KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Ramunė Degliūtė Intramedulinės osteosintezės bei konservatyvaus gydymo įtaka vaikų, patyrusių dilbio kaulų diafizių lūžį, gyvenimo kokybei Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, medicina (07 B) Kaunas, 2007 Disertacija ginama eksternu
101
Embed
patyrusių dilbio kaulų diafizių lūžį, gyvenimo kokybei
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Ramunė Degliūtė
Intramedulinės osteosintezės bei
konservatyvaus gydymo įtaka vaikų,
patyrusių dilbio kaulų diafizių lūžį, gyvenimo kokybei
Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, medicina (07 B)
Kaunas, 2007
Disertacija ginama eksternu
2
Mokslinis konsultantas:
doc. M. Kiudelis (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 07 B)
1. ĮVADAS ....................................................................................................................................................................... 6 1.1 Tikslas................................................................................................................................................................ 7 1.2 Uždaviniai.......................................................................................................................................................... 7 1.3 Problemos aktualumas ir naujumas ................................................................................................................... 8 1.4 Praktinė darbo reikšmė ...................................................................................................................................... 8
2. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................................................ 10 2.1 Dilbio kaulų lūžių epidemiologija ................................................................................................................... 10 2.2 Dilbio kaulų anatominės ypatybės ................................................................................................................... 10 2.3 Vaikų stipinkaulio ir alkūnkaulio diafizių lūžių tipai ...................................................................................... 12 2.4 Diagnozės nustatymas...................................................................................................................................... 13 2.5 Vaikų kaulų lūžių gijimo ypatybės .................................................................................................................. 14 2.6 Vaikų dilbio kaulų diafizių lūžio gydymas ...................................................................................................... 15
2.6.1 Gydymo metodai ................................................................................................................................ 15 2.6.1.1 Intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis ........................................................... 16 2.6.1.2 Uždara fragmentų repozicija ir imobilizacija gipso tvarsčiu ............................................................. 20 2.6.1.3 Osteosintezė plokštele ir sraigtais, išorinės fiksacijos aparatu, Kirschner vielomis .......................... 22 2.6.2 Optimalaus gydymo metodo parinkimas............................................................................................ 23
2.7 Gyvenimo kokybė............................................................................................................................................ 25 2.7.1 Gyvenimo kokybės samprata ................................................................................................................ 25 2.7.2 Gyvenimo kokybės vertinimas .............................................................................................................. 26 2.7.3 Gyvenimo kokybės klausimynų psichometrinės savybės....................................................................... 27 2.7.4 Gyvenimo kokybės klausimynų klasifikacija......................................................................................... 28 2.7.5 Tinkamo gyvenimo kokybės klausimyno pasirinkimas.......................................................................... 29 2.7.6 Vaikų gyvenimo kokybės tyrimas.......................................................................................................... 30 2.7.7 Vaikų, sergančių ortopedinėmis ligomis, gyvenimo kokybės tyrimas................................................... 31 2.7.8 Gyvenimo kokybės tyrimų duomenų panaudojimas.............................................................................. 33
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI................................................................................................................... 34 3.1 Vaikų rankos funkcijos bei su ja susijusios gyvenimo kokybės klausimyno parengimas, jo patikimumo,
pagrįstumo bei jautrumo pokyčiams patikrinimas ........................................................................................... 34 3.1.1 Klausimyno parengimas ....................................................................................................................... 34 3.1.2 Bandomasis tyrimas (angl. pilot study) ................................................................................................ 35 3.1.2.1 Tiriamųjų kontingentas...................................................................................................................... 35 3.1.2.2 Pakartotinis tyrimas ........................................................................................................................... 36 3.1.2.3 Klausimyno pagrįstumo patikrinimas ................................................................................................ 36 3.1.2.4 Klausimyno jautrumo pokyčiams nustatymas (angl. responsiveness) ............................................... 36 3.1.2.5 Klausimyno vertimas į užsienio kalbą, jo pagrįstumo ir patikimumo patikrinimas........................... 37
3.2 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios ........................................................................................................................ 39
3.3 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios ....................................................................................................................... 40
3.4 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios ......................................................................................................... 41
3.5 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės pokyčių palyginimas gydymo eigoje ................................................................................................................................................. 43
3.6 Komplikacijų, atsiradusių gydant dilbio kaulų diafizių lūžį atliekant uždarą repoziciją ir imobilizaciją gipso įtvaru bei taikant intramedulinę osteosintezę dinaminėmis elastinėmis vinimis, palyginimas............... 43
3.7.1 Vaikų rankos funkcijos bei su ja susijusios gyvenimo kokybės klausimyno psichometrinių savybių statistinė analizė ...................................................................................................................... 44
3.7.2 Į vokiečių kalbą išversto klausimyno statistinė analizė ........................................................................ 45 3.7.3 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso
įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas atskirais tyrimo etapais .................................................................................................... 46
3.7.4 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės pokyčių palyginimas gydymo eigoje ..................................................................................................... 47
3.7.5 Komplikacijų, atsiradusių gydant dilbio kaulų diafizių lūžį atliekant uždarą repoziciją ir imobilizaciją gipso įtvaru bei taikant intramedulinę osteosintezę dinaminėmis elastinėmis vinimis, palyginimas ............................................................................................................................. 47
4. DARBO REZULTATAI........................................................................................................................................... 48 4.1 Vaikų rankos funkcijos bei su ja susijusios gyvenimo kokybės klausimyno parengimas, jo patikimumo,
pagrįstumo bei jautrumo pokyčiams patikrinimas ........................................................................................... 48 4.2 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei
intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios ........................................................................................................................ 60
4.3 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios ....................................................................................................................... 62
4.4 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios ......................................................................................................... 64
4.5 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės pokyčių palyginimas gydymo eigoje ................................................................................................................................................. 66
4.6 Komplikacijų, atsiradusių gydant dilbio kaulų diafizių lūžį taikant uždarą repoziciją ir imobilizaciją gipso įtvaru bei intramedulinę osteosintezę dinaminėmis elastinėmis vinimis, palyginimas .......................... 70
5. REZULTATŲ APTARIMAS................................................................................................................................... 74 5.1 Vaikų rankos funkcijos bei su ja susijusios gyvenimo kokybės klausimyno parengimas, jo patikimumo,
pagrįstumo bei jautrumo pokyčiams patikrinimas ........................................................................................... 74 5.2 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio buvo atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso
įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios ....................................................................................... 78
5.3 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio buvo atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios .......................................................................... 80
5.4 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio buvo atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios............................................................................................. 82
5.5 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės pokyčių palyginimas gydymo eigoje ............................................................................................................................. 84
5.6 Komplikacijų, atsiradusių gydant dilbio kaulų diafizių lūžį taikant uždarą repoziciją ir imobilizaciją gipso įtvaru bei intramedulinę osteosintezę dinaminėmis elastinėmis vinimis, palyginimas .......................... 86
daroma bendrosios anestezijos sąlygomis. Paciento ranka ant operacinio stalo ištiesiama per alkūnės
sąnarį, dilbiui suteikiama supinacijos padėtis. Rekomenduojama sintezuoti abu dilbio kaulus, net jei
vieno iš jų fragmentų dislokacija minimali arba jos visiškai nėra. Stipinkaulio osteosintezė
atliekama įvedant vinį į kaulo čiulpų kanalą per distalinę stipinkaulio metafizę (10 pav.). Per
proksimalinę metafizę vinies vesti nepatartina dėl stipininio nervo pažeidimo rizikos (17;74). Tuo
tarpu alkūnkaulio vinis gali būti įvedama tiek per distalinę, tiek per proksimalinę metafizę. Vinies
diametras turi būti lygus dviem trečdaliam kaulų čiulpų kanalo diametro, kuris matuojamas
vidurinėje diafizės dalyje. Prieš įvedimą vinies sulenkti nereikia, išskyrus specialųjį ekscentrinį
vinių išskleidimą. Osteosintezę rekomenduojama pradėti nuo to kaulo, kurio fragmentų repozicija
yra sudėtingesnė, dažniausiai – stipinkaulio. Stipinkaulio vinies įvedimo taškas yra distalinės
metafizės lateralinėje – dorsalinėje pusėje, maždaug du centimetrai proksimaliau fizarinės
plokštelės. Reikia vengti stipininio nervo paviršinės šakos pažeidimo. Kontroliuojant telerentgenu,
atliekama uždara fragmentų repozicija. Pravedus vinį per lūžio liniją ir proksimalinį stipinkaulio
fragmentą, ji įstumiama į proksimalinės metafizės spongiozinį sluoksnį. Kartais dėl minkštųjų
audinių įsiterpimo tarp lūžgalių uždaros lūžusio kaulo fragmentų repozicijos atlikti nepavyksta.
Tuomet ties lūžio vieta atliekama nedidelė incizija ir fragmentai reponuojami atviru būdu. Tai turi
būti atliekama laiku, kol uždarai repozicijai atlikti neprireikė didelės rentgeno spindulių dozės. Į
alkūnkaulį vinis dažniausiai vedama iš proksimalinės metafizės (olecranon srities) lateralinės pusės,
maždaug dviem centimetrais distaliau fizarinės plokštelės ir įvedama taip pat į priešingos metafizės
19
spongiozinį sluoksnį. Abiejų vinių proksimaliniai galiukai pasukami vienas į kitą norint praplėsti
tarpkaulinės membranos tarpą ir suteikti jai įprastą ovalo formą. Distaliniai vinių galiukai
nukerpami ir paliekami po oda. Siekiant išvengti odos sudirginimo, vinių galiukai neturi būti
išsikišę virš kaulo daugiau kaip penkis – šešis milimetrus.
A
B C
10 pav. A – įvedus stipinkaulio vinį į distalinę metafizę, vinis pasukama 180 laipsnių kampu. B – stipinkaulio ir
alkūnkaulio vinių proksimaliniai galiukai pasukami vienas į kitą, taip tarpkaulinei membranai suteikiama įprastinė ovalo forma. C – stipinkaulio ir alkūnkaulio vinių įvedimo taškai.
Jeigu lūžęs tik vienas kaulas, pakankamas stabilumas suteikiamas atlikus osteosintezę tik
viena vinimi. Jei stipinkaulio lūžis yra labiau distalinėje diafizės dalyje, vinies įvedimo taškas
turėtų būti kaip galima distaliau, bet ne mažiau kaip penki milimetrai nuo fizarinės plokštelės, kad
vinis liestų priešingos pusės kortikalinį sluoksnį dar neperėjusi lūžio linijos. Tai labai svarbu
stabiliai fragmentų fiksacijai. Kitaip distalinis fragmentas yra fiksuojamas tik vinies įėjimo taške ir
gali įvykti jo poslinkis.
Po operacijos rankos imobilizacija gipso įtvaru nereikalinga. Rankos judesiai galimi jau pirmąją
parą po operacijos (4). Dažnai jau kitą dieną po operacijos vaiką galima išrašyti iš ligoninės (1;4).
Kontrolinėse rentgenogramose, daromose 28-ąją dieną po operacijos, paprastai matomas
pakankamai susiformavęs kaulinis rumbas, kad vaikas galėtų užsiimti įprastine veikla. Kitos
rentgenogramos daromos praėjus dviem trims mėnesiams po operacijos. Jose paprastai matomas
visiškas kaulo sugijimas, taigi tuomet galima planuoti vinies pašalinimo operaciją (4). Ji gali būti
kuriam laikui atidedama, jei kaulų remodeliacijos procesas užsitęsęs ir lūžio linija vis dar matoma.
Pavieniai autoriai vinis rekomenduoja šalinti vėliau, praėjus šešiems aštuoniems mėnesiams po
operacijos.
20
Nepaisant to, kad IODEV yra labai tinkamas vaikams ir puikiai išlaiko taisyklingą kaulų ašį,
šis metodas taip pat susijes su kai kuriomis problemomis ir komplikacijomis ir neturėtų būti
naudojamas be reikiamų indikacijų (18;22;75). Laimei, IODEV trūkumai minkštiesiems audiniams
yra riboti ir, griežtai laikantis atitinkamų instrukcijų, komplikacijų galima išvengti (19;76).
2.6.1.2 Uždara fragmentų repozicija ir imobilizacija gipso tvarsčiu Daugeliu atveju vaikų dilbio kaulų diafizių lūžiai gali būti sėkmingai gydomi konservatyviai,
praradimas didelio diskomforto nesukelia (58;78-80).
Jeigu reponuojant nepavyksta tiksliai pagal anatominę sandarą atstatyti fragmentų „galas su
galu“, bet jie sukibę vienas su kitu ne mažiau kaip per ketvirtadalį kaulo skersmens, o galūnės ašis
yra taisyklinga, lūžgalių poslinkis į tarpkaulinį tarpą yra ne didesnis kaip per pusę kaulo skersmens,
pakartotinai reponuoti lūžgalių nepatartina, nes galima sugadinti esamą jų padėtį. Augant kaului, jo
forma išsitaisys. Bet, praėjus septynioms dienoms po repozicijos, reikia padaryti kontrolines
rentgenogramas ir įsitikinti, ar lūžgalių padėtis nepablogėjo. Negalima palikti neištaisyto kampinio
lūžgalių poslinkio, jei susidarė kampas, atviras į dorsalinę pusę (ekstenzinio tipo lūžis), taip pat
“valgus” tipo kampinis poslinkis. Visuomet reikia prisiminti, kad leistina liekamoji deformacija gali
būti tik orientacinė, taigi, remdamasis savo patirtimi, chirurgas turi nuspręsti, ar pasikliauti
numatomu remodeliacijos potencialu, ar pasirinkti agresyvesnę invazinę lūžių gydymo taktiką (5).
2.6.1.3. Osteosintezė plokštele ir sraigtais, išorinės fiksacijos aparatu, Kirschner vielomis Osteosintezė plokštele ir sraigtais gali būti atliekama esant uždaram dilbio kaulų diafizės
lūžiui, kai fragmentų padėtis yra nestabili, o uždaru būdu atstatyti lūžgalių nepavyksta. Taip pat
tuomet, kai lūžis yra komplikuotas kraujagyslių arba nervų pažeidimo ir atliekama jų revizija bei
rekonstrukcija. Šis metodas taip pat taikomas atvirų lūžių, pakartotinų lūžių bei pseudoartrozių
gydymui. Išorinės fiksacijos aparatu dažniausiai gydomi atviri lūžiai, komplikuoti didelės apimties
minkštųjų audinių pažeidimo, skeveldriniai lūžiai. Osteosintezė Kirschner vielomis kai kuriais
atvejais gali būti atliekama, kai lūžis yra apatinėje dilbio kaulų diafizių dalyje (4;5).
23
2.6.2 Optimalaus gydymo metodo parinkimas Gydant vaikų dilbio kaulų diafizių lūžį, rekomenduojama laikytis šių principų:
1. Pagrindinis šių lūžių gydymo tikslas – ankstyvas ir visiškas rankos funkcijos atgavimas.
Sėkmingas dislokavusių stipinkaulio ir alkūnkaulio diafizės lūžių gydymas turėtų
Deja, ne visuomet įmanoma iš rentgenogramų tiksliai įvertinti ir numatyti lūžusio kaulo
fragmentų stabilumą (12;20). Kartais antrinis poslinkis sąlygojamas lūžio dinamikos nepaisant
taisyklingos imobilizacijos gipso įtvaru (2). Todėl, gydant visišką, tačiau iš pirmo žvilgsnio
„stabilų“ dilbio kaulų diafizių lūžį konservatyviai, išlieka antrinio fragmentų poslinkio rizika. Todėl
visiško lūžio atveju, daugelio autorių nuomone, tikslinga pasirinkti intramedulinę osteosintezę
dinaminėmis elastinėmis vinimis ir taip užtikrinti fragmentų stabilumą visą gydymo laikotarpį
(4;5;20;70;75;82–87).
