KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ, HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR MENŲ FAKULTETO VIEŠOSIOS POLITIKOS IR ADMINISTRAVIMO INSTITUTAS Šeima kaip socialinis institutas Referatas
Post on 21-Jan-2023
0 Views
Preview:
Transcript
KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETASSOCIALINIŲ, HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR MENŲ FAKULTETOVIEŠOSIOS POLITIKOS IR ADMINISTRAVIMO INSTITUTAS
Šeima kaip socialinis institutasReferatas
Tikrino:
Doc. E. Butkevičienė
Atliko:
SMG–1/2 gr. studentė
Dovilė Urbelienė
KAUNAS, 2014
LENTELĖS
Lentelė 1. Šeimos sąvoka ..........................................................................................................
Lentelė 2. Šeimos transformacijos etapai .................................................................................
2
ĮVADAS
Visuomenės socialinės, ekonominės ir kultūrinės
evoliucijos eigoje susiformavo vienas iš svarbiausių
socialinių institutų – tai šeima. Šeima yra unikaliausia ir
svarbiausia institucija žmogaus gyvenime.
Tačiau yra pastebima, kad šeimos modelis smarkiai kinta.
Evoliucijos eigoje šeima patiria nuolatinę kaitą. Keičiantis
gyventojų vertybinėms orientacijoms, gyvenimo sąlygos, veiklos
galimybėms ir prioritetams, kinta ir šeimos vaidmuo individo
gyvenime ir santykiai tarp šeimos narių. Įsigali naujos
vertybinės ir prokreacinės nuostatos bei elgsena. Palaipsniui
šeima praranda
3
Šeima – pirmasis ir pagrindinis socializacijos
institutas, kuris padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir
yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės (V. Dumbliauskas,
1999). http://www.biblioteka.vpu.lt/elvpu/15259.pdf
1.ŠEIMOS SĄVOKA
Šeimos apibrėžimų mokslinėje literatūroje yra gana daug
ir visi apibrėžimai yra skirtingi. Kiekviena mokslinė
disciplina taip pat turi savo šeimos sampratos supratimą.
4
1 lentelė
Šeimos sąvoka
Eil.nr.
Šaltinis Apibrėžimas
1. Edukologijoje
Šeima – tai pirminė visuomenės
ląstelė, viena pagrindinių jos
struktūros elementų. Pirminė, nes
joje, pirmiausiai ugdomi vaikai,
formuojamas charakteris, idealas. Ji
yra ne tik raginimas gyventi, bet ir
pats gyvenimas (Z. Bajoriūnas,
1997).
2. Socialinėje
pedagogikoje
Šeima – tai svarbiausia
mikroaplinka, kurioje vykdoma vaikų
socializacija ir atliekamos šeimos
funkcijos (I. Leliūgienė, 2003).3. Pedagogikoje Šeima – tai mažiausias regeneracijos
kolektyvas, kuris sieja ekonominės
ir dvasinės veiklos bendrumas (L.
Jovaiša, 2007).4. Sociologijoje Šeima – tai unikali institucija,
kurios unikalumas pasižymi tuo, jog
joje pratęsiama gyvybė, individas
tampa tam tikros socialinės grupės
nariu, kuris socializuojamas
gyvenimui už pirminės grupės ribų5
(J. V. Uzdila, 2001).
5. Psichologijoje Šeima – tai yra svarbiausias
veiksnys, apsprendžiantis vaiko
asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai ir
tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis
ir įtaigiausias bendravimo modelis
(G. Navaitis, 1999).
Šaltinis: sudarytas autorės.
Taigi apibendrinant šias, skirtingų mokslinių disciplinų
šeimos suvokimo sąvokas galima teigti, kad šeima yra viena iš
svarbiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir
išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo
grandžių.
2. ŠEIMOS FUNKCIJOS
Šiandieninėje visuomenėje šeima traktuojama kaip vienas
iš svarbiausių vaiko ugdymo(si) bei visuomenės vystymosi
veiksnių, todėl mokslininkai domisi įvairiomis šeimos
problemomis bei įvairiais jų aspektais. Ypač daug dėmesio
skiriama šeimos funkcijoms, kurios siejamos su sutuoktinių ar
kitų šeimos narių poreikių ir pareigų atlikimu bei patenkinimu
(M. Gaigalienė, 2002). 6
Reprodukcinė funkcija (giminės pratęsimo). Svarbiausia šeimos
visuomeninė funkcija – tai žmonių giminės tęsimas (vaikų
gimdymas bei auklėjimas). Šeima užtikrina, jog būtų palaikomas
gyventojų skaičius ( gims pakankamai vaikų mirusiems
visuomenės nariams pakeisti) (V. Pruskus, 2003).
Socializacijos (auklėjamoji funkcija). Šeima yra tarpininkas tarp
vaiko ir visuomenės, pirmoji ir pagrindinė socializacijos
institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima
vertybes, elgesio formas, būtinas gyvenimui visuomenėje (V.
Dumbliauskas, 1999).
Seksualinio elgesio reguliavimo funkcija. Visuose visuomenėse
seksualinis elgesys buvo ir yra reguliuojamas bandant jį
apriboti santuokos rėmais, t.y. draudžiant iki santuokinius ir
nesantuokinius ryšius. Tradicinėje visuomenėje, kurioje šeima
buvo pagrindinis gamybinis vienetas, santuokinė ištikimybė
buvo svarbiausias reikalavimas, nes tik ji garantavo, kad
turtą paveldės tikrieji vyro vaikai. Dėl to santuokinė
neištikimybė buvo baudžiama pagal įstatymą. Šiuolaikinėse
europietiškos kultūros visuomenėse ikisantuokiniai lytiniai
santykiai yra laisvas asmens pasirinkimas. Tačiau santuokinė
neištikimybė nėra toleruojama, ji laikoma pažeidžiančia
socialines normas (V. Pruskus, 2003).
