Kavos kultūra Lietuvos dvaruose

544/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

Kava – populiariausias karštasis gėrimas Lietuvos dvaruose XIX a. Bajorija ypatingą dėmesį skyrė kavos ruošimo menui bei vartojimo kultūrai. Padoriuose, save gerbiančiuose namuose, buvo ne tik baristas, arba „kaviarka“, bet ir specialus kambarys kavai virti – „kaviarnia“.

Kavos kultūra Lietuvos dvaruose Devintasis straipsnis iš ciklo apie valgomojo kultūrą Lietuvos dvaruose

Liet

uvos

dai

lės

muz

ieju

s

Kavos tėvyne laikoma Etiopija. Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), „Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“ (1785)

55

Marius DarašKEvIčIuS, architektas, menotyros doktorantas (LKTI)

Etiopija – kavos gimtinėKavos tėvyne laikoma Etiopija. Šiame Šiaurės Rytų

Afrikos krašte natūraliomis sąlygomis auga arabinis kava-medis (lot. Coffea). Kavos pavadinimas taip pat, tikėtina, kilęs iš vietovardžio – Etiopijos Kafo regiono pavadinimo.

Kavos gėrimo kilmė apipinta legendomis, tačiau pirmosios žinios apie tokią kavą, kokią suprantame šian-dien – skrudintų, maltų ir užplikytų pupelių karštą gėrimą, pasiekia mus iš XV a. vidurio Pietų Arabijos pusiasalio. Manoma, kad kava buvo naudojama religinėse sufijų apei-gose. Netrukus ji pradeda plisti kituose Arabijos pusiasalio ir Šiaurės Afrikos kraštuose.

turkai nuoLat sėdi kavinėsE...Kavos plitimui tampa svarbus Pietų Arabijos pusia-

salyje, netoli kavos gimtinės Etiopijos, esantis Osmanų valdomas Mokos uostas. Šis kavos eksporto centras iki pat XIX a. išlieka svarbiausias kavos prekybos rinkoje. Vėliau Mokos uostamiestyje fabrikus įsteigia anglų, olandų bei prancūzų pirkliai.

XVI a. viduryje kavos gėrimas jau buvo plačiai žinomas milžiniškoje Osmanų imperijoje, kurios valdos driekėsi nuo Lenkijos ir Lietuvos valstybės šiaurėje iki Mokos uosto pietuose, nuo Alžyro vakaruose iki Persijos rytuose. Kavos namai buvo paplitę įvairiuose imperijos miestuose ir, žinoma, sostinėje Konstantinopolyje (dab. Stambulas).

Kavos namai buvo tapę vyrų erdve, o tai kėlė žmonų pasipiktinimą. 1674 m. moterys paskelbė peticiją, kurioje skundėsi, jog kavinės jų vyrus išvilioja iš namų, o kava jiems sukelia impotenciją! XVIII a. padėtis mažai tepasi-keitė, nes sultono Machmudo I (1696–1754) dvare gyvenu-sios ir haremo gydytoja dirbusios Lietuvos bajorės Reginos Salomėjos Ruseckaitės-Pilštyniovos (Regina Salomea z Rusieckich Pilsztyn, 1718–1760) atsiminimuose minima, kad turkai nuolat sėdi kavinėse...

kava užkariauja EuropąArabų ir turkų pasaulyje paplitusi kava netru-

kus sudomino ir europiečius. XVII a. pradžioje Venecija, būdama tarsi tiltas tarp Europos ir Osmanų imperijos, bene pirmoji pradeda tiekti kavą, o šimtmečio viduryje Europoje duris atveria ir pirmosios kavinės.

Iki šiandien Vienoje gyva legenda, pasakojanti, jog po laimėtos Vienos ap-gulties 1683 m., Abiejų Tautų Respublikos kariai iš turkų stovyklaviečių perėmė kavos pupeles, kurias karalius Jonas Sobieskis (1629–1696) perdavė ukrainiečių kilmės bajorui ir diplomatui Jerzy Franciszekui Kulczyckiui (1640–1694). Pastarasis 1689 m. atidarė pirmąją kavinę Vienoje.

