Aleksandras Diuma .Grafas Montekristas.1998.LT

8/15/2019 Aleksandras Diuma .Grafas Montekristas.1998.LT

1/244


2/244


3/244

I l i u s t r u o t a D i d ž i o j i K l a s i k a

GRAFAS

MONTEKRISTAS

A l e k s a n d r a s D i u m a

iVILNIUS LE I DYK 1998


4/244

UDK—840 -93 Du-218

GREAT ILLUSTRATED CLASSICS

adapted by Mitsu Yamamoto

edited by Malvina G. Vogel

illustrations by Pablo Marcos Studio

Copyright © MCMXCII

P l a y m o r e I n c . , P u b l is h e r s a n d

W a ld m a n P u b lis h in g C o r p .,

N e w Yo r k , N e w Yo r k . A l l ri g h t s r e s e r v e d .

T e xt C o p y r ig h t © M C M X C I I

W a ld m a n P u b l is h in g C o rp .

N e w Yo r k, N e w Yo r k

ISBN 9986-459-35-4

© Playmore Inc., Publishers © Edmundas Juškys. Vertimas į lietuvių kalbą © Alkos leidykla. Lietuviškasis leidimas


5/244

T\irinys

SKYRIUS PUSLAPIS

1. Laivas be kapitono ............................72. Areštuotas ...................................... 213. Prokuroro pavaduotojas ...................454. Ifo pilis ...........................................655. 34 numeris ...................................... 766. Grumšt... grumšt... grumšt .................87

7. Pamišėlis abatas.............................1018. Montekristo salos lobis ...................1099. Ifo pilies kapinės ............................127

10. Pagaliau Montekristo saloje ............14511. Kadrusas viską papasakoja .............. 16312. Grafas Montekristas .......................18313. Paskutinis kerštas ...........................215


6/244

Apie autorių

Aleksandras Diuma gimė 1802 metais mažame Prancūzijos miestelyje. Jo tėvas, generolas, buvo Napoleono šalininkas. Vėliau DiumaNapoleoną ir jo draugus padarė savo romanųherojais. Diuma, kaip ir jo tėvas, buvo stambus vyras. Jis mėgo skaniai pavalgyti, leisti pinigus, linksmintis su draugais ir rašyti.

Nuvykęs į Paryžių pradėjo kurti pjeses, kurios greitai užkariavo žiūrovų širdis. Kai ėmėsiromanų, sekėsi dar geriau. Tikrus Prancūzijos

istorijos įvykius bei žmones jis derino su išgalvotais. Netrukus Diuma turėjo samdyti padė jėjus, kad šie užrašinėtų istorijas, kurios liejosi


7/244

iš jo kaip iš gausybės rago. Kritikai jį vadino„pramanų fabriku”. Diuma sukūrė šimtus plačiai skaitomų knygų.Garsiausi Diuma kūriniai yra „Trys muškietininkai”, „Geležinė kaukė” ir „Grafas Montekristas”. Žmonės tas knygas skaito daugiaukaip šimtas metų. Keletą kartų pagal jas bu

vo sukurti kino filmai.Romane „Grafas Montekristas” gvildenamos dvi Diuma mėgstamos temos - kerštas ipinigai. Rašytojas dažnai galvodavo apie kerštą jį puolantiems kritikams. O kadangi patmėgo pinigus, mintis apie nesuskaičiuojamugrafo turtus jį jaudino. Savo raštais Diuma uždirbo daug pinigų, bet, būdamas švaistūnas1870 metais mirė be skatiko kišenėje.

Kai kurie romano „Grafas Montekristas”skyriai gali pasirodyti neįtikėtini. Nepaisant toskaitytojui patinka sekti greitai knygoje kintančius įvykius. Labiausiai skaitytojai nori, kagrafas laimėtų. Ir jis laimi!


8/244

„Faraonas“ grįžta namo


9/244

I SKYRIUS

Laivas be kapitono

KvMažas bernkikaS pirmiausia pastebėjo „Fa

raono“ laivo stiebus. Burlaivis grįžo namo įPrancūzijos miestą Marselį su medžiagų ir dažų kroviniu. Kaip papigtai stebėti laivo prisi-

1815 metais taialdyti didelį bu-švartavimo susirinkobuvo jaudinantis įvykis, Ineįrinį laivą buvo tikras menas^Bet „Faraonas“plaukė uosto link taip lėi^i, jo^stebėtojai jautė įvykus kažką negera.

Savininkas ponas Morelis džiaugėsi sužino jęs, kad jo laivas jau parplaukė. Dabar jis pastebėjo prie vairo, kur turėjo būti kapitonas

7


10/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Lekleras, stovintį kitą augalotą jūrininką. Mo-relis užsisakė valtį. Blogas naujienas jis norė

jo sužinoti iš karto. Priplaukęs prie „Faraono“pamatė, jog laivui komanduoja EdmonasDantesas.

Edmonas įsakė nuleisti virvę, ir šeimininkasužkopė į denį. Susirūpinęs jis pažvelgė į tamsias, protingas, kupinas užuojautos jūreivioakis. v

„Blogos naujienos, pone. Kapitonas Lekleras mirė ir palaidotas jūroje. Išplaukus iš Italijos Neapolio uosto, jis susirgo smegenų uždegimu. Iki pat mirties smarkiai kliedėjo, to

dėl pats ėmiau vadovauti įgulai. Jūsų laivas irkrovinys nenukentėjo.”Klausantis tų žinių, Morelio veido išraiška

keletą kartų keitėsi. Nors jo kapitonas mirė,bet priešais jį stovėjo gera pamaina. EdmonasDantesas buvo aukštas, stiprus ir visai ne nau

jokas jūroje. Nors buvo tik devyniolikos, daugelyje kelionių nuo saulės įdegęs veidas kėlėpasitikėjimą, r

8


11/244

Susirūpinęs savininkas lipa į laivą


12/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Morelis paspaudė Edmonui ranką ir padėkojo. „Turiu pasitarti su savo partneriu, bet tikiuosi, jis sutiks, kad naujuoju „Faraono“ kapitonu būtumėte jūs.”

Edmono veidas nušvito iš laimės. „Vyliausi, pone, kad galiu to tikėtis. Įgula ir aš esamekaip broliai. Niekas nesipiktina, kad aš jaunas

ir...”Edmonas nutilo ir jo veidas apsiniaukė. Jispamatė žmogų, kuris ką tik užlipo į denį ir dabar artinosi prie jų. Tai buvo ponas Dangla-ras —niūraus veido, kokių dvidešimt šešeriųmetų vyras. Edmonas papildė savo pareiškimą. „Gal vienas ir yra, kuris kitaip nusiteikęs.Atsiprašau, pone, aš turiu įsakyti nuleisti inkarą ir prišvartuoti laivą.”

Danglaras savo darbdavį pasveikino labaipagarbiai. Apsižvalgęs aplinkui ir įsitikinęs,

kad niekas negirdi, jis pasakė: „Pone Moreli,turiu jums pranešti, kad „Faraonas“ buvo prastai tvarkomas. Vos tik mūsų nuostabusis ka-

10


13/244

Naujasis „Faraono“ kapitonas


14/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

pitonas mirė, Dantesas tuoj pat ėmėsi komanduoti. Mes praradome laiko, visai be reikalosustoję prie Elbos salos. Laivui remonto nereikėjo. Gal po tokio ilgo plaukiojimo jaunuolispaprasčiausiai norėjo pasivaikščioti krante.Suprantate, jis dar labai jaunas.”

Morelis susiraukė. „Nereikėjo to daryti. Bet

kaip pirmasis kapitono pavaduotojas, Dangla-rai, jis turėjo teisę perimti vadovavimą laivui.Tai bus gera patirtis. Juoba kad Dantesas busnaujasis laivo kapitonas, jeigu mano partnerissutiks.”

Nusivylimo, išgirdus tuos žodžius, rūškaname Danglaro veide nebuvo nė ženklo. Bet jispats norėjo būti kapitonu. Pirmiausia dėl to,kad kapitonui daugiau moka.

Edmono paaiškinimas dėl sustojimo prieElbos Morelį visiškai patenkino. Tokį įsakymą,

dar prieš pradėdamas kliedėti nuo aukštostemperatūros, buvo davęs kapitonas Lekleras.Vietoj Leklero Edmonas turėjo prisistatyti

12


15/244

Danglaras nori būti kapitonu


16/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Napoleonui ir vykdyti visus buvusio Prancūzi jos imperatoriaus nurodymus.

Paminėjus Napoleoną, Morelis susirūpinęsapsidairė aplinkui. Napoleonas buvo nušalintas nuo valdžios ir dabar ištremtas gyveno El-bos saloje. Bet daug prancūzų slaptai veikė,kad jis vėl grįžtų į sostą. Būdamas verslinin

kas Morelis nenorėjo kištis į politiką. Todėlapie apsilankymą Elboje Edmono daugiauneklausinėjo ir įspėjo jį, kad niekam kitamapie tai neprasitartų.

„Tą patį man liepė kapitonas Lekleras, -pasakė Edmonas. - Jeigu nebūtumėte paklausęs, ir jums apie Elbą nieko nebūčiau sakęs. O dabar, pone, ar negalėčiau paprašytiatostogų? Laivo kroviniu pasirūpins Dangla-ras.”

Morelis nusišypsojo. „Man atrodo, laisvo

laiko norite vedyboms, ar ne? Girdėjau, girdėjau, kad jūsų nekantriai laukia jauna mergina Mersedesa! Taigi leidimą duodu.”

14


17/244

Mirštančio kapitono nurodymai


18/244


19/244

Sūnūs grįžta iš kelionės jura


20/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

kydavo „ne” ir primindavo, jog myli Edmoną.Tokiais atvejais Fernanas nesusivaidydavo, išsitraukdavo kardą ir, smarkiai juo mosikuodamas, prisiekdavo Edmoną nužudyti. Matydama Fernano pyktį, Mersedesa tik atsidusdavoir prigrasindavo, kad, jeigu jis palies Edmonąbent mažuoju pirštu, jos sesers meilė pusbro

liui virs neapykanta. Ji visuomet tvirtai pareikšdavo: „Niekada netekėsiu už nieko kito,tik už Edmono Danteso.”

Akimirką, kai ji tarė tuos žodžius, įbėgo Ed-monas. Džiaugsmingai šūktelėjusi Mersedesapašoko ir puolė Edmonui į glėbį. Jie bučiavosi ir nesiliovė kartoję mylį vienas kitą. Mersedesa visa švytėjo, kai mylimasis pasakė, jog jįtikriausiai paskirs naujuoju „Faraono“ kapitonu.

Įsimylėjėlių užmirštas su nuoskauda juos

stebėjo Fernanas. Jis nekentė Edmono iš visosširdies, bet nieko negalėjo padaryti.

18


21/244

Mersedesa ištikima Edmonui


22/244

Fernaną apima neapykanta


23/244

II SKYRIUS

Areštuotas

Galiausiai, negalėdamas laimingos porelėilgiau pakęsti, Fernanas išbėgo iš kambarioMersedesa šoko jį vytis.

„Brangus pusbroli, - paprašė ji, - noriu, kadapkabintum mano busimąjį vyrą. Žinau, jog t jam būsi tikras draugas, kaip ir aš tau.”

