Ozonas nr. 45

Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

2012 | 4 | (45)

Nesame pasaulio svečiaiATLIEKOS

Pare

mk

„Ozo

ną“

Ski

rk 2

% p

ajam

ų m

oke

sčio

su

mo

s

radioaktyvių problemų spreNdimaiką reikia žiNoti apie elektromagNetiNį smogą

baltijos jūros teršalaipokalbis su a. galvoNaiteatliekų preveNcijos svarbaNuotekų dumblo galimybės

S p a u s t u v ė ( U A B „ D r u k a “ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s s p a u s t u v i n i n k ų a s o c i a c i j o s s u t e i k t ą Ž a l i a u s i o s s p a u s t u v ė s L i e t u v o j e s e r t i f i k a t ą .

L e i d i n y s a t s p a u s d i n t a s a n t k n y g i n i o p o p i e r i a u s ( H o l m e n B o o k ) .

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „ C h a r i s m a “ ) , t u r i n č i o „ B l u e A n g e l “ s e r t i f i k a t ą .

S o c i a l i n i a i p a r t n e r i a i :

P a r t n e r i a i i r r ė m ė j a i :

Leidinio remėjas

Pagrindinis socialinis partnerisRespublikinis ekoprojektas Leidinio remėjaswww.antagute.lt

www.meganet.ltLeidinio remėjaswww.zalvaris.lt

www.rupi.ltwww.ekokarta.ltGeneralinis leidinio remėjas

www.eugesta.lt

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Redaktoriaus žodis

Šiandieninis statistinio pasaulio žmogaus gyvenimas yra kupi-nas paradoksų. Vienas keisčiausių yra šis – daugybė technologijų ir išradimų viską priartina ir pagreitina, tačiau mums vis labiau trūks-ta laiko. Atrodo, kad gyvenimo tempas didėja sulig kiekviena diena. Kiekvienas nespėtas padaryti darbas, regis, nukerpa dalelę ir taip jau labai trumpos kitos dienos. Sudėtingiausia čia yra tai, jog įsibėgėjus sustoti dažnai yra labai sunku. Taip galime neatsigręždami prabėgti ne tik didžiausias metų ar šeimos šventes, bet ir savo kasdienybę. O tai būtų labai apmaudu, nes kiekviena gyvenimo situacija, kiekvie-nas daiktas ir kiekvienas potyris įgauna visiškai kitą prasmę, kai yra apmąstomas. Juk ne veltui mes, mąstantys žmonės, jau senokai savo egzistenciją grindžiame būtent savo mąstymu.

O ką reiškia apmąstyti kiekvieną savo žingsnį? Atsakymų gali būti įvairių ir jie labiausiai priklausytų nuo to, ko tuo apmąstymu siekiame. Kas nors galbūt taip ieško naudos, kiekvieno savo žingsnio efektyvumo. Tai turbūt galima pavadinti ne tiek apmąstymu, kiek skaičiavimu. Šis, beje, irgi labai svarbus. Tačiau mąstant iš tikrųjų anksčiau ar vėliau galime pradėti kvestionuoti įvairius, o gal net ir daugelį savo veiksmų. Tai, kas anksčiau atrodė poreikis, galbūt iš tiesų tėra įprotis, o tai, ką laikėme būtinybe, gali būti tik įgeidis. Pa-saulis gali įgauti gerokai daugiau atspalvių.

Kaip bebūtų su apmąstymais, begalinis gyvenimo tempas dik-tuoja kiek kitokią pasaulio viziją. Pagrindinis akcentas šioje vizijoje, deja, jau esame nebe mes. Svarbiau už mus tampa tai, ką mes pa-liekame. „Noriu, kad mane atsimintų taip ir anaip“, – mūsų laikais dažnai girdimas atsakymas į klausimus apie motyvaciją savo veiklai. Dar pabrėžiama, kad svarbu uždirbti pinigų ir įsigyti kokių nors

daiktų, nes niekada nežinai, kada užklups nauja krizė ar žlugs koks nors bankas. Tad turėti daiktų, kad ir atsarginių, visada pravartu. Tiesa, skubotas ir materializuotas gyvenimas turi ir ryškų šalutinį efektą – vis daugėja daiktų, kurių mums niekada nereikėjo ir galbūt niekada neprireiktų, jei jie niekada nebūtų atsiradę.

Kartais sunku įsivaizduoti, kiek daug poreikių staiga savyje at-rado žmogus. Jei visos žemės istoriją sutrauktume į vieną parą, tai žmogus toje paroje egzistuotų tik paskutines tris sekundes. Iš tų sekundžių šiuolaikinis, modernių poreikių žmogus sudarytų tik ke-lias sekundės dalis. Ir vėl paradoksas – dešimt ar šimtą kartų ilgesnį laikotarpį žmogui nereikėjo nieko. O dabar kartu su savo poreikiais mes kaupiame ir savo materialinį bagažą.

Anot Biblijos, žmogus yra paskirtas šio pasaulio šeimininku. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė. Žmogui, regis, nebepatin-ka šios pareigos, nes vis dažniau mes ir elgiamės, ir prižiūrim savo planetą taip, tarsi būtume jos svečiai. Kiek toli gali nuvesti toks po-žiūris, pasakyti sunku, tačiau faktas, kad mūsų planeta gali sunykti, yra visiškai teisingas. Tam tereikia toliau sėkmingai nekeisti vis blo-gėjančios situacijos. Žemė gyvybinga ir atkakli, ištvėrė jau ne vieną mūsų kaprizą. Niekas negali pasakyti, kiek dar laiko mūsų planeta leisis išstumiama į antrą planą. Galbūt Žemė kada nors garsiai ir mums nelabai patinkančiu būdu pareikš savo nuomonę. O gal mes patys atsitokėsime ir nustosime gyventi vien tik šia diena.

Šis „Ozono“ numeris – apie atliekas. Pradedant tomis, kurios dar yra mūsų namuose ir atliekomis tik ruošiasi tapti, baigiant to-mis, kurių perteklius mums jau tapo rimta problema.

Jonas ŠPOKAS numerio [email protected]

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Turinys

www.ozonas.lt

Redakcija

VyRiausioji RedaktoRė: Kristina Sadauskienė[[email protected]]

VyRiausiasis RepoRteRis:Jonas Špokas[[email protected]]

NumeRio beNdRadaRbiai:Jonas Špokas;Gediminas Čapkauskas;Kamilė Baubinaitė;Ričardas Skorupskas;Giedrė Kisielė;Paulius Sadauskas;Raminta Kazlauskaitė;Vida Bukauskienė;Valdonė Daugėlaitė.

kalbos kultūRa:Ona Deveikytė

eko pRojektų kooRdiNatoRė:Ieva Malaiškaitė[[email protected]]

dizaiNas/maketas:Paulius Sadauskas

teisiNė pagalba:Karolis Paulavičius

NuotRaukos:Flickr, SXC, kita

leidėjasVšĮ „Kultūros idėjų institutas“

diRektoRius:Artūras Nečejauskas[[email protected]]

„Žalioji“ RiNkodaRa:[[email protected]]

koRespoNdeNcijai:Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius

iNteRNete:www.ozonas.lt

spaudaUAB „Druka“ -sertifikuota EMAS, žaliausia spaustuvė Lietuvoje.ISO14001

tiRaŽas:Iki 10 000 egzISSN 1822-6191[leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mo-kymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.ltKviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis [email protected] arba mob. tel. 8 699 37833

„Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris par-tnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

Trumpai

Bičių nykimo paslaptys | Įvaldyta fotosintezė | Keliaujantiems lėtai | Krizė Sahelyje | Vokietija vejasi Kaliforniją | Mėlynų medžių projektas

06 - 07

Eko daiktai

Šiukšlių dėžė | Šviestuvas iš pjuvenų | Kėdė iš plastiko butelių | Perdribti šachmatai

08 - 09

Statybas

Kaip mes statome savo molinį namą25 - 27Produktai

Pasaldinta realybė36 - 37

Kai pražysta žibutės, visi į miškus rinkti... tamsiųjų plaučių!

20 - 21Sveikata

12 - 13Radioaktyvios atliekos ir jų tvarkymas. Ar Lietuva turi sprendimą?

Tema

10 - 11Nuotekų dumblas – ar tikrai (ne)verta panaudoti?

14 - 16Daugiau atsakomybės, mažiau atliekų

Klimatas

7 ekologiškos augintinių priežiūros būdai17

28 - 29Negalime elgtis kaip savos planetos svečiai

22 - 24Dirvožemis – brangus, bet ne visada saugomas turtas

32 -33Ar įmanoma išvengti elektromagnetinio smogo?

34 - 35Atliekų prevencija – pirmasis raktas į švarią aplinką

Gamta

Baltija: maža jūra, dideli teršalai18 - 19

6

Trumpai

Daugiau nei 30 m. mokslininkai iš viso pasaulio tobulino dirbtinės fotosintezės formą, bet rezultatai buvo nuviliantys dėl itin lėto proceso. Neseniai Karališkojo technologijų instituto (KTI) chemijos ka-tedros darbuotojai Stokholme, Švedijoje, sukonstravo molekulių katalizatorių, galintį nenutrūkstamai ir greitai vandenį versti deguonimi. Švedai yra pirmieji, kuriems pavyko pasiekti tokį pat fotosintezės proce-so greitį kaip ir gamtoje. Tyrimo rezultatai yra itin svarbūs tolimesnei saulės energijos ir kitų energijos iš atsinaujinančių šaltinių rūšių pramonės plėtrai.

„Pasiektas greitis ateityje leis kurti dide-lės apimties įrenginius vandenilio gamybai Sacharoje, kur gausu saulės. Arba padės vykdyti kur kas efektyvesnę saulės energijos konversiją į elektrą, nei vykdoma šiandien“, – sakė organinės chemijos profesorius Li-chengas Sunas iš KTI.

Iš www.sciencedaily.com

Įvaldyta fotosintezė

JAV mokslininkų atliktame tyrime, kuris bus spausdinamas birželio mėnesio „Entomonologijos biuletenio“ numeryje, tvirtinama, jog dėl paslaptingojo Kolonijų žlugimo sindromo, kurio paliesti jau penke-rius metus tuštėja aviliai veik visame pasau-lyje, gali būti kaltas populiarus nervų siste-mą veikiantis pesticidas imidaklopridas. Šis tyrimas pasirodė paraleliai su kitais dviem D. Britanijos ir Prancūzijos mokslininkų tyrimais, kuriuose aiškinamasis neurotok-siškas neonikotinoidų poveikis bitėms ir kitiems apdulkinantiems vabzdžiams.

Mokslininkai pastebi, kad neonikotinoi-dai pavojingi rūšims, kurios nėra tikslinis medžiagos taikinys. Taip yra dėl jų sistemi-nio poveikio – toksinas ne tik lieka ant au-galo paviršiaus, bet ir prasiskverbia į visas jo dalis, įskaitant žiedadulkes ir nektarą.

Imidaklopridas yra vienas pirmųjų neonikotinoidų, jį gamina Vokietijos agro-chemijos milžinė „Bayer“, jis itin plačiai naudojamas JAV laukuose. 2009 m. vien už jo pardavimus „Bayer“ uždirbo 510 milijo-nus svarų sterlingų.

Harvardo mokslininkai, tirdami imi-dakloprido poveikį bitėms, dozuodavo jį kiekiais, panašiais į sutinkamus laukuose – tyrimo pabaigoje bitės apleisdavo avilius.

Iš www.independent.co.uk

Bičių nykimo paslaptys

Nuo šiol išsamią informaciją apie lan-kytinus objektus ir pažintinius maršrutus Lietuvos saugomose teritorijose kiekvienas galės rasti interneto svetainėje Maps.lt, skiltyje „Keliaujantiems lėtai“, kurią galima pasiekti adresu www.maps.lt/keliaujan-tiemsletai. Šis naujas interaktyvus įrankis sukurtas įgyvendinant visuomeninę aplin-kosaugos iniciatyvą, kurios vienas tikslų – skatinti gamtos ir kultūros paveldą tauso-jantį turizmą.

Maps.lt skiltyje „Keliaujantiems lėtai“ – šimtai lankytinų objektų ir maršrutų ap-rašymų su nuotraukomis ir detaliais žemė-lapiais, kuriuos galima atsisiųsti, atsispaus-dinti ir pasiimti su savimi į kelionę.

„Šio sprendimo išskirtinumas tas, kad naudojant pažangiausias geografinių in-formacinių sistemų (GIS) technologijas, iki šiol buvę išbarstyti saugomų teritorijų duomenys yra kaupiami bendroje sistemo-je. Sistema leidžia patiems parkų darbuoto-jams kurti interaktyvias kelionės maršrutų schemas, jas keisti ir papildyti lankytojams aktualia informacija apie gamtos sąlygas ar paslaugas. Taip keliautojams užtikrinamas naujausios informacijos prieinamumas iš pirmų rankų“,– paslaugos privalumus var-dija įrankį kūrusios bendrovės „Hnit-Bal-tic“ atstovas Arvydas Dotas.

Nuolat atnaujinama ir vystoma svetainė kitąmet taip pat bus papildyta audiogidais, skirtais parsisiųsti ir klausytis keliaujant.

Iš www.maps.lt/keliaujantiemsletai

keliaujantiems lėtai

7

Trumpai

www.ozonas.lt

Pasaulinės PV instaliacijos nuo 2000 iki 2010 m. išaugo nuo 0.26 GW iki 16.1 GW. Tuo tarpu gamybos sąnaudos sumažėjo 100 kartų. Kalifornijoje ir Havajuose iš saulės sugeneruojama elektros energija kainuoja tiek pat, kiek ir energija iš įprastinių šalti-nių. 2013 m. taip pat turėtų būti ir Vokieti-joje (keleriais metais anksčiau plano).

Vokietijos vyriausybės ir Europos Są-jungos patarėjas klimato kaitos ir energeti-nio saugumo klausimais Jeremy’is Rifkinas „Reuters“ sakė: „Saulės energijos kaina nuo-lat mažėja. Tinklo paritetas daugelyje šalių bus pasiektas nuo dabar iki 2015 m. Nema-nau, kad 2020 m. pasaulyje išvis bereikės subsidijų saulės energijai.“

Aišku, vadinamoji „tinklo lygybė“ nereiškia, kad galima lyg niekur nieko ne-skausmingai pereiti nuo vieno energijos šaltinio prie kito. Reikia nepamiršti PV ins-taliacijos kainos. Galima traktuoti, kad mo-kama už ateinančių 20–30 metų elektros sąskaitas, bet ne kiekvienas gali tai padaryti be išankstinio taupymo.

Iš www.grist.org

Jungtinių tautų pareigūnai ragina tarp-tautinę bendruomenę kuo greičiau suteikti pagalbą milijonams alkstančių ir trokštan-čių žmonių Sahelio regione, vakarų Afriko-je. Esą situacija tokia bloga, kad galima su-laukti humanitarinės katastrofos. UNICEF vykdomasis direktorius Anthony’is Lake’as ragino pasaulio žmones nebūti abejingais: „Žinau, kad yra tam tikras nuovargis, skai-tau bloguose ir kitur, kad „vėl badas, vėl miršta Afrikos vaikai, vėl reikia pagalbos“, bet nežiūrėkime į juos kaip gailesčio ir labdaros objektus, žiūrėkime kaip į žmons, kuriems reikia padėti jų sunkioje ir drąsioje kovoje dėl išlikimo.“

Sahelis seniau buvo derlinga vietovė, bet intensyvi žemdirbystė, ganyklų naudoji-mas ir nuolat auganti populiacija jį nualino. Šiuo metu kaip tik artėja sausasis sezonas. Manoma, kad pavojuje yra apie 15 milijonų žmonių, 1,5 milijonams vaikų gresia stiprus maistinių medžiagų trūkumas. Šie metai bus itin sunkūs, mat dar neatsigauta nuo 2010 m. sausros.

Europos Komisijos teigimu, dėl keblio spadėties Sahelio regione kalta klimato kaita, ekosistemų nuosmukis, chroniškas skurdas ir nepaprstai spartus populiacijos augimas (vidutiniškai kas 25 m. ji padvigu-bėja).

Iš www.ens-newswire.com

Australijos dailininkui Konstantinui Dimopoulos po vizito pas „Žemės draugus“ kilo „Mėlynų medžių“ projekto idėja (blue – angl. ir mėlynas, ir liūdnas). Su draugais peržiūrinėdami drastiškai Pietryčių Azijoje iškirstų miškų nuotraukas jie ieškojo būdo, kaip medžių problemas iškelti į pirmuosius puslapius. Buvo nutarta, kad menas šiuo atveju galėtų būti tas įrankis, padedantis atkreipti visuomenės dėmesį.

Kiekviename mieste, kur buvo vyk-domas projektas, K. Dimopoulos nudažė medžių grupes elektrine mėlyna spalva ne-toksiškais, lietaus nuplaunamais dažais.

Šiuo metu projektas įgynedintas Sietle, vėliau keliaus į Floridą, Bostoną, Londoną. „Esu už tvarią miškininkystę, bet yra tvari miškininkystė ir yra eko-genocidas. Aš tiesiog siekiu atkreipti dėmesį į problemą“, – sakė menininkas.

Iš www. fastcoexist.com

krizė sahelyje

vokietija vejasi kaliforniją

mėlynų medžių projektas

8

Eko daiktai

Šio šviestuvo kūrėjai į jo sudėtį greta pjuvenų ir plastiko įtraukė dar ir nemažą kiekį išradingumo. Stebėtina, tačiau būtent trečiasis ingredientas yra pats svarbiausias, nors nieko nekainuoja. Jei turite entuziazmo ir fantazijos, galite susikurti įspūdingus dizaino šedev-rus. Viskas, ko reikia, tai susirasti nebenaudojamo plastiko dalių, pjuvenų, viską susmulkinti ir išvirti. Jei norite susikurti stalinį šviestuvą, dar prireiks gabalo medžio pagrindui pagaminti. Jei jūsų kambaryje trūksta pakabinamo šviestuvo, tokį susimeistrauti dar lengviau. Žinoma, konstruojant šviestuvus prireiks ir elektriko įgū-džių. Jei nei jūs, nei niekas aplink tokių neturi, galite nusipirkti patį pigiausią ir paprasčiausią stalinį šviestuvą ir jį patobulinti plastiko ir pjuvenų mišiniu. Svarbiausia čia – fantazija!

ŠVIESTUVAS IŠ PJUVENŲ

greenprophet.com///lamps-sawdust-plastic-bags/

Kiekvienas biuras ar darbo stalas turi nepamainomą kolegą – popieriui ir įvairioms smulkioms atliekoms skirtą dėžę. Galima padaryti taip, kad toks ekodaiktas taptų juo dar labiau. Pati šiukš-lių dėžė gali būti padaryta iš to, kas anksčiau irgi buvo šiukšlė. Ji pagaminta iš šimto procentų perdirbto kartono. Jei norite, kad ant jos būtų nupiešta kas nors gražaus, gamintojai gali pasiūlyti eko-logiškais dažais atspaustų antspaudų ir pagražinimų. Beje, tokia ekologiška šiukšlių dėžė gali būti ne tik ekologiškumo simbolis jūsų darbe ar bute, bet ir pradžia didesniems ekologiškiems žingsniams. Galbūt atrodo, kad toks mažas dalykas kaip ši šiukšlių dėžė ne-reiškia nieko, tačiau iš tiesų ji tokia pat svarbi kaip ir kiti ekologiją skatinantys veiksmai ar produktai.

ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖ

inhabitat.com/chuck-waste-paper-basket-made-of-waste-paper/

9

Eko daiktai

www.ozonas.lt

Jei mėgstate stalo žaidimus, o ypač šachmatus, ši idėja kaip tik jums. Svarbiausia, kad šachmatams iš perdirbtų produktų pasiga-minti tereikia tik fantazijos. Pridėję dar šiek tiek darbo, išradingu-mo ir laiko, galite susikurti ne tik visavertį stalo žaidimą, bet ir uni-kalią namų interjero detalę. Tokiems šachmatams galite panaudoti beveik viską. Juos galima priderinti prie namų interjero, savo po-mėgių ar profesijos. Beje, tai ir puiki dovana, originalumu sunkiai bepralenkiama. Svarbiausia turėti pakankamai daug medžiagos, kad būtų galima surasti nemažai vienodų detalių. Juk kiekviena fi-gūra turės turėti bent jau po vieną antrininką. Tad jei turite laiko ir noro, galite smagiai ir kūrybingai išardyti seną kompiuterį ar kokį nebeveikiantį mechanizmą.

PERDRIBTI ŠACHMATAI

www.designbuzz.com/entry/-unique-nut-bolt-chess-sets-recycling-hardware-waste/

Lenkų dizaineris Pawelas Grunertas savo parodoje pasiūlė labai įdomią ir gana paprastai įgyvendinamą idėją. O svarbiausia, tokiam sumanymui tikrai nepritrūksite reikalingos medžiagos. Lenkas neseniai pristatė kėdę (o gal greičiau fotelį), pagamintą iš panau-dotų plastikinių butelių. Normalaus dydžio foteliui prireiks ne tiek ir mažai butelių, tačiau karštomis vasaros dienomis tai turbūt nesukels problemų. Dizaineris taip pat panaudojo plieno atramas, tačiau jei nuspręsite tokį daiktą konstruoti namuose, galite naudoti ir medį ar kitus tvirtus elementus. Patogu ir tai, kad susidėvėję bu-teliai gali būti lengvai pakeičiami. Beje, jei turite menininko ar di-zainerio gyslelę, tokio fotelio kūrimas yra puiki proga sukonstruoti ką nors gražaus. P. Grunertas jau įrodė, kad įprastos formos plasti-kiniai buteliai gali būti sudedami į įdomias ir estetiškai patrauklias formas. Dabar šią jo idėją galima dar labiau ištobulinti.

