15min savaitraštis 2012.01.27

Naktis. Lietuvos ir Baltarusijos siena. „Stok“, – sušunka pasaloje tykantis pasienietis. Keli šešėliai sustingsta. Pasieniečių užkardoje paaiškėja: į Lietuvą vėl nelegaliai brovėsi Gruzijos piliečiai. Jie plūsta šimtais. Bet ne visi gruzinai tokie. Kiti gyvena ir dirba Lietuvoje legaliai. 8–9 psl.

Gruzija Lietuvoje:dora ir pavojinga

Keliolikos išradimų autorius inžinierius Aleksejus Zaicevskis pagavo sėkmės paukštę. Jo sukurtą fotografuojančią skraidyklę už 100 tūkst. litų įsigijo policija, o netrukus vyras ketina tokius aparatus pardavinėti visiems.

„Koks čia jubiliejus?“ – kilusio sujudimo niekaip negali suprasti 65-erių sulaukęs dainininkas Stasys Povilaitis. Bet štai po dvejų metų, anot jo, tikrai bus ką švęsti – tada Stasys minės penkias dešimtis savo metų scenoje.

Vizionieriai

Susirgęs skraidyklių liga

Savaitės interviu

Kuklusis maestro

10 psl.

22–23 psl.

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 2 (1233) • 2012 m. sausio 27 d.

Politika

Valdžia taupo be gailesčioMinisterijų vadovai, gavę užduotį 4 proc. sumažinti valstybės išlaidas, pagaliau nusprendė, kam užkrauti nesibaigiančio taupymo naštą. Išlaidas braukiusi ranka nepasigailėjo pačių jautriausių sričių.

Nelegalius migrantus iš

Čečėnijos pakeitė gruzinai.

„15min“ nuotr.

2-3 psl.

15min • 2012 m. sausio 27 d.2 | Politika

Lauryna Vireliūnaitė [email protected]

Ministerijų vadovai, gavę užduotį 4 proc. sumažinti valstybės išlaidas, pagaliau nusprendė, kam užkrauti nesibaigiančio taupymo naštą.

Išlaidas braukiusi ranka nepasigailėjo pačių jautriausių sričių: bus mažiau so-cialinių išmokų ir kompensacijų, nebus investicijų, o policijai teks imituoti dar-bą. Praėjusių metų pabaigoje karštligiš-kai kamšydama 1 mlrd. Lt dydžio skylę, atsivėrusią 2012 metų biudžete, Vyriau-sybė nesugalvojo nieko geresnio kaip iš viešojo sektoriaus atimti 600 mln. Lt.

Kiekviena ministerija turėjo nuspręs-ti, kaip suktis su mažesniu biudžetu. Dalis institucijų nuėjo lengviausiu ke-liu: nurėžė sumas, skirtas įvairioms programoms, o kai kurios ministeri-jos priėmė sprendimus, kurie skaudžiai atsilieps visiems.

Kirto per išmokas Dėl taupymo šiemet nepasiturintiems bus išmokėta 50 mln. Lt mažiau socia-linių pašalpų ir kompensacijų. Anot So-cialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos Linos Bušinskaitės, šioje srityje sutaupyti tikimasi ir dėl to, kad šiemet įsigalioja naujas Piniginės paramos ne-pasiturintiems asmenims įstatymas, kuris sugriežtins socialinių pašalpų tei-kimą, kad jos būtų skiriamos tik tiems, kurie iš tiesų nedirba. „Gaunantys pa-jamas neofi cialiai, vadinamuosiuose „vokeliuose“, yra labai atidžiai stebimi, jie nebeturės teisės gauti socialinės pa-ramos“, – pridūrė ji.

15 mln. Lt mažės išmokos vaikams. Ministerijos atstovė aiškina, kad tiks-linant biudžetą atsižvelgta į tai, jog su-mažėjo mokyklinio amžiaus vaikų.

Dar 4 mln. Lt nubraukti Vaikų išlai-kymo fondui. Šis fondas moka išmokas motinoms, kurios iš vaikų tėvų negau-na priteistų alimentų. L. Bušinskaitė aiškina, kad šiemet tikimasi pagerinti alimentų išieškojimą.

„Sodros“ biudžetas šiemet trauksis 10,5 mln. Lt – tiek ketinama sutaupyti įgyvendinant jos struktūrinę pertvarką. SADM sau nubraukė 1 mln. institucijos valdymo išlaidų.

Nedrįso paliesti algų Ne patys geriausi laikai ateis ir mokyk-loms: Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) nusprendė 35 proc. mažiau nei pernai lėšų skirti mokykloms ir profe-sinėms mokykloms renovuoti, gelto-niesiems autobusams ir kompiuteriams įsigyti. Kokią sumą planuojama sutau-pyti, ministerijos atstovai nedetalizavo.

ŠMM ryžosi mažinti mokinio krep-šelio lėšas. Tiesa, nedaug – krepšelis traukiasi 1,5 proc. (30 mln. Lt). Baimin-damasi mokytojų reakcijos, ministerija suskubo pranešti leidusi savivaldybėms ir mokykloms dalį krepšelio lėšų, skirtų ne pedagogų algoms, panaudoti darbo užmokesčio fondui.

Ministerijai pavaldžioms įstaigoms lėšos mažinamos 3 proc., ŠMM vykdo-moms centralizuotoms programoms – vidutiniškai 15 proc. Smurto prevenci-jos programai nebus skirta 1 mln. Lt.

Dar 11 mln. Lt bus sutaupyta nuo rug-sėjo keičiant sutartinių mokinių koefi -cientus dėl vidutinio mokinių skaičiaus klasėse didinimo.

Aukoja gydytojus rezidentus Nors gydytojai rezidentai vis labiau viliojami išvykti dirbti į užsienį,

Valdininkai mano, kad ne

visi varguoliai nusipelnė

pašalpų.

BFL nuotr.

Tomas BalžekasGeneralinis [email protected]

Jaunius LingysGen. direktoriaus [email protected]

Rimvydas ValatkaVyriausiasis [email protected]

Donatas VečerskisPardavimų [email protected]

Raimundas Celencevič[email protected]

Asta CibienėRedaktoriaus [email protected]

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896Faks. (8-5) 210 58 [email protected]

Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

ReklamaTel. Vilniuje (8-5) 233 6535 [email protected]@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. [email protected]

Taip laikraštyje žymimi užsakomieji straipsniai

Įtarumo spąstaiOpozicija sužinojo. Apie Seimo pirmininkės sūnų ir jo pinigus „Snore“. Seimo pirmininkė nieko neži-nojo. Nei apie „Snorą“, nei apie sūnaus pinigus. Tik iš spaudos. Jau gera savaitė kaip Seimo pirmininkė rankas grąžo – ir prokurorų pagalbos prašo, ir į visas puses teisinasi.

Opozicija akis Seimo pirmininkei kabina. Neme-luokite, grūmoja V. Mazuronis. Ir tų pačių prokurorų pagalbos prašo. Tamstos motina irgi indėlių „Snore“ turėjo, žiebia V. Mazuroniui atgal Seimo pirmininkė.

Seimo pirmininkės sūnus neigia gandus. Kad jo įmonė „Novotersa“ galėjo pasinaudoti informacija apie numatomą „Snoro“ uždarymą. Aš ne kvailys, populiariai aiškina mums G. Degutis. Bet čia pat pri-duria, kad prieš pat nacionalizavimą pinigų „Snore“ esančioje „Novotersos“ sąskaitoje net padaugėjo.

Faktai leidžia įtarti, kad „Novotersa“ paskutinėmis valandomis iki „Snoro“ išjungimo galėjo padaryti 646 tūkst. litų pavedimą ir padengti dalį įmonės tu-rėto kredito, o visa beveik pusės pinigų išgelbėjimo operacija buvo baigta tik sausio 6 dieną, dėsto mums televizorius. Remiasi turimais dokumentais.

Ir užvirė piktų miltų košė. Kaip ten sovietų seno-vėje sakydavo? Kažkas iš tikrųjų ten buvo: ar tai jis pavogė, ar tai iš jo pavogė. Ir įprastas jau tautinis ko-mentaras: a, visi jie ten tame Seime vagys.

Ar motina, tegu ji ir Seimo pirmininkė, atsako už suaugusį sūnų? Ar Seimo narys atsako už motinos indėlius? Net draugas J. Stalinas, milijonais siųsda-mas žmones ant ešafoto, sakydavo, kad vaikai už tė-vus neatsako. Tikrovėje atsakydavo – ir dar kaip. Bet Lietuva jau 22 metai – laisva šalis.

Kam tai rūpi. Įtarumo dujos iš mūsų oro baigia iš-stumti paskutines deguonies molekules. Kiekvie-nas pasakys: čia viską valdo nematoma, plaukuota blogiečių letena. Valstybininkai, oligarchai, pedo-fi lai, gydytojai, teisėjų klanas ar Konstitucinis teis-mas – kiekvienas pilietis, įskaitant tautos patriarchą V. Landsbergį, čia turi savo sielos fantomą.

Tai, kad dabar kaip muselė į išrūgas įkrito I. De-gutienė, rodo, kokia įtarumo koncentracija pasiekta. I. Degutienė buvo politikė, prie kurios iki šiol neli-po nešvarūs dalykai. Bet Seimo pirmininkė ir pati tą atmosferą nuodijo. Apskritai įtarumas yra konser-vatorių išradimas.

Gal laikas būtų liautis? Kur ten. „Snoro“ bankroto procedūrą bando paveikti su buvusiais banko akci-ninkais susiję asmenys ir stambių banko kreditorių grupė, rėžia iš tribūnos A. Kubilius. Naujas visagalės plaukuotos rankos mutantas. Tikėkite.

Mat šunes, akcininkus – jie blogiečiai dar iki teis-mo. Bet, premjere, kuo jums nusikalto įmonė, kurios 15 mln. litų, nuo kurių sąžiningai sumokėti mokes-čiai, dingo „Snoro“ griuvėsiuose? Ar ta įmonė turėtų pakviesti I. Šimonytę ir V. Vasiliauską polką su ragu-čiais šokti iš laimės, kad prarado savo pinigus? Ar vis dėlto teisėtomis priemonėmis ginti savo interesą yra teisinės valstybės privalumas, o ne trūkumas?

Niekas A. Kubiliui neuždavė tokio klausimo. Kelios dešimtys diktofonais ginkluotų reporterių tik prita-riamai sulinksėjo galvelėmis. Tarsi taip ir turėtų būti. Jau visi mes – įtarumo priklausomybės spąstuose?

Komentaras

Rimvydas [email protected]

Kas šiemet negaus pinigų?

Taupymas be

Tai, kad dabar kaip muselė į išrūgas įkrito I. Degutienė, rodo, kokia įtarumo koncentracija pasiekta.

Jokių investicijų ir statybųFinansų ministerijos biudžetas šie-met susitraukė 26,5 mln. Lt, instituci-ja beveik 700 tūkst. Lt sumažins išlai-das darbo užmokesčiui ir darbuotojų socialiniam draudimui, 900 tūkst. Lt neskirs Centrinei projektų valdymo agentūrai.

Muitinės departamentui beveik 6 mln. Lt, o Valstybinei mokesčių ins-pekcijai – 6,8 mln. Lt mažinamos išlai-dos investicijoms.

Ūkio ministerijai skirti asignavimai mažėja beveik 5 mln. Lt.

Pusę milijono ministerija sutaupys iš projektų, susijusių su viešųjų pas-laugų teikimu smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams.

Šiųmetis Teisingumo ministerijos (TM) biudžetas mažėja 6 proc. – 18,8 mln. Lt. 1,5 mln. Lt nebus skirta tei-sėjams neišmokėtų atlyginimų daliai kompensuoti. Pačios ministerijos ir jai

pavaldžių įstaigų biudžetai trauksis be-veik 10,5 mln. Lt.

Aplinkos ministerija 3,6 mln. Lt ma-žina asignavimus daugiabučių namų modernizacijai. 24,8 mln. Lt mažina-mos Europos Sąjungos paramos lėšos, 2 mln. Lt – bendrojo fi nansavimo lėšos.

Asignavimai Žemės ūkio ministeri-jos išlaidoms šiemet mažėja 90 mln. Lt, turtui įsigyti – 852 tūkst. Lt. Mi-nisterija nusprendė apkarpyti įvairias

15min • 2012 m. sausio 27 d. Politika | 3

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ne-pabūgo nurėžti dalį rezidentūros bazėms skiriamų pinigų. Šiemet jų biudžetas bus sumažintas 3,5 mln. Lt. Dar 5,1 mln. Lt nu-spręsta neskirti įvairiems investiciniams projektams.

Iš viso SAM biudžetas susitraukė beveik 16 mln. Lt, ministerija „15min“ pranešė sau prisiėmusi didžiausią taupymo naštą: jos veiklai skirtas biudžetas buvo sumažintas beveik 11 mln. Lt.

Valstybinės ligonių kasos biudžetas dėl taupymo sumažintas 6 proc. – 88,7 mln. Lt.

Policija imituos darbą?Vidaus reikalų sistemai šie metai nebus lengvi. Vidaus reikalų ministerija (VRM) „15min“ nurodė, kad jai ir jos žinioje esan-čioms įstaigoms asignavimai ir valsty-bės investicijos šiais metais mažinamos 70 mln. Lt.

Ministro Raimundo Palaičio patarėja Ra-munė Hazir „15min“ teigė, kad pirmiausia numatoma mažinti veiklos išlaidas ir darbo užmokesčio fondus. „Bus stengiamasi, kad dėl fi nansavimo sumažėjimo vidaus reikalų sistemos vykdomos funkcijos nenukentė-tų, nors tai pasiekti bus sudėtinga“, – pri-pažįsta patarėja.

It taip sunkiai besiverčiančio Policijos departamento (PD) biudžetas mažinamas dar 26,1 mln. Lt. Generalinis policijos ko-misaras Saulius Skvernelis „15min“ sakė, kad bus taupoma karpant darbo užmokes-čio fondą. Tačiau tai, anot PD atstovo spau-dai Ramūno Matonio, nereiškia, kad ma-žės pareigūnų algos. „Sutaupyti tikimasi dėl iš tarnybos išeinančių darbuotojų, į jų vietą nauji darbuotojai nebus priimami“, – „15min“ sakė jis.

2011-aisiais iš policijos pasitraukė penkis kartus daugiau pareigūnų, nei buvo pri-imti į tarnybą. Darbo policijoje per metus atsisakė daugiau kaip 1 tūkst. pareigūnų. Pagrindinė priežastis, vejanti policinin-kus iš tarnybos, – mažos algos ir didelis darbo krūvis.

Padidinti apsukas pareigūnus privertė pernai gruodį įsigaliojęs Smurto artimo-je aplinkoje įstatymas. Komisariatai buvo užversti pagalbos prašymų, tačiau kovai su smurtu nebuvo skirta nei papildomų lėšų, nei pajėgų. Policijos atstovai neslepia, kad sumažės patrulių gatvėse, pareigūnai lėčiau reaguos į iškvietimus.

Nebus kam gesinti gaisrųPer galvą teks verstis ne tik policininkams, bet ir ugniagesiams. „Pas mus tokia pat pro-blema kaip ir policijoje: žmonės išeina iš darbo. 700 neužimtų etatų mūsų sistemai yra labai daug“, – „15min“ sakė Priešgais-rinės apsaugos ir gelbėjimo departamen-to (PAGD) direktorius Remigijus Baniulis.

Šių metų departamento biudžetas buvo sumažintas 9,4 mln. Lt, tačiau žadama, kad ugniagesių algos dėl to nenukentės. „Algos niekam nemažės. Tikriausiai nepavyks su-komplektuoti pilnų gelbėtojų ekipažų, tad teks verstis su nepilnomis pajėgomis“, – teigė R. Baniulis.

TIRAŽAS – 88 000. ISSN 1822-2749.

Platinamas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje

Redakcija neatsako už reklamos turinį ir klaidas.

280 000 nuolatinių skaitytojų per dieną „TNS LT“, Nacionalinis skaitytojų tyrimas, 2011 m. ruduo

Keturi Kauno teisėjai traukiasi iš pareigų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė gavo jų prašymus atleisti iš tarnybos savo noru, BNS patvirtino valstybės vadovės patarėja Daiva Ulbinaitė.„Prezidentė gavo trijų Kauno miesto apy-linkės ir vieno Kauno apygardos adminis-tracinio teismo teisėjų prašymus atleis-ti juos savo noru“, – sakė D. Ulbinaitė.

Atsistatydinti nutarė Kauno apygar-dos administracinio teismo pirmininko pavaduotojas Kęstutis Gudynas, Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai Riman-tas Bučma, Gerutis Varanavičius bei Valdonė Račiūnienė. Visi jie atsistatydini-mo prašymus pateikė šią savaitę.

Prezidentė turėtų kreiptis į Teisėjų tarybą dėl patarimo atleisti prašymus padavusius teisėjus. Kol kas Teisėjų tarybos posėdžio data nėra paskirta.

Naujienų portalo Delfi .lt šaltinių teigimu, atsistatydinimo pareiškimus teisėjai parašė po Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atlik-to slapto tyrimo. Kadangi pareigūnai nusta-tė, jog teisėjų atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimai ir atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, visa medžiaga buvo perduota Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Ginta-rui Kryževičiui.

Pareigūnai nustatė, kad apylinkės teis-mo teisėjai neofi cialiuose pokalbiuose esą prašė savo kolegų, nagrinėjusių adminis-tracinių teisės pažeidimų bylas, griežtai nebausti jų draugų bei pažįstamų. Esą kai kurie teisėjai tokius prašymus įvyk-dė. Pasak šaltinių, STT agentai šią infor-maciją yra užfi ksavę telekomunikacinė-mis priemonėmis.

Teisėjų pjūtisgailesčio

R. Baniulis:

„Algos niekam nemažės. Tikriausiai nepavyks sukomplektuoti pilnų gelbėtojų ekipažų“.

programas, pavyzdžiui, nuo Kaimo plė-tros ir verslo skatinimo programos nu-braukta 61,4 mln. Lt, Žuvininkystės plėtros ir konkurencingumo programos – 13,7 mln. Lt.

Susisiekimo ministerija 61,5 mln. Lt ma-žina Kelių priežiūros ir plėtros programos bei investicijų programos lėšas.

Energetikos ministerija 1,8 mln. Lt biu-džeto trūkumą taip pat padengs mažinda-ma lėšas programoms.

Užsienio reikalų ministerija, šiemet tu-rėsianti išsiversti su 6 proc. mažesniu biu-džetu (14,2 mln. Lt), ketina mažinti visoms veiklos sritims skirtas sumas, išskyrus pa-sirengimui pirmininkauti ES.

Kultūros ministerija nusprendė nema-žinti jai pavaldžių nacionalinių kultūros įstaigų biudžetų. 7,5 mln. Lt nebus skirta Savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktū-ros plėtros programai, o 4,3 mln. Lt – Vals-tybės kultūros įstaigų infrastruktūros plė-tros programai.

Krašto apsaugos ministerija nepatenkin-ta, kad į šiųmetį jos biudžetą buvo įtrauktos ir tikslinės dotacijos savivaldybėms mobi-lizacijos funkcijai vykdyti, todėl ministeri-jos iždas nukentėjo kur kas labiau nei kitų institucijų.

Ministerija įspėja, kad trūks pinigų karių aprangai ir amunicijai, transportui ir tech-nikai, pastatų remontui.

K.Gudynas R.Bučma G.Varanavičius V.Račiūnienė

teis

eja

i.in

fo n

uo

tr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Liepa Želnienė [email protected]

Banko „Snoras“ bankroto administratorius Neilas Hunteris Cooperis nemėgsta viešumo. Tokia pozicija erzina Lietuvos politikus bei banko kreditorius, bet jam atrodo, kad dabar svarbu ne garsiai ir viešai kalbėti, o kuo daugiau dirbti.

Vilniuje N. Cooperis gyvena ir „Sno-ro“ bankrotą administruoja jau pu-santro mėnesio, tačiau per tą laiką viešumoje sušmėžavo vos kartą. Jo ne-domina ir susitikimai su kreditoriais. Jis nekalba nei apie savo darbą, nei apie savo asmenybę. Todėl tik iš britų spau-dos galima sužinoti, kad šią vasarą 65 metų jubiliejų švęsiantis N. Cooperis laisvalaikiu mėgsta stebėti paukščius, fotografuoti, klausytis klasikinės mu-zikos ir žvejoti.

N. Cooperio pirmtakas, ilgametis jo verslo partneris Simonas Freakley buvo tik šiek tiek atviresnis. Vos atvykęs į Lietuvą ir apsidairęs banke, jis sušau-kė spaudos konferenciją, bet joje atsakė tik į kelis žurnalistų klausimus, o pas-kui atsitvėrė tylos siena, apsiribojęs tik keliais pranešimais spaudai.

Tyla – gera bylaIš S. Freakley banko reikalus perė-męs N. Cooperis – irgi tikras slapukas. Per pusantro mėnesio darbo Lietuvo-je žurnalistams N. Cooperis pasirodė tik kartą, ir tai tik iškviestas Lietuvos banko vadovo pasiaiškinti, ar išties Seimo pirmininkės Irenos Degutie-nės sūnaus įmonė paskolas „Snorui“ indėliu padengė jau po banko veiklos sustabdymo.

N. Cooperio pasisakymai ir tą aki-mirką buvo lakoniški. Jo atsakymas – „Tai buvo bankas. Bankininkystės kon-fi dencialumas yra svarbiausia“ – turbūt atskleidžia pagrindinę milijardų me-džiotojo nuostatą: kol kalbėjimas nėra būtinas, geriau patylėti.

Už informacijos apie„Snoro“ bank-rotą viešinimą atsakingas Linas Da-manskas „15min“ tikino, kad N. Coo-peris viešumos nevengia. „Nevengia jis viešumos. Tai, kas daroma, darbai yra skelbiami“, – sakė administratoriaus atstovas.

Kol kas nėra skelbiama, kur dirb-damas Vilniuje apsistoja N. Cooperis. L. Damanskas pažymėjo tik tiek, kad banko bankroto administratorius tikrai negyvena areštuotuose prabangiuose „Snoro“ butuose Vilniaus senamiestyje.

Tuo tarpu bankui priklausantys pra-bangūs „Mercedes“, „Audi“ ir „Saab“ automobiliai toliau rieda Vilniaus gat-vėmis. Keliais iš jų naudojasi banko „Snoras“ bankrotu besirūpinantys asmenys.

Gelbėjo tą pačią komandąApie N. Cooperį nedaug informacijos teikia ir visažinis internetas. Ofi cialio-je biografi joje, kurią įmonės svetainėje skelbia „Zolfo Cooper“ biuras Europoje,

N. Cooperis apibūdinamas kaip paty-ręs bankroto administratorius, dirbęs daugiau nei 30 šalių, tačiau konkretūs jo darbai nušviečiami šykščiai.

„Jam teko valdyti bankrutuojančių nekilnojamojo turto, laivybos, oro bend-rovių turtą. Jis taip pat dalyvavo lik-viduojant pensijų fondą „Maxwell“ ir vieną gerai žinomą automobilių lenk-tynių „Formulės–1“ komandą“, – tiek teskelbia N. Cooperio darbdavys „Zol-fo Cooper“.

Pasirodo, gerai žinoma „Formulės–1“ komanda, kurią nuo bankroto teko gel-bėti N. Cooperiui, buvo gelbėta ir ban-ko „Snoras“ pinigais. N. Cooperis su „Renault F1 Team“ dirbo ją restruktū-rizuojant į „Renault Lotus“ 2011 me-tais. 2010-aisiais fi nansinių sunkumų kamuojamai komandai 60 mln. Lt pa-skolą suteikė bankas „Snoras“. Paskola dar negrąžinta.

N. Cooperiui ne kartą teko dirbti lik-viduojant ar restruktūrizuojant tokias įmones, kurių veiklos geografi ja itin plati.

N. Cooperis buvo laikinasis admi-nistratorius likviduojant tarptautinę kompaniją „Carian Holdings Group“, įsikūrusią Honkonge. Su byla susi-

ję buvo net 2000 bankų visame pasaulyje.

Tačiau vienu svarbiausių N. Cooperio darbų pasauly-je laikomas Didžiosios Bri-tanijos „Maxwell“ pensijų fondo likvidavimas. Nu-statyta, kad šios įmonės

savininkai būsimų pensi-ninkų pinigus pervesdavo

į savo asmenines sąskaitas. N. Cooperiui dirbant fondo

administratoriumi pavyko atkurti įmonės turto už beveik 2 mlrd. Lt. Įtaria-ma, kad panašiai indėlininkų pinigus ban-dė pasisavinti ir buvę „Snoro“ vadovai.

Griaučiai spintoje: kieno spinta?Istorija, apie kurią noriu kalbėti, turi daug versijų, ta-čiau pagrindinis veikiantysis asmuo kol kas vienas. Tai FNTT vadovas V. Gailius. Kažkas šiandien juo ne-pasitiki ir dėl to jau du kartus tikrino melo detekto-riumi, kiti tvirtina, kad jis dirba labai gerai, treti dar neapsisprendę ir laukia tyrimo išvadų.

Apie tai jau mažiausiai dvi savaites pranešinėja ži-niasklaida, remdamasi „patikimais“, „neofi cialiais“ arba „neįvardytais“ šaltiniais. Tuose pranešimuose dėstomos versijos šiek tiek skiriasi, tačiau „ofi cia-lūs“ ir „įvardyti“ šaltiniai jų nekomentuoja ir iki šiol atkakliai tyli.

Tyli jau daugiau nei du mėnesius, regis, nuo 2011-ųjųlapkričio 11-osios, kai Lietuvos banko, FNTT, Gene-ralinės prokuratūros ir VSD atstovai konfi dencialiai tarėsi, ką daryti su „Snoro“ banku. Ką jie nutarė, mes tada nesužinojome ir vargu, ar kada nors tiks-liai sužinosime.

Tiesa, ne visi tada buvome palikti nežinioje – kai kas sužinojo, spėjo atlikti vieną kitą bankinę opera-ciją, susikrauti lagaminus ir neatsisveikinę išvykti. Prieš išvykdami, savo žiniomis dar pasidalijo ir su viena žiniasklaidos priemone, kuri pasidalijo tomis žiniomis su mumis.

Bet visa tai smulkmenos. Nes kalbame juk ne apie žiniasklaidą, o apie FNTT vadovą V. Gailių, ar ne?

Iš tiesų tai ne – kalbame ne apie V. Gailių, o apie tai, kad šiandien negalime pasitikėti labai svarbiomis valstybės institucijomis: Lietuvos banku, Generali-ne prokuratūra, VSD ir FNTT. Šiandien mes žinome, kad mažiausiai du mėnesius viena iš šių institucijų slepia griaučius spintoje – „kurmį“, kuris jau kartą nutekino ir bet kada bet kam gali vėl nutekinti šimtų milijonų vertės konfi dencialią informaciją.

Nežinau, kaip jums, bet man toks žinojimas nėra pats maloniausias. Ypač žinant (pagal skirtingas ver-sijas), kad „kurmiu“ potencialiai gali būti ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas, ir generalinis prokuro-ras, ir VSD generalinis direktorius.

Galima, žinoma, teigti, kad Lietuvos banko vado-vas, jo pavaldiniai ar generalinis prokuroras neturėjo jokių motyvų nutekinti informaciją apie „Snoro“ na-cionalizavimą būtent po to lapkričio mėnesio susiti-kimo, nes šią informaciją žinojo jau labai seniai. Bet juk lygiai taip pat galima spėlioti, kad pasiūlyta suma buvo pernelyg didelė, kad jai būtų galima atsispirti.

Bėda ta, kad niekas nežino, kada ir kokie griaučiai gali iškristi iš spintos. Pavyzdžiui, kaip vidaus reika-lų ministro R.Palaičio atveju, STT pradėjus tirti be-veik metų senumo galimo parašų klastojimo istoriją, susijusią su ministro patarėjo atleidimu. Tikriausiai tik sutapimas, kad šis tyrimas atnaujintas dabar ir, žinoma, tik sutapimas, kad FNTT vadovą skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Tikėtina, kad su-tapimų virtinė tęsis ir tyrimas pasibaigs, kai FNTT vadovas bus atleistas arba pats pasitrauks iš parei-gų. Gali būti ir taip, kad paaiškės, jog parašas buvo suklastotas, o V. Gailius liks savo poste.

Sutapimų būtų mažiau, jei būtų valios viešai pri-pažinti problemą ir pradėti ofi cialų ikiteisminį ty-rimą dėl konfi dencialios informacijos nutekinimo. Taip neatsitiko, ir tai yra geriausias įrodymas, kad griaučiai spintoje šiandien verti daugiau nei – kad ir labai nemaloni – tiesa.

Komentaras

Artūras Rač[email protected]

Šiandien negalime pasitikėti labai svarbiomis valstybės institucijomis: Lietuvos banku, Generaline prokuratūra, VSD ir FNTT.

4 | Verslas

N. Cooperis vengia

kalbėti net apie savo

reikšmingiausius darbus.

Eltos nuotr.

„Snoro“ bankroto administratorius dirba tyliai

Paslaptingas medžiotojas

N. Cooperio nuostata: kol kalbėjimas nėra būtinas, geriau patylėti.

N. Cooperis savo karjerą, taip pat,

kaip buvęs „Snoro“ laikinasis ad-

ministratorius S.Freakley, pradėjo

įmonėje „Buchler Phillips“, kurią vė-

liau įsigijo koncernas „Kroll“.

Šioje bendrovėje N. Cooperis dirbo

11 metų. Per tą laiką „Kroll“ ištyrė

daugybę svarbių bylų. N. Cooperis

„Kroll“ paliko iškart po to, kai jos va-

dovas S. Freakley 2008 m. ėmė va-

dovauti bendrovei „Zolfo Cooper“.

S. Freakley bendražygis

Kas kaltas dėl banko „Snoras“ griūties?

Apklausa

į ąję buv

pas

nį s

N. Cadmini

Pasaulinė fi nansų krizė

(14) 1,37 %

Lietuvos bankas

(74) 7,25%

Banko vadovai

(625) 61,21%

Lietuvos valdžia

(256) 25,07%

Kita

(52) 5,09%

Apklausoje dalyvavo 1021 žmogus.

© „Europos tyrimai“

15min • 2012 m. sausio 27 d. Verslas | 5

Jurgita Lapienytė [email protected]

Rusijos žiniasklaida rašo, kad Lietuva, mainais į mažesnes gamtinių dujų kainas, turėtų atsisakyti Trečiojo energetinio paketo įgyvendinimo.

Tačiau Lietuva paketo nuostatas jau įtvirti-no įstatymais ir vargu, ar sutiks su tokiomis Rusijos koncerno „Gazprom“ sąlygomis.

Naujienų portalas 15min.lt vakar prane-šė, kad rusų laikraščio „Izvestija“ šaltinis bendrovėje „Gazprom“ pareiškė, kad, jei-gu Lietuvos valdžia nuspręs pakeisti savo sprendimą dėl „Gazprom“ nuosavybės Lie-tuvoje, dujos galėtų būti tiekiamos ma-žesne kaina.

Tai laikraščiui patvirtino ir Valstybės Dū-mos deputatas Ivanas Gračiovas. „Lietu-va gali gauti nuolaidą, jeigu su „Gazprom“ pavyks protingai susitarti dėl tinklų“, – pa-reiškė jis.

Nėra kaip atsitrauktiProfesorius Vidmantas Jankauskas abejoja, kad tokia Lietuvos nuolaida Rusijos dujų milžinei yra galima.

„Čia labai jau negražiai nuskambėtų. Jeigu jau Lietuva ėmėsi taip ryžtingai įgy-vendinti Trečiąjį energetikos paketą, tą

kraštutinįjį variantą, tai dabar sunku kal-bėti, kad kitaip gali būti“, – „15min“ sakė Vidmantas Jankauskas.

Lietuva, įgyvendindama Trečiąjį ener-getikos paketą, pasirinko griežčiausias jo nuostatas, – vamzdynus nuo dujų tiekėjo atskirti nuosavybės teise.

„Man atrodo, kad mums nereikėjo šito kraštutinio varianto rinktis. Buvo trys va-riantai tame pakete. Galima buvo tik įkurti arba nepriklausomą sistemos operatorių, arba tiesiog užtikrinti atskyrimą. O mūsų pasirinktas variantas – atskirti vamzdy-nus nuo dujų tiekėjo nuosavybės teise“, –kalbėjo profesorius.

Pasak jo, pagrindinis Lietuvos argumen-tas, renkantis griežčiausią variantą, buvo dujų terminalas: „Buvo baimintasi, kad, jeigu vamzdynas priklausytų „Lietuvos du-joms“, kurios vienas didžiausių akcininkų yra „Gazprom“, galėtų būti kokių nors prob-lemų tiekiant dujas iš kitų šaltinių.“

Trys keliaiTeisininkų įmonės „Tark Grunte Sutkiene“ partneris Vilius Bernatonis, pernai kalbėjęs apie ES trečiojo energetikos paketo įgyven-dinimo tikslus ir įtaką gamtinių dujų rinkai žurnalo „Valstybė“ organizuotoje metinė-je energetikos konferencijoje, papasakojo

ir apie tris kelius, kuriais, įgyvendindama Trečiąjį energetikos paketą, galėjo nuei-ti Lietuva.

1) Sukuriamas nepriklausomas atskiras perdavimo sistemos operatorius, kuriam nuosavybės teise priklauso perdavimo sis-tema; 2) perdavimo sistema lieka vertikaliai integruotai įmonei, o skiriamas nepriklau-somas sistemos operatorius; 3) perdavimo sistemos operatoriui nuosavybės teise pri-klauso perdavimo sistema ir jis yra vertika-liai integruotas, bet numatyti papildomi ri-bojimai: fi nansiniai, techniniai sprendimai priimami nepriklausomai nuo pagrindinės bendrovės; sudaromas priežiūros organas.

Brangi kova su monstruSausio mėnesį „Vilmorus“ atliktas visuo-

menės nuomonės tyrimas parodė, kad

didžioji dalis Lietuvos gyventojų – 60

proc. – palaiko Lietuvos siekį statyti su-

skystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Tyrimą užsakė terminalo statytoja „Klai-

pėdos nafta“. 39 proc. respondentų

mano, kad pastačius terminalą atpigs

dujos, 34 proc. tikisi, kad Lietuva taps

energetiškai nepriklausoma.

Terminalą statys tarptautinį konkur-

są laimėjusi norvegų kompanija „Höegh

LNG“. Terminalo statyba kainuos apie

200 mln. eurų.

Nori terminalo

Lietuva už dujas moka

maždaug trečdaliu

daugiau nei Vokietija.

AFP nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.6 | Visuomenė

Pasaka be galo apie euro gelbėjimąJau dvejus metus Europa bergždžiai kapanojasi iš skolų krizės duobės. Daugelis tiesiog pavargo nuo žinių apie tai, kaip ieškoma išsigelbėjimo būdų. Vis dėlto tapti abejingais euro likimui negalime – sko-lų suirutė tempia žemyn ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio ekonomikos plėtros perspektyvas. Ne vel-tui šią savaitę tai buvo dominuojanti tema pasaulio lyderių susitikimuose. Atrodytų, išsivadavimo viltis sužibo dar kartą.

Į trečiadienį Davose prasidėjusį Pasaulio ekonomi-kos forumą sugužėjo apie 2600 įtakingiausių vado-vų iš viso pasaulio. Šveicarijos Alpės – puiki tribūna Europos lyderiams bandyti įtikinti pasaulį, kad jų pastangos sprendžiant skolų problemas nėra bevai-sės. Vokietijos kanclerei ir Europos centrinio banko valdytojui kraunantis lagaminus, euro gelbėjimo is-torijoje pagaliau sulaukta prašviesėjimo.

Sausio viduryje M.Draghi užsiminė apie įžvelgia-mus „nedrąsius sumažėjusio ekonominio aktyvumo stabilizavimosi ženklus“. Įkandin šio pareiškimo pa-sirodę euro zonos ir jos didžiųjų ekonomikų pasiti-kėjimo rodikliai buvo geresni nei tikėtasi.

ECB užtvindžius bankus pinigais, šiek tiek atslū-go įtampa fi nansų rinkose. Lietuvos Vyriausybei taip pat pavyko pasinaudoti šiuo palankiu momentu ir sėkmingai pasiskolinti tarptautinėje rinkoje. Apie tai, kad Senąjį žemyną sukausčiusi recesija gali būti ne tokia skausminga, kaip prognozuojama, bylojo ir pirmą kartą per pusantro mėnesio JAV dolerio atžvil-giu sustiprėjęs euras.

Už prošvaistę neapibrėžtumo kamuojamose rin-kose daugiausia tektų dėkoti ECB. Bet kad ir koks būtų svarbus aktyvesnis jo vaidmuo, euro gelbėjimo operacija nebus baigta be ryžtingų Europos politikų sprendimų. Dvi dienas šios savaitės pradžioje Briu-selyje posėdžiavę ES fi nansų ministrai gyrėsi apta-rę daug svarbių klausimų. Tačiau išsklaidyti graikų bankroto šmėklos jiems ir šį kartą nepavyko.

Suderintas Europos stabilumo mechanizmo (ESM) steigimo sutarties tekstas taip pat turi trūkumų. Da-bartinis šio fi nansinės pagalbos fondo dydis yra maž-daug perpus mažesnis nei ES vyriausybių grąžintinos skolos vien šiemet. Taigi vargu ar tokio dydžio ESM padės pelnyti investuotojų pasitikėjimą.

ES ministrai grįžo ir prie fi skalinės sutarties, kuri buvo sukėlusi didelę sumaištį praėjusių metų gruodį. Lieka viltis, kad šios ES ministrų diskusijos padėjo geriau pasiruošti neeiliniam ES viršūnių susitikimui, kuris įvyks jau ateinantį pirmadienį ir iš esmės yra skirtas tiems patiems klausimams.

Liūdna, kad Europos lyderiai, užuot buvę aktyvūs, vis dar „gesina gaisrus“. Juk fi skalinėje sutartyje nauja nebent tai, kad siūloma įvesti griežtesnes sankcijas, bet nėra jokio smarkesnio postūmio vieningos fi ska-linės politikos ar bent euro zonos skolų sujungimo link. Nereikia didelių mokslų, kad suprastum, jog tai yra būtinos sąlygos euro klubo sėkmei.

Nei dažnesnis pasaulio protų sutelkimas, nei garsūs Davoso ar Briuselio vardai savaime ES iš skolų kri-zės neištemps. Sausio 30-oji netaps euro gelbėjimo istorijos pabaiga. Kita vertus, šiandien euro ateitis atrodo šviesesnė nei praėjusių metų rudenį. Tikiu, kad euro zona išliks. Kitą savaitę turėtų paaiškėti jos sudėtis. Kantrybės!

Komentaras

Algė Budrytė[email protected]

Nei dažnesnis pasaulio protų sutelkimas, nei garsūs Davoso ar Briuselio vardai savaime ES iš skolų krizės neištemps.

Lina Balsytė[email protected]

Pirmą sykį išdrįsusi vyro paprašyti skyrybų, Marija brangiai sumokėjo už savo norą – su visais stiklais išskrido pro antro aukšto langą. Antrą sykį paprašiusi skyrybų moteris buvo subadyta ir sudaužyta. Po trečiojo skyrybų prašymo ji neteko dantų, santaupų ir buto.

„Man 45 metai. Aš nužudžiau savo vyrą, –sunkų pokalbį pradėjo Panevėžio mo-terų pataisos namuose pastaruosius ketverius metus ir tris mėnesius kalinti Marija. – Iki bausmės atlikimo liko ke-tveri metai ir devyni mėnesiai. Tačiau tikiuosi iš čia išeiti anksčiau – už gerą elgesį yra lengvatų.“

Užtiko vyrą su seserimi Du pastaruosius dešimtmečius praga-

rą primenantį gyvenimą gyvenusi Ma-rija pamena ir šviesių akimirkų. Prieš susituokdama moteris su savo vyru draugavo ilgiau nei šešerius metus ir apie tai, kaip netrukus pasikeis jos gy-venimas, nė nenutuokė. „Pirmuosius pusantrų metų po vestuvių viskas buvo nuostabu, – pasakojo savo kankintojo budeliu tapusi moteris. – Tačiau vėliau vyras pradėjo gerti, kabinėtis. Taip vis-kas ir prasidėjo.“

Susituokusi pora kurį laiką gyveno kartu su Marijos tėvais Marijampolė-je. Mintimis grįždama į praeitį moteris svarstė, kad iš pradžių tai ir sulaikė jos vyro kumštį. „Kai nupirkau nedidelį butą ir mes į jį persikraustėme, vyras pasijuto laisvesnis, – „15min“ savaitraš-čiui pasakojo Marija. – Negaliu paaiškin-ti, kodėl jis toks tapo... Gal todėl, kad aš pavydėjau, jog jis miegojo su kitomis moterimis...“

Pirmą sykį savo vyro, jaunystėje bu-vusio boksininko, smūgio jėgą Marija patyrė po to, kai rūsyje užtiko jį su savo seserimi. „Tuo metu laukiausi pirma-gimės, tačiau jis mane vis tiek sumu-šė, – nudelbusi akis kalbėjo moteris. – Jis priekaištavo, kad neturėjau teisės lįsti, kur nereikia.“

Pagimdžiusi dukrytę Marija nuspren-dė skirtis su savo vyru. „Sykį viešėjom pas vyro tėvus ir jis savo tėvui pasakė, kad aš su juo noriu skirtis, nes užtikau jį su savo seserimi, – pasakojo Marija. – Jo tėvas tada pasakė: „Mažai auklėji, duok daugiau“. Vyras paklausė patari-mo – išskridau pro langą... Užteko vieno smūgio. Išėjau su visais stiklais.“

Velnias angelo veiduPo pusantrų metų trukusio gydymosi su ramentais iš ligoninės išrašyta Ma-rija pasiėmė dar nė dvejų metukų netu-rėjusią savo dukrytę, sėdo į traukinį ir išvažiavo į Vilnių. „Pyktis ir liūdesys bė-gant laikui atslūgsta, – tarsi teisindamasi

pasakojo moteris. – Vyras ir uošvienė mane nuolat lankė ligoninėje. Pastaroji bijojo, kad nerašyčiau pareiškimo.“ Po nelaimės Marija iškart kreipėsi į poli-ciją, bet anyta ją įtikino jokių veiksmų prieš jos sūnų nesiimti.

Marijos vyras ją nusekė iki pat Vil-niaus ir maldaudamas atleisti žadėjo pasikeisiantis. Marija atleido. „Po susi-taikymo atrodė, kad viskas buvo lyg ir gerai... Jis dirbo. Bet paskui ir vėl pra-sidėjo mergos, draugai... Tada ir vėl pa-sakiau, kad noriu skirtis, ir netrukus gulėjau visa sulaužyta.“

Marija vėl kreipėsi į policiją. „Atvažia-vę Lentvario policijos pareigūnai vyrui

pasakė: „Mažai jai duodi, ar kas yra, kad ji mus kviečia? Daryk kažką su savo boba“. Tai kaip po tokių žodžių galima dar kada nors kreiptis į policininkus?“

Marijos galvoje iki šiol skamba vyro vis kartotas sakinys: „Tu mano žmona. Noriu – išspirsiu, noriu – sulaužysiu.“ Su savo gyvenimo moterimi jis elgėsi tarsi su baldu.

Pagalbos moteris kreipėsi ne tik į po-licijos pareigūnus, bet ir į uošvius. „De-šimt metų prašiau jo tėvų padėti man, daryti ką nors su savo sūnumi. Bet jo motina man kartą pasakė: „Vaikeli, aš 25 metus kenčiu smurtą. O tave čia tik truputį skaudžiau pabučiavo“.

Nėra vienintelio atsakymo, kodėl vienos moterys kenčia smurtą, kitos – ne. Ta-

čiau labai daug priklauso nuo moters patirties vaikystėje. Yra moterų, kurios

savo vyrus palieka po pirmo rankos pakėlimo prieš jas. Tačiau yra ir tokių, kurias

vyrai talžo kasdien, bet jos vis tiek lieka su jais.

Jei būdama mergaitė moteris matė, kaip kentėjo jos močiutė, mama, ji kančią

ima suvokti kaip neišvengiamą gyvenimo dalį. Jai kančia tampa norma. Jai skau-

da, ji kenčia, bet jai tai norma. Įdomiausia tai, kad tokios moterys labai dažnai

susiranda smurtaujančius vyrus. Jos tokius vyrus pritraukia nesąmoningai, nes

tas, kuris gali pakelti ranką, joms yra artimas – taip elgėsi jų tėvas.

Moterims, prieš kurias vaikystėje nė sykio nebuvo pakelta ranka, sutuoktinio

smurtas dažnai prilygsta didžiulei tragedijai. Jos tai suvokia kaip pakeltą kumštį

prieš savo gyvenimą ir to nenori kęsti. Jos nelaukia antrojo rankos iškėlimo: išei-

na iš namų, skiriasi, nesvarbu, yra tam sąlygų ar ne.

Nederėtų smerkti moterų ar jų kaltinti dėl to, kad nenusigręžia nuo savo smur-

taujančių vyrų. Smurtą kenčiančios moterys tiesiog nežino, kaip gyventi be

smurto, nes neturėjo kitokio pavyzdžio. Mergaitė yra labai gera gyvenimo mo-

kyklos mokinė. Ypač pirmoji dukra. Ji kartoja visas savo prosenelės, senelės, ma-

mos klaidas. Jei tos moterys netikusiai gyveno, ji tiesiog nesąmoningai kartos jų

elgesio modelius.

Šioms moterims padėti galima ne smerkimu, bet padedant suvokti, kas yra

smurtas ir kad jo nereikia kęsti, kad smurtas nėra norma, net jei jos išaugo tokio-

je aplinkoje. Moteris ne pati pasirinko šią gyvenimo naštą. Dažnai ji tiesiog gimė

šeimoje, kur matė tokį modelį.

Smurtas – tai šeimos gėda. Moteris suvokia, kad už vyro ištekėjo ir su juo gyvena

savo noru, kad jos niekas nelaiko per prievartą. Negana to, ji už to vyro ištekėjo

iš meilės. Todėl kam nors pasakyti, kad yra mušama, jai – gėda. Kartais moterys

tiesiog nenori, kad jų skausmu dar kas nors mėgautųsi. Nuo artimųjų savo išgy-

venimus jos slepia nenorėdamos jaudinti ir manydamos, kad jie vis tiek niekuo

negalės padėti. Slepiama iš beviltiškumo. Jei moteris negauna supratimo ir para-

mos, ji niekur ir nesikreipia. Juk jei žinotumėte, kad jus užpuolus ir šaukiantis pa-

galbos vietoj policijos ateis dar daugiau banditų, tikriausiai nerėktumėte.

Muša – pati kalta?

Kodėl Lietuva išpažįsta kumščio kultą?

Po prašymo skirtis – skrydis iš antro aukšto

Edita Čekuolienė, psichologė

15min • 2012 m. sausio 27 d.

„Tai buvo mėsmalė“Santuokoje su savo vyru Marija išgyve-no 22 metus, susilaukė dviejų vaikų –26-erių dukters ir 21-erių sūnaus. Tik pu-santrų bendro gyvenimo metų moteris pri-simena kaip nuostabų laikotarpį. Visus ki-tus metus vadina „mėsmale“. „Mano veidas viską pasako. Kūne neliko nė vienos sveikos vietos“ – kalbėjo moteris.

Nuo alkoholio vartoti nevengusio vyro Marija ne sykį slėpėsi. „Tačiau jis mane visur surasdavo ir pasirodydavo tarsi angelas –su gėlėm, spinduliuojantis gėriu, – prisimi-nė Marija. – Labai sunku paaiškinti, bet jis visus įtikindavo, kad gailisi.“

Marija sugrįždavo namo ir toliau gyven-davo toje pačioje mėsmalėje. Kavinėje dir-bo valytoja, mezgė ir turguje pardavinėjo savo rankdarbius, valė bendrabutį, rinko ir pardavinėjo grybus, uogas, namuose skalbė, ruošė valgį. Vyras tuo metu gėrė, o pritrūkęs pinigų tempė iš namų visus daiktus. „Vieną sykį net šaldytuvą iš namų išnešė, – kalbėjo Marija. – Jam nebuvo nie-ko švento.“

Į namus parsivedęs draugų vyras mėg-davo pasirodyti didvyriu – pradėdavo ka-binėtis prie įvairių dalykų – tai sriuboje per mažai druskos, tai dar kas nors blogai, o priekaištus palydėdavo smūgiais.

„Jam nereikėdavo gerti, kad mane pri-muštų. Tačiau būdamas blaivas stengdavo-si nemušti taip, kad liktų mėlynių. Tiesiog norėdavo truputį „paauklėti“. Kai išgerda-vo, jam jau niekas nebebūdavo svarbu: ne-bežiūrėdavo, ar antakis trūkęs, ar nosis su-laužyta... Kadangi dirbau ir turėjau šiek tiek pinigų, nosį susitvarkiau, nes buvo baisi.“

Sulaikydavo baimėGaliausiai Marija susitaikė su likimu ir nulei-do rankas – nebemėgino pabėgti nuo vyro. „Sulaikydavo baimė, kad būsiu sumušta be naudos. Trys ankstesni prašymai skirtis man baigėsi tragiškai...“ – dėstė moteris.

Marija kartu su vyru irgi išlenkdavo tau-relę, tačiau į alkoholizmo liūną tikino neį-klimpusi. „Tačiau tą lemtingą dieną varto-jau alkoholį, – prisiminė moteris. – Blaiva niekada nepadaryčiau to, ką padariau. La-bai aiškiai viską prisimenu. Reikėjo rinktis –arba aš, arba jis... Iš tos baimės viskas įvy-ko labai spontaniškai. Jis, būdamas girtas, mane užgriuvo... Aš vieną kartą dūriau jam į nugarą. To karto ir užteko. Aš pabėgau iš namų, jis mirė.“

Marijai skirta bausmė už tyčinę žmogžu-dystę ją itin prislėgė. „Niekam nerūpėjo, kad aš teisme stovėjau visa mėlyna, su išpeštais plaukais, suspardyta, – tikino moteris. – Tei-sėja net nepasižiūrėjusi į mano abdukcijas paskelbė nuosprendį: tyčinė žmogžudystė. Tarsi aš 22 metus gyvenau su savo vyru ir planavau jį nužudyti.“

Ragina nelauktiSiaubingą gyvenimo patirtį turinti Marija la-biausiai gailisi, kad tiek daug metų nesiryžo nuo vyro pasislėpti taip, kad jis jos niekada nebūtų suradęs. „Reikėjo seniai viską palikti, išeiti ir negrįžti... Nežinau, kaip gyvensiu, kai iš čia išeisiu... Pamąstau tik apie tai, kad viso to galėjo ir nebūti...“ – liūdnai svarstė Marija.

Visoms smurtą kenčiančioms moterims ji siūlo nedelsti: „Jei vyras nors sykį pakėlė ran-ką, viskas, reikia nuo tokio vyro bėgti. Negali būti jokių pasiteisinimų, nes viskas veda tik į pražūtį... Man žmonės taip pat sakydavo, kad mano gailestis prie gero neprives. Taip ir atsitiko. Dabar aš visus nuskriaudžiau, ne tik save“, – sakė Marija.

„Tu mano žmona. Noriu – išspirsiu, noriu – sulaužysiu.“

Visuomenė | 7

Kitą savaitę skaitykite:

Kaip atpažinti vyrą, kuris pakels ranką?

Anonsas

Už vyro nužudymą

kalinti Marija pataria:

nuo ranką pakėlusiojo

reikia iš karto bėgti. I. Gelūno nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Kai banko krizė yra tik banko krizėKai pabosta verslo rutina ir kasdieniai mažyčiai mū-šiai dėl gardesnio kąsnelio, pabėgam su kolegom į kokią mielą aplinką ir pažvelgiam iš šalies į savo šalies aktualijas. Įsigilinus ne tik akiratis, bet ir akys plečiasi iš nuostabos.

Štai, pavyzdžiui, imam tokį nekasdienį įvykį – ban-ko žlugimą. Kodėl „Snoro“ uždarymas kainavo niolika milijonų? – kvaksi opozicija. Niolika, nes opozicijai nesvarbu – kiek bebūtų kainavę, ji vis tiek kvaksė-tų. O man viskas atrodo normaliai: Lietuvos bankas paprašė specializuotos konsultantų įmonės atlikti sudėtingą, didelės rizikos ir aukšto profesionalu-mo reikalaujančią operaciją – per itin trumpą laiką (t. y., pusdienį) perimti valstybės žinion didelį ban-ką, kurio turtas – 8 mlrd. litų. Laiko deryboms dėl kainos nėra – kol čia bandysi sutaupyti milijoną, iš banko išplauks šimtai jų. Paslaugos kaina – 17 mln. Lt, arba 0.2 proc. nuo išgelbėti bandomo turto. Skamba daugiau negu pagrįstai. Aš, pirkdamas arba parduo-damas paprastą nekomplikuotą verslą, konsultan-tams moku 2–5 proc. „Lehman Brothers“ bankroto procedūra iki dabar kainavo 66 mln. Lt, arba 1 proc.

O čia p. Freakley gavo popieriuką – tikriausiai Lie-tuvos banko valdybos sprendimą (net ne teismo, kurio prabanga gali pasidžiaugti bejėgės Garliavos mergaitės mamai nesugebanti perduoti antstolė!), ir banko adresą – va, pirmyn, medžiokit 8 milijardus, kurie yra įvairiose šalyse ir įvairiom formom – nuo

grynųjų pinigų, namų ir automobilių iki elektroninių įrašų apie vertybinius popierius. Beje, nepamirškite atjungti internetinės bankininkystės, ir „ant smū-gio“ perpratę banko informacines sistemas, apribo-ti grynųjų pinigų išėmimą iš bankomatų iki 500 Lt per dieną, kad liaudies panika nepavirstų į valstybės perversmą! Kol tai darysite, geriausi šalies teisinin-kai kreditorių ir savininkų iniciatyva ruoš ieškinius ir ieškos jūsų darbe silpnų vietų, o žiniasklaida pils ant galvų dešimtis fantastiškų konspiracijos teorijų. Dar liko pavydinčių ponui Freakley jo darbo už 17 milijo-nų? Tiesą sakant, užduotis labiau panaši į užgrobto lėktuvo, kur įkaitai – banko indėlininkai, gelbėjimą, negu konsultacinį kontraktą. Štai taip paprastai pa-svarsčius ir įsijautus į užduotį, man visiškai nekyla klausimų dėl tų 17 mln. Lt. Tačiau opozicijai – kyla. Nes jos darbas – kvaksėti ir gąsdinti rinkėjus, o ne pagrįstai mąstyti (nors esu tikras, kad net dabartinė opozicija tai sugeba). O kadangi vidutiniam rinkėjui tiek 8 milijardai, tiek 17 milijonų patenka į vieną ir tą pačią nesuvokiamų skaičių kategoriją, apibūdinamą kaip „daug“, tai tas kvaksėjimas nesunkiai prikvak-si dar tris raideles ir įtikina, kad banko perėmimas ir sisteminės krizės prevencija kainavo „per daug“.

Žinote, man čia, iš mielos aplinkos žvelgiant į bur-buliuojančią politikos pelkę, viskas atrodo netikra, išpūsta ir persūdyta. Kad Degutienės sūnus ir Ma-zuronio motina turėjo indėlius „Snore“ – man yra paprasti ir natūralūs gyvenimo faktai, o ne antraš-čių vertos sensacijos. Žmonės, net jei jie iš valdan-čiosios daugumos, iš prigimties geresni negu atrodo opozicijai. Pirma per penkiolika metų banko krizė yra tik tiek – banko krizė, kurią mūsų pačių išrinkta valdžia bando suvaldyti su minimaliais nuostoliais.

Kol neleidžiate sau tuo patikėti, nepaliekate jokio šanso gėrio pergalei.

Komentaras

Daumantas Mikuč[email protected]

Štai taip paprastai pasvarsčius ir įsijautus į užduotį, man visiškai nekyla klausimų dėl tų 17 mln. Lt. Tačiau opozicijai – kyla.

8 | Visuomenė

Prirūkytame mažame Pabradės užsie-niečių registracijos centro bendrabučio kambarėlyje dienas leidžia nelegalai iš Gruzijos. Vieni laukia grąžinimo atgal į tėvynę, kiti tyko progos ir planuoja pabėgimą pakeleivingomis mašinomis toliau į Vakarų Europą. Lietuva jiems tik stotelė nenusisekusiose laimės ir ekonominės gerovės paieškose.

Tuo pat metu Vilniaus senamiestyje gruzinas Ivane‘as Ksnelašvili kaičiasi arbatą nuomojame jaukiame bute ir džiaugiasi įgyvendinta svajone – dirb-ti bei gyventi Lietuvoje.

Tik tarpinė stotelėPernai iš 508 Pabradėje atsidūrusių ne-legalų net pusę sudarė gruzinai. Ši tauta pakeitė iki tol „pirmavusius“ afganus, čečėnus ar dar tolimesnių kraštų gy-ventojus. Ko jie taip veržiasi į Lietuvą?

„Dauguma gruzinų pagauti nelegaliai kertantys Baltarusijos–Lietuvos sieną. Ir nors visi deklaruoja ieškantys mūsų šalyje geresnio gyvenimo, tačiau pasi-taikius pirmai progai bando bėgti tolyn į Vakarus“, – savaitraščiui „15min“ pa-sakojo Valstybės sienos apsaugos vie-šųjų ryšių vadovas Giedrius Mišutis.

Užsieniečių registracijos centras – ne kalėjimas. Nelegalai, patekę ten, gali iš-eiti į miestą 24 valandoms ir veikti ką nori. Jų pasigendama tik tuomet, jei į centrą negrįžta po paros. Vidutiniškai nelegalas centre gyvena tris-keturis mėnesius. Po to vėl dingsta, jų reikia ieškoti, o radus – parsiųsti į Pabradę, teisti ir galiausiai grąžinti į Gruziją. Tik vienas kitas nelegalus migrantas įsiklauso į centro darbuotojų įtikinėji-mus, kad būdami nelegalais Europos Sąjungoje nieko nepeš, ir grįžta namo.

Gauti prieglobstį Lietuvoje nelegaliai čia patekusiems gruzinams iš tiesų be-veik neįmanoma. Migracijos departa-mento duomenimis, per devynis 2011 metų mėnesius nė vienas gruzinų teik-tas prieglobsčio prašymas nebuvo pa-tenkintas – 125 prašymai buvo atmesti, dar 48 nutraukti nagrinėjimo eigoje.

„Mano įsitikinimu, Lietuva ir netu-rėtų išduoti tokių leidimų gyventi“, – savo nuomonės apie nelegalus nesle-pia Gruzijos ambasadorius Lietuvoje George‘as Kerdikošvili. Ambasadorius tikina, kad gruzinams Lietuvoje nėra ko ieškoti nei materialinės gerovės, nei po-litinio prieglobsčio, nes Gruzija stojasi ant kojų ir yra demokratinė valstybė.

Lieka trečias variantas. Daugelis iš šių nelegalių imigrantų – tai krimina-linę praeitį turintys žmonės, niekaip

negalintys gauti vizos, neturintys, ką prarasti, desperatiškai ieškantys kito-kio gyvenimo.

Įžvelgia Rusijos pinklesUžsieniečių registravimo centre gyve-nantys gruzinai vengia žurnalistų, kaip velnias kryžiaus. „Nipanimaju pa rus-ki...“ (Nesuprantu rusiškai)“, – spėja ištarti ir užsimetę striukes išlekia „pa-rūkyti“ apyjaunis vyras.

Nelegalius imigrantus prižiūrintys pareigūnai supranta savo globotinius. „Tai jautri ir skaudi tema, apie kurią nė vienas šio centro gyventojų nenori pa-sakoti, juo labiau kad tai dažniausiai su-siję su kriminaliniais dalykais“, – teigė l. e. pareigas Užsieniečių registracijos centro vadovas Remigijus Volikas. Jis, paprašytas paaiškinti, kodėl pastarai-siais metais į Lietuvą plūsta nelegalūs migrantai iš Gruzijos, svarsto, jog prie-žasčių reikia ieškoti Gruzijos vidaus procesuose.

Ambasadoriui dar 2008 metais, Gru-zijos–Rusijos karo metu, teko išklau-syti kelių gruzinų nelegalų išpažintis.

Šiuos liudijimus Gruzijos ambasadorius perpasakojo ir savaitraščiui „15min“ .

„Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, kad Gruzija savu laiku iš šalies priver-tė pasitraukti įvairius kriminalinius au-toritetus bei smulkias nusikalstamo pasaulio žuveles. Daugelis jų persikė-lė į Rusiją, nes ten rado geras sąlygas veikti toliau“, – pradėjo pasakojimą ambasadorius.

Anot jo, būtent tuo laikotarpiu, 2008 metais, kai visur tvyrojo įtampa, rusų specialiosios tarnybos surinko šiuos kriminalinę praeitį turinčius gruzinus bei liepė jiems keliauti į Estiją, Lietuvą ir Lenkiją (valstybes, labiausiai palai-kiusias Gruziją per karą su Rusija). Esą liepta, nelegaliai atvykus į šias šalis, pasiprašyti prieglobsčio, o belaukiant sprendimų vykdyti tose šalyse nusi-kaltimus ir taip griauti gerus Gruzijos ir ją palaikančių valstybių santykius. Už tokius juodus darbus šiems gruzinams neva mainais buvo pažadėta pasirū-pinti jų šeimomis, likusiomis Rusijoje.

Sutapimas ar ne, bet būtent pastarai-siais metais gruzinų nelegalų, kertančių

Gruzija Lietuvoje: Naktis. Lietuvos ir Baltarusijos siena. „Stok“, – sušunka pasaloje tykantis pasienietis. Keli šešėliai sustingsta. Pasieniečių užkardoje paaiškėja: į Lietuvą vėl nelegaliai brovėsi Gruzijos piliečiai. Ne visi gruzinai tokie. Kiti gyvena ir dirba Lietuvoje legaliai.

Mykolas Vadišis [email protected]

Gruzinų nelegalų kelias į Lietuvą

15min • 2012 m. sausio 27 d. Visuomenė | 9

Lietuvos–Baltarusijos sieną, nuosekliai dau-gėja. „Lenkija su šia problema susitvarkė, sulaukusi pagalbos iš Ukrainos, kuri su-griežtino savo sienų apsaugą. Lietuviai to-kios pagalbos iš Baltarusijos pusės, akivaiz-du, kad negauna“, – pridūrė ambasadorius.

Naujas gyvenimas LietuvojePastaraisiais metais vis daugiau gruzinų į Lietuvą patenka ne tik nelegaliai, bet ir ne-pažeisdami įstatymų.

Pagal įvairias mainų programas į Lietuvą studijuoti, savanoriauti ir dirbti atkeliauja vis daugiau gruzinų. „Beveik kiekvienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje studijuoja po kelis gruzinus. Mes stebime jų pasie-kimus ir didžiuojamės, kad Gruzijos stu-dentai garbingai atstovauja mūsų šaliai, rodo gerus mokslo rezultatus“, – didžiavosi G.Kerdikošvili.

Gyva ambasadoriaus pasididžiavimo iliustracija – gruzinas architektas I.Ksne-lašvili. 2008 metais laimėjęs Gruzijos pre-zidento stipendiją magistro studijoms Lie-tuvoje vaikinas nenustygo vietoje.

Ivane‘as pripažįsta, kad atvykus į Lietu-vą pirmosiomis dienomis buvo gana sunku. „Studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete daug sunkiau nei Gruzijoje, galbūt dėl geresnės studijų kokybės, o ir laiko prie visko priprasti reikėjo“, – pasa-kojo jaunas architektas.

Vis dėlto motyvacijos gruzinui netrūko. Sunkiai pradėjęs studijas, I. Ksnelašvili ma-gistro studijas baigė laimėjęs metų geriausio magistrinio darbo konkursą. „Tai padrąsino mane toliau ieškoti kelių ir būdų įsitvirtinti

Lietuvoje, galbūt net rasti čia darbą“, – pa-sakojo vaikinas.

Grįžęs į Gruziją, Ivane‘as daug dirbo Tbi-lisyje, gautas žinias sėkmingai pritaikė savo gimtajame mieste. Nors ši Kaukazo šalis da-bar išgyvena ekonominį pakilimą, projek-tuojami nauji pastatai ar net ištisi miestai, tačiau jaunasis architektas niekada neatsi-sakė idėjos grįžti į Lietuvą. „Taip, Gruzijoje dabar įdomus laikotarpis, viskas auga lyg

ant mielių, tačiau aš dar noriu pamatyti pa-saulio, padirbėti kitoje aplinkoje ir sugrįžti į savo šalį su naujomis idėjomis“, – pasako-jo I.Ksnelašvili.

Vaikinas susirado įmonę Vilniuje ir antrą kartą trims mėnesiams sugrįžo į Lietuvą, tik šį kartą jau praktikai. Po to dar viena kelionė namo į Gruziją ir galiausiai gautas leidimas dvejus metus gyventi Lietuvoje ir dirbti toje pačioje įmonėje.

Ivane‘as pripažįsta, kad jam labai pasise-kė, nes ne kiekvienas, sumanęs palikti Gru-ziją, lengvai gauna vizą dirbti kurioje nors Europos Sąjungos šalyje. „Esu laimingas, kad taip viskas susiklostė, laimėta stipen-dija, patvirtinta praktika, galiausiai gautas darbas. Daugeliui tenka pavargti daug sun-kiau“, – džiaugėsi I. Ksnelašvili.

Ieško savęs Kitas gruzinas Giorgi Gardava į Lietuvą at-vyko iš gana nedidelio Zugdidžio miesto. Daug žmonių Zugdidyje neturi darbo, apim-ti apatijos nieko neveikia.

Giorgi Zugdidžio savivaldybėje dirbo še-šerius metus, bet galiausiai nutarė ieškoti laimės svetur.

Tam jį paskatino Zugdidyje savanoria-vusi draugė iš Lietuvos. Dabar Giorgi sa-vanoriauja vaikų dienos centre Vilniaus senamiestyje.

Iš jį priėmusios nevyriausybinės orga-nizacijos vaikinas gauna dienpinigius bei kitą pragyvenimui reikiamą aprūpinimą. 29 metų gruzinas, siekiantis daktaro laips-nio kriminalinės teisės srityje, nebijo prisi-pažinti, kad vis dar ieško, ką norėtų veikti

gyvenime, ir tikisi, kad savanorystė Lie-tuvoje jam padės surasti savo pašaukimą.

„Dabar žmonės Zugdidyje neturi motyva-cijos ką nors veikti, kartais net bando bėgti iš šalies nelegaliai, o užsienyje dažniausiai atsiduria pabėgėlių centruose arba po kiek laiko grąžinami atgal į Gruziją. Jei tik žmo-nės daugiau žinotų apie tokias savanorystės programas kaip EST, tai ir socialinių proble-mų sumažėtų. Jie įgautų įvairesnės patirties, grįžę namo nebijotų imtis iniciatyvų, akty-viau reikštis visuomenėje, kurti verslus“, – apie savanorystės naudą svarstė G. Gardava.

Visgi savanorių išvykimą ir atvykimą į Lietuvą koordinuojančios organizacijos „Jaunimo mainų agentūra“ vadovė Vita Pavilonytė-Semaan teigė, kad gruzinų sa-vanoriams mūsų šalyje nėra paprasta. At-važiavę čia, savanoriai iš Gruzijos sunkiai prisitaiko ir dažnai nusivilia savo veikla.

Apie ateitį – atsargiai Pačiam Giorgi Lietuva jau dabar suteikė šansą į gyvenimą pažvelgti kitaip. Draugei lietuvei gruzinas Zugdidyje padėjo įkurti na-kvynės namus, socialinių negerovių apim-tame mieste po truputi kuriasi aktyvesnė bendruomenė „Grįžęs namo gal daugiau pasinersiu į verslą“, – svarsto G.Gardava. Bet prieš tai vyras dar pasinaudos galimybe pamatyti Italiją, galbūt kitas Europos šalis.

Architektas I. Ksnelašvili dvejiems me-tams apsistojo Vilniuje. „Kol kas apie darbą tėvynėje negalvoju. Mėgaujuosi gyvenimu ir draugais, semiuosi patirties, o kada nors, tikiu, ją panaudosiu ir savoje šalyje“, – gyve-nimu Lietuvoje džiaugiasi gruzinas.

dora ir pavojinga

Natūralu, kad yra žmonių, kurie iš tiesų

ieško ekonominės gerovės visokiais bū-

dais. Juk daug lietuvių Didžiojoje Britani-

joje taip pat dirbo nelegaliai, kol nebuvo

suteikti darbo leidimai. Vis dėlto bijo-

ti reikėtų ne šių nelegalų, o kriminalinę

praeitį turinčių žmonių.

Rusijos pinklės

2011-aisiais gruzinai sudarė pusę Pabra-

dėje įsikūrusio Užsieniečių registracijos

centro gyventojų. Iš viso pernai centre

buvo apgyvendinti 508 užsieniečiai. Tarp

jų yra 251 gruzinas, 81 rusas, 43 afganai

ir 37 Kirgizijos gyventojai, rodo iš centro

BNS gauti duomenys.

Tarp centre prieglobstį radusių Gruzijos

piliečių buvo 237 vyrai, devynios moterys

ir penki vaikai. Valstybės sienos apsaugos

tarnyba šiemet sulaikė 135 gruzinus, ku-

rie neteisėtai kirto Lietuvos sieną. Jie savo

skaičiumi aplenkė net lietuvius, kurių su-

laikyta 132. Pernai didžioji dauguma gruzi-

nų – 115 asmenų – įkliuvo į Lietuvą bandy-

dami patekti iš Baltarusijos.

Pernai centre apgyvendinta 30 Armėni-

jos piliečių, 12 baltarusių, 10 asmenų be

pilietybės, septyni Tadžikistano, penki

Uzbekistano piliečiai, po tris asmenis iš

Ukrainos, Kongo Demokratinės Respu-

blikos ir Irako. Be minėtų asmenų, centre

gyveno dar po vieną ar du asmenis iš

kitų 17 šalių.

Gruzinai dominuoja

George‘as Kerdikošvili, Gruzijos ambasadorius

I. Ksnelašvili vietoj

darbo tėvynėje

pasirinko iššūkius

Lietuvoje.

M. Vadišio nuotr.

Savanoriaudamas

Lietuvoje G.Gardava

bando suvokti, ko nori

iš gyvenimo.

M. Vadišio nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.10 | Vizionieriai

Violeta Grigaliūnaitė[email protected]

Panašus, tik didesnis ir brangesnis, aparatas vos prieš kelias savaites skraidė Paluknio ae-rodrome. Čia būriui žurnalistų A. Zaicevskis ir Vilniaus policijos vadovai demonstravo, kad nuo šiol galės stebėti didelių masinių renginių, mitingų dalyvius ir užkirs kelią tokiems įvykiams, kaip Seimo langų daužy-mas prieš trejus metus sausį ar neramumai per gėjų paradą 2010 metų gegužę.

A. Zaicevskis žada: galimybę iš oro pada-ryti nuotraukų netrukus turės ir žurnalistai. Kovą jis ketina pristatyti kiek mažesnius, pigesnius ir paprastesnius skraidančius aparatus.

Degtukai ir konstruktoriaiKijeve 1979 metais gimęs A. Zaicevskis nuo 1990 metų gyvena Vilniuje ir neslepia, kad augo neklusnus, o mėgstamiausi jo žaislai buvo konstruktoriai ir... degtukai. Paklaus-tas, ar mėgino ką nors padegti, vyras šypso-damasis purto galvą ir atskleidžia tik tiek, kad jam patikę fejerverkai.

Skraidančių aparatų gamyba A. Zaicevs-kis susidomėjo 1991-aisiais, pradėjęs lanky-ti kosminio modeliavimo (tuomet vadintą raketinio modeliavimo) būrelį Respubli-kiniuose moksleivių techninės kūrybos rūmuose.

„Specialiai ėjau į tą būrelį, nes buvo įdo-mu. Jį lankiau 10 metų, iš viso šiais reikalais domiuosi 20 metų. Ten buvo tokia laisva tvarka – galima buvo sėdėti viename bū-relyje, o daryti įvairius modelius. Galėjai sėdėti raketų modeliavimo būrelyje, o ga-minti ir lėktuvus, laivus. Viską ir dariau“,

– apie dar vaikystėje atrastą pomėgį pasa-kojo inžinierius.

Policijai – vienetinis modelisDabar jo konstruojami aparatai sudėtinges-ni, modernesni ir gerokai brangesni. Projek-to, kurio metu ir buvo pagamintas policijai skirtas skraidantis aparatas, vertė siekė 100 tūkst. Lt. Kokia šios sumos dalis nubyrėjo kūrėjui, neatskleidžiama, tačiau Aleksejus neketina masiškai gaminti ir pardavinėti tokių aparatų.

„Man tokio aparato, kaip policijos, ne-reikia, nes jis didelis, su dėže netelpa į au-tomobilį, jį sudėtingiau taisyti. Jame daug kas padaryta ir tam, kad gražiai atrodytų. Mano aparate visi laidai išorėje, jeigu kas sugenda – aš galiu lauke sutvarkyti“, – ro-dydamas naują savo sukurtą modelį pasa-kojo A. Zaicevskis.

Tokį aparatą jau nuo kovo galės įsigyti visi norintys. Kol kas Aleksejus jį dar tobu-lina ir bando. „Šitie aparatai skirti fotogra-fuoti. Jie neblogai tinka žurnalistams, nes pritaikyta kamera daro gana kokybiškas nuotraukas“, – keldamas į dangų skraiduolį kalbėjo Aleksejus.

Kiek teks sumokėti už galimybę turėti tokį aparatą ir malonumą juo fotografuo-ti, A. Zaicevskis tiksliai nenorėjo pasakyti. Esą 10 tūkst. Lt turėtų pakakti, tačiau kaina priklausys ir nuo to, kokius komponentus žmogus norės pasirinkti. Aleksejus ketina gaminti tik mechaninę aparato dalį – rėmą, kameros laikiklį, spyruokles. Papildomai dar teks įsigyti variklius, valdymo elektro-niką, kamerą, akumuliatorius.

Pomėgis tapo verslu„Pastaruoju metu tokių aparatų gamyba

yra pagrindinė mano veikla. Darant policijos

užsakymą buvo išties daug darbo. O ir da-bar, konstruojant naująjį įrenginį, darbo užtenka“, – paklaustas, ar skraiduolių ga-myba jau tapo jam ne tik laisvalaikio užsi-ėmimu, sakė A. Zaicevskis.

Policijai pagamintas skraidantis apara-tas A. Zaicevskiui nebuvo didelis iššūkis– jis tvirtina konstravęs ir sudėtingesnių prietaisų. „Aš žinojau, ką darau, tik darbo buvo daug. Policijos skelbtą konkursą lai-mėti pavyko dėl to, kad buvau pažadėjęs papildomų funkcijų, kurios reikalingos pa-reigūnams, tačiau jų neturi masiškai gami-nami aparatai. Niekas tokiems aparatams iki manęs neįrengė parašiutų, nebuvo ir to-kios, kokios reikia policijai, kameros stabi-lizacijos. Patobulintas ir kameros valdymas – teko išardyti kamerą ir lituoti jos viduje, norint įdiegti papildomų funkcijų“, – pasa-kojo Aleksejus.

Rūpi net įstatymaiPaklaustas apie ateities svajones ir darbus, A. Zaicevskis atskleidė pastaruoju metu savo dėmesį ir laiką skiriantis ne tik įvai-riems skraidantiems aparatams, bet ir tei-sinei bazei, reglamentuojančiai bepiločių skraidančių aparatų gamybą, tobulinti.

Anot A. Zaicevskio, Civilinės aviacijos administracija (CAA) tvirtina kontroliuo-janti visus skraidančius aparatus, vadina-si, pagal dabar galiojančius teisinius aktus, kontroliuoti reikėtų net ir vaikų per lan-gus laidomus lėktuvėlius. Anot jo, CAA iš tiesų kontroliuoja tik tuos aparatus, kurie yra registruoti, turi licencijas ir jais skrai-do lakūnai.

„Jeigu prevencija visuomenei kainuoja daugiau, nei išvengtų įvykių nuostoliai, tai reiškia, kad lėšos tiesiog švaistomos. Mes siūlome, kad atsakomybė būtų taikoma už žalą, o ne už veiklą. Prasidėjo aštri diskusi-ja“, – kalbėjo A. Zaicevskis.

Jis siūlo, kad bepiločių skraidančių apa-ratų registracija nebūtų privaloma, tačiau įregistravus būtų leidžiama skraidyti virš miesto.

Vestuvėse neuždarbiaujaAleksejus Lietuvoje turi kolegų ir konkuren-tų, kurie irgi konstruoja panašius aparatus. Tačiau tokių skraidyklių, kokios skraido ir

fotografuoja ar fi lmuoja, tarkime, Mask-voje, dar nėra. Ten žmogus gali investuoti į techniką 10 tūkst. JAV dolerių, o už vie-ną fi lmavimo pamainą prašyti 2 tūkst. JAV dolerių atlygio.

„Maskvoje ir vestuvių, kurias norima fi l-muoti iš aukštai, ir televizijų pakanka. Lie-tuvoje į modelius investuojama mažiau, o kiek imama už fi lmavimą – visi slepia. Aš už užmokestį neskraidau ir nefotografuo-ju, nemanau, kad to reikia. Mano tikslas yra tuos aparatus pagamiwwnti. Ir man atro-do, kad jeigu kažkas investuos 10 tūkst. Lt į tokį daiktą, tai atsiras ir fotografas. Tegu skraido kiti“, – šypsosi Aleksejus.

Aleksejaus kūriniais labiausiai domisi užsieniečiai. Net jo interneto tinklalapiuo-se informacijos lietuvių kalba nerasi: apie A. Zaicevskį ir jo išradimus rašoma rusiškai, angliškai ir dar šešiomis kalbomis.

Susirgęs skraidyklių ligaLaukymė šalia Vilniaus Laisvės prospekto. Aleksejus Zaicevskis į dangų pirma kelia malūnsparnio modelį, o paskui – fotografuojančią skraidyklę. Ji nekelia didelio triukšmo, neišgąsdina net dvejų metų mergaitės. Sekti, kur aparatas skrenda ir aplinką matyti taip, kaip mato jame įmontuota kamera, galima užsidėjus akinius. Jausmas įdomus – stovi apačioje, bet stebi save iš viršaus.

Gimė mokslininkų šeimoje. Tėvas – tech-

nikos mokslų kandidatas, mama – Ukrai-

nos mokslų akademijos žurnalo atsakin-

goji sekretorė.

Kijeve 1979 m. gimęs A. Zaicevskis 1990

m. atvažiavo gyventi į Vilnių. Dirbo įvai-

rius darbus, bet daugiausia laiko pralei-

do konstruodamas įvairius aparatus. Jis

yra 17 išradimų autorius.

A. Zaicevskis domisi ne tik technika.

2006 m. jis surengė šventę „OpenAir 10

000“, o 2007 m. – šventę „Love Party“.

Penkerius metus plėtojo grupinių pažin-

čių svetainę suaugusiesiems, bet 2010

m. ją uždarė. 2006 m. vyras spėjo ir susi-

tuokti, ir išsiskirti.

A. Zaicevskio dosjė

10 tūkst. Lt – tiek kainuos skraidyklės, kuriomis bus galima fotografuoti iš oro.

A. Zaicevskis svajoja, kad jo skraidyklės taps masiniu produktu. I. Gelūno nuotr.

Policija specialiai jai pagamintą

skraidyklę įsigijo už 100 tūkst. litų.

Aukštai danguje

pakibusios skraidyklės

sugeba fotografuoti

kokybiškai.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Kone metus viręs skandalas dėl ligoniams perpilamo galbūt prastos kokybės donorų kraujo netikėtai ataušo.

Nenoromis prokurorų pradėtas tyrimas nu-marintas, galimo nusikaltimo įkalčiai sunai-kinti, o esami ir būsimi ligoniai taip ir nesu-žinos, kokiais keliais juos pasiekia žmonių kilniai paaukotas kraujas.

Ar galime jaustis saugūs ir tikri, kad į li-gonines atkeliauja aukščiausios kokybės kraujas, kad jis nėra skiedžiamas, už men-ką atlygį perkamas iš nesveikų, asocialių asmenų? Į šiuos klausimus turėjo atsakyti ikiteisminis tyrimas. Bet Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsakymų nepatei-kė, nes pristigusi įrodymų tyrimą daugiau nei prieš savaitę nutraukė. Klausimų dar padaugėjo prieš kelias dienas, kai Sveika-tos apsaugos ministerija pateikė duome-nis apie atliktas kraujo donacijas prieš ir po skandalo.

Smūgis kilniai misijai „Negaliu komentuoti prokurorų veiksmų, tačiau bet koks neaiškumas, neišsklaidyti įtarimai daro neigiamą įtaką kraujo dono-rystei, o tai jau tampa pacientų problema“, –teigė Nacionalinės donorų asociacijos pre-zidentas Darius Tumšys. Bet koks skanda-las, anot jo, nubraukia visas neatlygintinos donorystės akcijų organizatorių pastangas pritraukti daugiau naujų donorų, o ilgame-čių motyvacija aukoti kraują krinta.

Vasarą paskelbus, kad Respublikinei Vil-niaus universitetinei ligoninei buvo tie-kiamas kraujas su mažesniu nei reikalau-jama hemoglobino kiekiu, donorų gretos ėmė retėti.

Netrukus tai pajuto didžiosios šalies li-goninės, atliekančios daugiausiai opera-cijų ir sunaudojančios po pusšimtį kraujo komponentų maišelių per parą. Jų šaldy-tuvai su retesnių grupių kraujo atsargomis grėsmingai ištuštėjo.

Pirmoji prabilo Klaipėdos universitetinė ligoninė, pranešusi Sveikatos apsaugos mi-nisterijai (SAM), kad jos tiekėjas Nacionali-nis kraujo centras (NKC) nebepajėgia tiekti sutartyje numatyto kraujo kiekio. Ministe-rija ėmė įnirtingai ginti sau pavaldų NKC.

Kol visos pusės svaidėsi kaltinimais ir priekaištais, kraujo centrų duris donorai varstė vis rečiau. Juos privilioti turintys donorystės akcijų rengėjai iš išvykų į kitus miestus parsiveždavo vos po kelis maišelius kraujo. Skandalo dėl galbūt nekokybiško kraujo sukrėsti žmonės nepatikliais žvilgs-niais varstė akcijų rengėjus, primygtinai klausinėjo, ar kraujas tikrai skiedžiamas.

Keisti skaičiaiTikrąją įsiplieskusio skandalo žalą kraujo donorystei turėjo parodyti šalies kraujo centrų suvesti metų duomenys. Tačiau gau-ti rezultatai atskleidė priešingą tendenciją nei tikėtasi: donorų skaičius per metus ne

sumažėjo, bet išaugo. Ir ne keliomis dešim-timis, o tūkstančiais!

SAM pateiktoje lentelėje matyti, jog do-nacijų skaičius, palyginti su 2010 m., pernai ūgtelėjo visose kraujo donorystės įstaigose, išskyrus Respublikinės Vilniaus universi-tetinės ligoninės (RVUL) kraujo banką. Šio vadovė, gydytoja transfuziologė Emilija Kazlauskienė ir laikoma skandalo kaltinin-ke, mat ji ėmėsi tirti įtarimų dėl kokybės su-kėlusius kraujo mėginius, o apie rezultatus pranešė Seimo Antikorupcijos komisijai.

Ministerijos pateikti duomenys rodo, kad didžiausios naudos iš kilusio šurmu-lio gavo Nacionalinis kraujo centras, dėl kurio veiklos ir buvo pradėtas jau antra-sis tyrimas. Čia derėtų priminti, kad iki šiol nebaigtas jau trejus metus tebevyk-domas ikiteisminis tyrimas dėl NKC galbūt neteisėtos veiklos išvežant kraujo plazmą į užsienį. Prokurorai iki šiol niekam nėra pareiškę įtarimų. Prieš kelias dienas SAM pateikta statistika atskleidė, jog, palyginti su 2010 m., NKC donacijų skaičius pernai išaugo beveik 7 tūkst. Ar tai reiškia, kad pa-jutę donorų stygių centro fi lialų darbuotojai atsiraitojo rankoves ir ėmė su neregėtu at-kaklumu ieškoti galinčiųjų paaukoti krau-jo, kad ir už atlygį?

Tiesa, šie SAM pateikti skaičiai nežinia ar yra teisingi. NKC atstovė Jūratė Vaidelienė į „15min“ užduotą klausimą apie 2011 m. atliktas donacijas, pateikė tokį atsakymą: „Vykdant sveikatos apsaugos ministro įsa-kymą, dar ne visos kraujo donorystės įstai-gos yra pateikusios duomenis už 2011 m., todėl šiuo metu negalime pateikti jus do-minančios tikslios informacijos.“

Nukentėjo gydytoja„Dėl šio savo didvyriško ir neapgalvoto po-elgio aš viena ir nukentėjau“, – karčiai išta-rė gydytoja E. Kazlauskienė. Už paviešintus savo tyrimų rezultatus gydytoja buvo nu-bausta, jai iki minimumo sumažintas dar-bo krūvis: iš etato liko tik ketvirtis. Tačiau moteris nebesiskundžia, ji teigė tenorinti ramiai dirbti savo darbą.

Per praėjusius metus ji kartu su kolego-mis užregistravo penkias potransfuzines reakcijas, kurias ligoninės pacientai patyrė po kraujo perpylimo. Ar šių ligonių gyvybei pavojus kilo dėl to, kad sulašintame krau-jyje hemoglobino buvo per mažai, niekas nebeįrodys. Nors Seimo Antikorupcijos ko-misija nusprendė kreiptis į prokurorus dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, lieka vis mažiau tikinčių, kad ši istorija dar nesibaigė.

„Panašios tyrimo baigties ir buvo galima tikėtis. Labai gaila, kad žmonės taip ir ne-išgirdo atsakymų, kokie jie bebūtų. Regis, Generalinė prokuratūra pamiršo, kad jos užduotis – ginti viešąjį interesą“, – sakė iki-teisminį tyrimą inicijavusi komisijos pirmi-ninko pavaduotoja Agnė Bilotaitė.

Tyrimas | 11

Neįtikėtina skandalo atomazga

Tyrimą nutraukę prokurorai

neišsklaidė įtarimų, ar ligonius

pasiekia tinkamas kraujas.

E. Petkutės nuotr.

Eglė Petkutė [email protected]

Neformali darbo grupė, kurioje dalyvau-

ja atstovai iš Seimo, dviejų ministerijų,

Nacionalinės donorų asociacijos ir krau-

jo centrų, ieško būdų keisti galiojančią

kraujo komponentų tiekimo gydymo įs-

taigoms tvarką.

Svarstoma galimybė dviem konkuruo-

jantiems centrams – NKC bei UAB „Krau-

jo donorystės centras“ – sudaryti jungti-

nės veiklos sutartį arba gydymo įstaigas

„pasidalyti“ teritoriniu pagrindu. Tačiau

kol kas konkrečių sprendimų darbo gru-

pė nėra priėmusi.

Siekia pakeisti tvarką

D. Tumšys:„Bet koks neaiškumas, neišsklaidyti įtarimai daro neigiamą įtaką kraujo donorystei, o tai jau tampa pacientų problema.“

BF

L n

uo

tr.

2010 m. 2011 m.

VšĮ Nacionalinis kraujo centras 35287 42710VUL Santariškių klinikos 8133 11222VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė 906 544UAB „Kraujo donorystės centras“ 32709 33242

Iš viso 77035 87718

Donacijų skaičius

Iš viso 77035 87718

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Aurimas Tamulionis [email protected]

Kęstučio Kemzūros šią vasarą laukia ne vienas sunkus sprendimas. Į olimpinę atranką Venesueloje vežtis vienos sudėties rinktinę, o, sėkmės atveju, į žaidynes Londone – kitos? Rinktis geriausius žaidėjus ar rizikuoti su jaunais ir alkanais pergalių?

Kelio iš sudėtingo labirinto ieškantis Lie-tuvos krepšinio rinktinės strategas pri-sipažįsta dar nežinantis visų atsakymų. K.Kemzūros galvos skausmo nemažina ir rinktinės kandidatus kankinančios traumos bei vis dar neišspręstas LKL se-zono sutrumpinimo klausimas.

Treneris norėtų, kad rinktinė liepos 2–8 dienomis Venesueloje vyksiančiai at-rankai galėtų ruoštis bent šešias savaites, tačiau kartu – ir kad komandos žaidėjai prieš tai pailsėtų. Anksčiau norėjęs, kad visi kandidatai į rinktinę atvyktų nuo stovyklos pradžios, dabar K.Kemzūra sutinka, kad šią vasarą išsiversti be išimčių bus neįmanoma.

Treneris neatmeta galimybės, kad da-lis žaidėjų gali praleisti atranką, bet vė-liau prisijungs prie rinktinės, keliausian-čios į olimpiadą.

Aišku, jeigu bus iškovotas kelialapis. Tačiau K.Kemzūra pabrėžė, jog taip būtų daroma tik išskirtiniais atvejais, taip puse

lūpų perspėdamas rinktinės kandidatus, kad atsisakymas dalyvauti atrankoje tik-riausiai užtrenktų duris ir į olimpiadą.

Pasak K.Kemzūros, atsakymų turė-tų padaugėti jau šį antradienį Karakase (Venesuela) ištraukus olimpinės vyrų krepšinio atrankos burtus.

Po jų Lietuvos rinktinė pateks į vieną iš keturių grupių, sudarytų po tris ko-mandas. Pagal atstovaujamus žemynus trečiajame burtų krepšelyje įrašyti lie-tuviai pirmajame etape tikrai nesutiks kitų Europos rinktinių.

Mūsiškių varžovėmis taps viena rink-tinė iš pirmojo – Angola, Nigerija, Jorda-nas, Pietų Korėja – ir viena iš antrojo –Puerto Rikas, Venesuela, Dominika, Naujoji Zelandija – burtų krepšelių.

Iš grupių tolyn žengs po dvi rinkti-nes, kurios varžysis ketvirtfi naliuose. Kelialapiai į olimpiadą iš karto atiteks pusfi nalių nugalėtojoms (fi nalas nebus žaidžiamas), o dėl paskutiniojo – trečio-jo – kovos pusfi naliuose pralaimėjusios rinktinės.

– Kurių rinktinių norėtųsi išvengti? – „15min“ paklausė K.Kemzūros.

– Pietų Amerikos krepšinis pas mus nėra taip gerai žinomas, tačiau jie turi pakankamai talento. Be to, jie visi žais kaip ir namuose. Tad nereikia galvoti, kad atrankoje dominuos vien tik Euro-pos komandos.

– Kaip ruošis rinktinė?– Preliminarus planas yra, tačiau de-

talės bus suderintos po burtų, kai pa-aiškės varžovai, atrankos tvarkaraštis. Ruoštis pradėsime maždaug birželio pradžioje, iki atrankos sužaistume apie 6–7 draugiškas rungtynes.

– Turbūt daug klausimų kelia fi zinio pasiruošimo stovykla. Krepšininkams, kurie atvyks iš karto po sezono, reikės ir pailsėti, ir prikaupti jėgų?

– Kalbėjau apie tai su Evaldu Kandra-tavičiumi, rinktinės fi zinio rengimo tre-neriu. Teks keisti kai kuriuos dalykus. Gal ne visi galės prisidėti nuo pat pra-džių – žiūrėsime ir derinsime.

Norėčiau, kad visi vyrai pailsėtų. Ban-dysime prisiderinti prie krepšininkų, vieniems paruošti individualų grafi ką, labiau skirtą atsistatymui – per dieną rengti po vieną, ne po dvi treniruotes.

– Kiek rinktinei pasiruošti padėtų LKL sezono sutrumpinimas?

– Daugiausia kandidatų juk ir žaidžia Lietuvoje. Norėtųsi, kad ir LKL klubai, ir vadovybė tai suprastų ir pažiūrėtų, jeigu galima taip sakyti, – patriotiškai.

Nenoriu diktuoti sąlygų ir daryti spau-dimo, tai tiesiog mano prašymas. Prašau ne dėl savęs, o dėl rinktinės.

Jeigu Rusijoje sezonas buvo su-trumpintas, tai kodėl mes negalime to padaryti?

Šuo palojo, karavanas nuėjoMaištas numalšintas. Aštriausias Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir jos prezidento L. Varanavičiaus kritikas R. Vaiginas ir jo šalininkai išlaipinti negy-venamoje saloje, Lietuvos futbolo laivas pasuko sa-vais keliais.

LFF vykdomasis komitetas suspendavo R. Vaigino vadovaujamos Vilniaus apskrities futbolo federacijos (VAFF) veiklą, o jos vietą turėtų užimti naujai kuria-ma Vilniaus regiono futbolo sąjunga, kuriai, matyt, vadovaus Sekmadienio lygos direktorius Paulius Malžinskas. Permainų rezultatas: anksčiau kritikos strėles į LFF ir L. Varanavičių laidė Vilniaus apskrities futbolo vadovas, o dabar tai darys paprastas futbolo mėgėjas iš gatvės.

Federacijos vadovybė eliminavo opoziciją, ar bent dalį opozicijos, iš pavasarį vyksiančių LFF preziden-to rinkimų. R. Vaiginą bei jo ginklanešius ataskaitos ir rinkimų konferencijoje pakeis lojalus elektoratas. Vienu šūviu – du zuikiai.

Suprantama, galima kelti klausimą, ar VAFF va-dovas rinkimuose būtų buvęs rimta grėsmė L. Va-ranavičiui. Logiškiausias atsakymas – ne. Opozicija Lietuvos futbole dabar, iki rinkimų likus vos keliems mėnesiams, beveik nematoma. Arba ji pernelyg silp-na, arba konspiruojasi taip, kad garsiausi pasaulio šnipai galėtų pavydėti.

Be to, opozicionierių viešų kalbų paklausius, kyla rimtų abejonių dėl jų gebėjimo tapti futbolo pana-cėja Lietuvoje. Bet kuriame alubaryje galima rasti sportu besidomintį ir laikraščius skaitantį įkaušusį pilietį, kuris Lietuvos futbolo problematiką gali iš-dėstyti ir nuosekliau, ir įtaigiau už R. Vaiginą ar jo bendramintį R. Turskį.

Tačiau iškalbos stoka – ne didžiausias opozicio-nierių trūkumas. Bėda ta, kad, entuziastingai atsa-kinėdami į klausimą: „Kas kaltas?“, jie nerodo jokio noro pasamprotauti tema: „Ką daryti?“. Apsiriboja-ma teze, kad taip tęstis nebegali, o bene svarbiausias keliamo triukšmo akcentas – seilės varvinimas kal-bant apie tas porą dešimčių milijonų, kuriuos LFF kasmet gauna iš tarptautinių futbolo struktūrų. Ar R. Vaigino komanda – patraukli alternatyva dabarti-nei L. Varanavičiaus federacijai? Skonio reikalas, bet tikėjimas, kad su jais tikrai išauštų šviesus futbolo rytojus, kažkodėl neįsižiebia.

LFF apsidraudė prieš prezidento rinkimus. L. Va-ranavičius atkeršijo R. Vaiginui, su kuriuo keletą pas-tarųjų mėnesių viešai plūdosi kiekviena atsiradusia proga arba be jos. R. Vaiginas grasina, kad, per Sei-mo rinkimus su Darbo partija atėjęs į valdžią, išvai-kys federaciją. Neišvaikys.

Nereikia eiti pas būrėją, kad sužinotum, kuo toks bandymas baigsis. Bus taip, kaip yra buvę Lenkijoje, Vengrijoje, Nigerijoje ir dar bent pustuzinyje šalių – FIFA pagrasins pašalinti Lietuvą iš visų varžybų, jei politikai kapstysis futbolo darže.

Galbūt LFF prezidentas praleido progą leisti R. Vai-ginui kovoti dėl valdžios federacijoje – ir pralaimėti –teisėtu būdu. Nauja audra vandens stiklinėje tikrai nepagerino ir taip gerokai aptriušusio lietuviško fut-bolo įvaizdžio. Triukšmui nurimus lieka konstatuoti faktą, kad dabartiniai futbolo vadovai neketina taiks-tytis su nepaklusnumu. Kaip teigia arabų patarlė: šuo loja, karavanas eina.

Komentarasas

Nerijus [email protected]

Entuziastingai atsakinėdami į klausimą: „Kas kaltas?“, jie nerodo jokio noro pasamprotauti tema: „Ką daryti?“.

12 | Sportas

Liko be darboDarius Songaila liko be darbo – išsiskyrė 33

metų aukštaūgio ir Stambulo „Galatasaray“ klu-

bo keliai. Pranešama, kad sutartis nutraukta

abipusiu susitarimu. Lietuvio indėlis netenkino

„Galatasaray“ trenerių, o D.Songaila nebuvo pa-

tenkintas vaidmeniu komandoje. Eurolygoje lie-

tuvis žaidė vos po 15,3 minutės, per kurias pel-

nydavo 6,5 taško ir atkovodavo 2,8 kamuolio.

Vietų dalybosLFF Apeliacinis licencijavimo komitetas

antradienį išdalys paskutines „A lygos“

licencijas. Jos nulems šio sezono Lietu-

vos futbolo čempionato dalyvių skai-

čių, kurį trečiadienį tvirtins LFF. „A ly-

gos“ licencijas jau turi 7 klubai, o siekia

dar šeši – „Banga“, REO, FBK „Kaunas“,

„Atlantas“, „Mažeikiai“ ir „Klaipėda“.

Jeigu nutiks taip, kad labai stiprus žaidėjas negalės dalyvauti atrankoje, o prieš olimpiadą turėsime šansą pastiprinti komandą, tada neatmesčiau tokios galimybės.

K.Kemzūra prašo

sutrumpinti LKL sezoną,

kur, anot trenerio,

žaidžia dauguma

rinktinės kandidatų. BFL nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

– Sunkiausia bus su tais kandidatais, kurie žaidžia ilgiausiai užtrunkančiuose naciona-liniuose čempionatuose – Ispanijoje, Italijoje?

– Kalbėjau su Martynu Pociumi. Jis jau-čiasi gerai, fi zinė būklė, kaip jis sakė, – kas-dien gerėja. Martynas pareiškė, kad atvyks iš karto, kai tik baigsis sezonas. Aišku, toks požiūris džiugina, tačiau palaukime sezono pabaigos, matysime, kas bus tada. Jeigu kal-bėsime apie Italiją – Rimantas (Kaukėnas) ir Kšištofas (Lavrinovičius) yra traumuoti, tai jiems pirmiausia reikia palinkėti pasveikti (K. Lavrinovičius jau sugrįžo į aikštelę, – red. past.). Iš kitų užsienyje žaidžiančių – Linas Kleiza grįžo į aikštelę NBA. Teko pabendrauti, niekas jo nespaudžia, jis sugrįžta po truputį. Tikiuosi, kad per tuos kelis mėnesius jis su-sigrąžins turėtą sportinę formą.

– Apskritai, šį sezoną dažnos ilgamečių rink-tinės krepšininkų traumos turėtų kelti rimtą galvos skausmą. Traumą dar gydosi Simas Jasaitis, jau treniruojasi Jonas Mačiulis, Ma-rijonas Petravičius.

– Tokių problemų būna visą laiką. Retai pasitaiko metų, kad jų nebūtų. Tikiu, kad vis tiek surasime sveikų, pasiruošusių vyrų.

– O rinktinės veteranai – Šarūnas Jasikevi-čius, Darius Songaila? Turite jų atsakymus?

– Su Šarūnu kalbėjau, su Dariumi dar ne-teko. Kol kas dar per daug nelendu į akis su rinktinės reikalais. Šarūnas sakė, kad fi ziškai jaučiasi neblogai. Gal norėtų, kad daugiau jį išnaudotų, bet treneris jį kiek tausoja. Da-bar lyg ir daugiau pradėjo žaisti. Viskas lyg ir neblogai.

– Tačiau savo rinktinės viziją juk turite, ar joje matote vyresnius žaidėjus?

– Nenoriu dabar spekuliuoti. Matysime, kas bus sveikas, kas bus kokios formos. Tada bus aiškiau. Manau, kad vėl žiūrėsime, kas yra geriausia komandai.

– Galbūt atrankoje rinktinė žais vienos su-dėties, o į olimpiadą vyktų kiek kitos?

– Neatmetu tokios galimybės. Nors, iš tik-rųjų, nenorėčiau kažką keisti komandoje, kuri išsikovotų vietą olimpiadoje. Manau, tai būtų ne visai sąžininga. Bet, jeigu nutiks taip, kad labai stiprus žaidėjas negalės daly-vauti atrankoje, o prieš olimpiadą turėsime šansą pastiprinti komandą, tada neatmesčiau tokios galimybės.

– Aktyviai stebite krepšinio rungtynes. Ar matote talentų, kurie dar nėra žaidę rinkti-nėje, bet galėtų ją sustiprinti?

– Dabar iš tokių ryškiausi yra Donatas Motie-jūnas ir Deividas Dulkys. Asmeniniais rodik-liais jie verčia į save atkreipti dėmesį. Toliau –visi kiti. Ir tie, kurie kažkada buvo pradinėse rinktinės stovyklose, visi yra stebimi.

– Jeigu patektume į olimpiadą, lauktų dar vienas sunkus periodas – beveik mėnuo iki žaidynių. Ką rinktinė veiktų?

– Adaptacija grįžtant į Europą bus sunkes-nė. Reikės kažkiek ir pailsėti, ir, žinoma, dar pasiruošti, treniruotis. Sportiškai kalbant, turi būti du pikai. Visas sudėtingumas – ne nuvažiuoti į Venesuelą. Kur kas sunkiau bus sugrįžti atgal ir, sėkmės atveju, po to daly-vauti olimpinėse žaidynėse.

Krepšinio rinktinės labirintas

Laukia verdiktoTrečiadienį bus padėtas taškas Živilės Balčiūnaitės

dopingo byloje. Tą dieną Lozanoje (Šveicarija) vyks

kelis kartus jau nukeltas Tarptautinio sporto arbi-

tražo teismo (CAS) posėdis, kuriame planuojama iš-

nagrinėti maratonininkės apeliaciją dėl dvejų metų

diskvalifi kacijos. Laimėjusi bylą Ž.Balčiūnaitė susi-

grąžintų Europos čempionės titulą ir galimybę star-

tuoti Londono olimpinėse žaidynėse.

LKL generalinis direktorius Linas Gilys

nežada sutrumpinti sezono. „Realiau-

sias variantas – LKL fi nalo serijoje žaisti

ne iki keturių, o iki trijų pergalių. Kad taip

įvyktų, turi susitarti Kauno „Žalgiris“ ir

Vilniaus „Lietuvos rytas“, o tam pritarti

LKL klubų valdyba“, – teigė L.Gilys.

Sutrumpinus LKL fi nalo seriją iki trijų

pergalių, būtų sutaupyta viena savaitė,

o sezonas fi nišuotų gegužės viduryje.

Ar klubai susitars?

Atrankos turnyre į olimpiadą Lietuvos

krepšinio rinktinei yra tekę žaisti tik kar-

tą – 1992 metais prieš Barselonos žaidy-

nes. Atranka tuomet buvo surengta Is-

panijoje, kur vėliau ir vyko olimpiada.

Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiuliono

vedamai Lietuvos rinktinei atrankoje ne-

prilygo niekas – mūsiškiai vieninteliai lai-

mėjo visus 11 žaistų mačų. Olimpiadoje

rinktinė iškovojo bronzos medalius.

Pirmą kartą pasisekė

Lina Balsytė[email protected]

Kaip ir daugelis egiptiečių, 27-erių Ahmedas Ali prieš metus, tikėdamasis geresnio gyvenimo ir galimybės susirasti darbą, išėjo į gatves versti šalies diktatoriaus Hosni Mubarako.

Diktatoriaus jau metai, kaip nebėra, bet jaunas vyras jaučiasi taip pat beviltiškai.

„Darbo neturiu, esu nevedęs ir vis dar laukiu, kada mano gyvenimas pagaliau prasidės“, – savaitraščiui „Al-Ahram Weekly“ guodėsi jaunas vyras.

Ali tikėjo revoliucijos sėkme ir manė, kad po jos gyvenimas pasikeis. „Žino-jau, kad tam prireiks laiko, tačiau kiek galima laukti?“ – stebėjosi vyras.

Lūkesčiai neišsipildėMilžiniški su revoliucija sieti egiptie-čių lūkesčiai kol kas nepasitvirtino. Ša-lis skęsta ekonominėse problemose, nedarbas po revoliucijos nesumažėjo, maži atlyginimai – nepadidėjo, infl iacija, o kartu su ja ir maisto kainos, vis auga.

„Kol kas mūsų gyvenimuose niekas nepasikeitė, – savaitraščiui pasakojo namų šeimininkė Doaa Adel. – Mes vis dar kovojame su infliacija ir dideliu nedarbu.“

Ne mažiau lūkesčių turėjo ir šalies verslininkai. Vienas iš jų – Mohamedas Attia, kurį revoliucija iš pradžių užkrė-tė dideliu optimizmu. Vyras vylėsi, kad išsikovota politinė laisvė atvers naują puslapį Egipto istorijoje. „Suvokiau, kad už laisvę reikės susimokėti. Tačiau dabartinė situacija neatrodo daug ža-danti“, – sakė Mohamedas.

Jo įsitikinimu, Egipto ekonomika pa-skendusi chaose, nes šalyje nėra nei ga-mybos, nei vartojimo. Be to, po revoliu-cijos šalyje tapo nesaugu.

Kairo centre audinių parduotuvę tu-rintis verslininkas savaitraščiui pasa-kojo tikėjęsis dabartinės stagnacijos ir

nestabilumo. „Visas revoliucijas lydi po-litinio nestabilumo laikotarpis, turintis neigiamos įtakos šalies ekonomikai“, –sakė jis. Vyras pridūrė manąs, kad šis periodas tęsis dar mažiausiai metus.

Jis, kaip ir daugelis kitų egiptiečių, tikisi, kad revoliucijos lūkesčius įgy-vendins pirmuosiuose parlamento rin-kimuose po H. Mubarako nuvertimo didžiausio šalies gyventojų pasitikėji-mo sulaukusios islamistinės partijos. Daugiausiai lūkesčių egiptiečiai sieja su Musulmonų brolijos įkurta Laisvės ir teisingumo partija, užsitikrinusia 47 proc. vietų šalies parlamente.

Noras sugrįžti prie moralėsEgiptiečių atsigręžimą į islamistines partijas Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakul-teto Regionalistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius aiškina visuome-nės poreikiu sugrįžti prie moralesnės politikos ir gyvensenos.

„Daugelyje arabų kraštų pastaruosius kelis dešimtmečius religinės pakraipos judėjimai ir partijos buvo žlugdomos, jų nariai – kalinami ir kankinami. Tai-gi socialinės reislamizacijos poreikis šiuose kraštuose, ir pirmiausia Egipte –lyderio pozicijas ne tik regione, bet ir

tarptautiniu mastu turinčioje arabų šalyje – buvo didelis“, – „15min“ sakė E. Račius.

Musulmonų brolija pirmiausia pabrė-žia moralines vertybes. „Jos nariams nėra labai svarbu, kaip fi ziškai atrodys politinė sistema, – aiškino islamo eks-pertas. – Svarbu, kad ji būtų islamiškai priimtina. Dažnai įsivaizduojama, kad islamas ir demokratija negali eiti kartu, tačiau Musulmonų brolija ketina įrody-ti, kad demokratinėmis priemonėmis galima siekti visuomenės ir valstybės reislamizacijos.“

Prieš 90 metų įkurta ir iki šiol už-drausta Musulmonų brolija deklaruo-ja sieksianti iš visuomenės ir valstybės išgyvendinti matomas blogybes. „Dau-gelis iš tų blogybių yra bendražmogiš-kos – nepotizmas, korupcija, prastas valdymas, turto grobstymas ir t.t.“ – kal-bėjo profesorius.

Ar Musulmonų brolija turi realių gali-mybių įgyvendinti didžiulius egiptiečių lūkesčius? Prof. E. Račius įsitikinęs, kad tai priklauso ne tiek nuo šios islamisti-nės partijos, kiek nuo pačios visuome-nės pasiryžimo keistis.

E. Račiaus nuomone, Musulmonų brolija gali per aukštai iškelti kartelę. „Visuomenė gali žavėtis Musulmonų brolijos lyderiais, jų idėjomis, tačiau kasdieniame savo gyvenime nebūtinai sugebėti jais sekti ir vadovautis tais pa-čiais principais“, – įsitikinęs ekspertas.

Trumpai

„Made in USA“JAV prezidentas Barackas Obama pasiūlė iš esmės perorientuoti šalies ekonomiką ir atgaivinti jos ga-mybos potencialą.

B. Obama pareiškė, kad Jungtinės Valstijos turi galimybę atsikovoti gamybos pajėgumus varžovų, įskaitant Kiniją, ir vėl sugrąžinti gerą vardą prekės ženklui „Made in USA“. Prezidentas investuoto-jams siūlo mokesčių lengvatas ir sustiprintą apsaugą nuo subsidijuojamų importo prekių ir piratinės produkcijos.

Europos kryptisVokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad Eu-ropa išliks ekonomikos galybe tik tuo atveju, jeigu dar labiau didins integraciją, nors šis procesas taip pat sukelia daug problemų.

Kreipdamasi į pasaulio politikos ir ekonomikos elitą, susirinkusį Šveicarijos kurorte Davose, A. Mer-kel įspėjo, kad priešingu atveju Europa vargu ar taps kuo nors daugiau, nei malonia vieta praleisti atostogas.

A.Merkel pažadėjo padaryti viską, ką reikia, norint apsaugoti eurą nuo žlugimo, bet pabrėžė nemananti, kad reikia didinti fi nansinę pagalbą bėdos ištiktoms ES šalims.

Paminklas beprotybei

Bedarbis airių menininkas pasistatė namus iš 1,4 mlrd. eurų susmulkintų banknotų – paminklą „beprotybei“, kurią, pasak jo, Airijoje sukėlė euro įvedimas ir statybų bumas. Frankas Buckley butą pasistatė vieno Dublino biurų pastato, kuris jau ket-verius metus – nuo pat užbaigimo per patį statybų piką – stovi tuščias, vestibiulyje. Jis naudojo ply-tas iš utilizuotų euro banknotų. „Žmonės metė milijardus pastatams, kurie dabar neverti nieko, – sakė jis. – Norėjau iš nieko ką nors sukurti.“

AFP/ Scanpix nuotr.

AFP/ Scanpix nuotr.

AFP/ Scanpix nuotr.

14 | Pasaulis

Per revoliucijos

metines egiptiečiai

vėl reikalavo

permainų.

AFP nuotr.

Egiptas po revoliucijos „Egiptiečių nuotaikos per revoliuci-

ją ir dabar – labai skiriasi. Prieš metus

buvo daug euforijos, tikėjimo, kad vis-

ką galima pakeisti. Tačiau pablogėjusi

ekonominė padėtis gerokai paveikė ir

visuomenės nuotaikas. Be to, egiptie-

čiai pavargo nuo neramumų ir vyrau-

jančio chaoso.

Labiausiai šalyje šiuo metu matomas

revoliucinis jaunimas – žmonės, tikin-

tys, kad revoliucija dar nelaimėta, kad

ją būtina tęsti ir toliau siekti pagrin-

dinių jos tikslų: socialinio teisingumo,

korupcijos panaikinimo, ekonominės

situacijos pagerinimo.

Niekas nežino, kaip įvykiai Egipte klos-

tysis artimiausiu metu, tačiau jiems ši

nežinomybė – geriau nei nuverstojo

diktatoriaus H. Mubarako laikais įtvir-

tintas aiškumas.“

Chaosas išvargino

Giedrius Jokubauskis, Lietuvos ambasados Egipte atašė

E.Račius:„Musulmonų brolija deklaruoja sieksianti iš visuomenės ir valstybės išgyvendinti matomas blogybes.“

BF

L n

uo

tr.

BNS inf.

Vilniaus miesto savivaldybės pri-tarė seniūnijų pertvarkos planui: iš šiuo metu esančios 21 seniū-nijos, nuo balandžio 1 dienos nu-spręsta palikti 5, esančias toliau-siai nuo miesto centro, bei įsteig-ti 11 biurų, kuriuose dirbs savival-dybės departamentams atskaitingi darbuotojai, teikiantys paslaugas gyventojams.

„Miesto seniūnijos šiuo metu rea- liai vykdo tik 4 iš 20 įstatymuose numatytų funkcijų ir neretai jos tėra laiškanešiai, perduodantys gyventojų prašymus departamentams. Po reor-ganizacijos aiškias atsakomybes tu-rintys biurų darbuotojai iš karto ga-lės spręsti vilniečių problemas, geriau prižiūrės teritorijas, užtikrins taisy-klių laikymąsi. Be to, po pertvarkos savivaldybės biudžetas sutaupys 1,2 mln. Lt, bus atlaisvinta per 1600 kv.m

patalpų“, – sakė Vilniaus meras Ar-tūras Zuokas. Lapkritį atliktos sos-tinės gyventojų apklausos duome-nimis, net 60 proc. vilniečių nežino, ką veikia seniūnijos, 7 iš 10 vilniečių nesinaudoja seniūnijų paslaugomis.

„Vilniečių apklausa labai aiškiai parodė, kad bene vienintelė paslau-ga, kurią gyventojams pastaraisiais metais teikė seniūnijų darbuotojai, buvo gyvenamosios vietos deklara-vimas. Kitas seniūnijų patalpose tei-kiamas paslaugas – pavyzdžiui, so-cialinės paramos ar vaiko teisių ap-saugos, – teikė savivaldybės ar kitų įstaigų darbuotojai. Šias paslaugas gyventojai ir toliau galės gauti arti-miausiame biure, be to, nebebus tai-komas apribojimas, kad tokios pa-slaugos teikiamos tik pagal deklaruo-tą gyvenamąją vietą“, – sakė savi-valdybės administracijos direktorius Valdas Klimantavičius.

Biuruose dirbs Miesto tvarkymo, Viešosios tvarkos, Vaiko teisių ap-saugos skyrių darbuotojai, Socialinės paramos centro specialistai, gyvena-mosios vietos deklaravimo ir intere-santų aptarnavimo „vieno kontakto“ principu specialistas bei bendruome-nių veiklos koordinatorius.

Vilniuje po reorganizacijos keti-nama palikti Grigiškių, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių ir Verkių seniūnijas ir įsteigti Antakalnio, Cen-tro, Fabijoniškių, Justiniškių, Karo-liniškių, Lazdynų, Pilaitės, Pašilai-čių, Šeškinės, Vilkpėdės bei Žirmū-nų biurus.

Šiuo metu iš 5 didžiųjų šalies miestų seniūnijas turi tik Vilnius (21), Kaunas (11) ir Šiauliai (2 nuto-lusias). Panevėžys ir Klaipėda se-niūnijų neturi.

Sostinės seniūnijų skaičius ir ri-bos buvo nustatytos 1995 metais.

Vilniaus miesto tarybos narys Kęstutis NĖNIUS

Kaip veikia šilumos ūkis, kas daro įtaką šildymo kainai – kas jau kas, bet premjeras turi žinoti geriausiai. Tačiau pripažinti tiesą, reiškia – pri-pažinti savo bejėgiškumą spręsti energetikos sektoriaus problemas. Sakydamas, kad šilumos sąskai-tos nuo brangstančių dujų nepri-klauso, premjeras bent pripažįsta, kad dujos iš tikrųjų brangsta. Jei-gu imtų neigti viešai ir šį faktą, kil-tų tikrai pagrįstas klausimas – ko-kio žmogaus sprendimams Lietuva patiki savo ateitį.

Pavyzdžiui, 2005 metais dujos kainavo 439 Lt/tne, pernai už dujas jau buvo mokama 1850 Lt/tne. Per-nai lapkritį šiluma kainavo 26,88 ct/kWh, o 2005 metais – tik 9,9 ct/kWh.

Todėl, manau, premjero ir ener-getikos ministro tikrai nereikia mo-kyti matematikos – brangstant du-joms, kurių kaina sudaro daugiau nei 70 proc. bendros šildymo kainos, ky-la ir kilovatvalandės kaina.

Noriu atkreipti dėmesį, kad Euro-pos Sąjungos šalys, seniai šildymą dujomis vadinusios prabanga, padarė viską, jog centralizuotai tiekiamam šildymui būtų naudojamos kitos kuro rūšys. Tik Lietuvos Vyriausybė, nors patvirtinusi savo programą ir turėjo „vykdyti šilumos ūkio diversifikavi-mą, kurio įgyvendinimas užtikrintų pusės miestams tiekiamos šilumos

ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šilu-minėse jėgainėse sumažinant nuo da-bartinių 80 proc. iki 40 proc., įvykdė tik 0,5 procento planų.“

Premjeras ir energetikos ministras, susidaro įspūdis, neskaitė ir Valsty-bės kontrolės išvadų (2010 m. kovo 31 d. Nr. VA-P-20-11-6): „Pasauly-je, o ypač ES šalyse, didelis dėme-sys skiriamas efektyviai energijos gamybai ir išmetamų teršalų maži-nimui. Tuo tikslu plėtojama kombi-nuota elektros ir šilumos gamyba – kogeneracija (termofikacija), kuri lai-koma vienu perspektyviausių būdų taupyti pirminę energiją, nes tuo pa-čiu metu gaminama šilumos ir elek-tros energija“.

Visa Europa ieško ir diegia alter-natyvas brangioms dujoms – skati-na kogeneraciją, finansuoja perėji-mą prie biokuro. Netgi kaimynai la-tviai 2010 metais 33,5 proc. ener-gijos gamino naudodami vietos kurą ir kitus resursus. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė net įsikibusi laikosi su-skystintų dujų terminalo projekto.

Energetikos ekspertai skaičiuo-ja, kad 2020 metais dujos kainuos 2000 Lt, todėl šilumos kilovatvalan-dės kaina pakils iki 50 ct. Jeigu bū-tų pereita prie šildymo biokuru, pro-gnozuojama, kad 2020 metais šilu-ma kainuotų 25 ct/kWh – mažiau, nei mokame dabar.

Todėl kyla klausimas – kam rei-kalinga premjero A.Kubiliaus pasaka?

WWW.VILNIUS.LT

VILNIAUS PULSAS2012 SAUSIO 27 D., PENKTADIENIS

Pertvarkiusi seniūnijas sostinės savivaldybė sutaupys 1,2 mln. Lt

Užsk. Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Nr. 303358

Seniūnijų teikiamų paslaugų žinomumas (%)(Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu atlikta apklausa)

Taip, manau,

kad žinau35%

Ne, nežinau60% Taip, žinau

5%

Šaltinis: „Spinter tyrimai“

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJA

SKELBIA KONKURSĄ vasaros lauko kavinėms įrengti ir eksploatuoti 2012-2014 m. šiose vietose:1. Reformatų skvere;2. Vokiečių gatvėje ties namu Nr. 24;3. Žemaitės skvere;4. Gedimino prospekte ties Lukiškių aikšte; 5. Gedimino prospekte ties Nepriklausomybės aikšte;6. Petro Cvirkos skvere;7. A. Goštauto gatvėje Neries upės krantinėje (prie „Verslo trikampio“);8. Saulėtekio alėjoje prie pastato Nr. 20;9. Teritorijoje prie Balsio ežero.

Vieta, kurioje leidžiama įrengti ir eksploatuoti vasaros lauko kavinę, sutei-kiama konkursą laimėjusiai įmonei trejiems metams (nuo 2012 m. gegu-žės 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.). Vasaros lauko kavinės kiekvienais me-tais privalo veikti nuo gegužės 1 d. iki spalio 1 d., o balandžio ir spalio mėnesiais leidžiama veikti atsižvelgiant į galimybes, gamtos sąlygas ir mieste organizuojamus renginius bei šventes. Kitu metų laiku neveikian-čios vasaros lauko kavinės konstrukcijos turi būti išardomos.

Konkurso dalyviai registruojami ir dalyviams konkurso dokumentų pa-ketai išduodami nuo 2012 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Interesantų aptarnavimo skyriuje, Konstitucijos pr. 3, 8 langelyje, dalyviams pateikus rašytinį laisvos formos prašymą ir sumokė-jus negrąžinamą 50 Lt įmoką į Vilniaus miesto savivaldybės administra-cijos Finansų departamento (departamento kodas 188708377) a. s. LT 93 7044 0600 0123 5077 AB SEB Vilniaus banke (banko kodas 70440) už vasaros lauko kavinėms įrengti ir eksploatuoti konkurso dokumentus.

Konkurso dalyvių pasiūlymai turi būti parengti valstybine kalba, su-siūti, sunumeruoti, patvirtinti konkurso dalyvio įgalioto asmens parašu bei antspaudu ir pateikti užklijuotame voke iki 2012 m. vasario 15 d. 8.30 val. į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Interesantų aptarnavi-mo skyrių (Konstitucijos pr. 3, 8 langelis). Vokų su konkursiniais pasiū-lymais atplėšimas įvyks 2012 m. vasario 15 d. 8.30 val., 215 kabinete (Konstitucijos pr. 3). Papildoma in-formacija teikiama tel. 211 2270 ar-ba el. paštu [email protected]. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir inves-ticijų departamento darbo laikas: I-IV 8.30-17.30; V 8.30-16.15. Pie-tų pertrauka 12.30-13.15.

PRADEDAMAS RENGTI

apie 0,6 ha teritorijos prie Rokantiškių g. Naujosios Vilnios seniūnijoje detalusis planas.

Planavimo pagrindas – Vilniaus miesto savivaldybės administraci-jos direktoriaus 2010-07-02 įsaky-mas Nr.30-1521.

Planavimo tikslas – teritorijos nau-dojimo būdo tikslinimas (mažaaukš-tei gyvenamajai statybai), padalini-mas sklypais, statybinių reglamentų nustatymas. Vadovaujantis bendro-jo plano sprendiniais, ŠR 1.4.2 teri-torijoje sodų teritorijos konvertuoja-mos į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas.

Planavimo organizatorius – Vil-niaus miesto savivaldybės adminis-tracija, atstovaujama Miesto plėtros departamento, Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilniaus, tel. (8 5)2112756.

Plano rengėjas – UAB „Kitos pu-sės projektai“, Šv. Stepono g. 20-2, LT-01138 Vilnius, tel./ faks. (8 5) 2334416, projekto vadovas D.Kitovas, el. paštas: [email protected]

Susipažinti su rengiamu detaliuo-ju planu bei teikti pasiūlymus raš-tu galima plano organizatoriui ir/ar-ba plano rengėjui.

Kam naudinga premjero Andriaus Kubiliaus pasaka apie brangstančias dujas, kurios nedidina šildymo kainų?

Svarbi informacija:www.vilnius.lt, www.facebook.com/vilnius.ltKonstitucijos pr. 3, LT-09601 VilniusTel. (8 5) 211 2000. Faks. (8 5) 211 2222.Informacija tel. 1664. Pasitikėjimo tel. 211 2885.

Nr. 6 2012 m. sausis

SPECIALUS SAVAITRAŠČIO „15MIN“ PRIEDAS

LIETUVOS

RESPUBLIKOS

KULTŪROS

MINISTERIJA

„Kažkoks blykstelėjimas, galintis kilti ir iš buities,ir iš būties. Ir iš gyvenimo detalės, ir iš atsiminimo. Tas blykstelėjimas yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštėlė.“

Ramutė Skučaitė

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

A.UFARTO / BFL NUOTR.

Kambaryje trumpam pasilieku vienas. Kol poetė ruošia arbatą, apžiūriu jos darbo stalą: pieštukinė, kurioje lapelis su užrašu „Nedaryti klaidų –tai pripažinti tas, kurias jau padarei“, anūkių nuotraukos, Marijos Cvetajevos knyga, pirminiai vertimų variantai. Vėliau Ramutė Skučaitė pasakys, kad ši rusų poetė – svarbi, gal ir svarbiausia, lemtinga. Primins, kad į lietuvių kalbą išvertė ir sudarė jos knygą „Į niekur laiškai“. Lyg ir iš ten: „Likimas pildos ne tada, kai griaudžia,/ O taip: sniegas, dangus,/ Žvakės. Skambutį spaudžia/ Priartėjęs žmogus.“

„Pildosi likimas“. Kalbėjomės apie poezijos lemtingumą, apie įspėjančius eilėraščius, gyvybę, jos pajautimą. Kalbėjomės apie septynerius metus, praleistus tremtyje. 1931-ųjų spalio 27 dieną Palangoje gimusi poetė 17-os buvo ištremta į Sibirą, Zimos miestą. Vėliau ji rašys: „Koks šaltas miesto vardas – Zima./ Šaltas žemėlapy, šaltas ant žalsvo traukinio bilieto.../ Šaltas ir bauginantis, kaip žėrintis ledo kristalas...“

Kalbėjomės apie rašymą. Mėginome suskaičiuoti: 39-ios eilėraščių ir pasakų knygos vaikams, 14 – suaugusiesiems, 10 išverstų knygų iš prancūzų ir rusų kalbų, 16 pastatytų pjesių... 2008 metais „už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“ poetei skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

„Ramutės Skučaitės poezija yra gera. Ir kokybės, ir moralės požiūriu.“ Tai literatūros kritiko Valentino Sventicko žodžiai, pasakyti minint poetės 80-mečio jubiliejų ir pristatant jos rinktinių eilėraščių knygą „Ant skilusio akmens“. Autorės žodyje poetė rašo apie tai, kad niekas niekur nedingsta: „Nei laimės, nei nelaimės, nei gera, nei bloga. Visa tik susiranda atminty vietą ir gyvena taip, kaip gyvena tavyje tie, kurių nebepaliesi, nebepamatysi, nebeišgirsi.“

Ant to paties stalo gulėjo kelios R. Skučaitės vyro, prieš kelis mėnesius mirusio šviesaus atminimo poeto, Juozo Macevičiaus knygos. Nežinojau, kaip apie „visus tuos dalykus“ kalbėti, klausti. Kaip kalbėti apie „visa tai“, ko nebepaliesi, nebeišgirsi. Bet mes kalbėjomės. Ir apie eilėraščio gyvybę, ir apie gyvybės paslaptį.

Kaip „visa tai“ suvokti? Prasmingo skaitymo.

Mindaugas Nastaravičius

sis

OO EEDDAASS

LEIDINIO

PARTNERIAI

– „O sniegas krito krito krito krito/ Per dieną, naktį – ligi kito ryto.“ Šias eilutes parašėte beveik prieš 20 metų. Jos – iš knygos vaikams „Kalėdų pasaka“. Ar prisimenate, kaip toliau?

– Žinoma...

– Kaip?

– „Ko gera mes per Kūčių vakarienę/ Išvysim pačią Sniego karalienę!“ Ar ne taip?

– Ne. „Ir lipo prie langų...“

– „Ir lipo prie langų lyg plaštakėlės/ Gražuolės snaigės – sidabrinės gėlės.“

– Taip. Prisimenu šią strofą atmintinai iš mokyklos laikų. Nesakau, kad poetas turi prisiminti viską, ką parašė. Tiesiog buvo įdomu, ar jūs pati prisimenate.

– Vienas žodis, viena eilutė, susitikimas ar atsitikimas atmintyje gali išsišakoti kaip daugybę spindulių turinti žvaigždė. Manyčiau, kad kiekvienas žmogaus prisiminimas – tarsi mažytė visata.

– Galbūt atmintyje lieka tos eilutės, kurios jums pačiai, kaip žmogui, daug reiškia? Kurias prisimenate dėl to, kad jos žymi ir konkrečias eilėraščio parašymo aplinkybes?

– Kiekvienas eilėraštis man yra atskiras pasaulis. Žinoma, juose yra daug manęs. Tačiau jeigu eilėraštis yra tik aplinkybės atspindys, tuomet jis nebėra eilėraštis, nebėra literatūros dalis.

– O kas eilėraštį padaro eilėraščiu?

– Kažkoks blykstelėjimas, galintis kilti ir iš buities, ir iš būties. Ir iš gyvenimo detalės, ir iš atsiminimo. Tas blykstelėjimas yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštėlė. O toliau – darbas, amatas, patirtis... Manau, kad tam reikia ir Dievo dovanos, kuri vadinama gabumu. Teoretikai galbūt galėtų paaiškinti, kas yra eilėraštis. Aš pati – negaliu, nes nežinau, iš kur ateina ta eilėraščio gyvybė.

– Dar šis tas apie atmintį. Ar prisimenate, kas jums pasakė, kad turite tą gabumą, kad esate poetė?

– Tokiais pasakymais gyvenime nebuvau lepinama... Tačiau nuoširdų įvertinimą turbūt būsiu išgirdusi iš Viktorijos Daujotytės. Iš žmogaus, geriau už mane žinančio, kas yra eilėraštis. Jos įvertinimas man paglostė sielą. Tai buvo ne tiek pagyrimas, kiek žmogiškas supratimas. Negaliu atkartoti tų manyje įstrigusių jos žodžių, tačiau tuos žodžius aš visada jaučiu. Labiau jaučiu negu žinau.

– Tikriausiai ne tik mano atmintyje jūs pirmiausia esate vaikų rašytoja, nors rašote ne tik vaikams...

– Man toks apibūdinimas labai priimtinas. Manau, kad rašyti vaikams tikrai yra Dievo dovana... Anksčiau galvodavau, kad reikia perjunginėti bėgius – rašai vaikams, rašai suaugusiems. Vis labiau suprantu, kad poezija yra poezija. Jai neabejingas žmogus perskaitys ir vaikų, ir suaugusiųjų poeziją.

Prisimenu, kaip tarybiniais laikais dirbau vaikų žurnale „Genys“. Būdavo labai keista, kai paskambindavau žinomam poetui, išleidusiam vaikiškų knygų, ir

paprašydavau naujų eilėraščių žurnalui. Jis atsakydavo taip: „vaikai jau užaugę, anūkų dar neturiu, tad nėra ir eilėraščių“. Keista nuostata – rašyti tik tada, jei turi adresatą. Manau, kad tikrasis vaikų rašytojas nerašo savo vaikams, anūkams, o rašo tiesiog tam tikros rūšies poeziją, kuri truputį skiriasi nuo poezijos suaugusiesiems.

– Skiriasi atveriamo pasaulio ribomis?

– Ir tuo. Bet labiausiai – didele pastanga pasakyti vaikams tai, ko jie dar nežino. Kalbu ne tik apie šuniuko

ar kačiuko pažinimą, kas taip pat yra labai gerai, bet apie vidinio pasaulio pažinimą, apie gabalėlį to pasaulio, kurį atveria tik poezija ir muzika.

– Turbūt ne tik skaitančiajam, bet ir rašančiajam poezija yra galimybė įvardyti tai, kas neįvardijama, pamatyti tai, kas nepamatoma?

– Sutinku, nes pasaulį, atsiveriantį žybtelėjus mano minėtai kibirkštėlei, pirmiausia pamato poetas. Yra tokių, kuriems visą laiką kibirkščiuoja. Pavyzdžiui, rusų poetė Marina Cvetajeva nenorėjo, kad ją vadintų poete. Ji sakydavo, kad yra ne poetė, o Poetas.

– Kodėl?

– „Poetas“ – kaip karūna, uždėta ant galvos ypatingo kalbėjimo galimybe apdovanotam žmogui. Aš nesijaučiu turinti tokią karūną. O ji žinojo, kad turi. M.Cvetajevai tereikėjo pasirinkti kibirkštį, man tenka laukti, kol ji sužibės ir eilėraščiui suteiks gyvybę.

– Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę, kodėl eilėraščius rašo vaikai, paaugliai? Kodėl dažnas iš mūsų mokyklos metais pajusdavo poreikį rašyti eilėraščius?

– Manau, kad žmogus nori eiti į grožį. Bent jau taip buvo mano jaunystės laikais. Dabartinis jaunimas, kaip suprantu, nepuola rašyti eilėraščių, nebenusirašinėja į sąsiuvinį patikusių posmų. O aš prisimenu savo matematikos sąsiuvinius – paraštės būdavo pilnos eilėraščių...

– O man rašymas paauglystėje kažkodėl asocijuojasi su neviltimi, su galvojimu, kad tave supranta tik popierius ir rašiklis, su begaliniu poreikiu pasakyti tai, kaip keičiasi tavo pasaulis: įsimylėjimai, socializacijos rūpesčiai, santykiai šeimoje...

Poetė R.Skučaitė įsitikinusi, kad m

MANAU,

KAD RAŠYTI

VAIKAMS

TIKRAI

YRA DIEVO

DOVANA.

R.Skučaitei – penkeri. Šalia – brolis

Algimantas, mama Elena ir tėvas Jonas.

/ 1936 m., asmeninio archyvo nuotr.

Žiema

Baltos rogės, baltas žirgas,Baltos pasagos sužvilgo...Rogėse – balta viešnia.Kas tokia ji – nežinia!

– Aš esu šalta žiemužė.Girdit? Mano pūgos ūžia!O rogutėse netilpęMano vėtros gatvėj švilpia!

Baltos rogės, baltas žirgas,Baltos pasagos sužvilgo...Rogėse – balta viešnia,Kas tokia ji – nežinia!

– Aš iš šiaurės atskubėjau,Kur ledynus laižo vėjai,Kur nuo speigo ledas treška,Kur gyvena baltos meškos.

Baltos rogės, baltas žirgas,Baltos pasagos sužvilgo...Rogėse – žiema viešnia.Kas tokia ji – nežinia!

– Aš dabar pas jus pabūsiu,Lediniu kvapu papūsiu,Kai vanduo pavirs į stiklą,Jus pakviesiu į čiuožyklą!

Poetė Violeta PALČINSKAITĖ

„Ramutė yra jautrus ir nuoširdus žmogus. Esame labai senos draugės ir jaučiame artumą, nepaisant to, turime ar neturime laiko susitikti, paskambinti viena kitai. Kalbėdamos visada pasižadame neliesti darbų temos, tačiau mums skauda dėl kultūros reikalų, todėl neišvengiamai pasidaliname mintimis ir apie tai. Apie jos kūrybą – ką čia ir bepridursiu... Ramutę labai myli skaitytojai – tai yra didžiausias įvertinimas. O jos skaidraus žodžio, įvertinto ir Nacionaline premija, labai trūksta ne tik mūsų kūryboje, bet ir kasdieniame gyvenime.“

„Kiekvienas eilėraštis maIš knygos vaikams „Aš – eilėraščių knyga“

R.VIL

IMO/

BFL N

UOTR

.

– Poezijos pradžia turbūt visada susijusi su liūdesiu. Jo būta ir mano jaunystės laikais. Tačiau akivaizdu, kad žmogų labai veikia sparčiai kintanti aplinka, vertybės, technologijų pažanga. Vartydama, pavyzdžiui, 1940 metų moksleivių žurnalus, juose randu eilėraščių iš liūdesio, tačiau tas liūdesys nesumišęs su pykčiu, agresija. Ir dar vienas dalykas – tais laikais poezijoje nebuvo kūniškumo. O jeigu ir buvo – labai mažai.

– Bet ar taip buvo ne dėl to, kad, tarkim, 1940-aisiais to kūniškumo poezijoje ir negalėjo būti labai daug, turint omeny sovietinį kontekstą ir ideologiją, nurodančią, koks „turi būti“ menas?

– Nepasakyčiau, kad tai buvo draudžiama sritis. Paimkime kad ir vaizduojamąjį meną – argi nebuvo aktų? Tiesiog tais laikais pasaulis buvo truputėlį kitoks, dvasingesnis. Žmogų ir meną labai pakeitė technologijos.

O kalbat apie sovietmetį ir kūrybą, galiu pasakyti, kad į literatūrą atėjusi 1965 metais bent jau aš nesusidūriau su cenzūra. Taip, buvo patarimų, pasiūlymų iš redaktorių. Pavyzdžiui, prieš knygos „Keliai ir pakelės“ išėjimą 1969 metais gavau recenziją „iš šalies“, kad šiam rinkiniui trūksta pilietiškumo, autorei dar reikia augti... Recenzentas panoro likti nežinomas. Prisimenu, kaip apsiverkiau, bet man buvo pasakyta, kad tokia pastaba dar nėra knygos „papjovimas“. Nežinojau, ką reikia keisti, todėl knygoje nieko nepakeičiau, nieko nepridėjau, neišmečiau ir ji netrukus buvo išleista. Vėliau atsitiktinai sužinojau to recenzento pavardę. Tai buvo žinomas mano kartos poetas.

Bet į cenzūros nasrus nesu patekusi. Gal tik tokia detalė – jeigu reikėdavo vieną knygą nustumti ir vietoj jos išleisti kitą, tai dažnai būdavo mano knyga. Tiesiog reikėdavo palaukti...

– Egzistuoja tokia nuomonė, kad rašymas vaikams sovietmečiu buvo tarsi užuovėja, tarsi saugesnė rašytojo alternatyva.

– Man taip nebuvo. Į „Genį“ su savo eilėraščiais, kuriuos tuo metu perskaitė ir išspausdino Kostas Kubilinskas, aš atėjau anksčiau nei į Rašytojų sąjungą. Prisimenu, kaip kažkokio literatūrinio vakaro metu susitikau su tuometiniu „Genio“ redaktoriumi Vytautu Barausku. Tada jau buvo išėjusi pirmoji mano eilėraščių knyga „Žydintis speigas“. Redaktorius paklausė, kur aš dirbu. O dirbau „Eltoje“ – spausdindavau ir perdavinėdavau pranešimus. Jis pasiūlė ateiti dirbti į „Genį“ ir paprašė parašyti eilėraščių apie namų statybą.

Parašiau ciklą „Ar žinai, kaip gimsta namai?“, parodžiau ir buvau priimta. Nuo tada ir pradėjau rašyti vaikams, mokytis iš jų atsiunčiamų laiškų, eilėraščių. Po truputį supratau, kiek daug galima pasakyti vaikui. Pasakyti taip, kad jis norėtų būti kartu su eilėraščiu.

– Ar tokius lūkesčius siejate ir su šiuolaikiniu vaiku?

– Atvirai? Ne. Bet jeigu iš šimto vaikų bent vienas pajus eilėraštį, patirs jo pasaulį, jau vien dėl to verta rašyti.

– Sugrįžčiau prie jūsų „Kalėdų pasakos“. Tiražas – 10 tūkst. egzempliorių. Kur dingo visi šie skaitytojai? Ar tokie tiražai nebuvo noras sukurti skaitančios visuomenės įspūdį?

– Ne. Aš nesutinku su taip sakančiais, pavyzdžiui, su Tomu Venclova, manančiu, kad tarybiniais metais poezijos tiražai būdavo išpūsti, o poezijos skaitymas –uždangalas nuo socialinių, politinių problemų, netgi tam tikra patologija. Anksčiau žmonės tikrai daugiau skaitydavo. Nebijokime šito pripažinti. Ir dar kartą

pakartosiu, kad žmogų labai pakeitė technologijos. Pagalvokime, kokioje technologijų apsuptyje auga dabartiniai vaikai ir kaip augo ankstesnės kartos. Tai – didžiuliai skirtumai.

Skaičiau štai vieną pokalbį, kuriame buvo teigiama, kad dabar vaikus nuo skaitymo atbaido nesugebėjimas mokslo proceso pateikti kaip malonumo, žaidimo. Mano nuomone, tai yra didžiulė klaida. Vaiko ugdymas negali būti grįstas tik malonumu. Mokslas, knygų skaitymas yra darbas, o ne pramoga.

– Jūsų vaikystė ir knyga. Namuose jų būdavo pakankamai?

– Abu mano tėvai buvo mokytojai, tad knygų turėjome nemažai. Vokiečių okupacijos metais į mūsų namus buvo atvežta vienos Panevėžio mokyklos bibliotekėlė. Skaityti pamėgau jau vaikystėje. Pasiimdavau Maironį ir labai keistai skaitydavau jo eilėraščius – iš pradžių visą, o po to tik paskutinius eilučių žodžius. Žodžių beprasmybė, tačiau labai gražiai skambanti.

Prisimenu, kad savo tėvų labai retai ko nors klausdavau. Į viską norėjosi rasti atsakymą pačiai. Niekada nesu paklaususi apie mirtį, nors jos paslaptis mane turbūt jau nuo penkerių metų domino. Buvo įdomu, kur dingsta tas vabalėlis, negyvas gulintis ant takelio, ką daro paukščiuko mama, matydama žolėje gulintį savo vaiką.... Apie tai galvodama neužmigdavau naktimis.

– Tai galima suvokti kaip pirmąjį lieptą į poeziją.

– Turbūt. Vėliau, gimnazijoje, savo klasės draugėms tam tikra prasme pavydėjau linksmumo... Ir aš vaidinau linksmą, nors sieloje buvo liūdna dėl visų tų dalykų.

/ Pokalbio pabaiga – kitame puslapyje /

okslas ir knygų skaitymas yra darbas, o ne pramoga. I.GELŪNO NUOTR.

Su vyru poetu Juozu Macevičiumi.

/ 1986 m., A.Žižiūno nuotr.

Išsiskyrimas

Jau vis tiek išeinu.Pasakyk man – nemyli ar myli.Jau vis tiek išeinu – Ir užmiršiu, ką man sakei.Į bangas ar į debesis.Į jausmais nesuvokiamą gylį,Išeinu. Lūžta žolės.Baltu liūdesiu prunkščia arkliai.Ir ilgai slinks naktis.Tegul vėjai duris sau varsto...Net ne vardą – kažką – Karosi tu vis ir vis.Bus tylu. Taip tylu,Kada laidoja šitaip – be karsto.O paskui pamažu,Bet, tikriausiai, dėsningai – prašvis.

***

Buvo mielas praeitas laikas. – Anei vasara, anei žiema,Nei suaugęs žmogus, nei vaikas,Ne baltumas ir ne žaluma.

Gražios moterys duoną kepė,Ramūs vyrai laukė svečių,O žvėris – vilkas, sabalas, lapė? –Kasė duobę po durų slenksčiu.

Literatūrologė prof. Viktorija DAUJOTYTĖ

„Žodžio skaidrumas – Ramutės Skučaitės poezijos siekiamybė. Jai yra pasisekę šį slenkstį pasiekti einant paprasto tikrumo keliu. Ji lyg ir neturi atskirų poezijos programų, lyg ir nesiekia sukurti didelių poetinių efektų, išsiskirti, o trokšta išskaidrinti, išgryninti žodį. Manyčiau, kad tai R. Skučaitė daro ne atskirai nuo savo sielos. Šios poetės gyvenime yra jaučiama pastanga gryninti sielą, mąstymą, gamtos ir žmonių jutimą. Eilėraščio grynumas ir priklauso nuo pirminio šaltinio, pirminės versmės.“

Iš rinktinių eilėraščių knygos

„Ant skilusio akmens“

an yra atskiras pasaulis“

A.UF

ARTO

/BFL

NUO

TR.

Ramutė Skučaitė – mūsų visų, rašančių apie vaikų literatūrą (o juo labiau – visų tą literatūrą skaitančiųjų), džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Nacionalinei premijai ji buvo pristatyta pirmiausia kaip vaikų poetė, nė kiek nemenkinant kitų jos kūrybos erdvių – poezijos suaugusiems, vertimų. Negalima, pavyzdžiui, nepaminėti meistriškai išverstos Charleso Perrault kūrybos, knygos „Motulės Žąsies pasakos“. Pirmą kartą išverstos visos jo pasakos – ir eiliuotos, ir prozinės su

eiliuotais moralais. Pirmą kartą – iš tikrai autentiškų šaltinių.

Iš vaikų poezijos baro amžiams pasitraukus Anzelmui Matučiui, Janinai Degutytei, Martynui Vainilaičiui, Sigitui Gedai, o kai kuriems vaikų eilėraščių kūrėjams susitelkus į kitus žanrus, R.Skučaitė ne tik bene vienintelė atstovauja vyresniajai vaikų poetų kartai, bet ir ant savo pečių laiko šio meno profesionalumo skliautą. Reikia pastebėti, jog vaikų poezija yra sparčiai nykstanti meno rūšis. Nors kasmet išeina kelios dešimtys eilėraščių knygų, poezijos jose – tik lašeliai. Į vaikų poeziją beveik neateina jaunoji karta. Juozas Erlickas, jaunystėje sublizgėjęs kaip vaikų poetas, pastaruoju metu nutilo.

Kas yra vaikų poezija, koks turi būti vaikų eilėraštis, išmanome, arba tariamės išmaną, turbūt visi. Šiek tiek pasakojimo, siužeto; arba kokia nors raiškiai sueiliuota situacija; daiktų ar reiškinių išvardijimas; aiškus, kone regimas, vaizdas – dažniausiai gamtos, ir beveik visada – išorinio, o ne vidinio pasaulio; arba supasakintas pasaulis; ir būtinai – kuo tikslesni rimai; ritmas, kuriantis šokinėjančio kamuolio įspūdį; džiugi nuotaika. Tokią poeziją šiandien vadiname tradicine. Tokios poezijos, pradedant nuo pirmojo rinkinio „Gėlių gegužinė“ (1969), yra nemažai sukūrusi ir R. Skučaitė. Tokią jos poeziją sąlygiškai apibendrino pirmoji rinktinė „Žvangučiai“ (1976).

Bet ir vėl – turintieji literatūrinę klausą žino, jog nei rimai, nei ritmas dar nelemia, kad gimtų poezija. R. Skučaitės eilėraščiuose kažkokiu paslaptingu būdu ji gimsta. „Auksu plaukus vėjas pučia.../ Žvanga nužvanga žvangučiai“. O jeigu išgirdęs, kad „...nuo saulės/ Ar nuo vėjo/ Pakalnutės/ Suskambėjo“, vaikas akyse išvys žiedo-varpelio vaizdą, ar taip neužgims ankstyvasis poetinis jo santykis su tikrove?

Ramutės poezija vaikams yra skambanti. „Din dilin! Din dilin!/ Nesustok, eik tolyn!“ – mėgstu kartais šypsodamasis išmurmėti sau šį moralinį imperatyvą... Arba nuo senų jaunystės laikų kartais užniūniuoti: „Rieda kiškių troleibusai,/ Lylia lylia...“ Taip, poetės eilėraščiai – ir vaikams, ir ne vaikams – plačiai dainuojami. Ji yra eiliavimo, rimavimo meistrė, gal todėl šiuo metu turbūt vienintelė kurianti vadinamąją utilitarinę, arba taikomąją, poeziją: eiliuotus galvosūkius, mįsles – tai išleista atskiromis knygomis.

Ir štai praėjus keliems dešimtmečiams Ramutės eilėraščiuose suskamba netgi tyla, išgirstame tylintį sniegą. Eilėraščių knygas „Laikrodis be gegutės“ (1985), „Lopšinė ešeriukui“ (1993) vaikų poezijos žinovė profesorė Gražina Skabeikytė laiko antrąja R. Skučaitės kūrybinio kelio pakopa, aiškina apie pasikeitusį lyrinį subjektą – tą, kuris iš eilėraščio kreipiasi į vaiką, – bei kitus poetikos dalykus. Taip... turbūt išgirdusieji tylą, jau daug giliau panyra į lyrikos gelmes.

Nuosekliai kalbėdami turėtume pasakyti, jog rinkinys „Laiškas sekmadieniui“ (1998), o ypač nuostabaus grožio knyga, išpuošta poetės dukters Jūratės Račinskaitės (leidėjai privalo šią knygą pakartoti!), rinktinė „Takelis iš naujo“ (2001) pristato trečiąją jos kūrybos vaikams pakopą. Ir būtent pakopą, o ne lūžį. Ramutė ir toliau programiškai siekia diegti vaikui tokį pat – šviesų – santykį su pasauliu, skelbia darną ir harmoniją, ir nė nemėgina ieškoti grožio bjaurume.

Įsmigusi galvon eilutė – „Man labai labai patinka,/ Kai kas gera atsitinka“ – paprasta, poetiškai gal net banali eilutė, bet taip aiškiai perteikianti etines ir emocines šios vaikų poetės nuostatas. Tai kas tada pasikeitė, kokia ta trečioji pakopa?

Ir formaliai (rinktinėje dedami ir kai kurie eilėraščiai suaugusiesiems, taip pat vaikystės prisiminimai, gyvenimo apmąstymai proza), ir dėl vidinių sąryšių rinktinėje „Takelis iš naujo“ tarsi nebelieka ribos tarp poezijos suaugusiesiems ir vaikams. Kaip ir kita brandžioji šiuolaikinė lietuvių vaikų literatūra, R. Skučaitės poezija mato ir rodo tuos pačius dalykus tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, kelia labai panašius klausimus – apie laiką, amžinybę, žmogiškąją egzistenciją, vaiko ir suaugusiojo koegzistenciją... „Už vaikų ir suaugusiųjų pasaulių vienovę“ – taip ar kažkaip panašiai buvo įvardyta poetei skirtos Nacionalinės premijos motyvacija. Ramutė kūrybos pakopomis tebežengia.

Literatūrologas, Tarptautinės vaikų knygų tarybos Lietuvos skyriaus pirmininkas doc.

Kęstutis URBA

A.UF

ARTO

/BFL

NUO

TR.

„Genio“ redakcijoje su prozininku Kaziu Maruku. / 1984 m., asmeninio archyvo nuotr. Susitikimas su skaitytojais Žiežmariuose. / 1990 m., asmeninio archyvo nuotr.

/ Tęsinys /

– „Visi tie dalykai“ – jautrumas, laikinumo pojūtis?

– Jauna siela buvo tikrai jautri. Juk augau karo metais. Grauždavo sąžinė, kai matydavau einantį žmogų, besidairantį riekelės duonos. Prisimenu, vieną ankstyvą vasaros rytą po bombardavimo kažkas prabėgo gatve ir sušuko: „Valikonienę užmušė.“ Ši moteris gyveno gretimoje gatvėje. Ji tiesiog grįžo namo pasiimti pintinėlės su išeiginėmis skarelėmis. Mirčiai netiko nei viena jos skarelė...

Dar prisimenu, kaip mama parsivedė pernakvoti verkiančią moterį. Ji po apšaudymo ieškojo savo

dukters ir, baisu net pasakyti, rado tik kaktą su plaukais... Prisimenu, kaip ji vaikščiojo keliais aplink griuvėsius... Man, vaikui, tai buvo labai gilūs sukrėtimai, kuriuos turbūt ir galima pavadinti „tais dalykais“. Vėliau, septyniolikos, be tėvų buvau išvežta į Sibirą. Tėvas jau buvo miręs lageryje badu, o mama buvo nuteista dešimčiai metų. Prisimenu, kad kartu su manimi vagone važiavo dvi pažįstamos mergaitės. Jos buvo ištremtos su tėvais. Nebijau pasakyti, kad dėl to joms pavydėjau. Vienoje knygoje esu prašiusi jų atleidimo. Ir už tą pavydą, ir dėl to, kad man dovanotas toks ilgas, o joms – toks trumpas gyvenimas. Tos mergaitės iš Sibiro nebegrįžo – vieną dirbant supjaustė pjūklas, o kita užmigusi užduso pjuvenų dėžėje.

– Praėjusių metų Nobelio literatūros premijos laureatas švedų poetas Tomas Transtroemeris 1990-aisiais patyrė insultą. 1974 metų jo eilėraštyje kalbama apie insulto ištiktą kompozitorių. 1969 metų eilėraštis pavadintas „Koncertas kairei rankai“. Žinote, jis iš tiesų iki šiol viena ranka groja pianinu... Jūs esate rašiusi apie eilėraščius, žinančius daugiau už patį rašantįjį, apie ištarto, užrašyto žodžio lemtingumą.

– Nežinau, ar tokiais dalykais galima dalintis, bet... Praėjusių metų rugpjūtį mirė poetas Valdemaras Kukulas. Aš ėjau į laidotuves, o mano vyras, dabar jau šviesaus atminimo Juozas Macevičius, blogai jautėsi ir liko namie.

Kai grįžau, jis parodė eilėraštį iš savo paskutinės knygos „Atsisveikinimas“. Eilėraštis yra skirtas Valdui... „Gražiai sutemo. Kaip rugpjūtį./ Ir padvelkė rudens vėsa./ Taip noriu su savim pabūti/ Po krintančių žvaigždžių šviesa...“ Vyras man sako – „matai, rugpjūtis?“ O aš pasižiūrėjau į knygos puslapį – 52. Valdui tiek ir buvo metų... Kaip jūs galite paaiškinti tokius dalykus?

– O jūs dabar ar jau galite paaiškinti tai, ką norėjote suvokti penkerių? Kur dingsta tas vabalas nuo takelio?

– Išėjo į paslaptį – už tos ribos, kurią, atėjus laikui, peržengsime visi.

„Kiekvienas eilėraštis man yra atskiras pasaulis“

Vaikų ir suaugusiųjų poetinė vienovė

15min • 2012 m. sausio 27 d. Vilnius | 17

Violeta Grigaliūnaitė[email protected]

Apie 150 Vilniaus daugiabučių vis dar neturi atskirų šilumos punktų. Tūkstančiui kitų sostinės namų juos įrengė „Vilniaus energija“. Pasirūpinti likusiais ji neketina.Savivaldybės Aplinkos ir energetikos depar-tamento direktoriaus pavaduotojo Kęstu-čio Karoso žodžiais, taip nutiko dėl to, kad šie namai niekada neturėjo įvadinių šilu-mos skaitiklių. Tiesiant šilumos trasas buvo įrengiamas vienas šilumos punktas keliems pastatams. Tokiu būdu šiluma, karštas van-duo buvo tiekiami į šalia esančius pastatus ir tada išskirstomi.

„Vilniaus energija“ nebeinvestuosProgramą, kurios metu modernizuota dau-giau nei 1 tūkst. daugiabučių namų šilumos punktų, sostinės savivaldybė ir „Vilniaus energija“ vykdė nuo 2006 m. Tačiau nuo praėjusių metų lapkričio įsigaliojus Šilumos įstatymo pataisoms, „Vilniaus energija“ at-sisakė programą tęsti. Esą įstatymas drau-džia šilumos tiekėjui kištis į namo vidaus šildymo sistemų darbą.

„Kilo klausimas, kaip pabaigti atnaujinimą

ir kas turėtų į tai investuoti. Žiūrint įstaty-miškai, tai bendra gyventojų nuosavybė ir turėtų būti modernizuojama gyventojų lė-šomis“, – aiškino K. Karosas.

Modernizuoti šilumos punktą kainuoja brangiai. Skaičiuojama, kad likusiems 150 namų dar prireiks apie 4 mln. Lt investici-jų, kiekvienam namui – po 30–40 tūkst. Lt.

Įtaria vilkinimą Tarp tų 150-ies „nelaimėlių“ atsidūrė kelių Užupio gatvės namų gyventojai. Jie turi bendrą šilumos punktą. Anot Užupio g. 2, 4, 6, 8 daugiabučių namų savininkų bend-rijos pirmininko Vytauto Ankudavičiaus, kol kas jie nesulaukė jokių siūlymų, ką da-ryti. „Šiandien situacija yra tokia: šilumos tiekėjai šilumos punktų neįrengė, gyven-tojams tai pernelyg didelė našta. Kai baig-sis šilumos sezonas, pradėsime galvoti, ką daryti toliau“, – pasakojo V. Ankudavičius.

Jis įsitikinęs, kad, išsinuomodama Vil-niaus šilumos ūkį, „Dalkia“ įsipareigojo renovuoti šilumos mazgus. Tačiau nere-novuoti liko tie, kurie, komerciniu požiū-riu, šilumos tiekėjams pasirodė neįdomūs.

„Mūsų namuose yra 67 patalpų bendra-turčiai, reikės statyti penkis šilumos maz-gus. Palyginkime: Žirmūnuose ar Karoli-niškėse pastačius vieną šilumos mazgą, juo naudosis apie 150–250 butų. Tad nesunku suskaičiuoti, kur labiau apsimoka ši mo-dernizacija“, – ironizavo V. Ankudavičius.

Vyras tikino, kad namo gyventojai yra

pateikę visus reikalingus dokumentus, nu-matytos ir vietos, kur šilumos punktai at-siras, tačiau kelerius metus procesas buvo vilkinamas, o priėmus naująjį Šilumos įsta-tymą iš viso nutrūko.

Bėdos nemato K. Karosas pripažino, kad daugiausia namų, kuriuose iki šiol nemodernizuoti šilumos punktai, liko Senamiestyje. Tačiau tai esą lėmė objektyvios priežastys: tiesiant šioje miesto dalyje naujas trasas, tenka kviestis archeologus, kurie prižiūri kasinėjimus, po kelis mėnesius laukti Kultūros paveldo de-partamento leidimų.

Vis dėlto tai, kad daliai daugiabučių šilumos punktus modernizavo „Vilniaus energija“, o kitiems gali tekti tvarkytis

patiems, K. Karosui neatrodo labai didelė bėda. Esą pasikeitus teisinei bazei, pasikeitė ir situacija. Tačiau Vyriausybė svarsto, kad gyventojams gali tekti išpirkti ir jau moder-wwnizuotus šilumos punktus.

Tad vieni vilniečiai paprasčiausiai pirma investuos, o tada turės modernų punktą. Kitiems teks sumokėti už tai, kuo jie jau kurį laiką naudojosi.

Šilumos punktus teks atnaujinti patiems

40 tūkst.Lt- tiek kainuoja atnaujinti šilumos punktą.

Skaičius

Šių Užupio gatvės namų gyventojams gresia nemenkos išlaidos. J. Kalinsko nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Sausio 27 d., penktadienis

18.30 val. – Vilniaus teatras „Lėlė“ Aktoriaus Rolando Kazlo monospektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal poeto ir vertė-jo Vlado Šimkaus (1936–2004) eiles. Bilietai – 33 Lt.

19 val. – klubas „New York“ Jubiliejinis, šiemet 20-metį švenčiančios grupės „The Road Band“ koncertas su dainininke Yolanda Bush (JAV). Skambės senas geras bliuzas. Bilietai – 23–53 Lt.

20.30 val. – klubas „Brodvėjus“ Dainininkės Arinos ir grupės „Veto Bank“ gyvo garso koncertas „Prisiminimai“.Skambės bliuzas, ritmenbliuzas, baladės ir roko klasika. Bilietai – 18 Lt.

Sausio 28 d., šeštadienis

13 val. – Vilniaus kamerinis teatrasRolando Boravskio režisuotas spektaklis vaikams „Strakaliukas ir Makaliukas“ pagal Kosto Kubilinsko kūrybą. Bilietai – 18–23 Lt.

18.30 val. – Vilniaus kamerinis teatras Pirmą kartą teatro scenoje – gyvo garso miuziklas pagal Igno Šeiniaus lietuvių literatūros klasika tapusį romaną „Kuprelis“. Režisierius – Raimundas Banionis. Pagrindinius vaidmenis atlieka Jokūbas Bareikis, Vaidas Baumila ir Ingrida Žiliūtė. Bilietai – 38–65 Lt.

19 val. – Kongresų rūmai Kasmet savo gimtadienio proga Lietu-vos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas Gintaras Rinkevičius dovano-ja šventę žiūrovams. 24-ajame orkestro gimtadienyje dalyvaus ypatingas svečias – solistas Edgaras Montvidas. Bilietai – 32–102 Lt.

19 val. – Nacionalinė fi lharmonija Kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoni-niu orkestru koncertuos Vadimas Ru-denko – ryškiu romantiniu talentu pasi-žymintis pianistas, virtuozas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas. Nuo 1998 m. V. Rudenko – Maskvos valstybinės akademinės fi lharmonijos solistas. Bilietai – 23–73 Lt.

19 val. – Menų spaustuvė Vyčio Jankausko šokio teatras pristato premjerą – spektaklį „Judantys taikiniai“. V. Jankausko šokio trupė įkurta 1997 m., o 2004-aisiais trupei suteiktas profesio-nalaus šokio teatro statusas. Bilietai – 30 Lt.

20.30 val. – klubas „Brodvėjus“ Koncertuos grupė „Bliuzoholikai“, kurios įkūrėjas, dainų ir tekstų autorius – Au-drius Azguridis. Keliolika metų jis grojo bliuzo grupėje „Senas Kuinas“, o neseniai pradėjo savo kūrybinį kelią. Bilietai – 13 Lt.

21 val. – muzikos klubas „Tamsta“ Ericos Jennings ir Jurgio Didžiulio muzi-kinis duetas „The Ball & Chain“ švenčia vienerių metų gimtadienį. Ta proga jiedu grįžta į „Tamstą“, kur lygiai prieš metus įvyko pirmasis bendras šių dviejų kūrėjų pasirodymas. Šįkart prie dueto svečio teisėmis prisijungs Algis Greitai. Bilietai – 30 Lt.

Sausio 29 d., sekmadienis

11 ir 14 val. – Vilniaus Mažasis teatras Premjera – spektaklis vaikams nuo 5 metų „Mama katinas“ pagal Luiso Seplvedos apsakymą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Režisierius – Evaldas Jaras. Vaidina: Jokūbas Bareikis, Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, Kirilas Gluša-jevas, Leonardas Pobedonoscevas ir kt. Bilietai – 12–22 Lt.

16 val. – Taikomosios dailės muziejusKamerinės muzikos koncertas „Širdį įkvėpimas tvindo, grožio kupini skliau-tai“, skirtas smuikininko Algirdo Ver-bausko 60-mečiui ir kūrybinės veiklos 35-mečiui. Bilietai – 20 Lt.

Sausio 30 d., pirmadienis

19 val. – klubas „New York“ Premjera – spektaklis „Vietų nėra“, kuria-me pasakojama apie vieną, prieš pat Ka-lėdas klientų atsiginti negalinčio resto-rano Niujorke, darbo dieną. Režisierius – Arvydas Lebeliūnas. Bilietai – 38 Lt.

Sausio 31 d., antradienis

18.30 val. – Vilniaus Kamerinis teatrasPremjera – tragikomedija „Kai žmonės vaidino Dievą..!“ Režisieriai: Alicia Gian (JAV) ir Marius Mačiulis. Vaidina: Sima Tarvydaitė, Ridas Jasiulionis, Vaiva Mar-kelytė ir kt. Bilietai – 28–50 Lt.

19 val. – „Domino“ teatras Po metų pertraukos pristatomas atsinau-jinęs miuziklas „Tadas Blinda“, kuriam Andrius Mamontovas ir Gintautas Venis-lovas sukūrė naują muziką. Bilietai – 50–70 Lt.

Vasario 1 d., trečiadienis

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Premjera – spektaklis „Bomba, arba Ariel“, pastatytas pagal vieną iš pasku-tiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskai-tės pjesių, publikuotų jau po mirties. Tai sukrečianti, maištinga istorija apie tikėjimą. Bilietai – 23–43 Lt.

Vasario 2 d., ketvirtadienis

19 val. – Šokio teatras Paryžiaus nacionalinės muzikos ir šo-kio konservatorijos „Junior Ballet“ tru-pės gastrolės. „Junior Ballet“ – Paryžiaus konservatorijos baleto trupė, kuri, vado-vaujant Daniel Agésilas, kasmet pristato po naują šokio programą. Bilietai – 10–30 Lt.

18 | Renginiai

Streikuoja širdis ir atmintis?

sublogote, pašlijo nervai,

-

-

-

-

-

-

-

--

-

-

Su didele nuolaida dabar išsitir

Antakalnio -

www.medicinapractica.lt

Miuziklas „Tadas Blinda“. BFL nuotr. Aktorius R. Kazlas. BFL nuotr. Trupė „Junior Ballet“.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

L. Katkus: „Nesuvokta praeitis pasmerkta kartotis“

20 | Kultūra

Sovietinis ir posovietinis laikotarpis – iš asmeninės perspektyvos. Tokia yra naujoji poeto, eseisto Lauryno Katkaus knyga „Sklepas ir kitos esė“.

Ją skaitydama vyresnioji karta, matyt, nu-stebs, kaip tarybinę santvarką suvokė ir išgyveno paaugliai, autoriaus bendraam-žiai šypsodamiesi linkčios – „taip ir buvo“, o jaunieji skaitytojai turbūt patirs nuosta-bą – „neįtikėtina, kad buvo taip“.

– Nuo sklepo norėtųsi ir pradėti: ar jame iš tiesų, kaip pasakojama šioje knygoje, esa-te rašęs, ar čia tas atvejis, kur „nepainiokite autoriaus su pasakotoju“?

– Ką čia atpainiosi, kai viskas į tokią barz-dą susipainioję...

– Esė, pavadintoje „Sklepas“, rašote apie dabartinę literatūros vietą – erdvius salo-nus pakeitė užkaboriai. Ar jums atrodo, kad rašytojai, intelektualai buvo priversti nusi-leisti į rūsį?

– Literatūros reikšmė visame pasauly-je yra sumažėjusi, palyginti, pavyzdžiui, su XIX amžiumi, kai ji buvo dominuojanti meno rūšis. Lietuvoje prie to dar prisidėjo valstybės ir ekonomikos „bėgių“ keitimas. „Sklepe“ bandau svarstyti, kokia tokioje si-tuacijoje turėtų būti savęs neapgaudinėjanti ir neverkšlenanti rašytojo pozicija. Tačiau kalbu ir apie tai, kad literatūra anaiptol nėra anachronizmas, kad ne auditorijos dydis lemia, kad esama ir netiesioginių, bet ne mažiau svarbių literatūros poveikio būdų.

Pridurčiau, jog dabartinė situacija nėra vien aukštybių nuskirtas likimas; daug kas priklauso nuo konkrečioje šalyje susiklos-čiusių aplinkybių, sakykim, nuo žiniasklai-dos sveikatos ir dėmesio kultūrai. Dalis at-sakomybės tenka ir literatūros žmonėms:

mūsų pasyvumui, įsivaizdavimui, kad juo-dus darbus turi nudirbti kiti.

– Jeigu skaitytojui reikėtų apibūdinti, apie ką yra šios jūsų esė, jis turbūt minėtų „poko-munistinę jauno žmogaus savijautą“, „lū-kesčių kupiną žvilgsnį į Vakarus“, „sovietinį absurdą ir palikimą“. Tarsi „nieko nauja“, tačiau, kai pagalvoji, bent jau jaunesnioji karta turėtų jausti tokių temų alkį.

– Iš tiesų, apie neseną praeitį parašyta ne itin daug, ir tai lemia jūsų minimą šių temų „alkį“. Bet kai apie tai prabylama, pasigirs-ta – „nieko naujo“, „viską ir taip žinome“ ir pan. Nežinau, ko čia daugiau – lietuviško konservatyvumo ar manymo, kad tarybi-nė ir potarybinė praeitis mums trukdo būti šiuolaikiškais europiečiais.

Apie tai verta rašyti ne dėl galimo atgar-sio. Tai galimybė suvokti asmeninę ir ko-lektyvinę patirtį. Nesuvokta, nepapasakota,

Mindaugas Nastaravičius [email protected]

Laurynas Katkus (g. 1972 m.) –

poetas, eseistas, literatūros istorikas.

Vilniaus universitete studijavo lituanis-

tiką, Leipcige ir Berlyne – vokiečių ir lygi-

namąją literatūras. Apsigynė disertaciją

apie tremtį moderniojoje lietuvių ir vo-

kiečių poezijoje.

Literatūroje debiutavo eilėraščių knyga

„Balsai, rašteliai“ (1998 m.). Yra išleidęs

dar du poezijos rinkinius – „Nardymo

pamokos“ (2003 m.) ir „Už 7 gatvių“

(2009 m.). Keletas jo knygų yra išleistų

ir Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose.

Yra vertęs iš vokiečių, anglų kalbų. Tarp

žymesnių vertimų – Susanos Sontag

esė rinkinys „Apie fotografi ją“, Walterio

Benjamino esė rinktinė „Nušvitimai“,

Friedricho Hoelderlino poezija.

Knyga „Sklepas ir kitos esė“ prieš pus-

metį pirmiausia buvo išleista Vokietijoje,

o neseniai pasirodė ir Lietuvoje.

Biografi jos ženklai

Politikos plėšrūnai Siužetas ir kontekstas Artėja nauji JAV prezidento rinkimai. Tarp pretendentų – gubernatorius Morisas (akt. G. Clooney). Saikingai principingas ir ne-kvailas politikas, kurio komandoje dirba jaunas ir itin ambicingas viešųjų ryšių at-stovas Styvenas (akt. R. Goslingas). Kova arši, todėl klastingi priešininkai naudoja įvairias priemones.

Uolusis Styvenas užkimba ant vieno to-kio kabliuko ir netrukus rinkimų štabo vir-šininkas Polas (akt. P. S. Hoff manas), la-biausiai vertinantis lojalumą, jį atleidžia. Galbūt vyrukas būtų iškritęs iš didžiosios politikos, jeigu ne Moteris. Taip, tai vėl ta pati tradicinė (ne tik) Amerikos politikų ir prezidentų silpnoji vieta. Styvenas ciniš-kai pasinaudoja jaunos dailios stažuotojos paslaptimi ir politikų šachmatų partijoje nutinka netikėta rokiruotė…

Išvados Šią psichologinę dramą apie politikų nuo-dėmes bei jų lanksčius moralinius principus G. Clooney planavo susukti prieš kelerius metus. Tačiau, jo žodžiais tariant, išrinkus B. Obamą būta tiek vilčių ir euforijos, kad nederėjo gadinti džiugiu laukimu persunk-tos atmosferos. Praėjo pora metų. Kaip ir reikėjo numanyti, netrukus viskas grįžo į vėžes, ir režisierius vėl ėmėsi darbo.

Ir labai gerai, kad šis projektas realizuo-tas. Filmas iš tiesų gan įtikinamai paro-do rinkiminės kampanijos užkulisius, ci-nišką naudojimąsi informacija ir žmonių

silpnybėmis. Jis nėra itin demaskuojantis ar labai šokiruojantis. Jis netaps kino kla-sika. Tačiau gali tapti dar vienu įsimintinu priminimu, jog žmogaus prigimtis (ir to-kios silpnybės, kaip įtakingų vyrų potraukis jaunoms dailioms stažuotojoms ar studen-tėms) per tūkstantmečius iš esmės nepasi-keitė. Kaip teigia išminčiai, valdžia tvirki-na, o absoliuti valdžia tvirkina absoliučiai.

Populiarusis ir talentingas aktorius R. Go-slingas vėl puikiai susidorojo su užduotimi –įkūnijo prie sienos priremto tipiško karje-risto nemalonią transformaciją. Jau isto-rijos pradžioje nesunku pastebėti Styve-no esminius bruožus ir įsitikinti, kad šiam vyrukui svarbiausia yra laimėti bet kokia kaina. Tačiau fi nale jis dar labiau sužvėrėja. Tas tylus sužvėrėjimas ir akyse spindintis abejingumas kito žmogaus nelaimei ilgiau-siai išlieka atmintyje.

Įsidėmėkite šio politikos pasaulio plėšrū-no veidelio išraišką. Verta jį atpažinti, juo-lab kad tokių personažų esama ir Lietuvoje.

Kraujas ir nuobodulys Siužetas ir kontekstas Ei, slėpkimės vyrai, atbėga vampyrai! Net jei-gu jų lyderis yra žavioji Selena (akt. C. Beck-insale) žydromis ir skvarbiomis it lazeris akimis. Ši moteris latekso kostiumu nesu-stabdoma. Tiesa, ją sustabdė (užšaldė it Os-tiną Pauersą) trečioje dalyje, kai žmonės surengė vilkolakiams bei vampyrams Bal-tramiejaus naktį.

Ketvirtoje dalyje Seleną kažkas (nesakysiu kas) atšildo ir ji vėl pasprunka. Ji ieško savo mylimojo – vilkolakio ir vampyro hibrido Maiklo, bet sužino, kad turi dukrą – mergaitę simbolišku vardu Ieva (akt. I. Eisley). Jeigu manote, kad tai reiškia naujo tipo būtybę, kaip bibliniais laikais Rojuje sutvertą Ado-mą, tai neklystate. Ji gabesnė net už mamą. Požemiuose tūnantys vilkolakių likučiai tą žino ir nori ją žūtbūt pagrobti. Naujos grum-tynės tarp žmonių, vilkolakių ir vampyrų neišvengiamos. Kaip ir dar vienas tęsinys.

Išvados Saugus būdas užsidirbti pinigų Holivude – kurti ne itin ambicingus, gausiai kompiute-riniais vaizdo efektais pastiprintus ciklus su patraukliais herojais. Tai labiausiai paplitę siaubo fi lmų su fantastikos elementais pa-saulyje, kuriam galima priskirti, pavyzdžiui, „Galutinį tikslą“ ar „Absoliutų blogį“.

Būtini siužeto elementai: koks nors blogio jėgų sąmokslas, kuriame dalyvauja demo-niškas mokslininkas), nesibaigiančios kru-vinos gaudynės tamsoje, požemiuose, daug

kraujo ir, pageidautina, seksualios herojės. Visa tai gausite ketvirtoje „Kito pasaulio“ da-lyje. Kodėl šis fi lmas nevertas jūsų dėmesio ir laiko? Todėl, kad labai primityvus. Palyginus su juo, pirmasis „Kitas pasaulis“ buvo kone šedevras. Per tuos aštuonerius metus netikė-tumo efektas, deja, išgaravo. Filmo autoriai nebemėgina būti originalūs. Jie apsiriboja standartiniais dialogais, o pagrindinė herojė tokia neįveikiama, kad nelieka jokios intrigos.

Tik viena mane suintrigavo: vilkolakiu virstantis žmogus marškinėlius nusimau-na, o kelnių – kažkodėl ne. Bet jau kitame kadre tas vilkolakis bėgioja plikas it tilvikas. Tikras stebuklas!

Kino kodas

„Purvini žaidimai“ („Ides of March“)

JAV, 2011 m., 100 min.

Rež. George’as Clooney.

Vaidina: Ryanas Goslingas,

George’as Clooney,

Philpas Seymouras Hoff manas.

Įvertinimas

„Kitas pasaulis 4. Pabudimas“ („Underworld the Awakening“)

JAV, 2012 m., 85 min.

Rež. Mansas Marlindas

ir Bjornas Steinas.

Vaidina: Cate Beckinsale,

Stephenas Rea, India Eisley.

Įvertinimas

20

Kino k

Rolandas Maskoliūnas

Rubrika | 2115min • 2012 m. sausio 27 d.

Žavioji ir bjaurioji Indija „Dar vienas pasakojimas apie Indiją?“ – pasakysite išvydę Dianos Mickevičienės knygą „Visos mano In-dijos“. Juk jau yra pusė lentynos Jurgos Ivanauskai-tės kelionių po Indiją įspūdžių, skaitėme ir Martyno Starkaus bei Vytaro Radzevičiaus „tuktukinę“ istori-ją, galų gale – ir legenda tapusį „Šantaramą“, ką jau kalbėti apie akademines knygas.

Tačiau D.Mickevičienės knygą galima pavadinti visų jų sinteze – apjungdama tiek mokslines žinias, tiek kelionių įspūdžius, ji pateikia įspūdingą, įvai-riapusį Indijos paveikslą. Tiek jo žaviąją, tiek bjau-riąją puses.

Dvi knygos dalys Tai, kad išdėlioti nuosekliai savo įspūdžius apie Indi-ją nėra lengva, matyt, pasakys kiekvienas ten buvęs. Net ir po kelių kelionių į šią šalį dažniausiai sunku apsispręsti, patinka ši šalis ar ne. Nes ji, kad ir kaip nuvalkiotai tai beskambėtų, iš tiesų yra kontrastų šalis. Meilė Indijai, jos unikaliems dalykams, visuo-met yra šalia šokiruojančių potyrių, susiduriant su negailestinga skurdo realybe.

Leidykloje „Didakta“ išleista pirmoji D. Micke-vičienės knyga „Visos mano Indijos“ tokią jausmų kakofoniją, potyrių įvairovę pateikia kuo aiškiausiai – autorė iš-pažįsta savo susižavė-jimą šia šalimi, kartu pastebėdama ir tai, kas jai atrodo visiškai nepriimtina.

Filosofės, istori-kės, politikos mokslų diplomus turinti, ne-mažai metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti diplomatė nusprendė pasirinkti dienoraščio ir akade-minio stiliaus sintezę.

Taigi, knyga tarsi „sulipdyta“ iš dviejų dalių – autorė aprašo savo įspūdžius iš pusės metų studijų Naujajame De-lyje, o kartu juos papildo komentarais, istorinėmis, kultūrinėmis, fi losofi nėmis įžvalgomis.

Toks pasakojimo stilius pasiteisina – autorė sugeba rašyti gyvai, įtraukiančiai, kartu pateikdama gausy-bę faktinės informacijos iš pačių įvairiausių Indijos sričių, kurią sukaupė dirbdama Vilniaus universiteto Orientalistikos centre bei Indijoje. Tai – nuotykis, o kartu ir rimta studija.

Ar tikrai tai dvasinis lopšys? Jau knygos pradžioje autorė cituoja Indijos istoriką ir rašytoją Mukulą Kesavaną, kuris teigė, jog „jeigu Indija neegzistuotų, niekam neužtektų vaizduotės ją išrasti“.

Knygos turinys šį posakį patvirtina – D. Mickevi-čienė pasakoja apie Bolivudą, vestuvių papročius, beprotiškas kelionių taisykles (arba jų nebuvimą), humorą, maistą, mediciną, religiją ir lūšnynus – at-rodo, kad šioje knygoje telpa kone visi spalvingi In-dijos gyvenimo aspektai, o autorės kelionių geog-rafi ja plečiasi nuo budistinės šiaurės iki žaliosios Ke-ralos pietuose.

Bet tai ne tik pasakojimas apie Indijos istoriją, kul-tūrą ir papročius, tačiau ir bandymas suvokti šios ša-lies mentalitetą, o kartu ir paneigti kai kuriuos ste-reotipus. Gajausias iš kurių, be abejo, Indijos, kaip dvasinio lopšio, įvaizdis. D. Mickevičienė rodo, kad ir dvasingumas šioje šalyje gali būti tiesiog vakarie-čiams parduodama prekė, o „materialistiškųjų Va-karų, dvasingųjų Rytų“ samprata yra pakankamai toli nuo realybės.

Recenzija

Audrius Ož[email protected]

Kultūra | 21

juo labiau ignoruojama, ji pasmerkta kartotis dabartyje, kas kartą vis sunkiau pastebima, vis geriau prisitaikiusi prie naujų sąlygų, nelyginant virusas. Tur-būt nereikia čia vardyti „amžinojo su-grįžimo“ pavyzdžių – jie puikiai žinomi.

Mano įsitikinimu, norint, kad gyve-nimas iš pagrindų pasikeistų, šitai yra daug svarbiau nei koks nors didesnis BVP ar sinchronizacija su ES teisės ak-tais. Ir atvirkščiai – pasikeitimų mas-tas gali būti matuojamas diktatūrinės praeities aktualumu. Rytų vokiečiams ji jau beveik istorija, tačiau jie daugiau nei dešimtmetį ją nagrinėjo visais įma-nomais kampais. O keleriais metais už mane jaunesnė bičiulė iš Andalūzijos apie Franko valdymą pasakoja taip, lyg jis būtų baigęsis visai neseniai.

– Esė „Maskvos koldūnai“ rašote apie savo mokyklos direktorių, kuris 1987-aisiais skelbė, kad tikroji Lietuvos valstybės šventė yra Litbelo socialistinės respublikos paskelbimo diena, o po ke-lerių metų jau stovėjo kaip pagrindinis Vasario 16-osios minėjimo dalyvis. Ar kas nors reaguodavo į tokius, jūsų žo-džiais tariant, „įspūdingus kūlversčius“?

– Mūsų mokykloje mokėsi lagerinin-ko Valentino Ardžiūno sūnūs, kurie jau tame susirinkime drįso viešai ginčytis su garbiais istorikais. O prasidėjus Są-jūdžiui mūsų direktorius ėmė dažniau sirgti ir vis rečiau rodydavosi mokykloje. Dauguma mokinių – ko gero, ir mokyto-jų – paprasčiausiai džiaugėsi, kad juos paliko ramybėje. Tokia reakcija anuo laiku turbūt pasitaikydavo dažniausiai.

– Buvo įdomu skaityti apie jūsų paaug-lystės patirtis. Tarkim, apie skleidžiamą propagandą, kad grupė „AC/DC“ scenoje vilki vermachto uniformas, o „U2“ reiškia

vokiečių povandeninių laivų tipą. Juk tik-rai buvo tokių, kurie patikėjo?

– Kaip žinome, tarybinėje paletėje eg-zistavo tik dvi spalvos. Visa, kas nepri-klausė pažangiajam pasauliui, tepta juo-dais imperializmo ir fašizmo atspalviais. Apkaltinę jaunimo mėgstamus rokerius fašistinėmis simpatijomis, propagandi-ninkai bandė juos sukompromituoti, be to, rado argumentą, kodėl jų muzikos draudžiama klausytis.

Todėl pankai, kuriems esama sistema nepatiko, ir kurie negalėjo pasitikrinti, ar peršamas pasaulio vaizdas tikras, kai ką gal ir priėmė už gryną pinigą. Ant tvo-ros netoli Katedros esu matęs tokį grafi -tį – „ATA Hitleriui“ su gimimo ir mirties datomis. Savo aplinkoje taip mąstančių nepažinojau. Vis dėlto tai skambėjo per-nelyg neįtikėtinai. Manau, kad ir aps-kritai tokių nebuvo daug, nes reikalas buvo labai pavojingas.

– Po propagandinių Maskvos televizi-jos reportažų jūsų tėvas ištardavo „lož, pizdiož i provokacija“. Ar tai girdintis jaunuolis neatsinešdavo tokios nuotaikos pas kiemo draugus, kurių nemažas būrys, kaip suprantu iš tekstų, buvo rusakal-biai? Nekildavo noras „ieškoti teisybės“?

– Tėvas taip nesakė... Jūsų minimą sentenciją girdėjau iš ne vieno pažįsta-mo. Man atrodo, kad trintis tarp pankų ir „montanų“ buvo aršesnė prieš prasi-dedant Sąjūdžiui. Kai 1988-aisiais išsi-kėliau iš Dzeržinskynės, liko įspūdis, kad prasidėjus Sąjūdžiui šitai nuėjo į antrą planą – ar tapo bendros politi-kos dalimi?

Prisimenu, kaip nešdamiesi plaka-tą prieš lakūnus ėjome į demonstraci-ją prie Seimo ir nukirtome kampą per šalia esančios rusų mokyklos kiemą; moksleivių grimasos ir replikos tikrai

nebuvo draugiškos. Tačiau nepaprastas pakylėtumas, vyravęs tuo metu, neleido sutapatinti vietinių rusų su „Centru“. Manyta, kad „ideologinių“ yra tik sau-jelė, į kurią galima nekreipti dėmesio, o dauguma supranta ar netrukus supras lietuvių siekius.

– Jeigu tikėtume apklausomis, du treč-daliai Lietuvos gyventojų šiuo metu rink-tųsi ekonominę gerovę, o ne šalies neprik-lausomybę. Knygoje prisimenate, kaip neištvėrėte, kai jūsų draugui – rašytojui iš Rusijos – žodis „laisvė“ sukėlė ironišką šypseną, nes Tarybų Sąjunga, girdi – ir pramonės pažanga, ir nemokama svei-katos apsauga, ir tvarką užtikrinanti mi-licija, ir intelektualų ryšys su liaudimi, ir žmogus kosmose. Kodėl, jūsų manymu, laisvės kaina pasidarė „įperkama“?

– Apklausos klausimas nuobodus. Reikia klausti įdomesnių dalykų: pa-vyzdžiui, ar rinktumėtės savo šalies ne-priklausomybę, ar artimojo pagijimą iš sunkios ligos? Nepriklausomybę ar ga-limybę apskrieti aplink Žemę kosminiu laivu? Pažiūrėtume, kaip tada pasiskirs-tytų procentai. Beje, per 20 metų ne-dalyvavau sociologinėje apklausoje nė karto. Ar dėl to, kad kaip sklepo gyvū-nas (jei norit, „sklepūnas“) neatstovauju platiesiems visuomenės sluoksniams?

Šiaip galiu tik pakartoti seną tiesą – laisvė yra puikus, bet nelengvas daly-kas, kurio vertę dažnai suvokiame tik retrospektyviai. Valstybės nepriklauso-mybė ir asmeninė gerovė yra skirtingi laisvės lygmenys, kurie idealiu atveju neprieštarauja vienas kitam. Nors mes dar tolokai nuo idealo, viltingų ženklų matau daugiau nei tarybinių nuoskalų.

Man pačiam įdomiausia rašyti apie tai, kaip šitos įvairios laisvės reiškiasi atski-ro žmogaus gyvenime. Mūsų principai ir kompromisai, pasirinkimai ir nepa-sirinkimai (kas svarbiau: gerovė ar ne-priklausomybė?), svajonės, galimybės ir kliūtys, darbai ir apsileidimai. Juk tai galiausiai sukuria šalies ekonomiką, po-litiką ir kultūrą, ar ne?

Į savo sklepą nulipęs

L. Katkus leidžia save

vadinti „sklepūnu“.

J. Kalinsko nuotr.

Reikia klausti įdomesnių dalykų: pavyzdžiui, ar rinktumėtės savo šalies nepriklausomybę, ar artimojo pagijimą iš sunkios ligos?

15min • 2012 m. sausio 27 d.22 | Savaitės interviu

„Koks čia jubiliejus?“ – kilusio sujudimo negali suprasti 65-erių sulaukęs dainininkas Stasys Povilaitis.

Jubiliejus, tikina, būsiąs, kai gale parašys nulį. Dar vienas laukia po dvejų metų – tuo-met, kai Stasys minės penkias dešimtis savo metų scenoje. Štai ką iš tiesų verta švęsti!

– Stasy, sakykite, ar jums kada teko dai-nuoti per savo gimtadienį?

– Ir ne kartą! Kad ir praėjusiais metais Šiaurės Airijoje. Nieko tokio, dar linksmiau.

– Yra nedaug švenčių, kai nelipate į sce-ną dainuoti?

– Kūčių vakarą – griežtai. Ir prieš Vely-kas, Didįjį šeštadienį nedainuoju. Daugiau –jokių prietarų.

Apie gėles – Kai reikia sveikinti jūsų amžiaus vyrą,

visą laiką svarstau, ką jam padovanoti? Juk lyg ir viską turi, visko pertekęs. Prisipažinki-te, kokios dovanos laukiate ir tikitės?

– Man patinka praktiški daiktai. Kad ne-reiktų sukti galvos, kur padėti, pastatyti.

– Vazelę kokią? – Vazelė – ne, o, štai, vaza – praktiškas

daiktas. Per koncertus gaunu daug gėlių. Jas visas reikia kažkur pamerkti, o vazų namuose trūksta.

– Po koncertų visas gėles nešatės namo? – Ne visada... Po koncerto Vilniaus ope-

ros ir baleto teatre jų buvo tiek daug, kad su Birute išvežiojome po bažnyčias.

– Ar Stasys Povilaitis turi savo mėgsta-mas gėles?

– Tos, kurios nesibado. Rožės su savo spyg-liais yra nuleidusios tiek kraujo, kad jei visą surinkčiau, galėčiau išgelbėti daug gyvybių. Anuomet, kai gastroliuodavome po buvusią Sovietų Sąjungą, koncertuose gautas gėles išdalydavome viešbučių administratorėms, budinčiosioms. Lietuvoje – taip pat. Keletą žiedelių pasimerki į trijų litrų stiklainį kam-baryje, o viešbutis skendėja gėlėse.

– Tikriausiai už gėles viešbučių administ-ratorės jums turėdavo ką pasiūlyti?

– Turėdavo. Geresnį kambarį pavyzdžiui. Su vonia. Arba kambarį šeimai, o ne trims šeimoms vieną.

Apie viešbučius – O dabar, Lietuvoje, jūs dar nakvojate

viešbučiuose? Ar po koncerto visada sten-giatės pasiekti savo lovą?

– Jei esu labai nuvargęs, jei kelias toli-mas, rūkas, pūga, tai visada lieku nakvoti.

Panevėžyje, Kaune, Druskininkuose ar Šiauliuose. Atėjo laikas, kai reikia save patausoti.

– Nesivežiojate kartu savo mėgstamos pagalvės?

– Pagalvės – ne, bet automobilyje visa-da turiu tokį krepšelį, kuriame – skutimo-si reikmenys, pasta, dantų šepetukas, pi-žama, šlepetės. Jei sugalvoju likti, visada visko turiu. Netgi kavos, arbatos ir mažutę kaitinimo spiralę, jei po koncerto užsino-rėčiau ko nors karšto atsigerti. Negi naktį kavinės ieškosi?

– Turite po savo mėgstamą kiekviename mieste?

– Žinau, kur skaniausiai ruošia avieną, Kauno senamiestyje ieškau žvėrienos. Tik-rai yra gerų vietų.

– Vadinasi, Lietuvą pažįstate it savo pen-kis pirštus?

– Pažįstu, bet Lietuva keičiasi. Čia buvo, čia nebėra...

Apie automobilius – Prie automobilio vairo visada sėdate pats,

o juk tikrai galėtumėte samdytis vairuotoją. – Kai mane veža, aš taip pat dalyvauju

važiavime: dairausi į šonus, maigau peda-lus, negaliu tiesiog sėdėti išsidrėbęs. Jei jau taip, tai kam man tas vairuotojas?

– O jūsų žmona Birutė sėda prie vairo? – Ji turi vairuotojo pažymėjimą, mokėjo

vairuoti, netgi turėjo automobilį, bet pir-maisiais metais nedrįso važiuoti, sakydavo: „O kas, jei kaukštelėsiu kur, tau koncertai, jaudinsies“. Po metų perdegė. Vis pasiū-lau: nupirksiu tau kokį kupriuką. „Ne, ne, ne!“ – ginasi.

– Kokios markės buvo pirmasis jūsų automobilis?

– Žiguliukas. Teko pasistengti, paprašyti, kad gaučiau jam paskyrą. Mano veidas tuo metu jau buvo atpažįstamas, tad gavau. Pas-kui žiguliuką pardaviau, iš Amerikos parsi-gabenau „Ford“ markės automobilį. Vėliau –vienas „Buick“, dabar – kitas. Tik keturi au-tomobiliai per gyvenimą... Nedaug.

Kas yra limuzino klasė supratau, kai vienas bičiulis pasodino prie kadilako vairo. Viskas.

Laisvė Radzevičienė [email protected] Cigarą gal ir

norėčiau surūkyti. Bet tai – procesas, kuriam reikia laiko. O jo – nėra.

S. Povilaitis: avantiūrizmas mane nugali

„Rožės su savo spygliais yra

nuleidusios daug kraujo“, –

juokauja maestro.

„15min“ nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d. Savaitės interviu | 23

Didžiulis komfortas. Tiesa, kai žiemą pri-sninga, Vilniaus senamiestyje ne taip leng-va išsisukti, bet „Buick“ – manevringa ma-šina. Ir labai patogi. Ypač, kai daug keliauji.

Apie namus – Anksčiau į Palangą išvažiuodavote anks-

tyvą pavasarį. Dabar gi, vis ilgiau ir ilgiau už-trunkate pajūrio namuose. Ilgitės ramybės?

– Į Vilnių atvažiuoju, kai spaudžia reika-lai, o Palangoje – patogu gyventi. Čia nėra grūsčių, nesijaučia smogo. Išlipęs sostinė-je, burnoje pajuntu kažkokį keistą dulkių skonį, o kai Vilniuje pabūnu ilgiau, grįžęs į Palangą įkvepiu visa krūtine.

– Jaunystėje, kai išvykote iš Palangos į Vil-nių, juk niekaip nemanėte, kad čia sugrįšite?

– Anuomet visas gyvenimas vyko Vilniu-je, su šiuo miestu buvo susieta mano veik-la. Ir automobilių tada tiek nebuvo! Nors... Sėdi į lėktuvą, 9 rubliai, ir tu – Palangoje. Pamenu, dirbau „Lietuvos“ viešbučio nak-tinėje programoje. Per savaitę turėdavome dvi poilsio dienas. Sekmadienį pirmu rei-su į Palangą – šmaukšt, o antradienį šeštą vakaro – atgal.

– Ar Birutė su jumis kartais į gastroles išsirengia?

– Ne, ji jau tiek privažinėjo anais laikais! Kartu gastroliavome po visą Sovietų Są-jungą. Tokią sąlygą iškėlėme – arba kartu, arba nė vienas. Dabar ir gyvenimas sudė-tingesnis – mama mano, namai, katė. Iš paskos juk nesivežiosi. Užsnigs, grįši namo, neįvažiuosi, teks čiupti kastuvus, keletą valandų įvažiavimą į kiemą kasti. Birutė ir nebenori, rūpesčiai namuose, o ir mūsų apsukos – nebe tos.

Apie maistą – Tikriausiai smagu, kai namie kas nors

laukia? Ar grįždamas paskambinate žmo-nai: Birute, noriu sriubytės?

– Sriubytės aš noriu visada. Ir jos visada būna. Paskambinęs klausiu, ko yra šaldy-tuve? Kai išsiaiškinu, tada ir prašau, kad dar ką pagamintų.

– Eiti į turgų, parduotuvę, kieno darbas? – Mano. Raštelis į kišenę, partitūra, kaip

aš sakau, ir pirmyn. Esu išrankus pirkėjas, manęs taip lengvai neapsuksi.

Apie atsargumą – Kovą planuojate didžiulį koncertą Kau-

no „Žalgirio“ arenoje. Ne per daug vietos jūsų žiūrovams?

– Na, koncertas ne vien mano. Scenoje pa-sirodysime kartu su Klaipėdos sportinių šo-kių ansambliu „Žuvėdra“. Tikrai bus gražu.

– Ar būtumėte atsargesnis, jei pats reng-tumėte koncertą? Ką sako jūsų verslininko gyslelė?

– Gal ir būčiau... Bet penkis tūkstančius žmonių tikrai turėtume surinkti. Pusė žiūro-vų ateis dėl „Žuvėdros“, pusė – dėl manęs.

– Atsargumas – Ožiaragių bruožas? – Nebūk optimistas – nenusivilsi. Betgi

kartais avantiūrizmas nugali. Oi, yra jo pas mane, yra. Aš gal ilgai mąstau, bet kai ap-sisprendžiu, imu ir darau.

– Jūs dažnai vadinamas vienu geriausių pramogų pasaulio verslininkų. Atrodo, kad blogų laikų per jūsų karjerą nė būti nebuvę?

– Nemėgstu skųstis. Gyvenimas yra ban-guotas. Dabar nesiseka? Na, lukterėk, ateisgeresni laikai, Dievas pamatys, kad tau

bloga, pagelbės. Didelių krizių neturėjau, matyt, todėl pramogų pasaulio vandenyse iki šiol ir plaukioju. Jame esama tam tikrų nuostatų, yra tam tikri metų laikai, kai ver-ta rengti koncertus ir kai neverta. Svarbi ir situacija koncertų salėse būtent tuo laiku ir tame mieste. Bet koks muzikos reiškinys su tavimi konkuruoja. Jei ir toj salėj kas vyksta, ir toj salėj, tai geriau gal palauk, stabtelėk.

Tiesą sakant, taisyklės metams bėgant kinta, absoliučių tiesų nėra. Svarbu pajus-ti, kada pačiam keistis.

Apie džentelmenus – Tačiau garbės kodekso taisyklės visą gy-

venimą išlieka tos pačios? – Visos svarbiausios telpa į džentelme-

no sąvoką. Manyčiau, kad jos aiškinti nie-kam nereikia.

– O aš manau, kad reikia... – Padorumas, korektiškumas, žodžio lai-

kymasis. Ir būtinai – humoro jausmas. Koks džentelmenas be humoro?

– Tikram džentelmenui dera pypkė arba cigaras. Padarot kada tokią nuodėmę?

– Cigarą gal ir norėčiau surūkyti. Bet tai –procesas, kuriam reikia laiko. O jo – nėra.

– Nejau – tikrai? Ką darote tuomet, kai akimirką vis dėlto randate?

– Sofa yra kojoms ištiesti, televizorius, knyga prieš miegą, pagaliau – pasivaikščio-ti, paplaukioti jūroje. Beje, tai du dalykai, kuriuos atlieku be jokios prievartos. Ir fi zi-nių pratimų nereikia, kuriuos kiti sukandę dantis daro.

Apie muziką – Stasy, visi žino senąsias jūsų dainas ir

šlagerius. Išduokite, ar yra naujų?

– Yra, bet apie jas nieko nepasakosiu. Išgirsite.

– Tekstus, kaip anais laikais, per naktį parašėte?

– Pasirodo, darbingesnis darausi pirmo-je dienos pusėje. Tai anksčiau būdavau pelėda...

– Ir vis dėlto, jūsų koncertuose visada skamba „Vėl švieski man vėl“. Juk turėtų nusibosti?

– Buvo toks laikas, kai tos dainos ne-dainuodavau. Bet kiekvienas dainininkas turi vieną ar keletą dainų-vizitinių kortelių.

Įsivaizduokite Tomo Joneso koncertą be „Delilah“?! Užtat ir dainuoji tas pačias, nes juk koncertas – publikai.

Kiekvienas atlikėjas stengiasi atnaujinti savo repertuarą, bet daryti tai reikia iš lėto, pamažu. Pateikti klausytojams po keletą naujų dainų, ne visas iškart.

Būna dainų, kurios patinka pačiam, o pub-lika jų nepriima. Ir atvirkščiai – kai galvo-ji, kad nieko gero nepadarei, o klausytojai ošia. Nes juk geros dainos formulės niekas dar neišrado.

Aš irgi einu bandymų keliais.

Nemėgstu skųstis. Gyvenimas yra banguotas. Dabar nesiseka? Na, lukterėk, ateis geresni laikai, Dievas pamatys, kad tau bloga, pagelbės.

S. Povilaitis – išrankus

pirkėjas. Į turgų

visada keliauja jis,

o ne žmona.

Pasivaikščiojimas

pajūriu – vienas

didžiausių malonumų.

15min • 2012 m. sausio 27 d.24 | Virtuvė

Patyrę kulinarai sako: sykį paragavęs vytintos mėsos, jos pikantiško skonio nepamirši visą gyvenimą. Gurmanai ją laiko ypatingo skonio delikatesu.

Skirtingų tautų kulinarai vytinti renkasi skirtingų rūšių mėsą (jautieną, avieną, kiau-lieną, kupranugario mėsą), ją ruošia pagal savus receptus. Visgi visame pasaulyje la-biausiai vertinama vytinta jautiena.

Armėnų išradimas Daugeliui mūsų kraštiečių, ko gero, geriau-siai pažįstamas vytintos jautienos – bastur-mos – skonis. Šis skanėstas – armėnų kuli-narų išradimas ir nacionalinės šios šalies virtuvės pasididžiavimas.

Ypatingais kulinariniais sugebėjimais pa-saulyje garsėjantys armėnai savo sukurto basturmos recepto nepašykštėjo kitų ša-lių maisto gaminimo specialistams, dėl to vytinta jautiena, pagardinta savitais pries-koniais, dažnai ir savaip pavadinta, šian-dien populiari Turkijoje, Graikijoje, Itali-joje, Prancūzijoje, Egipte, Azerbaidžane, Gruzijoje ir daugybėje kitų šalių.

Skirtingi receptai Vytintos jautienos ruošimas – gana ilgas, nemažai kantrybės reikalaujantis procesas, trunkantis ne trumpiau nei tris mėnesius.

Armėnai, ruošdami ypatingo skonio už-kandį basturmą, gausiai pasūdytą mėsą įtrina itin kvapiu Kaukazo kalnų žolelių mišiniu, vadinamu „čamanu“, ir būtinai pagardina česnakais, patikimai saugančiais jautieną nuo gedimo.

Amerikiečių kulinarų vytintos jautienos gamybos technologija ypatinga tuo, kad gausiai pasūdyta ir vietinės kilmės pries-koniais įtrinta ir pamarinuota mėsa vyti-nama neaukštoje temperatūroje (apie 70 °Ckarštyje) arba saulės atokaitoje.

Vytinti delikatesai

Puslapį pristato savaitraštis moterims

Viso pasaulio smaguriai itin palankiai

vertina ispanišką ceciną, vytinamą

Leono regiono kulinarų. Daugybę metų

cecina čia tradiciškai buvo ruošiama tik

žiemą (dėl garantijos, kad mėsa nesu-

ges), dabar dėl didžiulės paklausos šis

valgis gaminamas visus metus. Ir tik iš

vietinių šio regiono karvių veislių

(Parda Alpina, Asturiana de Los Valles,

Morucha ir kt.) mėsos.

Itin vertinama

Jums reikės: 2,5 kg jautienos kumpio arba išpjovos, 150 g česnakų, 500 g druskos, maltų juodųjų pipirų, džiovintų raudonų paprikų, kmynų, raudonėlių. Mėsą supjaustykite maždaug 30 cm ilgio,

12 cm pločio ir 6 cm storio gabalėliais. Iš-

dėliokite giliame moliniame inde, storai

apiberkite druska, uždenkite medvilniniu

audiniu ir porą dienų laikykite šaltoje pa-

talpoje. Mėsos gabalėlius apverskite ir sū-

ryme laikykite dar dvi dienas.

Išgriebus iš sūrymo, kiekvieną mėsos ga-

balėlį nuplaukite po šalto tekančio vandens

srove ir padėkite ant grotelių, kad apdžiū-

tų. Taip paruoštus mėsos gabalėlius išdė-

liokite ant marlės atraižos, paskui apsukite

ja mėsą, marlės galus suriškite, galiausiai

mėsą paslėkite po kokiu nors sunkiu daiktu.

Laikykite apie 5 val. Marlę pakeiskite švaria

jos atraiža ir šį kartą paslėkite mėsą 12 val.

Galiausiai, neišimtą iš marlės, stipriai ap-

sukite tvirta natūralaus pluošto virve ir 12

val. pakabinkite sausoje, tiesioginių saulės

spindulių nepasiekiamoje patalpoje.

Lygiomis dalimis sumaišykite džiovintus

raudonėlius, paprikas bei maltus kmynus.

Į šį mišinį įmaišykite nurodytą kiekį trintų

česnakų, tada į jį įpilkite tiek šalto virinto

vandens, kad gautumėte riebios grieti-

nės tirštumo košelę. Plonai aptepkite ja

apdžiūvusius mėsos gabalėlius, sudėkite

į dubenį ir 3–4 paras laikykite šaltai. Dar

sykį aptepkite mėsą likusia prieskonių ko-

šele ir vėl 3–4 paroms padėkite šaltai.

Galiausiai mėsos gabalėlius apsukite na-

tūralaus pluošto virvelėmis ir pakabinkite

sausoje tiesioginių saulės spindulių nepa-

siekiamoje vietoje džiūti. Maždaug po

10–12 parų jau galite skanauti savos ga-

mybos basturmos!

Kaip pasigaminti basturmos

Itališka vytinta jautiena bresaola gamina-ma tik iš liesos mėsos, ji vytinama tol, kol praranda apie 40 proc. svorio. Skirtingai nuo gan sausos basturmos, bresaola išlie-ka labai minkšta, sultinga, vysdama įgau-na salsvą skonį.

Ispaniška vytinta jautiena cecina (beje, ji ruošiama iš jautienos kumpio), kaip ir bas-turma, yra sausoka, tačiau standi ir tirpte tirpsta burnoje. Jos, kaip ispanai sako, net kramtyti nereikia.

Su kuo dera Paprastai bet kokios rūšies vytintą mėsą įprasta tiekti užkandžiui, tačiau neretai dau-gelio šalių kulinarai jos griežinėliais paska-nina šviežių daržovių salotas.

Egiptiečiai vytinta jautiena gardina net kiaušinienę, o prancūzai ir lietuviai ruošia išskirtinių skonių vytintos mėsos suktinu-kus ir užkandėles su mėlynųjų pelėsių sū-riu, alyvuogėmis, šviežiomis prieskoninė-mis žolelėmis ir t. t.

Italai tradiciškai vytintą jautieną bresolą tiekia kaip karpačą, t. y. supjaustytą perre-gimais griežinėliais, apšlakstytą alyvuogių aliejumi, apibarstytą maltais juodaisiais pi-pirais, parmidžanu bei šviežiomis priesko-ninėmis žolelėmis.

Vytintos jautienos ruošimas – nemažai kantrybės reikalaujantis procesas, trunkantis ne trumpiau nei tris mėnesius.

123rf.com nuotr.

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Andrius Vaitkevičius [email protected]

„Turiu jus įspėti, kad kol nueisite iki reikiamos vietos, galite įlūžti. Ledas plonas, jis traška po kojomis. Jei taip atsitiktų, nepulkite į paniką, o stenkitės iš vandens išlipti taip, kaip esate mokyti“, – ramiu balsu dėsto karininkas. Kariai šią pastabą išklauso ramiai, klausi-mų niekam nekyla. Netrukus du jų pakyla ir pasuka ežero link. Ant plono ledo koją statau ir aš. Pakėlęs pėdą matau besisun-kiantį vandenį. Žengus dar vieną žingsnį, ledas pradeda traškėti. Pajuntu, kad jau smengu žemyn.

Likti sausam neįmanomaĮlūžau prie pat kranto, plonu ledu žengęs vos du tris žingsnius. Šlapiomis kojomis grįžtu į krantą, o du kariai kiek kairiau vis dar eina ežero viduryje iškirstos eketės link. Ledas, matyt, ten tvirtesnis. Jei kariams pa-vyks plonu ledu nueiti iki ežero vidurio ne-įlūžus, sausi jie vis tiek neliks – šoks į eketę tik tam, kad paskui bandytų savarankiškai išsikapanoti iš vandens.

Karių veiksmai įlūžus ledui yra sudėtinė šią savaitę Gaižiūnų poligone netoli Ruklos vykusių Motorizuotosios pėstininkų bri-gados „Geležinis Vilkas“ LDK Algirdo me-chanizuotojo pėstininkų bataliono žvalgų būrio pratybų „Baltasis Vilkas 2012“ dalis.

Žvalgai – ypatingi „Pratybos „Baltasis Vilkas“ organizuojamos jau antrą kartą. Pirmą kartą jos surengtos prieš porą metų misijai Afganistane ruo-šiant PAG-12 karius. Šį kartą pratybos orga-nizuotos Algirdo batalionui. Visam batalio-nui vyko teorinės paskaitos, o atrinktam būriui, kuriam visą laiką taikomi didesni reikalavimai, buvo organizuotos ir trijų die-nų išgyvenimo pratybos miške“, – pasako-jo pratybų vadovas kapitonas Anatolijus Bogamolnikovas.

Būrys, kuriam taikomi ypatingi reika-lavimai – tai žvalgai. Jie visada bataliono priekyje, todėl turi būti ypač gerai parengti.

„Pratybos labai skiriasi nuo anksčiau or-ganizuotų mokymų. Aš pirmą kartą tokio-se dalyvauju“, – įspūdžiais dalijosi Algir-do bataliono žvalgas seržantas Modestas Labanauskas.

Po atviru dangumi žvalgai praleido tris paras. Per jas kariai mokėsi teisingai įrengti

nakvynės vietą, savarankiškai bandė susi-rasti maisto apsnigtame miške, gilinosi į orientavimosi vietovėje subtilybes, stengėsi išstovėti ant slidžių traukiami sunkvežimio.

Išnėrus trūksta oro Išgyvenimo atšiauriomis sąlygomis kursus Švedijoje baigęs ir pratyboms Rukloje vado-vavęs kapitonas A. Bogamolnikovas sakė, kad žiemą miške visų svarbiausia yra ugnis. Jei kariai turi ugnies, nesunkiai gaus ir van-dens, galės pasišildyti maisto, patys sušil-ti ar išsidžiovinti sudrėkusius drabužius.

O drabužiai sušlapti gali ne tik klampojant per pusnis. Užduotis vykdantiems žvalgams dažnai tenka kirsti užšalusius vandens tel-kinius. Ir ne visada ledas būna tvirtas kaip uola. Štai todėl pratybų kulminacija ir tapo praktinių veiksmų įlūžus ledui ir atsidūrus šaltame vandenyje užduotys.

„Išnėrus, plaučius „užspaudžia“ taip, kad negali nė garso išleisti. Galva veikia, mintys šviežios, o pasakyti nieko negali. Šito nu-matyti nė vienas negalėjome. Tikėjomės, kad bus šalta, tam nusiteikėme. Tačiau, kad taip trūks oro, tikrai nepagalvojome“, – pasakojo seržantas M. Labanauskas.

Reportažas | 25

Šuoliai į ledinį vandenįBūrys, kurio mokymai

ypatingi – tai žvalgai,

visada esantys

bataliono priekyje.

A. Vaitkevičiaus nuotr.

Išnėrus, plaučius „užspaudžia“

taip, kad negali nė garso išleisti.

Ne tik kariams, bet kiekvienam žmogui

naudinga žinoti, ką reikia daryti įlūžus.

Svarbiausia, nepulti į paniką. Reikia įsikib-

ti į tvirtą ledo kraštą, nusiraminti, įvertinti

situaciją. Labai svarbu neeikvoti jėgų vel-

tui. Šaukitės pagalbos ir tuo pačiu metu

bandykite išlipti iš eketės. Galima bandyti

išlipti į tą pusę, iš kurios atėjote. Toje pusė-

je ledas jus išlaikė, vadinasi, ten saugiau. O

jeigu įlūžote arti kito kranto ir ledas lūžinė-

ja, tai tiesiog savo kūno svoriu laužydami

ledą artėkite prie kranto. Įlūžus labai svar-

bu nuo savęs nusimesti viską, kas trukdo.

Kitaip tiesiog nepavyks išlipti. Žinoma, ka-

riui svarbu išsaugoti ginklą.

Kaip elgtis įlūžus

Anatolijus Bogamolnikovas, kapitonas

15min • 2012 m. sausio 27 d.26 | IT kodas

Gediminas Gasiulis [email protected]

Lietuviams mobilusis telefonas vis dar reikalingas tik skambučiams ir SMS žinutėms, todėl jie neskuba pirkti kur kas didesnes galimybes atveriančių išmaniųjų telefonų. Iš viso Lietuvoje pernai parduota apie 852 tūkst. mobiliųjų telefonų, iš jų apie 225 tūkst. (26 proc.) – išmanieji. Palyginimui, 2010 m. iš viso buvo parduota 924 tūkst. mobiliųjų telefonų, iš jų apie 12 proc. buvo išmanieji.

Nors išmaniųjų telefonų pardavimai augo kone dvigubai, rinkos analitikai teigia, kad „išmanizacija“ Lietuvoje vyksta lėčiau nei tikėtasi, o bendrame Europos kontekste mūsų šalis atrodo skurdžiai.

„Tai yra tikrai labai mažas procentas. Mes tikėjomės, kad bus daugiau parduo-ta – planavome, kad tikrai pasieksime 40 proc., taigi dar tikrai yra ką veikti“, – sakė duomenis pateikusios tyrimų bendrovės „GfK Custom Research Baltic“ atstovybės

Lietuvoje vadovas Eduardas Grybovas.

Aplenkė estaiPirmąjį praėjusių metų pusmetį išmaniųjų tele-fonų pardavimai augo pa-kankamai sparčiai, tačiau antroje metų pusėje rinka prisnūdo. Įtakos turėjo tam tikrų bendrovių ir gamintojų rinko-daros sprendimai, lėmę kainų pokyčius.

„Kita vertus, apklausos rodo, kad kone pusė vartotojų telefoną naudoja tik skam-bučiams ir SMS žinutėms. Jie tiesiog nejau-čia poreikio išmaniajam telefonui“, – paste-bėjo E.Grybovas.

Taigi išmanųjį telefoną didelei daliai žmo-nių reikia tiesiog įbrukti į rankas. O gamin-tojai ir operatoriai neskuba to daryti.

Išmanieji telefonai įsitvirtina lėtai

95 Tiek telefonų Norvegijoje yra išmanieji.

Skaičius

proc.

123rf nuotr.

Išmaniųjų telefonų rinkos augimas Lie-tuvoje yra toks lėtas, kad mus aplenkė net estai. Skaičiuojama, kad Lietuvoje išmanieji telefonai užima mažiau nei trečdalį rinkos ir šiuo rodikliu esame panašūs su Latvija, tuo tarpu Estijoje išmaniuosius turi daugiau nei kas trečias telefono savininkas.

Baltijos šalys lenkia Rusiją, Ukrainą, Bal-tarusiją ir kitas Rytų valstybes, tačiau su Va-karais lygintis dar negali. Tarkime, skandi-navai paprastus mobiliuosius jau užmiršo – Norvegijoje net 95 proc. telefonų rinkoje yra išmanieji.

Viltis neblėstaViliamasi, kad lūžio metais taps 2012-ieji, mat išmaniųjų telefonų kainos pasmerk-tos kristi, be to, į šią rinką pastaruoju metu

aktyviau įsijungė „Tele2“. „Šiais metais, savaime aišku, išmanieji telefonai „va-žiuos“ į viršų. Kiekiu tikrai augimas bus dvigubas. Juo labiau kad mobiliųjų tele-fonų pardavimuose yra cikliškumas. Jei 2010 m. buvo augimas, pernai pardavimai krito. Kadangi sutartys dažniausiai pasira-šomos 24 mėnesiams, šiems metams pro-gnozuojame, kad bendrai telefonų bus par-duota daugiau nei 2011-aisiais. Išmaniųjų telefonų dalis turėtų būti bent 40 proc.“ – skaičiavo E.Grybovas.

Augimo laukiama ir dar vienoje naujoje rinkoje – planšetinių kompiuterių. Pernai ji buvo apmirusi, ir visoje Lietuvoje parduota vos 15 tūkst. planšečių, tačiau krentančios įrenginių ir mobiliojo ryšio paslaugų kainos suteikia optimizmo.

Skelbimai | 27

15min • 2012 m. sausio 27 d.28 | Gazas.lt

Ramūnas [email protected]

Koks gamintojas galėtų pardavinėti išsigimėlį, kuris vienoje kėbulo pusėje turi vienerias, o kitoje – dvejas duris? Tačiau praėjo vos ketveri metai ir štai – jis prieš mano akis. Tikras keistuolis.Pirmą kartą šis automobilis kaip koncepti-nis pasirodė prieš penkerius metus Seulo automobilių parodoje. Tada jo niekas ne-laikė rimtu automobiliu. Manė, kad tai dar vienas dizainerių kliedesys.

Kai „Hyundai“ nutraukė „Coupe“ gamy-bą, šio gamintojo gamoje nebeliko jauni-mui skirto veržlaus ir tuo pat metu nebran-gaus automobilio. Galite kiek norite peikti „Coupe“ (JAV rinkoje jis buvo parduodamas „Tiburon“ pavadinimu; nemažai šių auto-mobilių atvažiavo į Lietuvą būtent iš JAV), tačiau tai tikrai buvo palyginti nebrangus ir jaunatviškai atrodantis automobilis. „Velos-ter“ jaunimui turėtų patikti ne mažiau nei „Coupe“. Automobilis yra visiškai kitoks negu bet kuris jo konkurentas.

Tik vienas konkurentas Tiesioginis konkurentas turbūt yra tik „VW Scirocco“. Tačiau lyginti šiuos automobilius yra sudėtinga – bazinis „Scirocco“ galinges-nis, dešimtadaliu brangesnis, bet ne taip ge-rai sukomplektuotas. Jau bazinė „Veloster“ įranga labai gausi – su automatine klimato kontrolės sistema, lietimui jautriu ekranu ir daugybe kitų komforto ir saugumo sistemų. Vokiškasis konkurentas pranašesnis apdai-los medžiagų kokybe. Užtat korėjietis gali pasigirti viena papildoma durimi, išskirtine išvaizda ir kur kas ilgesne garantija.

„Veloster“ gali būti komplektuojamas su 6 pavarų mechanine arba automatine pavarų

dėže su dviguba sankaba. Lietuvoje kol kas yra vienintelis egzempliorius ir tas pats iš Suomijos atvežtas trumpam. Jame sumon-tuota mechaninė pavarų dėžė.

Automobiliui labai trūksta galingesnio variklio. Kol kas montuojamas 1,6 l 138 AG agregatas per silpnas. Tiesa, pavasarį rin-koje pasirodys toks pats variklis su turbina ir jis bus gerokai galingesnis – 201 AG. Ko-rėjiečiai teigia, kad „Veloster“ iki 100 km/h įsibėgėja greičiau nei per 10 sek. Tačiau sė-dint viduje atrodo, kad tai užtrunka kur kas ilgiau. Automobilis nenori įsibėgėti tol, kol variklis neįsisuka bent iki 3500 aps./min. Tik tada jis tampa žvalesnis, bet pėdą nuo akceleratoriaus jau norisi nukelti – salone tvyro nepakeliamas triukšmas. Užtat pava-rų dėžę galima pagirti – pavaros perjungia-mos tiksliai ir lengvai.

Pakaba taip pat veikia puikiai – lengvai sugeria duobes, pakankamai sportiška ir posūkyje automobilis kelio laikosi tarsi įsikandęs.

Įvaizdis dar ne viskasTai labiau įvaizdžio automobilis, nors Lie-tuvoje „Hyundai“ ir įvaizdis – beveik an-tonimai. Tiesa, reikia pripažinti, kad korė-jiečiai sparčiai keičiasi – pernai Lietuvoje pasirodę „Veloster“, i40 ir „Genesis“ tarsi iš kitos planetos.

Galiausiai tos durys. Vis vengiau apie jas kalbėti. Nelabai suprantu, kodėl korėjiečiai negalėjo ir vairuotojo pusėje įrengti antrų durelių? Juk automobilis puikiai atrodo ir iš keleivio pusės, kur sumontuotos dvejos durys. Jos gan vykusiai paslėptos ir suku-ria dvidurio automobilio įspūdį. Paklausite, kam to reikia? Atsakymas pagrįstas gyveni-miška logika. Pabandykite ankštoje automo-bilių aikštelėje išlipti iš pastatyto automo-bilio per vairuotojo duris. Jos milžiniškos! Net tolokai pastatytas kitas automobilis gali tapti rimta kliūtimi išlipti.

Kaip ten bebūtų, tai įsimintinas ir įdomus automobilis. Gaila, kad mūsų jaunimas ne-išgali nusipirkti jo naujo, tačiau Europoje, o tuo labiau JAV, šis automobilis neabejo-tinai taps hitu.

Nereikšmingi priekaištaiTomas [email protected]

Į „Veloster“ smagu paganyti akis. Jis toks ekspresyvus – dideli žibintai, agresyvus priekinis buferis, du duslintuvai galinio buferio centre. Jis yra idealaus sportiniam automobiliui dydžio.

Salone – panaši daina. Sėdynės bando pa-laikyti iš šono, vairas patogiai artimoje po-zicijoje, o pavarų perjungimo svirtis – visai po ranka. Dizainas iš pirmo žvilgsnio labai modernus. Vien tas didelis LCD ekranas pačiame centre suteikia naujoviško auto-mobilio jausmą. Visai kaip „Nissan GT-R“! Taigi, kol kas – viskas į gera.

Motoras – ne vietojeIr tuomet pasukame užvedimo raktelį. Gai-la, paprastesnėse komplektacijose nėra beraktės užvedimo sistemos. Po variklio dangčiu ramiai tūnojęs 1,6 litro atmosfe-rinis variklis atgyja. Atgyja tokiu, sakyki-me, paprastu garsu. Na, galvoju, įsibėgėsi-me ir reikalai pasitaisys. Padangos sucypia,

tachometro rodyklė kyla.Variklio garsas, deja, nepasitaisė. Nuo

1000 iki 6000 aps./min. jis neskamba tei-giamai. Rodos, iš jo reikalauju kažko, ko jis nenori duoti. Ir tai ne tik garsas. Jei 1,6 litro „Hyundai“ variklis ir dovanoja „protingas“ degalų sąnaudas, malonumo jis nemoka duoti. Motoras, kuris puikiai tinka šiaip sau hečbekui, čia ne vietoje. Bet nenusiminkite, „Hyundai“ pristatė „Veloster Turbo“ versi-ją. Pradėkite taupyti.

Šiaip jau sukti ratus su „Veloster“ po mies-tą smagu. Patinka jo pakaba – standi, posū-kiuose nerodo panikos ženklų, nelygumus sugeria kaip dukart du. Bet akustinėms me-džiagoms pataupyta.

Magistralėje „Veloster“ irgi „tvarkosi“ kaip didelis suaugęs automobilis. Dėl žemo profi lio vėjo gūsiai jo „nenervina“, įjungus šeštą pavarą nemaloniai riaumojantis va-riklis prityla.

Pasiūlymai gamintojamsKeliauk į sveikatą. Bet keliauti teks dviese. Galinės sėdynės tiks tik visai mažiems vai-kams. O gaila, nes papildomos durelės būtų tikrai patogus sprendimas ir vyresniems keleiviams. Beje, jei jau durelės keleiviams nereikalingos, jos galėtų būti vairuotojo, o ne keleivio pusėje. Taip būtų labai patogu įsimesti kuprinę ar pirkinių maišelį. Dabar viskas keliauja arba ant keleivio sėdynės, arba į bagažinę.

Turiu dar vieną pasiūlymą „Hyundai“. LCD ekranas, be navigacinės sistemos, at-lieka labai paprastas funkcijas, nors yra lie-čiamas ir galėtų nuveikti gerokai daugiau.

Tarkime, klimato sistemos informacija pa-sirodo tik pakeitus kokį nors šildymo para-metrą. Tarkime, padidiname temperatūrą – ekrane pasirodo laipsniai ir po kelių se-kundžių pranyksta. Kodėl? Juk tiek daug laisvos vietos ekrane, kodėl šios informa-cijos nepalikus? Radijo dažniui tiek daug laisvos vietos nereikia. Čia puikiai galėtų tilpti ir kelionės informacija – degalų są-naudos, vidutinis greitis ar pan.

Darbinis tūris 1591 cm3

Tipas Benzininis

Galia 140 AG

Sukimo momentas 167 Nm

0-100 km/h 9,7 sek.

Maks. greitis 201 km/h

Vid. degalų sąnaudos 5,9 l/100 km

Vid. CO2 emisija 137 g/km

Masė 1260 kg

Varomieji ratai Priekiniai

Ilgis 4219 mm

Plotis 1791 mm

Aukštis 1399 mm

Ratų bazė 2650 mm

Kaina Nuo 75900 Lt

„Hyundai Veloster“ techniniai duomenys

Keistuolis

A. Lauciaus nuotr.

„Hyundai Veloster“

15min • 2012 m. sausio 27 d. TrumpaiGazas.lt | 29Kaip lietuviai perka? Du trečdaliai tiek naujų, tiek naudotų automobilių pirkėjų paieškas pradeda internete ir tik 8 proc. pir-miausia keliauja apsidairyti į automobilių turgų, rodo transporto skelbimų portalo Autoplius.lt sureng-ta apklausa.

Net 43 proc. naujų automobilių pirkėjų į salonus užsuka jau tvirtai apsisprendę, kokio modelio ma-šinos nori. 34 proc. ieškančių naudoto automobilio iš anksto yra apsisprendę, kokią mašiną pirks. Ir net 9 iš 10 apklausos dalyvių žino ar bent jau turi kelis variantus, kokį automobilio modelį norėtų įsigyti. „Pirminiui pasirinkimui įtakos turi Lietuvos gatvėse matomi automobiliai, artimųjų ir draugų patarimai ar atsiliepimai“, – sakė Viktoras Daukšas, Autoplius.lt vystymo vadovas.

Populiariausios kupė

Populiariausios naudotos kupė Lietuvoje,

parduotos Autoplius.lt portale 2011 metais

BMW 3 serija - 326

„Audi Coupe“ - 179

„Honda Civic“ - 158

„Mercedes-Benz CLK“ - 129

„Peugeot 406“ - 103

„Toyota Celica“ - 79

„Honda Prelude“ - 77

„Opel Calibra“ - 70

„Mitsubishi Eclipse“ - 53

„Ford Probe“ - 53

Modelis, sukurtas vairuoti Paulius [email protected]

Prieš bandydamas šį modelį, jį buvau matęs tik poroje nuotraukų ir viename reklaminiame vaizdo siužete – tada jis atrodė gana gražus. Bet ne daugiau.

Kaip jautėsi žmogus, pirmąkart įsėdęs į naują „Honda CRX“ 1983-iaisiais? Ma-nau, panašiai, kaip jaučiausi įsėdęs į „Veloster“. Vos atsisėdus į vairuoto-jo vietą, šypsena, atsiradusi pamačius modelį iš išorės, nedingsta. Ji tik dar padidėja pradėjus važiuoti.

Kodėl lenktynininkai didina savo au-tomobilių tarpvėžę (žargonu kalbant, deda „rastafk es“)? Tam, kad sumažintų ratų bazės ir tarpvėžės (atstumas tarp dviejų vienos ašies ratų) santykį.

Kodėl „Honda CRX“ lėtuose slalo-muose yra ne mažiau mėgiamas auto-mobilis nei „Mitsubishi Lancer Evo“ ralyje?

Dėl tos pačios priežasties – trumpos ratų bazės ir santykinai didelės tarpvė-žės. Kodėl kartingas yra taip puikiai valdomas? Dėl mažo ratų bazės ir tar-pvėžės santykio.

O kuo čia dėtas „Veloster“? Jo ratų bazės ir tarpvėžės santykis yra gana artimas pirmoms CRX kartoms.

TrūkumasKo trūksta „Veloster“? Jis puikiai val-domas, turi du variklius – galingą ir ne-galingą, nėra brangus („Veloster“ gali-ma įsigyti nuo 76 tūkst. Lt) ir atrodo stulbinamai.

Bet trūkumas slypi kitur. Kam šis mo-delis reikalingas? Jis yra dvivietis, ba-gažinėje telpa dvi kuprinės, komforto irgi nedaug.

„Veloster“ puikiai tiktų jaunimui – žmonėms iki 25 metų. Tačiau... kiek trečio dešimtmečio vidurio neperžen-gusių žmonių Lietuvoje perka naujus automobilius? Tokį gatvėje sutiktum rečiau nei juodaodį.

Bet tai neleidžia suabejoti modelio

populiarumu po penkmečio (mažiau-siai), kai jo kaina bus sumažėjusi tris ar keturis kartus.

PrivalumasJam nereikia jokių atributų. „Veloster“ galėtų neturėti autopiloto, CD keiti-klio, radijo valdymo ant vairo bei gali-nės sėdynės, kuri tinkama nebent šu-niui vežti.

Užtenka to, kad atėjo laikai, kai kita „Toyota iQ“ karta turės galinio vaizdo kamerą (galbūt). Tokiems automobi-liams jos gal ir reikia, tačiau „Veloster“ – ne. Tai per daug vairavimo malonumo suteikiantis automobilis, kad sėdint prie jo vairo vertėtų kreipti dėmesį į pašalinius dalykus. Tai – vairuotojo, norinčio su malonumu nukeliauti iš taško A į tašką B, automobilis. Norin-čio kelionės metu tik vairuoti.

15min • 2012 m. sausio 27 d.30 | Laisvalaikis

Avinai turėtų realiai vertinti savo norus ir galimybes. Greitai pasiekti laimėjimai gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad jums viską pavyks padaryti gana lengvai. Todėl nedarykite skubotų išvadų ir sąžiningai atlikite jums patikėtą darbą.

Jaučiai turi sutelkti pastangas svarbiau-siems uždaviniams ir negaišti laiko. Tai leis numatyti ateities planus ir pradėti juos realizuoti. Ateinančiomis dienomis būkite pasirengę didelėms išlaidoms, bet fi nansinių sunkumų jos nesukels.

Dvyniams kita savaitė atvers puikias perspektyvas. Jei norite gauti maksima-lią naudą, turite gerai apgalvoti ateities planus. Jūsų kelyje nebus neįveikiamų kliūčių, svarbiausia – nesitenkinti tuo, kas pasiekta.

Vėžių laukia labai aktyvi savaitė. Darbas eis kaip iš pypkės. Kuo anksčiau pradėsite įgyvendinti savo tikslus, tuo greičiau pa-sieksite norimą rezultatą. Finansų srityje viskas klostosi labai sėkmingai. Jums pa-vyks papildyti šeimos biudžetą.

Liūtai nudžiugins save ir savo vadovus dideliu darbingumu, o gera nuotaika ir optimizmas bus sėkmės garantija visose veiklos srityse. Neignoruokite aplinkinių žmonių patarimų. Tikėtina, kad rasite naujų partnerių, atnešiančių jums sėkmę.

Mergelėms labai seksis tokiose srityse, kaip prekyba ir fi nansai. Atidžiau vertin-kite gaunamą informaciją. Iš pažiūros ne-svarbi naujiena gali padėti pasiekti rei-kiamų rezultatų. Racionaliau planuokite laiką – tai padės daug ko pasiekti.

Svarstyklės kitą savaitę galės parody-ti savo sugebėjimus įvairiose srityse. Jūs lengvai spręsite visus iškylančius klausi-mus, sutvarkysite visus reikalus, realizuo-site savo seną svajonę. Tai padės ateityje gerokai pasistūmėti į priekį.

Skorpionai kitą savaitę sustiprins savo dalykinius ryšius, o atkaklumas ir profesio-nalumas užtikrins sėkmę visose srityse. Susitikimai ir derybos su verslo partne-riais duos daug naudos. Tai leis galutinai išspręsti visas savo problemas.

Šauliai drąsiai gali imtis įgyvendinti se-niai puoselėjamus planus, mokytis, kelti kvalifi kaciją. Darbe lengvai spręsite or-ganizacinius klausimus. Efektyviau pla-nuokite laiką. Svarios pagalbos suteiks artimi žmonės.

Ožiaragių laukia teigiamos permainos. Dėl naujo darbo gali tekti keisti gyvena-mąją vietą. Finansinė padėtis išliks sta-bili, bet įplaukų kol kas nesitikėkite. Tu-rėsite didelių išlaidų, susijusių su buto remontu arba baldų pirkimu.

Vandeniams prasideda laikotarpis, tinkamas naujoms idėjoms įgyvendinti. Gali būti, kad atsiras proga pakeisti da-bartinį darbą į perspektyvesnį. Turėsi-te puikią galimybę realizuoti kūrybinius sumanymus.

Žuvys turėtų vengti konfl iktų su aplin-kiniais. Pasistenkite atsižvelgti į bičiulių ir kolegų nuomonę, net jei ji jums bus nemaloni. Jokiu būdu atvirai su jais ne-konfl iktuokite, nes tai gali ilgam nuteikti šiuos žmones prieš jus.

Horoskopai Kryžiažodis

Vertikaliai:

Horizontaliai:

Spalis. Vasnoti. Stotis. Vilkauogės. Amatininkas. Soti. Lira. Ar. Anei. Ados.

Mansarda. VN. Sos. Vila vėruliu. Lininio. Asilo. Klavesinas. Aniek. Asavas.

Komitetai. Tad. Vakaras. Už. Pakasas. Sotis. Esu.

Stalas. Lava. Pomidoras. Ataros. Vata. Litas. Levas. Visi. Visada. Naminis.

Viralin. Kvin. Manakas. Alkas. Isoko. Skanavo. Mat. Naserė. Airi. Ou. Idrantas.

Tos. Ausies. Figos. Liet. Ėt. Vilkaus. Rasi. Nio. Ižu.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Pažymėtuose langeliuose: MIESTAS

15min • 2012 m. sausio 27 d. Laisvalaikis | 31

–Ar žinote, kodėl futbolininkams negalima žaisti boulingo?

– Kad kojų nesusilaužytų!

– Kas yra moteris?– Tai tokia silpna, bejėgė būtybė, nuo

kurios neįmanoma išsigelbėti.

– Brangusis, nupirk kilimą.– Labai daug nori – ant šluotos

skraidyk.

Jums bus kur kas lengviau atsikelti laiku, jei ant žadintuvo padėsite nedidelius pelėkautus.

Estija. Žiema. Važiuoja estas pasikinkęs arklį į rogutes. Staiga pamato šalia kelio nukritusią varną. Sustojo estas, išlipo, pasiėme varną ir galvoja: „Ai, pasiimsiu, gal prisireiks...“

Lygiai po metų, žiemą, važiuoja tuo pačiu keliuku tas pats estas, sustoja toje pačioję vietoję, išlipa iš rogučių ir padeda varną į vietą:

– Neprireikė.

Skambutis 4 val. ryte:– Alio, pas jus avinų banda

neprabėgo?– O tu ką, atsilikai?

Gūdus miškas. Stovi iš rąstų suresta trobelė. Pareina namo meškinai. Tėtis meškinas storu balsu rūsčiai išriaumoja:

– Kas valgė iš mano lėkštės? Meškiniukas rėkia iš paskos: – Kas gėrė iš mano puodelio? Mama meškinienė atsisuka nuo

viryklės: – Idiotai, aš dar neįdėjau.

Virtuvėje tyliai atsidaro šaldytuvo durys ir išlenda didelė, riebi pelė.

Ji persimeta per petį dešrelių virtinę, pasiima gabalą sūrio, lašinių ir neskubėdama patraukia prie savo urvelio.

Prie urvelio stovi pelėkautai su pamauta apdžiūvusia duonos plutele. Pelė paniekinamai žvilgteli į tuos pelėkautus ir pareiškia:

– Garbės žodis, kaip kokie maži vaikai…

Anekdotai sudoku

1 2 3 5

4 9 3 6

7 8 4

3 4 5 6 8

2 7 4 1

8 7 4 9 6

6 3 2

5 9 8 2

3 6 1 7

2 3 4 9

4 2

2 1 6

7 8 3 2

1 3

2 9 5 8

6 7 9

8 7

4 6 2 3

4 3

5 9 7

9 3 2

3 8

6 8 1 4

7 2

5 7 8

2 1 9

4 2

Lengvas

Vidutinis

Sunkus

15min • 2012 m. sausio 27 d.

Įsibėgėjusį kino festivalį „Žiemos ekranai“ pagerbė gyva prancūzų cirko, kino, grafi nio bei vitražų meno legenda Pierre’as Etaixas. Kai prieš penkiasdešimt metų daugelis lie-tuvių Paryžių pažino tik kaip miestą su Eife-lio bokštu, prancūzai tuo metu leipo juokais iš šio menininko komiškų klouno vaidmenų cirke ir kuriamų nevykėlio (ypač su moteri-mis!) personažų nespalvotame kine.

– Jūsų pavardė skamba tarsi į vandenį tekš-telėjęs akmenukas. Kokias asociacijas ji su-kelia jums pačiam?

– O! Niekada apie tai nesusimąsčiau! Bet kai išgirstu „Etaix“, pirmiausia prisimenu savo tėvus ir senelius – juk jie suteikė man šią pavardę, taip pat gimtąjį Ruaną.

Augau nors ir kuklioje, bet labai linksmo-je, humoro nestokojančioje šeimoje, puo-selėjusioje Šiaurės Prancūzijai būdingas tradicijas, iš kurių bene labiausiai išsiskyrė Užgavėnių karnavalai. Abu mano seneliai buvo aistringi cirko gerbėjai, ypač senelis iš mamos, muzikantės, pusės – jo dėka jau būdamas keturiolikos tvirtai žinojau, kad tapsiu cirko artistu.

Tėvas turėjo labai daug draugų dailinin-kų, tarp jų ir žinomą kubistą André Lhote’ą. Tai jis mane, tuomet paauglį, taip įtraukė į tapybos pasaulį, kad net nesvarstęs pasi-rinkau grafi kos dailininko profesiją.

Antra vertus, vardas (nenorėčiau va-dinti karjera), kurį užsitarnavau per savo 83-ejus gyvenimo metus, visada asoci-juojasi su didele atsakomybe nenuvilti žiūrovo. Iš gausybės kino apdovanojimų (tarp jų ir „Oskaras“ už trumpo metražo fi lmą „Gražių sukaktuvių“, 1963; vienas iš Kanų festivalio prizų už juostą „Didžioji meilė“, 1969) man pats brangiausias – tai žiūrovų juokas.

– Jau šešiolikos tapote klounu ir miestelių aikštėse, turguose rodydavote mažus spek-taklius. Negana to – puikiai grojote pia-ninu, smuiku ir akordeonu. Pavydėtinas universalumas!

– Augau vienturtis vaikas šeimoje (Pran-cūzijoje net ir šiais laikais tai gan retas atve-jis), tad buvau baisiai smalsus, o sykiu gana anksti išmokau susigyventi su vienatve. Nors turėjau begalę draugų, tačiau suaugu-siųjų pasaulis mane traukė labiau, norėjau visus nuolat kuo nors stebinti.

Cirkas man buvo daugiau nei gyvenimas, nors klounada niekada nebuvo laikoma rim-tu menu, o klouno reputacija visais laikais buvo vertinama labai prieštaringai: vieni į mus žiūri su gailesčiu ir negaili į skrybėlę įmesti vieną kitą monetą, kiti mums pikti, cirko artistus lygina su vištų vagimis.

Taigi iš klouno tapti aktoriumi ir režisie-riumi nebuvo lengva: kad publikai įrody-tum, jog gali būti ir kitokio žanro artistas, reikia milžiniškų pastangų. Niekas nepa-tikės, kad cirkininkas nė kiek ne mažiau mokosi šokio meno, lavina pantomimos judesius, moka groti bent vienu muzikos instrumentu nei bet kuris kito žanro ak-torius. Šią tiesą man patvirtino ir komikai Busteris Keatonas, Haroldas Lloydas, Har-ry Langdonas, Charlie Chaplinas, taip pat garsus prancūzų klounas Nino – juos visus

teko laimė pažinti, kai pradėjau dirbti ka-baretų ir miuziklų iliustruotoju.

Būti juokdariu ir būti juokingam reikia begalinės drąsos. Ir reikia nebijoti vienat-vės. Cirko artisto patirtis man suteikia tei-giamos energijos iki šiol ir, kas žino, gal neleidžia senti.

– Kaip jūsų, kino ir teatro iliustruotojo, akis vertina dabartines afi šas, parduotu-vių vitrinas?

– Nors nesu bambeklis ir praeitimi gy-venantis senukas, tačiau pastebiu, kad šių dienų gatvės estetika nukreipta į siaubą, vulgarius fetišus, kurie formuoja agresy-vų vartotoją.

Baisiausia, kad supermenų visuomenė itin stipriai įsiskverbė ir į vaikų pasaulį: kai Paryžiuje išeinu pasivaikščioti Monmartro (šiame rajone gyvenu) gatvelėmis ir žais-lų parduotuvių vitrinose matau tik vorus, gyvates, žmogų-vorą, drakonus, transfor-merius, suprantu, kad mūsų emocijos pa-sidarė tokios nejautrios, jog joms sužadinti būtinos kraštutinės baisybės.

– Jūsų gyvenimą radikaliai pakeitė susiti-kimas su šeštojo dešimtmečio prancūzų kino grandu Jacques‘u Tati...

– Kai jis mane 1954-aisiais pakvietė būti jo režisuojamo fi lmo „Mano dėdė“ iliustruo-toju, iškart supratau, su kokio masto asme-nybe susidūriau. Būtent Jacques‘as atrado mano, kaip kino komiko ir režisieriaus, ta-lentą ir kuriam laikui atitraukė nuo cirko ir kabareto vaidmenų. Bendradarbiaudamas su šiuo talentu, supratau, kad kiekvienas jo žodis ar patarimas yra aukso vertės. Tai buvo žmogus, šalia kurio galėjau jaustis labai kūrybiškai ir galėjau atsiskleisti visu šimtu procentų.

Jo griežtumas, kartais nepamatuotos emocijos niekada neslopino – net ir tada, kaip pradėjau dirbti savarankiškai, iš savo metro nejutau jokio pavydo, kad štai mo-kinys ims ir pranoks savo mokytoją.

Pažinęs daugybę kino grandų, pastebė-jau, kad tai – žmonės, nešiojantys savyje ir dangų, ir pragarą. Pavyzdžiui, Federico Fellini: vienu metu diktatoriškas, kitu – pa-žeidžiamas ir jautrus iki ašarų. O du komi-kai – Busteris Keatonas ir Charlie Chapli-nas? Mačiau, kaip pirmasis labai kankinasi būdamas antrojo šešėlyje.

– Ar komikui nesvetimos ašaros?– Mitas, kad klounai niekada neverkia.

Vienas mano labai ištikimas ir geras draugas buvo toks jausmingas, kad menkiausia situa-cija jam išsunkdavo ašaras. Tačiau, bėgant metams, gyvenimo patirtis, o gal ir išmin-tis išmokė slopinti savo jausmus. Į daugelį

dalykų žvelgiu gana stoiškai. Jei paklaus-tumėte, kada paskutinį kartą verkiau, ne-pasakyčiau, nes neprisimenu. Manau, tai buvo mano tėvų ar artimų bičiulių mirtys. A, prisiminiau: ne taip seniai apsiašarojau, žiūrėdamas „Medisono grafystės tiltus“ su Clintu Eastwoodu ir Meryl Streep (juokiasi).

– Daugelį metų dėl įsisenėjusių teisinių prob-lemų jūsų kinematografi nis bagažas (penki ilgametražiai ir trys trumpametražiai fi lmai) nebuvo jūsų nuosavybė.

– Dėl nesutarimų su viena kino studija, kuri buvo pasisavinusi mano kūrybines tei-ses, fi lmai ilgai dulkėjo visų užmiršti. Dėl jų kovojau ilgai, nepiktai, su advokatais, ir pagaliau bylą pavyko laimėti. Esu laimingas, kad tai įvyko dar man gyvam esant. Prieš porą metų savo darbus ėmiau restauruoti ir perkėliau į skaitmenines versijas. Labai bijojau, kad nebūtų pažeista nei vaizdo, nei garso kokybė. Išsaugoti, atrodo, pavy-ko. Gaila, kad ne visuose kino teatruose yra jiems pritaikyti ekranai.

Atvykau pas jus su „Žiemos ekranų“ ati-darymo fi lmu – „Jojo“, įsižiebia ekranas, o ten „prikirptos“ aktorių galvos... Buvo tru-putėlį apmaudu.

32 | Pokalbis

Festivalio „Žiemos ekranai“ svečias

Žiūrovų juokas brangiau už „Oskarą“ Valdas [email protected]

Informaciją apie festivalį

rasite nuskaitę šį kodą arba

įvedę žemiau nurodytą

adresą internete.

15min.lt /s190501

Sužinokite daugiau

Būti juokdariu ir būti juokingam reikia begalinės drąsos. Ir reikia nebijoti vienatvės.

„Cirko artisto patirtis man suteikia teigiamos

energijos ir, kas žino, gal neleidžia senti“, –

svarstė 83 metų P. Etaixas.

I. Gelūno nuotr.