VISUOMENĖS SVEIKATA sveikata/VS 2012... · 2015. 4. 9. · Oskaras Vaildas InfeKcIjų pRevencIjos svaRba Infekcijų prevencijos veikla sveikatos priežiūros įs-taigose jau senokai

Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2012/3(58)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:prof. habil. dr. Algirdas Baubinas, Vilniaus universitetas;dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estonia;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;dr. Robertas Petkevičius, Pasaulinės sveikatos organizacijos biuras Lietuvoje;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;doc. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Vytautas Jurkuvėnas, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė: dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas; dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas; doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas; dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; prof. dr. Genovaitė Šurkienė, Vilniaus universitetas; dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas; prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 14,75 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2012-10-09 Tiražas 150 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė ir spausdino leidykla „Edukologija“ T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius

www.edukologija.lt. Kalbos redaktorė Reda Asakavičiūtė Dizainerė Rasa Labutienė

Turinys

REdAkcIjOS SkIlTIS

infekcijų paplitimas ir prevencija ilgalaikės slaugos ir globos įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

Literatūros apžvaLgos

rotavirusinė infekcija: etiopatogenezė, epidemiologija ir profilaktikos galimybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10Inga Ivaškevičienė, Asta Mačionienė, Zita Aušrelė Kučinskienė, Vytautas Usonis

Konfidencialumas gydytojo praktikoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Skaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus Gefenas

savižudybių rizika tarp sergančiųjų onkologinėmis ligomis ir ją lemiantys veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26Augustė Kačėnienė, Giedrė Smailytė

originaLūs straipsniai

Antimikrobiniams vaistams atsparių invazinių bakterijų paplitimo dinamika Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34Jekaterina Sinotova, Jolanta Miciulevičienė, Aušra Beržanskytė

su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų valdymas Lietuvos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse . . . 44Rūta Markevičė, Rolanda Valintėlienė

Medicinos personalo rankų antiseptikos kokybės vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52Zita Gierasimovič, Greta Gailienė, Daiva Petruševičienė

Pagrindinės mirties priežastys ir mirtį sąlygojusios traumos Lietuvoje 2010–2011 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59Vilė Cicėnienė, Kotryna Paulauskienė, Aurelija Trakienė

smurto prieš 11–18 metų amžiaus vaikus paplitimas Lietuvoje ir jį lemiantys individualūs, tarpusavio santykių, bendruomenės bei visuomenės aplinkos veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Loreta Stonienė, Laura Narkauskaitė

Prievarta prieš vyresnio amžiaus moteris Lietuvoje: prievartos atskleidimo perspektyva . . . . . . . . . . . . . . . . 77Ilona Tamutienė

socialinių mokslų studentų psichologinės gerovės, patiriamo streso ir subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Laima Bulotaitė, Birutė Pociūtė, Remigijus Bliumas, Miglė Dovydaitienė

Asmenų, praradusių vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, alkoholio vartojimo įpročiai ir aštrių pojūčių siekis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93Milda Motiejūnaitė-Timinskienė, Laima Bulotaitė

Fizinę negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir suvokiamos socialinės paramos sąsajos . . . . . . . . . . . 101Laura Alčiauskaitė, Liuda Šinkariova

visuomenės sveikatos praktikai

su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų ir antimikrobinių vaistų vartojimo paplitimo tyrimas Lietuvos aktyvaus gydymo ligoninėse (2012 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110PrOHiBiT – intervencinės priemonės hospitalinėms infekcijoms mažinti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112reglamentuojamas profesinės sveikatos priežiūros funkcijas vykdančių specialistų skaičius neužtikrina profesinės sveikatos paslaugų prieinamumo daugelio Lietuvos įmonių darbuotojams . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117

COnTenTs

EdITORIAl

Prevalence of infections and Their Prevention in Long-Term Care Facilities . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

review

rotavirus infection: ethiopatogenesis, epidemiology and possibilities of prophylaxis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18Inga Ivaškevičienė, Asta Mačionienė, Zita Aušrelė Kučinskienė, Vytautas Usonis

Physician attitudes toward confidentiality: a review of literature . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25Skaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus Gefenas

suicide rates and risk factors among cancer patients . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33Augustė Kačėnienė, Giedrė Smailytė

ORIGINAl ARTIclES

Trends of invasive bacteria antimicrobial resistance in Lithuanian general hospitals . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43Jekaterina Sinotova, Jolanta Miciulevičienė, Aušra Beržanskytė

Control of healthcare – associated infections in Lithuanian long-term care hospitals . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51Rūta Markevičė, Rolanda Valintėlienė

Quality evaluation of hand antisepsis of medical staff . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58Zita Gierasimovič, Greta Gailienė, Daiva Petruševičienė

underlying causes of death and additional injuries that contributed to the fatal outcome in Lithuania, 2010–2011 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Vilė Cicėnienė, Kotryna Paulauskienė, Aurelija Trakienė

Prevalence of violence and individual, relationship, community and societal determinants against 11–18 years aged children in Lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Loreta Stonienė , Laura Narkauskaitė

Abuse against older women in Lithuania: the perspective of abuse disclosure . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84Ilona Tamutienė

relations between psychological well-being, stress and subjective assessment of health status of students of social science . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92Laima Bulotaitė, Birutė Pociūtė, Remigijus Bliumas, Miglė Dovydaitienė

Drinking habits and sensation seeking of persons, who have lost driver’s license for drink-driving . . . . . . 100Milda Motiejūnaitė-Timinskienė, Laima Bulotaitė

The relationship between self-efficacy and perceived social support in people with physical disabilities . . 109Laura Alčiauskaitė, Liuda Šinkariova

For pubLic HeaLtH practice

Point prevalence survey of healthcare-associated infections and antimicrobial use in Lithuanian acute care hospitals . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110PrOHiBiT – prevention of hospital infections by intervention and training . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113The regulated number of specialists performing occupational health care functions does not ensure availability of occupational health services to employees in many Lithuanian enterprises . . . . . . . . . . . . . . . 114

information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118

2012/3(58) 5

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” Reda kcijos skilt is

INfEKcIJų PAPlITIMAS IR PREVENcIJA IlGAlAIKėS SlAUGoS IR GloBoS įSTAIGoSE

Neįmanoma suversti savo atsakomybės kažkam kitam, ji visada grįžta tam, kam iš tikrųjų priklauso.

Oskaras Vaildas

InfeKcIjų pRevencIjos svaRbaInfekcijų prevencijos veikla sveikatos priežiūros įs-taigose jau senokai yra siejama su paslaugų kokybe, nuo jos priklauso pacientų, darbuotojų, net ir lanky-tojų sauga.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pa-skaičiavimais, hospitalines infekcijas (Europoje var-tojamas terminas – su sveikatos priežiūra susijusios infekcijos) Europos Sąjungoje (ES) įgyja apie 7 proc. ligoninėse besigydančių pacientų, t. y. kasmet apie 4,1 mln. asmenų1. Nors Lietuvoje, kaip kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, registruojamas mažesnis hospitalinių infekcijų paplitimas, tačiau rodiklių skir-tumą nulemia ne tik sveikatos priežiūros įstaigose nu-sistovėję tam tikri higie nos standartai, bet ir skirtin-gas bendrojo pobūdžio ligoninėse teikiamų paslaugų bei gydomų pacientų pasiskirstymas, palyginti su Va-karų Europos šalimis2.

Hospitalinės infekcijos neatsiejamos nuo antimi-krobinio atsparumo problemos, nes dauguma hos-pitalines infekcijas sukeliančių bakterijų yra atspa-rios antibiotikams. Efektyvus, naujausiais tyrimais ir gerąja praktika paremtas infekcijų valdymas nea-bejotinai prisideda prie antibiotikams atsparių bak-terijų plitimo prevencijos. Žinoma, didėjantis bakte-rijų atsparumas ir jo sukeliami nuostoliai įpareigoja laiku ir kritiškai vertinti jau nusistovėjusius infekci-jų prevencijos principus. Brangstant sveikatos pas-laugoms dėl naujų technologijų diegimo, didėjančio sergamumo lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis atsi-rado poreikis ieškoti ir atrinkti ekonomiškai veiks-mingas, tyrimais pagrįstas prevencijos priemones. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais, kai sparčiai plinta vis naujos atsparių antibiotikams bakterijų

1 Annual epidemiological report on communicable dise-ases in Europe 2008. European Centre for Disease Pre-vention and Control. 2008:16-27.

2 Valinteliene R, Gailiene G, Berzanskyte A. Prevalence of healthcare-associated infections in Lithuania. Jour-nal of Hospital Infection. 2012;1(80):25-30.

grupės, reikalaujančios papildomų išlaidų diagnos-tikai ir gydymui, didinančios komplikacijų dažnį ir todėl mažinančios pacientų pasitenkinimą, trukdan-čios sveikatos priežiūros pažangai, dėmesys higienos standartams ir infekcijų prevencijai nuolat didėja. Jei stafilokokų (MRSA) epidemijos pradžioje prevencijos rekomendacijos didžiausią dėmesį skyrė atvejų iden-tifikavimui, izoliavimui ir kitoms specifinėms prie-monėms3, tai nuolat besiplečiantis probleminių anti-biotikams atsparių bakterijų sąrašas diktuoja naujas prevencijos tendencijas – keliami bendros higienos standartai, griežtinama rankų higiena ir pan.4

Infekcijų prevencijos prioritetai priklauso nuo si-tuacijos tam tikrame sveikatos priežiūros sektoriuje, turimų resursų ir keliamų siekinių. Infekcijų ir an-timikrobinio atsparumo problemos aktualios ne tik bendrojo pobūdžio ligoninėse, bet ir kitose sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Viena iš tokių įstaigų grupių – ilgalaikes slaugos ir globos pas-laugas teikiančios institucijos.

IlgalaIKIų globos IR slaugos paslaugų plėTRa

Europos šalyse ilgalaikės globos įstaigų skaičius pa-skutiniais dešimtmečiais sparčiai didėja, daugėja jose laikinai ar pastoviai gyvenančių asmenų. Pagrindi-nis tai nulemiantis veiksnys – demografiniai pokyčiai visuomenėje, didėjantis vyresnio amžiaus žmonių skaičius. Europos Komisija senėjimą yra pripažinusi vienu iš XXI a. iššūkių, paveiksiančių visas politikos

3 SHEA/IDSA Practice Recommendation: Strategies to Prevent Transmission of Methicillin-Resistant Stap-hylococcus aureus in Acute Care Hospitals. Infection Control and Hospital Epidemiology. 2008;29, Supple-ment 1:S62-S80.

4 Risk assessment on the spread of carbapenemase-pro-ducing Enterobacteriaceae (CPE) through patient trans-fer between healthcare facilities, with special emphasis on cross-border transfer. European Centre for Disease Prevention and Control. 2011.

6 2012/3(58)

Reda kcijos skilt is „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

sritis. Prognozuojant, kad iki 2025 m. per 20 proc. eu-ropiečių bus 65 metų arba vyresni, ypač sparčiai pa-daugės vyresnių nei 80 metų žmonių, tikėtina, kad ne tik socialinių paslaugų sfera, bet ir sveikatos priežiū-ros sistemos turės prie to prisitaikyti5.

Be to, vyksta ir sveikatos priežiūros paslaugų per-siskirstymas – trumpėjant gydymo trukmei bendrojo pobūdžio ligoninėse, taip pat didėjant sergamumui lė-tinėmis neinfekcinėmis ligomis, auga ilgalaikės slau-gos, paliatyvios slaugos paslaugų poreikis. Ilgalaikės slaugos ir globos įstaigos ES šalyse labai skiriasi – ski-riasi jų valdymas, teikiamos paslaugos ir kontingentai, sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas, dydis, struktūra ir kt.6 Daugelyje globos įstaigų, be apgyven-dinimo ir socialinių paslaugų, teikiamos ir sveikatos priežiūros paslaugos. Be abejo, svarbi ne tik slaugos paslaugų plėtra, bet ir teikiamų paslaugų kokybė, ku-rios vertinimo modeliai išbandomi ir Lietuvoje7.

Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose slaugos ir reabilitacijos lovų per pastarąjį dešimtmetį padaugė-jo daugiau nei pusantro karto (2000 m. – 4305 lovos, 2011 m. – 6108 lovos)8. Globos įstaigų plėtra vyksta kartu su pokyčiais jų valdymo, paslaugų reglamenta-vimo srityse, sveikatos priežiūros paslaugų įteisinimu.

InfeKcIjos IR jų valdymas globos įsTaIgose

Visame pasaulyje nuo dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios didėjo dėmesys infekcijų paplitimui, jų su-keliamiems nuostoliams ir valdymui ilgalaikės globos įstaigose. Gana išsamūs tyrimai atlikti JAV, Italijoje, Norvegijoje, Belgijoje. Infekcijų prevencijos poreikį globos įstaigose lemia keletas veiksnių. Pirmiausia tai šių įstaigų bei jose teikiamų sveikatos priežiūros pas-laugų plėtra, kurią nulemia jų gyventojų kontingentas.

5 The 2009 Ageing Report: Economic and budgetary pro-jections for the EU-27 Member States (2008–2060). Eu-ropean Economy. 2009 02.

6 Latour K, Jans B and the HALT management team. He-althcare associated infections in long-term care facili-ties. Results of the pilot point prevalence survey, 2009. Prieiga per internetą: http://halt.wiv-isp.be/report/Re-ports/HALT-1/HALT%20Report%20Pilot%20Sur-vey%20Nov%202009.pdf [žiūrėta 2012 09 24].

7 Prokurotas R, Šilys A, Čepulis R, Gurevičius R. Slau-gos kokybės vertinimo modelis EQ-5D-SL ir jo taiky-mas ilgalaikio gydymo ligoninėje. Visuomenės sveikata. 2010;3(50):46-57.

8 Visuomenės sveikatos stebėsenos duomenų fondas. Pri-eiga per internetą: http://sic.hi.lt/stbprg/ [žiūrėta 2012 09 25].

Infekcijų paplitimą ir prevencinės veiklos priori-tetus daugiausia nulemia ilgalaikės slaugos ir globos įstaigų bei jose gydomų ar gyvenančių asmenų speci-fika. Dauguma ilgalaikės globos įstaigų ES yra skir-tos pagyvenusiems ir seniems žmonėms. Šie asmenys yra lengviau pažeidžiami dėl susilpnėjusio imuni-teto, kurį nulemia senyvas amžius, lydintys susirgi-mai (pvz.: diabetas, demencija) ir fiziologinių funkci-jų sutrikimas (judėjimo negalia, šlapimo nelaikymas ir pan.). Šie rizikos veiksniai būdingi visiems vyres-niems žmonėms, tačiau globos įstaigose atsiranda pa-pildomas rizikos veiksnys – visi šie infekcijoms imles-ni žmonės gyvena artimoje aplinkoje, todėl infekcijų sukėlėjų perdavimo rizika yra itin didelė. Infekci-nės ligos yra viena iš pagrindinių vyresnio amžiaus pacien tų, esančių ilgalaikės priežiūros įstaigose, ser-gamumo ir mirtingumo priežasčių9.

Ilgalaikės slaugos ir globos įstaigų vaidmuo anti-biotikams atsparių bakterijų plitimo epidemiologijo-je pastebėtas jau senokai10. Iš skirtingų Europos šalių turima duomenų apie meticilinui atsparių stafilokokų (MRSA), vankomicinui atsparių enterokokų, fluor-chinolonams atsparių gramneigiamų bakterijų papli-timą tarp globos namų gyventojų. Vienas iš pagrin-dinių veiksnių – dažnas šių pacientų judėjimas tarp bendrojo pobūdžio ir slaugos ar globos įstaigų. Tačiau kitas svarbus veiksnys – antibiotikų vartojimas. Anti-biotikai šiose įstaigose dažniausiai skiriami šlapimo takų, kvėpavimo takų ir odos infekcijoms gydyti. Ta-čiau literatūroje pateikiama nemažai duomenų, kad ilgalaikės slaugos įstaigų pacientams itin dažnai an-tibiotikai skiriami nesant infekcijos, neatlikus reikia-mų mikrobiologinių tyrimų11.

Infekcijų valdymui šiose įstaigose būdingi tam ti-kri iššūkiai. Hospitalinių infekcijų prevencija asmens sveikatos priežiūros įstaigose – gana gerai išplėtota daugelyje Europos šalių, tyrimais pagrįstos preven-cinės priemonės įdiegtos ir tik toliau tobulinamos. Nors infekcijų plitimo rizika globos namuose yra

9 Moro ML, Mongardi M, Marrchi M, Taroni F. Prevalen-ce of long-term care acquired infections in nursing and residential homes in the Emilia – Romagna region. In-fection. 2007;35(4):250-255.

10 Nicolle LE, Strausbaugh LJ, Garibaldi RA. Infections and antibiotic resistance in nursing homes. Clin Micro-biol Rev. 1996;9(1):1-17.

11 Benoit SR, Nsa W, Richards LC, Bratzler DW, Shefer AM, Steele LM, Jernigan JA. Factors Associated with Anti-microbial Use in Nursing Homes: A Multilevel Model. Journal of American Geriatric Society. 2008;56:2039-2044.

2012/3(58) 7


artima sveikatos priežiūros institucijose, tačiau ligo-ninių patirties negalima tiesiogiai perkelti į šias įstai-gas. Pirmiausia tai stipriai ribotų socialinį gyvenimą ir senų žmonių gyvenimo kokybę. Be to, kai kuriose šalyse akcentuojamas personalo, įskaitant slaugyto-jas, trūkumas ir didelis jų darbo krūvis. Globos įstai-gos dažniausiai turi ribotą laboratorinės diagnostikos, rentgeno tyrimų prieinamumą. Todėl atskirose šalyse ieškoma jų kultūrai priimtinų ir globos įstaigų spe-cifikai pritaikytų, tyrimais ir gerąja praktika įrodytų infekcijų prevencijos priemonių.

ES INIcIATyVoS INfEKcIJų PREVENcIJAI IlGAlAIKėS GloBoS įSTAIGoSE

Įgyvendinant europinį projektą „Pacientų saugos gerinimas Europoje“ (angl. Improving patient safety in Europe, IPSE) 2005–2008 m. nagrinėta infekcijų prevencija Europos sveikatos priežiūros įstaigose. Jo metu pirmą kartą atliktas pilotinis infekcijų papli-timo ir prevencijos tyrimas skirtingų Europos šalių globos namuose. Apibendrinus rezultatus buvo kons-tatuota, kad, nepaisant oficialiai deklaruojamo dėme-sio ir moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, infekcijų prevencijos resursai ir vykdomos priemonės šiose įstaigose daugelyje šalių yra riboti12. Įgyvendi-nus projektą buvo gauti įtikinami argumentai, jog to-kio pobūdžio įstaigose būtina infekcijų ir jų rizikos veiksnių stebėsena bei infekcijų prevencijos auditas.

Plačiau infekcijų paplitimo ir prevencijos proble-mos buvo nagrinėtos vykdant kitą Europos Komisijos finansuojamą projektą „Su sveikatos priežiūra susiju-sios infekcijos ilgalaikės priežiūros įstaigose“ (angl. Healthcare Associated infections in Long‐Term care fa-cilities, HALT). Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro užsakymu 2010 m. dvidešimt aštuoniose Eu-ropos valstybėse atliktas tyrimas, kuriame savanoriš-kai dalyvavo 722 pagyvenusių žmonių globos namai iš 25 Europos valstybių ir ištirta beveik 62 tūkstančiai asmenų13. Tyrimo rezultatai parodė, kad infekcijų pa-plitimas ES šalyse svyravo nuo 0,37 proc. (Vengrijoje) iki 7,36 proc. (Portugalijoje). Dar didesni svyravimai nustatyti tarp rodiklių atskiruose globos namuose,

12 IPSE. European Survey on Infection Control in Nursing Homes and Home Care Organisation. Stockholm: Euro-pean Centre for Disease Prevention and Control. 2008.

13 Healthcare Associated Infections in European Long-Term Care Facilities. Results of the point prevalence survey. Scientific report. 2010. Prieiga per internetą: http://halt.wiv-isp.be.

bet, atsižvelgiant į vienmomentinio paplitimo tyri-mo ribotumą, šie skirtumai turėtų būti interpretuo-jami įvertinus bent jau rizikos veiksnių paplitimą. O rizikos veiksnių paplitimas buvo labai skirtingas, pvz., intraveninių kateterių naudojimas atskiruose globos namuose svyravo nuo 0 iki daugiau nei 30 proc., ju-dėjimo negalią turinčių globotinių proporcija – nuo 0 iki 100 proc., šlapimo kateterių naudojimas – nuo 0 iki beveik 60 proc. Antibakterinius vaistus varto-jo 4,3 proc. tyrime dalyvavusių globotinių, tačiau šis rodiklis svyravo nuo 0,8 iki 12,45 proc. Tyrimo metu nagrinėti ir sveikatos priežiūros bei infekcijų preven-cijos resursai, atskleisti didžiuliai skirtumai tarp ats-kirų įstaigų ir šalių.

Įvertinus HALT projekto naudą ir darbų tęstinu-mo poreikį, Europos ligų prevencijos ir kontrolės cen-tras inicijavo šios veiklos tąsą – HALT-2 projektą.

INfEKcIJų PAPlITIMAS IR VAlDyMo BūKlė lIETUVoS IlGAlAIKėS SlAUGoS IR GloBoS įSTAIGoSE

Infekcijų paplitimas ir prevencija Ilgalaikės slaugos ir globos įstaigose Lietuvoje pradėta nagrinėti paraleliai su Europoje vykstančiais projektais, remiantis jų pa-tirtimi. Pasirinkti tapatūs, beveik nemodifikuoti tyri-mo metodai, atrodo, leistų lyginti situaciją Lietuvoje su kitomis šalimis, tačiau tai daryti sudėtinga, atsi-žvelgiant į didžiulius struktūrinius skirtumus, egzis-tuojančius ypač tarp globos įstaigų skirtingose šalyse.

Infekcijų paplitimas ir prevencija Lietuvos slaugos ligoninėse stebima nuo 2008 m., kada buvo atliktas pirmasis tokio pobūdžio tyrimas14. Tyrimo rezultatai parodė, kad hospitalinių infekcijų ir jų rizikos veiks-nių paplitimas palaikomojo gydymo ir slaugos ligo-ninėse yra gana didelis – didesnis nei bendrojo pobū-džio ligoninėse. Atskirose ligoninėse nustatyti ryškūs skirtumai, kuriuos galėjo nulemti ne tik įstaigos spe-cifika, bet ir infekcijų prevencijos veikla. Tyrimas at-skleidė tam tikrus infekcijų paplitimo ypatumus (pvz., didelį apatinių kvėpavimo takų infekcijų ir mažą šla-pimo takų infekcijų paplitimą), kurių žinojimas sutei-kė informacijos nustatyti infekcijų prevencijos priori-tetus. Be to, tyrimas parodė, kad nors antibakterinių vaistų vartojimo paplitimas nėra didelis, tačiau visi jie skiriami tik empiriškai, nesiremiant mikrobiologinių

14 Markevičė R, Valintėlienė R, Ašembergienė J, Žagmi-nas K. Hospitalinių infekcijų, jų rizikos veiksnių paplitimas Lietuvos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse. Visuomenės sveikata. 2011;4(55):85-93.

8 2012/3(58)

Reda kcijos skilt is „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

tyrimų rezultatais, o tai yra vienas pagrindinių at-sparių antibiotikams bakterijų atsiradimo ir plitimo veiksnių15. Šis tyrimas išjudino infekcijų stebėseną slaugos ligoninėse. Nuo 2009 m. pakeitus hospitali-nių infekcijų registravimo tvarką, kasmet vis daugiau slaugos ligoninių atlieka infekcijų paplitimo tyrimus, t. y. pradeda aktyvią infekcijų stebėseną ir, tikėtina, daugiau dėmesio skiria infekcijų prevencijai16.

Infekcijų paplitimo, prevencijos ir antibiotikų var-tojimo situacija Lietuvos suaugusių žmonių globos namuose pirmą kartą aprašyta atlikus tyrimą 2010 m., dalyvaujant anksčiau minėtame HALT projekte17. Ty-rimas parodė, kad tik labai nedidelė dalis Lietuvos globos namų gyventojų turi infekciją (0,95 proc.) ir yra gydomi antibiotikais (0,95 proc.), skirtumai tarp atskirų įstaigų nelabai dideli (infekcijų – 0–8,6 proc., antibiotikų – 0–4,9 proc.). Infekcijų paplitimo rodi-kliai buvo vieni mažiausių Europoje. Vis dėlto Lie-tuva, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, išsiskyrė nepakankamais infekcijų prevencijos resursais, įskai-tant sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specia-listų skaičių, infekcijų prevenciją reglamentuojančių dokumentų prieinamumą, taikomas infekcijų pre-vencijos priemones (vakcinacija, atsparių bakterijų nešiojimo tyrimai ir pan.).

APIBENDRINIMAS: AR GAlIMA RAMIAI MIEGoTI?

Taigi infekcijų ir jų prevencijos situacija Lietuvos slau-gos ir globos įstaigose atrodo žinoma. Optimistiškai vertinant, galima teigti, kad ji nėra kritiškai bloga,

15 Beržanskytė A, Valintėlienė R, Gurevičius R, Palekaus-kaitė A. Antibiotikų vartojimas Lietuvos slaugos ligoni-nėse. Visuomenės sveikata. 2009;3(46):97-106.

16 Hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimų ataskaitos. Pri-eiga per internetą: http://www.hi.lt/content/hsp_duom_atask.html.

17 Healthcare Associated Infections in European Long-Term Care Facilities. Results of the point prevalen-ce survey. Scientific report. 2010. Prieiga per internetą: http://halt.wiv-isp.be.

tačiau nerimą kelia gana didelis hospitalinių infek-cijų paplitimas slaugos ligoninėse, antibiotikams at-sparių bakterijų atsiradimo ir plitimo riziką keliantis tik empirinis antibiotikų skyrimas. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė infekcijų prevencijos prioritetus. Te-lieka tikėtis, kad vykstant plėtrai ir reorganizacijoms pacientų ir globotinių saugos klausimai nebus nu-stumti. Tačiau išlieka beveik nežinoma situacija vie-noje iš ilgalaikės globos įstaigų grupių – kūdikiams, vaikams ir jaunimui skirtose įstaigose. ES projektai, kuriuos įgyvendinant nagrinėjamas infekcijų papliti-mas ir prevencija, kol kas paliko šias įstaigas už savo interesų ribų. Suprantama, kad tokių įstaigų daugely-je Europos šalių beveik nėra, o Lietuvoje, deja, jų skai-čius nemažėja. Taigi nagrinėti situaciją, identifikuoti infekcijų plitimo prevencijos ir bakterijų atsparumo problemas teks mums patiems. Pastaraisiais metais Visuomenės sveikatos centruose gautų pranešimų apie infekcijų protrūkius tokiose įstaigose nemažėja, retsykiais nustatomi antibiotikams atsparių bakterijų atvejai. Kadangi antibiotikų skyrimas vaikams Lietu-voje yra gana didelis, tikėtina, kad ir bakterijų atspa-rumo problemos egzistuoja ne tik tarp pagyvenusių, dažnai besigydančių suaugusiųjų. O uždari kontin-gentai visuomet yra rizikos vieta infekcijoms plisti.

Dr. Rolanda ValintėlienėHigienos institutas

[email protected]

2012/3(58) 9


Prevalence of Infections and Their Prevention in long-Term care facilitiesDr. Rolanda Valintėlienė

Inst itute of Hygiene, e-mai l : rolanda.va l intel [email protected]

Problem of healthcare associated infections (HCAI) in long-term care facilities (LTCF) is discussed in the article with short overview of situation on prevalence of infec-tions, antibiotic use and current infection control resourc-es in Lithuanian institutions – nursing hospitals and social care homes for adults.

Prevention of HCAI is accepted as patient safety stand-ard. Over the last decades the importance of infection con-trol within care home settings has increased due to a num-ber of contributing factors. One of these - there has been an increase in the number of places in nursing, residen-tial homes and other LTCF as an unavoidable result of ag-ing society. Older people who are the main population of LTCF are a vulnerable group which is more susceptible to infection due to increased age and underlying health prob-lems which reduce their ability to fight infection. These risk factors apply to the most of old people but there is an additional risk in the care home setting associated with the number of people living together.

There were several European initiatives dealing with the problem – projects Improving Patient Safety in Europe

(IPSE ) and Healthcare Associated Infection in Long-Term Care Facilities (HALT) in general aimed to evaluate, sup-port and extend the control of HCAI and antimicrobial re-sistance in care homes.

There have been two major studies performed in Lithu-ania in parallel with European projects giving the over-view of situation in nursing hospitals and social care homes. Results of the first study have shown that preva-lence of infections and their risk factors is quite high in nursing hospitals with huge variations between different institutions. Antibiotic usage wasn’t high but all the anti-biotics were prescribed without the microbiological inves-tigation. Situation in social care homes in comparison was different – prevalence of infections as well as prevalence of risk factors and antibiotic use was quite low.

The situation in social care homes for infants, children is almost not investigated in Lithuania but there have been several outbreaks with resistant bacteria recorded during the last years indicating a matter of great concern.

10 2012/3(58)

l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

rOTAvirusinė inFeKCijA: eTiOPATOgenezė, ePiDeMiOLOgijA ir PrOFiLAKTiKOs gALiMyBėsInga Ivaškevičienė¹, Asta Mačionienė², Zita Aušrelė Kučinskienė², Vytautas Usonis¹¹Vi lniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų l igų k l inika, ²Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedra

santraukaRotavirusinė infekcija (RVI) yra viena dažniausių vaikų viduriavimo priežasčių visame pasaulyje. Kasmet registruojami tūkstančiai mirčių dėl RVI, daugiausia jų – besivystančiose šalyse. Industrinėse valstybėse mirtys gana retos, tačiau dėl šios infekcijos patiriami didžiuliai ekonominiai nuostoliai. RVI neigiamai paveikia ne tik sergančiojo sveikatą, bet ir visos šeimos gyvenimo kokybę. Higienos gerinimas ir dezinfekcijos priemonių diegimas vaikų kolektyvuose sumažino RVI pa-plitimą, tačiau šios priemonės negali visiškai užkirsti kelio infekcijai plisti. Skiepijimas rotaviruso vakcina yra kokybiškai naujas RVI plitimo kontrolės etapas.Straipsnio tikslas – remiantis naujausiais mokslinės literatūros duomenimis apžvelgti RVI epidemiologinius ypatumus, nespecifinės ir specifinės profilaktikos priemones, pateikti duomenis apie infekcijos daromą žalą asmens bei visuomenės sveikatai.Apibendrinimas. RVI yra aktuali visuomenės sveikatos problema dėl didelio mažamečių vaikų sergamumo. RVI žaloja ne tik sergančiojo sveikatą, bet pažeidžia visos šeimos gyvenimo kokybę, sukelia didelius ekonominius nuostolius visai valstybei.Nespecifinės RVI profilaktikos priemonės yra labai svarbios, tačiau nepakankamai veiksmingos. Vienintelė patikima RVI profilaktikos priemonė – vakcinos. Būtina siekti, kad rotavirusų vakcinos būtų kuo greičiau įtrauktos į Nacionalinės imu-noprofilaktikos programą, kad Lietuvos vaikai būtų apsaugoti nuo RVI.

Reikšminiai žodžiai: rotavirusinė infekcija, epidemiologija, profilaktika.

įvadasVirusinės kilmės vaikų viduriavimai yra viena daž-niausių visuomenės sveikatos problemų. Nuo 1973 m., kai buvo atrastas rotavirusas, iki šių dienų pripažįsta-ma, jog šis sukėlėjas yra pats dažniausias patogenas, visame pasaulyje sukeliantis sunkų ūminį kūdikių ir mažų vaikų viduriavimą [1]. Rotavirusinės infekcijos (RVI) problema yra labai aktuali, nes ir šiais laikais nuo RVI miršta vaikai. Industrinėse pasaulio vals-tybėse mirtys dėl RVI yra retos, tačiau ir šiose šaly-se problema išlieka aktuali dėl didelių ekonominių nuostolių bei daromos žalos visuomenės sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Įvertinus tai, kad RVI lemia didelį sergamumą ir mirtingumą (ypač besivystančiose pasaulio šalyse), Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) iškėlė prioritetą

sukurti rotaviruso vakciną, kad būtų gelbstimos vai-kų gyvybės [2]. Pirmieji bandymai sukurti veiksmin-gą rotaviruso vakciną prasidėjo nuo ankstyvų 1980 m. [3]. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, yra užregistruotos dvi rotaviruso vakcinos, veiksmingai apsaugančios nuo RVI.

Straipsnio tikslas – remiantis naujausiais moksli-nės literatūros duomenimis apžvelgti RVI epidemio-loginius ypatumus, nespecifinės bei specifinės profi-laktikos priemones, pateikti duomenis apie infekcijos daromą žalą asmens bei visuomenės sveikatai.

Nuo seno viduriavimai buvo viena dažniausių vai-kų patologijų, tačiau iki atrandant rotavirusus, vai-kų viduriavimo priežastį pavykdavo nustatyti tik 10–30 proc. atvejų [4].

Manoma, kad tokį mažą viduriavimų etiologijos patvirtinimo dažnį lėmė tiek ribotos bakteriologinių tyrimų galimybės, tiek ir tai, kad dalis šių susirgimų buvo ne bakterinės kilmės. Vilniaus krašte nuo seno buvo žinomi vaikų viduriavimai, vadinti „cholerinka“, kurių klinikiniai aprašymai rodo, kad jie yra labai pa-našūs į virusinės kilmės viduriavimą. Daugiau kaip prieš 60 metų mokslinėje literatūroje pasirodė pirmo-sios publikacijos apie galimą virusinio viduriavimo

Adresas susirašinėti: Inga Ivaškevičienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinika, Santariškių g. 7, 08406 Vilnius. El. p. [email protected]

2012/3(58) 11

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” l i t e r at ū r o s a p ž va l g o s

etiologiją. Virusai buvo išskiriami iš įvairių viduriuo-jančių gyvūnų (pelių, beždžionių, veršelių) išmatų [5].

Rotavirusas buvo atrastas 1973 m., kai R. Bishop elektroniniu mikroskopu tyrinėdama viduriuojan-čių vaikų dvylikapirštės žarnos epitelį aptiko virusą, kuris vėliau dėl savo į rato stebulę panašios išvaizdos buvo pavadintas rotavirusu [6]. Šis atradimas paskati-no naują virusinės kilmės viduriavimų etiologijos ty-rimų bangą, sudarė prielaidas kurti specifinės profi-laktikos priemones.

eTIopaTogeneZėRotavirusai priklauso Reoviridae virusų šeimai. Vi-ruso kapsulė yra trisluoksnė, jo genomas sudarytas iš 11 dvigubos RNR segmentų (1 pav.). Vidinėje viru-so kapsulėje yra VP2 baltymas, vidurinėje – VP6, jis nulemia rotaviruso grupę (nuo A iki G). Žmonių su-sirgimus gali sukelti A, B ir C grupės rotavirusai, ta-čiau dažniausiai – A grupės. A grupės rotavirusai yra skirstomi į genotipus, kuriuos nulemia antigenai, iš-sidėstę išorinėje viruso kapsulėje: VP7 glikoproteinas (G tipo antigenas) ir VP4 baltymas (P tipo antigenas). Šiuo metu yra žinoma keliolika skirtingų G ir P anti-genų, kurie teoriškai galėtų sudaryti iki 2 × 1011 įvai-rių G ir P kombinacijų, tačiau gamtoje cirkuliuojančių rotavirusų randama kur kas mažiau [7–10].

Per burną patekęs rotavirusas pažeidžia ploną-jį žarnyną ir sukelia sekrecinio bei osmosinio tipo

viduriavimą [11, 12]. Buvo ilgai manoma, kad RVI yra tik plonojo žarnyno liga, nors tai, kad rotavirusas gali pažeisti ne tik plonąją žarną, buvo žinoma jau dau-giau nei prieš 45 metus, kai atliekant bandymus su pelėmis virusas, kuris vėliau buvo patvirtintas esąs rotavirusas, buvo aptiktas įvairiuose organuose [13, 14]. Šie tyrimai buvo primiršti, kol neatsirado nauji modernūs metodai, leidę iš naujo pažvelgti į sistemi-nę RVI. Šiandien yra aišku, jog visi infekuoti asmenys, nors ir labai trumpai, tačiau pereina viremijos stadiją ir virusas gali būti aptinkamas audiniuose net ir tų asmenų, kurių imuninė sistema normali [53, 56, 58]. Klinikinės viremijos pasekmės iki šiol lieka neaiškios. Nors pasaulyje vis atsiranda naujų klinikinių atvejų aprašymų, kai esant sisteminei infekcijai ekstraintes-tinaliai aptinkamas rotavirusas, tačiau iki šiol nėra įrodymų, kad būtent rotavirusas lemia sisteminę in-fekciją. Tai įrodyti labai sunku, nes galimos sistemi-nės RVI atvejai yra labai reti [11, 15–18].

RVI patvirtinti dažniausiai yra taikomi imuno-fermentiniai metodai, kuriais išmatose nustatomas rotaviruso VP6 A grupei specifiškas antigenas. Al-ternatyvūs yra latekso agliutinacijos ar imunochro-matografijos metodai. Serologinė diagnostika yra la-bai reta, klinikinėje praktikoje beveik neatliekama [9]. Taikant polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodą, rotavirusai dėl itin didelio šio metodo jau-trumo aptinkami labai dažnai, tačiau tuomet iškyla

1 pav. Supaprastinta rotaviruso struktūra

12 2012/3(58)


sunkumų diferencijuojant ūminę RVI nuo užsitęsu-sio viruso skyrimo su išmatomis [19].

Apsauginio imuniteto prieš RVI formavimasis nėra visiškai aiškus, manoma, kad jį lemia serumo antikūnų ir ląstelinio imuniteto sąveika [20]. Įrodyta, kad sunkiausiai RVI sergama pirmą kartą, o vėlesni, pakartotiniai, susirgimai būna lengvesni ar besimp-tomiai. Kelis kartus persirgus RVI, įgyjama hetero-tipinė apsauga nuo rotavirusų sukelto viduriavimo, t. y. susiformuoja antikūnai, galintys apsaugoti nuo daugelio rotavirusų genotipų [21]. Yra žinoma, jog tiek besimptomė, tiek kliniškai išreikšta natūrali RVI sukelia tokią pat imuninę apsaugą nuo būsimų RVI [22]. Tų pačių tikslų pasiekiama ir įskiepijus rotavi-ruso vakciną.

epIdemIologIjaRotavirusų paplitimas pasaulyje nėra tolygus: jis skir-tingas įvairiose šalyse, dominuojantys rotavirusų ge-notipai kinta skirtingų sezonų metu. Šiuo metu Euro-poje dažniausiai ligas sukelia 5 rotavirusų genotipai: G1P[8], G2P[4], G3P[8], G4P[8] ir G9P[8], jie sudaro 90–95 proc. visų cirkuliuojančių rotavirusų, sukelian-čių žmonių RVI [23–26]. Lietuvoje, kaip ir kitose Eu-ropos valstybėse, dažniausiai aptinkami penki minė-tieji rotavirusų genotipai [26–28].

Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje dažniau-si penki Europos rotavirusų genotipai sudaro tik 50–68 proc. rotavirusų genotipų, sukeliančių infek-cijas žmonėms [8, 23]. Šiose pasaulio vietose neretai aptinkama ne tik žmonėms būdingų rotavirusų, bet ir persigrupavusių virusų, turinčių tiek žmogaus, tiek įvairių gyvūnų segmentų (pvz.: kiaulių, arklių G5).

Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje dažnai aptinka-mi G1P[4], G5P[8], G2P[8] ar G1P[6] ir kiti rotavirusų genotipai [29–33]. Europoje persigrupavę tarp žmo-gaus ir gyvūnų rotavirusų genotipai sudaro ne dau-giau kaip 2 proc. visų rotavirusų genotipų, infekuo-jančių žmones [27].

Galimybė susiformuoti persigrupavusiems rotavi-rusams atsiranda tuomet, kai viena šeimininko ląste-lė yra užkrečiama dviem skirtingais rotavirusais, ta-čiau šiuolaikinių Europos rotavirusų epidemiologinių tyrimų duomenimis, persigrupavę rotavirusų genoti-pai susiformuoja labai retai [23, 34].

Mokslinėje literatūroje yra prieštaringų nuomo-nių, kad įvairių rotavirusų genotipų sukeliamų ligų klinikinė simptomatika skiriasi, tačiau daugelis au-torių sutinka, jog rotavirusų genotipas nedaro įtakos klinikinei RVI eigai [26, 35–42]. Nors molekulinė ro-tavirusų epidemiologija ir neturi didelės praktinės reikšmės diagnozuojant ligą ar ją gydant, cirkuliuo-jančių rotavirusų padermių tyrimai yra svarbūs ana-lizuojant rotavirusų plitimo dėsningumus bei kuriant vakcinas.

Oficialiai RVI Lietuvoje pradėta registruoti nuo 1994 m., tačiau šios infekcijos daroma žala Lietuvos visuomenės sveikatai nėra gerai žinoma. Tai siejama su tuo, jog Lietuvoje nėra patikimos RVI registracijos ir kokybiškų epidemiologinių RVI tyrimų. Nors RVI registracija Lietuvoje yra privaloma, tačiau daugelis atvejų lieka nediagnozuoti dėl taikomų tyrimų limitų pirminės grandies gydymo įstaigose bei mažo gydy-tojų suinteresuotumo atlikti laboratorinius RVI tyri-mus, žinant, jog ligos gydymo taktika vis tiek išliks tokia pati. Jei infekcija nėra diagnozuojama, ji nebus

2 pav. RVI sezoniškumas Lietu-voje 2009–2011 m. (ULAC duomenimis [45])

2012/3(58) 13


ir užregistruota. Daugiausia pranešimų apie RVI yra užregistruojama iš didžiųjų Lietuvos ligoninių, tačiau šie duomenys neatskleidžia tikros epidemiologinės si-tuacijos šalyje (1 lentelė). Remiantis Europos rotavi-rusų epidemiologinės priežiūros tinklo skaičiavimais, Lietuvoje kasmet galėtų būti diagnozuojama apie 34 tūkst. RVI atvejų [43].

M. Soriano-Gabarró ir bendraautorių duome-nimis, matematiniame modelyje analizuojant ser-gamumo, išgyvenamumo, mirtingumo nuo RVI ir ekonominius rodiklius, Lietuvoje kasmet galėtų būti registruojami maždaug 9 mirties atvejai dėl RVI [44]. Laimei, nuo RVI registravimo Lietuvoje pradžios iki šiol yra užregistruotas tik vienas mirties dėl RVI atve-jis. Tai gerai iliustruoja matematinio modeliavimo trūkumus, juos lyginant su realaus gyvenimo situa-cijomis.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Lietuvoje didžiau-sias sergamumas RVI yra gruodžio-balandžio mėne-siais, tačiau analizuojant Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenis akivaizdu, kad nemažai RVI atvejų užregistruojama net iki birželio mėnesio (2 pav.) [45, 46]. Susirgimai RVI registruojami ištisus metus, ta-čiau vasarą ir ankstyvą rudenį jų skaičius mažiausias. Per paskutinį dešimtmetį sergamumas RVI Lietuvoje svyravo nuo 29,2 iki 144,2 atvejų 100 000 gyventojų [47].

RVI užkrato šaltinis yra sergantis žmogus, kuris išskiria rotavirusus su išmatomis. Ligos metu žmo-gus su išmatomis į aplinką išskiria itin daug rotavi-rusų (108–1010 virusų/ml išmatų), o infekuojanti dozė yra tik 10–80 rotavirusų. Po persirgtos RVI normalią imuninę sistemą turintis žmogus rotavirusus su iš-matomis gali skirti iki 2 sav., imunosupresiniai asme-nys – mėnesį ir daugiau [48].

Rotavirusai gana atsparūs išorinėje aplinkoje: ant sausų paviršių išlieka gyvybingi iki 10 dienų [9, 49]. Didelis rotavirusų atsparumas išorinėje aplinkoje ir itin maža infekuojanti dozė sudaro palankias sąlygas rotavirusams plisti visuomenėje.

Užsikrečiama fekaliniu – oraliniu būdu per nešva-rias rankas ar įvairius sergančiojo ar besimptomio ro-tavirusų nešiotojo išmatomis užterštus daiktus. Rota-virusai lengvai išplinta ne tik vaikų kolektyvuose ar ligoninėse, bet ir įvairiose viešose vietos, pvz.: saus-kelnių keitimo kambariuose, prekybos centrų vaikų žaidimų zonose ir pan. [5]. Nereti šeimyniniai RVI protrūkiai.

RVI yra imlūs visi, bet dažniausiai serga kūdikiai ir vaikai iki 5 metų amžiaus [50, 51]. Vyresni vaikai ir suaugusieji RVI serga retai, dažniausiai jiems infek-cija būna besimptomė. Analizuojant epidemiologi-nius RVI duomenis, yra stebimas nedidelis sergamu-mo padidėjimas 28–35 metų amžiaus suaugusiųjų bei vyresnių asmenų (55–65 metų amžiaus) grupėse. Da-roma prielaida, jog mažamečiai vaikai užkrečia savo tėvus ar senelius, kurių imunitetas, apsaugantis nuo RVI, yra nepakankamas.

RVI PAPlITIMAS IR NAŠTA VISUoMENEINuo 1973 m., kai buvo atrastas rotavirusas, iki šių die-nų pripažįstama, jog šis sukėlėjas yra pats dažniausias patogenas, visame pasaulyje sukeliantis sunkų ūmi-nį kūdikių ir mažių vaikų viduriavimą [1]. Beveik visi vaikai iki penkerių metų amžiaus bent kartą perser-ga RVI [52]. Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 527 tūkst. vaikų iki 5 metų mirčių, tai sudaro maž-daug 1440 mirčių kasdieną. Didžiausias mirtingumas dėl RVI yra registruojamas besivystančiose šalyse, in-dustrinėse šalyse mirtys dėl RVI yra labai retos [53, 54]. Nors sergamumas RVI tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse yra labai panašus, toks didelis mirtingumo rodiklių skirtumas siejamas su greitesne kvalifikuota medicinine pagalba (ypač rehidracine te-rapija) industrinėse šalyse [53].

Nepaisant to, jog mirtys dėl RVI industrinėse ša-lyse yra retos, problema yra aktuali dėl didelio ser-gamumo RVI ir milžiniškų ekonominių nuostolių, kuriuos lemia dažni sergančiųjų apsilankymai pas gydytojus, hospitalizacijos bei tėvų nedarbingumas.

1 lentelė. Užregistruoti RVI atvejai Lietuvoje 2005–2011 metais, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis [45]

Metai Susirgimų skaičius Vyrai Moterys Mirtys Hospitalizuotųjų skaičius2005 2782 1413 1369 0 26872006 3437 1793 1644 0 33392007 1850 958 892 0 17892008 4908 2453 2455 0 47642009 3032 1569 1463 0 29542010 2552 1314 1238 1 24712011 4720 2436 2284 0 4610

14 2012/3(58)


Apskaičiuota, kad vien Europos Sąjungos valstybė-se kasmet RVI suserga apie 3,6 mln. vaikų iki 5 metų amžiaus, 87 tūkst. iš jų prireikia gydymo ligoninėje ir beveik 700 tūkst. kreipiasi į gydytojus [44].

RVI žalą visuomenei dar labiau didina hospitalinė RVI [49, 55, 56]. Apskaičiuota, jog Europoje kas ke-tvirtam vaikui iki 5 metų amžiaus, hospitalizuotam dėl visuomenėje įgyto viduriavimo, tenka 1 hospita-linė RVI [57]. Didžiausia hospitalinės RVI rizika yra siejama su gulėjimu ligoninėje ilgiau nei 5 dienas [56]. RVI, įgyta ligoninėje, yra diagnozuojama įvairaus amžiaus vaikams, tačiau kūdikiams ji pasitaiko daž-niau nei vaikams, vyresniems nei 12 mėn. amžiaus [58]. Hospitalinė RVI pailgina vaikų gulėjimą ligoni-nėje nuo 5,2 iki 6,4 dienų [59]. Visi šie aspektai lemia dar didesnius ekonominius nuostolius ir daro neigia-mą įtaką vaikų ir visos visuomenės sveikatai.

Lietuvoje nėra išsamių duomenų apie hospitalinės RVI paplitimą. Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu buvo iš-nagrinėta 350 vaikų, sirgusių RVI, ligos istorijų ir nu-statyta, jog 12 proc. atvejų infekcija buvo įgyta ligo-ninėje [60]. Svarbu tai, kad net 54,8 proc. vaikų buvo hospitalizuoti dėl kvėpavimo takų, inkstų ar kitos, ne viduriavimo sindromu pasireiškiančios, patologijos, tačiau vėliau ligoninėje užsikrėtė RVI. Tyrimo duo-menys nėra išsamūs, tačiau jie patvirtina, kad rizika užsikrėsti RVI yra bet kuriame vaikų ligoninės sky-riuje.

RVI daro žalą ne tik visuomenės sveikatai, bet ir neigiamai veikia kiekvienos šeimos gyvenimo koky-bę. Ispanijoje atlikto prospektyvaus tyrimo metu pa-aiškėjo, jog 99,8 proc. tėvų, kurių vaikai sirgo RVI, jautė didelį nerimą; 82,5 proc. tėvų ši liga stipriai su-trikdė kasdieninę jų ir kitų šeimos narių veiklą [61]. Nerimas, depresija ir sutrikdyta kasdienė veikla buvo pagrindiniai veiksniai, trikdantys tėvų gyvenimo kokybę, ir kanadiečių moksliniame projekte, kurio metu buvo apklausti tėvai, slaugantys RVI sergančius vaikus. Tyrimo metu nustatyta, kad apie 90 proc. vai-kų, sirgusių RVI, kentė skausmą, diskomfortą ir jau-tėsi nelaimingi [62]. Lietuvoje atlikta apklausa, kuria buvo siekiama išsiaiškinti tėvų, auginančių mažame-čius vaikus, požiūrį į rotavirusinę infekciją, ir sužino-ta, kad daugumos tėvų supratimas apie RVI yra ne-tikslus ar net klaidingas. Kvalifikuotos informacijos iš sveikatos priežiūros specialistų tėvai gauna per ma-žai [63, 64]. Objektyvi tėvų nuomonė apie RVI susi-formavo tik tada, kai jų vaikai šia liga persirgo. Net 87,1 proc. apklaustųjų manė, kad RVI yra labai rim-tas susirgimas ir blogina šeimos gyvenimo kokybę.

Gavę kvalifikuotai pateiktos informacijos, dauguma tėvų skiepytų savo vaikus, net jeigu už vakciną reikė-tų mokėti.

RvI pRofIlaKTIKaNespecifinės RVI profilaktikos priemonės (rankų plovimas, dezinfektantų naudojimas, kūdikių maiti-nimas motinos pienu, ligonio izoliavimas ir kt.) labai svarbios, tačiau nepakankamai veiksmingos. Nors dedamos visos pastangos pagerinti sanitarines sąly-gas, diegti rankų higienos ir dezinfekcijos priemones, sergamumas RVI industrinėse šalyse išliko beveik toks pats kaip ir besivystančiose valstybėse.

Vienintelė patikima RVI profilaktikos priemo-nė – vakcinos. Pasaulyje atlikta daug mokslinių dar-bų, įrodančių, jog rotaviruso vakcinos efektyviai su-mažina sergamumą bei mirtingumą, nulemtą RVI [8, 65–68]. Rotaviruso vakcinų paieškos prasidėjo netru-kus po to, kai buvo atrastas rotavirusas. Šiandien, ku-riant rotaviruso vakcinas, einama dviem strateginė-mis kryptimis: a) „Dženerio tipo“ vakcinos kuriamos naudojant žmogui nepatogeniškus rotavirusus, iš-skirtus iš įvairių gyvūnų (galvijų, ėriukų, beždžionių ir kt.); b) žmonėms būdingų rotavirusų atenuavimas laboratorijose ar natūralaus pergrupavimo metodais.

Pirmoji licencijuota vakcina rotavirusinės infek-cijos profilaktikai buvo pagaminta naudojant rhe-sus beždžionių ir žmogaus rotavirusus (RotaShi-eld™, Wyeth Laboratories). Pradėjus vaikus skiepyti šia vakcina, JAV vakcinų saugumo stebėjimo sistema (VAERS) užfiksavo padažnėjusias invaginacijas tarp paskiepytųjų, todėl šios vakcinos naudojimas buvo nutrauktas [69, 70]. Patirtis su RotaShield™ vakci-na iliustruoja šiuolaikinių vakcinų nepageidaujamo poveikio kontrolės sistemų jautrumą: invaginacija anksčiau niekuomet nebuvo siejama su vakcinų skie-pijimu, tačiau atsiradus tokiam ryšiui, jis neliko nepa-stebėtas. Pradėtas intensyvus naujų vakcinų kūrimas. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valsty-bių, yra registruotos dvi rotaviruso vakcinos: Rotarix™ ir Rotateq™.

Rotarix™ – tai per burną skiepijama, gyva susil-pninta, monovalentė vakcina, kurios sudėtyje yra G1P[8] genotipo, vakcininis RIX 4414 štamas. Tai žmogaus kilmės rotavirusų vakcina, jos veiklioji me-džiaga – gyvi susilpninti rotavirusai. Įskiepijus tokią vakciną, vakcininiai rotavirusai dauginasi paskiepy-tojo žarnyne, imituoja natūralų infekcinį procesą, ta-čiau nesukelia ligos. Imunitetui sudaryti įskiepijamos dvi vakcinos dozės, tarp kurių turėtų būti ne mažesnė kaip 1 mėnesio pertrauka. Skiepijimą būtina užbaigti

2012/3(58) 15


ne vėliau, nei kūdikiui sueis 24 savaitės [71]. Indukuo-dama heterotipinį imuninį atsaką, ši vakcina apsaugo nuo ligos, kurią gali sukelti ne tik G1P[8], bet ir kiti rotaviruso genotipai [72].

Rotateq™ – tai gyva, per burną skiepijama, penkia-valentė vakcina, kuri pagaminta pergrupavus galvijų ir žmogaus rotavirusus. Jos sudėtyje yra penki žmo-gaus G1, G2, G3, G4 ir P8 rotavirusų komponentai, pergrupuoti su WC3 galvijų štamo G6 ir P5 rotaviru-sų komponentais [73]. Vakcina veiksmingai apsaugo nuo visų vakcinos sudėtyje esančių rotavirusų genoti-pų [74]. Šios vakcinos skiepijimo kursas – 3 vakcinos dozės. Skiepijimą būtina užbaigti ne vėliau, nei kūdi-kiui sueis 26 savaitės [75].

Iki šiol nėra visiškai aišku, kokie veiksniai lemia povakcininio imuniteto susiformavimą, tačiau anali-zuojant klinikinius rotaviruso vakcinų tyrimus paaiš-kėjo, kad įskiepijus rotaviruso vakciną yra indukuoja-ma tiek homo-, tiek heterotipinė apsauga. Tai reiškia, kad paskiepytieji įgyja imunitetą ne tik prieš vakci-nos sudėtyje esantį rotavirusą (homotipinė apsauga), bet ir prieš kai kuriuos kitus (heterotipinė apsauga). Povakcininiam imunitetui didelę įtaką turi specifi-nių IgA antikūnų kiekis žarnos gleivinėje, specifinės B ląstelės, turinčios α4β7 receptorių, turimi mamos specifiniai antikūnai ir kiti veiksniai [76].

Nors iki šiol nėra paskelbta lyginamųjų kliniki-nių tyrimų, kurie abi vakcinas palygintų tarpusavy-je, tačiau yra žinoma, jog abiejų vakcinų veiksmingu-mo ir saugumo rodikliai yra labai panašūs. Europos vaistų agentūros duomenimis, abi vakcinos apsaugo nuo G1P[8], G2P[4], G3P[8], G4P[8] ir G9P[8] rota-virusų genotipų [71, 75]. Europoje atliktų klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad abi rotaviruso vakcinos 90–98 proc. atvejų apsaugo vaikus nuo sunkaus ro-tavirusinio gastroenterito ir 68–79 proc. – nuo bet kokio rotavirusinio gastroenterito [74, 77]. Abi ro-taviruso vakcinos yra gerai toleruojamos ir saugios (įskaitant galimą žarnų invaginacijos riziką), jas gali-ma skirti kartu su kitomis kūdikiams skiepijamomis vakcinomis.

Dvi mokslinės draugijos ESPID (Europos vaikų infekcinių ligų draugija) ir ESPAGHAN (Europos

vaikų gastroenterologijos, hepatologijos ir mitybos draugija) rekomenduoja rotaviruso vakcinomis skie-pyti visus sveikus kūdikius iki 6 mėn. amžiaus [1]. PSO rotaviruso vakcinas rekomenduoja įtraukti į kie-kvienos šalies nacionalinę imunoprofilaktikos pro-gramą [78]. Šios rekomendacijos buvo sudarytos re-miantis išsamiais vakcinų efektyvumo bei saugumo tyrimais, atliktais įvairiose pasaulio šalyse [72, 74, 77, 79, 80]. Rotavirusų vakcinos yra įtrauktos į JAV, Aus-tralijos, įvairių Europos, Pietų Amerikos, Afrikos bei Azijos šalių nacionalines imunoprofilaktikos progra-mas ir iš viso skiepijamos 32 pasaulio valstybėse [81].

Remiantis molekulinės rotavirusų epidemiologi-jos duomenimis, abi rotaviruso vakcinos yra tinka-mos ir Lietuvos vaikams, nes jos apsaugo būtent nuo tų rotavirusų genotipų, kurie dažniausiai aptinkami mūsų šalyje [28]. Galima tik apgailestauti, kad iki šiol vakcinos prieš RVI Lietuvoje nekompensuojamos, gal todėl šio skiepijimo apimtys yra itin mažos. Bū-tina siekti, kad rotaviruso vakcinos būtų kuo greičiau įtrauktos į Nacionalinę imunoprofilaktikos progra-mą, kol to nėra – šviesti Lietuvos visuomenę ir for-muoti sąmoningą požiūrį į RVI profilaktiką.

apIbendRInImasRVI yra aktuali visuomenės sveikatos problema dėl didelio mažamečių vaikų sergamumo. RVI žaloja ne tik sergančiojo sveikatą, bet pažeidžia visos šei-mos gyvenimo kokybę, sukelia didelius ekonominius nuostolius visai valstybei.

Nespecifinės RVI profilaktikos priemonės yra la-bai svarbios, tačiau nepakankamai veiksmingos. Vie-nintelė patikima RVI profilaktikos priemonė – vakci-nos. Būtina siekti, kad rotavirusų vakcinos būtų kuo greičiau įtrauktos į Nacionalinės imunoprofilaktikos programą, kad Lietuvos vaikai būtų apsaugoti nuo RVI.

padėKaAutoriai dėkoja dailininkui Jonui Liugailai už supa-prastintos rotaviruso struktūros piešinį.

Straipsnis gautas 2012-04-10, priimtas 2012-09-21

literatūra1 . Vesikari T, Van Damme P, Giaquinto C, Gray J, Mrukowicz J, Da-

gan R et al . European Society for Paediatric Infectious Diseases / Eu-ropean Society for Paediatric Gastroenterology, Hepatology, and Nu-trition Evidence-Based Recommendations for Rotavirus Vaccination in Europe . J Pediatr Gastroenterol Nutr2008 2008;46 Suppl 2:38-48 .

2 . WHO . The World health Report – 2005: Make every mother and child count . Geneva, Switzerland, 2005 .

3 . WHO . Report of the meeting on future directions for rotavirus vacci-ne research in developing countries . Geneva: World Health Organi-sation, 2000 .

16 2012/3(58)


4 . Kapikian AZ . Viral gastroenteritis . In: Evans AS, Kaslow RA, editors . Viral infections of humans – epidemiology and control . New York, 1997:285-324 .

5 . Usonis V, Ališauskienė I, Griškevičienė J, Kuprevičienė N, Levinie-nė G, Zagrebnevičienė G . Rotavirusinė infekcija . Vilnius: Homo Li-ber, 2006 .

6 . Bishop RF, Davidson GP, Holmes IH, Ruck BJ . Virus particles in epit-helial cells of duodenal mucosa from children with acute non-bacte-rial gastroenteritis . Lancet, 1973 12 08;302(7841):1281-3 .

7 . Gray J, Vesikari T, Van Damme P, Giaquinto C, Mrukowicz J, Guari-no A et al . Rotavirus . J Pediatr Gastroenterol Nutr2008 2008;46 Sup-pl . 2:24-31 .

8 . Desselberger U, Manktelow E, Li W, Cheung W, Iturriza-Goma-ra M, Gray J . Rotaviruses and rotavirus vaccines . Br Med Bull . 2009;90:37-51 .

9 . Ivaskeviciene I, Usonis V . Vakcinos ir skiepijimas . Rotavirusine in-fekcija . Vilnius: Homo Liber, 2010:175-87 .

10 . Gray J, Iturriza-Gomara M . Rotaviruses . Methods Mol Biol . 2011;665:325-55 .

11 . Greenberg HB, Estes MK . Rotaviruses: from pathogenesis to vacci-nation . Gastroenterology . 2009 May;136(6):1939-51 .

12 . Angel J, Franco MA, Greenberg HB . Rotavirus vaccines: recent developments and future considerations . Nat Rev Microbiol . 2007 Jul;5(7):529-39 .

13 . Adams WR, Kraft LM . Epizootic diarrhea of infant mice: indentifi-cation of the etiologic agent . Science . 1963 Jul 26;141:359-60 .

14 . Blutt SE, Conner ME . Rotavirus: to the gut and beyond! Curr Opin Gastroenterol . 2007 Jan;23(1):39-43 .

15 . Zhaori GT, Fu LT, Xu YH, Guo YR, Peng ZJ, Shan WS . Detection of rotavirus antigen in tracheal aspirates of infants and children with pneumonia . Chin Med J . 1991;104:830-3 .

16 . Zheng BJ, Chang RX, Ma GZ et al . Rotavirus infection of the oropharynx and respiratory tract in young children . J Med Virol . 1991;34:29-37 .

17 . Cioc AM, Nuovo GJ . Histologic and in situ viral findings in the myocardium in cases of sudden unexpected death . Med Pathol . 2002;9:914-22

18 . Iturriza-Gomara M, Auchterlonie IA, Zaw W, Molyneaux P, Des-selberger U, Gray J . Rotavirus gastroenteritis and central nervous system (CNS) infection: characterization of the VP7 and VP4 ge-nes of rotavirus strains isolated from paired fecal and cerebrospi-nal fluid samples from a child with CNS disease . J Clin Microbiol . 2002 Dec;40(12):4797-9 .

19 . Gentsch JR, Glass RI, Woods P, Gouvea V, Gorziglia M, Flores J et al . Identification of group A rotavirus gene 4 types by polymerase chain reaction . J Clin Microbiol . 1992 Jun;30(6):1365-73 .

20 . Franco MA, Angel J, Greenberg HB . Immunity and correlates of pro-tection for rotavirus vaccines . Vaccine . 2006 Apr 5;24(15):2718-31 .

21 . Velazquez FR . Protective effects of natural rotavirus infection . Pedi-atr Infect Dis J . 2009 Mar;28(3 Suppl):S54-6 .

22 . Velazquez FR, Matson DO, Calva JJ, Guerrero ML, Morrow AL, Carter-Campbell S, et al . Rotavirus Infection in Infants as Protection against Subsequent Infections . N Engl J Med . 1996 10 03;335(14):1022-8 .

23 . Desselberger U, Wolleswinkel-van den Bosch J, Mrukowicz J, Rodri-go C, Giaquinto C, Vesikari T . Rotavirus Types in Europe and Their Significance for Vaccination . Pediatr Infect Dis J . 2006;25 Suppl 1:30-41 .

24 . Van Damme P, Giaquinto C, Maxwell M, Todd P, Van der Wielden M, group . tRs . Distribution of rotavirus serotypes in Europe 2004-2005: the REVEAL study . J Infect Dis . 2007 .

25 . Santos N, Hoshino Y . Global distribution of rotavirus serotypes/ge-notypes and its implication for the development and implementation of an effective rotavirus vaccine . Rev Med Virol . 2005;15(1):25-56 .

26 . Iturriza-Gomara M, Dallman T, Banyai K, Bottiger B, Buesa J, Diedrich S et al . Rotavirus surveillance in Europe, 2005–2008:

web-enabled reporting and real-time analysis of genotyping and epi-demiological data . J Infect Dis . 2009 Nov1;200 Suppl 1:S215-21 .

27 . Iturizza-Gomara M, Dallman T, Banyai B, Boottiger B, Buesa J, Die-drich S et al . Rotavirus genotypes co-circulating in Europe between 2006 and 2009 as determined by EuroRotaNet, a pan-European col-laborative strain surveillance network . Epidemiol Infect . 2010:1-15 .

28 . Ivaskeviciene I, Usonis V, Nawaz S, Aladin F, Iturriza-Gómara M . Rotavirus genotyping data in Lithuania during four rotavirus se-asons . 29th Annual Meeting of the European Society for Paediatric Infectious Diseases; June, 7–11, 2011 . The Hague, The Netherlands, 2011 .

29 . Arguelles MH, Villegas GA, Castello A, Abrami A, Ghiringhelli PD, Semorile L et al . VP7 and VP4 genotyping of human group A rotavi-rus in Buenos Aires, Argentina . J Clin Microbiol . 2000 Jan;38(1):252-9 .

30 . Leite JP, Alfieri AA, Woods PA, Glass RI, Gentsch JR . Rotavi-rus G and P types circulating in Brazil: characterization by RT-PCR, probe hybridization, and sequence analysis . Arch Virol . 1996;141(12):2365-74 .

31 . Araujo IT, Fialho AM, de Assis RM, Rocha M, Galvao M, Cruz CM et al . Rotavirus strain diversity in Rio de Janeiro, Brazil: characte-rization of VP4 and VP7 genotypes in hospitalized children . J Trop Pediatr . 2002 Aug;48(4):214-8 .

32 . Souza MB, Racz ML, Leite JP, Soares CM, Martins RM, Munford V et al . Molecular and serological characterization of group a rotavi-rus isolates obtained from hospitalized children in Goiania, Brazil, 1998–2000 . Eur J Clin Microbiol Infect Dis . 2003 Jul;22(7):441-3 .

33 . Laird AR, Ibarra V, Ruiz-Palacios G, Guerrero ML, Glass RI, Gentsch JR . Unexpected detection of animal VP7 genes among com-mon rotavirus strains isolated from children in Mexico . J Clin Mi-crobiol . 2003 Sep;41(9):4400-3 .

34 . Van der Heide R, Koopmans MPG, Shekary N, Houwers DJ, Van Duynhoven YTHP, Van der Poel WHMl . Molecular Charecteri-zations of Human and Animal Group A Rotaviruses in the Nether-lands . J Clin Microbiol . 2005 02;43(2):669-75 .

35 . Szucs G, Matson DO, Uj M, Kukan E, Mihaly I, Jelenik Z et al . Group A rotavirus G type prevalence in two regions of Hungary . Arch Virol . 1995;140(10):1693-703 .

36 . Fruhwirth M, Brosl S, Ellemunter H, Moll-Schuler I, Rohwedder A, Mutz I . Distribution of rotavirus VP4 genotypes and VP7 serotypes among nonhospitalized and hospitalized patients with gastroenteri-tis and patients with nosocomially acquired gastroenteritis in Aus-tria . J Clin Microbiol . 2000 May;38(5):1804-6 .

37 . Chikhi-Brachet R, Bon F, Toubiana L, Pothier P, Nicolas JC, Fla-hault A et al . Virus diversity in a winter epidemic of acute diarrhea in France . J Clin Microbiol . 2002 Nov;40(11):4266-72 .

38 . Cascio A, Vizzi E, Alaimo C, Arista S . Rotavirus gastroenteritis in Italian children: can severity of symptoms be related to the infecting virus? Clin Infect Dis . 2001 Apr 15;32(8):1126-32 .

39 . Iturriza-Gomara M, Green J, Brown DW, Ramsay M, Desselberger U, Gray JJ . Molecular epidemiology of human group A rotavirus in-fections in the United Kingdom between 1995 and 1998 . J Clin Mi-crobiol . 2000 Dec;38(12):4394-401 .

40 . Iturriza-Gomara M, Cubitt D, Steele D, Green J, Brown D, Kang G et al . Characterisation of rotavirus G9 strains isolated in the UK between 1995 and 1998 . J Med Virol . 2000 Aug;61(4):510-7 .

41 . Clark HF, Lawley DA, Schaffer A, Patacsil JM, Marcello AE, Glass RI et al . Assessment of the Epidemic Potential of a New Strain of Rotavi-rus Associated with the Novel G9 Serotype Which Caused an Outbre-ak in the United States for the First Time in the 1995-1996 Season . J Clin Microbiol . 2004 April;42(4):1434-38 .

42 . Van Damme P, Giaquinto C, Maxwell M, Todd P, Van der Wielen M . Distribution of rotavirus genotypes in Europe, 2004-2005: the REVEAL Study . J Infect Dis . 2007 May 1;195 Suppl 1:17-25 .

43 . Rotavirus Surveillance Network . available at http://www .eurorota .net, retrieved April 15th 2010 [2010, April 15th] . Available from: http://www .eurorota .net .

2012/3(58) 17


44 . Soriano-Gabarró M, Mrukowicz J, Vesikari T, Verstraeten T . Burden of Rotavirus Disease in European Union Countries . Pediatr Infect Dis J . 2006;25 Suppl 1:7-11 .

45 . Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras . Sergamumas užkrečiamomis ligomis, statistinės ataskaitos 2005–2011 m . Vilnius . Available from: http://www .ulac .lt [žiūrėta 2012 02 15] .

46 . Usonis V, Zagrebnevienė G . Rotavirusinė infekcija ir jos kontrolė . Vi-suomenės sveikata . 2006 02;1(32):7-10 .

47 . Milišiūnaitė Ž, Zegrebnevienė G, Liausėdienė R . Rotavirus and no-rovirus infection in Lithuania, 1994–2009 . Epi North . 2010;11:47-53 .

48 . Sharland M . Rotavirus . Manual of Childhood Infections The Blue Book . Third ed . Oxford: Oxford University press, 2011:692-5 .

