· Web viewV-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ nuostatas nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos,

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05801 2019-04-09 2019-04-01 2019-04-01 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-103-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55493-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 1.1.6.2; 1.1.6.3; 2.3.6.4.5.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 10 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 641

straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. trimis mėnesiais, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta ir trečdaliu sumažinta laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir likusia nesumokėta 169 MGL (6365,82 Eur) dydžio bauda ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams ir 169 MGL (6365,82 Eur) dydžio bauda. T. P. taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bei trečdaliu sumažintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant T. P.: bausmės vykdymo atidėjimo metu registruotis darbo biržoje arba dirbti; bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 05.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu; bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 10 d. nutartimi nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. T. P. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 13 d. apie 21.00 val. viešoje vietoje – Kauno rajone, Garliavoje, Mokyklos gatvėje, ties 32-uoju namu, be priežasties įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, būtent: priėjęs prie stovinčio automobilio „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio R. G., atidarė automobilio priekines vairuotojo pusės dureles, jomis kliudė ir apgadino šalia stovinčio automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio L. B., dešinės pusės galinį sparną, po to, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, sugriebė E. G. už striukės ir bandė jį ištraukti iš automobilio, tačiau to padaryti nepavykus ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes pastarasis buvo užsisegęs saugos diržą, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą dešiniu kumščiu sudavė pastarajam į dešinį skruostą, taip sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam E. G.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=73c356c05a1711e98b599e654d7d03a0

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, atidarė galines automobilio „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dureles, jomis kliudė ir apgadino šalia stovinčio automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio L. B., dešinės pusės galinį sparną, po to, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, sugriebė N. J. už drabužių, uždaręs dureles vėl priėjo prie automobilyje sėdinčio E. G., rankomis sugriebęs pastarajam už apatinės rūbų dalies, bandė jį ištraukti iš automobilio, tačiau to padaryti nepavyko ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes pastarasis buvo užsisegęs saugos diržą.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas advokatas Stasys Zabita prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jei būtų pripažinta, kad T. P. veiksmuose visgi yra visi nusikaltimo, nurodyto BK 284 straipsnyje, požymiai, prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo; nesant galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatų, taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiaisiais. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnį (nukrypo nuo bendrųjų teisės principų, kuriais remiantis būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymas); pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas neaptarta galimybė taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmestas prašymas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, taip pat nepagrįstai išplėstas kaltinimas, nurodant perteklines aplinkybes, kurios turėjo būti pašalintos iš aprašomosios dalies.

2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, šias konstitucines pareigas iš esmės pažeidė.

2.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. P. kaltu ir nuteisdamas už vienos iš kelių alternatyvių BK 284 straipsnyje nurodytų veikų padarymą, byloje nustatė veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrindė baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomų įrodytomis pripažintinų nusikalstamos veikos aplinkybių (padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių) yra imperatyvūs – veikos padarymo laikas, vieta ir būdas šioje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomi visada; tikslus baudžiamosios bylos proceso metu nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas yra labai svarbus, nes juo yra grindžiamas veikos kvalifikavimas – tik remiantis tiksliu ir konkrečiu nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymu gali būti įgyvendinama reali teisė į gynybą. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyku esančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. T. P. yra nuteistas pagal BK 284 straipsnį, nurodant netikslias įvykio aplinkybes. Aprašant jo padarytą veiką nurodyta, kad įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, būtent, priėjęs prie stovinčio automobilio „Peugeot“, atidarė automobilio priekines vairuotojo pusės dureles, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais sugriebė E. G. už striukės ir bandė jį ištraukti iš automobilio, to nepavykus padaryti, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą dešiniu kumščiu jam sudavė į dešinį skruostą. Iš nukentėjusiojo pareiškimo ir kitų asmenų, kurie buvo automobilyje, bei liudytojos L. B. nurodytų aplinkybių matyti, kad nė vienas iš jų neparodė, kad nuteistasis būtų smogęs nukentėjusiajam E. G. į skruostą ar plūdęsis necenzūriniais žodžiais, tokių duomenų byloje nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos priešingos įvykio aplinkybės (nors apeliaciniame skunde nuteistasis pažymėjo, kad nesikeikė ir nesmogė, tačiau tai nesvarstyta).