Ekonominė, ūkinė, buitinė (ekonominė funkcija). Vaikų auginimas
glaudžiai susijęs su deramu šeimos ūkinės ir ekonominės
funkcijos plėtojimu. Susijusi su egzistavimo, materialių ir
kai kurių dvasinių dalykų tenkinimu, namo, asmeninio ūkio,
biudžeto tvarkymu, šeimos valdymu, tarpusavio parama,
sveikata, darbu namuose ar įstaigoje (V. Pruskus, 2003).
7
Emocinė, bendravimo (dvasinė psichologinė funkcija) Šeima suteikia
vaikui pirmąją socialinių sąveikų patirtį. Šios sąveikos
patirtys yra asmeninės, ugdančios ir ilgalaikės, suteikiančios
vaikui emocinio saugumo jausmą. Dvasinis komfortas šeimoje-
bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis atvirai,
nuoširdžiai, toks nusiteikimas – leidžia asmeniui jaustis
saugiai ir tvirtai. Šeima – tai socialinis darinys, kurioje
auganti karta globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų. Ji
rūpinasi savo sergančiais, sužalotais ir senstančiais šeimos
nariais. Šeima - tai svarbiausia žmogui socialinė grupė,
padedanti jam tiek materialiai (buitis), tiek dvasiškai
(šeimos narių meilė ir prieraišumas) (V. Pruskus, 2003).
Socialinės padėties suteikimo funkcija. Yra skirtumas gimti
neturtingo valstiečio ir turtingo verslininko šeimoje, t.y.
šeima pirmiausiai suteikia tai, ką sociologai vadina gauta
socialine padėtimi. Tradicinėse visuomenėse šeimos suteikta
socialinė padėtis praktiškai nesikeisdavo visą individo
gyvenimą (bajoro titulas, amatininko profesija). Šiuolaikinis
socialinis mobilumas suteikia individui galimybes pasiekti
kitokias nei šeimos suteiktas padėtis, tačiau ir čia šeimos
vaidmuo yra svarbus (aukštuomenė savo vaikams stengiasi
suteikti patį geriausią išsilavinimą) (V. Dumbliauskas, 1999).
Šeima ir šeimos atliekamos funkcijos yra reikšmingos
kiekvieno asmens gyvenime, todėl valstybė taip pat gina ir
įtvirtina įstatymais šeimos institucijos svarbą. Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje III skirsnio “Visuomenė ir
valstybė” 38 str. teigiama, kad “Šeima yra visuomenės ir
valstybės pagrindas; Valstybė saugo ir globoja šeimą,
8
motinystę, tėvystę ir vaikystę; Santuoka sudaroma laisvu vyro
ir moters sutarimu; Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir
mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos
registraciją; Sutuoktinių teisės šeimoje lygios; Tėvų teisė ir
pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais
piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti; Vaikų pareiga –
gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą
(Lietuvos Respublikos Konstitucija 38 straipsnis). Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje to pačio skirsnio 39 str. rašoma,
jog „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias
vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą;
Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki
gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.
Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ (Lietuvos Respublikos
Konstitucija 39 str.).
3. ŠEIMOS STRUKTŪROS YPATUMAI
Sociologai lygina šeimos struktūrą skirtingose
bendruomenėse pagal 4 parametrus (kriterijus): pagal šeimos
formą, pagal gyvenamąją vietą, pagal paveldėjimo būdą ir pagal
valdžios pasiskirstymą šeimoje“ (V. Pruskus 2003).
Pagal formą. Giminingumas reiškia vienovę socialinių
santykių, pagrįstų tam tikrais veiksniais. Tokie
santykiai apima biologinius ryšius, santuoką ir teisės
normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir kt. Pagal
formą skiriami du pagrindiniai šeimos struktūros būdai:9
branduolinio (nuklearinio) tipo šeima, kurią sudaro dvi
kartos (tėvai ir vaikai);
išplėstinė šeima, kurią sudaro 3 – 4 kartos, šalutinės
linijos giminaičiai.
Šiuolaikiniai sociologai skirai dar trečią formą – nepilną
šeimą, gyvuojančią be vieno iš tėvų (tokių šeimų gausėja ir
Lietuvoje).
Pagal gyvenamąją vietą skiriama:
patrilokarinė šeima – kai sutuoktiniai gyvena pas vyro
tėvus;
motrilokalinė šeima – kai gyvenama pas žmonos tėvus;
neolokalinė šeima – kai sutuoktiniai gyvena atskirai
nuo tėvų.
Pagal paveldėjimą skiriama:
šeima, kurioje paveldėjimo teisė atitenka
vyriškosios lyties atstovamas;
šeima, kurioje paveldėjimo teisės atitenka
moteriškosios lyties atstovėms;
šeima, kurioje paveldėjimo teisės gali atitekti
tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties
atstovamas.
Pagal valdžios pasiskirstymą šeimoje skiriama:
patriarchalinė šeima, kurioje valdžia priklauso vyrui
bei tėvui;
matriarchalinė šeima, kurioje valdo žmona – motina;
egalitarinė šeima, kurioje valdžia pasiskirsčiusi tarp
abiejų santuokinių maždaug vienodai.
