P i r m a d a l i s - knyguklubas.lt fileP i r m a d a l i s Š į vakarą aš, Nadina ir Magda eisime pavaikš-čioti po parduotuves. Nieko ypatinga. Pusę septynių susitiksime prie

�

P i r m a d a l i s

M e r g a i č i ų m e t a s

�

P i r m a d a l i s

Šį vakarą aš, Nadina ir Magda eisime pavaikš-čioti po parduotuves. Nieko ypatinga. Pusę

septynių susitiksime prie „Flowerfields“ prekybos centro. Šiandien parduotuvės dirbs ilgiau, tad šiek tiek jose pasidairysime. Paskui, kaip visada, paval-gysime „McDonald’s“ restorane ir – namo. Grįši-me prieš devynias, kaip dera geroms mergaitėms.

Nė kiek nesipuošiu. Aišku, nusivelku mokyklinę uniformą ir įšoku į savo juodas, apsmukusias kel-nes. Jos, matyt, jau per daug kartų sukosi skalbimo mašinoje, tad juoda spalva labiau primena murzinai pilką. Tačiau jos turbūt vienintelės kelnės pasauly-je, nors ir didžiulės, manęs nestambina. Jos netgi sukuria iliuziją, kad po ta išsipūtusia medžiaga sle-piasi mažas užpakaliukas ir lieknos, ilgos kojos.

Apsivelku naujausią dryžuotą rožinę palaidi-nukę ir suabejoju. Per daug ryški, man netinka.

�

Atrodo, kad mano skruostai pražysta it bijūnai. O aš trokštu atrodyti blyški ir nežemiška kaip mano geriausia draugė Nadina. Taip įkyrėjo tie amžinai paraudę skruostai ir – duobutės.

Džiovykloje ilgai kuičiu ieškodama ko nors tamsaus ir paprasto. Galų gale pačiumpu moky-klinį tamsiai pilką broliuko Kiaušinio megztinį V formos iškirpte. Truputį aptemptas. Susirūpinu-si ilgai žiūriu į veidrodį: mano krūtinė tokia ryški. Kad ir kaip kūprinuosi, ji vis tiek jaudinamai kyšo. Šiuo požiūriu esu savo kitos geriausios draugės Magdos priešingybė: ji taip įtempia „Wonderbra“ liemenėlės petnešėles, kad beveik gali smakru pa-liesti krūtinę. Atrodo, mano visos liemenėlės per daug išryškina. Aš į kiekvieną kaušelį net įdedu po nosinaitę, kad taip siaubingai nebadytų akių.

Tada griebiu šepetį ir puolu savo plaukus – ban-dau juos kaip nors sušukuoti. Pamanau, kad nesu-valdau viso kūno, o plaukai patys neklusniausi. Jie netrumpi, bet tokie garbanoti, kad išsipūtę į visas puses. Nadina laiminga. Jos ilgi, tiesūs saldymedžio juodumo plaukai gražiai krinta ant pečių – ir jokių garbanų! Magdos plaukai irgi nuostabūs: trumpu-čiai, stilingai apkirpti, ryškiai raudoni (dažyti). Jai puikiai tinka, deja, mano putlius žandus trumpi plaukai dar labiau išryškintų. Be to, jei aš – raus-vaskruostė – plaukus nusidažyčiau ryškiai raudo-

10

nai, atrodyčiau kaip pamišėlė. O ką jau kalbėti apie pamotę Aną – ji tikrai neleistų taip daryti. Dieve, ji eina iš proto vien dėl to, kad galvą trenku chna šampūnu.

Ir dabar ji apžiūrinėja mane, o aš tik atbėgau į virtuvę paprašyti pinigų. Kiaušinis sėdi prie stalo, sukinėja mano seno žadintuvo rodykles ir murma:

– Ketvirtą valandą filmukas per televizorių, kaip smagu, penktą valandą vėl filmukai, oi kaip smagu smagu, šeštą valandą – arbata, mmm, skanu skanu.

– Čia mano žadintuvas! – piktinuosi.– Bet jis seniai sugedęs, Ele. Pamaniau, gal Kiau-

šinis lengviau išmoks pasakyti, kiek laiko. Nusta-tyk didžiąją rodyklę, Kiaušini, – sako Ana.

– Tiesą sakant, tikras džiaugsmas turėti brolį idiotą: juk jis mostaguodamas rankomis ir sudau-žė mano laikrodį.

– Vidurnaktį, dvyliktą valandą, mano didžioji sesė virsta moliūgu! – sako Kiaušinis ir ima spiegti juokdamasis.

– Išeini, Ele?– Su Magda ir Nadina susitarėme vakare pasi-

vaikščioti po parduotuves.– Septintą valandą pušku pušku – į vonią, aš-

tuntą valandą – į lovą, fe.– O pamokas ar paruošei?– Taip, iškart parėjusi iš mokyklos.

11

– Ne, neparuošei.– Tikrai viską padariau.– Bet tu žiūrėjai televizorių.– Aš pamokas mokiausi žiūrėdama televizorių.Šiaip aš nemėgstu vaikų programų, bet dabar

rodo tą naują laidą apie meną, o joje pasako ne-įtikėtinai šaunių minčių. Užaugusi būsiu grafikė. Tik nestosiu į Meno koledžą, kur dėstytojauja tė-tis. Man netinka būti viena iš studenčių, negalin-čių nuo jo atplėšti akių.

