Signs of Extinction of the Kursenieku Dialect on the Curonian Spit: Changes in the Declension of Nouns in Written Monuments. Kuršių nerijos kuršininkų tarmės nykimo požymiai:

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

207

A R i n A i v A n i C k A j A , d A l i A k i S e l i ū n A i t ė

Kuršių nerijos kuršininkų tarmės nykimo požymiai: daiktavardžių linksniavimo pokyčiai rašytiniuose paminkluose

Anotacija. straipsnyje tiriama, kokį poveikį kuršių nerijos gyventojų gimtosios kalbos gramatikai yra padaręs ilgalaikis bilingvizmas, vėliau sporadiškas gimtosios kalbos vartojimas emigracijoje. vienu iš svarbių kalbos nykimo požymių yra laikomas gramatinės sistemos irimas. straipsnyje nagrinėjamas kuršių nerijos autochtonės Hertos deckait-Paul (Herta detzkeit; g. 1924 m. Nidoje), nuo 1944 m. gyvenančios vokietijoje, rankraštis – aštuonių nedidelės apimties kuršininkų ir vokiečių kalbomis rašytų tekstų rinkinys. atsižvelgiama ne tik į tai, kad kuršininkų kalba buvo išstumta į vartojimo paribius, bet ir į tai, kad ši kalba neturėjo rašto, todėl kitų kalbų rašmenimis sukurtas tekstas fonomorfologijos ypatybes atspindi netiesiogiai ir nenuosekliai. deckait rašytame tekste yra nemažai autentiškos kalbos atspindžių, rodančių tiek archajiškas tarmės ypatybes, tiek būdingas vidinės raidos ir visos etninės bendruomenės kalbinių kontaktų inovacijas. Tačiau greta to akivaizdžios ir kalbos užmiršimo pasekmės, kurios reiškiasi nereguliariu ir nedėsningu linksnių formų varijavimu, vokiečių, rečiau lietuvių kalbos morfologinės sistemos spaudimu.

Raktažodžiai: kuršių nerijos kuršininkų kalba, rašytiniai šaltiniai, morfologija, linksniavimas, paradigmos nykimo požymiai, kalbų sąveika.

kuršininkų tarmė laikoma nykstančiu baltų dialektu, susiformavusiu Xv–XvIII a., kai dalis kuršo gyventojų persikėlė į neriją ir sumišo su lietuviais, vokiečiais ir apylinkėse gyvenusių kuršių bei prūsų palikuonimis. dėl intensyvių kalbinių kontaktų, ypatingo socialinio statuso ir istorinių-politinių aplinkybių tarmė nuolat kito, o jos vartojimo plotas sparčiai mažėjo. Po antrojo pasaulinio karo, kai kuršininkai, kaip vokietijos piliečiai, paliko neriją, o repatrijavusiųjų saujelė išsisklaidė tarp naujųjų gyventojų, jų kalba maždaug per dešimtmetį pu-siasalyje nutilo.

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

208

kuršininkų tarmė neturėjo rašto, tačiau, suprasdami jos likimą, kuršininkai vienaip ar kitaip dalyvavo kalbos ir kultūros dokumentavimo darbe. atsirado ir tokių, kurie paliko gimtosios kalbos rašytinių paminklų.

šio darbo objektas yra kuršininkės, gyvenančios Hamburge (vokietijoje), Hertos Paul, mergautine pavarde deckait (of. detzkeit), rankraštiniai tekstai. Tyrimo tikslas – remiantis ankstesniais kalbos aprašais įvertinti pateikėjos kal-bos mokėjimą ir objektyvius bei subjektyvius pokyčius paskutinės kuršininkų kartos kalboje. dėmesio centre yra daiktavardžio linksniavimo sistema: linksnių galūnės, fonetiniai jų variantai ir šių atspindėjimas rašyboje, morfologinis įvai-ravimas ir jo priežastys, svetimžodžių adaptavimas gimtosios kalbos sistemoje.

XvI a. kuršių nerijos teritorijoje susiformavo dialektas, kurio ištakos yra persikėlėlių iš kuršo kalboje. šį dialektą kalbininkai vadina kuršininkų tarme (vartojama santrumpa kurš.), vokiškai Nehrungskurisch. Tuo metu kuržemėje jau įsitvirtino latvių kalba, bet atsiskyrę nuo tėvynainių kuršininkai išsaugo-jo nemažai senosios kuršių kalbos refleksų. genealogiškai tarmė laikoma latvių kalbos dialektu. Būdami Prūsijos, vėliau vokietijos ir pagaliau Lietuvos valsty-bės piliečiais, kuršių nerijos gyventojai perėmė minėtų etninių kultūrų ir kalbų ypatybes. atsiskyrusi nuo kuržemės dialektų, kuršininkų tarmė gyvavo sava-rankiškai kaip viena iš Prūsijos kalbų ir atliko kasdienės komunikacijos funk-cijas (ji buvo vartojama socialiai ir etniškai gana uždaros žvejų bendruomenės buitiniams, etninės kultūros ir verslo poreikiams), todėl gali būti laikoma atskira baltų kalba1.

klausimas: tarmė ar kalba? – neturi esminės įtakos pačios kalbos sistemos analizei ir yra daugiau teorinis. Tačiau vertindami linksniavimo sistemą, turime matyti jos santykį su bendrine latvių kalba ir ypač su vakariniais jos dialektais. skirtumai gali būti traktuojami kaip inovacijos arba kaip archaizmai, nelygu ko-kio laikotarpio vakarinių latvių tarmių situaciją imame kaip kriterijų. kita vertus, kuršininkų kalba susikūrė ne tik iš kelių kuržemės patarmių2, bet tapo ir mišrių šeimų kalba, kuriant santuokas tarp lietuviškai, vokiškai ir kuršininkų kalba kal-

1 Pēteris vanags, „kursenieki un to valoda Latvijas un latviešu pētījumos un publikācijās”, in: Baltu filoloģija, 8 sēj., 1999, rīga: Latvijas universitāte, 117.–118. lpp.

