PRIEVOLĖS IŠ KONTRAKTŲ, BEVARDŽIŲ SUTARČIŲ IR PAKTŲ

Kontraktų samprata ir rūšys

Kontraktas (contractus) – tai sutartis, kurios pagrindu sukuriama ius civile pripažįstama ir ginama prievolė. Tai, ar iš sutarties atsirandančios teisės (romėnų teisėje ne kiekvienos sutarties pagrindu įgytoms reikalavimo teisėms teikta ieškininė gynyba) bus ginamos ieškiniu, priklausė nuo tam tikro formalaus elemento (causa civilis), kuriame romėnų jurisprudencija įžvelgė prievolės atsiradimo šaltinį. Tokiais elementais, kurie ir buvo sutartinių teisių ieškininės gynybos pagrindas, laikyti: res, verba, litterae ir consensus. Gajus šiuos preivolės atsiradimo šaltinius vardina tekste, skirtame kontraktų kasifikacijai:

Gaius, Institutiones 3, 89:

„Et prius videamus de his, quae ex contractu nascuntur. Harum autem quattuor genera sunt: aut enim re contrahitur obligatio, aut verbis, aut litteris, aut consensu“.

„Pradėsime nuo tų [prievolių], kurios atsiranda iš sutarties. Yra keturios jų rūšys: prievolės atsiranda arba perduodant daiktą, arba per žodį, arba per raštą, arba dėl susitarimo“.

Cituojamoje ištraukoje teisininkas klasifikuoja kontraktas pagal tai, kokiu būdu yra užmezgami prievoliniai teisiniai santykiai. Jis tvirtina, kad jų esama keturių rūšių ir, priklausomai nuo prievolės rūšies, prievoliniai teisiniai santykiai užmezgami: „perduodant daiktą“ (re), „per žodį“(verbis), „per raštą“ (litteris), „dėl susitarimo“ (consensu). Atsižvelgiant į išvardintus sudarymo būdus, kontraktai skirstyti į: realinius, verbalinius, literalinius ir konsensualinius.

Realiniai kontraktai buvo sudaromi perduodant daiktą (res). Kaip rašo Paulius (D. 2, 14, 17): „Per daiktą prievolė negali atsirasti tol, kol kas nors nebus perduota“ (Re enim non potest obligatio contrahi, nisi quatenus datum sit). Pavyzdžiui, paskolos sutartis laikyta sudaryta perdavus pinigus (arba kitus pakeičiamus daiktus) kontrahentui. Vien tik šalių susitarimas dėl paskolos suteikimo (kuris, be abejo, buvo būtinas sudarant sutartį) prievolės nesukurdavo. Realinėmis sutartimis buvo laikomos: paskola (mutuum), panauda (commodatum), pasauga (depositum) ir įkeitimas (pignus).

Verbaliniai (žodiniai) kontraktai buvo sudaromi, kaip rašo Gajus, „užduodant klausimą ir pateikiant atsakymą“ – ex interrogatione et responsione (G. 3, 92). Šių sutarčių galiojimas priklausė nuo tam tikrų teisės nustatytų žodžių (verba), kuriuos turėdavo ištarti šalys. Klasikinėje teisėje būta tokių žodinių kontraktų: stipuliacija (stipulatio), pažadas duoti kraitį (dotis dictio) bei išlaisvintojo priesaika (iusiurandum liberti).

Literaliniai (rašytiniai) kontraktai buvo sudaromos naudojantis tam tikra nustatyta rašytine forma (litterae). Romėnų teisė šiai kontraktų grupei priskyrė: expensilatio (įrašus pajamų – išlaidų knygose), chirographum ir syngrapha (skolos raštas).

Konsensualiniai kontraktai buvo sudaromi bendru šalių susitarimu (consensu). Jų esmė Justiniano Institucijose aiškinama taip: „Dėl šios priežasties ir sakoma, kad tokiais atvejais prievoliniais teisiniais santykiais susisaistoma susitariant, nes visiškai nėra būtina nei rašytinė forma, nei šalių dalyvavimas, taip pat nebūtina ką nors perduoti, kad atsirastų prievolė, o pakanka

tie [asmenys], kurie sudaro sandorį, pasiektų susitarimą“ – Ideo autem istis modis consensu dicimus obligatio contrahi, quia neque scriptura neque praesentia omnimodo opus est, ac ne dari quicquam necesse est, ut substantiam capiat obligatio, sed sufficit eos qui negotium gerunt consentire (Inst. 3, 22 pr.).

Konsensualinių kontraktų sudarymui nereikėjo nei įteikti daiktą (kaip sudarant realinius kontraktus), nei kokios nors formos (pavyzdžiui, žodinės, kaip sudarant verbalinius kontraktus, ar rašytinės, kaip sudarant literalinius) laikymosi. Konsensualiniai kontraktai buvo geros valios kontraktai (bonae fidei). Konsensualinių kontraktų institutas susiformavo ir praktikoje įsitvirtino ius gentium rėmuose ir buvo susijęs su prekybinių santykių tarp romėnų ir peregrinų plėtra. Chronologiškai ši kontraktų rūšis yra vėlyviausia. Juose atsispindi romėnų teisės atitolinimo nuo formalizmo užmezgant prievolinius teisinius santykius tendencija. Romėnų teisėje būta keturių konsensualinių kontraktų: emptio – venditio (pirkimo – pardavimo kontraktas), locatio – conductio (nuomos kontraktas), societas (bendrovės kontraktas), mandatum (pavedimo kontraktas).

REALINĖS SUTARTYS

PASKOLOS SUTARTIS (MUTUUM)

Paskolos sutarties samprata ir konstrukcija

Paskolos sutartis (mutuum, mutui datio) – realinė sutartis, kuria paskolos davėjas perleisdavo paskolos gavėjui nuosavybėn tam tikrą kiekį pakeičiamų daiktų (dažniausiai pinigų), o šis įsipareigodavo sugrąžinti tokį patį kiekį tos pačios rūšies daiktų nustatytu laiku arba (jei sutartis sudaroma nenustatant paskolos grąžinimo termino) paskolos davėjui pareikalavus.

Esminis paskolos sutarties elementas buvo daikto perdavimas, kuris turėjo būti susijęs su nuosavybės teisės į paskolos objektą perkėlimu (mutui datio). Dėl šios priežasties paskolos davėjas privalėjo būti skolinamo daikto savininkas. Kadangi sutarties objektas buvo nemancipuojami daiktai, nuosavybės teisė į juos buvo perleidžiama paprasčiausiai įteikiant daiktą paskolos gavėjui (traditio). Vien pažadas paskolinti arba susitarimas ateityje sudaryti paskolos sutartį jokių teisinių pasekmių nesukeldavo.

Paskolos sutarties objektas buvo pakeičiamieji daiktai, kuriuos galima pasverti, suskaičiuoti arba pamatuoti – quae pondere numero mensurave constant (Inst. 3, 14 pr.), t. y. tokie, kuriuos galima pakeisti kitais tos pačios rūšies daiktais (pavyzdžiui, vynas, alyvos, javai, tam tikra pinigų suma, varis, sidabras, auksas; Inst. 3, 14 pr.).

Paskolos sutartis kūrė vienašalę prievolę. Paskolos gavėjas įsipareigodavo nustatytu laiku sugrąžinti tos pačios rūšies ir tokį patį kiekį daiktų, kokie buvo paskolinti.

Paskolos sutarties pagrindu atsirasdavo griežtosios teisės (stricti iuris) prievolė. Taigi, paskolos gavėjas buvo įpareigojamas grąžinti tik patį sutarties objektą. Remiantis pačia paskolos sutartimi nebuvo galima reikalauti palūkanų (romėniškoji paskolos sutartis iš esmės išliko neatlygintinė). Dėl palūkanų reikėdavę susitarti sudarant papildomą sutartį. Dažniausiiai tokia sutartis buvo sudaroma pasitelkiant į pagalbą stipuliaciją, kuri ir yra vadinama palūkanų stipuliacija (stipulatio usurarum).

Paskolos davėjas paskolos grąžinimo galėjo reikalauti, priklausomai nuo sutarties objekto, pareikšdamas vieną iš dviejų ieškinių. Jei paskolos sutarties objektas buvo:

tam tikra pinigų suma, kreditoriui priklausė actio certae creditae pecuniae;kiti pakeičiamieji daiktai (ne pinigai) – kreditorius turėjo teisę pareikšti condictio

certae rei (dar vadinamą condictio triticaria).

Senatus consultum Macedonianum

Ypatingas teisinis reguliavimas taikytas tėvo valdžioje esančių sūnų sudarytoms paskolos sutartims. Išleidus senatus consultum Macedonianum (I a.) iš tokių sutarčių atsirandančios prievolės imtos laikyti natūraliosiomis (prigimtinėmis) prievolėmis. Skolininkas, kuriam reiškiamas ieškinys dėl prievolės įvykdymo, galėjo jam reiškimus ieškovo reikalavimus atremti pateikdamas procesinį atsikirtimą – exceptio senatus consulti Macedoniani.

Priimti šį Senato nutarimą paskatino istorinis įvykis – kažkoks Macedo, kurio asmenvardis yra ir nutarimo pavadinime, tikėdamasis iš gauto palikimo padengti jį slegiančias skolas, nužudė savo tėvą.

Jūrinė paskola

Atskira paskolos sutarties rūšis, perimta iš graikų teisės, buvo jūrinė paskola (fenus nauticum, pecunia traeiecticia). Esminis šios sutarties bruožas buvo tai, kad skolininkas (armatorius, laivo kapitonas) įsipareigodavo sugrąžinti pasiskolintą kapitalą ir sumokėti sutartas palūkanas su sąlyga, kad laivas sėkmingai pasieks paskirties uostą. Kadangi kreditoriui tekdavusi didelė kelionės jūra rizika (laivu vežamas krovinys galėjo būti prarastas dėl audros, piratų antpuolio ir pan.), klasikinėje teisėje taikytas įstatyminis palūkanų dydžio ribojimas pradžioje netaikytas jūrinei paskolai. Sudarant šią sutartį, buvo galima susitarti dėl „neriboto dydžio palūkanų“ (infinitas usuras recipere potest, Paul. Sent. 2, 14, 3). Palūkans kreditorius galėjo nustatyti paprasčiausiai sudarymas papildomą sutartį (pactum adiectum). Siekiant užtikrinti prievolė sumokėti palūkanas įvykdymą, kreditoriui buvo įkeičiamas laivu gabenamas krovinys. Justiniano teisėje palūkanų už jūrinę paskolą dydis apribotas iki 12 procentų metinių palūkanų.

