Zirgu.berniukas.2011.LT - Rupert Isaacson

8/16/2019 Zirgu.berniukas.2011.LT - Rupert Isaacson

http://slidepdf.com/reader/full/zirguberniukas2011lt-rupert-isaacson 1/433

RUPERT ISAACSON

ŽIRGŲBERNIUKAS



ŽIRGŲ BERNIUKAS



R U P E R T I S A A C S O N

ŽIRGŲ BERNIUKAS

Is anglų kalbos vertė Laimutė Gylienė

____ i ____VERSUS AUREUS



UDK 821.1 ll(73)-94

Is-01

Versta is:

Rupert Isaacson. The Horse Boy A Fathers Quest to Heal His Son

Copyright © 2009 by Rupert Isaacson© Laimutė Gylienė, vertimas į lietuvių

kalbą, 2011© „Versus aureus“ leidykla, 2011ISBN 978-9933-34-309-7



Savo sūnuiir Kristinai už begalinę jos drąsą

’ ĮM





Prologas

Užpakalinių kojų kanopoms klimpstant į purvą, arklys iš paskutiniųjų stengiasi pasiekti perėją. Aš palinkstu į priekį, kadįsitempusiai arklio nugarai būtų lengviau, kartu stengdamasis

nespausti savo berniuko, sėdinčio balne priešais mane. Nežiūriuį apačioje plytinčią svaiginančią bedugnę. Arklys netikėtai slysteli, ir aš išsigąstu. Laimė, nieko bloga neatsitinka, ir štai mes

jau stovime kalnų perėjoje.- Valio, tėti! - Penkiametis mano sūnus Rovenas juokdama

sis atsigręžia ir vos nepakšteli man į skaudančią nušašusią lūpą.

Pasuku veidą į šalį. Virš mūsų plaukia debesys ir šalto oro srovės.Užpakalyje, toli apačioje, plyti beribiai Sibiro miškai, o priekyjelaukinė kalnų tundra.

- Sniegas! —šaukia Rovenas rodydamas į platų baltą ruožą, visdar dengiantį aukštesnes viršūnes, kur, beprotiškai kranksėdami,

sklando vėjyje pora kranklių. - Lipkim nuo arklio! Lipkim! Noriu pažaisti su sniegu! - prašo jis.Kaip kiekvienas normalus vaikas. Beveik.Arklys, kurį Rovenas pavadino Žydre, nuleidžia galvą ir ištie

sia kaklą. Priešais mus kyla didelė iš akmenų sukrauta piramidė - nusėta gyvulių kaukolių, su daugybe vėjyje plevenančių žyd



ŽIRGŲ BERNIUKAS

ros spalvos mantrų ir sunkiais akmenimis prispaustų popieriaus juostų, kuriose kirilica išrašytos maldos.

Kažkur šioje kalnų platybėje gyvena šamanas ir šiaurės el

nius auginantys žmonės. Kad aptikčiau jo pėdsakus, man pri

reikė pusės metų. Ar jis išgydys mano sūnų? Ar jis bent žino,

kaip tai daryti?



P I R M A D A L I S





1

Septynmetis vaikas

2004 METŲ BALANDĮ mano sūnui Rovenui buvo diagnozuotas autizmas. Kai tai sužinojau, jaučiausi taip, lyg būtų kassmogęs į veidą beisbolo lazda. Jaučiau skausmą ir gėdą - keistą

ir sunkiai suprantamą gėdą - tarsi aš pats perdaviau blogus genus ir pasmerkiau šį vaiką gyvenimui atskirtyje. Atrodė, nelikonieko kito, kaip su siaubu stebėti jo prasidėjusią kelionę kitur,ten, kur nuo manęs jį skirs stora stiklo siena, man permatomatik svajonėse.

Aš privalėjau rasti kitą kelią - kelią į jo pasaulį, į jo protą. Iraš jį radau! Padedant kumelei Betsei.

Bet pradėkime viską nuo pradžių.

2001 METŲ GRUODŽIO 27 DIENA. Pasaulis dar nebuvoatsigavęs nuo smūgio, patirto susprogdinus du Niujorko bokš

tus - dvynius. Tą dieną aš drauge su savo aukšta, juodaake ir juodaplauke žmona Kristina - nėščia jau aštuntą mėnesį - draugųnamuose gėriau arbatą. Staiga, tarsi kokiame filme, ji išblyško irpakilo nuo sofos.

—O, Dieve! - šūktelėjo žvelgdama per didelį pilvą sau po kojomis. Ant parketo plytėjo didelis tiršto skaidraus skysčio klanas.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- O, Jėzau! - sušukau ir skubiai griebiau telefoną.Netrukus lydimi garso ir šviesos signalų šlapiu greitkeliu mes

dūmėme ralio greičiu į ligoninę, kur iš priėmimo kambario tuoj

pat patekome į skubios pagalbos skyrių. Kristina klykė, nes jau

buvo prasidėję sąrėmiai - su tokiais trumpais pertrūkiais, kad

atrodė, jog kenčiantis agonijos draskomas jos kūnas neištvers.

Gimdos kaklelis neatsivėrė tiek, kiek reikėjo, be to, Rovenas gim

doje buvo įsitaisęs kojomis į priekį. Kitą savaitę buvo planuota jį

apgręžti. „Dabar tam nebėra laiko“, —pasakė gydytojas, Kristiną

vežant į operacinę. Paskui atsigręžė į mane ir paklausė: „Ar no

rėsite stebėti?“

Taip sudužo mūsų svajonė pagimdyti vaiką natūraliai. Niekada negalvojome, kad jam ateiti į šį pasaulį reikės gydytojų įsiki

šimo ir kad tas įsikišimas bus gana radikalus. Kad aš pats - nuo

vaikystės negalėjęs žiūrėti į kraują - matysiu, kaip gydytojas per

pjauna Kristinai pilvo sieną, pastumia vidurius į šoną ir ištraukia

pamėlusį ir neįprastai didelį naujagimį. Tą akimirką galvojau tik

viena: „Dieve, duok, kad jis būtų sveikas.“

Kristina dar buvo neatsigavusi po anestezijos, ją prižiūrėjo

gydytojai, o aš likau vienas su Rovenu (jis svėrė beveik 3500 gra

mų, nors gimė aštuonių mėnesių). Palinkęs ties juo, suvystytu

į rankšluosčius ir paguldytu ant nugaros plastikiniame lopšyje,

grožėjausi pusiau atmerktomis mėlynomis į mane žvelgiančiomisakimis ir mano smilių apsikabinusiu dešinės rankos delniuku.

Laikrodis ant sienos rodė keletą minučių po vidurnakčio.

Tada suvokiau, kad Rovenas į šį pasaulį atėjo praėjus tiksliai

septyneriems metams nuo tos dienos, kai mudu su Kristina susi

tikome pirmą kartą ir beveik - kaip paaiškėjo apskaičiavus laiko



Septynmetis vaikas

skirtumą skirtingose Žemės juostose - tą pačią valandą, kai mespirmą kartą pasikalbėjome.Keista, kad tai įvyko, nes kai sutikau ją pirmą kartą, ji apskritai

nenorėjo su manimi kalbėtis. „O, Dieve, dar vienas hipis“, —pagalvojo ji ir nusisuko. Tai atsitiko pietų Indijoje, Misorio mieste.Buvau čia atvykęs rašyti pagal sutartį to regiono turistų vadovą, o

ji atliko psichologinius tyrimus filosofijos daktaro laipsniui gaud.Nešiojau ilgus, beveik iki pusės nugaros, plaukus ir keliavau podrėgnus Vakarų Gatų atogrąžų miškus, bendravau su šiose vietovėsegyvenančiomis gentimis, o ji organizavo indų merginų apklausas,aiškindamasi, kaip jos vertina tradiciją, kai vyrą merginai išrenka

tėvai, ir kaip jos tada elgiasi - atsisako to, ką sveikas protas manoesant neteisinga, ar paklūsta sistemai, kurioje žmonos turi taikstytissu kiekviena vyro užgaida. Vėliau, kai susipažinome, paaiškėjo, kad

ji užaugo Kalifornijos priemiestyje. Aš buvau britas, gimęs PietųAfrikoje gyvenančiai porai ir augęs tai Londono centre, tai toli nuosostinės įsikūrusioje fermoje, kur daug laiko leidau prajodinėdamas

arklius. Taigi aplinka, iš kurios buvome kilę, labai skyrėsi.Nors pirmą kartą pamačiau ją išsitiesusią paplūdimio kėdėje

šalia viešbučio „Southern Star“ baseino - ilgakoję, saulėje įdegusią ir glebią (tokias įsivaizdavau Kanų paplūdimyje besiilsinčiasmadų demonstruotojas), su keistai spindinčiomis juodomis aki

mis - pajutau vidinį savo balsą (beje, tuo metu kažkur žemiaudiafragmos jaučiau beveik intuityvią trauką) labai aiškiai sakant:Tai tavo žmona.

Ne, pamaniau aš; negali būti. Ir šokau į vandenį.Bet man iškilus į paviršių, balsas vėl pasakė: Tai tavo žmona.

Eik ir užkalbink ją. Dabar.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Deja, praėjo dar visa para, kol ji teikėsi man ištarti pirmuosius žodžius. Būti tame mieste man buvo likusi tik viena diena(buvau davęs garbės žodį, kad kitą dieną išvažiuosiu toliau rinktimedžiagos savo knygai). Neviltis skatino skubėti, ir man pavykopraleisti su ja vakarą. Impulsyviai atskleidžiau jai tai, ką buvosakęs vidinis balsas. Buvau pasiruošęs pačiam blogiausiam, kaiišgirdau ją sakant: „Jūs išprotėjote.“ Taigi pirmieji jos man pasakyti žodžiai buvo tokie, kokių ir tikėjausi.

Bet tuoj pat pridūrė kai ką netikėta: „Nors... ko gero, ir ašpati išprotėjusi. Tikrai taip, - pasakė ji, - jums vertėtų manęspasisaugoti.“

Jos istorija pasirodė esanti ne tokia jau paprasta. Prieš metusbuvo palikusi savo vyrą dėl kito vyriškio ir dabar laukė, kol šispaliks savo žmoną. Bet jis tą reikalą vilkino. „Esu pasimetusi, -neslėpė ji, - turiu tai prisipažinti. Aš nesu laisva.“

Tą akimirką jaučiausi kaip bulius, kuriam prieš akis mojuojama raudonu skuduru.

Ilgai su ja kalbėjau, ir pagaliau ji sutiko važiuoti (su keliomisdraugėmis) į kitą didmiestį - ten man nemokamai buvo paskirtiapartamentai prašmatniame viešbutyje, kur visi galėjome nakvoti. Nuo tos dienos - nors iš pradžių ji priešinosi - mes leidomės į septynerius metus trukusią nuotykių kelionę; bastėmės po

labiausiai nutolusius Indijos rajonus, paskui gyvenome Londone(ji metams buvo atidėjusi savo darbus filosofijos daktaro laipsniui gauti ir gyveno su manimi), vėliau išvykome į Pietų Afriką,kur pagal sutartį rinkau medžiagą kitam turistų vadovui. Galiausiai, kai jai reikėjo grįžti į Jungtines Valstijas baigti daktarodisertacijos, atvykome į Berklį Kalifornijoje. Čia susituokėme,



Septynmetis vaikas

ir aš, turistų vadovus rašęs ir dėl to gyventi bet kur įpratęs žmogus, tapau idealiu mokslininkės vyru. Iš pradžių išvažiavau su ja įKoloradą, kur ji, apgynusi daktaro disertaciją, vykdė moksliniustyrimus, vėliau į Teksasą, nes ji pradėjo dirbti Teksaso universitete Ostine. Čia, karščiu alsuojančiame ir cikadų garsais svaiginančiame kraštovaizdyje su gausybe ąžuolų ir pievų, aš pirmą kartą

nuo savo vaikystės - kuri, galima sakyti, prabėgo man sėdint balne - galėjau įgyvendinti svajonę turėti arklių. Nors nuo to laiko,kai mane dar gana mažą tėvai rasdavo be galo laimingą protetėsarklių ganykloje, - ten galėjau kiek panorėjęs kalbinti šiuos didelius gyvulius, - buvo praėję daug metų, aš vis dar beprotiškai

mylėjau arklius. Beveik kaip profesionalas mokėjau arklius pratinti prie kamanų, prajodinti ir, žinoma, jodinėti.Kartais iš Jungtinių Valstijų vykdavau į Afriką tirti keistų savo

šeimos ryšių, per santuoką, su paskutiniais Pietų Afrikos medžiotojais rinkėjais, Kalahario bušmėnais - rašiau knygą apie be galoįdomius jų gydymo būdus naudojant transą bei pastangas atgauti

medžioklės plotus, kurie buvo iš jų atimti steigiant nacionaliniusparkus ir deimantų kasyklas. Kaip tik tuo metu, kai išėjo manoknyga, Kristina pasakė, jog laukiasi.

Nusprendėme kūdikį pavadinti Rovenu*, nes visose senosiosebritų liaudies pasakose šis medis tapatinamas su baltąja magija.

Žmonės sakydavo, kad jei nešiosiesi kišenėje šermukšnio šakelę,tave aplenks piktosios laumės. Iš anksto išrinkome ir antrą vardą - Besą, taip pagerbdami netradicinėmis priemonėmis gydantįbušmėną, su kuriuo buvau artimai susidraugavęs. Lauktas stebuklas įvyko 2001 metų Kalėdų ketvirtąją dieną, tuoj po vidur-* Rowan (angį.) —šermukšnis (čia ir toliau vertėjos pastabos).



ŽIRGŲ BERNIUKAS

nakčio. Tada - aprengtas žalsvais ligoninės drabužiais ir dušo kepuraite - aš pirmą kartą pamačiau vaisių, gimusį iš mano meilėsmerginai, kurią sutikau prie baseino Indijoje prieš septyneriusmetus.

- Lygiai septyneri metai nuo tos dienos, - sušnabždėjau garsiai. - Sveikas atėjęs į šį pasaulį, mėlynaki Rovenai Besą Isakso-nai. Nagi, kokių nuotykių esi mums paruošęs?

PARSIVEŽĖME SŪNŲ NAMO labai šaltą dieną (Teksaso apylinkėse tai retai pasitaiko). Nuo tada kūdikiu turėjome rūpintispatys, jau be slaugių - žaismingų ir labai rūpestingų, kurios

motiniškai mus globojo ligoninėje, pagalbos. Kaip ir dauguma jaunų tėvų, apie kūdikių priežiūrą nieko nežinojome. Atrodėneįtikėtina, kad ši nepaprasta mums dovanota maža būtybė yramūsų sūnus. Kai pasiguldydavome jį į savo lovą, baiminomės,kad versdamiesi jo nenuspaustume, o kai jis miegodavo savo lovelėje, kas dešimt minučių tikrindavome, ar dar kvėpuoja. Nerimavome, ar jam pakanka maisto. Nors pagrindo tam nebuvo:

jis beveik nepaleisdavo iš burnos motinos krūties spenelio. Netmiegodamas.

Kaip dauguma naujagimių, Rovenas daugiausia miegodavo,kai prabusdavo, būdavo tai meilus, tai neramus. Kaip koks sumo

imtynininkas kultino motinai krūtį, o prisivalgęs vėl miegodavo.Jis verkė nedaug. Negalėjome atsistebėti tuo, kad taip lengva būtitėvais. Neturėjome, dėl ko skųstis.

Netgi tada, kai pasibaigus trumpoms motinystės atostogomsKristina grįžo į darbą, nemanėme, kad mums bus sunku susitvarkyti. Paimdavau iš šaldytuvo vieną ar du buteliukus motinos



Septynmetis vaikas

pieno, pasodindavau Roveną į nešynę ir eidavau į kaimyno daržinę, kur apvaliame aptvare dresavau jauną arklį. Nešynėje sėdin

tis Rovenas seilėdavosi ir krizendavo, kartais atpildamas maistą

tiesiai man ant krūtinės. Tada pasakiau sau, kad neversiu Roveno

tapti jojiku. Bet, žinoma, melavau pats sau, nes jau tada įsivaiz

davau, kaip mokysiu jį jodinėti, dar mažą sodinsiu priešais save į

balną. Savo ruožtu Kristina, jau daug metų budiste, svajojo apietai, kaip su protingu, dvasingu ir ne pagal metus subrendusiu

sūnumi diskutuos dvasinėmis ir filosofinėmis temomis. Kaip ir

visi jauni tėvai svajodami apie ateitį ir ją prognozuodami, visur

matėme savo vaiką ir iš jo labai daug tikėjomės.

Rovenas anksti ėmė vaikščioti, o pirmuosius žodžius ištarė nesulaukęs nė metų. Buvome laimingi. Tai priėmėme kaip patvirti

nimą, kad jis ne pagal amžių išsivystęs, kad paveldėjo nepaprastą,

kaip mes įsivaizdavome, mūsų intelektą. Mes tuo didžiavomės.

Mus šiek tiek pykdė tik tai, kad jo pirmieji ištarti žodžiai buvo ne

„mama“ ir ne „tėtė“, bet Thotnas the Tank Engine garvežiukų var

dai. „Hen-riis!“—atsigręžęs į mane su žaisliniu garvežiuku, kurįgamintojai tikrai buvo „pakrikštiję“ Henriu, rankoje sakydavo jis

su keista stipria energija. „Hen-riis!“

Rovenas įdomiai žaisdavo su savo mašinytėmis ir žaisliniais

gyvūnėliais - atsigulęs ant svetainės grindų valandų valandas ri

kiuodavo juos pagal dydį arba spalvą - beje, nepaprastai tiksliai.Mes plojome jam už grožio pojūtį, už ankstyvą ir iš pažiūros

instinktyvų formos suvokimą, fantazavome, kad jis bus meni

ninkas, kaip ir mano motina, arba architektas, kaip mano tėvas.

Kai jis valandų valandas, kaip ir anksčiau, nepaleisdamas krūties,

ėmė atlikti keistus jogos judesius, tiksliau sakant, kai staiga kaž



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kaip nenatūraliai nusisukdavo nuo spenelio ir šleptelėdavo antgrindų, vos nenuplėšdamas Kristinai krūties, mes tarsi išminčiai,

linksėdami galvas, sakydavome, kad mūsų sūnus paveldėjo ra

šytojo arba tyrinėtojo būdą. Kai jis pradėjo vapalioti dialogų iš

Thomas the Tank Engine kompiuterinius filmų fragmentus, mes

vėl labai džiaugėmės, nes manėme, kad jis anksti ims kalbėti.

Kai Rovenas sulaukė pusantrų metų, Kristinai - ji buvo psi

chologė ir turėjo žinių apie vaiko raidą —kai kas ėmė kelti neri

mą. Rovenas niekada į nieką nerodė pirštuku. Be to, skurdus jo

žodynas nesipildė naujais žodžiais —jis ir toliau tenkinosi matytų

vaikiškų filmukų dialogų nuotrupų atkartojimu (autizmo eks

pertai šį simptomą vadina echolalija). Jis niekada nenešdavo savožaislų parodyti žmonėms, kaip tai daro dauguma mažų vaikų.

Pašauktas vardu neatsigręždavo.

Manydami, kad jis lėtai mokosi kalbėti, pasitarėme su vals

tijos tarnybomis, besirūpinančiomis kūdikių raida, ir paprašė

me, - juk buvome rūpestingi tėvai, - kad pas mus kas savaitę

atvyktų kalbos terapeutas. Rovenas jį ignoravo, vis dėlto po mė

nesio ar dviejų, laikydamas savo Toy Story lėlę rankutėje, jis jau

mokėjo pasakyti: „Tai Vudis.“ Be to, išmoko pasakyti Toy Story,

kai užsinorėdavo (gal kokius aštuonis šimtus kartų per dieną) šį

prakeiktą daiktą matyti. Vaikas galėjo pasakyti frazę: „Tai dramb

lys“, kai pamatydavo žaislinį drambliuką arba tikrą dramblį televizijos ekrane. Bet nesugebėjo pasakyti „mama“, „tėtė“, „aš noriu

valgyti“, „ar galiu tai paimti“, „taip“ ir net mažamečių vaikų taip

mėgstamo „ne“.

Ko nors užsigeidęs imdavo šalia esantį žmogų už rankos ir

vesdavosi prie šaldytuvo, kai norėdavo valgyti (valgė tik tai, ką



Septynmetis vaikas

reikia smarkiai kramtyti, pavyzdžiui, rūkytą kumpį, obuolius),arba prie vaizdo filmų grotuvo, kai norėdavo žiūrėti Toy Story

arba kokį nors dokumentinį filmą apie gyvūnus. Jei paleisdavo-

me ne tą filmą, imdavo spiegti ir liaudavosi tada, kai gaudavo

tai, ko norėjo.

Ir mano, ir Kristinos tėvai gyveno už tūkstančių kilometrų.

- Jūs per daug jam nuolaidžiaujate, - sakydavo jo močiutės,kai kartais atvykdavo mūsų aplankyti ir matydavo, kad sūnus

visiškai mus ignoruoja. - Leidžiate jam daryti, ką nori. Negi ne

galite būti griežtesni?

- Nežinau, —sakydavo nerimo apimta Kristina. - Nežinau.

Paskui prasidėjo įniršio priepuoliai. Ne tokie kaip kitų vaikų,kai jie tokiu būdu nori pasakyti: „Esu sutrikęs, nes nežinau, ko

noriu, negaliu gauti, ko noriu.“ Visa tai mums jau buvo praeity.

Dabar susierzinimo ir įniršio priepuoliai buvo kitokie: demoniš

ki, vos ne beprotiški, jie ištikdavo staiga, be jokios priežasties.

Vieną akimirką Roveną galėjai matyti laimingą rikiuojantį savo

žaisliukus arba žaidžiantį su sodo žarna (žaidimas su ja taip patbuvo vienas jo įprastų pasikartojančių veiksmų), arba snūdu

riuojantį, o kitą jau klykiantį, tuo pat metu ir įniršusį, ir tariamai

kenčiantį. Kartais valandų valandas. Kodėl?

Kažkas turėjo būti ne taip, tačiau mums niekada neatėjo į gal

vą mintis, kad tai autizmas. Jis nebuvo nuo mūsų nutolęs emociškai. Nevengė akių kontakto, dažnai prieidavo ištiesęs ranku

tes, kad jį apkabintume. Draugai bandė mus raminti sakydami:

„Ir aš pradėjau kalbėti vėlai, kai suėjo ketveri“, „Vaikai, kurie

ateina į šį pasaulį adikus cezario pjūvį, dažnai vystosi lėčiau“ arba

„Pabandykite kalbos terapiją“. Bet mes jau buvome ją išbandę, ir



ŽIRGŲ BERNIUKAS

jokios pažangos. Buvome išmėginę ir darbo terapiją. Ją Rovenastaip pat ignoravo. Jis pyko ir rėkė, kai būdavo verčiamas sėdėti suspecialistu, kuris su juo dirbo. Po užsiėmimų vėl rikiuodavo žaislinius gyvūnėlius, mašinėles, spiegdamas reikalaudavo Toy Story! ir daugybę kartų sakydavo: „Tai dramblys!“, bet nieko daugiau.Vėliau net ir šią frazę vis rečiau girdėdavome. Vis dažniau matydavome jį žvelgiantį į erdvę ir tylintį. Jis tylėdavo vis ilgiau irpaskui staiga susierzindavo, ir tie susierzinimo priepuoliai tapokurtinančiu ir emociškai alinančiu pragaru. Mūsų berniukas,mūsų nuostabusis vaikas, vis labiau tolo nuo mūsų, ir mes nežinojome, ką daryti.

Tol, kol vieną vakarą, kai Rovenui buvo pustrečių metų,Kristina priėjo prie kompiuterio, paieškos laukelyje surinkofrazę „autizmas, pirmieji simptomai“ ir panaršiusi interneteaptiko vieno gerai žinomo universiteto profesoriaus išvardytus„požymius, kuriems esant galima įtarti, kad vaikas serga autiz-mu“. Štai jie:•

• nerodo savo žaislų tėvams ir kitiems suaugusiems žmonėms;• nerodo gestų (neturi poreikio rodyti smiliumi į ką nors,

negriebia, nemojuoja);• nesidalija spontaniškai su kitais tuo, kas jam įdomu, kas

teikia džiaugsmą;• atlieka įprastus pasikartojančius veiksmus su daiktais;• vengia akių kontakto;• nereaguoja į savo vardą;• neįprasta prozodija (kalbos intonacija ir garsų trukmė);• atlieka neįprastus kūno judesius ar pozas;



Septynmetis vaikas

•

praranda įgūdžius, taip pat ir kalbėjimo, kuriuos buvo įgijęs;• veblena, užuot kalbėjęs;

• sukakus dvejiems metams, savarankiškai nesako vieno ar

dviejų žodžių frazių (turimas omenyje ne kieno nors pasa

kytų žodžių kartojimas).

Mūsų Rovenas akių kontakto nevengė. Bet visus kitus iš šių požymių mes jau buvome pastebėję.



2

Pragaro link

TAIGI MES AUGINOME SPECIALIŲJŲ poreikių vaiką.

Buvome viena iš tokius vaikus auginančių šeimų.

Kristina jautėsi pervargusi. Būdama psichologijos profesorė,

ji puikiai nardė internete pateikiamos informacijos labirintuose (ši informacija buvo ir tebėra pagrindinis autizmu sergan

čius vaikus turinčių tėvų žinių šaltinis), bet informacija dažnai

buvo prieštaringa ir mums teko - tarsi kuriant sudėtingą mo

zaiką - sudėlioti reikalingas žinias, kad Rovenui būtų oficialiai

nustatyta diagnozė ir jis įgytų teisę į - nors ir menkas - valstybės

pašalpas. Gausybė taisyklių, kurių turėjome laikytis tvarkydami

šį reikalą, pavertė mūsų gyvenimą košmaru. Mums reikėjo gauti

dviejų vaikų psichologų nepriklausomus įvertinimus, paskui ne

urologo išvadą ir dar vieną - jau ketvirtą - mūsų rajono švietimo

skyriaus specialaus ugdymo koordinatoriaus įvertinimą. Tų visų

įvertinimų išlaidas turėjo atlyginti draudimas, o bendrovė - kaipKristina išsiaiškino jau po pirmojo preliminaraus telefono skam

bučio —sumokėti kiekvieną sumą, kurią mes išleisime tuos for

malumus tvarkydami. Bet juk draudimo bendrovė turėtų deng

ti bet kurios terapijos priemonės išlaidas. Deja, tai privalėjome

daryti mes patys. Kaip ir nuspręsti, kokias konkrečiai terapijos



''Pragaro link

priemones taikyti. Internete apie autizmą pateikiama informaci ja prieštaringa. Atrodė, - bent jau iš skelbiamų duomenų, - kad

veiksmingiausia terapijos priemonė yra taikomoji elgesio analizė,

paremta, galima sakyti, Pavlovo mokslu, kai užduotį atlikusiam

vaikui atlyginama duodant leidimą daryti tai, kas jam įdomu, o

neatlikusiam užduoties tokio leidimo neduodama. Užduotis pa

prastai būna tokia: pakartoti terapeuto ištartas bendrauti reikalingas frazes. Pavyzdžiui: „Kaip jums sekasi?“ „Man sekasi gerai“,

„Ai vardu...“

- Atrodo, tai iš tikrųjų turėtų padėti, - kartą pasakė Kristina

žiūrėdama į mane keistu, tarsi šiek tiek pamišusio žmogaus žvilgs

niu, kuris būdingas per ilgai sėdintiems prie kompiuterio. - Betvaikas šiuo metodu turėtų būti mokomas namų aplinkoje po ke

turiasdešimt valandų per savaitę, vadovaujant visu etatu dirban

čiam terapeutui, kuris nustatytų dienos tvarkaraštį, nuo kurio

nevalia nukrypti net tada, kai terapeuto šalia nėra. Tai mums

atsieitų apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus.

- Penkiasdešimt tūkstančių? - pasitikslinau. - Iš kur galėtume tiek gauti?

- Aš jau išsiunčiau elektroninius laiškus į specialų universite

to skyrių, —kalbėjo Kristina liūdnu balsu. —Kitą savaitę viskas

gali būti sutvarkyta - tada galėtų ateiti specialistas ir pradėti tai

komosios elgesio analizės terapiją.- Bet kur gausime pinigų?

- Mes jų gausime. Ru, ar žinai, kas mane labiausiai siutina.

Visur rašoma, kad kuo anksčiau bus pradėta ši terapija, tuo di

desnė tikimybė, kad vaikas visiškai pasveiks. Mes praradome vi

sus metus manydami, kad sutrikusi tik kalba...



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Visiškai pasveiks? Argi tai įmanoma?- Taip skelbia taikomosios elgesio analizės terapijos šalininkai.

- Bet juk tai susiję su smegenų pakitimais. Turiu galvoje tai,kad... kad Rovenas yra protiškai atsilikęs. Autizmasneišgydomas.

Tą akimirką prisiminiau autizmu sergančius vaikus, kuriuospažinojau vaikystėje, kai gyvenau Londone. Vienu metu buvautrumpam išsiųstas į Waldorfo mokyklą, kurioje „normalūs“ vaikai mokėsi kartu su protinę ar fizinę negalią turinčiais vaikais. Ikišiol prisimenu du berniukus. Vienas jų Simonas puldavo smaugtikitus vaikus, jį atitraukti būdavo įmanoma tik panaudojus fizinę

jėgą. Tada stovėdavo, mojuodamas rankomis, ir klykdavo. Kartą jissukėlė mokykloje gaisrą. Kitas berniukas, vardu Robertas, daugybės mokinių akivaizdoje mokyklos koridoriuje išsitraukdavo savopimpalą ir masturbuodamasis visu balsu rėkdavo: „Kakarieku!“

Ar galėtų taip elgtis Rovenas? Žiūrėjau į jį, sėdintį virtuvėjeant grindų, gražų vaiką tamsiai mėlynomis akimis su žaliais vi

diniais rainelių kraštais, garbanotais kaštoniniais plaukais, gražaus kūno sudėjimo ir malonių veido bruožų. Jis tampė už užpakalinių kojų katę, ir - keista - ši pakentė viską, ką jis darė jai.Kaip ir draugų šuo ir kiti naminiai gyvūnėliai. Atrodė, kad jisbeprotiškai mylėjo gyvūnus, o šie jį. Aš taip pat myliu gyvūnus,

ypač arklius, bet ne taip kaip jis. Regėjos, tarp jo ir gyvūnų yrakažkoks ypatingas ryšys.- Žinoma, jie gali pagyti, - kalbėjo Kristina. - Jeigu tik pra

dedi su jais dirbti gana anksti. Tie šunsnukiai iš Vaikų ugdymoskyriaus, kurie privalo ugdyti autizmu sergančius vaikus, turėjotai žinoti. Šiandien jiems paskambinau, ir jie prisipažino! Pasakė,



‘Tragaro link

kad įtarė autizmą, bet nenorėjo „klijuoti etiketės“. Klijuoti etiketės! Cha, cha. Regis, jie nenorėjo rekomenduoti daugiau paslau

gų. Per juos mes praradome beveik metus!

- O ką manai apie pediatrą? Jis juk taip pat turėjo matyti?

- Bet nematė. Atrodo, esame palikti vieni.

Taip ir buvo. Roveno būklė sunkėjo, mes vos pajėgėme užsi

dirbti pragyvenimui. Aš nebejodinėjau. Sąmoningai laikiau Ro-

veną kuo toliau nuo arklių, nes jis atrodė neprognozuojamas.

Mes jau nebesvajojome, kad Rovenas dalysis su mumis įdomiu

savo gyvenimu. Mūsų gyvenimas pasidarė sunkus ir nykus. Ve

žiojome vaiką nuo vieno terapeuto ar vaiko raidos būklės vertin

tojo pas kitą, derėjomės su draudimo bendrovėmis, konsultavo-mės su neurologais. Bet vaiko būklė negerėjo, priepuoliai darėsi

vis stipresni ir sunkiau paaiškinami. Kartais jie ištikdavo gatvėje.

Sykį, priepuolio ištiktas, jis spiegė taip garsiai, kad nustelbė grę

žimo kūjų skleidžiamą triukšmą gatvėje. Jais dirbę žmonės metė

prietaisus į šalį ir išsigandę žiūrėjo, kaip Rovenas - kuriam iš

burnytės sklido ne mažiau decibelų kaip iš kokios nors mašinos - metėsi ant žemės (tarsi būtų epileptikas) ir ėmė taip stipriai

daužyti galvą į betoną, kad buvome priversti jį tramdyti.

Kartais per įniršio priepuolius jis imdavo vemti, kaip tas vai

kas, kurį matome filme „Egzorcistas“. Vieni žmonės siūlydavo

kviesti greitąją pagalbą, kiti nepatenkinti niurnėdavo, kad leidžiame vaikui taip baisiai aikštytis prekybos centre ar gatvėje, dar

kiti tiesiog gėdindavo mus. Jei neištvėręs atsikirsdavau: „Jis serga

autizmu. Na, ar dabar bent atsiprašysite manęs“, buvo menka pa

guoda matyti, kaip jie traukiasi atgal pasijutę kalti ir susigėdę.

Dėl nuolatinės emocinės įtampos ir mus apėmusio visiško be



ŽIRGŲ BERNIUKAS

jėgiškumo pradėjo griūti mūsų tarpusavio santykiai, žinoma, irlytiniai. Dienai baigiantis jausdavomės visiškai išsekę. Mus taipstipriai siejusiai meilei atėjo sunkus metas.

Aktyviai naršydami internete sužinojome ir tai, kad tuos stiprius ir keistus priepuolius gali lemti neurologinės priežastys - beveik neabejotina, jog Roveno nervų sistema yra hiperaktyvi, todėl atsiranda sensorinės perkrovos. Dėl neadekvačios reakcijos įsensorinius dirgiklius vėjo gūsis, kuris paliečia Rovenui skruostą,

jo gali būti suprastas tarsi veidelį lyžtelėjusi liepsnosvaidžio ugnis,o švytinčių lempų šviesos parduotuvėje ar dienos centre - kaipmilijoną kartų per sekundę išspinduliuojami šviesos blyksniai. Į

drabužėlių ar patalynės lietimąsi prie kūno vaikas gali reaguotitaip, tarsi tai būtų jį slegiantys švino lakštai ar deginanti napalmoliepsna. Žinoma, mes nepajėgėme jo paguosti tais momentais,kai jo smegenis ir kūną apimdavo įniršio priepuoliai. Bet tai padėjo mums šiek tiek geriau suprasti, koks tai sutrikimas. Sužinojome, kad tai patiria milijonai kitų tėvų —per pastaruosius

penkiolika metų išsivysčiusiose šalyse autizmu sergančių vaikųpadaugėjo beveik 1000 procentų. Kodėl?

Dauguma jų yra tokie kaip Rovenas, t. y. turi autizmo požymių, bet bendrai paėmus nevisiškai atitinka klasikinio autizmo modelį. Jų diagnozė: nepatikslintas mišrus raičios sutrikimas.

Vis daugiau mokslininkų mano, kad tam turi įtakos ir genai,ir aplinka. Pavyzdžiui, gali būti, kad genetiškai jautraus vaikoorganizmas buvo nuolat veikiamas toksiškų sunkiųjų metalų,ypač gyvsidabrio, kuriuo apsinuodijus atsiranda labai panašūs įautizmo simptomai. Bet niekas nėra dėl to garantuotas. Kaip yrasakęs - švelniai, kaip būdinga britams, pabrėždamas - Jungtinėje



'Pragaro link

Karalystėje dirbantis pagrindinis autizmo tyrinėtojas (ir garsiojoBorato pusbrolis) Simonas Baron-Cohenas, tai „ta autizmo sri

ties dalis, apie kurią žinome mažiausiai“.

Nepatikslintas mišrus raidos sutrikimas. Skamba gana moks

liškai. Paprasčiau sakant, tai iš tikrųjų panašu į autizmą, bet ne

visai tas pats, todėl mums per mažai pažįstama.

Kadangi viena priežasčių, kaip manoma, yra biologinės pri

gimties, autizmu sergančiuosius reikėtų gydyti biologinėmis prie

monėmis. Vienas iš siūlomų biologinių metodų yra chelatinimas,

kai gydymui naudojama cheminė medžiaga, galinti toksinus su

rišti į kompleksinius junginius, kurie iš organizmo pasišalina su

adiekomis. Mes nežinojome šio metodo. Keistas sutapimas, betKristina kelerius metus buvo gydyta būtent chelatinimu (nuo

gana retos vadinamosios Wilsono ligos, kuria susirgo būdama

trisdešimties). Sergančių šia liga žmonių organizmas nesugeba

perdirbti vario. Jeigu nebūtų vartojusi cinko keletą kartų per die

ną (varis sąveikauja su cinku ir sudaro iš organizmo pasišalinantį

kompleksinį junginį), galiausiai Kristina būtų mirusi nuo kepenų cirozės.

Taigi prasidėjo dažni ir brangiai mums atsiėję vizitai pas spe

cialistus. Jie atliko chelatinimo procedūras, per kurias Rovenas

taip garsiai rėkdavo, jog bijodavome, kad nuo jo klyksmo neiš

byrėtų langų stiklai.Po to prasidėjo gydymas antivirusiniais vaistais. Tyrimai leido

manyti, kad dalies vaikų, kuriems buvo diagnozuotas nepatiks

lintas mišrus raidos sutrikimas, nervų sistema yra aktyviai vei

kiama virusų (juos, kaip manoma, gali suaktyvinti ir skiepai),

sukeliančių nervų sistemos audinių uždegimus, kuriuos neva



ŽIRGŲ BERNIUKAS

galėtų slopinti antivirusiniai vaistai, pavyzdžiui, „Valtrex“, plačiai naudojami pūslelinei gydyti ir galintys padėti neurologineiinformacijai pasiekti smegenis. Kai kurie tėvai buvo pranešę apiestebuklingą jų poveikį.

Ištyrėme Roveno DNR ir sužinojome, kad jis neturi geno,gaminančio fermentą glutationą, padedantį organizmui metabolizuoti toksinus. Nuo tada buvome priversti ne tik kasdien duoti

jam į miltelius sutrinto „Valtrex“, kas rytą ir vakarą tepti odąbjauriu supuvusiu kiaušiniu dvokiančiu chelatinimą inicijuojančiu tepalu, kuriam vaikas iš visų jėgų priešinosi, bet dar ir sugirdyti porciją glutationo. O kur dar daugybė kitų maisto papildų,

nes chelatinimas skatina ne tik blogųjų, bet ir gerųjų medžiagųpasišalinimą iš organizmo. Dabar mes buvome viena tų šeimų,kurių namų vaistinėlė prikimšta vitaminų ir mineralų, vaistų irįvairių homeopatinių preparatų, kuriuos Rovenas turėjo kasdienvartoti. Kad galėtų šį siaubingą kokteilį praryti, reikėjo bent dukartus per dieną sugirdyti baisiai saldaus šokoladinio pieno (jispermuša vaistų skonį), dėl kurio jis darėsi dar labiau hiperakty-vus, o įniršio priepuoliai stiprėjo.

Bet mes turėjome ir kitokią gydymo priemonę, laisvai ir lengvai prieinamą, kuriai Rovenas ne tik nesipriešino, bet iš tikrųjųmėgo. Tai buvo gamta, tiksliau sakant, už mūsų namų vešintys

miškai. Kiekvieną kartą, kai priepuolis ištikdavo dieną ir mumsesant namie, griebdavausi vieno dalyko: nusivesdavau Roveną įmišką. Čia jis iš karto liaudavosi spiegęs ir pasileisdavo lakstytitarp medžių kaip koks laimingas girių elfas.

Žinoma, šiais laikais Teksaso apylinkės anaiptol nėra saugios.Vietiniai žmonės mėgsta sakyti: „Jei jis nekanda ir negelia, va



“Tragaro link

dinasi, yra ne iš Teksaso.“ Jei čia nori klaidžioti po tankmę, turineštis lazdą ir ja daužyti priešais augančias žoles ir krūmus, kadišsigąstų ir pasitrauktų iš kelio gyvatės barškuolės. Šiuose miškuose pavojingos ne tik jos: prie vandens telkinių gyvena vandeniniai mokasinai*, po akmenimis gražios, bet mirtinai pavo

jingos koralinės gyvatės, o tarp nukritusių lapų mėgsta slėptis

varinės gyvatės. O kur dar ugninės skruzdėlės, skorpionai, nuodingasis ąžuolas, gebenė ir žagrenis, suaugusio žmogaus nykščiodydžio širšuolai, bitės žudikės, juodosiomis našlėmis ir rudaisiaisatsiskyrėliais vadinami vorai. Jei rudasis atsiskyrėlis įkanda žmogui, įkandimo vietoje audiniai gangrenuoja ir atsiranda įdauba,

panaši kaip sergant raupais. Ką jau kalbėti apie skaudžiai duriančias laukines kriaušes, ilgoje žolėje pasislėpusias lazdelines karpažoles ir aštrialapę agaritą. Taigi tai nėra ta vieta, kur galėtum leistiautizmu sergantį vaiką laisvai bėgioti.

Bet Rovenas - nepaprastas jo judrumas tarsi kompensavo vėluojantį pažinimą —būdamas vos pusantrų metų jau gerai žinojo

visus takus aplink mūsų raudoną namelį ir galėjo vienas grįžtinamo iš bet kurios per pusę mylios nuo namų nutolusios vietos.Tose kelionėse jam tekdavo patirti visko. Jis jau žinojo, - kai kartą ugninės skruzdėlės skaudžiai sukandžiojo pudią jo kojytę, -kad miške esančius rudus kauburius reikia peršokti arba apeiti.

Kartą jam, vaikštant su manimi, teko matyti porą gyvačių —nuotada žinojo, kad į jas galima žiūrėti, bet ne liesti. Žinojo, kadnegalima kišti rankos į jokius po akmenimis išraustus urvus, okai jam pirmą kartą įgėlė vapsva, vengdavo bet kokių urvų. Žinoma, leisdami jam lakstyti po mišką rizikavome. Bet rizikuoti* Skydasnukių genties ropliai, priklausantys angių šeimai.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

buvo verta, nes ten vaikas nurimdavo: jau po kelių sekundžių joriksmas imdavo silpti ir galiausiai liaudavosi, vos tik jis išvysdavo tinkamą žaisti smėlio lopinėlį ar margą medžio žievės gabalą,arba atsisėdęs ant tako imdavo tyrinėti sudėtingus nukritusių pageltusių lapų piešinius.

Vaikščiodavome įprastais maršrutais: eidavome prie pasvirusios guobos, į kurią buvo lengva lipti; prie senų vynuogieno

jų —storomis, kaip mano rankos, šakomis, kurios Rovenui labaipatiko, nes buvo galima pasisupti; į apleistas galvijų ganyklas,apsuptas natūralaus laukinių karijų parko, kur tarp uolų čiurlenantis upelis krito nuo skardžio žemyn žaviu kriokliuku, o pu

siau sulaukėjusios karvės, išsirikiavusios ratu, tarsi norėdamosapsiginti, žiūrėdavo į mus kaip į ateivius iš kitos planetos. ČiaRovenas bent jau buvo ramus.

Lankydavomės ir zoologijos soduose. Jų Ostine yra net du.Abu gana maži ir apie valandą kelio nuo mūsų namų. Roveną tennuvežti sumanėme pamatę, kad jam patinka dokumentiniai fil

mai apie laukinius gyvūnus, tokių filmų kartais parsinešdavomeiš vaizdajuosčių parduotuvės. Ir apskritai jis žavėjosi kiekvienuvabaliuku ar kitokiu gyvu padaru. Taigi ir zoologijos sodas jampatiko, bet ten jis nebuvo ramus, veikiau hiperaktyvus. Nubėgęs prie ilgauodegių lemūrų narvo, stabtelėdavo ir imdavo sukti

aplink ratais, o alkanas kalnų liūtas (tai išduodavo nerimstantišio žvėries uodega) ilgesingai žiūrėdavo į jį pro tinklą kaip į labaigeidžiamą grobį. Arba krisdavo ant žemės ir raičiodavosi kažkąveblendamas priešais suglumusius tarp narvų vaikštinėjančiuspovus. Kartais bandydavo lipti per aptvarus - sykį vos neperlipo tvoros, kuri supo krokodilo gyvenamąją zoną. Laimė, man



'Pragaro link

pavyko jį sugriebti - dideliam krokodilo nusivylimui. Bet taibaigėsi - kaip ir visada būdavo, kai jam sutrukdydavome - stipriu įniršio priepuoliu, jis net vėmė ir pridarė į kelnes. Kiti tėvaiir lankytojai ėmė nepatenkinti kudakuoti ir trauktis nuo mūsųtolyn (Kristina ir aš jau buvome įpratę prie tokio elgesio). Šiaipar taip, zoologijos sode Rovenas būdavo pasinėręs ne į save, bet

į aplinką. Gyvūnai ir gamta jį stimuliavo. Dėl to nebuvo jokiųabejonių.

Nors buvo beveik trejų metų, Rovenas kalbėjo nedaug. Betmes pastebėjome, kad jam patiko sakyti atskirus žodžius, norskartais juos tik pusiau ištardavo. Turiu omenyje ne bendrauti rei

kalingus žodžius, bet pavienius žodžius, kuriuos vienus su kitaissiejo nebent tai, kad tai buvo jo turimų žaislinių gyvūnų pavadinimai arba Thomas the Tank Engine garvežiukų vardai. VakaraisKristina jam ilgai skaitydavo. Negalėjome žinoti, ką jis suvokė,bet buvo aišku, kad jam tai labai patiko - būti prisiglaudus priemotinos ir girdėti, kaip jos tariami žodžiai srūva aplink tarsi šiltas

vanduo. Nežinia, ko jam labiau reikėjo: būti šalia jos ar klausytis jos balso? Galbūt jos klausydamasis jis kūrė vaizduotėje unikaliąsavo istoriją? Negalėjome to žinoti.

Vėliau vieną dieną Kristinai šovė gera mintis. Panaršiusi internete ji užsakė apie du tuzinus plakatų su gyvūnų atvaizdais,

nes gyvūnų pavadinimus Rovenas labiausiai mėgo vardyti; jipasirūpino, kad būtų atsiųsti plakatai su visais tais žinduoliais,paukščiais ir ropliais, kurie patraukė jos akį kaip įspūdingiausi.Kai plakatai su gyvūnų nuotraukomis buvo atsiųsti, vieną popietę, Rovenui esant mokykloje (vietos valstybinė mokykla buvoorganizavusi specialią klasę, kurios mokytojai apibūdino Roveną



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kaip protingą, bet į save nugrimzdusi vaiką), Kristina išklijavo jais visas jo kambario sienas ir lubas.Tą vakarą laiptais pakilęs į savo kambarį Rovenas buvo malo

niai nustebintas: labai apsidžiaugė, ėmė šokinėti ir ploti rankomis. Kai šiek tiek vėliau ten nuėjau, radau jį ir Kristiną gulinčiusvieną šalia kito, pirštais rodančius į kiekvieną plakatą iš eilės irkartu tariančius gyvūnų pavadinimus: „Tiesiaragis oriksas, rudoji meška, raudongalvis ūsys, briaunagalvis krokodilas, pandosvaikas, zebras su zebriuku, Sibiro tigras...“

Po poros dienų Kristina, atsigulusi šalia jo, pradėjo pasakotiistoriją apie vieną tų gyvūnų (vėliau ji pasakojo jas kiekvieną va

karą, kaskart vis apie kitą herojų).- Kartą, —pasakė ji, - gyveno mažas berniukas, vardu...- Rovenas!- Teisingai, brangusis. Tai tu. Klausykis toliau. Vieną dieną

Rovenas, vaikštinėdamas po mišką už savo namų, sutiko labaimielą tiesiaragį oriksą, besivažinėjantį dviračiu.

Ar galėjome tikėtis pažadinti jo vaizduotę? Bent jau mėginome tai daryti.

To siekėme ir vesdamiesi jį į zoologijos sodą, kur atsiskleisdavo, nors kartu ir nuvargindavo, jį apsėdę troškimai. Ir į mišką,kur jis nurimdavo ir jausdavosi visiškai susiliejęs su jį supančia

aplinka - beje, ten, laimė, nebuvo mūsų smerkėjų. Šios vietosmums atrodė tinkamiausios pabėgti. Bet... netrukus atėjo diena,kai jis ištrūko į platesnes erdves.

Tai atsitiko po pirmojo taikomosios elgesio analizės užsiėmimo. Ta diena buvo siaubinga. Moteris, kuri šiuo metodugydė, buvo simpatiška, pati augino autizmu sergantį vaiką.



‘Pragaro link

Jam, kaip ji sakė, taikomoji elgesio analizė labai padėjo. KadRoveno niekas neblaškytų ir jis galėtų susikaupti bei imituoti

paprastus jos judesius ir frazes, per visą užsiėmimą ji užsispyrė

laikyti jį uždarytame kambaryje kartu su ja. Nors vaikas labai

verkė, veržėsi pro duris, - netikėtas ir nepaaiškinamas įkalini

mas jį išgąsdino, - jam nebuvo leista nei išeiti, nei pasiimti ko

kio nors žaisliuko ar kitokio daikto nusiraminti tol, kol neatliko

visų paskirtų užduočių. Man tai buvo tas pats, kas stebėti, kaip

mano sūnus yra kankinamas. Jis nesuprato, ko iš jo norima. Po

valandą trukusio užsiėmimo (ta valanda mums brangiai atsiėjo)

terapeute pasakė, kad turėsime griežtai planuoti savo laiką ir

tam tikrais tiksliais laiko tarpais - „be jokių nukrypimų, nesantraip veltui nueis mūsų darbas“ - dirbti su vaiku. Tą griežtą

tvarkaraštį patarė priklijuoti prie šaldytuvo, prisiekti, kad nuo

jo nenukrypsime ir nuolat su ja konsultuosimės, nes tik tada

Rovenas ims suvokti, ką kas reiškia.

Neįsivaizdavau, kaip galėtume tokio tvarkaraščio laikytis. Nei

man, nei Kristinai jis netiktų, nes abu dirbome. Artimieji mumstaip pat negalėjo padėti - žmonos ir mano tėvai gyveno už tūks

tančių kilometrų ir panorėję mus pamatyti turėdavo skristi lėk

tuvu. Jei tuo metu kažkur pasaulyje gyveno šeima, kuriai buvo

reikalingas lankstumas, tai buvome mes. O kur dar kaina? Ar

vertėjo ją mokėti už terapiją, kuri Rovenui buvo kankynė - jislaikė tai niekaip nepaaiškinama bausme.

Po užsiėmimo išėjau su juo pasivaikščioti, kad bent kiek

prasiblaškytume. Slinkau paskui jį, trepenantį mums pažįsta

mu miško keliu, kai staiga buvau priverstas bėgti kiek kojos

neša, nes vaikas netikėtai metėsi į kairę, ten, kur iki tol nieka



ŽIRGŲ BERNIUKAS

da nebuvome, ir, kai miškas baigėsi, pasuko link siauro ruožo,skiriančio mano žemę nuo kaimyno Stafordo ganyklos, kurganėsi jo arkliai. Greičiau, negu spėjau susiorientuoti, Rove-nas pralindo pro vielinę tvorą ir atsidūrė tarp keturių ramiaižolę rupšnojančių arklių. Džiaugsmingo juoko apimtas, jisparvirto ant žemės pilvuku j viršų, prieš pat didelę bėrą kumelę Betsę, kuri buvo bandos vedlė. Aš netekau žado. Betkoks staigus judesys - jo arba mano - galėjo ją išgąsdinti, ir

jis liktų gulėti sutryptas.Tos kumelės būdą aš žinojau. Ji buvo rami joti, bet su kitais

arkliais elgėsi kaip pikta bose. Tokia, kuri bet kada gali trenkti

kanopomis į jai įkyrėjusio bandos nario snukį. Taigi garantuoti,kad ji vieną kartą neįsigeis nusviesti nuo nugaros naujoko raitelio, negalėjau.

Bet dabar... ji stovėjo kaip įbesta, kartu su kitais arkliais,traukdama orą šnervėmis, tarsi svarstytų išsigąsti ar neišsigąstišio mažo prie jos kojų besivoliojančio žmogučio. Tada nuleido

galvą prie pat jo kūnelio, esančio taip pavojingai arti jos sunkiųkanopų, ir liko stovėti, čepsėdama lūpomis. Taip visada elgiasiarkliai, kai paklūsta.

Nenuleisdamas nuo jos akių, atsargiai ėjau artyn, kad tik neišgąsdinčiau. Supratau, kad esu liudininkas kažko nepaprasto.

Ši kumelė spontaniškai pasidavė priešais ją ant žemės gulinčiamvaikui. Daug metų buvau treniravęs arklius, bet niekada niekopanašaus nemačiau. Mano sūnus turėjo gebėjimo tiesiogiai bendrauti su šiuo arkliu dovaną.

Tada pravirkau. Tą rūškaną birželio dieną galvojau: „Jis taituri. Jis turi meilės arkliui geną. Bet jis serga autizmu. Ir aš nie



Tragaro link

kada negalėsiu tuo su savo sūnumi dalytis. Niekada negalėsiu jomokyti joti ir kartu su juo džiaugtis jojimu.“

TĄ PATĮ MĖNESĮ turėjau išvykti iš namų - lydėjau Kalahariodykumos bušmėnų delegaciją į Jungtines Tautas. Per pastaruosius metus mano ryšiai su šiais taikiais medžiotojais rinkėjais

sutvirtėjo; anksčiau aš tik rašiau apie sunkią jų padėtį, dabar -kai jų gyvenimas darėsi vis sunkesnis —tapau tikru jų advokatu.Imta juos masiškai iškeldinti padarant vietos naujoms deimantųkasykloms. Jie buvo net mušami ir kankinami. Grupė labiausiainukentėjusių bušmėnų prašė manęs padėti, ir man pavyko per

metus surinkti tiek pinigų, kad galėčiau nuvežti šešių bušmėnųdelegaciją į Jungtines Tautas ir ten išdėstyti reikalą. Atrodė, šismano išvykimas iš namų bus papildoma įtampa mūsų šeimai -

juk auginome autizmu sergantį vaiką. Bet iš tikrųjų įvykiai klostėsi visai kitaip.

Bušmėnai pasistengė, kad jų kelionė į Jungtines Tautas su

taptų su senoviniais metodais gydančių gydūnų, genčių vadų iršamanų suvažiavimu, kuris buvo organizuojamas Los Andželoapylinkėse, Didžiųjų Lokių kalnuose, ten, kur didingas SierosNevados kalnagūbris (Kalifornija) leidžiasi į Mohavių dykumą. Įšį renginį, vykusiai pavadintą susibūrimu, rinkosi genčių atstovai

iš Afrikos, Amazonės regiono, Arktikos, Indijos, Pietryčių Azijosir Australijos, taip pat iš Amerikos, Karibų regiono ir Sibiro —išvisur, kur dar gyveno čiabuvių. Manieji bušmėnai nutarė suderinti kelionę į šį susibūrimą su vizitu į Jungtines Tautas. Politineimisijai jie pasirinko dienas po šio susitikimo, kad gautų rucum (taip jie vadina dvasinę energiją), kuri, kaip tikėjosi, padės siekti



ŽIRGŲ BERNIUKAS

politinių tikslų. Aš viską sutvarkiau, kaip jie norėjo. Jų susibūrimas vyko vienoje vietoje ir truko penkias dienas, todėl nutariau,kad jame galėsiu pabūti drauge su Kristina ir Rovenu.

Žinoma, ilgokai svarsčiau, ar Rovenui bus naudinga būti šiame susibūrime kartu su tiek daug gydūnų ir šamanų. Kadangidaug metų dirbau žurnalistu tarp bušmėnų, —jų kultūroje vyrauja gydymas transu, - mačiau, kaip fizinių negalavimų kamuo

jami žmonės buvo išgydyti. Visa tai drįstu vadinti stebuklu.Tiesą sakant, dar prieš susipažindamas su bušmėnais, buvau

susidūręs su natūraliais gydymo metodais, nors apskritai jaunystėje tuo nesidomėjau. Pirmą kartą tai atsitiko anaiptol ne nu

tolusiuose žemės kampeliuose, kur dar gyvena čiabuvių gentys,bet vienos iš Didžiosios Britanijos metropolinių grafysčių kaimovietovėje, kurią galima būtų vadinti priemiesčiu. Aš, dvidešimtpenkerių jaunuolis, išjodinėjau arklius Berkšyre (miestelyje į vakarus nuo Londono) įsikūrusioje fermoje, kurioje šeimininkavo moteris. Vienas jos arklių buvo tikras stebuklas - adetiškas,

dalyvaudavo tarptautinėse varžybose, o kartu toks švelnus, kad juo galėjo saugiai pajodinėti visiškas naujokas. Tikrai nepanašus į Betsę. Kartą pavasarį sutriko šio arklio inkstų veikla, ir persavaitę - nors buvo jaunas - iš jo liko vieni kaulai. Veterinaras,nežinodamas, ko griebtis, patraukė pečiais ir pasakė, kad niekuo

nebegali padėti. Jis patarė ieškoti gydūno.Iki tol nieko nebuvau girdėjęs apie gydūnus, bent jau kaip apietikrovėje, o ne filmuose ir knygose egzistuojančius žmones. Betdrauge su šeimininke labai norėjome padėti šiam akyse nykstančiam gyvuliui, todėl pradėjome ieškoti gydūno. Deja, paieškosbergždžios. Nebegalėdama ilgiau žiūrėti į gyvą lavoną, kuriuo vir



‘Pragaro link

to mylimas jos žirgas, šeimininkė pakvietė žmogų iš skerdyklosir paprašė manęs palaikyti arklį, kol veterinaras adiks baisų savo

darbą. Man jau buvo tekę išvesti arklius pribaigti, bet tai buvo

seni, vos paeinantys, artrito nukamuoti arba sulaužytomis kojo

mis arkliai. Tai visada skaudu, bet ramina pojūtis, kad pasenę ir

ligų iškamuoti arkliai yra pasirengę išsivaduoti iš savo kančių.

Bet šis arklys nebuvo pasirengęs. Pamatęs žmogų, kuris turėjo

jį nušauti, gyvulys ėmė trauktis atgal, vartyti akis ir inkšti. Arklys

nebuvo mano nuosavybė ir sprendimą dėl jo likimo turėjau pri

imti ne aš, o savininkė.

Kai pakviestas vyriškis pridėjo prie galvos pistoletą, nežino

jau, kur dėtis. Kulka perskrodė smegenis, ir arklys krito. Viskasbuvo baigta. Bet maudulys mano širdyje liko.

Po kelių savaičių, per vakarėlį Londone, sutikau televizijos

prodiuserę, kuri buvo ką tik baigusi kurti naują televizijos filmą.

„Apie ką?“ - pasiteiravau. Ji atsakė, kad filmas yra apie gyvulių

gydūnus. Mano širdis šoktelėjo krūtinėje. „Kur tu buvai prieš

mėnesį?“ - paklausiau ir papasakojau liūdną mūsų istoriją. Paskui dar pasiteiravau, ar jos filmuoti gydūnai atrodė patikimi.

- Vienas iš jų taip, - atsakė ji. - Vienintelis. Tas, kuriam

buvo vis tiek, ar jis pateks į televiziją, ar ne. Ji papasakojo, kad

tai buvo keistas žemaūgis į aštuntą dešimtį įžengęs vyras, kuris

gyveno vagonėlyje ir nieko kito nedarė, tik gydė arklius. Jos komanda beveik metus važinėjo su juo ir savo akimis matė, kaip

jis gydė - uždedamas savo rankas - brangią grynaveislę limfo

ma sirgusią kumelę, kurią gydyti veterinarai buvo atsisakę. Po

metų tie patys veterinarai patvirtino, kad vėžys pasitraukė —jų

nuomone, nepaaiškinamai —ir dabar, kaip ji sakė, jie pataria



ŽIRGŲ BERNIUKAS

žmonėms vyki pas šį gydūną, kai šie jaučiasi nebegalintys išgydyti arba išgelbėti gyvulio.

Gavau vieno šių veterinarų telefono numerį, ir žmogus pa

tvirtino viską, ką buvo sakiusi filmo prodiuserė. Paskui paskam

binau kelių apie arklius rašančių žurnalų redaktoriams, teiravau

si, ar jie pritartų mano sumanymui važinėti kartu su gydūnu, kai

šis vyksta į pagalbą „beviltiškais atvejais“, ir žiūrėti, ar jo gydyti

arkliai pasveiksta. Vienas redaktorių „užsikabino“. Tada paskam

binau gydūnui Charlesui Siddle’ui ir susitariau, kad galėsiu ly

dėti jį du mėnesius. Per tą laikotarpį mačiau, kaip jis gydė kelis

arklius; vienam per gaisrą tvarte buvo apdegę plaučiai, kitam lū

žęs stuburas (paprastai tokius arklius nušauna), trečiam sutrikusipsichika (buvo geros veislės, bet pavojingas joti). Visi šie arkliai

po kelių mėnesių pasveiko ir galėjo dirbti. O kai atvykau jų pa

žiūrėti po metų, taip pat juos radau sveikus.

Vieną dieną paprašiau Charleso paaiškinti, kokia „energi

ja“, - apie ją jis ne kartą buvo kalbėjęs, - padeda jam išgydyti

gyvulius. Jis atsakė: „Tai meilė, Rupertai. Tiesiog meilė. Viskaslabai paprasta.“

Taip baigėsi keista mano pažintis su gydūnų pasauliu, į jį grįž

ti nebesitikėjau. Ta tema parašiau ir paskelbiau keletą straipsnių

bei ėmiausi kitų dalykų. Vis daugiau laiko leidau su Kalahario

bušmėnais - rūpinausi jų žemių reikalais. Jie tvirtai laikosi tokio ritualo: kas dešimt dienų kuria laužą ir susirinkę aplink jį

plodami gieda daugiabalses ritualines giesmes tol, kol pasiekia

tam tikrą melodijos ir ritmo intensyvumą. Paskui į priekį išeina

gydūnai ir ima šokti, lėtai ir ritmingai daužydami pėdomis žemę,

kol pasineria į transą. Vėliau jie traukia iš laužo raudonas žarijas



^Pragaro link

ir trina jomis savo veidus ir galvas, kartais jas net ryja, ir jiemsnieko bloga nenutinka. Transas vis gilėja, - kartais jie staugia išskausmo, iš nosies ar burnos krinta kraujo krešuliai, - būna pasirengę gydyti. Tada pereinama prie giedojimo ir gydymo.

Kartą mačiau, kaip buvo gydomas labai stipriai kosintis vaikas - ligonis sėdėjo laužo šviesoje, o gydūnas vedžiojo susiraukš

lėjusį savo delną jam virš galvos. Kitą ligonę senutę kamavo nuoartrito sutinusios kojos. Gydūnas tampė skaudančias deformuotas jos galūnes ir raudojo, tarsi skausmas iš jos kūno turėtų pereiti į jo kūną. Per visą naktį gydūnas ir choras toliau giedojo ritualines dainas ir šoko ritualinius šokius, o kai ėmė aušti, vaikas jau

nebekosėjo, o senutė atsistojo ir nuėjo atsileidusiomis kojomis.Dar noriu papasakoti apie gydymo atvejį, kuris, kad ir kaipbūtų keista, man buvo „pamėtėtas“ tuo metu, kai ėmiau vienoseno genties vado interviu apie jo mėginimus atgauti atimtusmedžioklės plotus. Šalia jo buvo baltaodė moteris iš Pietų Afrikos, vardu Keitė, ji vertėjavo genčiai. Mums kalbantis, per kopas

prie mūsų linguodama priėjo labai sena moteris - Antas. Kažkąniūniuodama sau po nosimi, ji - nepaisydama mūsų pašnekesio - prislinko prie Keitės, apkabino ją per liemenį, paguldė antsmėlio ir, atsiklaupusi bei palinkusi ties šia moterimi, niurnėdama ėmė vedžioti savo susiraukšlėjusį delną ratais jai virš pilvo.

Visi buvome nustebę. Buvau neseniai susipažinęs su bušmėnais,todėl negalėjau patikėti tuo, kas vyksta - pamaniau, kad senolė yra girta. Vėliau Keitė man atskleidė, kad prieš keletą dienų

jai buvo diagnozuotas skrandžio vėžys, bet ji niekam apie taineprasitarė, išskyrus savo šeimą. ,Antas nebuvo girta, - sakė jiman, - tai, ką jūs matėte, buvo gydymo seansas.“ Kai paklausiau,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kas apie jos ligą pranešė šiai bušmėnei, truktelėjusi pečiais, Keitėtarė: „Niekas jai nepranešė. Aš jos nemačiau jau kelis mėnesius.“Po ketverių metų sužinojau, kad skrandžio operacijos Keitei neprireikė - auglys tiesiog išnyko.

Stipriausiai mane paveikė pažintis su senu gydūnu Besą. Šismažo ūgio, pelėdos akimis, sunkiai kalbantis vyras, paniręs įtransą, imituodavo gyvūnų judesius; prunkšdavo kaip tiesiaragisoriksas arba didžioji kudu, mėgdžiodavo žirafą arba strutį, nes,kaip pats sakė, naudojo šių gyvūnų energiją savo apeigose. Vienąvakarą ritualiniu šokiu gydydamas moterį ištinusiomis nuo reumatoidinio artrito kojomis, jis netikėtai uždėjo rankas ant manęs

ir gimtąja kalba sušuko: „Leopardai! Leopardai!“Nepraėjus nė dviem minutėms, kažkur netoli laužo ėmė staugti vienas, paskui kitas leopardas. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti,nors aiškiai mačiau, kokia buvo šunų reakcija - jie reagavo šiurpiukaukimu, jų plaukai atsistojo piestu, bet netrukus šunys susigūžėir ėmė inkšti. Iš tamsos sklido leopardų riaumojimas, kurį sustip

rino įsiutusių ir išgąsdintų šunų kaukimas ir inkštimas. Rytą aptikome leopardų pėdsakus - vos už keliolikos metrų nuo tos vietos,kur sėdėjome. Pažiūrėję į juos supratome, kad nors kiekvienasleopardas suko savo ratą, tie ratai daugybę kartų susikirto. VėliauBesą prisipažino norįs pasakyti man, kas yra toteminis mano gy

vūnas. Anot jo, kiekvienam skirtas toks gyvūnas - kaip dvasiosdraugas ar totemas. Manasis yra leopardas. „Stenkis jį panaudotigeriems darbams, - sakė jis. - Leopardas ne tik greitai veikia, betir greitai supyksta. Ir didžiuojasi esąs aikštingas.“

Mudu su Besą greitai susidraugavome, ir taip artimai, kadnorėdamas jį pagerbti Rovenui suteikiau dar ir jo vardą —Besą.



‘~Praga.ro link

Pamažu į šamanizmą ir kitokius natūralius gydymo būdus ėmiaužiūrėti ne kaip j kažką egzotiško ir mums visai svetimo, bet kaipį paprastą ir natūralų, kaip pati žmonija, dalyką. Kaip į metodą,kuris gali papildyti šiuolaikinę mediciną. Bet iš to, kad Rovenasir Kristina atsidūrė šalia šamanų, aš nieko ypatinga nesitikėjau.

Šeši mano organizuotos delegacijos nariai bušmėnai vadino Ro-

veną mažuoju Besą (jie gerai pažinojo ir senąjį Besą). Tai džiuginomane, nors apskritai mums, kaip ir tikėjomės, būti šioje stovyklojedrauge su Rovenu, bent jau iš pradžių, buvo nelengva. Berniukaskaip padūkęs lakstė tarp išsidažiusių ir plunksnomis pasidabinusių delegatų, įkyriai spiegdamas ir mėtydamas savo lėles - Vudi ir

Džesę - taip stipriai, kad kartais jos užgaudavo pro šalį einančiusdalyvius. Retsykiais jis įsiverždavo į būrį žmonių, adiekančių savoapeigas po aukštomis Kalifornijos pušimis, išvartydavo gydūnųpasidarytus laikinus altorius, išmėtydavo jų smilkalus ir šventintasžoleles. Mums su Kristina neliko nieko kito, kaip bėgioti jam išpaskos ir atsiprašinėti „nukentėjusių“ žmonių.

Iš tikrųjų kai kuriuos gydūnus toks mūsų vaiko elgesys erzino. Bet buvo ir kitokių - kaip antai vyriškis iš Zimbabvės, varduMandaza, indėnas gydūnas Kristas iš Trinidado (prie Karibų jūros),majų ledi Lora de Majo iš Gvatemalos ir, žinoma, mano draugaibušmėnai. Jie prašė leisti uždėti rankas ant vaiko. „Jis yra vienas iš

mūsų, - paprastai kalbėjo Mandaza, greitai vedžiodamas savo rankasRovenui virš galvos ir beveik ją liesdamas. Jo rankos slinko žemynišilgai vaiko stuburo (tai atlikdamas gydūnas buvo sutelkęs žvilgsnįį berniuko kūnelį). Mano nuostabai, Rovenas visiškai nesijaudino(paprastai jis susinervindavo, kai prie jo prisiliesdavo nepažįstamasžmogus), sėdėjo ramus, krizeno ir atrodė visai patenkintas.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Tą vakarą mudu su Kristina ramiai vaikščiojome po mišką,o Rovenas bėgo priekyje, vaikydamasis netoliese skraidančiuspaukštelius ir kaip visada veblendamas savo įprastus nesąmoningus žodžius. Staiga pastebėjome, kad nesąmoningas veblenimasvirsta garsiai ištartu tikru ir aiškiu žodžiu: „Žalia!“

Mudu su Kristina susižvalgėme.„Žalia!“ - pakartojo Rovenas. Tuo metu jis buvo tolokai nu

bėgęs pirma mūsų. Mes jį pasivijome.„Žalia!“ Jis sėdėjo ant žolės, kuri paprastai čia būna panaši

į plunksnas, bet tą kartą buvo trumpai elnių nugraužta, ir darkartą pasakė: „Žalia! Žalia žolė!“

Tai buvo aiški kalba. Autentiška kalba. Ne echolalija. Paprastas ir realybę atspindintis žodis. Mums buvo sunku tuo patikėti!Per kitas dvi dienas Rovenas ėjo prie žmonių ir rodė jiems

savo žaislus. Tai buvo adekvatus mažo vaiko elgesys, anksčiauto niekada nematėme. Berniukas tapo ramesnis, jo hiperakty-vumas prislopo. Bet didžiausia staigmena mūsų laukė ketvirtą

dieną, kai visi trys ėjome per mišką. Ant virš stovyklos iškilusiosuolos krašto buvo dviejų tūkstančių metų senumo Amerikosindėnų medicinos ratas. Kalbėjausi su Kristina apie mums labaisvarbius dalykus. Dideliam mano džiaugsmui, po ilgai trukusiųdvejonių ji nusprendė, kad taikomoji elgesio analizė netinka

Rovenui. Aš jau seniai supratau, kad toks gydymas Rovenuinetinka ir kad bet kokiu atveju mes neįstengsime jo pritaikyti,bet sutikau jį tęsti vien dėl Kristinos. Buvome taip įsitraukę įpokalbį, kad iš pradžių nesusivokėme, kai Rovenas, - tuo metu

jis sėdėjo man ant pečių, - staiga garsiai ir aiškiai pasakė:—Per mišką prie medicinos rato.



“T ra gar o link

Mes sustojome kaip apmirę.—Ką tu pasakei?- Per mišką prie medicinos rato, —pakartojo jis.Aš patikėjau tik tada, kai tą frazę jis ištarė šešis kartus. Tai

nebuvo tik mūsų žodžių pakartojimas - nei aš, nei Kristina nėžodžiu neužsiminėme apie mišką ir medicinos ratą. Prieš eidami

pasivaikščioti, visai nekalbėjome apie tai, kur eisime. Kaip jamtai šovė į galvą? Kas čia darosi? O gal jį stebuklingai išgydė gydū-nų ir šamanų pastangos?

Deja, ne.Kai parėjome namo, - beje, bušmėnai buvo Jungtinėse Tau

tose išgirsti ir gavo tarptautinę teisinę paramą, kuria remdamiesigalėjo, grįžę į Afriką, paduoti savo vyriausybes į teismą, - Rove-nas vėl ėmė nesąmoningai veblenti. Įkyrios jo būsenos ir nepastovios emocijos, kaip ir tuštinimasis į kelnes (nors buvo jau trejųmetų, vis dar nesugebėjo atlikti gamtinių reikalų tualete, kad irkaip stengėsi tėvai, seneliai ir atlyginami profesionalai), vargino

mus visus ir galbūt net progresavo. Laukdamas manęs grįžtančio jis kasdien kartojo vieną žodį: „Arklys.“

Vieną rugsėjo pavakarę kaip įprasta išėjau su juo pasivaikščioti į mišką. Nieko nelaukęs Rovenas tiesiausiu keliu patraukėStafordo arklių ganyklos link. Šį kartą nebandžiau jo sulaikyti.

Pralindęs pro tvorą, Rovenas nubėgo prie senos bėros kumelės -bandos vedlės - Betsės ir kaip prieš šešias savaites krito ant žemėsprie jos kanopų man nespėjus sustabdyti.

Ir vėl įvyko stebuklas. Kaip ir pirmą kartą, ji nuleido galvąsavo noru paklusdama. Spontanišką savo paklusimą autizmu sergančiam mano sūnui ji parodė čepsėdama lūpomis.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Arklys, - ištarė jis patenkintas, kumelei jį uostant. - Arklys.Priėjau išvadą, kad sūnų teigiamai veikė du dalykai: ši nepa

prasta kumelė ir j susibūrimą važiavę šamanai. Jie išvyko namo,

į tolimiausius pasaulio kampelius, bet Betsė gyveno čia pat, šalia

mūsų. Taigi jau kitą dieną nuėjau į Stafordo namus papasakoti

apie keistą kumelės ir sūnaus ryšį. Tai sužinojęs šis iš Pietų kilęs

senosios mokyklos išauklėtas džentelmenas tuoj pat man davė

raktą nuo patalpos, kur buvo laikomi balnai.



3

%įrgų berniukas

AŠ SULAUŽIAU VISAS TAISYKLES. Turėjau tai padaryti. Kaipirmą kartą su Rovenu ėjau į daržinę balnoti Betsės, jis lakstėkaip padūkęs, ropštėsi ant vartų, kurie vedė į arklides, barškino

kiekvieną puodą, trankė patalpos, kurioje buvo šeriami arkliai,duris, vaikėsi juodą po tvartą besisukiojančią katę, spiegė ir žviegė, mosavo rankomis - vienoje buvo Vudis, kitoje Džesė - tarsividuramžių kovotojas spragilais arba svaidė šias lėles j stambiąrudą kumelę, stovinčią ant pagrindinio tvarto tako. Ši stovėjorami kaip uola. Nesujudėjo nė vienas jos raumenėlis - nei tada,

kai balnojant ją sunkiu kaubojišku balnu (jis buvo didesnis neipaprastai, kad tilptume mes abu) Rovenas landžiojo jai po pilvu,nei tada, kai man tvarkant balno pavaržas tampė ją už uodegosir žabojant žąslais grabaliojo apatinę jos lūpą.

- Nori lipti ant arklio? - paklausiau sūnaus, nesitikėdamas

atsakymo.- Noriu!Tai buvo pirmas kartas, kai gavau tiesioginį atsakymą į tiesio

ginį klausimą. Pasilenkiau, pakėliau jį ir pasodinau į balną. Jokioriksmo, jokio mosikavimo rankomis. Jis šypsojosi. Tokia plačiašypsena, kad atrodė nebetilps į veidelį. Įkišau pėdą į balnakilpę



ŽIRGŲ BERNIUKAS

ir įšokau į balną už jo - viena ranka laikiau apkabinęs mažą, bettvirtą jo kūną, kita pavadžius. Pliaukštelėjau liežuviu, ir Betsėpro atvirus vartus išžingsniavo į didelę ganyklą, apsodintą kry-žialapiais ąžuolais. Tada trumpam sustabdžiau arklį, galvodamas,kuria kryptimi joti ir ar toli joti.

- Pirmyn! - šūktelėjo Rovenas nekantriai.

- Ar nori, kad Betsė bėgtų?- Noriu! - patvirtino jis, maloniai nustebindamas.- Kur? Prie tvenkinio? Ar į mišką?- Prie tvenkinio!Buvo nuostabu, kad jis atsakinėjo į mano klausimus. Taip

mes niekada nebuvome kalbėjęsi.Rovenas patenkintas kikeno, o Betsė dideliais žingsniaisžingsniavo per ganyklą tiesiai tvenkinio link. Prie jo vėl sustojome. Tvenkinio gale vaikštinėjo didelis mėlynasis garnys. Pamatęsmus sumosavo plačiais sparnais ir pakilo.

- Garnys, —spontaniškai šūktelėjo Rovenas.

Tikriausiai atpažino jį iš knygų ar filmų apie laukinę gamtą.Tokia jo reakcija į aplinką man taip pat buvo naujiena. Tikranaujiena. Negalėdamas patikėti tuo, ką girdėjau, apgręžiauBetsę.

- Kur dabar josime: atgal į arklidę ar į mūsų namus?

- Atgal į arklidę!Tai echolalija ar realus norų išreiškimas? Patraukėme arklidėslink —priešais plytėjo erdvi žalia ganykla. Šovė nauja mintis. Sumanymas nebuvo saugus, bet...

- Nori joti žingine ar risčia?- Risčia!



Ir vėl svarsčiau —tai echolalija ar sąmoningas pasirinkimas?Bet kokiu atveju jis, atrodo, žinojo, ką tas žodis reiškia.- Puiku, - pasakiau ir kulnais stuktelėjau Betsei į šonus. Nu

stebusi ji pakilo ant užpakalinių kojų ir nudūmė į priekį. Ro-venas suspiegė, prigludo prie manęs ir prapliupo juoktis. Žemėskrido po mumis kaip žalia migla. Meldžiau Dievą, kad Betsė

nesukluptų, nesimestų į šalį, nepargriūtų. Po kelių sekundžių jaubuvome prie daržinės, ir metalinės jos sienos skambėjo nuo Ro-veno juoko.

- Risčia! - reikalavo jis. - Dar risčia!

Man sunku buvo patikėti. Mums vėl risnojant Betsė smagiai

veržėsi pirmyn, o Rovenas be paliovos juokėsi; skambus jo balsasskardeno šaltame spalio vėjyje. Apsigręžėme prie tvenkinio. Dabar čia kranksėdamos plasnojo dvi varnos.

- Kar kar kar! - aiškiai ištariau. - Varnos sako kar!- Varnos sako kar.Betsė žingsniavo koja už kojos ir, karpydama ausimis, laukė

kitos komandos, pasiruošusi apsigręžti ir vėl lėkti. Nors jojaupirmą kartą, tarp mūsų atsirado instinktyvus pasitikėjimas, kokio reikia, kai skrendi per šalį ant arklio paskui skalikus arbasieki laimėti šokinėjimo pro ratą varžybas. Paprastai toks ryšystarp raitelio ir arklio atsiranda tik po kelių mėnesių, kartais net

po metų.- Kaip tu tari paraidžiui žodį varnai — paklausiau tuo metu,kai Betsė, man davus ženklą, vėl šovė pirmyn. —V-A-R-N-A! -šaukiau vėjui švilpiant mums pro ausis. Netrukus vėl sustojomegarsiai sukaukšėjus Betsės kanopoms.

- Dar! - šaukė Rovenas —Dar risčia!

Žirgų berniukas



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Vargšė Betsė. Galbūt ji niekada nebuvo dirbusi taip sunkiai.Kai vėl sustojome, ji sunkiai kvėpavo, šonais tekėjo prakaitas.

Bet liko narsi - trypčiojo kojomis, laukdama komandos joti. Jei

būčiau vertęs ją ir toliau taip sunkiai dirbti, mūsų eksperimentas

galėjo baigtis liūdnai. Turėjome ja pasirūpinti.

- Gerai, - pasakiau. - Betsė pavargo. Grįžkime į arklidę ir ją

pašerkime.

- V-A-R-N-A! - aiškiai ištarė Rovenas.

- Taip, varna, - pakartojau, kai su uždususią Betse lėtai jo

jome atgal. - Nemaniau, kad tai tau įsiminė. Tpru, Betse, - su

stabdžiau arklį prie vartų į arklidę.

- Stok, Betse, - davė komandą ir Rovenas. Jis spontaniškaipridūrė: - Buvo puiku!

Nušokau nuo arklio ir nukėliau Roveną. Pastatytas ant žemės,

jis vėl užsigeidė joti ir reikalavo: „Dar!“ Taip suprantamai jis nie

kada nebuvo su manimi kalbėjęs. Jis pravirko.

Betsė stovėjo nekrustelėdama, nuolankiai nuleidusi galvą,

kaip visada, kai Rovenas būdavo šalia jos.- Nusiramink. Betsė pavargo. Rytoj ateisime vėl pajodinėti.

O dabar paimsime žarną ir Betsę nuprausime. Tada duosime

jai ėsti.

- Duosime Betsei ėsti!

Roveno nuotaika bematant pasitaisė. Jis juokdamasis šokinėjošalia manęs, kol nuėmiau balną ir apynasrį, pakabinau prakaitu

persisunkusius kilimėlius džiūti ir, paėmęs žarną, pradėjau plauti

suprakaitavusius Betsės šonus ir nugarą. Prieš vesdamas ją į tvartą

šerti, Rovenui pasiūliau:

- Apkabink Betsę ir padėkok už pasijodinėjimą.



Žirgų berniukas

Nė akimirkos nesvyravęs Rovenas išskėtė rankas, apkabino didelę rudą Betsės galvą, tarsi tam ir nuleistą žemyn, kad jis pasiektų, ir pabučiavo. Betsės akyse buvo matyti sunkiai nusakomasšvelnumas, kurį išdavė minkštas žvilgsnis ir pusiau nuleisti vokai ilgomis juodomis blakstienomis. Mačiau, kad tarp jų kažkasužsimezgė - kažkoks ypatingas bendravimas, kurio aš - sveikas

žmogus - niekada nepatirsiu. Nebent kitame pasaulyje.Stebėjome, kaip Betsė suėdė jai supiltus grūdus, suprunkš

tė, pasipurtė ir lėtai nuėjo į ganyklą, kur stovėjo ir į ją žiūrėjokiti trys arkliai: bėra kumelaitė Benalė, Betsės duktė, jau visaiužaugusi, bet neprajodinėta, širmas kumeliukas Batmanas ir Ta-

zas - kaštonis su baltomis puskojinėmis ir didele balta žvaigžde.Priglaudusi ausis prie kaklo ir apnuoginusi dantis, Betsė metėsiį juos, o nespėjusiam pasitraukti iš kelio Tazui spyrė užpakalinėmis kanopomis į užpakalį, tarsi sakydama: „Aš galiu būti švelnivaikui, bet tai nereiškia, kad nebesu visų jūsų vadė!“

Mudu su Rovenu patraukėme namo - vėl pro Stafordo ga

nyklą ir mišką, kuris augo už mūsų namo. Rovenas sėdėjo manant pečių ir dainavo pakylėtu balsu abėcėlės dainelę (kartais jisužsigeisdavo mėgdžioti tai, ką buvo matęs mėgstamame savofilme „Genialus vaikas“): ABCD, įkvėpimas, EFG, įkvėpimas,HJKLMNOP, įkvėpimas, RS, įkvėpimas, TUV, įkvėpimas ir Z,

įkvėpimas, AŠ PADAINAVAU SAVO ABC... Paskui vėl paniroį savo veblenimą. Bet tai buvo gana džiugus veblenimas, išsakytas aukštu balsu. Tuo metu, kai aš žingsniavau tiesiai per žolęprie išsirikiavusių aukštų merilandinių ąžuolų, už kurių driekėsimūsų miškas, jis šokinėjo ant pečių aukštyn žemyn. „Buvo puiku!“ —vėl pasakė Rovenas. Klausiau savęs, ar jis tą frazę paėmė



ŽIRGŲ BERNIUKAS

iš savo žiūrėto filmuko, ar sugalvojo pats. Bet kokiu atveju jispanaudojo ją tinkamame kontekste, pasakydamas man tai, ką tuo metu galvojo.

Durys, vedančios į Roveno pasaulį, truputėlį atsivėrė.

IŠ PRADŽIŲ KALBĖJIMO PAŽANGA buvo matoma tiktada, kai jis būdavo su Betse. Kai pasijodinėję grįždavomenamo ir aš degdavau noru papasakoti Kristinai, kiek daug Ro-venas kalbėjo ir kaip tiksliai komentavo aplinką, jis, vos mumsįžengus pro duris, vėl imdavo nesąmoningai veblenti. Pirmąsavaitę Kristinai buvo sunku manimi patikėti, - ji juk nema

tė, kaip Rovenas bendrauja su Betse, - todėl į mano entuziastingus pasakojimus atsakydavo santūriai: „Tai labai miela.“Santūriai reagavo ir specialiojo ugdymo mokyklos personalas.Tiesą sakant, vargu ar tą įstaigą buvo galima vadinti mokykla - veikiau tai buvo daugelio giriamas dienos centras, į kurįsusirinkdavo grupė autizmu sergančių ir kitų specialiųjų po

reikių vaikų. Jie praleisdavo ten visą dieną, susikimšę vienamešlakbetoninio namo kambaryje, apšviestame pailgomis fluorescencinėmis lempomis (nes langų nebuvo). Vieni plojo rankomis, kiti spiegė, treti išdarinėjo kitokias išdaigas. Auklėtojaiatrodė bejėgiai suvaldyti šį baisų triukšmą. Mane graužė sąži

nė, kad ten jį vežiojome, bet turėjau uždirbti pinigų pragyvenimui. Kristina taip pat - jos darbo krūvis universitete nė kieknesumažėjo. Džiaugiausi bent tuo, kad berniuko mokytojai,tiksliau sakant, prižiūrėtojai, pastebėjo, kad tomis dienomis,kai į mokyklą sūnų atveždavau po pasijodinėjimo, jis būdavone toks hiperaktyvus ir gerokai „paklusnesnis“.



Žirgų berniukas

Kiti su juo dirbę žmonės - du kartus per savaitę vienas arbakitas iš mūsų veždavome Roveną į kalbos ir darbo terapijos užsiėmimus, kurie vykdavo už trisdešimt mylių nuo mūsų namų —apskritai nepastebėjo jokių teigiamų rezultatų. Nors iš pradžių

jie buvo žadėję, kad Rovenas greitai išmoks atsakyti į jam užduodamus klausimus žodžiais „taip“ arba „ne“ ir adekvačiai

elgtis atitinkamose socialinėse situacijose, dabar jie skundėsi,kad jis per daug aktyvus ir išsiblaškęs, jog būtų galima pasiektipagerėjimą, kad šokinėja nuo tvorų, griebia pro šalį einančiusvaikus, bandydamas juos apkabinti, kartais stumdosi ar bandoįkąsti. Kartą užklupau darbo terapijos specialistę, po pamokos

sugriebusią jam už rankos, piktai purtančią ir tempiančią produris. Ji šaukė: „Jei tu elgsiesi su manimi blogai, ir aš su tavimielgsiuosi blogai.“ Rovenas atrodė pasimetęs ir bandė bėgti. Jišiurkščiai trūktelėjo jį atgal, bet atsigręžusi pamatė mane. Sumišusi nusišypsojo ir ėmė skųstis, kad tą dieną Rovenas blogaisu ja elgėsi. Grįždamas namo, klausiau savęs, ar verta jį šiame

terapijos centre palikti. Dieve, kas gali žinoti? Pastebėjome, kadpriepuoliai jį ištikdavo dažniau - jo poreikiai kas dieną darėsididesni, o jiems jis stokojo žodžių. Priepuoliai ištikdavo staiga,bet kuriuo metu —ir naktį, ir dieną.

Laimė, su Betse Rovenas buvo kitoks. Po poros savaičių pa

žanga jau buvo tokia akivaizdi, kad jis ėmė pats inicijuoti žodžiųžaidimus. Nors kalbėjo nedaug, mes prieš miegą būtinai ką nors jam paskaitydavome. Jis turėjo savo mėgstamas knygutes ir pajėgėatsiminti jų turinį. Tuo metu jis buvo ypač susidomėjęs daktaruSeussu. Vieną apniukusį rytą, kai Šiaurės vakaruose rinkosi pirmieji rudeniniai lietaus debesys, nusprendėme pajodinėti už ran



ŽIRGŲ BERNIUKAS

čos. Norėjosi kažko daugiau, negu sukinėtis Stafordo ganykloje,kur arklį šuoliais galima buvo paleisti tik kelioms sekundėms.Kai išjojome į asfaltuotą kelią ir Betsės kanopos pradėjo rit

mingai kaukšėti į dangą, Rovenas, ilgai nelaukęs, ėmė mojuotirankomis, tarsi diriguotų nematomam orkestrui.

- Kasdien tai šen, tai ten, - išgirdau jį deklamuojant į taktą suBetsės kanopų tzak tzak.

Ne iš karto supratau, koks tai tekstas, bet netrukus susivokiau, kad tai daktaro Seusso eilėraščio „Visur yra dalykų įdomių“Roveno versija. Tad nieko nelaukdamas pridūriau:

- Yra dalykų įdomių. Yra netgi žmonių, kuriems smagu bė

gioti...Vėl užstrigau. Dievaži, juk tą posmelį buvau skaitęs gal kokįtūkstantį kartų. Vis dėlto... ačiū Dievui, prisiminiau.

- Net tarp karščiausių saulės spindulių. -Tie žodžiai svaigino.Stengiausi tarti juos į taktą Betsės kanopų kaukšėjimui. Mačiauprie kaklo prigludusias Betsės ausis - kumelė mūsų klausėsi.

- Mėnulis patekėjo, - ėmėsi antro posmelio Rovenas.Aš irgi stengiausi neatsilikti:- Ir snaudžiančios avys pasivaikščioti išėjo.- Mėnulis švietė.- Žvaigždės spindėjo.

- O apsnūdusios avelės vis ėjo ir ėjo.- Bet aš nebūčiau ėjęs.- Aš būčiau automobiliu skriejęs, - kvatodamas padeklamavo

paskutinę eilutę Rovenas.Ar jis suprato, kad tai juokinga? Jodinėjome dar pusantros

valandos. Apjojome didelį ratą tarp gyvatvorių išsiraičiusiais Sta-



Zirgt{ berniukas

fordo fermos apylinkių kaimo keliukais. Krito guobų ir ąžuolųlapai, mus abejingai stebėjo galvijai, o patvoriais risnojantys arkliai, žiūrėdami į mus, prunkštė.

Rovenas pradėjo abėcėlės žaidimą:- A - Asilas.- B, - pabandžiau siūlyti aš.- Barsukas.- C, - vėl pasiūliau.- Cikada.-D.- Dramblys.

Ir taip toliau.Buvau nustebęs, kad jis tiek daug žino. Kai pasiūliau raidę„I“, jis atsakė: „Iguanas.“ Žinojau, kad šis gyvūnas buvo paminėtas vienoje jo knygų, skirtų kalbai lavinti, bet nemaniau, kad jisgalėtų jį atsiminti.

Jodinėjimui baigiantis, jis sakė man raides, o aš, prakaituoda

mas balne, - oras buvo drėgnas, o danguje rinkosi audros debesys, - turėjau sugalvoti gyvūnų pavadinimus.

Tą vakarą pratrūko lietus. Vanduo liete liejosi iš dangaus, tarsi ten aukštai Dievas būtų apvertęs didžiulį neišsenkamą kibirą.Lijo taip smarkiai, kad neįmanoma buvo matyti, kas yra už kelių

metrų. Staiga į prie pagrindinio tako esančią verandą, kur mudusu Kristina gurkšnodami vyną grožėjomės liūtimi, - buvo tikraTeksaso liūtis, —įbėgo Rovenas.

- Lyja! - sušuko jis.Abu susižvalgėme. Jis pirmą kartą aiškų ir prasmingą sakinį

pasakė tuomet, kai nebuvo Betsės.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Taigi ilgesni pasijodinėjimai atrodė labai naudingi. Tačiau jodinėti Bastropo grafystės keliukais nebuvo saugu - čia žmonėsgreitai važinėjo, vairuotojai dažnai būdavo išgėrę, kartais (manpačiam teko tai matyti) su alaus buteliu rankoje arba su šratiniaisšautuvais šaudė voveraites medžiuose. Todėl jau kitą dieną apsilankiau pas kelis kaimynus ir paprašiau leidimo jodinėti privačiose jų valdose —toks atsargumas yra būtinas gyvenant valstijoje,kurios kai kurie gyventojai laiko normaliu dalyku į praeivį pirmapaleisti šūvį, tik paskui užduoti klausimus. Beveik visi leido man

joti jiems priklausančiomis teritorijomis. Taip mudu su Rovenu jojome vis toliau ir toliau nuo namų. Į laukinių karijų giraites

ir senąsias Komanšo indėnų stovyklavietes, išsidėsčiusias paleimažą upelį maždaug už mylios nuo mūsų namų. Į iš tolo matomą kedrų augimvietę ir netikėtai akiratyje pasirodančias pievas,kur kartais iš krūmynų staiga iššokdavo elniai ir aukštyn, kaipvėliavas, iškėlę baltas savo uodegas, kad įspėtų gentainius apiepavojų, nušuoliuodavo tolyn. Į raižytoje vietovėje plytinčias ap

leistas ganyklas, kur augo daugybė laukinių kriaušių ir algarobų,o kartais kaip šmėklos iššokdavo iš krūmynų ir nudumdavo būrys kojotų. Ten matėme ir daugybę tarp kaktusų ir žolės kuokštųišsimėčiusių išdžiūvusių šarvuočių kiautų.

Mes sugalvojome naujus alfabeto žaidimo variantus; dabar

vienam mūsų pasakius alfabeto raidę, kitas turėdavo sugalvotivietą, į kurią josime arba keliausime. Žinoma, svarbiausia vieta,kurlink mes dažniausiai traukdavome, buvo arklidė.

— Eisime pajodinėti su Betsei —klausdavau.—Eisime pajodinėti, —jis vis dar nemokėjo pasakyti „taip“

arba „ne“.



%įrgtf berniukas

Džiaugiausi tuo, kad bent jau galėjo patvirtinti, ką jis darysarba ko jis nenori daryti.Mūsų išvyka pasijodinėti prasidėdavo nuo mano duotos ko

mandos:- Aūnamės kojines ir batus.Jis atkartodavo ją, beje, labai muzikaliai:

- Aūnamės kojines ir batus? Ir mes tai padarydavome.Tada jis išbėgdavo pirmas - nušokęs nuo verandos laiptelio,

nerdavo į dešinę, aplink mūsų namo kampą į toliau taku plytintį mišką, paskui nuo kalvos žemyn į išdžiūvusio upelio slėnįir keliu į dešinę. Kartais, mūsų išsigandę, iš medžių pakildavo

kardinolai.- Žiūrėk, paukščiai.- Taip, paukščiai kardinolai.Kartais matydavome varnų būrį. O sykį - to pamiršti negali

ma - sutrikdėme vienišo didžiulio trumparegio vėžlio, kuris užsispyręs kasėsi pirmyn ieškodamas stovinčio vandens, kelionę.

- Vėžlys, žiūrėk, vėžlys.-Teisingai, Rovenai. Tai vėžlys. Tu pasakei teisingai. Jis tikrai

taip vadinasi.Tai buvo beveik tas pats, kas girti šunį ar arklį, bet, teatleidžia

man Dievas, aš labai norėjau sūnų paskatinti.

Toliau mūsų laukė staigus posūkis į kairę - ten, kur augoamerikinis pūkenis, trilapiai laukiniai apyniai ir gražiosios amerikinės vaisuolės. Jų ryškios rausvai violetinėmis uogomis aplipusiomis šakos viliote viliojo paukščius giesmininkus. Nusileidęį giliausią išdžiūvusio upelio slėnio dalį, kur po stipraus lietausatsirasdavo vandens, kopdavome į statų krantą —skaisčioje Tek



ŽIRGŲ BERNIUKAS

saso saulėje spindėjo raudono molžemio ir rūdžių spalvos feritinės uolienos. Beje, mūsų žingsniai darniai atsiliepdavo j Betsėskanopų kaukšėjimą.

Atstumas nuo trumpo, bet staigaus pakilimo, iki Stafordožemes ribojančios gyvatvorės, buvo vos šimtas jardų. Ši atkarpamums buvo ypatinga - ją įveikiant (tuo metu eidavau pėsčiomis,nešdamas lengvą, bet tvirtą sūnų ant pečių, nors kartais jis žingsniuodavo šalia manęs savomis kojytėmis), berniuką visada ištikdavo priepuolis. Aš puikiai žinojau dėl ko. Ten buvo pereinamojizona —baigėsi miškas ir prasidėjo Stafordui priklausančių žemiųplotai. O autizmu sergantys be galo jautriai reaguoja į bet kokius

vietos pasikeitimus, net labai įprastus, pavyzdžiui, kai reikia išeitiiš stovėjimo aikštelės ir įeiti į prekybos centro pastatą. Arba palikti savo namų svetainę ir laiptais kilti į miegamąjį. Arba išeiti išmiško ir žengti į ganyklą. Neaišku, kurios smegenų dalies veiklossutrikimu tai būtų galima paaiškinti, bet faktas tas, kad perėjimąiš vienos zonos į kitą autizmu sergantys vaikai sunkiai pakelia.

Taigi toje atkarpoje per kasdienes mūsų keliones Rovenas visada imdavo klykti, krisdavo ant žemės ir daužydavo į ją galvą.Priepuolis liaudavosi tik tada, kai pralodavome pro tvorą ir atsi-durdavome Stafordo ganykloje. Tada berniukas staiga nušvisdavo, liaudavosi spiegęs ir pasileisdavo arklidės link.

Atėję rasdavome arklius, ilgesingai žiūrinčius į savo gardus,nes artėjo šėrimo metas. Per tą laiką Rovenas spėdavo pavaikyti apie tvartą besiglaustančią juodą katę (tik jis sugebėdavo

ją pagauti), paglostyti pointerį Bo, kuris priklausė Teriui, labaimaloniam kaimo žmogui, prižiūrėjusiam ūkį, kol Stafordasdirbo Ostine.



Žirgų berniukas

- Nesuprantu, kam jums jų reikia, - kartą pasakė jis, turėdamas omenyje arklius. - Viena, jie brangiai kainuoja, antra, reikiažmogaus prižiūrėti, trečia, jodinėti nėra saugu.

- Ar duosime Betsei ėsti? - klausdavau Roveno. Labai jaunorėjau „papirkti“ šią nuolankią kumelę, kad ji ir toliau geraielgtųsi.

- Duosime Betsei ėsti! - akimirksniu atsakydavo Rovenas.Tiesą sakant, ėsti gaudavo visi arkliai (papildomai Betsei duodavome tik sugrįžę). Po to aš balnodavau Betsę, Rovenas lakstydavoprie pat Betsės kanopų - laužydamas visas saugaus elgesio su arkliais taisykles, - o Betsė kaip visada būdavo tokia rami, kad joks

raumenėlis nesukrutėdavo.Pabalnojęs Betsę - tai buvo mūsų ritualas - klausdavau:- Ar nori sėsti ant arklio?Rovenas atsakydavo:- Ant arklio!Tada klausdavau vėl:

- Nori joti su tėčiu ar vienas?- Su tėčiu! —atsakydavo jis.Tik tada šokdavau į balną, jam už nugaros.Deja, aš dariau ir klaidų. Ir ne kartą. Pirma didelė klaida buvo

bandymas primesti savo valią Betsei. Rovenas - nors dar visai vai

kas - pasirodė puikiai gebąs rasti bendrą kalbą su arkliais, o aš, kadir turėjau nemažą darbo su arkliais patirtį, nebuvau toks supratingas. Pamiršau, kad Betsė, nors su Rovenu elgėsi ramiai, iš prigimties nebuvo nuolanki - bandoje ji jautėsi kaip tikra žvaigždė, osuaugusiesiems mėgo rodyti savo charakterį. Žinoma, ji neturėjoįpročio mesti raitelį iš balno ar bandyti jį sutrypti, bet jai nieko ne



ŽIRGŲ BERNIUKAS

reiškė apsisukti ir lėkti su ant jos sėdinčiu žmogumi atgal į tvartą, jei buvo įsitikinusi, kad taip bus geriau. Stafordas buvo įspėjęs, kad

ji kartais taip elgiasi arba bent bando elgtis su suaugusiais raiteliais,

jojančiais ja pirmą kartą. Arkliai žino ribas ir - panašiai kaip vai

kai su savo tėvais - randa būdų pastatyti raitelį į juokingą padėtį.

