-
Numeryje:
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone
LENKIJOS LIETUVIŲ DVISAVAITINIS ŽURNALASLeidžia: Lenkijos
lietuvių draugija, 16-500 Sejny, 22 Lipca 9, tel. (0 87)
5162125.
Redaguoja: I. GASPERAVIČIŪTĖ (vyr. redaktorė), P. VITKAUSKAS
(redakcijos sekretorius), S. BIRGELIS (techn. redaktorius), B.
BURDINAITĖ-OŁÓW (stilistė, korektorė). Korespondentai:Ž.
MAKAUSKIENĖ, P. MAKSIMAVIČIUS.Konsultuoja redakcinė
taryba.Redakcijos adresas: 16-515 Puńsk, Mickiewicza 23, tel./faks.
5161416. Seinų skyriaus adresas: 16-500 Sejny, 22 Lipca 9, tel.
5162125.
„AUšROS” ADRESAS
INTERNETE:http://www.ausra.plhttp://www.punskas.plEl. pašto
adresas: [email protected]
Spausdino „Aušros” leidyklos spaustuvė.Numeris pasirašytas
spaudai 2007 06 14.Rankraščiai taisomi ir trumpinami redakcijos
nuožiūra.
Viršeliuose: Eglinėje 4(S. BIRGELIO NUOTR.)
“Aušros” prenumerata 2007-iesiems:* Palenkės vaivadijos
gyventojai “Aušrą” gali užsiprenumeruoti visuose vaivadijos
paštuose ir “Auš-ros” redakcijoje (24,00 zl metams).* Kiti Lenkijos
gyventojai turi siųsti pinigus į “Aušros” redakcijos sąs-kaitą:
B.S. Sejny O/ Puńsk Nr. 84935400070070070005760001 su prierašu
“prenumerata” (24,00 zl metams).* Užsienio prenumeratą priima
“Aušros” redakcija ir Oddział Warszawa Ruch S.A., ul. Towarowa 28,
00-958 Warszawa.
AnsAmblių sąskrydis burbiškių kaime, prie Galadusio ežero, vyks
liepos 1 dieną. Pradžia 18 val. konkursinė
daina – apie mergelę.
Birželio 13 d. gerbiamai VERONIKAI JAKUbAUSKIENEI sukako 75
metai.
Atleiskit, jei nepastebėjomRasos lašelio Jūsų akyse,Jei
pavargot, ne visada suspėjom,Paskendusią vis matėm darbuose.Tegul
nors šiandien, Jūsų šventės dieną,Mūsų žodžiai, dar neišsakyti,Jūsų
širdį šiluma užlies.
Geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir Dievo palaimos linki
Dukra Danutė ir sūnus Vitas su šeimomis
Įvykiai, problemos, nuomonėsSeinų „LIETUVIų NAMUOSE“
..........................................3Ž. MAKAUSKIENĖ Ansamblis
„LIETUVA“ turėjo daugiau gerbėjų nei LIETUVOS VALSTyBĖ
......................4P. MAKSIMAVIČIUS Suvalkai vis dar nori
vaidinti regiono lyderio vaidmenį
.......................................................7R.
MOTIEJŪNAS Pavasario finišas
....................................10S. BIRGELIS Kreivėnų-Alksnėnų
akmuo ...........................12Jaunimo gretoseB. BAGUCKAITĖ
Lietuvos bajorų keliais po Baltarusiją ..15JubiliejaiV.
STANKEVIČIENĖ Tai buvo natūrali pareiga – dirbti savo kraštui
................................................................19N.
SIDARIENĖ Seminaras „Jan Nowak-Jeziorański – Europos žmogus“
Šilainėje ...............................................22Kultūros
baruoseS. ČĖPLAITĖ xiii vaikų šokių šventė...
............................23Laiškai
................................................................................25Kronika
..............................................................................26Spauda
rašė
........................................................................30
-
3
AktuAlijos
2007 m. sausio 13 d. „Lie-tuvių namuose“ Seinuose su-rengta
paroda plakatų lietuvių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, kuriuos
Punsko ir Seinų krašto jaunimas laikė 1991 m. sausio 13 d. prie
Vilniaus televizijos bokšto, reikalaudami laisvės Lietuvai. Juos
paskolino mo-kyt. Sigitas Paransevičius.Sausio 20-23 d. Seinų
„Lie-tuvių namuose“ bei „Žibu-rio“ mokykloje vyko stovykla
„Užgavėnių belaukiant“. Tai dalis ES remiamo projekto „Tradicinių
vertybių ir moder-naus pasaulio sintezė, kuriant šiuolaikinę
aktyvią pasienio bendruomenę“. Dalyvavo per 100 mokinių iš mūsų
krašto mokyklų ir Lietuvos. („Auš-ra“ 2/2007)Sausio 28 d. atidaryta
Tere-sės Jankauskaitės juodosios keramikos paroda (ji veikė iki
vasario 16 d.). Dalyvavo poe-tas Stasys Stacevičius. Kazlų Rūdos
teatro studija „Pušynų aidas“ scenoje parodė meno programą, Seinų
mėgėjų te-atras – K. Sajos spektaklį „Kepurė dega“, pašoko Sei-nų
jaunimo grupė. („Aušra“ 2/2007)Vasario 18 d. „Lietuvių na-muose“
renginį Lietuvos Ne-priklausomybės dienai pami-nėti surengė kaip
paprastai LR konsulas Seinuose. Po oficialių kalbų dainavo operos
dainininkas Virgilijus Norei-ka, akompanavo Aleksandras
Vizbaras, poeziją skaitė Vir-ginija Kochanskytė. (“Aušra”
4/2007)Šia proga atidaryta Lietuvos menininkų tekstilės (tapyba ant
šilko) paroda, veikusi iki kovo 9 d.Vasario 23 d. Kazlų Rūdos
teatras suvaidino V. Rumina-vičiūtės “Sunkią naštą” (rež. Algirdas
Populaigis), seiniš-kiai parodė sceneles „Jubi-liejus“ ir „Ko
piktas Mikas“. („Aušra“ 7/2007)Vasario 24-25 d. „Lietuvių namuose“
vyko XIV vaikų teatrų festivalis „Raganė“. Pa-rodyti 22 spektakliai
- mūsų krašto mokyklų ir Lietuvos (Panevėžio teatras „Menas“
suvaidino „Raudonkepurai-tę“, o Vilniaus teatras “Spin-
Įvykiai, problemos, nuomonės
Seinų „LIETUVIų NAMUOSE“dulėlis“ – „Stebuklų naktį“. („Aušra“
6/2007 ir 7/2007)Kovo 10 d. įvyko renginys, skirtas Lietuvos
valstybės at-kūrimo dienai paminėti. Lie-tuvos partizanų dainas
atliko Lietuvos veterinarijos aka-demijos folkloro ansamblis
“Kupolė”. Kartu atidaryta mo-kytojos Nastutės Sidarienės ir jos
mokinių juostų paroda. Ji veikė visą mėnesį. („Aušra“
7/2007)Gegužės 26 d. vyko Motinos dienai skirtas koncertas.
Da-lyvavo I. Berneckaitės ir A. Dzimido vadovaujami šokė-jai,
„Žiburio“ mokyklos mo-kiniai bei lankantieji „Lietu-vių namų“
būrelius. Surengta piešinių apie mamą paroda.
(ep)
Nastutės Sidarienės ir jos mokinių juostų paroda
-
4
Živilė Makauskienė: Kai Lietuva pradėjo derybas dėl narystės ES,
visuomenėje pasigirdo būgštavimų, esą, negausiai lietuvių tautai
toks įsiliejimas į gana kosmopolitinę aplinką kelia grėsmę prarasti
tautinę tapatybę. Viename iš savo komentarų (Laisvosios Europos
radijuje) tuomet Jūs atkirtote, kad negalima prarasti to, ko
lietuvių tauta jau nebeturi, nes prarado seną, o naujos nesukūrė.
Tuomet tai nebuvo dar taip akivaizdu, ką tik vėliau patvirtino
įvairūs visuomenės „dvasios“ būsenos tyrimai – kad ir kalbant apie
nemažos dalies tautos nostalgiją sovietmečiui.
Kęstutis Girnius: Tai akivaizdu, kadangi tauta beveik
penkiasdešimt metų gyveno san-tvarkoje, kuri tiek daug dėmesio
skyrė žmonių galvosenos formavimui. Net ir rašytojai vadinti sielos
inžinieriais. Savo rankose valdžia turėjo
visas propagandos ir agitacijos priemones. Tad beveik neįmanoma
buvę, kad nebūtų poveikio arba jis būtų nedidelis. Geriausias
pavyzdys – tikėjimas. Keturiasdešimt ketvirtaisiais metais Lietuva
buvo katalikiška šalis. Aštuoniasdešimt devintaisiais metais
Lietuva jau nebuvo katali-kiška šalis. Buvę dar tikinčių žmonių –
vieni iš inercijos ėjo į bažnyčią, kiti jautė pareigą. Ta-čiau
dauguma jau buvo netikintys.
Kitas dalykas – lietuviai keturiasdešimt ketvirtaisiais buvę
valstiečių tauta. Valstiečių nebeliko – yra tik ūkininkai.
Trečiasis lietuvy-bės ramstis buvo lietuvių patriotizmas, susijęs
su valstybingumu. Sovietų Sąjunga iš politinės lietuvių tautos
labai sėkmingai padarė etnogra-finę tautą. Šokančią, dainuojančią
Lietuvą. So-vietmečiu dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ turėjo
daug daugiau gerbėjų nei Lietuvos vals-tybė. Todėl mano diagnozė
buvusi tokia, kad Lietuvoje giliai įsitvirtinęs homo
sovieticus.
Ar praėjus septyniolikai nepriklausomy-bės metų įvyko lietuvių
tautos desovietizacija? Nekalbu apie desovietizaciją teisės, bet
dvasios ir moralės požiūriu.
Manau, kad nors ir pamažu, bet judama ta linkme. Pasižiūrėkime,
kur jaunimas vyksta studijuoti, kiek važiuoja į Rytus ir kiek į
Vaka-rus. Vis dėlto Rytų trauka mažėja, nors – kaip girdėjau – daug
lietuvių klausosi rusiškos mu-zikos. Bet muzikos reikalų
neišmanau.
Nors septyniolika metų gyvename nepri-klausomoje valstybėje,
regis, ir vėl valstybė Lietuva turi mažiau gerbėjų nei, tarkim,
krep-šinis. Ar neįvyko taip, kad sovietinę ideologiją pakeitė
„laukinio kapitalizmo“ ideologija?
Žymus vokiečių sociologas Darendorfas pasakė, kad demokratiją
galima sukurti per šešis mėnesius, rinkos ekonomiką per
šešerius
Ansamblis „LIETUVA“ turėjo daugiau gerbėjų nei LIETUVOS
VALSTyBĖ
Kęstutis Girnius – istorikas, filosofas, sovietmečiu Va-karuose
išleistos knygos “Partizanų kovos Lietuvoje“ au-torius, buvęs
Laisvosios Europos radijo lietuvių tarnybos vedėjas, naujienų
redaktorius. Prieš keletą mėnesių sugrį-žo gyventi į Lietuvą.
sovietų sąjunga iš politinės lietuvių tautos labai sėkmingai
-
5
metus, o pilietinei visuomenei sukurti reikia šešiasdešimt metų.
„Laukinio kapitalizmo“ laikotarpis yra neišvengiamas. Beveik visame
pasaulyje yra panašių reiškinių. Bet manau, kad tai laikinas
dalykas, kad tas laikotarpis per ilgai nesitęs. Kai žmonės išbris
iš skurdo ir nereikės rūpintis kiekvienu litu, galima bus laisviau
gy-venti.
Kitas dalykas – pilietinės visuomenės for-mavimas, t. y. žmonių
dalyvavimas nevyriausy-binėse ar kitokiose organizacijose. Tam
reikia ir laiko, ir pinigų. Jeigu žmogus dirba du darbus ir dar
neužsidirba šeimos išlaikymui, sunku iš jo tikėtis, kad dar
griebsis visuomeninės veiklos.
Bet dalyvavimas rinkimuose – Seimo, pre-zidento ar savivaldos –
nereikalauja daug laiko ir pastangų. O šiuo atžvilgiu Lietuvoje
taip pat nėra gerai.
Manau, kad tai yra politinio nusivylimo pasekmė. Politinės
partijos tikrai pasirodė ne-vykusiai. Mano įsitikinimu, kiekvieno
naujo Seimo sudėtis – vis blogesnė. Nepriklausomy-bę atkūrusi
Aukščiausioji Taryba turėjo nema-žai šviesių žmonių, kitame Seime
irgi dar buvo asmenybių, bet kuo tolyn, tuo deputatų lygis,
išsilavinimas, savo pareigų supratimas yra vis prastesnis. Ir
žmonės neišvengiamai tai pastebi.
Ko šios dienos politikams Lietuvoje la-biausiai trūksta:
patirties, profesionalumo ar padorumo?
Sunku atsakyti. Bet žvelgdamas į tuos vi-sus skandalus, ypač
paskutinį – dėl VSD vado-vo Arvydo Pociaus atleidimo, pastebėjau,
kad Lietuvos politikai neturi institucinės atminties, nesupranta,
ką reiškia būti Seimo nariu. Kad einant į Seimą ne tik savim reikia
pasirūpinti, bet ir institucijos orumu bei gerbimu. O šito jie
nedaro.
Nedaro, nes mato, kad rinkėjai už tai jų nebaudžia. Kitaip
tariant, įsitikino, kad rinkė-jai turi arba trumpą atmintį, arba
kai kuriems politikams viską atleidžia. Keisčiausia, kad
skurdžiausiai gyvenantys piliečiai balsuoja už socialdemokratus,
kurie atstovauja visų pirma stambiam verslui.
