J÷REIVIû KONSPEKTAS BENDRAS

JŪREIVIŲ PROGRAMOS KONSPEKTAS LAIVŲ KLASIFIKACIJA. ARCHITEKTŪRINIAI LAIVŲ TIPAI, ŠTEVENIŲ FORMOS.

LAIVAS tai sudėtingas, plaukiojantis inžinerinis statinys, skirtas krovinių,keleivių gabenimui, žvejybai, karybai, įvairioms pagalbinėms užduotims, pramogai ir t.t.

Pagal plaukiojimo rajoną laivai skirstomi:1.neriboto rajono2.pakrančių plaukiojimo 3.vidaus vandenų4.upių5.reido6.mišraus upė-jūra.

Pagal korpuso medžiagą laivai skirstomi:1. metaliniai2. mediniai3. plastmasiniai4. gelžbetoniniai5. stiklo pluošto6. guminiai7. komponuoti

Pagal judėjimo priemones būna savaeigiai ir nesavaeigiai.

Pagal energetinę įrangą:1. šilumlaiviai2. garlaiviai.3. elektrolaiviai4. atominiai5. buriniai6. turbininiai7. irkliniai

Pagal paskirtį:1. krovininiai2. keleiviniai3. techniniai4. pagalbiniai5. žvejybiniai6. keltai7. skirti poilsiui

Pagal vežamą krovinį:1. generaliniai kroviniai2. skystieji (tanklaiviai,dujovežiai,chemovežiai)3. birieji (balkeriai)

1

4. konteinervežiai5. Ro-Ro tipo6. refrižeratoriai

ARCHITEKTŪRINIAI LAIVŲ TIPAI.

Antstatas laivagalyje. Antstatas laivo priekyje. Antstatas viduryje.Pailgintas bakas, pailgintas jutas.Mašinų skyrius gale. Mašinų skyrius viduryje.Architektūriniai laivų tipai priklauso nuo laivo paskirties. Krovininiai laivai daugiausia būna su antstatu laivagalyje,žvejybiniai laivai su antstatu priekyje,Ro-Ro tipo,keltai būna su antstatu priekyje.

ŠTEVENIŲ FORMOSForštevenių formos:Įprasta,pusiau ledlaužinė,ledlaužinė,kliperinė, aptakaus gumbo (bulbos)cilindrinė,ovali.

Achterštevenių formos:Kreiserinė,įprasta,trancinė.

DUGNO RINKINYS, DUGNO PERDENGIMO SU ANTRU DUGNU KONSTRUKCIJA.

Išilginės dugno sijos: kilis,dugno stringeriai.Kilis laivo priekyje pereina į forštevenį. Laivugalyje pereina į achterštevenį.Skersinės sijos: floros. Floros būna hermetiškos, su išpjovomis, braketinės.Laivų,kurie turi dvigubąjį dugną,floros montuojamos tarp pagrindinio dugno ir dvigubojo dugno. Dvigubajame dugne montuojant tankus, florose daromos išpjovos skysčiams pratekėti,taip pat žmonėms patekti į tankų atskiras sekcijas. Tam tikru atstumu statomos hermetiškos floros,jos suskirsto laivo korpusą į hermetiškas sekcijas. Dvigubajame dugne daromos išpjovos- liukai, per kuriuos patenkama į tankus.Liukai uždaromi hermetiškais dangčiais su varžtais.

INKARAVIMO ĮRANGA.Inkaro įrenginys tai techninių priemonių visuma, reikalinga išlaikyti laivą vienoje vietoje reide,atviroje jūroje,ten kur leidžia gylis.Paskirtis - užtikrinti fiksuotą laivo stovėjimą reide ar jūroje. Taip pat naudojama švartuojantis,manevruojant ribotoje akvatorijoje,nutempiant nuo seklumos, išlaikant laivą, kuris yra prišvartuotas prie krantinės laivugaliu ir pan.

Sudėtinės dalys: inkaras, grandinė,inkaro kėlimo įtaisas (brašpilis ar špilis), grandinės fiksavimo įtaisai,grandinės dėžė,grandinės tvirtinimo prie korpuso įtaisas (žvakogalsas),inkaro kliuzai,denio kliuzai.

Laive būna du pagrindiniai inkarai ir vienas atsarginis,laikomas ant denio ar kitoje vietoje.Inkarai dviejų tipų – su nejudamais ragais (admiraliteto) ir judamais ragai (Holo,Matrosovo ir kt.).Prekybiniame laivyne labiausiai paplitęs Hollo tipo inkaras.Dar būna darbiniai, ledo,neiškeliamieji.Darbiniai inkarai naudojami techniniame laivyne pvz. dugno gilinimo laivuose.Kartais jie turi tris ragus arba vieną ragą.Ledo inkaras naudojamas plaukiojant leduose. Jis yra kablio formos.Neiškeliamieji skirti inkaruoti plūdurus,bujus,bakenus,švartavimo statines,plaukiojančius švyturius.

2

Grandinė sudaryta iš atskirų 27,5 m (arba 25 m) atkarpų,vadinamų Sandūromis.Jos tarpusavyje jungiamos Išardomomis Jungiamosiomis grandimis (Kenterio tipo).Abiejuose grandinės galuose būtinai statomi suktukai (vertliug), kad grandinė nesusisuktų. Grandinės grandys būna su skersinukais (kontraforsais) ir be skersinukų. Grandinės būna įvairių storių (kalibrų),priklausomai nuo laivo dydžio.Grandinės atkarpos (sandūros) turi būti žymimos,kad būtų lengva pamatyti kiek atkarpų turime vandenyje. Pirma atkarpa žymima taip: iš abiejų Kenterio grandies pusių nudažoma baltais dažais po vieną grandį ir papildomai kontraforsas apsukamas viela. Antra atkarpa: iš abiejų Kenterio grandies pusių po dvi dvi grandis. Ir taip toliau iki penktos atkarpos. Šešta atkarpa žymima kaip pirma, ir taip toliau.

Grandinės fiksavimo įtaisų (stabdžių) paskirtis – tvirtinti inkaro grandinei kai laivas stovi ant inkaro arba kai laivas atviroje jūroje,o inkarai kliuze. Stabdžiai būna stacionarūs ir kilnojamieji.Stacionarūs stabdžiai būna sraigtiniai,pleištiniai,užkertamieji.Kilnojamieji būna grandininiai,trosiniai (plieninio troso) ir skirti grandinei tvirtinti,kai laivas jūroje.

Grandinės laikomos inkaro grandinių dėžese. Dėžės atskirtos pertvara,kiekviena dėžė vienai grandinei. Dėžė turi angas ir liukus,kad galima būtų įeiti,išvalyti.

Žvakogalsas tai specialus grandinės tvirtinimo įtaisas laive. Jo paskirtis – greitai ir nepavojingai atkabinti grandinę. Žvakogalsas gali turėti distancinį valdymo įtaisą,kad galima būtų atkabinti grandinę pavyzdžiui štormo metu,kai neįmanoma iškelti inkaro.

Inkaro kliuzai tai metaliniai vamzdžiai, per juos praeina inkaro grandinė.

INKARO PAKĖLIMO, NULEIDIMO MECHANIZMAI.Inkarui pakelti ir nuleisti naudojami brašpiliai ir špiliai. Brašpilio žvaigždutės ašis yra horizontali, o špilio vertikali. Inkaro grandinė praleidžiama šių įrengimų žvaigždutėmis. Brašpilis gali dirbti su dešinio ir kairio borto grandinėmis. Tai yra brašpilis turi dvi žvaigždutes ant vieno horizontalaus veleno. Špilis turi vieną žvaigždutę.Taigi laive turi būti du špiliai (dėl dviejų inkarų). Špilių pavaros mechanizmai yra po deniu,taigi jis užima mažiau vietos ant denio.Brašpiliai ir špiliai turi juostinius stabdžius inkaro grandinei prilaikyti ar sustabdyti leidžiant inkarą.Brašpiliai ir špiliai gali turėti elektrines ar elektro-hidraulines pavaras.Jie taip pat naudojami ir laivui švartuojant.Dėl to turi ant veleno galų įtaisytus būgnus,skirtus švartavimo lynams įtempti. Taip pat gali turėti papildomus būgnus švartavimo lynams traukti ir laikyti.

ĮRANGOS PRIEŽIŪRA..Tepti visas judamas dalis, valyti nuo rūdžių,dažyti,prižiūrėti brašpilį,atnaujinti sandūrų žymėjimą.Periodiškai matuoti grandinės storį. Tikrinti juostinių stabdžių būklę.Grandinę valyti nuo purvo.Periodiškai valyti inkarų dėžę nuo purvo,rūdžių. Tikrinti ar grandinės kontraforsai nepalaisvėję.Grandinės stabdžiai turi būti sutepti,laivai judėti. Žvakogalsas pastoviai paruoštas atjungimui,suteptas.Inkarai ir grandinės turi tutėti sertifikatus.

ŠVARTAVIMOSI ĮRENGINYS, JO PASKIRTIS, SUDĖTINĖS DALYS..Paskirtis – patikimai ir saugiai pritvirtinti laivą prie krantinės ar kito laivo.Švartavimosi įrenginys sudarytas iš: Švartavimosi gervės (brašpilis,špilis, ir pan),kliuzai, kipinės juostos,knechtai, stabdžiai, švartavimo lynai, svaidyklės,fenderiai.Švartavimo gervės tai brašpilis arba špilis.Kliuzai įtaisomi falšborte iš abiejų laivo pusių, taip pat laivo priekyje ir laivagalyje,per juos prakišamas švartavimo lynas. Jie būna apvalūs,ovalūs,su ragais ar be jų ir pan.

3

Kipinės juostos dažniausiai įtaisomos ant planšyrio. Per jas patogiau paduoti lyną. Būna uždaros,atviros,su vienu ar keliais ritinėliais,kad lynas nesitrintų.Knechtai skirti švartavimo lynams tvirtinti. Būna paprasti poriniai, poriniai su auselėmis,poriniai su kryžme, bitingai (masyvūs vieno stulpelio arba su kryžme). Lynai ant knechtų uždedami aštuoniuke.Dvi viršutinės aštuoniukės gali būti surišamos virvele kad nenusivyniotų.Laikinai pernešti lynus nuo brašpilio ant knechto naudojami stabdžiai.Būna grandininiai ar trosiniai.Lynai būna sintetiniai,augaliniai,plieniniai. Šiuo metu plačiausiai naudojami sintetiniai – kaproniniai ar polipropileniniai. Augaliniai naudojami labai retai. Plieniniai naudojami retai. Dar būna kombinuoti – sintetiniai kartu su pleniniu lynu. Taip gaunamas tvirtas ir amortizuojantis lynas.Svaidyklės skirtos paduoti lyną iš laivo į krantą. Jos sudarytos iš apie 50 metrų ilgio 4-6 mm storio lyno su „kriauše“ (svoreliu) viename gale. Svoretis metamas į krantą, prie svaidyklės galo pririšamas švartavimosi lynas.Fenderiai (krancai) naudojami apsaugoti laivo korpusą nuo smūgių į krantinę ar kitą laivą. Būna elastiniai ir pneumatiniai. Elastiniai gaminami iš gumos arba papraščiausiai iš senų automobilinių padangų.Pneumatiniai tai cigaro formos pripūsti oro. Būna įvairių dydžių.

Priežiūra : tepti judamas dalis,keisti susidėvėjusius lynus,įranga sutepta,nuvalyta nuo rūdžių,nudažyta.

Švartavimo lynų pavadinimai pagal paskirtį : Išilginis,prispaudžiamasis,špringas (laivo priekio ir laivugalio analogiškai).

ŠVARTAVIMO LYNŲ PERDAVIMAS Į KRANTĄ, TVIRTINIMAS LAIVE.Ruošiantis švartuoti laivą reikia paruošti visą įrangą, apžiūrėti, įjungri brašpilį,prasukti laisva eiga. Švartavimo lynus iš anksto nuvynioti nuo suktuvų ar nuo būgnų, tvarkingai suringuoti ant denio.Lyno kilpą iš anksto perkišti per kliuzą ir padėti ant planšyrio. Prie kilpos pririšti svaidyklę. Svaidyklę tvarkingai suringuoti,kad metant nesusipainiotų. Priartėjus laivui pakankamu atstumu iki krantinės mesti svaidyklę. Kartais svaidyklė ne metama, o lynas nuplukdomas iki krantinės katerio ar valties pagalba. Užtvirtinus lyną ant kranto , jis įtraukiamas į laivą ir įtempiamas brašpilio pagalba. Uždedamas grandininis stabdis,lynas nuimamas nuo brašpilio būgno ir pernešamas ant knechto. Užtvirtinus ant knechto, nuimamas stabdis. Ant knechto tvirtinamas aštuoniukėmis. Ant vieno knechto galima tvirtinti keletą lynų.Svarbu kad būtų pakankamas aštuoniukių skaičius,kad lynas neslystų.Draudžiama palikti įtemptus lynus ant brašpilio būgnų, nes esant dideliam įtempimui galime sulenkti brašpilio ašį.Jeigu prie mūsų laivo švartuojasi kitas laivas, to laivo lynai tvirtinami ant mūsų knechtų.Mažų laivų ploni lynai gali būti tvirtinami ant Klampių (antelės). Ant vieno knechto stulpelio reikia tvirtinti kelias lynų kilpas taip,kad bet kokį lyną galima būtų nuimti nuo knechto. Tai yra - kiekviena kilpa yra prakišana iš apačios pro kitą jau uždėtą kilpą.

VILKIMO ĮRANGA VILKIKUOSE IR KITUOSE LAIVUOSE.VILKIMO LYNO PERDAVIMAS, LYNO TVIRTINIMAS.

Įrangos paskirtis – laivams vilkti,laivams švartuoti,gelbėjimo operacijoms.Jei laivas ne specializuotas vilkikas, o skirtas kroviniams pervežti,toks laivas specialios vilkimo įrangos neturi. Naudojama švartavimo įranga. Kartais krovininiai laivai turi specialų vilkimo lyną. Jeigu laivas yra specializuotas vilkikas arba ledlaužis arba gelbėjimo laivas, jo vilkimo įrangą sudaro:Vilkimo gervė (paprasta arba automatinė kada nuo įtempimo būgnas prasisuka tuo apsaugodamas lyną nuo nutrūkimo), vilkimo kablys (paprastas,pusiau automatinis,automatinis, atviri arba uždari,su amortizatoriais arba be jų.), vilkimo arkos (kurios apsaugo dirbančius žnomes nuo

4

sužeidimų) ,knechtai (kryžminiai tvirtos konstrukcijos) ,kliuzai, vilkimo lynas (tvirtas,elastingas, kartais kombinuotas plieninis ir sintetinis ), fenderiai (krancai).Vilkimo būdai: kilvateriu,lagu,stumiant.

Lyno perdavimas: svaidykle, svaidykle su papildomu lynu (provodnik), plaukiojančiais plūdūrais,specialia orine patranka, nuvežamas su valtimi į kitą laivą..Jei laive nėra specialios vilkimo įrangos,vilkimo lynas tvirtinamas prie inkaro grandinės arba prakišamas per inkaro kliuzus ir tvirtinamas ant denio, arba apnešant lyną apie antstatą, denio kabinas, triumų komingsus ir pan.Taip daroma todėl.kad paprasti švartavimo knechtai gali neišlaikyti didelių apkrovų.Lynas turi būti pakankamai ilgas,kad būtų amortizacija.Velkant jūra,veikiant bangavimui lynas neturi šokinėti virš vandens.Dėl to naudojamas storas,sunkus lynas arba jis tvirtinamas prie inkaro,inkarą nuleidžiant į vandenį.Velkant uostuose,kai vilkikai padeda švartuoti laivą, vilkimo lynai tvirtinami ant knechtų.Tokiu atveju nereikalingas ilgas,sunkus lynas.Tačiau būtina,kad jis būtų pakankamai tvirtas.

VAIRAVIMO ĮRANGA.

Vairavimo įrangos sudėtinės dalys:1.Vairo plunksna. Pagal konstrukciją būna plokščios ir aptakios. Pagal tai kur praeina sukimosi ašis būna paprastos,balansuotos ir pusiau balansuotos. Pagal tvirtinimo būdą būna pakabinama, kabanti ir pusiau kabanti.

2.Baleris.Vairo plunksnos ašis. Iš apačios prie balerio tvirtinasi vairo plunksna, iš viršaus jungiasi su Vairavimo Pavara. Kad į laivo vidų nepatektų jūros vanduo, baleris praeina per Helmporto vamzdį.Ten įtaisyti riebokšliai ,guoliai.

3.Vairavimo pavara. Tai ryšys tarp balerio ir vairo mašinos. Perduoda vairo mašinos sukamajį momentą baleriui. Vairavimo Pavarų tipai:a). sektorinė su šturtrosu. b). krumpliaratine sektorinė. c). sraigtinė. d). rumpelinė.e).Hidraulinė: plunžerinė,mentinė,sraigtinė.

4.Vairavimo mašina.Sukuria sukamąjį momentą. Tam būna el.varikliai, elektrohidrauliniai,hidrauliniai varikliai. Retai būna -garo mašinos. Mažuose laivuose būna – rankinės mašinos.(sukant šturvalą,sukasi vairavimo pavara ).

5. Valdymo pavara.Perduoda komandą iš valdymo pulto į vairavimo mašiną.Mažuose laivuose būna trosinė arba grandininė pavara. Kituose laivuose paplitusi elektros pavara (tai yra elektros kabelis) arba hidraulinė pavara (tai yra vamzdelis pripildytas hidraulinio skysčio).

6. Valdymo pultas. Šturvalas, vairo ratas,mygtukai,vairalazdė.Stovi vairinėje.Priešais vairininką stovi aksiometras,prietaisas kuris parodo vairo plunksnos pasukimo kampą.

Vairavimo įranga pagal paskirtį skirstoma į pagrindinę,atsarginę,avarinę. Būtinai laive būna pagrindinė , atsarginė ir avarinė įranga.

Prieš išplaukiant į jūrą reikia paruošti vairavimo mašiną darbui.Visos įrangos detalės apžiūrimos,kur reikia sutepamos.Patikrinamas įrangos veikimas pasukant vairą į vieną bortą ir į kitą. Nuo borto iki borto vairas turi pasisukti ne lėčiau negu 28 sekundes. Reikia įsitikinti,kad vairo plunksnos posūkio kampas sutampa su aksiometro parodymais.(skirtumas negali būti didesnis negu 1 laipsnis). Vairas turi

5

suktis tolygiai, be trūkčiojimų.Prieš išplaukiant paleisti vairavimo mašiną,kad padirbtų laisva eiga,susiteptų,apšiltų.Vairinėje turi būti instrukcija kaip pereiti nuo automatinio į rankinį vairavimą. Taip pat kaip pereiti prie avarinio valdymo. Įgula turi būti treniruota kaip pereiti prie avarinio valdymo. Treniruotės vykdomos ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai. Rumpelio skyrius,kur randasi vairavimo mechanizmai turi būri švarus,tvarkingas,neužgriozdintas pašaliniais daiktais. Avarinis vairavimo įrenginys visada paruoštas darbui.

PAVIRŠIŲ DAŽYMO BŪDAI, INSTRUMENTAI IR PRIEMONĖS, JŲ PRIEŽIŪRA

Laive atliekami šie dažymo darbai: paviršių ruošimas dažyti, dažų ir instrumentų ruošimas, paviršių gruntavimas, glaistymas ir dažymas.

Paviršiaus paruošimą dažyti sudaro: dulkių, purvo, rūdžių, blogai besilaikančių dažų kruopštus nuvalymas nuo dažyto paviršiaus. Laivo sąlygomis paviršiaus valymas atliekamas rankiniu arba mechaniniu būdais, naudojant tam tikrus instrumentus.

1 Pav. Rankiniai ir mechaniniai instrumentai laivo dažymo paruošiamiesiems darbams atlikti.

Kirstukas – tai abiejuose galuose užaštrintas skirtingų plokštumų plaktukas, naudojamas rankiniu būdu nudaužyti storus rūdžių sluoksnius nedideliuose plotuose ar vietose, kur mechaniniu būdu valyti sudėtinga arba toks valymas būtų neveiksmingas.

Gremžtukas – tai plieninės, tiesios arba lenktos juostos užaštrintais galais, ant rankenėlių gali būti uždėtos trikampės plokštelės. Naudojamas rankiniu būdu pašalinti nedidelius rūdžių sluoksnius ir blogai besilaikančius dažus.

Metaliniais šepečiais atliekamas galutinis paviršių valymas nuo rūdžių ir senų dažų.Skutiklis – plonos plieninės plokštelės, kuriomis nuo medinių paviršių šalinamas senų dažų ar

lako sluoksnis.Mentelė glaistymui – plieninės ar medinės lopetėlės, kuriomis glaistomi dažyti paruošti

paviršiai. Medinėmis mentelėmis (glaistikliais) paprastai glaistomas pirmas sluoksnis, metaliniais – kiti sluoksniai. Storos mentės naudojamos kartu su gremžtukais blogai besilaikančioms rūdims, atsišerpetojusiems ir suminkštėjusiems dažams šalinti.

Pneumatinis plaktukas – mechaninis instrumentas, kurio mechanizmas sukelia smogiamuosius judesius. Reikia turėti vieną ar kelis kirstukus, kurie veikia suspaustu oru. Plaktukas gali smogti nuo 1 iki 6 tūkstančių kartų per minutę, juo nuvalomos net ir stipriai ant paviršiaus besilaikančios rūdys.

Pneumatiniai šepečiai, šiaušikliai – tai instrumentai, kurių gale sukasi metalinis šepetys arba šiaušiklis. Šiaušikliai naudojami netvirtai besilaikančioms rūdims valyti, šepečiai – galutinai paviršių paruošti dažyti.

Elektromechaniniai šepečiai ir šiaušikliai skirti tam pačiam tikslui, tik šį šepetį ar šiaušiklį suka elektros variklis.

Paruošus paviršius gruntuoti nuo visų įrankių būtina nuvalyti metalo dulkes, atbukusius įrankius pagaląsti ir sudėti į jiems skirtas vietas.

DAŽYMO MEDŽIAGOS. KLASIFIKACIJA. SUDĖTINĖS DALYS. NAUDOJIMAS. PRIEŽIŪRA.

Jūrų laivai naudojami agresyvioje aplinkoje, kuri sukelia korpuso koroziją, medinių detalių puvimą. Laivai nuo korozijos apsaugomi įvairiais būdais, vienas jų – laivo korpuso paviršių dažymas.

6

Siekiant užtikrinti metalinio paviršiaus apsaugą nuo agresyvios aplinkos, dažyti paviršiai turi būti vientisi, neiškilę, neprisigėrę vandens, neporėti ir gerai sukibę su dažomu paviršiumi.

Dažų plėvelė turi būti gana tvirta, elastinga, atspari vibracijoms, aukštoms ir žemoms temperatūroms, plovikliams, tepalams, naftos produktams ir t.t.

Visus dažus sudaro du pagrindiniai komponentai: plevėdaris ir pigmentas. Plevėdaris sudaro dažų pagrindą. Tai medžiagos, dažams išdžiūvus sudarančios plėveles. Jiems priskiriami natūralūs, iš dalies natūralūs ir dirbtiniai pokostai, organinės ir dirbtinės kilmės dervos. Pokostų gamybai naudojami augalinės kilmės aliejai: išdžiūvantys arba pusiau išdžiūvantys. Natūralus pokostas gaunamas specialiai apdorojant aliejų ir pašildant jį iki 180 laipsnių. Pusiau natūralūs pokostai yra mažiau patvarūs, ne sjų sudėtyje yra iki 50 % tirpiklių. Dirbtiniai pokostai gaunami cheminiu būdu.

Augalinės kilmės dervos – kanifolija, gintaras, bitumas ir kt. – tai sudėtingi augalinės kilmės organiniai junginiai. Sintetinės dervos – epoksidas, retinolis, perlovinilas ir kt. – molekuliniai junginiai – polimerai ir pan.

Pigmentai – tai sausos dažančios medžiagos, netirpstančios plevėdaryje. Jie įmaišomi į gruntus, glaistus, dažus, norint suteikti norimą spalvą ir pagerinti dangos kokybę. Pigmentai būna natūralūs ir dirbtiniai. Natūralūs pigmentai – tai dažančiosios medžiagos, gaunamos paprasčiausiu būdu perdirbant žaliavą: smulkinimas, sijojimas ir pan. Dirbtiniai pigmentai gaunami žaliavą apdorojant cheminiu būdu.

Be pigmentų ir plevėdarių, dažų sudėtyje gali būti dažų užpildų, plastifikatorių, kietiklių, skiediklių, tirpiklių, skystikių, pasyviklių, aktyvikių, korozijos inhibitorių.

Dažų užpildai – tai inertinės nedažančios medžiagos, gaunamos susmulkinus gamtinius mineralus. Šie užpildai įmaišomi į dažus, siekiant sumažinti pigmento kiekį ir pagerinti plevėdario plėvelę, antikorozines savybes, atsparumą atmosferos poveikiams ir naftos produktams.

Plastifikatoriai – mažai lakios medžiagos, suteikiančios plėvelei elastingumo ir stabilumos lenkiant. Kaip plastifikatoriai naudojami nedžiūstantieji augaliniai aliejai, aukštos virimo temperatūros cheminiai junginiai ir įvairių dervų pavidalo medžiagos.

Tirpikliai – tai skystos medžiagos, įmaišytos į dažus ar lakus, ardančios kietą paviršiaus plėvelę.

Skiedikliai – tai organinės lakiosios medžiagos, tirpdančios plėvėdario pagrindą ir visiškai išgaruojančios susidarant plėvelelei. Skiedikliai suskystina iki riekiamo klampumo.

Kartu su tirpikliais dažams praskiesti naudojami skiedikliai ir skystikliai – tai medžiagos, netirpdančios plevėdario pagrindo.

Sikatyvai – tai medžiagos, skatinančios aliejinių dažų džiūvimą. Į paruoštus naudotgi dažus, pokostus, lakus, kurių sudėtyje yra aliejų, sikatyvų dėti nerekomenduojama, nes jų jau yra įmaišyta gamybos metu. Sikatyvų negalima maišyti į dažus ir lakus, kurių sudėtyje nėra aliejų, pavyzdžiui, į spiritinius lakus, nitroceliuliozes, emalinius ir emulsinius dažus.

Aktyvikliai naudojami dažuose, kurių pagrindas – polieterinės dervos, siekiant pagreitinti susidariusios plėvelės stingimą.

Korozijos inhibitoriai – medžiagos, dažniausiai pigmentai, įeinantys į dažų sudėtį. Jos lėtina metalo koroziją, chemiškai sąveikaudamos tarp dažų ir nudažyto metalo.

Lakai – tai natūralių ir sintetinių dervų skiediniai arba jų junginiai su aliejais bei kitomis medžiagomis lakiame tirpiklyje.

Atsižvelgiant į plėvelės susidarymo pagrindą, lakai gali būti aliejiniai, alkidiniai, bituminiai, nitroceliulioziniai, poliviniliniai, epoksidiniai ir kt. Jie naudojami vieni medžio ir metalo paviršiams padengti ir įvairiems emaliniams dažams paruošti. Spiritiniai lakai naudojami laivo įrangai ir armatūrai dažyti, nes jų neveikia drėgmė. Atsižvelgiant į plevėdarį, dažai būna aliejiniai, sintetiniai, emulsiniai ir specialūs.