10
Egzistuoja ir dar vienas šeimų skirstymas: tose
šiuolaikinėse visuomenėse, kuriose vyrauja nuklearinė šeima,
dauguma žmonių per savo gyvenimą būna dviejų nuklearinių šeimų
nariais – savo tėvų šeimos ir savo sukurtosios šeimos (V.
Pruskus 2003).
4. SANTUOKA
4.1 Santuokos taisyklės ir santuokos formos
Santuoka yra visuomeniškai sankcionuota moters ir vyro
sąjunga, sukurianti tam tikrus jos narių savitarpio
įsipareigojimus. Santuoka turi lemiamą reikšmę realizuojant
prigimtinius individo poreikius, bei sukuria atskirų individų
šeimą (V. Dumbliauskas, 1999).
Santuokos taisyklės. Visose visuomenėse santuokos partnerio
pasirinkimas yra daugiau ar mažiau reguliuojamas. Nustatant
partnerio tinkamumą veikė ir veikia dvi priešingos, tačiau
viena kitą papildančios taisyklės, atėjusios iš žilos
praeities:
Endogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis tik su
savosios grupės (genties, tautos, rasės,
bendruomenės ir pan.) nariu.
Egzogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis su
žmogumi, nesusijusiu kraujo ryšiais. Egzogamija
remiaisi kraujomaišos draudimu, tačiau artimųjų
giminaičių, negalinčių tarpusavyje tuoktis,
11
samprata istoriškai ir kultūriškai yra nevienoda.
Ir endogamija, ir egzogamija dažniausiai egzistuoja
kartu. Per visą istoriją iš žydų buvo reikalaujama
tuoktis tik tarpusavyje (endogamija), tačiau
negalima buvo tuoktis artimiems giminaičiams (V.
Pruskus, 2003).
Santuokos formos. Egzistuoja tokios santuokos formos:
monogamija – santuoka tarp dviejų individų;
poligamija – individo santuoka su keliais
sutuoktiniais. Poligamijoje skiriamos dvi formos:
poliginija (daugpatystė) ir poliandrija (daugvyrystė) (V.
Dumbliauskas, 1999).
Nesantuokinės sąjungos. Visais laikais ir visuose visuomenėse
be santuokos gyvavo nesankcionuotos moters ir vyro sąjungos.
Konkubinatas (lot. concubina – sugulovė) – senovės Romoje taip
buvo vadinamas faktinis vyro ir moters sugyvenimas, kuris buvo
reguliuojamas įstatymu (buvo apibrėžiama konkubinate gimusių
vaikų teisė paveldėti turtą) (V. Dumbliauskas, 1999).
4.2 Santuokų rūšys
Egzistuoja daug ir įvairių santuokų klasifikacijų,
sudarytų pagal įvairius požymius. Psichologai Cuber ir Harroff
tyrinėjo 10 ir daugiau metų trukmės santuokas ir atrado
penkias santuokų rūšis:
gyvybingos santuokos (tokiose santuokose sutuoktiniai
yra emociškai labai artimi. Tokioms poroms
12
buvimas kartu ir dalinimasis viskuo yra
pagrindinis gyvenimo džiaugsmas).
absoliučios santuokos (šios santuokos yra panašios į
gyvybingas santuokas, tik šiose santuokose
sutuoktiniai nėra tokie artimi. Kiekvienas turi
savo pomėgius, tačiau vienas kita paremia ištikus
bėdai).
pasyvios – bendraminčių santuokos (šiuose santykiuose
partneriai yra mandagus, tarpusavyje bendrauja,
tačiau jų bendravimas yra paviršutiniškas,
kiekvienas eina savo keliu).
praradusios gyvybiškuma santuokos (tokiose santuokose
sutuoktiniai neapkenčia vienas kito, jie yra
pavargę vienas nuo kito ir nuo jų santuokos, bet
nei vienas iš sutuoktinių negalvoja apie
skyrybas) (J. Wood, 2010).
4.3 Santuokos sudarymas ir sėkmė
Orientacijos į santuoką ir santuokos motyvai. Susilpnėjus santuokos
institucijos vaidmeniui, sociologai ėmė tirti besituokiančiųjų
nuostatas, lūkesčius, motyvus.
Santuokos sėkmė ir tvirtumas. Sociologai užfiksavo
eudemoninę šiuolaikinės santuokos funkciją –
sutuoktinių norą būti laimingais. Svarbūs santuokos
tvirtumo veiksniai – pareigos ir atsakomybės
jausmai (V. Dumbliauskas, 1999).
13
Ištuoka. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelę
įtaką daro subjektyvus supratimas, ką reiškia būti
laimingu ar nelaimingu. Kai nelaimingumo pojūtis
nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama
(V. Dumbliauskas, 1999).
4.3 Santuokos nutraukimas (skyrybos)
Santuokos nutraukimas (skyrybos) – yra santuokinės
sąjungos nutraukimas, teisinių pareigų atšaukimas ir/ar
perorganizavimas bei šeimos iširimas.
(http://en.wikipedia.org/wiki/Divorce).
Skyrybas, kaip santuokos nutraukimą, galėtume sąlygiškai
suskirstyti etapais:
Emocinės skyrybos. Šiame etape blėsta vedusiųjų
jausmai, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas,
atsiranda abejingumas ar net neapykanta vienas
kitam. Svarbiausias šio etapo bruožas –
papraščiausias nebemokėjimas gyventi kartu.
