Hibridinis Rusijos Karas- Ukrainos Patirtis-[E.dykyi ]

8/17/2019 Hibridinis Rusijos Karas- Ukrainos Patirtis-[E.dykyi ]

1/112


2/112

EVGEN DYKYI

HIBRIDINISRUSIJOS KARAS:

UKRAINOS PATIRTIS BALTIJOS ŠALIMS


3/112


4/112

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

2016VILNIUS

HIBRIDINISRUSIJOS KARAS:

EVGEN DYKYI

UKRAINOS PATIRTIS BALTIJOS ŠALIMS


5/112

UDK 355.4(470+571:477)Di-182

Atsakingasis redaktorius – dr. Manvydas Vitkūnas

Recenzentai: dr. Valdas Rakutis,dr. Gintautas Surgailis

Kalbos redaktorė – Nijolė Andriušienė

Vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą – UAB „Kalbos kodas“

Sergiio Kharchenkos nuotraukos

© Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2016© Evgen Dykyi, 2016

ISBN 978 609 8074 47 5


6/112

5EVGEN DYKYI

TURINYS

7 Žodis skaitytojui

10 Hibridinis karas: kuo jis skiriasi nuo klasikinių schemų

14 Rusijos hibridinio karo tikslai ir uždaviniai

21 Pagrindinių hibridinio karo fazių seka

25 „Nulinė“ hibridinio karo fazė: propagandinis pasirengimas įsiveržimui

36 Įsiveržimo metu naudojamos įtakos grupės

45 Įsiveržimo pradžia: „vaizdelių karas“

48Nuo „vaizdelių karo“ prie „rusų savigynos“:pagrindiniai pavojai pirmaisiais ginkluoto įsiveržimo etapais

58 „Case study“: kaip Putinas laimėjo Kryme, iš dalies –Donbase, o pralaimėjo Odesoje ir Charkove?

60 Ar galima išvengti hibridinio karo?

68 Pirmoji hibridinio karo valanda – pergalės garantas

72 Baigiamasis žodis

73 Rusijos hibridinio karo su Ukraina kronika: pradinė fazė

Jaroslav Priščepa


7/112


8/112

7EVGEN DYKYI

ŽODIS SKAITYTOJUI

Žodis skaitytojuiJums pateiktame tekste bandoma apibendrinti nesenos (ir šiuo metu tebesitę-siančios) Rusijos Federacijos (RF) agresijos prieš Ukrainą (taip pat – kiek mažiau– prieš kai kurias kitas šalis) ir mūsų priešinimosi šiai agresijai patirtį. Autoriausuždavin s buvo tariamame bendrame greitai kintančių įv kių chaose išskirti pa-grindinius dėsningumus ir tendencijas, atskleisti mūsų bendro priešininko tak-tikos ir strategijos kintamus ir nuolatinius komponentus, išanalizuoti tiek mūsųnesėkmių ir pralaimėjimų, tiek laimėjimų priežastis ir galiausiai paband ti Bal-tijos šalims ekstrapoliuoti priešo veikimo ir mūsų pasipriešinimo metodus, nes,mano ir mano draugų iš Lietuvos nuomone, būtent šios šal s gali tapti kitomisagres vios Rusijos politikos aukomis. Iš tikrųjų pagrindinis šios „metodinės prie-monės“ tikslas – pateikti Baltijos šalių patriotams apibendrintą būsimos Rusijosagresijos schemą, kuri padėtų prognozuoti priešininko veiksmus, taip pat Ukrai-noje jau patikrintų ir pasiteisinusių apsaugos nuo agresijos metodų rinkinį ir, ga-liausiai, įspėti juos nekartoti mūsų klaidų, kad jiems patiems nereikėtų įg ti labaibrangiai – tūkstančius patriotų g v bių – kainuojančios patirties. Kaip autoriuipav ko pasiekti iškeltą tikslą – nuspręs skait tojai.

Kompleksinis hibridinio karo, kuriame naudojamos visos priemonės, pra-

dedant visuomeninių organizacijų kūrimu ir baigiant „klasikinėmis“ tankų ata-komis, ir kartais sunku nustat ti, kieno indėlis į pergalę arba pralaimėjimą radidesnis – artilerijos ar televizijos, – pobūdis taip pat atsispindi šio teksto struk-tūroje ir turin je. Kai kuriuose sk riuose kalbama beveik vien apie pasiruošimąpropagandiniam įsiveržimui, ideologinį darbą su g ventojais, žiniasklaidos vai-dmenį ir politinio vadovavimo šaliai klaidas susidūrus su Rusijos agresija. Šiesk riai kariuomenės karininkams, įpratusiems susidurti su tikrais priešininkaisir reaguoti į tiesiogines grėsmes, gali pasirod ti nuobodūs ir nereikalingi. Dau-giau naudos iš šių sk rių gali gauti politikai, akt vūs visuomenės veikėjai ir žur-

nalistai. Tikiuosi, kad kariuomenės karininkams už nuobodžius politikos sk riusbus „kompensuota“ šios kn gos pabaigoje, kur, remdamasis mūsų patirtimi, ašpasistengiau pateikti tikslią, beveik „valandos tikslumu“, instrukciją, kurioje ap-tariami patriotų, pirmiausia kariuomenės, veiksmai tuo kritiniu metu, kai priešas


9/112

HIBRIDINIS RUSIJOS KARAS: UKRAINOS PATIRTIS BALTIJOS ŠALIMS8

ŽODIS SKAITYTOJUI

pereina nuo politinio pasirengimo prie tiesioginės karinės invazijos. Tačiau visdėlto aš siūl čiau ir karininkams, pač žvalg bos ir saugumo tarn bų darbuoto-jams, įveikti išankstines nuostatas dėl pirmųjų sk rių „humanitarinės“ medžia-gos ir paband ti suprasti priešo mąst mą ir veiksmų algoritmą, kad pat s būtųpasirengę pastebėti įsiveržimo grėsmę dar toje ankst voje stadijoje, kai papras-tai į kariuomenę nesikreipiama pagalbos, – kai politikai kreipiasi į kariuomenę,dažniausiai jau būna per vėlu. Pagrindinė hibridinio karo pat bė kaip tik ir ranuolatinis karinių ir nekarinių poveikio metodų derinimas, kas tiek kariuomenei,tiek saugumo tarn boms kelia nebūdingus politinius uždavinius.

Viena pagrindinių Rusijos agresijos pamokų, kurią ukrainiečiai išmoko, ra tai,kad atremti ją galima tik bendromis visos visuomenės pastangomis, be to, kariš-kiams, policijai, specialiosioms tarn boms, žurnalistams ir civiliams akt vistams

būtina veikti koordinuotai ir sinchroniškai. Tik tai suteikia galim bę nugalėti prie-šą, kuris „tradiciniame“ kare ra neabejotinai gerokai stipresnis, nes turi materia-linių išteklių ir didelę kariuomenę. Būtent dėl to iš pirmo žvilgsnio keistai vienametekste ir buvo sujungtos tiesioginės praktinės Rusijos specialiosios paskirties būriųteroristinių atakų atrėmimo rekomendacijos ir Rusijos žiniasklaidos ideologiniųkonstrukcijų analizė – du vieno atakuojančio dvigalvio imperijos erelio sparnai, – irmes visi turime būti pasirengę atremti priešo ataką ne tik mūšio lauke, bet ir tėv-nainių galvose; kuo sėkmingiau atremsime ideologinę „galvų ataką“, tuo mažesnėtikim bė, kad mums teks atvirai kovoti su GRU specialiosios paskirties būriais1.

Šis tekstas, paraš tas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai pa-siūlius ir pavadintas taip pat kaip ir mano paskaitos, skait tos Akademijoje 2015m. sausio mėnesį, ra jų „išplėstinė versija“. Taigi pirmiausia turiu padėkoti Aka-demijos prorektoriui mokslui ir studijoms atsargos pulkininkui leitenantui dr.Gintautui Surgailiui už idėją „išplėsti“ dviejų valandų paskaitą iki kažko pana-šaus į metodinę priemonę apie hibridinį karą. Be viso kito, rašant šią metodinępriemonę reikėjo kur kas giliau suvokti ir susisteminti, taip pat ir sau pačiam,įv kius, kuriuose man ir mano kovų draugams teko dal vauti ir 2014–2015 m.Rusijos ir Ukrainos karo metu, ir anksčiau, pradedant dar tais laikais, kai manteko garbė kartu su ginklo broliais lietuviais 1991 m. ginti Lietuvos Respublikosnepriklausom bę Vilniaus barikadose. Tikiuosi, kad galiausiai naudos iš to turėsne tik draugai iš Lietuvos, kuriems ir skirtas mano tekstas, bet ir mano šalis. Beto, noriu padėkoti kitiems savo draugams iš Lietuvos, be kurių šis tekstas niekadanebūtų buvęs paraš tas, – mano paskaitų Karo akademijoje ir daugel je kitų Lie-tuvos organizacijų rengėjui, akt viam visuomenininkui ir teisių g nėjui StasiuiKaušiniui ir buvusiam Lietuvos Respublikos ambasadoriui Ukrainoje profesoriuiPetrui Vaitiekūnui, suteikusiam man unikalią galim bę ramioje aplinkoje apiben-drinti mūsų karinę patirtį.

1 ГРУ –Главное разведывательное управление Генерального штаба Вооружённых сил Российской Федерации – Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (ats. red. past.)


10/112

9EVGEN DYKYI

ŽODIS SKAITYTOJUI

Šiame tekste pateikiu konkrečius Ukrainos patirties pav zdžius, kurie patvir-tina mano apibendrinimus ir analitines išvadas. Jeigu į pagrindinį tekstą būtųįtraukta išsami Rusijos agresijos prieš Ukrainą chronologija, būtų nepatogu skai-t ti ir sunku suprasti bendrą schemą ir bendrus kon likto dėsnius. Juk vargu arBaltijos šalių skait tojas su visomis smulkmenomis prisimena, kaip tiksliai klos-tėsi įv kiai Ukrainoje Savigarbos revoliucijos (labiau žinomos kaip Maidanas) iriš karto po jos v kusios karinės Rusijos invazijos metu. Todėl šio teksto pabaigoje

ra papildomas žin no tipo sk rius – detali Rusijos ir Ukrainos kon likto eigoschronologija jo „hibridinėje“ fazėje, tai ra nuo pirmų akt vių Kremliaus veiksmųMaidano metu iki gausių Rusijos reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų dalinių atviroįsiveržimo į Ukrainą 2014 m. rugpjūčio mėnesį ir po to v kusių Minsko taikos de-r bų. Šį žin no sk rių mano praš mu sudarė mano buvęs studentas ir Maidanokovų draugas magistras Jaroslavas Priščepa. Jam nuoširdžiai dėkoju už šią itinvertingą pagalbą. Jaroslavui Priščepai ir Oksanai Čiopovskai esu labai dėkingasir už pagalbą ieškant pirminių šaltinių ir nuorodų, dažniausiai į „rusų pasaulio“žiniasklaidos informacijos šaltinius.


11/112


HIBRIDINIS KARAS: KUO JIS SKIRIASI NUO KLASIKINI Ų SCHEMŲ

Hibridinis karas:kuo jis skiriasi nuo klasikinių schemųRusijos ir Ukrainos karas, prasidėjęs 2014 m., padovanojo pasauliui naują žodžiųjunginį – „hibridinis karas“, ir jis iš karto plačiai paplito žiniasklaidoje2. Tiksliaukalbant, tarptautinio saugumo specialistai terminą „hibridinis karas“ ėmė vartotišiek tiek anksčiau, 2005 m., ir šis terminas buvo vartojamas dažniausiai analizuo-jant Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008 m.3 Iš tikrųjų ž mią hibridinio karo „ar-senalo“ dalį Rusija parengė ir patikrino praktiškai būtent pasirengimo įsiveržtiį Gruziją metu, tačiau tik Rusijos ir Ukrainos karas parodė, kad kalbama ne apieunikalią situaciją, o apie gerai apgalvotą ir parengtą politinio, informacinio, ide-ologinio ir karinio pasirengimo šalies okupacijai schemą – schemą, kuri ra uni-versali ir šiek tiek pakeista gali būti taikoma pačioms įvairiausioms šalims agre-sijos aukoms. Daugelis žurnalistų, politikų ir tarptautinio saugumo specialistųpaskubėjo postuluoti, kad būtent hibridiniai karai taps pagrindiniu XXI amžiausginkluotų kon liktų tipu (žr., pav zdžiui, Gra , Colin.The 21st Century SecurityEnvironment and the Future of War )4. Aš nesu tikras, kad ši itin apibendrinantiprognozė pasitvirtins, bet vis dėlto (dėl priežasčių, kurios paaiškės tekste vėliau)manau, kad hibridinio kon likto praktika išplis bent jau R tų Europos, Pietų Kau-kazo, Centrinės Azijos šal se ir kituose su Rusijos valdančiojo režimo g v biniųinteresų sfera potencialiai susijusiuose regionuose.

