-
KĄ REIŠKIA?
Išreikšti Iš tiesų
tai, kas generuojama prasmių sistemoje – sudaromos
joje
prasmės ir jų struktūros,
nebūtinai turi jas
atitinkančius ženklus žymes. Tokių
prasmių ir jų struktūrų
atsiradimas prasmių sistemoje nėra
sąlygojamas tam tikrų ženklų
žymių įprasminimo. Atvirkščiai: sudarę
tokias prasmes ar jų struktūras,
ieškome ženklų, kuriais galėtume
pažymėti, išviešinti, perteikti,
komunikuoti, arba, kaip
dažniausiai sakoma, išreikšti atitinkamas prasmes ir jų struktūras.
Tą pat darome, kai siejame prasmes,
jų struktūras su tam
tikrais ženklais žymėmis kaip žymėmis
ir kaip re‐prezentantais, kai juos
įprasminame. Taigi tuomet, kai
įprasminame ženklus, ir kai ieškome
ženklų prasmėms įženklinti, – abiem
šiais skirtingo kryptingumo atvejais
– nuo ženklų į prasmes ir
–
nuo prasmių į ženklus
Raiška
ženklai prasmės
kalbame apie
išreiškiamumo galimybę: ženklų – prasmėmis
ir prasmių – ženklais.
Atkreipkime dėmesį į čia vartojamą
terminą „turėti“. Sakome „ženklas turi
arba neturi prasmės“; kalbame apie
prasmes, turinčias arba neturinčias
ženklų. Kaip daugeliu kitų
žodžių vartojimo atvejų, čia, aišku,
turime galvoje ne kokį
turėjimo kaip nuosavybės ar
priklausomumo santykį („Turiu
namą“ arba „Turiu pinigų“) ir ne
susietumą, kurį perteikiame pasakymu
„Aš turiu sūnų“ arba „Jis turi
tėvą“ (net ir šiuo pavyzdžiu
jaučiame abiejų turėjimų skirtumą), tačiau turėjimą greičiau
kaip savybę ir net ne vidinę,
o išorinę. Panašiai
-
sakome „Jis turi pažįstamų“, „Jis
neturi pažįstamų“, t.y. jis gali
jų turėti ir gali jų neturėti,
tai netrukdo jam būti, nesąlygoja
jo buvimo. Tačiau sąlygoja buvimo
turinį, jo kokybę. Šia turėjimo
prasme pasaulyje esame kaip
kažką turintys arba kažko neturintys. Turėjimas ir neturėjimas nusako mūsų buvimo kokybę, galų gale mūsų, kaip pasaulio ženklų, turinį:
kiekvienas iš mūsų esame mus
siejančių su
kitais pasaulio ženklais ryšių funkcija.
Taip yra ir kalbant apie prasmes: ženklai gali turėti prasmes ir gali jų
neturėti. Ženklai turi prasmes, jeigu
jie įprasminami, t.y. interpretuojami
prasmių sistemoje. Jie neturi
prasmių, jeigu jie nėra įprasminami,
t.y. nėra interpretuojami
prasmių sistemoje. Prasmės turi ženklus, jeigu jos siejamos su ženklais. Prasmės neturi ženklų, jeigu jos su ženklais nesiejamos. Taigi nei
ženklai prasmių atžvilgiu, nei
prasmės ženklų
atžvilgiu nėra imanentiniai.
Turėjimo sąvoka ženklų
ir prasmių sąsajoje savita dar ir
tuo, kad kalbame ne
apie dviejų diskretinių aibių
santykį, kai vienos aibės elementai siejami su kitos aibės elementais,
t.y. ženklai su prasmėmis, prasmės
su ženklais. Kalbame apie
santykį tarp ženklų, paprastai
diskretinių objektų, ir
prasmių sistemos prasmių, neatskiriamų
nuo tam tikros prasmių sistemos,
nenutrūkstamai joje susijusių. (Kitokio
požiūrio į prasmes laikomasi
klasikinėse ir moderniose loginėse
ir lingvistinėse semantikos teorijose.)
Jokie ženklai neturi prasmių ir
jokios prasmės neturi ženklų, tačiau
gali būti ir yra siejami. Toks
požiūris gelbsti nuo prasmių kaip
esybių¸ intensionalių objektų
hipostazavimo, leidžia išvengti prasmių
kaip duočių, nesvarbu,
kokia prigimtis būtų joms priskiriama.
Vaizdžiau tariant, ženklų ir prasmių santykis nėra daiktų ir prie jų kabinamų
etikečių, etikečių ir daiktų
santykis; tai
nėra muziejaus eksponato ir jo lentelės santykis: štai eksponatas, o štai jo lentelė.
Tokiame kontekste ir
turime aiškintis ženklų ir prasmių
santykį, kurį pavadinome išreiškiamumu:
ženklų išreiškiamumu prasmėmis
ir prasmių išreiškiamumu ženklais. Todėl
turime ieškoti atsakymų į tokius klausimus:
Pirma. Ką reiškia kažką kažkuo
išreikšti? Ką turime galvoje,
kai sakome, kad ženklai išreiškia
prasmes arba prasmės
išreiškia ženklus?
-
Antra. Ką reiškia išreikšti, kai atsižvelgiama į tai, jog prasmės nėra duotys, kad jos neatsiejamos nuo konkrečių prasmių sistemų?
Trečia. Ką reiškia išreikšti, kai
atsižvelgiama ne tik į
konkrečias prasmių sistemas, bet ir
į
jau aptartus ženklų žymių, ženklų reprezentantų
ir ženklų reprezentatų santykius,
t.y. į
jų horizontalius ir vertikalius ryšius, į tai, ką pavadinome erdvine prasmių sistemos struktūra?
Paieškokime atsakymo į pirmąjį
klausimą. Pažiūrėkime,
kaip sąvoka išreikšti paprastai aiškinama žodyne, pavyzdžiui, kaip ji
išreiškiama Dabartinės lietuvių kalbos
žodyne: „Išreikšti – pasakyti
žodžiais, parodyti judesiais, pavaizduoti
brėžiniu, piešiniu ir pan. Pavyzdžiui,
išreikti džiaugsmą, dėkingumą, norą, pageidavimą, išreikšti ką skaičiais“. Prancūzų filosofijos terminų
žodyne dar pridedama, kad išreikšti
–
išoriškai, žodžiais ar kitais ženklais parodyti mintį arba jausmą.
Išsireikšti
šiuo požiūriu pelno atskiro dėmesio.
Įdomus atspalvis, kai kalbama apie estetikos sritį: perteikti idėją ar jausmą, kurį gali
lengvai pagauti kiekvienas
lavintas žmogus. Analogiškai aiškinamos
išraiškos, raiškos sąvokos. Išraiška
paprastai apibūdinama kaip būdas,
kuriuo protas perduoda
kitiems savo idėjas, jausmus, norus ir pan.
Dėl etimologijos, dėl pačios
sąvokų kilties vertas
dėmesio lotyniškas expressio, reiškiantis
išspaudimo veiksmą,
ex‐primere – spausti, kad kažkas išeitų paviršiun, kitaip tariant iš‐spausti, pavyzdžiui, išspausti sultis iš vaisiaus.
Tokiems aiškinimams būdinga kalbėti
apie išreiškimą kaip kažko perteikimą,
išorinimą, viešinimą, išvidujinimą,
išsaugant, vienaip ar kitaip parodant
tai, kas išreiškiama,
darant prielaidą, jog perteikinys
esmiškai susijęs su
perteikiamu (nelyginant sultys su
citrina). Tai, akivaizdu,
estetikos, vaizduojamojo meno, teatro,
dramos terpė. Pagal
gebėjimą išvidujinti,
išsaugant esmę, sprendžiama apie raiškos kokybę, jos sėkmę ar nesėkmę.
Kitas svarbus panašiuose aiškinimuose
aspektas siejamas
su komunikacija, perteikimu, perdavimu kitiems. Taigi kalbama ne apie
monologinę raišką, arba saviraišką,
bet apie
raišką kitiems, apie poliloginę raišką: taip tarsi tai, kas išvidujinama, yra perduodama kitiems.
Ką bendra tokie aiškinimai turi su ženklo ir prasmės sąryšiu? Kas šiuose aiškinimuose galioja
tuomet, kai
sakome, kad ženklai išreiškia prasmes arba prasmės išreiškia ženklus? Panašu, kad niekas arba beveik niekas. Kodėl?
-
Visų pirma todėl, kad šiame
santykyje ženklai reprezentuoja prasmes,
t.y. tai, kas jie patys nėra,
taigi reprezentuoja kažką kita: neigimo
santykis neleidžia kalbėti apie kokį
nors tapatumo, esmiškumo, kokybės
išsaugojimą ir
perteikimą kitiems pereinant nuo ženklų į prasmes ir atvirkščiai: ženklai ir
jais reprezentuojamos prasmės yra
skirtingos kokybės, skirtingos kategorijos,
skirtingos rūšys. Šiuo požiūriu
nei ženklai išreiškia prasmes, nei prasmės išreiškia ženklus.
Vis dėlto ką tuomet turime galvoje, sakydami, jog ženklai išreiškia prasmes
arba prasmės išreiškia ženklus?
Kažką, ko
dar nepasakėme. Tačiau prieš
tai pamėginkime atsakyti į
antrąjį klausimą: ką reiškia
išreikšti, kai atsižvelgiama į tai,
jog prasmės nėra duotys, jos neatsiejamos nuo konkrečių prasmės sistemų?
Atsižvelgti – lygu sakyti,
jog kiekviena prasmių sistema turi savo atsiradimo, susidarymo
ir sklaidos istoriją. O
tai reiškia, kad kiekvienas ženklas
yra interpretuojamas, įgyja turinį
tam tikroje prasmių sistemoje:
prasmės, siejamos su ženklu, priklauso
konkrečiai prasmių sistemai, atsinešančiai
ne tik savą semantinį paveldą,
bet ir atspindinčiai visą
pažintinę, ikikalbinę ir kalbinę,
individo buvimo pasaulyje patirtį. Visų ženklų,
tarp jų ir kalbos ženklų,
išreiškimas tokioje prasmių sistemoje
suprastinas kaip jų įprasminimas joje
turimų prasmių pagrindu ir kaip
prasmių, būdingų tokiai
sistemai, siejimas su ženklais, tarp jų – kalbos ženklais.
Išreikšti tokiame kontekste – tai susieti tam tikrus ženklus su tam tikra
prasmių sistema. Atsižvelgiant į
prasmių sistemų, interpretuojančių ženklus,
įvairovę, tai reiškia: tuos
pačius ženklus susieti su skirtingomis prasmių sistemomis.
Pasakymas „tuos pačius ženklus“ šių samprotavimų požiūriu gali būti
kvestionuojamas. Šiaip ar taip jis
tikslintinas kaip tik atsižvelgiant į
šiuos samprotavimus. „Tuos
pačius“ suprantame kaip sąlygiškai
taip pat interpretuojamus skirtingose
prasmių sistemose. Šių sistemų
prigimties ir sąlygų, kuriomis jos
susidaro, panašumai leidžia
sąlygiškai kalbėti ir apie ženklų
interpretavimo panašumus, pakankamus, kad
galėtume intersubjektyviai
vartoti pasakymą „tuos pačius ženklus“. Taigi čia, pripažindami tam tikrą suvokimo abstrakcijos
laipsnį, kalbame apie ženklų kaip tipų, skirtingai nuo ženklų žymių, tapatumą.
