INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ - Vilniaus universitetasweb.vu.lt/tf/v.mizaras/wp-content/uploads/2016/11/PT_8... · 2016-11-18 · kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso

PRIEVOLIŲ TEISĖ I (prof. Vytautas Mizaras) Dalyko programos 7 tema: Deliktinių prievolių samprata ir rūšys. Prievolės dėl žalos padarymo atsiradimo pagrindai Deliktinės civilinės atsakomybės samprata, atsiradimo pagrindai, sąlygos, skirtumai nuo sutartinės civilinės atsakomybės. Neteisėtumas deliktinėje civilinėje atsakomybėje. Generalinis deliktas. Neteisėtumo ir kaltės santykis. Netiesioginė civilinė teisinė atsakomybė. Deliktinių prievolių (prievolių dėl žalos padarymo) subjektai. Regresinių prievolių subjektai. Civilinė atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą. Regreso teisė į žalos padariusį asmenį. Dalyko programos 8 tema. Atskiros deliktų rūšys Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės. Civilinė atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą.

Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl pastatų statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų.

Civilinė atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą. Civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; atsakomybė už žalą,

atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė už nepilnamečių, neveiksnių asmenų ir asmenų, negalinčių suvokti savo veiksmų

reikšmės, padarytą žalą. Tėvų, kurių valdžia apribota, civilinė atsakomybė už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą. Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju. Atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą.

Žalos atlyginimo mokėjimas. Žalos atlyginimo dydžio pakeitimas. Socialinio draudimo išmokų įskaitymas. Laidojimo išlaidų atlyginimas. Žalos atlyginimas, kai pasibaigia įpareigotas atlyginti žalą juridinis asmuo ar miršta įpareigotas fizinis asmuo.

Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų. Gamintojo ir paslaugų teikėjo atsakomybė. Netinkamos kokybės samprata. Atsakomybės sąlygos. Atleidimas nuo atsakomybės. Ieškinio senatis. Literatūra: V. Mizaras. Paskaitos skaidrės ir tezės (prieiga http://web.vu.lt/tf/v.mizaras). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Prievolių teisė. T. 1. Vilnius: Justitia, 2001, 6.263-6.300 straipsnių komentaras, p. 366-411. Papildomai galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 212-254; V. Mizaras. Lietuvos deliktų teisės raidos aktualijos ir tendencijos. In Šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Justitia, Vilnius, 2007; A. Abramavičius; V. Mikelėnas. Autotransporto priemonių valdytojų teisinė atsakomybė. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010.

Privaloma praktinė medžiaga Dėl CK 6.264 str. taikymo ir aiškinimo (netiesioginės civilinės atsakomybės): LAT CBS 2015-10-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-328-248/2015:

Žalą paprastai atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė) (CK 6.246 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis). Vienas tokios netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų nurodytas CK 6.264 straipsnyje, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Samdantis darbuotojus asmuo yra atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011). Toks teisinis reguliavimas užtikrina

nukentėjusiojo ir žalą padariusio darbuotojo interesų pusiausvyrą bei atlieka prevencinę funkciją, nesdarbdavys, žinodamas apie ieškinių dėl darbuotojų veiksmais padarytos žalos atlyginimo atsiradimo riziką, skatinamas organizuoti įmonės veiklą tokiu būdu, kad žalos būtų išvengta arba jos atsiradimo rizika būtų minimali. Netiesioginei darbdavio atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį atsirasti būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), bet ir papildomos sąlygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys), o darbuotojas tretiesiems asmenims tiesiogiai atsako tada, kai nustatytos jo civilinės atsakomybės sąlygos, bet nėra bent vienos iš dviejų papildomų darbdavio atsakomybės sąlygų (nėra darbo santykių ar žala padaryta nevykdant darbo funkcijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Autodesk Incorporated ir Microsoft Korporacija v. UAB „Technoverslas“, bylos Nr. 3K-3-385/2013).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.264 straipsnį nuosekliai akcentuojama, kad būtent darbuotojus samdantis asmuo yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas (ir atsakovas – sprendžiant ginčus teisme) tais atvejais, kai žala atsiranda dėl jo darbuotojų kaltės, šiems atliekant darbines jų funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. ir kt. v. UAB ,,Plungės lagūna“, bylos Nr. 3K-3-27/2006; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2008; kt.) Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad ir tokiais atvejais, kai žalos, padarytos darbuotojui nelaimingo atsitikimo darbe metu, atsakomybės subjektas yra darbdavys (įmonė), kuriam yra iškelta bankroto byla, nukentėjęs darbuotojas savo reikalavimus turi reikšti įmonei bankroto byloje, o to dėl savo nerūpestingumo nepadaręs, netenka teisės nuostolius išieškoti iš tiesiogiai žalą padariusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. R. A. , bylos Nr. 3K-3-579/2005).

Visiško nuostolių atlyginimo principas įtvirtintas ir CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, ir 6.263 straipsnio 2 dalyje. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę: deliktinės atsakomybės santykius reglamentuojančioje normoje – CK 6.263 straipsnio 2 dalyje – įtvirtinta, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pripažįstamas visiško nuostolių atlyginimo principas (restitutio in integrum).

Dėl darbuotojo tiesioginės civilinės atsakomybės, kai darbdavys (bendrovė) likviduotas dėl bankroto (ta pati LAT CBS 2015-10-26 nutartis)

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galiojantį teisinių santykių reguliavimą ir egzistuojančią teismų praktiką šiuo klausimu, sprendžia, kad siekiant visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo egzistuoja poreikis plėtoti kasacinio teismo praktiką, aiškinant ir taikant CK 6.264 straipsnį dėl netiesioginės atsakomybės ir galimybės žalą išsiieškoti iš tiesioginio kaltininko tais atvejais, kai darbdavys yra likviduotas dėl bankroto. Tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, kad žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį, o ne į tiesiogiai žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjų tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę apsaugoti nukentėjusiojo interesus, pažymi, kad tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklėturi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautųbendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo(restitutio in integrum)principui. Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutr. PETL) 6:102 straipsnio „Atsakomybė už pagalbininkus“ (angl. Liability for Auxiliaries), kuris taikomas ir atsakomybei už darbuotojus, komentarą, kuriame nurodyta, kad pagalbininkas visais atvejais gali būti traukiamas atsakomybėn kaip tiesioginis kaltininkas, tačiau nedidelio ar vidutinio neatsargumo atvejais jis turi regreso teisę į darbdavį.