Aliejinių dažų plevėdario pagrindas – natūralus arba sintetinis pokostas. Išoriniai paviršiai dažomi atmosferos poveikiams atspariais dažais. Būtina įvertinti tai, kad dažai, kurių sudėtyje yra švino, titano, suriko, yra nuodingi ir vidinėms patalpoms dažyti netinka.

7

Emaliniai dažai yra pagaminti lako pagrindu. Išdžiuvę emaliniai dažai sudaro tvirtą blizgančią arba matinį plėvelę. Atsižvelgiant į plevėdarį, emaliniai dažai skirstomi į aliejinius emalinius dažus, nitroemales, etinolines emales ir pan. Dažai tiekiami paruošti naudoti arba dviejų, trijų komponentų būvio, kurie prieš naudojant sumaišomi atitinkamomis proporcijomis. Sutirštėję dažai skiedžiami skiedikliais, kurie skirti atitinkamai emalių rūšiai.

Emulsiniai dažai – tai greitai džiūstantys, mažai degūs, šalčiams atsparūs dažai, kurių gamybai naudojamas lateksas.

Specialūs dažai yra atsparūs apaugimui, rūgštims, šarmams, vandeniui. Jais dažoma povandeninė laivo dalis, kad apsaugotų nuo dumblių apaugimo. Dažus sudaro į plevėdarį įmaišyti pigmentai ir nuodingos medžiagos.

Beveik visi laive naudojami dažai yra degūs, kai kurių garai yra nuodingi ar su oru sudaro sprogius mišinius, todėl būtina laikytis saugos reikalavimų tiekdavus laikant laive, tiek jais naudojantis.

Dažai saugomi specialioje patalpoje – dažų saugykloje. Saugoti šiose patalpose kitas medžiagas draudžiama. Dažų saugykloje turi būti įrengta traukiamoji ventiliacija, žibintai – nesprogūs. Įeinant į dažų saugyklą draudžiama naudotis įprastomis apšvietimo priemonėmis. Visi dažai saugomi gamintojo taroje, sandariai uždaryti.

Dažų reikalavimai priklauso nuo jų paskirties. Visų dažymo darbų ir dažų naudojimo pagrindinis tikslas – metalinių paviršių apsauga nuo korozijos ir medinių paviršių apsauga nuo puvimo. Iš esmės šią funkciją atlieka gruntai.

Gruntai – tai širmieji dažytų paviršių sluoksniai, kuriais padengiami nuvalyti metalo ir medžio paviršiai. Pagrindinė grunto paskirtis – apsaugoti metalinį paviršių nuo korozijos ir užtikrinti gerą sukibimą su dažų plėvele. Gruntai turi būti gana skysti, kad prasiskverbtų į visas gruntuojamo metalo poras, pasižymėti puikiomis antikorozinėmis ir vandens nelaidumo savybėmis.

Atsižvelgiant į dažomą paviršių, gruntai gali būti skirti plienui, lengviems arba spalvotiems lydiniams, medžiui ir plastikui. Apsauginio poveikio požiūriu gruntai skirstomi į antikorozinius ir apsauginius. Plevėdario požiūriu – į aliejinius, lako sintetinių dervų ir specialiuosius.

Aliejiniai gruntai naudojami paviršiams, kurie bus dažomi aliejiniais ar emaliniais dažais, gruntuoti.

Lako gruntu gruntuojami paviršiai, kurių plėvelė turi būti ypač atspari. Jų pagrindas toks pat, kaip ir emalinių dažų, kuriais bus dažomi paviršiai. Lako gruntai su pigmentu gali būti naudojami paviršiams iš lengvų lydinių ir cinkuoto plieno gruntuoti.

Gruntai iš sintetinių dervų tiekiami paruošti naudoti dviejų, trijų komponentų būvio, kurie prieš gruntuojant sumaišomi atitinkamomis proporcijomis. Specialūs gruntai nuo visų kitų gruntų skiriasi apsauginės plėvelės susidarymo pobūdžiu: ji susidaro gruntui chemiškai sąveikaujant su dažomu metalo paviršiumi. Šiais gruntais gali būti gruntuojami visi paviršiai, įskaitant plastiko.

Pagrindinė apsauginio grunto savybė – nugruntuotas metalas tampa katodu ir nerūdija, rūdija metalo pigmentas, atliekantis anodo vaidmenį. Apsauginiai gruntai naudojami ten, kur nuolat drėgna.

Glaistai – tai tiršti tepalai, kurių paskirtis – užlyginti dažomo paviršiaus nelygumus. Pagrindinis komponentas – miltelių pavidalo užpildas ir plevėdaris pokostas arba lakas. Glaisto kokybei pagerinti į jį gali būti įmaišyta pigmentų. Glaistui nebūdingos antikorozinės savybės, todėl tepamas ant gruntuoto paviršiaus. Atsižvelgiant į plevėdarį, glaistai būna aliejiniai, lako, nitroceliulioziniai, epoksidiniai ir kt. Aliejiniai glaistai naudojami vidinėse patalpose, sintetiniai ir lako tepami ant išorinių paviršių. Jie tiekiami jau paruošti naudoti.

DAŽYMO INSTRUMENTAI IR ĮRANGA.DAŽYMO PROCESAS. DAŽYMO TIPAI IR BŪDAI

8

Teptukai, kuriais dažoma, guli būti įvairių dydžių ir formų. Laivuose naudojamų teptukų šeriai gali būti gyvulinės kilmės (kiaulės, arklio ir pan.) arba sintetinio pluošto.

2 pav. Dažymo įrankiai

Dideliais apvaliais teptukais dažomi didelio ploto paviršiai. Jie žymimi, atsižvelgiant į metalinio žiedo plotį.Vidutinio dydžio teptukai gaminami įvairių formų ir dydžių. Teptuko šerių viduje yra ertmė, kuri yra kaip papildomas dažų rezervuaras. Naudojami vidinėms patalpoms, anstatams ir luboms dažyti.

Juostiniai teptukai – nedideli apvalūs arba plokšti teptukai.Trafaretiniai teptukai – analogiški vidutinio dydžio teptukams, bet jų šeriai yra trumpesni ir

stangresni, bukai apipjauti. Jais dažoma naudojant trafaretą.Plokštieji teptukai – plokšti, ilgų ir minkštų šerių.Šepetinių teptukų šeriai trumpi ir aštrūs, primenantys šepetį. Naudojami dažant paviršius, kai

būtina sumažinti jų blizgėjimą.Voleliai – plastikiniai voleliai, apvilkti natūraliu arba dirbtiniu kailiu, medžiaga, guma. Jais

dažomi didelio ploto paviršiai.Žymėjimo teptukai – nedideli teptukai trumpais šeriais, jais rašomi užrašai, skaičiai.Naujus teptukus, kurį laiką rekomenduojama naudoti paruošiamiesiems darbams, kol jie

nesuminkštės. Baigus dažymo darbus teptukus būtina išvalyti ir praplauti. Dažant emulsiniais dažais, teptukai praplaunami šiltu ir muiluotu vandeniu, dažant aliejiniais dažais – dažniausiai vaitspiritu ar kitais tirpikliais. Praplauti teptukai nugręžiami ir nusausinami skuduru. Jei tarp dažymų daroma nedidelė pertrauka, teptukus galima palikti dažuose. Laikyti teptukų tirpikliuose nerekomenduojama, nes tai kenkia šeriams. Išvalyti teptukai laikomi taip, kad nesideformuotų, voleliai pakabinami.

Dažų purkštuvai gali būti pneumatiniai ir beoriai. Pneumatiniai purkštuvai skiriasi konstrukcija, bendras yra tik jų veikimo principas. Į purkštuvą kartu tiekiami dažai ir suslėgtas oras. Oras aukštu slėgiu tekėdamas tūta iš gretimos tūtos ištraukia dažus ir juos suskaido į mažus lašelius išpurkšdamas (elektoriaus darbo principas). Kitas būdas – oras ir dažai tiekiami kartu suslėgti ir išpurškiami pro tūtas.

Dažymo kokybė priklauso nuo oro ir dažų santykio. Jei per daug oro, išpurškiama čiurkšlė pulsuos, o jei per daug dažų - dažai bus neišpurškiami, o trykš čiurkšle arba kris dideliais lašais. Dažų ir oro santykis reguliuojamas parenkant oro ir dažų tūtas bei purkštukus. Pirmam grunto sluoksniui pneumatiniai purkštuvai nenaudojami, nes nepakanka apsauginės plėvelės savybių. Šis sluoksnis tepamas teptukais arba naudojant beorį purkštuvą.

Beoriai purkštuvai naudojami gruntuojant ir dažant povandeninę ir viršvandeninę laivo dalis, denius, laivo patalpas ir pan. Jų esmė – dažai į purkštuvą tiekiami suslėgti aukštu slėgiu, kas užtikrina tinkamą paviršių padengimą gruntu ir dažais. Purškiant beoriu purkštuvu galima naudoti klampesnius dažus ir dažyti storesniais sluoksniais.

Baigus darbus purkštuvus būtina praplauti ir išvalyti: per purkštuvą praleisti orą be dažų; įpilti į dažų bakelį skiediklio ir jį išpurkšti; kai iš purkštuvo purkš švarus skiediklis, prapūsti purkštuvą oru ir pašalinti likusį skiediklį; išsukti purkštukus ir tūtas, jas praplauti skiediklyje ir nusausinti, sutepti neutraliu tepalu.

Paruošti paviršiai dažomi laikantis atitinkamų technologinių schemų. Visų dažytų paviršių pagrindas yra gruntas, kuris tepamas tik kruopščiai paruošus paviršius. Būtina laikytis dažų gamintojo rekomendacijų, susijusių su oro sąlygomis. Gruntai gali būti tepami tiek ant paruoštų metalinių

9

paviršių, tiek ant paviršių, ant kurių liko senų gerai besilaikančių dažų. Pirmas grunto sluoksnis visada uždažomas teptuku arba naudojant beorį purkštuvą. Kitų sluoksnių dažymas nėra toks svarbus, bet būtina, kad pirmas sluoksnis būtų gerai išdžiuvęs. Gruntas dažomas lygiu, plonu sluoksniu, kruopščiai įtrinant į gruntuojamą paviršių, kad gruntu užsipildytų visos metale esančios duobelės.

Ant išdžiuvusio grunto, prireikus, tepamas glaistas, užlyginantis esamus smulkius defektus. Antrasis glaisto sluoksnis tepamas tik gerai sukietėjus pirmam sluoksniui. Bendras glaisto storis neturi viršyti gamintojo numatyto storio. Užglaistyti paviršiai nušlifuojami švitriniu popieriumi, prieš tai paviršių sudrėkimus (metalinių paviršių). Būtina stebėti, kad vanduo per daug nesuminkštintų glaisto.

Baigus šlifuoti, paviršius nuplaunams gėlu vandeniu, išdžiovinamas ir užgruntuojamas. Nugruntuoti ir užglaistyti paviršiai dažomi dažais. Skiriami trys dažymo tipai:

- paprastasis dažymas;- pagerintas dažymas;- aukštos kokybės dažymas.

Paprastai dažant ant gruntuoto, neglaistyto ir kitaip papildomai neapdoroto paviršiaus tepami keli dažų sluoksniai. Taip dažomi dideli išoriniai metalinių paviršių plotai.

Kai dažymas yra pagerintas, nugruntuoti paviršiai iš dalies arba visiškai užglaistomi ir šlifuojami, paskutinis dažų sluoksnis užlyginamas, naudojant plokščiuosius teptukus.

Aukštos kokybės dažymo prireikia atliekant dekoratyvinį vidaus patalpų dažymą. Tada nušlifuojamas kiekvienas glaisto ir dažų paviršius, paskutinis dažų sluoksnis tepamas plokščiuoju teptuku.

Visų paviršių dažymas turi būti atliekamas pagal dažų gamintojo rekomenduojamas technologines schemas. Aplinkos temperatūra ir drėgnis turi atitikti gamintojo reikalavimus. Dažoma rankiniu arba mechaniniu būdu. Rankiniu būdu paviršiai nudažomi kokybiškiau, be to, sunaudojama mažiau dažų. Dideli lygūs paviršiai rankiniu būdu dažomi voleliu. Paruošti dažai kruopščiai išmaišomi, jei reikia filtruojami. Dažai tepami nuosekliai, juostomis, ridenant volelį paviršiumi. Dažoma keliais sluoksniais. Sekantis dažų sluoksnis tepamas tik gerai išdžiuvus prieš tai išteptam sluoksniui. Dažymas voleliais yra žemesnio lygio, nes esant nelygumams galima praleisti nedidelius plotelius, kuriuos vėliau reikia uždažyti teptukais.

Dažų purkštuvai naudojami dažant korpusą, antstatus, pertvaras. Dažai purškiami juostomis, taip, kad pirmą dažų sluoksnį perdengtų antras 10-15 mm. Kad dažai būtų užpurkšti tolygiai, purkštuvą būtina laikyti statmenai dažomam paviršiui ir tolygiai vedžioti. Norint tinkamai nudažyti purkštuvu, reikia turėti įgūdžių.

Lakuojami dažniausiai mediniai paviršiai. Visų pirma nuo lakuoto paviršiaus pašalinamas senas lakas. Nuvalius laką, paviršius šlifuojamas. Nušlifuotas ir jei reikia, užglaistytas paviršius lakuojamas tris keturis kartus. Kiekvienas sluoksnis tepamas tik gerai išdžiūvus ankstesniam sluoksniui.

METALINIŲ IR MEDINIŲ PAVIRŠIŲ DAŽYMAS.

Jūrų laivai naudojami agresyvioje aplinkoje,todėl intensyviai rūdyja. Laivai nuo korozijos saugomi įvairiais būdais, vienas iš jų tai Dažymas. Dažų plėvelė turi būti tvirta,elastinga,atspari įvairiai temperatūrai, cheminėms medžiagoms.Dažus sudaro du komponentai – plevėdaris ir pigmentas.Plevėdaris tai medžiaga,kuriai išdžiūvus susidaro plėvelė.Plevėdarių rūšys:

1. pokostai –natūralūs,pusiau natūralūs,dirbtiniai.2. Organinės kilmės dervos –kanifoloja,bitumas3. sintetinės kilmės dervos – epoksidai,retinolis,įvairūs polimerai.

10

Pigmentai tai sausos dažančios medžiagos. Būna natūralūs ir dirbtiniai.

Be aukščiau išvardintų ,dažų sudėtyje dar būna: užpildų,tirpiklių,skiediklių,plastifikatorių,aktyviklių.

Dažai būna:a)aliejiniaib)emaliniai (nitroemalė,alkidinė emalė, akrilinė emalė)c)emulsiniaid)specialūs.

Lakai tai natūralių arba sintetinių dervų skiediniai arba jų junginiai su aliejumi.

Dažyti galima tik sausą paviršių.Paviršių nuvalyti nuo rūdžių ir senų dažų.Pirmas sluoksnis – gruntas. Gruntas užnešamas keliais sluoksniais.Po kiekvieno sluoksnio laukiame kol išdžius. Gruntai būna skirti metaliniams,mediniams ir kitiems paviršiams.Gruntai būna: aliejiniai,lako,sintetinių dervų,specialūs.Kartais paviršiai glaistomi norint kad paviršius atrodytų lygesnis,gražesnis. Glaistoma specialiomis mentelėmis. Glaistą dedame keliais plonais sluoksniais. Glaistai būna aliejiniai,lako,nitro,epoksidiniai.Po glaistymo šlifuojama, kad panaikinti įvairius smulkius nelygumus. Šlifuojama rankiniu arba mechaniniu būdu naudojant specialų šlifavimo audinį .Galutinė operacija tai dažymas. Dažoma keliais sluoksniais. Po kiekvieno sluoksnio laukiama kol išdžius. Naudojamės dažų gamyklos-gamintojos instrukcijomis ir rekomendacijomis.

Prieš dažant arba lakuojant medinius paviršius reikia nuvalyti nuo seno lako ar dažų. Paviršius turi būti sausas. Pradžioje nuvalome nuo purvo,dulkių. Nuvalome senus dažus ar laką naudodami švitrinį popierių rankiniu arba mechaniniu būdu. Dažome ar lakuojame keliais sluoksniais.

Rūdžių ir senų dažų valymo inventorius:Rankiniai grandikliai,plaktukai, mechaniniai šepečiai,diskiniai šlifuokliai. Būna įvairių formų,dydžių.Elektriniai ar pneumatiniai.Dažymo inventorius:Dažymo teptukai,šepečiai, voleliai.Būna įvairių formų,dydžių. Pneumatiniai dažų purkštuvai.

VAIRO IR SRAIGTO ĮTAKA LAIVO MANEVRAVIMUI.

Vairo įtaka.Vairui esant tiesiai ,laivas plaukia tiesiai,nes vandens pasipriešinimas vienodas iš abiejų vairo plunksnos pusių.Pasukus vairą, atsiranda sukančioji jėga ir vandens pasipriešinimo jėga. Sukančioji jėga stumia laivugalį į priešingą vairo posūkiui pusę.Didėjant vairo posūkio kampui,didėja vandens pasipriešinimo jėga. Dėl to sumažėja vairo veiksmingumas,sumažėja laivo greitis. Todėl naudojamas optimalus posūkio kampas 35 laipsniai.Laivui judant atgal vandens srautas slegia vairo plunksną. Laivugalis sukasi į tą pusę į kurią pasuktas vairas.

Sraigto įtaka.

11

Kada laivas stovi, o sraigtas pradeda suktis, laivugalis sukasi į dešinę (priekis į kairę).Tai galima paaiškinti tuo,kad sraigtas savo mentimis kabinasi į vandenį. (kai sraigtas dešinio žingsnio).Kada laivas įgauna greitį, vandens srautas nuo sraigto,atsimušdamas į vairo plunksną,daugiau veikia plunksnos dešinį šoną,apatinę dalį.(kada sraigtas dešinio žingsnio).Laivugalis sukasi į kairę (priekis į dešinę). Ryšium su tuo laivas geriau sukasi į dešinę, posūkio (cirkuliacijos) diametras mažesnis.Cirkuliacija tai laivo posūkis 360 laipsnių kampu.Kada laivo sraigtas dirba atbuline eiga (sukasi į kairę), laivugalis sukasi į kairę,nes mentės kabinasi į vandenį. Jeigu dar pasukti vairą į kairę, laivugalis greitai suksis į kairę. Kai vairas pasuktas į dešinę, laivugalis suksis į dešinę,bet labai lėtai arba visai nesisuks,nes tam priešinsis jėga,kuri suka laivugalį į kairę (dėl to,kad mentės kabinasi į vandenį).Išvada: jeigu sraigtas dešinio žingsnio, laivas lengviau sukasi į dešinę ir priekine eiga ir atbuline eiga.Jeigu sraigtas kairio žingsnio, viskas vyksta atvirkščiai.Jeigu sraigtas reguliuojamo žingsnio, dirbant atbuline eiga,laivugalis sukasi į dešinę.

LAIVO MANEVRINĖS SAVYBĖS.

Manevrinės savybės priklauso nuo Eigumo,Valdomumo ir Inercinių savybių.Valdomumas susideda iš dviejų savybių-stabilumas ant kurso ir paslankumas. Tai viena kitai priešingos savybės.Eigumas priklauso nuo variklio galios,sraigto matmenų,sraigto žingsnio.Inercija tai laivo sugebėjimas išlaikyti tiesų judėjimą nustojus suktis sraigtui.Manevrinės savybės nebūna pastovios. Priklauso nuo pakrovimo krovinio,kreno,diferento,vėjo,gylio ir t.t.

ĮVAIRIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA MANEVRAVIMUI..:

1.Laivo ilgio ir pločio santykis. T:BKuo didesnis santykis,tuo geresnis stabilumas ant kurso ir blogesnis paslankumas.2.Posvyris (krenas).Plaukiant su krenu ,laivas sukasi į priešingą krenui pusę. Tai paaiškinama tuo,kad toje pusėje mažesnis vandens pasipriešinimas.3.Laivas pilnai pakrautas. Inercija didesnė.Paslankumas blogesnis,nes didesnė grimzlė,didesnis vandens pasipriešinimas posūkiui.Laivas tuščias. Inercija mažesnė.Paslankumas geresnis,nes mažesnė grimzlė,mažesnis vandens pasipriešinimas posūkiui. 4.Diferentas.Didelis į laivugalį.Mažėja greitis nes didesnis vandens pasipriešinimas.Paslankumas blogesnis,nes laivugalis sukantis sutinka didesnį vandens pasipriešinimą.Diferentas į priekį.Mažesnis greitis.Paslankumas geresnis,nes laivugalis sutinka mažesnį vandens pasipriešinimą.5.Vėjas. Jeigu iš priekio ,tai mažina greitį,blogina manevrines savybes.Jeigu iš šono,tai priklauso nuo laivo buringumo išsidėstymo.Jeigu didelis antstatas,tai laivas sukasi į vėją.Jeigu didelis priekio antstatas,laivas sukasi pavėjui.6.Bangavimas. Blogina manevringumą,laivas nestabilus ant kurso.

7. Greitis. Gerina manevringumą.8. Seklumos. Blogina manevringumą. Laivas nestabilus ant kurso ir nepaslankus.Tai yra

todėl,kad bangos dėl laivo eigos neina laisvai į šalis,o susidaro dvi bangos statmenos laivo diametraliai plokštumai.Viena prie laivo priekio,kita prie laivugalio.Priekinė banga mažina greitį,laivugalio banga padaro vandens paviršiaus įlenkimą,didėja gramzda ir diferentas.

9. Sąsiauriai. Blogina manevringumą.Mažėja greitis .Bangos ne laisvai plinta ,o atsimuša nuo krantų.

12

PASIRUOŠIMAS LAIVO BUNKERAVIMUI, IR BUNKERAVIMO OPERACIJA.

Uždaryti špigatus denyje.Pakelti vėliavą „B“Atnešti priešgaisrinį inventorių (gesintuvai, smėlis ir pan.)Atnešti kovos su jūros tarša priemones ( pjuvenos,smėlis,skudurai,talpa šiukšlėms, cheminės priemonės)Apsaugoti laivo bortą krancais.Saugiau prišvartuoti naftos baržą.Pranešti įgulai apie priešgaisrinio saugumo priemones (uždrausti rūkymą, atviros ugnies naudojimą ir pan.)Bunkeravimo žarnos pajungimo vietą aptverti, kad nebūtų pašalinių žmonių vaikščiojimo.Šalia bunkeravimo žarnos pastatyti budintį jūreivį.Organizuoti gerą ryšį tarp laivo ir baržos (racija, sutartiniai garsiniai signalai ir pan.)Koordinuoti veiksmai tarp laivo įgulos,baržos įgulos.Sutarta bunkeravimo procedūra,avarinio stabdymo signalai ir pan.Ant kuro priėmimo vamzdžio turi būti slėgio manometras.Žarna turi turėti aklę (zagluška).

RADIOLOKACINĖS STOTIES (RADARO) VEIKIMO PRINCIPAS. PALYDOVINĖS NAVIGACINĖS SISTEMOS (GPS) VEIKIMO PRINCIPAS.Superaukštų dažnių elektromagnetiniai virpesiai turi tris pagrindines savybes: atspindėjimo reiškinys, greičio pastovumas ir sklidimo tiesumas.Šios savybės panaudojamos Radaruose.Radaro siūstuvas generuoja , o antena skleidžia į erdvę trumpus superaukšto dažnio impulsus. Jeigu impulsas sutinka savo kelyje kliūtį, jis atsispindi nuo jos ir grįžta atgal į radarą. Ta pati antena priima atspindėtą impulsą, nukreipia jį į imtuvą. Galiausiai atspindėtas impulsas patenka į elektroninių spindulių vamzdelį (kineskopas).Jame pavirsta vaizdu, tai yra šviečiančiu tašku. Antenai sukantis nuo visų kliūčių (laivų, kranto linijos) atsispindėję signalai kineskope matomi kaip šviečiantys taškai ar šviečianti linija.Ekrano centre šviečiantis taškas reiškia laivo buvimo vietą, apie laivą esantys objektai matomi ekrane.Nuo centro einanti šviečianti linija reiškia laivo kursą.Radarai būna sujungti su girokompasu,todėl galima pelenguoti įvairius objektus. Ekrane galima nustatyti atstumą iki objektų. Radaru galima matyti objektus kelių dešimčių mylių atstumu.Atstumas priklauso nuo objekto atspindėjimo galimybių. Taip pat priklauso nuo meteo sąlygų (lietus, sniegas blogina radaro savybes.).Radaru galima nustatyti laivo buvimo vietą, padidinti plaukiojimo saugumą, matyti objektus esant blogam matomumui,nustatyti kitų laivų judėjimo duomenis ir susidūrimo galimybę.

GPS veikimo principas.Dirbtinis žemės palydovas siunčia tam tikro dažnio signalus (1575,42 MHz ir 1227,60 MHz).Laivo GPS imtuvas priima tuos signalus ,pagal juos apskaičiuoja atstumą nuo palydovo. Priimdamas signalus iš kelių palydovų tuo pačiu metu, laivo imtuvas pagal kelis atstumus apskaičiuoja laivo vietą.Mes naudojamės GPS sistema NAVSTAR. Sistemą sudaro 24 palydovai. Jie skrieja šešiomis orbitomis po 4 palydovus kiekvienoje orbitoje. Orbitų plokštumos pasuktos viena kitos atžvilgiu 60 laipsnių kampu. Tokiu būdu palydovų orbitos apima visą Žemės rutulį. Iš bet kokio Žemės taško galima matyti kelis palydovus, taip padidėja vietos apskaičiavimo tikslumas.Be sistemos NAVSTAR dar yra GLONASS (Rusija) ir šiuo metu baigiamas įgyvendinti GALILEO (Europos sąjunga.).Palydovų skridimo aukštis 20 tūkstančių kilometrų. Vietos nustatymo tikslumas 30-60 metrų.

13

NAVIGACINIS BUDĖJIMAS LAIVUI STOVINT NULEIDUS INKARĄ AR PRIE KRANTINĖS.BUDINČIO JŪREIVIO PAREIGOS.

Ant inkaro.Stebėti aplinką apie laivą. Jeigu artėja kiti laivai, stebėti jų plaukimo trajektoriją. Jeigu laivą sukinėja apie inkarą,stebėti ar neartėja kiti laivai stovintys ant inkaro.Stebėti meteo sąlygas. Sekti kada sustiprėja vėjas,keičiasi srovės kryptis.Sekti kad inkaro grandinė neslystų per brašpilio žvaigždutę.Sekti ar laivas „nedreifuoja“ ant inkaro, t.y. ar inkaras neslysta dugnu.Sekti ,kad būtų pakeltas inkaro ženklas arba įjungtas žibintas naktį.Sekti trapą. Sekti kai laivai švartuojasi,švartuoti juos (baržos,kateriai ,t.t.)Budintis jūreivis pavaldus budinčiajam kap.padėjėjui. Apie visus pastebėtus nenumatytus atvejus, pranešti budinčiajam kap.padėjėjui.Periodiškai vykdyti laivo apėjimus pagal patvirtintą maršrutą.