PASAUGOS SUTARTIS (DEPOSITUM)

Pasaugos sutartis – tai realinis kontraktas, kurio pagrindu vienas asmuo, vadinamas deponentu (deponens) perduoda kitam asmeniui, vadinamam depozitarijumi (depositarius), kilnojamajį daiktą neatlygintinai saugoti, o depozitarijus įsipareigoja daiktą grąžinti deponentui pareikalavus.

Pasaugos sutartis buvo laikoma sudaryta perdavus daiktą. Vien susitarimas perduoti daiktą saugoti nesukeldavo teisinių pasekmių. Sutarties objektas galėjo būti tik kilnojamasis daiktas, kurį deponentas apibūdina tam tikrais individualizuojančiais požymiais. Kadangi jam perdavus daiktą, depozitarijus tapdavo tik daikto laikytoju, deponentas neprivalėjo būti saugojimui perduodamo daikto savininku.

Depozitarijų, visų pirma, saistė pareiga saugoti depozito objektą bei grąžinti jį drauge su visais daikto vaisiais, kai tik to pareikalauja deponentas. Vykdyti deponento reikalavimą grąžinti daiktą depozitarijus privalo net ir tuomet, jei šalys ir būtų nustatę kitą pasaugos sutarties galiojimo terminą.

Depozito sutartis buvo neatlygintinė, todėl tik deponentas buvo suinteresuotas ją sudaryti. Dėl šios priežasties, remiantis naudos (utilitas) principu, depozitarijus atsakė tik už tyčią (dolus) ir didelę neatsargumą (culpa lata). Atsakomybė už culpa levis depozitarijui neiškildavo. Depozitarijus neturėjo teisė naudotis deponuotu daiktu be deponento leidimu. Taip pasielgdamas jis nusikalsdavo vadinamąja naudojimosi daiktu vagyste (furtum usus) ir tapdavo atsakingas net ir už atsitiktinį daikto žuvimą.

Savo reikalavimus depozitariju deponentas galėjo įgyvendinti pareikšdamas iš pasaugos sutarties kylantį ieškinį – actio depositi directa, kuris buvo priskirtas negarbę

užtraukiančių ieškinių grupei (actiones famosae). Jei pasaugos davėjo ieškinys buvo patenkinamas, saugotoją ištikdavo infamija (pilietinės garbė sumažėjimas).

Pasaugos sutartis kūrė dvišalę nevisišką prievolę. Deponentas taip pat galėjo tapti skolininku, jei saugodamas daiktą depozitarijus turėjo tam tikrų išlaidų arba patyrė žalos (pavyzdžiui, jei sergantis deponento arklys užkrėtė kitus depozitarijaus arklidėje buvusius arklius). Savo reikalavimus saugotojas galėjo įgyvendinti pareikšdamas pasaugos davėjui actio depositi contraria.

Ypatingos pasaugos sutarties rūšys

Be aptartos įprastinės pasaugos sutarties romėnų teisei buvo žinomos ir ypatingos pasaugos rūšys:

1. Būtinoji pasauga (depositum miserabile, depositum necessarium) – tokia sutartis buvo sudaroma atiduodant daiktą saugoti gresiančios nelaimės akivaizdoje (pavyzdžiui, esant potvynio, pastato griūties, gaisro, žemės drebėjimo, socialinių neramumų grėsmei). Atsižvelgdama į aplinkybes, kuriomis daiktas buvo atiduodamas saugojimui, romėnų teisė įtvirtino griežtesnę depozitarijaus atsakomybę. Depozitarijaus nesąžiningumo atveju deponentui priklausė teisė pareikšti actio in duplum – ieškinį dėl dvigubos saugojimui perduoto daikto vertės.

2. Sekvestracija (depositum sequestre) – ši sutartis sudaryta keliems asmenims perduodant trečiajam asmeniui (sequestre) saugoti ginčo objektą (res litigiosa) iki truks bylos nagrinėjimas su sąlyga, kad saugotojas daiktą perduos ginčą laimėjusiai šaliai. Sekvestro depozitarijus savarankiškai naudojosi interdiktų pagalba realizuojama posesine gynyba.

3. Netaisyklingoji pasauga (depositum irregulare) – šios sutarties esmę sudarė tai, kad deponentas perduodavo saugoti pakeičiamus (rūšiniais požymiais apibūdintus) daiktus. Dažniausiai tai būdavę pinigai. Depozitarijus šiuo atveju sutarties objektą gaudavo nuosavybėn ir turėjo teisę jį suvartoti. Jo pareiga buvo grąžinti ne saugojimui perduotus daiktus, bet tą patį kiekį tos pačios rūšies daiktų. Netaisyklingos pasaugos sutartis turėjo daug bendro su paskolos sutartimi, nes, kaip ir paskolos atveju, depozitarijus daiktą gaudavo nuosavybėn. Kita vertus, nuo paskolos netaisykingoji pasauga skyrėsi tuo, kad ši sutartis buvo sudaroma deponento (arba abiejų šalių) interesais, o paskola – išimtinai jos gavėjo interesais.

PANAUDOS SUTARTIS (COMMODATUM)

Panaudos sutartis (commodatum) buvo realinis kontraktas, kurio pagrindu vienas asmuo, vadinamas komodantu (panaudos davėju), perduodavo kitam asmeniui, vadinamam komodatarijumi (panaudos gavėju), neatlygintinai naudotis tam tikrą nesuvartojamą daiktą, o komodatarijus įsipareigodavo šalių sutartu laiku grąžinti tą patį daiktą.

Panaudos sutarties objektas galėjo būti tik nesuvartojami, individualiais požymiais apibūdinti daiktai, nes komodatarijų saistė pareiga grąžinti tą patį daiktą. Dažniausiai tai būdavę kilnojamieji daiktai, nors buvę galima panaudai perduoti ir nekilnojamąjį daiktą. Atskirais išimtiniais atvejais panaudos sutarties objektas galėjo būti ir suvartojamieji daiktai, jeigu šie daiktai atlikdavę nesuvartojamo daikto funkciją. Taip galėdavę atsitikti tuomet, kai daiktas buvo perduodamas panaudai demonstraciniais tikslais, kitokiam nei įprastinis šių daiktų panaudojimui. Pavyzdžiui, vaisiai yra perduodami vaišių stalui papuošti arba monetos perduodamos kaip numizmatikos parodos eksponatai. Būtent taip apie panaudos sutarties objektą aiškina Ulpianas:

Non potest commodari id quod usu consumitur, nisi forte ad pompam vel ostentationem quis accipiat (D. 13, 6, 3, 6) – „Negalima perduoti panaudai to, kas naudojant yra suvartojama, nebent kas nors tokį daiktą priimtų pasirodymui ar prabangai pademonstruoti“.

Šalių teisės ir pareigos

Komodatarijų saistė pareiga grąžinti panaudai perduotą daiktą sutartyje nustatytu (pavyzdžiui, perdavus jautį panaudai 4 savaitėms, praėjus šiam laikotarpiui komodatarijus privalėjo jį grąžinti) arba panaudos tikslo apspręstu (pavyzdžiui, grąžinti žirgą grįžus iš kelionės) terminu. Komodantas negalėjo reikalauti grąžinti panaudai perduotą daiktą prieš pasibaigiant nustatytam terminui arba iki pasiekiamas tikslas, kuriuo buvo sudaryta panaudos sutartis. Jei komodantas atsiimdavo daiktą prieš sueinant terminui, jo veiksmai buvo kvalifikuojami kaip nuosavo daikto vagystė (furtum possessionis).

Panaudos sutartis, panašiai kaip ir pasauga, kūrė dvišalę nevisišką prievolę.Kadangi panaudos sutartis buvo sudaroma komodatarijaus interesais, remiantis naudos

principu (utilitas), jis atsakė esant bet kokiai kaltei – omnis culpa (t. y. tiek už culpa lata, tiek ir už culpa levis). Jeigu daiktą komodatarijus naudodavo ne pagal sutartį arba ne pagal natūralią daikto paskirtį, jo elgesys kvalifikuotas kaip naudojimosi daiktu vagystė – furtum usus. Paprastai komodatarijus buvo atsakingas ir už custodia, t. y. už atsitiktinį panaudai perduoto daikto žuvimą arba jo sugadinimą.

Komodatarijui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, komodantas pareikšdamas actio commodati directa galėjo reikalauti grąžinti panaudai perduotą daiktą ir jo vaisius bei kitokią daikto atneštą naudą (cum omnia causa). Jeigu dėl komodatarijaus kaltės daikto grąžinimas tapdavo negalimas, komodantas turėjo teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo.

Savo ruožtu komodantas privalėjo grąžinti komodatarijui būtinąsias išlaidas, viršijančias įprastines daikto išlaikymo išlaidas, kurias privalėjo padengti pats komodatarijus, bei padengti nuostolius, jei komodatarijus patyrė žalos, atsiradusios dėl komodanto kaltės. Pavyzdžiui, perdavus panaudai arklį, kuris susirgo ne dėl komodatarijaus kaltės, komodantas privalėjo atlyginti komodatarijui turėtas išlaidas, susijusias su arklio gydymu. Jei panaudai perduotas sergantis arklys užkrėsdavo kitus komodatarijaus gyvulius, komodantas privalėjo atlyginti komodatarijaus patirtą žalą.

Savo sutartines teises teises komodatarijus galėjo ginti reikšdamas actio commodati contraria. Siekiant užtikrinti pareikštų reikalavimų įvykdymą, priešingai nei depozitarijus, komodatarijus iki jam bus sugrąžintos dėl panaudai perduoto daikto patirtos išlaidos galėjo pasinaudoti vadinamąja šio daikto retencijos (sulaikymo) teise (ius retentionis).

Commodatum ir precarium

Į panaudos sutartį buvo panašus precarium, kurio esmę sudaro neatlygintinis tam tikro (kilnojamojo arba nekilnojamojo) daikto arba teisės (pavyzdžiui, asmeninio servituto) perdavimas naudotis kitam asmeniui atsižvelgiant į jo prašymą (preces – prašymas, precor – „prašau“) su sąlyga, kad daiktas bus grąžintas savininkui pareikalavus.

