1 LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOS APŽVALGA BYLOSE DĖL FIZINIŲ ASMENŲ BANKROTO TURINYS 1. ĮVADAS ............................................................................................................................................. 1 2. FIZINIO ASMENS BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMAS ............................................................. 3 2.1. Pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimas .................................................. 4 2.2. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos ..................................................................... 8 2.2.1. Asmens, siekiančio iškelti bankroto bylą, nemokumo vertinimas ...................................... 8 2.2.2 Asmens, siekiančio bankroto bylos iškėlimo, sąžiningumo vertinimas ............................. 14 2.2.3. Kiti pagrindai atsisakyti iškelti bankroto bylą ................................................................... 25 3. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO ARBA ATSISAKYMO JĄ IŠKELTI PADARINIAI ...... 26 4. MOKUMO ATKŪRIMO PLANO PROJEKTO TVIRTINIMAS............................................. 29 4.1. Būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidos ..................................................................................... 33 4.2. Pareiškėjo gaunamų dienpinigių įtaka mokumo atkūrimo planui ...................................... 35 4.3. Bankroto proceso administravimo išlaidos............................................................................ 35 4.4. Mokumo atkūrimo plano nepatvirtinimas, kai praleistas plano projekto pateikimo teismui terminas ............................................................................................................................................... 39 4.5. Mokumo atkūrimo plano patvirtinimo procesiniai padariniai ................................................ 40 4.6. Mokumo atkūrimo plano pakeitimo tvarka .......................................................................... 41 5. BANKROTO ADMINISTRATORIAUS VAIDMUO FIZINIO ASMENS BANKROTO PROCESE............................................................................................................................................ 42 6. FIZINIO ASMENS BANKROTO PROCESO SANTYKIS SU PRIVERSTINIU TEISMO SPRENDIMO VYKDYMU ................................................................................................................ 46 7. IŠVADOS......................................................................................................................................... 49 1. ĮVADAS Iki fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo 2013 m. Lietuvoje nebuvo teisinių galimybių fiziniam asmeniui bankrutuoti, buvo galima tik juridinio asmens bankroto procedūra. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, o vėliau – ir į Šengeno zoną, Lietuvos gyventojams atsivėrė galimybės nevaržomai keisti gyvenamąją ir veiklos vietą ES teritorijoje. Asmenims perkėlus savo ekonominių interesų vietą į kitą valstybę, atsirado galimybė pasinaudoti ir toje valstybėje egzistuojančia fizinio asmens bankroto procedūra. Neretai ši galimybė ir būdavo priežastimi, kuri paskatindavo palikti Lietuvą, persikeliant į vieną iš ES valstybių, kurioje numatytas fizinio asmens bankroto institutas.
51
Embed
TURINYS - lat.lt · ir 2) nemokaus fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimas. Būtent šiems klausimams skiriamas didžiausias dėmesys šioje apžvalgoje. Pabrėžtina,
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOS APŽVALGA BYLOSE
4.2. Pareiškėjo gaunamų dienpinigių įtaka mokumo atkūrimo planui ...................................... 35
4.3. Bankroto proceso administravimo išlaidos ............................................................................ 35
4.4. Mokumo atkūrimo plano nepatvirtinimas, kai praleistas plano projekto pateikimo teismui
terminas ............................................................................................................................................... 39
4.5. Mokumo atkūrimo plano patvirtinimo procesiniai padariniai ................................................ 40
4.6. Mokumo atkūrimo plano pakeitimo tvarka .......................................................................... 41
5. BANKROTO ADMINISTRATORIAUS VAIDMUO FIZINIO ASMENS BANKROTO
PROCESE ............................................................................................................................................ 42
6. FIZINIO ASMENS BANKROTO PROCESO SANTYKIS SU PRIVERSTINIU TEISMO
SPRENDIMO VYKDYMU ................................................................................................................ 46
Iki fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo 2013 m. Lietuvoje nebuvo teisinių
galimybių fiziniam asmeniui bankrutuoti, buvo galima tik juridinio asmens bankroto
procedūra. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, o vėliau – ir į Šengeno zoną, Lietuvos
gyventojams atsivėrė galimybės nevaržomai keisti gyvenamąją ir veiklos vietą ES teritorijoje.
Asmenims perkėlus savo ekonominių interesų vietą į kitą valstybę, atsirado galimybė
pasinaudoti ir toje valstybėje egzistuojančia fizinio asmens bankroto procedūra. Neretai ši
galimybė ir būdavo priežastimi, kuri paskatindavo palikti Lietuvą, persikeliant į vieną iš ES
valstybių, kurioje numatytas fizinio asmens bankroto institutas.
2
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. balandžio 7 d. patvirtino Lietuvos
Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepciją1 (toliau – Koncepcija). Pastarosios
tikslas – nacionalinėje teisėje sukurti fizinio asmens bankroto institutą. Pagal Koncepciją
fizinio asmens bankroto procesą turėtų reguliuoti įstatymas, kuriame būtų reglamentuotos
materialiosios ir procesinės taisyklės. Koncepcijoje pripažinta problema, kad: „Esama
situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto
galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis
asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto
gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų
šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti
nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas
neapibrėžtoje padėtyje.“
Koncepcijos 9 punkte nurodyta, kad būsimo fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas –
nustatyti fizinių asmenų mokumo atkūrimo principus, kurie leistų fiziniams asmenims (tarp jų
ūkininkams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine
komercine veikla), iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal išgales
patenkinti kreditorių reikalavimus, o pasibaigus šiam terminui įstatyme nustatytomis
sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. sudarytų jiems galimybę išvengti
skurdo ir atkurti savo mokumą. Įstatymas turėtų būti taikomas šiame punkte nurodytiems
fiziniams asmenims, kurių gyvenamoji vieta arba pagrindinių turtinių interesų vieta Lietuvos
Respublikoje.
Pažymėtina, kad tik 2013 m. atsiradęs fizinio asmens bankroto institutas yra gana
populiarus. Audito, apskaitos, turto ir nemokumo valdymo tarnybos prie Finansų ministerijos
duomenimis, šiuo metu yra vykdoma 1200 fizinio asmens bankroto procedūrų2, o jau baigta
41 procedūra3.
Rengiant apžvalgą buvo analizuojama kasacinio teismo praktika laikotarpiu nuo 2014 m.
spalio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., taip pat apeliacinės instancijos teismų nutartys. Kadangi
įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., šią dieną didžiąją dalį teismuose (ypač kasaciniame
1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 413 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių
asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo“. Prieiga per internetą: https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.369982 (žiūrėta 2017 m. sausio 10 d.). 2 http://www.bankrotodep.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/fiziniu-asmenu-bankrotas/vykdomos-proceduros/visas-
sarasas/ (žiūrėta 2017 m. sausio 10 d.). 3 http://www.bankrotodep.lt/veiklos-sritys/nemokumas-2/fiziniu-asmenu-bankrotas/baigtos-proceduros/ (žiūrėta
2) pareiškėjo prašymas atitinka FABĮ 4 straipsnio 3, 4 dalyse bei CPK 111 straipsnyje
nustatytus reikalavimus. Pagal FABĮ 5 straipsnio 4 dalį teismas klausimą dėl pareiškimo iškelti
6 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
561/2014. 7 Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1040-254/2016. 8 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.
5
fizinio asmens bankroto bylą išsprendžia nutartimi. Nutartis nepriimti nagrinėti pareiškimo
iškelti fizinio asmens bankroto bylą gali būti skundžiama.
Skirtingai nei juridinio asmens bankroto atveju, iškelti fizinio asmens bankroto bylą
iniciatyvos teisę turi tik pats fizinis asmuo, siekiantis bankroto procedūros (FABĮ 1 straipsnio
4 dalis). Jokie kiti subjektai tokios teisės neturi. Taigi, šiai stadijai įgyvendinti yra būtina paties
subjekto, siekiančio atkurti savo mokumą, valia. Taip yra įgyvendinamas vienas iš svarbiausių
civilinio proceso principų – dispozityvumo principas. Pabrėžtina, kad nors FABĮ to expressis
verbis nenustato, tais atvejais, kai sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai pagal tas pačias
prievoles tiems patiems kreditoriams, jie gali vienu procesu prašyti iškelti bankroto bylą jiems
abiem.
Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, asmens pareiškimas dėl fizinio
asmens bankroto bylos iškėlimo nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu.
Pagal FABĮ 4 straipsnio 1 dalį, norėdamas iškelti bankroto bylą, asmuo turi kreiptis į
vietovės, kurioje yra jo gyvenamoji vieta, apylinkės teismą Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso nustatyta tvarka. Kaip yra nurodęs Šiaulių apygardos teismas, pagal Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė
gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje
valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą
valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.
Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu
jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę
gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių
interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos
Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos
asmenų arba remiantis kitais kriterijais. CK 2.16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio
asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo
faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo
yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba
kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant
asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta
(CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos
nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą,
duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens
6
viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą9. Vadovaudamasis šiais argumentais, teismas
konstatavo, kad pareiškėjos socialinių ir ekonominių interesų vieta nebuvo Lietuvos
Respublikoje, o jos teiginiai, jog, pagerėjus finansinei situacijai, ji ketina grįžti į Lietuvą, yra
deklaratyvūs. Teismas nustatė, o pareiškėja neginčijo, kad visa jos šeima buvo Vokietijoje,
vaikams paskirtos pašalpos, sutuoktiniai dirbo pagal neterminuotas darbo sutartis, darbdaviams
pareiškėja ir jos sutuoktinis kaip savo gyvenamąją vietą nurodė adresą Vokietijoje, jokių
nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų pareiškėja ir jos sutuoktinis Lietuvos
Respublikoje neturėjo10.
Kitoje byloje Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis minėtomis CK antrosios
knygos nuostatomis, sprendė klausimą dėl teritorinio teismingumo, kai pareiškėjas turėjo
interesų keliose Lietuvos gyvenvietėse. Byloje buvo duomenų, kad pareiškėjas Vilniuje turėjo
tam tikrų savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų (darbą, nekilnojamojo turto,
skolinių įsipareigojimų). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo deklaruota
gyvenamoji vieta buvo Tryškiuose, kad pareiškėjui beveik prieš metus kitoje civilinėje byloje
buvo pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo kaip atsakovui pagal jo deklaruotą gyvenamąją
vietą, konstatavo, kad pareiškėjo faktinė gyvenamoji vieta jau daugiau nei metus buvo
Tryškiuose, Telšių rajone, todėl teismas nusprendė, kad pareiškimas dėl fizinio asmens
bankroto bylos iškėlimo teismingas Telšių rajono apylinkės teismui11.
Remiantis FABĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nemokus fizinis asmuo, ketindamas pateikti
pareiškimą iškelti bankroto bylą, turi pareigą ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti
bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu pranešti visiems kreditoriams. Pavyzdžiui,
vienoje byloje pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas iškelti bankroto
bylą, tačiau su pareiškimu nepateikė įrodymų, kad laiku informavo kreditorius apie šį ketinimą.
Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nustatė terminą pareiškimo trūkumams
pašalinti. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė FABĮ straipsnio
4 straipsnio 2 dalyje esančio reikalavimo, todėl terminas trūkumams pašalinti, įpareigojant
pateikti įrodymus, pagrindžiančius kreditorių informavimą, pirmosios instancijos teismo buvo
nustatytas pagrįstai12. Pareiga informuoti kreditorius labai svarbi, nes jiems nesant
informuotiems apie šį procesą būtų pažeistos jų galimybės ginti savo teises. Kasacinis teismas
savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas FABĮ nustatyta tvarka
9 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-610-440/2016. 10 Ten pat. 11 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-648-883/2016. 12 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-554-210/2016.
7
turi būti derinamas su įstatymo tikslu sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens
mokumą, nepažeidžiant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros13. Pagal FABĮ
3 straipsnį kreditoriais laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi teisę reikalauti iš fizinio
asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus.
FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta, kad prie pareiškimo dėl bankroto bylos
iškėlimo turi būti pridėtas kreditorių sąrašas.
Be bendrųjų CPK 111 straipsnyje kiekvienam procesiniam dokumentui keliamų
reikalavimų, FABĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato specialiuosius pareiškimo iškelti bankroto bylą
reikalavimus. Jeigu asmens pareiškimas neatitinka CPK 111 straipsnio ir FABĮ 4 straipsnio
3 dalyje nustatytų reikalavimų, teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti
vadovaudamasis CPK 115 straipsnio 2 dalimi. Jeigu pareiškėjas, pateikęs procesinį
dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis
dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis
dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi per 5 darbo dienas grąžinamas jį
padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, FABĮ 5 straipsnyje nustatyti procesiniai
veiksmai, kuriuos turi atlikti teismas: 1) ne vėliau kaip kitą darbo dieną po nutarties priimti
pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą teismas informaciją apie priimtą pareiškimą
iškelti fizinio asmens bankroto bylą privalo paskelbti viešai specialioje interneto svetainėje
(FABĮ 5 straipsnio 5 dalis); 2) ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo
iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos teismas turi pareigą šios nutarties
patvirtintą kopiją išsiųsti antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl
išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra
fizinio asmens sąskaitos (FABĮ 5 straipsnio 6 dalis). Nuo nurodyto teismo pranešimo gavimo
dienos sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą
ne ginčo tvarka (pvz., išieškojimas pagal notaro vykdomąjį įrašą iš hipoteka įkeisto turto).