Išgirdęs tokį prašymą Fernanas susigūžėKai šypsodamasis Edmonas jam ištiesė ranką

jis atsainiai, trumpai ir šaltai prie jos tik pri

silietė. Paskui, eidamas kur akys veda, skubiapasišalino. Fernanas buvo taip nusiminęs, kažingsniuodamas pro viešbutį nė nepastebėjo

21


24/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

lauke prie stalo sėdinčio Danglaro ir dar vieno vyro. Priešais juos stovėjo taurės ir pusiaunugertas vyno butelis. Danglaras pašaukė Fer-naną ir paprašė padavėjo atnešti dar vienątaurę. Išgirdęs savo vardą, tarsi pabudęs iš blogo sapno paklaikusiomis akimis Fernanas apsidairė.

„Jūs mane kvietėte?” - paklausė jis.Antrasis už stalo sėdėjęs vyriškis buvo Dan-tesų pirmojo aukšto kaimynas Kadrusas. Dabar jis atsakė Fernanui.

„Taip, kvietėme. Kai pamatome jauną įsimylėjėlį kaip pakvaišusį bėgantį gatve, mumsaišku, kad jį ištiko likimo smūgis. Todėl messiūlome jam truputį vyno.” Taip sakydamasKadrusas pripylė trečiąją taurę. Bet nemažaivyno išlaistė, nes jau buvo gerokai įkaušęs.

Dejuodamas Fernanas atsisėdo. Nė neprisi-

lietęs vyno jis užsidengė veidą rankomis.„Kodėl jo neprarijo jūra? - sušuko jis. - Kitivyrai išplaukia ir niekada negrįžta. Kodėl

22


25/244

Bėda bus neišvengiama


26/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Dantesas būtinai turėjo grįžti ir pavilioti iš manęs Mersedesą?”

Kadrusas pasisuko į Danglarą ir mirktelėjo„Matai, Danglarai, atsirado tavo nelaimėsdraugas. Judu abu vienija neapykanta tam gražiam sėkmės lydimam Dantesui.”

Danglaras buvo išgėręs tik vieną stiklą vy

no, tad jo galva dar gerai veikė. Matant Fernano kančią jam kilo sukta mintis nelaimingkareivį panaudoti savo paties kerštui. Tarsitarp kitko jis pasakė: „Žinoma daug atvejųkai vienas įsimylėjėlis taikliu peilio dūriu atsikrato kito. Bet kai kuriems vyrams tam, matyt, stinga drąsos.”Tokio įžeidimo įgeltas Fernanas piktai dėbtelėjo į Danglarą. „Kaip kareivis ir kaip vyraaš nė sekundės nedvejodamas galiu suvarytpeilį Dantesui tiesiai į širdį, - suriko jis. - Benegaliu taip pasielgti dėl Mersedesos. Tokiudūriu ne tik nudobčiau Dantesą, bet ir užsitraukčiau amžiną Mersedesos neapykantą.”

24


27/244


28/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

„Na, ką gi, - tarė Kadrusas linksmai, - tada tau belieka laukti, kol jiedu iškels vestuvesir, naujo kapitono Edmono Danteso vadovau jamas, „Faraonas“ vėl išplauks į jūrą.”

Dabar piktai pasižiūrėjo Danglaras. „Būčiau dėkingas, Kadrusai, jeigu apie mano praradimą patylėtum. Jeigu valdžia žinotų, ką ži

nau aš, Danteso kapitonu nepaskirtų. Iš tikrų jų jis būtų areštuotas už dalyvavimą sąmoksleprieš mūsų gerąjį karalių Liudviką XVIII.”

Danglaras pastebėjo, kad abu vyrai atidžiaiklausosi, nors Kadrusas nuo per daug išgertovyno jau knapsėjo. Danglaras pasilenkė perstalą ir sušnibždėjo: „Edmonas Dantesas nuplukdė laivą į Elbą ir, išlipęs į krantą, nuvykoį susitikimą su karaliaus priešu ištremtu Napoleonu. Kai grįžo į laivą, su savimi turėjo laišką. Be jokios abejonės, adresuotą Napoleono

draugams Paryžiuje. Vėliau, kai prisišvartavome Marselyje, jis paprašė poną Morelį atosto-

26


29/244

Sustoja pasimatyti su Napoleonu


30/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

gų ne tik vestuvėms, bet ir kai ką nugabenti jParyžių. Tikriausiai tą laišką.”

„Kur tas laiškas dabar?” - paklausė tokiopavojingo poelgio apstulbintas Fernanas.

„Vienoje iš trijų vietų, - atsakė Dangla-ras. - Dantesas jį turi su savimi. Arba palikotėvo bute. Arba tebelaiko laive savo kajutėje.”

Fernanas išbalo kaip drobė. Drebančiu, betkupinu ryžto balsu jis tarė: „Eisiu pas karaliaus prokurorą Marselyje ir pasakysiu, kadEdmonas Dantesas yra karaliaus priešas.”

Nepritardamas Danglaras papurtė galvą.„Jie tą pareiškimą lieps tau pasirašyti. Paskuipasodins Dantesą į kalėjimą, bet tik keletui metų. Kai jį išlaisvins, tą pačią dieną jis pradės tavęs ieškoti. Dantesas puls tave, o tau reikės gintis. Būdamas kareivis, tu moki kautis ir galbūt

jį mirtinai sužeisi. Už tai Mersedesa tau jausneapykantą, nors dar prieš tai ji bus pradėjusinekęsti tavęs už tai, kad įdavei Dantesą.”

28


31/244

„Aš pasmerksiu Edmoną Dantesą“


32/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Fernanas nusiminęs nuleido galvą. „Tu teisus, aš nieko jam negaliu padaryti.”

„O aš manau, jog toks būdas yra, - nenusileido Danglaras. Jis paprašė padavėją atneštiplunksną, rašalo ir popieriaus. Kaire ranka,kad jo rašysena būtų neatpažįstama, Danglaras parašė laišką. Į jį sudėjo viską, ką buvo pasakojęs Fernanui ir Kadrusui. Laiško pabaigo

je pasirašė „Draugas”, sulankstė jį ir adresavo karaliaus prokurorui.

Fernanas paėmė laišką ir labai patenkintasgarsiai perskaitė. Nors buvo girtas, Kadrusas

stengėsi suprasti, kas parašyta.„Ak, tai baisus dalykas, - liūdnai pareiškė jis. - Dantesas yra mano kaimynas. Neabejo ju, kad dėl to plyš jo tėvo širdis.” Netvirta ranka jis bandė laišką pastverti.

Bet Danglaras žaibiškai ištraukė jį iš Fer-nano rankų ir suglamžė. Paskui juokdamasispasakė: „Tu teisus, mano mielas Kadrusai.

30


33/244

„Draugo“ pasirašytas kaltinimas


34/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Mes tik pajuokavome. Niekada nė į galvą nebūtų atėję siųsti tokį laišką, nes su Dantesumes kartu plaukiojome.” Suglamžytą laišką jinusviedė į krūmus netoli stalo ir pridūrė: „Odabar palydėsiu tave namo. Kai žmogus išgeri per daug vyno, pradedi svirduliuoti. Visolabo, Fernanai.”

Danglaras padėjo Kadrusui atsistoti ir jį nusivedė. Apgirtęs vyras noriai pakilo, bet judė jo iš lėto. Eidamas gatve, Danglaras žvilgtelėjatgal. Fernanas, atsikėlęs nuo stalo, krūmuose ieškojo laiško. Patenkintas savo gudrumu igebėjimu nuspėti kitų žmonių elgseną Danglaras pats sau nusišypsojo.

Kitą dieną, apie vidurdienį, prie viešbučioartėjo išsipuošusių žmonių būrys. Priekyje ilaimės švytinčiu veidu ėjo Edmonas. Iš deši

nės, įsikabinusi į parankę, žingsniavo Mersedesa. Ji vilkėjo ilgą gražiai pasiūtą baltą suknelę. Ši buvo paprasta, bet elegantiška. Nuo

32


35/244

Laišką numeta į krumus


36/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

taka greičiau priminė graikų deivę negu septyniolikametę merginą iš Marselio. Jos galvąpuošė ką tik nuskintų gėlių vainikėlis, o akysspindėjo džiaugsmu.

Edmonas prie šventinio jūreivio švarko buvo prisisegęs gėlę. Panaši gėlė puošė ir seno

jo pono Danteso geriausio juodo apsiausto atlapą. Ilgai nevilkėtą drabužį jis buvo kruopščiai išvalęs šepečiu ir nublizginęs plienines josagas. Ant žilos galvos puikavosi trikampė valiūkiškai uždėta skrybėlė. Taip išsipuošęs jisėjo paskui Mersedesą.

Už jų žingsniavo ponas Morelis. Laivo savininko dalyvavimas buvo didelė garbė. Gretasliūkino Fernanas. Jis atrodė taip išbalęs, jogbuvo galima pamanyti, kad serga. Po jų ėjoKadrusas, Danglaras ir visi „Faraono“ jūreiviai

su savo žmonomis ir mylimosiomis. Visa procesija traukė į Edmono ir Mersedesos sužadėtuvių pietus.

34


37/244

Procesija eina į viešbutį


38/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Tą dieną visiems kitiems užeigos namai buvo uždaryti. Didžiausiame kambaryje stovėjo vienas ilgas stalas. Jo viduryje buvo pasodinta Mersedesa, o šalia jos - iš vienos pusės ponas Dantesas, o iš kitos - Fernanas. Priešais kitoje stalo pusėje tarp pono Morelio ir Dan- glaro sėdėjo Edmonas. Visi kiti, gerai nusiteikę, linksmai šurmuliuodami įsitaisė kur kam patiko. Pirmasis ponas Morelis, o paskui ponas Dantesas sužadėtinių garbei paskelbė tostus. Netrukus užeigos namų šeimininkas ir jopadėjėjai atnešė specialiai šiai progai paruoš

tus patiekalus. Tarp jų buvo penkiais skirtingais būdais virti omarai ir keptos dešros. Dideles pailgas lėkštes puošė petražolės, pomidorų ir svogūnų griežinėliai.

Edmonas ir Mersedesa valgio nelietė. Jie

buvo per daug užsiėmę vienas kitu. Laikydamas save laimingiausiu žmogumi pasaulyje,Edmonas nesiliovė šypsojęsis. Kadrusas ir visi

36


39/244


40/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

kiti svečiai kibo į valgius iš peties... išskyruFernaną. Jis tik krapštinėjo šakute į lėkštę įsdėtą dešrą ir nervingai žiūrėjo į laukujės duris.

Puotai įpusėjus, Edmonas atsistojo ir iš kišenės išsiėmė laikrodį. „Mieli bičiuliai, - tar

jis, - turiu jums staigmeną. Pono Morelio padedami mudu su Mersedesa sparčiai sutvarkėme daugelį jungtuvėms reikalingų dokumentų. Todėl šiandien sėdime ne prie sužadėtuviųbet prie vestuvių puotos stalo.” Jis pasižiūrė

jo į laikrodį. „Lygiai po pusės valandos mebūsime vyras ir žmona. Meras jau laukia mūsų.”

Šie žodžiai visus sujaudino. Kažkas sušuko „valio!” Buvo paskelbtas dar vienas tostas. Paskui visi susispietė prie durų, pasiruo

šę iškilmingai eisenai į savivaldybės rūmusVienas iš Edmono laivo draugų atlapojo duris. Bet už jų jau stovėjo du kareiviai. Jie

38


41/244


42/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

įstūmė duris atvėrusį jūreivį atgal į vidų irpaliepė visiems kitiems pasitraukti. Įėjo juodais drabužiais apsirengęs miesto valdybostarnautojas.