Nutartyje minėta, kad CK 6.264 straipsnyje nustatyta atsakomybės už kitą asmenį taisykle siekiama užtikrinti, pirma, nukentėjusiojo interesus (toks mechanizmas jam garantuoja operatyvų ir realų kompensacijos gavimą, nes įmonė paprastai yra finansiškai pajėgesnė už fizinį asmenį, nereikia aiškintis konkretaus kaltininko), ir, antra, ginti ir žalą padariusį darbuotoją, iš dalies apsaugant jį nuo finansinės naštos (darbuotojui nereikia skubiai atlyginti žalos, darbdavys gali nesinaudoti regreso teise ar naudotis ja ribotai). Pažymėtina, kad šie du siekiai gali būti suderinti tik tada, kai netiesioginės atsakomybės subjektas yra pajėgus patenkinti nukentėjusio asmens reikalavimus. Kai šių interesų suderinti neįmanoma ir jie konkuruoja tarpusavyje (pvz., neišliko netiesioginės

civilinės atsakomybės subjekto, privalančio atlyginti žalą), prioritetas teiktinas nukentėjusio asmens interesų gynybai.

Nagrinėjamu atveju atsakovėVilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje. Kitų asmenų, taip pat ir paties nukentėjusiojo, kaltės dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sužalota ieškovo sveikata, nei baudžiamojoje, nei šioje bylose nekonstatuota. Minėtu nuosprendžiu ieškovui priteista iš darbdavės UAB „Refosta” 14 133,16 Lt (4093,25 Eur) turtinei ir 250 000 Lt (72 405 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Įmonei 2012 m. liepos 9 d. iškelta bankroto byla; įmonė likviduota – 2013 m. vasario 26 d. ji išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Nuosprendžiu priteistas žalos atlyginimas iš įmonės išieškotas nebuvo, taigi pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija liko neįgyvendinta. Išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl darbuotojo, kurio nusikalstamais veiksmais, atliekant darbines funkcijas, padaryta žalos kito darbuotojo sveikatai, tiesioginės atsakomybės pagal neturtinės žalos atlyginimo prievolę nukentėjusiajam, kai žalą privalantis atlyginti asmuo likviduotas dėl bankroto.

Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo ) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Darbdavio, atlyginusio darbuotojo padarytą žalą, regreso teisę į tokį darbuotoją riboja darbo teisės normos. Darbuotojas tokiu atveju atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles. DK 253 straipsnio 3 punktas kaip vieną darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų nustato baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad darbuotojas, kitam asmeniui padaręs žalos, nėra atleistas nuo turtinės atsakomybės – darbdavys turi teisę regreso tvarka išsiieškoti atlygintą žalą iš darbuotojo. Vadinasi, kasatorė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jai galiojančių teisės normų pagrindu nekils pareiga atlyginti žalą, padarytą netinkamai atliekant darbo funkcijas. Pažymėtina, kad išsiieškoti visą atlygintą žalą darbdavys gali ne visada, nes darbuotojui paprastai taikoma ribota atsakomybė (DK 254 straipsnis) ir tik įstatyme specialiai nustatytais atvejais jis atlygina visą padarytą žalą (DK 255 straipsnis). Darbuotojas, be kita ko, privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota BPK nustatyta tvarka (DK 255 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad darbdavys, CK 6.264 straipsnio pagrindu atlyginęs darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, turi regreso teisę į nukentėjusiajam išmokėtą žalos, padarytos dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojui atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Tai patvirtina poziciją dėl darbuotojo tiesioginės atsakomybės galimumo, kai už jį privalantis žalą atlyginti asmuo nebeegzistuoja.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija išaiškina, kad darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.

Civilinė atsakomybė atsakovei taikytina ne kaip likviduoto juridinio asmens teisių perėmėjai, o kaip asmeniui, kurio neteisėtais veiksmais ir buvo padaryta žala, t. y. kaip asmeniui, tiesiogiai kaltam dėl ieškovo sveikatos sužalojimo. Dėl to atmestini kasatorės argumentai dėl CK 6.128 straipsnio, nustatančio prievolės pabaigą juridinio asmens likvidavimo atveju, taikymo. LAT CBS 1999-05-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-205/1999:

<...> Jeigu darbuotojui žala padaryta nusikaltimu, už kurį žalą padaręs asmuo yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir teismo nuosprendžiu yra patenkintas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, tai toks teismo nuosprendis yra pakankamas darbdavio (įmonės) kaltės dėl žalos padarymo nebuvimo įrodymas. 2001-11-28 nutartis, Nr. 3K-3-1203, nutartis skelbta taip pat Teismų praktika. Nr. 17, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 2002, p. 161-166 (darbdavio atsakomybės už darbuotojo neteisėtais kaltais veiksmais padarytą žalą aspektu); Žalos, padarytos valdant didesnio pavojaus šaltinį, atlyginimas:

LAT CBS ir BB 2016-04-19 nutartis baudžiamojoje byloje (mišri išplėstinė septynių teisėjų kolegija), Nr. Nr. 2K-7-49-788/2016 (dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą).

Byloje kilo ginčas, kas turi atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, jei automobilį vairavo ne automobilio valdytojas (savininkas), o asmuo neturintis teisės vairuoti transporto priemonę.

Spręsdama klausimą dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą, išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, pagal kurią draudžiama vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių,

savaeigę mašiną asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojus teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Analogiška teisės norma įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punkte.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad davimas vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturintiems asmenims pažeidžia nurodytas imperatyvias viešosios teisės normas, todėl yra neteisėtas, civilinės atsakomybės požiūriu tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Taip pat išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad transporto priemonės valdytojas, leidęs vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui, civilinės atsakomybės požiūriu laikomas kaltu ne tik tais atvejais, kai jis žinojo, bet ir tada, kai nežinojo, tačiau galėjo žinoti, kad transporto priemonę perduoda neteisėtai.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad transporto priemonės valdytojas, neteisėtai leidęs vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui, už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą, nustačius likusias civilinės atsakomybės sąlygas, atsako solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu.