Arčiausia tiesos būtų pasakyti taip: išreikšti – tai koduoti prasmių sistemos
prasmes (nepamirštant, kad jos
neatsiejamos nuo
-
konkrečios prasmių sistemos, t.y.
kad jos nėra muziejaus eksponatai,
prie kurių prikabinami ženklai
etiketės), atitinkamai – dekoduoti prasmių sistemos prasmes.
Jau vien todėl, kad prasmių
sistemos prasmės
vienareikšmiškai neatitinka kalbos ženklų, kuriais
ji reiškiama, visumos, be to, tas
pats kalbos ženklas ar jų
junginys gali būti siejamas
su skirtingomis tos pačios prasmių
sistemos prasmėmis, išreiškiamumo kaip
tam tikro turinio perteikimo ženklais
sąvoką būtina tikslinti. (Plg.
Augustinui priskiriamą įžvalgą,
kad actus signatus niekuomet nesutampa
su actus exercitus
(žr. Grondin 2001).)
Natūrali kalba, kaip bet kuri kita kalba, savaime nieko neišreiškia tol, kol ji nėra interpretuojama konkrečioje prasmių sistemoje. Ta
pačia kalba gali būti sudaromos
skirtingos prasmių sistemos, apimančios
kasdienes,
kvazimokslines, mokslines, mistines, bet kurias kitas pasaulio
ir savęs sampratas, kurias kalbos
vartotojai gali turėti apie pasaulį
ir apie save,
apie galimus objektus ženklus. Ta pačia kalba gali būti simboliškai reprezentuojamos,
viešinamos skirtingos prasmių
sistemos. Pagaliau, kaip ne kartą
sakyta, bet kuri kalba, taip
pat ir natūralioji, interpretuojama
tam tikrose prasmių sistemose. Tokia
interpretacija vyksta daugiausia kaip
tik
prasmių, sudarytų kalba, pagrindu. Todėl dažnas pasakymas, esą kitos kalbos
(mokslo, menų, profesinės, gestų ir
t.t.) interpretuojamos, išverčiamos, išreiškiamos natūraliąja kalba, turi
tiek tiesos, kiek jos turi
pasakymas, kad
prasmės, sudarytos natūraliąja kalba
(kaip neatsiejamos visos prasmių sistemos
dalys), dalyvauja ir kitų kalbų
bei jų ženklų interpretacijoje.
Prasmių sistema nėra nei žodynas,
nei enciklopedija, nei kalbos ženklų
vartojimą nusakančių taisyklių visuma,
bet – sąlygiškai – ir viena,
ir antra, ir trečia, tik kur
kas sudėtingesnėje, visą individo
pažintinę patirtį apimančioje prasmių
sistemoje. Kaip tik tokios sistemos
pagrindu interpretuojamas ir žodynas, ir gramatika, ir bet kurie tekstai kaip
ženklai, kurių prasmės – kaip
informacija apie kalbos leksiką ar
jos gramatiką (būdingos konkrečiai
kalbai ženklų vartojimo taisyklės),
apie pasaulį ir mus pačius –
yra neatsiejamos nuo visos prasmių sistemos.
Prasmių sistema nėra ir koks prasmių rinkinys, siejamas su kalbos ženklais:
prasmės, asocijuojamos su kalbos
ženklais,
yra neatskiriamos nuo visos prasmių sistemos.
-
Galima kalbėti ir paprastai
kalbama apie kalbos leksinę
ir gramatinę sistemas, jų istoriją, raidą ir ryšius. Kalbos ženklų ir jų vartojimo
taisyklių visumas galima pjaustyti vertikaliai
ir horizontaliai, diachroniškai ir
sinchroniškai (tai, beje, ir daroma
klasikinėse ir moderniose natūraliosios
kalbos teorijose). Galima iš
elementarių kalbos struktūrų
kildinti sudėtingesnes, iš tariamai
elementarių prasmės struktūrų
– sudėtingesnes ir vienas sieti
su kitomis, ir net tarti, kaip
tai daroma
transformacinėse generatyvinėse kalbos
teorijose
(žr. Chomsky 1971; Katz 1972, 2003; Lakoff 1970 ir kt.), kad esama įgimtų
universalių, visoms kalboms būdingų
gramatinių struktūrų, kurių pagrindu
įsisavinamos ir atpažįstamos
bet kurios konkrečios kalbos
struktūros, ir tokiu būdu
aiškinti kalbos ženklų daugiaprasmiškumą.
Tačiau tokiu būdu iš tikrųjų
nieko nepasakoma apie pagrindą,
kuriuo interpretuojami bet kokie –
tarp jų ir kalbos – ženklai
ir kuriuo sudaromas tam tikras pasaulio ir mūsų pačių vaizdas.
Kaip tik šiuo pagrindu,
atspindinčiu pažintinę –
ikiverbalinę, neverbalinę ir verbalinę
– individo patirtį, individas ne
tik interpretuoja ženklus, bet ir
juos vertina ir jų aplinkoje
veikia. Dėl tokios savo prigimties ir dėl tokio turinio prasmių sistema yra bet kurio kalbinio ar nekalbinio
teksto interpretavimo, jo vertinimo ir
individo elgsenos pasaulyje, tam
tikroje ženklų aplinkoje, pagrindas.
Ženklai kaip žymės reiškiasi
pasaulyje ir – šiuo požiūriu
– išsireiškia. Jie yra pasaulyje
ir tarsi laukia interpretacijos,
t.y. įprasminimo, prasmės priskyrimo
tam tikroje prasmių sistemoje. Būdami
ne tik ženklai žymės, bet ir
paverčiami ženklais reprezentantais,
jie „išreiškia“ tai, ką
reprezentuoja. Kita vertus, tai, kas
reprezentuojama, t.y.
reprezentatai, gali būti ženklai
reprezentantai – reiškėjai kitų
reprezentatų atžvilgiu ir t.t. Iš
čia išplaukia, kad reiškimas
kaip reprezentacija gali sudaryti daugiapakopę struktūrą.
Ženklas kaip reiškėjas gali būti
interpretuojamas, įprasminamas prasmių
sistemoje vienu metu daugeliu lygių.
Ir galima plačiausia tokių
interpretacijų sąsajų įvairovė:
pradedant ženklu žyme – tik
pretekstu tolimiausiai jo ir kokio
nors reprezentato sąsajai –
ir baigiant ženklo žymės
interpretacija kaip žymei priskiriamos
prasmės tiesioginio dalyvavimo reprezentato
prasmėje, jos įnašo į reprezentato,
kad ir
kaip nutolusio, prasmę. Palyginkime
neutralų, informacinį
teksto skaitymą su poezijos, muzikos ar dailės
teksto interpretacija,
-
kai „forma“, t.y. ženklai žymės,
kartu yra ir „turinys“, „forma“
dalyvauja „turinyje“ kaip jo
neatskiriama
dalis. Todėl, atsižvelgus į tokio dalyvavimo turinyje laipsnį, galime kalbėti
apie principinį poezijos arba kurio
kito teksto – kaip ženklų žymių
ir kartu ženklų reprezentantų visumos
– neišverčiamumą, t.y. neišreiškiamumą kitais ženklais žymėmis.
Kai ženklų žymių ieškome prasmių
sistemos prasmėms, jų įvairiapakopei
struktūrai, „giliausioms“ prasmėms ir
jų sąsajoms išreikšti, t.y. kai
koduojame prasmes, tų pačių ženklų
dekodavimas kitoje prasmių sistemoje
yra atviras klausimas. Priskiriamos
tiems patiems ženklams prasmės,
jų sąsajos ir sąsajų gylis bei
įvairovė priklauso
nuo dekoduojančios ženklus prasmių sistemos. Kai koduojama ne tai,
kas dekoduojama, – o taip
nutinka bene dažniausiai,
– tuomet atitinkamai sprendžiama ir išreiškiamumo problema.
Atsižvelgti į vertikalius ir
horizontalius prasmių
ryšius prasmių sistemoje lygu
atsižvelgti į reprezentacijos santykių
įvairovę konkrečioje prasmių sistemoje:
ir į tos įvairovės,
t.y. reprezentacijos santykių, turinį,
ir į jos gylį. Išreikšti
tuomet reiškia ne tik ir ne
tiek perteikti prasmes kaip
neatsiejamas nuo konkrečios prasmių sistemos, bet kaip neatsiejamas nuo reprezentacijos santykių įvairovės.
Natūralioji kalba kaip ženklų
sistema nėra ir negali
būti universalus kitų kalbų
interpretavimo pagrindas.
Todėl pasakymas „natūraliąja kalba išreiškiama prasmė“ suprastinas taip: šia kalba galima fiksuoti (remiantis
jai būdinga prasmių kodavimo funkcija)
arba sudaryti (remiantis kita
– manipuliavimo prasmėmis funkcija) tam tikrą prasmę arba jų struktūrą kitoje prasmių sistemoje, trivialiu atveju – toje pačioje.
Šios dvi – kodavimo ir manipuliavimo – funkcijos leidžia sąlygiškai kalbėti apie prasmių
išreiškiamumą ženklais ir jų tekstais,
jų perteikimą, apskritai –
informacijos perdavimą iš
vienos prasmių sistemos kitai prasmių
sistemai, kitoms
prasmių sistemoms. Tuomet viename
perdavimo ašies gale
prasmės, priklausančios tam tikrai
prasmių sistemai, adresantui,
yra koduojamos ženklais, o kitame
ašies gale tie patys
ženklai arba tekstai yra dekoduojami kitoje, adresato, trivialiu atveju – toje pačioje prasmių sistemoje.
Tik šiuo požiūriu ir galima
kalbėti apie tai, kiek ir
kokią informaciją „išsaugo“ ženklai,
jų tekstai, kai adresantą
ir adresatą artina arba, priešingai,
skiria, tolina veiksniai,
-
lemiantys konkrečių prasmių sistemų
turinį – laikas,
istorija, kultūra ir daugybė kitų aplinkybių.
Kaip tik dėl galimybės, kurią
teikia kalba sudarant prasmes ir
jų struktūras, kalba gali būti
ir yra naudojama
orientuojant individualias prasmių sistemas
specifinių, reikšmingų tam tikrai
kalbinei bendruomenei – tautai,
specifinių
interesų, vertybių ar socialinių veiksnių vienijamai grupei – socialinių, kultūrinių, etinių, estetinių vertybių linkme.
Taigi kalba gali būti įrankis
savitoms prasmių sistemų
sudaryti (šiuo požiūriu įvairovė nekalbinių ir kalbinių tekstų, su kuriais susiduria individas, veikia ir kuria, formuoja tokias sistemas), tačiau
kalba taip pat gali būti ir
yra naudojama
socialiai reikšmingiems konvencionaliems pasaulio
ir savęs vaizdams sudaryti
individualiose prasmių sistemose. Šitaip
kalba sudaromos prielaidos, būtinos
individualių prasmių
sistemų komunikacijai, jų sąveikai ir sugyvenimui.
Šitaip atsiranda galimybė specifiškai
orientuoti individualias prasmių sistemas,
sudaryti jose tokius pasaulio ir
savęs vaizdus, kurie atitinka tam
tikrai bendruomenei būdingus pasaulio
ir savęs suvokimo, mąstymo, vertinimo
ir veikimo stereotipus.
