KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ, HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR MENŲ FAKULTETO VIEŠOSIOS POLITIKOS IR ADMINISTRAVIMO INSTITUTAS Šeima kaip socialinis institutas Referatas

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETASSOCIALINIŲ, HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR MENŲ FAKULTETOVIEŠOSIOS POLITIKOS IR ADMINISTRAVIMO INSTITUTAS

Šeima kaip socialinis institutasReferatas

Tikrino:

Doc. E. Butkevičienė

Atliko:

SMG–1/2 gr. studentė

Dovilė Urbelienė

KAUNAS, 2014

LENTELĖS

Lentelė 1. Šeimos sąvoka ..........................................................................................................

Lentelė 2. Šeimos transformacijos etapai .................................................................................

2

ĮVADAS

Visuomenės socialinės, ekonominės ir kultūrinės

evoliucijos eigoje susiformavo vienas iš svarbiausių

socialinių institutų – tai šeima. Šeima yra unikaliausia ir

svarbiausia institucija žmogaus gyvenime.

Tačiau yra pastebima, kad šeimos modelis smarkiai kinta.

Evoliucijos eigoje šeima patiria nuolatinę kaitą. Keičiantis

gyventojų vertybinėms orientacijoms, gyvenimo sąlygos, veiklos

galimybėms ir prioritetams, kinta ir šeimos vaidmuo individo

gyvenime ir santykiai tarp šeimos narių. Įsigali naujos

vertybinės ir prokreacinės nuostatos bei elgsena. Palaipsniui

šeima praranda

3

Šeima – pirmasis ir pagrindinis socializacijos

institutas, kuris padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir

yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės (V. Dumbliauskas,

1999). http://www.biblioteka.vpu.lt/elvpu/15259.pdf

1.ŠEIMOS SĄVOKA

Šeimos apibrėžimų mokslinėje literatūroje yra gana daug

ir visi apibrėžimai yra skirtingi. Kiekviena mokslinė

disciplina taip pat turi savo šeimos sampratos supratimą.

4

1 lentelė

Šeimos sąvoka

Eil.nr.

Šaltinis Apibrėžimas

1. Edukologijoje

Šeima – tai pirminė visuomenės

ląstelė, viena pagrindinių jos

struktūros elementų. Pirminė, nes

joje, pirmiausiai ugdomi vaikai,

formuojamas charakteris, idealas. Ji

yra ne tik raginimas gyventi, bet ir

pats gyvenimas (Z. Bajoriūnas,

1997).

2. Socialinėje

pedagogikoje

Šeima – tai svarbiausia

mikroaplinka, kurioje vykdoma vaikų

socializacija ir atliekamos šeimos

funkcijos (I. Leliūgienė, 2003).3. Pedagogikoje Šeima – tai mažiausias regeneracijos

kolektyvas, kuris sieja ekonominės

ir dvasinės veiklos bendrumas (L.

Jovaiša, 2007).4. Sociologijoje Šeima – tai unikali institucija,

kurios unikalumas pasižymi tuo, jog

joje pratęsiama gyvybė, individas

tampa tam tikros socialinės grupės

nariu, kuris socializuojamas

gyvenimui už pirminės grupės ribų5

(J. V. Uzdila, 2001).

5. Psichologijoje Šeima – tai yra svarbiausias

veiksnys, apsprendžiantis vaiko

asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai ir

tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis

ir įtaigiausias bendravimo modelis

(G. Navaitis, 1999).

Šaltinis: sudarytas autorės.

Taigi apibendrinant šias, skirtingų mokslinių disciplinų

šeimos suvokimo sąvokas galima teigti, kad šeima yra viena iš

svarbiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir

išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo

grandžių.

2. ŠEIMOS FUNKCIJOS

Šiandieninėje visuomenėje šeima traktuojama kaip vienas

iš svarbiausių vaiko ugdymo(si) bei visuomenės vystymosi

veiksnių, todėl mokslininkai domisi įvairiomis šeimos

problemomis bei įvairiais jų aspektais. Ypač daug dėmesio

skiriama šeimos funkcijoms, kurios siejamos su sutuoktinių ar

kitų šeimos narių poreikių ir pareigų atlikimu bei patenkinimu

(M. Gaigalienė, 2002). 6

Reprodukcinė funkcija (giminės pratęsimo). Svarbiausia šeimos

visuomeninė funkcija – tai žmonių giminės tęsimas (vaikų

gimdymas bei auklėjimas). Šeima užtikrina, jog būtų palaikomas

gyventojų skaičius ( gims pakankamai vaikų mirusiems

visuomenės nariams pakeisti) (V. Pruskus, 2003).

Socializacijos (auklėjamoji funkcija). Šeima yra tarpininkas tarp

vaiko ir visuomenės, pirmoji ir pagrindinė socializacijos

institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima

vertybes, elgesio formas, būtinas gyvenimui visuomenėje (V.

Dumbliauskas, 1999).

Seksualinio elgesio reguliavimo funkcija. Visuose visuomenėse

seksualinis elgesys buvo ir yra reguliuojamas bandant jį

apriboti santuokos rėmais, t.y. draudžiant iki santuokinius ir

nesantuokinius ryšius. Tradicinėje visuomenėje, kurioje šeima

buvo pagrindinis gamybinis vienetas, santuokinė ištikimybė

buvo svarbiausias reikalavimas, nes tik ji garantavo, kad

turtą paveldės tikrieji vyro vaikai. Dėl to santuokinė

neištikimybė buvo baudžiama pagal įstatymą. Šiuolaikinėse

europietiškos kultūros visuomenėse ikisantuokiniai lytiniai

santykiai yra laisvas asmens pasirinkimas. Tačiau santuokinė

neištikimybė nėra toleruojama, ji laikoma pažeidžiančia

socialines normas (V. Pruskus, 2003).