LAT CBS 2013-02-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-27/2013: Taigi transporto priemonės valdytojas gali būti asmuo, kuris nesudarė su transporto priemonės savininku ar jos teisėtu valdytoju jokių rašytinių sutarčių, o ją vairuoja transporto priemonės savininko ar jos teisėto valdytojo žodiniu leidimu jiems kartu važiuojant ta transporto priemone (didesnio pavojaus šaltinio valdymas patikėjimo teise). Eismo įvykį sukėlė kasatoriaus neteisėti veiksmai, nes jis nepasirinko saugaus greičio ir vairavo techniškai netvarkingą automobilį, dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis ir buvo apgadinta kita transporto priemonė.

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties

2008-02-08 nutartis c. b. L. V. v. UAB „Girteka“, Nr. 3K-3-90/2008:

Asmuo, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pagal šį CK straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu ir t. t.) (CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Dėl darbdavio atsakomybės už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu darbuotojui einant darbo pareigas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs tokią CK 6.270 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką: jeigu darbuotojas sužalojamas darbdaviui (draudėjui) priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas (aptarnavimas) neįėjo į to darbuotojo pareigas, nors įvykis ir buvo darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui (draudėjui) pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės. Nors įvykis ir buvo darbo metu, tačiau ieškovas didesnio pavojaus šaltinio tuo metu nevairavo, o ilsėjosi ant automobilyje įrengto gulto ir nebuvo atsakingas už saugų padidinto pavojaus šaltinio vairavimą. Faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti atsakovui, kaip ieškovo darbdaviui, atsakomybę už ieškovui padarytą žalą pagal DK normas, byloje nenustatyta.

LAT CBS 2008-05-13 nutartis Nr. 3K-3-219/2008:

Du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba. Taigi šia norma abiem darbdaviams skiriama pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai nebuvo paskyrę atsakingo asmens, koordinavusio ir prižiūrėjusio bendrų darbų atlikimą. Esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienas iš atsakovų neįvykdė jiems įstatyme nustatytos pareigos bendrai dirbantiems abiejų darbdavių darbuotojams užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, todėl konstatuotina atsakovų kaltė ir tiesioginis priežastinis ryšys su atsiradusia ieškovui padaryta žala.

Abu atsakovai lygiomis dalimis yra kalti prieš ieškovą dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, ją privalo atlyginti, todėl šiuo atveju taikytina dalinė atsakomybė

Taip pat galima žr. 2001-02-28 nutartis, Nr. 3K-3-221, kat. 39.3, nutartis skelbta taip pat Teismų praktika. Nr. 15, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 2001, p. 217-223;

2003-06-23 nutartis, Nr. 3K-3-744, kat. 39.6.2.2; 2004 09 13 nutartis c. b. ADB “Snoro garantas” v. AB “Lietuvos draudimas”, Nr. 3K-3-432/2004, kat. 39.6.2; LAT CBS 2008-05-13 nutartis c. b. A. R. v. UAB „Viltis“ ir kt., Nr. 3K-3-219/2008, kat. 44.5.2.4; LAT CBS 2009-03-16 nutartis c. b. A. M. v. UAB „ Volnata“, T. Š., AAS „ Gjensidige Baltic“, Nr. 3K-3-119/2009, kat. 44.5.2.4. Sveikatos sužalojimu padarytos žalos atlyginimo klausimai:

2001-11-13 nutartis, Nr. 3K-7-865 (nutartis skelbta taip pat Teismų praktika. Nr. 17, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 2001, p. 131-135; 2002 12 16 nutartis c. b. M. Braciuvienė v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos rajono skyrius, Nr. 3K-3-1737, kat. 7.1; 2003 04 14 nutartis c. b. A. Sakalauskas v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, Nr. 3K-3-663/2003, kat. 7.1; 2003 06 04 nutartis c. b. A. J. Vainauskas v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės rajono skyrius, Nr. 3K-3-663/2003, kat. 7.1; 2003 09 24 nutartis c. b. J. Saulėnienė v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyrius, Nr. 3K-3-862/2003, kat. 7.1; 2004 05 12 nutartis c. b. Panevėžio m. apyl. Prokuratūros vyr. prokuroras, ginantis Panevėžio m. savivaldybę, v. AB “Lietuvos draudimas, Nr. 3K-3-304/2004, kat. 39.1;

Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį į atlygintiną žalą yra įskaitomos nukentėjusiajam, kurio sveikata ar gyvybė apdrausta, sveikatos ar gyvybės atėmimo atveju mokamos socialinio draudimo išmokos (ligos pašalpa, vienkartinė kompensacija, periodinė kompensacija, laidojimo pašalpa ir pan.), t. y. tik privalomojo socialinio draudimo išmokos, o ne draudimo išmokos, mokamos pagal savanoriško draudimo sutartis (CK 6.987 straipsnis). Nurodyta taisyklė nustatyta, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostata, pagal kurią asmenys, dėl kurių kaltės valstybinio socialinio draudimo įstaigos turėjo išmokėti apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių kaltais veiksmais buvo padaryta kitokia žala valstybinio socialinio draudimo turtui, privalo tą žalą atlyginti (ištrauka iš LAT CBS 2006 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos c. b. VSDF Kauno skyrius v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, Nr. 3K-3-166, kat. 38; 73.1)

Dėl SODROS subrogacijos pagrindu perimto reikalavimo į už žalą atsakingą asmenį

LAT CBS 2012-10-23 nutartis c. b., Nr. 3K-7-368/2012: <…> Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Nukentėjusiajam įgyvendinant savo teisę į žalos atlyginimą ir pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai ir atitinkamai jų reguliavimui taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - ir TPVCAPD įstatymas) 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Konstatuotina, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai,

kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o, nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Priešingas aiškinimas prieštarautų TPVCAPD įstatyme įtvirtinto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmei ir tikslams. TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles),

Taip pat galima žr. šias nutartis: 2016-03-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-150-695/2016; 2015-06-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-402-916/2015; 2015 -06-15 nutartis c. b. VSDFV Vilniaus skyrius v. AAS „Gjensidige Baltic“, bylos Nr. 3K-3-215-684/2015; 2015-01-07 nutartis c. b. VSDFV Vilniaus skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2015.