Priėmęs prašymą iškelti bankroto bylą, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos
priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 3 dalies
2 punkto nuostatą teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali Civilinio
proceso kodekso nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki
nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Taigi,
13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.
8
skolininko galimybė disponuoti jam priklausančiomis lėšomis gali būti apribota, teismui
taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu būdu įstatymu yra užtikrintas abiejų FABĮ
keliamų tikslų – fizinio asmens mokumo atkūrimo ir užtikrinimo, jog kreditorių reikalavimai
bus patenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka, – įgyvendinimas14.
2.2. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos
Tuo atveju, jeigu teismas priima pareiškimą iškelti bankroto bylą, pereinama prie antrojo
fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijos etapo – teismo nutarties iškelti arba atsisakyti kelti
bankroto bylą priėmimo.
Šiame etape yra sprendžiamas esminis klausimas, ar asmuo atitinka FABĮ keliamus
reikalavimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad ši stadija pagal FABĮ 5 straipsnio
2 dalį vyksta žodinio proceso tvarka, išskyrus FABĮ 8 straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį.
Būtent šioje stadijoje yra vertinama: 1) ar asmuo yra nemokus; 2) ar jis tapo nemokus
sąžiningai; 3) ar nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti
bankroto bylą. Siekiant užtikrinti operatyvią tolesnę proceso eigą FABĮ 5 straipsnio 7 dalis
nustato, kad teismas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio
asmens bankroto bylą priėmimo dienos priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar
atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti
fizinio asmens bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip 15 dienų. Pagal FABĮ
6 straipsnio 2 dalį teismo nutartis iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti
įsiteisėja per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta.
Iš fizinio asmens bankroto procedūros tikslo – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą
– išplaukia, kad bankrutuoti gali tik nemokus fizinis asmuo. Nemokumas yra būtina fizinio
asmens bankroto sąlyga, nenustačius, kad asmuo yra nemokus, nėra įmanoma taikyti fizinio
asmens bankroto procedūros. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas
apibrėžiamas kaip fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių
mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės
patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA).
14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-421/2016.
9
Viena vertus, tai reiškia, kad pirmiausia įstatymo leidėjas nemokumo būseną sieja su
pradelstais įsipareigojimais, kurių suma yra didesnė negu 25 MMA. Kita vertus, tai, kad
asmens, siekiančio įgyvendinti bankroto procedūrą, skoliniai įsipareigojimai viršija 25 MMA,
nebūtinai reiškia, kad jis yra nemokus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad mokumas gali būti
suprantamas kaip potencialus skolininko sugebėjimas turimomis priemonėmis sumokėti už tai,
kas įsipareigota, t. y. gebėjimas laiku apmokėti įsipareigojimus, grąžinti skolas suėjus jų
mokėjimo terminui. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „mokus“ apibrėžtas kaip
„galintis mokėti, turintis iš ko mokėti“, o „mokumas“ – kaip „mokamasis pajėgumas“. Taigi
nemokumas yra priešinga būsena – nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas
įsipareigota. Nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo,
gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo skolinių
įsipareigojimų. <...> Taigi sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie
kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir
asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau
gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad
asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija
jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra
pakankamos skoloms padengti. Taip pat vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai
nereiškia asmens mokumo, jeigu gaunamų, nors ir didelių, pajamų neužtenka jo
įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina
nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas
pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui15. Taigi, galima apibendrinti,
kad nustatant nemokumo būklę turi būti nustatytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti
25 MMA; 2) šių skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra galimybės šias skolas
padengti iš turimo turto ar gaunamų pajamų. Jeigu teismas nenustato šių sąlygų viseto,
negalima konstatuoti, kad asmuo yra nemokus.
Plėtodamas minėtą praktiką kasacinis teismas išaiškino, kad spręsdamas, ar fizinis
asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, teismas turi įvertinti skolinių
įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų
kontekste. Tai reiškia, kad nutartyje, kurioje išsprendžiamas bankroto bylos iškėlimo
15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015;
2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.
10
klausimas, turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus,
mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo galėtų padengti visus
įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant
skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos
įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra
laikomas protingu. <...> Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą,
išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be
kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir
termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas,
teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai
ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas
pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ
nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą
nagrinėjančio teismo prerogatyva16.
Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Kauno apygardos teismas atsisakė kelti bankroto bylą,
konstatavęs, kad pareiškėjas nors ir formaliai atitinka FABĮ nustatytus nemokumo kriterijus,
tačiau turi realią galimybę per protingą laiką atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nustatyta, kad
pareiškėjas uždirba vidutiniškai 1313 Eur per mėnesį. Atėmus pareiškėjui pragyvenimui
reikalingą pinigų sumą – 320 Eur sumą per mėnesį, matyti, kad pareiškėjas yra pajėgus per
nepilnus trejus metus grąžinti visus finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Jei pareiškėjas
skoloms grąžinti per mėnesį skirtų 850 Eur, visą skolų sumą, t. y. 27 362 Eur, grąžintų per
32 mėnesius, t. y. per 2 metus ir 7 mėnesius. Toks terminas skoloms grąžinti neviršija FABĮ
7 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus plano įgyvendinimo termino ir negali būti
laikomas neprotingai ilgu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 850 Eur suma nėra maksimali
suma, kurią pagal pareiškėjo gaunamų pajamų vidurkį, atskaičius lėšas, reikalingas
pragyvenimui, jis būtų pajėgus mokėti kreditoriams. Maksimali tokia suma būtų 993 Eur, o
grąžinant skolas tokio dydžio mėnesinėmis įmokomis, įsipareigojimai kreditoriams būtų
padengti per 2 metus ir 3 mėnesius17.
Svarbu pažymėti, kad kasacinis teismas, vienoje iš bylų vertindamas asmens mokumą,
suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad, sprendžiant fizinio asmens bankroto
iškėlimo klausimą, iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų,
16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015. 17 Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-491-658/2016.
11
patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą18. Šioje byloje kreditorius
reikalavo, kad pareiškėjas pateiktų duomenis iš visų Lietuvoje veikiančių finansinių įstaigų
apie šiose įstaigose turimas sąskaitas ir lėšas bei pateiktų duomenis dėl galimybės gauti didesnį
darbo užmokestį, darbdavio taikomas skatinimo priemones, galimus papildomus darbus.
Kasacinis teismas konstatavo, kad šie reikalavimai yra nepagrįsti ir pertekliniai. Teismas
nurodė, jog FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu
dėl bankroto bylos jam iškėlimo privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir nurodyti turto
vertę. Taigi įstatyme pareiškėjui nenustatyta pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto,
išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi, ir to patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais
iš registrų ir kitų įstaigų. Kasacinis teismas šioje byloje taip pat pažymėjo, kad bankroto byla
gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją
apie savo turtą, turimus įsipareigojimus. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui
privaloma pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali
būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą19.
Vertinant asmens (ne)mokumą, turi būti atsižvelgta į pareiškėjo gaunamas pajamas, ar
tai būtų pastovus atlyginimas darbo užmokesčio forma, ar nepastovios (nefiksuotos) pajamos
iš individualios ar ūkinės veiklos arba iš investicinės veiklos20.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertintina ir asmens šeiminė padėtis, t. y. ar asmuo,
siekiantis atkurti savo mokumą, yra sudaręs santuoką, ar turi nepilnamečių vaikų, kuriems
reikalingas išlaikymas, ar turi kitų išlaikytinių21. Įprastai gyvenantis vienas asmuo patiria
mažiau išlaidų negu gyvenantis šeimoje.
Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nemokumo, turi būti vertinamos ir solidariosios
skolininko prievolės. Jeigu pareiškėjas turi solidarių skolų, o kreditorius pareiškė reikalavimą
bankroto byloje, tai vertinant pareiškėjo nemokumą turėtų būti įskaičiuojamas visas
kreditoriaus reikalavimas solidariesiems skolininkams, nes, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio
4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę
įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą,
tiek jos dalį. Pavyzdžiui, vienoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nesutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad kol solidariesiems skolininkams priklausantis turtas nėra
18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015;
2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015. 19 Ten pat. 20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015. 21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.
12
realizuotas ir kol nepateikti duomenys apie vykdomo išieškojimo iš solidariųjų skolininkų eigą,
nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas atitinka FABĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimą,
kuriame numatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu fizinis
asmuo negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma
viršija 25 MMA22. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad FABĮ nėra detalizuota, kaip
turėtų būti vertinama skolininko finansinė padėtis, kai jo skola yra solidari. Tačiau prievolės
solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu
skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidarioji
prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi
įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir,
nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis
skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną
bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti23. Remdamasis šiais
argumentais, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad kol solidarioji prievolė
nėra įvykdyta, turi būti įskaičiuojama visa skola (t. y. vertinant nemokumą į skolų masę
įskaičiuojama visa 268 088,94 Eur solidari pareiškėjo skola su pareiškėjo bendraskole).
Teismas pažymėjo, kad solidariosios prievolės turėjimas nėra pagrindas atsisakyti asmeniui
iškelti bankroto bylą24.
Siekiant nustatyti, ar asmuo yra nemokus, būtina tiksliai nustatyti pastarojo turimo turto
vertę. Turtas turėtų būti suprantamas plačiai, ne tik kaip asmens turimas materialus
(kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas), bet ir kaip nematerialus turtas (lėšos sąskaitose,
finansinis turtas, reikalavimo teisės ir pan.), taip pat ne tik asmeninės nuosavybės, bet ir
bendrosios nuosavybės teise turimas turtas. Nustatant turimo turto apimtį ir jo vertę, turėtų būti
atsižvelgta į turimo turto likvidumą ir realumą bei galimybes šį turtą panaudoti atsiskaitymui
su kreditoriais. Antai, vien nelikvidaus turto, kuris negali būti panaudotas kreditorių
reikalavimams tenkinti, turėjimas nepagrindžia skolininko mokumo. Vienoje nutartyje
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismai nepagrįstai nevertino realios asmens
turto vertės, esant skirtingiems turto vertės įrodymams, bei reikalavimo teisės įgyvendinimo
galimybių. Šioje byloje pareiškėja įrodinėjo, kad jos finansinis reikalavimas įmonės bankroto
byloje nebus patenkintas, nes ji buvo trečiosios eilės kreditorė, o pirmosios ir antrosios eilės
kreditorių reikalavimų sumos gerokai viršijo bankrutuojančios įmonės turimą turtą. Teismas
22 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1739-826/2016. 23 Ten pat. 24 Ten pat.
13
konstatavo, kad, remiantis formuojama kasacinio teismo praktika fizinių asmenų bankroto
bylose, visos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurių pagrindu galima spręsti apie
asmens finansinę padėtį, o kartu ir apie jo objektyvias galimybes vykdyti skolinius
įsipareigojimus, t. y. nustatinėjant FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną iš fizinio asmens
bankroto bylos iškėlimo sąlygų, pripažintinos teisiškai reikšmingomis, todėl šiuo atveju
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorės turto vertės nustatymo ar
jos finansinio reikalavimo bankroto byloje patenkinimo klausimai nėra teisiškai reikšmingi25.
Nustatant turto vertę, taikytina CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklė. Pavyzdžiui, pareiškėjui, siekiančiam, kad jam būtų iškelta bankroto byla,
ir turinčiam nekilnojamojo turto, paprastai turėtų pakakti pateikti Lietuvos Respublikos
nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuose nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos
vertė, nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo
reglamentuota tvarka. Jei suinteresuoti asmenys (kreditoriai) nesutinka su šia turto verte, jie
turėtų pateikti įrodymus, kuriais pagrįstų, kad turto vertė yra kitokia. Taip pat pažymėtina, kad
kasacinis teismas nurodė, jog nagrinėdamas fizinio asmens bankroto bylą (jos iškėlimo
klausimą) teismas turi būti aktyvus ir turi teisę ex officio rinkti įrodymus. Šiuo atveju byloje
esant keletui skirtingą turto vertę patvirtinančių įrodymų, abejones dėl tikrosios turto vertės
teismas turėjo pašalinti, pareikalaudamas iš kasatorės pateikti papildomų turto vertę
patvirtinančių įrodymų arba paskirdamas byloje turto vertės nustatymo ekspertizę26.
Skirdamas turto vertės nustatymo ekspertizę, teismas turėtų įvertinti proceso ekonomiškumo ir
koncentracijos principų svarbą. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Vilniaus apygardos teismas nurodė,
kad suinteresuoto kreditoriaus reikalavimas pareiškėjui pateikti papildomus turto vertės
įrodymus yra nepagrįstas, nes pareiškėjas pagrindė turimo turto vertę pagal Lietuvos
Respublikos nekilnojamojo turto registro vertinimą, kas laikytina pakankamu įrodymu, todėl
būtų neteisinga ir nesąžininga, pareiškėjui nepateikus individualios turto vertinimo ataskaitos,
kurios gavimas papildomai kainuoja, spręsti, jog pareiškėjas neįrodė realios turto rinkos
vertės27. Kitoje byloje Šiaulių apygardos teismas suinteresuoto asmens teiginius, kad
Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė nėra
pakankamas turto vertės įrodymas, taip pat vertino kaip nepagrįstus28.