2 adalbert Bezzenberger, Über die Sprache der preußischen Letten, göttingen: vandenhoeck und ruprecht’s verlag, 1888, s. 110; jānis endzelīns, „Par kurseniekiem un viņu valodu” [1931], in: Idem, Darbu izlase: 4 sējumos, redaktoru kolēģija rūdolfs grabis (atb. red.) u. c., 3 sēj., 1 d., rīga: zinātne, 1979, 577. lpp.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

209

bančių gyventojų. ši aplinkybė lemia ne tik fonetikos (pvz., priegaidžių ištarimo pobūdį), bet ir morfologijos raidos ypatumus (pvz., giminių formų painiojimą). ypač sparčiai morfologinis ir sintaksinis kalbos lygmuo keitėsi tarpukariu, kai kuršininkų vaikai mokėsi vokiškose mokyklose ir gimtoji kalba užsidarė šeimos ir kaimynų rate. Tai pastebima tarpukariu gimusių kalbėtojų garso įrašuose.

kita svarbi aplinkybė – subjektyvūs faktoriai. Beveik visi kalbėtojai, tarp jų ir čia aptariamo šaltinio autorė Herta deckait, nuo karo pabaigos gyvena vo-kietijoje ir gimtąją kalbą vartoja itin retai. kol gyveno kartu su tėvais ir broliu, kuršininkų kalba buvo Hertos šeimos kalba, tačiau palanki situacija kalbos var-tojimui susidarydavo vis rečiau, nes sukūrus šeimas su vokiečiais buvo natūraliai pereinama į visiems bendrą kalbą. vaikai, gimę ir užaugę vokietijoje, kuršininkų kalbos neišmoko ir ja nesidomėjo. Taigi kiekvieno informanto kalbos „vokiš-kumas“ yra individualus, priklausomai nuo gimtosios kalbos vartojimo inten-syvumo. kokia buvo vokiečių kalbos įtaka visų tarpukariu gimusių kuršininkų kalbai, galima spręsti pagal tuos kalbėtojus, kurie vokiečių kalbos vėliau nebe-vartojo (pvz., broliai sakučiai švedijoje arba Lietuvoje likę kuršininkai Marija jakait arba Marija kairienė).

Lietuvių kalbos įtaka kuršininkų kalbai taip pat ryški, ypač leksikai. Nuola-tiniai kontaktai su lietuviais, mišrios šeimos yra pagrindinis lituanizmų šaltinis. dalis informantų pripažįsta, kad vienas iš tėvų ar senelių kalbėjo lietuviškai, tai rodo ir jų pavardės: Kubillus, Jakeit, Kalwies ir kt. Todėl nekeista, kad kai kurios morfologinės ypatybės perimamos iš lietuvių kalbos, kaip, pavyzdžiui, dalelytės be- įterpimas į veiksmažodį vietoje latvių vairs: es nebigribu (lat. es vairs negribu) ir pan. Tačiau lietuvių kalbos vaidmuo daiktavardžio sistemai dar nėra ištirtas.

Pirmasis išsamiau aprašęs kuršininkų kalbą adalbertas Becenbergeris (adalbert Bezzenberger) daugiau dėmesio skyrė kalbos vartojimui, paplitimui, kai kurioms fonetinėms ir morfologinėms ypatybėms. jo tyrinėjimai labai ver-tingi, nes fiksuoja gana ankstyvą kalbos nykimo stadiją. jis pastebėjo, kad pie-tinėje nerijos dalyje sutiko vos kelis kalbos vartotojus ir kad, jo nuomone, čia girdima kiek kitokia tartis negu šiaurinėje dalyje3.

Išsamiausias iki šiol žinomas kuršininkų kalbos aprašas yra 1927 m. pasiro-džiusi jurio Plakio (juris Plāķis) studija Kursenieku valoda4. čia pateikiamas fo-

3 adalbert Bezzenberger, op. cit., s. 131–133.4 juris Plāķis, Kursenieku valoda, rīga: valsts papīru spiestuve, 1927.

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

210

netinės sistemos, kalbos dalių ir jų gramatinių kategorijų aprašas, trumpa leksi-kos apžvalga, pridedamas tekstų rinkinys ir žodynėlis. šiuo aprašu galima remtis atliekant lyginamuosius tyrimus, stebint, kas pasikeitė nuo tų laikų, kai kalba dar buvo gyvai vartojama, norint patikrinti atskirų faktų patikimumą.

Nuo to, kaip funkcionuoja pagrindinės baltų kalbų morfologinės sistemos grandys – linksniavimas ir asmenavimas, iš esmės priklauso ir kalbos grama-tinės sistemos būklė. gramatinės sistemos irimas yra vienas ryškiausių kalbos nykimo požymių. dvikalbystės sąlygomis socialiai reguliarus ir privalomas stip-resnės kalbos (L2) vartojimas neišvengiamai sukelia pokyčių gimtojoje kalboje (L1). šie pokyčiai pasireiškia ne tik ryškia L2 invazija į L1 leksiką ir sintaksę (kuršininkų kalbos atveju pastebimiausias rezultatas), bet ir į morfologiją bei fonetiką. retai vartojama gimtoji kalba ima paprastėti: prarandamos gramati-nių žymeklių funkcijos, parafrazuojama, vis rečiau vartojami sudėtiniai sakiniai, senka žodžių darybos resursai. Teorinius gimtosios kalbos praradimo požymius yra nustatę kalbų kontaktų tyrinėtojai, dažniausiai remdamiesi imigrantų vaikų kalbos raidos stebėjimu5. didžioji dalis jų nustatytų priežasčių ir požymių tinka ir kuršininkų kalbai, ypač jei tiriamoji medžiaga – ilgai emigracijoje gyvenusio informanto rašytas tekstas.

svarbus ir kitas momentas: visiškai patikimi tiriamojo šaltinio duomenys negali būti ir dėl to, kad, neturint gimtosios kalbos rašybos įgūdžių, tekstų auto-rei tenka pačiai improvizuoti naudojant kelių kalbų ortografiją. autorė susidu-ria su problema, kaip žymėti redukuotų galūnių murmamuosius balsius, kurių tarimas šnekamojoje kalboje gali turėti fonologinių variantų, o šie savo ruožtu rodytų paties kalbėtojo suvokiamus galūnių formų skirtumus.

galūnių redukcija yra ryškiausia kuršininkų kalbos fonomorfologinė ypaty-bė. redukuojant trumpąsias galūnes iki ø ar iki neaiškios artikuliacijos murma-mojo balsio, kurį autorė žymi e, susidaro daug vienodų galūnių ne tik tos pačios, bet ir skirtingų giminių žodžiuose. gausus sinkretinių formų skaičius sukelia linksnių galūnių konstrukcinio ikonizmo nykimą, kurį kompensuoti reikia kito-mis priemonėmis. Linksniavimo paradigmų sinkretizmas yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis linksnių sistemos irimo požymis. Ne visada galūnių redukcija

5 roger W. andersen, “determining Linguistic attributes of Language attrition”, in: The Loss of Language Skills, edited by richard d. Lambert, Barbara f. freed, rowley–London–Tokyo: Newbury House Publisher, Inc-rowley, Massachusetts, p. 83–118; david crystal, Kalbos mirtis, vertė edita šidlauskaitė, gabrielė gailiūtė, vilnius: Tyto alba, 2005.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

211

laikytina kalbos ar dialekto nykimo požymiu. Lietuvoje esama tarmių, stipriai redukuojančių galūnes, tačiau nykstančiomis jos dėl to nėra laikomos. redukcija laikoma natūraliu vidinės raidos rezultatu, kai neįžvelgiama įtakos iš šalies (kitų tarmių ar kalbų). kalbėdamas apie lybiškųjų latvių tarmių galūnių redukciją, albertas rosinas gana atsargiai vertina janio endzelyno nuomonę dėl giminės opozicijos išnykimo – šį reiškinį paspartinti, jo manymu, galėjo ne tik lybių asi-miliacija, bet ir pačios tarmės vidinė raida6. svarbu, ar tokia formų niveliacija sukelia poreikį pakeisti jas svetimos kalbos priemonėmis (kuršininkų atveju – lietuviškomis ir vokiškomis). Nagrinėjamojo šaltinio medžiaga leidžia kelti prie-laidą, kad tik tais atvejais, kai greta galūnių redukcijos pastebimi ir kiti sistemos irimo požymiai (painiava skaičių ir giminių formose, formos priklausomybė nuo vokiškos gramatikos ar lietuviško atitikmens), galima konstatuoti gramatikos „spragas“, t. y. kalbos užmiršimą, kuris mokslinėje literatūroje skirstomas pagal lygmenis – nuo „išsekimo“ (angl. attrition) iki „mirties“ (angl. death)7.