„Kuris čia Edmonas Dantesas?“ - paklausė jis.

Edmonas paleido Mersedesos ranką ir žengė į priekį. „Aš, pone”.

Saitu, oficialiu tonu tarnautojas tarė: „Įstatymo vardu jus areštuoju. Eikite paskui mane.” Jis apsigręžė ir išėjo.

Tuoj pat vienas kareivis atsistojo Edmonopriekyje, o kitas už jo nugaros, laukdami, kol

šis pajudės. Apstulbintas Edmonas negalėjožengti nė žingsnio.„Areštuotas? Aš? Už ką? - sušuko jis. - Aš

nieko nepadariau. Tai tikriausiai klaida.”Tarnautojas akimirką atsisuko. „Man buvo

įsakyta areštuoti Edmoną Dantesą, ir aš areštavau Edmoną Dantesą. Priežastis jums pasakys karališkasis prokuroras. O dabar prašomeiti.”

40


43/244

Iškilmės nutraukiamos


44/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Ponas Morelis, nors ir labai sunerimęs, žinojo, kad įstatymui reikia paklusti. Jis sušnibždėjo: „Eikite, Edmonai. Šis žmogus vykdo titai, kas jam įsakyta. Kai atsidursite pas prokurorą, viskas paaiškės.”

Šie žodžiai Edmoną nuramino, ir jis konelinksmai pasakė tarnautojui: „Pone, esu jūsųpaslaugoms. Noriu, jog paspartintumėte žingsnį, kad greičiau galėčiau sugrįžti. Po pusės valandos manęs laukia svarbūs reikalai.”

Garsus juokas ir valiavimai palydėjo Edmono žodžius. Keletas jūrininkų paspaudė jamranką, o moterys pamojavo nosinaitėmis. BeMersedesa išbalo kaip kreida. Edmonas janusišypsojo ir aukštai iškelta galva išėjo, lydimas dviejų kareivių.


45/244

Edmoną areštuoja


46/244

Ponas Dantesas apalpsta


47/244

III SKYRIUS

Prokuroro pavaduotojas

Edmoną išvedus, senasis ponas Dantesaspasijuto pusiau be sąmonės. Jo sveikata buvonekokia. Susijaudinimas Edmonui sugrįžus irvedybų rūpesčiai jį išvargino. O siaubas, pamačius dviejų kareivių išvedamą mylimą sūnų,visai pakirto jėgas.

Atnešė kėdę ir senąjį poną pasodino. Mer-sedesa trindama sušildė jo rankas.

„Brangus tėti, nusiraminkite, - paprašė ji. -Edmonas netrukus grįš. Matėte, kaip jis šypsojosi išeidamas. Tai kažkokia kvaila klaida.

45


48/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Gal tą klaidą padaręs žmogus dabar atsipra-v • • • 44sineja .

Ponas Dantesas pažvelgė jai į akis. Jose išvydo tokią pat baimę, kaip ir savo paties. „Ne,Mersedesa, - sušnibždėjo jis, - jaučiu, kad Ed-monui tikriausiai atsitiks kas nors baisaus“.

Girdėdama, kaip senasis Dantesas kalbaapie baimę, kokią jaučia ji pati, Mersedesa nusisuko ir, vos nepradėjusi kūkčioti, rankomisužsidengė veidą.

Matydamas išsigandusius senąjį džentelmeną ir merginą, Kadrusas suraukė kaktą. Jis

stengėsi prisiminti, kas iš tikrųjų užvakar nutiko prie stalo lauke netoli viešbučio. Nelengvas uždavinys žmogui, kuris buvo girtas. Ir visdėlto, nors ir kaip per miglą, Kadrusas kai kąprisiminė. Jis sušnibždėjo Danglarui: „Tai da

lis to triuko, kurį jūs rengėtės iškrėsti? Tu irFernanas? Gėda!“Danglaras pažvelgė į jį šaltai ir tarė: „Nie-

46


49/244

Kadrusas įtaria Danglarą klasta


50/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

ko apie tą areštą nežinau. Pasigėręs tu kažką supainiojai. Laikyk liežuvį už dantų!“

Būdamas įtakingas asmuo, Morelis tikėjosi galįs sužinoti Edmono arešto priežastį. Tbdėl

jis nuėjo kartu su kareiviais ir areštantu. Tačiau į užeigos namus grįžo apsiniaukęs kaip debesis ir nuėjo tiesiai prie pono Danteso ir Mersedesos. „Mano bičiuliai, - iškilmingai prabilo jis, - Edmonui iškelti labai sunkūs kaltinimai. Kažkas apkaltino jį esant slaptu Napoleono agentu arba, kitaip sakant, karaliauspriešu.“

Tuo metu prokuroro padėjėjo kabinete taskaltinimas kaip tik buvo pateiktas pačiam Edmonui. Prokuroras sirgo, todėl šiai bylai nagrinėti pasiuntė savo gabų pavaduotoją ponąVilforą. Kambaryje jie buvo vienu du. Tik už

durų sargybą ėjo kareiviai.Edmonas nustebęs žiūrėjo į prokuroro pavaduotoją. „Ne, pone, aš nesu slaptas agentas.

48


51/244

Ponas Morelis praneša blogą naujieną


52/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Į politiką nesikišu. Esu tik jūrininkas, ir manrūpi tik mano laivas, mano tėvas ir mano busimoji žmona“.

Tik dešimčia metų už Edmoną vyresniamVilforui padarė įspūdį nuoširdumas, kuriuo

jaunuolis ištarė tuos žodžius. Vilforas taippat matė, kad Edmonas yra protingas , norspuikiai suprato, jog jo išsilavinimas baigiasi jūra ir laivyba. Jam buvo įdomus ir netikėtas sutapimas. Vilforas, kaip ir Edmonas,tą dieną kėlė vestuvių puotą. Akimirką jomintys nuklydo prie mielos, turtingos, jau

nos ir kilmingos merginos, kurią ruošėsivesti.Paskui Vilforas vėl grįžo prie reikalo ir sa

vo pareigų. „Pasakykite man, pone Dantesai,kodėl jūs nuplaukėte „Faraonu“ į Elbą ir ten

paėmėte laišką?“Edmonas papasakojo viską kaip buvo taipįtikinamai, kad Vilforas juo patikėjo. Jis pa-

50


53/244

„Aš nesu slaptas agentas”


54/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

prašė parodyti tą laišką, bet Edmonas dvejo

jo*„Pone, prisiekiau tą laišką atiduoti tik tam,kam jis adresuotas, - paaiškino jis. - Tas žmogus Paryžiuje“.

Edmono ištikimybė duotam žodžiui Vilfo-rą sužavėjo. Buvo aišku, kad jaunuolis yragarbingas žmogus ir, teigdamas esąs nekaltas, sako tiesą. Vilforas padrąsinamai nusišypsojo. „Ąš čia atstovauju įstatymui, o pagal įstatymą jūs privalote man perduoti tąlaišką. Taip pasielgdamas duoto žodžio nesulaužysite, nes mano kareiviai galėjo jį atimti jėga. Atiduokite man laišką. Jūsų sąžinė bus švari“.

Išklausęs tų žodžių Edmonas nusišypsojo.„Mielai atiduodu jums laišką, pone. Nors esa

te įstatymo žmogus, jūs deramai vertinate iržmogaus garbę“. Iš apatinės švarko kišenėsEdmonas ištraukė baltą užantspauduotą vo-

52


55/244

Edmonas įteikia laišką


56/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

ką ir įteikė jį Vilforui.Prokuroro pavaduotojas pasisuko nuo Ed-

mono prie lempos ant savo stalo, kad būtųdaugiau šviesos perskaityti ant voko užrašytą pavardę. Tad Edmonas nematė siauboVilforo veide, kai šis perskaitė užrašą. Akimirką išsigandęs, kad gali nualpti, Vilforasrankomis pasirėmė į stalą. Jis ryžosi dar kartą perskaityti pavardę ir Paryžiaus adresą.Neliko jokių abejonių - laiškas buvo adresuotas „ponui Nuartjė“. Adresuotas tėvui .

Vilforas anksčiau dažnai sakydavo sau, jogvieną kartą ateis diena, kai viskas, dėl kostengėsi, nueis perniek ir jis užsitrauks negarbę. Bet vėliau, kai praturtėjo ir tapo prokuroro pavaduotoju, apie tą dieną galvojo visrečiau. Paskutinis žingsnis, kuris turėjo ga

rantuoti jo saugų gyvenimą, buvo sužadėtuvėssu Reni.Atvykęs į Marselį jis pasivadino motinos

54


57/244

Apstulbinusi pavardė


58/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

pavarde, tad niekas jo negalėjo susieti su žinomu išdaviku Nuartjė, Napoleono šalininku.Metų metus Nuartjė politikoje nedalyvavo,bet perskaitęs laišką Vilforas staiga suprato,kad jo tėvas ruošiasi išeiti į viešumą ir imtisvadovauti sąmokslui Napoleoną vėl pasodintiį sostą.

Kaip ištikimas karaliaus tarnas Vilforas negalėjo sutikti, kad laiškas būtų įteiktas adresatui, bet kartu jis negalėjo leisti, kad jo tėvasbūtų areštuotas. Ne dėl to, kad savo tėvą būtų mylėjęs, bet todėl, kad nebūtų atskleista jo

ir tėvo giminystė.Vilforas greitai nusprendė, kaip turi pasielgti, ir atsigręžė į Edmoną.

„Kas dar, be jūsų, matė šį laišką?“ - paklausė jis ramiai.

„Jau sakiau jums, pone, - atsakė Edmonasnustebęs. - Niekas daugiau laiško nematė. Kollaiškas buvo užantspauduotas, aš pats jo ne-


59/244

„Niekas daugiau laiško nematė”


60/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

buvau skaitęs. Nuo to laiko, kai jį gavau, niekas net voko nebuvo matęs“.

Mintyse Vilforas padėkojo Edmonui. Jistaip pat džiaugėsi savo viršininko liga, kurišiandien sutrukdė prokurorui ateiti į darbą.Jeigu jis būtų perskaitęs laišką, Vilforas būtųžuvęs žmogus. Dabar jam atgimė viltis. Jis vėlnusišypsojo Edmonui ir pradėjo kalbėti beveikpašnibždomis.

„Aš tikiu jumis, Dantesai. Tačiau šis laiškaskaip įrodymas yra pavojingas. Tai vienintelisdaiktas, kuriuo galima paremti mūsų gautamerašte jums mestą kaltinimą.“ Vilforas padavėEdmonui kaire Danglaro ranka rašytą raštelį.Nors jis buvo suglamžytas, Fernanas prieš išsiųsdamas buvo jį išlyginęs. Tebebuvo išskaitomas be jokių paaiškinimų parašas „Draugas“.

Edmonas perskaitė raštelį ir visai sumišęspakratė galvą. „Nežinau, kas galėjo jį parašyti“, - pasakė jis.

58


61/244

Edmonas perskaito kaltinimą


62/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Vilforas vėl įsegė raštelį į bylą, pažymėtą„Edmonas Dantesas“. Paskui paėmė savo tėvui adresuotą laišką ir, tarsi spręsdamas sunkų uždavinį, palaikė jį rankose. Staiga jis,mirktelėjęs Edmonui, žengė prie židinio iršvystelėjo laišką į liepsną. „Aš tikiu, kad esatenekaltas, Dantesai. Todėl sunaikinu vienintelį

jūsų įkaltį“. Kai Nuartjė pavardė virto pelenais, Vilforo širdis vėl ramiai ėmė plakti.