Prie krantinės.Pavaldus budinčiajam kap.padėjėjui.Pastoviai būti ant denio.Sekti švartuočių lynus. Reikalui esant duoti laisvumą arba įtempti.Sekti potvynius/atoslūgius.Sekti krovinines operacijas. Atidaryti /uždaryti triumus. Veikti pagal budinčiojo kapitono padėjėjo nurodymus.Įjungti/išjungti denio apšvietimą.Pakelti/nuleisti valstybinę vėliavą. (Vėliava keliama tekant saulei,bet ne anksčiau kaip 0700. nuleidžiama saulei leidžiantis bet ne vėliau 2200 val.) Švartuoti kitus laivus atplaukiančius prie borto. Reikalui esant pakelti atatinkamas vėliavas.Sekti prieš žiurkinius skydelius ant švartuočių lynų.Atlikti periodinius laivo apėjimus pagal schemą.

Budint prie trapo.Tiesiogiai pavaldus budinčiajam kap.padėjėjui.Pastoviai būti prie trapo.Norint nors trumpam palikti vietą,būtina gauti budinčiojo padėjėjo leidimą.Sekti trapą, reikalui esant nuleisti ar pakelti. Valyti trapą nuo sniego. Sekti,kad būtų apsauginis tinklas po trapu. Sekti ir reguliuoti žmonių srautus ant trapo.Užtikrinti kad prie trapo būtų gelbėjimo ratas.Kontroliuoti ateinančius į laivą asmenis, vesti „Lankytojų žurnalą“ (Visitors book). Pranešti kapitono padėjėjui, veikti pagal jo nurodymus.Privalo turėti su savimi ryšio priemones,ryšiui su budinčiu kap.padėjėju.

NAVIGACINIS BUDĖJIMAS LAIVUI PLAUKIANT.VAIRININKO PAREIGOS.

Atviroje jūroje ,jeigu įjungtas autovairininkas , jūreivis dirba kaip aplinkos stebėtojas.

14

Privalo pranešti kokie laivai plaukia matomumo ribose. Klausyti garsinius signalus.Atlikti periodinius laivo patalpų apėjimus pagal budinčiojo nurodymus.Privalo žinoti perėjimo nuo autovairininko į rankinį valdymą procedūrą.Žinoti avarinio vairavimo procedūrą.Atvykti į budėjimą prieš 10 min. Susipažinti su aplinka. Priimti iš priduodančio kolegos visą aplinkos situaciją.

Pagal budinčiojo kap. padėjėjo nurodymą stovėti ant vairo. Žinoti komandas vairininkui anglų kalba , pakartoti gautą komandą, ją įvykdyti, atraportuoti apie komandos įvykdymą.Prieš stojant ant vairo pasiklausti leidimo budinčiojo kap.padėjėjo. Gavus jo leidimą, garsiai atraportuoti :“ kursas pagal girokompasą 100 laipsnių ,budėjimą priėmiau.“Pridavęs budėjimą jūreivis gali palikti vairinę budinčiajam kap.padėjėjui leidus.Vairuojant draudžiama užsiimti kitais pašaliniais darbais, pavyzdžiui stebėti aplinką, kalbėtis, rūkyti.Jeigu laivas blogai klauso vairo arba atsiranda kitos nenumatytos priežastys, būtina atraportuoti kapitono padėjėjui.Atvykti į vairinę prieš 10 minučių, susipažinti su aplinka,naktį kad adaptuotųsi regėjimas.

NEŠIOJAMOS IR STACIONARINĖS GAISRO GESINIMO PRIEMONĖS.

Priešgaisrinė įranga skirstoma į Stacionarinę ir Nešiojamą.

Nešiojamos:1) gesintuvai :

milteliniaiputųangliarūgštėsvandens

2) smėlis3) priešgaisriniai užtiesalai4) nešiojami putų generatoriai5) priešgaisrinis inventorius (kibirai,kabliai,laužtuvai,kirviai)

Gesintuvai būna įvairių dydžių. (nuo 1 litro iki 12 litrų). Dideli pusiau nešiojami gesintuvai 40, 45 ltr dydžio būna ant ratukų, turi ilgą žarną.

Stacionarinės:1. vandens gesinimo sistema:sprinklerinė vandens sistemaišpurškimo vandens sistemavandens uždangos2. angliarūgštės CO2 sistema3. inertinių dujų sistema4. putų sistema5. miltelinė sistema6. garų sistema7. skysčių gesinimo sistema

15

Sistemos būna paviršinės (punktai 1,4,5) ir tūrinės (2,3,6,7). Vandens Sistema laikoma pagrindine. Būna visuose laivuose.Ją sudaro du pagrindiniai gaisriniai siurbliai ir būtinai vienas avarinis. Avarinis turi autonominį maitinimo šaltinį (atskirą variklį ar dizelį-generatorių). Priešgaisrinis vamzdynas išvedžiojamas po visą laivą. Gaisriniai kranai išdėstomi po visą laivą taip,kad nuo jų galima būtų pasiekti bet kokią laivo vietą. Prie kranų jungiasi gaisrinės žarnos. Žarnos būna deniuose 15-20 metrų ilgio, patalpose būna 10-15 metrų. Žarnos baigiasi gaisriniais švirkštais. Laivuose reikalaujama kad švirkštai būtų kombinuoto tipo ,duodantys kompaktišką ir išsiskleidžiančią sroves.

ŽEMĖS RUTULYS, POLIAI, MERIDIANAI,LYGIAGRETĖS,PLATUMA,ILGUMA.

Žemė yra netaisyklinga figūra,kuri savo forma labai artima sukimosi Elipsoido figūrai.Vadinasi Žemės Elipsoidu arba Geoidu. Navigacijoje Žemė laikoma rutulio formos. Žemės spindulysR lygus 6371,1 km.Žemė sukasi apie įsivaizduojamą ašį.Taškai ,kuriuose ašis kerta Žemės paviršių, vadinasi Poliais.Yra Šiaurės Polius ir Pietų Polius. Šiaurės polius yra tas polius iš kurio žiūrint į žemę,Žemė sukasi prieš laikrodžio rodyklę.Galima nubrėžti daug plokštumų einančių per Žemės ašį. Linijos, kuriomis plokštumos kerta Žemės paviršių vadinasi Meridianais (arba Tikraisiais Meridianais). Meridianas,einantis per Grinvičio observatoriją Londone, vadinasi Grinvičio Meridianu.(arba nuliniu meridianu).Galima nubrėžti daug plokštumų, statmenų Žemės ašiai. Linijos, kuriomis tos plokštumos kerta Žemės paviršių, vadinasi Lygiagretės. Plokštuma einanti per Žemės centrą ,kirsdama Žemės paviršių sudaro Ekvatorių.Turėdami Meridianus ir Lygiagretes galime nusakyti bet kokio taško Žemės paviršiuje vietą arba Koordinates. Taško koordinatės nusakomos Platuma ir Ilguma.Platuma tai kampas tarp Ekvatoriaus plokštumos ir Žemės spindulio nubrėžto per duotąjį tašką.Platuma matuojama nuo Ekvatoriaus į Šiaurę (Šiaurės platuma) arba į Pietus (Pietų platuma).Matuojama laipsniais,minutėmis ir dešimtosiomis minutės dalimis. Būna nuo 0 Laipsnių iki 90 laipsnių. Pav. 55 45,3 N arba 23 14,8 SIlguma tai kampas tarp Grinvičio Meridiano plokštumos ir Meridiano,einančio per duotąjį tašką ,plokštumos. Ilguma matuojama nuo Grinvičio Meridiano į rytus (Rytų Ilguma) arba į vakarus (Vakarų Ilguma). Matuojama nuo 0 laipsnių iki 180 laipsnių. Pav: 021 18,3 E arba 153 21,5 W

ŽEMĖS MAGNETIZMAS, MAGNETINIO KOMPASO SANDARA.DEKLINACIJA, DEVIACIJA, TIKRASIS,MAGNETINIS, KOMPASINIS KURSAI.

Magneto rodyklę pakabinus ant siūlo pamatysime,kad jo vienas galas nukryps į Šiaurę, o kitas į Pietus. Taip yra todėl,kad jį veikia Žemės magnetinės jėgos. Žemės rutulys tai didžiulis magnetas. Visą Žemės rutulį gaubia magnetinis laukas.Magnetinio lauko jėgų linijos gaubia visą Žemėsrutulį. Magnetinio lauko jėgų linijos išeina iš Pietų magnetinio poliaus, apgaubia Žemės rutulį ir sueina į Šiaurės magnetinį polių. Magnetiniai Poliai tai taškai Žemės paviršiuje iš kurių išeina arba į kuriuos sueina magnetinių jėgų linijos.Žemės Magnetiniai Poliai nesutampa su geografiniais Poliais ir jų vieta nuolat kinta. Magnetiniai poliai nutolę nuo geografinių apie 2000 km.Vertikali plokštuma, einanti per laisvai pakabintą magnetinę rodyklę, kirsdama žemės paviršių,nubrėžia linija kuri vadinama Magnetinis Meridianas.

16

Kampas tarp Tikrojo Meridiano ir Magnetinio Meridiano vadinamas Deklinacija.Jeigu Magnetinis Polius nukrypęs nuo geografinio Poliaus į vakarus , Deklinacija rašoma su minuso ženklu ir žymima raide W, jeigu į rytus tai su pliuso ženklu ir raidė E. Deklinacija būna nuo 0 laipsnių iki 180 laipsnių.

Magnetinio kompaso veikimo principas paremtas įmagnetintos rodyklės savybe pasisukti išilgai magnetinio lauko jėgų linijų ir kryptimi rodyti Magnetinį Šiaurės Polių. Kadangi kompaso rodyklę laive veikia ne tik žemės magnetinis laukas,bet ir geležinis laivo korpusas, tai kompaso rodyklė rodo ne magnetinio meridiano kryptį, o kompaso meridiano kryptį. Kampas tarp magnetinio ir kompaso meridianų vadinasi Deviacija.Būna nuo 0 iki 180 laipsnių. Nuokrypis į vakarus su minuso ženklu, nuokrypis į rytus – su pliuso ženklu. Deviacija būna labai didelė. Patogumo sumetimais ją reikia naikinti. Naikinama sukuriant dirbtinį magnetinį lauką,kuris pagal dydį toks pat, bet pagal ženklą yra priešingos krypties laivo magnetiniam laukui. Visai sunaikinti neįmanoma,todėl išlieka Liekamoji Deviacija.Sudaroma Liekamosios Deviacijos lentelė, kuri naudojama apskaičiuojant Kursą ar Pelengą.

Navigacijoje tenka pastoviai nustatinėti laivo judėjimo kryptį ir kryptį į įvairius objektus.Laivo judėjimo kryptis vadinama Kursu.Tikrasis Kursas yra kampas tarp šiaurinės tikrojo meridiano dalies ir laivo diametralinės plokštumos. Kitaip tariant tai kampas tarp krypties į šiaurę ir laivo plaukimo krypties.Matuojamas pagal laikrodžio rodyklę nuo 0 iki 360 laipsnių.Magnetinis kursas tai kampas tarp šiaurinės magnetinio meridiano dalies ir laivo plaukimo krypties.Kompasinis kursas yra kampas tarp kompaso meridiano ir laivo plaukimo krypties.Tikrasis Pelengas tai kampas tarp Tikrojo Meridiano ir krypties į objektą. Matuojama pagal laikrodžio rodyklę nuo 0 iki 360 laipsnių.Magnetinis pelengas tai kampas tarp Magnetinio meridiano ir krypties į objektą. Kompasinis pelengas tai kampas tarp Kompaso meridiano ir krypties į objektą.Kursinis Kampas yra kampas tarp laivo plaukimo krypties ir krypties į objektą. Būna dešinio ir kairio borto. Matuojama nuo 0 iki 180 laipsnių.

Magnetinis kompasas sudarytas iš: Katiliuko.Jame ant ašies (adatos) laisvai sukinėjasi Kompaso Rožė.Po Rože pritvirtinti šeši magnetai,kurie savo kryptimi pasisukę į Magnetinius Polius.Iš viršaus pritvirtintas diskas su skaičiais nuo 0 iki 360.Rožė plaukioja neužšalančiame skystyje. Katiliuko apačioje švininis svoris ir lemputė apšvietimui..Ant katiliuko pritvirtintas Azimutinis žiedas. Katiliukas kardaninėje pakaboje tvirtinasi Naktouzo viršutinėje dalyje. Naktauzo viduje randasi Deviacinis prietaisas su įvairaus dydžio magnetais, skirtas deviacijai naikinti. Magnetinis kompasas statomas laivo diametralioje plokštumoje.Pagal paskirtį būna: Pagrindiniai ir Kelioniniai.Pagrindinis statomas ant viršutinio tiltelio ir skirtas pelengavimui. Kelioninis – vairinėje, skirtas kurso parodymui vairuojant. Dar būna valties kompasai.Jie naudojami gelbėjimo valtyse.

PELENGATORIŲ SANDARA.

Pelengatoriai būna paprasti ir optiniai. Paprastieji susideda iš žiedo,kuris uždedamas ant kompaso azimutinio rato, akies taikiklio, objekto taikiklio. Akies taikiklis turi vertikalią išpjovą.Prie akies

17

taikiklio tvirtinama stiklinė prizmė, taip pat šviesos filtrai.Objekto taikiklis turi vertikalų plaukelį, taip pat judančią tamsią plokštelę dangaus objektams pelenguoti. Pelenguojant objektą, žiūrime per akies taikiklio išpjovą ir objektą sutapatiname su objekto taikiklio plaukeliu.Per prizmę matome skaičių,kuris reiškia Atvirkštinį pelengą. Būtina prie Atvirkštinio pelengo pridėti (arba atimti) 180 laipsnių, kad gautume Kompasinį pelengą.Magnetinio kompaso ir Girokompaso pelengatoriai iš principo panašūs. Tik skiriasi tuo,kad Magnetinio kompaso pelengatorius turi nuimamą tiltelį deflektoriui tvirtinti.Deflektorius reikalingas naikinant deviaciją. Girokompaso pelengatoriumi gauname iš karto Girikompasinį pelengą ( Ne atvirkštinį).Optiniai pelengatoriai ypatingi tuo, kad juose įtaisyti lęšiai ,kurie leidžia padidinti vaizdą.Galima pelenguoti toli esančius ir blogai matomus objektus.

TIKROJO PELENGO APSKAIČIAVIMAS.Pelenguodami magnetiniu kompasu gauname Atvirkštinį Kompasinį pelengą (AKP). Jį būtina paversti Kompasiniu pelengu pridėjus (arba atėmus) 180. Toliau Kompasinį pelengą turime paversti Tikruoju pelengu (TP), nes jūrlapyje galima brėžti tik tikruosius pelengus ar tikruosius kursus.Tikrasis Pelengas lygus Kompasiniam Pelengui plius Deklinacija, plius Deviacija.TP=KP + deklinacija + deviacija.Deklinaciją randame jūrlapyje,apskaičiuojame deklinacijos metinį pokytį, apskaičiuojame deklinaciją šiems metams.Deviaciją surandame iš Deviacijos lentelės, pagal laivo kursą.Deklinaciją ir deviaciją įvedame į formulę su savo ženklu (minusu ar pliusu).

Taip pat apskaičiuojame ir Tikrąjį kursą (TK.) TK=KK + deklinacija+deviacija.

GIROSKOPINIAI KOMPASAI. GIROKOMPASINIAI KURSAI.

Be magnetinių kompasų laivuose plačiai naudojami Giroskopiniai kompasai. Giroskopas tai kūnas, greitai besisukantis apie ašį ir kurio ašis gali užimti bet kokią padėtį erdvėje.Giroskopas turi savybę išlaikyti pastovią savo ašies kryptį erdvėje. Kita giroskopo savybė: jeigu giroskopo ašį veiksime jėga,nukreipta vertikaliai žemyn,tai ašis suksis į šoną 90 laipsnių kampu.Šios dvi giroskopo savybės panaudotos Girokompase. Girokompaso giroskopo ašis pastoviai rodo kryptį į Šiaurę. Vertikali plokštuma, einanti per girokompaso rotoriaus ašį vadinama Girokompasinio meridiano plokštuma. Tos plokštumos linija,kertanti Žemės paviršių vadinasi Girokompasiniu Meridianu. Kampas tarp Girokompasinio Meridiano ir Tikrojo Meridiano vadinamas Girokompaso Paklaida. Girokompaso paklaida priklauso nuo geografinės platumos, laivo plaukimo greičio, laivo siūbavimo.Girokompasinis kursas tai kampas tarp Girokompaso Meridiano šiaurinės dalies ir laivo plaukimo kurso. Girokompasinis Pelengas tai kampas tarp Girokompasinio meridiano šiaurinės dalies ir krypties į objektą.Girokompaso Paklaida būna labai maža arba lygi nuliui , girokompasas patogus naudoti. Prie jo galima prijungti daug Kartotuvų.

LAIVO NUPLAUKTO KELIO MATAVIMAS JŪRLAPYJE.

18

Matuojant laivo nuplauktą atstumą jūrlapyje, remiamės tuo,kad viena jūrmylė lygi meridiano vienos minutės lanko ilgiui. Ant vertikalios jūrlapio rėmelio dalies sužymėti Platumos laipsniai ir minutės.Išmatavus skriestuvu-matuokliu laivo nuplauktą atkarpą jūrlapyje, skriestuvą pridedame prie jūrlapio rėmelio vertikalios dalies ir matome kiek yra Platumos minučių. Kiek minučių, tiek bus jūrmylių.

KAIP NUSTATYTI LAIVO VIETĄ PAGAL DU IR TRIS PELENGUS.

Išrenkame pelengavimui gerai matomus objektus, kurie turi būti pažymėti jūrlapyje.Tai gali būti švyturiai, kiti navigaciniai ženklai,aukšti kaminai,bažnyčių bokštai ir pan. Pelengatoriumi nustatome kompasinį pelengą. Šį pelengą ištaisome kompaso paklaida ir gauname Tikrąjį pelengą.Tikrąjį pelengą brėžiame jūrlapyje. Jur susikerta du pelengai,ten mūsų laivo vieta. Jeigu yra galimybė geriau imti tris pelengus. Laivo vieta bus tikslesnė. Jeigu trys pelengai nesusikerta viename taške, o gaunasi trikampis, mūsų laivo vieta bus trikampio centre. Objektus pelenguoti reikia greitai vieną po kito, priešingu atveju ypač laivui plaukiant gausis didelė paklaida. Pirma reikia pelenguoti objektą,kuris randasi laivo priekyje ar laivugalyje, po to tą objektą, kuris randasi arti traverzo.

VIENO AR DVIEJŲ INKARŲ NULEIDIMO,STOVĖJIMO IR PAKĖLIMO TVARKA.INKARŲ NULEIDIMO BŪDAI.

Prieš 20-30 minučių ateiti ant bako.Apžiūrėti inkaro įrenginį.Brašpilio valdymo rankeną pastatyti į nulinę padėtį.Įjungti brašpilio maitinimą, prasukti brašpilį laisva eiga.Užspausti juostinį stabdį, nuimti papildomus stabdžius.Nuimti inkaro kliuzų dangčius.Sujungti brašpilio būgną su varikliu,nuleisti inkarą iki vandens.Pranešti tilteliui apie paruoštą inkarą.

Leidžiant inkarą ant bako privalo būti mažiausiai du žmonės.Vienas stovi ant brašpilio kontrolerio, kitas stebi inkaro grandinę. Reikia raportuoti tilteliui kiek inkaro grandinės sandūrų yra už borto.Atraportuoti galima per raciją arba varpo dūžiais. Baigus inkaruotis užspausti juostinius stabdžius. Atjungti brašpilio žvaigždutę nuo el. variklio. Pakelti inkaro dieninį ženklą (rutulį).Stovint ant inkaro stebėti ar inkaras neslysta dugnu,ar laivas nedreifuoja. Stebėti arti stovinčius laivus, ar nėra pavojingo laivų suartėjimo. Stebėti meteo aplinką, ar nekyla vėjas, ar nesikeičia srovės kryptis. Sustiprėjus vėjui, nuleisti daugiau inkaro grandinės.Inkaro pakėlimo procedūra vyksta atvirkštine tvarka. Keliant inkarą pranešinėti ant tiltelio kiek grandinės liko vandenyje. Pranešti momentą kada inkaras atsikabino nuo grunto. Pranešti momentą kada inkaras išlindo iš vandens, ar švarus. Prieš įtempiant į kliuzą nuplauti vandeniu.Pastatyti ,užspausti visus stabdžius, nuleisti rutulį.

Inkarų nuleidimo būdai. Jeigu gylis nedidelis, ne daugiau 25-30 metrų, inkaras nuleidžiamas atleidus juostinį stabdį. Stabdį atleisti palaipsniui, kad krentantis inkaras neįgautų didelio greičio. Jei greitis per didelis truputį užspausti stabdį. Kada inkaras jau guli vandenyje ir grandinė daugiau nebeslenka, galima likusią dalį nuleisti su varikliu.Kada gylis didelis patogiau ir saugiau inkarą leisti variklio pagalba. Tačiau tam išeikvojama daugiau laiko.Dar yra kombinuotas būdas. Tai yra kada inkarą nuleidžiame su varikliu beveik iki dugno, o paskui atjungę variklį atlaisviname juostinį stabdį ir likusią grandinės dalį leidžiame stabdžio pagalba. Toks būdas greitesnis ir patogesnis esant dideliam gyliui.

19

LOCIJA.ŠVYTURIAI. NAVIGACINIAI ŽENKLAI. APSTATYMO SISTEMOS.FARVATERIŲ APSTATYMAS. PLAUKIOJIMAS PAGAL VEDLINES.

Turint tikslą saugiai nuplaukti iš vieno taško į kitą, būtina susipažinti su plaukiojimo rajonu, turėti pilną informaciją apie jūros gylius, meteorologines sąlygas,apie jūrinius ženklus, švyturius, kurie stovi plaukiojimo rajone, apie jūros sroves, vyraujančius vėjus, įplaukimo į uostą ypatumus ir taip toliau.Šią informaciją galima rasti LOCIJOSE ir kitose pagalbinėse knygose. Locijos tai knygos , kuriose duodama visa informacija apie konkretų jūros rajoną. Visas Pasaulinis Vandenynas suskirstytas į rajonus, kiekvienam rajonui skirtas atskiras Locijos tomas. Iš viso Locijos tomų yra apie 50.Locijas būtina pastoviai koreguoti, kad jose būtų naujausi duomenys.

ŠVYTURIAI.Tai kranto navigaciniai įrenginiai. Paprastai bokšto formos.Nudažyti spalva,kuri nesusilietų su aplinka.Viršutinėje dalyje įrengta optinė šviesos aparatūra. Visi švyturiai skiriasi nuo šalia esančių švyturių savo spalva ir šviesos charakteristikomis. Švyturiai skleidžia stiprią šviesą,kuri matoma už 12-18 jūrmylių. Be šviesos įrenginių dar būna sumontuota garso įrenginys,dirbantis esant blogam matomumui.Taip pat būna sumontuoti radio švyturiai ir radiolokaciniai atsakikliai.Švyturių charakteristikos duodamos locijose ir jūrlapiuose.Švyturiai būna Stacionariniai ir Plaukiojantys.Stacionariniai tai mūriniai, betoniniai ar gelžbetoniniai statiniai. Plaukiojantys tai laivo tipo pastatytas ant inkaro statinys.Paprastai jis dažomas raudona spalva, ant denio sumontuotas bokštelis,kuriame įrengta optinė aparatūra.Švyturiai skirstomi į : Atplaukimo – statomi uosto priegose.Nukreipiamieji – statomi ten,kur laivai keičia savo kursą.Perspėjamieji – statomi ant pavojingų vietų,seklumų,povandeninių kliūčių.

NAVIGACINIAI ŽENKLAI. Navigaciniai įrenginiai, panašūs į švyturius, tik lengvos konstrukcijos. Gali turėti arba neturėti šviesos įrenginio. Ženklai statomi uostuose, uostų prieigose, ant molų,pirsų. Daugiausia būna metalo karkaso. Gali būti mediniai. Ženklų matomumo atstumas mažesnis negu švyturių. Gali būti naudojami vedlinėms ženklinti.

PLŪDURAI (Bujos).Tai metalinis kūgio ar stačiakampio formos plūduras. Gali turėti signalinį žiburį arba be jo. Statomi ant inkaro nustatytose vietose. Plūdurai gali turėti signalizavimo įrenginį (sireną,varpą), pasyvaus arba aktyvaus radiolokacinio atsakiklio įrenginį. Daugiausia naudojami paženklinti pavojingas vietas, farvaterius,inkaravimo vietas,seklumas,specialias zonas,povandeninius kabelius ir pan.Maži plūdurai ,be šviesos įrenginių vadinami GAIRĖMIS. Plūdurai turi viršutinėje dalyje topinę figūrą,kuri būna įvairių nustatytų formų ir turi konkrečią reikšmę.Plūdurai pagal paskirtį skirstomi į :

1. lateralinius , kuriais apstatomi farvateriai (Lateralinės sistemos plūdurai)2. kardinalinius, kurie žymi pavojingas vietas ir pastatyti orientuojantis pagal pasaulio

šalis. (Kardinalinės sistemos plūdurai).3. ženklai žymintys nedideles,pavienes kliūtis4. ašiniai ženklai, kurie žymi farvaterio ašį arba farvaterio pradžią.5. specialios paskirties, kurie žymi inkaravimo vietas,karantino vietas ir pan.

Kiekvienas plūdurų tipas pagal paskirtį skiriasi savo spalva,šviesos charakteristikomis,topine figūra.

20

Laivybiniams giluminiams farvateriams pažymėti naudojama LATERALINĖ apstatymo sistema.Dešinė farvaterio pusė apstatoma plūdurais (arba gairėmis ,ar bakenais), kurie nudažyti žalia spalva, žiburio šviesos spalva taip pat žalia, topinė figūra – konusas viršūne į viršų. Kairė farvaterio pusė apstatoma plūdurais raudonos spalvos,sviesa raudona, topinė figūra – cilindro formos. Dešinė farvaterio pusė ta,kuri plaukiant iš jūros į uostą yra dešinėje pusėje. Plūdurai numeruojami skaičiais, jie užrašomi ant šono.Aukščiau nurodyta sistema naudojama REGIONE A. Tai Europos,Afrikos vandenys.Amerikos ir Azijos vandenyse yra REGIONAS B. Jame farvaterio pusės žymimos plūdurais,kurių spalva ir šviesos žiburių spalva atvirkščiai skiriasi. Tai yra dešinėje pusėje raudoni ženklai,o kairėje farvaterio pusėje žali ženklai.

Įvairios pavojingos laivybai kliūtys žymimos KARDINALINE apstatymo sistema.Į šiaurę nuo pavojingos vietos statomas plūduras,kurį reikia apiplaukti iš šiaurės pusės. Į pietus nuo pavojingos vietos statomas plūduras,kurį reikia apiplaukti iš pietų pusės. Analogiškai statomi plūdurai iš rytų ir vakarų pusės.Kiekvienas plūdurų tipas dažomas skirtinga spalva,turi skirtingą šviesos charakteristiką ir skirtingą topinę figūrą.