Ekonominė, ūkinė, buitinė (ekonominė funkcija). Vaikų auginimas

glaudžiai susijęs su deramu šeimos ūkinės ir ekonominės

funkcijos plėtojimu. Susijusi su egzistavimo, materialių ir

kai kurių dvasinių dalykų tenkinimu, namo, asmeninio ūkio,

biudžeto tvarkymu, šeimos valdymu, tarpusavio parama,

sveikata, darbu namuose ar įstaigoje (V. Pruskus, 2003).

7

Emocinė, bendravimo (dvasinė psichologinė funkcija) Šeima suteikia

vaikui pirmąją socialinių sąveikų patirtį. Šios sąveikos

patirtys yra asmeninės, ugdančios ir ilgalaikės, suteikiančios

vaikui emocinio saugumo jausmą. Dvasinis komfortas šeimoje-

bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis atvirai,

nuoširdžiai, toks nusiteikimas – leidžia asmeniui jaustis

saugiai ir tvirtai. Šeima – tai socialinis darinys, kurioje

auganti karta globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų. Ji

rūpinasi savo sergančiais, sužalotais ir senstančiais šeimos

nariais. Šeima - tai svarbiausia žmogui socialinė grupė,

padedanti jam tiek materialiai (buitis), tiek dvasiškai

(šeimos narių meilė ir prieraišumas) (V. Pruskus, 2003).

Socialinės padėties suteikimo funkcija. Yra skirtumas gimti

neturtingo valstiečio ir turtingo verslininko šeimoje, t.y.

šeima pirmiausiai suteikia tai, ką sociologai vadina gauta

socialine padėtimi. Tradicinėse visuomenėse šeimos suteikta

socialinė padėtis praktiškai nesikeisdavo visą individo

gyvenimą (bajoro titulas, amatininko profesija). Šiuolaikinis

socialinis mobilumas suteikia individui galimybes pasiekti

kitokias nei šeimos suteiktas padėtis, tačiau ir čia šeimos

vaidmuo yra svarbus (aukštuomenė savo vaikams stengiasi

suteikti patį geriausią išsilavinimą) (V. Dumbliauskas, 1999).

Šeima ir šeimos atliekamos funkcijos yra reikšmingos

kiekvieno asmens gyvenime, todėl valstybė taip pat gina ir

įtvirtina įstatymais šeimos institucijos svarbą. Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje III skirsnio “Visuomenė ir

valstybė” 38 str. teigiama, kad “Šeima yra visuomenės ir

valstybės pagrindas; Valstybė saugo ir globoja šeimą,

8

motinystę, tėvystę ir vaikystę; Santuoka sudaroma laisvu vyro

ir moters sutarimu; Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir

mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos

registraciją; Sutuoktinių teisės šeimoje lygios; Tėvų teisė ir

pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais

piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti; Vaikų pareiga –

gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą

(Lietuvos Respublikos Konstitucija 38 straipsnis). Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje to pačio skirsnio 39 str. rašoma,

jog „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias

vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą;

Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki

gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ (Lietuvos Respublikos

Konstitucija 39 str.).

3. ŠEIMOS STRUKTŪROS YPATUMAI

Sociologai lygina šeimos struktūrą skirtingose

bendruomenėse pagal 4 parametrus (kriterijus): pagal šeimos

formą, pagal gyvenamąją vietą, pagal paveldėjimo būdą ir pagal

valdžios pasiskirstymą šeimoje“ (V. Pruskus 2003).

Pagal formą. Giminingumas reiškia vienovę socialinių

santykių, pagrįstų tam tikrais veiksniais. Tokie

santykiai apima biologinius ryšius, santuoką ir teisės

normas, taisykles dėl įvaikinimo, globos ir kt. Pagal

formą skiriami du pagrindiniai šeimos struktūros būdai:9

branduolinio (nuklearinio) tipo šeima, kurią sudaro dvi

kartos (tėvai ir vaikai);

išplėstinė šeima, kurią sudaro 3 – 4 kartos, šalutinės

linijos giminaičiai.

Šiuolaikiniai sociologai skirai dar trečią formą – nepilną

šeimą, gyvuojančią be vieno iš tėvų (tokių šeimų gausėja ir

Lietuvoje).

Pagal gyvenamąją vietą skiriama:

patrilokarinė šeima – kai sutuoktiniai gyvena pas vyro

tėvus;

motrilokalinė šeima – kai gyvenama pas žmonos tėvus;

neolokalinė šeima – kai sutuoktiniai gyvena atskirai

nuo tėvų.

Pagal paveldėjimą skiriama:

šeima, kurioje paveldėjimo teisė atitenka

vyriškosios lyties atstovamas;

šeima, kurioje paveldėjimo teisės atitenka

moteriškosios lyties atstovėms;

šeima, kurioje paveldėjimo teisės gali atitekti

tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties

atstovamas.

Pagal valdžios pasiskirstymą šeimoje skiriama:

patriarchalinė šeima, kurioje valdžia priklauso vyrui

bei tėvui;

matriarchalinė šeima, kurioje valdo žmona – motina;

egalitarinė šeima, kurioje valdžia pasiskirsčiusi tarp

abiejų santuokinių maždaug vienodai.