49 . Gleizes O, Desselberger U, Tatochenko V, Rodrigo C, Salman N, Mezner Z et al . Nosocomial rotavirus infection in European coun-tries: a review of the epidemiology, severity and economic bur-den of hospital-acquired rotavirus disease . Pediatr Infect Dis J . 2006 Jan;25 Suppl 1:12-21 .

50 . Pediatric Rotavirus European Committee P . The paedia-tric burden of rotavirus disease in Europe . Epidemiol Infect . 2006 Oct;134(5):908-16 .

51 . Parashar UD, Hummelman EG, Bresee JS, Miller MA, Glass RI . Glo-bal Illness and deaths caused by rotavirus disease in children . Emerg Infect Dis . 2003 05;9:565-72 .

52 . Parashar UD, Bresee JS, Gentsh JR, Glass RI . Rotavirus . Emerg Infect Dis . 1998 12;4(4):561-70 .

53 . Parashar UD, Burton A, Lanata C, Boschi-Pinto C, Shibuya K, Stee-le D et al . Global mortality associated with rotavirus disease among children in 2004 . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S9-S15 .

54 . Tate JE, Burton AH, Boschi-Pinto C, Steele AD, Duque J, Parashar UD . 2008 estimate of worldwide rotavirus-associated mortality in chil-dren younger than 5 years before the introduction of universal rota-virus vaccination programmes: a systematic review and meta-analy-sis . Lancet Infect Dis . 2012 Oct 24;12(2):136-41 .

55 . Waisbourd-Zinman O, Ben-Ziony S, Solter E, Scherf E, Samra Z, As-hkenazi S . Hospitalizations for nosocomial rotavirus gastroenteritis in a tertiary pediatric center: a 4-year prospective study . Am J Infect Control . 2009 Aug;37(6):465-9 .

56 . Festini F, Cocchi P, Mambretti D, Tagliabue B, Carotti M, Ciofi D et al . Nosocomial Rotavirus Gastroenteritis in pediatric patients: a multi-center prospective cohort study . BMC Infect Dis . 2010;10:235 .

57 . The paediatric burden of rotavirus disease in Europe . Epidemiol In-fect . 2006;134:1-9 .

58 . Buettcher M, Heininger U . Prospective surveillance of nosocomial viral infections during and after hospitalization at a university chil-dren’s hospital . Pediatr Infect Dis J . 2010 Oct;29(10):950-6 .

59 . Gianino P, Mastretta E, Longo P, Laccisaglia A, Sartore M, Russo R et al . Incidence of nosocomial rotavirus infections, symptomatic and asymptomatic, in breast-fed and non-breast-fed infants . J Hosp In-fect . 2002 Jan;50(1):13-7 .

60 . Stankūnienė B, Sidaravičiūtė I, Usonis V . Nosocomial rotavirus infection (NRVI) in the Vilnius University Children’s hospital . 25th annual meeting of the ESPID; May 2–4, 2007 Porto, Portugal . 2007:392 .

61 . Gimenez Sanchez F, Delgado Rubio A, Martinon Torres F, Asensi Bo-tet F, Miranda Valdivieso M, Gomez Llorente JL et al . Family impact of rotavirus gastroenteritis in children under two years . An Pediatr (Barc) . 2008 Dec;69(6):515-20 .

62 . Brisson M, Senecal M, Drolet M, Mansi JA . Health-Related Quali-ty of Life Lost to Rotavirus-Associated Gastroenteritis in Children and Their Parents: A Canadian Prospective Study . Pediatr Infect Dis J . 2009 Nov 10 .

63 . Sidaravičiūtė I, Stankūnienė B, Audickaitė I, Ališauskienė I, Uso-nis V . Rotavirusinė infekcija – liga, kurios sunku išvengti, bet galima apsisaugoti . Pediatrija . 2006;3:84-90 .

64 . Usonis V, Ališauskienė I, Stankūnienė B, Sidaravičiūtė I, Audickai-tė I . Parents’ view on Rotavirus Gastroenteritis . ECDC Newsletter on Vaccines and Immunization . 2006;1(1) .

65 . Arvay ML, Curns AT, Terp S, Armah G, Wontuo P, Parashar UD et al . How much could rotavirus vaccines reduce diarrhea-associated mortality in northern Ghana? A model to assess impact . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S85-91 .

66 . Steele AD, Patel M, Parashar UD, Victor JC, Aguado T, Neuzil KM . Rotavirus vaccines for infants in developing countries in Africa and Asia: considerations from a world health organization-sponsored consultation . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S63-9 .

67 . Widdowson MA, Steele D, Vojdani J, Wecker J, Parashar U . Global rotavirus surveillance: determining the need and measuring the im-pact of rotavirus vaccines . J Infect Dis . 2009 Nov 1;200 Suppl 1:S1-8 .

68 . Tate JE, Patel MM, Steele AD, Gentsch JR, Payne DC, Corte-se MM et al . Global impact of rotavirus vaccines . Expert Rev Vaccines2010;9(4):395-407 .

69 . MMWR Experts . Suspension of rotavirus vaccine after reports of in-tussusception-United States, 1999 . MMWR2004;53:786-9 .

70 . Murphy TV, Gargiullo PM, Massoudi MS et al . Intussusception among infants given an oral rotavirus vaccine . N Engl J Med . 2001;344:564-72 .

71 . European Medicines Agency . Rotarix: EPAR - Product Information . 2011 . Available from: http://www .ema .europa .eu/ [updated 21 Fe-bruary 2011 cited 15 February, 2012] .

72 . Ruiz-Palacios G, M ., Perez-Schael I, Velazquez FR, Abate H, Breu-er T, Clemens S, Costa et al . Safety and Efficacy of an Attenuated Vaccine against Severe Rotavirus Gastroenteritis . N Engl J Med . 2006 2006/1/5;354(1):11-22 .

73 . Matthijnssens J, Joelsson DB, Warakomski DJ, Zhou T, Mathis PK, van Maanen MH, et al . Molecular and biological characterization of the 5 human-bovine rotavirus (WC3)-based reassortant strains of the pentavalent rotavirus vaccine, RotaTeq . Virology 2010 Aug 1;403(2):111-27 .

74 . Vesikari T, Matson DO, Dennehy P, Van D, Pierre, Santosham M, Rodriguez Z et al . Safety and Efficacy of a Pentavalent Human-Bovine (WC3) Reassortant Rotavirus Vaccine . N Engl J Med . 2006 01 05;354(1):23-33 .

75 . European Medicines Agency . Rotateq: EPAR – Product Information . Available from: http://www .ema .europa .eu/ [2012, 15 February] .

76 . Desselberger U, Huppertz HI . Immune responses to rotavirus in-fection and vaccination and associated correlates of protection . J Infect Dis . 2011 Jan 15;203(2):188-95 .

77 . Vesikari T, Karvonen A, Prymula R, Schuster V, Tejedor JC, Co-hen R et al . Efficacy of human rotavirus vaccine against rotavirus gastroenteritis during the first 2 years of life in European infants: randomised, double-blind controlled study . Lancet . 2007 Nov 24;370(9601):1757-63 .

78 . WHO . Rotavirus vaccines . WHO position paper . Weekly Epidemiolo-gical Record . 2007 2007;82(32):285-96 .

79 . Vesikari T, Itzler R, Karvonen A, Korhonen T, Van Damme P, Behre U et al . RotaTeq((R)), a pentavalent rotavirus vaccine: Efficacy and sa-fety among infants in Europe . Vaccine . 2009 Oct 29 .

80 . Soares-Weiser K, Maclehose H, Ben-Aharon I, Goldberg E, Pitan F, Cunliffe N . Vaccines for preventing rotavirus diarrhoea: vaccines in use . Cochrane Database Syst Rev . 2012(5):CD008521 .

81 . WHO . Vaccine-Preventable Diseases: Monitoring System 2011 Global Summary . 2011 . Available from: http://www .who .int/immunization_monitoring/data/en/ .

18 2012/3(58)


rotavirus infection: ethiopatogenesis, epidemiology and possibilities of prophylaxisInga Ivaškevičienė¹, Asta Mačionienė², Zita Aušrelė Kučinskienė², Vytautas Usonis¹

¹Vi lnius University, Faculty of Medicine, Cl inic of Chi ldren’s Diseases, ²Vi lnius University, Faculty of Medicine, Department of Physiolog y, Biochemistry, Microbiolog y and Laboratory Medicine

SummaryRotavirus is the most common aetiological agent of child-hood diarrhoea, which affects almost every child in the world. Rotavirus is estimated to cause hundred thousands of deaths worldwide. The vast majority of deaths due to rotavirus occur in the developing countries, whereas in industrialised regions this event is infrequent; however it causes a huge health and economic burden, negatively af-fects the quality of whole family life.Nonspecific prophylactic measures are very important, in order to reduce burden of the disease, but it is demonstrat-ed to have a limited benefit for the prevention of rotavirus infection. New possibilities appeared after the introduc-tion of two rotavirus vaccines, which have demonstrated excellent efficacy results in preventing rotavirus disease.

The aim of the article is to review latest literature data on rotavirus infection and epidemiology, nonspecific and spe-cific prophylactic measures.

Keywords: rotavirus infection, epidemiology, prophylaxis.

Received 10 April 2012, accepted 21 September 2012

Correspondence to Inga Ivaškevičienė, Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Children’s Diseases, Santariškių 7, LT-08406 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 19


KOnFiDenCiALuMAs gyDyTOjO PrAKTiKOjeSkaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus GefenasVilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos ir et ikos skyrius

santraukaKonfidencialumas yra viena iš esminių medicinos etikos problemų.Straipsnio tikslas – apžvelgti studijas, kuriose analizuojamas šių dienų gydytojų požiūris į konfidencialumą ir praktinis šio principo laikymasis kasdieninėje praktikoje. Straipsnyje aptartos MEDLINE duomenų bazėje nuo 1990 iki 2011 metų anglų kalba pasirodžiusios studijos, kuriose atskleidžiamas gydytojų požiūris ir žinios apie konfidencialumą medicinoje. Nepaisant šiuolaikinės konfidencialumo sampratos, kur gydytojas tiesiogiai bendrauja tik su pacientu ir bet kokia infor-macija apie šio sveikatą lieka neprieinama visiems likusiems asmenims, nebent gautas paciento sutikimas arba yra kitos įstatymiškai numatytos aplinkybės, daug medikų vis dar linkę paciento sveikatos paslaptis saugoti tik nuo pašalinių as-menų, bet ne nuo paciento giminių, net neklausdami ligonio sutikimo. Probleminėse situacijose gydytojai linkę neįžvelgti esamų konfidencialumo pažeidimų. Medicinos teisės ir etikos studijos praeityje, darbas privačioje praktikoje, moteriška lytis yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys geresnį konfidencialumo pažeidimų identifikavimą. Tipiškas gydytojas, kuris neklausia paciento sutikimo, – tai gydytojas su ilgamete darbo patirtimi, dideliu darbo krūviu ir skiriantis itin mažai lai-ko savo pacientams. Straipsnyje aptariamos paciento sveikatos paslapties problemos specifinėse medicinos srityse: paau-glių sveikatos priežiūros, šeimos medicinos, valgymo sutrikimų gydymo, lytinės sveikatos priežiūros ir sporto medicinos srityse. Trumpai paminimi tyrimai, atskleidžiantys Lietuvos gydytojų požiūrį į konfidencialumo problemą medicinoje.

Reikšminiai žodžiai: konfidencialumo samprata, gydytojų požiūris, medicinos etika.

įvadas

„Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.“

Hipokrato priesaika (~ V a. pr. Kr.)

Nuo Hipokrato laikų iki šiandieninės medicinos gy-dytojo ir paciento ryšys keitėsi. Tai lėmė pakitusi vi-suomenės santvarka, kintančios teisinės sistemos, pagerėjusi diagnostika, naujų vaistų sukūrimas ir operacinių technikų tobulėjimas, lemiantys dides-nius pacientų lūkesčius, ir kt. Vieno iš esminių gy-dytojo ir paciento bendravimo aspektų – konfiden-cialumo – samprata taip pat pakito. Taip nutiko dėl neišvengiamų pokyčių sveikatos priežiūros sampra-toje: dabar paciento gydymo procese dalyvauja ne vienas asmuo – gydytojas, o keli profesionalai, daž-nai netgi visa komanda, įskaičiuojant slaugytojas,

registratores, konsultuojančius gydytojus, medicinos studentus, praktikantus ir kt. Sunku nuspręsti, kurie iš jų turi teisę žinoti faktus apie paciento ligą, jo gy-dymą ir kitus asmeninius duomenis, o kurie ne. Be to, tampa sudėtinga užtikrinti fizinį asmens privatumą, kai aplink ligonį nuolat yra daug medicinos persona-lo, dirbančio savo darbą.

Tobulėjant technologijoms, duomenys yra saugo-mi ne tik popieriniu, bet ir elektroniniu formatu. In-formacijos centralizacija padeda gydytojams lengviau prieiti prie ankstesnių duomenų apie paciento sveika-tą ir anksčiau skirtą gydymą bei jo rezultatus, palen-gvina susisiekimą tarp gydytojų, bendrai gydančių pacientą, pagreitina, kad itin svarbi informacija, pa-vyzdžiui, apie tam tikrus atliktų tyrimų rezultatus, patektų pas pacientą gydantį gydytoją. Tačiau kar-tu iškyla grėsmė pažeisti konfidencialumą, atsiranda naujų etinių problemų. Didėjant sukauptos informa-cijos kiekiui, informacinių technologijų specialistams užtikrinti visišką duomenų apsaugą yra nelengvas už-davinys. Svarbus ir žmogiškasis veiksnys – priėjimą prie kompiuterizuotos duomenų saugojimo sistemos turi nemažai žmonių, ir būtina užtikrinti, kad ši pri-eigos galimybė tyčia ar netyčia nebūtų suteikta asme-nims, kurie neturi tam jokių teisių.

Kalbant apie informacijos atskleidimą paciento šeimai ir giminėms, pakito ir konfidencialumo są-voka. Pirmasis rašytinis šaltinis, dokumentuojantis

Adresas susirašinėti: Dovilė Jonuškaitė, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21/27, 03101 Vilnius. El. p. [email protected]

20 2012/3(58)


konfidencialumo principą, yra Hipokrato priesaika, parašyta apie V amžių prieš mūsų erą. Ja remdamie-si, gydytojai privalo išsaugoti paslaptyje duomenis apie pacientus, nebent manytų, jog tai būtina paskelb-ti viešai. Toks priesaikos suformulavimas neapibrėžia, kokios yra situacijos, kurioms esant būtina atskleis-ti paslaptį, ir kokiose situacijose būtina laikytis kon-fidencialumo. Dėl termino neapibrėžtumo gydytojai senovės Graikijoje saugojo pacientų konfidencialu-mą taip, kaip manė esą tinkama, kartu nesulaužyda-mi duotos Hipokrato priesaikos. Dauguma gydytojų manė, jog mirtinų ar itin sunkiai išgydomų ligų atve-ju reikėtų neatskleisti pacientui jo diagnozės ir pro-gnozės, tačiau visą šią informaciją suteikdavo paci-ento artimiesiems ir giminėms [1]. Ši tradicija tęsėsi ir daug vėliau – V amžiaus romėnų rašytojo Kasio-doro laiške liepiama: „Kad būtų lengviau, neatskleisk klausiantiems, ką reiškia šie simptomai“ [2]. Panašias instrukcijas davė ir Hieronymus Brunschwingas, žy-mus XV amžiaus vokiečių chirurgas. Taigi iš esmės konfidencialumas buvo suprantamas kaip duomenų apie paciento ir jo ligą saugojimas nuo paciento, tačiau manyta, jog visiškai leistina atskleisti tokią informaci-ją paciento artimiesiems. Tokia konfidencialumo sam-prata, kai informacija iš mediko lūpų pirmiausia pa-siekia ligonio artimuosius ir tik paskui pasiekia ligonį, atitinka tradicinį konfidencialumo suvokimą. Tradi-cinė konfidencialumo samprata gerai derėjo su pater-nalistiniu medicinos modeliu: gydytojas asmeniškai prisiima atsakomybę už sprendimą, kas naudingiau pacientui: žinoti ar nežinoti, informuoti artimuosius ar ne. Ilgainiui toks suvokimas ėmė kisti [2]. Atsisaky-ta prieš tai taikytų metodų, o atsižvelgiant į išsakomas priešingas nuomones buvo keičiami įstatymai, suda-romi teisiniai dokumentai. Šiandien mes turime tokį konfidencialumo supratimą, kada gydytojas suteikia informaciją apie paciento ligą, gydymo galimybes ir prognozę išskirtinai tik pacientui, palikdamas jam tei-sę atsisakyti tai sužinoti, o giminėms ir artimiesiems informacija yra atskleidžiama tik su paciento žinia ir sutikimu. Toks paciento sveikatos paslapties saugoji-mo modelis vadinamas šiuolaikiniu konfidencialu-mo modeliu. Jo laikydamasis, gydytojas informaciją teikia tik pačiam pacientui ir asmenims, kuriems šis sąmoningai suteikė tokią teisę ir tokią savo poziciją iš-reiškė raštu, nebent buvo nepajėgus tai padaryti. Tai reiškia, kad šiame konfidencialumo modelyje paciento giminės prilyginami tretiesiems asmenims ir informa-cijos teikimas jiems, apeinant patį ligonį, nėra pateisi-namas. Daugelyje etinių gairių ir teisinių dokumentų yra gana griežtai apibrėžtos situacijos, kurioms esant

leidžiama atskleisti informaciją artimiesiems ar įga-liotiesiems asmenims be paciento sutikimo. Daugu-ma jų yra susijusios su paciento nesugebėjimu suvokti esamos situacijos ir keliančios grėsmę ne tik pačiam pacientui, bet ir visuomenei, dėl to konfidencialumo pažeidimas vertinamas kaip pateisinamas.

Deja, nėra visiškai tikslių nurodymų, kaip elgtis absoliučiai kiekvienu gyvenimo atveju, pasitaikan-čiu gydytojo praktikoje, ir kiekviena situacija iškelia vis kitokius etinius klausimus, susijusius su paciento paslapčių saugojimu, tačiau konfidencialumas visa-da išlieka viena iš esminių ypatybių, kuria turi remtis gydytojo ir paciento bendravimas. Pacientas, pasiti-kintis gydytoju, jaučiasi saugus ir noriai į jį kreipiasi, iškilus problemai, bei atskleidžia visą svarbią infor-maciją, kuri gali būti esminė diagnozuojant ar ver-tinant gydymo efektyvumą. Pacientų pasitikėjimas medicinos darbuotojais turi įtakos jų pasitenkinimu gydymu ir gydymo rezultatais [3]. Be to, pacientų pa-sitikėjimas gydytojais yra vienas iš esminių principų, lemiantis sėkmingą tarpasmeninį bendravimą, ir yra siektinas kiekvieno gydytojo praktikoje.

Vykstant pokyčiams medicinos sistemoje, neiš-vengiamai kinta ir požiūris į visus su tuo susijusius aspektus, kartu ir į konfidencialumo principą. Dėl iš kartos į kartą perduodamų tradicijų žmonių požiū-ris kartais atsilieka nuo naujai suformuluotų ir įsta-tymiškai įteisintų principų. Kartu iškyla ir nemažai naujų etinių problemų, susijusių su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, tokiomis kaip nepilnamečiai pacientai. Straipsnio tikslas – apžvelgti studijas, ku-riose analizuojamas šių dienų gydytojų požiūris į konfidencialumą ir praktinis šio principo laikymasis kasdieninėje praktikoje.

TyRImo objeKTas IR meTodaINorėdami apžvelgti tyrimus konfidencialumo tema, atlikome paiešką Medline duomenų bazėje. Paieškos kriterijai buvo straipsnio kalba (peržiūrėti tik an-glų kalba rašyti tekstai), tyrimo atlikimo data (nuo 1990 iki 2011 m.) ir reikšminių žodžių „medical confi-dentiality“ paieška. Atidžiai peržiūrėjome 150 straips-nių. Dalis jų (38, t. y. 25 proc.) buvo esė konfidencia-lumo tema, jų į apžvalgą neįtraukėme. Atmetėme ir straipsnius, kuriuose konfidencialumo tema buvo analizuojama iš paciento perspektyvos, bei teisinius straipsnius apie naujo įstatymo, susijusio su konfi-dencialumu, įvedimą. Atitinkančių temą ir kriteri-jus straipsnių radome 14, iš jų 13 pavyko gauti pilnus tekstus. Turimą medžiagą išanalizavome ir suskirs-tėme pagal specifiką: 1) bendras gydytojų požiūris į

2012/3(58) 21


konfidencialumą; 2) konfidencialumas specifinėse pacientų grupėse: paaugliai, sporto medicina.

ReZulTaTaI

Bendras gydytojų požiūrisŠeimos medicinos gydytojai yra pirminė grandis, pas kurią patenka pacientai. Gydytojo ir paciento ryšys yra asmeninis ir profesinis, paremtas pasitikė-jimu, privatumu, orumo bei pagarbos išsaugojimu. [4]. Taigi šioje pirminėje grandyje privalu užtikrin-ti konfidencialumą, siekiant suteikti optimalią svei-katos priežiūrą. Vienas iš esminių momentų šeimos medicinoje yra tas, kad pacientas yra artimai susais-tytas su savo šeimos nariais – jie gali kartu dalyvau-ti konsultacijoje ar vėliau domėtis paciento sveikatos būkle. 2004 m. Ispanijoje atliktoje studijoje nagrinė-jamas kaip tik šis aspektas – koks yra šeimos medici-nos gydytojų požiūris į informacijos teikimą giminai-čiams ir suteikiamos informacijos pobūdis. Studijoje taikytas apklausos metodas, kai respondentams yra pateikiami klausimai su galimų atsakymų variantais, ir apibendrinami gauti rezultatai. Didžioji dauguma apklaustų gydytojų (95,1 proc.) teikia informaciją gi-minaičiams. Beveik pusė iš jų (55,9 proc.) tai daro tik gavę paciento sutikimą, trečdalis (35,3 proc.) sutiki-mo neklausia ir informuoja artimuosius, o 8,8 proc. informuoja giminaičius tik tuo atveju, jei pacientas yra vaikas. Dažniausiai informacija artimiesiems su-teikiama žodžiu (89 proc. apklaustųjų). Gautas tipiš-kas gydytojo, kuris neklausia paciento sutikimo, por-tretas: tai gydytojas su didesne nei 20 metų praktika, 46–55 metų, turintis didelį darbo krūvį (daugiau nei 60 pacientų per dieną) ir skiriantis itin mažai laiko savo pacientams (3–4 valandas per dieną). Labiausiai konfidencialumas saugojamas situacijose, susijusiose su seksualiniais aspektais, mažiausiai – su valgymo sutrikimais [5].

2009 m. Šveicarijoje atliktoje studijoje nagrinėja-mas kitas aspektas – rizikingų situacijų, kuriose yra reali galimybė pažeisti konfidencialumo principą, at-pažinimas. Sveikatos sistemoje gydytojai susiduria su daugeliu tokių situacijų, ir gebėjimas jas atpažin-ti bei tinkamai įvertinti yra labai svarbus [6]. Švei-carų studija yra unikali tuo, kad joje įvesta skaitinė skalė, objektyviau atskleidžianti gydytojų požiūrį, be to, pasitelkta teisininkų pagalba. Tyrimo mode-lis remiasi septyniomis hipotetinėmis situacijomis. Gydytojams buvo pateiktos situacijos su trumpu ap-rašymu ir jų prašyta įvertinti, ar jose buvo pažeis-tas konfidencialumas, vertinant balais nuo 0 iki 3

(0 – konfidencialumo pažeidimo nebuvo, 1 – lengvas konfidencialumo pažeidimas, 3 – itin sunkus pažei-dimas). Planuojant tyrimą, situacijos buvo įvertintos Šveicarijos teisininkų, kurie pateikė savo išvadas apie konfidencialumo pažeidimą. Tyrime buvo įtraukta nemažai etinių klausimų sukeliančių aspektų – kon-fidencialios informacijos atskleidimas sutuoktiniams ir draugams, informacija apie kraujo keliu plintančias užkrečiamas ligas, informacijos atskleidimas polici-jai, informacijos nutekėjimas nesiėmus tinkamų prie-monių saugumui užtikrinti. Rezultatai parodė, kad daugelis gydytojų neatpažįsta konfidencialumo pa-žeidimo ar neįvertina jo rimtumo. Rasti nepriklauso-mi veiksniai, lemiantys gydytojų požiūrį: medicinos teisės ir etikos studijos praeityje leido geriau identifi-kuoti konfidencialumo pažeidimus. Privačią prakti-ką turintys gydytojai pažeidimus identifikavo geriau nei valstybinių įstaigų gydytojai. Moteriška lytis taip pat nustatyta kaip nepriklausomas veiksnys – mote-rys konfidencialumo pažeidimus atpažino geriau [7]. Gauti rezultatai rodo, kad medicinos teisės ir etikos studijos yra veiksminga priemonė gerinti gydytojų supratimą apie konfidencialumą [7].

Paauglių sveikatos priežiūra ir konfidencialumasInformuoto sutikimo ir konfidencialumo klausimai tampa dar sudėtingesni, kai pacientas yra nepilname-tis. Ypač keblu tuomet, kai nepilnamečio paciento no-rai ir poreikiai nesutampa su tėvų nuomone ir prio-ritetais [8]. Tikėtina, kad nepilnamečiai daug rečiau lankysis pas gydytojus, kurie pažeidžia jų konfiden-cialumą [9]. Konfidencialumo tema, konsultuojant nepilnametį pacientą, yra ypač aktuali – net 89 proc. gydytojų šią temą aptaria, konsultuodami nepilna-mečius pacientus [10].

2005 m. Ispanijoje buvo atliktas tyrimas, vertinant gydytojų požiūrį į nepilnamečius pacientus ir konfi-dencialumo pricipo laikymąsi. Tyrimo duomenimis, penktadalis gydytojų informuoja nepilnamečių pa-cientų tėvus tik tuo atveju, jei tam pritaria pacien-tas. Gydytojai, kurie visada informuoja 16–18 metų pacien tų tėvus, neatsižvelgdami į tai, ar pacientai su-tinka, per dieną konsultuoja > 50 pacientų ir savo są-raše turi > 1700 pacientų [11].

Informacijos atskleidimas tėvams priklauso ir nuo to, apie kokias situacijas kalbama. Esant gyvy-bei grėsmingai situacijai, tėvus informuoja 90,3 proc. gydytojų, o esant lytiškai plintančioms ligoms tė-vams praneša tik 17,6 proc. atvejų. Jei pacientas var-toja kokainą / heroiną, tikėtina, kad paciento tėvai gaus šią informaciją, tačiau informavimo galimybė

22 2012/3(58)


mažiausiai tikėtina, jei pacientas piktnaudžiauja ta-baku ir jo gaminiais. Ispanų studijoje ištirta, kad, ski-riant gydymą, tėvai dažniausiai informuojami, jei išrašomi psichotropiniai vaistai, o rečiausiai atsklei-džiamas kontraceptikų ir antibiotikų vartojimo fak-tas [11]. Taigi Ispanijoje atliktas tyrimas parodė, jog, deja, konfidencialumo pricipo laikymosi aplinkybės yra pagrįstos subjektyvia gydytojų nuomone, kada derėtų išlaikyti ar pažeisti pacientų konfidencialumą, neatsižvelgiant į teisines ir etines konfidencialumo iš-laikymo gaires.

Seksualiai aktyvūs paaugliaiItin daug diskusijų sukelia seksualiai aktyvių paau-glių klausimas. Jungtinėje Karalystėje egzistuojan-tys įstatymai su keliomis išimtimis leidžia paauglėms skirti kontraceptikus be tėvų leidimo ir žinios, tai-gi Anglijos šeimos gydytojai buvo paprašyti išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Didžioji dauguma ap-klaustųjų (93,5 proc.) mano, jog pacientai iki 16 metų nusipelno tokio pat konfidencialumo laikymosi, kaip ir visi kiti pacientai, tačiau net 70 proc. pažymėjo, kad jie pageidautų, jog tėvai žinotų apie paauglės seksua-linį aktyvumą ir vizitą pas šeimos gydytoją dėl kon-tracepcijos metodo pasirinkimo. 76 proc. gydytojų pageidautų, kad tėvai žinotų paauglės norą vartoti kontraceptikus [12].

Apklausus akušerius ginekologus, nustatyta, kad specialistų nuomonė šiek tiek skiriasi nuo šeimos gy-dytojų. Didžioji dauguma (94 proc.) paskirtų kontra-ceptikų nepilnametėms ir nepraneštų apie tai jų tė-vams. Pusė iš jų skatintų paauglę pasisakyti tėvams, o pusė patartų nepradėti seksualinio gyvenimo ir pa-laukti. Religingi gydytojai dažniau skatina paaugles informuoti apie sprendimą tėvus, tačiau kontracepti-nius vaistus skiria taip pat dažnai, kad ir nereligingi jų kolegos [13].

Valgymo sutrikimaiValgymo sutrikimai pastaraisiais metais yra reta, ta-čiau dažnėjanti patologija [14], todėl svarbu atkreipti dėmesį į su tuo susijusias etines problemas. 2007 m. Australijoje atliktas tyrimas, pateikiant gydytojams situaciją apie 16 metų paauglę, kuriai įtariama ner-vinė anoreksija, tačiau paauglė prašo diagnozės ne-atskleisti tėvams ir pažada tvarkytis su problema pati. Daugiau nei pusė (62 proc.) gydytojų būtų pasi-tikėję paaugle ir išlaikę jos konfidencialumą. 20 proc. ja būtų nepasitikėję, tačiau vis tiek išlaikę konfi-dencialumą, o 17 proc. apie diagnozę būtų pranešę jos tėvams. Dauguma respondentų teigė nedalyva-vę mokymuose, susijusiuose su paauglių sveikatos

priežiūros etinėmis problemomis, ar medicininės tei-sės mokymuose [15].

Sporto medicinaViena iš specifinių medicinos šakų yra sporto medi-cina. Sporto medicinos gydytojai dažnai dirba įvairių sporto šakų klubuose ir tokiu atveju atlieka dvigubą vaidmenį – jie kartu yra ir klubo, kuriame dirba, at-stovai, ir savo pacientų – profesionalių žaidėjų – gy-dytojai. Tokia situacija sukelia nemažai etinių pro-blemų, pavyzdžiui, kiek daug apie paciento sveikatos būklę turėtų žinoti klubo treneriai, ar jiems turėtų būti atskleistas narkotikų ar alkoholio vartojimo fak-tas bei kiti duomenys, kurie turėtų būti laikomi kaip konfidencialūs [16].

2002 m. Anglijoje atlikto tyrimo metu dėmesys buvo sutelktas į profesionalaus futbolo klubus ir juose dirbančius gydytojus. Tyrimo metodika buvo struk-tūrizuoti interviu. Gauti rezultatai parodė, kad kai kurie gydytojai laikosi konfidencialumo principo ly-giai taip pat, kaip laikytųsi, jei nedirbtų sporto klube – tai yra saugotų savo pacientų konfidencialumą. Kitų nuomonė skyrėsi: jie teigė, kad, gavę informaciją, kuri turi įtakos klubo pozicijai ar žaidimo kokybei, prane-ša klubo vadovybei be žaidėjų sutikimo. Apibendri-nus tyrimą gautos išvados, jog nėra bendrų taisyklių, kuriomis būtų galima remtis sprendžiant šią etinę problemą sporto medicinoje, todėl gydytojams ypač sunku nuspręsti, kaip jie turėtų elgtis [16]. Problema yra aktuali ne tik Anglijoje ir ne vien futbolo klubuo-se, todėl šiuo metu jau yra išleistos gairės, kuriomis turėtų vadovautis sporto medicinos gydytojai. Jų visų esminis momentas yra tas, jog pabrėžiama, kad spor-to medicinoje konfidencialumo turėtų būti laikomasi lygiai taip pat kaip ir bet kurioje kitoje medicinos ša-koje [17].

Konfidencialumas lietuvojeLietuvoje konfidencialumo tema atliktų tyrimų yra itin mažai. Vienintelis rastas tyrimas, atliktas 2008 m., nėra itin išsamus, tačiau, jo duomenimis, didžioji dalis gydytojų mano, kad jie užtikrina in-formacijos konfidencialumą apie paciento sveikatos būklę (97,7 proc.), ligos diagnozę (100 proc.), medici-ninių tyrimų duomenis (100 proc.), gydymo metodus (97,7 proc.), gydymo prognozes (94,2 proc.). Daugu-ma gydytojų (93,1 proc.) mano, kad gydytojas asme-niškai yra atsakingas už tai, kad teisė į privatumą ir konfidencialumą būtų sėkmingai įgyvendinta, bet jie taip pat teigia, kad didelė atsakomybės dalis tenka slaugytojai (75,9 proc.), skyriaus (66,7 proc.) ir klini-kos (47,1 proc.) vadovams [18].

2012/3(58) 23


REZULTATŲ APTARIMASTradicinis konfidencialumo modelis nusako gydyto-jo ir paciento artimųjų bendravimą paciento sveika-tos klausimais, paliekant gydytojui teisę spręsti apie informacijos atskleidimo mastą. Neretai bloga pro-gnozė pirmiausia paaiškinama giminėms, o pacien-tas paliekamas nežinioje „savo paties labui“. Paciento sveikatos paslaptis griežtai saugoma tik nuo trečiųjų asmenų (darbdavio, žurnalistų, atsitiktinių asmenų). Toks konfidencialumo modelis būdingas paternalis-tinei medicinai, kai daroma prielaida, kad gydytojas žino geriau, kas naudinga pacientui. Pastarajam ne-lieka galimybės rinktis ir tapti atsakingam už savo gerovę. Nuo tradicinio konfidencialumo modelio va-karietiška medicina pamažu judėjo link šiuolaikinio konfidencialumo supratimo, kur gydytojas tiesiogiai bendrauja tik su pacientu ir bet kokia informacija apie šio sveikatą lieka neprieinama visiems likusiems as-menims, nebent gautas paciento sutikimas arba yra kitos įstatymiškai numatytos aplinkybės. Laikantis šio modelio, paciento giminės yra prilyginami tretie-siems asmenims ir gydytojas neturi teisės jiems teikti informacijos be aiškiai išreikšto paciento sutikimo, jei pacientas yra pajėgus tai padaryti.

Panašu, kad, nepaisant šiuolaikinio konfiden-cialumo modelio formavimosi, daug medikų vis dar linkę paciento sveikatos paslaptis saugoti tik nuo pašalinių asmenų, bet ne nuo paciento giminių, net neklausdami ligonio sutikimo [5]. Natūralu, kad gydytojas, norėdamas pagelbėti savo pacientams, siekia suteikti maksimaliai efektyvią priežiūrą, bet dažnai tam, kad ligonis pasveiktų, būtina pagalba, kurią gali suteikti tik jo artimieji. Tačiau reikia su-prasti, kad paciento prioritetai gali būti kitokie nei gydytojo, todėl noras padėti gali tapti nesusipratimų ir konfliktų priežastimi, ypač opiose etine prasme situacijose. Paauglių teisė į konsultacijas be tėvų ži-nios, psichoterapinis valgymo sutrikimų gydymas įtraukiant visą šeimą – tai vienos iš problemų, kai sprendimas teikti ar neteikti informaciją artimie-siems gali nulemti paciento sveikatą dviem būdais: nutrūkęs ryšys su gydytoju lems nepakankamą svei-katos priežiūrą, kita vertus, neinformuoti artimie-ji negalės suteikti pagalbos, kuri galbūt būtina pa-ciento gerovei [11, 15]. Suprantama, kad gydytojai, dirbantys su paaugliais, dažnai susiduria su abejo-nėmis, kada jų pacientai yra pakankamai subren-dę atsakyti už savo veiksmus, o kada jiems būtina tėvų priežiūra. Gydytojo vidinė nuostata, kad tėvai turėtų būti informuoti, gali lemti neadekvatų svei-katos paslaugų teikimą paaugliams, gyvenantiems

lytinį gyvenimą [12], kita vertus, tėvų teisė ir parei-ga rūpintis vaiko interesais tampa neįmanoma, jei jie nežino jo situacijos: esant sudėtingoms sveika-tos aplinkybėms, tėvai turės teisę ir pareigą priimti sprendimus už nepilnametę, neturėdami visų žinių apie jos vartojamus vaistus.

Žmogaus individualumas yra jo stiprybė ir jo Achilo kulnas, todėl priimti sprendimą už kitą asme-nį jo paties labui yra didelis iššūkis. Panašu, kad kuo mažiau laiko skiriama vienam pacientui, tuo labiau linkstama dalį atsakomybės perkelti ant ligonio arti-mųjų pečių, tiek dirbant su suaugusiaisiais, tiek su ne-pilnamečiais [5, 11]. Taigi peršasi išvada, kad dalį gy-dytojų neatidumo paciento privatumui nulemia laiko stygius ir dalies atsakomybės už paciento priežiūrą perleidimas artimiesiems, o ne etiniai ar moraliniai gydytojo įsitikinimai.

Įvairiose Europos valstybėse tradicinė konfiden-cialumo samprata nevienodai greitai ir skirtingu laipsniu pakeista šiuolaikine konfidencialumo sam-prata. Pietų Europoje, kaip matome iš poros išsamių studijų, atliktų Ispanijoje [5, 11], tradicinė konfiden-cialumo samprata dar gaji, dauguma gydytojų linkę informuoti gimines, nesivargindami klausti pacien-to sutikimo. Kokybiškų palyginamųjų studijų anglų kalba, kaip konfidencialumo samprata skiriasi Rytų ir Vakarų Europos valstybėse, nėra. Skirtinga kultū-rinė ir kalbinė aplinka trukdo objektyviai ir kiekybiš-kai įvertinti bei palyginti konfidencialumo problemos mastą skirtinguose Europos regionuose. Sunku lygin-ti dėl nevienodų teisinių sistemų, pacientų poreikių ir savivokos ypatumų skirtingose valstybėse ar net vals-tybės regionuose. Atlikta daug labai įvairių studijų [3, 5, 6, 7, 10, 11, 12, 13, 14, 15], kuriose aiškinamasi gy-dytojų nuomonė arba elgsena konkrečiose situacijose, bet visose jose iškyla viena problema: kas yra konfi-dencialumo „auksinis standartas“, kurio turi laikytis gydytojas, norėdamas apsaugoti paciento privatumą, bet nepakenkdamas jo sveikatai ir interesams per di-deliu uždarumu.

Mūsų nuomone, geriausias tyrimo modelis yra šveicarų studijos, atliktos 2009 m., kai „auksiniu kon-fidencialumo standartu“ pasirinkta ne subjektyvi ty-rėjų nuomonė, bet objektyvus situacijos įvertinimas teisiniu aspektu, atliktas profesionalių teisininkų. Ta-čiau ir šis modelis turi trūkumų, kadangi teisės aktai negali numatyti ir reglamentuoti visų įmanomų situ-acijų bei aplinkybių, kurioms esant etinis situacijos vertinimas gali smarkiai skirtis nuo teisinio vertini-mo. Kitas studijos trūkumas yra tas, kad teisinės nor-mos skirtingose valstybėse skiriasi, taigi pakartojus

24 2012/3(58)


tyrimą kitose valstybėse pagal jose galiojančius įsta-tymus tyrimo rezultatai gali labai skirtis.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsau-gos ministro įsakymu „Dėl asmens sveikatos paslap-ties kriterijų patvirtinimo“ (1999 m. gruodžio 16 d. Nr. 552), asmens sveikatos (medicininės) paslapties saugojimas, arba konfidencialumas, – tai sveikatos priežiūros darbuotojų pareiga be pacientų ar jų at-stovų sutikimo neatskleisti informacijos apie pacien-to sveikatos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kitus asmeninio pobūdžio faktus, kuriuos sveikatos priežiūros darbuotojai sužinojo atlikdami profesines ar darbo pareigas. Pagal šį apibrėžimą Lietuva būtų priskirtina prie šalių, kur vyrauja šiuolaikinė konfi-dencialumo samprata, bet visuomenės ir specialistų vidinės nuostatos nebūtinai sutampa su teisine vals-tybės pozicija. Kadangi Lietuvoje gydytojų nuomonė apie konfidencialumą etiniu aspektu ir teisinės žinios tirtos nebuvo, sunku pasakyti, kuris iš dviejų minė-tų konfidencialumo modelių artimesnis lietuviams. Dėl šios priežasties straipsnio autoriai ėmėsi trumpos

studijos, kuria bus siekiama išsiaiškinti Lietuvos gy-dytojų požiūrį į konfidencialumo problemą medici-noje.

APIBENDRINIMASApžvelgus nemažai studijų, kuriose analizuojamas šių dienų gydytojų požiūris į konfidencialumą ir prakti-nis šio principo laikymasis kasdieninėje praktikoje, ryškėja tendencija, jog konfidencialumo principo gy-dytojo praktikoje yra stengiamasi laikytis, tačiau vis dar išlieka labai daug atvejų, kurių metu konfidencia-lumo principas pažeidžiamas. Aplinkybės, kuriomis ir dėl kurių pažeidžiamas konfidencialumas, labai skirtingos – turi reikšmės gydytojo asmeninė nuo-monė įvairiais klausimais, paciento savybės, konfi-dencialios informacijos pobūdis. Taigi pagerinti kon-fidencialumo principo laikymąsi gydytojo praktikoje išlieka siekiamybė.


literatūra1 . Gerald L . Higgins . The History of Confidentiality in Medici-

ne: The Physician – Patient relationship . Can Fam Physician . 1989 April;35:914,921-926

2 . Burns CR, ed . Legacies in ethics and medicine . New York: Science History Publications 1977;173-203,175,199,191,190,218-36,176,195 .

3 . Fiscella K, Meldrum S, Franks P, Shields CG, Duberstein P, McDaniel SH . Patient trust: is it related to patient-centered behavior of primary care physicians? Med Care 2004;42(11):1049-55 .

4 . Clark P . Confidentiality and the physician-patient relationship-ethical reflections from a surgical waiting room . Med Sci Monit . 2002;8:SR31-4 .

5 . Perez-Carceles MD, Pereniguez JE, Osuna E, Luna A . Balancing con-fidentiality and the information provided to families of patients in primary care . J Med Ethics . 2005;31:531-535 .

6 . Bernice S Elger . Violations of medical confidentiality: opinions of primary care physicians . Br J Gen Pract . 2009 Oct;59(567):e344-52 .

7 . Bernice S Elger . Factors influencing attitudes towards medical con-fidentiality among Swiss physicians . J Med Ethics . 2009;35:517-524 .

8 . Cutler EM, Bateman MD, Wollan PC, Simmons PS . Parental know-ledge and attitudes of Minnesota laws concerning adolescent medi-cal care . Pediatrics . 1999;103(3):582 .

9 . Larcher V . Consent, competence, and confidentiality . BMJ 2005;330:353-6 .

10 . Carol A . Ford MD, Susan G, Millstein PhD . Delivery of Confidenti-ality Assurances to Adolescents by Primary Care Physicians . Arch Pediatr Adolesc Med . 1997 May;151(5):505-9 .

11 . Pérez Cárceles MD, Pereñiguez JE, Osuna E, Pérez Flores D, Luna A . Primary care confidentiality for Spanish adolescents: fact or fiction? J Med Ethics . 2006;32:329-334 .

12 . Garside R, Ayres R, Owen MR, Pearson VH, Roizen J .General practi-tioners’ attitudes to sexual activity in under-sixteens . J R Soc Med . 2000 November;93(11):563-564 .

13 . Lawrence RE, Rasinski KA, Yoon J, Curlin F . Adolescents, contracep-tion and confidentiality: a national survey of obstetrician–gynecolo-gists . 2011 Sep; 84(3):259-65 .

14 . Pavlova B, Uher R, Dragomirecka E and Papezova H . Trends in hospital admissions for eating disorders in a country undergoing a socio-cultural transition, the Czech Republic 1981–2005 . Soc Psychi-atry Psychiatr Epidemiol . 2010 May;45(5):541-50 .

15 . Terence Bartholomew, Tatiana Carvalho . Medical practitio-ners’ competence and confidentiality decisions with a minor: An anorexia nervosa case study . Psychology, Health and Medicine . 2007;12(4):495-508 .

16 . Waddington I, Roderick M . Management of medical confidentiality in English professional football clubs: some ethical problems and is-sues . Br J Sports Med . 2002;36:118-123 .

17 . The Football Association . Guidelines for medical and support staff involved in professional football relating to confidentiality of infor-mation governing players . London: The Football Association, 2001 .

18 . Giedrikaitė R, Misevičienė I, Jakušovaitė I . Gydytojų ir pacientų nuo-monės apie pasitikėjimą ir konfidencialumą vertinimas . Medicina (Kaunas) . 2008;44(1) .

2012/3(58) 25


Physician attitudes toward confidentiality: a review of literatureSkaistė Endriukaitytė, Dovilė Jonuškaitė, Eugenijus Gefenas

Medica l Faculty of Vi lnius University Department of Medica l History and Ethics

summaryThe concept of confidentiality is one of the main as-

pects in medical ethics. The research has been made on the basis of publications collected in the MEDLINE database: the search criteria were chronological (studies that were carried out 1990–2011) and practical (focused on approach towards medical confidentiality from doctor‘s point of view). The aim of the research was to review doctors’ ap-proach to confidentiality.

In spite of modern concept of confidentiality, in which the doctor communicates exclusively to a patient and any information about patient’s health remains in secret to all others (unless the patient expresses a consent to disclose confidential information, or there are other factors when to disclose confidential information is allowed by law), a lot of doctors still tend to protect the confidential information from everyone but the family members of the patient even without asking patient’s consent to disclose any informa-tion. Doctors tend to overlook possible violations of con-fidentiality in problematic situations. The studies of medi-cal law and Ethics in the past, a private practice, feminine gender are factors that are associated with better identifi-cation of confidentiality violations in the researches that are overviewed in this article. A profile of a doctor who

does not ask for the patient’s permission before disclosing the confidential information is usually a doctor who has worked for a long while in a medical system, with a heavy workload, and dedicating very little time to the patients. The article concentrates on confidentiality issues in specific groups: general practitioners, the healthcare of adolescents, patients with eating disorders, issues concerning sexual activity in adolescents and issues in sports medicine. Stud-ies that research the Lithuanian doctors‘ attitude to confi-dentiality are also shortly reviewed.

Keywords: concept of confidentiality, physician’s attitude, medical ethics.

Received 16 April 2012, accepted 26 July 2012

Correspondence to Dovilė Jonuškaitė, Vilnius University, Faculty of Medicine, M. K. Čiurlionio 21/27, LT-03101 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

26 2012/3(58)


sAvižuDyBių riziKA TArP sergAnčiųjų OnKOLOginėMis LigOMis ir ją LeMiAnTys veiKsniAiAugustė Kačėnienė, Giedrė SmailytėVilniaus universiteto Onkologijos inst itutas, Lietuvos vėžio registras

santraukaDaugelyje pasaulio šalių mirtingumas nuo išorinių priežasčių užima trečią vietą po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei piktybinių navikų. Didžiausią dalį (25,2 proc.) visų išorinių mirties priežasčių Lietuvoje sudaro savižudybės, o mir-tingumo dėl savižudybių rodikliai yra didžiausi visoje Europoje. Tyrimo tikslas – apžvelgti literatūros duomenis apie savižudybių riziką tarp onkologinių ligonių ir ją lemiančius veiksnius. Medžiaga ir metodai. Atlikus literatūros paiešką PubMed duomenų bazėje surasti 14 retrospektyvinių kohortinių tyrimų, atitinkančių įtraukimo kriterijus, ir 16 publikuotų straipsnių šių tyrimų tema. Rezultatai ir išvados. Tyrimais, atliktais remiantis populiacinių vėžio registrų duomenimis, nustatyta, kad sergančiųjų onkologinėmis ligomis savižudybių rizika yra didesnė nei bendrojoje populiacijoje: savižudybių rizikos rodiklio dydis svyruoja nuo 1,36 iki 2,58. Tyrimų autoriai įvertino sociodemografinių bei klinikinių veiksnių įtaką savižudybių rizi-kai. Daugelyje tyrimų buvo nustatyta didesnė savižudybių rizika tarp onkologinėmis ligomis sergančių vyrų nei moterų. Didesnė savižudybių rizika buvo tarp išsiskyrusių, žemesnio išsilavinimo, nedirbančių, baltaodžių rasei priklausančių onkologinių ligonių. Su vėžio diagnoze susiję savižudybių rizikos veiksniai: laikas po diagnozės nustatymo, piktybinio proceso išplitimas, bloga ligos prognozė. Didžiausia savižudybių rizika buvo pirmaisiais mėnesiais ar metais po diagno-zės nustatymo. Didesnė rizika nustatyta tarp pacientų, kuriems diagnozuoti prastos prognozės navikai (plaučių, bronchų, galvos ir kaklo, stemplės, skrandžio, kasos, kepenų, biliarinio trakto, mieloma) ar metastazavusi liga.

Reikšminiai žodžiai: savižudybių rizika, onkologinė liga, populiacinis vėžio registras, standartizuotas mirtingumo santykis.

įvadasLiteratūroje aprašoma daugiau nei 60 savižudybių ri-zikos veiksnių, tarp jų ir sveikatos sutrikimai [1]. Ser-gant sunkiomis lėtinėmis somatinėmis, tarp jų ir on-kologinėmis, ligomis, savižudiško elgesio tikimybė labai padidėja [2]. Pagal H. I. Kaplan ir B. J. Sadock sudarytą savižudybių rizikos veiksnių svarbą soma-tinės sveikatos praradimas eina po depresijos, kurios ryšys su savižudybe yra labai stiprus [3].

Onkologinės ligos ir savižudybės mūsų šalyje yra didelė visuomenės sveikatos problema. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, mirtingumas nuo išorinių priežasčių užima trečią vietą po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei piktybinių navikų, o didžiausią dalį visų išorinių mirties priežasčių sudaro savižudybės

[4–6]. 2010 m. nusižudė 1018 asmenų, tai sudarė 2,4 proc. visų mirusiųjų, arba 25,2 proc. mirusiųjų nuo išorinių mirties priežasčių. Vyrai žudėsi daugiau nei keturis kartus dažniau negu moterys [7]. Mūsų šalyje kasmet diagnozuojama per 17 tūkst. naujų vėžio atve-jų, o sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičius jau 2009 m. pabaigoje viršijo 80 tūkst. asmenų [8, 9]. Nuo 1993 m. Lietuva savižudybių skaičiumi pirmauja tarp Europos šalių. Nors per pastarąjį dešimtmetį mirtin-gumas dėl savižudybių sumažėjo trečdaliu, standarti-zuotas mirtingumo rodiklis nuo savižudybių 2010 m. Lietuvoje buvo 28,5/100 000 gyventojų (51,4/100 000 vyrų ir 9,1/100 000 moterų) ir, palyginti su 2009 m. standartizuotu Europos Sąjungos valstybių mirtin-gumo vidurkiu – 10,3/100 000 (16,7/100 000 vyrų ir 4,4/100 000 moterų), buvo 2,8 karto didesnis ir išliko didžiausias visoje Europoje [7, 10].

Tyrimų, kuriuos atliekant būtų analizuotos savi-žudybės, Lietuvoje nėra daug. Nagrinėta savižudybių rodiklių dinamika Lietuvoje 1990–2002, 1996–2007 ir 1996–2008 m. laikotarpiais [11–13] bei vertinta mo-terų savižudybių rizika Europos Sąjungos kontekste [14]. J. Petrauskienė ir kt. analizavo savižudybių bū-dus ir jų ryšį su demografiniais veiksniais [15]. Detali

Adresas susirašinėti: Augustė Kačėnienė, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, P. Baublio 3B, 08406 Vilnius. El. p. [email protected]

2012/3(58) 27


sociodemografinių ir socioekonominių veiksnių įta-kos savižudybių rizikai analizė atlikta tyrime, sujun-gus gyventojų surašymo ir mirtingumo statistinius duomenis. Didžiausia savižudybių rizika nustatyta tarp kaime gyvenančių, išsiskyrusių, žemesnį nei vi-durinis išsilavinimas turinčių, ekonomiškai neakty-vių, nekvalifikuotus ar ūkio darbus dirbančių Lietu-vos gyventojų [16, 17]. Mūsų šalyje nei onkologinių, nei kitomis lėtinėmis ligomis sergančių pacientų savi-žudybių rizika vertinta nebuvo.

Tiksliausi duomenys apie savižudybių riziką tarp sergančiųjų onkologinėmis ligomis gali būti gauti analizuojant populiaciniuose vėžio registruose su-kauptus duomenis. Vėžio registruose kaupiama iš-sami informacija apie visus tam tikroje populiacijoje vėžiu susirgusius asmenis, taip pat ir apie susirgusiųjų mirties priežastis.

Tyrimo tikslas – apžvelgti literatūros duomenis apie savižudybių riziką tarp onkologinių ligonių ir ją lemiančius veiksnius.

TyRImo objeKTas IR meTodaILiteratūra apžvalginiam straipsniui buvo atrinkta at-liekant paiešką PubMed literatūros duomenų bazė-je, pasitelkiant šiuos reikšminius žodžius: „suicide“, „cancer“, „population based“, „registry study“, „co-hort study“, „observed / expected“, „standardized mortality ratio“ (liet. „savižudybė“, „vėžys“, „populia-cinis“, „registro tyrimas“, „kohortinis tyrimas“, „nu-statytas / laukiamas“, „standartizuotas mirtingumo santykis“). Paieškos rezultatas – 125 straipsniai. Sie-kiant apžvelgti atliktų tyrimų apie onkologinių ligo-nių savižudybių riziką duomenis, straipsniai turėjo atitikti įtraukimo kriterijus:• straipsnis parašytas anglų kalba;• tyrimo populiacija – įvairių lokalizacijų piktybi-

niais navikais sergantys onkologiniai ligoniai;• tyrimo objektas – savižudybių rizika;• tyrimas atliktas remiantis populiacinio vėžio re-

gistro duomenimis.Atlikus straipsnių santraukų apžvalgą atrinkti

8 straipsniai, atitinkantys įtraukimo kriterijus. Kiti šiuos kriterijus atitinkantys 8 straipsniai buvo surasti tarp atrinktų straipsnių literatūros šaltinių.

Šiuo metu pasaulyje atlikta 14 epidemiologinių ty-rimų, kurių tikslas buvo įvertinti savižudybių riziką tarp sergančiųjų onkologinėmis ligomis, naudojant populiacinių vėžio registrų duomenis, ir anglų kal-ba publikuota 16 straipsnių šių tyrimų tema [18–33]. Italijoje ir Danijoje pirmą kartą atlikti tyrimai apėmė atitinkamai 1985–1989 ir 1971–1986 m. laikotarpius

[22–23]. Vėliau abu tyrimai buvo atnaujinti, tyrimo laikotarpį pratęsiant iki 1999 m., taip padidinant jų apimtis [25, 28].

Visi literatūros apžvalgai atrinkti tyrimai, kuriuo-se analizuota savižudybių rizika tarp onkologinių pa-cientų, buvo retrospektyviniai kohortiniai. Juose ti-riamąją grupę sudarė asmenys, kuriems pasirinktu laikotarpiu nustatytas piktybinis navikas. Nustatyti savižudybių atvejai tarp onkologinių ligonių buvo ly-ginami su laukiamu tiriamosios grupės mirčių dėl sa-vižudybių skaičiumi (skaičiuojamu iš amžiui ir lyčiai specifinių mirtingumo dėl savižudybių rodiklių ben-drojoje populiacijoje) arba lyginami mirtingumo dėl savižudybių rodikliai onkologinių ligonių grupėje ir bendrojoje populiacijoje. Savižudybių rizika įvertinta santykinės rizikos rodikliais:

SMS – standartizuotas mirtingumo santykis (nu-statyto mirčių dėl savižudybių skaičiaus tarp onko-loginėmis ligomis sergančiųjų santykis su teoriškai apskaičiuotu pagal savižudybių rodiklius bendroje populiacijoje skaičiumi);

MRS – mirtingumo rodiklių santykis (mirtingu-mo rodiklio tarp sergančiųjų onkologinėmis ligomis santykis su mirtingumo rodikliu bendrojoje populia-cijoje);

SR – santykinė rizika (skaičiuota taikant Cox’o proporcinės rizikos modelius).

ReZulTaTaI IR jų apTaRImasPirmuosiuose tyrimuose, atliktuose XX amžiaus vi-duryje, analizuotas onkologinių ligų paplitimas tarp įvairių savižudžių grupių. Šių tyrimų duomenys pa-skatino mokslininkus pradėti tyrinėti savižudybių ri-ziką tarp onkologinėmis ligonis sergančių pacientų [18–20].

Vienas pirmųjų metodiniu atžvilgiu kokybiškų epidemiologinių tyrimų, kuriame analizuojama savi-žudybių rizika tarp onkologinių ligonių, buvo atlik-tas Suomijoje. K. A. Louhivuori ir M. Hakama ana-lizei naudojo duomenis apie 28 857 vėžiu susirgusius asmenis, kuriems 1955–1965 m. užregistruotas pik-tybinis navikas Suomijos vėžio registre. Tarp šių as-menų buvo nustatyti 63 savižudybių atvejai: 49 vyrų ir 14 moterų. Jau šiame tyrime buvo nustatytas reikš-mingas mirtingumo dėl savižudybių rizikos padidė-jimas tarp onkologinių ligonių (SMS = 1,4, p < 0,001) [18]. Vėliau panašūs tyrimai atlikti ir kitose šalyse. Daugiausia tyrimų atlikta Europoje – 9, iš kurių net 7 – Šiaurės Europos valstybėse. Dar trys tyrimai at-likti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir po vieną Aus-tralijoje bei Korėjoje (1 lentelė).

28 2012/3(58)


1 lentelė. Onkologinių ligonių savižudybių rizika. Populiacinių vėžio registrų duomenimis paremtų epidemiologinių tyrimų rezultatai

ŠaltinisTyrimo

laikotarpisStebėjimopabaiga

LytisTyrimogrupė

Savižudžiųskaičius

Rizikosrodiklis

Nustatyta rizika

K. A. Louhivuori, 1955, 1960, 1965 1970 Iš viso: 28 857 63 SMS 1,4, p < 0,001

M. Hakama, 1978 V 14 427 49 1,3, p < 0,01

(Suomija) M 14 430 14 1,9, p < 0,05

B. H. Fox et al., 1982 1940–1969 1975 Iš viso: 144 530 192 SMS –

(Konektikutas) V 69 583 160 2,3, p < 0,005

M 74 947 32 0,9, p > 0,05

P. Allebeck et al., 1962–1979 1979 Iš viso: 424 127 963 SMS –

1989 V – 645 1,9 (1,8–2,1)

(Švedija) M – 318 1,6 (1,5–1,8)

F. Levi et al., 1991 1976–1987 1987 Iš viso: 24 166 55 SMS 2,58 (1,95–3,38)

(Šveicarija) V – 39 2,76 (1,96–3,79)

M – 16 2,22 (1,27–3,60)

K. Innos et al., 2003 1983–1998 2000 Iš viso: 65 419 197 SMS –

(Estija) V 32 524 150 1,73 (1,45–2,01)

M 32 895 47 0,50 (0,37–0,66)

G. Miccinesi et al., 1985–1999 2000 Iš viso: 90 197 102 SMS 1,93*

2004 V 47 966 85 2,03*

(Italija) M 42 231 17 1,57

E. Hem et al., 2004 1960–1997 1999 Iš viso: 490 245 589 SMS 1,48 (1,37–1,61)

(Norvegija) V – 407 1,55 (1,41–1,71)

M – 182 1,35 (1,17–1,56)

C. Björkenstam et al., 1965–1994 1999 Iš viso: 940 217 – MRS –

2005 1965–1974 V – 72,1/105 2,5

(Švedija) M – 34,4/105 2,9

1975–1984 V – 60,6/105 2,0

M – 20,4/105 1,7

1985–1994 V – 39,4/105 1,6

M – 22,8/105 2,3

U. Yousaf et al., 2005 1971–1999 1999 Iš viso: 564 508 1 241 SMS –

(Danija) V 740 1,7 (1,6–1,8)

M 501 1,4 (1,3–1,5)

W. S. Kendal, 2007 1973–2001 2001 Iš viso: 1 316 762 1572 RR –

(Jungtinės Amerikos V 670 932 1307 6,2 (5,4–7,1)

Valstijos) M 645 830 265 1,0

N. R. C. Dormer et al., 2008 1981–2002 2002 Iš viso: 121 533 129 SMS 1,61 (1,36–1,92)

(Australija) V 108 1,73 (1,43–2,08)

M 21 1,21 (0,79–1,86)

S. Misono et al., 2008 1973–2002 2002 Iš viso: 3 594 750 5 838 SMS 1,88 (1,83–1,93)

(Jungtinės Amerikos V 1 728 990 4 636 2,09 (2,03–2,15)

Valstijos) M 1 865 760 1 202 1,48 (1,40–1,57)

D. Robinson et al., 1996–2005 2005 Iš viso: 417 572 166 SMS 1,36 (1,16–1,58)

2009 V 206 129 117 1,45 (1,20–1,73)

(Anglija) M 211 443 49 1,19 (0,88–1,57)

E. Ahn et al., 2010 1993–2002 2005 Iš viso: 816 295 2 065 SMS 2,00 (1,91–2,08)

(Korėja) V 446 778 1521 2,05 (1,95–2,15)

M 369 517 544 1,87 (1,72–2,03)

*Rezultatai statistiškai reikšmingi; V – vyrai; M – moterys.

2012/3(58) 29


Visuose literatūros apžvalgai atrinktuose tyrimuo-se buvo nustatyta, kad sergančiųjų onkologinėmis li-gomis savižudybių rizika yra didesnė nei bendrojoje populiacijoje [18–33]. Šių tyrimų duomenimis, SMS dydis svyruoja nuo 1,36 (95 proc. PI 1,16–1,58) An-glijoje iki 2,58 – Šveicarijoje (95 proc. PI 1,95–3,38) [21, 32]. Tokie vienareikšmiai tyrimų rezultatai rodo, kad nustatyta onkologinės ligos diagnozė gali būti vienas iš savižudybės rizikos veiksnių. Paminėtina, kad tarp Šiaurės Europos valstybių, kur buvo anali-zuota onkologinių ligonių savižudybių rizika, toks tyrimas atliktas ir kaimyninėje Estijoje. Buvo ištirta 65 419 onkologinių ligonių kohorta, kurią sudaran-tiems asmenims liga diagnozuota 1983–1998 m. lai-kotarpiu. Padidėjusi savižudybių rizika nustatyta tik tarp vyrų: SMS = 1,73 (95 proc. PI 1,45–2,01). Minė-tu laikotarpiu mirtingumo dėl savižudybių rodikliai Estijoje buvo vieni didžiausių Europoje, tačiau ne-siekė Lietuvos mirtingumo dėl savižudybių rodiklių [10, 24]. Vieni mažiausių mirtingumo dėl savižudybių rodikliai yra tarp Anglijos ir Italijos gyventojų [10]. Tačiau tyrimų rezultatai parodė, kad net ir populia-cijose, kur mirtingumo dėl savižudybių rodikliai pa-lyginti maži, onkologinių ligonių savižudybių rizika yra iki 2 kartų didesnė nei bendrojoje populiacijoje [23, 25, 32].

SocIoDEMoGRAfINIų VEIKSNIų įTAKA SAVIŽUDyBIų RIzIKAI

lytis. Visuose tyrimuose buvo nustatytas reikšmin-gas vyrų mirtingumo dėl savižudybių rizikos padidė-jimas: rizika 2–3 kartus didesnė nei bendrojoje popu-liacijoje buvo tarp Amerikos [19, 31], Šveicarijos [21] Italijos [23, 25] bei Korėjos [33] vyrų. Mažiausias ri-zikos rodiklis (SMS = 1,3, p < 0,01) buvo nustatytas tarp Suomijos vyrų [18]. Daugumos tyrimų rezulta-tai parodė, kad didesnė savižudybių rizika buvo on-kologinėmis ligomis sergančių vyrų nei moterų. Tik trijuose tyrimuose (Suomijoje, Italijoje ir Švedijoje) nustatyta didesnė moterų savižudybių rizika nei vyrų [18, 23, 27]. Kitaip nei vyrų, moterų padidėjusi savi-žudybių rizika nustatyta ne visuose tyrimuose: Esti-joje atlikto tyrimo duomenimis, onkologine liga ser-gančių moterų savižudybių rizika buvo netgi mažesnė nei bendrojoje populiacijoje (SMS = 0,50, 95 proc. PI 0,37–0,66) [24].

Amžius. Kai kurių tyrimų autoriai nustatė su am-žiumi didėjančią savižudybių riziką [25, 31–32]. O Italijoje pirmą kartą atliktame tyrime nustatyta prie-šinga tendencija – su amžiumi mažėjanti savižudybių

rizika [23]. Estijoje ir Korėjoje atliktų tyrimų duome-nimis, didžiausia savižudybių rizika buvo atitinka-mai tarp 15–49 ir 20–39 metų vyrų, kuri su amžiumi taip pat mažėjo [24, 33]. Kiti tyrinėtojai tokio ryšio nenustatė [19–21, 27–28, 30].

Santuokinis statusas. Vienas plačiausiai anali-zuotų (5 iš 14 atrinktų apžvalgai tyrimų) socialinių onkologinių pacientų savižudybių rizikos veiksnių buvo santuokinis statusas. Visuose tyrimuose, kur buvo analizuota onkologinių ligonių savižudybių rizika, atsižvelgiant į tai, ar jie gyveno santuokoje, ar ne, didžiausia savižudybių rizika nustatyta tarp anksčiau gyvenusių santuokoje pacientų [18, 26, 29, 31, 33]. Suomijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad išsiskyrusių ar našliais likusių vyrų, sergančių onko-logine liga, savižudybių rizika – 2,6, o moterų – net 5,8 (p < 0,001) karto didesnė nei bendrojoje populia-cijoje. Tačiau bendrojoje Suomijos populiacijoje gy-venančiųjų santuokoje savižudybių rizika taip pat mažesnė nei kitose santuokos atžvilgiu grupėse. Lau-kiamas tiriamosios grupės savižudybių skaičius buvo apskaičiuotas neatsižvelgiant į mirtingumo dėl sa-vižudybių skirtumus bendrojoje populiacijoje pagal statusą santuokos atžvilgiu. Todėl nustatyti savižu-dybių rizikos skirtumai pagal santuokinį statusą gali būti paveikti populiacinių mirtingumo dėl savižudy-bių rizikos veiksnių ir neturėti ryšio su vėžio diagno-ze [18]. Tiek vyrų, tiek moterų didesnė savižudybių rizika nustatyta tarp išsiskyrusiųjų nei tarp likusiųjų našliais [26, 29]. Dviejuose iš trijų tyrimų, kur pateik-tas išsiskyrusių onkologinių pacientų rizikos įverti-nimas atsižvelgiant į lytį, didesnė savižudybių rizika nustatyta tarp išsiskyrusių moterų nei tarp išsisky-rusių vyrų [18, 26, 29]. W. S. Kendal atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad diagnozės nustatymo metu gyvenančių santuokoje tiek vyrų, tiek moterų savižu-dybių rizika buvo reikšmingai mažesnė, palyginti su kitomis santuokinio statuso grupėmis: RR buvo 0,46 (95 proc. PI 0,39–0,54) ir 0,67 (95 proc. PI 0,48–0,99) atitinkamai [29].

Socialiniai-ekonominiai veiksniai. Dviejų pas-taraisiais metais atliktų tyrimų autoriai analizavo ir socialinių bei ekonominių veiksnių įtaką savižudybių rizikai tarp onkologinėmis ligomis sergančių žmonių. Korėjoje atlikto tyrimo autoriai nustatė, kad didesnė savižudybių rizika buvo susijusi su žemesniu išsilavi-nimu bei nedarbo lygiu. Onkologinių ligonių, netu-rinčių aukštojo išsilavinimo, savižudybių rizika buvo 1,5 karto didesnė, palyginanti su aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų (95 proc. PI 1,28–1,76) ir 1,38 kar-to didesnė bedarbių, palyginanti su dirbančiųjų

30 2012/3(58)


(95 proc. PI 1,25–1,53) [33]. Anglijoje atlikto tyrimo duomenimis, nustatyta didesnė savižudybių rizika tarp sergančiųjų, gyvenančių skurdesniuose rajonuo-se nei turtingesnių rajonų gyventojų: didžiausia sa-vižudybių rizika buvo tarp žemiausiam socialiniam-ekonominiam sluoksniui priklausančių moterų, nors šie skirtumai ir nebuvo statistiškai reikšmingi [32]. Panašūs rezultatai gauti ištyrus savižudybių rodi-klius skirtinguose Anglijos administraciniuose te-ritoriniuose vienetuose. Nustatyta, kad savižudybių rodikliams įtakos turėjo socialinės gerovės indeksas: mažesni savižudybių rodikliai buvo susiję su geresne socialine-ekonomine regiono padėtimi [34].

Gyvenamoji vieta. Gyvenamosios vietos įtaka sa-vižudybių rizikai buvo analizuota trijuose tyrimuose. Šveicarijoje ir Australijoje atliktų tyrimų rezultatai neparodė reikšmingo skirtumo tarp miesto ir kaimo vietovėse gyvenančių pacientų savižudybių rizikos [21, 30]. Korėjoje nustatyta reikšmingai didesnė di-dmiesčiuose gyvenančių onkologinių ligonių savižu-dybių rizika nei gyvenančių mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse: RR = 1,15 (95 proc. PI 1,05–1,25) [33]. Gauti tyrimo rezultatai prieštaravo bendrosios Korėjos populiacijos miesto ir kaimo gyventojų mir-tingumo dėl savižudybių duomenims, kurie parodė didesnę savižudybių riziką tarp mažesnių miestų ar kaimo vietovių gyventojų [35].

Rasė ir etninė grupė. Priklausymo tam tiktai ra-sei ar etninei grupei įtaka savižudybių rizikai buvo analizuota dviejuose tyrimuose, atliktuose Jungtinė-se Amerikos Valstijose [29, 31]. Abiejuose tyrimuose nustatytas stiprus ryšys tarp savižudybių rizikos ir ra-sės: tarp afroamerikiečių onkologinių ligonių nusta-tyta reikšmingai mažesnė savižudybių rizika, palygi-nanti su baltaodžių onkologinių ligonių savižudybių rizika. Tokios savižudiškos elgsenos tendencijos bū-dingos ir bendrajai Amerikos populiacijai. Manoma, kad mažesnę savižudybių riziką tarp afroamerikiečių rasei priklausančių asmenų lemia jų religinės pažiū-ros, šeimos parama ir kultūrinis savižudybės atme-timas [36].