Herta deckait-Paul gimė 1924 m. Nidoje, žvejų šeimoje, jos gimtoji kal-ba – kuršininkų. Tarpukariu lankė mokyklą su dėstomąja vokiečių kalba, ten tuo metu buvo privalomos ir lietuvių kalbos pamokos, kuriose ji pramoko lie-tuviškai rašyti8. 1944 m. pabaigoje kartu su karo pabėgėliais pasitraukė į va-karus, sukūrė šeimą su vokiečiu ir gyvena vokietijoje. kol buvo gyvi tėvai, su jais intensyviai bendravo kuršininkų kalba, šiems mirus, gimtąja kalba pasi-kalbėdavo tik su atskirai gyvenančiu broliu ir teta Heta šekan (of. schekahn)9. Lietuviškai buvo mažai išmokusi, o vėliau beveik visai užmiršo. jos požiūris į gimtąją kalbą išliko teigiamas, pagarba ypač sustiprėjo retkarčiais vokietijoje susitinkant su nerijos išeiviais, giminaičiais. richardo Pyčo (richard Pietsch) pavyzdys10 paskatino ją užrašyti keletą prisiminimų tekstų dviem kalbomis – kuršininkų ir vokiečių.

6 albertas rosinas, Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema: sinchronija ir diachronija, vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 270.

7 roger W. andersen, op. cit.8 apie nesėkmingą kuršių nerijos gyventojų lituanizacijos procesą ir lietuvių kalbos pamokas

Nidos mokykloje plačiau žr.: Chronik der Schule zu Nidden, herausgegeben von gitanas Nau-sėda, vilija gerulaitienė, übersetzen von Markus roduner, vilnius: [Petro ofsetas], 2013.

9 Heta foege-schekahn – viena geriausių informančių, kuršininkų kalbą vartojusi iki gyvenimo pabaigos, nes ištekėjo už nidiškio kuršininko ir emigracijoje gyveno su vyru ir uošviais. jos ir jos vyro įrašų yra ku fonotekoje.

10 richardas Pyčas yra kelių knygų kuršininkų kalba autorius (žr. tolimesnes išnašas).

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

212

rašytinio šaltinio rinkinį sudaro 8 teks-tai kuršininkų ir vokiečių kalbomis. autorė nevertė pažodžiui iš vokiečių kalbos – tai rodo skirtinga sakinių struktūra bei dažniau pasitaikantys rankraščio taisymai vokiškame tekste. Turinį sudaro autentiški etnografiniai pasakojimai, tautosaka, vaikystės atsimini-mai. greta kalbinės, tai didžiausia jų vertė. Pasakojamos trumpos siužetinės istorijos, kai kurių žanras artimas sakmėms, atspindi sa-kmių gyvybingumą to meto bendruomenė-je11. šių tekstų rankraščio kopiją deckait per-davė straipsnio autorei daliai kiseliūnaitei. deckait yra ir kelių garso įrašų informantė12, todėl detalesniam tyrinėjimui ir rezultatų pa-tikimumui verta jos rašytus tekstus palyginti su įrašų medžiaga.

deckait nėra pirmoji kuršininkė, ban-danti rašyti gimtąja kalba. Prieš ją didelį

etnografijos darbą Fischerleben auf der Kurischen Nehrung (Kuršių nerijos žvejų gyvenimas) publikavo jau minėtasis richardas Pyčas13, kiek anksčiau kartu su Paulium kvauka (Paul kwauka) paskelbęs kuršininkų-vokiečių kalbų žodyną14, jis taip pat yra vokiečių-kuršininkų kalbų žodyno autorius15. Pyčas kuršininkų

11 dalis šių tekstų vertimų įtraukta į tautosakos rinkinį Pamarių sakmės (sudarė dalia kiseliū-naitė, klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla, 2010).

12 garso įrašų kopijos yra kiseliūnaitės asmeniniame archyve, kitą jos įrašo tekstą iššifravo I. Bernovskis (Bernowskis), jo tranksripcija naudojosi volfgangas P. šmidas studijoje Neh-rungskurisch (Nehrungskurisch II: sprachhistorische und instrumentalphonetische studien zu einem aussterbenden dialekt, herausgeben von Wolfgang P. schmid, Mainz: akademie der Wissenschaften un Literatur; stutgart: franz steiner verlag Wiesbaden gMBH, 1995).

13 richard Pietsch, Fischerleben auf der Kurischen Nehrung, dargestellt in kurischer und deutscher sprache mit einer einleitung von Prof. dr. friedrich scholz und mit 24 zeichnungen des verfassers, Berlin: ulrich camen, 1982.

14 Paul kwauka, richard Pietsch, Kurisches Wörterbuch, Lüneburg: verlag Nordostdeutsches kulturwerk, 1987.

15 richard Pietsch, Deutsch-kurisches Wörterbuch, Lüneburg: verlag Nordostdeutsches kultur-werk, 1991.

Herta deckait-Paul Nidoje 2013 m. rugsėjo mėn. dalios kiseliūnaitės nuotrauka

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

213

kalbos pavyzdžiams naudojo latvių (ē, ī, ķ, ģ ir kt.) ir lietuvių (ė) rašybos ženklus bei bendrus baltų kalbų rašmenis (ū, v, š, ž).

deckait rašybos principai pristatyti straipsnyje „kuršininkų išeiviai rašo gimtąja kalba“16. čia tik trumpai priminsime svarbiausius jos rašybos ypatumus. autorė naudojosi vokiečių (w, ß, ä), lietuvių (ė, y, nosinės balsės) ir latvių (ā, ē) rašmenimis (pastaraisiais, matyt, sekdama Pyču). Tačiau šių ženklų vartojimas atspindint fonetiką nėra nuoseklus.

deckait rankraščiuose vartojami ženklai:

Nereguliariai žymi balsių ilgumą, dažnai ilgųjų žymėjimas neskiriamas nuo dvibalsių: a (la. a, ā): asares (la. dgs. nom. asaras), mate (la. māte);ā tāle (kurš. tāli, la. tālu) (3x);e (la. e, , ē): meža (la. vns. loc. mežā), cileks (la. cil(v)ēks), mes (la. mēs);ē (la. ē, kirč. ie); saulē (la. vns. loc. saulē), wēne (la. vns. ac. vienu);ė (la. ie, ē, lie. ei) wėns (la. viens), pajėme (kurš. pajēma/-e, la. paņēma), mėlinge (kurš./lie. meilinga);e (la. ē, ie sangr. f.): uoz klepe (la. vns. acc. uz klēpi), uoβelaikames (kurš. uo(z)selaikamies);u (la. u, ū): puse (la. vns. acc. pusi), pi jurmules (la. pie jūrmalas);ū (la. ū): jūres (la. vns. gen. jūras) (53 iš 74);ie (la. ie, ī) dienes (la. vns. gen. dienas), vok. asv. Friede (tar. Frīda).