10

Egzistuoja ir dar vienas šeimų skirstymas: tose

šiuolaikinėse visuomenėse, kuriose vyrauja nuklearinė šeima,

dauguma žmonių per savo gyvenimą būna dviejų nuklearinių šeimų

nariais – savo tėvų šeimos ir savo sukurtosios šeimos (V.

Pruskus 2003).

4. SANTUOKA

4.1 Santuokos taisyklės ir santuokos formos

Santuoka yra visuomeniškai sankcionuota moters ir vyro

sąjunga, sukurianti tam tikrus jos narių savitarpio

įsipareigojimus. Santuoka turi lemiamą reikšmę realizuojant

prigimtinius individo poreikius, bei sukuria atskirų individų

šeimą (V. Dumbliauskas, 1999).

Santuokos taisyklės. Visose visuomenėse santuokos partnerio

pasirinkimas yra daugiau ar mažiau reguliuojamas. Nustatant

partnerio tinkamumą veikė ir veikia dvi priešingos, tačiau

viena kitą papildančios taisyklės, atėjusios iš žilos

praeities:

Endogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis tik su

savosios grupės (genties, tautos, rasės,

bendruomenės ir pan.) nariu.

Egzogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis su

žmogumi, nesusijusiu kraujo ryšiais. Egzogamija

remiaisi kraujomaišos draudimu, tačiau artimųjų

giminaičių, negalinčių tarpusavyje tuoktis,

11

samprata istoriškai ir kultūriškai yra nevienoda.

Ir endogamija, ir egzogamija dažniausiai egzistuoja

kartu. Per visą istoriją iš žydų buvo reikalaujama

tuoktis tik tarpusavyje (endogamija), tačiau

negalima buvo tuoktis artimiems giminaičiams (V.

Pruskus, 2003).

Santuokos formos. Egzistuoja tokios santuokos formos:

monogamija – santuoka tarp dviejų individų;

poligamija – individo santuoka su keliais

sutuoktiniais. Poligamijoje skiriamos dvi formos:

poliginija (daugpatystė) ir poliandrija (daugvyrystė) (V.

Dumbliauskas, 1999).

Nesantuokinės sąjungos. Visais laikais ir visuose visuomenėse

be santuokos gyvavo nesankcionuotos moters ir vyro sąjungos.

Konkubinatas (lot. concubina – sugulovė) – senovės Romoje taip

buvo vadinamas faktinis vyro ir moters sugyvenimas, kuris buvo

reguliuojamas įstatymu (buvo apibrėžiama konkubinate gimusių

vaikų teisė paveldėti turtą) (V. Dumbliauskas, 1999).

4.2 Santuokų rūšys

Egzistuoja daug ir įvairių santuokų klasifikacijų,

sudarytų pagal įvairius požymius. Psichologai Cuber ir Harroff

tyrinėjo 10 ir daugiau metų trukmės santuokas ir atrado

penkias santuokų rūšis:

gyvybingos santuokos (tokiose santuokose sutuoktiniai

yra emociškai labai artimi. Tokioms poroms

12

buvimas kartu ir dalinimasis viskuo yra

pagrindinis gyvenimo džiaugsmas).

absoliučios santuokos (šios santuokos yra panašios į

gyvybingas santuokas, tik šiose santuokose

sutuoktiniai nėra tokie artimi. Kiekvienas turi

savo pomėgius, tačiau vienas kita paremia ištikus

bėdai).

pasyvios – bendraminčių santuokos (šiuose santykiuose

partneriai yra mandagus, tarpusavyje bendrauja,

tačiau jų bendravimas yra paviršutiniškas,

kiekvienas eina savo keliu).

praradusios gyvybiškuma santuokos (tokiose santuokose

sutuoktiniai neapkenčia vienas kito, jie yra

pavargę vienas nuo kito ir nuo jų santuokos, bet

nei vienas iš sutuoktinių negalvoja apie

skyrybas) (J. Wood, 2010).

4.3 Santuokos sudarymas ir sėkmė

Orientacijos į santuoką ir santuokos motyvai. Susilpnėjus santuokos

institucijos vaidmeniui, sociologai ėmė tirti besituokiančiųjų

nuostatas, lūkesčius, motyvus.

Santuokos sėkmė ir tvirtumas. Sociologai užfiksavo

eudemoninę šiuolaikinės santuokos funkciją –

sutuoktinių norą būti laimingais. Svarbūs santuokos

tvirtumo veiksniai – pareigos ir atsakomybės

jausmai (V. Dumbliauskas, 1999).

13

Ištuoka. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelę

įtaką daro subjektyvus supratimas, ką reiškia būti

laimingu ar nelaimingu. Kai nelaimingumo pojūtis

nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama

(V. Dumbliauskas, 1999).

4.3 Santuokos nutraukimas (skyrybos)

Santuokos nutraukimas (skyrybos) – yra santuokinės

sąjungos nutraukimas, teisinių pareigų atšaukimas ir/ar

perorganizavimas bei šeimos iširimas.

(http://en.wikipedia.org/wiki/Divorce).

Skyrybas, kaip santuokos nutraukimą, galėtume sąlygiškai

suskirstyti etapais:

Emocinės skyrybos. Šiame etape blėsta vedusiųjų

jausmai, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas,

atsiranda abejingumas ar net neapykanta vienas

kitam. Svarbiausias šio etapo bruožas –

papraščiausias nebemokėjimas gyventi kartu.