Plaukiant sąsiauriais,kanalais,įplaukiant į uostus dažnai naudojamos VEDLINĖS.Tai du navigaciniai ženklai pastatyti ant kranto,nudažyti taip,kad išsiskirtų iš kitų statinių.Naktį turi atatinkamas šviesas. Per du navigacinius ženklus pravedame liniją, kuri eina farvaterio ar kanalo viduriu. Kad laivas plauktų farvaterio viduriu, vairininkas turi vairuoti laivą taip,kad abu ženklai būtų išsidėstę vienoje vertikalioje linijoje.Jeigu ženklai išsiskyrė, nėra vertikalioje linijoje,reiškia laivas nukrypo nuo farvaterio vidurio. Kartais vietoje navigacinio ženklo naudojamas natūralus orientyras,Pavyzdžiui bažnyčios bokštas,aukštas kaminas,stiebas ar pan.

REIKALAVIMAI ŠIUKŠLIŲ SURINKIMUI IR PRIDAVIMUI LAIVYNE.

Mažinant jūros taršą būtina laive rūšiuoti šiukšles ir atliekas.Kiekviename laive privalo būti specialūs atliekų konteineriai, nudažyti atatinkama spalva,turintys atatinkamą užrašą,kuris nurodo kokiai šiukšlių kategorijai skirtas konteineris. Kiekviena šiukšlių kategorija turi skirtingus reikalavimus,kur tos šiukšlės gali būti pašalintos. Atplaukus į uostą,šiukšles būtina priduoti į krantą. Jeigu laivo reiso trukmė jūroje yra ilga ir konteinerių talpos nepakanka, galima šiukšles deginti. Deginama specialiose krosnyse, kurios turi turėti sertifikatą, būti patikrintos Kvalifikacinės Bendrovės.Draudžiama deginti kartu įvairių kategorijų šiukšles (pav. plastmasę ir buitines atliekas).Laive vedamas specialus Šiukšlių Žurnalas, kuriame nurodoma kiek surinkta šiukšlių,kiek ir kada priduota į krantą,kiek sudeginta,kiek ir kokiose koordinatėse šiukšlės buvo pašalintos į jūrą.Operacijų su šiukšlėmis taisykles nustato tarptautinė konvencija MARPOL.Konvencijoje nurodyti Ypatingi Rajonai,kuriuose operacijos su šiukšlėmis dar labiau ribojamos.Ypatingi Rajonai: Baltijos jūra su sąsiauriais, Šiaurės jūra su sąsiauriais,Viduržemio jūra su sąsiauriais, Juodoji jūra su sąsiauriais, Raudonoji jūra,Persijos Įlankos rajonas,Karibų Rajonas, Antarktida.

1. Maisto atliekos. Galima pašalinti į jūrą už 12 jūrmylių nuo kranto.2. Buitinės atliekos. Galima pašalinti į jūrą už 12 jūrmylių nuo kranto. Ypatinguose rajonuose

draudžiama.

21

3. Plaukiojančios pakavimo ir separacinės medžiagos. Galima pašalinti į jūrą už 25 jūrmylių nuo kranto. Ypatinguose rajonuose draudžiama.

4. Visų rūšių plastmasė. Draudžiama pašalinti į jūrą.5. Tepaluoti skudurai. Draudžiama pašalinti į jūrą.6. Pelenai nuo sudegintų šiukšlių. Reikalavimai tokie patys kaip tos kategorijos šiukšlių,iš kurių

pelenai atsirado.

LYNAI. JŲ KLASIFIKACIJA, PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS, GAMYBOS MEDŽIAGOS IR BŪDAI, SAVYBĖS, NAUDOJIMAS. PRIĖMIMO

IR SAUGOJIMO LAIVE SĄLYGOS, PRIEŽIŪRA, DARBO SU JAIS YPATUMAI

Lynai gali būti pagaminti iš dirbtinio arba natūralaus pluošto siūlų ar vielų. Atsižvelgiant į medžiagas, jie skirstomi į augalinio pluošto, sintetinius, plieninius ir mišrius, pagal gamybos pobūdį - į suktuosius ir pintuosius.

Pagrindinės fizikinės mechaninės charakteristikos - tvirtumas, lankstumas, elastingumas, svoris ir atsparumas išorės poveikiams (vandeniui, temperatūrai, saulei, cheminėms medžiagoms ir t. t.) - nulemia jų paskirtį. Šias savybes žinoti būtina, siekiant užtikrinti tinkamą priežiūrą ir naudojimą.

Augalinio pluošto ar sintetinių lynų storis matuojamas apskritimo ilgiu (mm), plieninių - skersmeniu. Kuo lynas plonesnis, tuo lengviau ir patogiau juo dirbti, bet vis dažniau matuojamas šių lynų skersmuo.Lyno lankstumą rodo galimybė jį sulenkti, kol jis nepradeda irti ir nepraranda tvirtumo. Elastingumą rodo lyno pailgėjimas pradėjus veikti apkrovai, apkrovai nustojus veikti, jis grįžta į pradinę padėtį be liekamųjų deformacijų. Tvirtumą (stiprumą) rodo gebėjimas atlaikyti apkrovą tempiant. Naujo lyno tvirtumas priklauso nuo storio, konstrukcijos, medžiagos, iš kurios pagamintas, ir gamybos būdo.

Skiriami trūkimo ir darbinio lyno tvirtumai. Trūkimo tvirtumas nustatomas naudojant mažiausią apkrovą, kuriai esant lynas pradeda irti. Šis apkrovimas vadinamas trūkimo jėga. Jos dydis matuojama kiloniutonais (kN). Darbinis tvirtumas nustatomas naudojant didžiausią apkrovą, kuriai esant lynas gali būti ilgą laiką naudojamas ir neirti. Toks apkrovimas vadinamas leidžiamąja apkrova. Apkrovimo dydis nustatomas priimant tam tikrą atsargą, matuojamas kiloniutonais (kN).

Augalinio pluošto lynai gaminami iš specialiai apdoroto augalų pluošto (Manilos kanapių, sizalio, medvilnės ir kt.): jį susukus į siūlus ir supynus kelis siūlus gaunama gija. Supynus kelias gijas gaunama pynė, o supynus kelias pynes lynas. Kad lynas neišsisuktų, kiekviena pynė pinama atvirkštiniu būdu. Lynas, supintas pagal laikrodžio rodyklę, vadinamas tiesioginio, trosinio pynimo lynu, o supintas atvirkščiai - atvirkštinio arba kairiojo, pynimo lynu. Supynus kelis trosinio pynimo lynus, gaunamas kabelinio pynimo lynas, kuris yra silpnesnis už tokio pat skersmens trosinio pynimo lyną, bet tampresnis. Lynas, turintis mažiau pynių, yra tvirtesnis už turintį daugiau pynių, bet standesnis. Atsižvelgiant į pynių skaičių, lynai būna trijų, keturių pynių ir daugiapyniai.

Kabelinio pynimo lynai yra ne tokie tvirti, lyginant su tokio pat storio trosinio pynimo lynais, bet elastingesni ir lankstesni. Jei siūlai į gijas vejami iš dešinės į kairę, o gijos į pynę - iš kairės į dešinę (dešiniojo pynimo lynas) ir elementai supinti priešinga tvarka, lynas vadinamas kairiojo pynimo lynu.

Kanapiniai lynai gaminami iš kanapių stiebų, kurie užauga iki 3 m: gaunamas iki 2 m ilgio pilkai žalsvas pluoštas, kuris naudojamas brezento, tinklų, lynų gamyboje. Nedervuoti kanapiniai lynai yra gana tvirti, šiuo požiūriu jie neprilygsta tik kai kurių rūšių sintetiniams lynams. Dervuojant lynus, jų tvirtumas mažėja, bet padidėja atsparumas išorės poveikiui ir puvimui. Toks lynas gali išsitempti 10-20 procentų, dervuotas - 10-15 procentų ilgio.

Manilos kanapių lynai gaminami iš bananų lapaminkščių. Tai gelsvas, blizgus, lengvas ir gana

22

tvirtas pluoštas. Manilos kanapių lynai yra lankstūs ir lyginant su kanapiniais arba sintetiniais lynais, atsparūs trinčiai. Tempiant pailgėja iki 15-20 procentų.

Sizalio lynai gaminami iš drėgmei atsparaus agavos lapų pluošto. Jie tempiasi kaip ir Manilos kanapių lynai, tik yra ne tokie lankstūs.Medvilniniai lynai pinami iš medvilnės pluošto. Jie yra minkšti, puikiai slysta, bet yra gana netvirti ir labai tempiasi, sugeria drėgmę ir ją ilgai išlaiko.

Sintetiniai lynai gaminami iš polimerinių medžiagų. Atsižvelgiant į gamybai naudotą polimerą, lynai skirstomi į poliamidinius, polieterinius, polipropileninius. Poliamidiniams priskiriami lynai, pagaminti iš kaprono, nailono, perlono ir kitų polimerinių medžiagų pluošto. Polieteriniai gaminami iš lavsano, lanono, dioleno, terileno ir kitų polimerų. Polipropileninių lynų gamybai naudojami polipropileno monosiūlai arba plėvelės.

Atsižvelgiant į fizines ir mechanines savybes, sintetiniai lynai turi daugiau privalumų negu augalinio pluošto. Jie yra lengvesni, tvirtesni, lankstesni, elastingesni ir atsparūs drėgmei. Poliamidiniai ir polieteriniai lynai gali būti naudojami nuo -40 iki +60 laipsnių temperatūroje, t. y. įvairiose klimatinėse zonose plaukiojančiuose laivuose. Šie lynai nepūva, nepelija.

Sintetiniai lynai turi ir trūkumų, kuriuos būtina įvertinti juos naudojant. Poliamidinius lynus neigiamai veikia saulės spinduliai, rūgštys, mazutas ir pan. Polieteriniai lynai, sąveikaudami su rūgštimis ir šarmais, yra. Polipropileninių lynų trūkimo jėga sumažėja, kai aplinkos temperatūra viršija 20 laipsnių, o esant žemai temperatūrai sumažėja lankstumas. Visi sintetiniai lynai dėl trinties į konstrukcijas ir dėl trinties pačiame lyne gali sukaupti statinį elektros krūvį, kuris išsikraudamas sukelia kibirkščiavimą. Tai gali lyną sugadinti arba net sukelti gaisrą. Išorinis lyno pluoštas yra nepakankamai atsparus trinčiai ir gali apsilydyti, ypač jei lynas trinasi į šiurkštų paviršių Visi sintetiniai lynai yra elastingi. Kai apkrova siekia pusę trūkimo jėgos, aštuonių pynių lynai taip pailgėja: polipropileniniai - 21-23 procentus, polieteriniai - 23-25 procentus, poliamidiniai - 35-37 procentus. Toks elastingumas lyno trūkimo atveju pavojingas su juo dirbantiems žmonėms. Sintetiniai lynai, kaip ir augalinio pluošto, gaminami iš sintetinio pluošto, suvejant jį į pyneles, o pyneles - į pynes ir t. t

Plieniniai lynai būna viengubojo, dvigubojo arba trigubojo pynimo. Viengubojo pynimo lyną sudaro viena gija, kurios vielutės suvytos apie centrinę vielą (šerdį). Keletas gijų, suvytų apie vieną šerdį, sudaro dvigubojo pynimo lyną. Trigubojo pynimo lynas gaunamas supynus keletą dvigubojo pynimo lynų.

Atsižvelgianl į pynimo technologiją, skiriami linijinio ir taškinio vielučių 1ietimosi lynai. Linijinio lietimosi lyne kiekviena kita gija pinama apie centrinę šerdį. į tą pačią pusę kaip ir anksčiau supintos vielutės, tada lyno vielutės bus susilietusios per visą ilgį.

Jei kiekviena kita vija pinama į priešingą pusę, gaunamas taškinio lietimosi lynas. Atsižvelgiant į vielučių pynimo kryptį į gijas ir gijų pynimo kryptį į lyną, skiriami vienpusio, kryžminio ir mišraus pynimo lynai. Vienpusio pynimo lynai (kairiojo arba dešiniojo) gaunamas supynus gijas ta pačia kryptimi, kaip supintos į gijas vielutės. Pinant gijas į priešingą pusę nei supintos vielutės, gaunamas kryžminio pynimo lynas. Jei pusė gijų supintos į vieną pusę, o kita pusė - į priešingą, toks lynas vadinamas kombinuoto pynimo.

Kaip šerdys plieniniuose lynuose naudojami: plieninė viela, tepaluose išmirkyti augalinio pluošto lynai, sintetinės medžiagos. Tepaluose išmirkytos šerdys apsaugo vidines lyno vielutes nuo rūdijimo ir suteikia lynui minkštumo ir lankstumo. Be centrinės šerdies, dauguma lynų turi šerdį kiekvienos gijos viduje.

Lankstumo požiūriu plieninius lynus galima skirstyti į kietuosius ir lanksčiuosius. Kietieji lynai yra patys tvirčiausi. Tai viengubojo pynimo lynai, kurių vielutės keliomis eilėmis suvytos apie vielinę šerdį, taip pat lynai, turintys vieną šerdį.Mišrūs lynai (plieniniai ir sintetiniai) naudojami laivus švartuoti ir vilkti. Augalinio pluošto ir sintetiniai lynai iš gamyklos atvežami suvynioti į ritinius. Į laivą atgabentą naują lyną būtina apžiūrėti: dėmesys kreipiamas į giją tankumą ir vientisumą, gijos turi būti nepažeistos. Augalinio pluošto lynai neturi skleisti puvimo ar pelėjimo kvapų. Patikrinamas lyno storis ir konstrukcija: duomenys turi atitikti nurodytus sertifikate. Lyno storis matuojamas ne mažiau kaip dešimtyje vietų per visą jo ilgį. Norint įsitikinti, kad nėra jokių vidinių defektų, nedidelį, lyno galiuką reikia išpinti ir apžiūrėti gijas. Ypač kruopščiai būtina apžiūrėti seniau pagamintus lynus.

23

Norint visiškai išvynioti plieninį lyną ar nuvynioti reikiamą jo kiekį, ritinys statomas ant padėklo, kuris kabinamas ant suktuko. Lynas vyniojamas iš išorinės pusės. Augalinio pluošto lynas vynioti pradedamas iš vidinės ritinio pusės. Sintetiniai lynai vyniojami iš išorinės ritinio pusės. Išvyniotas lynas ištempiamas ant denio ir supjaustomas norimais ilgiais. Kad lyno galai neišsipintų, ties pjovimo vieta prieš pjaunant ant lyno uždedamos markės. Laisvi sintetinio lyno galai aplydomi.Ant švartavimo lynų abiejų galų supinamos kilpos, jie užvyniojami ant švartavimo ričių arba sudedami ritiniais ant padėklų. Į ritinius lynai sudedami ratu: dešiniojo pynimo - pagal laikrodžio rodyklę, kairiojo - prieš laikrodžio rodyklę. Augalinio pluošto lynai saugomi atviruosiuose deniuose, drėgnu oru turi būti uždengti, o esant geram orui - išvėdinti. Sintetinius lynus būtina saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Nenaudojami lynai saugomi gerai vėdinamose sausose patalpose. Sintetiniai lynai saugomi patalpose, kurių vidaus temperatūra neviršija 30 laipsnių, o santykinis drėgnis neviršija 70 procentų.

Sūriame vandenyje išmirkę augalinio pluošto lynai praplaunami gėlu vandeniu ir išdžiovinami, taip sumažinama jų savybė dėl nusėdusių druskų sugerti drėgmę.

Sintetiniai lynai nebijo drėgmės, todėl ją džiovinti nebūtina, bet jei bus suvynioti į rites, būtina išdžiovinti šešėlyje (sintetiniams lynams kenkia tiesioginiai saulės spinduliai) siekiant išvengti ritės rūdijimo.

Plieniniai lynai į laivus tiekiami tiek suvynioti į rites, tiek sudėlioti ir į ritinius. Kiekvienas ritinys turi sertifikatą, kur nurodytos lyno savybės, jo laikomoji ir trūkimo jėgos. Lynai išvyniojami pradedant ritinio išore. Prieš pjaustant plieninį lyną abiejose pjovimo vietų pusėse uždedamos vielos arba augalinio ar sintetinio lyno gijų markės, kad galai neišsipintų ir neišsišakotų. Nenaudojami plieniniai lynai saugomi sausoje patalpoje, sutepti ir sudėlioti į ritinius arba suvynioti ant ričių. Ant švartavimo ričių suvynioti plieniniai lynai blogu oru turi būti uždengti, geru oru - atidengti ir išdžiovinti.

Naudoti galima tik tvarkingus lynus. Augalinio pluošto lynus būtina keisti, jei yra nutrūkusių gijų, jos išsidėvėjusios arba deformuotos. Siekiant išvengti lyno susiplojimo ir pažeidimo, jo negalima per daug sulenkti esant apkrovai. Todėl visos detalės, kuriomis tempiami lynai, turi būti apvalių kraštų. Augalinio pluošto lynai sudrėkę sutrumpėja 10-12 procentų, išdžiūvę pailgėja. Todėl esant drėgnam orui stipriai įtempti lynai turi būti atlaisvinti, siekiant išvengti jų trūkimo.Išoriniai tiek augalinių, tiek sintetinių lynų pluoštai yra neatsparūs išsidėvėjimui, todėl vietose, kur lynas liečiasi su konstrukcijomis, ant jo užvyniojamas brezentas arba užmaunamos specialios išsidėvėjimą mažinančios apsauginės rankovės. Kadangi sintetiniai lynai gali apsilydyti trindamiesi į paviršius, įrangos paviršiai negali būti aštrių kampų, šiurkštūs.

Naudojant sintetinius lynus būtina stebėti, kad tarp ją gijų nepatektų smėlio ir kitų kietųjų dalelių, kurios lyną ardo. Lynus būtina saugoti, kad ant jų nepatektų pokosto, tepalo, lako, tirpiklio.

Norint pašalinti statinį krūvį, sintetiniai lynai kartą per parą mirkomi sūriame vandenyje (2 procentų druskos tirpalas). Tanklaiviuose sintetinius lynus naudoti draudžiama.

Plieninis lynas neturi turėti nutrūkusių, styrančių vielučių, mazgų, užpynų. Pastarąsias būtina iškart pašalinti, nutrūkusias vielutes - nupjauti, ant lyno toje vietoje užvyniojant markę.

Dirbant su lynais būtina laikytis darbų saugos reikalavimų, atminti, kad plieniniai lynai yra neelastingi, esant apkrovai, kuri artima trūkimo jėgai, plieninis lynas pailgės tik 1-2 procentais, taigi nuspėti trūkimo momento praktiškai neįmanoma, todėl būtina, kad su plieniniais lynais dirbantys žmonės būtų ypač atsargūs, visada mūvėtų pirštines.

Darbas su sintetiniais lynais žmonėms taip pat pavojingas dėl jų elastingumo. Prieš trūkdami poliamidiniai lynai pailgėja 40, polipropileniniai ir polieteriniai – 30 procentų, todėl trūkdamas sintetinis lynas sutrumpėja didele jėga ir jo galai lekia į įtempimo pusę, kur yra pritvirtinti, kas ypač pavojinga dirbantiems žmonėms.

TAKELAŽO REIKMENYS. JŲ PASKIRTIS, PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS, ŽYMĖJIMAS, PARINKIMAS IR PRIEŽIŪRA LAIVE

Be įvairių lynų, laivuose naudojamos grandinės, vadinamos takelažo grandinėmis. Jas sudaro grandinės, suvirintos iš plieno strypų - be kontraforsų (tarpiklių), gali būti ir lietos ar štampuotos. Takelažo grandinės naudojamos ten, kur būtina didelė laikomoji jėga. Laivuose jos naudojamos kaip krovinio tvirtinimo įranga, lėjeriai, naitovai ir pan. Priimant takelažo grandines būtina patikrinti, ar jos neįtrūkusios, ar neturi kitų defektų. Nenaudojamos takelažo grandinės padengiamos antikorozine

24

danga ir pakabinamos sausoje patalpoje. Jas naudojant nesitrinančios grandinės dažomos, o tos, kurios nuolat trinasi, sutepamos, siekiant išvengti korozijos ir greito susidėvėjimo.

25

456

e) d) f)

1 pav. Kabliai [21]: a) paprastasis; b) paprastasis pasuktas; c) kablys su ausele; d) krovinio kablys; e) kabliai su sukučiu; f) L formos kablys: g) dvigubas kablys (šnervinis)

Takelažo grandinės storis matuojamas milimetrais. Jas naudojant būtina įvertinti šiuos ypatumus: yra neelastingos, bet dėl grandžių trynimosi viena į kitą įtempus grandinę ji gali 3-4 procentais pailgėti. Grandinės grandys, lenkiamos jas naudojant, trūksta kur kas anksčiau, nei pasiekia leidžiamą apkrovą. Esant žemorns temperatūroms reikia vengti smūgių į grandines. Jeigu grandinės grandžių storis sumažėja 10 procentų, toliau naudoti jų negalima.

Takelažo ąsą sudaro: nugarėlė, letenėlės su auselėmis ir kaištis. Kaištį ąsoje laiko arba sriegis (įpjautas kaiščio gale ir vienoje auselėje), arba smeigė, kaiščiu įsmeigta į angą, kuri yra vienoje iš auselių. Ąsomis galima greitai sujungti lynus, grandines, tvirtinti prie grandinių ar įrenginių kitus takelažo elementus. Pagal formą ąsos nugarėlės būna tiesios ir apvalios. Tiesios ąsos naudojamos darbui su augalinio pluošto ir plieniniais lynais, apvalios - su augalinio pluošto lynais. Užspaudimo ąsomis galima greitai sujungti lynus ir lyno gale padaryti kilpas. Ąsos dydis nustatomas atsižvelgiant į nugarėlės skersmenį, jį rodo numeris (iškalamas ąsos letenėlių apačioje), kuris atitinka leidžiamą ąsos apkrovą.

Naudojamos tik tvarkingos ąsos, neturinčios įtrūkimų ir kitų trūkumų. Kaiščio galvutė turi būti be įtrūkimų, nepersikreipusi, šonu lygiai priglusti prie ąsos auselės. Sriegis - tiek ant kaiščio, tiek ant ąsos turi būti vientisas ir be pažeidimų. Besitrinančias dalis ir kaištį būtina periodiškai sutepti. Ąsos saugomos pakabintos sausoje patalpoje. Jei ąsos nugarėlės storis naudojant sumažėjo 10 procentų ar atsirado defektų, toliau jų naudoti nebegalima.

Takelažo kabliai yra plieniniai jie laivuose naudojami įvairiems darbams. Formos ir konstrukcijos požiūriu juos galima skirstyti į paprastuosius, su sukučiais ir specialios paskirties.

Paprastąjį kablį (1 pav., a) sudaro: nugarėlė (1) ir ąsa (2), kuria kablys tvirtinamas prie lyno ar grandinės ir smaigalio (3). Paprastųjų kablių auselės plokštuma statmena nugarėlės plokštumai ir pasukta (1 pav., b), nugarėlė ir ąsa yra vienoje plokštumoje. Prie paprastųjų kablių galima priskirti ir kablį su ausele (1 pav., c), kurio apatinėje nugarėlės dalyje yra auselė atotampai tvirtinti. Atliekant krovos darbus, naudojami pasukti kabliai, vadinami krovinio kabliais (1 pav., d). Jų snapelis užlenktas į kablio vidų, iš viršaus jis turi specialų stabdį. Tokia kablio konstrukcija neleidžia jam užsikabinti už laivo konstrukcijų keliant krovinį.

Kabliai su sukučiu (1 pav., e) vietoj ąselės turi kaklelį, kuriuo kablys tvirtinamas, tai užtikrina laisvą sukimąsi bloko įkaboje ar ant grandinės. Šie kabliai neleidžia lynams susisukti.

Specialios paskirties yra L formos (1 pav., f) ir dvigubi kabliai (1 pav., g). L formos kablį sudaro pats kablys su pailgintu atlenkiamu snapeliu (I), ąselė (2), apvali tvirtinimo grandis (3), pailginta grandis (4), fiksuojanti grandis (5)ir jungiamoji grandis (6). Dvigubą (šnervinį) kablį sudaro du paprastieji kabliai, kurių vidinės besiliečiančios dalys ne išgaubtos, o lygios. Sujungus abu kablius gaunamas uždaras kablys, patikimai tvirtinantis lyną arba kilpą.Kablio numeris, atitinkantis darbinę apkrovą, žymimas ant jo esančioje žymoje. Kablių priežiūra apsiriboja jų apžiūra, kad nebūtų įtrūkimų ir kitų defektų, be to, sutepamos judančios ir besitrinančios dalys. Kablius su sukučiais būtina nuolat išjudinti. Jeigu kablio storis jį naudojant sumažėja 10 procentų, jis nebenaudojamas.

26

123

2 pav. Takelažo reikmenys: a) pentis (I) su ąsa (2); b) įpinos (inkaustai); c) jufersas; d) antelės; e) kaištis

Esant srieginiam jungimui, piršto gale yra ąselė su skyle (5), skirta pirštui užveržti smeigtu. Sunkiems svoriams kelti ar inkaro grandinės dalims sujungti naudojamos ąsos su kaiščiais.

Atsižvelgiant į nugarėlės formą, ąsos būna tiesiosios (3 pav., a, b) ir apvaliosios (3 pav., c). Tiesiosios ąsos naudojamos augalinio pluošto ir plieniniams lynams sujungti ir tvirtinti, apvaliosios - tik augalinio pluošto lynams sujungti ir tvirtinti.Ąsos-spaustuvai (3 pav., d) naudojami, norint greitai sujungti lynus arba kilpas, arba paruošti kilpas lyno gale.

Įpina (kaustas, inkaustas) (2 pav. b) - tai metalinis žiedo, širdies ar trikampio formos gaminys su įduba lynui. Į kilpas įpinami įpinai mažina lynų kilpų susidėvėjimą, kai tvirtinami prie asų, penčių ir pan. Lynai, į kurių kilpas įpinta įpinų, sujungiami ąsomis, ąsos numeris turi atitikti kausto numerį. Draudžiama naudoti įpinus, kurie yra įtrūkę ar turi kitų defektų.

Jufersai (2 pav., c) - tai apvalūs mediniai blokai be skriemulių, turintys tris glotnias skyles. Jie naudojami gaminant lyno tempiklius (talrepus).

Antelės (2 pav., d) - tai mediniai arba metaliniai rageliai, pritvirtinti arba privirinti prie laivo konstrukcijų vėliavoms, navigaciniams ženklams, lyną galams tvirtinti. Didesnės antelės naudojamos valtims ar didesniems laivams švartuoti.

Kaištis (nagelis) (2 pav., e) – tai metalinis arba medinis strypas naudojamas tam pačiam tikslui kaip ir antelės, bet jais negalima tvirtinti didesnių objektų.

3 pav. Ąsos [24]: a) tiesioji ąsa su srieginiu pirštu; b) tiesioji ąsa su kaiščiu; c) apvalioji ąsa; d) ąsa-spaustuvas

Ąsos naudojamos lynams ir grandinėms sujungti, nejudamam takelažui tvirtinti prie laivo konstrukcijų, svoriams kelti, vilkimo lynams sujungti ir kitiems takelažo darbams.Ąsą (11.2.3 pav., a) sudaro nugarėlė (I), letenėlės (2), auselės (3), pirštas (4). Pirštas ąsoje yra arba sriegis, užsriegtas ant piršto galo ir įsriegtas vienoje iš auselių, arba kaištis (6), įkištas į auselės ir piršto

4 pav. Dvisriegiai tempikliai (talrepai)Jei tvirtinamam kroviniui ar irangai tenka didelė itampa, naudojami srieginiai tempikliai.