Nereguliariai žymi plačiuosius ir siauruosius ē ir e:ä: täwe (la. vns. gen. tēva), väsels (la. vesels), bet cileks (la. cil(v)ēks), vezaiš (la. vecais).

Nereguliariai žymi tęstinį kirčiuojamą dvibalsį ei:ei: reizi (la. reizi ‚kartą‘) (12x);ėi: grėiti (lie. greitai), rėizi (la. reizi ‚kartą‘) (15x).

Beveik niekada nežymi priebalsių minkštumo, išskyrus ņ:uz kalne (la. vns. gen. uz kalna), balke (la. dgs. nom. baļķi), balβe (la. vns. in. balsi), lauže (dgs. nom. ļauži), bet vinge (la. viņa ‚ji‘), akminges (kurš. dgs. acc. akmiņus).

Nereguliariai žymi priebalsius s, z, c:s (la. s, z): saule, suns, bet suttis (la. zutis ‚ungurys‘);

16 dalia kiseliūnaitė, „kuršininkų išeiviai rašo gimtąja kalba“, in: Tiltai: Humanitariniai ir socialiniai mokslai, Nr. 2–3 (4–5), 1998, klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla, p. 115–119.

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

214

β (la. s): βaue maβes (kurš. vns. gen. sava māsas);c (la. c) cileks (la. (cil(v)ēks);z (la. z, c): zvejš (kurš. zvejš), bet zēma (la. vns. loc. ciemā).

Nereguliariai žymi priebalsį v:v: vasares (la. vns. gen. vasaras) (51 iš 352);w: wazēšu (la. dgs. gen. vāciešu) (301).

kartais trumpajam balsiui žymėti vartoja geminatas: suttis (la. zutis), smalkuttes (dem. smalka ‚smulki‘).

rguliariai žymi ilgąjį kirčiuotąjį ī (latviško ī nevartoja):y (la. ī): pyke (la. pīka), slykuons (la. slīkonis), nidrykstije (la. nedrīkstēja ‚neuz-drošinājās‘).

reguliariai žymi uo ir skiria nuo o:uo (la. uo, raš. o): guove (la. govs), deguoš (la. degošs), slykuons (la. slīkons);o (vok. o): par hove (vok. Hof ‚kiemas‘).

reguliariai žymi redukuotas galūnes:e žymi įvairios artikuliacijos murmamuosius balsius: meže (vns. acc. mežu), die-ne (dgs. gen. dienu), asares (dgs. nom. asaras), pyke (3 prs. praet. pīka) ir kt.

reguliariai žymi afrikatas dz, č:zēwuoje (kurš. dzievuoja, la.b.k. dzīvoja), zintars (la. dzintars);Sakūče (asv. vns. gen. Sakūče), paikutše (kurš. dem. dgs. nom. paikuči ‚paiku-čiai, kvailiukai‘).

gana reguliariai skiria morfemų ribas ir atspindi rašyboje:mumis iβsmėije, atβeraduos ir kt.

Pasitaikė lietuviškų raidžių, kurių vartojimas ne visais atvejais paaiškinamas, dalis jų – klaidos:

stąles – vns. gen. stalles (la. stallis), šurštinę – vns. gen. šurštine (la. skurstenis), perrų – dgs. gen. perru (la. pērienu). Tačiau tai labai reti atvejai.

Taigi nors deckait rašyba netobulai atspindi kuršininkų kalbos fonetines ypatybes, tačiau kaip ne filologė, įgijusi vidurinį išsilavinimą vokiškoje mo-kykloje, nesimokiusi latviškai, neturėdama tinkamų pavyzdžių, ji atliko puikų darbą. visi tekstai parašyti tvarkinga, įskaitoma rašysena, pasižymi pasakojimo nuoseklumu ir išbaigtumu.

daiktavardžių linksniavimo sistemos tyrimui svarbūs keli kuršininkų tarmės bruožai.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

215

Pirmiausia, jau minėta galūnių redukcija. Tai senas tarmės bruožas, paste-bėtas jau pirmųjų tarmės tyrinėtojų – Becenbergerio17, Plakio18 ir kitų. Tačiau Plakio atstatytoji linksniavimo sistema dar rodo skirtingas linksnių galūnes. kad redukcija progresavo, akivaizdžiai liudija ir seniausias rašytinis kuršinin-kų kalbos tekstas – įrašai venkerio atlaso kartotekoje19 (1789). Ten paskelb-tuose tekstuose linksnių galūnės taip pat dažniausiai skiriamos: Tas labaisch

17 adalbert Bezzenberger, op. cit., s. 24.18 juris Plāķis, op. cit., 17., 22. lpp.19 šie įrašai neseniai rasti, jų lingvistiniai komentarai bus pateikti specialiai šiam klausimui

skirtose publikacijose.

Hertos deckait-Paul rankraščio faksimilė

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

216

wetzaisch wiers ir ar sirgu is leddus iäkritis ir ista auksta udingi krittis. stiprią galūnių redukciją XX a. 3–4 dešimtmetyje gimusių kuršininkų, gyvenusių vokietijoje, kalboje pastebi christliebe el Mogharbel20, kuri, remdamasi įrašų medžiaga, pateikia paradigmas su redukuotomis galūnėmis ir lygina jas su „pilnomis“.

kitos tarmės ypatybės, atskleidžiančios linksniavimo sistemos ypatumus, yra galūnių skirtumai nuo latvių bendrinės kalbos, laikytini kuržemės tarmių ypatybėmis:

•• a, a ir ia kamieno dgs. dat. –ams/-ims vietoj la.b.k. –iem. Pastaroji pa-grįstai laikoma latvių kalbos inovacija21, kuršininkų –ims galbūt galima skirti prie senų22, galūnę –ams endzelynas laiko lituanizmu23. formos –ams paplitimas kuržemėje galėtų rodyti autentišką jos kilmę, tačiau tam pagrįsti per maža paliudijimų.•• a, a ir ia kamieno dgs. instr. galūnė –is vietoj la.b.k. –iem (ar tīklis ‚ar tīkliem‘). ši senesnė galūnė dar XX a. viduryje buvo vartojama dideliame kuršiškų latvių tarmių plote24, nors jos kilmę endzelynas ir rosinas aiš-kina nevienodai25. •• ā kamieno dgs. dat. ir instr. galūnė su trumpuoju balsiu –ams vietoje la.b.k. –ām. šių linksnių galūnių kilmė skirtinga26, tačiau lituanizmais jų laikyti negalima dėl balsių kiekybės. reiškiasi tendencija pereiti į formas be s: galds uz četram kājam.•• ē kamieno dgs. dat. ir instr. galūnė su trumpuoju plačiuoju balsiu –ms vietoje la.b.k. –ēm. formos su –s laikomos senomis27, tačiau balsio trum-pėjimas nebūtinai atneštas iš tamniekų tarmės, o kaip ir ā kamiene gali būti vidinės raidos pasekmė.