Precarium Romoje išsivystė iš turtingų žemvaldžių praktikos neatlygintinai perduoti žemės sklypus naudotis savo klientams arba išlaisvintiesiems. Kadangi precarium buvo geros valios prekaristo atžvilgiu išraiška, buvę galima bet kuriuo metu atsiimti daiktą. Asmuo, perdavęs turtą kaip precarium (precarium dans), siekdamas jį susigrąžinti iš prekaristo galėjo pasinaudoti specialiu interdiktu – interdictum de precario. Prekaristas, kuris precarium dans pareikalavus negrąžindavo daikto, tapdavo ydingu valdytoju (possessor vitiosus). Kita vertus, nuo jo valdymą pažeidžiančių trečiųjų asmenų prekaristas galėjo gintis pasinaudodamas posesinės gynybos priemonėmis.

Precarium buvo panašus į panaudos sutartį, tačiau, kita vertus, ir žymiai nuo jos skyrėsi. Pagrindinis skirtumas yra tai, kad kitaip nei commodatum, precarium buvo suprantamas kaip grynai faktinio pobūdžio santykis (jis nebuvo priskiriamas kontraktams), kuris nekūrė tarp šalių prievolinių teisinių santykių. Be to, skirtingai nei esant panaudos sutarčiai, daiktas, perduotas naudotis precarium būdu, galėjo būti savininko atsiimamas bet kuriuo momentu.

PRECARIUM COMMODATUMdaikto perdavimas neatlygintinai naudotis

faktinis santykis, nereiškiantis prievolės tarp šalių atsiradimo

galima pareikalauti daiktą grąžinti bet kuriuo momentu

kontraktaskomodantas negalėjo reikalauti grąžinti

daiktą prieš baigiantis terminui

ĮKEITIMO SUTARTIS (PIGNUS)

Įkeitimo sutartis (pignus) – tai realinis kontraktas, kurio pagrindu skolininkas (įkaito davėjas), siekdamas užtikrinti prievolės įvykdymą, perduoda tam tikrą daiktą kreditoriui (įkaito gavėjui) laikymui, o šis įsipareigoja skolininkui įvykdžius prievolę daiktą grąžinti.

Įkeitimo sutartis buvo laikoma sudaryta perduodant daiktą (įkaitą) (re). Nepaisant to, kad įkaito gavėjas tapdavo tik daikto laikytoju, tai buvo vienas išimtinių laikymo atveju, kai laikytojui buvo teikta posesinė gynyba. Kreditorių (įkaito gavėją) saistė pareiga:

skolininkui (įkaito davėjui) sumokėjus skolą grąžinti jam įkeistą daiktą; galiojant įkeitimo sutarčiai užtikrinti tinkamą daikto laikymą.

Kreditorius (įkaito gavėjas) negalėjo naudotis daiktu be skolininko (įkaito davėjo) suitikimo. Jei įkaito gavėjas taip pasielgdavo, laikyta, jog jis nusikalto naudojimosi daiktu vagyste – furtum usus. Kadangi įkeitimo sutartis buvo sudaroma kreditoriaus (įkaito gavėjo) interesais, ne tokiu būdu buvo užtikrinamas jo kreditorinio reikalavimo įvykdymas, jis atsakė už culpa lata, culpa levis in abstracto bei už custodia, t. y. atsitiktinį įkaito objekto praradimą arba sunaikinimą.

Savo ruožtu skolininkas (įkaito davėjas) buvo įpareigotas:

padengti visas kreditoriaus išlaidas, patirtas užtikrinant tinkamą įkeisto daikto laikymą ir

atlyginti nuostolius, jei kreditorius dėl valdomo įkeisto daikto patyrė tam tikrą žalą.

Įkeitimo sutartis buvo dvišališkas nevisiškas kontraktas. Skolininkas (įkaito davėjas) siekdamas įgyvendinti savo reikalavimus turėjo teisę pareikšti actio pigneraticia directa (tai buvo asmeninių ieškinių (actiones in personam) grupės ieškinys, kurį būtina atriboti nuo actio pigneraticia in rem, kurį kreditorius (įkaito gavėjas) galėjo pareikšti bet kuriam asmeniui (erga omnes) ginant įkeitimo sutarties pagrindu įgytą daiktinę teisę. Savo reikalavimus įkaito davėjo (skolininko) atžvilgiu įkaito gavėjas galėjo įgyvendinti pareikšdamas jam actio pigneraticia contraria.

KONSENSUALINĖS SUTARTYS

Emptio – venditio (pirkimo – pardavimo sutartis)

Pirkimo – pardavimo (emptio – venditio) sutartis –tai konsensualinis kontraktas, kurio pagrindu pardavėjas (venditor) įsipareigodavo pirkėjui (emptor) užtikrinti nuolatinį netrukdomą daikto (prekės, merx) valdymą, o pirkėjas įsipareigodavo perduoti pardavėjo nuosavybėn sutartą pinigų sumą, t. y. sumokėti kainą (pretium).

Romėniškasis pirkimo – pardavimo kontraktas susiformavo ilgo istorinės raidos proceso išdavoje. Pirmykščiai pirkimo – pardavimo santykiai tarp Romos piliečių buvo įforminami mancipacijos pagalba. Tai buvo pirkimas – pardavimas mokant grynaisiais pinigais, betarpiškas daiktų ir pinigų perdavimas iš rankų į rankas, nesukurdavęs jokios prievolės. Ilgainiui, plėtojantis prekiniam – piniginiam ūkiui, komercinėje apyvartoje imta sudaryti sutartis, kurias sudarydamos šalys įsipareigodavo perduoti prekes arba sumokėti pinigus ateityje. Šios rūšies pirkimas – pardavimas buvo įgyvendinamas paprasto ir neformalaus šalių susitarimo dėl prekės ir jos kainos keliu. Šios sutartys, tuomet dar nelaikytos kontraktais, iš pradžių nesukurdavo civilinės prievolės. Plėtojantis prekybai su peregrinais, tokioms iki tol jokių teisinių pasekmių nesukeldavusioms sutartims garantuoti teisinė gynyba (šalims suteikta teisė reikšti atitinkamus ieškinius). Laikoma, kad tokios nuostatos susiformavo peregrinų pretoriaus praktikos dėka vėliausiai II a. pr. Kr. Taip pirkimas – pardavimas (emptio – venditio) tapo konsensualiniu kontraktu, kurio sudarymui pakako šalių susitarimo dėl prekės ir jos kainos.

Emptio – venditio kontraktas kūrė dvišalę visišką prievolę. Tai reiškia, jog abi šalys tuo pačiu metu buvo ir kreditorius, ir skolininkas. Kiekvienai iš šalių savo teisėms ginti naudojosi atskirais ieškiniais:

pardavėjas – actio venditipirkėjas – actio empti.

Abu šie ieškiniais buvo priskiriami geros valios (iudicia bonae fidei) ieškinių grupei.

Prekė ir kaina

Esminės pirkimo – pardavimo kontrakto sąlygos (essentialia negotii), kurios buvo būtinos tam, kad sutartis būtų sudaryta – tai šalių susitarimas dėl:

prekės apibrėžimo ir jos kainos nustatymo.

Romėniškame pirkimo – pardavimo kontrakte prekė (merx) galėjo būti bet kuris turtinę vertę turintis ir iš civilinės apyvartos neišimtas daiktas: tiek materialusis (pavyzdžiui, žirgas, žemės sklypas), tiek ir nematerialusis (pavyzdžiui, servitutas, prievolinė reikalavimo teisė). Kadangi pardavėjas privalėjo užtikrinti pirkėjui tik nuolatinį netrukdomą daikto valdymą, pirkimo – pardavimo sutarties objektas galėjo būti net ir svetimi daiktai.

Pardavimo objektas galėjo būti ne tik jau egzistuojantys, bet ir būsimi, ateityje atsirasiantys daiktai, kurie sutartys sudarymo momentu dar neegzistuoja. Tokių daiktų pirkimas galėjo būti dvejopo pobūdžio. Vienas iš tokio pardavimo atvejų – tai būsimų daiktų pirkimo – pardavimo sutartis (emptio rei speratae).Pavyzdžiui, derliaus, kurį pardavėjas ateinančiais metais surinks savo vynuogyne, pirkimas. Šios rūšies pirkimas – tai sąlyginis sandoris, sutartis su atidedamąja sąlyga. Tokia sutartis sukeldavo ir šalis saistė tik tuomet, jei būsimieji daiktai iš tiesų

atsirasdavo. Kitas atvejis – tai pačios tikimybės (vilties) pirkimas (emptio spei). Tai buvo jau sutarties sudarymo metu egzistuojančios galimybės (šanso, tikėtinumo) pirkimas. Pavyzdžiui, „kai nuperkamos žuvys ar paukščiai, kuriuos reikia sužvejoti ar pagauti (cum captum piscium vel avium [...] emitur – D. 18, 1, 8, 1). Šios rūšies pirkimo – pardavimo sutartis buvo besąlyginis sandoris, nes sandorio objektas buvo jo sudarymo momentu egzistuojanti tikimybė įgyti tam tikrą būsimą daiktą.

emptio rei speratae

sąlyginis daikto, kuris tikėtinai atsiras ateityje, pirkimas

emptio spei

besąlyginis galimybės (šanso) pirkimas

Šiuo atveju pareiga sumokėti sutartą kainą pirkėją saistė net ir tuo atveju, jei pirkimo – pardavimo objektas ir nebūtų pasiektas (pavyzdžiui, žūklė arba medžioklė būtų nesėkminga).

Kainos, dėl kurios turėjusios susitarti sutarties šalys atžvilgiu, romėnų jurisprudencija apibrėžė tam tikrus reikalavimus, iš kurių svarbiausiais laikomi:

Kaina, daugelio teisininkų (pavyzdžiui, Gajaus: Pretium in numerata pecunia consistere debet – G. 3, 141 –„Kaina turi būti išreiškiama apskaičiuota pinigų suma“) privalėjo turėti piniginę išraišką. Tokia kainos išraiška, be kita ko, padėdavo atriboti pirkimo – pardavimo ir mainų (permutatio) sutartis.

Kaina turėjo būti apibrėžta (pretium certum) vienos iš šalių – pardavėjo arba pirkėjo nuožiūra. Nustatyti kainą, Gajaus nuomone, galėjo ir trečiasis asmuo (quanti Titus rem aestimaverit, tanti sit empta – G. 3, 140 – „kiek Titas įvertins daiktą, už tiek jis ir bus parduotas“).

Kaina turėjo būti reali (pretium verum), todėl ji negalėjo būti apgaulinga arba simbolinė.

Klasikinė romėnų teisė nekėlė teisingos kainos (pretium iustum), t. y. kainos atitikties tikrajai prekės vertei, reikalavimo. Tik poklasikiniu romėnų teisės raidos laikotarpiu numatyta galimybė sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį ginčyti laesio enormis (didelio nuostolio) pagrindu. Parduodant nekilnojamąjį turtą, jei jis perleidžiamas už dvigubai nei tikroji daikto vertė mažesnę kainą, nukentėjęs pardavėjas galėjo reikalauti pirkėją primokėti trūkstamą sumą iki pilnos, tikrąją daikto vertę atitinkančios kainos arba, grąžinęs gautus pinigus, reikalauti nutraukti sutartį.

Pardavėjo ir pirkėjo pareigos

Pagrindinė pardavėjo pareigas buvo sutarto parduoti daikto (prekės) perdavimas. Šią pareigą pardavėjas įvykdydavo perduodamas pirkėjui netrukdomą, trečiųjų asmenų neginčijamą ir nuolatinį daikto valdymą.

Tam, kad galėtų perduoti daiktą pirkėjui, pardavėjas privalėjo jį rūpestingai saugoti ir išlaikyti nepakitusios būklės laikotarpiu nuo sutarties sudarymo momento iki jos įvykdymo. Iki perduodant daiktą pirkėjui pardavėjas buvo atsakingas už bet kokią kaltę (omnis culpa), kitaip

tariant ne tik už tyčią (dolus) ir didelį neatsargumą (culpa lata), tačiau taip pat ir už culpa levis in abstracto.

Tuomet, kai sudarius sutartį, tačiau dar nespėjus perduoti daikto pirkėjui, atsitiktinai žūdavo ar būdavo sunaikinamas pirkimo – pardavimo sutarties objektas, apibūdintas rūšiniais požymiais (pavyzdžiui, javai, alyvuogių aliejus), pardavėjas nebuvo atleidžiamas nuo prievolės vykdymo. Jis privalėjo perduoti pirkėjui kitą atitinkamos rūšies daiktą. Tuo tarpu, jei atsitiktinai žūdavo ar buvo sunaikinama individualiais požymiais apibūdinta prekė, pavyzdžiui, „jei mirtų ar būtų sužalotas vergas, gaisras sunaikintų pastatą ar kurią jo dalį [...], žalą patirdavo pirkėjas, kuris, nors ir negavęs daikto, privalėdavo sumokėti prekės kainą (si homo mortuus sit vel aliqua parte corporis laesus fuerit, aut aedes totae aut aliqua ex parte incendio consumptae fuerint [...]; emptoris damnum est, cui necesse est, licet rem non fuerit nactus, pretium solvere – Inst. 3, 23, 3), o pardavėjas, išskyrus jei tą atvejį, jei pažeidė daiktui perduoti nustatytą terminą, tapdavo laisvas nuo bet kokios prievolės pirkėjo atžvilgiu. Taigi, pagal romėnų teisę, atsitiktinio daikto žuvimo rizika tekdavo pirkėjui (periculum emptoris). Sutinkamai su šia savotiška, nuo teisingumo reikalavimų nukrypstančia romėnų teisės nuostata, pirkėjas, nepaisant to, kad pardavėjas neprivalėjo nieko jam perduoti, privalėjo, kaip nurodo cituota Justiniano Institucijų ištrauka, sumokėti kainą, už kurią daiktas buvo nupirktas.

Pardavėjui iškildavo atsakomybė už taip vadinamąją evikciją. Jis taip pat buvo atsakingas už fizinius parduoto daikto trūkumus.

Pirkėjo pareigas, visų pirma, sudarė pareiga atsiimti prekę ir sumokėti sutartą kainą, kas reiškė apibrėžtos pinigų sumos perleidimą pardavėjo nuosavybėn (pretium dare). Jeigu gavęs prekę pirkėjas nesumokėdavo kainos, už delsimą vykdyti prievolę mokėdavo tam tikro dydžio procentus, skaičiuojamus nuo prekės kainos. Pirkėjui neatsiėmus tinkamai pateiktos prekės, jis privalėjo padengti pardavėjo išlaidas, patirtas saugant daiktą nuo sutarties sudarymo momento iki prekės atsiėmimo.

Pardavėjo atsakomybė už evikciją

Pardavėjas buvo atsakingas už teisinius parduoto daikto trūkumus, t. y. jei pardavė ir įgijėjui perdavė svetimą daiktą (kuris nebuvo jo nuosavybė) arba nors ir pardavė nuosavą daiktą, tačiau tokį, su kuriuo buvo susijusi tam tikra ribota daiktinė teisė (pavyzdžiui, servitutas arba įkeitimas). Pardavėjo atsakomybė buvo pagrįsta vadinamąja evikcija (evictio, evincere). Evikcija laikyta situacija, kai trečiasis asmuo teismo proceso tvarka pareiškęs įgijėjui reikalavimą, pagrįstą savo turima daiktine teise į nupirktą daiktą (kuri, kaip žinome, buvo teisė prieš visus – erga omnes) ir laimėjęs bylą, išreikalaudavo daiktą (nupirktą prekę) iš įgijėjo.

Ši pardavėjo atsakomybė (šiandien vadinama garantija, jog daiktas neturi teisinių trūkumų, pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę) romėnų teisėje nuėjo ilgą raidos kelią. Pradžioje sudarant konsensualinę pirkimo – pardavimo sutartį atsakomybė už evikciją neiškildavo ipso iure, tačiau šalys galėjo ją nustatyti sudarydamos papildomą sutartį, vadinamą stipulatio duplae, kuria pardavėjas įsipareigodavo įvykus evikcijai sumokėti dvigubai tiek, už kiek daiktas buvo nupirktas. Klasikinėje teisėje ši pardavėjo atsakomybė ilgainiui, net ir nenustačius jos atskira stipuliacija, tapo vienu iš pirkimo – pardavimo sutarties turinio elementų. Evikcijos atveju savo reikalavimų įgyvendinimo pirkėjas galėjo siekti pareikšdamas pardavėjui actio empti.

Pardavėjo atsakomybė už fizinius prekės trūkumus

Pardavėjo atsakomybė už fizinius parduotų daiktų trūkumus senovės Romoje formavosi laipsniškai. Pradžioje senojoje civilinėje teisėje pirkimo iš karto mokant grynaisiais pinigais (pirkimas mancipacijos būdu) atveju pardavėjo atsakomybės už prekės trūkumus nebuvo, išskyrus atvejus, kai pardavėjas buvo aiškiai užtikrinęs vienokių ar kitokių daikto savybių

egzistavimą (dicta et promissa), tačiau paaiškėjo, kad tokių savybių daiktas neturi. Konsensualinio pirkimo atveju pardavėjas taip pat atsakė už tokį užtikrinimą, o taip pat ir už tyčinį daikto trūkumų nutylėjimą (reticentia).

Reikšmingų permainų reguliuojant pardavėjo atsakomybės už fizinius prekės trūkumus klausimą įnešė kuruliniai edilai, įgyvendinę jurisdikciją bylose dėl turguose sudarytų sandorių. Pagal edilų ediktus, pardavėjas privalėjo žinoti ir supažindinti pirkėją su tuo „kokiomis ligomis serga ar kokių trūkumų turi“ (D. 21, 1, 1, 1) parduodami vergai ar kinkomieji gyvuliai. Svarbiausieji trūkumai buvo išvardinti edikte.

Paaiškėjus trūkumui, kurio nebuvo atskleidęs pardavėjas, pirkėjas galėjo:

pareikšdamas specialų ieškinį – actio redhibitoria (redhibeo – grąžinti, atiduoti) reikalauti nutraukti sutartį atiduodant prekę pardavėjui. Šis ieškinys galėjo būti pareiškiamas per šešis mėnesius nuo sutarties sudarymo;

pareikšdamas actio quanti minoris (pažodžiui: ieškinys, kiek mažiau) reikalauti sumažinti kainą (tokį ieškinį reikšdavo pirkėjas, nenorintis, kas sutartis būtų nutraukta). Šis ieškinys galėjo būti reiškiamas per vienerius metus nuo sutarties sudarymo.

Justiniano teisėje nuostatos, kurios kurulinių edilų praktikoje susiformavo vergų bei kinkomųjų gyvulių pardavimo sandorių atžvilgiu, buvo taikomos bet kurių daiktų pirkimo – pardavimo sutartims.

Papildomos sutartys

Pirkimo – pardavimo sutarties turinį buvo galima modifikuoti papildomų sutarčių pagalba. Svarbiausios iš jų buvo šios:

geresnio pasiūlymo sąlyga (in diem addictio) – tai papildoma sutartis, kuria šalys nustatydavo, jog iki tam tikro, šalių apibrėžto termino (in diem), pardavėjas turės teisę nutraukti sutartį ir sudaryti naują sutartį su palankesnes sąlygas (pavyzdžiui, aukštesnę kainą ar greičiau sumokėti) oferentu;

atpirkimo teisė (pactum de retrovendendo) – buvo išlyga, kad pardavėjas iki tam tikro apibrėžto termino galės reikalauti iš pirkėjo atpirkti daiktą;

susitarimas dėl atpirkimo (pactum de retroemendo) – tai sutartis, kurios pagrindu pardavėjas įsipareigodavo iki tam tikro apibrėžto termino atpirkti pirkėjo įsigytą daiktą;

pardavimas išbandymui (pactum displicentiae) – šios sutarties pagrindu pirkėjas galėjo per nustatytą terminą atsisakyti pirkimo – pardavimo sutarties, jei prekė jam buvo netinkama;

sutartis dėl pirmumo teisės nupirkti daiktą (pactum protimeseos) – tai sutartis, kuria pardavėjas užsitikrindavo sau pirmumo prieš kitus oferentus teisę ttuo atveju, jei ateityje pirkėjas sumanytų parduoti nusipirktą daiktą;

atsitiktinumo sąlyga (lex commissoria) – šios sutarties pagrindu pardavėjas užsitikrindavo sau galimybę atsisakyti pirkimo – pardavimo sutarties, jei pirkėjas iki nustatyto termino pabaigos nesumokėtų už nupirktą daiktą.

Nuomos sutartis (locatio – conductio)

Samprata ir rūšys

Nuomos sutartis (locatio – conductio) – tai konsensualinis kontraktas, kurio pagrindu viena šalis, įsipareigoja kitai šaliai perduoti tam tikrą daiktą naudotis, teikti tam tikras paslaugas ar atlikti tam tikrą darbą mainais už piniginį atlyginimą. Būta trijų nuomos sutarties atmainų:

daikto nuoma (locatio conductio rei). Šios nuomos sutarties objektas buvo tam tikras apibrėžtas materialus daiktas (res);

paslaugų nuoma (locatio conductio operarum). Šios sutarties objektas buvo tam tikrų (specialios kvalifikacijos nereikalaujančių) paslaugų (operae) teikimas

darbo nuoma (locatio conductio operis faciendi) arba rangos sutartis. Šios sutarties objektas buvo veikalas, tam tikro darbo rezultatas (opus).