Fizinės skyrybos. Vedusiųjų santykiai dar labiau

atšala. Abipusį bendravimą lydi nuolatiniai

konfliktai, vyras ir žmona pradeda gyventi

atskirai, užsidarydami vienas nuo kito savame

emocijų ir jausmų pasaulyje.

Juridinės skyrybos. Jos juridiškai įregistruoja jau

mirusią santuoką

14

(http://gyvenimo.lt/skirybos/#sthash.I5qX0cen.dpuf)

.

Santuokos nutraukimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos

civiliniame kodekse. Santuokos nutraukimą (skyrybas) reglamentuoja

ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ( trečioji knyga

nuo 3. 49 – 3. 72 str.). Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso trečioje knygoje “Šeimos teisė” 3.49 straipsnyje

“Santuokos pabaigos atvėjai” teigiama, jog “Santuoka baigiasi,

kai vienas iš sutuotkinių miršta arba santuoka nutraukiama

įstatymų nustatyta tvarka; Santuoka gali būti nutraukta abiejų

sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu arba

dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės (Lietuvos Respublikos

civilinis kodeksas, trečioji knyga 3.49 srt.). 3.51

straipsnyje “Santuokos nutraukimo sąlygos” akcentuojama, kad

“Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta,

jeigu yra šios sąlygos:

1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei

vieneri metai;

2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos

nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų

išlaikymo ir pan.);

3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.” (Lietuvos

Respublikos Civilinio kodekso 3.51 str.)

3.53 straipsnyje “Santuokos nutraukimo tvarka” rašoma,

jog “Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu

įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo; Santuoka laikoma

iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu nebegyvena ir negalima

tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu; Tesimas, savo

15

sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių

pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje

sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas

kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir

dalyvavimo juos auklėjant klausimus, bei litas savo turtines

teises ir pareigas. ” (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso

3.53 str.).

5.ŠEIMOS TYRIMO KRYPTYS

Šeima sociologus domina nuo seno. Šio fenomeno

sociologinis tyrimas vykdomas dviem kryptimis: funkcionalizmo

ir konflikto teorijos (V. Pruskus, 2003).

Funkcionalizmas. Funkcionalizmo šalininkai tiria šeimą

pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius, kuriems ji

tarnauja (V. Pruskus, 2003). Tačiau akivaizdu, kad šeima

netenka istoriškai turėtų funkcijų, kurias perima kiti

socialiniai dariniai. Šeima buvo vienas iš pagrindinių

gamybinių vienetų, dabar gamybą organizuoja transnacionalinės

korporacijos (išskyrus smulkųjį verslą, dažniausiai vykstantį

šeimoje). Profesijos žinių vaikai išmokdavo iš tėvo, dabar –

mokymosi įstaigose. Nuklearinė šeima neteko senelių globos

funkcijos, tą dabar atlieka specialios įstaigos (V.

Dumbliauskas, 1999).

16

Konflikto teorija. Jos šalininkai svarbiausiu dalyku laiko

valdžios pasiskirstymą šeimoje. (V. Pruskus, 2003). Skiriami

trys konfliktinio požiūrio į šeimą lygiai:

1) Vidinis valdžios pasiskirstymas: šeimos nariai,

turintys daugiau socialinės galios, ir šeimoje

įgyja daugiau valdžios. Be to, labiau mylintis

sutuoktinis turi mažiau valdžios, nes jis jaučia

didesnę psichologinę priklausomybę (V.

Dumbliauskas, 1999).

2) Šeima ir globalusis konfliktas. K. Marksas teigė,

kad šeimoje, kaip visuomenės mikrokosmose,

atsispindi pagrindinis socialinis konfliktas tarp

išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Žmona – namų

šeimininkė faktiškai yra vyro vergė konfliktas

(žmona – namų šeimininkė faktiškai yra vyro vergė)

(V. Dumbliauskas, 1999).

• Vidiniai šeimos konfliktai. Šeimoje vyksta konfliktai,

kai susiduria šeimos narių interesai tokiais klausimais: kas

turi atlikti buities darbus, kaip ir kam leisti šeimos pinigus

ir kt. Šeimos pagrindas yra dviejų asmenų santuoka

(V.Pruskus, 2003).

6.ŠEIMOS GYVENIMO IR VERTYBIŲ POKYČIAI

6.1 Šeimos transformacijos raida

17

Tarp gyvenimo vertybių šeima užima vieną svarbiausių

vietų. Šeimos atliekamos funkcijos yra svarbios žmogaus

socializacijai į visuomenę. Tačiau, nagrinėdami šeimą

įvairiais aspektais, negalime nepastebėti tiek faktinio šeimos

gyvenimo, tiek jos vertybių pokyčių (A. A. Mitrikas, 2000).

Žymūs šeimos pokyčiai pirmiausiai ėmė reikštis Šiaurės

ir Vakarų Europos šalyse dar XX amžiaus septintojo dešimtmečio

viduryje, o vėliau įsivyravo ir kituose Europos regionuose.

(V. Stankūnienė, A. Jasilionienė, R. Jančaitytė, 2005).

Kiekvienas naujas žmonių elgsenos elementas lėmė kitus gana

tikslingus sprendimus ir šeimos elgsenos pokyčius. Atsiradus

moderniai kontarcepcijai, kito kontracepcinė elgsena, kuri

savo darė įtaką gimstamumo lygiui ir modeliui. Vėliau pamažu

keitėsi santuokos sudarymo laikas, dažnumas, stabilumas ir jos

tipas. Galutinis visų šių pokyčių rezultatas – šeimos modelio

kaita (D. Danilevičienė, 2007).