20 christliebe el Mogharbel, Nehrungskurisch. Dokumentation einer moribunden Sprache, serija Forum Phoneticum, t. 54, frankfurt am Main: Hector, 1993, s. 123–125.

21 albertas rosinas, op. cit., p. 115.22 Žr. jānis endzelīns, Latviešu valodas gramatika, rīga: Latvijas valsts izdevniecība, 1951,

403. lpp.23 Ibid., 405. lpp.24 Ibid., 406. lpp.25 Žr.: ibid., 407. lpp.; albertas rosinas, op. cit., p. 170.26 albertas rosinas, op. cit., p. 177.27 jānis endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 423. lpp.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

217

•• u ir priebalsinio kamieno galūnių pokyčiai sietini su kamienų mišimu (žr. toliau). •• visiems linksniavimo tipams būdinga tai, kad lokatyvas su ilguoju balsiu (mežā) vartojamas daug rečiau negu prielinksninė konstrukcija su prie-linksniu is/iš ir genityvu (is meža). ši ypatybė fiksuojama jau pirmuosiuo-se kuršininkų kalbos dokumentuose, pvz., aukščiau minėtame venkerio atlaso tekste: is leddus iäkritis. •• Tarmei būdingi kamienų nykimo ir mišimo atvejai, kurie nėra susiję su kitų kalbų įtaka: •• visi i kamieno daiktavardžiai perėję į ē kamieną; tokio visuotinio perė-jimo nėra kaimyninėse lietuvių tarmėse, nors esama pavienių formų įvairavimo (į klėtę ir pan.);•• u kamienas turi daug a kamieno formų28: vns. gen. turga greta turgus, dat.

turgam, vietoj la.b.k. –um, bet dangum, dgs. nom. turgi, dat. turgims.•• priebalsinis kamienas beveik ištisai perėjęs į a kamieną, išskyrus vns. nom.

deckait tekstuose taip pat matoma priebalsinio kamieno formų įvairovė, kuri rodo linksniavimo sistemos nestabilumą, tačiau į tai reikia žiūrėti komplek-siškai, įvertinant svyravimus ir kitų linksniavimo tipų galūnėse.

atpažinti sinkretines formas padeda distribucija – konteksto žodžiai (įvar-džiai, veiksmažodžių, būdvardžių valdymas, prielinksniai), pvz.: pa maģa galdil (vns. gen.) ir sakraute vise grāpe (dgs. nom.)29. Būtina pasakyti, kad kai kurie prielinksniai kuršininkų tarmėje vartojami ne su tais pačiais linksniais kaip lat-vių kalboje. Tai pasakytina ne tik apie aukščiau minėtą is/iš vidaus vietininkui reikšti, bet ir ik, lik, lig la. ‘līdz’, pa ‘zem’, apkart ‘apkārt’, tarp ‘starp’ (su gen.). kuršininkų kalboje prielinksniai vartojami su tais pačiais linksniais ne tik vie-naskaitoje, bet ir daugiskaitoje30: tarp guovu ‚tarp karvių‘, pic trepu ‚ant kopėčių‘, par tuos šleifes es gērijuos ‚tais šleifais aš gėrėjausi‘, tas ūdins [...] līdzije par visādes liges ‚tas vanduo padėjo nuo visokių ligų‘ ir kt.

28 kadangi ne visų linksnių formos paliudytos tyrinėjamame tekste, naudojami Plakio duomenys (juris Plāķis, op. cit., 23. lpp.).

29 skaitytojo patogumui pavyzdžiai pateikiami latviška rašyba; balsių ilgumai atstatomi tik tose formose, kur neabejojama, kad tai tik rašybos reikalas, tačiau redukuoti galo balsiai, šaltinyje žymimi raide e, paliekami netaisyti.

30 Išskyrus par, uz (uoz) kurie vns. su acc, bet dgs. su in.: par kājams, uz četram kājam.

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

218

deckait tekstuose rasti 262 daiktavardžiai. Iš jų Plakio žodyne buvo nuro-dytos 164 leksemos, 8 daiktavardžiai buvo atstatyti pagal Plakio žodyne pateik-tus pamatinius žodžius (vicena iš vica, priedule iš priede). dar 14 daiktavardžių, nenurodytų Plakio, rasta karlio Miūlenbacho žodyne31 (11) ir kvaukos bei Pyčo žodynuose32 (3). Iš Plakio žodyne nepateiktų daiktavardžių beveik visi yra skoli-niai iš vokiečių ir lietuvių kalbų: 29 lituanizmai ir 27 germanizmai.

daugelio daiktavardžių linksniavimo tipas ir giminė atitinka Plakio žodyne pateiktas formas. atsižvelgiant į redukciją, daugumos linksnių galūnes galima laikyti sąlygiškai „teisingomis“, t. y. jose nepasirodo požymių, nebūdingų tai formai: uz reize manie is ceļe ta Fēge Frieda patecije (vns. gen.); ūdin nu akes ie-neste (vns. gen.); tu man atnes vise dižuo laime (vns. acc.); viņa parstiepe man par ceļe (vns. acc.); es gāju ar bukte (vns. in.); viene reize meža besēžuot (vns. loc.); tu, Herte, tas var būte slīkuons! (vns. voc.); tie ciemenieki vīre sēdije (dgs. nom.); zuše ūdes tuop fervat (dgs. gen.); tie zveje tos tīkles ferva (dgs. acc.); Šekāns ar save zelles tīkles iestelai (dgs. in.).

kaip minėta, pačioje kuršininkų tarmėje jau senokai išnykęs priebalsinis linksniavimas, kurio pėdsakų esama mažiau negu bendrinėje latvių kalboje: t. y. nebevartojamos vns. gen. formos akmens, ūdens, rudens. Tačiau, priešingai negu nurodo Plakis, daug formų yra perėjusios ne į ia kamieną, bet į a kamieną (jo pateiktoje linksnių formų lentelėje yra dat. ūdeņam, loc. ūdeņā, bet ne ūdenim, ūdenī). Plakis taip pat niekaip nekomentuoja dgs. dat. galūnės –ims (suņims), kuri pasitaiko XvII a. raštuose33.

el Mogharbel priebalsinio tipo daiktavardžius ūdins ir mēniss skiria a ka-mienui ir galūnių įvairavimo neįžvelgia34.

deckait tekstuose rastosios priebalsinio kamieno formos tik iš dalies atitin-ka ir Plakio pateiktą linksniavimo paradigmą (tuščios vietos reiškia nepaliudytas formas):

31 kārlis Müllenbachs, Latviešu valodas vārdnīca, rediģējis, papildinājis, turpinājis jānis endzelīns, sēj. 1–4, rīga: Izglītības ministrija, 1923–1932.