Poantkauliniai stipinkaulio ir alkūnkaulio diafizių lūžiai, taip pat plastinė deformacija
sėkmingai gydomi atliekant uždarą fragmentų repoziciją ir imobilizacija gipso tvarsčiu (4).
24
„Žalios“ šakelės lūžio gydymas kai kuriais atvejais gali sukelti tam tikrų sunkumų. Lūžio
metu įvyksta fragmentų poslinkis, tačiau jis nesukelia kaulo ašies sutrumpėjimo, todėl šie lūžiai iš
dalies laikomi „stabiliais“. Atliekant uždarą fragmentų repoziciją, kurios metu neperlaužiamas
priešingos pusės kortikalinis kaulo sluoksnis, lūžgaliai po gipsiniu tvarsčiu dažnai vėl iškrypsta
kampu – įvyksta antrinis fragmentų poslinkis. Todėl yra didelė tikimybė, kad fragmentai sugis
netaisyklingai, o funkciniai rezultatai po tokio gydymo bus nepatenkinami (88). Tačiau perlaužus
sveiką kortikalinį kaulo sluoksnį, fragmentų padėtis tampa nestabili ir vėlgi žymiai padidėja jų
poslinkio rizika. Todėl šią manipuliaciją reikia atliekti labai kruopščiai, kad lūžgaliai nepasislinktų.
Kai kuriais „žalios šakelės“ lūžių atvejais, siekiant užtikrinti fragmentų stabilumą, rekomenduojama
atlikti intramedulinę osteosintezę dinaminėmis elastinėmis vinimis (5).
Lūžio lokalizacija taip pat svarbi renkantis gydymo taktiką. Kuo proksimaliau yra lūžio linija,
tuo didesnė rizika, kad nedidelis liekamasis kampinis ar rotacinis poslinkis sąlygos dilbio rotacinių
judesių ribojimą (7–11). Netoliese esanti augimo zona nepasižymi dideliu augimo potencialu, todėl
savaiminė kaulo ašies korekcija čia mažiau tikėtina nei apatinio dilbio trečdalio srityje. Todėl šios
srities lūžius gydyti reikia ypač atidžiai. Rekomenduojama griežtai laikytis nuorodos, kad didesnė
nei 10 laipsnių kampinė deformacija yra nepriimtina. Daugelio autorių nuomone, esant dilbio kaulų
diafizės vidurio ir proksimalinės dalies lūžiams, neabejotinai pirmojo pasirinkimo gydymo metodas
yra intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis (15–17;20).
Vis didesnę įtaką chirurginio gydymo metodo pasirinkimui pastaruoju metu daro ir socialiniai
aspektai (5):
– trumpesnės hospitalizacijos poreikis;
– ankstyvos mobilizacijos poreikis;
– lengvesnė slauga namuose;
– mažiau komplikacijų ir geresni funkciniai rezultatai.
Health Technology Assessment (HTA) darbo grupė 2005 metais išanalizavo medicininėse
duomenų bazėse sukauptus duomenis šia tema ir paskelbė išvadas, jog iki šiol neatlikta perspektyviųjų
klinikinių studijų, kuriose būtų išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtas ir įrodytas URI arba IODEV
pranašumas gydant dilbio kaulų diafizių lūžius (24). Lyginant šiuos du gydymo metodus, dažniausiai
apsiribojama tik objektyvių parametrų tyrimu, t.y. esamuose straipsniuose analizuojama, kokia yra
antrinių fragmentų poslinkių bei su tuo susijusių pakartotinių manipuliacijų ar operacijų bendrosios
anestezijos sąlygomis rizika, taip pat netaisyklingo sugijimo ir rankos judesių apribojimo rizika gydant
URI metodu. Įvairūs autoriai pateikia gan didelį tokių komplikacijų skaičių (12–14). Tačiau tyrėjų
duomenimis, gerų rezultatų galima pasiekti ir gydant konservatyviai, o iki 10 laipsnių rotacinių judesių
ribojimas, netaisyklingai sugijus kaulams, didesnio diskomforto nesukelia (89). Be to, šis metodas iš
viso neinvazinis. Nors IODEV šiuo metu laikomas pirmojo pasirinkimo ir ypač vaikams tinkančiu
25
chirurginio gydymo metodu, tačiau ir jį taikant gali atsirasti tam tikrų komplikacijų, o jo pranašumas
prieš URI visapusiškai neįrodytas. Kaip tolesnes gaires, lyginant šiuos du metodus, HTA nurodo vaikų,
gydytų URI ir IODEV metodais, gyvenimo kokybės tyrimą (24).
2.7 Gyvenimo kokybė
2.7.1. Gyvenimo kokybės samprata Gyvenimo kokybės terminas pirmą kartą buvo paminėtas Pigou 1920 metais knygoje apie
ekonomiką ir gerovę (90). Nors šis terminas dažnai vartojamas įvairiose srityse, pvz., kaip politikoje,
ekonomikoje, religijoje, tačiau dažniausiai jis sutinkamas medicininėje literatūroje, labiau specifišku
pavadinimu – „nuo sveikatos priklausanti gyvenimo kokybė“ ar „subjektyvi sveikatos būklė“ (91). XX
a. pastebėtas akivaizdus progresas diagnozuojant ir gydant įvairias ligas. Ligų ir jų gydymo įtaka
pacientui tradiciškai buvo vertinama studijuojant klinikines baigtis, kaip, pavyzdžiui, paprastas ar
bendras išgyvenamumas, nuo ligų priklausantis išgyvenamumas, hospitalizacijos trukmė. Šie išeities
taškai, taip pat kaip ir socialiniai bei ekonominiai, pvz., darbo sąnaudos ar gydymo išlaidos yra įtraukti į
klinikinius tyrimus siekiant nustatyti tyrinėjamų ligų optimalų gydymą. Tačiau ligos ir jų gydymas gali
turėti įtakos ne tik išgyvenamumui, tačiau ir žmogaus gerovei (25;92;93). Kaip teigia Smith ir kolegos,
nors tokie terminai, kaip „sveikatos būklė“, „fizinė būklė“ bei „nuo sveikatos priklausanti gyvenimo
kokybė“ yra dažnai vartojami kaip analogai, tačiau tarp jų yra subtilus skirtumas. Tiksliau sakant,
„sveikatos būklės“ bei „fizinės būklės“ sąvokos paprastai apibūdina individo fizinę funkciją, kuri yra tik
viena iš nuo sveikatos priklausančios gyvenimo kokybės sričių. Tuo tarpu pastaroji sąvoka apima ir
psichinę bei socialinę žmogaus sveikatą (31;94). Taigi, progresuojant gyvenimo kokybės, kaip atskiros
mokslo šakos, raidai, buvo pasiūlyta nemažai ją apibūdinančių apibrėžimų. Vienas dažniausiai
vartojamų, su sveikata susijusios gyvenimo kokybės apibrėžimų, yra priimtas Pasaulio sveikatos
apsaugos Gyvenimo kokybės grupės 1996 metais: „Gyvenimo kokybė – tai individualus savo vietos
gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, kontekste, susijęs su jo
tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kai kompleksiškai yra vertinama asmens
fizinė sveikata, psichologinė būklė, nepriklausomumo lygis, socialiniai ryšiai ir ryšiai su aplinka“ (95).
„Gyvenimo kokybė“ medicininiame kontekste reiškia ligų ir jų gydymo įtaką paciento gerovei (91). Su
sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra bendros gyvenimo kokybės dalis, kuriai daro įtaką sveikata ar
sveikatos priežiūra (96;97).
Nepaisant nuomonių skirtumo dėl tiksliausio apibrėžimo, daugelis tyrėjų sutinka, kad gyvenimo
kokybė yra daugiakryptė, subjektyvi ir dinamiška būsena (91;92;98). Jos samprata apima daugelį
gyvenimo sričių, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Trys pagrindinės nuo sveikatos
priklausančios gyvenimo kokybės sritys yra fizinė, socialinė ir psichologinė (91;92;98). Fizinės sveikatos
tyrimai rodo akivaizdų paciento gebėjimą užsiimti įprasta kasdienine veikla ir darbu, reikalaujančiu
26
energijos sunaudojimo. Socialiniai gyvenimo kokybės aspektai rodo paciento gebėjimą integruotis į
visavertį gyvenimą šeimoje, darbo vietoje, įvairiose bendrijose ir apskritai visuomenėje. Psichologinė sritis
apima įvairius emocijų bei psichinės sveikatos aspektus, pvz., depresija, nerimas, baimė, pyktis, laimė,
susitaikymas.
Gyvenimo kokybė, kaip manoma, priklauso nuo individualaus žmogaus suvokimo, požiūrio
bei lūkesčių. Nors objektyvus sveikatos vertinimas svarbus gyvenimo kokybės tyrinėjimuose, tačiau
kur kas svarbesnis yra paties paciento požiūris į ligos bei jos gydymo įtaką jo gyvenimo kokybei.
Taigi pagrindinis raktas gyvenimo kokybės tyrinėjimuose yra paties asmens savo sveikatos ir
gerovės vertinimas. Subjektyvią šių tyrimų prigimtį taip pat lemia tai, kad klausimyną pacientai turi
užpildyti savarankiškai, retesniais atvejais tai gali padaryti įgaliotieji asmenys (98;99).
Gyvenimo kokybė yra dinamiška, nes ji kinta laikui bėgant ir priklauso nuo pokyčių tiek
paties paciento viduje, tiek jį supančioje aplinkoje (99). Nors jos tyrimai konkrečiu laiko momentu
suteikia vertingos informacijos, tačiau gyvenimo kokybės dinamiškumas geriausiai įvertinamas
laikui bėgant. Atliekant įvairius matavimus prieš pradedamą gydymą ir reguliariais laikotarpiais
gydymo metu bei po jo, gydytojas gali stebėti paciento gyvenimo kokybės pokyčius, kuriems įtakos
turi ligos progresas ar regresas, trumpalaikis ar ilgalaikis gydymo efektyvumas.
Šiuo metu gyvenimo kokybės vertinimas chirurgijoje dažniau atliekamas tyrinėjimo tikslu,
tačiau jis vis labiau įsitvirtina ir klinikinėje praktikoje, tapdamas svarbiu ir pripažintu gydymo
rezultatų vertinimo instrumentu.
2.7.2 Gyvenimo kokybės vertinimas Išsamią informaciją apie paciento gyvenimo kokybę galima gauti jo apklausos metu. Tokia
informacija paprastai yra naudinga gydant konkretų pacientą, tačiau jos nauda yra maža, jei
tyrinėjimo tikslais jai norime suteikti kiekybinę išraišką. Tokiu atveju gyvenimo kokybės duomenys
renkami naudojant struktūrinius klausimynus, kuriuos sudaro tam tikras klausimų ar teiginių,
liečiančių tam tikras gyvenimo kokybės sritis, skaičius. Atsakymai į šiuos klausimus vertinami
balais. Tam tikrais atvejais gyvenimo kokybę apibrėžia vienas bendras balas – gyvenimo kokybės
indeksas (26;100).
Klausimynus galima naudoti įvairiai (26;100). Jie gali būti pateikiami pokalbio „akis į akį“
metu. Šio metodo privalumas yra tas, kad tikimybė, jog pacientas klausimo nesupras, sumažėja iki
minimumo, taigi sumažėja ir praleistų atsakymų skaičius. Tačiau tokio pokalbio metu kai kurie
žmonės gali nenorėti atvirai atskleisti savo jausmų tiriančiajam, ir netikslūs atsakymai daro įtaką
tyrimo duomenims. Kaip alternatyva tokiam pokalbiui gali būti telefoninis pokalbis. Tačiau šis
būdas netinka, jei klausimynas yra didelės apimties, pacientas neturi telefono, arba sutrikusi jo
klausa. Daugumos klausimynų stilius yra paprastas ir suprantamas, jų užpildymas trunka mažiau nei
27
10 minučių, todėl jie gali būti pildomi savarankiškai. Šis būdas rekomenduojamas dažniausiai, nes
daroma mažiausia pašalinė įtaka. Savarankiškai pildomas klausimynas suteikia pacientui galimybę
atskleisti problemą, apie kurią jis galbūt varžytųsi kalbėti atviro pokalbio metu. Tačiau išlieka
didelė tikimybė, kad pacientas klausimo nesupras ar jį praleis, ypač, jei jis turi pažinimo sutrikimą
ar yra mažiau raštingas. Tokiu atveju klausimyną geriau pildyti pokalbio metu (26).
Kai kuriais atvejais pacientas negali savarankiškai užpildyti klausimyno. Siekiant neprarasti
svarbių duomenų, klausimyną už tiriamąjį gali pildyti įgaliotieji asmenys (26;100). Taip elgiamasi
tuomet, kai pacientas yra nesąmoningas, arba ligos stadija galutinė. Daugelis tyrimų, kurių metu
naudojami standartiniai klausimynai, rodo, kad pacientų ir jų artimųjų atsakymai, vertinant daugelį
gyvenimo kokybės sričių, yra labai panašūs. Tačiau kai kurie tyrimai, naudojant įprastus
klausimynus, parodė, jog įgaliotųjų asmenų ir pačių pacientų atsakymai sutampa tik fizinės būklės
skalėje, tuo tarpu atsakinėjant į kitus klausimus, nuomonės išsiskiria (26;101). Taigi taip užpildytų
gyvenimo kokybės klausimynų duomenis reiktų vertinti atsargiai.
2.7.3 Gyvenimo kokybės klausimynų psichometrinės savybės Psichometrija – tai mokslas apie psichinės funkcijos matavimą (iš graikų kalbos: psyche –
mintis, metron – matavimas). Šis mokslas yra taikomas gyvenimo kokybės klausimynams parengti
ir tobulinti (102). Geras gyvenimo kokybės instrumentas turi pasižymėti pagrindinėmis
psichometrinėmis savybėmis:
1. Pagrįstumas (angl. validity): naudojant klausimyną, galima įvertinti būtent ta reiškinį,
kuriam vertinti jis yra skirtas.
2. Patikimumas (angl. reliability): jei paciento būklė nepasikeitė, panaudojus klausimyną
pakartotinai, bus gauti panašūs duomenys.
3. Jautrumas pokyčiams (angl. responsiveness): naudojant klausimyną, galima nustatyti
kliniškai reikšmingus pokyčius (26;99;103;104).
Nustatant klausimyno pagrįstumą, vertinamas jo turinio pagrįstumas (angl. content validity)
bei konstrukcijos pagrįstumas (angl. construct validity). Iš esmės pagrįstumo patikrinimas
atliekamas siekiant nustatyti, ar klausimynas tikrai vertina tiriamąsias sritis ir ar klausimai
suformuluoti aiškiai bei suprantamai. Ar turinys tikrai atitinka tiriamąjį objektą, sprendžia asmenys,
kurie savo praktikoje naudoja panašius instrumentus. Apie klausimyno tinkamumą sprendžiama
įvertinus, ar jį sudarantys klausimai apima visas svarbiausias tiriamojo reiškinio sritis (105;106).