Gražu, kai arklys risnoja ne bet kaip, o išlakiai, aukštai kelia kojas,

žengia lengvai ir grakščiai. Kad Betsė buvo išmokyta elgtis praktiš

kai ir žengti sunkokai, be jokių subtilybių, aš nežinojau. Per vie

ną iš pirmųjų mūsų pasijodinėjimų, kai Rovenas laimingas sėdėjo

prieš mane ir deklamavo alfabetą, aš įkyriai baksnojau Betsę, ska

tindamas žingsniuoti ritmingiau ir grakščiau. Ji nepatenkinta porą

kartų krestelėjo galva, adenkė ausis atgal, taip įspėdama mane, kadliaučiausi. Bet aš nesilioviau. Tada ji staiga įsispyrė užpakalinėmis

kojomis į žemę, atsistojo piestu ir apsisuko. Rovenas buvo atsirė

męs į mane, o aš nesugebėjau įvertinti savo svorio centro padėties

ir nugriuvau ant kietos kelio dangos. Laimė, spėjau taip nugriūti,

kad Roveno kūnas atsidūrė virš manojo. Man tai buvo šokas. O

mums visiems, taip pat ir Betsei, gera pamoka. Ji stovėjo drebė

dama iš susijaudinimo. Gal tikėjosi gauti mušti? O gal ir ją ištiko

šokas? Daugeliui arklių patinka, kai pavyksta numesti raitelį. Tada

paprastai jie spardydamiesi pabėga. Tačiau Betsė stovėjo kaip įbes

ta, kol aš atsistojau ir vėl atsisėdau į balną su Rovenu.

Po to įvykio Betsės neberaginau grakščiai žengti. Bet po keliųsavaičių vėl nukritau. Ne dėl to, kad būčiau Betsę sunervinęs, bet

todėl, kad jojant pagal tvorą, skyrusią Stafordo žemes nuo ma

nųjų, nutrūko balno pavarža ir balnas netikėtai nuslinko žemyn.

Tai klasikinis atvejis, kai raiteliui iškyla pavojus žūti arba rimtai

susižeisti. Mano pėda liko įstrigusi balnakilpėje, ir nedaug trūko,



\įrgtf berniukas

kad būčiau bėgančio arklio velkamas. Laimė, kaip ir aną kartą,man pavyko krintant taip pasisukti, kad Rovenas nukrito antmanęs ir nesusižeidė. Tačiau mano galva labai pavojingai palindopo vielinės tvoros apačia netoli kuolo.

Kai arklys pajunta žemyn nuslydusį balną tabaluojant jam popilvu, kaip tą kartą atsitiko man jojant su Betse, jis labai su

sierzina—savisaugos instinktas skatina gintis nuo grobuonių,pavyzdžiui, vilkų, bandančių išplėšti gabalą minkštos mėsos išgyvulio papilvės. Tada net gerai ištreniruotas arklys instinktyviaipasileidžia bėgti, įnirtingai spardydamasis tol, kol baimę jam įvaręs daiktas, kartu ir tariamas pavojus, dingsta. Gyvenime buvau

ne kartą matęs tokių atsitikimų.Kadangi mano pėda buvo įstrigusi balnakilpėje, o galva palindusi po tvoros apačia netoli metalinio kuolo, nedaug trūko,kad iš manęs liktų lavonas. Betsė nepajudėjo; ji stovėjo su nenusakomu švelnumu akyse, kuriuo ji visada žvelgdavo į po ko

jomis atsidūrusį Roveną, kol mes išsipainiodavome. Nuėmiau

balną, paskui vėl jį uždėjau, surišau balno pavaržą, ir mes suRovenu vėl buvome balne. Ar Betsės reakcija būtų tokia pati,

jei šalia nebūtų buvę Roveno? Įtariu, kad tą kartą gyvybę manišgelbėjo Rovenas.

Buvau įpratęs, kai eidavome jodinėti, pasiimti atsarginių

sauskelnių, servetėlių ir drabužių. Pakeisti Rovenui sauskelnes irkelnes galėjau nenulipęs nuo arklio - kokioje nors aikštelėje tarpkaktusų arba ąžuolų, įsikandęs vadeles į dantis. Vėliau į kelionęimdavau dar daugiau daiktų: žaislų, gaiviųjų gėrimų, užkandžiųir net knygų, kad Rovenas - tuo metu, kai nejodavome - galėtų pažaisti (knygas kartais skaitydavau ir jojant). Šiltą ir drėgną



ŽIRGŲ BERNIUKAS

spalį pakeitęs lietingas lapkritis mūsų neišgąsdino - apsivilkę neperšlampamas striukes ir toliau daug jodinėjome. Mes, galimasakyti, balne gyvenome.

Jei jums susidarė įspūdis, kad jodinėdamas su Rovenu po miškus aš daugiau nei Kristina rūpinausi Rovenu, jūs klystate. Norsdirbo, grįžusi namo Krisdna vakarais mažyliui skirdavo labai daugdėmesio: skaitydavo knygas, žaisdavo su juo tada, kai jis rikiuodavosavo gyvūnėlius ir garvežiukus, skatindama apie juos kalbėti, kadneužsimirštų kalbos įgūdžiai, kurie po truputį lavėjo jodinėjant.

Deja, nors laikas, kurį praleidome jodinėdami, teikė daugdžiaugsmo, berniuko priepuoliai ir nesugebėjimas tuštintis į

puoduką varė mus į neviltį. Nuolatinė Roveno priežiūra mus taipslėgė, jog bijojome, kad neradę būdo, kaip sumažinti įtampą,mes kaip pora nebeištversime. Beveik 80 procentų porų, kuriosaugina autizmu sergančius vaikus, išsiskiria. Žinojome, kodėltaip atsitinka. Mes neturėjome auklių, niekas iš draugų negalėjomums padėti, nes nesugebėjo su Rovenu susitvarkyti, o pagelbėti galintys giminaičiai gyveno toli. Laimė, turėjome vienas kitą.Kartą, kai baisiai pavargę —po dvi valandas trukusių sekinančiųKristinos bandymų paguldyti Roveną į lovą - atsisėdome pailsėti, pradėjome piktai aiškintis (tai atsitikdavo vis dažniau ir dažniau), kuris mūsų labiau pavargsta prižiūrėdamas Roveną: ar aš,

daugybę valandų praleisdamas balne ant Betsės nugaros, ar ji,valandų valandas jam skaitydama ir (dažniau negu aš) iš paskutinių jėgų įkalbinėdama jį eiti miegoti.

Staiga ji tarė:—Mums reikia bent kiek laisvalaikio.—Puiki mintis, - atsakiau sarkastiškai. - Kur gausime auklę?



\irgtf berniukas

- Mes galime būti aukle vienas kitam, - nesutriko Kristina. - Kiekvieną savaitę - vieną vakarą tu, kitą aš - eisime j Os-tiną susitikti su draugais, pažiūrėti filmų, pabūti vakarėliuose.Namo negrįšime, pernakvosime pas draugus ant kušetės. Taipadės mums grįžus dirbti su nauja energija, - kalbėjo Kristina. - Ką apie tai manai?

- Tu genijus, - atsakiau kaip visada nustebintas išmintiesmoters, kurią prieš daug metų sutikau Indijoje. Mes nutarėmenepasiduoti.

Atėjo Kalėdos, o po dviejų dienų Rovenui sukako treji. Tinkamas metas apmąstymams. Nuo tada, kai mūsų sūnui buvo nu

statyta diagnozė, praėjo aštuoni mėnesiai, per kuriuos išbandėmevisus metodus: chelatinimą, gydymą „Valtrex“, kalbos ir darboterapijas, dietą - beveik viską, kas jam nekenkė. Dar buvo peranksti spręsti, tai veiksminga ar ne, bet paaiškėjo, kad nė vienas šių metodų nelėmė bent kiek akivaizdesnio pokyčio į gerąjąpusę. Teigiamai Roveną veikė tik Betsė ir - apie tai dažnai pa

galvodavau - tie keli trumpi susitikimai su gydūnais ir šamanaisper jų susibūrimus. Žinoma, nepamiršau to, kad po stebuklingo - kaip man atrodė - gydūnų poveikio Rovenas vėl nugrimzdoį autizmą. Bet tai netrukdė manyti, kad jam galėtų padėti dažnesni kontaktai su gydūnais ar šamanais. Dėl Betsės aš nė kiek

neabejojau - ji darė stebuklus. O gal šiuos dalykus - jodinėjimąir šamanų gydymą —būtų galima suderinti?Vis dažniau klausiau savęs: ar galima rasti pasaulyje vietą, kur

arkliai ir šamanai yra neatskiriamos kultūros dalys? Vietą, kurarklių ir šamanų ryšys, kurį aš tikėjau esant, būtų natūralus irvisuotinai priimtas dalykas? Ar yra tokia vieta?



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Aš žinojau, kad arklys, Equus caballus, išsivystė ledynmetyjeMongolijos stepėse. O žodis „šamanas“, kurio reikšmė yra „tas,

kuris žino“, kaip rodo tyrimai, kilo iš pietinio Sibiro dalies, susi

siekiančios su šiaurinėmis Mongolijos teritorijomis.

Mongolija! Vieta, kur prieš šešis tūkstančius metų buvo

prijaukintas arklys. Vieta, kurioje, - apie tai neseniai buvau

skaitęs, - šamanizmas, kaip ir budizmas, vis dar yra valstybės

religija.

O kas, jei ten nuvežtume Roveną? Išsinuomotume arklius ir

jotume per šios šalies begalines pirmykštes ganyklas nuo vieno

šamano pas kitą? Ar Roveno autizmas, įkalinęs mus namuose ir

pasmerkęs sunkiam gyvenimui, negalėtų mums atverti vartų įdidžiausią iš visų mūsų gyvenimo nuotykių?

O jei galėtų? Kas tada?



4

Svajonių metas

- NE, - PASAKĖ KRISTINA, kai vieną šaltą dieną, gruodžiuibaigiantis, grįžęs iš pasijodinėjimo išdėsčiau savo idėją. - Jokiubūdu. Kaip tau galėjo tokia mintis ateiti! Tu išprotėjai!

- O gal... dabar pats laikas daryti kažką beprotiško?- Rupertai! Mūsų vaikas serga autizmu, jis net tuštintis į puo

duką nesugeba, ką jau kalbėti apie priepuolius! Ir tu sakai, kadmes skrisime į Mongoliją, išsinuomosime arklius ir josime nuovieno šamano prie kito? Ar tu rimtai viską apsvarstei?

Tą vakarą nuėjome miegoti susipykę ir kitą dieną, nors mumstai nebūdinga, apie šį dalyką nebeužsiminėme. Paryčiais pradė jau savimi abejoti: kaip galėjau būti toks tikras, kad tai nėra tikNaujojo amžiaus kliedesiai? Bet intuicija šnabždėjo, kad tai yrane Naujojo amžiaus kliedesiai, tik kažkas daug senesnio. Vidinisbalsas, kuris kitados, kai pirmą kartą pamačiau Kristiną, man

pakuždėjo, kad ji yra būsimoji mano žmona, dabar aiškiai sakė, jog nereikia spausti Kristinos. Geriau palikti ją ramybėje. Ir kadmes privalome ten vykti. Nors tuo metu Kristina manė, jog taitik mano fantazijos, jog greitai pamatysiu, kad jų realizuoti neįmanoma, ir viskas baigsis šnipštu.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Ai ne tik svajojau, bet ir kūriau konkrečius planus. Kas būtų, jei pradėtume kelionę su arklių augintojų šamanais, gyvenančiaisberibėse Mongolijos ganyklose, - iš ten yra kilęs arklys, —o paskui jotume į Sibiro taigos miškus susitikti su iš elnių augintojųkilusiais Dukhos šamanais, kurių šamanizmo tradicija jau tūkstančius metų perduodama iš kartos į kartą ir laikoma stipriausiavisame regione?

Elektroniniu paštu, padedant grupei žmonių, kurie organizavo šamanų susibūrimą, užmezgiau ryšį su moterimi šamaneiš Sibiro, išdėsčiau jai savo mintis ir paprašiau patarimo. Ji pritarė mano sumanymui susitikti ir su arklių augintojų, ir su el

nių augintojų šamanais, rekomendavo šioje kelionėje maudytiRoveną šventuosiuose vandenyse. Kadangi nepažino Mongoli jos, negalėjo pasiūlyti konkrečių ežerų ar upių, bet per trumpąmūsų susirašinėjimą užtikrino, kad maudymasis šventuosiuosevandenyse yra neatskiriamas nuo Šiaurės Azijos senųjų gydymotradicijų. Panaršęs internete radau įvairių Mongolijos šventų

jų ežerų ir upių pavadinimų. Rajone, kur turėjo driektis mūsųmaršrutas, t. y. tarp kelionės pradžios taško, Mongolijos sostinėsUlan Batoro, ir galutinio tikslo - elnių augintojų gyvenamo ra

jono Mongolijos šiaurėje, šventomis buvo laikomos pro sostinętekanti Tolos upė, šiaurėje esančios Selengos ir dar kelios kitos

upės. Radau nuorodą ir į gana izoliuotą Šargos ežerą, tyvuliuo jantį pusiaukelėje tarp sostinės ir Dukhos rajono. Užsirašiau jųpavadinimus ir pradėjau svajoti apie maršrutą, leidžiantį aplankyti šiuos šventus vandens telkinius.

Taigi pradžioje buvo tik svajonė. Bet svajonė tikriausiai buvogeriau negu gyvenimas nesvajojant apie kitokią, kokia tapo mūsų



Svajonių metas

būtis, kai Rovenui buvo diagnozuotas autizmas, tikrovę. Žinoma, negalėjome pakeisti fakto, kad Rovenas serga autizmu, betgalimybė keisti būtį nebuvo atimta.

Nors su Betse Rovenas jautėsi daug geriau, jo būklė negerėjo.2005 metais berniuko priepuoliai ir veblenimai gerokai padažnė

jo. Visas džiaugsmas buvo jodinėjimas. Nepaisant įvairių terapi

jų, papildų, specialiojo mokymo programos vietos mokykloje irnet jodinėjimo, nors jodinėdamas Rovenas lingvistiniu požiūriudarė pažangą, ji nebuvo pastovi, nes vieną dieną pagerėjimas būdavo aiškiai matomas, kitą berniukas vėl veblendavo. Vertinantvisumą, atrodė, kad autizmo požymiai tik stiprėja. Mane kanki

no klausimas: kas bus, jei nesulauksime pasikeitimų. Jei niekadaneišsikapstysime iš šios psichologinės ir neurologinės būsenos? ArRovenas kada nors atsigręš šaukiamas vardu? Ar ateis laikas, kaigrįšime iš pasivaikščiojimo žvalūs? Ar jis kada nors sakys „taip“ir „ne“? Ar pastebės kitus vaikus ir sugebės su jais susidraugauti? Ar su savo garvežiukais ir žaisliniais gyvūnėliais išmoks žaisti

normaliai - neberikiuos jų eilėmis arba spiralėmis ir nebežiūrėsį juos labai arti pasilenkęs žvairuojančiu tamsiai mėlynų akių(keista buvo tai, kad vidiniai rainelių kraštai buvo žalios spalvos)žvilgsniu? Ar galime tikėtis, kad taip kada nors bus?

Vieną kovo vakarą grįžome pasijodinėję saulei leidžiantis.

Saulėlydis buvo neįprastai raudonas, paskui stojo prietema ir pakilo plonas mėnulio pjautuvas. Rovenas, pirštuku parodęs baltątarp Betsės ausų įrėmintą pjautuvą, pasakė:

- Mėnulis.Jis niekada į nieką nebuvo rodęs pirštu. Ir štai dabar - nors

dvejus metus pavėlavęs - jis tai darė.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Aš sustabdžiau Betsę.- Kaip tu tari žodį „mėnulis“?- paklausiau Roveno.- Nulis! —neaiškiai sumurmėjo.- M, - pasiūliau aiškiai tardamas pirmąją raidę.- M! - kartojo Rovenas.-Ė.-Ė!-N.-N!Kai visos raidės buvo išvardytos, tariau:- Teisingai, Rovenai. O dabar ištark visą žodį. - Giliau įkvė

pęs laukiau, koks bus rezultatas.- Mėnulis! —sušuko jis triumfuodamas.Taigi pagaliau lyg ir atsirado viltis. Bet viskas vyko labai lė

tai. Norėjau kažko radikalesnio, kažko panašaus į stebuklą. Arkelionė į Mongoliją ir susitikimai su šios šalies šamanais duotųtrokštamą rezultatą? Kad ir kaip stengiausi, atsisakyti tos idėjosnegalėjau.

Atėjo balandis. Vieną popietę - po vos ne pusdienį trukusioRoveno spiegimo ir plojimo rankomis (pagal autizmo žargonątai „savęs stimuliavimas“) —nuėjau su Rovenu per jonvabaliaisšvytintį mišką į Betsės tvartą, o Teris arba dėdė Teris, kaip ber

niukas jį vadino, motorine šienapjove pjovė veją. Šuo Bo, pasidė jęs priekines letenas ant vairo,„vairavo“. Tą kartą Rovenas įkyriaireikalavo manęs vėl ir vėl šuoliais joti nuo tvarto prie tvenkinioir atgal, o mums jojant kaip padūkęs mėtėsi į šonus. Iš visų jėgųstengiausi, kad jis neiškristų iš balno, o Betsė neprarastų pusiausvyros. Roveno alkūnės skaudžiai daužė man rankas. Jis spiegė ir



Svajonių metas

vebleno, o kūnu išdarinėjo keistas pozas, visiškai nesiderinančiassu Betsės kanopų kaukšėjimu. Man plyšo širdis —maniau, jis vėl

grįžo į man nesuprantamą pasaulį. Bijodamas per daug nuvar

ginti apsiputojusią Betsę, pasiūliau sūnui sustoti.

- Ne! Noriu dar joti! Noriu Betsės!— šaukė jis.

- Rovenai, Betsė pavargo. Gana. Turime sustoti.

Nukeltas ant žemės, Rovenas išsirietė, ėmė raudoti ir klykti.

Pasitraukiau į šalį, kad susivaldyčiau ir nepradėčiau šaukti. To

kiais momentais iš nevilties ir bejėgiškumo staiga kildavo baisus

pyktis ir noras jam suduoti. Pasikabinau ant rankos sunkų Betsės

balną ir nuėjau į arklidę, giliu kvėpavimu bandydamas numal

dyti emocijas. Kai grįžau atgal, Rovenas jau nebeklykė - jis atsistojo, priėjo prie Betsės, kuri stovėjo ramut ramutėlė, tada ištiesė

rankas, apkabino priekinę dešinę jos koją, pabučiavo ir pasakė:

- Myliu tave, Betse.

Jis pirmą kartą ištarė tuos žodžius. Niekada nebuvo sakęs jų nei

Kristinai, nei man. Kol jis buvo prisiglaudęs, Betsė stovėjo pusiau

nuleistais vokais. Paskui Rovenas, linksmai šokinėdamas, pribėgoprie manęs, paėmė už rankos ir nusivedė namo per ganyklą.

TĄ VASARĄ priėmėme svarbų ir teisingą sprendimą. Atsiėm

ėme Roveną iš mokyklos, kurioje jo elgesys darėsi vis labiau

nenuspėjamas, ir dėl kelių laimingų atsitiktinumų sugalvojomegeresnį variantą. Hipių bendruomenėje „Grinbriaras“, kurią ga

lima buvo pasiekti nuo mūsų namų nuvažiavus tris mylias kai

mo keliu, gyveno moteris Katerina. Ji turėjo autizmu sergantį

sūnų, kuriam tuo metu buvo dvylika. Jį mačiau kelis kartus ir

buvau susidaręs įspūdį, kad daugeliu požiūriu jis buvo „pasvei



ŽI RG Ų BERN'I U KAS

kęs“. Katerina siekė filosofijos daktaro laipsnio, rašė disertacijąiš klinikinės psichologijos. Be to, dešimt metų dirbo specialiųjų

poreikių vaikų mokytoja, o dirbdama su savo sūnumi sukūrė

naują metodą - vaikui turėjo būti užduodami vienas po kito

klausimai, į kuriuos jis privalėjo atsakyti. Taip ji išmokė savo

sūnų skaityti, rašyti ir skaičiuoti - greičiau ir su mažesne ner

vine įtampa, negu jis būtų to pasiekęs bet kurioje valstybinėje

mokykloje. Jos metodas, nors apėmė kai kuriuos taikomosios

elgesio analizės elementus, buvo priimtinesnis tokio elgesio vai

kams. Ji nevertė paklusti ir „neapdovanodavo“ užduotis atliku

sių vaikų leisdama užsiimti mėgstama veikla, bet mokydavo vai

ką tokioje aplinkoje, kuri jam labiausiai patikdavo. Jei jis norėjobūti mokomas medyje, ji taip ir darė, jei tvenkinyje, ji mokė jį

ten („Grinbriare“ buvo puikus nuo tiesioginių saulės spindulių

apsaugotas baseinas).

Be to, „Grinbriarui“ priklausė 100 hektarų miško, ir tai buvo

puiki natūrali aplinka gamtą dievinančiam Rovenui. Pasiteiravau

Katerinos, ar imtųsi dirbti privačiai su Rovenu. Ji sutiko. Kateri

na parengė kasdienį darbo grafiką —2—3 valandas skyrė akademi

niams užsiėmimams savo pačios sukurtu metodu, kitas valandas

Rovenas galėjo mėgautis pasivaikščiojimais su Kamilu - vyriš

kiu, anksčiau dirbusiu su autizmu sergančiais vaikais. Jis gyveno

„Grinbriare“, turėjo dukterį, pagal amžių galėjusią būti vyresneRoveno seserimi. Pasisiūliau savanoriškai mokyti kitus „Grinb-

riaro“ vaikus - vieną rytą istorijos, kitą - jodinėti.

Kai Katerinos sūnus su kitais „Grinbriaro“ vaikais ateidavo

jodinėti, mačiau, kad Betsė su jais elgėsi panašiai kaip su Rovė-

nu. Jiems priėjus nuleisdavo galvą ir imdavo laižyti ir čiaumoti.



Svajonių metas

Nors kartais ji šiurkščiai elgdavosi su sveikais vaikais, su Kateri-nos sūnumi visada elgėsi taip, kaip reikia.

Naujos mokyklos aplinkos teigiamą poveikį Rovenas pajuto iš

karto. Jis tapo ramesnis, pradėjo - dabar jam buvo beveik penke-

ri - žengti pirmuosius netvirtus žingsnius mokydamasis skaityti.

Kamilas valandų valandas vaikščiodavo su Rovenu ir skatino jį

kalbėti apie viską, ką matė ir ką lietė. Jo kalba dar buvo nevieno

da: kai ką jis tarė paraidžiui, kai ką sakė normaliai, bet daugiausia

vebleno. Tik kai sėdėdavo Betsei ant nugaros, vebleno mažiau ir

kalbėjo normaliau. Jei Rovenas iš mokyklos grįždavo vakare, mes

vis dek eidavome jodinėti. Keletą kartų nujojau su juo į mokyk

lą. Neurologiniai pykčio protrūkiai ir priepuoliai nesiliovė. Niekam - nei mums, nei Katerinai, nei Kamilui, nei mūsų aplankyti

atvykstančioms močiutėms - nesisekė jo išmokyti tuštintis tualete

(man siaubą varė istorijos apie autizmu sergančius vaikus, kurie

nesugebėjo to padaryti net sulaukę paauglystės). Guodžiausi tuo,

kad bent jau po trupučiuką judėjome į priekį. Tuo, kad turėjome

svajonę pasiekti dar geresnių rezultatų.Jei viena gera svajonė gali pasiteisinti, kodėl nepabandžius

įgyvendinti kitos? 2006 metų žalią lietingą pavasarį pakeitė karš

ta Teksaso vasara, o svajonė nebeleido man nurimti. Mongolija.

Kol kas aš tylėjau, nenorėdamas konfliktuoti su Kristina, kuri,

kaip jaučiau, vis dar nepritarė mano minčiai. Bet kažkoks neracionalus balsas kuždėjo: Daryk tai. Reikėjo daryti nedelsiant.

Rovenas augo taip greitai, kad po metų jis gal būtų nebegalėjęs

patogiai sėdėti balne kartu su manimi.

Tų metų liepą kalbėjau apie bušmėnų reikalus vietos susirin

kime Ostine. Jau buvau sukūręs mažą žmogaus teisių organiza



ŽIRGŲ BERNIUKAS

ciją ir rinkau pinigus advokatui, kuris turėjo ginti bušmėnus,kai jų byla bus nagrinėjama Botsvanos Aukščiausiajame Teisme.Išgirdęs mano pasisakymą jaunas kino operatorius Michaelis pasisiūlė nuvykti į Botsvaną ir pabandyti nufilmuoti, kaip šiurkščiai elgiamasi su bušmėnais. Tamsaus gymio, gražus, garbanotaisplaukais jaunuolis ištreniruotais bicepsais ir altruizmu spindinčiomis juodomis akimis priėjo prie manęs pasikalbėti. Šnekėdamiesi užsiminėme ir apie bušmėnų gydūnus bei gana veiksmingą

jų gydymą. Taigi man pasirodė visai natūralu papasakoti jam,kokį teigiamą poveikį (nors ir laikiną) patyrė mano sūnus, kai

jam prieš dvejus metus per gydūnų susibūrimą buvo pritaikytas

gydymas. Pusiau piktai ir pusiau šelmiškai žvelgdamas į šalia stovinčią Kristiną prisipažinau Michaeliui, kad brandinu mintį nusivežti Roveną į Mongoliją, kur gydymas arkliais buvo derinamassu šamanų gydymu. Šį sumanymą ketinau netrukus įgyvendinti.Galbūt net kitais metais, nes greitai Rovenas bus per didelis ir

jam bus nepatogu sėdėti balne kartu su manimi.

Kristina nusišypsojo, bet nieko nepasakė.Michaelis pasisiūlė lydėti mus ir filmuoti kelionę.- Dar neturiu pakankamai pinigų, - įspėjau Michaelį. - Net

jei turėsiu, vargu ar jų pakaks sumokėti už filmavimą.Michaelis užtikrino, kad tai jam nesvarbu. Tai buvo unikali

tema. Ir, kaip sakė jis, jei Roveno būklė bent truputį pagerės, šioskelionės įvykių filmavimas tikrai nenueis veltui. Be to, jis pasisakė augęs arklių rančoje ir jam nebus sunku, net jei sėdėti balnereikės per visą kelionę.

Tą rudenį mudu su Michaeliu susitikome dar kelis kartuspasitarti, kaip reikėtų teikti paraiškas dėl dotacijos. Mūsų tar



Svajonių metas

pusavio pasitikėjimą dar labiau sustiprino metas, kai Rovenasbuvo filmuojamas kartu su Betse - kaip jis kalba, protauja, kaipstiprėja nepaprastas jų ryšys. Pagaliau pabandžiau vėl atvirai pasikalbėti apie Mongoliją su Kristina. Kad greičiau išsisuktų nuopokalbio, ji pasakė: „Gauk pinigų, tada pamatysime.“

Nors karštus vasaros orus pakeitė spalio pabaigai būdingi vė

jai, mudu su Rovenu ir toliau jodinėjome. Betsė jau seniai pamiršo, kaip nervingai iš pradžių su manimi elgėsi. Dabar jotiant šio arklio buvo vienas malonumas. Kai įšokdavau į balną irpaspausdavau jos šonus kojomis, ji pasileisdavo bėgti, o Rovenas juokdavosi taip smagiai, kad balsas skardėdavo medžių vir

šūnėse. Berniukui patikdavo, kaip Betsė skrisdavo su mumis pergulinčius rąstus ar neaukštas tvoras. Tada susižavėjęs šaukdavo:„Kaip paukštis!“ Mūsų ir arklio ryšys buvo toks stiprus, kad kitiraiteliai galėjo apie jį tik pasvajoti. Skirtumas tik tas, kad mesbuvome trise, o ne dviese.

„Kas tai?“ - klausė Rovenas vieną gražią rudens dieną mums

jojant per karijų giraites. Ant žemės buvo prikritę daugybė riešutų, nemažai jų iš žolės buvo išsikrapščiusi meška, o cikados čirpėtaip smarkiai, jog atrodė, kad nuo jų balsų virpa medžiai. Mumsvirš galvų, genami pietų vėjo, atūžusio nuo Meksikos įlankos,tiesiai iš Kubos, ratus lėtai suko suopiai.

- Kas tai? - paklausė Rovenas, pirštuku rodydamas į vieną šiųdidelių tamsių sklandančių paukščių.- Nežinau, Rovenai, kas jis? - Žinojau, kad pažįsta tą paukštį.

Laukinė gamta buvo jo arkliukas.- Tai yra... - jis giliai įkvėpė.- S-U-O-P-I-S, - priminiau aiškiai tardamas kiekvieną raidę.



ŽI RG Ų BERN’I ŪKAS

- Suopis!- Ištarei puikiai!

Tuo metu suprunkštė Betsė.

- Betsė prunkščia!

- Taip, Rovenai. Tu teisingai pastebėjai.

- Ji dar ir nusičiaudėjo.

- Taip. Rovenai, ar tu norėtum kitais metais važiuoti su tėčiu

jodinėti į Mongoliją?

- Jodinėti į Mongoliją!

Keista. Bet jo kalba vis dar buvo labai netolygi. Kai kada, kaip

ir tą kartą, jis kalbėjo beveik sklandžiai - gali būti, kad jis tiesiog

pakartojo, ką pasakiau, bet aš tai priėmiau kaip sutikimą.Savaitgalį drauge su Rovenu jodinėjome iki vėlumos - sau

lei nusileidus jodinėjome sidabrinėje mėnulio šviesoje. Naktys

buvo šiltos, švelnus vėjelis maloniai glamonėjo odą. Grįždami

iš ganyklos ėjome ilgu įvažiavimo į Stafordo kiemą keliu. Rado

me šeimininką sėdintį su vaikaičiais lauke, besigėrintį mėnuliu ir

švelniais sausmedžių kvapais. Kai prijojome ten, kur jie sėdėjo,Rovenas staiga atsistojo balne, tarsi mažas vikingas plaukiančio

laivo pirmagalyje, ir visu balsu užtraukė ABC dainelę. Kai baigė,

entuziastingai išdainuodamas paskutinę frazę: „Kviečiu kitąkart

dainuoti kartu su manim!“, priėjo Stafordas.

- Puiku, - tarė jis juokdamasis, - tikrai gražiai padainavai!Atėjo pirmieji šalčiai. Michaelis jau buvo filmavęs Roveną il

giau kaip mėnesį. Nusprendėme nuvykti pasikalbėti su dr. Tam-

ple Grandin. Ji, nors buvo autistė, dirbo gyvulininkystės profe

sore Kolorado valstijos universitete. Dr. Grandin buvo išleidusi

knygą apie tai, kad gyvūnai ir autizmu sergantys žmonės mąsto



Svajonių metas

vaizdais ir kad geriausiai juos galima suprasti stebint gyvūnų elgesį. Norėjau jos paklausti apie keistą Roveno giminystę su Betse.

Be to, Michaelis ir aš tikėjomės, kad interviu su žinoma moks

lininke dr. Grandin padės mums gauti lėšų dokumentiniam fil

mui kurti.

Kai Grandin sutikome universiteto miestelyje Fort Kolin-

se (Kolorade), įsikūrusiame Uolinių kalnų priekalnių papėdė

je, buvau nustebęs ir beveik nusivylęs - nors sėkmingai dirbo

akademinį darbą ir buvo parašiusi nemažai populiarių knygų,

moteris turėjo autizmu sergantiems žmonėms būdingų savybių.

Kol nureguliavome kamerą, ji įkyriai spragsėjo rašikliu, kuriame

su kiekvienu spragtelėjimu įsijungdavo ir išsijungdavo lemputė.„Oi, - tarė ji juokdamasi. Metusi į mus fantastišką žvilgsnį (turiu

prisipažinti, kad pirmąsias porą minučių mes jautėmės suglumę)

pridūrė: - Geriau liausiuosi tai daryti. Faktiškai tuo rašikliu aš

save stimuliuoju.“

Sužinojome, kad, būdama vaikas, valandų valandas ji galėjo sė

dėti kampe linguodama į priekį ir atgal - beveik nepasiekiama - irkramtyti sienų apmušalus. Laimė, su ja visada buvo gera auklė,

netingėjusi žaisti ir visaip skatinusi jos gebėjimą reaguod. Be to,

ji labai anksti „atrado“ arklius. „Gyvūnai mąsto vaizdais, - sakė ji

mums. - Taip mąstau ir aš. Ir daugybė autizmu sergančiųjų. Tai

reiškia, kad mums sunku bendrauti su tais žmonėmis, kurių mąstymas kitoks - žodinis arba paremtas kitais psichikos modeliais.

Dėl to, kad gyvūnai mąsto vaizdiniais, autizmu sergantiesiems su

jais bendrauti lengva. Kartais jie, kol būna jauni, kad pasakytų, ką

nori pasakyti, naudoja gyvūną kaip tarpininką, ypač sau artimą

gyvūną. Galima sakyti, kad tokie žmonės yra jungiamoji grandis,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kuri sieja sveikuosius su gyvūnų pasauliu, o gyvūnai - ypač au-tizmu sergantiems vaikams - gali padėti kaip grandis, jungiantisergančiojo ir „normalių“ žmonių pasaulius.“

Kai pasiteiravau, kodėl jodinėjimas, kaip buvau įsitikinęs,padeda tobulinti Roveno kalbą, Grandin pasakė, kad, tyrimųduomenimis, bet kokie pasikartojantys siūbuojantys judesiai,reikalaujantys nuolat kontroliuoti pusiausvyrą, stimuliuoja tassmegenų sritis, kur yra mokymosi receptoriai. „Jei dar prisiminsime, kad sėdėti ant arklio apskritai yra labai smagu, - tęsė ji, -tokia vaikų reakcija visai natūrali. Būtų gerai, kad tokią galimybęturėtų kuo daugiau vaikų.“

Pagaliau ryžausi papasakoti jai apie savo sumanymą vykti įMongoliją ir Roveno reakciją į šamanus. Norėjau žinoti, ar ji,kaip mokslininkė, čia mato prasmę. Maniau, ji nepritars arbapasakys neturinti šiuo klausimu nuomonės. Bet, mano nuostabai, ji paklausė: „O kaip tos šamanų apeigos vyksta? Apibūdinkite jas.“

Mintimis grįžau į tuos metus, kai lankydamasis bušmėnųkrašte turėjau progos tokias apeigas stebėti, ir papasakojau apieritmiškus plojimus ir giedojimus. Dr. Grandin pritariamai linktelėjo:

- Pasikartojantis ritmas, kaip visi žinome, panašiai, kaip ir

jodinėjimas, padeda atverti smegenyse slypinčius mokymosi receptorius.- Vadinasi, jūs negalvojate, kad tai apgavystės?- Negalime to žinoti.- Ar laikote tokią kelionę prasminga? - Širdis norėjo jos pa

laiminimo.



Svajonių metas

- Blogiausia, ką jūs galite padaryti, yra nedaryti nieko. Dėl tosutaria visi specialistai, nors dėl daugybės kitų dalykų sutarti nepavyksta. Vežkite sūnų j Mongoliją, jeigu jis tam neprieštarauja.Viską nufilmuokite. Tai bus gera medžiaga tolesniems šios sritiestyrimams. Grįžę informuokite mus apie viską.

PER KALĖDAS gavau netikėtą dovaną. Mano nuostabai,bušmėnai laimėjo bylą Botsvanoje. Dabar jie galėjo grįžti namo,į tas žemes, kurios buvo iš jų atimtos. O aš ėmiau organizuotikelionę į Mongoliją. Susisiekiau su lėktuvo bilietų užsakymoagentūra ir, nepaisydamas ginčų su Kristina, gerokai sumaži

nau mūsų banko sąskaitą - nupirkau bilietus į Ulan Batorą sau,Kristinai, Rovenui ir Michaeliui. Padedamas kelionių agentūros, elektroniniu paštu ėmiau susirašinėti su ten gyvenančiukelionių organizatoriumi Tulga, kuris garsėjo kaip neįprastųmaršrutų į šalies užkampius žinovas. Turiu prisipažinti, tadamaniau, kad Mongolijoje užkampį rasi visur, kur tik žengsi.

Apibūdinau, kokios kelionės norėčiau, ir paprašiau sužinoti,pas kokius šamanus mums būtų verta keliauti ir ar jie galėtųpadėti Rovenui. Netrukus jis atsakė, kad yra girdėjęs apie labaigabius gydūnus, kurių galima rasti šiaurėje tarp elnių augintojų.Jo sutikti žmonės tvirtino, kad jei mums pavyktų šiuos šamanus

pasiekti, kelionė neturėtų būti veltui. Bet pasiekti juos sunku, jie gyvena šiaurinėje Mongolijos dalyje - Mongolijos Sibire. Vasarą šio regiono žmonės dukhai, dar vadinami zatanais, gyvenavasaros stovyklose, kurios perkeliamos iš vietos į vietą kartu subesiganančiais elniais net į keturių tūkstančių kilometrų aukščiokalnų virtines.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Be to, iš Tulgos išgirdę apie Roveną savo paslaugas siūlė kitųregionų šamanai. Jie pranešė galintys, jei atskristume liepą, atvykti į Ulan Batorą mūsų pasitikti.

Aš gerai išstudijavau žemėlapį. Tarp Ulan Batoro ir Mongolijos Sibiro plyti daugybę kilometrų nusitęsiančios atviros vietovės. Prisiminęs ankstesnį susirašinėjimą elektroniniu paštu sugydūne iš Rusijos Sibiro, kuri buvo kalbėjusi apie maudymošventuosiuose vandenyse naudą, ėmiau ieškoti šamanų, ežerųir upių, tikėdamasis vandenyne maudyti Roveną. Žemėlapyjeradau Tolos ir Selengos upes - abi neabejotinai buvo šventos.Grįžęs prie savo pastabų apie anksčiau kauptą informaciją, ra

dau nuorodą į Šargos ežerą, esantį tarp Ulan Batoro ir elniųaugintojų žemių. Jis buvo minimas kaip itin šventas. Jaučiau,kad būtinai reikia Roveną ten nuvežti. Pabandžiau tą internetopuslapį vėl atsiversti.

Bet informacijos apie ežerą nebebuvo. Tarsi būtų dingęsinterneto erdvėje. Kartą po vėlyvo pasijodinėjimo su Rovenu

Kristina aptiko mane prie kompiuterio - pasitelkęs Yahoo irGoogle atkakliai ieškojau Šargos ežero ir Mongolijos šventųjųvandenų.

- Po galais, - šūktelėjo ji. - Nejaugi iš tikrųjų ruošiesi tenvykti?

- Tu juk žinai, kad ruošiuosi. Mes ruošiamės. Mes.Kristina atsiduso ir atsisėdo ant grindų šalia mano kėdės.- Nežinau, Ru. Nežinau, ar galiu tai daryti. Man sunki kiek

viena įprasta diena čia, todėl baisu net pagalvoti apie kažkokiąbeprotišką kelionę į pasaulio kraštą. Aš niekada to nenorėjau. Beto, nekenčiu arklių.



Svajonių metas

Žodis nekenčiu, ko gero, buvo per stiprus, bet Kristinai taigalima buvo atleisti prisiminus jos blogą patirtį praeityje. Tada,kai gyvenome Anglijoje, aš mokiau ją jodinėti, ir porą kartų jinukrito nuo arklio. Ji nemėgo šio sporto. Mūsų šeimoje tik ašvienas jodinėjau. Todėl visai natūralu, kad ji taip atkakliai atsisakinėjo šios kelionės.

- Tu neprivalai vykti. Tu tą žinai, - pasakiau.- Na, taip, - jos balse buvo justi sarkazmas.- Turiu galvoje tai, kad... jeigu tu nevyksi, aš nepriekaiš

tausiu. O Dieve, atvirai kalbant, taip galbūt bus net lengviau.Grąžinsiu bilietą ir atsiimsiu pinigus. Jeigu su mumis nekeliausi,

man nereikės išgyventi, kad tu ten blogai leidi laiką, arba bijoti, jog gali nukristi nuo arklio.- Būsiu arklio nutempta arba suspardyta, arba sudaužyta,

arba sumindyta, arba prispausta, arba kitaip sužalota.- Aš kalbu rimtai. Suprantu, kad ta idėja beprotiška. Tu ne

privalai vykti su mumis.

- Ar tikrai man nepriekaištausi?- Tikrai. Juk žinai, kad esu kuoktelėjęs.Kitą dieną mudviem su Rovenu jodinėjant po didžiulę ga

nyklą (ją nuo mūsų namų skyrė apie pusė mylios), prie mūsųprisijungė Michaelis su Tazu. Kai jojome takais, Rovenas šaukė:

„Bėk. Bėk greičiau!“ Jis norėjo rasti kuo daugiau takų su nugriuvusiais karijų ar ąžuolų rąstais, per kuriuos geroji Betsė pareigingai šokinėjo, Rovenui isteriškai juokiantis ir rėkiant: „Šok! Šokkaip varlė!“

- Puiku, Rovenai, - pasakė dėdė Teris, kai grįžome į arklidę. —Jūs su Betse šokinėjote?



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Šokinėjome! - laimingas atsakė Rovenas.Tada Teris - tikras džentelmenas - pasiūlė man ir Michaeliuipo butelį namų gamybos (ypač stipraus) vynuogių vyno. Mielai paėmiau savąjį - turiu prisipažinti, nuo tada, kai sužinojomeapie Roveno autizmą, aš vis daugiau vartojau alkoholio. Tai rodėir mano priaugtas svoris. Michaelis, kuris garbino jogą ir sveikągyvenimo būdą, atsisakė.

- Na ką gi, - stojiškai tarstelėjo Teris. - Pamaniau, kadmano pareiga yra pasiūlyti. Jau geriau pasielgti kvailai negunemandagiai.

Tikrai geri žodžiai. Kai grįžęs namo atidariau butelį, —žino

jau, kad ištuštinsiu jį vienu ypu, - man šovė mintis, jog mudu suKristina taip pat reikia gydyti, gal net daugiau negu Roveną.Kitą rytą gavau Tulgos elektroninį laišką. Jis rašė, kad jei aš

noriu, į kelionę galiu pasiimti savo sūnų. Jis iš karto apie tai pagalvojęs ir nusprendęs, kad berniukai galėtų susidraugauti. Aštuo abejojau. Rovenas dar nebuvo su niekuo susidraugavęs ar ar

timai su kitais vaikais bendravęs. Kristina šį laišką taip pat skaitėman per petį.

- Gerai, Ru, - pasakė ji netikėtai. - Aš važiuosiu. Nežinau,kas iš to išeis. Bet jei pavyks, būsiu ten. Sunkumai, kurie mūsųneįveikia, mus tik sustiprina. Argi ne? Nusijuokė ir pridūrė: -

Kas žino, gal tie šamanai išmokys jį tuštintis sėdint ant klozeto.

„JOKIŲ OŽIUKŲ NAMUOSE!“ - išgirdome Roveną tre-liuojant miegamajame ir nusijuokėme. Gimtadienio progabuvome jam nupirkę du - baltą ir juodą - ožiukus, Deizę irHovardą, ir jis labai mėgo mus paerzinti: atsinešdavo ožiukus į



Svajonių metas

vidų mums nematant, o kai pamatydavome ir nutaisydavomegriežtus veidus, atvertęs galvą juokdavosi ir kaip kokią komiš

ką mantrą kartodavo mūsų taip dažnai jam sakomą: „Jokių

ožiukų namuose!“

- Atrodo, tarsi jis būtų gimęs budistu, - pasakė Kristina.

Nustebęs pažvelgiau į ją. Pastaraisiais metais budizmo prak

tika vis labiau pindavosi su moksliniu jos darbu iš psichologijos

srities. Kalbant konkrečiau, ją vis labiau domino budistų propa

guojamas adaidumas sau - jie skelbė, kad žmogus sau turi būti

ne mažiau malonus ir atlaidus negu kitiems. Tai nelengva, ypač

kai žmogus kenčia arba jam nesiseka. Jos paskelbtuose darbuo

se keliama mintis, kad gebančio sau atleisti žmogaus psichinėsveikata būna geresnė. Ji daug svarbesnė negu savigarba, kaip pa

prastai skelbia psichologai. Kristina nustatė, kad žmogus, nuolat

besirūpinantis savo savigarba, laikui bėgant ima jaustis ypatingas

ir už kitus vertingesnis. Atsikratyti to jausmo jam taip pat sun

ku, kaip vaikui išlipti iš atrakcionų traukinuko. O adaidumas

sau skatina atvirai pažvelgti į save, atleisti sau ir keisti tai, kaspadeda atgauti psichinę pusiausvyrą. Dievaži, kaip autizmu ser

gančio vaiko mama, ji turėjo daugybę progų atleisti sau. „Jeigu

tik apskritai toks dalykas kaip savo „aš“ egzistuoja“, - sakytų ji,

palydėjusi jus juodų akių žvilgsniu.

- Manai, jis gimęs budistu, - paklausiau.- Atrodo, jis nieko nepriima asmeniškai, - pastebėjo Kristi

na. - Jis kenčia labai trumpai ir paskui leidžia kančiai pasitrauk

ti. Jis nesureikšmina jos ir neišgyvena asmeninės dramos, jis ne

jaučia kančios, kai skaudus faktas jau būna praeitis, ir tuo skiriasi

nuo „normalių“ žmonių. Kaip žinai, tai didelė dovana.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Ji neklydo: vienas iš autizmu sergančio žmogaus požymiųyra tas, kad jis nejaučia savojo aš. Tam tikra prasme jam pa

vydėjau.

Taip ir tą kartą atsinešęs į mūsų lovą juodąjį ožiuką ir jį ap

klostęs, jis juokėsi iš mūsų ir kartu su mumis, šelmiškai į mus

žiūrėdamas, o mums atrodė, kad ir ožiuko akyse spindi šelmiški

žiburėliai.

Po dviejų dienų gavau elektroninį laišką, kuriame buvo pra

nešta, kad mano prašymas dėl bilietų užsakymo priimtas. Mes

nesubankrutuosime. Mes vyksime į Mongoliją.



A N T R A D A L I S





5

'"Nuotykis prasideda

ROVENAS SĖDĖJO prispaudęs nosį prie lėktuvo „Aeroflot“lango ir žiūrėjo, kaip apačioje ką tik dar matytas žemės lopinėlispamažu pasidengia storu debesų sluoksniu.

Pagaliau mes skrendame. Ar ši beprotiška kelionė - ne tikbeprotiška, bet ir desperatiška - apskritai turės įtakos Rovenui?Mane vėl ėmė kamuoti senos baimės. Kas bus, jei jam nepatiks?Ar draudimo bendrovė kompensuos išlaidas, jeigu jis susirgs arba jodinėdamas susižeis ir jam nugabenti į ligoninę reikės samdytilėktuvą? O jeigu negalėsime pasamdyti lėktuvo? Jei susirgs arba

susižeis vienas iš mūsų?Jei šamanai nepasirodys? Jei niekada jųnepasieksime? O jeigu pasieksime, bet Rovenui nebus iš to jokiosnaudos? Arba jie pasirodys esą šarlatanai? Kas bus, jei vadovasTulga mums nieko gero nepadarys ir viskas nueis veltui?

Gal taip pasielgęs pasirodžiau esąs visiškas kvailys? Gal ta kelionė

tėra mano egoizmo tenkinimas ir Rovenas čia niekuo dėtas? Ko ašsiekiu? Kad pagerėtų Roveno būklė? Kad pagerėtų ar kad jis išgytų?Tai ne tas pats. Jau seniai nebesiekiau, kad jis visiškai išgytų - autiz-mas buvo neišraunama Roveno esybės dalis. Bet pagerėjimo aš norėjau. Mudu su Kristina norėjome šamanų prašyti: prašom padaryti, kad grįžęs namo jis mokėtų tuštintis atsisėdęs ant kbzeto. Prašom pa-



ŽIRGŲ BERNIUKAS

daryti, kad jis nebebūtų priklausomas nuo savo priepuolių ir nervųsistemos perkrovų. Kad jo hiperaktyvumas ir nerimas sumažėtų ir

nebesijaustume esantys nuolatiniame pavojuje. Ar gali šamanas tai

padaryti? Niekas negalėjo atsakyti į šj klausimą.

Atsigręžiau į Kristiną.

- Mes išprotėję?

-Taip. Ne. Leisk man perfrazuoti. Tu išprotėjęs. O aš tik ben

drakeleivė. - Ji ironiškai nusišypsojo. - Jei viskas baigsis puikiai,

tuomet gerai. Jei ne, kaltinsiu tave. Taigi bet kokiu atveju man

bus gerai.

- Aš pakvaišęs, ar ne?

- Tu pakvaišęs. Tu loji. Tu viauksi.- Aš esu Išdidžiosios uolos karalius, - padeklamavo Rovenas

nusigręžęs nuo debesų, kad atkreiptume dėmesį į švytinčią jo

šypseną. Tai buvo eilutė iš filmuko „Liūtas karalius“, kurį jis ga

lėjo žiūrėti šimtus kartų.

Berniuko viduje jau kažkas keitėsi. Paskutines savaites mes

praleidome Anglijoje, kur Rovenas nemažai laiko buvo su močiute ir teta. Taip išvengėme pernelyg ilgo skrydžio iš Ostino

(Teksaso) tiesiai į Ulan Batorą, kuris būtų trukęs visą parą. Ang

lijoje aplankėme Velse gyvenančią mano seserį, ten radome arklį

Rovenui pasijodinėti. Tai buvo rami sena širma kumelė, ją mums

paskolino Bilis - žmogus, treniruojantis arklius, ir senas šeimos,turėjusios jojimo mokyklą centriniame Velse, draugas.

- Ji vardu Doté, - pasakė Bilis, vesdamas arklį prie straksinčio

Roveno, kad susipažintų.

Doté, kaip ir Betsė, nuleido galvą žemyn. Gal tai ir nebuvo

visiško paklusimo išraiška, bet panašiai kaip Betsė ji nepadarė



Huotykis prasideda

nieko bloga, kol mes su Rovenu jodinėjome po žaluma spindinčias Velso apylinkes.

Tą vakarą išėjome į kalvas, kurias nuo sesers ūkio skyrė plati

lyguma, pasižiūrėti, kaip leidžiasi saulė. Staiga Rovenas ėmė į vi

sas puses bėgioti šaukdamas: „Basteris, Basteris.“

- Kas yra Basteris? - paklausiau jo, dumiančio pro mane va

karo šviesos nuauksintu veidu.

- Basteris yraberniukai

Pažvelgiau į Kristiną.

- Ar Basteris tavo draugas? - vėl paklausiau, kai jis lėkė at

gal išskėstomis rankomis mėgdžiodamas virš galvos kranksinčias

varnas. Rovenas neturėjo draugų. Niekada nebuvo jų turėjęs.Nebuvau tikras, kad jis žino, ką ši sąvoka reiškia.

- Basteris yradraugas, —patvirtino jis, kai vėl atsidūrė netoli

manęs. —Na, Basteri! Bėk! Bėk greičiau!

Mudu su Kristina susižvalgėme. Įsivaizduojamas draugas? Tai

buvo kažkas visiškai naujo.

Dabar jis sėdėjo lėktuve (tuo metu turėjome skristi virš Kazachstano) ramus, kaip kiekvienas paklusnus vaikas. Buvo ramus

net tada, kai persėdome Frankfurte ir Maskvoje. Jis šypsojosi

man. Paskui išgirdome jį kartojant: „Skrendame į Mongoliją su

sitikti su elnių augintojais“, „Skrendame su Basteriu.“

Negalėjau atsistebėti jo ramumu. Dabar aš nervinausi.- Pažiūrėk į debesis, - šūktelėjo jis. - Kaip pyragas.

Kai jis patenkintas žaidė su žaisliniu liūtuku ir kumeliuku,

pasidėjęs juos ant stalelio priešais, mane vėl apėmė baimė. Kas

bus, jei jam ten nepatiks? Jei jis viską atmes? Jei nesileis gydomas

šios tolimos šalies arkliais?



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Kartą arkliai išgydė mane. Kai man buvo dvylika, patyriaunervinį išsekimą. Tai, kad kelerius metus chuliganavau mokyklo

je ir nesijaučiau laimingas namie, galiausiai atsiliepė mano svei

katai. Kartą ryte pabudęs nebegalėjau atsikelti iš lovos. Mėginau

kalbėti, bet nepavyko. Tada ėmiau verkti. Negalėjau suprasti, ko

dėl verkiu. Negalėjau liautis verkęs. Lovoje išgulėjau tris mėne

sius. Kartą tėvai paklausė, kas galėtų padėti man vėl atsistoti ant

kojų. Nedelsdamas atsakiau, kad noriu jodinėti. Troškau praleisti

savaitgalius savo protetės ūkyje už Londono, kur mes dažnai nu

važiuodavome, ir išmokti joti. To prašiau jau nebe pirmą kartą.

Nuo trejų metų, kai tik būdavome tame ūkyje, eidavau į laukus

pasikalbėti su dviem pasenusiais ir artritu sergančiais medžiokliniais arkliais. Jie prieidavo prie manęs ir patenkinti stovėdavo

šalia. Kaip ir Rovenas, jiems buvau kažkuo artimas. „Vieną dieną

jis tikrai jos ant arklio, - kartą pasakė protetė mano tėvams. -

Patinka tai jums ar ne.“ Mano tėvai, grynakraujai miestiečiai,

ilgai priešinosi, bet pagaliau pasakė: „Gerai. Gali mokytis joti.“

Jie sumokėjo už pamokas netoli protetės namų įsikūrusioje vie

tos jojimo mokykloje.

Yra senas anglų posakis: „Niekas taip gerai negydo mūsų

sielos kaip arklys.“ Mano atveju jis visiškai pasiteisino. Jojimas

pakėlė mane iš lovos. Depresiją pajėgiau kontroliuoti. Grįžau į

mokyklą. Vėl ėmiau save gerbti. Pasirodžiau esąs geras mokinys.Po metų aš norėjau turėti savo arklį. Mano tėvai nebuvo turtingi

ir sakė, kad pinigų arkliui turiu užsidirbti pats. Taigi porą metų -

nuo dvylikos iki keturiolikos - prekiavau Londono blusų turgu

je, iš pradžių pardavinėjau visokį šlamštą, kurį rasdavau kaimynų

palėpėse ir garažuose, vėliau antikvarinius ir kolekcionuojamus



Huotykis prasideda

daiktus, senoviškus drabužius ir kitas panašias prekes. Už per tąlaiką surinktus pinigus buvo galima nupirkti kažką nebrangaus.Arklys turi būti atletiškas, kad galėtų eiti į medžioklę ir dalyvautipasirodymuose. Už tuos pinigus pajėgiau įsigyti tik lenktynėmsnebetinkantį arklį, o šie, kaip žino visi arkliais besidomintysžmonės, turi vieną didelį defektą —jie yra tikri bepročiai.

Per visus paauglystės metus darbo dienomis mokiausi vieno je Londono mokykloje, o savaitgalius leidau pas protetę sename,griūvančiame, nešildomame name, kur nervingoji teta ir aš kiekįmanoma vengėme vienas kito, žiemą medžiodami su šunimis raiti, vasarą organizuodami arklių parodas. Jauna moteris, kuri iš pro-

tetės nuomojosi gyvenamąjį namą ir apie arklius išmanė daugiaunegu aš, mokė mane jodinėti ir iš naujo treniravo pamišusį manoarklį. Taip aš išmokau jodinėti ir būdamas dvidešimties pradėjauuž pinigus treniruoti kitų žmonių arklius. Arkliai mane išgelbėjo,

jie buvo mano aistra, mano svajonė - visas mano gyvenimas.

KAI PAJUTĘ UŽGULTAS AUSIS pabudome, lėktuvas leidosi,ir Rovenas, jau visai guvus, sėdėjo ir makalavo kojomis. Laimė,mes sėdėjome priekinėje eilėje ir spardymasis niekam netrukdė.Taip jis reiškė savo susijaudinimą. Rovenas spoksojo pro langą, jo pavyzdžiu pasekiau ir aš.

Lėktuvas ėmė leistis, ir mes išvydome kalnus. Virtinę po virtinės. Jų viršūnės buvo apaugusios pušų ir epušių miškais, tarp jų plytėjo žalių pievų plotai ir kai kur ryto saulėje spindintysežerai. Tarp kalnų virtinių tęsėsi beribės stepės - jokių tvorų neturinčios į priekalnes įsiliejančios gamyklos. Iš viršaus jos atrodėkaip žali vandenys, ramiai nubanguojantys į kalnuotą pakrantę.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Nebuvo nei kelių, nei pastatų. Tik beribis kraštovaizdis - toks,kokį sukūrė Dievas.Lėktuvas pasviro ir, murmant susijaudinusiems bendrakelei

viams, kurių dauguma buvo vokiečiai, apsuko aukštas uolingaskalvas. Šlaituose visai nebuvo matyti medžių, pirmą kartą išvydome žmonių būstus. Tai buvo ne namai, bet vadinamosios jurtos - apvalios, iš kupranugario vilnų veltinio padirbtos palapinės. Buvau skaitęs, kad jų viduje būna pristatyta lovų su ratukaisir ryškiai nudažytų spintelių, viduryje—malkomis kūrenamakrosnelė, o durys, jei yra galimybė, visada pietų pusėje. Iš viršaus

jurtos atrodė kaip balti taškeliai. Interneto puslapiuose ir var

tydamas „The Lonely Planet“ ir „Bradt“ vadovus po Mongolijąbuvau radęs informacijos, kad jurtos ištveria stipriausias pūgas,kad per karščius jų sienos yra susukamos ir pakeliamos aukštyn(patalpa turi vėdintis), kad jurta gali būti išardyta ir sukrauta įvežimą per valandą. Tai mongolams tinkamiausias būstas, nes ištrijų milijonų šios šalies gyventojų dauguma yra klajokliai. Lėktuvui nusileidus dar šiek tiek žemiau, pamatėme galvijus, kuriebandomis laisvai ganėsi aplink jurtas.

—Ožkos! —linksmai sušuko Rovenas. - Deizė ir Hovardas!Noriu pažaisti su ožiukais.

Netoliese tingiai ristele jodinėjo du raiteliai: vienas ant kašto

no spalvos arklio, kitas ant širmio. Paskui praskridome dar vienąvirtinę neaukštų kalnų, kurių šlaituose augantys medžiai buvopliki ir pajuodę nuo neseniai čia siautėjusios ugnies. Ir pagaliaukitoje pusėje išniro vaizdas, baisiai nederantis prie dieviška laisve alsuojančio kraštovaizdžio, kad iš pradžių suabejojome, ar jistikras. Tai buvo miestas. Didelis ir bjauriai atrodantis —su rūks



Huotykis prasideda

tančiais elektrinių kaminais, gelsvai rusva smogo migla ir stūksančiais keliais nedideliais dangoraižiais. Išsidėstęs išilgai platausslėnio, tarp aukštų kalnų virtinių, tarsi vangi serganti gyvatė —atstumiantis, bet drauge intriguojantis. Kam šis miestas - didelis,pramoninis, užterštas - čia reikalingas?

Lėktuvo palydovės moterys - su taip standžiai surištais plau

kais, kad atrodė, jog dėvi šalmus (viena šviesų, kita tamsų) - irpalydovai vyrai, apranga panašūs ir į kariškius, ir į stovyklautojus,ėjo taku tarp sėdynių eilių ir tikrino, ar pakelti sėdynių adošai irstaleliai padėklams, ar gerai užsegti saugos diržai. Prieš visiškainusileisdamas lėktuvas šiek tiek pasviro. Atsigręžiau į Kristiną

(Rovenas, prispaudęs nosį prie lango, vis dar žiūrėjo į pilką miestą ir kalnus už jo). Ji nusišypsojo ir tarė:—Kelio atgal nebėra.

IR ŠTAI MES MONGOLIJOJE. Lipame iš lėktuvo su penkiamečiu autizmu sergančiu sūnumi. Eidamas gudronuotu skaldos

taku su Rovenu ant peties, tiksliau sakant, ant dešinio peties,nes jis taip norėjo, į*plaučius traukdamas tvankų, drėgną ir malkų dūmų šiek tiek prisisunkusį orą, tyliai meldžiausi.

Kol registravomės imigracijos tarnyboje, Rovenas gulėjoman ant peties suglebęs ir mieguistas. Buvo atvežtas mūsų ba

gažas. Pasodinęs Roveną į vežimėlį, ant krepšių, išstūmiau jį įatvykimo salę - mus įdėmiai stebėjo uniformuoti pareigūnai -ten, kur sutinkami svečiai. Išsiskyrę iš minios savo ūgiu, stovėjoDžastinas ir Džeremis, du draugai, kurie buvo prikalbinti keliauti su mumis, kad galėtų dirbti su garso ir atsargine vaizdokameromis, jei Michaelis susirgtų. Mūsų paprašyti, jie atvyko



ŽIRGŲ BERNIUKAS

porą dienų anksčiau susitikti su vadovu Tulga ir įsitikinti, kadviskas tinkamai paruošta.

Michaelio draugas Džastinas buvo gražus 180 cm ūgio vaiki

nas, nekalbus, bet kartais mėgstantis šelmiškai pajuokauti. Jis jau

turėjo pasiruošęs visą garso įrašymo įrangą. Džeremis - dar aukš

tesnis, lieknas tamsiaplaukis, su nuo veido nenykstančia kvailoka

šypsena - buvo senas draugas. Pamatęs pažįstamus veidus šioje

keistoje vietoje Rovenas nusišypsojo.

- Tai dėdė Džeremis, - pasakė jis pamojavęs savo žaisliuku

Simba. - O kas ten?

Vyras, į kurį Rovenas rodė, stovėjo tarp Džastino ir Džeremio.

Beveik mūsų amžiaus mongolas baltais marškiniais ir chaki spalvos kelnėmis, su juoda Australijos piemenų skrybėle, kuri virvute

pakabinta ant kaklo tabalavo ant nugaros, ir mobiliuoju telefonu

rankoje. Išskėstomis rankomis jis priėjo prie mūsų ir tarė:

- Sveiki. Aš esu Tulga. Būkite pasveikinti mūsų Mongolijoje.

Pamatęs jį, truputį atsipalaidavau. Tai buvo ramus ir pasiti

kėjimą keliantis žmogus. Remdamasis intuicija, išlavinta rašantkelionių vadovus, galėjau drąsiai pasakyti, kad atsidūrėme gerose

rankose.

- Pasakyk Tulgai „sveikas“, - paskatino Kristina.

- Pasakyk Tulgai „sveikas“, - pakartojo Rovenas.

Vyras geraširdiškai nusijuokė.- Prašom eiti prie automobilio. Iki viešbučio pusvalandis kelio.

Michaelis su dūzgiančia kamera klestelėjo šalia mūsų, o kiti at

sisėdo ant užpakalinės sėdynės. Tą rytą oras buvo apniukęs. Abipus

ilgos siauros lygumos, kurią kirto gudronuoto asfalto kelias, dunk

sojo kalnai, šalia kelio plytinčiose skurdžiose nešvariose ganyklose



Huotykis prasideda

ganėsi blogai prižiūrimi galvijai ir avys. O priekyje buvo miestas,nelauktai didelis, jo kaminai ir aukšti namai tarsi galinga siena kiloį viršų tarp aukštų kalnų keterų. Šalia kelio, vedančio iš oro uostoį miestą, buvo pristatyta daugybė didžiulių skydų, reklamuojančių moteriškus kremus, sauskelnes ir škotišką viskį. Visa tai skyrėsi nuo mano vaizduotėje susikurto Mongolijos paveikslo ir nuo

fantastiškų ne miesto vaizdų, kuriuos mačiau lėktuvui leidžiantis.Klausiau savęs: kur tie išdidūs arklių augintojai? Kur klajokliai?

- Tai didžiausia UB elektrinė, - tarė didžiuodamasis Tulga irparodė siaubingą kaminą. - UB yra sutrumpintas Ulan Batoropavadinimas. Manau, taip paprasčiau.

- „British Ainvays“, - ėmė zirzti Rovenas. Irzlų jo toną gerai žinojau. Man tarsi sustojo širdis. Jis norėjo „British Ainvays“lėktuvukų komplekto, kurį nupirkome Hitrou oro uoste ir kuristuo metu buvo viename iš mūsų krepšių kitame vežimėlyje.

- Gal sustoti jį išimti? —sunerimusi paklausė Kristina.- Nereikia, - atsakiau jausdamas, kad elgiuosi kvailai. —Bent

kol kas, kol nėra tikrai blogai.Bet greitai viskas pablogėjo. Net labai greitai. Gal jis kelio

nėje pervargo, gal pasijuto esąs visiškai naujoje, jam nepažįstamoje aplinkoje, bet, kad ir kas būtų tai išprovokavęs, žinojau,

jog staiga atsiradęs lėktuvėlių komplekto poreikis reiškė padi

dėjusį nerimą.- Apsikabinkime, - pasakiau stipriai spausdamas jį glėbyje.Rovenas, kaip ir dauguma autizmu sergančiųjų, —tiesą sakant,man tai irgi patinka, - mėgsta būti stipriai spaudžiamas. Jis suspurdėjo, skaudžiai suduodamas ranka man į lūpas, išrietė nugarą ir ėmė klykti:



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Noriu lėktuvėlių! Lėktuvėlių! —Tada giliai įkvėpė, ir aš jau žinojau, kas bus. —ŽI-RAFA! —rėkė jis aukštu ir erzinančiu balsu.- Sustabdyk automobilį, —paprašė Kristina, - ir duok jam

tuos prakeiktus lėktuvėlius.Taip ir padarėme. Priepuolis liovėsi. Kad vaikas greičiau nu

rimtų, į žaidimą su lėktuvėliais įsitraukiau ir aš.- Mes skrendame į Londoną. Eisime į Londono, paskui į

Vipsneido zoologijos sodą, kur pamatysi drambliuką Li Li ir ra-ganosiukę Ašą...

Pastebėjau, kaip Tulga vogčiomis stebėjo Roveną —šį emociškai ir fiziškai nesitvardantį vaiką jis turės keturias savaites lydėti į

labiausiai nutolusius Mongolijos rajonus. Pajutau simpatiją šiamžmogui. Už automobilio, kuriuo važiavome, langų tviskėjo svetimas siurrealistiškas miestas.

Ulan Batore išvydome daug apšepusių betoninių daugiabučiųnamų; suskilusiais šaligatviais skubančius, pigiais vakarietiškaisdrabužiais apsirengusius žmones (tautiškais drabužiais vilkinčių

buvo matyti vos vienas kitas atvykėlis iš provincijos, vaikštinėjantis tarp skubančios minios); plastikiniuose namų fasaduose įtaisytas kirilicos abėcėle užrašytas iškabas (buvo ir angliškų: Karao- ke Bar , Game Arcade)-, grupę slampinėjančių įžūlių ilgaplaukių,vilkinčių sunkiojo metalo grupių narių mėgstamus sportinius

marškinėlius; piktžolėtus parkus su sulankstytomis metalinėmistvoromis ir sudaužytais buteliais pievelėse; eismo užkimštas plačias gatves be jokio medelio. Dauguma žmonių atrodė nusiminę, - jų veiduose nebuvo matyti šypsenų, - bet fiziškai stiprūs.Tą kartą, važiuodami per šį visiškai netinkamoje vietoje sovietųpastatytą miestą, kai šie dvidešimtame amžiuje šešiasdešimt metų



l\iiotykis prasideda

valdė šalį, neišvydome nė vieno turisto. Miesto estetika posovietinė, ir Tolimųjų Rytų atspindžių labai mažai. Paprastai sakant,Ulan Batoras - tai tikra votis ant vienos iš mažiausiai žmogaussugadintų ir paliestų ekosistemų veido. Dėkojau Dievui už tai,kad šiame mieste būsime tik dieną ar dvi.

Žinoma, miestas nestokojo ir savotiško žavesio. Buvo matyti,

kad Tulga, kuris prisipažino esąs šio miesto vaikas, tikrai jį myli.Jis mus vežė pro pagrindinę miesto aikštę, kurioje stovi Didžiojoliaudies churalo rūmai su šalia esančia marmuru išklota paradųzona ir griozdiškomis Stalino epochos skulptūromis, vaizduojančiomis narsius mongolų karius. Paskui važiavome pro Gamtos

istorijos muziejų. Pamaniau, kad jis vertas dėmesio, nes buvo tikseptinta valanda ryto ir prieš akis turėjome dar visą ilgą dieną.„Lonely Planet“ turistų vadove pasižymėjau, kad jį verta aplankyti - mano nuomone, ten turėjo būti gyvūnų iškamšų, kuriasRovenas galėtų smagiai apžiūrinėti kelias valandas. Ir man, irKristinai pasirodė, kad gatvės tuštokos.

- Visi yra Nadamo festivalyje, - paaiškino Tulga. - Jūs tikriausiai vieninteliai turistai Ulan Batore, o gal ir visoje Mongoli

joje, nevykstantys į Nadamą!Na, žinoma, Nadamas. Apie jį taip pat buvau skaitęs Lonely

Planet turistų vadove. Tai kiekvieną vidurvasarį vykstanti šventė,

kurioje varžosi imtynininkai, jojikai, iš lanko šaudantys sportininkai ir muzikantai. Pasižiūrėti klajoklių meno suvažiuoja žmonių iš viso pasaulio. Imtynių varžybos vyksta miesto pakrašty

je esančiame didžiajame stadione, arklių lenktynės - stepėje užmiesto. Jojimo trasos gali būti 32 kilometrų ilgio, o jojikai —netaštuonmečiai berniukai. Vienos tokių arklių lenktynių buvo ro



ŽIRGŲ BERNIUKAS

domos itin modernaus viešbučio, kurį mums buvo užsakęs Tul-ga, fojė stovinčiame televizoriuje. Kol vorele suėjome į marmuru

ir kilimais išpuoštą vidų, buvo įjungtas kitas kanalas, transliavęs

imtynininkų varžybas: tai buvo vyrai, sudėjimu panašūs į ne

didelius kalnus, nežmoniškai aptemptomis trumpikėmis, kelius

siekiančiais batais, keistais rankų apdangalais ir smailiomis velti

nio kepurėmis ant plikai nuskustų galvų. Nors atrodė kone ma

nieringai, jėga, su kuria bloškė vienas kitą ant žemės, stebino.

Padaviau savo pasą aukštai, dalykišku kostiumėliu vilkinčiai

merginai. Ji dirbo registratūroje. Kaip ir visi mūsiškiai, stebėjau

neįprastą aplinką. Tuo metu televizoriaus ekrane pasirodė grupė

gracingų mongolių su maudymosi kostiumėliais ir guminėmiskepuraitėmis - jos atliko pratimus baseine.

- Ar tai Nadamo programos dalis? - kreivai šypsodamasis pa

klausė Džastinas.

Tulga atsigręžė, pamatė, kas rodoma ekrane, ir nusišypsojo.

- O ne. Bet mongolai mėgsta mankštintis.

- Namo! —reikalavo Rovenas.

- Eime pasižiūrėti kambarių, —pasakiau ir, pagriebęs jį su vi

sais jo lėktuvėliais, užsikėliau ant pečių.

- Namo! - raudojo jis mums lipant laiptais. Bet vos tik įžen

gėme į laiptų aikštelę, kurioje buvo mūsų kambarys, berniukas

šūktelėjo: —Oro uostas! —ir laimingas nučiuožė man nuo pečiųant žemės. - Oro uostas. Visai kaip oro uostas.

Ir nieko nelaukęs ėmė žaisti ant laiptų aikštelėje patiesto pilko

juostuoto kilimo, kuriame iš tikrųjų buvo galima įžiūrėti kažką

panašaus į betoninį kilimo ir leidimosi taką. Rovenas stumdė

ant jo savo lėktuvėlį, prisimerkęs į jį žiūrėjo ir rėkė: „Laikas kil-



7\iiotykis prasideda

ti“ arba „Laikas leistis“. Tuo metu mūsų komanda gabeno savokameras ir garso aparatūrą į vieną iš kambarių. Tulga pasirūpino,kad krepšius užneštų vairuotojas, todėl galėjome stebėti Roveną.Vis dar nepajėgėme atsitokėti ir atsikratyti baimės. Kokie išmėginimai mūsų laukia?

- Gal galėtumėte jį nutildyti? - pasakė į laiptų aikštelę stai

ga išlindęs europietis vokietis, įsisupęs į rankšluostį. - Dabar tikseptynios valandos ir norėčiau dar numigti.

- Oro uostas! Oro uostas! Ži-RA-A-A-FA! - iš visų jėgųšaukė Rovenas, kai nešėme jį į kambarį, kuriame kilimas buvone pilkas, bet tamsiai raudonas. - Prancūziškų bulvy-y-y-yčių!

Noriu namo!- Ar jam viskas gerai? - sunerimęs paklausė Tulga.-Tikiuosi, - atsakiau, ilgesingai žvelgdamas į lovą. - Tikiuosi.

MŪSŲ ATVYKIMĄ Į MONGOLIJĄ įsivaizdavau visai kitaip.Vaizduotėje matydavau, kaip tiesiai iš lėktuvo mes patenkame

į stepę, vos atsiėmę bagažą sėdame ant gūniomis papuoštų arklių, aplink mus šypsosi klajokliai, šoka ir būgnus muša šamanai, aukštai danguje virš mūsų sklando ereliai, o arkliai, galvijai,avys, ožkos ir jakai adieka vos ne Brodvėjaus numerį, jiems saksofonu ir trombonu akompanuoja kalnuose gyvenantys vilkai ir

meškos. Kažką panašaus.Visai nesitikėjau, kad sėdėsime antrarūšio viešbučio numery je, - nors, galiu pasakyti, pačiame geriausiame, su prabangiu pūkuotu raudono nailono kilimu, - svarstydami, kaip gavus prancūziškų bulvyčių (buvau beveik dkras, kad Rovenas jas valgys,nors paprastai, mums keliaujant į naują vietą, pirmas penkias



ŽIRGŲ BERNIUKAS

dienas jis nieko nevalgydavo). Tuo metu Rovenas, pamatęs, kadatsidarė kambario durys, - prieš tai mes buvome gal dešimt kar

tų jas uždarę, bet jos vis atsiverdavo, - išsiveržė j koridorių ir ėmė

lakstyti juo pirmyn ir atgal rėkdamas visa gerkle.

Pusryčiauti nuėjome į viešbučio restoraną —visa mūsų grupė

arba, kitaip sakant, Rovenas ir mes kaip jo palyda. Berniukas vo

liojosi ant grindų, įsivaizduodamas, kad tai lėktuvų kilimo ir lei

dimosi takas, - dėl to žmonės negalėjo laisvai praeiti, - spjaudė

pyragaičių kąsnius, ridinėjo ant žemės nuo stalo pasiimtus kiau

šinius (aš vos spėjau atsiprašinėti), čiupinėjo rankomis padėkle

sudėliotus supjaustytų vaisių gabaliukus, o galiausiai nusinešė

juos ant grindų, kur suorganizavo „iškylą“, dideliam kitų vakariečių, atėjusių pusryčiauti, nusivylimui. Sutrikę restorano dar

buotojai nežinojo ko griebtis, kol atvykęs Tulga paaiškino. Tada

žmonės žiūrėjo j mus palankiai, bet vis dėlto teko išvesti Roveną

ir išeiti patiems.

Turėjome laisvą dieną, todėl reikėjo sugalvoti, ką veikti. Kitą

dieną jau buvo numatytos apeigos ant šventojo kalno, kaipmums sakė Tulga, su Rovenu turėjo dirbti devyni šamanai. O

dar po dienos turėjome išvykti j krašto centrinius rajonus. Bet tą

dieną, - dievaži, autizmu sergantiesiems nereikia ilgai galvoti, ką

veikti, jie padaro gėdą visiems nežinantiems, kuo užsiimti, - mes

privalėjome sugalvoti, kaip sutramdyti šį mažą velniūkštį. Buvopavojus, kad kiekvieną akimirką pratrūks jo hiperaktyvumas.

- Gal aplankykime Gamtos istorijos muziejų? - pasiūliau.

Nuėjome kaip tik tuo metu, kai muziejus buvo atidaromas.

Vos įnešiau Roveną į didelį marmuru puoštą koridorių, jis suir

zęs ėmė mūsų prašyti skristi atgal į Londoną. Man apmirė širdis.



'N.uotykis prasideda

Kristinai taip pat. Tulga sumokėjo už bilietus. Michaelis, kurisnorėjo užfiksuoti, kaip Rovenas reaguoja į kiekvieną dalyką, net

į paprastą apsilankymą muziejuje, nardė šen ir ten su puikios

kokybės skaitmenine kamera, o Džastinas ramiai stovėjo šalia su

ilgu mikrofono kotu, ausinėmis ant ausų ir pultu, pakabintu ant

jo pečius juosiančio diržo. Jie ėjo mums iš paskos, kai lipome

plačiais marmuro laiptais į viršų (pastatas buvo neoklasikinio sti

liaus). Rovenas vis dar zirzė, prašydamas važiuoti į oro uostą, bet

iš karto liovėsi, kai pamatė pirmąjį iškamšų eksponatą - kalnų

ožių šeimyną (didžiuliai raguoti patinai stovėjo ant uolų, o ne

tokios įspūdingos, bet taip pat su ragais, patelės stovėjo krūvelėje

su mažyliais žemiau). Akimirksniu, kaip vikri beždžionė, nusi-ropštė man nuo pečių ir sušuko: „Kalnų ožys!“ Dabar jam mūsų

nebereikėjo.

Rovenas kaip padūkęs lakstė po muziejų, sustodamas prie

kiekvieno Mongolijos laukinės gamtos eksponato - briedžio,

vilko, kurio kailis jau buvo gerokai kandžių apgraužtas, elnio

vapičio, šiaurės elnio, lapės, įvairių rūšių paukščių (jų iškamšosbuvo gana blogos būklės, iš kai kurių tiesiog krito plunksnos; čia

buvo net pingvinų iškamšų, nors jie Mongolijoje ir negyvena),

laukinių kupranugarių, laukinių arklių, gazelių, didžiulių rudųjų

meškų, ernių (jų iškamšos atrodė įtartinai), nublukusių raudo

nųjų lapių, šerno, lūšies ir netgi natūralaus dydžio nuogomis (ištikrųjų plaukuotomis) krūtimis neandertaliečių. Prie kiekvieno

eksponato Rovenas stabtelėjo ir, kai mes, atbildėję iš paskos, su

stodavome jam už nugaros, laimingas klausė:

- Kas čia?

- Briedis, - atsakiau.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

—Kas čia? —vėl klausė jis, ir aš patvirtindavau dar kartą, kadtai tikrai briedis arba kalnų ožys (dar kartą), arba vilkas (dar kartą), arba elnias (dar kartą). Prie kai kurių eksponatų klausimą:„Kas čia?“ jis užduodavo ir trečią kartą, ir aš trečią kartą patvirtindavau to gyvūno rūšį. Tris valandas —stebint suglumusiemsmuziejaus darbuotojams ir keliems lankytojams, iškeitusiems tądieną Nadame į apsilankymą muziejuje - jis lakstė nuo eksponato prie eksponato trepsėdamas tai kilimu, tai parketu, nes buvoapautas kroksais, o iš paskos, nė kiek ne mažiau trepsėdama, bėgiojo filmavimo komanda. Rovenas tarsi apsėstas mėgavosi iškamšomis ir visiškai ignoravo puikią dinozaurų kaulų kolekciją.

Mes labai pavargome. Artėjant pietų metui, kalnų ožių iškamšasRovenas jau buvo apžiūrėjęs dvidešimt šešis kartus (pagal tos salės prižiūrėtojos skaičiavimus). Keista, bet jis visai neatrodė pavargęs. Kristina su vaikinais nuėjo papietauti, o aš ir toliau sekio

jau po muziejų bėgiojantį sūnų. Galiausiai išnešiau jį žviegiantį,galvos linktelėjimais mėgindamas pranešti Tulgai, kad sutinku su

jo siūlymu pamėginti nuvežti Roveną į Ulan Batoro nacionalinįpramogų parką.

- Gerai, - bandžiau perrėkti Roveną, kuris niršo, kad reikiapalikti visas tas iškamšas, ir visa gerkle žviegė: „ŽI-RAFA!“ Pasodintas ant pečių blaškėsi ir kulnais stipriai daužė man krūti

nę. - Vežkime jį tokį, koks yra.Tulgą ištiko nedidelis šokas, kai suvokė, kas jo laukia kitasketurias savaites. Mobiliuoju telefonu jis paskambino savo padėjėjui (sūnėnui Bodo, lydinčiam žmones į netoli esantį pigųgreitojo maisto restoraną) ir liepė pasitikti mus prie Nairamdaloparko, kuris automobiliu buvo greitai pasiekiamas.



7 Nuotykis prasideda

- Jam ten patiks, - pasakė Tulga, braukdamas nuo kaktossusitaršiusius plaukus. - Ten daug vaikų. Daug atrakcionų. Pamatysite.

Rovenas, žinoma, visą kelią žviegė kaip pjaunamas. Bet kaiiškėliau jj iš automobilio ir prieš save jis pamatė erdvią medžiaisapsodintą lygumą bei tarp jų vaikštinėjančius žmones, berniukas

staiga nurimo ir pasileido bėgti. Galėjau guostis bent tuo, kadgreitai numesiu tuos dvylika kilogramų, kuriuos buvau priaugęsRovenui diagnozavus autizmą.

Oro uoste, viešbutyje ir muziejuje žmonės į strimgalviaisbėgiojantį mažą berniuką ir jam iš paskos į paparacus panašius

vyrus su kameromis žiūrėjo sutrikę, o nuolatiniai šio keisto nušiurusio pramogų parko lankytojai - daugiausia šeimos, išėjusiospasivaikščioti popietę, ir būreliai vietos jaunuolių, apsirengusiųrepo arba sunkiojo metalo grupių apranga —išsižiojo iš nuostabos. Bet argi galima juos teisti?

Čia niekas nebuvo priešiškai nusiteikęs, nerodė pirštais, ką

kartais tekdavo patirti kitose Azijos šalyse. Šie žmonės buvo taktiški ir orūs. Beveik visi vyrai buvo vienodo ūgio ir sudėjimo,moterys stambokos, bet gražios. Jie teiravosi, kas mes tokie-kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų, susidomėtų pamatęs penkiametį berniuką, lakstantį minioje kaip padūkusį su iš paskos

bėgiojančia filmavimo komanda. Bet kai žmonių nuostaba adė-go, jie elgėsi tolerantiškai: nepyko, kai Rovenas stumdėsi, spiegė,džiaugsmingai puldinėjo tai šen, tai ten. Žiūrėjo į tai su humoruir adaidžiai. Niekas nereiškė nepasitenkinimo ir nereagavo kaipnors blogiau negu Jungtinėse Valstijose arba Britanijoje, kai Ro-veno ligos simptomai reiškėsi stipriausiai. Čia atmosfera buvo



ŽIRGŲ BERNIUKAS

tokia, tarsi mes, drauge ir jis, vieni prie kitų būtume prisiderinę - ne tik vieni kitus toleruojantys, ir tas spektaklis, kurį jiemspateikėme, lakstydami paskui Roveną kaip kokie paparacai paskui miniatiūrinį modelį ar kino žvaigždę, jiems būtų visai ne-trukdęs. Kai Rovenas iki soties prisidūko ir ėjome automobiliolink, jam dar pakako jėgų sustoti prie kiekvieno prekiautojo (jiebuvo įsikūrę palei taką, vedantį iš parko į automobilių aikštelę)ir apžiūrėti visus jų parduodamus pigius plastikinius žaislus. Mes

jautėmės visiškai išsekę. Šioje šalyje dar nebuvome praleidę nėvienos paros, o Rovenas pasirodė ištvermingesnis už mus.

- Oho! - pasakė Tulga purtydamas galvą, kai sulipę į automo

bilį patraukėme atgal į viešbutį —Koks jis energingas!- Jūs dar jo nepažįstate, —atsakė Kristina. —Jūs dar jo nepažįstate.

Tačiau nuovargis darė savo. Aštuntą valandą vakaro, nepaisydami triukšmo, kuris sklido iš netoliese vykusios diskotekos, mesvisi jau miegojome.

Kitą dieną turėjome susitikti su šamanais.



6

Kglnų ir upių dievai

IŠAUŠO ŠILTA IR DRĖGNA DIENA. Kai pirmas saulės spindulys prasiskverbė pro ploną purpurinę viešbučio kambarioužuolaidą, Rovenas jau buvo atsibudęs ir įsitempęs it styga sėdė

jo lovoje. Kristina sunkiai atsiduso. Aš apsiverčiau, - labai norė jau dar pasnausti, - bet staiga prisiminiau, kad kambario durysgerai neužsidaro, ir po akimirkos jau bėgau kiek kojos neša koridoriumi, su glaudėmis, vydamasis sūnų, lekiantį žemyn laiptaispriimamojo link, iš kur, jei būčiau bent kiek pavėlavęs, būtų išsprukęs į gatvę. Laimė, spėjau jį sučiupti. Sutrikęs nusišypsojauregistratūroje tą rytą dirbančiai merginai ir ėmiau lipti laiptaisaukštyn. Jis raudodamas rėkė: „Postas! Postas!“ Turbūt turėjoomenyje priimamąjį. Įsitempęs galvojau, kur būtų galima gautikavos. Staiga prisiminiau, kokia diena mūsų laukia - turėjomesusitikti su gydūnais, kurių ieškodami arba, tiksliau sakant, ban

dydami ieškoti nuvažiavome tūkstančius kilometrų. Ir štai pagaliau šventojo kalno Bogd Chano papėdėje netoli sostinės mūsųlaukia net devyni šamanai.

- Nori pamatyti šamanus? - paklausiau tiesiai šviesiai, kai grįžęs į kambarį nuvilkau jam pižamą ir ėmiau rengti arba veikiaubandžiau priversti jį apsirengti.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Atsakyk: „Taip“ arba „Ačiū, ne“.- Taip.Tai priėmiau kaip gerą ženklą.- Einu ieškoti kavos, - tarė Kristina. Ji jau buvo apsivilkusi

džinsus ir palaidinukę. - Jaučiu, jos mums reikės.Kai ji išskubėjo, įėjęs su kamera Michaelis paklausė:- Ką dabar veiksite?- Tą, ką veiktų kiekviena šeima tą dieną, kai iš pat ryto prie

šventojo kalno prasidėtų jai skirtos šamanų apeigos.

VIENA SUNKIAI SUVOKIAMŲ Ulan Batoro ypatybių ta, kad

vos tik išėjus arba išvažiavus iš miesto - nesvarbu kuria kryptimi - staiga dingsta bet kokie pastatai ir atsiveria beribės ganyklosir laukai. Kaip tik dėl to vienas vokiečių ekspresionistinių filmųkūrėjas čia jautėsi laimingas daugybę dešimtmečių.

Kai mikroautobusas pajudėjo iš viešbučio kiemo, pirmiausiapatekome į prisigrūdusį purviną miesto centrą. Šalia apirusiųsovietų architektūros pastatų, monolitinių Lenino, Gengischa-no ir, kaip man atrodė, nežinomo Raudonosios armijos kariostatulų bei pigių barų buvo galima matyti kompiuterius, greito

jo maisto restoranus ir kitus naujos epochos ženklus. Išvažiavusiš centro atsivėrė chaotiškos gamybinės teritorijos, visur mėtė

si senų mechanizmų dalys, slankiojo beglobiai galvijai, tai šen,tai ten stovėjo jurtos su aplink besivoliojančiais nenaudojamaisautomobiliais, plieno kabelio ritiniais ir krūvomis gyvulių odų,kol galiausiai, praslinkus maždaug pusvalandžiui nuo tada, kaipalikome viešbutį, miestas dingo. Panašūs kitados buvo Europosviduramžių miestai: jokių priemiesčių, jokio pakriko išsiplėtimo,



Kalnų ir upių dievai

tik kaktomuša susidūrę miestas ir kaimas. Žinoma, miesto šiukšlės - dreifuojantis plastikinių maišų, popierinių pakuočių, senųautomobilių akumuliatorių, sudaužytų degtinės butelių avangardas - veržėsi vis gilyn j ganyklas. Bet pavažiavus toliau šiukšliųmažėjo - matėme, kaip avys ir ožkos graužė maisto adiekų gabaliukus —galiausiai visai neliko.

Netrukus pasirodė šventoji Tolos upė - sekli, srauni, su daugybe salų, apaugusių juodosiomis tuopomis ir beržais. Pakrantėse driekėsi neplati juosta žalių maumedžių ir pušų, už jų plytėjosiauras nuostabių ganyklų, įsiterpusių tarp upės ir staiga į viršųšaunančios kalnų sienos, ruožas. Po maumedžių ir pušų šako

mis gulėjo apsamanoję rieduliai ir didelių akmenų piramidės,čia žmonės aukojo šių vietovių dievams. Netoli už tų medžių įviršų kilo beveik statmenos švenčiausio Mongolijos kalno BogdChano sienos.

Priartėjome prie prezidento rūmų, stovinčių už nuostabios iš kaliojo plieno įvairių žmonių sukurtos tvoros su įvairiais išraitymais.

Buvo aišku, kad prezidento rūmų parke nėra draudžiama net stovyklos laužą sukurti. Bet tą kartą ten buvo kelių policijos postas.

- Tai dėl to, kad į Nadamo šventę atvyko Japonijos prezidentas, - gūžtelėjęs pečiais tarė postą pamatęs Tulga. Mikroautobusui sustojus, Tulga tarstelėjo: - Tai užtruks maždaug 20 minu

čių, - ir išlipo pasikalbėti su paniurusiu policininku.- Rovenas labai nemėgsta laukti, - pasakiau jam įkandin.- Važiuoti! Noriu VAŽIUOTI! - lyg tyčia, tarsi pagal koman

dą, ėmė rėkti Rovenas.Apsidairę pamatėme kalvos šlaite stovinčią statulą, aišku, di

džiulę. Tai buvo auksinis Buda.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Eime pažiūrėti, —pasiūlė Kristina.Mane nusmelkė negera nuojauta. Pamaniau, kad tai gali išprovokuoti Roveno priepuolį. Aš, autizmu sergančio vaiko tėvas,

jau buvau įpratęs tokias situacijas numatyti.- Nagi eime, - ragino Kristina - Reikia prasmingai praleisti

laisvą laiką. Eikš, Skubio berniuk. - Ji ištiesė ranką Rovenui. -Eime pažiūrėti Budos.

- Buda! - nušvito Rovenas išvydęs didžiulę auksinę statulą.Tuoj pat iššoko iš automobilio ir pasileido monumento link.Mes visi kaip paprastai sekėme jam iš paskos. Bet vos priėję prieauksinės Budos kojos išgirdome Tulgą kviečiant mus grįžti.

- Grįžkime, - pasakiau. - Ilgai stovėti prie kelių policijosposto neverta.Ir pakėliau Roveną.- Buda!Jo kūnas buvo įsitempęs ir sustingęs, kojos stipriai suspautos,

nugara išlenkta lanku. Jis duso nuo spigaus riksmo, kuris greitai

perėjo į klyksmą: „Ži-RAFA! Noriu Budos.“- Pamatysime Budą rytoj.- Nenoriu rytoj. Prancūziškų bulvyyyyyčių! Na-mo-o-oiKaip ir visada, kai Roveną, jam nusivylus, ištikdavo nervinis

priepuolis ir jis įpuldavo į savo paties klyksmu susikurtą pragarą,

man stipriai suspaudė širdį. Kol jis buvo kūdikis ir mes apie joligą nežinojome, žiūrėdamas į jį jausdavau savo širdį plakant taiplaisvai, tarsi ji būtų ne kūne. Bet nuo tada, kai žinau diagnozę,

jaučiu širdį esant tarytum kumštyje, kuris vis labiau ir labiau susigniaužia. Pradėjau bijoti, kad kartą ji gali būti suspausta taip,kaip mažas vaikas gali mirtinai suspausti savo kumštyje mažą




viščiuką. Rovenas darėsi vis stipresnis. Reikėjo vis daugiau jėgos jam sulaikyti, neleisti bėgti ten, kur yra pavojus, daužyti galvą jžemę. Išrietęs nugarą lanku ir tampomas konvulsijų, jis daužėsave ir mane, kandžiojo man rankas, talžė veidą. Norėjau jį aprėkti. Gal ir būčiau taip padaręs, jei nebūtume viešumoje, tarpžmonių su kameromis. Sukandęs dantis, kaip tikras britas, pa

prašiau Kristinos paaiškinti, kodėl ji taip užsispyrė eiti prie toprakeikto Budos. Jei ji nebūtų taip užsispyrusi, šis stiprus peraugęs kūdikis bent jau tą kartą nebūtų draskęsis mano rankose iržviegęs kaip pjaunamas.

Kai grįžome prie mikroautobuso, man dingtelėjo: „Gal jis

verkė iš tikrųjų dėl Budos?“ Bent jau Tulga, atrodo, taip manė:„Jis labai myli Budą. A?“Toliau važiavome tylėdami. Visi, išskyrus Roveną. Mačiau,

kaip vairuotojas suraukia kaktą stengdamasis susikaupti vingiuotame kelyje, atkartojančiame šalia tekančios Tolos upėsposūkius.

- Žiūrėk, - rodžiau pro langą vaizdus sūnui, kuris vis dar nebuvo atsigavęs po priepuolio. - Matai vandenį? Ar nori pažaistisu vandeniu? Nori tešku tešku? - Nors buvo jau pusšeštų metų,aš vis dar kalbėjau su juo kaip su kūdikiu. Kartais, kaip ir tą sykį,tai mane labai slėgė.

- Noriu žaisti su vandeniu, - ėmė zirzti jis.Pagavau Kristinos žvilgsnį. Mums buvo neįprasta, kad šis dėmesio nukreipimo būdas pasirodė esąs veiksmingas.

Mikroautobusas sustojo, Tulga atidarė duris. Mes atvykome.- Upė! - sušuko Rovenas ir, pačiupęs maišelį su savo gyvūnė

liais, nudūmė į kitą pusę nuo tos vietos, kur prie visžalių medžių,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

nukabinėtų mėlyno šilko juostomis, buvo susirinkę žmonės.Kristina nubėgo paskui Roveną.—Ar viskas gerai? - kreipiausi į Tulgą. - Tikiuosi, pasakėte

šamanams ir jų atstovams apie Roveno būklę? Kad jis negali ramiai sėdėti ir visa kita. Kad per apeigas tikriausiai bėgios, kur tikužsigeis.

—Taip. Viskas gerai, —atsakė Tulga, nors neatrodė visiškai dėlto tikras. —Aš su jais apie tai kalbėjausi. Svarbu, kad jūs atneš-tumėte čia Roveną, kai tik šamanas pasakys, kad dvasios jau iškviestos. Eime...

Žvilgterėjęs sau per petį pamačiau, kad Rovenas, Kristinos

ir Džeremio prižiūrimas, išsiėmęs iš maišelio savo žvėrelius, jaužaidžia seklioje srovėje. Nuėjau paskui Tulgą ten, kur devyni šamanai ir jų padėjėjai - iš viso gal dvidešimt ar trisdešimt žmonių —sėdėjo ant žolės ir kalbėjosi prie medžių, kurių šakos buvonukabinėtos mantrų tekstais. Vieni žmonės buvo apsirengę vakarietiškai, kiti mėlynomis arba purpurinėmis tunikomis, per liemenį surištomis juosta (tai tradicinis mongolų drabužis), ir kailinėmis arba smailiomis veltinio kepurėmis, nors oras buvo karštasir drėgnas. Eidamas aš suprakaitavau. Mudu su Tulga kaip aukąatnešėme degtinės, nors nesupratau, kam ji reikalinga: gerti šamanams po ritualo ar pačiam ritualui. Turėjau paruošęs pinigų,

maždaug po 125 JAV dolerius kiekvienam iš devynių šamanų, sukuriais, kaip Tulga buvo sakęs, turėjome tą dieną susitikti.Be to, buvau išsiėmęs iš bankomato viešbutyje didelį pluoš

tą šiugždančių Mongolijos pinigų tugrikų. Tulga mane vedė prosėdinčius žmones, sveikindamasis su jais galvos linktelėjimu iržodžiais Oglooni mend (labas rytas). Į tai jie atsakė linktelėdami



Ka l n u ir upių dievai

galvą ir pakeldami ranką, dažnai su degančia cigarete tarp pirštų.Pastebėjau, kad tai šen, tai ten buvo pastatyta laikinų altorių, o jų šonuose aukštyn kilo smilkalai - deginamo džiovinto karviųmėšlo produktas. Pagaliau priėjome prie vyriškio, kuris sėdėjošiek tiek atokiau nuo grupės. Jis atsistojo su mumis pasisveikinti.Tulga šiek tiek nusilenkė; aš taip pat.

- Tai ponas Sukhbatasas - Mongolijos šamanų asociacijospirmininkas, - pristatė jį Tulga, o paskui mongoliškai pristatėmane.

Šamanųasociacijai Vyras stipriai paspaudė man ranką. Pajutau degtinės kvapą. Nejaugi patekau į šarlatanų rankas? Vyriškis

kalbėjo, o Tulga kas keliolika sekundžių jo žodžius vertė.- Jis sako, kad jis ir kiti šamanai labai didžiuojasi, jog jūs ištaip toli atvykote ir atvežėte savo sūnų. Juos labai sujaudino, kad

jais pasitikite - ne, tai nelabai tikslus žodis - kad vertinate jų reli

giją, kurią pastaruoju metu atmeta net jų pačių žmonės. Jis sako,kad gyvendami komunistų priespaudoje daug žmonių užmiršo ša

manizmą, nors tai yra tradicinė mongolų religija. Kad kiekvienąžmogų, pas kurį rasdavo būgną ar kitokių reikmenų, kišdavo į kalėjimą. Išliko tik keletas atokiausiai gyvenančių šamanų. Dabar jiemoko kitus, ir ši tradicija atsigauna. Jūs prie to prisidedate.

Puiku, pamaniau. Mes jiems esame jūrų kiaulytės. Tačiau nusi

šypsojau ir pasakiau Tulgai:- Pasakykite jam, jog man didelė garbė, kad jis sukvietė tiekdaug šamanų padėti mano sūnui.

Vyras vėl nusilenkė ir kažką pasakė. Tulga išvertė:- Jis sako, kad tai didžiausias Mongolijos šamanų susirin

kimas nuo komunizmo laikų, kad iš manęs sužinojęs apie jus,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Roveną ir jūsų ketinimus atvykti jis susisiekė su visais, kuriuos tik žinojo, šamanais Mongolijoje. Jie visi sakę, kad tailabai sunkus gydymas, ir galbūt jiems bus nelengva. Dauguma

jų nusprendė atvykti. Kai kurie važiavo du, penkis, septynisšimtus kilometrų —iš toli vakaruose esančio Altajaus, iš kalnųšiaurėje, netoli kurių yra Gengischano gimtinė, net iš taigos(tai Sibiro miškas). Šie iš labai skirtingų genčių atvykę žmonėsbandys padėti Rovenui.

Jaučiau, kad mane drausmina mano skepticizmas. Iki tol buvau susitikęs su nemažai šamanų ir gydūnų (įskaitant šiuolaikinius gydytojus ir psichoterapeutus) ir esu įsitikinęs, kad truputis

skepticizmo niekada nėra blogai. Na ką gi, turiu reaguoti taip,kaip pridera. Svarbiausia, kad mes esame čia.Vyras vėl paspaudė man ranką. Tulga tarė:- Jis sako, kad jie pasirengę padėti. Aš būsiu vertėjas. Kai ką

užsirašysiu į užrašų knygutę. Po kiekvieno šamano atlikto ritualogalėsiu informuoti, ką jis sakė.

- Labai malonu. Prašom dar kartą padėkoti mano vardu pirmininkui.

Tada pro sėdinčius ir besišnekučiuojančius žmones bei jų altorius, smilkalus ir mantras grįžome atgal. Kai kurie šamanai antžolės buvo pasidėję didžiulius būgnus. Rovenas vis dar buvo prie

upės, laimingas su Kristina, Džeremiu ir savo Liūtu karaliumi.Kai nuėjome į tą vietą, kur manęs laukė pirmasis šamanas,

Tulga paaiškino:- Tai šamane iš Buriatuos, šalies, kuri yra į šiaurę nuo mūsų

valstybės ir kurios didelę dalį sudaro taiga, besiribojanti su mūsųelnių augintojų gyvenamaisiais rajonais.




„Koks sutapimas“, - pamaniau. Ta šamane, su kuria bendravau elektroniniu paštu, kai prieš trejus metus pradėjau domėtisMongolija, taip pat buvo iš Buriatijos. Ar mums pavyks rastituos ypatingus miškų šamanus, kurie gyvena elnių augintojų ra

jonuose? Ar apskritai nusigausime taip toli? Nustūmiau tą mintįį šalį. Dabar mes buvome čia. Šamane - maždaug trisdešimties

metų - vilkosi apsiaustą iš elnių odos, kailiu į viršų, visą apkabinėtą geležiniais daikčiukais, kurie skambčiojo kaip juodi matiniaikalėdiniai papuošimai. Kai priėjome, ji dėjosi galvos apdangalą,prie kurio buvo pritvirtintos dvi nedidelės elnio - atrodo, raudonojo elnio - ragų šakos ir juodi apatinę veido dalį tamsinantys

karčiai. Virš karčių, priekinėje galvos apdangalo dalyje, buvo išsiuvinėtos dvi akys ir nosis. Šio galvos apdangalo, kuris netrukdėšamanei pasiekti savo burną, paskirtis neabejotinai buvo padaryti ją nematomą išoriniam pasauliui.

Man aplink galvą skraidė musės. Girdėjau kažkur mykiantgalvijus. Virš mūsų praplaukė šešėlis. Pakėlęs galvą pamačiau

paukštį plėšrūną, kuris atskrido ir nusileido ant artimiausio visžalio medžio šakos, aukščiau prikabinėtų mantrų (Tulga vėliaupasakė, kad tai buvo stepių erelis). Jis žiūrėjo į mus geltonomisakimis. Už šamanės stovėjo kita moteris, turbūt jos padėjėja, sukremo spalvos tunika ir raudona skarele. Rankose ji laikė būgną

ir lazdeles.- Dabar ji iškviečia dvasias, - sušnabždėjo Tulga.Taip prasidėjo ritualas.Atsigręžusi veidu į kalną ir medį, kuriame tupėjo ir žiūrėjo ste

pių erelis, ji pradėjo giedoti ilgą, melodingą, ausiai labai maloniągiesmę. Paskui, pakėlusi būgną, ėmė jį stipriai mušti greitu ritmu,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

o netrukus suktis —toliau giedodama ir mušdama būgną - tai pasilenkdama prie žolės, tai vėl išsitiesdama, tarsi norėtų pasiektidangų. Tada pasisuko veidu į šiaurę, Sibiro link, iš kur buvo kilusi, ir vėl giedodama, sukdamasi ir mušdama būgną meldėsi, kolnetikėtai atsitūpė ir aukštu dainuojančiu balsu kažką pasakė savopadėjėjai. Ši ištiesė ranką altorėlio, su dviem šonuose esančiaissmilkalų lauželiais, link, paėmė ant jo stovintį paruoštą kartoninįpakelį pieno, įpylė šlakelį į metalinį dubenėlį ir ištiesė man.

- Ji sako, kad turite jį išgerti, - išvertė Tulga.Aš sutrikau. Bijau pieno ir kiaušinių. Toks buvau visada: pie

nas man taip įgriso vaikystėje, kad dabar - jau gana retai —košes

verdu vandenyje. O kiaušinių taip bijau, kad jei kas nors tamsiame parke man per prievartą siūlytų kiaušinį, atiduočiau savopiniginę. Bet neturėjau pasirinkimo: buvau klajoklių krašte, kurpienas, varškė ir mėsa yra tradiciniai produktai. Todėl giliai įkvėpęs susipykau į gerklę ir greitai nurijau visą dubenėlyje buvusįpieną, stengdamasis nesusivemti. Bet į jį tuoj pat vėl įpylė pieno.Pamaniau, kad dabar jau neištversiu, bet išgirdau Tulgą sakant:

-Ji sako, kad turite atsistoti veidu į savo tėvynę, malda kreiptis į dievus, gyvenančius kalnuose tų kraštų, iš kur atvykote, kadRovenas pasveiktų, ir šį pieną paaukoti jiems.

- Melstis kalnų dievams?

- Taip, kreipkitės malda į juos... - Tulga ieškojo žodžių tiksliam kontekstą atitinkančiam vertimui. —Tai dvasios, kuriomsmes čia meldžiamės. Tai kalnų dievai, upių dievai. Ar galite taipadaryti?

Aš pasisukau veidu į vakarus. Augau Londone ir Lester-šyre, ir nė viename jų nebuvo dėmesio vertų kalnų. Nebent



Kairių ir upių dievai

prie jų priskirtume Parlamento kalvą Londone, kur būdamaspaaugliu dažnai slampinėdavau ir svaigindavausi narkotikais.

Tikrai niekam nepakenkčiau melsdamasis šios puikios vieto

vės dievams. Arba aukštokoms kalvoms, esančioms prie Velso

sienų, kur per pastaruosius dvidešimt metų, po to, kai mano

teta ir sesuo persikėlė gyventi prie Velso sienų, praleidau ne

mažai laiko. Prisiminiau ir krioklį, kur mėgau būti - maždaug

prieš savaitę buvau ten su Rovenu. O gal tam geriausiai tiktų

Teksasas su sausomis uolingomis kalvomis? Jų viršūnės, kurio

se buvo gausu gyvačių barškuolių, stūksojo į vakarus nuo tos

vietos, kur mes dabar gyvename. Nusprendžiau pasimelsti vi

siems šių vietovių kalnuose gyvenantiems dievams ir dvasiomsir, kaip man buvo sakyta, šliukštelėjau dubenėlyje esantį pieną

į vakarų pusę.

- Gerai, - pasakė Tulga garsiai, kad perrėktų triukšmą, nes

tuo metu šamane toliau šoko, sukosi, stipriai mušė būgną ir gie

dojo. -Ji sako, kad dvasios jau yra čia. Atveskite Roveną.

- Einu, - atsakiau su baime. Bijojau, kad dabar, kai jis lai

mingas prie upės žaidžia Liūtą karalių, labai nenorės žaidimo

nutraukti, kad ir koks būtų tas šamanas.

Nubėgęs tuos du šimtus metrų, kurie mane skyrė nuo upės,

kaip ir tikėjausi, radau Roveną įsitraukusį į žaidimą, o Kristiną ir

Džeremį stovinčius šalia ir šnekučiuojančius.- Upė! Dar noriu upės! - šaukė mano sūnus, kai paėmiau į

glėbį.

- Eime pas šamanus, - pasakiau.

- Pas šamanus, o paskui vėl prie upės?

- Taip, tikrai taip.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Pasisodinau jį ant pečių ir pasileidau visas sušilęs atgal. Kristina ir Džeremis bėgo iš paskos. Man sunku buvo patikėti, kadRoveno neištiko priepuolis.

- Žiūrėk, šamanai, - parodė Rovenas, kai priartėjome.Mes atsisėdome ant žolės šalia šamanės, kuri užsidėjusi elnio

ragų šakomis puoštą kaukę ir vis dar sukdamasi ratu šoko ir mušėbūgną. Pamačiusi mus, ji staiga klestelėjo ant žolės ir ištiesė rankas, taip prašydama perduoti jai vaiką.

- Jis blogai jaučiasi su nepažįstamais žmonėmis, - pasakiauTulgai, kuris drąsino mane perduoti Roveną samanei.

- Taip reikia, - atsakė Tulga bejėgiškai.

Man nieko kito neliko, kaip šnabždant nesąmones {teks, teki, teks, mano vaikeli, nusiprausk šamano geldelėj), kad jį nuraminčiauir išblaškyčiau, perduoti dvidešimt penkis kilogramus sveriantį,besispardantį, spiegiantį ir kitaip besipriešinantį Roveną šamaneiį rankas. Be galo nustebau, kai atsidūręs ten jis elgėsi visai ramiai.Tol, kol šamanės padėjėja perdavė dvasinei savo vadovei butelįdegtinės, iš kurio ši įsipylė gurkšnį į burną ir be jokio perspėjimo išspjovė jį Rovenui ant veido ir kūno. Į tai Rovenas negalėjonereaguoti:

- Ži-RAFA! NAMO! PRANCŪZIŠKŲ BULVYČIŲ!Šamane grąžino Roveną man.

- Ar galiu jį paleisti? - paklausiau Tulgos kiek galėdamas ramesniu balsu. Jis kažką pašnabždėjo šamanės padėjėjai, ir ši linktelėjo galvą parodydama, kad sutinka. Paleistas iš glėbio, Rovenasnuskuodė atgal prie upės.

- Jūs turite likti čia. Abu tėvai turi likti, - pasakė Tulga.- Džeremi! - sušukau.




- Ko reikia!- Prižiūrėk jį.- Supratau!- Atsiklaupkite čia, - paliepė Tulga.Tuo metu šamane - toliau giedodama puikią labai aukštu bal

su adiekamą giesmę - didelį savo būgną jau buvo padėjusi ant

žemės ir laikė didelę ir sunkią, varpeliais ir kaspinais išpuoštąelnio ragų šaką.

- Atsiklaupkite taip.Aš atsiklaupiau ir nuleidau galvą žemyn, atstatydamas nuga

rą į dangų. Ji padaužė man į nugarą sunkia elnio ragų šaka su

skambančiais varpeliais. Nestipriai ir visiškai neskaudžiai. Tarsikumščiu ar dideliu sunkiu daiktu būtų keletą kartų nestipriaistuktelėjęs draugas.

Tada atėjo Kristinos eilė išgerti pieną, pasimelsti, kitą porcijąpieno išpilti kaip auką vakarų link, galiausiai atsiklaupti ir susirietus į kamuoliuką, kad nugara būtų atstatyta į dangų, priimti

smūgius elnio rago šaka. Paskui mes abu buvome pastatyti vienasšalia kito, o šamane, paėmusi gurkšnį degtinės į burną, ja musapspjaudė. Ko gero, tai buvo labiausiai „gaivinanti“ ritualo dalis - atrodė, tie degtinės lašai ant mūsų kūnų užsidegė ir staigaišgaravo. Vis dar negalėjau pamiršti to, kad Rovenas beveik nesi

priešindamas paliko upę ir leidosi atnešamas pas šamanę. PaliktiBudą jam buvo daug sunkiau.Kristinai buvo paruoštas pilnas dubenėlis degtinės, o Tulga

turėjo išklausyti, ką jam aiškino šamanės padėjėja. Žiūrėdamas į jį pastebėjau, kad tai gana sudėtingos instrukcijos ir kad jų klausydamasis Tulga nuraudo, pažvelgė į Kristiną, vėl nuraudo ir gal



ŽIRGŲ BERNIUKAS

vos linktelėjimu samanės asistentei parodė, kad suprato, kas jambuvo pasakyta. Tada, galima sakyti, nenoriai atsigręžė į Kristinąir duodamas jai dubenėlį su degtine kalbėjo:

- Šamane sako, kad... kai buvote nėščia, jums į įsčias patekobloga energija. Turite paimti tą degtinę ir ja išvalyti hm... Tassavo kūnodalis, pro kurias gimė Rovenas.

Kristina ne iš karto suprato.- Jūs sakote, kad turiu paimti tą degtinę ir ja išplauti makštį?Tulga žiūrėjo į žolę.- Taip... šamane sako, kad tai labai svarbu.Vargšė Kristina. Ji patraukė upės link. Michaelis filmavo.

- Kadrų, kuriuose būtų kas nors per daug intymaus, nebus, -ramino ją.- Žinoma, - pasakė Kristina atsargiai nešdama dubenėlį deg

tinės, kad neišlaistytų. - Rovenas į pasaulį atėjo atlikus cezariopjūvį, taigi man reikės nuplauti randą.

- Puiku, - tariau išsiblaškęs. Rovenas nuo upės atėjo prie

mūsų toks ramus, tarsi niekada nebūtų buvęs ištiktas priepuolių.Jis priartėjo prie šamanės ir kikeno žiūrėdamas, kaip ji toliaušoka sukdamasi aplink, muša būgną ir gieda.

- Geriau būtum fotografavęs mano celiulitą, - išgirdau Kristiną sakant, kai ji su Michaeliu sugrįžo. Apsidžiaugiau, kad ji ne

prarado humoro jausmo. Bent jau iki šiol. Paskui pridūrė: - Negaliu patikėti, kad tai padariau.Netrukus Tulga palietė man ranką:-Jau ruošiasi antras šamanas. Sėdėkite čia, kol jis iškvies dva

sias. O aš einu užsirašyti, ką pasakys man buriatės šamanės asistentė apie savo ryšį su dvasiomis.




Mudu su Rovenu sėdėjome šalia antro šamano - liekno jaunovyro, dar be šamaniškos aprangos ir be kaukės su karčiais. Rove-nas —nors buvo šamanų apsuptas - laimingas ir neįtikėtinai ramus žaidė su žaisliniais savo žvėreliais. Pagaliau šamanas apsivilko savo drabužius: jie buvo mėlynos spalvos, kaukė slėpė veidą,bet elnio rago šakų nebuvo. Staiga jis išsitraukė dambrelį ir ėmė

groti keistą ritmingą melodiją. Kas kelias minutes liaudavosi groti, imdavo melstis arba giedoti, o paskui vėl grodavo dambreliu.Rovenas iš pradžių tai stebėjo kimiai krizendamas ir paskui grįžoprie savo žaislų. Šis šamanas nemušė būgnais, bet spjaudė į mus,taip pat ir į Roveną, degtine ir rijo šilto šlykščiai rūgštaus pieno

gurkšnius. Aišku, tais momentais Rovenas žviegė kaip pjaunamas, bet tuoj pat grįždavo prie savo žaidimo. Stebėjausi, kaip jissugebėjo taip lengvai pereiti iš įtampos į ramybės būseną.

Naujojo šamano asistentė, vidutinio amžiaus moteris, liepėman ir Kristinai atsisėsti veidu į kalną. Kai tai padarėme, ji nebuvopatenkinta ir dar kažką pasakė Tulgai. Tada jis kreipėsi į mus:

- Ne taip. Atsiklaupkite ant kelių.- Ant kelių? - Jau buvau pastebėjęs, bet iki tol tam neteikiau

jokios svarbos, kad šamanas prie savo diržo turėjo pasikabinęsžaliaminės odos botagą.

- Gal jis ketina mane plakti? - paklausiau negalėdamas tuo

patikėti ir drauge šiek tiek išsigandęs.Tulga nervingai nusijuokė:- Truputėlį. Pasistenkite nerėkti. Tai svarbu.- O, Jėzau! - giliai įkvėpiau.Žinojau, kas yra fizinis skausmas. Jau vaikystėje pradėjęs jodi

nėti kartais nukrisdavau nuo arklio. Kai kada labai skaudžiai. Mo



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kykloje mus kartais mušė mokytojai, ypač fizinio lavinimo. Be to,ne kartą buvau sumuštas per muštynes ir per užpuolimus gatvėjePietų Afrikoje. Buvau susižeidęs ranką Indijoje, tada žaizda buvogramdoma ir tvarkoma nenaudojant anestezijos. Tačiau skausmas, kurį jutau, kai šamanas mane pliekė botagu, atėmė žadą.

Vienas, du, trys smūgiai per nugarą. Verkti negalėjau, norsskausmas tiesiog degino. Liko tik giliai kvėpuoti.

Paskui šamanas atsistojo priešais mane, pakėlė mano rankas irliepė laikyti jas ištiestas į priekį delnais žemyn. Tada talžė botaguper plaštakas, dilbius, krūtinę, kirkšnis —vos ištvėriau nerėkęs.

—Gerai, —išgirdau Tulgą sakant. —Dabar atsistok.

Atsistojau.—Šokinėk aukštyn žemyn. Taip...Šokinėjau sutrikęs ir apsvaigęs nuo skausmo. Vieta, į kurią

buvo suduoti trys kirčiai botagu, liko randuota.—Gerasis Dieve, - ištariau tyliai.—Gerai, - pasakė šamano padėjėjos žodžius į anglų kalbą iš

vertęs Tulga. - Dabar tegul ateina Kristina.„O, Kristau, - pamaniau. - Ji su manimi išsiskirs.“Kiek galėdamas tyliau pasakiau, kas jos laukia. Mano nuosta

bai, be jokių atsikalbinėjimų ji atsiklaupė ir ėmė giliai kvėpuoti.Vienas, antras, trečias kirtis. Po trijų kirčių, kurie nebuvo tokie

stiprūs kaip man suduoti, bet gana skaudūs, šamanas liovėsi talžęs Kristiną.—Atsistokite, —išvertė Tulga šamano žodžius. - Ir pašokinėkite.—Negaliu tuo patikėti, —kalbėjo Kristina pašokusi abiem ko

jomis į orą.—Aukščiau! Reikia pašokti aukščiau.




Ir Kristina, juokdamasi iš viso šio absurdo, kartu kęsdamaskausmą, šokinėjo palaidais plaukais ir prie krūtinės pritrauktais

keliais, kaip mokinukė per šokdynę, o tuo metu šamanas pliekė

botagu žemę jai po kojomis. Keistas makabriškas šokis.

- Dieve, tu tokia nuostabi! - pasakiau tiesdamas į ją vis dar

degančias iš skausmo rankas. - Ar adeisi pamišusiam savo vyrui?

Mes apsikabinome juokdamiesi, nors abiem labai skaudėjo.

- Atleisk man, - sužnabždėjau glostydamas jai plaukus. - Pa

mišusiam savo vyrui.

Ji atsakė juoku, iš susijaudinimo negalėdama ištarti nė žodžio.

Tada išgirdau besijuokiant Roveną. Atsigręžęs pamačiau, kaip ša

manas botagu patrynė jam nugarą ir pilvą - kaip tik tai ir juokino Roveną, - o paskui keletą kartų tvojo botagu per žemę. Taigi

tai buvo daug humaniškesni veiksmai negu mums skirtieji. Tada,

pakerėtas savųjų dievų, vėl pradėjo šokti sukdamasis aplink.



7

Brolis mongolas

SĖDĖJOME SU KRISTINA ant trumpai nugraužtos žolėsir glostėme nuo mušimo atsiradusius randus, negalėdami pa

tikėti tuo, ką ištvėrėme. Rovenas patenkintas gulėjo šalia ir,klausydamasis mušamų būgnų garsų, žaidė su Simba ir Skaroliūtais. Tuo metu keturi netoli mūsų įsitaisę šamanai jau buvopradėję įžangines apeigų maldas. Šamanas, ką tik čaižęs musrimbu, stovėjo svirduliuodamas, uždusęs ir suprakaitavęs, o jopadėjėja, kartu su pirmąja šamane, kuri jau buvo nusimetusielnio odos apsiaustą ir kaukę, padėjo jam nusivilkti mėlynusritualinius drabužius. Tada jis sudribo ant žolės ir sėdėjo visiškai apatiškas, kol jos trynė jam delnus ir pečius, kad sugrąžintų į realybę. Baigusios abi moterys ėmė pasakoti Tulgai, kokiąinformaciją šamanas gavo iš savo iškviestų dvasių apie mus ir

Roveną bei jo būklę ir kas atsiskleidė jam giedant šamaniš-kas giesmes. Tai, ką jos pasakojo, Tulga rūpestingai registravoužrašų knygutėje. Erelis vis dar tupėjo ant aukščiausios maumedžių šakos ir stebėjo aplinką. Diena darėsi vis tvankesnė irkarštesnė.

Pagaliau Tulga prėjo prie mūsų.



Tirolis mongolas

- Abu šamanai prašė paklausti jūsų, ar tarp Kristinos giminiųnebuvo į šamaną panašaus asmens.- Tarp mano giminių? - pasitikslino Kristina.- Taip, jie klausia to. Ar tarp jų nebuvo asmens, savo psichika

panašaus į šamaną?- Ne. Bent aš to niekada negirdėjau.

- Keista. Jie abu sako gavę informaciją, kad kažkas iš jūsųgiminių galėjo būti gal ir ne šamanas, bet panašus į šamaną.

- Turite omenyje anksčiau gyvenusius žmones? Tuos, kurie jau mirę?

-Taip.

- Na, kas gi tai galėtų būti, - svarstė susirūpinusi Kristinaglostydama savo skaudančią nugarą. Dėl tvankaus oro mes smarkiai prakaitavome ir randai dar smarkiau degino.

- Aš esu aukščiausio kalno karalius, —tyliai sušnabždėjo į savožaidimą Liūtas karalius pasinėręs Rovenas.

- Na, - tęsė Kristina, - kas gali žinoti, kas buvo praeityje.

Žinau, kad mano senelio giminė yra kilusi iš Graikijos salų, kitiiš Skandinavijos. Tada visko galėjo būti.

- Ar tas asmuo tik panašus į šamaną? - įsiterpiau. - Nebūtinai tikras šamanas. Taip?

- Taip, - linktelėjo galva Tulga. - Kažkas panašaus į tai.

- Ir šis asmuo Rovenui yra palankus, ar ne?- Ne. Jie sako, kad ta dvasia nėra geranoriška. Nesu tikras,kad teisingai viską supratau. Paklausiu dar kartą. Laukite manęs čia.

Kol Tulga aiškinosi, šamanai išsirikiavo ir ėmė mušti būgnusbei šokti žiūrėdami į kalną.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Kristina toliau svarstė:- Nesuprantu, ką jis turi omenyje sakydamas panašus j šamaną. Be to, šį tą išsiaiškinau. Jie sako, kad tas asmuo nėra ištolimos praeities. Ir jis...na, nežinau, kaip čia geriau pasakius,galėjo būti pernelyg jautrios psichikos. Arba nepakankamai stabilios psichikos.

- Gal tai galėjo būti mano močiutė iš mamos pusės? - toliau spėliojo Kristina. - Ji sirgo maniakine depresija. Mirė senelių namuose. Gal ji? Bet nemanau, kad ji galėtų vis dar būtisu mumis susijusi. Aš apskritai netikiu, kad mirę žmonės liekasu mumis susiję... Jos sūnų partrenkė automobilis, kai šis buvo

vos aštuonerių. Nuo tada ir prasidėjo psichikos sutrikimai. Pošios netekties ji niekada nebeatsigavo. Neištvėrė to, kad nematė jo augančio. Praėjus metams po šios tragedijos mano mama ištekėjo ir išsikėlė gyventi kitur, o močiutės vyras mirė nuo širdiessmūgio. Ji jautėsi visai bejėgė.

- Jie sakė ir dar kai ką —kažką apie vandenį ir blogą energiją,kuri pateko į jūsų įsčias, kai buvote nėščia. Nueisiu dar kartąpasitikslinti.

- Bloga energija iš vandens?Tuo metu pasigirdo šauksmai iš toliausiai sėdinčios žmonių

grupės.

- Jie jau pasiruošę, —tarė Tulga. —Turime eiti ten.- Gerai, - pasakiau imdamas Roveną į glėbį ir sodindamassau ant pečių.

- Žiūrėti daugiau šamanų! - šaukė iš viršaus Rovenas.Tulga nuskubėjo pirma mūsų pasikalbėti su šamanų padėjė

jais. Keturi šamanai stovėjo išsirikiavę vienoje linijoje ir giedoda



Tirolis mongolas

mi giesmes kalnams, sukdamiesi aplink ir mušdami būgnus stengėsi pasiekti transo būseną. Kartu mušami keturi būgnai skleidėstiprų jaudinantį garsą.

- Visai kaip mūsų šokiai! - pareiškė Rovenas ir ėmė pagal būgnų ritmą man ant pečių šokinėti aukštyn žemyn.

- Taip, tu teisus! - patvirtinau, pajutęs nenusakomą palengvėjimą ir matydamas savo sūnų smagiai nusiteikusį. - Visai kaipmūsų šokiai! - Ėmiau su Rovenu ant pečių šokti.

Šokiai - neatskiriama mūsų gyvenimo Ostine dalis (Rovenui jie aiškiai asocijavosi su namais). Tai vadinamieji šokių seminarai,kurie vyksta tris kartus per savaitę maždaug po pusantros valandos

ir į kuriuos gali atvykti kas tik nori ir šokti kaip tik nori. Iš pradžiųgroja lėta muzika, kuri palengva greitėja, pasiekia kulminaciją, poto vėl lėtėja ir baigiasi. Mudu su Kristina - abu prisiekę šokėjai - į

juos pradėjome ateiti, kai, persikėlę į Teksasą, vieną vakarą atsitiktinai atsidūrėme jogos studijoje. Tai buvo vienas iš nedaugeliorenginių, kur galėjome atsivesti Roveną - jam labai patikdavo sė

dėti man ant pečių tuo metu, kai šokdavau, iš aukštai stebėti, kaipviskas aplink sukasi, ir, iškėlus kumštelius į viršų, kratytis pagaltechnomuzikos ritmą. Kai pasišokę žmonės atsisėsdavo ant grindųpasidalyti įspūdžiais, Rovenas lakstydavo kaip patrakęs, spygaudamas - toje saugioje ir tolerantiškoje aplinkoje jis jautėsi laimingas.

Šokiai, nors retai kada galėjome ten nueiti dažniau kaip kartą permėnesį, mums buvo tikras išsigelbėjimas.- Kaip mūsų šokiai! Šokiai, šokiai, šokiai! - treliavo Rovenas

tuo metu, kai, būgnams dundant maumedžių apsuptyje, šamanaipradėjo giedoti giesmes miško, upės ir kalno dievams. Jas lydėjoduslus man ant pečių šokinėjančio Roveno krizenimas - buvo



ŽIRGŲ BERNIUKAS

matyti, kad jis gerai jaučiasi. Ne tik gerai jaučiasi, bet ir yra į šiąsituaciją įsitraukęs, palyginti ramiai reaguoja į šias keistas apeigas, kurių dalyviu jį padarėme. Ar taip pasielgę nepasirodėmeesą baisūs tėvai? Tą akimirką, kai Rovenas ėmė štai taip man antpečių šokinėti, pradėjau arba, tiksliau sakant, leidau sau pradėtigalvoti, kad galbūt visa tai yra gerai.

-Taip, - pasakiau dar kartą su didžiuliu palengvėjimu. - Kaipmūsų šokiai.

Tuo metu mus pakvietė šamanų padėjėjai.Žinodami, kad jau pirmųjų dviejų susitikimų su šamanais

patirtis Rovenui buvo didžiulis krūvis arba, tiksliau sakant, di

delis jausmų antplūdis, kurį patyręs berniukas anksčiau visadasusidurdavo su neįveikiamais sunkumais, mes su nerimu laukėme šio ritualo, kuris turėjo trukti pusantros valandos. Ir ne bepagrindo. Per tą ritualą buvo visko: Rovenui teko sėdėti mano,Kristinos ir šamano skraite, smarkiai dundant būgnams beveikprie pat jo veido, o keletą kartų šamanai - visi jie buvo atvykę išGobio dykumos specialiai atlikti šių ritualų dėl Roveno —buvopakišę jį tiesiog po būgnu, kurį mušė taip energingai, kad vaikasturėjo jaustis kaip kurtinančioje garso dėžėje. Kartais šamanaitrinktelėdavo būgno šonu arba lazdelėmis jam į kūną arba galvą;kartais spiegiančiu balsu atliekama giesmė virsdavo baisiu riks

mu, išsiveržiančiu jiems iš burnos vos per kelis centimetrus nuoRoveno veidelio. Pasitaikė akimirkų, kai šamanai, pačiupę vaikąuž rankos arba kojos, iš visų jėgų į ją pūtė arba Rovenas buvo priverstas laikyti suspaudęs kumštyje šventą objektą (jo kumštis tuometu buvo šamano, Kristinos arba mano kumštyje). Visą tą laikąbuvau baisiai įsitempęs - maniau, vaikas gali kiekvieną akimirką



Tirolis mongolas

pratrūkti, - o tada man galbūt reikėtų visa tai baigti, padėkotišamanams už mums skirtą laiką ir išsivežti Roveną atsiprašius jo

už tai, kad per mane atsidūrė tokioje ekstremalioje situacijoje.

Bet Rovenas nespiegė ir net nebuvo išsigandęs. Jis reagavo

priešingai, nei tikėjomės. Vis krizendamas bandė šamanę kuten

ti: „Kutenti! Kutenti!“ Krizenimą pakeitė kvatojimas, įsiliejęs į

ore skardinčius, nuo kalnų aidu atsimušančius šamanės atlieka-

mų giesmių garsus. Oras darėsi vis karštesnis ir tvankesnis. Pra

kaitas žliaugė iš po plunksnomis išpuoštos šamanės kaukės —su

išsiuvinėtomis akimis, nosimi ir burna. Mano marškiniai buvo

prilipę prie nugaros. Kristina braukė prakaitą nuo akių. Prakaitu

apsipylęs buvo ir Tulga - jis bijojo, kad gali sušlapti jo bloknotolapai, kuriuose bandė užrašyti šamanės giesmės fragmentus. Tik

tada, kai šamane, paėmusi į burną gurkšnį degtinės, ruošėsi ja

apspjauti Roveną, jis - taip pat visas suprakaitavęs - ėmė žviegti

ir išsisukinėti. Bet tai truko tik akimirką. Netrukus jis vėl kri

zeno, graibstė šamanės kaukę ir galvos apdangalą, bandydamas

juos nutraukti, o ši bandė vaiko išdaigų išvengti traukdamasi atgal. Taigi Roveno nuotaika buvo visai kitokia, negu tikėjomės.

Jisdžiaugėsi. Nors ir buvo sunku.

Kai pirmajai iš keturių šamanų išgiedojus paskutinę gaidą ir

nuaidėjus paskutiniam jos būgno garsui buvome pakviesti pas

antrąjį iš eilės šamaną, Rovenas pasižiūrėjo į mane, prisimerkęsnusišypsojo ir, sugriebęs mane už plaukų, prisitraukė galvą ar

čiau savęs ir savo nosimi patrynė manąją. Tai buvo jo didžiausios

meilės man ženklas. Tada, vėl pradėjęs kimiai krizenti, garsiai

pagadino orą, iš visų jėgų sušuko: „Pagadinau orą!“ ir pridūrė:

„Dar šamanų!“



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Ir jis gavo jų dar. Jo nuotaika keitėsi. Jis tai kvatojo ir graibstėšamanus už kaukių, plunksnų ar būgnų lazdelių, tai išsisukinėdamas spiegė: „Užteks“, „Noriu upės“, o paskui vėl juokėsi, krizeno ir graibstė už kaukių, lazdelių ar būgnų ir kitaip bandė sušamanais žaisti, kai šie giedojo ir būgnijo, sukosi ratais, dėjo ant

jo savo rankas, spjaudė degtinę, liepė mums gerti pieną, melstisir svaidyti aukas vakarų link.

Pažvelgiau į kalną supančių medžių viršūnes. Erelis vis darbuvo ten. Taip jau atsitiko, kad kaip tik tuo metu, kai glėbyjenešiau Roveną, visa širdimi į šamanų ritualus įsitraukusį, kitoritualo vietos link, danguje pasirodė ir ant tos pačios šakos,

kur tupėjo erelis, maždaug poros metrų atstumu nusileido dukranksintys krankliai.Tai buvo keista - krankliai ir varnos paprastai puola va

nagus ir erelius. Biologiniu požiūriu būdami konkurentai, jievengia būti tame pačiame dangaus lopinėlyje, juolab tupėtiant tos pačios šakos. Bet šį kartą buvo kitaip - šie trys paukš

čiai toleravo vienas kitą, jie stebėjo mus iš aukštai tuo metu,kai trečias šamanas - barzdotas vyras iš Altajaus kalnų - padeklamavęs įžanginių maldų žodžius pradėjo šokti sukdamasbūgną mums virš galvų.

Šis vyriškis buvo labai simpatiškas, tik negalėjau suprasti ko

dėl. Pastebėjau, kad jo kūno kalba buvo kiek kitokia. Nors jisgiedojo, mušė būgną ir sukosi aplink energingai kaip ir kiti šamanai, kai priartėdavo prie Roveno, judesiai tapdavo ramesni,švelnesni ir lėtesni, panašūs į tuos, kuriuos mes pasirenkame, kaiartėjame prie nervingo jauno arklio ar šuniuko. Tais momentais

jis giedojo tyliai, beveik intymiai, mosuodamas Rovenui virš gal



Urolis mongolas

vos ir nugaros ilgais prie būgno lazdelės pririštais kaspinais. Baigęsšamanas atsisėdo, nusiėmė ritualinį drabužį ir galvos apdangalą,

nusišypsojo Rovenui, - šis netoliese ant trumpai nuėstos žolės

vėl žaidė su žaisliniais savo gyvūnais, - ir tėviškai patapšnojo jam

per nugarą ir kojas.

- Viskas bus gerai, - tarė jis. - Tereikia per kitus trejus metus

daryti tą patį (kartą per metus). Tą patį arba kažką panašaus. Jis

pasveiks.

Kai Tulga išvertė šiuos žodžius, kažkas mano sieloje suvirpėjo.

Nejaugi išdrįsiu tuo patikėti? Anksčiau bandžiau apie tai visai

negalvoti. Stengiausi gyventi ta diena. Tarsi jausdamas, kad man

reikia nusiraminti ir patikėti tuo, ką jis sakė, barzdotasis vyrasatsistojo paaukoti paskutinių maldų. Stebėjau jį tolstantį, svars

tydamas, ar galiu leisti sau tikėti jo žodžiais.

Jau praėjo trys valandos nuo to momento, kai mes atsidū

rėme čia, Bogd Chano papėdėje. Mane stebino Roveno, taip

pat ir mūsų ištvermė. Apsiniaukė. Pakilo vėjas. Nuo aukštupio

nuleidę galvas mūsų link artėjo galvijai. Pamatę mus susto jo, žiūrėjo įsistebeiliję, kaip jie yra įpratę, ir palengva nuėjo.

Erelis ir du krankliai toliau dalijosi ta pačia maumedžio šaka.

Ilgi mėlyni nuo maumedžių šakų katantys kaspinai plaikstėsi

šaltame rytų vėjyje. Siauru upės krantus atkartojančiu keliu

lėtai slinko keli automobiliai. Tie šamanai, kurie savo apeigas jau buvo baigę, sėdėjo ant žemės, rūkė ir tarpusavyje šneku

čiavosi. Tulga rašėsi tai, ką girdėjo, į užrašų knygutę. Pasinau

dojęs tuo, kad, prieš įvykstant paskutinio šamano apeigoms,

stojo ramybė, paėjau ganyklos link paieškoti žolelių Rovenui.

Radau pienių, gysločių, žibuoklių —visos jos valgomos. Nuo



ŽIRGŲ BERNIUKAS

vakar dienos, kai mes atvykome, Rovenas buvo nieko nevalgęs,išskyrus šiek tiek bulvių traškučių.

—Rovenai, - pašaukiau sūnų, žaidžiantį netoli vieno iš lauke

įrengtų altorių, šalia kurių buvo smilkomas mėšlas. - Atnešiau

tau žolelių.

Bet Rovenas, pamiršęs savo žaislus, manęs negirdėjo. Jam

rūpėjo mažas berniukas. Tai buvo mongoliukas su beisbolo ke

puraite ir šortais, jį buvau anksčiau matęs vaikštinėjantį atokiau

nuo šamanų, daugiausia tarp šio susirinkimo dalyvių šeimos na

rių. Rovenas laikė šį berniuką - už save galbūt porą centimetrų

aukštesnį ir metais vyresnį - apkabinęs ir juokdamasis bandė

pagriebti už jo kepurės. Berniukas, gal kiek susierzinęs, aiškiai jautė į jį nukreiptus suaugusiųjų žvilgsnius - stovėjo įsitempęs,

bet nesipriešino. Rovenas iki tol nelabai domėjosi kitais vaikais.

Jis elgėsi kaip klasikinis autizmu sergantis vaikas, tai yra buvo

„šalutinis žaidėjas“, labiau linkęs likti šalia kitų vaikų žaidimų

aikštelėje, negu aktyviai jų veikloje dalyvauti.

Prie manęs priėjo Tulga ir priminė:

- Jau kitas šamanas kviečia savo dvasias. Prašom prie jo

prieiti.

Turiu prisipažinti, kad po susitikimų su aštuoniais šamanais

aš mažai ką prisiminiau, išskyrus kai kurias detales. Po trumpo

mus išpraususio ir tikra palaima pasirodžiusio lietaus jautėme,kad vėl užeina kaitra ir tvankuma, du kartus stipresnė negu anks

čiau. Ritualui pasiruošęs šamanas klūpojo ant žolės išsekęs, jo

pagalbininkai —du jų buvo jauni vyrai, pagal amžių tinkantys

jam į sūnus - atsinešę vandens, bandė prasegę drabužius pilti ant

jo, beveik alpstančio.



H r o Ii s mongolas

Rovenas buvo nuėjęs prie upės ir neatrodė patenkintas, kaiatbėgau jo paimti ir nunešti paskutiniam šamanui. Vis dėlto jisper daug nesipriešino turbūt dėl to, kad netoli paskutinį šamaną supančių žmonių vaikštinėjo tas pats berniukas. Šamanasruošėsi pradėti - kaip ir ankstesni šamanai buvo atsisukęs veiduį kalną ir giedojo. Kai prasidėjo paskutinė ritualo dalis, Rovenas —mano nustebimui - vėl nesipriešino. Net kai buvo kišamaspo būgnu nepaisydamas triukšmo ir dramatiškos situacijos, jis,kaip ir anksčiau krizendamas, graibstė šamano būgno lazdelę irgalvos apdangalą. Nors kaitra buvo sunkiai pakeliama, jaučiausiatsipalaidavęs, nes žinojau, kad tai paskutinis sunkus šios ilgos

ilgos dienos išmėginimas. Klausiau savęs: „Kodėl mes čia esame?Jau keturias valandas. O gal ir daugiau?“ Rovenas pasirodė tikrasšaunuolis. Dar vienas kartas ir...

Tuo metu šamanas atsitraukė atgal ir staiga, man nespėjus josulaikyti, tvojo Rovenui per nugarą į rimbą panašiu, prie būgnolazdelės prirrištų kaspinų ir kitokio audinio juostų pluoštu. Ro

venas ėmė rėkti. Šokau prie šamano, bet dvi jo padėjėjos pastojoman kelią ramindamos: „Nereikia. Viskas gerai! Viskas gerai!“Vos joms spėjus tai pasakyti, šamanas tvojo Rovenui antrą, paskui ir trečią kartą. Paskutinį sykį aš spėjau pakišti savo alkūnętaip, kad beveik visas smūgis —nors nebuvo toks stiprus, kaip

maniau, bet gana įspūdingas - teko man. Rovenas rėkė nesavubalsu. Apglėbiau jį, jaučiausi esąs blogiausias tėvas pasaulyje. Atsistojau. Rovenas lipte prilipo prie manęs. Šamanas, nusvirduliavęs tolyn, numetė savo būgną į kitų rankas. Apimtas transo būsenos, jis buvo panašus į žmogų, kuriam staiga aptemo sąmonė.Rovenas tylėjo kaip žemė. Tuo metu prie mūsų priėjo viena iš



ŽIRGŲ BERNIUKAS

vidutinio amžiaus moterų, kuri per apeigas talkino šamanams, irnieko nepasakiusi paėmė Roveną į rankas. Anksčiau jis niekadaneleisdavo nepažįstamiems žmonėms taip su juo elgtis. Bet dabartvirtai ją apsikabino, o ši pradėjo niūniuoti. Ritualas jau buvopasibaigęs, jį adikęs šamanas klūpojo, kažką sau murmėdamas,bet vis dar buvo apimtas transo. Rovenas, kilstelėjęs galvą nuomoters peties, nusišypsojo man ramia šypsena - tokios jo šypsenos niekada nebuvau matęs - ir rodydamas pirštuku į jį laikančios moters krūtinę paklausė:

- Kas tai?- Tai žmogus, - atsakiau jam.

Tuo momentu nuo kalno atgriaudėjo stiprus perkūno trenksmas ir ėmė pliaupti lietus. Džeremis, Džastinas ir Michaelis nubėgo slėpti aparatūros. Kiti liko stovėti mėgaudamiesi maloniašilto lietaus atnešta vėsa. „Mama mongole“, - kartojo ir kartojoRovenas keistai švytinčiu palaimingu veidu. Ji niūniavo jam taip,tarsi perimdama šio vaiko skausmą ir kančią. Šokas, kuris jį ištiko, kai šamanas tvojo per nugarą savo „rimbu“, jau buvo praėjęs,nors mudu su Kristina vis dar drebėjome. Netrukus Rovenas -tuo pačiu kimiu balsu - vėl ėmė krizenti. Sunku buvo patikėti jogebėjimu adaptuotis tą sunkią dieną. Ir kai tik lietus nurimo, jisišsiveržė moteriai iš glėbio ir nukūrė pas berniuką, kuris stovėjo

drebėdamas po savo beisbolo kepuraite.- Brolis mongolas! - spontaniškai šūktelėjo Rovenas. Berniukas žiūrėjo nustebęs, šiek tiek nepatikliai, bet tai netrukdėRovenui vėl jį apkabinti. —Brolis mongolas! —tarė Rovenas irpakvietė prie upės žaisti.

Mes su Kristina nustebę žiūrėjome vienas į kitą.



Brolis mongolas

Aišku, šis mongolų vaikas nesuprato, ką jam sakė Rovenas. Taigi Rovenui neliko nieko kito, kaip atlaidžiai pasižiūrėjus į berniukąbėgti prie upės vienam.

- Brolis mongolas! Upė! —suriko ir nudūmė, o Kristina paskui jj. Lietus jau buvo beveik nurimęs.

Prie manęs priėjo Tulga, kišdamas savo užrašų knygelę j kišenę, kad nesušlaptų.

- Matau, kad berniukai beveik susidraugavo, —tarė jis. —Šamanų asociacijos prezidentas nori dar kartą su jumis pasikalbėtiprieš mums išvykstant. Jis perduos jums ir Kristinai kai kuriuosnurodymus. Vakare aš pasistengsiu užeiti į viešbutį ir papasako

siu viską, ką kalbėjo šamanai. Aš užsirašiau.- Gerai. O kas tas berniukas, prie kurio priėjęs Rovenas pasakė „brolis mongolas“. Jis niekada taip prie vaikų neprieina. Galtai vieno iš šamanų sūnus?

- Ne, tai mano sūnus Tomiu.- Tai Tomiu? - buvau pamiršęs, visiškai pamiršęs, kad susi

rašinėdamas su manimi elektroniniu paštu Tulga buvo žadėjęspasiimti su savimi į kelionę šešiametį sūnų.

- Taip, - patvirtino jis. - O štai ten mano žmona Nara. Jie atvažiavo tada, kai jūs buvote su ketvirtuoju ar penktuoju šamanu.

Pažiūrėjęs į tą pusę, kur jis rodė, pamačiau berniuką, kalban

tį su neaukšta gražia maždaug trisdešimties metų moterimi prienedidelio hečbeko, —šio automobilio nebuvau matęs, kai čiaatvykome, - pastatyto atokiau nuo kitų, kuriais buvo atvažiavęšamanai.

Prieš mums išvykstant, Tulga nuvedė mane atsisveikinti sušamanų asociacijos prezidentu. Sėdėjome ant žemės sukryžiavę



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kojas. Lyti beveik nustojo. Kai Tulga šamanui perdavė mano padėkos žodžius, šis pasakė:- Visi apeigose dalyvavę šamanai sako, kad jeigu per trejus me

tus jūs kasmet po kartą dalyvausite panašiuose ritualuose, Rove-nas pasveiks. Nepamirškite, per kitus trejus metus - tai svarbu.

- Čia, Mongolijoje? - paklausiau, iš anksto bijodamas, kaipreikės tai pasakyti Kristinai.

- Ne, —išvertė vyriškio atsakymą Tulga. —Tai galite daryti betkur. Ten, kur yra stiprių šamanų. Jis linki jums gero ir džiaugiasi,kad atvykote į elnių augintojų kraštą, kur gyvena stipriausi Mongolijos šamanai. Jis dėkoja jums ir sako, kad jam didelė garbė,

jog pasitikėjote jais. Kad dabar, kai gausėja mongolų, kurie yranusigręžę nuo šios labai senos religijos, jūsų atvykimas iš taip toliitin svarbus, nes liudija, kad ir ne Mongolijoje gyvenantys žmonės vertina šias tradicijas. Jis dėkingas už tai.

Ėmė lyti smarkiau.- Dievai džiaugiasi, - vertė toliau šamano žodžius Tulga. —

Lietus rodo, kad kalnų dievai nori, jog Rovenas būtų išgydytas.Tai geras ženklas. Buvo ir daugiau gerų ženklų - per apeigas netrukdė jokie gyvuliai, neatskrido dideli būriai paukščių. Jei būtųbuvę priešingai, tai reikštų, kad kalnų dievai viską atmetė. Taigiženklai yra geri. Labai geri.

- Dar šamanų!- šaukė Rovenas, kai sodinau jį į mikroautobusą, kur jau sėdėjo kiti mūsų grupės nariai. - Dar šamanų!Abu su Kristina susižvalgėme. Nereikėjo jokių žodžių. Mes

buvome per stipriai paveikti, kad galėtume kalbėti. Į realybę mussugrąžino Rovenas.



Brolis mongolas

- Guminukai! - šūktelėjo jis patenkintas, aptikęs kuprinėlėskamputyje pakelį įvairių gyvūnų formos saldainių, kurį buvoįdėjusi supratingoji mano mama.

- Guminukai! - patvirtinau atidaręs pakelį, kai vairuotojaspradėjo važiuoti. Spėjau pamatyti, kad erelis ir du krankliai jaubuvo nuskridę. Gal dėl lietaus?

TĄ VAKARĄ, MUMS GR|ŽUS į keistą, raudonais pliušiniaiskilimais išklotą viešbučio kambarį, Tulga papasakojo, ką buvosakę šamanai apie Roveno būklę. Rovenas buvo išsiųstas į miegamąjį. Grįžę iš susitikimo su šamanais visi buvome labai pavargę.

Baisiai norėjau miego, Kristinai taip pat reikėjo tvardytis, kadneužmigtų. Turėjome ištverti, nes Tulga, taip pat labai pavargęs,atsisėdo ir išsiėmė iš kišenės knygelę su nurodymais, kuriuos šamanų padėjėjai liepė mums perduoti.

- Gerai, - tarė jis, kasydamasis galvą, kad greičiau surikiuotų savo mintis. Paskutinės dvi paros jam buvo tokios pat sun

kios kaip mums, gal net sunkesnės, nes jis buvo atsakingas užsusitikimo organizavimą. - Gerai, - pakartojo Tulga. - Pirmojišamane vardu Gildma iš buriatų genties šiaurėje sakė, kaip jaužinote, iš savo dvasių sužinojusi, kad blogoji energija Rovenąpalietė tada, kai jis buvo įsčiose, Kristinai įbridus į kažkokį van

denį. Neaišku kokį. Tai galėjo būti ežeras arba upė. Be to, tarpKristinos protėvių yra kažkokia dvasia. Roveno sveikata susijusisu šiais dviem dalykais. Bet ji sakė, kad blogoji energija galibūti pašalinta. Patarimus, kaip tai padaryti, perduosiu jums,kai baigsiu kalbėti apie visus šamanus.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Dvasia tarp mano protėvių? - klausiamai ištarė Kristina. -Norėčiau žinoti aiškiau - šamanės nuomone, ta dvasia yra palanki ar nepalanki?

- Nepalanki.- Ar tas šeimos narys gyveno neseniai, - įsiterpiau, - ar anks

čiau? Tai vyras ar moteris?Atidžiau pažiūrėjęs į savo užrašus, Tulga tarė:- Ir ta šamane, ir kitas, kuris buvo iš šiaurės vakarų Mongo

lijos.- Ar tas, kuris mane plakė? - pasitikslinau žiūrėdamas į rau

donus rankų ir šlaunų randus.

-Taip, tas, kuris jus plakė, - patvirtinęs tęsė Tulga. - Jis, kaip irkiti, minėjo kažką iš protėvių. Kažkokią neseniai gyvenusią moterį. Pirma šamane taip pat sakė, kad tai moteris. Keistos psichikosmoteris. Būtent tai ji turėjo omenyje, kai pirmą kartą sakė, kadtas asmuo „panašus į šamaną“. Mat kai kurie šamanai, prieš pradėdami mokytis šamanizmo meno, turi psichikos bėdų. Laikoma,

kad tai ženklas, rodantis, jog žmogus gali būti šamanas. Kristinosgiminėje netolimoje praeityje turėjo tokia moteris būti.

Kristina linktelėjo galvą.- Kad ir kaip būtų, —tęsė Tulga, - du pirmieji šamanai sakė

padarę didelį darbą, kad ta Rovenui nepalanki dvasia ir juodo

ji energija būtų pašalintos. Kiti keturi šamanai buvo atvykę išcentrinės Mongolijos, kur gyvena chalchai. Pirmoji iš jų - moteris kreipėsi į dievą kalno, esančio šalies šiaurės rytuose, kurgimė Čingischanas, ir pasakė tą patį - Roveną blogoji energijapaveikė dar įsčiose. Antrasis iš keturių šamanų taip pat patvirtino, kad Roveną veikia blogoji dvasia, kuri stengiasi jį atitraukti



‘Brolis mongolas

nuo žemės. Kaip tik dėl to jis, jei įsidėmėjote, liepė Rovenuilaikytis už diržo ir už triušio kojos. Taip jis norėjo padaryti

Roveną sunkesnį.

- Kad dvasios negalėtų Roveno pasiimti?

- Tikrai taip. Bet dabar jis nebegali būti paimtas iš šio pasau

lio. Visi keturi chalchų šamanai darė viską, kad Rovenas liktų

čia, su mumis. Dar vienas šamanas, tas su barzda, Durvodas,

kuris atvyko iš Altajaus kalnų vakarinės dalies, iškvietė net pen

kių šventųjų kalnų, ant kurių ledas ir sniegas laikosi visus metus,

dvasias. Anot jo, ši bėda į jūsų namus atėjo prieš trejus metus.

- Taip, būtent tada Rovenui buvo diagnozuotas autizmas, -

patvirtino Kristina.Tulga linktelėjo galvą ir kalbėjo toliau:

- Tas vyras sakė, kad Rovenui viskas bus gerai. Kad bloga

energija jį paliks. Jis, kaip ir kiti, sakė, kad ta blogai jį veikianti

dvasia yra moteris iš Kristinos protėvių pusės.

- Iš mano pusės? - pasitikslino Kristina.

- Taip. Jis taip pat sakė, kad ta moteris sirgo psichikos liga.Be to, jis - kaip ir dar du šamanai - sakė, kad Rovenas gali tapti

šamanu.

Tai mane sudomino. Nejaugi suaugę autizmu sergantieji gali

būti šamanai? Prisiminiau, kad mokslininkė Temple Grandin,

kuri pati sirgo autizmu, buvo sakiusi, jog autistai gali būti jungiamoji grandis tarp „normalių“ žmonių pasaulio ir gyvūnų pa

saulio arba mokslo ir muzikos pasaulio. Ar tradicinėse visuome

nėse tokie žmonės taip pat yra vieni tų, kurie gali bendrauti su

dvasių pasauliu? Prisiminiau Besą ir kitus savo sutiktus gydūnus.

Visi jie buvo keisti, kalbėjo mįslėmis ir, kaip sako britai, ben



Ž [ R G V B ERNI UKAS

dravo su fėjomis, taigi kažkuo panašūs į Roveną. Jeigu jie sirgoautizmu, tuomet sunku suprasti, kaip sugebėjo likti integralia,savo vaidmenį puikiai atliekančia visuomenės dalimi ir nebuvonustumti į šalį.

Tulga kalbėjo toliau. Jis pasakojo apie tai, kad visi šamanai sutarė, jog blogąją energiją iš Kristinos įsčių galima pašalinti meldžiantis ir atliekant tam tikrus ritualus. Kad Kristinos protėviųdvasios mėginimai pasiimti Roveną gali būti neutralizuoti bentkartą per metus atliekant ritualą dievui Vandesui nuraminti. Irkad tos keistos dvasios iš Kristinos protėvių būrio įtaką mes galime sumažinti tuoj pat, atlikdami tam tikrus ritualus.

- Šamanai jums paskyrė namų darbų, - nusišypsojo Tulga.Ir iš tikrųjų šamanai per Tulgą davė mums nurodymų, tiksliau sakant, rinkinį ritualų, kuriuos turėjome adikd kiekvienąvakarą tol, kol būsime Mongolijoje. Tulga padavė mums į butelįsupiltą degtinės ir pieno su žolelėmis mišinį, kuriuo kas vakarąšluostėmis turėjome valyti Rovenui kūną, o panaudotas numesti

į vakarų pusę (tai reiškė, kad jas į šiukšlių dėžę turėsime sviestinuo vonios durų, nes tik taip bus išlaikyta vakarų kryptis). Be to,gavome kartoninį pakelį pieno, sumaišyto su mažiau degtinės iržolelių. Šiuo mišiniu tris vakarus iš eilės visi turėjome valyti savokūną, o panaudotas šluostes taip pat išmesti vakarų link. Dar

mums davė dėžutę degtukų, kuriuos privalėjome sudeginti tąpatį vakarą tokia tvarka: imti po tris degtukus iš karto ir uždegusapnešti aplink Roveno kūną tris kartus pagal laikrodžio rodyklę.Tai daryti, kol degtukų nebeliks. Gavome ir kitą degtukų dėžutę,bet jau ne su degtukais, o prikimštą susmulkintų žolelių, kvepiančių panašiai kaip Amerikoje augantis šalavijas ir vandeninė



fBrolis mongolas

monažolė, tai indėnai naudoja per įvairius ritualus. Turėjome iš jos imti po žiupsnelį žolelių, jas sudeginti ir pelenus nešti aplinkRoveno kūną tris ratus pagal laikrodžio rodyklę. Ir taip darytikiekvieną dieną vakarą, kol grįšime į namus.

—Ar čia yra logikos? - paklausiau retoriškai.Pavargęs Tulga nusijuokė:

—Jie to nepasakė. Tik tvirtino, kad tai svarbu.- Bet, Tulga, - Kristina grįžo prie mums labiausiai rūpimo

klausimo, - ar jie tikrai sakė, kad gydymas pasisekė?- Taip, - atsakė Tulga. - Anot jų, dievai buvo palankūs. Tai

buvo matyti iš ženklų, tokių kaip lietus, griaustinis. Tai geri ženk

lai. Dievai neatmetė šių šamanų prašymų.Tulga išėjo. Turėjome ruošti vonią Rovenui ir pakuoti lagaminus, - rytoj buvo numatyta išvykti į šalies gilumą, - jautėmės per daug pavargę, kad galėtume kalbėtis. Bet neprisimintito buvo neįmanoma. Ar tie net penkias valandas trukę ritualaibus veiksmingi? Turėjau omenyje tikrą poveikį. Ar bus matyti

kokie nors teigiami poslinkiai? O gal tai tik teatras? Ar tuotikėdamas nepasirodžiau esąs kvailys? Ir ar aš tikrai tuo tikiu?Ką reiškia visos tos kalbos apie blogą energiją ir vandenį? Kokia bloga energija? Koks vanduo? Kai Kristina pasijuto esantinėščia, mes buvome Kalifornijoje. Prisiminiau, kad eidavome

maudytis į kalnų ežerą šalia Šastos kalno. Ar tai jo vanduopakenkė? O gal tai atsitiko Teksase, Barton Springse, pačiameOstino centre? Gal Pedernaleso upėje kalvotoje Teksaso dalyje?Buvo daugybė vietų, kuriose maudėmės, kai lauke buvo karšta(Kristinos nėštumas išryškėjo gegužę). Ką visa tai reiškia? Irkas yra ta mirusi moteris iš Kristinos pusės, kuri neva bando



ŽIRGŲ BERNIUKAS

pasiimti Roveno sielą? Gal tai tik akių dūmimas? Ar nepasielgiau kaip idiotas atvykdamas čia ir versdamas savo šeimą pereiti... ką? Ar mes iš tikrųjų esame ten, kur mums reikia būti?

Ir vis dėlto čia Rovenas pirmą kartą užmezgė draugystę arbabent pabandė užmegzti. Tai buvo kažkas visiškai nauja. Žiūrėjauį jį miegantį, į švelniai besikilnojančią mažą jo krūtinę. Gal rytojmatysime daugiau pasikeitimų? O gal ne? Bet dėl vieno dalykoneabejojau - rytoj išvyksime į šalies gilumą ieškoti klajoklių, kurie nuves mus prie šventojo ežero, o paskui keliausime pas elniųaugintojus. Nors mūsų kelionė jau suteikė daugybę įspūdžių, taibuvo tik pradžia.



8

Į vakarus su lietumi

- TIKRA Skubio Du mašina, - pasakė Kristina, kai kitą rytą

stovėjome viešbučio kieme pasirengę kelionei į krašto gilumą.

- Man jis panašesnis j pimpmobilj, - pasakė Džeremis, kai

vairuotojas atidarė visureigio duris.- Tuoj pamatysime, —sumurmėjo Džastinas, atsitempęs

savo garso įrangą. - Iš tikrųjų, atrodo, kad mes važiuosime

pimpmobiliu.

Įlipę į mikroautobusą pamatėme, kad jo vidus su į leopardo

odą panašiais sėdynių apmušalais ir rožinėmis langų užuolaidė

lėmis visiškai nederėjo prie išorės: iš išorės tai buvo chaki spalvos

rusiškas karinis visureigis, o iš vidaus Ricko Jameso epochos pra

bangus automobilis.

Rovenui jis patiko iš karto. Ropšdamasis į jį susižavėjęs sušuko:

- Leopardo kailiai!

Vietos nebuvo per daug: mes visi susėdome pimpmobilio - šipravardė visureigiui iš karto prilipo - keleivių sėdynėse, o Tulga

priekyje. Antras mikroautobusas buvo iki pat viršaus prikrautas

mūsų daiktų, čia buvo ir filmavimo įranga. Kaip mums seksis,

kai persėsime ant arklių, tada dar neįsivaizdavome. Tulgos žmona

Nara ir mažasis Tomiu turėjo atvažiuoti savo automobiliu kiek vė-



ŽI RGŲ BERN' I ŪKAS

liau - sutarėme susitikti klajoklių stovykloje, kur nusigauti arkliaisplanavome aštuntą kelionės prie Šargos ežero dieną.- Kodėl jūs keliaujate prie Šargos ežero? - susidomėjo Džere-

mis, kai mikroautobusas, vairuojamas apkūnaus, į imtynininkąpanašaus mongolo Hados, pajudėjo automobilių pilnomis gatvėmis. Mat buvo šiokiadienis ir mieste po Nadamo šventės vėlknibždėte knibždėjo žmonių ir automobilių.

- Tiesą sakant, aš ir pats gerai nežinau, - prisipažinau, - visaši kelionė man atrodo keista.

Pažvelgiau į Roveną, kuris stebėjo, kas dedasi už lango.- Žiūrėk, kiek daug žmonių vaikšto, - pasakė jis.

- Iš tikrųjų buvo matyti daugybė skubančių žmonių, kaip betkurios pasaulio dalies mieste.- Bet kodėl Šargos ežeras, - vėl bandė iškvosti Džeremis. -

Juk tai tokia varginanti kelionė...- Tikrai nežinau kodėl. Man šovė mintis, - faktiškai tą mintį

pakišo Rusijos Sibiro šamane, su kuria bendravau elektroniniu

paštu prieš trejus metus, - kad būtų puiku išmaudyti Rovenąšventuosiuose vandenyse. Internete radau nuorodą į šį šventąjįežerą, esantį pusiaukelėje, važiuojant nuo čia iki elnių augintojųrajono, kurio šamanai laikomi visų geriausiais. Taigi...

Tuo metu vairuotojas nuspaudė stabdžius, nes priekyje važia

vo arklio traukiamas vežimas, sulaikęs eilę sunkvežimių, paskuimikliai ir pavojingai juos visus aplenkė. Kad išvengtų susidūrimosu iš priekio atvažiuojančiais automobiliais, jis į savo eismo juostą nerdavo paskutiniu momentu.

- Taigi šį ežerą radai internete*. —nenurimo Džeremis. - Aržinai apie jį daugiau negu tai, kad jis yra šventas?



/ vakarus su lietumi

- Ne, - prisipažinau. - Daugiau nieko nežinau. Įdomiausia,kad vėliau to interneto puslapio man nė karto nebepavyko rasti.Žinau tik tiek, kad mane ten instinktyviai traukia.

- Instinktyvi trauka, - sumurmėjo pusiau piktai, pusiau juokais Kristina.

Pro langą jau ryškėjo priemiesčių vaizdai —gamybinės teri

torijos, jurtos, ganyklų lopinėliai, prišiukšlinti ir nugraužti aviųir ožkų. Greitai išvažiuosime iš Ulan Batoro. Džeremis palietėpriekinėje sėdynėje sėdinčio Tulgos petį.

- Ką apie stebuklingą Sargos ežerą kalba žmonės Mongolijoje?Tulga atsigręžė ir nusišypsojo.

- Pirmą kartą apie jo šventumą išgirdau tada, kai Rupertaspaprašė ten nuvežti. Nieko apie tai nežino ir mano žmonos Na-ros pusbroliai - klajokliai, kurie mums rodys kelią. Jie tik žino,kur jis yra. Tiesiog ežeras ir tiek.

- Vadinasi, visą kelią važiuojame tik tam, kad pamatytumeežerą, apie kurį nieko nežinai? - pareiškė Džeremis.

Aš nusijuokiau.- Gal ir taip. Gal daugiau sužinosime, kai nuvažiuosime.- Žiūrėk, - sušuko Rovenas. - Kupranugariai!Jis neklydo. Mes jau buvome už miesto - kaip minėjau, čia

greitai miestą pakeičia laukinė gamta. Aplink buvo matyti beribė

žaliais ir rudais atspalviais besimainanti „jūra“, tolumoje - kalnai. O per tą „jūrą“ stepių platybių link lėtai ir sunkiai judėjodidžiulių smėlio spalvos kupranugarių vilkstinė - ją galėjomestebėti pro mikroautobuso kairės pusės langus.

Tai maloniai stebino. Vos tik palikome Ulan Batorą, atrodė,kad to miesto net nebuvo. Aplink, kiek akys matė, plytėjo ganyk



ŽIRGU BERNIUKAS

los. Važiavome gudronuotu keliu, kuris tarsi juodas kaspinas žolėje vedė mus į vakarus. Vėliau jau matėme... Na, nebe kelią.

Gudrono nebeliko, išvydome purvą ir - nepamirškite, kad tai

buvo pagrindinė magistralė - keistas, lygiagrečias, galima sakyti,

kur papuola išvažinėtas vėžes, tarsi čia būtų ėjęs ir savo pėdsa

kus palikęs kažkoks milžiniškas žvėris. Lietus tai praeidavo, tai

vėl užeidavo. Mūsų mikroautobusas garsiai riaumojo, kėbulas

suposi taip smarkiai, kad salone jautėmės kaip cemento maišyk

lės viduje. Kalbėtis buvo beveik neįmanoma. Užtat pro langus

vėrėsi begalinės platybės; tai šen, tai ten baltos jurtos; didžiulius

plotus aprėpiantys mediniai ožkų ir avių aptvarai. Vyrai, moterys

ir vaikai —kartais kone mažamečiai - puikiai, vos ne kaip cirkoraiteliai, valdė savo jojamuosius arklius, karvės su siūbuojančiais

tešmenimis lėtai drimblino skersai provėžuoto kelio. Matėme

laisvai besiganančių avių ir ožkų bandų, nežinia iš kur ir kur

einančių. Civilizacija buvo įsibrovusi tik į siaurą ruožą pagal pa

dangų išraustą magistralę, kuria lėtai slinko sunkvežimiai, pri

krauti avių odų ir vilnos - didžiulės jų šūsnys buvo apgaubtosbrezentu - vairuojami cigaretes įsikandusių vyrų. Mūsų vairuo

tojas, atidžiai stebintis duobėtą kelią, kuriame netrūko ir iš prie

kio, kaip pakliūva, atvažiuojančių automobilių ir tų, kurių ne

kantrūs vairuotojai bandė mus lenkti, klausėsi mongoliško repo,

vos girdimo dėl visu pajėgumu dirbančio variklio riaumojimo.Rovenas atrodė atsiplaidavęs ir užsisvajojęs, tylesnis ir daug

ramesnis, negu aš buvau įpratęs jį matyti. Atrėmęs galvą į langą,

neatitraukė akių nuo keistų praslenkančių vaizdų.

Ankstyvą popietę nusprendėme sustoti pavalgyti ir pamankš

tinti kojų. Tulga paprašė vairuotojo pavažiuoti toliau nuo kelio,




kurį vargu ar galima buvo vadinti keliu, į stepę netoli mažyčioežero. Išlipę iš mašinos sustingusiomis ir skaudančiomis kojomis

buvome nustebinti mus supančios erdvės ir tylos. Aplink, iki pat

tolumoje stūksančių kalnų, plytėjo ganyklos. Ežero pakrantėje

elegantiškai vaikštinėjo pilkosios gervės. Du arkliai - juodas ir

tamsiai bėras - ėdė kupstais sužėlusią žolę pievoje tarp mūsų ir

ežero pakrantės. Niaukėsi. Atvažiavo ir kitas mūsų autobusas,vairuojamas neįprastai aukšto lieso vairuotojo - šalia stambaus

mūsų mikroautobusą vairuojančio vyriškio jis atrodė kaip Džekas

Spretas*. Vairuotojas išjungė variklį ir plačiai nusišypsojo. Rove-

nas nubėgo palakstyti po ganyklą, kuri, sprendžiant iš kupstų,

tam tikrais metų laikais virsta pelke arba, galima sakyti, sekliąjašalia esančio ežero dalimi.

- Varlytės! - išgirdome jį spiegiant patenkintą. Į visas puses

nuo tų lopinėlių, kur stovėjo Rovenas ir mes, šiuoliavo daugybė

žalių varlyčių, dar visai neseniai buvusių buožgalviais.

- Pagavau! - sušuko Rovenas, nykščiu ir smiliumi suimtą var

lytę iškėlęs į viršų. Paskui atsiduso ir pasileido bėgti per kupstus.Aš kaip visada automatiškai nusekiau jam iš paskos, varlytėms

šokinėjant į visas puses su kiekvienu mano pėdos nusileidimu

ant žemės.

Tulga atidarė antro mikroautobuso galines duris - ten stovėjo

naudoti paruošta dujinė viryklė. Netrukus stepėje pasklido verdančios kiaulienos kvapas. Rovenas lakstė aplink, gaudė ir vėl

paleisdavo varles. Prie jo pribėgo Michaelis su kamera, kad nufil

muotų pirmuosius Roveno įspūdžius didžiojoje stepėje. Bet tuo

* Jack Sprat- senoviškos anglų liaudies dainos apie liesą ištįsėlį vyrą ir jo žemo ūgioapkūnią žmoną personažas.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

metu mano sūnus staiga sustojo - jo kūnelis drebėjo, akys buvopilnos išgąsčio.- Defekacija, - sušukau.Kristina puolė prie mikroautobuso paimti mėlyno plastiko

kibirėlio, šepečio ir dviejų litrų talpos butelio su vandeniu, kuriuos buvome pasiėmę tokiems atvejams. Iš mano balso ji supra

to, kad atsitiko tai, kam sutvarkyti - autizmu sergančio vaikotėvų žodžiais kalbant - reikia „dviejų žmonių“ rankų.

- Žvelk į tai su humoru, - raminau Michaelį. Šis stovėjo susigūžęs ir nukreipęs akis į šalį, kol moviau suteptas Roveno kelnesir kol atbėgo Kristina su visa reikalinga manta.

- Nuvalyk... - raudojo Rovenas.Jis visada nusimindavo, kai taip atsitikdavo. Todėl niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis taip atkakliai priešinasi mūsų mėginimams išmokyti jį sėstis ant naktinio puodo ar klozeto.

Tai tikrai buvo keista. Juolab kad jis šlapindavosi tik į naktinįpuodą. Net naktį atsikeldavo, pats jį pasiimdavo ir nusišlapinda

vo. Bet atsisėsti ant to paties naktinio puodo jam buvo tikra kančia. Pasodintas jis sustingdavo, akyse atsirasdavo išgąstis - mesniekaip negalėjome suprasti kodėl —ir pradėdavo rėkti: „Nenoriu! Nenoriu!“ Vėliau paraginti kelių psichoterapeutų liovėmėsmovę jam sauskelnes (jų reikėjo labai didelių, skirtų beveik sešerių

metų vaikui), vildamiesi, kad pridaręs į kelnes jis jaus nepatogumą ir tai bus motyvas pradėti tuštintis į puodą.Tokį sprendimą priėmėme prieš tris mėnesius. Bet kol kas

jokių teigiamų pokyčių nebuvo. Ir štai dabar, užuot keliavę palyginti patogiai ir naudoję sauskelnes, mes su normaliai tuštintisnesugebančiu vaiku į toliausiai nuo mūsų namų nutolusį kraštą



Į vakaras su lietumi

išvykome be jų, nors žinojome, kad gerų sąlygų jam apiplauti irdrabužiams išskalbti nebus. „Tik bepročiai, - maniau, - gali taipsu savo vaiku elgtis. Nušluostyti apsidirbusio vaiko užpakaliukąpopieriumi, o kojas apiplauti vandeniu iš butelio. Bepročiai.“

Aš jį nuvaliau, Kristina atnešė švarius drabužėlius. Ar ilgai taipbus? Gal mums grįžti prie sauskelnių? Bet tai būtų žingsnis atgal.

Visi specialistai, su kuriais kalbėjome, sakė, kad jeigu taip pasielgsime, jis niekada nesituštins atsisėdęs ant klozeto. Todėl turėjomeištverti ir sauskelnių nenaudoti - tai galėjo trukti daug metų -nesvarbu, kad dėl to turėjome dešimt kartų daugiau darbo.

Kristina aprengė Roveną. Nors ką tik buvo sukrėstas, jis vėl

smagiai lakstė paskui varles, o aš, prisipylęs į mėlyną kibirėlį vandens, ėmiau plauti siaubingai išteptus drabužėlius. Man virš galvosaukštai danguje ežerėlio link skrido gagendamos septynios gervės.Lietaus debesys buvo jau čia pat. Plūstelėjo šaltesnio vėjo gūsiai.

Kaip viskas vyks, jei Rovenas bus vienas tų autizmu sergančių žmonių, kurie net tapę paaugliais nesugeba nusituštinti

atsisėdę ant klozeto? Jei jis taip ir neišmoks kontroliuoti savopriepuolių? Baisu apie tai net galvoti. Žinojau, kad nuo to priklausys visas mūsų gyvenimas.

Staiga išgirdau Roveną rėkiant: „Surikata!“Kaip tyčia prapliupo lietus. Michaelis, Kristina, Džeremis ir

Džastinas nubėgo į mikroautobusą. Kartu su jais ir Rovenas visdar rėkdamas, kaip pagaliau supratau, dėl pamesto žaislinio gyvūno. Mano drabužiai tuoj pat permirko. Išpyliau iš kibirėlio nešvarų vandenį, Roveno drabužius palikau lietuje, kad išsiskalautų,ir ėmiau žolėje ieškoti pamesto žaislo. Liūtis buvo tokia smarki,kad turėjau vaikščioti pusiau prisimerkęs - kitaip vanduo būtų



ŽIRGŲ BERNIUKAS

sruvęs į akis. Ieškodamas girdėjau, kaip Rovenas mikroautobusešaukia: „SURIKATA!“ „SURIKATA!“ vis aukštesniu balsu, nustelbiančiu net liūties šniokštimą.

Radau žaislą atsitiktinai ant jo užlipęs. Pakėliau jį, paėmiau kibirėlį, šepetį, gerai išsiplovusius drabužius ir nuėjau į mikroautobusą.

—Pagaliau! - šūktelėjo Kristina, kai visas permirkęs pasirodžiau

su žaislu rankoje. —Žiūrėk, ką tėtis rado! Tavo tėtis nuostabus!Visi bendrakeleiviai juto palengvėjimą, nes automobilyje iš

tverti Roveno riksmą nebuvo lengva.—Padėkok tėveliui, - priminė Kristina.- Padėkok tėveliui, - pakartojo Rovenas. Bet tuo metu pasi

gedo kito žaisliuko: - Hipopotamas? Kur mano hipopotamas?Jis dingo! Jis iškeliavo į „Grinbriarą“, hipopotamas! HIPOPO-TAAAMAS!

- Aš mačiau, - atsistojęs, kad triukšme būtų išgirstas, tarėMichaelis, - kad prieš išlipdamas ir nubėgdamas vaikyti varlių jisturėjo rankoje abu žaislus: ir hipopotamą, ir surikatą. Tikriausiai

jis pametė jį lakstydamas paskui varles.Žvilgterėjęs pro langą pamačiau, kad šalia mūsų mikroauto

buso vandens jau buvo iki pusės blauzdų. Kažkur po vandeniuturėjo būti Roveno hipopotamas.

Nusiaviau kroksus. Lietui dar stipriau pliaupiant ir Rovenui

dar smarkiau rėkiant išlipau ieškoti žaisliuko, tikėdamasis, kadman pavyks ant jo užlipti braidant po ką tik atsiradusį lietausvandens ežerą Mongolijoje.

Vėliau, kai hipopotamas jau buvo rastas, nustojo lyti, o mesvisi pavalgėme, išlindo saulė ir pasidarė karšta. Važiavome toliauvėl kaip pakliūva išmuštomis provėžomis - pagrindine rytus ir




vakarus jungiančia magistrale - stebėdami besikeičiantį kraštovaizdį: jis darėsi vis sausesnis ir nuobodesnis, žolė retesnė, tarptrumpai nuėstų ganyklų lopinėlių daugėjo raudonojo dirvožemio plotų. Buvo tarpų, kai visą valandą ar dar ilgiau važiavomenepamatę nei vienos jurtos, nei vieno raitelio. Rovenas dainavoseną liaudies dainą „Aš keliauju per kalnus ir miškus“, ją kartais

jam vakarais dainuodavau - ir, kaip galiausiai supratau, elektrinio regio stiliaus melodijas iš filmo „Madagaskaras“. Pamėginaudainuoti ir aš, bet jis šelmiškai nusišypsojo ir mane sustabdė:

- Ne, ne, ne, ne. Tėti, nedainuok!Pabandžiau tai paversti žaidimu. Ėmiau dainuoti, o jis mane vėl

sustabdė. Pro mus lėkė debesys, ganyklos, kalvos ir kalnai. Kartaishorizonte pasirodydavo tolimų kalnų grandinės, tarsi Dievas būtų jas teptuku vandeniniais dažais brūkštelėjęs. Kartais kelias - norsvis tas pats - pasidarydavo lygesnis ir galėjome važiuoti beveiknormaliai, jei nebūtume paisę pro langus besiskverbiančio karščioir dulkių. Kartais Hada dėl pernelyg gilių provėžų turėdavo staiga

sumažinti greitį, tada mus mesdavo į priekį arba įvairiomis kryptimis išblaškydavo. Rovenui tai patiko. Jis patenkintas juokėsi matydamas, kaip žmonės griūva vieni ant kitų, o kai vėl išvažiuodavomeį lygesnį kelią, berniukas užsisvajojęs dainuodavo pats sau, kartaisatsigręždamas į Kristiną arba mane, kad apsikabintume arba, jam

sugriebus mane už plaukų ir taip arčiau pritraukus mano galvą,pažiūrėtume vienas kitam į akis, susidaužtume kaktomis ar susi-liestume nosimis. Atrodė, nuo mūsų susitikimo su šamanais praė

jo amžinybė, mažiausiai mėnuo, bet jokiu būdu ne viena para.Mes vėl sustojome vėlyvą popietę, šešėliams ilgėjant, kad bent

kiek pamankštintume kojas. Rovenas išsinešė savo gyvūnus ir su



ŽIRGŲ BERNIUKAS

statė juos ant smėlio tarp žolės kuokštų netoli švilpiko olos, kuri jam dabar tapo gyvūnų buveine. Man buvo keista matyti jį taip jaukiai žaidžiantį šioje svetimoje žemėje.

Tuo metu privažiavo nedidelis hečbekas, tvirtas japoniškasautomobilis, iš pažiūros galintis važiuoti bet kur ir bet kokiu,netgi pačiu blogiausiu, Trečiojo pasaulio keliu. Iš jo išlipo Tulgos

žmona Nara ir sūnus Tomiu. Šis turėjo rankoje žaislinį kardą.Pamatęs ant smėlio su savo gyvūnais prie pat švilpiko olos žaidžiantį Roveną, Tomiu sušuko: „Rovenai“ ir nudūmė prie jo.

Rovenas pakėlė akis.- Brolis mongolas!

- Tomiu! - pasakė berniukas rodydamas pirštu sau į krūtinę. - Tomiu!- Tomiu! - pakartojo patenkintas Rovenas. Ir tada atsitiko

kažkas nepaprasto. Rovenas atsistojo, palikęs savo žaislus, ir plačiai išskėtė rankas. Tomiu ir Rovenas puolė vienas kitam į glėbį.Trūko tik muzikos.

Rovenas žengė žingsnį atgal, paėmė Tomiu kardą, ištraukėplastiko ašmenis iš juodos makšties ir pasakė:

- Žaidžiam kardu. Kaip piratai!Krizendamas jis mostelėjo kardu priešais Tomiu, kuris tuoj

pat atrėmė „smūgį“ makštimi. Pirmą kartą Rovenas žaidė - iš

tikrųjų žaidė - su kitu vaiku. Paskui smūgį kardu šypsodamasisimitavo Tomiu, o Rovenas jį atrėmė ir, linksmai sušukęs: „Pirataisprunka!“, nudūmė į mikroautobusą.

Netekę žado, mudu su Kristina žiūrėjome, kaip Rovenas irTomiu kvatodami vaikė vienas kitą aplink du stovinčius mikroautobusus. Kaip bet kurie kiti du pasaulio berniukai.




PO VIENUOLIKOS VALANDŲ kelionės, prasidėjusios UlanBatore, galima sakyti, nebeliko jokio kelio. Toliau judėjome vosne ožkų taku, vingiuojančiu aukštikalnės slėniu tarp neaukštųžole apaugusių kalnų, galiausiai atvedusiu mus į plačią įdubą,panašią į natūralų amfiteatrą. Ten stovėjo trys jurtos, o netolieseganėsi keli šimtai bliaunančių ir mekenančių visokių dydžių ir

spalvų ožkų ir avių, taip pat banda įvairiausių spalvų arklių: jųbuvo baltų ir juodų, rudų ir pilkų, bėrų ir širmų, kremo spalvosir pilkšvų. Apsvaigę nuo važiavimo, mes iš karto nesuvokėme,kad jau atvykome, kol Tulga, persimetęs keliomis mongoliškomis frazėmis su vairuotoju, atsigręžė ir pasakė:

- Jau atvažiavome.Atstumus slankiąsias mikroautobuso duris, užplūdo netikėtavakaro vėsa bei gausybė garsų ir kvapų - gyvulių, lietaus, lojančiųšunų, rėkiančių vaikų, smilkstančių malkų ir mėšlo bei nepaprastai gaivaus oro, konkuruojančių tarp savęs plačioje jaudinančiojeerdvėje.

Tokia kelionė iš niekur į niekur grąžina mus į išeities tašką,tarsi vidinis mūsų laikrodis - nuspaudus mygtuką - būtų atsuktas atgal ir valandos vėl pradėtos skaičiuoti iš naujo. Arba tarsibūtų nutrinta viskas, kas anksčiau buvo parašyta lentoje, ir smegenys klaustų: Kas bus dabar?Kas bus dabar?

-Arklys! - Rovenas iššoko iš pimpmobilio toks pat žvalus, koksbuvo ryte, ir nudūmė, gęstant saulei, prie keršo arklio. Šis stovėjopririštas prie kuolo, tarp mūsų ir pirmos jurtos, kur žmonės ilgais, įtunikas panašiais drabužiais judėjo, garsiai šaukė vieni kitiems, kadnustelbtų garsus avių ir ožkų, kurias žemyn nuo kalnų šlaitų į didelius medinius aptvarus varė du raiti berniukai. Pririštas gyvulys,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

iš pažiūros nirtus, karpė ausimis, susipainiojęs tarp garsų, atsklin-dančių nuo jam pažįstamų žmonių ir nuo nepažįstamų - mūsų.

Jis neatrodė esąs iš tų, kuris nekeltų pavojaus staiga pribėgusiam

Rovenui, aiškiai nusiteikusiam pajodinėti. Medausi pirmyn - ži

noma, kiek galima ramiau - ir paėmiau sūnų ant rankų.

- Rovenai, mes dar nepažįstame to arklio. Pasisveikinkime su

juo ir palaukime, kol geriau susipažinsime.

- Arklys! Arklys! Joti!

Gražus rudai baltas arklys švelniai sužvengė. Iš pažiūros jis

atrodė nervingas, toks, kuris gali spirti arba - netikėtai apsisukęs,

jeigu staiga pasijustų nesaugiai - parversti Roveną. Bet atsitiko

visai kas kita. Tuo metu, kai kiti rąžydamiesi, žiovaudami ir skųsdamiesi kaip seniai raumenų spazmais ir nuovargiu, išsiropštę iš

mikroautobuso, apstulbinti grožėjosi fantastišku, kalnais apsup

tu amfiteatru ir besileidžiančios saulės - rausva, melsva, purpu

rine ir aukso spalva - nudažytais debesimis, arklys žengė vieną,

paskui dar vieną žingsnį Roveno link.

Jo žvilgsnis, kaip ir Betsės, buvo švelnus, vokai pusiau nuleisti,veido išraiška bylojo apie nuolankumą. Jis pradėjo čepsėti. Nu

leido galvą. Pakluso Rovenui, mažam priešais stovinčiam padarui

su ištiesta rankute, - aš tuo metu pasilenkęs stovėjau už vaiko

jo nevaržydamas ir leisdamas eiti arčiau, nes tai buvo ne pirmas

arklys, kuris taip su Rovenu elgėsi, - kaip paklūsta bandos lyderiui. Keistai ir visiškai savanoriškai. Nuostabu. Tai ir vėl atsitiko.

Rovenas ištiesė ranką, paglostė aksominę arklio nosį ir pasakė:

- Gal rytoj pajodinėsime.

Staiga privertęs arklį suprunkšti ir trūktelėti virvę, kuria buvo

pririštas, nudūmė prie ožkų ir avių aptvaro.




Sekdamas paskui jį, pamačiau Tulgą, einantį prie jurtų - tenlojo, urzgė ir savo iltis rodė didžiuliai, iš pažiūros agresyvūs avi

ganiai šunys. Jis šaukė: No-khoi, ko-rio! Laikykite šunis!Taip visa

da sveikinasi mongolai, kai artinasi prie svetimos jurtos.

„Dieve, kas būtų, jei kuris nors iš šunų jam įkąstų? Arba Ro-

venui? Jei gresia toks pavojus, geriau mano koja būtų sumaito

ta“, - maniau bėgdamas paskui Roveną, pasiruošęs spirti bet ku

riam įtartinam šuniui. Netrukus Rovenas, labai patenkintas, jau

buvo daugiaspalviame ožkų, avių, ėriukų ir vaikų būryje, kuris

pamažu judėjo didelio medinio aptvaro link. Moterys ir vaikai

sveikino Roveną ir mane droviais linktelėjimais ir šypsniais. Visi

vyrai, kaip man pasirodė, buvo jurtoje ir kalbėjosi su Tulga irvairuotojais. Netrukus Rovenas jau ėjo aplink medinį aptvarą,

atidžiai jį apžiūrėdamas, nekreipdamas dėmesio į kitus vaikščiojo

šalia pušinės tvoros, kol rado vartus, prie kurių ant bėro iškas

truoto arklio sėdėjo dvejais trejais metais už jį vyresnis berniukas

ir skaičiavo į aptvarą įeinančius gyvulius, ne blogiau kaip koks

Teksaso kaubojus ar Velso piemuo. Ar Rovenas kada nors toksbus? Ir štai jis jau viduje, kanopų ir ragų maišalynėje.

- Kaip mūsų Juodė, - pasakė jis rodydamas pirštu į juodą

ožiuką. - Noriu jį palaikyti. Galiu palaikyti? Leisk palaikyti.

Jis kalbėjo neįprastai aiškiai. Iki tol jis būtų rėkęs: Ožiukas!

Ožiukas /, o paskui ėmęs leisti beprasmius žodžius, tokius kaip ži-rafa arba prancūziškos bulvytės (autistams jie nėra beprasmiai),

kuriais išsakomas primygtinumas. Aplink buvo matyti mongo-

lių moterų - motinų, tetų, senelių, susirinkusių patikrinti gy

vulių. Kadangi vertėjo Tulgos nebuvo, šį Roveno norą, bijoda

mas, kad jo neištiktų susierzinimo priepuolis, mėginau perduoti



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kūno kalba. Turbūt mano veidas buvo išraiškingas, nes vienavyresnių moterų, stambi besišypsanti matrona, iš pažiūros labaiišmintinga, įžengė į aptvarą, čiupo didelę juodą ožką už įspūdingų ragų bei galvos ir pečių judesiais parodė, kad Rovenas galiant jos lipti ir joti.

Jo veidas nušvito. Paėmęs už pažastų, užkėliau jį ant plačios

ožkos nugaros. Matyt, pripratusi jodinėti vaikus, ji stovėjo ramiai ir kantriai: ir tada, kai Rovenas čiupo ją už ragų, ir tada, kaiįsitvėrė pirštais į nedailią, bet švelnią jos vilną. Paskui jis nulipo,persiropštė per aptvarą ir nulėkė jurtų ir šunų link. Gestais padėkojau moterims ir, peršokęs per aptvarą, nubėgau iš paskos.

Rovenas - nepaprastai įsiaudrinęs ir hiperaktyvus - bėgo taipgreitai, jog vos spėjau paskui jį. Saulė, leisdamasi už vakaruosestūksančio kalno, pripildė dangų virš stepės nepaprastų angelųchoro garsų ir nudažė rožine ir aukso spalvomis, kurios temstantužgeso, palikdamos dangų pilkšvą su įsižiebusia vienintele neryškia žvaigžde. Bėgdamas paskui sūnų galvojau: „Dieve, mes iš tik

rųjų esame čia. Nuostabioje Mongolijoje. “ Šalyje, kurios atokiusregionus galime drąsiai vadinti pasaulio kraštu.

- Rovenai! —tai buvo Tomiu balsas, stiprus ir aiškus. Jis sumama atvažiavo, kol žaidėme su ožkomis.

—Tomiu! —Rovenas pakeitė kryptį ir nubėgo išskėtęs rankas

pas savo naują draugą.Ar ši nauja užsimezgusi draugystė turėjo ką nors bendra su šamanais? Šiaip ar taip, pirmasis šių vaikų kontaktas įvyko šamanųritualams pasibaigus. Ir štai Rovenas laksto su Tomiu ir žaidžiagaudynes, lyg tai būtų daręs visą gyvenimą. Kaip kiekvienas kitasvaikas. Su tokiomis mintimis, pūškuodamas, greitai žingniavau




paskui juos. Kadangi staiga sutemo, garsiai sušukęs paprašiau,kad kas nors iš filmavimo komandos arba Tulga atneštų žibintu

vėlį. Jis man labai pravertė. Tai šen, tai ten iš tamsos išlįsdavo ant

arklių sėdintys žmonės, jojantys pažiūrėti, koks čia sujudimas.

Mat vairuotojai buvo užvedę variklius, kad priekiniais žibintais

apšviestų šlaitą, ant kurio turėjome statyti palapines.

Kuo tamsiau darėsi, tuo didesnis buvo sambrūzdis. Taip

bruzdėti gali tik tamsoje naujoje vietoje stovyklą įsirengiantys

žmonės. Atrodė, kad iki pat aušros neužbaigsime būtinų darbų.

Reikėjo pastatyti palapines miegoti, palapinę virtuvei, maistui ir

pagaliau išsivirti valgyti. Vidutinio amžiaus moteris, kuri važia

vo mikroautobusu, vairuojamu lieknojo vairuotojo, nekalbi ir išpažiūros nedraugiška, pasišviesdama žibintuvėliu, pradėjo virti

ryžius ir makaronus. Rovenas, stiprokai įsiaudrinęs, bėgiojo tam

soje, tai žaisdamas su Tomiu, tai vienas. Netoliese buvo girdėti

kanopų bildėjimas ir prunkštimas. Genties banda, matyt, buvo

nusileidusi žemyn, arčiau jurtų. Tikriausiai dėl saugumo, nes alkį

malšino ėsdama žolę atviroje stepėje (nebuvo šeriama grūdais),kur galėjo būti vilkų.

- Rovenai? Rovenai? - bandžiau kontroliuoti jį bėgiojantį

tamsoje. Vyliausi, kad jis nenuklys ten, kur dunksėjo kanopos,

arba ten, iš kur neberastų kelio atgal. Ir vis dėlto kiekvieną kartą,

kai jis pasirodydavo, šaukdavau:- Rovenai, būk su tėčiu! Rovenai...

Jau buvo beveik vidurnaktis, kai pavalgėme. Rovenas sukirto

didelę porciją kiaulienos (ar kitas tris savaites jis taip pat valgys

tik ją?). Sugulėme (šiltai apsirengę, nes temperatūra greitai kri

to) jau po vidurnakčio. Kai mikroautobusų priekiniai žibintai



ŽIRGŲ BERNIUKAS

pagaliau buvo išjungti, mus apgaubė visiška tamsa. Mažiau likoir garsų, o tie, kurie buvo girdėti —kimūs balsai ir juokas jurto

se, mekenimas aptvaruose, netoli paliktos arklių bandos kanopų

dunksėjimas ir prunkštimas - nebuvo stiprūs. Mūsų palapinėje

buvo trys dalys - centrinė dalis skirta krepšiams su daiktais ir šo

nuose du miegamieji, uždaromi užtrauktukais. Nors man buvo

šiek tiek kieta gulėti, nedejavau. Miegoti ant žemės yra puiku.

Girdėjau, kaip kitame miegamajame (ten susiglaudę gulėjo

Kristina ir Rovenas) motina ir sūnus švelniai kalbėjo naktinę

savo psalmę: „Ką myli mamytė?“ Rovenas atsako: „Roveną!“

- O ką myli Rovenas?

- Mamytę!- O ką myli tėtis?

- Roveną!

- O ką myli Rovenas?

- Mamytę ir tėtį!

Jis švelniai sukrizeno ir vėl grįžo prie autistiško veblenimo.

Bet tai buvo laimę išduodantis veblenimas. Dar po minutės kitosbuvo girdėti tik gilus kvėpavimas, lėti ir ritmingi įkvėpimai ir

iškvėpimai.

Gulėjome ant avikailių, tų pačių, kurie bus dedami ant balnų,

kai josime tolyn. Laukiau, kol suims miegas, ir galvojau apie tai,

kaip Rovenas ir jo autizmas pakeitė mano požiūrį į jojimą. Prieštrejus metus, - tais metais Rovenui buvo diagnozuotas autizmas,

mes susitikome su bušmėnais ir šamanais, užsimezgė Roveno ir

Betsės draugystė, - įvyko tai, kas iš esmės pakeitė mano santy

kius su arkliais. Tai atsitiko per kelias trumpas savaites - tada, kai

susitikęs su šamanais grįžau namo, prieš tai palydėjęs bušmėnų




delegaciją j Jungtines Tautas. Kelyje tarp Kalifornijos ir Rytų pakrantės mes sustojome Arizonoje pabendrauti su dviejų indėnųgenčių - hopių ir navahų - žmonėmis, kad bušmėnai, kovojantysdėl savo žemių Afrikos pietuose, galėtų pasikalbėti su Pirmajamepasaulyje gyvenančiomis gentimis, kurioms, bent jau popieriuje,pavyko išsaugoti savo teises j žemę. Kadangi buvome apsisto

ję netoli Voro uolos, nutolusiame navahų indėnų rezervacijosrajone, o kitą dieną ketinome arkliais pasiekti Šėjaus kanjononacionalinį gamtos paminklą (Botsvanos bušmėnai yra velniškaigeri jojikai, medžiojantys ietimis iš balno), mus aplankė navahųgydūnas. Jis sakėsi sužinojęs mūsų atvykimo tikslą ir norįs mums

pasiūlyti tą vakarą pasimelsti už bušmėnų žemių grąžinimą specialiame tam skirtame vigvame.Sutikome. Vigvamas - tai iš šakų surišta palapinė, jos viduje

prikrauta uolienų (jos turi būti kaitinamos tol, kol tampa baltos),o ant viršaus užmesta seno brezento ir buivolų odų. Gydūnas,bušmėnai, aš ir keletas vietinių navahų jame meldėmės nusirengę

iki apatinių drabužių troškiame, plaučius deginančiame karštyje.Po kelių ciklų giesmių ir maldų navahų ir anglų kalbomis gydūnas (karščio pritvinkusioje tamsoje atrodė, kad prašneko bekūnė būtybė) paklausė, ar tarp mūsų nėra žmogaus, norinčio, kadbūtų pasimelsta jo intencija.

Tada pasakiau:- Aš noriu. Mano sūnui šiais metais diagnozuotas autizmas.Pasimelskime už jį.

Gydūno vadovaujami pradėjome kitą maldų ciklą. Meldėmės Kūrėjui, Didžiajai Motinai, protėvių sieloms. Mūsų kūnaisžliaugė prakaitas. Visiškoje tamsoje leidau ašaroms laisvai lietis



ŽIRGŲ BERNIUKAS

skruostais. Apeigoms pasibaigus, mums stovint lauke po žvaigždėmis nusėtu dykumos dangumi —netoliese žemyn leidosi statūs

kanjono skardžiai - kresnas, stiprus daugiau kaip penkiasdešim

ties metų vyras ilgais plaukais ir tvirtais, vos ne kaip jaunuolio

raumenimis uždavė man keistą klausimą:

- Ar jūs medžiotojas?

-Taip, - atsakiau. Pridūriau, kad medžioju, ko gero, jam ne

pažįstamu būdu. Tada papasakojau keistą ir beprasmišką anglų

lapių medžioklės ritualą: kalbėjau apie medžiotojus, kurie žiemą

lekia ant arklių beprotišku greičiu per miškus, laukus ir ganyklas

šokinėdami per aukštas gyvatvores (kiekvienas toks šuolis gali

baigtis arklio arba raitelio žūtimi dėl lūžusio sprando slankstelio,bet niekas to nepaiso, nors iš tikrųjų pasitaiko griūti ir labai rim

tai susižeisti, nes ekstazė yra stipresnė už baimę), mėgaudamiesi

raitelio ir arklio gebėjimu suprasti vienas kitą ir kaitinami me

džioklinių šunų skalijimo ir varpelių skambėjimo - paskui savo

greitakojį raudonplaukį grobį.

- Ar lapes nužudote? - pasiteiravo gydūnas.

- Taip. Medžioklės pabaigoje, jeigu skalikai būna jas pagavę.

Nors Amerikoje, - pridūriau, - kur medžioklės tokios pat popu

liarios kaip Britanijoje, žemių savininkai, jeigu jie nėra avių au

gintojai, nereikalauja nužudyti, pavyzdžiui, jei lapė įlenda į olą,

ji paliekama ramybėje. Taigi laikoma, kad Amerikos versija yrane tokia kruvina.

- Nežinau kodėl, - tarė gydūnas, kurio balsas tamsoje skambėjo

itin minkštai, - bet gavau žinią, kad turite liautis tai daręs ir kad tai

kažkaip susiję su jūsų sūnaus autizmu. Man tai pasakė dvasia tuo

metu, kai meldėmės už jūsų sūnų, todėl perduodu šią žinią jums.




Stovėjau tylėdamas, jausdamas keistą tuštumą. Mano gyvenime medžioklė reiškė daug. Gal nesu gimęs medžiotoju, bet tarp jų patekau pro šonines duris, kai vaikytėje - augau mieste neturtingoje šeimoje - pajutau nepaaiškinamą trauką prie arklių.Savaitgaliais mokiausi joti savo protetės (senelio ar senelės sesuo)ūkyje. Dalyvauti medžioklėse pradėjau iš smalsumo - troškau pa

žinti pasaulį, o vėliau tai tapo, bent iš dalies, mano pragyvenimošaltiniu - treniravau arklius medžioklėms ir nemažai rašiau į jojikų spaudą apie medžiokles Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Galima sakyti, tapau priklausomas nuo medžioklės. Niekurnegauni tiek daug adrenalino, kaip šokdamas su arkliu per aukš

tą gyvatvorę, tokią aukštą, kad negali matyti, kas yra kitoje pusė je: griovys ar vielos tvora, kelias, žemės ūkio technika ar dar kasnors pavojingo. Seni Lesteršyro ūkininkai sako: „Pirma permesksavo širdį, tada šok, kiek gali geriau.“ Būti tokiu raiteliu, laikytisave tokiu raiteliu man buvo svarbiau už viską. Čia galbūt buvoir egoizmo, ir noro iš kitų išsiskirti.

Nors, tiesą sakant, pastaraisiais metais nebejodinėjau - mano,kaip ir Kristinos, gyvenimą pasiglemžė Roveno autizmas. Jodinė

jimo man labai trūko. Ir štai sakoma, kad turiu visiškai jo atsisakyti. Atsisakyti to, kas man taip svarbu. Stovėjau tamsoje šaliagydūno, sverdamas jo žodžius, ir mąsčiau. Apmirė širdis. Staiga

pajutau, kad abejonių neliko. Mano intuicija - tvirtai, nepaaiškinamai ir visiškai nepaisydama to, kad šis pasiūlymas man buvovelniškai nepalankus - kuždėjo, kad šis vyras yra teisus.

- Gerai, - pasakiau atsidusęs, - daugiau nebemedžiosiu.Paskui mes iškeliavome į Rytų pakrantę ir Kapitolijaus kal

ną, paskui į Jungtines Tautas. Bušmėnai grįžo namo patenkinti



Ž I R G Ų B E R N I U K A S

savo kelionės rezultatais. Kai grįžau į Teksasą, jau pirmą vakarąKristina, paguldžiusi Roveną, pasakė, kad kol nebuvau namie,

Rovenas vis kartojo: „Arklys! Arklys!“ Paskambinau artimam

draugui, lapių medžiotojui, ir papasakojau, ką man sakė gydū-

nas. Iš pradžių jis supyko, nes manė, kad tapau lapių medžioklių

„priešininku“ —tai jie laiko didžiuliu paklydimu. Nuraminau jį,

kad taip nėra, kad mano sprendimas yra grynai asmeniškas ir

protu nepaaiškinamas.

Ištaręs šiuos žodžius netikėtai pamačiau lapę, - Teksase, kur

daug lapių išgaudo kojotai kaip konkuruojančią rūšį arba mais

tui, tai atsitinka labai retai, - įžengiančią iš tamsaus miško į ve

randos šviesos apšviestą, pusiau perpjauto disko formos mūsųkiemo dalį. Ji sustojo, atsigręžė į mane, žengė porą žingsnių artyn

ir pradėjo, mano nuostabai, loti. „Tu nepatikėsi tuo, ką dabar

išgirsi“, - pasakiau jam į ragelį, paskui jį nukreipiau į tą pusę,

iš kur sklido lojimas, kad trečiąją mano istorijos dalį draugui

papasakotų pati lapė.

Kitą dieną mudu su Rovenu jojome ant Betsės. Pirmą kartą.Nuo tada pasikeitė visa mano kaip jojiko veikla ir mano san

tykiai su arkliais. Tos permainos ir atvedė mane čia, į pasaulio

kraštą, pas Mongolijos arklių augintojus.

Prisiminimai mane užliejo ir už mūsų palapinės tamsoje

vaikštinėjančių ir prunkščiančių arklių garsai pasiekė vartantisir ieškant patogiausios pozos ant avies kailio, kuriuo kitą dieną

klosiu balną, į kurį sėsiu ir keliausiu. Kur? Dar didesnio stebuklo

link? Akyse stovėjo atvira stepė. Rytoj išjosime.



9

TS(uopuoliai ir pakilimai

AR ESATE BUVĘ Britanijos aukštumose? Ten kitokia šviesa.

Prasiskverbę pro nuolat judančius ir besikeičiančius debesis,

saulės spinduliai krinta vis ant kitų kalnų plotelių, kurdami efe

merišką nežemišką grožį. Panašų į tą, kuris atsiranda katedrojesaulei skverbiantis pro aukštai įstatytus langus arba vitražus. Tai

nuostabūs, bet nuolat kintantys reginiai. Ar tik ne dėl jų keltai

ir kiti šių regionų gyventojai taip dažnai kalba apie „buvimą su

fėjomis“?Kai kurie žmonės net sako jas regintys. Matyt, tokios

fantastiškos šviesos apsuptyje mintys apie fėjas ateina savaime.

Tiesiog negali susilaikyti negalvojęs apie fėjų pasaulį.

Panaši šviesa mane pasitiko kitos dienos rytą: žemai plau

kiantys debesys užstojo kalnų viršūnes ir prasiskverbiantys sau

lės spinduliai išryškino kiekvieną detalę, kiekvieną žolės stiebelį

iš pradžių viename, paskui kitame kalvos šlaite, nuostabiame

auksiniame fone, - panašiai išryškėtų apšviesti seno viduramžių rankraščio fragmentai, - kad po akimirkos pasislinktų, bu

vęs auksas virstų pilkuma ir... vėl pasirodytų, bet jau šlaite už

pusės mylios, apipildami žolę, uolą ar nustebusį medį nuostabia

auksine šviesa, paverčiančia juos spindinčiais brangakmeniais.

Ir vėl labai trumpam.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

„Visai kaip Peninai“, - pagalvojau prisiminęs rūko skraisteapgaubtų šiaurės Anglijos kalnų vaizdus. Mano žvilgsnis nukrypo į tuščią kalvos šlaitą ir žemyn slenkantį debesį. Šiandien meskeliausime į dykumą.

Išgirdau arklių prunkštimą —jį atnešė drėgnas šaltas vėjas.Keletas įvairių spalvų arklių stovėjo pririšti prie ilgos virvės,kabančios tarp dviejų į žemę įbestų medinių kuolų. Netoliese

jodinėjo jaunuolis. Rankoje jis turėjo ilgą medinę ietį, panašiąį kartį, kurios gale buvo kilpavirvė (virvė su paslankia kilpagale). Šį įrankį arkliams gaudyti buvau matęs nuotraukose. Taimongoliškas lasas - urga. Staiga jaunuolis pasileido šuoliais

paskui juodą arklį, kuris atsiskyręs nuo bandos mėgino spruktiį atviras kalvas. Vydamasis bėglį, jaunuolis atsistojo balnakilpėse ir, palinkęs į priekį, sviedė kilpą virš pabėgti mėginančio arklio galvos, tada mitriai trūktelėjo virvę atgal, tuo patmetu stabdydamas vadelėmis savo arklį. Pagautas bėglys, vedamas prie arklių, kurie jau buvo pririšti prie ilgos du kuolus

jungiančios virvės, nesipriešino. Jaunuolis - plikai nusiskutęs,apsirengęs tamsiai raudonos spalvos drabužį, apsiavęs trumpus

juodus jojiko batus - pririšo arklį, vėl sėdo į balną ir su urga rankoje nujojo atvesti iš neramios bandos kito gyvulio. Supratau, kad jis atveda arklius, kuriais mes josime šiandien. Ir dar

keletą dienų.Nuėjęs į stovyklą, radau Michaelį, Džeremį ir Džasdną apsiblaususius sukinėjantis aplink termosą su karšta arbata. Puodukas karštos arbatos buvo kaip tik tai, kas galėjo geriausiai musnuraminti dabar, kai kartu su atsklindančiu kanopų dunksėjimuir plūstančia pasakiška šviesa į mūsų širdis įslinko nerimas.



Tįuopuoliai ir pakilimai

Kodėl nesijaučiau ramus? Gąsdino aplink plytinčios platybės. Prisiminiau knygą „Kaltinamasis Flašmanas“, joje satyriškaiaprašytas pragaištingas 1853—1856 metų Krymo karas. Ten yratokia scena: britai, drąsiai įsiveržę į Rusiją, išlipa iš savo laivų,apsidairo, atsidūsta ir sako: „Hm... didžiulė teritorija. Ar ne?“Mano reakcija buvo panaši. Dabar, kai jau buvau čia ir mačiau

sunkiai aprėpiamas vietoves, sakyti, kad jaučiausi neramiai, būtųper švelnu. Įsipylęs į metalinį puoduką arbatos, nuėjau prie išrikiuotų arklių, kur jaunasis piemuo, dailus aukštas vaikinas, kaiptik atvedė dar vieną arklį, šį kartą širmį. Vaikinas nusišypsojo,nušoko nuo arklio ir pririšo atvestą gyvulį šalia kitų Tada pirštu

parodė į juodąjį, anksčiau atvestą arklį, paskui į mane.- Ar tai tas arklys, kuriuo josiu aš? - panašiais gestais atsakiau jam, pirma pirštu parodęs į nedidelį tvirtą gyvulį, paskui į save.

Jaunuolis linktelėjo galvą ir mostelėjo ranka į netoli sumestąbalnų ir kamanų krūvą. Ten buvo ir lengvas vakarietiškas balnas,kurį atsivežiau, kad galėčiau jodinėti kartu su Rovenu, nes žino

jau, kad mongoliški balnai tam per maži. Vaikinas atnešė balnąir pasiūlė išbandyti arklį. Gera mintis, pamaniau. Tulga ir kitikeliautojai buvo mane įspėję, kad tie arkliai yra pusiau laukiniaiir būna patenkinti, kai naujas raitelis juos išbando. Žinoma, susirašinėdamas elektroniniu paštu ir kalbėdamasis su Tulga, daviau

suprasti, kad man ir Rovenui reikia kuo ramesnio arklio, ir neabejojau, kad šie puikiai arklius pažįstantys žmonės parinko mantinkamiausius. Bet vis dėlto geriausia arklį pajusti pačiam.

Jaunuolis atrišo juodąjį arklį, - tai buvo kumelė, - kuri, kaippamačiau šalia jos atsistojęs, buvo ponio dydžio, nors kūno proporcijos aiškiai rodė, kad tai mažas arklys, o ne didelis ponis (pa




našūs yra visi mongolų arkliai). Karčiai buvo trumpai nukirpti,nugara plati, akys ramios. Iš pažiūros tvirtas ir patikimas. Mano jaunystėje seni Lesteršyro ūkininkai apie tokius arklius sakydavo:„Jis niekada nesuklups. Gera rūšis.“

Suveržiau balno pavaržą sudėtingu kaubojišku mazgu. Mongolas užmovė namų darbo žaliaminės odos kamanas su žąslais.Paprasti žąslai su dviem žiedais šonuose ir žiedus jungiančia dalimi, kuri dedama arkliui į burną, - tokių žąslų su žiedais archeologai yra radę prieš tūkstančius metų palaidotų žmonių kapuose, - dabar populiariausi visose šalyse. Žiedus jungianti dalisbūna arkliui virš liežuvio. Žiedai, kurie arkliui judinant galvą,

kruta ir suteikia šiek tiek laisvės, idealiai tinka ramiems gerobūdo arkliams. Įkišau koją į balnakilpę, įsitveriau į balno ragą irįšokau į balną. Pagaliau sėdžiu ant mongoliško arklio!

Kojomis daviau kumelei ženklą pasitraukti nuo kitų arklių.Ji tai padarė lėtai ir tingiai. Tai man patiko - visai nenorėjauįnoringo ir karšto gyvulio (nors, dievaži, arkliai puikiai sugebabūti ir tingūs, ir įnoringi, kai jiems to reikia). Antra vertus,

jeigu man reikėtų jojant didelius atstumus beveik kiekvienąžingsnį kulnais raginti arklį judėti greičiau, būtų menkas malonumas. Tada kojomis ir liežuvio pliaukštelėjimu daviau kumelei ženklą joti lengva risčia. Ji pakluso noriai, bet ramiai. Tai

buvo taip pat geras ženklas. Atsilošiau, vieną koją perkėliau užpavaržos, kitą palikau ten, kur buvo, kviesdamas ją lėkti zovada. Ji to nepadarė, tik ėmė greičiau bėgti risčia. „Gal ji įpratusiprie kitokio pavaldo?“ —pamaniau ir atsigręžiau į arklį mandavusį jaunuolį, kuris įtariai stebėjo mane - taip visada stebivienas kitą arklių augintojai.



Tûopuoliai ir pakilimai

Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį ir greita nepatogia risčia bėgančią kumelę, jis sušuko: „Čav! Čav!“ ir mostelėjo kaire ranka.Kai padariau tą patį, maža juoda kumelė noriai perėjo į zovadą.Ji judėjo lygiai ir ritmiškai, netampė pavadžių, nebandė bėgtigreitai. Ji man tiko.

Jodinėjant ėmė lynoti. Apgręžiau kumelę joti atgal prie jurtų kaip tik tuo momentu, kai nugriaudėjo griaustinis. Iš pietųpapūtė šalto vėjo gūsiai, staiga ėmė lyti smarkiai. Atrodo, staigaužeinantys stiprūs lietūs šiose vietovėse yra įprastas dalykas. Kaizovada atlėkiau prie jurtų, visi buvo subėgę į palapines. Iš vienos jurtos išėjo gražus vaikinas, tas pats, kuris man davė arklį, ir

mostu pakvietė į vidų. Sustabdžiau arklį, nušokęs pririšau priekuolo, kuris buvo netoli priekinių jurtos durų, ir paskui įėjau į jurtą, palikęs vargšę kumelę stovėti nuleista galva ir į lietų atsuktu užpakaliu.

Jurtoje pasijutau kaip kitame pasaulyje. Ne tik pasijutau. Taiiš tikrųjų buvo kitas pasaulis, visiškai kitas, pradedant stipriu beveik pykinančiu kvapu, kurį skleidė ant metalinės krosnelės, stovinčios palapinės centre, troškinama ožkiena, iki gražaus dailiaisgeltonos ir mėlynos spalvos raštais išdažyto bufeto, kuris stovėjo

jurtos gale, ir dviejų medinių lovų iš abiejų bufeto pusių. Viršbufeto kabėjo šautuvas ir daug įrėmintų nuotraukų, jose buvo

matyti arkliai su vaikais žokėjais ir šalia išdidžiai stovintys tautiniais drabužiais apsirengę vyrai, kai kurie pasikabinę medalius.Ant vienos lovos sėdėjo gražus, iš pažiūros tvirtas vidutinio

amžiaus vyras su jojiko batais, tamsiai raudonu drabužiu ir nelabai derančia šiek tiek čigoniška skrybėle su apskritu plokščiu dugnu ir užlenktais kraštais, tokias kitados Anglijoje mėgo nešioti




arkliais prekiavę žmonės. Šalia buvo jo žmona, taip pat vidutinioamžiaus, graži ir iš pažiūros stipri moteris, ta pati, kuri praėjusį vakarą pasiūlė Rovenui pajoti ant ožkos. Priešais juos, kitojekrosnelės pusėje, kur stovėjo žemas stalas su taburetėmis, sėdėjoaukštas jaunas piemuo ir jo plačiaveidė gražuolė žmona. Visi jiešypsojosi. Pasisveikinus pagyvenęs vyras išsiėmė iš drabužio kišenės nedidelę knygutę, - vėliau pamačiau, kad tai mongolų-an-glų pokalbių knygutė, —priėjo prie stalo, gestu pakvietė maneatsisėsti ant vienos iš taburečių ir šalia atsisėdo pats.

Man atnešė dubenėlį balto stiprų specifinį kvapą skleidžiančio skysčio.

- Airagas, —pasakė vyras ir gestu pakvietė išgerti.Kaip tik to aš bijojau. Airagas - garsusis fermentuotas kumelės pienas, kuris Mongolijos stepių gyventojams yra ir pagrindinis maistas, ir malonumas. Jo paviršiuje plaukiojo plonas riebalųsluoksnis mažų žvilgančių geltonų burbuliukų pavidalu. Norėjosiapsisukti ir rėkiant išbėgti į lietų, bet... įveikiau save, ištiesiau ranką, paėmiau dubenėlį, galvos linktelėjimu padėkojau ir išgėriau.Gaila, kad nesu vienas tų keliautojų, kurie sako, kad kiekvienasegzotiškas valgis yra skanus. Mano patirtis kitokia. Kai Kalaharyjebušmėnai mane vaišino kažkokiais vikšrais, jų skonis buvo... nakaip vikšrų. O jų patiektos skraidančios skruzdėlės buvo tokios

šlykščios, kaip ir tikėjausi. Vis dėlto prisiverčiau juos nuryti, netsu šypsena. Taip padariau ir dabar. Atsigėriau didelį gurkšnį.- Hm, - pasakiau, grąžindamas dubenėlį šeimos galvai ir ap

silaižydamas lūpas. - Skanu.Jis nusišypsojo, linktelėjo galva ir gurkštelėjo pats. Na ką gi,

mintyse guodžiau save - mat žinojau, kad turėsiu jo dar gerti,



"Nuopuoliai ir pakilimai

kol sėdėsiu čia - gal bent šiame gėrime esantis alkoholis padėsįveikti šleikštulį. Pajutau šilumą. Organizmas nebuvo pripratęs

prie alkoholio tokiu ankstyvu laiku. Tuo metu vyresnysis vyras

atvertė ant stalelio padėtą pokalbių knygutę ir pirštu parodė sa

kinį: Ah Tavtaii moril. Sveiki atvykę.

Verčiau pokalbių knygutės lapus, kol radau, kaip mongoliškai

pasakyti „ačiū“ - bayarlaa. O paskui ieškojau, kaip mongoliškai

pasakyti „labai“ - tand ikh. Paskui jau gestais bandžiau parodyti,

kad jaučiuosi pagerbtas. Toks aš jaučiausi iš tikrųjų. Labai pagerb

tas. Juk šie žmonės buvo pasiryžę mus lydėti ir mumis rūpintis per

visą šią beprotišką kelionę. Man vėl atėjo eilė gerti airagą - du

benėlis jau buvo apsukęs ratą ir iš jo buvo atsigėrę visi keturi bemanęs jurtoje buvę žmonės. Atsidusęs gurkštelėjau kuo didesnį

gurkšnį. Jeigu jau buvau pasiryžęs gerti šį baisų vemti verčiantį

alkoholio turintį gėrimą, norėjau patirti kuo daugiau malonumo.

Lietaus lašai barbeno į fetrinį jurtos stogą. Perdaviau dubenėlį ir

tylomis svarsčiau, ar visada airagas yra toks stiprus. O gal vieną

kartą išeina vienoks, kitą kartą - kitoks?

- Borooy - pasakė jaunesnysis vyras, rodydamas man šį žodį

pokalbių knygutėje. Jo angliška reikšmė „lietus“.

Tada knygutę perėmiau aš. Nusprendžiau, kad jau atėjo laikas

pajuokauti. Turbūt paveiktas airage buvusio alkoholio prisiminiau

„Pitonų“* komišką spektakliuką apie tai, kaip kažkoks žmogus,naudodamasis pokalbių knygute, užsisakinėjo puodelį arbatos

ar kažką panašaus, regis, kažkur Skandinavijoje (galbūt tai ne vi

sai tikslu, ir dabar „Pitonų“ spektaklių žinovai gerbėjai šaukia „ne

* „Pitonai“ - anglų komikų grupė, išgarsėjusi trumpais humoristiniais siužetaisBBC televizijoje.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

taip“) ir jų bandymas susikalbėti baigėsi tuo, kad jis pasakė: „Manolaivas su pripučiama pagalve yra pilnas ungurių.“

Taigi greitai perverčiau skyrelio „naudingos kasdien vartoja

mos frazės“ puslapius ir išpyškinau: Ogonuu jorlongiin tsaas. Ar

negalėčiau gauti tualetinio popieriaus?

Akimirką atrodė, kad vėjo nugairintas raukšlėtas veidas, kurį

aiškiai mačiau virš airago dubenėlio, nieko nesuvokia. Bet staiga

vyro akys nušvito ir visi keturi prie stalo sėdintys žmonės pra

pliupo kvatoti. Ledai buvo pralaužti.

Paėmęs knygutę, giminės galva surado frazę taksi duutiarai,

„prašom iškviesti taksi“. Tada vėl aš, pagautas azarto (dubenėlis

su airagu jau buvo apsukęs trečią ratą), suradauKhaan kheregtai jorbng, „kur yra moterų tualetas“?

Taip juokaujant ir (ačiū Dievui) dubenėliui su fermentuotu

kumelės pienu jau sukant ketvirtą ratą, vyresnis vyras knygutėje

surado frazę Namaig khuleej uzeerei, „palūkėkite“.

Surimtėjęs paprašė sūnaus atnešti popieriaus ir rašiklį. Rody

damas pirštu į mane jis paklausė: „Amerika?“Aš linktelėjau galvą. Jis padarė gestą, kurį - jau šiek tiek ap

girtęs - supratau taip: „Nupiešk žemėlapį“, ir išpildžiau prašymą.

Jis linktelėjo, aiškiai patenkintas, paėmė pokalbių knygutę ir pa

rodė žodįdachka, „duktė“, o paskui pirštu į save.

- Jūs esate duktė? - paklausiau jo sumišęs.Jis vėl parodė pirštu į save, paskui į savo žmoną ir pridūrė

dachka.

-Jūsų duktė! - pagaliau supratau aš.

Jis linktelėjo, pasilenkė į priekį - padvelkė arklių, prakaito ir

tabako kvapas - ir labai aiškiai pasakė:



'Nuopuoliai ir pakilimai

— Los Andželas.—Jūsų duktė Los Andžele?

Jis vėl linktelėjo, bet nebuvau tikras, ar supratau jį teisingai, ar

siaubingai suklydau. Todėl ką tik nupieštoje žemėlapio schemoje

nubrėžiau nemažą apskritimą, jį uždažiau mėlynai, šalia parašiau

Los Andželas ir rodydamas jam pasakiau:

—Los Andželas.

Jo akys išdavė, kad yra patenkintas. Dachka, pasakė dar kar

tą - duktė - baksnodamas pirštu į tą vietą. Nejaugi Los Andžele

iš tikrųjų gyveno jo duktė? Nejaugi ši laukinėse platybėse pasta

tyta jurta iš tikrųjų šeimos ryšiais susijusi su tviskančia Vakarų

sostine Los Andželu? Kodėl gi ne? Iš tiesų kodėl gi ne?Tada nupiešiau kitą apskritimą- priešingoje pakrantėje,

kur yra Niujorkas, ir nuo jo vedžiau įsivaizduojamą liniją į piet

ryčius, iki pietuose esančio Teksaso centro Ostino. Nubrėžęs

čia trečiąjį apskritimą ir paskutinį kartą panaršęs po pokalbių

knygutę, tapšnodamas sau į krūtinę (vėl tas airagas), pasakiau

damoy, „namai“.Dar kiek pabendravome gestais. Vyresnis vyras išdidžiai paro

dė arklių, ant kurių kabojo medaliai, nuotraukas. Jose atpažinau

ir du berniukus, juos mačiau jodinėjančius stovykloje. Vadinasi,

giminės galva užsiėmė lenktyninių žirgų veisimu, o jo vaikaičiai

buvo greičio lenktynių jojikai. Man tai padarė didelį įspūdį. „ArRovenas kada nors galės taip joti vienas?“ - klausiau savęs. Tai

buvo didžiausia mano svajonė.

Parodžiau į šautuvą, kabantį ant sienos, ir imituodamas - aiš

ku, labai netiksliai - vilko kauksmą mėginau sužinoti, ar jie me

džioja šiuos žvėris. Visi keturi man atsakė linktelėdami galvas, o




aukštaūgis jaunesnysis vyras parodė pokalbių knygutėje žodžiuschono, „vilkas“, irgalisatsh, „medžioklė“. „Vargšai vilkai“, - pa

galvojau. Nors jeigu gyvenčiau ten ir gyvuliai būtų mano vienin

telis pajamų šaltinis, tikriausiai taip pat šaudyčiau tuos plėšrū

nus. Tuo metu airagas pasiekė mane jau penktą kaną - jis netapo

skanesnis, bet galva svaigo stiprėliau. Staiga pastebėjau, kad pa

sikeitė fono garsas. Tiksliau sakant, jo nebeliko. Mat liovėsi liję.

Pamaniau, kad Rovenas ir Kristina jau turėtų būti atsikėlę. Atsi

stojau ir nusilenkiau, nes nežinojau, kaip mongoliškai pasakyti:

„Einu pažiūrėti, kaip sekasi mano žmonai ir sūnui.“ Bet jaučiau,

kad tarp mūsų atsirado abipusis supratimas.

Vyresnysis vyras ir jo žmona man draugiškai linkčiojo, o jaunesnysis nuėjo atidaryti durų ir pažiūrėti, kas dedasi lauke.

Debesys kilo aukštyn, virš kalnų. Saitą vėją buvo pakeitęs šiltas.

Pamačiusi mane, juodoji kumelė pastatė ausis. Atrišau ją, sėdau į

šlapią balną ir, palydėtas besišypsančio ir man mojuojančio aukš

to jaunuolio, zovada pasileidau mūsų palapinių link. Pastebėjau,

kad arklys bėga daug geriau - jis jautė mane, o aš jį.

Nujojęs prie palapinių radau Džastiną, Džeremį ir Michaelį -

gerai nusiteikę jie valgė sumuštinius su karšta kiaušiniene ir kum

piu, bet nei Kristinos, nei Roveno su jais nebuvo. Nuėjęs su kume

le prie mūsų palapinės, išgirdau juos dainuojant ir krizenant.

- Mama, padainuok.Kristina pradėjo:

- Kas draugauja su daina, tas ilgai smagiai gyvena...

Kitą eilutę, puikiai intonuodamas, padainavo Rovenas:

- Tad dainuokime visi.

O toliau abu kartu:



'Huopuoliai ir pakilimai

- La la la la la, lala la lalala....Aš atsiklaupiau.- Tuk-tuk.Kristina atitraukė palapinės užtrauktuką.- Ačiū Dievui, tai tu, Ru. Mes čia jau visą valandą gulim - jis

verčia mane be perstojo dainuoti. Baisiai noriu valgyti.- Dainuok! Dar dainuok! —reikalavo Rovenas.- Niekas jums neatnešė valgyti? - susierzinęs prisiminiau prie

pusryčių stalo linksmai plepančius vaikinus. - Palauk!Man nueinant juoda kumelė klusniai sekė iš paskos.- Džeremi! Liejau savo įtūžį, nes jis buvo mano draugas, o kiti

atvyko tik padėti filmuoti kelionės. - Kodėl tau rūpi tik pačiampavalgyti? Kodėl nepagalvojai apie Kristiną ir Roveną? Čia taune atostogos...

Nutilau sutrikęs.- Dieve, koks pašlemėkas aš kartais būnu. Pagaliau kur buvau

aš pats? Atsiprašau, - sulemenau, - bet jau visa valanda, kai jie

nebemiega, o jūs pusryčiaujate be...- Daugiau nieko nesakyk. - Džeremis padėjo savo lėkštę ir

nuėjo į palapinę, kur buvo virtuvė. - Aš tuoj.- Ačiū, - šūktelėjau jam iš paskos. Jaučiausi apsikvailinęs ir

šiek tiek apgirtęs. - Atnešk sumuštinį su kiaušiniu. Ir kumpio

Rovenui.Grįžau į savo palapinę. Roveno verčiama Kristina vis dar dainavo tą patį posmelį.

- Pusryčiai jau tuoj pat. Na, Rovenai, ar nori pajodinėti? Žiūrėk, atvedžiau naują arklį. Ji vardu, —paskubomis ieškojau tinkamo žodžio. - Juodė!



ŽIRGŲ BERNIUKAS

—Labai išmoninga, - pasakė Kristina ropšdamasi iš palapinės.—Gal nori truputį pajodinėti, —paklausiau nekreipdamas dė

mesio į Kristinos pastabą.

—Ne! Nenoriu! Noriu, kad mama dainuotų! Dainuotų! DAI-

NUUUOTŲ!

Priepuolis užėjo staiga, kaip lietus, kaip griaustinis. Rovenas

išrietė nugarą. Riksmas virto žviegimu, galva nusviro žemyn. Ro

venas ėmė daužyti ją rankomis. Stipriai. Pakėliau jį ir laikydamas

už pažastų, atmetęs savo galvą atgal, kad mosuodamas rankomis

ir spardydamasis nesulaužytų man nosies, nunešiau į mikroauto

busą, iš kurio iššoko Tomiu.

Roveno klyksmas ir draskymasis dingo taip pat staigiai, kaipir prasidėjo.

—Tomiu! —tarė jis patenkintas, išslydo man iš rankų ir įsi

ropštė į mikroautobusą pas savo žaislinius gyvūnėlius, tarsi nieko

bloga nebūtų nutikę.

Laikydamas Juodės pavadį, atsitūpęs stebėjau pro atviras mik

roautobuso duris, kaip abu berniukai žaidė su liūtais ir kitais Af

rikos gyvūnais iš Roveno maišo.

Prie manęs prisijungė ir Kristina. Leidau Juodei ėdinėti žolę

per pavadžio ilgį. Rovenas, sėdėdamas ant mikroautobuso sėdy

nės su į leopardo kailį panašiais apmušalais, vaidino Išdidžiosios

uolos karalių, o Tomiu skraidino Roveno „British Ainvays“ lėktuvėlius. Rovenas dėl to nė necyptelėjo, nors dalytis savo žaislais

su kitais vaikais nemėgo.

Po dešimties ar penkiolikos minučių aš vėl surizikavau:

—Eime pažaisti su Juode. Ji nori su tavimi pasisveikinti. - Ro

venas nesureagavo. Praėjus dar porai minučių pasiūlymą pakarto



7{uopuoliai ir pakilimai

jau. Ir vėl jokios reakcijos. - Nebūk įkyrus, - pasakiau sau, norsnegalėjau susilaikyti negalvojęs apie tai, kas bus, jeigu jis visiškaiatsisakys joti. Kas tada? Laimė, Rovenas išlipo iš mikroautobuso.

Juodė pastatė ausis ir tiesė galvą Roveno link, kad galėtąjį apuostyti. Rovenas šyptelėjo ir prisimerkęs, keistu kampu pakreipęs galvą, - tai būdinga autistams, - žiūrėjo į ją. Juodė nuleido

galvą ir ėmė čepsėti lūpomis, taip rodydama klusnumą. „Su šiuoarkliu Rovenas bent jau bus saugus“, - guodžiau save mintyse.Roveno paklausiau:

- Ar nori Juodę apkabinti ir pabučiuoti?Jis tai padarė. Kad šis Roveno gestas Juodei buvo malonus,

supratau iš jos pusiau nuleistų vokų ir nukarusios apatinės lūpos.Rovenas atsitūpė ir palietė jos kojos barzdelę ir čiurną.- Žiūrėk, - pasakė, - ji turi koją ir kanopą...- Taip. Ji graži. - Žinojau, kad kalbu globėjišku tonu, lyg

elgčiausi pagal kažkokį reglamentą. Rovenas tikriausiai tai jautė.Vaiko neapgausi - ar jis autistas, ar ne. - Nori pajodinėti? - pri

dūriau lyg tarp kitko.- Ne! Ačiū!Rovenas atsistojo ir nubėgo atgal į mikroautobusą. Palaukęs

dar kelias minutes, vėl paklausiau:- Gal nori pajodinėti su Tomiu?

Išgirdęs savo vardą Tomiu atsigręžė į mane. Aš jam pirštu parodžiau į arklį. Tomiu linktelėjo galva, padėjo lėktuvėlį ir leidosipasodinamas į balną. Tada Rovenas teikėsi pasižiūrėti į mus.

- Eikš, Rovenai. Pajodinėk su Tomiu, - kviečiau.Rovenas nieko neatsakė, bet neprotestavo, kai paėmęs jį, nors

žaidė su savo gyvūnėliais, pasodinau į balną už Tomiu. Jis apsi



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kabino Tomiu rankomis, —delnuose laikė po liūtuką, - ir mespajudėjome. Džiaugiausi matydamas, kaip du berniukai jaukiaisėdi balne, tarsi būtų seni draugai, bet iš tikrųjų pažįstami tikparą, o Rovenas elgėsi taip, tarsi visą gyvenimą būtų turėjęs draugų. Nuvedžiau arklį su ant jo sėdinčiais vaikais prie ožkų ir aviųaptvaro, tuo metu tuščio. Vyrai, radę atkampią vietą, skerdė iš

anksto pažymėtus gyvulius. Vos mums priartėjus, Rovenas, neaišku kodėl, sustingo ir pradėjo klykti:

- Mikroautobusas! Mikroautobusas!Turėjau apgręžti Juodę ir grįžti prie mikroautobuso, nes Ro-

veno klyksmas pranašavo priepuolį. „Dieve, koks sunkus ry

tas“, - pagalvojau. Vos priartėjus prie mikroautobuso Rovenasėmė reikalauti:- Nukelk! Nukelk!Nukėliau jį ir Tomiu nuo Juodės nugaros; abu įšoko į mikro

autobusą.- Rupertai, - netikėtai išgirdau Tulgos balsą. Jis priėjo taip

tyliai, kad nepastebėjau.- Manau, puota jau paruošta. Šeima kviečia į jurtą.- Puota? - susidomėjo Kristina. Ji tuo metu sėdėjo ant mik

roautobuso laiptelio. - Kokia puota?- Valgysime stepės delikatesus, - paslaptingai atsakė Tulga.

- Aš liksiu čia, - nusišypsojo Kristina. - Prižiūrėsiu Roveną irTomiu. O tu eik, brangusis.Vaišės buvo suruoštos toje pačioje palapinėje, kurioje jau

buvau lankęsis. Abu su Tulga buvome pasodinti garbingiausio je vietoje. Michaelis, Džastinas ir Džeremis buvo paruošę savokameras ir garso įrangą filmuoti, kaip į stalą išdidžiai nešamas



7 \uopuoliai ir pakilimai

dubuo su garuojančiais ką tik išvirtais gyvulių organais. Giminėsvadas ir trys jaunesni vyrai, kurie turėjo lydėti mus kelionėje, bei jų žmonos stebėjo, kaip dubuo padedamas priešais mane. Pamačiau ant stalo stovintį degtinės butelį. Pamaniau, pravers.

- Na, - tarė Tulga švelniai ironizuodamas. - Tikiuosi, šis valgis jums patiks. Tai tikras mongoliškas delikatesas, - pasakė ir

mostelėjo į krūvą garuojančios, aštriai kvepiančios, ką tik išvirtosmėsos. —Čia, - parodė į du rausvos spalvos gabalus arčiausiaimūsų, - yra plaučiai. Labai geri. Labai skanūs.

- Plaučiai! - šūktelėjau, rankoje laikydamas keraminį puodelįdegtinei, kurią pilstė pagal amžių vyriausias vyras. - Fantastiška!

- O čia kepenys, širdis ir inkstai, su visais riebalais.Iš tikrųjų riebalų netrūko - glitūs pusiau išvirusių riebalų gumulėliai buvo prilipę prie rausvų organų gabalėlių. Tulga pasilenkė į priekį ir truputį pavertė didelį metalinį padėklą.

—O čia kraujinė dešra.„Kažkas panašaus į Jorkšyro juodąjį pudingą“, - bandžiau ra

minti save. Bet jis visai neatrodė kaip Jorkšyro pudingas, kurispanašus į paprastą dešrą, ir nematyti, kad pagamintas iš kraujoir žarnų. Kai mokiausi Jorko universitete, užtektinai jo prisivalgiau. O žiūrint į šį mongolišką patiekalą, iš karto matyti, kad tikžarnos ir kraujas.

—O kas čia? - parodžiau į didelį apvalų rudos spalvos kolbospavidalo gabalą, didžiausią iš visų. Jį gaubianti plėvė grėsmingaivirpėjo —atrodė, kad neišlaikys ir visi viduje esantys siaubingidalykai išsivers į išorę.

—Atsiprašau, pamiršau pasakyti, —smagiai nusiteikęs Tulgaėmėsi taisyti padėtį, ir man sunku buvo suprasti, kas džiugino



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Tulgą: ar jį malonino mano pastangos užmaskuoti pasibjaurėjimąsiūlomais valgiais, ar tikėjimas, kad jie man tikrai patinka. —Taiskrandis, prikimštas žarnų, gerklų ir, - jis pristigo žodžių, - kaikurių kitų dalių.

- Kitų dalių.-Taip.Tiesą sakant, buvo geriau to nežinoti.- Pradėsiu nuo plaučių, - pasakiau išgėręs antrą porciją degti

nės ir ištiesiau Tulgai peilį, padėtą prieš mane. - Prašom atpjauti?Išbalęs žiūrėjau, kaip Tulga atpjauna gabalą dar garuojančių

plaučių. Ne todėl, kad man teks valgyti plautį, bet todėl, jog tas

valgis atrodė kaip plautis. Jei būtų supjaustytas į mažus gabalėlius ir pakepintas su svogūnais bei česnakais, viskas būtų gerai.Net įdomu. Bet jis buvo virtas, dievaži, virtas ir dar virpantis.Atrodo, šį valgį ruošęs žmogus galvojo, kaip čia jį pateikus pačiušlykščiausiu būdu. Ir sugalvojo, kad pakaks plautį vos vos apvirti - tada jis atrodo taip, tarsi būtų išimtas iš ką tik išdoroto gy

vulio, dar sunkiasi kraujas. Kai jį pjaustai, matyti viskas - plėvės,bronchų vamzdeliai ir visa kita, kas sudaro plautį. Tarsi sėdėtumprie skrodimų stalo.

Žinoma, mano pagarba šiems žmonėms dėl to nė kiek nesumažėjo. Nusprendžiau neparodyti, ką galvoju, ir savo apgailėti

ną baimę nutariau paslėpti po kauke ir šypsena. Paėmiau Tulgosman duodamą minkštą vos apvirusio plaučio skiltį, įsikišau įburną, greitai sukramčiau ir vartydamas akis, čepsėdamas lūpomis ir kitaip stengdamasis išvengti žiaukčiojimo nurijau.

- Puiku, - pasakiau užsigėręs degtine, o vėliau paragausiuširdies.



'Nuopuoliai ir pakilimai

Kai nurijau kąsnį, Tulga patapšnojo per petį:- Dabar jau žinai, kas yra mongoliškas patiekalas!Linktelėjau ir vos nepravirkau pamatęs, kaip senyvo vyro

žmona, spinduliuojanti iš pasididžiavimo, jog pavaišins ypatingu patiekalu, siunčia man dubenėlį fermentuoto kumelės pieno.O, Jėzau. Kas bus toliau? Išgėriau gurkšnį, įveikęs pykinimą kaip

geras berniukas, ir laukiau širdies gabalo.- Ką aš praradau? - pasidomėjo Kristina, kai po sunkaus iš

mėginimo grįžau prie mikroautobuso.Kai papasakojau, ką valgiau, ji išblyško.- Matai, mano pasirinkimas buvo geresnis, - pasakė ji. Turė

dama omenyje Roveną pridūrė: - Neatrodo, kad jis ruoštųsi išten išeiti. Lyg žinotų, kad jo vieta čia.- Gal pajodinėsime truputį? - paklausiau Roveno, įkišęs gal

vą į leopardo kailio spalvomis išpuoštą mikroautobuso vidų, kuržaidė Rovenas ir Tomiu.

- Ne, ačiū!

Ką daryti? Kadangi greitai - bent aš to tikėjausi - turėjome sušia vieta atsisveikinti, sėsti ant arklių ir iškeliauti, nusprendžiau,kad geriausia bus jėga užsodinti jį ant arklio. Šis mano sprendimas nebuvo toks despotiškas, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Jau namuose (Teksase) pastebėjau, kad geras būdas - tiksliau,

vienintelis geras būdas - numalšinti Roveno įniršį ir padaryti jįbesijuokiančiu laimingu berniuku, buvo užsodinti jį ant Betsės,atsisėsti į balną už jo ir pasileisti zovada arba galopu. Ritmiški

judesiai ir greitis visada jį nuramindavo ir pradžiugindavo. Taiginusprendžiau išbandyti šį metodą dabar. Ištiesiau rankas, pačiupau Roveną ir pasodinau ant Juodės, kaip darydavau namie. Jo



ŽIRGŲ BERNIUKAS

priešinimasis tuoj pat virto krizenimu, paskui juoku, o netrukus,man kulnais raginant mažąją kumelę bėgti zovada, jis jau laimingas šaukė:

- Greičiau! Greičiau!Tuo metu pamačiau iš pagrindinės jurtos grįžtantį Džeremį.—Pasivykime Džeremį! Ar nori pasivyti Džeremį?-Taip!Daviau ženklą arkliui pereiti į risčią ir joti mūsų draugo link.

Šis vos spėjo pasitraukti. Roveno juokas skambėjo kaip varpelis -tai buvo pats gražiausias tą rytą mano girdėtas garsas. Mačiau,kaip kiti mūsų grupės nariai būriavosi aplink arklius. Meldžiau

Dievą, kad jie greičiau susiruoštų, nes žinojau, kad gera Rovenonuotaika ilgai netruks. Troškau, kad pajudėtume tuoj pat.

Kaip tik tuo metu trūko balno pavarža, tiksliau sakant, metalinis žiedas, kuriuo pavarža buvo tvirtinama prie balno pagrindinės dalies. Ji neišlaikė sukimo momento, kai, stipriai įsitempusJuodės pilvo raumenims, kaip griausmas lėkė plačiu ratu, mums

dar kartą „nusitaikius“ į Džeremį. Pajutęs, jog slenka balnas,Juodei daviau ženklą sustoti, stengdamasis, kad kiekvienai balnakilpei tektų vienodas svoris. Tačiau kai ji sustojo, mano pėdosišsilaisvino, ir Rovenas nuskrido ant žolės, o paskui jį ir aš. Blogas meistras dėl nesėkmės visada kaltina įrankį, bet, velniai grieb

tų, balno, juolab vos prieš šešias savaites specialiai pirkto naujobalno, dalys neturėtų taip greitai lūžti. Tiesą sakant, tai buvovienintelis balnas, tinkamas man sėdėti su sūnumi per kelionęMongolijoje. Džiaugiausi bent tuo, kad Rovenas krisdamas netnecyptelėjo. Užsisodinau jį ant pečių ir nubėgau atgal, vesdamaskantriąją Juodę, nes reikėjo surasti ką nors iš gidų, kas padėtų



7 \iwpuoliai ir pakilimai

greitai sutaisyti balną. Priėję prie arklių, pamatėme, kad visi užsiėmę. Džastinas, atsinešęs didelius balnamaišius savo garso įra

šymo įrangai susidėti, bandė juos pritvirtinti prie arklio balno,

bet jam nesisekė.

- Jojam! Jojam! Vykimės Džastiną! - rėkė man ant pečių sė

dintis Rovenas. Jo balsas darėsi vis spigesnis, ir tai buvo blogas

ženklas. Kristina sėdėjo ant savo širmio ir susinervinusi klausi

nėjo Tulgos:

- Ar tas arklys tikrai ramus?

Kristina - nebloga jojikė. Bet jai trūksta - tą pripažįsta pati -

vidinio instinkto, žadinančio norą nurodyti arkliui, ką daryti

tada, kai jis to daryti nenori. Tokia intuicija raiteliui labai reikalinga, nes arklys yra bandos gyvulys, įpratęs, kad jam vadovautų

(žinoma, ne brutaliai) bandos lyderis. Panašūs yra šunys. Taigi

raitelis privalo arkliui vadovauti iš dalies naudodamas išmoktus

metodus, iš dalies savo valios jėga. Kristina nemokėjo primesti

savo valios kitiems (išskyrus savo vyrus). Tai nereiškia, kad ji yra

silpnas žmogus. Priešingai. Iš mano pažįstamų mažai kas taipsugeba save apginti kaip ji. Bet jai tiesiog neįdomu nurodinėti

arkliui, ką daryti. Deja, jeigu tu sėdi arkliui ant nugaros, privalai

nurodinėti, nes antraip nesijausi saugus.

- Ru, ar šis arklys tikrai normalus? - paklausė ji sėdėdama

ant iš pažiūros labai ramaus jai paskirto arklio? —Kiek raginčiaukulnais, neina ir tiek.

- Todėl, kad jis nenori palikti kitų, - atsakiau nerūpestingai,

mat tuo metu stengiausi užmegzti saugų mazgą laikinai pavar

žai iš žaliaminės odos atraižos, kurią kažkur stebuklingai surado

vienas iš gidų. - Jis pajudės, kai kiti pradės eiti. Viskas bus ge



ŽIRGŲ BERNIUKAS

rai, - raminau ją, nors nebuvau tikras, ar taip bus. Rovenas vėlėmė tampyti mane už plaukų ir rėkti:

- Joti! Joti! Dar joti!

Gerai užmegzti mazgą nesisekė. Atrodė, kad mes niekada ne

pajudėsime. Pagaliau, užmezgęs mazgą, patikrinęs balno žiedus,

pasodinau Roveną į balną, pats atsisėdau už jo ir nujojau apsukti

dar vieno rato. Rovenas vėl juokėsi —juokas puikiai maskavo jo

nesaugumo jausmą. Bet to negalėjau pasakyti apie save. Juk ne

galėjau varyti ir varyti to vargšo arklio ratu, juolab kad iki vakaro

turėjome nukeliauti dar daug mylių.

Apgręžiau Juodę ir nujojau prie vis dar neišsiruošiančių ke

liautojų. Džastinas jau sėdėjo ant arklio - gerai bent tai. Maišaisu jo garso įranga buvo pririšti prie balno, o mikrofono gervė ky

šojo kaip ietis su cilindrine galvute. Tikras skaitmeninio amžiaus

riteris ant arklio! Bet Tulga, Michaelis ir Džeremis vis dar stovėjo

ant žemės ir ginčijosi. Staiga Rovenas atsistojo balne, kaip vikin

gas laivo pirmagalyje. Jis taip dažnai stovėdavo laikydamasis man

už plaukų, kad nenugriūtų.- Vaikinai! —riktelėjau, pabandęs suvaidinti vadovą, nors bal

se buvo neviltis. - Kada pagaliau pajudėsime. Nežinau, ar ilgai

Roveno nuotaika bus gera. Visą rytą ji buvo labai nepastovi, ir

netrukus galime tikėtis...

-Joti! - susierzinęs spiegė Rovenas, o tai rodė, kad nervinausine be pagrindo. - Joooooooti!

- O, Jėzau! —sušukau iš skausmo. Rovenas išrietė nugarą atgal,

išpešė man saują plaukų. Gerą momentą mes jau buvome praleidę.

- Mikroautobuuusas! Mikroautobuuusas! Lipkime į mikro

autobusą! Nukelk! Nukelk! NORIU, KAD NUKELTUM!



7 Nuopuoliai ir pakilimai

- Pajokime dar truputį! - vaidindamas linksmą, kulnais paraginau Juodę risnoti ten, kur ganėsi ožkos. Toliau buvo matyti

platesnis takas, kuriuo, kaip spėjau, turėjo joti visa mūsų grupė.

Rovenas ėmė dar labiau rėkti.

- Nekvailiok! - pasakiau, vėl bandydamas suvaidinti, kad esu

gerai nusiteikęs, nors baisiai norėjosi jį aprėkti. Mane sulaikė tik

žinojimas, kad Džastinas - prie mano marškinių buvo prisegtas

mikrofonas - fiksuoja kiekvieną mano žodį. Susivaldęs pasiūliau

dar pajoti.

- MIKROAUTOBUSAS! MIKROAUTOBUSAS! MIKRO

AUTOBUSAS! - šaukė Rovenas blaškydamasis.

Pažiūrėjau atgal. Mūsiškiai pagaliau buvo pajudėję, o iš paskos jų lėtai slinko mikroautobusas.

- MIKROAUTOBUSAS! MIKROAUTOBUSAS!

Prijojo Kristina.

- Ru, negaliu išjudinti to arklio! Turiu kas žingsnį mušti kul

nais jam į šonus. Neištversiu! Pavargau...

Aš taip pat buvau pavargęs. Sustabdžiau Juodę, nulipau ir suglėbyje besidaužančiu Rovenu palaukiau, kol privažiavo mūsų

pimpmobilis.

- Na ką gi, - atsidusęs tariau, - atiduok arklį gidui ir lipk į

mikroautobusą. Paimk Roveną. Jis nori būti ten. Gal vėliau vėl

pabandysime.Ir taip Rovenas, žirgų berniukas, į Mongolijos gilumą išvyko

dyzelinio visureigio mikroautobuso salone, išpuoštame į leopar

do kailį panašiais apmušalais ir rožinėmis užuolaidėlėmis.



1 0

Tėvo klaida

—NESVARBU, GUODŽIAU SAVE mums jojant purvinu takuir Juodės kanopoms vis slidinėjant molingame dirvožemyje. Ne

svarbu, Rovenas keliauja balne ar automobilyje. Svarbu, kad jis

yra čia. Kad keliauja. Juk taip?Žinoma, bet... bet vis dėlto taisvarbu. Svarbu.Laimė, kad praėjus maždaug valandai nuo tada, kai išvykome,

likimas man vėl nusišypsojo. Vienam mūsų gidų trūko balnopavarža, ir mes buvome priversti sustoti. Nulipome nuo arklių.Aplinkui, iki pat tolumoje matomų kalvų, plytėjo ganyklos. Mė-gavomės vėju ir tyla. Ta proga nutariau patikrinti, kaip Rovenasreaguos j pakartotinį siūlymą. Priėjau prie sustojusio pimpmobi-lio ir įkišęs galvą pro duris paklausiau:

- Ar nori vėl joti ant Juodės?Jis atsakė:

-Taip!—Nori joti su tėčiu balne ar kad tėtis vestų arklį?—Kad tėtis vestų arklį?- Gerai.Taigi dabar jis keliavo ne mašinoje. Kristina taip pat išlipo

iš mikroautobuso ir sėdo ant bėrio ilgais šviesiais karčiais ir ilga



Tėvo klaida

uodega, kurį atvedė vienas mūsų gidų. Pasirodė saulė. O su javėl bėda, ačiū Dievui, maža. Pajudėjus pasidarė karšta, todėl nusprendžiau nusivilkti drabužį, panašų į berankovę žvejo liemenę.Jo kišenėse buvo sudėta visa Roveno manta: drabužiai pakeisti,atsarginiai batukai, šlapios servetėlės, dvejos atsarginės ilgos kelnės, tvarkingai sulankstytas brezentas, jei kartais imtų lyti. Taigi

viskas, ko galėjo prireikti, buvo padėta į paskui mus šliaužiantįvisureigį mikroautobusą, iš kurio, kaip maniau, prireikus visadagalėsiu pasiimti reikalingų daiktų.

Nusirengdamas pamačiau besispyriojantį Džeremio arklį.Keista, kaip greitai gali pasikeisti arklio nuotaika. Per akimir

ką - dėl menkiausios priežasties - netikėtai suplazdėjus gyvatvorėje įstrigusio plastiko skiautei, įgėlus vapsvai, po kojų šmurkštelėjus gyvatei, netinkamu momentu pūstelėjus šalto vėjo gūsiuiar kilus stipriam triukšmui - net tingus senas ir ramus arklysgali imti spardytis arba pasileisti bėgti, sukeldamas didelį pavojų.Arklys sveria apie pusę tonos. Įsivaizduokite, kas būtų, jei jums

jojant pro siaurą tarpuvartę arba ramiai sėdint balne arklys staigaišsigąstų ir mestųsi į šoną.

Arklys pasibaidė, nes nusivilktą apsiaustą Džeremis apsirišosau aplink juosmenį. Šiltam vėjui papūtus drabužis ėmė plaikstytis, ir to pakako, kad nuolankus darbinis jo arklys, tas pats,

kuriuo Kristina vos prieš valandą skundėsi dėl perdėto lėtumo,ėmė spardytis kaip laukinis mustangas. Tuo metu, kai pamačiau, jo galva buvo nuleista žemyn, kanopos iškeltos aukštyn, o nugarabeveik vertikali.

Džeremis balne neišsilaikė. Aš tvirtai apglėbiau ranka Rove-ną, pasiruošęs nutraukti jį nuo arklio, jei šis irgi imtų muistytis.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Noras nepaklusti tarp arklių būna užkrečiamas, ypač kai jie pamato, kad vienam iš jų bandos pavyko atsikratyti raitelio.Laimė, Juodė stovėjo kaip įbesta, o kiti arkliai, nors šiek tiek

muistėsi, liko valdomi. Džeremiui, ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko, išskyrus tai, kad buvo pažeistas jo išdidumas ir purvu suteptos tamsiai rudos jojimo kelnės. Jo arklys nudūmė taku žemyn,namuose likusios bandos link, o du iš gidų nušuoliavo pavymui!

„Ar šioje kelionėje bus bent kiek ramybės?“ —svarsčiau, kaiper kupstuotą ganyklą pajudėjome link kalnų perėjos, į kuriąturėjome kilti uolų nusėtu šlaitu. Aš to tikėjausi. Bent jau tuomomentu viskas buvo gerai. Galų gale esu čia, mano sūnus sėdi

ant arklio, kurį vedu per beribę stepę, virš mūsų sklando du ereliai, šviečia saulė, bet nėra karšta, vėjas šiurena žolės kuokštus,ir... Rovenas pagaliau jaučiasi laimingas.

- Žiūrėk, - šūktelėjo jis. —Bizonas!Pastaruoju metu, kai būdavo atsipalaidavęs, jis dažnai taip

elgdavosi - rodydavo įsivaizduojamus gyvūnus ir sakydavo: „Žiūrėk, puma. Žiūrėk, dramblys.“

- Panašu, kad čia galėtų būti bizonų, ar ne? - Iš tiesų šis kraštovaizdis priminė Montaną ir Vajamongą - Laukinius Vakarus,iki juose pasirodė ir viską griauti ėmė baltieji.

- Tėti, padainuok, - netikėtai paprašė jis, švelniai linguoda

mas pirmyn ir atgal, pagal ritmą, kurį diktavo Juodė, pradėjusikilti į ilgą, uolomis nubarstytą šlaitą.- Ką dainuosime?- Meskeliaujamperkalnusirmiškus, - jis tai ištarė akimirksniu.„Mes keliaujam per kalnus ir miškus“ - sena anglų, gal škotų, liau

dies daina, kurią kartais dainuoju jam prieš miegą. Taigi pradėjau:



'Tėvo klaida

- Tomas yra dūdmaišininko sūnus, Jis išmoko groti dar vaikas,

Bet mėgsta vienintelę dainą...

- Mes keliaujam per kalnus ir miškus, - užbaigė posmelį Ro-venas, kaip visada puikiai intonuodamas.

Mes keliaujam per kalnus ir miškus Per...

- Flandriją, Portugaliją ir Ispaniją, - sutreliavo Rovenas.

Karalius Jurgis liepia ir mes jo klausom...

- Mes keliaujam per kalnus ir miškus, - vėl baigė posmelįRovenas

Aš mylėsiu tave visada...

- Kasdien bučiuosiu ir su tavimi žaisiu, - tęsė jis labai aiškiai,kaip visada, kai dainuoja.

Jei su manimi laimingas dainuosi...

- Mes keliaujam per kalnus ir miškus.- Mes keliaujam per kalnus ir miškuuus, —užbaigėme kartu.Dainuoti nebegalėjome, nes šlaitas darėsi vis statesnis ir

labiau varginantis. Ėmiau prakaituoti ir šnopuoti. Juodė rū



ŽIRGŲ BERNIUKAS

pestingai rinkosi kelią tarp uolienų, o Kristinos bėris sekė išpaskos.

Kai atsidūrėme perėjoje, Juodę vis dar vedžiau. Sustojęs pasižiūrėjau atgal j už mūsų plytintį platų slėnį. Kiek akys matė,visur plytėjo ganyklos. Tolumoje kalnai. Debesys, ganyklų vandenynas. Laisvė. Daug daug laisvės. Galbūt laisviausia vieta pasaulyje. Nepaisant baisaus maisto.

- Tėti, lipk!- Nori joti su tėčiu?-Taip.Atrodė, kad man nuo pečių nusirito penkių tonų našta.

- Tada pasislink, - paprašiau švelniai stumdamas jį į priekį,kad atsirastų vietos man. Įšokau į balną už jo. - Kuriuo keliu dabar? - paklausiau Tulgos, kuris, kaip ir jo vaikinai, jau buvo pasiekęs viršų. Mikroautobuso nebuvo matyti - jis ieškojo kito kelioper perėją. Buvome tik mes, arkliai, vėjas ir begalinė erdvė.

- Jokite šia ketera. Ji leidžiasi žemyn prie upės, kuri yra užkelių mylių. Nenuklyskite nuo ten vedančio tako.

- Pirmyn! - sušuko Rovenas. Kulnais paraginau Juodę lėkti -zovada. Kristina jojo šalia, taip pat zovada. Tolumoje priešais musmatėsi upė. Mūsų plaukai plaikstėsi vėjyje. Buvome laimingi.

Bet laimė ilgai netrunka.

Kol kas jojome smagiai. Padangėje virš mūsų treliavo vieversiai - maži taškeliai dangaus mėlynėje, jų čirenimas susiliejo įvieną sklandžią melodiją. Saulės apšviesta žolė spindėjo tai geltonuoju, tai baltuoju auksu —panašiai vakarop auksu suspindiBritanijos aukštumose augančios virgininės rovenės. Šlaitas darėsi nuolydesnis, dėl to jojome vis laisviau - tai risčia, tai zovada.



7~ėvo klaida

Rovenas laimingas juokėsi, sukiojosi balne, retsykiais plekštelėdamas man ir paprašydamas pakutenti. Pagaliau pasiekėme upę.- Sustokime, sustokime pažaisti, - ėmė maldauti Rovenas,

vos pamatęs seklų kaip gyvatė tarp neapžėlusių krantų vingiuo jantį upelį.

Atsigręžiau į Tulgą, kuris jau buvo mus pavijęs.

- Ar turime laiko?- Žinoma, - atsakė jis patenkintas. - Galime šiek tiek pailsė

ti. Jojome greičiau, negu tikėjausi, nors išvykome pavėlavę.Nukėliau Roveną ant žemės, tada pats iššokau iš balno ir švel

niai paplekšnojau Juodę. Dėkojau Dievui, kad ji pasirodė esanti

puiki - anksčiau nei mes spėjome nujoti pusę viso pirmosios dienos maršruto. Visi nulipo nuo arklių. Ilgai kopę aukštyn ir jojęarkliai galėjo bent kiek pasiganyti.

- Nujojome penkiolika mylių, - tarė Tulga, pasitaręs su gidais. Dar liko 6-10 mylių. Galime daryti pertrauką.

Kol ilsėjomės, Tulga nusprendė mikroautobusu užvažiuoti ant

vieno iš netoliesie esančių kalnų, kur tikėjosi mobiliuoju telefonupasikalbėti su Ulan Batoru kažkokiu svarbiu reikalu. Kitą dieną

jau turėjome būti rajone, iš kurio nebus jokios galimybės užmegztiryšį. Rovenas laimingas žaidė su uolų nuolaužomis ir akmenimis,gulinčiais išilgai upės kranto. Mudu su Kristina, palikę arklius pri

žiūrėti gidams, taip pat leidomės į pakrantę pas Roveną. Tuo metukiti komandos nariai, nulipę nuo arklių, mankštino kojas, ieškojoatokesnės vietelės nusišlapinti. Staiga pamatėme, kaip Rovenas išgąsčio pilnomis akimis sustingo, ėmė drebėti, pasistiebė ant pirštų,aukštyn iškėlė rankas. Iš karto supratau, kas atsitiko - jis visada taidarydavo stovėdamas. Kaip tik dėl to mums taip nesisekė išmokyti



ŽIRGŲ BERNIUKAS

jį tuštintis atsisėdus ant klozeto. Jis tuštinosi - stovėjo ant pirštųgaliukų, kūnas virpėjo, akys išsipūtusios.Drėgnos servetėlės, atsarginiai drabužiai ir visa kita, ko mums

reikėjo, buvo mano liemenės kišenėse, o ši mikroautobuse, kuristuo metu važiavo nežinia kurio iš trijų gretimų kalnų link. Taigibuvo nepasiekiamas. Tačiau reikėjo kažką daryti. Apiploviau jįupelyje, išteptus apatinius drabužius pakišau po akmenimis ir vėlužvilkau kelnes. Bet ta jam neįprasta patirtis ir priemonės, kurių griebiausi įvykus šiam nemaloniam atsitikimui, - vargu ar taiteisingas žodis disfunkcijai, kuri mus vargino reguliariai, tiksliausakant, kasdien, apibūdinti, - priminė Rovenui, kaip supratau iš

jo elgesio, kad jis yra toli nuo savo namų.Iki stovyklos, kaip buvo sakęs Tulga, mums ir liko tik pora valandų joti, bet Rovenui tai buvo labai daug. Atnešiau jį iš paupioir vėl pasodinau į balną. Gidai, baksnodami pirštais tai į artėjantįlietaus debesį, tiksliau, į debesis, tai į įsivaizduojamus rankiniussavo laikrodžius, davė mums suprasti, kad laikas judėti. Perbri-

dome upę ir slėniu jojome toliau. Čia ir prasidėjo priepuolis.Rovenas buvo susinervinęs ir pavargęs.

Tos kelios dienos nuo tada, kai išvykome iš Londono, jambuvo labai įtemptos ir atrodė kaip amžinybė. Akstinas priepuoliui buvo labai paprastas. Po 10-15 minučių, kai pajudėjome

nuo upės, sutikome du jojančius piemenis. Jie ginė prie upėsdidelę bandą avių ir ožkų.—Ožiukai! —sušuko Rovenas, pamatęs du gražius juodus ris-

nojančius ožiukus. —Pagauk juos! Noriu nulipti! Žaisti!Bet gidai, - artėjo vakaras ir grėsė lietus, - taupė laiką ir greita

risčia jojo toliau.



Tėvo klaida

- Ožiukai! ožiuuukaiLBandžiau jį nuraminti, bet jis dar labiau susierzino.

- Noriu nulipti. Nulipti!

-Tuoj atjosime į stovyklą ir...

- Mikroautobuso! Noriu mikroautobuso! Mikroautobuuuso!

Raižyta vietove mes greitai jojome aukštų kalnų link. Gidai

matė, kad Rovenas išsekęs. Aukštas jaunuolis, kurio tėvas vakarmane pasikvietė į savo jurtą, gestais rodė, kad stovykla yra už

dviejų kalvų.

- Liko tik dvi kalvos, - raminau Roveną, mintyse melsda

mas, kad tai būtų tiesa. - Tik dvi kalvos, ir galėsime voliotis

palapinėje.Bet Rovenas jau ne raudojo, o žviegė. Tai rodė, kad jis tikrai

buvo baisiai išsekęs. Patyręs daug įspūdžių, sušalęs, išalkęs. Leis

damas mikroautobusui nuvažiuoti, atėmiau iš sūnaus vienintelę

vietelę, kur jis galėjo jaustis patogiai šioje bauginančioje tuščioje

stepėje. Kaip galėjau taip idiotiškai pasielgti?

Kristina jojo šalia manęs ir taip pat bandė guosti:- Viskas gerai, brangusis, jau greitai bus stovykla.

Bet veltui.

- Padėkite! - raudojo jis toliau. - Padėkite!

Michaelis prijojo prie mūsų, kad galėtų, sėdėdamas balne,

nufilmuoti.- Paslėpk tą prakeiktą kamerą! - nesusivaldžiau. Rovenas rau

dojo vis stipriau, ir man, kaip ir kiekvienam tėvui, nuo to plyšo

širdis. Dėl to, kad berniukas neištvėrė ir dabar taip kentėjo, bu

vau kaltas aš.

- Padėkite!— nesiliovė raudojęs jis - Padėkite.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Laukti nebebuvo galima.Vis dairiausi, ar nepasirodė mikroautobusas. Jo nebuvo. Jo jome greita risčia - taip, kaip raitelis jaučia didžiausią nepatogumą. Dabar Rovenas buvo užsimerkęs, tiksliau, užsisklendęs savy

je. Autizmu sergančio vaiko tėvams nieko nėra blogesnio, kaipmatyti savo vaiką užsisklendusį dėl nervų sistemos perkrovos.

Trūktelėjęs pavadį sustabdžiau Juodę. Nulipęs nuo arklio paėmiau vaiką į glėbį. Jis buvo išsigandęs, kūnelis raudojimo iškankintas. Pervertinau jo jėgas. Smarkiai pervertinau. Spaudžiau jįglėbyje. Priėjo Kristina, vedina arkliu už pavadžio, ir apglėbė jįiš kitos pusės. Taip laikėme jį tarsi kokone, bandydami raminti,

bet jis vis raudojo. Ačiū Dievui, staiga išgirdome automobilio,važiuojančio žema pavara, riaumojimą. Atsigręžęs pamačiau, kadmikroautobusas pagaliau mus pasivijo.

TOS DIENOS VAKARE, - Rovenas jau buvo atsigavęs po priepuolio ir žaidė su Tomiu, - širdyje kaltindamas save, prisėdauprie Tulgos aptarti maršruto. Koks kvailas buvau. Nuoširdžiaimaniau, kad kelionę suplanavau pagal Roveno poreikius - maniau, galėsime keliauti pamažu ir kada panorėję, kai Rovenasužsigeis, galėsime nulipti nuo arklio, pažaisti ar šiaip padykinėti.Mano planas pasirodė esąs nerealus, kai keliauji su tokia didele

grupe, taip sudėtingai įrengiamomis stovyklomis ir tokia įranga. Kad nujotume iki Šargos ežero per aštuonias dienas, kaipbuvo suplanuota, kasdien iki pusiaudienio turėjome sukarti didelį atstumą - tai buvo įmanoma tik suaugusiam žmogui. Betne vaikui. Dabar klausinėjau Tulgos, ar nėra kelio, kuriuo prieŠargos ežero galėtume toliau keliauti mikroautobusu.



Tėvo klaida

Tulga parodė savo žemėlapyje vietą, į kurią nujoję - tam reikėtų dviejų dienų - pasiektume tokį kelią.

- Kelias nebus geras, - įspėjo Tulga. - Bet juo galima nuva

žiuoti beveik iki ežero.

- Kelias nebus geras? Ar jis blogesnis už tą, kuriuo iki šiol

važiavome?

-Taip, jis daug blogesnis. - Tulga nervingai nusijuokė, ir iš to

supratau, kad mūsų laukė dideli nepatogumai.

„Neatrodo, kad Rovenas kreiptų į tokius dalykus dėmesį“, -

mintijau ir su baime svarsčiau, kaip reaguotų kiti. Joti ant arklio

yra nepalyginti patogiau, nei važiuoti automobiliu blogais Mon

golijos keliais - tada jautiesi taip, tarsi būtum betono maišyklėje.Kas bus, jei Rovenas užsigeis važiuoti greičiau? Arba jeigu prie

ežero nebus nieko, dėl ko būtų buvę verta keliauti, juolab patirti

tokius sunkius išbandymus? Arba jeigu prireiks grįžti ir kitą die

ną lėktuvu išgabenti jį namo.

Pasikalbėjau su Tulga. Ar prarasime daug laiko, jei kitą dieną

padarysime pertrauką, kad Rovenas pailsėtų? Jis užtikrino, kadtai padaryti galima. Vieną dieną pailsėti, tada dar dieną joti, o

tada sėsti į automobilį ir važiuoti iki sibirinės dalies, kur vėl bus

galima keliauti tik arkliais. Iki to laiko dar turėjome savaitę.

Mums su Tulga nagrinėjant žemėlapį pribėgo Rovenas.

- Noriu joti tėtei ant pečių!Man tarsi akmuo nusirito nuo širdies. Jis man adeido. Iškėlęs

jį aukštai paklausiau:

- Kur eisime? Kilsime į kalną?

Į vakarus nuo stovyklos buvo status pakilimas. Gera vieta gro

žėtis saulėlydžiu.



Ž I R G V BERNI UKAS

- Į kalną! - sutiko Rovenas.Pradėjome kilti aukštyn. Rovenas, kiek pasirangęs, užsiropš

tė man ant dešinio peties, ten jam labai patiko, o aš lipau pūš

kuodamas ir sunkiai kvėpuodamas —pakilimas buvo gana status,

Rovenas gana sunkus. Pasiekę viršūnę apsidairėme.

- Atleisk, kad šiandien taip tave nuvarginau, - tariau.

Jis nieko neatsakė.

- Ar tau patinka Mongolija? - paklausiau ir jaudindamasis

laukiau atsakymo.

-Taip.

- Pažiūrėk į tuos kalnus, - parodžiau jam artimiausią, rytuose

esančią, keterą, apaugusią drebulėmis. Iš švelnios šių medžių lapijos kyšojo keturios didelės uolos.

- Gal čia yra kalnų ožių? —paklausė Rovenas. Man buvo keis

ta, kad jis, niekieno neskatinamas, sklandžiais žodžiais išreiškė

tokią logišką abstrakčią mintį.

- Gal ir yra, - atsakiau. - Gal ateikime čia rytoj ir pamatysi

me, ar yra?

- Gerai!

- Gal atjosime su Juode?

- Ne, ačiū\

- Atvažiuosime visureigiu?

-Taip!- Gerai. Atvažiuosime.



1 1

cRįvenas įveikia baimę

DREBULIŲ MIŠKUOSE, kurie augo kalnų šlaitų viršuje,buvo daug mažų laukinių braškių. Šis pasaulis labai skyrėsi nuoapačioje besidriekiančių stepių; medžių lapai mirguliavo sidabriška pilkuma, kamienai buvo ištapyti pilkais ir juodais dryžiais, anot Roveno, kaip zebro kojos, po jais vešėjo pomiškis,pilnas lauko gėlių ir peteliškių. Gausybė spalvų —raudonų irvioletinių, geltonų ir mėlynų, - mirguliavo smaragdinės žalumos jūroje, užpildančioje erdves tarp dryžuotų medžių kamie

nų. Su niekuo nepalyginamas grožis. Deja, Rovenas atsisakėišlipti iš mikroautobuso - visai nekreipė dėmesio į tą grožį irįnikęs žaidė su oro uoste nupirktais žaislais ant sėdynių, kuriųapmušalai buvo panašūs į leopardo kailį. Kelis kartus mėginauprikalbinti jį išlipti iš mikroautobuso ir keltis su manimi į uolas, kurioms tik vakar davė „kalnų ožio uolų pavadinimą“, betnieko neišdegė. Vos man prabilus, jis imdavo klykti: „MIKROAUTOBUSAS!“

Į žydrą dangų kaip ugninių tvirtovių sienos kylančios uolosbuvo išdabintos žaliomis ir oranžinėmis samanomis, iš jų plyšiųsvyrančiais paparčiais ir gėlėmis.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Eikš, Rovenai, - pakviečiau jį dar kartą pro atviras mikroautobuso duris, musėms tingiai zvimbiant aplink. - Lipam įuolas.

- MIKROAUTOBUSAS!- Šios kelionės įspūdžius pavadinsime „mikroautobuso ber

niuku, - juokavo Kristina. Atsigulusi ant nugaros tarp gėlių iraukštų žolių, ji mėgavosi saulės spinduliais ir šnekučiavo su Tulgabei komandos vaikinais. Aš taip pat nusijuokiau, bent jau savyje.Arkliai, kuriais į kalną gidai pakilo paskui mikroautobusą (neįtikėtina, kad šis rusų inžinierių sukurtas visureigis gali pasiektitokį aukštį važiuodamas raižytais šlaitais), patenkinti prunkštė

paleisti per visą pavadį. Aš laikiau Juodę taip pat paleistą per visąpavadį.- Mes nejosime, - įkalbinėjau Roveną. - Juodę vešimės tik

tam, kad neštų mūsų daiktus, jei šlaitas pasidarytų per daug status. —Tas maždaug šimto žingsnių tarpas, kuris skyrė mikroautobusą nuo kalno papėdės, buvo labai status, todėl nekeista, kad

norėjau, jog nešike būtų Juodė, o ne aš. - O, ką gi aš čia turiu? -žaismingai pasakiau, apkabinęs Roveną per liemenį iš užpakalio,kai jis dėliojo lėktuvėlius ir kūgio formos kelių ženklus ant mikroautobuso sėdynės su leopardo „odos“ apmušalu. - Norėčiau,kad tu jotum. Bet spręsk pats. Na, eime į uolas.

- MIKROAUTOBUSAS!- Eikš! - iškėliau jį iš mašinos ir, nepaisydamas protesto, kurismano įgudusiai ausiai nežadėjo didelio susierzinimo priepuolio,pasisodinau ant pečių.

- Einam žiūrėti kalnų ožio! - išgirdau sakant jį, tarsi ką tik,kai prašiau išlipti iš mikroautobuso, nebūtų spyriojęsis.



'Tôvenas įveikia baimę

- Einam! - pasakiau su palengvėjimu. Tempdamas už pavadžio tingiai nusiteikusią Juodę, ėmiau kopti j statų šlaitą rinkdamasis arkliui eiti tinkamą kelią šalia didelės uolos. Čia, priepat kalno, matėsi zigzagais išminti takai - kalnų ožių ar kokiųkitų gyvūnų. Kilome lėtai, aš uždusau, bet džiaugiausi išviliojęsRoveną iš to prakeikto mikroautobuso.

Pasiekęs keteros viršų, pastačiau Roveną ant žemės, o Juodępririšau prie šiurkštaus vėjų nugairinto, trumpo ir keistai susukto pušies kamieno. Matyt, žiemą ši aukštuma su gausia augalijaatrodo visai kitaip. Tada užlipome ant plačios granito plokštės,kuri tarsi plokščias stogas dengė stačią uolą.

- Žiūrėk! - sušuko Rovenas. —Erelio lizdas!- Tikrai, - atsakiau vis dar uždusęs, net nepažiūrėjęs. Buvautikras, kad tai dar viena iš Roveno fantazijų, sukeltų besikeičiančios jo nuotaikos.

- Jis teisus, Ru, - tarė Kristina, užlipusi ant uolos mums išpaskos su Tulga.

- Tikrai tai erelio lizdas, - santūriai patvirtino Tulga.Pušelių giraitėje, šiek tiek žemiau akių lygio, buvo sukrauta

krūva pūkuotomis plunksnomis apkibusių šakų, sudariusių veikiau plokščią pakylą negu lizdą.

- Tikrai! - patvirtinau nustebęs.

Rovenas nieko nelaukęs nuėjo uolos krašto link.- Erelis.- Atsargiai! - Abu su Kristina metėmės paskui jį, bet veltui

jaudinomės. Rovenas, kaip visada sumanus, kad galėtų pažiūrėtižemyn, atsigulė ant pilvo. Mes pasekėme jo pavyzdžiu. Ereliolizde nebuvo, tik mėtėsi plunksnų ir kaulų. Apačioje pro mirgu



ŽIRGŲ BERNIUKAS

liuojantį drebulių lapijos skliautą matėme arklius, mūsų komandos narius ir gidus, kiek žemiau daubą šlaite, kurioje drebulės

buvo užleidusios vietą žiedais nusagstytai pievai, o dar žemiau

žalsvą, melsvą ir galiausiai violetinę bekraštybę, nuo kurios svai

go galva. Baugu buvo žiūrėti, dar baugiau įsivaizduoti, kaip pasi-

leidi skristi virš tos begalinės banguotos erdvės, tarsi būtum erelis

ar sapnuotum, ir... kaip Ikaras krinti. Klausiausi šalia gulinčio

sūnaus kvėpavimo.

- Ar tau patinka Mongolija? - paklausė Roveno Kristina.

- Taip. Patinka!

- Ar čia gražu? - paklausiau.

-Taip!- Myliu tave, Rovenai. - pasakiau.

Jis neatsigręžė į mane. Bet prisimerkęs, kaip visada, žiūrėdamas

į apačią, ten, kur susitinka dangus ir žemė, dalykiškai atsakė:

- Ir aš myliu tave, tėti.

Koks prisipažinimas! Retas kaip brangakmenis. Atsisėdau, pa

ėmiau jį į rankas ir apglėbęs prispaudžiau prie savęs. Paslaptingą

ir nesuprantamą savo vaiką.

Tada iš apačios atsklido stiprus vieno iš mūsų arklių žvengi

mas. Jį išgirdusi Juodė taip nusižvengė, kad krūptelėjome.

Rovenas ėmė blaškytis mano glėbyje ir rėkti:

- Aaaaaaaa! Namo! Namo\ MIKROAUTOBUSAS! MIKROAUTOBUSAS!

- Taip ir nepamatysim kalnų ožio, - mėginau šmaikštauti, po

kelių minučių sodindamas sūnų į jo mėgstamą mikroautobusą.

- Nejaugi mano planas sužlugs? —neslėpiau nusivylimo nuo

Kristinos.



Mudu su Kristina keliaujame po Kodagu regioną (Indija). Rattjan Abraham

Su ką tik gimusiu Rovenu. Kristinn Neff



Roveno močiutės negalėjosuprasti, kodėl jų anūkėlis taip

keistai elgiasi. Čia jis muistosiKristinos motinos Teri rankose.Kristin Neff

Net su viščiukais.

Kristin Neff

Atrodo, kad Rovenas gebaužmegzti ryšį su visais gyvūnais,ne tik su Betse.Kristin Neff



Autizmo simptomas gali būti ir keistas pomėgis rikiuoti žaislus,

o ne žaisti su jais taip, kaip žaidžia kiti vaikai. Kristin Neff





Meldžiamės kalnų dievui —pirmojo šamano ritualas. Justin Hennard

Kai susilieja šamanoir audsto pasauliai.

Justin Jin.



Štai —išgerk švento elnės pieno (lengviau pasakyti negu padaryti).Pirmojo šamano ritualas antrąją kelionės dieną. Sakyti, kad ta diena buvo

sunki, reikštų, jog nepakankamai vertinu. Įpusėjus šiam ritualui,Rovenas pirmą kartą užmezgė draugystę. Justin Jin

Ar gali atleisti savo pamišusiam tyrui? Justin Jin



„Brolis mongolas!“ Pirmasis Roveno draugas. Justin Jin

Prieš tris dienas Rovenas dar niekaip nebūtų sau leidęstokio artumo su kitu vaiku. Justin Jin



Mama mongole! Justin Hennard

Rovenasįveikė baimę.

Justin Jin



Rovenas ir Tomiu žaidžia tada, kai Rovenas įveikia baimę. Justin Jin

Sustojame, kad Rovenas įsigytų naują draugą. Justin Jin





Stebi peizažą propimpmobilio langą.

Ką jis mintija? Justin Hennard

Kalnų perėjoje Pietų Sibire

po devynias valandas trukusiokopimo aukštyn. Kur yra elniųaugintojai? Justin Hennard



Meldžiame Dievą, kad Žydrė nesukluptų... Michel Scott

Jurta prie Šargos ežero. Ant stogo džiūsta varškė. Justin Hennard



Rovenas ir Abrakadabra —kokia meilė! Justin Hennard

Dukha žmonių palapinės. Šmėklos palapinė yra kairėje. Michel Scott



Dukha žmonės vis dar

keliauja elniais. Rovenas jau nebe ant arklio,bet ant elnio.

Justin Hennard

Rovenas trečią dieną suŠmėkla —ar tai tas stebuklas,dėl kurio atvykome.

Justin Hennard



Grįžęs iš Mongolijos Rovenas, anksčiau vengdavęs bendraamžių,susirado visą būrį draugų. Michel Scott

Vaikai mokomi New Trails fermoje. Čia gali ateiti autistai ir nesveikivaikai mokytis joti ir gydytis. Jei Rovenas nebūtų man atvėręskelio pas Betsę, to niekada nebūtų įvykę. Kristin Neff



Po dešimties mėnesių - Rovenas savarankiškai joja ant Betsės.Trūksta žodžių džiaugsmui išreikšti. Michel Scott



‘jRgvenas įveikia baimę

- Nesijaudink, mielasis. —Kristina uždėjo ranką ant manosios. - Viskas susitvarkys. Jam reikia laiko prisitaikyti.- Gal aš klydau. Jis net nepažiūrėjo į arklį.- Suprantu, mielasis, suprantu. - Kristina nuleido galvą, lyg

nebežinotų, ką sakyti. Rovenas vėl žaidė su savo žaislais. Vairuotojas užvedė variklį.

- Važiuokim atgal į stovyklą, noriu pamatyti Tomiu, - prašėRovenas.

- Ar neprieštarausi, jei žemyn nusileisiu arkliu? - paklausiauKristinos. - Man reikia...

- Žinoma, - atsakė ji ir pabučiavo mane. - Viskas bus gerai.

Tikrai.Bet aš tuo beveik nebetikėjau. Kas bus, jei Rovenas vėl atsisakys joti? Jei man nepavyks, nors šalia turime puikų arklį, sustiprinti jo ir mano pasaulio ryšių? Gal jam reikia daugiau laikoįveikti save ir savo baimes? Namuose geriausias būdas padėti

jam - pasodinti į balną. Kartais net priešgyniaujantį. Gal išban

dyti šį būdą čia? Kad ir šį vakarą.Kulnais paraginau Juodę joti greičiau, kad pavyčiau Tulgą ir

kitus. Ji pasileido šuoliais. Mano plaukai plaikstėsi šiltame vasaros vėjyje.

TĄ POPIETĘ VĖL SMARKIAI LIJO. Mes sulindome į palapines ir laukėme, kol lietus liausis. Rovenas tai žaidė su žaislais, taiklausėsi Kristinos skaitomų knygučių, tai kuteno mane, kad atsakyčiau tuo pačiu. Maždaug po valandos, išgirdęs lauke šauksmus ir juoką, iškišau galvą iš palapinės ir pamačiau, kad Michaelis ir Džeremis, plekšnodami intymias savo vieteles, nuogi




bėgioja lietuje, o Tulga, vairuotojai ir gidai, triukšmo išvilioti išpalapinių ir priedangų, raitosi iš juoko. Tai prajuokino ir mane.Kol baigėsi lietus, skaičiau Rovenui knygas, o Kristina savajamepalapinės šone atsigulė pogulio. Kai pabudo, palikau ją ir Rove-ną dainuojančius ir nuėjau prie pririštų arklių.

Vienas iš gidų tuoj pat pribėgo prie manęs, pagavo Juodęir atspėjęs, ko noriu, uždėjo jai balną. Jis lydėjo mane, kai vedžiau arklį prie palapinės. Du ereliai, mėgaudamiesi šilto orosrove, kilo į viršų, - atrodo, šie paukščiai dažnai skraido podu, - komunikuodami vienas su kitu aštriais ir aiškiais garsais.Pilkame danguje daugėjo auksinių, rožinių ir mėlynų atspalvių.

Aukščiau tos vietos, kur turėjo nusileisti saulė, plytėjo žydraprošvaistė, kurią užtemdyti kėsinosi kitas tamsus lietaus debesis. Žolė spindėjo auksu. Besileidžiančios saulės spinduliuosenuostabiai atrodė viskas: žemė, kalnai, rupšnojantys arkliai, netoliese esančių žmonių veidai.

Prie mūsų prisijungė dar du gidai. Nebetikėjau, kad man

pasiseks. Maniau, esu blogiausias tėtis pasaulyje. Nors nebuvome kalbėjęsi apie praėjusios dienos įvykius, tikriausiai jie jautėmano nuotaiką ir širdyje mane palaikė, bet į asmeninę erdvęnesikėsino. Stebėjausi natūraliu instinktyviu jų taktiškumu irsantūrumu. Vienu momentu aš turbūt išsidaviau, nes vyriau

sias jų man nusišypsojo ir patapšnojo per ranką, taip išreikšdamas moralinę paramą.—Nagi, —sušnabždėjau kumelei. —Padėk man. Gerai?Privedžiau ją prie palapinės, kur Kristina nežinia kelintą kar

tą —tai buvo matyti iš jos pavargusio balso - dainavo Rovenuidainelę apie dailidę.



Tevertas įveikia baimę

- Rovenai, eime pajodinėti su Juode, - pakviečiau atitraukęspalapinės užtrauktuką.- Neeeeeeeeeee, ačiū! Palapinė! Palapinė! Dainuoti su mama! -

ėmė šaukti Rovenas.- Nagi, eik, Rovenai, - paragino nuo dainavimo ir sūnaus

irzlumo pavargusi Kristina. —Nors truputį!

- Rovenai! - šūktelėjo pro palapinės plyšį šalia manęs netikėtai atsiradęs Tomiu. - Roveeenai!

Pamačius naująjį draugą, Roveno nuotaika iš karto pasitaisė, bet kai apkabinau jį ranka per liemenį, pakėliau aukštyn irpasodinau į laukiančios Juodės balną, vėl subjuro. Rovenui už

nugaros Tulga pasodino Tomiu.- Rovenai! - Tomiu apkabino mano sūnų per liemenį. Manvedant Juodę su balne sėdinčiais vaikais pasivaikščioti, už mūsųkaip blizgantis auksinis diskas leidosi saulė.

Deja, tas pasivaikščiojimas buvo trumpas. Neaišku dėl ko,Rovenas staiga pradėjo klykti:

- Nukelk! Nukelk ant žemės! Palapinė! Palapiiiiinė! PALA-PIIINĖ!

Gali jis norėjo joti greitai? Nukėlęs ant žemės Tomiu, atsisėdau į balną už Roveno, apgręžiau Juodę ir kojomis daviau ženkląbėgti zovada. Rovenas klykė dar labiau. Tas klyksmas aidu atsi

liepė nuo mus supančių kalnų. Paskui užsimerkė. Nebežinojau,ką daryti.Vėl išgirdau tą patį, kaip anksčiau, vidinį balsą man sakant:

Pabandyk dar kartą.

Paleidau arklį visu greičiu tolimesnės kalvos šlaito link, tadaatsilošiau atgal pakeldamas Juodę ant užpakalinių kojų ir apgręž-



ŽIRGŲ BERNIUKAS

damas. Zovada adėkėm dar kartą prie palapinių. Rovenas nebeklykė. Jis krizeno.- Tu mažas apgavikas! - švelniai paerzinau.- Apgaviiikas! - pakartojo patenkintas Rovenas.—Tu Skubio berniukas! - jam labai padkdavo, kai taip jį šauk

davome. - Tu man neduodi ramybės. Ar dar nori joti?Pramuštgalviškai pažvelgęs į mane, Rovenas atsakė:- Joti!Stuktelėjau kulnais Juodei į šonus, kaip niekada anksčiau

staiga pasijutęs be galo laimingas, nes Rovenas vėl buvo laimingas ant arklio. Mes nujojome per visą lygumą, gale sustojome

ir apsigręžėme. Norėjau kaip įmanoma geriau pasinaudoti tuomomentu. Meldžiau Dievą, jog pašnabždėtų, ką daryti, kad Rovenas pasijustų dar laimingesnis. Po akimirkos paklausiau:

- Nori joti stovėdamas?Tai Rovenui visada labai patiko. Aš leisdavau jam atsistoti ant

balno iškyšos. Viena ranka laikydavau jį apglėbęs, o kad geriau

išlaikytų pusiausvyrą, liepdavau įsikibti viena ranka man į plaukus. Laisvąja ranka galėjo daryti ką panorėjęs. Dėl atsargumotaip jodavome tik žingine. Bet dabar nebuvo kada laikytis saugumo taisyklių. Šiaip ar taip, Juodė su mumis elgėsi ne blogiau kaipBetsė - tuo buvau įsitikinęs dieną anksčiau.

- Pamėgink, Skubio berniuk! - paraginau nusprendęs tokiapoza nujodinti jį prie palapinių zovada. - Atsistok!Juokdamasis Rovenas pakėlė savo kelius aukštyn ir, pėdomis

remdamasis man į šlaunis, pasiekė jomis balną, tada įsitvėrė įplaukus ir atsistojo. „Juode, tik nepadaryk ko nors bloga,“ —nesąmoningai tyliai ištariau sau ir, ranka tvirtai apkabinęs Roveną



Rovenas įveikia baimę

per liemenį, paleidau kumelę atgal prie palapinių. Roveno juokas skambėjo ore, o besileidžianti saulė metė ant mūsų rožinių irauksinių siūlų voratinklį. Juodė pasirodė esanti labai supratinga,kai man dar nespėjus duoti ženklo perėjo į žinginę.

- Valio! - susukau. - Tu tai padarei! Valio, Rovenai!

Kai sūnus atsigręžė ir pažvelgė į mane, jo akys spindėjo

džiaugsmu. Jis suvokė, kad pagaliau įveikė jį kaustantį nerimą irbaimę. Galbūt pirmą kartą per savo trumpą gyvenimą jam pavyko tai nugalėti, pakilti aukščiau ir išsilaisvinti.

- Valio, Rovenai! - jis pakartojo mano žodžius. Prisimerkęs,žiūrėdamas į mane, - tai būdinga autistams, - atrėmė savo kaktą

į manąją. Jis pulsavo gyvybe ir spontanišku džiaugsmu.- Rankos aukštyn, - šaukiau iškėlęs savo rankas, kad jambūtų saugu atsilošti ir atsiremti į mano krūtinę ir kaklą. - Valio,Rovenai!

- Rankos aukštyn! - sušuko ir jis, išdidžiai iškėlęs savo kumštelius į viršų. - Valio, Rovenai!

Žiūrovai - Kristina, Tomiu, Tulga ir gidai, Michaelis, Džere-mis, net santūrieji Džastinas, Nara, mūsų vairuotojai ir paniurėlėvirėja - sveikino jį linksmais šūksniais ir plojimais.

- Valio, Rovenai! - šaukė jo gerbėjai, o jis kartojo tuos žodžius vis keldamas suspaustus kumščius į orą.

Tada perdaviau jį, linksmai krizenantį, į laukiančios motinosrankas kaip tik tuo momentu, kai už kalno keteros išnyko paskutinis didelio raudono disko ruoželis.

- Kur degtinė? - paklausiau, stovėdamas linksmai nusiteikusių žmonių būrelyje. Tomiu lakstė aplink aukštyn iškeltomis rankomis. Kristina paleido iš glėbio Roveną, ir šis nubėgo



Ž I R G U B E R N I U K A S

pasitikti draugo. Savo draugo. Puolę vienas kitam į glėbį, jienuvirto ant žolės pasivolioti. Paskui Tomiu atsistojo ir pradėjošokti lėtą pergalės šokį, linguodamas klubais, aukštyn iškėlęsrankas - šį šokį paprastai šoka Mongolijos imtynininkai, kaipasiekia pergalę. Tomiu padėjo Rovenui atsistoti ir bandė mokyti šokio žingsnių.

—Taip jis nori parodyti, kad Rovenas laimėjo! - tarė Tulga juokdamasis.

Rovenas nudūmė - pro Tomiu, pro mus visus —šaukdamas:—Aš arklys! Aš arklys! Aš šuoliuoju! Šuoliuoju! Šuoliuoju!Jis dar ilgai lakstė mėgdžiodamas šuoliuojantį arklį.

Atėjo Džeremis ir atnešė skaidrios kaip krištolas Gengischanodegtinės - ji yra geriausia Mongolijoje - butelį. Kai Tulga atidarėbutelį ir pakėlė tostą už Roveną, jau buvo prietema.

—Zinai, Ru, - prakalbo Džeremis, nurijęs antrąjį gurkšnį. -Manau, dabar tavo malda jau išklausyta.

—Taip, - atsakiau ir atidaviau butelį gidams, atėjusiems išger

ti už Roveną.—Aš turiu omenyje konkretų dalyką, - kalbėjo Džeremis. -

Kitados, man girdint, tu esi sakęs, kad atkimši butelį šampanotada, kai Rovenas tau pirmą kartą pameluos, nes tai bus ženklas,kad jo pažinime įvyko pozityvus šuolis. Štai dabar tai ir įvyko.

Jis buvo teisus. Aš tikrai tai buvau sakęs. Nes kai vaikas sakotai, ko tikrovėje nėra, jam atsiveria nauja pažinimo perspektyva.Tai būtinas intelekto raidos etapas. Abejojau, ar tai galima laikyti melu, bet džiaugiausi, kad jo nuotaika staiga pasikeitė, tarsibūtų pirmą kartą suvokęs, jog ne visada reikia kliautis savo jausmais. Nors tai nebuvo visai tas pats kas melas, džiaugiausi, kad



7 lovenas įveikia baimę

jo intelekte ir vaizduotėje įvyko šuolis ir jis atsikratė nereikalingųemocinių traumų.Paėmiau man vėl atsiųstą degtinės butelį ir pasakiau:—Už Roveną, atsikračiusį savo baimių.—Išgerkime už mus visus, —įsiterpė Kristina.—Jokių išsisukinėjimų.

Butelis vėl buvo pasiųstas ratu. Rovenas ir Tomiu vaikėsi vienas kitą stepėje. Buvo jau beveik sutemę, virš kalnų pasirodė pirmosios žvaigždės.

—Už laisvę!Tulga išvertė šį tostą gidams. Šie pritariamai nusijuokė ir išgė

rė. Žiūrėjau į tamsų dangų toks linksmas, koks nebuvau jau daugmėnesių. Pasirodė mėnulio pjautuvas. Ką mums pranašauja šis jaunas mėnulis? Gal naują pradžią?

TĄ VAKARĄ MES SUKŪRĖME LAUŽĄ ir sėdėjome aplink jįvalgydami skaniai ištroškintą mėsą ir pyragaičius su daržovėmis.

Tuo metu Rovenas —tarsi euforija dėl patirtos pergalės būtų išskyrusi jo organizme amfetaminų - juokdamasis lakstė su Tomiuaplink stovyklą persikūnijęs tai į arklį, tai į erelį arba ėjo imtynių.Gėrėjausi stepės grožiu. Čia nebuvo pavojų: nei automobilių, neipavojingų skardžių ar duobių, nei nuodingų gyvačių ar plėšrūnų.

Tik begalinė vaiko sielą į viršų kelianti platybė. Iš pradžių baiminausi, kad Rovenas lakstys tarp pririštų arklių, kur yra pavojusbūti sužeistam jų kanopų, bet jis instinktyviai jų vengė. Taigisėdėjome, valgėme, gėrėme ir dainavome. Gidai mums dainavoilgas gražias piemenų dainas apie meilę savo kraštui, mes - savodar nepamirštas liaudies dainas, o vėliau metėmės į populiariąją



ŽIRGŲ BERNIUKAS

muziką - prisiminkime grupių „Abba“, „Village People“ (Džere-mis, Džastinas ir Michaelis trypė iš pasitenkinimo, kai atėjo eilė

spontaniškajai YMCA) melodijas ir visokias humoristines daine

les. Dainos liejosi, ratu keliaujant degtinės stikleliui.

Staiga, kaip tik tuo momentu, kai baigėme dainuoti vieną

iš dainų, man į glėbį įpuolė juokdamasis Rovenas. Neprisime

nu, kuriam iš mūsų pasiūlius pradėjome dainuoti dainą iš filmo

„Madagaskaras“. Tai buvo vienas Roveno mėgstamiausių filmų

iki tol, kai jis prieš kelis mėnesius staiga panoro žiūrėti ir kitus

filmukus, kad ir kokie jie būtų.

- Man patinka judėti, judėti, judėti...

- Judėti! - įsitraukė Rovenas.Tada įsiterpiau aš technostiliumi bandydamas balsu imituo

ti būgno, boso ir lėkščių garsus uz, uz, uz (žinoma, man padė

jo degtinė, bet pamėginkite ir pamatysite, kad tokią muziką

savo balsu galite atlikti ir jūs). Paskui Kristina, synth stiliumi

dainuodama Na-na-nana-na-na-na-na-na-na-na-na, paskui vėl

aš, klupdamas ir neaiškiai tardamas staiga prisimintą Jamaikos

stiliaus posmelį (baltajam vaikinui tai atleistina) pusiau repo,

pusiau regio stiliumi.

Vėliau įsitraukė Michaelis, mudviem su Kristina palaikant

ritmą:

- Na, Rovenai, na, Rovenai, na, Rovenai, na, Rovenai...Ir visi:

- Na, Rovenai, na, Rovenai, na, Rovenai, na, Rovenai.

Pagaliau —sunku buvo tuo patikėti —išgirdome Roveną, re-

puojantį laisvu stiliumi. Pačiu tinkamiausiu momentu. Iš pradžių

jis tarė beprasmius skiemenis „Heb-e-beb-e bla, Heb-e-beb-e bla,



Tôvenas įveikia baimę

hebeb-eba, hebeb-eba, hebeb-eba-bla“, paskui perėjo prie realiųpaties sugalvotų frazių: „Na, Basteri, na, Basteri, na, Basteri, na

Basteri“, „Tai Gobis, tai Gobis, tai Gobis, tai Gobis.“

Iš kur jis tai ištraukė? Tulga kelionėje mums buvo sakęs, kad jo

šeima yra kilusi iš Gobio regiono ir kad jam Gobio dykuma yra

pati gražiausia vieta Mongolijoje. Nejaugi Rovenui ši informaci

ja įstrigo? Kas žino? Ir argi tai svarbu? Svarbu, kad jis muzikavo,

ir ne bet kaip, o laisvu stiliumi. Garsiai. Mums tai buvo kažkas

nepaprasto ir nelaukto. Labai linksmo ir keisto. Kaip visada, tai

buvo neįspėjama mįslė.

Nuėjome į savo palapinę juokdamiesi. Juokėmės ir tada, kai

prieš miegą adikome šamanų mums duotus ritualus su degtine,vandeniu ir deginamomis žolelėmis. Pagaliau atsigulėme ant avies

kailių. Nuo stepės mus skyrė tik palapinės audinys, todėl prieš

užmigdamas girdėjau, kaip mėnulio jaunaties šviesoje zovada pra

lekiant arklių būriui dunksėjo kanopos. Mūsų ar kieno kito?

KITĄ DIENĄ ROVENAS vėl atsisakė sėsti ant Juodės.

- Gerai, - pasakiau, slėpdamas nusivylimą, beje, labai nevy

kusiai. - Nieko tokio. Jei jau taip nori, važiuok mikroautobusu.

Iš stovyklos pradėjome kilti neaukštos perėjos, esančios že

miau Kalnų ožio uolų link. Jose kalnų ožio taip ir nepamatėme.

Mikroautobusas kaip gyvatė pamažu šliaužė mums iš paskos.Rovenas įdėmiai tyrinėjo žaislinių gyvūnų, kuriuos atsivežėme iš

Jungtinės Karalytės, katalogą, Kristina ir Tomiu jojo su mumis.

- Kaip jautiesi? - paklausė šalia jojantis Michaelis, nutaikyda

mas į mane kamerą. Stengiausi nebūti su juo piktas. Kai nesiseka,

yra didelis skirtumas tarp to, ar esi filmuojamas antrame plane,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

ar visai iš arti. Bet privalėjome laikytis susitarimo. Antraip, ko jisbūtų vertas? Taigi turėjau susitaikyti su tuo, kad būsiu filmuoja

mas ir tada, kai išgyvensiu nesėkmes.

Michaeliui prisipažinau, kad jaučiuosi baisiai. Kad bijau. Bi

jau, kad Rovenui atsisakius joti ant arklio (kai nuvyksime j si-

birinės taigos zoną, kur gyvena elnių augintojai ir kur negalės

važiuoti mikroautobusas), nepasieksime šamanų ir negalėsime

užbaigti gydymo, kurį instinktyviai jaučiau esant reikalingą ir

Rovenui, ir mudviem su Kristina, vien dėl to atkeliavusiems į

šias beribes stepes.

- Nežinau, ką dar galėčiau pridurti, - neužtikrintai ištariau

Michaeliui, vis dar mane filmuojančiam iš savo arklio balno.- Klausyk, išjunk tą prakeiktą prietaisą. Prašau.

Kodėl Rovenas nenorėjo joti, nors vakar vakare buvo pa

tyręs tikrą triumfą? Gal jis nebenori keliauti? Bet jis sakė, kad

nori keliauti pas elnių augintojus. Gal jis tiesiog nori ginti save,

savo norus ir poreikius šioje iš dalies nuostabioje, iš dalies su

dėtingoje ir keistoje kelionėje? Perėjoje sustabdėme visureigį,

nusprendę išbandyti naują taktiką. Kristina nulipo nuo arklio,

persėdo ant Juodės, priekyje pasisodino Roveną, o aš Juodę ve

džiau. Priepuolio nebuvo, bet Rovenas jautėsi prislėgtas ir užsi

sklendęs. Mums einant perėja, ilgu žaliu taku, vedančiu žaliuo

jančios ganyklos vešliame slėnyje link, jis atsisakė atsimerkti, onuėjęs dar kelis šimtus jardų, atsisėdo taip, kad kraštovaizdžio

nematytų - veidu Kristinai į krūtinę. Įsikniaubęs į ją, užsimer

kęs jis keistai niurnėjo uz, uz, uz.

Kristina pradėjo - derindamasi prie Juodės žingsnių - dai

nuoti:



Hpvenas įveikia baimę

Esu pavargęs ir noriu namo Neseniai išgėriau taurelę

Ir tlabar jaučiuosi...

Ji ieškojo tinkamų žodžių

Lyg būčiau nykštukas.

—Esu pavargęs ir noriu pamatyti žirafą! —kimiai sušuko Ro-

venas, įsikniaubęss į jos apsiaustą. Mes pažvelgėme vienas į kitą.

Ji patraukė pečiais.

Esu pavargęs ir noriu pamatyti žirafą

Neseniai išgėriau taurelę

Ir... mane labai ima juokas.

Juodė suprunkštė ir krestelėjo galvą tarsi reikštų nepasitenkinimą prastu rimavimu.

Esu pavargęs ir noriu pamatyti...

- Kalnų ožį! - įsikišo Rovenas.

Neseniai išgėriau taurelę

Ir dabar jaučiuosi...

Kristina pažvelgė į mane, kad padėčiau.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Hm... lyg būčiau ką tik iškepęs viščiuką „Pyrex“ keptuvėje.Rovenas sukikeno.- Tu apsimetėlis! - nusijuokė Kristina.- Apsimetėlis! - pakartojo Rovenas. Ar jis suprato, ką tas žo

dis reiškia? Gal jis apsimeta? Ar tai kažkas kita, labai sudėtinga irnesuvokiama?

Priartėjome prie slėnio. Žemiau buvo matyti keletas jurtų,prigludusių prie didelio apvalaus medinio aptvaro, panašaus į tą,kurį matėme kelionės pradžioje - pilną bliaunančių ir mekenančių ožkų ir avių.

- Žiūrėk! - pašaukiau Roveną, žinodamas, kad jam tai pa

tiks. - Ožiukai!Aš neklydau. Rovenas atsiplėšė nuo Kristinos krūtinės ir atmerkė akis. Jos žibėjo. Po kelių minučių Tulgai šaukiant: No- khoi, ko-rio („Laikykite šunis“) jau buvome prie jurtų ir aptvaro.Iš vienos jurtos išbėgusi gal kokių šešerių septynerių metų mergaitė metėsi ant didelio gauruoto aviganio, kuris iššiepęs dan

tis nenuleido akių nuo mūsų. Šuo galėjo numesti lengvą kaipplunksna mergaitę, bet jis nuolankiai gulėjo po ja, o ši savo rankyte užspaudė jam nasrus. Iš jurtos išėję mergaitės tėvai visai nekreipė į tai dėmesio. Jie šypsojosi! Tulga su Tomiu prijojo pirmiir paaiškino, kas vyksta. Rovenas, mikliai nučiuožęs nuo Juodės

nugaros, mums nespėjus net susigaudyti, laimingas stovėjo suožiuku rankose ir, švelniai jį apglėbęs, rodė:- Žiūrėk, čia jo akys. Čia nosytė. Čia ausys. Čia užpaka

liukas.Pamaniau, kad būtų neblogai šį padarėlį nupirkti ir vežtis su

savimi, deja, negalėjau. Laikyti ožiuką ir Roveną balne tuo pačiu



‘Rovenas įveikia baimę

metu būtų neįmanoma, kaip ir neįmanoma jį vežtis mikroautobuse. Vairuotojai sustreikuotų.Aš neatsispyriau pagimdai dar šiek tiek su Rovenu pajodinėti.

Slėnis, į kurį atvykome, tam labai tiko - jo paklotą sudarė puikivelėna, pagal upę plytėjo nuostabi baltais žvaigždiškais žiedaisnusagstyta pieva, o virš mūsų plytintys drebulėmis ir pušimis ap

augę šlaitai mirgėjo melsvai žalios ir tamsiai žalios spalvų raštais.Išjojome ristele. Vėliau, derindamiesi prie turimo laiko, jojometai risčia, tai zovada. Matėme didelius akmenis su žmogaus įrėžtais ženklais, kuriuos, kaip vėliau Tulga paaiškino, buvo išraižękariai, prieš šimtus metus išėję iš šio slėnio kariauti su Čingischa

no armijomis. Ir didžiulį erelį, draskantį elniuko su dėmėtu kailiuku maitą. Kai prisiartinome, erelis pakilo. Neseniai sudraskytoelniuko akys dar blizgėjo. Erelis, matyt, buvo jį pagavęs aukščiaukalnuose ir atsinešęs čia sudoroti, nes slėnyje, kur jodinėja kla

jokliai su šautuvais balnakrepšiuose, elniai beveik nepasirodo.Rovenas tai verkė, tai prašė joti greičiau arba sustoti, o paskui

vėl joti. Koks jis buvo? Laimingas ar liūdnas, ar toks ir anoks tuopačiu metu? Nežinojau. Buvo momentas, kai jojant jis atsistojoant balno ir pradėjo judėti, šūkčiodamas savo kūrybos dainelę, į taktą su vienodai banguojančiais Juodės šuoliais, lyg būtųkoks arklių akrobatas, paskui staiga atsisuko į mane ir įsikniaubė

veidu man į krūtinę, tarsi būtų tokio mūsų jojimo išsigandęs.Jojimo, kai aš viena ranka laikiau jį, kita pavadį ir leidau Juodei šuoliuoti, pasitikėdamas ja, - jos gebėjimu pasirinkti kelią iršuoliuoti neklumpant. Jei ji būtų suklupusi, mes —atsipalaidavę,kokie tuo metu buvome —būtume tiesiu taikymu nusviesti į pomumis žalia migla lekiančią pievą.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Kai grįžome ten, kur buvo apsistojusi visa mūsų grupė, pavargę arkliai ėdė žolę. Rovenas sėdėjo balne užsimerkęs ir tik tada,

kai atvažiavo mus pasivijęs visureigis, nušoko ant žemės, pribėgo

prie mašinos, įšoko į ją ir įsikniaubė į savo gyvūnėlių katalogą. Jis

nesureagavo net tada, kai iš miško išlindusios vietinės melžiamos

karvės priėjo prie mūsų - ant žolės besiilsinčių ir užkandžiaujan

čių - paspoksoti ir vieną jų gidas sulaikė, kad Rovenas ir Tomiu

galėtų ant jos nugaros pasėdėti.

Netrukus turėjome keliauti toliau. Kai suvalgėme pietus-

makaronų sriubą su riebios mėsos gabaliukais, debesys prasiskyrė

ir išlindo saulė. Nuo karščio mane suėmė miegas. Sunėręs rankas

už galvos, atsiguliau aukštielninkas žydinčių ramunių pievoje irnepajutau, kaip užmigau.



1 2

CMikroautobuso berniukas

PALIKOME ROVENĄ automobilyje su Tomiu ir Michaeliu pa

bandyti, kaip jis elgsis dabar, kai pirmą kartą gyvenime susidrau

gavo su bendraamžiu vaiku, ir išjojome dviese. Mudu su Kristina.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos. Išskyrus tada, kai mūsų aplankytibuvo atvykusi viena iš močiučių, Roveną prižiūrėjome patys. Ne

todėl, kad nebūtume mėginę pasisamdyti auklės ar nenorėję bent

kiek pailsėti dviese be vaiko. Jo įniršio priepuoliai, pasireiškian

tys klyksmais, savęs mušimu, galvos daužymu į grindis ir kitaip,

įstumdavo į neviltį kiekvieną auklę, o kur dar nuovargis, papildo

mas darbas dėl vaiko tuštinimosi į kelnes, jaudinimasis, kad negali

jo kančios palengvinti, paguosti, nuo joautizmo pabėgti. Kad bent

kiek išsiblaškytume, kartą per savaitę išleisdavome vienas kitą pasi-

būti su draugais, bet tokių malonumų, kaip dviese restorane pava

karieniauti, nueiti į kiną ar šokius, jau seniai buvome atsisakę.

Ir štai dabar, mums jojant vis platėjančiu slėniu, - arkliai žengė taku per pievos vidurį, o mikroautobusas važiavo grublėtu ke

liu, einančiu išilgai atokiau stūksančios kalno sienos, - Rovenas,

mūsų nuostabai, atrodė patenkintas likęs be mūsų. Turėjome pa

siėmę portatyvinę radijo stotelę, kad būtume pasiekiami, jeigu jį

staiga apimtų nerimas ir prireiktų mamos.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Žiūrėjau į šalia jojančią ilgakoję gražuolę savo žmoną, kaipvisada elegantiškai sėdinčią balne. Lengvas vėjas kedeno ilguskaštoninius jos plaukus. Oro temperatūra buvo ideali - apie 17laipsnių. Atsigręžusi į mane ji paklausė:

- Ar gali patikėti, kad jis mus išleido?- Negaliu. Man atrodo, kad štai štai suskambės signalas, ir

Michaelis praneš, jog vienam iš mūsų reikia grįžti.- Retai kada galite pabūti dviese, ar ne? - įsiterpė greta jojan

tis Tulga. - Čia puiki vieta vienam kitu pasidžiaugti. Žiūrėkite,kaip gražu.

Jis buvo teisus. Dabar kalnai, kuriuos matėme, buvo aukš

tesni, ryškiau išsiskyrė viršūnės ir keteros. Šlaitų apačioje vešėjo visžaliai medžiai ir drebulės. Nebuvo matyti jokios gyvenvietės, jokių jurtų, net gyvulių bandų. Tik atvira erdvė. Iroras... kaip vynas.

- Gal tai ženklas, kad mūsų gyvenime atsiras kažkas nauja? -paklausė Kristina - Sakykime...

- Auklės, - užbaigiau jos sakinį.Tuo metu suskambėjo radijo stotelės signalas.- Sveiki! —spustelėjau jungiklį. —Sveikas, Michaelį. Ar vis

kas gerai?Kurį laiką kitame gale buvo tyla. Paskui išgirdau Roveno

balsą:- Uz, uz, uz, uz.Nusikvatojęs pagarsinau, kad galėtų girdėti Kristina, Tulga ir

kiti šalia jojantys.- Skubi! - sušukau į ragelį.Vėl išgirdau: „Uz, uz, uz, uz“ ir Michaelio su Tomiu juoką.



'JAIikroautobuso berniukas

Į šj žaidimą įsitraukiau ir aš - iš pradžių niūniuodamas tikmelodiją, paskui ir žodžius repo stiliumi iš filme „Madagaskaras“dainuojamos dainelės.

Rovenas man atsakė taip pat repu (skambant Michaelio tariamiems uz, uz, uz, uz):

- Na, Basteri, na, Basteri, na, Basteri, na, Basteri... Tai Gobis,

tai Gobis, Tai Gobis, Tai Gobis...Garsiau ir tyliau, jis stengėsi, valdyti savo juoką. Labai laimin

gas. Mums jojant per žalią slėnį.Išgirdome, kaip plazda praskrendančių poros sakalų sparnai.

Paukščiai bendravo aukštais ir stipriais balsais, skrido greitai ir

tikslingai. Priekyje mūsų jau iš tolo pastebėta neryškių kontūrųmelsvai pilkos spalvos dėmė, priartėjus arčiau, pasirodė grupelėelegantiškų, kaip kokie modeliai, gervių, susispietusių laukinioslėnio paupyje. Žydrame danguje nejudėdami kabojo balti debesys. Buvo nuostabu joti. Tiesiogbūti.

Vėl suzvimbė portatyvinė radijo stotelė. Skambino Micha

elis.- Hm, Rovenas nelabai skaniai kvepia. Įtariu, kad jam atsiti

ko avarija. Pasisiūliau jį sutvarkyti ir perrengti drabužius, bet jispareiškė: Mama, tėtis. Tai tiek.

- Dabar tavo eilė, - išgirdau sakant man iš paskos jojančią

Kristiną. Nemalonius darbus dalijomės per pusę.- Gerai, - atsakiau Michaeliui. - Manau, jūs esate nuvažiavęapie porą mylių daugiau nei mes. Greitai pas jus būsiu! Iki.

Pasitikrinęs, ar striukės kišenėje turiu drėgnų servetėlių,apatinių drabužėlių pamainą ir švarias kelnes, stuktelėjau kulnais Juodei į šonus ir šuoliais pasileidau taku. Plastiko maišelis



ŽIRGŲ BERNIUKAS

su drėgnomis servetėlėmis daužėsi jai į šonus, kanopos drebinožemę, kai mes su Juode dundėjome padėti Rovenui.- Defekacija! - sušukau, apsimetęs, kad skubu labiau, negu iš

tikrųjų skubėjau, stabdydamas arklį prie mikroautobuso ir mo juodamas virš galvos servetėlėmis. - Defekacija!

Prie mikroautobuso stovintis Rovenas sukrizeno. Šalia stovėjoTomiu, pirštais užsispaudęs nosį. Šią sceną stebėjo mūsų stambusis vairuotojas, taip pat maža mergaitė kartu su savo liesu kaipbotagas seneliu - jie sėdėjo šieno pilname vežime su įkinkytu

jaku, kurį buvo sustabdę, kad pažiūrėtų, kas vyksta.- Defekacija! - sušukau dar kartą ir, teatrališkai mosuodamas

drėgnomis servetėlėmis, nušokau kaip koks kaskadininkas nuošuoliuojančio arklio.- Smirdi, —proziškai pareiškė Rovenas. - Viau.

STOVYKLAVIETĘ ĮKŪRĖME PRIE UPELIO. Saulės spindulių nušviesti Tomiu ir Rovenas nusirengę žaidė su žaisliniaisgyvūnėliais linksmai čiurlenančiame upelyje. Žinojau, kad vieną ar du jie tikriausiai pames, bet nenorėjau nutraukti žaidimo,į kurį buvo įsitraukę.

Paprašiau Kristinos ir Džeremio, kad prižiūrėtų berniukus.Iki tamsos dar buvo likusi gera valanda, todėl pasiėmiau Juodę

pajodinėti. Norėjau pakilti šlaitu iki miško juostos. Su manimipasišovė joti ir Džastinas, užsigeidęs įrašyti „laukinių garsų“ -paukščių ir vėjo. Mano vaizduotė tuos „laukinius garsus“ kaipmat susiejo su nematoma iš eterio sukurta gorila. Pasisiūliauprižiūrėti arklius, kol jis išsineš keistus savo reikmenis: krepšįsu garso signalo apdorojimo įranga ir mikrofoną, vaizdžiau sa



Calibro auto buso berniukas

kant, kotą su ant viršaus užmauta didele pūkuota kojine arbapasmeigtu Pekino šuniuku. Pririšęs arklius prie dviejų berželių,kad juos skirtų atitinkamas atstumas, nes kitaip įsipainiotų įvienas kito pavadžius arba imtų peštis ir spardytis, kaip kartaisarkliai daro, atsisėdau ant kelmo. Pro lapus skverbėsi nepaprasto skaidrumo šviesa. Čiulbėjo paukščiai, iš žemiau įsikūrusiosstovyklos buvo girdėti žmonių balsai ir arklių prunkštimas.Išsitraukiau savo užrašus, spragtelėjau rašiklį, kad užrašyčiaupasikeitimus, kurių, nors ir buvo praėję nedaug laiko, buvo labai daug. Po susitikimų su šamanais Rovenas pirmą kartą savogyvenime susidraugavo su vaiku, jam pavyko įveikti savo bai

mę ir nerimą, sąmoningai persikūnyti į tai, kuo jis tikrovėjenebuvo (bent mums taip atrodė). Jis spontaniškai padainavorepą, nesipriešino, kai mudu su Kristinąjį palikome Michaeliuiprižiūrėti, ir pradėjo daugiau kalbėti.

Paskutinį kartą jis mus buvo nustebinęs praėjusį vakarą. Pavalgę kaip paprastai makaronų sriubos su riebia mėsa - vargu ar

kuris nors iš mūsų sutiktų tokiu valgiu paįvairinti kasdien savovalgiaraštį - visi gana anksti sulindome į palapines, nes staigaatvėso. Bet Rovenas nebuvo pavargęs. Iš savojo palapinės kampogirdėjau, kaip jis kalbėjosi su savimi, daugiausia nesuprantamakalba. Vis dėlto kai kuriuos žodžius man pavyko suprasti, ypač

kai kalbėjo įprasta savo tema, apie gyvūnus. Kristina jam padainavo, tikėdamasi, kad taip jį greičiau suims miegas, bet jis nė neketino miegoti. Snūduriuodamas girdėjau, kaip ji ir dainavo, irkalbino eiti miegoti, bet jis neklausė. Iš balso supratęs, kad ji jauvisai nusivylusi, išlindau iš miegmaišio, atsikėliau ir atitraukiau

jų „kambarėlio“ užtrauktuką.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Rovenai, nori su tėčiu eiti pažiūrėti žvaigždžių?- Eiti su tėčiu!- Puiku, - su palengvėjimu tarė Kristina, kai iš jos glėbio iš

sirangiusiam Rovenui tamsoje aviau kroksus. Tada paėmiau jį užrankos ir išvedžiau į šaltą žvaigždėtą naktį.

Susikibę rankomis klumpinome į palengva statėjantį šlaitą užpalapinių - kirtę siaurą purviną taką, kuris buvo vietinės reikšmės kelias —maždaug ta pačia kryptimi, kuria neseniai jojau suJuode. Keista, kad eidami tamsoje nuolydžius įsivaizduojamemažesnius, dėl to dažnai klumpame. Tarsi kalnas būtų gyvas irsumanęs pateikti mums staigmeną, staiga jis pasidaręs statesnis.

Panašias staigmenas slidininkams trasoje pateikia nei iš šio, neiiš to išlindę kupstai. Rovenas, labai guvus, risnojo šalia manęs,kalbėdamasis su savimi dainuojamu balsu.

- Žiūrėk, žvaigždės! Žiūrėk, koks gražus mėnulis. M-Ė-N-U-L-I-S. O čia kalnas. Mes einame pasivaikščioti. Tai didelis kalnas.

- Nori į mišką? - paklausiau šiek tiek retoriškai. Miškas buvogana toli, be to, buvo aplink tamsu - dangų puošė tik jaunasmėnulis ir žvaigždės.

- Taip, noriu!- Miela girdėti tavo „taip“, Rovenai.- Miela girdėti tavo „taip“, Rovenai, - tarsi aidas pakartojo

jis. - Tai puikuuuus „taip“.- Tikrai taip.Kurį laiką ėjome tylėdami. Šlaitas darėsi vis statesnis, oras buvo

toks šaltas, kad mums iš burnų virto garai. Netrukus prasidės šalnos. Mūsų tempas lėtėjo. Pamaniau, kad esame gana aukštai virš

jūros lygio. Stebėjausi, kaip staiga šiose vietose karštį keičia šaltis.



c JMikroautobuso berniukas

Tą akimirką jaučiausi puikiai: juk vaikščiojau Mongolijoje naktį žvaigždžių ir tylos apsuptyje, laikydamas sūnaus rankutę savodelne. Mes sustojome. Kalnas pasidarė per daug status.

- Kartą gyveno mažas berniukas, —staiga prakalbo Rovenastamsoje.

- Mažas berniukas.- Labai mažas berniukas. Ir jis išėjo ieškoti nuotykių.Aš bandžiau kažką sakyti —komentuoti. Mat Kristina, aš, visi

jo terapeutai ir mokytojai visada taip darėme, kad skatintume jovaizduotės ir kalbos raidą. Bet instinktyviai pajutau, kad turiuužsičiaupti.

- Labai mažas berniukas išėjo ieškoti nuotykių, - pasakė.Paskui jis ištarė kažką nesuprantamo, vėliau žodįšamanai.- Šamanai, - tęsė Rovenas tamsoje skambiu melodingu bal

su. - Taukšt, taukšt, taukšt į nugarą.Toliau išgirdau jį sakant „Tomiu“, paskui vėl kažką neaiškaus

ir žodįdraugas.

- Draugas, —vėl prabilo Rovenas. Kam jis kalbėjo? Žvaigždėms, nakčiai, sau, man, Dievui? Netrukus išgirdau: - Ir visureigis, ir arkliai... Rovenas buvo nusiminęs. Ir kalnai, ir ereliai.

Mano sūnus pasakojo istoriją. Istoriją apie savo patyrimus.Buvau apstulbintas. Jis minutėlei nutilo.

- Ar toje istorijoje yra Basteris? - pagaliau įsiterpiau, norėdamas paskatinti jį tęsti.- Taip, Basteris, Rovenas ir Tomiu. Kartą gyveno mažas ber

niukas Rovenas. Jis nukeliavo į Mongoliją. Ir matė šamanus.Rovenas vėl pradėjo eiti, tempdamas mane paskui save, dabar

jau žemyn - ten, kur prunkštė pririšti arkliai ir neryškioje mė



ŽIRG V BE RNI UKA S

nulio šviesoje spindėjo upelis. Jis beprasmiškai vebleno tardamasrealius tiesiogiai su juo susijusius žodžius: Tomiu, draugas, pira

tas, žaidimas, arklys, ereliai, šamanai.

- Rovenai, tu man pasakoji savo istoriją. Tai nuostabu.

Jis sukrizeno. Jaučiau jo šypseną tamsoje, ją išdavė ir balsas.

- Roveno nuotykis, - kalbėjo jis vesdamas mane nuo kalno

žemyn už rankos. - Roveno nuotykis.

RYTĄ SAULEI PAKILUS ir orui sparčiai įšylant ant sraunaus

upelio kranto atsisveikinome su mus čia atvedusiais gidais. At

jojo keletas vietinių piemenų, vieni per kitus, kaip tose vie

tose įprasta, sužinoję, kad čia - tokioje tolybėje - užsieniečiaiįsirengė stovyklą. Jiems čia buvo namai, viskas pažįstama. Tik

mums viskas egzotiška ir svetima. Ką ir sakyti, susitikimas su

mumis jiems buvo pramoga. Iš pat ankstaus ryto mes ardėme

palapines ir krovėmės kuprines. Turėjome atsisveikinti su ar

kliais ir gidais, kurie mumis iš širdies rūpinosi, ir susikrauti

visą mantą į visureigį. Iš kažkur atsirado degtinės butelis. Nearkliu, o motoriniu dviračiu atvykęs vyras dideliame plastiki

niame ąsotyje atvežėairago. Jau buvome šiek tiek apsvaigę, kai

ant stovyklos stalo atsirado ir termosas arbatos. Ir mongoliš

kų sviestinių pyragėlių, juokingai vadinamų lietaus žmonėmis.

Rovenas ir Tomiu taškėsi upelyje ieškodami žaislų, kuriuos vakare buvo palikę purve. Laimė, jie rado juos.

- Laikas atsisveikinti su Juode, - tariau Rovenui. - Eime, pa

bučiuosime ją ir padėkosime už rūpinimąsi.

- Atsisveikinti su Juode, —automatiškai pakartojo Rovenas,

nebekreipdamas dėmesio į tai, ką sakiau. Bet kai paėmiau jį ant



CMikroau to b ūso berti i ūkas

rankų, kad nuneščiau atsisveikinti su Juode, jis ėmė klykti. —Sumumis nebebus arklių! - šaukė spardydamasis.- Taip, tų arklių nebebus, - patvirtinau. - Eime pabučiuoti

Juodę ir atsisveikinti.Jis nurimo ir leidosi vedamas prie žolę rupšnojančios Juodės. Pri

ėjęs apkabino jai kaklą, pabučiavo į minkštas juodas šnerves ir nu

dūmė atgal prie upės, pas Tomiu. Stebėjau jį nubėgantį. Man buvoliūdna, nors praėjęs vakaras ir buvo nuostabus. Kamavo nerimas. Ikitos vietos atkeliavome arkliais. Dabar pas Sibire gyvenančius elniųaugintojus turėsime važiuoti mikroautobusu. Vadinasi, aš pats atskyriau jį nuo arklių, nors karščiausias mano noras buvo matyti Ro-

veną ant arklio. Kai padidėja nervinė įtampa, paprastai reaguoja irfizinis kūnas Taip atsitiko ir šį kartą - dilgčiojo lūpa, ir tai rodė, kadmane užpuolė pūslelinė. Meldžiausi, kad ji per daug neįsisiautėtų.

Nuo tų minčių mane atitraukė jauniausias ir aukščiausias išgidų. Jis netikėtai priėjo, paplekšnojo per petį ir, kai atsisukau,gestais rodydamas tai į Juodę, tai į Roveną, kažką pasakė mon

goliškai. Aš, žinoma, nieko nesupratau, išskyrus žodžius kurti irboli, kurių reikšmes - „arklys“ ir „berniukas“ - buvau įsiminęs.Čia pat buvo Kristina, kiti gidai ir vietiniai. Iš kažkur atsiradodegtinės butelis. Išgėriau gurkšnelį.

- Ar jis pavadino Roveną arklio berniuku? - paklausiau, ban

dydamas prasmingai susieti gido pasakytus žodžius „arklys“ ir„berniukas“. Jaučiau, kad jis norėjo man pasakyti kažką svarbaus. —Tulga! Kur Tulga. Mums jo reikia, - šūktelėjau.

Tik pašauktas keletą kartų Tulga išlindo iš mūsų palapinės -tualeto, modamas ranka, tarsi sakytų: Einu, Einu. Vargšas žmogus. Per mus jis neturėjo nė minutės ramybės.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Jis priėjo prie mūsų, išklausė, ką jaunasis gidas sakė, plačiainusišypsojo ir išvertė:

- Oho! Klausyk, Rupertai, tau didelė garbė. Jie nusprendė

paskirti šį arklį Rovenui.

- Paskirti Juodę?

- Taip, Rupertai ir Kristina. Atsisėskite... Ta proga reikia at

likti tam tikrą ritualą. Tai labai... - jis ieškojo tinkamo žodžio.

Neįprasto, tiksliau sakant, reto, kuriuo galima būtų apibūdinti

situacijos svarbumą. - Nagi, atsisėskite. Bandysiu išversti kuo

tiksliau. Turiu prisipažinti, kad esu labai nustebęs. - Jis nusijuo

kė. Atrodė iš tikrųjų nustebęs ir patenkintas.

Mes atsisėdome ant šiltos trumpai nuėstos žolės vienas šalia kito. Nuo upelio, kur žaidė Rovenas su Tomiu, retsykiais

atsklisdavo jų laimingo čiauškėjimo nuotrupos. Buvo atneštos

dvi plačios mėlynos šilkinės juostos, kokias buvome matę ka

bančias ant maumedžių šakų per susitikimą su šamanais Ulan

Batoro apylinkėse, o vėliau ant palei kelią pastatytų akmeninių

piramidžių ovoos. Tos dvi juostos simbolizavo arklius - mat jie

Rovenui paskyrė ne tik Juodę, bet ir jaunesnį bėrą arklį, kuris,

anot jų, buvo lenktynių arklys, laimėjęs daug medalių. Visus

juos mačiau kabančius vaikino senelio jurtoje tos dienos, kurią

išjojome, rytą.

- Jie sako, - vertė Tulga, - neabejojantys, kad Rovenas pasveiks. Ir kad kitą kartą atvykęs į Mongoliją jodinės savarankiškai

ir gana gerai, kad galėtų dalyvauti lenktynėse kartu su mongolų

berniukais. Juodė ir lenktynių arklys bus laikomi čia kaip jam

skirti arkliai, kuriais Rovenas galės pasinaudoti, kai vėl atvažiuos.

Jie sako, kad Rovenui viskas bus gerai. Jie stebėjo jį ir jo bendra



<JMikroautobuso berniukas

vimą su gyvuliais, su gamta ir sako, kad jūs, Rupertai ir Kristina,teisingai pasielgėte jį čia atveždami. Jis pasveiks ir grįš į Mongoli

ją. Ir jodinės savarankiškai, kaip tikras stepių vaikas.

Vos nepravirkau. Turėjau kažką pasakyti. Užsikirsdamas kalbė

jau apie tai, kad esu jiems labai dėkingas, jaučiuosi nepaprastai

pagerbtas, o tuo pat metu sukau galvą, ką galėčiau jiems dovanoti.

Prisiminiau, kad Teksase Roveno laukia Betsė - arklys, kuris ir fizi

ne, ir moraline prasme mums padėjo atvykti čia. Ir sugalvojau:

- Pasakykite, kad norėčiau jiems dovanoti eržilą —tos pačios

veislės, kokios yra arklys, kuriuo Rovenas jodinėja namuose. To

dėl atsiųsiu jiems jo sėklos, kad galėtų apvaisinti vieną geriausių

savo kumelių. Ar jiems tai tiktų?Tulga išvertė mano žodžius. Nuskardėjo pritariantis juokas.

Degtinės butelis vėl suko ratą, Kristina man sušnabždėjo:

- Ru, ar esi tikras, kad galėsi tai įvykdyti?

-Taip. Manau, kad taip. Mano senelis, kuris gyveno Zimbab

vėje, į savo rančą (ji vadinosi Brangus) importavo bulių sėklą iš

Teksaso. Ji buvo gabenama užšaldyta azote. Tulga, ar čionykščiaižmonės taip daro?

- Taip. Manau, kad daro. Girdėjau, jog panašiais dalykais už

siima Ulan Batoro universiteto Veterinarijos fakultetas. Manau,

bus įmanoma tai suorganizuoti.

Pakėlėme už tai tostą. Rovenas buvo nufotografuotas polia-roidine kamera, nors labai nenorėjo (laimė, gidai atrodė nekrei

piantys dėmesio į Roveno socialinių įgūdžių stoką), paskui dar

išgėrėme degtinės ir atsisveikinome apsikabindami. Dieve, jie

tikrai stiprūs ir raumeningi. Nenuostabu, kad su savo ištvermin

gais mažais arkliais buvo užkariavę didelę pasaulio dalį. O vėliau



Ž I R G V BE RNI UKAS

karų atsisakė ir pasuko budizmo keliu*. Ir kaip šiais žmonėmisnesižavėti - pasaulyje yra nedaug tautų, kurios panašiai nuo mirtį nešančių karų būtų perėjusios prie švietimo.

Ir štai tada vyriausias pagal amžių vietinis kažką pasakė Tulgai.Kažką, dėl ko staiga pakilo Tulgos antakiai. Supratome, kad jisbuvo labai nustebintas. Ilgai nelaukęs, jis mums pasakė iš to vyrosužinojęs, kad netoli Sargos ežero yra gydomasis šaltinis, kuriovandeniu gydomi smegenys. Maža to, jis sužinojo, kad pakeliuiį tą ežerą gyvena gydūnas, kuris gydo pasitelkdamas qi arba chi kanalus (taip Rytuose vadinama energija).

- Ar norėtumėte su juo susitikti? - paklausė Tulga. Aš pažvel

giau į Kristiną. —Tai labai paprasta, —tęsė Tulga, - nes gydūnonamai bus mums pakeliui.Aš linktelėjau galvą. Tai nepakenks, pamaniau.- O tas šaltinis, - pasiteiravau, kai vėl kratėmės nelygiu ke

liu, —ar nebus sunku jį rasti?- Anot to vyro, gydūną rasime nesunkiai, —nuramino atsigrę

žęs Tulga (jis sėdėjo priekyje su patenkintu Tomiu ant kelių). -Jis gyvena už kokių dvylikos, gal net mažiau, mylių nuo ežero. Jispatarė paklausti ko nors iš vietinių žmonių. Jie pasakys, nes taiplačiai žinomas gydūnas.

- Jei toks garsus, kodėl jūs apie jį nieko negirdėjote?

- Aš - miesto vaikas, - šyptelėjo Tulga.

GYDŪNAS GYVENO mažoje gyvenvietėje, apimančioje keletą stepėje nedarniai susispietusių rąstų namelių - vėlyvos civilizacijos ženklų.

* Vyraujanti Mongolijos religija yra budizmo atšaka lamaizmas.



'JAlikroautobuso berniukas

- Šie miestai pastatyti Sovietų laikais, kad būtų lengviau muskontroliuoti, - aiškino Tulga, kai kratėmės siaubingai duobėtu irpurvinu keliu (tas kratymasis truko apie dvi valandas). Kai kuriosestepės vietose Tulga atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad žolė augo ruožais, kuriuos vienus nuo kitų skyrė grioveliai. - Čia žmonės bandėarti stepę - kiekvienai bendruomenei buvo skirtas traktorius. Tai

nepasiteisino. Jiems nepavyko paversti stepės didžiuliu kviečių lauku. Čia vėl užaugo žolė. Tame mieste net buvo geležinkelis. Įsivaizduojate, geležinkelis. Kad būtų patogu išvežti grūdus.

Dabar čia likę tik grūdų sandėlio griuvėsiai prie bėgių kelio,vedančio iš niekur j niekur —paminklas, liudijantis apie nesėkmin

gą Sovietų bandymą pažaboti šios stepės laisvę. Miestai yra keistidariniai —pastatyk juos, žmonės gyvens juose, kad ir kokie tie pastatai būtų purvini, šiukšlini, griūvantys ir nesiderinantys su nesudarkytu peizažu. Važiuodami per šį miestą matėme slankiojančiusšunis, jakus, karves, avis, ožkas ir pabėgusius arklius. Matėme iržmonių, žiūrinčių į mus pro rąstinių namelių duris ir langus.

- Kuo jie čia užsiima? - pasidomėjo Džeremis. Tulga trūktelėjo pečiais.

Galvojome, jog reikia paruošti Roveną susitikimui su gydū-nu - bijojome, kad berniukas gali būti neramus po to, ką patyrėper šamanų ritualus prie Ulan Batoro. Bet nespėjome. Vos tik

mūsų mikroautobusas sustojo prie didelių žaliai dažytų mediniųkiemo vartų, - Tulga ir vairuotojas spėjo, kad gydūnas gyvenačia, - Rovenas jau ropštėsi iš jo.

- Einame aplankyti gydūno, - pasakė ir nubėgęs cementuotutaku per kiemą, kuriame ganėsi kelios avys ir ožkos, nelaukdamas mūsų įžengė į namą.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Mums liko tik sekti jam iš paskos. Tulga sutriko pamatęs, kadRovenas įsmeigęs akis į pagyvenusį vyrą ir jo žmoną, - sėdinčius

prie apdaužyto stalo, stovinčio žemiau sieninės portjeros, kurioje

buvo pavaizduoti bėgantys arkliai. Plačiai ir žavingai šypsodama

sis, jis pasakė nieko bendra su situacija neturintį sakinį:

- Drambliai yra kilę iš Afrikos ir Indijos.

- Tikrai taip, - patvirtinau imdamas jį į rankas ir sėsdamasis

ant didelės praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio sofos, ant

kurios sėstis mostu mus buvo pakvietusi pora, veikiau patenkin

ta nei susierzinusi dėl Roveno elgesio. Tulga mėgino paaiškin

ti mūsų staigaus pasirodymo priežastį. Dar neseno vyro veidas

buvo labai platus, skruostikauliai atsikišę, o kitos dalys tokiosšiurkščios, jog veidas atrodė tarsi ištašytas iš medžio, o vėliau

atgaivintas miškų burtininkės. Iš po rudų vešlių antakių žvelgė

protingos juodos giliai įstatytos akys.

Jei netikėtas mūsų pasirodymas šį į septintą dešimtį įkopusį vyrą

ir nustebino, jis tai vykusiai nuslėpė ir kaip niekur nieko, tarsi mes

būtume atvykę iš anksto perspėję, klausėsi, kol Tulga papasakojo

apie Roveno būklę, o paskui uždavė keletą klausimų. Sunerimau,

kai jo žmona išėjo ir netrukus grįžo su lėkšte, pilna džiovintos avies

pieno varškės. Paėmęs gabaliuką įtikinamai vaizdavau ją kramsno

jantis, kaip ir kiek vėliau prisijungusi Kristina. Laimė, kaip tik tuo

metu vyriškis pradėjo manęs per Tulgą klausinėti apie Roveną.Kiek įmanoma išsamiau papasakojęs apie Roveno būklę, jo

paprašytas, pateikiau ir žinių apie gimimą- kad gimdoje jis

buvo įsitaisęs kojomis į priekį, kad gimė mėnesiu anksčiau adi-

kus cezario pjūvį. Išklausęs mane gydūnas linktelėjo galva ir vėl

per Tulgą paaiškino, ką ketina daryti. Tulga mums išvertė:



C 'Mikroautobuso berniukas

- Jis sako, kad turi apčiupinėti Rovenui kaukolę, patikrinti,ar joje nėra užblokuotos energijos. Kaip manote, ar Rovenas leis

gydūnui tai daryti?

Labai bijojau, kad kai šis pagyvenęs vyriškis uždės rankas

Rovenui ant galvos, šis ims spiegti ir priešintis. Kad sūnui

būtų ramiau ir kad pats įsitikinčiau, jog tai nėra skausmin

ga, paklausiau, ar gydūnas nesutiktų pirma apčiupinėti mano

kaukolės.

Kai atsisėdau ant grindų priešais gydūną ir šis savo stipriais

patyrusiais pirštais ėmė čiupinėti man galvą, Rovenas smalsiai

žiūrėjo. Man ne tik neskaudėjo, bet buvo savaip malonu. Kažkas

panašaus į masažą, na gal ir į gydymą, kaip aš norėjau tikėti.Jaučiau, kaip nuo galvos iki kojų apima malonus jausmas. Už

simerkiau, bet tuo metu stengiausi išlikti budrus, kad girdėčiau

Tulgos verčiamus gydūno žodžius.

- Jis sako, kad kaukolės apatiniame dešiniajame kampe ap

tiko užblokuotos energijos, ir klausia, ar kada nors neskaudėjo

šioje vietoje galvos.

Atsakiau, kad skaudėjo. Tada vyro pirštai nuslinko į dešinę

kaukolės pusę. Tai jis darė šypsodamasis.

- Jis sako, kad tie dalykai persiduoda iš kartos į kartą, todėl

Rovenas gali turėti tų pačių bėdų, - išvertė Tulga. Gydūno ran

kos liovėsi judėjusios. Atsidusau ir paėmiau į glėbį atidžiai šiąprocedūrą stebintį Roveną.

Nustebau, kad Rovenas nerėkė, kai senas vyras vedžiojo ber

niukui po galvą. Sėdėjo ramus ir patenkintas. Gydūnas per Tulgą

patvirtino, kad Rovenas turi tokios pat užblokuotos energijos

kaip ir aš.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Jis sako, kad turite pirštais masažuoti Rovenui galvą, panašiai kaip daro jis, tai yra braukia išilgai šioje kaukolės pusėje

einančios venos, - kalbėjo Tulga. Aš įdėmiai žiūrėjau.

- Kaso man galvą, - pasakė Rovenas.

Stebėjausi tokia ramia Roveno reakcija. Jis turėjo jau seniai

būti pabėgęs nuo gydūno, nes niekam neleisdavo savęs liesti,

juolab nepažįstamam asmeniui.

Tik tada, kai gydūnas pradėjo pirštais spausti stipriau, - mė

gino, kaip sakė, išlaisvinti užblokuotą energiją, - Rovenas ėmė

spiegti. Bet tai truko labai trumpai. Gydūnas Roveną paleido

anksčiau, negu galėjo prasidėti krizė, o mums pasakė, kad jeigu

kitą dieną ar kiek vėliau pastebėsime skirtumą - vaikas bus ramesnis, priepuoliai taps retesni —vertėtų daryti kažką panašaus

grįžus namo. Jei pagerėjimo nebus, tuomet neverta - gydūnas

pečių kilstelėjimu leido suprasti, kad negali išgydyti kiekvieno

pas jį atėjusio žmogaus. Bet kaip vėliau, kai Tulga mums išvertė

gydūno žodžius, sužinojome, gydūnas pajuto tą užblokuotą ener

giją pradėjus tekėti. Kai rinkdamiesi daiktus dar paklausėme, ar

jis rekomenduotų nuvykti prie šaltinio, apie kurį buvome girdė

ję, ir šventojo ežero, patraukęs pečius, jis garbingai prisipažino:

- Nežinau.

Tuo metu į kambarį nedrąsiai įėjo jauna porelė nešina kūdi

kiu su į svogūną panašia keistos formos galva. Gydūnas atsiprašėturįs apžiūrėti šį pacientą ir gestu paprašė mūsų išeiti. Kai per

Tulgą perdavėme jam savo dėkingumą, jis nusilenkė. Ant sie

nos kabojo paveikslas, kuriame jis buvo jaunesnis, su komunistų

stiliaus uniforma, nukabinėta medaliais. Gal jis buvo vyresnis,

negu mums atrodė? Tuomet galėtų būti Antrojo pasaulinio karo



(JM i k roau to buso berni u kas

Mongolų fronto veteranas, kai Rusija nugalėjo kinus, naudodama šiuos stepių vyrus kaip patrankų mėsą. O gal buvo įtrauktasį kokį nors vėliau vykusį karą. Švelniose jo akyse nebuvo to, kasrodytų praeityje jį buvus žiaurų. Nuotrauka liudijo tik Sovietųtironiją, kurią kadaise kentė šios žemės žmonės.

Kai palikę miestą važiavome siaubingu keliu toliau, nuolatstabdydami ir darydami posūkius, paklausiau Tulgos:

- Kaip manote, ar jis tarnavo Sovietų armijoje?- Žinoma, - nusišypsojo Tulga. - Visi tarnavo. Privalėjo ati

tarnauti tam tikrą laiką. Norėjo to ar nenorėjo. Toks buvo komunizmas.

- O kaip šamanizmas? Ar tai buvo leidžiama komunistųlaikais?- Ką jūs! Jei jurtoje ar namuose rasdavo šamano būgną arba

drabužius, sodindavo į kalėjimą. Kaip ir už tokį gydymą. Žmogus, įskųstas valdžios organams kaip užsiimantis gydūno ar šamano praktika, būdavo areštuojamas. Jei būtumėte atvažiavę pas

mus prieš dešimt metų, KGB mus sektų, o aš būčiau apklaustas.Tikriausiai negalėtume to, ką dabar darome, daryti. Negalėtumesusitikti su šamanais.

- O kaip išliko tradicija?- Tėvai perduodavo informaciją vaikams. Atokiuose rajonuo

se tokiuose kaip Sibiras, kur mes dabar keliaujame, kontrolėsbuvo mažiau. Dabar viskas atsigauna.Pravažiavome du didelius akmenis, kuriuose buvo išraižyti

elniai su šakotomis ragų karūnomis, primenantys, kad čia prieštūkstančius metų klimatas buvo šaltesnis. Prieš dar daugiaumetų, arčiau paskutinio ledynmečio, elniai buvo auginami net



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Ispanijoje. Žmonės elnią prisijaukino anksčiau negu karvę, arklį, asilą. Kai ledo danga traukėsi į šiaurę, kartu traukėsi ir elniųaugintojai. Dabar Mongolija yra toliausiai į pietus nutolusi šalis,kurioje dar gyva elnių augintojų kultūra.

Vietovės, pro kurias dabar važiavome, buvo sausesnės ir nuobodesnės negu žaliuojančios aukštumos, kuriose buvome įsikūręstovyklą ir nakvojome praėjusią naktį. Tikriausiai aukštis virš jūroslygio dabar buvo mažesnis. Dieną pasidarė karšta, net nemaloniaikaršta. Pavažiavus nuo miestelio maždaug valandą ar kiek daugiau, Tulga pranešė, kad stojame pietauti - maumedžių giraitėjeprie plačios, gal kokių 50 metrų pločio, Orkhono upės, seklios ir

sraunios. Kai mūsų visureigis trūkčiodamas pagaliau sustojo ir mesiš jo rąžydamiesi ir dūsaudami išsiritome, Tulga pasakė, kad pavažiavę dar keletą valandų būsime jau kitame, didesniame, mieste —Bulgane, kur turėsime galutinai apsispręsti, ar važiuoti prie Šargosežero, kaip buvo planuota, ar nevažiuoti ir iš karto traukti į šiaurępas elnių augintojus. Kristina vis dar nebuvo tikra, ar mums verta

prie ežero važiuoti, juolab kad jau žinojome, koks pragariškas bustas važiavimas, o apčiuopiamo rezultato gali ir visai nebūti.

Stovyklavietės vieta buvo labai graži, ant maumedžiais apaugusio upės kranto. Tiksliau sakant, ji būtų tokia buvusi, jeigunebūtų primėtyta degtinės ir alaus butelių, plastikinių maišelių,

saldainių popieriukų, naudotų sauskelnių, tamponų ir prezervatyvų. Pastebėjome, kad kuo arčiau miesto ir kuo platesnis kelias,tuo daugiau šiukšlių. Šiame gražiame vietinės reikšmės kraštovaizdyje jų buvo krūvos.

- Neleiskite Rovenui basam bristi į vandenį, - įspėjo Tulga.Nuo karščio leipstantis Rovenas su Tomiu jau buvo nusirengę ir



(JMikroautobuso berniukas

pasiruošę bėgti prie seklumos pasitaikyti. - Nusigėrę žmonės tenmeta degtinės butelius. Geriausia bus, jei jie braidys apsiavę. - Tąpatį Tulga pasakė Tomiu mongoliškai, šis linktelėjo galvą ir, nieko nelaukęs, liepė Rovenui nenusiauti kroksų. Nustebau - užuotpriešinęsis, kaip visada darydavo, kai mudu su Kristina jį nuo konors sulaikydavome, Rovenas iš karto pakluso Tomiu.

- Pažiūrėk, kur yra jo žaislai, - paprašiau Džeremio. - Jis labai mėgsta žaisti su jais vandenyje.

Tuo momentu Rovenas kaip tik grįžo į mikroautobusą niurnėdamas sau po nosimi:

—Kur Simba?

Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante ir pabandyti suprasti,ką sako mano jausmai. Ar mums važiuoti, - tai pragariškai sunkikelionė prie ežero, jį dviprasmiškai vertina net vietinis gydūnas,ar taupyti laiką bei jėgas ir traukti tiesiai į šiaurę? Nusprendęnevažiuoti, turėtume daugiau laiko elnių augintojų paieškai ir,

jei pavyks rasti jų stovyklas, galėtume ilgiau su jais bendrauti, ieš

koti šamano, jeigu iš karto jo nerasime. Atrodė, šis pasirinkimasneabejotinai geresnis. Tuomet kodėl mane ta vieta —ją aptikauprieš trejus metus tik kartą internete paminėtą —taip traukia?Racionaliai mąstant, nebuvo jokios priežasties ten vykti. Buvotik keista intuicija, kuri mane visada stebino...

Nendrėse sparnais sumosavo didžiulis garnys. Kiek toliau paėjėjus teko apeiti krūveles apdžiūvusių žmogaus išmatų ir pusdykumės ore besiplaikstančius tualetinio popieriaus gabalus. Būrelis laukinių ančių - žalsvai mėlynos sparnų juostos rodė, kad taikryklės - gagendamos plaukiojo vandenyje. Žuvėdra, - nors nuo

jūros mus skyrė tūkstančiai mylių, - sklandė virš galvos rypuo



ŽIRGU BERNIUKAS

dama kaip kiras. Ką ji čia veikė? Turėjo susisukusi lizdą ar skridosavo maršrutu į tolimą Arkties vandenyną, kur - nors atrodo ne

įtikėtina - tikriausiai įteka ši upė. Kai grįžau prie mikroautobu

sų, maumedžių pavėsyje jau buvo pastatytas stalas, o ant jo Tulga

klojo žemėlapį.

- Jis tikrai toli, - išgirdau neužtikrintu balsu sakant Kristiną.

- Taip, - patvirtino Tulga, žiūrėdamas į žemėlapį. - Tikrai

taip.

Tada dar kartą prie laikino stovyklavietės stalo pradėjome

svarstyti visus „už“ ir „prieš“. Sveikas protas sakė, kad reikia

nebevažiuoti prie ežero, bet traukti į šiaurę. Tik mano intuicija

šnabždėjo: „Važiuokite ir suraskite tai, kas yra prie ežero.“ Mumssvarstant, nuo upės pasiimti sau kumpio atbėgo Rovenas.

- Gerai, - netikėtai pasakiau kažkokios neaiškios jėgos pa

veiktas. - Leiskime nuspręsti pačiam Rovenui.

Pasigirdo pritarimo šnabždesys. Nieko nelaukęs kreipiausi

į sūnų.

- Na, Rovenai, kaip manai, mums važiuoti pirma prie ežero,

o paskui pas elnių augintojus ar..?

Bet jis jau dūmė atgal prie ežero, visiškai nekreipdamas į mane

dėmesio. Jei norėjau gauti atsakymą, turėjau imti mąstyti kaip

jis. Taigi atsistojau ir nuėjau iš paskos ten, kur jis žaidė - dėstė

smėlyje savo gyvūnus.- Tėti! Tėti! - sušuko jis. Bet tas kreipinys buvo skirtas ne

man. Rovenas kalbėjo su savo žaisliniais gyvūnais, nes vaidino

sceną iš Liūto karaliaus — pačią dramatiškiausią, kurioje tėvas liū

tas iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs į uolą, o liūtukas Simba, jo

vaikas, bando jį pasiekti, kad nenukristų į siaurą tarpeklį, kur jis



<JMikroautobuso berniukas

būtų sutryptas paniškai bėgančių laukinių gyvūnų, šaukdamas:„Tėti! Tėti!“ Bet tėvas liūtas nukrito žemyn į mirtį.

- Ką tu padarei? - Roveno balsu kalbėjo jau Skaras, piktas

dėdė liūtas, trokštantis įteigti liūtukui, kad jis atsitiktinai pražu

dė savo tėvą. Pastebėjau, kad tą kartą vietoj žaislinio liūto, kuris

visada adikdavo Skaro vaidmenį, Rovenas naudojo žaislinį tigrą.

Keista, pamaniau aš, negirdėjau, kaip jis spiegė, kai tą žaisliuką

pametė. Dabar jis tikriausiai gulėjo kažkur upelyje netoli žvaigž

džių apšviesto kalno.

- Ei, Rovenai, ar nori važiuoti susitikti su elnių augintojais?

- Taip, noriu.

- Paklausyk. Ar tu nori važiuoti tiesiai pas elnių augintojus, arpirma važiuoti prie ežero, o paskui pas elnių augintojus?

- Pirma prie ežero, paskui pas elnių augintojus, - pasakė jis,

nepakeldamas galvos.

- Gerai, taip ir padarysime. Na, jūs ten visi. Mes jau pri

ėmėme sprendimą. Jis pasakė, kad pirma ežeras, paskui elnių

augintojai.



13

taisome vėjo arklį

Tą vakarą įkūrėme stovyklą žalioje aukštikalnių pievoje, miškopakraštyje, iš kurios atsivėrė ilgas ne mažiau kaip 30 mylių ilgioplatus slėnis - ištisinė žaluma, kylanti aukštyn tolumoje mato

mų baltų sniego kepurių link. Nežemiškas grožis. Tarsi nutapytadekoracija Holivudo epui. Iki čia mes kilome lėtai, kelias valandas —palikę pusiau išdžiūvusius kraštovaizdžius ir Bulganą.Sis miestas, kitaip negu ta užmiršta Sovietų įkurta gyvenvietė,kurioje gyveno mūsų aplankytas gydūnas, buvo savaip žavus.Mums už nugarų liko pagrindinė gatvė, kurioje stovėjo seni rusiško stiliaus viešieji pastatai - su langinėmis, žaliais stogais irgonkais, nors apšiurę, bet dar įdomūs. Čia buvo ir savotiškasprekybos centras, - prekių nedaug, bet galima buvo nusipirktikiaulienos, kuri kartu su balta duona ir bulvių traškučiais buvobene vienintelis maistas, kurį Rovenas sutiko valgyti Mongoli

joje. Parduotuvėje buvo drėgnų servetėlių ir, mūsų visų džiaugsmui, keturi buteliai neįtikėtinai pigaus, bet puikaus raudonojovyno „Bordeaux“. Nupirkę juos visus, nutarėme pasivaikščiotidulkėta pagrindine gatve, stebėdami į mus spoksančius gyvulius ir atsakydami į mandagius pasveikinimus žmonių, kurie dėlmongolams būdingo takto pavargusios mūsų grupės pasirodymą



Taisome vėjo arklį

pagrindinėje dulkėtoje jų gatvėje priėmė labai natūraliai, nežiūrėdami j mus kaip kažką ypatinga. Viskas alsavo draugiškumu.Rąstinių namelių gofruotos geležies stogai, nudažyti ryškiomisspalvomis - raudona, mėlyna, žalia, geltona, gražiai atspindėjobesileidžiančios saulės spindulius. Mums einant žmonės šypso

josi, sveikinosi linksėdami galvas. Kai mikroautobusai pajudėjo,

gal kokį šimtą žingsnių iš abiejų pusių ant arklių mus lydėjo duplačiai besišypsantys berniūkščiai.

Kelias buvo geresnis. Šiukšlių, kurių iš pradžių matėsi, vėliaunebeliko. Važiavome aukštumų stepe neaukštų, bet gražia rantytaketera besipuikuojančių kalnų, kurių šlaitai buvo apaugę mišku,

o proskynose mirguliavo purpuriniais žiedais apsipylusios ožrožės. Sustojome prie dviejų iš akmenų sukrautų piramidžių ovoos, skirtų dievams dviejų neaukštų perėjų, kurias buvome ką tikpasiekę. Sekdami mūsų vairuotojų Hados ir Dargos pavyzdžiuapėjome aplink kiekvieną jų, taip išreikšdami padėką už tai, kadsaugiai pasiekėme perėjas. Iš prie tilto sėdinčių moterų - susto

jome, kad Rovenas pabraidytų srauniame kalnų upelyje - nusipirkome į stiklainius pririnktų laukinių braškių. Kai pagaliausustojome statyti palapinių, —ten, kur kalnų ganykla ribojosisu mišku, - atsivėrė nepaprasto grožio žalios beribės aplinkinėsaukštumos. Pasijutome tarsi atsidūrę kažkur netoli dangaus.

Miško pakraštyje, atvirose į parką panašiose laukymėse, rinkome sausas šakas. Žemos (maždaug penkių metrų aukščio) irlieknos pušys panėšėjo į gėlėtoje pievoje šokančias mergaites.Vienas iš ten žydinčių gėlių Rovenas pradėjo skinti, pareiškęs,kad jos panašios į avietes, ir kimšti į burną. Puoliau prie Tulgosaiškintis, koks tai augalas.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Nesijaudinkite - atsakė jis juokdamasis. - Mes jį valgome.Dar kiek pavartęs žodynėlį, pridūrė: - Kad sustiprintume imuninę sistemą. Žiemą valgome džiovintas, su medum. Taigi Rovenasdrąsiai gali valgyti. Ir Tomiu.

- Tomiu! - pasaukė jis savo sūnų, kuris mikliai rinko prakurus, kai kiti tempė link atviro kalno šlaito, kur buvome sustoję,nulūžusių medžių kamienus ir šakas. Į Tulgos mongoliškai pasakytą siūlymą valgyti tas gėles Tomiu atsakė viso pasaulio vaikamspažįstama grimasa, kuri reiškia viau. Rovenas, nors išrankusmaistui, rinko gėles saujomis ir rijo kaip saldainius.

Peizažai. Visas pasaulis yra gražus, išskyrus tas vietas, kur

žmogus grožį sunaikino sąmoningai. Man patinka ir sukultūrinti, ir laukiniai kraštovaizdžiai. Bet pamatyti kraštovaizdį, kuris nėkiek nepasikeitė nuo tada, kai buvo sukurtas Dievo, galima labairetai. Akimirką sustojęs, kad geriau sugriebčiau tempiamą rąstą,pastebėjau voratinklį, kabantį ant pušies, stovinčios tarp manęsir stepės, apatinės šakos. Ant jo krintantys besileidžiančios sau

lės spinduliai buvo nuauksinę voratinklio gijas, o kartu ir vorą,kuris kabojo nejudėdamas kaip koks auksakalio šedevras. Staigatoptelėjo, kad tie medžiai ir tas voratinklis su auksiniu voru žymiribą, kur baigiasi miškas ir prasideda žalia žalia stepė. Langas įamžinybę.

Pro mane pradūmė Rovenas. Iš jo kelnių pasklidęs nemalonuskvapas sugrąžino mane į tikrovę. Kas bus, jei taip vyks visada?Vyliausi, kad nebus.

Tą vakarą, mums sėdint prie blyksinčio ir malonią oranžinę šilumą skleidžiančio laužo, Rovenas ir Tomiu lakstė aplink.Pastebėjau, kad Rovenas bėga toliau, negu aš leisdavau. Kai jis



‘Taisome vėjo arklį

nubėgo taip toli, kad atrodė kaip mažas taškelis kalvos įdubime, atsistojau ir pašaukiau jį vardu. Rovenas sustojo, atsigręžėir toliau žaidė. Pašauktas vardu jis sureagavo, o ne ignoravo,kaip būdavo anksčiau. Baiminomės, kad mūsų sūnus galbūtniekada nesugebės atpažinti savo vardo, juolab sustoti ir atsigręžti šaukiamas.

Tulga pasakojo apie šamanus ir kaip į juos buvo žiūrima komunizmo laikais.

- Žinote, ir man teko būti pas šamaną. Aš taip pat buvauišplaktas rimbu, - pradėjo jis šypsodamasis. - Na, jei kalbėsimerimčiau, tada visi, kas eidavo pas šamanus, būdavo areštuojami.

Šamanas taip pat. Bet vėliau policija, net ir slaptosios tarnybos,pradėjo bijoti areštuoti šamanus. Mat pasklido kalbos, kad tokiepolicininkai suserga arba net numiršta. Taip pat kalbėta, kad prižiūrėtojai, atėję į kameras, kur buvo įkalinti šamanai, jų neberasdavo. Niekas negalėjo paaiškinti, kaip jie dingo. Taigi komunistinei epochai baigiantis padėtis šiek tiek pagerėjo. Žmonės grįžo

prie tradicijų. Žinoma, per daug to neparodydami.- O kaip buvo žiūrima į budistus? - paklausė Kristina. —Ką

galėtumėt papasakoti apie juos?- Tą patį. Paėmę valdžią komunistai ėmė griauti šventyklas.

Daug jų buvo sunaikinta. Žudė vienuolius, naikino bibliote

kas. Iš pradžių situacija buvo panaši kaip Tibete. Bet vėliau šiektiek pagerėjo. Manau, vadovai nebenorėjo to daryti, bijodaminelaimių. Pradėjo toleruoti vienuolius, jei tik šie nesikišdavo įpolitiką. Kai kurie vadovai net eidavo pas šamanus prašyti patarimų —paskaityti, kad sektųsi. Manau, panaši padėtis Kinijoje.Oficialiai tam nepritariama, bet vis tiek visi tai daro.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Ką turite omenyje, kai sakote „paskaityti, kad sektųsi“?Tulga, apsirengęs tradiciniu apdaru, kad nesušaltų temperatūrai

vis krintant, buvo panašesnis į mongolų klajoklį nei į Mongolijos

turizmo sektoriaus, kuriame buvo jaučiamas aiškus pakilimas, atsto

vą. Jam jau buvo pradėjusi želd barzda (kiek anksčiau šypsodamasis

buvo prisipažinęs, kad augina ją tik tada, kai šalia nėra Natos).

- Vienuolių prašydavo paskaityti iš... —jis vėl ieškojo tinkamo

žodžio, - iš raštų. Ne...

- Sutras? —pasiūlė Kristina.

- Taip, iš šventųjų tekstų. Galite paprašyti, kad paskaitytų ir

priartintų jūsų vėjo arklį, jūsų sėkmę.

- Maniau, kad vėjo arklys - tai šamano būgnas, - pertraukiau jį, nes kažką panašaus buvau skaitęs. —Arba būgno mušimas,

kuris padeda šamanui patekti į dvasių pasaulį.

- Tokia prasmė taip pat yra. Tai sudėtinga.

- Kaip tai veiktai — primygtinai klausinėjau. - Turiu omenyje

kalno dievo idėją ir visa kita. Kas tai? Ar yra ir kitų dvasių? Pro

tėviai? —Prisiminiau bušmėnus ir kaip jie tiki, kad Dievas gyvena

kaime, kurio gyventojai yra protėvių dvasios, ir būtent ten turi

patekti transo būseną pasiekęs gydūnas, kad galėtų tiesiogiai de

rėtis su dievu dėl sergančio žmogaus arba bendruomenės dvasios.

Mane, pripratusį prie tokių neapibrėžtumų, - bušmėnams pa

tinka, kai dalykas yra šiek tiek neapibrėžtas, —nustebino tikslusTulgos atsakymas.

- Kiekvienas šamanas meldžiasi kalno arba upės, kurie yra ten,

iš kur jis atvykęs, dievui. Panašiai elgiamės mes visi: kai pasiekiame

kalnų perėją arba kertame upę, padėkojame dievams prie iš akme

nų sukrautos piramidės. Neseniai matėte, kaip tai daroma. Be to, -



taisome vėjo arklį

tęsė jis, - kiekvienas šamanas turi savo dievus, su kuriais dirba. Jųyra devyniasdešimt devyni - kaip ir devyniasdešimt devynios auksinės kolonos, kurios laiko dangų (kiekviena kolona turi savo dievą).Tiksliau sakant, yra vienas dievas Tenger ir jam pavaldūs penkiasdešimt penki baltieji dievai bei keturiasdešimt keturi juodieji...

- Dievo padėjėjai? - įsiterpiau aš.Tulga ne iš karto atsiliepė:- Galbūt. Kažkas panašaus. Gal tiksliau būtų sakyti, kad tai

to paties dievo apraiškos. Arba žmonių. Žmonių, nes jų yra visokių: gerų ir blogų, juodųjų ir baltųjų...

- Štai kaip, - atsakiau jam, mėgindamas suprasti jo žodžius.

Gal tai pirminiai įvaizdžiai? Bet kodėl tiek daug?- Kiekvienas šių dievų valdo tam tikrą žmogaus gyvenimodalį. Kiekvienas šamanas dirba su savo dievais —juodaisiais irbaltaisiais —stengdamasis žmogui padėti. Per ritualus šamanaikalbasi su jais, kaip ir su vietos dievais arba jų vietovių dievais(kalnų ir upių).

- Ar visi dievai yra vyrai? - pasidomėjo Kristina.- Ne. Yra visokių. Sunku tai paaiškinti...Iš tikrųjų suprasti, kas yra dievas, sunku kiekvienam, kad ir

kokia kalba jis kalbėtų. Tuo metu prisiminiau, kaip kartą paprašiau Templės Grandin, gyvulininkystės mokslų profesorės, vaizdais

mąstančios autistės, pasakyti, ką ji mato, kai pasakau žodį „dievas“.Ji atsakė, kad prieš ją iškyla begalinio pasaulio su nesuskaičiuojamadaugybe galaktikų vaizdas. Tai, ko neįmanoma suvokti.

- Žiūrėk, - staiga į laužo šviesos apšviestą zoną įsiveržė Rove-nas su žaisliniu drambliuku ir raganosiuku rankose. - Tai Li Li irAša iš Vipsneido laukinių gyvūnų parko!



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Prieš išvykdami j Mongoliją buvome nuvedę Roveną į didžiausią Britanijos zoologijos sodą Vipsneide. Čia jam labai patiko Indijos drambliukas Li Li ir Indijos raganosiukas Aša. Todėlnenustebau, kad ir dabar jis įsijautęs kartojo: „Li Li ir Aša! Jiedraugai! Basteris eina jų pamaitinti!“

Paskui apsisuko ir nubėgo atgal, kur buvo mažiau šviesos,pats su savimi kalbėdamas apie Li Li, Ašą ir Basterį. Vėliau pastebėjau jį dėliojant žaislinius gyvūnus prie erdvaus įėjimo įšvilpiko urvą. (Švilpikai - dideli urvuose gyvenantys graužikai,kurių mėsa ekstremaliais atvejais padeda išgyventi stepių klajokliams ir kurių blusos, ypač jei vasara labai karšta, gali išplatinti

buboninį marą. Istorija liudija, kad keturioliktame amžiuje Europoje siautėjusi juodoji mirtis atėjo kaip tik iš Mongolijos stepių ir išplito per nežinomą mirtį nešančių parazitų rūšį, kitokiąnegu ta, kuri viduramžiais marą iš Mongolijos pernešdavo į likusią Eurazijos dalį.) Pamaniau, kad kitą rytą prieš išvykstantreikės būtinai surasti Roveno žaisliukus, žinoma, pasitelkus

visus į pagalbą, nes švilpikų ola čia ne viena, ir Rovenas spėspažaisti prie kelių. Jei išmėtytų žaislų nesurinksime, greitai jųneliks, ir Rovenui nebus kuo žaisti kelionėje. O ką kabėti apiepriepuolius. Ką darytume, jei jis kurio nors žaislo užsigeistųir jo nebūtų? Niekaip negalėjau suprasti, kaip šis savo žaislus

puikiai prisimenantis berniukas čia juos nuolat pamesdavo,svarbiausia - mėgstamiausius žaislinius gyvūnus (dėl to mesturėjome daug vargo).

—Rytoj mums važiuojant prie Šargos ežero pusiaukelėje busbudistų vienuolynas, - pranešė Tulga. - Jei norėtumėte, galėtume ten sustoti?



'Taisome vėjo arklį

- Norėčiau, - tarė Kristina, vienintelė iš mūsų praktikuojantibudizmą. - Labai norėčiau.Kitą dieną, nors apieškojome visą stovyklos teritoriją ir švilpi

kų urvus, neradome nei drambliuko, nei raganosiuko. Jie dingovisiems laikams. Bet Rovenas, mano nuostabai, nė necyptelėjo.

Kad greičiau slinktų laikas važiuojant mikroautobusu, pasakojome įvairias istorijas. Tą kartą Džeremis paprašė kiekvienomūsų papasakoti apie tai, kada gyvenime jautėmės nesmagiausiai. Geriausia buvo pripažinta Kristinos istorija. Ji visus prajuokino papasakojusi, kaip būdama paauglė - tada gyveno Kalifornijoje - bandė būti „kieta“:

- Stengiausi būti panaši į rokerę. Sušiaušti plaukai, grimu išbalintas veidas, juodi drabužiai - nepaisant baisių Los Andželokarščių. Bet man nelabai sekėsi su berniukais. Vieną dieną, kaigaliausiai pasiryžau pasikalbėti su berniuku, kurį buvo įsimylė

jusios visos mergaitės, atsitiko štai kas. Mums kalbantis, beje,viskas ėjosi neblogai, staiga aš... - Kristina vos tramdė juoką ir

suraukusi kaktą galvojo, kaip prajuokinti mus, - iššnypščiau didžiulį snarglį. Priešais šauniausią mokyklos berniuką! O kaip,

jūsų manymu, pasielgė jis? Jis pasakė: „Puikus snarglys“, atsisto jo ir nuėjo. Norėjau mirti. Tada dar buvau savanaudė. Ne tokiakaip Rovenas. Tikrai.

Kai baigėme pasakoti istorijas, stojo tyla. Burzgė tik variklis.Važiavome per tuščią stepę. Žalią kaip Airijos pievos. Aplink plytėjo žolės jūros ir vandenynai, kuriuos paįvairino švelnios žalioskalvos ir kalnai kiekviename horizonte. Visureigiui priartėjus, įolas nerdavo geltoni švilpikai. Atrodė, mylios, kurias dar reikianuvažiuoti, niekada nesibaigs. Ir kad taip keliausime amžinai.



Ž I R G V BERN11ŪKAS

Bandžiau įsivaizduoti viduramžių mongolus, šokančius antarklių ir galvojančius, kodėl gi nenujojus ir neužkariavus naujų

plotų ten, kur žolės jūra baigiasi. Kelis šimtmečius čia sukosi

kruvinas ratas, palikdamas paskui save skerdynių aukas ir kan

čias, apie kurias net baisu galvoti.

Bet vėliau kelis šimtmečius užkariavimais garsėję mongolai to

atsisakė, kolektyviškai suvokę, kad kaip toli ir kaip greitai jotum,

vis tiek lieki ten, kur esi. Banali, bet teisinga frazė. Ir taip jie priė

mė budizmą, kurį į Mongoliją septynioliktame amžiuje iš Tibeto

atnešė tūkstančius mylių nukeliavęs vienuolis. Taip pasielgę jie

išsaugojo savo laisvę, vyriškas sporto šakas (imtynes, arklių sportą

ir šaudymą iš lanko), suteikė laisvę ir savarankiškumą moterimsir išmoko gyventi taikiai, apsupti dviejų didelių valstybių - Ru

sijos ir Kinijos, kurias kitados valdė ir kurios dabar nori valdyti

juos. Tai padėjo jiems net dvidešimto amžiaus industrializacijos

ir sovietizacijos laikotarpiu išsaugoti daugiau mažiau nepaliestas

stepių ekosistemas ir savo kultūrą. Nemenkas žygdarbis.

Tikriausia tai nebuvo paprasta. Prieš vykdamas čia, interne

te susirinkau informaciją apie kasybos koncesijas Mongolijoje ir

atsiverčiau šios šalies žemėlapį. Situacija nėra gera - beveik visa

šalis nužymėta ženklais, rodančiais vietas, kur užsienio kompa

nijos yra įsigijusios kasybos teises. Ar po dešimties metų čia dar

bus galima džiaugtis ta beribe, gyvybės ir laisvės pilna erdve, kuristebina dabar.

Pravažiavome pro būrį pilkai melsvų gervių - vienintelių ver

tikalių objektų šiame žolės ir dangaus peizaže. Vėliau sutikome

bandą kupranugarių - didelių dvikuprių gyvulių, kurie į mus

žiūrėjo taip pat nustebę kaip ir mes į juos.




- Žiūrėk! - šūktelėjo Kristina. —Kupranugariukas. Rovenasnesureagavo. Jis net neišlipo iš mikroautobuso.Buvo pats laikas pamankštinti kojas, todėl mašinai sustojus

visi keleiviai išlipo. Džeremis, iki pusės nusirengęs, nes buvokaršta, prisėlino prie kupranugarės —nors tai gal ir nebuvo protinga - ir beveik pasibučiavo su ja nosimis. Visi smagiai nusijuo

kė. Bet Rovenas ne tik atsisakė išlipti, bet ir j kupranugarius netnepažiūrėjo. Liežuviu perbraukęs per apatinę savo lūpą apčiuopiau didėjantį šašą - jis man vis labiau skaudėjo. Kol kas viskasėjosi gerai, bet kas bus, jeigu Rovenas atsisakys joti?

Imu kartotis kaip įskilusi plokštelė. Nesu geras budistas. Gal

ir gerai, jog važiuosime pro jų šventovę jau vien dėl to, kad jiprimins mums, jog prie nieko negalima prisirišti. Hm...Tarsi tai būtų įmanoma. Mes sulipome atgal į mikroautobu

są. Darėsi vis karščiau ir tvankiau. Važiavome mylią po mylioskildami į viršų, vėliau vėl leidomės į miškų zoną, į žemiau esančiąstepę, gėrėdamiesi kraštovaizdžiu, kuris dėl kylančios oro tempe

ratūros atrodė kaip keista tarp dangaus ir žemės tviskanti vieta.

VIENUOLYNAS ATRODĖ KUKLIAI - nedailus medinis namelis, apsuptas kelių kitų medinių namelių. Jis stovėjo vidurydar vieno iš stepėje pastatytų miestų, su vienas nuo kito nu

tolusiais rąstiniais namais. Šventovė nuo vienuolių miegamųjųpastatų ir valgyklos skyrėsi skulptūromis išpuoštomis karnizonuosvyromis ir dideliu maldų būgnu prie fasado. Šalia buvo didelė aplūžusi betoninė mokykla. Klajoklių vaikai mokosi internatinėse mokyklose (devynis mėnesius per metus), bet kadangibuvo vasara, mokykla buvo tuščia - vaikai grįžo į savo šeimų



ŽIRGŲ BERNIUKAS

jurtas ir padėjo tėvams prižiūrėti gyvulius. Mokyklos aikštėješeimininkavo šeši paršiukai.

- Paršiukai! - sušuko iš mikroautobuso iššokęs Rovenas. Ne

spėjau apsidairyti, o jis jau buvo perlipęs per aptvarą. Nubėgęs

paskui jį, taip pat perlipau aptvarą. Paršiukai žviegdami išsilakstė

kas kur. Rovenas smagiai juokėsi. Aš netyčia įlindau į dilgėles ir

ėmiau šokinėti, raukytis ir keiktis, nes būdamas tik su šortais ir

sandalais skaudžiai nusidilginau. Rovenas su ilgomis kelnėmis ir

kroksais toliau lakstė paskui mažą rožinį savo grobį.

- Kokie gražūs! - šaukė jis bėgdamas paskui žviegiančius gy

vulėlius.

Nors Rovenas negalėjo paršiukų pagauti, tai netrukdė jambandyti gaudyti juos lakstančius aplink mokyklos pastatus,

dvokiančius priestatus, dilgėlynus, stiklo duženų krūvas, senus

lentgalius su kyšančiomis vinimis ir metalo laužą, kurio ne

trūksta Mongolijos viešosiose vietose, įskaitant vaikų žaidimų

aikšteles. Stengiausi apsaugoti sūnų, kad jis nesusižeistų, arba,

tiesą sakant, apsimečiau tai darantis, nes jis ir paršiukai lakstėtaip greitai, kad iš manęs buvo menka nauda. Mano kojos buvo

paraudusios ir skaudėjo nuo sudilginimo. Laimė, tuo metu iš

girdau Džeremį šaukiant:

- Jie kviečia tave ir Roveną į šventyklą.

Planavau į šventyklą neiti. Neįsivaizdavau ir Roveno švento je vietoje, kur reikalinga tyla ir pagarba. Sustojome veikiau dėl

Kristinos nei dėl jo.

- Nemanau, kad jis sutiks palikti paršiukus ramybėje, - pasa

kiau Džeremiui, kuris perlipo apžėlusį mokyklos kiemą supančią

tvorą. Bet, mano nustebimui, Rovenas liovėsi vaikyti paršiukus,




kai tik jo paklausiau, šaukdamas per visą žaidimų aikštelę, ar noriapžiūrėti šventyklą.Įėjęs j vidų jis elgėsi taip, kaip tikėjausi. Šokinėjo, linksmai

šūkavo: „Ei, žiūrėk, žvakės!“; lakstė pro geltonais drabužiais apsirengusius giedančius vienuolius ir pro Kristiną, kuri klūpojopriešais juos sudėjusi plaštakas maldai, nuolankiai nuleidusi gal

vą. Nubėgęs prie galinės šventyklos sienos, kur mirkčiodamosdegė žalvario dubenyse žvakės, išrikiuotos prieš ikonas, vaizduo

jančias Tibeto gailestingumo deives dvynes: baltąją Tarą, ramybės ir malonės deivę, ir žaliąją Tarą, doro darbo deivę, mėgino jasužpūsti ir sušuko:

- O! Gimtadienio tortas! Puiku!Maniau, kad eilėje sėdintys vienuoliai su savo abatu ant pakylos pašoks, ims gestikuliuoti ir mus išvys. Bet jie to nedarė. Manpasirodė, kad Roveno kvailiojimai juos net pralinksmino. Pamo

jęs ranka, abatas davė ženklą Roveną pasodinti prie Kristinos, antgražiai raštuoto kilimo, prieš jį ir vienuolius, kurie monotonišku

hipnotizuojančiu balsu giedojo sutras. Iš šešėlio į šviesą išėjęs Tul-ga palydėjo mane, stumiantį prieš save protestuojantį (jis šaukė:

Žvakės! Žvakės!) Roveną į nurodytą vietą ir sušnabždėjo:- Jie klausė manęs, kodėl čia atvykome, ir aš jiems pasakiau,

todėl dabar skaitys šventuosius raštus už Roveną, taip pat už jūsų

vaikinus, kad kelionė būtų sėkminga. Sėdėkite su Rovenu čia...- Ar paaiškinote jiems, kad Rovenas negali ramiai vienoje vietoje sėdėti ir...

Mano nustebimui, jis sėdėjo. Tuo metu vienuoliai nepastebimai perėjo nuo savo giedotos sutros, skirtos Rovenui. Sūnussėdėjo neįprastai ramus mano sterblėje, šalia meldėsi Kristi




na - pasilenkusi, suglaudusi delnus priešais save, lotoso poza,kurią buvo ištobulinusi jau daug metų medituodama. Bijo

damas, kad nepadarytume ko nors nepagarbaus, viena ranka

laikiau apglėbęs Roveną, kad sulaikyčiau, jei pultų į priekį ir

bandytų nustverti varpelį, kurį po dviejų posmelių abatas pa

imdavo ir paskambindavo. Bet Rovenas sėdėjo kaip gerai iš

auklėtas berniukas. Vienuoliai elgėsi labai išmintingai ir baigė

skaityti pačiu laiku —po kelių minučių Rovenas vėl pasidarė

neramus.

- Dabar jis gali eiti, - sušnabždėjo už manęs sėdintis Tulga.

Aš nusilenkiau, kiek galėjau tai padaryti laikydamas prieš save

Roveną, taip pat ir Kristina, ir mes išėjome. Vienuoliai maloniaimums šypsojosi ir linksėjo, nors jie jau sklandžiai skaitė kitą su

trą. Mums išeinant iš šventyklos, jauna moteris, viena iš tikinčių

jų, kurią matėm sėdint prie galinės sienos, kai ėjome į vidų, šyp

sodamasi galvos gestu pakvietė Roveną įsukti didelio cilindrinio

į būgną panašaus daikto, kurį galima vadinti maldų statine, ratą,

paėmus už tam skirtų rankenų.- Toks maldų sukimas rate atneša sėkmę, artina mus prie nu

švitimo, - paaiškino Tulga.

- Kaip individus ar kaip rūšį? - pašmaikštavau.

Tuo metu Rovenas —jis susivokė greičiau už mane - jau buvo

įsitvėręs į vieną iš šio įtaiso geltonai nudažytų rankenų ir pradė jęs sukti būgną pagal laikrodžio rodyklę, tuo labai nudžiuginęs

jauną moterį, kuri, kaip galima buvo spėti, labai norėjo, kad jis

apsuktų jį. Paskui tą patį padariau aš - apsukau maldų ratą vie

ną kartą, o po manęs visi kiti, tada jį vėl suko Rovenas, ratą po

rato, darydamas tai ne hiperaktyviai ar pusiau maniakiškai, kaip



•'Taisome vėjo arklį

jam buvo būdinga, bet išsaugodamas ritmą ir priversdamas jaunąmoterį vis plačiau šypsotis. Kai mums išeinant ji nusilenkė jam,Rovenas šypsodamasis spontaniškai ją apkabino. Ji ištraukė iš kišenės pakelį vafliukų su į Bembį panašiu elniuku ant pakuotės irdu čiulpiamus saldainius.

- Elniuko sausainiai, - pasakė dovana labai patenkintasRovenas.

- Pasakyk ačiū, - priminiau jam. Visada stengiausi jį mokytimandagumo.

- Pasakyk ačiū, - sučiulbėjo jis jau bėgdamas pro duris laukan pas paršiukus.

MES TAIP IR NESUSPĖJOME išsiaiškinti, kokią sutrą vienuoliai jam skaitė. Pastebėjome, kad Rovenas tuo metu, kaivažiavome toliau valandų valandas daugiau ar mažiau kratomi,per žalia žole apaugusias kalvas, stepes ir slėnius, buvo neįprastairamus. Diena, kaip ir ankstesnės, buvo karšta ir beveik nepake

liamai tvanki. Michaelis ir Džeremis, abu besididžiuojantys lieknais savo kūnais, išsirengė iki šortų. Nebijodamas sumenkintisavo kaip modelio įvaizdžio Michaelis, kad mus prajuokintų,užsidėjo ortopedinį kaklo įtvarą - kitados baltą, bet jau supurvintą ir dar su ruda nežinia kokios kilmės (gal kavos, gal maisto,

gal seilių) dėme priekyje.- Jis labai patogus, - dėdamasis įtvarą aiškino jis mums, krin-tantiems iš juoko. - Naudoju jį per ilgus skrydžius. Kaip tik tai,ko reikia.

- Ar jis tau netrukdo flirtuoti su moterimis? - paklausė Michaelis.




- Gal atvirkščiai, tu nori jų atsikratyti? - pašmaikštavo Džas-tinas nuo galinės sėdynės. Čia jis sėdėjo apsikrovęs įranga, dulkėms pučiant tiesiai į veidą pro siaurą atdarą langą.

- Kaip koks gėjus, norintis parodyti joms, kur jų vieta.- Arba kaip apkiautėlis.- Tyčiokitės, jei jums taip geriau, - Džeremis šypsodamasis

užsimerkė. - Bet aš ruošiuosi važiuoti patogiai.Po to, žinoma, atėjo eilė mums visiems tą įtvarą išbandyti.

Kiekvienas atrodė savaip juokingas.- Jis visai nepatogus, - pareiškiau, kai atėjo mano eilė.- Jei jis tau nepatinka, grąžink man.

- Mielai.Važiavome toliau per kalnus ir slėnius perkaitusių pimpmo-biliu. Rovenas žiūrėjo pro langą, plevenant nuo važiavimo rožinėms užuolaidėlėms, į didžiulius žalius plotus, kur tik retkarčiaispasirodydavo gyvulių banda, viena kita jurta ar vienišas raitelis.Tik tada prisiminiau, ką aną dieną mums buvo sakęs senasis gy

dimas: „Stebėkite jį dvidešimt keturias valandas. Jei pamatysite,kad jis pasidarė aiškiai ramesnis...“

Jis toks pasidarė. Prisiminiau, kaip ramiai jis reagavo į prapuolusius žaislinius gyvūnus prie švilpikų urvų. Kaip lengvai leidosinunešamas nuo paršiukų pas vienuolius ir kaip ramiai priešais

juos sėdėjo. Dabar jis važiavo ramiai - savo žalsvai mėlynomisakimis stebėdamas pralekiančias beribes žalias ganyklas.Prieš palikdami medinį miestelį su vienuolynu sustojome nu

sipirkti vandens ir šiokių tokių produktų apšepusioje parduotuvėlėje, kurioje buvo ir keletas pigių plastikinių kiniškų žaislų.Rovenas išsirinko mažą oranžinę antį ant dviračio (ant pedalų




padėtos jos letenos galėjo judėti). Kai jam pabodo žiūrėti prolangą, išsitraukė naująjį savo žaislą.- Kuo antis vardu? - paklausė Kristina, norėdama, kaip visa

da, paskatinti jį apie žaislą kalbėti, fantazuoti, nes neseniai, maždaug prieš metus, mes bijojome, kad jis gali apskritai nežaisti žaidimų, kuriems reikalinga vaizduotė. - Gal tai antinas Dantelis?O gal antinas Deividas?

- O gal antinas Lėktuvas? - juokais pasiūliau.- Antinas Lėktuvas, —patenkintas priėmė pasiūlymą jis ir vėl

nuėjo žiūrėti pro langą.Važiavome jau beveik devynias valandas, kai pakilę į kalvą pa

matėme plačią sraunią upę siaurame tarpeklyje. Labai nudžiugome, nes jau buvome pavargę nuo ganyklų monotonijos.- Puiku, - tarė Tulga. —Man sakė, kad čia turi būti upė. Va

dinasi, Šargos ežeras jau netoli.Žema pavara nusileidome tarpeklio šlaitu, pervažiavome bras

tą ir toliau judėjome kitoje pusėje palei upę einančiu keliu, kurio

danga buvo natūrali kieta juodos spalvos vulkaninė uoliena. Dėlto mus baisiai kratė - kartais net išlėkdavome iš sėdynių. Rovenasir Tomiu buvo patenkinti, o kitiems nebuvo kitos išeities, kaipsu šia padėtimi susitaikyti. Ir štai pagaliau po dešimt su puse valandos trukusios kelionės, kai įveikėme dar vieną pakilimą, prieš

akis atsivėrė saulės šviesoje spindintis didelis vandens telkinys,apsuptas iš trijų pusių stačių kalnų su plokščiomis viršūnėmis.



14

‘Dangaus arklio ežeras

ŠIEK TIEK BAIMINAUSI, kad Šargos ežeras mūsų nenuviltų. Ir nebūtų panašus į didelę purviną balą, teliūskuojančią žemos kalvos įdubime, su dumblinomis ir besimaudančių gyvulių

mėšlu nusėtomis pakrantėmis. Keletą tokių mes pravažiavome,kiekvieną kartą juokaudami, kad tai turėtų būti jis. Bet Šargosežeras, kaip Tulga jį vadino, buvo nykiai gražus. Tai vulkaninėskilmės ankstyvojo geologinio amžiaus liekana. Aplink einančioskraterio sienos suiro, palikdamos tris vienišus bazalto kalnus,dabar apaugusius žole, su nedideliu miškeliu viršūnėse, o iš juos

jungiančių erozijos per daug metų apardytų pečių j viršų kilo juodos uolos, tarsi sargybiniai virš lygaus blizgančio vandens paviršiaus. Pakrantėse žolė augo iki pat vandens. Tai buvo arkliųežeras. Čia jų lakstė šimtai - pasidaliję į bandas, kiekviena susavu eržilu, kuris uosdamas kontroliavo haremo ribas. Bandas

sudarė maži, liesi, bet raumeningi, bėri įvairių spalvų arkliai:rudi ir juodi su baltais lopais, elnio odos spalvos, visokių atspalvių pilki, balti, juodi, sarti. Vienos bandos ganėsi pakrantėse, arkliai be perstojo mosavo uodegas gindamiesi nuo musių iruodų, kitos buvo iki kelių subridusios į seklų pakrančių vandenį, tamsų nuo bazalto sąnašų, kad atvėstų. Ežero viduryje kaip




baltos taurės oriai plaukiojo laukinės gulbės. Ore skraidė daugybė vabzdžių, tarsi viską gaubtų virpanti migla.Žmonės, gyvenantys centriniame Teksase, kur vasarą dėl karš

čio ir drėgmės susidaro pasakiškai palankios sąlygos veistis įvairiausių rūšių šliaužiojantiems vabalams, kandantiems ir gelian-tiems, niekur neišeina neturėdami su savimi repelentu ir odosniežulį malšinančių kremų. Bet mes, vos įžengę su savo repelen-tais į šį moskitų pragarą, sužinojome, kad juose nėra sudedamųjųdalių, kurios apsaugotų nuo šių vabzdžių.

Laimė, Sargos ežero moskitai nekando. Kaip ir musės.Sunku patikėti, ar ne? Nekandantys moskitai?

—Pagaukime vieną, —pasiūlė Michaelis, kai vienas vabzdysnusileido jam ant nuogo dilbio (jis ir Džeremis, čia atvažiavę, vėlapsivilko marškinius, ir tai buvo protingas žingsnis, kaip ir tas,kad Džeremis atsikratė kaklo įtvaro), bet jam nepavyko. Vabzdys spėjo nuskristi. Rovenas tuo metu laimingas dėliojo ant žolėsžaislinius gyvūnėlius, Tomiu talkino vairuotojams, o Tulgos sū

nėnas Bodo ir virėja statė palapines. Kai moskitas nutūpė manant riešo, ėmiau jį stebėti.

—Kuo jie minta? - paklausiau Kristinos, kai vabzdys nuskridoman neįkandęs.

- Leisk vienam jų nutūpti ant rankos. Pažiūrėsime, ar jis taip

pat nekąs.Kristina palaukė, kol vabzdys nutūpė.- Ne. Nieko, - pasakė ji, kai šis nuskrido - Keista.Prie pat ežero buvo siaura juodų akmenų ir smėlio juosta,

išmindžiota arklių. Tačiau kai kurie tarpai buvo lygūs. Vasarossaulės įšildytas tamsus vanduo glamonėjo mums kulkšnis. Gal




vojome, ką daryti. Ar prausti Roveną šiame galbūt šventame vandenyje? Jei prausime, ar reikia kokio nors ritualo, nors neturėjo

me supratimo, kodėl šis ežeras laikomas šventu?

Aplink tvyrojo tyla, ją retsykiais sudrumsdavo švelnus brai

džiojančių arklių prunkštimas arba lygiame ežero paviršiuje šo

kinėjančios žuvytės. Vabzdžių zvimbimo, vos mums įbridus į

vandenį, nebebuvo girdėti, ir tai buvo keista, nes net už penkias

dešimties žingsnių nuo kranto vanduo siekė iki kelių. Tolumoje

plaukiojančios gulbės panašėjo į debesėlius.

—Gal Rovenas nenorės lipti į vandenį? - svarstė Kristina. Ir

ne be pagrindo. Jis labai nevienodai reagavo į vandenį. Kai buvo

visai mažas, bijojo vandenyje taškytis ir braidyti. Vėliau vanduo jį ėmė traukti, net pavojingai, ir mes turėjome jį akylai stebėti,

kai svečiuodavomės pas draugus, kurie turėjo įsirengę baseinus.

Praėjusią vasarą pradėjome jį mokyti plaukti virš žemės paviršiaus

įtaisytame Grinbriaro baseine. Tai puiku karštomis Teksaso vasa

romis. Tačiau vasarai įpusėjus be jokios aiškios priežasties - nebu

vo jokios traumos ar nelaimingo atsitikimo - jo baimė staiga grįžoir jis nebepasidavė mūsų bandymams paversti jį amfibija. Mielai

taškėsi sekliuose upeliuose, bet didelių vandens telkinių bijojo. Ar

jis leisis nuprausiamas šiame keistai ramiame juodame vandenyje?

Staiga išgirdome teliūskuojant vandenį. Atsigręžę pamatėme

Roveną, taip išsklaidžiusį visas mūsų abejones. Jis buvo atėjęssavo noru ir jau nusirengęs. Ne braidė, bet gulėjo bazalto spalvos

vandenyje ir žaidė su savo atsineštu hipopotamu, kurį vertė „ner

ti“ po raibuliuojančiu vandeniu.

- Beveik kaip Afrikoje, - pasakė jis žiūrėdamas į viršų, tiks

liau, į šalia braidančius Kristiną ir mane.






- Didelė šalis, o gyventojų nedaug.Tai buvo kurortas. Arba kitados toks buvo. Kelias prie uolųtikrai baigėsi. Virš uolų matėsi medinių namelių, likusių, kaipTulga sakė, nuo sovietų laikų. Tada aiškiai bandyta plėtoti šiąvietovę, nors ji ir atoki - kad atvyktum į šį sovietiško stiliauskurortą, iš bet kurios vietos reikėjo važiuoti nepaprastai blogaiskeliais automobiliu dvi dienas, o arkliu joti keturias. Nameliaibuvo apleisti ir apgriuvę, statyti jau seniai. Nepaisant to, aplink

juos daug žmonių buvo įsirengę stovyklas. Vienų palapinės stovėjo šalia senų įvairių markių automobilių, kiti buvo atvykęarkliais. Visur mėtėsi aštrių uolienų ir šiukšlių. Žmonės žiūrėjo

į mus - šeimos sėdėjo aplink laužus, jauni vyrai gėrė alų, aplinklakstė vaikai, jaunos moterys vaikštinėjo susikabinusios už rankų. Žmonės vieni ant arklių, bent dauguma pėsčiomis, ėjo žemyn ir aukštyn, taku šalia uolų, prie upės ir šaltinių - nuolatinis dviem kryptimis judančių žmonių srautas. Tai matyti, kaipir daugelį kitų dalykų šioje nepaprastoje šalyje, buvo keista.

Atsišakojusiu keliu nuvažiavę paskutinius 50 metrų išvydomešaltinius.

- Iš kur jie visi atvyko? - kraudamas savo įrangą pasidomėjoDžastinas.

Mes norėjome tai žinoti.

- Iš Morono, Bulgano, kitų vietų, - atsakė Tulga, tuo metupadedantis Michaeliui užsidėti ant peties krepšį su kamera. - Šiešaltiniai turėtų padėti.

- Namas! Einam į namą! Namą!- ėmė šaukti Rovenas rodydamas į vieną iš apleistų namelių. Šalia esantys stovyklautojainustebę sužiuro į jį.




- Rovenai, į tą namą eiti negalima. Geriau leiskimės prieupės. Eime...- Į namą! Namą! NAMĄ! - Rovenas išrietė nugarą. - ŽIRA-

AAFA! - jis rėkė taip garsiai ir tokiu aukštu balsu, kad sunkubuvo ištverti. 50 metrų spinduliu nuo mūsų stovintys žmonėsnuščiuvo matydami, kaip šis mažas iš Vakarų atvykęs berniukas

iš visų jėgų klykia tėvo rankose. Prisiminiau gydūno pasakytusžodžius: „Stebėkite, ar jis bus ramesnis. Tada ir paaiškės, ar tai

jam padėjo.“ Deja, viskas nuėjo niekais. Užsikėliau Roveną antpečių, nes, užėjus priepuoliui, laikyti jį ant žemės buvo pavojinga. Sėdėdamas man ant dešiniojo peties, smakrą įrėmęs į viršu

galvį, Rovenas tampė mane už plaukų, kuokštą jų išpešė - nespėjęs atsitokėti iš skausmo skubėjau saugoti savo akis, kad jųneiškabintų. Raminau jį, sukdamas savo veidą kuo toliau nuo jonekontroliuojamų rankų, nekreipdamas dėmesio į spardymąsi irklyksmą.

Taip abu ir leidomės stačiu taku, laviruodami tarp sutrikusių

stovyklautojų- stengiausi neprarasti pusiausvyros, o Rovenasblaškėsi man ant pečių kaip mažas vaikas. Autistiškas vaikas.

- Rovenai, nesusižalok! - prašė iš paskos einanti Kristina.Nebežinodamas, ką daryti, nutraukiau jį žemyn, kad galėčiau

nešti glėbyje kaip kūdikį.

- Apsikabink rankomis man kaklą, - prašiau stengdamasisneprarasti savitvardos dėl jo klyksmo ir priešinimosi. Laikiau jįprie savęs, kaip buvau įpratęs, suėmęs rankas per riešus ir prispaudęs prie krūtinės, kad jis negalėtų žaloti savęs. Priešindamasis jistrenkėsi galva man į tarpuakį. Nuo smūgio susverdėjau. Kažkas,regis, Džeremis, mane iš užpakalio prilaikė. Dabar Rovenas gu-




Įėjo man ant rankų horizontaliai, ištiesęs kojas ir sustingęs, tarsibūtų medinis. Kai nusileidome nuo kalno ir per guobų giraitępasiekėme vešlia žole apaugusį upės krantą, jaučiausi apsvaigęs,pasimetęs ir vėl nublokštas į tą situaciją, į kurią turėjau vilties irmaldose prašiau nebegrįžti.

Pastačiau Roveną ant žemės. Jis buvo ramus. Vyliausi, kadpriepuolis baigėsi. Priėjome prie upės. Ėjome pakrante, gana gerai išvažinėtu keliu. Saulė jau buvo taip žemai, kad mūsų pusędengė šešėlis. Bet uolos ir nedidelis skardis kitame krante darskendėjo vėlyvos popietės spinduliuose. Saulės apšviestoje pusė

je raitelis išilgai kranto ganė karves. O mūsų pusėje buvo gana

plati pieva, pilna laukinių gėlių. Iš priekio mūsų link ėjo šeimasu linksmai straksinčia trejų ar ketverių metų mergaite. Pamatęs ją, Rovenas puolė į priekį ir, apkabinęs mergaitę per liemenį,pargriovė ant žemės. Sutrikę metėmės prie jo, pasipiktinę mergaitės tėvai čiupo savo vaiką. Tulgai atsiprašinėjant, nutempėmešėlstantį sūnų į šalį.

- MERGAITĖ! MERGAITĖ! PRANŪZIŠKOS BULVYYY-YTĖS!

Jo nugara išsirietė, galva atsimušė į žemę - vieną, du, tris kartus. Apėmė neviltis. Vėl užsikėliau jį ant pečių, leidau tampytiman palukus, griebti už akių, įsiremti smakru man į viršugalvį,

kad tik jis nurimtų. Praėjome pro keletą šaltinių. Tulga skaitė kirilica akmenyse įrėžtus užrašus —šis šaltinis akims, už šimto metrų - šis skrandžiui, dar toliau - šis šaltinis gydo nervų sistemą.Prie šaltinių matėme žmones, liejančius vandenį sau ant galvųarba geriančius iš atsineštų plastikinių puodelių. Vieni čia buvoatvažiavę automobiliu, kiti arklio traukiamu vežimu, treti raiti.



'Dangaus arklio ežeras

Šeimos čia būna apie savaitę, kasdien gydosi šaltinių vandeniu,vakare geria ir šoka, bendrauja tarpusavyje. Savotiškas neoficialusvasaros festivalis. Normalios šeimos. Paprastos šeimos. Ne tokioskeistos kaip mes.

Apie ketvirtį mylios Rovenas tylėjo, tada vėl pratrūko - nežinia kodėl - pamatęs veršelį, kuris ėjo taku baubdamas be savomamos. Vėl šėlsmas, klyksmas, visiškas nesivaldymas. Kas taiišprovokavo? Koks nervų sistemos jungiklis įsijungė? Ar taine atkrytis, apie kurį mus buvo įspėję kiti autistiškus vaikusauginantys tėvai? Jie mus įspėjo niekada per daug nesidžiaugtipagerėjimu, nes vieną dieną jis gali dingti, kaip jūros bangos

nuplauta smėlio pilis. Kristina ėjo priekyje. Tylėjome. Ir jai, irman spaudė širdį.Kol pasiekėme nervų sistemą gydantį šaltinį, nuėjome apie

mylią. Tai buvo paskutinis iš natūralių šaltinių tame ganailgame upės ruože. Iš žemės besisunkiančio šaltinio vanduotryško pro natūralią didelio akmens angą. Čia buvo dvi vi

dutinio amžiaus poros - vyrai, nusivilkę marškinius, pilvoti,bet raumeningi, ir apkūnokos jų žmonos su maudymosi kostiumėliais ir aplink klubus aprištais rankšluosčiais. Poros pakaitomis pylė šventą šaltinio vandenį vieni kitiems ant galvų(tas, ant kurio pilamas vanduo, guli kniūbsčias ant akmens,

nuleidęs galvą virš skylės, iš kur teka vanduo, kitas ima vandenį puoduku ir pila).- Vanduo! Vanduo! - sušuko Rovenas ir kaip beždžionė nu-

sirangęs man nuo pečių pribėgo prie vandeniu apsipilančios poros, nučiupo plastikinį jų puoduką ir išpylė vandenį ant žemės.Aš tuoj pat jį atitraukiau ir grąžinau puoduką sutrikusiems žmo




nėms, Tulgai atsiprašinėjant mongoliškai. Bet jie liko susierzinę,ir tai iš dalies pateisinama - mat tuo metu Rovenas prisidirbo j

kelnes ir aplink pasklido blogas kvapas. Tomiu užsiėmė nosį ir

juokdamasis nugriuvo ant žemės.

—Ką gi, —pasakė Kristina, —gerai bent jau tai, kad pagaliau

esame prie šaltinio. —Ji atsigręžė į mane —tuo metu tvarkiau ap

sidirbusį, klykiantį ir besiblaškantį sūnų - ir paklausė: - Kaip

manai, ar jis leisis nuprausiamas?

Paleidau Roveną nuogą ir ištiesiau rankas nusiplauti. Pasigir

do riksmas. Tuo metu Rovenas stovėjo prie akmens, toje pusėje,

kur iš angos tryško vanduo, ir lenkėsi prie jo atsigerti. O rėkė

mūsų nuo šaltinio „nustumti“ žmonės, kurie nueidami atsigręžėir matė, ką Rovenas daro.

—Jie sako, kad jam nevalia jo gerti! Kad tai puikus smegenis

gydantis vanduo. Ir jie nenori, kad jis gertų jį, - susinervinęs

išvertė Tulga.

Taigi aš vėl turėjau jį imti į glėbį ir tramdyti - jis priešinosi,

todėl galėjo užsigauti, ir klykė. Jo balsas aidu grįžo nuo paupiouolų sienų. Atrodė, ta akivaizdi pažanga, kurią buvome pasiekę

per kelis pastaruosius mėnesius, ir vilties teikiantis pagerėjimas,

mums būnant Mongolijoje, staiga išgaravo. Prisiminiau, kaip

prieš trejus metus - netrukus po to, kai buvo nustatyta diagno

zė- su Rovenu buvome šamanų susirinkime Kalifornijoje. Jobūklė staiga pagerėjo, autizmo simptomai ėmė nykti, jis pradėjo

kalbėti, bendrauti su žmonėmis, bet po kelių dienų vėl grįžo į

pradinį tašką. Būtent to aš labiausiai bijojau.

—Na, ką gi, - pasakiau kiek galima ramesniu balsu. —Dabar

jis yra kaip tik prie akmens. Pabandykime jį apipilti.



'Dangaus arklio ežeras

Kristina nuėmė plastikinį puoduką nuo vieno iš termosų, kuriuos Tulga atnešė iš stovyklos. Prileidome j jį šalto kaip ledas

vandens, ir man per jėgą užstūmus Roveną ant akmens išpylėme

jam ant galvos. Rezultatas buvo toks, kokio ir tikėjomės. Kadan

gi stovėjau žemiau, nesuskubau nutverti jo už rankų, kuriomis

jis kėlė pavojų man ir sau, ir netekau dar vieno plaukų kuokšto.

Akies kampeliu pamatęs blyksinčią į mane nutaikytą Michaelio

kamerą, piktai paprašiau ją nukreipti kitur. Kaip tik tuo momen

tu išseko kameros baterija.

—Po velnių, —nusikeikė Michaelis, nuleidęs kamerą.

Ir... koks sutapimas! —kaip tik tą akimirką Rovenas, mano ap

glėbtas, atsipalaidavo ir šypsodamasis žiūrėjo į mane. Jis sugrįžo.Nepraėjo nė minutė, kai jis ir Tomiu prie šaltinio prisipildė

puodukus nuo termosų ir ėmė laistyti mus visus vandeniu - bu

vome permirkę, bet laimingi kvatojome. Ypač teko Džeremiui,

kuris, kad išvengtų šalto kaip ledas vandens, labai juokingai šoki

nėjo. Taigi visi iki vieno buvome išmaudyti tokiu šaltu vandeniu,

kad kelioms sekundėms dingo visi mūsų rūpesčiai. Po to pasisė-mėme puodelius to vandens atsigerti, tiesiai iš šaltinio.

Mes savo ruožtu tuo vandeniu gerai išmaudėme Roveną —jis

leidosi apipilamas iš puodelio daugybę kartų, tarsi niekada ne

būtų buvę jokių bėdų. Tada prisipylėme termosus vandens nusi

nešti į stovyklą. Kai prie šaltinio pasirodė kita šeima, Rovenas suTomiu pasitraukė į šalį be jokių protestų. Kai paupiu ėjome at

gal, —reikėjo eiti apie pusę mylios, —Rovenas tai laikėsi man už

rankos, tai pabėgėdavo į priekį ir sustodavo paragauti pamėgtų

raudonų lauko gėlių arba pasigrožėti besileidžiančios saulės spin

duliuose šokančia peteliške. Kai priėjome prie mikroautobuso,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

jis visai nesureagavo į apšepusius keistą jo atkrytį išprovokavusiusnamelius. Tik atsisuko į mane ir pasakė:- Buvo smagu. Buvo smagu prie šaltinio. Man patinka

vanduo.Į stovyklą prie Sargos ežero grįžome jau visai sutemus. Mais

tas, seniai atšalęs, laukė mūsų, bet Kristina ir Rovenas buvo perdaug pavargę valgyti, todėl iš karto nuėjo į palapinę miegoti.Tomiu, kuris gyveno vienoje palapinėje su tėvu, taip pat niekonelaukęs įsirangę į miegmaišį. Temperatūra greitai krito ir žadė

jo šaltą vasaros naktį. Danguje sužibo žvaigždės. Mėnulis - jaupriešpilnis - atsispindėjo vandenyje. Tamsoje prunkštė ir žving-

čiojo arkliai. Atsisėdau išvargintas dienos sėkmių ir nesėkmių irklausiausi, ką kalba gidai. Išgirdome artėjantį kanopų dundesį.Iš tamsos išniro raitelis. Tulga pasveikino jį, paprašė virėjos - jidar nebuvo nuėjusi miegoti - atnešti termosą karštos arbatos irpadavė vyriškiui puodelį.

- Paklauskite jo, ar šis ežeras iš tikrųjų gydo. Gal jis gali papa

sakoti kokią istoriją? —paprašiau, kai Tulga įpylė vyriškiui karštos, sūdytos, pienu baltintos arbatos.

Vyriškiui išgėrus arbatą, Tulga jo paklausė, ko prašiau. Jokioatsakymo. Šis paklausė dar kartą. Vėl jokio atsakymo. Tulga žiūrėjo į mus, sėdinčius mėnulio šviesoje, nežinodamas, ką toliau

daryti, nervingai nusijuokė ir pateikė klausimą trečią kartą. Vyriškis tylėjo.- Gal jis kurčias? - pasakė Džeremis.- Gali būti, - pritarė Tulga ir, apgaubęs delnais savo burną,

labai garsiai, šiek tiek juokingai pradėjo šaukti vyrui tiesiai į ausį.



Dangaus arklio ežeras

Šis suniurnėjo ir pirštu parodė kažkur į tolį, virš ežero. Tada atsistojo, sėdo ant arklio ir nujojo į tamsą.—Ką jis pasakė? —paklausėme choru.Tulga kilstelėjo pečius.—Išgirdau tik du žodžius: „Taip. Ten.“ Daugiau nieko. Gal jis

praradęs protą ar kažkas panašaus.

—Bet ne tiek, kad nesugebėtų joti tamsoje, —atkreipė dėmesįDžeremis. - Tam reikia įgūdžių.

—O gal jis autistas? - sumurmėjau atsisveikindamas ir nuėjausavo palapinės link. Eidamas galvojau: „Gal ir Rovenas būtųtoks, jei augtų čia, tokioje nuošalumoje?“

Įlindau į miegmaišį ir tuoj pat užmigau. Sapnavau po žydinčią pievą vaikščiojantį jautuką, juodu ežero vandeniu tolyn nuplaukiančias gulbes ir Roveną, žiūrintį į mane su ašaromis akyse,kuriose tarsi tamsiame vandenyje atsispindėjo žvaigždės.

KITĄ DIENĄ VĖL nusiprausėme bazalto nutamsintu ežero

vandeniu. Besivaržančios tarpusavyje arklių bandos leidosiiš aukštesnių vietų žemyn, jaunikliai spardydamiesi šokinėjoaplink veislines kumeles, brido į vandenį ir gėrė. Eržilai įžūliai prunkštė ir žvingčiojo. Kai jie priartėjo, Rovenas - tuometu jis su Tomiu taškėsi vandenyje —pakėlė išsigandusias

akis į viršų.—Tai arkliai. Jie taip sakosveiki, - giedru, apsimestinai linksmu tonu nuramino sūnų Kristina.

—Sveiki! Sveiki! - vaidindamas arklį pridūriau. Nurimęs Rovenas žaidė toliau.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Tai buvo pirmas rytas, kai pabudęs jis nepasakė: „Važiuojamnamo.“ Šiandien iš jo mes išgirdome: „Važiuojame pas elnių augintojus. Pirma pažaisim su vandeniu, o paskui važiuosime paselnių augintojus.“

Ką jis įsivaizdavo kalbėdamas apie elnių augintojus} Žmonessu ragais ir kanopomis, vaikštančius dviem kojomis? Mongoliškus faunus ir satyrus?

Man pasirodė, kad jo kūno kalba ir manieros buvo švelnesnės.Tarsi jis būtų liovęsis tai kelionei priešintis. O gal, kaip ir anksčiau, mano prognozės, bandant įspėti didžiąją sūnaus paslaptį,buvo per daug optimistinės?

Mudu su Kristina jautėme, kad privalome adikti tam tikrąritualą. Taigi, Rovenui taškantis ir arkliams geriant bei prunkš-čiant, stovėdami vandenyje susikibę rankomis pradėjome melstis. Už savo sūnų. Už save, už tai, kad mums būtų leista baigti šiąkelionę. Ir kad ji padėtų jam.

Prieš palikdami šią keistą, šiek tiek nykią vietą, išsiskirian

čią keistu grožiu, norėjome sužinoti, ar šis ežeras iš tikrųjų yrašventas, ar nėra kokios nors su juo susijusios istorijos, kuri būtųreikšminga Rovenui arba mums. Gal reikėjo pasiteisinimo? Nežinau. Bet man nepakako buvimo čia. Todėl kai šiek tiek pavažiavę aplink ežerą pamatėme kelias jurtas, paprašiau Tulgos sustoti,

kad galėtume paklausinėti žmonių apie ežerą.Jaunas dvidešimties trisdešimties metų vyras su cigarete burnoje, apsuptas nuogų vaikų, taisė rusiško motociklo variklį. Jisnukreipė mus pas seną vyriškį, į vidurinę jurtą. Ant fetrinio jurtos stogo džiūvo į padėklus suberta varškė. Atokiau šmirinėjoožkos ir avys, arčiau pririšti prie stulpų stovėjo pabalnoti arkliai.




Dvi paauglės mergaitės, tvirtai užspaudusios delnais nasrus, laikė, kaip čia įprasta, piktai urzgiančius šunis.

Pagyvenęs vyras, pas kurį jaunasis buvo mus nukreipęs, malo

niai sutiko mus prie jurtos durų. Rovenas, kaip visada pirmas įbė

gęs į jurtą, nėrė po arčiausiai esančios lovelės su ratukais - tokių

ryškiai dažytų lovelių buvo pristatyta prie visų jurtos sienų —už

klotais, prajuokindamas ne tik jį, bet ir visus vaikus, tiek gyvenan

čius toje jurtoje, tiek atbėgusius iš kitų pasižiūrėti keistų svečių.

Iš arti šeimininkas pasirodė esąs ne senas, o vidutinio amžiaus

vyras, šiek tiek pražilęs, lieknas ir tvirtas, kaip dauguma klajo

klių, gražaus vėjo nugairinto veido, liudijančio, kad daug metų

žiemą ir vasarą dirbo stepėje. Kai susipažinome ir pasakėme savoatvykimo priežastis, jis papasakojo, kad šalia darbo su savo ban

domis turėjo ir kitas pareigas —valstybės aplinkos inspektoriaus,

kurio užduotis buvo joti iš vieno rajono į kitą ir tikrinti, ar gyvu

lių skaičius neviršija to, kuris darytų žalą pasėliams.

Buvo atnešta airago. Skaidrus skystis, šį kartą sufermentuotas

beveik iki gryno alkoholio —kumelės pieno degtinė, nebuvo nemalonaus skonio, nes jį maskavo šildantis šio gėrimo kartumas.

- Taip, galiu papasakoti istoriją apie šį ežerą, - patvirtino vy

ras, kai išgėrėme pirmąjį puoduką.

Rovenas iššoko iš lovos ir puolė į lauką. Kristina išbėgo iš

paskos.- Tai ir legenda, ir realybė. Yra žinoma, kad jo vanduo gydo

skydliaukės veiklos sutrikimus. Paprastai čia atvyksta tie patys

žmonės, kurie važiuoja gydytis prie šaltinių, arba tie, kuriuos var

gina... - vertėjaujantis Tulga, neradęs rinkamo žodžio, ranka pa

rodė į tą savo kūno vietą, kur susisiekia kaklas ir žandikaulis.



ŽIRGU BERNIUKAS

- Gūžys? - pasiūliau.- Gali būti, - atsakė Tulga. - Manau, taip. Kad ir kaip būtų, jis sako, kad dėl to ežeras yra žinomas šimtus, o gal ir tūkstančius metų.

- Ožiukas! Žiūrėk ožiukas! - Į jurtą vėl įbėgo Rovenas, šį kartą nešdamasis vilnotą, didžiaakį gelsvai rudą gyvuliuką, o jam išpaskos kvatojantys vaikai ir pečiais gūžčiojanti Kristina. Su ožiuku rankose Rovenas vėl įsirangę į lovą.

- Reikia pakutenti! Pakutenti ožiuką! Žiūrėk, jis toks mielas!- Tegu kutena, - juokdamasis per Tulgą pasakė vyriškis. -

Ožiukai gerai veikia vaikus.

Prisiminiau Roveno ožiukus mūsų namuose. Tas vyriškisbuvo teisus: maži gyvuliukai gerai veikia vaikus!- Yra ir senesnė istorija, - kalbėjo vyriškis.Tuo metu Rovenas gulėjo tarp mano nugaros ir jurtos sienos

ir, gėrėdamasis ožiuku, švelniai ulbėjo: „Žiūrėk, čia jo akytės, čiaausytės, o čia užpakaliukas...“

- Tai sena istorija, tiksliau sakant, legenda. Ji apie arklius. Šivietovė, viskas, kas supa Šargos ežerą, garsėja gerų arklių veisimu. Dauguma arklių, kurie laimi per garsiąsias lenktynes UlanBatore, yra išvesti čia. Jau Čingischano laikais greičiausiais buvolaikomi čionykščiai arkliai. Ar žinote, ką reiškią žodis sharga?Tdi

blizgesys, arklio plaukų blizgesys.Pažvelgiau į vertėjaujantį Tulgą ir nustebau, kad jis to žodžionežinojo. Jis trūktelėjo pečiais, tarsi sakytų: Atsiprašau, aš mies

tietis, ir vertė toliau:- Yra legenda, kuri paaiškina, kodėl geri arkliai kilę iš čia.

Ji sako, kad ant to kalno kitoje, pietinėje, ežero pusėje, kurlink



Dangaus arklio ežeras

rodė praėjusį vakarą mūsų sutiktas žmogus, du pirmieji arkliainusileido iš dangaus ir įbrido į ežerėlį, ten viršuje, ant kalno viršūnės. Ežerėlio vanduo požeminiais srautais nuteka į pagrindinįežerą. Tie dievų sukurti pirmi du arkliai šia požemine upe pasiekė Šargos ežerą. Čia, jiems dauginantis, atsirado pirmoji arkliųbanda, kuri pasklido po Mongoliją ir visą pasaulį. Dabar visižino, kad arkliai yra kilę iš Mongolijos. Net mokyklose tą dėsto.Taigi gerai, kad atvežėte savo sūnų gydyti čia, ypač jei tarp jo irarklių yra stiprus ryšys...

Tikėkimės, kad tas ryšys yra, pasakiau pats sau. Tikėkimės,kad sūnus vėl sės ant arklio, kai patrauksime į dar atokesnį ra

joną pas elnių augintojus. Nustūmiau tas mintis, kad galėčiauįdėmiau klausytis vyro.- Teisingai pasielgėte jį čia atveždami, - pakartojo jis. - Ma

nau, jam tai išeis į naudą.—Jis turi užpakaliuką, kojytes, akytes... - ulbėjo man už nu

garos Rovenas myluodamas ožiuką.

Turėjome eiti.—Rovenai, laikas su ožiuku atsisveikinti, —pasakiau atsisto

damas. Šiek tiek svirduliavau. Nieko keista. Juk kalbėdamiesigurkšnojome skaidrų degtinės stiprumo airagą. Kaip visada panašiose situacijose, maniau, kad Roveną ištiks priepuolis.

Bet... jo nebuvo.- Gerai. Viskas gerai, - pradėjo pats save guosti Rovenas. -Mes vėl čia atvažiuosime ir aš pamatysiu ožiuką.

Tada išlipo iš lovos, rankose vis dar laikydamas švelnųjį padarėlį. Išėjęs į lauką pastatė jį ant žemės ir šūktelėjęs: „Važiuojamepas elnių augintojus!“ nubėgo prie mikroautobuso.



15

CMorono jūros kiaulytės

VAŽIAVOME Į ŠIAURĘ, nuo aukštumų vėl žemyn, vėl ten,kur šilčiau. Mums kratantis mikroautobuse, oro temperatūra viskilo. Sunku buvo patikėti, kad vos prieš kelias savaites čia dar

buvo šalna, o po trijų mėnesių smėlinga sausa ganykla jau buspo sniego danga, nenutirpsiančia mėnesių mėnesius. Apsipylęprakaitu sėdėjome pimpmobilio, kuris sunkiai kasėsi per smėlį,gale ir nejautėme laiko.

Stojome dažnai, kai pakelėje rasdavome pavėsį, mankštinomekojas, užkandžiavome, klausėmės vėjo ir paukščių garsų - skaidraus vieversių čirenimo, veriančių vanagų ir stepių erelių riksmų.Bent vieną šių paukščių porą, sklandančią padangėje virš mūsų,galima buvo pamatyti vos ne kiekvieną kartą pakėlus galvą į žydrą dangų. „Kaip Afrikos dykumose“, - nugirdau sakant Roveną,lipantį iš mikroautobuso su savo žaisliniais gyvūnais rankoje, ku

riuos netrukus jau dėstė čia pat, pakelės smėlyje.Per plačią Selengos upę - ji laikoma vartais į šiaurę - buvomeperkelti senovišku pontoniniu tiltu, naudojant virvinius lynus.Ant į laivą panašios platformos tilpo abu mūsų mikroautobusai.Keltininkas, nuolat šioje atokioje vietovėje gyvenantis vyras, lėtaikėlė mus per gilią sūkuriuotą upę.



Dar kiek pavažiavę atsidūrėme naujų kalnų prieškalnėse, kurpradėjome dairytis vietos stovyklai. Žemė čia buvo akmenuota,visai kitokia nei lygi velėnos danga stepėse, prie kurios jau buvome pripratę. Galiausiai siaurame slėnyje, kuriuo plūdo karštasvėjas, radome apskritą lygų plotą be medžių ir akmenų. Galbūtanksčiau ten stovėjo jurta arba gyvulių aptvaras. Sustojome. Pučiant stipriam vėjui pastatėme palapines ir ėmėme rinkti sausame ore išdžiūvusį mėšlą laužui. Vakaras turėjo būti šaltas.

Rinkdamas į plastiko maišą išdžiūvusio mėšlo krūvelesėjau tolyn. Norėjau pasimėgauti vienuma, laukinių gėliųmargumynu. Dulkinoje žemėje mačiau išmintus žvėrių ta

kus. Išgąsdinau porą pulkelių kurapkų - jos nuplasnojo tolyn vėjo lydimos. Pastebėjau, kad miškai šių kalnų viršūnėsebuvo iš dalies žuvę. Pusė medžių buvo pažeisti: arba ligų, arbasausros. Skaičiau, kad Mongolijoje pastaraisiais metais buvoneįprastai didelių sausrų ir šaltų žiemų; dėl to nugaišo labaidaug gyvulių. Tuos sausrų ir atšiaurių žiemų metus mongolai vadina zud. Skaičiau, kad ir čia žmonės jaudinasi, ar tikšie nepageidautini pokyčiai nėra globalinio atšilimo padarinys. Ar šios daugiausia natūralios gamtos išsaugojusios šalieskraštovaizdis nėra naikinamas pačių žmonių sukeltų klimatopokyčių su karštesnėmis vasaromis ir šaltesnėmis žiemomis.

Mintis vijo mintį. Galvojau apie Roveną, jo sveikatos būklę,naująją autizmo epidemiją, kurios priežastimis, kaip vis daugiau mokslininkų teigia, gali būti aplinkos užterštumas sunkiaisiais metalais, į gruntinį vandenį ir dirvožemį patenkantysplastikai ir metalai. Vadinasi, mes - mes patys - ardome savosveikatą ir negalime to sustabdyti.

'JMorono jūros kiaulytės



ŽIRG Ų BE RN I UK AS

Grįžęs į stovyklą ir nubloškęs savo surinktą mėšlą netoli tosvietos, kur ketinome kurti laužą, pamačiau Roveną vieną vaikš

tinėjant aplink. Pasukau prie jo. Jis manęs nepastebėjo, nes susi

kaupęs kalbėjo pats su savimi.

- Basteris ir Juodė, ir Lilė eina į Vipsneido laukinių gyvūnų

parką, važinėja traukinuku, duoda drambliukui Li Li ir ragano-

siukui Asai skanumynų.

Sustojau apmiręs. Iki tol ilgiausias Roveno pasakytas sakinys

turėjo aštuonis, na, gal devynis žodžius. O tą kartą jų pasakė - aš

suskaičiavau ant pirštų - dvidešimt du.

- Rovenai, - pasileidau prie jo, einančio toliau ir vis su savimi

kalbančio. - Kas yra Juodė ir Lilė? Ar Lilė - tai kita Basterio draugė?- Juodė yra hipopotamas, o Lilė - maža triušę.

- Tai dabar Basteris turi dvi drauges —Juodę ir Lilę?

- Jie eina ieškoti nuotykių.

Tai, galima sakyti, buvo tikras pokalbis. Į mano klausimus jis

atsakinėjo savarankiškai sukonstruotais sakiniais, o ne žodeliais

„taip“ arba „ne“ ar atkartotais mano žodžiais.

- Ieškoti nuotykių Mongolijoje?

- Mongolijoje, kur yra kalnų ir erelių, ir arklių, ir kur šama

nas daro taukšt taukšt per nugarą.

- O ką veiks Basteris, Juodė ir Lilė, kai baigsis kelionė po

Mongoliją?Rovenas paėjo į priekį, tarsi svarstydamas:

-Važiuos vėl į Londoną ir eis į Londono zoologijos sodą, pas

kui į Vipsneido laukinių gyvūnų parką ir važinės traukinuku. Ai,

ne! Ateikite! Pakutenkime drambliuką Li Li ir raganosiuką Ašą!

Greitai! Bėgam! Bėgam į zoologijos sodą!



’JAiorono jūros kiaulytės

Ir jis pasileido taku ristele, kalbėdamasis - žodžiai liete lie josi- su savo įsivaizduojamais draugais. Sustojau ir žiūrėjau į

jį, - instinktyviai jaučiau, kad geriau bus, jei nesikišiu, - stebė

damasis, kur tie trys jo vaizduotėje susikurti draugai su juo bėgo.

Man teko laimė matyti rečiausią iš visų dalykų - kaip Rovenas

apmąsto savo patyrimus. Kitaip sakant, pažvelgti į autizmu ser

gančio vaiko vidinį gyvenimą. Tarsi pro langą. Ir įsitikinti, kad

tas pasaulis labai turtingas.

Vėliau blyškioje pusmėnulio šviesoje pakviečiau Roveną pasi

vaikščioti. Pasisodinau jį ant pečių ir jis, kaip visada skausmingai,

įrėmė savo smakrą man į viršugalvį. Nekreipiau dėmesio. Arklių

banda vaikštinėjo šlaite kalno, siaurąjį slėnį skiriančio nuo kito,plataus, slėnio, kuriuo turėjome važiuoti toliau į šiaurę. Eržilas

sužvingo aukštu ir stipriu garsu. Rovenas nustėro.

- Taip arkliai sakosveiki!- nuraminau sūnų. —Sako: „Sveiki,

Basteri, Juode ir Lile.“ —Jis atsipalaidavo. - Arklys pasakė: „Svei

ki, Basteri, Juode ir Lile.“

- Puiku!- Ar jis pasakė „sveiki“ Asai ir Li Li?

-Ne!

- Kodėl ne?

- Aša ir Li Li gyvena Vipsneido laukinių gyvūnų parke!

Tai buvo pirmas kartas, kai Rovenas atsakė į klausimą „kodėl“.Vakare susėdome prie degančio laužo. Didelį tankį turintys

gyvulių suvirškintos žolės „tortai“ degdami šildo geriau negu

degdamas medis. Tomiu ir Rovenas gulėjo įsivynioję į vilno

nę antklodę. Tulga bandė atsakyti į klausimą, kurį jam uždavė

Kristina, paveikta raudonojo vyno ir euforijos, užvaldžiusios ją,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

kai papasakojau, ką tą popietę kalbėjo Rovenas. O sužinoti jinorėjo štai ką: kodėl tokia taikinga tauta kaip mongolų iki šiolgarbina Čingischaną?

Mat neseniai Rovenas, įlipęs į pimpmobilį, buvo nukabinęsnuo saulės skydelio virš priekinio stiklo mažą atviruką - vairuotojo talismaną. Jame buvo pavaizduotas ant arklio sėdintis viduramžių mongolų karo vadas. „Čingischanas!“ —paaiškino tadavairuotojas į atviruką spoksančiam Rovenui. Tai išgirdęs Tomiusušuko: „Čingischanas!“ ir nudūmė pasiimti žaislinio kardo - vėliau jie iki sutemų vartėsi ant žemės eidami imtynių.

Taigi Kristina ir kiti norėjome žinoti, kaip tauta sugebėjo per

eiti nuo Čingischano (Kubkaichano irTamerleino bei kitų masinių žudynių iniciatorių) prie budizmo.- Čingischanas buvo didis žmogus, —protestavo Tulga, visai

patenkintas, kai jam vėl įpylėme Bulgane pirkto puikaus vyno„Bordeaux“. —Jis mus suvienijo! Iki jo Mongolijoje gyveno daugybė genčių, kurios nuolat tarp savęs kariavo. Jis visas jas suvie

nijo ir...- Ir vedė žudyti visų kitų Azijos tautų, —pertraukiau.- Bet jis vienijo ir kitas tautas, pavyzdžiui, kazachus, rusus,

atnešė jiems teisę ir tvarką...- Ir pjaustė juos į gabalus, prievartavo jų moteris, ėmė į ver

giją vaikus.- Žinau, kad Vakaruose Čingischanas laikomas velniu. Betmums... - Iš paraudusio nuo vyno Tulgos veido mačiau, kaip

jame rungėsi nostalgija praeičiai ir pasididžiavimas šiuolaikinebudistine Mongolija. - Net rusai, - tarė jis šiek tiek pakeisdamaspokalbio temą, —atėję pas mus, vertė perrašyti istorijos vadovė-



iJAioro n o j ū ros kiau lytės

liūs, nes nenorėjo pripažinti, kad kitados juos valdė mongolai.Žmonės, kurie atsisakė tai daryti, buvo įkalinami.- Ar Rusija vis dar yra jūsų priešas? —paklausė netoli žioruo

jančio laužo įsitaisęs Džastinas.- Ne. Kinija. Mes esame, kaip čia pasakius, tarp dviejų blo

gybių. Bet Kinija yra pavojingesnė. Privalome neįsileisti kinųį Mongoliją, nes jie čia viską sugriautų. O rusams esame pertoli.

- Išorinėje Mongolijoje, - pasakiau.- Taip, - sukrizeno Tulga, - kai buvau Londone, visi klausi

nėjo, iš kur esu. Kai pasakydavau, stebėdavosi: „O! Išorinė Mon

golija!“ Tarsi tai būtų mėnulis ar kažkas tokio.- Vakariečiams Išorinė Mongolija yra mėnulis, - tarė Džere-mis. —Bent jau kai kuriems.

- Taigi, - įsiterpiau, —jūs galite jiems sakyti, kad IšorinėMongolija yra tolimiausia pasaulio vieta.

- Pasaulio galas, - pridūrė Tulga.

- Taip, pasaulio galas.- Bet mums, kaip žinote, tai yra namai.- Čingischano namai.- Taip! Beje, jis buvo ir išradėjas. Labai protingas vyras.- Ką jis išrado?

- Pavyzdžiui, sumuštinį.- Sumuštinį? —surikome choru nustebę. —Papasakokite...- Tikrai. Jis norėjo, kad jo kariai galėtų greitai pavalgyti jo

dami.- Betgi mongolai neužsiima žemdirbyste. Iš kur Čingischanas

gaudavo miltų duonai kepti?



ŽIRGŲ BERNIUKAS

—Iš Kinijos. Duoną mongolams tiekė kinai.- O pas mus sklando kita sumuštinio atsiradimo versija, -ėmiau pasakoti. - Anglai sako, jog sumuštinį išrado vienas garsuslošėjas, kad galėtų pasistiprinti nenueidamas nuo lošimo stalo.Bet tai taip pat nesąmonė. Netikiu, kad pirmas žmogus, sumanęs įdėti riekelę mėsos ir riekelę sūrio tarp dviejų riekių duonos,galėjo būti aštuoniolikto amžiaus anglų aristokratas. Galbūt jissumuštinį išpopuliarino, bet nemanau, kad sugalvojo.

- Na, nežinau, —įsiterpė Michaelis. - Man įtikinamesnė Čingischano istorija. Sumuštinis yra tikrai labai patogus užkandisraiteliui. Sėdėdamas balne jis gali viena ranka valgyti sumuštinį,

kita kapoti priešams galvas.—Tikrai taip! —nusijuokė Tulga. —Mūsų arkliai gali būti valdomi be pavadžių —turbūt žinote, geras raitelis tai daro kojomis.Taigi vienoje rankoje gali būti sumuštinis, kitoje —kardas. Juksakiau, Čingischanas buvo didis žmogus.

Kai išsivaikščiojome į savo palapines, dar ilgai gulėjau pusiaumiegodamas, pusiau būdraudamas. Iš slėnio pusės atsklido duslus arklio kanopų dunksėjimas. Tamsoje nežinia kur ir iš kur jojovienišas raitelis. Pamatęs mūsų laužo pašvaistę, jis pasveikino musdaina - tai turėjo būti plačiai žinoma liaudies daina, nes Tulga išsavo palapinės raiteliui atsakė taip pat daina, nukreipęs balsą ke

liaujančio raitelio kryptimi, kad šis išgirstų. Daina į dainą, širdisį širdį - du šios šalies vyrai, pasitelkę muziką, susikalbėjo žemėspakraštyje. Pakraštyje, kuris jiems buvo namai. Pripažinkime,kad toli gražu ne visos vietos šioje žemėje tuo pat metu yra irpasaulio pakraštys, ir namai.



'JAiorono jūros kiaulytės

MURENE - būtent taip, kaip Tulga, mes stengėmės ištarti šiomiesto pavadinimą, nors vakarietiškas humoro jausmas akino

mus vadinti tą miestą Moronu* - kasmet yra organizuojamos

savo Nadamo šventės. Prieš kelionę į Mongoliją maniau, kad

čia organizuojama tik viena didelė nacionalinė kultūrinė šven

tė. Ta pati, kuri vyko pirmąją mūsų atvykimo į Mongoliją dieną

ir kurioje mes nedalyvavome, nors tuo metu ten, didžiuliame

imtynių stadione ir arklių lenktynių trasose netoli Ulan Batoro,

telkėsi kiti šios šalies turistai ir pusė sostinės gyventojų. Bet štai

paaiškėjo, kad kiekviename regione vasarą vyksta sava Nadamo

šventė —imtynių, šaudymo iš lanko, jojimo ir muzikos varžy

bos - ir kad tomis dienomis (apie tai mus informavo Tulga) josvyks Murene, didžiausiame Mongolijos šiaurinės dalies mieste.

Dėl to kuo labiau prie šio miesto - pirmos konkretesnės gyven

vietės po mūsų išvykimo iš Ulan Batoro - artėjome, tuo dau

giau sutikome raitelių, vedančių už pavadžių ilgakojus arklius

į šiaurę (jie ėjo takais, lygiagrečiais keliui). Tie arkliai buvo

daug adetiškesni negu stepėse mūsų matyti paprasti darbiniaiarkliai. Keletą kartų pralenkėme namų darbo sunkvežimius,

dardančius su arkliais, apdengtais gūniomis ir apibintuotomis

kojomis. Haga vairuodamas dainavo, o Tulga iš jo šaipėsi, nes

žinojo, kad vairuotojas yra toks linksmas ne dėl ko kito, bet dėl

vakare nusimatančios galimybės stebėti preliminarių imtyniųvaržybas; jos turėjo vykti netoli jurtų stovyklos, kurioje mes

ketinome apsistoti.

Apsistoti jurtų stovykloje mums atrodė labai įdomu. Nors

Murene buvo numatyta nakvoti tik naktį ir kitą dieną išvykti

* Angliškai šis miestas rašomas Moron, o žodžiomoron reikšmė yra „idiotas“.



Ž I R G Ų BERN' I ŪKAS

į šiaurę, į Sibirą, pas elnių augintojus, Tulga pasakė, kad mūsųlaukia ne tik mums skirtos jurtos su tikromis lovomis ir pagalvė

mis, bet ir dušai. Karšti dušai. Taip pat galimybė turėti išskalb

tus drabužius. Pailsėti, pagurkšnoti alaus ir galbūt pasmaguriauti

gardžiu maistu - mat mūsų virėja, kuri, kaip jau išsiaiškinome,

buvo Tulgos brolienė, virė tik riebią makaronų ir mėsos sriubą, o

ir tą patiekdavo rūškanu veidu. Ir taip kiekvieną dieną, kiekvie

ną vakarą. Tulga pažadėjo, kad jurtų stovykloje bus restoranas.

Nekantravome kuo greičiau tuos malonumus patirti. Svarbiau

sia, turėjome gauti siuntinį su rūkytu kumpiu, kurį į Mureną iš

sostinės skraidino Tulgos žmona Nara. Mat mūsų atsargos buvo

beveik išsekusios, ir mes neįsivaizdavome, kaip Rovenas galėtųpasiekti Sibirą ir iš jo grįžti be kumpio.

Taigi. Sibiras. Ten mes važiavome.

Viskas būtų buvę gerai, jei būčiau normaliai jautęsis. Bet

mane kamavo nerimas. Kad pasiektume taigą, tą didžiulį mišką,

kurio pietryčiuose stūksančiuose kalnuose buvo elnių augintojų

vasaros stovykla, planavome važiuoti dvi dienas ir dieną keliauti

su arkliais, jei tik jų ten rasime. O jeigu Rovenas vėl atsisakys

lipti ant arklio? Kas tada? Juk nenunešiu jo ant pečių per pelkes

ir kalnus.

Kita bėda - fizinis skausmas. Tą dieną jis mane pažadino labai

anksti. Skaudėjo ne tik lūpą, bet ir visą veidą, tarsi mano lūpa,smakru, burna, nosimi, akimis būtų pulsavusi elektros srovė.

Niekada anksčiau nebuvau tokios būsenos patyręs —pūslelinę vi

sada tramdydavau antivirusiniais vaistais. Dabar virusas, kuriam

pirmą kartą buvo leista veikti visa galia, siautėjo mano veide kaip

žaidimų aikštelėje. Tik paryčiui vėl užsnūdau. Atsibudus lūpos



buvo sulipusios. Skaudulys apatinėje lūpoje buvo atsivėręs ir matėsi viena didelė raudona žaizda.

Rytas buvo pilnas anaiptol nejuokingų nuotykių. Važiuoda

mi į Mureno priemiestį pamatėme šalikelėje stovintį mikroau

tobusą; šalia stoviniavo grupė ne per linksmiausiai nusiteikusių

vakariečių, o gidas ir vairuotojas, pasitraukę į mikroautobuso

šešėlį (vėl buvo karšta), traukė cigaretes. Jie pritrūko degalų.

Davėme šiek tiek iš savo atsargų. Kol Hada iš prasto kanistro

pylė degalus pro bako angoje įstatytą piltuvėlį, sužinojome, kad

mašina keliauja paaugliai iš Anglijos, jauni nuotykių ieškotojai,

panašūs į „Outward Bound“ organizacijos narius (šie padėjo

pietuose statyti mokyklą, o dabar, kaip ir mes, važiavo į šiauręsusitikti su elnių augintojais). Kai sužinojo mūsų kelionės prie

žastį, vaikai ir du juos lydintys mokytojai panoro susitikti su

Rovenu. Kai atidarėme mikroautobuso duris, radome Roveną

žaidžiantį su savimi.

- Pimpaliukas, - pasakė rodydamas į jį su geraširdiška šypsena.

Kai atvykome į Mureną, paaiškėjo, jog atsidūrėme labai kvailoje padėtyje. Trys jaunos stovyklą tvarkiusios moterys nerado

įrašo, patvirtinančio, kad esame užsisakę vietas. Tai reiškė, kad

nakvoti jurtose negalėsime. Moterys mums pasisiūlė už užmo

kestį išskalbti mūsų drabužius ir leisti nusiprausti po dušu. Galė

jome nusipirkti reikalingų atsargų ir palaukti, kol atskris lėktuvasiš Ulan Batoro su Roveno kumpiu. O paskui mūsų laukė kelionė

į stepę ir nakvynė palapinėse. Tai nebūtų buvę taip jau blogai,

jeigu neturėtume autisto vaiko. Bet toks vaikas buvo, todėl Mu

reno miestas su jurtų stovykla mūsų atmintyje liko kaip vieta,

kurioje mums tikrai nebuvo gera.

'JMorono jūros kiaulytės



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Pradėsiu pasakoti nuo pačių jurtų. Jose buvo įsikūrę kiti keliautojai: vakariečiai ir mongolai. Rovenas nepajėgė suprasti,kodėl jis negali, kada panorėjęs, į jas įbėgti ir išbėgti. Jau viento pakako, kad priepuolis būtų sukeltas. Salia jurtų stovyklosbuvo pagrindinis kelias; juo važiavo sunkvežimiai, jojo raiteliai,bėgiojo dideli šunys. Netoliese buvo primėtyta stiklo duženų,krūvos metalo laužo. Taigi tai nebuvo ta vieta, kur Rovenas galėtų laisvai bėgioti. Antra, vanduo dušuose bėgo tai labai šaltas,tai labai karštas.

Netrukus Rovenas įpuolė į jurtą, kurioje buvo apsistojęs į Na-damo šventę atvykęs stambus imtynininkas su šeima ir dviem

jūrų kiaulytėmis narve. Jūrų kiaulytės? Mongolijos jurtų stovykloje? Rovenas jas pamatė iš karto, vos atidaręs jurtos duris. Tadanubėgo į kambarį, stebint nustebusiam agresyviai atrodančiamvyrui ir jo giminaičiams, atidarė narvą ir pagriebė gyvūnėliusanksčiau nei aš, dosniai atsiprašinėdamas, įsiveržiau į šių žmoniųerdvę, atėmiau iš sūnaus graužikus ir išsitempiau jį laukan.

- JŪRŲ KIAULYTĖS! JŪRŲ KIAULYTĖS! - Rovenas klykė taip garsiai, kad net pro stovyklos pagrindinius vartus jojęraiteliai sustojo pasižiūrėti. Berniukas ne tik klykė. Jis voliojosidulkėse mušdamas save, kol man pavyko jį sutramdyti. Tulgabuvo išvažiavęs degalų atsargų ir pasiimti Michaelio, Džeremio ir

Džastino iš kinų restorano, kur jie leido laiką, laukdami atvykstančio lėktuvo su Roveno kumpiu.Mes su Kristina buvome nusiminę. Nutarėme nueiti su Ro-

venu apžiūrėti miesto - nešiau jį ant pečių, kad apsaugočiaunuo šunų, stiklų, automobilių. Bet miestas - didesnis ir labiauapšiuręs negu kiti, kuriuos matėme išvykę iš Ulan Batoro - ne-



rjiï'forono jūros kiaulytės

buvo mums draugiškas. Du tvirti svirduliuojantys vyrai bandėmus „kabinti“ mongoliškai, kiek supratau, prašydami pinigų.

Nors jie paskui nesekė, mums dingo noras detaliau susipažin

ti su miestu. Matėme apšiurusių gyvenamųjų namų, rąstinių

namelių ir jurtų, aptvertų metalinių strypų tvoromis. Pamatęs

atidarytus vartus į kiemą su jurta, Rovenas užsigeidė ten patek

ti —ėmė veržtis man nuo pečių ant žemės, klykė: „Jurta! Jurta!“,

mane daužė ir pešė plaukus.

Grįžome į jurtų stovyklą. Sūnus nurimo tik tada, kai kamba

ryje šalia dušų pamatė šachmatus, be abejonės, padarytus Indi

joje, nes pėstininkus vaizdavo iš medžio išdrožti drambliai. Kol

Rovenas su jais žaidė, mudu su Kristina bandėme bent kiek pailsėti. Bet nepavyko. Nespėjęs kėdėje užsnūsti, jau turėjau šokti ir

bėgti ieškoti Roveno. Susijaudinęs puoliau į lauką. Pačiu laiku,

nes kaip tik tuo metu jis jau skuodė - su jūrų kiaulytėmis ranko

se - iš to paties imtynininko jurtos. Dar kartą grąžinau gyvūnė

lius teisėtiems šeimininkams. Tada pakėliau Roveną, klykiantį ir

besiblaškantį atgal atlošta galva, užsikėliau ant pečių ir, išėjęs prostovyklos vartus, patraukiau į šiaurę, kur buvo matyti atvira ste

pė ir kalnai už jos. Kad atitraukčiau jį nuo daiktų, kurių troško

kaip apsėstas. Eidamas spjaudžiau į muses, ieškodamos maisto

jos įkyriai lindo prie mano žaizdotos lūpos.

Mūsų mikroautobusai atvažiavo ir mus paėmė maždaug po pusantros valandos. Išsekęs įlipau į pimpmobilį. Apatiškai žvelgiau į

stepę, kol iš lėkštos daubos, kurioje stovėjo Murenas, pakilome

į aukštesnę vietą. Pradžioje aukštuma buvo akmeninga, toliau

dengta tankia lygia velėna. Pavažiavę dvi valandas kraštovaizdžiu,

kurio, regis, nebuvo palietusios žmogaus rankos, įsikūrėme stovyk



ŽIRGŲ BERNIUKAS

lą gana aukštai virš jūros lygio esančiame slėnyje. Jau buvo visaisutemę ir ties aukščiausiu keteros tašku pakilo mėnulis.

Kol gaminome maistą ir rinkome išdžiūvusį mėšlą vakaro

laužui, ant ponio be jokio balno atjojo vienuolikos ar dvylikos

metų berniukas, matyt, pastebėjęs mūsų laužo dūmus iš toliau

įsikūrusios jo šeimos stovyklos. Netrukus jis jau žaidė su Tomiu,

valgė sausainius, juokavo su vairuotojais, o aš žiūrėjau į jį ir pavy

dėjau. Ko pavydėjau? Pavydėjau jo tėvams, kad turi savarankiš

ką, savimi pasitikintį vaiką, drąsiai jodinėjantį šiose platybėse. Ar

Rovenas kada nors mokės pasirūpinti savimi kaip šis berniukas?

Ar sugebės bent prižiūrėti save? Tuo metu jis žaidė su žaisliniais

gyvūnais aikštelėje, gal už poros šimtų metrų, kur nudūmė šaukdamas: „Ne, ačiū!“, - kai tik mūsų stovykloje pasirodė ponis.

Įnikęs į savo žaidimą ir atsukęs mums nugarą, jis sėdėjo ant žolės

nuogu užpakaliuku - kelionėje nuo Mureno iki stovyklavietės jis

net du kartus prisidirbo į kelnes. Ar jis kada nors sugebės tuštin

tis kaip suaugęs? Ar išmoks valdyti savo emocijas? Ar kada nors

pasveiksime: jis ir mes?Saulei nusileidus už keteros ir visai sutemus pakilo mėnulis.

Visiškai užtikrintas tuo, kad jo arklys ras kelią namo, mus aplan

kęs berniukas užšoko ant plačios gyvulio nugaros ir dingo tirštė

jančioje tamsoje.



T R E Č I A D A L I S





16

Į Sibirą

PABUDĘS PAMAČIAU ant palapinės sienos, prie kurios gulėjau,kažką panašaus į velnio šešėlį. Nors dar nebuvau visiškai atsitokėjęspo nakties miego, supratau, kad tai buvo jakas. Jis laižė rasą nuo

palapinės apdangalo, kurį buvau uždėjęs apsisaugoti nuo lietaus.Jakų buvo ne vienas - jie žiaumodami vaikščiojo aplink palapinę.- Žiūrėk, jakai! - sušuko patenkintas galvą iš palapinės iškišęs

Rovenas. Gyvulys, laižęs mūsų palapinės šoną, šoko bėgti garsiaipersdamas. - Fui! - susiraukė Rovenas, lįsdamas laukan į saulėsšviesą.

Jis puolė vaikyti likusių jakų, kurie, nors ir buvo su ilgais ragais, jo baidėsi —blaškėsi pakėlę uodegas nežinodami, kur dėtis.Jų nukarusios vilnos maskatavo kaip kaubojų švarkų kutai.

Būčiau smagiai pasijuokęs, jeigu ne skaudanti lūpa. Netrukusenergija kunkuliuojantis Rovenas galvotrūkčiais pasileido pas

vairuotojus, iškėlęs rankas ir rėkdamas: „Valio!“ Šie ėmė kilnoti jį į viršų taip pat šaukdami: „Valio!“Kai klupinėdamas ėjau nuo virtuvės palapinės su puoduku

garuojančios arbatos, sutaršytais plaukais ir dar apsiblaususiomisakimis iš palapinės išlindo Kristina. Padaviau jai arbatą. Ji stovėdama siurbčiojo ir tarė:



ŽI RG Ų BERN'1U KAS

—Žinai, aš paprastai neprisimenu sapnų. Bet šią naktį sapnavau savo močiutę - mamos mamą, tą, kuri išprotėjo. Manomama imdavo mane su savimi, kai eidavo jos lankyti į pamišėliųnamus. Ji nė karto mūsų neatpažino. Tai buvo keista ir liūdna.Į pamišėlių namus ji buvo atiduota po vyro mirties, bet mamasakė, kad liga prasidėjo anksčiau, kai autokatastrofoje žuvo aštuonmetis jos sūnus, mano mamos brolis. Prisimeni, kaip šamanai prie Ulan Batoro sakė, kad mirusi moteris, iš mano protėviųgiminės, yra mums „nepalanki“?Ir štai šią naktį ją susapnavau.

Žiūrėdama į stepę, kur Rovenas suTomiu rėkaudami ir juokdamiesi lakstė paskui jakus, Kristina toliau pasakojo:

- Sapne jaučiau, kad ji kabinasi į Roveną kaip į savo prarastosūnaus pakaitalą. Suprantu, tai skamba absurdiškai. Bet net pabudus tas jausmas buvo labai aiškus ir gyvas. Gal tai ir kvailystė,bet manau, kad turime melsti, jog mūsų sūnų ji paleistų. Melstisuž jos ramybę, už jos laimę, kad galėtų leisti Rovenui eiti.

Visą tą dieną važiavome. Artėjome prie aukštesnių kalnų vir

tinių negu tos, kurias jau buvome įveikę, ir tokiais blogais keliais,kad kartais atrodė, jos pėsčiomis nueitume greičiau. Po kelių pirmųjų kelionės valandų —keista, kaip greitai bėga valandos mikroautobuse, kai susitaikai su mintimi, jog važiuosi ilgai - nusprendėme pamankštinti kojas, kol Hada tyrinės tą ypač bjaurią

kalnų kelio atkarpą. Tolėliau nuo kelio, slėnyje, buvo apstu edelveisų. Didžiulis edelveisų kilimas. Virš mūsų praskrido būrys urvinių ančių - jos panašios ir į antis, ir į žąsis. Iš pradžių Rovenasir Tomiu bėgo, paskui sūnus užsinorėjo joti man ant pečių. KaiRovenas ėmė spausti smakru man viršugalvį, kaip visada darydavo nesitikėdamas, kad supras, pasakiau:



Į Sibirą

- Žinai, Rovenai, kai tu įremi smakrą man į galvą, man skauda. Jei po smakru padėtum plaštaką, būtų visai kas kita.Mano nuostabai, Rovenas tuoj pat pakišo rankytę po savo

smakru, kad nesiremtų man tiesiai į galvą.Per pastaruosius metus aš to buvau prašęs šimtus kartų. Štai

pagaliau jis suprato ir pakluso.- Ačiū, Rovenai! - padėkojau patenkintas.Kristina nustebusi pridūrė:- Ačiū tau. Dabar tėčiui daug lengviau.- Rovenas ir Basteris, Lilė ir Juodė buvo truputį nuliūdę, —kal

bėjo jis, ignoruodamas mane (o gal man tik taip atrodė). —Tada

jie nuėjo susitikti su šamanais. O iš šamanų nuėjo į Vipsneidolaukinių gyvūnų parką ir davė drambliukui Li Li ir raganosiukuiAšai valgyti.

Roveno ranka vis dar buvo ten, kur buvau prašęs ją laikyti.- Ačiū tau, Rovenai, —padėkojau dar kartą. —Ačiū, kad pa

dedi tėčiui.

Ir tada išgirdau - labai tyliai, beveik pašnabždomis - jį sakantman į ausį:

- Prašom, nėra už ką.Privažiavome upę, tokią plačią ir tokią vingiuotą, kad mums

reikėjo daug kartų pervažiuoti žvyringas jos seklumas, vandeniui

tykštant iš po automobilio ratų. Rovenas irTomiu džiaugsmingai šūkavo, kai mūsų pimpmobilis, leisdamasis žemyn, lingavo,trūkčiojo džerškant pavaroms ir sukantis atramos ieškantiemsratams.

Pagaliau pasiekėme aukštą perėją - aukščiausią iš visų mūsųįveiktų - ir trumpam sustojome ne tik tam, kad pamankštintu-



ŽIRGŲ BERNIUKAS

me kojas (važiuojant tiek daug valandų automobiliu, tai darytibūtina), bet ir dėl vaizdo, kurį tikrai vertėjo pamatyti ne promikroautobuso langą. Čia baigėsi viena didelė ekosistema ir prasidėjo kita. Didžiosios stepių ganyklos užleido vietą taigai, Sibiromiškui, didžiausiam pasaulyje, kuris nuo Ramiojo vandenynorytuose tęsiasi per visą Rusiją iki Skandinavijos vakaruose. Stovėjau didžiulėje lyg žemynas stepių pievoje, priešais miško sieną,tarsi pasitikčiau armiją. Senovės laikų armiją. Jos artėjimą, josbuvimą jaučiau labai aiškiai. Vėjo siūruojamų medžių garsai priminė Dievo kvėpavimą.

Didžiulė iš akmenų sukrauta piramidė ovoo, apimanti ke

letą mažesnių, stovėjo ant kalno atsigręžusi į miško sieną. Nukabinėta mėlyno šilko kaspinais, gyvulių kaukolėmis ir kaipvisada „papuošta“ degtinės buteliais, cigaretėmis ir pinigais.Piramidės buvo panašesnės į keistus šilkinius šieno kūgiusnegu į akmenų krūvas.

—Pagaliau, —tarė Tulga, vairuotojams nuėjus aukoti aukų, —

priartėjome prie pasaulio pabaigos.Lėtai, visiškoje tyloje, tartum eitume į katedrą, įžengėme į di

džiulį mišką. Ar tik įsivaizdavau, ar iš tikrųjų pajutau nepaprastąmedžių didybę —čia civilizacijos nebuvo? Tas pajautimas —norsatrodė nelogiškas, bet jo ignoruoti nepajėgiau - sklido į mane iš

tamsių erdvių tarp susivijusių kamienų, iš pasaulio, kur gamtos jėgos dar buvo stiprios ir galingos. Pasaulio, kur šamanai adikosavo ritualus.

Visureigiui kratantis stačiu miško taku žemyn svarsčiau, kastas žmonių šamanizmu vadinamas reiškinys. O gal ne reiškinys?Juk jo negalime protu paaiškinti, logiškai pateisinti ir apginti.



/ Sibirą

Gal tai tik fantazija? Gal ir ši mūsų kelionė tėra duoklė manofantazijai? Kas mane, vakarietiškai išauklėtą žmogų, čia atvedė?Kodėl —klausiau savęs - mes, vakariečiai, taip garbiname racionalumą? Jį ir mokslą mes aukštiname ne mažiau, kaip kitadosbuvo aukštinama religija. Kodėl viską, ko negalime paaiškintiprotu, atmetame kaip ereziją? Nors su dalykais, kurių nepaaiš

kinsi pasirėmęs protu ar mokslu, susiduriame kasdien. Pavyzdžiui, meilė. Kiekvienas ją patiriame, jos trokštame, be jos negalime gyventi, bet niekas negali jos išskirstyti į atskirus, sakykime,fizikos ar chemijos reiškinius.

Antra vertus, jei neturime pakankamai skepticizmo, tampa

me šarlatanų, gyvačių aliejaus pardavėjų, dvasininkų ir diktatorių aukomis. Iš karčios patirties žinome, kad teisingai elgiamėstada, kai dalykais, kurie yra mums nepažinūs, nepasitikime arbabent jau susilaikome nuo sprendimų priėmimo, kol patirtis atskleidžia, ar galima jais pasikliauti. Mums lemta klupinėti rūke,žinant tik tai, kad kai kurie dalykai gali būti paaiškinti, ir net

lengvai, kai kurie ne. Štai toks yra mūsų gyvenimas.- Pažiūrėk į tuos medžius, - nutraukė mano mintijimus Rove-

nas, kurio balse buvo justi pagarba. - Tie medžiai yra laimingi.Maždaug po poros valandų mes pasiekėme didelę proskyną,

kurios viduryje buvo mažas, tarsi pasakų, miestelis su velėna

dengtais nameliais iš rąstų, gatvėmis, kurių danga taip pat buvovelėna ir kur ganėsi ožkos, avys ir jakai. Tai buvo Ulan Ulas -miestas, oficialiai žymintis ribą, už kurios nebėra civilizacijos. Už

jo tėra tik miškas, iki pat Arkties vandenyno, už 15 000 mylių(24 000 kilometrų). Įsipylėme kuro. Tuo metu Rovenas lakstėpaskui bliaunančius ėriukus ir ožiukus, kurie rupšnojo žolę ša




lia savo motinų tarp neįtikėtinai žemų medinių pastatų. Paskuivėl važiavome per plačią šalpą tarp dviejų aukštų uolėtų kalnų

virtinių. Tai šen, tai ten dar matėsi jurtos ir gyvulių bandos - pa

skutinis stepių piemenų bastionas. O paskui vėl miškas. Stovyklą

įsikūrėme miško pakraštyje, iš kur buvo matyti mūsų pervažiuo

tas slėnis. Virš plačių uolingų viršūnių, jau apibarstytų vasaros

pabaigos sniegu, švietė mėnulis. Tolumoje matėme daugiau kal

nų virtinių. Ten turėjo būti elnių augintojų vasaros stovyklos.

Rovenas kalbino mane eiti į mišką:

- Einam pasižiūrėti vilko, briedžio, maralo! Einam pasižiū

rėti raudonosios lapės, lūšies ir ernio! Laukinės meškos ir usū

rinio šuns!Visus šiuos miško žvėris jis buvo matęs Gamtos istorijos mu

ziejuje Ulan Batore - ten jis lakstė iš salės į salę pirmąją beprotiš

ką mūsų vizito Mongolijoje dieną ir visus juos įsiminė.

Netrukus Rovenas jau stovėjo ant nuvirtusio medžio apsuptas

moskitų (šį kartą besikandžiojančių) ir šaukė:

- Važiuojam pas elnių augintojus!

- Rovenai, juk žinai, kad pasiekti elnių augintojus galima tik

jojant ant arklių. Ar esi pasiruošęs vėl joti?

- Ne, ačiū!

Tą vakarą mudu su Kristina adikdami ritualus su degina

mosiomis žolelėmis ir šventu vandeniu, kuriuos mums davė šamanai Ulan Batore, meldėme jos močiutę, jei ji kažkaip trukdo

Rovenui eiti, leisti jam eiti. Leisti jam būti. Išsivaduoti pačiai ir

išvaduoti Roveną iš bet kokių kančių, kurių priežastis gali būti

šis jos prisirišimas.





ŽIRGŲ BERNIUKAS

pasižymi labai stipriomis galiomis, yra jo draugas ir jis pats kreipiasi j jį, kai užklumpa didelė bėda. Be to, jis sako, kad, pasam

dę jo sūnus ir sūnėnus, mes duotume jiems šiek tiek užsidirbti.

Nepažįstu šių jaunuolių. Nepažįstu ir tų, su kuriais ketinau su

sitikti, jei toliau keliautume pagal mano planą. Bet jei šie vaiki

nai yra padorūs, būtų geriau vykti su jais dėl to, kad aš neturiu

asmeninių ryšių su šamanais, antra todėl, kad su jais greičiau

pasiektume elnių augintojus.

- Intuicija man kužda, kad galiu jais pasitikėti, - pats stebė

jausi šiais savo žodžiais. Aš nemelavau.

- Aš irgi taip manau, - tarė Tulga. Tada mongoliškai kreipėsi

į senąjį vyrą ir pranešė, kad mes sutinkame, jog jis rastų arklius irmus nuvestų pas šamaną. Taip pat norėjome sutarti dėl kainos.

- Ir dar kai kas, - pridūriau. - Jis turi žinoti, kad mes ke

liausime lėtai. Turime daug daiktų ir Roveną, kuris gali sutikti,

bet gali ir nesutikti joti. Net jeigu jis sutiks, mums reikės kas

pusvalandį sustoti ir leisti jam pažaisti ant žemės. Ir aš leisiu.

Paklauskite jo, ar blogiausiu atveju, jei Rovenas atsisakytų joti,

aš galėčiau nešti jį ant pečių.

Vyriškis atidžiai klausėsi, kai Tulga vertė jam mano žodžius,

kasydamasis trumpai kirptą galvą po stilingai pakreipta imtyni

ninko kepure.

-Jei judėsim mažiausiu tempu, tai truks tris dienas, - galiausiai atsakė jis. - Jei prireiks Roveną nešti, bus ne vieni pečiai, -

šypsodamasis mostelėjo jis į aplink sėdinčius jaunus vyrus. - Tai

gi bet kokiu atveju tai neužtruks ilgiau.

-Trys dienos pirmyn, trys dienos atgal. Ar mums užteks laiko

pabūti su šamanu?



/ Sibirą

Į tai senasis vyras galėjo atsakyti tik pečių trūktelėjimu. Niekas negalėjo žinoti, ilgai ar trumpai truks gydymas.Man dar rūpėjo žinoti, kokie gali būti - jojant ar pėsčiomis

einant - pavojai ir kliūtys. Kai apie tai paklausiau, vyras vėl trūktelėjo pečiais:

- Nieko baisaus. Reikės įveikti vieną didelę upę. Keletą pelkių. Ir perėją. Tiesą sakant, dvi perėjas. Mažą ir didelę.

Paskui jis apibūdino maršrutą detaliau. Pasakė, kad viena išpelkių bus gana bjauri. Reikės būti atsargiems, kad neprarastume arklio. Ir, žinoma, kuo toliau į taigą, tuo daugiau bus žvėrių,kurie gali kėsintis į arklius. Tai vilkai, meškos ir kiti. Bet jo vyrai

turės šautuvą. Jei vilkai atslinktų naktį, būtų pavojus, kad arkliaiišsilakstys. Tada reikėtų papildomo laiko jiems surinkti. Bet nebūtinai tai turi atsitikti.

- Skamba gąsdinamai, —pasakiau Tulgai, kai jis visa tai manišvertė. - Kaip manote, ar galime tam ryžtis?

Šį kartą pečiais trūktelėjo Tulga:

- Jei jau esame taigoje, privalome imtis atsakomybės. Visureigių nebeturėsime. Ir jei atsitiktų, kas nors blogo... Bet tuometko mes čia atvykome?

- Sutinku su jumis, - pasakiau žiūrėdamas į žemę ir dar kartąviską apgalvodamas. Girdėjau, kaip netoliese besiganantys arkliai

rupšnoja žolę.- Beje, kuo šamanas vardu? - netikėtai panorau sužinoti,slapčia vildamasis, kad gal tai bus vienas tų, apie kuriuos buvauskaitęs, kai rinkau informaciją prieš šią kelionę.

- Šmėkla, - atsakė senasis vyras, kai Tulga jam išvertė manoklausimą.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Man šoktelėjo širdis. Tai buvo vienas šamanų, apie kurį skaičiau prieš kelionę. Paprašiau Tulgos paklausti, ar šiame rajonenėra kitų šamanų, turinčių tą patį vardą.

- Ne, - nuramino mane Tulga, dėstydamas tai, ką jam pasakėsenis. —Čia yra tik vienas šamanas šiuo vardu. Jo galios stipriausios. Jis ne visada sutinka padėti. Niekas negali to garantuoti.Bet šis žmogus yra beveik tikras, kad viskas bus gerai, nes jis tąšamaną pažįsta.

Taigi mūsų laukė dvi dienos jojimo: turėsime kirsti upę, paskui keliauti taigos mišku, per pelkes, iš kurių viena gana pavojinga, po to dar įveikti dvi kalnų perėjas.

- Mes išprotėję, - pasakiau Tulgai.- Galbūt, truputį, —nusišypsojo jis.Dviem visureigiais pavažiavome dar keletą mylių, kiek buvo

įmanoma šiurkščia slėnio velėna. Tada atbuline pavara šiek tiekpakilome į kalno šlaitą, vėl iki miško ribos - iš čia buvo matytigilyn einantis takas, kuris kirto užpelkėjusią pievą; virš jos skrai

dė didelės urvinės antys, per pievą nušuoliavo stirna. Išjungėmevariklius. Toliau vidaus degimo varikliai mums nieko nebegalė jo padėti. Vyras, su kuriuo sutarėme dėl tolesnės kelionės, buvosakęs, kad reikės gero pusdienio, kol jis ir jo padėjėjai paruoššešiolika arklių mums ir mūsų mantai nugabenti pas elnių au

gintojus. Mes susitarėme, kad lauksime jų šioje vietoje. Čia liksmūsų visureigiai su vairuotojais, kol grįšime iš taigos pasiekę savotikslą arba jo nepasiekę.

Susėdę didžiulių pušų pavėsyje pradėjome dėti daiktus į bal-namaišius. Turėjome pasiimti būtiniausius drabužius ir įrangą,o visa kita palikti mikroautobusuose. Atrinkti, ką imti ir ką pa



Į Sibirą

likti, nebuvo lengva. Tulga įspėjo, kad aukštesnė iš perėjų yraapie 3300 metrų aukščio ir ant jos gali būti šalta. Tą popietę

sunku buvo net įsivaizduoti šaltį, nes temperatūra vis kilo, bet

oras buvo dar ir drėgnas. Iš pradžių mus kandžiojo moskitai, bet

liovėsi, kai aplink uolas, ant kurių buvome išsidėlioję daiktus ir

drabužius, kad būtų patogiau juos rūšiuoti, uždegėme tris mėšlu

kūrenamus lauželius.

Vien tik Rovenui turėjome paimti keletą atsarginių drabužių,

vandens butelių suteptoms kelnėms ir apatiniams plauti, mėlyną

plastikinį kibirėlį (jį planavau pasikabinti ant balno). O kur dar

brezentas, jei užkluptų lietus, drėgnos servetėles ir neperšlampa

mos Roveno kelnės, jei jis užsimanytų šaltą dieną palakstyti perbalas. Buteliukai ir dėžutės su „vaistais“, kuriuos prie Ulan Batoro

Roveną gydę šamanai buvo skyrę, kad galėtume adikti vakarinius

ritualus (mes juos stropiai vykdėme kiekvieną vakarą Rovenui

einant gulti). Vien Roveno daiktams sudėti prireikė dviejų bal-

namaišių. Nepamiršome ir kumpio. Kalnuose jis gali išsilaikyti

ilgiau, bet mes turėjome atsargų tik šešioms, na, galbūt septynioms, dienoms, jei Rovenas valgys dar kažką kita. Numatėme

dvi dienas eiti pas elnių augintojus, dvi dienas praleisti ten ir dvi

dienas eiti atgal. Taigi beveik savaitė. Neskaitant tų dviejų dienų,

kurių reikės grįžti į Mureną - artimiausią tašką, kur galima papil

dyti atsargas. Toks buvo mūsų planas, jei tik viskas eisis gerai.Ir, žinoma, pirmiausia, jei Rovenas sutiks leistis į šią kelionę.

Kurį laiką jis vogčiomis mus stebėjo žaisdamas su savo kiek su

menkusiu gyvūnų komplektu, o paskui ėmė gaudyti muses pimp-

mobilyje; gaudė jas birzgiančias palei langus ir pro atviras duris

metė laukan. Jis buvo įpratęs, kad mikroautobusas visada yra jam



ŽIRGŲ BERNIUKAS

po ranka. Mudu su Kristina pastarosiomis dienomis jam vis primindavome, kad norint pasiekti elnių augintojus, su kuriais jis

sakė norįs susitikti, būtinai reikės vėl joti arkliu. Bet jis į tuos

mūsų žodžius visai nereagavo.

Staiga mikroautobuse išgirdome Roveno verksmą. Atsigręžę

pamatėme jį išbėgantį iš mikroautobuso, apsipylusį ašaromis,

be kelnių - skystos išmatos tekėjo nuogomis jo kojomis dviem

rudos spalvos upeliais —ir šaukiantį: „Defekacija!“ Pamačius tą

vaizdą, man širdis ir verkė, ir džiaugėsi. Džiaugėsi dėl to, kad

jis įsiminė, —tai būtų pastebėjęs kiekvienas autistiško vaiko

tėvas, - kaip praėjusią savaitę mes žodį defekacija vartojome

(kai norėjau jį išblaškyti sunkioje situacijoje) ir dabar savarankiškai jį pavartojo teisingai. Nors ir buvo susijaudinęs! Nuva

liau jį ir mikroautobusą (Hada su siaubu žiūrėjo į rudą balutę,

atsiradusią ant jo garbinamo mikroautobuso grindų), paskui

išploviau kelnes ir nuėjau pakabinti ant uolos. Pažvelgęs že

myn, pro medžius pamačiau kažką judant. Tai buvo arkliai.

Daug arklių. Ir tas pagyvenęs vyras su savo sūnumis ir sūnė

nais. Penki raiteliai, kiekvienas vedantis už ilgų virvių keletą

arklių. Atėjo išsipildymo metas.

Arba, tiksliau sakant, varginantis artėjimas prie išsipildymo

meto. Kai šešiolika arklių atėjo į pušynėlį, kurio paunksnėje jų

laukėme, prasidėjo antras pasirengimo etapas. Kadangi visureigiai nebegalėjo paskui mus važiuoti, bandėme pririšti filmavimo

įrangą prie nešulinių arklių balnų ir pažiūrėti, ar arkliams bus

patogu ją nešti per nelygią vietovę, ar nereikės papildomų arklių.

Pasirengimas užtruko geras dvi valandas - arkliai trypė, nerima

vo ir prunkštė, o vyriškis ir jo vaikinai stropiai darbavosi su keista



/ Sibirą

mūsų įranga: surišdami ją ir atrišdami, užkraudami ant arklių irvėl nukraudami, kol, jų manymu, viską padarė patenkinamai.Rovenas tai stebėjo iš mikroautobuso, gaudydamas didžiąsias

sparvas. Aš vis tikrinau, ką jis veikia - jis buvo jų prisirinkęs pilną saują, jos zvimbė, bet nė viena neįkando, o arkliams ir mums,nors buvome po medžiais, nedavė ramybės.

—Ar tai tas arklys, - paklausiau rodydamas į rudomis ir baltomis dėmėmis išmargintą arklį, kurį vyriškis buvo minėjęs kaiplabai tinkamą vaikams.

—Taip, tai tas, kuriuo josite pas elnių augintojus. Greitai pa- judėsim. Ar jau pasiruošėte?

—Šešiolika, —paskelbė Rovenas ir pro atviras mikroautobusoduris paleido visas sparvas, kurias buvo surinkęs ant lango stiklo. —O dabar pagausiu dar šešiolika. - Jis grįžo prie lango, kuršie vabzdžiai burzgė, ir pradėjo juos dešine ranka po vieną imti irdėti į kairės rankos saują.

Pratinomės prie klajoklių atvestų arklių. Tai buvo geri arkliai,

jautriai reaguojantys į signalus, bet ramūs. Arklys rudais ir baltais lopais, skirtas Rovenui ir man, išsiskyrė švelniu žvilgsniu - ašvisada žiūriu, koks yra arklio žvilgsnis - ir dėme vidury kaktos,tarp akių, nes, pasak patyrusių anglų raitelių, tai reiškia, kad arklys yra protingas ir nepiktas. Kitas geras šio iškastruoto gyvulio

požymis buvo ilgas snukis: arkliai trumpais snukiais beveik visada būna gižūs ir nervingi. Šis arklys, jeigu tik Rovenas sutiks joti juo, atrodė tinkamas sunkiai kelionei, kuri laukė mūsų.

Sunkiausia buvo rasti Džastinui tinkamą arklį —tvirto sudėjimo, kad galėtų nešti dvi dėžes su garso signalų apdorojimo įranga dviejuose per pasturgalį permestuose balnamaišiuose, gana



ŽIRGŲ BERNIUKAS

aukštą, jog brendant per upę ir balas brangi įranga nesušlaptų, irramų, kad nesibaidytų ilgo mikrofono koto su pūkuotu apdangalu. Buvo išbandyti du ar trys arkliai, kol išrinktas tinkamiausias. Neramiai žvilgčiojau į Roveną, nes du pirmieji arkliai, pamatę tokį keistą Džastino arklio krovinį, prunkšdami pasileidobėgti ratais. Žinojau, kad Rovenas viską stebi, nieko nepraleisdamas. Kai jam nusibodo gaudyti muses mikroautobuse, nubėgoant aukščiausios uolos po medžiais. Ten su savo gyvūnėliais žaidė Liūtą karalių, tuo pat metu dėdamasis į galvą viską, kas vykoaplink. Stengdamasis neparodyti savo nerimo, palaukiau, kol visiužsėdo ant arklių, ir tik tada nusprendžiau pradėti jį kalbinti.

(Bijojau padaryti klaidą, kurią padariau pirmą dieną, pasodinęsRoveną į balną daug anksčiau, negu kiti buvo pasiruošę. Mums jų laukiant, Rovenui subjuro nuotaika.)

Kokia buvo Roveno nuotaika dabar, nežinojau. Žinojau tikviena —išjojame taip vėlai, kad joti galėsime gal kokią valandą,bet ne daugiau, o paskui reikės ieškoti nakvynės. Ir tai buvo palanku mums - teikė viltį, kad kitą dieną jis vėl sutiks joti. Joti darnebus jam atsibodę. Kad tik jis sutiktų sėsti į balną.

Delsti nebegalėjau. Visa grupė jau buvo pasirengusi, žmonės supratingai nežiūrėjo į Roveno pusę, kad jo nedirgintų.Tomiu laimingas sėdėjo priešais Tulgą; jų arklys taip pat buvo

rudas su baltais lopais. Kristina risnojo ratais ant savojo Kaštono, kad jį prisijaukintų. Man pasiūlius, senasis vyras su savosūnumi jau buvo pradėję joti taku per šlapią pievą su nešuliniais arkliais iš paskos. Paėmiau arklio pavadį iš senojo vyrosūnėno ir priėjau prie uolos, kur žaidė Rovenas, tyčia nekreipdamas dėmesio į aplinką.



/ Sibirą

- Rovenai, laikas joti pas elnių augintojus.Kristina, mano paraginta, jau jojo paskui mūsų vadovus.- Žiūrėk, mamytė jau nujojo. Pasivykim ją.- Uola! Noriu žaisti ant uolos!- Eikš, Rovenai, nejaugi nenori pamatyti elnių augintojų? Sa

kei, kad nori.- Noriu žaisti su gyvūnėliais!- Pasiimkime juos. Galėsi laikyti rankose, kol josime. Eikš.Jis nereagavo. Mūsų arklys sukarpė ausimis, žiūrėdamas įkan

din kitų.- Eikš, Rovenai.

- Noriu būti ant uolos!- Tada jie nujos, mes čia liksime vieni.- Liksiu ant uolos!Giliai įkvėpiau, apglėbiau jį per liemenį ir nukėliau nuo uolos

su žaisliniu liūtu ir liūtuku rankose.- Uolaaaaa! —spiegė jis, kol įsodinau balną. —Uolaaaaa! —ne

siliovė rėkęs, kai kulnais raginau arklį pasivyti kitus. - Nulipti!Nulipti! Ne, ačiū, nenoriu joti!

Na, ką gi, pamaniau, pakentėsiu kelias minutes. Gal jis nurims. Pažiūrėsiu, kas bus.

Ir tada atsitiko tai, kas tokiu atveju gali būti blogiausia. Iš miš

ko išbėgo didelė banda pusiau laukinių arklių, gąl koks aštuoniasdešimt, vedami grėsmingai atrodančio tamsiai bėro eržilo, kurispasileido risčia mūsų link, kviesdamas arklius į dvikovą. Apimtasišgąsčio Rovenas užsimerkė. Laimė, du iš mūsų palydovų atsiskyrė nuo pagrindinės grupės ir nujoję prie eržilo - atrodo, kad mesbuvome įsiveržę į jo teritoriją - pliauškindami botagais ir garsiai



ŽIRGŲ BERNIUKAS

šaukdami ėmė vyti jį šalin. Visi mūsų arkliai, taip pat ir tas, kuriuo jojau aš su Rovenu, vienas paskui kitą ėmė žvengti. Kai kurie laukiniai arkliai jiems atsakė. Išsigandęs Rovenas rankomis uždengėausis ir įsikniaubė man į krūtinę. Nors buvau sutrikęs, kiek įmanoma ramesniu balsu (žinoma, apsimestiniu) pasakiau:

- Taip arkliai sako: „Sveiki! Sveiki!“Mačiau, kaip Kristina atsigręžusi neramiai žiūrėjo į mus. Ban

da jau buvo nubėgusi, bet Rovenas vis tiek reikalavo: „Nulipti.Noriu nulipti!“ Tuo metu mes jojome per apsemtą pievą. Jei būtume nulipę, nugrimztume į samanas ir purvą iki pat blauzdų.Laukinį eržilą nuviję raiteliai risčia pasileido atgal per skystą pur

vą ir aptaškė man ir Rovenui kojas. Pajutęs permirkusias savokelnes Rovenas ėmė klykti. Kiekvieną sekundę jį galėjo ištiktipriepuolis. Galvojau, kaip čia išsisukus.

- Viau! —pasakiau. - Mes šlapi ir išsitepę. Kaip po defekacijos.Perbraukiau pirštais per skystą purvą, kuriuo buvo kiaurai

permirkusios jo kelnės, ir, tarsi bendraučiau su įsivaizduojama

auditorija, paklausiau:- Kas tai?Pats atsakiau: „Defekacija. Viau! Visur kakas! Šlykštu!“Ir įvyko stebuklas. Rovenas sukrizeno.Kad tas krizenimas truktų ilgiau, pakartojau:

- Visur kakas! Viau! Šlykštu!Šis tualetinis humoras, regis, pasiteisino, nes staiga Rovenaspasidarė visai kitas vaikas.

- Kas taP — paklausė jis rodydamas į miško sienos medžius.- Nežinau, kas tai? - Nežinojau, ką jis buvo sumanęs, bet kad

ir kas būtų, norėjau, kad tai nesibaigtų.





ŽIRGŲ BERNIUKAS

Pradėjusį klimpti arklį apima panika. Atsidūręs laukinėjegamtoje jis tuoj pat tampa auka. Pusiausvyros praradimas ir galimybė parvirsti išmuša iš vėžių net geriausiai ištreniruotą gyvulį.Taigi mūsų situacija buvo nepavydėtina.

Nusviedžiau Roveną į šoną. Klestelėjęs ant minkštos velėnos, jis ėmė klykti, bet jam bent jau nebebuvo pavojaus atsidurti popusę tonos sveriančio gyvulio kūnu arba būti užgautam kanopomis. Slysdamas į šoną, aukštai iškėliau dešinę savo pėdą, kuri visdar buvo balnakilpėje, kad išsilaisvintų, nes antraip arklys pradėtų mane vilkti. Arkliui svyrant ant manęs, stipriai spyriau koja

jam į šoną. To pakako, kad jis ant manęs neužgriūtų ir mano

pėda išsilaisvintų. Girdėjau Roveną verkiant, žmones šaukiant.Arkliui išbridus iš balos, juodas dumblas varvėjo jam nuo kojų irpilvo. Užpakalinės jo kojos kanopa praskrido man prie pat galvos, kai jis nesėkmingai bandė nuspirti prilipusį purvo gumulą.Antras jo bandymas buvo sėkmingesnis. Vienas mūsų palydovųatjojo nuvesti jo ten, kur tvirtesnis pagrindas. Aš pašokau ir čiu

pau Roveną į glėbį. Viskas įvyko taip greitai, kad niekas nespė jo prie mūsų prieiti. Rovenas raudojo. O Kristau, man pavykomeistriškai susitvarkyti. Visa tai galėjo baigtis daug liūdniau.

Ir tuoj pat įvyko dar vienas stebuklas. Jauniklis perkūno oželis, veikiau beveik užaugęs, bet su dar ne visai apsiplunksnavu-

siais sparnais, išnėrė iš nendryno tiesiai priešais mus ir nustraksėjo į mišką.—Žiūrėk, perkūno oželis! - šūktelėjau kiek įmanydamas žva

lesniu balsu. —Pagaukime jį!Dideliam mano nustebimui dėl išsiskyrusio adrenalino, pa

lankaus įvykių sutapimo ar dėl to, kad Rovenas niekada nepra



/ Sibirą

leisdavo progos pagauti mažą gyvuliuką ar paukščiuką, vaikoašaras ir išgąstį pakeitė šypsena.

- Pagaukime jį! - priėmė mano pasiūlymą jis.

Mes nusekėme paskui švilpčiojantį paukštį. Gidai tvarkė mūsų

arklį. Kristina ir kiti komandos nariai bėgo mūsų pasitikti.



1 7

Įšaltasis kalnų ožys

KITĄ RYTĄ krintant šaltai dulksnai, mūsų palydovai dėjo ant

trypiančių ir prunkščiančių arklių mantą ir tikrino, ar viskas gerai

pririšta. Rovenas šokinėjo aplink nekantriai ragindamas:

-Jojam! Jojam!„Ačiū Dievui, —galvojau, - jis neprarado noro joti.“ Mes

taip ir padarėme. Išjojome miško taku, toliau žaisdami vaka

rykštį žaidimą, kurį taip sėkmingai išprovokavo mano pavarto

tas žodis „defekacija“ (kokių tik baisybių man teko čia prisigal

voti). Bet valandą jojęs Rovenas pareiškė norįs lipti nuo arklio

ir pažaisti su savo žaislais ant žemės. Bijodamas jį nuliūdinti,

garsiai sušukau, kad stojame, jog girdėtų visas mūsų ilgas iš

raitelių ir nešulinių arklių sudarytas karavanas, kurio viduryje

jojome mes. Išlipęs iš balno, nukėliau Roveną - jis ėmė žaisti,

o aš stoviniavau netoliese. Mes buvome erdvioje proskynoje,

kurios vakarinėje pusėje matėsi kalvos šlaitas. Arkliai rupšnojožolę, pagyvenęs vyras ir jo padėjėjai rūkė, Tomiu vaikštinėjo

aplink, mėtė akmenukus, visi kiti, prisėdę ant savo arklių pavė

syje (stebėjausi, kaip greitai, pakilus saulei, čia pasidaro karšta),

laukė, kol Rovenas pažais Liūtą karalių. Praėjo pusė valandos.

Keturiasdešimt minučių.



\Baltasis kalnų ožys

Neiškentę priėjo prie manęs Tulga ir vyriausias palydovas.- Rupertai, reikėtų jau joti. Kaip manai, ar Rovenas gali vėlsėsti ant arklio?

-Tuojau pamatysime, - atsakiau jiems ir kreipiausi į Roveną. -Nori dar žaisti ar vėl truputį pajosime?

- Vėl truputį pajosime.

Mes pajudėjome. Kai apsukome kalvos kampą, iš kur atsivėrėdidelio pelkyno su apvaliu sekliu ežeru viduryje vaizdas, išgirdaumūsų palydovus rėkiant. Tulga man perdavė, ką girdėjęs:

- Jie sako, kad... ar matote tą viršūnę ten?Pažvelgiau, kur jis rodė. Rovenas atsilošęs ritmingai dunksėjo

galva man į krūtinkaulį.- Anuose kalnuose, ten toli? —Man atrodė, kad jie yra be galotoli. Blankus blyškiai melsvas kalnų masyvas šiaurėje. - Nejaugiten turime nuvykti? Per rytojaus dieną?

- Taip, - atsakė Tulga šiek tiek nervingu balsu. - Gal jie nepakankamai gerai įvertino atstumą?

Tomiu, sėdintis priešais savo tėvą balne, ištiesta ranka pasiekėir pakuteno Roveną. Sis sukikeno.

- Šitokiu kaip dabar tempu? Ar tikrai galvojate, kad galimetai padaryti?

Tulga nusijuokė, ir aš supratau, kad jis nervinasi.

- Galbūt, jeigu mums seksis.- Ar josime šiek tiek greičiau?- Taip. Šiek tiek.- Paskutinį kartą jūsų man pasakytas „šiek tiek“ baigėsi tuo,

kad buvau nuplaktas rimbu, —priminiau Tulgai ritualą su šamanu prie Ulan Batoro.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Tulga vėl nusijuokė, bet be džiaugsmo.- Nulipti! - pareiškė Rovenas mėgindamas nučiuožti nuobalno. —Noriu nulipti pažaisti!

- Visi sustokite! - per visą vilkstinę sušukau, kai Rovenas jaugulėjo ant pilvo tako dulkėse ir prisimerkęs dėliojo Simbą ir Skarą. Adikdamas jų vaidmenis jis kalbėjo: „Na, ką gi m padarei?Tėti! Tėti!“

Po pusvalandžio, kai jau buvo iš tikrųjų karšta, man pavykoįkalbėti jį vėl sėstis į balną. Kai buvome miške, jo paklausiau:

- Ar tau patinka šis arklys? Taip ar ne?-Taip.

- Tikrai? - vėl paklausiau, nebūdamas tikras, ar jis mechaniškai man atsako, ar iš tikrųjų sako tai, ką galvoja. - Tuomet, argali pasiūlyti jam vardą?

-Taip.-Kokį?- Žydrė.

Po pusvalandžio Rovenas, nusprendęs, kad jam užteks sėdėtibalne, pareiškė: „Noriu tėtei ant pečių!“

Nestabdydamas karavano, nulipau nuo balno ir paėmiau jįant pečių, viena ranka vesdamas Žydrę. Rovenas rangėsi, kol surado savo mėgstamą pozą man ant dešinio peties ir įrėmė smakrą

man į viršugalvį.-Tavo smakras spaudžia... - pradėjau.- Bet plaštaka nespaudžia. —Rovenas padėjo savo plaštaką

man tarp galvos ir savo smakro.- Ačiū, - padėkojau.- Nėra už ką.



''Baltasis kalnų ožys

Taip mes ėjome, o diena darėsi vis karštesnė. Ačiū Dievui, kadmūsų plaukai buvo ilgi - jie saugojo sprandus nuo įdegimo. Kadangi miškas iš abiejų tako pusių buvo atsitraukęs, saulė tiesiogspigino. Su kiekvienu žingsniu man atrodė, kad Rovenas vis labiauspaudžia dešinį mano petį, kad saulė vis labiau kaitina. Žydrė, kuriąvedžiau už virvės, ėjo pirmyn, bet nenoromis, tarsi tuo pat metu irbendradarbiautų su manimi, ir man priešintųsi, kaip dažnai mėgsta elgtis arkliai. Tyliai keikdamasis bandžiau nupūsti prie žaizdotoslūpos lipte limpančias muses, viena ranka tempiau Žydrę, kita laikiau Rovenui koją. Staiga mane užliejo pykčio banga. Pykau antRoveno, kad jis toks sunkus, kad manęs nepalaiko. Buvo sunku

kvėpuoti, juolab kad visą laiką pūčiau nuo lūpos muses.Gal tai lėmė saulė. Gal sunki situacija. Laimė, tai truko neilgai. Aiškiai kaip dieną išgirdau vidinį balsą man sakant: Kuo tu nepatenkintas, Rupertai? Kodėl tu skundiesi?Tu keliauji per Mon

goliją su savo berniuku ant peties! Ko, dėl Dievo meilės, inkšti? Kur norėtum dabar būti? Vaikščioti po prekybos centrą, pasisodinęs jį į

prekių vežimėlį? Laukti transporto kamštyje pakeliui pas terapeutą ar kitą gydytoją? Ar tikrai ketini apkartinti šią neįtikėtiną patirtį ir neįtikėtiną nuotykį, kurį dabar su sūnumi patiri, ir skųstis, kad kelionė yra sunki? Nebūk kvailys. Mėgaukis tuo. Daugiau niekada čia neatvyksi.

Žinoma! Ir man spontaniškai prasiveržė daina.- Tėtis dainuoja! - džiūgavo Rovenas tampydamas mane užplaukų.

Daina, kurią uždainavau, mano pasąmonėje glūdėjo metųmetus, nuo pat vaikystės, bet nebuvo iš tų, kurias man mažamdainuodavo mama. Tai buvo kita daina „Mergaitė, kurią ten pa



ŽIRGŲ BERNIUKAS

likau“. Iš tų laikų, kai devintajame dešimtmetyje, prieš dvidešimtar daugiau metų, kai buvau jaunesnis ir stipresnis, dainuodavauLondone per vakarėlius.

Sena melodija liejosi tarsi upelis:

Prancūzės žavi meilumu ir laisve,

Flamandės lūpomis.

- Norėtum, - pajuokavo iš paskos jojanti Kristina.

Italės keri švelnumu,

Ispanės žvilgsniu meilingu. Bet jų kerai manęs nesuvilios,

Aš negaliu pamiršti Airijos

Ir mergaitės, kurią ten palikau.

— Tėti, dar dainuok! - patenkintas šaukė Rovenas.

Taigi dainavau toliau, nors neturiu nė lašelio airiško kraujo,žingsniuodamas taku per karštį su Žydre iš paskos, Rovenu antpečių ir Kristina, jojančia šalia.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad prisiminiau visus šios dainosposmelius. Tuos, kurių neprisiminiau, pakeičiau žodžiais: hum

pum pum ir zum tum —mmm. Taip ritmingu žingsniu, lengvamaniera - dainavimas bent jau baidė muses - nuėjome keletąmylių, kol galiausiai karštis ir nešamas svoris mane taip išsekino,kad ėmė džiūti liežuvis.

Laimė, tai pajutau tada, kai įveikę posūkį išvydome žemynsiaurėjančiu slėniu sruvenantį upelį, prie kurio augo keletas



^Baltasis kalnų ožys

aukštų pušų, metančių šešėlį kaip tik ant mūsų tako. Šiauriniamekrante pavėsį metė vėsaus miško siena.- Ten sustosime pailsėti, - išgirdau sakant Tulgą.Jis jojo užpakaly manęs. Nuo tos akimirkos ėjau drąsindamas

save tuo, kad pavėsis ir poilsis jau visai arti - dėl to buvo lengviauišlaikyti tempą ir ištverti, kai Rovenas pagal muziką tampė man

plaukus.Perdavęs Žydrės vadeles vyriausio palydovo sūnui, stebėjau,

kaip jis perbrido seklų upokšnį, kad pririštų arklį miško pavėsy je. Nusiplėšęs drabužius, Rovenas nubėgo pasitaškyti upelyje. Oaš nukritau ant žemės po pušimi.

- Džeremi, - kreipiausi į jį, stovintį arčiausiai manęs, - ar negalėtum prižiūrėti Roveno, kol aš...Po minutės mudu su Kristina jau miegojome susiglaudę pa

vėsyje ant pušų spygliais nuklotos šiltos gyvybę skleidžiančiosžemės.

Tačiau ten buvo skruzdėlių. Tų, kurios kandžiojasi.

- Ai! - pašoko spiegdama Kristina (taip staiga baigėsi pogulis),trindama nuogas rankas skruzdėlių sukandžiotose vietose.

—Tokios kaip Teksase, ar ne? - užjausdamas paklausė Michaelis.Jis pasirodė su dviem dubenėliais sriubos - man makaronų su aviena ir lajumi, o vegetarei Kristinai makaronų su makaronais. Rove

nas su pilna sauja kumpio braidžiojo upelyje nuogas ir rūpestingaiDžeremio prižiūrimas. Tomiu ir kiti buvo maždaug už šimto metrųkitame krante —ten, kur arkliai. Netoliese kūrenosi keli laužai, antkurių buvo verdamas valgis, nors diena buvo labai karšta.

- Puiki mintis. Užsikurkime laužą ir mes, kad nubaidytų muses, - pasakiau pažvelgęs į Michaelį, laižydamas žaizdotą lūpą.



Ž I R G V B ERNI UKAS

Michaelis užkūrė laužą iš sausų gyvasakių pūzdro. Kurį laikągulėjome pavėsyje, dūmams sklandant virš mūsų, ir džiaugėmės,kad dingo musės. Bet neilgai, nes apsikakojo Rovenas. Atsidusęsatsistojau, pripyliau į tuščią butelį upės vandens ir jį nuploviau.Kai Rovenas vėl nudūmė į upelį taškytis, išgirdau Michaelį rėkiant: „O ne, tik ne tai!“

Jis stovėjo su buteliu rankoje ir išsigandęs spjaudėsi.- Ar tu?.. - paklausiau.Jis sutrikęs linksėjo galva, tarsi būtų...- Išgėrei butelį upės vandens, kurį buvau pasėmęs Rovenui

apiplauti?..

Michaelis raukydamasis linktelėjo galvą. Aš buvau atskyręsbutelius, paprastai nešiojamus žvejo striukės kišenėse. Kairėjekišenėje buvo du buteliai su plovimo vandeniu, dešinėje du geriamojo vandens, kurį gaudavome perfiltravę upės vandenį proultravioletinį vandens filtrą. Michaelis juos supainiojo.

- Nieko tokio, - ėmiau raminti jį. - Rovenas jau ne kartą

yra gėręs upės vandens, tai šen, tai ten, kai man nepavykdavo josustabdyti. IrTomiu. Nieko jiems neatsitiko. Bent iki šiol. Ir taunieko neatsitiks.

Kai virš upelio papūtė vėsus vėlyvos popietės brizas, mes vėlsėdome ant arklių ir išjojome greita risčia. Taip šį kartą norėjo

Rovenas. Dabar mūsų užduotis buvo įveikti paskutines didelės proskynos mylias, paskui joti miško juosta iki plačios upėskrantų. Širdyje jaučiau baimę. Aš jau buvau jojęs arkliu per įvairiausias upes: ir tokias, kurių dugnas yra tiesiog palaidas žvyras,ir tokias, kuriose staiga galima įpulti į duburį (tokiais atvejaisarklys pasimeta, nežinodamas, ko griebtis) arba patekti į slap



‘'Baltasis kalnų ožys

tas sroves (pasitaiko, kad arklys tiesiog supanikuoja; tuomet yrapavojus nuskęsti). Todėl mes neskubėjome keltis per upę, rūpes

tingai žiūrėjome, kur yra sekliausios seklumos, vengėme gilesnių

sietuvų ir verpetų, arkliams su vaikais ir aparatūra leidome bristi

tik tada, kai maršrutą būdavome patikrinę.

Jojome per upę valandą, nes buvo iš naujo paskirstyti kro

viniai - panaudojant ne tik nešulinius, bet ir jojamuosius ar

klius, kad joks arklys nebūtų per daug apkrautas. Tam reikėjo

ne kartą iš naujo pakuoti daiktus. Pasitaikė tokių atkarpų, kur

vandens lygis buvo aukščiau papilvės lygio. Ir pora vietų, kur

arkliams teko plaukti. Prieš brendant per upę, vyriausias paly

dovas, jo sūnus ir sūnėnai nujojo netrumpą atkarpą, tyrinėdami seklumas - jie rinkosi tik tokias, kuriose vandens nebuvo

giliau kaip iki balno pavaržos. Kai aš su Rovenu pradėjau bristi

ten, kur mums buvo nurodyta, meldžiau Dievą, taip pat upės

dievus ir visatą padėti mums persikelti, kad arklys nepargriūtų,

kad nieko bloga neatsitiktų.

Mano maldos buvo išklausytos. Kol bridome, Rovenas juokėsi ir krizeno, o kai pasiekėme kitą krantą, užsigeidė nulipti nuo

arklio ir pabraidyti seklumose. Jis braidė, kol mes perdėjome

krovinius vėl ant nešulinių arklių. Tada traukėme toliau, į vaka

rus, pagal upę, prisimerkę nuo saulės šviesos.

Dieve, kaip gražu buvo aplink. Paupio pievos nusagstytosžiedais: žibuoklių, pievų gvazdikų, purienų, mėlynųjų sinavadų,

violetinių lubinų. Kitame krante palei upę driekėsi miškas - sod

riai žalias ir niūrus. Toliau pajojus, mūsų pusėje, žemyn, upės

link, leidosi kalno šlaitas, palikdamas tik siaurą ruožą joti. Jojo

me greita ilgo žingsnio risčia, kurios Rovenas tiesiog reikalavo.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

„Risčia! Risčia! Ar dar josime risčia?“ - klausinėdavo jis vos tiksulėtindavome žingsnį.Slėnis išplatėjo. Dabar mus supo laukinė ganykla ir pelkė, ku

rioje tai šen, tai ten buvo matyti užutekiai, senieji upės vingiai,pamažu, per tūkstančius metų, atkirsti nuo pagrindinės tėkmėsir dabar ramiai telkšantys atskirai, atspindėdami Sibiro dangų.Kaip veidrodis lygiame jų paviršiuje plaukiojo gulbės. Ore kaipstrėlės šaudė cyplės ir kryklės - retsykiais jos gagendamos nusileisdavo ant upės. Stambios žuvys - upėtakiai ir Sibiro lašišos -iššokdavo virš auksinio vandens paviršiaus gaudydamos muses, opaskui garsiai tekštelėdavo atgal į vandenį.

Pagaliau atsidūrėme labai gražaus kalno papėdėje. Uolinguosekalno šlaituose buvo matyti terasos, tarsi būtų rankomis padarytos, su granito iškyšomis, apaugusiomis žole. Jos panėšėjo į didžiulius laiptus, tai šen, tai ten papuoštus eglutėmis, kaip aštrūskūgiai kylančiomis į dangų.

- Gal reikėtų pagalvoti apie vietą, kurioje rengsime stovyk

lą, - šūktelėjau Tulgai. Šis su Tomiu jojo priešais mus. Rovenaskalbėjo su savimi apie Basterį, Lilę, Juodę ir drambliuką Li Li beiraganosiuką Ašą iš Vipsneido laukinių gyvūnų parko.

- Jie žino, kur yra stovyklai tinkama vieta, - per petį manatsakė Tulga. - Maždaug už mylios ar dviejų prie upelio. Ten ir

apsistosime.Būti stovykloje prie upelio Sibiro kalnų priedangoje man atrodė stebuklas. Šias svajas nutraukė Kristina:

- O kur Michaelis? Ir kiti?Kadangi jojome gana sparčiu tempu, raitelių virtinė buvo ge

rokai nusitęsusi. Apsidairiau aplink. Priekyje jojo vyriausias paly-



‘Baltasis kalnų ožys

dovas, jo sūnus ir du sūnėnai, jie vedė nešulinius arklius, tolėliauTulga su Tomiu ant savo dėmėto arklio, tada aš ir Rovenas antŽydrės, Kristina ant Kaštono ir Džastinas su savo garso signalųapdorojimo įranga ant arklio strėnų ir į ietį panašiu mikrofonusu ilgu kotu rankoje.

- Džeremi! - šaukėme. —Michaelį! Bodo! - Nebuvo matyti ir

virėjos sūnaus, kuris jai talkino. Kaip ir jo mamos, virėjos.Netrukus pasirodė į kalnelį kylantys Džeremis ir virėja.- Ar Michaelio ir Bodo nematėte? - paklausėme jų.Jie atsakė nematę nuo to laiko, kai ėmėme joti greičiau.- Pirmyn! Pirmyn! - ėmė inkšti Rovenas.

- Klausykite, - pasakiau Tulgai. - Kad būtų ramiau, gal paprašykime vieno iš palydovų pajoti taku atgal, kad įsitikintume, jog Michaeliui ir Bodo viskas gerai, o mes josime į stovyklą.

- Su Michaeliu yra Bodo. Viskas bus gerai. Jokime į stovyklą,ir jeigu jie nepasirodys, tada pasiųsime ką nors atgal. Reikia įsikurti, kol dar šviesu.

Taigi jojome toliau - kartais risčia, kartais zovada - priešaisbesileidžiančią saulę. Buvo likusios maždaug dvi mylios. Rovenas

juokėsi kaip visada, kai būdavo patenkintas. Judėjome pagal ilgąkalno su keistomis terasomis papėdę. Upė ėmė tolti nuo mūsų,pasukusi miško link - ji darė mylios pločio vingį. Kelios tarškan

čios šarkos - penkios jų buvo pasipuošusios mėlynai juodomis irbaltomis plunksnomis - skrido lygiagrečiai mums, kartais paliesdamos ežerėlių paviršių. Galiausiai jos nutūpė giraitėje, savaimeišaugusioje saloje upelio, kuris vinguriavo nuo kalno papėdėsprie jau nutolusios upės. Tarsi rodytų mums, kur apsistoti nakvoti. Būtent čia, tarp kalno šlaito ir upelio, iš kur gerai buvo



ŽIRGŲ BERNIUKAS

matyti giraitė su tarškančiomis ir šokinėjančiomis šarkomis, vyriausias palydovas pakėlė ranką, kviesdamas vilkstinę sustoti irlipti nuo arklių. Rovenas ir Tomiu, vos palietę kojomis žemę,nudūmė prie upelio.

- Žinai, mano krašte yra paplitę įvairūs su šarkomis susijęprietarai, —pasakiau Tulgai, kai traukėme nuo pavargusių arkliųbalnus ir perdavėme gyvulius palydovams, kad nuvestų ir pririštų kitame upelio krante.

-Tikrai?- Taip. Pavyzdžiui yra sakoma: „Viena šarka reiškia liūdesį,

dvi džiaugsmą, trys merginą, keturios vaikiną, penkios sidabrą,

šešios auksą, septynios paslaptį, kurią nevalia atskleisti.“ Ar niekada šio posakio negirdėjai, kai buvau Jungtinėje Karalystėje?—Ne, - atsakė Tulga. —Nežinojai, kad Vakaruose dar gyvi pa

sakojimai apie gyvūnus.Ne jam vienam atrodė, kad Vakarų kultūra nebeturi nieko

bendra su gamta. Bet aš užaugau su gamta - skaičiavau šarkas,

medžiojau lapes, upeliuose žvejojau lydekas ir upėtakius, išjo-dinėjau jaunus arklius. Nemanau, kad taip augau tik aš. Tačiausvetimšaliai apie mus yra susidarę kitokį įvaizdį. Jiems atrodo,kad mums rūpi tik muzikiniai televizijos kanalai, trankūs ritmaiir serialas „Majamio policija“. Žiūrėjau į vandenyje žaidžiančius

berniukus ir šypsojausi.-Vaikinai! - sušuko Kristina, tvarkanti balnus kartu su Džas-tinu ir Džeremiu. - Mums neramu dėl Michaelio. Ar negalėtųkuris nors jų grįžti pasižiūrėti, ar viskas gerai?

—Aš pasikalbėsiu su mūsų palydovų vadu, —tarė iš upeliobrisdamas Tulga.



H altas i s kalnif ožys

Tačiau tuo metu vienas palydovų jau šaukė, rodydamas į taką,kuriuo artėjo, vesdami vieną arklį, du žmonės. Palydovas atrišo

arklį, kurį buvo ką tik pririšęs prie kuolo, šoko ant jo be balno,

taškydamasis kirto upelį ir greita zovada nujojo kalno link. Per

kelias sekundes jis jau buvo prie atsitikusiųjų. Matėme, kaip jie

pasišnekėjo ir ėmė eiti trise vedini dviem arkliais. Netrukus buvo

stovykloje. Michaelis atrodė išsekęs ir išblyškęs kaip popierius.

- Nebeišlaikiau tempo, - sumurmėjo. - Noriu prigulti.

Man bloga...

Laimė, Michaelio palapinė jau buvo pastatyta. Mes paguldė

me jį, Džastinas atnešė vandens iš šaltinio, kurį rado trykštantį iš

uolos. Netoli esančioje giraitėje čerškėjo šarkos, šalia žolę rupš-noję arkliai spardydamiesi vaikė muses, bet kartais pataikydavo

ir vienas kitam. Sukroviau laužą. Kai mėginau uždegti pūzrą,

Rovenas, netikėtai pribėgęs iš užpakalio, puolė man ant nugaros

sakydamas: „Tėti, kaip tu kuri laužą?“

Jis niekada nebuvo uždavęs klausimo, kuris prasideda žodeliu

„kaip“.Kol mudu su Kristina ir džiaugėmės, ką buvome ką tik iš sū

naus išgirdę, Michaelis, pusiau išlindęs iš palapinės, žiaukčioda-

mas vėmė.

Išsigandęs Rovenas pribėgo prie Michaelio. Išsekintas pykini

mo, šis gulėjo ir spjaudėsi į ką tik išvemtus vėmalus. Berniukaspaklausė:

- Michaelį! Kodėl tu į juos spjaudai?

Mums tai buvo nauja maloni staigmena. Mat ir klausimo,

prasidedančio žodžiu „kodėl“, Rovenas iki tol niekada nebuvo

uždavęs. Net Michaelis, nors ir labai išsekęs, tai pastebėjo:



ŽIRGŲ BERNIUKAS

—Tikiuosi, kažkas nufilmavo tą momentą. Tai pats sudėtingiausias Roveno sakinys. O, Dieve, - ir jis vėl išvėmė.Netrukus nuo kalno nusileido Džastinas. Jis pasakė viršuje ma

tęs kažką, kas, jo nuomone, buvo labai neįprasta - baltą kalnų ožį.Dabar kalnų ožių yra labai mažai ir juos sunku aptikti net

tokiose vietose kaip ši, kur jų (bent jau palyginti su kitomis vietovėmis) yra gausu. Vieną buvau matęs prieš metus Turkijos kalnuose. Tai anaiptol ne tas gyvūnas, kurį galėtum matyti kasdien.O dar baltą? Tulgai ta žinia padarė didelį įspūdį, dėl to niekonelaukdamas ja pasidalijo su vyriausiu mūsų palydovu ir jo pagalbininkais. Šie tuoj pat ėmė tarp savęs šnabždėtis, išsiduodami,

kad yra sunerimę.Tą naktį Rovenas gulėjo mano pusėje. Girdėjau jį per mieguskalbant: Basteris, Lilė, Juodė. Net kalnų ožys.

Ta vieta buvo kažkuo ypatinga.Kitą rytą pabudę pamatėme, kad dingo trys iš mūsų arklių,

tarp jų Žydrė ir Tulgos arklys. Michaelis jautėsi dar blogiau. At

rodė, joti toliau negalėsime.



18

L Aukštyn ir tolyn

- ŽINOTE, RU, —pasakė man Tulga, kai vyriausias palydovas pavedė dviem iš jauniausių vyrų eiti ieškoti atsiskyrusiųarklių. - Senis, kaip ir kiti, sako, kad gali būti, jog šamanai

mus išmėgina. Tavo nesėkmė pelkėje, Michaelio pykinimasir jo arklio dingimas. O dabar dar trys arkliai dingo. Ir dartas gyvūnas, kurį matė Džastinas vakar vakare ant kalno. Taiatsitinka labai retai. Jie sako, kad tas kalnų ožys gali būti šamanas, besileidžiantis žemyn, kad mus pamatytų ir nuspręstų,priims ar ne.

Rytas buvo šaltas, bandėme sušilti gerdami kavą. Mano lūpasiaubingai skaudėjo. Michaelis leisgyvis gulėjo palapinėje ir de

javo. Ką daryti? Palikti Michaelį stovykloje su vienu iš palydovų,maisto atsargomis ir palapine, pavesti filmuoti Džeremiui? Mūsųlaukė sunkus, ne mažiau kaip aštuonias valandas truksiantis jo

jimas —kilsime į viršų iki aukštos perėjos, kurią buvome matępraėjusią dieną. Bet kuriuo atveju mūsų laukė sunkus apsisprendimas, nebent būtų sugrąžinti prarasti arkliai.

Kas privertė juos bėgti? Aš miegojau kietai, bet kiti mūsųgrupės nariai sakė girdėję garsus, leidžiančius manyti, kad naktisnebuvo rami. Gal aplink slankiojo plėšrūnai? Vilkas? Meška? O



ŽIRGŲ BERNIUKAS

gal pešėsi tarpusavyje arkliai? Pririšti arti vieni kitų, jie kartaisgraibsto dantimis už vienas kito virvių.—Bet vienas dalykas yra geras, —guodė mus Tulga siurb

čiodamas kavą (ryto saulėje vaikėsi vienas kitą Rovenas ir To-miu, o giraitėje už upelio tarškėjo šarkos). —Vyriausias palydovas sako manąs, kad baltasis kalnų ožys yra ženklas, jogRovenas bus priimtas šamano. Jei Džastinas būtų matęs vilkąarba kranklį, arba mešką, tai būtų blogas ženklas. Ženklas,kad mums reikia grįžti. Taigi senolis mano, kad mes čia ilgaineužsibūsime.

Mums lūkuriuojant kalno papėdėje, aukštai pakilo saulė. Bu

vome apstulbinti mus supančio grožio. Apie dešimtą Michaelispradėjo atsipeikėti, nors buvo išblyškęs kaip numirėlis.—Manau, galėsiu joti, —sukrenkšėjo lįsdamas iš palapinės. -

Skrandžio spazmai dingo. Tikriausia tai buvo vienas tų skrandžioveiklos sutrikimų, trunkančių parą.

—O gal taip tavo organizmas reagavo į vakar vakare netyčia

išgertą vandenį, - svarstė Kristina.—Nenoriu nė prisiminti, —atsakė ir, atsigręžęs į Tulgą, pa

klausė: - Kada išjosime?- Nejosime tol, kol gidai neras prarastų arklių.- Ar ir daugiau jų praradome? Ne tik manąjį?

- Taip, —pasakiau spardydamas rasotą žolę.- Oho.Buvome įveikę gana daug kelio, todėl grįžti atgal būtų reiš

kę, kad mano planas žlugo. Buvo skaudu tai net įsivaizduoti.Jeigu trūks arklių, galvojau aš, gal galėčiau Roveną iki perėjosnešti?



Âukštyn ir tolyn

Tuo metu išgirdau riksmus ir kanopų dunksėjimą. Atsigręžęspamačiau kalno papėde ant Tulgos ir mano arklių zovada par jojančius plačiai besišypsančius mūsų palydovus. Supratau, kadkitų dviejų arklių jiems nepavyko rasti. Tačiau jeigu paliktumedalį bagažo ir vieną nešulinių arklių paverstume jojamuoju...

Taigi po pusvalandžio mes vėl pajudėjome. Net nusilpęs Michaelis balne laikėsi didvyriškai. Jojome vienas paskui kitą, palei kitąupelį - jis garmėjo žemyn nuo kalno, į kurį pradėjome kilti, šlaitų.

Perėja, kurią turėjome pasiekti, buvo padūmavusi ir atrodėdar labai tolima, bet vis dėlto toli horizonte jau buvo galimaįžiūrėti jos balną tarp dviejų išsikišusių viršūnių - ant vienos

matėsi sniego juostų, nors buvo rugpjūčio pradžia. Nejaugimes tikrai ten nueisime? Kai Tulgai pateikiau šį klausimą rytą,vos atsikėlus, jis kaip paprastai šiek tiek nervingai nusijuokė irpasakė, kad dabar esame dievų prieglobstyje. Visko galėjo būti,taip pat ir bėdų. Stengiausi joti labai dėmesingai, duodamasŽydrei kuo daugiau valios. Mes kilome į viršų etapais, tai miš

ku, tai natūraliomis pievomis, ne vieną kartą kirsdami tą patįvingiuotą upelį, kurio šaltas sraunus vanduo mums buvo tikrapalaima, nes saulei pakilus pasidarė labai karšta.

- Tėti, padainuok!Vėl pasirinkau dainą „Mergaitė, kurią palikau“ ir žemu balsu

kartojau ją daug kartų, mums jojant vis aukščiau ir vis toliau.- Padainuok Skubio berniuko dainelę! - paprašė įvairumoužsigeidęs Rovenas.

Ačiū Dievui, kad jis neužsigeidė nulipti nuo arklio ir pažaistiant žemės. Atrodė laimingas balne, nors kopėme jau ilgokai. Taigi pradėjau dainuoti Skubio berniuko dainelę:



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Jis buvo Skubio berniukas, Mažas Skubis...

- Berniukas! - baigė eilutę Rovenas.

Jis buvo Skubio berniukas, mažas Skubis...

- Berniukas!

Jis buvo Skubio berniukas, mažas Skubio...

- Berniukas!

Jis buvo Skubio berniukas, ir vieną dieną tėtis suvalgė jo...

- Galvą!

Čia aš turėjau kuo įtikinamiau suvaidinti, kad atsikandu gabalą jo galvos, tarsi kokio obuolio, ir garsiai jį triauškinu sakydamas: „Hm, nepasakyčiau kad neskanu.“

Tai kartojome daugybę kartų kildami į viršų pagal žemyn garmančią upę.

- Keliauju pas elnių augintojus su Basteriu, Lile ir Juode!Ir štai mes jau elnių augintojų teritorijoje. Užpakaly mūsųliko palei upę plytinčios žiedais nusagstytos natūralios ganyklos.Čia miškas buvo kitoks, nes augo aukščiau. Mūsų vilkstinė staiga atsidūrė didžiulių pušų ir maumedžių šakų pavėsyje. Prie kaikurių medžių buvo prikaltos arklių kaukolės.



C Aukštyn ir tolyn

—

Tai aukos šio kalno dievams, —paaiškino Tulga, mums jo jant pro šias paslaptingas aukas. - Beje, kabinama yra ne bet

kokio, o gero arklio kaukolė. Jie tiki, kad paaukoję gero arklio

kaukolę gaus iš kalnų dievo kitą tokį pat gerą arklį.