XVII a. formuojasi ir europietiškas kavos gėrimo būdas. Lenkų kraštotyrininkas Łukasz Gołębiowski 1830 m. rašė, kad Paryžiuje apie

1680-uosius kava pradėta gerti su pienu, o po dešimt metų – burbońska – su romu iš Karibų – Martinikos ir San Domingo.

sunki kavos pradžia abiEjų tautų rEspubLikojE Vakarų Europoje XVII a. kava jau rado savo gerbėjų

ratą, o tarp konservatyvių Abiejų Tautų Respublikos bajorų šis gėrimas paplito vėliau. Štai XVII a. viduryje lenkų didi-kas ir poetas Janas Andrzejus Morsztynas (1621–1693) rašo:

Maltoje leidau sau atsipalaiduoti, paragauti kavos,Turkų gėrimo... Bet tokio šlykštausGėrimo, bjauriausių nuodų,Neleidžiančių net seilei prasiveržti pro dantis,Tegul krikščionys teapsaugo savo burnas...

Taip pat žinoma, kad po karaliaus Jono Sobies-kio šalį valdęs saksonietis Augustas II Stiprusis, savo dvare Varšuvoje XVIII a. pradžioje jau mėgavosi kava, tačiau už uždarų durų, tik su savo vokiečių dvariškiais. Mūsų dienas pasiekęs ne vienas ištaigingas Augusto II Stipriojo kavos servizas liudija, kad dvaro aplinkoje kava nea-

bejotinai susilaukė pripažinimo. Dar plačiau turėjo paplisti kavos

kultūra, kai 1710 m. įkurtoje karališkoje Meisseno manufaktūroje buvo pradėti ga-

minti kavos servizai. Rytietiška kavos kilmė bene geriausiai atsispindi arabiškos formos

kavinuko formoje: europietiški kavinukai perėmė arabiškiems kavinukams artimą aukštą ir siaurą formą, kuri skyrėsi nuo arbatai skirtų, pagal kiniškus pavyzdžius sukurtų žemų ir pūstų arbatinukų.

XvI a. viduryje kavos gėrimas jau buvo plačiai žinomas milžiniškoje Osmanų imperijoje, kurios valdos driekėsi nuo Lenkijos ir Lietuvos valstybės šiaurėje iki Mokos uosto pietuose, nuo alžyro vakaruose iki Persijos rytuose.

arabinio kavamedžio

(lot. Coffea) šakelė

istorija

564/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

kava ir turkiška mada

Turkiška mada, įsivyravusi Europoje XVI a., tęsėsi iki XIX a. Europiečių fantazijas apie Osmanų imperijos prabangą, papročius pagrįsdavo iš piligriminių kelionių grįžę tikintieji, pasiuntiniai. Pats valdovas Augustas II Stiprusis buvo itin didelis turkiškosios mados gerbėjas. Jo kolekcijoje Dresdene ne tik buvo turkiškasis kabinetas su karo grobiu, parsigabentu iš mūšių su osmanais, valdovas taip pat rengė turkiškus maskaradus, galiausiai „meilę“ Turkijai liudija turkė meilužė Fatima, vėliau žinoma Ma-rijos Auroros von Spiegel vardu.