Klausimyno konstrukcijos pagrįstumas nustatomas patikrinus konkurencinį klausimyno pagrįstumą
(angl. concurent validity). Taip siekiama nustatyti, ar klausimyno vidinė struktūra atitinka tam
tikros sąvokos ar reiškinio, kuriam vertinti jis skirtas, teorinę struktūrą. Šiam tikslui naujai
parengtas klausimynas turėtų būti palyginamas su „auksiniu standartu“, kuris, kaip žinoma,
28
gyvenimo kokybės tyrimuose neegzistuoja. Todėl vietoje jo naudojamas jau patikrintas ir
standartizuotas klausimynas, kuris, tyrėjo nuomone, labiausiai tinkamas tiriamąjam reiškiniui ar
sąvokai vertinti. Jei naujai parengto klausimyno įverčiai stipriai koreliuoja su pastarojo klausimyno
įverčiais (angl. convergent validity) ir silpnai koreliuoja su skirtingą sąvoką vertinančio klausimyno
įverčiais (angl. discriminant validity), vadinasi, jo vidinė struktūra yra adekvati ir jis tinkamas
tiriamąjai sąvokai ar reiškiniui vertinti (26;105–107).
Klausimyno patikimumas nustatomas keliais būdais. Vienas jų – pakartotinio tyrimo metodas
(angl. test-retest reliability). Pacientui pakartotinai užpildžius tą patį klausimyną po neilgo laiko tarpo,
nustatoma koreliacija tarp pirmojo ir pakartotinio tyrimo metu gautų duomenų. Klausimyną sudarančių
skalių vidinis nuoseklumas (angl. internal consistency reliability) rodo, kaip stipriai koreliuoja atsakymų
į klausimus įverčiai. Tam tikslui apskaičiuojamas Cronbach alfa koeficientas. Lyginant tiriamųjų
grupes, skalė vertinama kaip labai patikima, jei α>0,8 ir pakankamai patikima, kai α>0,7. Lyginant
individus, minimali Cronbach alfa koeficiento reikšmė turi būti ne mažiau kaip 0,9. Jei koreliacijos
pakankamai stiprios, daroma išvada, kad klausimai patikimai apibūdina tiriamą reiškinį ar sąvoką
(26;105;106;108–110). Nustatant klausimyno sudedamųjų dalių patikimumą (angl. Split-halves
reliability), skalę sudarantys klausimai atsitiktine tvarka padalijami į dvi grupes ir apskaičiuojama abiejų
grupių atsakymų į klausimus įverčių koreliacija (105;106;111).
Klausimyno jautrumas pokyčiams rodo, ar, naudojant klausimyną, galima nustatyti ligonių
sveikatos būklės pokyčius, įvykusius gydymo eigoje. Tai yra bene svarbiausia klausimyno savybė, jei
jis naudojamas tęstiniuose tyrimuose (106;112).
2.7.4 Gyvenimo kokybės klausimynų klasifikacija Iki šiol sukurta daugiau kaip 800 klausimynų, vertinančių nuo sveikatos priklausančią gyvenimo
kokybę. Tačiau tik nedidelė jų dalis naudojama chirurginio profilio studijose. Yra dvi pagrindinės nuo
sveikatos priklausančios gyvenimo kokybės klausimynų grupės: bendrieji ir specifiniai. Bendrieji
klausimynai pagrįsti plačia ir bendra gyvenimo kokybės samprata. Jie naudojami įvairioms ligoms ir
būklėms palyginti, atliekant epidemiologinius tyrimus. Tačiau šiems klausimynams dažnai trūksta
jautrumo. Ne visada galima nustatyti tam tikrų būklių gydymo eigoje įvykusius pokyčius (26;92). Iš
esmės yra du bendrųjų klausimynų tipai: „Sveikatos profiliai“ ir „Sveikatos indeksai“.
Sveikatos profiliai. Klausimai dažniausiai apima platų nuo sveikatos priklausančių sričių
diapazoną, kur kiekviena sritis vertinama atskiru balu (26;113). Geriausiai žinomas sveikatos
profilis yra SF-36, sukurtas Amerikoje Medicininių baigčių studijos. Jį sudaro 36 klausimai,
vertinantys aštuonias sveikatos sritis, be to, yra papildoma vieno klausimo skalė, kuri matuoja bet
kokius, nuo praėjusių metų įvykusius sveikatos pokyčius. Aštuonios skalės matuoja fizinę sveikatą,
socialinę funkciją, apribojimų dėl fizinių ar emocinių problemų reikšmę, psichinę sveikatą, energiją
29
ir gyvybingumą, taip pat skausmą ir bendrąjį sveikatos suvokimą. Skalė vertinama 0–100 balų
ribose, kur mažiausias balas reiškia blogiausią sveikatą. SF-36 išverstas į 40 kalbų ir naudojamas
įvairiems tyrinėjimams. Taip pat sudaryta sutrumpintą šio klausimyno versija – SF–12. Kiti tokių
klausimynų pavyzdžiai: Sickness Impact Profile, Nottingham Health Profile ir kt. (114;115)
Sveikatos indeksai. Klausimynai parengti taip, kad iš visų atsakymų gauti balai yra sudedami ir
gaunamas vienas skaičius ar indeksas (26;113;116). Balų diapazonas yra nuo minimumo (0),
reprezentuojančio mirties faktą, iki maksimumo (1.0), atspindinčio nuo puikios sveikatos priklausančią
gyvenimo kokybę. Tokių klausimynų pavyzdys – Patient Generated Index. Juos dažnai naudoja
sveikatos ekonomistai, išlaidų ir gautos naudos analizei. Sveikatos indeksus ekonomistai taip pat taiko
kokybiškai standartizuotiems gyvenimo metams apskaičiuoti (QLAY) (117). Vis dėlto gyvenimo
kokybės įvertinimas vienu balu yra prieštaringas ir mokslinėje literatūroje sukelia daug diskusijų
(26;113;116).
Specifiniai klausimynai. Nors šie klausimynai savo forma primena sveikatos profilius, tačiau
jie parengti tik tam tikroms sveikatos būklėms vertinti. Jie gali būti keleto tipų:
Specifiniai tam tikrai sričiai klausimynai. Jie skirti tik vienos gyvenimo kokybės srities,
pavyzdžiui, psichologinės, detalėms vertinti (26).
Specifiniai ligai klausimynai. Jie vertina viena liga, pavyzdžiui, vėžiu sergančių pacientų
gyvenimo kokybę (26). Plačiausiai onkologijoje naudojamas instrumentas – EORTC QLQ-C30,
sudarytas iš klausimų, vertinančių tas gyvenimo kokybės sferas, kurios gali būti pažeistos sergant
vėžiu. Taip pat yra sukurti labiau specifiniai moduliai, kaip kolorektalinio vėžio modulis – EORTC
QLQ-CR38.
Specifiniai simptomams klausimynai. Jų privalumas yra tas, kad akcentuojama specifinė
gyvenimo kokybės sritis, vietoje to, kad būtų vertinama gyvenimo kokybė apskritai. Tokie klausimynai
yra labiau jautrūs pokyčiams. Kaip pavyzdį galima paminėti McGill skausmo klausimyną (angl. McGill
pain questionnaire).
Specifiniai populiacijai klausimynai. Pastarieji sukurti tokiems žmonių pogrupiams, kaip
vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės (26). Klausimai suformuluoti tam tikriems šių populiacijų
gyvenimo kokybės aspektams vertinti.
2.7.5 Tinkamo gyvenimo kokybės klausimyno pasirinkimas
Gyvenimo kokybės klausimyno pasirinkimas priklauso nuo atliekamo tyrimo tipo (26). Jei
studijos atliekamos esamu momentu ir gyvenimo kokybė vertinama šiuo metu, vertingą informaciją
galima gauti naudojant bendrąjį gyvenimo kokybės klausimyną. Tęstinėse studijose, kur gyvenimo
kokybė vertinama prieš intervenciją ir po jos, geriau naudoti ligai specifinius klausimynus, kuriuos
naudojant galima nustatyti įvykusius pokyčius. Iš esmės abiejų tipų klausimynai yra tinkami įvairioms
30
studijoms. Jei naudojamas nepatikrintas klausimynas, lygiagrečiai reikia pateikti ir standartizuotą
klausimyną (26). Adekvatiems tam tikrų gyvenimo kokybės sričių matavimams atlikti atitinkami
klausimynai turi būti naudojami pakankamai ilgai ir detaliai. Apklausos dažnumas priklauso nuo tyrimo
tipo ir nuo vertinamo gydymo. Tęstinėse studijose apklausa pirmą kartą atliekama prieš skiriant
gydymą. Tolesnis įvertinimas atliekamas gydymo metu ir po jo, reguliariais intervalais. Pasekmės
paprastai vertinamos po dviejų ar trijų mėnesių. Dažnesnis klausimyno pildymas suteiktų daugiau
informacijos apie gyvenimo kokybės pokyčius, tačiau pacientams jis nepriimtinas (26;118). Pacientas
gali užpildyti ne visą klausimyną arba jo negrąžinti dėl keletos priežasčių. Dažniausia priežastis yra
mąstymo sutrikimai dėl senyvo amžiaus, psichinės ligos, neatsakingumas. Pacientas gali būti mažai
raštingas arba nekalbėti ta kalba, kuria pateikti klausimai. Tokiais atvejais padeda tiesioginis pokalbis
arba klausimyną pildantis įgaliotasis asmuo. Tačiau gali būti ir kitos priežastys. Klausimyno klausimai
gali būti dviprasmiški. Šios problemos galima išvengti atliekant klausimyno turinio pagrįstumo
patikrinimą ir bandomąjį tyrimą (angl. Pilot study). Pacientas taip pat gali klaidingai suprasti tyrimo
tikslą ir gyvenimo kokybės tyrinėjimų svarbą. Todėl tai būtina jam išsamiai paaiškinti tiek žodžiu, tiek
raštu (119). Jei į klausimą neatsakyta, paprasčiausia jį praleisti ir traktuoti kaip praleistą atsitiktinai.
Tačiau šis būdas yra apgaulingas. Turi būti atsakyta mažiausiai į pusę klausimų skalėje. Jei neatsakyta į
visus skalės klausimus, analizė tampa nevisaverte, bet tai nereiškia, kad į tyrimą reikia įtraukti daugiau
asmenų. Ypač jei šis tyrimas yra perspektyvusis ir vertinami gyvenimo kokybės pokyčiai po tam tikro
laikotarpio (119;120).
2.7.6 Vaikų gyvenimo kokybės tyrimas Vaikų gyvenimo kokybės tyrimo instrumentų parengimas žymiai atsilieka nuo suaugusiųjų.
Visų pirma, taip yra dėl jų specifiškumo. Vertinant nuo sveikatos priklausančią vaikų gyvenimo
kokybę, iškyla klausimas, kokias vaikų gyvenimo sritis reikia tirti, kas yra svarbu vaikui augant, kai
vyksta pokyčiai pažinimo, bendravimo ir savarankiškumo srityse (121). Kokios gyvenimo sritys yra
reikšmingos mažam vaikui ir paaugliui vertinant nuo sveikatos priklausančią gyvenimo kokybę? Ar
tėvų požiūris į vaiko sveikatą bei nuo jos priklausančią gyvenimo kokybę yra labiau pagrįstas ir
motyvuotas, ar skiriasi nuo pačių vaikų požiūrio?
Daugelis autorių, tyrinėjančių vaikų gyvenimo kokybę, sutaria, kad nuo sveikatos
priklausančią vaikų gyvenimo kokybę vertinantys instrumentai turi būti pritaikyti įvairaus amžiaus
vaikų grupėms, klausimynus turėtų pildyti ne tik tėvai/ globėjai, bet ir patys vaikai, o kai kuriais
atvejais ir sveikatos priežiūros specialistai, mokytojai bei sveiki chroniškomis ligomis nesergantys
vaikai. Taip galima gauti ypač specifinę ir svarbią informaciją. Be to, šie instrumentai turi
pasižymėti ir kitomis, anksčiau minėtomis klausimynų savybėmis, t.y. būti lengvai suprantami ir
31
greitai užpildomi, atitinkantys tiriamųjų kontingento interesus, patikimi, pagrįsti, t.y. vertinantys
numatytas sferas, ir jautrūs pokyčiams (27–35).
Labai sunku vertinti vaikų gyvenimo kokybę ir tam skirtų instrumentų yra gerokai mažiau nei
suaugusiesiems, tačiau pažanga, juos kuriant, yra padaryta. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje
aprašoma nemažai tokių instrumentų. Dažniausiai minimi: Child Health Questionnaire (CHQ),
PedsQLTM 4.0, Child Health and Illness Profile (CHIP), Childrens Health Rating Scales, Child
Health Status Questionnaire, Comprehensive Quality of Life Scales (ComQOL), Generic Children‘s
Quality of Life Measure, Quality of Life Profile – Adolescent Version, Child‘s Health Self-Concept
Scale. Dauguma šių klausimynų skirti tiek tėvams, tiek vaikams, t.y. atsižvelgiant į vaiko amžių,
parengtos vaikams ir tėvams skirtos klausimyno versijos (32–34;122). Dažniausiai literatūroje
minimas ir nuo sveikatos priklausančiai vaikų gyvenimo kokybei vertinti naudojamas klausimynas
– Child Health Questionnaire (CHQ). Atskiros šio klausimyno versijos skirtos nuo tam tikrų ligų ar
būklių priklausančiai, taip pat sveikų vaikų gyvenimo kokybei vertinti (123). Dauguma minėtų
klausimynų sukurti angliškai kalbančiose šalyse: JAV, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje. Kitos
šalys šiems tyrimams naudoja adaptuotus ir validizuotus, jau anksčiau sukurtus klausimynus (124–
127). Sukurta ir nemažai specifinių tam tikrai ligai ar būklei vaikų gyvenimo kokybės klausimynų.
Dažniausia tyrinėjimų sfera – vaikų onkologinės ligos. Jiems gyvenimo kokybės tyrimų srityje
skiriama daugiausia dėmesio. Taip pat dažnai tiriama bronchų astmos, cukrinio diabeto, juvenilinio
artrito, alergijos, nutukimo įtaka vaikų gyvenimo kokybei (28;128–133).
2.7.7 Vaikų, sergančių ortopedinėmis ligomis, gyvenimo kokybės tyrimas Vaikų sveikatai ir gerovei vertinti pastaruoju metu sukurta įvairių gyvenimo kokybės
klausimynų, tačiau jie dažniausiai liečia koncepcijas, kurios nespecifinės vaikų ortopedijai. American
Academy of Orthopaedic Surgeons (AAOS) ir the Pediatrių Orthopaedic Society of North America
(POSNA) darbo grupės sudarė fizinės sveikatos vertinimo klausimyną, kurį sudaro fizinės sveikatos
išeičių skalės, tinkamos vertinti vaikų ortopedines ligas ir sutrikimus – Pediatric Outcome Data
Collection Instrument (PODCI). Jų darbo tikslas – duomenų panaudojimas pacientų sveikatos
priežiūros gerinimui. Jie sudarė pacientų apklausa pagrįstą instrumentą, kurį galima taikyti plačiam
įvairaus amžiaus grupių ir ortopedinių diagnozių diapazonui. Dėmesys buvo sutelktas į viršutinės ir
apatinės galūnės motorikos būklę, skausmo pasireiškimą ir jo intensyvumą, fizinio aktyvumo
atsistatymą (41–43). Šį klausimyną sudarančios skalės vertina tiek fizinę, tiek psichosocialinę vaiko
sveikatą. Kitas instrumentas, vertinantis vaiko fizinę sveikatą – Activities Scale for Kids taip pat
skirtas ortopedinėmis ligomis sergančių vaikų fizinei sveikatai vertinti (38). Kai kurių autorių
nuomone, šiam tikslui gali būti naudojamas ir CHQ klausimynas (42;44;45). Kiti, pastaraisiais metais
literatūroje dažnai minimi klausimynai: The Functional Mobility Scale (FMS), The Gross Motor
32
Function Calssification System (GMFCS), the Functional Assessment Questionnaire (FAQ),
Functional Independence Measure (WeeFIM) (36;40). Visi šie klausimynai turi savo privalumų ir
trūkumų. Nors jie pasižymi aukštais pagrįstumo, patikimumo bei jautrumo pokyčiams rodikliais,
tačiau nėra specifiniai įgimtiems ar įgytiems rankos funkcijos sutrikimams vertinti. Be to, daugelis šių
instrumentų matuoja tik fizinę vaiko funkciją, netirdami psichinės bei socialinės gyvenimo kokybės
sričių. Specialiai vaiko viršutinės galūnės funkcijos sutrikimui vertinti sukurti klausimynai dažniausiai
skirti cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams, arba turintiems peties nervinio rezginio pažeidimą.