Prisiminiau mamos turėtą seną Larousse’o „Mitologiją“,

kurioje buvau skaitęs apie finougrų dvasinį pasaulį. Ten buvo

ir nuotrauka, kurioje matėsi arklių kaukolės ir odos, iškeltos

kaip aukos, ant aukštų į dangų kylančių maumedžių karčių,

nufotografuotos kažkur Sibire į rytus nuo Uralo. Si protėvių

pasaulį menanti nuotrauka mano atmintyje vis dar buvo gyva.

Ir štai dabar čia mes skverbiamės į tą pasaulį tikrovėje. Tikro

vėje, kuri priminė viziją. Tas miškas ir tas jojimas slėpė kažkąfantastiška.

—O elnio ragų jie neaukoja?

—Ne, beje, šie žmonės augina ir arklius, - dalykiškai atsakė

Tulga. Jeigu tuo metu jis ir jautė kažką nepaprasta, to neparo

dė. - Nemeluoju, - tęsė jis, - elniais jie jau nebejodinėja.

Tai išgirdus man apmirė širdis. Norėjau, kad elnių augintojai tebejodinėtų elniais, kaip darė neatmenamais laikais, kai

arklys dar buvo neprijaukintas. Norėjau matyti Roveną, jojantį

ant elnio. Aš jam tai buvau žadėjęs. Gal kada elnių augintojai

grįš prie to.

Sutramdžiau savo mintis ir toliau klausiausi Tulgos:—Jie naudoja elnius gydymui. Aš tai žinau.

Kokiam gydymui? Man tai nuskambėjo keistai. Ar tai susiję

su šamanais? Ar Rovenui gydyti galėtų padėti elnių dvasios? Mes

jojome per miškingą vietovę su daugybe purpurinių rododendrų,

aukščio sulig arklo papilve. Kukutis, karvelio dydžio paukštis, su



ŽIRGŲ BERNIUKAS

baltomis dėmėmis ir keistu apvaliu kryžiumi ant galvos pranėrėžemai kirsdamas mūsų taką. Jojome tylėdami. Takas darėsi visstatesnis, mūsų tempas lėtėjo, mus supantis miškas buvo vėsus iralsavo drėgme. Kas būtų, jeigu čia, perėjoje, mus užtiktų audra?Jei imtų žaibuoti, ar nebūtų tai dar vienas mums šamanų siunčiamas išmėginimas, panašus į tą, kurį, kaip manė mūsų palydovai,patyrėme praėjusią naktį? Tam tikras gudrus žaidimas, kuriuo

jie siekia išsiaiškinti mūsų ketinimus? Kodėl mes atsidūrėme čia,nors nesame tikri, ar persiritę per perėją rasime šamaną Šmėklą?Kodėl mes, vakariečiai, į šamanų gebėjimus žiūrime kaip į kažkąpramanyto ir egzotiško? Juk kitados mes irgi turėjome šamanų.

Taip, turėjome, bet juos sunaikinome. Arba bent jau labaistengėmės tai padaryti. Pirmiausia romėnai, sutraiškę Britani jos ir Galijos druidus. Vėliau, nuo penkiolikto iki aštonioliktoamžiaus, likusius šamanizmo pėdsakus stengėsi ištrinti bažnyčia.Nors tuo metu Vakarų Europoje buvo tik žoleles gerai pažįstančių senų kaimo moterų, ir tos buvo deginamos ant laužų. Senojo

ikiromėniško stiliaus šamanų buvo likę tik Europos pakraščiuose - tarp šiaurės Skandinavijoje gyvenusių lapių ir samių (jie irgiaugino elnius) ir Pabaltijo genčių, taip pat kai kuriose Kornvalio,Velso, Škotijos ir Britanijos vietovėse, kur ilgiau išliko pagonybė,bei tarp baskų. Tačiau ir šių nutolusių regionų gyventojai buvo

apkrikštyti, o jų šamanai už bandymus išsaugoti tradiciją sumokėjo brangiausiai. Bažnyčia, ypač protestantų ir katalikų, padarėviską, kad jie būtų išnaikinti sudeginant.

Aštuonioliktame amžiuje, kai buvo liautasi deginti žmones,Švietimo epochos gydytojai ir vaistininkai visko, kas sudarė šiuolaikinio mokslo ir medicinos pagrindus - anatomijos,



gamtos mokslų, vaistažolių gydomųjų savybių, mokėsi iš nau jo. Bet fundamentalizmas ir fanatizmas nedingo. Jie išsiskyrė j dvi lygiagrečias šakas: viena mokslo, kita religijos. Štai toks,regis, yra mūsų paveldas.

Mes jojome toliau, bet sunkiai. Vis į viršų, vis glaudžiau apsupti miško. Net Rovenas sėdėjo kaip niekad ramus ir atsipalai

davęs - toks nebuvo nuo tada, kai palikome Teksasą. Atsirėmęsman į dešinę ranką, kurioje laikiau vadeles, ir dar prilaikomaskaire mano ranka, kuria buvau jį apglėbęs. Iš abiejų pusių mussupo miškas. Girdėjome, kaip siūruoja vėjo judinamos pušų šakos, garma upė ir dusliai dunksi atsimušdamos į spyglių paklotą

arklių kanopos.Galvojau apie mano anksčiau sutiktus šamanus ir gydūnus.Arklius gydantį Charlesą Siddlę’į; Bessą, naktyje iškviečiantį leopardus; senąją Antasą, vedžiojančią savo ranką virš pilvo —jigulėjo aukštielninka ant raudono smėlio - ir giesmėmis varančiąiš kūno vėžį. Visa to nesugebėjau paaiškinti. Kaip ir autizmo.

Tada prisiminiau tai, ką man ir Michaeliui buvo pasakojęs Georgo Washingtono universiteto antropologijos profesorius dr. Richardas Grinkeris. Jis augino autizmu sergantį vaiką - mergaitę,todėl ėmėsi tirti, kaip į autizmą žiūri kitos kultūros. BūdamasPietų Afrikoje, jis suartėjo su zulų šeima, kurių sūnus taip pat

šia liga sirgo. Seneliai norėjo, kad vaiką apžiūrėtų vietos gydyto jas burtininkas. Tačiau vaiko tėvai, išsilavinę ir Vakarų kultūraiatstovaujantys žmonės, pripažino tik vakarietiškus terapijos būdus. Galiausiai, seneliams vis prašant, tėvai sutiko parodyti vaikąburtininkui. Dvi dienas stebėjęs vaiką burtininkas pareiškė žinąs,kas yra vaikui. Jis pasakė, kad tai „baltųjų žmonių liga“, vadina-

C Ankštyn ir tolyn



ŽIRGŲ BERNIUKAS

ma „autizmu“. Dideliam tėvų ir senelių nustebimui, burtininkaspasakė, kad ligos priežastis yra bloga linkinti buvusi tėvo žmona,ir patarė išvežti jį į miestą, kur bloga įtaka jo nepasiektų ir kur jisgalėtų būti gydomas šiuolaikiniais terapijos būdais. Burtininkasadiko ir prakeiksmą šalinančius ritualus. Įdomiausia, jis nesprendė klausimo, kuris būdas —jo ar Vakarų gydytojų - yra geresnis.Jis siūlė naudoti abu, taigi išmėginti visus ginklus: ir medicinos,ir dvasinių aruodų.

Pažvelgiau į balne priešais mane sėdintį savo sūnų, kuris šypsodamasis stebėjo, kaip dirbo Žydrės kulkšnys, kai bėgo risčiastačiu taku paskui Tulgos arklį.

- Nagi, bičiuli, kaip tau sekasi?- Mes jojame pas šamanus! - sušuko iš svajonių pažadintasRovenas.

- Žinoma, mesjė, - atsakiau jam mėgdžiodamas „Monty Python“vaizduojamo prancūzų kelnerio akcentą. - Mes jojame pas juos!

Judėjome palei žemyn besiveržiančią upę. Margos kielės

vinksėdamos uodegėlėmis straksėjo ant uolų, per kurias retsykiais persirisdavo vanduo. Šokinėjo upėtakiai. Virš mūsų sklandėauksinis erelis - didesnis negu stepių erelis, kurių atvykę į Mongoliją matėme kone kasdien - jo šešėlis šmėkščiojo virš spindinčio vandens paviršiaus. Žvilgtelėjau į nusitęsusį, dabar jau daug

siauresnį upės slėnį. Perėja, į kurią turėjome pakilti, dar buvotoli, regis, neįmanomai toli. Beveik nė kiek ne arčiau negu tada,kai išvykome iš stovyklos.

Atsigręžęs Tulga - jis su Tomiu jojo priešais mane —pranešė:- Manau, jau netoli ta pavojingoji pelkė, apie kurią kalbėjo

mūsų palydovų vadas. Kai ją įveiksime, galėsime ramiai ir dides



Lsfukštyn ir tolyn

niu tempu joti toliau. Net jei jojimas per pelkę užtruks ilgiauir būsime priversti nakvoti šioje perėjos pusėje, nieko baisaus.Elnių augintojai jau netoli. Reikia tik persiristi per perėją.

- Vis dėlto būtų geriau, jei pavyktų tai padaryti šiandien. Kasžino, gal šamanas savo stovyklai yra pasirinkęs atokesnę vietą irmums dar gerokai reikės pajoti.

Tulga pritardamas linktelėjo galva. Kurį laiką jojome tylėdami - supami kalnų, vis minkštėjant pagrindui po kojomis.

- Žinote, - po kelių minučių vėl prakalbo Tulga. - Man atrodo, kad Rovenas, nors savo žaislinius gyvūnėlius pameta visdažniau, dėl to nebenusimena, kaip buvo kelionės pradžioje. Pri

simenate pirmąją dieną?- Tada, kai labai smarkiai lijo? Kai ieškojau jo žaislų basasbraidydamas po balas?

Tulga nusijuokė:- O dabar jis palieka žaislus beveik kiekvienoje stovykloje.

Beveik am kiekvieno kalno.

- Ir visai ramiai, be jokių priepuolių. Keista.- Gali būti, kad tai jo aukos kalnų dievams, - samprotavo

Tulga.Tulgos žadėtą pelkę prijojome labai netikėtai. Išsigandau

pamatęs, kaip sunku pasidarė arkliui eiti - jis klimpo ir slidi

nėjo. Prisiminiau, kaip bridome per pelkę pirmą dieną. Nuotada Rovenui nebuvo progų išsigąsti. Dabar pirmą jo išgąsčioženklą - inkštimą - išgirdau, kai Žydrė ėmė klimpti iki kulkšnių. Nieko nelaukęs, norėdamas jį prajuokinti, kaip ir mumskapstantis po pelkę pirmą dieną, prisiminiau defekaciją. Pavyko. Bet netrukus mūsų pašnekesys nutrūko. Vanduo pelkėje



Ž I R G V B ERNI UKAS

jau siekė arkliams iki papilvių, ir Žydrė bei kiti arkliai iš joskapstėsi sunkiai. Leidęs Žydrei pačiai rinktis kelią, įsitempęsmeldžiausi, kad ji nedingtų iš po manęs, nepargriūtų ant šonoir saugiai išbristų. Mano nuostabai, Roveno baimė ne tik nedidėjo, bet išnyko. Atsirėmęs man į kūną, jis sėdėjo ramus iratsipalaidavęs. O kai tik arklys išbrido iš klampynės, atsigręžė jmane ir paklausė:

- Tėti, o kur saldainis ant pagaliuko?- Tėtis būtinai duos Rovenui saldainį ant pagaliuko, - atsa

kiau rausdamasis striukės kišenėje, kurioje aiškiai mažėjo atsargų. —Tu šaunuolis.

- Buvau šauni dešrelė, - Rovenas pirmą kartą pasakė šį palyginimą. Jį gana dažnai jis girdėdavo iš manęs.- Didžiuojuosi tavimi, brangusis, - išgirdau sakant Kristiną,

kuri jojo už mūsų. - Labai didžiuojuosi.- Rovenas yra šauni dešrelė, - iškilmingai pakartojo Rovenas,

imdamas išvyniotą ledinuką.

- Taip, tu toks esi, brangusis, - patvirtino Kristina, sėdintiant savo kaštoninio, bet dabar iki papilvės juodu balos dumbluišsitepusio arklio. —Tu toks esi.

Upė virto plačia žvyringa sekluma, kurios abiejose pusėse staigiai į viršų kilo miškas ir kalno šlaitas. Tose seklumos vietose, kur

didumą dienos būdavo pavėsis, tysojo ledo ir sniego plotai.- Noriu pažaisti su sniegu! - sušuko Rovenas, bandydamaslipti iš balno. Bet mes neturėjome laiko.

- Mes sustosime ir tu pažaisi su sniegu, kai po kelių dienų vėlbūsime čia. Gerai? - pažadėjau aš, nors buvau įsitikinęs, kad tainepadės išvengti priepuolio.



( Aukštyn ir tolyn

- Gerai, - atsakė šiek tiek virpančiu balseliu Rovenas. Jokiopriepuolio! Atsigręžiau į Kristiną. Musų žvilgsniai susitiko.Takas pasidarė lygesnis. Kai kuriose atkarpose arkliai galėjo

bėgti greita risčia ar net zovada. Tik neilgai, nes turėjome vėl kirstiupę. Sekdami paskui savo vadą, paskutinį kartą perbridome upę.Bet tai dar ne viskas. Dabar reikėjo kopti labai stačiu miško taku.Tokiu stačiu, jog vienu momentu bijojau, kad Žydrė, ieškodamaatramos kojoms, nenuvirstų atgal. Pasilenkęs į priekį, kiek buvoįmanoma neprispaudžiant Roveno, jaučiau, kaip arkliui, pabandžius kartą kitą, pagaliau pavyko rasti atramą ir įveikti paskutinįstatų tako gabalą. Paglosčiau ir pagyriau jį, o šis mažas arklys dir

bo toliau, stebindamas mane jėga ir drąsa. Pamaniau, kad būtųgerai dienos pabaigoje atsilyginti jam grūdais.Taip mes keliavome toliau, vėl per balas ir per mišką, tokį tan

kų, kad mūsų keliai kliuvo už medžių - maumedžių, pušų ir drebulių —kamienų, o jų šakos lietė veidus. Aš saujomis braukiau iržiaumojau maumedžių spyglius bei daviau jų Rovenui. Žinojau,

kad juose gausu vitamino C ir kad šis vitaminas kartu su ledinuku,kurį jis čiulpė, padės palaikyti energiją. Juk balne mes jau buvomepraleidę daugiau kaip šešias valandas ir dar nematyti kelio galo.Stebėjausi, kad Rovenas, jei ir buvo pavargęs, to nerodė.

Ne taip kaip visi kiti. Sustojome atsikvėpti ir palaukti, kol

mus pasivys sunkiau apkrauti nešuliniai arkliai aukštikalnių pievoje, kuri buvo nusidriekusi uolų nuogriuvų natūralioje įduboje.Dabar tokios nuogriuvos ir nuobirynai lydės mus iki pat perėjos.Pririšome arklius prie jaunų medelių, atsisėdome ant minkštossamanomis apaugusios žemės, kad pailsėtų mūsų skaudantys užpakaliai, ištiesėme pavargusias kojas.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Nežinau, ar galėsiu toliau joti, - pasakė Kristina. Ji gulėjosulenkusi kojas per kelius, kad pailsėtų strėnos, kurios ir anks

čiau jai paskaudėdavo. Ilgas sėdėjimas balne, be to, ji buvo labai

ilgai nejodinėjusi, tuos skausmus paaštrino. Nežinojau, kaip ją

paguosti. Nors buvome jau toli nuėję, iki perėjos dar buvo likęs

gabalas kelio.

- Mūsų vadas sako, kad iki perėjos dar liko joti dvi valan

dos, - pranešė Tulga.

Kristina dejavo. Tik Rovenas ir Tomiu vartėsi žolėje ir atro

dė visai nepavargę. Net mūsų filmuotojai buvo tokie išsekę, kad

nebenorėjo dirbti. Dabar, kai buvome nebe miške, vėl apniko

musės. Atsigulęs ir nukreipęs veidą į žemę —kad musės nepasiektų žaizdotos mano lūpos - ištiesta ranka švelniai masažavau Kris

tinai strėnas. Mėgavausi kalnų gėlių ir pušų kvapais. Savo ranka

jaučiau, kaip Kristinos kvėpavimas lėtėjo ir ji užsnūdo. Kadangi

Rovenas ir Tomiu buvo rūpestingai prižiūrimi Tulgos, aš taip pat

užsimerkiau ir įsikniaubiau veidu į saldžiai kvepiančią velėną.

Deja, labai trumpam, nes staiga man ant nugaros abiem ko

jomis užšoko Rovenas. Apsiverčiau. Rovenas su Tomiu kvatojo

ir rėkė: „Pabaisa!“

Vėl atsiguliau ir apsimečiau, kad miegu ir knarkiu.

Rovenas vėl šoko ant manęs šaukdamas: „Tėti, atsibusk!

Pabaisa!“Aš dar kartą atsiguliau ir suvaidinau miegantį. Rovenas vėl

griuvo ant manęs ir rėkė: „Tėti, atsibusk! Pabaisa!“

Kristina pamažu atsistojo. Aš taip pat. Vadovas, pamatęs mus

stovinčius, tuojau priėjo prie savo arklio ir sėdo į balną. Nešuli

niai arkliai turėjo mus pasivyti iki sutemstant. Pakėliau Roveną ir



(_Aukštyn ir tolyn

įsodinau į balną, nugręžęs veidą atgal, kad mosikuodamas rankomis neužgautų skaudančios mano lūpos. Staiga išgirdau bumbtelėjimą ir klyktelėjimą.

Atsisukęs pamačiau, kad Kristina guli ant nugaros ir, apglėbusisavo kelį, raitosi iš skausmo. Džeremis ir Tulga buvo palinkę ties

ja. Jie pasakė, kad Kristinai įspyrė arklys. Kristina vos neverkė.- Mamyte, nusišypsok, —susijaudinęs prašė Rovenas. —Ma

myte, neverk.- Ar labai smarkiai įspyrė? - paklausiau Kristinos. Nuo arklio

spyrio gali sutrupėti žmogaus kojos kaulas. Todėl pirma man atėjusi mintis buvo, kaip reikėtų transportuoti iš šios siaubingai

atokios vietos Kristiną su sulaužyta koja.- Ne per daug smarkiai, —pro sukąstus dantis ištarė Kristina. - Tikiuosi, nieko baisaus neatsitiko.

Ji sunkiai atsistojo, nušlubavo prie palydovo, kuris abejinguveidu laikė jai paruoštą arklį, ir, kamuojama strėnų, o dabar irkojos skausmo, vėl sėdo į balną.

- Aš labai tavimi didžiuojuosi, - netvirtai pasakiau jai, trokšdamas kaip nors palengvinti jos būseną.

- Šauni dešrelė, - pačiu laiku įsiterpė Rovenas.Tai prajuokino Kristiną ir suteikė jėgų keliauti toliau.Kilome į perėją apie valandą, o ne dvi, kaip buvo sakęs gi

das, tikriausiai norėdamas, kad mes greičiau judėtume. Taibuvo nepaprasta valanda. Aukščiau miškų ribos ir aukštikalnių pievos, kurioje ilsėjomės, mūsų laukė šalto pilko granitonuobiros. Kilti aukštyn galėjome tik siauru taku, einančiu per50 metrų aukščio smėlio ir sąnašų ruožą - jis susidaro iš šalčio ir ledo suardytų uolienų, kurios byra kiekvienais metais



ŽIRGŲ BERNIUKAS

du trumpus vasaros mėnesius. Aplink j viršų kilo aukštesnėsviršūnės, ant kurių dar buvo sniego ir ledo. Tas siauras j viršųvedantis takas buvo nepatikimas —dviejose vietose jis apskritaiišnyko, ir arkliams teko eiti palaidomis sąnašomis. Stengiausi išlaikyti pastovią Roveno svorio centro poziciją, kad arklysneprarastų pusiausvyros, nes būtų pakakę vieno netinkamo

judesio, ir mes nuo stataus palaidų sąnašų skardžio būtumenusviesti žemyn.

Kaip tik čia Rovenas prisiminė vieną iš savo šioje kelionėjesumanytų žaidimų - jam labai patiko staiga atsigręžti j mane irpakštelėti į skaudančią lūpą. Ir daryti tai daug kartų.

Iš pradžių maniau, kad nesusivaldysiu ir jį aprėksiu. Bet susivaldžiau - juk iki tol, kol kopėme, jis buvo toks laimingas ir ištvermingas. Tik nusukau veidą kuo toliau, jog jam būtų sunkiaupasiekti lūpą, ir kiek tik galima pasilenkiau į priekį, kad Žydrėsužpakalinėms kulkšnims tektų kuo mažiau mūsų svorio.

Ir štai taip man pučiant muses nuo žaizdotos lūpos ir nepato

giai nugręžus veidą, kad naujos manijos apimtas Rovenas neužgautų žaizdotos lūpos, mes pasiekėme perėją. Ten sustojome, kaduždusę arkliai atgautų kvapą.

Žiūrėjome atgal į nueitą kelią - kalno tarpeklis ir juo tekantiupė vinguriavo žemyn ir tolyn į sunkiai suvokiamas, neišmatuo

jamas miškų platybes, žaliai spalvai pamažu pereinant į melsvą.Sibiras. Tolimas ir neužkariautas. Šiaurėje buvo tundra - kalnųviršūnės aukščiau žemutinės amžinojo sniego ribos, panaši į Škotijos viržynes, bet didesnė, su sniego ruožais, mažais upeliais irdurpingais liūnais, drėgnomis teritorijomis su mažais ežerėliais,durpinių samanų, šilinių viržių plotais ir šiurkščios žolės kuokš



C Aukštyn ir tolyn

tais, pa|vairintais tai šen, tai ten augančiomis žemaūgėmis pušimis. Elnių augintojų vasaros ganyklos. Pagaliau.Čia pūtė stiprus vėjas - jis plaikstė plaukus, drabužius, arklių

uodegas ir mėlyno šilko juostas (mantras) ant akmenų piramidėsovooy kuri stovėjo perėjoje. Kiekvienas apėjome aplink ją, vesdami arklius. Ir dėkodami.

Leidžiantis į kitą pusę, į aukštumų tundrą, paraudusiais veidaisnuo vėjo, kuris šuorais pūtė nuo perėjos, Tulga mus sustabdė irpasiūlė nulipd nuo arklių. Jis pasakė, kad ne visi stepių arkliai yraįpratę prie elnių, dėl to sutikę elnius pirmą kartą gali išsigąsti.

—Ar jie gali pasibaidyti, numesti raitelius ir pasileisti lėkti, —

paklausiau, nors iš anksto žinojau atsakymą.—Galbūt, —atsakė jis šiek tiek nervingai nusišypsojęs.Taigi žemyn pradėjome leistis pėsčiomis. Aš nešiau Roveną

ant pečių ir vedžiau Žydrę. Kojos slidinėjo ir šiek riek klimpoį durpingą tako purvą. Nekreipiau į tai dėmesio; mums reikėjotik apeiti kalno gūbrį, ir kitoje pusėje jau turėjo būti, kaip sakė

Tulga, elnių augintojų stovykla.Pliumpsėjau su Rovenu, sėdinčiu man ant dešinio peties, kaip

balne, dainuodamas „Mergaitę, kurią palikau“. Pagaliau mes taipadarėme likus dviem valandoms iki sutemstant. Tuksinčiomisširdimis ėjome aplink gūbrį. Juk ne kiekvieną dieną ateini ten,

kur dar yra išlikusi viena seniausių planetoje žmonijos kultūrų.Tačiau elnių augintojų stovyklos ten nebuvo. Tik ilgas platusslėnis su daug durpynų ir samanų, apsuptas aukštomis kalnų virtinės viršūnėmis, ant kurių buvo matyti sniego dryžių. Tik tai irvėjas, šiurenantis pelkių žoles.



19

Samanas Šmėkla kalno viršūnėje

Mes nuėjome dar mylią link didelio viržyno liežuvio, kuris lei

dosi žemyn nuo lėkštų viršūnių, užstojančių likusią slėnio dalį.Oras atvėso, Rovenas atrodė vis sunkesnis, o takas purvinesnis.Paskutiniai saulės spinduliai auksu krito ant arklių šonų ir ilgųpriešais mane arklį vedančios Kristinos plaukų.

- Einam pas elnių augintojus? - paklausė Rovenas.Dar kartą sudainavau „Mergaitę, kurią palikau“. Purvinas ta

kas darė didelį vingį, kuriuo eidamas grožėjausi besileidžiančiossaulės rožine, aukso ir oranžine spalvomis ištapytu liūno vandeniu. Elnių augintojų nebuvo matyti.

Man gėlė petį. Atrodė, kad taip greitai, kaip tikėjomės, elniųaugintojų nerasime: teks nakvoti, o kitą dieną keliauti toliau.

Pasodinau Roveną į balną.- Tėčiui ant pečių!—Tėtei skauda pečius. O Žydrė yra stipri.—Žydrė yra stipri, —pritarė, o gal mano žodžius tik atkartojo

sūnus. - Kurgi tie elnių augintojai?-Ten aukščiau. Greitai juos surasime.



Meldžiau Dievą, kad tai būtų tiesa. Kad tie palydovai nebūtųmūsų apgavę. Kad jie iš tikrųjų, kaip sakė, pažinotų elnių augintojus ir tą šamaną.

Gal jiems mes tik paprasti turistai, užsigeidę pamatyti elniųaugintojus - patiklūs, viską priimantys už gryną pinigą? Ėjometoliau. Sniego ruožai saulės šviesoje - dar neužgožtoje aukštųviršūnių - atrodė rausvi. Už valandos turėjo sutemti. Ar Rove-no neištiks priepuolis, kai sustosime nakvoti taip ir neradę elniųaugintojų, kaip jam žadėjome? Ar jis nepriims to kaip žodžionesilaikymo? O gal iš tiktųjų būsiu sulaužęs savo žodį ir sūnus tąilgą sunkų kelią bus nukeliavęs veltui?

Upelis, pagal kurį visą laiką ėjome leisdamiesi nuo perėjos,platėjo, gilėjo ir vis smagiau gurgėjo tarp viržynės baltųjų durpinių samanų. Kitame jo krante, šiaurinėje pusėje, tęsėsi neaukštaskalvagūbris, kuris staiga šoktelėjęs iki nedidelės kalvos aukščiotoliau vis žemėjo. Saulei nusileidus stojo prieblanda. Tada ir pamačiau elnių takus.

Netrukus tolumoje, kalvagūbrio papėdėje, slėnyje pasirodė irtrys vigvamai. O netoli jų, žaliame kalvagūbrio fone, didžiulioelnio su masyviais ragais siluetas.

- Elnias! —sušuko j gyvulį parodęs Rovenas ir, nieko nelaukęs, nusliuogė nuo arklio - Einam pajodinėti!

Prisiminiau, kad buvau jam tai pažadėjęs. Rovenas susijaudinęs skubėjo prie elnio, kuris stovėjo kitame upelio krante. Sušukau, kad kas nors paimtų mano arklio vadeles. Norėjau bėgtipaskui Roveną. Prie manęs prijojo Džeremis ir paėmė jas. Aplinkrinkosi ir kiti grupės nariai. Arkliai, nuleidę galvas, jau rupšnojošalia upelio vešlią žolę. Aš stebėjausi Roveno ištverme. ,




ŽIRGŲ BERNIUKAS

Toje vietovėje žemės paviršius buvo apgaulingas - ne lygus,kaip iš pirmo žvilgsnio atrodė, o kauburiuotas ir kupstuotas.Eiti, juolab bėgti, ne taku buvo gana pavojinga - netikėtai įkišuskoją į vieną iš daugybės gilių tarp samanų kupstų slypinčių tarpųgalėjai patirti rimtą traumą. Rovenas griuvo ir vėl kėlėsi, bet nėnegalvojo sustoti —bėgo prie elnio, kuris susimąstęs stovėjo irgromuliavo žolę. Ir štai jis jau prie upelio. Būtų per jį bridęs, betspėjau sučiupti ir perkelti. Kai paleidau, vėl skuodė su manimiiš paskos prie karūnuoto gyvulio, kol šis, staiga suvokęs, kad tosdvi žmogiškos būtybės iš tikrųjų prie jo artėja, kaip aš ir spėjau,staiga apsisuko ir šoko į kitą upelio pusę.

Tuo metu mano ausis pasiekė keisti iki tol niekada negirdėti garsai, tarsi būtų virbalais barškinusios arba kastanjetėmisgrojusios daugybė moterų. Sustojome ir, atsigręžę į tą pusę,iš kur sklido garsai, mudu su Rovenu pamatėme didelę, galkelių šimtų, elnių bandą, bėgančią kita upelio puse žemyn.Ją varė ant pilkšvo arklio jojantis vaikinas. Supratau, kad tie

keisti garsai sklido iš po elnių kanopų. Prisiminiau, kad kitados buvau skaitęs, jog elnių kanopos yra judrios kaip pirštai,todėl gali paplatėti ir tapti geresne atrama elniui, pavyzdžiui,kai šis bėga per gilų sniegą ar pelkes. Žmonės, keliavę Arktikosir Subarktikos zonomis, savo aprašymuose taip pat mini šiuos

keistus elnių kanopų garsus. Vaikinas varė bandą prie trijų didelių palapinių —ten jie palyginti saugiai, toliau nuo vilkų,praleis naktį, nes, kaip sakė Tulga, vilkai elnių augintojamsgali padaryti didelių nuostolių.

Kai su sūnumi klūpėdamas ant purių drėgnų samanų stebė jau nuo kalnų prie palapinių varomą elnių bandą, galvojau apie



tai, kad esu dalyvis įvykio, kuriame susitinka tolima praeitis irdabartis - mintimis grįžau daugybę metų atgal, į savo paveldo,savo tautos, savo kultūros ištakas.

Taip mąstant, aukščiau pakilo mėnulis, mums iš akiračio dingo elniai ir jų kanopų klaksėjimas.

Kai stovykla jau buvo įkurta ir laužas įsidegęs, atėjo svečių.Tai buvo žemo ūgio vaikinas maskuojančiais darbo drabužiais irguminiais botais ir dvi smulkutės jaunos moterys, gražios kaipelfai, ilgais juodais per nugarą vilnijančiais plaukais. Viena buvoapsivilkusi juodos odos švarką, beje, beveik nepriekaištingai pasiūtą, kita - santūresnė - trumpesnį šilko švarkelį žalsvai mels

vomis ir aukso spalvos juostomis. Aukštų plikų kalnų fone ši jųapranga atrodė keistokai. Jie kalbėjosi su Tulga ir vyriausiu mūsųpalydovu. Kiti mus atvedę vyrai prižiūrėjo arklius. Kai su Rove-nu priėjau prie laužo, Tulga vaikiną pristatė man:

- Ru, tai šamano žentas. Jau pasakiau jam mūsų atvykimopriežastį.

Aš nusišypsojau. Linktelėję galvas pasisveikinome. Tada Tulgakalbėjo toliau:

- Jis sako, kad šamanas, vardu Šmėkla, jau laukia manęs. Irkad aš turiu eiti su juo pasikalbėti. Nenorėjau eiti tau apie tainepranešęs. O dabar, kai tu jau atsiradai, aš pranešiau ir gal galiu

eiti. Manau, geriau eiti kartu su vyriausiu mūsų gidu. Tikiuosi,šamanas mus priims.- Ir aš tikiuosi, - atsakiau jam. - Neįsivaizduoju, kaip rea

guočiau, jei paaiškėtų, kad mūsų kelionė buvo veltui.Tulga nusijuokė kaip visada šiek tiek nervingai ir šūktelėjo

vyriausiam palydovui, kad jau pasiruošęs eiti.





- Dar vienas dalykas, - šūktelėjau įkandin į tamsą nueinantiems vyrams. - Jau žinau, kad elnių augintojai nebejodinėja elniais. Bet Rovenui esu tai pažadėjęs, ir jis to nusipelnė, nes buvolabai geras. Ar negalėtumėte paklausti, jei bus įmanoma, ar rytojRovenas negalėtų bent pasėdėti ant elnio. Jeigu jie turi tokį, kurisnebijo žmonių. Rovenui tai labai svarbu.

- Paklausiu, —pažadėjo Tulga nueidamas. Kurį laiką, tamsaivis tirštėjant, dar girdėjosi, kaip čiurlenančio upelio fone skambažemi jų balsai.

Jų laukėme sėdėdami ant avių kailių. Žiūrėjome į laužo liepsnas ir jautėme, kaip nuovargis apima raumenis ir kaulus. Netoliese trypė ir

prunkštė pririšti arkliai, gromuliuojantys saldžią kalnų žolę. Pavargęatrodė ir berniukai, jie gulėjo padėję galvas mums ant kelių - Rovenas ant Kristinos, Tomiu ant savo pusbrolio Bodo —ir beveik miego

jo. Laužas skleidė švelnią šviesą, virš galvų mirksėjo žvaigždės.- Gal jau einam miegoti, - pasiūlė apsnūdusi Kristina. Visi

apsidžiaugė tai išgirdę.

Bet kaip tik tuo momentu iš tamsos išniro Tulga ir vyriausiaspalydovas.

- Šamanas nori su jumis susitikti, - pasakė Tulga.- Dabar?- Dabar.

Dar kartą paėmiau Roveną į glėbį, pasisodinau ant pečių irvisiškoje tamsoje, lėtai, kad neužkliūčiau už kokio kupsto, kartusu Kristina nusekiau paskui Tulgą ir vyriausią gidą.

- Einame pas šamaną, - pasakiau Rovenui.- Iha ha, iha ha tėčiui ant nugaros, - traliavo jis krizendamas

ir laikėsi įsitvėręs mano plaukų.



—Iš anksto nesidžiaukime, —išgirdau sakant Kristiną, kuri ėjopaskui mane.Siauriausioje upelio vietoje - ten prie pat vigvamo jis darė

kilpą - vietoj tiltelio buvo padėta siaura akmens plokštė. Nukėlęs Roveną nuo pečių ir permetęs į kitą pusę tiesiai Tulgai įglėbį, perėjau į kitą krantą, kur stovėjo didelis kūgio formosvigvamas. Švietė žemose duryse įtaisytas kvadratinis langelis,nakties tamsoje sklandė verdamos mėsos, žolelių, medžio dūmųir smilkalų kvapai.

- Ar nori eiti į vidų? - paklausiau Roveno.- Eiti į vidų! - atsakė jis ir, nusiropštęs ant žemės, nėrė į vig

vamą paskui Tulgą ir senąjį palydovą.—Nepalikite manęs! —nėriau į vidų ir aš su Kristina. Aplinkaviduje mums pasirodė tokia pat laiko tėkmės nepaliesta kaip iraplinka lauke.

Degė žvakė, centre pastatytoje medžiu kūrenamoje krosnelėjeplaikstėsi oranžinės liepsnos, vigvamo sienos buvo padarytos iš

elnių odų, visi daiktai sustatyti pagal sienas, kad nepūstų vėjaspro plyšius, kur palapinės sienos susieina su žeme. Viduje buvolabai šilta.

Ir daug žmonių. Aš atpažinau vyriausią mūsų vado sūnėnąir jauną vyrą, kuris buvo pas mus atėjęs, vos tik atvykome (jis

ir dabar vilkėjo tuos pačius maskuojančius darbo drabužius iravėjo guminius botus). Kitų žmonių nepažinojau - daugiausiaten buvo vyrai, apsirengę tautiniais arba nutrintais kaubojiškostiliaus drabužiais. Buvo ir viena moteris, neskaičiuojant Kristinos, jauna, atsikišusiais skruostikauliais, kūnas ir kraujas, geidulingomis lūpomis, gražaus veido, ilgais į kietą kuodą susuktais




ŽIRGŲ BERNIUKAS

plaukais. Su savo tautiniu drabužiu ji atrodė gana elegantiškai.Spėjau, kad ji galėtų būti kiek vyresnė nei dvidešimties metų. Jossūnus, jaunesnis už Roveną, stebėjo, kaip ji vedė mus į tą vigvamo dalį, kurioje dar niekas nesėdėjo. Tulga ir mūsų vyriausias palydovas jau buvo įsitaisęs šalia grupelės neaukštų, į elfus panašiųvyrų - aiškiai žemesnių, smulkesnio sudėjimo ir daug subtilesniųveido bruožų negu anksčiau mūsų sutikti mongolai.

Kai atsisėdau nurodytoje vietoje vigvame, susimąsčiau apiemūsų kelionę čia, pas seniausiai šiaurės rytų Azijos kultūraiatstovaujančius, vigvamuose iki šiol gyvenančius žmones. Apiepaplitusią nuomonę, kad vietiniai amerikiečiai, kurie gyvena

panašiose palapinėse, yra atkeliavę iš čia. Bet tuomet neaišku,kodėl vietiniai amerikiečiai neaugina šiaurės elnių? Ir iš kurta elfišką išvaizda? Gal tai kultūrinis stereotipas, bet ar negalibūti taip, kad britų ir europiečių folklore dažnai minimi elfaiir laumės yra ne kas kita, kaip senovėje miškuose gyvenančiųžmonių prisiminimas, žmonių, kuriuos išstūmė keltai, romė

nai, saksai, vikingai? Ir ar pasakojimai apie elfus ir laumes, pavagiančius vaiką ir pakeičiančius jį kitu - nesugebančiu girdėtiarba matyti, keistai besielgiančiu ir nepritampančiu prie aplinkos, nėra susiję su tuomečių žmonių noru paaiškinti autizmą?Štai tokios mintys man kirbėjo galvoje, kol sėdėjome mums

skirtoje palapinės zonoje, šalia šamano, ant storų kilimų, patiestų ant žemės.Šamano veidą slėpė plačiakraštės skrybėlės šešėlis. Kai pa

žiūrėjo į viršų, pamačiau vieną tų veidų, kuriuos iš karto ilgamįsimeni. Tai buvo maždaug šešiasdešimties metų dar stipraus irgerai sudėto vyriškio veidas. Nosis su kuprele, maži ūsiukai, ypač




toli viena nuo kitos nutolusios akys, raukšlėmis išvagota kakta. Nors išvargęs, ironiškas ir išduodantis atsargumą, veidas susunkiais vokais buvo gražus. Jis rūkė suktinę, ramiu vertinančiužvilgsniu tyrinėjo mus ir galiausiai, šiurkštoku balsu kosčiodamas, kažką pasakė.

- Jis sako padėsiąs vaikui, - išvertė Tulga.Tuo metu Rovenas sėdėjo tai pas vienus, tai pas kitus žmones

ant kelių ir kalbėjo:- Sveiki! Tai žmogus! —tuo prajuokindamas susirinkusius.

Galiausiai grįžo pas mus.- Bet, - tęsė Tulga, - nebus galima filmuoti. Ir gana brangiai

kainuos. —Patylėjęs pridūrė: —Penkis šimtus dolerių.Mačiau, kad jis jaučiasi nesmagiai.Nustebęs pasitikslinau:- JAV dolerių?- Taip. Manau, kad tai daug, - atsakė jis vėl ir sumišęs nedrą

siai šyptelėjo.

Pažvelgiau į šamaną. Prieš palikdami Ulan Batorą, mudu suKristina viename iš didesnių viešbučių iš bankomato kaip tikbuvome pasiėmę tą sumą vietos valiuta. Ir visus juos dar turėjome. Keista, bet šamanas mūsų paprašė kaip tik tos sumos. Darkartą pasižiūrėjau į šamaną. Žmonės palapinėje jau buvo nustoję

juoktis ir garsiai kalbėtis. Ar tai nebuvo šamano mums siųstasišbandymas?- Taip, —tariau aš. —Pasakykite jam, kad nebus jokių sun

kumų.Buvau įpratęs mokėti gydūnams. Pinigus ima ir bušmėnų gy-

dūnai, nors paprastai ne tiek daug. Jei kas nors negali reikiamos



ŽIRGŲ BERNIUKAS

sumos sumokėti, bušmėnų gydūnas vis tiek jį gydo. Betmes galime, tad kodėl neturėtume? Tiesą sakant, buvau nustebintas, kadužmokesčio buvo paprašyta tiesiai šviesiai. Kita vertus, samprotavau, mes juk mokame gydytojams už kiekvieną mums suteiktąpaslaugą, tad kodėl neturėtume mokėti šamanui? Savo krašte jislaikomas profesionalu, kaip pas mus gydytojai. Pažvelgiau į Kristiną. Ji trūktelėjo pečiais.

Samanas atsistojo. Jis taip pat buvo apsivilkęs į ilgą chalatąpanašų tautinį drabužį. Akis slėpė plačiakraštės skrybėlės šešėlis.Šamanas man panėšėjo į vieną herojų iš senos vikingų mitų knygos, kurią turėjau vaikystėje - dievą Odiną. Kad įgytų žinių, šis

aštuonias dienas kabojo gyvybės medyje, varnui kapojant vieną jo akį. Mat Odinas taip pat buvo su plačiakrašte skrybėle. Kaipir šamanas —tas, kuris žino. Buvau pavargęs ir leidausi į šiuosromantiškus nukrypimus.

Rovenas vėl ratais bėgiojo po palapinę. Stebėjausi, kad jis čiataip puikiai jaučiasi, kad yra toks judrus ir guvus.

Šamanas priėjo prie žema užuolaida atitvertos zonos, įkišo ten ranką ir ištraukė keletą sudžiūvusių žolių, kurias padė

jo ant karštos krosnelės, kad šiek tiek apsviltų. Netrukus jųkvapas - aštrokas ir kažkoks pažįstamas - pasklido po tamsiąpalapinę. Tada jis atsiklaupė prieš Roveną, kuris tuo metu vėl

sėdėjo Kristinai ant kelių, ir pradėjo jį švelniai tekšenti apskru-dusiomis šakelėmis. Rovenas spygtelėjo, bet tai buvo tik nevalingas refleksas. Po minutės jis, ramiai nusiteikęs, jau krizenoir bandė griebti už šakelių, kuriomis vyras tekšeno jam galvą,kaklą ir pečius.

—Ar tu ką nors jauti? —paklausė manęs Kristina puse lūpų.




- Ne, —atsakiau labai tyliai, kad nesutrukdyčiau šamanui. —O ką jauti tu?—Jaučiu smeigtukų ir adatėlių dūrius man į rankas. Gana stip

rius. —Ar tu tikrai nieko nejauti?-Ne.Baigęs „plakti“ Roveną žolėmis, šamanas Šmėkla atsigręžė į

Tulgą ir kažko paklausė.- Jis prašo papasakoti Roveno istoriją.Ir mes papasakojome. Apie autizmą, apie tai, ką reiškia tu

rėti vaiką, kuris tarsi gyvena savo pasaulyje, turi bendravimosunkumų, vis dar tuštinasi į kelnes ir kurį nuolat ištinka stai

gūs įniršio priepuoliai. Papasakojome ir apie Betsę, Roveno ir jos ryšį. Apie tai, kad Roveną rodėme šamanams, kai netrukus, kai buvo nustatyta diagnozė, į Jungtines Valstijas buvoatvykę Afrikos bušmėnai; kad po to autizmo simptomai buvosušvelnėję, bet netrukus grįžo, kad antras jo vardas - Besą -suteiktas bušmėnų gydūno, kuris man yra artimas, garbei. Ir

kad iš visų mūsų bandytų dalykų geriausias, mūsų nuomone,buvo Betsė.

Šamanas per Tulgą mums pasakė:- Šią naktį aš būsiu Amerikoje, ten, iš kur jūs atvykote. Ir

dirbsiu su Betse - arkliu, kuris jus saugo. Norėčiau, kad šią naktį

stebėtumėte, kaip Rovenas miega. O rytoj man labai sąžiningaipapasakokite, ką būsite pamatę. Ar kažką nepaprasto, ar visainieko išskirtinio. Turėsite viską pasakyti. Rytoj vakare dirbsiu su

jūsų sūnumi. Dabar galite eiti.Mes išėjome į tamsą. Vėl nešiau Roveną ant pečių, atsargiai

eidamas per nelygią žemę, slidų akmeninį tiltelį, kupstus ir kau



ŽIRGŲ BERNIUKAS

burius tarp upelio ir mūsų stovyklos. Žvaigždes ir mėnulį buvopaslėpę debesys. Atrodė, greitai lis.Mes adikome naktinį ritualą su degtine ir trintomis žolelė

mis. Rovenas šaukė:- Einam miegoti! Noriu apsikabinti mamytę. Laikas apsi

kabinti!Jaučiausi padaręs kažką svarbaus. Kristinos rankos ir pirštai

vis dar buvo nutirpę nuo smeigtukų ir adatėlių „dūrių“.Pagaliau užmigome. Kalno viršūnėje, pasibaigus, ko gero,

ilgiausiai dienai mūsų gyvenime, klausdami savęs, kas mūsųlaukia.



2 0

Sakalas namuose

MAŽDAUG PRIEŠ AUŠRĄ —buvo šalta ir drėgna, į mūsųpalapinės sieną barbeno lietus —išgirdau Roveną rėkiant. Nusiminęs, nes buvome dar labai trumpai miegoję, pakilau. Buvo

šalta. Gal jis pabudo nuo šalčio? Jis rėkė taip garsiai, kad galė jo pažadinti visą stovyklą. Kristina veltui stengėsi jį numaldyti.Atitraukiau užtrauktuką jų pusėje. Sūnus blaškėsi nusiminęs,išsekęs, alpstantis dėl miego stokos.

„Gal jis nori sisiuko?“ - garsiai paklausiau savęs. Aš, žinoma,norėjau. Pakėliau jį, vis dar rėkiantį, ir išnešiau per šaltą dulksną į

lauką, už palapinės. Jis padarė. Dieve, ar kada nors ateis toks laikas,kai jis sugebės pasiprašyti kaip kiekvienas normalus vaikas? Ar ateislaikas, kai mums nebereikės dedukcijos būdu bandyti nustatyti jopriepuolių, kai jis rėkia ir daužo save ir kitus, priežasties?

Nunešiau jį atgal į palapinę. Čia buvo labai šalta. Atsiguliau

šalia Kristinos, su Rovenu viduryje, kad jam būtų šilčiau. Jis tuojpat vėl užmigo. Kaip ir mes.Pabudome, kai saulė jau buvo aukštai pakilusi. Bet švietė ji

trumpai, nes užėjo kitas debesis ir virš kalnų prapliupo lietus.Kiti jau buvo atsikėlę, sėdėjo po savo palapinių stogeliais ir stebėjo, kaip pila lietus ant vigvamų už mūsų palapinių.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Rovenas dar miegojo. Labai giliai, nepabudo net tada, kai atbėgęs Tomiu šypsodamasis įkišo galvą į mūsų palapinę. Ant mažos dujinės krosnelės, kurią kartu su kita virtuvės manta tempėnešuliniai arkliai, išviriau arbatos ir nunešiau Kristinai, kuri visdar gulėjo šalia miegančio sūnaus.

—Jis tikrai dar miega, - pasakė ji šiek tiek sunerimusi. Iš tikrųjų jis niekada taip ilgai nemiegodavo.

—Kaip po vakar dienos, tai visai normalu.—Tu teisus. Bet vis tiek keista.Aš linktelėjau ir toliau gurkšnojau arbatą stebėdamas lietų.—Sapnavau keistą sapną, - netikėtai pasakė Kristina. - Kai

vėl sumigome.-Kokį?—Betsė ir leopardas gulėjo kartu lauke.—Tikrai?Šmėkla buvo sakęs, kad tą naktį dirbs su Betse. Gal tai ir lėmė

tokį sapną. Kristina žinojo, kad Besą buvo mano draugas ir kad

jis man padovanojo totemą - leopardą. Tada, kai pirmą kartą mačiau jį šokant ir leopardai susirinko aplink ritualinį laužą. Nuo tolaiko, kai tik būdavau su juo, matydavau leopardus - arba prie jotrobelės, arba pereinančius kelią naktį, kai būdavo imamasi kitogydymo ritualo. Šiaip jau leopardų taip dažnai nepamatysi, net

gyvendamas brūzgynuose.—Leopardas ir Betsė gulėjo kartu lauke, —pakartojo Kristina. - įdomu, ar ne?

—Turbūt. —Nenorėjau to per daug sureikšminti. Tai, kadmes susitikome su šamanu, dar nereiškė, kad manyje nelikosveiko skepticizmo —bent jau kol kas. Kol nematau rezultato,



Sakalas namuose

nesvarbu, tave gydytų šamanas ar gydytojas. Žinoma, aš norė jau, kad jos sapnas reikštų, jog Betsė ir aš arba kažkas tokio, kasyra mumyse, apsaugosime Roveną. Norėjau to taip smarkiai,kad negalėjau žodžiais išreikšti. Tik žiūrėjau į lietų, kol pagaliaupabudo Rovenas.

- Einam žiūrėti vigvamų, - šūktelėjo jis, lįsdamas iš miegmaišio po keturiolikos valandų miego, ir basas pasileido prie upės, nekreipdamas dėmesio į lietų. —Einam pažiūrėti elnių. Ir šamanų!

- Palauk! Pirma reikia pavalgyti pusryčius!Rovenas nuliūdo, vos nepravirko.- Vigvamai! Noriu žiūrėti vigvamų!

- Ar nenorėtum pirma pavalgyti kumpio? Tėtis greitai paruoš.- O tada eisim žiūrėti elnių?- Taip, Rovenai, ir elnių.- Ir šamanų.- Pirma kumpis, paskui elniai, vigvamai, šamanai. Gerai?

Jis minutėlę pagalvojo.- Gerai.Šiek tiek nusiraminęs jis sutiko nueiti prie lauželio, kurį buvo

sukūrę mūsų palydovai. Prie jo atėjo ir Tomiu. Po kelių sekundžių jie jau kaip visada ėjo imtynių ir kvatojo, o aš tuo metu kepiau

keptuvėje nemažą riekę kumpio, kad jis gautų kuo daugiau kalori jų po varginančio jojimo. Be to, nežinojau, kokia bus ši diena.O ji buvo smagi ir be rūpesčių. Lietus liovėsi. Išlindus sau

lei, pasidarė šilta, saulės nušviestos fantastiškai atrodė viršūnės,blizgėjo upelio vanduo. Puiki diena. Beveik pačiu laiku, kaiRovenas jau buvo pavalgęs, išgirdome būdingą elnių kanopų



ŽIRGŲ BERNIUKAS

klaksėjimą ir pamatėme raitelį, - jis jojo vienas, - slėniu artė jantį prie mūsų. Ant elnio.- Oho! Vis dėlto jie dar jodinėja elniais!- Elnias! Noriu ant elnio!Po minutės lieknas žemo ūgio vyriškis prie laužo, netoliese tos

vietos, kur mes dar sėdėjome, sustabdė švelnių akių gyvulį su didžiuliais ragais. Rovenas su Tomiu ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Vyras - jisatvyko iš kitos elnių stovyklos, įsikūrusios toliau slėnyje - atnešėparduoti amatininkų darbų. Tarp jų buvo iš elnio rago išdrožtasdailus elnias; namų darbo medžiokliniai peiliai su puikiais ašmenimis ir iš rago padarytais kotais; pakabučiai iš priekinių elnio dantų,

kurie, anot Tulgos, saugo nuo blogų sapnų; elnio odos krepšiai suspalvotais siūlais išsiuvinėtomis meškomis, lapėmis, medžiotojais,ant elnių jojančiais žmonėmis. Ir mažas baltas kalnų ožys išraižytasbaltintame kaule. Panašus į tą, kurį Džastinas matė ant kalno.

Nespėjusius susivokti berniukus mudu su Tulga užkėlėmeant elnio. Besišypsantis vyriškis vedė elnią per žolę dideliais

ratais, o vaikai juokėsi, glėbesčiavosi vienas su kitu ir pirštaisglostė minkštą elnio odą. Jų juokas skambėjo kaip paukščiųdaina. Paskui Rovenas buvo pajodintas ant elnio vienas. Jissėdėjo susimąstęs, švelniai liesdamas minkštą vasarinį velvetą,kuris dengė elnio ragų šakas.

- Ar tau linksma? —paklausiau jo.- Linksma. Žiūrėk, kokios jo ragų šakos. Tokios minkštos.Netrukus išgirdome artėjant klaksintį garsą, tarsi kažkur toli

būtų grojama tūkstančiu kastanječių. Supratome, kad nuo kalnoį pagrindinę stovyklą varoma elnių banda. Nieko nelaukęs nuoelnio nukeltas Rovenas pasileido vigvamų link.



Sakalas namuose

—Ar tai nieko blogo? —paklausiau Tulgos, bėgdamas paskuisūnų, nes nežinojau, kaip elgtis: sustabdyti jį ar ne?- Manau, kad galite bėgti.Mes taip ir darėme. Akmeniniu tilteliu vėl kirtome upę ir, atsi

dūrę dideliame atvirame plote, tarp Šmėklos vigvamo ir dviejų kitų,pamatėme šiek dek atokiau nuo aptvaro, į kurį buvo suvaryd elniai,keletą pūkuotų pilkai rudų elniukų. Jie buvo pririša prie mediniųkuoliukų, gulėjo ir mėgavosi saule. Rovenas tiesiog tirpo iš laimės.

Jis patraukė prie arčiausiai esančio iš tų penkių ar šešių neapsakomai mielų padarėlių. Šis, nė kiek neišsigandęs, žiūrėjo į jį,mirksėjo Marilyn Monroe vokais ir leido prieiti. Net prisiglausti.

Roveno pirštai glostė gražųjį padarėlį taip švelniai ir atsargiai,kad atrodė kaip šokančios peteliškės. Jis žiūrėjo į gyvulėlio akisprisimerkęs, iš labai arti. Šis palaižė jį.

- Žiūrėk, - švelniai prakalbo jis, - čia jo nosis. - Jo rankapraslinko gyvulėliui virš nosies, priversdama jį nusičiaudėti. —Očia jo akys, - vesdamas ranką virš minkštų mirksinčių rutuliukų

kalbėjo jis. - O čia jo užpakaliukas...—Ei, ne... —pradėjau, bet nebaigiau sakinio. Nusprendžiau,

kad man nedera kištis. Rovenas buvo toks laimingas ir taip tyrai džiaugėsi, kad besibarančio suaugusiojo balsas būtų viskąsugadinęs.

Rovenas atsisėdo ir pradėjo dainuoti, rankomis švelniai glostydamas elniukui nugarą (švelniai liečiamas elniukas net prisimerkė iš laimės):

Gyveno elniukas

Mažas lipšnus padariukas

Su mielu veideliu



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Ir dailiom kojytėm Mažom akytėm ir ausytėm

Ir mažu užpakaliuku

- Kuo jis vardu? —paklausiau, kai baigė dainuoti.- Abrakadabra, - atsakė Rovenas. Tada atsistojo ir, pirštu ro

dydamas į kiekvieną iš pririštų elniukų, pradėjo juos „krikštyti“: - Čia Abrakadabra, čia Deizė ir Gvazdikas, čia Nelė ir ZuZu, ir Vilburas.

Kristina jau buvo atėjusi prie mūsų, ir mes susižvalgėme. Mus,kaip ir sūnų, užtvindė švelnumas.

Vilburas buvo iš visų mažiausias elniukas, beveik visiškai baltas.- Jo nosis rausva, —sušnabždėjo Rovenas laimingas įsitaisęsšalia jo. —Jis turi rausvą nosytę. Ir liežuviuką, —pridūrė Rovenas, kai Vilburas jį palaižė.

Į juos žiūrėjo aptvare uždaryti elniai su savo, kaip kokiosskulptūros, išraitytų ragų mišku, klaksinčiomis, kai jie žengda

vo žingsnį, kanopomis ir stipriu (nei geru, nei blogu, o tiesiogelnių) kvapu, kurį iki mūsų nešė nuo kalnų pučiantis vėjelis.Nors iš vigvamų buvo girdėti balsai —ir suaugusiųjų, ir vaikų - niekas prie mūsų nesiartino, mums netrukdė, juolab ne-prisėdo. Kad ir kaip būtų - ar buvome jiems visai neįdomūs,

ar įtartini, ar jie gerbė mūsų teisę į asmeninę erdvę, arba visatai kartu - buvome palikti vieni, kol Rovenas dainavo savodainelę apie Vilburą, o aš, kad ir nenorėdamas, verkiau.

Taip praėjo popietė. Prisižiūrėjęs elniukų Rovenas su jais atsisveikino („Iki, iki, greitai vėl pasimatysime“) ir nubėgo prie kitųdviejų vigvamų. Kaip visada drąsiai, stebindamas tų būstų gyven



Sakalas namuose

tojus, į juos įžengė, o man neliko nieko kito, kaip gūžčioti pečiaisir mandagiai su šypsena atsiprašinėti. Visi tikriausiai žinojo, kodėl čia atvykome, ir vyliausi, kad bet kokius etiketo pažeidimusmums adeido. Kad ir kaip būtų, kito kelio neturėjome. PagaliauRovenas pasigedo Tomiu ir nukūrė atgal per upelį ir nelygią pievą į stovyklavietę, kur buvo iš aukščiau esančio slėnio susirinkędaugiau elnių augintojų, taip pat norinčių parduoti savo dirbinius. Vieni buvo atvykę arkliais, kiti balnotais elniais. Rovenasvėl pajodinėjo ant elnio ir, stebint būreliui smalsių vaikų, staiganušoko ir nubėgo pas Tomiu šaukdamas: „Eime imtynių!“

Buvo labai gera. Bet neišvengiamai, kad ir kaip mus tai liūdino,

vėl atsitiko defekacija. Rovenas kaip visada tai darė išrietęs nugarą,susierzinęs ir klykdamas (jo klyksmai aidu atsimušė nuo kalnų). Omudu su Kristina stengėmės kuo greičiau jį nuvalyti. Kai nešdamas

jo suteptas kelnes ėjau ieškoti kokios nors toliau nuo upelio esančios balos, galvojau, kad tai jau esu daręs tūkstančius kartų. Buvauišmokęs tai daryti greitai ir gerai. Buvau prie to pripratęs. Vis dėl

to, atsiklaupiau ir valydamas išmatas garsiai meldžiausi: „O, Dieve,padaryk, kad tai baigtųsi! Tegul tai baigiasi! Po kelių mėnesių jisbus jau šešerių. Šešerių! Prašau padaryti, kad tai baigtųsi! Man taišlykštu, šlykštu, šlykštu! Prašau išvaduoti mane iš to!“

Taip jaučiausi ne tik aš. Dieną anksčiau radau Kristiną, sė

dinčią prie upelio, rankomis apsikabinusią galvą. Ji buvo ką tikišplovusi pridergtas Roveno kelnes - šį darbą mes visada atlikdavome pasikeisdami.

—Ru, nežinau, ar dar ilgai ištversiu, - pasakė ji. - Žinau, kadbeprasmiška apie tai kalbėti. Bet kartais man atrodo, kad nebeištversiu. Tu juk žinai.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Kas bus, jei mes neišlaikysime. Dieve, prašau.Kai grįžau į stovyklą, elnių augintojų, pardavinėjančių savodirbinius, turgelis buvo pačiame įkarštyje. Rovenas, vėl švarus,kaip visada vengiantis svetimų žmonių, buvo susiradęs netolieseatokesnę vietelę - lopinėlį laisvos pievos aukščiau palapinės. Jisžaidė su žaisliniais gyvūnėliais. Žiūrėjau į jį ir galvojau: „Ar kadanors bent kas pasikeis?“

Tuo metu pastebėjau, kad už upelio kažkas juda. Jaunas,bet jau užaugęs elnias stovėjo pririštas atokiau nuo pagrindinėsbandos. Jauna moteris - ta, kuri buvo atėjusi (apsivilkusi stilinga juoda striuke) su drauge ir jaunu vyru, Šmėklos sūnumi,

pasisveikinti, kai tik atvykome, —išėjusi iš vigvamų, nuvedėgyvulį toliau, už žemos stačios uolos, aukščiau elnių augintojųstovyklos.

- Jie paskers jį, - išgirdau sakant šalia manęs atsiradusį Tul-gą. - Ten, toliau nuo akių.

- Mėsai?

- Vaistams. Vyriausias palydovas man sakė, kad tai Rovenuiskirto ritualo dalis.

Tuo metu vyriausias palydovas bandė išprovokuoti Michaelį imtynių —vaikščiojo krypuodamas paskui jį ir šaipėsi, stebintkvatojantiems jo sūnums ir sūnėnams, Džastinui, Džeremiui ir

dirbinius pardavinėjamiems elnių augintojams.- Kodėl aš, —dejavo Michaelis, kai senis, ištiesęs rankas, vaikėsi jį po stovyklą. - Kodėl aš?

-Tai ritualo dalis? - neužtikrintai paklausiau. Akyse man jau stovėjo kraujo ir paskersto gyvulio kūno dalių vaizdas. - Ar tai gerai?

Supratęs, kur aš lenkiu, Tulga nuramino:



Sakalas namuose

- Ne, to reikia vaistams pagaminti. Geriamiems. Pamatysi.Dalis tų pinigų, kuriuos sumokėjote už šį ritualą, yra sunaudotašiam jaunam elniui pirkti.

- Suprantu. —Tai sužinojus didelė kaina man neatrodė nežmoniška.

- Be to, dalis pinigų bus sumokėta dviem kitoms čia gyvenančioms šeimoms, - pasakojo Tulga. —Taip man sakė senasis palydovas. Kad nebūtų pavydo. Ir kad kiekvienas turėtų naudos.

- Vadinasi, Šmėkla gauna tik mažą dalį?- Taip jis sakė.Tuo metu pasigirdo garsus kvatojimas. Atsigręžę pamatėme,

kaip Michaelis iš visų jėgų stengiasi iššokti kuo aukščiau į orą, jog senis nespėtų sugriebti jo už tarpkojo stambiomis kaip kumpiai savo rankomis.

- Kodėl aš? Jėzau! Kodėl aš?Žiūrėjau į tolį, stačios uolos link, kur tuo metu buvo vedamas

skersti elnias, ir meldžiausi: Dieve, duok, kad tai padėtų. Prašau. Ir, - kreipdamasis jau į vedamą elnią, —ačiū tau. Labai apgailes

tauju. Is tikrųjų. Bet jeigu tavo mirtis kokiu nors būdu padės mano sūnui, būsiu tau amžinai skolingas.

Taip, prieš eidamas pas šamaną į vigvamą, atsiprašiau antMongolijos kalno paskersto elnio. Dieve mano, buvau visai ne

tekęs vilties.Tą dieną labai vėlai atsikėlėme —bent jau Rovenas, todėlnepamatėme, kaip atėjo popietė. Oras vėl atvėso, pradėjo ruožais lyti, mes sulindome į palapines, o prekiautojai namų darbodirbiniais prisiglaudė vigvamuose. Mudu su Kristina skaitėmeRovenui knygutes, paskui jis žaidė Liūtą karalių, privertė Kris-



ŽIRGŲ BERNIUKAS

tiną gal šimtą kartų dainuoti „Dailidžių dainelę“, o pats tuometu pribėgęs šokdavo ant manęs šaukdamas: „Kvatojimų ataka!“, „Fui, Fui, Fui ataka!“ Vėliau linksminau jį bučiuodamas

jam pilvą. Jis kvatojosi, lietaus lašai barbeno į mūsų palapinę,o aš ir Kristina, nors ir buvome visų tų „Fui, Fui, Fui“, atakų,kutenimų ir istorijų pasakojimo dalyviai, galvojome tik apieritualą. Koks jis bus? Gal toks pat traumuojantis ir sunkokaipakeliamas, kokius su mumis atliko kai kurie šamanai per susitikimą prie Ulan Batoro?

- Kartą, - priėjęs prie manęs ir priglaudęs savo veidą prie manojo inicijavo mūsų istorijos pasakojimą Rovenas. - Kartą...

- Gyveno berniukas, vardu Rovenas, —įsitraukiau. —Jis keliavo po šalį, kuri vadinasi Mongolija, ieškodamas šamanų, kartusu draugais Tomiu ir Basteriu...

- Ir Juode, ir triušę Lile!- Jie jojo arkliais.- Ir buvo truputį nusiminę!

- Bet vėliau pralinksmėjo. Jie rado ežerą ir šaltinį, važiavovisureigiu mikroautobusu, po to vėl jojo arkliais. Berniuko arklysbuvo vardu...

- Žydrė!- Ir dar jie lipo į kalną...

- Ir Michaeliui pasidarė bloga!- Tikrai taip. Oho! Puiku, Rovenai. Nuostabi istorija. Iš tikrųjų. O paskui jie įkopė į kalną ir susitiko su elnių augintojais. IrRovenas jojo ant elnio!

Rovenas pačiupo mano plaukų kuokštą ir patenkintas jįtruktelėjo.



Sakalas namuose

- Ir dar Rovenas pamatė elniukus, juos glamonėjo, - Rove-nas, dabar jau ne kartą, timptelėjo man už plaukų. - Mažiausias elniukas buvo baltas, ir Rovenas davė jam vardą... - sulaikęskvėpavimą laukiau, ką jis pasakys.

- Vilburas!- Teisingai!- Vilburas toks mielas! - Dar vienas mano plaukų timptelė

jimas.- Nori toliau papasakoti istoriją?- Toliau!- Gerai. Atsisveikinęs su Vilburu, Rovenas nuėjo į palapinę

žaisti ir laukti šamano...- Iha ha, iha ha ant tavo nugaros! —patenkintas sukrizeno jis.- Na, nemanau, kad dabar turėčiau sakyti: „O po susitikimo

su šamanu...“Kristina ir aš susižvalgėme. Abu galvojome tą patį: kas įvyks

po susitikimo su šamanu.

Prie mūsų palapinės priėjo Michaelis. Pasirodo, vyriausiaspalydovas, kuriam Michaelis patiko iš pirmo žvilgsnio, įkalbėjoŠmėklą leisti jį filmuoti.

- Tai gera žinia, —pasakė Michaelis. - Bet man leista naudotitik nestiprų apšvietimą, taigi nežinau, kas išeis.

- Labai keista, kad jis apskritai leido filmuoti. Daugumamano pažįstamų gydūnų to daryti neleidžia. Arba leidžia tik pažįstamiems žmonėms. Taigi tau pasisekė.

- O kas ten vyks?- Nežinau, drauguži, nežinau.Pagaliau nusileido saulė ir stojo prietema.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Kada eisim pas šamaną? —klausinėjo Rovenas.- Greitai.Džiaugiausi, kad jis bent atrodė norįs eiti.Rovenas suTomiu vėl žaidė kardais. Lietus liovėsi, pradėjo žieb

tis pirmosios žvaigždės. Virš perėjos pasirodė priešpilnis mėnulis.Jo šviesoje sniego ir ledo dryžiai ant aukščiausių viršūnių atrodėblyškiai melsvi. Bet matomumas buvo beveik toks pat kaip prietemoje. Berniukai voliojosi. Žiūrėjau į juos ir stebėjausi, kaip greitaipripratau matyti Roveną žaidžiantį su bendraamžiu. Prieš dešimtdienų, jis dar nesugebėjo to daryti. Jį sunku buvo sudominti.

Man sėdint ant vieno iš balnų ir taip apsaugant jį nuo sušla-

pimo, šalia netikėtai atsirado Tulga ir pasakė:- Manau, laikas eiti.Atsigręžęs į Roveną - jis buvo tokiu atstumu, kad galėjome

vienas kitą girdėti - paklausiau:- Rovenai, ar eisime pas šamaną? Prašau atsakyk: „Taip“ arba

„Ačiū, ne“.

-Taip!Pasisodinau jį ant pečių ir nuėjau į tamsą, tiksliau, mes visi

nuėjome, taip pat ir palydovai. Visi norėjo šį ritualą stebėti.Mums pasiekus upelį ir einant jo pakrante tiltelio link, staigapasijutau blogai.

- O, Jėzau, —šūktelėjau svirduliuodamas. Mane apėmė tokssilpnumas, kad pamaniau nebeišlaikysiąs Roveno. Pastačiau jįant žemės.

- Kas atsitiko? - sustojusi paklausė Kristina.Mane pykino, svaigo galva. Visa tai atsirado labai netikėtai.

Burnoje buvo per daug seilių, kurias turėjau išspjauti.



Sakalas namuose

- O, Dieve, - sudejavau susirietęs. - Klausykite, jums galitekti adikti visa tai be manęs. Man labai bloga... - Aš vėl nusispjoviau, nes vėl, tarsi nafta iš gręžinio, pliūptelėjo seilės. Jaučiauūžimą galvoje.

- Noriu pas šamaną! - reikalavo Rovenas, nepatenkintas tuo,kad delsiame.

- Ar viskas gerai? —išgirdau klausiant Tulgą.- Nežinau. Atrodo man atsitiko kažkas panašaus kaip Michae-

liui. Arba apsinuodijau maistu, - ir dar kartą nusispjoviau. Iš kurtiek seilių? Anksčiau tik kartą esu patyręs kažką panašaus - kai būnant Pietų Afrikoje buvo pasiūlyta pauostyti narkotiko mandrakso.

Iš smalsumo pabandžiau. Tuoj pat ėmė tirpti galūnės, krėsti drebulys ir skirtis per daug seilių. „Pabandysiu, —tariau stengdamasissuimti save į rankas. Bet gali atsitikti ir taip, - padariau pauzę, nesvėl buvau priverstas nusispjauti, - kad to padaryti nepajėgsiu.“

- Noriu pas šamaną! Šamaną!Pradėjome vėl eiti. Vedžiau Roveną už rankos, nes nebepa-

sitikėjau savo pusiausvyra. Silpnumo priepuoliai nesiliovė. Perakmeninį tiltelį ėjau kaip senis, bijojau nukristi, vis spjaudžiausi,nes seilių pliūpsniai, kaip nafta iš gręžinio, nesiliovė.

Bet vos tik persigavome į kitą upelio pusę ir priartėjome prievigvamų, liovėsi svaigti galva ir skirtis seilės. Dingo ūžesys galvo

je. Atsigavau.- Viskas praėjo, - pasakiau pats netikėdamas tuo, kas įvyko. - Viskas gerai.

- Ar tikrai? —paklausė Kristina.- Kas būtų buvę, - tai sakiau jau normalia sausa burna, —vis

kas praėjo.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Mes stovėjome prie apšviesto įėjimo į Šmėklos vigvamą.- Eime į vidų, —šokinėdamas šaukė susijaudinęs Rovenas.- O, - prisiminė šalia stovintis Tulga, - mes dar turime nueiti

ir atiduoti pinigus kitoms dviem šeimoms. Tik tada eisime pasšamaną. Taip visada daroma.

Tai reiškė, kad Rovenas turės dar truputį palaukti - tai niekada nebuvo stiprioji jo savybė, ypač kai toks reikalas iškildavonetikėtai.

- Klausyk, Skubi, - Kristina iš anksto ramino jį. - Tėtistrumpam nueis į kitus du vigvamus ir grįš. Tada ir eisime pasšamaną. Gerai?

- Gerai, - ramiai pasakė Rovenas.Tulga ir nežinia iš kur staiga atsiradęs vyriausias mūsų palydovas nuvedė mane į du vigvamus. Juose buvo daugybė žmonių -neaukšto ūgio, didelėmis akimis, švelnių bruožų. Jie labai skyrėsinuo apkūnių stepių gyventojų. Pamaniau, kad vigvamai galėjobūti pilni žmonių dėl to, kad pasilikti, kol vyks šamano ritualas,

nutarė iš slėnio atėję žmonės. Niekas man to nepaaiškino. Kaipbuvau pamokytas, nusiaviau batus, nusilenkiau, priėmiau ir išgėriau dubenėlį karštos sūdytos arbatos, baltintos aitroku gomurįsutraukiančiu elnės pienu, ir kiekvienos šeimos galvai padaviaureikiamą sumą. Priėmę pinigus jie abejingai linktelėjo galva. Po

kelių minučių mes vėl buvome prie Šmėklos palapinės, kur visilaukė mūsų, taip pat ir Rovenas, kantrus ir nezirziantis, o tai jambuvo visai nebūdinga.

Pažvelgiau į Tulgą.- Einam?



Sakalas namuose

Jis atsigręžė ir to paties pasiteiravo senojo mūsų palydovo, kuris linktelėjo galva ir atidarė palapinės duris. Mes įėjome į geltona šviesa apšviestą kvadratą.

Kaip ir aną kartą, palapinė buvo pilna žmonių. Daili šamanodukterėčia pasitiko ir nuvedė mus pro aplink šiltą krosnį, kuriužėmė maždaug pusę erdvės, susispietusius žmones į mums skir

tą vietą. Ten jau sėdėjo du vyresni iš mūsų palydovų ir keletaselnių augintojų, buvo palikta vietos Michaeliui ir Džastinui su

jų aparatūra, o šalia šamano toje pačioje vietoje, kur sėdėjomepraėjusį vakarą, Kristinai, Rovenui ir man.

Buvo patiekta tai, kas būtina, - elnės pienu baltinta arbata. Šmė

kla pasiteiravo, kaip Rovenas miegojo. Mes jam pasakėme - pirmąnakties pusę miegas buvo kietas, bet prieš auštant staiga pabudokeistai susijaudinęs, paskui vėl užmigo ir miegojo ilgai kaip niekada,bent jau nuo kūdikystės. Mes jam papasakojome ir Kristinos sapnąapie kartu gulinčius Betsę ir leopardą. Kai Šmėklai tai buvo išversta,

jis atsistojo. Menkai apšviestoje —žvakių, krosnelės šviesos ir vienos

nešiojamos filmavimo lempos, kurią buvo atsinešę Michaelis ir Džas-tinas - patalpoje šamano figūra atrodė keistai. Netrukus dukterėčiospadedamas jis apsivilko sunkų kaspinais puoštą šamano apsiaustą.

Apsiaustas buvo nukaręs nuo stiprių pečių. Tada šamanas paėmė galvos apdangalą ir kaukę, padarytą iš erelio, o gal vanago

plunksnų. Kai juos užsidėjo ant galvos ir nebebuvo matyti veido,negalėjai pasakyti, tai gyvulys ar žmogus. Rovenas, iki tol sėdėjęsneįprastai ramiai, sušuko:

—Oho! Žiūrėkit! Žiūrėkit, kas ten!!!! Vanagas! Vanagas žmonių namuose!



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Kai Tulga išvertė tai šamanui, aplink ratą nuvilnijo tylus juokas. Bet jis dingo, kai tik Šmėklai buvo paduotas didelis apvalusbūgnas ir kailiu apmušta lazdelė. Tuo metu šamanas atrodė pasikeitęs - labai didelis. Tarsi viena jo koja jau būtų dvasių pasauly

je. Iškilmingas momentas.- Aš drambliukas! - šūktelėjo Rovenas. Atsiklaupęs jis ėmė

keturiomis ropinėti pirmyn ir atgal priešais šamaną riaumodamas: - AARVAAAR! - Atrodė nepaprastai patenkintas. Šmėkla ramiai pastatė būgną reikiamoje padėtyje ir pradėjo - išpradžių tyliai, vėliau garsiau —mušti jį tokiu ritmu, kokioreikėjo, kad „atsidurtų“ tose vietose, kurios buvo reikalingos

žmonėms gydyti.Rovenas sukluso.—Žiūrėk, jis muša būgną. Šamanas muša būgną! —kikeno

jis. - Drambliukas! —Ir vėl ėmė lakstyti aplink šamaną, plačiaišypsodamasis, ir riaumoti kaip dramblys.

Būgną šamanas mušė vis garsiau ir didesniu tempu, tada

pradėjo suktis aplink, instinktyviai neužkliudydamas Roveno,panašiai kaip arklys instinktyviai neužlipa nukritusio ant žemėsgulinčio raitelio. Aš pasilenkiau į priekį ir, sučiupęs Roveną, pasisodinau ant kelių. Būgno garsai buvo vis stipresni ir greitesni.Ir štai tuo metu nepaaiškinamai užgeso Michaelio lempa. Palapi

nėje šviesos liko dar mažiau.Būgnijimas liovėsi. Šmėkla dainavo, giedojo. Kai kažką šūktelėjo, kažkieno ranka —tikriausiai dukterėčios, prietemoje sunkubuvo matyti —ištiesė mažą negilų dubenėlį, kokių buvome matęper šamanų ritualus netoli Ulan Batoro. Jis paėmė jį ir ištiesėRovenui. Mačiau, kad jame buvo elnės pieno.



Sakalas namuose

„O, kad tik viskas praeitų taip, kaip reikia“, - galvojau, bettuo metu iki tol ramiai man ant kelių sėdintis Rovenas staigamostelėjo ranka, užkliudė dubenėlį, ir šis skristenuskrido.

Tarsi to ir būtų laukusi, plunksnomis pasipuošusi ir užsimaskavusi figūra švystelėjo ranka, kuria iki tol laikė būgną, sugriebė skrendantį dubenėlį taip, kad šis atsidūrė ant būgno odos(įtemptos) paviršiaus ir pamėtėjo jį atgal - ant žemės prie mūsųpėdų. Šmėkla pasilenkė, įdėmiai į jį pažiūrėjo, pakėlė, prietemojepadavė atgal dukterėčiai ir toliau šoko savo šokį.

Vėliau staiga sustojo, padėjo būgną, nusiėmė galvos apdangaląir pasilenkęs pasiūlė jį Rovenui. Patenkintas Rovenas ištiesė ran

ką, jį paėmė, užsidėjo ant galvos, paskui ant manosios.Taip ritualas buvo baigtas.Mes ne iš karto tai suvokėme. Praėjus porai minučių nuo to

momento, kai pasiėmė atgal savo galvos apdangalą, šamanas nusirengė ir kartu su galvos apdangalu dukterėčiai padavė apsiaustą, atsisėdo ir išsiėmė iš kišenės cigaretę. Kažką pasakęs aplink

susispietusiems žmonėms ją užsidegė.- Jis sako, kad ceremonija baigta, - išvertė Tulga.Pažiūrėjau į Roveną, kuris laimingas voliojosi ant kilimo po

mano kojomis, vėl vaidindamas drambliuką. Vigvame buvomepraleidę apie dvidešimt minučių. Nejaugi tai viskas? Mudu su

Kristina susižvalgėme. Šmėkla vėl kažką sakė.- Jis sako, - išvertė Tulga, - kad mums nevalia čia ilgai užsibūti. Nes Rovenas dabar yra labai stipriai veikiamas dvasių, ir perdidelis poveikis jam gali pakenkti. Mums reikia grįžti į stovyklą.Jis prašo, kad jūs su Kristina ateitumėte pas jį rytoj rytą.

- Su Rovenu?



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Tulga perdavė šį klausimą šamanui ir išvertė jo atsakymą:- Jis prašo ateiti su Rovenu, bet net rytoj dvasių poveikis čiabus labai stiprus. Dabar, kai pasimatymas su juo jau yra įvykęs,pataria jums pradėti pakuoti daiktus. Jis ateis su jumis atsisveikinti, o po to turėsite spėti persiristi per perėją ir nakvoti jauanoje pusėje. O ne čia.

- Gerai, - pasakiau. Tokia pabaiga man buvo labai netikėta.O ir visa procedūra neįspūdinga, palyginti su dramatišku pirmuoju ritualu prie Ulan Batoro.

- Dabar eikite, —pridūrė Tulga. —Jis sako, kad negerai būtųlikti ilgiau čia, pačiame centre tos vietos, kur buvo dvasia.

Aš pakilau eiti.- Eikš, Rovenai, —pašaukiau sūnų. —Laikas grįžti į stovyklą.Vigvame Rovenas buvo radęs sausainių dėžutę su animacinių

filmų gyvūnėlių piešiniais, vaizduojančiais Huggys School, ir laimingas sėdėjo ją apsikabinęs. Išgirdęs, kad jau reikia išeiti, ėmėšaukti verkdamas:

- Šamanai! Likime čia! Likime su šamanais!

Bet Šmėkla buvo nepalenkiamas. Rovenui rėkiant: „Šamanai!Dar šamanų!“ išėjome į lauką. Buvo šalta. Negalėjau suprasti, kodėl jis toks nusiminęs, kodėl elgiasi taip, tarsi jam plyštų iš skausmo širdis. Tarsi būtų atskiriamas nuo Kristinos. Tamsoje slinkome

prie savo palapinių, o Rovenas man ant peties raudojo: „Daugiaušamanų! Noriu pas šamanus! Ar dar eisime pas šamanus! Eime pasšamanus! Štai jie, šamanai!“ Dviem paskutinėmis bazėmis jis aiškiai bandė pats save guosti. Vargšas berniukas. Bet kodėl?



2 1

Pokalbis su samanų

KITĄ RYTĄ žemę dengė lengvas rūkas, o viršuje švietė saulė. Iš

Maksinčių garsų, kurie skverbėsi pro palapinės sienas, supratau,

kad elnių banda tą dieną ganėsi visai arti. Beveik neabejojau,

kad už kokio šimto metrų virš rūko bus galima matyti elniųragų mišką. Mes čia jau buvome nemažai, kad šie nedrąsūs gy

vuliai imtų mumis domėtis. Atsikėliau, pasveikinau naują dieną

ir paėjau tolėliau nusišlapinti. Rūkas pastebimai kilo aukštyn,

arčiausiai manęs buvę elniai pajuto ir, pakėlę galvas, uodė mano

šlapimo kvapą. Nedideli į vilkus panašūs elnių augintojų šunys

šmižinėjo aplink stovyklą. Kiekvieną kartą, šuniui per daug priartėjus, kad pasisotintų mėšlu, prie kurio nors iš pririštų besi

ganančių arklių iškildavo pavojus būti stipriai arklio įspirtam.

Išgirdau besikeliančių ir besitvarkančių mūsų palydovų balsus.

Privalėjome susipakuoti daiktus, ir aš žinojau, kad tam reikia

laiko. Kristina ir Rovenas švelniai parpė palapinėje.Praėjusios dienos vakaro ritualas buvo visiškai kitoks, nei tikė

jausi. Jokios dramos. Jokio teatrališkumo. Neįspūdingumas mane

tiesiog glumino. Kaip ir skausminga Roveno reakcija, kai reikėjo

išeiti. Nuėjau prie laužo, kur vyriausias palydovas su keturiais savo

padėjėjais virė elnieną. Ryto ore sklandė švelnus jos kvapas. Praėjusį



Ž 1R G y BE RNI UK AS

vakarą mums buvo atiduota nemažai mėsos jauno elnio, kuris buvopaskerstas, kaip būtina ritualo dalis (nors pasakyti, kuriai ritualo da

liai tai buvo reikalinga, negalėčiau). Dabar troškinama savo sultyse

puode ant atviros ugnies ji kvepėjo taip gardžiai, kad varvėjo seilės.

Ne tik mums, bet ir aplink slankiojantiems šunims. Kai priėjau,

viralą prižiūrintis vyriausias palydovas žvilgtelėjo į mane, nusišypso

jo ir padavė gabalą mėsos. Ji kvepėjo mišku ir kalnais. Po taip ilgai

mūsų valgytų makaronų su lajumi elniena buvo... Aš taip godžiai ją

valgiau, kad negalėjau žodžiais išreikšti, kokia skani ji buvo.

- Einam pas šamanus? —išgirdau Roveną sakant.

Jis jau bėgo upės, vigvamų link. Ar ne per anksti?

- Pirma kumpis, paskui šamanai, - sušukau jam įkandin. Irdideliam mano nustebimui, jis sustojo ir —nors suirzęs —pasuko

atgal. Aš nuėjau į virtuvės palapinę ieškoti maisto pusryčiams.

Prie laužo atėjo ir Kristina.

- Papasakosiu tau savo sapną, kol dar neišblėso, - tarė ji at

sitūpusi šildyti savo rankų. - Sapnavau savo močiutę, tu ją ži

nai - mamos mamą. Sapne mačiau ją ir jos sūnų susikabinusiusuž rankų ir nueinančius tolyn. Jis buvo suaugęs vyras, o ne ber

niukas, koks buvo, kai žuvo autokatastrofoje. Bet tai tikrai buvo

jis. Paskui pabudau.

Padaviau jai puodelį arbatos ir prisipažinau:

- Aš meldžiausi.- Aš taip pat.

Rovenas kelis kartus vėl bandė bėgti pas šamaną, bet mums

vis pavykdavo jį sulaikyti. Bijojome nueiti per anksti. Nors Ro-

venui tai nepatiko, įniršio priepuolių, kurie paprastai ištikdavo,

kai jo norai nebūdavo tuojau pat patenkinami, nebuvo.



rPokalbis su šamanu

Tačiau jo noras eiti pas šamaną nemažėjo. Galiausiai jis liovėsižaisti su Tomiu ir nutrepsėjo akmeninio tiltelio link. Jausdami,kad dabar jo nebeperkalbėsime, pasikvietėme Tulgą ir po porosminučių visi jau buvome kitoje upelio pusėje.

- Šamanas! Einame pas šamaną! Greičiau eime į vidų! - šaukėRovenas. Man nespėjus susigaudyti, šmurkštelėjo pro vigvamądengiantį klapaną.

Mano šūktelėjimas: „Rovenai, palauk“ buvo aiškiai pavėluotas. Teko įeiti paskui jį atsiprašinėjant už sukeltą triukšmą.

Kaip ir anksčiau mus priėmė daili ir tyli Šmėklos dukterėčia. Ji nuvedė ten, kur sėdėjome per du ankstesnius susitiki

mus, ir ištiesė dubenėlį sūrios, elnės pienu baltintos arbatos.Šamanas iš po plačiakraštės skrybėlės, kuri iš dalies užstojo joįdubusias akis, profesionaliai stebėjo Roveną, kuris nuėjo tiesiai prie Huggie Schools metalinės sausainių dėžutės, išgražintosanimacinių filmų gyvūnėlių paveiksliukais. Prie meškos buvoparašyta „Būk švarus ir ramus“, prie katytės „Būk laimingas ir

paslaugus“ ir 1.1.- Būk laimingas ir paslaugus, - skaitė Rovenas užrašą. Mudu

su Kristina susižvalgėme. Neblogai.- Ir taip, —tarė Tulga, kai šamanas pradėjo kalbėti. —Jis sako

turįs pasakyti keletą dalykų prieš jums išvykstant.

- Gerai.- Pirma, Rovenas turi turėti juos.Kol Tulga vertė, šamanas pasilenkė prie manęs ir padavė tris

akmenukus.- Parsivežkite juos namo ir prie jų pridėję dar keturis akmenukus

iš savo gyvenamosios vietos dėkite nakčiai Rovenui po pagalve.



ŽIRGU BERNIUKAS

- Gerai, - pasaldau. Paėmiau akmenukus ir įsidėjau į mažąvidinę savo striukės kišenę. - Ar skaičius septyni yra išskirtinis?Tulga pateikė šį klausimą šamanui, bet, jei koks nors atsaky

mas ir buvo, Tulga jo neišvertė. Išgirdome tik tai:- Praėjusį vakarą viskas pavyko gerai. Rovenas priėmė gy

dymą. Tai labai svarbu. Kai pasiūliau jam pieno dubenėlį ir jisatstūmė jį, tai buvo jo ligos padarinys, o ne realus atstūmimas.Dubenėlis nusileido ant gerosios pusės. Ir tai labai svarbu. Kai

jam padaviau savo galvos apdangalą, jis paėmė jį ir užsidėjo antgalvos. Tai labai gerai. Dar geriau, kad jis uždėjo jį ant jūsų galvosir grąžino man. Jeigu jis būtų atsisakęs jį paimti, gydymas nebūtų

veiksmingas. Dabar jis buvo veiksmingesnis, negu aš tikėjausi.- Būk sumanus ir ypatingas, - Rovenas patenkintas skaitė darvieną užrašą ant Huggy School metalinės dėžutės.

—Ar žinote, kad Rovenas bus šamanas. Tai pasakė Šmėkla, —kalbėjo Tulga. - Nebent jūs, jūs abu, darytumėte kažką tokio, - Tulgaieškojo tinkamiausio žodžio, - jei jūssąmoningai jį stabdytumėte.

Jei to nedarysite, Rovenas bus šamanas. Šmėkla sako, kad vaikystėje jis pats buvo panašus. Jo protas iki devynerių metų buvo kaipkūdikio, be to, jis kartais krisdavo kaip negyvas.

- Epilepsija? - bandė patikslinti Kristina.-Taip, taip. Manau, kad taip. Jis sirgo ta liga... Iki dvidešimt

penkerių metų.Šmėkla sako, kad toks vaikas, toks kaip Rovenas, yra gimęsbūti šamanu. Jo dalis jau dabar yra dvasių pasaulyje.

- Ar tai reiškia, kad ir mes turėtume bandyti tapti šamanais? —paklausiau. - Ar turiu išmokti šamano meno, kad galėčiau padėti Rovenui to išmokti? Ar Šmėkla tai turi omenyje?



''Pokalbis su samanų

Tulga išvertė mano klausimą.- Ne, jums nereikia to daryti. Bet nuo šiol kiekvienais metais,kol jam sueis devyneri, turite daryti bent vieną gerą, panašų į šį,ritualą. Nesvarbu kur. Nieko blogo neatsitiks ir tuo atveju, jeineleistumėte jam tapti šamanu. Bet tai jo... —Tulga stabtelėjo,kad rastų tinkamiausią žodį, - likimas.

- Suprantu.Žiūrėjau, kaip Rovenas žaidžia. Jis čia jautėsi laimingas. Tai

buvo kažkas visai priešinga nervingam jo irzlumui, kuris mustaip vargino kelionės pradžioje.

- O skaičius devyni? - paklausiau. - Kodėl taip dažnai

jį girdžiu? Šamanai prie Ulan Batoro taip pat sakė, kad Ro-venui kiekvienais metais bus reikalingas geras ritualas, kolsukaks devyneri. Jūs taip pat minėjote šį skaičių - kalbėjoteapie devyniasdešimt devynis dievus. Kuo skaičius devyni yraypatingas?

Kai Tulga išvertė, Šmėkla nusišypsojo, bet nieko nepasakė.

- Gerai, - kalbėjau, supratęs, kad atsakymo į ankstesnį klausimą negausiu. —Ar galite jam pasakyti, kad aš palaikau ryšius suAfrikos bušmėnais. Kad Rovenui antrą vardą - Besą - suteikiaušamano ir gydūno, kuris yra man labai artimas, garbei.

Tulga išvertė jam mano žodžius. Paskui išvertė Šmėklos atsa

kymą:- Jis sako, kad jei turite tokių ryšių ir jei Rovenas jau turi tai,ką jis vadina „šamano tėvu“, privalote arba nuvežti Roveną ten,kad pasimatytų su juo, arba atsivežti tą šamaną.

- Bėda ta, kad man uždrausta įvažiuoti į Botsvaną. Ar galite jam pasakyti, kad aš gyniau bušmėnus žmogaus teisių požiūriu,



ŽIRGŲ BERNIUKAS

padėjau jiems išspręsti žemės klausimą, ir dabar vyriausybė uždraudė man įvažiuoti.Tulga išvertė, o paskui man perdavė šamano atsakymą:- Jūs rasite kelią. Tai labai svarbu. Jei Rovenas jau turi „tėvą

šamaną“, jis privalo pas jį nuvykti. Tai labai padės. Jis taip patsako, kad čionykščiai šamanai yra girdėję apie bušmėnus iš vienos nevyriausybinės organizacijos darbuotojų, kurie čia atvyksta.O taip pat per savo dvasines keliones. Jie žino, kad Afrikos šamanai yra labai stiprūs.

Tulga stabtelėjo. Tik išklausęs šamaną vėl prakalbo:- Jis prašo papasakoti, kaip gydo Afrikos šamanai bušmėnai.

Šmėkla įdėmiai klausėsi ir rūkė savo suktinę, kai jam pasako jau, remdamasis tuo, ką pats buvau matęs, kaip bušmėnai gydopasiekę transo būseną.

- Kiek aš žinau, - kalbėjau, —ten gyvenantys gydūnai naudoja energiją, nxum. Manau, ši energija panaši į tai, ką kinaivadina qi arba chi. Jie man sakė, kad tai seksualinė energija,

gyvybės energija, kuri yra susikaupusi apatinėje stuburo dalyje.Tinkamai išsitreniravęs gydūnas gali perkelti tą energiją į skrandį ir ten „užvirinti“. Tai labai skausminga - man yra tekę matyti, kaip jie kraujuoja, alpsta, kaip iš burnos ir nosies veržiasiputos. Paskui jie pereina į aukštesnę palaimos būseną —mcaia —

kuri, mano manymu, reiškia „matymą“. Tai, ką jie tada mato,yra viską jungiantis tinklas su skirtingų spalvų gijomis. Žaliosgijos naudojamos tada, kai reikia fiziškai kažkur, kas yra toli,nukeliauti ir ten gydyti. Raudonos gijos susijusios su juodąjamagija ir yra vengtinos. Bušmėnų gydūnas neužsiima juodąjamagija, nors kai kurie kitų genčių gydūnai tai daro. Ir dar yra



‘Pokalbis su šamanu

baltos ir sidabrinės iš dangaus svyrančios gijos. Jie jas vadina„Dievo virvėmis“. Kai jas pamato, gieda giesmę, kurią pirmąkartą išgirdo būdami transo būsenos dar jauni, ir jai padedanttomis virvėmis kyla į viršų.

Kai pasiekia viršų, patenka j kaimą, kur gyvena visi protėviai.Didžiausia to kaimo troba yra Dievo troba. Dievas gali pasirodyti kaip žmogus arba gyvūnas, arba koks nors tarpinis padaras,arba kaip šviesa, arba ugnis, arba balsas, - manau, pagal situaciją.Tada gydūnas ir Dievas atsisėdę kalba apie ligonio sielą, nesvarbu,kas jis būtų, ir kai baigia kalbėtis, gydūnas virve grįžta prie laužo,deda rankas ant žmonių, kuriuos reikia gydyti, taip ištraukdamas

ir išmesdamas iš jų blogį. Tai tiek aš galiu pasakyti.KaiTulga meistriškai išvertė šias ezoteriškas įmantrybes, Šmėkla linktelėjo galva, nusispjovė ir užsitraukė cigaretę.

- Labai panašiai kaip čia, - pasakė jis. - Nuvežkite jį pas tą„tėvą šamaną“ Afrikoje. Laikui bėgant paaiškės, kaip tai padaryti. O ją, —Šmėkla parodė į dėžutę nuo sausainių, kurią Rovenas

buvo aiškiai įsimylėjęs, - jis gali pasiimti.Be to, jis man davė ryšelį žolių, suvyniotų į gabalą senos plas

tiko plėvelės, ir paliepė grįžus namo laikyti drabužyje, kurį ilgaidėvėsime.

- Gerai, - pasakiau dėdamas dėžutę į tą pačią kišenę, kur

buvo jo duoti akmenukai. - Tulga, ar sakėte jam, kad mums kylant į kalną Džastinas matė baltą kalnų ožį? Paklauskite, ar taireiškia kažką svarbaus.

Tulga išvertė mano klausimą. Šamano atsakymas buvo toks:- Tai šventas kalnas. Čia visko gali pamatyti.- Puiku.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Ir dar jis pasakė, - toliau vertė šamano žodžius Tulga, - kadeidami atgal mes neapsinakvotume to kalno papėdėje, kaip darėme eidami pirmyn. Na, ten, kur yra upelis. Ten dvasios perstipriai veikia. Būtinai turime paėjėti mylią ar kiek toliau.

- Gerai, Tulga. Tikiuosi, tu tai pasakysi vyriausiam palydovui.Tulga linktelėjo.- Dabar jis sako, —vertė toliau Tulga atsistodamas, - kad tu

rime iškeliauti. Nes čia po vakarykščio ritualo dvasių poveikis yraper stiprus. Mums reikia kuo greičiau pereiti per perėją. Turimepakuotis daiktus. Netrukus jis ateis atsisveikinti.

- Gerai. Padėkok jam.

- Taip, - pritarė Kristina, —prašom jam tai pasakyti.Mums einant prie durų, Šmėkla dar kažką prakalbo.- Jis sako, - lyg ir susierzinęs pradėjo versti Tulga. - Jis sako,

kad Roveno autizmo simptomai palengva nyks iki devyneriųmetų. Ir kad jūs, Rupertai, turėsite atsisakyti Betsės kaip pagrindinės saugotojos.

- Kaip tai suprasti? - bandžiau pasitikslinti.- Aš ir pats nelabai supratau. Tačiau jis pasakė ir dar kai ką.

Kad tai, kas labiausiai varo jus iš proto, na, jūs žinote, kas, - Tulga paraudo kaip mokinukas, - tuštinimosr bėdos ir įniršio priepuoliai. Jie liausis jau dabar.

- Dabar.-Taip.- Dabar? Šiandien? —paklausiau.Tulga perdavė mano klausimą šamanui. Jis linktelėjo galva.

Tulga mums išvertė, ką jis pasakė:- Taip. Dabar. Nuo šios dienos.



'Pokalbis su šamanu

Kristina ir aš žiūrėjome vienas į kitą negalėdami ištarti nėžodžio.

GRĮŽUS Į STOVYKLĄ, Rovenas buvo bepradedąs priešintis,kai bandžiau jam užvilkti dar vieną striukę (ties perėja rinkosinauji lietaus debesys). Bet pamatęs, kad dėl to labai nuliūdau,iš karto nurimo ir manęs atsiprašė. Nustebęs žiūrėjau į jį. Iki tolnė karto nebuvau girdėjęs žodžio „atsiprašau“.

Kai palydovai pradėjo krauti ant arklių mūsų mantą, - o taikaip ir rengiantis kelionei į priekį turėjo trukti gana ilgai, - Rovenas, pasiėmęs savo labai jau sumenkusį žaislinių gyvūnėlių rin

kinį, įsitaisė netoli mūsų stovyklos esančioje aikštelėje. Nors tuometu su Kristina pakavome palapinę ir dėjome į balnamaišiusmantą, kad palydovai galėtų ją rišti prie arklių, vogčiomis visą laiką stebėjau sūnų, nes aplink vis dar slankiojo į vilkus panašūs šunėkai. Kaip ir tada, krovinius ant arklių mūsų palydovai rišo visąvalandą. Ir tai gerai, nes dėl bet kokio ne vietoje pririšto krovinio,

leidžiantis nuo perėjos, stačiose vietose arklys galėjo pargriūti.Kai buvo surištos paskutinės virvės ir ant vis dar pririštų arkliųsudėtos paskutinės dėžės ir krepšiai, išgirdome Tomiu šaukiant:„Šamanas!“ Atsigręžę pamatėme einant per kauburiuotą žemę šamaną ir jo dukterėčią su mažu vaiku. Jie jau buvo perėję upelį.

Vyriausio palydovo paraginti, padėjėjai pakurstė laužo likučius, atnešė katiliuką ir arbatos, kurie buvo sudėti greitai pasiekiamoje vietoje kartu su virtuvės įranga. Visi atsisėdome. Pamatęsvietą, kur Rovenas žaidžia su savo gyvūnėliais, šamanas pasakė:

- Praėjusiais metais toje vietoje buvo mano stovykla. Jis gulikaip tik ten, kur stovėjo mano palapinė.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Įdomu. Rovenas ten jautėsi gerai kaip Šmėklos vigvame. Taipgerai, kad kai aš, Šmėklos paprašytas, nuėjau jo atnešti, jog atsisveikintų, jis priešinosi ir šaukė:

- Kalnas! Noriu likti ant kalno!- Nenori pas šamaną? Nenori su juo atsisveikinti? - Tai atro

dė neįtikėtina. - Pirma atsisveikinsi su šamanu, o paskui grįši irvėl žaisi ant kalno, - pasiūliau. - Atsakyk „taip“ arba „ačiū ne“.

-Taip.- Puiku. Tada eime, imk mano ranką.Ir mes nuėjome prie laužo. Eidamas prisiminiau, kaip kitados

nuogąstavau, kad galbūt niekada neisime su Rovenu štai taip, su

sikabinę už rankų. Kad mano baimės netaptų tikrove, nuėjomeilgą kelią. Kiekvienas iš mūsų.Kai priartėjome prie laužo, Rovenas patenkintas įsitaisė Šmė

klai ant kelių ir visai nesipriešino, kai šamanas pradėjo švelniaivedžioti savo rankas jam per nugarą - nuo dubens aukštyn pernugarkaulį iki viršugalvio ir atgal - tuo pat metu šnekučiuoda

masis su vyriausiu mūsų palydovu, jo padėjėjais ir Tulga. Žiūrėdamas į jo rankas mačiau, kad kiekvieną kartą, baigęs vieną „masažo“ ciklą - nuo dubens iki viršugalvio ir atgal, jis sprigtelėdavopirštais į šiaurės ir vakarų puses, lyg kažką nustumdamas. Manteko matyti, kaip panašius veiksmus baigiamaisiais transo šokio

etapais, artėjant aušrai, kai labiausiai sukrečianti dalis jau būnapasibaigusi ir prie laužo nusistovi rami atmosfera adieka bušmė-nų gydūnai, kai nori ištraukti ligą iš sergančio žmogaus. Panašiatmosfera buvo ir prie mūsų laužo. Suaugusieji ramiai šnekučiavosi, Rovenas patenkintas valgė šokoladinį sausainį, Džeremisspragsėjo poliaroidine kamera.