27

a)

b)

c)

Laivuose dažniausiai naudojami dvisriegiai (atvirieji arba uždarieji) ir suktukiniai tempikliai.Dvisriegius tempiklius (4 pav., b) sudaro: metalinis rėmas (1), galuose turintis įvores (2) su

vidiniais priešingos krypties sriegiais ir du sraigtus (3) su auselėmis, kabliais ir t.t. Sukant tempiklio rėmą į vieną pusę, sraigtai įsisuks ir prie tempiklio pritvirtintas lynas aptems krovinį, sukant į priešingą pusę - sraigtai išsisuks ir prie tempiklio pritvirtintas lynas išlaisvins krovinį. Dvisriegis uždarasis tem-piklis (4 pav., e) nuo atvirojo skiriasi tuo, kad jo rėmas pakeistas uždara cilindrine mova (I). Kad būtų patogiau sukti movą, vidurinėje jos dalyje yra kiaurymė(2), į kurią įstatomas metalinis strypas.

Suktukinis tempiklis viename gale turi sraigtą su kabliu ar auselėmis, kitame gale - suktukinį kablį arba auseles. Kiekvienas tempiklis pažymėtas numeriu, kuris rodo leistinas apkrovas. Sraigtinius tempiklius būtina nuolatos prižiūrėti: periodiškai valyti tepalo likučius, rūdis, sutepti. Nenaudojami tempikliai sutepti saugomi sausoje patalpoje.

5 pav. Blokai:a) Vieno skriemulio; b) dviejų skriemulių; e ir d) atidaromieji (angl.snafch-block)

a) b)

28

6 pav. Paprastosios dviejų skriemulių talės: a) darbinis lyno galas pritvirtintas prie nejudančio bloko; b) darbinis lyno galas pritvirtintas prie judančio bloko

Blokai naudojami jėgos krypčiai keisti, perkeliant mažus krovinius ir gaminant sudėtingesnius įrenginius - tales. Bloką sudaro medinis, metalinis ar plastikinis korpusas, kuriame ant ašies pritvirtintas vienas ar keli skriemuliai. Atsižvelgiant į skriemulių skaičių, blokai būna vieno, dviejų, trijų ir daugiau skriemulių. Kelių skriemulių blokas turi pertvarų, kurios atskiria skriemulius, blokuose tokių pertvarų gali ir nebūti.

Konstrukcijos požiūriu pats paprasčiausias yra vieno skriemulio blokas (11.2.5 pav., a), leidžiantis keisti jėgos kryptį, bet nepalengvinantis krovinio kėlimo. Tokie blokai naudojami kaip kreipiančiosios kelti nedidelius svorius, vėliavas, signalinius ženklus ir pan. Mediniai ir plastikiniai blokai naudojami su augalinio pluošto ir sintetiniais lynais. Dažniausiai laivuose naudojami metaliniai blokai.

Blokas darbui ruošiamas vieną lyno galą tempiant skriemuliais, kas ne visada patogu. Todėl laivuose naudojami metaliniai blokai, kurią viena korpuso dalis yra atidaroma (5 pav., e ir d), tokie blokai vadinami atidaromaisiais. Atidarius vieną korpuso dalį į bloką galima įdėti lyną.

Norint išvengti per didelio lyno lenkimo bloko dydis turi atitikti lyno storį. Plastmasinių blokų dydis nustatomas pagal korpuso ilgį. Metalinių - pagal skriemulio skersmenį, atidaromojo bloko - pagal balnelio ilgį. Ant kiekvieno bloko yra žyma rodanti, kad yra išbandytas, ir kurioje gamykloje pagamintas.

Blokus būtina nuolatos prižiūrėti: periodiškai išardyti, išvalyti purvą ir rūdis, sutepti judančias dalis. Pastebėjus įtrūkimų. ašies ar skriemulio išsidėvėjimų, blokus būtina keisti. Nenaudojami Blokai sutepami ir saugomi pakabinti sausoje patalpoje.

Talės leidžia ne tik keisti jėgos kryptį, bet ir palengvinti kėlimą, krovinio perkėlimą ir pan. Konstrukcijos požiūriu talės skirstomos į paprastąsias ir mechanines.

29

Paprastąsias tales sudaro du blokai, kurių skriemuliais ištemptas lynas. Vienas lyno galas tvirtinamas prie bloko, jis vadinamas pagrindiniu, kitas išeina iš bloko, jis vadinamas darbiniu, jam tenka išorinė tempimo jėga. Vienas talių blokas yra nejudantis, jis tvirtinamas už pakabos reikiamoje vietoje. Kitas blokas - judantis, nes dirbant su talėmis jis kyla arba leidžiasi kartu su kroviniu. Atsižvelgiant į talių paskirtį, lynas gali išeiti tiek iš nejudančio, tiek ir iš judančio bloko.

7 pav. Talių ruošimas darbui

Lyno tempimo blokais, turinčiais įvairų skriemulių skaičių darbo tvarka parodyta 7 paveiksle. Mechaninės talės leidžia gerokai palengvinti kėlimo darbus, gana lengvai pakelti krovinį ir užfiksuoti pakeltoje padėtyje. Laivuose plačiai taikomos diferencialinės talės.

8 pav. Mechaninės diferencialinės talės

Nenaudojamos talės pakabintos saugomos sausoje patalpoje. Visos besitrinančios bloko dalys turi būti gerai suteptos. Dirbant su paprastosiomis talėmis nereikėtų lynų trūkčioti, nes jie gali nutrūkti arba trūkčiodami pažeisti blokus. Jei išardžius tales nustatoma didelių blokų pažeidimų, juos būtina keisti, o tales paruošti iš naujo.Mechanines tales būtina laikyti švarias, periodiškai sutepti besitrinančias detales, tikrinti, kad nebūtų defektų, defektuotas detales būtina keisti.

SAUGOS REIKALAVIMAI ATLIEKANT TAKELAŽO DARBUS

Sintetinių lynų pasirinkimas, jų naudojimas takelažiniams darbams, apžiūra ir brokavimas, priežiūra ir saugojimas atliekami laikantis instrukcijos reikalavimų.

Krovinių įrangos judančiajame takelaže draudžiama naudoti suraišiotus lynus. Šių lynų stiprumo atsarga turi atitikti krovininių strėlių keliamąją galią. Stovinčiojo takelažo plieninių lynų tvirtinimą būtina nuolat kruopščiai tikrinti (ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius), jei yra atsilaisvinę, įtempti. Plieninių lynų tvirtinimo vietoje esant pažeidimų žymių, būtina keisti lyno tvirtinimo vietą iškertant pažeistą dalį, jei to padaryti neįmanoma, lyną pakeisti. Lynams naudojami tepalai turi būti be rūgščių, šarmų arba kitų aktyvių komponentų.

Laivo sąlygomis daromos plieninių lynų kilpos, skirtos lynams tvirtinti prie kablių ir pan., turi būti su ąsomis. Pagaminta plieninė kilpa ar rezginys turi būti bent su trimis sveikomis gyslomis ir su dviem gyslomis, kuriose pusė vielų nukirstos. Plieninių lynų kilpos ir rezginiai turi būti apipinti, gale, prieš rezginį, gyslos sutvirtintos ištisine sveika gysla.

Išsikišusius lynų gyslų galus, kad jie nebūtų aštrūs, leidžiama nukirsti. Augalinio pluošto lynus (Manilos kanapių, sizalio) leidžiama naudoti tik lengvųjų strėlių, talių

ir vidinių atotampų arba toprikų skrysčiuose, dirbant strėlių pora, taip pat krovos įrenginiuose su rankine pavara. Sintetinio pluošto lynus draudžiama naudoti pasukimo atotampoms.

Pirmą kartą naudojamus augalinio pluošto lynus būtina kruopščiai apžiūrėti ir toliau sistemingai tikrinti, atsižvelgiant į darbo pobūdį, bet ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius. Draudžiama naudoti augalinio pluošto lynus, turinčius išsidėvėjimo žymių, nutrūkusių gijų, įpjovimų, išsileidusių ar pasislinkusių gijų, kitų defektų. Augalinio pluošto lynus reikia saugoti nuo rūgščių, šarmų, garų ir panašaus poveikio. Draudžiama sandėliuoti šlapius augalinio pluošto lynus, jie džiovinami pakabinti arba iškloti ringėmis ant gardelių sausoje vietoje.

Augalinio pluošto lynus leidžiama ištempti pro blokus, kurių skriemulio skersmuo ne mažesnis kaip šeši lyno skersmenys, skriemulio griovelio plotis – ne mažesnis kaip 1,25 lyno skersmens.

Krovos darbams naudojamų grandinių minimali stiprumo atsarga turi būti ne mažesnė kaip 5,0.

30

Nutrauktas grandines ir grandinių pakabas sujungti leidžiama tik tokio pat stiprumo takelažo sąnara. Naudojant grandines, draudžiama grandis kalti plaktuku norint jas pasukti į kitą padėtį ar ištiesinti, sukabinti, susukti ir surišti į mazgą, mesti žemyn, veikti smūginėmis apkrovomis (ypač esant neigiamai temperatūrai).

Blokus, naudojamus atliekant krovos darbus, būtina apžiūrėti prieš kiekvieną pakrovimą ir iškrovimą, siekiant laiku pašalinti pastebėtus defektus. Blokų sukučių veržles ir strypų galvutes būtina patikimai įtvirtinti, ašis turi būti laisvai pasukama ranka, negali būti deformuota ar sudilusi. Ašis ir veržlių ar žiedų atraminius paviršius būtina reguliariai tepti. Skriemuliai turi būti laisvai pasukami ranka, lynai - glaudžiai prie jų priglusti. Skriemulių ašys turi būti įtvirtintos (nesusisukti) ir nesudilusios. Skriemuliuose neturi būti įskilimų ir įvorės išsidėvėjimo, jie neturi būti laisvi.

Dirbant su plieniniais ar augalinio pluošto lynais draudžiama būti ir laikyti rankas arčiau kaip 1 m iki būgnų, knechtų, blokų ir kitų įrenginių, nuo kurių traukiamas ar atleidžiamas lynas, taip pat iki fiksatoriaus uždėjimo vietos. Dirbant su sintetiniais lynais šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 2 m. Draudžiama būti arti stipriai įtemptų lynų ir lyno įtempimo linijoje (tiek prieš lyno tempimo, tvirtinimo ar krypties keitimo mechanizmą, tiek ir už jo) kojas kišti į lynų kilpas.

Draudžiama naudoti sintetinius lynus, kurių skersmuo, padaugintas iš šešių, būtų didesnis už mechanizmo būgno skersmenį; ištempti lynus pro blokus, kurių skriemulio skersmuo būtų mažesnis kaip 6 lyno skersmenys arba skriemulio plotis neviršytų lyno skersmens daugiau kaip 25%.

Atliekant takelažo darbus būtina dėvėti asmenines apsaugos priemones, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį. Atlikti takelažo darbus dėvint netinkamas apsaugos priemones – draudžiama.

BURINIO LAIVO (BARKENTINOS) RANGAUTAS IR TAKELAŽAS. JŲ PASKIRTIS, SUDĖTINĖS DALYS, IŠDĖSTYMAS, PAVADINIMAI

Rangautas - tai laivo įranga iš plieninių vamzdžių, medinių arba metalinių sijų, išdėstytų virš viršutinio denio. Ji atlieka įvairias funkcijas. Rangautu vadinamos ir pavienės konstrukcijos dalys. Atsižvelgiant į tvirtinimo būdą, rangautas gali būti judantysis ir nejudantysis. Nejudantysis rangautas yra neatsiejamai sujungtas su laivo korpusu, deniu, antstatais. Judantysis montuojamas ant nejudančiojo ir sujungtas taip, kad jį galima būtų pakelti, nuleisti, pasukti.

Takelažas - tai laivo įrangos dalis, kuria sutvirtinamas nejudantysis rangautas ir valdomas judantysis, pakeliamos ir nuleidžiamos burės, vėliavos, žiburiai, ženklai ir pan. Atsižvelgiant į tvirtinimo pobūdį, takelažas skirstomas į judantįjį ir nejudantįjį. Nejudančiajam takelažui priskiriama įranga, kuria sutvirtintas nejudantysis rangautas. Paprastai nejudantysis takelažas gaminamas iš plieninių lynų.

Judantysis takelažas skirstomas į rangauto, burių ir specialios paskirties.Judančiojo rangauto takelažu valdomas judantysis rangautas: jis pakeliamas, nuleidžiamas,

pasukamas, išlaikomas reikiamoje padėtyje. Judantysis burių takelažas naudojamas burėms pakelti, nuleisti ir valdyti. Specialios paskirties judantysis takelažas naudojamas vėliavoms, ženklams, žiburiams, valtims, trapams, kroviniui ir pan. pakelti ir nuleisti. Judantysis takelažas gaminamas iš augalinio pluošto, sintetinių ir lanksčių plieninių lynų.

Pagrindinis burinio laivo nejudantysis rangautas yra stiebai su stengomis ir bušpritas. Stiebai statomi diametraliojoje plokštumoje, vertikaliai arba šiek tiek pasvirę į laivagalį. Dvistiebiuose laivuose pirmasis nuo laivapriekio stiebas, jei yra žemesnis už antrąjį, vadinamas foko stiebu, antrasis - grotstiebiu. Jei pirmasis stiebas yra aukštesnis už antrąji, jis vadinamas grotstiebiu, o antrasis - bizanstiebiu. Jei laivas turi tris stiebus, tai pirmasis nuo laivapriekio vadinamas foko stiebu, antrasis - grotstiebiu, trečiasis - bizanstiebiu. Daugiastiebiuose laivuose visi stiebai, esantys tarp foko stiebo ir bizanstiebio, vadinami grotstiebiais (pirmas, antras ir t. t.).

31

Laivuose, kurių stiebai sudaryti iš dviejų, trijų ar keturių sudedamųjų dalių, apatinė dalis vadinama stiebu, o likusios dalys, esančios aukščiau – stengomis. Apatinės stiebų ir stengų dalys vadinamos pentinais (įtvarais), viršutinės - topais. Pradedant nuo stiebo topo ir lipant į viršų, stengos bus vadinamos: stenga, bramstenga, bobramstenga. Viršutinė paskutinės stengos dalis vadinama vėliavos kotu (flagštoku), ant kurio topo tvirtinamas apskritimas, vadinamas klotiku.

Stiebo pentinas tvirtinamas kurpėje - stepse, kuris sutvirtintas kilsonu. Vietose, kur stiebas eina pro denį, jis tvirtinamas rėmu partnersu. Ertmės tarp stiebo ir denio apkalamos pleištais, kurie iš viršaus uždengiami dervuotu ir nudažytu kiltubrukancu. Brukancas prie denio ir stiebo priveržiamas metalinėmis juostomis, kad vanduo nepatektų į laivo vidų. Specialiais įrenginiais tvirtai sutvirtinamas stiebas ir stengos.

Stengos priklausymas konkrečiam stiebui nusakomas prie stengos pridedant žodelius for, grot arba kruis, pavyzdžiui: forbramstenga, grotbombramstenga ir pan.

Bušpritas - medinė arba metalinė sija, įtvirtinta tarp dviejų didelių tumbų - bitengų laivapriekio dalyje, išlindusi už forštevenio ir šiek tiek pakilusi. Bušpritas skirtas priekinėms trikampėms burėms pakelti.

Nejudantįjį rangautą fiksuotoje padėtyje palaiko stovintysis takelažas. Vantos - laivavirvės, palaikančios stiebus ir stengas iš bortų pusės. Kiekvieną vantą sudaro dvi

vantinos, pagamintos iš vieno lyno. Lynas sulenkiamas per vidurį ir sulenkimo vietoje abi atšakos sutvirtinamos benzeliu. Susidariusi kilpa uždedama ant stiebo topo. Apatiniai vantinų galai baigiasi kilpomis, kurios tempikliais tvirtinamos prie juostų vantputensų, pritvirtintų prie laivo borto. Stengas laikančios vantos vadinamos stenvantomis. Apatiniais galais jos tvirtinamos prie stengos penties.

Štagai - laivavirvės, išdėstytos laivo diametraliojoje plokštumoje. Štagai, laikantys stiebus ir stengas laivapriekyje, vadinami forštagais, laivagalyje - ach- .:achterštagais, arba kontrštagais. Štagai, jungiantys stiebų arba stengų topus, vadinami topštagais. Štagų pavadinimai nustatomi pagal rangautą, prie kurio tvirtinami viršutiniai galai: forstenštagas, grotbobbramachterštagas.

Bakštagai - laivavirvės, palaikančios stengas iš bortų šonų. Skirtingai nei stenvantos, bakštagai tęsiasi nuo stengos topo iki denio arba laivo bortų, kur tvirtinami apatiniais galais.

Fordūnai - laivavirvės, vienu metu palaikančios stengas iš bortų pusės ir laivagalio. Jų pavadinimas nustatomas atsižvelgiant į stengos, kurią palaiko, pavadinimą.

Štagai, bakštagai ir fordūnai tvirtinami tempikliais. Ant stiebų ir stengų tvirtinamas judantysis rangautas - rėjos, gafeliai ir gikai.

Rėja - horizontali sija, pritvirtinta ant stiebo ar stengos specialiu tvirtinimo įrenginiu - beifutu. Rėjos, įtvirtintos ant stengos, gali ne tik sukiotis, bet ir slankioti. Ant rėjų tvirtinami metaliniai strypai - lėjeriai, prie kurių rišamos tiesiosios burės. Po rėjomis kabinami plieninio lyno lėjeriai - pertai ant kurių stojasi žmonės tvirtindami bures. Rėjos ant fokstiebo iš apašios į viršų vadinamos: fokrėja, formarsrėja, forbramrėja ir forbombramrėja. Analogiškai su priešdėliu grot- vietoj fok- ir for- vadinamos rėjos ant grotstiebio. Ant bizanstiebio rėjos vadinamos begin rėjomis. Rėjų (nokų) galuose tvirtinama rėjų judančiojo takelažo įranga - brasai ir topenantai. Prie rėjos vidurio tvirtinami falų galai.

Brasai - laivavirvės, kuriomis rėjos pasukamos horizontaliai. Topenantai išlaiko rėjas vertikalias. Falai padeda paslinkti rėjas išilgai stengos. Brasų, topenantų ir falų pavadinimai priklauso nuo rėjų, kurias jie valdo: marsbrasai, brambrasai, bombrambrasai, marstopenantai, bombrambalai ir pan.

Gafeliais ir gikais pakeliamos didelės įstrižos burės - triseliai. Jie tvirtinami už stiebo. Rangauto galas, sujungtas su stiebu, vadinamas padu, o nukreiptas į laivagalį - noku. Gafelis- tai pasvirusi sija, prie kurios tvirtinama viršutinė tiselio dalis. Gafelio padas gali būti prijungtas arba judamu horizontaliuoju sukioti tik horizontalioje plokštumoje plokštumoje), arba vertikaliuoju (slankioti aukštyn ir žemyn) būdais. Gafelio nokas pakeliamas ir išlaikomas vertikalus dirkfalu. Gafelio posūkis atliekamas ernsbakštagais.

Gikas - tai horizontali sija, prie kurios tvirtinama apatinė triselio dalis. Gikas pasukamas

32

gikšotais, jo pakėlimas ir išlaikymas vertikaliai atliekamas giktopenantais.Judančiajam takelažui priskiriami falai, niralai, šotai, galsai, gitovai. Falai ir niralai - tai įranga,

kuria pakeliamos ir nu leidžiamos įstrižos burės - kliveriai, stakseliai ir topseliai. Šotai naudojami žemiausioms tiesiosioms burėms pakelti, gali būti naudojami ir viršutinėms tiesiosioms burėms pakelti, tempiant jų kampus prie žemiau esančios rėjos nokų, kai kliveriai ir stakseliai valdomi permetant juos nuo vieno halso prie kito. Gitovais nuleidžiamos tiesiosios burės, jais burės tempiamos prie aukštesnės rėjos. Specialios paskirties burinio laivo judančiojo takelažo įranga iš esmės nesiskiria nuo tokios pat takelažo įrangos laivo su mechaniniu varikliu.

LAIVO SU MECHANINIU VARIKLIU RANGAUTAS. JO PASKIRTIS, SUDĖTINĖS DALYS, GAMYBOS MEDŽIAGOS, TVIRTINIMO BŪDAI, IŠDĖSTYMAS LAIVE

Signaliniai stiebai naudojami signaliniams ir navigaciniams žiburiams įrengti, signalinėms vėliavoms, ženklams pakelti.

Gafelis - tai metalinis arba medinis rangautas, pritvirtintas ant laivagalio stiebo. Ant gafelio noko tvirtinamas nedidelis blokas, pro kurį tempiamas falas, virvė vėliavai pakelti laivui plaukiant.

Laivagalio vėliavos stiebas - tai metalinis vamzdis arba medinis štokas, pritvirtintas laivagalyje. Štoko gale esančiu skriemuliu tempiamas falas vėliavai pakelti, kai laivas stovi uoste arba yra įsiinkaravęs. Dažnai ant vėliavos stiebo klotiko kabinamas laivagalio žibintas.

Priekinis štokas atitinka laivagalio vėliavos stiebą, jis vadinamas guisštoku. Įrengiamas prie forštevenio, jame įmontuojamas priekinis inkaro žibintas, taip pat gali būti pakeltas ir juodas rutulys, kai laivas yra įsiinkaravęs. Jei nėra priekinio štoko, inkaro žiburys arba juodas rutulys pakeliamas ant forštago.

Rėja - tai metalinė arba medinė rangauto dalis, tvirtinama prie stiebų skersai laivo diametraliosios plokštumos. Rėjos galai vadinami kairiuoju ir dešiniuoju nokais, atsižvelgiant į tai, kuriame laivo borte yra. Jei ant stiebo yra ne viena rėja, tai apatinė rėja ant foko stiebo vadinama fokrėja, ant grotstiebio - grotrėja. Viršutinė rėja ant foko stiebo vadinama formarsrėja, ant grotstiebio - grotmarsrėja (ant signalinių stiebų viršutinė rėja vadinama antenos rėja, apatinė - signaline rėja).

Gafelis išdėstytas ant grotstiebio. Apatinė jo dalis vadinama padu, viršutinė I - noku. Į gafelio noką yra įpjautas skriemulys, pro kurį ištempiamas falas su valstybine vėliava (vėliavą pakelia laivui plaukiant).

Krovininės strėlės - tai pagrindiniai judančiojo rangauto įrenginiai. Lankstais jos sujungiamos su krovininiais stiebais. Vidurinėje, labiausiai apkrautoje dalyje, strėlė sutvirtinta (pastorinta). Atsižvelgiant i keliamąją galią, strėlės skirstomos i lengvąsias ir sunkiasvores.Trapų keltuvais nuleidžiami ir pakeliami užbortiniai trapai. Valčių keltuvais nuleidžiamos, pakeliamos ir tvirtinamos gelbėjimo ir darbinės valtys.

LAIVO SU MECHANINIU VARIKLIU TAKELAŽAS. JO PASKIRTIS, SUDĖTINĖS DALYS, TVIRTINIMO BŪDAI

Takelažo paskirtis - rangauto tvirtinimas ir palaikymas, krovinio, gelbėjimo priemonių trapų signalų pakėlimas ir nuleidimas. Takelažas skirstomas į judantįjį ir nejudantįjį.

33

11.2.72 pav. Takelažo įranga [21]:1 - forštagas; 2 - forstenštagas; 3 - fokvantos; 4 - forbakštagas; 5 - forstenfordūnas: 6

stenštagkornakas; 7 - štagkornakas; 8 - grotstenkontrštagas; 9 - ernsbakš

tagas; 10-grotstenfordlinas; 11 - grotbakštagas; 12 grotvantos: 13 – kamino bakštagai; 14 – kamino

štagai

Nejudančiuoju takelažu tvirtinamas rangautas ir priimama dalis jo išorinių apkrovų. Naudojant

nejudantį takelažą laive galima įrengti mažesnio skersmens ir tvirtumo rangautą. Nejudančiojo

takelažo dalys tvirtinamos stacionariai, jos neina blokais. Nejudančiajam takelažui priskiriama:

vantos, stenvantos, štagai,

Vantos - tai nejudančiojo takelažo įrangos dalis, kuria tvirtinami stiebai ir stengos. Viršutiniai

vantų galai už penčių tvirtinami ant stiebo viršaus, žemiau, tempikliais prie vantputensų, kurie

pritvirtinti prie falšborto arba denio (prie bortų). Atsižvelgiant į stiebo, prie kurio pritvirtintos vantos,

pavadinimą, jos vadina mosfokvantomis arba grotvantomis.Stenvantos viršutiniais galais tvirtinamos prie penčių, kurios yra ant stengų topų, apatiniai galai

tempikliais tvirtinami už penčių, kurios yra ant salingų. Atsižvelgiant į stengų pavadinimą, stengvantos vadinamos forstengvantomis arba grotstengvantomis.

Štagai - tai lynai, nuo stiebo arba stengos topo einantys link laivapriekio ir įtvirtinantys stiebus arba stengas išilgine kryptimi. Štagai gali būti: fokštagai, forstenštagai, grotštagai, grotstenštagai.

Kontrštagai - tai lynai, nuo stengos arba stiebo topo ištempti link laivagalio. Jie gali būti: fokkontrštagai, grotkontrštagai, forstenštagai, grotstenkontrštagai.Bakštagai - tai stovinčiojo takelažo įranga, prilaikanti viršutinę rangauto dalį. Atsižvelgiant į

paskirtį, bakštagai vadinami: erisbakštagais (laikantys gafelį diametraliojoje plokštumoje) arba grotstenbakštagais.

Fordūnai - tai stovinčiojo takelažo įranga, sutvirtinanti stengas iš galo ir šonų.Judančiajam takelažui priskiriami falai, atotampos, dirkfaliniai, naitovai ir kt.

KROVINIŲ KLASIFIKACIJA, PAKUOTĖS, ŽYMĖJIMAS

Kroviniai klasifikuojami, atsižvelgiant į transportavimo procesui svarbias krovinio savybes: Fizines ir chemines; Pakuotės būdą ir tipą;

34

Vežimo ir saugojimo režimus.Pvz.: trąšos gali būti transportuojamos birios, skystos, pakuotos. Kiekvienu minėtu atveju tiek

krovos technologijos, tiek naudojami laivai iš esmės skiriasi. Taigi vien krovinio pavadinimo nepakanka. Norint krovinį saugiai perkrauti ir vežti reikia žinoti ir kitas krovinio fizines bei chemines charakteristikas:

Krovinio išmatavimus (ilgis, plotis, aukštis); Krovinio vieneto svoris; Tankis; Drėgnis; Granuliometrinė sudėtis (krovinio dalelių pasiskirstymas pagal dydį); Krovinio dalelių trapumas; Korozinis aktyvumas; Jautrumas aplinkos poveikiui; Polinkis užsiliepsnoti; Nuodingumas.

Pagal pakuotės tipą skiriami masiniai ir generaliniai kroviniai.

