ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS Aplinkos ir ekologijos institutas Irina Andriuškevičienė KLIMATO KAITOS ĮTAKA PUŠŲ SPYGLIUS GRAUŽIANTIEMS KENKĖJAMS Antrosios pakopos (magistrantūros) studijų baigiamasis darbas Studijų sritis: Biomedicinos mokslai Studijų kryptis: Biologija Studijų šaka: Ekologija Studijų programa: Taikomoji ekologija Specializacija: Aplinkotyra Akademija, 2013
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS
Aplinkos ir ekologijos institutas
Irina Andriuškevi čienė
KLIMATO KAITOS ĮTAKA PUŠŲ SPYGLIUS GRAUŽIANTIEMS KENK ĖJAMS
Antrosios pakopos (magistrantūros) studijų baigiamasis darbas
Studijų sritis: Biomedicinos mokslai
Studijų kryptis: Biologija
Studijų šaka: Ekologija
Studijų programa: Taikomoji ekologija
Specializacija: Aplinkotyra
Akademija, 2013
2
Antrosios pakopos (magistrantūros) taikomosios ekologijos studijų programos baigiamųjų
darbų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2013 m. balandžio 10 d. įsakymu NR. 101 -
Kb§2)
Pirmininkas: Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Aplinkos
politikos katedros profesorius dr. Imantas Lazdinis (mokslininkas)
Nariai:
1. Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės instituto
docentas dr. Edmundas Bartkevičius (mokslininkas)
2. Aplinkos ir ekologijos instituto profesorė, dr. Laima Česonienė (mokslininkė)
3. Aplinkos ir ekologijos instituto direktorius, profesorius dr. Vitas Marozas
(mokslininkas)
4. Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė (socialinė partnerė,
praktikė)
Mokslinis vadovas: prof. (HP) dr. Algimantas Žiogas, Aleksandro Stulginskio universitetas
Recenzentas: doc. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio universitetas
Instituto direktorius: doc. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio universitetas
Oponentas: Lekt. dr. Žydrūnas Preikša, Aleksandro Stulginskio universitetas
3
Andriuškevičienė I. Klimato kaitos įtaka pušų spyglius graužiantiems kenkėjams.
Magistrantūros studijų baigiamasis darbas / Vadovas Alg. Žiogas.; LŽŪU, Akademija, 2013 –
Raudonė (2010), taip pat tyrimus šia tematika atlieka LAMMC Miškų institutas, Vilniaus
Universiteto Ekologijos institutas ir kt., taip pat tyrimai yra atliekami ir užsienyje
(Chappelka, 1995; Dale, 2001, ; Raes, 2007 ir kt.), taip pat tyrimus atlieka Jungtinių Tautų
organizacija Europos Komisija (2009) ir pan.
Klimato kaitos poveikio analizė yra viena iš aktualiausių XXI amžiuje. Stebint
pasikeičiančią abiotinę ir biotinę aplinką yra labai svarbu žinoti pagrindines šių procesų
priežastis ir gebėti nuspėti – prognozuoti tolimesnius procesus. Entomologų yra pagrįstai
pripažinta klimatinių veiksnių įtaka masiniam spyglius graužiančių kenkėjų pasirodymui,
jų židinių susiformavimui ir išplitimui. Deja, Lietuvoje klimatinių veiksnių reikšmė
spyglius graužiančių kenkėjų ekologijai yra mažai tirta ir analizuota ir tai kelia nemažų
problemų sudarant miškų apsaugos priemonių planą. Atliekant monitoringą, tiriant
šiuolaikiškomis metodikomis galimų kenkėjų antplūdžius ir siejant su klimatinėmis
prognozėmis, galima būtų sumažinti ir apsaugoti pušynus nuo žalingų vabzdžių. Šis tiriamasis
darbas apjungia kenkėjų gausumo rodiklius su meteorologinėmis sąlygomis ir sudaro
prielaidas židinių susidarymui pagrįsti. Žinant prognozes ir taikant apsaugos priemones,
galima būtų turėti ne tik materialios naudos (apsaugant medžius nuo nugraužimų - didės ir jų
prieaugis), bet ir apsaugant visą ekosistemą nuo išsibalansavimo, medžių defoliacijos, rūšių
kaitos. Klimato kaitos poveikį ir rezultatus Lietuvoje gana lengva pastebėti, tačiau būtina
analizuoti ir lyginti daugelio metų tendencijas, kad ateityje galima būtų lengvai spręsti
iškilusias problemas ir neturėti nei gamtai, nei žmonėms žymių nuostolių.
Tyrimo tikslas - ištirti klimato kaitos poveikį pušų spyglius graužiantiems
kenkėjams.
Tyrimo hipotezė – klimato kaita, šiltesni ir sausesni laikotarpiai turi įtakos kenkėjų
masinio dauginimosi židinių susidarymui.
Tyrimo uždaviniai:
1. Apžvelgti klimato kaitos svarbą miško ekosistemoms;
2. Aptarti pagrindinius pušų spyglius graužiančius kenkėjus, jų biologiją;
3. Atlikti kai kurių klimato faktorių kaitos poveikio pasirinktų spyglius
graužiančių kenkėjų rūšių gausumui analizę.
Tyrimo uždaviniams realizuoti buvo naudojami metodai:
• Mokslinės literatūros analizė. Šis metodas reikšmingas darbe, nes siekiama
atskleisti mokslinį požiūrį į klimato kaitos problematiką, naudingas apibrėžiant
pagrindines definicijas.
• Palyginimo ir apibendrinimo metodai.
8
1. KLIMATO KAITOS ĮTAKA MIŠKO KENK ĖJAMS TEORINĖ
STUDIJA
1.1. Klimato kaita
Prieš pradedant nagrinėti klimato kaitos įtaką miško kenkėjams, pirmiausia darbe
apibrėšime skirtingų autorių sąvokas klimato kaitos klausimu, jos esmę ir susijusius
aspektus.
Klimatas yra būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pačioje vietoje orų visuma. Nuo
klimato priklauso požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas
ir pan. Todėl klimatą formuojančių faktorių gali būti labai daug ir jų tarpusavio ryšius yra
pakankamai sudėtinga paaiškinti, tačiau vis tik galima išskirti pagrindinius – šilumos,
drėgmės apytaka ir bendroji atmosferos cirkuliacija (Word Meteorogical Organization).