KĖDĖ IŠ PLASTIKO BUTELIŲ

findingeco.wordpress.com////series--eco-icon-no-/

10

Tema

Susidarantys dumblo kiekiai

Lietuvos miestų ir miestelių nuotekų sistemą sudaro apie 1000 nuotekų valymo įrenginių, iš kurių išvalytos nuotekos yra išleidžiamos į paviršinius vandens telkinius. Šitokiu būdu per metus į vandens telki-nius išleidžiama apie 170 mln. m3 buitinių nuotekų. Didžioji dalis jų yra išvaloma me-chaninio ir biologinio valymo įrenginiuose, dalis išvaloma tik mechaniniu būdu. Tačiau yra ir tokių nuotekų, kurios į paviršinius vandens telkinius yra išleidžiamos visiškai nevalytos. Šiuo metu dėl griežtėjančių aplinkosauginių reikalavimų ir įvairių ES fondų skiriamos paramos nuotekų sistemų modernizacijai visiškai nevalytų nuotekų išleidimo į paviršinius vandens telkinius problema turėtų būti išspręsta.

Didžiausios šalyje yra Vilniaus miesto ir Kauno miesto nuotekų valyklos. Per metus Vilniuje išvaloma 42 mln. m3 nuotekų. Čia veikia moderni dumblo nusausinimo tech-nologija centrifugomis. Susidaręs nusau-sintas dumblas, kurio per dieną susikaupia

apie 250 t, yra kompostuojamas, naudoja-mas dirvoms tręšti ir žemių rekultivacijai. Kauno miesto nuotekų valykloje 2011 m. buvo išvalyta 24,8 mln. m3 nuotekų, nusau-sinta ir į dumblo saugojimo aikštelę išvežta 16973 t dumblo –pagal sausą medžiagą tai sudarė 4180 t. Kauno mieste susidarančiose ir į valyklą atitekančiose nuotekose yra to-kios sunkiųjų metalų koncentracijos: švino

– 0,016 mg/l; kadmio – 0,002 mg/l; chromo – 0,012 mg/l; vario – 0,06 mg/l; nikelio – 0,01 mg/l; cinko – 0,253 mg/l; gyvsidabrio

– 0,59 µg/l. Nusausintas dumblas vežamas į Zapyškio seniūnijoje, netoli Vilemų kaimo esančią saugojimo aikštelę. Atvirai saugo-mas dumblas, vertinant pagal atliekų tvar-kymo hierarchijos principus, tolygus atlie-kų šalinimui sąvartynuose. Kaip žinome, tai yra mažiausiai pageidautina atliekų tvarky-mo strategija. Prie tokios situacijos keitimo galime prisidėti ir mes, vandens vartotojai. Stengdamiesi taupiai naudoti vandenį, su-darysime mažiau nuotekų, todėl nuotekų valyklose susidarys mažesni nuotekų dum-blo kiekiai. Vengti atliekų susidarymo būtų

labiausiai pageidautina nuotekų dumblo tvarkymo strategija. Ribodami kenksmingų medžiagų patekimą į nuotekas, racionaliai naudodami skalbimo priemones, vengdami sąmoningo įvairių medžiagų (vaistų, naftos produktų ir kt.) patekimo į kanalizacijos sistemas sudarysime prielaidas valyklose susidarantį dumblą naudoti laukų tręšimui ir kompostavimui. Tai būtų puiki alternaty-va dabartiniam dumblo saugojimui atliekų aikštelėse.

Panaudojimo galimybės

Turbūt sunku įsivaizduoti situaciją, kad dumblo tvarkymo problemą išspręsime pasitelkdami vien tik labiausiai pageidau-tiną nuotekų dumblo susidarymo vengimo strategiją. Kalbant apie dumblo perdirbimą ir energijos gavimą reikia paminėti tai, jog iš nuotekų dumblo gali būti gaminamos granulės, naudojamos kaip viena biokuro rūšių. Išdžiovinus 40 t dumblo būtų gali-ma gauti 10 t granulių. Tačiau šiuo metu šalyje nėra nei vienos katilinės, kurioje

Nuotekų dumblas – ar tikrai (Ne)verta paNaudoti?

Gediminas ČAPKAUSKAS

Kas kartą atsukdami geriamojo vandens čiaupą tikriausiai nesusimąstome, koks dėl to susidarančių nuotekų kiekis mus lydi kasdienėje veikloje. Turbūt dar rečiau pagalvojame apie tai, kokios nuotekų tvarkymo problemos iškyla vandens valymo įmonė-se. Bene svarbiausia problema, kurios sprendimas vis dar kelia tam tikrų sunkumų, yra nuotekų valymo proceso metu susida-rantis nuotekų dumblas. Dideli šio dumblo kiekiai gali būti panaudojami šiluminės ir elektros energijos gamybai, žemdirbystės laukams ir miškams tręšti, dirvožemiui rekultivuoti. Tačiau dažniausiai nuotekų dumblas šalinamas saugojimo aikštelėse. Ver-tinant dabartinę šalies situaciją galima teigti, kad nuotekų dumblas yra menkai panaudojamas, dažnai pasirenkamos toli gražu ne pačios efektyviausios ir mažiausią neigiamą poveikį aplinkai turinčios dumblo tvarkymo technologijos. Tačiau tikrai yra būdų, kaip galėtume ir turėtume tvarkytis geriau.

Luis Argerich nuotrauka

11

Tema

www.ozonas.lt

būtų galima deginti nuotekų dumblo gra-nules. Kitas dumblo panaudojimo būdas yra biodujų gamyba. Lietuvos energetikos instituto (LEI) Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijoje yra nagrinėjamos anaerobinio skystųjų organinių atliekų ap-dorojimo technologijų ypatybės. Nustatyta, kad racionaliai jas panaudojus galėtų būti sėkmingai spren¬džiamos aplinkosaugos, energe¬tinės, socialinės ir agrokultūri-nės prob¬lemos, susijusios su įmonių ga¬mybinės veiklos žalingo poveikio aplin¬kai mažinimu. Vertinant aplinkosau-giniu požiūriu svarbu tai, jog anaerobinė-mis sąlygomis bioreaktoriuje efektyviai (iki 40–60 %) suskaidomos organinės medžia-gos ir taip sumažinamas apdorotų nuotekų neigiamas poveikis aplinkai. Mokslininkų teigimu, šiuo metu Lietuvoje veikia 7 bio-dujų jėgainės, kuriose pagamintos biodujos naudojamos kaip kuras katilinėse ar koge-neracinėse jėgainėse šiluminei ir elektros energijai gaminti. Iš biodujų pašalinus CO2 ir išvalius pašalines priemaišas daugelyje šalių jos tiekiamos į gamtinių dujų tinklus arba naudojamos transporto poreikiams.

Pirmoji Lietuvoje biodujų jėgainė, perdirbanti miesto nuotekų dumblą, buvo pastatyta Utenoje 1999 m. Dviejuose 1000 m3 talpos biodujų reaktoriuose (metan-tankuose) per metus pagaminama iki 600 tūkst. m3 biodujų. Visa pagaminama elek-tros ir šiluminė energija sunaudojama UAB

„Utenos vandenys“ reikmėms. UAB „Kauno vandenys“ biodujų jėgainėje įrengti du re-aktoriai (metantankai) po 8,8 tūkst. m3, per metus pagaminama apie 2,8 mln. m3 biodu-jų. Deginant biodujas gaminamas karštas vanduo, naudojamas šildyti įmonės patal-pas ir perdirbamą dumblą. Biodujų perte-klius yra tiekiamas įmonės „Kauno energija“ katilinei, o kogeneracijos būdu pagaminta elektros energija yra perduodama į bendrąjį elektros tinklą. Elektros ir šiluminė energi-ja, naudojant iš dumblo gautas dujas, taip pat gaminama įmonėje UAB „Aukštaitijos vandenys“.

Nuotekų valymo įrenginiuose susida-rantį dumblą galima panaudoti žemdirbys-tės laukams ar miškui tręšti, nederlingam dirvožemiui rekultivuoti, tačiau toks dumblas turi atitikti normatyvinius nuo-tekų dumblo naudojimo tręšimui ir rekul-tivavimui reikalavimus (LAND 20-2005). Norint naudoti dumblą reikalingas tręšimo planas, suderintas su to regiono, kuriame bus tręšiama, regiono aplinkos apsaugos departamentu.

Galimas kenksmingumas

Po visų nuotekų valymo įmonėje atliktų procesų nuotekų dumblas tampa nekenks-mingas žmogui ar aplinkai – didžiąja dali-mi tai susikaupusios organinės medžiagos, nekeliančios jokios grėsmės. Priklausomai

nuo to, ar buvo valomos buitinės, ar ga-mybinės nuotekos, skiriasi dumble esančių sunkiųjų metalų koncentracijos. Jeigu dumblas yra stipriai užterštas sunkiaisiais metalais, jo panaudojimas žemės ūkyje yra ribojamas. Nuotekų dumblas pagal sunkių-jų metalų koncentracijas jame yra skirsto-mas į tris kategorijas. Žemės ūkyje tame pačiame plote, bet ne dažniau kaip kas 3 metus, gali būti naudojamas II-os katego-rijos nuotekų dumblas. Tuo tarpu neapdo-rotas nuotekų dumblas yra pavojingas dėl jame esančių patogeninių mikroorganizmų, galinčių sukelti ligas.

Dumblo saugojimas atvirose aikštelėse taip pat nekelia didelės grėsmės gyventojų sveikatai, nes čia sandėliuojamas dumblas yra išvalytas. Didesnė problema yra tai, kad įrengiant tokias aikšteles prarandami žemės plotai, kurie galėtų būti naudojami kitoms reikmėms. Jeigu tai atvira teritorija, iškyla vizualinės taršos pavojus. Aplinki-nėse teritorijose esant gyvenviečių bene svarbiausia tampa blogo kvapo, sklindančio nuo dumblo saugojimo aikštelių, problema. Pagrindiniai tokio kvapo šaltiniai yra amo-niakas (NH3) bei vandenilio sulfidas (H2S).

Atliekami darbai

Nuotekų dumblo tvarkymas yra visų didžiųjų miestų problema, todėl čia ski-riamos didžiausios investicijos. Šiuo metu UAB „Šiaulių vandenys“ įgyvendina dum-blo tvarkymo įrenginių statybos projektą, kurio metu bus sumontuoti dumblo pūdy-tuvai, sausinimo įranga, šilumos ir elektros gamybos jėgainė bei dumblo džiovykla. Vil-niaus nuotekų valykloje montuojamos džio-vyklos, kuriose dumblas bus džiovinamas 80 °C temperatūroje. Naudojant džiovyklas, per parą susidarytų apie 40 t dumblo. Atli-kus visus darbus Vilniuje nuotekų dumblo tvarkymo problema turėtų būti išspręsta, o dumblo tvarkymo procesų metu susidaran-čios biodujos bus naudojamos elektros ir šiluminės energijos gamybai.

Panašūs nuotekų dumblo tvarkymo įrenginių statybos darbai yra atliekami ir Kaune, tačiau čia susiduriama su tam tikromis problemomis. Bendrovės „Kauno vandenys“ atstovo Povilo Reškevičiaus teigimu, dumblo džiovinimo įrenginių poreikis buvo nulemtas dabartinės dumblo saugojimo aikštelės perpildymo. „Dumblo saugojimo aikštelė praktiškai yra užpildyta, tenka samdyti techniką, kuri kiek įma-noma aukštintų esamas dumblo rietuves. Dabar dumblas kraunamas į tarpus tarp

rietuvių, kurie buvo skirti privažiavimui ir dumblo vandeniui nubėgti. Optimistiniais paskaičiavimais, vietos dumblui turėsime daugiausiai iki kito pavasario“, – teigia pa-šnekovas.

Dėl šios priežasties bendrovėje statomi dumblo džiovinimo ir granulių gamybos įrenginiai, kurie ženkliai sumažintų susida-rančio dumblo kiekius. Šiuo metu dumblas yra nusausinamas iki 70 % drėgmės, o po džiovinimo proceso drėgnumas siektų 10 %. Tačiau naujų įrenginių statyboms priešinasi vietiniai gyventojai. Tokią gyventojų po-ziciją iš dalies galima suprasti. Kauniečiai būsimos granulių gamyklos kaimynystei priešinasi baimindamiesi granulių gamybos proceso metu susidarančių nemalonių kva-pų, kurių šioje teritorijoje ir taip netrūksta. Netoli nuotekų valymo įmonės gyvenantys miestiečiai jau turi nemalonios patirties

– dar prieš biologinių valymo įrenginių statybą buvo žadama, jog aplinkinių terito-rijų gyventojams neteks kęsti nemalonaus kvapo. Tačiau taip neatsitiko, o gyventojai liko it musę kandę. Būtent dėl šios prie-žasties vietos bendruomenė žada kovoti ir nesutikti su dumblo granulių gamyklos

statybomis. Kompromisas esą galėtų būti rastas tik tuo atveju, jeigu įmonė šiuo metu esančius valymo įrenginius sutvarkytų taip, kad neliktų nemalonaus kvapo. Tuo tarpu įmonės atstovai prognozuoja, jog nesusita-rus su gyventojais ir įmonei nespėjus laiku įsisavinti ES lėšų, neišvengiamai padidės mokesčiai už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų valymą. Ir tai savo kailiu pajus visi miestiečiai.

Ateities perspektyvos

Vertinant visą nuotekų dumblo tvar-kymo situaciją iš šalies ir prisimenant šiuo metu visuomenėje nuolatos eskaluojamą energetinės nepriklausomybės idėją, kar-tais, atrodytų, pamirštama visiškai neiš-naudojama priemonė – nuotekų dumblas. Tai būtų puiki vietinio kuro rūšis, kurios vartojimas ne tik skatintų vietinių ener-gijos išteklių naudojimą, bet ir išspręstų opią dumblo šalinimo aikštelėse problemą. Vertinant visos šalies mastu, iš nuotekų dumblo pagaminamos energijos kiekiai nebūtų labai dideli, tačiau pradėję naudoti šią, iki šiol dažnai pamirštamą alternatyvią biokuro rūšį, galėtume patenkinti tam tikrų teritorijų poreikius ir žengti mažą žingsnelį energetikos sektoriaus decentralizavimo keliu.

Pirmoji Lietuvoje biodujų jėgainė, perdirbanti miesto nuotekų dumblą, buvo pastatyta Utenoje 1999 m.

12

Tema

Atliekų išvengti neįmanoma

Radioaktyviosiomis atliekomis yra va-dinamos panaudotos ir radionuklidais už-terštos medžiagos. Prie jų priskiriami tiek atominės energijos gamybos metu susidarę produktai, pavyzdžiui, branduolinis kuras ar įrenginiai iš atominės elektrinės, tiek medicinoje ar pramonėje naudoti gaminiai ar medžiagos (rentgeno aparatai ar kai kurie priešgaisriniai dūmų jutikliai). Ne-paisant radioaktyvių medžiagų vertės me-dicinai bei kitoms sritims, jų naudojimas taip pat turi savo kainą – jos yra pavojingos gamtai bei žmogui. Pasak Radioaktyviųjų

Ignalinos atominės elektrinės eksploatavi-mą, šalyje į saugyklas ir atliekynus reikės patalpinti net 2500 tonų urano ir 11 500 m3 kitų, radionuklidais užterštų, atliekų, susijusių su atominės energijos gamyba. Visos šios atliekos priskiriamos ilgaamžėms, todėl pavojingomis išliks bent kelis tūks-tančius metų. Tuo tarpu tokių atliekų kiekis, susidaręs dėl medicininės ir pramoninės veiklos, sieks tik 12 m3. Tiesa, šalyje taip pat yra ir trumpaamžių radioaktyvių medžiagų, kurių kiekis siekia 160 000 m3.

Tai, jog Lietuvai neišvengiamai reikia priimti sprendimą, kaip šios radioaktyvios atliekos bus tvarkomos ateityje, lėmė ir

atliekų tvarkymo agentūros (RATA) speci-alistų, šios atliekos gali išlikti kenksmingos nuo šimto iki kelių šimtų tūkstančių metų. Kokią didelę žalą radioaktyvios medžiagos gali padaryti pasauliui, dar kartą priminė ir praėjusiais metais Japonijoje, Fukušimos elektrinėje, įvykusi katastrofa, kurios nuos-toliai siekė 74 milijardus dolerių.

Planui parengti – treji metai

Skaičiai rodo, kad Lietuvoje didžioji dalis radioaktyviųjų atliekų susidarė būtent gaminant atominę energiją. RATA pa-teiktais duomenimis, galutinai nutraukus

radioaktyvios atliekos ir jų tvarkymas. ar lietuva turi spreNdimą?

Pasauliui sparčiai einant į priekį, žmonijai vis dažniau tenka spręsti uždavinius, su kuriais nesusidūrė anksčiau. Vienas iš jų – rūpinimasis radioaktyviosiomis atliekomis. Daugiau nei pusę amžiaus veikiančių atominių elektrinių dėka, visam pasau-liui reikia nuspręsti, kur saugiai patalpinti milžiniškus panaudotų radioaktyvių medžiagų kiekius. Iki 2015 m. sprendimą, kaip apsaugoti žmones ir gamtą nuo pavojingo radioaktyviųjų atliekų poveikio, turi priimti ir Lietuva.

Kamilė BAUBINAITĖ

Mark Freer nuotrauka

13

Tema

www.ozonas.lt

praėjusių metų liepą priimta Europos Par-lamento direktyva. Pagal ją, saugus radio-aktyviųjų atliekų tvarkymo planas turi būti parengtas jau iki 2015 m. Parengus šį planą turi būti įrengti net trijų tipų atliekynai skirtingoms atliekų rūšims laikyti. RATA specialistų teigimu, šiuo metu Lietuvoje nei vieno iš šių atliekynų nėra. Panaudotas branduolinis kuras yra saugomas specia-liose saugyklose, kuriose tai galima daryti dar apie 50 metų. Šiam laiko tarpui praėjus, medžiagą teks perkelti į giluminį atliekyną, jei šis jau bus pastatytas, arba į kitą saugy-klą ir procesą pradėti iš naujo. Kol kas data, kada ilgaamžės atliekos turės specialų atlie-kyną, nėra numatyta. Šiuo metu planuoja-ma tik iki 2015 m. pastatyti trumpaamžių labai mažai radioaktyvių atliekų atliekyną, o iki 2017 m. tokį statinį parengti ir mažai ar vidutiniškai radioaktyvioms trumpaam-žėms atliekoms. Numatoma vieta – Igna-linos atominės elektrinės prieigos. Suma, kurią valstybė turėtų tam skirti, gali siekti iki 540–840 mln. litų. Apskaičiuota, kad šiems atliekynams reiktų skirti iki 160 000 m3 talpos, o giluminiam atliekynui papildo-mai – apie 0,4 km2 ploto.

Vienintelis sprendimas

Šiuo metu giluminis kapinynas – vie-nintelė galimybė Lietuvoje saugiai palaidoti ilgaamžes radionuklidų užterštas medžia-gas. Būtent tokias išvadas padarė Lietuvoje lankęsi Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertai. Jie nurodė, jog panaudoto branduolinio kuro ir kitų ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų laidojimas žemės gelmėse yra vienintelis aplinkos at-žvilgiu darnus ir saugus sprendimas. TATE-NA specialistams pritaria ir RATA. Pasak jos darbuotojų, kita alternatyva, pavyzdžiui, perdirbti branduolinį kurą, nepasiteisintų, nes kitų radioaktyvių medžiagų vis tiek nebūtų galima perdirbti, o pats procesas

– pavojingas gamtai ir padeda susidaryti antrinėms atliekoms, kurioms atliekynas vis tiek išlieka reikalingas. Specialistų teigi-mu, atliekų laikymas saugyklose taip pat ne išeitis – tai ne taip saugu ir darnu aplinkos požiūriu.

Lietuvai belieka priimti sprendimą, kur bus statomas giluminis ilgaamžių radio-aktyviųjų atliekų atliekynas, bei rasti 7–9 milijardus litų šio statinio statybai – tiek jį įvertino Lietuvos energetikos institutas. Pa-sak RATA specialistų, nors galimybė atlie-kas laidoti ir bendruose, tarptautiniuose atliekynuose taip pat svarstoma, šiuo metu norinčiųjų priimti atliekas iš Lietuvos nėra.

Garantijų ateičiai nėra

Nors pripažįstama, kad giluminiai atliekynai ilgaamžėms radioaktyviosioms atliekoms saugoti yra bene geriausias būdas

masi praėjus ir žymiai trumpesniam laiko tarpui – jos gali būti laikomos iškasenomis arba panaudojamos žalingiems tikslams. Visgi sprendimas, kurį reikia priimti Lie-tuvai dėl radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo, jau aiškus. Nepaisant galimų rizikų, jos turi būti laidojamos tam skirtuo-se kapinynuose. Šiuo metu svarbiausia užti-krinti, kad tai būtų padaryta kaip įmanoma saugiau ir greičiau.

Tolimesniam domėjimuisi: „Into eternity“ (dokumetinis filmas apie Onkalo atliekyno statybas).

apsisaugoti nuo kenksmingų medžiagų, klausimų dėl jų saugumo vis dėlto kyla. Viena pagrindinių priežasčių – nedidelė žmonijos patirtis dedant panaudotas radio-aktyvias medžiagas į tokius atliekynus. Šiuo metu pasaulyje tėra vienas giluminis labai pavojingų atliekų (nebranduolinių) atlieky-nas, eksploatuojamas JAV. Europoje jis kol kas pradėtas statyti tik Suomijoje. Nors JAV taip pat buvo planuojama įrengti ir geo-loginį atliekyną branduolinėms atliekoms, 2009 m. finansavimas šiam projektui buvo sustabdytas. Be to, statant tokius atliekynus baiminamasi ir to, kaip su jais gali elgtis ateities kartos. Atliekos išliks pavojingos iki kelių šimtų tūkstančių metų, bet niekas negali numatyti, kaip su jomis bus elgia-

Thruthnout.org nuotrauka

14

Tema

Kalbant apie kompleksinę atliekų tvar-kymo sistemą, būtina paminėti gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą.