Hibridinio kon likto teorija ir praktika šiandien ra didžiausia Rusijos karinėsir politinės minties pergalė. Manoma (ir ne be pagrindo), kad tai – efekt viausiaskaim ninių valst bių privertimo paklusti Kremliaus diktatui metodas. Vadinasi,

2 http://www.ft.com/intl/cms/s/0/789b7110-e67b-11e3-9a20-00144feabdc0.html#axzz3cBsLRE6p; https://in-moscowsshadows.wordpress.com/2014/07/06/the-gerasimov-doctrine-and-russian-non-linear-war/

3 http://www.nato.int/docu/review/2015/Also-in-2015/hybrid-modern-future-warfare-russia-ukraine/EN/,http://www.comw.org/qdr/fulltext/0712hoffman.pdf; http://www.wilsoncenter.org/sites/default/les/7-KENNAN% 20CABLE-ROJANSKY%20KOFMAN.pdf] [http://www.atlanticcouncil.org/publications/articles/hybrid-war-old-wi-ne-in-a-new-bottle4 Gray, Colin. The 21st Century Security Environment and the Future of War. // Parameters Winter 2008-9: 14–26.


12/112

11EVGEN DYKYI


visais Rusijos agresijos atvejais pirmiausia reikia laukti būtent hibridinio karo jėgųir priemonių arsenalo, patikrinto Ukrainoje 2014–2015 m., panaudojimo. Įv kiųplėtros pasauliniu mastu logika (dalinė Vakarų politikos sankcijų Rusijai ir jos eko-nominės izoliacijos sėkmė ir krintančios naftos kainos) verčia Kremliaus režimąkuo greičiau įg vendinti savo agres vius planus, susijusius su kaim ninėmis ša-limis, nes Rusijos galim bės laimėti kilusį kon liktą itin mažėja proporcingai josekonomikos nuosmukiui, o ekonomikos nuosmukio sukelti vidaus politiniai konf -liktai reikalauja skubiai sutelkti Rusijos visuomenės dėmesį į išorės priešus ir nuo-lat šalies viduje legitimuoti Kremliaus režimą, demonstruojant užsienio politikosir kariuomenės pergales. Taigi Rusijos hibridinio karo praktikos ekstrapoliacija išUkrainos į Baltijos, Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalis, vertinant artimiausiąlaiko perspekt vą, ra labai tikėtina. Siekiant, kad Rusijai nepasisektų tikėtinuosekon liktuose, būtina tiksliai suvokti hibridinio karo, kaip patingo tipo karinio irpolitinio kon likto, esmę ir pobūdį ir prognozuoti labiausiai tikėtinus Rusijos veiks-mus pirmaisiais hibridinio karo etapais, kai šal s agresijos aukos dar nėra prara-dusios galim bės lokalizuoti kon liktą ir laimėti „praliedamos mažai kraujo“.

Nepaisant nuolatinių priminimų žiniasklaidoje, kol kas niekas nepateikė išsa-maus hibridinio karo apibrėžimo ir nepaaiškino, kuo jis skiriasi nuo kitų kariniųkon liktų. Autoriaus nuomone, hibridinis karas pačia bendriausia forma gali būtiapibrėžtas kaip vienos valst bės karinė agresija prieš kitą, išoriškai tą agresijąpateikiant kaip valst bės agresijos aukos vidaus politinį kon liktą. Tokios agre-

sijos nereikia painioti su šaltojo karo metais plačiai žinoma sovietinio blokovalst bių ir NATO tiesioginio (Angola, Vietnamas, Etiopija ir t. t.) ir netiesioginio(Mozambikas, Pietų Rodezija ir t. t.) kišimosi į trečiojo pasaulio šalių teritorijosev kstančius pilietinius karus praktika. Minėtuose šaltojo karo laikų kon liktuo-se pilietinius kon liktus sukeldavo vidinės priežast s, jie v stėsi savarankiškaikiekvienoje šal je ir modi ikavosi tik įsikišus iš šalies. Šiuolaikinio Rusijos hi-bridinio karo atveju vidinio kon likto gali ir nebūti – jis imituojamas Rusijos ži-niasklaidos priemonėmis, nepriklausomai nuo to, kaip iš tikrųjų klostosi reikalai.Taigi kalbama apie neišprovokuotą tiesioginę užsienio karinę intervenciją šal je,

kuri ra agresijos auka, tik išoriškai užmaskuotą kaip „pilietinis karas“5

.Svarbiausia hibridinio karo pat bė ra dviejų, atrod tų, vienas kitą panei-

giančių veiksnių derin s: tiesioginio Rusijos Federacijos dal vavimo kare (pra-dedant tuo, kad visus politinius ir net operat vinius karinius sprendimus priimaKremliaus vadov bė aukščiausiu l giu, ir baigiant tiesioginiu RF ginkluotųjų pa-jėgų reguliariųjų dalinių dal vavimu kovos veiksmuose) ir jos kategoriško viešonepripažinimo, kad dal vauja šiame kon likte.

Kaip mat sime vėliau, šaliai agresijos aukai ir tarptautinei bendruomenei

pač svarbu ir būtina šį „paradoksalų“ derinį suvokti priimant politinius ir ka-

5 Попов И. Матрица войн современной эпохи, http://nvo.ng.ru/concepts/2013-03-22/7_matrix.html


13/112



rinius sprendimus. RF primetamas klaidingas karo pobūdžio suvokimas prive-da prie to, kad „savarankiškomis kon likto šalimis“ ra laikomos politinės jėgosir asmen bės, kurios iš tikrųjų nepriima jokių savarankiškų sprendimų, neturiįtakos Kremliaus priimamiems sprendimams ir kurias RF valdžia net ne visadainformuoja apie savo planus ir sprendimus. Band mai derėtis su šiais asmenimisir politinėmis jėgomis (derėtis šalį agresijos auką ir tarptautinę bendruomenęuoliai stumia Rusija) palaiko išimtinai Kremliui palankią šal je, kuri ra agresijosauka, v kstančio „vidaus pilietinio kon likto“ iliuziją, ir dėl to prarandamas itinbrangus ( pač ankst vaisiais kon likto etapais) laikas, kuris eikvojamas neabejo-tinai pasmerktai žlugti diskusijai.

Prognozuojant hibridinio kon likto eigą visada reikia atsiminti, kad jo v st mo-si logika neatitinka vidaus politinių kon liktų logikos. Pilietinių kon liktų v st mo-

si logika gerai išnagrinėta šiuolaikinėje politologijoje, o jiems lokalizuoti ir palaips-niui nutraukti parengtos atitinkamos karinės ir (daugiausia) politinės priemonės,pagrįstos protingo kompromiso tarp pagrindinių kon likto šalių siekiu ir vėlesne„nesutaikomų“ radikalių elementų lokalizacija. Dėl anksčiau apraš to paradoksa-laus hibridinio karo, išoriškai pateikiamo kaip pilietinis kon liktas, pobūdžio k lanatūrali pagunda prognozuoti kon likto eigą pagal klasikines schemas ir taikai pa-siekti taik ti pirmiau apraš tus vidaus politikos sureguliavimo mechanizmus. Tokspožiūris ra pasmerktas žlugti, nes hibridinis karas iš tikrųjų nepaklūsta vidauskon likto v st mosi logikai. Strategine ir operat vine prasme hibridinis karas ra

vienos valst bės prieš kitą v kdoma visiškai suplanuota karinė operacija, ir jo eigavisiškai paklūsta „klasikiniu būdu“ suplanuoto ir bendro štabo vadovaujamo kari-nio įsiveržimo logikai. Būtent toks hibridinio karo suvokimas leidžia prognozuotijo eigą: po išoriniais maskuojamaisiais „pilietinio kon likto“ pož miais visada rei-kia mat ti bendrą operat vinį planą, kurį parengė ir įg vendina užsienio valst bėskarinė ir politinė valdžia. Įv kių raidos prognozė turi remtis karinių ir ekonominiųišteklių, užsienio politikos galim bių analize, vertinant būtent šalies agresorės vi-daus politikos padėtį, o ne remiantis šalies agresijos aukos vidaus situacija; pasta-roji tik sudaro daugiau ar mažiau palankų foną užsienio intervencijai, tačiau nėra

pirminė kon likto priežastis6

.Atskiras hibridinio karo instrumentarijaus dalis Rusijos ideologai, propagan-

dininkai, specialiųjų tarn bų darbuotojai ir kariškiai parengė gerokai anksčiau,dar iki 2014 m. Rusijos dal vavimą Armėnijos ir Azerbaidžano kare (1992–1994m.) ir pilietiniame kare Tadžikistane (1992–1997 m.) dar buvo galima apraš tipagal „išorinio įsikišimo į savaime kilusį kon liktą“ schemą, bet ginkluoti konf -liktai Padniestrėje (1992 m.), Abchazijoje (1992–1993 m.) ir Pietų Osetijoje(1991–1992 m.) jau buvo tuometės Kremliaus valdžios išprovokuoti iš šalies.Šių kon liktų metu taip pat pirmą kartą buvo išband ta Rusijos karinės agresijostarptautinio legitimavimo metodika, pagal kurią įsiveržiančios pajėgos pirmiau-

6 Хоффман Фрэнк. Гибридные угрозы, http://navoine.info/hybrid-dange.html


14/112

13EVGEN DYKYI


sia veikia neo icialiai, be skiriamųjų ženklų, ir prisidengia vietos sukarintais da-riniais, o pasiekusios karinę pergalę ir v kstant tarptautinėms der boms legiti-muojamos kaip „rusų taikdarių kontingentas“.

Kaip „ankst vosios hibridinio karo patirties“ pav zdį galima paminėti pradinęRusijos ir Čečėnijos karo (1994 m. lapkritis–gruodis) fazę, kai į tarptautiniu mastunepripažintos, tačiau de facto nepriklausomos nuo 1992 m. Ičkerijos Respublikosteritoriją įsiveržė RF kariuomenės reguliarieji daliniai, o įsiveržimas buvo pateik-tas kaip „čečėnų karo lauko vadų, sukilusių prieš prezidentą Dudajevą“, veiksmai.Tada karinės operacijos žlugimas ir RF tuo metu nepriklausomos nuo valdžiosžiniasklaidos priemonės privertė Kremlių viešai pripažinti, kad RF pajėgos dal-vavo kovos veiksmuose, ir vėliau tuos veiksmus legitimuoti kaip „konstitucinėssantvarkos atkūrimą“7. Svarbu, kad RF kariuomenės veiksmai, nors ankst vuoju

„hibridiniu“ Rusijos ir Čečėnijos karo etapu akivaizdžiai neteisėti (net pagal Rusi-jos įstat mus), vėliau buvo post factum pateisinti taikant „politinio tikslingumo“principą, ir tai sukūrė nebaudžiamumo precedentą visiems vėlesniems kon lik-tams, kuriuose dal vavo RF.

Antrasis Rusijos ir Čečėnijos 1999–2001 m. karas taip pat turėjo aiškių hibri-dinio kon likto bruožų, nes savo atvirai neteisėtiems veiksmams (karinė agre-sija pasirašius Chasavjurto taikos sutartį 1996 m. ir Ičkerijos valdžios, 1997m. išrinktos tarptautiniu mastu pripažintuose rinkimuose, kontroliuojamuoseESBO (OSCE), nuvertimas) legitimuoti Kremlius sėkmingai panaudojo svarbų hi-bridinio karo įrankį, kurį mes dar ne kartą pastebėsime nagrinėdami Rusijos irUkrainos karą, – imitavimą, tarsi teisėta šalies agresijos aukos valdžia „nesugeba“kontroliuoti savo šalies teritorijos ir ginkluotų darinių veiksmų savo šal je. Nuo-dugniau šį metodą nagrinėsime vėliau, nes jis ra vienas svarbiausių šiuolaikinėsKremliaus hibridinio karo metodikos elementų.