KlInIKInIų veIKsnIų įTaKa savIžudybIų RIZIKaI

Vėžio lokalizacija, išplitimas ir ligos prognozė. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikto tyrimo au-toriai didžiausią savižudybių riziką nustatė tarp li-gonių, kuriems buvo diagnozuotas plaučių ir bron-chų (SMS = 5,74), skrandžio (SMS = 4,68) bei galvos ir kaklo (burnos ertmė ir ryklė SMS = 3,66, gerklos

SMS = 2,83) vėžys [31]. Daugelio kitų tyrimų rezul-tatai taip pat parodė didžiausią savižudybių riziką tarp onkologinių pacientų, kuriems nustatyti minė-tų lokalizacijų piktybiniai navikai [20, 22, 26, 28]. Vis dėlto piktybinio naviko lokalizacijos, susijusios su di-džiausia savižudybių rizika, buvo skirtingos, remian-tis įvairių tyrimų duomenimis: Šveicarijoje atlikto tyrimo metu didžiausia savižudybių rizika nustaty-ta tarp sergančiųjų limfinio ir kraujodaros audinių piktybiniais navikais (SMS = 5,63); Estijoje – stem-plės (SMS = 7,22) bei kasos (SMS = 6,59) vėžiu (vy-rai); Korėjoje – kasos (SMS = 6,01) ir biliarinio trakto (SMS = 3,19) vėžiu (vyrai) bei plaučių (SMS = 3,55) ir kiaušidžių (SMS = 2,84) vėžiu (moterys) [21, 24, 33].

Tyrimais taip pat nustatytas ryšys tarp savižudy-bių rizikos ir vėžio išplitimo laipsnio: didesnė rizika nustatyta tarp pacientų, sergančiųjų metastazavusiu vėžiu [18, 28, 29, 31, 32]. Taip pat didesnė onkologinių ligonių savižudybių rizika buvo susijusi su bloga ligos prognoze [28, 30] ar mažesniais išgyvenamumo rodi-kliais [25, 27]. Anglijoje atlikto tyrimo autoriai nusta-tė reikšmingai didesnę savižudybių riziką, susijusią su vėžio lokalizacijomis, kurioms esant 5-erių metų išgyvenamumo rodikliai mažesni nei 10 proc. [32]. Kituose tyrimuose didesnė savižudybių rizika taip pat nustatyta tarp onkologinių pacientų, kuriems dia-gnozuoti prastos prognozės navikai: bronchų, plaučių, stemplės, skrandžio, kasos, galvos ir kaklo, kepenų, biliarinio trakto, mieloma [20, 22, 24, 26–29, 31, 33].

Nors priežastinis ryšys tarp padidėjusios savižu-dybių rizikos ir tam tikrų vėžio lokalizacijų nėra iš-siaiškintas, tačiau galima prielaida, kad plaučių vėžiu sergantys pacientai susiduria su grėsminga ligos pro-gnoze. Tyrimų duomenimis, nustatytas didelis – vi-dutiniškai 25 proc. depresijos paplitimas tarp plaučių vėžiu sergančių pacientų, taip pat nustatytas stiprus ryšys tarp blogesnės gyvenimo kokybės ir didesnio depresijos paplitimo lygio bei patiriamo streso [37, 38]. Didelis psichologinio distreso ir depresijos pa-plitimas taip pat nustatytas tarp galvos ir kaklo vė-žiu sergančių pacientų. Minėtų lokalizacijų pacien-tai susiduria ir su gyvenimo kokybę bloginančiais veiksniais: pasikeitusi išvaizda, gyvybiškai svarbių funkcijų sutrikimas (kalbos, rijimo, kvėpavimo) [39]. W. S. Kendal analizavo galvos ir kaklo lokalizacijų vė-žiu sergančių onkologinių pacientų savižudybių rizi-kos ryšį su ribotomis gydymo galimybėmis. Didesnė rizika buvo susijusi su metastazių nustatymu, chirur-ginio gydymo kontraindikacija, aukštu naviko dife-renciacijos laipsniu ar jokio gydymo netaikymu [29]. K. A. Louhivuori ir M. Hakama taip pat nustatė, kad

2012/3(58) 31


padidėjusi savižudybių rizika buvo tarp pacientų, ku-riems nebuvo taikytas operacinis ir / ar radioterapinis gydymas [18].

laikas po diagnozės nustatymo. Tyrimais paro-dyta priklausomybė tarp savižudybių rizikos padi-dėjimo ir laiko, praėjusio nuo diagnozės nustatymo. Daugelyje tyrimų didžiausia savižudybių rizika nu-statyta pirmaisiais mėnesiais [23, 26, 28, 30] ar me-tais po diagnozės nustatymo [20–21, 24–25, 31–33]. Italijoje atlikto tyrimo duomenimis, per pirmuosius šešis mėnesius po diagnozės nustatymo savižudybių rizika tarp onkologinių ligonių buvo net 28 kartus di-desnė (SMS = 27,7, p < 0,001) nei bendrojoje popu-liacijoje [23], o švedų mokslininkai nustatė 16 kartų (SMS = 16,0, 95 proc. PI 13,5–18,9) didesnę riziką tarp vyrų ir 15 kartų (SMS = 15,4, 95 proc. PI 11,2–20,6) – tarp moterų per pirmuosius metus po diagnozės nu-statymo [20]. Australijos mokslininkai didžiausią riziką nustatė per pirmuosius tris mėnesius, tačiau 12–14 mėnesį reiškėsi naujas padidėjusios rizikos pe-riodas, kuriam įtakos galėjo turėti ligos recidyvas ar nesėkmingas gydymas [30]. Panašūs padidėjusios ri-zikos periodai buvo nustatyti dar keliuose tyrimuose [19, 23]. Ilgėjant laikotarpiui po onkologinės ligos nu-statymo savižudybių rizika mažėja, o Švedijoje atlikto tyrimo metu po 10 metų nustatyta nusižudymo rizika tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų buvo netgi mažesnė nei bendrojoje populiacijoje [20–21, 23–26, 28, 30–33]. Vieno tyrimo autoriai, įvertinę 16 populiacinių vėžio registrų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Skandina-vijoje duomenis, nustatė, kad padidėjusi savižudybių rizika tarp krūties vėžiu sergančių moterų išliko visą

daugiau nei 25 metus apimantį stebėjimo laikotarpį (SMS = 1,35, 95 proc. PI 0,82–2,12) [40].

apIbendRInImasEpidemiologinių tyrimų rezultatai parodė, kad on-kologinėmis ligonis sergančių pacientų savižudybių rizika įvairiose šalyse yra 1,4–2,6 karto didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Atlikti tyrimai leido nusta-tyti tam tikrus savižudybių rizikos veiksnius tarp on-kologinių ligonių. Vieni šių rizikos veiksnių būdingi ir bendrajai populiacijai, kiti – specifiniai vėžiui. Su vėžio diagnoze susiję tokie savižudybių rizikos veiks-niai, kaip piktybinio proceso išplitimas ar bloga ligos prognozė. Didžiausia savižudybių rizika yra susijusi su tų lokalizacijų piktybiniais navikais, kuriais ser-gant išgyvenamumo rodikliai yra mažiausi. Taip pat nustatytas kritinis laikotarpis po diagnozės nustaty-mo, kai savižudybių rizika tarp onkologinių ligonių yra didžiausia.

Savižudybių prevencijoje yra nepaprastai svarbūs moksliniai tyrimai ir analizė, kurių tikslas – nustaty-ti rizikos veiksnius bei jų paplitimą, prevencinių prie-monių poreikį ir pagrįsti jų pasirinkimą, ieškoti naujų prevencijos būdų bei įvertinti pasirinktų prevencijos priemonių veiksmingumą. Mūsų šalyje onkologinių pacientų savižudybių rizika vertinta nebuvo, todėl pirmiausia turėtų būti atliktas tikslus situacijos įver-tinimas, išanalizuoti mūsų šalies gyventojams speci-finiai rizikos veiksniai ir pažeidžiamos grupės.


32 2012/3(58)


literatūra1 . Plutchik R . Aggression, violence, and suicide . In: Maris RW, Berman

AL, Silverman MM, editors . Comprehensive Textbook of Suicidology . New York: Guilford Press, 2000:407-23 .

2 . Sadock BJ, Sadock VA, editors . Comprehensive textbook of psychi-atry [CD-ROM] . 7th ed . Philadelphia: Lippincott Williams and Wil-kins, 2000 .

3 . Radavičius L . Teisiniai savižudybės aspektai . Psichiatrijos žinios . 2007;3-4(45-46):34-6 .

4 . Demografijos metraštis 2010 . Vilnius, Statistikos departamentas, 2011 . http://www .stat .gov .lt/lt/catalog/pages_list/?id=1567 .

5 . Laflamme L, Burrows S, Hasselberg M . Socioeconomic differences in injury risks: a review of findings and a discussion of potential countermeasures . Copenhagen: WHO Regional Office for Europe, 2009 . http://www .euro .who .int/__data/assets/pdf_file/0012/111036/E91823 .pdf .

6 . Harrison P . Summary overview of environment and health perfor-mance reviews for Estonia, Lithuania, Malta, Poland, Serbia and Slo-vakia . Copenhagen: WHO Regional Office for Europe, 2009 . http://www .euro .who .int/__data/assets/pdf_file/0019/114922/E93533 .pdf .

7 . Apžvalga: išorinės mirties priežastys 2010 . Vilnius: Higienos insti-tutas, Sveikatos informacijos centras, Mirties priežasčių registras, 2011 . http://www .hi .lt/content/sveik_stat_leid .html .

8 . Vėžys Lietuvoje 2008 metais . Vilnius: Vilniaus universiteto Onkolo-gijos institutas, 2011 .

9 . Vėžys Lietuvoje 2009 metais . Vilnius: Vilniaus universiteto Onkolo-gijos institutas, 2011 .

10 . European health for all database (HFA-DB) . World Health Organi-zation Regional Office for Europe; c2011 . http://data .euro .who .int/hfadb/ [Updated: January 2012] .

11 . Gerasimavičiūtė V, Gurevičius R . Mirtingumo nuo išorinių prie-žasčių ir savižudybių dinamika Baltijos šalyse 1996–2007 metais – segmentinės regresinės analizės privalumai . Visuomenės sveikata . 2009;(44):27-36 .

12 . Gerasimavičiūtė V, Gurevičius R . Mirtingumo nuo išorinių priežas-čių ir savižudybių dinamika Lietuvoje 1996–2008 metais: skirtumai tarp amžiaus ir lyties . Visuomenės sveikata . 2009;4(47):74-88 .

13 . Gailienė D . Užburtame rate: savižudybių paplitimas Lietuvoje po ne-priklausomybės atkūrimo . Psichologija . 2005;31:7-15 .

14 . Navickas A, Gurevičius R, Danilevičiūtė V, Dembinskas A . Moterų savižudybės rizika Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, stojant į Europos Sąjungą . Neurologijos seminarai . 2009;13(40):81-9 .

15 . Petrauskienė J, Kalėdienė R, Starkuvienė S . Savižudybių bū-dai Lietuvoje ir ju ryšys su demografiniais veiksniais . Medicina . 2004;40(9):905-11 .

16 . Jasilionis D, Stankūnienė V, Školnikov V . Lietuvos gyventojų mirtin-gumo sociodemografiniai skirtumai 2001–2004 . Vilnius: Statistikos departamentas, Socialinių tyrimų institutas, 2006 .

17 . Jasilionis, D, Stankūnienė, V . Suaugusių Lietuvos gyventojų socio-ekonominiai mirtingumo skirtumai . Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2011 .

18 . Louhivuori KA, Hakama M . Risk of suicide among cancer patients . Am J Epidemiol . 1979;109:59-65 .

19 . Fox BH, Stanek III EJ, Boyd SC, Flannery JT . Suicide rates among cancer patients in Connecticut . J Chron Dis . 1982;35:89-100 .

20 . Allebeck P, Bolund C, Ringbäck G . Increased suicide rate in Canter patients . A cohort study based on the Swedish cancer-environment register . J Clin Epidemiol . 1989;42(7):611-6 .

21 . Levi F, Bulliard JL, La Vecchia C . Suicide risk among incident cases of cancer in the Swiss Canton of Vaud . Oncology . 1991;48:44-7 .

22 . Storm HH, Christensen N, Jensen OM . Suicides among Danish pa-tients with cancer: 1971 to 1986 . Cancer . 1992;69(6):1507-12 .

23 . Crocetti E, Arniani S, Acciai S, Barchielli A, Buiatti E . High suicide mortality soon after diagnosis among cancer patients in central Italy . Br J Cancer . 1998;77(7):1194-6 .

24 . Innos K, Rahu K, Rahu M, Baburin A . Suicides among canter patients in Estonia: a population-based study . Eur J Cancer . 2003;39:2223-8 .

25 . Miccinesi G, Crocetti E, Benvenuti A, Paci E . Suicide mortality is decreasing among cancer patients in Central Italy . Eur J Cancer . 2004;40:1053-7 .

26 . Hem E, Loge JH, Haldorsen T, Ekeberg Ø . Suicide risk in cancer pa-tients from 1960 to 1999 . J Clin Oncol . 2004;22(20): 4209-16 .

27 . Björkenstam C, Edberg A, Ayoubi S, Rosén M . Are cancer patients at higher suicide risk than the general population? A nationwide register study in Sweden from 1965 to 1999 . Scand J Public Health . 2005;33:208-14 .

28 . Yousaf U, Christensen MLM, Engholm G, Storm HH . Suicides among Danish cancer patients 1971–1999 . Br J Cancer . 2005;92:995-1000 .

29 . Kendal WS: Suicide and cancer: a gender-comparative study . Ann Oncol . 2007;18:381-7 .

30 . Dormer NRC, McCaul KA, Kristjanson LJ . Risk of suicide in cancer patients in Western Australia, 1981–2002 . Med J Aust . 2008;188(3):140-3 .

31 . Misono S, Weiss NS, Fann JR, Redman M, Yueh B . Incidence of suici-de in persons with cancer . J Clin Oncol . 2008;26(29):4731-8 .

32 . Robinson D, Renshaw C, Okello C, Moller H, Davies EA . Suicide in cancer patients in South East England from 1996 to 2005: a popu-lation-based study . Br J Cancer . 2009;101:198-201 .

33 . Ahn E, Shin DW, Cho S-II, Park S, Won IJ, Yun YH . Suicide rates and risk factors among Korean cancer patients, 1993-2005 . Cancer Epidemiol Biomarkers Prev . 2010;19(8):2097-105 .

34 . Rezaeian M, Dunn G, Leger SS, Appleby L . The ecological associa-tion between suicide rates and indices of deprivation in English local authorities . Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol . 2005;40:785-91 .

35 . Park JY, Moon KT, Chae YM, Jung SH . Effect of sociodemographic factors, cancer, psychiatric disorder on suicide: gender and age-specific patterns [Abstract in English] . J Prev Med Public Health . 2008;41(1):51-60 .

36 . Garlow SJ, Purselle D, Heninger M . Ethnic differences in patterns of suicide across the life cycle . Am J Psychiatry . 2005;162:319-23 .

37 . Carlsen K, Jensen AB, Jacobsen E, Krasnik M, Johansen C . Psychoso-cial aspects of lung cancer . Lung Cancer . 2005;47:293-300 .

38 . Sarna L, Padilla G, Holmes C, Tashkin D, Brech ML, Evangelista L . Quality of life of long-term survivors of non–small-cell lung cancer . J Clin Oncol . 2002;20(13):2920-9 .

39 . Ronis DL, Duffy SA, Fowler KE, Khan, MJ, Terrell JE . Changes in quality of life of head and neck cancer patients over 1 year . Arch Oto-laryngol Head Neck Surg . 2008;134(3):241-8 .

40 . Schairer C, Brown LM, Chen BE, Howard R, Lynch CF, Hall P, Storm H et al . Suicide after breast cancer: an international population-based study of 723,810 women . J Natl Cancer Inst . 2006;98(19):1416-9 .

2012/3(58) 33


suicide rates and risk factors among cancer patients Augustė Kačėnienė, Giedrė Smailytė

Lithuanian Cancer Registry, Inst itute of Oncolog y, Vi lnius University

SummaryNowadays, the leading causes of death in numeric terms are cardiovascular diseases, cancer and external causes. In Lithuania suicide accounts for 25,2 % of all external causes of death – the highest rate of all Europe countries. The aim of this article – to review literature data on suicide rates and risk factors among cancer patients. A literature search of PubMed database yielded 16 articles (14 retrospective cohort studies) according to inclusion criteria. Cancer reg-istries based studies have demonstrated that the risk of sui-cide in cancer patients is higher than that for the general population. The suicide rate ranged from 1,36 to 2,58 in different studies. Risk factors identified for suicide in can-cer patients include socio-demographic and illness factors. The majority of studies reported a higher relative risk in men than in women. Higher suicide rates were associated with divorced status, white race, less education and being unemployed. Cancer-specific risk factors included poor prognosis or advanced disease and time since diagnosis.

The risk of suicide was greatest in the first months or the first years after diagnosis. The risk was greater in patients diagnosed with cancers that have a poor prognosis (lung, bronchus, head and neck, oesophagus, stomach, pancreas, liver, biliary, myeloma) or non-localised disease.

Keywords: suicide, cancer, registry study, standardized mortality ratio.

Received 7 May 2012, accepted 26 July 2012

Correspondence to Augustė Kačėnienė, Institute of Oncology, Vilnius University, P. Baublio 3B, LT-08406 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

34 2012/3(58)

O R IG IN A L Ū S S T R A IP S NI A I „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

AnTiMiKrOBiniAMs vAisTAMs ATsPArių invAzinių BAKTerijų PAPLiTiMO DinAMiKA LieTuvOs BenDrOjO POBūDžiO LigOninėseJekaterina Sinotova1, Jolanta Miciulevičienė1, 2, Aušra Beržanskytė2, 3

1Nacionalinė v isuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, 2Higienos inst itutas, 3Vi lniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos inst itutas

santraukaTyrimo tikslas – įvertinti antimikrobiniams vaistams atsparių bakterijų, sukėlusių invazines infekcijas, paplitimo dina-miką Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse 2007–2011 m. laikotarpiu.Medžiaga ir metodai. Siekiant įvertinti atsparumo antimikrobiniams vaistams tendencijas, buvo atlikta Europos antimi-krobinio atsparumo stebėsenos tinklui (angl. European Antimicrobial Resistance Surveillance Network, EARS-Net) teikia-mų duomenų analizė. Duomenis teikė projekte savanoriškai dalyvaujančios mikrobiologijos laboratorijos, atliekančios tyrimus 37 ligoninėms septyniuose Lietuvos miestuose: Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuo-se ir Vilniuje. Per analizuojamąjį laikotarpį iš EARS-Net tinkle dalyvaujančių mikrobiologijos laboratorijų į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją buvo pateiktos 3933 pranešimų formos apie išskirtas septynias bakterijas (Streptococcus pneumoniae, Staphylococcus aureus, Enterococcus faecalis, Enterococcus faecium, Escherichia coli, Kleb-siella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa), sukėlusias invazines infekcijas, ir jų jautrumą antimikrobiniams vaistams. Duomenys analizuoti naudojant kompiuterinę WHONET programos angliškąją versiją. Dinamikos pokyčiai vertinti kaip statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05.Rezultatai. Per analizuojamąjį laikotarpį išskirtų ir užregistruotų invazinių sukėlėjų skaičius padidėjo 44 proc. 2007–2011 m. laikotarpiu buvo užregistruota 1312 S. aureus sukeltų infekcijų, iš jų 10 proc. sukėlė meticilinui atsparūs S. aureus. Penicilinui nejautrių S. pneumoniae padermių dažnis nuo 2007 m. iki 2011 m. kito nevienodai, atsparumas makrolidams ir penicilinams didėjo. Enterokokų atsparumas vankomicinui vidutiniškai siekė 5 proc. Daugiausia buvo užregistruota E. coli padermių – 1554. Iš jų 7 proc. buvo atsparios III kartos cefalosporinams ir gamino plataus spektro betalaktamazes. Per analizuojamąjį laikotarpį Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse K. pneumoniae sukeltų kraujo infekcijų išaugo trigu-bai. Infekcijų dažnio padidėjimas susijęs su plataus spektro betalaktamazes gaminančių ir atsparių III kartos cefalospori-nams padermių sukeltų infekcijų dažnio padidėjimu. P. aeruginosa atsparumas ceftazidimui 2011 m., palyginti su 2007 m., didėja. Stebimas atsparumo sumažėjimas fluorochinolonų grupės antimikrobiniams vaistams. P. aeruginosa atsparumas karbapenemų grupės antimikrobiniams vaistams 2011 m. siekė 20 proc.Išvados. Kiekvienais metais užregistruojama daugiau invazinių infekcijų EARS-Net tinklo veikloje dalyvaujančiose Lie-tuvos ligoninėse. Nuo 2007 m. stebimas didėjantis E. coli atsparumas aminopenicilinams, K. pneumoniae atsparumas aminoglikozidams, fluorochinolonams ir III kartos cefalosporinams, P. aeruginosa atsparumas ceftazidimui ir karbape-nemams, S. pneumoniae atsparumas makrolidams ir penicilinams. Invazinių vankomicinui atsparių enterokokų papliti-mas išlieka stabilus. Meticilinui atsparių S. aureus sukeltų invazinių infekcijų dažnis mažėja.

Reikšminiai žodžiai: antimikrobiniai vaistai, antimikrobinis atsparumas, invazinės infekcijos, invazinės bakterijos, stebėsena.

įvadasAntimikrobiniai vaistai – vienas vertingiausių praė-jusio šimtmečio atradimų medicinos istorijoje, pada-riusių tikrą revoliuciją infekcinių ligų gydymo pro-cese, sumažinusių sergamumą ir mirtingumą bei prailginusių žmogaus gyvenimo trukmę vidutiniš-kai dvidešimčia metų [1]. Pranašauta greita „pergalė“, kovojant su infekcinėmis ligomis, truko neilgai. In-fekcinės ligos ir toliau išlieka viena svarbiausių svei-katos problemų visame pasaulyje. Didžiulės viltys,

Adresas susirašinėti: Jolanta Miciulevičienė, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klinikinių tyrimų skyriaus Bakteriologinių tyrimų poskyris, Žolyno g. 36, 10210 Vilnius. El. p. [email protected]

2012/3(58) 35

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” O R IG IN A L Ū S S T R A IP S NI A I

sietos su antibakteriniais vaistais, sukurtais per pas-taruosius 80 metų, nepasiteisino. Progresuojantis an-timikrobinių vaistų vartojimas sudarė sąlygas mi-kroorganizmams evoliucionuoti ir įgyti apsauginius mechanizmus prieš ilgą laiką sėkmingai vartotus vaistus [2].

Šiandien antibakterinis atsparumas įvardijamas globaline visuomenės sveikatos problema, tiesiogiai priklausančia nuo neracionalaus ir nepagrįsto šių vaistų vartojimo. Tai pastebima įvairiuose visuome-nės sluoksniuose, pradedant gyventojų savigyda, ne-racionaliu antibakterinių vaistų skyrimu pirminiame lygyje gydant virusines infekcijas iki ligoninėse egzis-tuojančių nuostatų dėl antibakterinių vaistų profilak-tinės naudos [1, 4].

Atsparių antibiotikams bakterijų paplitimo didė-jimą patvirtinta duomenys iš įvairių pasaulio regio-nų. Vis dažniau gaunama informacijos apie bakterijų atsparumo augimą iš valstybių, kur iki šiol situacija buvo sėkmingai valdoma, pvz., Skandinavijos šalių [3, 7]. Neabejotinos reikšmės tam turi gyventojų kelionės, migracija. Vis dažniau pasirodo pranešimų apie dau-giniu atsparumu pasižyminčias bakterijas, kurių ne-beveikia jokie antimikrobiniai vaistai [5].

Mokslinių tyrimų duomenimis, per metus Euro-poje miršta daugiau nei 23 000 žmonių nuo S. aureus ir E. coli sukeltų invazinių (arba sisteminių) infekcijų [6]. Taip pat pastebėta, kad šių infekcijų daugėja [7, 8]. Priežastys iki šiol nėra aiškios, tačiau atliktose moks-linėse studijose pateikiama vis daugiau įrodymų, kad atsparios antimikrobiniams vaistams bakterijos su-kelia daugiau infekcijų ne išstumdamos jautrias an-timikrobiniams vaistams bakterijų padermes, bet su-keldamos papildomas infekcijas [6, 9, 10].

Didžiausia Europoje invazinių infekcijų sukėlė-jų atsparumo antimikrobiniams vaistams duomenų bazė yra sukaupta Europos antimikrobinio atsparu-mo stebėsenos tinkle (angl. European Antimicrobial Resistance Surveillance Network, EARS-Net), į kurį duomenis apie septynių bakterijų antimikrobinį at-sparumą perduoda daugiau nei 900 laboratorijų iš 33 Europos šalių [7]. Lietuvos mikrobiologijos labo-ratorijos į šio tinklo veiklą įsijungė 2006 m. [11]. Ben-dri duomenų rinkimo protokolai, pastovus duomenų kaupimas leidžia ne tik stebėti antimikrobinio atspa-rumo tendencijas Europos šalyse, bet taip pat ir ana-lizuoti invazinių infekcijų epidemiologinius pokyčius.

Šio tyrimo tikslas – įvertinti atsparių antimikrobi-niams vaistams bakterijų, sukėlusių invazines infek-cijas, paplitimo dinamiką Lietuvos bendrojo pobū-džio ligoninėse 2007–2011 m.

TyRImo objeKTas IR meTodaISiekiant įvertinti antimikrobiniams vaistams atspa-rių bakterijų, sukėlusių invazines infekcijas, papliti-mo dinamiką Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse 2007–2011 m., buvo atlikta Europos antimikrobinio atsparumo stebėsenos tinklui EARS-Net teikiamų duomenų analizė. Duomenis teikė projekte savano-riškai dalyvaujančios mikrobiologijos laboratorijos. Projekto pradžioje 2006 m. dalyvavo 13 mikrobiolo-gijos laboratorijų, po restruktūrizacijos nuo 2010 m. – 10 mikrobiologijos laboratorijų, atliekančių tyrimus 37 ligoninėms septyniuose Lietuvos miestuose: Aly-tuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžy-je, Šiauliuose ir Vilniuje. Ligoninių skaičius per visą analizuojamą laikotarpį nesikeitė. 2006 m. duomenys į analizę neįtraukti, nes duomenų bazė pradėta kaup-ti tik nuo antro ketvirčio. Surinkta informacija apie septynių bakterijų (Streptococcus pneumoniae, Stap-hylococcus aureus, Enterococcus faecalis, Enterococ-cus faecium, Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa), išskirtų iš kraujo arba ce-rebrospinalinio skysčio, jautrumą antimikrobiniams vaistams. Pagal EARS-Net duomenų rinkimo proto-kolus [18] mikrobiologinių tyrimų laboratorijos vie-ną kartą per ketvirtį perduoda duomenis į Nacio-nalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją (NVSPL), koordinuojančią tinklo veiklą Lietuvoje. Iš-samiai antimikrobinio atsparumo kitimo stebėsenai išanalizuotas invazinių bakterijų jautrumas atitin-kamoms antimikrobinių vaistų grupėms: S. aureus – meticilinui / oksacilinui, S. pneumoniae – penicilinui ir makrolidams (eritromicinas, klaritromicinas arba azitromicinas), E. faecium / faecalis – aminopenici-linams (ampicilinas arba amoksicilinas) ir glikopep-tidams (vankomicinas), E. coli – aminopenicilinams (ampicilinas arba amoksicilinas), aminoglikozi-dams (gentamicinas, tobramicinas arba amikacinas), fluoro chi nolonams (ciprofloksacinas, ofloksacinas ar ba levofloksacinas) ir III kartos cefalosporinams (cefotaksimas arba ceftriaksonas ir ceftazidimas), K. pneumoniae – aminoglikozidams (gentamici-nas, tobramicinas arba amikacinas), fluorochinolo-nams (ciprofloksacinas, ofloksacinas arba levoflok-sacinas), III kartos cefalosporinams (cefotaksimas arba ceftriaksonas ir ceftazidimas) ir karbapene-mams (imepenemas arba meropenemas), P. aerugino-sa – aminoglikozidams (gentamicinas, tobramicinas arba amikacinas), fluorochinolonams (ciprofloksa-cinas, ofloksacinas arba levofloksacinas), piperacili-nui / tazobaktamui ir karbapenemams (imepenemas arba meropenemas). Laboratorijų teikiamų duomenų

36 2012/3(58)


kokybė ir palyginamumas yra vertinami kasmet da-lyvaujant išorinės kokybės schemose.

Per analizuojamąjį laikotarpį iš EARS-Net tinkle dalyvaujančių mikrobiologijos laboratorijų į NVSPL pateiktos 3933 pranešimų formos apie iš kraujo iš-skirtas bakterijas, kurios sukėlė invazines infekcijas. Duomenys suvesti ir analizuoti naudojant kompiute-rinę WHONET programos angliškąją versiją.

Statistinė duomenų analizė atlikta, taikant kom-piuterinės statistikos programą SPSS for Windows, jos versiją 20.0, ir Microsoft Office Excel 2007 programi-nį paketą. Periodo nuo 2007 m. iki 2011 m. pokyčiai buvo įvertinti tiesine regresija. Reikšmingumo lygme-nys pasirinkti: kai p > 0,05 – statistiškai nereikšmingi; kai p < 0,05 – statistiškai reikšmingi.

ReZulTaTaIPer analizuojamąjį laikotarpį nuo 2007 m. iki 2011 m. išskirtų ir užregistruotų invazinių infekcijų sukėlėjų skaičius padidėjo 44 proc. (nuo 660 iki 953 atvejų per metus). 2011 m., palyginti su 2007 m., užregistruo-ta daugiau infekcijų, kurias sukėlė Enterococcuss spp. (nuo 56 sukėlėjų 2007 m. iki 74 – 2011 m.), E. coli (nuo 235 sukėlėjų 2007 m. iki 385 – 2011 m.), S. aureus (nuo 240 sukėlėjų 2007 m. iki 279 – 2011 m.), P. aeruginosa (nuo 21 sukėlėjo 2007 m. iki 30 – 2011 m.) ir K. pneu-moniae (nuo 41 sukėlėjo 2007 m. iki 137 – 2011 m.). Enterococcus spp., S. aureus ir P. aeruginosa užregis-truotų padermių skaičiaus didėjimas nėra statistiš-kai reikšmingas (p > 0,05), tuo tarpu gramneigiamų bakterijų – E. coli ir K. pneumoniae skaičiaus didėji-mas yra statistiškai reikšmingas (atitinkamai p = 0,01, p = 0,02). Tik S. pneumoniae sukeltų invazinių infek-cijų skaičius sumažėjo: nuo 2007 m. užregistruotų 67 atvejų iki 2011 m. – 48 atvejų (1 pav.), tačiau mažė-jimo tendencija nėra statistiškai reikšminga (p = 0,06).

Per 2007–2011 m. užregistruota 1312 S. aureus su-keltų invazinių infekcijų, iš jų 10 proc. (131/1312) su-kėlė meticilinui atsparūs S. aureus (MASA). Užregis-truotų MASA atvejų skaičius nuo 2007 m. iki 2010 m. didėjo: 2007 m. – 9 proc. (21/240), 2008 m. – 11 proc. (30/278), 2009 m. – 11 proc. (28/258), 2010 m. – 14 proc. (36/257) atvejai. 2011 m. išskirtų kraujyje MASA pa-dermių skaičius, palyginti su 2010 m., sumažėjo nuo 14 proc. (36/257) iki 6 proc. (17/279). Bendras S. aureus sukeltų invazinių infekcijų skaičius didėja dėl infekci-jų, kurias sukėlė meticilinui jautrios S. aureus (MJSA) padermės (2007 m. – 219, 2008 m. – 248, 2009 m. – 230, 2010 m. – 221, 2011 m. – 263 atvejai) (2 pav.).

Iš viso per 2007–2011 m. buvo užregistruotos 249 invazinės S. pneumoniae padermės. Penicilinui

nejautrių S. pneumoniae padermių dažnis per ana-lizuojamąjį laikotarpį kito nevienodai, tačiau stebi-mas atsparumo penicilinui ir makrolidams didėjimas (3 pav.). Per 2007–2011 m. S. pneumoniae atsparumas penicilinui padidėjo nuo 4 proc. 2007 m. (3/67) m. iki 19 proc. 2011 m. (11/48). Dinamikos pokyčiai statis-tiškai reikšmingi (p = 0,01). S. pneumoniae atsparu-mas makrolidų grupės antimikrobiniams vaistams 2011 m. siekė 23 proc. (11/48), o 2010 m. užregistruota mažiau nei 1 proc.

2007–2011 m. Lietuvos ligoninėse besigydan-tiems ligoniams iš kraujo išskirta 112 invazinių E. faecium ir 201 E. faecalis padermė. Nustatyta, kad 5 proc. (6 kultūros iš 112) E. faecium buvo atsparūs vankomicinui. Projekto pradžioje, t. y. 2007–2008 m. atsparių vankomicinui E. faecium padermių nebuvo išskiriama, tačiau 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. buvo užregistruota po du vankomicinui atsparių invazinių E. faecium atvejus (2009 m. – 11 proc. 2/19 , 2010 m. – 8 proc. 2/25, 2011 m. – 8 proc. 2/26). Vankomicinui atsparių invazinių E. faecalis padermių per anali-zuojamąjį laikotarpį nebuvo nustatyta. E. faecium atsparumas aminopenicilinų grupės antimikrobi-niams vaistams vidutiniškai siekė 93 proc., kiekvie-nais metais keitėsi nežymiai (4 pav.). E. faecium at-sparumas didelės koncentracijos gentamicinui buvo taip pat labai aukštas, vidutiniškai siekė 80 proc. (4 pav.). Kiekvienais metais atsparumo lygis keitėsi nevienodai, todėl dinamikos pokyčiai nėra statistiš-kai reikšmingi (p = 0,5). E. faecalis atsparumas ami-nopenicilinų grupės antimikrobiniams vaistams vidutiniškai per 5 metus siekė 7 proc. (13/201), dide-lės koncentracijos gentamicinui – 41 proc. (83/201) (5 pav.).

Per 2007–2011 m. buvo išskirtos ir užregistruotos 1554 invazinės E. coli padermės. Didžiausias atspa-rumas buvo registruojamas aminopenicilinų grupės antimikrobiniams vaistams, kuris per analizuoja-mąjį laikotarpį vidutiniškai siekė 54 proc. (839/1554) (6 pav.). E. coli atsparumas aminoglikozidams, fluo-rochinolonams ir III kartos cefalosporinams keitėsi nežymiai (6 pav.). 2007 m. išskirta kraujyje 12 proc. (28/235) atsparių aminoglikozidams, 9 proc. (21/235) atsparių fluorochinolonams ir 7 proc. (16/235) atspa-rių III kartos cefalosporinams E. coli, o 2011 m. E. coli atsparumas aminoglikozidams siekė 11 proc. (42/385), fluorochinolonams – 15 proc. (58/385), III kartos ce-falosporinams – 7 proc. (27/385). Iš visų 1554 inva-zinių E. coli padermių 115 (7 proc.) buvo atsparios III kartos cefalosporinams ir gamino plataus spektro betalaktamazes.

2012/3(58) 37


0

50

100

150

200

250

300

350

400

2007 2008 2009 2010 2011

Inva

zini

ų in

fekc

ijų sk

aiči

us

Enterococcus spp.

E.coli

K.pneumoniae

P.aeruginosa

S.aureus

S.pneumoniae

Patogenas 2007 2008 2009 2010 2011S. pneumoniae 67 48 46 40 48S. aureus 240 278 258 257 279P. aeruginosa 21 21 21 31 30K. pneumoniae 41 54 68 81 137E. coli 235 304 297 333 385E. faecium 18 24 19 25 26E. faecalis 38 43 38 34 48

2007–2011 m. užregistruota 381 invazinė K. pneu-moniae padermė. Jei 2007 m. nustatyta 37 proc. (15/41) atsparių aminoglikozidams, 7 proc. (3/41) atsparių fluorochinolonams ir 27 proc. (11/41) atsparių III kar-tos cefalosporinams K. pneumoniae padermių, tai 2011 m. atsparumas aminoglikozidams siekė 61 proc. (84/137), fluorochinolonams – 60 proc. (82/137) ir III kartos cefalosporinams – 61 proc. (83/137). Lyginant nuo 2007 m. iki 2011 m. išskirtų bakterijų atsparu-mą aminoglikozidams (p = 0,02), fluorochinolonams (p = 0,008) ir III kartos cefalosporinams (p = 0,03),

stebima statistiškai reikšminga (p < 0,05) atsparu-mo didėjimo visoms antimikrobinių vaistų grupėms tendencija. Per analizuojamus penkis metus Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse K. pneumoniae sukeltų invazinių infekcijų dažnis išaugo nuo 41 užregistruo-to atvejo 2007 m. iki 137 atvejų 2011 m., t. y. daugiau negu tris kartus (p = 0,01) (8 pav.). Infekcijų dažnio padidėjimas susijęs su plataus spektro betalaktamazes gaminančių ir atsparių III kartos cefalosporinams pa-dermių sukeltų infekcijų dažnio padidėjimu: 2007 m. nustatyta, kad 30 jautrių ir 11 atsparių III kartos

1 pav. S. pneumoniae, S. aureus, P. aeruginosa, K. pneumo-niae, E. coli, Enterococcus spp. sukeliamų invazinių infekcijų dažnio pokyčiai 2007–2011 m.

0

50

100

150

200

250

300

2007 2008 2009 2010 2011

Krau

jo in

fekc

ijų sk

aiči

us

MASAMJSA

2 pav. Meticilinui jautrių (MJSA) ir atsparių (MASA) S. aureus sukeltų kraujo infekcijų skai-čiaus pokyčiai 2007–2011 m.

38 2012/3(58)


cefalosporinams K. pneumoniae sukėlė infekcijas, o 2011 m. – 54 jautrios ir 83 atsparios (p < 0,05) (8 pav.). Per 2007–2011 m. nebuvo užregistruota nei vienos K. pneumoniae padermės, atsparios karbapenemų grupės antimikrobiniams vaistams.

Per 2007–2011 m. laikotarpį išskirtos 124 inva-zinės P. aeruginosa padermės, ir tai sudarė 13 proc. visų išskirtų kultūrų. Didžiausias atsparumas 2011 m. nustatytas ceftazidimui – 27 proc. (8/30), ir jis nuo 2007 m. yra didėjantis (1 lentelė) (p = 0,05). Atspa-rumas piperacilinui / tazobaktamui 2011 m. taip pat užregistruotas didesnis, nei buvo 2010 m. (2011 m. – 13 proc. (4/30), 2010 m. – atsparumas piperacili-nui / tazobaktamui 6 proc. (2/31). Stebimas atsparumo

fluorochinolonų grupės antimikrobiniams vaistams sumažėjimas nuo 38 proc. (8/21) 2007 m. iki 20 proc. (6/30) 2011 m. (p = 0,04), nors 2010 m. atsparumas siekė 16 proc. Atsparumas aminoglikozidams taip pat turi tendenciją mažėti (2007 m. – 33 proc., 7/21; 2008 m. – 38 proc., 8/21; 2009 m. – 19 proc., 4/21; 2010 m. – 13 proc., 4/31; 2011 m. – 13 proc., 4/30) (p = 0,04). Ypač aktualus P. aeruginosa atsparu-mas karbapenemų grupės antimikrobiniams vais-tams. 2011 m. užregistruotos 6 atsparios karbapene-mams padermės iš 30 tirtų (20 proc.), 2010 m. – 8 iš 31 (26 proc.), 2009 m. – 4 iš 21 (19 proc.), 2008 m. – 5 iš 21 (24 proc.), 2007 m. – 6 iš 21 (29 proc.), pokyčių di-namika nėra statistiškai reikšminga (p > 0,05).

100%

88%95%

88%96%

81% 78%

64%

87% 88%

0%

20%

40%

60%

80%

100%

120%

2007 2008 2009 2010 2011

Aminopenicilinai Didelės koncentracijos gentamicinas

4%

2%

9%

13%

19%

9%

6%7%

1%

23%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

2007 2008 2009 2010 2011Penicilinas Makrolidai

3 pav. S. pneumoniae atsparu-mo penicilinui ir makro-lidams kitimo dinamika 2007–2011 m.

4 pav. E. faecium atsparumo aminopenicilinams ir didelės koncentracijos gentamicinui dinamika 2007–2011 m.

2012/3(58) 39


1 lentelė. P. aeruginosa atsparumas piperacilinui / tazobaktamui, fluorochinolonams, aminoklikozidams, ceftazidi-mui ir karbapenemams 2007–2011 m.

Antimikrobinis vaistas / grupėAtsparumas proc. (abs. skč. atsparių / iš viso tirtų)

2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.Piperacilinas / tazobaktamas 5 proc. (1/21) 14 proc. (3/21) 20 proc. (4/21) 6 proc. (2/31) 13 proc. (4/30)Fluorochinolonai 38 proc. (8/21) 33 proc. (7/21) 33 proc. (7/21) 16 proc. (5/31) 20 proc. (6/30)Aminoglikozidai 33 proc. (7/21) 38 proc. (8/21) 19 proc. (4/21) 13 proc. (4/31) 13 proc. (4/30)Ceftazidimas < 1 proc. 10 proc. (2/21) 14 proc. (3/21) 10 proc. (3/31) 27 proc. (8/30)Karbapenemai 29 proc. (6/21) 24 proc. (5/21) 19 proc. (4/21) 26 proc. (8/31) 20 proc. (6/30)

3%5%

3%

13%10%

42%

33%

47%

41%44%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

40%

45%

50%

2007 2008 2009 2010 2011Aminopenicilinai Didelės koncentracijos gentamicinas

5 pav. E. faecalis atsparumo aminopenicilinams ir didelės koncentracijos gentamicinui dinamika 2007–2011 m.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

2007 2008 2009 2010 2011

Aminopenicilinai AminoglikozidaiFluorochinolonai III kartos cefalosporinai

6 pav. E. coli atsparumo aminope-nicilinams, aminoklikozi-dams, fluorochinolonams ir III kartos cefalosporinams dinamika 2007–2011 m.

ReZulTaTų apTaRImasMūsų šalyje sukauptų duomenų analizės rezultatai rodo, kad per penkerius metus – nuo 2007 iki 2011 m. pranešimų skaičius apie invazines infekcijas sukėlu-sias bakterijas (S. aureus, S. pneumoniae, E. faecalis, E. faecium, E. coli, K. pneumoniae, P. aeruginosa) ša-lies ligoninėse, dalyvaujančiose EARS-Net veikloje,

padidėjo 44 proc. – vidutiniškai 9,5 proc. per metus. 2010 m. EARS-Net ataskaitos duomenimis, invazi-nių infekcijų skaičius didėja daugelyje Europos šalių [7, 16, 17]. Įvairiose šalyse atlikti epidemiologiniai ty-rimai rodo, kad invazinių infekcijų skaičiaus didėji-mas yra tiesiogiai susijęs su gramneigiamų lazdelių sukeltomis infekcijomis [12, 13, 14]. Lietuvoje taip pat

40 2012/3(58)


0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

2007 2008 2009 2010 2011

Aminoglikozidai Fluorochinolonai III kartos cefalosporinai

7 pav. K. pneumoniae atsparumo aminoklikozidams, fluo-rochinolonams ir III kartos cefalosporinams dinamika 2007–2011 m.

0

20

40

60

80

100

120

140

160

2007 2008 2009 2010 2011

Krau

jo in

fekc

ijų sk

aiči

us

Jautrios III kartos cefalosporinams Atsparios III kartos cefalosporinams8 pav. K. pneumoniae sukeltų

kraujo infekcijų skaičiaus pokyčiai 2007–2011 m.

stebimas reikšmingas E. coli ir K. pneumoniae sukeltų invazinių infekcijų skaičiaus padidėjimas.

Meticilinui atsparių S. aureus sukeltų invazinių infekcijų dažnis šalies ligoninėse per analizuoja-mąjį laikotarpį stabilizavosi, o 2011 m., palyginti su 2010 m., išskirtų kraujyje MASA padermių skaičius sumažėjo dvigubai. EARS-Net 2010 m. nustatyta, kad daugumoje Europos šalių MASA bakteriemijų dažnis nesikeičia, o Estijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose šalyse – mažėja. M. J. Struelens su kolegomis atlik-tas tyrimas taip pat patvirtina, kad Europoje mažėja invazinių MASA infekcijų [13]. Lietuvoje registruoja-mas nereikšmingas invazinių S. aureus infekcijų skai-čiaus padidėjimas, susijęs su meticilinui jautriomis S. aureus padermėmis.

Streptococcus pneumoniae sukelia įvairias infekci-jas ir yra dažniausia bakterinių kvėpavimo takų in-fekcijų priežastis. S. pneumoniae mažiems vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms gali sukelti invazines in-fekcijas: sepsį ir meningitą. Per penkerius metus pa-tvirtinti 249 S. pneumoniae sukeltų invazinių infek-cijų atvejai. Mūsų tyrimo duomenimis, penicilinui nejautrių invazinių S. pneumoniae padermių dažnis per analizuojamąjį laikotarpį kito nevienodai, ta-čiau 2011 m. stebimas atsparumo penicilinui ir ma-krolidams didėjimas. Europoje nejautrių penicilinui S. pneumoniae dažnis siekia nuo 1 iki 50 proc. [7].

Per analizuojamąjį laikotarpį Lietuvos ligoni-nėse išskirta 112 invazinių E. faecium padermių, iš jų 5 proc. buvo atsparios vankomicinui. E. faecium

2012/3(58) 41


atsparumas glikopeptidams išlieka stabilus – kasmet užregistruojama po du vankomicinui atsparius inva-zinius E. faecium atvejus. Tuo tarpu E. faecium atspa-rumas aminopenicilinų grupės antimikrobiniams vaistams vidutiniškai siekė 93 proc., didelės koncen-tracijos gentamicinui buvo taip pat labai aukštas – apie 80 proc. E. faecalis atsparumas didelės koncen-tracijos gentamicinui (41 proc.) neviršijo Europinio lygio (25–50 proc.) [7].

Kasmet daugėja šalies ligoninėse užregistruoja-mų invazinių E. coli infekcijų (235 atvejai – 2007 m. ir 385 atvejai 2011 m.), vidutiniškai padaugėja 13 proc. per metus. Panašūs duomenys skelbiami ir kitose pa-saulio šalyse [6, 7]. Didžiausias atsparumas buvo re-gistruojamas aminopenicilinų grupės antimikrobi-niams vaistams, kuris per analizuojamąjį laikotarpį vidutiniškai siekė 54 proc. 2010 m. EARS-Net atas-kaitos duomenimis, E. coli atsparumas aminopenici-linams Europoje siekė 83 proc. [7]. E. coli atsparumas aminoklikozidams, fluorochinolonams ir III kartos cefalosporinams šalies ligoninėse keitėsi nežymiai. Iš visų 1554 invazinių E. coli padermių 7 proc. buvo at-sparios III kartos cefalosporinams ir gamino plataus spektro betalaktamazes.

2010 m. EARS-Net ataskaitos duomenimis, multi-rezistentiškų invazinių K. pneumoniae padermių vis daugiau registruojama pietinėje, centrinėje bei rytinė-je Europos dalyje [7, 14]. Per analizuojamąjį laikotar-pį sukeltų K. pneumoniae invazinių infekcijų skaičius mūsų šalyje padidėjo trigubai: 2007 m. – 41 atvejis, 2011 m. – 137 atvejai, 36 proc. kasmet. Stebimas sta-tistiškai patikimas atsparumo 2011 m. padidėjimas aminoglikozidams, fluorochinolonams ir III kartos cefalosporinams. Tyrimo duomenų analizė rodo, kad K. pneumoniae sukeltų kraujo infekcijų dažnio didė-jimas Lietuvos ligoninėse yra tiesiogiai susijęs su pla-taus spektro betalaktamazes gaminančių ir atsparių III kartos cefalosporinams padermių sukeltų infekci-jų dažnio padidėjimu. Kol kas nėra užregistruota nei vienos K. pneumoniae, atsparios karbapenemų grupės antimikrobiniams vaistams, nors 2010 m. net 4 Euro-pos šalyse tokios padermės jau buvo nustatytos [7].

2010 m. EARS-Net ataskaitos duomenimis, didė-jantis P. aeruginosa atsparumas fluorochinolonams, karbapenemams registruojamas daugelyje Europos šalių, daugiausia pietinėje bei rytinėje Europoje [7].

Mūsų šalyje P. aeruginosa atsparumas ceftazidimui 2011 m., palyginti su 2007 m., didėja. Ypač aktualus P. aeruginosa atsparumas karbapenemų grupės anti-mikrobiniams vaistams [15]. 2010 m. tik 5 Europos šalyse užregistruotas didesnis nei 25 proc. P. aerugi-nosa atsparumas karbapenemams, Lietuva – viena iš tų šalių. 2011 m. Lietuvos ligoninėse užregistruo-tos 6 atsparios karbapenemams padermės iš 30 tirtų (20 proc.). Stebimas atsparumo sumažėjimas fluor-chinolonų grupės antimikrobiniams vaistams

Straipsnyje pateikta atsparių antimikrobiniams vaistams invazinių bakterijų paplitimo dinamikos analizė Lietuvos bendrojo pobūdžio ligoninėse 2007–2011 m. leidžia sudaryti tik preliminarų antimikro-binio atsparumo šalyje vaizdą, kadangi dar ne visos mikrobiologinius tyrimus atliekančios laboratorijos dalyvauja EARS-Net tinklo veikloje. Nenutrūksta-mas informacijos kaupimas apie bakterijų antimikro-binį atsparumą yra viena iš šios problemos valdymo priemonių, suteikianti galimybę įvertinti pavojaus laipsnį, laiku imtis tinkamų ir efektyvių veiksmų, siekiant sumažinti antimikrobiniams preparatams atsparių mikroorganizmų atsiradimo ir plitimo ga-limybes [1, 2, 15]. Antimikrobinis atsparumas yra globalinė šio amžiaus problema daugelyje pasaulio šalių, Lietuva – ne išimtis. Nesiimant veiksmų, anti-mikrobinis atsparumas savaime neišnyks, ir tik glau-dus skirtingų sektorių specialistų bendradarbiavimas leis sumažinti problemos mastą Lietuvoje.

IŠVADoSKiekvienais metais vis daugiau užregistruojama in-vazinių infekcijų EARS-Net tinklo veikloje dalyvau-jančiose Lietuvos ligoninėse. Nuo 2007 m. stebimas didėjantis E. coli atsparumas aminopenicilinams, K. pneumoniae atsparumas aminoglikozidams, fluo-rochinolonams ir III kartos cefalosporinams, P. aeru-ginosa atsparumas ceftazidimui ir karbapenemams, S. pneumoniae atsparumas makrolidams ir penicili-nams. Invazinių vankomicinui atsparių enterokokų paplitimas išlieka stabilus. Meticilinui atsparių S. au-reus sukeltų invazinių infekcijų dažnis mažėja.


42 2012/3(58)


literatūra1 . WHO Global Strategy for containment of antimicrobial resistan-

ce . WHO, 2001 . Prieiga per internetą: http://whqlibdoc .who .int/hq/2001/WHO_CDS_CSR_DRS_2001 .2 .pdf .

2 . Infectious Disease Society of America . Bad bugs, no drugs as anti-biotic discovery stagnates a public health crisis brews . IDSA, 2004 . Prieiga per internetą: http://www .idsociety .org/pa/IDSA_Paper4_fi-nal_web .pdf .

3 . DANMAP 2010 – Use of antimicrobial agents and occurence of an-timicrobial resistance in bacteria from food animals, food and hu-mans in Denmark . Prieiga per internetą: http://edit .ssi .dk/sitecore/shell/Controls/Rich%20Text%20Editor/~/media/1D3AE61B306E43569BFA676DAB33678F .ashx .

4 . Costelloe C, Metcalfe C, Lovering A, Mant D, Hay AD . Effect of antibiotic prescribing in primary care on antimicrobial resistance in individual patients: systematic review and meta-analysis . BMJ . 2010;340:c2096 .

5 . Falagas ME, Rafailidis PI, Matthaiou DK, Virtzili S, Nikita D, Micha-lopoulos A . Pandrug-resistant Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa and Acinetobacter baumannii infections: characteristics and outcome in a series of 28 patients . Int J Antimicrob Agents . 2008;32:450-4 .

6 . De Kraker MEA, Davey PG, Grundmann H . Mortality and hospital stay associated with resistant Staphylococcus aureus and Escheri-chia coli bacteraemia: Estimating the burden of antibiotic resistance in europe . PLoS Medicine . 2011;8:e1001104 .

7 . European Centre for Disease Prevention and Control . Antimicrobial resistance surveillance in Europe 2010 . Annual Report of the Euro-pean Antimicrobial Resistance Surveillance Network (EARS-Net) . Stockholm: ECDC, 2010 . Prieiga per internetą: http://www .ecdc .europa .eu/en/publications/Publications/1111_SUR_AMR_data .pdf .

8 . Wilson J, Elgohari S, Livermore Dm, Cookson B, Johnson A, Lama-gni T, et al . Trends among pathogens reported as causing bacterae-mia in England, 2004–2008 . Clin Microbiol Infect . 2011;17:451–8 .

9 . Marchaim D, Zaidenstein R, Lazarovitch T, Karpuch Y, Ziv T et al . Epidemiology of bacteremia episodes in a single center: increase in

Gram-negative isolates, antibiotics resistance, and patient age . Eur J Clin Microbiol Infect Dis . 2008;27:1045-1051 .

10 . Kumarasamy KK, Toleman MA, Walsh TR, Bagaria J, Butt F et al . Emergence of a new antibiotic resistance mechanism in India, Pakis-tan, and the UK: a molecular, biological, and epidemiological study . Lancet Infect Dis . 2010;10:597-602 .

11 . Valintėlienė R, Jurkevičienė A, Beržanskytė A, Miciulevičienė J . At-sparumo antibiotikams prevencija – vis didėjantis iššūkis visuome-nės sveikatai . Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2010 . Vilnius . 2010:76-78 .

12 . Al-Hasan MN, Lahr BD, Eckel-Passow JE et al . Antimicrobial resi-stance trends of Escherichia coli bloodstream isolates: a population-based study, 1998–2007 . J Antimicrob Chemother . 2009;64:169-74 .

13 . Struelens MJ, Monnet DL . Prevention of methicillin-resistant Stap-hylococcus aureus infection: is Europe winning the fight? Infect Control Hosp Epidemiol . 2010;31 Suppl:1S42-S44 .

14 . European Centre for Disease Control and Prevention/European Me-dicines Agency . The bacterial challenge: time to react . ECDC, 2009 . Prieiga per internetą: http://www .ema .europa .eu/docs/en_GB/docu-ment_library/Report/2009/11/WC500008770 .pdf .

15 . Giske CG, Cornaglia G . Supranational surveillance of antimicrobial resistance: The legacy of the last decade and proposals for the future . Drug Resist Updat . 2010;13:93-98 .

16 . Otter JA, French GL . Molecular epidemiology of community-asso-ciated meticillin-resistant Staphylococcus aureus in Europe . Lancet Infect Dis . 2010;10:227-39 .

17 . Sakka V, Tsiodras S, Galani L et al . Risk-factors and predictors of mortality in patients colonised with vancomycin-resistant ente-rococci . Clin Microbiol Infect . 2008;14:14-21 .

18 . EARS-Net reporting protocol Version 2, 2012 . ECDC, 2012 . Prieiga per internetą: http://www .ecdc .europa .eu/en/activities/surveillan-ce/EARS-Net/Documents/2010_EARS-Net_Reporting%20Protocol .pdf .

2012/3(58) 43


Trends of invasive bacteria antimicrobial resistance in Lithuanian general hospitalsJekaterina Sinotova1, Jolanta Miciulevičienė1, 2, Aušra Beržanskytė2, 3

1Nationa l Public Hea lth Survei l lance Laboratory, 2Inst itute of Hygiene, 3Vi lnius University, Faculty of Medicine, Inst itute of Public Hea lth

SummaryThe aim – to evaluate trends of invasive bacteria anti-microbial resistance in Lithuanian general hospitals in 2007–2011 year.Material and methods. Evaluation of the trends in anti-microbial resistance was done by analysis of the data col-lected by European antimicrobial resistance surveillance network (EARS-Net) in the period from 2007 to 2011. An-timicrobial susceptibility results for seven invasive path-ogens (Streptococcus pneumoniae, Staphylococcus aureus, Enterococcus faecalis, Enterococcus faecium, Eschirichia coli, Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa) provided by the participating microbiology laboratories, performing samples investigations for the 37 hospitals in seven cities in Lithuania (Vilnius, Kaunas, Klaipeda, Siauliai, Panevezys, Marijampole, Alytus). Data analysis was performed using a computer program WHONET the English version. Dynamic changes seen as statistically sig-nificant when p < 0.05.Results. The number of reported invasive pathogens in-creased by 44 % between 2007 and 2011. During the same period laboratories reported 1312 episodes of blood stream infections (BSI) caused by S. aureus, of these, 10 % were methicillin resistant. Significant increasing trends were observed for S.pneumoniae resistance to macrolides and penicillin. Vancomycin-resistant enterococci averaged 5 percent. E. coli was the most frequent invasive pathogen isolated from blood cultures. Laboratories reported 1554 E.coli BSI in 2007–2011, of these, 7 % were resistant to third generation cephalosporins and producing the extendum-spectrum beta-lactamases (ESBL). The number of K. pneu-moniae BSI has tripled in Lithuanian general hospitals

between 2007 and 2011. Increasing rates of K. pneumoniae BSI were mainly due to multiresistant phenotypes. P. aer-uginosa resistance to ceftazidime in 2007 was less than 1 % but 27 % in 2011 year. Decreasing trends were observed in P. aeruginosa resistance to fluoroquinolones. 20 % of P. aeruginosa isolates were resistant to carbapenems in 2011.Conclusions. Number of BSIs has markedly increased in Lithuanian hospitals between 2007 and 2011. Resistance of E. coli to aminopenicillines, K. pneumoniae to aminoglyco-sides, fluoroquinolones and third generation cephalospor-ins, P. aeruginosa resistance to ceftazidime and carbapen-ems continue to increase every year. Increasing trends were observed for S. pneumoniae resistance to macrolides and penicillin. Methicillin resistant S. aureus (MASA) rate in 2011 declined by half compared to 2010.

Keywords: antimicrobial drugs, antimicrobial resistance, invasive infections, invasive bacteria, surveillance.

Received 26 July 2012, accepted 20 September 2012

Correspondence to Jolanta Miciulevičienė National Public Health Surveillance Laboratory, Department of Clinical Investgations, Laboratory of Bacteriology, Žolyno 36, LT-10210 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

44 2012/3(58)


su sveiKATOs PriežiūrA susijusių inFeKCijų vALDyMAs LieTuvOs PALAiKOMOjO gyDyMO ir sLAugOs LigOninėseRūta Markevičė, Rolanda ValintėlienėHigienos inst itutas

santraukaTyrimo tikslas – tyrimu siekiama įvertinti su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų bendrą valdymo būklę Lietuvos slau-gos ligoninėse ir aprašyti pagrindinės infekcijų prevencijos priemonės – rankų higienos – sąlygas šiose įstaigose.Medžiaga ir metodai. Tyrimas atliktas 2008 m. pabaigoje 48,8 proc. (21) slaugos ligoninių. Dalyvavimas tyrime buvo sa-vanoriškas. Infekcijų valdymui ir situacijai apie rankų higienos sąlygas ligoninėse aprašyti parengtos anketos apie taiko-mas hospitalinių infekcijų profilaktikos ir kontrolės priemones. Atlikta ligoninių administracijos atstovo apklausa inter-viu metodu ir aprašomasis rankų higienos sąlygų stebėjimo tyrimas.Rezultatai. Vidutiniškai vienoje palatoje yra 3,5 lovos. 71,4 proc. ligoninių yra asmenys, atsakingi už infekcijų kontrolę. Infekcijų epidemiologinę priežiūrą atlieka 61,9 proc. ligoninių. Galimybę izoliuoti, nustačius infekciją, turi 81,0 proc. ligo-ninių. 90,5 proc. ligoninių turi patvirtintas rankų higienos ir pragulų profilaktikos, 81,0 proc. – šlapimo kateterio įvedimo, 70,0 proc. – stomų priežiūros rašytines rekomendacijas. Vidutiniškai rankų antiseptiko sunaudota 2 ml vienam lovadie-niui. 76,2 proc. ligoninių atstovų pažymėjo, kad dalyvauja mokymuose apie hospitalines infekcijas, jų valdymą, ligoni-nių higieną, paskutiniai mokymai vyko vidutiniškai 11 mėnesių iki tyrimo. Mikrobiologinius tyrimus atlieka 33,3 proc. ligoninių. Atsparių antibiotikams mikroorganizmų nešiojimo patikrą atlieka 9,5 proc. ligoninių. Sąlygos rankų higienai įvertintos 57 darbo vietose: rankų higienos antiseptikai buvo 71,9 proc. darbo vietų, muilas – 96,5 proc. (iš jų tinkamas 82,5 proc. darbo vietose), rankšluosčiai – 89,4 proc. (iš jų tinkami 61,4 proc. darbo vietose). Visos tinkamos ir būtinos priemonės rankų higienai visose vertintose ligoninės darbo vietose buvo tik 4 (19 proc.) ligoninėse.Išvados. Tyrimas parodė, kad didžiosios dalies reikalavimų, reglamentuojamų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, yra laikomasi. Tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas slaugos ligoninių personalo moky-mams hospitalinių infekcijų, jų rizikos veiksnių prevencijos ir valdymo, atsparių antibiotikams mikroorganizmų plitimo bei prevencijos temomis. Svarbu skatinti ligonines dalyvauti hospitalinių infekcijų epidemiologinėje priežiūroje, didesnį dėmesį skirti vakcinomis valdomų infekcijų profilaktikai ir rankų higienos, kaip svarbiausios infekcijų prevencijos pro-cedūros, užtikrinimui.

Reikšminiai žodžiai: slaugos ligoninė, su sveikatos priežiūra susijusios infekcijos, infekcijų valdymas, kontrolė, preven-cija, rankų higiena.

įvadasNepaisant šiuolaikinių infekcijų kontrolės ir preven-cijos priemonių, su sveikatos priežiūra susijusios in-fekcijos ir toliau išlieka svarbi asmens ir visuomenės sveikatos problema [1, 2, 3]. Dėmesys šių infekcijų val-dymui nuolat auga ne tik aktyvaus gydymo ligoninė-se, bet ir ten, kur teikiamos ilgalaikės sveikatos prie-žiūros, slaugos ir net globos paslaugos, t. y. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse, socialinės globos institucijose.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (angl. European Centre for Disease Prevention and Control, ECDC), apibendrinęs Europoje ir Kanadoje atliktų paplitimo tyrimų duomenis, paskelbė, kad vidutinis hospitalinių infekcijų paplitimas ekonomiškai sti-priose šalyse yra apie 7 proc. ir svyruoja nuo 3,5 iki 10,5 proc. [1]. Hospitalinių infekcijų paplitimas pri-klauso nuo ligoninės pobūdžio, joje esančių skyrių, atliekamų procedūrų, intervencijų dažnumo, higie-nos būklės, taikomų prevencijos priemonių veiks-mingumo.

Ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigose pacientai yra vyresnio amžiaus, sergantys lėtinėmis ligomis, sil-pnesnio imuniteto arba besigydantys po įvairių trau-mų, insultų, paralyžuoti asmenys, kuriems reikalinga slauga ir palaikomasis gydymas [4]. Infekcinės ligos yra viena iš pagrindinių vyresnio amžiaus pacientų,

Adresas susirašinėti: Rūta Markevičė, Higienos institutas, Didžioji g. 22, 01128 Vilnius. El. p. [email protected]

2012/3(58) 45


esančių ilgalaikės priežiūros įstaigose, sergamumo ir mirtingumo priežasčių [6, 7, 8]. Dėl ilgesnės gulėji-mo trukmės ir netinkamai taikomo antibakterinio gydymo, jie dažniau tampa atsparių antibiotikams bakterijų padermių nešiotojais [9]. Dėl esamo glau-daus kontakto ir uždaros aplinkos susidaro sąlygos infekcijų sukėlėjams greitai išplisti. JAV ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigose registruojama daugiau nei 1,5 mln. infekcijų kasmet. Infekcijas kiekvienais metais įgyja nuo 5 proc. iki 10 proc. visų pacientų [5].

Infekcijų valdymas ilgalaikės globos institucijose apima: epidemiologinę infekcijų priežiūrą, paremtą sistemingu duomenų rinkimu; infekcijų protrūkių nustatymo, ištyrimo ir valdymo sistemą; standarti-nių izoliavimo ir apsauginių priemonių naudojimą; naujų darbuotojų ir nuolatinį jau dirbančiųjų moky-mą infekcijų prevencijos ir valdymo klausimais; pa-cientų sveikatos ir higienos mokymą; antibakterinių vaistų skyrimo ir suvartojimo kontrolę; ataskaitų apie infekcijas perdavimą visuomenės sveikatos priežiūros institucijoms.

Su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų valdymas Lietuvos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse niekada nebuvo tyrinėtas. Nėra informacijos apie tai-komas infekcijų prevencijos ir kontrolės priemones, procedūras, atitiktis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams.

Todėl šio tyrimo metu buvo siekiama įvertinti su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų valdymo bū-klę Lietuvos slaugos ligoninėse bendrai ir aprašyti pagrindinės infekcijų prevencijos priemonės – rankų higienos – sąlygas šiose įstaigose.

TyRImo objeKTas IR meTodaITyrimas atliktas 2008 m. lapkričio–gruodžio mėne-siais 21 slaugos ligoninėje (48,8 proc.) iš 43. 7 ligoni-nės buvo apskričių centruose – didžiuosiuose Lietuvos miestuose, likusios keturiolika – kituose miestuose ir miesteliuose. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose esan-čių ligoninių vidutinis lovų skaičius vienoje ligoninėje buvo 124 lovos (nuo 4 iki 300 lovų atskirose ligoninė-se), rajonų miestuose ir miesteliuose esančių ligoninių vidutinis lovų skaičius – 37 lovos vienoje ligoninėje (nuo 15 iki 90 lovų atskirose ligoninėse). Tyrime da-lyvavusių ligoninių lovos sudarė 58,4 proc. visų slau-gos ir palaikomojo gydymo ligoninėse esančių lovų (1396 iš 2389 lovų). Dalyvavimas tyrime buvo sava-noriškas.

Su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų valdy-mui slaugos ligoninėse aprašyti ir įvertinti buvo pa-rengta anketa apie taikomas hospitalinių infekcijų

profilaktikos ir kontroles priemones. Anketą suda-rė klausimai apie esamus infekcijų kontrolės specia-listus, vykdomą infekcijų epidemiologinę priežiūrą, pacientų izoliavimą, vakcinacijos apimtis, persona-lo mokymus, turimas su infekcijų prevencija ir pro-filaktika susijusias procedūras, antibiotikų suvartoji-mą, rankų antiseptiko sunaudojimą. Atlikta slaugos ligoninės administracijos atstovo apklausa interviu metodu. Ligoninėse buvo apklausiami vyriausieji gy-dytojai, vyriausiosios slaugytojos, direktoriaus pava-duotojai slaugai ir / arba kiti asmenys, kurie tiesiogiai atsakingi už infekcijų prevenciją ir kontrolę įstaigo-je. Duomenų tikslumui užtikrinti apklausą visose li-goninėse atliko tas pats tyrėjas. Taip pat tyrėjo buvo peržiūrėti atitinkami dokumentai, t. y. nurodytos tai-komos infekcijų prevencijos ir kontrolės procedūros, patikros procedūros, pateikta informacija apie mi-krobiologinius tyrimus.

Situacijai apie rankų higienos sąlygas slaugos li-goninėse aprašyti buvo parengta anketa. Kiekvieno-je ligoninėje buvo pasirenkamos dvi arba trys darbo vietos (atsižvelgiant į ligoninės dydį) ir atliekamas ap-rašomasis stebėjimo tyrimas. Stebėjimo tyrimą atliko tas pats tyrėjas. Vertinti tokie pagrindiniai tinkamai rankų higienai būtini elementai: čiaupas (tekantis šiltas vanduo), muilas, rankų antiseptikas, rankš-luosčiai, pirštinės, šiukšliadėžė, ant sienos pakabin-ta rankų plovimo technika. Taip pat vertinta, ar šios priemonės tinkamai laikomos ir pasižymi tam tikro-mis ypatybėmis. Buvo vertinamas muilo, rankšluos-čių ir šiukšliadėžių tinkamumas, remiantis tokiais kriterijais:• tinkamas muilas: jei skystas – ar su dozatoriumi;

jei gabalinis – ar sausas, sausai padėtas;• tinkami rankšluosčiai: jei popieriniai – ar padėti į

uždarą dėtuvę; jei medžiaginiai – ar vienkartiniai arba atskiras kiekvienam iš pamainos personalo;

• tinkama šiukšliadėžė: ar be dangčio; jei su dang-čiu – ar dangtis pakeliamas pedalu.Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant

SPSS (versija 13.0.) bei Winpepi (versija 9.4.) statisti-nius paketus.

ReZulTaTaILigoninėse, dalyvavusiose apklausoje, dirbo 905 dar-buotojai, iš jų 96 (10,6 proc.) bendrosios praktikos gy-dytojai ir 340 (37,6 proc.) slaugytojų bei slaugytojų padėjėjų. Bendras tyrime dalyvavusių ligoninių lovų skaičius – 1396 lovos. Vidutiniškai vienoje palatoje yra 3,5 lovos. Lovų skaičius svyruoja nuo 2 lovų iki 5 lovų vienoje palatoje. Vidutiniškai vienam gydytojui

46 2012/3(58)


tenka 18 pacientų, vienai slaugytojai – 4 pacientai. Pa-cientų skaičius, tenkantis gydytojams, atskirose slau-gos ligoninėse svyruoja nuo 9 iki 29 pacientų, slaugy-tojoms – nuo 2 iki 8 pacientų.