Kaip ir kiekvieną pasaulyje vyraujantį reiškinį, taip ir klimato kaitos apibrėžimus ir
aiškinimus pateikia skirtingai mokslo atstovai. Egzistuoja kelios klimato kaitą aiškinančios
teorijos. Viena iš jų pateikia, kad klimato kaita yra neabejotinai susijusi su žmogaus veikla ir
tokiu atveju klimato kaitos pasekmės yra suvokiamos kaip katastrofiškos. Kitos teorijos
aiškina, kad klimato kaita yra natūralus pasikeitimo procesas. Pasaulinis klimatologų, fizikų,
okeonologų ir kitų gamtos mokslų spektras stengiasi pateikti aiškias ir suprantamas šio
reiškinio sampratas visuomenės atstovams (Telešienė, 2011).
Klimato kaitos sąvoką galima apibūdinti kaip daugybės faktorių padarinius, kurie
atspindi pokyčius, procesus visuose Žemės srityse – ledynuose, vandens telkiniuose, o šiuo
metu ši sąvoka jau apima ir žmogaus veiklos rezultatus. Į šią sąvoką taip pat yra įtraukiama
vidutinė temperatūra, kritulių kiekis ir pan. (Barškienė et al., 2008). Todėl apibendrinant
klimato kaitos pokytį mažame spektre - t.y. neįprastas regiono klimato pokytis.
Klimato kaita gali pasireikšti įvairiomis formomis, tiek temperatūros pokyčiais, tiek
kritulių kiekiu, gyvūnijos kaita ir pan. (Baltrūnas, 2008). Todėl klimato kaita tapo viena iš
svarbiausių grėsmių Žemėje. Miškai yra glaudžiai susiję su socialiniais ir ekonominiais
pokyčiais, kurie taip pat yra veikiami to paties klimato kaitos reiškinio. Geologinėje Žemės
istorijoje klimatas keitėsi dėl natūralių procesų, kuriems nėra daroma žmogaus aplinkos įtaka
– planetos orbitos parametrų kaitos, atmosferos sudėties pokyčių, tektoninių plokščių dreifo,
Saulės aktyvumo ciklų, ugnikalnių išsiveržimų ir pan. Per paskutiniuosius kelis šimtmečius
fiksuojami klimato kaitos pokyčiai išsiskiria tuo, kad pagrindinė kaitos priežastis – žmonių
veikla. Žmogus nuo pat veiklos industrializacijos pradžios pradėjo daryti įtaką atmosferos
cheminei sudėčiai ir taip paskatino šiltnamio efekto vystimosi spartą Žemės atmosferoje. Šie
9
veiksniai daro įtaką klimato kaitai, o tai yra tiesiogiai daro įtaką padariniams – spartus
vandenyno lygio kilimas, vegetacijos kaita, sausrų intensyvėjimas, kritulių kiekio pokytis,
potvyniai ir pan. Taip pat yra fiksuojama daugiau ekstremalių reiškinių – ciklonų, viesulų,
speigų, karščio bangų ir pan. (Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2013).
Nors klimato kaita skirtingose pasaulio vietose pasireiškia nevienodai, tačiau jei
apibendrinant autorių nuomones šiuo klausimu, galime teigti, kad klimato kaita yra akivaizdi,
neatsižvelgiant tai priklauso nuo gamtos ar nuo žmogaus, tačiau pokyčiai vyksta ir jų keliama
grėsmė šiuo metu gąsdina pasaulį. Ši grėsmė pasireiškia didėjančia pasauline temperatūra,
vandenyno paviršiaus temperatūros didėjimu, taip pat vidutinių kritulių kiekių didėjimu ir
kylančiu vandens lygiu, kuris priklauso nuo ledynų tirpimo. Todėl atsižvelgiant į skirtingus
reiškinius, žemės ūkis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susiduria su iššūkiais. Todėl atsižvelgiant
į kelių šimtmečių stebėjimus, ir klimato kaitos pokyčius, taip pat traktuojant, kad žemės
sektorius yra vienas jautriausių klimato kaitos pokyčių atžvilgiu, galime teigti, kad būtent šis
sektorius labiausiai atspindi klimato kaitos pokyčius, žinoma, nuo jo priklauso viso pasaulio
vystimasis. Sekančiame skyriuje detaliau aptarsime klimato kaitos priežastis ir dėl kokių
priežasčių kyla klimato kaitos grėsmė.
1.1.1. Globalūs klimato pokyčiai ir prognozės
Pirmieji reguliarūs matavimai Pasaulyje pradėti dar XVII a.: Centrinėje Anglijoje oro
temperatūra matuota nuo 1659 m., kritulių kiekis Londone nuo 1697 m., Lietuvoje (Vilniuje)
oro temperatūra matuojama nuo 1770 m.(duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887
m.. Tačiau tikslūs ir patikimi instrumentiniai duomenys apie viso Žemės rutulio klimatą yra
tik nuo XIX a. pabaigos arba dar vėlesni: oro temperatūros- nuo 1860 m., priežeminio
atmosferos slėgio- nuo1900 m., palydoviniai matavimai – nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio ir
t.t (Balevičius ir kt. 2007).
Tarpvyriausybinės Klimato Kaitos Komisijos (angl. IPCC – Intergovernmental Panel
on Climate Change) trečioje vertinimo ataskaitoje (2001) pažymima, kad per XX a. globali
oro temperatūra pakilo 0,6 °C, o Europoje – 0,95 °C. Dėl intensyvesnio vandens apytakos rato
ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos vidutinėse ir aukštose platumose, atšilimą lydi
padidėjęs vidutinis kritulių kiekis, kylantis pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų
ledynai, nuolat mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledų plotai,
termokarstinės įgriuvos (1 lentelė).
10
1 lentelė. Klimato sistemos pokyčiai per XX amžių (Intergovernmental Panel on Climate
Change, 2001).
Rodiklis Pokyčiai Vidutinė globali oro temperatūra prie Žemės paviršiaus (1,5 m aukštyje)
Pakilo 0,6±0,2°C, virš sausumos pakilo labiau negu virš vandenynų. Paskutinysis XX a. dešimtmetis buvo pats šilčiausias per pastaruosius 1000 m.
Temperatūros paros amplitudė prie Žemės paviršiaus
Minimali nakties temperatūra kilo dvigubai greičiau nei maksimali dienos.