Keista pagalvojus, kad Ana kadaise juo žavėjo-si. Ir mano mamytė. Ji mirė, kai buvau maža. Aš vis dar jos ilgiuosi. Kiaušinis, kaip supratote, nėra mano tikras brolis.

– Vagilė! – staiga sušunka Kiaušinis rodydamas į mane. – Pažiūrėkit, tai mano mokyklinis džem-peris, nusivilk greičiau!

– Aš tik pasiskolinau jį šiam vakarui, – teisinuosi.Iš tiesų jis mažiui netgi nepatinka. Kiekvie-

ną rytą Ana turi Kiaušinio maldauti jį apsivilkti. Berniukui labiau prie širdies jo mamos megzti keisti, juokingi, nematyti visų vaivorykštės spalvų megztiniai. Būdamas tų metų, kai žavėjosi teleta-biais, turėjo tokius keturis: violetinį, žalią, geltoną ir raudoną. Tada pagal nuotaiką galėjo tapti Tin-kiu Vinkiu, Dipsiu, Lia Lia ir Pou. Šiandien jis vil-ki rausvai raudoną megztinį su dinozauru Barniu

12

ant krūtinės. Aš nepaprastai laiminga, kad išaugau iš to amžiaus ir Ana nė neketina man megzti tokių puošnių nertinių.

– Bet tu jį sutepsi, – verkšlena Kiaušinis.– Aš sutepsiu?Pats Kiaušinis valgydamas taip šliurpia ir taško-

si, kad visi jo drabužiai nuolatos išmarginti oran-žine (keptų pupelių), geltona (trynių) ir violetine („Ribena“ sulčių) spalvomis. Pirmiausia aš tikrai atidžiai patikrinau, ar ant džemperio nėra dėmių, taškelių, ir tik tada apsivilkau.

– Jis dvoks.– Ne, nedvoks. Kaip gali taip sakyti? Aš nedvokiu.– Dvoki, dvoki. Ar taip, mamyte? – klausia

Kiaušinis.– Ne! – atkertu ir imu baimintis: negi aš iš ti-

krųjų smirdžiu? O gal mano dezodorantas išsiva-dėjęs? Dievulėliau, gal visi lyg šiaip sau nusisuka nuo manęs užsiėmę nosis, o aš nepastebiu?

– Elė nesmirdi, – atsako Ana.– Ji trenkia visokiais bjauriais kvepalais ir pu-

drom. Aš nenoriu, kad mano mokyklinis džempe-ris smirdėtų kaip mergaitės, – nenusileidžia Kiau-šinis tempdamas nuo manęs savo drabužį.

Aš it vijurkas išsisukinėju nuo jo rankų.– Laikyk jį, Ana, jis suplėšys džemperį.

13

– Išties, Kiaušini, paleisk. Vis dėlto tai jo dra-bužis. Negana to, ištisus metus tampei gerokai per didelius tėčio marškinius, juk jie tau buvo že-miau kelių. O dabar užsimanei mažutėlio Kiau-šinio džemperio. Kada pradėsi nešioti tinkamus drabužius?

Tiesa, niekada nesikėsinu į Anos apdarus. Nors tarp mūsų tik keturiolikos metų skirtumas, abiejų skonis visai nepanašus. Ir mudviejų figūros kito-kios: ji liesa, o aš ne. Bet aš nutariau dėl to daugiau nebesijaudinti. Praėjusį pusmetį laikiausi labai griežtos dietos ir galvoje sukosi mintys vien apie svorį. Bet dabar atgaunu sveiką protą.

Kad tai įrodyčiau, drauge su Ana ir Kiaušiniu suvalgau apkeptą sumuštinį su sūriu, nors netru-kus ką nors kramtysiu „McDonald’s“ restorane.

– Kelintą valandą tave turės parvežti tėtis? – klausia Ana.

– Nereikia jam manęs vežti. Grįšiu autobusu.– Tikrai? Nenorėčiau, kad temstant namo bala-

dotumeisi viena.– Aš nebūsiu viena. Autobusu važiuosiu su Na-

dina iki Park Hilio gatvės stotelės.– Žinai, drauge grįžkite į Nadinos namus, o tada

mums paskambink ir tėtis atvažiuos tavęs.– Gerai gerai.

14

Aš nusišypsau Anai, o ši šyptelėja man – susi-tarta. Keista, anksčiau mudvi nesutardavome, o dabar vos ne draugės.

– Nieko gero! Pasakyk jai, mama, kad atiduotų mano mokyklinį džemperį! – šaukia spardydama-sis mažius.

Niekada nebūsiu Kiaušinio draugė. Jis skau-džiai spyrė man į blauzdas apsiavęs mokyklinius suvarstomus batus. Net ir kovinės kelnės nebūtų apsaugojusios nuo tokių išpuolių.

– Kiaušini, nedaryk taip, o tai sukaisiu ir supra-kaituosiu, tada būsiu priversta pasipurkšti dezodo-rantu, – sakau jam. – Juk galiu netyčia apipurkšti tavo seną, nelaimingą džemperį.

– Ne ne ne! Nedrįsk!– Nustok jį erzinusi, – atsidūsta Ana. Ji rau-

siasi rankinėje ir klausia: – Kiek kišenpinigių dar turi, Ele?