Kita hibridinio karo instrumentarijaus dalis, nuo priešo propagandinio įvaiz-džio sukūrimo iki silpnų vietų suradimo tarptautinėje kolekt vinėje saugumosistemoje ir Vakarų šalių įsikišimo neutralizavimo, buvo sėkmingai Rusijos iš-tobulinta 2008 m. v kdant agresiją prieš Gruziją, per vadinamąją „priverstiniotaikos užtikrinimo operaciją“ (dar vienas naujas terminas, sukurtas RF, tačiaumažiau paplitęs negu „hibridinis karas“).

Taigi 2014 m. pagrindinis hibridinio karo instrumentarijus bendrais bruožaisjau buvo parengtas ir jo elementai atskirai išband ti daugelio lokalių kon liktųmetu. Tačiau būtent kare su Ukraina, kurį RF pradėjo 2014 m. pavasarį žlugusKremliaus band mams apsiriboti „klasikiniu“ įsikišimu iš šalies į vidaus pilietinįkon liktą (tai ra minimaliai tiesiogiai dal vaujant RF padėti išsaugoti prorusiš-

ko prezidento Viktoro Janukov čiaus režimą, kurį galiausiai nušlavė nacionali-nė demokratinė Savigarbos revoliucija, v kusi 2013 m. lapkritį–2014 m. vasarį),

7 http://www.polit.ru/article/2004/11/29/chech/


15/112


RUSIJOS HIBRIDINIO KARO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

visą hibridinio karo priemonių arsenalą Rusija naudojo sistemiškai ir visa apim-timi, o pats hibridinis karas įgavo išbaigto Rusijos karinio ir politinio projekto,toliau pagal „šabloną“ ekstrapoliuojamo bet kuriai pasirinktai agresijos šaliai,formą. Rusijoje karinės intervencijos į Ukrainą planas buvo pavadintas „projektu„Rusų pavasaris – 2014“. Šiame darbe bandome analizuoti šio projekto esmę irformas ir parengti jam l giavertes pasipriešinimo priemones. Jeigu laiku Krem-liaus agresiją atpažins tokiai agresijai pasirengusios Baltijos šalių kariuomenės,teisėsaugos tarn bos ir pilietinė visuomenė, projektas „Rusų pavasaris Baltijosšal se“ liks neįg vendintas – tai bus geriausias praktinis šio teksto pritaik masir pats aukščiausias apdovanojimas, apie kokį galėjo svajoti autorius.

Rusijos hibridinio karotikslai ir uždaviniaiHibridinių kon liktų posovietinėje erdvėje metu Rusijos Federacijos vadov bė keliasau daug uždavinių. Visi jie ir sudaro vadinamojo „rusų pasaulio“ kūrimo projektą.„Rusų pasaulio“, susipriešinusio su visa „Vakarų civilizacija“ ir nepagrįstai preten-duojančio ne į vienos, nors ir didelės, šalies, o į „alternat vaus civilizacijos projekto“(kartu akivaizdžiai kenčiančio nuo nevisavertiškumo komplekso ir pav do „neken-

čiamiems“ Vakarams) vaidmenį, koncepcijos giliųjų ideologinių pagrindų analizėišeina už mūsų itin praktinio t rimo uždavinių ribų. Praktiniais sumetimais mes tikapibrėšime konkrečius užsienio politikos tikslus, kuriuos sau kelia Kremlius ir ku-rių įg vendinimas reikštų „rusų pasaulio“, kaip globalaus politinio projekto, sėkmę.

„Rusų pasaulio“ projektas ra tarsi „matrioška“ arba „svogūnas“, kurio centras– Kremlius, o toliau jį supa „koncentriniai žiedai“, atitinkant s skirtingus Rusijoskarinės ir politinės valdžios situacijos kontrolės laipsnius.

Pirmajame „rusų pasaulio matrioškos“ žiede ra pati Rusijos Federacija, ku-

rios kontrolė per pastaruosius 16 Vladimiro Putino vald mo metų tampa visuo-tinė ir vis labiau autoritarinė. „Rusų pasaulio“ projekte numat ta RF teritorijąužkonservuoti neapibrėžtam laikui (idealu – visiems laikams), tiesiogiai „ran-kiniu būdu“ valdant Kremliui (vadinamoji „valdžios vertikalė“), visiškai likvi-duojant pilietinės visuomenės institutus, nepriklausomą žiniasklaidą, formaliaiimituojant rinkimų procedūras, o realiai valdant autoritariniais būdais ir nesantveikiančios valdžios alternat vų, nuolat veikiant valst binės ideologinės propa-gandos aparatui (pakeičiančiam nepriklausomą žiniasklaidą), ir išsaugoti į ište-klius orientuotą ekonomiką, taip pat visišką verslo priklausom bę nuo valst bės.

Kremlius beveik visiškai pasiekė šį tikslą.Kitas „rusų pasaulio“ žiedas ra nepriklausomos valst bės, buvusios SSRS res-

publikos. Numat ta jose laipsniškai siekti visiškos Kremliaus kontrolės, kokia jau


16/112

15EVGEN DYKYI


ra RF teritorijoje. „Rusų pasaulio“ projekte numat ta, formaliai saugant „nepri-klausomų valst bių“ statusą, šiose valst bėse įvesti visiškai Rusijos kontroliuo-jamus marionetinius režimus, ir šios valst bės pamažu praras visus suverenitetopož mius, išsk rus herbą, vėliavą ir himną.

Reikia suvokti, kad RF tikslas užvaldant posovietinę erdvę ra ne tiesiog mari-onetinių prorusiškų režimų, padedančių įg vendinti Kremliaus užsienio politiką irsavarankiškai kontroliuojančių situaciją savo šalies viduje, įvedimas. Tokie režimainumat ti tik kaip pereinamasis etapas, būtinas norint RF v kd ti visišką posovieti-nių šalių kontrolę. „Rusų pasaulio“ koncepcijoje Kremlius nepasikliauja „sąjunginin-kais“, siekiamas tikslas – visiška tiesioginė RF valdžios posovietinių šalių kontrolė.

Įvedus marionetinį prorusišką režimą, anksčiau buvusios nepriklausomosvalst bės integracijos į „rusų pasaulį“ seka numato daugelį vidaus politikos trans-formacijų ir užsienio politikos žingsnių, kad apskritai būtų neįmanoma šaliai pa-sitraukti iš „rusų pasaulio“ orbitos, nepriklausomai nuo vietos valdžios noro, tai

ra prorusiškas marionetinis režimas turi palaipsniui perduoti praktiškai visassavo funkcijas tiesiogiai Kremliui arba Kremliaus kontroliuojamoms korporaci-joms ir institutams ir galiausiai sau pasilikti tik dekorat vinę funkciją, panašią įRF sudėt je esančių autonominių junginių „valdžios“ funkcijas.

Vidaus politikoje iš prorusiško režimo RF valdžia reikalauja maksimaliai su-mažinti visus demokratinius institutus, įvesti žiniasklaidos kontrolę, likviduotiantirusišką opoziciją ir rod ti, kad visiškai kontroliuoja situaciją šal je. KartuRF, viešai remdama prorusišką režimą, neo icialiai maksimaliai prisideda prie jo,kaip „diktatoriško“ ir „nedemokratiško“, tarptautinės izoliacijos, ir dėl to orien-tacija į Kremlių šiam režimui praktiškai tampa vieninteliu pasirinkimu. Puikūstokios sėkmingos politikos pav zdžiai ra Baltarusija ir Armėnija8.

Užsienio politikoje iš marionetinio režimo bus reikalaujama pasiraš ti su RFįvairias karines ir politines, prek bos ir ekonomines sutartis, kuriosde facto reiš-kia šalies integraciją į RF sudėtį: bendros muitų sistemos (alternat vos bendrai

ES rinkai), bendros g n bos sistemos (alternat vos NATO blokui) sukūrimą, Ru-sijos kariuomenės bazių šal je įkūrimą, ateit je bendros valiutos įvedimą. Pagal„rusų pasaulio“ planą tokio laipsnio integraciją turėtų pasiekti visos be išimtiesposovietinės valst bės.

Būtų klaida man ti, kad, pasiekusi tokį integracijos laipsnį, RF numato išsaugotipirminį prorusiško marionetinio režimo vaidmenį. Atvirkščiai, siekiant užtikrintiRF kontrolės integruotoje šal je stabilumą, numatoma, kad vietos marionetinis re-žimas palaipsniui perduos tiesiogiai Rusijai kontroliuoti atskiras integruotos šaliesg venimo sritis. Esminė šiuolaikinės formos „rusų pasaulio“ projekto naujovė, pa-l ginti su daugeliu ankstesnių RF imperinės kontrolės įvedimo kitose šal se pro-

8 http://newcaucasus.com/index.php?newsid=7200


17/112


18/112

17EVGEN DYKYI


tai buvo žinoma: kalbama ne apie tradicinio agentūrinio tinklo sukūrimą sveti-moje kariuomenėje arba specialiosiose tarn bose, o apie visišką kariuomenių irspecialiųjų tarn bų vadovų pakeitimą žmonėmis, tiesiogiai priklausančiais nuoRF specialiųjų tarn bų, tai ra faktiškai apie kariuomenės ir specialiųjų tarn bųkontrolės perėjimą iš marionetinės prorusiškos valdžios tiesiogiai RF. Šią schemąpapildo tiesioginis Rusijos karininkų siuntimas į šalių pal dovių specialiųjų tar-n bų vadovaujančias institucijas – pirmiausia kaip patarėjų, vėliau jiems, pakei-tus piliet bę, o icialiai suteikiamos aukštos pareigos faktiškai okupuotose šal se.Tokios politikos efekt vumas buvo parod tas Ukrainoje, kur paskutiniais proru-siško režimo v kd tojo V. Janukov čiaus vald mo metais Nacionalinės saugumotarn bos kontrolė faktiškai perėjo tiesiogiai RF FSB11 , o RF GRU agentai Ukrainoskarinėse jūrų pajėgose Kr me (beje, einant s gana aukštas ir svarbias pareigas)buvo pajėgūs karinio įsiveržimo metu faktiškai paral žiuoti Ukrainos karinio lai-v no pasipriešinimą ir suteikti Rusijos kariuomenei pakankamai laiko, kad ji bekovos perimtų visų strateginių pusiasalio taškų kontrolę.

Pritaikius visas apraš tas priemones, posovietinė valst bė „rusų pasaul je“ uži-ma jai skirtą vietą, jos formalus „nepriklausomos šalies“ statusas niekuo nesiskirianuo „autonomijos“ RF sudėt je statuso. Svarbu suprasti, kad toks vaidmuo numat-tas visoms be išimties posovietinėms šalims, neatsižvelgiant į dabartinį jų statusą,kuris „rusų pasaulio“ projekte vertinamas kaip „laikinas“, „atsitiktinis“ ir „tais tinas“.

Ne mažiau svarbu suprasti, kad visas pirmiau apraš tas „priverstinio postū-mio į „rusų pasaulį“ priemonių kompleksas gali būti v kdomas skirtinga chrono-logine seka, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios šalies aplink bes. Marionetiniorežimo įvedimą gali lemti laipsniškas žiniasklaidos, bankų, pramonės kontrolėsįgijimas, vėliau – investavimas į skirtingus politikos, kultūros ir švietimo pro-jektus, formaliai ne visada susijusius su RF. Toks „švelnus įsiveržimas“ gali būtiv kdomas gerokai prieš tiesioginio marionetinio režimo įvedimą ir ruošti jamdirvą RF horizontaliai kontroliuojant tam tikras šalies agresijos aukos politikosir ekonomikos sritis.