Socialdemokratai visą laiką buvo ir yra no-menklatūros partija.
Ryškiausias ženklas buvo 1993 metai, kai premjeru paskirtas
nomenklatū-rininkas Šleževičius. Akivaizdu, kad prieš kurį laiką
Brazauskas suviliojo eilinius žmones (ne-žinia, kaip), ir gana
stebėtina, kad jie tiek laiko balsavo už jo partiją. Bet pastaruoju
metu daug vargingųjų nusigręžia nuo socialdemokratų partijos. Kita
vertus, atsiradimas naujų partijų
Ansamblis „LIETUVA“ turėjo daugiau gerbėjų nei LIETUVOS
VALSTyBĖ
sovietų sąjunga iš politinės lietuvių tautos labai sėkmingai
kiekvieno naujo seimo sudėtis – vis blogesnė. nepriklausomybę
atkūrusi Aukščiausioji Taryba turėjo nemažai šviesių žmonių, kitame
seime irgi dar buvo asmenybių, bet kuo tolyn, tuo deputatų lygis,
išsilavinimas, savo pareigų supratimas yra vis prastesnis.
rodo, kad žmonės pastebi, jog socialdemokratai negina vadinamųjų
paprastų žmonių interesų. Dar praeis kiek laiko, kol
socialdemokratai iš-sivaduos iš komunistinės nomenklatūros. Juk
Kirkilas irgi yra buvęs komunistų partijos vei-kėjas, baigęs
partinę mokyklą.
Lenkijoje „tefloniniu“ politiku (t. y. to-kiu, prie kurio
nelimpa jokie priekaištai) buvo laikomas Aleksander Kwaśniewski,
Lietuvoje „tefloninis“ politikas yra Algirdas Brazauskas. Tautai
netrukdo neskaidriu būdu įsigytas jo
padarė etnografinę tautą. Šokančią, dainuojančią lietuvą
-
6
žmonos Kristinos viešbutis, savo partinių kole-gų protegavimas
privatizacijos metu ir kt.
(Juokas) Matyt, vieniems politikams sekasi geriau, kitiems
blogiau... Brazauskui aiškiai se-kasi. Žurnalistas Valdas
Vasiliauskas dar devy-niasdešimt antraisiais metais rašė apie
paskuti-nį nomenklatūros rudenį, kaip Brazauskas, kaip geras tėvas,
aprūpina dukras pastatais, namais, padovanoja būsimai žmonai
viešbutį. Bet „tef-loninių“ politikų yra ne tik Lietuvoje ar
Lenki-joje, – tokių esą daugelyje šalių. Kita vertus, se-kasi ta
prasme visiems Lietuvos politikams, nes aš nežinau nei vienos
politinės bylos, kur buvo priimtas sprendimas. Tai stulbinantis
dalykas. Niekada nežinosime, ar Zuokas yra „abonen-tas“, nežinosime
apie „Dujotekanos“ vaidmenį, nežinosime, ar Auštrevičiui buvo
slapta mo-kama. Jeigu kas nors bandytų pasižiūrėti, kiek Seimo
nariai turi pinigų ir turto bei kiek turėtų
teisėjų korpusą, reikia pasakyti, kad prezidentas ir nelabai
turi iš ko rinktis. Dauguma Lietuvos teisininkų baigė sovietinės
teisės mokyklas. Ir dar – štai pažvelkime į Konstitucinį Teismą. Jo
pirmininku paskirtas žmogus, kuris nieka-da nebuvo teisėjas,
neparašė jokių reikšmingų mokslinių straipsnių. Tai rodo, kad
nebuvo iš ko rinktis.
Masinės lietuvių emigracijos priežastis – ne tik maži
atlyginimai ar nedarbas. Lietuviai iš Lietuvos bėga todėl, kad čia
pasigenda teisin-gumo ir nemato, kad bus geriau, nes kiekviena
valdžia vis labiau išsigimsta. Štai dabar disku-tuojama, kokį
lainerį užsienio kelionėms pirk-ti prezidentūrai. O tuo tarpu
Lietuvoje – kuri pirmauja ES žūstančiųjų keliuose skaičiaus
atžvilgiu – pirmoji medicininė pagalba neturi nei vieno
sraigtasparnio, kuriuo būtų galima nuvykti į įvykio vietą ir galbūt
išgelbėti žmogų.
Šitokie dalykai turėtų sukelti žmonių pro-testus. Kitose šalyse,
tarkim, Lenkijoje, žmonių protestai turėjo kokių nors pasekmių. O
Lietu-voje – juk žinia, kad teismai neveikia... Jeigu žmogus yra
beveik įsitikinęs, kad jo protestas bus nesėkmingas, tai kam išvis
eiti mitinguoti? Kita vertus, protestuoti prieš ką nors Lietuvoje
yra nepopuliaru, nepopuliaru reikšti savo nuo-monę,
demonstruojantiems prilipdytas pašaipus „megztų berečių“
pavadinimas.
O kalbant apie emigraciją – be abejo, ne tik ūkinės priežastys
veja žmones iš Lietuvos. Lietuvius piktina netvarka, korupcija,
teisingu-mo stoka. Bet būtent šitie dalykai ir yra sudė-tingiausiai
sprendžiami. Lietuva pasivys ES už keliasdešimt metų, o pašalinti
korupciją, kitas blogybes, kylančias dėl diskriminavimo, yra žymiai
sunkiau. Mat iš neteisingos santvarkos pelnosi labai daug
žmonių.
Kalbant apie ekonomikos reformas – būtų labai gerai įvesti
progresyvinę mokesčių siste-mą (kai mažiau uždirbantieji moka
mažesnius mokesčius, daugiau uždirbantieji – didesnius – Ž.M.).
Aišku, kad tas žmogus, kuris daugiau uždirba, turėtų mokėti žymiai
didesnius mokes-čius. Bet mūsų parlamentarams, kurie uždirba
nemažai, nepakils ranka balsuoti už tokį įsta-tymą.
Živilė MAKAUSKIENĖ
turėti pagal atlyginimą, būtų nepaprastai įdo-mu. Bet nieks
nebando šito padaryti. Lietuvos teisėtvarka yra pati silpniausia
grandis, todėl Lietuva negali išbristi iš savo problemų.
Bet teisėjus juk skiria prezidentas Valdas Adamkus, kuris bent
jau mėgsta kalbėti apie moralią politiką.
Deja, kalbant apie prezidentus – Lietuvai nesiseka. Brazauskas
buvo Brazauskas, jis turė-jo savo pažįstamus nomenklatūrininkus ir
buvo LDDP tęsinys. Per pirmąją kadenciją bandė reikalus šiek tiek
pakeisti Adamkus. Jis turėjo neblogą komandą, bet įsivėlė į kovas
su Gedi-minu Vagnorium, įsivėlė į kovas dėl Viliamso, ir tada
traukėsi atgal. Kita vertus, kalbant apie
ne tik ūkinės priežastys veja žmones iš lietuvos. lietuvius
piktina netvarka, korupcija, teisingumo stoka. bet bū-tent šitie
dalykai ir yra sudėtingiausiai sprendžiami. Pašalinti korupciją,
kitas blogybes, kylančias dėl diskriminavi-mo, yra žymiai
sunkiau.
Š. m. birželio 6 d. marijampolėje paminėtas Euroregiono
„nemu-nas” įkūrimo 10–metis. Euro-regiono biuras marijampolėje
surengė konferenciją bei meno kolektyvų koncertą, į kurį pakvietė
šios organiza-cijos steigėjus, dabartinius savivaldybių vadovus bei
daug kitų svečių. Ši marijampoliečių iniciatyva susilaukė taip pat
gausios delegacijos iš lenkijos dėmesio. delegacija, sveikindama
renginio organizatorius, taip pat sugebėjo subtiliai priminti, kas
“turi teisę” tokį jubiliejų rengti.
Konferencijos metu aptarti darbai, kuriuos per 10 veiklos metų
pa-vyko įgyvendinti, bei pasidalin-ta mintimis dėl tolesnės veiklos
perspektyvų. LR VRM Regioninės politikos departamento direktorius
S. Krišpinovičius kalbėjo apie pa-sienio regionų bendradarbiavimo
perspektyvas 2007–2013 m. Paminėjo taip pat mums aktu-alų klausimą
– INTERREG IIIA programos įgyvendinimo. Joje dalyvauja ne tik
Punsko savivaldybė, bet pastaruoju metu taip pat Vysk.
-
7
Š. m. birželio 6 d. marijampolėje paminėtas Euroregiono
„nemu-nas” įkūrimo 10–metis. Euro-regiono biuras marijampolėje
surengė konferenciją bei meno kolektyvų koncertą, į kurį pakvietė
šios organiza-cijos steigėjus, dabartinius savivaldybių vadovus bei
daug kitų svečių. Ši marijampoliečių iniciatyva susilaukė taip pat
gausios delegacijos iš lenkijos dėmesio. delegacija, sveikindama
renginio organizatorius, taip pat sugebėjo subtiliai priminti, kas
“turi teisę” tokį jubiliejų rengti.
Konferencijos metu aptarti darbai, kuriuos per 10 veiklos metų
pa-vyko įgyvendinti, bei pasidalin-ta mintimis dėl tolesnės veiklos
perspektyvų. LR VRM Regioninės politikos departamento direktorius
S. Krišpinovičius kalbėjo apie pa-sienio regionų bendradarbiavimo
perspektyvas 2007–2013 m. Paminėjo taip pat mums aktu-alų klausimą
– INTERREG IIIA programos įgyvendinimo. Joje dalyvauja ne tik
Punsko savivaldybė, bet pastaruoju metu taip pat Vysk.
A. Baranausko fondas “Lietuvių namai” Sei-nuose. LR VRM atstovas
neslėpė, kad įgyven-dinant INTERREG IIIA programą susiduriama su
nemažomis problemomis. Projektuose daly-vauja kelios šalys, todėl
būtina derinti daugy-bę procedūrų, analizuoti tų šalių teisės
aktus, suderinti administravimo veiksmus. Jo many-mu, rengiantis
INTERREG IIIA programos įgyvendinimui buvo suplanuota pernelyg daug
“saugiklių”, kurie turėjo užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui.
Tačiau jie taip pat labai ap-sunkino darbą tiems, kurie įgyvendina
projek-tus. Kad taip esą Seinuose ir Punske, jau seniai teko
įsitikinti. Tačiau problema slypi ne Lietu-voje, kuriai pavesta
administruoti visą šį projek-tą, bet daugiau regioniniuose
centruose, mūsų atveju – Balstogėje. Mat būtent čia niekaip
ne-pavyksta gauti kompetentingų paaiškinimų dėl vienų ar kitų
projekto įgyvendinimo procedūrų taikymo, tuo pačiu ligi šiol
blokuojamas patirtų kaštų kompensavimas. S. Krišpinovičiaus
ma-nymu, nauju biudžetiniu periodu šios procedū-ros turėtų būti
žymiai supaprastintos, kadangi visos šalys įgijo reikiamos
patirties, išmoko tinkamai ES skiriamas lėšas administruoti.
Pra-nešėjas ragino nebijoti rengti projektų, juolab kad netrukus ES
skiriamų lėšų pasienio regionų bendradarbiavimui turėtų žymiai
padaugėti.
Konferencijoje dalyvavęs LR generalinis konsulas Karaliaučiuje
V. Baublys akcenta-vo Lietuvos investicijų Karaliaučiaus krašte
SUVALKAI VIS DAR NORI VAIDINTI REGIONO
LyDERIO VAIDMENį
sakoma, kad versle didelės meilės nebūna, tik interesai. Šiuo
atveju kalba-ma apie labai dideles lėšas, kurias Es skiria pasienio
regionų gyventojų gy-venimui pagerinti. susidaro įspūdis, kad
praėjus 10 metų suvalkų politikai dar ne iki galo suprato
euroregionų kūrimo ir veiklos idėją.
-
8
svarbą. Paminėjo, kad Lietuva esanti pirma-me trejetuke
daugiausia į Karaliaučiaus kraš-tą investavusių šalių. Jos
investicijos šiame krašte dabar siekia daugiau kaip 70 mln. eurų.
V. Baublys prašė neužmiršti energetinio saugu-mo problemų, kadangi
uždarius Ignalinos ato-minę elektrinę pasekmes pajus ne tik
Lietuva, bet visas regionas, ypač Karaliaučiaus kraštas, kuris šiuo
metu apie 20 proc. elektros energi-jos importuoja iš Lietuvos.
Pažymėjo taip pat gan įdomų faktą, kad Turizmo departamento
duomenimis, kas ketvirtas turistas Lietuvoje yra iš Karaliaučiaus
krašto. V. Baublys atkreipė dėmesį, jog ligi šiol neišspręsta
problema lieka vidaus vandenų panaudojimas turizmo indus-trijai.
Šis projektas būtų patrauklus ir įdomus ne tik pasienio
gyventojams, bet ir turistams iš viso pasaulio. Tam trukdo jau 10
metų trun-kančios derybos ir pokalbiai su kaimyninėmis valstybėmis,
ypač Baltarusija ir Rusija, trūksta taip pat “mažosios
infrastruktūros”, t. y. kavi-nių, nebrangių viešbučių pasienio
regionuose. Konsulo manymu, padėtis galėtų keistis ne tik
paspartinus vyriausybių derybas. Ji pasikeistų visų pirma tuomet,
kai kiltų daugiau vietos ben-druomenių iniciatyvų.