– Nė kiek. Tiesą pasakius, pasiskolinau iš Mag-dos, kai praėjusį sekmadienį ėjome į baseiną.

– Tu ir man prasiskolinai, kai pirkai pėdkelnes kojinių parduotuvėje.

– O Dieve, tikrai taip. Gelbėkite mane, jei neno-rite, kad patekčiau į skolininkų kalėjimą.

– Ar negali kaip nors… pataupyti? – klausia Ana atsegdama savo piniginę.

15

– Stengiuosi, bet tėtis toks šykštus… Antai Mag-dai duoda dukart daugiau pinigų.

– Nepradėk, Ele.– Bet taip neteisinga.– Gyvenimas nėra teisingas.Taip ir yra. Bet kai man sukaks keturiolika

metų, tą pat minutę gausiu kokį  nors mokamą darbą. Pasakyta – padaryta. Tikrai taip bus ir tada galėsiu susilyginti su Magda ir Nadina. Na, nebe-daug liko laukti.

– Štai, paimk, – sako ji duodama penkis svarus.Aš taip bjauriai jaučiuosi. Juk Ana irgi nedirba.

Kai Kiaušinis ėmė lankyti mokyklą, ji puolė atka-kliai ieškoti darbo, bet iki šiol nieko nepešė. Ana taip pat turi kaulyti pinigų iš tėčio. Susituokus nėra lygybės. Tikriausiai niekada netekėsiu. Man net atrodo, kad išvis nenoriu turėti nieko bendra su berniukais.

O Magda dėl jų pametusi galvą. Nadina, nors ir ne tokia išprotėjusi, pernai draugavo su iškrypė-lių iškrypėliu Lajemu, kuriam ji tebuvo skuduras. Aš irgi turėjau berniuką. Na, jis man buvo veikiau draugas nei vaikinas. Tiesą pasakius, joks svajonių princas, tik jam labai reikėjo manęs. Rašė meilės laiškus ir troško pamatyti mane. Prisiekė amžiną meilę. Po kiek laiko nebegavau jo laiškų: paaiškėjo, kad jis susipažino su kita mergaite ir davė žodį ją

16

per amžius mylėti. Aš neimu į galvą. Ji jam patin-ka, ir tegul. Man jo nė kiek nereikia. Manau, kad man jokio berniuko netrūksta. Tikrai.

Taigi aš nubėgu pas Nadiną. Ji kaip tik ginčija-si su mama. Ši įsiutusi, nes panoro, kad vyresnė-lė drauge su ja ir Nataša lankytų grupinių šokių pamokas. Ten išties liūdnas vaizdelis – gausybė mamų renkasi šokti su savo dukromis. Nadinos mama tikrai kuoktelėjusi dėl šokių. Ji pasisiuvo džinsinį sijoną ir priderino liemenę, nusipirko kaubojiškus baltus batus rantytais krašteliais. Na-tašai patinka vaikiškas kaubojiškas apdaras. Ji irgi labai mėgsta grupinius šokius ir jau tapo jų žvaigž-dute. Nadinos mama nupirko tiek džinsinės mėly-nos medžiagos, kad užtektų ir tinkamam vyresnė-lės kostiumui. Ji mielai sumokėtų ir už kitą porą baltų kaubojiškų batų. O mano draugė jau veikiau mirtų, nei eitų šokti džinsuota, baltais kaubojiškais batais, maža to, su mama ir nekenčiama sesute.

– Kartais man atrodo, kad tu ne mūsų šeimos narė, – papriekaištauja Nadinai mama.

– O aš kartais ir norėčiau būti ne mūsų šeimos nare! – atkerta draugė. – Dabar einu su Ele į „Flo-werfields“ prekybos centrą.

– „Flowerfields“ prekybos centrą?! Kas tau pasi-darė? Praėjusį šeštadienį pakėlei tokį skandalą, kai norėjau su tavimi ir Nataša nueiti ten apsipirkti.

1�

Ką tada sakei? Kad negali pakęsti apsipirkinėti, ypač „Flowerfields“ prekybos centre!

Nadina išsprogina ir taip išraiškingas akis, rie-biai apvedžiotas juodai.

Nadinos mama atsidūsta ir klausia:– Ar ir tu taip įžūliai kalbi su savo mama, Ele?– Na, mūsų namuose kiek kitaip, – atsakau di-

plomatiškai, – juk Ana mano pamotė ir mes pana-šaus amžiaus. Mudvi lyg sesės. Ji iš tikrųjų nevai-dina mamos.

– Norėčiau, kad ir pas mus niekas neatliktų ma-mos vaidmens, – sako draugė, kai mudvi galiausiai ištrūkstame iš namų. – Dieve, aš jos nevirškinu. Nataša irgi varo iš proto. Tik pagalvok, man dar teks kankintis ketverius penkerius metus, kol iš-silaisvinsiu. Kaip reikės ištverti? – Nadina tvirtai sugniaužia kumščius ir sudejuoja: – Tai netikėlis tas mano nagas!

Dar penkias minutes ji apgailestauja dėl lūžusio nago, o aš tuo tarpu bandau ją prablaškyti svaičio-dama apie palaimingą ateitį, kai mudviem sukaks po aštuoniolika ir jau būsime savo šeimose ištūno-jusios bausmės metus. Mes abi studijuosime Meno koledže: aš grafiką, Nadina drabužių dizainą. Mu-dvi turėsime nedidelį butą. Kelsimės, kada pano-rėsime, valgysime, kada išalksime, eisime į miestą

1�

irgi kada užsigeisime, o vakarėliai bus kiekvieną šeštadienį.