„Ačiū jums, pone, - padėkojo Edmonas. -Jūs pasielgėte daugiau kaip draugas negukaip karališkasis prokuroras“.

„Bet dabar, - tarė Vilforas grįždamas priestalo, - turite paklausyti mano patarimo. Turite prisiekti niekada neminėti to laiško iržmogaus, kuriam jis buvo adresuotas. Tik jūsir aš žinome kadaise jį egzistavus.“

„Prisiekiu niekam nesakyti, - mielai sutikoEdmonas. - Jei kas nors manęs paklaus, sakysiu, jog tokio laiško niekada nebuvo.“

60


63/244

Vilforas sudegina įrodymą


64/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

„Dabar, kol parašysiu raportą, turiu jus sulaikyti šiek tiek ilgiau“, - tarsi kažką prisiminęs pasakė Vilforas. Varpeliu išsikvietė sargybos vadą ir, kad Edmonas neišgirstų, kažkąpasakė jam į ausį. Paskui garsiai paliepė: „Eikite su juo, Dantesai“.

Atsisveikindamas Edmonas nusilenkė Vilfo-rui ir atlėgus širdžiai išėjo kartu su sargybosviršininku. Jis manė, kad jam pasisekė dėl to,

jog papuolė į rankas ne prokurorui, bet jo pavaduotojui. Vilforas sakė, kad jis bus sulaikytas tik „šiek tiek ilgiau“. Po valandos, o gal dar

greičiau jis vėl bus šalia Mersedesos.


65/244

Pašnibždomis perduodamas įsakymas


66/244

Kalinys kameroje


67/244

IV SKYRIUS

Ifo pilis

Sargybos vadas, kapitonas, nuvedė Edmo-ną per kiemą į nešildomą pastatą su mažaisgrotuotais langais. Kapitonui praeinant kareiviai stovėjo išsitempę. Nulipus laiptais, rankos mostelėjimu Edmonui buvo nurodytastuščias kambarys, kuriame buvo tik stalas irsiaura lova. Kai kapitonas uždarė duris, Ed-monas išgirdo, kaip užstūmė sklendę. Jį atvedė į kalėjimo kamerą. Bet Edmonas dėl to

nesijaudino, nes pats prokuroro pavaduoto jas pasakė, jog jis nekaltas. Tad atsisėdo antlovos, ir ėmė laukti.

65


68/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Ėjo valandos, ir Edmonas vis nekantriau irdažniau žvilgčiojo į laikrodį. Jam ypač buvoneramu dėl to, kad jo nesulaukdami jaudinsistėvas ir Mersedesa. Ramino save prisimindamas, koks supratingas ir malonus jam buvoVilforas.

Pagaliau, šešioms valandoms praslinkus, kameros sklendę atstūmė. Keturi kareiviai išvedė Edmoną į koridorių. Jis noriai žengė su

jais, bet jo nenugabeno atgal į Vilforo kabinetą, kaip tikėjosi. Kareiviai Edmoną išlydėjo įtamsią gatvę, kurioje stovėjo dengtas vežimas.Tai dar viena klaida, pamanė jis, todėl suabe jojo —lipti ar nelipti. Bet kareiviai jį stumtelėjo, ir Edmonas greitai atsidūrė, kur buvoliepta. Iš abiejų pusių susėdo kareiviai, ir vežimas pajudėjo.

Netrukus Edmonas pajuto jūros kvapą ir suprato, kad jie yra netoli krantinės. Kitą akimirką vežimas sustojo. Edmoną skubiai išlaipino

66


69/244

Įstumiamas į kalėjimo karietą


70/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

ir pastūmė prie laukiančios valties su keturiųvyrų įgula. Dabar jį turėjo saugoti krantinėjelaukęs kareivis, kuris, išklausęs pašnibždomisdviejų kareivių jam duodamų nurodymų, linktelėjo galva.

„Kur jūs mane gabenate?“ - paklausė dabar jau kaip reikiant sunerimęs Edmonas. Jis ne

abejojo esąs supainiotas su kitu kaliniu. „Ašesu Edmonas Dantesas“.„Mes žinome, - atsiliepė valties vadas. -

Lipk!“ Jis uždėjo ranką Edmonui ant peties ir jėga privertė įšokti į valtį. Paskui įlipo pats irdavė komandą irtis.

Vienintelė apšviesta vieta, kurią dabar matė Edmonas, buvo švyturys. Bet irkluotojamsnereikėjo įtempti akių, kad matytų kur plaukti. Jie mosavo irklais taip tvirtai ir patikimai,

jog atrodė, kad tas kursas jiems yra gerai ži

nomas.Daug laiko praleidęs uždarytas mažoje kameroje, Edmonas džiaugėsi galėdamas įkvėpti

68


71/244

Įstumiamas į valtį


72/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

gaivaus jūros oro. Bet kodėl jis atsidūrė valtyjevidurnaktį ir plaukia nežinia kur?

„Kur mane gabenate? - Edmonas piktai pakartojo klausimą. - Ar ponas Vilforas žino, ką

jūs darote?“Tie klausimai valties vadą suerzino, ir jis su

siraukė. „Nevaidink, - pasakė jis. - Tu esi iš

Marselio, ar ne? Kiekvienas Marselyje žino tąuolų grandinę“. Jis mostelėjo ranka į tamsiątvirtovę, prie kurios jie artinosi. Tai buvo vienintelis statinys mažoje uolėtoje saloje netoliuosto.

Edmonas pažiūrėjo, kur parodė sargybinis,paskui atsisuko ir, iš susijaudinimo vos atgaudamas kvapą, prašvokštė: „Tik ne Ifo pilis! Juktai kalėjimasi“

Tai išgirdęs vyriškis nusikvatojo. „O tu, mano mielas, ir esi kalinys .“

„Bet aš nepadariau jokio nusikaltimo, -energingai užprotestavo Edmonas. - Manęsnet neteisė! Ponas Vilforas mane paleido!“

70


73/244

Kalėjimas - Ifo sala!


74/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Valtis šonu prigludo prie akmeninių laiptų.Vienas jūreivis iššoko ir pririšo ją prie metalinio masyvioje akmens sienoje pritvirtinto žiedo. Galvos judesiu sargybinis paliepė Edmo-nui lipti laiptais. Tarsi apsvaigęs jis pakluso.Laiptų viršuje sargybinis pabeldė į sunkias metalines duris. Keletą minučių palaukus durysatsidarė, ir juos įleido. Bet čia jiems kelią pastojo kitos dviejų kareivių saugomos durys. Pašnibždomis pasikalbėjęs su valtį atlydėjusiusargybiniu, kareivis paėmė Edmoną už alkūnės ir įvedė pro antrąsias duris.

Taip 1815 metų vasario 28 dieną EdmonasDantesas pateko į Ifo pilį.


75/244

Atvykimas į Ifo salą


76/244

Edmonas suglumęs


77/244

V SKYRIUS

34 numeris

Laiptais žemyn Edmoną skubiai nuvedė įkamerą. Jis pajuto drėgmę ir nemalonius kvapus. Kalėjimo prižiūrėtojo žibinto šviesoje jieišvydo kambarį, kuriame buvo kėdė, stalas,medinė statinaitė ir šiaudais paklota siauralova su antklode. Kol vienas prižiūrėtojas nuėjęs atnešė šiek tiek duonos ir ąsotį vandens,kitas stovėjo sargyboje. Nors iš tikro to nereikėjo. Visa tai, kas dėjosi su juo, taip suglumino Edmoną, kad jis neturėjo jėgų pajudėti irtarsi apsvaigęs sunkiai kvėpavo. Kai prižiūrė

75


78/244


79/244

Šaukia prie uždarų durų


80/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

„Po metų ar dvejų? - Edmonas apstulbo. -Man reikia pasikalbėti su ponu Vilforu dabar. Prašau paklausyti. Jeigu perduosite jam manolaišką, aš jums sumokėsiu. Taip pat ir už kitąlaišką jaunai merginai Mersedesai, gyvenančiai Marselyje“.

Prižiūrėtojas garsiai nusijuokė. „Jeigu mane sugaus nešant kalinio laišką, išmes iš darbo, - paaiškino jis. - Tu negali man užmokėtitiek, kad nebijočiau prarasti tarnybos. Kalėjime yra vienas kalinys, pamišęs abatas, kuris užpagalbą jam man siūlo milijoną frankų.“

Edmonas atsistojo ir išsitiesęs visu ūgiu parodė, kad jis yra jaunas, stiprus vyras. Ramiubalsu jis tarė: „Jeigu jūs man nepadėsite, kada nors, kai įeisite į kamerą, pasislėpsiu už durų. Aš sugriebsiu jus ir negyvai užsmaugsiu.“

Išgirdęs tokį grasinimą prižiūrėtojas išbėgoiš kameros. Bet po kelių minučių grįžo kartusu šešiais šautuvais ginkluotais kareiviais.

78


81/244


82/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Kareiviai išvilko Edmoną iš kameros ir įgrūdo į karcerį tamsaus koridoriaus gale. Atsidūręs ten Edmonas užsimerkė ir pradėjo galvoti, jog kraustosi iš proto.

Dienos ir naktys Edmonui slinko lėtai. Kalėjimo prižiūrėtojai dabar su juo beveik nekalbėjo ir nevadino jo pavarde. Pagal karcerionumerį dabar jis buvo vadinamas „34 numeriu“. Išsiilgęs bendravimo, Edmonas maldavoprižiūrėtojo ištarti bent kelis žodžius. Bet šistik papurtydavo galvą, taip pasakydamas „ne“,padėdavo maisto ir į Edmoną nė nepažvelgdavo. Dabar Edmonas garsiai kalbėdavosi tik

pats su savimi. Kadaise jis užjausdavo galerųvergus, bet atsidūręs karceryje suprato, kad jopadėtis kur kas sunkesnė. Anie bent kvėpavogaiviu oru ir buvo greta vienas kito, galėjo persimesti vienu kitu žodžiu. Edmonas buvo visiškai vienas.

Taip praėjo metai, ir Edmonas liovėsi skaičiavęs laiką. Jis maldavo prižiūrėtojų leisti jampasivaikščioti, duoti knygų ar dar ko nors, kad

80


83/244

Kalinys Nr.34


84/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

laikas greičiau bėgtų. Prašymai liko be atgarsio. Tada jis pradėjo galvoti apie religiją ir prašė prižiūrėtoją leisti jam pasimatyti su kaliniu,kurį jie vadino „pamišusiu abatu“. Jis vis dėlto tebėra dvasininkas, galvojo Edmonas, ir galipadėti man melstis dėl išlaisvinimo. Bet ir tokio leidimo Edmonas negavo.

Praėjo dar vieneri metai. Iškankintas tokiogyvenimo Edmonas įtūžo. Jis liovėsi meldęsisir pradėjo siųsti prakeiksmus visiems, kuriegalėjo būti prisidėję prie jo įkalinimo. Bet jisbuvo toks nepatyręs ir naivus, kad niekaip ne

galėjo suvokti, kas ir kodėl būtų galėjęs norėti padaryti jam bloga. Būdamas jaunas Edmonas turėjo mažai prisiminimų, todėl nuobodulys ir vienatvė buvo itin sunkūs.