Turkiška mada žavėjo ne vien valdovo dvarą, bet ir didikus. Istorikas Marius Vyšniauskas, tyrinėdamas orientalizmą tapyboje, atkreipia dėmesį į kunigaikštį Adomą Kazimierą Čartoriskį (1734–1823), buvusį turkų ir dar kelių Rytų kalbų žinovą, kuris savo Žydruosiuose rūmuose Varšuvoje (Pałac Błękitny) eksponavo turba-

nų bei turkiškų pypkių kolekciją, o šalia arabų veislės žirgų stovėjo ir kupranugariai. Didikas į savo dvarą iš Konstantinopolio buvo parsivežęs ir dešimtmetį „tur-ką“ – prancūzės ir armėno šeimoje gimusį būsimą daili-ninką Joną Rustemą (1762–1835). Kunigaikščio namuose J. Rustemą piešimo mokė mokytojas Jeanas-Pierre’as Nor-blinas (1745–1830). Jo darbuose atgyja gimtajame krašte regėti turkai, juodaodžiai, turkiškos pypkės rūkymo ritualai, kupranugariai, beždžionės, tačiau dailininkas kuria ir vietinių žmonių portrait à la turque, kuriuose portretuojamieji vaizduojami su turbanais, dėvintys ryškius drabužius, permatomus šydus ar rytietišką stilių primenančioje aplinkoje.

Kavą didikų dvaruose patiekdavo net specialiai sam-domas turkas. Apie juodaodžius, turkus Lietuvos didikų dvaruose žinių turime nedaug, tačiau kad jų būta, liudija įvairūs šaltiniai. Pažvelkime į Prancūzų tapytojo Louiso de Silvestre’o, 1675–1760) drobę, kurioje įamžinta Pranciška

dai

linin

kas

am

adeo

pre

zios

i, 18

54 m

.

Mei

ssen

o po

rcel

iano

moz

aika

„Kun

igai

kšči

ų žy

gis“

(d

etal

ė), D

resd

enas

(Vok

ietij

a), 1

904–

1907

m.

Jacq

ues’a

s-N

icol

as B

ellin

as, „

Le p

etit

atla

s m

ariti

me.

..“,

Vol.

III, p

l. 20

, Par

is, 1

764

m.

Aut

oria

i G. F

. Din

glin

geris

, J. M

. Din

glin

geris

, sau

gom

as D

resd

eno

vals

tybi

niuo

se m

eno

rinki

niuo

se, G

rüne

s G

ewöl

be

Kavos namų Konstantinopolyje vaizdas

Turkiškos mados ir ka-vos mylėtojas Lenkijos

karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Saksoni-

jos kurfiurstas augustas II Stiprusis (1670–1733)

Mokos uostamiesčio, iš kurio kava atkeliaudavo į Europą, planas

augusto II Stipriojo auksinis kavos servizas (detalė, 1697–1701)

57

Izabelė Sapiegaitė-Fleming (1720) bei jai patarnaujantis juodaodis raudonu vietiniu kontušu arba turkišku kos-tiumu. Panašių paveikslų su juodaodžiais didikų dvaruose buvo ir daugiau. Juodaodžiai europiečių dailėje buvo mėgstami, tai neabejotinai simbolizavo aukštą portre-tuojamojo padėtį. „Turkai“ Rusijos imperatoriaus dvare išliko populiarūs ir XIX a., ir net iki pat 1917 m. Spalio revoliucijos. Vengrų dailininko Mihály Zichy 1865 m. tapytame paveiksle matome imperatoriaus Aleksandro II rytinę sceną Carskoe Selo rūmuose, kurioje prie tualetinio skutimosi stalelio „turkas“ įneša vandens pypkę.

Galiausiai, po ilgalaikės turkiškosios kultūros pro-pagandos, XIX a. pradžioje kava yra įsitvirtinusi bajorų vartojimo kultūroje ir tapusi įprastu gėrimu. Antai kuni-gaikštienės Gabrielės Giunsterytės Puzinienės (Gabriela z Güntherów von Hildelsheim Puzynina, 1815–1869) atsiminimuose kava minima kaip rytinis gėrimas: geriama su bandelėmis, skaitant laikraštį.

konstantinopoLis – antroji tėvynė

Kava, į Lietuvą keliaudavusi iš Osmanų imperijos, turėjo kelti draugiškus jausmus šiam tolimam kraštui. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Konstantinopolis, kartu su Paryžiumi, tapo antrąja tėvyne gausiam emigran-tų iš Lenkijos ir Lietuvos būriui.