Autobusu važiuodamos į miestą aptariame atei-ties planus. Kalbėdamos apie interjero papuošimą atsiduriame prie „Flowerfields“ prekybos centro durų ir ten susitinkame Magdą. Išsyk išlaksto mu-dviejų mintys. Draugė atrodo pritrenkiamai: apsivil-kusi trumputėlę rožinę nėriniuotą palaidinukę, pro kurią matyti kiekviena jos kūno ląstelė. Mano širdis pavydžiai sudunksi po stora nosine. O, kad aš nors per nago juodymą tiek pasitikėčiau kiek Magda!

– Tai tavo nauja palaidinukė?! – sušunku.– Ir kelnės naujos, – priduria Nadina nužvelg-

dama jas nuo viršaus iki apačios. Ji neria Magdai už nugaros ir timptelėjusi juosmenį cyptelėja: – Tai bent! DKNY�! Kur jas gavai?

– Savaitgalį buvo apsilankiusi tetulė Ketė. Prieš kelias savaites šias kelnes ji pirko Bondo gatvėje, nes ketino laikytis dietos ir numesti tiek svorio, kad tilptų į jas. Bet nenumetė nė svaro, taigi man pasisekė!

– Kodėl aš neturiu tokios mielos tetulės… – ap-gailestauja Nadina. – Ar ji ir palaidinukę tau nu-pirko? – dar paklausia liesdama ją savo ilgais de-vyniais nagais.

� Firminiai Donos Karan drabužiai (vert. past.).

1�

– Aha, ji nupirko man ją dovanų. Ar jums pa-tinka spalva? Ar nesipjauna su mano plaukais?

– Viskas pjaunasi su tavo plaukais, – atsakau braukdama per jos nuostabias raudonas garbanas.

– Man reikia tokios pat rožinės spalvos perla-mutrinių lūpdažių, – sako Magda, – eime, mergai-tės, laikas apsipirkti!

Valandų valandas sukame ratus aplink makiažo prekybos stendus „Boots“  parduotuvėje. Magda tik marginasi riešus įvairių atspalvių rožinių lūpų dažų dryžiais ieškodama tinkamos spalvos. Nadi-na jaučiasi laiminga žaisdama su makiažo pavyz-džiais, išbandydama juodus lūpų dažus ir sidabro spalvos skaistalus. O man pabosta. Makiažas mane ne itin domina. Noriu pasakyti, kad aš visko šiek tiek turiu ir, kai būna išskirtinė proga, pasidažau, bet visada pamirštu ir pasitrinu akis, taigi išsiter-lioju, arba nusišluostau lūpas ir galų gale mano lūpų dažai atsiduria ant smakro.

Dar ne vieną valandą praleidžiame prie nagų lako stendų. Galiausiai Nadina nusiperka nagų ilgi-nimo rinkinį, tiksliau, vieną iš tų įdomių komplek-tų su dirbtiniais nagais, kuriuos galima nudažyti įvairiausiais piešiniais, papuošti blizgučiais, karo-liukais ir panašiai. Magda irgi nusiperka. Aš žinau, kad savo gražiuosius nagus tuojau pat nulaužčiau. Kada nors gal nustosiu kramčiusi nagus, bet šiuo

20

metu mano dantys pasiduoda bebrams būdingam instinktui ir negailestingai graužia pirštus.

– Eime, ar girdite, parduotuves tuoj uždarys, – zyziu.

Draugės pagaliau leidžiasi nutempiamos į dailės reikmenų parduotuvę viršutiniame aukšte. Joms ten pabosta jau per pirmas kelias sekundes ir abi išeina palaukti už durų. Aš vartau storus piešimo bloknotus ir alpstu dėl didžiulių tviskančių skardi-nių dėželių su visų vaivorykštės spalvų flomaste-riais. Pasidairau tik kokią minutę, o Magda su Na-dina jau kaišioja galvas pro duris ir šaukia mane. Išmėginu flomasterius rašydama: „Aš, Elė, mėgstu piešti.“ Parašiusi išvingiuoju drambliuką su raitytu straubliuku naudodama 0� smailumo flomasterį, paskui plonytį 03, dar vidutinį žalią, ryškiai raudo-ną ir – po nesuskaičiuojamų nekantrių šūksnių iš už durų – galiausiai nusiperku 05 smailumo juo-dos spalvos flomasterį. Visada išsirenku ir mažą kvadratinį eskizų bloknotą, nes be jo tiesiog nega-liu išeiti. Lieka nebedaug pinigų. Turėsiu iš Mag-dos ir Nadinos prašyti maisto – arba būsiu alkana, užtat laiminga.

Mes trise susikimbame rankomis ir šlaistomės po kitas parduotuves: „Office“ matuojamės aukš-takulnius ir vaikštome svyruodamos lyg girtos, paskui užsibūname „HMV“ muzikos įrašų par-

21

duotuvėje klausydamos dievinamos Klaudi Kol-men albumo. Magdos, Nadinos ir mano muziki-nis skonis skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau mes visos sutartinai žavimės Klaudi. Magdai ji patinka todėl, kad dainų žodžiai nuteikia teigiamai ir yra prasmingi. Nadina ją mėgsta dėl puikios, šiuo-laikinės muzikos. Man ši dainininkė miela dėl to, kad nešioja ilgus, pasišiaušusius, garbanotus plaukus, panašius į mano, tik kur kas mielesnius, ir dar – ji nėra liekna. Bet ji daug grakštesnė už kitas roko vidutinybes. Taigi Klaudi lyg ir mano atitikmuo.