Atliekų tvarkymo hierarchija

Vartotojiškumas – šių dienų reiškinys, tapęs norma, kuomet sąmoningai nebe-galvojama apie daikto būtinumą, o tik apie patį įprotį turėti, ką turi dauguma, nes tai eskaluojama visomis įmanomomis infor-macijos priemonėmis. Šio proceso galutinis produktas – atliekos ir vis labiau senkantys gamtiniai ištekliai.

Ar ši situacija kontroliuojama? Ko-kių veiksmų imamasi integruotai išteklių naudojimo ir atliekų susidarymo kontrolei įgyvendinti?

Lietuvoje taikomas atliekų tvarkymo hierarchinės sistemos principas nusako pri-oritetus, kuriais turėtų vadovautis atliekų tvarkymo sektorius, siekdamas kurti tvarią atliekų tvarkymo sistemą:• Atliekų prevencija (įskaitant jų perdir-

bimą įmonės viduje);

• Atliekų mažinimas;• Pakartotinis atliekų panaudojimas;• Panaudojimas energijos gavybai;• Šalinimas (sąvartynai).

Nors šis hierarchinis išsidėstymas aiškiai parodo atliekų tvarkymo sistemos prioritetinį eiliškumą, tačiau Lietuvoje vis dar 91 % visų susidarančių atliekų keliauja į sąvartynus, kurie yra žemiausioje sistemos vietoje pagal svarbą, o 4 svarbesnieji priori-tetai lieka be aiškios funkcijos.

Konsultavimo įmonės „Ekokonsultaci-jos“ direktorės Linos Šleinotaitės-Budrie-nės teigimu, atliekų tvarkymo sistema turė-tų susidaryti iš trijų savarankiškų sistemų:• Savivaldybės organizuojama komunali-

nių atliekų tvarkymo sistema;• Gamintojo atsakomybės atliekų tvarky-

mo sistema; • Gamybinių atliekų tvarkymo sistema

(TIPK sistema).Kuriant sektoriaus efektyvumą, tiek

savivaldybės, tiek gamintojai ir importuo-tojai, tiek gamybinių atliekų sektorius turi sukurti savarankiškas atliekų tvarkymo sis-

temas, kurios atitiktų hierarchinės sistemos prioritetinę tvarką. Valstybė, savo ruožtu, turi garantuoti, kad jos viena kitą papildytų, darniai veikia drauge, o ne dirbtų viena kitos sąskaita, kaip dabar yra Lietuvoje

Gamintojo ir importuotojo atsakomybė

Dažnam kyla klausimas, kodėl mūsų komunalinių atliekų konteineriai perpildyti, o antrinių žaliavų konteineriai kiemuose atlieka tik dekoracinę funkciją, kodėl iš-vežimų skaičius kur kas mažesnis, nors visuomenės susidomėjimas ir poreikis auga? Galbūt mes, kaip vartotojai, nenori-me dalyvauti atliekų tvarkymo sistemoje? O gal mums to neleidžia šios sistemos nebuvimas? Ar kada pagalvojote, kad par-duotuvėje pirkdami prekę, mokate ne tik už naudojamą dalį (pavyzdžiui, vandenį), bet ir už pakuotės (butelio), kaip atliekos, sutvarkymą?

Šioje vietoje, kaip neišvengiamos vartojimo sistemos dalyviai, privalome

Sparčiai besivystančios technologijos, pramonė, didėjantys gyventojų poreikiai bei visuomenėje sąmoningai skatinamas var-totojiškumas neabejotinai daro neigiamą poveikį gamtiniams ištekliams, kurie, mokslinės bendruomenės atliktais skaičiavimais, senka grėsmingai sparčiai. Dėl to susidarančių atliekų kiekiai taip pat kelia nerimą, ypač valstybėse, kuriose integruota atliekų tvarkymo sistema tik žengia pirmuosius žingsnius arba egzistuoja tik oficialiai patvirtintuose teisės aktuose, o sandūra su realy-be atrodo visai kitokia ir paprastam gyventojui sunkiai suprantama.

Atliekų tvarkymas – specifinė veikla ir svarbi valstybės funkcija. Dėl technologijų tobulėjimo atliekų tvarkymo uždaviniai keitėsi nuo surinkimo bei šalinimo link pačių susidarančių atliekų kiekio mažinimo. Šiuo metu akcentuojamas atliekų prevenci-jos būtinumą, o atliekų tvarkymas pradėtas sieti su gamtinių išteklių valdymu.

daugiau atsakomybės, mažiau atliekų

Valdonė DAUGĖLAITĖ

Jan Elemans nuotrauka

15

Tema

www.ozonas.lt

panagrinėti gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą ir jo veikimą dabar-tinėje Lietuvos atliekų tvarkymo sistemoje. Gamintojo ir importuotojo principo atsira-dimui pagrindinį postūmį turėjo Europoje atsiradęs poreikis gerinti atliekų tvarkymą bei perdirbimo mąstus, o šiems poreikiams įgyvendinti neatsiejamai reikėjo papildomų žaliavų – finansinio kapitalo surinkimui, perdirbimui ir naujų gaminių projektavi-mui.

Pasak L. Šleinotaitės-Budrienės, gamin-tojo ir importuotojo atsakomybės principu siekiama minimaliai sušvelninti gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai viso būvio ciklo metu, atsakomybę už poveikį perkeliant ga-mintojui, o ypač daug dėmesio skiriant at-sakomybei už gaminių ar pakuočių atliekų surinkimo, naudojimo, šalinimo organiza-vimą ir finansavimą. Šiuo principu siekiama perkelti finansinę atliekų tvarkymo naštą nuo gyventojų ant vartotojų pečių, atsako-mybę – nuo savivaldybių ant gamintojų ir importuotojų (jų organizacijų), įtraukiant juos į atliekų tvarkymo organizavimą, naujų sistemų kūrimą (produktų, pakuo-čių, procesų), ir pasinaudojant gaminių ir vartojimo apmokestinimu sukaupti pakan-kamai lėšų naujai sistemai diegti. Tai tikslai, kuriems pasiekti reikia tokių skatinamųjų priemonių, kaip investicijos į ekologinio projektavimo plėtrą ir atliekų surinkimo, perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo apimčių didinimą. Kaip pastebėjo L. Šlei-notaitė-Budrienė, gamintojo atsakomybės principas atliekų tvarkyme yra „sėkmin-giausia strategija aplinkosaugoje“.

Gamintojai ir importuotojai yra atsa-kingi už tiesioginį dalyvavimą savo gaminių atliekų tvarkymo procese, turi atsakomybę padengti visas arba dalį išlaidų, susijusių su panaudotų gaminių – padangų, baterijų ir kt. – tvarkymu: surinkimu, perdirbimu, šalinimu, yra įpareigoti informuoti vartoto-ją arba perdirbėją apie pakuotės ar gaminio naudojimą, perdirbimą, mažinant neigiamą poveikį aplinkai. Jei nevykdo įsipareigojimų

ir jų gaminys pada-ro tiesioginę žalą aplinkai, gamintojai gali būti nubausti pagal įstatymus.

Tačiau Europos ir Lietuvos atsako-mybės supratimas ir jos taikymas stipriai skiriasi. Kuomet Europoje gamintojo atsakomybės prin-cipas suprantamas kaip natūrali verslo pareiga, atsakomy-bė Lietuvoje pe-rauga į komercinio pobūdžio verslą, orientuotą į pelną.

Europoje šio principo laikymasis užtikrina gerą įmonių reputaciją ir parodo socialinę atsakomybę, o Lietuvoje galime matyti, kaip tai tampa paslaugos pobūdžio preke, orientuota į komercinių tikslų įgyvendi-nimą, pamirštant vartotojo poreikius bei gerovę.

Atliekų tvarkymo būdai

Gamintojo atsakomybės principas tai-komas tvarkant pakuotes, apmokestinamus gaminius (padangos, akumuliatoriai, bate-rijos, vidaus degimo variklių degalų, tepalų, įsiurbimo oro filtrai, automobilių hidrauli-niai (tepaliniai) amortizatoriai), elektros ir elektroninės įrangos atliekas, eksploatacijai nebetinkamas transporto priemones, aly-vas.

Gamintojai ir importuotojai gali pasi-rinkti, kaip tvarkyti šias atliekas. Jie gali pa-tys tvarkyti savo pakuočių ir (ar) kitų gami-nių atliekas, sutartiniais pagrindais pavesti šias atliekas tvarkyti atliekas tvarkančioms įmonėms arba kartu su kitais gamintojais ir (ar) importuotojais steigti organizaciją ar sutartiniais pagrindais tapti tokios orga-nizacijos nariais ir jai pavesti organizuoti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymą. „Ekokonsultacijų“ direktorė atkreipia dė-mesį, kad teisės aktuose pareiga gaminto-jams ir importuotojams sukurti gaminio ir (ar) pakuotės atliekų surinkimo sistemas yra labai neapibrėžta: „Jie turi teisę, bet ne pareigą diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas. O veiksmai, kuriant šią sistemą, nemaža dalimi yra priklausomi nuo savivaldybių suinteresuotumo bei politinių interesų.“

Lietuvoje veikia kelios licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurios gamintojams ir importuotojams siū-lo surinkti ir sutvarkyti įvairias jų atliekas pagal visus keliamus reikalavimus (atliekų surinkimo kiekis ir jų sutvarkymas pagal atliekų tvarkymo hierarchinės sistemos

principą): VšĮ „Žaliasis taškas“, Gamintojų ir importuotojų asociacija (GIA), Asociaci-ja „EEPA“, VšĮ „Ekošviesa“.

Tai organizacijos, kurios atstovauja tam tikriems gamintojams ir importuotojams ir turi kurti savarankiškas atliekų tvarkymo sistemas, prisidėdamos prie bendros Lie-tuvos atliekų tvarkymo sistemos, nes mes kaip vartotojai už atliekas sumokame dau-giau nei gyventojai.

GIA. Surenkami kiekiai didėja

GIA direktorius Alfredas Skinulis džiaugėsi asociacijos įdirbiu ir teigė, jog surenkamų perdirbimui ar tinkamam utili-zavimui atliekų kiekiai didėja.

Asociacija organizuoja visų 5 atliekų srautų surinkimą ir turi per 300 narių (ga-mintojų ir importuotojų). Sėkmingiausia sukurta sistema laikomas apmokestinamųjų gaminių (padangų, tepalų, oro filtrų, amor-tizatorių) surinkimas, kuomet finansinė našta buvo nuimta nuo atliekos turėtojų, kurie nori ja atsikratyti.

Vadovo nuomone, labai svarbu šviesti visuomenę ir į sistemą aktyviai įsitraukti visiems jos dalyviams, įskaitant ir vartoto-jus (aktyviai rūšiuojant atliekas).

Kalbėdamas apie panaudotų, eksploa-tuoti nebetinkamų automobilių srautą, A. Skinulis įžvelgia sudėtingą situaciją, mat iš visų 200 000 į Lietuvos teritoriją paten-kančių transporto priemonių gamintojai ir importuotojai Sąvade įregistruoja tik 10 000, o likusi į šalį patekusi dalis nėra kon-troliuojama. Gamintojai ir importuotojai turi užtikrinti, kad Lietuvoje būtų 10 priė-mimo vietų (regionais) ir vyktų medžiagų perdirbimas.

Anot A. Skinulio, gamintojų ir impor-tuotojų organizacijos prie atliekų tvarkymo sistemos prisideda bendradarbiaudamos su savivaldybėmis (konsultacijos, pagalba joms), tačiau ne visos savivaldybės nori ir yra suinteresuotos bendradarbiauti.

„Žaliasis taškas“. Daugiau konteinerių

„Žaliojo taško“ komercijos vadovo Arūno Makausko akimis, pagrindiniu ga-mintojų tikslu turėtų būti pačios gamybos optimizavimas, kad susidarytų kuo mažiau atliekų. Tačiau gamintojai pasveria, ar ap-simoka naujos pakuotės gaminį gaminti, ar sumokėti baudą už tos pakuotės netvar-kymą. Principo esmė, kad mokėtų ne visi, o tik tas žmogus, kuris perka. Jei pakuotė neperdirbama – mokama brangiau (pavyz-džiui, jei yra nesutvarkoma 30 % plastikinės pakuotės – kaina viena, jei 50 % – kita). Kad į atliekų tvarkymo sistemą įsitrauktų gyventojai, visų pirma turi būti sudarytos sąlygos kito pasirinkimo (nevykdymo) li-kvidavimui. Neturi būti kito pasirinkimo –

Daniel Cologne nuotrauka

16

Tema

16

tik rūšiavimas. Siekiant kuo sklandesnio ir efektyvesnio atliekų surinkimo planuojama, kad maksimalus atstumas nuo gyvenamo-sios vietos iki konteinerio aikštelės būtų iki 100–150 m. Šiais metais taip pat turėtų atsirasti 70 000 konteinerių privačiose valdose. Už visų sistemų sukūrimą mieste (surinkimas, administravimas, mokesčio nustatymas, tvarkytojų parinkimas) atsa-

kingos savivaldybės. Gamintojai ir impor-tuotojai (organizacijos) sudaro sutartis su savivaldybėmis, kuriose nusakoma, kaip (kokiomis priemonėmis, būdais) surinkti atliekas iš viešbučių, restoranų, kavinių, ir pagal tai užtikrinti, kad vartotojai turėtų lygias galimybes atskirai atsikratyti gamin-tojų ir importuotojų atliekų.

EEPA. Bendra atsakomybė

EEPA direktoriaus Giedriaus Mikulsko nuomone, gamintojų pirminė atsakomybė pasireiškia konstruojant gaminį – jį reikia sukonstruoti taip, kad tarnautų kuo ilgiau, būtų efektyviau perdirbamas, pagamintas taupant žaliavas, paliekantis kuo mažiau nebeperdirbamų, galutinių atliekų.

Gyventojai savo atliekas šiuo metu gali tvarkyti keliais būdais: mesdami į komuna-linių atliekų konteinerius, antrinių žaliavų konteinerius („varpelius“), atiduodami atliekas į stambiagabaričių atliekų aikšteles (savivaldybių), o senus gaminius (baterijas, šaldytuvus, padangas) turi galimybę grą-žinti pirkimo vietose, t. y. jeigu prekybos centras prekiauja tokiomis prekėmis, jis privalo iš gyventojo priimti panaudotą ne-bereikalingą gaminį.

Anot G. Mikulsko, kiekvienas sistemos dalyvis turi savo pareigas, todėl sistemos efektyvumas priklauso nuo visų dalyvių. Gamintojai ir importuotojai privalo vesti susidarančių atliekų apskaitą, kad turėtų įrodymus, kur padedamos atliekos, susida-riusios gamybos proceso metu, kiek jų ir t. t. Vartotojai (gyventojai bei įmonės) siste-moje privalo dalyvauti rūšiuodami atliekas. Savivaldybės – taip administruoti ūkį, kad gyventojui būtų pakankamai rūšiavimo konteinerių ir stambiagabaričių atliekų aikštelių. Gamintojai ir importuotojai turi finansuoti atliekų transportavimo ir perdir-bimo, savivaldybių aikštelių išlaikymo išlai-das. Aplinkos ministerija turėtų užtikrinti, kad savivaldybės negalėtų vengti sudaryti sąlygų, o gyventojai neturėtų galimybių netinkamai šalinti atliekų (kaip yra šiuo metu).

Asociacijos vadovas įvardijo tris pa-

grindines problemas: gyventojų sąmonin-gumo ir motyvacijos stoka, atliekų šalinimo vietų trūkumas ir nelegalus atliekų rinkimo, perdirbimo verslas.

Šiuo metu EEPA turi sukūrusi apie 4000 baterijų ir akumuliatorių surinkimo vietų (didieji prekybos centrai, bibliotekos, mokyklos, spaudos kioskai, degalinės) ir planuoja plėstis iki 6000, jungdama pajėgas

su „Žalvariu“. Plėtojamas surinkimo tinklas per platinimo vietas. Atliekos turi būti surenkamos visuose miestuose bei mies-teliuose iki tam tikro gyventojų skaičiaus. Taip pat turi vykti intensyvus viešinimas – straipsniais, TV reklama, radijo praneši-mais, klipais, bendra programa biologijos pamokose.

Nuo 2007 metų elektronikos atliekų tvarkymo veiklai skiriama po 5 mln. Lt per metus.

Kaip mokame už atliekas

Klausimas, ar eilinis žmogus žino, kaip moka už savo atliekas? Kaip gyventojas – tik už dalelę atliekų, kuri patenka į sąvar-tynus (10 %). Kaip vartotojas – 90 % moka gamintojams ir importuotojams, pirkdamas produktus. Kyla klausimas, kokias ilgalaikes sistemas, be akcijų ir šviečiamųjų laidų, sukūrė gamintojai ir importuotojai (jų or-ganizacijos), už pinigus, kuriuos mokame kaip vartotojai pirkdami produktus?

Jei už atliekų tvarkymą mokame jau pirkdami pro-duktą ir galime nebemokėti, jeigu dalyvaujame sistemoje ir rūšiuojame šias atliekas (padedame gamintojams ir importuotojams surinkti jų į rinką išleistą tam tikrą dalį atliekų), ar turime alternaty-vą? Labai gaila, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nežino, jog už atliekas moka ne tik kaip gyventojai, bet ir kaip vartotojai. Per daugiau nei dešimt metų buvo išleisti milijonai Litų visuomenės švietimui atliekų tvarkymo srityje. Buvo skleidžiama informacija, pristatomos atliekomis besirūpinančios valstybės ir savivaldybių ins-titucijos, regioniniai atliekų tvarkymo centrai, gamintojų ir importuotojų organizaci-jos. Tačiau rezultatas toks, jog gyventojai, vartotojai ir

net žiniasklaida (kuri lyg ir demonstruoja, jog labai domisi šia sritimi) vis tiek yra mažiausiai informuota grandis. Žinoma, kad kyla klausimas, kodėl taip yra. L. Šlei-notaitė-Budrienė įsitikinusi, jog šis klausi-mas vis labiau aktualės, nes gyventojai jau pradėjo aktyviai domėtis būsto šildymo ir kitų komunalinių paslaugų kainomis ir jų pagrįstumu.

Protingas atliekų tvarkymas

„Skirtingų produktų didžiausias povei-kis aplinkai pasireiškia skirtinguose būvio ciklo etapuose. Pavyzdžiui, didžiausias šaldytuvo poveikis – vartojant, popieriaus – žaliavų gavyboje ir gamyboje“, – teigia L. Šleinotaitė-Budrienė. Būvio ciklo verti-nimas įmonėse padėtų parodyti, kokį po-veikį aplinkai daro kiekvienas gamintojas. Siekiant kuo mažesnio atliekų susidarymo turi atsirasti ekologinis projektavimas, apie atliekas reikia galvoti dar tik kuriant naujus produktus, svarbi ir atliekų prevencijos, jų visiško nebuvimo idėja.

Anot specialistės, turėtume pradėti kurti naują koncepciją, keisti pačių me-džiagų pasirinkimą, gaminius galima keisti paslaugomis (TV nuoma), taip pat tobulinti dalimis.

Turi būti judama link to, kad atliekai atėjus į perdirbimo įrenginį, paveikus skir-tingais dažniais, ją būtų galima išskaidyti į atskirų medžiagų frakcijas.

Šiuo metu pati sistema mūsų neverčia rūšiuoti – tai daroma dėl asmeninių princi-pų ir įsitikinimų.

Už atliekas mokame kaip gyventojai ir vartotojai – mažiausiai informuota grandis atliekų tvarkymo sistemoje.

Kaip pastebėjo L. Budrienė, gamintojo atsakomybės principas atliekų tvarkyme yra „sėkmingiausia strategija

aplinkosaugoje”.

Amrep Mike nuotrauka

17

Klimatas

www.ozonas.lt

Specialus priedas

1. Išsirinkite mažiausiai gamtai kenkiantį augintinį

Tikriausiai nuskambės keistai, tačiau pačiu ekologiškiausiu naminiu gyvūnu yra laikoma višta. Jos mėgsta medžioti sodo šliužus, yra tarsi vaikštantys komposteriai, galintys maisto likučius paversti nuostabia trąša, be to, deda kiaušinius. Prisijaukinti ir užauginti draugišką vištą yra be galo pa-prasta – kai višta lesa, laikykite savo ranką šalia jos maisto. Taip netrukus užsiaugin-site ne ką prastesnį naminį gyvūną nei šuo. Aišku, šis gyvūnas vargu ar tiks gyvenan-tiems mieste.

2. Rinkitės beglobį gyvūną

Jeigu žadate įsigyti šunį arba katę, ap-svarstykite galimybę pasiimti jį iš gyvūnų globos namų. Viena didžiausių organizacijų, suteikiančių laikiną globą gyvūnams, yra

„SOS gyvūnai“. Daugiau informacijos galite rasti: sos-gyvunai.lt.

3. Saugokitės blusų

Blusos – gana didelė kančia auginan-tiems kailį turinčius gyvūnus. Kad apsau-gotų savo augintinį nuo šių mažų parazitų, daugelis savininkų renkasi aerozolį. Tačiau galima rasti ir draugiškesnių aplinkai išei-čių. Pavyzdžiui, reguliariai šukuokite šunį, katiną, triušį ar kitą plaukuotą gyvūną šukomis, skirtomis iššukuoti blusas. Be to, kiekvieną kartą perbraukę šukomis per augintinio kailį praplaukite jas muiluotame vandenyje, kad blusos nenušoktų atgal ant jūsų gyvūno.

Taip pat pravartu žinoti, jog blusos palieka kiaušinėlius ne ant jūsų augintinio,

bet gyvenamoje aplinkoje, taigi reguliariai valykite dulkes. Reikia neužmiršti ir kas penkias dienas gyvūną išmaudyti.

4. Žaislai

Ribokite laukinę savo augintinio pri-gimtį: neleiskite katės į lauką pavakariais ir paryčiais, nes tuo metu jos yra labiausiai linkusios medžioti. Nukreipkite gyvūno medžiotojo instinktą į žaidimą: linksmu žaisliuku jam gali tapti paprasta skardinė, susuktas popierinis maišas gali lavinti augintinio puolimo instinktą, o kartoninę dėžę jis gali panaudoti kaip puikią vietą pasislėpti.