Euroregiono “Nemunas” biuro Suvalkuo-se vadovė M. Dudzińska
pažymėjo, kad per 10 įstaigos veiklos metų Lenkijoje įgyvendin-tų
projektų vertė siekia 14 mln. eurų. Projektų paskirtis labai
įvairi. Finansuojami buvo inf-rastruktūros gerinimas (kelių
tiesimas), gamtos apsauga (valymo įrenginių statyba) bei
kultū-riniai projektai. Praėjusiais metais Euroregio-nas dalyvavo
kuriant arba įgyvendinant 170 projektų. Apžvelgdama visą veiklos
laikotarpį, M. Dudzińska pažymėjo, kad daugiausia pro-jektų
įgyvendinta su partneriais iš Lietuvos.
Vį Euroregiono “Nemunas” biuro Mari-jampolėje direktorius G.
Skamaročius susirin-kusiems priminė biuro Marijampolėje įkūrimo
aplinkybes. Pasak jo, tai visų pirma lėmė atsi-radusios projektų
įgyvendinimo disproporcijos. Partneriai iš Lenkijos visuomet
apibrėždavo savo prioritetinius tikslus, taigi dauguma pro-jektų
buvo vykdomi Lenkijoje. Šiuo metu Eu-roregiono „Nemunas“ biuras
Marijampolėje jau įgyvendina 15 projektų, kurie skirti taip pat
Lietuvos pasienio regiono konkurencingu-mui didinti. Kaip pavyzdį
paminėjo ketinimus
atnaujinti ir modernizuoti 12 kelių atkarpų (šie keliai
netolimoje ateityje sujungs Lietuvos ir Lenkijos pasienio
savivaldybes) arba vaizdo stebėjimo sistemos turistų lankomose
vietose įrengimą (tai užtikrins didesnį saugumą ir pri-trauks
daugiau lankytojų į atokias, bet turizmo požiūriu įdomias pasienio
vietas). Rengiamasi taip pat analizuoti darbo jėgos pasienio
regio-nuose judėjimo tendencijas, kas leistų padidinti šių regionų
gyventojų gerovę, kurti naujas dar-bo vietas ir pan. Pristatė
neseniai išspausdintą pirmąjį Euroregiono „Nemunas“ leidinio
„Pa-norama” numerį.
Konferencijoje dalyvavę Karaliaučiaus bei Baltarusijos Gardino
srities atstovai taip pat deklaravo norą glaudžiau bendradarbiau-ti
ir optimaliai išnaudoti ES teikiamą paramą pasienio regionams
pagyvinti. A. Bogdanovas iš Ragainės pabrėžė, kad ligi šiol
Euroregionas „Nemunas“ daugiausia jų krašte įgyvendino
aplinkosaugos projektų. Dabar norėtų paramos
Euroregiono „Nemunas” įkūrimo 10-mečio minėjimas (P.
Maksimavičiaus nuotr.)
-
9
atkuriant senąją transporto sistemą, kad gele-žinkeliu galima
būtų pasiekti daugelį Karaliau-čiaus srities miestų, atnaujinant ir
atstatant Ra-gainės senamiestį.
Euroregiono “Nemunas” Marijampolės biuro vadovo diplomatiškai,
bet taikliai išsa-kyta mintis apie Lenkijos šalies bandymą
do-minuoti, gaunant kuo daugiau lėšų saviems projektams, buvo
pastebėta buvusio Suvalkų vaivados bei vieno iš Euroregiono
„Nemunas“ kūrėjų C. Cieślukowskio. Jis pranešė, kad Euro-regiono
įkūrimo jubiliejines iškilmes ketinama šiemet (dar kartą) surengti
Suvalkuose. Pasak jo, tada ir bus metas priminti šios organizacijos
kūrimosi istoriją, aptarti nuveiktus darbus bei ateities
perspektyvas. Gal todėl konferencijos programoje numatyto pranešimo
buvęs vaivada taip pat neskaitė.
Sakoma, kad versle didelės meilės nebū-na, tik interesai. Šiuo
atveju kalbama apie labai
dideles lėšas, kurias ES skiria pasienio regio-nų gyventojų
gyvenimui pagerinti. Susidaro įspūdis, kad praėjus 10 metų Suvalkų
politikai dar ne iki galo suprato euroregionų kūrimo ir veiklos
idėją. Akivaizdu, kad kiekviena šalis maksimaliai stengiasi
pasinaudoti ES teikia-momis finansinėmis galimybėmis, tačiau reikia
neužmiršti, kad tos galimybės žymiai padidėja, kai visi partneriai
traktuojami vienodai ir kartu kuria ne vieno, bet visų regionų
ateitį, turi eu-roregiono, kaip visumos, viziją. Todėl verta
pa-girti marijampoliečių iniciatyvą ir sugebėjimus skleisti
platesnį požiūrį į euroregioną. Nieko blogo neatsitiks, jeigu
antras jubiliejinis minė-jimas po mėnesio įvyks ir Suvalkuose. Bet
ar tai bus pakankamas įrodymas, kad Suvalkai vis dar išlieka
lyderiu šiame regione? Aš jau seniai labai tuo abejoju.
Petras MAKSIMAVIČIUS
Euroregiono „Nemunas” įkūrimo 10-mečio minėjimas (P.
Maksimavičiaus nuotr.)
-
10
PAVASARIO FINIŠASPagaliau įžengėme į kalen-dorinę vasarą.
Apniukusį ir šaltoką pavasarį pakeitė tropiniu karščiu alsuojančios
dienos, pertraukiamos smarkių liūčių, stiprių vėjų ir netgi krušos.
Orų spėjikai kraipo galvas ir gūžčioja pečiais – niekas nieko
nesu-pranta. meteorologai vienu balsu kalba apie globalų klimato
atšilimą.
Lietuvą kartkartėmis sukrečia koks skandalėlis. Vos partijos
išsidalijo merų postus savivaldybėse, prasi-dėjo įvairiausi
triukšmeliai. Štai Vilniuje išlindo į šviesą keistos Lietuvos lenkų
rinkimų akcijos (LLRA) ir liberaldemokratų meilės priežastys.
Pasirodo, vietiniai LLRA atstovai, su užsispyri-mu “ginantys” savo
neva nuo amžių lenkiškas žemes nuo lietuvių kolonistų, be jokių
ginčų parduoda žemės sklypus eksprezidento R. Pak-so žento
vadovaujamai bendrovei, kuri užsiima viešbučių statyba. Ir nors
minėtasis herojus deklaruoja meilę Lietuvos žmonėms, už tos fir-mos
nugaros stovi dideli Rusijos ultranaciona-listų pinigai.
Naujasis Kauno meras irgi gavo senų vir-šininkų palikimą. Tai
būsimos sporto arenos galvosūkis. Prancūzų kompanija, prašiusi už
naują statinį beveik pusės milijardo litų, staiga
persigalvojo ir keistokai atpigino jį iki 200 mili-jonų litų.
Visi kikena, kad tai buvo senojo mero p. Garbaravičiaus biznelis.
Visgi belieka spė-lioti, kiekgi ta arena kainuoja iš tikrųjų, jeigu
prancūzai taip greitai nusileido beveik 2,5 kar-to?
Bet buvusi laikinoji sostinė vis tiek nu-blanksta prieš Vilniaus
svajų didybę. Kol Kauno meras, pats jaunas žmogus, siūlo savo
piliečiams persėsti ant dviračių, vilniečiams siūlomas… metro. Taip
sugalvojo p. J. Imbra-sas. Idėja skamba viliojančiai, tačiau ar
verta tai statyti? Ar tai kada nors atsipirks? Jei jau viena
tramvajaus linija dar p. A. Zuoko buvo įkainota 2 mlrd. litų, tai
kiek kainuotų metro? Dešimt ar dvidešimt kartų daugiau? Ar verta
statyti me-tro mieste, kuriame jau nėra ir pusės milijono
gyventojų? Šios idėjos šalininkai rodo pirštais į mažus Italijos
miestelius, kurie turi ar planuoja savo metro. Bet ar verta lyginti
Lietuvą su Ita-lija? Gal tikrai teisūs tie, kurie sako, kad
pro-blemos esmė – ne mūsų, gyventojų, poreikiai, o vadinamojo
“otkato” dydis? Juk nėra paslaptis, kad kuo didesnė projektų vertė,
tuo daugiau pinigų kyšių ir kitais pavidalais nubyra į juos
kuruojančių valdininkų kišenes.
Lietuvos valdžios olimpe tvyro keistas štilis. Gal tai tyla
prieš audrą, o gal tik mūsų išrinktųjų bejėgiškumo požymis. Po ilgo
ir juokingo stumdymosi pagaliau pašalintas su-sikompromitavęs VSD
vadovas. Prezidentas savo metinėje kalboje netikėtai prabilo
(dau-guma jo ankstesnių kalbų tryško didesniu ar mažesniu
optimizmu) apie valstybės tapatumo krizę. Ir netgi viešai pagrūmojo
kritikams. Ta-čiau vos kelios savaitės po šio pasisakymo jis
Šiandien labai madinga visus, atsargiai žiūrinčius į lenkiją,
apšaukti ru-sijos įtakos agentais ir vos ne pono Putino draugais.
Tačiau būkime re-alistai – užsienio politikoje nebūna jokios
“amžinos širdžių draugystės”, tik valstybinis interesas. Tai
puikiai suvokė anglai, dar XiX a. teigę, kad didžioji britanija
neturi amžinų sąjungininkų, tik amžinus interesus.
-
11
PAVASARIO FINIŠAS
nuvyko į vieno odiozinio žurnalisto gimtadienį, kur linksminosi
ne tik jis. Dalyvavo ir tas pats buvęs VSD vadovas, ir mūsų
valdžios grietinė-lė, ir kitos įžymybės, pradedant sportininkais
bei bulvarinių laidų vedėjais, baigiant istorikais profesoriais ir
ministrais. Laikraščiai sako, kad tame jubiliejuje dalyvavo 200
svečių, tačiau paminėta tik keliolika pavardžių. Ar negalima būtų
sužinoti visų laimingųjų? Tauta turi žino-ti, kas yra kas, o ir
prezidentas, kalbantis apie valstybės tapatybės krizę, turi
apsispręsti, kur jo paties tapatybė!
Užsienio politikos naujienos susikoncen-travo ties Estijos
įvykių vertinimu. Mūsų po-licijos vadovai pasigyrė, kad tokių
neramumų atveju jie būtų dar profesionalesni nei estai. Tik nėra
kur parodyti tą profesionalumą. No-rėtųsi tuo patikėti. Bet ar nėra
teisingesnė kita, mums nemaloni versija, išsakyta vieno
žurna-listo, kad Rusijai čia ir nereikia jokių neramu-mų, nes daug
paprasčiau paveikti sau palankius sprendimus be triukšmo, per sau
palankius po-litikus. Kas tai paneigtų? Juk tebestovi Žaliojo tilto
išvaduotojų statulos, o prezidentas vetavo Seimo siūlomą įstatymą,
apribojantį kadrinių KGB’istų ir rezervistų teises. Pasirodo, šio
įsta-tymo projektas pažeidžia žmogaus teises!
Na, o vakarų kryptimi ir toliau matome strateginio
bendradarbiavimo idiliją. Nors Vil-niaus lenkų spauda ir rašo apie
“be precedento antilenkišką kompaniją” lietuviškoje (dažniau-siai
bulvarinėje) spaudoje, meilė ir draugystė abiejų šalių valdžios
viršūnėse tik stiprėja. Su didele pompa buvo atšvęstos eilinės
Gegužės 3–iosios Konstitucijos metinės, o mūsų Sei-mas skubiai
įtraukė tą dieną į švenčių sąrašą. Nedrąsūs ir negausūs
prieštaraujantieji buvo nutildyti poros dar pernai Lenkijos
medaliais pagerbtų mokslininkų balsų. Juk ši Konstituci-ja jau
užmiršo paminėti Lietuvą kaip valstybę! Šventimo šalininkai ramsto
savo teisumą vėliau (tais pačiais 1791 metais) priimtu Abiejų Tautų
pasižadėjimu. Betgi tai ne tos Konstitucijos da-lis, o karaliaus
pažadas būsimų rinkimų atveju! Ar nepaskubėjo mūsų mokslo
autoritetai? Gal vertėtų įsiklausyti į tuos, kurie siūlo pirma
įsi-gilinti į dokumentų esmę?
Visai netikėtai sužinojome, kad Valstybinė lietuvių kalbos
komisija pasiūlė, o Vyriausybė skubos tvarka priėmė nutarimą leisti
rašyti sve-
timtaučių pavardes su papildomomis raidėmis q, x ir w. Žinovai
tai argumentavo kaip loty-niškos abėcėlės pagrindo praplėtimą, neva
tai europietiška tradicija.
Būkim nuoširdūs ir pripažinkime, kad tai visų pirma ne nuolaida
užsieniečių pavardėms, o dar vienas saldainiukas Lietuvos lenkų
tauti-nei mažumai. Taip, kol kas mes neįsileidome ł ar kokios ż.
Tačiau svarbu precedentas, na, o toliau bus galima ir išplėsti
naujųjų raidžių ratą. Kalbininkai nepasakė ir visos teisybės. Juk
kla-sikinėje lotynų abėcėlėje nebuvę jokios raidės w… O kalbant
apie europietišką tradiciją – ES yra ne tik skandinavai, turintys
krūvą visokiau-sių ë ar å, bet ir Graikija, kur rašoma kirilica.
Lietuvių tolerancija įgauna liguistas formas. Gal, sakau, iš karto
pereikime prie kiniškų hie-roglifų rašymo? Juk jie irgi
neperskaitys savo pavardžių lietuviškomis raidėmis.
Kad ir kaip keista, tuoj po šio abėcėlės “išplėtimo” sužinojome
ir apie Balstogės uni-versiteto filialo steigimą Vilniuje. Negi
Lie-tuvoje trūksta aukštųjų mokyklų? Juk pagal studentų skaičių
tūkstančiui gyventojų esame ES šalių priekyje. Tiesa, apie kokybę
reikėtų pakalbėti atskirai. Ir visgi – kokiai valstybei
specialistus ruoš aukštoji mokykla lenkų dės-tomąja kalba?