„HMV“ parduotuvėje pilna žmonių. Magda iš karto atsiduria ten, kur pamato būrelį gražiai at-rodančių vaikinų. Visi žavėdamiesi negali atplėšti akių nuo jos, o trys iš jų net pradeda ją šnekinti. Mes su Nadina atsidūstame ir dūliname šalin. To-kia įprasta, atsibodusi situacija.

– Trys berniukai – trys mergaitės, deja, anie trys trokšta būti tuo vieninteliu, prakalbinsiančiu Mag-dą, – nusivilia Nadina ir mandagiai nutyli, kad ją paprastai pasirenka antrą. Kelinta būnu aš, lengva apskaičiuoti – ogi paskutinė!

– Ei, palaukite manęs! – riktelėja Magda skubė-dama link mūsų. Berniukai šaukia jai pavymui, bet ji nekreipia dėmesio.

– Gali su jais likti, jeigu nori, – sakau jai.

22

– Tikrai, mudvi trauksime į „McDonald’s“, tad gali prie mūsų prisidėti šiek tiek vėliau, – siūlo Nadina.

– Aš dabar noriu prisidėti prie jūsų! – atkerta Magda. – Juk tai mūsų, mergaičių, vakaras, ar ne? Tik pažiūrėkit, kiek laiko! Jau vėlu. Einam paval-gyti.

Magda tokia miela: įsisiūlo man nupirkti mė-sainį ir bulvyčių. Pirmame savo naujo bloknoto puslapyje nupiešiu jos portretą. Draugę pavaiz-duoju besisukančią su savo rožine palaidinuke ir firminėmis kelnėmis, o aplink kulkšnis gausybę susispietusių ją dievinančių mažyčių gerbėjų. Pas-kui piešiu Nadiną. Iš pradžių ją paerzinu: štai ji su kaubojiška „Rhinestone“ apranga, bet kai ji ima mane kulti, nusileidžiu ir nupiešiu kaip gražuolę raganą, kurios nagučiai it brangakmeniais nusags-tyti žvėries nagai, o vienoje įstabiu manikiūru pa-puoštoje rankoje ji laiko mažą lėlytę, tikrų tikriau-sią Natašos atvaizdą, prismaigstytą smeigtukų.

Aš taip užsikepiau piešti, kad imu dairytis į šalis, ką čia dar pavaizduoti. Ir tada išvystu keisčiausią dalyką. Kitame „McDonald’s“ restorano gale sėdi vaikinukas. Jis nekeistas. Gana gražus, tamsiomis akimis ir krintančiais ilgais plaukais. Dėvi Halme-rio vidurinės mokyklos uniformą. Dauguma ten besimokančių berniukų yra arba tušti pasipūtėliai,

23

arba susisukę nevykėliai. Bet šis ne toks. Spėkite, ką jis veikia?! Ogi pasiėmęs flomasterį ir mažą blo-knotą (panašų į manąjį) piešia… Mane?!

Negali būti, kad mane. Ne, greičiausiai Magdą. Ją visi berniukai visuomet pastebi. Bet jis kaskart, kai pakelia akis, žiūri į mane, o kai Magda eina at-sinešti dar vieno kokteilio šiaudelio, jis nė nežvilg-teli į ją.

Tai gal Nadiną? Taip, jis piešia nuostabius ilgus jos plaukus ir dideles, tamsias akis. Tačiau draugė šiuo metu sėdi atsilošusi ir, ko gero, vaikinukas jos gerai nemato.

Jis žiūri į mane. Žvilgtelėja man į veidą, tada į savo bloknotą: aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, jo flomasteris greitai juda lapu. Tikriausiai jis mato, kad stebeiliju į jį, bet tai jam netrukdo.

– Kodėl išraudai, Ele? – paklausė Nadina.– O Dieve, negi išraudau? Negali būti.– Raudona kaip burokas. Kas yra?– Nieko.– Į ką žiūri? – klausia Magda grįžusi su šiau-

deliu. Ji apsidairo ir iškart viską supranta: – Ar flirtuoji su tuo bernu iš Halmerio vidurinės mo-kyklos?

– Ne.– Su kuriuo? – Nadina smalsiai dairosi.– Nežiūrėk. Jis spokso į mus.

24

– Tai mes irgi spoksosime į jį, – pasiūlo Mag-da. – Ką jis ten daro? Rašo?

– Manau, piešia, – atsakau.– Ką?– Mane!Magda ir Nadina sužiūra į mane. Jos abi kiek

nustebusios.– Kodėl jis tave piešia? – domisi Nadina.– Nežinau. Atrodo… keistai… – atsakau, o jo

akys vis žybsi aukštyn žemyn.– Tai tu jį irgi piešk, Ele, – siūlo Magda. – Grei-

čiau, Ele!– Kvailai atrodys, – atsakau.– Nekvailai. Piešk! Jis piešia tave, o tu piešk jį.