25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015. 26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015. 27 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2676-781/2016. 28 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-897-440/2016.
14
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad siekdamas nustatyti, ar asmuo yra
nemokus, teismas turi būti aktyvus, turi įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, tačiau negali
reikalauti akivaizdžių ir perteklinių nemokumą pagrindžiančių įrodymų. Norint konstatuoti
asmens nemokumą, turi būti įrodytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti 25 MMA; 2) šių
skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra realių galimybių šias skolas padengti.
Siekiant iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nustačius, kad pareiškėjas yra nemokus,
būtina nustatyti, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje
imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi
asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio
8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo
priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui29.
Taisyklė, kuri nustato reikalavimą vertinti asmens sąžiningumą, yra FABĮ 5 straipsnio
8 dalies 2 punkte, pagal ją bankroto byla negali būti iškelta, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo
per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK
6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti
jis neprivalėjo, ar kitokių tyčinių veiksmų, kai, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus ar
sudarydamas kitus sandorius, pateikė neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę,
kad išvengtų atsiskaitymo su jais, ar dėl sąmoningo neveikimo, kad išvengtų atsiskaitymo su
kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši norma 2015 m. buvo pakeista30, t. y. anksčiau
galiojusioje redakcijoje nesąžiningumo apibrėžimas buvo platesnis. Originalioje FABĮ
redakcijoje buvo nustatyta, kad atsisakoma asmeniui iškelti bankroto bylą, kai paaiškėja, kad
fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo
nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises,
neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta
tvarka laikomi nesąžiningais.
29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m.
balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-269-219/2015. 30 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo pakeitimai priimti 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymu
Nr. XII-2235 (įsigaliojo nuo 2016 01 01).
15
Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte
(redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas
nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas,
nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo
kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti
nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį
teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo
2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti
nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant
neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus
ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens
sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais31. Pažymėtina, kad
ankstesni kasacinio teismo išaiškinimai dėl nesąžiningumo vertinimo iki 2016 m. sausio 1 d.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pakeitimo taikytini tik tiek, kiek jie neprieštarauja įstatymo
leidėjo pakeistam teisiniam reguliavimui. Taip pat svarbu pažymėti, kad šie pakeitimai, kuriais
konkretizuota nesąžiningumo apibrėžtis, kaip antai fizinio asmens sąmoningas neveikimas,
siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, įstatymo leidėjo padaryti juos perimant iš
kasacinio teismo praktikos.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus
elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu
sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo
principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas
nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių,
išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas,
būtina taikyti abu šiuos kriterijus32.
Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol
neįrodyta kitaip33. Ši taisyklė yra taikytina ir sprendžiant bankroto bylos iškėlimo fiziniams
asmeniui klausimą, t. y. nesąžiningumas turi būti įrodytas, jo negalima preziumuoti.
Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo
sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto
31 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016. 32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014,Nr. 42, p. 156–167.
16
bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis
sąžiningai34.
Pareiškėjo nesąžiningas elgesys kreipiantis į teismą gali pasireikšti tuo, kad jis pateikia
tikrovės neatitinkančias žinias apie savo mokumą (tiek įsipareigojimų dydį, tiek turtą), jas
nuslėpdamas ar iškreipdamas, neatskleidžia informacijos apie egzistuojančias FABĮ
5 straipsnio 8 dalyje nurodytas sąlygas ir pan.35.
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad neteisingos informacijos apie įsiskolinimų
dydį (fiktyvių sutarčių) pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek
sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos
įrodymais, o ne prielaidomis36.
Aplinkybė, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė
visą informaciją fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje, nors ir patenka į sąžiningumo
sampratą plačiąja prasme, tačiau ji negali būti laikoma savarankišku nesąžiningumo
konstatavimo pagrindu FABĮ teisinio reguliavimo kontekste. Kasacinis teismas vienoje iš
nutarčių nurodė, kad pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens
bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų
kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla
iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio
1 dalis). Bendradarbiavimo principas reiškia, kad tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje
dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje
dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai
naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais
grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Iš esmės tai reiškia aktyvų šalių ir bylą
nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga
byloje ex officio nustatyti tam tikras aplinkybes, tai nepaneigia bylos dalyvių pareigos
netrukdyti teismui tinkamai organizuoti proceso ir atvirai bendradarbiaujant prisidėti prie bylai
reikšmingų faktų tyrimo. Sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą tai
svarbu dar ir dėl to, kad asmens sąžiningumo kategorija FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto
prasme daugiausia apibūdinama pagal subjektyviuosius asmens elgesį charakterizuojančius
kriterijus, kuriems tinkamai nustatyti būtinas asmens, kurio sąžiningumas vertinamas, aktyvus,
34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015. 36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015.
17
bendradarbiavimu pagrįstas dalyvavimas. Dėl to sąmoningas vengimas atskleisti teismui
tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas laiku, vengimas atskleisti
aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu,
melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia
objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Taigi asmeniui
nevykdant pareigos bendradarbiauti, teismas remiasi esama bylos medžiaga ir gali atsirasti
pagrindas pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis remdamasis asmuo prašo iškelti
Jeigu po fizinio asmens bankroto iškėlimo paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą
informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to
plane nustatytos priemonės gali būti neįvykdytos, tokiu atveju teismas nutraukia bankroto bylą
pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šiuo pagrindu nutrauktos fizinio asmens bankroto
bylos procesiniai padariniai – draudimas 10 metų kelti bankroto bylą nuo bankroto bylos
nutraukimo momento (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas sąžiningumo vertinimo klausimą, yra
pabrėžęs, kad parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų
nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, kad, priimant FABĮ, nebuvo
siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Pagal Lietuvoje pasirinktą
FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad
asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo
jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo
netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo
automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo
vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto
byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų,
išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina
atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų38.
37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015. 38 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.
18
Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo
pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai
(kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus
nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį
vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti
konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti,
kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo
neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo
tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui
pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais,
kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant
asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau
būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio
ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui.
Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks
pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti39.
Pažymėtina, jog vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme privalu laikytis šio įstatymo
5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio. Būtent šis terminas nustato
ribas, kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą. Jokie veiksmai, atlikti už šio
laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo
priežastis. Kasacinis teismas net yra nurodęs, kad asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi
veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų
atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo40.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą
sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki
pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Analogiškai
asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies
2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams
nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 40 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016.
19
iškėlimo41. Būtent šitaip nurodyta teisės norma, t. y. kad sprendžiant dėl pareiškėjų
sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo
iškelti jiems bankroto bylą priėmimo, nuosekliai aiškinama kasacinio teismo praktikoje.42
Pavyzdžiui, vienoje iš bylų kreditorius reikalavo vertinti sąžiningumo aspektu skolininko
sandorius, sudarytus anksčiau nei prieš 3 metus iki skolininko prašymo iškelti bankroto bylą.
Kasacinis teismas nurodė, kad, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, sprendžiant dėl
pareiškėjo sąžiningumo, turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki
pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2013 m. spalio 24 d. Dėl šios
priežasties kasatoriaus nurodomi argumentai dėl pareiškėjo sandorių, sudarytų nuo 2007 m.
gruodžio 19 d. iki 2010 m. birželio 27 d., kuriais jis prisiėmė įsipareigojimų, kurių bendra suma
– 25 000 Lt (7240,50 Eur), nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, nes jie buvo sudaryti
daugiau negu prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo43.
Kitoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas
nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kasacinis teismas pritarė pirmosios
instancijos teismo pozicijai ir panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą remdamasis
tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nemokumą ir sąžiningumą,
sprendė, kad sutartys, kuriomis pareiškėjas padovanojo ir pardavė jam priklausantį
nekilnojamąjį turtą, sudarytos ne per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą
priėmimo, todėl nelaikė to pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės
instancijos teismas padarė priešingą išvadą – vertindamas pareiškėjo veiksmus sąžiningumo
aspektu analizavo pareiškėjo elgesį, turėjusį įtakos jo nemokumui, ne per paskutinius 3 metus
iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o ankstesniu laikotarpiu44.
Dar kitoje byloje kasacinis teismas susidūrė su situacija, kai teismai nustatė, kad kasatorė
turi apie 20 kreditorių – paskolas teikiančių bendrovių ir bankų, 2005–2009 metais suteikusių
jai įvairaus dydžio vartojimo kreditų; kad pareiškėjos vartojimas 2005–2009 m. neatitiko jos
gaunamų pajamų, ji skolinosi labai intensyviai, nesaikingai ir neatsakingai, todėl tapo nemoki
ir nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Tokį kasatorės skolinimąsi teismai vertino kaip
nesąžiningus veiksmus, kurie pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sudaro pagrindą
41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-969/2015; 2016 m.
balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016. 42 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m.
balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-269-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015 m.
birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015. 43 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015. 44 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016.
20
atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau kasacinis teismas nurodė, kad
nagrinėtoje byloje, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turėjo būti
vertinami kasatorės (pareiškėjos) veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti
bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2014 m. spalio 23 d. Iš skundžiamų teismų procesinių
sprendimų matyti, kad teismai fizinio asmens bankroto bylą atsisakė iškelti ir nurodytą teisės
asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Duomenis dėl skolininko nesąžiningumo
teismui gali pateikti kreditoriai, kurie turi teisę įstoti į bylą suinteresuotais asmenimis,
išdėstydami poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens
nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą
pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra
pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog
nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti iš
pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas
aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo
(nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame
nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti
fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus46.
Vienoje iš bylų kasacinis teismas konstatavo, kad byloje teismai, atsisakydami iškelti
kasatorei bankroto bylą, formaliai vertino įrodymus ir nepakankamai nuodugniai ištyrė bylos
aplinkybes. Teismų vertinimu, pareiškėjos nesąžiningumą patvirtino aplinkybės, kad ji atsisakė
turėto darbo, nepasinaudojo galimybe įsidarbinti pagal Darbo biržos pasiūlymus, neįrodė, jog
45 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015. 46 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.
21
pati aktyviai ieškojo darbo, ėmė paskolas iš kredito įstaigų, didino skolas už komunalines
paslaugas, neišnaudojo visų galimybių parduoti arba išnuomoti turimą butą ir pasirinkti
mažesnį būstą, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad atidėtų skolų mokėjimą arba jį išdėstytų dalimis.
Teismai kitokiais veiksmais, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, laikė pareiškėjos
ilgą vengimą dirbti ir mokėti skolas kreditoriams, nes per trejų metų laikotarpį iki pareiškimo
teismui padavimo jai buvo pasiūlyta 19 darbo vietų. Kasacinio teismo vertinimu, tai gali būti
pagrindas pripažinti asmenį sąmoningai siekus pabloginti savo padėtį ir dėl to buvus
nesąžiningą, tačiau tokiai išvadai nustatyti reikia detaliau išanalizuoti neįsidarbinimo
priežastis, įvertinti, ar pareiškėjas vengė (nedėjo pakankamų pastangų) dirbti, ar tokią būklę
lėmė kitos, nuo jo nepriklausančios aplinkybės. Vien tai, kad kasatorė nepradėjo dirbti,
neįvertinus, kokie veiksniai tai nulėmė, taip pat nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių,
neteikia pagrindo ją laikyti nesąžininga. Kasacinis teismas nurodė, kad būtina įvertinti, kokios
priežastys nulėmė, kad kasatorė negalėjo įsidarbinti, t. y. ar tai nulėmė asmeninės kasatorės
savybės (išsilavinimas, turima darbo patirtis, šeiminė padėtis ir pan.), dėl kurių ji neatitiko
darbo rinkoje esančio poreikio, ar darbdavių keliamų reikalavimų ypatumai, ar ji
nepakankamai stengėsi susirasti darbą, sąmoningai nedirbo47.
Toje pačioje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad studijavimas mokant už studijas
pačiam asmeniui iš savo lėšų nebūtinai savaime reiškia, kad asmuo didina nemokumą.
Kasacinis teismas nurodė, kad teismai neatsižvelgė, neįvertino, ar stengdamasi gauti
išsilavinimą kasatorė savo nemokumo nedidino, ar priešingai, siekė sukurti sąlygas, kurios
leistų jai vėliau gauti didesnį darbo užmokestį48.
Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, ar pareiškėjas, sudarydamas
vartojimo kredito sutartis, buvo sąžiningas, taip pat nustatinėjo šių sutarčių įtaką jo mokumui.
Kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai
sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas
pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi
pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo,
ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų
kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai,
kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Šioje byloje apeliacinės
47 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167. 48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167.
22
instancijos teismas nurodė, kad nors kasatorius teigė, jog jo paimti vartojimo kreditai buvo
naudojami butui remontuoti, dukters kambariui įrengti, teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti,
tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas, manydamas, kad
reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti trūksta duomenų, ne tik nepasiūlė kasatoriui
pateikti papildomų įrodymų, bet konstatavo, kad kasatorius prisiėmė finansinius
įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti, tai žinodamas, nors tokį konkretaus asmens
suvokimą konkrečių kredito sutarčių sudarymo metu patvirtinančių argumentų nenurodė.