5. Atliekoms NE

Kai kurie gyvūnų šeimininkai mano, kad augintinio išmatų rinkti nereikia, nes jos tręšia gamtą. Tačiau tikroji tiesa yra tokia, kad gyvūnų išmatose yra daug kenks-mingų bakterijų, kurios lyjant lietui nu-plaukia į upes ir ežerus ir taip teršia aplinką. Augintinio išmatas patartina rinti į popieri-nį maišelį. Taip pat galite naudoti savo au-gintinio išmatas kaip pūdinį. Gana įdomus faktas, kad Aliaskoje šunų, kinkomų sporto varžybose, savininkams patariama naudoti gyvūnų išmatas kaip kompostą. Nuostabų gidą su paprastomis šunų atliekų kompos-tavimo taisyklėmis, rasite internetiniame puslapyje: ak.nrcs.usda.gov/compost.html.

6. Naudokite ekologiškas gyvūnų priežiūros priemones

Jeigu turite katiną, patartina naudoti ekologišką kačių kraiką, pagamintą iš me-džio drožlių, panaudoto popieriaus, pjuve-

ekologiškos augiNtiNių priežiūros būdai

Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 30 000 naminių gyvūnų. Tačiau retas gyvūnėlio šeimininkas susimąsto, kaip auginant savo numylėtinį nekenkti gamtai. Šiame straipsnyje rasite 7 būdus, kaip prižiūrėti augintinius ekologiškai.

nų, kukurūzų burbuolių kotų, išdžiovintų apelsinų žievelių ar net iš sėlenų. Taip pat perkant gyvūnų priežiūros priemones patartina perskaityti produkto sudėtį. Ne-seniai atlikti tyrimai, išspausdinti žurnale

„Whole Dog Journal“, parodė, jog dažniau-siai pasitaikančios šunų ėdalo sudedamo-sios dalys yra kaulų miltai, saldikliai, daži-kliai, konservantai, fosfatai, gyvūnų riebalai bei šalutiniai produktai (liežuviai, pėdos ir kitos nepatrauklios vietos). Tikriausiai nei vienas iš mūsų nevalgytų tokio maisto, to-dėl nereikia to duoti ir mūsų gyvūnams.

7. Auginkite žuvytes natūraliai

Papuoškite akvariumą tikrais, fotosin-tezę vykdančiais augalais vietoj plastmasi-nių ar guminių. Tuomet jūsų žuvytė galės plaukioti švariame vandenyje, turės maisto šaltinį ir gyvens aplinkoje be toksinų.

patarimai parengti pagal „yes!“ žurnalo medžiagą

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio infor-mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

Raminta KAZLAUSKAITĖ

Alp

er B

uluc

nuo

trau

ka

7

18

GamtaSpecialus priedas

Baltijos jūra nuolat teršiama, o šiai pa-lyginti mažai jūrai teršalų injekcijos pama-žu tampa nepakeliamos. Problemų mūsų jūroje ne viena. Bene sudėtingiausias ir pavojingiausias reiškinys yra tai, ką moks-lininkai vadina eutrofikacija. Dėl jos jūros vanduo „žydi“, jame trūksta deguonies, dūsta žuvys, mažėja vandens biologinė įvairovė. Eutrofikaciją, kaip ir kitus jūros negalavimus, sukelia daugybė veiksnių. Ty-rėjai pirmiausia mini maistines medžiagas, be reikalo atsiduriančias Baltijos jūroje. Sunerimti verčia, pavyzdžiui, daugiau nei 1 milijonas tonų azoto, kasmet patenkančio į Baltiją. Rimta problema yra ne tik pats azotas, bet ir jo keliai į jūrą. Net trys ketvir-tadaliai visos šios medžiagos į jūrą patenka iš žemyno – aišku, ne vien tik iš Lietuvos. Upėmis azotas atkeliauja iš Baltarusijos, Čekijos, Ukrainos ir kitų šalių. Tai procesas, kurį kontroliuoti yra nepaprastai sunku ir brangu. Ne tik azotas, bet ir fosforas ar kitos maistinės medžiagos savo kelią jūros

link pradeda žemės ūkiuose. Ne paslaptis, kad rytinėje Europos dalyje žemės ūkis tebėra itin svarbi, o kartais ir esminė vals-tybių pramonės dalis. Taip pat ne paslaptis, kad stengiantis kuo labiau padidinti ūkių našumą neretai pro pirštus pažiūrima į tai, kaip tas našumas skatinamas. Jūros atžvil-giu skaudžiausia yra tai, kad jei naudojamų trąšų kiekis kai kur dar reguliuojamas, tai procesų po tręšimo dažniausiai niekas nebepaiso. Būtent dėl to iš visų maistinių į Baltijos jūrą patekusių medžiagų net pusė atkeliauja iš žemės ūkių Europos rytuo-se. 2000-ųjų metų duomenimis, kasmet į Baltijos jūrą patenka 814 000 tonų azoto ir 42 010 tonų fosforo.

Karas Baltijoje tęsiasi

Kita aktuali Baltijos teršimo problema yra pavojingos medžiagos. Pastaruoju metu būtent jos yra iškeliamos į pagrindinių pa-vojų sąrašą. Beje, prieš pradedant vardinti

pavojingų medžiagų keliamą grėsmę ir jų paplitimą, svarbu paminėti, kad šioje srity-je yra dirbama ir jau pasiekta rezultatų. Per pastaruosius dvidešimt metų šių medžiagų gerokai sumažėjo. Kadmio jūroje sumažėjo kone perpus, dar labiau sumažėjo gyvsida-brio ir švino kiekis. Baltijos jūroje Antrojo pasaulinio karo metais buvo paskandinta daugybė pavojingų cheminių atliekų. Dau-giausiai mūsų kaimynų iš Skandinavijos pastangomis įnirtingai mažinami ne tik šių, bet ir kitų pavojingų medžiagų kiekiai. Minėtų kadmio, gyvsidabrio ir švino kon-centracijos Baltijos jūroje tebėra dvidešimt kartų didesnės nei Šiaurės Atlante. Mūsų žvejai nuolat sugauna žuvų, kuriose pavo-jingų medžiagų koncentracija gerokai vir-šija visas leistinas normas. Dauguma tokių žuvų identifikuojamos, tačiau naivoka būtų tikėtis, kad nei viena tokia nepatenka ant stalų Lietuvoje. Neįtikėtina, tačiau mūsų sąlyginai negilioje ir neatšiaurioje jūroje yra mirties zonų – teritorijų, kuriose neap-

baltija: maža jūra, dideli teršalaiGiedrė KISIELĖ

Baltijos jūra yra didžiulis Lietuvos turtas. Ne tik dėl to, kad suteikia mums priėjimą prie pasaulinio vandenyno ar pritraukia nemažus turistų srautus. Mažiau nei šimtas kilometrų pajūrio mums teikia neįtikėtiną floros ir faunos įvairovę, praturtina mūsų krašto orus ir gamtovaizdį. Ir tai tėra pavyzdžiai, kuriuos kiekvienas mato ir supranta. Iš tiesų Baltija mums dovanoja tiek daug, kad tik praradę jūrą suprastume, kokia ji mums svarbi.

Ingo Meironke nuotrauka

19

Gamta

www.ozonas.lt

tinkama jokia gyva būtybė. Tokios vietos atsiranda būtent dėl per didelės pavojingų medžiagų koncentracijos. Dabar jau tiek Rusijos, tiek Vokietijos atstovai pripažįsta, kad visame Baltijos jūros dugne yra palai-dota šimtai tūkstančių tonų cheminio gin-klo. Nors kariniai veiksmai Baltijos regione liovėsi seniai, tačiau cheminės jūros dugno minos mums tebegrasina. Kodėl? Moksli-ninkai sako, kad situaciją sukomplikuoja tai, jog cheminio ginklo iškelti iš jūros dugno neįmanoma jo neprabudinus. Savaime suprantama, kad toks procesas būtų be galo pavojingas, o nesėkmės atveju padari-niai gali būti tragiški. Didelę šių cheminių ginklų dalį sudaro ipritas, itin pavojingas masinio naikinimo ginklas. Abiejuose pasauliniuose karuose šios dujos nusinešė begales gyvybių. Susprogdinti daugiau nei 4000 tonų šios medžiagos tiesiog jūroje yra per daug pavojinga. Iškelti ipritą iš jūros dugno taip pat rizikinga, mat jis labai jau-triai reaguoja į šilumą – patekęs į aukštesnę nei 14 laipsnių temperatūrą jau sukeltų mirtiną pavojų.

Atominis pėdsakas

Baltijos vandenims grasina ir dar viena pesticidų grupė įmantriu pavadinimu – po-lichlorinti bifenilai. Dažniausiai jie naudoja-mi elektrotechnikos pramonėje kaip trans-formatoriniai tepalai. Šie pesticidai kartu su kai kurių dažų nuotekomis į jūrą patenka per kanalizacijos nuotekas. Nemaža dalis šių pesticidų Baltiją pasiekia ir per atmos-

ferą kaip rūgštūs lietūs. Vardinant pavo-jingus teršalus nemažas dėmesys turi būti skiriamas ir radioaktyviosioms atliekoms. Radionuklidai plūste plūdo į Baltijos jūrą praeito amžiaus šeštąjį ir septintąjį dešim-

tmečiais, kai dvi tuometinės supervalstybės, JAV ir Sovietų Sąjunga, galynėjosi atominių bandymų poligone. Tokių bandymų pase-kmės – globaliai po Žemę paplitę radioak-tyvūs teršalai. Baltijos jūroje pavojingiausi yra ilgaamžiai radionuklidai 137Cs ir 90Sr. Šių skilimo pusamžis yra net trisdešimt metų. Kai supervalstybės aprimo ir pasira-šė atominių bandymų nutraukimo sutartį, Baltijos jūrai smogė Černobylio katastrofa.

Į mūsų jūrą pateko įvairių greitai skylančių radionuklidų kiekiai. Šiuo metu moks-lininkai laikosi nuomonės, kad nuo šios katastrofos padarinių Baltijos jūra visiškai išsivalys po maždaug dešimties metų.

Gydymo metodai

Išvardintos problemos – anaiptol ne visos, o tik tos, kurios galėtų vadintis rim-čiausiomis. Rimtos žalos Baltijai daro ir vis intensyvėjanti laivyba, taip pat nuolat didėjanti žemyno pramonės infrastruktū-ros įtaka. Kartu su besiplečiančia pramone didėja ir atliekų bei teršalų lavina. Ligų Bal-tijos jūra turi daug, tad natūralu, jog visas jas gydyti sudėtinga. Ko gero, pagrindiniu daktaru vertėtų laikyti Helsinkio komisiją. Ši organizacija jungia visas prie Baltijos krantų esančias valstybes ir stengiasi imtis organizuotų veiksmų valant jūrą. Į šios or-ganizacijos veiklą aktyviai bando įsitraukti ir Lietuva. Helsinkio komisijos atstovai nuolat skelbia sąrašą įmonių, kurios yra didžiausios Baltijos jūros teršėjos. Sąraše esančios įmonės skatinamos pasitempti ir mažinti taršos kiekius. Oficialiais duome-nimis, šiuo metu tik viena Lietuvos įmonė – trąšų gamintoja „Lifosa“ – yra didžiųjų ter-šėjų sąraše. Tiesa, tarp pavojingai teršiančių objektų Lietuva turi ir daugiau narių. Kaip pavojingi į sąrašą įtraukti Lietuvos žemės ūkio sektorius ir Kuršių marios. Šis Helsin-kio komisijos sąrašas labai tiksliai nurodo sritis, kuriose Lietuva turėtų susimąstyti. Nors žemės ūkio ir kitos pramonės plėtra mums svarbi ekonomiškai, tačiau 99 km Baltijos pajūrio yra svarbesni.

Specialus priedas

Iškelti ipritą iš jūros dugno rizikinga, mat jis labai jautriai reaguoja į šilumą – patekęs į aukštesnę nei 14 laipsnių temperatūrą jau sukeltų mirtiną pavojų.

Ville Miettinen nuotrauka

Unukorno nuotrauka

20

Sveikata

Po rūsčių, kiškius bei kitus gyvius iš-kamavusių, netgi lepesnių medžių (ypač vaismedžių) žievę suplėšiusių šiųmečių žie-mos speigų, nekantriai lauktas ir pagaliau sulauktas pavasaris ant savo skreito dosniai dėjo gamtos gėrybes, tarsi skubėdamas žmogui atsiteisti už sesės žiemos dovanas: tamsą ir šaltį, gilų augalijos miegą.

Gydantys pasivaikščiojimai

Pavasarį dažną vilioja nubudęs miškas. Norisi pasidžiaugti atgyjančios gamtos kva-pais, pasiklausyti po plačiausias platumas aidinčio gervių trimitavimo ar kurtinių burbuliavimo. O kai užkukuoja gegutė!.. Miškas draugiškas jį mylinčiam! Jis visada turi ką pasiūlyti fiziškai nusilpusiam, ne tik dėl saulės, vitaminų, gaivaus oro stygiaus, kaip regis, suvargusiam žmogui. Tad verta į mišką keliauti vien dėl inhaliacijų – švaraus, deguonimi prisodrinto oro gurkšnių, ku-riems neprilygs jokie poliklinikų kabinetai, psichoterapijos seansai. Taip stebuklingai miško oras gydo ne tik chronišką nuovargį, bet ir nervinį išsekimą, reguliuoja centri-nės nervų sistemos darbą, kraujospūdį, o veikdamas kaip antistresorius, mažinantis įtampos būsenas, – padeda išsivaduoti iš kai kurių pagrindinių, gyvybei pavojingų širdies ligų, kaip antai: stenokardija, mio-kardo infarktas.

Lyg rūta žaliuo-jantys pušynai ar eglynai – žinoma vieta, kur sveikatą atgaudavo išmin-tingi mūsų senoliai. Teigiama, kad egly-nai tarsi išsiurbia iš žmogaus ir ligas, ir apskritai neigiamą energiją. Tačiau jei žmogus tos neigia-mos energijos turi pernelyg daug, po tokio „seanso“ jis pasijunta tarsi nu-alintas, netgi būna sunku toliau eiti...

Ne vienas mūsų inteligentas klasikas– M. K. Čiurlionis, J. Biliūnas ir kt., – sirgę plaučių, kvėpavimo takų, gerklės ligomis, gydėsi pušynų oru. Tiesa, pušynuose, egly-nuose širdininkams reikėtų būti atsarges-niems, nes didžiuliai spygliuočių išskiriami fitoncidų kiekiai gali tik pabloginti savijau-tą. Tokiems ligoniams tinkamiausi lapuočių miškai, ypač vadinamųjų energijos donorų

– beržų, klevų, ąžuolų – girios ir giraitės. Deja, ir tamsieji eglynai, ir gražieji

pušynai Lietuvoje labai sparčiai naikinami. Taip pat ir lapuočių miškai, mistiškų sengi-rių likučiai. Ir vien dėl trumpalaikės naudos

– pelno iš klestinčio medienos verslo. Ne tik beržus, uosius nesusimąstydami kerta naujieji miškų savininkai, bet, šiurpu net pagalvoti, šventvagiškai verčia ir šimtame-čius ąžuolus... Net ir dabar – pavasarį. Ir net vasarą...

Šių neigiamų procesų, kad ir kaip stengtumės, negalime sustabdyti. Nors kovoti, be abejo, reikia...

O jeigu jūsų pamiltą mišką vis tik su-darkė pūstynės, galima bent protingai iš-naudoti esamą situaciją – nuo kirtavietėse paliekamų šakų pasiskabyti beržų, drebulių pumpurų, prisirinkti ąžuolų, uosių žievės.

Trapioji gyduolė

Kad ir labai širdį slegia tie pasivaikš-

kai pražysta žibutės, visi į miškus riNkti... tamsiųjų plaučių!

Vida BUKAUSKIENĖYra augalų (kaip ir žmonių), kuriais susižavi, netgi – įsimyli, iš pirmo žvilgsnio. Tarp tokių – Pulmonaria obscura, arba tam-

sioji plautė, neaukštas, kuklus, gležnas augalėlis. Greičiausiai daugelį plautėmis vadinami žoliniai augalai pakeri ne tik todėl, kad jie vieni pirmųjų prasikala iš vis dar vėsa alsuojančios žemės ir savo žiedų pumpurus išskleidžia virš pilkai rusvų trūnijančių per-nykščių medžių lapų, bet ir kad visi kiekvienos plautės stiebelio žiedai sumirga skirtingomis spalvomis – nori ar nenori, širdyje pajunti nuostabą ir pavasarišką džiaugsmą.

čiojimai po kirtavietes, bet pumpurėlių ir žievelių maišelį per petį persimetęs lendi atgal į tankmę, kur vėl, žiūrėk, iš tolo drau-giškai šviečia ir be garso mojuoja ryškiai geltoni ar skaisčiai balti plukių varpeliai; va, pamatai ir žibutę, vieną kitą žydrą dangaus lopinėlį, pro šakas nusileidusį ant žemės, ir nejučiom nusišypsai, vėl nudžiungi ir gal net kaip vaikystėje suploji delnais, nesumo-damas, kaip kitaip galėtum išreikšti spur-dantį, širdyje netelpantį džiaugsmą.

Žingsniuoji sau aukštai kilnodamas kojas per traškantį miško patalą, kol staiga stabteli ir iš nuostabos sulaikai kvapą – priešais mirgėte mirga ežero mėlynumo, pasidabinusio saulėlydžio spalvomis, tam-siųjų plaučių sąžalynas. Tokio grožio gėlę retai ir po langu darželyje rasi. Tik ji tokia subtili ir trapi, kad ir pats turi nusižeminti ir žemai pasilenkti, norėdamas jos grožiu pasigėrėti.

Plaute šią agurklinių šeimos žolelę pavadino vienas žymiausių Europos bota-nikų, gydytojas, pranciškonas tėvas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849 m.), gy-venęs ir dirbęs Kretingoje, čia ir amžino poilsio atgulęs. Vardą šitas augalas gavo pagal viduramžiais įsigalėjusią doktriną, teigiančią, kad augalo gydomąsias savybes išduoda vadinamosios signatūros: augalo forma ir spalva. Minėto augalo signatūros rodo, kad augalu tinka gydyti plaučių ir viršutinių kvėpavimo takų ligas. Pažvelgus į jo melsvus, mėlynus bei rausvus, violeti-nius, kartais baltus žiedelius priešais šviesą, matosi gyslutės, primenančios žmogaus plaučių audinį. Ir iš tiesų – tai veiksmingas priešuždegiminis vaistas sergant plaučių ligomis, taip pat tuberkulioze ar chronišku bronchitu, laringitu. Versdamas iš lotynų bei kitų kalbų augalų vardus, tėvas J. A. Pabrėža sudėtingą lotyniškąjį Pulmonaria obscura pakeitė paties parinku paprastu, bet taip pat nurodančiu, kad augalas kaž-kuo susijęs su plaučiais, lietuvišku vardu

„plautė“. Pamažu naujasis vartas paplito visoje Lietuvoje.

Žinoma, ne visada panašumo teorija pasitvirtindavo. Be to, neretai po naujų tyrimų paaiškėdavo, kad kuris nors augalas

Specialus priedas

21

Sveikata

www.ozonas.lt

primename vieną iš esminių taisyklių: skinant bet kokius augalus, netgi ir tokias, atrodytų, įkyrias piktžoles (oi, koks netinkamas žodis!) kaip dilgėlės, trečdalį jų būtinai reikia palikti, kaip liaudis sako, veislei.

Jei sumanysite eiti rinkti plaučių, nepamirškite, kad pjauti reikia visą žolę, prie pat žemės, prieš prasisklei-džiant gražiesiems žiedeliams. Plautės žydi balandžio–ge-gužės mėnesiais, tad bet kada šiuo metu patraukę į mišką būtinai rasite tinkamų vaistinei žaliavai augalų. Rinkti juos geriausia į pintus krepšelius, kad sto-ri, sultingi kotai ir lapai nesusimaigytų ir nepradėtų šusti.

Džiovinti, jei yra galimybė, patariama džio-vykloje iki 45 °C arba palėpėje, tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, patiesus plonu sluoksniu ir nuolat pavartant. Išdžiūvusi žaliava tinkama vartoti vienerius metus.

Plautės žolė išties itin vertinga – joje yra karotino, vitamino C, rutino, silicio rūgšties, sakų, daug makroelementų ir mikroelementų: mangano, geležies, vario (kraujo struktūros dalių), taip pat jodo, vanadžio, titano, sidabro, nikelio, silicio, stroncio, kalio, kalcio.

Augalas-vitrina

Įdomiausia tamsiosios plautės savybė – žiedlapių spalvos keitimasis vegetacijos laikotarpiu nuo rausvos į violetinę, purpu-rinę, tamsiai mėlyną iki melsvos. Manoma, kad ši spalvų gama yra tam tikra augalo siunčiama informacija vabzdžiams apdul-kintojams, dažniausiai lankantiems tik roži-nės spalvos žiedus. Tokio tipo augalai vadi-nami augalais-vitrinomis, o rožinė spalva vabzdžiams yra tarsi iškaba, skelbianti, kad nektaro šiuo metu šiuose žieduose yra. Nors šio reiškinio priežastys tyrinėtojams dar iki galo nežinomos, tačiau tai netrukdo ir mums kaip visokiems zvimbalams, paste-bėjusiems spalvinguosius augalėlius, lėkti prie jų arčiau ir tupinėti aplink, grožėtis ir aikčioti, nepaliaujant žavėtis nesibaigian-čiomis gamtos išmonėmis, parėdymais ir stebuklais...

gydo ne tik jau žinomas ligas. Būdavo ir vis dar būna ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, var-nalėšomis, kurių žiedai primena žmogaus galvą, trenkami – kad neslinktų – plaukai, tačiau mokslininkams šio poveikio pagrįsti kol kas nepavyko. O plaučių žolė šiandien pirmiausia vartojama – nors niekas nepa-neigė ir senesnių tyrinėjimų išvadų – kaip vaistas kraujo ligoms gydyti, kraujui valyti bei kraujo kokybei gerinti, nes šio augalo mikroelementų rinkinys, ypač manganas, dalyvauja kraujodaros procese. Manganas, be to, stimuliuoja augimą ir aktyvizuoja vitaminą B1.