R. Lesthaeghe, vienas iš antrojo demografinio perėjimo

teorijos autorių, įžvelgia kelis šeimos transformacijos etapus

( 2. lentelė).

2 lentelė

Šeimos transformacijos etapai

Etapai Laikotarpis BruožaiI

etapas

1955 – 1970

m.

Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse pradeda

ryškėti trys svarbūs pokyčių komponentai:

1) padaugėja skyrybų, 2)baigiasi

pokarinis “vaikų bumas” ir gimstamumas

ima mažėti, 3)nustoja jaunėjęs vedybų

18

amžius. Tuo pačiu metu vyksta

kontraceptinė revoliucija.II

etapas

1970 – 1985

m.

Pradeda sparčiai plisti neregistruotos

santuokos (kohabitacija). Iš pradžių tai

buvo ikivedybinio gyvenimo būdas,

besireiškiantis kaip preliudija į

vedybas. Pirmieji ją praktikuoti pradėjo

Šiaurės Europos šalių gyventojai, bet

netrukus tokį gyvenimo kartu būdą perėmė

ir Vakarų Europos šalys. Vėliau, kai

sugyventinių poros pradėjo įgyvendinti

savo prokreacinius tikslus, iš

preliudijos kohabitacija virsta

alternatyva vedyboms ir netgi norma. Tai

lemia ne santuokoje gimusių vaikų dalies

didėjimą. Tačiau gausėja ir vaikų,

kuriuos gimdo vienišos motinos.III

etapas

nuo 1985 m. Plinta povedybinė kohabitacija

(atitinkamai mažėja pakartotinių vedybų)

ir gyvenimo “kartu, bet atskirai”

modelis. Gimstamumas, kai gimdo jauname

amžiuje, pasiekęs labia žemą lygį,

nustoja mažėti. Dažnėja gimdymų tarp

moterų, peržengusių 30 metų amžiaus ribą

– pradeda ryškėti gimstamumo atidėjimo

tendencijos.Šaltinis: Lesthaeghe, 1995 m.

19

6.2 Šeimos transformacijos veiksniai.

Veiksnius, lemiančius šeimos modelio transformaciją,

galima skirstyti į tris atitinkamas grupes:

ekonominės socialinės transformacijos (perėjimas prie rinkos

santykių; ekonominės raidos krizės; smukęs gyvenimo

lygis pirmąjame transformacijų etape; pajamų

diferenciacija, skurdo plitimas; nedarbas; masinė

nelegali emigracija);

socialiniai praradimai (užimtumo; išsilavinimo; minimalių

pajamų; būsto ir pan.);

fundamentalūs (individualizacija; emancipatija;

individo laisvė; technologinė pažanga medicinoje:

moderni kontracepcija) (V. Stankūnienė, A.

Jasilionienė, R. Jančaitytė, 2005).

Tačiau daromos prielaidos, jog šeimai daugiausiai

įtakos turėjo poindustrinės visuomenės vertybių sistemos

permainos. Tokios kaip vyro ir moters vaidmenų pokyčiai

šeimoje, skyrybų didėjimas, valstybės parama šeimai,

sekuliarizacija, branduolinės šeimos, vieniši tėvai bei

kohabitacija. Tai sudaro antrojo demografinio perėjimo

pagrindą. Svarbiausi šiuos pokyčius žymintys požymiai yra

individo autonomijos etinėje, dorovinėje ir politinėje sferose

pabrėžtumas, visų institucinės kontrolės ir bet kokių įtakos

formų atmetimas bei vertybių, susijusių su vadinamaisiais

“aukštesnio lygmens” saviįprasminimo ir pripažinimo

poreikiais, svarbos didėjimas (D. Danilevičienė, 2007).

20

7.ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA

Praeito amžiaus septintame – aštuntame dešimtmetyje

sparčiai ėmusi kisti šeimos kūrimo elgsena ir išplitusi šeimos

modelių įvairovė – santuokų ir gimstamumo mažėjimas, jų

atidėjimas vyresniam amžiui, savanoriška bevaikystė,

kohabitacijos plitimas, nesantuokinių gimimų dažnėjimas,

didėjantis santuokos nestabilumas – sukėlė sumaištį, tapo

sudėtinga identifikuoti šeimos ribas ir asmenis, kurie gali

būti priskirti šiuolaikinei šeimai. Sociologijos teorijoje

šeimos samprata kito nuo tradicinės modernios iki

postmodernios. Tradicinės modernios šeimos pagrindiniais

kriterijais buvo kraujo (arba įvaikinimo) ryšys arba santuoka,

buvo išskiriamos branduolinės ir išplėstinės šeimos. Tačiau

šiuolaikinei šeimai būdingas modelių pliuralizmas verčia iš

naujo peržvelgti kriterijus, pagal kuriuos apibrėžiama šeima

(V. Česnuitytė, 2012).

Šiuolaikinės šeimos tendencijos

1 tendencija. Mama ir tėtis keičiasi vaidmenimis

Prieš tris–keturis dešimtmečius vyras iš tiesų buvo tas

žmogus, kuris visokeriopai rūpinosi ir išlaikė šeimą. Šiandien

taip toli gražu nebėra. Šeimose vis dažniau mama, o ne tėtis,

tampa lyderiu – psichologine ir ekonomine prasme. Moterys vis

21

dažniau išdrįsta įsiklausyti į tai, kas joms svarbu, įdomu ir

siekti to nepaisydamos jokių aplinkybių (J. Lūžaitė, 2013).