Nenustačius, kokiems poreikiams tenkinti buvo panaudoti kreditai, nebuvo galimybės vertinti
ir spręsti, ar kreditų panaudojimas patvirtina skolinimosi būtinybę ir kasatoriaus veiksmų
adekvatumą buvusiai situacijai bei sąžiningumą. Teismai kasatorių laikė nesąžiningu,
nenustatę priežasčių, dėl kurių jis tapo nemokus: netinkamai, neatidžiai įvertino savo vartojimo
galimybes ar sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, nesant svarbių priežasčių,
galinčių pagrįsti būtinybę skolintis. Teismai taip pat nenustatė subjektyvių aplinkybių,
reikšmingų vertinant kasatoriaus sąžiningumą – kaip jis suvokė būtinybę ir galimybes skolintis,
kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes. Dėl šių aplinkybių kasacinis
teismas konstatavo, kad pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus (ne)mokumu
ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti
nepagrįstai atsisakyta iškelti bankroto bylą49.
Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių
skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjų elgesio nesąžiningu. Todėl būtina
nustatyti kitas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar pareiškėjas elgėsi
nesąžiningai. Šioje byloje teismas taip pat konstatavo, kad vertindami skolininko elgesį imant
vartojimo kreditus teismai taip pat turėtų vertinti, ar kredito institucijos tinkamai vykdė savo
pareigas, suteikdamos skolininkui vartojimo kreditus pagal Lietuvos Respublikos vartojimo
kredito įstatymo reikalavimus50.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kito asmens kreipimasis į
teismą siekiant padidinti pareiškėjo įsipareigojimus tam tikrais atvejais galėtų būti laikomas
nesąžiningu elgesiu FABĮ prasme. Vienoje byloje, kurioje abu sutuoktiniai siekė bankroto
bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismas kaip nesąžiningus veiksmus pripažino
pareiškėjos kreipimąsi į teismą dėl išlaikymo vaikams ir įsiskolinimo už trejus metus
priteisimo iš pareiškėjo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas
49 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015. 50 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015.
23
negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, nenustačius papildomų aplinkybių, kurios pagrįstų,
kad savo teisėmis asmuo naudojosi nesąžiningai. Teisėjų kolegija sutiko, kad tokios
aplinkybės, kai pareiškėja kreipėsi į teismą dėl išlaikymo įsiskolinimo už trejus metus
priteisimo, kad išlaikymas priteistas teismo įsakymu, kelia abejonių dėl pareiškėjų
sąžiningumo, tačiau nenustačius aplinkybių, kurios pagrįstų, kad realaus įsiskolinimo nebuvo,
nėra pagrindo šiuos pareiškėjų veiksmus laikyti nesąžiningu elgesiu51.
Vienoje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad duomenys apie skolintų lėšų
panaudojimą gali būti reikšmingi, sprendžiant dėl asmens, siekiančio bankroto procedūros
sąžiningumo, ypač kai paskolos sutarčių sudaroma daug ir skolinamasi didelės sumos, tačiau
tokių duomenų nepateikimas ar neišsamus pateikimas kartu su prašymu kelti bankroto bylą
savaime nėra pagrindas konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, lėmusį nemokumą52. Todėl
šioje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus
nesąžiningumo, fragmentiškai nurodė atskirus jo veiksmus, galėjusius turėti tam tikros įtakos
jo mokumui, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino reikšmingų aplinkybių visumos ir
nenustatė, kokios priežastys lėmė kasatoriaus nemokumą: neatidus elgesys, netinkamas
vartojimo galimybių įvertinimas, rizikingas investavimas ar pinigų skolinimasis, neketinant jų
grąžinti, ar kitoks itin nerūpestingas elgesys, sąmoningas ir kryptingas siekis bloginti savo
finansinę padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais.
Kitoje byloje kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismais,
kurie nustatė skolininko nesąžiningumą. Kasacinis teismas įvertino tai, kad skolininkė šiuo
metu dirba vienos įmonės vadove ir kitos įmonės vadovo pavaduotoja, turi didelę gerai
mokamo darbo patirtį, tačiau, studijuodama pagal neakivaizdinę studijų programą, darbui
skiria tik 2 valandas per dieną ir, uždirbdama 219 Lt (63,43 Eur) atlyginimą, nesiekia
įsidarbinti didesnes pajamas užtikrinančiame darbe, sudarančiame sąlygas atsiskaityti su
kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokia situacija naudinga
pareiškėjai, nes dalį pajamų ji gauna ne pinigais, o natūra – UAB (duomenys neskelbtini) jai
suteikė tarnybinį automobilį, moka už jo degalus, apmoka naudojimosi telefonu sąskaitas ir
studijas – po 5200 Lt (1506,02 Eur) per metus. Ši pajamų dalis nėra apmokestinama, jos
negalės išsireikalauti kreditoriai. Be to, byloje nustatyti pareiškėjos nesąžiningi veiksmai
gaunant kreditą – pareiškėja, pati neturėdama pajamų, reikalingų siekiant gauti norimo dydžio
kreditą, įtikino O. D. formaliai tapti solidariuoju kredito gavėju. Šios aplinkybės atitinka
51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015. 52 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015.
24
kasacinio teismo praktikoje įvardytus nesąžiningumo konstatavimo pagrindus – nustatyti tiek
aktyvūs pareiškėjos veiksmai (kredito gavimas, kreditoriui pateikiant klaidingą informaciją
apie tikruosius kredito gavėjus), tiek jos neveikimas (kai, suvokdama, kad esant dabartinėms
pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, ji išliko pasyvi, nedėdama pakankamų
pastangų mokumui pagerinti, užsitikrindama tik savo interesus atitinkančias neoficialiai
gaunamas pajamas, kurios negali būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais). Kasacinis
teismas pažymėjo, kad šalyje pasibaigus ekonomikos krizės laikotarpiui, darbo rinkoje pakilus
darbo užmokesčiui, atsigavus nekilnojamojo turto sektoriui, kuriame darbo patirties turi
pareiškėja, ji, net ir neturėdama aukštojo išsilavinimo, bet sėkmingai dirbusi nekilnojamojo
turto projektų vadove bei gavusi aukštą atlyginimą, neišnaudojo galimybės panašias darbo
pajamas gauti šiuo metu ir vietoj to tenkinasi 219 Lt (63,43 Eur) dydžio darbo pajamomis. Už
nurodyto dydžio atlyginimą pareiškėja eina atsakingas direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojo
pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją.
Pareiškėjai neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius yra pajėgi
gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jos mokumo būklės, kuri galėtų būti panaudojant
savo darbo potencialą. Todėl kasacinis teismas konstatavo, kad nustatę aplinkybes,
patvirtinančias nesąžiningą kredito gavimą ir itin pasyvius pareiškėjos veiksmus, jai nesiekiant
padidinti deklaruojamų darbo pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti įsipareigojimus
kreditoriams, kartu išsaugant įsigytą būstą, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad toks
pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui,
siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Tokiomis išvadomis teismai faktiškai konstatavo
priežastinį ryšį tarp šių pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ir jos negalėjimo atsiskaityti su
kreditoriais, t. y. nemokumo būklės53.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, asmens nesąžiningumas fizinio asmens bankroto byloje
neturi būti vertinamas plečiamai, t. y. nesąžiningumo samprata dėl bankroto instituto
specifikos suprastina neperžengiant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto ribų. Tokią išvadą
patvirtina ir aplinkybė, kad įstatymo leidėjas 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais FABĮ
pakeitimais susiaurino (konkretizavo) nesąžiningumo apibrėžtį. Pažymėtina, kad privalu
laikytis minėtoje nuostatoje įtvirtinto nesąžiningumo laikotarpį apibrėžiančio 3 metų termino.
Už šio termino ribų atlikti skolininko veiksmai negali būti vertinami.
53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015.
25
2.2.3. Kiti pagrindai atsisakyti iškelti bankroto bylą
Kiti atvejai, kai teismas atsisako iškelti bankroto bylą, yra įtvirtinti FABĮ 5 straipsnio
7 dalies 3–6 punktuose: 1) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių
(piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių
lošimų ir kitų); 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar
baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau
– BK) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis
tapo nemokus; 3) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję
10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus;
4) paaiškėja, kad yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis
yra fizinis asmuo, bankroto byla. Teismų praktika šiais klausimais nėra gausi.
Vienoje iš bylų pareiškėjas, kuris 2014 m. lapkričio 24 d. įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos
teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 222 straipsnį, siekė, kad jam būtų iškelta bankroto
byla. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjui, nes pareiškėjo teistumas
kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo išnykęs. Pirmosios instancijos teismas nustatė,
jog didžiąją pareiškėjo skolų dalį sudaranti prievolė buvo sukurta dėl galimo įmonės turto ir
dokumentų slėpimo. Dėl šių pareiškėjo veiksmų pastarajam atsirado ir prievolė atlyginti
įmonės skolą pagal laidavimo sutartį ir vykdymo išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu. Dėl
pareiškėjo veiksmų nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir
įsipareigojimų dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo
veiksmai lėmė situaciją, jog neliko galimybės išieškoti skolą iš įmonės, dėl to kreditoriui teko
nukreipti išieškojimą į laiduotoją. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos
teismo išvadai, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp pareiškėjo nemokumo ir jo nuteisimo pagal
BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko, kad sunkią pareiškėjo
finansinę būklę lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, siekimas paslėpti dokumentus, turtą,
vengimas atsiskaityti pagal prievoles. Tai, kad pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK
222 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas ne tik konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą FABĮ
1 straipsnio 1 dalies prasme, bet ir pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą54.
Kitoje byloje Šiaulių apygardos teismas sprendė bankroto bylos iškėlimo klausimą, kai
dėl asmens padarytos nusikalstamos veikos, kuri galimai lėmė jo nemokumą, yra suėjusi
54 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 2S-623-569/2016.
26
senatis. Teismas konstatavo, kad viena iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų atsisakymo
iškelti fizinio asmens bankroto bylą sąlygų yra 4 punkte įtvirtinta sąlyga, kad fizinis asmuo yra
nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207, 208, 209, 216,
222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Šiaulių
apylinkės teismas 2014 metų balandžio 25 d. nuosprendžiu konstatavo, jog pareiškėjos R. V.
veika atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 207 straipsnio 1 dalies (kreditinis sukčiavimas),
požymius, tačiau baudžiamasis procesas dėl šios veikos negalimas, nes yra suėję
baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto
pagrindu pareiškėjai negalima atsisakyti iškelti bankroto bylos55.
3. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO ARBA ATSISAKYMO JĄ IŠKELTI
PADARINIAI
Bankroto bylos iškėlimo stadija turi dvi procesinės baigties galimybes. Pirma – teismas
iškelia fizinio asmens bankroto bylą, kai iškėlimo stadijoje konstatuoja, kad pareiškėjas: 1) yra
nemokus; 2) nėra kitų FABĮ nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Antra – teismas
konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka FABĮ 5 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Šiuo atveju
teismas atsisako iškelti bankroto bylą. FABĮ 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nutartis
iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėja per 7 dienas nuo jos
priėmimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad nutartis iškelti arba atsisakyti iškelti fizinio
asmens bankroto bylą gali būti skundžiama tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka (FABĮ
6 straipsnio 2 dalis)56.
Tik teismui konstatavus, kad asmuo yra nemokus ir nėra kitų kliūčių iškelti bankroto
bylą, priimama nutartis iškelti bankroto bylą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens
bankroto bylą, teismas privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešti apie iškeltą fizinio
asmens bankroto bylą, kartu pateikdamas šios nutarties patvirtintą kopiją FABĮ 6 straipsnio
4 dalyje nurodytiems subjektams, taip pat teismas turi perimti visų turtinių reikalavimų (tarp
jų ir susijusių su darbo santykiais), pareikštų civilinėse bylose, nagrinėjimą, pranešti
ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti
fizinio asmens kreditorių civiliniai ieškiniai, ir proceso įstatymo nustatytais atvejais perimti
nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešta turi būti ir tais atvejais, kai
55 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 2S-993-357/2016. 56 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.
27
baudžiamosiose bylose areštuotas fizinio asmens turtas, ir kai proceso įstatymo nustatytais
atvejais turi būti perimti turto arešto dokumentai. Pažymėtina, kad bankroto bylą
nagrinėjančiam teismui turi būti perduotos tik tos bylos, kuriose skolininkui yra pateikti turtinio
pobūdžio reikalavimai arba skolininkas juos yra pateikęs, t. y. reikalavimai turi turėti įtakos
pareiškėjo turto masei. Vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 5 dalimi teismas privalo
sustabdyti bylą, kai iki nutarties skirti nagrinėti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai
reikalavimai, teismo posėdyje priėmimo paaiškėja, kad jam iškelta bankroto byla. Tai reiškia,
kad byla, kurioje sprendžiamas pareiškėjo turtinių reikalavimų klausimas, gali būti
perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tik pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje,
t. y. tik pirmosios instancijos teisme, kol nėra priimta nutartis skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje (CPK 232 straipsnis).