Abiejų šių ligų pažeistai rankos funkcijai vertinti tinkamas klausimynas – Assisting Hand Assessment
(AHA) (39). Cerebrinio paralyžiaus pažeistai rankos funkcijai matuoti gali būti naudojamas QUEST
3.1.2.3. Klausimyno pagrįstumo patikrinimas Turinio pagrįstumas (angl. content validity). Vaikams ir tėvams parengtas klausimyno
versijas vertino konsultantai (žr. 32 psl. Klausimyno parengimas).
Konstrukcijos pagrįstumas (angl. construct validity). Norėdami įvertinti klausimyno konstrukcijos
pagrįstumą, tyrėme jo konvergencinį pagrįstumą (angl. convergent validity). Šiam tikslui bandomajame
klausimyno tyrime dalyvavę tėvai papildomai pildė CHQ-PF50 (Child Health Questionnaire)
klausimyną. Šis klausimynas parengtas 1998 m. ir validizuotas J. Landgraf (JAV). Atskiros jo versijos
skirtos vertinti nuo specifinių ligų ir būklių (cukrinis diabetas, reumatoidinis artritas, onkologinės ligos,
juvenilinis reumatoidinis artritas, chroniškas skausmas) priklausančią vaikų gyvenimo kokybę, o taip
pat vaikų bendrąją sveikatos būklę ir su sveikata susijusią gyvenimo kokybę. Šiame darbe panaudota
pastaroji klausimyno versija. Jos naudojimui gauta klausimyno autorių licencija.
3.1.2.4 Klausimyno jautrumo pokyčiams nustatymas (angl. responsiveness)
Praėjus trims mėnesiams po gydymo, klausimynus pakartotinai užpildė 20 bandomajame
klausimyno tyrime dalyvavusių vaikų nuo 11 iki 18 metų, konservatyviai gydytų dėl cerebrinio
paralyžiaus sąlygoto rankos funkcijos sutrikimo, bei jų tėvai. Šiems respondentams klausimynas
buvo išsiųstas paštu.
37
3.1.2.5 Klausimyno vertimas į užsienio kalbą, jo pagrįstumo ir patikimumo patikrinimas Parengtas ir pagal priimtą metodiką patikrintas klausimynas naudotas kitame disertacinio
darbo etape, tiriant gyvenimo kokybę vaikų, patyrusių dilbio kaulų diafizių lūžį. Tyrime dalyvavo
vaikai, patyrę dilbio kaulų diafizių lūžį ir gydyti Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų
chirurgijos klinikoje, bei vaikai, gydyti Berno universitetinėje vaikų ligoninėje (Šveicarija). Norint
apklausti šios grupės pacientus, klausimyną reikėjo išversti į vokiečių kalbą, kuri yra viena iš
valstybinių Šveicarijos kalbų ir kuria kalba Berno kantono gyventojai. Siekta, kad klausimyno
versija vokiečių kalba iš esmės būtų lygiavertė originaliai versijai, t.y. aiški ir lengvai suprantama, o
prasmė ir turinys nesiskirtų nuo originalaus klausimyno. Vertimas atliktas remiantis dažniausiai
cituojamų ir išbandytų klausimynų (CHQ, PedsQL, DASH, EORTC QLQ-C30) vertimų į kitas
kalbas ir adaptacijos metodika. Kadangi naujai parengtas klausimynas susideda iš dviejų analogiškų
versijų, skirtų vaikams ir tėvams – RFGK-I ir RFGK-II, todėl išverstos abi klausimyno versijos.
Klausimyno vertimo etapai (13 pav.):
1. Pirminis vertimas.
2. Grįžtamasis vertimas.
3. Bandomasis tyrimas
1. Pirminis vertimas. Šio etapo metu klausimyno RFGK-I ir RFGK-II versijos išverstos į
vokiečių kalbą. Vertė du nepriklausomi vertėjai, kuriems vokiečių kalba yra gimtoji ir gerai
mokančtys lietuvių kalbą. Kiekvienam jų atskirai išvertus klausimynus, skirtus vaikams ir tėvams,
parengtos dvi šių klausimynų versijos – A ir B. Dalyvaujant klausimynų autoriams, aptarti klausimų
bei galimų atsakymų variantų vertimai ir sudarytos kombinuotos verstų klausimynų versijos. Šias
tarpines versijas dar kartą patikrino ortopedijos ir traumatologijos srities specialistai.
2. Grįžtamasis vertimas. Šiuo etapu į vokiečių kalbą išverstos klausimyno RFGK-I ir
RFGK-II versijos vėl išverstos į lietuvių kalbą. Vertė vokiečių kalbos vertėja, kurios gimtoji kalba
yra lietuvių. Klausimynai lietuvių kalba buvo palyginti su originaliais RFGK-I ir RFGK-II
klausimynais siekiant išaiškinti galimą klaidingą klausimų ir atsakymų variantų interpretaciją,
vertimo netikslumus bei klaidas pirminėse išverstų klausimynų versijose. Tuomet pirmojo etapo
metu į vokiečių kalbą išverstų klausimynų pirminės versijos buvo pakoreguotos ir parengtos
antrosios RFGK-I ir RFGK-II išverstų klausimynų versijos.
3. Bandomasis tyrimas. Jo tikslas – patikrinti į vokiečių kalbą išverstą klausimyną ir
nustatyti, ar jis suprantamas taip, kaip buvo numatyta, ar jo klausimai ir galimi atsakymų variantai
iš esmės atitinka originalius, lietuvių kalba parengtame klausimyne.
Bandomojo tyrimo metu į vokiečių kalbą išversto ir antrojo etapo metu koreguoto klausimyno,
skirto vaikams ir tėvams, versijos išbandytos apklausiant Berno universitetinėje vaikų ligoninėje
gydytus 11–17 metų vaikus bei jų tėvus, kalbančius vokiečių kalba. Teirautasi, ar jiems nesunku
38
suprasti klausimus ir galimus atsakymų variantus, kaip jie juos interpretuoja. Atsižvelgus į išsakytas
pastabas ir komentarus, klausimynai buvo koreguoti ir parengta trečioji, galutinė klausimynų, skirtų
vaikams ir tėvams, versija.
13 pav. Klausimyno vertimo schema
Išversto ir originalaus klausimyno atitikimui patikrinti papildomai atlikta išverstojo
klausimyno klausimų ir skalių statistinė analizė. Į vokiečių kalbą išverstą klausimyną užpildė 30
vaikų, kurie tyrimo metu buvo vyresni nei 11 metų, ir 33 tėvai, kurių vaikų amžius tyrimo metu
buvo nuo 5 iki 18 metų. Šie vaikai dėl įvairios lokalizacijos įgimtų rankos redukcinių anomalijų
buvo gydyti Berno universitetinėje vaikų ligoninėje 15 pastarųjų metų laikotarpiu. Pagal diagnozes
vaikai pasiskirstė taip:
1. Įgimtas pirštų ar plaštakos nebuvimas – 7 vaikai.
2. Įgimta rankos amputacija žemiau alkūnės sąnario – 22 vaikai.
3. Įgimta rankos amputacija žemiau peties sąnario – 4 vaikai.
Vaikų amžius tyrimo metu buvo nuo 5 iki 18 metų. Privaloma sąlyga – vokiečių kalbos
mokėjimas. Visiems respondentams klausimynai buvo išsiųsti ir atgal gauti paštu. Kartu su klausimynu
Originalus klausimynas: RFGK-I, RFGK-II
Pirminis vertimas į vokiečių kalbą: RFGK-I (A ir B versijos) RFGK-II (A ir B versijos) A ir B
versijų suderinimas Pirminė versija :
RFGK-I (A+B) RFGK-II (A+B)
Palyginimas su originaliu klausimynu
Atgalinis vertimas į lietuvių kalbą: RFGK-I (A+B) RFGK-II (A+B)
Antrinė versija: RFGK-I RFGK-II
Bandomasis išverstų klausimyno versijų
tyrimas Aptarimas ir
koregavimas Galutinė versija: RFGK-I RFGK-II
39
respondentams buvo pridedamas ir laiškas, kuriame paaiškintas tyrimo tikslas. Gauti statistinės analizės
duomenys palyginti su klausimyno lietuvių kalboje statistiniais duomenimis.
3.2 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė
osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios
Atliktas perspektyvusis neatsitiktinių imčių tyrimas naudojant parengtus RFGK-I ir RFGK-II
klausimynus bei į vokiečių kalbą išverstas jų versijas.
TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS
Šiame tyrime dalyvavo vaikai, kuriems dėl dilbio kaulų diafizės lūžių buvo atlikta URI Kauno
medicinos universiteto klinikų Vaikų chirurgijos klinikoje 2005–2006 metais, bei vaikai, kuriems
dėl dilbio kaulų diafizių lūžių buvo atlikta IODEV Berno universitetinėje vaikų ligoninėje
(Šveicarija) 2005 metais. Vaikai, kurių amžius tyrimo metu buvo 11–17 metų, ir tėvai, kurių vaikų
amžius tyrimo metu buvo 5–17 metų, pildė parengtus RFGK-I ir RFGK-II klausimynus.
Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijai:
1. Lūžio lokalizacija: stipinkaulio ir alkūnkaulio diafizė.
1. Tik stipinkaulio arba tik alkūnkaulio diafizės lūžis.
2. Kito tipo stipinkaulio ir alkūnkaulio diafizės lūžiai: poantkaulinis, plastinė deformacija,
Monteggia, Galeazzi.
3. Tos pačios rankos keleto sričių lūžiai arba drauge esantis bet kurios kitos lokalizacijos
kaulo lūžis.
4. Dauginė trauma.
5. Pasirinktas kitas gydymo metodas: osteosintezė plokštele ir sraigtais arba intramedulinė
osteosintezė Kirschner vielomis.
6. Duomenų trūkumas medicininėje dokumentacijoje.
Komplikacijos, kurios atsirado po uždaros fragmentų repozicijos bei imobilizacijos gipso
tvarsčiu bei operacijos, taikant ESIN metodiką, suskirstytos į dvi grupes:
1. Komplikacijos, kurių gydymui reikėjo pakartotinos manipuliacijos ar operacijos
bendrosios anestezijos sąlygomis.
2. Komplikacijos, gydytos ambulatoriškai.
Palyginta abiejų vaikų grupių, gydytų URI bei IODEV, gydymo stacionare trukmė,
komplikacijų skaičius, pakartotinio hospitalizavimo (išskyrus elastinių vielų pašalinimą kaulams
sugijus) skaičius, pakartotinių intervencijų bendrosios anestezijos sąlygomis skaičius. Apskaičiuota,
kokia yra komplikacijų tikimybė, priklausanti nuo vaiko amžiaus, kai dilbio kaulų diafizės lūžiai
gydomi atliekant uždarą repoziciją ir imobilizaciją gipsu.
3.7 Statistinė analizė
3.7.1 Vaikų rankos funkcijos bei su ja susijusios gyvenimo kokybės klausimyno psichometrinių savybių statistinė analizė Vaikams ir tėvams skirtų klausimyno versijų skalių bei klausimų statistinė analizė atlikta
naudojant „SPSS 12.0.1 for Windows“ programą.
1. Klausimyno patikimumo patikrinimas
Skalės vidinis nuoseklumas (angl. scale internal consistency) vertintas, apskaičiavus
Cronbach‘s alfa koeficientą, kuris rodo skalės, kurioje yra keletas klausimų, turinio
homogeniškumą, ar klausimai pakankamai atspindi tiriamą dydį, bei patikslina reikiamų klausimų
skalėje skaičių. Siekta, kad vidinis nekintamumas būtų lygus ar didesnis už 0,70. Taip pat
apskaičiuota, koks būtų Cronbach‘s alfa koeficientas kiekvieno klausimo išbraukimo atveju.
45
Skalės – klausimo nekintamumas (angl. item internal consistency). Jis vertintas, apskaičiavus
skalės ir klausimo koreliaciją. Jei klausimo ir skalės, kurioje jis yra, koreliacija buvo > 0,40, laikyta,
jog klausimas yra tinkamas skalei.
Statistinis skirtumas tarp klausimų. Jis rodo, ar kiekvienas iš skalėje esančių klausimų suteikia
papildomos informacijos. Skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p<0,05.
Sudedamųjų dalių patikimumas. Jis vertintas, skalę sudarančius klausimus atsitiktine tvarka
padalijus į dvi grupes ir apskaičiavus koreliaciją tarp sudarytų klausimų grupių atsakymų įverčių.
Taip nustatyta, ar abiejų grupių klausimai vertina tą pačią sąvoką.
Patikimumo nustatymas pakartotinio tyrimo metodu (angl. test – retest reliability).
Pakartotinio tyrimo stabilumas vertintas apskaičiuojant intraklasinį koreliacijos koeficientą (angl.
Intraclass Correlation Coefficient). Jis rodo, kurią dalį sudaro atsakymų į tuos pačius klausimus
neatitikimai. Jei šis koeficientas ≥ 0,70, klausimyną galima laikyti patikimu. Jei jis < 0,70, tai
reiškia, jog skalių turinys yra nehomogeniškas ir skalė klausimynui netinka.
2. Klausimyno pagrįstumo patikrinimas
Konstrukcijos pagrįstumas (angl. construct validity) buvo vertinamas nustatant konvergencinį
klausimyno pagrįstumą (angl. convergent validity). Buvo ieškoma koreliacijos tarp parengto
klausimyno ir CHQ klausimyno fizinės, socialinės bei emocinės sveikatos ir savęs vertinimo skalių
ir apskaičiuotas Pearson koreliacijos koeficientas. Koreliacija laikyta pakankama, jei šis
koeficientas ≥ 0,4.
3. Klausimyno gebos aptikti minimalius pokyčius patikrinimas (angl. responsiveness).
Klausimyno jautrumas pokyčiams buvo vertintas taikant porinį Stjudento t kriterijų
priklausomoms imtims bei Wilcoxon lygiaverčių porų testą. Kadangi Stjudento t kriterijų galima
taikyti tuomet, kai nagrinėjami požymiai kiekvienoje tiriamųjų grupėje yra normaliai pasiskirstę ir
turi tą pačią dispersiją, patikrintas normalusis kiekybinių dydžių skirstinys naudojant Kolmogorovo-
3.7.2 Į vokiečių kalbą išversto klausimyno statistinė analizė Į vokiečių kalbą išverstų vaikams ir tėvams skirtų klausimyno versijų skalių bei klausimų
statistinė analizė atlikta naudojant „SPSS 12.0.1 for Windows“ programą.
46
Skalės vidinis nuoseklumas vertintas apskaičiavus Cronbach‘s alfa koeficientą, kuris rodo
skalės turinio homogeniškumą, ar klausimai pakankamai atspindi tiriamąjį dydį ir patikslina
reikiamą skaičių klausimų skalėje. Taip pat apskaičiuota, koks būtų Cronbach‘s alfa koeficientas
kiekvieno klausimo išbraukimo atveju.