Jau girdžiu, kaip šio straipsnio oponentai šaukia apie autoriaus
polonofobiją. Šiandien labai madinga visus, atsargiai žiūrinčius į
Len-kiją, apšaukti Rusijos įtakos agentais ir vos ne pono Putino
draugais. Tačiau būkime realistai – užsienio politikoje nebūna
jokios “amžinos širdžių draugystės”, tik valstybinis interesas. Tai
puikiai suvokė anglai, dar XIX a. teigę, kad Didžioji Britanija
neturi amžinų sąjungininkų, tik amžinus interesus.
Tai dažnai pamiršta mūsų politikai. Ką gi, valstybė dar jauna,
stinga ne tik patirties, bet kartais ir valstybinio mąstymo. Ir
nors korup-cijos permerktoje Lietuvoje dažnai pasigirsta nevilties
dejonių, kartais čia šmėkšteli ir vilties spindulėliai. Juk net iš
politikos pasitraukęs A. Brazauskas kviečiamas liudyti
skandalingo-je “Alitos” privatizavimo byloje!
Taigi gal dar turime šansų išlikti, kaip pras-mingai apie
Lietuvos išlikimą X Sąjūdžio suva-žiavime kalbėjo susirūpinęs V.
Landsbergis?
Rytis MOTIEJŪNAS
-
12
bronius kviklys trečiajame „mūsų lietuvos“ tome apie Punsko
kraštą rašo: „Tuojau į šiaurę yra kreivėnų kaimas. Šio kaimo
laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais
neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. basanavičius laikė panašiais
į mažosios Azijos tautų raštaženklius. kairėje pusėje buvo iškaltas
laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas.
Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos
galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmo-jo pasaulinio karo
kreivėnai buvo palikti lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo
Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į
nepriklau-somos lietuvos pusę“.
Alksnėnų akmenį, apie kurį rašant tiek daug rašalo išlieta,
kuris per šimtmečius aitrino istorijos specialistų ir mėgėjų
protus. Automobilį vairuojan-tis Seinų apskrities viršininko
pavaduotojas, „Aušros“ leidy-klos direktorius, mūsų krašto
praeities mėgėjas Romas Vit-kauskas apie šį senovės istori-nį
objektą pirmą kartą išgirdo prieš 15 metų.
– Kai grįžau iš komandi-ruotės, – pasakoja jis, – mūsų valsčiaus
sekretorė Birutė kal-bėjo man apie įdomaus svečio iš Latvijos
apsilankymą. Sve-čias, kaip pasakojo Birutė, atvyko į Punską dėl
kažkokio Alksnėnų akmens.
Deja, Romui nepavyko su juo asmeniškai susitikti. Po metų kitų
gavo iš Latvijos la-konišką laiškelį, kuriame An-drius Mičiulis
trumpai užsi-minė apie Kreivėnų-Alksnėnų senovės paminklo
paieškas.
į pokalbį įsiterpia ir mūsų kelionės bendras – Punsko valsčiaus
įstaigos Civilinės būklės skyriaus darbuotojas Valentas Uzdila. Jis
papasako-ja įdomią Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją.
Vieną 1992 m. vasario dieną ateina į Civilinės bū-klės skyrių
Kreivėnų kaimo gyventojas Vincas Grimalaus-kas (1913-1997 m.) ir
rodo Andriaus Mičiulio iš Latvijos laišką. Atsiųstame žemėlapyje
prašoma nurodyti Grimalauskų sodybą, kelią, kuriuo minėtąjį akmenį
vežė, ir vietą, kurioje jį perdavė Lietuvos sienos ap-
KREIVĖNų-ALKS NĖNų AKMUO
Kaitri birželio vidurio prieš-pietė. Punsko „Aušros“ leidyklos
automo-bilis smagiai rieda siauru,
vingiuotu kaimo vieškeliu Budzisko perėjos link, palik-damas
tolumoje dulkių debe-sis. Važiuojame kupini vilties surasti
paslaptingą Kreivėnų-
S. B
irgel
is, R
. Vitk
ausk
as ir
V. U
zdila
prie
Kre
ivėn
ų-A
lksn
ėnų
akm
ens
-
13
saugos tarnybos pareigūnams. Vinco Grimalausko tvirtinimu, šis
paslaptingas akmuo nuo neatmenamų laikų gulėjęs gre-ta kitų akmenų
ant nedidelio kalnelio, nedirbamame lau-ke, 70 metrų nuo jų
sodybos. 1936 m. Lietuvos sienos apsau-gos policijos viršininkas
Petras Sapiega įkalbina Vinco tėvą Joną akmenį pervežti per sieną,
nes šis senovės paminklas Lie-tuvai labai svarbus, o lenkai jo ne
tik neįvertins, bet gali jį su-naikinti. Sutartą dieną ir valan-dą
Jonas Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g.
1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lie-tuvos pusėn,
palieka jį Bartny-kų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko
sodybą. Po savai-tės, kaip pasakojo tada Vincas Grimalauskas,
akmens toje vietoje jau nebuvo. Apie toles-nį jo likimą jis nieko
daugiau negirdėjęs. Vinco Grimalaus-ko teigimu, akmenyje buvę
iškalti keisti, nesuprantami ženklai. Žmonės jį labai gerbė ir
laikė turinčiu stebuklingos galios. Sukurta apie šį akmenį nemažai
padavimų, kaip antai pasakojimai apie aukso katilą, užkastus
lobius, Napoleono karius ir kt.
Privažiuojame Lenki-jos ir Lietuvos sienos perėją. Lietuvos
poste mus sutinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų
rinktinės Kalvarijos užkardos vadas majoras Rimantas Kundrec-kas.
Vaišina arbata, klausinėja apie mūsų paieškos tikslą. Pa-
sakojame jam šio nepaprasto akmens istoriją.
Istorinėje-archeologinėje literatūroje akmuo minimas jau XIX
šimtmetyje. Mari-jampolės mokytojas apie jį rašė: „Prie kelio nuo
Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alks-nėnų sodžiaus laukuose, gul ne
mažas akmuo su iszkirs-tais ženklais (prilygstanczeis į balses musu
stabmeldiszku-ju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas
žen-klas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas
užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą
metą man pacziam teko matyti per naktį iszkas-tą duobę: bet kieno
ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti,
jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo
beveik ne tame patime davade stov“.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir
kiti ne kartą mini spaudoje šį senovės pa-minklą. 1935 m.,
prasidėjus vi-suotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį
oficialiai užregistruoti. Seinų apskrities viršininko įgalioti
asmenys akmenį suranda. Bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Tik 300 m
skiria jį nuo Lietuvos sienos. Registracija lieka ne-baigta, o
akmuo paliekamas be priežiūros. Grimalauskams pernešus akmenį į
Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų
akiračio. Po Antrojo pasauli-nio karo akmuo yra priskiria-mas prie
neišaiškintų senovės paminklų. Jo paieškos daug dešimtmečių
pasilieka bergž-džios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai
iškeldi-nami iš savo namų, o Alksnė-nų kaimas atsiduria
uždaroje
KREIVĖNų-ALKS NĖNų AKMUO
Kreivėnų-Alksnėnų akmens raštaženkliai
-
14
pasienio zonoje, kas ne vie-nam tyrinėtojui užkerta kelią.
Lietuvos mokslų akade-mijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P.
Tarasenkos fonde, surastas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina,
kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo
rajono trečiosios sargybos pa-sienio policijos buveinės (tuo metu
ji buvo įsikūrusi Senų-jų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo
sodyboje).
1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro spe-cialistai
suorganizavo ekspe-diciją, kurioje dalyvavo Arche-ologijos skyriaus
viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas
Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vi-lius Fokas,
gyvenantis Kaune. Akmuo buvo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose
kapinai-
tėse. Minėtina, kad jam grėsė dideli pavojai. Tik laimingo
atsitiktinumo dėka jis išliko nepaliestas.
Lazdijų rinktinės Kal-varijos užkardos vado pava-duotojas
Irmantas Bilevičius, linksmas ir žvalus iš Kalvarijos kilęs
marijampolietis, mielai sutinka nuvežti prie Kreivėnų-Alksnėnų
akmens. Išsileidžia-me Lietuvos pasieniečių ratais į uždarą
pasienio zoną. Žmo-gaus nepaliesta gamta ir žavi, ir kelia nerimą.
Pravažiavę nepaprasto grožio Giluišių ežerėlį, 500 m nuo
Šeštokų-Varšuvos geležinkelio, 220 m į rytus nuo Šaltinių upelio,
sustojame Senųjų Alksnėnų kaimo kapinių pakraštyje. Šios kaimo
kapinės įrengtos 3–4 m aukščio, 100 m ilgio ir 40 m pločio kalvoje.
Kitados jas juosė 1 m akmenų tvora, kuri, matyt, rusų pasieniečių
buvo
išardyta. Kapinėse dar yra 7 akmenys, kuriais kitados buvę
sutvirtinti kryžiai (o gal tai koplytėlės pamatas?). Prie pat
Senųjų Alksnėnų kapinaičių, šalimais ėjusio (jau išnykusio)
Kreivėnų kaimo kelelio, neto-liese buvusios Broniaus Švedo sodybos,
guli mūsų ieškinys – garsus senovės paminklas, Kreivėnų-Alksnėnų
akmuo. Tai pilkai rusvos spalvos stam-biagrūdis granitas, 90x70x35
cm dydžio. Ženklai viršutinėje plokštumoje iškalti 38 cm ilgio ir
21 cm pločio plote. Jie sep-tyni, vidutiniškai 7 cm aukščio,
gerokai apdūlėję. Viena viršu-tinė raidė panaši į lotynišką V
(išgaubtais šonais), kitos (po dvi) – į J, apverstą G, Q (tik
keturkampę ir su uodegėle ne į kairę, bet į dešinę), stilizuotą W
(lankelis su brūkšneliu vi-duryje), stilizuotą O (trikam-pė,
viršūne į viršų, plokštuma į apačią) ir Z. Kitados dr. J.
Basanavičius teigė, kad akme-nyje iškalti ženklai panašūs į
Mažosios Azijos rašto ženklus. Gal tai veikiau dingusios isto-rijos
verpetuose jotvingių gen-ties raštaženkliai? Kalvarijos užkardos
vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius parodo mums tolumoje
nusidriekusią Senųjų Radiškių stotį, kurio-je 1918 m., lenkams
užėmus Punską, įsikuria Punsko vals-čiaus valdyba ir milicininkai.
Dar vienas žvilgsnis iš anapus sienos į nuostabiai nusidrieku-sį
jotvingių Eglinės piliakalnį, ir jau riedame siauru ir duo-bėtu
keleliu atgal. Budzisko-Kalvarijos sienos perėjos pos-te
atsisveikiname Kalvarijos užkardos vado pavaduotoją, dėkodami jam
už informaciją ir suteiktą pagalbą.
Sigitas bIRGELIS
-
15
Ankstus šeštadie-nio rytas. Pliau-pia lietus. Dan-gus paniuręs,
o lango stiklu rieda krištoliniai lietaus la-šeliai. Bet nesvarbu:
kuprinė jau prikrauta ir gera nuotaika užvaldžiusi visus kelionės
da-lyvius. Šią dovaną 32 užsienio lietuviams iš Lenkijos,
Balta-rusijos, Kaliningrado srities ir kt. padovanojo Viešoji
įstaiga „Užsienio lietuvių rėmimo centras“, kuri rūpinasi mumis
studijų metu. Projektą šiai kelionei parengė Baltarusi-jos
studentai, padedant mūsų gerbiamai Aldonai Kodytei. Ji visuomet ir
visur mus palai-ko ir remia. Gegužės 12–13 dienomis vykusios
kelionės maršrutas buvo toks: Bene-kainys – Lyda – Naugardukas –
Miras – Nesvyžius – Mins-kas. Mes, užsienio lietuviai, keliavome
Lietuvos bajorų keliais. O išvyka buvo tikrai įspūdinga. Net
bjaurus oras nesutrukdė mums pamatyti unikalius senosios
Baltarusi-jos kampelius.
Vos tik kirtome Lietuvos ir Baltarusijos sieną – visų akys
įsmigo į autobuso lan-gus. Žavėjomės po žiemos atbudusia gamta.
Dėmesį pri-kaustė didžiuliai geltonuojan-tys rapsų plotai, apie
šimtą, o gal net ir daugiau, besiganan-
čių galvijų. Kaip vėliau suži-nojome, tos bandos priklauso
kolūkiams. Dar vienas įdomus dalykas: Baltarusija labai šva-ri ir
tvarkinga valstybė.
Pagaliau pasiekėme pirmą mūsų kelionės tašką – Benekainis. Čia
aplankėme poeto Adomo Mickevičiaus mylimosios Marijos (Verešča-kų
giminės) kapą. Legendos byloja, kad būtent čia, Bene-kainyse, A.
Mickevičius pa-milo Mariją. Pats gyvendamas Naugarduke, pėsčiomis
ėjo pas mylimąją į Benekainis.
Toliau keliavome į Lydą. Pakeliui akys regėjo medi-nius
namelius, bažnytėles ir
Jaunimo greTose
LIETUVOS BAJORų KELIAIS
po BALTARUSIJą
Lydos pilies sargyba
Barboros Radvilaitės skulptūra Nesvyžiaus parke
-
16
cerkves. Atvykę į Lydą prie pilies sienų išgirdome tru-pinėlį
Lydos pilies istorijos, kurią papasakojo Augis, iš Baltarusijos
atvykęs studijuo-ti į Lietuvą. Viduje sutikome šios pilies
„gyventojus“. Tie žmonės kiekvieną dieną apsi-rengia senoviniais
drabužiais
ir vaizduoja pilies gyventojus ar svečius, taip suteikdami
piliai ypatingos senųjų laikų dvasios ir, aišku, pritraukdami
lankytojus.
Pakeliui į Naugarduką pravažiavome vinguriuojantį Nemuną, kuris
visiems pri-minė Lietuvą. Naugarduke
Miros pilis
Prie Naugarduko pilies griuvėsių
pasivaikščiojome po A. Mic-kevičiui skirtą muziejų, užli-pome
ant aukšto kalno, kuria-me styro karaliaus Mindaugo pilies
griuvėsiai. Ne vienas baltarusis pasakytų: „Naugar-dukas – Mindaugo
sostinė“. Šiuo metu planuojama pilį restauruoti. Belikusios tik dvi
sienos. Nuo kalno regėjome labai seną bažnyčią. Ji garsi tuo, kad
čia karalius Jogaila,
Nesvyžiaus parke
Prie Lydos pilies
-
17
būdamas 72 metų, tuokėsi su 50 metų už save jaunesne mergina iš
Alšėnų giminės. Dabar ta bažnytėle rūpinasi vienuolės.
Nors nustojo lyti, siautė stiprus vėjas. Vis dėlto mes
pasiryžome dar kopti į kalną, skirtą A. Mickevičiui atminti. Jį
supylė Naugarduko gyven-tojai, žemę nešdami saujomis ir
kepurėmis.
Kitas kelionės taškas – Miras. Nuostabi pilis, kadaise
priklausiusi Radviloms. Jos didžioji dalis jau restauruota ir
planuojama čia įsteigti pa-talpas posėdžiams. Šalia pi-lies –
vandens telkinys, kuris tvirtovei suteikia dar didesnio žavesio.
Neblogai pasimankš-tinome lipdami į pilies bokštą. Čia esantys
laiptai maždaug pusės metro aukščio. Tačiau buvo verta. Iš bokšto
atsivė-
rė nuostabūs Miros apylinkių vaizdai. Toli matėsi ryškiai mėlyni
cerkvės kupolai.
Gerokai po pietų atvy-kome į Nesvyžių, į kitą Ra-dvilų pilį. Dar
bevažiuodami išgirdome Nesvyžiaus pilies istoriją, kurią pateikė
mūsų krašto studentas Algis. Nors didelė pilies dalis apgriuvu-si,
bet jos architektūra kerin-ti. Atstatyti bokštai byloja, kad
restauruota pilis bus taip pat graži. Šiuo metu ten dar vyksta
archeologiniai kasi-nėjimai. Visai neseniai buvo atkasta senosios
sienos da-lis, kuri bus įpinta į naująją. Pilį juosia vandens
griovys. į vidų nepatekome dėl res-tauravimo darbų. Šalia pi-lies
įkurtas parkas, kuriame šmėžuoja žinomų asmenybių biustai. Tarp jų
ir Barboros Radvilaitės. Parkas įkurtas pagal landšafto savybes,
taigi užima labai didelį plotą. Jam aplankyti reikėtų skirti visą
dieną. Parke auga nemažai rūšių retų augalų. Kadangi dar prieš
saulei nusileidžiant norėjome pasiekti Minską, aplankėme tik parko
dalį. Ta-
Nesvyžiaus pilis
-
18
miuose, daug parkų su pačiais įmantriausiais fontanais. įspū-dį
paliko ilgos alėjos, nuso-dintos medžiais. Taip pat įsi-tikinome,
kad fotografuoti bet ko negalima. Prie kiekvieno svarbaus objekto
stovėdavo milicininkas. Jei tik pamaty-davo, kad trauki fotoaparatą
iš kuprinės, tuoj pat prieidavo ir sakydavo: „Nelzia“ (Nega-lima).
Tada eidavome ieškoti kitų įdomybių, kurias būtų ga-lima įamžinti
nuotraukose. O įamžinti tikrai suradome ką.
Sekmadienį (16 val., po pietų) pajudėjome iš Minsko namų link.
Vis dar norėjos tai vienur, tai kitur nueiti, nusifo-tografuoti,
kad būtų ką namiš-kiams parodyti. Nors laikas kelionės metu
nenumaldomai bėgo, nesigailime. Atvirkš-čiai. Grįžome į Vilnių
kupini pačių gražiausių ir neišdildo-mų įspūdžių. Už nuostabią,
neužmirštamą ir įdomią kelio-nę dėkoti turime gerb. Aldo-nai
Kodytei bei studentams, rašiusiems projektą, kurio dėka Tautinių
mažumų ir išei-vijos departamentas gavo lėšų iš Europos Sąjungos
(skyrė jas būtent mūsų pažintinei kelionei). Būtina pabrėžti, kad
mūsų globėja A. Kodytė – ar važiuojant, ar stovint prie kokio
objekto – vis mums pasakojo įdomybes. Atsakė į kiekvieną pateiktą
klausimą, dar pridurdama kokį pokštą, kuris visiems būtinai
pakel-davo nuotaiką. Šios kelionės dėka sužinojome daug mums
nežinomų istorijos detalių. Ir įsitikinome, kad mes, užsie-nio
lietuviai, parašysime dar ne vieną tokį projektą.
birutė bAGUCKAITĖ
druomenė skyrė mums gidę Vita-liją. Važiuodami autobusu
klau-sėme jos įdo-maus pasakoji-mo apie miesto istoriją, objek-tus.
Sužinojo-me, kad Minsko Nacionalinė bi-blioteka yra su-kaupusi 14
mln. knygų. Savo archyvuose turi retų spaudinių. Kiek vėliau va
ikšč io jome po Minsko se-namiestį. 11 val. dalyvavome šv. Mišiose,
kurių
metu išgirdome lietuviškai skaitomą Evangeli-ją. Viena
Baltarusijos lietuvių bendruomenės narė, Pedago-giniame
universitete dėstanti lietuvių kalbą, pasakojo, kad būtent toje
bažnyčioje planuo-jama įvesti lietuviškas pamal-das. Tie
lietuviškai skaitomi skaitiniai yra sunkaus darbo pradžia. Po Mišių
kartu su bendruomenės narėmis Vir-ginija Tarnauskaite ir Vitalija
Kolesnykova nuvykome pi-etauti į „Krinicos“ restoraną. Čia galėjome
paragauti balta-rusiškos virtuvės patiekalų.
Po pietų dvi valandas turėjome galimybę patys, be gidės ir be
mūsų globėjos A. Kodytės, paklajoti po Minską. Galėjome nueiti ten,
kur labiausiai norėjome, su-sirasti kokį įdomų kampelį ar pastatą.
Beje, šio pasivaikš-čiojimo metu radome trijų aukštų prekybos
centrą pože-
čiau per visą parką besitęsian-čia alėja, nusodinta liepomis,
dar suspėjome pavaikščioti.
Apie 7 val. vakaro mes jau važiavome Baltarusijos sostinės
gatvėmis, kurios, beje, yra labai švarios. Minske gyvena apie 2,1
mln. žmonių. Nors manoma, kad neoficialiai gali būti apie 3 mln.
gyventojų. Pastebėjome, kad mieste daug parkų, poilsio vietų,
fontanų. įdomu mums pasirodė tai, kad Minske pastatai statomi tik
vienoje gatvės pusėje. Kitoje pusėje palikta tuščia erdvė:
miškeliai, parkai, tvarkingai nupjautos žalios vejos. Nesi-mato
gyvenamųjų namų, biu-rų. Dar šiek tiek pasivažinėjo-me po Minską ir
nuvykome į viešbutį „Jubilejnij“, kuriame mus maloniai pasitikta.
Čia ir pasilikome nakvoti.
Kitą mūsų kelionės die-ną lankėme tik Minsko mies-tą.
Baltarusijos lietuvių ben-
Šioje Minsko bažnyčioje ateityje vyks lietuviškos pamaldos
-
19
(Tęsinys. Pradžia “Aušros” 11 nr.)
Vida STANKEVIČIENĖ: Dirbant šioje srityje reikia papildomų
žinių, specialaus pasi-ruošimo. Kokias mokyklas ar kursus Jūs
baigėte ir kaip panaudojote žinias?
Aldona VAICE-KAUSKIENĖ: Jokios stu-dijos neparuošia žmogaus
visam gyvenimui. Mano susidomėjimo sritis – ypa-tinga. Apie savo
krašto kul-tūros pažinimą, apie folklorą prieš 30 metų nei
Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo kal-bama oficialiai. Lietuvoje
buvęs folklorinis studentų ir inteligentų judėjimas. Jis buvo tarsi
pasipriešinimas oficialiai vykdomai „dainų ir šokių” politikai. Šis
judė-jimas labai daug prisidėjo ir prie Nepriklausomybės atgavimo.
Lenkijos kultūros politika buvusi šiuo požiūriu švelnesnė, bet
folklorui oficialiai taip pat nebuvo skiriama daug dėmesio. Aš
pirmiau-sia ėmiau studijuoti lietuvių mitologiją. Skaičiau viską,
ką suradau bibliotekose ir knygynuose.
Prie senųjų dainų “priėjau” irgi ne iš karto. Prisimenu, kai
sesuo Irena, studijuodama litua-nistiką Vilniaus universitete,
rinko dainas ir ža-vėjosi M. Pajaujienės, A. Maksimavičienės
re-pertuaru, aš dar nejutau tų dainų grožio. Reikėjo prie jų
“priaugti”, kad po keleto metų pamesčiau dėl jų galvą.
Mano tiesioginis darbas mokykloje, kur pel-niausi duoną, taip
pat trukdė dažnai išvažiuoti į seminarus, į tobulinimosi kursus,
todėl stengiausi
organizuoti tobulinimosi seminarus ar praktinius užsiėmimus
vietoje. Man daug padėjo Veronikos koncertai, Zitos Kelmickaitės
pamokymai, ben-dravimas su Asta Veverskyte. Pačioje pradžioje
susipažinau su vienu iš Lietuvos folkloro akty-
vistų Albinu Vaškevičiumi, kilusiu iš Kalvarijos. Jis sužavėjo
mane ir visą etno-grafinį būrelį meile liaudies dainoms ir muzikai.
A. Vaš-kevičius turbūt labiausiai ir atkreipė dėmesį į mūsų
pro-tėvių ilgus dešimtmečius iš-saugotą papročių, tradicijų ir
švenčių prasmę, jų grožį. Jis padėjo surasti etnografinę ir
mitologinę medžiagą, patei-kė Rasos šventės scenarijų. įtakos taip
pat turėjo Arvydo Žygo atsiliepimai apie mūsų krašto dainininkus ir
Ire-nos Aleksaitės žavėjimasis mūsų senosiomis dainomis. Savo kely
sutikau ir daugiau
nuostabių žmonių. Tai a. a. Eugenija Venskaus-kaitė, kuri
važiavo pati į šį kraštą ir vežė kitus, dabar žinomus specialistus.
Draugiški diskusijų vakarai su Vytautu Musteikiu, Ryčiu
Ambraze-vičiumi, Gintaru Songaila – tai neįkainojamos pratybos,
kurių nerasi jokiame universitete. 1989 metais teko bendrauti su
Norberto Vėliaus vado-vaujamos ekspedicijos dalyviais ir klausytis
jų pastabų, išvadų.
Galima ilgai vardinti, kas padėjo man to-bulėti, bet supratusi
etnokultūros reikšmę sten-giausi įvairiais būdais perduoti ją ir
kitiems. Jau 1990 metais pasikviečiau LLKC darbuotojas E.
Venskauskaitę ir A. Kirvaitienę pamokyti liau-dies šokių ir ratelių
Punsko mokyklos mokinius ir
JubilieJai
TAI bUVO NATŪRALI PAREIGA – DIRbTI SAVO KRAšTUI
A. Vaicekauskienė (S. Birgelio nuotr.)
-
20
mokytojus. Vėliau organizavau seminarą kankli-ninkams.
Kviečiausi konsultacijoms folkloro ži-novę Zitą Kelmickaitę. Ji
padirbėjo su „Gimtinės” ir Dusnyčios ansambliais.
Norėdama savo žinias šiek tiek susiste-minti, ryžausi
podiplominėms etnografijos stu-dijoms Torunės universitete. Studijų
metu da-lyvavau ekspedicijoje su žymiausia tuometine
etnochoreografijos specialiste Lenkijoje Grażyna Dąbrowska. Ji,
besižavėdama mūsų krašto rate-liais, pasiūlė rašyti diplominį darbą
apie šokius ir ratelius. Savo noru dar pridėjau skyrių apie
aprangą, nes norėjosi pagilinti žinias, reikalingas rūpinantis
folkloro ansamblių rūbais. Buvo proga ne tik paieškoti senųjų
drabužių pas žmones, bet ir išnagrinėti Suvalkų muziejaus archyvą.
Apie 10 metų priklausiau Lenkijos etnochoreografų draugijai, bet
darbas mokykloje neleido važinėti į seminarus ir susitikimus. Tad
iš Draugijos teko pasitraukti.
Visas įgytas žinias stengiausi panaudoti visuomeninėje veikloje,
dirbdama etnografe, folkloriste. Bekurdama Senosios klebonijos
mu-ziejų ir ruošdama Velykų konkursą susipažinau su mūsų krašto
tautodaile ir Lietuvos meistrų dar-bais. Savo žinias ir 30-ies metų
patirtį toliau nau-doju ansamblių veikloje, organizuojant
kalendo-rines šventes, seminarus, plečiant muziejų. Už tai nesu
gavusi jokių lėšų, nesusilaukiau moralinio palaikymo. Dirbu todėl,
jog esu įsitikinusi, kad šis darbas, kurio nesiima mūsų krašto
kultūros įstaigos, yra reikalingas gimtajam kraštui, kur gi-miau ir
augau, kur mano protėvių gyventa.
Ar lengva buvo įtraukti į etnokultūros veiklą vaikus, jaunimą,
suaugusius?
Sudominti kuo nors jaunimą ar suaugusius lengviausiai buvę prieš
30 metų. Tada dar nebu-vo išnykęs natūralus žmonių poreikis
bendrauti, nebuvo didelės pasiūlos jaunimui ir vaikams, todėl
būdavo pritariama kiekvienai įdomesnei idėjai. Sunkiausiai yra
dabar, kai visi vartai į vi-sas keturias pasaulio šalis atviri, kai
informacija įvairiai pasiekiama neperžengus namų slenksčio. Daromės
vis uždaresni. Labiausiai neramina, kad etnokultūra mūsų krašte –
vis dar pamotės vieto-je. Net tie žmonės, kurie buvo lyg ir
paragavę šito darbo – dalyvavę etnografinio būrelio veikloje ar
“Šalcinėlio” ansamblyje – dabar “užaugo”.
Kaip kilo mintis įsteigti Etninės kultūros draugiją? Kokie jos
tikslai?
Su Etninės kultūros draugijos idėja gyve-nau apie septynerius
metus. Atgimimo pradžio-je Etninės kultūros draugija įsteigta
Lietuvoje. Tai ir buvo pagrindas ką nors panašaus įkurti mūsų
krašte. Prie idėjos įgyvendinimo privedė pats gyvenimas. Veikė du
folkloro ansambliai Punske ir vienas Dusnyčioje, buvo įkurta
liau-diška seklyčia Punsko senojoje klebonijoje, organizuojama
Rasos šventė. Atlikome daug kitų darbų, kurių niekam nereikėjo.
Tais laikais buvusi viena draugija, tai ir visa veikla buvo vykdoma
tos draugijos vardu. Ji iš pradžių globojo ir Punsko bei Dusnyčios
ansamblius. Net lėšų ansamblių drabužiams ir klebonijos langinėms
parūpino Draugijos sekretorius A. Vektorius. Bet susibūrė „Alnos“
ansamblis, ir veikla taip pat išsiplėtė. Taigi viską daryti per LLD
pasidarė per daug sudėtinga. Kol buvo tik viena draugija, stengėmės
sutilpti jos struktūro-se, bet pradėjus kurtis kitoms nutarėme
įsteig-ti tokį vienetą, kuris rūpintųsi krašto senosios kultūros
išlaikymu. Man atrodo, kad šie daly-kai vis dėlto mūsų kraštui
reikalingi, kad tai, ką mes dar turime išlaikę savo šeimose,
kraitinėse skryniose – yra turtas, kuriuo galime didžiuotis, galime
kitiems rodyti. Bet kartu ir mačiau, kad nėra tų visų vertybių kam
perimti, kad su se-nosios kartos išėjimu nueina užmarštin tai, kas
ilgus šimtmečius buvo puoselėjama, perduo-dama iš kartos į kartą.
Staiga atėjo laikas, kai niekam nereikia nei senųjų dainų, nei
papročių. Viskas staiga pradėjo keistis. Taigi su tokiomis mintimis
ir su 22-ejų metų visuomeninio darbo kraičiu ruošiausi steigiamajam
Lenkijos lietu-vių etninės kultūros draugijos suvažiavimui. Jis
įvyko 1997 metų lapkritį.
Pagrindiniai LLEKD tikslai:Gaivinti ir puoselėti lietuvių etninę
kultūrą – didžiausią tautos vertybę ir tautos kultūros
pamatą.Kompleksiškai rinkti, saugoti, tirti ir popu-liarinti
etninės kultūros medžiagas.Propaguoti etninę kultūrą šeimoje,
moky-kloje, visuomenėje kaip vientisą pasaulėjau-tos ir papročių
visumą.Gaivinti šeimos, kalendorines ir darbo šventes.
1.
2.
3.
4.
-
21
Bendradarbiauti su Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių įstaigomis
ir organizacijomis, dir-bančiomis etninės kultūros
srityje.Dalyvauti Lenkijos ir Lietuvos bei kitų šalių folkloro
renginiuose ir festivaliuose.Organizuoti folkloro, tradicinių amatų
ir muzikavimo kursus savo krašte ir dalyvauti tokiuose renginiuose
Lietuvoje.Organizuoti liaudies meno parodas savo krašte, kitose
Lenkijos vietovėse, Lietuvoje ir kitur.Ieškoti rinkos liaudies
dirbiniams.
Visuomeninei veiklai skiriate labai daug lai-ko, be to,
atliekate nelengvą mokytojos darbą, o namuose laukia šeima. Kaip
visa tai derinate?
Esu bemaž pensininkė, vaikai jau nemaži, todėl imu turėti kiek
daugiau laiko savo darže-liams, namo aplinkai ir sau. Laiką reikia
mokėti išnaudoti: mažiau žiūrėti filmų, mažiau svečių ir pokalbių
apie nieką, ir pan. Su ta mintimi, kurią norime įgyvendinti, reikia
vakarą atsigulti, o rytą atsikelti.
Galiu drąsiai pasakyti, kad visus 30 metų gyvenau dėl mūsų
krašto lietuviškumo. Dariau tai, ko nematė kiti. Dirbdama su
jaunimu sten-giausi jį sudominti, bet ne tuo, kas madinga,
sceniška, o tuo, kas turi išliekamąją, savitą vertę. Neišgarsinsime
savo krašto chorinėmis dainomis ar stilizuotais šokiais, nes tokių
pasaulyje daug, bet galime sudominti savo krašto senosiomis
dai-nomis, savitu jų atlikimu.
Per 10 metų pavyko surinkti tokių ekspo-natų, kuriuos norėtų
priimti prestižiniai Lietu-vos muziejai. Galiu pasidžiaugti, kad
Senosios klebonijos rinkiniai eksponuoti ne vienoje par-odoje
(Tauragės muziejuje, Taikomosios dai-lės muziejuje Vilniuje,
Liaudies kultūros centre Vengoževe, Agropanoramoje Kaune ir kt.).
Labai praverčia surinktos drabužių detalės. Štai projek-tuojant
„Šalcinukui“ drabužius pavyko atkurti dvi mūsų krašto skersadryžes
prijuostes. Labai džiaugiuosi, matydama savo darbo prasmę, ir
didžiuojuosi, kad taip sunkiai surasti eksponatai neguli
saugyklose, o „gyvena antrą gyvenimą” ir puošia jaunąsias šokėjas.
Nesvarbu, kad nieks už tai nepadėkoja, neduoda medalių. Atliktas
darbas tarnaus ir kitoms kartoms, todėl negaila laiko ir įdėto
darbo.
5.
6.
7.
8.
9.
Ar buvo tokių dalykų, kurių nesinorėtų pri-siminti?
Iš atminties labai dažnai ištrinama tai, kas buvo nemiela,
nemalonu. Bet pasilieka tai, ko laikas neišgydo. Mano asmeniniame
ir visuome-niniame gyvenime tokių skaudžių dalykų būta daug. Jie
kol kas tegul ir pasilieka tik mano at-mintyje. Neverta spaudoje
apie tai rašyti. Manau, dar ateis laikas.
Man tik skauda širdį dėl to, kad nei mūsų bendruomenės vadovai,
nei įstaigos nesupran-ta, jog reikia išlaikyti mūsų krašto senąją
kul-tūrą (arba nenori to daryti). Gyvename labai sudėtingu
laikotarpiu, kai vyksta žaibiški po-kyčiai žmonių gyvenamojoje
aplinkoje, jų są-monėje. Dabar mūsų karta prisimena senosios
kultūros apraiškas, bet jaunimui net paprasti dalykai yra neaiškūs.
Mūsų kultūrinei ir admi-nistracinei veiklai vadovauja jauni žmonės.
Jie gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis ir dažnai neturi laiko (o
kartais gal ir noro pristinga) įsi-gilinti į praeitį, į tai, kas
vyksta „už savo kiemo vartų“. Man labai skauda širdį, kad taip
abejin-gai praeiname pro mūsų tradicinę kultūrą. Tai nepagarba ne
tik kultūrai, bet ir ją kūrusiems mūsų protėviams. Jeigu norime
būti saviti Eu-ropoje, stenkimės bendromis jėgomis rasti tin-kamą
strategiją, apginti etninės kultūros pro-jektus ir jos buvimą
kultūros plotmėje. Jeigu mūsų krašto tradicinė kultūra sunkiai
randa vietą kultūros įstaigose, tai gal reikia atskiro vieneto,
kuris užsiimtų šia sritimi.
Nuoširdžiai dėkoju už išsamų pokalbį. Be-lieka pasveikinti Jus
su dvigubu Jūsų visuomeni-nio darbo jubiliejumi: kultūrinio darbo
30-mečiu ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos 10-mečiu,
bei palinkėti nepalūžti, nepristigti jėgų ir tęsti šį prasmingą ir,
be abejo, mūsų visuomenei reikalingą darbą.
Tikėkime, kad tiek metų Jūsų puoselėjamą senąją kultūrą palaikys
ne tik LLEKD globojami folkloro ansambliai „Gimtinė”, „Alna” ir
„Šal-cinukas” bei jų „atžalos“, bet ir Senosios klebo-nijos,
įvairių parodų lankytojai, renginių Lietu-voje ir Lenkijoje
dalyviai. Sėkmės Jums darbuose ir asmeniniame gyvenime!
Vida STANKEVIČIENĖ
-
22
LLEKD ansambliui ap-dovanojimo įteikimo proga vyko dar ir kiti
renginiai. Buvo surengta dviejų dienų šventė. Pirmą dieną prieš
tu-rizmo sezono pradžią Albino „Šilainės“ pakrantėje vyko seminaras
„Jan Nowak-Je-ziorański – Europos žmo-gus“. Jį suorganizavo Pro
Pu-blico Bono fondas. Tema iš pradžių atrodė gal ir nelabai mums
įdomi, bet po oficialių įžangų pasirodė, kad Europos žmogus – Jan
Nowak-Jezio-
lietuvių tautas, o ne vienija. Kasmet lenkai stengiasi la-bai
iškilmingai minėti kovų dėl Seinų metines, tuo pačiu gaivindami ir
puoselėdami žmonių šiek tiek primirštamą istorinę nesantaiką.
Pasak J. Nowako-Jezio-rańskio, paribio tautos turėtų labai
atidžiai dirbti, rūpintis ūkio plėtra, žmonių gerovės kėlimu,
kultūrine veikla. Tuomet susivienys bendram labui, pakels krašto
ekono-miką ir pasidarys įdomūs tiek sau, tiek kitiems. Kažkada J.
Nowak-Jeziorański išsa-kęs mintį, kad lenkai kenkia savo veiksmais
Lenkijai. Pa-triotizmo matas – priešišku-mas kaimynui. Neapykantos
pagrindu sunku sukurti kokią nors dorovę.
Pastebėta, kad Seinuose kažkodėl neišsiplėtojo preky-ba
automobiliais, o tuo tarpu Marijampolėje ji vyksta kuo puikiausiai.
Trūksta pasitikė-jimo lenkų tauta, nes tolimes-nėje ir artimesnėje
praeityje būta įvairių incidentų. Prieita prie bendros išvados,
kad, tarp kitko, bendras darbas ūkio plotmėje, kaip sakė J.
Nowak-Jeziorański, turėtų ateityje vienyti lietuvius ir lenkus bei
vesti prie artimo Lietuvos ir Lenkijos pasienio bendradar-biavimo.
Kartu pasiekti tikslai suvienys abi tautas.
Nastutė SIDARIENĖ
SEMINARAS „JAN NOwAK-JEzIORAńSKI – EUROPOS ŽMOGUS“ ŠILAINĖJE
rański (priminsiu, kad jis pritarė lietuviams dėl pasieniečių
kari-nio dalinio neįkūrimo Punske) - labai įdomi asmenybė.
Diskusi-joje aktyviai pasisakė broliai Domosławscy, prof.
Strumiłło, Seinų apskrities vadovai ir kiti. Vėl atgijo prieš
keliolika metų Su-valkijoje gyvenusio J. Nowako-Jeziorańs-kio
skelbtos idėjos ir rūpinimasis Sei-nų miesto klausimu. ypač opios
problemos – Seinų ūkinė plėtra ir turizmo infrastruk-tūros stoka.
Vienas iš svarbiausių miesto ar-chitektūros paminklų – buvęs
dominikonų vienuolynas, o vėliau
kunigų seminarija – per dau-gelį metų apleistas. Netinka-mai
mėginama šias patalpas naudoti. Priežasčių ieškota visur, taip pat
valstybės ir Bažnyčios hierarchų politi-koje. Patys lenkai,
dalyvavę diskusijoje, kaip svarbiau-sią priežastį nurodė lenkų ir
lietuvių santykius, ypač tai, kad per mažai pabrėžiamas arba ir
visiškai nutylimas lietuviškas Seinų paveldas. Atkreipiamas dėmesys
į tuos dalykus, kurie skiria lenkų ir
Jan Nowak-Jeziorański 1989 m.
-
23
kulTūros baruose
XIII VAIKų ŠOKIų ŠVENTĖ
„AGUONĖLĖ“ - įSIMINTINIAUSIA IR REKORDINĖ
„AGUONĖLĖ“ – tradicinė vaikų šokių šven-tė, jau tryliktą kartą
subūrė vaikus. Šiemet jų buvę per tris šimtus. Jauniausiam šokėjui
buvo vos treji metukai. Tai byloja, kad Seinų ir Punsko krašte šoka
kiekvienas.
Šventės viešnia tetulė Jadzė (Loreta Kalinauskaitė) iš Amerikos
ir kaimietukas Jonas (Artūras Berneckas) žavėjosi vaikų
pasirodymais. Kiekviena grupė sužadinda-vo vis daugiau emocijų.