Slinko metai... ketveri... šešeri... aštuo-

neri... dešimt. Edmonui atrodė, kad jis kraustosi iš proto. Dvyliktaisiais įkalinimo metaisEdmonas nutarė ir garsiai pats sau tarė: „Aš

82


85/244

Meldžiasi, kad butų paleistas


86/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

noriu mirti. Prisiekiu, kad niekada daugiaunevalgysiu ir negersiu“. Kai tą dieną atnešėvakarienę, pro mažą grotomis apipintą langelį jis išmetė ją į jūrą. Savo nutarimą ir pasiryžimą buvo nusprendęs laikyti paslaptyje,kad kalėjimo valdžia nepradėtų jo maitintiper prievartą. Visą savaitę jis metė laukan vi

są maistą ir gėrimą, bet negerdamas nė lašelio vandens netrukus susirgo. Edmono jėgosišseko, ir dabar jis tepajėgdavo tik šiaip taipnuklipenti iki lango ištuštinti dubenį ir ąsotį.Prižiūrėtojas matė, kaip tiesiog akyse nyksta

jo kalinys, ir manė, jog jį apniko kokia norsbaisi liga.

Galiausiai vieną vakarą Edmonas pasijutotikras, kad mirtis netoli. Mieguistumo rūkuiaptraukus akis, jautėsi beveik laimingas. Tylomis palaimino tėvą ir Mersedesą. Alsavimas

pamažėle geso. Dar kokia valanda, ir 34 numerio kančios baigsis.

84


87/244

„Niekada nevalgysiu ir negersiu”


88/244

Girdi, kaip gremžia sieną


89/244

VI SKYRIUS

Grumšt... grumšt... grumšt

Gulėdamas lovoje mirštantis Edmonas išgirdo nesiliaujantį brūžavimą. Karceryje buvopilna žiurkių ir didelių vabalų, bet tas gremžimas skyrėsi nuo šių gyvūnų keliamų garsų.Sukaupęs jėgas Edmonas kilstelėjo galvą ir įsiklausė. Atrodė, tarsi kažkas dideliu nagugremžtų akmens sieną prie jo lovos.

Jo širdis neramiai suspurdėjo supratus, kadkažkuris kalinys mėgina pasprukti. Nuo min

ties, jog kažkas tokiu būdu veržiasi į laisvę,Edmonui apsvaigo galva. Pamanė, kad dėlsilpnumo jam pradėjo vaidentis. Tačiau grem-

87


90/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

žimas nesiliovė. Tai negalėjo būti kalėjimodarbininkas. Vidurnaktį jie nedirba.

Badavimo išsekintas Edmonas užmigo neramiu miegu.

Rytą jis prabudo ant savęs supykęs. Gal tokspat kaip jis kenčiantis kalinys mėgino duoti

jam kokį nors ženklą, o jis negirdėjo. Kai prižiūrėtojas atnešė pusryčius, Edmonas juos akimoju prarijo. Jo troškimas numirti išgaravo.Dabar jį užvaldė mintis, kaip susisiekti su tuo,kuris gremžė sieną.

Papusryčiavęs Edmonas visas įsitempė ir

laukė gal apie valandą. Tada vėl pasigirdo!Grumšt... grumšt... grumšt... Jis pašoko, čiupokėdę ir sudavė ja į sieną. Klausydamasis palaukė. Paskui vėl trinktelėjo tris kartus. Gremžimas liovėsi. Edmonas dar sykį pakartojo tą pa

tį. Virpėdamas klausėsi, tikėdamasis ką norsišgirsti. Taip su kėde rankoje jis išstovėjo visąvalandą, pasirengęs atsiliepti.

88


91/244

Beldimas atsiliepiant į gremžimą


92/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Pagaliau vėl pasigirdo garsas už sienosDžiugesio pagautas Edmonas sudavė į tą sieną kėdės atlošu. Paskui staiga sustojo išsigandęs, kad jį gali išgirsti prižiūrėtojas. Kadnuramintų įsiaudrinusią širdį, jis krito anlovos. Čia pradėjo sau priekaištauti už taikad veltui praleido dvylika metų, nė kartonepamėginęs kaip tas žmogus už sienos pabėgti.

Ši mintis meste išmetė Edmoną iš lovos, i jis pradėjo karštligiškai ieškoti, kuo galėtųgremžti sieną. Prie lovos pamatė geležines veržles, bet jos buvo įsuktos giliai į medį. Jo akynušvito prisiminus vandens ąsotį. Nė sekundėnesudvejojęs trenkė jį į akmenines grindis. Edmonas atsirinko pačias didžiausias ir aštriausias šukes. Paskui nedelsdamas ėmėsi jomis ar

dyti sieną. Gremždimas iš antros pusės buvolyg draugo kvietimas, ir Edmonas iš laimės neapsiverkė.

90


93/244


94/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Akmenis rišantis tinkas nuo laiko ir drėgmės karceryje buvo pasidaręs trapus. Edmonas dirbo išsijuosęs, ir netrukus prie jo jau buvo nemaža tinko dulkių ir smulkių akmens gabaliukų krūvelė. Jis plušėjo visą dieną. Atėjulaikui, kai prižiūrėtojas atnešė vakarienę, pristūmęs lovą paslėpė pradėtą griauti sieną. Tinko dulkes ir žvirgždą išbėrė pro langą, o šukesudėjo po antklode ir ant jų atsigulė.

Edmonui davė naują ąsotį. Šluodamas iškarcerio sudaužyto ąsočio šukes prižiūrėtojanepastebėjo, jog keleto didesniųjų trūksta. Pavakarieniavęs Edmonas dar valandą nedrįsogrįžti prie darbo. Kadangi dėl badavimo tebebuvo silpnas, laukdamas ilsėjosi.

Taip jis dirbo dar kitas dvi dienas. Per tą laiką Edmonas iškrapštė visą tinką aplinkui vie

ną akmenį, bet negalėjo išjudinti didžiulioplokščio akmens, nes nebuvo kur užsikabintpirštais. Reikėjo rasti kokį nors svertą. Edmo

92


95/244

Ardo tinką


96/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

nas iš naujo atidžiai apžiūrėjo karcerį. Nieko„Šį kartą neturiu teisės pralaimėti”, - susirūpinęs kartojo jis, žingsniais matuodamas karcerį iš kampo į kampą.

Prižiūrėtojai jau pradėjo dalyti vakarienęKai Edmono ausis pasiekė indų tarškėjimastuo pačiu metu jam toptelėjo mintis. Sriubą

jam atnešdavo geležiniame dubenyje. Iš jorankenos išeitų puikus svertas. Bet prižiūrėto jas paprastai iš dubens supildavo sriubą į jolėkštę, o dubenį išsinešdavo.

„Bet įsivaizduokime, - jausdamas, kaip įsižiebia viltis, sušnibždėjo sau Edmonas. - Tiįsivaizduokime, kad lėkštės neturiu.” Miklia

jis padėjo lėkštę prie pat durų ir atsigulęs į lovą su viltimi laukė, kas bus.

Įėjo Edmono prižiūrėtojas. Jis žiūrėjo, kad

neišsilaistytų nešama sriuba, todėl lėkštės pridurų nepastebėjo tol, kol neužsistojo ant josavo sunkia koja.

94


97/244

Didžiulis akmuo nepasiduoda


98/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

„Žiūrėk, ką per tave padariau, - pasiskundė prižiūrėtojas. - Padėjai lėkštę tiesiai po ko

jomis. Anksčiau sudaužei ąsotį, o dabar lėkštę. Manai, mūsų piliečiai moka mokesčius titam, kad jums nupirktų indus?” Jis pyko anEdmono, o kartu ir ant savęs, nes užmynė anlėkštės. „Gerai, su sriuba palieku dubenį. Pažiūrėsim, ar ir šitą sudaužysi.”Edmonas iš laimės vos nenualpo. Jis svajo

jo, kad jam paliktų dubenį bent vienai nakčiao paliko visam laikui. Tą naktį, dubens rankeną panaudojęs kaip svertą, nesunkiai išjudinvieną didelį akmenį. Paskui pradėjo gremžtaplinkui kitą. Taip atsirado praėjimas, kurį paslėpdavo įstatęs atgal akmens luitą. Triūsdamas toliau Edmonas pastebėjo, kad kitus akmenis galima nustumti į šalį po šalia sieno

pritvirtinta sija.Atėjo diena, kai Edmonas ir tas kitas kalinys gremžė tinką iš abiejų pusių aplink tą pa

96


99/244

Kalintojas atneša puodą sriubai


100/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

tį akmenį. Sukaupęs visas jėgas Edmonas skubėjo kaip beprotis. Galop akmuo pajudėjo irbuvo nustumtas į šalį.

Klūpodami praėjime ant kelių abu kaliniaisusižvalgė tarp savęs. Ištiesę vienas kitam drebančias rankas, jie pasisveikino. Edmonas,slinkdamas atbulas, paskui save traukė tą kitą žmogų. Atsidūręs savo karceryje Edmonaspasilenkė ir padėjo vyriškiui atsistoti.

„Kas jūs?” - paklausė Edmonas. Jo balsasvirpėjo, tad teko klausimą pakartoti.

„Aš esu tėvas Farija, - atsakė vyriškis. - Ka

lėjimo prižiūrėtojai ir viršininkai vadina mane„pamišėliu abatu”.


101/244

Drebančiomis rankomis pasisveikina


102/244

Tėvas Farija - „pamišęs abatas”


103/244

VII SKYRIUS

Pamišėlis abatas

„Pamišėlis abatas” buvo neaukšto ūgio. Nuopatirtų kančių jo plaukai pražilo, tik didelėkrūtinę dengianti barzda tebebuvo juoda.Vyriškis galėjo būti kokių šešiasdešimt penke-rių. Jo akys liepsnojo, bet ne beprotybe, kaipteigė kalintojai, o išmintimi. Edmonas iš karto papasakojo savo įkalinimo istoriją. Tada atėjo abato Farijos eilė.

Abatas buvo uždarytas Ifo pilyje jau šešio

lika metų, ketveriais metais daugiau negu Edmonas. Kilęs iš Italijos, dvasininkas, didžiaiišsimokslinęs žmogus. Kai mirė turtingas kar

101


104/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

dinolas Spada, kuris rūpinosi Farija kaip sūnumi, jo politiniai priešininkai įkišo jį į kalė

jimą.Klausydamasis Edmonas jautė, kad dabarkai atsirado draugas, visas pasaulis apsivertaukštyn kojomis. Jis drįso sakyti „draugas”nors Farija buvo už jį daug vyresnis ir kur kalabiau išsilavinęs. Kur nors Marselyje Edmonas niekada nebūtų ryžęsis tokio žmogaus pavadinti draugu. Savo ruožtu Farijai buvo smagu bendrauti su jaunuoliu, kuris juo žavėjosir gerbė jį.

Keletą kitų savaičių du kaliniai laisvai naudojosi praėjimu, kuris jungė Edmono karcerį su Farijos kamera. Ši buvo gerokai didesnė ir patogesnė negu karceris, nes kalėjimovaldžia abatą laikė nepavojingu, tik pamišusiu.