Be to, reikia įvertinti ir tai, kad įsiveržimas gali būti v kdomas ne vienu metuskirtingose šalies agresijos aukos dal se. Vienas iš pagrindinių „priverstinio po-stūmio į „rusų pasaulį“ metodų ra separatizmo imitavimas ir RF kontrolės įve-dimas pirmiausia regionuose, kurių nacionalinės valdžios pozicijos silpnesnėsir geriau parengta dirva įsiveržti RF. Pagal šį scenarijų v ko RF agresija priešMoldovą (sėkmingas projektas „Padniestrė“ ir ne toks sėkmingas – „Gagaūzija“),Gruziją (sėkmingi projektai „Abchazija“ ir „Pietų Osetija“, nesėkmingas – „Adža-rija“) ir Ukrainą (sėkmingas projektas „Kr mas“, nesėkmingas – „Naujoji Rusija“,iš dalies sėkmingi projektai „Donecko Liaudies Respublika“ ir „Luhansko Liau-

dies Respublika“). Reikia suvokti, kad atskirų teritorijų atplėšimas nė vienu iš

11 http://nbnews.com.ua/news/73436/


19/112



šių atvejų nebuvo galutinis RF tikslas, o tik priemonė galutiniam tikslui pasiekti– galim bė visiškai kontroliuoti šalis agresijos aukas. Skirtingi separatistinių te-ritorijų integracijos į RF laipsniai (pradedant visiška o icialia Kr mo integracija,jį įtraukiant į RF sudėtį, nepamirštant Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklauso-m bės“ pripažinimo ir baigiant Padniestrės, DLR ir LLR, kurias Rusija o icialiaipripažįsta atitinkamai Moldovos ir Ukrainos teritorijomis, nors iziškai jas kon-troliuoja RF kariuomenė) ra išimtinai techninės detalės, susijusios su pasiek-tomis skirtingomis stadijomis įg vendinant galutinį tikslą – visos posovietinėserdvės visišką integraciją į RF.

Kitas „rusų pasaulio matrioškos“ žiedas ra daugelis Centrinės ir R tų Eu-ropos šalių – daugiausia buvusių Varšuvos sutarties narių („V šegrado grupės“ir Balkanų regiono šal s, įskaitant Graikiją) ir dalis trečiojo pasaulio valst bių

(pirmiausia Sirija ir daugelis kitų arabų šalių, Turkija, Iranas, Indija, Brazilija,Izraelis). Pripažįstama, kad Maskva negali visiškai kontroliuoti šių šalių, tačiaunumatoma nustat ti tokius sant kius, kad šios šal s užtikrintai būtų Rusijossąjungininkės visais užsienio politikos klausimais ir jose Rusija turėtų mažųmažiausiai „veto teisę“ priimant visus svarbius užsienio politikos sprendimus.„Maksimalioje programoje“ numat ta parama šių šalių politiniam režimui, kuris

ra stabiliai draugiškas RF ir priešiškas JAV. Šiose šal se galimas Rusijos stam-biojo korporacijų verslo preferencijų, maksimalios paramos RF piliečiams (netjiems ignoruojant vietos įstat mus ir tais kles) režimo palaik mas ir maksima-

li vietos politikų priklausom bė nuo Maskvos inansinių „įplaukų“, įskaitant irvietos politikų įtraukimą į korupcines schemas, kurių dal viai faktiškai tampajų įkaitais ir RF specialiųjų tarn bų „įtakos agentais“. Trečiojo pasaulio šalimstinkamesniu laikomas diktatoriškas režimas, glaudžiai susijęs su Maskva. Pripa-žįstama, kad Europos šalims ir Izraeliui šį modelį pritaik ti nerealu, ir pasikliau-jama l giagrečiai v kdomu tiek vietos valdžios elito, tiek vietos opozicijos l de-rių „papildomu maitinimu“ ir įtraukimu į korupcines schemas, taip užtikrinantstabilų promaskvietišką kursą ir išsaugant Rusijos įtaką esant demokratinėmsvalst bėms būdingai reguliariai valdžios kaitai. Viena iš plano dalių – neo icia-

lios „švelniosios“ vietos žiniasklaidos kontrolės įvedimas, kad ji transliuotų dau-giausia Rusijos propagandos žinutes, tačiau savo vardu ir išsaugodama tariamą„nepriklausom bę“.

Kitame „rusų matrioškos“ žiede ra žem ninės Vakarų Europos valst bės nuoVokietijos ir Austrijos iki Ispanijos, Portugalijos ir Skandinavijos, kurioms „rusųpasaulio“ projekte skirtas „neutralaus buferio“ tarp Rusijos ir anglosaksų šalių(„rusų pasaulio“ koncepcijoje laikomų „amžinais priešais“ ir vienintelėmis Ru-sijos imperijos vertomis varžovėmis) ir „naudingų idiotų“, tarptautinėje areno-je atstovaujančių prorusiškam tarptautiniam lobizmui padidėjus Rusijos ir JAVpriešpriešai, vaidmuo. Šioms šalims numat ta „ pač švelni kontrolė“, taikant trispagrindinius mechanizmus: tiesioginė slapta politinio elito kontrolė (ir valdan-čiųjų, ir opozicijos), įtraukiant jį į korupcines schemas (tai, kas vokiečių žinias-


20/112

19EVGEN DYKYI


klaidoje buvo pavadinta „šrėderizacijos efektu“ prisimenant koncerno „Gazprom“„nupirktą“ buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį)12, vietos žiniasklaidospranešimų kontrolė, sudarant inansinius susitarimus su jų savininkais ir kartunuolat „papildomai pamaitinant“ vietos žurnalistus ir intelektualus, ir preferen-cijų ekonominiuose projektuose su Rusija teikimas stambioms vietos korporaci-joms mainais už jų lobistinių galim bių panaudojimą Rusijos naudai savo šal se.

„Rusų pasaulio“ projekto „minimalioje programoje“ numat ta sudar ti ga-lim bes šio „žiedo“ šalių prorusiškiems lobistams bet kuriuo metu vetuoti betkokius Rusijai nenaudingus politinius šių šalių sprendimus, „maksimalioje pro-gramoje“ – suformuoti stabilią prorusišką viešąją nuomonę ir sudar ti sąl gasvisiems svarbiausiems politikos ir ekonomikos l deriams dal vauti bendroje(daugiausia korupcinėje) veikloje su Rusija, tokiu būdu garantuojant rusams že-

m ninių Europos valst bių preferenciją Vakarų Europos šal se ir paramą Krem-liaus iniciat voms, kurioms prieštarauja anglosaksiškos šal s.

Būtina sąl ga, kad apraš tas projektas būtų visiškai įg vendintas, – išard tiNATO bloką ir Europos Sąjungą. Šiuo metu RF daug deda pastangų ir naudoja iš-teklių, remdama vadinamuosius „euroskeptikus“ politiniuose Europos Sąjungossluoksniuose ir skatindama antiamerikietiškus ir atitinkamai priešiškus NATOjudėjimus Europos šal se. Pagal išbaigtą „rusų pasaulio“ koncepciją Vakarai turė-tų labai susilpnėti ir suskilti į tris tarpusav je kovojančias dalis: JAV ir anglosak-siškasis pasaulis (pagal Kremliaus planą netekę sąjunginių sant kių su žem nineEuropa), žem ninės „senosios Europos“ šal s (pagal Kremliaus planą akt viai ko-vojančios dėl įtakos su anglosaksiškuoju pasauliu ir dabartinės Rusijos sąjunginin-kėmis) ir Centrinės ir R tų Europos šal s (pagal Kremliaus planą visiškai išėjusiosiš užsienio politinių ir karinių sąjungų su JAV ir Vakarų Europa, konkuruojančiossu „senosios Europos“ šalimis ir visiškai Rusijos „švelniai“ kontroliuojamos). Tokia„geopolitinė dėlionė“ pagal Kremliaus planą turi užtikrinti Rusijai „globalaus žai-dėjo“, kuris l giomis konkuruoja ir dalijasi „įtakos sferas“ su JAV, vaidmenį13 .

Apskritai „rusų pasaulio“ geopolitinio projekto šiuolaikinis pavidalas ra itin

archajiškas, dėl to neretai Vakarų šalims jį ra sunkiau teisingai suvokti. Norint su-prasti šį projektą, nereikia remtis šiuolaikinėmis politologijos koncepcijomis, pa-rengtomis išsiv sčiusiose Vakarų bendruomenėse globalizacijos epochoje, atvirkš-čiai, reikia tiesiog atsiminti jau seniai europiečių išg ventą, kritiškai apmąst tą iratmestą kaip nepasiteisinusią geopolitinės minties „klasiką“. „Rusų pasaulio“ pro-jektas turi daug bruožų, tiesiogiai paveldėtų iš XIX amžiaus kolonijinių užkariavimųepochos, tiksliau, „didžiosios geopolitikos“ kaip konkurencijos proceso tarp keliųdidžiųjų valst bių dėl tiesioginės kolonijinės visų mažųjų valst bių kontrolės („di-

12 http://www.svoboda.org/content/transcript/2279758.html; http://old.khodorkovsky.ru/media/Hansard_Official_Report_-_Wednesday_14th_October_-_ru.pdf; http://www.lithuaniatribune.com/1122/edward-lucas-lithuanias-foreign-policy-is-getting-schreoderised-2010112213 Дугин А. Г. Война континентов. Современный мир в геополитической системе координат. – Изд. „Ака-демический проект“, 2014 г.


21/112



d sis žaidimas“) suvokimą ir „pasaulio padalijimo“ (pasaulį suprantant kaip pas-vių ir neefekt vių „pseudovalst bių“ visumą) tarp kelių akt vių „globalių žaidėjų“koncepciją. Apie pačią projektuojamo pasaulio erdvę, Maskvos kontroliuojamą pa-gal jos pačios nustat tas „natūralios įtakos zonos“ ribas, reikia pasak ti, kad ji su-dar ta pagal buvusios SSRS ir jos įtakos sferos pav zdį – Varšuvos sutarties ir ESPT(Ekonominės savitarpio pagalbos tar ba – ats. red. past.) – su pseudorinkos (turin-čios savo bazes valst binėse monopolijose ir susiliejusios su valst be stambiosekorporacijose, tačiau su privačia, pirmiausia oligarchine, nuosav be) ekonomikospataisa. „Rusų pasaulio“ projektas toks archajiškas, kad daugeliu atvejų nepril gs-ta „naujosios Europos“ projektui, kurį sukūrė Vokietijos nacistai 1943–1944 m., ir

ra artimas Hitlerio geopolitinėms „vokiečių kontrolės Europoje“ ir 1939–1940 m.pav zdžio „pasaulinio viešpatavimo“ koncepcijoms14.

Panašus planas XXI amžiuje iš karto gali pasirod ti neįg vendinamas ir nerealis-tiškas. Mano nuomone, ilgalaikėje perspekt voje toks planas iš tikrųjų neįmanomas,nes daugeliu atvejų prieštarauja pagrindinėms šiuolaikinio globalizuoto pasaulioplėtros tendencijoms, o šiuolaikinė Rusija neturi pakankamai išteklių jam įg vendin-ti. Tačiau jeigu mes atidžiai išanalizuosime paskutinio dešimtmečio Vakarų bei Cen-trinės ir R tų Europos žiniasklaidos ir viešosios politikos tendencijas, pamat sime,kad dalis aprašomo Kremliaus plano nuostatų jau sėkmingai įg vendintos. VisojeEuropoje atvirai prorusiškos ir tiesiogiai Kremliaus inansuojamos politinės partijosišėjo iš marginalinės politikos zonos į „didžiąją politiką“, kai kuriose šal se (Vengrijo-

je, Čekijoje, Graikijoje, Izrael je, Turkijoje) tokios partijos jau atėjo į valdžią15

, kitose(Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje) mažų mažiausiai jos ra įtakinga opo-zicija, kovojanti dėl valdžios ir turinti galim bę vetuoti jos sprendimus16 . Europosžiniasklaidoje ir Europos „intelektualų“ aplinkoje akt viai ir nekritiškai skelbiamosdaugelis valst binės Kremliaus propagandos tezių (ispanų ir italų žiniasklaidoje Ru-sijos ir Ukrainos karas nušviečiamas išimtinai transliuojant rusiškus šaltinius), įgau-na pagreitį antiamerikietiška, priešiška NATO ir „euroskeptiška“ vieša retorika. Tai,kad „rusų pasaulio“ plano neįmanoma įg vendinti viso ir ilgam laikui, nereiškia, kadartimiausioje perspekt voje nebus labai daug rimtų band mų įg vendinti jo atskirus

elementus skirtingose Europos šal se, pač artimose RF geogra iškai arba laikinainusilpusiose dėl vidaus problemų ir krizių. Atvirkščiai, artimiausiais metais pačsuintens vės band mai įg vendinti „rusų pasaulio“ projektą, nes tai dar ti Kremliųverčia pačios Rusijos vidaus politikos problemos.