Skalės – klausimo nekintamumas vertintas apskaičiavus skalės ir klausimo koreliaciją. Jei
klausimo ir skalės, kurioje jis yra, koreliacija buvo > 0,40, laikyta, jog klausimas tinkamas skalei.
Statistinis skirtumas tarp klausimų (ANOVA) nustatytas taikant Fišerio testą. Jis parodo, ar
kiekvienas iš skalėje esamų klausimų suteikia papildomos informacijos. Skirtumas statistiškai
reikšmingas, kai p<0,05.
Sudedamųjų dalių patikimumas vertintas skalę sudarančius klausimus atsitiktine tvarka
padalijus į dvi grupes ir apskaičiavus koreliaciją tarp sudarytų klausimų grupių atsakymų įverčių.
Taip nustatyta, ar abiejų grupių klausimai vertina tą pačią sąvoką.
Koreliacija tarp vaikams ir tėvams skirtų klausimynų skalių nustatyta apskaičiavus Pearson
koreliacijos koeficientą. Koreliacija vertinta (kai p<0,05):
3.7.3 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas atskirais tyrimo etapais Lyginant vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizės lūžių atlikta uždara repozicija ir
intramedulinė sintezė elastinėmis vielomis, gyvenimo kokybę, naudotas statistinės analizės
programų paketas SPSS 12.0.1.for Windows.
URI ir IODEV metodais gydytų vaikų grupių skalių balų vidurkiai lyginti taikant Stjudento t
kriterijų nepriklausomoms imtims. Taikant Stjudento t kriterijų, nagrinėjami požymiai kiekvienoje
tiriamųjų grupėje turi būti normaliai pasiskirstę ir turėti tą pačią dispersiją. Normalųjį kiekybinių
dydžių skirstinį nustatėme naudodami Kolmogorovo-Smirnovo testą. Lyginant kiekybinius
duomenis, kurie neturėjo normaliojo skirstinio, arba kai imtis buvo mažesnė už 20, taikytas
neparametrinių dydžių lyginimo testas. Šiais atvejais skirtumui tarp dviejų nepriklausomų grupių
nustatyti taikytas Mann-Whitney – U testas.
Iškilus klausimui, ar pakankamos imtys skirtumui tarp grupių nustatyti, apskaičiuotas
skirtumo didumas. Skirtumo didumui nustatyti programa STATISTIKA 6.0 buvo vertinamas testo
galingumas. Vertinant galinguma, buvo imami tiriamųjų grupių kintamųjų vidurkiai, standartinis
nuokrypis ir I rūšies klaida α=0,05. Jei šiomis sąlygomis testo galingumas viršijo 0,8, tai reiškė, kad
II rūšies klaida β=0,2 ir skirtumo dydis statistiškai patikimas.
47
Kokybinių kintamųjų ryšio hipotezėms tikrinti taikytas chi kvadranto (χ2) kriterijus.
Tikrinant statistines hipotezes, vartoti šie reikšmingumo žymėjimai: *p<0,05(reikšminga);
**p<0,01(labai reikšminga); ***p<0,001(ypač reikšminga), kur p žymi ribinį reikšmingumo
lygmenį tikrinant hipotezes.
3.7.4 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės pokyčių palyginimas gydymo eigoje Lyginant URI ir IODEV metodais gydytų vaikų gyvenimo kokybės pokyčius tarp pirmojo ir
antrojo bei antrojo ir trečiojo tyrimo etapų, taikytas porinis Studento t kriterijus priklausomoms
Apskaičiavus Pearson koreliacijos koeficientą, nustatyta stipri koreliacija tarp visų atitinkamų
vaikams ir tėvams skirtų klausimynų skalių (23 lentelė).
60
23 lentelė. Pearson koreliacijos koeficientas (r) tarp vaikų ir tėvų klausimynų skalių
Skalės pavad. SAS KVS LSS SVS NS SSS GLS r 0,82 0,93 0,84 0,79 0,72 0,79 0,85 p <0,01 <0,01 <0,01 <0,01 <0,01 <0,01 <0,01
Į VOKIEČIŲ KALBĄ IŠVERSTO KLAUSIMYNO GALUTINIS VARIANTAS (žr. Priedas, psl.)
Į vokiečių kalbą išverstas vaikams ir tėvams skirtų klausimynų versijas taip pat sudaro
septynios analogiškos skalės: savarankiško apsitarnavimo, kasdienės veiklos, laisvalaikio
užsiėmimų bei sportinės veiklos, savęs vertinimo, nuotaikos, socialinės sveikatos ir gydymo
lūkesčių skalė. Šių klausimynų struktūra, dalys, klausimų pateikimo tvarka skalėse bei jų skaičius
atitinka lietuviškų RFGK-I ir RFGK-II versijas. Į kiekvieną skalių klausimą galimi penki atsakymų
variantai, kurių pirmasis reiškia maksimaliai neigiamą būklę, o penktasis – maksimaliai teigiamą.
Verstiniuose klausimynuose taip pat yra dalis, kurios klausimai skirti rankos skausmo ar
diskomforto pobūdžiui, dažnumui bei intensyvumui vertinti, klausimai, jų skaičius, pateikimo
tvarka bei galimi atsakymų variantai atitinka lietuviškų klausimynų versijas. Į verstinius
klausimynus taip pat įtraukti analogiški lietuviškoms versijoms papildomi klausimai, kurie į skalių
sudėtį neįeina, tačiau gali suteikti papildomos informacijos.
4.2 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė
osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios
Per pirmąjį tyrimo etapą, t.y. praėjus vidutiniškai 10 (±2,03) dienų nuo gydymo pradžios,
parengtus RFGK-I ir RFGK-II klausimynus URI grupėje užpildė 41 vaiko tėvai bei 25 vaikai, kurių
amžius tyrimo metu buvo ne mažiau 11 metų. Klausimynai buvo grąžinti kontrolinio apsilankymo
poliklinikoje metu. Keturi tėvai bei du vaikai klausimynų negrąžino. Priežastys – neatvyko kontrolinio
patikrinimo numatytu laiku, kontroliniai apsilankymai kitoje gydymo įstaigoje, neatsakingumas.
IODEV grupėje klausimynus užpildė 22 vaikų tėvai bei 14 vaikų, kurių amžius tyrimo metu buvo ne
mažiau 11 metų. Klausimynai buvo grąžinti paštu, nes šiuo metodu gydytiems vaikams, praėjus vienai
dviem savaitėms nuo pradėto gydymo IODEV metodu, kontrolinio patikrinimo poliklinikoje nereikėjo.
Jie lankėsi pas šeimos gydytoją dėl pooperacinės žaizdos priežiūros. Penki tėvai bei du vaikai
klausimynų paštu negrąžino (14 pav.)
Šiuo tyrimo etapu URI metodu gydytų vaikų vidutinė hospitalizacijos trukmė – 5,3 dienos,
IODEV metodu gydyti vaikai stacionare vidutiniškai praleido – 2,2 dienas (p<0,05).
Po uždaros fragmentų repozicijos bendrosios anestezijos sąlygomis URI grupės vaikams
ranka visais atvejais imobilizuota ilgu gipso įtvaru, apimančiu žastą, alkūnę, dilbį bei riešo sąnarį
61
iki delnakaulių galvučių. Vaikams, gydytiems IODEV metodika, jokia rankos imobilizacija nebuvo
taikyta, jau kitą dieną po operacijos ranka pradėta mankštinti, leista atlikti nesunkius kasdienius
įprastus veiksmus.
Palyginus klausimyno, skirto tėvams, skalių balų vidurkius, nustatyta, kad, praėjus vidutiniškai 10
dienų nuo pradėto gydymo pasirinktu metodu, grupės vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizės lūžių
atlikta IODEV, savarankiško apsitarnavimo, kasdienės veiklos, laisvalaikio užsiėmimų ir sportinės
veiklos bei savęs vertinimo skalių balų vidurkiai buvo didesni ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo
grupės vaikų, kurie buvo gydyti konservatyviai atliekant URI (p<0,001). Statistiškai reikšmingo
skirtumo nenustatyta tarp nuotaikos, socialinės sveikatos bei gydymo lūkesčių skalių balų vidurkių.
Palyginus sveikatos vertinimo bei gyvenimo kokybės vertinimo balų vidurkius, nustatytas statistiškai
reikšmingas skirtumas tarp IODEV ir URI grupės vaikų (p<0,01) (14 pav.)
***p<0,001, **p<0,01 tarp URI ir IODEV
14 pav. Klausimynų, kuriuos pildė tėvai, skalių balų vidurkiai praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios
Palyginus klausimynų, kuriuos pildė vaikai, skalių balų vidurkius, praėjus 10 dienų nuo gydymo
pradžios pasirinktu metodu nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp grupių vaikų, gydytų IODEV
ir URI savarankiško apsitarnavimo, kasdienės veiklos, laisvalaikio užsiėmimų ir sportinės veiklos bei
savęs vertinimo skalėse (p<0,001 ir p<0,01). Vaikų, gydytų IODEV metodu, šių skalių balų vidurkiai
buvo didesni. Tuo tarpu nuotaikos, socialinės sveikatos bei gydymo lūkesčių skalių balų vidurkiai tarp
tiriamų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Sveikata ir gyvenimo kokybė buvo vertintos didesniais
balais grupėje vaikų, gydytų IODEV (p<0,01 ir p<0,05) (15 pav.).
62
***p<0,001, **p<0,01, *p<0,05 tarp URI ir IODEV
15 pav. Klausimynų, kuriuos pildė vaikai, skalių balų vidurkiai praėjus 10 dienų nuo gydymo pradžios
Vertinant rankos skausmo pasireiškimą ir diskomfortą praėjus 10 dienų nuo pradėto gydymo,
nustatyta, kad URI metodu gydytų vaikų grupėje skausmas ar diskomfortas rankos srityje bent vieną
kartą per paskutines septynias dienas pasireiškė 73 proc. vaikų, o IODEV gydytų vaikų grupėje –
72 proc. atvejų, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta.
URI metodu gydytų vaikų grupėje 40 proc. vaikų ir jų tėvų nurodė, jog skausmas ir diskomfortas
rankos srityje vargindavo gana dažnai arba kiekvieną dieną, o 60 proc. šios grupės tiriamųjų skausmas
pasireiškė tik vieną ar kelis kartus per savaitę. IODEV gydytų vaikų grupėje 56 proc. vaikų skausmai
pasireiškė dažnai arba kasdien, 44 proc. vaikų skausmai pasireiškė nuo vieno iki kelių kartų per savaitę.
33 proc. vaikų, gydytų URI metodu, skausmą arba diskomfortą rankos srityje apibūdino kaip
vidutinio intensyvumo, 10 proc. – kaip stiprų ir labai stiprų. Silpnas ir visiškai silpnas skausmas
pasireiškė 57 proc. šios grupės vaikų. Tuo tarpu vidutinio intensyvumo skausmas pasireiškė 62,5 proc.
vaikų, gydytų IODEV, o 37,5 proc. šios grupės tiriamųjų skausmą šiuo laikotarpiu apibūdino kaip silpną
arba visiškai silpną. Labai stipraus skausmo, praėjus 10 dienų po IODEV nenurodė nė vienas tiriamasis.
4.3 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė
osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios
Per antrą tyrimo etapą, t.y. praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios (vidutiniškai 31,3
(±2,6) dienai ), parengtus RFGK-I ir RFGK-II klausimynus URI grupėje užpildė visi 45 tyrime
dalyvaujančių vaikų tėvai bei 27 vaikai, kurių amžius tyrimo metu buvo ne mažiau 11 metų.
IODEV grupėje klausimynus užpildė 22 vaikų tėvai bei 16 vaikų, kurių amžius tyrimo metu buvo
ne mažiau 11 metų (14 pav.). Klausimynai buvo grąžinti kontrolinio apsilankymo poliklinikoje
63
metu arba paštu. Penki tėvai klausimynų negrąžino. Priežastys – kontroliniai apsilankymai kitoje
gydymo įstaigoje, tyrimo metu buvo išvykę ir negalėjo užpildyti klausimynų.
Šiuo tyrimo etapu, pirmojo gydymo mėnesio pabaigoje, visiems URI metodu gydytiems
vaikams buvo tęsiama rankos imobilizacija ilgu gipso įtvaru. Todėl rankos judesiai per alkūnės bei
riešo sąnarius, taip pat dilbio rotaciniai judesiai buvo riboti. Pirštų judesiai buvo galimi iš dalies.
Vertinant tėvams skirto klausimyno skalių balų vidurkius, praėjus vienam mėnesiui nuo
gydymo pradžios, nustatyta, jog grupės vaikų, kuriems buvo atlikta IODEV, balų vidurkiai visose
skalėse buvo didesni ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo grupės vaikų, kuriems buvo atlikta URI
(p<0,001 ir p<0,01). Vaikų, kurie buvo gydyti taikant IODEV metodiką, sveikatą ir gyvenimo
kokybę tėvai įvertino taip pat didesniu balų skaičiumi (p<0,001 ir p<0,01) (16 pav.).
***p<0,001, **p<0,01 tarp URI ir IODEV
16 pav. Klausimynų, kuriuos pildė tėvai, skalių balų vidurkiai praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios
Analogiški rezultatai, praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios, gauti išanalizavus ir
vaikų pildyto klausimyno skales. Visose skalėse šiuo laikotarpiu nustatytas statistiškai reikšmingas
skirtumas tarp IODEV ir URI grupių balų vidurkių, kurie IODEV grupėje buvo didesni (p<0,001 ir
p<0,05). Sveikatą bei nuo jos priklausančią gyvenimo kokybę IODEV grupės vaikai taip pat
įvertino didesniu balų skaičiumi, kuris statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo URI metodu gydytų
vaikų grupės (17 pav.).
64
***p<0,001, **p<0,01, *p<0,05 tarp URI ir IODEV
17 pav. Klausimynų, kuriuos pildė vaikai, skalių balų vidurkiai praėjus vienam mėnesiui nuo gydymo pradžios
Vertinant rankos skausmo pasireiškimą ir diskomfortą praėjus vienam mėnesiui nuo pradėto
gydymo, nustatyta, kad URI metodu gydytų vaikų grupėje skausmas ar diskomfortas rankos srityje
bent vieną kartą per paskutinę mėnesio savaitę pasireiškė 62 proc. vaikų, o IODEV gydytų vaikų
grupėje skausmas pasireiškė 36 proc. tiriamųjų (p<0,05 ).
URI metodu gydytų vaikų grupėje 11,5 proc. vaikų ir jų tėvų pažymėjo, jog skausmas ir
diskomfortas rankos srityje vargindavo gana dažnai arba kiekvieną dieną, 88,5 proc. šios grupės
tiriamųjų skausmas pasireiškė tik vieną ar kelis kartus per savaitę. IODEV gydytų vaikų grupėje
skausmą ar diskomfortą rankos srityje jautė tik vieną du kartus per paskutinę šio laikotarpio savaitę.
19 proc. vaikų, gydytų URI metodu, skausmą arba diskomfortą rankos srityje apibūdino kaip
vidutinio intensyvumo ir stiprų, 81 proc. šios grupės vaikų pasireiškė tik silpnas ir visiškai silpnas
skausmas. IODEV grupėje visi vaikai rankos skausmą ar diskomfortą apibūdino kaip visiškai silpną.
4.4 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė
osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės palyginimas praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios
Per trečią tyrimo etapą, t.y. praėjus vidutiniškai dviem mėnesiams (59,5 (±2,3) dienoms ) nuo
gydymo pradžios, paregtus RFGK-I ir RFGK-II klausimynus URI grupėje užpildė 40 tyrime
dalyvaujančių vaikų tėvai bei 22 vaikai, kurių amžius tyrimo metu buvo ne mažiau 11 metų. Penki
tėvai ir jų vaikai klausimynų negrąžino dėl kontrolinių apsilankymų kitoje gydymo įstaigoje, arba
grąžino pavėluotai. IODEV grupėje klausimynus užpildė visi 27 tyrime dalyvaujančių vaikų tėvai
bei 16 vaikų, kurių amžius tyrimo metu buvo ne mažiau 11 metų (14 pav.).
Išanalizavus atsakymus į tėvų užpildytų klausimynų klausimus, nustatyta, jog, praėjus dviem
mėnesiams nuo gydymo pasirinktu metodu pradžios, vaikų, kuriems buvo atlikta IODEV, balų
65
vidurkiai buvo didesni ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo vaikų, gydytų URI, balų vidurkių
visose klausimyno skalėse (p<0,001 ir p<0,05). Atitinkamai statistiškai reikšmingai skyrėsi
sveikatos bei nuo jos priklausančios gyvenimo kokybės vertinimas (p<0,001 ir p<0,01) (18 pav.).
*** p<0,001, ** p<0,01, * p<0,05 tarp URI ir IODEV
18 pav. Klausimynų, kuriuos pildė tėvai, skalių balų vidurkiai praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios
Panašūs rezultatai, praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios, gauti palyginus ir vaikų
užpildytų klausimynų skalių balų vidurkius. Vaikų, kuriems buvo atlikta IODEV, visų skalių balų
vidurkiai buvo didesni ir statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo vaikų, gydytų URI analogiškų skalių
balų vidurkių. Atitinkamai statistiškai reikšmingai skyrėsi ir sveikatos bei nuo jos priklausančios
gyvenimo kokybės vertinimas (19 pav.).
*** p<0,001, ** p<0,01, * p<0,05 tarp URI ir IODEV
19 pav. Klausimynų, kuriuos pildė vaikai, skalių balų vidurkiai praėjus dviem mėnesiams nuo gydymo pradžios
Šiuo tyrimo etapu URI metodu gydytiems vaikams gipsinis įtvaras buvo sutrumpintas iki
alkūnės sąnario. Todėl buvo galimas įprastos amplitudės rankos ištiesimas ir sulenkimas per
66
alkūnės sąnarį, iš dalies – dilbio rotaciniai judesiai bei pirštų judesiai. Judesiai per riešo sąnarį dėl
imobilizacijos negalimi.
Vertinant rankos skausmo ir diskomforto pasireiškimą, praėjus dviem mėnesiams nuo pradėto
gydymo, nustatyta, kad URI metodu gydytų vaikų grupėje skausmas ar diskomfortas rankos srityje
bent vieną kartą per paskutinę antrojo mėnesio savaitę pasireiškė 37,5 proc. vaikų, IODEV gydytų
vaikų grupėje skausmas pasireiškė 33 proc. atvejų, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta.
URI metodu gydytų vaikų grupėje 40 proc. vaikų ir jų tėvų pažymėjo, jog skausmas ir diskomfortas
rankos srityje vargino gana dažnai, 60 proc. šios grupės tiriamųjų skausmas pasireiškė tik vieną ar
kelis kartus per savaitę. Taip pat 40 proc. šios grupės vaikų skausmą apibūdino kaip vidutinio
intensyvumo, 60 proc. – kaip silpną arba visiškai silpną. IODEV gydytų vaikų grupėje skausmu ar
diskomfortu rankos srityje vaikai skundėsi tik vieną du kartus per paskutinę šio laikotarpio savaitę,
o skausmo intensyvumą šiuo laikotarpiu apibūdino kaip silpną arba visiškai silpną.
4.5 Vaikų, kuriems dėl dilbio kaulų diafizių lūžio atlikta uždara repozicija ir imobilizacija gipso įtvaru bei intramedulinė
osteosintezė dinaminėmis elastinėmis vinimis, gyvenimo kokybės pokyčių palyginimas gydymo eigoje
Įvertinus trimis gydymo laikotarpiais užpildytų RFGK-II klausimynų duomenis, palyginta, kaip
gydymo eigoje tėvai įvertino vaiko savęs apsitarnavimo, kasdienės veiklos, laisvalaikio užsiėmimų ir
sportinės veiklos pokyčius. Palyginti skalių balų vidurkiai tarp pirmojo ir antrojo gydymo laikotarpio,
t.y. nuo gydymo URI ir IODEV pradžios praėjus 10 dienų ir vienam mėnesiui, bei tarp antrojo ir
trečiojo gydymo laikotarpio, t.y nuo nuo gydymo URI ir IODEV pradžios praėjus vienam ir dviem
mėnesiams.
Įvertinus visuose trijuose tyrimo etapuose dalyvavusių tėvų atsakymus į klausimus ir
apskaičiavus skalių balų vidurkius, nustatyta statistiškai reikšmingų pokyčių tarp pirmojo ir antrojo
gydymo laikotarpių visose rankos funkciją vertinančiose skalėse tiek konservatyviai gydytų, tiek
operuotų intramedulinės osteosintezės būdu vaikų grupėse. Vertinant, kaip pasikeitė savęs
apsitarnavimas, kasdienės veiklos bei laisvalaikio užsiėmimų ir sportinės veiklos galimybės nuo
antrojo gydymo laikotarpio iki trečiojo, konservatyviai gydytų vaikų grupėje nustatyta statistiškai
reikšmingų pokyčių visose rankos funkcijos skalėse. IODEV metodika gydytų vaikų grupėje
statistiškai reikšmingų pokyčių nustatyta tik savarankiško apsitarnavimo ir kasdienės veiklos
skalėse. Laisvalaikio ušsiėmimų ir sportinės veiklos skalėje šioje grupėje tarp antrojo ir trečiojo
gydymo laikotarpio statistiškai reikšmingų pokyčių nenustatyta (20 pav.).
67
URI grupėje p<0,05 IODEV grupėje p<0,05 tarp I ir II SAS, KVS, LUSVS tarp I ir II SAS, KVS, LUSVS tarp II ir III SAS, KVS, LUSVS tarp II ir III SAS, KVS
20 pav. Rankos funkcijos skalių balų vidurkiai gydymo URI ir IODEV metodais eigoje tėvų užpildytuose klausimynuose
Panašūs rezultatai gauti išanalizavus ir RFGK-II klausimynų duomenis, kur tėvai, dalyvavę
visuose trijuose tyrimo etapuose, įvertino savo vaikų psichosocialinę sveikatą, kurią atspindi savęs
vertinimo, nuotaikos, socialinės sveikatos skalės. Gydymo eigoje statistiškai reikšmingų skirtumų
nustatyta tarp pirmojo ir antrojo gydymo laikotarpių visose šiose skalėse tiek konservatyviai gydytų,
tiek operuotų IODEV metodu, vaikų grupėse. Tarp antrojo ir trečiojo gydymo laikotarpių abiem vaikų
grupėms statistiškai reikšmingų skirtumų nustatyta tik socialinės veiklos skalėse. 21 paveiksle matyti,
kad IODEV grupėje savęs vertinimas ir nuotaika jau antruoju tyrimo eatapu vertinami beveik
maksimaliu, prie 100 artėjančiu balų skaičiumi, ir iki trečiojo tyrimo etapo pabaigos beveik nepakito.
URI grupėje p<0,05
tarp I ir II SVS, NS, SSS tarp II ir III SSS
IODEV grupėje p<0,05 tarp I ir II SVS, NS, SSS tarp II ir III SSS
21 pav. Savęs vertinimo, nuotaikos, socialinės sveikatos skalių balų vidurkiai gydymo URI ir IODEV metodais eigoje tėvų užpildytuose klausimynuose
68
Išanalizavus, kaip tėvai vertino vaikų gydymo rezultatus ir kaip kito su tuo susiję jų lūkesčiai,
statistiškai reikšmingų skirtumų atitinkamoje skalėje, laikui bėgant, nustatyta tik IODEV metodu
gydytiems vaikams. Balų vidurkiai šioje grupėje statistiškai reikšmingai padidėjo visais tyrimo
etapais. Išanalizavus, kaip tėvai vertino su rankos funkcija susijusia savo vaikų sveikatą ir nuo to
priklausančią gyvenimo kokybę gydymo eigoje, statistiškai reikšmingų skirtumų šiose skalėse
nustatyta abiejose vaikų grupėse tarp pirmojo ir antrojo tyrimo etapo. Nuo antrojo iki trečiojo
tyrimo etapo tik IODEV metodu operuotų vaikų grupėje statistiškai reikšmingai pagerėjo sveikatos
vertinimas. Tuo tarpu gyvenimo kokybės vertinimas nuo antrojo iki trečiojo tyrimo etapo abiejose
grupėse statistiškai reikšmingai nepakito, tačiau iš 22 paveikslo matyti, kad IODEV grupėje jau
antruoju ir trečiuoju tyrimo etapu gyvenimo kokybė vertinama beveik maksimaliu balų skaičiumi,
kur balų vidurkis 94 ir 92, atitinkamai.
URI grupėje p<0,05 tarp I ir II SV, GKV
tarp II ir III GLS
IODEV grupėje p<0,05 tarp I ir II GLS, SV, GKV tarp II ir III GLS, SV
22 pav. Gydymo lūkesčių skalės bei sveikatos ir gyvenimo kokybės vertinimo balų vidurkiai gydymo URI ir IODEV metodais eigoje tėvų užpildytuose klausimynuose
Panašūs rezultatai gauti ir išanalizavus vaikų pildytus klausimynus – RFGK-I. Ištyrus, kaip kito
savęs apsitarnavimas, kasdienė veikla bei laisvalaikio užsiėmimų ir sportinės veiklos galimybės,
nustatyta, kad gydymo eigoje nuo 10 dienų iki vieno mėnesio statistiškai reikšmingų pokyčių visose šią
veiklą atspindinčiose skalėse įvyko tik IODEV metodu gydytų vaikų grupėje. URI metodu gydytiems
vaikams statistiškai reikšmingai pagerėjo tik kasdienė veikla. Šioje grupėje statistiškai reikšmingų
pokyčių visose rankos funkcijos skalėse nustatyta tik tarp antrojo ir trečiojo tyrimo etapo. Tuo tarpu
IODEV grupėje šiuo laikotarpiu vaikų rankos funkcija statistikai reikšmingai nepakito, nes, kaip matyti
iš 23 paveikslo, jau antruoju tyrimo etapu ji buvo įvertinta beveik maksimaliu, prie 100 balų artėjančiu
skaičiumi (23 pav.).
69
URI grupėje p<0,05
tarp I ir II KVS, tarp II ir III SAS, KVS, LUSVS
IODEV grupėje p<0,05 tarp I ir II SAS, KVS, LUSV
23 pav. Rankos funkcijos skalių balų vidurkiai gydymo URI ir IODEV metodais eigoje vaikų užpildytuose klausimynuose
Išanalizavus pirmojo ir antrojo tyrimo etapų savęs vertinimo, nuotaikos bei socialinės sveikatos
skalių balų vidurkius matyti, kad statistiškai reikšmingų pokyčių šiose srityse įvyko tiek URI, tiek
IODEV metodu gydytiems vaikams. Tuo tarpu praėjus nuo vieno iki dviejų mėnesių nuo gydymo
pradžios, statistiškai reikšmingai pagerėjo tik savęs vertinimas konservatyviai gydytų vaikų grupėje.
Kaip matyti iš 24 paveikslo, savęs vertinimas, nuotaika bei socialinė veikla IODEV gydytų vaikų
grupėje tarp pirmojo ir antrojo gydymo mėnesio statistiškai reikšmingai nepakito, nes jau po vieno
gydymo mėnesio šiose skalėse apskaičiuoti aukšti balų vidurkiai (24 pav.).
URI grupėje p<0,05
tarp I ir II SVS, NS, SSS tarp II ir III SVS
IODEV grupėje p<0,05 tarp I ir II SVS, NS, SSS
24 pav. Savęs vertinimo, nuotaikos, socialinės sveikatos skalių balų vidurkiai gydymo URI ir IODEV metodais eigoje vaikų užpildytuose klausimynuose
70
Vertinant, kaip kito vaikų gydymo lūkesčiai, sveikatos vertinimas bei nuo jos priklausančios
gyvenimo kokybės vertinimas gydymo eigoje, statistiškai reikšmingų pokyčių URI ir IODEV
grupėse nustatyta tik gydymo lūkesčių skalėse ir vertinant gyvenimo kokybę tarp pirmojo ir antrojo
tyrimo etapų. Sveikata IODEV vaikų grupėje jau per prmąjį etapą buvo įvertinta dideliu balų
skaičiumi – 80 ir iki antrojo etapo pabaigos statistiškai reikšmingai nepakito kaip ir gydymo
lūkesčiai bei gyvenimo kokybės vertinimas, kur atitinkamose skalėse jau po vieno mėnesio nuo
gydymo pradžios buvo apskaičiuoti aukšti balų vidurkiai iki antrojo mėnesio pabaigos statistiškai
reikšmingai nepakito (25 pav.).
URI grupėje p<0,05 tarp I ir II GLS, GKV
IODEV grupėje p<0,05 tarp I ir II GLS, GKV
25 pav. Gydymo lūkesčių skalės bei sveikatos ir gyvenimo kokybės vertinimo balų vidurkiai
gydymo URI ir IODEV metodais eigoje vaikų užpildytuose klausimynuose
4.6 Komplikacijų, atsiradusių gydant dilbio kaulų diafizių lūžį taikant uždarą repoziciją ir imobilizaciją gipso įtvaru bei intramedulinę
komplikacijų atsiradimu po URI: didėjant vaiko amžiui, didėja komplikacijų po URI tikimybė
(šansų santykis – 1,114).
91
7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Gydant vaikų dilbio kaulų diafizių lūžius, rekomenduojama laikytis šių principų:
– Pagrindinis gydymo tikslas – ankstyvas ir visiškas rankos funkcijos atgavimas.
Sėkmingas stipinkaulio ir alkūnkaulio diafizės lūžių gydymas turėtų baigtis normalios
dilbio rotacinių judesių amplitudės atgavimu. Kadangi netaisyklingas lūžusio kaulo
fragmentų sugijimas turi įtakos pronacijos ir supinacijos apribojimui, gydymą labai
svarbu planuoti taip, kad būtų išvengta netaisyklingo sugijimo ir to sąlygoto funkcijos
sutrikimo.
– Pirmas pasirinktas gydymo metodas turi būti ir paskutinis. Reikia vengti pakartotinų
manipuliacijų ar operacijų bendrosios anestezijos sąlygomis. Pasirinktas gydymo
metodas turi užtikrinti stabilią lūžusio kaulo fragmentų fiksaciją visą kaulo gijimo
laikotarpį, be to, jis turi būti mažiausiai traumuojantis – minimaliai invazinis.
Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad, gydant vaikų dilbio kaulų diafizių lūžius intramedulinės
osteosintezės dinaminėmis elastinėmis vinimis metodu, anksti sugrąžinta vaikų rankos funkcija turi
įtakos vaiko gyvenimo kokybei. Į tai būtina atsižvelgti renkantis gydymo metodą. Todėl visiško
dilbio kaulų diafizių lūžio atveju rekomenduojama pasirinkti intramedulinę osteosintezę
dinaminėmis elastinėmis vinimis, taip užtikrinant fragmentų stabilumą visą gydymo laikotarpį ir
greitesnį rankos funkcijos sugrąžinimą, o tuo pačiu – geresnę gyvenimo kokybę ankstyvuoju
gydymo periodu.
2. Siekiant išsamiai ištirti vaikų, turinčių įvairios lokalizacijos bei kilmės rankos deformaciją ir/ar
funkcijos sutrikimą, gyvenimo kokybę, bei įvairių gydymo metodų įtaką gyvenimo kokybei,
rekomenduojama naudoti naujai sudarytą ir pagal priimtą metodiką patikrintą RFGK-I ir
RFGK-II klausimyną.
92
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Schlickewei W, Oberle M. Die Unterarmschaftfraktur im Kindesalter. Unfallchirug 2005;108:223-34.
2. Schmittenbecher PP. Analysis of re-interventions in children's fractures - an aspect of quality control. Eur J Trauma 2004;26:287-93.
3. von Laer L. Frakturen und Luxationen im Wachstumsalter. New York; 1996.
4. Schmittenbecher PP. State-of-the-art treatment of forearm shaft fractures. Injury 2005;36(Suppl 1):A25-34.
5. Slongo TF. The chois of treatment according to the type and location of the fracture and the age of the child. Injury 2005;36(1):12-9.
6. Dietz H, Illing P, Schmittenbecher P. Extremitaetenfrakturen im Kindesalter. Berlin; 1993.
7. Fuller DJ, McCullough CJ. Malunited fractures of the forearm in children. J Bone Joint Surg Br 1982;64(3):364-7.
8. Matthews LS, Kaufer H, Garver DF, Sonstegard DA. The effect on supination-pronation of angular malalignment of fractures of both bones of the forearm. J Bone Joint Surg Am 1982;64(1):14-7.
9. McHenry TP, Pierce WA, Lais RL, Schacherer TG. Effect of displacement of ulna-schaft fractures on forearm rotation: a cadaveric model. Am J Orthop 2002;31(7):420-4.
10. Tarr RR, Garfinkel A, Sarmiento A. The effects of angular and rotational deformities of both bones of the forearm. J Bone Joint Surg Am 1984;66(1):65-70.
11. Weinberg AM, Kasten P, Castellani C, Jablonski M, Hofmann U, Reilmann H. Which axial deviation results in limitation of pro- and supination following diaphyseal lower arm fractures in childhood? Eur J Trauma 2001;27:309-16.
12. Czerny F, Linhart W, Rueger JM, Sommerfeldt D, Pannike A. Forearm fractures in children. Unfallchirurg 1994;20(4):203-10.
13. Schmittenbecher PP, Dietz HG, Uhl S. Late results of forearm fractures in childhood. Unfallchirurg 1991;94(4):186-90.
14. Schmittenbecher PP, Dietz HG, Uhl S. Spaetergebnisse nach Unterarmschaftfrakturen im Kindesalter und aktuelles Therapiekonzept. In: Hofmann-von Kap-herr S, editor. Die Frakturen an Unterarm und Hand im Kindesalter.Wiesbaden: Universum - Verlag; 1995. p. 165-70.
15. Hahn MP, Richter D, Ostermann PA, Muhr G. Elastic intramedullary nailing - a concept for the management of unstable fractures of the forearm in children. Chirurg 1996;67(4):409-12.
16. Hertlein A, Aidelsburger P, Huber A, Hartl WH, Andress HJ. Unstable femoral and forearm shaft fractures. A comparison between conservative treatment and stable intramedullary nailing. Zentralbl Chir 2000;125(9):756-62.
17. Knorr P, Dietz HG. Die elastisch stabile Markraumschienung bei Schaftfrakturen des Unterarms im Kindesalter - Indikationen, Technik, Ergebnisse. Klin Paediatr 1999;211:115.
18. Mann D, Schnabel M, Baacke M, Gotzen L. Results of elastic stable intramedullary nailing ( Esin ) in forearm schaft fractures in childhood. Unfallchirug 2003;106(2):102-9.
19. Parsch K. Die Morote-Drahtung bei proximalen und mittleren Unterarmschaftfrakturen des Kindes. Operat Orthop Traumatol 1990;2(4):245-55.
93
20. Schmittenbecher PP, Dietz HG. Standardindikationen zur intramedullaeren Osteosynthese im Wachstumsalter. Akt Chir 1995;30:171-9.
21. Schmittenbecher PP. Die intramedullaere Osteosynthese an der oberen Extremitaet des Kindes - Standard- und Sonderindikationen. Leipzig; 1997. S. 131-43.
22. Schmittenbecher PP, Dietz HG, Linhart WE, Slongo T. Complications and problems in intramedullary nailing of children's fractures. Eur J Trauma 2000;26:287-93.
23. Slongo T. Complications and failures of the ESIN technique. Injury 2005;36(Suppl 1):A78-85.
24. Aidelsburger P, Grabein K, Huber A, Hertlein H, Wasem J. Die elastisch stabile intramedullaere Nagelung bei instabilen kindlichen Unterarmaschaftfrakturen. GMS Health Technol Assess 2006;2(Doc01).
25. Fayers PM, Machin D. Quality of life: Asement, analysis and interpretation. New York; 2000.
26. Guyatt GH, Feeney DH, Patrick DL. Measuring health-related quality of life. Ann Intern Med 1993;118(8):622-9.
27. Czyzewski DI, Mariotto MJ, Bartholomew K, LeCompte SH, Sockrider MM. Measurement of quality of well being in a child and adolescent cystic fibrosis population. Med Care 2004;32(9):965-72.
28. Guyatt GH, Juniper EF, Griffith LE, Feeny DH, Ferry PJ. Children and adult perceptions of childhood asthma. Pediatrics 1997;99(2):165-8.
29. Langeveld JH, Koot HM, Loonen MC, Hacebrock-Kampschreur AA, Passchier J. A quality of life instruments for adolescents with chronic headache. Cephalalgia 1996;16(3):183-96.
30. Varni JW, Katz ER, Seid M, Quiggins DJL, Friedman-Bender A. The pediatric cancer quality of life inventory-32 (PCQL-32): I. Reliability and validity. Cancer 1998;82(6):1184-96.
31. Varni JW, Seid M, Knight TS, Uzark K, Szer IS. The PedsQL 4.0 Generic Core Scales: sensitivity, responsiveness, and impact on clinical decision-making. J Behav Med 2002;25(2):175-93.
32. Eiser C, Morse R. Quality-of-life measures in chronic diseases of childhood. Health Technol Assess 2001;5(4):1-147.
33. Koot HM, Wallander JL, editors. Quality of life in children and adolescent illness: concepts, methods, and findings. East Sussex, UK: Brunner-Routledge; 2001.
34. Lollar DJ, Simeonsson RJ, Nanda U. Measures of outcomes for children and youth. Arch Phys Med Rehabil 2000;81(Suppl.2):S46-51.
35. Rodrigue JR, Geffken GR, Streisand RM, editors. Child health assessment: a hanbook of measurement techniques. Needham Heights, MA: Allyn and Bacon; 2000.
36. Graham HK, Harvey A, Rodda J, Nattrass GR, Pirpiris M. The Functional Mobility Scale (FMS). J Pediatr Orthop 2004;24(5):514-20.
38. Young NL, Williams JI, Yoshida KK, Wright JG. Measurement properties of the activities scale for kids. J Clin Epidemiol 2000;53(2):125-37.
94
39. Krumlinde-Sundholm L, Eliasson A-C. Development of the assisting hand assessment: a Rasch-built measure intent for children with unilateral limb impairments. Scand J Occup Ther 2003;10(1):16-26.
40. Msall ME, DiGaudio K. The functional independence measure for children (WEEFIM). Clin Pediatr 1994;33(7):421-31.
41. Daltroy LH, Liang MH, Fossel AH, Goldberg MJ. The POSNA pediatric musculoskeletal functional health questionnaire: report on reliability, validity, and sensitivity to change. Pediatric Outcomes Instrument Development Group. Pediatric Orthopaedic Society of North America. J Pediatr Orthop 1998;18(5):561-71.
42. Haynes RJ, Sullivan E. The Pediatric Orthopaedic Society of North America pediatric orthopaedic functional health questionnaire: an analysis of normals. J Pediatr Orthop 2001;21(55):619-21.
43. Swiontkowski MF, Buckwalter JA, Keller RB, Haralson R. The outcomes movement in orthopaedic surgery: where we are and where we should go. J Bone Joint Surg 1999;81(5):732-40.
44. Pencharz J, Young NL, Owen JL, Wright JG. Comparison of three outcomes instruments in children. J Pediatr Orthop 2001;21(4):425-32.
45. Vitale MG, Levy DE, Moskowitz AJ, Gelijns AC, Spellman M, Verdisco L, et al. Capturing quality of life in pediatric orthopaedics: two recent measures compared . J Pediatr Orthop 2001;21(5):629-35.
46. Loewen P, Steinbok P, Holsti L, MacKay M. Upper extremity performance and self-care skill changes in children with spastic cerebral palsy following selective posterior rhizotomy. Pediatr Neurosurg 1998;29(4):191-8.
47. Bae D, Waters P, Zurakowski D. Reliability of three clasification systems measuring active motion in brachial plexus birth palsy. J Bone Joint Surg Am 2003;85(9):1733-8.
48. DeMatteo C, Law M, Russell D, Pollock N, Rosenbaum PL, Walter SD. The reliability and validity of the Quality of Upper Extremity Skills Test. Phys Occup Ther Pediatr 1993;13(1):1-18.
49. Geert JMG van der Heijden, Pieter Leffers, Lex M Bouter. Shoulder disability questionnaire design and responsiveness of a functional status measure. J Clin Epidemiol 2000;53(1):29-38.
50. Gummesson C, Atroshi I, Ekdahl C. The disabilities of the arm, shoulder and hand (DASH) outcome questionnaire: longitudinal construct validity and measuring self-rated health change after surgery. BMS Musculoskelet Disord 2003;4:11-6.
51. Randall MJ, Johnson LM, Reddihough DS. The Melbourne assessment of unilateral limb function: test administration manual. Melbourne: Royal Children's Hospital; 1999.
52. Swiontkowski MF, Engelberg R, Martin DP, Agel J. Short musculoskeletal function assessment questionnaire: validity, reliability, and responsiveness. J Bone Joint Surg 1999;81(9):1245-60.
53. Kraus R, Schneidmueller D, Roeder C. Haeufigkeit von Frakturen der langen Roehrenknochen im Wachstumsalter. Deutsches Aerzteblatt 2005;102(12):A838-42.
54. Jones I, William S, Dow N, Goulding A. How many children remain fracture-free during growth? A longitudinal study of children and adolescents participating in the Dunedin Multidisciplinary Health and Development Study. Osteoporos Int 2002;13(12):990-5.
55. Landin L. Epidemiology of children's fracture. J Pediatr Orthop 1997;B6:78-83.
57. Lewallen RP, Peterson HA. Nonunion of long bone fractures in children: a review of 30 cases. J Pediatr Orthop 1985;5(2):135-42.
58. Wilkins KE. Principles of fracture remodeling in children. Injury 2005;36(Suppl 1):A3-11.
59. Johnstone EW, Foster BK. The biological aspects of children's fractures. In: Rockwood CA, Wilkins KE, Beaty. JH, editors. Rockwood and Wilkins' fractures in children. 5th ed. Philadelphia: PA: Lippincott, Williams and Wilkins; 2001. p. 21-47.
60. Jones ET. Skeletal growth and development as related to trauma. In: Green NE, Swiontkowski MF, editors. Skeletal trauma in children. 3rd ed. Philadelphia: PA: Saunders; 2003. p. 1-15.
61. Wallace ME, Hoffman EB. Remodeling of angular deformity after femoral shaft fractures in children. J Bone Joint Surg (Br) 1992;74(5):765-9.
62. Pauwels F. [A clinical observation as example and proof of functional adaptation of bone through longitudinal growth]. Z Orthop Ihre Grenzgeb 1975;113(1):1-5.
63. Ryoppy S, Karaharju EO. Alteration of epiphyseal growth by an experimentally produced angular deformity. Acta Orthop Scand 1974;45(4):490-8.
64. Wolff J. Das Gestz der Transformasion der Knochen. Berlin: Verlag von August-Hirschwald; 1892.
65. Davids JR. Rotational deformity and remodeling after fracture of the femur in children. Clin Orthop 1994;302(1):27-35.
66. Slongo T. History of intramedullary nailing in childhood and adolescence. Dialogue 2001;(2):21-2.
67. Rush LD, Rush HL. A reconstruction operation for a comminuted fracture of the upper third of the ulna. Am J Surg 1937;38:332-3.
68. Kuenscher G. Die Marknegelung von Knochenbruechen, Kongressbericht. Langenbecks Arch Chir 1940;200:443-5.
69. Ender J, Simon-Weidner R. Die Fixation der trochanteren Bruche mit runden elastischen Kondylennaegeln. Acta Chir Austriaca 1970;1:40-2.
70. Ligier JN, Metaizeau JP, Prevot J. Closed flexible medullary nailing in pediatric traumatology. Chir Pediatr 1983;24(6):383-5.
71. Ligier JN, Metaizeau JP, Prevot J, Lascombes P. Elastic stable intramedullary pinning of long bone shaft fractures in children. Z Kinderchir 1985;40(4):209-12.
72. Metaizeau JP, Ligier JN. Surgical treatment of fractures of the long bones in children. Interference between osteosynthesis and the physiological processes of consolidation. Therapeutic indications. J Chir ( Paris ) 1984;121(8):527-37.
73. McKibbin B. The biology of fracture healing in long bones. J Bone Joint Surg (Br) 1978;60-B(2):150-62.
74. Aribit F, Laville M. Postero-medial elastic stable intramedullary nailing for anteriorly displaced distal diaphyso-metaphyseal fractures of the radius in children. Rev Chir Orthop Reparatrice Appar Mot 1999;85(8):858-60.
75. Lieber J, Joeris A, Knorr P, Schalamon J, Schmittenbecher PP. ESIN in forearm fractures. Eur J Trauma 2005;31(1):3-11.
96
76. Lascombes P, Prevot J, Ligier JN, Metaizeau JP, Poncelet T. Elastic stable intramedullary nailing of forearm shaft fractures in children: 85 cases. J Pediatr Orthop 1990;10(2):167-71.
77. Ostermann PA, Richter D, Mecklenburg K, Ekkernkamp A, Muhr G, Hahn MP. Pediatric forearm fractures: indications, technique, and limits of conservative management. Unfallchirug 1999;102(10):784-90.
78. Rockwood CA, Wilkins KE, Beaty JH, editors. Fractures in children. 4th ed. Philadelphia: Lippincot-Raven Publishers; 1996.
79. von Laer L, Hasler C. Spontaneous corrections, growth disorders and post-traumatic deformities after fractures in the area of the forearm of the growing skeleton. Handchir Mikrochir Plast Chir 2000;32(4):231-41.
80. Wilkins KE. Nonoperative management of pediatric upper extremity fractures or "Don't throw away the cast". Techn Orthop 2005;20(2):115-41.
81. Fitze G, Grosser K, Roesner D. Die elastisch-stabile intramedullaere Nagelung kindlicher Schaftfrakturen - Indikationen zur operativen Frakturbehandlung. Zentralb Kinderchir 1999;8(1):24-30.
82. Jubel A, Andermahr J, Isenberg J, Bergmann H, Prokop A, Rehm KE. Die elastisch stabile intramedullaere Nagelung (ESIN) instabiler kindlicher Unterarmfrakturen. Aktuelle Traumatol 2004;34(3):111-6.
83. Lee S, Nicol RO, Stott NS. Intramedullary fixation for pediatric unstable forearm fractures. Clin Orthop 2002;402(245):250.
84. Richter D, Ostermann PA, Ekkernkamp A, Muhr G, Hahn MP. Elastic intramedullary nailing: a minimally invasive concept in the treatment of unstable forearm fractures in children. J Pediatr Orthop 1998;18(4):457-61.