Teismo atsisakymas iškelti bankroto bylą neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą
vėl prašant iškelti bankroto bylą. Esminis reikalavimas vėl paduodant prašymą – kad
pareiškimas nebūtų tapatus. Tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: 1) pareiškimas
paduotas to paties asmens; 2) pareiškimas paduotas dėl to paties dalyko; 3) pareiškimas
paduotas tuo pačiu pagrindu. Pakartotinai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo pirmieji du
kriterijai sutampa. Todėl vertinant tapatumą turėtų būti atkreiptas dėmesys į trečiąjį kriterijų –
faktinį pareiškimo pagrindą. Skolininko, siekiančio vėl prašyti teismo iškelti bankroto bylą,
faktinė padėtis turi būti iš esmės pasikeitusi, t. y. turi nebelikti priežasčių, dėl kurių teismas
atsisakė iškelti bankroto bylą pirmąjį kartą. Pavyzdžiui, kai skolininkas pirmą kartą prašė
iškelti bankroto bylą, dar buvo mokus, o kai to prašė pakartotinai - jau nemokus. Arba teismas
pirmąjį kartą skolininko veiksmus per paskutinius trejus metus nuo prašymo iškelti bankroto
bylą priėmimo įvertino kaip nesąžiningus, o skolininkui antrąsyk padavus prašymą iškelti
bankroto bylą veiksmų, kurie lėmė jo nesąžiningumą pirmuoju atveju, nebevertino, nes šie
buvo atlikti daugiau kaip prieš trejus metus. Pavyzdžiui, vienoje iš nagrinėtų bylų Vilniaus
apygardos teismas konstatavo, kad norint pakartotinai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo turi
pasikeisti faktinės aplinkybės57. Šioje byloje pareiškėjas su prašymu dėl bankroto bylos
iškėlimo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi praėjus daugiau negu metams nuo to laiko, kai
jam buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, nes teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo
nesąžiningas pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas
panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodamas tuo, kad pirmosios
instancijos teismo nustatyti nesąžiningi pareiškėjo veiksmai nebepateko į FABĮ 5 straipsnio
57 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1993-562/2016.
28
8 dalies 2 punkte nustatytą trejų metų termino vertinimo laikotarpį. Teismas priėjo prie
išvados, kad, praėjus atitinkamam laiko tarpui nuo pareiškėjo nesąžiningais pripažintų
veiksmų atlikimo, pareiškėjas vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo ir
tokiam pareiškimui negalėtų būti taikomos CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos58.
Taigi, jeigu aplinkybės iš esmės nėra pasikeitusios, teismas turėtų atsisakyti priimti
prašymą vertindamas jį kaip tapatų CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Tuo atveju,
kai teismui kyla abejonių dėl pareiškimo tapatumo pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo
stadijoje, teismas gali nustatyti terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnis), t. y.
įpareigoti pareiškėją pagrįsti savo pateikto prašymo netapatumą. Tuo atveju, jei pareiškimo
tapatumo klausimas teismui iškilo bankroto bylos iškėlimo stadijoje ir teismas nustato, kad
pareiškimas yra tapatus, tada teismas turi nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą (CPK
293 straipsnio 3 punkto pagrindu).
Atkreiptinas dėmesys, kad civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo nutraukimas,
bankroto bylos nutraukimas ir atsisakymas iškelti bankroto bylą yra skirtingi procesiniai
institutai, sukeliantys skirtingus teisinius padarinius. Civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo
gali būti nutraukta bendraisiais CPK nustatytais pagrindais iki teismas priima nutartį iškelti
bankroto bylą. Toks civilinės bylos nutraukimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis
pakartotinai dėl bankroto bylos iškėlimo, jei pasikeičia pareiškimo pagrindą sudarančios
aplinkybės (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Bankroto byla gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu
ji jau buvo iškelta. Fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo atvejai nustatyti FABĮ
5 straipsnio 8 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu nuo
fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus FABĮ
10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus. Pavyzdžiui, vienoje byloje
Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
vadovavosi FABĮ 10 straipsniu ir 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu, kai pareiškėjas vėl kreipėsi į
teismą su nauju prašymu iškelti bankroto bylą po to, kai jam jau kartą teismas atsisakė tai
padaryti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad FABĮ nenustato, jog pakartotinai kreiptis
dėl bankroto bylos iškėlimo neleidžiama; teismo atsisakymas iškelti bankroto bylą neįgyja res
judicata galios, todėl, pasikeitus aplinkybėms, asmuo turi teisę pakartotinai kreiptis su
pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Juolab, priėmus pareiškimą, pakartotinis
58 Ten pat.
29
kreipimasis negali būti pagrindu atsisakyti iškelti bankroto bylą59. Šioje byloje pirmosios
instancijos teismas nutraukė dar neiškeltą bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio ir 5 straipsnio
8 dalies 5 punkto pagrindu, todėl Vilniaus apygardos teismas priėjo prie galutinės išvados, kad
nagrinėjamu atveju pareiškėjui bankroto byla išvis nebuvo niekada iškelta, todėl nėra teisinio
pagrindo nutraukti bankroto bylą, vadovaujantis FABĮ 10 straipsnio pagrindu, ir uždrausti
kreiptis į teismą 10 metų, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu.60
Tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą ir
teismas konstatuoja, kad yra nors vienas iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamų
atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindų, teismas priima nutartį atsisakyti kelti bankroto bylą.
4. MOKUMO ATKŪRIMO PLANO PROJEKTO TVIRTINIMAS
Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą prasideda antroji fizinio asmens
bankroto proceso stadija – mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimas. Ši stadija susideda iš
dviejų etapų: 1) mokumo atkūrimo plano projekto parengimo ir svarstymo kreditorių
susirinkime (neteisminis etapas); 2) mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo teisme
(teisminis etapas). Iškėlus bankroto bylą, skolininkas turi pareigą parengti nemokumo plano
projektą ir jį pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui. Vienoje byloje Panevėžio apygardos
teismas laikė nepateisinamomis pareiškėjo nurodytas priežastis dėl laiku nepateikto teismui
tvirtinti mokumo atkūrimo plano, pareiškėjui paaiškinus, kad plano neparengė laiku dėl teisinių
žinių trūkumo, manydamas, kad pareigą parengti planą turėjo bankroto administratorius61. Ši
bankroto procedūros dalis yra neteisminė. Tik kreditoriams pritarus plano projektui arba tam
tikrais atvejais nepritarus ne tik pirmame, bet ir pakartotiniame susirinkime, skolininkas gali
kreiptis į teismą, kad šis patvirtintų mokumo atkūrimo plano projektą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viena fizinio asmens pareigų
bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo
planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir
skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi
informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto
procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos
bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka,
59 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1014-866/2016. 60 Ten pat. 61 Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-630-544/2016.
30
bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens,
kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo
sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis
asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir
vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant
maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus,
nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių
interesų pusiausvyra62.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kokia tvarka įgyvendinama ši fizinio asmens bankroto
proceso stadija. Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo
procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia
bankrutuojantis asmuo, rašytinę išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto
administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia
kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys)63.
tarp jų ir sprendimai dėl pritarimo ar nepritarimo plano projektui, gali būti skundžiami tiek
fizinio asmens, tiek bankroto administratoriaus64.
Pagal FABĮ 8 straipsnio 6 dalį teismas mokumo planą tvirtina žodinio proceso tvarka.
Vienoje byloje Klaipėdos apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo
sprendimą, nes pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pareiškėjos mokumo atkūrimo plano
tvirtinimo klausimą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, neišsiaiškinus šiam klausimui
spręsti reikšmingų aplinkybių buvo padarytas procesinis teisės normų pažeidimas, dėl kurio
galėjo būti neteisingai išspręstas mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimas65.
Toliau įstatymas reglamentuoja kelias galimas situacijas. Jei kreditorių susirinkimas
pritaria mokumo atkūrimo planui, tai planas teikiamas teismui tvirtinti. Teismo nutartis
patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ
8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Teismas turi teisę netvirtinti plano, kuriam pritarė kreditorių
susirinkimas, tuo atveju, jeigu buvo pažeista įstatymo nustatyta plano tvirtinimo procedūra
(FABĮ 8 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas pažymi, kad paprastai, nesant akivaizdžių plano
62 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015. 63 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 65 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1151-826/2016.
31
trūkumų ar įstatymų imperatyvų pažeidimo, teismas turėtų patvirtinti fizinio asmens mokumo
atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas66.
FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje sureguliuota teisinė situacija, kai kreditorių susirinkimas
nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nepritarimo priežasčių arba nurodo priežastis,
kurios nesusijusios su plano projektui nustatytais šio įstatymo 7 straipsnyje reikalavimais, –
šiuo atveju įstatyme nereikalaujama patikslinti planą ir jis gali būti iš karto teikiamas teismui
tvirtinti67. Teismas, svarstydamas tokį plano projektą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto
administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, planą
patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 ir 8 dalys). Teismo nutartis tokiu atveju priimama žodinio
proceso tvarka (FABĮ 8 straipsnio 6 dalis).
Kita situacija yra tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo
plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo 7 straipsnyje keliamų
reikalavimų. Tuomet fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi pareigą plano
projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui.
Pavyzdžiui, vienoje byloje pareiškėja išvis nenurodė sumų, kurios būtų skiriamos
kreditorių reikalavimams tenkinti, motyvuodama tuo, kad jos vienintelės pajamos yra senatvės
pensija (268 Eur) ir jos neužtenka būtiniausiems asmeniniams poreikiams tenkinti, o pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ši priežastis, dėl kurios kreditorius atsisakė
pritarti plano projektui, yra nesusijusi su plano tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnį. Kasacinis
teismas konstatavo, kad tokios teismų išvados nepagrįstos, kadangi kreditorių reikalavimų
tenkinimo grafikas, kuriame turi būti nurodomos kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos,
patenka į FABĮ 7 straipsnyje planui nustatytų reikalavimų apimtį (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies
12 punktas), todėl toks planas turėjo būti tikslinamas ir pakartotinai svarstomas kreditorių
susirinkime68.
Taigi, tuo atveju, kai kreditoriai nepritaria mokumo atkūrimo plano projektui, tačiau
nurodo šio nepritarimo priežastis, kurios yra susijusios su FABĮ 7 straipsnyje nustatytais
reikalavimais, plano projektas negali būti teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio
3 dalis). Tokiu atveju turi būti šaukiamas pakartotinis kreditorių susirinkimas, planas turi būti
atitinkamai pakeistas atsižvelgiant į kreditorių pastabas. Tik kai kreditoriai nepritaria dėl
mokumo atkūrimo plano pakartotiniame susirinkime, galima kreiptis į teismą prašyti patvirtinti
66 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 67 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m.
kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016. 68 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016.
32
mokumo atkūrimo planą. Pavyzdžiui, vienoje byloje kasacinis teismas imperatyviai nurodė,
kad pirmosios instancijos teismas, pats pakeisdamas mokumo atkūrimo plano projektą ir kartu
jį patvirtindamas, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tokio plano tvirtinimo
procedūrą, todėl panaikino šį sprendimą69.
Esant tokiai situacijai, kai kreditorių nepritarimas plano projektui yra pagrįstas FABĮ
7 straipsnyje nustatytų reikalavimų nesilaikymu, kasacinis teismas pabrėžė, kad visų pirma
plano projekto sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra
tik nuspręsti, ar projektas tvirtintinas, ar ne70. Dėl to teismas, gavęs plano projektą, kuriam
pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu
kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų
apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo
(plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo
kreditorių susirinkime71.
Tačiau tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis
kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis
neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis
pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo
netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies
2 punktas)72. Pavyzdžiui, vienoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas pripažinęs, kad plano
projektas neatitinka įstatymo reikalavimų ir pakartotinis kreditorių susirinkimas pagrįstai
atsisakė šiam planui pritarti, teismas neprivalėjo grąžinti plano pareiškėjui dar kartą tikslinti
ir turėjo teisę nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Pažymėtina, kad teikdamas teismui tvirtinti planą, kuriam du kartus dėl tų pačių priežasčių
nepritarė kreditorių susirinkimas, bankrutuojantis asmuo kartu prisiėmė riziką, jog teismas
gali sutikti su kreditorių argumentais ir netvirtinti pateikto plano bei bankroto bylą nutraukti73.
Kita vertus, spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi
įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių
69 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015. 70 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015. 71 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-128-378/2016. 72 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-128-378/2016. 73 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1153-479/2016.
33
svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą.
Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl konkrečių jų nurodytų
priežasčių, nustatyta siekiant apriboti kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai
nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, nesutikdamas su plane nustatytomis mokumo
atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, paprastai turėtų ne pats jas (planą)
keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano
projektą74.
Dažniausiai teismų praktikoje pasitaikantys ginčai tvirtinant mokumo atkūrimo plano
projektą yra bankroto administratoriaus teikiamų paslaugų atlyginimo dydžio klausimas bei
sumų, kurios skirtinos skolininkui pragyventi (būtiniesiems poreikiams tenkinti) bankroto
proceso metu, ir sumos, kuri skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti, klausimai.