Edmonas nesiliovė stebėjęsis tuo, ką jau buvo nuveikęs abatas. Farija iš ištraukytų iš antklodės siūlų jau buvo padaręs virvines kopė

102


105/244

Susidraugauja


106/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

čias. Iš žuvies kaulo pasigamino adatą. Iš kitos žuvies kremzlių ir ašakų išėjo plunksnos, onenaudojamo židinio suodžiai buvo tinkamamedžiaga rašalui. Naudodamasis tais įrankiaisFarija visus savo marškinius ir nosines buvoišrašinėjęs politinėmis mintimis apie Italijosvyriausybę. Rašymui kartais panaudodavo ir

savo kraują. Galiausiai jis parodė Edmonuiįspūdingiausią kūrinį - iš žvakidės padirbdintąaštrų lyg skustuvas peilį.

Kai abatas išdėliojo visą savo turtą, pasijutęs tikru netikša Edmonas net apsiverkė. Jis netik nieko nesuprato, ką Farija norėjo pasakytisavo raštais, bet veltui kalėjime praleido visustuos metus.

Išgirdus Edmono prisipažinimą, abato akyssublizgėjo, nes jam patikdavo mokyti. Nedelsdamas sudarė Edmono mokymo planą. Jis

pats mokėjo keturias kalbas ir visomis jomisbuvo daug skaitęs. Farija pasiryžo visas savomatematikos, fizikos ir istorijos žinias perduo-

104


107/244

Tėvo Farijos nuveikti darbai


108/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

ti Edmonui.Per kitus pusantrų metų Farija mokė, o Ed-

monas padarė didelę pažangą. Pajutęs, kadmokytis jam patinka, Edmonas iš peties kiboį mokslus. Ir dar vienu požiūriu jis pasikeitė.Net pats to nesuvokdamas, Edmonas pradėjovaikščioti ir kalbėti panašiai kaip abatas - ra

miai ir galantiškai. Netrukus vietoj šiurkštaus jūreivio atsirado išsilavinęs jaunas džentelmenas.

Pajutęs savo proto jėgą, Edmonas irgi pradėjo kurti pabėgimo planus. Buvo sumanytaišsikasti tunelį, išeinantį į koridorių prieFarijos kameros durų. Vidurnaktį jie staiga išlįs iš tunelio ir nuginklavę suriš du sargybinius,kurie visada snaudžia prie stalo. Apsirengęsargybinių drabužiais ir pasinaudoję pasidarytais raktais, jie pabėgs iš kalėjimo. Paskui šoks

į jūrą ir plaukdami išsigelbės. Susitarę dėl plano draugai paspaudė vienas kitam rankas.

106


109/244


110/244

„Aš galvojau apie savo priešus”


111/244

VIII SKYRIUS

Montekristo salos lobis

Slinko savaitės... paskui mėnesiai. Vienądieną, kai pavargę kasdami tunelį Farija irEdmonas ilsėjosi, pastarasis tarė: „Tėve, ašgalvojau apie savo priešus. Iš jūsų istorijospamokų išmokau suprasti, kaip kartais kaikurių žmonių protai pasirenka blogį. Manau,

jog mane apkaltino du žmonės - Danglaras irFernanas. Pirmasis matė, kad turiu Elbojegautą laišką ir, kol manęs nepaskyrė, tikėjo

si tapti „Faraono“ kapitonu. Fernanas nekentė manęs už tai, kad Mersedesa sutiko būtimano, bet ne jo žmona. Jeigu galėčiau pasi

109


112/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

kalbėti su mūsų senu kaimynu Kadrusu, tuosįtarimus nesunkiai įrodyčiau. Grįžęs iš kelionės mačiau, kaip jis sėdi ir geria su Dangla-ru ir Fernanu. Jie tikriausiai kalbėjo apie mane, nes man prisiartinus liovėsi šnekėję ir dė

josi manęs nepastebį.”„Labai įžvalgu, - pagyrė Farija šypsodama

sis. - Kai tu viską apie save papasakojai, aštaip pat įtariau Danglarą ir Fernaną. Bet norėjau, kad pats viską išlukštentum.”

Edmonas svarstė toliau. „Yra vienas dalykas, kurio niekaip nesuprantu. Kodėl ponasVilforas pasmerkė mane visą gyvenimą praleisti kalėjime, nors atrodė, kad tiki mano istorija ir laiko mane nekaltu?”

Susimąstęs Farija pritariamai linktelėjo galva. „Teisybė. Kažkaip keista, kad jis sudeginotą laišką iš Elbos. Kodėl karališkasis prokuro

ro pavaduotojas sudegina įrodymą, taip padarydamas paslaugą jūrininkui, kurio anksčiauniekada nebuvo matęs?”

110


113/244

„Jie dėjosi manęs nepastebį”


114/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

„Jis tikriausiai kažko bijojo, - atsakė Edmonas. - Bet tai juokinga. Kaip galėčiau pakenktokiam svarbiam asmeniui?”Farija akimirką tylėjo. „Tu žinojai tik vienąslaptą dalyką - pavardę to išdaviko, kuriambuvo adresuotas laiškas.”

„Taip, tėve. Bet tai visai svetimo žmogauspavardė. Ten buvo parašyta Nuartjė .”Išgirdęs tai tėvas Farija sudejavo ir pakėlė

vrankas į dangų. „Štai kur šuo pakastas! - sušuko jis. - Štai kur priežastis! Aš pažįstu tąNuartjė. Jis yra Vilforo tėvas. Gėdydamasis savo tėvo Vilforas pasivadino motinos pavarde.Dabar, sužinojęs Vilforo išdavystės priežastį, Edmonas išbalo kaip kreida. Jis palinkoprie Farijos ir, degdamas nekantrumu, pasakė„Aš turiu atkeršyti! Turiu sunaikinti tuos tri

žmones, kurie atėmė iš manęs jaunystę ir privertė keturiolika metų kentėti. Imkimės tunelio su dviguba energija!”

112


115/244

„Aš pažįstu tą Nuartjė!”


116/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Dabar tunelis buvo rausiamas sparčiai. Kaipasiekė akmenį, kurį išėmus atsivertų išėjimas į koridorių, jie nugremžė nuo jo tik dalįtinko. Likusį ruošėsi nukrapštyti pabėgimonaktį. Iki to laiko akmuo turėjo tvirtai gulėtisavo įprastoje vietoje.

Kai džiaugdamiesi baigė tunelį, Farija staiga susvirduliavo. Pusiau apalpusį abatą Ed-monas nutempė atgal į jo kamerą ir paguldėlovoje. Atrodė, jog Farija nebekvėpuoja. Išgirdęs ateinančius prižiūrėtojus, Edmonasįlindo į tunelį ir, prieš užtraukdamas akmenįant angos, garsiai sušuko: „Padėkite, aš sergu! Padėkite!”

Keletą dienų Edmonas nedrįso pasinaudotituneliu. Jį kankino nerimas ir nežinia dėl tėvoFarijos. Ar jis dar gyvas, ar jau miręs? Edmo

nas dabar beveik visą laiką klausėsi prikišęs ausį prie durų. Pagaliau už kantrybę buvo atlyginta, kai išgirdo dviejų prižiūrėtojų pokalbį.

114


117/244

Staigi liga


118/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

„Man jis patinka, nors ir pamišęs”, - tarėvienas.

„Taip, tikrai nesmagu, kad jis guli paralyžiuotas“, - pritarė kitas.Išgirdus tokią naujieną, Edmonui pasidarė

baisu, bet po akimirkos jis pradėjo džiaugtis,kad Farija vis dėlto tebėra gyvas.

Tik po mėnesio Edmonas išgirdo už sienosseną pažįstamą krebždesį. Nedelsdamas nustūmė akmenį nuo įėjimo ir atsivedė abatą įkarcerį. Apsikabinę jie apsiverkė. Edmonasypač graudinosi dėl to, kad buvo paralyžiuotaFarijos dešinė ranka ir koja.

Farija jį nuramino. Senasis abatas iš visų jėgų slinko į Edmono karcerį, norėdamas paraginti Edmoną nieko nelaukus tą pačią naktįbėgti.

Pasiryžimu sužėrėjo Edmono akys. Jisišsitiesė ir pasakė: „Mano vienintelis drauge,prisiekiu niekada jūsų nepalikti. Laukdamasšito mūsų susitikimo, kai ką sumaniau. Išantklodžių ir žuvies kaulų padarysime savoti-

116


119/244

Farija ragina Edmoną bėgti vienam


120/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

šką plaustą. Pabėgsime kaip esame suplanavę,o paskui aš jus pasodinsiu ant plausto ir nutempsiu jūra.”

Farijos akys vėl pritvinko ašarų. „Tu manotikras sūnus. Bet tai bus per didelė našta. Bėkvienas.”

Edmonas nesirengė keisti savo nusistatymo.

Jis padėjo Farijai grįžti į savo kamerą, pažadė jęs ateiti vėliau ir tą pačią naktį pradėti daryti plaustą.

Kai Edmonas atėjo kaip buvo žadėjęs, Fa-rija atidžiai apžiūrinėjo kažkokį brėžinį antmedžiagos skiautės. Abatas pamojo Edmonuiir tarsi laimindamas uždėjo ranką ant jaunuolio galvos. Labai iškilmingai jis tarė: „Edmo-nai Dantesai, jūreivi iš Marselio, mano įvaikintas sūnau, skelbiu tave savo paveldėtoju.Man mirus visi turtai, kuriuos paveldėjau iš

kardinolo Spados, bus tavo nuosavybė. Darautai atsidėkodamas už tavo meilę ir ištikimybę.”

118


121/244

Farija skelbia Edmoną paveldėtoju


122/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Paskui jis išaiškino brėžinį, kuris buvo nekas kita, kaip žemėlapis lobiui surasti. Tarpdaugelio urvų jame buvo nurodytas vienas, otame urve tarp daugelio akmenų —irgi vienasNustūmus tą akmenį atsiveria koridorius. Uketurių pėdų trykšta šaltinis, kurį peržengumatyti įėjimas į kambarį su Spados turtais. Ka

abatas įsitikino, jog Edmonas gerai įsiminė žemėlapį, jį sudegino ir pavertė pelenais.Edmonas nuolankiai klausėsi, bet jo šird

apėmė baimė. Tikrai tai buvo pamišėlio kalba! Kai Farija pasakė, kiek pinigų jis gali gaupardavęs brangakmenius, aukso luitus ir sidabrinius indus, Edmonas neabejojo, kad kalintojai buvo teisūs.

„Septyniasdešimt milijonų frankų? - pakartojo jis. - Negali būti. Tėve, jums reikia pailsėti.”

Farija suprato, ką Edmonas galvoja, ir nekantriai pamosavo ranka. „Sūnau mano, aš nbeprotis. Žinau, kad iš Ifo pilies gyvas nieka

120


123/244

Montekristo salos žemėlapis


124/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

da neišeisiu. Tad netrukdyk man baigti savopasakojimo. Ola yra Montekristo saloje. Ar žinai ją?”

„Taip, - atsakė Edmonas. - „Faraonas“ dažnai ją praplaukdavo. Ji maža ir negyvenama.”

Farija linktelėjo galva ir paprašė jį patogiaupaguldyti lovoje. Kai abatas išsitiesė, jo veidą

iškreipė skausmas. Su paskutiniu atodūsiu jissušnibždėjo: „Sudie, mano sūnau. NeužmirškMontekristo.”

Edmonas kaip stabo ištiktas ilgai stovėjo priesavo draugo lovos. Tik tada, kai pasigirdo artėjančių kalintojų keliamas triukšmas, jis nuskubėjo prie praėjimo. Jau jame būdamas išgirdo prižiūrėtoją sakant, kad velionio palaikaituri būti įdėti į įkapes ir tą pačią naktį palaidoti.