1 pav. Krovinių klasifikavimo schema

Masiniai kroviniai – tai dideliais keikiais vežami nepakuoti kroviniai (rūdos, anglys nafta). Jie gali būti:

Skystieji piltiniai: gabenami tanklaiviais (kroviniai: nafta, naftos produktai suskystintos dujos ir.t.t)

Birieji suverstiniai: gabenami universaliais sausakrūviais laivais arba spec. biriųjų krovinių laivais – baikeriais (kroviniai: rūdos, anglys, grūdai, cukraus žaliava, trąšos, ketus ir t.t)

Generaliniai kroviniai – tai vienetiniai ir supakuoti kroviniai. Generalinių krovinių vienetų svoris, dydžiai ir pakuotės gali būti įvairios: maišai, dūdmaišiai, dėžės, įvairios talpyklos, ritiniai, paketai, metalai ir jų gaminiai, pavieniai gaminiai.

Konteineris – tai standartinės konstrukcijos ir matmenų metalinė dėžė, į kurią kraunamas transportuoti paruoštas krovinys. Viename konteinerio gale yra durys kroviniui krauti ir iškrauti,

Kroviniai

Generaliniai Masiniai

Paprasti generaliniai

Birieji suverstiniai

Skystieji piltiniaiRo-RoKonteineriniai

35

kampuose – specialūs lizdai konteineriams ir krovos įrangai tvirtinti. Konteineris apsaugo krovinį ne tik nuo aplinkos poveikio, bet ir nuo sugadinimo ar vagysčių. Populiariausi konteineriai yra 6 m (20 pėdų) ir 12 m (40 pėdų) ilgio konteineriai. Tarptautinėje praktikoje konteinerinių laivų dydį ir pervežto krovinio kiekį priimta vertinti santykiniais konteineriais (TEU). 6 m ilgio (20 pėdų) konteineris atitinka 1 TEU, 12 m ilgio (40 pėdų) – 2 TEU.

Šiuo metu konteineriai atskirti kaip savarankiška krovinių rūšis – statomi specialūs laivai, skirti tik konteineriams gabenti, ir specialūs uosto terminalai, skirti tik konteineriniams laivams. Konteineriai pritaikyti vežti ne tik paprastus generalinius krovinius, bet naudojami ir specialūs konteineriai šaldytiems, biriesiems, skystiesiems kroviniams.

Konteinerio matmenys parinkti taip, kad juos galima būtų vežti sausumos transportu, t.y. konteinerio matmenys ir svoris neturi viršyti automobilių ir geležinkelių transportui taikomų apribojimų. Todėl tolesnis krovinio vieneto stambinimas nebetenka prasmės, nes nėra galimybių juos iš uosto pristatyti krovinių gavėjui.

Ro-Ro kroviniai – tai judanti technika, kuri įvažiuoja ar įvežama į laivą horizontaliai. Ro-Ro kroviniams priskiriami treileriai, autotreileriai, automobiliai, autobusai, geležinkelio vagonai. Kadangi krovinys kartu su transporto priemone vežamas laivu, uostuose jo perkrauti nereikia. Ro-Ro kroviniai vežami specialiais Ro-Ro laivais, kuriuose krovinys (judanti technika) išdėstomas išilgai laivo – horizontaliuose deniuose.

Krovinių žymėjimas:Kad kroviniai nesusimaišytų, jie žymimi. Ant krovinio ar jo pakuotės tvirtinamos

(priklijuojamas, prisegamas) užrašas, kuriame nurodoma: Krovinio pavadinimas ir markė; Krovinio gamintojas arba siuntėjas; Iškrovimo data; Sutarties ar specifikacijos, pagal kuriuos atvyko krovinys, numeris; Krovinio vieneto gabaritiniai matmenys ir svoris; Iškrovimo uostas.

PAVOJINGI KROVINIAI

Pavojingiems kroviniams (medžiagoms ir gaminiams, kurie dėl cheminių ir fizinių savybių gali sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai) keliami specialūs žymėjimo reikalavimai.

Kiekviena krovinio pakuotė turi turėti tam tikrą žymėjimą, kur būtų nurodytas tikslus medžiagos techninis pavadinimas ir krovinio pavojingumo klasės ženklas. Pavojingo krovinio ženklas yra rombo formos, jo spalva ir papildomi žymėjimai priklauso nuo pavojingumo klasės.

Skiriamos devynios pavojingų medžiagų krovinių klasės:I. Sprogiosios medžiagos;II. Suslėgtos ir suskystintos dujos;III. Lengvai užsiliepsnojantys skysčiai;IV. Medžiagos, kurios vežant gali lengvai užsidegti, sąveikaujant su vandeniu išskirti

užsiliepsnojančias dujas.V. Oksiduojančios medžiagos ir organiniai peroksidai;VI. Nuodingos ir užkrečiamos medžiagos;VII. Radioaktyviosios medžiagos;VIII.Medžiagos, pasižyminčios rūgščių arba šarmų savybėmis;IX. Kroviniai, kurie nepriskiriami I – VIII klasėms, bet juos vežti pavojinga.

LAIVO TRIUMAI. TRIUMŲ LIUKŲ UŽDARYMAS. TRIUMŲ RUOŠIMAS KROVOS DARBAMS

36

Laivo triumai – tai patalpos, kuriose sukraunamos ir vežamas krovinys.Triumus apibūdina:

Triumo forma; Triumo matmenys ir tūris; Leistina triumo dugno apkrova; Triumo liuko matmenys.

Skirtingiems kroviniams yra svarbios skirtingos triumų charakteristikos. Vežant nedidelio tankio krovinius būtinas kuo didesnis triumo tūris, kad būtų išnaudota laivo keliamoji galia. Vežant sunkius krovinius, tokius kaip metalai, svarbu neviršyti leistinos apkrovos į triumo dugną. Vežant negabaritinius krovinius svarbūs triumo ir liuko matmenys, kad krovinys įtilptų į laivą.

Triumų formos būna: Stačiakampis triumas su liuko dangčiu per visą jo plotį; Triumas, turintis didelį plotą po deniu; Triumas nuožulniais bortais; Triumas su tvindekais.

Laivo triumų įrangą sudaro: liuko dangčiai ir jų uždarymo/ atidarymo įranga (vertikalaus pakrovimo laivuose), aparelės, liftai ir keltuvai (Ro-Ro laivuose), apšvietimo, ventiliacijos, šaldymo (refrižeratoriniuose laivuose), priešgaisrinės signalizacijos ir gaisro gesinimo, sausinimo (kondensatui pašalinti), vandens išpumpavimo (vandeniui, kuris pateko į triumą dėl avarijos ar gedimo, pašalinti).

Laivo triumų liukai turi būti gana dideli, kad būtų galima veiksmingai vykdyti krovos darbus. Kartu triumo liuko dangčiai ir aparelės turi būti gana stiprūs ir sandarūs, kad vanduo nepatektų į triumus. Be to, jie turi būti gana greitai atidaromi ir uždaromi.

Šiuo metu vertikalaus pakrovimo laivuose dažniausiai taikomos dviejų tipų triumų dangčių konstrukcijos: nustumiamieji ir atlenkiamieji dangčiai.

Nustumiamieji dangčiai paprastai yra dviejų dalių, kurios turi ratukus, galinčius judėti specialiais bėgeliais – kreipiančiosiomis. Yra nemažai tokių dangčių konstrukcijų variantų: dangčiai nustumiami išilgai arba skersai laivo, su stacionariomis arba nuimamomis kreipiančiosiomis, mechaniniai arba hidrauliniais fiksatoriais ir pan.

Nustumti dangčiai užima daug vietos. Kadangi jų dydį riboja kreipiančiųjų ilgis, tokių triumų liukų plotas yra santykinai nedidelis, todėl nustumiamieji dangčiai dažniausiai naudojami dideliuose balkeriuose. Laivuose vežančiuose generalinius krovinius, turi būti kuo didesnis triumo liuko plotas, todėl juose paprastai naudojami atlenkiamieji triumų dangčiai.

Atlenkiamieji triumo dangčiai sudaryti iš dviejų ar daugiau lankstais sujungtų sekcijų, kurios, atidarius triumą, būna vertikalioje padėtyje, todėl atidarytas triumo dangtis beveik neužima laivo denio ploto, o triumo liuko matmenys gali būti gana dideli. Tokie dangčiai naudojami ir tarpiniuose deniuose – tvindekuose, kur labai ribota erdvė. Triumo dangčiams atidaryti gali būti naudojamos krovimo gervės, o pastaruoju metu vis dažniau naudojamos hidraulinės pavaros.

Triumų dangčių sandarumą užtikrina sandarinimo bortelių ir guminių tarpinių sistema. Uždarius triumo dangčius, jie užfiksuojami, kad nepasislinktų ir nebūtų pažeistas sandarumas.

Triumai, prieš pradedant krovos darbus, ruošiami atsižvelgiant į du aspektus: Krovinio saugumą; Dirbančių žmonių suagumą.

Prieš pradedant krovą laivo triumai turi būti išvalyti nuo iškrauto krovinio likučių. Jei ketinama gabenti aplinkos poveikiui nejautrius krovinius atliekamas sausas valymas. Jei ketinama gabenti maisto produktus ar panašius krovinius, laivo triumus būtina išplauti, išdžiovinti ir išvėdinti. Jei triume tvyro kvapas, jį būtina dezodoruoti. Triumai valomi tokia tvarka:

Iš krovinių patalpų pašalinami gabento krovinio ir separavimo medžiagos likučiai, t.y. triumas švariai iššluojamas;

37

Jeigu gabentas birusis krovinys, triumas išplaunamas tekančiu vandeniu; Jeigu triumą išplovus vis dar yra pašalinių kvapų, atliekama triumo dezodoracija – šalinami

pašaliniai kvapai. Atliekant šią procedūrą taikomi metodai priklauso nuo kvapų intensyvumo ir pobūdžio. Galimas pakartotinis plovimas plovikliais ar naudojant tam tikras chemines medžiagas, pavyzdžiui, refrižeratoriniuose laivuose galima naudoti ozoną. Patikrinus, ar triumuose nėra žmonių, jie sandariai uždaromi ir į triumą tiekiamas ozonas. Šiuo atveju triumas ne tik dezodoruojamas, bet ir dezinfekuojamas.

Prieš pradedant krovos darbus patikrinama, kaip veikia triumų dangčių pavaros, dangčių sandarumas ir priešgaisrinės sistemos. Siekiant užtikrinti dirbančių žmonių saugumą, įvertinamas triumo apšvietimas ir trapų, kuriais patenkama į triumą, kokybė.

KROVOS ĮRENGINIAI LAIVUOSE. JŲ NAUDOJIMAS IR PRIEŽIŪRA

Krovos įrenginiai, atsižvelgiant į laivo tipą, yra: strėlės ir kranai generaliniams, konvejeriai ir transporteriai biriesiems, siurbliai skystiesiems kroviniams.

Vienas paprasčiausių ir populiariausių krovos įrenginių yra krovimo strėlės. Apatinė strėlės dalis tvirtinama lankstiniu jungimu prie laivo stiebo. Strėlės pasvirimo kampas reguliuojamas topenantu (lynu). Krovinys kabinamas prie kėlimo lyno (šventelio), kurio kitas galas vyniojamas ant krovimo gervės. Strėlė pasukama atotampomis. Krovimo gervės būna su elektros arba hidrauline pavara.

Dirbant su laivų krovos įranga būtina: Žinoti leidžiamus kėlimo dydžius, masę (svorį) ir pavojingos zonos parametrus; Įsitikinti, ar stabdžių mazgai, elektros įrenginiai, lynai, kablys, jungiamosios sankabos yra

techniškai tvarkingi ir veikia be sutrikimų, patikrinti besisukančių dalių sutepimą, apžiūrėti apsauginius aptvėrimus ir įsitikinti, ar jie tinkamai įtvirtinti;

Įsitikinti, ar šturvalo rankena yra nulinėje padėtyje, ar atidarytos elektros variklių ir paleidimo varžų angos;

Išbandyti gerves be krovinio, patikrinti stabdžių veikimą, patikimumą, kaip veikia šturvalas įvairiose padėtyse; elektrinės gervės jungiklį galima išjungti tik tada, kai šturvalo rankena yra nulinėje padėtyje;

Patikrinti krano apsauginių priemonių (galinių jungiklių, ribotuvų ir kt.) veikimą; bandomaisiais judesiais įsitikinti, ar visi mechanizmai tvarkingi, kaip veikia stabdžiai;

Krovimo darbus vykdyti tik pagal komandą duodančiojo signalus; Nevykdyti komandos, kuri buvo duota žodžiu ar kitu nenustatytos formos signalu; jei signalas

neaiškus, kranininkas privalo sustabdyti krano darbą, kol nepaaiškės duoto signalo reikšmė. Komandą „stop“ kranininkas privalo tuoj pat vykdyti, nepaisant to, kas ir kaip ją davė; Nekelti krovinio virš žmonių ar gyvenamųjų, gamybinių patalpų, kuriose yra žmonių.

Prieš laivui išplaukiant atliekami šie veiksmai: Strėlės ar kranas pasukami į saugią vietą taip, kad nesusigadintų strėlė ar kitos krano dalys, kai

laivas plauks ar veiks portaliniai kranai; Strėlės ar krano kablys tvirtinamas prie tvirtinimo įrenginio; Šturvalo rankenos statomos į nulinę padėtį ir išjungiamas krano pagrindinis jungiklis; atšalus

elektros varikliui ir paleidimo varžoms, uždaromos visos ventiliacinės angos.

Negalima dirbti su laivų kėlimo įranga, esant bent vienai iš šių sąlygų: Pasibaigęs jos techninio patikrinimo terminas; Svarbiose metalinių konstrukcijų vietose yra įtrūkimų; Neleistinai nusidėvėję kabliai, lynai, grandinės;

38

Netvarkingi krovinio kėlimo ar strėlės keitimo mechanizmų stabdžiai; Netvarkingi kablio kėlimo aukščio ir keliamosios galios ribotuvai; Per daug įkaitę elektros įrenginiai; Mechanizmai kelia jiems nebūdingą triukšmą.

KROVOS PLANAS. KROVOS OPERACIJOS. KROVINIŲ SUKROVIMAS TRIUME, JŲ SKIRSTYMAS IR TVIRTINIMAS.

Prieš pradedant laivo pakrovą, krovinio siuntėjas kartu su laivo kapitonu parengia išankstinį krovos planą, kuriame numatomos krovinių išdėstymo vietos laive ir pakrovimo eiliškumas. Rengiant krovos planą atsižvelgiama į:

Tinkamą laivo tūrio ir krovininės galios pasirinkimą; Krovinių suderinamumą (kroviniai kurie gali vienas kitą paveikti, neturėtų būti išdėstomi šalia,

pvz.: maisto produktai negali būti sukrauti šalia žuvies miltų, nuo kurių įgautų savitą kvapą); Tolygią laivo apkrovą (sutelkus visą krovinį į vieną ar gretimus triumus toje vietoje susidaro

ypač didelės laivo konstrukcijai pavojingos apkrovos; tolygi laivo apkrova užtikrinama krovinį tolygiai paskirstant visuose triumuose);

Reikiamos laivo grimzlės ir stovumo reiso metu užtikrinimą; Tai, ar krovinys gali pasislinkti dėl supimo; Galimybes tinkamai panaudoti krovos įrangą; Krovinio iškrovimo tarpiniuose uostuose eiliškumą (jeigu krovinys bus iškraunamas keliuose

uostuose, jį būtina išdėstyti taip, kad pirmųjų uostų krovinį būtų galima iškrauti neperkraunant kitų krovinių);

Matomumo iš laivo denio užtikrinimą (krovinys, sukrautas ant denio, neturi užstoti laivo judėjimo kelio vairinėje esantiems žmonėms)

Kad laivui plaukiant krovinys nepradėtų judėti ir neapgadintų kitų krovinių bei nesukeltų pavojaus laivui, prieš išplaukiant laivui iš uosto viršutinis krovinio sluoksnis turi būti sutvirtintas. Krovinys tvirtinamas stacionariomis priemonėmis: įvairiais rėmais, sankabomis, ąsomis, kurios išdėstytos ant denių, bortų ir laivo pertvarų; nuimamomis priemonėmis: tvirtinimo naitovais (lyno, grandinės, juostiniais, sintetiniais); pagalbinėmis priemonėmis ir medžiagomis: medinėmis lentomis, tašais, pleištais, apjuosiamaisiais lynais ir juostomis su rankiniais ir automatiniais užraktais. Krovinio tvirtinimas atliekamas laikantis laivybos bendrovės patvirtintų technologinių kortelių reikalavimų. Kaip krovinys pritvirtintas, tikrina vadovaujantieji laivo asmenys prieš laivui išplaukiant į reisą (remiantis „Krovinio tvirtinimo vadovu).

GELBĖJIMO PRIEMONĖS. JŲ PASKIRTIS IR KLASIFIKACIJA

Gelbėjimo priemonės – tai įrenginiai, padedantys apsaugoti žmonių gyvybę prireikus palikti laivą. Visos gelbėjimo priemonės skirstomos į dvi pagrindines rūšis: kolektyvinio ir individualaus naudojimo. Yra ir dar viena gelbėjimo priemonių rūšis, nepriskiriama minėtoms priemonėms – tai lyno metimo įrenginiai.

Asmeninėms gelbėjimo priemonėms priskiriama: gelbėjimo ratai; gelbėjimo liemenės; hidrotermokostiumai; šilumą saugančios priemonės.

Kolektyvinėms gelbėjimo priemonėms priskiriama: gelbėjimo ir budinčios valtys;

39

gelbėjimo plaustai; plaustai kajutės;

Kiekviena kolektyvinio naudojimo gelbėjimo priemonė turi turėti klasifikacinės bendrovės liudijimą, o kiekviena asmeninio naudojimo gelbėjimo priemonė – sertifikatą.

Remiantis Tarptautinės konvencijos SOLAS-74 (su papildymais) reikalavimais, visuose jūriniuose laivuose turi būti gelbėjimo priemonių )kolektyvinio ir individualaus naudojimo). Jų skaičius priklauso nuo laivo dydžio, paskirties, plaukiojimo rajono ir laive esamo žmonių skaičiaus. Gelbėjimo priemonių išdėstymą ir naudojimą reglamentuoja SOLAS-74 konvencijos ir Klasifikacinių bendrovių taisyklių reikalavimai.

Remiantis šiais reikalavimais, gelbėjimo priemonė turi: veikti, oro temperatūrai esant nuo -300C iki +650C; veikti jūros vandens temperatūrai esant nuo -10C iki +300C; būti atspari puvimui, korozijai, jūriniam vandeniui, naftai; būti aiškiai matoma, kad ją būtų lengva aptikti (dažniausiai oranžinės spalvos); pagaminta iš šviesą atspindinčios medžiagos; veikti jūrai banguojant.

GELBĖJIMO VALTYS, JŲ KLASIFIKACIJA. VALČIŲ ĮRANGA IR REIKMENYS, ŽYMĖJIMAS

Gelbėjimo valtis – pagrindinė kolektyvinė gelbėjimo priemonė laivo įgulai ir keleiviams gelbėti.Laivuose naudojamos šios gelbėjimo valtys:

atviros; iš dalies uždaros; uždaros.

Šiuolaikiniuose jūriniuose laivuose naudojamos tik uždaros valtys.Atviros ir iš dalies uždaros valtys turi būti nuolat uždengtos tentais. Į iš dalies uždarą gelbėjimo valtį patogu greitai įsodinti žmones, be to, ji yra talpi.Uždara gelbėjimo valtis turi standžią, vandeniui atsparią dangą su sandariais įėjimo liukais.

Laivų, kurie veža naftą ir naftos produktus, gelbėjimo valtys gaminamos iš ugniai atsparių medžiagų. Dirbant vandens apipurškimo sistemai šios valtys turi išsilaikyti ne mažiau kaip 8 minutes plaukdamos ugnies zona. Jose yra suspausto oro sistema, kuri užtikrina žmonių saugumą ir nepertraukiamą variklio darbą ne mažiau kaip 10 minučių.

Laisvojo kritimo valtis įrengiama laivagalyje, laivo diametraliojoje plokštumoje ant specialios platformos arba laivagalio slipo. Ji turi sutvirtintą korpusą. Atleidus valties tvirtinimą ji nuslenka nuo platformos ir krenta į vandenį. Kadangi valties smūgio į vandenį metu atsiranda didelės perkrovos, visi žmonės valtyje užima vietas krėsluose ir užsisega saugos diržus. Krėslai leidžia priimti dinamines perkrovas esant patogiausiai kūno padėčiai.

Atliekant bandymus nustatyta, kad tokia valtis gali būti saugiai numesta iš 40 m aukščio, laivo diferentui esant iki 150 ir pasvirimui iki 300.

Budinti gelbėjimo valtis – tai speciali gelbėjimo priemonė, kuri visada turi būti paruošta naudoti. Ja gelbėjamas įkritęs į vandenį žmogus arba surenkami ir gabenami žmonės iš laivo, kuriame įvyko avarija. Budinčios gelbėjimo valtys yra labai mobilios, pasižymi puikiomis navigacinėmis savybėmis, valdymo paprastumu, nuleidimo ir pakėlimo lengvumu, yra greitos. Budinčios gelbėjimo valties paruošimas ir nuleidimas turi būti įvykdytas ne ilgiau kaip per 3 min. Visuose krovininiuose ir keleiviniuose laivuose šios valtys privalo būti. Kaip budinti gelbėjimo valtis gali būti panaudota viena iš gelbėjimo valčių.

40

Atsižvelgiant į korpuso konstrukciją, stovumą ir plūdrumą, budinčios gelbėjimo valtys gali būti standžios, pripučiamos ir mišrios.

Jeigu laive nėra specialios budinčios gelbėjimo valties, viena iš gelbėjimo valčių gali būti naudojama kaip budinti valtis, žinoma, jei ji tenkina visus šioms gelbėjimo valtims keliamus reikalavimus.

Mišrių ir pripučiamųjų budinčių gelbėjimo valčių plūdrumą užtikrina plūdrumo kameros. Mišri budinti valtis turi standų dugną, kuris yra kaip papildoma valties plūdrumo sekcija.

Remiantis budinčių gelbėjimo valčių reikalavimais, jos turi: būti ne mažiau kaip 3,8 m ir ne daugiau kaip 8,5 m ilgio; plukdyti ne mažiau kaip 5 žmones sėdimoje padėtyje ir vieną – gulintį neštuvuose

(klasifikacinių bendrovių sutarimu, krovininiai laivai, kurių talpa mažesnė kaip 500 BT vienetų, žvejybos laivai, trumpesni kaip 45 m., budinčios gelbėjimo valties gali neturėti);

sugebėti manevruoti, kai greitis yra ne mažesnis kaip 6 mazgai, ne trumpiau kaip 4 h; turėti stacionarią vilkimo įrangą su vilkimo lynu, kuris yra ne trumpesnis kaip 50 m; turėti savaiminę sausinimo sistemą arba veiksmingą vandens išpumpavimo priemonę.

Pripučiamoji valtis laive turi būti laikoma nuolat pripūsta. Valties korpusas gaminamas iš tvirtos medžiagos, išorinio paviršiaus ir dugno silpnosios vietos tvirtinamos papildomomis juostomis.

Sekcijų pažeidimo atveju pripučiamoji budinti valtis turi užtikrinti būtiną plūdrumą esant šioms sąlygoms:

kai pažeista priekinė sekcija; kai visiškai pažeistos vieno borto priekinės sekcijos; kai visiškai pažeistos vieno borto sekcijos ir valties priekinė sekcija;

Greitaeigės budinčios valties reikalavimai atitinka paprastų budinčių gelbėjimo valčių ir šiuos papildomus reikalavimus:

valties korpuso ilgis – ne mažiau kaip 6 m ir ne daugiau kaip 8,5 m, įskaitant pripučiamas konstrukcijas, priplaukimo atramines sijas ir atmušas.

turi plaukti mažiausiai 4 val., kai greitis yra ne mažesnis kaip 20 mazgų, esant 3 žmonių įgulai, ir 8 mazgų greičiu, kai žmonių skaičius ir įrangos kiekis yra maksimalus;

turi gebėti savaime atsiversti arba būti lengvai perverčiama dviejų valties įgulos narių; turi būti valdoma vairu arba rumpeliu.

Ro-ro keleiviniuose laivuose bent viena iš budinčiųjų gelbėjimo valčių turi būti greitaeigė. Šias valtis laive prižiūri ne mažiau kaip dvi paruoštos komandos mažiausiai iš trijų žmonių (vairininkas ir du kiti komandos nariai, vienas iš įgulos narių skiriamas valties vadu). Jie turi kas mėnesį, bet ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius dalyvauti mokymuose.

Plaustas-kajutė – tai laisvai išplaukianti gelbėjimo priemonė (gelbėjimo sekcija). Ši gelbėjimo priemonė yra nauja. Plaustas kajutė įrengiama didelio tonažo laivo laivagalyje, joje gali tilpti visa įgula (iki 40 žmonių).

Vykdant SOLAS-74 konvencijos reikalavimus, laive turi būti pakankamas skaičius kvalifikuotų įgulos narių gelbėjimo priemonėms ir nuleidimo įrenginiams valdyti.

Naftos, chemijos produktus ir dujas vežantys tanklaiviai, kurių užsiliepsnojimo temperatūra yra ne aukštesnė kaip 600C, vietoj įprastų uždarų gelbėjimo valčių turi turėti ugniai atsparias gelbėjimo valtis. Laivai, vežantys krovinius, kurie išskiria nuodingas dujas arba garus, turi turėti gelbėjimo valtis su autonomine oro tiekimo sistema. Žvejybos laivai, ilgesni kaip 45 m, privalo turėti bent vieną budinčią gelbėjimo valtį.

Gelbėjimo valtys įrengiamos valčių denyje, netoli gyvenamųjų patalpų. Visos jos turi būti taip paruoštos naudoti, kad du įgulos nariai galėtų jas nuleisti ne ilgiau kaip per 5 minutes, kitos gelbėjimo valtys ir plaustai, kurių prireikia paliekant laivą, turi būti nuleidžiami į vandenį su žmonėmis ir aprūpinimo komplektu: krovininiuose laivuose – ne ilgiau kaip per 10 min., keleiviniuose laivuose – ne ilgiau kaip per 30 min. nuo komandos apie laivo palikimą paskelbimo.

41

Gelbėjimo valčių aprūpinimas (atsargos)Gelbėjimo valčių aprūpinimo sąrašas gana ilgas. Pagal paskirtį aprūpinimo sąrašą galima

suskirstyti į 4 grupes: valties naudojimo priemones, signalizacijos ir dėmesio atkreipimo priemonės, medikamentai, geriamasis vanduo ir maistas. Priemonės, kuriomis aprūpinamos gelbėjimo valtys, turi būti nedidelės ir lengvos, patogiai ir kompaktiškai supakuotos. Gelbėjimo priemonės saugomos valties viduje, specialiose dėžėse arba sekcijose, tvirtinamos specialiais tvirtinimo įrenginiais, gembėmis.