Konstantinopolio pakraštyje (30 km nuo centro) 1842 m. buvęs Vilniaus universiteto kuratorius kuni-gaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861) įkūrė Polonezköy (iš pranc. polonaise  – lenkiškas, ir turk. köy – kaimas), dar žinomą Adampolio vardu, ir pakvietė apsigyventi 1831 m. sukilimo dalyvius. Konstantinopolyje paskutinius metus praleido ir 1855-ųjų lapkričio 26-ą mirė Adomas Mickevičius, kurio poemos „Ponas Tadas“ eiles apie kavos kultūrą Lietuvos dvaruose toliau šiame straips-nyje ne kartą cituosiu. Tame pačiame name, kur gyveno didysis poetas, šiandien veikia muziejus.

dai

linin

kas

Loui

sas

de s

ilves

tre’

as, 1

720

m.,

balta

rusi

jos

naci

onal

inis

dai

lės

muz

ieju

sbo

lesl

ovas

myk

olas

rus

ecka

s, „m

oter

is d

idel

iu tu

rban

u su

kny

ga“,

XiX

a., L

ietu

vos

dailė

s m

uzie

jus

dai

linin

kas

mih

ály

Zich

y, 1

865

m.,

saug

oma

Erm

itažo

muz

ieju

je

Kavą didikų dvaruose patiekdavo specialiai samdomas „turkas“. Pranciškai Izabelei Sapiegai-tei-Fleming patarnauja juodaodis „turkas“, dėvintis raudoną vietinį kontušą arba turkišką kostiumą

rusijos imperatoriaus dvare „turkai“ buvo samdomi iki pat 1917 m. Spalio revoliucijos

Lietuvoje plitusi turkiškoji mada atsispindi vietinių žmonių portretuose, vad. portrait à la turque, kuriuose portretuojamieji vaizduojami su turbanais

584/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

kava dvaruosE ir „kaviarnė“Kavos įsitvirtinimą XIX a. pradžioje patvirtina ir

kraštotyrininko Ł. Gołębiowskio 1830 m. išleistoje knygoje „Namai ir dvarai“ („Domy i dwory“) teiginys, kad kava kaimo vietovėse, dvaruose, vartojama jau 28 metus.

Kava didesniuose dvaruose buvo verdama atskiroje patalpoje, vadinamoje „kaviarnėje“, arba kredense (valgo-mojo inventoriaus patalpa, kurioje liokajai pasiruošdavo patarnauti prie stalo). Mažesniuose namuose, kuriuose nebuvo atskiros „kaviarnės“, kava buvo ruošiama gar-derobinėje. Dvaruose šioje erdvėje buvo laikomi ne tik ponios drabužiai, bet ir įvairūs buities rakandai, kartais vaistai, prieskoniai, delikatesai, čia miegodavo ir ponios tarnaitė.

Pažvelkime, kaip atrodė vidutinio dydžio Džiuginėnų dvaro „kaviarnė“. XIX a. dvarą valdė Žemaitijos bajorai Gorskiai, o amžiaus pabaigoje, kaip Vandos Teresės Gors-kytės (1864–1914 m.) kraitis, jis atiteko Varšuvos gydytojui Severinui Fabijonui Perkovskiui. Name būta apie tuziną patalpų, ratu išsirikiavusių aplink centre esantį didįjį kami-ną: įėjus į namą patenkama į gerąją priemenę, vadinamąjį sienių, pasukus dešinėn durys atsiveria į didįjį valgomąjį, už jo eina didysis svečių kambarys, toliau – ponų virtuvė, vaistinėlė „aptečka“, pakajavos (kambarinės) kambarys ir štai „kaviarnė“. Už „kaviarnės“ įrengti trys ponų kam-bariai, koridorius, mažasis ir didysis salonai, iš kurių vėl buvo patenkama į sienių.