32 Paul kwauka, richard Pietsch, Kurisches Wörterbuch; richard Pietsch, Deutsch-kurisches Wörterbuch.

33 jānis endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 440. lpp.; albertas rosinas, op. cit., p. 107.34 christliebe el Mogharbel, op. cit., s. 119, 120.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

219

jurio Plakio priebalsinio kamieno paradigma

Hertos deckait tekstų priebalsinio kamieno paradigma

vienaskaita daugiskaita vienaskaita daugiskaita

N. -s ‖ -is -i ‖ ()i -s -()e

g. -()a -()u -()?e ‖ ø

d. -()am -ims

acc. -i -()us ø -()es

In. -i -()is

Loc. is/iš + gen.‖-ē2 is/iš + gen.

v. -s ‖ -i -i35

dėl rašybos nenuoseklumo sunku pasakyti, ar deckait tekstuose vns. gen. forma yra išsaugojusi (i)a kamieno priebalsio minkštumą: ir ēbazums [...] is wirβuwėja akmin; widuos akmin ir zaurums; te ir is wides dui diže akmine mallūnę; bije krūses pēsemt pile ūdin; guve is skutlen biške ūdin ēlēte; ar tikrai forma ūdins (tas ūdins [...] bije svets) išsaugojo priebalsinę galūnę, ar yra formos ūdinis redu-kuotas variantas. Tačiau yra ir neabejotinų atvejų: dgs. nom. raudzijamies danguj ka tie debiše rāve, dgs. acc. mes laβijam puikes akminges (čia ng žymi n minkštu-mą, skirtingai negu vns. gen. akmine, kur n minkštumas prieš redukuotą balsį nežymimas). Pyčo žodyne sudurtiniai vokiečių kalbos žodžiai, turintys sandą Wasser-, į kuršininkų kalbą verčiami dviem žodžiais, kurių pirmasis yra genityvo forma: ūdine gars ‘Wasserdampf ’, ūdine iškades ‘Wasserschaden’, juose n minkš-tumas nežymimas (plg. vinģe ‘sie’, lašinģs ‘speck’36). Tokia rašyba leidžia spėti, kad kai kurios priebalsinio linksniavimo galūnės turi a kamieno formą. Taip pat reikėtų pastebėti, kad kaip ir kai kuriose kitose latvių tarmėse, –en tipo prie-balsinio kamieno galūnės yra perėjusios į –in tipą. kazimieras Būga čia įžvelgė

35 kadangi šiame šaltinyje priebalsinio kamieno vns. loc. formų nepasitaikė, sunku pasakyti, kiek gyvybingos yra ilgosios galūnės; formą su –ē galbūt galima laikyti latvių tarmių –ie refleksu (žr. jānis endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 439. lpp.; albertas rosinas, op. cit., p. 148), nors jai laikytis įtakos galėjo turėti ir žem. vandenie, akmenie.

36 richard Pietsch, Deutsch-kurisches Wörterbuch, s. 275, 271, 326.

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

220

senosios kuršių kalbos pėdsaką37, endzelynas – seną indoeuropiečių kalbų ypa-tybę nekirčiuotoje pozicijoje, tačiau tikriausiai reikia sutikti su rosinu, kuris nelaiko šio reiškinio labai senu, o atsiradusiu dėl perėjimo į a kamieną, kuriam priklauso dariniai su priesaga –iņ-38. kuršininkų kalboje priesaga –en-, kuri turi deminutyvinę funkciją (putnens – la.b.k. putniņš), skiriama nuo –in-, kuri turi posesyvinę reikšmę (saksinis/saksins ‚šiaurės vakarų vėjas‘), o vediniai su ja turi ir a, ir a kamieno galūnių, tai galėjo būti priežastis, dėl kurios priebalsinio kamieno žodžiai gali turėti a kamieno formų. rosinas nesinaudojo kuršininkų kalbos duomenimis, kurie patvirtina jo hipotezę ir papildo darbe analizuojamą tarmių medžiagą.

Iš viso to darytina išvada, kad kuršininkų kalbos priebalsinio kamieno raida nepatyrė svetimų kalbų įtakos, visi jame vykę pokyčiai yra dėsningi baltų tar-mėms. Žinoma, neatmestina prielaida, kad vienas kitas informantas, kuris daug kalbėjo lietuviškai ar gyveno tarp lietuviškai kalbančių, galėtų įmaišyti (ypač artimuose leksiniuose atitikmenyse) lietuviškų galūnių, kaip, pvz., vns. in. *ar akmiņu ar pan.

Ne tik priebalsinio, bet ir kitų kamienų daiktavardžių linksnių ir giminių for-mų svyravimas pastebimas ir Plakio darbuose: marmule/marmulis ‚marių krantas‘. Tačiau deckait tekstuose yra daiktavardžių, kurių linksniavimo tipas skiriasi nuo kituose šaltiniuose nurodytų arba pagal pavyzdžius galima atstatyti keleriopai:

ace39(la. acs ‚akis‘): mane aces pradije asaruote (dgs. nom.), bet tuo mes redzijam ar mūse acam (dgs. in. 2x); pēra, -as / pēre, -es (plg. pêrs40; la. pēriens ‚muši-mas‘): nu tu gūse pille sprākil pēres (vns. gen.); merģils paliks dums nu tā daug peru (dgs. gen.); rīks, -a / rīke, -es / rīka/-as? (plg. rīks41; rīks42; la.b.k. rīks ‚indas‘): kuknes skapē ir rīkes (dgs. nom.); ruliņe, -es / rulinis, -ņa? (rulinģȩ f43 ‚roller, Brandungswelle‘ ‚mūša‘, la.b.k. vilnis ‚banga‘): maģie rulliņe plaušinajas pi jūrmules

37 kazimieras Būga, Rinktiniai raštai: Trys tomai, sudarė zigmas zinkevičius, t. 3, vilnius: vaga, 1961, p. 203, 369.

38 albertas rosinas, op. cit., p. 274, 276.39 juris Plāķis, op. cit., 47. lpp.40 Paul kwauka, richard Pietsch, Kurisches Wörterbuch, s. 61.41 juris Plāķis, op. cit., 77. lpp.42 kārlis Müllenbachs, Latviešu valodas vārdnīca, sēj. 3, 537. lpp.43 richard Pietsch, Deutsch-kurisches Wörterbuch, s. 246.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

221

atkrante; rulliņe isplāve pi krantes (dgs. nom.); sāpa (?) / pl. sāpas (plg. spas44, spe45, sāps46, la.b.k. sāpe ‚skausmas‘): prapuole vise sāpes (dgs. nom.); stallis, -ļa / stalle, -es (plg. stallis47, la.b.k. stallis ‚tvartas‘): nu lauke iejiedam, ir guovu stalles (vns. nom.), viņš nāce tiešum us stalle (vns. acc.), [...] ni kuknē, stalē ar niviens cilēks nibije redzet; kad goves stallā bije; es [...] siene ienesu tiems govems stallē; es variju [...] goves stallē redzet (vns. loc.); svarkes, -u / svarkas, -u (plg. svăřki48, la.b.k. svārki): pi sienes kība svarkes (dgs. nom.).