14 Дугин А. Г. Геополитика России. – Изд. „Академический проект“, 2012 г.15 http://carnegie.ru/publications/?fa=59106; http://www.bloomberg.com/news/articles/2015-02-17/hungary-s-orban-seals-russia-gas-deal-as-putin-nexus-pays-off; http://www.economist.com/news/europe/21601004-why-europes-populists-and-radicals-admire-vladimir-putin-russias-friends-black; http://www.heraldsco-tland.com/news/world-news/hungary-s-far-right-backed-by-rolling-moscow-roubles-1.1034539

16 http://www.independent.co.uk/news/world/europe/40m-of-russian-cash-will-allow-marine-le-pens-front-national-to-take-advantage-of-rivals-woes-in-upcoming-regional-and-presidential-elections-9888509.html;http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/france/11515835/Russia-bought-Marine-Le-Pens-support-over-Crimea.html; http://www.france24.com/en/20141123-france-far-right-turns-russian-lender-national-front-marine-le-pen


22/112

21EVGEN DYKYI

PAGRINDINIŲ HIBRIDINIO KARO FAZIŲ SEKA

Baltijos šalims reikia suvokti savo vietą „rusų pasaulio“ projekte ir pernel gnesidžiaugti nar ste ES ir NATO kaip saugumo garantija. „Rusų pasaulio“ koncep-cijoje Baltijos šalių priklaus mas Vakarams traktuojamas trejopai: kaip trumpa-laikė problema, kaip istorinis atsitiktinumas ir kaip Vakarų band mas „įsibrautiį nuo seno rusų įtakos sferą“, „atplėšti tai, kas priklauso Rusijai“. Toks požiūrisskatina man ti, kad Baltijos šalių grįžimas iš Vakarų įtakos sferos į „rusų pasau-lio“ įtakos sferą ra vienas pirmiausia siektinų įg vendinti ir labai svarbių šiogeopolitinio projekto psichologinių tikslų. Beje, į Baltijos šalis žiūrima ne tamekontekste, kokiame matoma Čekija, Vengrija ir kitos buvusios SSRS pal dovės(„švelniosios kontrolės“ įvedimas per marionetinį režimą, žiniasklaidą ir „elito“papirkimą), o kaip į kitas buvusios SSRS respublikas, tai ra kaip į šalis, kuriomsnumat ta visiška tiesioginė RF kontrolė.

Apibendrindami galime pasak ti, kad trumpalaikėje ir vidutinės trukmėsperspekt voje Rusijos tikslai ir uždaviniai ra šie:

- priešinant JAV, D. Britanijos ir žem ninės Europos interesus NATO suskald-mas iš vidaus net iki Aljanso paleidimo;

- Europos Sąjungos suskald mas iš vidaus remiant „euroskeptikus“ ir išpu-čiant Didžiosios Britanijos, „senosios Europos“ ir Centrinės Europos valst bių– naujųjų ES narių susipriešinimą, net iki euro zonos išard mo ir ES formato pa-keitimo, paverčiant ją tokio tipo patariamąja institucija, kokios ra nelabai efek-t vios Europos Tar ba ir ESBO (OSCE);

- „rusų pasaulio“, kurį sudaro trijų l gių „įtakos zonos“, kūrimas: visiškos tiesiogi-nės RF kontrolės zonos, apimančios visas be išimties posovietines šalis; „švelniosioskontrolės“ zonos, apimančios Centrinės Europos ir trečiojo pasaulio šalis, ir „nau-dingų prorusiškų idiotų“ zonos, į kurias patenka žem ninės Vakarų Europos šal s;Baltijos šalių vieta šioje schemoje numat ta RF absoliučios kontrolės zonoje17.

Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą 2014–2015 m. reiškė naujos „rusų pa-saulio“ kūrimo fazės pradžią, RF perėjimą į tiesioginės karinės ir politinės kon-trolės posovietinėse valst bėse įvedimo fazę.

Pagrindinių hibridinio karofazių sekaKaip buvo minėta pirmame sk riuje, iki 2014 m. Kremliaus politologai ir Rusijos

kariškiai išbandė visą hibridinio karo priemonių ir metodų arsenalą. Dauguma šiųpriemonių ir metodų perėjo išankstinę patikrą įvairiuose lokaliuose kon liktuose

17 Дугин А. Г. Евразийский реванш России. – Изд. „Алгоритм”, 2014 г.


23/112



posovietinėje erdvėje, ir tai leido RF prieš prasidedant karui su Ukraina sujungtijuos į bendrą įsiveržimo planą, žinomą pavadinimu „projektas „Rusų pavasaris“.Kadangi planas „Rusų pavasaris“ buvo įg vendinamas tuo pačiu metu skirtinguo-se Ukrainos regionuose, mes turėjome retą galim bę vieno karinio kon likto metuatlikti kelių hibridinio karo pradinių fazių invariantų l ginamąją analizę ir apiben-drinti gautus rezultatus, atskleidę bendriausią hibridinio karo planą, kokį dabarmato RF vadov bė ir koks bus taikomas kitoms valst bėms, būsimoms Rusijosagresijos aukoms, tai ra vietos sąl goms pritaik tas jo variantas (panašus į loka-lius skirtingų „Rusų pavasario Ukrainoje 2014“ operacijų variantus, kurių kai kurieelementai buvo anksčiau RF ištobulinti agresijos prieš Moldovą ir Gruziją metu).

Patį bendriausią Rusijos kaim nių užkariavimo planą sudaro šios nuosekliosfazės:

„Nulinė“, arba „latentinė“, fazė – psichologinio ir propagandinio karofazė. Jos metu RF keliami šie tikslai:

- Rusijos visuomenės psichologinis parengimas, kad agresijai pasirinktoje ša-l je „būtinas“ RF ginkluotas įsikišimas;

- psichologinis šalies agresijos aukos visuomenės parengimas, kuris turi susil-pninti pasipriešinimą įsiveržimui;

- prorusiškų įtakos grupių šal je, kuri ra agresijos auka, parengimas: jos tie-siogiai bus panaudotos vėlesnėse įsiveržimo fazėse;

- viešosios nuomonės ir politinės pozicijos formavimas Vakarų šal se, kuriospasaulio bendruomenės ak se turi legitimuoti agres vius RF veiksmus šaliesagresijos aukos atžvilgiu ir neutralizuoti tarptautinius kolekt vinio saugumomechanizmus.

Konkreti „nulinės“ fazės trukmė nenumat ta, tad ji gali trukti neapibrėžtai ilgai,iki susiklost s palankios sąl gos pereiti į kitą hibridinio karo fazę. Skirtingai negukitose kon likto fazėse, šioje fazėje nereikia sutelkti didelių materialinių ir žmogiš-kųjų išteklių, todėl RF savo tikslų gali siekti vienu metu keliose ir net daugel je šalių– potencialių agresijos aukų, kad užsitikrintų galim bę vėliau smogti bet kuriai iš jų,kai tik susiklost s palankios sąl gos pereiti į kitą kon likto fazę (arba kuriai smogtireikės dėl pačios RF vidaus ir užsienio politikos aplink bių).

Tiesioginio įsiveržimo pradžios fazė gali būti apibūdinta kaip„destabiliza -cijos fazė“ ir kartu kaip „TV vaizdelių karas“.

Šioje fazėje RF pasitelks radikaliausius savo įtakos grupių šal je, kuri raagresijos auka, elementus ir ribotą skaičių RF specialiųjų tarn bų ir kariuomenėsprofesionalų padėčiai šioje šal je destabilizuoti, chaoso ir anarchijos atmosferaisukurti, „pilietiniam kon liktui“ imituoti. Kartu išnaudojamos visos RF propagan-dinio aparato galim bės, kad Rusijos ir Vakarų žiniasklaidoje būtų sukurtas tam


24/112

23EVGEN DYKYI


tikras „vaizdelis“, kuris Rusijos ir tarptautinės visuomenės ak se pateisintų to-lesnius RF veiksmus.

Išsamiai ši fazė bus nagrinėjama toliau, tačiau pagrindiniai RF tikslai šiuo eta-

pu ra šie:- „pilietinio kon likto“ imitavimas šal je, kuri ra agresijos auka;

- neigiamo potencialių rusų įsiveržimo priešininkų įvaizdžio formavimas;

- legitimios šalies valdžios „silpnumo“ ir teisėtos šalies valdžios „kontrolėsnebuvimo“ teritorijoje (visoje arba jos dal je), valdžios nesugebėjimo suvald tiįvairių „ginkluotų darinių“ (realių ir išgalvotų) iliuzijos sukūrimas;

- Rusijos šalininkų šal je, kuri ra agresijos auka, kaip „prievartos aukos įvaiz-džio“ formavimas, šalies valdžios arba „valdžios nekontroliuojamų radikalių ele-mentų“ v kdomų „taikių g ventojų represijų“ imitavimas.

Logiškas apraš tos fazės tęsin s ra kita fazė – „pilietinio pasipriešinimo imi-tavimas“. Imitavus „žiaurias represijas“, prorusiškos įtakos grupės, jau tiesiogiaivadovaujamos RF FSB ir GRU karininkų ir tiesiogiai dal vaujant specialiesiemsRusijos kariuomenės daliniams, imituoja „pilietinę savig ną“, kuri neva skirta tik„taikiems g ventojams nuo represijų apginti“.

Po formalaus pranešimo apie pasipriešinimą iš karto prasideda prievartosir provokacijų eskalavimo fazė – „pirmojo kraujo fazė“ . Šiame kon likto eta-pe tiesioginis RF tikslas – išprovokuoti šalies valdžią pralieti kraujo ir tai iš kartotendencingai nušviesti Rusijos žiniasklaidoje. Tai sukompromituos teisėtą šaliesvaldžią pasaulio bendruomenės ak se ir legitimuos RF perėjimą prie kitos fazėsakt vių veiksmų. Antrinis šios fazės tikslas – dar ti viską, kad šalies įsiveržimoaukos prorusiškos grupės pasiektų „negrįžtamą tašką“, tai ra turi būti pasiektastoks tarpusavio neap kantos laipsnis ir tokia kritinė aukų masė, kad be Rusijos„tarpininkavimo“ ir „taikdariškų pastangų“ taptų neįmanoma sudar ti tiesioginių į

operaciją įtrauktų veikiančių vietos prorusiškų jėgų ir teisėtos šalies agresijos au-kos valdžios susitarimų.

Kaip bus išsamiau aptarta vėliau, net tai, kad šalies agresijos aukos valdžia ven-gia parengtų provokacijų ir nesileidžia apkaltinama „represijomis“, nesustabdotokios operacijos eigos, o tik priverčia RF šiek tiek ją pakeisti – „represijos“ vistiek imituojamos, tik priskiriamos ne šalies agresijos aukos valdžiai, bet realiomsarba išgalvotoms „radikalioms grupuotėms“, o valdžia apkaltinama „nenoru“ arba„nesugebėjimu“ apsaugoti taikių g ventojų nuo šių „radikalių jėgų represijų“. Bet

kuriuo atveju ra pereinama į kitą hibridinio karo fazę.Kitas etapas gali būti apibūdintas kaip„subjektyvumo imitavimo fazė“ . RF

tikslas šioje fazėje – „savivaldos“ arba „alternat vios“ valdžios iš prorusiškų įta-


25/112



kos grupių, akt viai dal vavusių ankstesnėse kon likto fazėse, sukūrimo imita-vimas, tai ra imituoti perėjimą nuo „stichiškai kilusių savig nos grupių“ prie„legitimių vietos g ventojų valios atstovų“. Svarbiausias šios fazės momentas– prorusiškų grupių kontrolės atitinkamose teritorijose, nacionalinės valdžioskontrolės šiose teritorijose nebuvimo ir, kaip padarin s, „šalių l g bės“ šių gru-pių ir nacionalinės valdžios kon likte imitavimas („maksimalus planas“– kon-trolės perleidimo šioms „savivaldos institucijoms“ visoje šalies teritorijoje arbasvarbiausiose g venvietėse imitavimas). Šioje kon likto fazėje prireikus gali būtipasitelkta daugiau RF kariuomenės reguliariųjų dalinių, formaliai vadinamų „su-karintais dariniais“, pavaldžių minėtoms „vietos savivaldos institucijoms“.

„Subjekt vumo imitavimo fazė“ logiškai baigiasi kita faze, kuri gali būti apibū-dinta kaip „įsiveržimo legitimavimo fazė“ arba „referendumų fazė“ . Šioje fazėjeRF tikslas ra tarptautinė visos šalies arba jos dalies okupacijos legitimacija imi-tuojant „žmonių valios pareiškimą“ („referendumus“, „rinkimus“ ir t. t.).