4.1. Būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidos
Dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad,
remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų
suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Ši taisyklė yra paremta tuo, kad
asmuo bankroto procedūros metu neturėtų atsidurti prastesnėje finansinėje padėtyje negu
laikotarpiu, kai iš jo turto vykdomas priverstinis skolų išieškojimas. Tačiau teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti tai, ar
nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius75. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens
poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl
pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą
informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos
išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi
teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas)76.
Apygardų teismuose nuosekliai laikomasi minėtos kasacinio teismo pozicijos, kad
išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti, kurios viršija 1/2 MMA, turi būti pagrįstos.
Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas dėl 380 Eur būtinųjų išlaidų, nurodė, kad
74 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 75 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 76 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015.
34
būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius poreikius77.
Vilniaus apygardos teismas vienoje byloje sutiko su kreditorių pastabomis, kad pareiškėjo
prašoma mėnesinė 400 Eur išlaidų suma būtiniesiems poreikiams yra per didelė, nes pareiškėja
nepagrindė 50 Eur mėnesinių išlaidų mobiliajam ryšiui ir 50 Eur transporto paslaugoms78. Kita
vertus, kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas sutiko su 110 Eur mėnesinėmis išlaidoms
pareiškėjo transportui, nes pareiškėjas pagrindė, kad jis nuolat važinėja dirbti į užmiestį79.
Vienoje iš bylų Klaipėdos apygardos teismas sutiko su pareiškėjo nurodoma 750 Eur
mėnesine būtinųjų išlaidų suma, kadangi pareiškėjas vienas augina nepilnametę dukterį, kuriai
būtinas išlaikymas. Teismas pabrėžė, kad vaikas auga be motinos, todėl natūralu, kad jį
auginančiam tėvui gali atsirasti papildomų išlaidų, susijusių su vaiko priežiūra, auklėjimu ir
pan.80.
Nors skolininko mokumas įprastai atkuriamas grąžinant bent dalį skolų kreditoriams,
tvirtinant mokumo atkūrimo planą ir nustatant išlaidų būtiniesiems poreikiams dydį, gali būti
atvejų, kai skolininkas negauna pajamų arba gauna labai mažas pajamas ir neturi realių
galimybių gauti didesnes pajamas ateityje. Asmens amžius, darbingumas, išsilavinimas,
profesiniai įgūdžiai ir kt. gali lemti, kad skolininkas negalės atlyginti nė dalies skolų
kreditoriams. Taigi, gali būti, kad dėl susiklosčiusių itin sudėtingų gyvenimiškų aplinkybių
skolininko mokumo atkūrimo plane nebus nustatyta įmokų kreditoriams. Viena vertus, fizinio
asmens bankroto institutu siekiama derinti skolininko ir kreditoriaus interesus, kita vertus, su
fizinio asmens bankroto instituto tikslu neturėtų būtų suderinama situacija, kai labiausiai
pažeidžiami ir ekonomiškai silpniausi asmenys negalėtų atkurti mokumo vien dėlto, kad
objektyviai negali skirti lėšų kreditoriams.
Pavyzdžiui, vienoje bylų Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad FABĮ nepateikia
išsamaus mokumo atkūrimo plano turinio ir, priešingai nei ginčijamoje nutartyje nurodė
pirmosios instancijos teismas, nenumato draudimo visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo
skolų. Draudimas visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų neišplaukia ir iš FABĮ
1 straipsnio 1 dalyje nurodyto šio įstatymo tikslo – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių
interesų pusiausvyros. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad fizinio asmens
atleidimas nuo skolų yra kreditorių nuosavybės teisės apribojimas, kuris gali būti pateisinamas
bankroto procedūros tikslais, tokiais kaip siekis apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško
77 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-440-883/2016. 78 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1329-562/2016. 79 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2459-866/2016. 80 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1231-524/2016.
35
fizinio asmens nuskurdinimo, tačiau toks apribojimas neturi neproporcingai perkelti naštos
kreditoriams (EŽTT 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Bäck v. Finland). Ar konkrečios
fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės yra proporcingos, turi būti vertinama atsižvelgiant
į individualias bylos aplinkybes – nemokaus asmens amžių, sveikatos būklę, jo realias
galimybes gauti pajamų ir pan. Tuo atveju, jei fizinis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali ir
ateityje negalės atsiskaityti su kreditoriais, visiškas šio asmens atleidimas nuo skolų būtų
suderinamas su FABĮ tikslais, ir priešingai, asmens, kuris gali patenkinti kreditorių
reikalavimus, skolų nurašymas, jei tam nepritaria šio asmens kreditoriai, neužtikrintų teisingos
skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros81.
4.2. Pareiškėjo gaunamų dienpinigių įtaka mokumo atkūrimo planui
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbdavio mokami dienpinigiai gali būti
laikomi pajamomis, įtrauktinomis į mokumo atkūrimo planą. Teismas nurodė, kad nors
dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi
pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų
mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos
ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš
pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas,
už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba)
kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Tai, kad
dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo
atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą,
sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai,
reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip
pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį
siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios
išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo82.
4.3. Bankroto proceso administravimo išlaidos
81 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-443-823/2014. 82 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016.
36
Fizinio asmens bankroto proceso metu bankroto administravimo išlaidų atlyginimas
nustatomas dviem etapais: 1) bankroto išlaidos nuo bankroto bylos iškėlimo iki mokumo plano
patvirtinimo (FABĮ 22 straipsnio 3 dalis); 2) bankroto išlaidos nuo mokumo plano patvirtinimo
iki bankroto procedūros užbaigimo.
Remiantis FABĮ 22 straipsnio 3 dalimi, suma, skirta bankroto procedūros išlaidoms
atlyginti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki
nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, negali būti didesnė negu 3 MMA. Pavyzdžiui,
vienoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nesutiko su kreditoriaus argumentais, kad
pirmosios instancijos teismo nustatyta 743,80 Eur suma bankroto procedūroms iki mokumo
plano patvirtinimo buvo nepagrįstai didelė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
atsižvelgiant į FABĮ 22 straipsnio 3 dalies reglamentavimą, pagal kurį pirminė
administravimo lėšų suma negali būti didesnė nei 3 MMA, nėra pagrindo konstatuoti, kad
nagrinėjamu atveju nurodytų išlaidų sumą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino
kaip protingą83. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtos sumos patvirtinimas nereiškia, jog
administratorė yra laisva disponuoti sumomis, skirtomis administravimo išlaidoms padengti,
nevaržoma pareigos už turėtas išlaidas atsiskaityti kreditoriams. Teismas patvirtino
administravimo išlaidas tam, kad užtikrintų sklandų bankroto procedūrų vykdymą, ir tai
nereiškia, kad visas šias sumas administratorė privalo išnaudoti ar už jų panaudojimą
neatsiskaityti kreditoriams84.
Bankroto administravimo išlaidų, kurios naudojamos nuo plano patvirtinimo momento
iki bankroto bylos užbaigimo, dydis FABĮ nėra nustatytas. FABĮ 22 straipsnio 4 dalis nustato
kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinamas šių išlaidų dydis. Dėl šių bankroto išlaidų kasacinis
teismas yra pasisakęs, kad jų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to,
ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšį ir jo kiekį,
bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą85. Pavyzdžiui, vienoje byloje kasaciniam teismui
sukėlė abejonių 2897 Eur bankroto administravimo išlaidų dydis, kadangi pareiškėjas
individualios veiklos nevykdė, kilnojamojo, nekilnojamojo ar kito realizuotino turto neturėjo,
todėl bankroto procesas iš esmės nesudėtingas86. Kitoje byloje kasacinis teismas sprendė, kad
kreditoriai pagrįstai tris kartus nepritarė mokumo atkūrimo planui dėl tos pačios priežasties –
83 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1011-253/2016. 84 Ten pat. 85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185. 86 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų
praktika. 2014, Nr. 42, p. 168–185.
37
per didelių bankroto administravimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad nebuvo teisingos
kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, kadangi administravimo išlaidoms plano
projekte nurodyta skirti 46 procentus visų lėšų skolininko lėšų, todėl toks mokumo atkūrimo
planas neatitinka bankroto proceso tikslų ir kreditorių interesų87.
Pavyzdžiui, vienoje byloje Šiaulių apygardos teismas, nesutikdamas su administravimo
išlaidų suma, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas individualios veiklos nevykdo,
turi tik vieną parduotiną nekilnojamojo turto objektą, debitorių neturi, nėra sudaręs sandorių,
kurių pagrįstumas turėtų būti peržiūrėtas ar ginčijamas, bankroto procesas iš esmės
nesudėtingas, todėl plane nurodytos 4800 Eur bankroto administravimo išlaidų sumos
pagrįstumas (830 Eur ryšių, kanceliarinėms ir transporto išlaidoms; 2101 Eur gautų lėšų ir jų
naudojimo apskaitai tvarkyti, banko mokesčiams, ataskaitos priežiūros institucijoms; 99 Eur
pašto išlaidoms ir laiškams parengti; 1050 Eur kreditorių susirinkimams organizuoti ir kt.)
kelia abejonių88.
Kitoje byloje Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis FABĮ 22 straipsnio
4 dalimi, pateisino didesnes bankroto administravimo išlaidas konstatavęs, kad jeigu
bankrutuojantis fizinis asmuo turi realizuotino turto, bankroto administratoriui atsiranda
papildomų pareigų. Bankroto administratorius yra verslo subjektas, teikiantis administravimo
paslaugas, ir jam už suteiktas paslaugas turi būti atlyginama89.
Taip pat Klaipėdos apygardos teismas sprendė dėl mokumo plane esančios sąlygos,
kuria nustatyta, kad administravimo išlaidoms (atlyginimas bankroto administratoriui ir kitos
administravimo išlaidos) dengti bus skiriama 10 proc. pajamų, gautų nuo parduoto
bankrutuojančių asmenų turto, jei turtas bus parduotas per 12 mėnesių nuo plano patvirtinimo,
arba 8 procentai pajamų, gautų už parduotą turtą, jei turtas bus parduotas vėliau nei per
12 mėnesių nuo plano patvirtinimo. Teismas konstatavo, kad FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje
numatyta, jog, pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti
skiriama ne daugiau kaip 15 proc. gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, todėl įstatymo
nuostatos dėl procentinės išraiškos dydžio nėra pažeistos. Nustačius procentinę išraišką
administravimo išlaidoms bankroto administratorius yra suinteresuotas parduoti turtą kiek
galima didesne kaina ir siekia bankroto proceso operatyvumo. Šioje byloje teismas taip pat
padarė išvadą, kad atlyginimo nustatymas procentine išraiška nuo parduoto turto vertės yra
teisėtas, atsižvelgiant į tai, kad iš anksto neįmanoma nustatyti, kokia bus bankrutuojančių
87 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-313/2016. 88 Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-440-883/2015. 89 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-543-513/2016.
38
asmenų turto pardavimo kaina, atitinkamai nėra galimybės įvertinti, kokio dydžio atlyginimas
bankroto administratoriui bus sumokėtas90.
Spręsdamas bankroto administravimo išlaidų proporcijos santykį su būtinųjų
skolininko poreikių išlaidomis ir kreditoriams tenkančiomis lėšomis Klaipėdos apygardos
teismas nurodė, kad administravimo išlaidoms padengti, atskaičius sumą, tenkančią pareiškėjo
būtiniems poreikiams tenkinti, bus skiriama tik ketvirtadalis likusios sumos. Tuo tarpu
kreditorių reikalavimams padengti – trys ketvirtadaliai. Esant tokioms aplinkybėms, spręstina,
kad toks minėtų lėšų paskirstymas atitinka tiek administratoriaus, tiek pareiškėjo kreditorių
interesus91.
Dėl administratoriui numatomų išlaidų dydžio mokumo plano vykdymo laikotarpiu
kasacinis teismas yra nurodęs, kad kasdienės išlaidos, nepriklausomai nuo to, kokios buvo
patvirtintos mokumo atkūrimo plane, gali kisti, todėl kreditoriai turi teisę žinoti, ar buvo išleista
tiek, kiek planuota, ir nesusidarė galimai didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis
patenkinti didesnę kreditorių skolos dalį. Visų pirma ši informacija turi atsispindėti mokumo
atkūrimo plano vykdymo ataskaitoje, t. y. už jos gavimą iš fizinių asmenų (FABĮ 12 straipsnio
4 dalis) ir pateikimą kreditoriams (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas) yra atsakingas
bankroto administratorius92.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs jog kreditorių susirinkimo kompetencijai
priskirtas administravimo išlaidų sąmatos keitimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką
(FABĮ 22 straipsnio 2 dalis). FABĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių
susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti
šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. Minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas
kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas
administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų
mokėjimo tvarką. Taigi kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas
pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių
išlaidų pakeitimo. Kita vertus, kreditorių susirinkimo sprendimo pakeisti mokumo plane
patvirtintų administravimo išlaidų dydį pagrįstumas gali būti įvertinamas teismo, kai fizinis
asmuo ar administratorius, nesutikdami su tokiu sprendimu, apskundžia teismui kreditorių
susirinkimo nutarimą (FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tokiu atveju teismas patikrina,
ar administravimo išlaidos iš tiesų esant tam tikroms aplinkybėms yra per didelės ar per mažos,
90 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-556-123/2016. 91 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1231-524/2016. 92 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015.