Labai svarbu ir tai, kad plautės kontra-indikacijos nežinomos ir ją galima vartoti nesibaiminant šalutinio poveikio (išskyrus vartojančius labai nesaikingai –- jiems gali atsirasti alerginių reakcijų.

Paplitimo vietos

Tamsiųjų plaučių dairykitės ten, kur gausiai žydi žibutės – ūksminguose pa-miškių krūmynuose ir, aišku, lapuočių bei mišriuose miškuose. Jos mėgsta trąšų, puveningą dirvožemį. Augalas neretas vi-soje mūsų šalyje. Tad prisirinkite tiek, kad išdžiūvusios žolės jums ir kiekvienam jūsų šeimos nariui užtektų dvidešimt vienos die-nos profilaktiniam kursui. Dienos norma vienam žmogui – du šaukštai džiovintos susmulkintos žaliavos. Vaikams iki keturio-likos metų reikia dvigubai mažiau. Tačiau

receptaiLabai efektyvi pagalba nuo chroniško

bronchito, gerklų, anginos ir kitų viršutinių kvėpavimo ligų, tinkanti ir mažiems vai-kams gydyti, yra lygiomis dalimis sumaišy-tų džiovintų tamsiųjų plaučių, pavasarinių raktažolių ir šliaužiančiųjų tramažolių mišinys. • 2 valgomuosius šaukštus džiovintos, su-

smulkintos žolės užpilti 500 ml. verdan-čio vandens, uždengti, po 2 val. nukošti. Laikyti tamsioje vietoje. Pasaldinus medumi gerti po pusę stiklinės užpilo 4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Vaikams iki 10 metų šio užpilo reikia duoti 4 kartus per dieną tiek arbatinių šaukštelių, kiek jiems yra metų.

Norint sustiprinti imunitetą ir apsaugi-nes organizmo funkcijas, paskatinti ląstelių atsinaujinimą, gydyti mažakraujystę ir odos ligas, valyti kraują bei papildyti magnio kie-kį organizme, vartojamas šios žolės užpilas. • 2 valgomuosius šaukštus džiovintos, su-

smulkintos žolės užpilti 500 ml karšto vandens, 2–3 min. kaitinti ant silpnos ugnies. Nukėlus nuo ugnies uždengti, po 30 min. nukošti. Laikyti tamsioje vietoje. Gerti po pusę stiklinės užpilo 4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Pagardinama medumi. Medumi nesal-dinama, jeigu užpilas geriamas siekiant sustabdyti viduriavimą. Ryte negerkite prieš valgį, nes tuščią skrandį užpilas gali labai sudirginti.

Nuo pavasario ir visą vasarą tiems pa-tiems tikslams tinka vartoti šviežius lapus, kuriuose daug vitaminų, ypač vitamino C, ir kurie, beje, pasižymi puikiu skoniu, tik yra šiurkštoki, tad juos reikia truputį patroškinti. Maišant su kitomis žolėmis, pavyzdžiui, žaliais paprastųjų garšvų, rūgš-tynių, pora minučių patroškintais didžiųjų dilgėlių lapais, dar paskaninus svogūnais, raugintais kopūstais, krienais, spragintomis linų sėmenimis, iš jų gaminamos ne tik labai skanios salotos, bet ir įdarai blyne-liams, virtiniams, verdamos sriubos ir pan. Skaniausi būna žuvies arba vaisių troškiniai su plautėmis. Žiemai šių vertingų augalų galima prisisūdyti kaip ir rūgštynių, krapų, dilgėlių ir pan. Prancūzijoje, Bulgarijoje, Anglijoje, Lenkijoje plautės išdidžiai auga daržų lysvėse kaip salotų augalas.• Smulkiai supjaustyti 300 g tamsiųjų

plaučių lapų (galima patroškinti, tačiau pirmiausia pamėginkite žalius) ir 100 g svogūnų. Užpilti grietine ir apdėti virto kiaušinio griežinėliais.

• Išvirti mėsą su bulvėmis, pridėti su-smulkintų plaučių lapelių, aliejuje pake-pintų svogūnų ir viską vėl užvirti.

Specialus priedas

22

Gamta

dirvožemis – braNgus, bet Ne visada saugomas turtas

Paulius SADAUSKAS

Dėl daugelio priežasčių Lietuvos žemės ūkiui prognozuojama labai graži ateitis. Ekspertai kone vienbalsiai tvirtina, kad šylant klimatui mūsų šalyje sąlygos auginti ir parduoti žemės ūkio produktus turėtų pagerėti. Ilgesnis šiltasis metų periodas lems ne tik gausesnį derlių, bet ir paprastesnius jo užauginimo būdus. Atsižvelgiant į tai, kad pietinėje Europos dalyje dėl sausrų ir kitų klimato anomalijų derlius mažės, Lietuvai dar atsivers ir įvairios eksporto galimybės. Viskas atrodo labai gražu, tačiau suprantama, kad derlius pats neužaugs. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikės ne tik daug įdėto darbo, bet ir švaraus, sveiko ir derlingo dirvožemio. O šis, atrodo, nebūtinai toks ir bus.

Specialus priedas

Rob van Hilten nuotrauka

23

Gamta

www.ozonas.lt

Dirvožemis kaip oda

Ką reiškia užterštas dirvožemis? Paly-ginti galima labai paprastai – dirvožemis yra žemės oda, tad užterštas dirvožemis prilygsta nesveikai odai. Tačiau klystume, jei teigtume, kad dirvožemis žemei toks pat svarbus, kaip žmogui svarbi oda. Iš tiesų dirvožemis yra gerokai svarbesnis. Jame bręsta augalų gyvybė, kaupiasi vandens ir maisto medžiagų atsargos. Galima drąsiai teigti, kad be dirvožemio mūsų planeta ne daug kuo besiskirtų nuo Mėnulio ar Marso. Ne tik augalai, bet ir gyvūnai priklausomi nuo dirvožemio. Kai kurie priklausomi tiesiogiai, nes ten gyvena, o kitiems, tarp jų ir žmogui, dirvožemis yra maisto ir kitų naudingų medžiagų šaltinis. Dirvožemis – gyvas objektas, o tiksliau, daugelio objektų sistema. Kiekvienoje vietoje, kiekviename regione dirvožemis yra skirtingas, todėl skirtingai reaguoja ir į aplinkos veiksnius. Palyginus su kitais regionais, galima sakyti, kad Lietuvos dirvožemiai yra gana jauni, susiformavę ant įvairių medžiagų, kurias atnešė paskutinis buvęs apledėjimas. Kiek mažiau nei dešimtadalis dirvožemių susi-formavo durpėse. Dėl tam tikrų mūsiško dirvožemio savybių jo tarša mums yra dar pavojingesnė, nes yra tiesiogiai susijusi su vandeniu. Dėl drėgno ir vėsaus klimato mūsų šalies dirvožemiuose vyrauja išplovi-mo procesas. Tokio proceso metu grunti-nius ir paviršinius vandenis lengvai pasiekia įvairios medžiagos. Jos gali būti tiek natū-ralios, tiek atsiradusios dėl žmogaus veiklos. Tai jau yra pavojinga. Nuo nereikalingų medžiagų neapsaugomos nei upės, nei ežerai. Nereikalingos medžiagos pasilieka geriamo vandens telkiniuose, patenka ir į daugelį Lietuvos šulinių. Šiuo metu dau-gelio šulinių vanduo nėra geros kokybės, jame nemažai nitratų ir kitų, dažniausiai su trąšomis atkeliavusių, medžiagų.

Teršiame trąšomis

Apie trąšas vertėtų pakalbėti daugiau ir išsamiau. Kaip paradoksaliai tai beskambė-tų, tačiau žemės ūkis, kuriam dirvožemio švarumas ir derlingumas turėtų rūpėti la-biausiai, prie jo taršos prisideda itin stam-biu mastu. Trąšose, įvairiose augalų apsau-gos priemonėse (nuo vabzdžių, piktžolių, graužikų ir kt.) yra daug medžiagų, kurios yra labai patvarios ir patekusios į aplinką ne suyra, o kaupiasi dirvožemyje, organiz-muose, augaluose, vandens telkiniuose. Ten išaugusius produktus mes valgome. Be to, augalų apsaugos priemonės ne tik apsaugo javus, daržoves, bet tuo pačiu neigiamai veikia kitus augalus, sunaikina daug nau-dingų organizmų. Dauguma žemės ūkyje naudojamų trąšų yra fosfatų ir nitratų tir-palai. Jeigu jų išpurškiama per daug, augalai negali visko pasisavinti ir šios medžiagos iš-

plaunamos su krituliais į vandens telkinius, kuriuose per didelis fosfatų ir nitratų kiekis sukelia „vandens žydėjimą.“ Be šio reiškinio trąšos skatina ir kitų augalų augimą, todėl dažnai vandens telkiniai per daug apželia žolėmis, nendrėmis ir kitais nereikalingais augalais. Visų jų augimui yra reikalingas deguonis, o jie jį pasisavina iš vandens. Dėl to deguonies ima trūkti žuvims, įvairiems kitiems organizmams. Taip vandens tel-kiniai po truputį apauga, dumblėja ir nu-miršta. Nitratai ir fosfatai gali prasiskverbti ir į gruntinį, kitaip sakant, mūsų geriamąjį, vandenį. Su karbonatinių medžiagų išplo-vimu yra susijusi ir kita mūsų dirvožemio problema – jų rūgštėjimas. Tai vienas iš cheminės dirvožemio degradacijos procesų. Šiuo metu ketvirtadalis ariamų dirvožemių Lietuvoje yra rūgštūs, jų derlingumas su-mažėjęs, o augalų produkcijai augti reikia didesnių investicijų. Be to, rūgštėjantys plotai apauga giliašaknėmis piktžolėmis, kurios gadina drenažo sistemas, todėl mažėja dirvų ūkinė vertė. Rūgščiuose dir-vožemiuose savo ruožtu spartėja ne tik che-minių medžiagų, bet ir mineralinių dalelių išplovimas ir pernešimas. Manoma, kad nuo 6 proc. (lygumose) iki 30 proc. (kalvo-tose aukštumose) Lietuvos dirvožemių yra nuardyti. Tiesa, dabar situacija nebėra tokia prasta, kokia buvo prieš gerą dešim-tmetį, kada įvairios statybos ir kita aplinkai nedraugiš-ka veikla buvo prak-tiškai nežabojamos. Pastaruoju metu, vykstant renatūra-lizacijai ir didėjant daugiametės auga-lijos plotams, dirvų erozija silpnėja. Organinė durpingų dirvožemių medžia-ga yra linkusi kaupti visas į ją patekusias medžiagas ir terša-lus. Nustatyta, kad numelioruotų aria-mų durpynų viršu-tiniame sluoksnyje toksinių sunkiųjų metalų, įterptų su trąšomis ir augalų apsaugos priemo-nėmis, yra 10–60 kartų daugiau nei natūralių pelkių durpėje.

Pasaulyje – nerimo ženklai

Taršos proble-mų, žinoma, yra.

Tačiau apskritai vertinant, Lietuvos dirvo-žemiai net ir miestuose yra žymiai mažiau užteršti nei, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse, kuriose vystoma kalnakasyba ar sunkioji industrija. Dažniausiai aptinkama taškinė dirvožemių tarša dėl neūkiškumo ar paprasčiausio žmonių neišmanymo. Žmonės dažnai išpila nereikalingas pavo-jingas chemines medžiagas ar produktus. Neatsakingai ir neapdairiai išpilami panau-doti tirpikliai, dažų likučiai, valymo prie-monės, išmetami akumuliatoriai, galvani-niai elementai ir dar daug pavojingų buiti-nių atliekų. Išmestos jos kelia rimtą grėsmę ne vien dirvožemiams, bet ir visai aplinkai. Tokiuose produktuose yra labai pavojingų medžiagų – sunkiųjų metalų, lakiųjų orga-ninių junginių, įvairių nesuyrančių orga-ninių junginių. Jie ne tik užteršia aplinką, bet per augalus, gyvūnus, vandenį sugrįžta atgal į mūsų organizmą. Ir vis dėlto verta vėl atsigręžti į kitas šalis. Nors pastaruoju metu į dirvožemio, kaip ir visos aplinkos, taršą yra atkreipiama daugiau dėmesio, ta-čiau daugelio šalių dirvožemiai kenčia dar gerokai daugiau nei lietuviški. Vakarų Eu-ropos šalys įnirtingai kovoja su pramonės gigantų išmetamais teršalais. Ten pergalių dar pasiekiama, tačiau rytinės Europos ar beatodairiškai į pramonės lyderių pozicijas

Specialus priedas

Smudge 9000 nuotrauka

24

GamtaSpecialus priedas

besitaikančių Azijos gigantų žemės yra ali-namos nenusakomais tempais. Iš pramonės į aplinką, o tuo pačiu ir į dirvožemį, paten-ka daug įvairių teršalų: pavojingų atliekų, kurios dažnai nėra tinkamai tvarkomos, pavojingų cheminių medžiagų, kurios, pa-tekusios į orą, anksčiau ar vėliau nusėda ant žemės arba išsilieja įvairių nelaimingų atsi-tikimų metu. Kartu su atmosferos teršalais išmetami ir vėliau į dirvą nusėda sunkieji metalai. Visa tai sukelia didžiulį dirvožemio rūgštingumą. Šis tampa ne tik nederlingas, tačiau naikina ir jau išaugusius augalus, miškus. Miško dirvožemių rūgštėjimu ypač susirūpinusios Skandinavijos šalys. Nors ten atmosferos užterštumas palyginti že-mas, bet ant rūgščiųjų granitinių uolienų susiformavę negilūs dirvožemiai yra jautrūs rūgštaus lietaus poveikiui. Manoma, kad Švedijoje per pastaruosius 60 metų rūgščių kiekis dirvožemiuose padidėjo 10 kartų. Kai kuriuose Švedijos ir Norvegijos miškuose dirvožemių reakcija parūgštėjo net iki 1 pH. Dirvožemiai, kurių pH ‒ mažiau negu trys, praktiškai tampa nederlingi. Rūgštėja ir Vakarų Europos miškų dirvožemiai, nors jie yra žymiai atsparesni negu Skandinavi-joje. Dirvožemiai rūgštėja ne tik Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, kuriose gausu stam-bių pramonės taršos šaltinių, bet ir kaimy-ninėse valstybėse (Austrijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse). Lenkijos miškų pakločių pH rodiklis nuo 1927 m. sumažėjo visu vienetu, o tai reiškia, kad rūgštingumas padidėjo dešimt kartų. Čekijos mokslininkai nusta-tė, kad kai kurių mažiau atsparių miško

dirvožemių rūgštingumas palyginti su 1940 m. dėl rūgščių kritulių padidėjo keturis kartus. Slovakijoje yra miškų, kuriuose nuo praėjusio amžiaus vidurio iki devinto dešimtmečio pradžios pakločių reakcija sumažėjo vidutiniškai nuo 4.8 pH iki 4 pH. Tiesa, tokie tyrimai vykdyti daugiausia spygliuočių medynuose, o ten dirvožemiai sparčiai rūgštėja ir be žmogaus įsikišimo. Kita vertus, Vokietijoje nustatyta, kad buko medynuose per aštuonerių metų laikotarpį praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtme-tyje miško paklotė parūgštėjo 0,5 pH.

Kaip mažinti taršą?

Nors daugelio dirvožemio taršos šalti-nių sustabdyti ar bent pristabdyti negalime, visada galima rasti būdų, kaip bent jau lokaliai prisidėti prie padėties gerinimo. Žinoma, dirvožemio taršos mažinimo prie-monės labai priklauso nuo taršos šaltinio. Skirtingi teršalų patekimo būdai reikalauja ir skirtingų taršos mažinimo veiksmų. Žemės ūkyje galime naudoti labai daug įvairių priemonių, o svarbiausia, kad jos vienodai efektyvios gali būti tiek dideliuose ūkiuose, tiek mažuose soduose. Dauguma šių patarimų gali atrodyti paprasti ar net banalūs, tačiau sąžiningai taikomi gali atnešti puikių rezultatų. Pavyzdžiui, savo ūkiuose vietoj dirbtinių trąšų galima nau-doti kompostą, mulčą, taip pat nenaudoti labai mobilių, sunkiai aplinkoje skylančių, patvarių medžiagų turinčių augalų apsau-gos priemonių. Aplink dirbamus laukus

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio infor-mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

galima palikti apsaugines neįdirbtos žemės juostas ir jas apsodinti krūmais. Sodinant pačius augalus reikėtų juos derinti – jie gali apsaugoti vienas kitą nuo kai kurių kenkėjų. Jei dar tik galvojate, ką norėtumėte auginti, vertėtų pasirinkti augalus, kuriems reikia mažiau maistinių medžiagų. Tokie augalai mažiau alins dirvožemį. Augalų augimo laikotarpiu būtinai laiku tręškite augalus, daržoves. Dar svarbiau - dozuodami trąšas, atsižvelkite į dirvos struktūrą. Patarimų virtinė gali tęstis be galo, tačiau svarbiausia yra ne kiek patarimų perskaitoma, o kaip jų laikomasi. Gyvenantiems mieste ar atokiau nuo gyvos ir įvairiausių organizmų kupinos žemės, šios dirvožemio problemos gali atrodyti anaiptol ne pačios svarbiausios. Tačiau čia vėl reikėtų prisiminti dirvožemio palyginimą su mūsų oda. Juk ir ši dažnai lieka nepastebima tol, kol netenka kovoti su problemomis.

Oakley originals nuotrauka

25

Statyba

www.ozonas.lt

Namo priešistorė

Laisvą nuo įvykių srauto akimirką daž-nai nejučiomis grįžtu į visai neseną vaikystę ieškodamas atsakymo į iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą klausimą. Kur visa ko pradžia? Kas davė impulsą pradėti tai? Kodėl tre-čios dešimties pabaigoje su dideliu ir vis labiau augančiu entuziazmu, susižavėjimu ir nuostaba įklimpau į molį tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme? Galbūt ta mintis kaip augalo sėkla prikibo vaikystėje, kai tė-tis, inžinierius – statybininkas, pirmaisiais metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atskriejus laisvės dvasiai, pradėjo intensy-viai domėtis statyba naudojant molį. Kalbė-jo, dalinosi, kopijavo smetonines ir vėliau, ankstyvaisiais tarybiniais metais, išleistas knygeles, brošiūras apie statybą naudojant molį. Deja, tuomet viskas ir liko mintyse, rankos prie šios neišpasakytai įdomios me-džiagos neprisilietė. Tyliai įtariu, kad tai ir buvo pradžių pradžia, nors ir sunkiai atse-kama, kuri galiausiai atvedė iki šiandieninio susidomėjimo, sudygusio ir suvešėjusio

procesas molio fazėje galėtų ir baigtis... Naudodamas molį žmogus laisvas ekono-miškai, nes bet kada gali nesunkiai pasiga-minti pagrindinio statybinio mišinio, tinko ar glaisto iš parankinių medžiagų, taip pat laisvas kūrybine prasme, nes yra nepririš-tas prie gaminio formos ir parametrų. Šiuo atveju žmogus pats kuria pageidaujamas formas ir jų parametrus – ne tik pastato sienų, išorės ir vidaus apdailos, bet ir ats-kirų vidaus interjero elementų, tokių kaip virtuvės baldai, vonios kriauklės, palangės, lentynos ir t. t.

Kai 2007 metų žiemą sumanėme sta-tybas, pavasariu dar net nekvepėjo, tad turėjome galimybę pažaisti su molio namų sąlygomis. Kilo mintis pasidaryti būsimojo pastato modelį. Ilgai netrukęs susiradau 1 kv. m medinę plokštę, molio, smėlio, smul-kių šieno likučių, akmenų mažiems pama-tams, kartoninių sijų ir pradėjau vakarais stalinės lempos šviesoje statyti. Truko ne-ilgai, apie dvi savaites – prisimenu tai kaip smagų atsipalaidavimą po intensyvaus dar-bo. Išsitiesdavau ant grindų, mažais žiups-

palankioje terpėje ir greičiausiai tinkamiau-siu laiku, kai žmogui labiausiai trūksta tikro, realaus ir žemiško gyvenimo.

Klausiu savęs, to paties klausia ir kiti: ar ilgai rinkotės ką statyti, iš kokios me-džiagos, kaip statyti? Pagaunu save mąstant, kad viso to tarytum ir nereikėjo daryti, manyje ir mano šeimoje viskas atsirado organiškai ir itin paprastai. Nebuvo ilgų svarstymų, kas geriau, kodėl geriau, paly-ginimų ir panašių mažai prasmingų dalykų. Tiesiog kaip varna žino, koks turi būti jos būstas konkrečiomis esamomis sąlygomis, kaip bebras instinktyviai jaučia savo būsi-mą pastogę, taip ir žmogui šiuo atveju atsa-kymas atėjo iš vidaus. Žmogaus vidui tiko Lietuvos žemėje paskutinio ledyno sutru-pinta ir laiko tėkmėje galutinai susmulkinta medžiaga, kuri rankų ir kojų pagalba įgyja formą, ir svarbiausia, naudodamas ją pasi-jauti laisvas visomis prasmėmis. Molį kaip kompozicinę medžiagą plačiai naudoja au-tomobilių dizaineriai automobilių kūrimo procese, vėliau ji pakeičiama atsparesnėmis medžiagomis. Statant pastatą kūrybinis

Dr. Ričardas SKORUPSKAS

Pastatų iš molio istorija Lietuvoje pakankamai sena, kad galėtų nepastebimai išnykti, ir pakankamai giliai įsišaknijusi, kad sena gera patirtis šiandienos šviesoje realizuotųsi naujais sumanymais ekologiškuose būstuose, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje vis labiau plintant aplinkosauginėms idėjoms.

kaip mes statome savo moliNį Namą

Ričardo Skorupsko nuotrauka

26

Statyba

neliais imdavau paruoštą molio, smėlio ir šieno likučių mišinį ir palaipsniui pirštais formuodamas plonų modelio sienų šonus iš viršaus paspausdamas mišinį pusiau minkštu ir pusiau buku juodai baltu pieštu-ku. Tokiu būdu ant akmeninių mini pamatų išdygo mini sienos ir atsirado mini stogas... Tai buvo malonus darbas, kurio dėka tapau palankesnis moliui. Vėliau šis modelis labai pasitarnavo architektams, rengiantiems realaus pastato architektūrinį projektą.