Šiame Džiuginėnų dvare iki Antrojo pasaulinio karo dirbusių tarnaičių Zosės ir Eugenijos Lemežyčių atsiminimuose minima, kad „kaviarnėje“ buvo „pečius anglims prosui, čia prosavodavo“. Nors tarnaitės nemini „kaviarnės“ kaip patalpos kavai ruošti, tačiau jos pavadini-mas – „kaviarnė“ – išduoda ankstesnę funkciją. Jau XIX a. viduryje namų ūkiui skirtame Karolinos Nakwaska leidi-nyje „Kaimo dvaras“ („Dwor Wiejski“), pažymima, kad „kaviarnė“ yra netvarkos ir purvo namuose šaltinis, todėl šios patalpos, kaip ir pačios kavos specialistės „kaviarkos“, visai nereikia, nes išties skani kava bus tik tuomet, kai ją virs pati šeimininkė.

Žinant, kad paskutinis Džiuginėnų dvaro savininkas buvo gydytojas, nestebina, kad „purvo namuose lizdas „kaviarnė“ jau neatliko savo pirminės funkcijos ir tarnavo tik kaip lyginimo kambarys.

dvarų baristas – „kaviarka“ Gal šiek tiek perdėdamas, bet tikrai nedaug, kraš-

totyrininkas Zygmuntas Glogeris (1845–1910) pastebi (1902), jog namų šeimininkės reputacija priklausė nuo kavos. Kavą dvaruose su ponios priežiūra ruošdavo dukra, pasiturinčiuose namuose – specialiai apmokyta specialistė, vadinamoji „kaviarka“ (kawiarka), na, o didikų rūmuose – ir specialiai samdomas turkas. A.  Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ vaizdžiai aprašo „kaviarkos“ pareigas:

Nes čia geruos namuos jau įprasta iš senoLaikyti kavai atskirą virėją,vadinamą „kaviarka“; ji supirkinėjaKavos geriausią rūšį, – nieko jai ne stoka.

Sidabrinis grietinėlės indelis su herbu Korčak (korczak), priklausęs Skrebiškio dvarą valdžiusiems grafams Komarauskams, XIX a. II p.–XX a. pr.

Sidabrinis kavinukas su monogra-ma „CaK“, 1780–1830 m., rusija

Beržėnų dvarą valdžiusių grafų čapskių puodelis ir lėkštutė kavai, Peterburgo imperatoriškoji porceliano manufaktūra, XIX a. I p.

Kavos malimo ir spraginimo prietaisas, XX a. I p.

birž

ų kr

ašto

muz

ieju

s „s

ėla“

Liet

uvos

dai

lės

muz

ieju

s,to

mo

kap

očia

us n

uotr

.

Liet

uvos

dai

lės

muz

ieju

s,va

ldo

račy

los

nuot

r.ši

aulių

„auš

ros“

muz

ieju

s

šiau

lių „a

ušro

s“ m

uzie

jus

šiau

lių „a

ušro

s“ m

uzie

jus

Kavos servizą dažnai papildydavo ir padėklas (vadinamoji „taca“), ant kurio ir būdavo patiekia-ma kava, XIX a., Meisseno karališkoji porceliano

manufaktūra

59

Anot A. Mickevičiaus, Lietuvoje buvo vertinama anglies juodumo kava, kartu ir skaidri, ir tiršta, bei kava su šviežia grietinėle. Kraštotyrininkas Ł. Gołębiowski mini, kad rytais kava geriama su grietinėle arba migdolų pienu, o po pietų  – juoda arba su grietinėle, kaip kam patinka. Kartais grietinėlę sumaišydavo su tryniais, ant viršaus pabarstydavo migdolų drožlių – kad tik būtų kuo įspūdingiau. Nesant tyrimų, sunku pasakyti, kokios kavos pupelių rūšys buvo populiarios Lietuvoje, tačiau iš dažnai minimos „mokos kavos“ galime spėti, kad labiausiai ver-tinama buvo iš arabinio kavamedžio (lot. Coffea arabica) gaminama arabikos pupelių moka:

Ir ji viena tiktai gaminti kavą mokaanglies juodumo, tyro gintaro skaidrumo,Mokos kvapnumo ir tąsaus medaus tirštumo.Suprantama, ką reiškia kavai grietinėlė.Tad paryčiu „kaviarka“, vos tik atsikėlė,Tuojau į pieninę nedelsia atlankyti,Ir pieno paviršiaus griejimą nugraibyti,Ir kiekvienam puodeliui atskirai atpilti,Gražiai visus apdengti ir leisti kiek apšilti.vyresnės ponios kavą gėrė anksti rytą,Dabar tad prasimanė patiekalą kitą:alaus su grietine pavirinto joms ruošia;Įtrupinta varškė jį gardina ir puošia. Vis dėlto kava buvo prabangos prekė, tad ne visi

bajorai ją galėjo sau leisti. Smulkesni bajorai, neišgalėję nusipirkti kavos, tačiau siekę imituoti labiau pasiturinčius brolius, rinkdavosi skrudintus kviečius, žirnius, cikorijas ir kitas grūdines kultūras, primenančias kavą. Kartais naudodavo ir vaistines ievas (Prunus laurocerasus), neži-nodami, kad jos nuodingos!

kava pEr pusryčius ir po piEtųKavą Lietuvos dvaruose XIX a. buvo įprasta gerti ryte

ir po pietų. XIX a. pirmos pusės kavos gėrimo ryte papročius dvaruose atskleidžia A. Mickevičius. Autorius aprašo sceną, kurioje kavą dvare tarnai patiekia ponams ant padėklų („tacų“), kavinukuose („imbrikuose“), porcelianiniuose gėlėmis dekoruotuose „saksų“ (Karališkoji Meisseno por-celiano manufaktūra) puodeliuose bei atskirai kiekvienam paduoda nedidelius ąsotėlius su šviežia grietinėle:

Kiekvienas rado gausų valgių parinkimąštai ant puikių padėklų tiekti kavą ima.Gėlėtos šviečia tacos, spindi sidabriniaiSkaniais garais pakvipę imbrikai, kaviniai,ant saksų porceliano žėri aukso gėlės,Mažytis kiekvienam indelis grietinėlės.Taip pat kavą buvo įprasta gerti po pietų, salone.

Kavą po pietų gerdavo ne tik svečiams apsilankius, bet ir kasdien po šeimos pietų. Rašytojos Elizos Ožeškie-nės (Eliza Orzeszkowa, 1841–1910), kilusios iš senosios Lietuvos žemių netoli Gardino ir gyvenusios Vilniuje, 1888  m. romane „Prie Nemuno“ vaizdingai užfiksuota bajorų kasdienybė. Autorės aprašyta kavos gėrimo scena po šventinių pietų su svečiais salone puikiai iliustruoja to meto papročius:

Namų šeimininkė, visa tviskėdama stiklo karoliukais išsiuvinėta suknia, davė ženklą keltis nuo stalo. <...> Tuo tarpu svečiai, atsikėlę nuo stalo, perėjo didelį prieškambarį ir, sustoję svetainės viduryje, ėmė skirstytis, ceremoningai vienas kitam nusilenkdami. <...> Juodą kavą ir tinkamus prie jos gėrimus liokajai jau išnešiojo.

indai kavai patiEktiLiteratūroje kavos ritualai aprašyti dažnai labai ro-

mantiškai ir puošniai: antai poeto A. Mickevičiaus veikėjai poemoje mėgaujasi pusryčių kava iš Meisseno gėlėmis dekoruoto porceliano, rašytojos E. Ožeškienės romane svečiai vaišinasi kava iš senų porcelianinių puodelių. Tačiau realybėje kavai skirtas asortimentas buvo gerokai platesnis ir neapsiribojo tik porcelianu. Bene plačiausia indų įvairovė atsiskleidžia grafų Tiškevičių Astravo dvaro kredenso inventoriuje, sudarytame 1872 m.