Vadinasi, kalba gali atlikti du
iš esmės priešingus,
tačiau vienas kitą papildančius vaidmenis: skatinti ir lemti prasmių sistemų individualumą,
bet taip pat tvirtinti jų
bendrumą. Ne tik skirti,
tolinti vieną nuo kitos
individualias prasmių sistemas, bet ir
jas artinti. Mažinti arba apskritai
net panaikinti
jų susikalbėjimo, komunikavimo, savitarpio supratimo, sąveikos ir
sugyvenimo galimybes; kita vertus,
jas didinti. Mažinti arba, priešingai,
didinti atstumą, skiriantį
individualias prasmių sistemas ir
lemiantį jų išreiškiamumo viena
kitos atžvilgiu galimybę, jų
suprantamumo viena kitai,
skirtingų prasmių sistemų, bendraujančių
ženklais,
susisiekimo, susikalbėjimo, jų sutarimo galimybę.
Individualių prasmių sistemų susisiekimo
klausimas yra ne
kas kita, o vienos prasmių sistemos išreiškiamumo kitoje prasmių sistemoje
problema. Koduojamos ir dekoduojamos
prasmės paprastai (išskyrus trivialų atvejį, kai kalbama apie tą pačią ir tapačią
prasmių sistemą – žr. toliau)
priklauso skirtingoms prasmių sistemoms.
Paleistas pasaulin tekstas
(išskyrus tiesioginę komunikaciją, kai
kelios prasmių sistemos realiai, t.y.
pasikeisdamos tekstais, dalyvauja
komunikacijoje)
gali būti, ir atvirkščiai – gali nebūti dekoduojamas kitose prasmių
-
sistemose: šiaip ar taip,
jis atviras, „išstatytas“ perskaitymui, t.y. dekodavimui,
interpretacijai, įprasminimui
tose prasmių sistemose, kurios su
juo susiduria, kuriose jis
tampa dekodavimo, interpretacijos, įprasminimo objektu.
Tačiau tai, kaip tekstas
dekoduojamas, kaip jis
įprasminamas, priklauso tik nuo jį
dekoduojančių,
interpretuojančių, įprasminančių prasmių
sistemų. Dekoduojama ne adresanto, ne
teksto šaltinio prasmių sistema, o
tekstas, kuriuo adresantas, šaltinis
įženklino prasmes, priklausančias
jo prasmių sistemai. Tas pats
tekstas gali sulaukti ir
sulaukia skirtingų interpretacijų skirtingose prasmių sistemose, kurios gali neturėti nieko bendra su adresanto, šaltinio prasmėmis, jo prasmių
sistema. Net tuomet, kai
tariamės vienodai supratę žodį, frazę,
sakinį, tekstą, verbalinį
ar neverbalinį, bet kokią ženklų
visumą, iš tikrųjų kalbame tik
apie tokio
tariamai vienodo supratimo didesnius ar mažesnius, mus tenkinančius ar mūsų netenkinančius panašumus. Štai kodėl mokėti kalbą savaime
anaiptol nereiškia suprasti bet
kuriuos ta
kalba išsakytus ar užrašytus tekstus.
Ženklų ar ištisų tekstų
interpretacija nesibaigia ženklais,
ji pasklinda per visą prasmių
sistemą ir apima visą
prasmių sistemą.
Išorinis susikalbėjimas paprastai
tėra mus tenkinanti susikalbėjimo iliuzija. (Tai, žinoma, taikytina ir šiam tekstui, jo galimai
interpretacijai: kitos galimybės, išskyrus
galimybę kalbėti ir kalbant aiškintis,
ką reiškia šis
kalbėjimas, neturime.)
Prasmės – ne ženkluose, bet
jų interpretacijose.
Pastarųjų adekvatumas adresanto, šaltinio prasmėms yra laiko, istorijos, kultūros,
kitų veiksnių, lemiančių individualios
prasmių sistemos
susidarymą, pažinimo klausimas. Ir tik
tuomet, kai kalbame apie prasmių
kodavimą ir dekodavimą toje
pačioje prasmių sistemoje (aš kažką išreiškiu, t.y. koduoju tam tikrais ženklais,
ir tas pats aš dekoduoju tuos
pačius ženklus; tai vyksta nuolat,
kai kažką reiškiu, – koduoti
neįmanoma nedekoduojant), galime kalbėti apie reiškiamo tapatumą.
Kitaip kodavimas neturėtų prasmės:
t.y. aš išreikščiau ne
tai, ką išreiškiu. Tik šiuo
trivialiu, vienalaikiu atveju ženklai
reiškia ir išreiškia
tą patį. Tačiau net ir
tuomet, kai kalbame apie tą pačią
prasmių sistemą, bet ne sinchronijos,
o diachronijos plotmėje, t.y. tuomet,
kai koduojama ir
dekoduojama skirtingais tos pačios
prasmių sistemos istorijos momentais,
-
tai, kas reiškiama, nebūtinai yra tas pats: gali būti reiškiama kita įvairiausiu kitumo, t.y. neigimo spinduliu.
Bet tai – jau pačios prasmių sistemos tapatumo, t.y. galimybės kisti išliekant
ta pačia, problema. Iš čia ir
esminis klausimas: ar apskritai
išreiškiama pati prasmių sistema?
T.y. ne tik: ar mes išreiškiami
vieni kitiems, bet ir: ar mes
išreiškiami sau patiems? Ar mes
išsireiškiami? Savivoka,
autorefleksija, žyminti visus prasmės
ir jos aiškinimo kelius bei
būdus, neaplenkia ir negali aplenkti tų, kurie yra prasmės reiškėjai ir jos
teikėjai, iš tikrųjų – prasmės
reiškėjai, teikėjai ir jos ieškotojai.
Kokia yra mūsų pačių kaip
pasaulio ženklų prasmė? Kokie yra
– jei apskritai yra – mūsų
pačių tapatumo kriterijai?
Suprasti ir vertinti
Tai, kas labiausiai įprasta ir
nekelia nei klausimų, nei
abejonių, pažvelgus atidžiau, gali
virsti pretekstu patiems sunkiausiems
klausimams, tarp jų – kokie
apskritai yra prasmingumo kriterijai?
Kada ženklas ar jų derinys –
frazė, sakinys, tekstas – yra
prasmingas, o kada –
beprasmis? Neužmirškime, jog
turime mintyje bet kokius ženklus
ir bet kokius jų derinius, tekstus, junginius – kalbinius, verbalinius, ir nekalbinius, neverbalinius. Kada, kuo remdamiesi
laikome juos prasmingais arba – atvirkščiai – beprasmiais?
Kita vertus, ar prieš tai,
t.y. prieš atsakant į klausimą,
kokiais kriterijais nustatome ženklų
ir jų derinių
prasmingumą, neverta paklausti: kokius kriterijus
turi tenkinti ženklai ir
jų deriniai, kad apskritai laikytume
juos ženklais – ne
tik taisyklingai sudarytais objektais
ir jų deriniais, bet visų
pirma objektais?
Dažniausiai dėl tokių klausimų
nesukame sau galvos. Antai vartodami
natūraliąją kalbą ženklus vartojame
intuityviai – bendraudami kasdieniškai
ir paprastai nesimokydami
jokių taisyklių, nebent tuomet, kai
pagal taisykles
esami mokomi arba mokomės svetimųjų
kalbų. Kai dėl dirbtinių kalbų
ir apskritai bet kokių kitų ženklų
ir jų sistemų, taisyklingo,
t.y. taisyklėmis grįsto, ženklų
sudarymo ir
jų vartojimo principai, arba taisyklės, perteikiami eksplicitiškai.
-
Tačiau gyvenimas yra turtingesnis
už bet kokias jį
aiškinančias, eksplikuojančias taisykles, o
nukrypimas nuo taisyklių, normų,
nusistovėjusių ar nustatytų, nebūtinai
yra tik nemaloni gyvenimo tvarkos,
jo reguliarumo išimtis.
Tokie nukrypimai nuo taisyklių, normų
gali būti ir neretai
būna atradimų, atsinaujinimo šaltinis.
Tai, kas paprastai
sukelia nuostabą, kas atrodo keista, dažniausiai mums yra nelaukta, nauja, tačiau neatrodo beprasmiška.
Todėl galbūt pagrįsta kelti ne
taisyklingumo, bet taisyklingumo laipsnio
klausimą? T.y. ne tik klausimą,
kas taisyklinga ar netaisyklinga, bet
ir – kas labiau ar mažiau
taisyklinga,
labiau arba mažiau netaisyklinga?
Šitaip aiškindamiesi, ženklų prasmingumą
arba beprasmiškumą mėginame sieti su
jų taisyklingumu (netaisyklingumu)
ir sakyti, kad ženklai ir jų
junginiai yra tiek
prasmingi (beprasmiai), kiek jie yra
taisyklingi (netaisyklingi),
t.y. taisyklingai (netaisyklingai) sudaryti,
kiek yra paisoma (nepaisoma)
sintaksinių ir semantinių ženklų
sudarymo
ir vartojimo taisyklių. Kitaip pasakius, kiek yra paisoma ženklų kaip žymių ir ženklų kaip reprezentantų sudarymo ir vartojimo taisyklių.
Toks prasmingumo aiškinimo būdas
intuityviai, iš pirmo žvilgsnio, gali
pasirodyti visiškai priimtinas,
atspindintis mūsų kalbinę intuiciją.
Iš tikrųjų, kai,
pavyzdžiui, susiduriame su atskiromis
natūraliosios kalbos raiškomis, intuityviai
nesunkiai nustatome jų prasmingumą.
Nors teisingiau būtų pasakyti, jog tokios raiškos nesukelia mumyse atmetimo,
nuostabos reakcijos. Sakome arba
girdime sakant „Žalia pieva“, „Išvydau
žalią pievą“ – ženklų
junginį, kuris perteikia tam tikrą
pasaulio vaizdą, sintaksės ir
semantikos požiūriais – taisyklingą
raišką, kuri nesukelia jokios
keistos reakcijos.
Ženklų darybos taisyklių, tradiciškai
– gramatikos, sintaksės požiūriu,
pagal tai, kaip šie ženklai
derinami tarpusavyje, jungiami į tam
tikrą struktūrą, – viskas
nepriekaištinga.
Ir todėl analogiškai dirbtinių kalbų
išraiškų sudarymui (kad ir vienos
paprasčiausių – vadinamosios „teiginių
logikos“ raiškų sudarymo taisyklėms,
nurodančioms taisyklingus
ir šalinančioms netaisyklingus raiškų
sudarymo būdus, pavyz‐džiui, raiška „p
& q“, sudaryta iš „p“, „q“,
„&ʺ, laikoma taisyklinga, skirtingai
nei „p q &“ arba „p
& &“) galėtume apibūdinti
minėtas natūraliosios kalbos raiškas
kaip
-
sintaksiškai taisyklingai sudarytas. Tad šiuo požiūriu raiškos „Karšta
pieva“, „Išvydau karštą pievą“ taip
pat
laikytinos sintaksiškai (gramatiškai) taisyklingomis.
Ženklų junginius „Pieva ir“,
„Išvydau žalią ir“ arba „Pievą
ir išvydau
ir žalią“, skirtingai nei „Žalia pieva“, „Išvydau žalią pievą“, turėtume
laikyti sintaksiškai netaisyklingais. Kaip tik dėl
to ir „Karšta pieva“,
ir „Išvydau karštą pievą“
turėtume laikyti – lietuvių kalbos požiūriu – sintaksiškai taisyklingomis lietuvių
kalbos raiškomis. Lygiai kaip
„Suvalgiau karštą pievą“ arba „Šaltai
karšta pieva įnirtingai miega“
yra sintaksiškai (gramatiškai)
nepriekaištinga, tokia turėtume laikyti
bet kokią raišką, nepažeidžiančią
nusistovėjusių ar nustatytų, tam
tikrai kalbai būdingų sintaksės
reikalavimų, pavyzdžiui, „Žaliai sausas vanduo greitai verkia“ ir pan.