Karštų dienų skaičius Padidėjo Šaltų dienų skaičius Sumažėjo Temperatūra žemutinėje stratosferoje
Dėl ozono sluoksnio nykimo nukrito 1–2°C
Krituli ų kiekis sausumoje Šiaurės pusrutulyje padidėjo 5–10%, tačiau kai kuriuose regionuose sumažėjo (pavyzdžiui, Šiaurės ir Vakarų Afrikoje, Viduržemio jūros regione)
Liūčių skaičius Išaugo vidutinėse ir aukštosiose Šiaurės pusrutulio platumose Sausros Padidėjo dykumėjimo tempai vasarą, sausros tapo dažnesnės,
ypač aridiniuose Afrikos ir Azijos rajonuose Vandenyno lygis Kilo vidutiniškai po 1–2 mm per metus Upių ir ežerų užšalimo trukmė
Šiaurės pusrutulyje sutrumpėjo maždaug 2 savaitėmis
Arkties ledų plotai ir storis Plotai sumažėjo 10–15%, o storis – apie 40%. Kalnų ledynai Tirpsta visur – metinis masės balansas neigiamas Sniego danga XX a. antroje pusėje sumažėjo apie 10% Amžinasis įšalas Poliariniuose, subpoliariniuose ir kalnų rajonuose kilo grunto
temperatūra, vasarą atitirpsta vis storesnis sluoksnis El-Ninjo reiškiniai Lyginant su XIX a., per pastaruosius 30 m. reiškiniai tapo
dažnesni, intensyvesni ir ilgesni Vegetacijos laikotarpio trukmė
Nuo 1960 m. Šiaurės pusrutulyje pailgėjo 4–16 d., ypač aukštosiose platumose
Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau akcentuojama galima žmogaus ūkinės
veiklos įtaka globaliniams klimato pokyčiams atsispindi labai ryškiame paskutinių dviejų
dešimtmečių globalinės oro temperatūros augime (1 pav.) (Balevičius ir kt., 2007).
11
1 pav. Metinės globalios oro temperatūros nuokrypiai nuo. vidurkio 1860-2000 m.
(Intergovernmental Panel on Climate Change, 2001).
Klimato sistemoje vykstantys procesai lemia natūralią klimato kaitą bei klimato
sistemos reakciją į įvairius pokyčius (pvz., į šiltnamio efektą sukeliančių dujų
koncentracijos didėjimą). Dauguma procesų yra išanalizuoti ir gali būti ganėtinai
nesunkiai modeliuojami. Didelę įtaką ateities klimato modeliavimo rezultatams daro
vadinamieji grįžtamieji ryšiai. Grįžtamieji ryšiai gali sustiprinti (teigiamas grįžtamasis
ryšys) arba susilpninti (neigiamas grįžtamasis ryšys) pokyčius, atsirandančius dėl pradinio
išorinių ir vidinių veiksnių poveikio klimato sistemai. Klimato modeliai, kuriais
pakankamai tiksliai sumodeliuotas praeities klimatas, gali būti tinkamas ir ateities klimato
pokyčiams prognozuoti. Stiprėjantis šiltnamio efektas lems ir oro temperatūros pokyčius.
Klimato modeliai, remdamiesi skirtingais emisijos scenarijais, prognozuoja 1,4–5,8°C
temperatūros augimą 1990–2100 metais (Balevičius ir kt., 2007) (2 pav.).
°C
Metai
12
2 pav. Globalios temperatūros kaita 1000-2000 metais bei kaitos prognozės XXI amžiui
(Intergovernmental Panel on Climate Change, 2001).
Modeliavimo rezultatai rodo, jog vien natūralių veiksnių (Saulės aktyvumo bei
vulkanizmo) kintančiu poveikiu neįmanoma paaiškinti staigaus globalios paviršiaus
temperatūros augimo XX amžiaus pabaigoje, nors pirmoje 1860-2000 m. laikotarpio
pusėje jų poveikis akivaizdus (3 pav.), o apie 1950 metus prasidėjęs klimato vėsimas
turėjo trukti iki XX amžiaus pabaigos. Daug tiksliau klimato pokyčius (ypač antroje XX a.
pusėje) galima modeliuoti vien vertinant antropogeninį (šiltnamio efektą sukeliančių dujų
bei sulfatų emisijos) poveikį. Tik gaunami dydžiai yra šiek tiek didesni nei matuotieji (4
pav.). Tuo tarpu, įvertinus bendrą gamtinių ir antropogeninių veiksnių įtaką, beveik
visiškai tiksliai modeliuoti pastarųjų 140 metų globalaus klimato pokyčiai (5 pav.). Tai
teikia pagrindo manyti, jog klimato modelių teikiamos ateities pokyčių prognozės,
nepaisant modelių skirtumų, pakankamai tiksliai atspindės bent jau pagrindines pokyčių
tendencijas (Balevičius ir kt., 2007).
13
3 pav. Globalios temperatūros modeliavimo rezultatų palyginimas su gamtinių veiksnių
matavimo duomenimis 1860-2000 metais (Intergovernmental Panel on Climate Change,
2001).
4 pav. Globalios temperatūros modeliavimo rezultatų palyginimas su antropogeninių
veiksnių matavimo duomenimis 1860-2000 metais (Intergovernmental Panel on Climate
Change, 2001).
Modeliavimo rezultatai Matavimai
Metai
Metai
°C
Temperatūra (°C)
Modeliavimo rezultatai Matavimai
14
5 pav. Globalios temperatūros modeliavimo rezultatų palyginimas su gamtinių ir
antropogeninių veiksnių matavimo duomenimis 1860-2000 metais (Intergovernmental Panel
on Climate Change, 2001).
1.1.2. Lietuvos klimato pokyčiai
Vienas iš klimato svyravimus Lietuvoje apibendrinančių mokslinių darbų yra 1994 A.
Bukančio išleistas vadovėlis „Lietuvos klimatas“, kuriame išsamiai analizuojama oro
temperatūros, kritulių kiekio bei atmosferos cirkuliacijos dinamika per instrumentinių
matavimų laikotarpį. Autorius nustatė šaltesnio ir šiltesnio klimato laikotarpius, išskyrė
ryškiausias temperatūros anomalijas. Visais metų laikais mažėjantis dienų su anticiklonine
cirkuliacija skaičius, o tai lemia žiemų šiltėjimą ir nedidelį vasarų vėsimą.
Lietuvoje vyrauja vidutinių platumų žemyninės oro masės, didelę dalį atmosferos
cirkuliacijos tipų sudaro tarpinės barinės formos. Temperatūros pokyčius lemia tiek vietinės,
tiek advekcinės priežastys. Pirminė oro temperatūros paros eigos priežastis yra Saulės
spinduliuotės kitimas. Nuo to priklauso pažemio sluoksnio stratiflkacija, turbulencijos
koeficientas. Debesuotumo poveikį atspindi spinduliuotės balanso pokyčiai, vėjo greičio
poveikį rodo apykaitos koeficientas. Transformaciniai pokyčiai vyksta dėl turbulencinės
pernašos, vandens fazinio virsmo atmosferoje. Turi įtakos vandens garų kondensacijos ir
sublimacijos procesai. Staigų oro temperatūros kritimą lemia arktinių oro masių įsiveržimai
ciklonų užnugariais. Ilgai trunkantys šalčiai pasitaiko Sibiro anticiklonų atšakose. Karšti orai
formuojasi žemyninėse aukšto slėgio srityse (Buzas, Pečiūrienė, 1988).