Infekcijų epidemiologinė priežiūra. Penkioli-koje ligoninių iš 21 (71,4 proc.) yra paskirti asmenys, atsakingi už infekcijų kontrolę. Šešiose ligoninėse (28,6 proc.) atsakingo asmens nebuvo paskirta. De-šimtyje ligoninių, kuriose buvo paskirti už infekci-jų kontrolę atsakingi asmenys, už infekcijų kontrolę atsakingi slaugytojai, penkiose – gydytojai. Visi dar-buotojai – neetatiniai infekcijų kontrolės specialistai.

Su specialistais iš kitų įstaigų infekcijų kontrolės ir prevencijos klausimais konsultuojasi 71,4 proc. (15) ligoninių. Daugiausiai konsultuojamasi su visuome-nės sveikatos centrais apskrityse – 66 proc. (10) ligo-ninių, to paties miesto ar rajono bendrojo pobūdžio ligoninėmis – 20 proc. (3). Respondentai nurodė, kad dažniausiai konsultuojasi, esant reikalui, t. y. iškilus neaiškumams, pasikeitus teisės aktams, esant infek-cijų protrūkiui ir pan.

Infekcijų epidemiologinę priežiūrą atlieka 61,9 proc. (13) ligoninių. Su sveikatos priežiūra su-sijusių infekcijų epidemiologinę registraciją vykdo 23,8 proc. (5) ligoninių, epidemiologinę registraci-ją vykdo gydytojas, atsakingas už infekcijų priežiūrą (2 ligoninėse), infekcijų kontrolės komisija (2 ligoni-nėse), vyriausioji slaugytoja (1 ligoninėje) (1 pav.).

Tik dvi (9,5 proc.) ligoninės nurodė, kad per metus buvo hospitalinių infekcijų protrūkių, vienoje regis-truota 19, kitoje 41 hospitalinės infekcijos atvejis. Šio-se ligoninėse registruoti gripo, ūmių viršutinių kvė-pavimo takų infekcijų protrūkiai.

Izoliavimas. Galimybę izoliuoti, nustačius infek-ciją, turi 81,0 proc. (17) ligoninių. Esamos sąlygos li-goninių izoliacinėse palatose pateikiamos 2 pav. Į atskirą palatą pacientai izoliuojami esant žarnyno infekcijoms (nurodė 57,1 proc. ligoninių), neaiškios kilmės odos infekcijoms (47,6 proc.). 66,7 proc. nei-zoliuoja, esant pedikuliozei arba niežams, nė viena li-goninė neizoliuotų, jei infekcija būtų sukelta antibio-tikams atsparių mikroorganizmų.

Darbuotojų ir pacientų vakcinacija. 90,5 proc. li-goninių darbuotojų gripo vakcina vakcinuoja įstaigos lėšomis, 9,5 proc. darbuotojams rekomenduoja pasi-skiepyti savo asmeninėmis lėšomis. Personalo, pasi-skiepijusio nuo gripo, registraciją vykdo 76,2 proc. ligoninių, per vienus metus vidutiniškai pasiskiepi-jo 10,1 proc. darbuotojų kiekvienoje ligoninėje. Pa-cientus gripo vakcina įstaigos lėšomis vakcinuoja 57,1 proc. ligoninių, pasiskiepyti savo lėšomis reko-menduoja 14,3 proc. ligoninių, 28,6 proc. ligoninių vakcinacijos neatlieka ir nerekomenduoja pasiskiepy-ti. Pacientų, pasiskiepijusių gripo vakcina, registraci-ją vykdo 52,4 proc. ligoninių, per metus pasiskiepija vidutiniškai 10 proc. pacientų kiekvienoje ligoninė-je. Pneumokokine vakcina skiepija tik viena ligoninė (4,8 proc.).

Patvirtintos procedūros, rašytinės rekomenda-cijos. Devyniolika ligoninių iš 21 (90,5 proc.) nurodė turinčios patvirtintas rankų higienos ir pragulų pro-filaktikos rašytines rekomendacijas. Šlapimo katete-rio įvedimo rekomendacijas turi 81 proc. ligoninių, stomų priežiūros – 70 proc. ligoninių.

Hospitalizuojamų pacientų patikra. Visos ligo-ninės, prieš hospitalizuodamos pacientą, tikrina dėl

5%9%

10%

76%

Vyriausioji slaugytoja

Infekcijų kontrolės komisija

Gydytojas, atsakingas užinfekcijų priežiūrą

Nevykdoma 1 pav. Specialistai, slaugos ligoni-nėse atliekantys su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų epidemiolginę priežiūrą (proc.)

2012/3(58) 47


pedikuliozės ir niežų. Ar pacientas nėra nešiotojas atsparių antibiotikams mikroorganizmų, tikrina tik dvi (9,5 proc.) ligoninės.

Rankų antiseptiko sunaudojimas. Bendrai li-goninės 2007 m. sunaudojo 923,7 l rankų antisepti-ko. Sunaudoto antiseptiko kiekis atskirose slaugos

ligoninėse buvo nuo 0 iki 4,9 ml lovadieniui, viduti-niškai rankų antiseptiko sunaudota 2 ml vienam lo-vadieniui (3 pav.).

Mokymai apie hospitalines infekcijas ir jų pro-filaktiką. Respondentai nurodė, kad mokymuo-se, seminaruose hospitalinių infekcijų kontrolės ir

0,00,3

0,6 0,60,8

1,1 1,21,4

1,71,9

2,1 2,22,3 2,4

2,9 3,0

3,63,8

4,04,3

4,9

0,0

1,0

2,0

3,0

4,0

5,0

6,0

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21

vid. 2 ml/lovadieniui

3,5

54,4

93

56,2

89,5

70,2

96,5

96,5

45,6

7

43,9

10,5

29,8

3,5

0 20 40 60 80 100

Rankų higienos atmintinė

Rankų plovimo technika

Šiukšliadėžė

Pirštinės

Rankšluosčiai

Rankų antiseptikas

Muilas

yra nėra

95,2

95,2

95,2

85,7

81

61,9

14,3

4,8

4,8

4,8

14,3

9,5

33,3

4,8

9,5

4,8

81

0 20 40 60 80 100

Atskiras tualetas

Pakabintas chalatas

Padėta vienkartinių pirštinių

Rankų antiseptikas

Praustvė

Atskiras slaugos inventorius

Atskiras slaugos personalas

Visada Kartais Niekada

2 pav. Slaugos ligoninių izolia-cinėse palatose esančios sąlygos

3 pav. Sunaudoto rankų anti-septiko kiekis atskirose ligoninėse (mililitrai lovadieniui)

4 pav. Sąlygos rankų higienai slaugos ligoninių perso-nalo darbo vietose (proc.)

48 2012/3(58)


priežiūros, ligoninių higienos temomis dalyvauja per-sonalas iš 76,2 proc. ligoninių. Paskutiniai seminarai ir mokymai vyko įvairiai: nuo 1 mėnesio iki 45 mė-nesių iki tyrimo (vidutiniškai 11 mėnesių iki tyrimo). Dažniausiai mokymuose ir seminaruose dalyvauja visas slaugos ligoninės personalas – 61,9 proc. ligo-ninių, tik slaugytojams mokymai ligoninėse vyksta 9,5 proc. ligoninių. Dažniausiai mokymus ir semina-rus organizuoja ligoninės administracija – 61,9 proc. ligoninių, universitetai, mokslo įstaigos – 4,8 proc., privačių firmų atstovai – 4,8 proc. ligoninių.

Mikrobiologiniai tyrimai. Mikrobiologinius ty-rimus atlieka 33,3 proc. (7) ligoninių. Mikrobiologi-niai tyrimai dažniausiai atliekami kitos ligoninės la-boratorijoje (rajono / apskrities bendrojo pobūdžio ar infekcinės ligoninės laboratorijoje). Tik dvi (9,5 proc.) ligoninės nurodė, kad registruoja 2007 m. atliktus mikrobiologinius tyrimus, vienoje atlikta 10, kitoje 14 tyrimų.

Sąlygos rankų higienai atlikti. Sąlygos rankų higienai įvertintos 57 darbo vietose, kuriose buvo praustuvės: daugiausiai procedūriniuose – 41 proc., personalo tualetuose – 28 proc., palatose – 7 proc., priėmimo kabinetuose – 5 proc. Paprastas atsuka-mas čiaupas buvo 35,1 proc. darbo vietų, svirtiniai – 64,9 proc. Muilas buvo 55 (96,5 proc.) darbo vieto-se: skystas – 87,7 proc., gabalinis – 8,8 proc., darbo vietų. Rankšluosčiai buvo 89,4 proc. darbo vietų: po-pieriniai – 77,2 proc., medžiaginiai – 12,3 proc. Ran-kų higienos antiseptikai buvo 71,9 proc. darbo vietų. (4 pav.). Tinkamas muilas buvo 82,5 proc. darbo vietų, iš jų tinkamas skystas – 92,0 proc. ir tinkamas gaba-linis – 20,0 proc. darbo vietų. Tinkami rankšluosčiai buvo 61,4 proc. darbo vietų, iš jų: tinkami medžiagi-niai – 42,3 proc., popieriniai – 72,7 proc. darbo vie-tų. Tinkama šiukšliadėžė buvo 77,2 proc. darbo vietų. Tinkami rankų higienai būtini elementai visose ver-tintose ligoninės darbo vietose buvo tik 4 (19 proc.) ligoninėse.

ReZulTaTų apTaRImasLietuvos slaugos ligoninėse tokio pobūdžio tyrimas buvo atliekamas pirmą kartą. Pasaulyje infekcijų val-dymas ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigose irgi tik pradedamas tyrinėti ir vertinti. Kai kurios užsie-nio šalys yra parengusios nacionalines ar regionines infekcijų valdymo ilgalaikės sveikatos priežiūros įs-taigose rekomendacijas [9], remdamosi rekomenda-cijomis, taikomomis bendrojo pobūdžio ligoninėse. Tačiau konkrečių duomenų apie infekcijų valdymo priemonių veiksmingumą šiose įstaigose nepavyko

rasti. Užsienio šalių autoriai tik pabrėžia tokių tyrimų svarbą [9, 10].

Efektyviam su sveikatos priežiūra susijusių infek-cijų valdymui būtina bendra infekcijų prevencijos ir antimikrobinio atsparumo valdymo sistema, taip pat būtina užtikrinti pagrindinių infekcijų prevencijos procedūrų laikymąsi ir priemonių taikymą, reika-lingas lėšas joms įsigyti, pakankamus žmogiškuosius išteklius, tinkamą specialistų profesinį pasirengimą. Labai svarbūs infekcijų valdymo elementai yra: per-sonalo mokymas infekcijų prevencijos ir kontrolės te-momis, protrūkių valdymas tinkamai ir laiku, įvairių intervencijų kūrimas, jų įgyvendinimas, procedūrų vadovų sudarymas ir taisymas, personalo sveikatos stiprinimo programų įgyvendinimas, imunoprofi-laktika, antibiotikų vartojimo stebėsena, informaci-jos visuomenės sveikatos specialistams, atliekantiems saugos-kontrolės funkciją, teikimas [9, 10, 18].

Sveikatos priežiūros įstaigose už infekcijų valdy-mą yra atsakingas tos įstaigos infekcijų kontrolės spe-cialistas. Užsienio šalyse ilgalaikės sveikatos priežiū-ros ir globos įstaigose už infekcijų kontrolę atsakingu dažniausiai paskiriamas vyr. slaugytojas / slaugos ad-ministratorius, kuris per savaitę tik kelias valandas užsiima infekcijų kontrolės veikla [9]. Tyrimo metu nustatytas personalo darbo krūvis atitiko Lietuvos teisės aktais reglamentuotą sveikatos priežiūros dar-buotojų darbo krūvį [11]. Tačiau dauguma apklauso-je dalyvavusio personalo skundėsi per dideliu darbo krūviu, apkrovimu papildomais darbais, dideliu fizi-niu ir psichologiniu nuovargiu. Šio tyrimo duomeni-mis, 28,5 proc. ligoninių nebuvo už infekcijų kontro-lę atsakingų asmenų, dviejose buvo įsteigti infekcijų kontrolės komitetai. Didžiojoje dalyje ligoninių epi-demiologinę infekcijų priežiūrą vykdė ligoninių vy-riausiosios slaugytojos / vyr. slaugos administratorės, turinčios ir taip nemažą darbo krūvį. Nors pagal ap-klausos metu galiojusių teisės aktų nuostatas kiekvie-noje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje turėjo būti asmuo, atsakingas už infekcijų kontrolę [12].

Vienas pagrindinių infekcijų valdymo elemen-tas – su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų epide-miologinė priežiūra. Dėl ribotų laiko ir žmogiškųjų resursų šiose įstaigose epidemiologinė priežiūra turi būti paprasta ir labai praktiška. Jos tikslas – surinkti informaciją, būtiną anksti nustatyti protrūkius, ver-tinti kontrolės ir prevencijos priemones bei planuoti intervencijas. Lietuvos slaugos ir palaikomojo gydy-mo ligoninių dalyvavimas hospitalinių infekcijų epi-demiologinėje priežiūroje prasidėjo 2009 m., kiekvie-nais metais dalyvaujančių ligoninių skaičius didėja:

2012/3(58) 49


2009 m. infekcijų ir jų rizikos veiksnių paplitimo ty-rimą atliko 20,4 proc. (10 iš 49), 2010 m. – 25,0 proc. (12 iš 48), 2011 m. – 26,5 proc. (13 iš 49) slaugos ligoni-nių [17]. Šis tyrimas taip pat paskatino slaugos ligoni-nes įsijungti ir pradėti vykdyti hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą.

Kokybiškam ir efektyviam infekcijų valdymui už-tikrinti būtinas ne tik infekcijų kontrolės specialistų, bet ir viso sveikatos priežiūros personalo profesinis pasirengimas, taip pat nuolatinis tobulinimasis infek-cijų kontrolės ir priežiūros temomis, infekcijų atve-jų aptarimas, keitimasis patirtimi ir gerąja praktika. Tačiau apklausos rezultatai rodo, kad dalies ligoni-nių personalas šių temų mokymuose nedalyvauja, o mokymai vyksta tik vieną kartą per metus. Kitų šalių tyrėjai nurodo, kad ilgalaikių priežiūros įstaigų spe-cialistams taip pat dažnai trūksta žinių infekcijų kon-trolės srityje [5, 9].

Imunoprofilaktika – viena efektyviausių infekci-nių ligų prevencijos priemonė. Kad jos efektyvumas būtų užtikrinamas, šiai sričiai turi būti skiriamas pakankamas dėmesys, pasirenkamos atitinkamos vakcinuojamųjų (rizikos) grupės, laikas ir kt. Viena veiksmingiausių gripo ir jo pasekmių kontrolės prie-monių yra kasmetinė pagyvenusių žmonių ir kitų ri-zikos grupių bei su jais bendraujančių asmenų skie-pijimas gripo vakcina. Lietuvoje imunoprofilaktiką reglamentuoja teisės aktai ir rekomendacijos [15, 16, 19, 20, 21]. JAV atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tik 15 proc. pacientų, esančių ilgalaikės sveikatos prie-žiūros įstaigose, nebuvo vakcinuoti [21]. Kito tyrimo metu autoriai konstatavo, kad 64,5 proc. medicinos personalo yra vakcinuojami artėjant gripo sezonui, pabrėždami, kad tokios vakcinacijos apimtys yra la-bai nedidelės [22]. Įvairiose Europos šalyse kasmet nuo gripo pasiskiepija daugiau kaip 20 proc. gyven-tojų, o Lietuvoje – tik mažiau nei 4 proc. visos popu-liacijos [19, 20]. Tiek šio tyrimo, tiek oficialios statisti-kos duomenimis, Lietuvoje gripo imunoprofilaktikos apimtys nėra pakankamos, pneumokokine vakcina apskritai tik pradedama vakcinuoti. Tik vienos ligo-ninės darbuotojas, dalyvavęs apklausoje, teigė, kad rekomenduoja pasiskiepyti pneumokokine vakcina, kitų ligoninių personalas apie tokią vakciną nebuvo net girdėjęs.

Lietuvoje nėra jokių infekcijų valdymo rekomen-dacijų šioms įstaigoms. O slaugos ligoninės, būdamos viena iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ), privalo atitikti šioms įstaigoms keliamus reikalavi-mus, reglamentuojamus teisės aktais. Tad aptarda-mi infekcijų valdymo duomenis, lyginome nustatytą

hospitalinių infekcijų valdymo situaciją slaugos ligo-ninėse su pagrindiniais šią tvarką reglamentuojan-čiais teisės aktais.

Pagal galiojusią tvarką infekcijų kontrolės gydyto-jas arba asmuo, atsakingas už hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą, kontrolę (valdymą) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, privalo nustatyta tvar-ka registruoti įstaigoje kiekvieną nustatytą (įtartą) hospitalinės infekcijos atvejį, kiekvieną hospitalinės infekcijos protrūkį (3 ir daugiau tarpusavyje susiję atvejai), kiekvieną mirties nuo hospitalinių infekci-jų atvejį, atlikti epidemiologinį tyrimą ir analizę [13]. Atskirai tik su sveikatos priežiūra susijusių infekci-jų registraciją vykdė 5 slaugos ligoninės (23,8 proc.). Daugiau nei pusę ligoninių nurodė, kad registruoja infekcijas, nors žurnalai užvesti, tačiau juose nėra nei vieno atvejo, jie yra nepildomi, išskyrus dvi ligonines. Nuo 2009 m. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoni-nės privalo kasmet atlikti hospitalinių infekcijų papli-timo tyrimą ir duomenis pateikti Higienos institutui [14].

Kiekviena ASPĮ privalo turėti galimybę pacien-tus atskirti (izoliuoti): pacientai, sergantys arba įta-riami, kad serga užkrečiamąja liga, ir pacientai, jau-trūs užkrečiamųjų ligų sukėlėjams, ligoninėse turi būti atskirti numatytoje vietoje ir jiems turi būti tai-komos nustatytos priemonės bei procedūros, apribo-jančios ir užkertančios kelią užkrečiamųjų ligų sukė-lėjų perdavimui kitiems [15]. 17 (81 proc.) ligoninių nurodė turinčios tokią galimybę. Tačiau apklausiant kai kuriose ligoninėse buvo teigiama, kad joms nėra tokio poreikio, nes, įtarus infekcijos atvejį, pacientas iškart perkeliamas (siunčiamas) į aukštesnio lygio ASPĮ. Daugiausiai į atskirą palatą pacientai perkelia-mi, esant žarnyno infekcijoms, neaiškios kilmės odos infekcijoms. Esant atsparių mikroorganizmų infekci-jai ar kolonizacijai, pacientai nėra guldomi į atskirą palatą nei vienoje ligoninėje. Ligoninės nurodė, kad iki šiol nesusidūrė nei su vienu atsparumo antibioti-kams atveju. Šioje higienos normoje nurodoma ir tai, kokios sąlygos turi būti izoliuojant pacientus. Ne vi-sos slaugos ligoninės atitinka šiuos reikalavimus: tik 61,9 proc. ligoninių galėtų visada skirti atskirą slau-gos inventorių, 85,7 proc. – rankų antiseptiką. Esant reikalui, net 81 proc. negalėtų skirti atskiro persona-lo. Beveik visose ligoninėse yra užtektinai vienkarti-nių pirštinių, chalatų, atskiras tualetas arba tualetinė kėdė.

Tinkama rankų higiena yra kone svarbiausia in-fekcijų prevencijos priemonė, kad ji būtų efektyvi, la-bai svarbu užtikrinti sąlygas ir priemones jai atlikti.

50 2012/3(58)


Sąlygos rankų higienai, reglamentuotos teisės aktuo-se, yra paremtos moksliniais tyrimais, bendromis pa-saulyje priimtomis rekomendacijomis [23]. Pagrin-dinius reikalavimus rankų higienai atitinka ne visos ligoninės [15]. Beveik niekur nėra rekomendacijų, kaip plauti rankas, ar plakatų, kad jas reikia plauti. Tinkami rankų higienai būtini elementai visose ver-tintose ligoninės darbo vietose buvo tik penktadalyje ligoninių.

apIbendRInImasDidžiosios dalies reikalavimų, reglamentuojamų Lie-tuvos Respublikos teisės aktuose, yra laikomasi. Ta-čiau tyrimo rezultatai rodo, kad didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas slaugos ligoninių personalo

mokymams hospitalinių infekcijų, jų rizikos veiksnių prevencijos ir valdymo, atsparių antibiotikams mi-kroorganizmų plitimo ir prevencijos temomis. Svar-bu skatinti ligonines dalyvauti hospitalinių infekcijų epidemiologinėje priežiūroje, didesnį dėmesį skirti vakcinomis valdomų infekcijų profilaktikai ir rankų higienos, kaip svarbiausios infekcijų prevencijos pro-cedūros, užtikrinimui.

padėKaAutoriai dėkoja palaikomojo gydymo ir slaugos ligo-ninių administratoriams už dalyvavimą apklausoje.


literatūra1 . Annual epidemiological report on communicable diseases on Eu-

rope 2008 . European Centre for Disease Prevention and Control . 2008:16-18 .

2 . Gastmeier P, Coignard B, Horan T . Surveillance for healthcare – as-sociated infections . Infectious Disease Surveillance . Blackwell Pu-blishing . 2007:159-170 .

3 . Burke J . Infection control – a problem for patient safety . New En-gland Journal of Medicine . 2003;348:651-657 .

4 . Kabašinkienė R . Magistro darbas ,,Paliatyviosios pagalbos paslaugų organizavimas slaugos ligoninėje“ . Kauno medicines universiteto biblioteka . 2005 . Prieiga per internetą: http://submit .library .lt/ETD-afiles/KMU/etd-LABT20050614-13124294288/unrestricted/MT .pdf .

5 . Smith PhW, Bennet G, Bradley S, Drinka P, Lautenbach E, Marx J, Mody L, Nicolle L, Stvenson K . SHEA/APIC Guideline: Infection Pre-vention and Control in the Long-term care facility . Infection Control and Hospital Epidemiology . 2008;9(29):785-814 .

6 . Eriksen HM, Koch AM, Elstrom P, Nilsen RM, Harthug S, Aavit-sland P . Healthcare-associated infection among residents of long – term care facilities: a cohort and nested case -control study . Journal of Hospital Infection . 2007;65:334-340 .

7 . Moro ML, Mongardi M, Marrchi M, Taroni F . Prevalence of long - term care acquired infections in nursing and residential homes in the Emilia – Romagna region . Infection . 2007;35(4):250-255 .

8 . Viray M, Linkin D, Maslow JN, Stieritz DD, Carson LS, Bilker WB, Lautenbach E . Longitudinal trends in antimicrobial susceptibi-lities across long-term-care gacilities: emergence of fluoroqui-nolone resistance . Infection Control and Hospital Epidemiology . 2005;26(1):56-62 .

9 . Nicolle LE . Infection control in long-term care facilities . Clinical In-fectious Diseases . 2000;31:752-756 .

10 . Philip W, Bennet G, Bradley S, Drinka P, Lautenbach E, Marx J, M’Ody L, Lindsay N, Stevenson K . SHEA/APIC Gudeline: infection prevention and control in the Long-term care facility . Infection Control and Hospital Epidemiology . 2008;29(9):785-814 .

11 . LR sveikatos apsaugos ministro 1996 m . balandžio 3 d . įsakymas Nr . V-188 „Dėl palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių bei skyrių sveikatos priežiūros darbuotojų darbo krūvių patvirtinimo“ . Valsty-bės žinios . 1996-04-10;32-800 .

12 . LR sveikatos apsaugos ministro 2000 m . spalio 9 d . įsakymas Nr . V-532 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros įstaigos infekcijų

kontrolės skyriaus ir infekcijų kontrolės komisijos pavyzdinių nuos-tatų“ . Valstybės žinios . 2000;86-2643 .

13 . LR sveikatos apsaugos ministro 2002 m . gruodžio 24 d . įsakymas Nr . V- 673 „Dėl Privalomojo epidemiologinio registravimo, privalo-mojo informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus tu-rinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarkos patvirtinimo“ . Valstybės žinios . 2003;12-444 .

14 . LR sveikatos apsaugos ministro 2008 m . lapkričio 14 d . įsakymas Nr .50V-1110 „Dėl hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo“ . Valstybės žinios . 2008;138-5465 .

15 . LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m . vasario 27 d . įsakymas Nr . V-136 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos . Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reika-lavimai“ patvirtinimo“ . Valstybės žinios . 2003;29-1213 .

16 . Užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės centras, rekomendacijos „Pneumokokinės pneumonijos klinikos, diagnostikos, gydymo, pro-gnozės ir profilaktikos metodinės rekomendacijos“ . 2005;1:7-211 .

17 . Hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimų ataskaitos: Prieiga per inter-netą: http://www .hi .lt/content/hsp_duom_atask .html .

18 . Chilvers R . Infection control: a hospice perspective, Journal of Hos-pital Infection . 2009;72:262-265 .

19 . Žagminas K ir kt . Gripo profilaktika: antivirusiniai preparatai ar skiepijimas? Visuomenės sveikata, 2002;2(17):45-49 .

20 . Prevention and Control of Influenza: Recommendations of the Advisory Committee on Immunization Practices (ACIP) . 2007 . Pri-eiga per internetą: http://www .cdc .gov/mmwr/preview/mmwrhtml/rr5606a1 .htm .

21 . Marsteller JA, Tiggle R, Remsburg R, Shefer A, Bardenheier B . Influ-enza immunization in nursing homes: who does not get immunized and whose status is unknown? Infection Control Hospital Epidemio-logy . 2006 Apr;27(4):388-96 .

22 . Poland GA, Ofstead CL, Tucker ShJ, Beebe TJ . Receptivity to Manda-tory Influenza vaccination policines for Healthcare workers among registered nurses working on inpatient units . Infection Control and Hospital Epidemiology . 2008;29(2):170-173 .

23 . WHO guidelines on hand hygiene in health care . World Alliance for Patient Safety 2009 . Prieiga per internetą: http://whqlibdoc .who .int/publications/2009/9789241597906_eng .pdf .

2012/3(58) 51


Control of healthcare – associated infections in Lithuanian long-term care hospitalsRūta Markevičė, Rolanda Valintėlienė

Inst itute of Hygiene

summaryThe aim of the study – to identify the situation of control of healthcare-associated infections in Lithuanian long-term care hospitals and describe conditions to perform hand hygiene.Material and methods. The study was carried out in 2008, in 48.8 percent of Lithuanian long-term care hospitals. Participation in the study was voluntary. To describe and evaluate infection control situation the questionnaire has been created about infection prevention and control meas-ures, the hospital administration were interviewed. To identify the situation of hand hygiene the questionnaire was created in terms of hand hygiene. In each hospital were selected workplaces (depending on hospital size) and per-formed a descriptive observational study.Results. In each ward were 3.5 beds, each doctor provides health care services for 18 beds, one nurse – 4 beds on aver-age. In 71.4 % hospitals are those responsible for infection control. Epidemiological surveillance of infections is per-formed in 61.9 % hospitals. The ability to isolate in the case of infection has 81.0 % hospitals. Written recommenda-tions of hand hygiene and the prevention of pressure ulcers have 90.5 % hospitals, of urinary catheter care – 81.0 %, of stoma care - 70.0 %. On average, 2 ml hand antiseptic used per day per patient. In the training and seminars of infec-tion control, hospital hygiene participate in 76.2 % hos-pitals, last 11 months before the study, on average. The microbiological tests carried out in 33.3 % hospitals. An-tibiotic-resistant microorganisms screening performed in 9.5 % hospitals. Situation of hand hygiene, assessed at 57 workplaces where the basins: mainly 41 % procedural,

28 % staff toilets. Hand hygiene antiseptics was in 71.9 %, soap - in 96,5 %, towels in 89.4 % workplaces. Proper soap was in 82.5 %, suitable towels in 61.4 %, suitable bin in 77.2 % workplaces. Appropriate hand hygiene condition in all workplace was only in 19% hospitals.Conclusions. For the first time in Lithuania made such study showed that infection control in long-term care hos-pitals is an improvement, although the vast majority of requirements, governed by the Republic of Lithuania law are complied with. Greater attention should be paid to the long-term care hospitals staff training about the risk fac-tors of health care associated infections, their prevention and control, the spread and control of antibiotic-resistant microorganisms. It is important to encourage hospitals to participate in the surveillance of health care associated in-fections, address greater attention to hand hygiene, as the key to infection prevention.

Keywords: long-term care hospitals, health care-associ-ated infections, infection control, monitoring, prevention, hand hygiene.

Received 14 August 2012, accepted 20 September 2012

Correspondence to Rūta Markevičė, Institute of Hygiene, Didžioji 22, LT-01128 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

52 2012/3(58)


MeDiCinOs PersOnALO rAnKų AnTisePTiKOs KOKyBės verTiniMAsZita Gierasimovič1, 2, Greta Gailienė2, 3, Daiva Petruševičienė2

1Vi lniaus universiteto l igoninė Santarišk ių k l inikos, 2Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 3Higienos inst itutas

SantraukaTyrimo tikslas – įvertinti medicinos personalo higieninės rankų antiseptikos kokybę.Medžiaga ir metodai. 2009–2011 m. Vilniaus universiteto Santariškių klinikose atliktas medicinos personalo higieninės rankų antiseptikos kokybės tyrimas 4 reanimacijos-intensyviosios terapijos, 14 chirurgijos ir 16 terapijos skyrių. 272 ti-riamieji įtrindavo rankas alkoholiniu antiseptiku, sudėtyje turinčiu fluorescuojančios medžiagos, ir apšvietus UV lempa buvo vertinamos antiseptiku nepaveiktos 6 rankų zonos: A – tarpupirščiai, pirštų vidiniai paviršiai, pirštų galų pagalvėlės; B – delnas, vidinė delno briauna; C – delno apatinis paviršius, nykščio vidurys, riešas (vidinė pusė), išorinė delno briau-na; DI – nykščio išorinė pakyla, panagės, apynagės; DII – pirštų išoriniai paviršiai (išskyrus nykščio), krumpliai, išorinės plaštakos pusės centrinė dalis; DIII – apatinė plaštakos dalis, riešas (išorinė pusė). Kiekvieno dalyvaujančiojo rankos buvo tikrinamos 6 kartus kiekvienais tyrimo metais.Rezultatai. Tyrime dalyvavo 33 (12,2 proc.) gydytojai, 178 (65,4) slaugytojai ir 61 (22,4 proc.) pagalbinis slaugos dar-buotojas. Kasmet buvo atlikta 1632 rankų antiseptikos tikrinimai. Antiseptiku nepaveiktų zonų 2009 m. nustatyta 2330 (11,9 proc.), 2010 m. – 1370 (7,0 proc.), 2011 m. – 1049 (5,4 proc.). 2009 m. dažniausiai antiseptiku nepaveikta buvo A (18,1 proc.) ir DIII (11,6 proc.) zona, 2010 m. ir 2011 m. – C ir DII zonos. 2010 ir 2011 tyrimo metais kairės rankos vidi-nės plaštakos pusės A–C zonos buvo dažniau praleidžiamos nei dešinės. Visais trimis tyrimo metais daugiau neįtrinamų antiseptiku zonų buvo kairės rankos nei dešinės. 2010 ir 2011 tyrimo metais nustatyta, kad darbuotojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, geriau atlieka rankų higieną (antiseptiku neįtrintų zonų atitinkamai 6,5 proc. ir 4,9 proc.) nei įgijusieji aukš-tesnįjį ir kvalifikacinį išsilavinimą. Darbuotojai, turintys 11–20 metų darbo stažą, 2010 m. ir 2011 m. mažiau palikdavo antiseptiku neįtrintų rankų zonų nei darbuotojai, kurių darbo stažas yra didesnis. Medicinos personalo, dirbančio reani-macijos-intensyviosios terapijos profilio skyriuose, antiseptiku nepaveiktų rankų zonų sumažėjo nuo 11,5 proc. (2009 m.) iki 2,7 proc. (2011 m.).Išvados. Tyrimo laikotarpiu 88,1–94,6 proc. rankų zonų buvo paveiktos antiseptiku. Dažniausiai antiseptiku neįtrinama zona yra tarpupirščiai, pirštų vidiniai paviršiai, pirštų pagalvėlės ir kairės rankos vidinė pusė.

Reikšminiai žodžiai: rankų higiena, antiseptika, antiseptiku nepaveiktos zonos.

įVADASRankos – svarbiausias su sveikatos priežiūra susiju-sių infekcijų sukėlėjų (arba hospitalinių infekcijų) perdavimo būdas. Medicinos darbuotojai rankomis nuolat liečia pacientus ir įvairius paviršius, ant kurių yra mikroorganizmai. Rankų higiena yra pagrindinė ir veiksminga priemonė, užkertanti mikroorganiz-mų pernešimą ir tokiu būdu mažinanti sergamumą su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis [1]. Nepakankamas rankų higienos reikalavimų laiky-masis, per mažas gydymo įstaigų personalo dėmesys

šiai procedūrai išlieka viena aktualiausių problemų ir šiais modernios medicinos laikais [2]. Rankų higieną sudaro rankų plovimas ir rankų antiseptika. Rankų plovimas – tai teršalų pašalinimas ir laikinųjų odos mikroorganizmų sumažinimas, plaunant rankas su vandeniu ir muilu. Rankų antiseptika – rankų odos įtrynimas antiseptiku, sunaikinant laikinuosius ir sumažinant nuolatinius odos mikroorganizmus [1, 2]. Tyrimai rodo, kad rankų antiseptika yra veiksminges-nė nei rankų plovimas su muilu, kadangi antiseptikos metu pašalinama laikinoji mikroflora ir greičiau bei paprasčiau atliekama, nereikia vandens, praustuvo, trunka apie 30 sek., naudojamos priemonės mažiau dirgina odą [1, 3, 4]. Tačiau tam, kad antiseptika būtų veiksminga, būtina kokybiškai įtrinti rankas antisep-tiku [1, 2].

Šio tyrimo tikslas – įvertinti medicinos personalo higieninės rankų antiseptikos kokybę, nustatant ne-paveiktas antiseptiku zonas.

Adresas susirašinėti: Zita Gierasimovič, Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Santariškių g. 2, 08661 Vilnius. El. p. [email protected]

2012/3(58) 53


TyRIMo oBJEKTAS IR METoDAITyrimas buvo atliekamas 2009–2011 m. Vilniaus uni-versiteto Santariškių klinikų 34 stacionarines paslau-gas teikiančiuose skyriuose: 4 reanimacijos-intensy-viosios terapijos, 14 chirurgijos ir 16 terapijos skyrių. Trejus metus trukusiame tyrime sutiko dalyvauti 272 medicinos darbuotojai. Tai sudarė 44,8 proc. šių skyrių darbuotojų. Anketą sudarė duomenys apie ti-riamuosius (tyrimo metai, skyrius, lytis, pareigos, iš-silavinimas, darbo stažas), rankų (kairės ir dešinės) zonos. Tyrimui naudotas alkoholinis rankų antisep-tikas (Sterilium®, BODE, Vokietija) ir antiseptikas, sudėtyje turintis fluorescuojančios medžiagos – san-tykiu 50:1 (Visirub®, BODE, Vokietija), bei ultraviole-tinių spindulių (UV) lempa. Tyrimo metu tiriamieji įtrindavo rankas antiseptiku ir, apšvietus UV lempa (Derma LiteCheck® Box, BODE, Vokietija), buvo ver-tinamos antiseptiku nepaveiktos rankų – plaštakų ir riešų – zonos iš trijų pozicijų: 1) delnai į viršų pra-skėstais pirštais; 2) delnai į apačią praskėstais pirštais; 3) plaštakų briaunos prispaudus nykštį (1 pav.) [5, 6]. Kiekvieno darbuotojo abiejų (kairės ir dešinės) rankų antiseptika vertinta 6 kartus per metus. Po atlikto ty-rimo kartą per metus vykdavo mokymai apie rankų higieną ir rezultatų aptarimas.

Duomenų analizė atlikta naudojant statistines programas: Microsoft Excel ir SPSS 16 versija. Tiria-mieji grupuoti pagal darbo stažą, lytį, išsilavinimą,

profesiją, skyriaus profilį (intensyviosios terapijos, chirurgijos, terapijos). Skaičiuotos imčių charakte-ristikos procentais, darbo stažo – vidurkis, media-na. Nustatant priklausomybę tarp darbo stažo, išsi-lavinimo, skyriaus profilio, kairės ir dešinės rankos, nepaveiktų antiseptiku zonų vertintas šansų santy-kis (angl. odds ratio – OR). Šansų santykio interva-lai paskaičiuoti 95 proc. pasikliautiniais intervalais (95 proc. PI) ir statistinio reikšmingumo lygmeniu p. Rodikliai vertinti kaip statistiškai patikimi, kai p reikšmė neviršydavo 0,05 (p < 0,05), ir daryta išva-da, kad skirtumai yra statistiškai reikšmingi. Išvados apie OR reikšmingumą buvo daromos remiantis pa-sikliautinio intervalo apatiniu rėžiu. Rezultatas reikš-mingas, kai pasikliautinio intervalo apatinis rėžis di-desnis už vienetą. Antiseptiko nepaveiktoms zonoms palyginti tarp tyrimo metų, skyriaus profilio naudo-tas Vilkoksono (angl. Wilcoxon Sigmed Ranks Tests) testas.

REzUlTATAI2009, 2010 ir 2011 tyrimo metais dalyvavo 272 medi-cinos darbuotojai, iš kurių 33 (12,2 proc.) buvo gy-dytojai, 178 (65,4) slaugytojai ir 61 (22,4 proc.) pagal-binis slaugos darbuotojas. 32 (11,8 proc.) iš jų dirbo reanimacijos-intensyviosios terapijos, 112 (41,1 proc.) chirurgijos ir 128 (47,1 proc.) terapijos profilio sky-riuose. 93,4 proc. (254) tiriamųjų buvo moterys,

A zona: tarpupirščiai, pirštų vidiniai paviršiai, pirštų galų pagalvėlės.B zona: delnas, vidinė delno briauna.C zona: delno apatinis paviršius, nykščio vidurys, riešas (vidinė pusė), išorinė delno briauna.DI zona: nykščio išorinė pakyla, panagės, apynagės.DII zona: pirštų išoriniai paviršiai (išskyrus nykščio), krumpliai, išorinės plaštakos pusės centrinė dalis.DIII zona: apatinė plaštakos dalis, riešas (išorinė pusė).

1 pav. Rankų vidinės ir išorinės pusės zonos

54 2012/3(58)


6,6 proc. (18) – vyrai. 100 (36,8 proc.) respondentų turėjo aukštąjį išsilavinimą (iš jų – 67 slaugytojai), 111 (40,8 proc.) – aukštesnįjį, 61 (22,4 proc.) – kva-lifikacinį. Medicinos personalo darbo stažo vidurkis 19,8 metų (mediana 19,0), 50,4 proc. (137) darbo sta-žas nuo 11 iki 20 metų.

Kasmet 272 tiriamiesiems buvo atlikta 1632 ran-kų antiseptikos tikrinimai, kurių metu vertinta abiejų rankų 6 zonos. Antiseptiku nepaveiktų zonų 2009 m. nustatyta 2330 (11,9 proc.), 2010 m. – 1370 (7,0 proc.), 2011 m. – 1049 (5,4 proc.). 2011 m., palyginti su kitais tyrimo metais, statistiškai reikšmingai mažiau rasta

antiseptiku nepaveiktų zonų (2009 m. – OR (95 proc. PI) – 2,38 (2,21–2,57); 2010 m. – OR (95 proc. PI) – 1,33 (1,22–1,44), p < 0,05).

2009 m. nustatyta, kad B zona buvo rečiau antisep-tiku nepaveikta zona (11,5 proc.), palyginti su A zona (18,1 proc.). Išorinės plaštakos dalies DII (10,1 proc.) ir DIII (11,6 proc.) zonos buvo rečiau įtrinamos an-tiseptiku, palyginti su DI zona (8,4 proc.) (1 lentelė). 2010 m. ir 2011 m. rečiausiai antiseptiku neįtrinamos zonos buvo vidinės plaštakos pusės C ir išorinės plaš-takos pusės DII zona, palyginti su kitomis zonomis (p < 0,05) (1 lentelė). Lyginant kairės ir dešinės rankų

1 lentelė. 2009–2011m. antiseptiko nepaveiktos rankų zonos, skyriaus profilio, išsilavinimo ir darbo stažo palyginimai

2009 m.(n = 272)

OR(95 proc. PI)

p

2010 m.(n = 272)

OR(95 proc. PI)

p

2011 m.(n = 272)

OR(95 proc.

PI)p

Antiseptiko nepa-veiktos zonos

(n = 2330)


(n = 1370)


(n = 1049)

Abs. skč. (proc.) Abs. skč. (proc.)Abs.skč.

(proc.)

ProfilisRITS 266/2038 11,5 1 90/2214 3,9 1 63/2241 2,7 1Chirurgijos 938/7126 11,6 1,01

(0,87–1,17)0,94 579/7485 7,2 1,90

(1,52–2,39)0,05 463/7628 5,7 2,03

(1,56–2,66)0,05

Terapijos 1126/8090 12,2 1,07(0,93–1,23)

0,39 701/8515 7,6 2,03(1,62–2,54)

0,05 523/8693 5,7 2,14(1,64-2,79)

0,05

IšsilavinimasAukštasis 817/6311 11,5 1 462/6666 6,5 1 398/7666 4,9 1Aukštesnysis 982/7082 12,2 1,07

(0,97–1,18)0,17 572/7492 7,1 1,10

(0,97–1,250,14 418/6710 5,9 1,20

(1,04–1,38)0,01

Kvalifikacinis 531/3861 11,2 1,06(0,95–1,19)

0,31 336 7,7 1,30(1,13–1,50)

0,02 233/4159 5,3 1,08(0,91-1,27)

0,04

Darbo stažas0–10 metų 173/1195 12,6 1,10

(0,93–1,30)0,28 81/1287 5,9 0,90

(0,71–1,15)0,44 27/1341 2,0 0,44

(0,29–0,65)0,05

11–20 metų 1148/8716 11,6 1 643/9221 6,5 1 434/9430 4,4 121–30 metų 771/5637 12,0 1,04

(0,94–1,14)0,52 479/5929 7,5 1,16

(1,03–1,31)0,02 431/5977 6,7 1,57

(1,37–1,80)0,05

> 30 metų 238/1706 12,2 1,06(0,91–1,23)

0,74 167/1777 8,6 1,35(1,13–1,61)

0,05 157/1787 8,1 1,90(1,58–2,31)

0,05

ZonosA 592/2672 18,1 1,71

(1,49–1,97)0,05 308/2956 9,4 1,29

(1,08–1,54)0,05 253/3011 7,8 1,38

(1,14–1,68)0,05

B 374/2890 11,5 1 321/2943 9,8 1,35(1,13–1,61)

0,05 263/3001 8,1 1,44(1,19–1,75)

0,05

C 380/2884 11,6 1,02(0,87–1,19)

0,82 244/3020 7,5 1 187/3077 5,7 1

DI 273/2991 8,4 1 176/3088 5,4 1,23(0,98–1,54)

0,07 131/3133 4,0 1,24(0,96–1,62)

0,10

DII 331/2933 10,1 1,24(1,05–1,46)

0,01 145/3119 4,4 1 106/3158 3,2 1

DIII 380/2884 11,6 1,44(1,23–1,70)

0,05 176/3088 5,4 1,23(0,98–1,54)

0,07 109/3155 3,3 1,03(0,78–1,35)

0,83

2012/3(58) 55


higieną, 2009 m. dažniau stebėta kairės rankos A, B, C ir DI zonos nepaveiktos antiseptiku nei dešinės rankos. 2010 m. dešinės rankos išorinė pusė (DI–DIII zonos) dažniau neįtrinama antiseptiku nei kairės (p < 0,05). 2010 ir 2011 tyrimo metais kairės rankos vidinė plaštakos pusė (A–C zonos) buvo dažniau pra-leidžiama nei dešinės. Tačiau visais trimis tyrimo me-tais daugiau neįtrinamų antiseptiku zonų buvo kairės rankos nei dešinės (2 lentelė).

Medicinos personalo, dirbančio reanimacijos-in-tensyviosios terapijos profilio skyriuose, antisepti-ku neįtrintų plaštakų zonų sumažėjo nuo 11,5 proc. (2009 m.) iki 2,7 proc. (2011 m.) (1 lentelė). Lyginant higieninę rankų antiseptiką pagal skyrių profilius 2010 ir 2011 tyrimo metais, reanimacijos-intensyvio-sios terapijos profilio skyriaus darbuotojai mažiausiai palieka antiseptiku nepaveiktų zonų, t. y. chirurgijos profilio skyriuose dažniau nustatyta antiseptiku ne-paveiktų zonų 1,9 karto, terapijos – 2,03 karto nei rea-nimacijos-intensyviosios terapijos skyriuose, 2009 m. statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (1 len-telė).

2010 ir 2011 tyrimo metais darbuotojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, geriau atliko rankų antiseptiką

(antiseptiku neįtrintų zonų buvo atitinkamai 6,5 proc. ir 4,9 proc.) nei įgijusieji aukštesnįjį ir kvalifikacinį išsilavinimą. 2009 m. daugiausiai nepaveiktų zonų (12,2 proc.) nustatyta tarp aukštesnįjį išsilavinimą tu-rinčių darbuotojų, statistiškai reikšmingo skirtumo su kitomis išsilavinimo grupėmis nenustatyta (1 len-telė).

Darbuotojai, turintys 11–20 metų darbo stažą, 2010 m. ir 2011 m. mažiau palikdavo antiseptiku neį-trintų rankų zonų nei darbuotojai, kurių darbo stažas 21–30 ir daugiau kaip 30 metų (p < 0,05). Nuo 2009 m. ik 2011 m. daugiausiai pagerėjo rankų higienos įgū-džiai medicinos personalo, turinčio iki 10 metų dar-bo stažą, kadangi antiseptiku nepaveiktų zonų suma-žėjo nuo 12,6 proc. iki 2,0 proc., mažiausiai – daugiau kaip 30 metų darbo stažą turinčių darbuotojų (atitin-kamai 12,2 proc. ir 8,1 proc.) (1 lentelė).

REzUlTATų APTARIMASPagrindiniai rankų higienos gydymo įstaigose būdai yra rankų plovimas, higieninė rankų antiseptika ir chirurginė rankų antiseptika [1, 7]. Rankų higienos reikalavimų laikymosi kontrolei taikomi įvairūs me-todai: darbuotojų žinių vertinimas, rankų higienos

2 lentelė. 2009–2011 m. kairės ir dešinės rankų antiseptiku nepaveiktos zonos

Zonos

Nepaveiktos anti-septiku zonos

2009 m.(n = 19 584)

OR (95 proc. PI)

p


2010 m.(n = 19 584)

OR (95 proc. PI)

p


2011 m.(n = 19 584)

OR (95 proc. PI)

p

Kairė,abs. skč.(proc.)

Dešinė,abs. skč. (proc.)

Kairė,abs. skč. (proc.)


Kairė,abs. skč. (proc.)


A 393(2,01)

199(1,02)

2,28 (1,90–2,75)

0,05 261(1,33)

47(0,24)

6,42 (4,67–8,83)

0,05 205 (1,05)

48(0,25)

4,74(3,43–6,54)

0,05

B 294 (1,50)

80(0,41)

4,26 (3,29–5,52)

0,05 225(1,15)

96(0,49)

2,56 (1,99–3,28)

0,05 185(0,94)

78(0,40)

2,55(1,94–3,35)

0,05

C 293(1,50)

87(0,44)

3,89 (3,03–4,99)

0,05 143(0,73)

101(90,52)

1,46 (1,12–1,96)

0,01 115(0,59)

72(0,37)

1,64 (1,21–2,22)

0,05

DI 215 (1,10)

58(0,30)

4,12 (3,05–5,55)

0,05 69(0,35)

107(0,55)

1,59 (1,16–2,17)

0,05 68(0,35)

63(0,32)

1,08 (0,76–1,54)

0,66

DII 179(0,91)

152(0,78)

1,20 (0,96–1,51)

0,12 52(0,27)

93(0,47)

1,84 (1,31–2,61)

0,05 59(0,30)

47(0,24)

1,26 (0,86–1,87)

0,24

DIII 148(0,76)

232(1,18)

1,66 (1,34–2,07)

0,05 63(0,32)

113(0,58)

1,85 (1,35–2,54)

0,05 61(0,31)

48(0,25)

1,28 (0,87–1,88)

0,21

A–C(rankos vidus)

980(5,00)

366(1,87)

3,10 (2,73–3,52)

0,05 629(3,21)

244(1,25)

2,81 (2,41–3,28)

0,05 505(2,58)

198(1,01)

2,73(2,30–3,23)

0,05

DI–III(rankos išorė)

542(2,77)

442(2,26)

1,25 (1,10–1,43)

0,05 184(0,94)

313(1,60)

1,75 (1,45–2,11)

0,05 188(0,96)

158(0,81)

1,19(0,97–1,49)

0,10

Iš viso 1522 (7,77)

808(4,13)

2,05 (1,87–2,24)

0,05 813(4,15)

557(2,84)

1,50 (1,34–1,68)

0,05 693(3,54)

356(1,82)

2,02 (1,77–2,30)

0,05

56 2012/3(58)


priemonių sunaudojimas, rankų higienos procedūros tiesioginis stebėjimas, mikrobiologinis rankų odos iš-tyrimas atlikus antiseptiką, įtrynimas antiseptiku su fluorescuojančia medžiaga UV spindulių šviesoje ir kt. [1, 2, 8, 9, 10]. Pastaroji tyrimo metodika pagrįs-ta greitu ir informatyviu vizualiniu higieninės rankų antiseptikos patikrinimo metodu, kuris tiriamajam suteikia galimybę pačiam įvertinti procedūros atli-kimo kokybę [9]. Vykdomi rankų higienos tyrimai, grįžtamosios informacijos pateikimas ir dalyvavu-siųjų mokymai pagerina medicinos personalo rankų higienos reikalavimų laikymąsi ir sumažina hospita-linių infekcijų perdavimą nuo vieno paciento kitam, hospitalinių mikroorganizmų pernešimą ant paviršių ar kolonizaciją ant medicinos darbuotojų odos, glei-vinėse [1, 2, 11. 12]. Mūsų tyrimo metu dauguma dar-buotojų higieninę rankų antiseptiką atliko tinkamai, nes trijų metų laikotarpiu 88,1–94,6 proc. rankų zonų buvo paveiktos antiseptiku. Kasmet atlikti teoriniai ir praktiniai mokymai bei vizualinis rankų antisepti-kos įvertinimas, nepaveiktų zonų sumažino 2,38 kar-to nuo 2009 m. iki 2011 m.

Šio tyrimo duomenimis, reanimacijos-intensy-viosios terapijos skyrių darbuotojų rankų higiena pa-gerėjo žymiausiai, per paskutinius tyrimo metus šio profilio darbuotojai mažiau paliko antiseptiku ne-paveiktų zonų, palyginti su chirurgijos ir terapijos profilio medicinos personalu. Reanimacijos-inten-syviosios terapijos skyriuose hospitalinių infekcijų valdymas yra viena pagrindinių užduočių, siekiant paslaugos kokybės. Todėl medicinos personalas daž-niausiai būna motyvuotas gerinti rankų higieną ir tokiu būdu mažinti infekcijų perdavimo riziką. Kitų šalių tyrimų duomenimis, taip pat nustatyta, kad rea-nimacijos-intensyviosios terapijos skyrių darbuotojų rankų higienos kokybė būna geresnė nei kitų skyrių darbuotojų [12, 13, 14].

Mūsų tyrime stebėta, kad darbuotojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, geriau atlieka rankų higieną nei tie, kurių išsilavinimas aukštesnis ar kvalifika-cinis. Galima teigti, jog slaugytojos, kurių 37,6 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, labiau laikėsi rankų hi-gienos reikalavimų nei įgijusios aukštesnįjį išsilavi-nimą. Kitų tyrėjų duomenimis, dažniau rankų higie-nos reikalavimų pažeidimų nustatoma tarp gydytojų [15, 16]. Darbuotojai, kurių darbo stažas iki 10 metų,

buvo imliausi tobulindami savo rankų antiseptikos įgūdžius, kitaip nei 30 ir daugiau metų darbo stažą turintys darbuotojai. Nepavyko rasti kitų tyrėjų pu-blikuotų darbų palyginti rankų higienos laikymąsi su darbuotojų išsilavinimu ir darbo stažu.

Rankų plovimas ir higieninė antiseptika atliekama pagal atitinkamą techniką, t. y. turi būti atliekami tam tikri judesiai, kurių metu muilas ar antiseptikas pa-tenka į visas plaštakų ir riešų zonas bei užtikrinamas teršalų ir mikroorganizmų pašalinimas [1, 2, 7]. Mūsų tyrimo vienas iš pagrindinių tikslų buvo įvertinti ran-kų zonas, kurios dažniausiai nepaveikiamos antisep-tiku. Nustatyta, kad prasčiausiai antiseptiku įtrinama tarpupirščiai, pirštų vidiniai paviršiai, pirštų pagal-vėlės (A zona), geriau – delnas, vidinė delno briauna (B zona), geriausiai – delno apatinis paviršius, nykš-čio vidurys, riešo vidinė pusė, išorinė delno briauna (C zona). Tai sutampa ir su kitų tyrimų duomenimis [17, 18, 19]. Kitaip nei atskleidžia kitų tyrėjų rezulta-tai, šiame tyrime pirštų išoriniai paviršiai, krumpliai, išorinės plaštakos pusės centrinė dalis (DII zona) ir apatinė plaštakos dalis, riešas (DIII zona) buvo rečiau įtrinami antiseptiku, palyginti su nykščio išorine pa-kyla, panagėmis, apynagėmis (DI zona). Mūsų tyrime nustatyta, kad kairė ranka blogiau įtrinama antisep-tiku nei dešinė ir kairės rankos vidinė pusė (A–C zo-nos), palyginti su išorine puse (DI–DIII zonos). Kitų tyrėjų rankų higienos kontrolės studijose nebuvo ly-ginama kairės ir dešinės rankos antiseptikos kokybė. Šis vykdytas trijų metų trukmės tyrimas ir mokymai juose dalyvavusius medicinos darbuotojus paskatino įvertinti rankų higienos svarbą, pagerinti rankų higi-enos įgūdžius ir parodyti tinkamą pavyzdį kolegoms.

IŠVADoSTyrimo laikotarpiu 88,1–94,6 proc. rankų zonų buvo paveiktos antiseptiku. Dažniausiai antiseptiku neįtri-nama zona yra tarpupirščiai, pirštų vidiniai paviršiai, pirštų pagalvėlės ir kairės rankos vidinė pusė.

PADėKADėkojame Vilniaus universiteto Santariškių klinikų darbuotojams už dalyvavimą tyrime ir palaikymą.


2012/3(58) 57


literatūra1 . WHO Guidelines on Hand Hygiene in Health Care . World Health

Organization, 2009 . Prieiga per internetą: http://whqlibdoc .who .int/publications/2009/9789241597906_eng .pdf .

2 . Friedman C, Newsom SWB, editors . IFIC Basic Concepts of Infection Control . 3rd ed . Portadown: International Federation of Infection Control, 2007:65-74 .

3 . Widmer AF . Replace hand washing with use of a waterless alcohol hand rub? Clin Infect Dis . 2000;31:136-143 .

4 . Voss A, Widmer AF . No time for handwashing!? Handwashing ver-sus alcoholic rub: can we afford 100% compliance? Infect Control Hosp Epidemiol . 1997;18:205-208 .

5 . The rational for hand hygiene . Community and Hosptial Infection Control Associated Canada . CHICA, 2008 . Prieiga per internetą: http://www .chica .org/links_handhygiene .php .

6 . Taylor L . An evaluation of handwashing techniques . Nursing Times 2 . 1978;74(3):108-10 .

7 . Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstai-gos . Infekcijų kontrolės reikalavimai“, 3 priedas . Valstybės žinios . 2010;90-4781 .

8 . Widmer AE, Dangel MR . Alcohol-based handrub: evaluation of technique and microbiological efficacy with international infection control proffesionals . Infection Control and Hospital Epidemiology . 2004;25(3):207-209 .

9 . Macdonald DJM, McKillop ECA, Trotter S, Gray AJR . Impro-ving Hand-Washing Performance – A Crossover Study of Hand-Washing in the Orthopaedic Department . Ann R Coll Surg Engl . 2006;88(3):289-291 .

10 . Marena C, Lodola L, Zecca M, Bulgheroni A, Carretto E, Maserati R ., Zambianchi L . Assessment of handwashing practices with chemical and microbiologic methods: Preliminary results from a prospective crossover study Am J Infect Control . 2002;30:334-40 .

11 . Aboumatar H, Ristino P, Davis RO, Thompson C, Maragakis L, Cos-grove S et al . Infection Prevention Promotion Program Based on the PRECEDE Model: Improving Hand Hygiene Behaviors among Healthcare Personnel, Infection Control and Hospital Epidemiolog . 2012;2:144-151 .

12 . Doebbeling BN, Stanley GL, Sheetz CT et al . Comparative efficacy of alternative hand-washing agents in reducing nosocomial infections in intensive care units . N Engl J Med . 1992;327:88-93 .

13 . Barrera L, Zingg W, Mendez F, Pittet D . Effectiveness of a hand hy-giene promotion strategy using alcohol-based handrub in 6 inten-sive care units in Colombia . Am J Infect Control . 2011;39:633-639 .

14 . Girou E, Oppein F . Handwashing compliance in a French universi-ty hospital: new perspective with the introduction of hand-rubbing with a waterless alcohol-based solution . J Hosp Infect . 2001;48(suppl A):55-57 .

15 . Lucet JC, Rigaud MP, Mentrey F, Kassisz N, Deblangy C, Andre-mont A et al . Hand contamination before and after different hand hygiene techniques: a randomized clinical trial . Journal of Hospital Infection . 2002;50:276-280 .

16 . Pittet D, Hugonnet S, Harbarth S, Mourouga P, Sauvan V, Touvene-au S et al . Effectiveness of a hospital-wide programme to improve compliance with hand hygiene . Infection control programme . Lan-cet . 2000;356:1307-1312 .

17 . Gould D . Making sense of hand hygiene . Nursing Times – The Jour-nal of Infection Control Nursing . 1994;90(30):63-64 .

18 . Horton R . Handwashing: the fundamental infection control princi-ple . British Journal of Nursing . 1995;4(16):926-933 .

19 . Bischoff WE, Reynolds T, Sessler CN, Edmond MB, Wenzel RP . Handwashing compliance by health care workers . The impact of in-troducing an accessible, alcohol-based hand antiseptic, Arch Intern Med . 2000;160:1017-1021 .

58 2012/3(58)


Quality evaluation of hand antisepsis of medical staffZita Gierasimovič1, 2, Greta Gailienė2, 3, Daiva Petruševičienė2

1Vi lnius University Hospita l Santarisk ių Klinikos, 2Lithuanian University of Hea lth Sciences, 3Inst itute of Hygiene

SummaryThe aim – to assess the quality of hygienic hand antisepsis of medical staff.Material and methods. Research of hygienic hand anti-septics of medical staff which was performed in 4 reani-mation-intensive care therapy, 14 surgery and 16 therapy departments of Vilnius University Santariškių Klinikos hospital in 2009–2011. 272 participants used to rub an al-cohol antiseptic containing fluorescent substance on their hands, and 6 areas of the hands: A – the part between the fingers, the internal surfaces of the fingers, the fingertips, B – the palm, the internal edge of the palm, C – the lower surface of the palm, the middle of the thumb, the wrist (the internal side), the external edge of the palm, DI – the ex-ternal rise of the thumb, under the nails, the cuticles, DII – the external surfaces of the fingers (excluding the thumb), the knuckles, the central part of the external side of the hand, DIII – the lower part of the hand, the wrist (exter-nal side), which were not affected by the antiseptic were as-sessed by illuminating them with an UV lamp. The hands of each participant were checked 6 times each year of the research.Results. 33 (12.2 %) doctors, 178 (65.4 %) nurses and 61 (22.4 %) ancillary nursing employees participated in the research. 1,632 inspections of hand antiseptics were per-formed each year. 2,330 (11.9 %) areas which were not af-fected by the antiseptic were determined in 2009, 1,370 (7.0 %) – in 2010 and 1,049 (5.4 %) – in 2011. Areas A (18.1 %) and DIII (11.6 %) were the ones which were not affected by the antiseptic the most frequently in 2009, whereas areas C and DII were unaffected the most frequently in 2010 and 2011. Areas A-C of the internal side of the left hand were missed more often than those of the right hand during the research in 2010 and 2011. There were more areas of the left

hand on which the antiseptic was not rubbed than those of the right hand during all three years of the research. It was determined during the research in 2010 and 2011 that the employees having higher education pursue hand hygiene better than the employees having advanced vocational and qualification education (areas on which the antiseptic was not rubbed amount to 6.5 % and 4.9 % respectively). In 2010 and 2011, the employees having an 11–20 years work experience used to leave less areas on which the antisep-tic was not rubbed than the employees whose work experi-ence was longer. The amount of the hand areas of medical staff, who was employed in departments of a reanimation-intensive care therapy profile, unaffected by the antiseptic decreased from 11.5 % (2009) to 2.7 % (2011).Conclusions. 88.1 % – 94.6 % of the hand areas were af-fected by the antiseptic during the period of the research. The area on which the antiseptic is not rubbed the most frequently is the part between the fingers, the internal sur-faces of the fingers, the fingertips and the internal side of the left hand.

Keywords: hand hygiene, antisepsis, antiseptic unaffect-ed area.

Received 7 August 2012, accepted 21 September 2012

Correspondence to Zita Gierasimovič, Vilnius University Hospital Santariskių Klinikos, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 59


PAgrinDinės MirTies PriežAsTys ir MirTį sąLygOjusiOs TrAuMOs LieTuvOje 2010–2011 M.Vilė Cicėnienė, Kotryna Paulauskienė, Aurelija TrakienėHigienos inst itutas

santraukaTyrimo tikslas – nustatyti 2010–2011 m. mirties atvejus, kurių pagrindinė mirties priežastis buvo liga, o sužalojimas (trauma) ar jo padarinys medicininiame mirties liudijime buvo nurodytas kaip kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį, bet tiesiogiai nesusijusi su pagrindine mirties priežastimi.Medžiaga ir metodai. Tyrimo metu buvo pasinaudota Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registre sukauptais duome-nimis iš medicininių mirties liudijimų (83 157 dokumentų), kurie buvo išduoti mirties atvejams, įvykusiems 2010–2011 m. Iš jų buvo atrinkta 1190 medicininių mirties liudijimų, kurių 12 punkte kaip kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį, gydytojo buvo nurodytas sužalojimas (trauma) ar jo padarinys. Sužalojimai ir jų padariniai buvo sukoduoti Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo, Australijos modifikacijos (TLK-10-AM) S00-T14, T90-T94 kodais. Statistinio tyrimo metu išnagrinėtos pagrindinės mirties priežastys, kurios buvo nurodytos medicininio mirties liudijimo 11 punkte, ir sužalojimai (traumos) ar jų padariniai, kurie buvo įrašyti to paties medicininio mirties liudijimo 12 punkte. Rezultatai ir išvados. 1,4 proc. medicininių mirties liudijimų, išduotų 2010–2011 m., sudarė mirties atvejai, kuriuose, be pagrindinės mirties priežasties (ligos), buvo įrašyta mirtį sąlygojusio sužalojimo (traumos) ar jo padarinio diagnozė. Iš 1190 medicininių mirties liudijimų su sužalojimų (traumų) ar jų padarinių diagnozėmis 80,8 proc. jos buvo įrašytos tuose medicininiuose mirties liudijimuose, kuriuose pagrindinės mirties priežastys buvo kraujotakos sistemos ligos, 5,4 proc. – piktybiniai navikai, 3,2 proc. – kvėpavimo sistemos ligos, 2,9 proc. – virškinimo sistemos ligos.75,4 proc. visų nagrinėtų atvejų sudarė 75 metų amžiaus ir vyresnių asmenų mirtys, 22,7 proc. – 45–74 metų amžiaus as-menų mirtys, o asmenims iki 45 metų amžiaus traumos mirtį sąlygojo vos 1,9 proc. nagrinėtų mirties atvejų. Iš 1190 nagrinėtų sužalojimų ar jų padarinių atvejų 647 atvejais (54,4 proc.) kaip kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį, buvo šlaunikaulio lūžis. Šlaunikaulio lūžis moterims pasitaikė 61,6 proc. nagrinėtų moterų mirties atvejų, o vy-rams – 41,0 proc. Galvos, kaklo ir liemens sužalojimai – atitinkamai 6,6 proc. ir 13,7 proc. nagrinėtų mirties atvejų. Su-žalojimų padariniai sudarė 30,3 proc. nagrinėtų atvejų. Galvos, kaklo ir liemens sužalojimų padariniai sudarė 28,1 proc. vyrų ir 4,8 proc. moterų nagrinėtų mirties atvejų. Šlaunikaulio lūžio padariniai – atitinkamai 11,8 proc. ir 18,1 proc.

Reikšminiai žodžiai: pagrindinė mirties priežastis, sužalojimas (trauma).

įvadas2010 m. Lietuvoje pradėjus veikti Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registrui bei pradėjus kaup-ti visas mirties priežastis, nurodytas medicininiame mirties liudijime (daugines mirties priežastis), atsira-do galimybė detaliau išanalizuoti ne tik pagrindinę mirties priežastį, bet ir kitas ligas bei būkles, įrašy-tas medicininiame mirties liudijime, t. y. informaci-ją, kuri neatsispindi oficialiojoje statistikoje [1]. Ofi-cialiojoje statistikoje išorinės mirties priežastys yra trečia (po kraujotakos sistemos ligų ir piktybinių

navikų) mirties priežastis Lietuvoje. 2010 m. mirtys nuo išorinių priežasčių sudarė 9,6 proc. visų miru-siųjų, 2011 m. – 9,1 proc. [2–3]. Išorinės mirties prie-žastys yra sukoduotos Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo patai-syto ir papildyto leidimo, Australijos modifikacijos (TLK-10-AM) XX skyriaus „Sergamumo ir mirtin-gumo išo rinės priežastys“ (V00-Y89) kodais [4]. Ta-čiau analizuojant daugines mirties priežastis pastebė-ta, kad yra tokių medicininių mirties liudijimų, kurių 12 punkte, gydytojo nuomone, kaip kita svarbi pato-loginė būklė, sąlygojusi, t. y. pagreitinusi, mirtį, bet tiesiogiai nesusijusi su pagrindine mirties priežastimi, yra įrašyta sužalojimo (traumos) ar jo padarinio dia-gnozė, kai tuo tarpu pagrindinė mirties priežastis yra liga. Šie sužalojimai sukoduoti XIX skyriaus „Suža-lojimai, apsinuodijimai ir tam tikri išorinių poveikių padariniai“ kodais (S00-T98). Australų mokslinin-kai, nagrinėdami daugines mirties priežastis, tokius

Adresas susirašinėti: Vilė Cicėnienė, Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Mirties priežasčių registras, Didžioji g. 22, 01128 Vilnius. El. p. [email protected]

60 2012/3(58)


atvejus, kai traumos ar išorinės mirties priežasties di-agnozė yra tik įrašyta medicininiame mirties liudiji-me, tačiau ji nėra pagrindinė mirties priežastis, įvar-dija kaip „papildoma“ trauma [5]. Šiame tyrime ir bus nagrinėjami „papildomi“ sužalojimai (traumos), ku-rie, gydytojų nuomone, buvo svarbūs kaip būklės, są-lygojusios (pagreitinusios) mirtį. Lietuvoje sąlygoju-sių mirtį traumų analizė atliekama pirmą kartą.

Šio tyrimo tikslas – nustatyti 2010–2011 m. mir-ties atvejus, kurių pagrindinė mirties priežastis buvo liga, o sužalojimas (trauma) ar jo padarinys medici-niniame mirties liudijime buvo nurodytas kaip kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį, bet tiesio-giai nesusijusi su pagrindine mirties priežastimi.

Uždaviniai:1. Išnagrinėti pagrindinių mirties priežasčių struk-

tūrą, tais atvejais, kai sužalojimai (traumos) ar jo padariniai medicininiame mirties liudijime buvo įrašyti kaip patologinės būklės, sąlygojusios (pa-greitinusios) mirtį, bet nesusijusios su pagrindine mirties priežastimi.

2. Nustatyti sužalojimų (traumų) ar jų padarinių, kurie medicininiame mirties liudijime buvo nuro-dyti kaip priežastys, sąlygojusios mirtį, bet tiesio-giai nesusijusios su pagrindine mirties priežastimi, struktūrą.

TyRImo objeKTas IR meTodaITyrimo metu buvo pasinaudota Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registre 2010–2011 m. iš medi-cininių mirties liudijimų sukauptais duomenimis. Iš 83 157 medicininių mirties liudijimų atrinkti 1190, kurių 12 punkte gydytojo buvo nurodyta, kad kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį, yra sužalo-jimas (trauma) ar jo padarinys (S00-T14, T90- T94).

Analizės metu vartojama sąvoka „sąlygojo“ reiš-kia tai, kad trauma yra ne pagrindinė mirties prie-žastis, tiesiogiai lėmusi mirtį, o tik būklė, prisidėjusi prie mirties ir ją pagreitinusi, kada pagrindinė mir-ties priežastis yra liga.

Vartojamos sąvokos:Pagrindinė mirties priežastis – liga arba sužaloji-

mas, sukėlęs patologinių būklių grandinę, tiesiogiai lėmusią mirtį, arba nelaimingo atsitikimo ar smurto aplinkybės, sukėlusios mirtiną sužalojimą [6].

Sąlygojusios priežastys – visos ligos (būklės), sąly-gojusios mirtį, bet nesusijusios su pagrindine mirties priežastimi, įrašytos medicininio mirties liudijimo 12 punkte [6].

Dauginės mirties priežastys – visos mirtį sukėlu-sios ar sąlygojusios ligos, patologinės būklės ar nelai-mingi atsitikimai ir traumos bei jas sukėlusios aplin-kybės, įrašytos medicininiame mirties liudijime [6].

Trauma – išorinio poveikio sukeltas organų ar au-dinių sužalojimas [7].

Tyrimo metu nagrinėta pagrindinė mirties prie-žastis (liga ar būklė nurodyta medicininio mirties liudijimo 11 punkte) ir sužalojimas (trauma) ar jo pa-darinys (S00-T14, T90-T94), kuris nurodytas medi-cininio mirties liudijimo 12 punkte kaip kita svarbi priežastis, sąlygojusi (pagreitinusi ) mirtį (1 pav.).