Tokie renginiai leidžia RF toliau reikalauti, kad nacionalinė valdžia (jeigu ji ne-nuversta ankstesnėje kon likto fazėje ir išsaugojo kontrolę dal je šalies teritorijos)ir tarptautinės bendruomenės pripažintų okupacines „šalies institucijas“ kaip l gia-teisius der bų su nacionaline valdžia proceso subjektus, ir legitimuoti tolesnį dardidesnio masto RF karinį įsiveržimą, toms „visų žmonių išrinktoms vietos valdžiosinstitucijoms kreipiantis karinės pagalbos, siekiant apsaugoti taikius g ventojus“.

Jeigu prieš tai buvusios kon likto fazės nesibaigė visišku nacionalinės valdžiosnuvertimu ir pakeitimu marionetiniu režimu, kita kon likto fazė – RF ginkluotųjųpajėgų didelio masto karinis įsiveržimas , imituojantis „nacionalinės valdžios irsavivaldos institucijų karą savo nekontroliuojamose teritorijose“. Tačiau, nors tai

ra itin plataus masto kon liktas ir jame masiškai dal vauja RF kariuomenės regu-liarieji daliniai, visi jie formaliai pristatomi kaip „sukarinti dariniai“, pavaldūs RFokupuotų teritorijų „vietos savivaldos institucijoms“.

Geidžiamiausia RF šios kon likto fazės baigtis – karinis nacionalinės valdžiospralaimėjimas ir valdžios „perleidimas“ prorusiškam marionetiniam režimui vi-soje šalies teritorijoje. „Minimalus planas“ – sukurti „patinę“ situaciją, kai nepa-v ksta nuversti nacionalinės valdžios, tačiau ji praranda kontrolę dal je šaliesteritorijos ir ra priversta legitimuoti šios teritorijos okupaciją, pripažindamaten esančių marionetinių „savivaldos institucijų“ „autonomiją“ ir legalizuodamajų ginkluotus darinius, taip pat legitimuodama Rusijos karių, kaip „taikdarių kon-tingento“, buvimą šal je.

Galiausiai, ilgiau negalint nuslėpti tiesioginio RF ginkluotųjų pajėgų dal vavimokon likte, prasideda kita fazė, kol kas nepasiekta Rusijos ir Ukrainos karo metu(tiesa, daugumos analitikų numatoma), tačiau anksčiau įg vendinta Moldovoje ir


26/112

25EVGEN DYKYI

„NULINĖ“ HIBRIDINIO KARO FAZĖ: PROPAGANDINIS PASIRENGIMAS ĮSIVERŽIMUI

Gruzijoje, –RF įsiveržimo viešo pripažinimo – vienašališkai „įvedant taikdariųkontingentą“ ir įv kdant „priverstinio taikos užtikrinimo operaciją“.

Tolesniuose sk riuose išsamiai nagrinėsime RF veiksmus kiekvienoje apraš toje

kon likto fazėje ir kiekvienu etapu galimas nacionalinės valdžios, kariuomenės ir ša-lies agresijos aukos pilietinės visuomenės pasipriešinimo agresijai priemones.

„Nulinė“ hibridinio karo fazė:propagandinis pasirengimas įsiveržimuiAnalizuojant Rusijos propagandos srautus, rengiančius ginkluotai agresijai, rei-kia tiksliai atskirti propagandinius pranešimus, adresuotus skirtingoms audito-rijoms. Rusijos propagandos patumas, neįprastas Vakarų visuomenėms ir dėl todažnai nepakankamai įvertinamas, – tai, kad ji iš pat pradžių ra valst bės politi-kos (o atsižvelgiant į šiuolaikinės Rusijos valst bės pobūdį – specialiųjų tarn bų irkariuomenės) įrankis ir siekia visiškai pragmatinių tikslų – informacinio pritarimobūsimai karinei ir politinei Rusijos ekspansijai. Vakarų bendruomenėse vadinamie-ji PSyOPS (Psychological Operations – psichologinės operacijos) ir MISO (MilitaryInformation Support Operations – karinės informacinės paramos operacijos) ranedaugelio karo specialistų sritis, o visuomeninė žiniasklaida siekia objekt vesnioinformavimo ir laisvos diskusijos apie visas visuomenės problemas, bet šiuolai-kinėje Rusijoje visa žiniasklaida faktiškai ra „globalių MISO“ įrankis ir turi būtinagrinėjama būtent iš šių pozicijų. Propagandai taikomas bendras Rusijos užsieniopolitikos principas – „laimėtojų neteisia“, arba „viskas, kas padeda siekti Rusijostikslų, – gerai ir iš anksto pateisinama“. Dėl to Rusijos žiniasklaida nejaučia apribo-jimų, kurie Vakarų žiniasklaidai ra norma. Tai pasak tina tiek apie žurnalistikosetiką, kurios principai nėra privalomi Rusijos spaudai, tiek apie bendresnius vi-suomenės informavimo principus: būtin bę teikti patikrintus faktus ir toliau leistiišsak ti įvairias nuomones ir traktuotes, remiantis tais faktais. Rusijos propagandanesuvarž ta būtin bės tikrinti faktus ir savo pranešimuose kaip nors remtis re-aliais įv kiais, kas dažniausiai ra nesuprantama Vakarų analitikams. Norint su-prasti Rusijos žiniasklaidą, būtina l ginti ją ne su šiuolaikine Vakarų žiniasklaida,o su SSRS, nacistinės Vokietijos ir Šiaurės Korėjos totalitarinių režimų žiniasklaidaarba su Džordžo Orvelo apraš ta „Tiesos ministerija“. Normalus reiškin s Rusijosžiniasklaidai – apraš ti visiškai išgalvotus įv kius. Jų pagrindu toliau kuriama visa„traktuočių“ sistema ir formuojama „viešoji nuomonė“. Šis faktas, šiandien akivaiz-dus daugumai ukrainiečių, dar neseniai buvo nevisiškai suvokiamas net Ukraino-je, – taip greitai mes spėjome priprasti prie laisvos Vakarų pasaulio žiniasklaidosstandartų ir principų – tuo sunkiau suvokti šią padėtį Baltijos šalių piliečiams. Ta-čiau nesuprantant, kad Rusijos žiniasklaidos pranešimai ra visiškai nesusiję surealiu g venimu ir kad ši žiniasklaida visiškai priklauso nuo Kremliaus politinės


27/112



vadov bės reikalavimų, neįmanoma numat ti informacinių RF atakų pobūdžio irpasirengti jas atremti. Kaip išeities poziciją reikia suvokti, kad Rusijos žiniasklaidasukūrė savą „pasaulio paveikslą“, turintį mažai ką bendro su real be, ir kad žmo-nių, nuolat gaunančių informaciją iš Rusijos žiniasklaidos, juos supančio pasaulioįsivaizdavimas ra visiškai nerealus. Faktiškai „rusų pasaulio“ propagandos au-kos g vena savo išgalvotame pasaul je, kuris gerokai skiriasi nuo mūsų ir jūsų, irkritinėse situacijose veiks būtent remdamosi savo „iškreipto“ pasaulio paveikslu.Nesuvokiant šio fakto, jų veiksmai atrod s beprasmiški ir neprognozuojami, todėlmums teks apibrėžti pagrindines jų išgalvoto pasaulio nuostatas ir suprasti pagrin-dinius „rusų pasaulio žmonių“ elgesio mot vus.

Pat s Kremliaus ideologai neslepia būtent tokio požiūrio į žiniasklaidą. Tuometu, kai Vakarų šal se žiniasklaida pirmiausia laikoma laisvos visuomenės in-

formavimo institutu, o PSyOPS ir MISO turi labai ribotą naudojimo sritį (tik tuoseregionuose, kur jau v ksta akt vūs kovos veiksmai, daugiausia pafrontės zonoje),pirmajame XXI amžiaus dešimtmet je Rusijoje buvo parengta ir suformuluotavientisa ir išbaigta vadinamojo „karo dėl sąmoningumo“ (War on Consciousness )koncepcija. Šios koncepcijos autorių, žinomų savo palankumu Kremliui (MichailoKalašnikovo)18 , nuomone, karo „dėl sąmoningumo“ tikslas – „sunaikinti tam ti-krus žmogiškojo sąmoningumo tipus ir formas“, beje, optimaliu laikomas Rusijainenaudingo sąmoningumo tipo naikinimas v kdant propagandinį „smegenų plo-vimą“ ir iziškai saugant „sąmoningumo nešėją“. Laimėjus šį karą dėl teritorijos,

į kurią pretenduoja Rusija, daugumos g ventojų likę atsparūs propagandai „ne-priimtinų sąmoningumo tipų nešėjai“ jau turi būti „tradiciškai“ iziškai sunaikintikarinėmis ir policinėmis priemonėmis. Taigi Rusija su Vakarų šalimis ir pač subuvusiomis SSRS respublikomis jau seniai kariauja nepaskelbtą sąmoningumąnaikinantį karą, kuriam mes praktiškai nerandame jokios atsvaros, nes nesamepratę priimti to, kas v ksta informacinėje sferoje, kaip dalies karinio kon likto,iki jis pereina į „karštąją“ fazę. Ukrainiečių patirtis akivaizdžiai rodo, kad perė-jimas nuo karo „dėl sąmoningumo“, kai plėtojamas ginkluotas hibridinis karas,v ksta labai greitai. Vadinasi, karas „dėl sąmoningumo“ ra visiškai apgalvota pa-

sirengimo tiesioginiam kariniam įsiveržimui fazė.Kur kas svarbesnis karo „dėl sąmoningumo“ bruožas, kuris Vakarų analiti-

kų nepakankamai vertinamas, ra apeliavimas ne į racionalius argumentus, oį giluminę emocijų, besiformuojančių daugiausia pasąmonės l gmeniu, sritį.Svarbiausias Rusijos propagandos uždavin s, kuriam įg vendinti ra numat-ti ilgi laikotarpiai, ra ne tiek nuolat teikti tam tikrus racionalius pranešimus(idėjas), kiek formuoti individo vert bių sistemą, kurioje viskas, kas rusiška, au-tomatiškai priimama kaip „sava“ ir neabejotinai „gera“, o visa kita, nei siūlomaRusijos, – kaip „svetima“, tikrai „priešiška“ ir „abejotina“. Karo „dėl sąmoningu-mo“ metu rusų propaganda pirmiausia formuoja sistemą ženklinių kultūrinių

18 http://www.e-reading.club/chapter.php/24957/27/Kalashnikov,_Krupnov_3_Gnev_orka.html


28/112

27EVGEN DYKYI


kodų, panašių į aviacijos radijo kodus „savas–svetimas“, ir diegia į pasąmonę„ iltrus“, per kuriuos propagandos apdorotas individas vėliau priima visą gau-namą informaciją. Ir tik ant šių pasąmonės l gmens „kodų“ ir „ iltrų“ užmetama„einamoji propaganda“ – konkretūs „faktai“ (realūs, tendencingai nušviesti arbavisiškai išgalvoti) ir argumentai, tai ra konkretūs tiesioginiai pranešimai. Tonesuprantant, jums visada liks mįslė, kodėl prorusiškai nusiteikusi auditorijanepriima, atrod tų, akivaizdžių faktų ir racionalių argumentų ir kartu lengvaitiki visiškai absurdiškais ir niekur nepatvirtintais pranešimais (pav zdžiui, apieukrainiečių nacionalistų „ritualinį rusų naujagimio nukr žiavimą“ Slovjanske“19 ,apie „Odesoje, M kolajive ir Donecke Ukrainos nacistų statomas koncentracijosstov klas“ arba apie „Ukrainos valdžios sudaromus sušaud ti numat tų etniniųrusų sąrašus“).

Prognozuodami rusų „penktosios kolonos“ veiksmus savo šal se, turime su-prasti, kad viskas, kas k la iš mūsų informacijos šaltinių (netgi tais atvejais, kaita informacija jų iziškai nepasiekia, – didelė dalis Rusijos žiniasklaidos audito-rijos nesusipažįsta su alternat viais šaltiniais tiek dėl kalbos barjero, tiek – daž-niausiai – dėl anksčiau apraš tos pasąmoninės nuostatos „nepasitikėti ne rusu“),bus „iš iltruota“ propagandos paveiktos sąmonės kaip „neabejotinai melaginga“,todėl bet koks absurdas, ateinantis iš šaltinio, pasąmonės l giu suvokiamo kaip„savo“, bus priimamas nekritiškai, taikant „pasitikėjimo prezumpciją“20 .

