Trispalvė - Respublika · 2012. 3. 12. · Viena tokių - Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tečer. Už šį vaidmenį filme „Geležinė ledi“ jai įteiktas „Oskaras“.

cmyk

�

cmyk

PAŠNEKESIAIVAIVAI MAINElytEI - IŠbANdyMų lAIKAS

Aktorė Vaiva Mainelytė po nedi-delės pauzės teatre ėmėsi naujo dramatiško vaidmens, kurį vadina rimtu išbandymu. Ne tik todėl, kad tenka dirbti su jaunu kolek-tyvu ir labai reikliu režisieriumi, o jos vyro vaidmenį kuria jaunas ir labai žavus scenos partneris...

4

PAŽINtISINdrė IŠ „trIMIto“ grojA EufoNIjA

Dūda, kuria groja „Trimito“ orkes-tre Indrė Vėlavičiūtė vadinasi eu-fonija. Neteko apie tokią girdėti? Paskaitykite ir sužinosite ir apie vieną, ir apie kitą.

5

AKtorėMErIl StryP: lAIMė - tAI PAPrAStAS dAlyKAS

Holivudo aktorė M.Stryp mėgsta persikūnyti į nepaprastas moteris. Viena tokių - Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tečer. Už šį vaidmenį filme „Geležinė ledi“ jai įteiktas „Oskaras“.

6

„Respublikos“ leidinys Nr.�0 (899) 20�2 m. kovo �0 d.

Pirmasis lietuvis, įkopęs į patį aukščiausią pasaulio kalną - Everestą ir į visų kontinentų aukščiausias viršukalnes, Vladas VITKAUSKAS įsitikinęs, kad to nebūtų galėjęs padaryti, jeigu ne 1990 metų Kovo 11-oji. „Tada visu kūnu jaučiau, kad vėliava mane susiejo su Tėvyne, jos žmonėmis, kurie man padėjo, meldėsi už mane ir laukė sugrįžtant“, - sakė 58-erių alpinistas.

3

Trispalvė aukščiau už Everestą

Elto

s nuo

tr.

„Respublikos“ dovana Juliaus/bRigitos skaitytoJams

14p.

100 J.Ivanauskaitės knygų „Miegančių drugelių tvirtovė“

2

cmykcmyk2

MINtySTrupmenosj/b laikas

parengė giedrė milkevičiūtė

Praėjusių metų „Triumfo arkos“ laureatai susibūrė į galingą trio - tenoras Vaidas Vyšniauskas, mecosopranas Marta Lukošiūtė ir baritonas Eugenijus Chrebtovas savo gerbėjus kviečia į pirmąjį Šv.Kotrynos bažnyčioje vyksiantį koncertą.

Deimantė ZAILSKAITĖ

Kovo 14 d. Šv.Kotrynos baž-nyčioje, kur labai jauki atmos-fera ir puiki akustika koncertui rengti, operos solistų trio atliks neapolietiškas dainas, populia-riausias operų arijas, nepamirš ir lietuvių kompozitorių dainų ar romansų. O koncerto metu akompanuos svečias - jaunas ir talentingas Italijos pianis-tas Markas Boronis (Marco Borroni), grojantis įvairiuose Italijos operos teatruose, taip pat ir garsiajame Milano „La Scala“ teatre.

Idėja susiburti į solistų trio gimė netikėtai - iš pradžių buvo tik duetas, tada prisidėjo didelę patirtį sukaupęs V.Vyšniauskas, praėjusių metų „Triumfo arkos“ pirmosios vietos laimėtojas. „Jau seniau V.Vyšniausko teira-vausi, ar jis sutiktų koncertuoti kartu. Jis mielai sutiko. Žinote, su Vaidu neįmanoma nesutarti - net sakyčiau, kad jam dar ir todėl sekasi, kad jis malonus, geras ir sąžiningas žmogus, to-dėl jam ir taip sekasi. Turėda-mas daugiau patirties, jis man pasiūlė nemažai idėjų“, - puikiu

scenos partneriu džiaugiasi M.Lukošiūtė.

Atlikėjai viliasi, kad jų pir-masis blynas nebus prisvilęs ir jie toliau galės rengti savo trio pasirodymus tiek Lietuvo-je, tiek užsienyje: „Šis pirmas projektas daugiau yra idėjinis, bet kalbėjome, kad bandysi-me per Lietuvą daryti mūsų trio turą“.

Tiesa, visi organizaciniai reikalai gulė ant jaunos dai-nininkės M.Lukošiūtės pe-čių - nuo logotipo klijavimų, rėmėjų paieškos (džiaugiasi,

kad čia labai talkino paramos fondas „Orfėjaus lyra“) iki koncertinių plakatų kabini-mo. Beje, kabindama plakatą Marta pasitempė koją, bet dėl to nė nemano atšaukti koncerto. „Kadangi aš labai nepatyrusi, tai man nuobo-džiauti nebuvo kada. Tiesiog reikėjo mokytis. Atradau dar vieną savo talentą, tik, aišku, girtis dar per anksti - žiūrė-sime, ar mūsų pasirodymas praeis sklandžiai. Kiekvieną naktį sapnuoju, kad žmonės nesusirinko į koncertą. Taigi

tikrai yra nemažai streso“, - šypsosi dainininkė.

Ar po pasirodymo televi-zijos projekte „Triumfo arka“ dainininkė pajuto populiaru-mo skonį? „Televizija gali tik paryškinti tavo trūkumus ar pranašumus. Jeigu tu, mato-mas televizijoje, esi prastas, tai neatneš tau taip trokštamos šlovės. Šiuo momentu šis pro-jektas man davė ne tiek žino-mumą, kiek, sakyčiau, žmonių pagarbą dėl mano pagerėjusio dainavimo. O tai man yra svar-biau už žinomumą“.

Kas Kuo dIdžIuoJasI

Marijus MIKUTAVIČIUS

Dainininkas, dainų kūrėjas ir tele-vizijos laidų vedėjas Marijus Miku-tavičius kasmet dalyvauja šalies nepriklausomybės atkūrimo pro-ga vykstančiuose renginiuose. Šį sykį jis su kolegomis ves iškilmin-gas jau septintą kartą rengiamas paprastų žmonių apdovanojimų „Lietuvos garbė 20�2“ iškilmes ir statulėlių teikimo ceremoniją. „Man tai iš tiesų labai svarbus ren-ginys, nes kilnūs paprastų žmo-nių poelgiai ir darbai turi būti pastebėti, tai yra tautiškumo ir pilietiškumo atspindys, - įsitiki-nęs M.Mikutavičius. - Simboliška ir tai, kad renginys vyksta būtent Kovo ��-ąją, kai švenčiama mums visiems labai svarbi data“. Jis pats labai gerai prisimena �990 metų kovo �� dieną, nors tuomet dar mokėsi mokykloje. Grįžęs į namus tądien jis rado mamą, pasipuošu-sią tautiniais drabužiais.

Kas Ką prIsIMena

Gabija JARAMINAITĖ-RYŠKUVIENĖ

Teatro ir kino aktorės Gabijos Ja-raminaitės-Ryškuvienės talento gerbėjai turėjo progos sugrįžti į praeitį ir pamatyti net keturis kino filmus, kuriuose ji vaidino. Aktorės kūrybos retrospektyva buvo įtraukta į Vilniuje vykstan-čio tarptautinio moterų filmų fes-tivalio „Šeršėliafam“ programą. Tai režisierių Raimundo Banio-nio, Kristinos Buožytės ir Linos Lužytės sukurti filmai . Pati aktorė labai mėgsta kiną, nepraleidžia nė vieno sostinėje rengiamo kino festivalio. Paklausta apie savo mylimiausius vaidmenis ji sako: „Nenorėčiau išskirti nė vieno, nes visiems esu atidavusi dalelę savęs. Gal kiek daugiau sentimentų jaučiu savo pirma-jam filmui „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuriame man teko laimė filmuotis su mano dėde maestro Vytautu Kernagiu“.

Kas Ką sveIKIna

Egidijus SIPAVIČIUS

Gal kam nors ir nepatinka Kovo 8-oji, Tarptautinė moterų solida-rumo diena, bet kaunietis daini-ninkas Egidijus Sipavičius mano kitaip. „Simboliška, kad ta šventė yra pavasario pradžioje, kai lau-kiame ir pabundančios gamtos, - sako jis. - Visada ta proga svei-kinu man brangias moteris, o štai šiemet parengiau staigme-ną - akustinio garso koncertą „Pamirštos dainos“, kuris vyko nedidelėje, bet jaukioje sostinės „Piano.lt“ salėje“. Skambėjo labai gerai pažįstamos, bet gal šiek tiek primirštos dainos svingo, latino ir džiazo stiliumi. Daugu-ma dainų buvo apie meilę. Pasak dainininko, akordeono, kontra-boso, gitaros ir perkusijos garsai jo dainoms suteikė romantiškos nuotaikos.

Kas Ką suKūrė

Vytautas KARČIAUSKAS

Sėkmė pastaruoju metu ly-di uostamiesčio dailininką Vy-tautą Karčiauską. Į Pietų Ko-rėją, kurioje šiemet vyks par-oda „Expo 20�2“, iš Klaipėdos iškeliavo jo sukurta originali 2,35 m aukščio skulptūra-žiedas. Šis kūrinys, kuriame sunaudota 4 kg gintaro, leis pajusti lietu-viško aukso skleidžiamą šilumą. Žiedas papuoš mūsų šalies pa-viljoną. „Beieškodamas gintaro gabalėlių, išardžiau net žmonos karolius“, - prisipažino savo kūry-boje neretai naudojantis gintarą juvelyras. Anot jo, gintaras, ko ge-ro, vertingesnis už auksą, nes jis skleidžia šilumą ir stiprią energiją. Tai turėtų pajusti ir „Expo 20�2“, kuri atidaroma gegužės �2 die-ną, lankytojai. Menininkas skulp-tūroje taip pat paliko ertmes, į kurias žmonės galės įmesti ant lapelio užrašytą troškimą.

SlAPTAžODžIAIGyvename laikais, kai daug mažesnė netektis

užmiršti savąją pavardę ar gyvenamosios vietos adresą nei kokią iš pažiūros nieko nereiškiančią skaičių kombinaciją, be kurios niekaip nepateksi-te nei į savąjį kompiuterį, nei į savuosius namus, nei į savąją piniginę... Tos skaičių kombinacijos, vadinamos slaptažodžiais, geba kiekvieną mūsų asmeniškai įleisti į tas erdves, kurios niekaip kitaip nepasiekiamos.

Ir aš atmintyje nešiojuosi tuziną tokių slaptažo-džių, tačiau kalbėti šiandien norėčiau ne apie juos - apie kitokius kodus, kurių irgi turime kiekvienas. Šie - ne žmonių išgalvoti. Ir veda ne į virtualias erdves, nors, dažnai atrodo, į nepalyginti tolimesnes.

Atsimenate Mažąjį Princą? „Kai tu naktį žiūrėsi į dangų todėl, kad vienoje žvaigždžių aš gyvensiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juokiasi. Tave ims noras juoktis drauge su manimi ir tavo draugai ste-bėsis pamatę, kad tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Aš būsiu tau iškirtęs labai netikusį pokštą - būsiu davęs ne žvaigždes, o krūvą mažų žvangučių, mo-kančių juoktis“...

Ilgainiui gyvendamas imi ir supranti, kad tai - ne vien literatūra. Kad tos žvaigždės išties gali virsti slaptažodžiu, gebančiu vieną ar kitą širdžiai mielą žmogų pasikviesti, pabūti su juo drauge, netgi tuo-met, jei jis išėjęs ten, kur nė vienam gyvajam neleis-ta įžengti.

Lietuvių liaudies dainininkė Veronika Povilionie-nė kitados man pasakojo apie iš kartos į kartą per-duodamą savo šeimos relikviją - skarą, per kurią ją dėvinčiąją pasiekia geri visų jos protėvių linkėjimai savajam palikuoniui ir galinga jų meilės globa...

Pati relikvija - pats daiktas net nėra būtinas. Vietoj minėtosios skaros kodu galėtų būti (ir dažnai būna) kvapai, garsai, datos, ritualai...

Pavyzdžiui, mano mamai atrakinti duris į ana-pusybę apskritai joks daiktas nereikalingas - jos slaptažodis: „Kūčios“. Mama ne kartą yra sakiusi, kad prie Kūčių stalo jos proto, o ypač jos širdies at-mintyje kasmet susirenka visi mylimi mirusieji - jos tėvai, dėdė, brolis, sesuo... Jų buvimas šalia, pasak mamos, tuomet nė kiek ne mažiau tikras nei mūsų - saujelės gyvųjų, žvanginančių indais...

Visa tai pasakoju, nes kaip tik šiandien ma-ne taip pat netikėtai ištiko kodas, mano didžiam nustebimui it telefono ryšiu sujungęs su seniai mirusiu draugu - aktoriumi ir režisieriumi Sau-liumi Mykolaičiu. Ir keisčiausia - visa tai vyko be mano pastangų. Be mano valios. Tiesiog šįryt pažvelgęs pro langą pamačiau negausias kovo snaiges, it nupeštos žąsies pūkus, besidraikančias pažeme ir tarsi nedrįstančias nutūpti ant žemės. Akimirksniu visa savo esybe supratau - tai Sau-liaus snaigės.

Jam nepaprastai patikdavo begales kartų žiūrėti A.Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“. O ypač tą filmo vietą, kur į cerkvės vidų pro išplėštą stogą - sninga...

Saulius netgi buvo šią detalę „pasigrobęs“ sa-vajam spektakliui „Stop mašina“, kur sniegą palei-do kalėjimo kameros viduje, nepaisant, kad jos sto-gas - neišplėštas...

Man sakė turįs teisę rodyti sniegą kameroje, nes esti sovietų kariuomenėje tokią patirtį išgyvenęs. Už-rakintas turėjęs praleisti kelias paras lediniame šal-tyje, kur vietoj apkloto - tik keletas laikraščių. Verta buvo pamatyti, kaip aistringai jis puolė mane mo-kyti sudėlioti laikraščius, kad jie visą kūną apgaubtų, kaip pūsti po jais šiltą orą, idant laikraštiniame „ko-kone“ temperatūra taptų aukštesnė nei kameroje...

Ir štai jau šypsausi, štai jau kvatojuosi, kaip tas Mažojo Princo lakūnas, žvelgdamas į žvaigždes... Matau draugo veidą, akis, atpažįstu seniai pamirš-tas tik jam būdingas manieras, gestus, kalbos in-tonacijas...

Žinau - negausios kovo snaigės visuomet liks man patikimu slaptažodžiu, atveriančiu vartus į tas menes, kuriose galėsiu su Sauliumi susitikti. Žinau - užgyvenus tokį slaptažodį, jo neįmanoma pamiršti.

Balsu padėkoju draugui už apsilankymą, už parodytą kelią - moju pažeme besidraikančioms snaigėms, skubėdamas grįžti pas gyvuosius. Mat nuo šiol turėsiu ties kuo padirbėti - užsigyventi to-kius slaptažodžius su kiekvienu širdžiai brangiu žmogumi, kad kai kada nors mus perskirs pasau-liai, ryšys su juo niekada nenutrūktų.