85. Oberle M, Schlickewei W. Die intramedullaere Markraumschienung der kindlichen Unterarmfractur mit TENS. Unfallchirug 2005;108:235-8.
86. Prevot J, Metaizeau JP, Lascombes P. Stabilles elastisches intramedullaeres Pinning: Ein neues Konzept der Behandlung der Schaftfraktur beim Kind. Hefte Unfallchirurg 1993;230:955-61.
87. Weckbach A, Weisser C. Marknagelung am Unterarm. Trauma Berufskrankh 2004;6(Suppl 2):235.
88. Vorlat P, De Boeck H. Bowing fractures of the forearm in children: a long-term followup. Clin Orthop Relat Res 2003;(413):233-7.
89. Lewis E, Charalampos G, Michael B. Closed treatment of displaced diaphyseal both-bone forearm fractures in older children and adolescents. J Pediatr Orthop 2005;25(4):507-12.
90. World Health Organisation. WHO Constitution. Geneva; 1948.
91. Leighton Reid J. The new era of quality of life assessment. In: Walker SR, editor. Quality of life assessment: Key issues in the 1990s. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers; 1993.
92. O'Boile CA. Assessment of quality of life in surgery. Br J Surg 1992;79(5):395-8.
93. Varni JW, Seid M, Kurtin PS. Pediatric health-related quality of life measurement technology: A guide for health care decision makers. J Clin Outcomes Manage 1999;6(1):33-40.
94. Smith KW, Avis NE, Assmann SF. Distinguishing between quality of life and health status in quality of life research: A meta-analysis. Qual Life Res 1999;8(5):447-59.
97
95. Kalėdienė R, Petrauskienė J, Rimpela A. Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas: Šviesa; 1999.
96. Carr AJ, Gibson B, Robinson PC. Is qualityof life determined by expectations or experience? BMJ 2001;322(7296):1240-3.
97. Hass BKA. A multidisciplinary concept/ analysis of quality of life. West J Nurs Res 1999;21(6):728-42.
98. Fitzpatrick R, Fletcher A, Gore S, Jones D, Spiegelhalter D, Cox D. Quality of life measures in health care. I. Aplications and issues in assessment. BMJ 1992;305(6861):1074-7.
99. Muldoon Mf, Barger SD, Flory JD, Manuck SB. What are quality of life measurements measuring. BMJ 1998;316(7130):542-5.
100. Bowling A. Health-related quality of life: a discusion of the concept, its use and measurement. In: Bowling A, editor. Measuring disease: a Review of Disease Specific Quality of Life Scales. Buckingham: Open University Press; 1995. p. 1-19.
101. Slevin ML, Plant H, Lynch D, Drinkwater J, Gregory WM. Who should measure quality of life, the doctor or the patient? Br J Cancer 1988;57(1):109-12.
103. Berzon RA. Understanding and using health-related quality of life instruments within clinical research studies. In: Staquet M, Hays RD, Fayers PM, editors. Quality of life assessment in clinical trials. Oxford: Oxford University Press; 1998.
104. Camilleri-Brennan J, Steele RJ. Measurement of quality of life in surgery. J R Coll Surg Edinb 1999;44(4):252-9.
105. Bowling A. Measuring health: a review of quality of life measurement scales. 2nd ed. Buckingham: Open University Press; 1997.
106. Furmonavičius T. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės tyrimų metodologiniai aspektai. Medicina 2004;40(6):509-16.
107. Bowling A. Measuring disease: a review of disease-specific quality of life measurement scales. 2nd ed. Buckingham: Open University Press; 2001.
108. Bland MJ, Altman DG. Cronbach's alpha. BMJ 1997;314:572.
109. Bland JM, Altman DG. Statistics Notes: Validating scales and indexes. BMJ 2002;324 (7337):606-7.
110. Chren MM. Understanding research about quality of life and other health outcomes. J Cutan Med Surg 1999;3(6):312-5.
111. Wassertheiler-Smoller S. Mostly about quality of life. In: Wassertheiler-Smoller S, editor. Biostatics and epidemiology. 2nd ed. Berlin: Springer Verlag; 1995. p. 147-55.
112. Juniper EF, Guyatt GH, Willan A, Griffith LE. Determining a minimal important change in a disease-specific quality of life questionnaire. J Clin Epidemiol 1994;47(1):81-7.
113. Kaplan RM. Profile versus utility based measures of outcome for clinical trials. In: Staquet M, Hays RD, Fayers PM, editors. Quality of life assessment in clinical trials. Oxford: Oxford University Press; 1998. p. 69-90.
114. McKenna S, Hunt S, Tennant A. The development of a patient-completed index of distress from the Nottingham Health Profile: a new measure for use in cost-utility study. BJM Econ 1993;6(1):13-24.
115. Ware J, Sherbourne C. The MOS 36-item Short Form Health Survey 1: conceptual framework and item selection. Med Care 1992;30(6):473-83.
98
116. Jenkinson C, McGee H. Generic single-index measures of health status. In: Jenkinson C, McGee H, editors. Health status measurement: a brief but critical introduction. Oxford: Radcliffe Medical Press; 1998.
117. Spiegelhalter DJ, Gore SM, Fitzpatric R, Fletcher AE, Jones DR, Cox DR. Quality of life measures in health care. III: resource allocation. BMJ 1992;305(6863):1205-9.
118. Staquet M, Berzon RA, Osoba D. Guidelines for reporting results of quality of life assessment in clinical trials. Qual Life Res 1995;5(5):496-502.
119. Curran D, Fayers PM, Molenberghs G, Machin D. Analysis of incomplete quality of life data in clinical trials. In: Staquet M, Hays RD, Fayers PM, editors. Quality of life assessment in clinical trials. Oxford: Oxford University Press; 1998. p. 249-280.
120. Gill TM, Feinstein AR. A critical apraisal of the quality of life measurements. JAMA 1994;272(8):619-26.
121. Landgraf JM, Abetz L, Ware JE. The CHQ user's manual. 1st ed. Boston, MA: The Health Institute, New England Medical Center; 1996.
122. Schmidt LJ, Garrat AM, Fitzpatric R. Child/parent-assessed population health outcome measures: a structured review. Child Care Health Dev 2001;28(3):227-37.
123. Landgraf JM, Abetz L, Ware JE. The CHQ: A user's manual (2nd printing). Boston,MA: HealthAct.1st printing ed. Boston, MA: The Health Institute; 1999.
124. Landgraf JM, Maunsel E, Nixon-Speechley K, Bullinger M, Campbell S, Abetz L, et al. Canadien-French, German and United Kingdom version of the Child Health Questionnaire ( CHQ-PF50): methodology and preliminary item Scaling results. Qual Life Res 1998;7(5):433-45.
125. Norrby U, Nordholm L, Fasth A. Reliability and validity of the Swedish version of Child Health Questionnaire. Scand J Rheumatol 2003;32(2):101-7.
126. Raat H, Landgraf JM, Bonsel GJ, Gemke RJ, Esskink-Bot ML. Reliability and validity of the Child Health Questionnaire-Child Form (CHQ-CF87) in a Dutch adolescent population. Qual Life Res 2002;11(6):575-81.
127. Waters E, Salmon L, Wake M, Hesketh K, Wright M. The Child Health Questionnaire in Australia: reliability, validity and population means. Aust N Z J Public Health 2000;24(2):207-10.
128. Bhatia S, Jenney ME, Bogue MK, Rockwood TH, Feusner JH, Friedman DL, et al. The Mineapolis-Manchester Quality of Life Instrument: reliability and validity of the Adolescent Form. J Clin Oncol 2002;20(24):4692-8.
129. Paediatric Rheumatology International Trials Organisation. Quality of life in juvenile rheumatoid arthritis patiens compared to healthy children. Clin Experim Rheumatol 2001;19[4]:S23.
130. Sawyer M, Spurrier N, Whaites N, Kennedy D, Martin AJ, Baghurst P. The relationship between asthma severity, family functioning and health-related quality of life of children with asthma. Qual Life Res 2000;9(10):1105-15.
131. Wake M, Hesketh K, Cameron F. The Child Health Questionnaire in children with diabetes: Cross-sectional survey of parent and adolescent-reported functional health status. Diabet Med 2000;17(10):700-7.
132. Waters EB, Wake MA, Hesketh KD, Ashley DM, Smibert E. Health-related quality of life of children with acute lymphoblastic leucaemia: comparison and correlations between parents and clinician reports. Intl J Cancer 2003;103(4):514-8.
99
133. Varni JW, Rode CA, Seid M, Katz ER, Friedman-Bender A, Quiggins DJL. The pediatric cancer quality of life inventory-32 (PCQL-32): II. Feasibility and range of measurement. J Behav Med 1999;22(4):397-406.
134. MacDermid JC. Outcome evaluation in patients with elbow pathology: issues instrument development and evaluation. J Hand Ther 2001;14(2):105-14.
135. Marino RJ, Shea JA, Stineman MG. The capabilities of Upper Extremity instrument: reliability and validity of a measure of functional limitation in tetraplegia. Arch Phys Med Rehabil 1998;79(12):1512-21.
136. L'Insalata JS, Warren RF, Cohen SB, Altchek DW, Peterson MGE. A self-administered questionnaire for assessment of symptoms and function of the shoulder. J Bone Joint Surg 1997;79(A):738-48.
137. van der Heijden GJ, Leffers P, Bouter LM. Shoulder Disability Questionnaire design and responseveness of a functional status measure. J Clin Epidemiol 2000;53(1):29-38.
138. Beaton DE, Katz JN, Fossel AH, Wright JG, Tarasuk V, Bombardier CH. Measuring whole or the parts? Validity, reliability and responsiveness of the Disabilities of the Arm, Shoulder and Hand outcome measure in different regions of the upper extremity. J Hand Ther 2001;14(2):128-46.
139. SooHoo NF, McDonald AP, Seiler JG 3rd, McGillivary GR. Evaluation of the construct validity of the DASH questionnaire by correlation to the SF-36. J Hand Surg (Am) 2002;27(3):537-41.
140. Dubert T, Voche P, Dumontler C, Dinh A. The DASH questionnaire. French translation of a trans-cultural adaptation. Chir Main 2001;20(4):294-302.
141. Offenbaecher M, Ewert T, Sangha O, Stucki G. Validation of a German version of the 'Disabilities of Arm, Shoulder and Hand' questionnaire (DASH-G).). Z Rheumatol 2003;62(2):168-77.
142. Padua R, Padua L, Ceccarelle E, Romanini E, Zanoli G, Amadio PC, et al. Italian version of the disability of the arm, schoulder and hand (DASH) questionnaire. Cross-cultural adaptation and validation. J Hand Surg Br 2003;28(2):179-86.
143. Rosales RS, Delgado EB, De La Lastra-Bosch ID. Evaluation of the Spanish version of the DASH and carpal tunnel syndrome health-related quality-of-life instruments: Cross-cultural adaptation process and reliability. J Hand Surg [Am] 2002;27(2):334-43.
144. Veehof MM, Sleegers EJ, van Veldhoven NH, Schuurman AH, van Meeteren NL. Psychometric qualities of the Duch language version of the disabilities of the Arm, Shoulder and Hand Questionnaire (DASH-DLV). J Hand Ther 2002;15(4):347-54.
145. de Barros EN, Alexandre NM. Cross-cultural adaptation of the Nordic musculoskeletal questionnaire. Int Nurs Rev 2003;50(2):101-8.
146. Booth-Jones AD, Lemasters GK, Succop P, Atterbury MR, Bhattacharya A. Reliability of questionnaire information measuring musculoskeletal symptoms and work histories. Am Ind Hyg Assoc J 1998;59(1):20-4.
147. Gummesson C, Atroshi I, Ekdahl C. Performance of health-status scales when used selectively or within multi-scale questionnaire. BMC Med Res Methodol 2003;3:3-7.
148. Martin DP, Engelberg R, Agel J, Swiontkowski MF. Comparison of the Musculoskeletal Function Assessment Questionnaire with the Short Form-36, the Western Ontario and McMaster Universities Osteoarthritis Index, and the Sckness Impact Prifile Health-Status Measures. J Bone Joint Surg 1997;79-A(9):1323-35.
100
149. Theis JC. Clinical priority criteria in orthopaedics: a validation study using the SF36 quality of life questionnaire. Health Serv Manage Res 2004;17(1):59-61.
150. Vitale MG, Levy DE, Johnson LM, Gelijns AC, Moskowitz AJ, Roye DP, et al. Assessment of quality of life in adolescent patients with orthopaedic problems: are adult measures appropriate. J Pediatr Orthop 2001;21(5):622-8.
151. Atroshi I, Gummesson C, Andersson B, Dahlgren E, Johansson A. The disabilities of the arm, shoulder and hand (DASH) outcome questionnaire: reliability and validity of the Swedish version evaluated in 176 patients. Acta Orthop Scand 2000;71(6):613-8.
152. Buch J, Leixnering M, Hintringer W, Poigenfurst J. [Intramedullary nailing of unstable forearm shaft fractures in children]. Unfallchirug 1991;17(5):253-8.
153. Waseem M, Paton RW. Percutaneous intramedullary elastic wiring of displaced diaphyseal forearm fractures in children. Injury 1999;30(1):21-4.
154. Tscherne H, Oestern HJ, Sander U. [Technique and results of rigid-plate fixation in forearm fractures] . Unfallheilkunde 1978;81(4):332-43.
155. Price CT, Mencio GA. Injuries to the shaft of the radius and ulna. In: Rockwood CA, Wilkins KE, Beaty. JH, editors. Rockwood and Wilkins` fractures in children. 5th ed. Philadelphia: PA: Lippincot, Williams and Wilkins; 2001. p. 443-82.
156. von Laer L, Vocke AK. Behandlung von Schaftfrakturen im Wachstumsalter. Chirurg 1999;70(12):1501-12.
157. Schwarz N, Pienaar S, Schwarz AF, Jelen M, Styhler W, Mayr J. Refracture of the forearm in children. J Bone Joint Surg (Br) 1996;78(5):740-4.
158. von Laer L. Korrektureingriffe am Kindlichen Ober- und Unterarm. Unfallchirurg 2004;107(7):552-62.
159. Creasman C, Zaleske DJ, Ehrlich MG. Analyzing forearm fractures in children. Clin Orthop Related Res 1984;168(1):41-53.
160. Mann D, Schnabel M, Baacke M, Gotzen L. Ergebnisse der elastisch stabilen intramedullaeren Nagelung ( ESIN ) beim Unterarmschaftfracturen im Kindesalter. Unfallchirug 2003;106(2):102-9.
101
9. DISERTACIJOS TEMA SKELBTŲ MOKSLINIŲ DARBŲ SĄRAŠAS
1. Čekanauskas E., Degliūtė R., Kalesinskas RJ. Viršgumburinių žastikaulio lūžių gydymas
vaikams, remiantis Gartlando klasifikacija. Medicina 2003, tomas 39, Nr.4, p.379–383.
2. Degliūtė R., Čekanauskas E., Kalesinskas RJ., Kušleika G. Vaiku stipinkaulio ir alkūnkaulio
diafizės lūžimų gydymas. Sveikatos mokslai 2003,tomas 13 Nr.8(31), p.75–80.
3. Degliūtė R., Pranckevičius S., Čekanauskas E, Buinauskienė J., Kalesinskas RJ. Vaikų peties
nervinio rezginio pažeidimo ir jo sukeltų padarinių gydymas. Medicina 2004, tomas 40, Nr.4,
p.358–362.
4. Degliūtė R., Pranckevičius S. Vaikų rankos funkcijos bei su ja susijusios gyvenimo kokybės
klausimynas, jo patikimumas, pagrįstumas bei jautrumas. Medicina 2006, tomas 42, Nr.8,