Gelbėjimo valtyse turi būti: valties naudojimo priemonių (plūdriųjų irklų, kablių, kibirų ir semtuvų, kirvių, valties

šviestuvų, naktouzas su kompasu, plūdusis inkaras, falas, nusausinimo siurblys, įrankių ir atsarginių dalių, nešiojamasis gesintuvas);

signalizacijos ir dėmesio atkreipimo priemonių (radiolokacinis atšvaitas, 4 vnt. parašiutinių raudonos spalvos raketų, 6 vnt. raudonos spalvos falšfejerių (deglų), 2 vnt. plūdriųjų dūmadėžių, elektrinis vandeniui atsparus žibintuvėlis, signalinis veidrodis, signalinis švilpukas);

medikamentų (pirmosios pagalbos vaistinėlė, tabletės nuo jūros ligos, higieniniai paketai); geriamojo vandens (3 l žmogui) ir maisto davinys (10000 kj); gyvybės išsaugojimo gelbėjimo valtyse instrukcija ir gelbėjimo signalų lentelė; peiliai konservams atidaryti, lenktinis peilis; žvejybos įrankių komplektas; nešiojama FM bangų radijo stotis ir radiolokacinis švyturys-atsakiklis (transponderis); žmonių paieškai ir signalizavimui naudojamas prožektorius, kuris gali pasisukti 3600

kampu horizontalioje plokštumoje ir užlenkiamas į viršų 900 , į apačią – 300 nuo horizontalios plokštumos;

žmonėms surinkti iš vandens ir jiems sušildyti naudojami gelbėjimo ratai ir šilumą saugančios priemonės.

Gelbėjimo valčių skaičius laive nustatomas, atsižvelgiant į plaukiojimo rajoną, laivo tipą ir žmonių skaičių laive. Neriboto plaukiojimo krovinių laivai turi gelbėjimo valčių 200% laivo įgulos (100% iš kiekvieno borto). Keleiviniai laivai turi gelbėjimo valčių 100% keleivių ir įgulos (50% iš kiekvieno borto).

Valčių žymėjimasGelbėjimo valtys iš išorės dažomos oranžine spalva. Priekinėje dalyje, abiejuose valties

bortuose, lotynų kalbos abėcėlės raidėmis užrašomas: laivo pavadinimas, registracijos uostas, valties parametrai, valtyje leidžiamas žmonių skaičius. Valties išorėje tvirtinamas gelbėjimo lėjeris.

Šviesą atspindinčios medžiagos juosta per visą valties ilgį padengiama planšyro viršutinėje dalyje ir išoriniuose bortuose, kuo arčiau planšyro. Pusiau uždarose ir uždarose valtyse šviesą atspindinčia medžiaga padengiamas antstatas tarp planšyro ir stacionaraus uždarymo.

Lyno metimo įrenginys

Lyno metimo įrenginys skirtas lynui paduoti ne mažiau kaip 230 m atstumu. Į lyno metimo įrenginio komplektą įeina: metimo įrenginys, lynai, raketos, šoviniai (užtaisai), įrankiai ir naudojimosi instrukcija. Lyno metimo įrenginys turi būti nešiojamas, jį naudoja vienas žmogus. Raketos ir šoviniai žymimi nenuplaunamais dažais, nurodant pagaminimo datą ir galiojimo laiką.

42

Visi neriboto ir riboto I plaukiojimo rajono laivai turi turėti lyno metimo įrenginį, su keturiomis raketomis ir dviem lynais. II riboto plaukiojimo rajono laivai, kurių ilgis 25 m ir daugiau, turi turėti lyno metimo įrenginį su ne mažiau kaip dviem raketomis ir dviem lynais.

Žvejybos laivuose iki šiol naudojamas lyno metimo įrenginys AL-1, kuris turi keturias raketas ir keturis lynus, juo lyną galima paduoti 350 m atstumu. Lynų trūkimo jėga - 3 kN.

GELBĖJIMO VALČIŲ PAKĖLIMO IR NULEIDIMO ĮRANGA. KLASIFIKACIJA, VEIKIMO PRINCIPAI

Pakėlimo ir nuleidimo įrenginys turi atitikti SOLAS-74 konvencijos reikalavimus, turėti saugių gelbėjimo priemonių, kad būtų galima nuleisti valtį arba plaustą su žmonėmis arba be jų, esant laivo diferentui iki 100 ir pasvirimui iki 200 į bet kurį bortą.

Gelbėjimo valtys gali būti nuleidžiamos:√ specialia strėle (kranu);√ valčių nuleidimo sijomis (gravitacinės vieno šarnyro, dviejų šarnyrų, slystančios,

riedančios).Valčių nuleidimo įranga turi užtikrinti saugų valčių nuleidimą bet kuriomis sąlygomis. Gelbėjimo priemonių ir budinčių valčių pakėlimo ir nuleidimo įranga turi suveikti nuo gravitacijos jėgų, t.y. nuo jėgų, kurios nepriklauso nuo laivo energijos šaltinių. Nuleidimo mechanizmas turi būti sukonstruotas taip, kad jį galėtų valdyti vienas žmogus iš laivo denio, nuo gelbėjimo priemonės arba budinčios gelbėjimo valties. Žmogus, esantis ant denio ir valdantis nuleidimo mechanizmą, turi matyti nuleidžiamas gelbėjimo priemones arba budinčią valtį.

Pakėlimo ir nuleidimo įrangos konstrukcija turi būti tokia, kad ją reikėtų kuo mažiau prižiūrėti. Visos dalys, kurias būtina nuolat tikrinti, turi būti lengvai pasiekiamos, o jų priežiūrai lengvai atliekama. Šios įrangos gervės stabdžiai turi būti pakankamai stiprūs, kad išlaikytų šias apkrovas.

Laisvojo kritimo nuleidimo įranga laivuose montuojama taip, kad ji ir jos gelbėjimo valtis veiktų kaip sistema, užtikrinanti veiksmingą gelbėjimo valties nuleidimą ir jos nuplaukimą nuo laivo saugiu atstumu. Nuleidimo įrangą sudaro pasvirimo slipas arba rampa, ant kurių kreipiančiųjų volais ir ratukais tvirtinama gelbėjimo valtis.

Atskyrimo mechanizmas sukonstruotas taip, kad būtų galima išvengti atsitiktinio nuleidimo, o norint valtį nuleisti būtina atlikti ne mažiau kaip dvi nepriklausomas operacijas gelbėjimo valties viduje. Laivui skęstant turi suveikti hidrostatinis prietaisas: gelbėjimo valtis atsiskiria nuo tvirtinimo sistemos ir savarankiškai išplaukia į paviršių. Laivo plaukiojimo sąlygomis gelbėjimo valtis tvirtinama naitovais su tempikliu ir laivagalio kabliu. Jų neatleidus įlaipinti žmones į gelbėjimo valtį neįmanoma.

GELBĖJIMO VALČIŲ PAKĖLIMO IR NULEIDIMO BŪDAI

Ruošiant gelbėjimo valtį nuleisi ir nuleidžiant ją už borto būtina tokia veiksmų seka:√ atidaromi įėjimo į valtį liukai;√ užsukami kamščiai vandeniui iš valtie išleisti;√ paduodami ir tvirtinami falai;√ išbandomas variklis ir sankaba su sraigtu;√ išbandoma valtie skeltuvų gervė ir stabdžiai;√ apžiūrimas valties prispaudimo prie borto įtaisas;√ nuimami lejeriai valties nuleidimo vietoje;√ patikrinamas keltuvų tvirtinimas prie denio;√ nuimami valčių tvirtinimo naitovai;√ atverčiami valties kilblokai (jei yra);√ atpalaiduojami gelbėjimo škenteliai su musingais ir nuleidžiami į valtį;

43

√ rankiniu stabdžiu valtis nuleidžiama iki valčių denio lygmens ir prispaudimo įtaisu prispaudžiama prie borto;

√ į valtį sukraunama viskas, kas būtina, ir susodinami žmonės (vykstant mokymams rekomenduojama žmones į valtį susodinti nuleidžiamuoju trapu (štorm trapu ), ją nuleidus į vandenį;

√ atjungiami prispaudimo įtaiso L kabliai ir gervės stabdžiu valtis nuleidžiama į vandenį, atleidžiant falus;

√ nuo valties kablių atkabinami nuleidimo talių blokai.√ perspėjus sėdinčiuosius valtyje, štormtrapas nuleidžiamas iki vandens;√ valties vadui įsakius atiduodami falai ir valtis nuplaukia tolyn.

Keliant ir tvirtinant gelbėjimo valtį būtina:√ jei gelbėjimo valtis yra arti laivo, kuo greičiau paduoti į laivą falus ir pritvirtinti

juos ant falšborto antelių arba knechtų;√ pritvirtinti laivo falšborto vidinėje pusėje trapą (štormtrapą), išlaipinti žmones ant

pagrindinio denio, gelbėjimo valtyje palikus tik asmenis, atsakingus už valties pakėlimą, baigus žmones laipinti iš valties, pakelti ant laivo denio štormtrapą;

√ valties laivagalio ir laivapriekio keltuvo lynus pritvirtinti už gelbėjimo valties kėlimo kablių;

√ gavus komandą įjungti gervės variklį gelbėjimo valtį kelti iki valčių denio;√ iš nutekėjimo angų išsukti kamščius;√ prireikus užvesti pritraukimo įrenginį ir juo pritraukti gelbėjimo valtį prie laivo

borto, kad joje esantys žmonės saugiai išliptų iš valties;√ paskutinis iš valties išlipantis įgulos narys uždaro liukų dangčius, kad jie nebūtų

apgadinti valtį pakeliant;√ jei buvo užvestas valties pritraukimo įrenginys, jį išjungti;√ gerve pakelti gelbėjimo valtį iki padėties, kai valties lynai pasieks strėlių nokus ir

susikabins su jais, tada tęsiant pakėlimą, gelbėjimo valtį kartu su valčių keltuvo strėlėmis pakelti iki jos vietos (tuo metu gervės elektros variklio maitinimo granyje suveiks galinis jungiklis ir variklis atsijungs)

√ ant gervės veleno uždėti rankeną ir rankiniu būdu pritraukti gelbėjimo valtį ant kilblokų, tada rankeną nuimti ir padėti į nuolatinę jos buvimo vietą;

√ sutvarkyti keltuvą, pastatyti lejerius;√ užfiksuoti valčių keltuvų strėles, užtraukti ir prispausti talrepais valties naitovus.

PRIPUČIAMIEJI GELBĖJIMO PLAUSTAI. JŲ KLASIFIKACIJA, ĮRANGA IR REIKMENYS

Gelbėjimo plaustai, po gelbėjimo valčių yra kita veiksminga kolektyvinė gelbėjimo priemonė. Naudojami pripučiamieji ir standūs gelbėjimo plaustai. Pripučiamieji: numetamojo ir nuleidžiamojo tipų.

Gaminami plaustai, kuriuose telpa: 4, 6, 8, 10, 12, 16, 20, 25, 35 ir 50 žmonių. Tai leidžia juos naudoti visų tipų laivuose.

Pagrindiniai visų tipų plaustų konstrukcijos reikalavimai yra šie:√ konstrukcija turi būti tokia, kad plaustas atlaikytų aplinkos poveikį ant vandens

paviršiaus 30 parų, esant įvairioms sąlygoms;√ plausto konstrukcija, jo įranga ir konteineris turi atlaikyti numetimą į vandenį iš 18

m. aukščio; jei plaustas įrengiamas laive labai aukštai, jį būtina atitinkamai išbandyti, be to dokumente turi būti atžyma apie leidžiamą įrengimo aukštį;

44

√ plaustas turi išlaikyti vilkimą iki 3 mazgų, esant ramiai jūrai, su vienu išmestu plaukiojančiu inkaru, kai yra su žmonėmis;

√ ant plausto esančių žmonių apsaugai nuo aplinko poveikio turi būti numatytas patikimas tentas, įrengtas su signaliniu žibintu, apžiūros aikštele, gėlo vandens surinkimo prietaisu, radiolokacinio atsakiklio pastatymo vieta, vėdinimo anga;

√ būdamas ant vandens paviršiaus su išskleistu ar neišskleistu tentu, gelbėjimo plaustas turi išlaikyti daugkartinius žmonių šuolius ant jo iš ne mažesnio kaip 4,5 m aukščio;

√ žmonių įlaipinimo ir išdėstymo patogumui kiekvienas gelbėjimo plaustas turi turėti vidinių ir išorinių lejerių, būtina aiškiai pažymėti įėjimus su įlaipinimo trapais, kurių apatinė pakopa turi būti 0,4 m žemiau plausto vaterlinijos, jie turi būti lengvai uždaromi.

Visi laivų gelbėjimo plaustai įrengiami panašiai, nes juos gaminant laikomasi Tarptautinės konvencijos SOLAS-74 (su pataisomis) rekomendacijų. Gelbėjimo priemonių kodekso LSA-98 ir klasifikacinių bendrovių taisyklių.

Krovininiuose laivuose bendra pripučiamųjų plaustų talpa turi sudaryti 50% įgulos talpos, kleiviniuose – 25% žmonių skaičiaus laive. Pripučiamieji numetamieji plaustai išdėstomi ant denio prie nuimamų lėjerių.

Pripučiamųjų gelbėjimo plaustų privalumas – jų kompaktiškumas plaukiojant ir tai, kad nereikia sudėtingos nuleidimo įrangos.

Pripučiamieji gelbėjimo plaustai nuleidžiami specialiu kranu su pasukamąja strėle. Plaustas taip ruošiamas nuleisti į vandenį: atidaromas konteineris, plausto nuleidimo lynai tvirtinami prie automatinio kablio, paleidžiama dujų pripildymo sistema, plaustas iškeliamas už borto, įtepiami falai ir vykdomas žmonių įlaipinimas. Jam pasibaigus plausto nuleidimo lynų ir plaustas nuplaukia nuo laivo, atlaisvindamas vietą kitam plaustui.

Pripučiamųjų gelbėjimo plaustų privalumas, kaip minėta, jų nuleidimo ant vandens paprastumas, kompaktiškumas ir nedidelė masė, kuri neturi viršyti 185 kg. Be to, pripučiamieji plaustai turi automatinius hidrostatus, užtikrinančius jų savarankišką išplaukimą į paviršių ir prisipūtimą laivui grimztant į vandenį.

Standūs konteineriai, kuriuose saugomi plaustai, tvirtinami taip, kad pripučiant plaustą nei konteineris, nei pavienės jo dalys nepatektų į vandenį. Ant konteinerių turi būti žymos su šia informacija: serijos numeris, gamintojas markė, registro ženklas, plausto talpumas, užrašas SOLAS ir avarinio aprūpinimo komplekto tipas – „A, B, C Pack“, paskutinio patikrinimo data, falo ilgis, leidžiamas įrengimo aukštis, nuleidimo ant vandens instrukcija anglų ir lietuvių kalbomis.

Gelbėjimo plaustų aprūpinimas. Gelbėjimo plaustai turi turėti:√ plūdrųjį gelbėjimo lyną su žiedu, ne mažesnį nei 30 m ilgio;√ vieną peilį neskęstančiu kotu ir škertu, bet jei gelbėjimo plaustas skirtas daugiau nei

13 žmonių – du peilius;√ vieną plūdrųjį semtuvą (kaušą), bet jei gelbėjimo plaustas skirtas daugiau nei 13

žmonių – du kaušus;√ dvi kempines;√ du plūdriuosius inkarus (vienas inkaras atsarginis). Plūdrieji inkarai turi būti nuolat

pritvirtinti prie gelbėjimo plaustų; nuleidžiami plausto sijomis ir komplektuojami keleiviniuose laivuose turi būti atidaromi tik rankiniu būdu, visi kiti gelbėjimo plaustai turi turėti plūdriuosius inkarus, atidaromus automatiškai, kai plaustas atsiranda ant vandens;

√ du plūdriuosius irklus;√ tris konservų atidarytuvus ir žirklių porą;√ vieną pirmosios pagalbos vaistinėlę vandeniui nelaidžioje pakuotėje, kurią atidarius

vėl galima būtų sandariai uždaryti;

45

√ vieną švilpuką;√ keturias parašiutines raketas;√ šešis falšfejerius (deglus);√ dvi plūdriąsias dūmines bujeles (dūmadėžes);√ vieną vandeniui nelaidų elektrinį žibintuvėlį, tinkantį signalizuoti Morzės ženklais,

su vienu atsarginiu elementu komplektu, atsargine lempute vandeniui nuolaidžioje pakuotėje;

√ efektyvų radiolokacinį atšvaistą, jei ant gelbėjimo plausto nėra įrengtas radiolokacinis atsakiklis;

√ vieną signalinį veidrodį signalizacijai šviesiu paros metu su naudojimo instrukcija duoti signalus laivams ir orlaiviams;

√ vieną nelaimės signalų lentelę vandeniui nuolaidžioje pakuotėje;√ vieną įrankių komplektą žuvims gaudyti;√ maistingą ir kaloringą racioną kiekvienam žmogui ne mažiau nei 10000 kJ;√ vandeniui nelaidžius indus su gėlu vandeniu kiekvienam žmogui po 1,5 l, tačiau po

0,5 l šios normos gali būti pakeista garintu vandeniu, kurį galima pagaminti per dvi paras, arba 1 l vandens gali būti pakeistas vandeniu, kuris gaunamas iš rankinio vakuuminio garintuvo;

√ vieną graduotą nerūdijantį indą gėrimui;√ medikamentų nuo jūrinės ligos 48 val. ir po vieną higieninį pakelį kiekvienam

žmogui pagal normatyvą;√ instrukcija, kaip išsaugoti gyvybę;√ pirmaeilių veiksmų instrukciją;√ šilumą sulaikančios priemones 10% žmonių skaičiui, leidžiamam būti plauste.

Visos šios priemonės turi turėti užrašus „SOLAS A PACK“ ir turi būti konteineriuose, pritvirtintuose plausto viduje, neskęstančiuose plūduriuojant vandenyje 30 min.

Standūs gelbėjimo plaustai gali būti gaminami iš lengvųjų lydinių Al+Mg, plastiko, armuoto stiklo pluošto. Jie yra plūdrus, tvirti ir paprastai nuleidžiami ant vandens.

Standūs gelbėjimo plaustai įrengiami paprasčiau negu kitos kolektyvinės gelbėjimo priemonės. Jų plūdrumą užtikrina standi žiedinė platforma, padalinta į kelis skyrius. Plausto dugnas veiksmingai laiko žmones virš vandens, izoliuoja nuo šalčio, kas leidžia naudotis plaustu nepaisant to, kuria puse jis atsiduria ant vandens. Būtini reikmenys yra vandeniui atspariame konteineryje, kuris tvirtinamas pagal plaustą išorėje taip, kad jį būtų galima pastatyti nepaisant to, kuria puse plaustas atsidūrė vandenyje. Kad būtų patogiau įlaipinti, plaustai turi standžias pasvirusias įlaipinimo aikšteles arba trapus, kurių apatinė pakopa turi būti 0,4 m žemiau tuščio gelbėjimo plausto vaterlinijos. Plaustai taip pat gali turėti virvinius lejerius ir patikimus falus.

Leidžiamas standaus nuleidžiamojo plausto greitis su žmonėmis ir aprūpinimu – ne daugiau kaip 3 mazgai ramiame vandenyje.

Šių plaustų žymėjimas analogiškas pripučiamųjų plaustų žymėjimui: taip pat nurodomas laivo pavadinimas ir uostas, kuriame laivas registruotas.

GELBĖJIMO PLAUSTŲ NULEIDIMO BŪDAI

Norint numesti laivo denyje esamą plaustą būtina:√ jei yra lejerių – juos nuimti;√ apžiūrėti plausto numetimo vietą: ten neturi būti žmonių, valčių, pašalinių

plaukiojančių daiktų;√ atlaisvinti lyną (naitovą), kuris laiko konteinerį su plaustu, sutvirtintą L tipo kabliu;

46

√ numesti plaustą ant vandens;√ ištraukti paleidžiamojo lyno laisvąją dalį ir du kartus trūktelėjus paleisti dujų

pripildymo sistemą

Nuleidžiami pripučiamą gelbėjimo plaustą plaustų keltuvu būtina:√ paruošti darbui plaustų keltuvą ir jo nuleidimo įrangą;√ užkabinti L tipo kablį už plausto nuleidimo lynų, perkėlus plaustą po plaustų

keltuvu;√ pakelti plaustą ir keltuvu iškėlus jį už borto, truktelėjus paleidžiamąjį lyną paleisti

dujų pripildymo sistemą;√ pripūstą plaustą pritraukti prie įlaipinimo denio ir lynais pritvirtinti prie laivo borto;√ patikrinus pagal sąrašą, ar visi žmonės susirinko, tolygiai juos išsodinti palei

platformos vidinį perimetrą, atleisti lynus ir nuleisti plaustą ant vandens.

Plaustas ant vandens leidžiasi savo svorio ir jame esančių žmonių svorio dėka, sukantis gervės būgnui. Gervės būgno sukimosi greitis reguliuojamas juostiniu stabdžiu. Nuleidimo greitį riboja išcentrinis stabdys. Gervės valdymą galimą vykdyti iš pulto, kuris paprastai įrengtas prie laivo borto, arba nuo plausto, naudojant pritraukiamąjį lyną.

Mazgai ir jų panaudojimas

1. Tiesusis (tikrasis) mazgas – tai seniausias mazgas, kuriuo surišami du lynai. Dažniausiai naudojamas surišti vienodo skersmens lynams.2. Rifo mazgas – rišamas taip pat kaip ir tikrasis mazgas, tačiau vienas iš lyno eigos galų, sudėtas dvigubai, prakišamas per kilpą, užveržę gauname mazgą su kilpele, todėl jį galime lengvai atrišti. Šis mazgas yra plačiai naudojamas ten, kur reikia lengvai ir greitai atrišti.3. Škoto – rišamas perveriant lyno eigos galą per kilpą, apvedant lyną su kilpa ir prakišant tarp kilpos ir pagrindinio lyno. Mazgas plačiai naudojamas rišti lynams, turintiems kilpas, pavyzdžiui, rišant vėliavas prie falo, burių šotinį kampą. Lynas turi būti įtemptas.4. Dvigubas škoto – rišamas kaip ir škoto mazgas, tačiau aplink lyną su kilpa apvedama du kartus. Naudojamas taip pat kaip ir škoto mazgas, tačiau jis žymiai saugesnis, patvaresnis.5. Piemenų – rišamas apvedant aplink lyną, svirtį, trosą ar kitą daiktą, sukryžiuojant lyną, dar kartą apvedant aplink, prakišant po sukryžminimu, ir ištempę gauname vieną iš populiariausių, gerai laikančių mazgų. Šis mazgas taip pat gali būti naudojamas pririšti svaidyklei prie raištavimo lyno kilpos. Šiuo atveju jis rišamas su kilpele. Dvigubas piemenų mazgas rišamas taip pat kaip ir piemenų, tik apie daiktą apvedamas ne du kartus, o tris, todėl keliant sunkesnius daiktus šis mazgas patikimesnis.6. Gelbėjimo kilpa – rišama norint apsijuosti aplink save lyną gelbėjimuisi.7. Valties – rišamas prakišant lyno eigos galą pro pentį ar žiedą valties priekyje, nutiesiant jį po pirma valties sėdynėle, o antrąją valties sėdinėję apjuosiant, toliau lyno galas dedamas ant lyno viršaus ir vėl pakišamas po sėdynėle. Po to sulenkiame lyno galą, gauname kilpą, kurią prakišame po lynu einančiu virš sėdynėlės, Šis mazgas naudojamas vilkti, tempti valčiai ar laikinai valčiai pririšti prie krantinės esant geram orui.8. Smeigo – Šis mazgas naudojamas pakelti įvairiems instrumentams į stiebą, taip pat dirbantiems už borto, įtempiant lnus.

MAZGAI, KURIUOS PRIVALO ŽINOTI JŪREIVIS IR KVALIFIKUOTAS JŪREIVIS:

47

1. TIESUSIS PRIAMOJ

2. RIFO RYFOVYJ

3. ŠKOTO ŠKOTOVYJ

4. DVIGUBAS ŠKOTO BRAMŠKOTOVYJ

5. PIEMENŲ VYBLENOČNYJ

6. GELBĖJIMO KILPA BESEDOČNYJ

7. VALTIES ŠLIUPOČNYJ

8. SMEIGO SVAJEČNYJ

9. METAMOS VIRVĖS PRIRIŠIMAS PRIE ŠVARTAVIMO KILPOS

10. VIRVĖS ILGIO SUTRUMPINIMAS (2 SKIRTINGI BŪDAI)

SIGNALIZACIJALaivo signalizacija skirstoma į dvi grupes : vidinę ir išorinę signalizaciją.Vidinė tai ryšys tarp vairinės ir kitų tarnybinių patalpų (mašinų skyriaus,rumpelio skyriaus ir pan. ).Būna ryšys telefonu, telegrafu (mašinos telegrafas), pasikalbėjimo vamzdžiai,smarkaus skambesio skambutis, garsiakalbiai, laivo varpas, švilpukas ir t.t.Išorinė tai: signalinės vėliavos, įvairūs pakeliamieji ženklai (figūros), šviesos žibintai, prožektoriai, raketos, tifonas,sirena,švilpukas.

Jūreivių pareiga žinoti ir suprasti išgirstus ar pamatytus signalus.

AVARINIŲ ALIARMŲ SIGNALAI:Septyni trumpi ir vienas ilgas signalas smarkaus skambesio skambučiu : BENDRASIS ALIARMASVienas ilgas (30-35 sek) signalas: LAIVO PALIKIMASTrys ilgi (2-3 sek) signalai : ŽMOGUS UŽ BORTO.Visi šie signalai dubliuojami per laivo garsiakalbius žodžiu.

MANEVRAVIMO SIGNALAI:Šie signalai duodami esant geram matomumui,kada laivai mato vienas kitą.Vienas trumpas signalas – „suku į dešinę“Du trumpi signalai – „suku į kairę“Trys trumpi signalai – „plaukiu atbuline eiga“

Dėmesiui atkreipti – ne mažiau negu 5 trumpi signalai.Signalai duodami tifonu ar sirena ir gali būti dubliuojami šviesos žibintu.

48

PAVIRŠIŲ DAŽYMO BŪDAI, INSTRUMENTAI IR PRIEMONĖS, JŲ PRIEŽIŪRA

Laive atliekami šie dažymo darbai: paviršių ruošimas dažyti, dažų ir instrumentų ruošimas, paviršių gruntavimas, glaistymas ir dažymas.

Paviršiaus paruošimą dažyti sudaro: dulkių, purvo, rūdžių, blogai besilaikančių dažų kruopštus nuvalymas nuo dažyto paviršiaus. Laivo sąlygomis paviršiaus valymas atliekamas rankiniu arba mechaniniu būdais, naudojant tam tikrus instrumentus.

1 Pav. Rankiniai ir mechaniniai instrumentai laivo dažymo paruošiamiesiems darbams atlikti.

Kirstukas – tai abiejuose galuose užaštrintas skirtingų plokštumų plaktukas, naudojamas rankiniu būdu nudaužyti storus rūdžių sluoksnius nedideliuose plotuose ar vietose, kur mechaniniu būdu valyti sudėtinga arba toks valymas būtų neveiksmingas.

Gremžtukas – tai plieninės, tiesios arba lenktos juostos užaštrintais galais, ant rankenėlių gali būti uždėtos trikampės plokštelės. Naudojamas rankiniu būdu pašalinti nedidelius rūdžių sluoksnius ir blogai besilaikančius dažus.