Šalis, kuri perduodavo naudojimuisi daiktą, teikė paslaugas arba pateikdavo užsakymą ką nors pagaminti (ir tuo pačiu pateikdavo gamybai reikalingą medžiagą) vadinta locator. Kita sutarties šalis buvo – conductor, . t. y. nuomininkas, asmuo, kuris nuomojasi kieno nors paslaugas, priimti užsakymą atlikti tam tikrą darbą (pagaminti daiktą).

Nuomos sutarties pagrindu atsirasdavo dvišalė visiška, geros valios prievolė. Iš šios sutarties kylančias reikalavimo teises šalys galėjo įgyvendinti pareikšdamos du atskirus ieškinius. Vienas jų – actio locati priklausė nuomotojui, kitas – actio conducti – nuomininkui.

Daikto nuoma (locatio – conductio rei)

Daikto nuomos sutartis (locatio – conductio rei) – tai konsensualinis kontraktas, kurios pagrindu vienas šalis (locator – nuomotojas) įsipareigodavo kitai šaliai (nuomininkui – conductor) perduoti naudotis tam tikrą individualiais požymiais apibūdintą daiktą, o nuomininkas įsipareigodavo už naudojiąmsi daiktu mokėti atlyginimą (nuomos mokestį – merces, pensio) pinigais bei nustatytu terminu grąžinti daiktą.

Iš pateikto daikto nuomos sutarties apibrėžimo galima spręsti, jog esminiai šios sutarties elementai buvo:

abipusis šalių susitarimas (consensus), dėl naudojimosi daiktu ir dėl pinigais išreikšto atlyginimo.

Daikto nuomos sutarties, panašiai kaip servituto atveju, objektas galėjo būti bet kuris individualiais požymiais apibūdintas materialusis daiktas, išskyrus res quae ipso usu consumuntur (suvartojamuosius daiktus). Atlyginimas (nuomos mokestis), taip pat kaip ir emptio – venditio atveju, turėjo būti išreiškiamas apibrėžta pinigų suma, kuri turėjo būti reali, ne apsimestinė. Todėl, kaip rašo Ulpianas: „Jei kas išnuomojo už vieną monetą, nuomos sutartis yra negaliojanti, nes tai yra tolygu dovanojimui“ (Si quis conduxerit nummo uno, conductio nulla est, quia et hoc donationis instar inducit – D. 19, 2, 46). Kita vertus, atlyginimas (nuomos mokestis) nebūtinai turėjo atitikti tikrąją suteikiamos paslaugos vertę. Išimtiniais atvejais nuomos mokestis galėjo būti išreiškiamas ne pinigų suma, bet tam tikru nuomojamo daikto duodamų vaisių kiekiu. Tokios galėdavusios būti žemės sklypų nuomos sutartys.

Pagrindinėmis nuomotojo (locator) pareigomis laikyta pareiga užtikrinti nuomininkui, kuris tapdavo tik išsinuomoto daikto laikytoju, netrukdomą naudojimąsi išsinuomotu daiktu. Taigi, nuomotojas turėjo pareigą išlaikyti daiktą atitinkamos būklės iki jis bus perduotas naudotis nuomininkui. Be to, jis privalėjo išnuomotą daiktą tokios būklės, kad jis būtų tinkamas naudojimuisi, per visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį. Locator taip pat buvo atsakingas už išnuomoto daikto evikciją (atsakomybė už teisinius trūkumus) bei už paslėptus fizinius daikto trūkumus, kurie gali sumažinti daikto naudingumą. Nuomotojas taip pat privalėjo atlyginti nuomininko patirtus nuostolius, jei išnuomotą daiktą parduodavo nesibaigus nuomos sutarties terminui, o taip pat nuomininko turėtas būtinąsias ir naudingąsias išlaidas daiktui.

Svarbiausios nuomininko (conductor) pareigos buvo mokėti sutartyje nustatytą nuomos mokestį. Ši pareiga nuomininką saistydavo tol, kol jis faktiškai naudodavosi išsinuomotu daiktu. Pareiga mokėti nuomos mokestį išnykdavo, kai naudojimasis išsinuomotu daiktu tapdavo negalimas. Dėl šios priežasties nuomos mokestis paprastai būdavo mokamas pasibaigus tam tikram naudojimosi daiktu periodui (postnumerando). Pasibaigus sutartyje nustatytam terminui, nuomininkas privalėjo grąžinti daiktą tinkamos (nepablogintos) būklės.

Paslaugų nuoma (locatio – conductio operarum)

Paslaugų nuomos sutartis (locatio – conductio operarum) – tai konsensualinis kontraktas, kurio pagrindu viena iš šalių (locator – darbininkas, darbuotojas) įsipareigodavo atlikti tam tikrus darbus (operae) kitos šalies (conductor – darbdavys), kuri įsipareigodavo už tai sumokėti nustatyto dydžio atlyginimą (merces, pensio), naudai. Būtinosios kontrakto sąlygos buvo šalių susitarimas dėl tam tikrų darbų (operae) atlikimo bei dėl atlyginimo, išreikšto pinigais, nustatymo.

Šios sutarties objektas buvo paprasti, jokios ypatingos kvalifikacijos nereikalaujantys fiziniai darbai, romėnų vadinti operae illiberales.

Kadangi senovės Romoje labai plačiai naudotasi vergų darbu, paslaugų nuomos taikymo sfera buvo santykinai siaura.

Asmens, nuomojančio savo paslaugas, svarbiausia pareiga laikytas darbo atlikimas. Jį locator privalėjo atlikti asmeniškai, tačiau šalys sutartyje galėjo numatyti ir tai, kad paslaugas vietoje darbuotojo teiks kuris nors kitas asmuo.

Locator turėjo teisę gauti atlyginimą net ir tuo atveju, jei dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (priežasčių) darbo atlikti negalėjo.

Darbdavys (conductor) paprastai privalėjo atlyginimą sumokėti darbuotojui užbaigus darbą ar atlikus tam tikrą jo dalį. Pareiga mokėti atlyginimą darbdavį saistė ir tuo atveju, kai jis atsisakydavo paslaugų teikimo.

Darbo nuoma (ranga) – locatio – conductio operis faciendi

Darbo nuomos (rangos) sutartis (locatio – conductio operis faciendi) – tai konsensualinis konraktas, kurio pagrindu viena iš šalių, priimanti užsakymą (conductor) įsipareigoja atlikti užsakovui (locator) tam tikrą apibrėžtą darbą (pagaminti gaminį), o užsakovas įsipareigoja sumokėti nustatytą piniginį atlyginimą.

Asmuo, kuris užsakydavo pagaminti tam tikrą gaminį, paprastai privalėdavo pateikti jo gamybai reikalingą medžiagą (pavyzdžiui, duoti auksakaliui žiedo pagaminimui reikalingą aukso kiekį, atgabenti skulptoriui marmuro luitą, iš kurio turi būti iškalta skulptūra). Būtent dėl šitos priežasties šalis, kuri pateikdavo gaminiui pagaminti reikalingą medžiagą, ir buvo vadinama locator: reikalingas medžiagas ji patalpindavo (locabat) meistro dirbtuvėje. Šios sutarties sudarymui buvo reikalingas šalių susitarimas dėl:

darbo atlikimo (gaminio pagaminimo), pavyzdžiui, namo pastatymo, krovinio (prekių) pervežimo;

pinigais išreikšto atlyginimo; medžiagos pristatymo (pateikimo) kontrahentui, kuris įsipareigoja atlikti

darbą (pagaminti gaminį).

Tuo atveju, jei darbą conductor atlieka iš nuosavos medžiagos, romėnų teisininkų nuomone, sutartis laikytina pirkimu – pardavimu, o ne locatio – conductio operis faciendi.

Nuo paslaugų nuomos sutarties locatio – conductio operis faciendi skyrėsi tuo, jog jos objektas buvo tam tikro darbo pasekmė (rezultatas), o ne pats darbas nepriklausomai nuo jo rezultatų.

Gamintojas (conductor) privalėjo užsakytą atlikti darbą privalėjo atlikti asmeniškai, jei taip nurodyta sutartyje. Jei tokios sąlygos sutartyje nebūdavę, jis galėdavęs pavesti visą darbą ar tam tikrą jo dalį atlikti kitam asmeniui. Tuomet conductor būdavo atsakingas už netinkamą subrangovo, kuriam patikėdavo atlikti darbą, parinkimą (culpa in eligendo; lot. eligere – pasirinkti iš kitų tarpo).

Paprastai gamintojo (rangovo) sutartinės atsakomybės ribos siekė culpa levis in abstracto. Kita vertus, iki pristatant (pateikiant) gaminį užsakovui, jis buvo atsakingas taip pat ir už atsitiktinumą.

Savo ruožtu užsakovas (locator) privalėjo pateikti darbui atlikti (gaminiui pagaminti) reikalingą medžiagą, o vėliau – atsiimti gaminį ir sumokėti sulygtą piniginį atlyginimą.

Lex Rhodia de iactu

Atskiru locatio – conductio sutarties taikymo atveju laikytina pervežimo jūra sutartis, kurios atžvilgiu taikytas lex Rhodia de iactu (Rodo įstatymas dėl krovinio išmetimo į jūrą), recepuotas iš jūrų teisės, galiojusios Rodo saloje. Šis teisės aktas nustatė rizikos paskirstymo principus tais atvejais, kai laivu gabenamas krovinys yra išmetamas į jūrą. Įstatymas taikytas tuomet, kai vežėjas, kuris įsipareigojo pervežti kelių asmenų pateiktą krovinį (prekes), dėl audros, laivo perkrovos ar kitų priežasčių būdavo priverstas dalį krovinio išmesti į jūrą (iactus) tam, kad išgelbėtų laivą. Susiklosčius tokiai padėčiai, tam, kad žalos nepatirtų tik tie asmenys, kurių krovinys buvo išmestas į jūrą ir dėl to išgelbėtos kitų asmenų pervežimui pateiktos prekės, Rodo įstatymas įpareigojo patirtus nuostolius padalinti visiems prekių savininkams proporcingai laivu gabentų jiems priklausiusių prekių vertei. Tokį patirtų nuostolių paskirstymą atlikdavo vežėjas. Užsakovams kurių krovinys buvo išgelbėtas, jis turėjo teisę pareikšti actio conducti dėl patirtų nuostolių paskirstymo. Tuo tarpu į jūrą išmestų prekių savininkams priklausė actio locati dėl santykinio patirtos žalos atlyginimo.