Valstybės civilinės atsakomybės klausimai: LAT CBS 2010-02-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-91/2010:

Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; kt.).

Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų pagrindu (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė.

Policijos pareigūnams atvykus į autoavarijos vietą, jų, kaip subjektų, valstybės įgaliotų specialiems, su kelyje įvykusiu eismo įvykiu susijusiems, veiksmams ir kartu viešosios tvarkos bei eismo ir jo dalyvių saugumo užtikrinimo funkcijai įvykio vietoje atlikti, teisės ir pareigos įtvirtintos bendruosius bei specialiuosius reikalavimus nustatančiuose teisės aktuose. Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žalos. Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančiuose aktuose įtvirtintos konkrečios pareigos, kurias vykdant žalos neatsirastų. Tai Policijos veiklos įstatymas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, taip pat Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 99 patvirtinta Kelių policijos patrulinės veiklos instrukcija.

Taigi, ar policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiama pagal šių teisės aktų nuostatas, įvertinant, ar pareigūnai, dirbdami pirmojo eismo įvykio vietoje, veikė taip, kaip pagal nurodytus teisės aktus privalėjo veikti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 4 dalis). Be to, šiuo atveju svarbu, kad civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su specialios kompetencijos subjektų, kuriems keliami griežtesni rūpestingumo, atidumo, apdairumo reikalavimai, veikla.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau išvardyti policijos pareigūnų veiklos bendruosius bei specialiuosius reikalavimus įtvirtinantys teisės aktai, kurių nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, įpareigoja policijos pareigūnus, be specialių pareigų, susijusių su įvykio aplinkybių fiksavimu, tyrimu bei likvidavimu, turinčius ir bendrąją viešosios tvarkos bei visų (tiek įvykio, tiek su juo tiesiogiai nesusijusių) eismo dalyvių saugumo užtikrinimo, taip pat saugaus eismo priežiūros kiekvieno kelyje įvykusio eismo įvykio metu pareigą, imtis visų konkretaus eismo įvykio situacijoje būtinų priemonių (dėti geriausias pastangas), taip pat ir nustatytų Instrukcijos 98.8 punkte, nurodytoms pareigoms įvykdyti. Atsižvelgiant į atsakomybės, dėl kurios taikymo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, specifiką, nustačius, kad policijos pareigūnai objektyviai neįvykdė šio privalomą elgesio standartą įtvirtinančio teisinio įpareigojimo, konstatuotinas neteisėtų veiksmų, kvalifikuotinų pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 4 dalį, atlikimas kaip vienas iš būtinų viešosios deliktinės atsakomybės pagrindų.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtais įvardijami policijos pareigūnų veiksmai (Instrukcijos 98.8 punkte įtvirtintos prevencinės eismo dalyvių saugumą užtikrinančios priemonės – autoavarijos vietos apylankos organizavimo – neįgyvendinimas arba kitų priemonių eismo dalyvių saugumui po pirmosios autoavarijos susiklosčiusiomis aplinkybėmis užtikrinti nesiėmimas), su kuriais kasatoriai (ieškovai) nagrinėjamoje byloje sieja valstybės deliktinę prievolę atlyginti žalą, yra teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami viešosios teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas yra civilinės teisės instituto objektas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui viešosios teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų vertinimas, jog policijos pareigūnai, dirbdami pirmojo eismo įvykio vietoje, ėmėsi tinkamų ir pakankamų atsargumo priemonių saugiam eismui užtikrinti, neturi prejudicinės galios vertinant policijos veiksmų teisėtumą jų, kaip vienos iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, prasme ir savaime nesuponuoja išvados dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas, tirdamas ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertindamas byloje esančius duomenis, privalo vertinti šios atsakomybės pagrindu įvardytus valstybės pareigūnų veiksmus bendrosios pareigos imtis visų įmanomų priemonių viešajai tvarkai ir visų (tiek įvykio, tiek tiesiogiai su juo nesusijusių) eismo dalyvių saugumui įvykio vietoje užtikrinti įvykdymo aspektu ir padaryti dėl jų atitinkamas teisines išvadas. Reikėtų taip pat žr. valstybės civilinės atsakomybės sąlygų klausimu žr. toliau nurodytas LAT CBS nutartis: 2001 01 29 nutartis c. b. P. Narkevičius v. Teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-34/2001 (nutartis skelbta: Teismų praktika. Nr. 15, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 2001, p. 169-177); 2001 03 27 nutartis c. b. J. Ragelis v. LR teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-155/2001 (nutartis skelbta: Teismų praktika. Nr. 16, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 2001, p. 16-23; 2005-03-16 nutartis c. b. A. Džiuvė ir P. E. Džiuvė v. Lietuvos valstybė; 2004-09-08 nutartis c. b. A. Čekanavičius v. Lietuvos valstybė, kat. 39.6.2.3.

„Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios

funkcijas <...>, todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos“ (ištrauka iš LVAT 2005-09-30 nutarties a. b. byloje R. R., S. T. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., Nr. A

5-665/2005, kat. 13.2);

Bendro pobūdžio rūpestingo pareiga taikoma ir valdžios institucijoms ir šios pareigos pažeidimas reiškia

neteisėtumą (taip pat žr. LVAT 2006-02-20 nutartį a. b. S. V. R. v. Telšių apskrities viršininko administracija, Nr. A

11-815/2006, kat. 15.2);

“<…> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai

neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (ištrauka iš LVAT 2007-05-17 nutarties a. b. I. P. V. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. A

17-499/2007, kat. 15.2);

Konstitucinės doktrinos požiūris: „Valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas

funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise <...>. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. <...> jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik

reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio „raison d’ être“. (ištrauka iš Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Dėl žalos, per ilgai vykdžius ikiteisminį tyrimą

Ikiteisminio tyrimo etapas tęsėsi daugiau kaip trejus metus, kompetentingoms valdžios institucijoms nuolat konstatuojant netinkamą ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, dėl ko neabejotinai užtruko visas procesas. Tokia proceso eiga atskleidžia laikotarpius, kai nebuvo atliekama bylai svarbių procesinių veiksmų, procesas buvo prastai koordinuojamas jame dalyvavusių teisėsaugos institucijų ir byla daug kartų buvo grąžinta iš prokuratūros tyrimo institucijoms papildomam tyrimui atlikti. Tokie ikiteisminio tyrimo stadijos procesiniai trūkumai, priskirtini valstybės institucijoms, negali būti pateisinami bylos sudėtingumu.

Analizuojant kasatorių (jų gynėjo) elgesį šioje konkrečioje byloje, galima teigti, kad nors jų byloje pateikti skundai nebuvo tenkinti, taigi proceso daug neprailgino, tačiau šių skundų pateikimas sukelia tam tikrų abejonių dėl to, ar šie asmenys iš tikrųjų siekė, jog procesas būtų greitai pabaigtas. Taigi, vertinant kasatorių (jų gynėjo) veiksmus nagrinėjamoje byloje, galima tvirtinti, kad šie veiksmai šiek tiek užtęsė proceso eigą, tačiau lemiamą reikšmę proceso trukmei turėjo nekokybiškas valstybės institucijų darbas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso trukmės atitiktį Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms lemia ne laiko, kurį tęsėsi šis procesas, trukmė savaime, t. y. konkretus metų skaičius, bet neadekvati bylos nagrinėjimo trukmei civilinio proceso eiga, kai procesas buvo nepagrįstai sustabdytas ar vilkintas, t. y. jeigu procesiniai veiksmai buvo atliekami pažeidžiant operatyvaus ir koncentruoto civilinio proceso reikalavimus.

Valstybės institucijų veiksmai baudžiamajame procese stokojo operatyvumo, tai neišvengiamai lėmė ilgesnę civilinės bylos nagrinėjimo trukmę, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti vis dėlto valstybė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas atsakingas už šiuos nepateisinamo pobūdžio delsimus: bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pradėtas praėjus aštuoniems mėnesiams po civilinės bylos iškėlimo; pasitaikė bylos nagrinėjimo atidėjimo atvejų, nenurodant jokių priežasčių; buvo delsiama skiriant teismo posėdžius (pvz., 2004 m. ir 2006 m. vasaros laikotarpiu byla nebuvo nagrinėjama, nors procesas ir taip jau buvo užsitęsęs); ne visada pagrįstai buvo tenkinami ieškovų (jų advokato) prašymai atidėti bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad civilinio proceso pirmosios instancijos teisme metu nustatyta nepagrįstų delsimų, dėl kurių yra atsakingi tiek ieškovai (jų atstovas), tiek teismas. Tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų, kad procesui vadovauja ne šalys, o teismas, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog didesnė atsakomybės dėl nepateisinamai užtrukusio civilinio proceso dalis tenka valstybės institucijai (teismui). Dėl nurodytų priežasčių kasatorių argumentai dėl per ilgo civilinio proceso pirmosios instancijos teisme pripažintini iš dalies teisiškai pagrįstais (LAT CBS 2009-02-04 nutartis c. b. M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, Nr. 3K-3-5/2009). Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo teisinės galios sprendžiant reikalavimą atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį

EŽTT nagrinėtos bylos dalykas yra susijęs su Konvencijos nuostatų pažeidimų nustatymu ir nereiškia nacionaliniame teisme nagrinėtos bylos proceso pratęsimo bei nagrinėto ginčo perkėlimo nagrinėti į EŽTT, kuris nėra vadinamoji „ketvirtoji“ instancija, skirta peržiūrėti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., Kemmache v. France, no. 17621/91, judgment of 24 November 1994, § 44). Tai reiškia, kad EŽTT sprendimas turi res judicata galią Teismo konstatuotų atitinkamų Konvencijos nuostatų pažeidimo aspektu. Teismo priteistas teisingas atlyginimas yra „nekvestionuojamas minimumas“, priklausantis asmeniui pagal Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, valstybės turi teisinę pareigą ne tik sumokėti Teismo priteistus pinigus, bet taip pat – imtis tam tikrų ir/ar individualiųjų priemonių, kurios padėtų atstatyti iki pažeidimo buvusią situaciją (restitutio in integrum) (žr., pvz., Scozzari and Giunta v. Italy (GC), nos. 39221/98, 41963/98, § 249, ECHR 2000-VIII). Valstybė gali laisvai pasirinkti priemones ar būdus įsipareigojimams pagal Konvencijos 46 straipsnį įvykdyti (žr. ten pat).

Pažymėtina, kad tų pačių faktinių aplinkybių nurodymas kreipiantis į EŽTT ir į nacionalinį teismą turi visiškai skirtingą paskirtį. Jeigu pirmuoju atveju jomis grindžiamas Konvencijos nuostatų pažeidimas, tai antruoju – siekiama pagrįsti konkretų materialinį teisinį reikalavimą ir apginti pažeistą materialinę subjektinę teisę pagal nacionalinę teisę. Taigi tuo atveju, kai EŽTT byloje nagrinėta situacija gali sukelti Konvencijoje nereglamentuojamus teisinius padarinius pagal nacionalinę teisę, šie padariniai turi būti įvertinami nacional iniame procese.