39
ar kreditorių susirinkimas, pakeisdamas administravimo išlaidų dydį, turėjo tam pagrindą, ar
šių išlaidų keitimas geriausiai užtikrins (atitiks) fizinio asmens ir kreditorių interesų
pusiausvyrą93.
4.4. Mokumo atkūrimo plano nepatvirtinimas, kai praleistas plano projekto pateikimo
teismui terminas
Teismui nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, bankroto byla nutraukiama pagal FABĮ
10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Remiantis minėto straipsnio 1 punktu, bankroto byla yra
nutraukiama tuo atveju, kai teismui laiku nepateikiamas tvirtinti plano projektas. Pagal FABĮ
8 straipsnio 5 dalį plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per
4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kai teisme
ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto
administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą,
bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Taigi maksimalus terminas nuo bankroto bylos iškėlimo
iki plano pateikimo termino – 5 mėnesiai. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai šis terminas
yra praleidžiamas. Priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių, vienais atvejais bankroto byla
yra nutraukiama, kitais – ne. Kadangi bylos nutraukimas yra kraštutinė priemonė, formalus jos
taikymas ne visada būtų suderinamas su FABĮ tikslais.
Pavyzdžiui, vienoje byloje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad skolininkas
pareiškėjas buvo pasyvus, nesirūpino proceso eiga, todėl bankroto bylą nutraukė nurodydamas,
kad bankrutuojantis asmuo bankroto proceso metu turi pareigą atlikti įvairiausius bankroto
įstatyme nustatytus veiksmus, taip pat pareigą rūpintis savo bankroto byla, bendradarbiauti su
bankroto administratoriumi organizuojant bankroto procedūras, įsitikinti, kad yra laikomasi
įstatymo numatytų terminų. Nevykdant nustatytų pareigų, neigiamos neveikimo pasekmės tenka
pačiam bankrutuojančiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo aktyvus,
nesidomėjo bankroto proceso eiga ir nevykdė bankroto įstatymu nustatytų pareigų, t. y. laiku
nepateikė bankroto administratoriui tinkamo fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo
ir jo mokumo atkūrimo plano projekto94.
Kitoje byloje, kurioje taip pat buvo praleistas mokumo plano projekto teismui
pateikimo terminas, Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Fizinių
asmenų bankroto įstatymo tikslas ir paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio
93 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017. 94 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-799-562/2016.
40
asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir
jo kreditorių interesų pusiausvyros, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjo
kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 91,16 procento visos įsipareigojimų sumos, nurodė, jog
pritaria mokumo atkūrimo plano projektui, atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto proceso
stadiją, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant užtikrinti
teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas
panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį bei tęsti bankroto procesą. Nutraukus bylą,
pareiškėjas vėl galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau visa procedūra
prasidėtų iš naujo, o tęsiant bankroto procesą, juo labiau esant įrodymams, jog pareiškėjo ir
kreditorių susitarimas yra pasiektas dėl mokumo atkūrimo plano projekto sąlygų, bus pasiektas
fizinio asmens bankroto proceso tikslas, tai yra užtikrintas kreditorių reikalavimų tenkinimas
bei pusiausvyra tarp pareiškėjo ir kreditorių interesų95.
Taigi, vertinant praleistą terminą mokumo plano projektui pateikti reikia atsižvelgti į
praleisto termino trukmę, aplinkybes, kodėl praleistas terminas, pareiškėjo procesinį elgesį,
taip pat įvertinti kreditorių (ne)pritarimą plano projektui. Pažymėtina, kad FABĮ 10 straipsnio
1 dalies 1 punktas yra skirtas operatyviai bankroto proceso eigai užtikrinti, o ne pareiškėjui
bausti, todėl formalus šios įstatymo nuostatos taikymas gali neatitikti FABĮ tikslų.
4.5. Mokumo atkūrimo plano patvirtinimo procesiniai padariniai
Teismui patvirtintas mokumo atkūrimo plano projektas tampa mokumo atkūrimo planu
ir taip užbaigiama ši proceso stadija. Tolesnė stadija yra mokumo atkūrimo plano
įgyvendinimas, jai pasibaigus yra pabaigiamas ir fizinio asmens bankroto procesas. FABĮ
30 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto
administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti
plano įgyvendinimo aktą, šį pasirašo fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių
susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas
nuo jo pasirašymo dienos pateikia teismui, plano įgyvendinimo akto kopiją – fiziniam asmeniui
ir kreditorių susirinkimo pirmininkui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas,
gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą
arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Kadangi fizinio asmens bankroto institutas
atsirado vos prieš kelerius metus, kasaciniame teisme nepasitaikė bylų, kuriose būtų
95 Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-755-730/2016.
41
sprendžiami su mokumo atkūrimo plano įgyvendinimu ir bankroto bylos užbaigimu susiję
klausimai.
4.6. Mokumo atkūrimo plano pakeitimo tvarka
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plano įgyvendinimo laikotarpiu nustačius, jog jame
nustatytos mokumo atkūrimo priemonės neįgyvendinamos arba kad per šį laikotarpį iš esmės
pasikeitė bankrutuojančio asmens turtinė padėtis, sveikatos būklė ar pan., mokumo atkūrimo
planas gali būti keičiamas, o jo pakeitimai svarstomi ta pačia tvarka kaip ir pats planas (FABĮ
8 straipsnio 12 dalis).
Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo dar viena svarbi FABĮ pakeitimų naujovė, kuri keičia
ankstesnį teisinį reguliavimą. Iki šių pakeitimų mokumo atkūrimo plano trukmė pagal FABĮ
7 straipsnio 5 dalį buvo iki penkerių metų, todėl kreditorių susirinkime vienas iš svarbiausių
klausimų buvo plano įgyvendinimo termino nustatymas. Akivaizdu, kad kreditoriai įprastai
norėdavo nustatyti maksimalų 5 metų ar jam artimą terminą, o pareiškėjas – kuo trumpesnį.
Siekdamas išvengti papildomų ginčų dėl šio termino trukmės, įstatymų leidėjas pakeitė FABĮ
7 straipsnio 5 dalį, nustatydamas, kad plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai96. Pažymėtina,
kad fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo
dienos (2016 m. sausio 1 d.), turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų
tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta
tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies
nuostatas. Taigi, dėl mokumo atkūrimo planų, kurie patvirtinti iki 2016 m., galima šaukti
kreditorių susirinkimą, gauti jų pritarimą dėl plano pakeitimo iki 3 metų ir galiausiai kreiptis į
teismą prašant patvirtinti plano pakeitimus.
Svarbu, kad trumpinant plano terminą būtų paisoma ir kreditorių interesų, atsižvelgiant
į tai, kad, sutrumpinus planą, pastarieji gali atgauti mažesnę dalį skolų. Todėl yra būtinas
balansas tarp skolininko ir kreditoriaus interesų. Vienoje iš bylų kasacinis teismas pabrėžė, kad
teismas neturi pareigos kiekvienu atveju trumpinti planą, bankrutuojantis asmuo turi teisę
siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano
įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo
4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad,
96 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29
straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas. Prieiga per internetą: https://e-
įsigaliojus FABĮ pakeitimo įstatymui, anksčiau pradėtose fizinių asmenų bankroto procedūrose
patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planų įgyvendinimo
trukmė nėra keičiama (trumpinama) automatiškai. Esant atitinkamam prašymui dėl šios
trukmės trumpinimo, šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia fizinio asmens
bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tokia išvada atitinka ir FABĮ pakeitimo įstatymo projekto
aiškinamajame rašte nurodomą teismo vaidmenį keičiant plano įgyvendinimo trukmę:
„Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad iki Įstatymo įsigaliojimo dienos pradėto fizinio
asmens bankroto proceso fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo
atkūrimo plano trukmė galės būti keičiama, atsižvelgiant į naujai įsigaliosiančias nuostatas.
Manytina, kad Įstatymo projektu būtų tinkamai užtikrintas teisėtų lūkesčių principo
įgyvendinimas, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad plano
įgyvendinimo trukmė gali būti iki 5 metų, t. y. gali būti ir 3 metų trukmės, be to, visais atvejais
plano (ir jo pakeitimo) tvirtinimas yra teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju turėtų
vertinti, ar plane numatytos priemonės atitinka skolininko ir jo kreditorių interesų
pusiausvyrą“97.
5. BANKROTO ADMINISTRATORIAUS VAIDMUO FIZINIO ASMENS
BANKROTO PROCESE
Bankroto administratorius yra subjektas, turintis užtikrinti nešališką ir sklandžią
bankroto proceso eigą. Todėl administratorius nėra išimtinai skolininko ar kreditorių atstovas
bankroto procese, jis vykdo FABĮ nustatytas funkcijas, veikdamas pagal savo kompetenciją
kaip valstybės įgaliotas asmuo. Bankroto administratoriaus kandidatūrą gali siūlyti tiek
skolininkas (FABĮ 4 straipsnio 3 dalis), tiek kreditoriai (FABĮ 11 straipsnio 2 dalis). Esant
tokiai situacijai, kai nei kreditorius, nei skolininkas nepasiūlo bankroto administratoriaus
kandidatūros, remiantis FABĮ 4 straipsnio 7 dalimi ir 13 straipsnio 9 dalimi, bankroto
administratorių pasiūlo Audito, apskaitos, turto ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos. Pagal FABĮ 11 straipsnio 1 dalį bankroto administratorių
skiria teismas.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto procese būtent nuo administratoriaus
veiksmų daugiausia priklauso tinkama fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, o kartu ir
visų jo kreditorių teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo efektyvumas. Dėl to
skirdamas bankroto administratorių teismas privalo patikrinti, ar siūlomas fizinio asmens
97 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017.
43
bankroto administratorius atitinka specialiuosius reikalavimus (FABĮ 2 straipsnio 3 dalis), ar
nėra įstatyme nurodytų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas fizinio asmens
bankroto administratoriumi (FABĮ 11 straipsnio 3 dalis), ar nėra suinteresuotumo bankroto
proceso baigtimi (FABĮ 11 straipsnio 5 dalis) ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei
sąžiningumo principais, įvertinti svarbias šiam klausimui aplinkybes, kad administratoriaus
paskyrimu būtų maksimaliai užtikrinamas kuo sklandesnis ir operatyvesnis bankroto procedūrų
atlikimas. Taigi, jei byloje pateikta vieno bankroto administratoriaus kandidatūra, jis atitinka
nurodytus reikalavimus ir nėra aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų būti paskirtas bankroto
administratoriumi, tai teismas tokį asmenį skiria fizinio asmens bankroto administratoriumi98.
Vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsamiai suformulavo kriterijus,
kuriuos vertinant turi būti skiriamas bankroto administratorius. Teismas nurodė, kad tuo atveju,
kai yra pateiktos kelios bankroto administratorių kandidatūros, atsiranda administratorių
konkurencija ir teismas turi paskirti vieną jų. Fizinių asmenų bankroto įstatyme nenustatyta
konkrečių kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų parinkti fizinio asmens bankroto
administratorių. Kadangi praktika šiuo klausimu tik pradedama formuoti, kasacinis teismas,
pasisakydamas dėl kriterijų, pagal kuriuos skiriamas bankroto administratorius, atsižvelgė į
teisės doktriną ir teismų praktiką dėl įmonių bankroto administratoriaus skyrimo. Pasiremiant
teisės doktrinoje ir praktikoje nurodomais kriterijais, teismas turėtų atsižvelgti į: pirma,
kriterijus, susijusius su nuolatiniais bankroto administratoriaus požymiais (bankroto
administratorius yra juridinis ar fizinis asmuo; bankroto administratoriaus dydis, darbuotojų
skaičius, bankroto administratoriaus patirtis, šiuo metu administruojamų fizinių asmenų, taip
pat įmonių skaičius ir pan.); antra, kriterijus, susijusius su asmeniu, kurį reikia administruoti
(asmens, kuriam keliama bankroto byla, valdomą turtą, kreditorių skaičių ir pan.); trečia,
kriterijus, atskleidžiančius bankroto administratoriaus santykį su siūlomu administruoti fiziniu
asmeniu (bankroto administratoriaus teritorinė buveinė (veiklos vieta) ir atstumas iki fizinio
asmens, kuriam keliama bankroto byla, gyvenamosios vietos teismo, bankroto
administratoriaus kandidatūrą pasiūliusį asmenį, daugumos kreditorių (didžiausių kreditorių)
pritarimas siūlomai kandidatūrai, siūlomo administratoriaus sutikimas vykdyti bankroto
procedūras ir pan.).
Kasacinis teismas pažymėjo, kad, įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, teismas gali
suteikti teisinės reikšmės ir kitiems kriterijams, kurie negali būti diskriminaciniai,
prieštaraujantys įstatymams ir kitiems teisės aktams. Taigi, fizinio asmens bankroto
98 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.
44
administratoriaus kandidatūroms įvertinti teismas gali pasirinkti bet kuriuos nurodytus ar kitus
teisinės reikšmės turinčius kriterijus, tačiau kandidatūras turi vertinti pagal tuos pačius aiškius
ir objektyvius kriterijus ir argumentuoti tokį savo pasirinkimą99.