Rimvydas stankevičius

Gimė „triumfiečių“ trio

Dainininkai Eugenijus Chrebtovas, Marta Lukošiūtė ir Vaidas Vyšniauskas rengia bendrą koncertąn

Sauliaus Venckaus nuotr.

cmyk

3

cmyk / 3

Pirmasis lietuvis, įkopęs į patį aukščiausią pasaulio kalną Everestą ir į visų šešių žemės kontinentų aukščiausias viršukalnes, Vladas Vitkauskas puikiai žino, kas yra dar aukščiau. „Virš jų visų plazdėjo lietuviška trispalvė - mūsų nepriklausomybę atgavusios valstybės simbolis, o dar aukščiau yra pasaulio kūrėjas“, - kalba vėliavą užnešęs alpinistas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Kuo brangi Kovo 11-oji

Simboliška ir tai, kad pasiren-gęs žygiui į Everestą prieš 19 me-tų jis iškeliavo būtent kovo 11 dieną. „Be Kovo 11-osios, ko gero, nebūčiau galėjęs iškelti kojos už Lietuvos sienų ir į jokius kalnus nebūčiau įkopęs. Įsimintina ir tai, kad būtent tą dieną baigiau krautis mantą ir iškeliavau į Everestą. Bet tai tik sutapimas. Tad ir Kovo 11-oji, ir Everestas tapo mano lemtimi“, - kalba netrukus savo 59 gimtadienį švęsiantis Vladas. Beje, lygiai prieš dešimt metų išleista knyga vadinasi „Everestas - manoji lemtis“.

V.Vitkauskas primena, kad į visas aukščiausias žemynų viršukalnes bu-vo užnešta ta pati vėliava. Kur dabar yra toji svarbi simbolinė relikvija? „Mano žinioje. Neretai aš ją parodau susitikimuose, nors mane ir bara kai kurie labai rimti ir atsakingi žmonės, kad jos neatiduodu į kokią saugyklą, kur nebūtų jokios galimybės ją pra-rasti. Gal kada jos vieta bus Lietuvos nacionaliniame istorijos muziejuje, bet kol kas ta vėliava yra tarsi ma-no paties dalis, ji man netrukdo ir aš niekam jos neperšu“, - šypsosi unikalų ir dar niekieno nepakartotą žygių ciklą atlikęs vyras. Jis turi pa-sekėjų, juo iki šiol daug kas nesiliauja žavėtis. Per tuos metus Vladas tapo besirengenčių sudėtingoms kelnių kelionėms konsultantu, sveiko gy-venimo būdo propaguotoju.

Trofėjus nuo Gedimino bokšto

Su Kovo 11-osios švente V.Vitkauskas tapatina ir kitą žygį - skrydį karšto oro balionu kartu su bičiuliu oreiviu Vytautu Samarinu. Jis buvo atliktas prieš penkerius me-tus. Tiesa, skrydis buvo planuotas būtent tą dieną, tačiau dėl išanksti-nių hidrometeorologinių prognozių jį teko keliomis dienomis paankstinti. Tuomet virš oro baliono, skridusio nuo Druskininkų iki Latvijos, taip pat plevėsavo lietuviška vėliava. „Tai buvo ne ta aukščiausiose viršukalnė-se pabuvusi vėliava, bet kita, kurios istorija taip pat įdomi. Esu apie tai kalbėjęs, bet priminsiu dar sykį. Ji yra plevėsavusi ant sostinės Gedi-mino pilies bokšto. Kaip ji atsirado pas mane? Tai buvo prieš 20 metų vieną vėjuoto vasario dieną. Ant 5-6 metrų aukščio strypo plevėsavusią

vėliavą apdraskė stipri audra. Tad manęs, tuomet jau ne kartą kopusio į kalnus ir dirbusio Vilniaus turistų klubo pirmininku, paprašė ją nuka-binti“. Vladas pasiryžo tai padaryti, nors užšliaužti tuo vamzdžiu, ir dar nuo vėjo siūbuojančiu, buvo labai ne-lengva ir rizikinga. Draugas prilaikė saugos virves, o kopiančiojo kūnas buvo tarsi kokia burė vėjyje. Prirei-kė dviejų valandų, kad vėliava būtų nukabinta, o kopęs žmogus atrodė sustiręs kaip ledo gabaliukas.

Tad vėliava-trofėjus atsidūrė pas V.Vitkauską ir prieš penkerius metus buvo panaudota įgyvendinant gražią idėją. Tą žygį Vladas nufilmavo taip pat sudėtingomis sąlygomis, nes tokiame aukštyje, kad nesujudėtų kamera, sulaikydavo kvėpavimą. Čia jam taip pat pravertė alpinisto patirtis. Skrido oro balionu vyrai neaukštai, iki pusės kilometro aukš-čio ir tai darė sąmoningai, kad šalies gyvenviečių žmonės matytų, galėtų pamojuoti, pasigėrėti.

Kalnai traukia kaip magnetas

Vlado gyvenimo prasmė dabar yra skleisti ir pasakoti kitiems, ką pats išgyveno, kokį pasididžiavimo jausmą patyrė, kai kartu su vėliava nešė žinią apie Lietuvą, atkūrusią nepriklausomybę. Paklaustas, ar jau-nimas dabar taip pat entuziastingai klausosi jo pasakojimo, žavisi nufil-muotais kadrais bei fotografijomis, ar susidomėjo išleistomis knygomis, keliautojas tikina, kad viskas su jau-nimu gerai. „Klausosi ir dar kaip,

daug klausinėja, nes kalnai lygumų krašto žmones traukia kaip magne-tas. Kartais manęs žmonės nepalei-džia ir 2-3 valandas. Jiems viskas įdo-mu, nes girdi mano gyvą pasakojimą apie tai, ką patyriau aukščiau mirties ribos, apie maistą, kuris palaikė ma-no gyvastį, apie tai, kaip pavyko iš-tverti deguonies stygių. Pasakoju ir apie žuvusius draugus, o manęs kai kas pasiteirauja ir apie mano azartu užsikrėtusį Aukštųjų Tatrų kalnuose žuvusį sūnų. Tuomet primenu, kad su kalnais nejuokaujama, kad rinktis kopimų maršrutus dera atsakingai, viską gerai apgalvojus, kaip sakoma, pagal savo nosį“.

Manau tai, kad Lietuvos vėliava dabar yra keliama ir prie mokyklų, iš dalies yra ir mano susitikimų su mokiniais ir mokytojais rezultatas. Tai mane iš tiesų džiugina. Po vieno

susitikimo provincijos mokykloje, kurioje pasakojau apie savo žygius, kitą rytą labai anksti man skambina mokytoja ir sako: „Žinote ką, Vladai, šįryt prieš pat pirmą pamoką vienas vaikas atsistojo ir sako: „Mokytoja, o kodėl mes prieš pamokas negiedame Lietuvos himno?“ Taigi prasmė ir viltis, kad jaunimas nusiteikęs pa-triotiškai, neblėsta. Kai vaikai pri-siliečia prie tikrų dalykų, o ne vien mato per televiziją visokius šou ir intrigas, mąsto skaidriau ir į ateitį žiūri optimistiškiau negu šiandien suaugusieji“.

Kiekvienas gali siekti savojo Everesto

Vladas tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi arba bent jau turėjo savo gyvenimo tikslą,

anot jo, savąjį Everestą. Tiktai reikia jį suvokti ir atkakliai siekti, kad į jį įkoptum. „To savojo tikslo nereikia lyginti su kito žmogaus siekiais ir jokiu būdu nepavydėti, kad štai kaimyno ar draugo siekis didesnis ar kilnesnis negu tavo. Čia galime kalbėti apie kalnus, kitokius žygius, apie gražią šeimą, kūrybą ir kitką. Kiekvienas turi jausti tas savo galimybių ribas, o svajonės, jeigu labai pasistengi, paprastai pildosi. Tačiau siekti aukštumų bet kokia kaina, kad tik pasirodytum mandresnis, gudres-nis ar dar kuo nors ypatingesnis už kitus tikrai neverta“, - įsitiki-nęs kalnietis.

Štai prieš kelerius metus ana-pilin išėjusi rašytoja Jurga Ivanaus-kaitė, dėkodama už knygą „Tavo „Everestas“, Vladui atsiuntė tokį laiškelį: „Tai įspūdingiausia ir la-biausiai jaudinanti knyga, kokias tik skaičiau pastaraisiais metais. Joje telpa viskas, pradedant beveik detektyvine intriga, o baigiant tikra poezija ir labai giliais metafiziniais apmąstymais. Neabejoju, kad tibe-tiečiai lamos ją skaitytų kaip tekstą apie kelionę į nušvitimą...“ Panašių atsiliepimų apie šią knygą ir joje įamžintą žygį alpinistas yra sulaukęs nemažai. Štai neseniai jis bendravo su Vilniaus knygų mugės viešnia lietuvių kilmės amerikiečių rašyto-ja Rūta Šepetys, kurios knyga apie lietuvių tremtį išleista 25 pasaulio kalbomis. Ji susidomėjo V.Vitkausko knyga bei vertimu į anglų kalbą ir pažadėjo tarpininkauti ją leidžiant kitose šalyse.

Dar studijų metais pamatęs El-brusą, aukščiausią Kaukazo kalną, vaikinas pagalvojo: „Į jį užkopęs galėčiau ir numirti!“ Likimas lėmė įkopti į beveik visas Sovietų Sąjun-gos aukščiausias viršukalnes, o susi-tikti su Aukščiausiuoju, kaip jis sako, 8848 m aukštyje Evereste.

Karo tarnybai netinkamas, o po keliolikos metų sugebėjo įkopti į aukščiausią žemės kalną. Kas padė-jo pasiekti silpnos sveikatos vyrui užsibrėžtą tikslą, jeigu ne tie patys kalnai? „Į juos kopti pradėjau ne ieš-kodamas nuotykių, bet būtent mes-damas iššūkį savo silpnai sveikatai. Pastebėjau, kad kalnuose atsigaunu ir mano savijauta pagerėja. Pasiro-do, kad tai ištisas mokslas. Per 15 metų suvokiau, ko aš turiu nedary-ti, ko nevalgyti ir kaip aš galiu pats sau padėti“.

legendosj/b Žmonės

Aukščiau už Everestą - lietuviška trispalvė

Po Everesto šturmo Vladas įkopė į aukščiausią Europos ir Kaukazo kalną Elbrusą. Lietuvos vėliava suplevėsavo 5642 m aukštyje

n

Su relikvija tapusia vėliava ir su gausia palyda žymusis alpinistas kopia į aukščiausią Žemaitijos kalną Medvėgalįn

Gal kada jos vieta bus Lietuvos nacionaliniame istorijos muziejuje, bet kol kas ta vėliava yra tarsi mano paties dalis

Asmeninio albumo nuotr.

4

cmykcmyk4

Teatro ir kino aktorė Vaiva Mainelytė (63 m.), sukūrusi daugybę nepamirštamų vaidmenų, po nedidelės pauzės ėmėsi naujo, jos žodžiais tariant, nepaprastai sudėtingo ir dramatiško vaidmens pagal žymaus vokiečių dramaturgo pjesę statomame spektaklyje „Akmuo“.

Deimantė ZAILSKAITĖ

Nors jo premjera numatyta jau po savai-tės, aktorė šį darbą vadina rimtu išbandymu. Ne tik todėl, kad tenka dirbti su jaunu kolek-tyvu ir labai reikliu režisieriumi, o jos vyro vaidmenį kuria jaunas ir labai žavus scenos partneris...

Kaip pasakoja pjesės ėmęsis režisierius Agnius Jankevičius, vokiečių dramaturgas Mariusas fon Majenburgas (Marius von Mayenburg) šiame kūrinyje „Akmuo“ pa-liečia vienos šeimos dramatišką istoriją: „Pjesė iš principo yra apie melą, kuris kyla iš gėdos, kuo aš esu. Vardan ateities kartų - kad ateities kartos gyventų saldžiame ir patogiame melo, o ne aštrios tiesos pasau-lyje“. Vienintelis veikėjas - V.Mainelytės įkūnijama Vita - sujungia visus įvykius ir personažus. Mat tam tikras moters poelgis - tarsi nuo kalno viršūnės paleista gniūžtė, nusiridenanti iki 1993-iųjų kaip didžiulis sniego kamuolys.

- Vaiva, iki spektaklio premjeros lie-kant vis mažiau laiko, kaip jums sekasi prisijaukinti tragišką istoriją menantį Vitos personažą?

- Aš dar vis tokiame kūrybiniame kelyje - užsiimu ieškojimais. Bet labai įdomus per-sonažas - man tokio dar neteko vaidinti nei kine, nei teatre. Tai istorija apie moterį, kuri apima laikotarpį nuo 1935 iki 1993 metų, kur pavaizduoti visi įvykiai, visi išgyvenimai.

Visame pasaulyje - kiekvienoje tautoje, kiekvienoje šalyje - labiausiai kenčiančios nuo karų, marų ir bado yra moterys, nes joms duo-ta išsaugoti gyvybę, savo meilę. Na, o vyrams, kad ir kaip keista, tik duok kariauti, nors viso pasaulio moterys vaikus gimdo ne tam, kad jie žūtų. Tokiame istorijos sūkuryje ir atsiduria Vita, kuriai gyvenimas ir likimas lyg ir žadė-jo labai gražią šeimyninę istoriją. Tai jauna šeima - vyras veterinaras, gimsta dukrelė, jie lankosi nepaprastai gražiame name. Labai dažnai moteris vyrui kalba, kad norėtų gyventi tokiuose namuose. Ir staiga istorija pakryps-ta taip, kad Vokietijoje prasidėjus genocidui ji moteriškai, švelniai tariant, prišnekėjo savo vyrą: „Tu žinai, galbūt pasiūlyk pinigų už tą namą...“, tarytum nenorėdama blogo.

Taip Vita atsiduria istorinių įvykių sūkuryje. Ir kai rusams užėmus Vokietiją nusišauna nacių partijai priklausęs jos vyras, prasidėjo didysis Vitos melas. Kaip sunku žmogui - moteriai ar vyrui - visąlaik gyventi meluojant, kad apsau-gotum savo dukrą nuo bereikalingų rūpesčių ir kad tas vaikas galėtų gyventi be emocinės pra-eities. Kiekvienas galvojame, kad tai įmanoma. Bet kas atsitinka: ką padaro melas, ką padaro su ja ir su jos vaiku ir galbūt su gimstančiu anūku... Žodžiu, tai istorija apie tris kartas.

- Ar nenusivylėte, pakliuvusi į jauno režisieriaus rankas?

- Man buvo labai įdomu po nedidelės pertraukos susitikti su jaunu režisieriumi Agniumi - tikrai esu labai sužavėta jo darbo metodais. Man labai patinka dirbti su žmogu-mi, kuris labai myli aktorių, kuris leidžia jam improvizuoti. Jis labai reiklus. Sako: „Myliu

kaip kažką, bet krečiu kaip grūšę“. (Juokia-si.) Žodžiu, niekada gyvenime nesu dirbusi šitiek valandų kaip dabar - nuo vienuolikos iki septynių vakaro, beveik neišeidama iš te-atro. Bet kai kuriu vaidmenį, bent tuo metu pasimiršta visos problemos, ir iš tikrųjų netgi fiziškai aš jaučiuosi geriau. Jau laiminga esu vien todėl, kad turiu tokį gerą laiką.

- O tai, kad jūsų vyrą vaidina jau-nas aktorius Paulius Tamolė (mat nu-sišovęs Vitos vyras niekada nepaseno), netrikdo?

- Labai gerai jaučiuosi šalia Pauliaus. La-bai gražus vaikinas, vienintelis mūsų mote-

riškoje komandoje, labai inteligentiškas, labai emocionalus, labai kūrybingas ir paslaugus. Jis mus lepina ir šokoladais, ir bananais, ir mineralinio vandens atneša. Ne tik savo Vi-tai, bet visoms damoms. Aš apie tai kažkaip negalvoju, nes spektaklyje nėra tokių eroti-kos scenų ar didelio intymumo. Gal reikėtų jo paklausti - kaip jis šalia manęs jaučiasi. Bet šiaip kai jo kas paklausia, ką jis dabar daro, jis labai gražiai atsako: „Dabar vaidinu Mainelytės vyrą“. „Kaip, kaip?“ - nustemba visi. Aš galvoju, o ko čia taip stebisi? Lietu-voje negalima? Pugačiova gali, o Mainelytė negali. (Juokiasi.)

- Spektaklis premjerai kaip tik atra-do labai gražų laiką - po Kovo 11-osios. Simboliška, žinant, kad spektaklyje paliečiami ir Lietuvai ne mažiau arti-mi įvykiai.

- Nežinau, ar čia taip suplanuota buvo, ar netyčia išėjo. Bet ar tai istorija apie Vokie-tijos šeimą, arba prisiminkime savo istoriją - kokią lietuvių šeimą, kuri gyveno slėpda-ma, kad turėjo giminėje „miško brolių“, kaip vadino tada partizanus, arba tremtinių. Kiek ir Lietuvoje buvo tokių šeimų, kur taip pat neiškentę baimės, kad gali būti suimti, išėjo savo noru iš šito gyvenimo. Tos motinos irgi

nešė šitą akmenį, kurio negalėjo nusimesti iki pat senatvės. Gal tik prieš mirtį.

Tai lygiai taip pat mano Vita atvažiuoja jau 1993 metais ruošdamasi mirčiai. Ir šitas su-grįžimas mintimis į anuos laikus yra kaip jos išpažintis, kokios yra didžiausios padarytos nuodėmės ir kas gyvenime tave labiausiai sunaikina. Ir būtent baisiausia yra išdavystė dėl kokios gerovės. Ir iš viso išduoti žmo-gų, žinant, kokios bus pasekmės, man regis, yra didžiausia nuodėmė. Nežinau, kas gali tą akmenį nuimti nuo širdies. Tik jau ten, ana-pus, turbūt dėl visko bus atsiskaityta.

Pagrindinės tiesos yra visiems artimos - visų tautų žmonės vienodai mylime, vieno-dai kenčiame, regis, norime laisvės, norime gerovės, visi viliamės. Kai pasižiūri žinias, tai juk visur tos pačios problemos, tik ki-tur galbūt šilta, saulutė šviečia. Mes galbūt sunkiau peržiemojame žiemą, spręsdami savo problemas, kai aplinkui dargana, nėra saulės, o žmogiškąsias problemas turime tas pačias. Buvau Afrikoje, buvau Vietname - visos pasaulio moterys nori laimės, visos nori meilės, visos nori auginti vaikus, ir ne karo mėsmalėje.

- Šią populiarią vokiečių dramaturgo pjesę, jau pelniusią nemažai apdovanoji-mų, galima vadinti melo drama. O pačiai gyvenime ar kartais tenka pameluoti?

- Ne, aš taip išauklėta buvau, kad bėgda-vau greičiau pasisakyti tiesą, ir taip auklėjau savo dukrą: kad visada turi būti tiesa, nors ir kokia baisi, bet tik ne melas. Gal dėl vaikiškų smulkmenų tekdavo, bet aš labai nemokėda-vau meluoti - iškart nurausdavau, slėpdavau akis ir taip išsiduodavau.

Melas yra baisus dalykas, nes jis gimdo viską. Tik pradėk meluoti ir žiūrėkite - apaugi kaip paleista gniūžtė per atodrėkį. Ir paskui žiūri, kad ir paties tavęs jau nematyti.

Aš visada pagalvodavau: na, gerai, kad mūsų politikai man taip nuoširdžiai pasa-kytų, kad ten reikia susispausti ar kaip, na, mes taip darome, kai būna sunku. O paskui pamatau - siaubas, kaip ir ką jie daro. Matau, kaip tie vargšai pensininkai eilėje stovėdami skaičiuoja centus: ar galiu nusipirkti dešrytės, o gal dar išeis ir sūriuko gabaliukas... Ir aš gal-voju, kaip neįžeidus jiems nupirkti, nes tai yra išdidūs žmonės, negaliu pakęsti tokių dalykų. Man gaila ir valkatų - ypač moterų, kurios nu-sigėrusios, matau drebančias, iš praeivių pra-šančias centų. Buvo tokia situacija: buvau su savo mylimiausiu Gučiuku - mano veislinis šuo mopsas. Einu pro šalį ir viena moteris manęs paprašo centų. Pasakiau, kad galėčiau ko nors nupirkti, ir ji pasisiūlo pasaugoti mano šunelį. Aš pasižiūrėjau tai moteriai į akis: „Tikrai ne-pradanginsite?“ Moteris vos nesiklaupia ant kelių, kad tikrai ne, o man širdy vis tiek buvo toks nepasitikėjimas. Tačiau grįžtu iš parduo-tuvės jai visko pripirkusi, žiūriu, kad šuniuką jinai laiko ant rankų, įsivaizduojate? Vadinasi, reikia pasitikėti žmogumi.

- Tam tikru aspektu spektaklis turi ir detektyvo bruožų. O jūs pati ar mėgs-tate detektyvus?

- Aš tikrai atsipalaiduoju žiūrėdama detek-tyvus, kai skaitau arba žiūriu filmus. Kodėl jie taip mums patinka? Todėl, kad per tai atsitrau-kiame nuo savo kasdienių problemų, nes tu tada labiau seki veiksmą, kuris tave užkrečia. Ir mielai esu vaidinusi detektyvuose: Agatos Kristi „Pelėkautai“, „Endhauzo paslaptis“ ir pan. O detektyvinėms knygoms skaityti man kažkaip gaila laiko ir akių, nes pastaruoju metu turiu daug darbo su pjese. O atostogaudama, be abejo, nutveriu - kaip gera kur nors nukris-ti kaip vaikystėje, deja, po skėčiu, man dabar saulės neleidžia daktarai...

Vaiva Mainelytė nemoka meluoti

Kai kuriu vaidmenį, bent tuo metu pasimiršta visos problemos, ir iš tikrųjų netgi fiziškai aš jaučiuosi geriau

Filme “Velnio nuotaka” (1974 m.)n

Spektaklyje „Pijus nebuvo protingas“ (1985 m.)n

Filme "Vyrų vasara" (1970 m.)nVygi

nto

Skar

aiči

o, re

dakc

ijos a

rchy

vo n

uotr.

pašnekesiaij/b Žmonės

cmyk

5

cmyk / 5

paŽintisj/b Žmonės

Indrė iš „Trimito“ groja eufonijaAsmeninio albumo nuotr.

Lygiai 10 metų, kai Indrė Vėlavičiūtė (32) groja garsiajame valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“. Dūda, kurią pučia mergina, vadinasi eufonija. Neteko apie tokią girdėti? Nenuostabu... Pasak merginos, net ne visi Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentai žino, koks tai instrumentas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Iš keturių „Trimito“ orkestre grojančių dailiosios lyties atstovių būtent Indrę sumanėme pakalbinti dėl to, kad ji jauniausia, be to, ji groja eufonija, viena iš didžiau-sių dūdų.

Ko išmokai, mokyk kitus

Visai atsitiktinai susitikome bū-tent tą dieną, kai ji prieš dešimtme-tį atėjo į „Trimitą“. Tuomet, kaip ir dabar, tai buvo plačiai visuomenei žinomas orkestras, jam vadovavo prieš keletą metų anapilin išėjęs meno vadovas Romas Balčiūnas. Atėjusi į orkestrą mergina sako nė kiek nesigailinti. O apie darbą tokiame kolektyve, kaip „Trimi-tas“, pasak Indrės, galima buvo tik pasvajoti. „Smagu ir tiek... Įsi-vaizduojate, mes esame keturios, o džentelmenų arti penkiasdešim-ties, - kvatoja Indrė. - Jokios dis-kriminacijos ar atvirkščiai, perdėto lipšnumo iš vyrų mes nepatiriame. Tačiau ir nesame išlepintos, kaip kokios mimozos. Humorą supran-tame, o jis ypač praverčia, kai tenka keliauti. Muzikantę džiugina kon-certai su žymiais šalies daininin-kais, važinėjimai po visą Lietuvą, dalyvavimas tarptautiniuose festi-valiuose užsienyje, iš kur beveik visada grįžtama su apdovanojimais. Ji giria ir energingą vadovą Ugnių Vaiginį, kuris prieš metus yra pel-nęs geriausio Europos pučiamųjų orkestrų dirigento vardą. Mergina tvirtina, jog smagūs orkestro gyva-vimo momentai atperka repeticijų monotoniją. Ji stengiasi būti visada pasitempusi, nes „Trimito“ unifor-ma įpareigoja tokia būti.

„Mano gyvenimas nebūtų toks prasmingas, jeigu ne pedagoginė veikla“, - priduria Indrė, kuri jau septyneri metai orkestro vadovo U.Vaiginio paakinta dirba su jau-naisiais dūdininkais, grojančiais sostinės vaikų pučiamųjų instru-mentų orkestre „Jovaras“.

Sėdime su Indre Vilniaus „Že-mynos“ gimnazijos muzikos klasė-je, kuri ir skirta „Jovaro“ repeti-cijoms. Čia sudėtas visas jaunųjų muzikantų turtas. Įvairūs pučia-mieji instrumentai: nuo didžiausio - tūbos - iki mažesnių ir mažiausių. Mergina parodo į tūbą ir pasiūlo ją pakelti. Oho! Sunkenybė - sveria kokius 8 kilogramus. Tad neįti-kėtina, kaip smulkaus sudėjimo muzikantė pradėjo rimtai moky-

tis groti būtent šiuo instrumentu. „Yra diržas, kurį užsideda muzi-kantas ant peties, antraip sunku būtų jį laikyti“, - aiškina ir parodo eufoniją, kiek mažesnę dūdą, dai-lesnę, tačiau vis tiek gana sunkią. Tad būtent eufonija Indrė ir groja „Trimite“.

Galima groti viską

Iš pučiamųjų instrumentų dau-giausia žinomas saksofonas, fleita, trimitas, dar trombonas, o štai jų giminaitės eufonijos dažnas nėra net regėjęs. Anot I.Vėlavičiūtės, tai antroji pagal didumą dūda, kuria galima groti viską, ja galima išgauti tobuliausius garsus. Orkestre gal ne visada galima atskirti, ar tai jos ar kito panašaus instrumento garsas, bet kai lapkričio mėnesį Šv.Kotrynos bažnyčioje vykusiame koncerte solo eufonija grojo pasau-linio garso atlikėjas Styvenas My-das (Steven Mead), publika klausė-si nuščiuvusi, o po koncerto netilo ovacijos ir šūksniai „bravo“.

Muzikantė džiaugiasi, kad tarp jos jaunųjų dūdų pūtėjų bemaž pusė mergaičių, tad ateityje pana-šiuose orkestruose tikriausiai gros daugiau dailiosios lyties atstovių. „Vaikai drąsiai imasi ir retesnių ins-trumentų. Tėvai kartais pašiurpsta, kai atlydėję į repeticiją savo atža-lą pamato, kad ji ima tromboną ar kone didesnę už ją pačią dūdą, - juokiasi Indrė. - Vaikai nebijo, jiems įdomu. O dūdos dar reiškia,

kad bus grojama ne vien salėse, kad su orkestru teks žygiuoti ga-tve ir groti. O tokie maršai tikrai smagūs. Ir mane sužavėjo būtent toks žingsniuojantis orkestras, dar ir su šokėjomis“.

Dėl tokio atsitiktinumo ji da-bar džiaugiasi, nes jai davė kiek mažesnį, bet kur kas daugiau mu-zikinių galimybių turinčią eufoni-ją. Baigusi Šiaulių konservatoriją mergina be jokių dvejonių išvyko į Vilnių, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Užsispyrusi žemaitė

Indrė - tvirto charakterio mer-gina. Jeigu jau pasišovė ką nors pa-daryti, trūks plyš padarys. Kai su-manė rimtai mokytis muzikos, visa giminė buvo pasišiaušusi. Šeimoje muzikantų nebuvo. Broliai domė-josi daugiau technikos dalykais, o ir jai pačiai sekėsi matematika bei tikslieji mokslai. Tėvai sakė, kad jai tik studijuoti matematiką ir būti buhaltere ar ekonomiste, bet ji norėjo groti. Tada mergina užsispyrė: „Aš jums įrodysiu, kad ne tik galiu išmokti groti, bet ir

įstoti į Muzikos akademiją, tapti tikra muzikante.“

Trejus metus mergaitė bandė groti akordeonu, bet nusibodo ir metė. Muzika ją pakerėjo ir moks-leiviukė nusipirko gitarą, mokėsi ja brązginti. Indrei dar sekėsi mate-matika, bet kai atėjo laikas pasirink-ti gyvenimo kelią, ji nedvejodama pasirinko muziką. „Pasakiau sau: stosiu į bet kokią specialybę, kad tik priimtų“. Iš Naujosios Akme-nės jai arčiausia buvo Šiauliai. Tad ji, nepaisydama tėvų prieštaravimo, išvažiavo į Juozo Karoso konser-vatoriją. Žinoma, tikėjosi pakliūti į gitaros specialybę, bet vietų ten jau nebebuvo. Tuomet direktorius lyg juokais pasiūlė mokytis groti tūba, paakindamas žodžiais, kad ji - orkestro pamatas. Indrė net nežinodama, kaip atrodo tas ins-trumentas, ištarė: „Gerai“. Tik paskui jai parodė, koks didelis tai instrumentas.

Ji ir savo mokinukams sako: „Tu-rite žinoti, ko norite. Net jeigu jūsų tikslas mažytis, turite jo kantriai ir atkakliai siekti, nes niekas kitas už jus to nepadarys“. Pati nemėgsta vėluoti ir pažadus paprastai tesi, tad ir vaikus moko drausmės ir tvarkos. Savo mokinukams (o jų čia visas bū-rys nuo septynerių metų iki šešio-likos) pedagogė sako, kad mokytis natų, repetuoti reikia kruopščiai, nes groti orkestre ne mažiau atsakinga, negu muzikuoti solo. Vieną taktą kartais reikia kartoti kone šimtą kartų, kol išeis puikiai.

Indrė jaunuosius orkestrantus, net jeigu jiems ir nesiseka, sten-giasi padrąsinti, paakinti dar kartelį pasistengti. „Gyvenime labai svar-bu pasitikėti savimi, nepasiduoti kitų neigiamai įtakai. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų „jovariu-kai“ labai drausmingi. Kitą sykį net stebiuosi ir mintyse svarstau, kad drausmės ir susikaupimo iš jų galėtų pasimokyti ir „Trimito“ vyrai“, - pasakoja mergina.

Labai myliu vaikus

Orkestre ji dirba su pačiais ma-žiausiais, kuriuos vadina paruošia-mąja grandimi. „Galiu pasidžiaug-ti, kad groti nori daug talentingų vaikų, vėliau jie dalyvauja jaunųjų atlikėjų konkursuose. Tai kolekty-vas, turintis gana gilias tradicijas. 2005 metais „Jovaras“ dalyvavo Pasauliniame jaunimo muzikos festivalyje - konkurse Šveicarijoje tapo nugalėtoju savo kategorijoje. 2006 m. orkestras gavo nacionali-nį apdovanojimą „Aukso paukštė“. 2010 m. Suomijoje vykusiame kon-kurse „Musical Performance and Pedagogics 2010“ jaunieji vilniečiai pelnė Didįjį prizą.

Indrė savo vaikų dar neturi, nes, kaip sako pati, jos meilė - muzika. Kai turi laisvesnio laiko, klausosi džiazo, skaito knygas. O šeima? „Apie tai nėra kada galvoti, bet gal „nepavėluosiu į traukinį“, - juokiasi mergina. Ji mėgsta grei-tį, vairuoja „Toyota“, bet pabrėžia, kad yra drausminga vairuotoja. Kas laukia namuose? Ogi katinas, vardu Eu.

truMPAIGimė �980 m. Naujojoje Akmenėje.

�999 m. įstojo į Šiaulių kon-servatorijos Pučiamųjų ins-trumentų skyrių.

2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė eufonijos specialybės magis-trantūrą (doc. R.Valančiaus klasė).

Nuo 2002 m. dirba Valstybi-niame pučiamųjų instrumen-tų orkestre „Trimitas“.

Nuo 2004 m. - pedagogė vai-kų ir jaunimo pučiamųjų ins-trumentų orkestre „Jovaras“ (vadovas Ugnius Vaiginis).

•

•

•

•

•

Turite žinoti, ko norite. Net jeigu jūsų tikslas mažytis, turite jo kantriai ir atkakliai siekti, nes niekas kitas už jus to nepadarys

�

cmykcmyk�

aktorėj/b asmenybės

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) apie Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę Margaret Tečer (Margaret Thatcher) kartą atsiliepė taip: „Jos akys - Kaligulos, o burna - Merlin Monro“. Ši moteris, aišku, nepaprasta. O pasiryžti ją suvaidinti galėjo taip pat tik nepaprasta moteris. Kas? Aišku, Meril Stryp (Meryl Streep).

Vienintelė ir nepakartojama Holivudo karalienė, daugelio kino kritikų nuomone, viena geriausių dabarties aktorių. Šis jos darbas įvertintas prestižiškiausia kino premija - „Oskaru“, beje, aktorei jau trečiuoju (1980 m. Meril gavo „Oskarą“ už vaidmenį filme „Kra-mer prieš Kramerį“, o antrąjį kartą buvo apdovanota už filmą „Sofijos pasirinkimas“).

- Ar tiesa, kad kuriant po-nios Tečer vaidmenį sunkiau-sia buvo perimti jos tartį, in-tonacijas?

- Na, tartis - man tik vaikų žai-dimas. Buvo sudėtinga perteikti jos kalbėjimo manierą, kaip virtuoziškai ji valdė savo balsą, priversdama vy-rus jos klausytis. Ir dar nemažai vy-rų! Juk Parlamente moterų nebuvo. Kai pirmą kartą vaidinau ją masinėje scenoje, tarp atitinkamų dekoracijų, ir tai pasijutau labai nejaukiai viena tarp kokių 300 vyrų. Laiko pasi-ruošti turėjau mažai. Kokią savaitę gyvenau kaip atsiskyrėlė, klausiausi M.Tečer kalbų ir pasisakymų ir kar-tojau vienu balsu su ja.

- M.Tečer vaidinate nuo 49-ų jos gyvenimo metų iki dabar, pernai jai sukako 86-eri. Bet filmo pradžioje matome seną ligotą moterį. Tai daro didžiulį įspūdį, nes supranti, kiek reikia drąsos, norint suvaidinti garsų gyvą tokio amžiaus žmogų! Nuostabus grimas jums, kaip ak-torei, netrukdė?

- Žinote, visi tie specialūs už-dėtiniai elementai buvo plonyčiai, aš jų beveik nejutau. Nepamirškite, kad karjerą pradėjau teatre, kuria-me grimas yra labai svarbus.

- O kaip jūs pati vertinate M.Tečer - Geležinę ledi?

- Ėmiausi šio vaidmens visai ne todėl, kad pritariu M.Tečer pažiū-roms ir politikai. Man ji buvo įdomi kaip žmogus, kaip moteris. Skaičiau keletą Margaret tvarkaraščių, pagal kuriuos ji dirbo, beveik 12 metų būdama ministre pirmininke. Net 10 min. pertraukėlė šiai moteriai atrodė tuščias laiko gaišinimas! Aš taip pat visą gyvenimą dirbu. Bet tarp filmavimų būna mėnesių, kai aš namie, su vaikais ir vyru. Neį-sivaizduoju, kaip galima susidoroti su motinos pareigomis, laikantis tokios siaubingos dienotvarkės kaip M.Tečer. Nemanau, kad ji laiminga motina. Bet ne man ją teisti. Norint

vadovauti partijai, tapti jos lydere, o paskui Britanijos ministre pirminin-ke ir šiame poste išsilaikyti ilgiau už visus XX a. pirmtakus vyrus, reikia būti fenomenalaus charakterio, pa-sižymėti nepaprasta valios jėga ir narsa. Margaret mėgdavo kartoti, kad priima nepopuliarius sprendi-mus, bet vėlesnės kartos tikrai bus jai dėkingos. Iš esmės lygiai taip pat tenka galvoti ir motinoms. „Mano vaikas tikriausiai manęs nekęs, bet ateityje pripažins, kad buvau teisi ir galbūt pasakys man ačiū“. Mane domino tik tai, kaip visi Margaret politiniai žingsniai ir sprendimai at-siliepė jai kaip žmogui. Dieve, kaip kankinamai sunku turėjo būti siųsti žmones į neišvengiamą mirtį (tar-kime, kilus konfliktui su Argentina dėl Folklando salų), o paskui padėti galvą ant pagalvės ir užmigti! Man tokie dalykai atrodo verti Šekspyro plunksnos. Kasdien prabundu galvo-dama: „Ačiū Dievui, aš ne demokra-tinės valstybės lyderė!“

- Jums taip ir neteko su ja pabendrauti?

- Ne. Su Margaret susitikti nete-ko. Tik kartą ją mačiau - 2002 m. ji skaitė paskaitą universitete, kuria-me mokėsi mano dukra. Daugelis kritikuoja filmą, kad nusprendėme parodyti M.Tečer dabar, kai ji ser-ga. Ką gi, tie, kas įsivaizduoja, jog silpnaprotystė ir liūdnas bet kurio žmogaus gyvenimo finalas verti tik apgailėjimo ir turi būti išbraukti iš žmogaus biografijos, gali mus lai-kyti begėdžiais. Bet aš esu kitokios nuomonės. Man yra tekę bendrauti su sergančiais demencija, man jų bū-sena atrodo natūrali ir gerbtina, bet anaiptol ne gėdinga. Sunkiausiomis aktoriaus darbe kažkodėl laikomos meilės scenos, „nuoginėjimas“ ar-ba įvairus smurtas. O aš manau, kad sunkiausia - senatvė, gyvenimo saulėlydis, baigiamieji jo skirsniai, išėjimas. Apie tai nepriimta kalbėti, nepriimta rodyti kine. Norėčiau, kad pažiūrėję „Geležinę ledi“, jūs, pama-tę senyvą moterį, susimąstytumėte, koks ilgas ir tikriausiai nelengvas bu-vo jos gyvenimas... Mūsų visuome-nei, regis, nėra nieko neįdomesnio kaip senos, baigiančios savo amžių ledi. Bet juk vien žiūrint į jas galima atkurti visą nesikeičiančią žmogaus gyvenimo įvykių virtinę - gimimą, mirtį, kovą, džiaugsmą, kančias. Ir visi mes perskaitysime šią knygą, anksčiau ar vėliau...

- Ką jums vis dėlto labiau patinka vaidinti - išgalvotas herojes ar tikras?

- Didžiąją filmo „Geležinė ledi“ dalį vaidinu heroję, kurios niekas nepažįsta, Margaret po insultų ir vyro mirties. Taigi vaidinu įsivaiz-duojamą personažą. O tai man, kaip aktorei, neabejotinai suteikia di-desnę laisvę. Žmonių, apie kuriuos neva visi viską žino, gyvenime yra daugybė paslapčių. Man išties patinka persikūnyti į nepaprastas moteris, tikras - pageidautina sudė-tingiausiu, prieštaringiausiu jų gy-venimo laikotarpiu. Net jeigu nieko bendra su jomis neturiu. Kitaip visą gyvenimą vaidinčiau namų šeimi-ninkes iš Naujojo Džersio.

- Visi Holivude skiriasi. De-ja. Kur, atleiskite už banalumą, jūsų beveik 34 metus trunkan-čios santuokos paslaptis?

- Paslaptis? Nė nenutuokiu! Galbūt tai, kad Donas ne aktorius? Jis supranta, kad kiekvienas akto-rius ar aktorė, vaidindami kokį nors vaidmenį, sudaro sutartį su velniu. Nesu įsitikinusi, kad vyras, būda-mas, tarkime, advokatas, sugebė-tų atlaikyti, kai tiesiog kraustausi iš proto. O Donas supranta: su juo ši būsena nesusijusi. Juolab ir pats kartais būna tokios būsenos, kai kuria. Aš, beje, niekada nesilan-kiau pas psichoterapeutą. Turiu dvi nuostabias brolienes - jos man kaip seserys. Ir draugių turiu dar iš universiteto laikų.

- Ir vis dėlto būti pagrindi-ne aktore - kiekvieną kartą ant savo pečių užsiversti atsakomy-bės už filmo sėkmę ar nesėkmę naštą - ir tarsi tarp kitko užau-ginti keturis vaikus...

- Planavimas, planavimas ir dar kartą planavimas. Organizatorės įgūdžius, galiu pasakyti be apsimes-tinio kuklumo, išsiugdžiau puikius. Verslininke, aišku, netapau, - nieko tokiuose reikaluose nesuprantu ir nenoriu suprasti, - bet savo namų „verslą“ tvarkau puikiai. Moku ir mėgstu žingsnį atsitraukti, duoti kelią artimiesiems. Žinau savo vietą tikrajame gyvenime ir žinau, už ką mane myli artimieji. Visai ne už tai, kad visas pasaulis neva turi suktis aplink mane, Holivudo žvaigždę.

- Amžius jums tikrai ne kliū-tis, jūs jo ir neslepiate...

- Žinoma, puikiai matau senėjimo požymius - savo ir kitų moterų. Bet „užšaldyti“ veidai man atrodo juo-kingi. Los Andžele daug tokių žmo-nių - su veidais, kurie visiškai nieko nereiškia. Ačiū Dievui, man atitenka tiesiog priešingi vaidmenys. Pamenu, per savo 40-metį paklausiau vyro: „Ir ką man dabar daryti? Juk supranti - viskas baigta“. Bet nuo tada suvaidi-nau nemažai įdomių herojų.

- Visada darote labai laimin-go žmogaus įspūdį. Kas jums suteikia didžiausią laimę?

- Laimę, kiek žinau, suteikia la-bai paprasti dalykai - meilė, seksas, valgis. Ir jokia valdžia, didžiuliai turtai arba galia negali varžytis su šiais paprastais dalykais.

Pagal užsienio spaudą parengė Milda KUNSKAITĖ

Meril Stryp: „Laimė - tai paprasti dalykai“

Berlyno kino festivalyje aktorei Meril Stryp įteiktas „Auksinis lokys“ už gyvenimo kūrybą

n

Mes gyvename kaip tik todėl, kad dar anaiptol ne viską žinome ir turime mokytis

EPA-Eltos nuotr.

cmyk

7

cmykmyk

�

myk

INTERNETE - www.REspublIka.lT 2012 m. kovo 10 d., šeštadienis RaŠYkITE MuMs: [email protected] Nr. 20 (198)

dienraščio „respublika“ priedas

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ„Respublikos“ žurnalistė

- Futbolo teisėja - reta mo-teriai profesija. Kaip atsitiko, kad pasirinkote šią sporto ša-ką? - „Sporto žmonės“ paklausė A.KAncėS.

- Daug kas tuo stebisi, bet pir-miausia noriu patikslinti, kad fut-bolas - žavus ir daug adrenalino teikiantis žaidimas. Jis subalansuo-tas vyrams, bet tinka ir moterims. (Juokiasi.) O štai teisėjavimas fut-bole - iš tiesų vyrų privilegija. No-riu pridurti, kad tai ne mano dar-bas, o tik hobis. (Juokiasi.) Lietu-voje teisėjavimas apskritai nėra profesionalus užsiėmimas. Daugu-ma teisėjų turi visai kitus darbus, jų profesijos dažnai su sportu ne-turi nieko bendra.

- Tuomet kokia jūsų profe-sija?

- Pagal profesiją aš kinezitera-peutė, bet jau seniai šio darbo ne-dirbu. Nors šis darbas, taip pat iš dalies susijęs su sportu, man pati-ko. Padėdavau sportininkams po traumų atsistoti ant kojų. Dabar dirbu vadybininke vienoje tarptau-tinėje kompanijoje, todėl ir tenka važinėti po Lietuvą.

- Kada jums šovė į galvą mintis tapti futbolo teisėja?

- Aš nuo pat mažens mėgau žaisti futbolą. Pirmoji patirtis - ka-muolio spardymas kartu su ber-niūkščiais Pramonės prospekto kieme. Vėliau žaidžiau stalo tenisą, plaukiojau. Kadangi tas futbolas mane visą laiką persekiojo, nuo penkiolikos metų įstojau į Kauno moterų futbolo komandą. Dešimt metų buvau futbolininkė profesio-nalė. Žaidžiau ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Ten nuvažiavau dviem sezonams ir gana sėkmingai žai-džiau už Kalugos miesto komandą. Tai miestas netoli Maskvos, tad dažniau tekdavo būti šiame did-miestyje negu Kaune ar Vilniuje.

- Kodėl patraukėte į Rusiją?- Tuo metu Lietuvos moterų

futbolo lygis buvo gana žemas, ma-žai buvo komandų ir varžybų, o man norėjosi žaisti ir laimėti.

- Teisėjauti pradėjote Lietu-voje?

- Taip, grįžau į Lietuvą. Teisė-javimas tapo savotiška aktyvaus žaidimo aikštėje tąsa. Tačiau fut-bolo taisyklių ir jų pritaikymo aikš-telėje vis tiek reikėjo mokytis. Taip ir atsirado teisėja Aušra Kancė. (Juokiasi.) Lietuvoje teisėjauju vy-rų futbolo varžyboms, o užsienyje - moterų, nes esu tarptautinės FIFA kategorijos teisėja. Tad šiemet jau tryliktas sezonas, kai teisėjausiu.

- Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išėjote į futbolo aikštę teisėjauti vyrų varžyboms?

- Tai buvo seniai, bet tą jausmą, žinoma, prisimenu. Žaisti ir laks-tyti paskui kamuolį yra kur kas lengviau, negu matyti visą aikštę, žaidėjus, priimti sprendimus, ką ir kaip nubausti.

- Ar yra skirtumų tarp mo-terų ir vyrų futbolo?

- Iš esmės beveik nėra. Tačiau moterų futbolą sudėtingiau teisė-jauti dėl didesnio skaičiaus nenu-spėjamų situacijų. Vyrų futbolas, žinoma, populiaresnis ir turi tikrai daug gerbėjų, o moterys futbolinin-kės yra azartiškesnės už vyrus.

- Atrodo, kad esate tempe-ramentinga, pašėlusio bernio-kiško charakterio?

- Kodėl pašėlusio? Charakteris arba yra, arba ne.

- Gal turite kokį nors mėgs-tamą priežodį ar posakį, kai kas nors futbolo aikštėje jus sunervina?

- Na, tokių posakių, veikiau riebesnių žodelių paleisti nevalia niekam: nei sportininkams, nei teisėjams. Šiuo atžvilgiu stengiuo-si būti ypač santūri. Žinote, kas moteriai teisėjai svarbiausia aikš-tėje? Gerai atrodyti. Aš ir mano kolegės Ingrida Siliūnienė ir Jur-gita Mačiukonytė, kurios yra tei-sėjos asistentės, tai gerai žinome. Prieš rungtynes viena kitą apžiū-rime, kad atrodytume nepriekaiš-tingai ir juo labiau ne juokingai.

- Ar pasitaiko, kad futboli-ninkai jums pasako kompli-mentą, o gal atvirkščiai - kokią seksualią užuominą?

- Hmm... Jie ne tik pasako komplimentą, bet rėžia viską, ką nori pasakyti teisėjui. Žaidimo įkarštyje, ypač pralaimėjus jiems visiškai tas pats, ar teisėjavo mo-teris, ar vyras. O jeigu objekty-viai, moterims kliūva kiek mažiau replikų. Man labai smagu, kad pastaruoju metu žaidėjų mentali-tetas keičiasi į gerąją pusę. Kai žaidžia ne tokios profesionalios komandos, žinoma, ir pagarbos bei kultūros yra mažiau.

- Ką mėgstate, be futbolo?- Mėgstu visas sporto šakas.

Galiu žaisti ir krepšinį, ir tenisą. Mėgstu žiemos sportą. Smagu, kad neseniai Lietuvoje atsirado dirbti-nė slidinėjimo bei nusileidimo nuo kalno trasa. Mėgstu bet kokį judrų poilsį, bet jam nelabai yra laiko. Pa-ra man ir taip per trumpa.

- O kokiais nors grynai moteriškais darbeliais užsii-mate?

- Jeigu turite galvoje mezgimą ar kokių nors dabar madingų papuo-šalų darymą, turiu nuvilti. Namuose atlieku tik būtinus buities darbus, o daugiausiai laiko skiriu dukrelei Vil-

tei, kuriai dveji metukai. Ji - mano visas laisvalaikis ir mūsų su vyru džiaugsmas.

- Jūsų vyras - taip pat buvęs futbolininkas. Įdomu, kaip jūs susipažinote? Gal jūs teisėja-vote ir jį nubaudėte?

- Ne. Su teisėjavimu mūsų pa-žintis neturi nieko bendra. Tiesiog spardėm kamuolį, žaidėm futbolą ir prisižaidėm... iki laimingo gyve-nimo.

- Minėjote, kad tenka teisė-jauti įvairiose šalyse. Ar nekir-bėjo noro pasilikti, kur geriau vertinamas tarptautinės kate-gorijos teisėjo darbas ar reika-linga jūsų kineziterapeutės pa-tirtis?

- Tokios minties nei aš, nei ma-no vyras neturėjome ir bent jau kol kas neturime. Aš kurį laiką pagal studentų mainų programą, kai mo-kiausi Kauno kūno kultūros akade-mijoje, kelias vasaras praleidau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Esu įsitikinusi, kad užsienio šalyse niekas tau ant lėkštutės gero atly-ginimo nepadės. Viską reikia užsi-dirbti. Nebent Lietuvoje valdžia vi-sai nustekens žmones, tuomet, ko gero, išvyks visi, kurie tik pajėgia pakrutėti. Bet aš esu optimistė ir tikiuosi, kad taip neatsitiks.

Futbolas �

Žinote, kas moteriai teisėjai svarbiausia aikštėje? Gerai atrodyti. Aš ir mano kolegės Ingrida Siliūnienė ir Jurgita Mačiukonytė, kurios yra teisėjos asistentės, tai gerai žinome

�

Moteris ir 22 vyrai

Teisėja teigia, kad moterys futbolininkės ginčijasi dažniau

Asmeninio albumo nuotr.

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Aušra KancĖGimė 1975 m. Kaune.Nuo 15 metų žaidė moterų futbolą.1997 m. baigė Kauno kūno kultūros akademiją.Nuo 2000 m. FIFA kategorijos teisėja.

•••

•

Dosjė

Aušra Kancė jau 13-us metus teisėjauja futbolo rungtynėms

Nedidukė žvitriaakė, į gimnazistę panaši 3�-erių kaunietė Aušra Kancė, pasirodo, futbolą yra žaidusi pati, o vėliau tapo aikštės teisėja, kuri teisėjauja ir Europos čempionatuose. Kodėl futbolas, o ne kokia nors kita sporto šaka sužavėjo šią moterį.

8

cmykcmyk

�

cm

Sporto žmonės 2012 m. kovo 10 d., šeštadienis2

Arūnas ABROMAITIS„Respublikos“ žurnalistas

Kiekvieną žiemą netrūksta svarstymų, kurios komandos žais čempionate. Šįkart tarp sezonų iš A lygos žemėlapio išnyko trys klubai - FBK „Kaunas“, „Mažeikiai“ ir „Klaipėda“. Iš I lygos į aukščiausią-ją atėjo Vilniaus ekipa REO. Ban-

kroto byla iškelta Klaipėdos „Atlan-tui“, bet šiai ekipai išimties tvarka leista startuoti. Klubo ateitį vis dar baugia migla, tačiau žadama, kad „Atlantas“ pradės čempionatą.

Sumažėjus komandų skaičiui, pasikeitė ir jo sistema. Praėjusį se-zoną buvo žaidžiami trys ratai. Eki-pos su vienais varžovais dukart su-sitikdavo išvykoje, o vieną - namie,

su kitais būdavo atvirkščiai. Šiemet bus keturi ratai.

Jau ketverius metus iš eilės A lygos auksą iškovojo Panevėžio „Ekranas“. Du sezonus iš eilės kitus medalių komplektus dalijosi Vilniaus „Žalgi-ris“ ir Marijampolės „Sūduva“. Apie pasikeitimus čempionate ir koman-dose „Sporto žmonės“ kalbėjosi su tri-jų stipriausių klubų atstovais.

Didysis klausimas - ar kiekybę pakeis kokybė?FUTBOLAS �

Šiandien prasidės Lietuvos futbolo A lygos čempionatas. Praėjusio sezono prizininkai stengėsi išlaikyti stabilumą, jie vėl pretenduos į aukščiausias vietas. Tačiau netrūks ir pasikeitimų. Bene svarbiausias iš jų tas, kad vietoj 12 komandų liko 10. Stipriausių klubų atstovai šį pasikeitimą vertina teigiamai.

„Ekranas“ neskubėjo keistis

Komanda negali iš pagrindų keistis kiekvieną sezoną - įsitikinęs „Ekrano“ vyriausiasis treneris Val-das URBOnAS. Jis norėtų, kad cha-oso būtų mažiau ir visoje A lygoje.

- Kaip pasikeitė komanda, palyginti su praėjusiu sezo-nu?

- Šiek tiek keista, kad sezonas jau prasideda, bet mes galbūt dar turėsime papildymų. Nors negaliu galutinai to patvirtinti, pokyčių ga-li būti. Išėjo Nerijus Sasnauskas, Marius Skinderis ir brazilas Mau-ras Alonsas (Mauro Alonso). Dėl atėjimų - kol kas liekame konser-vatyvūs. Be poros jaunų žmonių niekuo nepasipildėme, bet dar tu-rime minčių ir variantų.

- Atrodo, stabilumas ir pa-tirtis „Ekrane“ dabar yra la-biausiai vertinami dalykai?

- Negalime kiekvienais metais smarkiai keistis. Praeitais metais 10 žaidėjų išėjo, 8 atėjo. Pokyčiai negali kasmet būti tokie ryškūs. Turime savo komandos formavimo strategiją. Suprantame, kad kiek-vienais metais keičiant komandą neįmanoma pasiekti, kad žaidėjai pajustų vienas kitą, žinotų mūsų reikalavimus ir siektų bendro tiks-lo. Manau, dabar turime tikrai pa-jėgią komandą, kuri gali išspręsti keliamus uždavinius.

- Kaip manote, ar „Žalgiris“ ir „Sūduva“ vėl bus pagrindi-niai jūsų konkurentai?

- Dabar sudėtinga kalbėti. Ki-tos komandos irgi atlieka daug darbų, jos pasiekė daug pergalių pasiruošimo etape. Bet reikėtų su-prasti, kad tai dar tik pasiruoši-mas. Mūsų rezultatai šiame etape galbūt nebuvo džiuginantys, bet viską į vietas sudėlios čempiona-tas. Viską matysime rudenį. Ta-čiau mūsų tikslai nesikeičia. Rea-liai žiūrint, galbūt pagrindiniais konkurentais išliks „Žalgiris“, „Sūduva“ ir „Šiauliai“. Pagal su-dėtis ir biudžetus šios komandos ir „Ekranas“ turėtų užimti pirmą-sias pozicijas A lygoje.

- Lygoje liko 10 komandų vietoj 12. Tai gerai ar blogai?

- Manau, kad tai teigiamas pasikeitimas. Neigiamas aspek-tas tas, kad prieš kiekvieną čempionatą nežinome, kiek ja-me dalyvaus komandų, vis spė-liojame. To neturėtų būti. Turė-tų būti nustatyta aiški sistema. Reikėtų žinoti, kas ateina iš I lygos, kokiu principu mes for-muojame lygą. Kita vertus, 10 komandų yra geras sprendimas. Su kiekviena ekipa sužaisime po dvejas rungtynes namie ir išvy-koje. Nebus taip, kaip paskuti-nius du sezonus, kai galėjome su viena komanda žaisti dvi iš-vykoje, vienas namuose. Dėl to komandų padėtis tapdavo nely-giavertė. Duok Dieve, kad „Atlanto“ problemos išsispręs-tų. Kad 10 komandų ne tik pra-dėtų, bet ir užbaigtų čempiona-tą. Prisimenu Vilniaus „Vėtros“ pasitraukimą. Dėl jo mes nete-kome taškų ir kilo nereikalingas chaosas. Ateina nauji žmonės, jie nori paremti futbolą. Žvel-giant iš šios pusės, visų pirma reikalingas stabilumas koman-dose. Tuomet sugebėsime di-desniais žingsniais eiti į priekį.

Naujas koziris „Sūduvos“ gretose

Bronzinę komandą prieš sezoną papildė geriausias 2007 m. A lygos futbolininkas Rafaelis Ledesma. „Sūduvos“ vyriausiasis treneris Virginijus LIUBŠyS tikisi, kad brazilas neprarado savo įgūdžių.

- Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko „Sūduvoje“?

- Praradome vienus iš geriau-sių vartininkų Lietuvoje - Povilą Valinčių ir Armantą Vitkauską. Tai turbūt pagrindinis mūsų praradi-mas. Tačiau įsigijome R.Ledesmą, Marių Šoblinską. Pasistengėme beveik išlaikyti praėjusių metų sudėtį. Manau, kad įsigijome gana gerą vartininką iš Kauno Džiugą Bartkų. Dar prie praradimų gali-ma priskirti Sergejų Žigalovą. Daugiau ryškių lyderių neprara-dome, o įsigijome tikrai kvalifi-kuotų futbolininkų. Sezonas paro-dys, ar mes daugiau praradome, ar laimėjome.

- Kaip manote, ar R.Ledes-ma vis dar gali būti tas žaidė-jas, kuris veda komandą į priekį?

- Šiuo momentu jis gal nėra tokios formos, kokios jį norėjo-me matyti. Tačiau pažiūrėjus, kaip jis atrodė per treniruotes, net neabejoju, jog R.Ledesma šiemet bus toks pats, koks kita-dos buvo FBK „Kaunas“. Jis to labai siekia. Tik laiko klausimas, kada jis vėl bus toks, koks buvo. Po sezono Minsko klube „Parti-zan“ R.Ledesma keturis mėne-sius nieko nedarė. Tiek nespor-tavus reikia laiko. Ką jis turi, iš jo neatimsi.

- „Sūduvą“ tenkintų tik pir-moji pozicija ar užtektų ir ki-tos prizinės vietos?

- Klubo vadovai dar neiškėlė jokių tikslų. Tikiuosi, kad šią sa-vaitę per susitikimą su Marijam-polės visuomene tikslai bus įvar-dyti.

- Ar tos trys komandos, ku-rios dvejus metus iš eilės tapo prizininkėmis, ir šiemet bus stipresnės už kitas?

- Šiemet labai sustiprėjo Pak-ruojo „Kruoja“. 3-4 metus geros sudėties yra „Šiauliai“. Staigme-

na gali būti debiutantas Vilniaus REO. Gargždų „Bangos“ ir Tau-ragės „Tauro“ šiemet dar neteko matyti. Tačiau „Šauliai“, „Kruo-ja“, „Ekranas“, „Žalgiris“ ir REO tikrai daro gerą įspūdį. Tikiu, kad šis čempionatas bus daug atka-klesnis ir įdomesnis nei per-nykštis.

- 10 komandų vietoj 12 yra pranašumas ar trūkumas?

- Tik pranašumas. Šiandien Lietuvai optimaliausias skaičius būtų aštuonios komandos. Gerai prisimenu 1994 ar 1995 m., kai buvo aštuonios komandos, o Vil-niaus „Žalgiris“ dukart žaidė su Roterdamo „Feyenord“ ir abejos rungtynės buvo visai lygios. Tada per visą Lietuvos čempionatą ne-buvo gal nė vienų rungtynių, kad būtų didelis skirtumas. Tačiau ir 10 komandų yra gerai. Tik gaila, kad neliko tokios komandos kaip FBK „Kaunas“. Šis klubas kūrė futbolo istoriją Lietuvoje. Klaipė-da ir Kaunas kitados būdavo vie-ni didžiausių žaidėjų tiekėjų re-prezentaciniam „Žalgirio“ klubui. To neliko ir tai labai skaudu. Ma-nau, praeis laiko, ir tiek Kaune, tiek Klaipėdoje atsiras rimtų klu-bų. Lietuvos futbolas dėl to tik laimėtų.

STABILUMAS. Čempionų „Ekrano“ futbolininkų (raudona apranga) gretose pokyčių buvo nedaug

�

ŽVAIGŽDĖ. „Sūduvą“ papildė geriausiu visų laikų Lietuvos legionieriumi vadinamas Rafaelis Ledesma

�

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

cmyk

9

cmyk

�

cmyk

Sporto žmonės2012 m. kovo 10 d., šeštadienis 3

Didysis klausimas - ar kiekybę pakeis kokybė?

SavaitėS gimtadieniai �

Rita Pivoriūnaitė (1988 m. kovo 10 d.)

Karatė kiokušin ii dano meistrė. Daugkartinė Europos čempionatų nugalėtoja ir prizininkė.

Antanas JaKimavičius (1957 m. kovo 10 d.)

Dviračių sporto treneris. Lietu-vos moterų dviračių treko rinktinės vyriausiasis treneris.

Viktorija ŽEmaitytė (1985 m. kovo 11 d.)

Lengvaatletė. 2007 m. studentų universiados ir pasaulio jaunimo (iki 23 m.) čempionato aukso medalių laimėtoja.

Edgaras JanKausKas (1975 m. kovo 12 d.)

Futbolininkas, ilgametis Lietu-vos rinktinės žaidėjas. uEFa taurės (2003 m.) ir čempionų lygos (2004 m.) laimėtojas.

Mindaugas LuKošius (1959 m. kovo 13 d.)

Krepšinio treneris. 2007 m. jo tre-niruojama Lietuvos studentų rinkti-nė iškovojo auksą universiadoje.

Leonardas čaiKausKas (1957 m. kovo 14 d.)

Žolės riedulio treneris ir sporto organizatorius. Lietuvos žolės riedu-lio federacijos prezidentas.

Rimantas čaiKausKas (1955 m. kovo 14 d.)

Žolės riedulio treneris. Europos žolės riedulio federacijos trenerių komiteto narys.

Vladislovas čEsiūnas (1940 m. kovo 15 d.)

Kanojininkas, 1�72 m. olimpinis čempionas. Daugkartinis pasaulio čempionas ir prizininkas.

Mindaugas BaLčiūnas (1977 m. kovo 15 d.)

Lietuvos krepšinio feedracijos generalinis sekretorius, „FiBa Euro-pe“ valdybos narys.

Kazimieras BuDrys (1936 m. kovo 15 d.)

Krepšininkas, sporto organiza-torius. tradicinio šeimų krepšinio turnyro iniciatorius.

Aukščiausias „Žalgirio“ tikslas

Vilniaus komanda prarado re-zultatyviausią A lygos puolėją Dei-vydą Matulevičių, kuris išvyko į Lenkiją. Tačiau klubo direktorius Mindaugas NikoLičius mano, kad ekipa sustiprėjo. „Žalgirio“ tikslas aiškus - sidabrą pakeisti auksu.

- Pristatykite tarp sezonų komandoje įvykusius pasikei-timus.

- Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes tikrai sustiprėjome. Pra-radome du atakuojančius žaidėjus. D.Matulevičių išnuomojome. Taip pat išėjo Nerijus Astrauskas. Vie-ną žaidėją praradome ir gynybos grandyje. Tačiau į jų vietas atėjo ne mažiau kvalifikuoti futbolinin-kai. Puolime turime Kalumą Elio-tą (Calum Elliot) iš Škotijos, iš Kroatijos atėjo Tomislavas Pekas, sugrįžo Mantas Kuklys. Dar pla-nuojame pasirašyti sutartis su po-ra žaidėjų. Manau, kad ne tik kompensuosime praradimus, bet ir būsime stipresni.