Vieni žavėjo sceniniu meniškumu, kiti amžiumi, treti kūno
lanks-tumu bei kolektyvo gausu-mu. Reikia žemai nusilenkti
kolektyvų vadovams, kurie
-
24
į savo darbą įdeda visą šir-dį, nori, kad Seinų ir Punsko krašte
vis labiau klestėtų lie-tuvių tradicijos. Dalyviai šoko
įvairiausius šokius: pop, roko, bet daugiausia – lietuvių
liau-dies.
Tryliktoji šokių šventė liks atmintyje ne tik dėl to, jog buvęs
rekordinis dalyvių skaičius, bet ir kad oras pri-vertė baigti
šventę jai nepasi-baigus. Punską užklupus au-dra neleido Lietuvių
kultūros namų scenoje parodyti savo šokių seiniškiams, Krasnavo,
Vidugirių, Navinykų mokslei-viams bei dviem grupėms iš Punsko.
Brangūs vaikai ir kolek-tyvų vadovai, neliūdėkite, kad
negalėjote pasirodyti savo tė-veliams, draugams ir šventės
svečiams. Kitais metais lauk-sime Jūsų visų jau XIV šven-tėje.
Esate puikūs šokėjai, ir Jūsų darbas nenuėjo veltui. Šokit ir
puoselėkite lietuvių tradicijas. Mūsų kraštas turi kuo didžiuotis.
Dėl to apdo-vanoti buvo visi: ir tie, kurie šoko, ir tie, kurie
scenoje ne-pasirodė.
Lenkijos lietuvių jau-nimo sąjungos vardu nuo-širdžiai AČIŪ
tariu Tautinių mažumų ir išeivijos departa-mentui prie LR
Vyriausybės, kuris parėmė mūsų šventę, Punsko kultūros namų
di-rektorei Astai Pečiulienei, Kornelijai Janušanienei, Lo-retai ir
Artūrui bei visai LLJS komandai. Be Jūsų pagalbos, brangieji,
šventė nebūtų bu-vus tokia nuostabi.
LLJS pirmininkė Silvija ČĖPLAITĖ
(R. Šlapakauskaitės nuotraukose – šventės akimirkos)
-
25
lAiškAi
„Aušros“ 5/2007 30 psl. išspausdintas „Autonominin-kų rojus“
primena šešiasde-šimt metų gyvuojantį antrojo bolševikmečio
kolonizatorių išgalvotą kaltinimą, kad at-seit lietuviai išžudė
okupantų „brolius“. Tas melas, tai mė-ginimas pateisinti okupantų
žudynes Lietuvoje. Ryškiai atmenu bolševikų invaziją. Gerai
prisimenu, kas ir kada žudė. Tiesa yra tokia: lietu-viai – lėti
žmonės, o pirmojo bolševikmečio okupantai la-bai greitai bėgo į
Rusiją, tai jų nužudyti nebuvo įmanoma. Greičio skirtumas.
Antruoju bolševikmečiu lietuvis neretai būdavo užpuo-lamas ir
kaltinamas, sakant: „Tu užmušei mano brolį!“. Aš pats buvau ne
kartą užpultas. Laimė, buvau įsisavinęs veiks-mingą smūgį Stasio
Barausko bokso sekcijoje 1941 metais, todėl likau gyvas. Mokytojas
Večkys papasakojo panašų įvykį. Jis buvo patyręs fronto karys, tai
susitvarkė su ban-ditais. Tačiau Jančės sūnus, nuvykęs į Vilnių,
neturėjo tokios laimės ir buvo žiauriai nužudytas. Bronius Nevu-lis
gyveno Vilniuje daugiau kaip dešimt metų ir panašių žudynių žinojo
daugiau. Bol-ševikmečio pareigūnai sutel-kė Lietuvoje
kolonizatorius, kurie turėjo daug teisių, o kad dirbti nenorėjo –
tai žudė.
– ...ubil mojevo brata! – šaukė banditas.
Jeigu – kaip tvirtina ko-lonizatoriai – tikrai taip buvo, tai
tokio skaičiaus jų „bro-lių“ Lietuvoje nebuvę. Be to, jie buvo
labai greiti. Pabėgo. Gaila, kad aš taip pat nebuvau greitas. O
tiek jų Lietuvoje.
Sobotinas toks primi-tyvus, kad nesugeba nieko naujo parašyti,
tik kartoja tai, ką jo „broliai“ išgalvojo, kad sunaikintų daugiau
aukų ir parodytų savo gyvulišką bol-ševiko sadizmą. Tai nėra jokia
naujiena.
Lietuvos kolonizacija vyko ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Burbiškių žmonės pasa-kojo apie atkeldintą Borisą, kuris, gavęs
žemės, pasistatė Burbiškių gale, ant Galadu-sio kranto, trobelę,
rusiškai „vedė“ merginą ir nenorėjo naudotis nei žemės, nei eže-ro
gėrybėmis, o prisijungė prie vagių gaujos. Vogė ar-klius. Mano
tėvas, sugrįžęs iš Amerikos, kaubojiškai mėgo arklius. Arkliavagiai
jau ap-vogė visus, tik liko mano tėvo arkliai. Smuklininkas
nugir-do Boriso gaujos pašnekėsį,
tai pranešė tėvui, norėdamas atsikratyti vagių mano tėvo
rankomis.
Sutartą naktį tėvas sulau-kė vagių. Bendrai nuleido ant virvės
Borisą per tvarto lange-lį, bet šis užsinėrė ant šakių, tai
suriko:
– Ciani nazat!Sėbrai ištraukė Borisą ir
nunešė jį į jo trobelę Burbiš-kių gale. Borisas numirė, o žmona
išvažiavo, tik liko pa-vadinimas Borisuvka.
Vagys naudojosi didele žandarų simpatija: jie sugau-davo vagį,
tai tik sumušdavo ir pasakydavo kolonizatorių atkeldintam
„piliečiui“:
– Gavai ne už tai, kad pa-vogei, o už tai, kad nemokėjai
paslėpti.
Tokia filosofija okupan-tų pareigūnų buvusi taip pat
bolševikmečiu. Nepasikeitė ir dabar. Patvirtina tai ir Soboti-no
straipsnis. Tokia padermė.
Keista, kad rezisten-tai kovojo su tokio raudono slibino galybe,
o nusileido „nykštukui“. Kas su mumis atsitiko?!
Visokie okupantai „au-tonomininkai“ gyvena kaip rojuje, ir nors
jie suskilo, tai prisijungė prie tų, iš kurių turi daugiau naudos,
ir tiems tar-nauja.
Vitas RĖKUSOtvockas
DAR DĖL RUSų „BROLIų“
Birželio 17 dieną santuokinio gyvenimo 50-metį švęs ALbINA ir
JUOzAS GRIGUČIAI iš Klevų.
Mieli Tėveliai, nuoširdžiausiai sveikiname Jus 50-ųjų bendro
gyvenimo metinių proga
ir linkime sveikatos bei ilgo ir gražaus gyvenimo. Gyvenimas –
tai nuostabi kelionė. Tegul nei vienas debesėlis
netemdo Jūsų pavyzdingo dueto padangės! Lai Jūsų židinio ugnelė
švies mums visada...
Dukros Onutė ir Janutė su vyrais, sūnus Vitas su žmona bei
anūkai
-
26
kronika
Kiekvienas vaikas – nau-ja viltis. Jis nori augti sveikas,
aprūpintas, saugus ir mylimas. Vaiko ašaros yra sūriausios,
sielvartas gilus, sukrečiantis. Kiekvienas vaikas nori turė-ti
tėtį, mamą, jaukius namus, kur jo lauktų sugrįžtančio iš mokyklos
ar žaidimų aikšte-lės. Taip pat nori turėti drau-gų, kurie visada
išklausys. Mokykla yra ta vieta, kur maži ir dideli vaikai
kiekvieną dieną susitinka, pasidalija rū-pesčiais ir džiaugsmais.
Labai svarbi yra draugystė, kuri lydi visą gyvenimą.
Š. m. birželio 1 d. Puns-ko Dariaus ir Girėno pagrindi-nėje
mokykloje ir gimnazijoje vyko Mokyklos ir Vaikų die-na. Jos
pagrindinis šūkis buvo „Draugystė“. Šventė pradėta tokiais
žodžiais:
Jei nori tu iš tikroPasiekt svajonę savo –Draugystės kelias
vedaKeliaut ir nugalėt.
Kaip ir kasmet šioje pui-kioje šventėje dalyvavo visi mūsų
abiejų mokyklų moks-leiviai – nuo mažiausių iki didžiausių.
Turėjome ir svečių iš Lietuvos – Balbieriškio bei Jurbarko mokyklų,
taip pat Seinų „Žiburio“ gimnazijos, atvyko Navinykų, Vidugirių ir
Pristavonių mokyklų direk-torės.
9 val. auklėtojai susiti-ko su mokiniais, kad aptartų dienos
programą. Paskui pa-grindinės mokyklos bei gim-nazijos mokiniai
pasiskirstė į kelias grupes. Kiekvienas pasirinko tai, kas jam
patiko – vieni žaidė krepšinį, kiti fut-
MOKYKLOS DIENA PUNSKO DARIAUS IR GIRĖNO PAGRINDINĖJE
MOKyKLOJE IR GIMNAZIJOJE bolą, o treti atstovavo klasei. Buvo
renkama „Šauniausia klasė“. Varžybose dalyvavo ir svečiai iš
Lietuvos bei Seinų. Štai krepšinio turnyro laimė-tojai: VI klasės
merginų gru-pė, „Žalgirio“ komanda (VI kl. berniukų grupė),
gimna-zijos III a kl. merginų grupė, gimnazijos III a kl. berniukų
grupė (II vieta – Jurbarko ko-manda, III – Balbieriškio ko-manda,
IV – Seinų „Žiburio“ gimnazijos komanda). Futbo-lo rungtynes
laimėjo taip pat mūsų mokyklos moksleiviai: VI kl. „FC Žalgirio“
žaidėjai, gimnazijos III c kl. „Czerwo-ne Diabły“ komanda.
Konkurse „Šauniausia klasė“ dalyvavo IV–VI ir I–III gimn. klasių
moksleiviai. Da-lyviai buvo suskirstyti į kelias grupes pagal
amžių. Kad mo-kiniai galėtų pasisakyti savo gimtąja kalba,
konkursas vyko
VA I K ų D I E N A
-
27
atskirai lietuviškose ir lenkiš-kose klasėse. Mokytoja Genu-tė
Vaznelienė buvo atsakinga už jo paruošimą lietuviškose klasėse, o
mokytoja E. Kotlarz – lenkiškose. Kiekviena klasė
turėjo išrinkti po 3 lyderius, ku-rie atsakinėjo į klausimus,
susi-jusius su mūsų mokyklos istori-ja, dabartimi bei bendravimu su
mūsų krašto lietuviškomis mo-kyklomis. Mokiniai turėjo pa-
į žinių ir darbų vertini-mo komisijas buvo pakviesta po vieną
mokinį ir du moky-tojus. „Šauniausios klasės“ vardą pagrindinės
mokyklos lietuviškų klasių kategorijoje
sižymėti žiniomis apie mokyklą ir jos gyvenimą, organizuojamas
šventes ir mūsų mokyklos sve-čius. Kova buvo labai atkakli.
laimėjo IV a kl., gimnazijos – II b kl., lenkiškų klasių – IV c
pagrindinės mokyklos kl. ir II c gimnazijos kl.
-
28
Antrajame aukšte buvo surengta paroda, kurią moki-niai ir
svečiai galėjo lankyti per pertraukas tarp varžybų bei konkursų. Ji
skirta mo-kyklos gyvenimui, mokinių pasiekimams, darbams. Taip pat
surengta multimedialinė prezentacija, tad galima buvo prisiminti
svarbiausias mo-kyklos gyvenimo akimirkas. Paroda veikė iki
birželio 6 d. Ji parodyta ir mokinių tė-veliams, kurie tai dienai
pa-kviesti į mokyklą.
Po pirmosios dalies, nuo 11.30 iki 13 val., vyko iškil-mingas
moksleivių koncertas. Jo metu buvo paminėtas nar-siųjų lakūnų
Dariaus ir Girėno žygdarbis. Šių garbingų lakū-nų vardus mūsų
mokykla pa-sirinko prieš trejus metus.
Sumanytam skrydžiui iš Niujorko į Kauną lakūnai nusipirko seną
vienmotorį lėktuvą, išleisdami visas savo santaupas. Lėktuvas
nebuvo pritaikytas tolimiems skry-džiams, todėl reikėjo į jį
įmon-tuoti naujų įrengimų. Reikėjo pinigų, kurių lakūnai
nebe-turėjo. Prasidėjo varginantis lėšų rinkimas, pareikalavęs
iš lakūnų ne mažiau pastangų negu lėktuvo paruošimas toli-mam
skrydžiui.
Liepos 15 d. 6 val. 15 min. „Lituanica“ atsiskyrė nuo Amerikos
žemyno ir pradėjo savo istorinį skrydį į Lietuvą. Tą pačią dieną
visiems, no-rintiems gauti perspausdintų ženklų, buvo išsiuntinėti
atvi-rukai ir pranešta, kad lakūnai išskrido tą rytą ir kad
pirmieji dar gali įsigyti ženklų. Kaune „Lituanicos“ buvo laukiama
liepos 17 dieną apie 2–3 valan-dą ryto, tačiau apie 1 valandą ryto
lėktuvas paslaptingomis aplinkybėmis sudužo Vokieti-jos miške,
netoli Soldino mies-telio, ir lakūnai žuvo.