Iš rusų propagandos, kaip karinės ir politinės įtakos įrankio, pobūdžio k la darviena svarbi jos sav bė, vedanti į aklavietę Vakarų pasaulio žmones. Rusijos žinias-klaidoje vienu metu (ir netgi tose pačiose informacijos priemonėse) gali būti pa-teikti visiškai vienas kitam prieštaraujant s pranešimai. Vakarų žiniasklaidai pa-našūs dal kai atrodo absurdiški, tačiau iš tikrųjų jie visiškai logiški propagandospožiūriu, kurią RF supranta tradiciškai, kaip suprato Josifas Stalinas ir JosephasGoebbelsas: vienas kitą paneigiant s ir vienas kitam prieštaraujant s pranešimaitiesiog ra adresuoti skirtingoms auditorijoms, kad kiekviena jų patikėtų tuo, su-žinojusi iš reikiamų Maskvai pranešimų, kurie labiausiai imponuoja atitinkamaiauditorijai ir kuriuos būtent ji gali lengvai priimti.

Rusijos, besirengiančios įsiveržti į kaim ninę šalį, propagandą reikia aiškiaiskirst ti pagal tikslines auditorijas:

- propagandą, adresuotą Rusijos piliečiams;

- propagandą, adresuotą prorusiškoms įtakos grupėms šal je, kuri ra agre-sijos auka;

- propagandą, skirtą kitoms šalies agresijos aukos g ventojų grupėms;

19 http://www.1tv.ru/news/world/262978; http://slon.ru/russia/krovavyy_navet_v_ere_pervogo_kanala_izvinitsya _li_konstantin_ernst_pered_zritelyami-1126862.xhtml20 Кара-Мурза С. Г. Русский путь: программа, вектор, враги. – Изд. „Алгоритм“, 2014 г.


29/112



- propagandą, skirtą „senosios“ Europos ir Amerikos šalių bendruomenėms irpolitikams.

Šioms skirtingoms tikslinėms auditorijoms pateikiamas visiškai kitas „vaizde-

lis“ ir transliuojami pranešimai, dažnai nesuderinami vienas su kitu, tačiau aps-kritai rengiant s kiekvieną iš nurod tų auditorijų būsimam Rusijos įsiveržimui.

PAGRINDINIAI PROPAGANDOS, ADRESUOTOSPATIEMS RUSAMS, YPATUMAI

Valst bė agresijos auka pristatoma kaip „nevisavertė“, atsiradusi „atsitiktinai“,dėl „istorinės klaidos“ arba „dirbtinai Vakarų atplėšta nuo Rusijos“. Labai svar-būs šio propagandinio bloko komponentai – tezės apie SSRS skilimą kaip apie„geopolitinę katastrofą“ ir „istorinį atsitiktinumą“, o Rusijos imperijos ir SSRS eg-zistavimo faktas pateikiamas kaip istoriškai dėsningas, „natūralus“, buvimo Rusi-jos (SSRS) sudėt je laikotarpis piešiamas kaip sėkmingiausias ir geriausias tiekrusamas, tiek visoms kitoms tautoms, g venusioms imperijoje. Rusai parodomikaip vienintelė buvusios imperijos tauta, gebanti savarankiškai kurti valst bę, ovisos kitos tautos – kaip „nevalst binės“ ir „nevisavertės“, visada „priklausančiosnuo kitų didžiųjų tautų“.

Principinė šio propagandinio bloko nuostata – Rusijos kaim n stėje g venan-čias tautas vaizduoti ne kaip savarankiškus subjektus, o išimtinai tik kaip paval-

džius objektus, kurie gali būti veikiami ir valdomi arba Rusijos (kas pageidauti-na), arba kitų „didžiųjų“ šalių – Rusijos konkurenčių (kas nepageidautina). Taigidabartinė Baltijos šalių ir Ukrainos politinė nepriklausom bė pateikiama išimti-nai kaip „Vakarų pergalės prieš SSRS Šaltajame kare“ padarin s, tai ra kaip pas-vus šių šalių „atsk rimas“ nuo Rusijos dėl užsienio agresijos, o ne kaip jų tautiniųsąjūdžių dėl nepriklausom bės rezultatas. Toks savarankiško subjekto statusoatėmimas rusų ak se ra svarbiausia prielaida pateisinti ginkluotą agresiją prieššias šalis – kuriant „rusų pasaulio“ paveikslą kalbama ne apie agresiją prieš ne-priklausomas šalis, o apie „įtakos sferų perdalijimą tarp Rusijos ir Vakarų“21 .

Vienas iš aptariamo propagandinio bloko elementų ra buvusios SSRS šalių na-cionalinių išsivadavimo sąjūdžių vaizdavimas kaip marginalinių grupių, niekadaneturėjusių rimtos karinės jėgos ir nesinaudojusių daugumos g ventojų parama.Šiuolaikinė Rusijos propaganda visiškai atkūrė visus Stalino propagandos sukur-tus vaizdinius, susijusius su ukrainiečių ir Baltijos šalių tautų nacionaliniais išsi-vadavimo sąjūdžiais. Rusams teikiamas „banderininkų“ ir „miško brolių“ išimtinaikaip „išdavikų“, „nacistų“ ir „Hitlerio sąjungininkų“ vaizdin s. Toliau iš šio įvaizdžioįsiveržimo kontekste daromos dvi labai svarbios išvados: pirma – kalbama apievisų antisovietinių išsivadavimo sąjūdžių nesavarankiškumą ir kad jie ra inspi-ruoti iš šalies (iš pradžių – nacistinės Vokietijos, vėliau – JAV CŽV), pabrėžiant jų

21 Кара-Мурза С. Г. Экспорт революции: Ющенко, Саакашвили. – Изд. „Эксмо“, 2005 г.


30/112

29EVGEN DYKYI


nacistinį pobūdį; antra – ekstrapoliuojami iškraip ti „miško brolių“ ir OUN (ОУН –Організація українських націоналістів – Ukrainos nacionalistų organizacija – ats.red. past.) vaizdiniai visiems šiuolaikiniams Rusijos įtakos priešininkams posovieti-nėse šal se. Vadinasi, rusus rengia kovoti ne su nepriklausomomis demokratinėmisvalst bėmis, o su atsitiktinai atėjusiomis į valdžią (dėl JAV, kovojančių su Rusija dėlįtakos, įsikišimo) marginalinėmis nacistinėmis grupėmis, stojančiomis prieš Rusiją,nors dauguma Ukrainos, Baltarusijos, Baltijos ir kitų posovietinių valst bių g ven-tojų tam prieštarauja. Rusai įsivaizduoja, kad dauguma šių šalių g ventojų kenčianuo proamerikietiško ir nacistinio režimo ir nori Rusijos užtarimo – kaip norėjo toanksčiau, nepaisant įvairių „banderininkų“ ir kitų „nacistinių banditų“ protestų22 .

Šį paveikslą papildo šalies agresijos aukos įsivaizdavimas kaip neabejotinainegebančios rimtai pasipriešinti Rusijos kariuomenei, o jos ginkluotųjų pajė-

gų – kaip „nevisaverčių“. Rusus ruošia ne rimtam karui, kurio metu patiriamadaug nuostolių, o greitai ir pergalingai kampanijai. Jeigu (kaip R tų Ukrainoje)kampanija užtrunka, o aukų padaugėja, Rusijos propaganda pateikia „atsarginį“pranešimą – pasakoja rusams, kad su jais ir jų vietiniais sąjungininkais kovojane vietos nacionalinė kariuomenė, o „JAV ir NATO kariuomenės“. Tai paaiškinarusų nuostolius ir kartu jų ak se papildomai legitimuoja agresiją (karą su JAV irNATO svetimoje teritorijoje Rusijos visuomenė priima ne kaip agresiją, o atvirkš-čiai – kaip šios „nuo seno sąjunginės Rusijos“ teritorijos išlaisvinimą iš užsieniookupacijos).

Šių eilučių autoriui teko asmeniškai apklausti belaisvius Rusijos savanorius,kurie nuoširdžiai galvojo, kad važiuoja į Ukrainą „kovoti su amerikiečiais“, ir buvolabai nustebę, kai, užuot susidūrę su „okupaciniu amerikiečių kontingentu“, stojoprieš Ukrainos kareivius ir karininkus.

Po melagingo pranešimo apie šalies agresijos aukos savarankiško subjektostatuso atėmimą Rusijos auditorijos ak se antras pagal svarbą Rusijos vidauspropagandos pranešimas ra tezė apie „rusų engimą“ šal je, kuri ra agresijosauka. Rusus įtikina tuo, kad vietos „marionetiniai“, „parsidavėliški“ ir „nesavaran-kiški“ režimai posovietinėse šal se vietos etninių rusų atžvilgiu v kdo diskrimi-nacinę politiką, pradedant rinkimų teisės, piliet bės ir politinių laisvių atėmimuir baigiant draudimu vartoti rusų kalbą, persekiojimu tarn boje ir net vietos na-cistų surengtu „sumušimu gatvėje už rusų kalbą“ valdžiai nuolaidžiaujant.

Reikia suprasti, kad to, kas apraš ta, neatitiktis realiam g venimui Rusijospropagandai – ne kliūtis. Rusijos žiniasklaidos sukurtame pasaulio paveiksle Ka-zachstano, Gruzijos, Ukrainos ir Baltijos šalių rusai ra engiami ir diskriminuoja-mi, ir to pakanka, kad būtų skatinama rusų neap kanta ukrainiečiams ir Baltijos

šalių g ventojams ir pateisinama intervencija, siekiant „apginti tėv nainius nuonacistų represijų“.

22 Калашников М., Бунтовский С. Независимая Украина. Крах проекта. – Изд. „Эксмо“, 2009 г.


31/112



Pirmiau apraš tos žinutės dalis ra „rusų“, „rusakalbių“ ir visų etninių mažu-mų atstovų (Rusijos propagandos terminijoje – „nevietinių g ventojų“) identi i-kavimas šal je, kuri ra agresijos auka. Tai leidžia Rusijos žiniasklaidai pateiktipotencialias „nacistinių represijų aukas“, kurioms reikia RF užtarimo, kaip reikš-mingą šalies agresijos aukos g ventojų dalį (kurios sudaro iki pusės Kazachsta-no, Latvijos, Estijos ir Ukrainos g ventojų) arba net kaip jų daugumą didelėseteritorijose (Šiaurės R tų Kazachstane, Kr me, Pietr čių Ukrainoje).

Propaganda, adresuota „tėv nainiams“, g venantiems šal je, kuri ra agre-sijos auka, iš esmės niekuo nesiskiria nuo propagandos Rusijos vidaus audito-rijai, tiesiog joje truputį kitaip sudėlioti akcentai. ypatingas dėmes s skiriamasrusų vien bės, nepaisant šiuolaikinių (Rusijos propagandos traktuojamų kaip„laikinų“) valst bių sienų, vaizdinio formavimui, kuriamas idealizuotas, pozi-

t vus istorinės ir šiuolaikinės Rusijos, kaip patogios g venti ir sėkmės l dimosšiuolaikinio pasaulio valst bės, įvaizdis (turbūt tai ir ra svarbiausias skirtu-mas nuo Rusijos vidaus auditorijai skirtų propagandos žinučių, kuriose šiuo-laikinės Rusijos idealizuoti negalima ir prioritetas teikiamas priešo įvaizdžiokūrimui).

Ugdomos visos nostalgijos formos – ir Rusijai, kaip abstrakčiai „istorinei tėv-nei“, ir SSRS, kurios g vavimo laikotarpis dabartinių kartų atmint je išliko kaip„aukso amžius“. Iš pažiūros nekalta „nostalgija“ iš tikrųjų ra labai svarbus karo„dėl sąmoningumo“ komponentas. Mitas apie „aukso amžių“ bet kurios visuome-nės ideologijoje ra vienas pagrindinių nacionalinės savivokos elementų. „Auksoamžiaus“ SSRS paveikslas formuoja visiškai aiškią imperinę savivoką ir ra vienassvarbiausių pirmiau apraš tos „rusų pasaulio“ „pasąmonės iltrų“ ir „ženkliniųkodų“ sistemos elementų, kurie lemia, kaip individas priima einamąją informaciją,daro jį imlų bet kokiai Rusijos žiniasklaidos dezinformacijai ir ugdo „rezistencinį“požiūrį į racionalius „nerusiškų“ šaltinių argumentus23 .