Statistinė analizė atlikta su statistinių programų paketu SPSS 17.0. Skirstiniams palyginti ir požymių priklausomybei tikrinti taikytas χ2 kriterijus. Pasi-rinktas reikšmingumo lygmuo buvo 0,05.

ReZulTaTaIAnalizės metu nustatyta, kad 1,4 proc. medicininių mirties liudijimų, išduotų 2010–2011 m., sudaro atve-jai, kuriuose, be pagrindinės mirties priežasties (li-gos), yra įrašyta sužalojimo (traumos) ar jo padarinio diagnozė.

Išanalizavus 1190 mirties atvejų, kada sužalojimai (traumos) ar jų padariniai medicininiame mirties liu-dijime buvo įrašyti kaip patologinės būklės, sąlygoju-sios mirtį, pagrindinių mirties priežasčių struktūrą, nustatyta, kad 80,8 proc. atvejų pagrindinė mirties priežastis buvo kraujotakos sistemos liga, 5,4 proc. – piktybinis navikas, 3,2 proc. – kvėpavimo sistemos liga, 2,9 proc. – virškinimo sistemos liga (1 lentelė).

11. Mirties priežastys: (a) Tiesioginė mirties priežastis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . (b) Tarpinė mirties priežastis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . (c) Tarpinė mirties priežastis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . (d) Pagrindinė liga (trauma), sukėlusi mirtį . . . . . . Lėtinė išeminė širdies liga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

12. Kitos svarbios patologinės būklės, sąlygojusios mirtį, bet nesusijusios su pagrindine mirties priežastimi . . . . . . . . . . Šlaunikaulio kaklo lūžis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

1 pav. Medicininio mirties liudijimo medicininės dalies užpildymo pavyzdys

2012/3(58) 61


Reikšmingai daugiau buvo moterų (773) negu vyrų (417), kuriems mirtį sąlygojo trauma ar jos pa-darinys (p < 0,000). Trauma ar jos padarinys vy-rams, kaip mirtį sąlygojusi priežastis, 70,5 proc. atvejų buvo įrašyta tuose medicininiuose mirties liu-dijimuose, kuriuose pagrindinės mirties priežastys

buvo kraujotakos sistemos ligos, 8,2 proc. – piktybi-niai navikai, 7,7 proc. – kvėpavimo, 3,8 proc. – virš-kinimo sistemos ligos. Trauma ar jos padarinys mo-terims, kaip mirtį sąlygojusi priežastis, 86,3 proc. atvejų buvo įrašyta tuose medicininiuose mirties liudijimuose, kuriuose pagrindinė mirties priežastis

1 lentelė. Mirusių asmenų, kuriems mirtį sąlygojo sužalojimai (traumos) ar jų padariniai, skaičius pagal ligų klases, lytį ir amžiaus grupes

Ligų klasėsAmžiaus grupės Iš viso

< 44 45–74 75 + Abs. skč. Proc.iš viso

Iš viso 23 270 897 1190 100A00-B99 Infekcinės ir parazitinės ligos 3 10 8 21 1,8C00-C96 Piktybiniai navikai 1 32 31 64 5,4D00-D48 Kiti, in situ, gerybiniai navikai 1 2 2 5 0,4D50-D89 Kraujo ir kraujodaros organų ligos – – 2 2 0,2E00-E89 Endokrininės sistemos ligos 1 5 6 12 1,0F00-F99 Psichikos ir elgesio sutrikimai 1 2 2 5 0,4G00-H93 Nervų sistemos bei jutimo organų ligos 4 10 15 29 2,4I00-I99 Kraujotakos sistemos ligos 5 165 791 961 80,8J00-J99 Kvėpavimo sistemos ligos 2 16 20 38 3,2K00-K93 Virškinimo sistemos ligos 5 16 13 34 2,9L00-L99 Odos ir poodžio ligos – 1 – 1 0,1M00-M99 Jungiamojo audinio ir skeleto raumenų ligos – 3 – 3 0,3N00-N99 Lytinės ir šlapimo sistemos ligos – 8 7 15 1,3

VyraiIš viso 19 168 230 417 100A00-B99 Infekcinės ir parazitinės ligos 3 6 5 14 3,4C00-C96 Piktybiniai navikai 1 17 16 34 8,2D00-D48 Kiti, in situ, gerybiniai navikai 1 1 – 2 0,5D50-D89 Kraujo ir kraujodaros organų ligos – – 1 1 0,2E00-E89 Endokrininės sistemos ligos 1 1 1 3 0,7F00-F99 Psichikos ir elgesio sutrikimai 1 1 – 2 0,5G00-H93 Nervų sistemos bei jutimo organų ligos 3 4 3 10 2,4I00-I99 Kraujotakos sistemos ligos 4 106 184 294 70,5J00-J99 Kvėpavimo sistemos ligos 2 14 16 32 7,7K00-K93 Virškinimo sistemos ligos 3 11 2 16 3,8L00-L99 Odos ir poodžio ligos – 1 – 1 0,2M00-M99 Jungiamojo audinio ir skeleto raumenų ligos – 2 – 2 0,5N00-N99 Lytinės ir šlapimo sistemos ligos – 4 2 6 1,4

MoterysIš viso 4 102 667 773 100A00-B99 Infekcinės ir parazitinės ligos – 4 3 7 0,9C00-C96 Piktybiniai navikai – 15 15 30 3,9D00-D48 Kiti, in situ, gerybiniai navikai – 1 2 3 0,4D50-D89 Kraujo ir kraujodaros organų ligos – – 1 1 0,1E00-E89 Endokrininės sistemos ligos – 4 5 9 1,2F00-F99 Psichikos ir elgesio sutrikimai – 1 2 3 0,4G00-H93 Nervų sistemos bei jutimo organų ligos 1 6 12 19 2,5I00-I99 Kraujotakos sistemos ligos 1 59 607 667 86,3J00-J99 Kvėpavimo sistemos ligos – 2 4 6 0,8K00-K93 Virškinimo sistemos ligos 2 5 11 18 2,3M00-M99 Jungiamojo audinio ir skeleto raumenų ligos – 1 – 1 0,1N00-N99 Lytinės ir šlapimo sistemos ligos – 4 5 9 1,2

62 2012/3(58)


buvo kraujotakos sistemos liga, 3,9 proc. – piktybinis navikas, 2,5 proc. – nervų sistemos bei jutimo organų liga, 2,3 proc. – virškinimo sistemos liga.

Išanalizavus mirties atvejus pagal mirusiųjų am-žių, pastebėta, kad 75,4 proc. nagrinėtų atvejų suda-rė 75 metų ir vyresnių asmenų mirtys, 22,7 proc. – 45–74 metų amžiaus asmenų mirtys, o asmenims iki 45 metų traumos ar jų padariniai mirtį sąlygojo vos 1,9 proc. nagrinėtų atvejų. Vyrų ir moterų pasiskirs-tymas pagal amžiaus grupes statistiškai reikšmingai skyrėsi (p < 0,000). 75 metų ir vyresnių moterų, ku-rioms traumos ar jų padariniai sąlygojo mirtį, dalis sudarė 86,3 proc. visų nagrinėtų moterų mirties atve-jų, 45–74 metų moterų amžiaus grupėje – 13,2 proc. 75 metų ir vyresnių vyrų, kuriems traumos ar jų pa-dariniai sąlygojo mirtį, buvo 55,2 proc. nagrinėtų vyrų mirties atvejų, o 45–74 metų – 40,3 proc.

Išanalizavus mirtį sąlygojusias traumas pa-gal traumų lokalizaciją ir pobūdį, pastebėta, kad 54,4 proc. nagrinėtų mirties atvejų sąlygojo šlauni-kaulio lūžis, 30,3 proc. – sužalojimų (traumų) pa-dariniai, 6,3 proc. – galvos, kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimai, 4,6 proc. – pečių lanko ir rankos sužalo-jimai, 2,8 proc. – pilvo, juosmens ir dubens sužaloji-mai (2 pav.).

Statistinio tyrimo metu nustatyta, kad iš nagri-nėtų 773 moterų traumų ar jų padarinių 476 atvejais

mirtį sąlygojo šlaunikaulio lūžis, o vyrams iš 417 na-grinėtų sužalojimų ar jų padarinių šlaunikaulio lūžis mirtį sąlygojo 171 atveju (2 lentelė).

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 562 atvejais šlau-nikaulis lūžo 75 metų ir vyresniems asmenims, kas sudarė 86,9 proc. visų šlaunikaulio lūžio atve-jų. 66,3 proc. atvejų buvo lūžusi šlaunikaulio viršu-tinė dalis (kaklas, pergūbrinė ar pogūbrinė dalis), 32,1 proc. – šlaunikaulio lūžio dalis nepatikslinta.

Iš nagrinėtų 647 sąlygojusių mirtį šlaunikaulio lūžio atvejų 83,2 proc. pagrindinė mirties priežastis buvo kraujotakos sistemos liga, 5,6 proc. – piktybi-nis navikas, 2,5 proc. – nervų sistemos liga, 2,3 proc. – kvėpavimo sistemos liga.

Galvos, kaklo ir liemens sužalojimai mirtį sąlygo-jo 9,1 proc. nagrinėtų atvejų (2 lentelė). Galvos, kaklo ir liemens sužalojimai moterims sąlygojo atitinkamai 6,6 proc. nagrinėtų moterų mirties atvejų, o vyrams – 13,7 proc. (p < 0,000).

Išanalizavus 360 atvejų sužalojimų padarinių (ap-ima būkles arba atokiuosius rezultatus, kurie išlieka praėjus vieniems ar daugiau metų po ūminio suža-lojimo), kurie medicininiame mirties liudijime buvo įrašyti kaip kitos svarbios būklės, sąlygojusios mir-tį, pastebėta, kad 64,4 proc. atvejų jie buvo 75 metų ir vyresniems asmenims. Šlaunikaulio lūžio pada-riniai sudarė 52,5 proc. visų sužalojimų padarinių.

2 lentelė. Mirusių asmenų, kuriems mirtį sąlygojo sužalojimai ar jų padariniai, skaičius pagal lytį ir sužalojimo lokalizaciją

Vyrai Moterys Iš visoSužalojimai ir jų padariniai iš viso 417 773 1190SužalojimaiS00-S19 Galvos ir kaklo sužalojimai 30 16 46S20 - S29 Krūtinės ląstos sužalojimai 16 13 29S30-S39 Pilvo, juosmens, stuburo juosmeninės dalies ir dubens sužalojimai 11 22 33S40-S69 Rankos sužalojimai 13 42 55S70-S99 Kojos sužalojimai 173 498 671 iš jų: S72 šlaunikaulio lūžis 171 476 647Iš viso* 244 587 831Sužalojimų padariniaiT90 Galvos sužalojimų padariniai 103 20 123T91 Kaklo ir liemens sužalojimų padariniai 14 17 31T92 Rankos sužalojimų padariniai 3 8 11T93 Kojos sužalojimų padariniai 51 144 195 iš jų: T93.1 šlaunikaulio lūžio padariniai 49 140 189T94 Sužalojimų, apimančių kelias ir nepatikslintas kūno sritis, padariniai 2 0 2Iš viso* 173 187 360

*Vienam asmeniui gali būti kelios traumos.

2012/3(58) 63


Šlaunikaulio lūžio padariniai vyrams sudarė 11,8 proc. nagrinėtų vyrų mirties atvejų, o moterims – atitinka-mai 18,1 proc. (p = 0,005). 42,8 proc. visų sužalojimų padarinių sudarė galvos, kaklo ir liemens sužalojimų padariniai (2 lentelė). Vyrams galvos, kaklo ir liemens sužalojimų padariniai sudarė 28,1 proc. nagrinėtų vyrų mirties atvejų, moterims – atitinkamai 4,8 proc. (p < 0,000). Traumų padariniai 82,8 proc. atvejų buvo įrašyti medicininiuose mirties liudijimuose, kuriuose pagrindinės mirties priežastys buvo kraujotakos sis-temos ligos, 4,4 proc. – piktybiniai navikai, 3,9 proc. – kvėpavimo sistemos ligos, 3,1 proc. – nervų sistemos ligos.

ReZulTaTų apTaRImasLietuvoje 2010–2011 m. iš visų mirusiųjų 1,4 proc. su-darė tokie mirties atvejai, kurių medicininiuose mir-ties liudijimuose prie kitų svarbių patologinių būklių, sąlygojusių mirtį, bet nesusijusių su pagrindine mir-ties priežastimi, buvo įrašyta sužalojimo (traumos) ar jo padarinio diagnozė, o pagrindinė mirties priežas-tis šiais atvejais buvo liga. 2002 m. australų atlikto ty-rimo duomenimis, tokie atvejai sudarė 1,9 proc. [5].

Išanalizavus 1190 medicininių mirties liudijimų, kuriuose sužalojimai (traumos) ar jų padariniai me-dicininiame mirties liudijime buvo įrašyti kaip pato-loginės būklės, sąlygojusios mirtį, pagrindinių mir-ties priežasčių struktūrą, pastebėta, kad 80,8 proc. atvejų pagrindinė mirties priežastis buvo kraujo-takos sistemos liga, 5,4 proc. – piktybinis navikas, 3,2 proc. – kvėpavimo sistemos liga, 2,9 proc. – virš-kinimo sistemos liga. Australų duomenimis, nuo ne-tyčinių nukritimų metu patirtų sužalojimų mirusiųjų

traumos diagnozė 49,0 proc. buvo įrašyta medicini-niuose mirties liudijimuose, kuriuose pagrindinės mirties priežastys buvo kraujotakos sistemos ligos, 13,0 proc. – piktybiniai navikai, 11,0 proc. – kvėpavi-mo sistemos ligos [5].

2010–2011 m. tyrimo duomenimis, Lietuvoje su-žalojimo ar jo padarinio diagnozė, kaip svarbi pato-loginė būklė, sąlygojusi mirtį, mirusių moterų medi-cininiuose mirties liudijimuose buvo įrašyta 1,9 karto dažniau negu vyrų. 2004–2005 m. australų tyrimo re-zultatai atskleidė, kad traumos (lūžiai), kaip sąlygoju-sios mirtį priežastys, moterims taip pat 1,5 karto daž-nesnės negu vyrams [8].

Nustatyta, kad iš nagrinėtų 1190 atvejų 75,4 proc. sudarė 75 metų amžiaus ir vyresnių asmenų mirtys. Australų atlikto tyrimo metu gauti panašūs rezulta-tai – 75 metų amžiaus ir vyresnių asmenų mirtys su-darė 71 proc. [5]. Taip yra todėl, kad pagyvenusių ir senų žmonių, kurie sudaro didžiąją dalį mirusiųjų, patologija yra dauginė: be pagrindinės ligos, daugelis jų serga viena ar keliomis lėtinėmis ligomis, t. y. krau-jotakos, nervų ir jutimo organų, endokrininės ir me-džiagų apykaitos, jungiamojo audinio ir skeleto rau-menų sistemos ligomis, dėl kurių išsivysto kaulinio audinio pokyčiai, raumenų atrofija, pusiausvyros su-trikimai, kurie sąlygoja įvairius griuvimus ir jų metu patiriamus sužalojimus [9].

Griuvimų ar įvairių kritimų metu senyvo amžiaus žmonės daugiausiai patiria šlaunikaulio lūžius, ir tai siejama su kaulinio audinio pokyčiais bei osteoporoze [10]. Lietuvoje 2010–2011 m. didesnę dalį (54,4 proc.) visų traumų ar jų padarinių, sąlygojusių mirtį, su-darė šlaunikaulio lūžis. Moterims šlaunikaulio lūžis

S00-S29 6,3%

S30-S39 2,8%

S40-S69 4,6%

S72 54,4%

T90-T94 30,3% Kiti sužalojimai

3,1%

S00-S29 Galvos kaklo ir krūtinės ląstos sužalojimai

S30-S39 Pilvo, juosmens, stuburo juosmeninės dalies ir dubens sužalojimai

S40-S69 Rankos sužalojimai

S72 Šlaunikaulio lūžis

T90-T94 Sužalojimų padariniai

Kiti sužalojimai2 pav. Sužalojimų (traumų) ar jų padarinių, sąlygoju-sių mirtį, pasiskirstymas pagal lokalizaciją

64 2012/3(58)


sąlygojo 61,6 proc. nagrinėtų moterų mirties atvejų, o vyrams – atitinkamai 41,0 proc. Literatūros duo-menimis, Australijoje šlaunikaulio lūžis, kaip sąly-gojusi mirtį priežastis, iš visų lūžių moterims suda-rė 71,1 proc., vyrams – 59,5 proc. [8]. Iš 647 mirtį sąlygojusių šlaunikaulio lūžio atvejų 86,9 proc. jis buvo 75 metų ir vyresniems asmenims. Australijoje 75 metų ir vyresniems asmenims šlaunikaulio lūžis, kaip sąlygojusi mirtį priežastis, sudarė 73,0 proc. [5].

Iš nagrinėtų šlaunikaulio lūžio atvejų 66,3 proc. sudarė šlaunikaulio viršutinės dalies lūžiai. Literatū-ros duomenimis, šlaunikaulio viršutinės dalies lūžiai yra viena svarbiausių osteoporozės komplikacijų se-nyvo amžiaus žmonėms [10]. Mūsų analizuojamais atvejais galima tik daryti prielaidą, kad daugumai as-menų šlaunikaulis lūžo dėl osteoporozinių kaulinio audinio pokyčių, kadangi osteoporozės diagnozė ne-buvo įrašyta nei viename iš nagrinėtų 1190 medicini-nių mirties liudijimų.

Literatūroje teigiama, kad vyresniame amžiuje sergant lėtinėmis širdies kraujagyslių sistemos ligo-mis didėja šlaunikaulio lūžio rizika [11].

Iš mūsų nagrinėtų 647 šlaunikaulio lūžio atvejų, kada jis sąlygojo mirtį, 83,2 proc. atvejų (87,0 proc. moterų ir 72,5 proc. vyrų) pagrindinė mirties prie-žastis buvo kraujotakos sistemos liga.

Literatūros duomenimis, osteoporozinius kaulų pakitimus sukelia ne tik menopauzės ar andropauzės metu vykstantys hormonų pokyčiai, bet ir lėtinėms li-goms gydyti skirti medikamentai: gliukokortikoidai, prieštraukuliniai, chemoterapijoje taikomi prepara-tai bei širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti vartoja-mi vaistai (antikoaguliantai, β-blokatoriai, diuretikai, statinai ir kt.) [9]. Iš mūsų nagrinėtų 773 mirusių mo-terų atvejų 86,3 proc. pagrindinė mirties priežastis buvo kraujotakos sistemos liga, o sužalojimo ar jo pa-darinio diagnozė buvo įrašyta kaip kita svarbi pato-loginė būklė, sąlygojusi (pagreitinusi) mirtį. Iš nagri-nėtų 417 mirusių vyrų atvejų 70,5 proc. pagrindinė mirties priežastis buvo kraujotakos sistemos liga.

Antroje vietoje po šlaunikaulio lūžio kaip kita svarbi mirtį sąlygojusi priežastis medicininiuo-se mirties liudijimuose buvo įrašyti sužalojimų pa-dariniai (360 atvejų), kurie sudarė 30,3 proc. anali-zuojamų atvejų. Sužalojimų padariniai 64,4 proc. atvejų buvo įrašyti 75 metų ir vyresnių asmenų me-dicininiuose mirties liudijimuose. Palyginus su duo-menimis, pateiktais literatūroje, Australijoje atitin-kamai – 44,0 proc. [5]. Moterims dažniausias traumų padarinys buvo šlaunikaulio lūžio pasekmės (su-darė 74,9 proc. visų moterų traumų padarinių), o

vyrams – galvos, kaklo ir liemens sužalojimų pada-riniai (sudarė 67,6 proc. visų vyrų traumų padarinių). Traumų padarinių diagnozė 82,8 proc. buvo įrašyta medicininiuose mirties liudijimuose, kuriuose pa-grindinės mirties priežastys buvo kraujotakos siste-mos ligos, 4,4 proc. – piktybiniai navikai, 3,9 proc. – kvėpavimo sistemos ligos, 3,1 proc. – nervų sistemos ligos. Palyginus su literatūros duomenimis, pastebėta, kad traumų padarinių diagnozė taip pat daugiausiai (38,0 proc.) buvo įrašyta medicininiuose mirties liu-dijimuose, kuriuose pagrindinės mirties priežastys buvo kraujotakos sistemos ligos, 15,0 proc. – kvėpa-vimo sistemos ligos, 11,0 proc. – nervų sistemos ligos, 10,0 proc. – navikai [5].

Atliktas tyrimas parodė, kokia yra pagrindinių mirties priežasčių struktūra, kai medicininiame mir-ties liudijime sužalojimas ar jo padarinys yra įrašytas kaip kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį, bet nesusijusi su pagrindine mirties priežastimi. Anali-zės metu taip pat nustatytas sužalojimų (traumų) ar jų padarinių, sąlygojusių mirtį, pasiskirstymas pagal lokalizaciją ir lytį.

IŠvados1. 2010–2011 m. 1,4 proc. išduotų medicininių mir-

ties liudijimų atvejų sužalojimai (traumos) ar jų padariniai buvo ne pagrindinė mirties priežastis, o kita svarbi patologinė būklė, sąlygojusi mirtį.

2. 80,8 proc. atvejų sužalojimo ar jo padarinio dia-gnozė įrašyta tuose medicininiuose mirties liudi-jimuose, kuriuose pagrindinės mirties priežastys buvo kraujotakos sistemos ligos, 5,4 proc. – pik-tybiniai navikai, 3,2 proc. – kvėpavimo sistemos ligos, 2,9 proc. – virškinimo sistemos ligos.

3. 70,5 proc. nagrinėtų vyrų ir 86,3 proc. nagrinė-tų moterų traumų ir jų padarinių diagnozių buvo įrašyta tuose medicininiuose mirties liudijimuose, kuriuose pagrindinė mirties priežastis buvo krau-jotakos sistemos liga.

4. Iš nagrinėtų 1190 atvejų sužalojimai ir jų padari-niai, kaip kitos svarbios patologinės būklės, sąlygo-jusios mirtį, 75,4 proc. buvo įrašytos 75 metų am-žiaus ir vyresnių asmenų, 22,7 proc. – 45–74 metų amžiaus asmenų, ir 1,9 proc. – asmenų iki 45 metų medicininiuose mirties liudijimuose.

5. Šlaunikaulio lūžis sąlygojo 54,4 proc., traumos ir jų padariniai – 30,3 proc., galvos, kaklo ir krūti-nės ląstos sužalojimai – 6,3 proc., pečių lanko ir rankos sužalojimai – 4,6 proc., pilvo, juosmens ir dubens sužalojimai – 2,8 proc. nagrinėtų mirties atvejų.

2012/3(58) 65


6. Iš nagrinėtų 647 sąlygojusio mirtį šlaunikaulio lū-žio atvejų 562 atvejais (86,9 proc.) šlaunikaulio lū-žio diagnozė įrašyta 75 metų amžiaus ir vyresnių asmenų medicininiuose mirties liudijimuose.

7. Iš nagrinėtų 360 sužalojimų padarinių atvejų 52,5 proc. sudarė šlaunikaulio lūžio padariniai,

42,8 proc. – galvos, kaklo ir liemens sužalojimų padariniai. Vyrams galvos, kaklo ir liemens suža-lojimų padariniai sudarė 28,1 proc. nagrinėtų vyrų mirties atvejų, moterims – atitinkamai 4,8 proc.


literatūra1 . Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro nuostatai (patvir-

tinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m . liepos 8 d . nutarimu Nr . 709) . Valstybės žinios . 2009;84-3517 .

2 . Mirties priežastys 2010 . Vilnius, 2011 . Prieiga per internetą: http://www .hi .lt/images/Mirties_priezastys_2010%284%29 .pdf .

3 . Mirties priežastys 2011 (išankstiniai duomenys) . Vilnius, 2012 . Pri-eiga per internetą: http://www .hi .lt/images/Isankstiniai%20duome-nys_2011%281%29 .pdf .

4 . Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija . De-šimtasis pataisytas ir papildytas leidimas, Australijos modifikacija (TLK-10-AM) . Kaunas, 2011 .

5 . Kreisfeld R, Harrison J . Use of multiple causes of death data for iden-tifying and reporting injury mortality . Prieiga per internetą: http://www .nisu .flinders .edu .au/pubs/reports/2007/injcat98 .pdf .

6 . Manual of certification of causes of death in Europe . Rome, 2003 .

7 . Terminų žodynas . Prieiga per internetą: www .terminai .lt/zodynas .

8 . Henley G, Harrison J . Injury deaths, Australia 2004–2005, Austra-lian Institute of Health and Welfare . Canberra, 2009 . Prieiga per internetą: http://www .aihw .gov .au /WorkArea/DownloadAsset .aspx?id=6442458853 .

9 . Rosenzweig A, Mishra R . Evaluation and management of os-teoporosis and fragility fractures in the elderly . Aging Health . 2009;5(6):833-850 .

10 . Tamulaitienė M, Alekna V, Strazdienė V, Mastavičiūtė A . Šlaunikau-lio viršutinės dalies lūžių dažnumas Vilniaus mieste 2006 m . Geron-tologija . 2010;11(1):7-13 .

11 . Sennerby U, Farahmand B, Ahlbom A, Ljunghall S, Michaëlsson K . Cardiovascular diseases and future risk of hip fracture in women . Osteoporos Int . 2007;18:1355-1362 .

66 2012/3(58)


underlying causes of death and additional injuries that contributed to the fatal outcome in Lithuania, 2010–2011Vilė Cicėnienė, Kotryna Paulauskienė, Aurelija Trakienė


summaryThe aim of the study was to evaluate the underlying cause of death and the injury that contributed to the fatal outcome.Methods. 1190 medical death certificates issued during the time period 2010–2011 with reported additional inju-ry in part II, were investigated. Additional injury deaths are those that have been attributed to natural causes. In this study the additional injuries were coded according to The International Statistical Classification of Diseases and Related Health Problems, Tenth Revision, Austral-ian Modification (ICD-10-AM) S00-T14, T90-T94 codes. The underlying cause of death and additional injury that contributed to the death were analysed. Statistical package SPSS 17.0 for Windows was used for data analysis.Results and conclusions. 1.4 % of all medical death certifi-cates were reported with additional injuries. The underly-ing causes of death for the additional injury cases 80.8 % were circulatory system diseases, 5.4 % – malignant neo-plasm, 3.2 % – respiratory system diseases, 2.9 % – diges-tive system diseases. 75.4 % of the additional injury cases were aged 75 years and more. Hip fracture accounted 54.4 % (647 cases) of all contrib-uted injuries. Females (61.6 %) were more likely than men

(41.0 %) to have hip fracture as additional injury (p < 0.000). Injuries of head, neck and trunk 6.6 % and 13.7% respec-tively (p < 0.000). The second most frequent injury that contributed to death was sequelae of injury (360 cases). Sequelaes of injuries of head, neck and trunk were more common among males, contributing to 28.1 % of deaths, compared to only 4.8 % of deaths in females (p < 0.000). Sequelaes of hip fracture accounted 11.8 % for male and 18.1 % for female (p = 0.005).

Keywords: underlying cause of death, injury, contribut-ing condition


Correspondence to Vilė Cicėnienė, Institute of Hygiene, Health Information Centre, Causes of Death Register, Didžioji 22, LT-01128 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 67


sMurTO Prieš 11–18 MeTų AMžiAus vAiKus PAPLiTiMAs LieTuvOje ir jį LeMiAnTys inDiviDuALūs, TArPusAviO sAnTyKių, BenDruOMenės Bei visuOMenės APLinKOs veiKsniAiLoreta Stonienė, Laura NarkauskaitėHigienos inst itutas

santraukaTyrimo tikslas – įvertinti fizinio ir psichologinio smurto prieš 11–18 metų amžiaus vaikus paplitimą Lietuvoje pagal lytį bei amžiaus grupes ir smurtą lemiančius individualius, tarpusavio santykių, bendruomenės ir visuomenės aplinkos veiksnius.Medžiaga ir metodai. Tyrimui panaudota anoniminė 39 klausimų anketa, kurią respondentai pildė patys. Tyrime daly-vavo 2167 (11–18 metų) respondentai, besimokantys bendrojo lavinimo mokyklose 5–12 klasėse, iš jų 47,8 proc. berniukų. Imtyje 720 (33,2 proc.) mokinių sudarė 11–13 metų, 880 (40,6 proc.) – 14–16 metų ir 567 (26,2 proc.) – 17–18 metų amžiaus grupę. Apklausa buvo suderinta su mokyklos administracija ir tėvais, ją vykdė visuomenės sveikatos biurų specialistai.Rezultatai. Fizinį smurtą patyrė penktadalis (20,5 proc.), psichologinį – trečdalis (27,2 proc.) respondentų. Pagrindinė smurtautojų grupė yra bendraamžiai, 16,4 proc. smurtavo fiziškai ir 21,2 proc. psichologiškai. Daugiau fizinį smurtą pa-tyrė berniukai. Lyginant amžiaus grupes, jauniausieji fizinį smurtą dažniau patiria iš bendraamžių ir tėvų, psichologinį – iš bendraamžių, o prieš vidurinę amžiaus grupę psichologinį smurtą naudoja ir bendraamžiai, ir mokytojai bei tėvai. Su abiejų formų smurtu stipriausiai susiję individualūs (narkotikų vartojimas, žemas savęs vertinimas ir nesaugumo jaus-mas) ir tarpusavio santykių veiksniai (delinkventiniai draugai), kurie tikimybę patirti smurtą didina nuo 2,5 iki 4 kartų. Bendruomenės ir visuomenės aplinkos veiksniai riziką didina mažiau – nuo 1 iki 2 kartų.Išvados. Nustatyti smurtą lemiantys veiksniai, kurie įvairiais raidos etapais, skirtingose srityse ir nevienodu poveikiu pa-sireiškia kasdieniame gyvenime. Šis veiksnių identifikavimas yra ypač svarbus tuo, kad leidžia prevencijos formuotojams ir vykdytojams nustatyti pažeidžiamas grupes ir taikyti įrodymais pagrįstas kompleksines prevencijos programas.

Reikšminiai žodžiai: fizinis smurtas, psichologinis smurtas, vaikas, rizikos veiksnys.

įvadasJungtinių Tautų vaiko teisių konvencija valstybes na-res įpareigoja užtikrinti visapusišką vaiko saugumą, socialines, ekonomines ir politines vaiko teises bei imtis visų reikiamų priemonių, siekiant padėti vaikui, tapusiam bet kokio pobūdžio nesirūpinimo, išnaudo-jimo, žiauraus arba orumą žeminančio elgesio auka [1]. Įskaitant šią Konvenciją ir daugelį kitų teisės aktų, ginančių vaikų teises, smurtas prieš vaikus išlieka aktuali visuomenės problema įvairiose pasaulio ša-lyse [2–4], taip pat ir Lietuvoje. 2006 m. tarptautinio moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) duomenimis, Lietuva pagal patyčių paplitimą pirma-vo tarp 38 tyrime dalyvavusių šalių, ir situacija per

paskutinius 4 metus nepasikeitė [5, 6]. Remiantis ofi-cialia šalies statistika teigtina, kad kas dešimtas nuo nusikalstamų veikų nukentėjęs asmuo 2007 m. buvo vaikas, iš jų kas septintas nukentėjo nuo tėvo ar mo-tinos [7]. 2008–2010 m. oficiali statistika patvirtina, kad fizinį smurtą vaikai dažniausiai patiria iš šeimos narių ar kitų artimųjų bei bendraamžių, psichologi-nį – iš artimų suaugusiųjų, daugiausiai būdami 10–14 metų amžiaus [8]. Nors tėvai fizines bausmes tai-ko už įvairaus lygio prasižengimus, tačiau dažnai tai susiję su tėvų savijauta [9], apsvaigimu nuo alkoholio [10, 11] nei su vaikų poelgiais.

Šį socialinį reiškinį lemia įvairūs veiksniai: skur-das, nedarbas, vertybių devalvacija. Moksliniai tyri-mai rodo, kad fizinio ir psichologinio smurto patir-tis vaikystėje nulemia sveikatos būklę ateityje [12, 13]. Konfliktiškose šeimose augusieji turi bendravimo ir elgesio problemų, labiau linkę į depresiją [14], men-kiau suvokia savo vertę, jaučia kaltę, nesaugumą [4, 15], vienišumą, vengia bendrauti, nesugeba ieškoti pa-galbos, pasižymi iškreipta vertybių sistema, neretai

Adresas susirašinėti: Loreta Stonienė, Higienos institutas, Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius. El. p. [email protected]

68 2012/3(58)


patys naudoja prievartą kaip santykių palaikymo ar kaip problemų sprendimo būdą [16–19]. Neigiamą poveikį vaikams, ypač paaugliams, turi smurtas, ro-domas internete ir žiniasklaidoje [20]. Gėda, pyktis, meilės ir savigarbos stoka stimuliuoja agresiją, prie-vartą, nusikaltimus, recidyvizmą [21]. Smurto patirtis vaikystėje yra rizikingo elgesio, pvz.: rūkymo, alko-holio bei narkotikų vartojimo, rizikingo seksualinio elgesio, depresijos, rizikos veiksnys, kas priežastiniais ryšiais susiję su kitomis pagrindinėmis visuomenės sveikatos problemomis, tokiomis kaip onkologiniai susirgimai, širdies ligos, lytiniu keliu plintančios li-gos ir savižudybės [22–25].

Lietuvoje atlikti tyrimai patvirtina, kad dažnai pa-tiriamos patyčios elgesio ir emocinių problemų riziką padidina 2,4 karto [26], o fizinį smurtą patyrusių so-cialiai apleistų vaikų nei to nepatyrusių jų bendraam-žių psichologinė savijauta yra tokia bloga, kad iškyla suicidinio elgesio grėsmė [27].

Riziką tapti smurto auka didina žemas socialinis-ekonominis statusas, žemesnė savigarba, šeimos na-rių pašaipos dėl išvaizdos [28, 29]. Pagalbos smurtą patyrę vaikai ir jaunuoliai dažniausiai ieško ir apie tai pasakoja savo bendraamžiams, daug rečiau apie tai informuojami suaugusieji. Iš suaugusiųjų dažniausiai pasitikima tėvais [16]. Nepaisant šalies mastu moky-klose diegiamų prevencinių programų įvairovės, treč-dalis mokinių apie ją nėra girdėję [30].

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), remdama-si ekologiniu modeliu, teigia, kad „smurtas yra su-dėtingos sąveikos tarp individualių, tarpasmeninių santykių, socialinės aplinkos ir visuomenės veiksnių rezultatas“. Pasaulinė praktika rodo, kad smurtą gali-ma numatyti ir išvengti jo sukeliamų problemų. Ty-rimai rodo, kad individo elgesį nulemia, ar žmogus taps smurto auka ar skriaudėju: 1) asmeninė patirtis ir individualūs veiksniai (psichologinės charakteristi-kos ir asmenybės sutrikimai, alkoholio ar narkotikų vartojimas, mokymosi sunkumai ir kt.); 2) tarpusavio santykiai artimoje aplinkoje (vaikystėje patirta ne-priežiūra ir smurtas, skurdas, silpnas emocinis ryšys su tėvais, delinkventiniai draugai); 3) bendruomenės aplinka (santykiai mokyklos aplinkoje ir socialinis atstūmimas, nesaugi aplinka); 4) visuomenės aplinka (požiūris į smurtą kaip į problemų sprendimo būdą, kultūrinės normos ir kt.) [31, 32].

Mokslinių straipsnių smurto prieš vaikus temati-ka apžvalga parodė, kad tyrimų yra nemažai, tačiau daugiausiai nagrinėjamas paplitimas, nedaug dėme-sio skiriama smurto prieš vaikus lemiančių veiksnių analizei. Todėl šio straipsnio tikslas – įvertinti smurto

prieš 11–18 metų amžiaus vaikus paplitimą Lietuvo-je pagal lytį bei amžiaus grupes ir smurtą lemiančius individualius, tarpusavio santykių, bendruomenės ir visuomenės aplinkos veiksnius.

TyRImo objeKTas IR meTodaIImtis formuota iš bendrojo lavinimo mokyklų mo-kinių. Remiantis mokinių registro duomenimis, 2009 m. Lietuvoje mokėsi 265 276 tyrimo kriterijus atitinkantys mokiniai (11–18 metų amžiaus mokiniai 5–12 klasėse), todėl apskaičiuotą tyrimo imtį turėjo sudaryti ne mažiau kaip 1063 mokiniai. Dalyvauti ty-rime buvo kviečiami visi visuomenės sveikatos biurai, sutiko 17.

Išsiųstos 2488 anketos, grįžo 2167 (87,1 proc.), to-dėl tyrime dalyvavo 2167 11–18 metų amžiaus mo-kiniai: iš jų 47,8 proc. vaikinų ir 52,2 proc. mer-ginų. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių: 11–13 metų – 720 (33,2 proc.), 14–16 metų – 880 (40,6 proc.) ir 17–18 metų – 567 (26,2 proc.) mokiniai.

Tyrimui atlikti buvo sudarytas 39 klausimų klau-simynas, naudojantis jaunimo nuostatų, smurtinio elgesio ir polinkio į smurtą vertinimo priemonių va-dovu [33], HBSC protokolu [34] bei papildomai pa-rinktais klausimais iš smurto mokyklose paplitimui bei mokinių tyrimams naudotų klausimynų. Atliktas bandomasis klausimyno tyrimas, pagal gautus rezul-tatus klausimynas pakoreguotas. Remiantis tarptau-tine metodika [5], vaikais, patyrusiais fizinį smurtą, laikyti tie respondentai, kurie patyrė smurtą per pa-skutinius metus du kartus ir dažniau, o vaikais, pa-tyrusiais psichologinį smurtą, tie respondentai, kurie patyrė smurtą per pastaruosius du mėnesius du kar-tus ir dažniau.

Individualiems veiksniams, remiantis ekologiniu modeliu [31] bei tyrime naudotų priemonių paskir-timi, priskirti: žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas), savęs vertinimas (naudo-tas Rosenbergo savivertės 10 teiginių klausimynas) [35]; saugumo jausmas mokykloje ir kitoje aplinkoje (naudotas 11 teiginių „Saugumo jausmo“ klausimy-nas) [36]. Tarpusavio santykiams su draugais matuoti pasitelktas 8 teiginių „Draugų delinkventinio elgesio“ klausimynas [37]. Bendruomenės aplinkos veiks-niams priskiriama mokyklinė aplinka, kuri vertin-ta naudojant 18 teiginių 3 subskalių „Klasės klimato“ klausimyną [38]: mokinių tarpusavio santykiai (7 tei-giniai), mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai (4 teiginiai) bei pasitikėjimas mokytojais (7 teiginiai).

Visuomenės aplinkos veiksniams priskirti: televi-zijos poveikis, užduodant klausimą „Ar dažnai matai

2012/3(58) 69


smurtą per televiziją“, požiūris į mokymąsi, naudo-jant „Mokymosi svarbos“ 6 teiginių klausimyną [39], požiūris į smurtinį elgesį, naudojant 6 teiginių „Po-žiūrio į smurtą“ klausimyną [40].

Statistinei duomenų analizei buvo naudojamas statistinis paketas SPSS 15.0 for Windows. Tyrimo metodų vidinis nuoseklumas įvertintas apskaičiuo-jant Cronbacho alpha (α) koeficientą. Apskaičiuo-ti veiksnių įverčių vidurkiai (x–). Rezultatų skirtumų statistinis reikšmingumas nustatytas pagal χ2 ir Stju-dento (t) kriterijus. Nustatant veiksnių įtaką, taikytas logistinės regresijos metodas. Duomenys pateikiami kaip šansų santykis (ŠS) su 95 proc. patikimumo in-tervalu (PI) pagal formuluotę, kuriai ŠS paskaičiuotas. Statistinio reikšmingumo lygmuo p < 0,05.

ReZulTaTaI

fizinio ir psichologinio smurto paplitimas pagal lytį ir amžiaus grupesDuomenų analizė parodė, kad fizinį smurtą pasta-ruosius metus du kartus ir dažniau patyrė 20,5 proc. (n = 444) respondentų, psichologinį smurtą per pas-taruosius du mėnesius 2 kartus ir dažniau – 27,2 proc. (n = 589) respondentų (1 lentelė).

Analizuojant, iš kokių asmenų grupių mokiniai patyrė smurtą, nustatyta, kad dažniausiai ir fizinis, ir psichologinis smurtas patiriamas iš bendraam-žių (atitinkamai 16,4 proc. ir 21,2 proc.). Iš tėvų fizi-nį ir psichologinį smurtą nurodė patyrę atitinkamai 6,0 proc. ir 7,8 proc., iš kitų suaugusiųjų – atitinka-mai 5,5 proc. ir 7,0 proc., iš mokytojų – atitinkamai 2,9 proc. ir 5,9 proc. respondentų.

Vertinant smurto paplitimą tarp lyčių (2 lentelė), nustatyta, kad statistiškai reikšmingai fizinį smurtą iš visų grupių (tėvų, mokytojų, kitų suaugusiųjų ir ben-draamžių) patyrė daugiau berniukai (25,0 proc.) nei mergaitės (16,4 proc.) (p = 0,001).

Analizuojant smurto paplitimą pagal amžiaus gru-pes (3 lentelė), išsiaiškinta, kad statistiškai reikšmin-gai (p = 0,001) daugiau fizinį smurtą patyrusiųjų buvo 11–13 metų (26,2 proc.), o psichologinį – 11–13 metų ir 14–16 metų amžiaus grupėse (atitinkamai 27,5 proc. ir 29,9 proc.; p = 0,009). Vertinant fizinio smurto pa-plitimą, nustatyta, kad statistiškai reikšmingai daž-niau prieš jauniausią amžiaus grupę smurtavo ben-draamžiai (21,1 proc.) ir tėvai (7,2 proc.) (atitinkamai χ2 = 21,94, p = 0,001 ir χ2 = 6,63, p = 0,036). Psicho-loginį smurtą statistiškai reikšmingai 11–13 metų (23,8 proc.) ir 14–16 metų (22,3 proc.) amžiaus

1 lentelė. Fizinio ir psichologinio smurto paplitimas ir smurtautojai (n = 2167)

SmurtautojaiFizinis smurtas Psichologinis smurtas

n (proc.) n (proc.)Visos grupės: tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji ir bendraamžiai 444 (20,5) 589 (27,2)Tėvai 130 (6,0) 169 (7,8)Mokytojai 63 (2,9) 128 (5,9)Kiti suaugusieji 119 (5,5) 151 (7,0)Bendraamžiai 356 (16,4) 460 (21,2)

2 lentelė. Fizinio ir psichologinio smurto paplitimas pagal lytį ir smurtautojai (n = 2167)

SmurtautojaiLytis

Berniukai Mergaitėsp

n (proc.) n (proc.)Fizinio smurto paplitimasVisos grupės: tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji ir bendraamžiai 259 (25,0) 185 (16,4) 0,001Tėvai 76 (7,3) 54 (4,8) 0,012Mokytojai 50 (4,8) 13 (1,1) 0,001Kiti suaugusieji 81 (7,8) 38 (3,4) 0,001Bendraamžiai 207 (20,0) 149 (13,2) 0,001Psichologinio smurto paplitimasVisos grupės: tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji ir bendraamžiai 270 (26,1) 319 (28,2) 0,263Tėvai 70 (6,8) 99 (8,8) 0,083Mokytojai 70 (6,8) 58 (5,1) 0,108Kiti suaugusieji 70 (6,8) 81 (7,2) 0,711Bendraamžiai 209 (20,2) 251 (22,2) 0,251

70 2012/3(58)


vaikai dažniau patyrė iš bendraamžių (p = 0,004), o 14–16 metų amžiaus vaikai – iš mokytojų (9,0 proc.) ir tėvų (7,6 proc.) (atitinkamai p = 0,01 ir p = 0,023).

smurtą nulemiantys individualūs ir tarpusavio santykių veiksniaiVertinant individualius veiksnius nustatyta, kad fizinį (p = 0,001) ir psichologinį (p = 0,015) smurtą patyrė daugiau rūkančių respondentų (atitinkamai 27,2 proc. ir 32,2 proc.), palyginti su nerūkančiais (atitinkamai 18,6 proc. ir 24,6 proc.) (4 lentelė). Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau respondentų, kurie buvo apsvai-gę nuo alkoholio (atitinkamai 26,2 proc. ir 34,0 proc.), palyginti su jo nevartojusiais (atitinkamai 18,7 proc. ir 25,0 proc.), nurodė patyrę fizinį (p = 0,001) ir psi-chologinį (p = 0,001) smurtą. Statistiškai reikšmingai (p = 0,001) daugiau respondentų, kurie nurodė var-toję narkotines medžiagas (atitinkamai 37,9 proc. ir

47,0 proc.), patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, pa-lyginti su nevartojusiaisiais (atitinkamai 19,8 proc. ir 27,1 proc.).

Analizuojant smurto paplitimą priklausomai (5 lentelė) nuo savivertės ir saugumo jausmo, nusta-tyta, kad pasižymintieji aukštesniu savęs vertinimu (x– = 29,2 ± 4,2) ir saugumo jausmu (x– = 19,1 ± 3,7) nurodė nepatyrę fizinio smurto, palyginti su tais, ku-rių savivertės (x– = 27,1 ± 4,6) ir saugumo jausmo įver-čių vidurkiai yra žemesni (x– = 16,9 ± 5,0) (p = 0,001). Analogiška situacija stebima dėl psichologinio smur-to paplitimo (6 lentelė). Duomenys rodo, kad moki-niai, kurie patyrė psichologinį smurtą, pasižymi že-mesne saviverte (x– = 27,6 ± 4,4), palyginti su smurto nepatyrusiais (x– = 29,4 ± 4,2) respondentais. Nesau-giai besijaučiantieji (x– = 17,2 ± 4,6) artimoje aplin-koje, palyginti su saugiai besijaučiančiais asmenimis (x– = 19,2 ± 3,8), per paskutinius du mėnesius patyrė

3 lentelė. Fizinio ir psichologinio smurto paplitimas pagal amžiaus grupes ir smurtautojai (n = 2167)

SmurtautojaiAmžiaus grupės

11–13 metų 14–16 metų 17–18 metųp

n (proc.) n (proc.) n (proc.)Fizinio smurto paplitimasVisos grupės: tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji ir bendraamžiai 189 (26,2) 174 (19,8) 81 (14,3) 0,001Tėvai 52 (7,2) 56 (6,4) 22 (3,9) 0,036Mokytojai 22 (3,1) 31 (3,5) 10 (1,1) 0,145Kiti suaugusieji 48 (6,7) 45 (5,1) 26 (4,6) 0,217Bendraamžiai 152 (21,1) 139 (15,8) 65 (11,5) 0,001Psichologinio smurto paplitimasVisos grupės: tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji ir bendraamžiai 198 (27,5) 263 (29,9) 128 (22,6) 0,009Tėvai 40 (5,6) 79 (9,0) 50 (8,8) 0,023Mokytojai 29 (4,0) 67 (7,6) 32 (5,6) 0,010Kiti suaugusieji 53 (7,4) 56 (6,4) 42 (7,4) 0,658Bendraamžiai 171 (23,8) 196 (22,3) 93 (16,4) 0,004

4 lentelė. Smurto paplitimas pagal žalingus įpročius

Žalingi įpročiaiFizinis smurtas Psichologinis smurtas

Patyrė smurtą Nepatyrė smurto Patyrė smurtą Nepatyrė smurton (proc.) n (proc.) n (proc.) n (proc.)

Tabako vartojimasVartojo (n = 441) 120 (27,2) 321 (72,8) 142 (32,2) 299 (67,8)Nevartojo (n = 1680) 313 (18,6) 1367 (81,4) 443 (26,4) 1237 (73,6)

χ2 = 15,83, p = 0,001 χ2 = 5,85, p = 0,015Alkoholio vartojimas iki apsvaigimoVartojo (n = 520) 136 (26,2) 384 (73,8) 177 (34,0) 343 (66,0)Nevartojo (n = 1647) 308 (18,7) 1339 (81,3) 412 (25,0) 1235 (75,0)

χ2 = 13,48, p = 0,001 χ2 = 16,26, p = 0,001Narkotinių medžiagų vartojimasVartojo (n = 66) 25 (37,9) 41 (62,1) 31 (47,0) 35 (53,0)Nevartojo (n = 2036) 404 (19,8) 1632 (80,2) 552 (27,1) 1484 (72,9)

χ2 = 12,8, p = 0,001 χ2 = 12,58, p = 0,001

2012/3(58) 71


psichologinį smurtą ir šie skirtumai statistiškai reikš-mingi (p = 0,001).

Tarpusavio santykių su delinkventiniais draugais analizė patvirtino, kad bendravimas su draugais, pa-sižyminčiais tokiu elgesiu kaip dalyvavimas mušty-nėse, svetimo turto gadinimas (5 ir 6 lentelės), susijęs su smurto paplitimu. Fizinį ir psichologinį smurtą pa-tyrė turintieji daugiau delinkventinių draugų (atitin-kamai x– = 1,09 ± 0,8 ir x– = 1,09 ± 0,7), palyginti su nu-rodžiusiais, kad tokių draugų turi mažai (atitinkamai x– = 0,81 ± 0,7 ir x– = 0,79 ± 0,7), kur mažesnė reikšmė rodo mažiau delinkventinių draugų (p = 0,001).

Smurtą lemiantys bendruomenės aplinkos veiksniaiMokinių tarpusavio santykių (p = 0,001) bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykių (p = 0,02) analizė pa-tvirtino (5 lentelė), kad fizinį smurtą patyrė tie, ku-rie nurodė blogesnius santykius su kitais mokiniais

(x– = 2,5 ± 0,6) ir mokytojais (x– = 2,7 ± 0,8), palyginti su tais, kurių santykiai yra palaikantys, pagarbūs ir draugiški (atitinkamai x– = 2,7 ± 0,6 ir x– = 2,8 ± 0,8). Mokytojais pasitikintys respondentai nepatyrė (p = 0,003) fizinio smurto (x– = 2,6 ± 0,8), palyginti su tais, kurie nepasitiki mokytojais, t. y. netiki, kad jie gali padėti esant smurtiniam elgesiui (x– = 2,8 ± 0,7).

Nustatyta, kad psichologinį smurtą (6 lentelė) pa-tyrė pasižymintys blogesniais santykiais su draugais (x– = 2,4 ± 0,6) ir mokytojais (x– = 2,7 ± 0,8), lyginant su gerus santykius palaikančiais asmenimis (atitinka-mai x– = 2,7 ± 0,6 ir x– = 2,9 ± 0,8) bei mažiau pasitikin-tys mokytojų pagalba ir parama smurto atveju (x– = 2,6 ± 0,7), lyginant su pasitikinčiaisiais (x– = 2,8 ± 0,7).

smurtą lemiantys visuomenės aplinkos veiksniaiAnalizuojant smurto paplitimą priklausomai nuo ti-riamųjų požiūrio į mokymąsi (5 lentelė), nustatyta, kad

5 lentelė. Fizinio smurto paplitimas pagal ekologinį modelį (reikšmių vidurkių palyginimas)

SkalėsPatyrė fizinį smurtą Nepatyrė fizinio smurto Stjudento t testas

N x SN N x SN t ll p

Individualūs ir tarpusavio santykių veiksniaiSavęs vertinimas 426 27,05 4,59 1653 29,21 4,18 –9,34 2077 0,001Saugumas mokykloje ir kt. artimoje aplinkoje 421 16,86 5,03 1638 19,14 3,74 –10,36 2057 0,001Delinkventiniai draugai 418 1,09 0,80 1615 0,81 0,69 6,99 2031 0,001Bendruomenės aplinkos veiksniaiMokinių tarpusavio santykiai 415 2,46 0,60 1590 2,66 0,59 –5,94 2003 0,001Mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai 415 2,73 0,76 1601 2,83 0,75 –2,32 2014 0,021Mokinių pasitikėjimas mokytojais 418 2,63 0,75 1614 2,75 0,71 –2,94 2030 0,003Visuomenės aplinkos veiksniaiTelevizijos poveikis 438 2,09 0,84 1676 2,25 0,80 –3,69 2112 0,001Požiūris į mokymąsi 422 2,50 0,69 1660 2,30 0,66 5,43 2080 0,001Požiūris į smurto naudojimą 436 17,59 4,08 1648 16,38 4,09 5,52 2082 0,001

6 lentelė. Psichologinio smurto paplitimas pagal ekologinį modelį (reikšmių vidurkių palyginimas)

SkalėsPatyrė psichologinį smurtą

Nepatyrė psichologinio smurto

Stjudento t testas

N x SN N x SN t ll p

Individualūs ir tarpusavio santykių veiksniaiSavęs vertinimas 570 27,15 4,36 1509 29,38 4,20 –10,70 2077 0,001Saugumas mokykloje ir kt. artimoje aplinkoje 570 17,22 4,61 1489 19,23 3,80 –10,11 2057 0,001Delinkventiniai draugai 564 1,09 0,74 1469 0,79 0,69 8,79 2031 0,001Bendruomenės aplinkos veiksniaiMokinių tarpusavio santykiai 556 2,44 0,58 1449 2,69 0,59 –8,47 2003 0,001Mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai 559 2,65 0,76 1457 2,87 0,75 –5,83 2014 0,001Mokinių pasitikėjimas mokytojais 565 2,56 0,71 1467 2,79 0,71 –6,44 2030 0,001Visuomenės aplinkos veiksniaiTelevizijos poveikis 578 2,11 0,80 1536 2,26 0,81 –3,71 2112 0,001Požiūris į mokymąsi 577 2,47 0,68 1505 2,29 0,66 5,38 2080 0,001Požiūris į smurto naudojimą 571 17,29 3,99 1513 16,38 4,14 4,53 2082 0,001

72 2012/3(58)


respondentų, kurie patyrė fizinį smurtą, požiūrio į mo-kymąsi vidurkis yra didesnis (x– = 2,5 ± 0,7), palygin-ti su smurto nepatyrusiais tiriamaisiais (x– = 2,3 ± 0,7), kur didesnė reikšmė reiškia neigiamą požiūrį į moky-mąsi (p = 0,001). Fizinį smurtą statistiškai reikšmingai (p = 0,001) patyrė daugiau respondentų, kurių požiū-rio į smurto naudojimą reikšmės vidurkis yra dides-nis (x– = 17,6 ± 4,1), nei tų, kurie nurodė, kad smurto nepatyrė (x– = 16,4 ± 4,1), kur didesnė reikšmė reiškia teigiamą požiūrį į smurto naudojimą.

Nustatyta, kad mokiniai, kurie patyrė psicholo-ginį smurtą (6 lentelė), pasižymi didesniu požiūrio į mokymąsi įverčio vidurkiu (x– = 2,5 ± 0,7) ir dides-niu požiūrio į smurto naudojimą įverčio vidurkiu (x– = 17,3 ± 4,0), palyginti su smurto nepatyrusiais res-pondentais – atitinkamai x– = 2,3 ± 0,7 ir x– = 16,4 ± 4,1 (p = 0,001).

Fizinį ir psichologinį smurtą patyrė dažniau ste-bintieji smurtinius vaizdus per televiziją (reikšmė vie-noda x– = 2,1 ± 0,8) nei tie, kurie tokio pobūdžio vaiz-dus stebi retai (x– = 2,3 ± 0,8), kur mažesnė reikšmė reiškia dažnesnį televizoriaus žiūrėjimą (p = 0,001).

smurto paplitimo rizikos veiksniaiNustatyta, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas iki apsvaigimo didina galimybę patirti fizinį ir psicholo-ginį smurtą pusantro karto, o narkotinių medžiagų vartojimas – beveik 2,5 karto (7 lentelė).

Individualūs veiksniai – savęs vertinimas ir saugu-mo jausmas – reikšmingai susiję su smurto patyrimu.

Nustatyta, kad respondentai, pasižymintys žemu sa-vęs vertinimu, lyginant su aukštu, fizinio ir psicholo-ginio smurto patiria apie 2–2,5 karto daugiau, o že-mas saugumo jausmas beveik 2,5 karto didina abiejų formų smurto riziką (7 lentelė).

Bendravimas su delinkventiniais draugais taip pat yra rizikos veiksnys. Atskleista, kad, turint daug de-linkventinių draugų, galimybė patirti fizinį ir psicho-loginį smurtą didėja apie 2 kartus. Geri tarpusavio santykiai yra apsauginis veiksnys. Rezultatai parodė, kad palaikant blogus tarpusavio santykius su klasės draugais, fizinio ir psichologinio smurto rizika didė-ja 1,5 karto, o palaikant blogus santykius su mokyto-jais – atitinkamai nuo 1,26 iki 1,61 karto (p = 0,001). Rezultatai rodo, kad riziką patirti psichologinį smur-tą didina žemas pasitikėjimas mokytojais (p = 0,001). Smurtinių vaizdų per televiziją stebėjimas su galimy-be patirti fizinį ir psichologinį smurtą susijęs atitin-kamai 1,35 (p = 0,007) ir 1,39 karto (p = 0,001). Nu-statyta, kad turintys teigiamą požiūrį į smurtą fizinį smurtą patiria 1,6 karto (p = 0,001), o psichologinį – 1,3 karto (p = 0,001) daugiau. Respondentai, pasižy-mintys neigiamu požiūriu į mokymąsi, apie 2 kartus dažniau patiria fizinio (p = 0,001) ir psichologinio (p = 0,006) smurto (7 lentelė).

ReZulTaTų apTaRImasVisuomenėje smurto prieš vaikus problema yra labai opi. Šalyje nacionaliniu ir vietiniu lygmenimis įgy-vendinamos įvairios smurto prevencinės programos,

7 lentelė. Tiriamųjų rizikos veiksnių šansų santykiai patirti smurtą pagal ekologinį modelį

Veiksnių kategorijosFizinis smurtas Psichologinis smurtas

ŠS (95 proc. PI) p ŠS (95 proc. PI) pIndividualūs ir tarpusavio santykių veiksniaiVaikinas 1,71 (1,38–2,11) 0,001 – –Rūkymas 1,63 (1,28–2,08) 0,001 1,33 (1,06–1,67) 0,015Apsvaigimas nuo alkoholio 1,55 (1,23–1,95) 0,001 1,53 (1,24–1,9) 0,001Narkotinių medžiagų vartojimas 2,46 (1,48–4,1) 0,001 2,38 (1,45–3,9) 0,001Žemas savęs vertinimas 2,05 (1,63–2,59) 0,001 2,61 (2,11–3,23) 0,001Žemas saugumo jausmas 2,2 (1,75–2,76) 0,001 2,58 (2,04–3,26) 0,001Daug delinkventinių draugų 1,84 (1,48–2,29) 0,001 2,02 (1,66–2,47) 0,001Bendruomenės aplinkos veiksniaiBlogi mokinių tarpusavio santykiai 1,45 (1,15–1,83) 0,002 1,74 (1,41–2,15) 0,001Blogi mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai 1,26 (1,02–1,57) 0,036 1,61 (1,3–2,0) 0,001Žemas mokinių pasitikėjimas mokytojais – – 1,57 (1,28–1,92) 0,001Visuomenės aplinkos veiksniaiDažnas smurto stebėjimas per televiziją 1,35 (1,08–1,69) 0,007 1,39 (1,14–1,7) 0,001Neigiamas požiūris į mokymąsi 1,71 (1,38–2,13) 0,001 1,63 (1,34–1,98) 0,001Teigiamas požiūris į smurto naudojimą 1,6 (1,29–1,98) 0,001 1,31 (1,08–1,6) 0,006

2012/3(58) 73


atlikta įvairių smurto paplitimo ir priežasčių tyrimų bei surinkta statistinių duomenų. Nors dėl skirtingų metodikų juos palyginti nėra lengva, jie rodo proble-mos mastą ir rimtumą, o vykdoma prevencinė veikla turi būti nuolat vertinama ir analizuojama, siekiant mažinti smurto apimtis.

Mūsų tyrimo rezultatai patvirtino kitų šalyje at-liktų tyrimų duomenis. Lyginant su HBSC 2006 m. ir 2010 m. tyrimų duomenimis, patyčias arba psi-chologinį smurtą per kelis paskutinius mėnesius patyrė atitinkamai 28,0 proc. berniukų ir 26,5 proc. mergaičių, 2010 m. duomenimis – 28,6 proc. ber-niukų ir 23,8 proc. mergaičių [5, 6]. Kitų tyrimų re-zultatai taip pat rodo, kad patyčias 2–3 kartus per mėnesį ar dažniau mokyklose patiria 25,5 proc. vaikų [26].

Tyrimai rodo, kad berniukai dažniau tampa fi-zinio smurto aukomis nei mergaitės, o patyčių au-komis dažniau tampa jaunesnio amžiaus vaikai nei vyresnieji [5, 28, 30]. Tai patvirtino ir šio tyrimo duomenys, kad fizinis smurtas labiau paplitęs tarp 11–13 metų amžiaus mokinių (26,2 proc.), palyginti su vyresniais (atitinkamai 19,8 proc. 14–16 metų ir 14,3 proc. 17–18 metų amžiaus).

Atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai vaikai tampa bendraamžių fizinio ir psichologinio smur-to aukomis nei tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų. Tai patvirtinama kitų tyrimų duomenimis [41], ku-rie rodo, kad daugiausiai smurtauja bendraamžiai (20,8 proc.), palyginti su tėvais (9,8 proc.), pažįsta-mais ir nepažįstamais suaugusiaisiais (atitinkamai 2,3 proc. ir 9,2 proc.) [42].

Remiantis PSO ekologiniu modeliu, smurto pa-tyrimą lemia individualūs, tarpasmeninių santykių, bendruomenės aplinkos ir visuomenės veiksniai [31]. Analizuojant individualius veiksnius – žalingus įpro-čius, savivertę bei saugumo jausmą, nustatyta, kad abiejų formų smurtą daugiau patyrė tie mokiniai, kurie nurodė, kad paskutinį mėnesį reguliariai rūkė, vartojo alkoholį ir narkotines medžiagas, ką patvir-tina kiti tyrimai, kad žalingi įpročiai priežastiniais ryšiais susiję su smurtu [23, 24, 25]. Smurtas susijęs su žemesne saviverte ir saugumo jausmu. Lyginant su kitais tyrimais, kuriuose nustatytas gimnazijos mo-kinių savivertės reikšmės vidurkis yra 29,1–29,4 [43], šio tyrimo smurto nepatyrusiųjų savivertės reikšmės vidurkis yra labai panašus 29,2–29,4, tačiau smurtą patyrusiųjų grupėje savivertės reikšmės vidurkis yra žemesnis (x– = 27,1–27,2), kas atitinka kitus tyrimus, patvirtinančius, kad patirtas smurtas siejasi su men-ku savęs vertinimu [19, 27].

Tyrimų, kuriais vertintas saugumo jausmas ir smurto paplitimas, duomenys rodo, kad vaikų pažei-džiamumas priklauso nuo reakcijos į nepageidauja-mus įvykius, nuo kurių jie patys negali savęs apsau-goti. Dažniausiai suaugusieji, susirūpinę rimtesniais smurto atvejais bendruomenėje, turi skirtingą nei vaikai supratimą apie saugumą artimoje aplinkoje [4] ir į tam tikrus epizodus nelinkę kreipti didelio dėme-sio, o tai turi neigiamos įtakos gerai vaikų savijautai, savivertei, gebėjimui kontroliuoti gyvenimo įvykius. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad smurtą patyrę vai-kai artimą aplinką, ypač mokyklos teritoriją, įverti-no kaip nesaugią. Nustatyta, kad individualūs veiks-niai, tokie kaip vyriška lytis [44], žemesnė savivertė ir saugumo jausmas bei narkotikų vartojimas, yra labai svarbūs kintamieji patiriant smurtą, labiausiai didi-nantys smurto paplitimo riziką.

Tarpusavio santykių, ypač tarp berniukų, koky-bė ir intensyvumas gali būti reikšmingas smurto ri-zikos veiksnys. Įvairios problemos ir bendravimas su delinkventiniais draugais teigiamai susijęs su delin-kventiniu elgesiu, tokiu kaip dalyvavimas muštynėse ar svetimo turto gadinimas [44]. Ypač svarbus ir pla-čiai analizuojamas bendruomenės aplinkos veiksnys – mokyklos klimatas, susijęs su akademiniais pasieki-mais, požiūriu į mokymąsi, patyčiomis ir konfliktais tarp bendraamžių, savižudybėmis. Tyrimai rodo, kad palaikanti mokyklinė aplinka susijusi su aukštesne mokinių saviverte, mažesniu vienišumo jausmu ir de-presija, piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis [45], smurto paplitimu [46]. Tai patvirtino ir šio tyri-mo rezultatai.

Šis tyrimas atskleidė, kad labiausiai ištyrinėtas pa-saulyje televizijos poveikis smurto pasireiškimui didi-na smurtą. Daugybė atliktų eksperimentų įrodė, kad vaikai, stebintieji smurtą per televiziją, linkę naudoti smurtą ir agresiją bendraudami su bendraamžiais ne tik iš karto po eksperimento, tačiau ir vėlesniame gy-venime [47]. Požiūris, remiantis smurtinį elgesį kaip problemų sprendimo būdą, didina vaiko pažeidžia-mumą ir dažniau nulemia tai, kad vaikas taps smurto auka ar bus įtrauktas į rizikingą veiklą [48].

Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė daugelį smur-tą nulemiančių veiksnių, kurie įvairiais raidos etapais, skirtingose srityse ir nevienodu poveikiu pasireiškia kasdieniame gyvenime. Skirtinguose amžiaus perio-duose pasireiškia ir yra svarbesni kitokie smurtą nu-lemiantys veiksniai. Be to, jie neveikia po vieną ir jų poveikis gali sumuotis. Vis dėlto analizuoti veiksniai tik didina smurto riziką, tačiau nebūtinai kiekvie-nas vaikas, pasižymintis tokiomis savybėmis, patirs

74 2012/3(58)


smurtą. Šis veiksnių identifikavimas yra ypač svarbus tuo, kad leidžia prevencijos formuotojams ir vykdyto-jams nustatyti pažeidžiamas grupes ir taikyti įrody-mais pagrįstas kompleksines prevencijos programas. Tyrimo rezultatai suteikia galimybę pedagogams ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistams at-kreipti dėmesį į tyrime analizuotus psichosocialinius veiksnius, lemiančius smurto paplitimą.

IŠvados1. Fizinį smurtą patyrė penktadalis (20,5 proc.), psi-

chologinį – trečdalis (27,2 proc.) 11–18 metų res-pondentų. Pagrindinė smurtautojų grupė yra ben-draamžiai, 16,4 proc. smurtavo fiziškai ir 21,2 proc. psichologiškai. Daugiau fizinį smurtą patyrė ber-niukai. Lyginant amžiaus grupes, jauniausieji fizi-nį smurtą dažniau patiria iš bendraamžių ir tėvų, psichologinį – iš bendraamžių, o prieš viduri-nę amžiaus grupę psichologinį smurtą naudoja ir bendraamžiai, ir mokytojai bei tėvai.

2. Rezultatai parodė, kad su abiejų formų smurto pa-tyrimu stipriausiai susiję individualūs (narkotikų vartojimas, žemas savęs vertinimas ir nesaugumo jausmas) ir tarpusavio santykių veiksniai (delin-kventiniai draugai), kurie tikimybę patirti smur-tą didina nuo 2,5 iki 4 kartų. Bendruomenės ir visuomenės aplinkos veiksniai riziką didina ma-žiau – nuo 1 iki 2 kartų.

padėKaDėkojame Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus miestų, Bir-žų, Utenos, Panevėžio, Šilalės, Kėdainių, Prienų, Ra-dviliškio, Šilutės, Švenčionių, Lazdijų, Jonavos rajonų bei Šilutės rajono Pagėgių savivaldybės visuomenės sveikatos biurams, dalyvavusiems atliekant šį tyrimą.


literatūra1 . Vaiko teisių apsaugos konvencija . Ratifikuota 1995 m . liepos 3 d .

Valstybės žinios . 1995;60-1501 .2 . Labanauskienė J, Siaurusaitis B . Smurto prieš vaikus būklė ir proble-

mos Lietuvoje . Neurologijos seminarai . 2008;12(4):199-203 .3 . May-Chahal C, Cawson P . Measuring child maltreatment in the Uni-

ted Kingdom: a study of the prevalence of child abuse and neglect . Child Abuse Negl . 2005;29(9):949-51 .

4 . Usta J, Farver JAM . Is there violence in the neighbourhood? Ask the children . Journal of Public Health . 2005;27(1):3-11 .

5 . Currie C, Nic Gabhainn S, Godeau E, Roberts C, Smith R, Currie D, Pickett W, Richter M, Morgan A, Barnekow V (eds .) . Inequali-ties in young people’s health: HBSC international report from the 2005/06 Survey . Copenhagen: WHO Regional Office for Europe, 2008 .

6 . Zaborskis A . Patyčios Lietuvos mokyklose tarptautinio HBSC tyri-mo duomenimis: pokyčiai 1994–2010 ir tarptautinis palyginimas . Konferencija „Mokykla gali būti saugi . Smurto ir patyčių prevencija“ . Vilnius, 2010 m . gruodžio 8 d . [Internet] . Available from: http://www .vaikulinija .lt/files/a .zaborskis .pdf [cited 2012 May 10] .

7 . Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės . Tarptautinei vaikų gynimo dienai . Gimstamumas Lietuvoje didėja . [Internet] . Availa-ble from: http://www .stat .gov .lt/lt/news/view/?id=2597 [updated 2008 May 30; cited 2012 May 10] .

8 . Vileikienė E, Šidlauskienė A, Vaicekauskaitė L, Narkauskaitė L, Smirnova K . Smurtas prieš vaikus ir jo prevencija . Smurto papliti-mas ir jo prevencija Lietuvoje . Vilnius, 2011:15-31 .

9 . Sakalauskas G, Ūselė L . Smurto prieš vaikus draudimo socialiniai ir teisiniai aspektai . Teisės problemos . 2007;2 (56):7-54 .

2012/3(58) 75


10 . Labanauskienė J, Siaurusaitis B, Vencius J . Smurtas prieš vaikus šei-moje . Pediatrija . 2006;3:43-47 .

11 . Labanauskienė J, Bernotas H, Siaurusaitis B . Vaikų smurtinių trau-mų ypatumai . Lietuvos chirurgija . 2007;5(2):161-168 .

12 . Greenfield EA, Marks NF . Profiles of Physical and Psychological Vio-lence in Childhood as a Risk Factor for Poorer Adult Health: Eviden-ce from the1995-2005 National Survey of Midlife in the U .S . J Aging Health . 2009;21(7):943-66 .

13 . Springer KW, Sheridan J, Kuo D, Carnes M . The long-term health outcomes of childhood abuse: An overview and a call to action . Jour-nal of General Internal Medicine . 2003;18:864-70 .

14 . Malpique C, Barrias P, Morais L, Salgado M, Pinto da Costa I, Ro-driques M . Violence and alcoholism in the family: how are the chil-dren affected? Alcohol and Alcoholism .1998;1:42-6 .

15 . Nansel TR . Bullying Behavior Among US Youth: Prevalence and As-sociation With Psychosocial Adjustment . Journal of the American Academy of Child and Adolescent Psychiatry . 2001;40:1145-48 .

16 . Kalpokas V, Gečėnienė S, Kietytė L, Valatkevičius D, Sakalauskas G . Jaunimo nusikalstamas elgesys: nukentėjusieji ir kaltininkai . Tarp-tautinis projektas ,,Mare Balticum“ . Vilnius: Teisės institutas, 2004 . [Internet] . Available from: http://www .teise .org/docs/research/%20Jaunimo%20nusikalstamas%20%20elgesys%2004 .pdf [cited 2012 May 10] .

17 . Fagan J, Browne A . Violence between spouses and intimates: physi-cal aggression between women and men in intimate relationships . In: Reiss AJ, Roth JA, eds . Understanding and preventing violence: panel on the understanding and control of violent behavior . Vol . 3 . Social influences . Washington, DC, National Academy Press . 1994;3:114-292 .

18 . Vareikienė I, Malinauskienė V . Moksleivių mokykloje patiriamo priekabiavimo, konfliktų, smurto šeimoje ir psichologinės būsenos sąsajos . Visuomenės sveikata . 2007;1(36):10-15 .

19 . Sruoga V, Jakubkaitė B . Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta prieš vaikus . Vilnius: UAB „Dizaino propaganda“, 2002 .

20 . Povilaitis R, Vileikienė E, Smirnova K . Smurtas ir jaunimas . In: Smurto paplitimas ir jo prevencija Lietuvoje . Vilnius, 2011:39-43 .

21 . Gilligan J . Smurtas: apmąstymai apie nacionalinę epidemiją . Vil-nius: Vaga, 2007 .

22 . Felitti VJ, Anda RF, Nordenberg D et al . Relationship of childhood abuse and household dysfunction to many of the leading causes of death in adults: The Adverse Childhood Experiences (ACE) study . Am J Prev Med . 1998;14:245-58 .

23 . Krug EG, Mercy JA, Dahlberg LL, Zwi AB . World report on violence and health . Lancet . 2002;360:1083-88 .

24 . Hughes K, Bellis AM, Whelan G, Calafat A, Juan M, Blay N . Alcohol, drugs, sex and violence: health risks and consequences in young Bri-tish holidaymakers to the Balearics . Addiciones . 2009;4:265-78 .

25 . Kershaw C, Nicholas S, Walker A . Crime in England and Wales 2007/08 . London: Home Office, 2008 .

26 . Povilaitis R . Mokinių dalyvavimo patyčiose ir psichosocialinio funkcionavimo sąsajos . Daktaro disertacija . Vilnius, 2008 .

27 . Didžiokienė A, Žemaitienė N . Smurtą patiriančių rizikos grupės vai-kų psichologinė savijauta . Medicina . 2005;41(1):59-66 .

28 . Širvinskienė G, Žemaitienė N . Mokinių požiūris į patyčias ir tyčio-jantis atliekami vaidmenys . Visuomenės sveikata . 2008;3(42):25-29 .

29 . Jankauskienė R, Šukys S . Erzinimo, verbalinės, santykių ir fizinės prievartos raiška bendrojo lavinimo mokyklose: susijusių veiksnių analizė . Visuomenės sveikata . 2007;2(37):40-47 .

30 . ŠMM, Grigutytė N, Salialionė I ir kt . Smurto mokyklose papliti-mas, formos, priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės: ataskai-ta . [Internet] . Available from: http://www .smm .lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai/kiti/Smurtas%20mokykloje%202008%20tyrimas%20Vaiko%20namas .pdf [cited 2012 Apr 23] .

31 . Krug EG, Dahlberg LL, Mercy JA, Zwi AB, Lozano R, eds . World report on violence and health . Geneva: World Health Organization, 2002 .

32 . Sethi D, Racioppi F, Baumgarten I, Vida P . Injuries and violence in Europe: why they matter and what can be done . WHO Regional Of-fice for Europe, 2006 .

33 . Dahlberg LL, Toal SB, Swahn M, Behrens CB . Measuring Violence-Related Attitudes, Behaviors, and Influences Among Youths: A Com-pendium of Assessment Tools, 2nd ed ., Atlanta, GA: Centers for Di-sease Control and Prevention, National Center for Injury Prevention and Control, 2005 .

34 . Currie C, Griebler R, Inchley J, Theunissen A, Molcho M, Samdal O, Dür W (eds .) . Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) Study Protocol: Background, Methodology and Mandatory Items for the 2009/10 Survey . Edinburgh: CAHRU & Vienna: LBIHPR, 2010 . [Internet] . Available from: http://www .hbsc .org [cited 2012 Apr 23] .

35 . Rosenberg M . Society and the adolescent self-image . Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1965 .

36 . Gorman-Smith D, Tolan PH, Henry DB . A developmental-ecological model of the relation of family functioning to patterns of delinquen-cy . Journal of Quantitative Criminology . 2000;16:169-98 .

37 . Institute of Behavioral Sciences . Youth Interview Schedule: Denver Youth Survey . Boulder, CO: University of Colorado, 1987 .

38 . Vessels G . Character and community development: a school plan-ning and teacher training handbook . Westport, CT: Praeger, 1998 .

39 . Glaser RR, Van Horn ML, Arthur MW, Hawkins JD, Catalano RF . Measurement properties of the Communities That Care Youth Survey across demographic groups . Journal of Quantitative Crimi-nology . 2005;21(1):73-102 .

40 . Bosworth K, Espelage D . Teen Conflict Survey . Bloomington . In: Center for Adolescent Studies, Indiana University, 1995 .

41 . Raseinių pedagoginė psichologinė tarnyba, Raseinių rajono savival-dybės administracijos Švietimo skyrius . Neigiamų socialinių reiški-nių paplitimas mokinių tarpe ir jų prevencija Raseinių rajono ugdy-mo įstaigose: tyrimas . 2006 . [Internet] . Available from: http://www .ntakd .lt/lt/Tyrimai-ir-apklausos/ [cited 2012 May 5] .

42 . Kėdainių rajono policijos komisariatas . Smurtas prieš vaikus: tyri-mas . 2007 .

43 . Malinauskienė O, Žukauskienė R . Paauglių depresijos simptomų, sa-vivertės, šeimos socioekonominio statuso ir tėvų auklėjimo stiliaus sąsajos . Psichologija . 2004;30:17-31 .

44 . Maschi T, Bradley C . Exploring the moderating influence of delinqu-ent peers on the link between trauma, anger, and violence among male youth: Implications for social work practice . Child and Adoles-cent Social Work Journal, 2008;25(2):125-138 .

45 . Tableman B . School climate and learning: Best practice brief (No . 31) . East Lansing, MI: Michigan State University, University-Communi-ty Partnerships, 2004 .

46 . Barnes K, Brynard S, de Wet C . The influence of school culture and school climate on violence in schools of the Eastern Cape Province . South African Journal of Education . 2012;32(1):69-82 .

47 . Escobar-Chaves SL, Anderson CA . Media and Risky Behaviors . 2008;18(1):147-180 .

48 . Brockenbrough K, Cornell D, Loper A . Aggressive victims of violen-ce at school . Education and Treatment of Children . 2002;25:273-287 .

76 2012/3(58)


Prevalence of violence and individual, relationship, community and societal determinants against 11–18 years aged children in LithuaniaLoreta Stonienė, Laura Narkauskaitė


summaryThe aim of the research was to evaluate the prevalence of physical and psychological violence against 11-18 years age children in Lithuania by gender and age group, and by in-dividual, relationship, community and societal factors.Material and methods. Using an anonymous structured self-report questionnaire from 39 questions 2167 (11–18 y.) 5–12 grades respondents was interviewed. 47.8 % of them were boys, 720 (33.2 %) belongs to 11–13, 880 (40.6 %) to 14–16, and 567 (26.2 %) to 17–18 years age group. The re-search was coordinated with the school administration and parents and was conducted by public health specialists.Results. With physical violence during last year’s faced 20.5 %, with psychological - 27.2 % of respondents. The main group of perpetrators was peers – 16.4 % of them abused physically and 21.2 % psychologically. Boys suf-fered more physical abuse than girls. Comparison of age groups proved that youngest physical violence mostly suf-fered from peers and parents, psychological – from peers, and the middle age group psychological violence suffered from peers, teachers and parents. Research revealed that individual factors such drug use, low self-esteem, inse-curity, and relationship factors such delinquent friends,

likelihood to become violent increased approximately 2.5–4 times. Community and social environmental factors the violence risk increases less – from 1 to 2 times.Conclusions. Assessed violence risk factors in individu-al, relationship, community and societal areas of life, in different stages of development with different exposure. Identification of these particular factors is important for decision makers and service providers for analysis of vul-nerable groups and for implementation of evidence-based comprehensive prevention programs.

Keywords: psychical violence, psychological violence, child, risk factors.

Received 20 June 2012, accepted 10 September 2012

Correspondence to Loreta Stonienė, Institute of Hygiene, Didžioji 22, LT-01128 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 77


PrievArTA Prieš vyresniO AMžiAus MOTeris LieTuvOje: PrievArTOs ATsKLeiDiMO PersPeKTyvAIlona TamutienėVytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedra

santraukaTyrimo tikslas – identifikuoti prievartą šeimoje patyrusių vyresnio amžiaus moterų elgseną prievartos atskleidimo kontekste.Medžiaga ir metodai. Tirtųjų kontingentą sudarė atsitiktiniu būdu atrinktos 515 vyresnio amžiaus moterų (vyresnių nei 60 metų), gyvenančių nuosavuose namų ūkiuose. Atranka rėmėsi teritoriniu metodu. Apklausta tiesioginiu apklausos būdu. Tyrimas atliktas 2010 m. kovo– balandžio mėn. Tyrimą atliko Socialinės informacijos centras.Tyrimo priemonė – standartizuotas klausimynas, apėmęs demografinius, prievartos formų, prievartos pasekmių, prie-vartos atskleidimo ir gyvenimo kokybės kintamuosius. Prievarta matuota naudojantis konflikto taktikos skale, gyvenimo kokybė – EUROHIS-QOL skale.Rezultatai. Nustatyta, kad kas penkta (21,8 proc.) vyresnio amžiaus moteris patiria vienos ar kelių formų prievartą. Daž-niausiai patiriama emocinė (17,8 proc.) ir finansinė (9,5 proc.) prievarta. Prievarta moterims dažniausiai sukėlė pykčio ir neapykantos jausmus (64,5 proc.), įtampą (61,7 proc.), miego sutrikimus (43,9 proc.), bejėgiškumo jausmą (43 proc.), neigiamai paveikė gyvenimo kokybę. Dauguma prievartą patyrusių vyresnio amžiaus moterų neatskleidė prievartos pa-tyrimo fakto (75,7 proc.), nes netikėjo pagalbos veiksmingumu (70,1 proc.), abejojo įvykio rimtumu (68,4 proc.), nenorė-jo informuoti kitų asmenų (59,7 proc.), nenorėjo, kad skriaudikas pakliūtų į kalėjimą (30, 8 proc.), bijojo prievartautojo keršto (26,9 proc.). Pagalbos į oficialias institucijas dėl prievartos kreipėsi tik 13 moterų. Kad kreipimasis buvo naudingas, nurodė kas antra moteris (46,2 proc.).Išvados. Kas penkta vyresnio amžiaus moteris patiria prievartą. Tik kas septinta prievartą patyrusi moteris apie tai iš-drįsta prabilti. Apie šią visuomenės sveikatos problemą pradėtos akademinės diskusijos turi būti plėtojamos bei turi būti imamasi praktinių prevencijos ir pagalbos teikimo būdų.

Reikšminiai žodžiai: prievarta, vyresnio amžiaus moteris, prievartos paplitimas, prievartos pasekmės, prievartos atskleidimas.

įvadasPrievarta prieš vyresnio amžiaus asmenis suprantama kaip vienkartinis ar pasikartojantis, apgalvotas ar ne-apgalvotas veiksmas ar jo nebuvimas, atnešantis žalą asmeniui [1]. Prievartos paplitimo mastai yra įvairūs – nuo 0,8 proc. iki 39,4 proc. Kai kurios šalys šios srities tyrimuose turi didelę patirtį, o kai kurios tik žengia pirmuosius žingsnius [2]. Tyrimai apie prievartą prieš vyresnio amžiaus asmenis (60 metų ir vyresnius) Lie-tuvoje tik pradedami. Atlikti keli tyrimai, pavyzdžiui, 1997 m. Lietuvoje atlikto prievartos prieš moteris ty-rimo rezultatai atskleidė, kad pensinio amžiaus mo-terys fizinę ir seksualinę prievartą patyrė rečiau nei

darbingo amžiaus [3]. 2010 m. tyrimas daugiau orien-tuotas į vyresnio amžiaus asmenų patiriamą prievartą ir sąsajas su depresija, nerimu bei somatiniais sutri-kimais [4]. Žvelgiant į prievartos prieš vyresnio am-žiaus asmenis tyrimų lauką, dar mažiau tyrimų atlik-ta analizuojant tai, kas atsitinka, kai prievarta įvyksta. Dauguma teorinių diskusijų sutelkta ties prievartos aukų elgesiu iki pensinio amžiaus. Teorinės diskusi-jos labiau rutuliojasi ties aukos sprendimu palikti, ar gyventi su prievartautoju [5, 6]. Skirtingos teorinės prieigos įvairiai aiškina prievartos aukų elgseną. Pa-vyzdžiui, išgyvenimo teorija akcentuoja aktyvią prie-vartos aukos elgseną, ypač kai prievarta kelia pavo-jų kitiems šeimos nariams [7]. Išmokto bejėgiškumo teorija pabrėžia aukos pasyvaus elgesio raišką [8, 9]. Trukdžių teorinis modelis identifikuoja ekonomines, socialines, institucines ir psichologines pagalbos ieš-kojimo kliūtis [10, 11, 12]. Kalbant apie amžiaus veiks-nio įtaką prievartą patyrusių asmenų apsisprendimui ieškoti pagalbos, tyrimai yra kontraversiški. Vieni kiekybinių tyrimų rezultatai rodo, kad kuo vyresnis

Adresas susirašinėti: Ilona Tamutienė, Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedra, S. Daukanto g. 28-201, 44246 Kaunas. El. p. [email protected]

78 2012/3(58)


moterų, patyrusių prievartą, amžius, tuo silpnesnės pastangos ieškoti pagalbos [13]. Tačiau kiti moksli-ninkai pagalbos ieškojimo ir amžiaus sąsajų nerado [14]. Tyrimai atskleidė, kad moterys, kurios gyvena su prievartautojais, mažiau ieško pagalbos. Tačiau mo-terys, kurios patiria intensyvią ir ilgai besitęsiančią prievartą, apie ją dažniau praneša oficialioms ir ne-formalioms institucijoms [15, 16].

Prievarta aukai palieka ilgalaikių pasekmių, to-kių kaip bloga sveikata, sutrikdyti socialiniai santy-kiai [17]. M. S. Lachs ir kt. nustatė, kad patyrę prie-vartą vyresnio amžiaus asmenys pasižymi trumpesne gyvenimo trukme ir bloga fizine sveikata. Nusta-tyta, kad iš tirtų 2812 vyresnio amžiaus asmenų po 13 metų nuo tyrimo pradžios be prievartos patirties gyvi išliko 40 proc., o turėję prievartos patirties – tik 9 proc. [18]. Prievartą patyrę vyresnio amžiaus asme-nys tris kartus dažniau miršta dėl prievartos [19, 20]. D. Spangler ir B. Brandl atskleidė, kad prievartą paty-rusios moterys dažniau pasižymėjo depresija, nerimu, potrauminiu sindromu, alkoholizmu, suicidinėmis mintimis nei moterys, kurios neturėjo prievartos pa-tirties [21]. Nustatyta, kad panašias pasekmes patiria ir Lietuvos vyresnio amžiaus asmenys [22].

Prievartą patiriančių asmenų pagalbos procese pirmasis žingsnis yra prievartos atskleidimas. Šia-me tyrimų lauke Europoje tyrimų yra mažai. Tyri-mais nustatyta, kad Europoje egzistuoja sistema, ap-imanti individualią pagalbą, psichosocialinį, teisinį konsultavimą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Visose šalyse egzistuoja įstatymai, draudžiantys prie-vartą prieš įvairaus amžiaus moteris. Ypatingas dė-mesys skiriamas sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie apie prievartą prieš vyresnio amžiaus asmenis nėra gavę pakankamai mokymų, todėl retai atpažįs-ta smurto atvejus arba apie juos praneša. Dažniausiai apsiribojama tik išrašant psichotropinius vaistus arba nukentėjusias moteris nukreipiant pas kitus specia-listus [23]. Šiek tiek didesnis įdirbis yra Austrijoje ir Vokietijoje, kuriose po globos namų ar gydymo psi-chiatrinėse ligoninėse yra numatyta tam tikra tęstinė pagalba prievartą šeimose patyrusioms vyresnio am-žiaus moterims. Europoje teikiamos paslaugos prie-vartos aukoms, tačiau paslaugų teikėjai pažymi, kad vyresnio amžiaus moterys kreipiasi labai retai, dar-bas su jomis sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau laiko sąnaudų nei darbas su jaunesnėmis moterimis. Tyrėjai nustatė, kad prievartos prieš vyresnio am-žiaus moteris suvokimo lygis yra žemas, o tai nule-mia, jog prievarta bus neatskleista ir dėmesys aukoms bus labai mažas. Autoriai pažymi, kad kol prievartos

problema visuomenėje bus nematoma, bus sunku mokyti profesionalus, dėl to rekomenduoja šį reiškinį tyrinėti ir viešinti jo rezultatus [24].

Pažymėtina, kad prievarta prieš vyresnio am-žiaus asmenis yra kompleksinis socialinis reiškinys ir visuomenės sveikatos problema, kuri dar labiau iš-ryškės visuomenės senėjimo perspektyvoje [25]. Ly-tis yra reikšmingas veiksnys tiek senėjimo, tiek prie-vartos prieš vyresnio amžiaus asmenis kontekstuose. Moterys sudaro žymiai didesnę dalį populiacijos [26] ir dažniau patiria prievartą [27, 28, 29, 30]. Prievar-tos prieš vyresnio amžiaus asmenis tyrimai gali būti praplečiami, susitelkiant ties lyties specifiškumo analize [31].

Lietuvoje išsamių tyrimų apie pagalbą nuo smurto nukentėjusioms moterims yra labai mažai. M. Gus-tainienė tyrinėjo smurto prieš moteris priežastis bei prevenciją ir nustatė, kad moterys labai retai kreipiasi pagalbos, nors egzistuoja nemažai profesionalios so-cialinės, psichologinės pagalbos paslaugų, konstatavo teisinės pagalbos spragas [32]. Tačiau vyresnio am-žiaus asmenų, patiriančių prievartą, pagalbos ieško-jimas nėra tyrinėtas.

Šio tyrimo objektas yra vyresnio amžiaus prievar-tos aukų moterų elgsena po prievartos. Tyrimo tiks-las – išanalizuoti prievartos pasekmes vyresnio am-žiaus moterims ir identifikuoti jų elgseną prievartos atskleidimo kontekste.

TyRImo objeKTas IR meTodaITyrimo metodą ir būdą nulėmė europinis tyrimas „Prievartos prieš vyresnio amžiaus moteris papliti-mas Europoje“, kurį finansavo Europos Komisija pa-gal Daphne programą (AVOW). Tyrime 2009–2011 m. dalyvavo Lietuva, Suomija, Portugalija, Belgija ir Aus-trija [33]. Šiame straipsnyje analizuojami Lietuvos vy-resnio amžiaus moterų apklausos duomenys.

Atranką ir apklausą 2010 m. kovo–balandžio mėn. atliko Socialinės informacijos centras. Atranka rė-mėsi teritoriniu metodu pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktus duomenis. Tyrėjos aplankė 3631 namų ūkį, tyrime sutiko dalyvauti 515 moterų. Respondentės buvo apklausiamos tiesioginiu apklau-sos metodu (angl. face to face), vadovaujantis etiniais principais.

Apklausoje dalyvavo 515 vyresnių nei 60 metų am-žiaus moterų (amžiaus vidurkis 72 metai). Dauguma jų gyveno su partneriu (40,4 proc.) arba buvo našlės (46,8 proc.). Jų namų ūkiuose kartu su jomis gyveno vienas (40,2 proc.) arba du asmenys (42,3 proc.). Abso-liuti moterų dauguma buvo pensininkės (92,8 proc.).

2012/3(58) 79


66,8 proc. gyveno mieste ir 33,2 proc. kaime (1 len-telė).

1 lentelė. Respondenčių demografiniai duomenys

Imtis 515 (100 proc.)Amžiaus grupė, metai Proc. 60–64 16,7 65–69 22,7 70–74 24,5 75–79 20,6 80–84 11,8 85–90 3,1 91 ir vyresnės 0,6Vedybinis statusas Proc. Vienišos (netekėjusios) 4,1 Susituokusios, kohabituojančios 40,4 Išsituokusios 8,7 Našlės 46,8Namų ūkio sudėtis Proc. 1 asmuo 40,2 2 asmenys 42,3 3 + asmenys 17,5Formalus išsilavinimas metais Proc. 0–4 metai 26,0 5–9 metai 21,2 10–12 metų 23,1 13–15 metų 17,1 16 metų ir daugiau 12,6Profesinis statusas Proc. Pensininkės 92,8 Dirbančios ne visu etatu 3,1 Dirbančios visu etatu 3,9 Bedarbės 0,2Gyvenamoji vieta Proc. Miestas 66,8 Kaimas 33,2

Tyrimo priemonė sukurta dalyvaujant AVOW partneriams. Tai standartizuotas klausimynas, apė-męs demografinius, prievartos formų, prievartos pa-sekmių, elgsenos po prievartos ir gyvenimo kokybės kintamuosius. Klausimynas buvo išverstas į lietuvių kalbą, 2009 m. gruodžio mėnesį buvo atliktas piloti-nis tyrimas.

Prievarta matuota naudojantis konflikto taktikos skale (angl. Conflict Tactics Scale), skirta identifikuo-ti smurtinį intymaus partnerio elgesį [34] ir pritaiky-ta vyresnio amžiaus asmenims [35]. Anketą sudarė subskalės pagal prievartos formas: nepriežiūra, emo-cinė, finansinė, fizinė, seksualinė ir asmeninių teisių suvaržymas. Teiginiai vertinti balais pagal Likerto skalę: 1 – niekada, 4 – kas savaitę. Nepriežiūrai papil-domai įvestas teiginys, vertintas 0 – niekada nereikėjo pagalbos.

Gyvenimo kokybei matuoti naudota validi EU-ROHIS-QOL skalė, kurią sudaro 8 rodikliai [36]. Res-pondentų atsakymai vertinti pagal atsakymų varian-tus: 1 – labai prasta, 5 – labai gera.

Dalis klausimų buvo skirta prievartą patyrusioms moterims, siekiant įvertinti rimčiausio prievartos atvejo pasekmes. Atsakymų variantai susieti su psi-chosocialinėmis kategorijomis, tokiomis kaip gėda, netikėjimas, kad kas nors gali padėti, ir kt. Taip pat moterų buvo paprašyta atsakyti į klausimą, su kuo jos kalbėjo apie prievartos įvykį, kur kreipėsi, ar pagalba buvo naudinga.

Klausimyne naudojamų skalių tinkamumas įver-tintas Cronbacho alfa kriterijumi: nepriežiūra – 0,882, emocinė prievarta – 0,909, finansinė prievarta – 0,817, fizinė prievarta – 0,808, seksualinė prievarta – 0,933, asmeninių teisių suvaržymas – 0,756, gyvenimo ko-kybė – 0,843.

Skaičiavimai atlikti naudojant SPSS programą. Neparametrinių duomenų statistinis reikšmingumas tikrintas remiantis χ² kriterijumi. Tarp moterų, tu-rėjusių prievartos patirtį ir neturėjusių tokios patir-ties, bei gyvenimo kokybės skaičiuoti vidurkiai ir jų standartiniai nuokrypiai. Parametrinių duomenų ne-priklausomų imčių vidurkiams palyginti naudotas Stjudento (t) kriterijus. Statistinės hipotezės tikrintos p < 0,05 reikšmingumo lygmeniu.

ReZulTaTaIPrievartos prieš vyresnio amžiaus moteris papli-timas. Remiantis apklausos duomenimis, nustatyta, kad iš 515 apklaustų moterų 113 yra patyrę bent vie-ną iš prievartos formų. Tyrimo priemonė leido įver-tinti emocinę, fizinę, seksualinę, finansinę, fizinę ir asmeninių teisių suvaržymo prievartos formas. Pro-centinis prievartos paplitimas pagal prievartos for-mas parodė, kad dažniausiai moterys patiria emoci-nę, finansinę ir asmeninių teisių suvaržymo prievartą, mažiausiai patiriama seksualinė prievarta. Bent vieną iš prievartos formų arba kelias formas kartu (bendra prievarta) patyrė 21,8 proc. (n = 113) vyresnio am-žiaus moterų (1 pav.).

Analizuojant prievartos raišką, nustatyta, kad 13,6 proc. moterų patyrė vieną prievartos formą, 3,8 proc. (n = 14) – dvi, 3,6 proc. (n = 13) – tris ir dau-giau formų. Fizinė ir seksualinė prievartos forma nepasireiškė atskirai, visada greta ėjo kuri nors kita prievarta. Seksualinė prievartos forma pasitaikė su trimis ir daugiau prievartos formų. 5,4 proc. (n = 27) moterų patyrė kelias prievartos formas dažnai arba labai dažnai.

80 2012/3(58)


Prievartos pasekmės aukai. Moterų, kurios nu-rodė patyrusios prievartą, buvo paprašyta prisiminti rimčiausią prievartos atvejį ir kokias pasekmes jis su-kėlė. Dažniausiai moterys jautė pyktį ir neapykantą, įtampą, miego sutrikimus, košmarus ir bejėgiškumo jausmą (2 lentelė). Dvi iš dešimties moterų patyrė gė-dos jausmą, o beveik kas antra moteris jautėsi bejėgė.

2 lentelė. Gyvenimo kokybės vertinimas pagal prie-vartos patirtį (n = 515)

Prievartos forma

Nepatyrusios prievartos(n = 402)

Patyrusios prievartą(n = 113)

Reikš-mingu-mas

Vidurkis (SN) Vidurkis (SN) pNepriežiūra 3,21 0,62 2,50 0,63 0,000

Emocinė 3,24 0,62 2,95 0,60 0,000

Finansinė 3,23 0,61 2,89 0,66 0,000

Fizinė 3,22 0,62 2,64 0,63 0,000

Seksualinė 3,20 0,62 2,66 0,77 0,003

Asmeninių teisių suvaržymas

3,22 0,62 2,68 0,54 0,000

Bendra prievarta 3,26 0,62 2,97 0,60 0,000

Taikant χ² kriterijų, tarp moterų subjektyvaus sveikatos vertinimo ir atskirų prievartos formų kin-tamųjų nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tik nepriežiūros atveju (χ² = 7,01, p = 0,008). 76,9 proc. (n = 13) nepriežiūrą patiriančių moterų savo sveikatą vertina blogai. Tarp kitų prievartos formų ir subjekty-vaus sveikatos vertinimo kintamųjų statistiškai reikš-mingų skirtumų nenustatyta.

Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad prievartą pa-tyrusios moterys savo gyvenimo kokybę vertina

prasčiau nei jos nepatyrusios (p < 0,001) visų prievar-tos formų atvejais (3 lentelė).

3 lentelė. Prievartos neatskleidimo priežastys

Priežastys proc. nNemaniau, kad kažkas galės man padėti toje situacijoje

70,1 54

Nemaniau, kad įvykis buvo toks rimtas, jog apie jį reikėtų kam nors pasakoti

68,4 53

Nenorėjau, kad kažkas į tai kištųsi 59,7 46Nenorėjau, kad skriaudikas būtų uždarytas į kalėjimą

30,8 24

Bijojau skriaudiko keršto 26,9 21Nemaniau, kad manimi kažkas patikės 23,4 18Man buvo gėda / jaučiau kaltę 23,1 18

Prievartos (ne)atskleidimo priežastys. Prievartą patyrusių moterų pagalbai teikti ir jų gyvenimo koky-bei pagerinti pagrindinė sąlyga yra prievartos atsklei-dimas. Tyrimo duomenys parodė, kad tik 24,3 proc. (n = 25) prievartą patyrusių moterų Lietuvoje apie rimčiausią smurto įvykį su kuo nors pasikalbėjo ar pranešė oficialiai institucijai.

Su šeimos nariais apie prievartą pasikalbėjo tik 2,7 proc. (n = 13) moterų, su draugais – 1,9 proc. (n = 9). Policiją apie patirtą smurtą informavo 2,3 proc. (n = 11) prievartą patyrusių moterų. Pažymėtina, kad socialiniam darbuotojui, globėjui ar teisininkui (advokatui) apie prievartą nepranešė nei viena smur-tą patyrusi moteris. Tik 0,6 proc. (n = 3) moterų dėl smurto kreipėsi į medikus, 0,2 proc. (n = 1) kalbėjosi su Caritas darbuotoja ar kunigu.

Moterų, kurios dėl, jų manymu, rimčiausio smur-tinio įvykio šeimoje kreipėsi į oficialią instituciją

21,8

17,8

9,5

4,7

4,5

2,5

2,3

0 10 20 30

Bendra prievarta

Emocinė

Finansinė

Teisių suvaržymas

Fizinė

Nepriežiūra

Seksualinė

Proc.

64,561,7

43,943

35,530,8

27,425,2

19,617

11,2

0 10 20 30 40 50 60 70

Pyktis, neapykantaĮtampa

Miego sutrikimai, košmaraiBejėgiškumas

BaimėKitos problemos

DepresijaSusikaupimo sunkumai

GėdaSunkumai santykiuose su…

Kaltė

Proc.

1 pav. Prievartos prieš vyresnio amžiaus moteris papliti-mas pagal prievartos formas (n = 515)

2 pav. Rimčiausio prievartos atvejo pasekmės moterims (n = 107)

2012/3(58) 81


(policiją, medikus, socialinius darbuotojus), buvo pa-prašyta įvertinti, pagalbos veiksmingumą. 46,2 proc. (n = 13) iš pranešusiųjų apie prievartą nurodė, kad pa-galba buvo veiksminga. 3 lentelėje pateikti duomenys, kokie veiksniai lemia, kad moterys neatskleidžia prie-vartos. 7 iš 10 prievartos neatskleidusių moterų neat-skleidė prievartos, nes manė, kad niekas negali joms padėti ar kad įvykis nėra toks rimtas, kad apie jį rei-kėtų kam nors pasakoti. 6 iš 10 moterų nenorėjo, kad kas nors apie tai žinotų. Trečdalis jų bijojo, kad prie-vartautojas keršys, arba nenorėjo, kad jis patektų į tei-sėsaugos institucijas.

ReZulTaTų apTaRImasEuropinio tyrimo apie prievartos paplitimo mas-tą tarp moterų rezultatai atskleidė, kad bent vieną iš prievartos formų arba kelias formas kartu (bendra prievarta) patyrė 21,8 proc. (n = 113) vyresnio am-žiaus Lietuvos moterų. Šio tyrimo duomenys, nepai-sant mokslininkų taikytų skirtingų metodikų [37, 38], sutampa su 2010 m. J. F. Soares ir kt. tyrimo rezulta-tais. Tiek šio tyrimo (17,8 proc.), tiek J. F. Soares ir kt. tyrimo (25,1 proc.) rezultatai parodė, kad dažniausiai vyresnio amžiaus moterys patiria emocinę prievartą. Mūsų tyrimas parodė, kad finansinę prievartą pati-ria 9,5 proc. vyresnio amžiaus moterų, o J. F. Soares ir kt. duomenimis, – 4,1 proc. Fizinės prievartos pa-plitimo rodiklis praktiškai sutampa abiejų minėtų ty-rimų atvejais (4,1 proc. ir 4,5 proc.). Abu minėti tyri-mai papildo vienas kitą, nes mūsų tyrimo duomenys suteikia papildomos informacijos, jog 4,7 proc. vyres-nio amžiaus moterų Lietuvoje patiria jų teisių suvar-žymą, o J. F. Soares ir kt. tyrimo rezultatai rodo, kad 2 proc. prievartą patyrusių moterų buvo fiziškai suža-lotos [39, 40].

Mūsų tyrimo duomenys leidžia teigti, kad prievar-tą patyrusios moterys savo gyvenimo kokybę vertina blogiau nei jos nepatyrusios (p < 0,001) visų prievar-tos formų atvejais. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvoje prievartos atveju nėra tradicijų kreiptis so-cialinės ar juridinės pagalbos į oficialias institucijas kaip ir į neformalų tinklą. Tik 24,3 proc. vyresnio amžiaus moterų apie patiriamą prievartą pranešė ofi-cialioms institucijoms arba neformaliam socialiniam tinklui. Tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje atliktas tyri-mas parodė, kad 75 proc. prievartą patyrusių moterų apie tai kalbėjo su formaliais ar neformaliais asme-nimis, nes manė, kad tai ne tik privatus reikalas [41]. Kanados mokslininkai J. B. Barrett ir M. Pierre at-skleidė, kad įvairių formų ir dažnesnę prievartą pati-riančios vyresnio amžiaus moterys visais įmanomais

būdais ieško pagalbos dažniau nei retai smurtą pati-riančios moterys. Jų tyrimo duomenys parodė, kad moterys, patyrusios smurtą, dažniau (80 proc.) nau-dojasi neformalia pagalba nei formalių darbuotojų ar institucijų parama (66 proc.) [42]. Lietuvoje prievar-tos neatskleidžia ne tik vyresnio amžiaus moterys, bet ir darbingo amžiaus: nustatyta, kad tik 10,6 proc. pa-tyrusių smurtą moterų kreipėsi į policiją (šis procen-tas įtraukia visų amžiaus grupių moteris) [43].

Kad prievarta prieš pagyvenusias moteris šeimoje yra palikta tik privačiai sferai, rodo žemi prievartos atskleidimo rodikliai tiek neformaliam tinklui, tiek oficialioms institucijoms. Reikėtų viešinti prievartos prieš vyresnio amžiaus moteris reiškinį, kad aukos išdrįstų kalbėti apie prievartą ir būtų pradėta kur-ti veiksminga pagalbos bei apsaugos nuo prievartos sistema. Juolab kad daugėja mokslinių tyrimų išvadų, rodančių, jog socialinis palaikymas yra vienas iš pa-grindinių veiksnių, mažinančių prievartą patyrusių moterų depresiją [44]. Kuo didesnė parama prievar-tą patyrusioms moterims, tuo geresnė ir jų psichikos sveikata [45].

Apibendrinant tyrimų rezultatus galima teigti, kad Lietuvoje, kur prievarta prieš vyresnio amžiaus mote-ris yra tik pradėta tyrinėti, yra labai svarbu tęsti šios srities tyrimus, ypač juos susiejant su rizikos veiks-nių skirtingo tipo prievartai identifikavimu, pagalbos proceso tyrimais. Šios srities tyrimo rezultatai turė-tų būti panaudojami informuojant visuomenę, apmo-kant su šios problemos sprendimu susijusius profesi-onalus, gerinant prievartos atpažinimo ir įvertinimo priemones, skatinant formalią ir neformalią pagalbą, tobulinant tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Šis tyrimas turi apribojimų, nes respondentų imtis nėra reprezentatyvi, kadangi į ją neįtrauktos socia linės pagalbos priklausomybę turinčios, neįga-lios vyresnio amžiaus moterys, t. y. netirta prievar-ta tarp institucijose esančių vyresnio amžiaus moterų. Kadangi didžioji dauguma respondenčių naudojosi apklausos atlikėjų pagalba, tikėtina, kad dėl egzis-tuojančios stigmos ir gėdos dalis prievartos liko ne-atskleista. Tyrime neanalizuojama pagalbos sistema, jos ieškojimo ir veiksmingumo procesas.

IŠVADoS1. Nustatyta, kad kas penkta (21,8 proc.) vyresnio

amžiaus moteris patiria vieno ar kelių formų prie-vartą. Dažniausiai patiriama emocinė (17,8 proc.) ir finansinė (9,5 proc.) prievarta.

2. Prievarta moterims dažniausiai sukėlė pyk-čio ir neapykantos jausmus (64,5 proc.), įtampą

82 2012/3(58)


(61,7 proc.), miego sutrikimus (43,9 proc.), bejėgiš-kumo jausmą (43 proc.), turėjo neigiamos įtakos jų gyvenimo kokybei.

3. Dauguma prievartą patyrusių vyresnio amžiaus moterų neatskleidė prievartos patyrimo fakto (75,7 proc.), nes netikėjo pagalbos veiksmingumu (70,1 proc.), abejojo įvykio rimtumu (68,4 proc.), nenorėjo informuoti kitų asmenų (59,7 proc.),

nenorėjo, kad skriaudikas pakliūtų į kalėjimą (30, 8 proc.) bei bijojo prievartautojo keršto (26,9 proc.).

4. Pagalbos į oficialias institucijas dėl prievartos krei-pėsi tik 13 moterų. Kad kreipimasis buvo naudin-gas, nurodė kas antra moteris (46,2 proc.).


literatūra1 . World Health Organization . A Global Response to Elder Abuse and

Neglect . 2008 . Available from: http://www .who .int/ageing/publi-cations/ELDER_DocAugust08 .pdf .

2 . De Donder L, Luoma ML, Penhale B, Lang G, Santos AJ, Tamutiene I et al . European map of prevalence rates of elder abuse and its impact for future research . European Journal of Ageing . 2011;8(2):129-143 .

3 . Purvaneckienė G . Prievartos prieš moteris tyrimo atskaita . 1997 . Prieiga per internetą: http://www .unece .org/stats/gender/vaw/sur-veys/Lithuania/VAW_Report_Lithuania .pdf .

4 . Soares JF, Baros H, Torres-Honzales F, Ioannidi-Kapolou E, Lamu-ra G, Lindert J, De Dios Luna J, Macassa G, Melchiorre MG, Stanku-nas M . Abuse and Health among elderly in Europe . Kaunas: LSMU Spaudos namai . 2010 .

5 . Peled E, Eisikovits Z, Enosh, G, Winstok Z . Choice and empower-ment for battered women who stay: Toward a constructivist model . Social Work . 2000;45(1):9-25 .

6 . Choice P, Lamke L . A Conceptual Approach to Understanding Abused Women’s Stay/Leave Decisions . Journal of Family Issues . 1997;18:290-314 .

7 . Leone JM, Johnson MP, Cohan CL . Victim help seeking: Differences between intimate terrorism and situational couple violence . Family Relations . 2007;56(5):427-439 .

8 . Walker LE . The Battered Women . New York: Harper and Row . 1979 .

9 . Barnett OW, La Violette AD . It could happen to anyone: Why batte-red women stay . Newbury Park, CA: Sage Publications, 1993 .

2012/3(58) 83


10 . Grigsby N, Hartman B . The barriers model: An integrated strategy for intervention with battered women . Psychotherapy . 1997;31:485-497 .

11 . Bui HN . Help-seeking Behaviour among Abused Immigrant Women . Violence Against Women . 2003;9(2):207-239 .

12 . Hien DA, Ruglass LM . Interpersonal partner violence and women in the United States: An overview of prevalence rates, psychiatric cor-relates and consequences, and barriers to help seeking . International Journal of Law and Psychiatry . 2009;32(1):48-55 .

13 . West CM, Kaufman KG, Jasinski JL . Socio-demographic predictors and cultural barriers to help seeking behavior by Latina and Anglo American battered women . Violence and Victims . 1998;13:361-375 .

14 . Hutchison IW, Hirschel JD . Abused women: Help seeking strategies and police utilization . Violence Against Women . 1998;4:436-456 .

15 . Belknap J, Melton CH, Denney TJ, Fleury-Steiner ER, Sulli-van MC . The Levels and Roles of Social and Institutional Support Reported by Survivors of Intimate Partner Abuse . Feminist Crimi-nology . 2009;4(4):377-402 .

16 . Kingsnorth RF, Macintosh RC . Domestic violence: Predictors of victim support for official action . Justice Quarterly . 2004;21:301-328 .

17 . McGarry J, Simpson C, Hinchliff-Smith K . The impact of domestic abuse for older women: a review of the literature . Health and Social Care in the Community . 2011;19(1):3-14 .

18 . Lachs MS, Williams SCH, O’Brien SH, Pillemer A, Mary E, Charlson EM . The Mortality of Elder Mistreatment . The Journal of the Ameri-can Medical Association . 1998;280(5):428-432 .

19 . Baker MW . Elder mistreatment: Risk, vulnerability, and early mortality . Journal of the American Psychiatric Nurses Association . 2007;12:313-321 .

20 . Black JA . The not-so-golden years: Power of attorney, elder abuse, and why our laws are failing a vulnerable population . St . John’s Law Review . 2008;82:289-314 .

21 . Spangler D, Brandl B . Abuse in later life: Power and control dy-namics and a victim-centered response . Journal of the American Psychiatric Association, 2007;12:322-331 .

22 . Soares JF, Baros H, Torres-Honzales F, Ioannidi-Kapolou E, Lamu-ra G, Lindert J, De Dios Luna J, Macassa G, Melchiorre MG, Stanku-nas M . Abuse and Health among elderly in Europe . Kaunas: LSMU Spaudos namai . 2010 .

23 . Nägele B, Böhm U, Görgen T, Tóth O . Intimate partner violence against older women . Summary of a research project carried out in Austria, Germany, Hungary, Poland, Portugal and United Kingdom . 2010 . Available from: <http://www .ipvow .org/images/stories/ipvow/reports/summary_report_final .pdf> .

24 . Nägele B, Böhm U, Görgen T, Tóth O . Intimate partner violence against older women . Summary of a research project carried out in Austria, Germany, Hungary, Poland, Portugal and United Kingdom . 2010 . Available from: <http://www .ipvow .org/images/stories/ipvow/reports/summary_report_final .pdf> .

25 . European Parliament . Report on the role of women in an ageing society: Committee on Women’s Rights and Gender Equality . 2010 .

26 . Eurostat . A statistical perspective on women and men in the EU27 . News release, 2010 March;35 .

27 . Iborra MI . Older adults’ mistreatment within Spanish families . Foundation of the Valencia Community for the study of violence . Queen Sofía Center: Valencia, Spain, 2008 .

28 . Iecovich E, Lankri M, Drori D . Elder abuse and neglect: a pi-lot incidence study in Israel . Journal of Elder Abuse & Neglect . 2005;16(3):45-63 .

29 . O’Keeffe M, Hills A, Doyle M et al . UK study of abuse and neglect of older people . Prevalence survey report . London: King’s College Lon-don and National Centre for Social Research . 2007 .

30 . Sev’er A . More Than Wife Abuse That Has Gone Old: A Conceptual Model for Violence against the Aged in Canada and the US . Journal of Comparative Family Studies . 2008 . Available from: https://tspace .library .utoronto .ca/bitstream/1807/17675/1/morethan_wifeabuse .pdf .

31 . Nerenberg L . Perspective on gender and elder abuse: a review of the literature . National Committee for the Prevention of Elder Abuse . 2002 . Available from: http://www .ncea .aoa .gov/NCEAroot/Main_Site/pdf/publication/finalgenderissuesinelderabuse030924 .pdf .

32 . Gustainienė M . Smurto prieš moteris priežastys ir prevencija . Socio-logija . Mintis ir veiksmas . 2005;1:110-121 .

33 . Luoma ML, Koivusilta M, Lang G, Enzenhofer E, De Donder L, Verté D, Reingarde J, Tamutiene I, Ferreira-Alves J, Santos AJ, Penha-le B . Prevalence Study of Violence and Abuse Against Older Women . Results of a Multi-cultural Survey in Austria, Belgium, Finland, Li-thuania, and Portugal . European Report of the AVOW Project . Hel-sinki: National Institute for Health and Welfare (THL) . 2011 .

34 . Straus MA, Hamby SH, Boney-McCoy S, Surgaman BD . The Revi-sed Conflict Tactics Scales (CTS2): Development and Preliminary Psychometric Data . Journal of Family Issues . 1996;17:283-316 .

35 . Cooper C, Selwood A, Livingston G . The prevalence of elder abuse and neglect: a systematic review . Age Ageing . 2008;37(2):151-160 .

36 . Schmidt S, Mühlan H, Power M . The EUROHIS-QOL 8-item index: psychometric results of a cross-cultural field study . European Jour-nal of Public Health . 2006;16(4):420-428 .

37 . Soares JF, Baros H, Torres-Honzales F, Ioannidi-Kapolou E, Lamura G, Lindert J, De Dios Luna J, Macassa G, Melchiorre MG, Stanku-nas M . Abuse and Health among elderly in Europe . Kaunas: LSMU Spaudos namai, 2010 .

38 . Luoma ML, Koivusilta M, Lang G, Enzenhofer E, De Donder L, Verté D, Reingarde J, Tamutiene I, Ferreira-Alves J, Santos AJ, Pen-hale B . Prevalence Study of Violence and Abuse Against Older Wo-men . Results of a Multi-cultural Survey in Austria, Belgium, Finland, Lithuania, and Portugal . European Report of the AVOW Project . Helsinki: National Institute for Health and Welfare (THL) . 2011 .

39 . Soares JF, Baros H, Torres-Honzales F, Ioannidi-Kapolou E, Lamu-ra G, Lindert J, De Dios Luna J, Macassa G, Melchiorre MG, Stanku-nas M . Abuse and Health among elderly in Europe . Kaunas: LSMU Spaudos namai, 2010 .

40 . Luoma ML, Koivusilta M, Lang G, Enzenhofer E, De Donder L, Verté D, Reingarde J, Tamutiene I, Ferreira-Alves J, Santos AJ, Penha-le B . Prevalence Study of Violence and Abuse Against Older Women . Results of a Multi-cultural Survey in Austria, Belgium, Finland, Li-thuania, and Portugal . European Report of the AVOW Project . Hel-sinki: National Institute for Health and Welfare (THL), 2011 .

41 . Fanslow JL, Robinson EM . Help-Seeking Behaviors and Reasons for Help Seeking Reported by a Representative Sample of Women Victims of Intimate Partner Violence in New Zealand . Journal of In-terpersonal Violence . 2010;25(5):929-951 .

42 . Barrett JB, Pierre M . Variations in Women’s Help Seeking in Respon-se to Intimate Partner Violence: Findings From a Canadian Popu-lation-Based Study . Violence Against Women . 2011;17(1):47-70 .

43 . Purvaneckienė G . Prievartos prieš moteris tyrimo atskaita .1997 . Pri-eiga per internetą: http://www .unece .org/stats/gender/vaw/surveys/Lithuania/VAW_Report_Lithuania .pdf .

44 . Mburia-Mwalili A, Clements-Nolle K, Lee W, Shadley M, Yang W . In-timate Partner Violence and Depression in a Population-Based Sam-ple of Women: Can Social Support Help? Journal of Interpersonal Violence . 2010;25(12):2258-2278 .

45 . Belknap J, Melton CH, Denney TJ, Fleury-Steiner ER, Sulli-van MC . The Levels and Roles of Social and Institutional Support Reported by Survivors of Intimate Partner Abuse . Feminist Crimi-nology . 2009;4(4):377-402 .

84 2012/3(58)


Abuse against older women in Lithuania: the perspective of abuse disclosureIlona Tamutienė

Vy tautas Magnus University, Department of Public Administrat ion

summaryThe aim of the study is to identify the behaviour of the abused older women in Lithuania in the context of abuse disclosure.Research methods. The target population was Lithuanian women older than 60 years who lived in private household. Sample size was n = 515. The sample was drawn accord-ing to the territorial model. Women were interviewed us-ing face-to-face method. The survey was carried out by the Social Information Centre on March and April, 2010.Research instrument was a standardised questionnaire, which covered socio-demographic variables, and varia-bles of abuse, consequences of abuse, disclosure of abuse and quality of life. The abuse was measured according to the conflict tactics scale, quality of life – according the EUROHIS-QOL.Results. Overall, 21.8 % of older women (60 +) living in pri-vate households have experienced some form of abuse. The most common forms were emotional abuse (17.8 %). and financial abuse (9.5 %). The most common consequences of abuse were anger & hatred (64.5 %), tension (61.7 %), sleep-ing difficulties or nightmares (43.9 %) and feelings of pow-erlessness (43 %). The abuse negatively affected the victims’ quality of life. The majority of abused older women did not disclose the fact of violence (75.7 %), because they dis-trusted that somebody would be able to do anything about the case (70.1 %), the thought of the incident was too triv-ial (68.4 %), did not want anyone to get involved (59.7 %),

did not want the perpetrator to go to prison (30,8 %) or was afraid the perpetrator might revenge (26,9 %). Only 13 abused older women (2.3 %) sought help at the official agencies.Conclusions. One of five older women over 60 years of age has experienced abuse, but less than one of seven of them ever disclosed those incidents. This serious public health issue should be further researched focusing on the differ-ent constellations of risk factors for different types of abuse and examination of existing processes of intervention. Ac-ademic discussions already take place about this public health problem, but it should also grow into a practical prevention and the provision of ways of help.

Keywords: abuse, older women, prevalence of abuse, con-sequences of abuse, disclosure of abuse.


Correspondence to Ilona Tamutienė, Vytautas Magnus University, Department of Public Administration, S. Daukanto 28-201, LT-44246 Kaunas, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 85


sOCiALinių MOKsLų sTuDenTų PsiCHOLOginės gerOvės, PATiriAMO sTresO ir suBjeKTyvAus sveiKATOs verTiniMO sąsAjOs Laima Bulotaitė, Birutė Pociūtė, Remigijus Bliumas, Miglė Dovydaitienė Vilniaus universiteto Fi losof ijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra

santraukaTyrimo tikslas – ištirti studentų psichologinę gerovę ir jos sąsajas su patiriamu stresu bei subjektyviu savo sveikatos vertinimu. Medžiaga ir metodai. Apklausta 213 Vilniaus universiteto socialinių mokslų studentų. Iš jų 86,9 proc. moterų ir 13,1 proc. vyrų. 131 studentas mokėsi pirmame kurse, 82 buvo ketvirto kurso studentai. Tyrime buvo naudota autorių specialiai su-kurta anketa ir C. Ryff psichologinės gerovės skalės. Rezultatai ir išvados. Tyrimo rezultatai atskleidė studentų psichologinės gerovės ir įvairių gyvenimo sričių keliamo streso sąsajas. Nustatyta, kad didėjant studentų įvairių gyvenimo sričių keliamam stresui, prastėja studentų psichologinė gerovė. Ryškiausios psichologinės gerovės ir studentų įgyto savarankiškumo keliamo streso sąsajos. Mažiausiai susiję studentiško gyvenimo, pasikeitusių santykių su tėvais ir profesijos pasirinkimo keliamas stresas bei psichologinė gerovė. Nustatytos sąsajos tarp subjektyvios sveikatos būklės ir psichologinės gerovės. Kuo palankiau studentai vertina savo sveikatos būklę, tuo aukštesni jų psichologinės gerovės įverčiai. Įvairūs studentų juntami simptomai susiję su žemesniais psichologinės ge-rovės rodikliais. Studentų pasitenkinimas studijomis yra susijęs su psichologine gerove. Kuo labiau studentai patenkinti pasirinkta studijų programa, tuo aukštesni jų psichologinės gerovės įverčiai.

Reikšminiai žodžiai: studentai, psichologinė gerovė, stresas, nusiskundimai sveikata.

įvadasNors dauguma jaunų žmonių Europoje džiaugiasi gera psichikos sveikata, tačiau nuo 10 iki 20 proc. turi psichikos sveikatos problemų [1]. 2008 m. paskelbta-me „Europos pakte dėl psichinės sveikatos ir gerovės“ jaunimo psichikos sveikata ir švietimas išskiriami kaip viena iš prioritetinių psichikos sveikatos ir ge-rovės sričių. Kviečiant Europos Sąjungos šalis imtis veiksmų, pirmiausia siūloma rinkti duomenis apie gyventojų psichikos sveikatos būklę, tirti psichikos sveikatos ir prastos sveikatos epidemiologiją, priežas-tis, lemiamus veiksnius.

Psichikos sveikata – tai gerovės būsena, kuriai esant asmuo suvokia savo gebėjimus, gali įveikti stre-są, produktyviai ir vaisingai dirbti, geba įnešti indėlį į bendruomenę [2]. Kaip matome, psichikos sveikatą Pasaulio sveikatos organizacija apibrėžia per gerovės

būseną. Todėl pastaruoju metu, nagrinėjant psichikos sveikatos klausimus, vis dažniau analizuojama psi-chologinė gerovė. Šią poziciją išsako ir pozityviosios psichologijos pradininkai. Jie teigia, kad psichologai anksčiau domėjosi tik žmogų ištikusiomis nelaimė-mis, psichologiniais sunkumais ir psichikos ligomis, per mažai dėmesio skirdami sveikam individui ir klestinčiai visuomenei. Gydymas ir psichologinė in-tervencija neužkerta kelio psichikos sveikatos proble-moms, todėl būtina didžiausią dėmesį skirti ne rizi-kos veiksniams, bet žmogaus suvokiamai savo paties būsenai, kuri padeda numatyti ligos arba geros svei-katos raišką ateityje [3, 4].

Gerovės konstruktas psichologijoje yra plačiai ty-rinėjamas jau apie 50 metų. Per šį laikotarpį buvo pa-siūlyta daug gerovės apibrėžimų ir teorinių modelių. Didžioji dalis gerovės modelių yra daugiadimensiniai, t. y. gerovės konstruktą sudaro keletas dimensijų, api-mančių svarbiausias žmogaus gyvenimo sritis. Iki da-bar nėra bendro sutarimo, kiek ir kokios dimensijos turėtų sudaryti teorinį gerovės konstruktą. Išskiria-mos dvi gerovės tyrimo tradicijos – hedonistinė ir eu-demoninė [5].

Hedonistiniu požiūriu gerovė siejama su laimės jausmu, kuris, žinoma, yra subjektyvus, todėl kal-bama apie subjektyvios gerovės sampratą. Mokslinė

Adresas susirašinėti: Laima Bulotaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra, Universiteto g. 9/1, 01513 Vilnius. El. p. [email protected]

86 2012/3(58)


subjektyvios gerovės analizė remiasi tuo, ką žmonės jaučia ir mąsto apie savo gyvenimą [6]. Išskiriami trys subjektyvios gerovės komponentai: bendras pasiten-kinimas gyvenimu, teigiamas emocingumas ir nei-giamas emocingumas.

Eudemoniniu požiūriu gerovė apibrėžiama per prasmingumą ir saviraišką. Tuomet psichologinė ge-rovė nusakoma asmens psichologinių savybių rinki-nio, rodančio psichikos sveikatą, terminais [7]. Vi-suose psichologinės gerovės modeliuose pabrėžiama savireguliavimo svarba. Eudemoniniame modely-je ypač akcentuojamas individualus pasirinkimas ir tikslingas bei prasmingas judėjimas sveikatą sti-prinančia kryptimi. Tokio pobūdžio tyrimuose šiuo metu plačiausiai taikomas Carol Ryff psichologinės gerovės modelis, paremtas pozityvaus psichologinio funkcionavimo samprata [8, 9]. Ji apima tokias pozi-tyvaus psichologinio funkcionavimo sritis, kaip savęs priėmimas, šilti santykiai su aplinkiniais, savarankiš-kumas, aplinkos valdymas, asmeninis augimas ir gy-venimo tikslas. Apibendrinant galima teigti, kad psi-chologinė gerovė yra daugiadimensinis konstruktas, atspindintis optimalų, į sveikatą orientuotą individo funkcionavimą.

Remiantis faktu, kad iki 50 proc. psichikos su-trikimų prasideda jauname amžiuje [1], svarbu ty-rinėti jaunų žmonių psichikos sveikatos problemas, atskleisti didžiausią įtaką jai darančius veiksnius. Pastaruoju metu padidėjo tyrėjų dėmesys studentų psichikos sveikatos klausimams [10–15]. Jei anksčiau į išsilavinimą buvo žiūrima kaip į „buferį“, apsaugan-tį nuo psichikos sveikatos problemų, tai dabar pripa-žįstama, kad aukštojo mokslo studijos yra padidėju-sios įtampos ir nerimo periodas [11]. Dauguma tyrėjų pripažįsta, kad pirmo kurso studentai turi didesnę ri-ziką psichologinėms ir fizinės sveikatos problemoms. Viena to priežasčių – dideli pokyčiai, kurie susiję su studijų pradžia, atsiskyrimu nuo šeimos, savarankiš-kumo įgijimu. Tyrimai liudija, kad iki 81 proc. pir-mo kurso studentų patiria didesnę ar mažesnę krizę pirmojo studijų semestro metu [12]. Studijų univer-sitete pradžia sutampa ir su asmens raidos pereina-muoju laikotarpiu. Pereinamasis laikotarpis iš paau-glystės į suaugusio žmogaus amžiaus tarpsnį visada susijęs su naujais iššūkiais, kuriuos priimant reikia laiko ir paramos. Studijų pradžia dažniausiai to ne-suteikia, ir asmuo turi greitai ir savarankiškai priimti svarbius sprendimus. To pasekmė – nerimas, depre-sija, miego sutrikimai, psichosomatiniai negalavimai, kuriais gana dažnai skundžiasi pirmakursiai studen-tai [10, 12]. Šie simptomai – studentų patiriamo streso

ženklai. Streso įveiką daugiausia lemia asmens bran-da, įveikos strategijos. Stresas kyla, kai nauji reikala-vimai viršija įveikos galimybes. Būtent tokia situacija ir būdinga pirmo kurso studentams. Kai kurie auto-riai pirmuosius mėnesius universitete vadina adapta-cijos faze, kuri gali reikšmingai paveikti visą tolesnę asmens raidą, karjerą, sveikatą [10]. Tačiau ir aukš-tesniųjų kursų studentų patiriamo streso bei sveika-tos tyrimai rodo, kad studijos, jų keliami reikalavi-mai, savarankiško gyvenimo pradžia lemia studentų psichikos sveikatą. Apie studentų patiriamą stresą ir jo įtaką studentų sveikatai liudija ir Lietuvoje atlikti tyrimai [16–20]. 2005 m. Švietimo ir mokslo minis-terijos užsakymu atlikta studentų išstojimo iš aukš-tosios mokyklos priežasčių analizė parodė, kad viena iš pagrindinių priežasčių – sveikatos problemos [21]. Užsienio tyrėjai irgi pabrėžia, kad studentų nusiskun-dimai sveikata susiję su jų akademiniais pasiekimais [10, 13, 14]. Atliekant studentų sveikatos tyrimus daug vietos skiriama psichosomatinių sutrikimų, depresi-jos ir nerimo sutrikimų būdingiems simptomams bei somatiniams nusiskundimams nustatyti, taip pat iš-siaiškinti sveikatai žalingo elgesio apraiškas. Taigi dažniausiai ieškoma klinikinių simptomų, sutrikimų arba jų nebuvimo. Pastaruoju metu Vakarų šalyse pa-daugėjo ir studentų psichologinės gerovės tyrimų, ku-riuose pabrėžiamas pozityvus funkcionavimas ir ieš-koma jį stiprinančių veiksnių. Šie tyrimai liudija apie studentų patiriamo streso ir psichologinės gerovės sąsajas [13, 15]. Nustatyta, kad po pirmo kurso, stu-dentams vis geriau adaptuojantis prie naujo gyveni-mo etapo ir mažėjant su studijomis patiriamo streso lygiui, psichologinės gerovės rodikliai didėja [13]. Šiek tiek mažėja tik sveikatingumo ir dvasingumo skalių įverčiai. Taip pat nustatyta, kad studentų psichologi-nė gerovė susijusi su alkoholinių gėrimų vartojimu [13, 14], nusiskundimais sveikata [11, 13]. Rastos sąsa-jos tarp studentų psichologinės gerovės ir akademinių pasiekimų [12].

Apžvelgus daugelį tyrimų galima teigti, kad stu-dentų patiriamas stresas ir psichologinė gerovė daž-niausiai tiriami atskirai. Tarp jų ieškant sąsajų, tiria-mas bendras studentų patiriamas stresas, nebandant išsiaiškinti, kokie studentų gyvenimo aspektai, ke-liantys stresą, labiausiai susiję su jų psichologine ge-rove [12–15]. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje yra ne-mažai tyrimų, skirtų studentų sveikatos ir su sveikata susijusio elgesio problemoms nagrinėti, tačiau sto-kojama studentų psichologinės gerovės tyrimų. Su-bjektyvi gerovė tirta suaugusių vyrų [6] ir medikų [22] imtyse, o psichologinė gerovė – mokinių imtyje

2012/3(58) 87


[23]. Remiantis daugelio tyrimų rezultatais, rodan-čiais, kad gerovė skatina ir palaiko optimalią psichi-kos sveikatą, užtikrina karjerą, geresnius socialinius santykius ir ilgaamžiškumą, galima teigti, kad svarbu tirti jaunų žmonių psichologinę gerovę. Tokių tyrimų rezultatai padėtų kuriant studentų psichikos sveika-tos stiprinimo ir sutrikimų prevencijos programas.

Tyrimo tikslas – ištirti studentų psichologinę ge-rovę ir jos sąsajas su patiriamu stresu bei subjektyviu savo sveikatos vertinimu.

TyRImo objeKTas IR meTodaITyrime buvo apklausta 213 Vilniaus universiteto so-cialinių mokslų studentų. Iš jų 86,9 proc. moterų ir 13,1 proc. vyrų. 131 studentas mokėsi pirmame kurse, o 82 buvo ketvirto kurso studentai. Tyrimas buvo at-liktas mokslo metų pradžioje – spalio mėnesį. Pirmo kurso studentams – tai pati studijų universitete pra-džia, kelianti daug naujų iššūkių. Ketvirtas kursas irgi susijęs su naujais iššūkiais, kai reikia vėl priimti rim-tus sprendimus dėl tolesnės karjeros. Todėl ketvirto kurso studentai apklausti mokslo metų pradžioje. Ty-rime buvo naudota autorių specialiai sukurta anketa ir C. Ryff psichologinės gerovės skalės (Psychological well-being scales).

Autorių sukurtą anketą sudarė 3 klausimų blokai. 1 – klausimai, skirti demografiniams duomenims su-rinkti (amžius, lytis, studijos). 2 – klausimai streso šaltiniams atskleisti. Remiantis lietuvių ir užsienio autorių atliktų tyrimų analize [10–12, 14, 18], išskir-ta 12 gyvenimo sričių, keliančių stresą studentams (studentiškas gyvenimas, su studento statusu įgytas savarankiškumas, finansinė atsakomybė, profesijos pasirinkimas, nauja aplinka, kitokie reikalavimai nei mokykloje, savarankiškumas planuojant darbus, san-tykiai su dėstytojais, pasikeitę santykiai su tėvais, bū-tinybė užmegzti naujus ryšius, įsitvirtinimas kurse, naujas studento vaidmuo). Studentai turėjo įvertinti šiose savo gyvenimo srityse kylančio streso lygį skalė-se nuo 1 (visai nekelia streso) iki 4 (nuolat kelia stre-są). 3 klausimų grupė buvo skirta subjektyviai savo sveikatos būklei įvertinti. Respondentų buvo prašo-ma įvertinti savo sveikatos būklę skalėje nuo 1 (labai prasta) iki 10 (puiki). Remiantis įvairių tyrimų rezul-tatais [10, 18–20], buvo sudarytas simptomų, susijusių su stresu, sąrašas. Jame išvardyta 11 simptomų: galvos skausmas, skausmas krūtinėje ar širdies plote, kvėpa-vimo sutrikimai, miego sutrikimai, virškinimo sutri-kimai, skrandžio maudimas, įtampa sprande ir pečių srityje, nuovargis, aukštas kraujo spaudimas, apetito sutrikimai ir odos išbėrimai. Kiekvieną iš pateiktų

simptomų respondentai turėjo įvertinti pagal tai, kaip dažnai juos patyrė per pastarąją savaitę (1 – niekada, 2 – vieną kartą per savaitę, 3 – keletą kartų per savaitę, 4 – dažnai, 5 – nuolat). Prie šios klausimų apie svei-katą grupės priskyrėme ir klausimus apie rūkymo ir alkoholio vartojimo įpročius.

C. Ryff psichologinės gerovės skalės, kurias versti ir taikyti Lietuvoje buvo gautas autorės leidimas, leidžia matuoti šešis psichologinės gerovės matmenis: sava-rankiškumą, aplinkos valdymą, asmeninį augimą, pozityvius santykius su aplinkiniais, gyvenimo tikslą ir savęs priėmimą. Kiekvieną skalę sudaro 14 teiginių (iš viso 84 teiginiai). Tiriamasis turi pažymėti, ar jis sutinka, ar nesutinka su pateiktu teiginiu, pažymėda-mas vieną iš šešių atsakymo variantų (nuo „visiškai nesutinku“ iki „visiškai sutinku“). Maksimalus vienos skalės balas gali būti 84, minimalus – 14. Įvertintas C. Ryff skalių patikimumas, skaičiuojant Cronbacho alpha vidinio suderinamumo koeficientus. Rezultatai parodė, kad skalių suderinamumas yra gana geras: sa-varankiškumo skalės Cronbacho alpha – 0,772; aplin-kos valdymo skalės Cronbacho alpha – 0,855; asmeni-nio augimo skalės Cronbacho alpha – 0,793; pozityvių tarpusavio santykių skalės Cronbacho alpha – 0,805; gyvenimo tikslo skalės Cronbacho alpha – 0,837; sa-vęs priėmimo skalės Cronbacho alpha – 0,888.

Statistinei duomenų analizei buvo naudojamas statistinis paketas SPSS 15.0 for Windows. Taikyti šie metodai: aprašomoji statistika, Stjudento t kriterijus dviem nepriklausomoms imtims ir Spirmeno (Spear-man) koreliacijos koeficientas.

ReZulTaTaITyrimo rezultatai atskleidė studentų psichologinės ge-rovės ir įvairių gyvenimo sričių keliamo streso sąsajas (1 lentelė). Nustatyta, kad didėjant įvairių studentiško gyvenimo sričių keliamam stresui, studentų psicholo-ginė gerovė prastėja. Visos psichologinės gerovės ska-lės neigiamai koreliuoja su savarankiškumo keliamu stresu (tiek su studento statusu įgytu savarankišku-mu, tiek su savarankiškumu planuojant darbus). Tai rodo, kad kuo didesnį stresą studentams kelia sava-rankiškumas, tuo prastesni psichologinės gerovės skalių įverčiai. Studentiško gyvenimo keliamas stre-sas nėra reikšmingai susijęs su psichologine gerove. Daugiausia sąsajų su įvairių studentų gyvenimo as-pektų keliamu stresu turi savarankiškumo, aplinkos valdymo ir savęs priėmimo skalės (kiekviena iš jų ko-reliuoja su 6 iš 12 stresą keliančių gyvenimo aspektų).

Rezultatai parodė, kad studentų pasitenkini-mas studijomis yra susijęs su psichologine gerove.

88 2012/3(58)


Nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija tarp pasi-tenkinimo studijomis ir aplinkos valdymo (r = 0,201, p < 0,01), asmeninio augimo (r = 0,258, p < 0,01), gy-venimo tikslo (r = 0,318, p < 0,01) ir savęs priėmimo (r = 0,152, p < 0,05) skalių.

Nustatyti tam tikri skirtumai tarp pirmo ir ke-tvirto kursų studentų psichologinės gerovės. Ketvir-to kurso studentų visi psichologinės gerovės rodi-kliai yra aukštesni nei pirmo kurso (savarankiškumo skalės vidurkiai ketvirto kurso – 56,41, pirmo kur-so – 57,13; aplinkos valdymo – atitinkamai 51,40 ir 56,39; asmeninio augimo – 66,83 ir 69,67; pozity-vių tarpusavio santykių – 60,68 ir 63,07; gyveni-mo tikslo – 60,26 ir 63,79; savęs priėmimo – 56,28 ir 61,21). Ketvirto kurso studentų įverčiai yra statistiš-kai patikimai aukštesni aplinkos valdymo (t= –2,948, p < 0,005), asmeninio augimo (t = –2,199, p < 0,05), gyvenimo tikslo (t = –2,171, p < 0,05) ir savęs priėmi-mo skalėse (t = –2,683, p < 0,01).

Palyginus vaikinų ir merginų psichologinės gero-vės įverčius, gauti skirtumai tik dviejose skalėse. Vai-kinų savarankiškumo skalės įverčiai yra aukštesni nei merginų (t = 2,761, p < 0,01), o merginos gavo aukš-tesnius įverčius pozityvių tarpusavio santykių skalėje (t = –2,496, p < 0,05).

Nustatytos koreliacijos tarp studentų subjekty-vaus savo sveikatos vertinimo ir šių psichologinės ge-rovės skalių: aplinkos valdymo (r = 0,245, p < 0,01), asmeninio augimo (r = 0,154, p < 0,05), pozityvių san-tykių su aplinkiniais (r = 0,240, p < 0,01), gyvenimo tikslo (r = 0,177, p < 0,01), savęs priėmimo (r = 0,302, p < 0,01). Sveikata nėra susijusi tik su savarankiškumo

skale. Rezultatai parodė, kad kuo aukščiau studentai vertina savo sveikatos būklę, tuo aukštesni jų psicho-loginės gerovės įverčiai. Palyginę pirmo ir ketvirto kursų studentus matome, kad pirmo kurso studentų psichologinė gerovė daugiau nei ketvirto kurso susi-jusi su sveikata.