Bet kuriuo minėtu ar kitu atveju kaip tik remdamiesi taisyklėmis, nusakančiomis,
kaip jungtini (nejungtini) ženklai,
visuomet atsakysime, kodėl jų vienos ar kitos struktūros taisyklingos ar netaisyklingos,
„normalios“ ar „nenormalios“, „sveikos“
ar „nesveikos“.
Analogiškai sintaksiniam taisyklingumui
(netaisyklingumui), regis, galėtume kalbėti
ir apie semantinį
taisyklingumą (netaisyklingumą), t.y. apie
prasminį, semantinį ženklų suderinamumą
(nesuderinamumą) kaip
ženklais reprezentuojamų prasmių, jų
struktūrų taisyklingumą ar netaisyklingumą,
arba prasmingumą ir
beprasmiškumą. Semantinio
taisyklingumo požiūriu minėti raiškų pavyzdžiai akivaizdžiai
skiriasi pradedant nepriekaištingais
„Žalia pieva“ arba „Išvydau žalią pievą“
ir pereinant prie įvairaus, ginčytino
racionalumo pavyzdžių, bent jau
paliekančių keistumo įspūdį, tokių
kaip „Karšta pieva“ arba
„Suvalgiau karštą pievą“, „Šaltai karšta pieva įnirtingai miega“ ir pan.
Toks dėmesys semantiniam
netaisyklingumui,
beprasmybėms, negali būti aiškinamas vien užgaida
tyrinėti absurdą vardan absurdo. Lygiai
taip būtų neįmanoma nustatyti
„sveikumo“ kriterijų, jei nesiaiškintume
„nesveikumo“ prigimties.
Žodis „sveikas“, kai
jis taikomas žmogui, neturėtų prasmės,
jei visi žmonės būtų tik sveiki.
Taip pat ir
„prasmingas“, „prasmingumas“ neturėtų
prasmės, jei visos mūsų vartojamos
raiškos būtų tik prasmingos.
Beprasmybė yra svarbi kaip tik
tuo, kad padeda suvokti
prasmingumą. Absurdas padeda
suvokti prasmę. Tuo labiau, kai
absurdas
-
yra ne tik kalbos vartojimo, bet
ir paties gyvenimo dalis
(žr. Pavilionis 2000, 2004).
XX a. logikų ir
lingvistų bandymai sukurti
formalią natūraliosios kalbos semantikos
teoriją (Tarski 1956; Montague
1974; Chomsky 1971, 1976, 1993, 2000; Katz 1972, 1990; Lakoff 1970, 1975;
Cresswell 1973, 1985 ir kt.),
besiremiančią šiuolaikine logika,
jos metodais
ir procedūromis nustatant natūraliosios kalbos,
jos raiškų semantines struktūras, jų
santykius ir savybes, turėjo
aiškų, metodologiškai pagrįstą ir
filosofiškai reikšmingą tikslą: atskleisti,
eksplikuoti kalbą vartojančio žmogaus
intuiciją suvokti kalbos raiškų prasmę,
iš didžiulės aibės beprasmių derinių,
kurie savaime kyla iš įvairiaprasmių,
daugiaprasmių raiškų, atrinkti
prasmingus. Tokiu būdu formaliai,
apibrėžtų taisyklių visuma,
atskleisti žmogaus gebėjimą atskirti
semantiškai taisyklingas
raiškas nuo netaisyklingų, „normalias“, „sveikas“
semantines
struk‐tūras nuo „nenormalių“, „nesveikų“.
Kitaip tariant, prasmingas raiškas atskirti nuo beprasmių, prasmę nuo
beprasmybės ir, šitaip sujungus
formalią sintaksinę natūraliosios kalbos
teoriją su formalia semantine
kalbos teorija, užbaigti amžiaus
užduotį: pirma, ne tik
pakloti pamatą natūraliosios kalbos formalizavimui
ir kartu
išspręsti daugybę praktinių uždavinių,
tarp jų – automatinio vertimo iš
vienos natūraliosios kalbos į kitą
problemą, bet ir, antra, atsakyti
į filosofiniu požiūriu kur kas
svarbesnį, fundamentalų klausimą: kaip
apskritai žmogus gali suprasti kalbą,
jos raiškas, kai jos knibžda
įvairiaprasmybėmis?
Kaip žmogus gali suprasti bet kurią natūraliąją kalbą ir ja bendrauti, kurti
žmogaus pasaulį, kalbos raiškoms
priskiriamose prasmėse atrinkti, išskirti jam, jo supratimui, bendravimui su pasauliu
reikalingą semantinį taką ir
nepaklysti tokių takų įvairovėje?
Semantinis taisyklingumas pasirodė kur kas kietesnis riešutas, nei jo
sintaksinis analogas. Paaiškėjo, kad
nustatyti, ar natūraliosios kalbos
raiška prasminga ar,
atvirkščiai, beprasmė, išspręsti
natūraliosios kalbos atžvilgiu prasmingumo
klausimą apibrėžtų operacijų,
apibrėžtų žingsnių būdu
– uždavinys, peržengiantis XX
a. projektą,
o semantinis natūraliosios kalbos raiškų neišsprendžiamumas – daugiau
nei formali šios kalbos raiškų
savybė. Nustatyti ženklų ir jų
darinių prasmingumo, natūraliosios
kalbos apskritai prasmingumo kriterijus
iš tikrųjų prilygtų
-
mėginimui ne tik apimti
neaprėpiamą natūraliosios
kalbos raiškų – pradedant kasdienėmis, atspindinčiomis jos vartotojų buitinę
patirtį, ir baigiant abstrakčiomis,
priklausančioms mokslų ir filosofijos
kalbai, – visumą, bet ir
paaiškinti, kaip tūkstančius metų
žmonės bendrauja kalba, ja reiškia
mintis ir jausmus, rašo eiles,
kuria pasaulio ir savęs teorijas,
tačiau
negali pasakyti, koks yra kalbos
ir minties, raiškos
ir prasmės ryšys, kada jis perteikia prasmę, o kada – beprasmybę.
Iš tiesų yra kelios esminės
priežastys, kurios neleidžia
lengvai atsakyti į natūraliosios
kalbos raiškų
semantinio taisyklingumo klausimą.
Pirma, nepakanka nustatyti prasmingumo
kriterijus elementarioms mūsų jutimų
pasaulį atspindinčioms raiškoms, nors
taip daroma ne vienoje semantikos
teorijoje, kai a priori postuluojamos
elementarios prasmės, arba prasmės
universalijos, savotiški prasmės atomai,
ir formuluojamos taisyklės, leidžiančios
arba draudžiančios sudaryti vienokias
ar kitokias prasmių
struktūras. Pavyzdžiui, tokios, kurios,
atsiremiant į kalbos
vartotojų intuiciją, laiko taisyklingu
derinį „Žalia pieva“, bet
atmeta derinį „Karšta pieva“ arba „Bespalvės žalios
idėjos
įnirtingai miega“. Aišku, kad tokiu būdu neįmanoma formaliai aprėpti neaprėpiamų
kalbos vartojimų ir galimų jų
kontekstų, vėlyvojo L. Wittgensteino
žodžiais, aprėpti visų tų
„kalbos žaidimų“, kuriuose gali dalyvauti raiška
ir kuriuose dėl to
ji yra prasminga.
Kasdienio vartojimo ir elementarios
logikos kontekste beprasmė raiška
„Bespalvės žalios idėjos įnirtingai
miega“ kitame, poezijos kontekste
priklauso poeto Thomo Dylano
eilėms. Poezija apskritai –
neatremiamas iššūkis bet
kokiems mėginimams formalizuoti jos
semantiką: tradicinės semantikos teorijos
vertinimu savo turiniu didžioji
poezijos dalis, išskyrus banalią, būtų
tik beprasmybių rinkiniai. O
jei taip nėra, tuomet susiduriame
su kita kliūtimi: tenka formuluoti
tiek semantinių taisyklių, kad jose
tilptų viskas, t.y. pačių taisyklių
turėtų būti beveik tiek pat,
kiek galima sudaryti raiškų; be
to, jos turėtų būti
tarpusavyje nesuderinamos. Tokios taisyklės
sudarytų
bevertę nesuderinamų principų visumą.
Kita vertus, vartodami natūraliąją
kalbą nesitenkiname vien kasdienį
pasaulį ar vien jutimus
reprezentuojančiomis raiškomis. Natūralioji
kalba persmelkia visą žmogaus
-
pasaulio ir savęs pažinimą, taip
pat ir mokslo kalba formuluojamas
savęs ir pasaulio sampratas.
Tuomet prasmingumo kriterijai turėtų apimti bet kurias natūraliosios kalbos
vartojimo sritis, taigi ir mokslų
kalbą. Toks siekis, akivaizdu,
pranoksta savo racionalumo pagrindą
ir išvirsta utopija: a priori
pasakyti, kas prasminga ir kas
beprasmiška mokslo kalbos
raiškose, prieštarautų pačiai mokslo
raidai ir pažinimo prigimčiai.
Antra, neišvengiamai tektų atsisakyti
beveik visos tradicinės filosofijos,
pradedant Platonu ir
baigiant M. Heideggeriu ar kuriuo
kitu, kurių tekstuose esama tokių
pasakymų kaip, pavyzdžiui, „Niekas yra
viskas“ arba dar
įspūdingesnis „Pasaulio ontologinė
interpretacija pateikta
remiantis vidupasaulietiškuoju įrankumu, nes
čia‐būtis kasdienybėje – kurios
atžvilgiu nuolat nagrinėjama – yra
pasaulyje ne apskritai, bet į
santykį su pasauliu sueina tam
tikru vyraujančiu būties būdu“ (Heideggeris 1992, p. 63).
XX a. pradžioje analitinės
filosofijos kūrėjai, mėginę
išvalyti filosofiją nuo beprasmybių,
argumentavo, jog dauguma tradicinės
filosofijos tekstų yra ne kas
kita, o beprasmybių rinkiniai, nes
netenkina elementarios prasmingumo
sąlygos: jie nepatikrinami nei eksperimentu, nei loginiu įrodymu. Net jei dalį tokių teiginių pripažintume prasmingais, tai tik dėl jų klaidingumo,
nes prasmingomis tuomet būtų laikomos
tik tokios raiškos, kurios gali
būti teisingos arba
klaidingos. Vienintelis būdas joms
būti prasmingomis – laikyti
jas klaidingomis: jose pasitaikantys
„skylėti“, „tušti“ ženklai,
t.y. ženklai, neturintys reikšmės.
Trečia, nauja paprastai nekyla iš
taisyklių: nauja dažniausiai yra tai,
ko neaprėpia taisyklės, postuluojama
jų visuma. Nauja mintis, nauja
žmogaus paties savęs ir pasaulio
įžvalga paprastai peržengia nustatytų
taisyklių, jų
diktuojamų kriterijų rėmus. Nauja pagal apibrėžimą yra ne sena,
tai, kas kažkuo svarbiu skiriasi
nuo normos, priešinasi
jai, kontrastuoja su ja. Todėl a
priori pasakyti, kurios naujos raiškos
tenkins nustatytus prasmingumo kriterijus
ar jų netenkins, reikštų apskritai
nesuprasti naujo prigimties. Nuoroda į
taisykles, jų visumą kaip prasmingumo
– ir supratimo – pamatą
neišvengiamai skatina ieškoti
taisyklių, apibrėžiančių, grindžiančių pirmųjų taikymą ir t.t., taigi kelia uždaro rato, begalinio regreso pavojų.