Klimatą formuoja labai įvairūs veiksniai: astronominiai, geologiniai, antropogeniniai,
gana svarbus yra Žemės magnetinio lauko cikliškumas. Oro temperatūra - vienas svarbiausių
klimato elementų. Ji labiausiai atspindi klimatą formuojančių atmosferos reiškinių ir procesų
Modeliavimo rezultatai Matavimai
Metai
Temperatūra (°C)
15
metinį bei paros ritmą. Klimato kitimą pirmiausia parodo oro temperatūros režimo pokyčiai.
Atšilimas, prasidėjęs dar 3-iąjį XX a. dešimtmetį, veikia ir Baltijos regiono klimatą. Šiuo
laikotarpiu pasitaikė ir itin atšiaurių žiemų, šaltų pavasarių. Tačiau kalendorinių sezonų
temperatūros eiga ne visada atitinka vidutinės metų temperatūros pokyčius .
Pačius bendriausius terminio režimo bruožus formuoja teritorijos geografinė padėtis.
Esame vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Mūsų šalies klimatui svarbūs veiksniai yra
oro masių advekcija, šildantis Baltijos jūros poveikis, reljefas (absoliutusis aukštis, aukštumų
šlaitų ekspozicija) (Galvonaitė ir kt., 2007).
Oro temperatūrą veikiantys stambiamasčiai veiksniai - Saulės spinduliuotės prietaka,
atmosferos cirkuliacijos procesai, paklotinio paviršiaus ypatybės, kurias lemia geografinė
platuma; žemyniškumo laipsnis nedidelėje Lietuvos teritorijoje yra beveik vienalyčiai.
Vidutinio masto veiksniai (paklotinio paviršiaus elementai, nuotolis nuo jūros), vietiniai
veiksniai (reljefas, augalija, dirvožemis) kartais turi net daugiau įtakos. Paklotinio paviršiaus
įtaka gali būti dinaminė (dėl paviršiaus šiurkštumo) ir transformacinė (dėl higroterminių oro
masės savybių pokyčių) (Galvonaitė ir kt., 2007).
Lietuvoje oro temperatūros stebėjimai pradėti vykdyti dar 1770 metais, todėl daugiau
nei kelis šimtmečius trunkantys matavimai ir stebėjimai leidžia įvertinti natūralius ir dėl
žmogaus veiklos įtakos sukeltus svyravimus (žr. 6 pav.).
6 pav. Vidutinė oro temperatūra Lietuvoje 1961-1990, 2012 ir 2013 m. Šaltinis: Lietuvos HMT,
(2013).
Vilniuje oro temperatūros matavimai atliekami nuo 1777m. Viso matavimo laikotarpio
rezultatų analizė rodo aiškią vidutinės metinės oro temperatūros augimo tendenciją
16
trumpalaikių fliuktuacijų fone per visą matavimų laikotarpį. Vidutinė metų oro temperatūra
nuo XVIII a. pabaigos pakilo apie 1 ºC (per XX a. pakilo 0,4-0,5 º C). Per šį laikotarpį ypač
atšilo žiemos ir pavasario sezonai (1,5 - 2,0 ºC), o vasaros ir rudens sezonų temperatūra pakilo
tik 0,1-0,2 ºC. Ypač staigus metinės oro temperatūros augimas išmatuotas per pastaruosius 15
metų. Oro temperatūros trendai rodo, kad labiausiai oras atšilo sausio bei gruodžio mėnesiais.
Tuo tarpu rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais pastebima nedidelė oro temperatūros žemėjimo
tendencija (Balevičius ir kt. 2007).
Per matavimų laikotarpį keitėsi ne tik vidutinė metinė temperatūra, bet ir terminių
sąlygų ekstremumas. Metinės oro temperatūros kaitos analizė rodo, jog 1885-1933 m.
laikotarpiui būdinga labai nedidelė jos kaita (svyravimo amplitudė siekia vos 2,9 º C). Tai
monotoniško klimato laikotarpis, per kurį dėl intensyvios cikloninio pobūdžio cirkuliacijos
vyravo švelnios žiemos ir vėsios vasaros. Tuo tarpu 1977-1840, kaip ir nuo1940 iki šiol
besitęsiantis laikotarpis pasižymi daug didesne kaitos amplitude, atspindinčia didesnį klimato
ekstremalumą (Balevičius ir kt. 2007). LHMT buvo atlikta 1991-2003 m. klimato pokyčių
analizė (Galvonaitė, Valiukas, 2005). Lyginant šio laikotarpio duomenis su klimato norma
matosi gana nemažų nukrypimų nuo jos. Nevienodai kito temperatūra įvairiose stotyse ir
įvairiais mėnesiais. Visoje Lietuvos teritorijoje išsiskiria ryškus vidutinės oro temperatūros
padidėjimas žiemą ir sumažėjimas rudens mėnesiais (ypač lapkritį) bei priešžiemio
laikotarpiu.
Per tiriamąjį laikotarpį (1991-2003) buvo išsiaiškinta, kad oro temperatūra pakilo
žiemos viduryje ir pabaigoje (net 1,7 ºC), pavasarį ji tapo aukštesnė 1,1 ºC, vasarą 0,9 ºC,
tačiau rudenį vidutinė temperatūra maždaug 0,3 ºC žemesnė už klimato normą (Galvonaitė ir
kt., 2007) .
Kritulių kiekio matavimai Vilniuje prasidėjo 1887 metais. Sausiausias laikotarpis buvo
1907- 1921 metais, drėgniausias- 1922-1936 metais. Nustatyta kritulių kiekio didėjimo
šaltuoju ir mažėjimo šiltuoju metų laiku tendencija. Tuo tarpu metinė kritulių suma keičiasi
labai nežymiai (Balevičius ir kt., 2007).
M. Žalakevičiaus ir kitų autorių straipsnyje (Žalakevičius M. ir kt., 2006) atlikti
statistiniai skaičiavimai rodo, kad Lietuvos klimatas tampa iš tikrųjų vis šiltesnis (žiemos ir
pavasario temperatūros kyla) bei sausesnis (kritulių kiekis vis mažėja šiltuoju periodu) (7
pav.). Tiriamasis laikotarpis nuo 1950 metų iki 2004 metų parodo žiemos, pavasario ir
vasaros temperatūrų bei kritulių kitimo trendus.