Pareiškėjos byloje EŽTT netyrė asmens materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, todėl šioje byloje aptariamo EŽTT sprendimo byloje B. prieš Lietuvą teiginys, jog Teismas neįžvelgė jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto [Konvencijos] pažeidimo ir pareiškėjos reikalaujamos turtinės žalos (iš esmės EŽTT to ir negalėjo padaryti esant neišnagrinėto pareiškėjos civilinio ieškinio situacijai), negali būti ieškinio civilinėje byloje atmetimo pagrindu, t. y. neturi res judicata galios aptariamu klausimu nagrinėjant civilinę bylą (LAT CBS 2009-10-08 d. nutartis c. b. A. B. v. Lietuvos Respublika, Nr. 3K-3-402/2009).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už teismo neteisėtais veiksmais padarytą žalą

LAT CBS 2010-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-33/2010:

Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 663 straipsnio 3 dalies pažeidimo (imperatyviosios proceso teisės normos pažeidimo), t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo pareigos, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Dėl to ginčo atveju kilo ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė civilinė atsakomybė. Iš varžytynių ieškovo butas neteisėtai parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo. Taigi šioje byloje yra skolininkų daugetas. Tokiu atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos priteisimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. L. ir kt. v. VĮ Registrų centras, byla Nr. 3K-3-156/2005).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad žalos ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Prievolės solidarumas lemia kreditoriaus pasirinkimo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui ir jo profesinės civilinės atsakomybę apdraudusiam kasatoriui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo žalos priteisimo tik iš kasatoriaus klausimą ir nesprendė žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

Dėl CK 6.266 str. aiškinimo. LAT CBS 2016-04-15 nutartis c. b. Nr. e3K-7-105-687/2016:

12. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė.

13. Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą kasacinis teismas konstatavo, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Industrijos garantas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė“, bylos Nr. 3K-3-186-701/2015).

14. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį atsakomybės subjektu gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir kitais teisėtais pagrindais – jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Nekilnojamojo turto savininkas laikomas savarankiškai įgyvendinančiu valdymo teisę, nebent jis įrodo, kad ją savarankiškai įgyvendina kitas asmuo.

15. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „If P&C Insurance“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-222/2011).

16. Aptariama registruoto savininko ar valdytojo atsakomybės prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs. Įrodinėjimo pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui – jie gali įrodinėti, kad konkretus kitas asmuo yra faktinis objekto

savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005). Viešame registre nurodyto asmens buvimo statinio savininku (valdytoju) prezumpcija nustatyta dėl teisinio tikrumo, taip pat nukentėjusiojo teisių apsaugos interesais, tam, kad žalą patyręs asmuo galėtų iš viešo registro duomenų žinoti, kuris subjektas yra atsakingas už jo patirtą žalą.

17. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros, ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014).

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žala atsirado dėl kelyje buvusios duobės, kuri priskirtina prie statybinių konstrukcijų trūkumų, t. y. statinio trūkumų, todėl atsakomybė už netinkamą statinio būklę jo savininkui (valdytojui) taikytina pagal CK 6.266 straipsnį, be kaltės.

19. Kasaciniame skunde teigiama, kad savivaldybės atsakomybė kyla iš įstatyme įtvirtintos jos pareigos užtikrinti tinkamą gatvių priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą,savivaldybei nekontroliavus, kaip trečiasis asmuo vykdo sutartį, žala priteistina iš savivaldybės ir trečiojo asmens solidariai, taikant CK 6.266 ir 6.271 straipsnių nuostatas.

20. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią CK 6.271 straipsnis netaikytinas tiems atvejams, kai žalą padaro valstybė, veikdama ne kaip viešojo administravimo subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-539/2012), o kaip turto savininkė, sprendžia, kad tais atvejais, kai savivaldybė yra kelio savininkė (valdytoja), ji atsako CK 6.266 straipsnio pagrindu. Skiriasi CK 6.266 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintų normų taikymo sritis. Valstybė, prižiūrėdama sau priklausančius statinius, veikia privatinės teisės sferoje kaip turto savininkas (valdytojas), todėl atsako už to turto padarytą žalą kaip ir bet kuris kitas savininkas (valdytojas). CK 6.271 straipsnis taikomas už žalą, kai valstybė ar savivaldybė veikia viešojo administravimo srityje. Žalos padarymas dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų nepatenka į CK 6.271 straipsnio taikymo sritį. Įstatyme nėra įtvirtinta už konstrukciniais kelio defektais padarytą žalą specialių valstybės ar savivaldybės atsakomybės taisyklių, todėl tais atvejais, kai savivaldybė yra kelio savininkė (valdytoja), atsakomybė jai turi būti taikoma CK 6.266 straipsnio pagrindu.

21. Tais atvejais, kai savivaldybė kaip viešojo administravimo subjektas vykdo priežiūros funkciją statinių grupės atžvilgiu (pavyzdžiui, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas, 11 straipsnio 7 dalis; Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktas ir kt.), bet nėra konkretaus statinio savininkė (valdytoja), už viešojo administravimo funkcijos netinkamą vykdymą jai gali būti taikoma atsakomybė CK 6.271 straipsnio pagrindu. Šis atvejis nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

22. Remdamasi CPK 361 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo taisyklę: taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina.

23. Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinti kriterijai, kada kitas asmuo pripažintinas statinio valdytoju CK 6.266 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai statinio savininkas (valdytojas) nurodo, jog pagal sutartį atsakomybė už statinio konstrukcijos defektą tenka kitam asmeniui. Kasacinis teismas nurodė, kad teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Industrijos garantas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė“, bylos Nr. 3K-3-186-701/2015).

24. Atsiliepime į kasacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad ji nėra tinkamas atsakomybės nurodytu pagrindu subjektas, nes 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Grinda“, perdavė šiai Slucko gatvės valdymą, todėl UAB „Grinda“ laikytina faktine nurodytos gatvės valdytoja ir atsako pagal CK 6.266 straipsnį (byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra Slucko gatvės savininkė).

25. UAB „Grinda“(pirmiau nurodytoje sutartyje įvardijama rangove) įsipareigojo pagal užsakovės (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) nurodymus atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir

Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, o užsakovė įsipareigojo už nurodytus darbus sumokėti sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1 punktas); darbai atliekami pagal užsakovės pateiktą rangove i užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus (Sutarties 2.3 punktas). Sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad nurodytos gatvės perduodamos UAB „Grinda“ savarankiškai valdyti, priešingai – pirmiau nurodytuose sutarties punktuose kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą, būtent jai sprendžiant dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų, t. y. rangovė veikia tik pagal užsakovės nurodymus.