Metaliniais šepečiais atliekamas galutinis paviršių valymas nuo rūdžių ir senų dažų.Skutiklis – plonos plieninės plokštelės, kuriomis nuo medinių paviršių šalinamas senų dažų ar

lako sluoksnis.Mentelė glaistymui – plieninės ar medinės lopetėlės, kuriomis glaistomi dažyti paruošti

paviršiai. Medinėmis mentelėmis (glaistikliais) paprastai glaistomas pirmas sluoksnis, metaliniais – kiti sluoksniai. Storos mentės naudojamos kartu su gremžtukais blogai besilaikančioms rūdims, atsišerpetojusiems ir suminkštėjusiems dažams šalinti.

Pneumatinis plaktukas – mechaninis instrumentas, kurio mechanizmas sukelia smogiamuosius judesius. Reikia turėti vieną ar kelis kirstukus, kurie veikia suspaustu oru. Plaktukas gali smogti nuo 1 iki 6 tūkstančių kartų per minutę, juo nuvalomos net ir stipriai ant paviršiaus besilaikančios rūdys.

Pneumatiniai šepečiai, šiaušikliai – tai instrumentai, kurių gale sukasi metalinis šepetys arba šiaušiklis. Šiaušikliai naudojami netvirtai besilaikančioms rūdims valyti, šepečiai – galutinai paviršių paruošti dažyti.

Elektromechaniniai šepečiai ir šiaušikliai skirti tam pačiam tikslui, tik šį šepetį ar šiaušiklį suka elektros variklis.

Paruošus paviršius gruntuoti nuo visų įrankių būtina nuvalyti metalo dulkes, atbukusius įrankius pagaląsti ir sudėti į jiems skirtas vietas.

49

DAŽYMO MEDŽIAGOS. KLASIFIKACIJA. SUDĖTINĖS DALYS. NAUDOJIMAS. PRIEŽIŪRA.

Jūrų laivai naudojami agresyvioje aplinkoje, kuri sukelia korpuso koroziją, medinių detalių puvimą. Laivai nuo korozijos apsaugomi įvairiais būdais, vienas jų – laivo korpuso paviršių dažymas.

Siekiant užtikrinti metalinio paviršiaus apsaugą nuo agresyvios aplinkos, dažyti paviršiai turi būti vientisi, neiškilę, neprisigėrę vandens, neporėti ir gerai sukibę su dažomu paviršiumi.

Dažų plėvelė turi būti gana tvirta, elastinga, atspari vibracijoms, aukštoms ir žemoms temperatūroms, plovikliams, tepalams, naftos produktams ir t.t.

Visus dažus sudaro du pagrindiniai komponentai: plevėdaris ir pigmentas. Plevėdaris sudaro dažų pagrindą. Tai medžiagos, dažams išdžiūvus sudarančios plėveles. Jiems priskiriami natūralūs, iš dalies natūralūs ir dirbtiniai pokostai, organinės ir dirbtinės kilmės dervos. Pokostų gamybai naudojami augalinės kilmės aliejai: išdžiūvantys arba pusiau išdžiūvantys. Natūralus pokostas gaunamas specialiai apdorojant aliejų ir pašildant jį iki 180 laipsnių. Pusiau natūralūs pokostai yra mažiau patvarūs, ne sjų sudėtyje yra iki 50 % tirpiklių. Dirbtiniai pokostai gaunami cheminiu būdu.

Augalinės kilmės dervos – kanifolija, gintaras, bitumas ir kt. – tai sudėtingi augalinės kilmės organiniai junginiai. Sintetinės dervos – epoksidas, retinolis, perlovinilas ir kt. – molekuliniai junginiai – polimerai ir pan.

Pigmentai – tai sausos dažančios medžiagos, netirpstančios plevėdaryje. Jie įmaišomi į gruntus, glaistus, dažus, norint suteikti norimą spalvą ir pagerinti dangos kokybę. Pigmentai būna natūralūs ir dirbtiniai. Natūralūs pigmentai – tai dažančiosios medžiagos, gaunamos paprasčiausiu būdu perdirbant žaliavą: smulkinimas, sijojimas ir pan. Dirbtiniai pigmentai gaunami žaliavą apdorojant cheminiu būdu.

Be pigmentų ir plevėdarių, dažų sudėtyje gali būti dažų užpildų, plastifikatorių, kietiklių, skiediklių, tirpiklių, skystikių, pasyviklių, aktyvikių, korozijos inhibitorių.

Dažų užpildai – tai inertinės nedažančios medžiagos, gaunamos susmulkinus gamtinius mineralus. Šie užpildai įmaišomi į dažus, siekiant sumažinti pigmento kiekį ir pagerinti plevėdario plėvelę, antikorozines savybes, atsparumą atmosferos poveikiams ir naftos produktams.

Plastifikatoriai – mažai lakios medžiagos, suteikiančios plėvelei elastingumo ir stabilumos lenkiant. Kaip plastifikatoriai naudojami nedžiūstantieji augaliniai aliejai, aukštos virimo temperatūros cheminiai junginiai ir įvairių dervų pavidalo medžiagos.

Tirpikliai – tai skystos medžiagos, įmaišytos į dažus ar lakus, ardančios kietą paviršiaus plėvelę.

Skiedikliai – tai organinės lakiosios medžiagos, tirpdančios plėvėdario pagrindą ir visiškai išgaruojančios susidarant plėvelelei. Skiedikliai suskystina iki riekiamo klampumo.

Kartu su tirpikliais dažams praskiesti naudojami skiedikliai ir skystikliai – tai medžiagos, netirpdančios plevėdario pagrindo.

Sikatyvai – tai medžiagos, skatinančios aliejinių dažų džiūvimą. Į paruoštus naudotgi dažus, pokostus, lakus, kurių sudėtyje yra aliejų, sikatyvų dėti nerekomenduojama, nes jų jau yra įmaišyta gamybos metu. Sikatyvų negalima maišyti į dažus ir lakus, kurių sudėtyje nėra aliejų, pavyzdžiui, į spiritinius lakus, nitroceliuliozes, emalinius ir emulsinius dažus.

Aktyvikliai naudojami dažuose, kurių pagrindas – polieterinės dervos, siekiant pagreitinti susidariusios plėvelės stingimą.

Korozijos inhibitoriai – medžiagos, dažniausiai pigmentai, įeinantys į dažų sudėtį. Jos lėtina metalo koroziją, chemiškai sąveikaudamos tarp dažų ir nudažyto metalo.

Lakai – tai natūralių ir sintetinių dervų skiediniai arba jų junginiai su aliejais bei kitomis medžiagomis lakiame tirpiklyje.

Atsižvelgiant į plėvelės susidarymo pagrindą, lakai gali būti aliejiniai, alkidiniai, bituminiai, nitroceliulioziniai, poliviniliniai, epoksidiniai ir kt. Jie naudojami vieni medžio ir metalo paviršiams padengti ir įvairiems emaliniams dažams paruošti. Spiritiniai lakai naudojami laivo įrangai ir armatūrai

50

dažyti, nes jų neveikia drėgmė. Atsižvelgiant į plevėdarį, dažai būna aliejiniai, sintetiniai, emulsiniai ir specialūs.

Aliejinių dažų plevėdario pagrindas – natūralus arba sintetinis pokostas. Išoriniai paviršiai dažomi atmosferos poveikiams atspariais dažais. Būtina įvertinti tai, kad dažai, kurių sudėtyje yra švino, titano, suriko, yra nuodingi ir vidinėms patalpoms dažyti netinka.

Emaliniai dažai yra pagaminti lako pagrindu. Išdžiuvę emaliniai dažai sudaro tvirtą blizgančią arba matinį plėvelę. Atsižvelgiant į plevėdarį, emaliniai dažai skirstomi į aliejinius emalinius dažus, nitroemales, etinolines emales ir pan. Dažai tiekiami paruošti naudoti arba dviejų, trijų komponentų būvio, kurie prieš naudojant sumaišomi atitinkamomis proporcijomis. Sutirštėję dažai skiedžiami skiedikliais, kurie skirti atitinkamai emalių rūšiai.

Emulsiniai dažai – tai greitai džiūstantys, mažai degūs, šalčiams atsparūs dažai, kurių gamybai naudojamas lateksas.

Specialūs dažai yra atsparūs apaugimui, rūgštims, šarmams, vandeniui. Jais dažoma povandeninė laivo dalis, kad apsaugotų nuo dumblių apaugimo. Dažus sudaro į plevėdarį įmaišyti pigmentai ir nuodingos medžiagos.

Beveik visi laive naudojami dažai yra degūs, kai kurių garai yra nuodingi ar su oru sudaro sprogius mišinius, todėl būtina laikytis saugos reikalavimų tiekdavus laikant laive, tiek jais naudojantis.

Dažai saugomi specialioje patalpoje – dažų saugykloje. Saugoti šiose patalpose kitas medžiagas draudžiama. Dažų saugykloje turi būti įrengta traukiamoji ventiliacija, žibintai – nesprogūs. Įeinant į dažų saugyklą draudžiama naudotis įprastomis apšvietimo priemonėmis. Visi dažai saugomi gamintojo taroje, sandariai uždaryti.

Dažų reikalavimai priklauso nuo jų paskirties. Visų dažymo darbų ir dažų naudojimo pagrindinis tikslas – metalinių paviršių apsauga nuo korozijos ir medinių paviršių apsauga nuo puvimo. Iš esmės šią funkciją atlieka gruntai.

Gruntai – tai širmieji dažytų paviršių sluoksniai, kuriais padengiami nuvalyti metalo ir medžio paviršiai. Pagrindinė grunto paskirtis – apsaugoti metalinį paviršių nuo korozijos ir užtikrinti gerą sukibimą su dažų plėvele. Gruntai turi būti gana skysti, kad prasiskverbtų į visas gruntuojamo metalo poras, pasižymėti puikiomis antikorozinėmis ir vandens nelaidumo savybėmis.

Atsižvelgiant į dažomą paviršių, gruntai gali būti skirti plienui, lengviems arba spalvotiems lydiniams, medžiui ir plastikui. Apsauginio poveikio požiūriu gruntai skirstomi į antikorozinius ir apsauginius. Plevėdario požiūriu – į aliejinius, lako sintetinių dervų ir specialiuosius.

Aliejiniai gruntai naudojami paviršiams, kurie bus dažomi aliejiniais ar emaliniais dažais, gruntuoti.

Lako gruntu gruntuojami paviršiai, kurių plėvelė turi būti ypač atspari. Jų pagrindas toks pat, kaip ir emalinių dažų, kuriais bus dažomi paviršiai. Lako gruntai su pigmentu gali būti naudojami paviršiams iš lengvų lydinių ir cinkuoto plieno gruntuoti.

Gruntai iš sintetinių dervų tiekiami paruošti naudoti dviejų, trijų komponentų būvio, kurie prieš gruntuojant sumaišomi atitinkamomis proporcijomis. Specialūs gruntai nuo visų kitų gruntų skiriasi apsauginės plėvelės susidarymo pobūdžiu: ji susidaro gruntui chemiškai sąveikaujant su dažomu metalo paviršiumi. Šiais gruntais gali būti gruntuojami visi paviršiai, įskaitant plastiko.

Pagrindinė apsauginio grunto savybė – nugruntuotas metalas tampa katodu ir nerūdija, rūdija metalo pigmentas, atliekantis anodo vaidmenį. Apsauginiai gruntai naudojami ten, kur nuolat drėgna.

Glaistai – tai tiršti tepalai, kurių paskirtis – užlyginti dažomo paviršiaus nelygumus. Pagrindinis komponentas – miltelių pavidalo užpildas ir plevėdaris pokostas arba lakas. Glaisto kokybei pagerinti į jį gali būti įmaišyta pigmentų. Glaistui nebūdingos antikorozinės savybės, todėl tepamas ant gruntuoto paviršiaus. Atsižvelgiant į plevėdarį, glaistai būna aliejiniai, lako, nitroceliulioziniai, epoksidiniai ir kt. Aliejiniai glaistai naudojami vidinėse patalpose, sintetiniai ir lako tepami ant išorinių paviršių. Jie tiekiami jau paruošti naudoti.

51

DAŽYMO INSTRUMENTAI IR ĮRANGA.DAŽYMO PROCESAS. DAŽYMO TIPAI IR BŪDAI

Teptukai, kuriais dažoma, guli būti įvairių dydžių ir formų. Laivuose naudojamų teptukų šeriai gali būti gyvulinės kilmės (kiaulės, arklio ir pan.) arba sintetinio pluošto.

2 pav. Dažymo įrankiai

Dideliais apvaliais teptukais dažomi didelio ploto paviršiai. Jie žymimi, atsižvelgiant į metalinio žiedo plotį.Vidutinio dydžio teptukai gaminami įvairių formų ir dydžių. Teptuko šerių viduje yra ertmė, kuri yra kaip papildomas dažų rezervuaras. Naudojami vidinėms patalpoms, anstatams ir luboms dažyti.

Juostiniai teptukai – nedideli apvalūs arba plokšti teptukai.Trafaretiniai teptukai – analogiški vidutinio dydžio teptukams, bet jų šeriai yra trumpesni ir

stangresni, bukai apipjauti. Jais dažoma naudojant trafaretą.Plokštieji teptukai – plokšti, ilgų ir minkštų šerių.Šepetinių teptukų šeriai trumpi ir aštrūs, primenantys šepetį. Naudojami dažant paviršius, kai

būtina sumažinti jų blizgėjimą.Voleliai – plastikiniai voleliai, apvilkti natūraliu arba dirbtiniu kailiu, medžiaga, guma. Jais

dažomi didelio ploto paviršiai.Žymėjimo teptukai – nedideli teptukai trumpais šeriais, jais rašomi užrašai, skaičiai.Naujus teptukus, kurį laiką rekomenduojama naudoti paruošiamiesiems darbams, kol jie

nesuminkštės. Baigus dažymo darbus teptukus būtina išvalyti ir praplauti. Dažant emulsiniais dažais, teptukai praplaunami šiltu ir muiluotu vandeniu, dažant aliejiniais dažais – dažniausiai vaitspiritu ar kitais tirpikliais. Praplauti teptukai nugręžiami ir nusausinami skuduru. Jei tarp dažymų daroma nedidelė pertrauka, teptukus galima palikti dažuose. Laikyti teptukų tirpikliuose nerekomenduojama, nes tai kenkia šeriams. Išvalyti teptukai laikomi taip, kad nesideformuotų, voleliai pakabinami.

Dažų purkštuvai gali būti pneumatiniai ir beoriai. Pneumatiniai purkštuvai skiriasi konstrukcija, bendras yra tik jų veikimo principas. Į purkštuvą kartu tiekiami dažai ir suslėgtas oras. Oras aukštu slėgiu tekėdamas tūta iš gretimos tūtos ištraukia dažus ir juos suskaido į mažus lašelius išpurkšdamas (elektoriaus darbo principas). Kitas būdas – oras ir dažai tiekiami kartu suslėgti ir išpurškiami pro tūtas.

Dažymo kokybė priklauso nuo oro ir dažų santykio. Jei per daug oro, išpurškiama čiurkšlė pulsuos, o jei per daug dažų - dažai bus neišpurškiami, o trykš čiurkšle arba kris dideliais lašais. Dažų ir oro santykis reguliuojamas parenkant oro ir dažų tūtas bei purkštukus. Pirmam grunto sluoksniui pneumatiniai purkštuvai nenaudojami, nes nepakanka apsauginės plėvelės savybių. Šis sluoksnis tepamas teptukais arba naudojant beorį purkštuvą.

Beoriai purkštuvai naudojami gruntuojant ir dažant povandeninę ir viršvandeninę laivo dalis, denius, laivo patalpas ir pan. Jų esmė – dažai į purkštuvą tiekiami suslėgti aukštu slėgiu, kas užtikrina tinkamą paviršių padengimą gruntu ir dažais. Purškiant beoriu purkštuvu galima naudoti klampesnius dažus ir dažyti storesniais sluoksniais.

Baigus darbus purkštuvus būtina praplauti ir išvalyti: per purkštuvą praleisti orą be dažų; įpilti į dažų bakelį skiediklio ir jį išpurkšti; kai iš purkštuvo purkš švarus skiediklis, prapūsti purkštuvą oru ir

52

pašalinti likusį skiediklį; išsukti purkštukus ir tūtas, jas praplauti skiediklyje ir nusausinti, sutepti neutraliu tepalu.

Paruošti paviršiai dažomi laikantis atitinkamų technologinių schemų. Visų dažytų paviršių pagrindas yra gruntas, kuris tepamas tik kruopščiai paruošus paviršius. Būtina laikytis dažų gamintojo rekomendacijų, susijusių su oro sąlygomis. Gruntai gali būti tepami tiek ant paruoštų metalinių paviršių, tiek ant paviršių, ant kurių liko senų gerai besilaikančių dažų. Pirmas grunto sluoksnis visada uždažomas teptuku arba naudojant beorį purkštuvą. Kitų sluoksnių dažymas nėra toks svarbus, bet būtina, kad pirmas sluoksnis būtų gerai išdžiuvęs. Gruntas dažomas lygiu, plonu sluoksniu, kruopščiai įtrinant į gruntuojamą paviršių, kad gruntu užsipildytų visos metale esančios duobelės.

Ant išdžiuvusio grunto, prireikus, tepamas glaistas, užlyginantis esamus smulkius defektus. Antrasis glaisto sluoksnis tepamas tik gerai sukietėjus pirmam sluoksniui. Bendras glaisto storis neturi viršyti gamintojo numatyto storio. Užglaistyti paviršiai nušlifuojami švitriniu popieriumi, prieš tai paviršių sudrėkimus (metalinių paviršių). Būtina stebėti, kad vanduo per daug nesuminkštintų glaisto.

Baigus šlifuoti, paviršius nuplaunams gėlu vandeniu, išdžiovinamas ir užgruntuojamas. Nugruntuoti ir užglaistyti paviršiai dažomi dažais. Skiriami trys dažymo tipai:

- paprastasis dažymas;- pagerintas dažymas;- aukštos kokybės dažymas.

Paprastai dažant ant gruntuoto, neglaistyto ir kitaip papildomai neapdoroto paviršiaus tepami keli dažų sluoksniai. Taip dažomi dideli išoriniai metalinių paviršių plotai.

Kai dažymas yra pagerintas, nugruntuoti paviršiai iš dalies arba visiškai užglaistomi ir šlifuojami, paskutinis dažų sluoksnis užlyginamas, naudojant plokščiuosius teptukus.

Aukštos kokybės dažymo prireikia atliekant dekoratyvinį vidaus patalpų dažymą. Tada nušlifuojamas kiekvienas glaisto ir dažų paviršius, paskutinis dažų sluoksnis tepamas plokščiuoju teptuku.

Visų paviršių dažymas turi būti atliekamas pagal dažų gamintojo rekomenduojamas technologines schemas. Aplinkos temperatūra ir drėgnis turi atitikti gamintojo reikalavimus. Dažoma rankiniu arba mechaniniu būdu. Rankiniu būdu paviršiai nudažomi kokybiškiau, be to, sunaudojama mažiau dažų. Dideli lygūs paviršiai rankiniu būdu dažomi voleliu. Paruošti dažai kruopščiai išmaišomi, jei reikia filtruojami. Dažai tepami nuosekliai, juostomis, ridenant volelį paviršiumi. Dažoma keliais sluoksniais. Sekantis dažų sluoksnis tepamas tik gerai išdžiuvus prieš tai išteptam sluoksniui. Dažymas voleliais yra žemesnio lygio, nes esant nelygumams galima praleisti nedidelius plotelius, kuriuos vėliau reikia uždažyti teptukais.

Dažų purkštuvai naudojami dažant korpusą, antstatus, pertvaras. Dažai purškiami juostomis, taip, kad pirmą dažų sluoksnį perdengtų antras 10-15 mm. Kad dažai būtų užpurkšti tolygiai, purkštuvą būtina laikyti statmenai dažomam paviršiui ir tolygiai vedžioti. Norint tinkamai nudažyti purkštuvu, reikia turėti įgūdžių.

Lakuojami dažniausiai mediniai paviršiai. Visų pirma nuo lakuoto paviršiaus pašalinamas senas lakas. Nuvalius laką, paviršius šlifuojamas. Nušlifuotas ir jei reikia, užglaistytas paviršius lakuojamas tris keturis kartus. Kiekvienas sluoksnis tepamas tik gerai išdžiūvus ankstesniam sluoksniui.

53

1.3.2   Positioning and securing of containers on board

Introductory remarks This section is intended to provide the interested layperson with some basic information about how to stow and secure containers on board ocean-going vessels, so as to give him/her a better idea of the problems involved and possibly of how to select the appropriate carrier. Those actually involved with securing containers on board ships should refer to other specialist literature.  General on-board stowage On most ships which are specially designed for container traffic, the containers are carried lengthwise: 

Containers stowed lengthwise fore and aft stowage on board a ship

 This stowage method is sensible with regard to the interplay of stresses in rough seas and the loading capacity of containers. Stresses in rough seas are greater athwartships than fore and aft and the loading capacity of container side walls is designed to be higher than that of the end walls.  However, on many ships the containers are stowed in athwartships bays or are transported athwartships for other reasons. This must be taken into consideration when packing containers and securing cargo. 

Containers stowed athwartships (athwartships stowage) on board a ship

 This stowage method is not sensible with regard to the stresses in rough seas and the loading capacity of containers. Stresses in rough seas are greater athwartships than fore and aft but the loading capacity of container end walls is lower than that of the side walls.

54

Containers stowed both ways on board ship

 Even unusual stowage methods like this, where some of the containers are stowed athwartships and others fore and aft, are used, but they require greater effort during packing and securing operations.  The above two pictures show how important it is to find out about the various carriers and their way of transporting containers, either in order to rule out certain modes of transport or to be able to match cargo securing to mode of transport. If the method of transporting a container is not known, then packing and securing have to be geared to the greater stresses.  General securing information When securing containers on board, the stresses resulting from the ship's movements and wind pressure must be taken into account. Forces resulting from breaking-wave impact can only be taken into account to a certain degree. All the containers on board must be secured against slippage and toppling, with care being taken to ensure that the load-carrying parts of the containers are not loaded beyond admissible levels.  Except in the case of individually carried containers, securing is effected by stacking the containers in vertical guide rails or by stowing them in stacks or blocks, the containers being connected together and fixed to parts of the vessel.  Securing in vessel holds by cell guides alone  

Cell guides in an all-container ship

 Virtually all all-container ships are provided with cell guides with vertical guide rails as securing means for hold cargoes. The greatest stress the containers are exposed to stems from stack pressure. Since the containers are not connected together vertically, lateral stress is transmitted by each individual container to the cell guides When positioned in

55

such cell guides, individual containers are not usually able to shift. If the corner posts of one of the containers at the bottom of a stack collapse under excessive pressure, containers stowed above it generally suffer only slight damage. The risk of damage to containers in adjacent stacks is kept within tight limits. 

Guide rails of two adjacent slots

 The containers are guided by these rails of the cell guides during loading and unloading. The photo shows clearly that the upper ends of the guide rails each take the form of insertion guides.   Securing in vessel holds by cell guides and pins Feeder ships, multipurpose freighters and container ships in certain regions have to be particularly flexibly equipped, in order to be able to carry containers of different dimensions. To this end, convertible stowage frames have been developed, in which 20', 24½', 30', 40', 45', 48' and 49' containers may be stowed securely without appreciable delay. Most of these frames are produced as panels which are brought into the required positions by cranes. At the bottom they mainly have fixed cones, which engage in pockets welded into the tank top area. At the sides, the frames are secured by pins, which engage in bushes which are let into the wing bulkheads. Such frames are often man-accessible, so that the containers can be locked in place by means of pins.  If it is necessary to be able to carry containers 2,500 mm wide, the frames are arranged on the basis of this dimension. To secure standard containers of normal width, closure rails are then fitted on both sides of the guide rails by means of screw connections. If necessary, these adapters may be removed. Removable container guides have also been developed and constructed for multipurpose freighters, reefer vessels and the like. Such guides allow containers to be carried in regular or insulated holds without any risk of damage to the holds themselves. If other cargoes are carried, the stowage guides may be removed using ship's or shore-based loading or lifting gear and deposited in special holders on deck.  Securing in vessel holds by conventional securing and stacked stowage On older, conventional general cargo vessels and multipurpose freighters, stacked stowage methods are used in the hold, combined with various securing methods: 

56

Example of stacked stowage with conventional securing

 The lower containers stand on foundations capable of withstanding the stack pressures which arise. Dovetail foundations, into which sliding cones fit, are provided to prevent slippage. The containers are connected together by single or double stacking cones or twist locks. The entire stack or container block is lashed using lashing wires or rods and turnbuckles. This system entails a lot of lashing work and material and, moreover, is less secure than securing in cell guides.  Securing in vessel holds by block stowage and stabilization This securing method is found less and less frequently, but it is still found on some conbulkers and other multipurpose freighters. Containers are interconnected horizontally and vertically using single, double and possibly quadruple stacking cones. The top tiers are connected by means of bridge fittings. 

Fastening containers together

 To the sides, the containers are supported at their corner castings with "pressure/tension elements". 

57

Examples of block stowage method with stabilization

 This type of container securing has two marked disadvantages:

If an individual container breaks, it is not just one container stack which is affected, but the whole container block. 

Due to dimensional tolerances and wear and tear to the stacking cones, the entire block can move constantly in rough seas. This causes the intermediate stacking cones to break and an entire block may collapse.

 Securing on deck using container guides On some ships, containers are also secured on deck in cell guides or lashing frames. Some years ago, Atlantic Container Lines used only cell guides on deck. Certain ships belonging to Polish Ocean Lines had combined systems. In other ships, cell guides can be pushed hydraulically over the hatch cover as soon as loading below deck is completed and the hatches have been covered up.  Securing on deck using block stowage securing This method was used a lot in the early days of container ships, but has been used less and less in recent years for economic reasons. 

Example of block stowage securing on deck

 The containers in the bottom layer are positioned in socket elements or on fixed cones. Double stacking cones are used between the layers and the corner castings of adjoining containers are connected at the top by bridge fittings. The containers are held together over the entire width of the ship or hatch cover by cross lashings. A distinct disadvantage

58

of this method is reduced flexibility when loading and unloading, since adjoining containers have always to be moved as well if access to a particular container is required. Numerous variants, not listed any greater detail here, are available for attaching the lashings. Sometimes the lashings from different stacks cross one another. 

Crisscross lashings from different container stacks

 This securing method is being used increasingly in very large container ships.  Instructions for lashing on board ships are displayed in obvious places. 

Lashing system for 40' and 45' containers

Lashing system for 20' containers from

the lashing bridges of the end hatches

59

Lashing system for 20' containers from the hatch covers of the middle hatches

  Securing on deck using stacked stowage securing This securing method is the one used most frequently. Cargo handling flexibility is its key advantage. The containers are stacked one on top of the other, connected with twist locks and lashed vertically. No stack is connected with any other stack. The container lashings do not cross over the lashings from other stacks, except for the "wind lashings" on the outer sides of the ship. 

Principle of stacked stowage securing

Securing of on-deck containers with lashing rods and twist locks

Securing of on-deck containers with twist locks and chains

60

Securing of a 3-tier stack on board a semi-container ship

 Obviously, a container stack of this kind can topple if it is not adequately secured.  An absence of special equipment for securing containers and unfavorable stowage spaces increase the risk for container cargoes. "Sloppy" carriers should be avoided wherever possible. This applies quite generally, not only to the operators of aging ships. Timely information about as many as of the circumstances and procedures encountered during carriage as possible can be extremely useful.

61