Skaitydami dokumentą galime rasti prabangų deser-tui skirtą prancūzišką porceliano servizą su grafų herbais, kuriame yra ir 14 kavos puodelių su lėkštutėmis, taip pat Varšuvos sidabro kavinuką. Kasdieniam kavos vartojimui, kaip tuo metu rekomendavo namų ūkio vadovai, matyt, buvo skirtas fajanso servizas. Inventoriuje įvardyta 20 skirtingos rūšies fajansinių puodelių ir trys kavinukai. Be sidabro, porceliano ir fajanso indų, minimas vienas pa-sidabruotas, pora skardinių ar keturi moliniai kavinukai.

Kavai naudojamas šiek tiek mažesnis šaukštelis (pranc. cuillèrie à café) nei arbatai (apie 10–13 cm), juo maišoma kava su cukrumi ir grietinėle. Specia-liai kavai naudotų šaukštelių galime aptikti tyrinėdami grafų Tiškevičių Aradnos dvaro 1838 m. kredenso inventorių, kuriame išvardyti aš-tuoni sidabriniai kavos šaukšteliai. Be įprastų kavos šaukštelių, dar būta ir mažesnių (iki 10 cm), tinkančių stipriai mokai ar Jemeno kavai (pranc. cuillèrie à moka). Šis gėrimas patie-kiamas beveik du kartus žemesniuose nei įprastuose kavos puodeliuose, tin-kančiuose kavai su grietinėle, todėl ir

istorija

Kavą dvaruose su ponios priežiūra ruošdavo dukra, pasiturinčiuose namuose – tam tikslui apmokyta specialistė, vadinamoji „kaviarka“ (kawiarka), na, o didikų rūmuose – ir specialiai samdomas turkas.

Indas kavai virti ant trikojo, kurio viduje yra spiritinė lempelė, XX a. I p. šiaulių „aušros“ muziejus

604/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

šaukštelio reikalauta proporcingai mažesnio. Grietinėlė ar pienas buvo patiekiami asmeniškai

kiekvienam svečiui atskiruose mažuose ąsotėliuose. Šią tradiciją aprašė ir A. Mickevičius, tokių grietinėlės inde-lių randame ir dvarų inventoriuose. Jau anksčiau minėto Astravo dvaro indaujoje puikavosi desertinis angliško porceliano servizas, kuriame buvo ir grietinėlės indelių. Be porcelianinių, šiame dvare buvo ir molinių grietinėlės ąsotėlių. Esant didesniam svečių ratui, grietinėlė galėjo būti patiekiama bendrame didesniame inde kartu su grietinėlės šaukšteliu (pranc. cuiller à crème). Šis šaukštelis taip pat buvo naudojamas desertams, pvz., braškėms, pagardinti grietinėle. Grietinėlės šaukštelio forma apvali arba ovali, kartais plokščiu dugnu ir išlenkta rankenėle.

dvarai atvEria duris vasarotojams iš miEstoPirmosios kavinės, vadinamosios „kawiarni“ arba

„kofenhauzy“, Abiejų Tautų Respublikoje duris atveria XVIII a. antroje pusėje ir paplinta žaibišku greičiu. 1792 m.Varšuvoje jau veikė 101 kavinė, o 1814 m. Vilniuje buvo jau 49 kavinės. XIX a. tampa populiaru pramogauti kur nors išvykus už miesto, gamtoje.