čia pateiktuose pavyzdžiuose matome ne tik skirtingas negu kitų šaltinių formas, bet ir kamienų bei giminių formų įvairavimą tame pačiame tekste.

greta vidinių natūralių tarmės pakitimų galime matyti ir nemažai morfo-loginės sistemos pokyčių, kurių vienus galima paaiškinti bandymu adaptuoti svetimos kilmės žodžius, kitus – vokiečių ar lietuvių kalbos įtaka, dar kitiems paaiškinimo kol kas negalime rasti. Tikėtina, kad pastarųjų didžioji dalis – indi-vidualūs autorės kalbos faktai, apsirikimai.

Vokiečių kalbos įtaka pasireiškia giminės formos neskyrimu, veiksmažodžių ar prielinksnių valdymu, linksnio forma sudurtiniuose žodžiuose, gausiu artroi-dų vartojimu.

•• giminės ir skaičiaus painiojimas žodyje milta/e? ‚miltai‘, kuris greičiausiai dėl vokiečių kalbos įtakos įgijo vienaskaitos formą: vns. nom.: par βanes ta milte isbirste (įvardis ta rodo vns. mot. g.), vns. acc.: es gribetum milte malte; žodis merģils iš liet. mergẽlė pagal vokiečių kalbos pavyzdį (vok. k. niekatroji – das Mädchen) yra vyriškosios giminės49: tie merģil bije dures āzslēguš, merģelams nieks nelīdzije.•• sakinyje niviens cilēks nibije redzet baltų kalbų požiūriu neįprasta daikta-vardžio cil(v)ēks vns. nom. forma vietoj neiginio genityvo paaiškinama vokiečių kalbos įtaka (plg. war niemand im Haus anzutreffen). Panašių nei-ginio atvejų yra daugiau.•• Tekstuose aptinkama daiktavardžių junginių, reiškiančių laiką (nakte laiks,

44 juris Plāķis, op. cit., 78. lpp.45 kārlis Müllenbachs, op. cit., sēj. 3, 805. lpp.46 richard Pietsch, Deutsch-kurisches Wörterbuch, s. 259.47 juris Plāķis, op. cit., 82. lpp.48 Ibid., 83. lpp.49 Taip vartoja visi kuršininkai.

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

222

pavasare laiks, vasare laiks, rudin laiks, svēte laiks), kurie sudaryti pagal vokiečių kalbos sudurtinių žodžių modelį (Nachtzeit, Frühjahr, Sommer-zeit, Faiertag). autorė, vartodama šių junginių dėmenis kaip atskirus žo-džius, parenka skirtingų linksnių galūnes (laiks jau bije viele, nu ta laike Sakuče Martins nibeticije, ta nakte bije tumse; tuo rudin Šekāns bije vise di-žaiš zvejš), tačiau atitinkamos semantikos junginius dėl vokiečių kalbos įtakos supranta kaip sudurtinius žodžius (nors rašo dviem žodžiais), todėl jų pirmoji dalis atrodo nekaitoma.•• Neaiškaus kamieno daiktavardžiai rodo, kad deckait neretai dvejoja rink-damasi giminės formas, jas painioja. Tai leidžia daryti prielaidą, kad pa-skutiniųjų kuršininkų kalba jau buvo negrįžtamai paveikta vokiečių kal-bos, kurioje daiktavardžiai kaitomi ne keičiant galūnę, bet linksnių ir gi-minės forma kaitoma per artikelį. deckait tekstuose daiktavardžio giminę galima atstatyti pagal įvardžių vartojimą (un par tuos tīkles raun tie dūme, kaļ viņe atseruone pelēk ir brūne, tie tīkle), pagal būdvardį (maģie rulliņ) ir kitas derinamas formas.•• gausus parodomųjų įvardžių, atliekančių artroido funkciją, vartojimas yra linksnių galūnių funkcijos substitutas: par tuos tīkles raun tie dūme; tie vai-ke pradije [...] špricate tiems merģilams.•• Pastebima ir nesuderintų formų, kur daiktavardžio ir su juo derinamo žo-džio formos nesutampa arba vieno iš jų neišreikšta (nulinė galūnė): pvz., kāds trīs metir gare galds, nams pil(n)e vāciešu. Tokius atvejus tikriausiai taip pat reikia aiškinti vokiečių kalbos įtaka: matą reiškiantys junginiai ‚il-gas‘, ‚platus‘ vokiečių kalboje yra sustabarėję, o antrasis atvejis greičiausiai rodo priklausomybę nuo vok. voll ‚pilnas‘, kuris gali būti vartojamas ne tik būdvardiškai. Pasitaiko ir nepaaiškinamų nederinimo atvejų ar rūkinate tīkles (= kurš. ar rūķinatis tīklis ‚su rūkytais tinklais‘), tačiau retai, beveik išimtinai tik minėtose situacijose.

Lietuvių kalbos įtaka taip pat pastebima: pasitaikė viena kita žemaitiška mor-fologinė ypatybė, pvz., po j genityvo galūnė galėjo būti tariama e (is ceļe), ypač tai matyti tais atvejais, kai junginių su neverčia afrikatomis (pi smerte). esama žemaitiškų linksnių valdymo atvejų: aplancet save māses (vns. gen.), plg. žem. ‚aplankyti savo sesės‘. galima rašytinės lietuvių kalbos įtaka formoms dangui, vi-

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

223

dui50. randama galūnių, atspindinčių lietuvišką vartoseną ir rašybą (vns. in. kur svēte laiku laicije surinkimas ‚laiku‘, dgs. gen. matų ‚plaukų‘), tačiau šie atvejai yra atsitiktiniai, iš jų sunku spręsti apie kiek reguliaresnę lietuvių kalbos įtaką linksnių galūnėms.

dėl savos leksikos trūkumo ar užmiršimo įterpiamų lietuviškų ir vokiškų žodžių formos kartais linksniavimo požiūriu neadaptuojamos: festung (iš vok. die Festung ‚tvirtovė‘): uz tuo kalne stāvije kā viene Festung; fibir (vok. das Fieber ‚karštis, aukšta temperatūra‘): viņš apsirge ir guve diže fībir no ta nuosigandum; metir (iš vok. der Meter ‚metras‘): kāde pusuotir metir gare ir viene metir plate; muzkop (reikšmė ‚antausis‘ atstatyta pagal vokišką šio teksto variantą: Ohrfeige): viņš [...] deve Kaze-Viesilam viene muckop; silberberške (iš vok. der Silberberschke ‚sidabrinis ešerys‘): mūse Opas turij pravarde „Silberberške“; surinkimas (litua-nizmas): kur svēte laiku laicije surinkimas.