-
Ketvirta, skirtingai nuo dirbtinių
kalbų raiškų,
apibūdinamų aiškiais sintaksiniais ir semantiniais požymiais, netaisyklingos – kurios nors teorijos vertinimu – natūraliosios kalbos raiškos vartojamos nuolat,
jos – neatskiriama kasdienio bendravimo dalis. Sintaksiškai netaisyklingos dirbtinės kalbos raiškos yra bevertės,
nes negali būti toje kalboje
semantiškai interpretuojamos
(paprasčiausias pavyzdys – koks nors „p q &“ teiginių logikos kalboje), tuo tarpu ne tik sintaksiškai, bet ir
semantiškai netaisyklingos – vienos
ar kitos teorijos ar gyvenimo
praktikos požiūriu – raiškos yra
natūraliosios kalbos vartojimo kasdienybė.
Jų netaisyklingumą paprastai kompensuoja
tam tikras, platesnis ar siauresnis,
kalbinis ar nekalbinis kontekstas.
Penkta, pripažintos, laikomos prasmingomis per se kalbos raiškos, sudėtos kartu, gali sudaryti beprasmį
junginį, jeigu jų nesieja prasminis
ryšys, t.y. jei pažeidžiamas
semantinio
rišlumo principas. Tokiu atveju, kad
ir kaip paradoksalu,
iš prasmės gali kilti beprasmybė. Ir atvirkščiai: raiškos, per se pripažintos beprasmėmis, kartu gali
sudaryti prasmingą visumą. Viskas priklauso nuo
konteksto – platesnio ar
siauresnio, kalbinio ar nekalbinio, –
kuriame interpretuojamos konkrečios
raiškos. Toks kontekstas gali apimti bet kurią šalia esančią teksto dalį, visą
tekstą, daugelį įvairių tekstų, t.y.
aplinką, kurioje nederančios viena
kitai prasmingos raiškos arba per
se beprasmės raiškos
įgyja prasmę, kitaip tariant,
aplinką, kuri padeda sukurti prasmę.
Taigi klasikinis, tradicinis požiūris, esą dalių, sudarančių visumą, prasmės
lemia visumos prasmę (arba: visumos
prasmė priklauso nuo ją sudarančių dalių prasmių, visumos prasmės yra ją sudarančių dalių prasmių funkcija), turi būti papildytas priešingu požiūriu: visumos prasmė gali lemti ir dažnai lemia ją sudarančių dalių prasmę. Kitaip
tariant, dalių prasmė gali priklausyti nuo visumos prasmės, būti visumos
funkcija. Ne veltui net apie
atskirą žodį sakoma, kad jo
prasmę lemia sakinio, kuriame jį
randame, prasmė. Toks
požiūris, akivaizdu, atliepia L. Wittgensteino kalbos žaidimų sampratą, t.y. žaidimų, kurie ir nusako raiškos prasmę.
Ir vis dėlto visuomet, kai kalbame apie dalių, visumos, ženklų,
jų junginių
ir pan. prasmę, dera prisiminti,
jog
toks kalbėjimas yra ne daugiau nei patogus kalbėjimo apie prasmę būdas, kuriuo nedaiktiname ir neabsoliutiname prasmės per se ir nelaikome, kad „dalys“, „visuma“, „ženklai“, „deriniai“ turi prasmę.
-
Prasmės priklauso ne ženklams
(kas kita – ženklų žymių
reikšmės kaip jų reiškimosi būdai), o juos interpretuojančioms prasmių sistemoms.
Tuomet ženklų prasmių klausimas
natūraliai virsta ženklų – kad
ir kokia būtų jų prigimtis –
ir jų darinių prasmingumo kaip jų
interpretuotumo konkrečioje
prasmių sistemoje klausimu: ar
apskritai interpretuotini ir
kaip interpretuotini tokie ženklai ir
jų deriniai arba
junginiai konkrečioje prasmių sistemoje?
Tai, kokia prasmė priskiriama
ženklams, t.y. kaip jie
yra interpretuojami prasmių sistemoje,
priklauso nuo prasmių, dalyvaujančių
tokioje interpretacijoje, turinio, nuo
jų „kokybės“. Jei ženklas arba
ženklų junginys apskritai išskiriamas
kaip ženklas, t.y. kaip
besiskiriantis nuo kitų ženklų, tuomet
jis įprasminamas kaip ženklas, t.y.
jis, tradiciškai tariant, turi prasmę, nėra beprasmis.
Taigi, pirma, beprasmių ženklų,
kurie būtų mums, bet
neturėtų prasmės, apskritai negali
būti: vienu ar kitu savo
buvimo mums būdu, savo
reiškimosi mums būdu – forma,
garsais, kvapais, spalva, bet kuo,
pagaunamu, fiksuojamu
mūsų jutimais, tokie ženklai jau yra, vadinasi, bent jau dėl to jie yra mums
prasmingi. Tai ir yra minimali,
būtina ženklų mums prasmingumo sąlyga:
ženklas ar jų junginys yra
prasmingas, jeigu yra interpretuojamas konkrečioje prasmių sistemoje.
Antra, ženklai, sudarydami vienokius
ar kitokius junginius – priklausomai
nuo to, ar jų daryba atitinka
tam
tikras nustatytas ar nusistovėjusias sintaksės taisykles kaip prasmių sistemos dalį, – gali būti
šiuo, sintaksės, požiūriu prasmingi arba
beprasmiai, tačiau tuo pat metu
kitu, tradiciškai vadinamu semantiniu
požiūriu, arba čia dėstomu
ženklų reprezentacijos požiūriu, kai ženklas reiškia kažką kita, nei jis pats
yra, ženklai gali būti suvokiami
kaip semantiškai beprasmiai arba,
atvirkščiai, prasmingi, vadinasi, ne
tik sintaksiškai, bet
ir semantiškai prasmingi, kad
ir kaip keistai tai skambėtų.
Tad galime kalbėti bent apie tris skirtingus ženklų interpretavimo ir kartu
jų prasmingumo lygmenis –
tiesioginį, savaiminį (kai ženklai ar
jų junginiai
interpretuojami kaip žymės), sintaksinį (kai
interpretuojame tai, kaip ženklai
siejami arba susieti) ir semantinį
(kai per ženklus interpretuojame tai,
ką
jie reprezentuoja). Kiekviename iš šių lygmenų ženklai yra pras‐mingi
arba beprasmiai tam tikros juos
interpretuojančios sistemos atžvilgiu: nuo
jos (t.y. nuo
to, kokios prasmės kaip
-
prasmių sistemos dalys, neatsiejamos nuo kitų jas sudarančių, jas
generuojančių prasmių, dalyvauja ženklo
ar ženklų junginio
interpretacijoje) priklauso ne tik
interpretavimo, t.y. įprasminimo
konkrečioje prasmių sistemoje galimybė,
bet ir įprasminimo turinys.
Tai, kas yra įprasminama ir
dėl to prasminga vienai
prasmių sistemai vienu ar kitu, ar visais
iš minėtų lygmenų, gali būti kitaip
įprasminama kiekvienu ar visais
iš minimų lygmenų kitose prasmių
sistemose. Todėl nėra jokio pagrindo
ieškoti absoliučių prasmingumo ar
beprasmiškumo kriterijų: prasmingumas yra
santykinė (tam tikros prasmių
sistemos atžvilgiu) savybė, neatmetanti
prasmių sistemų didesnių ar mažesnių
panašumų, bet ir neleidžianti jų
ignoruoti. Pasakymai „x yra
prasmingas“ arba, atvirkščiai, „x
yra beprasmis“ yra visuomet nepilni, iš tikrųjų jie yra trumpiniai, praleidžiantys dėl kalbėjimo patogumo nuorodą
į tam
tikras prasmių sistemas, kurios visuomet savo turiniu dalyvauja bet kokio
„x“ interpretacijoje, nesvarbu, kokia
jo
prigimtis, kalbinė ar nekalbinė, ar viena ir kita drauge.
Kad ir kokie ženklai – verbaliniai ar neverbaliniai, ar viena ir kita drauge
– sudarytų tekstą – peizažą,
scenovaizdį, tekstą, sudarytą iš
sakinių, gestų, garsų, spalvų, kvapų,
formulių, statinių, paminklų, veiksmų,
patiekalų, monologų,
polilogų, kasdienių frazių ar mokslinių, filosofinių, mistinių traktatų, – toks
tekstas su visais jo verbaliniais
ir
neverbaliniais komponentais, sudėtais pagal tam tikras taisykles arba be
jų, su visais jo taisyklingumais ir netaisyklingumais visuomet yra interpretuojamas,
įprasminamas konkrečiose prasmių sistemose,
o įprasminimo turinys, jo kokybė
priklauso
nuo sistemą sudarančių prasmių ir jų struktūrų turinio.
Bet kokia teksto dalis, jo
detalė gali būti lemtinga visai
teksto prasmei, kuri jam priskiriama
prasmių sistemoje. Ir atvirkščiai,
visas tekstas, kad ir koks
įvairus, sudarytas iš skirtingų,
nevienarūšių komponentų, lemia ir
dalies, jo detalių prasmę, priskiriamą
joms prasmių sistemoje. Visa prasmių
sistema, t.y. prasmių sistema in
corpore,
dalyvauja interpretuojant bet kokį
tekstą, nesvarbu, kokia
jo prigimtis, apimdama ir patį
tekstą, ir jį supantį,
interpretacijos vyksme prisistatantį prasmių
sistemai ir dėl to taip pat
jos interpretuojamą, įprasminamą teksto kontekstą nepriklausomai nuo jo prigimties.
-
Prasmių sistema – dėl to,
kad interpretuodama,
įprasmindama tekstą neišvengiamai visa įtraukiama į interpretacijos vyksmą, –
yra kartu ir interpretacijos,
įprasminimo semantinis kontekstas. Toks
semantinis kontekstas ir tik
jis ne tik leidžia atsižvelgti į
teksto netaisyklingumą,
„nenormalumą“, keistumą ir atrinkti,
t.y. priskirti jam deramas prasmes
iš daugelio galimų ir šitaip spręsti tekstų, juos sudarančių ženklų įvairiaprasmybes, bet
ir apskritai –
ir svarbiausia – „skaityti“ tekstus
relevantiškai, t.y. teksto interpretacijos
vyksme, priklausomai nuo konteksto ir
informacijos,
slypinčios prasmių sistemoje, aktualizuoti tuos pačios prasmių sistemos semantinius
ryšius, tuos semantinius takus
pačioje prasmių sistemoje, kurie yra
svarbūs teksto interpretacijai
ir neleidžia paklysti nenusakomoje interpretacijos galimybių įvairovėje.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia,
kad bet kokie ženklai ir
bet kokie galimi
tekstai yra adekvačiai
interpretuojami arba kad jie apskritai
visuomet interpretuojami: visa priklauso
nuo galimybių, slypinčių konkrečiose
prasmių sistemose.
Jei pačioje prasmių sistemoje neslypėtų galimybė iš aibės galimų interpretacijų
atrinkti, išskirti tam tikrą,
relevantišką kontekstui interpretavimo taką
ir tokiu būdu atsiriboti
nuo nerelevantiškų, daugiaprasmių arba beprasmių,
tuomet mus nuolat supantys,
į mus besiveržiantys ženklai neišvengiamai sukeltų prasmių chaosą, paverstų mus bejėgėmis semantinio chaoso aukomis: mus ištiktų semantinis kolapsas.