Šioje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas,
paskirdamas skolininko pateiktą administratorių, nepagrįstai nurodė, jog fizinio asmens
bankroto procesas skirtas tik skolininko interesams užtikrinti. Apibrėžiant bankroto
administratoriaus teises ir pareigas, nustatyta, kad bankroto administratorius gina fizinio
asmens ir visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių
susirinkimo sprendimus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 9, 10 punktai). Taigi šiuo institutu
pirmenybė skiriama ne tik skolininko, bet ir kreditorių interesams užtikrinti, t. y. teisingai
skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrai išlaikyti100.
Prieš tai minėtoje byloje kasacinis teismas pabrėžė, kad glaudus skolininko ryšys su
bankroto administratoriumi gali kelti abejonių jo nešališkumu. Teismas nurodė, kad
administratoriaus ir bankrutuojančio fizinio asmens tarpusavio pasitikėjimo, bendradarbiavimo
galimybės kriterijus nelaikytinas objektyviu administratorių apibūdinančiu kriterijumi. Fizinių
asmenų bankroto įstatymo 12 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad esminės bankroto
administratoriaus funkcijos susijusios su fizinio asmens veiksmų tikrinimu, kontrole, mokumo
atkūrimu, jo ir visų kreditorių interesų derinimu ir tinkamu atstovavimu. Dėl to itin glaudaus
skolininko ir administratoriaus tarpusavio ryšio akcentavimas sudarytų pagrindą abejoti
administratoriaus nepriklausomumu, nešališkumu ir objektyvumu, bankroto procese
dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumu101.
Vienoje byloje teismas atsisakė skirti skolininko siūlomą bankroto administratorių,
kuris kartu buvo ir advokatas, atstovavęs skolininkui civiliniame ginče prieš stambiausią jo
kreditorių bankroto byloje. Teismui sukėlė abejonių skolininko advokato galimybė išlikti
nešališku administratoriumi bankroto byloje. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas,
atsisakydamas skirti pareiškėjo advokatą bankroto bylos administratoriumi, nurodė, kad
parenkant asmenį, kuris vykdys bankroto procedūras, svarbiausia yra jo nešališkumas ir
nesuinteresuotumas bylos baigtimi. Kiti kriterijai yra fakultatyviniai. Tuo atveju, kai keli
asmenys gali būti administratoriais, teismas parenka tokį administratorių, dėl kurio
nešališkumo byloje kyla mažiausiai abejonių. Skiriant administratoriumi konkretų asmenį,
atitinkantį administratoriaus kandidatūrai įstatymo keliamus reikalavimus, reikia siekti, kad
99 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015. 100 Ten pat. 101 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.
45
administratoriaus paskyrimu būtų maksimaliai užtikrinamas kuo sklandesnis ir operatyvesnis
bankroto procedūrų atlikimas, būtų išvengta ginčų tarp administratoriaus ir kreditorių dėl jų
bei bankrutuojančio asmens interesų atstovavimo tinkamumo, arba tokių ginčų kiltų kuo
mažiau, kad administratoriaus darbas ir bankroto procese atsirandantys partnerystės
santykiai būtų grindžiami garbės, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais102. Kita vertus,
aplinkybė, jog bankroto administratoriumi siūlomas asmuo teikė fiziniam asmeniui
konsultacijas dėl bankroto procedūrų, padėjo rengti pareiškimą teismui, savaime nėra
pagrindas teismui abejoti bankroto administratoriaus nešališkumu ir vien dėl to atmesti šią
siūlomą kandidatūrą. Tokiu atveju teismas turėtų taikyti kitus objektyvius kriterijus, kurie
padėtų įvertinti siūlomas kandidatūras103.
Taip pat kasacinis teismas, formuodamas kriterijus, kuriais remiantis skiriamas
bankroto administratorius fizinio asmens bankroto procese, išaiškino, kad tam tikri kriterijai,
kurie naudojami vertinant įmonės bankroto procese administratoriaus kandidatūrą, gali būti
naudojami ir bankrutuojant fiziniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad
parenkant administratoriaus kandidatūrą iš dviejų ar daugiau pasiūlytų įmonių bankroto
procese, ypač kai bankrutuoja didelės įmonės, valdančios didelės vertės turtą, turinčios daug
darbuotojų, kitų kreditorių, taikomas didžiausius finansinius reikalavimus turinčio kreditoriaus
nuomonės dėl pasiūlyto bankroto administratoriaus kandidato kriterijus parenkant kandidatūrą.
Tai lemia siekis maksimaliai užtikrinti sklandesnį ir operatyvesnį bankroto procedūrų atlikimą,
išvengti galimų administratoriaus ir kreditorių ginčų, tačiau tai yra tik vienas kriterijų ir
nelaikytinas pirmenybiniu, nes finansinio reikalavimo dydis besąlygiškai negali paneigti
įstatyme teismui suteiktos administratoriaus skyrimo diskrecijos teisės. Taigi ir fizinių asmenų
bankroto procese tai gali būti vienas iš kriterijų, parenkant administratoriaus kandidatūrą,
t. y. atsižvelgiama į tai, ar siūlomai kandidatūrai pritaria dauguma kreditorių ar didžiausius
finansinius reikalavimus turintis kreditorius.
Vienoje iš bylų Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad administratoriaus paslaugų
kaina yra vienas iš kriterijų, tačiau nėra lemiamas kriterijus vertinant administratoriaus
skyrimą. Teismas prioritetą skyrė administratoriaus patirčiai vykdant bankroto procesus, jo
užimtumui ir tai aplinkybei, kad skolininko siūlomas administratorius veiklą vykdo tame
102 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-678-253/2016. 103 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.
46
pačiame mieste, kuriame gyvena skolininkas104. Iš esmės analogiškais kriterijais, spręsdamas
dėl administratoriaus skyrimo, vienoje iš bylų rėmėsi ir Kauno apygardos teismas105.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius turi veikti pagal
savo FABĮ nustatytus įgaliojimus ir negali jų viršyti. Teismas konstatavo, kad bankroto
administratorius yra tarpininkas tarp šių dviejų grandžių, ginantis fizinio asmens ir jo
kreditorių teises ir teisėtus interesus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Todėl bankroto
administratorius, kreipdamasis į teismą dėl bankrutuojančių fizinių asmenų galimo privataus
gyvenimo pažeidimo, peržengė savo įgaliojimų ribas, nes privataus gyvenimo gynimas yra
bankrutuojančio asmens teisė ir nepatenka į bankroto administratoriaus veiklos sritį106.
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad FABĮ leidžia skųsti bankroto
administratoriaus paskyrimą ne tik apeliacine, bet ir kasacine tvarka. Teismas nurodė, kad
nutartis iškelti fizinio asmens bankroto bylą gali būti skundžiama tiek apeliacine, tiek kasacine
tvarka (FABĮ 6 straipsnio 2 dalis). Šiuo įstatymu nenustatyta draudimo peržiūrėti teismo
nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, paskirti bankroto administratorių, priešingai nei
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, kuriame įtvirtinta, kad įmonių bankroto
procese nutartis iškelti bankroto bylą, paskirti administratorių gali būti skundžiama atskiruoju
skundu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka
neskundžiama (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalis). Taigi fizinių asmenų bankroto
procese nustatyta galimybė skųsti apeliacine ir kasacine tvarka tiek nutartį dėl bankroto bylos
iškėlimo, tiek dėl bankroto administratoriaus skyrimo. Tačiau šiuo atveju būtina atkreipti
dėmesį į tai, kad toks reglamentavimas neturėtų tapti savitiksliu administratoriaus keitimu
(galimybe keisti kitai šaliai nepatikusį administratorių vien dėl to, kad tai leidžiama įstatyme),
juo labiau kad FABĮ nustatyta galimybė kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą (FABĮ
14 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo
nutartis dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus
paskyrimo kasacine tvarka neskundžiama (FABĮ 14 straipsnio 5 dalis)107.
6. FIZINIO ASMENS BANKROTO PROCESO SANTYKIS SU
PRIVERSTINIU TEISMO SPRENDIMO VYKDYMU
104 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2201-781/2016. 105 Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-154-555/2016. 106 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015. 107 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-421/2015.
47
Priverstinio teismo sprendimo vykdymo procesu ir fizinio asmens bankroto institutu
siekiama skirtingų tikslų. Priverstiniu teismo sprendimo vykdymu kreditoriui suteikiama
galimybė inicijuoti procesą, pagrįstą valstybės prievartos priemonių taikymu, reikalaujant
skolininką įvykdyti turimus įsipareigojimus. Fizinio asmens bankrotas pradedamas paties
skolininko iniciatyva, kai pastarasis yra nemokus ir nepajėgiantis ateityje visiškai atsiskaityti
su kreditoriais. Taigi, vienas iš šiuos procesus atribojančių kriterijų yra fizinio asmens
(ne)mokumas. Jeigu skolininkas yra mokus FABĮ prasme, tai tokiu atveju jis neturi teisės
vengti priverstinio vykdymo proceso, siekdamas jį pakeisti fizinio asmens bankroto procesu.
Tuo atveju, kai skolininkas, siekdamas išvengti priverstinio vykdymo proceso, sąmoningai
pablogina savo finansinę padėtį ar leidžia jai pablogėti taip, kad jis taptų nemokus FABĮ
prasme, pasinaudoti fizinio asmens bankroto institutu nebelieka galimybės nustačius, kad
nemokumas atsirado dėl skolininko nesąžiningų veiksmų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs keletą išaiškinimų, kuriais atskleidžiama
CPK nustatytų priverstinio teismo sprendimų vykdymo normų taikymo specifika fizinio
asmens bankroto proceso kontekste. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir
aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti
pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais
pagrindais. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu –
nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be
varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų
asmenų teisės. Šis išaiškinimas taikytas vienoje iš fizinio asmens bankroto bylų, kurioje
nustatyta, kad antstolė pažeidė imperatyviąsias FABĮ įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas
ir kasatorių teises, nes jiems priklausantis turtas buvo parduotas iš varžytynių, neatsižvelgus į
įstatyme nustatytą įpareigojimą sustabdyti turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus,
teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Šios aplinkybės
teikė pagrindą daryti išvadą, kad antstolės surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas
neteisėtas, todėl buvo panaikintas ir taikyta restitucija108.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vykdomosios bylos sustabdymo ar turto
realizavimo veiksmų sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos
iškėlimo fiziniam asmeniui, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis,
108 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015.
48
tačiau tokiu laikytinas pagal FABĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, kuri vertintina kaip specialioji
norma, turinti pirmenybę prieš CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis)109.
Bendroji įstatyme įtvirtinta taisyklė yra ta, kad fizinio asmens bankroto atveju turtas
realizuojamas FABĮ 27, 28 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta turto realizavimo bendrosios tvarkos išimtis: jeigu atliekant vykdymo veiksmus
varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto
bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti
baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti
gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju teismas
turi spręsti dėl leidimo baigti varžytynes, atsižvelgdamas į FABĮ tikslą, nurodytą FABĮ
1 straipsnio 1 dalyje, t. y. įvertinti, kuris sprendimas: užbaigti pradėtą turto realizavimą ar
nutraukti pradėtas vykdymo procedūras ir turtą realizuoti bankroto įstatyme nustatyta tvarka,
labiau atitinka tiek skolininko, tiek kreditorių interesus110.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai teismas leidžia užbaigti pradėtus
vykdymo veiksmus FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytu atveju, antstolis juos vykdo CPK ir
Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodyta tvarka. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta antstolio
teisė gauti vykdymo išlaidas už atliktus vykdymo veiksmus ir šių išlaidų išieškojimo iš
skolininko tvarka turto pardavimo atveju: inter alia, CPK 611 straipsnyje nustatyta, kad
vykdymo išlaidos išieškomos toje pačioje byloje, kurią vykdant jos buvo apskaičiuotos;
vykdymo išlaidos iš skolininko išieškomos antstolio Sprendimų vykdymo instrukcijoje
nustatytos formos patvarkymu ir pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą; CPK
753 straipsnyje nustatyta, kad jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su
juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdymo dokumentus patenkinti,
vykdymo išlaidos atlyginamos pirmiau už kitus reikalavimus. Įmonių bankroto įstatymo ir
FABĮ tikslų panašumas ir jų reglamentuojamų procesų esmė neteikia pagrindo išvadai, kad
įstatymų leidėjas turėjo ketinimą fizinio asmens bankroto procedūrą nagrinėjamu aspektu (dėl
antstolio teisės į antstolio vykdymo išlaidas) sureglamentuoti specialiai (skirtingai) negu
įmonių bankroto atveju. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, fizinio asmens bankroto byloje
antstolis, teismo leidimu baigęs vykdymo veiksmus, pervesdamas lėšas į bankroto
administratoriaus depozitinę sąskaitą, turi teisę atskaityti turėtas vykdymo išlaidas111.
109Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-690/2015;
2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-421/2016. 110 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-469/2016. 111 Ten pat.
49
7. IŠVADOS
1. Fizinio asmens bankroto procesas skirtas nemokių, bet sąžiningai tokiais tapusių asmenų
mokumui atkurti.
2. Fizinio asmens bankroto procesą sudaro kelios nuosekliai viena po kitos einančios,
privalomos stadijos. Pirmoji stadija yra fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas. Ji
susideda iš dviejų etapų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo