-
– Paimk, Arūnai, smulkioms išlaidoms.– Nereikia. Aš turiu.Rankas
paslepiu už nugaros.– Tėvas duoda?Ji pirmąkart užsimena apie tėvą
ir tarsi sutrinka lyg būtų
ką nors leptelėjusi.Trinkteli durys, laiptais tolsta
žingsniai.Ant stalo guli penkių rublių banknotas.Už ką ji man
sumokėjo penkis rublius?
-
33
PIRMADIENIS
Jūratė stovi prieš klasę su popierėliu rankoje.– Siūlykite,
draugai.Ji – naujai iškepta mūsų idėjinė vadovė. Buvo mergaitė
kaip mergaitė, niekuo nesiskyrė iš kitų klasės pamaivų ir štai
tapo nepaliečiama, staiga be galo surimtėjo. Tiesą sa-kant, patys
ją ir išsirinkom. Kažkas pasiūlė, ir mes – valio! Juk argi kas
nori, kad ta našta ant jo paties galvos kristų? Ir Jūra
pasispyriojo, pasiskundė, kad nesugebėsianti, o dabar imasi.
„Draugai, draugai...“ Ar tik kartais mes jos nepastatė-me ant
pirmojo karjeros laiptelio? Jeigu iš tikrųjų taip, pa-darėme
didžiausią kiaulystę – Jūrą ne tik amžiams pasmer-kėme likti
senmerge visuomenininke, bet ir padėjome tapti dirbtine gėle: nei
tikro kvapo, nei tikro grožio – paradui.
– Draugai, mes turime sudaryti darbo planą. Siūlykite patys.
Dievaži, jai tik į tribūną.
-
34
– Susitikim su rašytojais.– Su poetais. Su Blože.– Miręs Bložė.–
Sapnuoji. Vakar mačiau.– Kodėl su Blože?– Jis rašo modernius
eilėraščius ir augina barzdą.– Tyliau, draugai, kalbėkime po
vieną.Iš matematikos rašomųjų darbų sąsiuvinio išimu du
lapus. Viršuje stambiom raidėm užrašiau: ARBERONAS. Dešinėje,
smulkiai: „1967 m. rugsėjis. Nr. 2.“
– Prašau, draugai.– Surenkim išvyką grybauti.– Tai neidėjiška.
Geriau metalo laužą...– Neturės pionieriai ko veikti.– Su
kareiviais susitinkam.– O kas už mergaites atsakys?– Chamai!
„Arberonas“ įsitikinęs:1. Jeigu žmogus tyli, dar nereiškia, kad
jis žuvis ir užkibs
ant kabliuko.2. Į dangų balsas eina ne to, kuris turi didžiausią
gerklę.3. Ne visuomet 99 proc. kartoja tai, ką sako 1 proc.4.
Greičiau dramblys išlįs pro adatos skylutę, negu laiku
sušunkantis „valio“ nusisuks sau sprandą.(Jeigu dar turi ką
pridurti, – prašom.)5...“
-
35
Praleidęs keletą eilučių, užrašau:
„Ką dabar galvoji?“
„Arberoną“ pastumiu Nagliui ir vėl įsiklausau.– Draugai!.. Na,
draugai! Nusiraminkit, draugai!..Jūratė šaukia plonu balsu. Jos
balsas trūkinėja, veidas
raudonas iš bejėgiškumo. Pakelia rankas, išskečia. Ne, tai
nereiškia, kad ji pasiduoda. Ji nori valdyti klasę, paimti į savo
rankas. Tvirtai ir kietai.
– Argi jums nerūpi, draugai, ką mes, komjaunimo orga-nizacija,
dirbsime pirmąjį trimestrą?!
– Tu sekretorė – tu ir galvok.– Su dvejetais kovosim.– Mes ne
donkichotai.– Pažangumas mums svarbiausia, draugai, šis
pasiūly-
mas geras.– Tai rūpi visiems, ne tik komjaunuoliams.– Nebūk
anarchistas.– Draugai, ramiau. Mes čia išklausėme daugelio nuo-
monių, išgirdome vertingų pastabų.Velniai rautų, kaip ji moka
kalbėti. Niekada nebūčiau
pagalvojęs.– Draugai, numatomas toks darbo planas.– Kas numatė?–
Kuriam galui dar čia ta vaidyba!– Aš seniai žinojau. Kaip visada.–
Draugai, prašau paklausyti. Pirma, susirinkimas tema
„Mums visos tautos sesės“.
-
36
– Užpernai tas pat buvo!– Tylėk. Repetittio est mater
studiorum.– Plius nuobodorum.– Antra, draugai: „Komjaunimas –
karštų širdžių karta“.– Sužavėti!– Ir trečia, draugai: „Mokytis,
mokytis ir dar kartą
mokytis“. Tai bus susirinkimas, draugai, apie mokymosi
reikšmę.
– Balsuoju. Kaire ir dešine!– Sušukime tris kartus: „Valio!“–
Bet tu man atsakyk, Jūra... tai yra, drauge Jūra! Kas
tokį planą sudarė?Kvailas tas Naglis. Čirkštelėjo kaip degtukas
ir skėsčio-
ja rankom. Lyg pirmą kartą sėdėtų susirinkime.– Mes aptarėm...
Komitete... ir suderinom su direktore.Jūratė sumišus. Ant nosies
žiba prakaito lašiukai, akys
nuleistos. Bet greitai atgauna pusiausvyrą ir sutvirtėjusiu
balsu pati puola:
– Gal šitie klausimai šiandieną neaktualūs, draugai?Visi
valandėlę suglumsta ir spokso į Jūratę. Aš pirmą-
kart ją matau tokią karingą.– Gal kuris nors iš šitų klausimų
politiškai neteisingas,
draugai?Man grąžina tuos du sąsiuvinio lapus, ir aš skubiai
ra-
šau ten, kur buvo 5: „Nesileisk puolamas, bet pulk pats,
va-dovaudamasis viena mintim: tu vykdai aukščiau stovinčiųjų ir
neklystančiųjų nurodymus.“ Tada peržvelgiu primargintus lapus.
-
37
Ką aš dabar galvoju? Nieko. Visiškai nieko. Kaip gera nie-ko
negalvoti.
Su galva
Kadaise bobutė pasakojo, kad kartą Kristus įėjęs į šven-tyklą ir
radęs prekiaujančius, žodžiu, turgų. Paėmęs lazdą ir išvaikęs. Kad
taip man dabar lazdą.
Kristus antrasis
Susuko vidurius. Nežinau, ar užteks jėgų išlaukti, kol
susi-rinkimas pasibaigs.
Kenčiantysis
Kaip gerai, kad yra kas prispaudžia mokytojus, kad jie ne-rašytų
daug dvejetų, o kai parašo, kad tuoj pat juos ištaisytų.
Atsiliekantysis
Kodėl mes kartais dedamės kvailiais ir šaipomės iš visko? Iš
mokytojų, iš draugų... Iš Jūratės... Ar ne laikas į save geriau
pasižiūrėti?
Susimąstęs
Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk mes visi se-rijinės
gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme kele-tą sakinių iš
įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas ir mūsų kolektyvinio
sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. Spaliukai netgi
po gėlę įbruko kiekvienam ir žiūrė-jo į mus lyg į kokius didvyrius.
O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išmaukėm tris
butelius vyno – „ta proga“ –
-
38
ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglostė, kad tik niekas
ne-sužinotų.
Kai pagalvoji, nelinksma.Serijinis
Serijinės gamybos... Velnias, kaip pasakė... O aš niekada
nepamaniau, kad esu serijinės gamybos komjaunuolis. Ar tik ne
Naglio žodžiai? Jo raštas, aišku, jo. Tiesa, jis sunkiai dėjo-si
prie mūsų laikraštėlio. „Kam tos kvailystės, vyrai? Vaikų
žaidimas.“ Žinoma, tai žaidimas, tačiau įdomus. Rašyti vis-ką, ką
galvoji, sakyti visą teisybę. Ir juoktis, kvatotis visa bur-na. „O
koks tikslas?“ – paklausė Naglis. Jis visur ieško tikslų. „Širdį
apvalyti“, – atsakiau. Jis pagalvojo ir pritarė: „Iš tikro, kartais
prisirenka daug nuosėdų.“
– Draugai! Antrasis mūsų dienotvarkės klausimas – ei-namieji
reikalai. – Jūratė klausimą perskaito iš raštelio. At-rodo kiek
nuvargusi ir skuba. – Paskutiniuoju metu, drau-gai, klasės žurnalo
puslapiuose pasirodė nemaža nepaten-kinamų pažymių. Nors dar tik
mokslo metų pradžia...
Dievaži, galima pasiust, kai klasės draugė, ta, kuri per
algebros rašomąjį žvilgčioja į berniukus maldaujančiom akutėm, kad
atsiųstų „šperą“, dabar sėda tau ant sprando ir dar imasi taip
auklėti, kad pati direktorė galėtų tik pavydė-ti. Štai kur glūdėjo
neatkastas visuomenininkės talentas!
Visi kantriai klauso, o aš atsiverčiu paskutinį laikraštė-lio
puslapį. Čia kas kita, vyručiai, o ho ho!
-
39
Faktas, tai mūsų matematikė Teorema ir chemikė Kolba.
„Ant aukštos, stačios tribūnos įsižiebė komjaunuoliška
ugnelė...“
Jūratė, tikrai ji! Negesk, žiburėli, negesk...– Gal kas,
draugai, turit klausimų.– Viskas aišku.– Baigiam.– Kadangi visi
dienotvarkės klausimai išsemti, leiskite,
draugai, komjaunimo organizacijos susirinkimą laikyti
už-darytą.
-
40
– Idėja, draugai! – paslaptingai išplečia akis Rūta, man per
petį skaičiusi „Arberoną“, ir suvasnoja rankom. – Už-miršom padėkos
laišką pasiųsti savo chemikei.
– Į laikraštėlį!– Rašyk, Arūnai.Rūta diktuoja, aš rašau.
„Jūsų liga mus išgelbėjo ne tik nuo sunkios valandos po pa-mokų,
bet ir nuo vis naujų dvejetų. Linkime ir toliau lengvos ligos.
10a chemikai“
Ligi pertraukos dar penkiolika minučių. Visi užgriūva mano
suolą. Stvarsto laikraštėlį. Skaito. Žvengia. Tik Jūra-tė sėdi
viena, pavargusi, nusikamavusi, bet ir patenkinta – susirinkimą
baigė vesti!
* * *
Benas laukė gatvėje.– Sveikas, seni.– Labas.Jis eina sunkiu
žingsniu, atlapojęs rudos odos striukę.
Siauros kelnės aptempusios šlaunis, pirštų galai sukišti į
ki-šenes ant pilvo. Paspiria tuščią cigarečių pakelį. Pusbačiai
juodi, pamarginti baltais lopiukais. Pavydas ima pasižiūrė-jus. Man
tėvas niekada tokių neįtaisys. Vos išsikovojau kel-nių galus
paplatinti. Ir tai visą savaitę niurzgėjo. O jei pama-tytų mane su
tokiom kelnėm kaip Beno – raudoni lampasai
-
41
pažemėje ir auksinės grandinėlės, – gyvą užėstų. Atsilikęs ir
būtinai viską tempia ant savo sutrandijusio kurpalio.
– Į darbą nėjai?– Naktinėj dirbsiu.Benas išsiima cigaretes,
pasiūlo man. Atsisakau. Tiesa,
kartais aš rūkau, tačiau retai, nes nejaučiu jokio malonumo.–
Kas būdoj? – pagaliau klausia jis.– Nieko. Komjaunimo susirinkimas
buvo.– Pripompavo?– Naują „Arberoną“ suskėlėm.– Parodyk. Tai man
patinka, seni.Išverčiau knygas, sąsiuvinius. Nėra. Kur jis galėtų
būti?
Iš naujo perverčiu, iščiupinėju. Dievaži, nėra. O aiškių
aiš-kiausiai žinau, kad prieš pertrauką įsidėjau į krepšį. Paskui
buvo fizinis, o po fizinio – namo...
– Matyt, kas nors pasiėmė. Gal Naglis. Tikriausiai, – sa-kau,
nors tuo visai netikiu. Taip nebūna, kad kas nors knis-tųsi
nepasiklausęs. Vis dėlto kur dingo „Arberonas“?
– Kitąkart. Atsiras, – nuramina mane Benas ir klausia: – Gal
suėdam po riekę?
– Tiek to.– Manau, nepakenks.Benas atsistoja į eilutę prie
arbūzų. Saujoje dzingsi ka-
peikomis. Žinoma, kas jam. Dirba, gauna atlyginimą. Pi-nigų kaip
šieno. O turėtume abu vienoje klasėj sėdėti, nors jis už mane
dvejais metais vyresnis. Tada būtume lygūs, bet dabar jis laisvas
paukštis, savarankiškas, ir niekas jam nepasakys: „Aš tave maitinu,
o tu...“ Arba: „Tu esi mokinys ir privalai...“
-
42
Benas paduoda man storą, mėsingą arbūzo riekę. Stovi-me prie
parduotuvės ir valgydami spoksome į vitriną. Skal-bimo mašina
„Tula“, suomiškos slidės, motociklas...
– Neblogas.– „Ižas“? Nieko neprikiši.Benas žiaumoja sultingą
arbūzą, sėklas spjaudo žemėn.
Per pirštus varva.– Kad taip susikalus pinigo. Nusitėkščiau.– Ką
tau reiškia.– Velnias, ne taip paprasta.Benas piktai nusigręžia nuo
vitrinos ir perlaužia riekę
perpus.– Žinai, seni, viskas! – netikėtai sako jis. Sako
garsiai,
lyg ir neįprastai.– Viskas?– Baigta.– Nesuprantu.Šlapias rankas
jis nubraukia į kelnių sėdynę, paskui pa-
glosto plaukus, krintančius ant spuoguotos kaktos.– Kai vakar
susitikom Bronę ir mudu išsiskyrėm, o aš
su ja nuėjau... – jis nori viską papasakoti sklandžiai, tačiau
užgriebęs ilgą sakinį susipainioja ir piktai numoja ranka. –
Žodžiu, pašliaužiojom susikabinę. Nusitempiau prie Ne-ries. Tamsu,
tylu, aš ir pabandžiau ją... Ką čia, visos jos to-kios. O ji... Ar
tu gali įsivaizduoti, seni, – ji taip šveitė man į snukį, net
apsilaižyt nespėjau. Ir dingo.
– Eik, eik...Iš tikro, sunku patikėti, kad Benui, šitokiam
vyrui, tu-
rinčiam geležinius kumščius, tėškė toji mergaičiukė.
-
– Žinoma, galėjau ją pavyt, tačiau viskas buvo taip neti-kėta,
kad aš tiesiog... nežinau... velniai žino...
– Dievaži, juokinga. Tikrai.Aš vaizdavausi, kaip Benas vėpso
raudonu žandu ir lai-
žosi lyg katinas.– Tau juokinga? – Benas pažvelgia į mane piktom
akim. –
Ne, tai dar ne viskas.– Vėl bandysi prie jos lįsti?– Pažiūrėsim.
Nė viena merga dar ne... O ji, šita... man
ne šiaip sau kokia... dėl kurios gali nusispjauti... Gal
užei-nam į „Saulutę“? Alaus išmesim, – Benas stabteli ir pirštais
surakina man alkūnę.
– Namo reikia.– Kas laukia?– Niekas.– Kaip sau nori. Aš užeisiu.
Duokš penkis.Jis mirkteli man akim, kresteli galvą, tarsi
sakydamas:
„O vis dėlto bus taip, kaip aš norėsiu.“– Jeigu tu jai
nepatinki, Benai, ir ji tave atstatė, tai kam
dar...Benas tik švilpteli, spragteli pirštais ir sako:–
Arivederči, seni.Jis lengvai užbėga laiptais, numeta cigaretę ir
dingsta
pravirose kavinės duryse.Prie pat namų vėl prisimenu
„Arberoną“.