Adomo Honorio Kirkoro 1859 m. išleistame gide po Vilnių ir apylinkes aprašomas aprašoma netoli Vilniaus

buvusiame Ribiškių dvare XIX a. pradžioje įkurta kavinė „Kaimiška kava“, kuris daugelį metų miesto gyventojams buvo labiausiai viliojanti vieta. Čia po atviru dangumi arba salėje per visą namo ilgį vyksta vasaros pokyliai, prašma-tnūs ponų piknikai, ištaigingi pietūs, studentų gegužinės.

Panaikinus baudžiavą, Lietuvoje dvarai pamažu prisitaikė prie kapitalistinės žemėvaldos. Be dvaruose ga-minamos žemės ūkio produkcijos, čia steigiami pažangūs fabrikai, taip pat pasitaiko pavienių atvejų, kai dvarai pra-deda siūlyti viešojo maitinimo, apgyvendinimo paslaugas, rengia pramogas iš miesto atvykusiems vasarotojams.

Vienas pirmųjų pavyzdžių būtų Lentvario dvaro par-ke Grafų Tiškevičių atidaryta „Café Riviera“. Lankytojus iš Vilniaus čia masino ne tik kavinė, 28 nuomojami nameliai poilsiautojams, įvairios pramogos, bet ir vieno iškiliausių XIX a. pabaigos kraštovaizdžio architektų Édouardo François André (1840–1911) sukurtas parkas. Anot me-notyrininkės Laimos Laučkaitės-Surgailienės, Vilniaus miesto centre Lentvario dvaro kavinę garsino „gyvoji re-klama“ – nusigrimavęs jaunuolis su cilindru bei monokliu. Vaikinas vaikščiojo pasikabinęs užrašą „Landwarowo. Restoran „Riviera“. Susivilioję pramogauti miestiečiai Lentvario dvaro kavinę galėjo pasiekti geležinkeliu ar jau atsiradusiu vienu pirmųjų autobusų.

Aristokratų dvaro sodyboje veikiantis išplėtotas turizmo kompleksas teikė papildomų pajamų turtingiems didikams, tačiau buvo dvarų, kurie vertėsi turizmo paslau-gomis, nes neturėjo kito pasirinkimo. Pvz., Milošų (Miłosz) šeimos kadais pasiturintis Krasnogrūdos dvaras (14 km nuo Lazdijų, dab. Lenkija) tarpukariu buvo tapęs pensionu vasarotojams. Jame triūsė visa šeima, tenkindama įnoringų miestiečių užgaidas.

Kitame numeryje kviesime keliauti po naujam gyve-nimui prikeltus Lietuvos dvarus ir sužinoti, kokias maiti-nimo, apgyvendinimo paslaugas ir pramogas jų valdytojai šiandien siūlo iš miesto atvykusiems XXI a. lankytojams.

Pirmosios kavinės, vadinamosios „kawiarni“ arba „kofenhauzy“, abiejų

Tautų respublikoje duris atveria XvIII a. antroje pusėje ir paplinta žaibišku greičiu.

ribiškių dvare, netoli vilniaus,

XIX a. pr. buvo įkur-ta kavinė „Kaimiška

kava“, kuri daugelį metų buvo miesto gyventojus labiau-siai viliojanti vieta

aut

oria

i: v.

v. a

dam

as, L

. ph.

a. b

iche

boi

s, a

. v. ž

amet

as, j

. k. v

ilčin

skis

, 18

48 m

., Le

mer

sjė

litog

rafij

os s

pau

stuv

ė, L

ietu

vos

dailė

s m

uzie

jus

Džiuginėnų dvare Žemaitijoje bajorai Gorskiai buvo įrengę „kavernę“ – specialią patalpą kavai ruošti

juze

fas

perk

ovsk

is, d

žiug

inėn

ų dv

aras

, XX

a. 4

deš

., že

mai

čių

muz

ieju

s „a

lka“

Grafų Tiškevičių Lentvario dvare veikė kavinė „Café riviera“

„Życ

ie il

ustr

owan

e“, 1

907,

nr.

6