Realių darbų pradžia

2008 metų pavasarį prasidėjo realūs darbai: pamatų formavimas, namo guolio ruošimas ir prisitaikymas prie vietos reljefo. Kur reikėjo tik poliniams pamatams duo-bes išsikasti, o kur be viso to reikėjo dar ir į šlaitą giliau įsikasti – kad prisiderintume prie vietos reljefo ypatumų. Pagrindinė požeminė pamatų masė buvo suformuota iš gelžbetonio, o antžeminė – iš vietinių riedulių, kurių gausą įrodo faktas, kad visi pamatams panaudoti akmenys į savo ilga-laikio stovėjimo vietą sumaniai atritinti iš ne didesnio kaip 10 m atstumo nuo pastato.

Įpusėjus vasarai ir baigus formuoti pamatus bei stogą laikantį karkasą, buvo pereita prie įdomiausios ir tuomet neįpras-čiausios darbo dalies – molio mišinio ruo-šimo. Šiam darbui buvo panaudota smulki technika – ratinis traktorius, kuriuo 2 m skersmens ir 6 m ilgio pylimais apribotame ir lentomis išklotame lovyje buvo ruošia-mas mišinys. Pradžioje buvo sluoksniuoja-mas grynas riebus molis 20–30 % ir rupus smėlis 80–70 %, sudrėkinamas vandeniu ir, ratais važinėjant pirmyn ir atgal, sumaišo-mas iki vientisos masės, į kurią vėliau pri-dedama 10 % ruginių šiaudų. Vienu kartu per mažiau kaip 2 valandas buvo paruošia-ma 2 kubiniai metrai mišinio, kuris saulėtą ir šiltą vasaros dieną skleisdamas ryškų ruginės duonos aromatą sudarydavo įspūdį,

kuria be klojinių panaudojus medžio vyte-lių erdvinį karkasą galima išgauti neįtikėti-nas formas ir nusilipinti bet ką.

2010 metai buvo iš esmės kitokie. Pavasaris prasidėjo augalinio mišinio komponentų kėlimu ir maišymu ant vie-nos iš stogo dalių. Tą pavasarį įprastinės gėlės – tulpės, žydrės, snieguolės ir krokai

– sužydėjo gerokai aukščiau akių lygio, tai vienintelei kontakto su pavasariniu grožiu akimirkai priversdamos sustoti ir ramiai pažvelgti aukštyn. Pirmąjį itin ankstyvų ir aromatingų žemuogių derlių teko skinti pa-našiai, kaip skina vyšnias – su kopėčiomis... Šią lyginių metų vasarą veikla persikėlė į pastato vidų ir, lyginant su ankstesniais metais, buvo orientuota nors į ne mažiau

kad ne dirbi sta-tybose, o smagiai leidi laiką didelėje užmiesčio duonos kepykloje. Pirmieji žingsniai pradėjus auginti sienas netu-rint patirties buvo itin įdomūs. Kie-kvienas rankomis užkeltas ir paprastu mediniu pirštu susmaigstytas li-pnios molio masės gabalas, įsaulyje atiduodamas drė-gmę, šviesėdavo tiesiog akyse, įgy-damas šviesiai rus-vą spalvą, tvirtumą ir tuo įkvėpdamas tolimesniems žingsniams. Per li-kusį vasaros mėnesį iškilo pirmo aukšto sienos. Rudenėjant buvo pereita prie stogo paviršiaus formavimo ir dengimo. Kitų metų šiltasis sezonas prasidėjo daug įprasčiau, nei bu-vęs prieš tai. Nors ir ne viskas iki tol buvo išmėginta, bet staigmenų ir naujovių buvo mažiau. Molio mišinys 2009 metų vasarą auginant sienas turėjo kaskart užkeliauti vis aukščiau ir aukščiau, tad vasaros pabaigoje tam, kad paspartintume darbus, greta dvie-jų rankų sienos viršuje prireikė dar vienos poros papildomų rankų ir įkvepiančio dar-bui asmens sienos papėdėje, kuris karučiu atveždavo molį ir pakeldavo į viršų. Taip sulig 6,5 m virš žemės, ties stogu, baigėsi antra vasara, kuri gerokai išplėtė supratimą apie šios natūralios, paprastos ir tuo pačiu unikalios medžiagos savybes ir galimybes

– molis yra tarsi skulptūrinė medžiaga, su

Ričardo Skorupsko nuotraukos

27

Statyba

www.ozonas.lt

svarbią, bet gerokai smulkesnio mastelio veiklą: pertvarų formavimą ir rankų darbo iš to paties nedegto molio plytų ir medinių pliauskų sienų tinkavimą, interjero elemen-tų (palangių, nišų, židinio) lipinimą. Visi darbai tapo smulkesni, įvairesni ir dėl to žy-miai įdomesni. Per tuos kūrybinės veiklos metus iš vidaus išsirutuliojo suvokimas, kad geras, kokybiškas, patvarus ir ilgaamžis kūrinys formuojamas, auginamas ir bran-dinamas iš lėto. Kaip yra „lėtas“ įprastinis maistas, „lėtas“ arba tiesiog geras vynas, taip gali būti ir „lėtas“ namas, subrandintas ir išsūpuotas kūrėjo galvoje, sulipintas pa-liekant mažiau klaidų, švelniai prisijaukin-tas pačių šeimininkų...

Namo charakteristikos

Žvelgiant iš šono, iš didesnio atstumo ir labiau apibendrintai, reikia pasakyti, kad statant buvo prisiderinta prie vietos reljefo, mikroklimato ypatumų ir brandaus amžiaus sumedėjusios augmenijos. Pasta-tas lokalizuotas ant 7 m aukščio smulkios pailgos kalvos, esančios lygios 40 m pločio aikštelės šiaurės rytiniame pakraštyje. Taip pasielgta, siekiant suformuoti geresnes mikroklimatines sąlygas (išvengiama dalies lygios aikštelės užpavėsinimo) ūkiniu ir rekreaciniu požiūriu tinkamesnėje lygiojoje sklypo dalyje. Šiaurinė pastato dalis šliejasi prie tos pačios orientacijos šlaito, kurį dar

Šiaurinės sienos ir į gretimas rumbes orien-tuotų sienų sandara sudėtingesnė (šiaudų ryšulių ir sunkiojo plaušamolio sluoksniai), kas užtikrina mažą šilumos laidumą, didelę varžą (8–10 m2*K/W) ir santykinai silpną medžiagų apykaitą tarp vidinės ir išorinės aplinkos. Kita situacija yra pietinės ir gre-timų rumbių ekspozicijos sienose, kur 65–100 cm. sienų storymę formuoja sunkusis plaušamolis, sąlygojantis santykinai didesnį šilumos laidumą ir mažesnę šiluminę varžą (2–2,5 m2*K/W)) ir tuo pačiu intensyvesnę oro ir medžiagų apykaitą tarp vidaus ir išorės, tuo atlikdamas natūralios pastatų ventiliacijos funkciją.

Būsto stogo konstrukcija – sudėtingas į skirtingas puses orientuotas dvišlaitis dviejų lygių reljefinis apželdintas stogas, kurio posvyrio kampai kinta nuo 7 iki 20 laipsnių. Reljefinis, plastiškų formų stogas pirmiausia veikia kaip estetinis elementas, kita jo atliekama funkcija – minimizuoti šiaurinės orientacijos sienų plotą. Pats stogo paviršius apželdintas įvairia žoline ir krūmine augalija, parenkant vietas, atitinkančias ekologines augimo sąlygas. Pastato funkcionavimui reikalinga elektros ir šilumine energija planuojama apsirūpinti iš atsinaujinančių energijos šaltinių (saulė, vėjas, vietinis biokuras).

Straipsnio „Molis – seniai lietuvių naudojama statybinė medžiaga“ tęsinys („Ozonas“ Nr. 44).

labiau paaukština iš statybos aikštelės pašalinto grunto volas, kitu šonu besišliejantis prie pastato sienos, to-kiu būdu jį įgilinda-mas į gruntą apie 1,5 m iš šiaurinės pusės ir sumažindamas tiesioginio sienų paviršiaus kontakto su atmosfera plotą (minimizuojamas galimas šilumos nuotėkis). Pastato architektūra – tai gyvosios gamtos formų ir sandaros principų, plastiškų linijų ir tūrių, perė-mimas, suderinimas ir pritaikymas, ku-ris šiuo atveju lei-džia pasiekti didesnį ekologinį efektą. Artima apskritimui, vyraujančių vėjų kryptimi nežymiai suplota pagrindinės gyvenamos pas-tato dalies forma įgalina sumažinti

pasipriešinimą vėjo srautams. Dėl geres-nio oro srautų aptekėjimo mažėja oro turbulentiškumas ir tuo pačiu statinio šilumos nuostoliai. Gyvena-mosios pastato dalies fasadas, kuria-me suprojektuoti didžiausio ploto langai, orientuotas į pietus, siekiant pasyviai naudoti saulės energiją. Į kitas puses orientuotų pastato sienų skaidymas langais mažėja, atitinka-mai mažėjant insoliacijos galimybei. Prie pietrytinės pagrindinio pastato dalies galu prisišliejančio pries-tato priekinė dalis, atsižvelgiant į planuojamas funkcijas, orientuota pietų-pietvakarių kryptimi. Būsto sienų medžiaginė struktūra yra nevienalytė, nes grindžiama ir for-muojama pagal gamtinėje aplinkoje egzistuojančius pavyzdžius. Pastato sienų struktūra – tai medžio kamie-no skerspjūvio struktūros modelis, o tiksliau – brazdo ir žievės struktū-ros ir jų atliekamų funkcijų dalinė modelio realizacija. Principas gana paprastas: įsaulyje esančios žievės pralaidumas ir tuo pačiu dujų apy-kaita su aplinka žymiai aktyvesnė, lyginant su šiaurine kamieno dalimi, kuri yra storesniu ir mažiau laidžiu žievės sluoksniu apsaugota nuo išo-rinio aplinkos poveikio. Šis principas taikomas ir pastarajame projekte.

28

Klimatas

Negalime elgtis kaip savos plaNetos svečiai

Interviu „Ozonui“ savo įžvalgomis apie klimato kaitą dalinasi garsi geografė, meteorologė, fizinių mokslų daktarė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja Audronė Galvonaitė. Klimato kaita apipinta daugybe mitų, dažnai nesuvokiame tikrųjų šio reiškinio mastų ar pavojų. Pokalbyje meteorologė ne tik pataria, kaip reikėtų vertinti įvairias klimato kaitos prognozes, tačiau ir pasidalina savo mintimis apie tai, kur mus nuves arba gali nuvesti mūsų pačių keičiamas klimatas.

Apie klimato kaitą kalbama daug ir įvairiai. Labai dažnai ši tema tampa didelių spekuliacijų objektu. Todėl labai įdo-mu paklausti, kokie yra didžiausi su klimato kaita susiję mitai? Kodėl ir kaip jie kyla?

Pirmiausia, vertinant klimatą visada reikia vadovautis stebėji-mais ir jų rezultatais, o ne fantazijomis. Lietuvoje temperatūros ste-bėjimai yra vieni seniausių Europoje, vykdomi jau nuo 1770 metų. Todėl tikrai aiškiai galime matyti Lietuvos klimato kaitą per dau-giau nei pastaruosius du šimtus metų. Stebėjimų rezultatai akivaiz-džiai rodo, jog temperatūra kyla. Tai, žinoma, yra problema. Ta-čiau kalbant apie klimato kaitos vertinimus, svarbu pabrėžti ir kitą problemą – labai dažnai yra painiojamas klimatas ir orai. Sakoma: klimatas yra tai, ko tikimės, orai – tai, ką gauname. Klimatas yra ilgalaikis procesas, o ne vienadieniai pokyčiai. Pats klimatas keičia-si labai ilgai, kai kurie pokyčiai gali trukti ir milijoną metų. Kodėl apie klimato kaitą taip garsiai prabilta dabar? Todėl, kad klimato pokyčiai įgavo labai didelį pagreitį. Orų pokyčiai visada buvo ir yra dinamiški. Orai kinta ir kelis kartus per dieną, todėl jų kaitos nie-kaip negalima susieti su klimato kaita. Tad jei žiemą už lango spau-džia trisdešimties laipsnių šaltukas, negalime sakyti, kad klimatas nešyla. Vertinimus būtų galima daryti sulaukus vasaros, o gal net ir dar vienos žiemos. Tada galime pamatyti, kokia yra vidutinė metinė temperatūra. O ji dažniausiai būna vis didesnė. Tačiau reikia pri-pažinti, kad spekuliacijų orų ir klimato temomis pasitaiko dažnai.

Kodėl šia tema taip mėgstama spekuliuoti? Galbūt taip yra todėl, kad mums įprasta, jog apie tokius daly-

kus kaip klimatas ar orai kalbėtų ne šios srities specialistai. Kai ko-mentarams trūksta kompetencijos, tai ir spekuliacijų atsiranda labai daug. Kita vertus, klimato kaitos klausimais nesutaria net ir specia-listai. Klimatas yra ilgalaikis procesas, kurio metu ledynmečius gali pakeisti atšilimai ir atvirkščiai. Jei aš prognozuoju, kad mūsų laukia ledynmetis, o mano kolega teigia, jog ateis sausra, įrodyti vieno iš mūsų tiesą būtų sudėtinga. Tą padaryti galėtų tik ateities kartos. Bet atmetę visas spekuliacijas, teorinius paskaičiavimus ir numanymus ir remdamiesi tik stebėjimais galime sakyti – šiuo metu klimatas šyla. Klimatą dabar madinga įtraukti į politines, finansines ir kito-kias diskusijas, todėl tas šilimas gali įgauti vis kitokį atspalvį. Tačiau fakto, kad klimatas šyla, paneigti neįmanoma.

Kokie yra tie pagrindiniai, nepaneigiami faktai?Klimatas yra labai sudėtingas darinys, susidedantis iš daugelio

dalių. Mes, žmonės, dabar išjudinome tarsi viso klimato namo pa-matus – atmosferą. Nuo to prasidėjo visa grandininė reakcija kitų pokyčių. Pavyzdžiui, pakito hidrosfera, litosfera, kreosfera. Beje, kalbant apie kreosferą – ledynų sluoksnį – labai dažnai mėgstama gąsdinti, kad arkties vandenyne ištirpus ledams bus užlieta mažų mažiausiai pusė Europos. Tačiau taip tikrai nebus ir paaiškinimui užtenka žinoti elementarų fizikos dėsnį. Juk ledas savo svoriu jau yra išstūmęs vandenį ir jį pakėlęs. Ledui tirpstant paprasčiausiai dau-gės vandens, o ledo svoris mažės, todėl tvanas dėl ledyno tirpimo Europai tikrai negresia. Kita vertus, ledyno tirpimas pasireikš kitais būdais. Tirpdami ledynai keičia vandens sudėtį, jo spalvą, tempe-ratūrą. Tai turi įtakos ir vandenynų srovėms. Ledynų vandeniui

Jonas ŠPOKAS

United Nations nuotrauka

29

Klimatas

www.ozonas.lt

praskiedus sūrų vandenyną, pavyzdžiui, mums labai svarbi Golfo srovė gali pakeisti kryptį arba imti tekėti vandenyno dugnu. Tai tu-rėtų įtakos mūsų klimatui. Tačiau daug svarbiau yra kalbėti ne apie Arkties ledynus, o apie ledynus, esančius žemynuose. Pavyzdžiui, amžino įšalo zona. Ten klimato kaita pasireiškia dvigubai. Dėl šylan-čio klimato amžino įšalo žemė iškorėjo, žemėje atsirado daug plyšių. Tai sukelia daug nepatogumų, nes tose zonose yra miestai, naftos telkiniai, kita infrastruktūra. Be to, per atsiradusius tarpus veržiasi metanas, kuris dar labiau prisideda prie klimato kaitos. Po truputį grįžta ir mūsų pačių anksčiau padarytos klaidos. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius aktyviai naudotas dustas (chemikalų milteliai, kuriais naikinami augalų ligų sukėlėjai arba kenkėjai). Ši nuodinga medžiaga tankiai nusėdo arkties ledynuose ir dabar, šiems tirpstant, grįžta tiesiogiai mums. Tad kad ir kaip žmogus nenorėtų prisipažin-ti, tačiau viskas, ką išmetame į atmosferą, mums anksčiau ar vėliau sugrįžta.

Nepaisant įvairių mitų ir spekuliacijų apie klimato kaitą, ji visgi vyksta ir padariniai dažnai būna sudėtingi. Kokie šiuo metu yra pagrindiniai kovos su klimato kaita būdai? Kokie jie yra pasauliniu, valstybiniu lygiu, kokios pagrindinės vyk-domos programos? Ką galima nuveikti pavieniais veiksmais ir kiek naudos tai gali atnešti?

Kiekvienas žmogus gali labai smarkiai prisidėti prie daugelio klimatui kenkiančių reiškinių sumažinimo. Svarbiausia suvokti, kad kiekvienas veiksmas, atliktas pavienio žmogaus, nenueina perniek, nes tą patį veiksmą atlieka dar tūkstančiai. Jei aplink mane niekas nieko nedaro, tai anaiptol nereiškia, kad niekas išvis to nedaro. Na, o kalbant apie valstybes, tai pirmiausia siekiama mažinti iškastinio kuro panaudojimą energetikai. Dabar turime labai daug alternatyvų, nors kai kurios vis dar labai sunkiai skinasi kelią. Tačiau alternaty-vios energijos panaudojimas įsibėgėja. Žinoma, stambios kompani-jos vis dar nenori pasiduoti, turtingi magnatai spaudžia politikus, todėl vis dar nepasirašomi arba retai pasirašomi svarbūs dokumen-

tai. Tačiau kartais problemų atneša ne tik neveikimas. Perdėtas no-ras gelbėti pasaulį kartais taip pat sukelia daugiau juoko nei rimtų minčių.

Kuo pasireiškia toks perdėtas gelbėjimas?Pavyzdžiui, kažkas pastebėjo, kad didėjant atmosferos miglo-

tumui, Saulė mažiau įkaitina atmosferą. Todėl buvo pasiūlyta vie-nu metu sukelti visų pasaulio vulkanų išsiveržimą. Toks veiksmas neva būtų sudaręs tinkamą barjerą Saulės spinduliams ir taip su-mažėtų atmosferos temperatūra. Keisčiausia, kad toks pasiūlymas buvo svarstomas gana aukštu lygmeniu. Laimei, tokia beprotybė buvo laiku sustabdyta. Dar vienas rimtai svarstytas variantas – sū-raus vandens purškimas į atmosferą. Buvo bandoma įrodyti, kad į atmosferą patekusios sūrios druskos dalelės sukels debesų forma-vimąsi ir taip sudrumstę atmosferą vėl sustabdysime klimato atšili-mą. Ši idėja buvo atmesta gana greitai, nes argumetų prieš ją buvo

tiesiog akivaizdžiai per daug. Niekas negalėjo pasakyti, kiek gi laiko reikėtų tą druską pilti ir kur dėti iš dangaus nuolat krentančius drus-kos gabaliukus. Tokių ir panašių gelbėjimo planų buvo ne vienas. Svarbiausia, kad kartais ne tokiu mastu, tačiau tikrai ne pačios ge-riausios gelbėjimo priemonės būna pritaikomos ir užuot padėjusios sukelia naujų problemų. Oficialiu lygiu, pavyzdžiui, ES yra išleidusi naują Žaliąją knygą, kurioje teigiama, kad klimato kaita jau vyksta tokiu tempu, kad jos visiškai sustabdyti nebeįmanoma. Todėl reikia stengtis ją pristabdyti ir siekti, kad klimato kaitos scenarijus būtų kuo optimistiškesnis. Be abejo, jokie politiniai manevrai nepadės, jei žmogus nekeis savo mąstysenos. Svarbiausia yra nepasiduoti dabar vyraujančiai vartotojiškai manijai. Kiekvienas mūsų daromas veiksmas turėtų būti apgalvotas.

Pakalbėkime apie Lietuvą. Kokie yra pagrindiniai veiksniai, nulemiantys klimato kaitą mūsų šalyje? Ar mums didžiau-sią grėsmę kelia mūsų pačių veiklos padariniai, ar kaimyni-

Ahuren nuotrauka

30

Klimatas

nių valstybių tarša?Įtakos turi viskas. Lietuvoje mes lygiai tiek pat teršiame, o jei

patys neteršiame, tai parduodame tą teisę kam nors kitam. Juk jo-kio skirtumo, ar teršiame mes, ar iš mūsų taršos leidimą nusipirkusi kuri nors Azijos šalis. Teršalai sklinda labai greitai ir atsiradę kur nors Azijoje jau po savaitės jie atkeliauja pas mus. Lietuva yra neats-kiriama globalaus klimato dalis. Dar daugiau, mes esame oro masių pernašų kelyje. Lietuvoje susikerta oro masės, einančios iš rytų į va-karus ir iš pietų į šiaurę. Todėl Lietuva nė trupučio neatsilieka nuo pasaulinių klimato kaitos tendencijų. Visus pokyčius, vykstančius pasaulyje, galime stebėti ir Lietuvoje

Kokie yra tie pokyčiai?Pirmiausia, tai vidutinės metinės temperatūros didėjimas. Ki-

tas pokytis – įvairios klimato anomalijos. Lietuva yra vidutinių vėjų kraštas. Tai reiškia, kad vėjai čia nebūna nei per daug stiprūs, nei per daug dažni. Tuo tarpu jau kurį laiką nuolat girdime, kad pro-gnozuojamas galimas škvalas, audra ar pūga. Žinoma, negalima teigti, kad anksčiau Lietuvoje škvalų nebuvo. Jų buvo visada, tačiau dabar škvalai ekstremalesni, dažnesni ir padaro daug daugiau žalos. Anksčiau lietuviški škvalai išraudavo vieną kitą silpnesnį medį ar nuplėšdavo vieną kitą senesnį stogą. Dabar mums kone nuolat ten-ka vertinti didžiules škvalų padarytas žalas – išvartytus medžius, nuniokotus namus ir elektros stulpus. Tą patį galima pasakyti ir apie lietų bei sausrą. Jau kelias vasaras paeiliui miestai tiesiog tvinsta. Atsirado ir naujų augalų rūšių, kurioms anksčiau Lietuvoje klimatas nebuvo palankus.