Kaip jis tau, taip ir tu jam, – tikina Magda.– Tiesą sakai, – sutinku ir imu piešti tą piešėją.

Pabandau juokingą portretą. Jo akys blizga kaip tviskantys karoliukai. Plaukai šiek tiek per ilgi. Jo laikysena ypač budri. Rankoje laiko bloknotą, o jame matyti mažas mano portretas: aš pasilenkusi prie savo eskizų bloknoto ir piešiu jo miniatiūrinį portretą.

– Geras… – nusistebi Magda.– Tai tu pieši jį, piešiantį tave, piešiančią jį…

Man galvoje ima zvimbti, kai tai bandau supras-ti, – sako Nadina.

– Žiū, jis ateina! – sušnypčia Magda.

25

– Ką?? – nustėrstu ir pakeliu akis. Draugė teisi: jis iš tikrųjų eina link mūsų, vis dar įsistebeilijęs į mane.

Aš greitai užverčiu bloknotą ir lyg niekur nieko pasidedu ant kelių.

– Ei, taip negalima, norėčiau pamatyti, ką dabar piešei, – sako jis sustojęs prie mūsų stalelio ir šyp-sodamasis man. – Jei tu neslėpsi piešinio, tai ir aš parodysiu savąjį.

Magda su Nadina prapliumpa juokais.– Šio siūlymo negali atmesti, Ele, – sako Magda.– Elė! Tai gal ta pati Elė Dramblė, a? – sako jis.Taip ir išsižioju. Elė… Dramblė? Kodėl jis pa-

vadino mane senąja pravarde? Ar jam atrodau to-kia stora? Staiga mane vėl apima tas anoreksijos pamišimas. Jaučiuosi lyg būčiau susprogdinta iš vidaus – it koks balionas. Ei, pasirodykite visi, kas norite pamatyti storulę „McDonald’s“ restorane!

– Elė Dramblė? – iš mano gargantiueliško kūno pasigirsta pelytės balsas.

– Aš irgi ką tik buvau dailės parduotuvėje vir-šuje. Turbūt matei?

– Ar ji matė? – pakartoja Magda. – Ji ten pralei-džia tik pusę savo gyvenimo.

– Pusę mūsų gyvenimo, – ją pataiso Nadina.– Aš irgi, – neslepia jis. – Beje, aš ten išsirinkau

šį naują flomasterį ir norėjau išbandyti. Ant vie-

26

no pribraukyto bloknoto buvo užrašytas vardas Elė ir nupieštas toks mielas drambliukas su raitytu straubliuku.

– Taip taip, ten mano darbas, – atsakau ir pa-juntu, kaip mano kūnas vėl įgauna normalias li-nijas.

– Tai ar daug tokių drambliukų pripiešei, a?– Veikiausiai ne, – įsikiša Magda, – nes ji piešė

mane.– Mane taip pat, – suskumba pasakyti Nadina ir

dar priduria: – Ir tave!– Mane?.. – suklūsta jis.– Nutilk, Nadina! – sudraudžiu.– Nagi, parodyk. Pažiūrėk, – sako jis atversda-

mas man savąjį bloknotą, – štai tu.Širdis spurda, kol pažvelgiu. Niekas dar nėra

manęs piešęs. Na, išskyrus Kiaušinį, mat pieš-damas šeimą įtraukdavo ir mane. Drebindamas ranką spalvotais pieštukais jis pavaizduodavo du didelius burbulus, keturis pagaliukus ir išdrikusį plaukų raizgalyną. Galite neabejoti, kad jo portre-tais nepasigėrėsi.

Šio vaikinuko pieštas mano portretas… įstabus. Jis nepaprastas menininkas. Jo toks pat rašiklis, tačiau kokie stilingi vingiai ir spiralės. Matyt, jis – dailininko Obrio Birdslio mėgėjas. Nepažįstamojo nupiešta figūra popieriaus lape trykšta pasitikėji-

2�

mu: ryškūs kontūrai ir gausybė detalių, pabrėžian-čių plaukus, veido bruožus ir džemperio faktūrą. Tai mano plaukai, mano bruožai ir mano megzti-nis (tiesa, pasiskolintas iš Kiaušinio). Jis nupiešė mane tokią, kokia aš norėčiau atrodyti: protingą, mąslią, piešiančią savo bloknote. Piešiančią jį, pie-šiantį miniatiūrinį mano portretą.

– Tai bent! – nusistebi Nadina. – Žiūrėk, jis nu-piešė tave, piešiančią jį, piešiantį tave. O tu nupie-šei jį, piešiantį tave, piešiančią jį.

– Sviestas sviestuotas… – numykia Magda. – Na, Ele, parodyk jam.

Draugė pagriebia manąjį eskizų bloknotą ir pa-rodo jam mano pieštą jo portretą. Vaikinukas pa-tenkintas juokiasi ir sako:

– Tiesiog puiku.– Ne… Nėra ko lyginti su taviškiu.Aš truputį susierzinu. Ne todėl, kad visada

trokščiau visur laimėti, tarkim, man visai nerūpi nugalėti sporto varžybose ar kur kitur. Bet dėl vie-nintelio dalyko esu visiškai tikra – aš gabi meno srityje. Man klasėje nėra lygių.

– Kelintokas tu? – klausiu.– Vienuoliktokas.Man kiek palengvėja: gal po dvejų metų ir aš

taip piešiu. Galbūt…– O kelintoje tu mokaisi, Ele?