Fizinės skyrybos. Vedusiųjų santykiai dar labiau
atšala. Abipusį bendravimą lydi nuolatiniai
konfliktai, vyras ir žmona pradeda gyventi
atskirai, užsidarydami vienas nuo kito savame
emocijų ir jausmų pasaulyje.
Juridinės skyrybos. Jos juridiškai įregistruoja jau
mirusią santuoką
14
(http://gyvenimo.lt/skirybos/#sthash.I5qX0cen.dpuf)
.
Santuokos nutraukimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos
civiliniame kodekse. Santuokos nutraukimą (skyrybas) reglamentuoja
ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( trečioji knyga
nuo 3. 49 – 3. 72 str.). Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso trečioje knygoje “Šeimos teisė” 3.49 straipsnyje
“Santuokos pabaigos atvėjai” teigiama, jog “Santuoka baigiasi,
kai vienas iš sutuotkinių miršta arba santuoka nutraukiama
įstatymų nustatyta tvarka; Santuoka gali būti nutraukta abiejų
sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu arba
dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės (Lietuvos Respublikos
civilinis kodeksas, trečioji knyga 3.49 srt.). 3.51
straipsnyje “Santuokos nutraukimo sąlygos” akcentuojama, kad
“Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta,
jeigu yra šios sąlygos:
1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei
vieneri metai;
2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos
nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų
išlaikymo ir pan.);
3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.” (Lietuvos
Respublikos Civilinio kodekso 3.51 str.)
3.53 straipsnyje “Santuokos nutraukimo tvarka” rašoma,
jog “Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu
įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo; Santuoka laikoma
iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu nebegyvena ir negalima
tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu; Tesimas, savo
15
sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių
pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje
sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas
kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir
dalyvavimo juos auklėjant klausimus, bei litas savo turtines
teises ir pareigas. ” (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso
3.53 str.).
5.ŠEIMOS TYRIMO KRYPTYS
Šeima sociologus domina nuo seno. Šio fenomeno
sociologinis tyrimas vykdomas dviem kryptimis: funkcionalizmo
ir konflikto teorijos (V. Pruskus, 2003).
Funkcionalizmas. Funkcionalizmo šalininkai tiria šeimą
pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius, kuriems ji
tarnauja (V. Pruskus, 2003). Tačiau akivaizdu, kad šeima
netenka istoriškai turėtų funkcijų, kurias perima kiti
socialiniai dariniai. Šeima buvo vienas iš pagrindinių
gamybinių vienetų, dabar gamybą organizuoja transnacionalinės
korporacijos (išskyrus smulkųjį verslą, dažniausiai vykstantį
šeimoje). Profesijos žinių vaikai išmokdavo iš tėvo, dabar –
mokymosi įstaigose. Nuklearinė šeima neteko senelių globos
funkcijos, tą dabar atlieka specialios įstaigos (V.
Dumbliauskas, 1999).
16
Konflikto teorija. Jos šalininkai svarbiausiu dalyku laiko
valdžios pasiskirstymą šeimoje. (V. Pruskus, 2003). Skiriami
trys konfliktinio požiūrio į šeimą lygiai:
1) Vidinis valdžios pasiskirstymas: šeimos nariai,
turintys daugiau socialinės galios, ir šeimoje
įgyja daugiau valdžios. Be to, labiau mylintis
sutuoktinis turi mažiau valdžios, nes jis jaučia
didesnę psichologinę priklausomybę (V.
Dumbliauskas, 1999).
2) Šeima ir globalusis konfliktas. K. Marksas teigė,
kad šeimoje, kaip visuomenės mikrokosmose,
atsispindi pagrindinis socialinis konfliktas tarp
išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Žmona – namų
šeimininkė faktiškai yra vyro vergė konfliktas
(žmona – namų šeimininkė faktiškai yra vyro vergė)
(V. Dumbliauskas, 1999).
• Vidiniai šeimos konfliktai. Šeimoje vyksta konfliktai,
kai susiduria šeimos narių interesai tokiais klausimais: kas
turi atlikti buities darbus, kaip ir kam leisti šeimos pinigus
ir kt. Šeimos pagrindas yra dviejų asmenų santuoka
(V.Pruskus, 2003).
6.ŠEIMOS GYVENIMO IR VERTYBIŲ POKYČIAI
6.1 Šeimos transformacijos raida
17
Tarp gyvenimo vertybių šeima užima vieną svarbiausių
vietų. Šeimos atliekamos funkcijos yra svarbios žmogaus
socializacijai į visuomenę. Tačiau, nagrinėdami šeimą
įvairiais aspektais, negalime nepastebėti tiek faktinio šeimos
gyvenimo, tiek jos vertybių pokyčių (A. A. Mitrikas, 2000).
Žymūs šeimos pokyčiai pirmiausiai ėmė reikštis Šiaurės
ir Vakarų Europos šalyse dar XX amžiaus septintojo dešimtmečio
viduryje, o vėliau įsivyravo ir kituose Europos regionuose.
(V. Stankūnienė, A. Jasilionienė, R. Jančaitytė, 2005).