17
-Šaltas periodas -Šiltas periodas
7 pav. Kritulių kiekio anomalijos ( P, mm) Lietuvoje nuo 1950 iki 2004, ir kitimas šiltuoju ir
šaltuoju periodais (Žalakevičius M. ir kt., 2006)
Vidutinė metinė oro temperatūros svyravimo amplitudė (skirtumas tarp šalčiausio
ir šilčiausio mėnesių vidutinės temperatūros) Lietuvoje kinta nuo 19-20 º C pajūryje iki
23-24 ºC rytuose. Lygindami su klimato norma paskutiniojo dešimtmečio temperatūros
amplitudę tarp vidutinių šalčiausio ir šilčiausio metų mėnesių temperatūros reikšmių,
matome, kad amplitudė sumažėjo maždaug 1 ºC, vidutiniškai Lietuvoje ji 20,8 ºC (norma
21,8 ºC) (Galvonaitė ir kt., 2007) (8 pav.).
8 pav. 1991-2003 m. ir 1961-1990 m. vidutinės (šalčiausio ir šilčiausio mėnesių)
temperatūros amplitudė.
Stotys
ºC
18
Metinis oro temperatūros amplitudės kitimas rodo didelį nepastovumą, ryškų
sezoniškumą, amplitudės dydžio priklausomybę nuo metų laiko, konkretaus mėnesio
(Misiūnienė, 2004).
Per 200 metų vidutinė metinė oro temperatūra pakilo apie 0,5°C. Svyravimų bangos -
sinusoidės formos, maždaug 20 metų trukmės. Mažiau išlyginta, turinti specifinės
informacijos yra sezonų temperatūros kaita. Žiemos temperatūros kitimo sinusoidė - maždaug
100 metų trukmės, jos amplitudė daugiau kaip 2°C. Mažiausi svyravimai vyko vasarą.
Plačiau išnagrinėtos mėnesio vidutinės oro temperatūros anomalijos (Korkutis, 1995),
buvo sudarytas 1790-1990 m. laikotarpio šiltų, šaltų, anomaliai šiltų bei anomaliai šaltų
mėnesių katalogas (Galvonaitė ir kt., 2007) .
Lyginant 30-mečius (1931-1960 ir 1961-1990 m.), nustatyta (Bukantis ir kt, 1998),
kad Lietuvoje ypač atšilo žiema (oro temperatūra pakilo sausio ir vasario mėnesiais, gruodį -
nukrito). Pavasario mėnesiai tapo šiltesni, vasarą terminio režimo pakitimai neryškūs (šiek
tiek atvėso rugpjūtis). Rudenį vėsesnis tapo rugsėjis, o spalis ir lapkritis pašiltėjo.
Klimato svyravimai ir ilgalaikės orų anomalijos Lietuvoje daugiausiai priklauso nuo
atmosferos cirkuliacijos ypatumų, t.y. cikloninės cirkuliacijos intensyvumo bei oro masių
advekcijos. Nustatyta, jog nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradėjo daugėti gilių
ciklonų, praslenkančių per Lietuvą. Ypač jų skaičius išaugo žiemos mėnesiais. Taip pat
sustiprėjo oro masių pernaša iš vakarų. Tokie atmosferos cirkuliacijos pokyčiai lėmė terminių
sezonų trukmės pokyčius (pavasaris ir ruduo ilgėja, o žiema ir vasara – trumpėja), sezoninių
oro temperatūros ir kritulių kiekio skirtumų sumažėjimą, sniego dangos rodiklių (dienų su
sniego danga skaičiaus bei sniego storio) mažėjimą. Visa tai rodo mažėjantį Lietuvos klimato
kontinentalumą (Balevičius ir kt., 2007).
1.1.3. Klimato kaitos priežastys
Klimatologijos literatūroje, yra aptinkamas klimato kaitos priežasčių klasifikavimas į
gamtines ir antropogenines. Tačiau klimato genezės požiūriu antropogeninius svyravimo
veiksnius atskirti nuo gamtinių yra netikslinga, kadangi vidinių klimato elementų savybės gali
kisti dėl žmogaus veiklos, tiek dėl gamtinių veiksnių poveikio. Todėl jų sukeliamą klimato
efektą reikia analizuoti kompleksiškai.
Klimato sistemos (klimatosferos) perspektyvoje, visas klimato kaitos priežastis
galima suskirstyti į vidines ir išorines. Išoriniams veiksniams priklauso astronominės ir
19
geofizinės priežastys. Vidinės klimato kaitos priežastys kyla ir veikia vienos kurios klimato
sistemos dalies viduje, tačiau jos gali paveikti ir kitas klimato sistemos dalis (žr. 2 lentelę).
2 entelė. Klimato kaitos priežastys.
Klimato kaitos priežastys
Išorinės klimato kaitos priežastys
Astronominės Geofizinės Vidinės klimato kaitos priežastys
Saulės ir galaktikos spindėjimo intensyvumas; Žemės orbitos forma ir Žemės judėjimo savo orbita parametrai; Žemės ašies polinkis į orbitos plokštumą; Žemės sukimosi aplink savo ašį greitis.
Gravitacinis ir magnetinis Žemės laukas; Tektonika ir kalnodara; Litosferos plokščių dreifas; Vulkanizmas; Geometrinė šiluma
Atmosferos dujų sudėtis ir aerozolių kiekis; Sausumos reljefas ir paklotinio paviršiaus struktūra; Vandenyno cheminė sudėtis ir druskingumas; Hidrologinio ciklo savybės; Atmosferos bei vandenyno cirkuliacijos pokyčiai.
Šaltinis: sudaryta darbo autoriaus, remiantis: Balevičius et al., (2007)
Šiuolaikinis mokslas, dar nenumatė klimato kaitos priežasčių, įvairių išorės ir vidaus
veiksnių, kadangi visi su klimato kaita susiję aspektai yra dinamiški ir nepaprastai sudėtingi,
dėl šios priežasties ir prieš tai aptarta klimato kaitos samprata nėra vienareikšmiška, kadangi
globalios klimato kaitos priežastys susipina su regioninėmis, dažnai viena kitą papildo arba
atvirkščiai – sumenkina. Todėl klimato kaitos veiksniai ir jų analizė, taip pat vidinių ir
išorinių veiksnių tarpusavio ryšys globaliame pasaulyje gali išryškėti įvairiai. Ilgalaikių ir lėtų
klimato svyravimų, kuriuos sukelia Žemės orbitos parametrų ir atmosferos cheminės sudėties
kitimas ir pan. veikia daug atsitiktinių jėgų, kurios sukelia trumpalaikius klimato svyravimus.