Vos grįžusį į karcerį Edmoną apėmė nepakeliamas liūdesys. Ir vėl jis vienas! Vienas ir

vienišas! Tad antrą kartą savo gyvenime Edmonas nutarė būsią geriau numirti negu gyventi nelaimingam.

122


125/244

„Sudie, mano sunau”


126/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Kadangi skubiai teko palikti Farijos kamerą, Edmonui nebuvo kada deramai su savodraugu atsisveikinti. Kareiviams išėjus jis pasiryžo dar kartą pažvelgti į mylimą veidą. Todėl vėl įsiropštė į praėjimą. Sučiups jį ar ne,dabar jam tai nerūpėjo. Jo gyvenimas taip patbaigtas. Taip Edmonas atsidūrė abato kame

roje.„Ak, jeigu aš irgi galėčiau numirti, - pro-verksmiais sušnibždėjo jis, išvydęs užsiūtasstoro audeklo įkapes.—Tada palikčiau šį požemį taip pat, kaip ir jūs, mano drauge.”

Taip besigraudenant Edmonui staiga šovė įgalvą jį patį nugąsdinusi mintis. „Dievulėliau, -dabar man negalima mirti. Pirmiau turiu nubausti savo kankintojus. Kadangi iš čia laisvępasiekia tik mirusieji, aš turiu užimti mirusiojovietą.”


127/244

„Aš turiu užimti mirusiojo vietą!”


128/244

Atsisveikinimo bučinys


129/244

IX SKYRIUS

Ifo pilies kapinės

Edmonas atsargiai išardė dygsnius, kuriaisbuvo užsiūtas įkapių viršus, ir pabučiavo Fa-riją į kaktą. Tada išėmęs velionį švelniai pakėlė ant rankų ir šiaip ne taip, pusiau nešdamas, pusiau vilkdamas, nugabeno jį į savokarcerį.

Paguldė lavoną ant savo lovos ir, kad nebūtų matyti žilų Farijos plaukų, visą jį užklojoantklode. Dažnai taip gulėdavo jis pats, kai

prižiūrėtojas atnešdavo valgyti. Pastarasis,būdamas patenkintas, kad kalinys tebėra vietoje, nekreipdavo į gulintįjį dėmesio.

127


130/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Sunkiai alsuodamas nuo susijaudinimo irįtampos, Edmonas strimgalviais nuskubėjo atgal į Farijos kamerą. Artėjo vakarienės metas,tad netrukus turėjo ateiti prižiūrėtojai. Jis čiupo po akmeniu paslėptus Farijos peilį, adatąbei siūlus ir šoko į įkapes. Traukdamas ant savęs jų skvernus, pradėjo jas siūti nuo kojų auk

štyn. Edmonas kiek išgalėdamas skubėjo, nes jau girdėjo, kaip, dalydami vakarienę, artinasi kalintojai.

Edmonas siuvo vis sparčiau. Paskutinį dygsnį užtraukė virš galvos ir, kai kalintojai pasiekė Farijos kamerą, jis, panašiai kaip mirusysis,

jau buvo susidėjęs ant krūtinės rankas. Praeidami pro šalį, iš pagarbos mirusiajam prižiūrėtojai tylėjo. Edmonui atrodė, kad jie gali išgirsti, kaip daužosi jo širdis.

Kalintojai nesustojo. Edmonas rankoje tvir

tai suspaudė peilio kotą. Jis spėjo, kad jį laidoj antys vyrai pernelyg nesistengs ir uolėtojesalos dirvoje gilios duobės nekas. Ant jo už-

128


131/244

Apsiuva save įkapėmis


132/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

berta žemė bus puri ir, kol laidotoj ai pasišalins, per keletą minučių jis neuždus. Paskui supeiliu jis nesunkiai iš kapo išsikas. O jeigu pakeliui į kapines jie pajus, kad neša gyvą žmogų, Edmonas buvo pasiryžęs staiga prapjautiįkapes ir peiliu užpulti kalintojus.

Vakarienės laikas baigėsi, ir Edmono širdis

šiek tiek aprimo. Nebuvo jokio pavojaus signalo. Vadinasi, kai prižiūrėtojas atnešė vakarienę kaliniui, pažymėtam 34 numeriu, jis patikėjo, jog lovoje gulintis kūnas yra miegantisEdmonas.

Maždaug apie vidurnaktį Edmonas išgirdo,kaip atsidarė durys. Į Farijos kamerą įėjo keletas vyrų su žibintais. Edmonas sulaikė kvėpavimą. Pajuto, kaip vienas iš vyrų pakišo rankas po jo pečiais, o kitas - po kojomis. Jie užmetė jį ant čia pat pastatytų neštuvų.

Vienas iš kėlusiųjų sumurmėjo: „Kaip senasžmogus jis sunkus. Gerai, kad nereikės tolinešti.“

130


133/244

„Kaip senas žmogus jis sunkus”


134/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Edmonas pajuto pakeliant neštuvus. Išnešęiš kameros, nešėjai koridoriaus gale pasuko užkampo ir užkopė keletą laiptų aukštyn. Jis girdėjo atidaromas dvejas sunkias duris ir jas sudžeržgesiu užtrenkiant. Pro vilnones įkapesprasiskverbė vėsus oras, ir Edmonas išgirdo,kaip atsitrenkusios į uolas lūžta bangos. Po ke

turiolikos metų jis apleido Ifo pilį.Neštuvai siūbavo ir kratėsi, kai juos nešę vyrai klupinėdami ėjo akmenuota žeme. Pagaliau jie sustojo. Vienas vyras pakėlė Edmonokojas į viršų, o kitas aplink kulkšnis pradėjorišti virvę. Prie kojų ant neštuvų padėjo virveaprištą kažkokį sunkmenį. Paskui vėl pakėlėneštuvus ir, sunkiai alsuodami dėl padidėjusiosvorio, taip pat dėl to, kad kopė įkalnėn, ėmėnešti. Bangų mūša pasidarė garsesnė.

„Meskim nuo čia“, - pasiūlė vienas.

„Ne, - paprieštaravo kitas. - Panėšėkimedar aukščiau. Jie sukėlė tiek triukšmo dėl topaskutiniojo, kuris nukrito ant uolų, kad ge-

132


135/244

Pririša sunkų svarstį


136/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

riau jau tą pamišėlį abatą nusviesti toli į jūrą“.Išgirdus tuos žodžius, Edmono širdis pradė

jo daužytis dar labiau. Jį ruošiasi palaidoti nežemėje, bet vandenyje. Jūra buvo Ifo pilies kapinės!

Neštuvus pastatė ant žemės. Sugriebę Ed-moną už pečių ir kojų, pradėjo supti pirmyn ir

atgal, pirmyn ir atgal.„Vienas, du, trys, paleidžiami“ - skaičiavoabu vyrai kartu ir staiga paleido Edmoną išrankų.

Jis nuskrido oru. Pradžioje šiek tiek į šoną,paskui žemyn. Apimtas siaubo Edmonas suriko, bet greitai jo riksmą prarijo jūros bangos.Geležinis prie kojų pririštas sunkmuo patraukė jį kojomis žemyn į šaltą kaip ledas vandenį. Edmonas sulaikė kvėpavimą.

Dar nebuvo pasinėręs visas kūnas, kai Ed

monas ėmė ardyti įkapes. Tačiau prie kojųpririštas svarstis trukdė jam greitai išsilaisvinti. Jį traukė vis gilyn. Nežmoniškomis pa-

134


137/244

Ifo pilies kapinės


138/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

stangomis Edmonas pasilenkė ir perpjovė jokojas veržusią virvę. Jis duso. Po sekundės jisprasižios ir jūros vanduo plūstels į gerklę irplaučius. Bet staiga svarstis nukrito ir Edmonas šovė į viršų.

Iškilęs į paviršių keletą kartų giliai įkvėpėoro, tuo pat metu energingai dirbdamas kojomis, kad nenuskęstų. Jis nedrįso vienu ir tuopačiu metu laikytis paviršiuje ilgiau negu keletą sekundžių. Paskui pasinerdavo ir iš visų

jėgų plaukdavo taip, kaip dar niekada nebuvoplaukęs. Priverstas išnirti įkvėpti oro, pasižiūrėdavo į stačią pajūrio uolą, nuo kurios buvonumestas. Jis vos įžiūrėjo dvi figūras žibintošviesoje, tad juolab jie negalėjo jo aptikti neperregimoje tamsoje. Ir vis dėlto Edmonas nutarė plaukti pasinėręs.

Kai kitą kartą išniro į paviršių, Ifo pilis jaubuvo nutolusi. Pradėjo lyti. Kažkur kairėje nugriaudėjo perkūnas. Edmonas prisiminė kitą

136


139/244

Nupjauna sunkmenj nuo kojų

5 ^ o

O o o


140/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

uolėtą salą netoli uosto - salos kalėjimo dvynę, tik negyvenamą - ir ritmingais mostais nuplaukė jos link. Jis norėjo pasislėpti nuo artė jančios audros, taip pat baiminosi, kad nuošalčio nepradėtų traukti mėšlungis. Mintiskad gali nuskęsti dabar, būdamas laisvas, suteikė jam jėgų.

Vos Edmono koja palietė uolėtą seklumosdugną, prasidėjo audra. Užkluptas liūties, svirduliuodamas pasiekė krantą ir čia pat sukniubo. Nors jėgos buvo išsekusios, šiaip ntaip nukrypavo po uolos iškiša, kur pasijutosaugus nuo dangų raižančių žaibų ir lietaus

Atsisėdęs tuoj pat užmigo.Po valandos jį pažadino baisus trenksmasVisas tirtėjo kaip drugio krečiamas. Šlapdrabužiai nešildė, buvo išalkęs ir ištroškęs. Akišęs veidą lietui lūpomis pagavo kelis vandenlašus. Paskui vėl užmigo.

Kai Edmonas pabudo antrą kartą, audra jaubuvo praėjusi. Jis vėl pradėjo bijoti, nes dababuvo šviesu. Kalintojai tikriausiai jau rado j

138


141/244

Jeigu išplauks - išsigelbės


142/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

neliestą vakarienę ir Farijos lavoną. Šią akimirką, be abejo, jis yra energingai ieškomas

Ryškioje ryto šviesoje tamsi ir nesvetingastovėjo Ifo pilis. Žvelgdamas į ją Edmonas įsvaizdavo, kas joje dedasi. Kalintojai veikiausiai apieškos jį priglaudusią salą. Prieš tai, žinoma, išnaršę mažesnes uolas, nusėjusias jūrą tarp salos-kalėjimo ir tos, kurioje jis tūno

jo. Paskui jie imsis paieškų Marselyje.Edmoną pradėjo apimti neviltis. Jis pametė peilį, jo drabužiai tebuvo vieni skarmalaiKankinamas alkio jautėsi silpnas. Net jeigupasiektų Marselį, vargu ar drįstų kam nors pa

sirodyti. Edmonas beveik ropojo nuo uoloprie uolos, stengdamasis kuo daugiau pasislėpti, kad kas nors pro žiūroną nepastebėtųkažką judant saloje, kuri laikoma negyvenamaJis atrado sudužusio laivo dalių, siją su laivovardu, vilnonę jūrininko kepurę ir daugiaunieko. Staiga Edmonas net aiktelėjo. Virš Ifopilies iškilo mažas baltų dūmų debesėlis. Pokelių sekundžių pasigirdo trenksmas. Tai bu

140


143/244

Kalintojai suprato, kad Edmonas pabėgo


144/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

vo pavojaus signalas, paleistas supratus, kadEdmonas Dantesas pabėgo.