Kiekvienas naujas žmonių elgsenos elementas lėmė kitus gana
tikslingus sprendimus ir šeimos elgsenos pokyčius. Atsiradus
moderniai kontarcepcijai, kito kontracepcinė elgsena, kuri
savo darė įtaką gimstamumo lygiui ir modeliui. Vėliau pamažu
keitėsi santuokos sudarymo laikas, dažnumas, stabilumas ir jos
tipas. Galutinis visų šių pokyčių rezultatas – šeimos modelio
kaita (D. Danilevičienė, 2007).
R. Lesthaeghe, vienas iš antrojo demografinio perėjimo
teorijos autorių, įžvelgia kelis šeimos transformacijos etapus
( 2. lentelė).
2 lentelė
Šeimos transformacijos etapai
Etapai Laikotarpis BruožaiI
etapas
1955 – 1970
m.
Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse pradeda
ryškėti trys svarbūs pokyčių komponentai:
1) padaugėja skyrybų, 2)baigiasi
pokarinis “vaikų bumas” ir gimstamumas
ima mažėti, 3)nustoja jaunėjęs vedybų
18
amžius. Tuo pačiu metu vyksta
kontraceptinė revoliucija.II
etapas
1970 – 1985
m.
Pradeda sparčiai plisti neregistruotos
santuokos (kohabitacija). Iš pradžių tai
buvo ikivedybinio gyvenimo būdas,
besireiškiantis kaip preliudija į
vedybas. Pirmieji ją praktikuoti pradėjo
Šiaurės Europos šalių gyventojai, bet
netrukus tokį gyvenimo kartu būdą perėmė
ir Vakarų Europos šalys. Vėliau, kai
sugyventinių poros pradėjo įgyvendinti
savo prokreacinius tikslus, iš
preliudijos kohabitacija virsta
alternatyva vedyboms ir netgi norma. Tai
lemia ne santuokoje gimusių vaikų dalies
didėjimą. Tačiau gausėja ir vaikų,
kuriuos gimdo vienišos motinos.III
etapas
nuo 1985 m. Plinta povedybinė kohabitacija
(atitinkamai mažėja pakartotinių vedybų)
ir gyvenimo “kartu, bet atskirai”
modelis. Gimstamumas, kai gimdo jauname
amžiuje, pasiekęs labia žemą lygį,
nustoja mažėti. Dažnėja gimdymų tarp
moterų, peržengusių 30 metų amžiaus ribą
– pradeda ryškėti gimstamumo atidėjimo
tendencijos.Šaltinis: Lesthaeghe, 1995 m.
19
6.2 Šeimos transformacijos veiksniai.
Veiksnius, lemiančius šeimos modelio transformaciją,
galima skirstyti į tris atitinkamas grupes:
ekonominės socialinės transformacijos (perėjimas prie rinkos
santykių; ekonominės raidos krizės; smukęs gyvenimo
lygis pirmąjame transformacijų etape; pajamų
diferenciacija, skurdo plitimas; nedarbas; masinė
nelegali emigracija);
socialiniai praradimai (užimtumo; išsilavinimo; minimalių
pajamų; būsto ir pan.);
fundamentalūs (individualizacija; emancipatija;
individo laisvė; technologinė pažanga medicinoje:
moderni kontracepcija) (V. Stankūnienė, A.
Jasilionienė, R. Jančaitytė, 2005).
Tačiau daromos prielaidos, jog šeimai daugiausiai
įtakos turėjo poindustrinės visuomenės vertybių sistemos
permainos. Tokios kaip vyro ir moters vaidmenų pokyčiai
šeimoje, skyrybų didėjimas, valstybės parama šeimai,
sekuliarizacija, branduolinės šeimos, vieniši tėvai bei
kohabitacija. Tai sudaro antrojo demografinio perėjimo
pagrindą. Svarbiausi šiuos pokyčius žymintys požymiai yra
individo autonomijos etinėje, dorovinėje ir politinėje sferose
pabrėžtumas, visų institucinės kontrolės ir bet kokių įtakos
formų atmetimas bei vertybių, susijusių su vadinamaisiais
“aukštesnio lygmens” saviįprasminimo ir pripažinimo
poreikiais, svarbos didėjimas (D. Danilevičienė, 2007).
20
7.ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA
Praeito amžiaus septintame – aštuntame dešimtmetyje
sparčiai ėmusi kisti šeimos kūrimo elgsena ir išplitusi šeimos
modelių įvairovė – santuokų ir gimstamumo mažėjimas, jų
atidėjimas vyresniam amžiui, savanoriška bevaikystė,
kohabitacijos plitimas, nesantuokinių gimimų dažnėjimas,
didėjantis santuokos nestabilumas – sukėlė sumaištį, tapo
sudėtinga identifikuoti šeimos ribas ir asmenis, kurie gali
būti priskirti šiuolaikinei šeimai. Sociologijos teorijoje
šeimos samprata kito nuo tradicinės modernios iki
postmodernios. Tradicinės modernios šeimos pagrindiniais
kriterijais buvo kraujo (arba įvaikinimo) ryšys arba santuoka,
buvo išskiriamos branduolinės ir išplėstinės šeimos. Tačiau
šiuolaikinei šeimai būdingas modelių pliuralizmas verčia iš
naujo peržvelgti kriterijus, pagal kuriuos apibrėžiama šeima
(V. Česnuitytė, 2012).
Šiuolaikinės šeimos tendencijos
1 tendencija. Mama ir tėtis keičiasi vaidmenimis
Prieš tris–keturis dešimtmečius vyras iš tiesų buvo tas
žmogus, kuris visokeriopai rūpinosi ir išlaikė šeimą. Šiandien
taip toli gražu nebėra. Šeimose vis dažniau mama, o ne tėtis,
tampa lyderiu – psichologine ir ekonomine prasme. Moterys vis
21
dažniau išdrįsta įsiklausyti į tai, kas joms svarbu, įdomu ir
siekti to nepaisydamos jokių aplinkybių (J. Lūžaitė, 2013).