- Turite pakankamai pajė-gų, kad užimtumėte pirmąją vietą? Ji ir yra jūsų tikslas?

- Uždavinys yra ne tik pirmoji vieta čempionate. Norime iškovoti Lietuvos taurę ir kuo geriau pasi-

rodyti Europoje. Manau, kad turime po du gerus žaidėjus į vieną vietą. Toks buvo trenerio reikalavimus.

- Du sezonus prizininkai A lygoje nesikeičia. Ar šiemet medalius irgi išsidalys tos pa-čios komandos?

- Sezonas bus ilgas, bus daug rungtynių. Manau, didesnius šan-sus turi tos komandos, kurios tu-ri ilgesnį suolelį. Bus ir traumų, ir kortelių. Pagal komandų komplek-

tavimą galima prognozuoti, jog rea-liausi pretendentai kovoti dėl me-dalių, be praėjusio sezono prizi-ninkų, yra „Šiauliai“ ir Pakruojo „Kruoja“. Šios komandos bus rim-tos varžovės. O į kitas ekipas dar reikėtų pažiūrėti aikštėje.

- Bet „Ekraną“, „Žalgirį“ ir „Sūduvą“ vis dar galima va-dinti favoritais?

- Šių komandų pranašumas tas, kad jų sudėtys nusistovėju-

sios, komandos susižaidusios. „Kruojoje“ yra daug naujų žaidė-jų. „Šiauliai“ dirba, bet ten irgi daug naujų žaidėjų. Tačiau Šiau-liuose visada labai sunku žaisti, pernai rungtynėse su šia koman-da praradome daug taškų. Manau, minėti penki klubai yra favoritai.

- Čempionate žais 10, o ne 12 komandų. Tai pliusas ar mi-nusas?

- Manau, kad pliusas, nes su-žaisime lyginį rungtynių skaičių namie ir išvykoje su kiekvienu varžovu. Tarpusavyje išsiaiškinsi-me, kas stipresnis, to nelems ša-lutiniai veiksniai. Dabar lygybės faktorius bus išlaikomas. Tačiau

klausimas - ar šiandien Lietuva ga-li turėti ir 10 komandų? Norisi, kad komandos būtų finansiškai stipres-nės, kad būtų daugiau gerų varžy-bų. Tai gali paskatinti ateiti žiūro-vus, o žaidėjus - tobulėti. Mes dėl to ir rengėme stovyklą užsienyje, nes ten buvo galima pažaisti su ge-resnio lygio komandomis. Lietu-voje tokių varžybų kartais trūksta. Komandų galėtų būti ir daugiau, bet yra finansinis faktorius. Dabar rinkoje yra daug lietuvių futboli-ninkų - Tadas Labukas, Mindaugas Kalonas ir kiti. Jie neturi kontrak-tų, o Lietuvos klubai jų nesiūlo ar-ba nepajėgūs pasiūlyti. Komandos lengviau priima legionierius nei Lietuvos rinktinės žaidėjus.

Kovo 10 d.

13 val. Klaipėdos „Atlantas“ - „Šiauliai“ 15 val. Pakruojo „Kruoja“ - Tauragės „Tauras“ 17 val. Gargždų „Banga“ - Vilniaus „Žalgiris“

Kovo 11 d.

15 val. Marijampolės „Sūduva“ - Panevėžio „Ekranas“ 19 val. Alytaus „Dainava“ - Vilniaus REO

Pirmo turo tvarkaraštiS

2002 m. 1) FBK „Kaunas“, 2) Klaipėdos „Atlantas“, 3) Panevėžio „Ekranas“ 2003 m. 1) FBK „Kaunas“, 2) „Ekranas“, 3) Rūdiškių „Vėtra“ 2004 m. 1) FBK „Kaunas“, 2) „Ekranas“, 3) „Atlantas“ 2005 m. 1) „Ekranas“, 2) FBK „Kaunas“, 3) Marijampolės „Sūduva“ 2006 m. 1) FBK „Kaunas“, 2) „Ekranas“, 3) Vilniaus „Vėtra“ 2007 m. 1) FBK „Kaunas“, 2) „Sūduva“, 3) „Ekranas“ 2008 m. 1) „Ekranas“, 2) FBK „Kaunas“, 3) „Vėtra“ 2009 m. 1) „Ekranas“, 2) „Vėtra“, 3) „Sūduva“ 2010 m. 1) „Ekranas“, 2) „Sūduva“, 3) Vilniaus „Žalgiris“ 2011 m. 1) „Ekranas“, 2) „Žalgiris“, 3) „Sūduva“

* paskutinis dešimtmetis

LietuvoS čemPionato Prizininkai *

netektiS. „Žalgirio“ komandoje šiemet nežais rezultatyviausias praėjusio sezono futbolininkas Deivydas Matulevičius

�

Sauliaus Venckaus nuotr.

Vieta komanda pergalės lygiosios pralaimėjimai įvarčių santykis taškai1. „Ekranas“ 24 8 1 68-14 802. „Žalgiris“ 22 6 5 56-17 723. „Sūduva“ 19 8 6 70-19 654. „Šiauliai“ 16 11 6 45-30 595. Pakruojo „Kruoja“ 13 10 10 43-34 496. Gargždų „Banga“ 13 7 13 51-37 467. Tauragės „Tauras“ 11 12 10 50-38 458. Alytaus „Dainava“ 13 6 14 53-54 459. „Mažeikiai“ 9 9 15 36-54 3610. FBK „Kaunas“* 8 8 17 41-53 2611. „Atlantas“ 3 2 28 28-121 1112. „Klaipėda“ 2 3 28 19-89 9

* Iš FBK „Kaunas“ prieš čempionatą buvo atimti 6 tšk.

PraėjuSio Sezono LenteLė

Kūno Kultūros ir sporto DEpArtAMEntAsprie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai finansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

�0

cmykcmyk�0

cmyk

��

cmyk

bandymaij/b boTanika

Mokslininkai yra įsitikinę, kad teigiamos mintys ir žodžiai teigiamai veikia ir augalus. Patyrę sodininkai priskiria augalams savybes, kurių taip pasigendama tarp žmonių - altruizmą, užuojautą, meilę.

Pašokime ananasams

Augalai dažnai yra įsipainioję į neįprastas, fantastines istorijas. Viena jų pasakojama nuo praėju-sio amžiaus 6-ojo dešimtmečio. Tada Amerikoje konkuravo dvi didelės ananasų auginimo verslu užsiimančios kompanijos. Viena jų valdė plantacijas Havajuose, ki-ta - Antiluose. Ananasai buvo tos pačios rūšies, klimatas - identiškas, dirva - taip pat labai panaši. O štai ananasai išaugdavo skirtingi! An-tilų ananasai dėl neaiškių priežas-čių buvo stambesni ir, svarbiausia, skanesni.

Antilų ananasai buvo perkami daug mieliau, ir Havajų kompanijai grėsė bankrotas.

Šią mįslę įminė psichologas Džonas Meisas. Jis atkreipė dėme-sį į niuansą, kurio nepastebėjo nei agronomai, nei biologai. Havajuose vietos gyventojai augino ananasus tyliai, o Antilų darbininkai darė iš darbo pramogą - prižiūrėdami ananasus jie šokdavo, dainuodavo, linksmindavosi.

Tokią beprotišką idėją, kad ana-nasai skanesni nuo dainų, psicholo-gas pateikė kompanijos vadovybei. Pastarajai jau nebebuvo ko prarasti: ji jau stovėjo prie bankroto slenks-čio. Taigi į Havajų plantacijas sku-biai atvežė savanorių darbininkų. Jau kitas derlius skoniu nesiskyrė nuo Antilų ananasų.

Bakstero metodas

Neįprastų augalų savybių, da-rančių juos panašius ne tik į gy-vas, bet ir į mąstančias būtybes, tyrinėjimų srityje bumas yra su-sijęs su Klifo Bakstero - melo detektorių specialisto - vardu. Vieną kartą, tiesiog neturėdamas ką veikti, jis nusprendė pažiūrė-ti, ar reaguoja augalai į kokį nors išorinį poveikį. Dirbdamas melo detektoriumi, K.Baksteras žinojo, kad grasinimas - tai geras būdas stipriai subjekto reakcijai išaiš-kinti, todėl jis prijungė augalą prie detektoriaus, o lapą įkišo į karštą kavą.

Jokios reakcijos nebuvo. Ta-da jis nusprendė, kad augalams daug baisesnė ugnis. Įkvėptas šios minties jis nuėjo paimti degtukų. Ir čia kreivoji linija, kurią brėžė detektorius, šoko aukštyn. Grįžęs su degtukais, jis pamatė, kad de-tektogramoje atsirado dar vienas pikas. Buvo panašu į tai, kad auga-las atspėjo jo ketinimus ir išsigan-do. Mokslininkas atliko dar keletą bandymų, ir pasirodė, jog kai jis pareikšdavo abejonę, neryžtingumą arba nenorą padegti augalą, reakci-ja, užrašyta detektogramoje, buvo ne itin ryški.

Kituose bandymuose moksli-ninkas padarė dar keletą sveiko proto požiūriu neįtikėtinų atradi-mų. Pasirodo, kad net nuplėšti ir perpjauti į gabalus lapai, prijungti prie detektoriaus, parodo tą pa-čią reakciją, kaip ir pats augalas. Taip pat išaiškėjo, kad augalas nuo grėsmių arba jam ypač pa-vojingo žmogaus pasirodymo su-geba visiškai realiai apalpti arba patirti šoką.

Įrenginiai, užrašantys augalų

reakciją, leido išaiškinti dar vieną jų stebuklingą savybę. Pasirodo, net per didelį atstumą jie reaguoja į žmogaus, kuris juos prižiūrėjo, el-gesį. Pavyzdžiui, K.Baksteras, grį-žęs į Niujorką iš Naujojo Džersio, nustebęs pamatė, kad visi augalai pajuto jo išvykimą ir „pasveikino“ sugrįžusį. Be to, reakcijos pradžios momentas sutapo su tuo momen-tu, kai tyrinėtojas tik nusprendė grįžti namo.

Nervingi augalai

1887 metais V.Berdonas-Sander-sonas stebėjo elektros reiškinius, primenančius tuos, kurie vyksta su-sijaudinus gyvūnui. Išsamiau elek-tros signalų kilmę augaluose ištyrė indų mokslininkas Dž.Č.Bosas XX a. pradžioje. Tropinė mimoza sugeba suskleisti savo pūkuotus lapus vos juos palietus. Mokslininkui pavyko nustatyti, kad augalas reaguoja į prisilietimą pavėluodamas tik 0,1

sekundės dalies. Toks reakcijos grei-tis gali būti prilyginamas tik signalo perdavimo nervuose greičiui.

Mokslininkas pastebėjo analo-giją tarp gyvūnų bei augalų reak-cijos į šviesą ir įrodė, kad augalai taip pat gali jausti nuovargį, kaip ir raumenys. „Dabar aš žinau, kad augalai kvėpuoja net neturėdami plaučių ar žiaunų, jie turi virški-nimo sistemą be skrandžio ir gali judėti be raumenų, - teigiama jo

tyrinėjimų išvadose. - Dabar man atrodo įtikinama, kad augalai gali justi tokį pat susijaudinimą kaip aukščiausi gyvūnai, nors neturi sudėtingos nervų sistemos“.

1922 metais rusų biofizikas psi-chiatras Aleksandras Gurvičas, at-likęs bandymus su svogūnu, atrado kai ką, kas nustebino: kai tik jis priartindavo vieno svogūno jauną ūglį prie kito šaknų sistemos, bū-tent suartėjimo vietoje pradėdavo ypač stipriai dalytis ląstelės. Kas stimuliavo šį procesą? A.Gurvičas pirmiausia pagalvojo apie chemi-nes medžiagas, išskiriamas šaknų. Tačiau visiškai izoliavus svogūnus, keista sąveika nedingo. Tik 1971 metais, praėjus beveik 50 metų, Nobelio premijos laureatas Denis Gaboras išsamiais eksperimentais patvirtino A.Gurvičo bandymus.

40-aisiais praėjusio amžiaus me-tais A.Gurvičas visiškai netikėtai ap-tiko dar vieną fenomeną: psichikos sutrikimų turinčių ligonių būklė žy-miai pagerėdavo, jeigu jie atsidurda-vo šalia kai kurių augalų. Ypač palan-kus buvo žaliojo svogūno poveikis. Šalia jo šizofrenija sergantys paci-entai pradėdavo elgtis prasmingai. Aišku, ne visų, bet žymaus ligonių procento dvasinė būklė vienaip ar kitaip keitėsi į geresnę pusę.

Gėlės-telepatės

XX amžiaus pabaigoje labai įdomūs tyrinėjimai, patvirtinantys augalų gebėjimą suvokti žmogaus mintis ir reaguoti į jas, buvo atlik-ti Bendrosios ir pedagoginės psi-chologijos instituto profesoriaus Venjamino Puškino. Per 200 ban-dymų neginčijamai liudijo: atsakant į emocionalios žmogaus būklės pakeitimus keičiasi ir augalo elek-trostatinis potencialas.

Bakstero, Puškino, kitų moks-lininkų, tyrinėjusių šią problemą, bandymai leido padaryti dar vieną išvadą: augalai, matyt, keičiasi si-gnalais. Jie turi savo kalbą, panašią į primityvią vabzdžių kalbą. Ekspe-rimentai, atlikti Rusijoje, Timeria-zevo žemės ūkio akademijos augalų fiziologijos katedroje, vadovaujant profesoriui Ivarui Gunarui, leido išaiškinti, kad vienas augalas, keis-damas elektrinius potencialus savo lapuose, siunčia kitam pranešimus apie pavojų. Net pavyko rasti cen-trą, iš kur jie kyla.

„Šis centras yra ant šaknies ka-klelio, - rašė profesorius, - kuris su-sispaudžia ir atsileidžia kaip širdies raumuo. Augalai, matyt, gali keistis signalais ir jie turi savo kalbą, pana-šią į primityvią gyvūnų, pavyzdžiui, vabzdžių. Vienas augalas, keisdamas elektrinius impulsus lapuose, gali pranešti kitam apie pavojų“.

Gamta sukūrė mus visus iš vie-nos medžiagos ir mes vystėmės pagal tuos pačius dėsnius. Visai galimas dalykas, kad kiekvienoje gyvoje ląstelėje, esančioje Žemėje, kažkur giliai yra paslėptas savitarpio pagalbos mechanizmas. Be šio me-chanizmo gyvybė nebūtų išlikusi.

Ar prisimenate, ką sakė Mau-glis susitikęs su gyvūnais? „Mes su tavimi vieno kraujo. Tu ir aš!“ Gal analogiškai reikėtų elgtis su visu mus supančiu pasauliu?

Pagal užsienio spaudą

Augalai - mąstančios būtybės

EPA-

Elto

s nuo

tr.

Augalai kvėpuoja be plaučių ar žiaunų, jie turi virškinimo sistemą be skrandžio

Dž.Č.Bosas, mokslininkas

�2

cmykcmyk

„nelaimingieji“j/b reiškiniai

Ko gero, visiems yra tekę girdėti pasakojimų apie „nelaimingus“ automobilius, kurie tarsi magnetai traukia prie savęs įvairias nelaimes, o jų savininkai baigia savo gyvenimus prie vairo...

Limuzinas pražudė 22 žmones

Vienu „nelaimingiausių“ auto-mobilių pasaulio istorijoje vadina-mas limuzinas „Mercedes-Benz“, kuris, pasakojama, „pražudė“ ne mažiau kaip 22 žmones. Būtent juo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis erchercogas Francas Ferdinan-das (Franco Ferdinando) kartu su žmona 1914-ųjų birželio 28 d. savo viešnagės metu važiavo Sarajevo miesto gatvėmis. Į perspėjimus saugotis teroristų erchercogas tik numojo ranka.