Kaip tik tuo metu jo akį patraukė kitas su judimas. Iš įlankėlės prie salos, kurioje jis buvo, pajudėjo didelis greitas burlaivis, kokiusnaudodavo kontrabandininkai. Edmonui reikėjo nedelsiant apsispręsti. Kontrabandininkai

už atlyginimą galėjo jį atiduoti policijai, bet,antra vertus, tai buvo galimybė išsigelbėti!Jis užsimaukšlino ant galvos raudoną kepu

rę ir apkabinęs pakėlė didelę siją su laivo pavadinimu. Nepaisydamas kojas raižančių aštrių uolų, nuskubėjo atgal prie jūros. Įsikibęsrąsto, nuplaukė burlaivio link.


145/244

Nuaidi patrankos šūvis


146/244

Pagalbos šauksmas


147/244

X SKYRIUS

Pagaliau Montekristo saloje

Edmonas yrėsi taip, kad kuo greičiau burlaivio ir jo keliai susikirstų. Gerokai priartė

jęs pakilo iš vandens ir suriko. Jo šauksmąišgirdo. Laivas pasuko prie plaukiko. Stengdamasis pakilti kuo aukščiau ir šaukti kuogarsiau, Edmonas prarado paskutinius jėgųlikučius.

Kai iš burlaivio nuleido valtį, iš nusilpusiųEdmono rankų išsprūdo padėjusi jam pavir

šiuje išsilaikyti sija, ir jis pradėjo skęsti.„Gelbėkit! Gelbėkit! - šaukė jis grimzdamas.

145


148/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Dar dažniau sušvytavo valtyje sėdinčiųjųirklai.

Kai jau atrodė, kad Edmoną pasiglemš jūros gelmės, valtis priplaukė. Vienas irklavusių jų itališkai sušuko: „Laikykis!“ Edmonas neturėjo jėgų ištiesti italui rankos, tad tam nieko nebeliko, kaip tik sugriebti skęstantįjį užplaukų ir taip laikyti jo galvą virš vandens. Kistvėrę Edmoną įkėlė į valtį, kur jis tuoj paprarado sąmonę.

Edmonas atsigavo tik atsidūręs laive. Jūreivis italas Džakopas pylė jam į gerklę romąEdmonas užsikosėjo ir atsipeikėjo. Dėkodamas savo išgelbėtojams suprato, kad jie, kaip

jis ir manė, yra kontrabandininkai. Žvilgčiodamas tai į Ifo saloje patranka duodamus pavo

jaus signalus, tai į Edmoną, kapitonas aiškia

kažką įtarė.Edmonui nieko nebeliko, kaip tik skubiapapasakoti savo istoriją. „Esu iš Maltos - gi

146


149/244

Edmonas atgauna sąmonę


150/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

liai atsidusęs tarė jis. - Praėjusią naktį uraganas sudaužė mūsų laivą. Kapitonas ir kiti jūrininkai nuskendo. Man pavyko įsitverti į rąstą iš mūsų laivo. Jūs dar galite jį pamatyti te-beplūduriuoj antį“.

Džakopas jį nutraukė. „Akimirką aš abejo jau, ar tave griebti. Su nežmoniškai ilgais plaukais ir barzda atrodei siaubingai.“

Mintyse Edmonas padėkojo abatui Farijai,kad šis išmokė greitai susivokti. Tad jam nebuvo sunku tuoj pat logiškai paaiškinti. „Kartą patekęs į mirtiną pavojų prisiekiau, kad, jeipavyks išsigelbėti, dešimt metų nekirpsiu nei

plaukų, nei barzdos. Taip ir įvyko. O tie dešimt metų sueina kaip tik šiandien. Jūs mane išgelbėjote, ir dabar galiu apsikirpti ir viena, ir kita.

Kapitonas tebebuvo susimąstęs. „Ką man sutavim daryti?“ - kraipydamas galvą tarė jis.

„Esu jūrininkas. Gal jums gali praverstižmogus, metų metus plaukiojęs šiuose vandenyse?“

148


151/244

Aiškina, kodėl tokie plaukai ir barzda


152/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Kapitono akys sužaižaravo. „Ar gali nustatyti laivo kursą? Ar žinaiJ?atį geriausią uostą

Edmonas linktelėjo. „Žinoma. Tuoj įsitikinsite, jog galiu būti naudingas. Kam jūs taipdažnai sukiojate laivą, o neplaukiate tiesiaiTaip prarandate laiką.“

„Jeigu nesukiočiau, - išdidžiai šypsodamasis atsakė kapitonas, - atsitrenkčiau tiesiai Riono salą.“Edmonas atsistojo. „Leiskite mane prie vairo. Nuplukdysiu tiesiai ir greitai, nekliudydamas Riono“.

Kapitonas liovėsi žvalgęsis į pavojaus ženk

lan šaudančią patranką. „Gerai, parodyk, kmoki. Pažiūrėsiu, koks tu jūreivis“.Edmonas stojo prie vairo ir davė komandą

kiek burių pakelti. Padidėjus laivo greičiui jitiesiai ir saugiai, nors ir arti, praplaukė proRioną.

„Tikrai gerai“, - maloniai nustebintas pagyrė kapitonas. Džakopas ir kiti net sušuko „valio!“

150


153/244

Edmonas nustato kursą


154/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Edmonas įrodė, ką sugeba, ir jį nusamdė visai kelionei iki Livorno miesto vakarų Italijospakrantėje. Džakopas padovanojo jam kelnesir marškinius. Edmoną išgelbėjęs italų jūrininkas su juo ypač susidraugavo.

Per tą laiką, kol plaukė į Livorną, Edmonasdžiaugėsi vėl tapęs laisvu jūrininku. Kapitonasvis dažniau patikėdavo jam laivo vairą, nes visimatė, jog jūreivystėje jų naujasis draugas yranepralenkiamas.

Livorne kapitonas paprašė Edmoną pasilikti, ir šis sutiko. Nesumokėję muito jie pasikro

vė medvilnės bei tabako ir nuplaukė į Korsikos salą. Ten krovinį perkėlė į kitą laivą, kuris kontrabandą turėjo nuvežti į Prancūziją.Už tai kiekvienas burlaivio jūreivis gavo pošimtą frankų. Visi buvo patenkinti.

Edmonas keletą kartų plaukė su nelegaliukroviniu. Visi reisai buvo sėkmingi. Gerai maitindamasis, kvėpuodamas grynu jūros oru ir

152


155/244

Atlyginimas už kontrabandą


156/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

nuolat mankštindamasis atgavo jėgas. Tačiaudėl ilgalaikio kalinimo jo kūnas nepaprastaipasikeitė. Ankstyvoje jaunystėje plaukiojant

jūra jo veidas būdavo įdegęs kaip bronzinėsDievo statulėlės. O dabar, nepaisant kaitriosViduržemio jūros saulės, veidas liko blyškus.

Džakopas toliau su juo draugavo. Edmonas

išmokė jį vairuoti ir vadovauti laivui. Italastuo labai džiaugėsi, nes tokios žinios suteikė jam galimybių pakilti aukščiau paprasto jūrininko. Džakopas dažnai klausinėdavo Edmo-no, ar šis nesąs dar kas nors kitas, be jūreivio,nes kalbėjo ir elgėsi kaip labai išsilavinęsžmogus. Edmonas tik šypsodavosi ir niekonesakydavo.

Vieną vakarą, kai jie išlipo į krantą Livorne, kapitonas pakvietė Edmoną į smuklę susitikti su kitais kontrabandininkais. Ten juos

paprašė, nesumokėjus muito, paimti turkiškųkilimų krovinį ir pristatyti į laivą, plaukiantįį Prancūziją. Reikėjo rasti tokią negyvenamą

154


157/244


158/244


159/244


160/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

dvejojo, ar teisinga kryptimi eina, nes puikiaiprisiminė tėvo Farijos žemėlapį ir jo nurodymus.

Pasiekęs reikalingos uolos angą jis atsisėdo ir kokį pusvalandį nieko neveikė. Edmo-nas norėjo įsitikinti, jog niekas, nors ir bepiktų kėslų, paskui jį neatėjo. Kai neliko abe

jonių, kad yra tikrai vienas, smarkiai plakančia širdimi įžengė į olą. Jis įtempė atmintį...olos pabaiga... pastumti dešinėje esantį akmenį... koridorius... nematomas šaltinis... nustumti atgal duris...

Edmonas įėjo į tamsią ertmę už šaltinio.Keturiolika metų praleidęs tamsiame kalėjimo karceryje jis buvo išmokęs matyti tamso

je. Netrukus sužinos, ar kaltintojai buvo teisūs sakydami, kad Farija yra „pamišėlis abatas“. Edmonas apsižvalgė ir su palengvėjimu

atsiduso. Tėvas Farija buvo sveiko proto!Priešais Edmoną buvo matyti kardinoloSpados turtai.

158


161/244

Kardinolo Spados turtai


162/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

Čia buvo didelių kaip kiaušinis deimantųrožėmis išraižytų rubinų, istoriniais paveikslaiišgraviruotų sidabrinių lėkščių ir ištisos šūsnyaukso luitų. Keturios dėžės buvo pilnos žiedųir vėrinių, padarytų iš smaragdų ir perlų su derančios spalvos geltonais deimantais, taip pakitokių meistriškai pagamintų brangenybiųkurios gulėjo ant laisvai sužertų brangakmenių.

Edmonas nedrįso ilgiau pasilikti. Jis panardino ranką į vieną dėžę ir keletą saujų žėrinčių brangakmenių surišo į nosinę. Užsikišo ryšulėlį už marškinių ir išėjo. Atsidūręs lauke jinumalšino savo džiūgavimą ir ramiu balsu tarė: „Ačiū tau, mano brangus drauge ir antrasis tėve“.

Paskui nuskubėjo medžioti ožkos laivo įgulai. Rytoj bus paskutinė kontrabandininkoEdmono Danteso diena. Rytoj prasidės Edmono Danteso - keršytojo gyvenimas!

160


163/244

Žėrintys brangakmeniai


164/244

Atsisveikinimas su kontrabandininkais


165/244


166/244

GRAFAS MONTEKRISTAS

pas, Edmonas pasivedė jį į šalį.„Gelbėtojau mano, - tarė jis. - Turiu pasiū

lymą. Man reikia tokio žmogaus kaip tu - ištikimo ir mokančio liežuvį laikyti už dantų. Arsutiktum eiti pas mane dirbti?“

Džakopas visas nušvito. „Nieko geriau nesugalvočiau. Vadinasi, buvau teisus, kai spėjau,

kad tu ne jūreivis?“„Plaukiojau tuo kontrabandininkų laivu savo pramogai. Bet aš tarp daugelio kitų dalykų esu jūreivis. Pasiimk savo daiktus ir laukmanęs miesto aikštėje.“

Edmonas nuėjo pas prekiautoją brangakmeniais ir pasiūlė jam pirkti keturis smulkiusdeimantus. Nors prekybininkas buvo įpratęs

jausmų nerodyti, pamačius puikios kokybėstauriuosius akmenis jo akys sublizgėjo. Jis neklausinėjo, iš kur vargšas jūr

Aleksandras Diuma .Grafas Montekristas.1998.LT

Documents