Kai sakome, kad visa prasmių
sistema dalyvauja teksto interpretacijoje,
svarbu prisiminti, jog tokį
interpretacijos globalumą lemia prasmių
sistemos susidarymas ir
jos funkcionavimas: prasmės ir jų struktūros susidaro jau esamų, turimų prasmių
ir jų
struktūrų pagrindu. Pastarosios atlieka semantinių analizatorių,
interpretantų, semantinių dedamųjų vaidmenį. Kiekvienu teksto, jo ženklų interpretavimo atveju – ar
tuomet, kai turimų prasmių pagrindu
sudaromos naujos (sistemai) prasmės,
ar tuomet, kai sistema, reaguodama
į tekstą, jį interpretuodama, priskiria jam tam tikras prasmes, – iš tikrųjų kalbame apie vienų prasmių interpretavimą kitomis prasmėmis.
Taigi interpretacijos sąvoka, kuri
tradiciškai vartojama tada,
kai kalbama apie prasmių priskyrimą
ženklams, nurodo tikrąjį savo turinį,
kuris slypi pačioje prasmių
sistemoje: interpretuodami ženklus, tekstus,
iš tikro prasmėmis
-
interpretuojame prasmes, kurias tie ženklai žymi, kad ir kokie gilūs ar sudėtingi būtų ženklų ir jų reprezentatų santykiai.
Padarę logiškai pagrįstą prielaidą
apie savaiminės, nuo
ženklų nepriklausomos prasmių darybos
galimybę, kai
sudarytai sistemoje prasmei, prasmių struktūrai ieškome ženklų, kuriais galėtume
ją išreikšti, turime pripažinti
nepriklausomos nuo ženklų interpretacijos
galimybę, esmingą pačiai
prasmių sistemai, jos susidarymui ir
funkcionavimui. Kaip tik
ši galimybė iš dalies paaiškina ir patį prasmių išreiškiamumo, teks‐to daugiaprasmiškumo kaip
jo perskaitymo ne šiaip atskiroje prasmių
sistemoje, bet skirtingose prasmių
sistemose,
teksto nepermatomumo arba jo neutralumo, teksto, ne daugiau kaip preteksto
jį vienaip ar kitaip perskaityti,
interpretuoti, įprasminti skirtingose prasmių sistemose, faktą.
Apskritai tik sąlygiškai galime
kalbėti apie teksto, jį
sudarančių ženklų prasmingumą: tokia šneka tėra patogus ir dažnai esmę mistifikuojantis kalbėjimo būdas,
façon de parler. Tekstas, kad ir
kokia jo ženklų prigimtis, nėra
nei prasmingas, nei beprasmis, jis
tiesiog yra arba jo nėra.
Tekstas tampa prasmingas arba beprasmis
tik konkrečios prasmių
sistemos atžvilgiu, kai jis, viena,
išreiškia, t.y. vienaip ar
kitaip ženklina, koduoja adresanto prasmių sistemą, ir, antra, kai jis vienaip
ar kitaip dekoduojamas adresato –
potencialaus, nebūtinai aktualaus, –
prasmių sistemoje. Šie du
teksto įprasminimo vyksmai, kai kalbame apie skirtingus adresantus ir adresatus, nėra
ir negali būti tapatūs. Galime
tarti, kad jie gali būti daugmaž
panašūs, neužmiršdami, jog nėra
nieko apgaulingesnio už panašumą.
Apibendrindami tai, ką pasakėme apie interpretaciją kaip vyksmą prasmių sistemoje ir kaip vyksmą, siejantį prasmių sistemą su tekstais,
jų ženklais, galime teigti, jog
interpretuoti kalbos tekstus,
jų ženklus kaip bet kuriuos kitus pasaulio
tekstus ir ženklus reiškia „sukelti“
tam tikroje prasmių sistemoje prasmes,
kurios sudaro arba nesudaro tai,
kas interpretuojama prasmių sistemoje. Interpretacijos turinį, arba kokybę,
t.y. prasmes, priskiriamas interpretacijos
objektams, lemia prasmės, dalyvaujančios
interpretacijoje. Būtent
taip ženklai įprasminami prasmių sistemoje, tampa prasmingi tam tikros prasmių sistemos atžvilgiu. Taigi būti prasmingam reiškia būti
interpretuojamam prasmių sistemoje.
Įprasminti pasaulio objektą ženklą
reiškia sudaryti prasmių struktūrą,
kuri,
-
būdama prasmių sistemos dalis,
interpretacijos
santykiu yra susieta su kitomis tos pačios sistemos struktūromis.
Būti prasmingam reiškia būti
interpretuojamam tam tikra
prasmių struktūra, priklausančia tam
tikrai prasmių sistemai, kuri
gali apimti bet kokios rūšies ir prigimties informaciją, bet kokį įmanomą pasaulio
ir savęs suvokimo ir pažinimo
būdą. Prasmingumas, vaizdžiai tariant,
tai gebėjimas sudaryti tam
tikrą pasaulio
ir savęs „vaizdą“ tam tikroje prasmių sistemoje.
Globalųjį interpretavimo pobūdį
akivaizdžiai matome iš natūraliosios
kalbos raiškų įprasminimo. Natūralioji
kalba savaime siūlo įvairiausių
priemonių – leksinių,
sintaksinių, fonetinių – prasmei
išreikšti. Kaip tik dėl to
natūraliosios kalbos interpretavimas apima
ne tik jos siūlomas
raiškos priemones, kurios interpretuojamos
analogiškai kitiems ženklams, bet ir
jos raiškas kaip ženklų ženklus.
Tai ypač svarbu, kai inter‐pretuojama,
įprasminama poetinė kalba, kai vadinamųjų
formaliųjų priemonių interpretavimas
yra pabrėžtinai neatsiejamas nuo viso,
globalaus teksto interpretavimo ir
neretai esmingai jį lemia. Tai
ir yra konkretus globalios
interpretacijos pavyzdys, kai ne
tik apimami visi interpretuojami,
prasmių sistemai prieinami aspektai,
bet ir įrodoma, kad bet kokia
kita interpretacija, atsiejanti
formaliąsias priemones,
jų nepaisanti, nėra ir negali būti
adekvati visavertei teksto interpretacijai,
ją iš esmės luošina, daro
vienpusę ir dėl to bevertę.
Kaip tik dėl
to poetinė kalba, kaip ir jai giminingos muzikos, plastinių menų ir
pan. kalbos, nėra ir negali
būti išverčiama į kitas
kalbas: tokios kalbos forma yra neatskiriama
jos turinio dalis. Dėl to ir teksto vertimas yra vienas iš globalios teksto interpretacijos pavyzdžių.
Kai interpretuojamas meninis tekstas,
turintis estetinę prasmę, formaliųjų
kalbos priemonių
įprasminimas savaime tampa itin svarbus.
Ir vis dėlto ką tuomet
reiškia suprasti ženklus, jų
tekstus? Adekvačiai ar neadekvačiai
suprasti? Nesuprasti? Kaip suprantame
supratimą? Ką apskritai reiškia
aiškintis supratimą, jei a priori
darome prielaidą, kad suprantame,
ką norime išsiaiškinti? O jeigu
nesuprantame, tuomet
kaip suprantame tai, ko nesuprantame?
Tokie klausimai nėra tušti jau
vien todėl, kad visa
žmogaus gyvenimo praktika grindžiama
ženklų supratimu arba nesupratimu,
bendravimu, pasikeitimu ženklais, siekiu
ir pastangomis suprasti pasaulį ir
save. Ne veltui ir kalbos
-
filosofijos, ir šiuolaikinės loginės
kalbos analizės teorijos laikosi
principinės nuostatos, jog prasmės
teorija turi
būti supratimo teorija. Ir todėl skelbia svarbiausią tikslą – paaiškinti žmogaus
gebėjimą suprasti kalbą, eksplikuoti,
atskleisti šią intuiciją, konkrečiai –
paaiškinti žmogaus gebėjimą
suprasti kalbos sakinius, kurių jis
niekada nėra girdėjęs ar
skaitęs. Kaip ryškiausias šio nuostabaus reiškinio pavyzdys paprastai nurodomas vaikų gebėjimas suprasti sakinius, kurių
jie nėra girdėję. Šis gebėjimas,
aišku, ne mažiau būdingas
ir suaugusiems, nuolat susiduriantiems su naujais ženklais ir jų tekstais. Tačiau problemos esmė, nukreipianti
į ženklus ir jų tekstus
interpretuojančias vaiko ar suaugusiojo
prasmių sistemas, yra pastarųjų
pasirengimas juos interpretuoti,
t.y. kiek nauji gali būti
interpretuojami objektai, kad
būtų „pagauti“ konkrečios prasmių
sistemos ir koks turinys
jiems priskiriamas tokioje prasmių sistemoje.
Požiūris į prasmes kaip
neatsiejamas nuo jas
konstituojančių prasmės sistemų ne tik paaiškina prasmės sistemų sudarymo vyksmą, šitaip susidarančių, sudaromų sistemų tolydumą,
jų išreiškiamumo ženklais galimybes, bet ir leidžia aiškintis patį ženklų
supratimo reiškinį. Prasmių kaip
pasaulio vaizdų, informacijos apie
pasaulį sąryšingumas, jų
susietumas prasmės sistemoje leidžia
kalbėti apie jas kartu
kaip sudarančias visumas (t.y. kai
jos interpretacijos vyksme siejamos,
jungiamos), informuojančias (t.y.
suteikiančias formą), užpildančias spragas,
„tuštumas“, „tarpus“ ir tokiu būdu
padedančias konstruktyviai įveikti
atstumus, skirtumus, kontrastą,
nesuderinamumą – savaime
prasmės šaltinį. Šiuo fundamentaliu,
pamatiniu požiūriu ženklų, su kuriais
susiduria individas ir įvairiausių jų
derinių interpretacija, individualios prasmių sistemos nukreiptumas į juos
kaip vienaip ar kitaip „pagaunamus“
ar „nepagaunamus“ tam tikros prasmių
sistemos prasmėmis
ir yra tų ženklų ir jų derinių supratimas.
Įsidėmėtina, kad šis intuityvus
prasmių kaip interpretacijos ir kartu
supratimo pagrindo sąryšingumo (žr.
Lewis 1976), susietumo, surišimo,
suartinimo, pasiekimo įvaizdis
glūdi etimologinėse daugelio kalbos
ženklų, žyminčių supratimo sąvoką, jos
gilųjį turinį ištakose. Šie ženklai
charakteringai priklauso prasmės ir
supratimo „semantiniam laukui“, „semantinei
šeimai“. Plg., pavyzdžiui,
lotynišką „comprendere“, anglišką „to
catch“, „to seize“ , „to
follow“, prancūzišką „saisir“, „comprendre“
, vokišką „fassen“,
-
„ergreifen“ , „begreifen“ ir pan.,
aiškiai sakančius, jog tarp siekiamų
„pagauti“, „apimti“, t.y. suprasti,
objektų ir juos interpretuojančios
prasmių sistemos visuomet esama
tam tikro atstumo, nuotolio, kurį
reikia įveikti tuos
objektus interpretuojančios prasmių sistemos
prasmėmis, jas vienaip ar kitaip
jungiant ir paverčiant visuma,
interpretuojama konkrečioje prasmių
sistemoje.
(Plg. heidegeriškąją nuostatą, jog
„suprasti dalyką“ reiškia būti iki
jo „priaugusiam“.
Žr. Grondin 2001.)
Tai, kad visuomet esama atstumo
tarp supratimo subjekto ir
jo objekto, labai ryškiai
etimologiškai atspindi ir
vokiškas „verstehen“, ir angliškas
„understand“ (pastarasis, kilęs
iš teismų,
jų ženklų išdėstymo semiotinėje teismo salės erdvėje, apimančio teisėją ir tam tikru atstumu žemiau prieš
jį sėdintį kaltinamąjį, kalbos).