Klimato kaita, žinoma, veikia atliekamus tyrimus šiuo klausimu, todėl šis procesas yra
sudėtingas, į kurį nuolat turi atsižvelgti įvairių sričių mokslininkai (Bukantis, 2007).
Todėl klimato kaitos priežastys yra nagrinėjamos pasitelkiant specialius klimato
kaitos analizės modelius, kuriais yra stengiamasi paaiškinti klimato kaitos priežasčių sąryšius
ir jų daromą įtaką. Šie modeliai ir jų analizė pateikiama sekančiame darbo skyriuje.
1.1.4. Klimato kaitos modeliai
Klimato modelis – matematinis būdas kaip pavaizduoti Žemės klimato sistemos
būseną bei kaitą esamoms arba pakitusioms sąlygoms. Visi klimato modeliai yra paremti
kiekybiniais atmosferos, vandenyno, sausumos paviršiaus ir ledo tarpusavio ryšio vertinimo
20
metodais. Modeliai yra kuriami spręsti uždaviniams, pradedant šiuolaikinės klimato sistemos
bei oro sąlygų dinamikos tyrimais ir baigiant klimato kaitos prognozėmis. Tačiau modeliai
yra plačiai naudojami tik tie, kurių pagalba yra galima tiksliai atkurti dabartinės klimato
dinamikos ypatybes ir yra tinkami modeliavimui kuomet kinta sąlygos. Tokiais modeliais
galima įvertinti pasikeitusių išorinių veiksnių, pvz. vulkanizmo arba Saulės konstantos,
galimą poveikį visai Žemės klimato sistemai. Modeliuose, pagrindinis klausimas yra labai
sudėtingos klimato sistemos supaprastinamas. Tai iš dalies lemia nevisiškas atmosferoje
vykstančių procesų suvokimas, taip pat žinoma modeliavimo galimybės iš techninės pusės.
Sudėtinga klimato sistema yra supaprastinama parametrizuojant gamtoje vykstančius procesus
bei suskaidant juos erdvės ir laiko atžvilgiu (Rimkus, 2007).
Klimato kaitos modelių svarbiausi sudedamieji komponentai pateikiami 3 lentelėje.
3 lentelė. Klimato kaitos modelių svarbiausi sudedamieji komponentai.
Klimato kaitos modelių komponentai
Saulės spinduliuotė Spindulių sklidimo klimato sistemoje įvertinimas (išsisklaidymas, sugėrimas, atspindėjimas).
Dinamika Horizontalioji bei vertikalioji energijos pernaša (advekcija, konvekcija, difuzija).
Paviršiniai procesai
Vykstantys vandenyno, sausumos ir ledo paviršiuje, tarp jų albedas, spinduliavimo geba bei energijos drėgmės mainai tarp paviršiaus ir atmosferos.
Chemija Atmosferos cheminės sudėties ir ryšio su kitais komponentais įvertinimas.
Šaltinis: sudaryta darbo autoriaus, remiantis Rimkus (2007).
Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje klimato modeliai skirstomi į keturis
pagrindinius tipus: energijos balanso, radiaciniai – konvenciniai, statistiniai – dinaminiai ir
bendrosios atmosferos cirkuliacijos.
Energijos balanso modelis yra horizontalusis vienos dimensijos modelis, kuriuo yra
įvertinamas globalus spinduliuotės balansas ir nusakomi platuminiai energijos mainai
atmosferoje. Šis modelis aprašo platuminį temperatūros pasiskirstymą bei tiksliai įvertina
albedo poveikį temperatūrai.
Radiacinis – konvencinis modelis yra vertikalusis vienos dimensijos modelis,
kuriame atmosferos procesai aprašomi atsižvelgiant į du vertikaliuosius energijos perdavimo
būdus: aukštyn ir žemyn nukreiptos spinduliuotės sklidimu atmosfera bei konvencinių
21
procesų šilumos mainais. Modelis dažniausiai yra skirtas įvertinti šiltnamio efektą sukeliančių
dujų kintančios koncentracijos daromą įtaką paviršiaus temperatūrai.
Statistinis – dinaminis modelis yra dviejų dimensijų modelis, kuriame yra
sujungiama horizontalioji platuminė energijos pernaša su vertikaliąja kryptimi vykstančiais
radiaciniais – konvenciniais procesais. Šiuose modeliuose didžiausias dėmesys skiriamas
paklotinio paviršiaus klimato sistemai įvertinti, taip pat parametrizuoti procesus, kurie yra
susiję su atmosferos cheminės sudėties pokyčiais.
Bendrosios cirkuliacijos modelis yra modelis, sudarytas iš trijų dimensijų, į kurio
schemas taip pat yra įtrauktas ne tik atmosferos paklotinis paviršius, tačiau ir procesai, kurie
vyksta vandenynuose. Šis modelis yra grindžiamas fizikos dėsniais: energijos, judesio
momento, masės tvermės, taip pat dujų būvio lygtimi. Į šiuos sudėtingus modelius yra
įtraukiami svarbiausi atmosferoje ir vandenyne vykstantys procesai pavaizduoti 9 paveiksle.
Mokslinėje literatūroje šie modeliai yra vadinami globaliais klimato modeliais (angl.
Generale circulation model, taip pat Global climate model, toliau – GCM).
Visi bendros cirkuliacijos modeliai, nors yra labai sudėtingi, tačiau buvo sukurti
kartu su radiaciniais – konvenciniais modeliais.
9 pav. Principinė bendrosios atmosferos cirkuliacijos modelio schema.
Šaltinis: sudaryta darbo autoriaus, remiantis: NASA Goddard Institute for Space studies (2006)
Miškų būklės blogėjimas, tendencingas jų produktyvumo mažėjimas ir ,žinoma,
apsauginių funkcijų silpnėjimas yra ne tik Lietuvos, tačiau ir visos Europos bei viso pasaulio
ekologinė problema. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija pažymi, kad nuo XX a.
pradžios planetos oro temperatūra pakilo 0,7oC, Europoje – 1oC. Per XXI a. ji gali padidėti
dar 1,5–5,5oC, o Pasaulio vandenyno lygis pakilti 0,2–0,5 m (IPCC, 2007).
Viena pagrindinių miško ir jo ekosistemos nykimo priežasčių yra užterštas oras.
Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais dėl pramonės ir transporto plėtros bei intensyvėjančio
žemės ūkio didėjo aplinkos tarša ir jos poveikis yra jaučiamas visiems gamtos
komponentams. Taršos poveikis silpnino visas ekologines sistemas, jų atsparumą ir darė
neigiamą įtaką savireguliacijos procesų stabilumui. Ekosistemoje sukauptas organinės
medžiagos kiekis yra kiekvienos ekosistemos stabilumo garantas. Pagal šį pagrindinį rodiklį
yra vertinama ekosistemos būklė ir ekologinė jos situacija.
Daugelis pasaulio šalių, taip pat ir Europos Sąjungos valstybės, vadovaujant JT
Europos Ekonomikos Komisijai ir Europos Ekonominei Bendrijai pradėjo vykdyti ryžtingus
veiksmus, kurie skatina valstybes rengti miškų monitoringą ir nepertraukiamai stebėti miškų
būklę. Lietuvos Respublikos miškų būklė yra stebima nuo 1989 metų, vykdant regioninio
miškų monitoringo programą. Šios programos metu atliekami reikalingi testai ir taikomi
metodai ne tik suteikia galimybę objektyviai įvertinti miškų būklę visose geografinėse
teritorijose, tačiau taip pat leidžia ją tam tikrų valstybių atžvilgiu ir diagnozuoti miško
23
ekosistemų pažeidimus ankstyvojoje stadijoje, prognozuoti miško būklę ateities perspektyvoje
ir retrospektyviai analizuoti pokyčius. Kaip nurodo autorė Stravinskienė (2001), miškai dėl
savo ilgaamžiškumo yra vieni tinkamiausių gamtinės aplinkos būklės indikatorių. Jie daro
įtaką ekosferoje vykstantiems procesams, taip pat reaguoja į antropogeninių veiksnių daromą
poveikį, todėl atspindi klimato kaitos ir teršalų poveikį. Ypač jautrūs užterštumui yra
spygliuočių medžiai, todėl nuo jų priklauso ir miško kenkėjų būklė (Stravinskienė, Erlickytė,
2003).
Klimato kaitos ir jos poveikio ekosistemoms tyrimai pastaruoju metu tampa viena iš
prioritetinių sričių. Tačiau klimato kaitos poveikis nėra vienareikšmiškas. Ekosistemos,
kisdamos dėl klimato atšilimo keliamų veiksnių, turi grįžtamąjį poveikį ir pačiam klimatui per
anglies kaupimosi ekosistemose dėl augalų fotosintezės, augalams kvėpuojant ir vykstant
organinių medžiagų irimo procesui dirvožemyje, grįžta atgal į atmosferą. Šį procesą ypač
stipriai lemia temperatūrų ir drėgmės rėžimai, vegetacinio laikotarpio pradžia, trukmė ir
daugelis kitų meteorologinių veiksnių, kurie yra veikiami klimato kaitos. Atliktų tyrimų
išvados nurodo, kad pastovūs ir greiti klimato pokyčiai gali labai paveikti nusistovėjusį
konkurencinį rūšių balansą miškuose. Tai gali būti miškų degradacijos ar net žūties priežastis.
Todėl šis prioritetinės srities aktualumas yra akivaizdus – miško augalai ir gyvūnija taip pat
yra veikiami klimato kaitos.
Miškai yra ypač jautrūs klimato kaitai. Besikeičianti oro temperatūra, kritulių kiekis
bei gruntinių vandenų lygis gali padaryti labai didelę įtaką miškų ūkiui. Padidėjęs audrų,
škvalų skaičius didins vėjovartų mastus, ypač vakarinėje Lietuvos teritorijos dalyje.
Pakitusios klimato sąlygos (ypač šiltesnės žiemos) lems naujų ligų ir kenkėjų atsiradimą,
kurie gali padaryti didelę žalą dabar Lietuvos miškuose augantiems medžiams. Naujų ligų ir
kenkėjų plitimas didins investicines sąnaudas. Klimato sąlygoms nutolus nuo optimalių, gali
sumažėti kai kurių medžių rūšių produktyvumas. Taip pat gali keistis rūšinė medžių sudėtis
(mažėti eglynų, daugėti lapuočių bei atsirasti naujų rūšių), o dirvos struktūra nespės
prisitaikyti ir nebus optimali naujoms rūšims (Klimato kaitos poveikio..., 2007).
Kaip rodo tyrimai, šiltėjantis klimatas Lietuvoje sukuria nevisiškai įprastą ekologinę
situaciją (pavasariai tampa ilgesni nei įprasta, rudenys ilgi ir šilti, žiemos švelnios ir su labai
trumpu sniego dangos laikotarpiu, vasaroms būdingos vis dažniau pasikartojančios sausros)
bei su ja susijusius nepageidaujamus abiotinės (pavyzdžiui, antrinių, anksčiau Lietuvai
nebūdingų, teršalų, tokių kaip troposferos pažemio ozonas, susidarymas) bei biotinės
(vabzdžių-kenkėjų invazijos) miškų aplinkos pokyčius. Tikėtina, kad tokie evoliucijos
24
požiūriu santykinai staigūs aplinkos pokyčiai gali neigiamai veikti miškų ekosistemas bei
atskirus jų komponentus (Klimato kaitos poveikio..., 2007).
Remiantis palinologiniais duomenimis (Kabailienė, 1979) ir oro temperatūros pokyčių
tendencijomis per kelis tūkstančius metų, L. Kairiukščio, R. Ozolinčiaus ir V. Stakėno (1990)
straipsnyje daroma prielaida, kad, pakilus vidutinei oro temperatūrai (dviem laipsniais per
2000 metų) Lietuvoje du kartus padidėtų ąžuolų, alksnių ir liepų paplitimas ir dvigubai
sumažėtų pušynų ir beržynų..
1.3. Spyglius graužiantys kenkėjai, jų biologija
Mokslinėje literatūroje yra nurodoma, kad viena svarbiausių kategorijų
miškininkystėje yra kenkėjų kategorija. Smulkiau jie yra skirstomi į spyglius ir lapus
graužiančius kenkėjus (lapuočių, spygliuočių), medžių liemenų, jaunuolių (šaknų ir ūglių),
vaisių ir sėklų kenkėjus.
Spyglius graužiančių kenkėjų židiniai Lietuvoje paskutinį kartą buvo susidarę 1995-97
ir 2000-02 m. keliolikos tūkstančių hektarų plote.
Miškams labai žalingi spyglius ir lapus graužiantys vabzdžiai. Tai didžiausiuose
plotuose išplintantys miško kenkėjai. Pagrindiniai pušų spyglius graužiantys kenkėjai pateikti
4 lentelėje. Į nugraužtą lają skirtingos medžių rūšys reaguoja nevienodai: eglės gali nudžiūti,
pušys yra atsparesnės, lapuočiai – dar atsparesni, tačiau pakenkimo pasekmės gali pasireikšti
vėliau. Spyglių ar lapų netekę medžiai apsilpsta, tampa neatsparūs ligoms, ekstremalesniems
klimato poveikiams, kitų rūšių vabzdžių pakenkimams, sumažėja medynų stabilumas.
Tokiuose medynuose kelerius metus priauga mažiau medienos ir nudžiūva daug daugiau
medžių lyginant su natūraliu atkritimu. Jei nugraužiama ir antrus metus, medžių džiuvimas
būna gausesnis ir intensyvesnis.
4 lentelė. Pagrindiniai pušų spyglius graužiantys kenkėjai.
Kenkėjas Santrauka
paprastasis pušinis pjūklelis
Gali sudaryti masinio dauginimosi židinius, turi dvi generacijas per metus.
pušinis pelėdgalvis
Vienas iš didžiausių pušynų kenkėjų, sudaro masinio dauginimosi židinius. Dėl spyglių ir pumpurų sunaikinimo medžiai labai nusilpsta, ypač sausringais metais, juos lengvai apgyvendina liemenų kenkėjai.
25
pušinis verpikas
Dažniausiai nugraužia spyglius grynuose 20-60 metų pušynuose, augančiuose neturtingose sausose augimvietėse. Sudaro masinio dauginimosi židinius.
verpikas vienuolis
Kenkia spygliuočių miškuose, masinio dauginimosi metu nugraužia visus spyglius, viršūninių ūglių pumpurus - nuo to eglynai dažniausiai išdžiūsta; pušynai, jeigu neužpuola liemenų kenkėjai, dažnai atsistato.
žvaigždėtasis pjūklelis-audėjas
Nugraužia įvairaus amžiaus pušų spyglius. Židiniai tik rytų Lietuvoje.
pušinis sprindis
Vikšrai nugraužia įvairaus, dažniausiai vidutinio amžiaus pušų spyglius. Plinta 20-70 m. pušynuose. Židinių nesudaro
rudasis pušinis pjūklelis
Generacija vienmetė. Gyvena ir kenkia bendrijomis. Kenkia jaunesnio amžiaus medynuose, jaunuolynuose ir net kelių metų želdiniuose.
žalsvasis pušinis pjūklelis
Lervos dažniausiai graužia I amžiaus klasės ir kiek vyresnių paprastųjų pušų spyglius. Gyvena pavieniui visą gyvenimą. Graužia vyresnio amžiaus spyglius.
žaliasis pušinis pjūklelis Lervos maitinasi paprastųjų pušų spygliais. Kiaušinius deda ant spyglio po vieną. Lervos maitinasi pavieniui.
balsvakojis pušinis pjūklelis
Lervos graužia pušų spyglius želdiniuose ir jaunuolynuose, rečiau vyresnio amžiaus medynuose. Retai sutinkamas miško kenkėjas.
Šaltinis: http://www.msat.lt
Pušų spyglius pakenkiančių vabzdžių – pušinio verpiko, verpiko vienuolio, pušinio
pelėdgalvio ar pušinio pjūklelio – masinio išplitimo židiniai Lietuvoje susiformuoja kas
keliolika metų. Jie labiausiai kenkia Dzūkijos pušynuose. Pavyzdžiui, Varėnos rajone 2010 m.
iš lėktuvų purškiant biologinį preparatą, pušinio verpiko išplitimo židinys sunaikintas 6 380
ha plote. Naudotas biologinis preparatas, kuris iš visų augalų apsaugos produktų mažiausiai
žalingas gamtai. 2012 m. pavasarį teko šalia Druskininkų purkšti 1 100 ha ploto pušynus,
saugant lajas nuo pušinio pjūklelio poveikio. Prognuozuojama, kad 2013 m. Dzūkijoje gali
tekti naudojant aviaciją nuo šio kenkėjo saugoti pušynus dar didesniuose plotuose.
Iš lentelėje pateiktų duomenų galima teigti, kad šiltėjanti oro temperatūra paprastąjį
pušinį pjūklelį veikia neigiamai. Jei 1992-1998 m. laikotarpiu vyravusi 12,3 0C temperatūra
buvo pati palankiausia vystytis ir maitintis, tai 1999-2013 m. laikotarpio vidutinė oro
temperatūra, kuri siekė net 17,8 0C, buvo pražutinga šio kenkėjo vystymuisi. Atlikti tyrimai
parodė, kad didžiausią neigiamą poveikį šiam vabzdžiui - kenkėjui daro aukšta ( + 27 - + 31 0C) oro temperatūra ir padidėjęs kritulių kiekis. Ypač didelį poveikį turi kruša ir liūtys, kurie
besimaitinančias lervas iškrečia iš medžių. Tačiau paminėtinas ir dar vienas faktas, kad 2011
m. buvo ypač aktyvūs vabzdžialesiai paukščiai, ko pasekoje sumažėjo ir paprastojo pušinio
pjūklelio populiacija. MSAT monitoringo duomenimis 2012 m. labai sumažėjo paprastojo
pušinio pjūklelio gausa Varėnos ir Druskininkų urėdijose, atitinkamai Varėnos MU - 4 kartus,
o Druskininkų MU net 22 kartus. Tai sietina su tuo, kad 2012 m. ypač daug kritulių iškrito
liepos mėnesį (115 mm). Verta paminėti ir tai, kad minėtais metais užregistruotas ir
katastrofinis speigas, net - 33 0C. Be viso šito 2012 m. birželio mėn. užregistruotas škvalas,
gegužės mėn. - šalnos augalų vegetacijos metu, liepos mėn. - kaitra bei smarkus lietus. Visi
šie meteorologiniai reiškiniai ir įtakojo paprastojo pušinio pjūklelio sunykimą (21 pav.).
45
12000
14400
4110
2100
7,1 7,3 7,5 7,70
2000
4000
6000
8000
10000
12000
14000
16000
1992 1993 1997 2011
Metai
Plo
tas
tūks
t./h
a
Pažeistas plotas Vid. Metinė temperatūra
21 pav. Paprastojo pušinio pjūklelio pažeidimų dinamika šiltėjant klimatui. Duomenys rodo, kad paprastojo pušinio pjūklelio. masinių židinių susidarymai stipriai
išaugo (net 3 kartus) per pastaruosius tris dešimtmečius, kai stebimas labiau išreikštas klimato
šiltėjimas bei sausėjimas (gausumo laikotarpiais – birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių
vidutinės temperatūros skirtumas didesnis 0,7 °C , kritulių skirtumas mažesnis – 14,3 mm.