Kokios tai rūšys?Pavyzdžiui, daugiau nei prieš 60 metų į Lietuvą pramoniniais

tikslais buvo atvežtas Sosnovskio barštis – invazinis augalas, ku-ris pats savaime į Lietuvą nebūtų atkeliavęs. Augalas čia paplito ir dabar jau nebėra žinoma, ką su juo daryti ir kaip kontroliuoti jo

populiaciją. Atsirado ir įvairiausių parazitų. Anksčiau, pavyzdžiui, erkės Lietuvoje nebuvo problema. Dabar Laimo liga yra tikrai di-delis pavojus ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Be to, pačios erkės aptinkamos ne tik miškuose, bet jau ir miestuose, parkuose ir skve-ruose. Nereikia pamiršti, kad prie klimato pokyčių parazitai prisi-taiko daug greičiau nei kiti organizmai. Todėl net nepastebėję, kaip pasikeitė klimatas, galime sulaukti netikėto parazitų puolimo. Na, o galiausiai galima pasakyti, kad kažkas, mėgstantis egzotiką, į Lietu-vą jau atgabeno ir piranijas. Turbūt šios žuvys jų atvežėjui atsibodo ir buvo tiesiog išpiltos į kažkurį vandens telkinį. Tačiau piranijos šiuose kraštuose prigijo, jų jau dabar sugaunama Lenkijoje, Ukrai-noje, keliuose Rusijos miestuose. Todėl visiškai nevertėtų nustebti, jei ir kurioje nors Lietuvos upėje sugautumėte piranijų. O Baltijos jūroje nustebinti neturėtų net ir tam tikros ryklių rūšys. Pavyzdžiui, silkiniams rykliams tropikuose per karšta, todėl ieškodami vėsesnių vietų jie atklydo į Baltiją. Visai tikėtina, kad paskui silkinius prie mūsų krantų atplauks ir didieji rykliai. Tuo labiau, kad Baltijos jūro-je jau pastebėti tropiniai krabai ir tropinės kardžuvės.

Ar klimato pokyčiai keičia ir žmonių įpročius? Pokyčiai svarbūs ir žmonėms. Lietuviai gyvena vidutinių pla-

tumų juostoje, todėl karščio bangos mums yra labiau egzotika, o ne reiškinys, kuriam reikėtų pasiruošti būnant namuose. Mes įpratę, kad viskas mūsų kraštuose yra vidutiniška. Žinoma, pasitaiko viena kita karšta diena, bet tai tik išimtis iš taisyklės. Tačiau dabar tokios karštos būna kelios dienos iš eilės, o kartais ir dar daugiau. O mes, lietuviai, toliau elgiamės taip, lyg tos karštos dienos tebūtų trumpas išskirtinumas mūsų vidutiniuose oruose. Lietuviai nemoka (bent jau dar neišmoko) elgtis tokiomis ekstremalaus karščio sąlygomis. Kaimuose vis dar dirbami laukai, kai tvieskia karšta saulė, žmonės nenešioja galvos apdangalų ar neturi su savimi vandens. Dauguma per karščius deginasi paplūdimiuose nuo ryto iki vakaro. Kol pri-sitaikysime, klimato pokyčiai pareikalaus dar ne vienos aukos. Ir

U.S. Geological Survey nuotrauka

31

Klimatas

www.ozonas.lt

tai būdinga ne tik Lietuvai. Kol lietuviai visą žiemą praleidžia be sniego, šis nenumaldomai krenta kur nors Azijos pietryčiuose. Ten žmonės neprisitaikę gyventi sniege, nežino, kaip elgtis, kenčia, pasi-taiko ir aukų. Juk ir ši žiema ir šalčiai pareikalavo nemažai aukų ir ne kur nors, kur sniegas yra retas svečias, o čia pat – Europoje. Kodėl taip nutinka? Reikia pripažinti, kad įtakos turi ne tik klimato kaita. Žmogus, išlepintas civilizacijos, po truputį praranda savo pojūčius, santykį su gamta. Dabar jam turi būti viskas pasakyta, pateiktos ins-trukcijos ir prognozės. O ir tai ne visada padeda. Pavyzdžiui, dar vienas klimato pokyčių paaštrintas reiškinys yra perkūnijos. Jų pas-taraisiais metais Lietuvoje itin padaugėjo. Padaugėjo ir aukų, nors

specialistai įvairiausiais būdais aiškina, kaip reikia elgtis perkūnijos atveju. Tačiau vis tiek perkūnijos metu ir bėgama, ir po medžiu sle-piamasi, ir langai paliekami neuždaryti.

Ar būtų galima klimato kaitą vertinti iš kitų perspektyvų? Pavyzdžiui, politinės, ekonominės ar kultūrinės.

Klimato kaita dažnai vertinama politiniame ar ekonominiame kontekste. Ypač dažnai diskutuojama taršos leidimų klausimais. Jei šalis, išmetanti mažai teršalų, suteikia galimybių kitai šaliai išmes-ti dar daugiau teršalų, tai reali situacija nuo to nė kiek nepakinta. Jei pajamos, gautos už taršos leidimus, būtų panaudotos tikslingai, tada būtų galima kalbėti apie jų vertę. Tokios pajamos galėtų būti naudojamos moksliniams tyrimams, inovacijoms, kurios padėtų realiai kovoti su klimato kaita. Tačiau tikrai ne visada taip būna ir gautos lėšos nukeliauja ne ten, kur turėtų nukeliauti. Kita vertus, nebūtų teisinga vien tik kritikuoti Lietuvą, nes mūsų šalyje tikrai daug nuveikiama klimato kaitos mažinimo klausimais.

O kokia situacija dabar yra su klimato pabėgėliais? Ar šis reiškinys yra svarbus pasauliniu mastu?

Taip, šis reiškinys tampa vis aktualesnis. Žinome, kad jau vyksta gyvūnų migracija. Lygiai taip pat migruoja ir žmonės. Tuo labiau, kad pasaulyje jau dabar netrūksta šalių, kuriose situacija ir taip yra labai sudėtinga. Daug kur trūksta vandens, maisto, darbo, elemen-tarių higienos sąlygų. Klimato kaita šias problemas dar labiau pa-aštrina, todėl migracija neišvengiama. Žmonių judėjimas į šiaurę jau nebėra naujas reiškinys. Dar labiau migraciją padidina klimato kaitos sukeltos stichinės nelaimės, nes tokiu atveju žmonės keliasi ne savo noru, todėl visas procesas būna dar sudėtingesnis. Klimato kaitos padarinius, net ir tokius, kaip žmonių migracija, spręsti tu-rėsime mes.

Dažnai galima išgirsti sakant, kad sausėjantis pietų klima-tas mums kaip tik padės konkuruojant, pavyzdžiui, žemės ūkyje.

Taip, tačiau visada reikia prisiminti, kad lazda turi du galus. Taip, galbūt mes turėsime daugiau derliaus, tačiau kartu teks pri-siimti ir dalį problemų, ateinančių iš tropinių platumų, pavyzdžiui, ligas ar parazitus. Sakykime, maliarinis uodas dabar jau vadinamas ne Afrikos, o Europos problema. Tik laiko klausimas, kada šis pa-razitas taps ir mūsų probema. Galų gale ir mūsų dvigubi derliai nebūtinai bus kažkas stebuklingo. Jei mus ir toliau nuolat kamuos tokie orų kontrastai, kai sausras keičia liūtys ir viesulai, tai tas mūsų dvigubas derlius bus ne ką gausesnis už vieną normalių metų derlių.

Kokios šiuo metu yra labiausiai optimistinės ir labiausiai pesimistinės klimato kaitos prognozės? Ar tokie kraštutiniai

variantai apskritai yra įmanomi, ar visgi tai labiau gąsdi-nimai ir spekuliacijos klimato tema?

Optimistinė prognozė yra tokia, kad artimiausiais metais vidu-tinė metinė temperatūra pakils dviem laipsniais. Tokią situaciją mes jau turėjome 2008 metais. Tais metais Lietuvoje žiemą visai nebuvo sniego. Todėl galima daryti prielaidą, kad klimatui taip pasikeitus, gali išnykti aiškus skirtumas tarp metų laikų, galbūt teliks tik šiltasis ir šaltasis periodai. Tuo tarpu pesimistinis scenarijus Lietuvos tem-peratūrą vidutiniškai pakeltų 4–6 laipsniais iki maždaug 12 laipsnių. Tokiu būdu mūsų orai būtų panašūs kaip kurs nors Afrikoje. O jei visame pasaulyje temperatūra pakiltų tiek pat, tai visai drąsiai ga-

lima teigti, kad mes tiesiog sudegintume savo planetą. Svarbiausia suvokti, kad toks scenarijus yra tikrai įmanomas, jei nieko nedary-sime – jei dabar klimatą paliksime likimo valiai, planeta tikrai gali sudegti.

Tačiau net ir akivaizdus pavojus nepriverčia imtis globalių veiksmų ir keistis iš esmės. Kodėl?

Daug ką lemia vartotojiškumas. Žmogus gyvena šia diena. Tai, kas bus rytoj, kad ir kaip blogai tai būtų, deja, nėra labai svarbu. Daug įtakos turi ir turtingi magnatai, desperatiškai bandantys išlai-kyti savo įtakos sferas. Pokyčiai pasaulyje jiems nereikalingi. Jiems kaip tik patogiau, kad dabar žmonės nori visur privažiuoti automo-biliu, viską turėti kuo arčiau ir kuo greičiau, nori viską vartoti. Mes vis dažniau šioje planetoje jaučiamės kaip svečiai, o ne šeimininkai.

A. Galvonaitė: “Jei šalis, išmetanti mažai teršalų, suteikia galimybių kitai šaliai išmesti dar daugiau teršalų, tai reali situacija nuo to nė kiek nepakinta.

Nuotrauka iš asmeninio A. Galvonaitės archyvo

32

Sveikata

ar įmaNoma išveNgti elektromagNetiNio smogo?

Gediminas ČAPKAUSKAS

Turbūt kiekvienas žinome tą jausmą, kai būdami didmiesčio centre sodriai į plaučius įtraukiame „gaivaus“ oro gurkšnį. Jeigu esate tai jautę, tuomet jums vertėtų žinoti ir apie kitą reiškinį, vadinamąjį elektromagnetinį smogą, arba dar kitaip – elektromagnetinės spinduliuotės sukeliamą taršą. Panašumas tas, kad abi smogo rūšys turi poveikį mūsų sveikatai. O skirtu-mas toks, jog įprastą smogą mes jaučiame, o elektromagnetinį smogą galime išmatuoti tik naudodami tam tikrus prietaisus

– jo nepajausime, neužuosime ir negalėsime paliesti. Išvykus iš didžiųjų miestų smogo problema tampa nebeaktuali, tuo tarpu elektromagnetinio smogo rizika vis tiek išlieka. Jeigu šalia mūsų bus elektromagnetinę spinduliuotę skleidžiančių šaltinių, mes neišvengiamai susidursime su šia problema.

Ką turėtume žinoti apie elektromagnetinę spinduliuotę?

Nors patys to nejaučiame, tačiau elek-tromagnetinė spinduliuotė mus veikia visą gyvenimą. Ją galima skirstyti į dvi grupes – natūralią ir dirbtinę (sukurtą žmogaus). Natūralūs elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniai yra žemės atmosferos elektrinis ir žemės magnetinis laukas, saulės ir kitų dangaus kūnų skleidžiamas elektromagne-tinis spinduliavimas ir atmosferos iškrovų kuriamos elektromagnetinės bangos.

Dirbtinius elektromagnetinės spin-duliuotės šaltinius galima suskirstyti į tris grupes. Pirmąją grupę sudarytų buityje susidarantys elektromagnetiniai laukai (veikiant mobiliesiems telefonams, mikro-

ir žemo galingumo šaltinius. Pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų spinduliuotės galia yra 1–2 W (maža galia), radijo ir televizijos stočių – nuo 100 W (vidutinė galia) iki 100 kW (didelė galia). Pagal spinduliuojamą dažnį ir bangų ilgį elektromagnetinių laukų šaltiniai skirstomi į kintamąją srovę (50/60 Hz, 1000 km ir ilgesni), radijo bangas (1000 km – 1 mm), infraraudonąją spinduliuotę (1 mm – 0,78 mm), matomąją šviesą (0,78 mm – 400 nm), ultravioletinę spinduliuotę (400 nm – 10 nm), rentgeno spinduliuotę (10 nm – 0,01 nm), ir gama spinduliuotę (0,01 nm ir trumpesni).

Didžiausi radiotechniniai šaltiniai Lie-tuvoje yra Sitkūnų radijo stotis (800 kW), Vilniaus televizijos bokštas (106,27 kW), Juragių radijo ir televizijos stotis (98,66

bangų krosnelėms, elektrinėms viryklėms), antrąją – įvairių dažnių elektromagnetinių laukų šaltiniai pramonės įmonėse (prie elektros generatorių, elektros perdavimo linijų, elektrinių suvirinimo aparatų, trans-formatorinių) ir trečiąją – radijo siųstuvai (televizijos, radijo ryšio, radiolokaciniai ir kt.). Kaip žinome, elektromagnetinis laukas susideda iš laike kintančių ir tarpusavyje susijusių elektrinių ir magnetinių laukų. Elektrinis ir magnetinis laukai negali egzis-tuoti vienas be kito.

Elektromagnetinės spinduliuotės šaltinių panaudojimas yra platus – jie naudojami pramonėje, radijo ir televizijos transliacijose, medicinoje, buityje. Pagal spinduliuotės intensyvumą elektromagneti-niai laukai yra skirstomi į aukšto, vidutinio

Pauliaus Sadausko nuotrauka

33

Sveikata

www.ozonas.lt

kW) ir Šiaulių radijo ir televizijos stotis (53,37 kW). Visoje Lietuvos teritorijoje įrengtos mobiliojo ryšio stotys skleidžia į aplinką ypač aukšto dažnio (900 MHz) elektromagnetines bangas. Nors tokių sto-čių galia yra nedidelė (40–80 W), tačiau jos išdėstytos tankiu atstumu (16–30 km). Rizikos veiksnys, vertinant galimą poveikį žmonių sveikatai, yra tai, kad bazinių stočių antenos yra montuojamos ant gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų stogų.

Elektromagnetinės spinduliuotės ribinės vertės

Elektromagnetinės spinduliuotės ener-gijos srauto tankis matuojamas mikrova-tais kvadratiniam centimetrui (µW/cm2). Lietuvoje kontrolinis lygis (ribinė vertė) energijos srauto tankiui – 10 µW/cm2, kai ES rekomenduojamas – 10 W/m2 (1000 µW/cm2). Panašiai kaip Lietuvoje 100 kartų griežtesnės, negu pateikta Rekomendacijo-se, elektromagnetinės spinduliuotės ener-gijos srauto tankio ribinės vertės nustatytos Italijoje ir Lenkijoje. Daugumoje kitų ES šalių (Airija, Austrija, Čekija, Danija, Estija, Latvija, Ispanija, Anglija, Olandija, Por-tugalija, Prancūzija, Rumunija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija) yra taikomos Rekomendacijose siūlomos ribinės vertės. Kipre, Danijoje, Vokietijoje, Airijoje, Slovė-nijoje, Slovakijoje, taip pat Lietuvoje nėra taikomas savitosios energijos absorbavimo rodiklis (SAR), nes yra nustatyta 100 kartų griežtesnės ribinės vertės, negu numato Europos Tarybos Rekomendacijos.

Poveikis žmonių sveikatai

Prieš keletą metų atliktas „Eurobaro-metro“ tyrimas atskleidė, kokį požiūrį į elektromagnetinę spinduliuotę turi ES šalių gyventojai. Beveik 50 % respondentų teigė esantys labai susirūpinę galimu elektroma-gnetinių laukų keliamu pavojumi žmogaus sveikatai. Rezultatus vertinant pagal ats-kiras šalis galima įžvelgti tam tikras ten-dencijas – pietų europiečiai yra labiausiai susirūpinę galimu elektromagnetinių laukų poveikiu žmogaus sveikatai, kai tuo tarpu Skandinavijos gyventojai šiuo klausimu yra tolerantiški ir teigia, kad jiems užtenka informacijos šia tema. Vertindami, ar val-džios institucijos pakankamai informuoja apie priemones, kurių imamasi norint

skleidžiančius mobiliuosius telefonus ir kompiuterius. Norint apsaugoti vaikus nuo galimo neigiamo poveikio, Lietuvos Respu-blikos Švietimo įstatyme yra nurodyta, kad mokyklos vadovai kartu su mokyklos tary-ba sprendžia, ar leisti ant mokyklos pastatų ar mokyklos teritorijoje statyti radijo stotis įstatymų nustatyta tvarka. Besirūpinant vaikų sveikata, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras planuoja parengti me-todines rekomendacijas tėvams dėl saugaus vaikų naudojimosi mobiliaisiais telefonais.

Įvairių mokslininkų duomenimis, elektromagnetinė tarša sukelia galvos skausmus, nerimą, depresiją, nemigą, įvai-rias širdies ir kraujagyslių ligas, potencijos sutrikimus, Alzheimerio ligą, genetinius sutrikimus ir t. t. Tačiau tokių tyrimų re-zultatus labai sunku patikrinti, todėl dažnai linkstama prie apibrėžimo, teigiančio jog elektromagnetinė tarša gali turėti įtakos šioms ligoms. Dėl palyginti mažos tiria-mųjų žmonių imties gautus rezultatus yra sunku pritaikyti visai žmonių populiacijai. Kitas veiksnys, dalinai iškreipiantis gautų rezultatų patikimumą, yra sąlyginai trum-pas tyrimo laikotarpis (siekiantis keletą metų). Šiuo metu visuotinai pripažįstama, jog tyrimus vykdant kuo ilgesnį laiką (de-šimtmečiais), bus gaunami statistiškai pati-kimi rezultatai, galintys kardinaliai pakeisti dabar vyraujančią nuomonę dėl elektroma-gnetinės taršos įtakos žmogaus sveikatai.

Paprastos atsargumo priemonės

Rinkdamiesi čiužinį, venkite turinčių metalines spyruokles, nes jos dažnai būna įsimagnetinusios. Taip pat šalia lovos nerei-kia statyti jokių elektros energiją naudojan-čių prietaisų (televizorių, laikrodžių, garso technikos). Elektrinių antklodžių naudoji-mas taip pat nėra puiki išeitis, ypač jei nori-te išvengti jų sukuriamo elektromagnetinio lauko. Vertinant išorinę apšvitą, geriausia rinktis butą žemesniuose aukštuose arba namą su storesnėmis sienomis – jos taip pat sulaiko aukšto dažnio laukus.

Pabaigoje norėtųsi priminti, atrodytų, visiems žinomą tiesą – nors nuo natūraliai susidarančios elektromagnetinės spin-duliuotės mes neapsisaugosime, tačiau remiantis protingumo kriterijais, tinkamai naudojantis elektromagnetinę spinduliuotę skleidžiančiais prietaisais ir imantis visų atsargumo priemonių, galima sumažinti ar išvengti spinduliuotės poveikio žmogaus sveikatai. Būtų paprasta patarti naudoti kuo mažiau elektromagnetinę spinduliuotę sukuriančių prietaisų. Vargu ar tai įmano-ma. Tačiau tikrai įmanoma naudoti laisvų rankų įrangą ar telefoną laikyti toliau nuo kūno paviršiaus, nestovėti arti veikiančios mikrobangų krosnelės ar su vaikais eiti žaisti į toliau nuo elektros perdavimo linijų ar mobiliojo ryšio antenų esančią aikštelę.

apsaugoti gyventojus nuo aukštos įtam-pos elektros energijos linijų ir mobiliųjų telefonų ryšio bazinių stočių skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės, net 65 % ES piliečių atsakė, kad jie informuojami per mažai arba netinkamai.

Vertinant elektromagnetinės spin-duliuotės poveikį žmonių sveikatai, dau-giausiai tyrimų atliekama su mobiliaisiais telefonais. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsau-gos ministerijos, informuodama Lietuvos gyventojus apie elektromagnetinės spin-duliuotės poveikį aplinkai, visuomenę supažindina su vieno iš mobiliųjų telefonų poveikio sveikatai tyrimo „Interphone“ rezultatais. Tyrime, kurį atliko Pasaulinės sveikatos organizacijos Tarptautinės vėžio tyrimo agentūros (PSO IARC) mokslinin-kai, per daugiau negu 10 metų buvo ištirta apie 13 tūkst. žmonių. Tyrime dalyvavo Australija, Kanada, Danija, Suomija, Pran-cūzija, Vokietija, Izraelis, Italija, Japonija, Naujoji Zelandija, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. Smegenų vėžio tyrime, kuriame dalyvavo daugiau negu 10 metų mobiliuoju telefono besinaudojantys var-totojai, nebuvo rasta ryšio tarp aktyvaus ilgalaikio mobiliojo telefono naudojimo ir vėžinių susirgimų rizikos padidėjimo.