BENDROVĖS SUTARTIS (SOCIETAS)

Samprata ir rūšys

Bendrovės (societas) sutartis – tai konsensualinis kontraktas, kurio pagrindu bendrininkai (socii), turėdami tikslą gauti tam tikrą naudą, įsipareigodavo įnešti turtinę vertę turinčius įnašus.

Senovės Romoje bendrovės sutartys dažniausiai sudarytos siekiant tam tikrų ekonominių tikslų. Kitokio pobūdžio bendrovės tikslai taip pat buvo leidžiami. Svarbiausia buvo tai, kad bendrovės tikslo (tikslų) pasiekimui būtų reikalingas materialus turtas. Bendrovės sutartis galėjo būti sudaroma tik siekiant teisėtų, geriems papročiams neprieštaraujančių, nepiktavališkų

tikslų. Apie tai vienareikšmiškai kalba Ulpianas: „Apskritai laikoma, jog negalima sudaryti bendrovės sutarties siekiant piktavališkų tikslų“ – Generaliter enim traditur rerum inhonestarum nullam esse societatem (D. 17, 2, 57).

Būtina sąlyga kuriant bendrovę buvo valia įkurti bendrovę (affectus societatis). Kiekvieną iš bendrininkų saistė pareiga įnešti tam tikrą įnašą (aportą). Tai galėjo būti koks nors turtas, daikto perdavimas laikinam naudojimuisi, taip pat tam tikras bendrininkų darbas. Sutarties šalys privalėjo susitarti dėl pelno ir nuostolių pasidalijimo tarp bendrininkų tvarkos. Paprastai visi bendrininkai dalyvaudavo pasidalijant bendrovės gautą pelną, tačiau taip pat ir patirtus nuostolius. Sutartyje nesant aiškiai nustatytos pelno ir nuostolių padalijimo tarp bendrininkų tvarkos, laikyta, jog jie tarp bendrininkų dalijami lygiomis dalimis. Susitarimas, numatantis, jog vienam iš bendrininkų tenka tik nuostoliai, o kitam tik pelnas, darant aliuziją į Ezopo pasakėčią (Fabulae Aesopiae 1, 5), vadinta „liūto bendrove“ – societas leonina. Tokia bendrovės sutartis buvo laikoma negaliojančia.

Romėniškoji bendrovės sutartis nuėjo ilgą raidos kelią. Seniausioji jos forma – tai consortium, kuri dar vadinama ercto non cito (pažodžiui: [bendrovė] kilusi iš nepadalintos nuosavybės, t. y. įpėdinių, paveldėjusių po pater familias, kuris mirė nepadalinęs turto, turto bendrumas). Senovės romėnų consortium, kuris buvo galimas tik tarp Romos piliečių, buvo konsensualinės bendrovės sutarties prototipas. Consortium pavyzdžiu taip pat ir kiti asmenys, kurių nevienijo šeiminiai (giminystės) ryšiai, galėjo kurti bendroves (societates) neformalaus tarpusavio susitarimo (nudo consensu) pagrindu. Sudaryti tokius susitarimus galėjo ir peregrinai. Labiausiai paplitusios bendrovių rūšys buvo:

societas omnium bonorum (visą turtą apimanti bendrovė), kurią įkurdami bendrininkai perduodavo bendrovei visą (tiek turimą, tiek tą, kuris bus įgytas ateityje) savo turtą, kad pasiektų sutartyje apibrėžtus tikslus;

societas alicuius negotiationis – tai bendrovė, įkuriama tam tikriems pasikartojantiems sandoriams, kuriais siekiama uždarbio, sudaryti. Steigdami tokią bendrovę bendrininkai turėjo tikslą įkurti bendrą gamybos (pavyzdžiui, puodų žiedimo) arba prekybos (pavyzdžiui, prekybos vergais bendrovė) įmonę;

societas quaestus (pelno siekianti bendrovė, iš žodžio quaestus – uždarbis, pelnas, nauda) kaip įnašą apėmė visa tai, ką bendrininkai iš vykdomos ūkinės veiklos turėjo įgyti ateityje. Tai, ką bendrininkas gaudavo neatlygintinai (pavyzdžiui, paveldėdavo arba gaudavo dovanų) nebuvo laikoma bendrovės turtu.

societas unius rei – vienam sandoriui (pavieniam reikalui) įkuriama bendrovė, kurios tikslas buvo sutvarkyti tam tikrą reikalą, išspręsti klausimą ar sudaryti sandorį (pavyzdžiui, pastatyti namą, nupirkti ar parduoti nekilnojamąjį turtą).

Bendrininkų pareigos ir bendrovės sutarties nutraukimas

Bendrininkų (socii) pareiga, visų pirma, buvo įnašo, kuris numatytas sutartyje, įnešimas. Tai galėjo būti tam tikra pinigų suma arba bendrininko atliktas darbas, suteiktos paslaugos. Bendrovės reikalus bendrininkai privalėjo tvarkyti taip pat rūpestingai, kaip ir savuosius (diligentia quam suis rebus), todėl jie buvo atsakingi už culpa levis in concreto. Be to, bednrininkai privalėjo pateikti ataskaitas ir paaiškinimus apie veiksmus, kurių ėmėsi tvarkydami bendrovės reikalus.

Tarpusavio atsiskaitymams tarp bendrininkų buvo naudojamas actio pro socio. Tai buvo geros valios ieškinys. Ieškinį patenkinus, atsakovą ištikdavo infamija (actio famosa), nes bendrovės sutartis grįsta bendrininkų tarpusavio pasitikėjimu ir gera valia. Bendrininkas, iš kurio buvo priteisiama pagal tokį ieškinį, galėjo reikalauti beneficium competentiae, pragyvenimui būtinų lėšų.

Bendrovės sutartis galėjo būti nutraukiama dėl įvairių priežasčių. Svarbiausieji (neprocesiniai) bendrovės sutarties pasibaigimo atvejai buvo: vieno iš bendrininkų mirtis arba capitis deminutio maxima arba media, termino, kuriam bendrovės sutartis buvo sudaryta, pasibaigimas, vieno iš bendrininkų turto netekimas (pavyzdžiui, jei turtas yra konfiskuojamas arba licituojamas (parduodamas jurisdikcinių magistratų sprendimų vykdymui nustatyta tvarka). Bendrovės sutartis taip pat galėjo būti nutraukta bendru bendrininkų sutarimu arba vienam iš jų atsisakius sutarties (renuntiatio). Bendrovės pabaigą reiškė ir jau minėto actio pro socio pareiškimas.

Nutraukus bendrovės sutartį, tarpusavio santykiai tarp bendrininkų buvo baigiami teismo proceso tvarka, t. y. pareiškiant ieškinį dėl bendrosios nuosavybės teise valdomo turto padalijimo – actio communi dividundo.

Bendrovė ir korporacija

Romėniškoji bendrovė nebuvo juridinis asmuo. Bendrovės tikslai ir teisinė konstrukcija skyrėsi nuo korporacijos. Korporacija, priešingai nei bendrovė, nevykdė ūkinės veiklos, išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikė kaip atskiras subjektas, kurį reikia skirti nuo į jos sudėtį įeinančių narių. Korporacija nenustodavo egzistuoti pasikeitus jos narių skaičiui, o tuo tarpu bendrovė baigdavosi įvykus bet kokiems personaliniams pokyčiams. Esminis bendrovės ir korporacijos panašumas yra tai, kad tiek bendrovė, tiek korporacija – tai tam tikri asmenų susivienijimai.

BENDROVĖ KORPORACIJAASMENŲ SUSIVIENIJIMAS

Tikslas – ūkinė veikla Nevykdė ūkinės veiklosBaigdavosi įvykus bet kokiems personaliniams

pokyčiamsEgzistavo nepriklausomai nuo narių skaičiaus

pokyčiųVidinis ryšys tarp bendrininkų; išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikė

atskiri bendrininkai

Išoriniuose santykiuose veikė kaip atskiras subjektas (skiriamas nuo į korporacijos sudėtį įeinančių narių), reprezentuojama savo organų

PAVEDIMO SUTARTIS (MANDATUM)

Pavedimo sutartis (mandatum) tai konsensualinis kontraktas, kurio pagrindu vienas asmuo, vadinamas įgaliotoju (mandans, dominus negotii), paveda kitai šaliai, vadinamai įgaliotiniu (mandatarius, procurator) atlikti tam tikrus veiksmus arba sudaryti sandorius, o įgaliotinis įsipareigoja tai padaryti neatlygintinai.

Kontraktas buvo sudaromas šalims neformaliu būdu susitariant dėl įgaliotojo nurodytų veiksmų atlikimo (sandorių sudarymo).Pavedimas turėjo būti įgyvendinamas jį davusio asmens (mandatum mea tantum gratia) arba trečiųjų asmenų interesais. Pavedimas negalėjo būti susijęs tik su mandatoriaus interesais, nes tai nebūtų kontraktas, o teisiškai neįpareigojantis draugiškas patarimas (consilium).

Nors pavedimo sutartis buvo neatlygintinė (tokį principą formuluoja Paulius: Mandatum nisi gratuitum nullum est – D. 17, 1, 1, 4 – „Jeigu pavedimo sutartis nėra neatlygintinė, ji negalioja“), susiklostė savanoriško atsilyginimo (honorarium) įgaliotiniui praktika. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad pradžioje tai nebuvo laikoma užmokesčiu už pavedimo įvykdymą, nes toks atsilyginimas priklausė nuo mandanto valios. Principato laikotarpiu honorarium buvo galima reikalauti kognicinio proceso (extra ordinem) tvarka, bet ne pareiškiant actio mandati contraria.

Tuo pavedimo sutartis skyrėsi nuo paslaugų nuomos, kurios atveju atlyginimo už suteiktas paslaugas galėjo būti reikalaujama pareiškiant actio locati.