Vienu iš pagrindinių propagandos, nukreiptos pirmiausia į Rusijos vidaus au-ditoriją ir l giai taip pat į „tėv nainius“, elementų ra viso mitų komplekso apie

Antrąjį pasaulinį karą ir SSRS pergalę jame ugd mas. „Didžiojo Tėv nės karo“ir „Didžiosios pergalės“ mitui šiuolaikiniame „rusų pasaulio“ mitologijos ir ide-ologijų komplekse tenka ne mažiau svarbus vaidmuo, negu „sakralinei“ triadai„Православие, Самодержавие, Народность“ carinės Rusijos ideologijoje. Šiosmitologijos, dar iš Stalino laikų visiškai perkeltos į šiuolaikinę Rusijos propa-gandą, antiistorizmas ir neatitiktis, išr škėjanti nerusiškoje auditorijoje, visiemsžinomiems faktams kompensuojamas emociniu užtaisu, su kuriuo pateikiama in-formacija, ir bet kokios šių mitų kritikos ar net atsargios diskusijos, susijusios sujų pagrįstumu, Rusijos žiniasklaidoje draudimu.

Mito apie „Didįjį Tėv nės karą“ vaidmenį šiuolaikinėje Rusijos propagandoje

23 Стариков Н. В., Беляев Д. Крым. Россия. История. – Изд. „Питер“, 2015 г.


32/112

31EVGEN DYKYI


sunku pervertinti: šis mitas ra Kremliaus ugdomos principinės svarbos mentali-nės konstrukcijos dalis. Tai – visų šiuolaikinių rusų, rusakalbių ir plačiąja prasme„posovietinių“ žmonių tapatinimasis su „Raudonąja armija – fašizmo nugalėtoja“ir simetriškas visų šiuolaikinio „rusų pasaulio“ priešininkų tapatinimas su „fa-šistais“. Šios konstrukcijos galia autorius ir kiti ukrainiečiai galėjo įsitikinti 2014m. pavasarį, kai būtent Georgijaus juostelė, stropiai viešinama kaip „Didžiosiospergalės“ kulto dalis, tapo Rusijos „penktosios kolonos“ atpažinimo ženklu „Rusųpavasario“ pučų metu nuo Kr mo ir Donbaso iki Odesos ir Charkovo. R šėdamiGeorgijaus juosteles, rusų „ginkluoti kovotojai“ stodavo į mūšį su Ukrainos ka-riuomene, būtent jomis ž mėdavo ir savo uniformas, ir užimtus pastatus. Savęs,kaip tiesioginių „didžiojo karo su fašistais“ tęsėjų, suvokimas Rusijos ir Ukrainoskare ra rusų smogikų mot vacijos pagrindas ir, ko gero, vienintelė Rusijos pro-

pagandos ideologema, kuri savo įtaigos galia atitinka mus mot vuojančias kovosdėl nacionalinės nepriklausom bės ir pilietinių teisių bei laisvių idėjas. Į mato-mas Baltijos šalių miestų gatvėse Georgijaus juosteles nereikėtų žiūrėti atsainiai– būtent jos ž mi kur kas tvirtesnę „rusų pasaulio“ ideologijos ir jos reiškėjų dalį,kuri psichologiškai ra labiau parengta ginkluotai kovai.

Suprantama, kad „Didžiosios pergalės“ mito plėtojimas sukelia labai svarbųšalutinį efektą: formuojamas šiuolaikinės Rusijos kaip „pasaulinės antifašistinėskovos forposto“ įvaizdis. Tokia nekorektiška antifašistinio SSRS vaidmens eks-

trapoliacija (taip pat mitinio, o ne realaus istorinio) šiuolaikinei Rusijai leidžiaužtušuoti tikrąją padėtį Rusijos visuomenėje, kuri kaip tik ir turi ne vieną tipiškofašizmo bruožą. Autoritarinis rusų režimo pobūdis ir jo diegiama nacionalinė pa-triotinė ir stačiatikiška valst binė ideologija daugeliu atvejų ra net artimesnė ti-piškam europiniam 1930 m. nacionalfašizmui, negu formaliai „internacionalinei“SSRS ideologijai. Tačiau rusų fašizmo atskleidimas ir kova su juo rusų žiniasklai-doje (taip pat ir rusų propagandoje, skirtoje Vakarų auditorijai) „veidrodiškai“pakeista nuolatine retorika apie „istorinį antifašistinį Rusijos vaidmenį, paveldė-tą iš SSRS Didžiosios pergalės Didžiajame kare“.

Ne mažiau svarbus „Didžiosios pergalės“ mito naudojimo šalutinis efektas(taikliai negausiai Rusijoje išlikusių nepriklausomų intelektualų įvard tas kaip„pergalės demonizavimas“ (rus. победобесие) tapo visiška stalininio totalitari-nio režimo reabilitacija šiuolaikinėje Rusijos propagandoje. Masinės stalininėsrepresijos, kurias pasmerkė net vėl vojo sovietmečio propaganda ir žiniasklaida,dabar vėl „reabilituotos“. Nerusiškų SSRS ir R tų Europos tautų naikinimas ap-rašomas ir visiškai pateisinamas kaip būtina kovos su „fašizmu“ (kuriam auto-matiškai priskiriami visi SSRS tautų išsilaisvinimo sąjūdžiai) dalis, o sunaikinti

rusai traktuojami kaip nemalonios, bet nereikšmingos „sąnaudos“. Taigi šiuolai-kiniams „rusų pasaulio“ adeptams 1940–1950 m. įv kių perkėlimas į šiandienęsituaciją ir tapatinimasis su „Raudonosios armijos ir NKVD herojais“, o Putino


33/112



Rusijos priešų – su „Banderos (lietuvių, latvių ir t. t.) fašistais“, ra visiškai nor-mali, natūrali psichologinė būsena, parengta ilgametės propagandos.

Svarbus vaidmuo propagandoje, adresuotoje „tėv nainių“ auditorijai, skiria-

mas realiems ir išgalvotiems rusų (taip pat visų „rusakalbių“ ir „nevietinių“)„diskriminavimo“ jų g venamosiose šal se atvejams išpūsti. Šio propagandosbloko tikslas – formuoti išankstines etninių mažumų nuostatas prieš „tituli-nę tautą“ (plačiai vartojamas rusų propagandos terminas, skirtas posovieti-nių valst bių vietos g ventojams „ženklinti“, jau pats savaime turintis esminįideologinį krūvį – netiesioginę nuorodą, kad šios teritorijos tiesiog formaliaibuvo paž mėtos kaip „lietuviškos“, „ukrainietiškos“, „estiškos“, nors iš tikrųjųpavadinime nurod tos tautos neturėjo savo valst bių, nebuvo ten nei dauguma,nei vietos g ventojai; termino „vietos g ventojai“ rusų propaganda pač uoliai

vengia). Galutinis tikslas – nevietiniams g ventojams nuolat diegti baimės irnepasitikėjimo, „titulinės tautos“ „priespaudos“ laukimo jausmą.

Kita šios ideologemos pusė – Rusijos vaizdavimas kaip didelės šalies, galin-čios ir pasirengusios apsaugoti „tėv nainius“ visame pasaul je. Šis vaizdavimaskartu su nuolatine pasąmoninga „priespaudos“ ir „represijų“ baime ra labaisvarbi ir būtina sąl ga, ženklinanti būsimą ginkluotą įsiveržimą: šalia visadalabai negausios grupės „rusų kovotojų“, pasirengusių su Georgijaus juostelestoti į kovą su vietos „fašistais“, formuojama gerokai gausesnė grupė „nelaimin-gų aukų“, pasirengusių Rusijos ir pasaulio žiniasklaidai pateikti kitą vaizdelį– „mūsų mažai, mus žudo, Rusija, ateik mūsų apginti!“. Kaip mat sime, būtentšie išgąsdinti žmonės, daugiausia moter s ir senoliai, savo viešomis (visiškaitaikiomis, todėl formaliai „teisėtomis“) demonstracijomis su lozungu „Putinai,įvesk kariuomenę!“ Rusijos įsiveržimo į Ukrainą metu užtikrino jo legitima-ciją. Beje, reikia atsiminti, kad, norint pasiekti tokį efektą, visiškai nebūtina,kad mažumoms realiai grėstų „priespauda“ – būtina ir pakankama sąl ga ratai, kad tokią grėsmę, sukurtą ir palaikomą propagandos iš šalies, įsivaizduotųesant dalis nevietinių g ventojų.

Kita Rusijos propagandos dalis adresuota šalių, būsimų agresijos aukų, vietosg ventojams. Posovietinių valst bių vietos g ventojų sąmonę nuolat veikia šiostr s nuostatos:

Nuolatinė nacionalinės valdžios kritika. Ši propagandos dalis išoriškai galiatrod ti kaip laisvos visuomenės piliečiams įprasta kasdienė savo valdžios kri-tika, pagrįstai laikoma vienu iš demokratinės santvarkos pagrindų. Tačiau kri-tika prorusiškuose šaltiniuose skiriasi tuo, kad kiekvienu atveju abejojama netik konkretaus pareigūno veiksmais konkrečioje situacijoje, bet ir (tai daroma

stropiai ir sąmoningai) visos demokratinio vald mo sistemos efekt vumu, pačnacionalinių valdžių efekt vumu, kompetencija ir sąžiningumu (visų bendrai, one kiekvienos atskirai) visoje posovietinėje erdvėje. Pamažu formuojamas vietos


34/112

33EVGEN DYKYI


savivaldos, kaip neefekt vaus reiškinio, paveikslas ir jam nepastebimai priešina-mas „daug efekt vesnis“ vald mas Rusijoje – SSRS.

Antivakarietiško diskurso formavimas. Primetamas „kolonijinio“ elgesio

su jaunomis nepriklausomomis valst bėmis vaizdin s; toks elges s priskiria-mas abstraktiems „Vakarams“ (jie priešinami buvusiai SSRS, Centrinei ir R tųEuropai) ir pač Europos Sąjungai, JAV ir NATO. „Euroskeptiškos“ ir antiameri-kietiškos nuotaikos, būdingos visų Europos šalių mažesnei visuomenės daliai,pateikiamos kaip dominuojančios ir kaip pač atitinkančios jaunų nepriklauso-mų valst bių, „neatsargiai iškeitusių sąjungą su Rusija į kolonijinę priklausom-bę nuo JAV ir ES“, interesus.

Neribotos karinės ir ekonominės Rusijos galios vaizdo kūrimas. Teigia-

ma, kad jaunos nepriklausomos valst bės savo jėgomis ra iziškai nepajėgios sa-varankiškai veiksmingai pasipriešinti Rusijos įsiveržimui. Be to, skelbiama tezėapie tarptautinės saugumo sistemos neefekt vumą (kaip parodė įsiveržimas įUkrainą, ši Rusijos propagandos tezė, deja, nėra be pagrindo), ir visa tai posovie-tinių valst bių visuomenėje ir valdžios sluoksniuose kuria „kapituliacinę“ nuo-taiką ir sudaro prielaidas pasikartoti „1938 m. Čekijos scenarijui“ arba „1940 m.Baltijos šalių scenarijui“.

Galiausiai atskiras Rusijos propagandos pranešimų paketas skiriamas Vakarų

Europos šalių auditorijai.Rusijos propagandos „eksportinio varianto“ pagrindinis akcentas – diskredituo-

ti nacionalines posovietinių nepriklausomų valst bių vadov bes ir pasinaudoti taispsichologiniais kompleksais, kurių europiečiai įgijo po Antrojo pasaulinio karo.

Pirmasis žinučių blokas skirtas formuoti Vakarų elito ir visuomenės nuomonei,kad posovietinių šalių nacionalinė valdžia ra visiškai neefekt vi ir korumpuota.Kuriamas „posovietinės Afrikos“ paveikslas, nepriklausomų šalių valdžia rodomapateikiant tipiškus visuotinio suvokimo, kuris ra susidaręs apie tokias šalis kaip

Kongas arba Zimbabvė, arba, geriausiu atveju, kaip „nuolat kariaujant s Balkanai“,stereotipus. Kartu pabrėžiamas šių „ne

Hibridinis Rusijos Karas- Ukrainos Patirtis-[E.dykyi ]

Documents