26. Šios Sutarties nuostatos patvirtina, kad statinio valdymas rangovei neperėjo, todėl UAB „Grinda“ nėra Slucko gatvės valdytoja ir dėl šios gatvės konstrukcinių trūkumų kilusios žalos CK 6.266 straipsnio pagrindu atsako jos savininkė savivaldybė. Taikant pirmiau nurodytą valdytojo kriterijų, kad sudaryta sutartimi kitam asmeniui turi būti perduota statinio, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, o ne tik techninės priežiūros teisė, aplinkybė, kad rangovas veikia pagal užsakovo nurodymus, įrodo, kad statinio valdymas rangovui neperėjo.

27. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino sutartimi suteiktų teisių UAB „Grinda“ apimtį, todėl nepagrįstai sprendė, kad nurodyta įmonė yra Slucko gatvės valdytoja, CK 6.266 pagrindu be kaltės atsakinga už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų.

LAT CBS 2009-03-17 d. nutartis c. b. AB „Lietuvos draudimas“ v. M. K.-D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-123/2009:

Tuo atveju, kai žala yra sąlygota pastato defekto bendrojoje dalinėje pastato savininkų (valdytojų) nuosavybėje (stogas-terasa su inžinerine įranga yra bendra dalinė visų bendrasavininkių nuosavybė), o ne vieno iš bendrasavininkio asmeninėje nuosavybėje, tai atsiradusią žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246-6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju tiek asmuo patyręs žalą, ir gavęs draudimo išmoką (trečiasis asmuo), tiek faktinė terasos, dėl kurios įrangos defektų atsirado žala, naudotoja (atsakovė) kartu su kitais pastato savininkais (valdytojais) yra pastato bendrasavininkai ir atsakingi už žalą be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu tretiesiems asmenims. Tačiau šiuo atveju, kai žalos padaryta vienam iš bendrasavininkių dėl pastato defekto bendrojoje dalinėje pastato savininkų (valdytojų) nuosavybėje, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos. Minėta, tokiu atveju žala atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais.

Vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Namo bendrųjų inžinerinių konstrukcijų ir kitų bendrojo naudojimo objektų savininkai yra butų savininkai (valdytojai). Daugiabučio namo savininkų bendrija negali atsakyti CK 6.266 straipsnio pagrindu kaip statinių savininkas).

(B) Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą, padarė išvadą, kad atsakovui VĮ

„Automagistralė“ nekilo civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusią žalą, nes nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, o civilinė atsakomybė be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu negali būti taikoma, nes akmuo, dėl kurio įvyko eismo įvykis, laikytinas ne kelio trūkumu, bet atsitiktinai atsiradusia kliūtimi, todėl tai neatitinka nurodytoje teisės normoje nustatytos kelio valdytojo civilinės atsakomybės sampratos. Teisėjų kolegija su tokiu bylą nagrinėjusių teismų CK 6.266 straipsnio aiškinimu negali sutikti. Ginčo keliui yra nustatytas I aukštos priežiūros lygis turi užtikrinti gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą visą parą visais metų laikais. Tokie kelio priežiūrai keliami reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į jame leistiną maksimalų važiavimo greitį, intensyvumą ir kelio paskirtį, turint tikslą užtikrinti saugų eismą automobiliais. Tokiame kelyje bet kokios pašalinės kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui. Tačiau ne visos iš kelio priežiūros atsiradusios kliūtys gali būti pripažintos kelio trūkumais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal paskirtį jo važiuojamojoje dalyje neturi būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis.

Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) –žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Teismas, nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėtų patikrinti, ar byloje nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Atsakomybę šalinančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis) (LAT CBS 2009-03-24 d. nutartis c b. AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009) (vertinti kritiškai (VM) – neatribojama nepriežiūra (rūpestingo elgesio pareigos pažeidimas) ir atsakomybė be kaltės (akmuo neturėtų būti laikomas kelio kaip statinio trūkumu, o tai yra kelio nepriežiūros padarinys – tai skirtingi