Pavedimo sutarties objektas galėjo būti tam tikri apibrėžti veiksmai arba sandoriai. Jie galėjo būti trunkamojo ir visuminio (pavyzdžiui, viso mandanto turto administravimas) arba vienkartinio (pavyzdžiui, paskolos paėmimas, nekilnojamojo daikto įgijimas, procesinis atstovavimas tam tikroje byloje, laidavimas už svetimą skolą). Dažniausiai veiksmai, kuriuos paveda atlikti mandantas, priešingai nei tie, kurie buvo locatio – conductio operarum objektas, buvo tokie, kurie reikalavo tam tikrų įgūdžių, intelektinių gebėjimų ir vadinti operae liberales (pažodžiui: laisvieji darbai, užsiėmimai). Pavyzdžiui, gydytojo, advokato, mokytojo, architekto, matininko teikiamos paslaugos.

Viena iš pavedimo sutarties rūšių – tai vadinamasis kreditinis pavedimas (mandatum qualificatum). Šios sutarties esmę sudarė tai, kad įgaliotojas pavesdavo įgaliotiniui suteikti paskolą trečiajam asmeniui arba pratęsti paskolos terminą įgaliotojo rizika. Ši pavedimo rūšis iš esmės buvo ne kas kita kaip laidavimo už skolą forma.

Įgaliotinio pareiga, visų pirma, buvo visiškai įvykdyti duotą pavedimą laikantis geros valios (bona fides) reikalavimų bei sutinkamai su įgaliotojo nurodymais. Įvykdęs pavedimą, įgaliotinis privalėjo visa, ką gavo vykdydamas įgaliojimą, perduoti įgaliotojui ir pateikti savo veiksmų ataskaitą.

Klasikinė romėnų teisės nustatė įgaliotinio atsakomybę tik už tyčią (dolus), tuo tarpu Justiniano teisė, nors paprastai pavedimo sutartis buvo sudaroma įgaliotojo interesais, - už culpa levis in abstracto (omnis culpa). Išimtiniais atvejais galėdavo kilti ir įgaliotinio atsakomybė už culpa in eligendo, t. y. kaltę (aplaidumą) pasirenkant asmenį, kuriam patikėjo tam tikrų su įgaliojimo vykdymu susijusių veiksmų atlikimą.

Tuo tarpu įgaliotojo pareigą sudarė tinkamai atlikto pavedimo bei įgaliotinio, vykdant pavedimą, prisiimtų prievolių priėmimas. Įgaliotojas taip pat privalėjo atlyginti visus nuostolius bei atlyginti išlaidas, kurias įgaliotinis patyrė vykdydamas įgaliojimą.

Pavedimo sutartis kūrė dvišalę nevisavertę prievolę, kurioje įgaliotinis buvo skolininkas, o įgaliotojas – kreditorius. Kita vertus, jeigu vykdydamas jam pavestus atlikti veiksmus turėdavo išlaidų ar patirdavo žalą, įgydavo reikalavimo teisių įgaliotojo atžvilgiu (tapdavo kreditoriumi).

Jei pavedimas buvo neįvykdomas arba įvykdomas netinkamai, įgaliotojas turimas reikalavimo teises galėjo įgyvendinti reikšdamas actio mandati directa. Teisėjui tokį ieškinį patenkinus, atsakovą ištikdavo infamija (actio famosa). Įgaliotinis savo ruožtu savo reikalavimus galėjo reikšti pateikdamas actio mandati contraria. Abu šie ieškiniai buvo laikomi geros valios ieškiniais (actiones bonae fidei).

Pavedimo sutartis baigdavosi pasibaigus kontrakte nustatytam terminui, mirus vienai ši sutarties šalių arba dvišaliu įgaliotojo ir įgaliotinio susitarimu nutraukti sutartį. Sutartis taip pat galėjo baigtis įgaliotojui vienašališkai atšaukiant įgaliojimą (mandatum revocare). Kaip teigia Gajus, tai buvę galima padaryti iki įgaliotiniui pradedant vykdyti pavedimą (G. 3, 159). Be to, pavedimo sutartis baigdavosi ir įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo (renuntiare).

BEVARDĖS SUTARTYS (CONTRACTUS INNOMINATI)

Samprata

Klasikinės romėnų teisės sukurta uždara ir nelanksti verbalinių, literalinių, realinių ir konsensualinių kontraktų sistema, apėmusi tam tikrą skaičių individualizuotų, teisės griežtai apibrėžtą taikymo sferą turinčių bei atskirų rūšių ieškiniais ginamų sutarčių, jau principato laikotarpio pradžioje pasirodė nepakankama ekonominės apyvartos poreikių patenkinimui. Šiuo laikotarpiu vis dažniau atliekamos ūkinės operacijos, kurių jokiu būdu nepavyko įtalpinti į

egzistuojančios kontraktų sistemos rėmus. Šie ekonominės apyvartos poreikiai paskatino kontraktų sistemos plėtrą, kurios pasekoje procesinė gynyba ieškiniais imta teikti ir kai kurioms naujoms neformaliais būdais sudaromoms ir atskiro pavadinimo neturinčioms sutartims – nova negotia. Sekant viduramžių glosatoriais, šios sutartims imtos vadinti nepavadintais realiniais arba tiesiog bevardžiais kontraktais (contractus reales innominati).

Sudarant bevardžius kontraktus (sutartis) laikytasi principo, jog pats šalių susitarimas ką nors įvykdyti dar nereiškė civilinės prievolės atsiradimo. Pareiga atsakyti kildavo tik tuomet, kai viena iš šalių savo prievolę įvykdydavo, t. y. perduodavo priešingai šaliai turtą, sumokėdavo pinigus, suteikdavo paslaugas ir pan. Šis realus prievolės įvykdymas ir buvo pagrindas (causa), kuriuo remdamasi prievolę įvykdžiusi šalis galėjo neformalia sutartimi įgytas teises ginti ieškinine tvarka. Taigi, bevardžių sutarčių sudarymui buvo keliami šie reikalavimai:

tam tikro susitarimo, kuriuo šalys įsipareigoja ką nors įvykdyti viena kitos naudai, sudarymas;

vienos iš šalių įvykdymas priešingos šalies naudai to, dėl ko buvo susitarta.

Iš pradžių klasikinėje teisėje šalis, įvykdžiusi priešingos šalies naudai tai, dėl ko šalys buvo susitarusios, negalėjo pareikšdama ieškinį reikalauti kitą šalį atlikti priešinį įvykdymą. Daugių daugiausiai, kaip savo teisės galėjo ginti tokia šalis, buvo teisė reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta. Tai šalis galėdavusi atlikti pareikšdama condictio ob rem dati (ieškinys dėl nepagrįsto praturėjimo grąžinimo) arba condictio causa data causa non secuta (ieškinys, kuriuo reikalaujama grąžinti kitai šaliai nuosavybėn perleistą daiktą). Ilgainiui (greičiausiai tik Justiniano teisėje) buvo imta teikti actio praescriptis verbis (pažodžiui: ieškinys su [jo pagrindo] aprašymu), kuriuo šalis galėjo reikalauti atlyginti žalą, padarytą nevykdant priešinės prievolės. Nuo to laiko bet kuris susitarimas, kurio pagrindu viena iš šalių ką nors įvykdė priešingos šalies naudai, kūrė teisine tvarka ginamą prievolę.

Klasifikacija

Visos savo turiniu labai skirtingos ir neindividualizuotos sutartys, kurių objektą buvo galima išreikšti dviem lotyniškais veiksmažodžiais dare (duoti, suteikti) ir facere (padaryti, atlikti), Justiniano teisėje imtos klasifikuoti naudojantis keturių tipų sistema:

do ut des – „duodu, kad duotum“. Tai daikto perleidimas priešingos šalies nuosavybėn mainais už kito daikto nuosavybės teisės įgijimą;

do ut facias – „duodu, kad padarytum“. Tai daikto nuosavybės teisės perleidimas mainais už tam tikrų veiksmų atlikimą. Pavyzdžiui, žemės sklypo perleidimas priešingos šalies nuosavybėn už tai, kad priešingoji šalis atliks tam tikro vergo manumissio;

facio ut des – „darau, kad duotum“. Tai prievolės, susijusios su tam tikrų veiksmų atlikimu, vykdymas mainais tikintis gauti nuosavybėn daiktą. Pavyzdžiui, vergo paleidimas į laisvę turint tikslą iš priešingos šalies įgyti nuosavybėn namą;

facio ut facias – „darau, kad padarytum“. Tai prievolės, susijusios su tam tikrų veiksmų atlikimu, vykdymas tikintis, kad priešingoji šalis taip pat atliks tam tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, atleidimas nuo skolos mokėjimo mainais už medžiagos nudažymą.

Ši bevardžių sutarčių sistema apėmė ir kai kuriuos tipinius sandorius, Justiniano teisėje gavusius pavadinimus. Svarbiausieji iš jų tai estimacinė (įvertinamoji), mainų ir taikos sutartys.

1. Komisinio pardavimo sutartis (aestimatum) – tai sutartis, kurios pagrindu viena šalis perduodavo kitai tam tikrą įvertintą daiktą (aestimare – įvertinti, nustatyti vertę), kad šis būtų parduotas su sąlyga, jog gavėjas:

grąžins patį daiktą (jei jo parduoti nepavyktų); pardavęs daiktą, sumokės perleidėjui pinigų suma, kuria daiktas buvo

įvertintas.

Likutį, kuris likdavo perleidėjui išmokėjus sutartą daikto vertę atitinkančią pinigų suma, gavėjas turėjo teisę pasilikti sau. Šį kontraktą, kuriame galime įžvelgti šiuolaikinės komiso sutarties pradmenis, galima priskirti facio ut des (jei gavėjui pavykdavo daiktą parduoti) arba facio ut facias (tuo atveju, jei gavėjas daiktą grąžindavo) bevardžių sutarčių tipams.

2. Mainų sutartis (permutatio) – tai sutartis, kurios pagrindu viena šalis perleidžia daikto nuosavybės teisę kitai šaliai, o ši įsipareigoja už tai perleisti kito daikto nuosavybės teisę. Sutartis, priskirtina do ut des tipui, atliko funkcijas, panašias į pirkimo – pardavimo (emptio – venditio) sutartį. Jos teisinė prigimtis kėlė diskusijų tarp sabiniečių ir prokuliečių teisės mokyklų. Priešingai nei prokuliečiai, sabiniečiai mainus laikė tam tikra pirkimo – pardavimo rūšimi, tačiau galiausiai mainai kaip savarankiška sutartis buvo priskirta bevardėms sutartims.