greičiausiai dėl kalbos pamiršimo tekstuose esama ir sunkiai paaiškinamų formų, kurias galbūt reikėtų laikyti individualiomis konkretaus vartotojo klaido-mis: ē kamieno tante ‚teta‘ vns. nom. tantis, a kamieno skutils dgs. nom. forma skutiles ‚ąsočiai‘, u kamieno vietoje vns. loc. pasirodo forma danguos, pasitaiko ir stipriųjų kamienų galūnių painiojimo: vns. gen. viņa noselauze berzes vicen (visuose žodynuose berz(a)s yra a kamieno).

kuršininkės Hertos deckait rankraščio tekstų kalba yra rišli, sklandi, turinin-ga. atsižvelgiant į tarmei būdingą ir paskutiniaisiais bendruomenės gyvavimo metais itin progresavusią galūnių redukciją, šio teksto medžiagos pagrindu at-statomos linksnių galūnės rodo ryškius sinkretizmo požymius. Linksnių galūnių funkcija perkeliama sintaksiniams distribuciniams elementams: veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių valdymui, įvardžiams, ypač artroidams, prielinksniams. šie požymiai pasireiškia įvairių linksniavimo tipų vartosenoje.

atskirai išnagrinėti priebalsinio kamieno pavyzdžiai ir nustatyta, kad jam būdingi perėjimo į kitas linksniavimo paradigmas atvejai nesietini su kalbėtojos

50 endzelynas formas su –ui laiko latvių kuršiškųjų tarmių ypatybe (jānis endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 444. lpp.), tačiau žodis dangus yra lituanizmas, dažnai vartojamas bažnyčios kalboje ir evangelikų religiniuose raštuose, kurie kuršių nerijoje buvo lietuviški. Plakis pateikia tik prielinksnines u kamieno formas is lietus, is turgus (juris Plāķis, op. cit., 23. lpp.). dėl formos vidui abejonių kelia kita tekste pavartota forma widuos akmin, kurią galima iššfiruoti widuo is akmin (jānis endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 444. lpp.).

Ba

lt

išk

a, t

au

tin

ė, r

eg

ion

inė

sa

vim

on

ė B

al

tų

lit

er

at

ūr

os

e ir

ku

lt

ūr

os

e

224

gimtosios kalbos užmiršimu, o sukelti vidinių tarmės pokyčių. Panašias tenden-cijas rodo kitos latvių kalbos tarmės ir lietuvių kalbos dialektų raida.

Tačiau pokyčiai, kurie nustatyti stipriuosiuose kamienuose (a, a, ā, ē), lai-kytini kalbos nykimo simptomais. Iš jų minėtini: giminių formų painiojimas, stipriųjų kamienų mišimo atvejai pavieniuose linksniuose, nesuderintos būdvar-džių / dalyvių ir daiktavardžių linksnių formos, gausus artroidų vartojimas greta redukuotą galūnę turinčių formų, vietininkų su ilgąja galūne nykimas.

Tačiau greta inovacijų minėtame tekste dar ryškios archajiškos tarmės mor-fologinės ypatybės: daugiskaitos naudininkai ir įnagininkai su –s (vāciešams, par kājams), a ir a kamiene dgs. įnagininkas su –is (ar ķaušes, ar tīkles), prielinksnių vartojimas su įvairiais linksniais daugiskaitoje (par tuos tīkles).

čia aprašyti linksniavimo sistemos pokyčiai, kuriuose galime įžvelgti kitų kalbų įtaką, gali būti būdingi ne tik deckait tekstų kalbai. kai kurios tendencijos (pvz., giminių formų neskyrimas, lietuviškų linksnių formų pavartojimas) gali būti būdingos daugeliui tos pačios kartos nidiškių. Tačiau patikrinti tai galime tik palyginę daugiau tekstų, ypač vertingi laisvai kalbančių informantų garso įrašai. kitas klausimas – ar čia pastebėti pokyčiai būdingi tik vokietijoje gyvenantiems ir nuolat vokiečių kalbą vartojantiems informantams? ar Lietuvoje likę informantai šiuo klausimu pateiktų kitokių duomenų? visiškai galimas dalykas, kad nustatant paskutiniosios kuršininkų kartos daiktavardžių linksniavimo raidos situaciją ma-žiausia paklaida būtų palyginus šiuos rezultatus su pateikėjų, emigracijoje nebe-vartojusių tradicinių sąveikos kalbų (lietuvių ir vokiečių), medžiaga.

A R i n A i v A n i C k A j A , d A l i A k i S e l i ū n A i t ė

Signs of Extinction of the Kursenieku Dialect on the Curonian Spit: Changes in the Declension of Nouns in Written Monuments

S u m m a r y

The article provides a linguistic analysis of the declensional system of nouns, used in the manuscript of Herta detzkeit-Paul, an emigrant from the curonian spit, living in germany since 1944. Its signs have been identified in order to reveal the characteristic features of the dialect, as well as the tendencies of levelling and extinction.

ku

Rš

ių n

eR

ijA

iR k

uR

šin

ink

Ai: l

ite

RA

tū

Rin

ė R

eC

eP

Cij

A iR

kA

lB

iniA

i Po

ky

čiA

i 

225

The language of the manuscript texts is coherent, fluent, and thoughtful. Taking into account the reduction of endings, typical for the dialect and extremely progressing in recent years of the community’s existence, the case endings restored on the basis of the material of the text show obvious signs of syncretism. The function of case endings has shifted to syntactical distributional elements: to the control of verbs and other parts of speech, pronouns, especially artroids and prepositions. These signs are reflected in the usage of various declensional types. The examples of the consonant-stem have been analysed separately and it has been determined that it is characterised by the shift to other paradigms of declension, not due to the fact that the speaker has forgotten her mother tongue, but due to the internal changes of the dialect. similar tendencies can be observed in other Latvian language dialects, as well as in the development of the Lithuanian language dialects. Nevertheless, the changes that have been identified in the strong stems (a-, a-, ā-, ē-) are considered to be the symptoms of language extinction. The following are worth mentioning: confusion of genders, blending of the strong stems in sporadic cases, disagreement between the forms of adjective / participle and noun cases, a wide use of artroids alongside with the forms that have a reduced ending, the disappearance of locatives with the prolonged ending. additional research is needed to confirm the universality of these trends (comparisons with materials from other speakers of the same generation). It is possible that data from the speakers who had not lived in germany after the war would be slightly different.

However, in addition to innovations, the above mentioned text displays morphological features of the archaic dialect: the plural dative and instrumental cases with the plural masculine gender of the –s, the instrumental case with –is in a- and a- stems, the use of prepositions with various cases in plural.

The analysed written monument of the Kursenieku language is a valuable information source in many respects: it reveals the stage and tendencies of language development, the ability of a person without philological education to create a written language, and the desire to preserve the language in the historical memory of the culture. understanding that the Kursenieku language is in the stage of extinction makes every monument more and more valuable as the time passes.

Keywords: the curonian spit, Kursenieku language, written sources, morphology, declension, signs of paradigm’s decline, linguistic interaction.