2 tendencija. Daugėja skyrybų

Kiekvienais metais skyrybų procentas vis didėja. Žmonės

skyrybų nebetraktuoja kaip katastrofos. Net visuomenės nuomonė

tapo gerokai palankesnė skyrybas išgyvenusiems žmonėms, kurie

nusprendė pabandyti gyventi iš naujo. Skyrybos laikomos

normaliu reiškiniu, o tam tikrais atvejais net ir vienintele

įmanoma išeitimi (J. Lūžaitė, 2013).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-30-jurga-

luzaite-siuolaikine-seima-tendencijos/94216

3 tendencija. Valstybės parama šeimai

3 tendencija: Tuokiamasi ir vaikų laukiamasi vyresniame

amžiuje

Jaunikiai ir nuotakos su kiekvienas metais vis labiau

„sensta“. Anksčiau 24 metų sulaukusi netekėjusi mergina būdavo

pradedama laikyti senmerge, o šiandien atrodo normalu pradėti

galvoti apie vedybas peržengus 30 metų slenkstį. O vyrams dar

ir vėliau. Vyrauja nuomonė, kad pirmiausia reikia pagyventi

dėl savęs, padaryti karjerą, nusipirkti butą, įsikurti, o tik

tada pradėti galvoti apie antrą pusę, santykių įteisinimą ir

galbūt vaikus... Kita vertus, nemažai žmonių tiesiog

atidėlioja santuokos įforminimą, nors jau seniai gyvena kartu.

Ir ši tendencija būdingesnė didesniuose miestuose. Iš to

natūraliai seka kitas žingsnis – vėliau susilaukiama ir vaikų.

Taip didėja tikimybė, kad vėlai susilauktas vaikas bus

vienintelis šeimoje.

4 tendencija: daugėja nepilnų šeimų

22

Bene didžiausia priežastis, kodėl daugėja nepilnų šeimų

– skyrybos, antroje vietoje galėtų būti kūdikio gimimas ne

santuokoje. Tai, kad šeimoje yra vaikų, vis rečiau tampa

kliūtimi skyryboms. Suaugusieji skyrybas vis dažniau laiko

puikia galimybe „viską pradėti iš naujo“, bet vaikams tai

beveik visada trauma. Jiems iki galo suvokti skyrybų

priežastis yra be galo sunku, jie neturi tokios gyvenimiškos

patirties ir daugelio dalykų tiesiog negali suvokti. O jei dar

paskui atsiranda nauja šeima ir joje vaikui sunkiai sekasi

adaptuotis, vaikas paslapčia gali pradėti svajoti, kad „tuoj

grįš tėtis/mama ir viskas bus taip, kaip anksčiau“. Žinoma,

skyrybos gali būti vienintelė prasminga išeitis, jei šeimoje

smurtaujama, žeminama, niekinama.

Beje, tarybiniais laikais buvo manoma, kad tai, jog

nepilna šeima visada sietina tik su nelaime, šiandien to

nebėra.

5 tendencija: dirbama vis daugiau ir ilgiau

Dirbančių moterų skaičius kiekvienais metais vis auga.

Viena vertus, tai susiję su tam tikrais demografiniais

dalykais. Kita vertus – tiesiog didėja užimtumo lygis. Tarkim,

vis daugiau vyresnių moterų neina į pensiją. Moterys vis

dažniau renkasi darbą nevalstybiniame sektoriuje: čia

atlyginimai didesni, nors socialinės garantijos mažesnės.

Nevengiama susirasti papildomo darbo namuose ar po darbo

valandų. Kiekvienais metais visame pasaulyje daugėja žmonių,

dirbančių namuose (nuo 1995-ųjų iki 2010 metų visame pasaulyje

namuose dirbančių žmonių padaugėjo daugiau kaip 19 mln.).

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad namie dirbama trumpiau nei

23

kitose darbo vietose, arba kad dirbant namuose turima daugiau

laisvo laiko ir poilsio. Tendencijos yra greičiau priešingos.

6 tendencija: laimingų ir nelaimingų daugiau nebėra

Ar kada susimąstėte, ar esate laiminga šeima. Anksčiau

egzistavo gana aiškus suvokimas, kas yra laiminga šeima, o kas

– ne. Šiandien šeimos vis dažniau papuola į savotikšas

pinkles: egzistuoja daugiau galimybių gerai uždirbti ir

aprūpinti šeimą visaverčiu gyvenimu, kita vertus – tam reikia

skirti ir gerokai daugiau laiko, ir jo nebelieka vaikų

auklėjimui, bendram laisvalaikiui ir poilsiui. Dėl to

atsiranda ne itin gera tendencija, kai gana kultūringose ir

materialiai apsirūpinose šeimose auga „probleminiai“ vaikai.

Ir tai didelė problema: tėvai jaučiasi atiduodantys viską, kad

tik šeima gyventų geriau, tuo tarpu vaikui galbūt užtektų

mažiau materialinės gerovės, bet daugiau laiko su tėvais,

dėmesingumo ir išklausymo. Juk kaip dažnai į mokyklinuko

kalbas ir problemas tėvai teatsiliepia: „Aha aha, ir man taip

buvo“, „taip taip, geriau daryk namų darbus“ ir pan.

O apie tėvų, iš kurių atimama teisė auginti savo vaikus,

problemą, išvis baisu užsiminti. Deja, bet Lietuvoje nesama

socialinio „palydėjimo“ į šeimą, egzistuoja tik krizinis

mechanizmas, bet nėra profilaktinio. Valstybė tegali įsikišti

tik tada, kai vaikui jau atsitikę kažkas baisaus, kad jis turi

būti atimamas iš tėvų.

Aš vis pagalvoju, kad mūsų visuomenėje labai mažai

kalbama apie tai, ką reiškia gyventi šeimoje, kaip joje augti,

tobulėti, vienam kitą girdėti. Kad jausmai šeimoje kinta, ir

24

tai normalu. Kad reikia įdėti pastangų, jog šeimoje būtų gera

visiems jos nariams, mokėti aukotis.

7 tendencija: keičiasi šeimos modeliai

Vis dažniau bandoma įteigti, kad gyvenantieji

nesusituokę yra lygiai tokia pati šeima, kaip ir

susituokusieji. Dabar egzistuoja nemažai skirtingų galimybių

santuokai įforminti. Tarkim, kai įteisinama tik civilinė

santuoka, ar santuoka svetimame krašte pagal svetimus

(kartais, net religinius) papročius, matome ir jaučiame ir

užsienio šalių „santuokinį kontekstą“: bandomosios santuokos,

formalios santuokos, tos pačios lyties žmonių santuokos –

viskas įmanoma. O koks yra tikrasis šeimos modelis? Ar jis

begali būti vienintelis?

Akivaizdu, kad šeimoje vis dažniau siekiama asmeninių

tikslų, suteikiama daug laisvės kiekvienam jos nariui, tačiau

tai labai dažnai sukelia nelaimingumo ir nerimo pojūtį,

daugėja besijaučiančiųjų vienišais. Ir vis tiek norisi

klausti, kodėl žmonės nedrįsta tuoktis, ar gyvenančiųjų kartu

nesusituokus mąstymo neslegia nesąmoninga baimė įsipareigoti,

kuri garsiai romantiškai ištariama kaip populiari frazė, kad

„antspaudas pase nieko nekeičia“, „antspaudas užgesina

jausmus“ ir pan.?

8 tendencija: šeimoje nesijaučiama saugiai

Čia labiau turiu omenyje vyraujantį valstybės požiūrį į

šeimos politiką. Tiksliau, į šeimos politikos nebuvimą – tai

juk turbūt irgi tam tikra politika, kuri, deja, tesugeba

priversti šeimoje ir santuokoje gyvenančius žmones jaustis

kaip nevertingus visuomenei. Šeima kaip institucija Lietuvoje

25

nėra socialiai apsaugota. Gal ir banaliai nuskambės, bet jei

norime, kad gimstamumas Lietuvoje didėtų, kad šeimos jaustųsi

apsaugotos ir pasitikėtų socialinių tarnybų darbu (dabar gi

įvairiuose įstatuose vyrauja požiūris, kaip daugiau atimti,

išskaičiuoti, apriboti), šeimos problemos ir klausimai turi

būti pripažinti kaip svarbiausi valstybės politikoje. Juk žemo

gimstamumo problemos ne tik materialios. Žmonės nejaučia

pasitikėjimo rytdiena, supranta, kad jų nesaugumas yra itin

pažeidžiamas.

9 tendencija: pasitikima tik savimi

Pasitikima tik savimi ir nelaukiama jokios pagalbos ar

paramos ne tik iš valstybės, bet ir iš artimųjų. Šiandien

žmonės priversti kovoti už save, savo šeimą ir nieko nesitiki

– o tai juk esminis psichologijos pasikeitimas. Kaip šeima

šiandien suvokiami tik tėvai ir vaikai, seneliai ir

giminaičiai į šią sąvoką neįtraukiami. Tėvai vis dažniau

naudojasi auklės paslaugomis, o jaunos ir pilnos jėgų močiutės

ir toliau dirba. Bet šalia vis daugėja suaugusių vaikų

turinčių pagyvenusių žmonių, kurie senatvėje jaučiasi vieniši

ir neprižiūrėti. Anksčiau kone savaime suprantamu reiškiniu

laikytas gyvenimas kartu su vieno iš sutuoktinių tėvais,

šiandien laikomas katorga ir nepriimtina neprabanga – juk

geriau imti paskolą visam gyvenimui ir šitaip bėgti nuo

gyvenimo sunkumų.

Šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi gyventojų vertybinės

orientacijos, gyvenimo sąlygos, veiklos galimybės ir

prioritetai, kinta šeimos vaidmuo individo gyvenime ir

26

santykiai tarp šeimos narių (V. Stankūnienė, A. Jasilionienė,

R. Jančaitytė, 2005). Įsigali naujos vedybinės ir prokreacinės

nuostatos bei elgsena. Vis gajesnė darosi nuomonė, jog galima

gyventi ir be šeimos (D. Danilevičienė, 2007).

Pokyčiai!

•  Vyro!ir!moters!vaidmenys!šeimoje/!Dirbančios!mamos!

•  Skyrybos!

•  Valstybės!parama!šeimai!

•  Sekuliarizacija!

•  Branduolinės!šeimos!

•  Vieniši!tėvai!

•  Kohabitacija!

Tradicinės ir šiuolaikinės šeimos skirtumai

27

Šiuolaikinė šeima gerokai skiriasi nuo tradicinės

ikiindustrinės šeimos šiais aspektais:

Laisvas partnerio pasirinkimas (tai reiškia, kad

individas sutuoktinį pasirenka pats, neatsižvelgdamas į

tai, ar jo sprendimui pritaria giminė bei artimieji.