2�

– Devintoje. Mes visos devintokės.Nadina kilstelėja antakius tarsi rodydama į Mag-

dą ir jos abi atsidūsta suirzusios, kad išdaviau jų amžių. Manau, draugės galėtų apsiskelbti esančios dešimtokės (o gal ir vyresnės) ir jomis veikiausiai patikėtų. Bet aš mažesnė, putlaus veido ir su duo-butėmis, tad lengvai galima pamanyti, kad esu jau-nesnė – kokių vienuolikos dvylikos metų. Žinoma, krūtinė išduoda. Aš pasimuistau, bet ginkdie jos neatkišu. Tik tiesiau atsisėdu.

– Einu paimti dar vieną kavos. Gal ir jums, mer-gaitės, ką atnešti?

– Na, mes jau ketinome išeiti, – atsakau.– Ne ne, – šoka Magda, – mielai išgertume kavos.Vaikinukas šyptelėja ir palikęs savo bloknotą

ant stalo nueina prie prekystalio.– Aš nebeturiu pinigų, – sušnabždu, – o tau jau

prasiskolinau, Magse.– Piešėjas užmokės, veikiausiai nešiojasi jų

pluoštą. Be to, pati matai, koks jis gerų manierų Halmerio mokyklos moksleivis, – aiškina Nadi-na. – Tu jam tikrai patinki.

– Oi ne, – greitai atsakau rausdama, – jis tik šiaip draugiškas.

– Taip taip, galima pagalvoti, kad jis visoms čia pirks ir neš kavą per visą „McDonald’s“ salę.

2�

– Taip elgiasi tik todėl, kad piešiau. Greičiausiai jam visai ne aš rūpiu, o judvi.

– Taip manai? – Magda klausia sukdama plau-kus ir laižydamasi lūpas.

– Norėtum, Magse, – šaiposi Nadina, – juk jis įsispoksojęs į Elę.

Vaikinukas grįžta nešinas kava ir atsisėda prie mūsų. Greta manęs.

– Ką dar mėgsti piešti, Ele? Mano vardas, tarp kitko, Raselas, – tai pasakęs ištiesia ranką.

Aš net sumirksiu iš netikėtumo. Pamanau, kad jis neišpasakytai oficialus ir nori paspausti man ranką. Tad mandagiai ištiesiu savąją ir… nustebi-nu jį!

– Aš tik norėjau paimti tavąjį bloknotą…– Oi! – sukrutu vėl rausdama ir jau traukiu iš-

tiestą ranką.– Tai tada susipažinkime, būkime draugai, –

sako Raselas ir spustelėja man ranką.Nadina pergalingai linkčioja Magdai – ji esanti

teisi. Aš negaliu patikėti. Jaučiuosi atsidūrusi ro-mantikų planetoje. Man taip paprastai nebūna.

– Pažiūrėkime, kas tame bloknote, – sako jis ir peržvelgia juokingus Magdos su Nadina portre-tus. – Tikrai pasakiški, – gėrisi šypsodamasis.

– Kur jau. Čia tik greiti šaržai, aš šiaip piešiu daug geriau, – teisinuosi, – bet nemoku taip pui-kiai, kaip tu.

30

– O aš manau, kad tu talentinga, Ele. Ar studi-juosi grafiką?

Vaikinukas elgiasi su manimi kaip su rimtu žmogumi. Jis pats yra rimtas. Vienintelis berniukas, kurį aš turėjau, nemokėjo parašyti žodžio „grafika“ be klaidos ir manė, kad tai yra klijų pieštukas.

– Aaa… galbūt… – numykiu.– Girdėjau, kad grafiką labai gerai dėsto Meno

koledže Kingtaune, – sako Raselas.– Neįsivaizduoju savęs ten. Mano tėtis jame

dėstytojauja.– Teisingai, suprantu tave. Mano mama – pra-

dinių klasių mokytoja mūsų mokykloje, tai prisi-menu, kaip buvo neįprasta kelti ranką ir vadinti ją ponia. Tikėjausi, kad būsiu jos numylėtinis ir pir-mūnas, bet ji vis kabinėdavosi prie manęs.

Ir mes pradedame ilgą, nepabaigiamą pokal-bį apie mokyklas. Magda prisimena priešpiečius, kuriuos nešdavosi pradinėje mokykloje: kokie jie būdavo didžiuliai ir nepatogūs, mat jos tėvai turi restoraną ir, jeigu ką nors myli, tai nori jį nupe-nėti. Jie labai, labai, labai myli Magdą. Daugumai žmonių ji patinka, bet Raselas, atrodo, jos nė nepa-stebi, nors visą laiką mandagiai linksi. Galiausiai Magda netenka vilties.

– Gal jau šauname namo, Nadina? – klausia ji.– Gera mintis. Sudie, Ele, iki rytojaus.