Pirmiausia į lėtai važiuojantį au-tomobilį vienas pakelėje susirinkusių žiūrovų sviedė granatą. Laimė, ši, at-simušusi nuo brezentinio kabinos viršaus, sprogo po kito automobilio ratais. Užsispyrėlis F.Ferdinandas nusprendė tęsti kelionę lyg niekur nieko. Ir už tai sumokėjo gyvybe: netrukus prie „Mercedes-Benz“ prišoko 18-metis studentas Gavri-kas Principas ir iš arti revolveriu sušaudė Francą ir jo žmoną...

Keršydama už šį nužudymą Aus-trija-Vengrija netrukus paskelbė ka-rą Serbijai, šios ginti stojo Rusija, į peštynes įsivėlė ir Vokietija, Anglija, Prancūzija. Europoje netrukus įsi-plieskė I pasaulinis karas...

Erchercogo krauju aplaistytas limuzinas atiteko vienam Austri-jos-Vengrijos generolų - Patevekui. Ir jam mašina neatnešė laimės: dėl nuolatinių nesėkmių fronte jis buvo priverstas atsistatydinti ir grįžęs tėviškėn išprotėjo. Jo au-tomobilis atiteko to paties pulko kapitonui. Šis 1915-ųjų pradžioje

limuzinu rėžėsi į sunkvežimį ir žuvo kartu su vairuotoju bei dar dviem kareiviais.

Kruvino kelio pabaiga - muziejuje

Pasibaigus karui suremontuotą limuziną perdavė civiliams: jo savi-ninku tapo Jugoslavijos komendan-tas. Nors šis, prisiklausęs kalbų apie „Mercedes-Benz“ prakeiksmą, limu-zinu naudojosi itin retai, 1919-ųjų rudenį per vieną kelionę mašina ap-virto. Vairuotojas buvo sutraiškytas, o komendantas neteko rankos...

1923-iaisiais aukcione šį limuzi-ną nusipirko turtingas gydytojas. Po poros metų posūkyje jis mašinos ne-suvaldė, tad žuvo pats ir dar užmušė du valstiečius, buvusius pakelėje.

Automobilį suremontavo ir jo savininkais vėlesniais metais tapo dar keturi žmonės. Trys iš jų žuvo per avarijas, ketvirtasis, turtingas juvelyras, nusižudė.

Ir tai buvo ne vienintelės limuzi-no aukos: per tą laiką žuvo po ratais papuolęs serbų valstietis, mašinos prislėgtas užduso garažo, kuriame „Mercedes-Benz“ buvo remon-tuojamas, savininkas. Paskutinis mašinos savininkas Tiboras Hiršfil-das bei keturi jo draugai mirė nuo žaizdų, kurias patyrė, kai limuzinu rėžėsi į autobusą. Įkaušę vyrai va-žiavo namo iš vestuvių. Tai buvo pa-skutinės „Mercedes-Benz“ aukos: dabar limuzinas, kaip istorinė ver-tybė, patikimai užrakintas Vienos muziejaus ekspozicijų salėje.

Žvaigždės „Porsche“ - automobilis žmogėdra

Panašią niūrią šlovę įgijo ir spor-tinis automobilis „Porsche Spider 550“, kuriuo 1955 m. užsimušė žino-ma Holivudo kino žvaigždė - aktorius Džeimsas Dinas (James Dean).

Automobilį, kaip kolekcinę re-tenybę, nusipirko autoserviso savi-ninkas Džordžas Barisas (George

Baris), tačiau iškeliant „Porsche“ iš sunkvežimio šis nuslydo ir sulaužė naujajam savininkui abi kojas. Tuomet įsiutęs Dž.Barisas, pavadinęs mašiną automobiliu žmogėdra, nusprendė parduoti ją dalimis. Variklį nupirko gydytojas, kurio laisvalaikio hobis - sporto lenktynės. Tačiau pirmosios lenktynės su nusipirktu varikliu jam pasibaigė tragiškai. Netrukus užsi-mušė ir kitas lenktynininkas, nusi-

pirkęs šio automobilio žmogėdros detalių.

Vis dėlto Dž.Barisas nenuleido rankų - žuvusio aktoriaus Dž.Dino populiarumas buvo toks didelis, kad automobilio serviso savininkas nusprendė vežioti tą „Porsche“ po šalį it gyvą legendą, kuri pražudė kino žvaigždę.

Tačiau Sakramente nutrūko au-tomobilį laikantys diržai, jis nuvirto

nuo stendo ir sulaužė paaugliui ko-ją. Po mėnesio „Porsche“ iškrito iš jį vežančio sunkvežimio ir užmušė atsitiktinį praeivį, o jau Oregono mieste tas pats sunkvežimis su visu kroviniu rėžėsi į parduotuvės sieną. Galų gale Naujajame Orleane automobilis vėl nuvirto nuo stendo ir subyrėjo į dalis.

Nelaimingas „penketukas“

Sakoma, kad patyrę automobilių mėgėjai turi prietarą - jei nusipirkęs naują automobilį per pirmą pusmetį pakliūvi bent į tris avarijas, stenkis kuo greičiau juo atsikratyti, nes au-tomobilis - „nelaimingas“. Štai so-vietmečiu vienas pilietis Čeliabinske nusipirko VAZ-2105. Jau pirmą dieną laimingas mašinos savininkas paliko ją greta parduotuvės, kurios stogas buvo remontuojamas. Ir ką gi - ne-vykėlis statybininkas „pavaišino“ naujintelaitę ladą kibiru karšto bi-tumo... Negana to, grįždamas namo šeimininkas sugebėjo dar trinktelėti automobiliu į kaimyno volgą.

Praėjo kelios savaitės, ir „pen-ketuko“ šeimininkas vėl pateko į avariją. Avarija buvo smulki, bet be meistrų paslaugų žmogelis neapsi-ėjo. O po mėnesio jam vėl teko su-grįžti - šįsyk jau po rimtos avarijos. Autoserviso meistrai jau įprato, kad žmogus lankosi pas juos ne rečiau kaip kartą per 2-3 mėnesius.

Po paskutinės avarijos - kai į „penktuką“, sustojusį priešais raudo-ną šviesoforo šviesą, įsirėžė sunkve-žimis DAF, draugai ir giminės ėmė rimtai įkalbinėti šeimininką parduoti ar tiesiog išmesti tą „velnio automo-bilį“. Tačiau šis kategoriškai atsisakė, vis dar tikėdamasis „perauklėti“ au-tomobilį, kuriame autoserviso meis-trai nelietė gal tik stogo...

Neigiamas zonas pašalina piramidės

Mistinių reiškinių tyrinėtojų „ne-laimingais“ automobiliais nenuste-binsi. Anot jų, visa mūsų planeta tarsi nematomu energetiniu tinklu išraižyta vadinamosiomis geopatoge-ninėmis zonomis ar linijomis, kurios neigiamai veikia žmones. Kartais tokios zonos būna ir žmogaus rankų darbas - paprastai jos egzistuoja bu-vusių kautynių, masinių kapaviečių ar itin žiaurių nusikaltimų vietose.

Įdomu, kad minėti tyrinėtojai biolokaciniais įrenginiais tokių zo-nų gali aptikti ir automobiliuose. Jos atsiranda dėl avarijų, prastos kokybės automobilio gamybos ir net dėl stresų, kuriuos važiuodami patiria vairuotojai ar keleiviai. To-kios zonos veikia ne tik vairuotoją, bet ir visą automobilio sistemą, va-riklį. Jei tokių zonų itin daug - ma-šina tampa „nelaiminga“.

O ar yra koks būdas apsaugo-ti savo automobilį nuo tokių zonų poveikio? Pasirodo, yra - tam reikia nedidelės piramidės, geriausia iš kedro ar pušies medienos. Tokios piramidės, anot tyrinėtojų, skleidžia ypatingą biologinį lauką, kuris ne tik saugo mašiną. Dėl jo automobilis su-naudoja kur kas mažiau degalų!

Pagal užsienio spaudą

Prakeikti automobiliai veža nelaimes

Pasak mokslininkų, geopatogeninės zonos veikia ne tik vairuotoją, bet ir visą automobilį, todėl mašina gali tapti „nelaiminga“

n

EPA-

Elto

s nuo

tr.

cmyk

�3

cmyk / �3

siTuacijosj/b Žūklė

Kai ledas, nuo kurio galima meškerioti dar laikosi pirmoje kovo pusėje, neretai susiklosto situacija, kad meškeriotojai dažnai prašauna pro šalį ir ne ten ieško žuvų, kur jos telkiasi. Žuvys dėl joms vienoms žinomų priežasčių laikosi ne palei dugną, bet viduryje vandens, o meškeriotojai masalus gramzdina pernelyg giliai - prie pat dugno.

Viktoras ArMALIS

Ne pro šalį pasitikrinti

Žuvų kaprizai dažniausiai pa-sireiškia per atlydžius, kai krinta atmosferos slėgis ir ant ledo ima plūsti iš ekečių ir properšų vanduo. Meškeriotojai, gaudantys žuvis ne pirmą sezoną, numano, kad, neži-nodamas žuvų susitelkimo vietos, turėsi įdėti nemažai pastangų, kad jas aptiktum, todėl su pavydėtinu

nuoseklumu vieną po kitos gręžia eketes atsitiktinėse vietose, vado-vaudamiesi vien intuicija. Tačiau geriausias variantas ant ledo išeiti anksti ir pirmiausiai užmesti ma-salą į vakarykštes eketes, kuriose greičiausiai kažkas viliojo kuojas. Rytinis kibimas trumpas - sugau-site tik kelias, tačiau stambias si-dabrašones. Bet gali būti ir taip, kad žuvys nekibs, tada teks imtis kitų būdų. Ignaliniečio meškerio-tojo Dariaus Vito nuomone, kovo pirmoje pusėje žuvų reikia ieškoti palyginti giliose vietose arba prie intakų, atnešančių šviežią vandenį, tačiau tai tik dalis algoritmo, nes svarbiausia nustatyti gelmę, ku-rioje būriuojasi žuvys. Mat ilgėjant dienai ir ežeruose pamažu prasi-dedant pavasarį pranašaujantiems procesams, labai svarbu žinoti vie-ną svarbų dėsningumą: palei dugną dažniausiai telkiasi apsnūdusi, ne-aktyvi žuvis, kuri prastai reaguoja net į pačius gardžiausius masalus, o viduriniuose vandens sluoksniuose aptinkama žuvis atvirkščiai - plauko domėdamasi maistu. Puikus pa-vyzdys nedidelis Pravalo ežeras, telkšantis tarp miškingų kalvų už Palūšės: žiemos pradžioje tiek eše-

riai, tiek kuojos jame stveria masalą palei smėlėtą ir žvirgždėtą dugną šalia vienintelio ežere esančio pa-plūdimio, o pavasariop žuvys persi-krausto prie stačių krantų, apjuostų siauru nugeltusių meldų rėžiu. Ten gelmė net ir netoli kranto siekia 6-8 m, o aktyvios žuvys kursuoja 3-4 m horizonte. Panašiai situacija klostosi ir Asalnykštyje, todėl kiek-viena žūklė - kruopščios paieškos, kurios sėkmingesnės geriau pažįs-tantiems ežerą, turintiems daugiau patirties. Todėl naujokams nerei-kėtų drovėtis ir pasižiūrėti, kur meškerioja vietiniai žvejai.

Ešerių paieškos

Ešerių paieškas per kovo at-lydžius geriausiai pradėti netoli kranto, tačiau patartina pasirinkti ežero dalį, kur dugno šlaitas staigiai nyra į gelmę. Ešeriai nekursuoja išilgai jos, o paprastai telkiasi vie-noje kurioje lokalioje teritorijoje. Todėl meškeriotojas nė nesėda prie eketės, o stovėdamas pabando bliz-gutę, paskui avižėlę. „Pašukuoja“ masalais įvairius gelmės horizontus ir traukia tolyn. Beje, verta tokioje žūklėje naudoti švytuokles, nes jos „užsiveda“ ilgesniam laikui ir yra labiau ešeriams matomos nei kla-sikinės blizgutės. D.Vito nuomone, įvairiuose horizontuose blizgute užtenka švystelti po kelis kartus,

avižėle žaidžiama kelias minutes, o štai švytuoklei patartina leisti savo aštuoniukes brėžti porą dešimčių kartų. Praktikoje tai pasitvirtino šimtu procentų, tačiau šio recepto niekam neperšame, nes ne visiems užtenka kantrybės.

Kad žvejojama stovint, taip pat logiška, nes paprastai ešeriai per atlydį aptinkami viduriniame van-dens sluoksnyje, todėl masalą kil-noti iš vieno horizonto į kitą daug patogiau, kai turi 1,5-2 m rezervą, t.y. atkarpą virš eketės. Dar paran-kesnė tokia žvejo pozicija pasirodo, kai ešeriai vydamiesi šoniplaukos imitaciją, ima sukinėtis visai po pat ledu. O po kiekvieno kibimo jie ky-la vis aukščiau ir aukščiau. Va, tada stovint ne tik masalu žaisti žymiai patogiau, bet ir pakirsti žuvį ir ją ištraukti ant ledo.

Kuojų buveinės

Jei ešeriai kimba silpnai, kaip ir kuojos, gali pasirodyti, kad šiandien - karpinių žuvų metas. Todėl reikėtų išsigręžti porą ekečių, po kuriomis - 8-12 m gelmė. Tokiose vietose suki-nėjasi ne tik karšiai, bet ir stambios kuojos, kurios tampa aktyvesnės po pietų ir sukinėjasi palei masalus iki prietemos. Jei patikra palei dugną - bevaisė, masalas keliamas kas kar-tą aukščiau nuo dugno. Valo ilgis kas kartą sumažinamas maždaug

pusantro metro, avižėlė kilstelima dar pusmetrį ir paleidžiama lengvai sklęsti. Čia reikia žinoti vieną subti-lybę: jei valas nebus įsitempęs, kibi-mo nepastebėsi ir kuoja paprasčiau-siai nugvelbs masalą. Todėl žvejys turi sugebėti taip leisti valą į eketę, kad masalas grimztų laisvai ir na-tūraliai, bet valas nekabotų laisvai. Sakoma, kad toks meistriškumas pasiekiamas ilgomis treniruotėmis. Jei jūsų veiksmuose trūks juvelyriš-ko tikslumo, žuvys masalą pastebės tik atsitiktinai ir nepavyks tiksliai nustatyti, kokiame horizonte kimba žuvys. Todėl, tikintis ne tik kuojų, bet ir karšių kibimo, masalą reikia laikyti toje pačioje gelmėje kelias minutes. Žinoma, šis žūklės būdas lėtokas, tačiau kito patikimo būdo kol kas nesugalvota. Šiam žūklės būdui naudojama lengva sidabrinė avižėlė ir plonytis 0,08 mm skers-mens valas.

ArSENAlASNuogAS KAblIuKAS

Pavasarėjant ežeruose ir van-dens talpyklose ima daugintis vė-žiagyviai, kurie paprastai susitelkia į didelius būrius palyginti nedide-lėje gelmėje. Per žiemą pasnin-kavusios kuojos, karšiai, aukšlės, ešeriai ir sykai su seliavomis akty-viai medžioja gardų grobį. Todėl, kai žuvys rodo kaprizus ir nenori ragauti gyvūninės kilmės masalų, joms galima pasiūlyti avižėles, ant kurių kabliukų neveriami natūra-lūs masalai. Vienas tokių masalų - avižėlė „Bananas“, imituojanti šoni-plauką. Šią avižėlę reikiamu tempu virpinant meškerėlės sargelį gali-ma taip šokdinti gelmėje, kad jos judesiai labai tikroviškai primins chaotiškus šoniplaukos šuoliukus. Tokie masalai - ypač veiksmingi, meškeriojant ne palei dugną, o vandens storymėje.