Pasaulinės sveikatos organizacijos ataskaitoje (2010 m.) buvo teigiama, jog nors tyrimo metu nebuvo rasta ryšio tarp aktyvaus ilgalaikio mobiliojo telefono nau-dojimo ir smegenų vėžio, tačiau ilgiau negu 10 metų intensyviai mobiliuoju telefono besinaudojantiems žmonėms smegenų

vėžio išsivystymo rizika vis dėlto yra 10 % didesnė. 2011 m. PSO pranešime teigė, kad radijo dažnio elektromagnetiniai laukai gali padidinti riziką susirgti smegenų vėžiu. Buvo pripažįstama, jog egzistuoja tam tikro lygio ryšys tarp mobiliųjų telefonų naudo-jimo ir tam tikro vėžio rūšies atsiradimo, tačiau tiesioginis ryšys nebuvo nustatytas. Remiantis šios ataskaitos duomenimis, po-veikis sveikatai gali atsirasti nuolat ilgą laiką naudojantis mobiliuoju telefonu (30 min. per dieną ir ilgiau). Taip pat ypatingą dė-mesį reikėtų skirti vaikams, naudojantiems bevieles technologijas Wi-Fi (angl. Wireless Fidelity), WLAN (angl. Wireless Local Area Network), WIMAX (angl. Worldwide Interoperability for Microwave Access) ir radijo dažnio elektromagnetinus laukus

Lietuvoje nėra taikomas savitosios energijos absorbavimo rodiklis (SAR), nes yra nustatyta 100 kartų

griežtesnės ribinės vertės, negu numato Europos Tarybos Rekomendacijos.

34

Tema

Jonas ŠPOKAS

Atliekų tvarkymui skiriama begalė laiko, pastangų ir pajėgų. Stengiantis kuo efektyviau sutvarkyti vis didėjantį jų kiekį yra išleidžiamos didžiulės pinigų sumos, kyla begalinės diskusijos. Visa tai yra reikalinga, nes be nuolatinių pastangų niekaip nepavyks sumažinti plūstančios atliekų lavinos. Tačiau ieškant esminių problemos priežasčių reikėtų atsigręžti į pačią pradžią. Tiksli, sąžininga ir efektyvi atliekų prevencija gali užkirsti kelią kai kurioms atliekoms dar prieš joms tampant šiukšlėmis.

Priemonių atliekų prevencijai vykdyti yra daug. Žinoma, ne visos jos tinka kie-kvienu atveju. Tačiau kruopščiai ištyrus situaciją galima sužinoti, kaip užkirsti kelią atliekų susidarymui. Būdų yra nemažai, tad efektyviai išspręsti galima daugelį situacijų.

Integruota gaminio politika

Pagrindinis integruotos gaminio poli-tikos tikslas – sumažinti neigiamą gaminio poveikį aplinkai per visą jo būvio ciklą. Pradėti galima žaliavų išgavimu, gamyba, paskirstymu, naudojimu, o baigti atliekų šalinimu. Be visų būvio ciklo etapų integra-vimo, terminas „integruota“ pabrėžia ir tai, kad gaminių poveikį siekiama sumažinti, integruojant įvairias aplinkos politikos priemones ir bendradarbiaujant su visomis suinteresuotomis pusėmis. Tomis pusėmis gali būti vartotojai, pramonės įmonės, ne-vyriausybinės organizacijos, prekybininkai,

mintojus orientuotis į ekologiškų prekių rinką. Dar didesnis paskatinimas gaminti ir pardavinėti ekologišką produkciją yra paklausos ekologiškiems produktams kū-rimas. Jei tokia paklausa sukuriama, tada gamintojas beveik neturi kitos išeities, tik gaminti ekologiškas prekes. Kitu atveju jis gamintų mažiau paklausią prekę. Tai, žino-ma, prieštarauja svarbiausiems ekonomikos dėsniams.

Apgalvotas gamybos procesas

Rūpinimasis atliekomis prasideda dar tada, kai gamintojas tik pradeda gaminti savo prekę. Nuo pat gamybos pradžios turi būti galvojama ne tik apie tai, kaip parduoti kuo daugiau gaminių, bet ir kaip sumažinti su jais susijusių atliekų kiekį. Plastiko ir kartono pakuotės jau yra tapusios didele problema. Nereikia daug skaičiuoti, kad suprastume, jog kiekvienas naujai įsigytas

mokslo ir tyrimų organizacijos. Terminas „gaminys“ iš esmės apima visus gaminius ir paslaugas, tačiau praktiškai gaminio politi-ka dažniausiai priskiriama kelioms gaminių grupėms, labiausiai veikiančioms aplinką. Tai automobiliai, elektros ir elektronikos prietaisai, pakuotės ir panašiai. Įgyvendin-damos šią politiką, valstybinės institucijos vadovaujasi ne tiesioginės intervencijos principu, o veikiau skatina kitas suintere-suotas puses aktyviau naudoti siūlomas integruotos gaminio politikos priemones. Integruota gaminio politika pagrįsta trimis pagrindiniais elementais: kainodara, pa-klausos ekologiškai švaresniems gaminiams kūrimu ir ekologiškai švaresnių gaminių pasiūlos skatinimu. Skatinant vartotojus pirkti ekologiškus produktus, kartais yra formuojama speciali produktų kainoda-ra, pagal kurią už aplinkai žalą darančius produktus reikia mokėti daugiau. Tokiu atveju natūralūs rinkos svertai skatina ga-

Atliekų prevencijA – pirmAsis rAktAs į švArią Aplinką

Birgitta Seegers nuotrauka

Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

35

Tema

www.ozonas.lt

daiktas kartu su savimi atsineša ir naują pakuotę. Mažiau atliekų paliekančių pro-duktų gamyba yra ypač aktuali įmonėms, gaminančioms greitai suvartojamus ar dažnų atnaujinimų reikalaujančius pro-duktus. Į tokių produktų grupę patenka ir spausdintuvai, kuriems reikia nuolat atnaujinti rašalo kasetes. Šios, savo ruožtu, labai dažnai tampa pavojingomis ir sunkiai tvarkomomis atliekomis. Spaudžiami tiek tarptautinių standartų, tiek didėjančios ekologijos mados, dauguma gamintojų

ryžtasi gaminti ilgiau tarnaujančias ar dau-giau kartų papildomas kasetes. Žinoma, gamintojų atžvilgiu toks žingsnis anaiptol nėra džiaugsmingas, nes kasečių parda-vimas yra lygiai tiek pat pelningas kaip ir pačių spausdintuvų. Pramonės įmonės taip pat ieško įvairių sistemų, kurias naudojant būtų galima sumažinti atliekų kiekį jau pačioje gamybos pradžioje. Vienas metodų yra vadinamasis atliekų šaltinio mažinimas. Taikant tokį metodą yra mažinami patys pirminiai šaltiniai, iš kurių vėliau formuo-jasi atliekos. Praktikoje tokios sistemos naudojimas dažniausiai pasireiškia keičiant produktų sudėtį. Ingredientus, kurie yra potencialūs atliekų šaltiniai, siekiama pa-keisti į elementus, iš kurių nesusidarys tiek daug nereikalingų atliekų. Jei gaminami chemijos produktai, stengiamasi atidžiai prižiūrėti, kad gamybos proceso metu į produkto sudėtį patektų kuo mažiau pa-vojingų teršalų ar medžiagų, padedančių atliekoms nesuirti tūkstantmečius. Įmonės taip pat yra skatinamos prižiūrėti, kokius produktus įsigyja savo gamybai. Siekiant ekonominės naudos, gamybai reikalingi ingredientai gali būti perkami urmu ir nela-bai apgalvotais kiekiais. Dar blogiau yra tai, kad masiškai perkami gamybos ingredien-tai gali susidėti iš įvairių cheminių medžia-gų. O jei gamyba neauga dideliais tempais arba pradedamos naudoti kitos technolo-gijos ir kiti gamybos elementai, be reikalo įsigytos prekės dar nepanaudotos tampa atliekomis. Iš esmės dauguma žaliųjų inici-atyvų įmones visų pirma skatina apgalvoti kiekvieną gamybos žingsnį: kas, kodėl ir kiek perkama. Žinoma, tokios iniciatyvos labai dažnai kertasi su ekonomine logika. Ekologiška, draugiška aplinkai ir mažiau teršianti gamyba reikalauja daugiau darbo, daugiau išlaidų ir daugiau laiko. Viso to rezultatas – didesnė prekės kaina. Tai, ži-noma, gali atbaidyti kai kuriuos pirkėjus, o įmonei atnešti nuostolių. Todėl geriausias

būdas įmonėms neprarasti pelno gaminant ekologišką produkciją – skatinti tokių pre-kių populiarumą ir patrauklumą.

Triguba „R“

Kaip skatinti pačius pirkėjus, kitaip sa-kant, pačią visuomenę laikytis atliekų pre-vencijos? Metodų yra daug, tačiau už visų jų slepiasi vienintelis veiksmas – mąsty-mas. Kiekvieno savo veiksmo apgalvojimas prieš jį darant ir veda prie mažesnio atliekų

kiekio. Bene elementariausias ir dažniausiai sutinkamas pavyzdys yra plastikinių preky-bos centrų maišelių naudojimas. Dažnam maišelio paėmimas prekybos centre yra kone automatinis veiksmas. Tik pakilus vėjui ir mieste pamatę begalę plevenančių maišelių, suprantame, kad jų naudojame per daug. Jei iš kasdienybės panaikintu-mėme automatiškumą ir kiekvieną, net savaime suprantamą veiksmą apsvarsty-tume, galime nustebti, kiek daug skirtingų spalvų ir požiūrių galime atrasti. Tiesa, net ir toks kiekvieno veiksmo apgalvojimas yra paremtas sistema. Ji yra vadinama trigu-bos R sistema. Toks pavadinimas yra suteiktas pagal tris angliškus žodžius – reduce, reuse ir recycle. Sumažinti, vartoti iš naujo ir perdirbti – būtent tai reiktų pasisteng-ti daryti kasdien. Kalbant apie atliekų prevenciją, labiau-siai reikėtų atkreipti dėmesį į pirmąją R, žyminčią atliekų kiekio mažinimą. Jei pramoninėje gamyboje mažinti atliekoms turi būti kuriamos specialios sistemos, reikalau-jančios atsisakyti tam tikro pelno ir keisti gamybos koncepciją, tai savo kasdienėje buityje tą patį atlikti gali-me elementariais ir konkrečiais veiksmais. Jie ne

tik neturi įtakos mūsų finansinei situacijai, bet priešingai – dažniausiai mums finan-siškai atsiperka. Pavyzdžiui, daugelį maisto produktų galime pirkti dideliais kiekiais. Tai ypač tinka tiems maisto produktams, kurie negesdami gali būti ilgą laiką. Tokie produktai yra miltai, kruopos, makaronai ir kiti panašūs gaminiai. Visiškai neprotinga būtų jų pirkti tik tada, kai užsinorime – ge-riau turėti daugiau ir didesnėse pakuotėse. Taip ir pigiau, ir paprasčiau, ir švariau. Beje, atliekų kiekio mažinimas dažniausiai

reikalauja atkaklumo ir kantrybės. Jei, pa-vyzdžiui, nuspręsite kovoti su reklaminio pašto siuntėjais, kas mėnesį į jūsų pašto dėžutę pridedančių bent po kilogramą popieriaus atliekų, galite nemažai paprakai-tuoti. Tačiau jei netingite ir esate pasiryžę kiekvieną siuntėją atskirai informuoti, jog nepageidaujate gauti šiukšlių į pašto dėžu-tę, ilgainiui turėtumėte pasiekti rezultatų.

Tolimesniam domėjimuisi: www.ins-tructables.com/id/Fight-back-Return-unwanted-junk-mail

Nuo pat gamybos pradžios turi būti galvojama ne tik apie tai, kaip parduoti kuo daugiau gaminių, bet ir kaip sumažinti su jais susijusių atliekų kiekį.

Bert Van Dijk nuotrauka

36

Produktai

pasaldiNta realybė

Minkšti, saldūs, maloniai kramtomi. Turbūt tai būtų pirmieji įspūdžiai prisiminus populiariuosius guminius meškiukus. Nuo guminukų atsiradimo prieš devyniasdešimt metų jų formų ir skonių pagausėjo nesuskaičiuojamai. Viena, kas nepakito – šių saldainių poveikis mūsų sveikatai. Ne, tai nėra koks nors paslėptas mirtinas ginklas. Tačiau kaip ir visi saldainiai, guminukai turi daug cukraus. Be jo, taip pat ir kitų nelabai pageidautinų ingredientų. Todėl visiškai aišku, kad guminiai meškiukai nėra kasdie-nio skanavimo objektas. O galbūt jų apskritai reikėtų vengti.

Pasaldinta realybė

Minkšti, saldūs, maloniai kramtomi. Turbūt tai būtų pirmieji įspūdžiai prisimi-nus populiariuosius guminius meškiukus. Nuo guminukų atsiradimo prieš devynias-dešimt metų jų formų ir skonių pagausėjo nesuskaičiuojamai. Viena, kas nepakito

– šių saldainių poveikis mūsų sveikatai. Ne, tai nėra koks nors paslėptas mirtinas gin-klas. Tačiau kaip ir visi saldainiai, guminu-kai turi daug cukraus. Be jo, taip pat ir kitų nelabai pageidautinų ingredientų. Todėl visiškai aišku, kad guminiai meškiukai nėra kasdienio skanavimo objektas. O galbūt jų apskritai reikėtų vengti.

Beveik šimtas metų

Patys tikriausi guminiai meškiukai atsi-rado Vokietijoje 1922-aisiais. Tada jie buvo vadinami šokančiais meškiukais. Keista, tačiau į JAV vokiški meškiukai atkeliavo tik praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Dabar, praėjus jau devynias-dešimčiai metų nuo pirmųjų guminių meškiukų pasirodymo, jie turi atlaikyti

Nemažai pavojų

Kaip ir visi saldainiai, guminukai tikrai nepatenka tarp rekomenduojamų vartoti produktų. Guminukai kenkia organizmui daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, dažnai var-tojami jie itin smarkiai kankina dantis: kramtomi guminukai ilgam prilimpa prie dantų paviršiaus, tada cukrus, virtęs rūgštimis, net kelias valandas žaloja emalį. Saldainių liekanos ir rūgštys pašalinamos, kai burnoje išsiskiria daugiau seilių, tad guminukų pasmaližiavusiam vaikui rei-kėtų suvalgyti ką nors naudingo dantims, pavyzdžiui, morką. Deja, nors poveikis dantims yra rimtas reikalas, tai tėra bene mažiausias rūpestis, kurį sukelia piktnau-džiavimas guminiais meškiukais ir jų kole-gomis. Labai didelių problemų gali sukelti guminukų gamyboje nauojami dažikliai. Jau vien vengiant jų verta atsisakyti gumi-nukų arba rinktis organinius jų pakaitalus. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad guminu-kuose esantys dažikliai gali nulemti vaikų hiperaktyvumą ar net vėžinius susirgimus. Kaltinimai išties rimti, tačiau anaiptol nėra nepagrįsti. JAV atlikti tyrimai pateikė už-

konkurencinę kitų guminių saldainių kovą. Su meškiukais dėl populiarumo kovoja įvai-riausi kirminai, žuvys ir gyvūnėliai. Nepa-saint formų ar skonių kovos, visi guminukai vieningai palaiko bendro guminių saldainių fronto sėkmę. Kas šiuos saldainius daro tokius populiarius? Originalieji guminukai susideda daugiausiai iš želatinos, cukraus ir gliukozės. Želatina, priklausomai nuo guminukų kilmės šalies, gaminama arba iš kiaulienos, arba iš jautienos. Įvairios saldainių spalvos ir skirtingi skoniai išgau-nami naudojant natūralius arba dirbtinius saldiklius bei dažus. Šių saldainių gamyboje taip pat naudojamas bičių vaškas, kuris gu-minukus padaro ne tokius lipnius ir labiau blizgančius. Beje, kaip ir daug kas pasaulyje, taip ir guminukai pasistengė nusidažyti ekologiškais atspalviais ir taip išlaikyti savo populiarumą. Dabar jau galima nusipirkti guminukų, pagamintų naudojant tik orga-ninius ir natūralius produktus. Tokie sal-dainiai dažniausiai būna be želatinos. Taip pat juose naudojami ir kiti natūralūs ingre-dientai – kukurūzų salyklo sirupas, įvairių sulčių koncentratai, špinatų milteliai ir kiti įmantriai vadinami natūralūs produktai.

Saulius STRAZDELIS

Mandee84 nuotrauka

37

Produktai

www.ozonas.lt

tektinai įrodymų, kad Vašingtono valstijos vartotojų teisių organizacija pareikalautų uždrausti prekybą neorganiniais guminu-kais. Prieš dvejus metus ir Europos Komi-sija pareikalavo, kad dirbtiniais dažikliais prisotinti produktai būtų aiškiai pažymėti. Be to, dauguma vaikų vienaip ar kitaip rea-guoja į dažiklius. Statistiniais duomenimis nors ir mažą, tačiau tam tikrą dalį vaikų gali ištikti labai stipri alerginė reakcija į guminukų dažiklius. Padariniai gali būti ypač rimti tada, kai ir taip hiperaktyvumo sutrikimų turinčių vaikų alerginė reakcija į dažiklius pasireiškia dar didesniu aktyvu-mo skatinimu. Galų gale, dažnas saldumy-nų valgymas slopina apetitą. Nieko keisto, nes šimtas gramų saldainių turi išties daug kalorijų. Organizmas gauna mažiau ver-tingų maisto medžiagų, be to, skatinamas didėti svoris. O vaikų nutukimas darosi vis aktualesne problema daugelyje šalių. Beje, kalbant konkrečiai apie guminukus, verta pastebėti, kad šie produktai ne tik turi ma-žiau maistinių medžiagų.

Tuščios kalorijos

Dietologai kalbėdami apie guminukus vartoja „tuščių kalorijų“ sąvoką. Šis termi-nas vartojamas apibūdinant maisto pro-duktus, turinčius daug energetinės vertės, tačiau mažai maistinių medžiagų. Tokių produktų energetinė vertė gaunama iš dirb-tinai paruoštų riebalų, angliavandenių ar etanolio. Tai reiškia, kad taip pagamintiems produktams trūksta daugybės svarbių medžiagų – vitaminų, mineralų, antiok-sidantų, amino rūgščių ir kitų elementų. Tiesa, vitaminų stoką guminukų gamintojai

tų vaikus pratinti ne iškart suvalgyti kieno nors jiems dovanotus saldėsius, o pirmiau-siai perduoti juos pasaugoti mamai, kuri jau pasirūpins, kad niekas kitas saldainių nesuvalgytų.Taip pat patartina namuose saldumynus laikyti mažiesiems nepriei-namose vietose ir duoti jų tik nedidelėmis porcijomis. O geriausia, jeigu vaikas apskri-tai nebūtų įpratintas kasdien smaguriauti. Apskritai namuose reikėtų vartoti kuo mažiau cukraus. Kavą, arbatą ar kompotą reikia stengtis gerti be cukraus ir prie to

pratinti savo vaikus. Kai kas vietoje cukraus vartoja jo pakaitalus, tačiau ir jie ne visiems tinkami. Žinoma, kiekvienas gali papa-sakoti apie akimirkas, kai nieko kito taip nesinori, kaip šokolado ar kito saldumyno. Labai užsinorėjus ko nors saldaus, geriausia suvalgyti vaisių, kurie turi nedaug cukraus. Po tokio užkandžio saldainių jau nebesinori. Galiausiai, nereikėtų manyti, kad vien tik saldumynai turi ypatingą galią gražiomis spalvomis nutapyti mūsų kasdienybę. Jeigu esame įpratę ieškoti nusiraminimo saldu-mynuose, geriau, užuot atsidarę saldainių dėžutę, užsiplikykime nervus raminančios žolelių arbatos. Jos poveikis bus toks pat, o gal net stipresnis. Ir arbata tėra tik pradžia. Kad ir kokios nusiraminimo galios turi guminiai meškiukai, tegul jūsų ir jūsų vaikų racione jie lankosi retai.

jau bando kompensuoti. Pardavimų kiekį, žinoma, reikia išlaikyti, todėl pasiūloje jau atsirado guminukų formos vitaminai. Beje,

„tuščių kalorijų“ sąvoka taikytina anaiptol ne vien tik guminukams. Taip pamėgti šo-koladiniai batonėliai taip pat gali pasigirti tokia savybe. Anot šokoladinių batonėlių rekalmuotojų, kiekvienas kąsnis tokio pro-dukto suteikia nežabotą kiekį energijos ir šiaip sėkmę gyvenime. Jei dėl pastarosios dar galima ginčytis, tai energijos suteiki-mas yra visiška tiesa. Kita vertus, nereikia

pro pirštus žiūrėti į tai, kokia kaina ta energija gaunama. O ta kaina, kaip ir gumi-nukų atveju, yra sudaryta iš didelio kiekio cukraus, kalorijų ir įvairių kitų dirbtinai pagamintų elementų.

Verta kontroliuoti

Guminukų ar kitų saldainių kaltinimas sveikatos žalojimu galbūt skamba kaip piktos močiutės bambėjimas. Juk mielai atrodančius meškiukus taip mėgsta mažie-ji, o šokoladiniai batonėliai skubantiems dažnai yra nepamainomas greitos energijos šaltinis. Jei nei vieno iš šių saldumynų nie-kaip negalite atsisakyti, geriausia būtų va-dovautis keliais esminiais patarimais. Visų pirma, reikėtų riboti cukraus kiekį savo, o ypač savo vaikų, racione. Pavyzdžiui, reikė-

Statistiniais duomenimisnors ir mažą, tačiau tam tikrą dalį vaikų gali ištikti labai stipri alerginė reakcija į guminukų

dažiklius.

Anna Fischer nuotrauka

Gabriel S. Delgado C. nuotrauka

38

Žaliasis gidas

39

Žaliasis gidas

www.ozonas.lt

, Himalaju - ROZINE DRUSKA -

.>

Ne tik maistas, bet ir vaistas!