Lietuviškoji pora „prasmė“
ir „supratimas“ taip pat rodo,
jog supratimas ir yra
atstumo tarp supratimo subjekto ir jo objekto įveikimas, kai pastarasis priartinamas prie subjekto, „įsubjektinamas“, tampa subjekto, jo prasmių sistemos dalimi. Lietuviškas „suprasti“ yra kilęs iš „priprasti“, „prasti“, t.y. įsavinti, padaryti savą tai, kas nesava, svetima, tolima.
Šiame semantiniame prasmės ir
supratimo lauke, supratimo subjekto ir
jo objekto sąryšyje nesunku aptikti
nukreiptumo, intencionalumo, idėją, taip
pat supratimo kaip
intencionalios būsenos, kurioje yra
subjektas, kai jis interpretuoja,
t.y. supranta pasaulio ženklus objektus, idėją. Todėl, atsižvelgus į metaforinę
kalbos prigimtį, neatrodo tik
atsitiktina tai, kad, pavyzdžiui,
prancūziškas „le sens“ yra įgijęs
ir prasmės,
ir krypties reikšmes. Abejose slypi ta pati sąryšingumo, rišlumo, susietumo,
nukreiptumo mintis: ji šioms prasmėms
taip pat esminga, kaip
ir pačiam supratimui. Ar ne
todėl kalbame ne tik apie žodžių,
sakinių, tekstų, apskritai apie bet
kokių ženklų prasmę, apie vaizdo,
poelgio, veiksmo,
kultūros, istorijos, paties gyvenimo ar būties prasmę kaip siekinį, tikslą, nukreiptumą,
vektorių. Jį tiksliai ir elegantiškai
išreiškia prancūziško pasakymo „comprendre
cʹest pardonner“ semantika: tai ne
kas kita, o kvietimas ieškoti
pateisinančių motyvų viena ar kita kryptimi – žvelgiant atgal,
į praeitį,
t.y. ieškant pateisinančių priežasčių, motyvų
(„todėl, kad“), arba žvelgiant į priekį, į ateitį, t.y. ieškant pateisinančių tikslų („dėl to, kad“). Kitaip
tariant, suprantu, kai žinau priežastį, arba – kai
žinau tikslą, šitaip siejant
supratimo objektą su vienu
ar kitu prasmę nusakančiu vektoriumi.
-
Šį supratimo aiškinimą, grįstą
individualios prasmių
sistemos, interpretacijos, neigimo,
nesuderinamumo (atstumo), išreiškiamumo
sąvokomis, verta palyginti su
supratimo aiškinimu hermeneutinėje kalbos
filosofijoje per H.‐G. Gadamerio
plėtotas Aneignung (įsavinimo),
Applikation (pritaikymo, subtilitas
applicandi), Verfremdung (susvetinimo)
ir kitas sąvokas (žr. Gadamer
1975). Iš čia ir požiūris,
jog suprasta prasmė visuomet yra
mums pritaikyta prasmė, t.y. prasmė
mums. Jeigu negalime suprasti teksto,
tuomet tai reiškia, kad jis mums
nieko nesako, jis yra mums
svetimas. Šiame kontekste taip pat
verta dėmesio lyginamoji egzistencialisto
Jeanʹo‐Paulʹio Sartreʹo (Sartre 1943)
sąvokų pour‐soi (sau), pour atrui (kitam), le regard (žvilgsnio) ir analitiko Davido Davidsono (Davidson 1973, 1984, 1999), perėmusio ir savaip
interpretavusio kai kurias W. Quineʹo
(Quine 1960, 1971, 2004) nuostatas
apie vertimo neapibrėžtumą
ir pasiūliusio „radikalios interpretacijos“
koncepciją,
sąvokų analizė (žr. Saarinen 1985 ).
Kaip tik remdamiesi prasmės struktūrų kaip
intencionalių individo būsenų sąryšingumu,
jų tarpusavio susietumu ir
todėl tarpusavio priklausomumu, kalbame
apie bet
kurios interpretacijos kaip prasmių priskyrimo ženklams, supratimo objektams,
intensionalumą. Toks sąryšingumas yra
kita, vidinė prasmių susietumo prasmių
sistemoje,
jos nenutrūkstamumo, jos tolydumo pusė. Atsižvelgdami į tai, kad, pirma, kiekviena individuali prasmių
sistema turi savą susidarymo
istoriją, ir kad, antra, tokią
sistemą sudaro tarpusavyje
priklausomos prasmės ir jų struktūros kaip semantinės interpretuojamų ženklų reprezentacijos,
galime teigti labai platų
interpretacijų‐supratimų lauką, egzistuojantį
tarp skirtingų
individualių prasmių sistemų.
Iš čia galime daryti kelias išvadas. Pirma:
tekstas apskritai gali būti
prieinamas arba neprieinamas
prasmių sistemai priklausomai nuo
to, ar ši disponuoja prasmėmis
(jų struktūromis), kurių reikia
teksto interpretacijai. Teksto (ženklo)
prieinamumą (neprieinamumą) interpretacijai
lemia visų pirma prasmių sistemos
pasirengimas, gebėjimas interpretuoti
tekstą, t.y. konkrečios prasmių
sistemos pajėgumas, jos
turtingumas arba, atvirkščiai, jos
skurdumas. Palygink, pavyzdžiui, galimas
vaiko ir suaugusiojo pasaulio
interpretacijas (beje, nebūtinai vaiko
nenaudai) – visa priklauso nuo
-
interpretuojamo teksto artimumo arba svetimumo konkrečiai individualiai
prasmių sistemai. Tą pat galima
pasakyti ir atvirkščiai: visa
priklauso nuo konkrečios prasmių
sistemos pasirengimo interpretuoti tekstą.
Palygink taip pat suaugusiųjų,
disponuojančių skirtingo lygio ir
turinio prasmių sistemomis, to paties
teksto (ženklų ir jų
darinių) interpretacijas. Tuomet turėsime
visą spektrą interpretacijų‐supratimų:
pradedant nuline (kai tekstas
apskritai nesuvokiamas, „nepagaunamas“ arba
suvokiamas tiktai ženklų žymių lygiu)
ir pereinant prie vis įvairesnių
ir sudėtingesnių (kai tas pats
tekstas interpretuojamas, „panardinamas“
skirtingo turinio prasmių
sistemose, atspindinčiose skirtingą individų semantinį paveldą, skirtingą jų
pažintinę, intelektualiąją, dvasinę
patirtį,
skirtingą gyvenimo filosofiją, jo tikslus ir orientacijas.
Todėl tai, kaip skirtingi
individai „perskaito“, supranta tą
patį tekstą, tuos pačius ženklus
– Šv. Raštą ar
grožinį, mokslinį, poezijos, muzikos,
dailės, architektūros, bet kokį
ženklais reiškiamą kūrinį, bet kokį
ženklais prisistatantį pasaulio
– realaus ar galimo – vaizdą,
bet kokią jo situaciją, –
visa priklauso tik nuo „skaitančiojo“
prasmių sistemos, į
kurią „panardinamas“ tekstas. Tai ir
yra interpretacijos,
arba supratimo, gylis, kokybė. Tie patys ženklai, tas pats tekstas gali reikšti
ir reiškia skirtinga skirtingose
prasmių sistemose. Netgi žodyne
nurodomos prasmės tėra ne daugiau
nei supratimo provokacija jau vien
todėl, kad ir jos
pristatomos ženklais, kurie turi būti
„perskaityti“, t.y.
interpretuoti, suprasti.
Antra: atsižvelgiant į tai, kad tas pats tekstas, tas pats ženklas gali būti
skirtingai interpretuojamas, t.y.
skirtingai
suprantamas skirtingose prasmių sistemose, pasakymai „aš supratau“, „aš suprantu“, „jis
(ji) suprato“, „jis (ji) supranta“,
ir, priešingai, „aš nesupratau“, „aš nesuprantu“, „jis (ji) nesuprato“, „jis (ji) nesupranta“,
kaip daugybė kitų, šiems analogiškų,
savaime reikalauja nuorodos į
konkrečias prasmių sistemas,
kuriose atsiskleidžia, slypi tikrasis
jų turinys, t.y. tikrieji atsakymai
į tai, kas ką ir kaip supranta arba nesupranta. Čia turime galvoje ir
tas interpretacijas, supratimus, kuriuos
anksčiau apibūdinome kaip pateisinimą
priežastimi arba
pateisinimą tikslu. Čia taip pat – kaip ir kitų tekstų interpretacijų atžvilgiu –
visuomet turėsime tam tikrą spektrą
supratimų kaip pateisinimų priežastimis
arba pateisinimų tikslais: tai,
kas suprantama ir pateisinama vienos prasmių sistemos požiūriu,
-
gali būti visiškai nesuprantama
ir nepateisinama arba kitaip suprantama kitos prasmių sistemos požiūriu.
Žinoma, būtų naivu ir neteisinga
teigti, jog skirtingos
prasmių sistemos savaime šalina pačią individų tarpusavio supratimo, jų
susikalbėjimo galimybę. Individų
bendravimas ir susikalbėjimas kasdiene,
mokslo ar kuria kita
kalba, priešingai, patvirtina, akivaizdžiai
rodo tokią galimybę. Čia siekiame
pabrėžti kitką: net „idealus“
susikalbėjimas,
kai nekyla klausimo dėl to paties teksto, tų pačių pasaulio objektų ženklų
interpretacijų, vyksta konkrečiose prasmių sistemose, atspindinčiose
konkrečią, dažnai labai panašią
pažintinę ar kitokią patirtį.
Trečia: tas pats tekstas gali
būti interpretuojamas daugiau
nei vienu būdu toje pačioje
prasmių sistemoje. (Čia
reikia padaryti išlygą: pasakymas
„toje pačioje prasmių
sistemoje“ nėra pakankamai tikslus jau vien todėl, kad kol kas paliekame atvirą klausimą, ar pati prasmių sistema
tapati laike
ir erdvėje, ar sistema
tapati sau pačiai ir ar
ji – kad
ir kaip paradoksaliai tai
skambėtų – tapati kitoms prasmių
sistemoms, kitaip
sakant, ar prasmių sistema
tapati vidujai ir
išoriškai.) Tas pats
tekstas gali būti interpretuojamas skirtingomis prasmės struktūromis, skirtingai
viena su kita susijusiomis toje
pačioje prasmių sistemoje.
Prasmių sistemoje slypinčios teksto
interpretacijos, supratimo galimybės gali
turtinti teksto supratimą, bet
prireikus –
jei siekiama išvengti trikdančių interpretaciją įvairiaprasmybių – šios
galimybės gali būti redukuotos iki
reikiamos interpretacijos tiek remiantis
išoriniu teksto kontekstu, kuris, kaip
ir pats tekstas, gali būti
interpretuojamas prasmių sistemoje, tiek
remiantis pačia prasmių sistema –
vidiniu, visuomet dalyvaujančiu
interpretacijoje kontekstu. Kalbame apie
situaciją, kai turime pakankamą
išorinį kontekstą, sąlygojantį vidinį
prasmės sistemos kontekstą,
atitinkamą sistemos fragmentą, būtiną
interpretacijai, – prasmes ir
jų struktūras, kurios vidiniu
inter‐pretacijos santykiu yra susijusios
su prasmėmis, tiesiogiai – išoriniu
interpretacijos santykiu – siejamomis
su pačiu tekstu. Toks
fragmentas yra integrali visos prasmių
sistemos dalis, reprezentuojanti atitinkamus
informacijos, „pasaulio vaizdų“
darinius, susietus su visa prasmių
sistema, apimančia skirtingo abstraktumo
ir skirtingo turinio prasmes. Tokioje
sistemoje prasmės, esančios arčiau
interpretuojamo teksto (galime jas
-
vadinti „periferinėmis prasmėmis“) visuomet aktyviau
ir dėl to akivaizdžiau dalyvauja
interpretacijoje nei tos,
kurios atlieka netiesioginį, nors
ne mažiau svarbų, giluminį, t.y.