dalykai; todėl, jeigu kalbama apie ne priežiūrą, tai automatiškai reiškia, jog yra rūpestingo elgesio pareigos pažeidimas, kas reiškia kaltę (CK 6.248 str. 3 d.), ir civilinei atsakomybei atsirasti yra teisinis pagrindas ne CK 6.266 str., o bendros civilinės atsakomybės normos ir sąlygos (CK 6.263 str. 1 d., 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str.). Dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo (A) CK 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi. Įstatymo arba jo normos, tiesiogiai nustatančios, kad atlyginama laukinio žvėries padaryta žala ir nustatytas subjektas privalantis ją atlyginti tuo atveju, kai žala padaryta automobiliui susidūrus su prieš jį išbėgusiu laukiniu žvėriui, nėra. Taigi, CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria įstatymų ledėjas prisiėmė pareigą nustatyti laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo tvarką, neįgyvendinta. Tai reiškia, kad šiuo atveju yra įstatymo spraga, kuri negali paneigti asmens konstitucinės teisės gauti žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas savo atsikirtimus remia tuo, kad laisvėje gyvena šimtai ar tūkstančiai gyvūnų rūšių, kurie vienomis ar kitomis sąlygomis gali padaryti ar daro žalą žmogaus sveikatai, jo turtui, ar net kelia pavojų žmogaus gyvybei. Tarp tokių gyvūnų yra vabzdžiai (erkės, uodai), vabzdžiai (amarai, kolorado vabalai ir kt.), žinduoliai (kiškiai, kurmiai ir kt.), paukščiai (varnėnai, žvirbliai ir kt.). Jeigu valstybė jų padarytą žalą turėtų atlygint i visais atvejais, tai prieštarautų protingumo principui. Vertinant tokius argumentus pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiami ne apskritai gyvūnijos, kaip tokios, galimos žalos sukėlėjo ir atlyginimo už ją klausimai, bet konkrečiai dėl žalos, atsiradusios susidūrus automobiliui su prieš jį staiga į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi atlyg inimo klausimas. Ginčo dėl to, kad briedis yra gyvūnijos dalis, nėra. Taip pat nėra ginčo, kad briedis yra laukinis žvėris. Išvada, kad briedis yra žvėris, darytina ir iš Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Ši įstatymo nuostata apima visą laukinę gyvūniją. Taigi laisvėje esančių laukinių žvėrių, tarp jų ir briedžių, įstatymo pagrindu savininkė yra valstybė. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas. Pagal savo pavojingumą aplinkai laisvėje gyvenantis laukinis žvėris yra ne mažiau pavojingas naminiam gyvūnui arba asmens žinioje esančiam laukiniam gyvūnui. Taigi šioje įstatymo normoje reglamentuojami panašūs santykiai kaip ir CK 6.267 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai turėjo pagrindą taikyti CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją. Kadangi pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą atsakomybę šalina CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, svarstytina, ar atitinkamo kelio ženklo ir kitų kelio apsaugos priemonių buvimas negali būti vertintinas kaip CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatos, atleidžiančios nuo atsakomybės, taikymas (LAT CBS 2009-03-24 d. nutartis c. b. AB „If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009). (B) CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nenugalima jėga yra neišvengiamos ir nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK 6.212 straipsnis)... Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą argumentuoja, kad valstybė neturi galimybių numatyti, jog laukinis gyvūnas kirs kelią, taip pat negali gyvūnų kontroliuoti. Bylos duomenimis, kelyje Biržai–Pandėlys–Rokiškis nuo 2004 iki 2007 m. pabaigos įvyko 33 eismo įvykiai, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais žvėrimis. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė dėl tam tikrų norminių aktų nustatytų reikalavimų reikšmės nagrinėjamoje byloje; rūpestingas ir apdairus savininkas turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Dėl to atsakovo nurodytos aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos, nes jos neatitinka force majeure kriterijų visumos (CK 6.253 straipsnio 2 dalis). Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 straipsnio 1 dalis) ir nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą (LAT CBS 2009-11-23 d. nutartis c. b. AB If A&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-509/2009). Dėl CK 6.276 straipsnio 2 dalyje išvardytų subjektų civilinės atsakomybės apimties (nagrinėjamoje byloje kasatoriaus civilinės atsakomybės ypatumas yra tas, kad įstatymo pagrindu nustatyta jo atsakomybė yra ir subsidiari, t. y. jis atsako už atitinkamą žalos dalį tik tuo atveju, jeigu žalą padaręs nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 2 dalis), be to, atsako tik už jo priežiūroje buvusio nepilnamečio padarytą žalą. Dėl šios priežasties tuo atveju, kai nukentėjusiajam žalą padaro keli asmenys bendrais veiksmais, subsidiarus civilinės atsakomybės pobūdis lemia ir tai, kad CK 6.276 straipsnio 2

dalyje išvardyti asmenys atsako pagal dalinės atsakomybės taisykles, t. y. tik ta dalimi, kuri tenka jų prižiūrimam nepilnamečiui. Ši dalis turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvieno iš solidariai atsakingų žalą padariusių asmenų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis) (LAT CBS 2009-11-20 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2009). Dėl profesinio rūpestingumo standarto

(i) Tam tikrų profesijų (notarų, gydytojų, advokatų ir pan.) veiklos specifika sąlygoja jų civilinės atsakomybės ypatumus. Būtent notaro profesija, jo darbas, yra veikla, susijusi su didesne rizika padaryti žalą tiek savo, tiek ir trečiųjų asmenų turtui. Dėl notarų veiklos reikšmingumo ir ypatingumo notarams taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. <...> notaro civilinę atsakomybę (kompensacinio pobūdžio) lemia bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma - nepakankamas atidumas, klaida ir pan., ir nustatinėdami notaro civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, teismai turi nustatinėti ne tik tyčios ar neatsargumo, bet ir kitokias nusižengimo formas, kurias nulemia būtent profesinės veiklos specifika“ (ištrauka iš LAT CBS 1999-09-27 nutarties c. b. L. Kazlauskienė v. D. Jungevičienė, Nr. 3K-3-398/1999, kat. 7);

(ii) „<...> pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t.y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi, sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Šiuo tikslu turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicinos paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis. Kompleksiška jų analizė patvirtina, kad atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas profesinės atsakomybės atveju yra tolygu profesionalo kaltei“ (ištrauka iš LAT CBS 2001-11-14 nutarties c. b. L. M. Sandienė v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, Nr. 3K-3-1140/2001, kat. 39.6.2.12);

(iii) „Pareiga elgtis atsargiai, dėmesingai ir savo veikla nedaryti žalos kitiems yra bendro pobūdžio pareiga, kurią turi vykdyti bet kuris asmuo. Šios pareigos laipsnis nėra vienodas visiems asmenims. Egzistuoja tam tikrų profesijų žmonės, kurių veiklai yra taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai“ (ištrauka iš LAT CBS 2003 03 31 nutartis c. b. D. Aničinė v. VU Onkologijos institutas, Nr. 3K-3-438/2003, kat. 39.6.2.12);

(iv) „Pakankamas notaro atsakomybės pagrindas yra ne tik aiški klaida, bet ir paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas. Ar taikytina civilinė atsakomybė už notaro padarytą neatidumą, sprendžiama iš to, ar šis asmuo, vykdydamas savo funkcijas, padarė viską, ko yra pagrįsta ir protinga iš jo reikalauti“ (ištrauka iš Lietuvos apeliacinio teismo CBS 2007-10-29 nutartis c. b. S. K. v. Vilniaus 9-jo notarų biuro notarė ir kt., Nr. 2A-350/2007, kat. 44.1). Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalga dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmens sužalojimu, kitokiu pakenkimu jo sveikatai arba gyvybės atėmimu. Teismų praktika. Nr. 5/6, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 1995 (galima skaityti papildomai). Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalga dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu. Teismų praktika. Nr. 13, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Vilnius, 2000, p. 233-270 (reikia turėti omenyje, kad anksčiau galiojusio CK 493 straipsnį turint omenyje tam tikrus pakeitimus atitinka šiuo metu galiojančio CK 6.270 str. Visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių tekstus galite rasti: http://www.lat.lt arba www.infolex.lt/praktika