Darbe taip pat nagrinėjome, kaip studentų psi-chologinė gerovė yra susijusi su jų patiriamais simp-tomais (2 lentelė). Rezultatai parodė, kad stipriausiai psichologinė gerovė yra susijusi su dviem simptomais – skausmu krūtinėje ir širdies plote bei nuovargiu. Stu-dentų apklausa atskleidė, kad nuovargį – studentų dažniausiai per savaitę patiriamą simptomą – nors kartą per savaitę junta net 97,2 proc. studentų. Skaus-mus krūtinėje ir širdies plote nors kartą per savaitę junta 41,4 proc. studentų. Rezultatai taip pat parodė, kad su įvairiais simptomais daugiausia yra susijusi sa-varankiškumo skalė (reikšmingos sąsajos su 6 simp-tomais) ir savęs priėmimo skalė (reikšmingos sąsajos su 8 simptomais). Mažiausiai su simptomais susijusios pozityvių tarpusavio santykių (reikšmingos sąsajos su 2 simptomais) ir asmeninio augimo (reikšmingos sąsajos su 3 simptomais) psichologinės gerovės skalės.

Nors nerasta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vaikinų ir merginų savo sveikatos subjektyvaus vertinimo, merginos daugelį simptomų junta dažniau nei vaikinai: galvos skausmą (t = –2,550, p < 0,01), miego sutrikimus (t = –2,789, p < 0,01), virškinimo sutrikimus (t = –2,297, p < 0,05), skrandžio maudi-mą (t = –1,992, p < 0,05), įtampą sprande (t = –3,578, p < 0,001), nuovargį (t = –2,313, p < 0,05), patiria odos išbėrimus (t = –2,336, p < 0,05).

1 lentelė. Psichologinės gerovės skalių ir įvairių studentų gyvenimo aspektų keliamo streso sąsajos (N = 213)

Įvairūs studentųgyvenimo aspektai

Psichologinės gerovės skalėsS AV AA PS GT SP

Studentiškas gyvenimas –,127 –,096 –,127 –,058 –,011 –,108Su studento statusu įgytas savarankiškumas

–,199** –,352** –,272** –,217** –,257** –,355**

Finansinė atsakomybė –,151* –,166* –,089 –,184** –,125 –,304**Profesijos pasirinkimas –,042 –,086 –,047 ,044 –,173* –,081Nauja aplinka –,149* –,249** –,165* –,097 –,157* –,257**Kitokia aplinka nei mokykloje –,252** –,242** –,133 –,084 –,064 –,178**Savarankiškumas planuojant darbus –,285** –,478** –,266** –,199** –,310** –,389**Santykiai su dėstytojais –,107 –,235** –,221** –,177** –,239** –,287**Pasikeitę santykiai su tėvais ,139* ,012 ,046 ,005 –,032 –,025Būtinybė užmegzti naujus ryšius –,102 –,226** –,162* –,315** –,210** –,236**Įsitvirtinimas kurse –,262** –,249** –,194** –,261** –,172* –,349**Naujas studento vaidmuo –,142* –,157* –,155* –,168* –,113 –,192**

**p < 0,01; *p < 0,05.S – savarankiškumo skalė; AV – aplinkos valdymo skalė; AA – asmeninio augimo skalė; PS – pozityvių santykių su aplinkiniais skalė; GT – gyve-nimo tikslo skalė; SP – savęs priėmimo skalė.

2012/3(58) 89


3 lentelė. Studentų alkoholio vartojimo, rūkymo ir psichologinės gerovės sąsajos

Psichologinės gerovės skalėsAlkoholio vartojimas

Rūkymas

Savarankiškumo ,051 ,118Aplinkos valdymo –,022 –,086Asmeninio augimo ,062 –,004Pozityvių santykių su aplinkiniais –,028 –,105Gyvenimo tikslo –,144* –,085Savęs priėmimo –,055 –,128

*p < 0,05.

Studentai taip pat turėjo atsakyti į klausimus apie alkoholio vartojimą ir rūkymą. Rezultatai parodė, kad beveik visi studentai rečiau ar dažniau vartoja alkoho-linius gėrimus. Visai nevartojančių alkoholio tarp ap-klaustųjų – tik 5,6 proc. Deja, su amžiumi abstinentų skaičius mažėja, ir ketvirtame kurse jų yra jau du kar-tus mažiau nei pirmame (pirmame kurse – 6,9 proc., o ketvirtame – 3,7 proc.). Taip pat pažymėtina, jog al-koholio vartojimo dažnis – mažėja. Jei pirmame kur-se kasdien išgeriančiųjų yra 2,3 proc., tai ketvirtame kurse tokių studentų nėra. Nerūko daugiau nei pusė – 62,0 proc. respondentų. Palyginę pirmo ir ketvirto kursų studentus matome, kad nerūkančiųjų skaičius išauga (jei pirmame kurse nerūkančių yra 57,3 proc., tai ketvirtame – 69,5 proc.). Kasdien rūko 24,4 proc., t. y. kas ketvirtas studentas. Nors su amžiumi jų skai-čius irgi mažėja (pirmame kurse kasdien rūkančiųjų yra 26,7 proc., o ketvirtame – 20,7 proc.).

Mėginome nustatyti studentų alkoholio vartoji-mo, rūkymo ir psichologinės gerovės sąsajas (3 lente-lė). Alkoholio vartojimas buvo statistiškai reikšmin-gai susijęs tik su gyvenimo tikslo skale. Nustatyta

statistiškai reikšminga koreliacija tarp studentų alko-holio vartojimo ir rūkymo (r = 0,365, p < 0,01).

ReZulTaTų apTaRImasStudijos universitete – savarankiško gyvenimo pra-džia, kelianti naujus reikalavimus jauniems žmo-nėms, o kartu ir įtampą bei nerimą. Tyrimai liudija, kad įvairūs stresą keliantys veiksniai gali neigiamai paveikti psichologinę gerovę. Mūsų tyrimo rezultatai atskleidė, kad didėjantis įvairių gyvenimo įvykių ke-liamas stresas susijęs su mažėjančia studentų psicho-logine gerove.

Įvairių studentų gyvenimo sričių keliamas stresas skirtingai susijęs su jų psichologinės gerovės matme-nimis. Su visomis psichologinės gerovės skalėmis susi-jęs tik studentų įgyto savarankiškumo keliamas stre-sas. Savarankiškumas planuojant darbus yra vienas iš labiausiai studentams keliančių stresą veiksnių. Su studento statusu įgytas savarankiškumas, nors ir nėra didžiausią stresą keliantis dalykas, tačiau jo sąsajos su psichologine gerove yra akivaizdžios. Tai galima aiš-kinti tuo, kad vienas iš svarbiausių pereinamojo laiko-tarpio tarp paauglystės ir suaugusio žmogaus amžiaus rodiklių – savarankiškumo įgijimas. Tai – visų jaunų žmonių labai laukiamas ir naują jų statusą įrodan-tis kriterijus. Vis dėlto jo įgijimas, neturint patirties, kelia nemažai sunkumų. To įrodymas – pirmo kur-so studentai kaip vieną iš daugiausiai streso keliančių gyvenimo aspektų nurodė kitokius reikalavimus nei mokykloje (mokymasis mokykloje daugiau susijęs su tam tikrų reikalavimų laikymusi, o studijos universi-tete yra daugiau savarankiškos). Ketvirtame kurse tai nebekelia tokio streso. Vienas iš psichologinės gerovės

2 lentelė. Studentų per savaitę patiriamų simptomų ir psichologinės gerovės sąsajos (N = 213)

Simptomai Psichologinės gerovės skalės

S AV AA PS GT SPGalvos skausmas –,143* –,150* –,080 –,025 –,042 –,181**Skausmas krūtinėje ir širdies plote –,236** –,290** –,252** –,342** –,183** –,336**Kvėpavimo sutrikimai –,179** –,213** –,144* –,134 –,115 –,170*Miego sutrikimai –,107 –,214** –,074 –,049 –,107 –,215**Virškinimo sutrikimai –,156* –,097 –.023 –,046 –,070 –,185**Skrandžio maudimas –,174* –,158* –,100 –,066 –,155* –,203**Įtampa sprando, pečių srityje –,070 –,112 –,037 –,019 –,050 –,113Nuovargis –,180** –,371** –,214** –,114 –,253** –,282**Aukštas kraujospūdis –,045 –,033 –,025 –,022 ,019 –,001Apetito sutrikimai –,044 –,208** –,053 –,156* –,092 –,217**Odos išbėrimai –,056 –,108 –,101 –,045 –,165* –,163

**p < 0,01; *p < 0,05.S – savarankiškumo skalė; AV – aplinkos valdymo skalė; AA – asmeninio augimo skalė; PS – pozityvių santykių su aplinkiniais skalė; GT – gyve-nimo tikslo skalė; SP – savęs priėmimo skalė.

90 2012/3(58)


matmenų irgi yra savarankiškumas, kuris apibrėžia-mas kaip nepriklausomybė ir gebėjimas kontroliuo-ti savo elgesį [8, 9]. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad savarankiškumo skalė (kartu su aplinkos valdymo ir savęs priėmimo skalėmis) labiausiai susijusi su įvairių studentų gyvenimo aspektų keliamu stresu (kiekvie-na iš jų koreliuoja su 6 iš 12 stresą keliančių gyvenimo aspektų). Šie mūsų tyrimo rezultatai sutampa su kitų autorių duomenimis [10–13].

Rezultatai parodė, kad stresas, kurį studentai jun-ta dėl pasikeitusių santykių su tėvais, turi nedide-lę įtaką psichologinei gerovei. Tačiau pastebima ten-dencija, kad pasikeitę santykiai su tėvais, nors ir kelia stresą studentams, tačiau turi teigiamos įtakos jų psi-chologinei gerovei, ypač savarankiškumui. Pasikeitę santykiai su tėvais, nepriklausomybės įgijimas ir rodo didėjantį savarankiškumą, kurio taip trokšta jauni žmonės.

Studentams vis sėkmingiau adaptuojantis prie naujo gyvenimo etapo ir mažėjant su studijomis pati-riamo streso lygiui, po pirmo kurso psichologinės ge-rovės rodikliai didėja [13, 14]. Mūsų tyrimo rezultatai irgi parodė, kad visi ketvirto kurso studentų psicholo-ginės gerovės rodikliai yra aukštesni nei pirmo kurso. Nerasta skirtumų tarp vyrų ir moterų patiriamo stre-so lygio. Tai atitinka ir kitų autorių gautus rezultatus bei nuomonę, kad šio skirtumo nebuvimas susijęs su lytims keliamais vienodais reikalavimais [10]. Iš stu-denčių tikimasi ir reikalaujama tokio pat elgesio kaip ir iš studentų, jos nesijaučia išskirtinės. Lūkesčiai ly-tims vis vienodėja.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad kuo aukščiau studentai vertina savo sveikatos būklę, tuo aukštes-ni jų psichologinės gerovės įverčiai. Juntami įvairūs simptomai, susiję su žemesniais psichologinės gero-vės įverčiais. Tyrimai rodo, kad studentės patiria dau-giau psichosomatinių negalavimų nei vaikinai, o jų bendras savo sveikatos vertinimas yra žemesnis [24, 25]. Mūsų apklaustos respondentės irgi turėjo dau-giau nusiskundimų savo sveikata nei vaikinai. Tačiau merginų ir vaikinų bendras savo sveikatos vertini-mas buvo labai panašus. Kadangi psichologinė gerovė susijusi su sveikatos būkle, galima buvo tikėtis, kad merginos, turinčios daugiau nusiskundimų įvairiais simptomais, gaus prastesnius psichologinės gerovės įverčius, palyginti su vaikinais. Tačiau rezultatai pa-rodė, kad vaikinų ir merginų psichologinės gerovės skalių įverčiai skiriasi nedaug. Kai kurie tyrėjai tai aiškina tuo, kad merginos linkusios daugiau ieškoti ir gauti pagalbos dėl psichologinių sunkumų ir sveika-tos problemų [25].

Mūsų tyrimas atskleidė, kad studentų pasitenkini-mas studijomis yra susijęs su psichologine gerove. Kuo labiau studentai patenkinti pasirinkta studijų progra-ma, tuo aukštesni jų psichologinės gerovės įverčiai. O pasitenkinimas studijomis, kaip rodo tyrimų rezulta-tai, susijęs su akademiniais pasiekimais, įsipareigoji-mu profesijai, karjera. Todėl pastaruoju metu, nagri-nėjant studentų akademinius pasiekimus, vis daugiau dėmesio skiriama psichologinei gerovei [12, 26].

Psichologinė gerovė atspindi optimalų, į sveika-tą orientuotą asmens funkcionavimą. Asmuo, orien-tuotas į sveiką funkcionavimą, renkasi sveiką gyven-seną, mažiau rūko, mažiau vartoja alkoholio. Tačiau jauniems žmonėms rūkymas ir alkoholio vartojimas dažnai siejasi su naujo, jau suaugusio žmogaus, gyve-nimo pradžia ir jo suteikiamomis teisėmis, todėl dau-guma jaunų žmonių praeina eksperimentavimo su al-koholiu ir cigaretėmis etapą. Mūsų tyrimo rezultatai irgi patvirtina, kad su amžiumi kasdien rūkančių ir vartojančių alkoholį studentų skaičius mažėja. Nors tarp ketvirto kurso studentų nerūkančiųjų skaičius išauga, deja, to negalima pasakyti apie alkoholio var-tojimą. Visiškai atsisakančių alkoholio studentų skai-čius ketvirtame kurse yra net mažesnis nei pirmame. Panašios tendencijos (tarp jaunimo vis populiaresnis rūkymo atsisakymas, tačiau nemažėjantis alkoholi-nių gėrimų vartojimas) stebimos ir kitų autorių bei siejamos su reklama, draudimais, viešąja nuomone šiuo klausimu [13, 27, 28].

Šiame tyrime lyginome pirmo ir ketvirto kursų studentus. Įvairių autorių atlikti darbai rodo, kad pir-makursiams būdingi psichologinės gerovės žemi ro-dikliai didėja pereinant į antrą ir trečią kursus. Ke-tvirtas, baigiamasis, kursas studentams vėl kelia didelį stresą. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad ke-tvirto kurso studentų visi psichologinės gerovės rodi-kliai yra aukštesni nei pirmo kurso. Tai galima paaiš-kinti tuo, kad ketvirto kurso studentus apklausėme mokslo metų pradžioje, kol jie dar nedaug galvoja apie baigiamuosius darbus ir jų laukiančius tolimes-nius karjeros vingius.

Minėdami savo atlikto tyrimo ribotumus ir no-rėdami pateikti tolimesnių tyrimų gaires, norime pabrėžti, kad, siekiant ištirti studentų psichologinės gerovės raidą, reikėtų tirti ne tik pirmo ir ketvirto, bet ir antro bei trečio kursų studentus. Ateityje mes irgi planuojame šį tyrimą paversti longitudiniu, se-kant pirmakursių psichologinę gerovę visų jų studijų universitete metu. Taip pat būtų prasminga palygin-ti studentų psichologinę gerovę su tų jaunų žmonių, kurie po mokyklos pasirinko kitokį kelią, pavyzdžiui,

2012/3(58) 91


literatūra1 . Europos paktas dėl psichinės sveikatos ir gerovės . ES aukščiausio ly-

gio konferencija „Bendros pastangos siekiant psichinės sveikatos ir gerovės“ . Briuselis . 2008 . Prieiga per internetą: http://ec .europa .eu/health/mental_health/docs/mhpact_lt .pdf [žiūrėta 2011 09 05] .

2 . World Health Organization . Mental Health Policy and Service Gui-dance Package: Child and Adolescent Mental Health Policies and Plans . 2005:68 . Prieiga per internetą: http://www .who .int/mental_health/policy/Childado_mh_module .pdf [žiūrėta 2010 09 10] .

3 . Seligman MEP, Csikszentmihalyi M . Positive psychology: An Intro-duction . American Psychologist . 2000;55(1):5-14 .

4 . Adams T, Bezner J, Steinhartd M . The conceptualization and measurement of perceived wellness: integrating balance across and within dimensions . American Journal of health promotion . 1997;11(3):208-218 .

5 . Ryan RM, Deci EL . On Happiness and Human Potentials: A review of research on Hedonic and Eudaimonic Well-being . Annu Rev Psychol . 2001;52:141-146 .

6 . Šilinskas G, Žukauskienė R . Subjektyvios gerovės išgyvenimas i su juo susiję veiksniai vyrų imtyje . Psichologija . 2004;30:47-58 .

7 . Waterman AS, Schwartz SJ, Zamboanga BL et al . The Questionnaire or Eudaimonic Well-Being: Psychometric properties, demographic comparisons and evidence of validity . The Juornal of Positive Psychology, 2010;5(1):41-61 .

8 . Ryff CD, Keyes CLM . The structure of psychological well-being revi-sited . Journal of Personality and Social Psychology, 1995;69:719-727 .

9 . Ryff CD, Singer B . Psychological well-being: Meaning, measurement, and implications for psychotherapy research . Psychotherapy and Psychosomatics, 1996;65:14-23 .

10 . Dyson R, Renk K . Freshmen Adaptation to University Life: Depres-sive Symptoms, Stress, and Coping . Journal of Clinical Psychology . 2006;62(10):1231-1244 .

11 . Cooke R, Bewick BM, Barkham M, Bradley M, Audin K . Measuring, monitoring and managing the psychological well-being of first year

university students . British Journal of Guidance and Counselling, 2006;34(4):505-517 .

12 . Uqdah AL, Tyler KM . DeLoach Ch . Academic Attitudes and Psycho-logical Well-Being of Black American Psychology Graduate Students . The Negro Educational Review . 2009 Spring-Winter;60(1-4):23-38 .

13 . Walker CJ . A Longitudinal Study on the Psychological Well-Being of College Students . Poster presented at the 117th convention of the American Psychological Association . 2009 . Prieiga per internetą: www .wellbeingincollege .org [žiūrėta 2010 10 12] .

14 . Burris JL, Brechting EH, Salsman J, Carlson ChR . Factors Associated With the Psychological Well-Being and Distress of University Stu-dents . Journal of American College Health . 2009;57(5):534-543 .

15 . Bewick B, Koutsopoulou G, Miles J, Slaa E, Barkham M . Changes in undergraduate students’ psychological well-being as they progress through university . Prieiga per internetą: http://www .informaworld .com/smpp/content~content=a925977514~db=all~jumptype=rss [žiūrėta 2011 09 20] .

16 . Dadelo S, Tamošauskas P, Podlužnas V . Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmo kurso įvairių specializacijų studentų palygina-moji sveikatingumo analizė . Visuomenės sveikata . 2009;1(44):78-87 .

17 . Gustainienė L, Lazutkienė J, Pileckaitė-Markovienė M . Studentų sveikatos kontrolės lokuso ir vidinės darnos ypatumai bei tarpusa-vio sąsajos . Visuomenės sveikata . 2010;1(48):90-100 .

18 . Karkockienė D . Medicinos ir sveikatos mokslų studentų patiriamo streso ypatumai ir jo įtaka miego kokybei . Visuomenės sveikata . 2011;2(53):83-92 .

19 . Sapranavičiūtė L, Perminas A . Universiteto studentų naudojamų streso įveikimo strategijų ir nusiskundimų sveikata sąsajos . Visuo-menės sveikata . 2011;1(52):98-107 .

20 . Bulotaitė L, Bliumas R, Pociūtė B . Stress and well-being of freshmen students of social science . The 12th European congress of psychology . Istanbul, July 04–08, 2011 . Abstacts CD . www .ecp2011 .org [žiūrėta 2011 09 10] .

įsidarbino. Tai leistų atskirti akademinį stresą nuo streso, kurį kelia naujas suaugusio žmogaus gyveni-mo etapas, ir jų įtaką jauno žmogaus psichologinei gerovei. Prie tyrimo ribotumų, kurie galėjo nulemti rezultatus, priskirtume ir gana nedidelį vyrų skaičių. Deja, socialinius mokslus tradiciškai daugiau renkasi merginos nei vaikinai. Todėl ateityje gal reikėtų ištirti kelių laidų studentus, taip padidinant vyriškos lyties respondentų skaičių.

Studentų psichologinės gerovės tyrimo rezultatai galėtų padėti kuriant ir taikant tiek studentų sveika-tos stiprinimo, tiek karjeros planavimo programas. Žinant, kad aukšta psichologinė gerovė užtikrina tikslingą ir prasmingą judėjimą sveikatos stiprinimo link, būtų tikslinga padėti studentams įveikti su stu-dijomis universitete susijusį stresą, skatinti kreiptis psichologinės pagalbos.

IŠvados1. Didėjant studentų įvairių gyvenimo sričių kelia-

mam stresui, prastėja studentų psichologinė gero-vė. Ryškiausios psichologinės gerovės ir studentų įgyto savarankiškumo keliamo streso sąsajos. Ma-žiausiai susiję studentiško gyvenimo, pasikeitusių santykių su tėvais ir profesijos pasirinkimo kelia-mas stresas bei psichologinė gerovė.

2. Nustatytos sąsajos tarp subjektyviai vertinamos savo sveikatos būklės ir psichologinės gerovės. Kuo palankiau studentai vertina savo sveikatos būklę, tuo aukštesni jų psichologinės gerovės įver-čiai. Įvairūs studentų juntami simptomai susiję su žemesniais psichologinės gerovės rodikliais.

3. Studentų pasitenkinimas studijomis yra susijęs su psichologine gerove. Kuo labiau studentai paten-kinti pasirinkta studijų programa, tuo aukštesni jų psichologinės gerovės įverčiai.


92 2012/3(58)


21 . Gudžinskienė V . Studentų išstojimo iš aukštosios mokyklos prie-žastys, susijusios su sveikatos ir asmenybės ypatumais . Pedagogika . 2007;85:68-75 .

22 . Grigaliūnienė V, Burba B, Šlioža V, Ramanauskas I . Medikų, dirban-čių klinikinį darbą, subjektyvios gerovės (laimingumo) ir psichoso-cialinių veiksnių ryšys . Visuomenės sveikata . 2007;2(37):27-33 .

23 . Šarakauskienė Ž . Mokinių psichologinė gerovė: struktūra ir socio-demografiniai bei asmenybės veiksniai . Daktaro disertacija . Sociali-niai mokslai, psichologija (06 S) . Vilnius, 2012 .

24 . Dučinskienė D . Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų gyvenimo ko-kybė ir jai įtaką turintys veiksniai . 2004 . Prieiga per internetą: http://www .kmu .lt/avevita/text .php?str_id=384 [žiūrėta 2012 02 03] .

25 . Vaez M, Laflamme L . First-year university students’ health status and socio-demographic determinants of their self-rated health . Work . 2002;19:71-80 .

26 . Ansari WE, Stock Ch . Is the Health and Wellbeing of University Stu-dents Associated with their Academic Performance? Cross Sectional Findings from the United Kingdom . Int . J Environ Res Public Health . 2010;7:509-527 .

27 . Anderson P, Baumberg B . Alkoholis Europoje visuomenės sveikatos požiūriu: ataskaita Europos komisijai . Klaipėda, 2006 .

28 . Veryga A, Klubienė J, Petkevičienė J, Žemaitienė N . Tabako kontrolė ir pagalba metantiems rūkyti . Kaunas, 2008 .

relations between psychological well-being, stress and subjective assessment of health status of students of social scienceLaima Bulotaitė, Birutė Pociūtė, Remigijus Bliumas, Miglė Dovydaitienė

Department of Genera l Psycholog y, Faculty of Phi losophy, Vi lnius University

summaryThe aim of this study – to analyse well-being, stress and subjective health status of students.Methods. 213 students of social sciences participated in the research. 86,9 % – female, 13,1 % – male. 131 – Ist year students, 82 – IVth year students. Specially designed ques-tionnaire and Ryff scales of Psychological Well-being were used. Results. Well-being of students was connected to stress in different life areas. Results revealed, that when stressfull-nes of different life areas of students increases, the well-being scores decrease. The strongest correlation was be-tween well-being and stress, connected to independence of students. The lowest impact on students well-being was caused by such stessfull events, as student life, changed re-lations with parents and selected study programme. The overall psychological well-being scores of students in-creased from freshman to senior years. Psychological well-being of students was also connected to health sta-tus of students. There was negative correlation between

different symptoms, which students experience at least once per week, and different aspects of psychological well-being. The more students were satisfied with the selected study programme, the higher was their psychological well-being estimation.

Keywords: students, psychological well-being, stress, sub-jective health status.

Received 11 April 2012, accepted 26 July 2012

Correspondence to Laima Bulotaitė, Vilnius University, Faculty of Philosophy, Department of General Psychology, Universiteto 9/1, LT-01513 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 93


AsMenų, PrArADusių vAiruOTOjO PAžyMėjiMą DėL vAirAviMO APsvAigus nuO ALKOHOLiO, ALKOHOLiO vArTOjiMO įPrOčiAi ir AšTrių POjūčių sieKisMilda Motiejūnaitė-Timinskienė, Laima BulotaitėVilniaus universiteto Fi losof ijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra

santraukaTyrimo tikslas – nustatyti asmenų, praradusių vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, alkoholio vartojimo įpročių bei aštrių pojūčių siekimo sąsajas.Medžiaga ir metodai. Apklausti 362 asmenys. Iš jų 64,4 proc. vyrų ir 35,6 proc. moterų. Tiriamąją grupę sudarė 128 asme-nys, praradę vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio. Kontrolinės grupės tiriamieji (iš viso 234 as-menys) yra skirstomi į dvi grupes: I kontrolinė grupė – asmenys, kurie kada nors yra vairavę išgėrę (n = 118); II kontrolinė grupė – asmenys, kurie niekada nėra vairavę išgėrę (n = 116). Tyrime naudota specialiai sukurta anketa, Aštrių pojūčių siekimo skalė (SSS-V, Sensation Seeking Scale, Form V) ir Sveikatos sutrikimų dėl alkoholio vartojimo testas AUDIT.Rezultatai ir išvados. Rezultatai parodė, kad alkoholio vartojimo įpročiai siejasi su vairavimu apsvaigus nuo alkoholio. Asmenys, kurie yra vairavę išgėrę, tačiau dėl šios priežasties nėra praradę vairuotojo pažymėjimo, alkoholį vartoja daž-niau ir didesniais kiekiais bei patiria daugiau problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, nei asmenys, praradę vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo išgėrus. Rastos sąsajos tarp aštrių pojūčių siekimo ir alkoholio vartojimo įpročių. Asmenys, kurie labiau linkę siekti aštrių pojūčių, yra linkę dažniau vartoti alkoholį, vartoja jį didesniais kiekiais bei turi daugiau problemų, susijusių su alkoholio vartojimu. Su alkoholio vartojimo įpročiais labiausiai siejasi tokie aštrių pojūčių siekimo būdai kaip nesivaržymas ir nepakantumas nuoboduliui. Rezultatai parodė, kad vairavimas apsvaigus nuo alkoholio susi-jęs su aštrių pojūčių siekiu. Asmenys, kurie niekada nevairavo apsvaigę nuo alkoholio, yra mažiau linkę siekti aštrių pojū-čių nei tie, kurie yra vairavę apsvaigę nuo alkoholio. Asmenys, kurie yra vairavę apsvaigę nuo alkoholio, bet nėra dėl šios priežasties praradę vairuotojo pažymėjimo, labiau linkę ieškoti jaudulio ir nuotykių, naujų potyrių, nesivaržymo nei kiti respondentai. Nuoboduliui labiau nepakantesni asmenys, kurie yra vairavę išgėrę, nei asmenys, kurie nėra vairavę išgėrę.

Reikšminiai žodžiai: vairavimas, alkoholio vartojimo įpročiai, aštrių pojūčių siekis.

įvadasVairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra labai svar-bus veiksnys analizuojant eismo įvykius. Pastaraisiais metais ši problema tampa vis aktualesnė, kadangi as-menys, vairuojantys apsvaigę nuo alkoholio, įvykdo daug eismo įvykių [1, 2]. Lietuvos statistikos duome-nimis, 2011 m. dėl neblaivių vairuotojų kaltės užre-gistruoti 279 eismo įvykiai. Tai sudaro 8,4 proc. visų 2011 m. užregistruotų eismo įvykių, kuriuose nu-kentėjo žmonės. Šiuose įvykiuose žuvo 24 žmonės, 398 sužeisti [3].

Atliekama daug tyrimų, siekiant išaiškinti, kokie socialiniai, psichologiniai ar teisiniai veiksniai lemia šį neatsakingą elgesį. Apžvelgus daugelį tyrimų gali-ma teigti, kad plačiausiai ištyrinėtos amžiaus ir lyties sąsajos su vairavimu apsvaigus nuo alkoholio. Įvai-riose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad apsvaigę nuo al-koholio vyrai vairuoja dažniau nei moterys [2]. Vyriš-kos lyties atstovams yra labiau būdingas noras siekti jaudulio bei polinkis rizikuoti, o vairuojant tai pasi-reiškia priešišku ir rungtyniaujančiu elgesiu, dažnes-niu Kelių eismo taisyklių nepaisymu, jų pažeidimu ir apskritai rizikingesniu vairavimu, palyginti su mote-riškos lyties atstovėmis [2, 4].

Tyrimai liudija, kad jaunų vairuotojų tikimybė pa-tekti į eismo įvykį, palyginti su kitomis amžiaus gru-pėmis, yra ženkliai didesnė. Daugiausia eismo įvy-kių apsvaigus nuo alkoholio sukelia jauni vyrai iki 34 metų, o didžiausias jų skaičius tenka 20–24 metų amžiaus grupei (Europos duomenimis 26–28) [5]. Ty-rimai rodo, kad nuo 45 metų amžiaus rizika vairuoti apsvaigus nuo alkoholio smarkiai mažėja [4, 6].

Adresas susirašinėti: Milda Motiejūnaitė-Timinskienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra, Universiteto g. 9/1, 01513 Vilnius. El. p. [email protected]

94 2012/3(58)


Tyrėjai ypač domisi bausmių įtaka vairavimui ap-svaigus nuo alkoholio. Užsienio šalių praktika rodo, kad sugriežtinus sankcijas avarijų skaičius sumažėja 35 proc. Tačiau daugelis girtų vairuotojų lieka nepa-stebėti, nes tik nedidelis procentas tokių pažeidėjų pa-tenka į eismo įvykius arba yra sustabdomi atsitiktinai. Nustatyta, kad bausmės už vairavimą išgėrus, nors ir yra gana skaudžios, negali ženkliai nulemti sprendimo vairuoti išgėrus. Pirminis išgėrusio vairuotojo sulai-kymas lemia tik laikiną susilaikymą nuo recidyvo [7].

Tiriami ir asmenybiniai veiksniai, kurie turi įta-kos vairavimui apsvaigus nuo alkoholio. Vienas jų – aštrių pojūčių siekis. Aštrių pojūčių siekis (angl. sensation seeking) – tai asmenybės savybė, apibū-dinama siekimu įvairių, naujų, sudėtingų ir inten-syvių pojūčių bei patirčių ir troškimas patirti fizi-nę, socialinę, teisinę ar finansinę riziką dėl tokios patirties [8, 9]. Aštrių pojūčių siekimas yra apibū-dinamas kaip biologiškai pagrįstas asmenybės ma-tmuo. Tai aiškinama optimalaus sužadinimo lygio teorija, pagal kurią tvirtinama, kad kiekvienas in-dividas turi savo individualaus lygmens sužadini-mo poreikį, reikalingą tam, kad palaikytų sau įpras-tą psichologinę būseną bei kognityvinį ir motorinį funkcionavimą [9, 10, 11]. Šis poreikis ir įvardijamas kaip aštrių pojūčių siekis. Individai, siekiantys pa-tirti aštrius pojūčius, turi aukštą optimalaus sužadi-nimo lygį, dėl to sensorinė deprivacija jiems turėtų kelti gerokai didesnę įtampą nei individams, kurių aštrių pojūčių poreikis yra labai žemas. Taigi mano-ma, kad individai siekia naujų ir kuo intensyvesnių pojūčių formų, kad pasiektų aukštesnį optimalaus sužadinimo lygį, kuriam esant jie veiktų ir jaustųsi žymiai geriau [8, 9]. Individualaus sužadinimo lygis gali būti pasiektas keliais būdais: 1) ieškant jaudulio ir nuotykių (veiksmai, apimantys tam tikrą fizinio pavojaus tikimybę, pavyzdžiui: ekstremalus sportas, greičio viršijimas ir pan.); 2) ieškant potyrių (no-ras siekti naujos patirties per neįprastus pojūčius ir mintis, gyventi visuomenėje nepropaguojamą gy-venimo būdą, turėti netradicinius draugus ir pan.); 3) nesivaržymu (bandymai pašalinti egzistuojančią frustraciją, stresą, nemalonius jausmus ir pan.; tam pasiekti asmenys dažnai vartoja alkoholį ir narko-tines medžiagas, siekia seksualinės laisvės, dažnai keičia partnerius ir pan.); 4) nepakantumu nuobo-duliui (rutinos, numatomų dalykų netoleravimas). Tokie asmenys dažnai keičia savo profesiją, draugus, gyvenamąją vietą. Jiems neįdomu tai, kas įprasta, jie trokšta nuolatinės kaitos, taip palaikydami savo su-žadinimo laipsnį [8, 9].

Tyrimų rezultatai rodo, kad aštrių pojūčių siekis siejasi tiek su alkoholio vartojimu, tiek su pavojin-gu vairavimu. Asmenys, kuriems būdingas nesivar-žymas, dažniau vartoja alkoholinius gėrimus, jiems dažniau išsivysto priklausomybė nuo alkoholio [10, 11]. Nustatyta, kad asmenys, kuriems būdingas aštrių pojūčių siekis, yra linkę pervertinti savo vairavimo įgūdžius ir neįvertinti pavojingų situacijų. Todėl la-biau tikėtina, kad jie gali sukelti daug kritinių eismo situacijų [12].

Apžvelgus daugelį tyrimų galima teigti, kad dau-giausiai analizuojama socialinė-psichologinė vairuo-jančiųjų apsvaigus nuo alkoholio charakteristika, pa-likus nuošalyje psichologinius veiksnius. Dauguma tyrėjų pripažįsta, kad vieni svarbiausių rizikos veiks-nių – jaunas amžius ir vyriška lytis. Lieka neaišku, kokią įtaką vairavimui apsvaigus nuo alkoholio turi alkoholio vartojimo įpročiai – ar dažnai ir dideliais kiekiais vartojantys alkoholį asmenys dažniau vai-ruoja apsvaigę nuo alkoholio ir ar sulaikyti apsvaigę nuo alkoholio vairuotojai vartoja daugiau alkoholio nei kiti gyventojai. Reikia pripažinti, kad daugelyje tyrimų lieka daugiau iškeltų klausimų, negu galima rasti atsakymų.

Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo tyrimų, ku-riuose nagrinėjama vairavimo apsvaigus problemati-ka [4, 13, 14], tačiau stokojama tyrimų, kuriuose būtų apklausiami asmenys, praradę vairuotojo pažymėji-mą dėl vairavimo išgėrus. Jų apklausos rezultatai pa-dėtų kuriant tinkamas ir veiksmingas prevencines priemones.

Tyrimo tikslas – nustatyti asmenų, praradusių vai-ruotojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo al-koholio, alkoholio vartojimo įpročių bei aštrių pojū-čių siekimo sąsajas.

TyRImo objeKTas IR meTodaIApklausti 362 asmenys. Iš jų 64,4 proc. vyrų ir 35,6 proc. moterys. Amžiaus vidurkis 34 ± 12 metų. Tiriamąją grupę sudarė 128 asmenys, praradę vairuo-tojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alko-holio. Šie asmenys apklausti po paskaitų apie alkoho-lio žalą, kurias jie privalo lankyti teismo nutartimi. Kontrolinės grupės tiriamieji (iš viso 234 asmenys) yra skirstomi į dvi grupes pagal atsakymą į klausimą „Ar teko kada nors vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholinių gėrimų?“ I kontrolinė grupė – asmenys, kurie kada nors yra vairavę išgėrę (n = 118); II kontro-linė grupė – asmenys, kurie niekada nėra vairavę išgė-rę (n = 116). Kontrolinę grupę sudarė asmenys, turin-tys vairuotojo pažymėjimą ir sutikę dalyvauti tyrime.

2012/3(58) 95


Tyrime naudota specialiai sukurta anketa, Aštrių pojūčių siekimo skalė ir Sveikatos sutrikimų dėl alko-holio vartojimo testas AUDIT.

Anketa skirta tiriamųjų demografiniams duome-nims surinkti bei išsiaiškinti jų vairavimo įpročius, požiūrį į vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, bausmes.

Tyrime buvo naudojama Aštrių pojūčių siekimo skalės penktoji versija (SSS-V, Sensation Seeking Scale, Form V), kurią sukūrė M. Zuckermanas su bendra-autoriais [9, 15]. Skalę sudaro 40 porų teiginių. Tiria-masis turi pasirinkti vieną iš dviejų teiginių. Teiginiai suskirstyti į 4 subskales (kiekvienoje po 10 porų tei-ginių): jaudulio ir nuotykių ieškojimo, potyrių ieš-kojimo, nesivaržymo ir nepakantumo nuoboduliui. Skaičiuojamas kiekvienos subskalės ir bendras aštrių pojūčių siekimo įvertis. Tyrime naudota lietuviška skalės versija, kurią, gavusi autorių leidimą, paren-gė R. Šulskytė [16]. Apskaičiuotas skalės patikimumo koeficientas α = 0,843, taigi skalė tinkama naudoti pa-sirinktai tiriamųjų imčiai tirti.

Alkoholio vartojimo įpročiams tirti buvo naudo-tas Sveikatos sutrikimų dėl alkoholio vartojimo tes-tas AUDIT (angl. Alcohol Use Disorders Identification Test). Tai trumpas, įvairioms šalims pritaikytas at-rankinio tyrimo metodas, skirtas anksti identifikuo-ti asmenis, vartojančius sveikatai žalingus alkoholi-nius gėrimus. Testą į lietuvių kalbą vertė E. Subata ir

L. Valius [17]. Testą sudaro 10 klausimų. 3 iš jų skir-ti alkoholio vartojimo įpročiams, 4 – priklausomybei nuo alkoholio ir 3 – problemoms, susijusioms su al-koholio vartojimu, tirti. Apskaičiuotas skalės patiki-mumo koeficientas α = 0,785. Taigi skalė tinkama pa-sirinktai tiriamųjų imčiai tirti.

Duomenų analizė. Duomenų analizė buvo atlie-kama naudojant SPSS/PC programinę įrangą. Skir-tingų grupių rodikliams palyginti pasirinktas nepa-rametrinis Mano ir Vitnio (Mann-Whitney) ranginės analizės metodas. Kriterijus pasirinktas atmetus hi-potezę apie tiriamų rodiklių skirstinių normalumą. Koreliaciniai ryšiai įvertinti taikant Kendalo (Ken-dall’s) tau-b (β) koreliacijos koeficientą – neparame-trinį ranginės koreliacijos koeficiento skaičiavimo va-riantą. Pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo.

REzUlTATAIAnalizuojant skirtumus tarp trijų tiriamųjų grupių alkoholio vartojimo įpročių buvo atliktas jų alkoho-lio vartojimo (kiekio bei dažnumo), priklausomybės nuo alkoholio, problemų dėl alkoholio vartojimo bei alkoholio vartojimo įpročių bendrojo įverčio viduti-nių rangų palyginimas (1 lentelė).

Rezultatai rodo, kad statistiškai reikšmingi skirtu-mai pastebimi tarp visų trijų tiriamųjų grupių. Dau-giausia balų, rodančių alkoholio vartojimo įpročius,

1 lentelė. Tiriamosios ir abiejų kontrolinių grupių alkoholio vartojimo įpročių vidutinių rangų palyginimas

Lyginamos grupės Vid. rangasRangų suma

Vid. rangasRangų suma

Mano ir Vitnio

kriterijaus reikšmė

Z P

Tiriamoji su II kontroline Tiriamoji grupė II kontrolinė grupėAlkoholio vartojimas 121,34 15531,50 123,78 14358,50 7275,500 -0,273 0,785Priklausomybė nuo alkoholio 138,84 17771,50 104,47 12118,50 5332,500 -3,943 0,001*Problemos, susijusios su alkoholio vartojimu

135,99 17406,50 107,62 12483,50 5697,500 –3,582 0,001*

Bendras alkoholio vartojimo įpročių balas 134,99 17279,00 108,72 12611,00 5825,000 –2,916 0,004*Tiriamoji su I kontroline Tiriamoji grupė I kontrolinė grupėAlkoholio vartojimas 100,24 12830,50 148,73 17550,50 4574,500 –5,394 0,001*Priklausomybė nuo alkoholio 127,41 16309,00 119,25 14072,00 7051,000 –0,919 0,358Problemos, susijusios su alkoholio vartojimu

114,84 14699,50 132,89 15681,50 6443,500 –2,089 0,037*

Bendras alkoholio vartojimo įpročių balas 110,64 14162,00 137,45 16219,00 5906,000 –2,961 0,003*I kontrolinė su II kontroline II kontrolinė grupė I kontrolinė grupėAlkoholio vartojimas 96,69 11216,00 137,96 16279,00 4430,000 –4,702 0,001*Priklausomybė nuo alkoholio 104,48 12120,00 130,30 15375,00 5334,000 –3,047 0,002*Problemos, susijusios su alkoholio vartojimu

94,04 10908,50 140,56 16586,50 4122,500 –5,730 0,001*

Bendras alkoholio vartojimo įpročių balas 94,41 10951,50 140,20 16543,50 4165,500 –5,188 0,001*

*p < 0,05.

96 2012/3(58)


surinko asmenys, kurie yra vairavę išgėrę, tačiau nėra dėl šios priežasties praradę vairuotojo pažymėjimo. Mažiausiai – asmenys, kurie niekada nėra vairavę iš-gėrę.

Skirtumai tarp grupių rasti ir pagal atskirus alko-holio vartojimo įpročių blokus. Rezultatai rodo, kad alkoholio vartojimas statistiškai reikšmingai skiriasi tarp kontrolinių grupių bei tarp tiriamosios ir I kon-trolinės grupės. Tiek tiriamoji, tiek II kontrolinė gru-pė alkoholį vartoja panašiais kiekiais ir dažnumu. Dažniau ir didesniais kiekiais alkoholį geria I kontro-linės grupės tiriamieji.

Mažiausiai priklausomybės nuo alkoholio bruo-žų pastebima II kontrolinės grupės tiriamųjų imty-je. Daugiau priklausomybės nuo alkoholio bruožų demonstruojančios tiriamoji bei I kontrolinė grupės tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskiria.

Daugiausiai problemų, susijusių su alkoholio var-tojimu, patiria I kontrolinė grupė, t. y. asmenys, kurie yra vairavę išgėrę, bet nėra praradę vairuotojo pažy-mėjimo. Mažiausiai tokių problemų patiria asmenys, kurie niekada nėra vairavę išgėrę. Tiriamoji grupė už-ima tarpinę padėtį.

Lyginome visų trijų grupių aštrių pojūčių siekimo lygį. Vertinant bendrąjį aštrių pojūčių siekimo įver-tį, nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vairuo-tojų, kurie yra praradę vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo išgėrus, ir vairuotojų, kurie niekada nėra vairavę išgėrę (II kontrolinė grupė). Vairuotojai, ku-rie yra vairavę išgėrę, bet nėra dėl šios priežasties praradę vairuotojo pažymėjimo, aštrių pojūčių lin-kę siekti statistiškai reikšmingai labiau nei tiriamo-ji grupė (Z = –3,869, p = 0,001) ir II kontrolinė gru-pė (Z = –3,943, p = 0,001). Analizuojant skirtumus

tarp trijų tiriamųjų grupių polinkio siekti aštrių po-jūčių, buvo atliktas jų aštrių pojūčių siekimo atskirų subskalių vidutinių rangų palyginimas. Skirtumai tarp tiriamųjų grupių atskleidžiami 1 pav.

Analizuojant atskiras subskales, pastebima, kad jaudulio ir nuotykių ieškoti labiau linkę I kontrolinės grupės tiriamieji nei tiriamosios grupės (Z = –2,779, p = 0,005) ar II kontrolinės grupės (Z = –3,191, p = 0,001). Tarp tiriamosios ir II kontrolinės grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta. Tokie pat rezultatai gauti ir apžvelgiant nesivaržy-mo subskalės įverčius šiose trijose grupėse. Potyrių ieškojimo skalėje rasti statistiškai reikšmingi skir-tumai tarp tiriamosios ir I kontrolinės (Z = –4,067, p = 0,001) bei tarp tiriamosios ir II kontrolinės grupės (Z = –2,542, p = 0,011) tiriamųjų. Tarp I ir II kontro-linės grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtu-mo nerasta (Z = –1,510, p = 0,131). Daugiau potyrių linkę ieškoti I ir II kontrolinės grupės tiriamieji.

Nuoboduliui mažiau nepakantesni pasirodė vai-ruotojai, kurie nėra vairavę išgėrę. Didesnį nepakan-tumą nuoboduliui turi vairuotojai, kurie yra vairavę išgėrę, tačiau nepastebimas skirtumas tarp tų, kurie dėl šios priežasties yra praradę savo vairuotojo pažy-mėjimą, ir tų, kurie jo nepraradę.

Analizuojant sąsajas tarp alkoholio vartojimo įpročių bei aštrių pojūčių siekio buvo atlikta korelia-cinė analizė (2 lentelė).

Nustatyta, kad visose grupėse yra statistiškai reikš-minga koreliacija tarp alkoholio vartojimo įpročių bei aštrių pojūčių siekio. Tai reiškia, kad asmenys, kurie labiau linkę siekti aštrių pojūčių, yra linkę dažniau vartoti alkoholį, vartoja jį didesniais kiekiais ir turi daugiau problemų, susijusių su alkoholio vartojimu.

1 pav. Tiriamųjų aštrių pojū-čių siekimo subska-lių vidutinių rangų palyginimas

5,07

8125

4,22

6562

5

3,67

9687

5

3,28

125

6,07

6271

186

5,33

8983

051

4,86

4406

78

3,32

2033

898

4,91

3793

103

4,89

6551

724

3,50

8620

69

2,68

9655

172

0

1

2

3

4

5

6

7

Jaudulio ir nuotykiųieškojimas

Potyrių ieškojimas Nesivaržymas Nepakantumas nuoboduliui

Aštr

ių p

ojūč

ių si

ekim

o su

bska

lių įv

ertis

Tiriamoji grupė I kontrolinė grupė II kontrolinė grupė

2012/3(58) 97


Visose trijose grupėse yra sąsajos tarp alkoholio var-tojimo įpročių bei nesivaržymo ir nepakantumo nuo-boduliui. Jaudulio ir nuotykių ieškojimas su alkoholio vartojimo įpročiais nėra susijęs nei vienoje grupėje.

ReZulTaTų apTaRImasMūsų tyrimo rezultatai parodė, kad asmenys, kurie yra vairavę apsvaigę nuo alkoholio, alkoholį vartoja dažniau ir didesniais kiekiais nei tie, kurie niekada nėra vairavę apsvaigę nuo alkoholio. Tai atitinka ir kitų tyrėjų pateiktus duomenis, kad asmenys, kurie yra vairavę apsvaigę nuo alkoholio, alkoholį vartoja dažniau ir didesniais kiekiais [2, 4].

Mūsų tyrimas atskleidė vieną įdomų faktą – as-menys, kurie yra praradę vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, nėra tie, kurie al-koholį vartoja dažniausiai ir dideliais kiekiais. Dau-giausia balų, rodančių alkoholio vartojimo įpročius, surinko asmenys, kurie yra vairavę išgėrę, tačiau nėra dėl šios priežasties praradę vairuotojo pažymėjimo (I kontrolinė grupė). Ši grupė nurodė ir turinti dau-giau problemų dėl alkoholio vartojimo. Taigi galima kelti prielaidą, kad atliekant patikrą keliuose sulaiko-mi ne dažniausiai ir daugiausiai alkoholio vartojantys ir vairuojantys apsvaigę nuo alkoholio asmenys. Šie tyrimo metu atskleisti faktai liudija, kad patikra ke-liuose dėl vairavimo išgėrus nėra patikimiausia pre-vencijos priemonė, užtikrinanti saugumą keliuose. Panašios nuomonės laikosi ir kiti autoriai, teigdami, kad programos, kuriomis siekiama sumažinti vai-ravimo apsvaigus nuo alkoholio mastus, turi dides-nį dėmesį skirti piktnaudžiavimui alkoholiu mažinti.

Minimos tokios strategijos kaip alkoholio kainos di-dinimas, pardavimo vietų skaičiaus mažinimas ir pan. [2]. Tai patvirtina ir kitų autorių pateikiamus duomenis, kad daugelis girtų vairuotojų lieka nepa-stebėti [7]. Tik mažas procentas tokių pažeidėjų pa-tenka į eismo įvykius arba yra sustabdomi atsitikti-nai. Todėl bausmės už vairavimą išgėrus, nors ir yra gana skaudžios, negali įtikinamai nulemti, renkantis sprendimą vairuoti išgėrus ar ne.

Gautiems rezultatams įtakos galėjo turėti ir kiti veiksniai. Tyrimo rezultatai parodė, kad vairuotojai, praradę vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo išgė-rus, nurodo turintys mažiau problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, nei tie, kurie yra vairavę išgėrę, bet dėl šios priežasties vairuotojo pažymėjimo nėra praradę. Tokiems atsakymams įtakos galėjo turėti tai, kad anketos buvo pildomos po paskaitų apie alkoho-lio žalą kartu su žinių patikros testu, taigi nurodant savo vardą ir pavardę. Tai galėjo iškraipyti respon-dentų atsakymus į klausimus apie jų alkoholio var-tojimo įpročius, nes jie norėjo pasirodyti „geresni“, mažiau nusikalstantys, nei yra iš tikrųjų. Abiejų kon-trolinių grupių tiriamieji anketas pildė anonimiškai, ir tai galėjo lemti didesnį jų atvirumą, atsakant į klau-simus tiek apie alkoholio vartojimo įpročius, tiek apie problemas dėl alkoholio vartojimo

II kontrolinėje grupėje, kitaip nei kitose dviejo-se, didesnę dalį tiriamųjų sudaro moterys. Tai liudi-ja, kad moterys rečiau nei vyrai vairuoja apsvaigusios nuo alkoholio. Šie rezultatai atitinka ir kitų tyrimų iš-vadas, kad vyrai yra labiau linkę vairuoti išgėrę nei moterys. Statistiniai duomenys liudija, kad moterys

2 lentelė. Alkoholio vartojimo įpročių sąsajos su aštrių pojūčių siekiu

Aštrių pojūčių siekio subskalėsAlkoholio vartojimo įpročiai

β koreliacijos koeficientas P reikšmėBendras aštrių pojūčių siekimo įvertis Tiriamoji grupė 0,216 0,001*

I kontrolinė grupė 0,167 0,001*II kontrolinė grupė 0,228 0,001*

Jaudulio ir nuotykių ieškojimas Tiriamoji grupė 0,081 0,213I kontrolinė grupė 0,074 0,271II kontrolinė grupė 0,129 0,058

Nesivaržymas Tiriamoji grupė 0,260 0,001*I kontrolinė grupė 0,255 0,001*II kontrolinė grupė 0,232 0,001*

Nepakantumas nuoboduliui Tiriamoji grupė 0,198 0,003*I kontrolinė grupė 0,159 0,020*II kontrolinė grupė 0,270 0,001*

Potyrių ieškojimas Tiriamoji grupė 0,156 0,019*I kontrolinė grupė 0,050 0,461II kontrolinė grupė 0,168 0,015*

*p < 0,05.

98 2012/3(58)


rečiau vartoja alkoholį, todėl ir vairuojančių išgėrus moterų skaičius žymiai mažesnis nei vyrų [2, 4]. Eu-ropoje atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei devyni iš 10 išgėrusių vairuotojų yra vyrai [6].

Įvairios apklausos rodo, kad žmonės gerai žino, jog jie neturėtų vairuoti apsvaigę nuo alkoholio, ta-čiau dauguma prisipažįsta, kad taip elgiasi [1, 4]. Tokį elgesį gali nulemti asmenų polinkis siekti aštrių po-jūčių. Dauguma aštrių pojūčių ieškotojų nėra paten-kinti savo elgesio rezultatais (šiuo atveju vairavimo apsvaigus pasekmėmis), tačiau negatyvių pasekmių nesureikšmina, nes visada siekia vis naujesnių asme-ninių jaudinančių patirčių, kurios suteikia naujų, sti-presnių teigiamų emocijų nei ankstesnės. Tuo tarpu aštrių pojūčių nesiekiantys asmenys teikia pirmenybę tam, kas yra iš anksto numatoma ir pažįstama. Jie ne-mato apdovanojimo galimybės pačiame rizikingame veiksme [18, 19].

Mūsų tyrime atsiskleidė aštrių pojūčių siekio skir-tumai atskirose tiriamųjų grupėse. Rezultatai yra panašūs, kaip ir analizuojant alkoholio vartojimo įpročius. Asmenys, kurie yra vairavę apsvaigę nuo al-koholio, bet nėra dėl šios priežasties praradę vairuoto-jo pažymėjimo (I kontrolinė grupė), pasirodė labiau-siai siekiantys aštrių pojūčių. Tokiems rezultatams irgi įtakos galėjo turėti tai, kad mūsų tiriamosios gru-pės atsakymai nebuvo anonimiški ir tiriamieji bijojo pasirodyti kaip rizikos ir aštrių pojūčių siekėjai (pvz., pasirinkdami tokį galimą atsakymą į vieną iš anketos klausimą „Man dažnai patinka apsvaigti“).

Tyrimo rezultatai parodė, kad asmenys, kurie nie-kada nevairavo apsvaigę nuo alkoholio, yra mažiau linkę siekti aštrių pojūčių nei kitos dvi tiriamųjų gru-pės. Tokie rezultatai atsiskleidė analizuojant bendrąjį aštrių pojūčių siekio įvertį ir beveik visas aštrių pojū-čių siekio subskales. Tai liudija, kad aštrių pojūčių sie-kimas yra susijęs su vairavimu išgėrus. Tai patvirtina ir kiti tyrėjai, teigdami, kad asmenybės kintamieji, to-kie kaip aštrių pojūčių siekis, yra svarbūs galimo pa-vojingo elgesio pranašautojai [20].

Aštrių pojūčių siekis kai kurių autorių įvardijamas kaip vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių priklau-somybės nuo alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų me-džiagų išsivystymą [21]. Tai galima paaiškinti tuo, kad aštrių pojūčių siekėjai dažnai negali racionaliai suprasti gresiančių neigiamų pasekmių. Jiems bū-dinga silpnesnė rizikos kontrolė, todėl, kol dar nėra akivaizdžių negatyvių padarinių, jiems sunku nustoti vartoti medžiagas, kurios jiems suteikia norimą suža-dinimo lygį. Be to, noras ieškoti nuolatinio stimulia-vimo yra nesunkiai patenkinamas vartojant alkoholį

ar narkotikus. Atsiradusi aktyvacija, kurią aštrių po-jūčių siekėjai patiria pirmą kartą išbandę tam tikrą stimulą (šiuo atveju – alkoholį), vėliau tampa apdova-nojimu, kurį norisi gauti vėl ir vėl [21].

Gauti rezultatai rodo, kad alkoholio vartojimas yra susijęs su beveik visais aštrių pojūčių siekimo ti-pais, tačiau daugiausiai su nesivaržymu. Tokius rezul-tatus patvirtina ir kitų autorių tyrimai [11]. Aštrių po-jūčių siekio klausimyno autorius M. Zuckermanas [8, 15] teigia, jog nesivaržymas apibūdinamas kaip ban-dymai pašalinti egzistuojančią frustraciją, stresą, ne-malonius jausmus ir pan. Tam pasiekti asmenys daž-nai vartoja alkoholį arba narkotines medžiagas, siekia seksualinės laisvės, dažnai keičia partnerius ir pan. Tą patvirtina ir mūsų tyrimo rezultatai.

Mūsų tyrime atskleistos tam tikros sąsajos tarp alkoholio vartojimo įpročių, aštrių pojūčių siekio ir vairavimo apsvaigus nuo alkoholio galėtų būti nau-dingos kuriant vairavimo apsvaigus nuo alkoholio prevencines priemones. Pateiksime keletą praktinių rekomendacijų prevencinių priemonių kūrėjams. Nu-statytas faktas, kad praradę teises dėl vairavimo ap-svaigus nuo alkoholio asmenys nėra daugiausia ge-riantys vairuotojai, liudija, jog patikra keliuose negali juose užtikrinti saugumo. Daug tikslingiau prevenci-nius veiksmus nukreipti į visos visuomenės švietimą apie piktnaudžiavimo alkoholiu žalą, formuojant va-dinamojo „atsakingo vairavimo“, t. y. asmeninės atsa-komybės didinimo sėdant už vairo, nuostatas. Rastos sąsajos tarp aštrių pojūčių siekio ir rizikingo vaira-vimo bei alkoholio vartojimo gali padėti konsultuo-jant asmenis, praradusius vairuotojo pažymėjimą dėl vairavimo išgėrus. Be abejo, sunku pakeisti tokias bazines asmenybės savybes kaip aštrių pojūčių sieki-mas. Tačiau, kaip teigia pats M. Zuckermanas, „yra visai įmanoma pakeisti būdus, kuriais jis (aštrių pojū-čių siekimas) išreiškiamas, ar užkirsti kelią sveikatai žalingoms šio elgesio išraiškoms, pvz.: rūkymui, pik-tnaudžiavimui alkoholiu, narkotikų vartojimui ar ne-saugiam seksui, kurios kelia riziką asmens sveikatai ir gali turėti negatyvių socialinių pasekmių“ [22, p. 207]. Pakeitus šių asmenų aštrių pojūčių siekio būdus sau-gesniais tiek jiems patiems, tiek visai visuomenei, jų poreikiai bus patenkinti ir sumažės vairavimo apsvai-gus nuo alkoholio tikimybė.

Norėtume paminėti ir kai kuriuos tyrimo ribotu-mus. Jau minėjome, kad tyrimo rezultatams įtakos galėjo turėti ribotas tiriamosios grupės anonimišku-mas ir nevienodas vyrų bei moterų skaičius grupė-se. Manome, kad ateityje atliekant panašius tyrimus būtų galima plėsti tiriamųjų imtį ir bandyti atskleisti

2012/3(58) 99


riziką vairuoti apsvaigus nuo alkoholio prognozuo-jančius veiksnius.

IŠVADoS1. Vairuotojų alkoholio vartojimo įpročiai siejasi su

vairavimu apsvaigus nuo alkoholio. Asmenys, ku-rie yra vairavę išgėrę, alkoholį vartoja dažniau ir didesniais kiekiais bei patiria daugiau problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, nei asmenys, ku-rie nėra vairavę išgėrę. Asmenys, kurie yra vaira-vę išgėrę, nepriklausomai nuo to, ar buvo sulaikyti dėl šios priežasties kelių policijos, turi daugiau pri-klausomybės nuo alkoholio bruožų nei tie, kurie nėra vairavę išgėrę.

2. Asmenys, praradę vairuotojo pažymėjimą dėl vai-ravimo apsvaigus nuo alkoholio, nėra dažniausiai ir dideliais kiekiais vartojančių alkoholį vairuoto-jų grupė.

3. Asmenys, kurie labiau linkę siekti aštrių pojūčių, yra linkę dažniau vartoti alkoholį, vartoja jį dides-niais kiekiais ir turi daugiau problemų, susijusių su alkoholio vartojimu.

4. Asmenys, vairavę apsvaigę nuo alkoholio, yra dau-giau linkę siekti aštrių pojūčių nei tie, kurie nieka-da nevairavo apsvaigę nuo alkoholio.

padėKaAutoriai dėkoja Kėdainių rajono savivaldybės visuo-menės sveikatos biuro, Vilniaus sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro, VšĮ Ukmergės sveikatos cen-tro, I. Arisimavičienės firmos „Vikruolis“, Nacionali-nės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos pri-valomojo mokymo skyriaus Vilniaus, Kauno, Utenos bei Druskininkų filialų specialistams, padėjusiems atlikti vairuotojų apklausas.


literatūra1 . Preventative measures to prevent driving while under the influen-

ce of alcohol / drugs . Literature Study for the Swedish NATIONAL Road Administration . Austrian Road Safety Board (Kuratorium für Verkehrssicherheit) . Vienna . 2003 March . Prieiga per internetą: http://www .vv .se/PageFiles/14706/the_study%5B1%5D .pdf?epslan guage=sv [žiūrėta 2011 11 15] .

2 . Vital Signs: Alcohol-Impaired Driving Among Adults – United States, 2010 . MMWR - Morbidity and Mortality Weekly Report . 2011;60(39):1351-1356 . Prieiga per inernetą: http://www .cdc .gov/mmwr/preview/mmwrhtml/mm6039a4 .htm?s_cid=mm6039a4_w [žiūrėta 2011 11 16] .

3 . Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos kelių policijos tarnybos spaudos konferencija . 2011 metų eismo sau-gumo pagrindiniai rodikliai . Prieiga per internetą: www .policija .lt/get .php?f .9457 [žiūrėta 2011 11 16] .

4 . Astrauskienė A, Bulotaitė L . Lietuvos gyventojų, vairavusių apsvai-gus nuo alkoholio, alkoholio vartojimo įpročiai . Visuomenės sveika-ta . 2011;1:82-90 .

5 . Lewis TF, Olds RS, Thombs DL, Ding K . Driving Privileges Facilitate Impaired Driving in Those Youths Who Use Alcohol or Marijuana. Journal of Child and Adolescent Substance Abuse . 2009;18:106-116 .

6 . IAS fact sheet – Drinking and Driving . 2007 . Prieiga per internetą: http://www .ias .org .uk/resources/factsheets/drink_driving .pdf [žiū-rėta 2011 11 15] .

7 . Bertelli AM, Richardson LE . The Behavioral Impact of Drinking and Driving Laws. The Policy Studies Journal . 2008;36(4):545-569 .

8 . Zuckerman M . Behavioral expressions and biosocial bases of sensa-tion seeking . New York: Cambridge Press, 1994 .

9 . Zuckerman M . The sensation seeking scale V (SSS-V): Still reliable and valid . Personality and Individual Differences . 2007;43(5):1303-1305 .

10 . Dubey C, Arora M . Sensation Seeking Level and Drug of Choice . Jour-nal of the Indian Academy of Applied Psychology . 2008;34(1):73-82 .

11 . Delignières D, Sabas S . Sensation seeking among adolescents: a fac-tor analysis of Zuckerman‘s questionnaire. IXth European Congress on Sport Psychology . Bruxelles . 1995;1-6 .

12 . Ayvaşık HB, Er N, Sümer N . Traffic violations and errors: the effects of sensation seeking and attention . Proceedings of the Third Interna-tional Driving Symposium on Human Factors in Driver Assessment, Training and Vehicle Design . 2003;395-402 .

13 . Čėsnienė I, Kašinska A . Agresyvus vairavimas: vairuotojų agresyvu-mo, pykčio ir saviveiksmingumo sąsajos . Psichologija . 2011;43:63-77 .

14 . Endriulaitienė A, Markšaitytė R, Žardeckaitė-Matulaitienė K . Psi-chologinės jaunų vairuotojų patiriamų eismo įvykių prielaidos . Vi-suomenės sveikata . 2011;4(55):103-112 .

15 . Zuckerman M, Eysenck HJ . Sensation Seeking in England and Ame-rica: Cross-cultural, Age, and Sex Comparisons. Journal of Consul-ting and Clinical Psychology . 1978;46(1):139-149 .

16 . Šulskytė R . Priklausomybe nuo narkotikų sergantys žmonės: psicho-patiškumo, aštrių pojūčių siekimo ir socialinių problemų sprendimo ypatumai . Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, Filosofijos fa-kultetas, 2009 .

17 . Fleming M, Murray P, Subata E, Valius L . Alkoholio vartojimo pro-blemos ir jų sprendimo būdai bendrojoje praktikoje . Kaunas, 1999 .

18 . Escher D . Revisiting risk: sensation-seeking and the sex difference in religiosity . Submitted to the Graduate School of the University of Notre Dame in Partial Fulfillment of the Requirements for the Degree of Master of Arts . 2010 . Prieiga per internetą: http://etd .nd .edu/ETD-db/theses/available/etd-12142010 155652/unrestricted/EscherD122010T .pdf [žiūrėta 2011 11 16] .

19 . Donohew L, Zimmerman R, Cupp PS, Novak S, Colon S, Abell R . Sensation seeking, impulsive decision-making, and risky sex: implications for risk-taking and design of interventions. Personality and Individual Diferences . 2000;28:1079-1091 .

20 . Chandra PS, Krishna VAS, Benegal V, Ramakrishna J . High-risk sexual behaviour & sensation seeking among heavy alcohol users . Indian J Med Res . 2003;117:88-92 .

21 . Hammelstein P . Faites vos jeux! Another look at sensation seeking and pathological gambling. Personality and Individual Differences . 2004;37:917-931 .

22 . Zuckerman M . Sensation Seeking and Risky Behavior . American Psychological Association . Washington, 2007 .

100 2012/3(58)


Drinking habits and sensation seeking of persons, who have lost driver’s license for drink-drivingMilda Motiejūnaitė-Timinskienė, Laima Bulotaitė

Vilnius University, Department of Genera l Psycholog y

summaryThe aim of the study – to reveal drinking habits and sen-sation seeking of drivers, who lost their driver’s license for drink-driving.Study population. 362 drivers. 64,4 % mail and 35,6 % fe-male. All subjects were divided in to 3 groups: 128 drivers, who lost their driver’s license for drink driving (research group), 118 drivers, who ever drove drunk, but still have their license (1st control group), 116 drivers, who never drove drunk (2nd control group).Methods. Anonymous questionnaire survey, including de-mographic characteristics, Sensation seeking scale form V (SSS-V), and drinking habits test AUDIT.Results. Results show, that drinking habits are related to drink-driving. Respondents, who ever drive under the in-fluence of alcohol, consume alcohol more frequently and in larger quantities and experience more problems relat-ed to alcohol consumption, than respondents, who never drive under the influence of alcohol.We found correlation between sensation seeking and drinking habits. Respondents, who are more likely to seek

sensation, also are more likely to consume alcohol, con-sume it in larger quantities and have more problems relat-ed to alcohol consumption. Results shows, that drink driv-ing is related to sensation seeking. Respondents, who never drove drunk are less likely to seek sensation , than persons, who ever drove drunk.

Keywords: driving, drinking habits, sensation seeking.


Correspondence to Milda Motiejūnaitė-Timinskienė, Vilnius University, Faculty of Philosophy, Department of General Psychology, Universiteto 9/1, 01513 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

2012/3(58) 101


Fizinę negALią Turinčių AsMenų sAviveiKsMinguMO ir suvOKiAMOs sOCiALinės PArAMOs sąsAjOsLaura Alčiauskaitė, Liuda ŠinkariovaVytauto Didžiojo universitetas

SantraukaTyrimo tikslas – nustatyti fizinę negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ir socialinės paramos sąsajas.Medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 138 įvairią fizinę negalią turintys asmenys nuo 18 iki 60 metų amžiaus. Tyrime naudota anoniminė anketinė apklausa. Saviveiksmingumui įvertinti buvo naudojamas saviveiksmingumo klausimynas, kurį sudaro bendro ir socialinio saviveiksmingumo subskalės (Self-efficacy scale, M. Sherer, J. E. Maddux, B. Mercandante, S. Prentice-Dunn, B. Jacobs, R. W. Rogers, 1982). Socialinei paramai įvertinti buvo pasitelkiama socialinės paramos elge-sio skalė (Social Support Behaviors scale, A. Vaux, S. Riedel, D. Stewart, 1987), matuojanti penkių tipų socialinę paramą (emocinę, socializuojančią, finansinę paramą, praktinę pagalbą ir patarimus / pamokymus), teikiamą šeimos ir draugų.Rezultatai ir išvados. Tyrimas atskleidė, kad tarp bendro ir socialinio saviveiksmingumo bei socialinės paramos, teikia-mos šeimos ir draugų, yra reikšmingas ryšys. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokiančių didesnę socialinę paramą, tiek bendras, tiek socialinis saviveiksmingumas yra aukštesnis, palyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę socialinę pa-ramą. Aukštas bendras saviveiksmingumas yra susijęs su didesne šeimos teikiama socializuojančia ir finansine parama bei praktine pagalba. Tuo tarpu aukštas socialinis saviveiksmingumas yra susijęs su didesne šeimos ir draugų teikiama visų tipų socialine parama.

Reikšminiai žodžiai: saviveiksmingumas, socialinė parama, fizinė negalia.

įvadasFizinė negalia ir sunkios lėtinės ligos sukelia asmeniui daug įvairių fiziologinių ir psichologinių problemų bei iššūkių, tokių kaip patiriamas skausmas, pablogė-jęs fizinis funkcionavimas, gyvenimo būdo pokyčiai, socialinė stigma, priklausomybė nuo kitų asmenų pa-galbos, grėsmė orumui bei savivertei. Visi šie su ne-galia susiję stresoriai gali susilpninti asmens gebėjimą išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir tikėjimą palankios ateities perspektyvomis [1, 2].

Tokiu atveju labai svarbūs tampa neįgalaus asmens turimi vidiniai resursai, padedantys įveikti su negalia susijusias problemas ir kliūtis. Vienas iš šių veiksnių yra saviveiksmingumas, kuris A. Banduros teorijoje apibrėžiamas kaip asmens tikėjimas savo gebėjimais atlikti užduotis iki tam tikro lygmens ir kontroliuoti

įvykius, veikiančius jo gyvenimą. Saviveiksmingu-mo sąvoka apibūdina asmens lūkesčius ir įsitikini-mą, kaip sėkmingai jis sugeba įvykdyti tam tikrą už-duotį [3]. Kuo aukštesnis asmens saviveiksmingumas, tuo labiau pasitikintis ir užtikrintas sunkiose situa-cijose jaučiasi asmuo ir tuo geresni jo veiklos rezul-tatai. Aukštas saviveiksmingumas suformuoja gerus problemų sprendimo įgūdžius, atkaklumą užbaigti pradėtas užduotis, mažina nesėkmės baimę, skatina optimistiškiau vertinti savo ateitį. Be to, aukštesnis saviveiksmingumas yra susijęs su geresne asmenų fi-zine ir psichologine sveikata [4].