^Pokalbis su šamanu

Kai pagaliau atėjo laikas atsisveikinti, Rovenas apkabino Šmėklą. Kai šamanas su šeima pakilo eiti atgal į kitą upelio pusę, berniukas nė necyptelėjo. O kai mums jau sėdint balne priminiau:„Nagi, Rovenai, atsisveikink su elnių augintojais“, šis ramut ramutėlis pasakė: „Iki, elnių augintojai.“

- Risčia! - šaukė jis Žydrės kanopoms žliugsint per durpynąir purvą. - Risčia!

Maloniai šildant popiečio saulei mes taip ir jojome - risčia.Mums iš paskos ant savo kastruoto Kaštono risnojo Kristina.Gana didelį atstumą aukštyn, kol šlaitas pasidarė per daug status.Perėjoje pūtė stiprus šaltas vėjas. Apačioje plytėjo Sibiras.

- Sniegas! Noriu nulipti ir pažaisti su sniegu! - sušuko Rovenas pamatęs baltą ruožą ant aukščiausios viršūnės. - Noriu nulip

ti ir pažaisti! Ant sniego su gyvūnėliais!

Sustoti ir nulipti nuo arklių tuo metu mums reikėjo, tačiau netam, kad Rovenas pažaistų su sniegu. Privalėjome apeiti ovoo irpaprašyti kalnų dievo padėti mums laimingai nusileisti. Rovenui

pasakiau:- Su sniegu pažaisime, kai nusileisime žemiau.Nesitikėjau, kad jis sutiks, todėl buvo maloni staigmena, kai

išgirdau jį sakant:- Tėti, paimk ant pečių. Apveskime Žydrę aplinkovoo.

- Gerai! Su sniegu pažaisime, kai nusileisime žemiau.Jokio priepuolio. Net inkštimo.Iš pradžių žemyn ėjome stačiu šlaitu, molėtu pavojingu siauru

taku. Rovenas sėdėjo balne, o aš vedžiau Žydrę - maniau, kadtaip leistis bus saugiau. Bet Rovenas norėjo ko kito.

- Tėti, sėsk į balną! - prašė jis.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Bus saugiau, jei aš vesiu arklį, o tu sėdėsi balne, - pasakiau. - Kodėl nelaikai pavadžių?- Tėti, lipk čia!

Labai norėjau, kad jis bent truputėlį pajotų vienas, kol leidomės stačiu šlaitu. Be abejo, bijojau, nes tai vos ne pavojingiausia maršruto dalis. Žinoma, jei neskaitysime upės ir užpelkėjusių pievų.

- Basteris sako, laikyk pavadžius. - Jo nuotaika pagerėjo, taibuvo aiškiai matyti.

- Taip, —pasakiau suglumintas, bet patenkintas. —Basterislaiko pavadžius. Jis labai geras raitelis. Ir tu daryk kaip Basteris.

Taip, teisingai!Rovenas laikė pavadžius, balne sėdėjo tiesiai, nesusikūprinęs,ir jojo. Nors takas buvo pavojingas, aš kurį laiką nelaikiau arkliouž apynasrio, ėjau priekyje.

- Rovenai, tu joji!- Kaip Basteris.

- Tikrai kaip Basteris.- Žiūrėk, brangioji! - pašaukiau per petį Kristinai. - Žiūrėk!Stovyklą įsikūrėme toje pačioje aukštikalnių pievoje, kurioje bu

vome apsistoję lipdami į kalną (paskui stabtelėjome tik perėjoje).Ten, kur Kristinai įspyrė atklys (dabar ji turėjo pusmėnulio formos

mėlynę vidinėje šlaunies pusėje tarsi kokį didvyriškumo ženklą).Lyguma tarp kalvų (viršuje buvo matyti perėja, apačioje miškas)mirgėjo žiedais - purpurinių į orchidėjas panašių glindžių, geltonųraktažolių, mėlynspalvių sinavadų. Nuostabi pieva, kaip kilimas.Nuo nektaro apsvaigusios bitės skraidė nuo žiedo prie žiedo. Kainulipome nuo arklių, šie netikėtai sutrikdė tylą prunkšdami ir



7*okaibis su šamanu

žvengdami. Mat žemyn kalno šlaitu bėgo Michaelio arklys, be raitelio. Gal Michaelis vėl nugriuvo? Baltas lyg sniegas gyvulys žemynbėgo taip greitai, kad jei jo koja būtų patekusi į kokį krūmokšniuose slypinti griovį, būtų nusisukęs sprandą. Jis zovada dundėjo perpievą, o vienas jaunųjų palydovų nujojo jam iš paskos.

Pasižiūrėjau į Roveną —jis voliojosi ant uolos vidury pievos ir sugyvūnėliais žaidė Liūtą karalių. Salia vykstanti drama jo nedomino.Atrodė, dėl to jis visai nesijaudino, nors arkliai žvengė taip garsiai,kad nuo aukštai stūksančių uolų galėjo pradėti lėkti akmenys.

Netrukus pėsčiomis atėjo Michaelis - iš pažiūros nesužeistas,tik labai išdidus. Tuo metu jau buvo pastatyta virtuvės palapinė.

Aš skubėjau ruošti Rovenui kumpio.- Vandens, —išgirdau sakant Roveną. - Tėti, ar duosi Rovenui vandens?

Tiesiog iš smalsumo, kad pamatyčiau, ką jis darys, pasakiau:- Žinoma. Vandens butelis yra šoninėje tavo kuprinės kišenė

je, o kuprinė mūsų palapinėje, vidurinėje sekcijoje, tarp dviejų

„miegamųjų“. Eik ir pasiimk.Po minutės jis švelniai tekštelėjo man per nugarą, - tuo metu

atsitūpęs dėjau kumpį į keptuvę, - ir paprašė:- Tėti, atidaryk.Taigi jis pats nuėjo į palapinę ir pasiėmė butelį. Tai buvo pats

sudėtingiausias pavedimas, kurį jam kada nors buvau davęs, ir jis paprasčiausiai nubėgo ir adiko jį. Atsukau butelio dangtelį.Įdėmiai stebėdamas sūnų, klausiau savęs, kokias dar maloniasstaigmenas jis galėtų mums pateikti.

Tą vakarą jis nuėjo miegoti nesipriešindamas. Visi buvo pavargę ir anksti sugulė. Tik Tulga, Džastinas, aš, vyriausias paly



ŽIRGŲ BERNIUKAS

dovas ir Michaelis liko sėdėti mėnulio šviesoje. Pieva toje šviesojetiesiog svaigo. Netrukus svaigome ir mes. Turėjome dar porą butelių degtinės, aš juos atidariau. Jaučiau, kad reikia tą momentąpaminėti. Kažkas nuo Roveno pakilo. Jaučiau tai. Kažkas pasikeitė, kai buvome ten, kalno viršūnėje.

Išgėriau dar vieną taurelę. Už mėnulį ir kalną. Šalia sėdintisMichaelis pradėjo žiovauti.

- Gerai, aš jau einu miegoti. —Jis pasitrynė savo šlaunį, kurio je buvo atsiradusi mėlynė.

Vyriausias palydovas, pažiūrėjęs į koją trinantį Michaelį, nusijuokė lengvą girtumą išduodančiu juoku ir smarkiai plekštelėjo

jam per nugarą.- Na, ką gi. —Michaelis atsistojo. - Dabar jau tikrai einu gulti. Labanaktis.

Ir nuėjo savo palapinės link. Po minutės pakilo ir paskui jįsusvirduliavo ir senasis mongolas. Tulga, Džastinas ir aš nustebęsusižvalgėme, paskui prapliupome juoktis, nes nakties tylą per

skrodė šauksmas.- Vaikinai! Jis nori mane parblokšti! - aukštu, kaip mergaitės,

balsu spiegė Michaelis —Vaikinai! Aš rimtai! Vaikinai! Vaikinai!

— AČIŪ, KAD MAN NEPADĖJOTE, - pusiau rimtai, pusiau

juokais pasakė kitą rytą Michaelis.Senas mongolas arba nebuvo pavojingas, arba atsikabino, kaiMichaelis, pabandęs jį apkabinti, skubiai pasitraukė į savo palapinę. O gal vyriškis norėjo tik paerzinti Michaelį. Kad ir kaipbūtų, tuo metu visas mūsų dėmesys buvo nukreiptas ne į Michaelį, o į verdamą elnieną.



‘Tokalbis su šamanu

Sumokėję reikalingą sumą už gydymą, mes drauge ne tik sumokėjome už jauno elnio mėsą (tą rytą, saulei šviečiant, pusryčiaudami prie laužo vėl valgėme nepaprastai skanią elnieną),bet ir gavome gydančios sriubos receptą - Šmėkla pamokė mūsųpalydovą, kaip ją virti.

Sėdėjome aplink laužą ir žiūrėjome. Buvo verdamas to elnio

(ar kurio nors iš elnių) skrandis, į kurį, kaip sakė Tulga, verčiantis į anglų kalbą palydovo, laikančio dviem pirštais, smiliumi irnykščiu, tą skrandį, žodžius, buvo įdėta po gabalą kiekvieno šiogyvulio organo ir...

- Ir gabalas... - Tulga nusijuokė. - Šūdo.

- Jūs juokaujate! - Kristina pažiūrėjo į grėsmingai pūpsantįskrandį.- Šūdų sriuba? - negalėjome patikėti.Tulga vėl nervingai nusijuokė. Vyriausias palydovas vis dar

laikė iškėlęs garuojantį skrandį ir kreivai šypsojosi, patenkintas,kad mes visi tuo bjaurimės. Juokėsi ir jo padėjėjai.

- Nejuokaukite. Ar tai iš tikrųjų vaistas?- Taip, - vėl nusijuokė Tulga. - Iš tikrųjų.- Gerai, - tariau giliai įkvėpęs. - Pasakėte A, pasakykite ir B.

Ar Rovenas taip pat turi jo išgerti?- Jei įmanoma, taip.

Susižvalgę mudu su Kristina nusikvatojome.- Pabandykite į ją įdėti jo mėgstamo kumpio, —pasiūlė priemūsų prisijungęs Džastinas, visą rytą rinkęs neįtikėtinai gražiųlaukinių pievos gėlių pavyzdžius. Dava, vyriausio palydovo sūnus,

jam aiškino, kurios jų gydo. Balta gėlė su žiedais, panašiais į lelijos,anot jo, padeda nuo kosulio, karališkais purpuriniais žiedais žy



ŽIRGŲ BERNIUKAS

dinti gražuolė - nuo menstruacijų spazmų ir vidurių užkietėjimo,kažkokių žalių žolelių rinkinukas —nuo karščiavimo.

- Tu - genijus, - pasakiau eidamas atsinešti keptuvės. Ir per

petį pridūriau: - Nejaugi tikrai manai, kad turėtume pabandyti

jam sugirdyti bent šaukštą?

- Gal ir neblogai būtų pabandyti, - įsikišo Tulga.

- Sėkmės, - skeptiškai pasakė Kristina.

Į keptuvę buvo įdėti septyni griežinėliai kumpio (jo atsargos

buvo smarkiai išsekusios, bet dar turėjo pakakti trims keturioms

dienoms). Ant viršaus vyriausias palydovas užpylė gydomosios

sriubos ir dar kiek pavirino.

- Nagi, - kostelėjęs pasakiau. —Kas ragaus pirmas?Visų akys nukrypo į mane.

Tulgai paprašius, vyras sriubos pasėmė šaukštu, atneštu iš vir

tuvės palapinės. Paėmiau jį ir, įtartinai pažiūrėjęs į rudą skystį,

giliai įkvėpiau, susipykau į burną ir nurijau.

- Taip, - pasakiau. - Tikrai bjauri. Turiu tuoj pat nuryti dar

kelis šaukštus, kol man tai pavyksta.Suvalgiau dar tris šaukštus. Skystis buvo drungnas ir kartus.

Su paskutiniu gurkšniu užspringau.

- Kas bus kitas? - paklausiau.

- Aš, - atsiliepė Kristina.

Labai nustebęs - Kristina daugiau kaip dvidešimt metų buvovegetarė - išlemenau:

-Tai didvyriškumas. - Galvos gestu paprašiau virėjo vėl šaukš

tu pasemti to šlykštaus skysčio. Ji išgėrė tris šaukštus. - Ar tikrai

su manimi neišsiskirsi? - paklausiau, kai ji nurijo paskutinį.

- Klausk mano advokato, - juokdamasi atkirto ji.



r.Pokalbis su šamanu

Tuo metu ragauti sriubos jau ėjo Michaelis.Galiausiai visi paragavo sriubos. Nė vienas nepanoro pasirodyti bailys.

O kaip Rovenas? Žaisdamas Liūtą karalių ant savo olos, ramus ir patenkintas, jis kaip niekur nieko sukrimto jam atneštągydomąja sriuba įmirkusį kumpį. Bet man to neužteko. Jei tasriuba iš tikrųjų vaistai, verta pabandyti sugirdyti jam bent vieną

jos šaukštą. Panašiai galvojo ir Kristina. Ir taip - tikėdamiesi neišvengiamo protrūkio - mes pasėmėme pilną šaukštą stebuklingosios sriubos iš beveik jau tuščio skrandžio ir nuėjome atsargiainešdami, kad neišsipiltų, prie uolos.

Rovenas iš karto suprato, kas vyksta, ir ėmė taip spiegti, kadgarsas aidu atsimušė nuo kalno šlaito. Kadangi mums ir anksčiaudažnai tekdavo per prievartą girdyti jam vaistus, žinojau, kaip taidaryti: tvirtai laikiau suimtas jo rankas, kad neišpiltų, o Kristina supylė viską į bumą. Didumą jis išspjovė, bet šiek riek nubėgo žemyn.Mes laikėme jį, mus kumščiuojantį, spardantį ir vis aukštesniu balsu

spiegiantį vaiką, susitaikę su mintimi, kad tai truks ilgai, bet po minutės viskas baigėsi. Rovenas visai ramus grįžo prie savo žaidimo.

Kai palikę jį ėjome atgal prie palapinių, Kristina pasakė:—Atrodo, tai pirmas priepuolis nuo... vakar ryto, kai jis neno

rėjo vilktis striukės. Bet aną vargu ar galima vadinti priepuoliu.

Aš buvau tos pačios nuomonės.Tiesą sakant, ir šis paskutinis protrūkis buvo veikiau protestasnegu priepuolis. Negalėjau tuo stebuklu patikėti. Savo gyvenimoneįsivaizdavome be Roveno priepuolių. Tai buvo priepuoliai irtarpai tarp jų. Ir štai pagaliau dvidešimt keturios valandos bepriepuolio. Negirdėtas dalykas.



2 2

Stebuklas prie upės

TOLIAU LEIDOMĖS ŽEMYN. Kai atjojome iki gluosniaisapaugusios upės, kurios šešėlyje esantis krantas dar buvo padengtas sniegu, Rovenas paprašė sustoti, kad galėtų pažaisti.

Sustojome poilsio. Arkliai ganėsi, o Rovenas su Tomiu dėliojodar nepamestus žaislinius gyvūnėlius ant baltų kristalų, kurielabiau panėšėjo ne į sniegą, o į ledą. Aš prisijungiau prie jų. Bandžiau suorganizuoti pasimėtymą sniego gniūžtėmis, bet jos, vospaleistos į taikinį, ištirpdavo nuo saulės spindulių. Tačiau berniukams ir tai patiko. Jie tuoj pat mane užpuolė. Jų pargriautasant sniego, rankomis sėmiau ir svaidžiau sniegą į besijuokiančius veidus. Jie labai nenorėjo, kad aš atsistočiau: Rovenas laikė mane įrėmęs galvą man į diafragmą, Tomiu —puikus mažasimtynininkas - bandė kelti man kojas aukštyn.

Kai atėjo laikas vėl lipti ant arklių, surinkę Roveno žaislus pa

stebėjome, kad trūksta liūto Simbos, iš jo mėgstamiausio komplekto Liūtas karalius. Vartydamiesi sniege, tikriausiai jį nuspy-rėme nuo snieguoto kranto į upę.

- Pabėgo, - pasakiau iš anksto ruošdamasis Roveno įniršiopriepuoliui.

—Pabėgo, - liūdnai sureagavo Rovenas. - Pabėgo į upę.




Ir nuskubėjo... prie Žydrės, kurią vienas iš palydovų jau laikėparuoštą tolesnei kelionei. Iš paskos atbėgęs pasodinau sūnų įbalną ir pats atsisėdau už jo.

Kalnas buvo nuostabus. Regis, per tą laiką, kol lankėmės anojepusėje, čia lijo, dėl to gėlės ir visa augalija atrodė gyvesnės. Mes

jojome tai risčia, tai zovada purpuriniais rododendrais apaugusia

teritorija. Šiltas vėjas pūtė mums į veidus. Vėliau Rovenas keistugomuriniu garsu ėmė pasakoti istoriją apie Basterį, Lilę, Juodę,drambliuką Li Li ir raganosiuką Ašą iš Vipsneido laukinių gyvūnųparko, energingai kilnodamas rankas į orą, tarsi būtų koks pamišęsfutbolo sirgalius (tai priminė humoristinę filmo „Egzorcistas“ ver

siją). Jaučiausi laimingas. Dėl to, kad mačiau laimingą Roveną, girdėjau ritmingą sparčia risčia bėgančios Žydrės kanopų dunksėjimą,mėgavausi spalvomis ir vėju. Net pamiršau, kad man skauda lūpą.

Kelis kartus perbridome sraunią upę. Mus lydėjo padangėjesklandantis tas pats auksinis erelis. Įveikus keletą mylių, raiteliai,kurie vedė nešulinius arklius, ėmė lėtinti tempą ir vis labiau at

siliko nuo mūsų, jojančių per erdvias pievas ir miško laukymesrisčia arba zovada. Pagaliau atsidūrėme prie šventojo kalno - topaties, kur Džastinas buvo matęs baltą kalnų ožį ir kur Šmėklamums liepė neapsistoti. Taigi jojome toliau, kol, persiritę perkalnų grandinės balną, vėl išvydome platų Belchiro upės slėnį.

Didžiulėse šios upės kilpose atsispindėjo kalnai ir dangus. Arti-mesniame krante plytėjo saulės apšviesta žolinga šalpa, kitame,beveik iki pat vandens, buvo priartėjęs miškas —taiga kaip kokiatamsiai žalia eglių, pušų ir epušių armija.

Paskutinis ilgas mus ir upę skiriantis šlaitas buvo nusagstytaskarališkomis mėlynos spalvos gėlėmis, kokių dar niekada nebu-



ŽIRGŲ BERNIUKAS

vau matęs - su sferiniais žiedais, panašiais į dagio pūką, bet jokiubūdu ne į mano kada nors matyto dagio. Kaip pūkas lengvi, šiųgėlių vainiklapiai sklendė skersai pievą genamo šilto pietų vėjo.

—Tai panašu į fėjų žemę, - šūktelėjo Kristina, mano tamsiaplaukė gražuolė, zovada jojanti šalia manęs.

- Pažiūrėk į debesį, —entuziastingai reiškė savo susižavėjimą irRovenas, pirštu rodydamas į viršų. - Žiūrėk, jis panašus į žirafą!

Prie upės sustojome. Buvo karšta. Palydovai pririšo arkliusgluosnių pavėsyje. Mes, greitai nusirengę iki apatinių, puolėmetaškytis skaidriame kaip krištolas seklumų vandenyje. Mumsnuo nugarų ir pečių srūvantis vanduo plovė prakaitą ir gaiyino.

Po kojomis jautėme minkštą švarų smėlį. Rovenas, įbridęs iki juosmens, teškeno vandenį negalėdamas atitraukti akių nuo tolilekiančių purslų. Aš stebėjau žaidžiančius berniukus tysodamasseklumoje, gal per kokį metrą nuo kranto, švelnioms bangelėmsvilnijant per kūną. Mačiau, kaip Rovenas, lyg koks upės dievaitis, išlipo iš vandens ir, iškėlęs rankas aukštyn, ėmė lakstyti ant

smėlėto kranto šūkaudamas:- Skrendu kaip paukštis! Skrendu kaip erelis!Bet staiga sustojo ir, pasistiebęs ant pirštų galiukų, ėmė dre

bėti artėjančios defekacijos poza. Pašokau pasiruošęs čiupti jį irnešti į krūmus, kur galėtų nusituštinti niekieno nematomas. Bet

staiga pakeičiau taktiką.—Rovenai! - nepajutau, kaip sušukau. - Tu gali tai padaryti!Tugali. Tik atsitūpk, ir viskas išeis!

Ir su savo šlapiais apatiniais pats atsitūpiau ir pradėjau vaidinti besituštinantį. Rovenas žiūrėjo į mane man gerai pažįstamuišgąstingu žvilgsniu.




- Ro-VENAI! —Tomiu taip pat išlipo iš vandens ir atsitūpė. —Ro-VENAI! Žiūrėk!- Rovenai, tu gali tai padaryti! - drąsino jį ir Michaelis su

Džeremiu, taip pat išlipę iš vandens ir atsitūpę. Akies krašteliumačiau, kad žilvyčių krūmuose stovi ir kaklus ištiesę mus stebitrys iš palydovų. Jiems tai galėjo būti juokinga. Bet ne mums.Rovenas sutrikęs stovėjo ant pirštų galiukų ir drebėjo, plasnodamas rankomis, kaip būdinga autistams.

- Nagi, Rovenai! - aš jau buvau beveik apimtas nevilties. -Nagi! —Staiga prisiminiau porą kartų mums labai pagelbėjusįžodį ir sušukau: - Defekacija! Prisimeni! Defekacija!

Rovenas pabėgėjo toliau. Krantu aukštyn —sukrėstas, išsigandęs, sutrikęs —kad būtų toliau nuo mūsų. Atrodė, mansprogs širdis.

Tada jis staiga sustojo. Atsitūpė ir padarė tai, ką reikėjo.- Fantastiška! —sušuko Džeremis nepaprastai garsiai. Juk bu

vome prie upės.

- PUIKU! - rėkiau jam, stovinčiam už pusšimčio metrų. —O,Rovenai! Velniškai gerai!

- O, Dieve, - išgirdau sakant Kristiną.Šokinėjau iš džiaugsmo ir šokau.- Negaliu patikėti! Jaučiuosi, lyg anglai būtų laimėję mano

stebėtas Pasaulio taurės varžybas!Atsigręžęs į mane Džeremis pasakė:- Puiku, štai ir išsipildė tavo noras.Bet tai dar buvo ne viskas. Rovenas nuėjo prie vandens,

pasilenkė ir pats apsiplovė. Pats. Taigi jis ne tik pirmą kartąpasituštino atsitūpęs, bet ir apsiplovė. Nepraėjus nė trisdešim



ŽIRGŲ BERNIUKAS

čiai valandų nuo to laiko, kai šamanas Šmėkla mums pasakė, jog taip bus.- Neįtikėtina, - sušnabždėjo Tulga.- AŠ BE GALO TAVIMI DIDŽIUOJUOSI! - šaukiau per

atstumą, o mano žodžiai švelniu aidu atsimušė nuo vandens. -ROVENAI! PUIKU! MANO SŪNAU! AŠ TAIP TAVIMI DI

DŽIUOJUOSI!

TĄ VAKARĄ Rovenas paprašė, kad jį pajodinėčiau. Taigi basas - toks buvau atėjęs nuo upės - vėl pabalnojau Žydrę, ir suRovenu balne pasileidome joti per laukinių gėlių pievą kalno

papėdės link, paskui atgal, vėl pirmyn ir atgal, visą laiką juokdamiesi, kol nusileido prieblanda.

PUIKIOS NUOTAIKOS BUVOME ir kitą rytą, kai numatytu laiku paupiu pajudėjome prie tos vietos, kur turėjome kirsti upę. Rovenui davus komandą, pagal plačią rudus vandenis

plukdančią upę mes skridome šuoliais. Nebebuvo jokios baimės. Jis juokėsi ir šaukė: „Pirmyn! Pirmyn! Čak! Čak!“ Vėliaukeistu egzorcisto balsu perėjo prie istorijos apie Basterį, Lilę,Juodę, drambliuką Li Li ir raganosiukę Ašą.

- Esu laisvas, padūkęs ir nieko nebijau! - sušukau mėgdžio

damas pašėlusį berniūkštį.- Esu laisvas, padūkęs ir nieko nebijau! —pakartojo Rovenasmums įjojant į platų posūkį.

Žydrė skriste skrido, žemė lėkė mums po kojomis, šilti saulėsspinduliai glamonėjo mums veidus, o Rovenas laimingas juokėsi. Tokia nuotaika buvo ir jojant per upės (ji buvo plati) bras




tą - arkliai atsargiai rinkosi kelią, nes dugnas buvo nelygus, ovanduo siekė arkliams iki pilvo. Atrodė, nebėra dalykų, galinčiųsugadinti jam nuotaiką.

Net netikėtas priverstinis šešių valandų laukimas neišmušė joiš pusiausvyros. Dieną prieš tai Tulgai atėjo gera mintis paprašyti,kad vyriausio palydovo sūnus Dava ir kitas iš jauniausių palydovų

jotų sparčiau. Pirma mūsų nukakę prie Ulan Ulo, kur stovėjo palikti visureigiai mikroautobusai su vairuotojais, jie turėjo paprašyti

jų atvažiuoti pasitikti mūsų, laukiančių ant upės kranto, kitu keliu. Jaunuoliai buvo puikūs raiteliai, todėl tikėjomės, kad atstumą

jie įveiks daug greičiau negu mes, ir taip sutaupysime laiko. Bet kai

atvykome į sutartą vietą prie upės, mikroautobusų nebuvo.Teko laukti visą popietę - darėsi vis labiau karšta ir drėgna, toliau kalnuose jau siautė audra su perkūnija. Subridome į vandenį,kiek įmanoma toliau nuo kranto, kad mažiau pultų musės, —priemiško jų buvo daugybė, - nes jos virš vandens toli neskrenda.

Nei nusivylimas, nei laukimas neišprovokavo Roveno. Ber

niukas net nesiskundė.Braidydamas su Tomiu sraunioje seklumoje, jis rado senos

meškerės dalį, matyt, paliktą turistų.- Kas tai? —paklausiau jo.- Meškerė. Žiūrėk, žvejoju.

- Teisingai. Tu puikiai kalbi!Tada jis atsisuko į mane, parodė pirštu į meškerės kotą ir tarė:- Tai stebuklinga lazdelė. Dabar aš magas.Išsižiojau iš nuostabos.- Puiku, - atsakiau laimingas. Man jau buvo kilusi mintis,

kad nuo šiol turėsiu labiau pasukti galvą, kaip bendrauti su sū




numi, kuris kasdien darosi kitoks - kalba sudėtingesniais sakiniais, vis labiau geba dalyvauti pokalbyje ir suvaldyti emocijas.

—Hm... kuo gi tu mane paversi? —netvirtai paklausiau jo.

- Drambliu!

Suvaidinau, žinoma, labai nevykusiai, trimituojantį storaodį

dramblį.

Rovenas vėl pamojo lazdele.

- Kuo tu mane paversi dabar?

- Pele!

Atsitūpiau vandenyje ir silpnu cypiančiu balsu ištariau:

- O, pone drambly, jūs toks didelis! Prašom manęs nesumindyti!

Rovenas nusikvatojo. Jo juokas kaip varpelis skambėjo viršgarmančios upės. Jis vėl pamojo meškerės kotu.

- Kas gi aš esu dabar?

- Karinis lemūras!

- Ar tėtis tikrai yra karinis lemūras?

- Ne, - atsakė kiek patylėjęs Rovenas. - Tėtis yra draugas.

- O, Dieve mano! Rovenai. - Aš pasilenkiau jo apkabinti. -Aš tave taip myliu!

Jis atsirėmė man į petį ir sušnibždėjo labai tyliai, kad vos iš

girdau:

- Tėti, aš tave myliu.

NUO TO, KAS DIDINGA, IKI TO, kas juokinga, tik vienas

žingsnis. Kai mikroautobusai galiausiai atvažiavo, paaiškėjo,

kad jaunieji mūsų palydovai (kurie taip ir nebepasirodė) visą

naktį ir beveik visą rytą gėrė kažkokioje jurtoje netoli Ulan Ulo.

Taigi mes laukėme veltui. Tulga buvo įsiutęs, o vyriausias mūsų




palydovas, žinoma, jautėsi nepatogiai. Bet tai truko neilgai, nes jau turėjome atsisveikinti. Rovenas, patenkintas, kad jo mėgs

tamas pimpmobilis su leopardo kailį imituojančiais apmušalais

vėl pasirodė, su savo žaisliniais gyvūnėliais buvo patogiai įsitai

sęs ant keleivių sėdynės. Apkabinome senąjį palydovą, - be jo

kelionė į kalną pirmyn ir atgal būtų buvusi neįmanoma, - ir du

vyresnius, taigi ir atsakingesnius, jo padėjėjus. Vyriškis pažadėjo

nubausti jaunuosius palydovus, o mums pasakė:

- Tegu geri pokyčiai jūsų sūnų lydi ir toliau.

Taip mes išvažiavome. Vėl buvome mėtomi ir kratomi, bet tai

visai netrukdė Rovenui ir Tomiu vaidinti pabaisas.

- Na, Michaelį, ar tam senam mongolui pavyko tave paglamonėti? —paklausiau Michaelio pusiau juokais, pusiau rimtai,

nes nujaučiau, kad jis iš tikrųjų bijojo, jog teks dar vieną naktį

būti stovykloje su senuoju mongolu.

- Tikriausiai jis trenktas, —nusijuokė Michaelis.

Mes taip pat nusijuokėme.

- Jis bandė glamonėti ir mane, - pasakė Kristina.- Iš tikrųjų?

- Aš nejuokauju. Kai atsisveikindama apkabinau jį, jis palietė

man krūtį.

- Kodėl tu nieko nesakei?

- Ai, nemačiau prasmės. Juk mes jau turėjome išsiskirti.- Ei, Tulga! - sušuko Džeremis labai garsiai, kad pro varik

lio gausmą jį išgirstų priekyje, ant keleivių sėdynės, sėdintis

Tulga. —Ar girdėjai, kaip pasielgė su Kristina tas senas vyras?

Ar tai normalu?

- Ne. Visiškai nenormalu, —nervingai nusijuokė Tulga.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Žiūrėdamas į žmoną paklausiau:- Ar nori, kad grįžtume ir pareikalautume atsiprašyti?- Ne, nereikia. Nuleiskime tai juokais. Šiaip ar taip, šis išmin

tingas vyras užvedė mus į kalną. Puiku, argi ne? Nors kelionėspabaigoje tas pats vyras bandė mane slapta glostyti. Ne veltui sakome, kad nuo didingų iki juokingų dalykų tik vienas žingsnis.

- Ar tikrai taip manai?- Klausykite, jis nuvedė mus pas Šmėklą. Mūsų vaikas jau su

geba arba beveik sugeba tinkamai pasituštinti. Įniršio priepuolionebuvo jau kiek laiko?

- Pusantros paros, - pasufleravo Džastinas nuo galinės sėdy

nės. -Tai pastebėjo ir palydovai, kai grįžome atgal.- Taigi jei visa tai įvertinsime, nežinau, - Kristina truktelėjopečiais. Ji žiūrėjo pro langą į mišką, pievas, jose besiganančius

jakus ir avis.- Jei atsižvelgsime į tai, kas mums gero įvyko, lyg ir neturiu

teisės jaustis nelaiminga, suprantate?

Kol pasiekėme Mureną, savo įkurtose stovyklavietėse nakvo jome du kartus. Taigi dvi karštas dienas mes kratėmės mikroautobusu, važiuojančiu per aukštus kalnus, sustodami prie kiekvienos ovoos padėkoti; dvi dienas tverėme karštį, sustingusias kojas,nevykusius juokus ir blogus kvapus, nes visi buvome daug dienų

nesiprausę. Vakarais, visiems sumigus, išlindęs iš palapinės į lauką, žiūrėjau, kaip virš kalnų pateka didelis, beveik pilnas, mėnulis,traukiau į save nuostabų žolelių kvapų prisigėrusį orą, dėkojau užtai, kas įvyko, ir meldžiausi, kad Roveno elgesys ir toliau keistųsi.

Nors nei Kristina, nei aš apie tai garsiai nekalbėjome, abubijojome patikėti, kad tai, kas įvyko po Šmėklos gydymo seansų,




išliks ilgam. Po Roveno susitikimų su šamanais Amerikoje taippat buvome pastebėję gerų pokyčių, bet greitai pagerėjimo neliko. Ar taip neatsitiks ir dabar? Stengiausi iš anksto nesidžiaugti,ruoštis jo būklės pablogėjimui, kad jei tai atsitiks, neplyštų širdis.Bet taip pat žinojau, kad jeigu tai atsitiks, - po to, kai per trissavaites matėme tokią didelę pažangą, kokios vargu ar galima ti

kėtis per trejus metus, - būsiu visiškai sugniuždytas. Žiūrėdamasį mėnulį ir kalnus, meldžiausi, kad taip nenutiktų.

Antrai nakvynei kelyje į Mureną apsistojome kalvos papėdėje,nuo kurios iki Mureno buvo tik trys valandos kelio, kad galėtume kitą dieną pasiekti „Mongolijos sritį“ - taip Rovenas vadina

Ulan Batorą, paskutinį mūsų maršruto punktą prieš išvykstantatgal į Vakarus. Kalvos viršuje augo jaunas pušynėlis, žemiau kurio ir pasistatėme palapines. Maždaug pusės mylios atstumu antkalno stūksojo didžiulių akmenų krūva.

- Ar nori ten pasivaikščioti? - paklausiau Kristinos, staiga užėjus norui.

- O kaip Skubis?- Gal jis sutiks pabūti Tulgos ir kitų prižiūrimas. Ei, Skubi, -

pašaukiau aplinkui lakstantį Roveną. —Mudu su mama norimenueiti iki tų uolų.

Pirštu parodžiau į jas, susispietusias kalvos viršuje. Tuo metu

kylančiose šilto oro srovėse virš jų sklandė du ereliai.- Ar gerai? Pabūsi čia truputį su Tulga ir Tomiu? Gerai?- Gerai, - neprieštaravo Rovenas. Mes išėjome.Iš viršaus atsivėrė begalinės kalvotos stepės vaizdas.- Ar tiki, kad tai realu? - ramiai paklausė Kristina. - Aš tikiu.

Mūsų gyvenimas jau keičiasi. Jaučiu tai. Tikrai jaučiu.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Žiūrėjau į ją - aukštą, gražią, nepaprastai elegantišką. Jos akysbuvo pilnos ašarų. Žemiau plytėjo tolyn nubanguojanti begalinėstepė su žole, genama niekada nesiliaujančio vėjo.

Tą naktį, kai Rovenas užmigo, Kristina atėjo į manąją palapinės pusę. Gulėdamas tamsoje, šalia jos, netikėtai išgirdau aukštąir aiškų Roveno balsą. Gal jis pastebėjo, kad Kristinos šalia jonėra? Bet ne. Rovenas pasakojo istoriją. Ne apie Mongoliją iršamanus. Ta istorija buvo kitokia, grynai jo sukurta, kurioje beankstesnių herojų - Basterio, Juodės, Lilės, drambliuko Li Li irraganosiuko Ašos, buvo ir naujas - Padūkėlis krokodilas. Ir jievisi nuėjo į Vipsneido laukinių gyvūnų parką, paskui grįžo namo

ir įsibrovė į virtuvę, pavogė sausainius, ir tada atėjo mama, jilabai ant išdykėlių supyko, ir jie visi išbėgo.Per miegą istoriją pasakojančio sūnaus balsas numalšino lū

pos skausmą ir užmigdė mane. Kitą rytą smarkiai lijo. Mikroautobusas skynėsi kelią per purvą. Džastinas pasiūlė Rovenui savoausines. Mano nustebimui, Rovenas, kuris negalėdavo pakęsti

jokio daikto sau ant savo galvos, paėmė jas ir mielai klausėsi muzikos Džastino nešiojamu grotuvu.

—Stambaus verslo beždžionė!— sušuko jis, kai klausėsi ekscentriško Teksaso dainininko Danielio Johnsono atliekamos dainos.Vėliau dar pridūrė eilutę iš jos: Jis tvarko savo firmą kaip koks

mėsainių valdovas\ Važiavome labai prastais keliais, kartais užlietais vandens, kartais einančiais tiesiai per pievas, kurias įžiūrėti gali tik įgudusiakis, atgal į pagrindinį kelią, kuris vedė į Mureną. Rovenas užsiropštė ant priekinės sėdynės, kur sėdėjo Tulga su Tomiu, ir bandėkalbėtis su vairuotoju.




- Sveiki. Aš vardu Rovenas! Ar mes važiuojame į Mongolijos sitį?

- Rovenai, vairuotojas nekalba angliškai, - pasakė šalia sėdin

ti Kristina.

Tada Rovenas bandė naudoti kūno kalbą - tuos ženklus, ku

rių buvo išmokęs prieš mėnesį. Kokie ryšiai tada susiformavo jo

smegenyse? Jie nebuvo išnykę. Kai pagaliau atvažiavome į Mure-

ną, į tą pačią jurtų stovyklą miesto pakraštyje, kur Rovenas pa

tyrė priepuolį, nes jam nebuvo leista žaisti su imtynininko jūrų

kiaulytėmis, jis su grupe vaikų pradėjo žaisti gaudynes, tiksliau

sakant, liestynes, kai vienas vaikas vejasi kitus ir stengiasi kurį

nors paliesti. Pagaliau! Kaip visai normalus vaikas.Kai pamačiau, kad jis nori tuštintis, nusivedžiau jį, nors prie

šinosi ir verkė, į tualetą, nes aptvertoje teritorijoje nebuvo tinka

mos vietos Rovenui patupdyti lauke. Kristina atėjo pasižiūrėti,

kaip mums sekasi. Ją pamatęs suspausta širdimi pasakiau:

- Jis vėl nenori tupėti. Gal aš per greitai pabandžiau sodinti

ant puodo. Tikiuosi, dar nesugadinau viso reikalo.- Atsistoti! Noriu atsistoti! Atsistoti! - kartojo Rovenas kaip

kokią mantrą. Kristina atsiklaupė.

- Rovenai, —pasakė ji švelniai, - ar gali pasakyti, kodėl tu ne

nori kakoti sėdėdamas ant puodo.

- Noriu į lauką!- Ar dėl to, kad esi labai supykęs, ar dėl to, kad esi išsigandęs?

- Išsigandęs!

- Rovenai, nebijok. - Kristina atsiklaupė priešais jį ir apka

bino kaip ir aš. Ir taip visi trys, rankomis apsikabinę vienas kitą

ankštame tualete, Mongolijos vidury, laukėme stebuklo.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Ir sulaukėme. Kai išgirdome pirmąjį pliumptelėjimą, mudusu Kristina susižvalgėme ir kaip susitarę šūktelėjome:

- O, Dieve!

Rovenas atrodė toks pat nustebęs kaip ir mes.

- Tu nuostabus! - pasakiau jam.

- Tu nuostabus! - pakartojo jis.

Išbėgau į lauką šaukdamas:

- Mes pakakojome ant puodo! Viduje ant puodo!

Jautėmės kaip laimėję loterijoje. Nesitverdamas džiaugsmu,

pradėjau šokti džigą, visiškai nepaisydamas pro šalį einančios

mergaitės —vienos iš jurtoje gyvenusių moterų dukters - kri

zenimo. Netrukus, Kristinos nuvalytas, atidūmė Rovenas. Iš užkampo pasirodė Tomiu.

Rovenas normaliai nusituštino viduje. Jis žaidė su kitais vai

kais visai kaip normalus vaikas. Mūsų maldos buvo išklausytos.

Tą vakarą gėrėme alų, atsineštą iš jurtų stovyklos baro, ir

stebėjome, kaip Rovenas laksto su Tomiu ir kitais dviem vaikais

įsitraukęs į žaidimą ir laimingas. Kai dangų papuošė saulėlydžio dryžiai, vaikai pradėjo marširuoti, visi keturi susikibę ran

komis, dainuodami kažkokią dainą, kurią gali suprasti tiktai jie

patys. Danguje pasigirdo gagenimas. Pakėliau akis aukštyn. Į

vakarus, ten, kur dar matėsi paskutiniai saulės spinduliai, skri

do septynios gervės.

KITĄ DIENĄ mums teko kelias valandas laukti skrydžio į Ulan

Batorą. Ir vėl jokių priepuolių. Kad greičiau bėgtų laikas, nuė

jome ten, kas iš toliau atrodė panašu į vaikų parką. Stiklų pri

mėtytoje pievoje radome vaikams skirtų šliaužynių, laipiojimo




tvorelių, sūpynių su tokiais aštriais metaliniais kampais, kokiugavęs vaikas stipriai susižalotų.

—O, Dieve, regis, jie prarado protą, —kalbėjo Džastinas ir

lakstė po aikštelę su filmavimo kamera, kol mes iš eilės sėdome

ant betoninių gyvūnų skulptūrų, kurias kažkas sovietiniais me

tais nusprendė pastatyti tarp šių sudaužytų butelių ir dilgėlių. Jis

buvo teisus —atrodė, kad Mongolijos miestai buvo darkomi nuo

pat jų kūrimosi pradžios.

Jeigu mums būtų tekę taip ilgai laukti oro uoste prieš kelias

savaites, o ne prieš savaitę, Roveno įniršio priepuolių tikrai ne

būtume išvengę. Dabar jis ramiai sėdėjo ir laukė. Visai kitoks

vaikas. Jis net dar kartą nusikakojo į oro uosto puodą. Koksnuostabus berniukas?

Skridome virš kalnų, virš stepės, virš neaprėpiamų platybių. Kai

nusileidome Ulan Batore, Rovenas užsigeidė būti tuoj pat nuvestas

į Gamtos istorijos muziejų. BetTulgos žmona Nara (ji apstulbo pa

mačiusi, kaip per kelias paskutines savaites užaugo jos vyro barzda)

buvo užsakiusi mums vietas jurtų stovykloje, kitoje miesto pusėje,kuri mums pasirodė bjauri ir vulgari gal dėl to, kad ten atsidūrėme

ilgai buvę natūralioje gamtoje. Lijo, vėliau pliaupte pliaupė lietus.

Į stovyklą važiavome vingiuotais keliais pro niūrius pramoninius

rajonus, kurie, atrodė, niekada nesibaigs, lietui lyjant, vėliau tiesiog

pliaupiant. Kai atvykome, buvo jau seniai sutemę. Mums buvo paskirta jurta. Rovenas, pavargęs ir išalkęs, iš karto nuėjo į lovą.

Tą vakarą, lietaus lašams barbenant į jurtos stogą, mudu su

Kristina skaičiavome, kiek per tą dieną buvo situacijų, kurios

galėjo išprovokuoti Roveno susierzinimo priepuolius. Suskaičia

vome dvidešimt dvi. O priepuolio nė vieno.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Ką galvojate? - paklausė Michaelis. - Visos tos Roveno permainos... Ar manote, kad tai šamanų darbo rezultatas?

Kristina nusišypsojo.

- Aš net neklausiu savęs, kaip tie dalykai veikia. Arba kodėl

jie veikia. Nežinau, ar tikiu šamanizmu, ar ne. Tik žinau, kad

Rovenas dabar daro tai, ko anksčiau nesugebėjo daryti. Ir man

to pakanka.



23

Kgturios minutės ir penkiasdešimt dvi sekundės

ATSIBUDĘ PASIJUTOME taip, tarsi būtume rojuje: priešais

mus didelės Tolos upės link žemyn leidosi kalno šlaitas - ant

šios upės krantų kelionės pradžioje mes susitikome su devyniais

šamanais. Atrodė, nuo tada praėjo daugybė laiko. Ir krantuose,ir upės salose grupėmis augo topoliai, beržai ir epušės. Kai kur

upės krantai buvo žemi su didžiulėmis pakrantėse plytinčio

mis ganyklomis, kuriose ganėsi arklių bandos, kitur upė buvo

įsprausta tarp į viršų kylančių uolų, kurių iškyšos buvo apaugu

sios mažais medeliais. Toliau stūksojo kalnai. Kadangi vis dar

lynojo, neryškios šviesos apšviesti žalumynai stebino sodrumu

ir subtilumu. Prijojo piemuo, jis atvedė man ir Rovenui arklį.

Labai norėjau sužinoti, kaip į arklį reaguos Rovenas dabar, kai

jau važiuojame namo. Atsisakys joti ar ne? Ramiai paklausiau, ar

norėtų pajodinėti šiuo rožinėmis šnervėmis ir rožiniais ploteliais

aplink mėlynas akis kremo spalvos arkliu.- Taip, jojam!

Ir mes išjojome kartu su piemeniu. Ties brasta perbridome

upę ir patraukėme netoliese besiganančios bandos link. Gestais

piemuo parodė norįs, kad mes padėtume jam nuginti kumelių

ir kumeliukų bandą į tą upės pusę, iš kurios atjojome. Be to, iš



ŽIRGŲ BERNIUKAS

jo kūno kalbos supratau, kad būtų saugiau, jei Rovenas sėdėtųne mano, o jo balne, nes mano arklys, eržilas, gali pasibaidyti.Taigi perdaviau Roveną jam. Be jokių klyksmų. Tai buvo teisingas sprendimas. Vos mums priartėjus, mano eržilas, pamatęskumelių su kumeliukais globėją patiną, grėsmingai sužvingo.Maža to, jis stojosi piestu spardydamasis priekinėmis kojomis.Rovenas nė nemirktelėjo. Mums ginant bandą atgal, vėl bridóme per upę. Rovenas, kaip ir aš su piemeniu, šūkčiojo: „Čak!Čak!“, aiškiai tirpo iš laimės, kai piemuo paleisdavo arklį šuoliais, staiga sustodavo ir apsigręždavo, jojo ratais ir darė visakita, abiem eržilams visą laiką žvingčiojant, ką turėjo daryti,

kad adiktų savo darbą.Žiūrėjau į jį, susijaudinusį ir laimingą dėl savo išgyvenamonuotykio, ir troškau, kad tai nesibaigtų.

Bet mums jau buvo laikas vykti toliau. Prieš kelias savaitesaš buvau susitaręs, kad mus nuveš į chustą —vietą, kur stepėjeganėsi Mongolijos laukiniai arkliai, mongolų vadinami takhins,

arba „nusipelniusieji“. Tai vieninteliai pasaulyje išlikę tikri laukiniai arkliai - artimiausi dar gyvenantys naminio arklio (taigiir tų arklių, kuriais čia jodinėjome) giminaičiai. Palyginti su nūdieniais naminiais arkliais, jie skiriasi maždaug taip, kaip miškųvilkas nuo šuns. Norėjau ne tik parodyti Rovenui šiuolaikinio

arklio pirmtakus, bet ir padėkoti jiems už viską, ką mes šioješalyje gavome.Taigi vėl lipome į mikroautobusą ir vėl siaubingais keliais -

vargu ar juos galima vadinti keliais —važiavome į vakarus, tolynnuo miesto, atgal į stepę. Tai turėjo būti paskutinė mūsų išvykaMongolijoje.



Keturios minutės ir penkiasdešimt dvi sekundės

Kitiems mano planas atrodė šiek tiek keistas, nes visi jau laukė kelionės pabaigos.- Ar būtinai to reikėjo? —paklausė suirzusi Kristina, kai lie

tui pliaupiant mikroautobusu kratėmės į vakarus, į nacionalinįparką, iki kurio nuo Ulan Batoro buvo trys valandos kelio. —Ašpervargusi. Ar ne geriau būtų buvę, jei prieš išvykstant namobūtume bent kiek pailsėję Ulan Batore?

Iš dalies ji buvo teisi. Gal iš tikrųjų perlenkiau. Bet man nedavė ramybės tas pats vidinis balsas, kuris vertė važiuoti prie Šargosežero. Jis šnabždėjo, kad turime pamatyti paskutinius tikrai laukinius Mongolijos arklius.

- Adeisk, —išlemenau, beveik apgailestaudamas, mat nuo važiavimo mikroautobusu mane pykino. Kaip ir visus kitus.Tas kelio ruožas buvo vienas blogiausių, kuriais mums teko

važiuoti. Be to, buvo ir kitų nedidelių pasikeitimų. Tulga, užtrukęs ilgiau, negu buvo numatęs, bastydamasis su mumis použkampius, turėjo pasitikti kitą lėktuvu iš Jungtinės Karalystės

atvykstančią keliautojų grupę, vietoj jo su mumis važiavo laisvaisamdoma gidė Dava. Ji buvo labai maloni, bet trūko to geraširdiško humoru nuspalvinto bendravimo, prie kurio buvome pertris savaites pripratę. Trūko ir Tomiu, kuris turėjo pasilikti sumama. Mūsų tikslas buvo pamatyti arklius, grįžti į Ulan Batorą

ir, praleidus ten dar vieną dieną, vykti namo.Pavažiavus apie pusantros valandos, Kristinai pasidarė bloga.Taip pat ir Michaeliui. Dabar jie abu jautėsi nė kiek ne geriaukaip Michaelis, kai važiavome pas elnių augintojus. Abu sėdėjoišleipę mikroautobusui kratantis baisiomis provėžomis, kurios,atrodė, niekada nesibaigs. Jų savijauta buvo prasta. Man taip pat



ŽIRGU BERNIUKAS

buvo nekas. Iš mūsų visų tik Rovenas buvo gerai nusiteikęs, tarsižuvis vandenyje. Stebėjo besikeičiančius vaizdus, o mėtymas irkratymas mikroautobusui judant jam net patiko. Rovenui visadapatiko jausti, kad juda pirmyn.

Pagaliau nuo pagrindinio kelio nusukome į pietus, kur buvopilna stepę siaubingai darkančių iškastų duobių ir kanalų. Sausesnė vietovė išsiskyrė smėlio kalvomis ir aukšta žole. Medžiųnebuvo, tik krūmokšniai kai kur lomose. Tankesni jie buvo ten,kur lietui lyjant subėga vanduo. Tikra arklių karalystė. Netrukuspatekome į nacionalinio parko teritoriją.

Prie įvažiavimo į parką vaikščiojo ganydamasi grupė nelauki-

nių arklių.- Jie į rezervatą nesiveržia, —pasakė Dava, —nes laukiniai arkliai juos puola.

Mikroautobusą pastatėme nedidelėje tarp aukštų žolių įrengtoje aikštelėje, kur jau stovėjo daug kitų turistų autobusų ir mikroautobusų. Buvome nuvesti į jurtų kempingą, įsikūrusį aplink

dviejų kambarių rąstų namelį cum. Visur buvo pilna Europos,Amerikos ir Kinijos turistų —su fotoaparatais, kino kameromisir bagažu. Čia pirmą kartą atsidūrėme tarp kitų keliautojų ir turistų. Ta aplinka anaiptol nebuvo rami.

Kristina jautėsi dar blogiau, Michaelis vos laikėsi ant kojų.

Pasistengėme kuo greičiau juos paguldyti - mums tuoj patbuvo paskirtos dvi jurtos. Džastinas, Džeremis ir aš svarstėme,kaip geriausiai nufilmuoti tos dienos įvykius. Kol kalbėjomės,Rovenas laimingas, kad pagaliau turi savo jurtą, žaidė ant kilimo su nauju plastikinių traukinukų komplektu. Išvažiuodamiiš Ulan Batoro buvome sustoję sename, dar sovietinių laikų,




prekybos centre - ten buvo galima įsigyti visko, pradedant vilko kailiu ir baigiant antikvariniais budistų relikvijoriais, taippat kvepalų, žaislų, knygų- ir nusipirkome tą traukinukųkomplektą, atsidėkodami, kad sūnus buvo toks geras. Mus nustebino vaikiškos avalynės skyrius, kur beveik visi batai buvosu kompanijos „Stabifoot“ * prekių ženklu.

- Tai zoologijos sodo traukinys, —kalbėjo Rovenas įsivaizduojamose „stotelėse“ įkeldamas į jį savo žvėrelius. - Visai kaipVipsneide.

Kai atėjo laikas lipti į mikroautobusą ir važiuoti pas laukiniusarklius (Kristina sukaupė jėgas ir nusprendė važiuoti nepaisy

dama pykinimo), Rovenas nepanoro nutraukti žaidimo. Kad irkaip nesmagu buvo atitraukti jį nuo malonios veiklos, genamasintuicijos, kad privalome pasimelsti ir padėkoti laukiniams arkliams, tvirtai laikiausi savo.

Tai ir išprovokavo pirmąjį mūsų priepuolį per tris dienas.- Oho! - pakeltu balsu, kad nustelbtų Roveno verksmą, pa

sakė nepripratusi prie tokių dalykų Dava (ją, kaip ir naują vairuotoją, mums buvo pasamdęs parkas). - Atrodo, jūs leidžiate

jam viską.Vos netrenkiau jai. Atrodė, man sprogs širdis. Rovenui iš

tikrųjų buvo prasidėjęs priepuolis —jis išrietė nugarą ir ėmė rėk

ti: „Ži-RAAFA“, nepakenčiamai garsiai transliuodamas žinią,kad jo priešinimasis greitai nesibaigs. Labai bijojau atkryčio, betstengiausi nepasiduoti panikai.

- Rovenai, - pasakiau jam prisiminęs šamano Šmėklos žo-dius, kad berniuko „blogas elgesys“ greitai išnyks. - Rovenai, kai* Belgijos vaikiškos avalynės gamintoja.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

tu žviegi, tėčiui skauda ausis. Tada tėtis būna liūdnas. O kai kalbigražiai, man labai gera.Jis pažiūrėjo į mane. Ir man... man pasirodė, kad pamačiau

švieseles už jo tinklainių. Jis suprato! Jis suprato! Ir nurimo.- Važiuojam pas laukinius arklius, —pasakė šluostydamasis

akis. - O paskui grįšime į jurtą, ir aš vėl žaisiu su traukinukais.- Taip, - patvirtinau. - Taip ir bus.Kaip kad dažnai laukinės gamtos rezervatuose nutinka, vaiz

das, kurį pirmiausia išvydome, buvo šalia kelio sustatyti mikroautobusai ir iš jų į stepę pasipylę keleiviai, vakariečiai, stebintysilgą kalno šlaitą už plačios daubos. Mes irgi sustojome, išlipome,

nukreipėme ten žvilgsnius ir... pamatėme devynis kresnus raumeningus gelsvai rudus arklius su stangriais baltais karčiais, baltomis nosimis, juodais dryžiais per nugarą ir kojas. Jie buvo visainepanašūs į mano kada nors matytus naminius arklius. Lėtai leidosi loma žemyn, mūsų link, rupšnodami žolę, genami iš paskosdidelio eržilo. Du kumeliukai risnojo šalia savo motinų. Arklius

pro žiūronus stebinčių turistų pulkelyje pasigirdo pašnabždomistariamo susižavėjimo frazės.

- Žiūrėk! —šaukė Rovenas —Kokie jiemieli!— Ir tuoj pat pradėjo vaidinti arklį - šokinėjo po nuožulnų šlaitą juokdamasis irkviesdamas mane prisidėti: - Tėti, ir tu būk arklys!

Aš, žinoma, neatsisakiau. Taigi po minutės - už pulkelyjesusispietusių turistų —mes jau strapaliojome ir šūkavome abu.Laukiniai arkliai, išgirdę mūsų keliamą triukšmą, pradėjo artėti sparčiau. Dava ir kiti gidai mongolai (kiekviena grupė turėjosavo gidą) paprašė turistų pasitraukti: pagal įstatymą tarp žmonių ir laukinių arklių turėjo būti išlaikytas dviejų šimtų metrų




atstumas. Taigi kaip ir kiti mes pasitraukėme atgal, prunkšdamiir šuoliuodami kaip juokdariai mugėje.- Rovenas nori joti ant tėčio!Užsikėliau jį ant nugaros ir toliau šuoliavome ratais. Dabar

buvau stipresnis, daug stipresnis negu kelionės pradžioje. Bet vistiek po minutės ar dviejų išsikvėpiau ir nukėliau jį žemyn.

Kaip tik tada priešais mus iš aukštos žolės kupsto purptelėjokurapkiukas, paskui greitai nusileido ant žemės, nes toli skristi nepajėgė, ir nuskuodė į kitą kupstą. Rovenas laimingas sušuko: „Ei“ir pasileido paskui jį. Abu atsiklaupę ant žemės įdėmiai apžiūrinė-

jome žolės kupstą. Paukštelį pamatėme taip arti, kad būtume ga

lėję pasiekti. Su gyvūnams būdingu atsargumu paukštelis žiūrėjoį mus juodomis akutėmis, o minkštos raibos jo plunksnos buvopuikiai susiliejusios su aplinka. Prisiminiau perkūno oželį, kuristaip pat netikėtai pasirodė prieš mus, kai pirmą žygio pas elniųaugintojus dieną pelkėje iš po mūsų dingo Žydrė. Tada bėgdamaspaskui paukštelį Rovenas greitai pamiršo pelkėje patirtą baimę.

- Pagaukim jį, —Rovenas jau tiesė ranką žolės kupsto link.Aš sulaikiau jį.- Rovenai, kurapkiukas yra išsigandęs. Gaudydami mes gali

me jį sužeisti. Geriau pasigrožėkime juo iš tolo. Gerai?Jis staiga adošė galvą ir ėmė spiegti. Į mus atsisuko turistai.

- KURAPKIUKAS! KURAPKIUKAS! - rėkė visu balsu išrietęs nugarą.Tada prisiminiau, kaip neseniai ramiu paaiškinimu man buvo

pavykę jį nuraminti autobuse, kai važiavome čia.- Rovenai, - pasilenkiau prie pat jo ausies. —Kas tau geriau:

rėkti ir nematyti kurapkiuko? Elgtis ramiai ir toliau juo grožėtis?



ŽIRGU BERNIUKAS

Staiga jis liovėsi rėkęs ir šniurkščiodamas pasakė:- Elgtis ramiai ir grožėtis.Klūpodami ant kelių toliau stebėjome laukinį paukštelį, o šis

mus. Mums už nugarų žolę rupšnojo devyni laukiniai arkliai,kurie laikėsi arčiau vieni kitų, kai Rovenas nubėgo į mikroautobusą pasiimti naujo savo žaislo.

Dabar, kad mano planas būtų visiškai įvykdytas, stigo tikvieno dalyko: norėjau, kad su Kristina paskutinį kartą pasimels-tume. Laikas tam buvo tinkamas. Kristina jau buvo grįžusi įmikroautobusą, sėdėjo susiėmusi galvą (atrodo, ją kamavo naujapykinimo banga).

- Ar man būtina eiti? - paklausė nusikamavusi, kai pasakiau,kad jau laikas.- Ar labai blogai jautiesi? Ar taip blogai, kad turime skubiai

grįžti į jurtų kempingą?Ji atsiduso.- Manau, kad ištversiu. Na ką gi, eime, jei jau taip reikia.

- Tu tam nepritari?- Šiap ar taip, tai tavo idėja. Eime sutvarkyti šio reikalo.- Gerai, - pasakiau sutramdęs norą atsikirsti. Tai buvo visai

netinkamas momentas susibarti.Stovėdami kartu stepėje, jausdami vienas kito ranką, nors

širdimis ne visai kartu, veidais į laukinių arklių bandą, užsimerkę pradėjome kiekvienas sau tyliai melstis (stengiausi išstumti iš savo sielos susierzinimą ir susitelkti). Dėkoju jums, kalnų ir žemės dievai, kad gydėte mano sūnų. Jis dabar daug sveikesnis. Man net sunku tuo patikėti. Ačiū jums. Žinau, kad negaliu gyventi su mintimi, jog taip bus visada. Tai būna klai




da. Bet negaliu susilaikyti. Meldžiu, leiskite jam toliau sveikti, kaip jis sveiko čia. Jūs davėte mums tiek daug. Leiskite, kad tai nesibaigtų. Laukiniai arkliai, jei yra kas nors, ką jūs galite jam duoti, duokite jam dar daugiau, nei jis gavo. Prašau padaryti tai. Nežinau, kuo galėčiau jums atsilyginti. Gal norėti daugiau nedera. Bet jeigu yra kažkas daugiau, kas, jūsų manymu, būtų

jam tinkama, prašau padaryti tai. Jis to nusipelno. Aš myliu jį. Ir ačiū jums. Už viską.

Paleidęs Kristinos ranką, šiek tiek drovėdamasis, sudėjau plaštakas priešais save ir tris kartus nusilenkiau j tą pusę, kur buvoarkliai. Kristina, baigusi tylią maldą, padarė tą patį, ir mes pa

sukome atgal prie mikroautobuso. Jaučiau, kad Kristina vis darsusierzinusi. Manyje kilo pykčio banga. Žinojau, kad vėliau messusiimsime, ir stipriai. Bet kodėl tai turėčiau daryti tuoj pat? Tokiu subtiliu momentu?

Kodėl?Nuo pagundos susibarti su Kristina mane išgelbėjo netikėtai

pašonėje atsiradęs Rovenas.- Rovenas nori joti tėčiui ant pečių.Mes šokinėjome aukštyn ir žemyn, o Roveno juokas skardėjo

per visą stepę. Arkliai buvo susidomėję tokiu keistu žmogaus elgesiu; jiems tai atrodė neįprasta, nes dauguma jų pasižiūrėti atvy

kusių žmonių stebi juos pro žiūronus ir tyli. Taigi, išgirdę mūsųžvingčiojimus, jie pakėlė galvas, sukluso ir priėjo arčiau. Turistams tai patiko - ėmė spragsėti ir dūgzti kameros. Jau temo, todėlkai kas fotografavo su blykstėmis. Netrukus turėjo sutemti.

Priėjo Dava.- Laikas važiuoti. Draudžiama būti rezervate sutemus.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Gerai, - pasakiau nukėlęs nuo pečių sūnų. - Rovenai, arnori grįžti į jurtą?- Pagauk mane! —neatsakęs į mano klausimą, sušuko jis ir

ir pasileido bėgti, žvilgčiodamas tai per vieną, tai per kitą petį,ar jį vejuosi. Žinoma, įsitraukiau į žaidimą - ėmiau jį gaudyti,kriokdamas lyg pabaisa, o jis lėkė kaip padūkęs autobuso link,o to man ir reikėjo. Ir tada išgirdau vyrą su aiškiu vokišku akcentu sakant:

- Atsiprašau! Atsiprašau! Norėčiau su jumis pasikalbėti.Atsigręžiau. Nuo vieno turistinių mikroautobusų prie manęs

ėjo aukštas maždaug mano metų vyras. Sučiupau ir ant pečių

pasisodinau Roveną.- Prašom, - pasakiau. - Kokiu reikalu? - Nors jau iš ankstožinojau, ką sakys.

- Noriu jūsų paklausti, kodėl leidžiate tam... tam vaikui taip elgtis! - tarė jis šaltai ir manieringai. —Mes esame gamto

je! Ne vaikų žaidimo aikštelėje! Atvažiavome čia pabūti tyloje

ir ramybėje! O ne klausytis vaikų spiegimo! Kodėl leidžiate jam taip elgtis?

- Ar jūs žinote, kas yraautizmasi —paklausiau.Vyriškio veidas sušvelnėjo. Jame išvydau užuojautą, net sutri

kimą. Bet tai truko tik akimirką.

- Taip, —atsakė jis. —Bet tai nėra priežastis taip elgtis.Pažvelgiau į jį, sunkai suvaldęs norą trenkti. Jis buvo to vertas.Rovenas ne taip jau baisiai buvo prasikaltęs. Kai žaidėme, stengėmės laikytis kiek įmanoma atokiau nuo kitų turistų. Be to, dėlRoveno žaidimų ir laukiniai arkliai priėjo arčiau! Ir tai patiko turistams. Antra vertus, supratau šio vyro susierzinimą. Pamaniau,




kad būtų gerai bandyti viską išsiaiškinti. Priešais kamerą, jei tikman pavyks jį ten nusivesti. Kodėl to norėjau?Gal dėl to, kad jis buvo tas, kuris mus viešai smerkė, ir norė

jau tai užfiksuoti. Troškau nubausti jį, nubausti visus žmones,kurie per pastaruosius trejus metus panašiai elgėsi su Kristina,su manimi, su Rovenu. Gal tai ir paaugliška, bet, sutikite, žmogiška. Be to, man buvo smalsu pamatyti, kaip jis teisinsis. Savo,o gal ir jo paties nuostabai, man pavyko nueiti prie filmuojančio Džastino.

- Vis dėlto, —prakalbo jis, žiūrėdamas ne į objektyvą, betį mane (tuo metu sėdėjau su ant kelių besisukiojančiu ir besi

juokiančiu Rovenu), - kad ir kaip būtų keista, - mandagesniutonu, —manau, kad jei turite tokį vaiką... vaiką, sergantį tokialiga, dėl kurios jis elgiasi labai triukšmingai, nedera atsivesti jočia, kur dauguma žmonių ateina mėgautis ramybe. Tokia manonuomonė.

- Ar galėtumėte pasakyti, kas jūs esate ir iš kur atvykote? -

paklausiau žurnalisto balsu. Jis pasidarė atsargesnis.- Kas jums iš to?- Man įdomu.- Ne... Dar mane apkaltinsite. Žinau, ką galima padaryti su

filmuota medžiaga. Iškirpti tai, kas netinka. Galima padaryti bet

ką. - Jo tonas vis įžūlėjo, žmogus atrodė pasipūtęs. - Kalbu rimtai, - pridūrė autoritetingo žinovo poza. - Aš - psichologas.Tai mane pribloškė.- Kokia jūsų specializacija? —paklausiau.- Diagnostika, - dabar jis atrodė šiek tiek susigėdęs.- Ir jūs ne...



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- O! Atrodo, jūs galvojate, jog aš privalėjau iš karto suprasti,kad jis autistas?- Gerai, - vėl kreipiausi į jį. —Tuomet pasakykite, kokie, jūsų

nuomone, būna autistiški vaikai.-Jie... - jis minutėlę mąstė, —būna labai ramūs. Išsigandę.Štai tokia buvo profesionalo nuomonė. Tai baisu. Kiek dar

profesionalų mano taip kaip jis?- Jūs manote, kad jis neturėtų būti čia? —paklausiau rodyda

mas į Roveną, įsitaisiusį prie švilpiko olos ir kažką niūniuojantįžaisliniams savo gyvūnėliams.

- Na, ne, - vyras neatrodė užtikrintas savimi, - manau, jis

gali čia būti. Bet... ne pusę valandos.- Manote, kad reikėtų jį čia atvesti ir tuoj pat išvesti?- Ne. Klausykite, jūs bandote mane...- Na, bet vis dėlto, jei jau mes čia atvažiavome, kaip, jūsų

manymu, mums derėtų elgtis?- Galbūt ilgai nebūti... nebūti pusę valandos...

- Kiek laiko, jūsų manymu, mums derėtų čia pabūti? Valandą? Dvi valandas? Dvidešimt minučių. Penkias minutes?

Vyras nekantriai prunkštelėjo - keturias minutes ir penkiasdešimt dvi sekundes.

Žiūrėdamas į jį, nueinantį prie savo grupės, galvojau, kad bai

siausia buvo tai, jog šis žmogus nejuokavo.Jis turėjo savo požiūrį, jo tvirtai laikėsi, ir tokia laikysenaatėmė iš jo gebėjimą užjausti. O tada visai nesunku pasakyti,kad neramiam ir problemiškam vaikui nevalia būti ten, kur

jis gali varginti suaugusiuosius. Kad tokius vaikus reikia sugrūsti į specialiąsias mokyklas, o paaugusius —į specialiąsias




įstaigas. Kad jiems nereikia integracijos. Nereikia bendruomenės.Kai tamsoje važiavome atgal į jurtą, kunkuliavau iš pykčio.

Pykau ant to niekingo psichologo. Ant savo žmonos. Ant savęs,už... Už ką? Už tai, kad dar kartą su problemišku vaiku išėjau įviešumą? Bet staiga susivokiau. Kaip aš drįstu pykti dabar, kai

Rovenas taip keičiasi, kai įvyko toks didelis šuolis? Kaip drįstulieti tulžį? Man pasidarė gėda.

Tamsoje šmėkštelėjo dar du laukiniai arkliai. Du viengungiaipatinai, neturintys kumelių haremo, laikėsi kartu naktį stepėje,kur jų tykojo vilkai.

- Kokie gražūs! - pasakė Rovenas, pamatęs juos einant perkelią. —Laukiniai arkliai tikrai labai gražūs.

KAD MUMS NEBEREIKĖTŲ leisti laiko viešbutyje užterštame miesto centre ar jurtų kempinge, įkurtame kur nors tolimiesto pakraštyje, paskutinei nakvynei Mongolijoje Nara sura

do privačią rezidenciją Bogd Chano kalno papėdėje, netoli tosvietos, kur vyko pirmi Roveno gydymo ritualai. Atrodė, tamename susitiko du pasauliai. Tai buvo šiuolaikiškas pastatas, panašus į didelį viešbutį, su daugybe atskirų butų. Ir vaikai, turtingi diplomatų ir tarptautinėse bendrovėse dirbančių asmenų

palikuonys, įvairių tautybių (amerikiečiai, kinai, europiečiai),visi buvo kartu - važinėjo dviračiais, žaidė krepšinį, laipiojospecialiomis tvorelėmis ir suposi sūpynėmis, stebint rūpestingoms auklėms mongolėms.

Rovenas nuėjo tiesiai prie jų. Po valandos jis jau buvo visussužavėjęs. Vyresnieji berniukai ėmė jį mokyti krepšinio —net



ŽIRGU BERNIUKAS

kėlė aukštyn, kad šis galėtų įmesti kamuolį į krepšį. AtvykusTomiu, - jis atvažiavo vėliau, kai buvome jau įsikūrę, —su juo

lakstė vaikų pulke kaip normalus vaikas. Nenuleidau akių nuo

sūnaus, bijodamas, kad kuris nors iš vaikų, suvokęs, kad Rovenas

nėra visai toks pat kaip visi kiti, gali imti tyčiotis, erzinti arba

atstumti jį. Laimė, taip neatsitiko.

Kristina buvo blogos nuotaikos ir atsigulė, paprašiusi palikti

ją vieną.

—Nežinau, kodėl esu tokia, - prisipažino ji. —Tai ne tik dėl

pykinimo. Jaučiausi taip, tarsi mane būtų apėmusios tamsios

neigiamos jėgos. Nežinau kodėl. Juk mums viskas ėjosi puikiai.

Atrodo, nebepajėgiu susitvarkyti. Tarsi klimpčiau į kokį juodąliūną. Adeisk, kad visa tai išlieju tau. Tu juk dabar vienas prižiūri

Roveną. Aš tiesiog... Tiesiog negaliu savęs įveikti. Atleisk.

Palikau ją. Kadangi visi vaikai jau buvo išsiskirstę po savo

apartamentus, pakviečiau Roveną lipti į kalną. Ten, ant plikos

plokštumos, buvo ovoo, iš aukšto žiūrintis į apartamentų pas

tatą ir didelį negražų miestą tolumoje. Už mūsų besidriekiantis

sausas šlaitas baigėsi nuostabiu pušynu. Ant kalno ganėsi arkliai.

Atsidūrę tarp dviejų pasaulių, stebėjome už kalnų išnykstančią

saulę, medžius, daugiaaukščius pastatus ir kaminus.

—Rytoj grįšime į Londoną, —pasakiau Rovenui, nors jis tai

žinojo. - Ar tau patiko Mongolija?-Taip.

—Ar patiko šamanai?

-Taip.

—Ar nori važiuoti namo?

—Taip. Noriu.




Tą naktį miegojome giliai, bet trumpai, nes rytą atvažiavoNara, Dava ir Tomiu nuvežti mūsų į oro uostą.Mums stovint eilėje registracijos poste, Rovenas su Tomiu,

kaip du broliai, sėdėjo užsiropštę ant bagažo vežimėlio. Kai reikėjo eiti, jiedu apsikabino ir, susitaikę su tuo, kad reikia skirtis,leido vienas kitam eiti.

KAI LĖKTUVAS PAKILO virš kalnų ir atsivėrė begalinės šiosmums tiek daug davusios žemės erdvės, Rovenas atsisuko į maneir šypsodamasis prislopintu balsu pasakė:

- Šauni dešrelė.

Aš sugavau Kristinos žvilgsnį. Ji jau buvo išsivadavusi iš tamsos. Paėmėme vienas kito ranką. Lėktuvas sukdamasis pakrypo,pakilo ir nukreipė savo nosį į Vakarus. Namo.





Epilogas

KAI ATSKRIDOME Į LONDONĄ, - pro jį grįžome į Teksasą, —pamatėme, kad Rovenas grįžta prie įkyraus savo elgesio. Jį ištiko keli stiprūs priepuoliai. Trečią dieną mums viešint

didmiestyje, - lėktuvas į Teksasą turėjo išskristi po kelių dienų, —kai ėjome pagrindine gatve netoli mano tėvų namo, Rovenas staiga susierzino ir ėmė mostaguoti rankomis bei veblenti.Mane nusmelkė baisi mintis - atkrytis. Žiūrėdamas į rankomismosuojantį ir galvą kratantį sūnų judrioje transporto gatvėje

jaučiau, kad gali plyšti širdis.Tikėdamiesi, kad nusiraminsime, vakare sėdome į nuo mano

tėvų namų einantį traukinį ir išvažiavome į Hampsted Hisą-nuostabią gamtos salelę Šiaurės Londone. Kadaise buvęs pakelėsplėšikų ir prostitučių, piemenų ir elnių rajonas, dabar jis paverstas viena iš saugomų teritorijų, kur dar išliko laukinės gamtos.

Jei, galvojau griebdamasis šiaudo, grąžinsiu jį į gamtos prieglobstį, gal pavyks išvengti atkryčio. Matydamas, kaip jis stebi protraukinio langą lekiančius Londono stogus, meldžiausi, kad tai,kas buvo pasiekta, nedingtų.

Mums vaikštant po plačiašakiais ąžuolais, Rovenas lakstė pirma mūsų vaikydamasis priešais jį ant tako straksinčias gražuoles



ŽIRGŲ BERNIUKAS

šarkas. Medyje pamatęs pilką su juo „pasikalbėti“ panorusią voveraitę, sustojo ir ilgai į ją žiūrėjo. O po to staiga pribėgo priemanęs su įprasta valiūkiška šypsena veide ir sušuko:

- Laikas pasikutenti!Nudžiugęs, kad jis vėl normaliai kalba, paklausiau:- Nori, kad tave pakutentų maža pelytė ar...- Didelis dramblys, buivolas, raganosis, mėlynasis banginis!-

pertraukė mane juokdamasis ir išvardijo savo variantus. Ir kaiįrėmė galvą man į krūtinę, nebeliko nieko kito, kaip kutenti jamšonkaulius, bėgioti pirštais po išsitaršiusius plaukus ir kitaip jįlinksminti. Aš tai noriai dariau. Jo džiaugsmas padėjo man vyti

šalin baimes dėl jo ateities. Privalėjau neužkrėsti jomis Roveno.Taip vaikščiojome iki pat vakaro grožėdamiesi paukščiais irsaulėlydžiu virš Londono.

Gamtoje jis vėl buvo ramus.Bet ar ilgai? Klausiau savęs. Ar ilgai?

LAIMĖ, VISKAS BAIGĖSI GERAI. Po priepuolio Londone,kuris įvyko praėjus savaitei nuo tos dienos, kai nusileidome nuokalno, kur buvo Šmėklos vasaros stovykla, daugiau niekada nebematėme Roveno keistai besielgiančio. Berniukas nesipriešinosodinamas ant puodo. Pradžioje dar pasitaikydavo, kai jis pri

darydavo į kelnes. Bet greitai viskas susitvarkė. Kai grįžome įJungtines Valstijas, jis jau pats sėdosi ant puodo. O netrukusgalėjo susitvarkyti vienas. Praėjus mėnesui, kai grįžo namo, Ro-venas visam laikui atsikratė įniršio priepuolių, hiperaktyvumo irnerimo, kurie tarsi demonai kamavo jį visus trejus metus.

Mes grįžome namo su visiškai kitokiu vaiku.



epilogas

Prieš išvykdami iš Anglijos mudu su Kristina nuvažiavomeį Kembridžą pasikalbėti su dr. Simonu Baron-Cohenu, turbūt

geriausiu autizmo ekspertu Anglijoje. Ne visoms jo teorijoms

aš pritariu. Pavyzdžiui, jis mano, kad autizmas dabar diagno

zuojamas daugiau žmonių, juo sergama ne dėl aplinkos už

teršimo, kaip įsitikinę daugelis kitų mokslininkų. Kristinos,

psichologijos profesorės, nuomone, jeigu priežastis būtų page

rėjusi autizmo diagnostika, tuomet turėtų būti mažiau psichi

kos ligonių grupėje, į kurią anksčiau patekdavo autistai. Taigi

jų nuomonės šiuo požiūriu skiriasi. Bet dr. Baron-Cohenas

pasakė dar vieną labai įdomų dalyką: „Gali būti, kad ateityje

vis dažniau bus manoma, kad autizmas yra ne tai, ką reikiagydyti, bet tai, ką reikia priimti kaip asmenybės bruožą.“ Aš

mąstau panašiai.

Kai Rovenas grįžo namo, buvo iš naujo įvertinti akademiniai

jo gebėjimai. Pasirodė, nors jam buvo tik penkeri, jo skaitymo

gebėjimai prilygo septynerių metų vaiko gebėjimams. Po trijų

mėnesių jis jau pasiekė aštuonerių metų vaiko lyg ir prieš miegąpats galėjo pasiskaityti knygutę.

Kol lankėmės Mongolijoje, aš su baime galvojau, kad drau

gystė su Tomiu bus vienintelė Roveno su vaiku užmegzta bičiu

lystė. Laimė, klydau. Nepraėjus nė savaitei nuo tada, kai grįžo

me, mūsų šeimos draugė atsivedė savo įsūnį Geiviną pajodinėti.Rovenas ir Geivinas tuoj pat susidraugavo. Po kelių savaičių pas

mus pajodinėti ateidavo dauguma kaimynų vaikų. Kai šventėme

Roveno šeštą gimtadienį, - nuo tada, kai grįžome iš Mongolijos,

buvo praėję tik keli mėnesiai, - jis jau turėjo tiek draugų, kad

teko organizuoti vakarėlį visam pulkui vaikų, iš jų tik vienas taip



ŽIRGŲ BERNIUKAS

pat turėjo kai kurių autizmo bruožų. Rovenas su bendraamžiaisdabar bendravo kaip ir kiti vaikai.

Kai iš Mongolijos grįžęs Rovenas vėl pamatė Betsę, ši pasitiko

jį su įprastu spontanišku klusnumu. Kaip ir anksčiau mes jodinė

jome kartu po laukus, ganyklas ir aplink namus esančias laukinių

karijų giraites. Netrukus sumaniau kai ką naujo: pasijodinėjus ei

davau atidaryti vartų, kurie buvo apie 400 metrų atstumu nuo ar

klidės, ir atgal į balną nebesėsdavau. Likusį atstumą eidavau šalia,

net nelaikydamas vadelių, tik švelniu pirštų spragsėjimu duodamas

Betsei ženklą, kad eitų šalia manęs Rovenui vienam sėdint balne.

Iš pradžių Rovenui tai nepatiko. „Tėti, lipk!“ - reikalavo jis.

Aš tai nuleisdavau juokais, apsimesdavau negirdintis, pašėlusioseno anglų pulkininko balsu sakydavau: „Kas? Kas?“ ir švelniai

kutendavau jį, sėdintį balne, priversdamas krizenti tuo metu, kai

Betsė kantriai kiūtindavo, judindama savo ausis pirmyn prie ar

klidės. Kartą, kai priėjome daržinę, sustojau ir pasakiau:

- Patrauk pavadžius ir pasakyk: „Tpru!“

Nors nustebęs, Rovenas tai padarė.

- Tpru! - sušuko jis.

Betsė tuoj pat sustojo.

Kitą dieną mes tai pakartojome, o paskui aš pasitraukiau į

kairę ir vėl daviau komandą:

- Patrauk vadeles į tėčio pusę!Rovenas sutrikęs žiūrėjo į mane.

- Patrauk vadeles į tėčio pusę! - pakartojau.

Jis patraukė. Betsė pasisuko į mane rami kaip avinėlis.

Kitą dieną mes ne tik pakartojome tuos pratimus, bet ir mo

kėmės toliau —kaip apgręžti arklį. Ir taip kiekvieną dieną. Rove-



Epilogas

no vieno balne ilgiau kaip penkias minutes nepatikdavau, kadnenusibostų. Po mėnesio jis jau užtikrintai sustabdydavo ir ap-gręždavo Betsę, bet aš mokiau jį toliau. Kartą, kai kumelė pabandė nuleisti galvą, kad parupšnotų žolės, sušukau:

- Patrauk vadeles aukštyn ir suduok kulnais j šonus!Jis taip ir padarė. Betsė pakluso. Atsisukęs į netoliese vaikščio

jantį dėdę Terį šūktelėjau:- Rovenas ką tik jojo vienas!- Rovenai, —šypsodamasis tarė dėdė Teris. - Dabar tu nebe-

duosi vargšei Betsei ramybės. Taip?Vakare, kai gėrėme alų, apie Roveno pažangą papasakojau ir

Stafordui.- Rupertai, - tarė jis, dauždamas savo bokalu į manąjį, - atrodo, netrukus tu nebeturėsi kuo skųstis.

Žiūrėjau į šį malonų vyrą, savo kaimyną, savo draugą, ir galvojau, kad jeigu jis nebūtų leidęs jodinėti jo arkliu ir po jo žemes,mano sūnus niekada nebūtų tiek daug pasiekęs.

Maždaug tuo metu aš įsigijau kitą trumpų nuotolių lenktyniųarklį Klu, kuris mėgo šuoliuoti. Jį pirkau ne tik dėl to, kad mažesnis krūvis tektų Betsei, - naujasis arklys taip pat gerai elgėsisu vaikais, —bet ir todėl, kad svajojau atgaivinti savo kaip jojikokarjerą. Norėjau vėl turėti arklį, su kuriuo galėčiau jodinėti dau

giau, negu to reikėjo vaikui. Kai Rovenui pirmą kartą pasiūliau joti su Klu, jis nenorėjo ir liko ištikimas Betsei. Bet po savaitėsar dviejų jis jau jodinėjo naujuoju arkliu, kasdien vis ilgiau, manarba Kristinai netoliese vaikštinėjant ir jį stebint.

Dabar, kai galėjau jodinėti daugiau, negu reikėjo Rovenui,nutariau išmokti išjodinėjimo, sudėtingiausios jojimo sporto



ŽIRGŲ BERNIUKAS

rungties, kai beveik tikrąja to žodžio prasme su žirgu šoki, irsusiradau trenerį. Jau seniai svajojau išmokti šio meno, bet pasą

monėje glūdėjo įsitikinimas, kad nesu tam tinkamas. Gal mano

pasitikėjimą savimi sustiprino Mongolija? Kad ir kaip būtų, at

sikračiau neužtikrintumo, ėmiau treniruotis ir, dideliam savo

pasitenkinimui, pamačiau, kad galiu ne tik įvaldyti šią sunkią

menu laikytiną jojimo sporto rūšį, bet ir toje rungtyje varžytis.

Kultivuodamas šią itin gero ryšio su žirgu reikalaujančią sporto

šaką, savyje ėmiau atrasti arklio berniuką.

Naujųjų metų dieną Rovenas jau galėjo savarankiškai jodinėti

net dvi valandas be pertraukos, jis mokėjo sustabdyti ir apgręžti

arklį, paraginti kulnais, kai šis užsinorėdavo sustoti parupšno-ti žolės, net joti vingiuota, panašia į slalomo, trasa, kurią lauke

pažymėdavau atitinkamai išdėstydamas kūgio formos kelio žen

klus. Taigi klajoklių pranašytė išsipildė.

Sustiprėjo mudviejų su Kristina meilės ryšys. Mūsų gyvenime

atsirado auklių. Dabar galėjome abu vakarais išeiti prasiblaškyti,

prisiminėme tikrus pasimatymus. Iš naujo patyriau, kaip malonusėdėti restorane prie staliuko dviese su gražuole žmona ir žiūrėti

į žybsinčias rudas jos akis - tamsias, tamsias, beveik juodas. Tai

buvo nuostabu.

- Ar prisimeni, Ru, - pasakė ji, kai per vieną vakarienę mėga-

vomės naujais įspūdžiais, —kaip grįžtant iš elnių augintojų manebuvo apėmusi siaubingai bloga nuotaika, buvau irzli, išsekusi,

apatiška. Argi ne keista, jog nuvykę pas šamaną prašėme išgydyti

mūsų sūnų, bet atrodo, kad jis išgydė ir mane. Dabar jaučiuosi

taip, tarsi mane būtų palikęs nihilizmas, viskas, kas man trukdė.

Atrodo, dabar į mane plūsta nauja kūrybai nuteikianti energija.



Epilogas

Tą patį mėnesį Kristina pradėjo rašyti knygą apie savęs gailestįir po kelių mėnesių rado agentą ir leidėją. Niekada anksčiau nebuvau matęs jos tokios patenkintos ir spindinčios.

Mūsų ryšys stiprėjo. Kaip visos poros, mes turime laiko sau.Nebegalvojame kaip anksčiau dieną ir naktį tik apie Roveną ir joautizmą. Ir tai yra dar viena didelė dovana mums. Ne tik tai, kadRovenas išgijo.

Išgijo gal per stipriai pasakyta? Gal geriau sakytigyja.Rovenas tebėra autistiškas vaikas. Su tuo susijusi jo savastis, jo

talentai. Jis tik atsikratė jį alinusių baisių funkcinių sutrikimų: fizinio ir emocinio nesivaldymo, susierzinimo protrūkių, nerimo,

hiperaktyvumo. Bet nebuvo visiškai išgydytas. Ir aš nenorėčiau,kad būtų. Dabar esu tos nuomonės, kad būtų klaida bandyti jį„išgydyti“, jei tai suprasime kaip mėginimą visiškai išplėšti iš joautizmą. Kodėl jis negali egzistuoti tarp dviejų pasaulių? Vienakoja viename, kita - kitame? Kaip gyvena daugybė autizmu nesergančių vaikų. Pavyzdžiui, į Ameriką emigravę žmonės viena

koja gyvena ten, kur yra gimtoji jų kalba ir kultūra, kita - Vakaruose. Tuo jie tik turtingesni. Norėčiau, kad Rovenas išmoktųviso to, kas būtina gyvenimui mūsų pasaulyje, o drauge išsaugotų savasties magijos? Atrodo, tai reali svajonė.

Grįžus iš Mongolijos, man pavyko nusipirkti žemės gabalą ir pra

dėti gydyti įvairiapusių raidos sutrikimų turinčius vaikus mokant juos joti. Septyni hektarai puikios žemės - čia pavėsį teikia didelikarijų medžiai, guobos ir šilkmedžiai, čia net karščiausiomis Teksaso dienomis pučia gaivus brizas. Čia dar stovi senas gyvenamasisnamas. Čia vaikai galės žaisti, jodinėti, mokytis ir būti laimingi. Neveltui į tą sklypą veda kelias, kurio pavadinimas —Naujieji takai.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Kai rašau šias eilutes sėdėdamas savo namo kiemo pusės verandoje, aplink čiulba raudonieji kardinolai, į skardinį stogą barbena pavasarinis Teksaso lietus, sprogsta medžiai, o statybininkųkomanda baigia rekonstruoti senąjį namą. Liko sudėti tik paskutinius akcentus. Arkliai ir kiti gyvuliai jau nupirkti, darbuotojaipasamdyti. Pajamos, kurias tikiuosi gauti už šią knygą, leis mangydyti, pasitelkus arklius, vaikus tų šeimų, kurios neįstengs užtokį gydymą susimokėti.

Susirašinėju elektroniniu paštu ir bendrauju telefonu su Afrika.Šią vasarą planuoju nuvežti Roveną į Kalaharį, kaip mums patarėšamanas Šmėkla. Man vis dar uždrausta įvažiuoti į Botsvaną, todėl

susitarėme, kad Besą, Roveno „tėvas šamanas“, pirmąkart išvažiuosiš Botsvanos, kad kaimyninėje Namibijoje susitiktų su „mažuojuBesą“. Kaip ten seksis? Koks dar gydymas bus atliktas?

Ką tik prie verandos durų pasirodė Rovenas. Jis pasakė, kadnori susitikti su savo draugais Adelina, Geivinu, Honoru, Arie-la, Ene ir Bese (beje, tarp jų nėra nė vieno autisto), su kuriaispaprastai susitinkame antradieniais ir jodinėjame su Betse, Klu,Tazu ir senu juodu arkliu Čiango.

—Dėl lietaus teko susitikimą atidėti, - pasakiau jam. - Betpasimatysime su jais po kelių dienų.

—Noriu pasimatyti dabar!

—Rovenai, —nutaisiau nerimtą grimasą, - ar tu nori inkšti, —ir toliau sukau galvą, kaip čia jį prajuokinus, užuot išgąsdinus, —ir trisdešimt šešerius metus tupėti aukštyn kojomis taukųkubile su tipu, kuris tau baisiai nepatinka...

Čia jis sukrizeno ir pasakė: „/Ir...“ provokuodamas manebaigti sakinį, nes žinojo tą mūsų žaidimą:



Epilogas

- Ar... būti geras ir ramus, pasimatyti su draugais kitą kartą irtada važiuoti dviračiais į mėnulį.Jis pratrūko juoku ir nudūmė važinėti savo traukinuku po

„zoologijos sodą“. Bet netrukus grįžo.- Ei. Tėti.Aš žiūrėjau į jį. Jis pypsėjo prie durų ir šelmiškai šypsodamasis

pasakė:- Važiuojam pasivažinėti dviračiu į mėnulį!

TĄ PATĮ BALANDŽIO VAKARĄ išėjome pajodinėti. Mumsgrįžtant, aš ėjau pėsčias, o Rovenas tiesus sėdėjo ant plačios Bet-

sės nugaros.- Rovenai, patrauk pavadžius ir sustabdyk Betsę, - paprašiau,kai priartėjome prie vartų.

Jis tai padarė. Betsė sustojo.- Dabar patrauk pavadžius į tėčio pusę, kad ji pasisuktų.Jis ir tai padarė. Pasuko Betsę, padarė ratuką ir vėl pastatė

priešais vartus, už manęs. Atidaręs vartus pasakiau:- O dabar jok iki arklidės. Sakyk: „Pirmyn, Betse“ ir paragink

kulnais.- Pirmyn, Betse, - pasakė Rovenas ir stuktelėjo jai į šonus

kulnais.

Ji nujojo švelnia risčia atgal į arklidę. Sūnus sėdėjo jai ant nugaros puikiai išlaikydamas pusiausvyrą. Jis jojo tolyn nuo manęs.Savarankiškai.





'Padėkos

VISA TAI PRASIDĖJO vieną vasaros popietę, kai viešėjaudraugės Ginny Jordan namelyje Kolorade.

- Ką ketini daryti? - paklausė ji, kai stebėjome plaukiančius

debesis, gulėdami medinėje prieplaukoje, pastatytoje prie kalnų tvenkinio, kurio tamsaus vandens paviršiuje - kaip keista-knibždėjo daugybė aksolodių. Aksolodis —tai vienas iš gamtosstebuklų; ši embrioninė salamandros forma neįgyja suaugėlės salamandros formos, bet mutuoja (niekas nežino kodėl) į suaugusiogemalo pavidalą. Turi žiaunas, panašias į ilgas pūkuotas šakeles,

užauga iki 30 centimetrų ilgio ir pasiekia lytinę brandą būdamašios embrioninės formos, taip reprodukuodama keistą savo rūšį.Kiek žinau, jų yra tik Amerikoje. Kadais skaičiau, kad actekai laikė, jog šie gyviai simbolizuoja perėjimą, t. y. momentą, kai tai,kas sena, miršta, o tai, kas nauja, gimsta. Aš niekada nemačiau jų

laukinėje gamtoje: kaip ir Ginny, prie kurios tvenkinio dabar sėdėjau. Štai jų daugybė - tyliai ir ramiai plaukiojančių visai netolivandens paviršiaus. Kodėl? Gal tai susiję su klimato ar sezonų kaita? Ar su keistu reprodukciniu jų ciklu? Mudu su Ginny jautėmėsšiek tiek susijaudinę, drauge ir išskirtiniai, kaip visada būna, kainetikėtai tampi vienos iš gamtos paslapčių liudytoju.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

- Na, tai ką tu nori daryti? —Ginny pakartojo savo klausimą, kai žiūrėjome į dangų, o nebe į juodą vandenį su jo keistaisgyvūnais.

Atsakiau, kad noriu rašyti šią knygą. To pakako, kad ji padarytų man dovaną, dėl kurios galėjau kuriam laikui atidėti savo, kaiplaisvai samdomo darbuotojo, veiklą ir susitelkti į rašymą. Niekaskitas per visą gyvenimą man nebuvo parodęs tokio nepaprastokilnumo. Žodžiais išreikšti dėkingumą jai neįmanoma.

Stafordai O’Nealai, Betsės šeimininke. Jūs esate džentelmenų džentelmenas. Neprivalėjote leisti man - dienų dienas,savaites, metus - jodinėti su sūnumi ant jums priklausančio

arklio; kęsti mano įsibrovimą į privačią valdą, rizikuoti teismais, kas dažnai pasitaiko, kai šeimininkas leidžia jodinėti savožemėje. Bet jūs pasiūlėte mums savo žemę, savo arklį, savo širdį. Mažai yra tokių nesavanaudiškų žmonių. Man garbė turėtitokį draugą, tokį kaimyną. Amžinai liksiu jums skolingas. Kaipir jūsų žmonai Daphne-Annai, visada svetingai mus sutinkančiai, taip pat maloniam dėdei Teriui. Ačiū jums ir už pavojingąvynuogių vyną „Mustang“ ir jūsų nuostabius filosofiškus sąmo jus. Šlovė jūsų šūkiui: „Geriau būti kvailam negu šiurkščiam.“

Dėkoju ir kitiems savo kaimynams, žemių savininkams,kurie leido plačiau jodinėti po Teksaso apylinkes: broliams

Arbuckle’iams, ponui Powellui iš Pauel Leino, Keithui ir SaraiMacneillams, Martinų šeimai. Jūsų valdose esančiose karijų giraitėse, ganyklose ir miškuose mano sūnus mokėsi bendrauti suaplinkiniu pasauliu.

Labai neteisinga, kad daugumos knygų viršeliuose nurodytas tik autoriaus vardas; juk visos knygos yra bendradarbiavimo



''Padėkos

vaisius. Šią knygą rengiant dalyvavo daug talentingų žmonių.Kreipiuosi į jus visus: Elizabeth Sheikman, mano agente, jūs esate puiki savo srities žinovė; Judith iš Little Brown - jūsų dėkasužinojau, ką reiškia dirbti ranka rankon su plačios erudicijostalentingu redaktoriumi. Su jumis dirbti man atrodė apgaulingailengva - kūrybinis procesas buvo kvapą užimantis, dinamiškas irsmagus (nežinojau, kad knygą redaguoti galima smagiai).

Ačiū Kristinai, žmonai, kuri neleido išsiųsti redaktoriams nėvieno puslapio, kol juose neliko nieko, kas ją erzino (tik tada, kainuo sofos, ant kurios sėdėdama ji skaitė mano rankraščius, manęs nebepasiekdavo jos dūsavimai, žinojau, kad neberanda prie

ko prikibti). Brangioji, aš nejuokauju, tu esi aukščiausio lygioredaktorė, ir mes abu žinome, kad be tavęs nebūčiau to padaręs.Dėkoju Felicity Blunt už nuolatinį palaikymą, Betsei Rob

bins, puikiai dirbančiai knygos platinimo užsienyje agentei,visiems „Curtis Brown“, mano agentūros, darbuotojams už parodytus gebėjimus ir atsidavimą plėtojant šį projektą. Esu lai

mingas dirbdamas su jais. Noriu padėkoti Eleo Gordon iš „Viking Penguin“ Jungtinėje Karalystėje ir Michaeliui Heywardui išleidyklos „Text“ Australijoje už tai, kad knyga įgijo tokį pavidalą,koks yra dabar. Jamie Byng iš „Canongate“ už nesavanaudiškąpagalbą, Johnui Stewartui iš „Haehnel Stewart Advertising“ už

nuostabios interneto svetainės sukūrimą.Tulga, jūs vadovavote mūsų kelionei per stepes iki pat Sibiro.Padėjote laimingai mums nuvykti. Jūs radote mums šamanus. Iršamaną Šmėklą. Esu jums skolingas. O jūs, Nara, išleidote į šiąkelionę savo sūnų Tomiu, kuris tapo Roveno pirmuoju draugu.Trūksta žodžių išreikšti, koks dėkingas jums esu.



ŽIRGŲ BERNIUKAS

Šamane Šmėkla, praėjus trisdešimčiai valandų nuo tos akimirkos, kai atvedžiau jums savo sūnų, jis jau gebėjo susivaldyti irfizine, ir emocine prasmėmis. Esu be galo dėkingas ir devyniemsšamanams, su kuriais susitikome prie Bogd Chano kalno. Kaibuvo adikta pusė mums skirtų ritualų, sūnus pirmą kartą susidraugavo su kitu vaiku. Žaviuosi jūsų drąsa ir gebėjimu išsaugotisavo tradiciją, kurios neįveikė net geležinis sovietų kumštis, kainet už šamano būgno laikymą grėsė areštas. Jei nebūtumėte buvętokie drąsūs, nebūčiau galėjęs atvežti jums savo sūnaus. Kalnųdievai ir upių dievai, aš sveikinu jus ir dėkoju.

Betse, o kaip padėkoti tau? Niekada nebuvau toks skolingas

kitai gyvai būtybei kaip tau. Galbūt kitame gyvenime ateis manoeilė nešioti tave. Norėčiau kuo geriau tai adikti.

Daugiau informacijos apie hipoterapijos (gydymo arkliais) centrus rasite interneto svetainėse:

www.narha.orgwww.horseboyfoundation.org

http://www.narha.org/

http://www.horseboyfoundation.org/

http://www.horseboyfoundation.org/

http://www.narha.org/



APIE AUTORIŲ

Rupertas Isaacsonas gimė Londone. Jo motina buvo kilusi iš Pie

tų Afrikos, tėvas —iš Zimbabvės. Pirma Isaacsono knyga „The

Heeling Land“ (išleista „Grove Press“ leidyklos) 2004 metais

buvo geriausia „New York Times“ knyga. Jis gyvena Ostine,Teksase, su žmona Kristina ir sūnumi Rovenu.



turinys

Prologas 7

PIRMA DALIS

1 Septynmetis vaikas 112 Pragaro link 223 Žirgų berniukas 454 Svajonių metas 63

ANTRA DALIS5 Nuotykis prasideda 836 Kalnų ir upių dievai 1017 Brolis mongolas 1188 Į vakarus su lietumi 1379 Nuopuoliai ir pakilimai 157

10 Tėvo klaida 17811 Rovenas įveikia baimę 18912 Mikroautobuso berniukas 20713 Taisome vėjo arklį 22814 Dangaus arklio ežeras 24415 Morono jūros kiaulytės 260



Turinys

TREČIA DALIS16 Į Sibirą 27517 Baltasis kalnų ožys 29418 Aukštyn ir tolyn 30719 Šamanas Šmėkla kalno viršūnėje 32220 Sakalas namuose 33321 Pokalbis su šamanu 35122 Stebuklas prie upės 36823 Keturios minutės ir penkiasdešimt dvi sekundės 383

Epilogas 399

Padėkos 409



Isaacson, Rupert

Is-01 Žirgų berniukas / Rupert Isaacson ; iš anglų kalbos vertė Laimutė Gylienė. - Vilnius : Versus aureus, 2011. - 416 p., [16] iliustr. lap.

ISBN 978-9955-34-309-7Ruperto ir Kristinos sūnus Rovenas —autis tas. Mylintys tėvai - gerai

žinomas žurnalistas ir perspektyvi psichologė - pasiruošę nuversti kalnus, kad padėtų sūnui bent kartkartėmis pasijusti paprastu vaiku ir nors trumpam pažaboti siaubingus priepuolius. Tikra gyvenimo istorija užburia, sukrečia ir leidžia suvokti, ką tėvas iš tiesų gali padaryti dėl savo vaiko. Kelionė į tolimą Mongoliją, elnių augintojai, šamanai, gydūnai, Sibiro platybės - visa tai galop prisideda, kad šešiametis „grįžtų“ į realų pasaulį, bendruomenę.

UDK 821.111(73)-94+616.89-008-053.2(73X092)+615.85:636.1

Rupert IsaacsonŽIRGŲ BERNIUKAS

Redaktorė Ilona Čiužauskaitė Viršelio dailininkas Saulius Bajorinas

Maketuotoja Reda Žuke

Išleido „Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 10, Vilnius LT-01135

[email protected] | www.versus.lt

Spausdino spaustuvė

P R I N T iT

Gamyklos g. 27, LT-96155 Gargždai www.print-it.eu

mailto:[email protected]

http://www.versus.lt/

http://www.print-it.eu/

http://www.print-it.eu/

http://www.versus.lt/

mailto:[email protected]



Zirgu.berniukas.2011.LT - Rupert Isaacson

Documents