2 tendencija. Daugėja skyrybų
Kiekvienais metais skyrybų procentas vis didėja. Žmonės
skyrybų nebetraktuoja kaip katastrofos. Net visuomenės nuomonė
tapo gerokai palankesnė skyrybas išgyvenusiems žmonėms, kurie
nusprendė pabandyti gyventi iš naujo. Skyrybos laikomos
normaliu reiškiniu, o tam tikrais atvejais net ir vienintele
įmanoma išeitimi (J. Lūžaitė, 2013).
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-30-jurga-
luzaite-siuolaikine-seima-tendencijos/94216
3 tendencija. Valstybės parama šeimai
3 tendencija: Tuokiamasi ir vaikų laukiamasi vyresniame
amžiuje
Jaunikiai ir nuotakos su kiekvienas metais vis labiau
„sensta“. Anksčiau 24 metų sulaukusi netekėjusi mergina būdavo
pradedama laikyti senmerge, o šiandien atrodo normalu pradėti
galvoti apie vedybas peržengus 30 metų slenkstį. O vyrams dar
ir vėliau. Vyrauja nuomonė, kad pirmiausia reikia pagyventi
dėl savęs, padaryti karjerą, nusipirkti butą, įsikurti, o tik
tada pradėti galvoti apie antrą pusę, santykių įteisinimą ir
galbūt vaikus... Kita vertus, nemažai žmonių tiesiog
atidėlioja santuokos įforminimą, nors jau seniai gyvena kartu.
Ir ši tendencija būdingesnė didesniuose miestuose. Iš to
natūraliai seka kitas žingsnis – vėliau susilaukiama ir vaikų.
Taip didėja tikimybė, kad vėlai susilauktas vaikas bus
vienintelis šeimoje.
4 tendencija: daugėja nepilnų šeimų
22
Bene didžiausia priežastis, kodėl daugėja nepilnų šeimų
– skyrybos, antroje vietoje galėtų būti kūdikio gimimas ne
santuokoje. Tai, kad šeimoje yra vaikų, vis rečiau tampa
kliūtimi skyryboms. Suaugusieji skyrybas vis dažniau laiko
puikia galimybe „viską pradėti iš naujo“, bet vaikams tai
beveik visada trauma. Jiems iki galo suvokti skyrybų
priežastis yra be galo sunku, jie neturi tokios gyvenimiškos
patirties ir daugelio dalykų tiesiog negali suvokti. O jei dar
paskui atsiranda nauja šeima ir joje vaikui sunkiai sekasi
adaptuotis, vaikas paslapčia gali pradėti svajoti, kad „tuoj
grįš tėtis/mama ir viskas bus taip, kaip anksčiau“. Žinoma,
skyrybos gali būti vienintelė prasminga išeitis, jei šeimoje
smurtaujama, žeminama, niekinama.
Beje, tarybiniais laikais buvo manoma, kad tai, jog
nepilna šeima visada sietina tik su nelaime, šiandien to
nebėra.
5 tendencija: dirbama vis daugiau ir ilgiau
Dirbančių moterų skaičius kiekvienais metais vis auga.
Viena vertus, tai susiję su tam tikrais demografiniais
dalykais. Kita vertus – tiesiog didėja užimtumo lygis. Tarkim,
vis daugiau vyresnių moterų neina į pensiją. Moterys vis
dažniau renkasi darbą nevalstybiniame sektoriuje: čia
atlyginimai didesni, nors socialinės garantijos mažesnės.
Nevengiama susirasti papildomo darbo namuose ar po darbo
valandų. Kiekvienais metais visame pasaulyje daugėja žmonių,
dirbančių namuose (nuo 1995-ųjų iki 2010 metų visame pasaulyje
namuose dirbančių žmonių padaugėjo daugiau kaip 19 mln.).
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad namie dirbama trumpiau nei
23
kitose darbo vietose, arba kad dirbant namuose turima daugiau
laisvo laiko ir poilsio. Tendencijos yra greičiau priešingos.
6 tendencija: laimingų ir nelaimingų daugiau nebėra
Ar kada susimąstėte, ar esate laiminga šeima. Anksčiau
egzistavo gana aiškus suvokimas, kas yra laiminga šeima, o kas
– ne. Šiandien šeimos vis dažniau papuola į savotikšas
pinkles: egzistuoja daugiau galimybių gerai uždirbti ir
aprūpinti šeimą visaverčiu gyvenimu, kita vertus – tam reikia
skirti ir gerokai daugiau laiko, ir jo nebelieka vaikų
auklėjimui, bendram laisvalaikiui ir poilsiui. Dėl to
atsiranda ne itin gera tendencija, kai gana kultūringose ir
materialiai apsirūpinose šeimose auga „probleminiai“ vaikai.
Ir tai didelė problema: tėvai jaučiasi atiduodantys viską, kad
tik šeima gyventų geriau, tuo tarpu vaikui galbūt užtektų
mažiau materialinės gerovės, bet daugiau laiko su tėvais,
dėmesingumo ir išklausymo. Juk kaip dažnai į mokyklinuko
kalbas ir problemas tėvai teatsiliepia: „Aha aha, ir man taip
buvo“, „taip taip, geriau daryk namų darbus“ ir pan.