Nuotaikingame koncerte dalyvavo kiekvienos klasės moksleivių
atstovai: pradedant I pagr. m–klos kl., baigiant III gimn. kl. Jame
atsispindėjo visų metų darbas ir tų, kurie mokė mokinius dainuoti
ir šokti, ir pačių atlikėjų – mūsų mokinių. Dar kartą galėjome
įsitikinti, kad turime be galo talentingus mokinius. Žino-mos
dainos atgijo jų šokiuo-se su nauja energija ir įgavo naują prasmę.
Mokinių atlie-
kamose dainose suskambo jų pačių jausmai. Pagaliau džiu-gu buvo
pamatyti ir išgirsti, kad mokiniai vis dar neabe-jingi mūsų krašto
istorijai ir tradicijoms, kad su pagarba jas puoselėja. Šių metų
šven-tės šūkis „Draugystė“ buvo girdimas beveik viso koncerto metu.
Juk būtent mokykloje bendraujant su bendraamžiais užsimezga pirmos
pažintys, čia žmogus sužino, ką reiškia žodis „DRAUGySTĖ“. Ši graži
šventė užbaigta tokiais žodžiais:
Duok, mielas drauge, ranką –Kartu smagiau keliauti,Kartu kliūtis
įveiksim,Kol kelias pasibaigs.
Po koncerto vyko mūsų mokyklos mokytojų ir iš Lie-tuvos
atvykusių svečių susiti-kimas. Jo metu vyravo drau-giška atmosfera.
Tikimės, kad užmegzti ryšiai virs glaudes-niu mokyklų
bendradarbiavi-mu.
Mokyklos šventę finan-siškai parėmė Tautinių mažu-mų ir
išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Aurelija PEČIULYTĖ
(P. Vitkausko nuotrauko-se Vaikų dienos akimirkos)
KLAIDOS ATITAISYMAS
Š. m. “Aušros” 11 nr. 27 psl. įsivėlė klaida. Lietuvių kalbos
konkurso VI klasių ka-tegorijoje I vietą laimėjo Vir-ginijus
Senda.
Atsiprašome.
-
29
„Palenkės vaivadijos valsčiai Varšuvoje”
Birželio 3 d. Punsko valsčiaus įstaiga da-lyvavo renginyje
„Palenkės vaivadijos valsčiai Varšuvoje”. Jį suorganizavo Valsčių
sąjunga. Renginys vyko ne įprastoje vietoje – Karalių rūmų
aikštėje, o Didžiojo teatro aikštėje.
Atvykusius Punsko savivaldybės atstovus Varšuva pasveikino
lietumi ir gan šaltu oru. Renginyje dalyvavo verslininkai: Onutė ir
Val-das Krakauskai iš Punsko (parduotuvė), I. ir B. Mroczkowscy iš
Punsko (kepykla), Birutė ir Naglis Virakai iš Punsko (mėsinė ir
kepykla), Danutė ir Kazimieras Vazneliai iš Valinčių (sū-rių
gaminimas) bei Jolanta ir Petras Vitkauskai iš Punsko
(bitynas).
Mūsų stendai – prekyvietės buvo labai ge-roje vietoje, nes prie
pat scenos. Taigi prisista-tyti buvę tikrai lengviau. Punsko
savivaldybė šį kartą skyrė lėšų ne tik apmokėti už vietą, bet ir
efektyviai reklamai. Ne veltui sakoma, kad reklama - verslo
variklis. Norėdami pritraukti kuo daugiau žmonių, privalome jiems
prisista-tyti. Tam reikia ne tik pateikti informaciją, bet ir
finansų.
Punskiečiai kaip paprastai buvo pasistatę medinius namelius
(keli jų paskolinti ir kitiems valsčiams). Prie jų būriavosi minios
žmonių,
***Vaikų dienos mūsų mokykloje ypač laukė
I–III klasių mokiniai. Taigi tai dienai mokytojos stengėsi
parengti vaikams įdomių užsiėmimų.
Šiemet vaikų šventę pradėjome susitikimu su „Aušrelės“ redaktore
Vida Baranauskaite. Kaip tokią dieną dera, ji neatėjo tuščiomis.
Re-daktorė atsinešė dovanų, kurias įteikė labiausiai
nusipelniusiems jos bendradarbiams. Dėkojo vaikams už jų darbelius,
o mokytojams – kad padeda juos surinkti, laiku atiduoda į
redakciją.
Po šio susitikimo vyko šokių turnyras. Jame dalyvavo šokėjai iš
lietuviškų klasių bei vienos lenkiškos klasės mokiniai. Vaikai šoko
šokius, kurių mokėsi ne tik per pamokas, bet ir pertraukas.
Žavėjomės pačių vaikų sukur-tais šokiais, šokėjų išradingumu, jų
meniniais sugebėjimais. Mokytojos džiaugėsi, kad vaikai
Parduodamas namas Punske. skambinti tel. 0-22-7589345.
norinčių paragauti tradicinių lietuviškų ska-nėstų. Punskiečių
stendus puošė lietuviškos juostos, audiniai, Punsko savivaldybės
herbas, vėliava, logo, dirbiniai iš medžio, šieno ar mo-lio.
Renginio metu buvo dalijami reklaminiai bukletai apie Punsko kraštą
ir lietuvių kultūrą.
Varšuviečiai ilgai ir kantriai laukė eilėse, kad paragautų ir
įsigytų norimų produktų. Mat Punskas tikrai Varšuvoje žinomas.
Stenkimės to nepamiršti. Mūsų krašto žmonės sugeba ne tik pagaminti
skanius produktus, bet ir efektyviai juos parduoti.
Renginio dalyviai galėjo pasiklausyti sce-noje pasirodančių
ansamblių iš visos Palenkės vaivadijos (punskiečiai dėl Punske
minimo jubiliejaus pasirodyti negalėjo). Čia grota, dai-nuota ir
šokta nuo paryčių iki pavakarių. Artistai susilaukė tikrai didelio
susidomėjimo. Pasirodė, tarp kitko, baltarusių estradiniai
ansambliai ir cerkvės chorai. Manykim, jog rudenį pasirodant
nepritrūks ir lietuviškų ansamblių.
Išvykos dalyviai nuoširdžiai dėkoja viršai-čiui Vytautui
Liškauskui už pakvietimą atsto-vauti Punsko savivaldybei
Varšuvoje.
Dalyvis
sugeba taip gražiai organizuoti laiką per per-traukas. Jie,
užuot išdykavę, bando savo jėgas choreografijos srityje. Ir jiems
tai puikiai seka-si. Visi šokėjai buvo apdovanoti diplomais bei
saldainiais. Vieni už grakščius judesius, ritmiš-kumą, kiti – už
savą choreografiją, didelį spor-tinių šokių išmanymą, dar kiti – už
mokėjimą suburti visą klasę ne tik šokti, bet ir dainuoti, meilę
šokiui. Vaikų veiduose spindėjo šypsena, džiaugsmas, tad sprendėme,
kad jiems šis tur-nyras patiko ir buvo reikalingas.
Turnyrui pasibaigus, prasidėjo ne mažiau laukiamos sporto
varžybos. Kadangi dalyvių buvo nemažai, atrinkome tuos, kurie
nedalyva-vo šokių turnyre. Vaikams mokytojos surengė estafetes,
kurias jie ypač mėgsta. Kiekvienas sporto varžybų dalyvis gavo
čiulptuką.
E. balkevičienė
-
30
spauda rašė
LIETUVOS ŽINIASKLAIDA2007 06 04 – 06 11
Praėjusi savaitė nepasižymėjo politinių įvy-kių gausa, o
žiniasklaidos dėmesys daugiausia telktas į pagaliau pasibaigusią
Valstybės saugu-mo departamento (VSD) buvusio vadovo Arvy-do
Pociaus atleidimo ir naujo direktoriaus Povilo Malakausko paskyrimo
istoriją.
Dauguma frakcijų Seime labai abejojo, ar prezidento siūlomas
kandidatas P. Malakauskas balsavimo metu sulauks palaikymo.
Geriausias orakulas pasirodė esąs žurnalistas Artūras Račas. Jis
naujienų portale Alfa.lt prieš lemtingą balsa-vimą drąsiai teigė:
„Seimas iš esmės neturi jokio pasirinkimo, ir kokie bus balsavimo
rezultatai, spėlioti beveik nereikia – jis balsuos už P.
Ma-lakauską”.
Tiesa, politikų nuomonės dėl naujo VSD vadovo paskyrimo po
balsavimo buvo nevieno-dos. Prezidentas Valdas Adamkus, kuris nuo
pat skandalo, susijusio su VSD vadovu A. Pociumi pradžios,
atkakliai ir atvirai – iki pat paskutinio momento – jį rėmė bei
pabrėžtinai ignoruodavo bet kokius signalus apie jo veiklos
neigiamą įta-ką bei abejotiną reputaciją, žurnalistams sakė:
„Šiandien esu tikras, kad išsprendėme gan ne-malonų ir sunkų
uždavinį, kuris buvo susijęs su mūsų saugumo reikalais, mūsų
institucijų ben-dradarbiavimu ir kartu – su mūsų valstybės
pa-grindų saugumo problemomis“.
Premjeras Gediminas Kirkilas taip pat džiaugėsi, kad Seimas
palaikė P. Malakausko kandidatūrą. „Sprendimą vertinu teigiamai,
nes visą laiką palaikiau P. Malakausko kandidatūrą ir prezidento
poziciją. Manau, kad Seimas taip pat palaikė prezidento poziciją.
Visą laiką laikiausi nuomonės, kad sprendimai būtų priimami kuo
greičiau. Kandidatas tikrai kompetentingas, tin-kamas ir mūsų
užsienio partneriams. (...) Tikiuo-si, kad jam pavyks tinkamai
vadovauti ir sutvir-tinti VSD“, – DELFI antradienį sakė G.
Kirkilas. Tuo metu Seimo valdančiosios Liberalų ir centro
frakcijos seniūnas Vytautas Bogušis manė, jog daugumos
parlamentinių frakcijų apsisprendimas balsuoti laisvai dėl P.
Malakausko kandidatūros, esą, greičiausiai išreiškia daugumos
parlamenta-rų baimę neįtikti spec. tarnybos vadovui – ar tai būtų
STT, ar VSD. „Tai yra faktas. Reikia pripa-žinti, kad politinio
turgaus žvejyba pasisekė. O kokie bus rezultatai – sunku
prognozuoti, tačiau esu įsitikinęs, kad P. Malakauskas yra vis
dėlto pažeidžiamas. Mat situacija VSD problemiška, o būdamas
konservatorius, P. Malakauskas, ma-nau, turės didelių bėdų“, –
kalbėjo V. Bogušis. Seimo patvirtintas VSD vadovu P. Malakauskas
žurnalistams teigė: „Aš nesitikėjau tokio rezul-tato ir po
susitikimų su frakcijomis maniau, kad lieka pusė per pusę. Ir po
balsavimo galiu pada-ryti išvadą, kad lėmė tas žmogiškasis
faktorius, nes pokalbiai buvo geri, dalykiški ir žmogiškai mes
neturėjome problemų su parlamentarais. Panašu, kad šiandieną tas
faktorius paėmė viršų, o tie parlamentarai, kurie susilaikė – tai
irgi yra visiškai normalu, kadangi dar daug reikia kalbėti apie
labai jautrius dalykus, susijusius su saugu-mo sistema“.
Taigi nors A. Pocius VSD direktoriaus pos-to jau neužima,
žiniasklaidos dėmesio susilaukė ir vieši V. Adamkaus bei G. Kirkilo
pamąstymai apie buvusio VSD vadovo ateitį. V. Adamkus teigė, jog
ligšiolinio Valstybės saugumo departa-mento vadovo A. Pociaus
patirtis vertinga, todėl šis pareigūnas turėtų likti valstybės
tarnyboje. „Toks žmogus negali atsidurti gatvėje“, – žurna-listams
sakė V. Adamkus. „Jo (A. Pociaus) pa-tirtis, jo darbas ypatingai
svarbioje ir, sakyčiau, jautrioje valstybės tarnyboje (…) jo
patirtis galė-tų būti kur nors kitur panaudota. Jeigu norit, galiu
pridurti – toks žmogus negali atsidurti gatvėje“, – prezidento
žodžius perteikia žiniasklaida.
Premjeras taip pat palaikė šalies vadovo poziciją ir manė, jog
valstybė turėtų pasirūpinti A. Pociaus likimu. „Mes turime būti
civilizuoti, kaip kad Vakarų valstybėse yra. Ir palaikau
pre-zidentą, kad valstybė turėtų pasirūpinti jo žinio-mis ir
kompetencija. Nors buvo klaidų, tačiau neturėtume nusišalinti nuo
jo likimo“, – žurna-listams sakė G. Kirkilas.
ąžuolas Bagdonas Delfi.lt apie tokius val-džios vyrų
samprotavimus rašė: „Neturint jokių ypatingų informacijos šaltinių
ar gudrių ir pa-
-
31
tyrusių patarėjų būrio sunku atspėti tikrąją pre-zidento ir
premjero pareiškimo tikslą. Žinoma, kad didelė dalis Saugumo
departamento vei-klos yra užslaptinta, todėl nei prezidentas, nei
premjeras turbūt taip ir nepaaiškins, kuo gi po-nas Pocius
nusipelnė tokio išskirtinio dėmesio ir kokia ta patirtis, kurią
reikia žūtbūt išsaugo-ti“. Toliau straipsnyje „Iš gatvės apie
saugumą“ autorius primena viešą A. Pociaus „patirtį“. „Pirma, ką
turbūt reikia paminėti, tai kad ponas Pocius 1989 metais sugebėjo
patekti į KGB re-zervą. Net tie, kas mąsto tik dešiniuoju
pusrutu-liu, turėtų pripažinti, kad sovietinė kadrų atrin-kimo
sistema buvo nepalyginamai geresnė už dabartinę. Niekaip kitaip
neišeina paaiškinti to, kad tiek daug kagėbistų, rezervistų ir
buvusių kompa