31

– Kur jūs, palaukite, aš irgi einu, – suskumbu.– Ar aš galiu eiti kartu? – klausia Raselas. – Link

kur tavo namai, Ele?– Mes su Nadina važiuojame autobusu.– Puiku. Ir aš važiuoju, – sako Raselas.– Net nežinai, kuriuo autobusu.– Tuo pačiu.Magda ir Nadina išpučia akis. Aš kvailai suki-

kenu. Ir atpakalia ranka pasiliečiu skruostus. Jie tokie karšti, kad ant jų būtų galima iškepti bent porą kiaušinių. Lauke šiek tiek atvėstu. Magda pamoja atsisveikindama ir nueina sau purtydama galvą – vis dar suglumusi. Aš nejaukiai žingsniuo-ju tarp Raselo ir Nadinos bandydama rasti protin-gą pokalbio temą. Norėčiau vaikinuko paklausti daugybės dalykų apie meną, bet tada nuošaly liktų draugė. O jei imčiau plepėti su ja apie prancūzų kalbos namų darbus arba apie tai, kokia spalva ji lakuosis nagus, – veikiausiai Raselas mane palai-kytų nemandagia.

Nervingai dilbakiuoju į vieną ir į kitą. Abu tai pastebi. Nadina varto akis. Raselas šyptelėja. Jis at-sikrenkščia ir užniūniuoja. Gal ir jam trūksta žo-džių? Ačiū Dievui, ne man vienai.

– Gal turi paskutinį jų albumą? – netikėtai pa-klausia Nadina.

32

Dėbtelėju į ją buku žvilgsniu, Raselas linktelėja. Pasirodo, jis niūniavo tos šiuolaikinės dievinamos grupės, dėl kurios Nadina kraustosi iš proto, dai-ną. Aš nieko apie tokią grupę nebuvau girdėjusi, o Raselas su Nadina tik ir pliurpia apie ją.

– Ar tau patinka „Animal Angst“, Ele? – klausia Raselas.

Aš tik suklapsiu akimis. Neatpažinčiau tos gru-pės, net jei tie gyvuliai man ir į ausį bliautų, o gar-siai atsakau:

– Nieko, nieko.Nadina dar kartą išverčia akis, bet manęs neiš-

duoda. Pasiryžtu pradėti skaityti savaitinį „New Musical Express“ žurnalą apie muziką.

Stovime, laukiame autobuso. Virš gatvės didelis plakatas, reklamuojantis siaubo filmą „Mergaitės grįžta dar vėliau“.

– Kaip gerai, – nudžiunga Raselas, – penktadie-nį pradeda rodyti. Girdėjau, kad specialieji efektai bus tobulai siaubingi. Ar norėtum pamatyti, Ele?

Jaučiuosi kaip niekad sutrikusi. Ko jis klausia? Ar norėčiau tą filmą pažiūrėti su juo?

Aš noriu eiti su juo į pasimatymą – taip, noriu! Bet nekenčiu siaubo filmų. Turiu užsidengti akis, kai rodo kraują stingdančias scenas. Net nekenčiu tos kraupios muzikos, o jei spoksau, tai pašiurps-ta oda. Esu žiūrėjusi tik siaubo filmų vaizdo įrašų.

33

O matyti didžiuliame ekrane būtų daug kartų bai-siau. Jei eičiau su Raselu, visiškai apsikvailinčiau, nes tikriausiai iš baimės susigūžčiau po kėde. Be to, jaunesni nei aštuoniolikos metų neįleidžiami. Vargu ar sugebėčiau įtikinti bilietų tikrintoją ir kaip nors prasmukti.

Raselas žiūri į mane ir laukia atsakymo.– Nnnnaaaa… – galų gale sumurmu ir suvokiu,

kad šitokio atsakymo nebuvo verta taip ilgai laukti.Nadina pradeda taukšti apie paskutinį to reži-

sieriaus siaubo filmą. O aš stoviu ir žiūriu į tolį. Raselas atrodo susižavėjęs. Tikriausiai jis suvokė, kad iš pradžių atakavo ne tą mergaitę. Jis ir Nadi-na – bendraminčiai.

– Ar patiko „Mergaitės grįžta vėlai“, Ele?– Nieko, – sumurmu.– Ar patiko? – neatlyžta Raselas.– Nnnnnaaaa…Matyt, man nebeliko žodžių.– Ar tau patiko tas baisus epizodas daugiaaukš-

čiame garaže? – klausia Raselas.Sužiūru į Nadiną tikėdamasi pagalbos.Šį kartą ji mane išduoda – pradeda juoktis.– Elė tos scenos nežino, – sako ji. – Mes tą filmą

žiūrėjome mano namuose, bet ji ėmė dangstytis akis dar titrams nesibaigus. Galima sakyti, kad iš-

ties matė maždaug dešimt minučių, paskui išbėgo iš kambario ir negrįžo.

Raselas šypsosi.– Vadinasi, siaubo filmai tave šiek tiek gąsdina,

Ele, ar ne?– Tokia jau ta mūsų Elė – jai ir Nunu� baisiai

atrodo, – šaiposi Nadina.Mano veidas, aišku, raudonas kaip Pou. Rase-

las pagalvos, kad aš kvaila lyg ožka. Jau juokiasi iš manęs.

– Tada prašau tavęs į šį filmą eiti su manimi, Ele, – sako jis, – nes kai tik išsigąsi, galėsi prisi-glausti prie manęs.

Kreivai šyptelėju, nes kvailai jaučiuosi. Užme-tu akį į laikrodį. Kaip tik laiku kalbame apie vėlai grįžtančias mergaites. Jau beveik dešimt!

Štai ir autobusas atvažiuoja. Netrukus būsiu na-mie. Na, bent aš taip tikiuosi.

� Omeny turimas dulkių siurblys iš animacinio filmuko apie teletabius (vert. past.).