į sistemos gilumą vedantį vaidmenį.
Kiekviena interpretacija suponuoja tako,
vedančio per
sistemą sudarančių prasmių struktūras, pasirinkimą. Prasmių sistema (dėl
būdingos jai prigimties), interpretuodama
tekstą,
gali įvertinti tiek išorinį, tiek vidinį teksto interpretacijos kontekstą ir tokiu būdu – per sudaromas prasmių struktūras „išsaugoti atmintyje“
visą teksto panaudojimo, jo vartojimo
kontekstą. Pati prasmių sistema iš principo garantuoja galimybę pasiekti tas prasmių sistemos vietas, kurių reikia teksto interpretacijai, kiekvienąkart paliekant atvirą tokios interpretacijos turinio, iš esmės priklausančio tik nuo slypinčių konkrečioje prasmių sis‐temoje galimybių, klausimą.
Prasmių sistema kaip bet kokio
teksto supratimo pagrindas netapatintina
nei su žodynu, nei su
enciklopedija, nei su kalbos ženklų
vartojimą nusakančių taisyklių visuma,
nors joje esanti ir kaupiama informacija iš dalies apima ir viena, ir antra,
ir trečia kartu su visa
individo pažintinę – intelektualiąją,
dvasinę, emocinę, estetinę ar kurią
kitą
– patirtį atspindinčia informacija. Kaip tik dėl tokios integralios prasmių
sistemos prigimties nepagrįsta – kaip
įprasta – patį kalbos, jos
tekstų supratimo
fenomeną aiškinti vadinamosios „kalbos semantikos“ arba jai priešpriešinamo „enciklopedinio žinojimo“,
arba sintaksinių ir semantinių
struktūrų sąveika nusakančių taisyklių
pagrindu. Ir „kalbos
semantikos“ vaizdas, ir „enciklopedinį
žinojimą“ reprezentuojantys vaizdai,
taip pat sintaksinių bei semantinių
taisyklių vaizdai yra integralios prasmių sistemos dalys ir šiuo požiūriu tokios sistemos abstrakcijos.
Prasmių sistema leidžia išskirti
tokius vaizdus, kalbėti apie
juos, traktuoti juos atsietai nuo
visos sistemos, kurti jų teorijas
– lingvistines, logines, apimančias
„kalbos sintaksę“,
„kalbos semantiką“, „kalbos pragmatiką“, –
jas atskirti ar, priešingai, susieti
ir tokiu būdu fragmentiškai
atspindėti ir aiškinti kalbos
vartojimą, įprastus ir neįprastus
tokio vartojimo pavyzdžius, galiausiai
šitaip aiškinti gebėjimą vartoti
ir suprasti kalbą. Tačiau tokie fragmentiški vaizdai, net jeigu jie aiškinami
sistemingai, t.y. net jeigu juos
apima teorija, iš principo neleidžia
ir negali apimti, nei juolab
paaiškinti
-
supratimo fenomeno, kuris visuomet
yra visos
individo prasmių sistemos reikalas.
Žmogus, skirtingai nei įvairiausi
jo intelektą
imituojantys, simuliuojantys ar stimuliuojantys modeliai, nėra tik ženklų ir tekstų interpretatorius, savotiškas veidrodis, vienaip ar kitaip, daugiau
ar mažiau iškreiptai atspindintis
viską, į ką jis
yra nukreiptas, į kiekvieną pasaulio tekstą atsakantis tam tikru jo vaizdu,
kurio turinys ir kokybė priklauso
nuo paties veidrodžio kokybės.
Natūralus poreikis – pradžioje
fizinis, vėliau ir intelektualus
– išlikti pasaulyje, išvengti jo
grėsmių, atskirti blogus ženklus nuo
gerų, kitaip tariant, susiorientuoti
pasaulyje, rasti jame savo kelią
ir vietą verčia žmogų atrinkti
tekstus iš tų,
su kuriais jis susiduria ir kuriuos pajėgia interpretuoti.
Vadinasi, žmogus, susidurdamas su pasaulio objektais ženklais ir tekstais,
juos ne tik interpretuoja, priskiria
jiems tam tikras prasmes, bet iš
interpretuojamų tekstų išskiria tuos,
kurie sudaro jo pasaulio vaizdą ir kuriuos jis mano esant teisingus, tekstus, kurie dėl šios priežasties jam yra ne tik prasmingi (nes inter‐pretuojami
jo prasmių sistemoje), bet ir
jam
reikšmingi, turintys ne tik prasmę, bet
ir vertę, tokius, kuriuos
jis priima, kuriems jis reiškia interesą.
Kitaip
tariant, žmogus – prasmių sistemos subjektas – nėra koks nesuinteresuotas,
nešališkas nekalbinių ir kalbinių
tekstų interpretatorius, tik suteikiantis
jiems vienokias ar kitokias prasmes.
Interpretuodamas tekstus, jis nebūtinai
juos laiko teisingais, nebūtinai juos
priima, įterpia į savąjį
pasaulio vaizdą: tokie tekstai nebūtinai atspindi tai, kaip jis mato, kaip supranta pasaulį.
Iš tikrųjų čia kalbame apie
įgimtą
ir ugdomą žmogaus gebėjimą atsirinkti
iš pasaulio vaizdų, kurie gali
būti sudaryti
jo prasmių sistemoje, tuos, kurie
jam priimtini, tuos, kuriuos
jis laiko
teisingais, kurie reprezentuoja
jo nuomones apie pasaulį ir save kaip pasaulio dalį.
Tokios tarpusavyje
ir su visa prasmių sistema susijusios prasmių struktūros, apimančios subjektyvų žmogaus požiūrį į pasaulį, sudaro tą prasmių sistemos posistemį, arba dalį, kurią galima vadinti
subjekto nuomonių sistema. Pastaroji
dažnai, bet anaiptol nebūtinai
signalizuojama frazėmis „Aš
manau (galvoju), kad...“, apskritai
„N mano (galvoja), kad...“,
arba įvairiais
jų kalbiniais pakaitalais, nurodančiais, kam, kokiam subjektui,
iš tikrųjų – kokiai prasmių
sistemai, priklauso
-
skelbiama nuomonė. Šitaip prasmių
sistema tampa verčių sistema,
semantinė sistema – aksiologine
sistema,
jungiančia prasmę ir vertę.
Atsižvelgiant į tai, kad prasmių
struktūros kaip intencionalios subjekto
būsenos yra semantinės pasaulio
re‐prezentacijos, nukreiptos į realaus
arba galimo pasaulio objektus
ženklus, prasmingi, t.y. interpretuojami tam tikroje prasmių sistemoje, ženklai
tampa reikšmingi, vertingi
interpretuojančiam
juos subjektui, įgyjantys arba, priešingai, prarandantys jam vertę.
Tokiu būdu interpretuojami ženklai
pavirsta geidžiamais subjektui, jo
siekiamais, ieškomais objektais
ženklais, provokuojančiais ne tik jų interpretavimą bei vertinimą, bet ir nuomonės
subjekto veiksmą. Šitaip prie dviejų
žmogaus gebėjimų, arba kompetencijų, –
gebėjimo, kompetencijos interpretuoti ir
vertinti, jungiasi dar vienas
gebėjimas, arba kompetencija, veikti.
Interpretuojantis ir vertinantis
subjektas tampa veikiančiu subjektu, siekiančiu tam tikrų tikslų – kad ir kokia
būtų siekiamo objekto prigimtis, kad
ir koks būtų siekiamas objektas
– konkretus ar abstraktus, realus
ar galimas, priklausantis realiam ar galimam pasauliui.
Ir čia, nusakant
interpretuojamų ženklų objektų reikšmingumą,
jų vertingumą subjektui, kaip ir bendruoju ženklų interpretavimo prasmių
sistemoje, prasmių susidarymo ir jų
sudarymo atveju, nesuderinamumas vaidina
principinį vaidmenį.
Tik šįsyk kalbama apie kitus nesuderinamumo pavidalus. Tai gali būti
nesuderinamumas, iš vienos pusės,
tarp
subjektyvaus pasaulio vaizdo, kurį subjektas susidaro apie pasaulį
ir kuris tampa jo nuomone apie pasaulį, ir pasaulio, koks jis iš tikrųjų yra,
– iš kitos pusės. Kita vertus,
tai gali būti nesuderinamumas, iš
vienos pusės, tarp
subjektyvaus pasaulio vaizdo ir iš
kitos – vaizdo, kurį subjektas
savo prasmių sistemoje projektuoja pasaulio atžvilgiu,
t.y. vaizdo, kurio jis siekia, kurio jis geidžia arba norėtų matyti pasaulyje, vaizdo,
kurį (sulig subjekto norais ir
siekiais) turėtų arba galėtų atitikti
pasaulis, kai siekiama, geidžiama tam
tikros pasaulio, jo objektų ženklų transformacijos.
Visais šiais atvejais kalbama apie
situaciją, kai vienuose iš
tų vaizdų, priklausančių tam
tikrai prasmių
sistemai, atsiranda neatitikmuo pasauliui, koks
jis
iš tikrųjų yra: pavyzdžiui, kai jame
pasigendama tam tikrų objektų ženklų,
nors jie yra projektuojamuose, t.y.
prasmių sistemoje sudaromuose vaizduose,
arba, atvirkščiai, kai pasaulyje yra
tam tikri
-
objektai ženklai, tačiau jų nėra
subjektyvioje
prasmių sistemoje, subjekto nuomonėje.
Toks nesuderinamumas keičia ontologinį
prasmių sistemos statusą, daro
ją kartu
ir verčių sistema, orientuota
į tam tikrus tikslus, t.y.
intencionaliai charakterizuojama, veiksmo
– fizinio ir/ar intelektualaus – būdu siekiančia įgyvendinti savo tikslus
ir ketinimus, įgyti geidžiamus
objektus ir šitaip galimus objektus
ženklus paversti aktualiais.
Toks nesuderinamumas yra išreiškiamas subjekto nepasitenkinimu –
fiziniu ar intelektualiu – tam
tikru pasaulio būviu, siekiu padaryti
jį subjektui priimtiną, suderinamą su
jo nuomone, taigi su
jo prasmių verčių sistema, kad
ir kaip ji skirtųsi nuo pasaulio,
koks jis iš tikrųjų yra, arba
nuo kitų
subjektų nuomonės apie pasaulį, t.y. nuo kitų prasmių verčių sistemų.
Siekis nepasitenkinimą paversti pasitenkinimu,
stygių – buvimu, išsaugoti pasitenkinimo
būseną, išlikti joje,
nepaisant nesuderinamumo su pasauliu,
realiu ar galimu, ar su
kitų subjektų prasmių verčių
sistemomis,
esmingai charakterizuoja subjekto prasmių sistemą, daro
ją iš principo neredukuotiną nei
į žodyną, nei į enciklopediją,
nei į gramatinių, semantinių
ir pragmatinių
taisyklių visumą, kad ir kaip