Žuvų kaprizaiKai ešeriai rodo kaprizus, didelė tikimybė, kad tai - karpinių žuvų kibimo diena

n

ŽūKlėS ProgNozė50 Proc. tEISybėSgeriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m.

KoVo 11 d. 8.00-�0.00, �7.00-�9.00 val.

KoVo 17 d.7.30-��.30, �8.30-�9.30 val.

Autoriaus nuotr.

�4

cmykcmyk�4

galvosūkiaij/b Žaidimai

KryŽIAŽodIS

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

Vertikaliai: Oliveris. Naktis. kaip. Gali. Oka. rais. tina. toga. Neris. Minija. Gena. Nedas. Ugijos. Vk. li. Molis. Stotas. tau. esamasis. Mein. ričis. kaina. Ūkas. kailis. Ononas. Vaišės. asas. Siutas. SMS. kalnas. ko. Sauka. arlekinas. Somersas. Mari. Pasaitas. alatau. lO. Paslikas. anyta. Švytėt. anė. ivanovas. aimana. ilsėtis. Šonas. Ostitas.

HOrizONtaliai:telefonas. Pali. ligonis. Osmosas. „Vaga“. arūnas. Oslas. ela. Mikas. Mainė. Ori. Mačas. Seikėt. Nosis. kar-ta. Senelis. Sausasis. edis. Vilkas. Noras. kaunas. aš. akis. kaita. ano. kas. Maišas. „Manon“. Seilės. alyva. Pir-mutinis. karatas. Saigonas. toritas. „init“. Misija. etušas. Jos. Vit. aktas. intymi. ai. tat. in. Va. lėna. Paskutinis. Skotas.

PažyMėtUOSe laNGeliUOSe: karo istorijos.

PrAėjUSIOS SAVAITėSAtSAKyMAI

ŠAcHMAtAI

Nr.1 A.Selezniovo etiudas, 1930 m. Baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias.

Nr.2 L.Kubelio etiudas, 1922 m. Baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias.

Nr.3 A.Nimcovičius - Z.Tarašas, 1911 m. Juodieji pradeda ir laimi.

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

25 Jurgos Ivanauskaitės knygas „Miegančių dru-gelių tvirtovė“ laimėjo:

laura janužytė (Pakruojis)rimantė jovaišienė (Klaipėda)Diana Molienė (Vilnius)Marytė Čeponienė (Panevėžys)lina Skiotytė (Šiauliai)rūta Šližytė (Vilnius)ričardas Užkuraitis (joniškis)Viktoras Eidukas (Panevėžys)raminta Grigoliūtė (Vilnius)Povilas Tumėnas (Šiauliai)Vytautas Kulikauskas (Panevėžys)Irma Valantinienė (radviliškis)Miranda Vileikė (Vilnius)Henrikas Uziela (Vilnius)Vitalija lapinskienė (Vilnius)regina Zobakienė (Panevėžys)Paulina Katinienė (Klaipėda)Gintaras Čaikauskas (Vilnius)Bronius Bagdanavičius (Kaunas)juozas Gricius (Vilnius)Vida žukauskienė (joniškis)Nijolė Gumauskienė (Marijampolė)regina Buinauskienė (Vilnius)Alvyda Komisaraitienė (Kaunas)Aldona Baliukovienė (Kaunas)

Dėl prizo prašome skambinti tel. 238-70-31,

238-70-32 iki kovo 13 d. 17 val.

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

PrAėjUSIOS SAVAITėS PrIzo lAIMėtojAI

1 padėtis1.Vd8+! (1. ...Bd8 2.Bd8+ Vf8 3.e7 1:0).2 padėtis1. ...f4! 2.Kd5 (2.ef4 h4! 3.gh4 g3) 2...h4! 3.Ke4 f3 4.gf3 h3 0:1.3 padėtis1. ...a1V! (1. ...Kb3 2.Ra1!=) 2.Ra1 Kb3 3.Kc1 Ka2 4.Rb2 Ra4 0:1.

PrAėjUSIOS SAVAITėS AtSAKyMAI

Dovanojame net 25 Jurgos ivanauskaitės knygas „Miegančių drugelių tvirtovė“

spRęskite kRyžiažodį iR laimėkite:

Kryžiažodžio atsakymą siųs-kite žinute numeriu iki kovo 15 d.1390

sms

PaVyzDyS: RE KR Atsaky-mas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

žinutės kaina - 1 lt. kitame numeryje paskelbti kryžiažodžio laimėtojai knygas galės atsiimti savo miesto „respublikos“ platinimo tarnybos skyriuose.

cmyk

�5

cmyk / �5

KAKuro

galvosūkiaij/b Žaidimai

IŠbrAuK SudoKu

(KOVO 12-18 D.)HoroSKoPAS

avinai pagaliau prisimins gyvenimo malonumus, nors ir

bus pasinėrę į darbus. Draugų vakarėlis, lengvas flirtas padės atgauti gerą nuotaiką. Galimas daiktas, kad namų šeimininkės ras naują pajamų šaltinį. Bet ko-kiomis aplinkybėmis elkitės ra-miai.

jaučiai dar kartą įsitikins, kad visas gy-venimas - kova. Atei-

nanti savaitė nebus išimtis. Gali-mas daiktas, kad panorėsite at-sipalaiduoti, bet tai nieko gero neduos - tik prarasite savo vietą po saule.

dvyniai neturėtų susivilioti pasiūly-mais, žadančiais nau-

dą artimiausioje ateityje. Nesi-vaikykite dividendų - perspek-tyvos labai abejotinos. Tvarky-dami reikalus rinkitės kad ir ne tokį naudingą, bet patikimesnį kelią.

vėŽiai kitą savaitę skirs draugams. Ben-dravimas su bičiu-

liais pakylės į naują lygį. Jums bus atsilyginta dėkingumu už jūsų kantrybę ir mokėjimą iš-klausyti. Neforsuokite įvykių ir neskubėkite reaguoti į visa, ką matote ir girdite, - kartais ge-riau patylėti.

liūtams atsiveria kelias į naujus dide-lius laimėjimus. Tik

turėsite ryžtingai veikti, kai kitą savaitę atsiras proga atskleisti savo sugebėjimus. Kartais būna protingiau nusileisti, kad pasiek-tum svarbiausią tikslą. Gyveni-mo išmintis pravers numatant ateities planus.

mergelės kitą savaitę bus puikiai nusiteikusios. Jūsų

žavesys pavergs aplinkinius, ku-rie panorės dalyvauti su jumis bendruose projektuose. Kad ly-dėtų sėkmė, užsibrėžkite tikslą ir negaiškite laiko menknie-kiams.

svarstyklės kitą savaitę turės at-kakliai ginti savo in-

teresus. Padėtis tarnyboje aps-kritai bus rami, tai leis sutvarkyti dokumentus ir gerokai pasistū-mėti į priekį. Tik neužsikraukite ant savo pečių nereikalingos naštos ir nedirbkite darbo, kurį turi atlikti kiti.

skorpionus kitą savaitę nudžiu-gins santykiai šeimo-

je. Galimas daiktas, kad namiš-kiai pridarys šiek tiek rūpesčių, bet pasistenkite rimtai pažiūrėti į jų prašymus - juk į jus deda-mos viltys.

šauliams pa-vyks pajusti teigiamų visuomeninio ir daly-

kinio gyvenimo pokyčių. Šeimos parama suteiks pasitikėjimo sa-vo jėgomis. Nuoširdžios pastan-gos suprasti mylimą žmogų pa-dės sukurti šiltą atmosferą na-muose.

oŽiaragiai tu-rėtų įveikti save ir pa-sirinkti tinkamą laiką

pradėtiems darbams užbaigti, kitaip gali būti nemalonumų. Moterys turės progą laikinai pa-miršti buities rūpesčius. Jeigu esate vieniši, asmeniniame gy-venime laukia įvykiai, galintys pakeisti jūsų likimą.

vandeniams kita savaitė žada tei-giamas tendencijas

visur. Tik atminkite, kad savo planų ir ketinimų neverta vie-šinti. Priešingu atveju jie gali nueiti šuniui ant uodegos. Dėl to kiltų keblumų darbe.

Žuvys turi atsa-kingai žiūrėti į visas savo iniciatyvas. Tai

leistų išspręsti problemas, susi-jusias su profesine veikla ir vers-lu. Komersantai sėkmingai iš-spręs iškilusius juridinius klausi-mus. Be to, astrologas jiems ža-da didelę finansinę naudą.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

žuvys

Kino režisierėInesa KURKLIETYTĖ(1968 m. kovo 14 d.)

AktorėNijolė GELŽINYTĖ(1938 m. kovo 17 d.)

DainininkasSteponas JANUŠKA(1958 m. kovo 18 d.)

n

n

n

PAgAlbINėS SKAIČIų SUMų rEIKŠMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PrAėjUSIOS SAVAITėS AtSAKyMAI

6 8 19 7 6

2 1 87 6 9 55 9

1 5 3 41 38 9

3 5 7

7 4 9 2 5 36 2 8 48 4 1 7 9 6 2

7 2 64 5 9 2

2 6 5 13 5 4 9

5 2 3 8 79 4 5

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PrAėjUSIOS SAVAITėS AtSAKyMAI

1 5 3 7 6 9 2 8 48 4 7 2 5 3 9 6 12 9 6 8 4 1 7 5 35 3 2 1 7 6 8 4 94 1 9 3 8 2 6 7 56 7 8 5 9 4 3 1 29 8 1 4 2 7 5 3 63 6 5 9 1 8 4 2 77 2 4 6 3 5 1 9 8

6 2 7 8 4 3 1 5 98 9 3 6 5 1 4 2 74 1 5 9 2 7 8 3 62 7 4 3 8 9 6 1 55 6 8 1 7 2 9 4 39 3 1 4 6 5 7 8 23 4 9 2 1 6 5 7 81 5 6 7 3 8 2 9 47 8 2 5 9 4 3 6 1

PrAėjUSIOS SAVAITėS AtSAKyMAI

27 N E V I L T I S

��

cmykcmyk��

Prieš pusę metų trečiojo vaikelio susilaukusi dainininkė Julija Ritčik saugo močiutės sąsiuvinį su įvairiausių valgių receptais - iš ten grupės „4Fun“ vokalistė ir semiasi kulinarinių gudrybių savo gardiems patiekalams.

Deimantė ZAILSKAITĖ

„Tėvo mama labai skaniai ga-mindavo ir jinai mane išmokė kepti tokius firminius dalykėlius, kaip, pavyzdžiui, labai plonus lietinius blynus - retai taip matau, kad juos darytų tokius plonus ir švelnius. Mano mama visąlaik buvo abe-jinga tortams ir pyragams, o štai močiutė labai mėgdavo juos kepti. Kai tik šventė - tai būtinai būdavo prikepta pyragėlių, sausainių ar tortų. Tai to išmokau iš močiutės - iki šiol saugau jos sąsiuvinius su receptais“.

Trijų sūnų mamą J.Ritčik vir-tuvėje dažnai pavaduoja mylimas sutuoktinis Laimonas Staniulio-nis, nenustodamas stebinti savo kulinariniais sugebėjimais. Vyras kepa naminę duoną, naminius ba-tonus ir visokius pyragėlius. Ir dar - jis neprilygstamas mėsos kepsnių ir šašlykų meistras. O Julijai labiau patinka taisyti salo-tas ar virti sriubas.

Sutuoktiniai nesusipeša, kuris ruoš pietus, bet labai draugiškai pasiskirsto darbus. Būna, kartais gamina ir kartu - juk ne veltui sakoma, kad bendra maisto ruoša yra puiki terapija sutuoktiniams. „Pačioje draugystės pradžioje prieš penkiolika metų Laimis svečiavosi mano namuose ir staiga paruošė makaronų. Bet taip įdomiai, impro-vizuodamas su visokiais priedais. Man tada tai padarė tokį didžiulį

įspūdį - retai kur galėjai pamatyti, kad vyras moka ir mėgsta šitaip gerai gaminti. Ko gero, tik dabar yra paplitusi mada, kad ir vyrai pradėjo domėtis maisto ruoša ir jiems tai puikiai sekasi. Netgi tie vyrai, kurie prieš dvidešimt metų nieko negamino, dabar išmoko ir tai daro su didžiausiu malonumu. O, tarkime, mano tėvelis nelabai ką mokėjo paruošti, išskyrus ma-karonus, dar koldūnų išsivirdavo. O Laimis moka ir mėgsta, ir pasiren-ka, ką labiau nori gaminti“.

Kaip juokauja moteris, didžiau-sias gaminti mokančio ir mėgstan-čio vyro pranašumas - kad namuose visada būna gerai išgaląsti virtuvi-niai peiliai.

Kartu gamindami pasišneka įvairiomis temomis. Neseniai pri-siminė vieną kuriozą, kuris nuti-ko, kai vyriausią dainininkės sūnų prižiūrėjo močiutė. „Dabar jam jau dvidešimt, bet kai buvo mažas, labai mėgdavo plaktą omletą. Tuo metu, kai jam buvo dveji ar treji, aš jau pradėjau muzikuoti, tad jį palikda-vau prižiūrėti močiutei. Ir mama grįžus besijuokdama man pasako-ja: šiandien jis paprašė omleto, tik prisakė, kad jis būtų putlus. Mama labai stengėsi išplakti kiaušinius ir omletas tikrai labai gražiai išsipūtė. O sūnus tik paragavęs sako: „Aš gi prašiau, kad būtų putlus - su pomi-doriuku ir dešryte“. Pasirodo, vai-kui šis žodis buvo susijęs su visai kitais dalykais. Putlus - vadinasi, turi būti su pomidoriukais ir dešry-tėmis. (Juokiasi.) Šiaip mūsų vaikai nebuvo labai kaprizingi. Vyriausias mažiau, o antrasis labiau išrankus maistui - jis ir dabar tik pažiūrėjęs gali nuspręsti, ar valgys patiekalą. Pavyzdžiui, sriubos jam turi būti tik trintos. O jaunėlis Tomas dar mažas. Dar tik pusė metų jam su-ėjo - dabar pas mus prasidėjo ta linksmoji stadija, kai pradedame valgyti paprastą maistą“.

saviTarnaj/b maisTas

Julija Ritčik saugo močiutės receptusMENKIų KEPENėlIų SAlotoS ArbA uŽKANdėlė

Sauliaus Venckaus nuotr.

Julija naudoja salotų mišinį, į kurio sudėtį įeina keturių ar pen-kių rūšių salotinės žolės.

Skiltelėmis supjaustykite po-midorus ir virtą kiaušinį. (Jeigu ruošite su slyviniais pomidoriu-kais, tai prie jų labiau tiks putpelių kiaušiniai.)

Marinuotą agurką galite keis-ti žaliu.

Susmulkinkite ir lėkštėje gražiai išdėliokite produktus.

n

Nupilkite konservuotų menkių kepenėlių aliejų, nes jis jau yra per riebus. Nuvarvinkite aliejų ir gabaliukais sudėliokite menkės kepenėles.

nJeigu nemėgstate labai riebaus maisto, aliejaus galite visai nedėti arba užpilti šlakelį alyvuogių aliejaus.

n

juMS rEIKėS:salotų mišinio su keturių ar pen-

kių rūšių salotinėmis žolėmis,paprastų, slyvinių arba vyšninių

pomidorų,kietai virto kiaušinio,marinuotų agurkėlių,sunokusio avokado,indelio konservuotų menkių

kepenėlių,užpilui - druskos, pipirų mišiniu-

ko, muskato riešuto,keleto lašelių alyvuogių alie-

jaus,prieskoninių žolelių - itališkų

arba Provanso žolelių mišinio,skiltelės citrinos.

•

•

••••

•

•

•

•

Gausiai paberkite prieskonių.n

Dainininkė Julija ritčik virtuvėje dažniausiai gamina salotas ar verda sriubas

n