Tradicinės šeimos modelyje santuoka pirmiausiai buvo

darbinis ryšys, o tai reiškia, kad pirmiausiai buvo

sprendžiamas žemės bei turto paveldėjimo klausimas.

Santuoka buvo materialiai suinteresuota, todėl buvo iš

anksto sprendžiama kas, kada ir su kuo susituoks).

Skyrybų skaičiaus didėjimas (šiuolaikinėje šeimoje į

skyrybas yra žiūrima daug atlaidžiau, nei tradicinės

šeimos egzistavimo laikais. Todėl sutuoktiniai susidūrę

su tam tikromis problemomis nebesistengia jų spręsti ir

tieiog išsiskiria).

Padidėjęs geografinis mobilumas (šiuolaikinė urbanizacija

susilpnina gyminystės ryšius. Žmonės mažiau linkę gyventi

greta giminių, todėl kartos sunkiau palaiko ryšius).

Industrializacijos įtaka (dėl pramonės perversmo įvykę

socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, kuriems būdinga

stambiosios mašininės gamybos diegimo bei plėtojimo

strategija. Industrializacijos metu įvyko laispniškas

gamybinės veiklos pašalinimas iš namų ūkių ir namų

atsiskyrimas nuo darbo vietos. Dėl šio atsiskyrimo

poreikį rūpintis vaikais pajuto kur kas daugiau šeimų.

Namai tapo prieglobsčiu, kur darbinikai sugryždavo

28

laisvalaikio veiklai. Moterys tapo privataus pasitraukimo

sergėtojomis, vienintelė jų veikla tapo vaikų priežiūra

ir namų ruoša).

Modernios tradicinės šeimos samprata

Svarbiu sociologinių studijų objektu šeima tapo dvidešimto amžiaus pradžioje. Buvo ieškoma būdų šeimai apibrėžti, kadangiaiškėjo, jog šeima transformavosi iš iš- plėstinės į branduolinę.

Išplėstinės šeimos kitimą lėmė industrializacija ir modernizacija. Industrinė revoliucija, didėjantis individualizmas, sekuliarizmas ir moterų emancipatija pakeitė išplėstinę šeimą iš socialinio instituto į draugystę. Šeima pagal funkcijas tapo labiau specializuota, o struktūros ir tikslų prasme šeimos gyvenimas tapo emocingesnis, atsirado daugiau subjektyvumo.

Sociologijos teorijoje šeimos samprata kito nuo tradicinės

modernios iki post- modernios. Tradicinės modernios šeimos

pagrindiniais kriterijais buvo kraujo (arba įvaikinimo) ryšys

arba santuoka, buvo išskiriamos branduolinės ir išplėstinės

šeimos. Tačiau šiuolaikinei šeimai būdingas modelių

pliuralizmas verčia iš naujo peržvelgti kriterijus, pagal

kuriuos apibrėžiama šeima (V. Česnuitytė, 2012).

29

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Z. Bajoriūnas (1997). Šeimos edukologija: vadovėlis.

2. I. Leliūgienė (2003). Socialinė pedagogika: vadovėlis [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.scribd.com/doc/74631762/Socialine-Pedagogika-Leliugiene

3. L. Jovaiša (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius

4. J. V. Uzdila (2001). Lietuvių šeimotyra. Vilnius

5. G. Navaitis (1999). Lietuvos šeima: psichoterapinis aspektas. Vilnius

6. M. Gaigalienė (2002). Šeimos funkcijų tyrimo pedagoginiai aspektai [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/8501/8602.pdf

7. V. Pruskus (2003). Sociologija. Teorija ir praktika [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.andriuz.skynet.lt/knygos/Sociologija/Sociologija%20-%20teorija%20ir%20praktika%20(Pruskus).pdf

8. V. Dumbliauskas (1999). Sociologija. Mokymo priemonė [interaktyvus] Prieiga per interneta: http://www.biblioteka.vpu.lt/elvpu/15259.pdf

30

9. Lietuvos Respublikos Konstitucija 38 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

10. Lietuvos Respublikos Konstitucija 39 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

11.J. Wood (2010). Interpersonal communication: everyday encounters [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://books.google.lt/books?id=cTyajaSu_CIC&pg=PT325&lpg=PT325&dq=five+distinct+types+of+marriages.&source=bl&ots=I2Ar3q2Mdi&sig=1_xaFY-jJibgCOYqYIbNQX43tKU&hl=lt&sa=X&ei=VQlIU-WQMceA7QaJ0oHQAg&ved=0CDMQ6AEwAA#v=onepage&q=five%20distinct%20types%20of%20marriages.&f=false

12.http://en.wikipedia.org/wiki/Divorce

13.http://gyvenimo.lt/skirybos/#sthash.I5qX0cen.dpuf

14. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3.49 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/60696:str3.49

15. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3.51 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/60696:str3.51

16. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 3.53 str. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/60696:str3.53

17.A. A. Mitrikaitis (2000). Šeimos vertybių pokyčiai [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/15501/15969.pdf

18.V. Stankūnienė, A. Jasilionienė, R. Jančaitytė (2005) Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros [interaktyvus] Prieiga per internetą:

31

http://www.demografija.lt/users/www/uploaded/mografijos/tekstai/priestaros/priestarosId.pdf

19.D. Danilevičienė (2007) Šeimos vertybių pokyčiai. Sociologinis kartų portretas [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20071019_171039-52984/DS.005.0.02.ETD

20.

32