3. Taikos sutartis (transactio) buvo neformali sutartis, kuria siekta šalių tarpusavio ginčą baigti kompromiso būdu, t. y. abiems šalims darant tam tikras nuolaidas. Sutarties pagrindu viena iš šalių atsisakydavo tam tikros teisės (dažniausiai tai būdavusi teisė pareikšti ieškinį) mainais už tai, kad priešingoji šalis atsisakys savo turimos ginčijamos teisės. Taikos sutartis priskirtina facio ut facias bevardžių sutarčių tipui.

PAKTAI

Samprata

Terminu pacta buvo apibūdinamos konsensualinės prigimties sutartys, kurių neapėmė romėniškoji kontraktų sistema. Pradžioje teisės ir pareigos, atsirasdavusios šių susitarimų pagrindu, negalėjo būti ginamos ieškinine tvarka. Būtent dėl šios paktų savybės jie imti vadinti „nuda pacta“ („nuogi susitarimai“). Iš tokio susitarimo nekildavo Romos piliečių teisė pareikšti vienas kitam ieškinius: ex nudo enim pacto inter cives Romanos actio non nascitur (Paul. Sent. 2, 14, 1). Kita vertus, ilgainiui atsižvelgiant į teisinės – ekonominės apyvartos poreikius, paktų pagrindu atsirandančioms teisėms imta teikti ieškininė gynyba. Kaip ir konsensualinių sutarčių atveju, tam, kad atsirastų prievolė, pakako šalių tarpusavio susitarimo (konsensuso). Vienų rūšių paktams ieškininę gynybą suteikė civilinė, kitų – pretorių teisė. Dominato laikotarpiu tokią gynybą ėmė teikti imperatoriai, priimdami atitinkamas konstitucijas. Romanistikos mokslas tokius paktus pavadino pacta vestita (pažodžiui: „aprengti paktai“). Tokias romėnų sutarčių teisės raidos tendencijas skatino ūkio vystymasis, pareikalavęs tolydžio plėsti sutarčių laisvės principo taikymo ribas. Taigi, šalių susitarimams, išeinantiems už konsensualinių kontraktų sistemos ribų, tam tikrais atvejais imta teikti teisinė apsauga.

Klasifikacija

Pacta vestitia, priklausomai nuo to, kurie romėnų teisės šaltiniai įtvirtino iš šių sutarčių kylančių teisių teisinę gynybą, paprastai yra skirstomi į tris grupes:

pacta adiecta – teisinę (ieškininę) gynybą tokiems paktams suteikė ius civile;pacta praetoria – teisinę (ieškininę) gynybą tokiems paktams suteikė pretorių teisė;pacta legitima – teisinę gynybą tokiems paktams savo leidžiamais teisės normų aktais

suteikė imperatoriai.

Pacta adiecta (papildomi susitarimai). Tai buvo prie geros valios sutarčių prijungtos klauzulės, turinčios tikslą padidinti arba sumažinti skolininko atsakomybę, kylančią iš pagrindinės sutarties. Šiai paktų grupei priskiriamos, pavyzdžiui, klauzulės, kuriomis papildoma pirkimo – pardavimo sutartis.

Pacta praetoria (pretoriniai susitarimai) buvo neformalios sutartys, kurias pretorių teisė pripažino esant pagrindu prievolei atsirasti, o iš sutarties kylančioms teisėms suteikė ieškininę gynybą. Svarbiausieji pretoriniai paktai yra: constitutum debiti (įsipareigojimas sumokėti skolą), o taip pat vadinamieji recepta – prievolių prisiėmimas (lot. recipere – priimti), kurie buvo tam tikra neformalių garantijos sutarčių rūšis.

Pacta legitima – tai sutartys, kurių pagrindu atsirandančias prievolines teises dominato laikotarpiu ėmėsi ginti imperatoriai, leisdami konstitucijas. Tokia teisinė apsauga, visų pirma, suteikta kompromiso sutarčiai (compromissum), kuria šalys tarp jų kilusio ginčo sprendimą patikėdavo privačiam teisėjui (arbitrui), bei dovanojimui (pactum de donatione).

Pacta praetoria

Constitutum debiti

Constitutum debiti buvo neformalus įsipareigojimas per tam tikrą, tiksliai apibrėžtą terminą, įvykdyti jau egzistuojančią prievolę. Toks įsipareigojimas galėjo būti susijęs su:

nuosavos skolos sumokėjimu (constitutum debiti proprii);svetimos skolos sumokėjimu (constitutum debiti alieni).

Įsipareigojimas sumokėti nuosavą skolą (constitutum debiti proprii) buvo taikomas tuomet, kai skolininkas nustatytu terminu negalėdavęs sugrąžinti skolos. Tuomet susitarimu su kreditoriumi skolininkas papildomai įsipareigodavo grąžinti skolą vėlesniu terminu (lot. constituere diem – nustatyti dieną (terminą)). Jei skolininkas nesilaikydavo nustatyto naujo skolos grąžinimo termino, be ieškinio, kurį kreditorius gali reikšti grįsdamas savo reikalavimą paskolos sutartimi, pretorius jam suteikdavo ir actio de pecunia constituta.

Įsipareigojimas sumokėti svetimą skolą (constitutum debiti alieni) sąlygodavo papildomos prievolės atsiradimą. Šio susitarimo tikslas buvo papildomai užtikrinti skolininko prievolės įvykdymą. Pagal sukeliamas teisines pasekmes constitutum debiti alieni yra artimas laidavimui.

Recepta

Romėnų teisėje galima skirti tris neformalių garantinių įsipareigojimų (recepta) atmainas:

1. Receptum arbitrii (susitarimas dėl ginčo sprendimo arbitražine tvarka) buvo dviejų ar daugiau ginčo šalių susitarimas su arbitru (arbiter), kurio pagrindu pastarasis įsipareigodavo nustatytu terminu išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Ulpianas nurodo, jog: „Pretorius niekieno neverčia prisiimti arbitro pareigų“ (D. 4, 8, 3, 1), tačiau savo valia davęs sutikimą išspręsti šalių ginčą, arbiter privalėdavo šią prievolę įvykdyti. Vengiančio tai padaryti arbiter atžvilgiu pretorius taikė administracinio poveikio priemones: piniginę baudą (multa) arba tikro arbiter priklausančio turto (daikto) valdymo perdavimą suinteresuotam asmeniui (missio in possessionem).

2. Receptum nautarum, cauponum, stabulariorum – tai neformali garantija, suteikiama laivų, užeigų ir arklidžių savininkų, kurie buvo atsakingi už keleiviams priklausančius daiktus (bagažą, prekes, gyvulius). Minėti savininkai įsipareigodavo grąžinti tuos pačius ir „nepakitusios būklės“ daiktus (D. 4,9, 1 pr.). Taigi tokios garantijos tikslas buvo nustatyti griežtesnę šių asmenų atsakomybę nei kylanti iš nuomos (locatio – conductio) sutarties. Receptum pagindu atsirandanti laivų, užeigų ir arklidžių savininkų atsakomybė nepriklausė nuo savininko kaltės, todėl apėmė net ir atsitiktinės žalos klientų turtui padarymo atvejus.

3. Receptum argentarii – tai neformalus bankininko (argentarius) įsipareigojimas, kuriuo tam tikram asmeniui (dažniausiai savo klientui) pažadama padengti jo skolą trečiajam asmeniui. Jei klientui nurodžius sumokėti skolą trečiajam asmeniui, bankininkas atsisako tai padaryti, klientas turėdavęs teisę pareikšti jam ieškinį, kuris vadinamas actio recepticia. Ši receptum atmaina, panašiai kaip ir constitutum debiti alieni, buvo taikoma prievolių įvykdymo užtikrinimui. Justiniano teisėje sulygintos abiejų minėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sukeliamos teisinės pasekmės.

Pacta legitima

Kompromisas (compromissum) – tai neformali sutartis, kuria šalis susitardavo perduoti tarpusavio ginčą spręsti privačiam asmeniui – arbitrui (arbiter). Klasikinė teisė tokią sutartį laikė paktu, iš kurio nekyla teisė pareikšti ieškinį. Didesnį teisinį efektyvumą kompromiso sutarčiai šalys galėjo suteikti tik sudarydamos atskirą žodinę sutartį (stipulatio), kuria buvo prižadama sumokėti netesybas. Tokiu atveju, iš šalies, nevykdančios arbitro priimto sprendimo, buvo galima prisiteisti sutarto dydžio netesybas. Imperatorius Justinianas nustatė, jog kompromiso sutartis tarp šalių kuria prievolę, jeigu šalys ir arbitras davė priesaiką arba šalys raštiškai sutiko, kad arbitras priimtų sprendimą dėl jų tarpusavio ginčo ir šio sprendimo neužginčijo per dešimties dienų laikotarpį.

Dovanojimo sutartis (pactum de donatione) – tai sutartis, kuria viena iš šalių (dovanotojas) įsipareigoja savo turto sąskaita, neatlygintinai suteikti turtinės naudos kitai šaliai (apdovanojamajam). Dovanojimas – dvišalis sandoris. Esminiais šios sutarties elementais laikyti dovanoto valia apdovanoti (animus donandi).bei apdovanojamojo valia priimti dovaną.

Klasikinė teisė dovanojimo nelaikė savarankiška sutartimi. Tokia ji tapo tik poklasikinėje teisėje (pactum de donatione; pactum donationis). Imperatorius Justinianas pripažino, jog pažadėjimas apdovanoti, išreikštas kaip neformali sutartis (pactum), kuria prievolę, kurios įvykdymo galima reikalauti procesine tvarka.

Apskritai romėnų teisinė tvarka į dovanojimą nežiūrėjo itin palankiai. Tokia tendencija akivaizdžiai pasireiškia priemonėse, kurių tikslas – riboti dovanojimus. Ypač reikšmingas buvo lex Cincia de donis ac muneribus (204 m. pr. Kr.) – įstatymas, draudžiantis dovanojimus, viršijančius tam tikrą pinigų sumą, kuri dėl šaltinių stokos šiuolaikiniam romanistikos mokslui yra nežinoma. Kaip jau minėta, draudžiami buvo ir dovanojimai tarp sutuoktinių (donatio

inter vir et uxor). Šis draudimas kyla iš romėnų papročių teisės. Dominato epochos pradžioje lex Cincia nustatyti draudimai jau nebuvo taikomi, o dovanojimų ribojimui pasitelkta jų registravimo sistema. Visi dovanojimo sandoriai (o Justiniano teisėje tik tie, kurių suma viršydavo 500 solidų) buvo laikyti negaliojančiais, jei neatlikta jų insinuacija (insinuatio), t. y. registravimas specialiame imperatoriaus pareigūnų vedamame dovanojimų registre.