Taigi, saviveiksmingumas neabejotinai daro dide-lį poveikį negalią turintiems asmenims. Neįgalus as-muo dėl fizinių trūkumų dažnai gali jaustis menkes-nis ar ne toks produktyvus kaip negalios neturintys asmenys. Taip pat fizinė negalia gali tapti realia kliū-timi norint neįgaliajam įgyvendinti savo siekius bei tikslus. Asmenys su aukštesniu saviveiksmingumu la-biau stengiasi siekti savo tikslų, nepaisydami savo ne-galios sukeltų kliūčių [5]. Be to, aukštesnis saviveiks-mingumas yra susijęs su efektyvesniu streso valdymu, mažesniu neįgaliųjų nerimo ir depresijos lygiu, aukš-tesne saviverte, asmenine gerove, geresne fizine būkle, greitesniu atsistatymu ir geresniu prisitaikymu prie negalios [5, 6].

Adresas susirašinėti: Liuda Šinkariova, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Teorinės psichologijos katedra, K. Donelaičio g. 52-315, 44244 Kaunas. El. p. [email protected]

102 2012/3(58)


Nors saviveiksmingumas A. Banduros teorijoje aprašomas kaip bendras konstruktas, tačiau kai ku-rie autoriai skiria atskirus saviveiksmingumo tipus. Vienas iš jų – socialinis saviveiksmingumas, apibū-dinantis asmens tikėjimą savo gebėjimais inicijuoti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis ir apimantis tokias savybes kaip socialinė drąsa, akty-vus dalyvavimas socialinėje veikloje, draugiškas elge-sys, gebėjimas teikti ir priimti pagalbą. Asmuo, kurio socialinis saviveiksmingumas aukštas, labiau pasiti-ki savo socialiniais įgūdžiais ir efektyviau sprendžia problemas neapibrėžtose situacijose [7]. Fizinę negalią turintys asmenys dažnai susiduria su įvairiomis so-cialinėmis problemomis, tokiomis kaip menkinantis kitų požiūris, trikdančios socialinės situacijos, sti-gmatizacija socialinėje aplinkoje, diskomfortu ben-draujant su sveikais asmenimis [8]. Aukštesnio socia-linio saviveiksmingumo neįgalūs asmenys yra mažiau linkę vengti socialinių situacijų, lengviau integruojasi į visuomenę, naudoja labiau išlavintus socia linius įgū-džius [9].

Lietuvoje plačiai nagrinėjamos negalios proble-mos, atskleidžiant įvairius neįgaliųjų asmenų psi-chologinius, socialinius ir fizinės sveikatos aspektus [10, 11, 12]. Tačiau mūsų šalies mokslinėje literatūro-je neįgalaus asmens saviveiksmingumo, kuris yra itin reikšmingas žmogaus funkcionavimui, tyrimų nepa-vyko rasti.

Gana mažai analizuotos saviveiksmingumo sąsa-jos su kitais psichosocialiniais resursais, kurie galbūt lemia aukštesnį ar žemesnį saviveiksmingumą. Šia-me darbe analizuojamos saviveiksmingumo sąsa-jos su socialine parama, kuri neįgaliesiems taip pat yra labai svarbus resursas [13]. Pastaruoju metu vis dažniau sutariama, jog socialinė parama yra multi-dimensinė koncepcija ir ją galima skirstyti į keletą tipų: emocinę, socializuojančią ir finansinę paramą, praktinę pagalbą bei patarimus [14]. Šie paramos ti-pai tenkina tam tikrus fizinę negalią turinčių asmenų poreikius ir daro įtaką jo savijautai. Emocinė parama suteikia galimybę išreikšti savo jausmus ir emocijas, išsipasakoti problemas bei pasijausti suprastam, my-limam ir reikalingam. Socializuojanti parama apibū-dina kartu praleidžiamą laisvalaikį ir pramogas. Fi-nansinė parama padeda išspręsti finansines ligos ar negalios sukeltas problemas ir daro teigiamą įtaką ne-įgalaus asmens gerovei. Tuo tarpu tiek patarimai / pa-mokymai (kitaip dar vadinami informacine parama), tiek praktinė pagalba padeda neįgaliajam atlikti jam reikšmingą veiklą bei išspręsti iškilusias problemas [14, 15].

Socialinė parama gali būti gaunama iš kelių šalti-nių, svarbiausi iš jų – šeima ir draugai [14]. Manoma, jog svarbiausia asmeniui yra šeimos teikiama socia-linė parama, kuri paprastai pasižymi teigiamu po-veikiu neįgaliajam: dėmesingumas ir padrąsinimas sumažina kančią, skatina laikytis savipriežiūros reko-mendacijų, daro teigiamą įtaką psichosocialinės rea-bilitacijos procesui, didina neįgalių asmenų savivertę ir mažina jų depresiškumą [13, 16]. Draugų teikiama parama taip pat svarbi, tačiau jos poveikis negalią tu-rinčiam asmeniui yra daug mažiau tyrinėtas, palygin-ti su šeimos teikiama parama. Vis dėlto nustatyta, jog didesnė draugų teikiama emocinė bei instrumentinė parama yra susijusi su aukštesne neįgalaus asmens sa-viverte, didesniu socialiniu aktyvumu ir didesniu pri-ėmimo jausmu [17, 18].

Nors socialinės paramos svarba negalią turinčių asmenų sveikatai ir savijautai yra gausiai aprašyta, ta-čiau socialinės paramos sąsajos su saviveiksmingumu yra ne iki galo ištirtos. Dažniausiai saviveiksmingu-mo ir socialinės paramos poveikis fiziškai neįgaliems asmenims yra tyrinėjamas kompleksiškai [2, 19] arba per tarpinius kintamuosius (pavyzdžiui, optimizmą [6]), o tyrimų, nagrinėjančių tiesiogines saviveiks-mingumo sąsajas su socialine parama, yra labai ne-daug. Vis dėlto paprastai manoma, jog socialinė para-ma lemia asmens saviveiksmingumą, o ne priešingai: kuo mažiau socialinės paramos gauna neįgalusis, tuo mažesnis jo saviveiksmingumas, ir atvirkščiai [20, 21]. Tačiau teoriškai žemas saviveiksmingumas gali būti susijęs ir su per dideliu kiekiu socialinės paramos. Pa-vyzdžiui, šeima ir draugai gali būti neįgaliam asme-niui pernelyg globėjiški, ir dėl to neįgalusis netenka galimybės atlikti tą veiklą, kurią jis pajėgus atlikti, o tai mažina jo savarankiškumą, skatina priklausomy-bę nuo kitų asmenų bei apsunkina prisitaikymą prie negalios [15]. Kita vertus, neįgalusis jam teikiamą pa-ramą ne visada gali interpretuoti kaip teigiamą ar la-bai naudingą: trumpalaikis, netinkamas ar pernelyg pagalbą siūlantis elgesys fizinę negalią turinčiam as-meniui gali atrodyti nenaudingas, mažinantis jo sava-rankiškumą ir keliantis distresą [22].

Tad siekiant sužinoti, ar iš tiesų didesnė sociali-nė parama siejasi su aukštesniu saviveiksmingumu, bei būtent kokie socialinės paramos tipai bei šaltiniai reikšmingi negalią turinčių asmenų saviveiksmingu-mui, ir atliekamas šis tyrimas. Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos mokslinėje literatūroje fiziškai neįgalių as-menų saviveiksmingumo sąsajų su socialine para-ma rasti nepavyko. Atsižvelgiant į Lietuvos kultūri-nius, socialinius, ekonominius aspektus, šių reiškinių

2012/3(58) 103


sąsajos gali ženkliai skirtis, lyginant su užsienio ty-rimais. Atliekamų šios srities tyrimų rezultatai leistų mūsų šalies duomenims lygiuotis į kitose šalyse gau-tus rezultatus, taip skatinant Lietuvos mokslo inte-graciją į Europos kontekstą. Be to, ši tema mūsų šalyje yra labai aktuali, ypač pastaruoju metu, kai vykdoma aktyvi negalią turinčių asmenų integracija į visuome-nę. Dažniausiai tiriant fizinę negalią turinčius asme-nis daug dėmesio skiriama negalios problematikai ir akcentuojami neigiami fizinės negalios aspektai, tuo tarpu neįgaliųjų turimiems resursams ir galimybėms tuos resursus stiprinti skiriama mažai dėmesio. Jei šie du minėti psichosocialiniai resursai iš tiesų sąvei-kauja tarpusavyje, galima daryti tam tikras prielaidas apie fizinę negalią turinčių asmenų saviveiksmingu-mo, kaip vieno pagrindinių sėkmingos psichosociali-nės reabilitacijos veiksnių, stiprinimą.

Šio tyrimo tikslas – nustatyti fizinę negalią turin-čių asmenų saviveiksmingumo ir socialinės paramos sąsajas.

Remiantis moksline literatūra, tyrime buvo kelia-mos šios hipotezės:1. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokiančių di-

desnę šeimos ir draugų teikiamą socialinę paramą, tiek bendras, tiek socialinis saviveiksmingumas yra aukštesnis, palyginti su suvokiančiaisiais, jog jiems teikiama socialinė parama mažesnė.

2. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokiančių di-desnę šeimos ir draugų teikiamą emocinę, sociali-zuojančią, finansinę paramą, praktinę pagalbą bei dažniau teikiamus patarimus, tiek bendras, tiek socialinis saviveiksmingumas yra aukštesnis, pa-lyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę šių tipų paramą.

TyRImo objeKTas IR meTodaITiriamieji. Tyrime dalyvavo 138 (54 vyrai ir 84 mo-terys) fizinę negalią turintys asmenys. Tiriamųjų im-tis sudaryta remiantis patogiąja atranka. Dalyvavusių tyrime asmenų amžiaus vidurkis – 32,53 metų, stan-dartinis nuokrypis – 12,67. Kadangi buvo tiriami tik darbingo amžiaus suaugę neįgalūs asmenys, jauniau-siems tyrimo dalyviams buvo 18 metų, vyriausiems – 60 metų. Naudojant neparametrinį Mano ir Vitnio (Mann-Whitney) kriterijų nustatyta, jog vyrų ir mote-rų grupės pagal amžių nesiskiria (p = 0,831, p > 0,05).

Tiriamieji pagal savo darbingumo lygį buvo su-skirstyti į keturias grupes. Pirmąją grupę sudarė vi-sišką negalią turintys tiriamieji, kurių darbingumas 5 ir mažiau procentų (n = 13), antrąją – turintys 20–25 proc. darbingumo (n = 46), trečiąją – 30–40 proc.

(n = 51) ir ketvirtąją – 45–55 proc. (n = 28) darbin-gumo.

Daugumos tiriamųjų negalia yra matoma: 49,6 proc. respondentų negalia iš karto pastebima, o 21,9 proc. negalia pastebima, bet ne iš karto. Nepaste-bimą negalią turi 28,5 proc. tiriamųjų.

Dauguma apklaustųjų (66,7 proc.) gyvena be par-tnerio (yra nevedę bei netekėjusios, išsiskyrę ar naš-liai), tuo tarpu susituokę ar su partneriu gyvena tik trečdalis apklaustųjų.

Daugelis tyrimo dalyvių turi užsiėmimą: 69,3 proc. apklaustųjų dirba, studijuoja ar mokosi. 30,7 proc. respondentų nedirba ir nesimoko. Kaip pagrindinę savo užsiėmimo neturėjimo priežastį 76,2 proc. įvar-dijo savo sveikatos būklę. Tik 23,8 proc. nedirbančių respondentų teigia nerandantys darbo.

Tyrimo metodikos. 1. Tiriamųjų saviveiksmin gu-mui įvertinti buvo naudojamas M. Sherer, J. E. Mad-dux, B. Mercandante, S. Prentice-Dunn, B. Jacobs ir R. W. Rogers (1982) saviveiksmingumo klausimynas (angl. Self-efficacy scale), atlikus dvigubą jo vertimą. Šis klausimynas yra publikuojamas viešai [23], tad gauti autorių sutikimo nereikėjo. Klausimyną suda-ro 30 teiginių, kuriuos tiriamiesiems reikėjo įvertinti pagal Likerto skalę nuo 1 – „visiškai nesutinku“ iki 5 – „visiškai sutinku“. Saviveiksmingumo klausimy-ną sudaro dvi subskalės, matuojančios 1) bendrą savi-veiksmingumą (Cronbach α = 0,840) ir 2) socialinį sa-viveiksmingumą (Cronbach α = 0,546). Didesnis balų skaičius rodo aukštesnį saviveiksmingumą.

2. Tiriamųjų suvokiamai socialinei paramai įver-tinti buvo naudojama A. Vaux, S. Riedel ir D. Stewart (1987) sukurta socialinės paramos elgesio skalė (angl. Social Support Behaviors Scale). Ji taip pat publikuoja-ma viešai [23], autorių sutikimo gauti nereikėjo. Buvo atliktas dvigubas šio klausimyno vertimas. Klausi-myną sudaro 44 teiginiai, padedantys įvertinti socia-linę paramą iš skirtingų šaltinių: šeimos (Cronbach α = 0,972) ir draugų (Cronbach α = 0,979). Šioje me-todikoje numatoma galimybė įvertinti ne tik socia-linės paramos šaltinius, bet ir jos tipus: 1) emocinę paramą, 2) socializuojančią paramą, 3) praktinę pa-galbą, 4) finansinę pagalbą ir 5) patarimus / pamoky-mus. Kiekvieną teiginį respondentams reikėjo įvertin-ti pagal balus: 1 – „Niekas taip nepadarytų“; 2 – „Kas nors galbūt taip padarytų“; 3 – „Kai kurie šeimos na-riai / draugai turbūt taip padarytų“; 4 – „Kai kurie šei-mos nariai / draugai būtinai taip padarytų“; 5 – „Dau-guma šeimos narių / draugų būtinai taip padarytų“. Didesnis balų skaičius rodo didesnę suvokiamą so-cialinę paramą. Bendrai teikiama socialinė parama

104 2012/3(58)


gauta sudėjus šeimos ir draugų teikiamos paramos subskalių įverčius.

Kartu su šiais klausimynais tiriamieji turėjo atsa-kyti ir į socialinius demografinius klausimus: nuro-dyti savo lytį, amžių, šeimyninę padėtį, užimtumą, darbingumo lygį ir negalios matomumą. Prašant nu-rodyti šeimyninę padėtį, užimtumą, darbingumo lygį bei negalios matomumą, tiriamiesiems buvo pateikti atsakymų variantai, iš kurių jiems reikėjo pažymėti tinkamą.

Tyrimo procedūra. Tyrimo metu buvo kontak-tuojama su kiekvienu tiriamuoju tiesiogiai, tačiau klausimynus jie pildė savarankiškai. Tiesiogiai pra-šomi tyrime dalyvauti atsisakė penki asmenys. Pa-grindinės atsisakymo priežastys buvo šios: nenoras, neturėjo laiko, neįvardijo priežasties. Tyrime daly-vauti sutiko, bet anketos negrąžino trys asmenys. Dėl per didelio amžiaus tyrimui netiko dvylikos ti-riamųjų anketos. Trys asmenys neužpildė anketų iki galo. Viena anketa buvo užpildyta našlaičio, neturin-čio šeimos narių, tad jis negalėjo įvertinti šeimos tei-kiamos paramos. Šių respondentų anketos nebuvo įtrauktos į tyrimą.

Tyrimo duomenys buvo analizuojami statistiniu paketu SPSS for Windows 16.0. Gauti rezultatai lai-komi statistiškai reikšmingais, kai reikšmingumo lygmuo p < 0,05. Tyrimo duomenyse yra išskirčių, kurios gali iškreipti tyrimo rezultatus, ir kintamųjų duomenys nėra pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, tad analizuojant skirtumus tarp grupių buvo naudo-jami neparametriniai kriterijai, kurių rezultatų iš-skirtys nepaveikia. Skaičiuojant koreliacijas naudotas Spirmeno (Spearman) koreliacijos koeficientas, ieš-kant skirtumų tarp grupių – Mano ir Vitnio (Mann-Whitney) U kriterijus.

ReZulTaTaIPrieš tikrinant tyrimo hipotezes, norėta patikrinti, ar nėra bendro ir socialinio saviveiksmingumo bei suvo-kiamos socialinės paramos skirtumų lyties atžvilgiu. Statistiškai reikšmingų vyrų ir moterų bendro savi-veiksmingumo (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė lygi 2102,00, p = 0,469) bei socialinio saviveiksmingu-mo (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 2097,50, p = 0,455) skirtumų nebuvo rasta (p > 0,05). Taip pat nerasta statistiškai reikšmingų bendrai (Mano ir Vi-tnio U kriterijaus reikšmė lygi 1934,00, p = 0,145), šei-mos (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 1976,50, p = 0,141) ir draugų (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 1931,00, p = 0,203) teikiamos paramos skir-tumų lyties atžvilgiu (p > 0,05).

Tiriamieji, remiantis amžiaus vidurkiu, buvo su-skirstyti į jaunesnio (n = 82) ir vyresnio amžiaus (n = 56) grupes. Nustatyta, jog nėra statistiškai reikš-mingų bendro (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 2015,50, p = 0,223) ir socialinio saviveiksmingumo skirtumų (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 2221,00, p = 0,744). Taip pat nerasta statistiškai reikš-mingų bendrai (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikš-mė lygi 2148,00, p = 0,521), šeimos (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 2169,50, p = 0,583) ir drau-gų (Mano ir Vitnio U kriterijaus reikšmė – 1921,00, p = 0,104) teikiamos paramos skirtumų amžiaus at-žvilgiu (p > 0,05).

Kadangi saviveiksmingumo ir socialinės paramos skirtumų lyties ir amžiaus grupėse nebuvo rasta, to-liau tiriamųjų duomenys buvo analizuojami bendrai.

Analizuojant fiziškai neįgalių asmenų saviveiks-mingumo ir suvokiamos socialinės paramos sąsajas, pirmiausia buvo atlikta koreliacinė analizė. Naudo-jant Spirmeno koreliacijos koeficientą, nustatyta, jog fizinę negalią turinčių asmenų bendras saviveiksmin-gumas yra statistiškai reikšmingai susijęs su bendrai teikiama parama (ρ = 0,206, p = 0,015), šeimos tei-kiama parama (ρ = 0,181, p = 0,034) ir draugų teikia-ma parama (ρ = 0,177, p = 0,038). Socialinis saviveiks-mingumas taip pat statistiškai reikšmingai siejasi su bendrai teikiama parama (ρ = 0,393, p = 0,001), šei-mos teikiama parama (ρ = 0,267, p = 0,002) ir draugų teikiama parama (ρ = 0,379, p = 0,001). Ryšys yra tei-giamas: kuo didesnę socialinę paramą suvokia asmuo, tuo aukštesnis jo bendras ir socialinis saviveiksmin-gumas. Toliau buvo siekta aptikti saviveiksmingumo skirtumus mažesnės ir didesnės socialinės paramos grupėse.

Tiriamieji buvo suskirstyti į didesnės ir mažes-nės socialinės paramos grupes pagal skalių vidurkius (atskirai bendros, šeimos ir draugų). Bendras ir socia-linis saviveiksmingumas buvo palyginti šiose sociali-nės paramos grupėse pagal paramos teikimo šaltinį (1 lentelė).

Nors koreliacinė analizė parodė statistiškai reikš-mingą ryšį tarp bendro saviveiksmingumo ir so-cialinės paramos, tačiau statistiškai reikšmingas bendro saviveiksmingumo skirtumas rastas tik ma-žesnės ir didesnės bendrai teikiamos paramos grupė-se (p < 0,05). Asmenų, kurių suvokiama bendra para-ma didesnė, bendras saviveiksmingumas aukštesnis. Taip pat matome tendenciją, jog suvokiančių dides-nę tiek šeimos, tiek draugų teikiamą socialinę para-mą bendro saviveiksmingumo rodikliai yra aukš-tesni, palyginti su mažesnę paramą suvokiančiais

2012/3(58) 105


tiriamaisiais, tačiau šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi. Galima daryti prielaidą, kad padidinus respondentų skaičių šie skirtumai galėtų pasiekti sta-tistiškai reikšmingą lygmenį.

Taip pat nustatyti statistiškai reikšmingi socia-linio saviveiksmingumo skirtumai mažesnės ir di-desnės suvokiamos socialinės paramos grupėse. Tiek bendros, tiek šeimos, tiek draugų teikiamos mažesnės socialinės paramos grupėse socialinio saviveiksmin-gumo vidurkiai yra reikšmingai žemesni, palyginti su didesnės socialinės paramos grupėmis (p < 0,05).

Prieš tikrinant antrąją tyrimo hipotezę, buvo įver-tintas bendro ir socialinio saviveiksmingumo ryšys su emocine, socializuojančia ir finansine parama, praktine pagalba bei patarimais. Naudotas Spirmeno koreliacijos koeficientas (2 lentelė).

Su bendru saviveiksmingumu statistiškai reikš-mingai siejasi šeimos teikiama socializuojanti para-ma, finansinė parama bei praktinė pagalba ir drau-gų teikiama emocinė parama bei socializuojanti parama. Socialinis saviveiksmingumas yra statistiškai

reikšmingai susijęs su visais socialinės paramos tipais, teikiamais šeimos ir draugų. Ryšys teigiamas: kuo di-desnė tam tikro tipo suvokiama parama, tuo aukštes-nis bendras ir socialinis saviveiksmingumas.

Remiantis vidurkiais, socialinės paramos tipų įverčiai buvo suskirstyti į didesnės ir mažesnės su-vokiamos socialinės paramos grupes, visiems tipams atskirai. Po to buvo palyginti bendro saviveiksmin-gumo skirtumai mažesnės ir didesnės socialinės pa-ramos grupėse pagal paramos teikimo šaltinį (šeima, draugai) ir tipą (emocinė, socializuojanti, finansinė parama, praktinė pagalba, patarimai) (3 lentelė).

Matyti, kad bendro saviveiksmingumo įverčiai statistiškai reikšmingai skiriasi šeimos teikiamos so-cializuojančios ir finansinės paramos bei praktinės pagalbos grupėse (p < 0,05). Fiziškai neįgalių asme-nų, suvokiančių didesnę šeimos teikiamą socializuo-jančią, finansinę paramą bei praktinę pagalbą, ben-dras saviveiksmingumas yra aukštesnis nei asmenų, suvokiančių mažesnę šių tipų paramą. Be to, stebima tendencija, kad asmenų, suvokiančių didesnę draugų

1 lentelė. Bendras ir socialinis saviveiksmingumas didesnės ir mažesnės socialinės paramos grupėse

Socialinės paramos šaltinis n Saviveiksmingumo tipasVidurkis ± stan-

dartinis nuokrypisVidutinis rangas

p reikšmė

Bendra socialinė parama Mažesnė 67 Bendras saviveiksmingumas 57,82 ± 9,04 62,52 0,047Didesnė 71 61,44 ± 8,87 76,07Mažesnė 67 Socialinis saviveiksmingumas 18,69 ± 3,13 56,85 0,001Didesnė 71 20,97 ± 3,37 81,79

Šeimos teikiama parama Mažesnė 57 Bendras saviveiksmingumas 58,56 ± 8,44 64,61 0,227Didesnė 81 60,47 ± 9,51 72,94Mažesnė 57 Socialinis saviveiksmingumas 19,90 ± 3,45 61,28 0,017Didesnė 81 20,41 ± 3,34 76,20

Draugų teikiama parama Mažesnė 59 Bendras saviveiksmingumas 57,76 ± 9,22 62,71 0,084Didesnė 79 61,11 ± 8,80 74,57Mažesnė 59 Socialinis saviveiksmingumas 18,47 ± 3,05 54,81 0,001Didesnė 79 20,90 ± 3,36 80,80

2 lentelė. Bendro ir socialinio saviveiksmingumo ryšys su suvokiamos socialinės paramos tipais

Socialinės paramos tipasBendras saviveiksmingumas Socialinis saviveiksmingumas

Koreliacijos koeficientas ρ

p reikšmėKoreliacijos

koeficientas ρp reikšmė

Šeimos teikiama emocinė parama 0,117 0,172 0,195 0,022Draugų teikiama emocinė parama 0,218 0,010 0,391 0,001Šeimos teikiama socializuojanti parama 0,200 0,018 0,257 0,002Draugų teikiama socializuojanti parama 0,237 0,005 0,503 0,001Šeimos teikiama finansinė parama 0,176 0,039 0,262 0,002Draugų teikiama finansinė parama 0,123 0,150 0,298 0,001Šeimos teikiama praktinė pagalba 0,196 0,021 0,262 0,002Draugų teikiama praktinė pagalba 0,139 0,105 0,312 0,001Šeimos teikiami patarimai 0,113 0,189 0,240 0,002Draugų teikiami patarimai 0,146 0,087 0,300 0,001

106 2012/3(58)


teikiamą emocinę paramą, bendras saviveiksmingu-mas yra aukštesnis nei asmenų, suvokiančių mažes-nę draugų teikiamą paramą. Galima daryti prielaidą, jog padidinus respondentų skaičių šie skirtumai galė-tų pasiekti statistiškai reikšmingą lygmenį. Kitose šei-mos ir draugų teikiamos paramos grupėse statistiškai reikšmingų bendro saviveiksmingumo skirtumų ne-buvo rasta (p > 0,05), tad jie lentelėje nepateikti.

Po to tose pačiose šeimos ir draugų teikiamos ma-žesnės ir didesnės paramos grupėse buvo palyginti socialinio saviveiksmingumo įverčiai (4 lentelė).

Rezultatai atskleidė, kad socialinis saviveiksmin-gumas statistiškai reikšmingai skiriasi visų tipų su-vokiamos socialinės paramos grupėse (p < 0,05). Fizi-nę negalią turinčių asmenų, suvokiančių didesnę visų

šeimos bei draugų teikiamą emocinę, socializuojan-čią bei finansinę paramą, praktinę pagalbą ir dažniau teikiamus patarimus, socialinis saviveiksmingumas yra aukštesnis, palyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę paramą.

ReZulTaTų apTaRImasŠis tyrimas buvo pirmasis pabandymas ištirti fizi-nę negalią turinčių asmenų saviveiksmingumo ypa-tumus ir jų sąsajas su kitu svarbiu psichosocialiniu veiksniu – socialine parama.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad neįgalių asmenų, gaunančių daugiau socialinės paramos iš savo šei-mos ir draugų, bendras ir socialinis saviveiksmingu-mas yra aukštesnis. Šiai minčiai pritaria ir užsienio

3 lentelė. Bendras saviveiksmingumas didesnės ir mažesnės socialinės paramos tipų grupėse

Socialinės paramos tipasSocialinės para-

mos grupėsn

Bendras saviveiksmingumasVidurkis ± standartinis

nuokrypisVidutinis rangas

p reikšmė

Draugų teikiama emocinė parama Mažesnė 65 57,75 ± 9,18 62,81 0,063Didesnė 73 61,40 ± 8,74 75,46

Šeimos teikiama socializuojanti parama Mažesnė 61 58,03 ± 8,75 61,75 0,042Didesnė 77 60,99 ± 9,22 75,64

Šeimos teikiama finansinė parama Mažesnė 56 57,36 ± 7,20 58.94 0,010Didesnė 82 61,27 ± 9,93 76,71

Šeimos teikiama praktinė pagalba Mažesnė 56 57,55 ± 7,87 60,91 0,037Didesnė 82 61,13 ± 9,63 75,35

4 lentelė. Socialinis saviveiksmingumas didesnės ir mažesnės socialinės paramos tipų grupėse

Socialinės paramos šaltinis nSocialinis saviveiksmingumas

Vidurkis ± standartinis nuokrypis

Vidutinis rangas p reikšmė

Šeimos teikiama emocinė parama Mažesnė 59 19,24 ± 3,29 61,85 0,051Didesnė 79 20,33 ± 3,49 75,22

Draugų teikiama emocinė parama Mažesnė 65 18,57 ± 3,07 55,71 0,001Didesnė 73 21,01 ± 3,36 81,78

Šeimos teikiama socializuojanti parama Mažesnė 61 19,10 ± 3,35 60,41 0,017Didesnė 77 20,47 ± 3,41 76,70

Draugų teikiama socializuojanti parama Mažesnė 59 18,15 ± 2,96 50,36 0,001Didesnė 79 21,14 ± 3,22 83,80

Šeimos teikiama finansinė parama Mažesnė 56 18,70 ± 2,78 56,66 0,001Didesnė 82 20,66 ± 3,63 78,68

Draugų teikiama finansinė parama Mažesnė 67 18,90 ± 3,31 58,27 0,001Didesnė 71 20,77 ± 3,33 80,10

Šeimos teikiama praktinė pagalba Mažesnė 56 18,96 ± 3,04 59,93 0,019Didesnė 82 20,48 ± 3,57 76,04

Draugų teikiama praktinė pagalba Mažesnė 63 18,94 ± 3,34 59,82 0,009Didesnė 75 20,64 ± 3,34 77,63

Šeimos teikiami patarimai Mažesnė 57 18,98 ± 3,49 58,88 0,008Didesnė 81 20,48 ± 3,28 76,98

Draugų teikiami patarimai Mažesnė 59 18,88 ± 3,25 59,16 0,008Didesnė 79 20,59 ± 3,41 77,22

2012/3(58) 107


autoriai N. Z. Hampton, S. M. Miller bei M. Y. C Pang ir kt., kurie gavo panašius rezultatus [20, 21, 24].

Analizuojant mūsų gautus duomenis, išaiškėjo tam tikros tendencijos. Pagal socialinės paramos ti-pus neįgalaus asmens bendram saviveiksmingumui reikšmingos šeimos teikiama socializuojanti ir finan-sinė parama bei praktinė pagalba. Tuo tarpu su so-cialiniu saviveiksmingumu siejasi visi suvokiamos socialinės paramos tipai: šeimos ir draugų teikiama emocinė, socializuojanti ir finansinė parama, praktinė pagalba bei patarimai / pamokymai.

Emocinė parama fiziškai neįgaliam asmeniui su-teikia jausmą, kad jis yra mylimas, suprastas, juo rūpinamasi [25]. Asmens bendram ir socialiniui sa-viveiksmingumui svarbi draugų ir šeimos teikiama emocinė parama. Būtent dėl emocinės paramos ne-įgalusis jaučiasi priimtas, išklausytas, suprastas, my-limas, o tai didina jo pasitikėjimą savo gebėjimais ir socialiniais įgūdžiais [17].

Tuo tarpu finansinė parama gali padėti išspręsti ne-galios sukeltas finansines problemas. Autoriai teigia, kad negalią turinčio asmens tikėjimas, jog prireikus jis sulauktų finansinės pagalbos iš šeimos ar draugų, sukelia užtikrintumo, saugumo jausmą, o tai didina jo saviveiksmingumą [26]. Finansinė parama svarbi ir tuo, kad, turėdamas pakankamai pinigų, neįgalu-sis gali daugiau keliauti, lankyti įvairius užsiėmimus, kultūrinius renginius. Tokiu būdu ne tik plečiasi pa-žinčių ratas, kas svarbu socialiniam saviveiksmingu-mui, bet ir susiduriama vis su naujomis užduotimis bei naujais tikslais, kuriuos sėkmingai įgyvendinus, didėja asmens bendras saviveiksmingumas [3].

Socializuojanti parama, palyginti su kitais socia-linės paramos tipais, tyrinėta mažiausiai, tačiau pa-gal tyrimo rezultatus ji svarbi tiek bendram, tiek so-cialiniam saviveiksmingumui. Galima teigti, jog kai asmenys savo santykius su kitais asmenimis vertina kaip palaikančius ir suvokia, kad tarpasmeniniai san-tykiai su jais pačiais yra pageidautini, jie yra labiau užtikrinti savimi ir savo gebėjimais. Neretai fiziškai neįgalūs asmenys jaučiasi esą neįdomūs, vieniši, atsi-riboję nuo kitų, tad šeimos ir draugų teikiama socia-lizuojanti parama apsaugo asmenį nuo vienatvės ir socialinės izoliacijos, o tai padeda išvengti šių proble-mų [4].

Mūsų tyrime gauta, kad praktinė pagalba siejasi tiek su bendru, tiek su socialiniu saviveiksmingumu, tačiau bendram asmens saviveiksmingumui reikš-minga tik šeimos teikiama praktinė pagalba, nors H. A. Kyngäs, T. Kroll ir M. E. Daffy ir A. M. LaGre-ca pabrėžia draugų teikiamos praktinės pagalbos

svarbos reikšmę, ypač jaunesnio amžiaus neįgalie-siems [17, 18].

Tuo tarpu patarimai ir pamokymai padeda ap-svarstyti esamą problemą ir ieškoti jai tinkamo spren-dimo, nukreipti socialinę veiklą reikiama linkme, kas teigiamai veikia asmens socialinį saviveiksmingumą.

Šio tyrimo ribotumas yra tas, kad dėl skirtingų respondentų negalių ir darbingumo lygio socialinės paramos teiginiai tyrimo anketoje nebuvo susieti su asmens negalia, o nagrinėti bendrai visiems asme-nims, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės. Atei-tyje būtų galima atlikti išsamesnių tyrimų ir iššsi-aiškinti, ar su negalia susijusi socialinė parama yra reikšmingesnė fizinę negalią turintiems asmenims nei socialinė parama, kuri gali būti teikiama nepri-klausomai nuo asmens sveikatos. Be to, nėra ištirta, ar socialinės paramos poveikis saviveiksmingumui pri-klauso nuo asmens negalios sunkumo bei pobūdžio: galbūt socialinė parama reikšmingesnė sunkesnę ne-galią turinčių asmenų saviveiksmingumui, palyginti su asmenimis, kurių negalia yra santykinai lengvesnė, ar atvirkščiai.

Apibendrinant galima teigti, kad tyrimo rezulta-tai yra reikšmingi, turi ne tik teorinę, bet ir praktinę naudą. Svarbu, jog vykdant neįgaliųjų psichosociali-nės reabilitacijos programas būtų numatyti neįgaliųjų socialinių įgūdžių lavinimo aspektai (ilgalaikių san-tykių užmezgimo, palaikymo įgūdžiai), pritraukiant šeimą bei draugus. Tikėtina, jog negalią turinčio as-mens efektyvus bendravimas su šeima bei draugais užtikrintų reikiamą kiekį socialinės paramos, kas nulemtų aukštesnį saviveiksmingumą, kuris yra itin svarbus neįgalaus asmens funkcionavimui bei gerai savijautai.

IŠvados1. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokiančių di-

desnę bendrai teikiamą socialinę paramą, bendras saviveiksmingumas yra aukštesnis, palyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę bendrai teikia-mą socialinę paramą.

2. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokiančių di-desnę bendrai, šeimos ir draugų teikiamą socia-linę paramą, socialinis saviveiksmingumas yra aukštesnis, palyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę paramą.

3. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokiančių dides-nę šeimos teikiamą socializuojančią ir finansinę paramą bei praktinę pagalbą, bendras saviveiks-mingumas yra aukštesnis, palyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę šių tipų paramą.

108 2012/3(58)


4. Fizinę negalią turinčių asmenų, suvokian-čių didesnę šeimos ir draugų teikiamą emoci-nę, socializuojančią ir finansinę paramą, prak-tinę pagalbą bei dažniau teikiamus patarimus, socialinis saviveiksmingumas yra aukštesnis,

palyginti su asmenimis, suvokiančiais mažesnę šių tipų paramą.


literatūra1 . Antle BJ . Factors associated with self-worth in young people with

physical disability . Health and Social Work . 2004;29(3):167-175 .2 . Bisschop MI, Kriegsman DMW, Beekman ATF, Deeg DJH . Chronic

diseases and depression: the modifying role of psychosocial resour-ses . Social Science and Medicine . 2004;59:721-733 .

3 . Bandura A . Perceived Self-Efficacy in Cognitive Development and Functioning . Educational Psychologist . 1993;28(2):117-148 .

4 . Bilgin M, Akkapulu E . Some Variables Predicting Social Self-Efficacy Expectation . Social Behavior and Personality . 2007;35(6):777-788 .

5 . Orbell S, Johnston M, Rowley D, Davey P, Espley A . Self-Efficacy and goal importance in the prediction of physical disability in people following hospitalization: A prospective study . British Journal of He-alth Psychology . 2001;6:25-40 .

6 . Karademas EC . Self-efficacy, social support and well-being . The mediating role of optimism . Personality and Individual Differences . 2006;40:1281-1290 .

7 . Wei M, Russel DW, Zakalin RA . Adult Attachment, Social Self-Ef-ficacy, Self-Disclosure, Loneliness, and Subsequent Depression for Freshman College Students: A Longitudinal Study . Journal of Coun-seling Psychology . 2005;52(4):602-614 .

8 . Glueckauf RL, Quittner AL . Assertiveness Training for Disabled Adults in Wheelchairs: Self-Report, Role-Play, and Activity Pat-tern Outcomes . Journal of Consulting and Clinical Psychology . 1992;60(3):419-425 .

9 . Hagedoorn M, Molleman E . Facial Disfigurement in Patients With Head and Neck Cancer . Health Psychology . 2006;25(6):643-637 .

10 . Ruškus J . Negalės fenomenas . Šiaulių universiteto leidykla, 2002 .11 . Ruškus J, Mažeikis G . Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas . Kritinė

patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija . Šiaulių universiteto leidy-kla, 2007 .

12 . Rėklaitienė D, Karpavičiūtė S, Požerienė J . Fiziškai neįgalių asmenų gyvenimo kokybė darbinės veiklos ir šeiminės padėties aspektais . Filosofija . Sociologija . 2011;22(2):187-197 .

13 . Orr E, Arronson E . Relationship Between Orthopedic Disability and Perceived Social Support: Four Theoretical Hypotheses . Rehabilita-tion Psycvhology . 1990;35(1):29-41 .

14 . Masters KS, Stillman AM, Spielmans GI . Specificity of Social Support for Back Pain Patients: Do Patients Care Who Provides What? Jour-nal of Behavioral Medicine . 2007;30(1):11-20 .

15 . King G, Willoughby C, Specht JA, Brown E . Social Support Processes and the Adaptation of Individuals With Chronic Disabilities . Quali-tative Health Research . 2006;16(7):902-925 .

16 . Gilad D, Lavee Y . Couple Support Schemata in Couples With and Without Spinal Cord Injury . Rehabilitation Counseling Bulletin . 2008;53:106-116 .

17 . Kyngäs HA, Kroll T, Daffy ME . Compliance in Adolescents With Chronic Diseases: A Review . Journal Of Adolescent Health . 2000;26:379-388 .

18 . LaGreca AM . Peer Influences in Pediatric Chronic Illness: An Upda-te . Journal of Pediatric Psychology . 1992;17:775-784.

19 . Lepore SJ, Reverson TA . Social Constraints on Disclosure and Adjustment to Cancer . Social and Personality Psychology Compass . 2007;1:313-333 .

20 . Hampton NZ . Subjective Well-Being Among People with Spinal Cord Injuries: The Role of Self-Efficacy, Perceived Social Support, and Per-ceived Health . Rehabilitation Counseling Bulletin . 2004;48:31-37 .

21 . Miller SM . The measurement of self-efficacy in persons with spinal cord injury: psychometric validation of the moorong self-efficacy scale . Disability and Rehabilitation . 2009;31(12):988-993 .

22 . Turk DC, Kerns RD, Rosenberg R . Effects of Marital Interaction on Chronic Pain and Disability: Examining the Down Side of Social Support . Rehabilitation Psychology . 1992;37(4):259-274 .

23 . Fisher J, Corcoran K . Measures for Clinical Practice . A Sourcbook . 2nd Edt . New York: The Free Press, 1994 .

24 . Pang MYC, Eng JJ, Lin KH, Tang PF, Hung C, Wang YH . Association of depression and pain interference with disease-management self-efficacy in cummunity-dwelling individuals with spinal cord injury . Journal of Rehabilitation Medicine . 2009;41 .

25 . Sherbourne CD, Stewart AL . The MOS Social Support Survey . Social Science and Medicine . 1991;32(6):705-714 .

26 . Smith DM, Langa KM, Kabeto MU, Ubel PA . Health, Wealth, and Happiness Financial Resources Buffer Subjective Well-Being After the Onset of a Disability . Psychological Science . 2005;16(9):663-666 .

2012/3(58) 109


The relationship between self-efficacy and perceived social support in people with physical disabilitiesLaura Alčiauskaitė, Liuda Šinkariova

Vy tautas Magnus University

summaryThe aim of the study – to examine the relationship between self-efficacy and perceived social support in people with physical disabilities.Materials and methods. The study included 138 peo-ple with physical disability, aged 18–60. The respondents were asked to fill in anonymous questionnaire forms. Two questionnaires were used. Self-efficacy was assessed using a Self-Efficacy scale (Sherer, Maddux, Mercandante, Pren-tice-Dunn, Jacobs, Rogers, 1982) which contains two sub-scales measuring general self-efficacy and social self-effi-cacy. Perceived social support was assessed with a Social Support Behaviors scale, measuring five modes of social support (emotional support, socializing support, financial assistance, practical assistance and advice/guidance) of family and friends separately (Vaux, Riedel, Stewart, 1987).Results and conclusions. The results revealed that self-ef-ficacy is related to perceived social support. Individuals who perceived themselves as having higher social support from family and friends reported higher scores of general and social self-efficacy compared to individuals who per-ceived lower social support. Higher general self-efficacy is

related to higher scores of socializing support, greater fi-nancial support and higher scores of practical assistance from family. No modes of social support from friends were significant to general self efficacy. Higher social self-effica-cy is related to higher scores of all five modes of social sup-port from family and friends seperately.

Keywords: physical disability, self-efficacy, perceived so-cial support.


Correspondence to Liuda Šinkariova, Department of Theoretical Psychology Faculty of Social Sciences Vytautas Magnus University, K. Donelaičio 52-315, LT-44244 Kaunas, Lithuania. E-mail: [email protected]

110 2012/3(58)

V i s u o m e n ė s s V e ik at o s p r a k t ik a i „V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

su sveiKATOs PriežiūrA susijusių inFeKCijų ir AnTiMiKrOBinių vAisTų vArTOjiMO PAPLiTiMO TyriMAs LieTuvOs AKTyvAus gyDyMO LigOninėse (2012 M.)

Stacionarines paslaugas teikiančios asmens sveika-tos priežiūros įstaigos, vadovaudamosi Hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros aprašo, patvir-tinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos minis-tro 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-1110 (Žin., 2008, Nr. 138-5465), nuostatomis, kasmet balandžio mėnesį atlieka infekcijų ir jų rizikos veiksnių papliti-mo tyrimą.

Infekcijų paplitimo tyrimai, kaip vienas iš epide-miologinės priežiūros komponentų, atliekami įvai-riose pasaulio šalyse. Tyrimų metu gauti gana dide-li rezultatų svyravimai, kuriuos daugiausia nulemia tyrimų atlikimo metodologiniai skirtumai: tyrimai atliekami skirtingu laiku, vartojant skirtingus hospi-talinių infekcijų atvejo apibrėžimus ir duomenų rin-kimo protokolus. Siekiant surinkti palyginamus hos-pitalinių infekcijų ir antimikrobinių vaistų vartojimo paplitimo duomenis, Europos Komisijos užsakymu Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (angl. European Centre for Disease Prevention and Control, ECDC) 2011–2012 m. organizavo bendrą su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų ir antimikrobinių vaistų vartojimo paplitimo Europos aktyvaus gydymo ligo-ninėse tyrimą (angl. European Point Prevalence Sur-vey of Healthcare-Associated Infections and antimi-crobial use in acute care hospitals) (toliau – Euro PPS). Šio tyrimo pagrindinis tikslas – nustatyti su sveika-tos priežiūra susijusių infekcijų, arba kitaip vadina-mų hospitalinių infekcijų, ir antimikrobinių vaistų vartojimo paplitimą Europoje, atskirose Europos Są-jungos (toliau – ES) šalyse, skirtingo tipo ligoninėse, skirtingo profilio skyriuose, taikant bendrą metodiką ir duomenų rinkimo protokolą. Euro PPS tyrime da-lyvavo 29 ES šalys. Higienos institutas yra šio tyrimo nacionalinis koordinatorius Lietuvoje.

Euro PPS tyrime, kitaip nei Lietuvoje nuo 2009 m. atliekamuose infekcijų paplitimo tyrimuose, nedaly-vavo palaikomojo gydymo ir slaugos, reabilitacijos, tuberkuliozės ir narkologinės ligoninės. Tai pat neda-lyvavo bendrojo pobūdžio ligoninėse esantys slaugos, tuberkuliozės, reabilitacijos skyriai, hemodializės ir dienos chirurgijos skyriai, kur pacientai gydomi iki

24 val. Tyrimo metu buvo registruojami visi pacien-tai, kurie hospitalizuoti į skyrių tyrimo dieną iki 8 val. ryto. Pacientai, hospitalizuoti ar atkelti iš kito sky-riaus vėliau nei 8 val. ryto, bei tyrimo dieną išrašomi pacientai nebuvo registruojami. Be duomenų apie pa-cientą, Euro PPS tyrimo metu buvo renkami staciona-rų lovų veiklos pagrindiniai rodikliai bei hospitalinių infekcijų struktūros ir proceso indikatorių rodikliai, nurodyti Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijo-je 2009/C 151/01 (2009 m. birželio 9 d.) dėl pacien-tų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos bei kontrolės: rankų antiseptiko suvarto-jimas, infekcijų kontrolės personalo skaičius, vienvie-čių (izoliacinių) palatų skaičius ir kt.

Kiekviena šalis turėjo galimybę pasirinkti vie-ną iš trijų ECDC patvirtintų tyrimo atlikimo perio-dų – 2011 m. gegužė–birželis, 2011 m. spalis–lapkri-tis arba 2012 m. gegužė–birželis. Lietuvoje Euro PPS tyrimas buvo atliktas šių metų gegužės–birželio mėn., jame dalyvavo 44 bendrojo pobūdžio ligoninės. Ben-drai pateikta duomenų apie 7761 pacientą. Tyrimo metu 255 (3,3 proc.) pacientai turėjo 270 hospitali-nių infekcijų. Nustatytas bendras hospitalinių infek-cijų dažnis – 3,5 proc. Atskirose ligoninėse hospita-linių infekcijų paplitimas svyravo nuo 0 iki 7,8 proc. Didesnis hospitalinių infekcijų dažnis nustatytas su-augusių pacientų grupėje (3,7 proc.), tarp vaikų iki 18 metų jis siekė 2,0 proc. Didžiausias hospitalinių infekcijų paplitimas užfiksuotas reanimacijos-inten-syviosios terapijos skyriuose (21,7 proc.), chirurgi-nio profilio skyriuose jis siekė 5,0 proc. Daugiau nei trečdalį (36,2 proc.) visų diagnozuotų hospitalinių infekcijų sudarė apatinių kvėpavimo takų infekcijos, t. sk. pneumonija – 32,5 proc. Operacinių žaizdų in-fekcijos sudarė 22,1 proc., šlapimo takų infekcijos – 13,7 proc. visų nustatytų infekcijų. Klinikinė medžia-ga mikrobiologiniam tyrimui buvo paimta 81,1 proc. (219) visų hospitalinių infekcijų atvejų. Sukėlėjas nu-statytas 54,4 proc. (147) hospitalinių infekcijų atve-jų. Iš viso išskirta 187 mikroorganizmai, dažniau-siai – Staphylococcus aureus (16,6 proc.), Escherichia coli (13,4 proc.) ir Enterococcus padermės (11,2 proc.).

Point prevalence survey of healthcare-associated infections and antimicrobial use in lithuanian acute care hospitals

2012/3(58) 111

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata” V i s u o m e n ė s s V e ik at o s p r a k t ik a i

Nustatyti 53 (28,3 proc.) hospitalinių infekcijų sukė-lėjai, atsparūs antimikrobiniams vaistams. Tyrimo metu 52,6 proc. pacientų turėjo bent vieną iš pagrin-dinių hospitalinių infekcijų rizikos veiksnių: dirbtinė plaučių ventiliacija, kraujagyslių kateteris ir šlapimo pūslės kateteris ar buvo operuoti, trečdalis pacien-tų (33,2 proc.) buvo gydyti antimikrobiniais vaistais. Dažniausiai pacientams buvo skirti penicilinai (33,5 proc.) ir I–II kartos cefalosporinai (28,7 proc.). Beveik trečdalis visų antimikrobinių vaistų paskirti profilaktikos tikslu (28,0 proc.).

Euro PPS tyrimą planuojama kartoti visose ES ša-lyse kas penkeri metai. Bendrą visų ES šalių su svei-katos priežiūra susijusių infekcijų ir antimikrobinių

vaistų vartojimo paplitimo Europos aktyvaus gydy-mo ligoninėse tyrimo ataskaitą ECDC planuojama parengti 2013 m. Su Lietuvoje atlikto Euro PPS tyri-mo ataskaita ir metodika galima susipažinti interne-to svetainėje http://www.hi.lt/content/hospitalines_in-fekcijos.html. Taip pat informaciją teikia Higienos instituto Pacientų saugos skyriaus vyriausioji spe-cialistė Jolanta Ašembergienė (tel. (8~5) 261 6681, el. p. [email protected]).

Jolanta AšembergienėHigienos instituto

Pacientų saugos skyrius

112 2012/3(58)


PROHIBIT – INTERVENcINėS PRIEMoNėS HoSPITAlINėMS INfEKcIJoMS MAŽINTI

Hospitalinės infekcijos – ne tik pacientų, bet ir visos visuomenės sveikatos problema. Europos ligų ir pre-vencijos kontrolės centro (toliau – ECDC) duome-nimis, kiekvienais metais dėl hospitalinių infekcijų Europoje miršta apie 37 000 pacientų. Daugelis Eu-ropos šalių šių infekcijų prevencijai ir joms mažinti įgyvendina savo nacionalines programas bei kasmet publikuoja duomenis apie šalyje esančią hospitalinių infekcijų situaciją. Nors duomenys apie hospitalines infekcijas yra viešinami, vyksta diskusijos, kaip įstai-gos vertina tam tikrus rodiklius, ar vartotojai (paci-entai) ir praktikai (sveikatos priežiūros specialistai) gali teisingai ir tiksliai naudoti šią informaciją. Taip pat svarbus viešai skelbiamų duomenų apie hospitali-nes infekcijas pobūdis: kokie rodikliai svarbūs ir rei-kalingi visuomenei, ar būtina išlaikyti sveikatos prie-žiūros įstaigos konfidencialumą ir pan. Hospitalinių infekcijų dažnis gali būti naudojamas kaip vienas iš vienodo lygmens sveikatos priežiūros įstaigų vertini-mo rodiklių.

PROHIBIT projekto tikslas – surinkti informaci-ją apie hospitalinių infekcijų duomenų teikimo po-būdį visuomenei Europoje, išanalizuoti šių infekcijų prevencijos ir kontrolės valdymo situaciją šalyse bei pateikti bendrą ataskaitą apie šalyse galiojančią šių infekcijų duomenų rinkimo, kaupimo ir analizės si-tuaciją.

2010–2011 m. ECDC hospitalinių infekcijų prie-žiūros ekspertai bei 34 Europos šalių atstovai buvo kviečiami užpildyti 2 klausimynus apie hospitali-nių infekcijų duomenų rinkimo, perdavimo ir anali-zės praktiką savo šalyje bei šių duomenų pateikimo tiek visuomenei, tiek sveikatos priežiūros specialis-tams būtinumą bei tikslingumą. Rezultatai rodo, kad 48 proc. (16/33) projekte dalyvaujančių šalių turi su-kurtą duomenų pateikimo apie hospitalines infekci-jas sistemą. Septyniose iš šių šalių patvirtintas priva-lomas duomenų apie hospitalines infekcijas teikimas. Tarkime, Prancūzijoje ligoninės yra reitinguojamos pagal struktūros ir proceso rodiklius, tokius kaip: procentas chirurgijos skyrių, dalyvaujančių nuolati-nėje operacinių žaizdų epidemiologinėje priežiūroje,

antiseptiko suvartojimo ir rankų higienos vertini-mo rodikliai, įsteigtų infekcijų kontrolės komitetų skaičius. Norvegijoje sveikatos priežiūros įstaigos du kartus per metus savo internetinėse svetainėse skel-bia hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros duomenis. Airijoje kasmet publikuojami duomenys apie kiekvienoje įstaigoje užregistruotas kraujo in-fekcijas, sukeltas Staphylococcus aureus (atskiriant Methicillin sensitive Staphylococcus aureus – MSSA ir Methicillin resistance Staphylococcus aureus – MRSA), antibiotikų suvartojimo duomenis ir kas ketvirtį apie antiseptiko suvartojimo kiekį. Pateikti duomenis apie C. difficile infekciją šioje šalyje privaloma ne tik kie-kvienai įstaigai, bet ir kiekvienam sveikatos priežiū-ros specialistui individualiai.

Dviejų klausimynų rezultatai rodo: 50 proc. ap-klausoje dalyvavusių specialistų pritarė, kad duome-nys apie hospitalines infekcijas būtų pateikiami viešai ir tai galėtų būti naudinga pacientams, t. y. visuome-nei; 78,6 proc. nurodė, kad šie duomenys turėtų būti prienami tik ligoninių specialistams, atsakingiems už infekcijų kontrolės priežiūrą; 55,6 proc. specialistų sutiko, kad šie duomenys būtų naudingi visiems svei-katos priežiūros įstaigų specialistams. Visi tyrime da-lyvavę specialistai pritarė duomenų apie hospitalines infekcijas pateikimo koncepcijai, tačiau nuomonės iš-siskyrė dėl duomenų pateikimo naudingumo bei šių duomenų (rezultatų) pobūdžio. Diskutuota, kokie duomenys (bendras hospitalinių infekcijų skaičius, sergamumas ir pan.) galėtų suteikti informacijos apie tikrąją šių infekcijų valdymo situaciją. Duomenys turi būti prieinami ir suprantami tiek pacientams (lengvai prieinami, trumpi ir aiškūs), tiek sveikatos priežiūros paslaugų vertintojams. Nors nuomonės dėl duome-nų pateikimo skyrėsi individualiai, tačiau dauguma respondentų sutiko, kad: 1) viešas duomenų teikimas ir reitingavimo sistema skatintų gerinti paslaugų ko-kybę, 2) stiprintų hospitalinių infekcijų prevencijos veiklas. Daugelis ekspertų, pasisakiusiųjų priešingai apie viešą rezultatų ar procesų rodiklių publikavimą, pritarė, kad būtų plėtojama Prancūzijoje galiojan-ti struktūros ir procesų rodiklių vertinimo sistemos

2012/3(58) 113


strategija, o ne viešinami atskiri duomenys (kiekybi-niai) apie hospitalines infekcijas.

Vykdant projekto veiklas 2011–2012 m. buvo verti-nama hospitalinių infekcijų prevencijos rekomenda-cijų analizė šalyse, šių rekomendacijų įgyvendinimo galimybės ir kliūtys. Tam tikslui atlikta apklausa apie hospitalinių infekcijų kontrolės organizavimą ir val-dymą, struktūrą bei žmogiškuosius išteklius bendro pobūdžio ligoninėse. Šių infekcijų kontrolės organi-zavimo ir valdymo ypatumai apžvelgti: 1) naciona-liniu, 2) ligoninės, 3) skyriaus / palatos lygmenimis. Duomenų analizė parodė, kad Europos šalyse hos-pitalinių infekcijų prevencija aktyviausia penkiose srityse: 1) su kateterizacija susijusių kraujo infekcijų prevencijos, 2) su kateterizacija susijusių šlapimo takų infekcijų prevencijos, 3) Clostridium difficile infekcijų prevencijos, 4) operacinių žaizdų infekcijų prevenci-jos, 5) su dirbtine plaučių ventiliacija susijusių pneu-monijų prevencijos. Skirtingose šalyse šių įgyvendi-namų programų skaičius bei jų pobūdis nevienodas. Vienos šalys naudoja jau sukurtas ECDC rekomenda-cijas, kitos kuria naujas arba jas atnaujina pagal savo šalyje įgyvendinamas sveikatos priežiūros programas, remdamosi klinikinių tyrimų rezultatais.

Duomenis apie hospitalinių infekcijų kontrolės organizavimą ir valdymą, struktūrą bei žmogiškuo-sius išteklius Lietuvoje pateikė 13 bendro pobūdžio ligoninių ir 15 reanimacijos-intensyviosios terapijos, 15 chirurgijos ir 15 bendrosios terapijos šių ligoninių skyrių specialistų (po vieną specialistą iš skyriaus), dalyvaujančių infekcijų kontrolės priežiūros proce-se. Tyrimo rezultatai rodo, kad 2010 m. 6 ligoninėse buvo siekiama įgyvendinti hospitalinių infekcijų pre-vencijos tikslus šiose srityse: 1) tobulinti rankų higie-ną; 2) didinti rankoms sunaudojamo alkoholinio an-tiseptiko kiekį; 3) mažinti infekcijų skaičių; 4) atlikti racionalaus antibiotikų skyrimo kontrolę. Nors kai kuriose ligoninėse nėra tiesiogiai atsakingų infekcijų

kontrolės specialistų, tačiau visi tyrime dalyvavusių ligoninių atstovai pažymėjo, kad 2010 m. savo ligo-ninėje vykdė hospitalinių infekcijų priežiūrą. Dau-guma ligoninių vykdo operacinių žaizdų infekcijų priežiūrą (n = 13), kraujo infekcijų (n = 10), dauginio atsparumo antibiotikams organizmų sukeltų infekci-jų (n = 10), kvėpavimo takų infekcijų (n = 9), šlapimo takų infekcijų (n = 9) bei vienoje ligoninėje vykdoma Clostridium difficile infekcijų priežiūra.

Hospitalinių infekcijų rodiklių, kaip vieno iš val-dymo proceso indikatorių, vertinimas tarp ligoninių gali būti naudingas gerinant pacientų saugos kokybę, tačiau tokiu atveju pačių infekcijų rodikliai priklau-sytų nuo duomenis teikiančių asmenų. Siekiant užti-krinti, kad duomenys būtų pateikiami teisingai ir tai-syklingai, reikalingos audito (savikontrolės) grupės. Be to, reikalingas bendras (nacionalinis) sutarimas dėl tam tikrų kriterijų ar rodiklių vienodumo. Tik to-kiu atveju – įvedus vienodus standartus – ligoninėms suteikiama galimybė stebėti ir vertinti kokybės pro-cesus bei juos palyginti tarp vienodo pobūdžio ligoni-nių. Bendrai projekto dalyvių grupė sutarė, kad vie-šas duomenų pateikimas yra svarbus ir būtinas esant šioms sąlygoms: 1) publikuojami kokybės gerinimo, o ne atskirų infekcijų rodikliai; 2) kokybės gerinimo ir valdymo priežiūrai vertinti reikalingas „išorės“ audi-tas ir jo veikla prasidėtų tik pateikus galutinius tam tikro laiko ar proceso rodiklius.

Tiek Europos lygiu, tiek kiekvienoje šalyje kuria-mos ir / ar tobulinamos hospitalinių infekcijų valdy-mo rekomendacijos, todėl gerosios praktikos sklaida tiek tarp sveikatos priežiūros specialistų, tiek tarp vi-suomenės yra svarbi priemonė šių infekcijų preven-cijai.

Kęstutis Rudaitis, Greta GailienėHigienos institutas

PROHIBIT – prevention of hospital infections by intervention and training

114 2012/3(58)


regLAMenTuOjAMAs PrOFesinės sveiKATOs PriežiūrOs FunKCijAs vyKDAnčių sPeCiALisTų sKAičius neužTiKrinA PrOFesinės sveiKATOs PAsLAugų PrieinAMuMO DAugeLiO LieTuvOs įMOnių DArBuOTOjAMs

Lietuvos Respublikos teisės aktai reglamentuoja, kad įmonėse profesinės sveikatos priežiūros funkcijas at-lieka dvi specialistų grupės: medicininio išsilavinimo neturintys darbuotojų saugos ir sveikatos specialis-tai (toliau – DSSS) ir turintys medicininį išsilavinimą profesinės sveikatos specialistai (toliau – PSS) [Žin., 2003, Nr. 70-3170; Žin., 2011, Nr. 69-3307]. „Įmo-nių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdi-niuose nuostatuose“ (toliau – Nuostatai) nustatyta, kiek konkreti įmonė privalo įdarbinti šių specialis-tų ar sudaryti su jais sutartį dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimo (to-liau – įdarbinti) [Žin., 2011, Nr. 69-3307]. Apskaičiuo-ta, jog Lietuvos įmonės turėtų įdarbinti daugiau kaip 4000 DSSS ir daugiau kaip 1000 PSS [Visuomenės sveikata. 2011;2(53):54-64]. Tyrimai rodo, kad Lietu-vos įmonėse dirba per mažai PSS [Visuomenės svei-kata. 2008;3(42):8-14].

Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kiek DSSS ir PSS turi tekti 1000 darbuotojų įvairiose Lietu-vos įmonėse pagal Nuostatų reikalavimus. Regla-mentuojamas DSSS skaičius 1000 darbuotojų plačiai svyruoja: nuo < 2,0 iki 10,1 >. Kiekviena įmonė (ne-priklausomai nuo jos dydžio ir nuo patiriamos pro-fesinės rizikos dydžio) privalo įdarbinti bent vieną DSSS. Pvz., bet kurioje 10 darbuotojų turinčioje įmo-nėje šis rodiklis turi siekti net 100 DSSS/1000 darbuo-tojų. Atvirkščiai, didelėse įmonėse (turinčiose dau-giau nei 1000 darbuotojų), didėjant įmonės dydžiui, šis rodiklis mažėja. Pvz., 2500 darbuotojų turinčio-je vidutinės ar mažos profesinės rizikos įmonėje jis turi siekti tik 1,2 DSSS/1000 darbuotojų. Tuo tarpu ne kiekviena Lietuvos įmonė privalo įdarbinti bent vieną PSS. Reglamentuojamas PSS skaičius/1000 dar-buotojų įvairiose įmonėse svyruoja nuo 0 iki 10,0. Jei įmonė yra didelės profesinės rizikos ir joje dirba 100 darbuotojų, reglamentuojamas PSS skaičius turi siekti 10 PSS/1000 darbuotojų. Tačiau jeigu dide-lės profesinės rizikos įmonėje dirba dirba ≤ 99 dar-buotojai, vidutinės profesinės rizikos įmonėje dirba

≤ 199 darbuotojai ar įmonė yra mažos profesinės rizi-kos (nesvarbu, kiek joje dirba darbuotojų), tokios įmo-nės, remiantis Nuostatuose pateiktais reikalavimais, iš viso neprivalo įdarbinti PSS. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 97,4 proc. visų Lietuvos įmonių sudaro įmonės, turinčios 1–99 dar-buotojus (2 lentelė). Tad PSS neprivalo įdarbinti ma-žiausiai 97,4 proc. Lietuvos įmonių. Tačiau kiti teisės aktai reglamentuoja, kad tam tikras funkcijas įmonė-se privalo atlikti būtent PSS. Pagal Higienos normą HN 23:2011 [Žin., 2011, Nr. 112-5274], „darbo aplin-kos ore esant kelioms skirtingo poveikio cheminėms medžiagoms, turi būti apskaičiuojamas jų higieninis efektas sveikatai, kurį turi įvertinti PSS pagal kompe-tenciją“.

Darbo medicinos gydytojas (toliau – DMG) yra aukščiausios kvalifikacijos PSS, tačiau šiuo metu jo įdarbinimas Lietuvos įmonėse nėra privalomas. Nuo 2013 m. DMG privalės įdarbinti tik dalis Lietuvos įmonių. Tai bus mažos ir vidutinės profesinės rizikos įmonės, turinčios 500 ir daugiau darbuotojų. Taigi, iš visų Lietuvos įmonių (įskaitant bet kurio dydžio pro-fesinės rizikos įmones) tik 0,3 proc. galėtų turėti pa-kankamai darbuotojų, kad privalėtų įdarbinti DMG (2 lentelė). Dažniausiai Lietuvos įmonių teisinė for-ma – uždarosios akcinės bendrovės. Jų dydis maž-daug atitinka minėtą Lietuvos vidurkį. Tačiau beveik nėra individualiųjų įmonių, kurios privalės įdarbin-ti DMG, nes jos dažniausiai yra mažos. Akcinės ben-drovės yra vienintelė grupė, kurios reikšmingesnė dalis potencialiai (atmetus mažos profesinės rizikos įmones) privalės įdarbinti DMG.

Taigi, kyla klausimas, ar nereikėtų sumažin-ti didelius reglamentuojamus DSSS ir PSS skaičiaus 1000 darbuotojų svyravimus įvairiose Lietuvos įmo-nėse. Teisės aktų leidėjai turėtų susirūpinti, kas ir kaip bet kurio dydžio Lietuvos įmonėje dirbančiam dar-buotojui, o ypač patiriančiam didelę profesinę riziką, turėtų teikti profesinės sveikatos paslaugas. Daugely-je Europos Sąjungos šalių darbdaviai, teikdami savo

2012/3(58) 115


darbuotojams profesinės sveikatos priežiūros paslau-gas, turi kelias galimybes. Pirma, jie gali įsteigti savo įmonėje profesinės sveikatos tarnybą. Antra, jie gali įsteigti bendrą tarnybą su kitais darbdaviais. Trečia, darbdaviai gali pirkti profesinės sveikatos priežiūros paslaugas iš savivaldos sveikatos priežiūros centrų. Ketvirta, šios paslaugos gali būti perkamos iš privačių medicinos centrų.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad darbuo-tojus dažniausiai vargina kaulų-raumenų ir psichi-kos sveikatos problemos, bet Lietuvos teisės aktuose

nenurodyta, kad įmonėse turėtų būti teikiamos er-goterapeutų ir darbo psichologų paslaugos. Tuo tar-pu daugelyje Europos Sąjungos šalių šie specialistai sprendžia darbuotojų fizinės perkrovos rizikos, darbo organizavimo ir psichosocialinės rizikos prevencijos problemas.

Lolita Pilipavičienė, Rasa VenckienėHigienos instituto

Profesinės sveikatos inovacijų skyrius

1 lentelė. Reglamentuojamas DSSS ir PSS skaičius Lietuvos įmonėse 1000 darbuotojų

Nuostatų priedo Nr. (darbe patiriama profesinė rizika)

Darbuotojų skai-čius įmonėje

DSSS PSS

Skaičius įmonėjeSkaičius

1000 darbuotojųSkaičius įmonėje

Skaičius 1000 darbuotojų

1(didelė)

≤ 99 1 10,1 > 0 0100–199 1 5,0–10,0 1 5,0–10,0200–499 2 4,0–10,0 1 2,0–5,0500–999 3 3,0–6,0 2 2,0–4,01000 > 4 ≤ 4,0 3 ≤ 3,0

2(vidutinė)

≤ 99 1 10,1 > 0 0100–199 1 5,0–10,0 0 0200–499 1 2,0–5,0 1 2,0–5,0500–999 2 2,0–4,0 2 2,0–4,01000 > 3 ≤ 3,0 3 ≤ 3,0

3(maža)

≤ 99 1 10,1 > 0 0100–199 1 5,0–10,0 0 0200–499 1 2,0–5,0 0 0500–999 2 2,0–4,0 0 01000 > 3 ≤ 3,0 0 0

2 lentelė. Darbuotojų skaičius kai kurių teisinių formų Lietuvos įmonėse

Darbuotojų skaičiaus

grupė

Įmonės teisinė formaVisos Lietuvos įmonės

IĮ* UAB** AB***Įmonių

skaičiusProcentinė

dalisĮmonių


dalisĮmonių


dalisĮmonių


dalis1–99 16 710 99,8 44 426 97,5 181 50,6 81 064 97,4

100–499 29 0,2 1 027 2,3 128 35,7 1 927 2,3500 > 3 < 0,1 88 0,2 49 13,7 211 0,3

Iš viso 16 742 100 45 541 100 358 100 83 202 100

*Individualioji įmonė; **uždaroji akcinė bendrovė; ***akcinė bendrovė.

2012/3(58) 117

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus per metus nuo 1996 m. Žurnalo steigėjas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuo-jamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje In-dex Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoper-nicus.com/).

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveika-tos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuo-menės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyven-tojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami re-cenzuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuo-menės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atvejų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne moks-linėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės svei-katos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma in-formacija apie svarbiausius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas me-todines ir praktines rekomendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus ima-mas 50 Lt mokestis.

ReIKalavImaI RanKRaŠčIuIRedakcijai pristatomi 2 straipsnio egzemplioriai, vienas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiš-kas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami au-toriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, plačio-mis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tar-pai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

sTRaIpsnIo sTRuKTūRa: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

sTRaIpsnIo TeKsTo sKyRIaI:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, raktažodžiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 raktažodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, rezultatai, išvados, raktažodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

InfoRmuojameLentelės, schemos, brėžiniai ir pan., pateikiami tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas juose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti Excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Literatūros sąra-šas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vienodais reikalavimais biomedicinos mokslo žurnalų rankraščiams („Uniform requirements for manuscripts submitted to bi-omedical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikalavi-mus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Di-džioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 5479, faks. (8 ~ 5) 262 4663, el. paštas [email protected]Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsiprenu-meruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kai-na – 20 Lt. Metinės prenumeratos kaina – 80 Lt. Kaina su pristatymu – 100 Lt. Apmokėti už prenumeratą galima in-ternetu arba siunčiant čekį į redakciją (smulkesnė infor-macija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).

inFOrMACijA sTrAiPsnių AuTOriAMs

118 2012/3(58)

„V i s u o m e n ė s s V e ik ata”

inFOrMATiOn TO AuTHOrs

The journal “Public Health” was established by the Insti-tute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientif-ic journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health man-agers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effect-ing. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with original papers, including topic related reviews, and non- pier-re-viewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and recommendations.

Since 1996 the journal is on the official list of scientific journals recognized by the Academy of Science of Lithua-nia and it is in Index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 50 Lt (14,5 Eur) is taken from each author of the accepted article since 2002.

manuscRIpT pRepaRaTIonThe text must be typed with doubled line spacing and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22 pages (includ-ing all the supplements), review articles – up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4 pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of man-uscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

sTRucTuRe of The aRTIcleTitle (up to 150 marks, including interval and punc tua-tion);

Authors;Institution(s) to which the work should be attributed.

The TexT musT be dIvIded InTo The followIng secTIons:• Summary in the same language as the article should not

exceed 300 words),• Keywords (mentioned in the summary),

• Introduction, where the purpose of the work is stated,• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300 words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

addITIonal InfoRmaTIon • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the reference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JAMA 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not accepted.

All the manuscripts (accepted or rejected) are not returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Viln-ius, Lithuania; e-mail: [email protected].

for more information: Phone +370 5 262 4583; fax +370 5 262 4663.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage in-cluded): 1 year – 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank account:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929