O apie tėvų, iš kurių atimama teisė auginti savo vaikus,
problemą, išvis baisu užsiminti. Deja, bet Lietuvoje nesama
socialinio „palydėjimo“ į šeimą, egzistuoja tik krizinis
mechanizmas, bet nėra profilaktinio. Valstybė tegali įsikišti
tik tada, kai vaikui jau atsitikę kažkas baisaus, kad jis turi
būti atimamas iš tėvų.
Aš vis pagalvoju, kad mūsų visuomenėje labai mažai
kalbama apie tai, ką reiškia gyventi šeimoje, kaip joje augti,
tobulėti, vienam kitą girdėti. Kad jausmai šeimoje kinta, ir
24
tai normalu. Kad reikia įdėti pastangų, jog šeimoje būtų gera
visiems jos nariams, mokėti aukotis.
7 tendencija: keičiasi šeimos modeliai
Vis dažniau bandoma įteigti, kad gyvenantieji
nesusituokę yra lygiai tokia pati šeima, kaip ir
susituokusieji. Dabar egzistuoja nemažai skirtingų galimybių
santuokai įforminti. Tarkim, kai įteisinama tik civilinė
santuoka, ar santuoka svetimame krašte pagal svetimus
(kartais, net religinius) papročius, matome ir jaučiame ir
užsienio šalių „santuokinį kontekstą“: bandomosios santuokos,
formalios santuokos, tos pačios lyties žmonių santuokos –
viskas įmanoma. O koks yra tikrasis šeimos modelis? Ar jis
begali būti vienintelis?
Akivaizdu, kad šeimoje vis dažniau siekiama asmeninių
tikslų, suteikiama daug laisvės kiekvienam jos nariui, tačiau
tai labai dažnai sukelia nelaimingumo ir nerimo pojūtį,
daugėja besijaučiančiųjų vienišais. Ir vis tiek norisi
klausti, kodėl žmonės nedrįsta tuoktis, ar gyvenančiųjų kartu
nesusituokus mąstymo neslegia nesąmoninga baimė įsipareigoti,
kuri garsiai romantiškai ištariama kaip populiari frazė, kad
„antspaudas pase nieko nekeičia“, „antspaudas užgesina
jausmus“ ir pan.?
8 tendencija: šeimoje nesijaučiama saugiai
Čia labiau turiu omenyje vyraujantį valstybės požiūrį į
šeimos politiką. Tiksliau, į šeimos politikos nebuvimą – tai
juk turbūt irgi tam tikra politika, kuri, deja, tesugeba
priversti šeimoje ir santuokoje gyvenančius žmones jaustis
kaip nevertingus visuomenei. Šeima kaip institucija Lietuvoje
25
nėra socialiai apsaugota. Gal ir banaliai nuskambės, bet jei
norime, kad gimstamumas Lietuvoje didėtų, kad šeimos jaustųsi
apsaugotos ir pasitikėtų socialinių tarnybų darbu (dabar gi
įvairiuose įstatuose vyrauja požiūris, kaip daugiau atimti,
išskaičiuoti, apriboti), šeimos problemos ir klausimai turi
būti pripažinti kaip svarbiausi valstybės politikoje. Juk žemo
gimstamumo problemos ne tik materialios. Žmonės nejaučia
pasitikėjimo rytdiena, supranta, kad jų nesaugumas yra itin
pažeidžiamas.
9 tendencija: pasitikima tik savimi
Pasitikima tik savimi ir nelaukiama jokios pagalbos ar
paramos ne tik iš valstybės, bet ir iš artimųjų. Šiandien
žmonės priversti kovoti už save, savo šeimą ir nieko nesitiki
– o tai juk esminis psichologijos pasikeitimas. Kaip šeima
šiandien suvokiami tik tėvai ir vaikai, seneliai ir
giminaičiai į šią sąvoką neįtraukiami. Tėvai vis dažniau
naudojasi auklės paslaugomis, o jaunos ir pilnos jėgų močiutės
ir toliau dirba. Bet šalia vis daugėja suaugusių vaikų
turinčių pagyvenusių žmonių, kurie senatvėje jaučiasi vieniši
ir neprižiūrėti. Anksčiau kone savaime suprantamu reiškiniu
laikytas gyvenimas kartu su vieno iš sutuoktinių tėvais,
šiandien laikomas katorga ir nepriimtina neprabanga – juk
geriau imti paskolą visam gyvenimui ir šitaip bėgti nuo
gyvenimo sunkumų.
Šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi gyventojų vertybinės
orientacijos, gyvenimo sąlygos, veiklos galimybės ir
prioritetai, kinta šeimos vaidmuo individo gyvenime ir
26
santykiai tarp šeimos narių (V. Stankūnienė, A. Jasilionienė,
R. Jančaitytė, 2005). Įsigali naujos vedybinės ir prokreacinės
nuostatos bei elgsena. Vis gajesnė darosi nuomonė, jog galima
gyventi ir be šeimos (D. Danilevičienė, 2007).
Pokyčiai!
• Vyro!ir!moters!vaidmenys!šeimoje/!Dirbančios!mamos!
• Skyrybos!
• Valstybės!parama!šeimai!
• Sekuliarizacija!
• Branduolinės!šeimos!
• Vieniši!tėvai!
• Kohabitacija!
Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai
27
Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės
ikiindustrinės šeimos šiais aspektais:
Laisvas partnerio pasirinkimas (tai reiškia, kad
individas sutuoktinį pasirenka pats, neatsižvelgdamas į
tai, ar jo sprendimui pritaria giminė bei artimieji.
Tradicinės šeimos modelyje santuoka pirmiausiai buvo
darbinis ryšys, o tai reiškia, kad pirmiausiai buvo
sprendžiamas žemės bei turto paveldėjimo klausimas.
Santuoka buvo materialiai suinteresuota, todėl buvo iš
anksto sprendžiama kas, kada ir su kuo susituoks).
Skyrybų skaičiaus didėjimas (šiuolaikinėje šeimoje į
skyrybas yra žiūrima daug atlaidžiau, nei tradicinės
šeimos egzistavimo laikais. Todėl sutuoktiniai susidūrę
su tam tikromis problemomis nebesistengia jų spręsti ir
tieiog išsiskiria).
Padidėjęs geografinis mobilumas (šiuolaikinė urbanizacija
susilpnina gyminystės ryšius. Žmonės mažiau linkę gyventi
greta giminių, todėl kartos sunkiau palaiko ryšius).
Industrializacijos įtaka (dėl pramonės perversmo įvykę
socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, kuriems būdinga
stambiosios mašininės gamybos diegimo bei plėtojimo
strategija. Industrializacijos metu įvyko laispniškas
gamybinės veiklos pašalinimas iš namų ūkių ir namų
atsiskyrimas nuo darbo vietos. Dėl šio atsiskyrimo
poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.
Namai tapo prieglobsčiu, kur darbinikai sugryždavo
28
laisvalaikio veiklai. Moterys tapo privataus pasitraukimo
sergėtojomis, vienintelė jų veikla tapo vaikų priežiūra
ir namų ruoša).
Modernios tradicinės šeimos samprata
Svarbiu sociologinių studijų objektu šeima tapo dvidešimto amžiaus pradžioje. Buvo ieškoma būdų šeimai apibrėžti, kadangiaiškėjo, jog šeima transformavosi iš iš- plėstinės į branduolinę.
Išplėstinės šeimos kitimą lėmė industrializacija ir modernizacija. Industrinė revoliucija, didėjantis individualizmas, sekuliarizmas ir moterų emancipatija pakeitė išplėstinę šeimą iš socialinio instituto į draugystę. Šeima pagal funkcijas tapo labiau specializuota, o struktūros ir tikslų prasme šeimos gyvenimas tapo emocingesnis, atsirado daugiau subjektyvumo.
Sociologijos teorijoje šeimos samprata kito nuo tradicinės
modernios iki post- modernios. Tradicinės modernios šeimos
pagrindiniais kriterijais buvo kraujo (arba įvaikinimo) ryšys
arba santuoka, buvo išskiriamos branduolinės ir išplėstinės
šeimos. Tačiau šiuolaikinei šeimai būdingas modelių
pliuralizmas verčia iš naujo peržvelgti kriterijus, pagal
kuriuos apibrėžiama šeima (V. Česnuitytė, 2012).
29
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Z. Bajoriūnas (1997). Šeimos edukologija: vadovėlis.
2. I. Leliūgienė (2003). Socialinė pedagogika: vadovėlis [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.scribd.com/doc/74631762/Socialine-Pedagogika-Leliugiene
3. L. Jovaiša (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius
4. J. V. Uzdila (2001). Lietuvių šeimotyra. Vilnius
5. G. Navaitis (1999). Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Vilnius
6. M. Gaigalienė (2002). Šeimos funkcijų tyrimo pedagoginiai aspektai [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/8501/8602.pdf
7. V. Pruskus (2003). Sociologija. Teorija ir praktika [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.andriuz.skynet.lt/knygos/Sociologija/Sociologija%20-%20teorija%20ir%20praktika%20(Pruskus).pdf
8. V. Dumbliauskas (1999). Sociologija. Mokymo priemonė [interaktyvus] Prieiga per interneta: http://www.biblioteka.vpu.lt/elvpu/15259.pdf
30
9. Lietuvos Respublikos Konstitucija 38 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
10. Lietuvos Respublikos Konstitucija 39 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
11.J. Wood (2010). Interpersonal communication: everyday encounters [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://books.google.lt/books?id=cTyajaSu_CIC&pg=PT325&lpg=PT325&dq=five+distinct+types+of+marriages.&source=bl&ots=I2Ar3q2Mdi&sig=1_xaFY-jJibgCOYqYIbNQX43tKU&hl=lt&sa=X&ei=VQlIU-WQMceA7QaJ0oHQAg&ved=0CDMQ6AEwAA#v=onepage&q=five%20distinct%20types%20of%20marriages.&f=false
12.http://en.wikipedia.org/wiki/Divorce
13.http://gyvenimo.lt/skirybos/#sthash.I5qX0cen.dpuf
14. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3.49 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/60696:str3.49
15. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3.51 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/60696:str3.51
16. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3.53 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/60696:str3.53
17.A. A. Mitrikaitis (2000). Šeimos vertybių pokyčiai [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/15501/15969.pdf
18.V. Stankūnienė, A. Jasilionienė, R. Jančaitytė (2005) Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros [interaktyvus] Prieiga per internetą:
31
http://www.demografija.lt/users/www/uploaded/mografijos/tekstai/priestaros/priestarosId.pdf
19.D. Danilevičienė (2007) Šeimos vertybių pokyčiai. Sociologinis kartų portretas [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20071019_171039-52984/DS.005.0.02.ETD
20.
32
top related