2.5. Atvejai, kai nusikalstama veika aprašoma nekonkrečiai, nurodant perteklines kaltinimo aplinkybes, teismų praktikoje neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir negali būti laikomi apkaltinamuoju nuosprendžiu

nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Toks kaltinimo išplėtimas ir formulavimas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų įrodytomis pripažintų aplinkybių yra neteisėtas, pažeidžiantis kaltinamojo teisę į veiksmingą gynybą nuo pareikšto kaltinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, būdamas nešališkas ir vadovaudamasis BPK 320 straipsniu, privalėjo neatitinkančias tikrovės aplinkybes, tokias kaip „plūsdamasis necenzūriniais žodžiais“ ir „tyčia ne mažiau kaip vieną kartą dešiniu kumščiu sudavė pastarajam į dešinį skruostą“, iš aprašomosios dalies pašalinti.

2.6. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį, ar kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, tarsi skatina daryti išvadą, jog asmens veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Ir priešingai, visuomenės rimties ar tvarkos trikdymas esant asmeniniams ar net savanaudiškiems motyvams gali reikšti, kad tokia veika dar nepasiekė nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo.

2.7. Veiksmais, atliktais 2017 m. spalio 13 d. Kauno r., Garliavoje, ties Mokyklos g. 32 namu, T. P. nesiekė pademonstruoti nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos. Vienintelis tikslas buvo išsiaiškinti su „Peugeot“ vairuotoju E. G. dėl jo netinkamo elgesio kelyje, sukeliant avarinę situaciją, ir jį sudrausminti. T. P. sureagavimas į jaunimo provokuojantį elgesį prieštarauja padoraus elgesio taisyklėms, tačiau tarp jo ir nukentėjusiojo E. G. dominavo asmeninių tarpusavio santykių aiškinimasis dėl nesuprantamo elgesio kelyje. Konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys (vairuotojo elgesys kelyje buvo neadekvatus, pasityčiojantis, nes jis chuliganiškai vairavo ir sukėlė avarinę situaciją). Konfliktas buvo trumpalaikis, jį matę trys liudytojai T. P. pretenzijų neturi. Visiškai atlygino padarytą žalą ir nuoširdžiai nukentėjusiųjų atsiprašė. Atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastį, liudytojų reakciją, jo veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, darytina išvada, kad jo veika nepasiekė tokio pavojingumo, kuris būdingas nusikaltimui, įtvirtintam BK 284 straipsnyje, todėl baudžiamoji byla pagal BK 284 straipsnį turėtų būti nutraukta.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo padarytą veiką, nurodytą BK 284 straipsnyje, galėjo pripažinti mažareikšme ir taikyti BK 37 straipsnį, nes jokių neigiamų pasekmių nekilo, tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio nukentėjusiajam, ir nepasisakė dėl galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Jei būtų nuspręsta, kad nuteistojo veiksmuose yra nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnyje, sudėties požymių, jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį ir pritaikius BK 37 straipsnį.

2.9. Žemesnės instancijos teismų išvados prieštaringos, nes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ateityje nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, ir taikė BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėjo bausmės vykdymą, tačiau apeliaciniame skunde išreiškus reikalavimą taikyti BK 38 straipsnio nuostatas yra nustatomos BK 38 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytos sąlygos, tačiau apeliacinės instancijos teismas preziumavo, kad nuteistasis neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos.

2.10. Baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje nurodytą kitą, švelnesnę, bausmę, bet visais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nurodo ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-361-1073/2017). Teismas BK 75 straipsnį turi taikyti tais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės nuteistajam skirti švelnesnę nei laisvės atėmimo bausmę, tačiau spręsdamas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, esant galimybei skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, taikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo pagal BK 284 straipsnį apeliacinės instancijos teismo turėjo būti pakeistas, skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. T. P. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta įžūliu nuteistojo T. P. elgesiu. Teismas nustatė, kad nuteistasis T. P. įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, akivaizdžiai pažeidė nustatytas elgesio normas, sutrikdė rimtį, sudarydamas nukentėjusiesiems ir

aplinkiniams nesaugios aplinkos įspūdį, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.3.2. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad nuteistojo veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio kyla

baudžiamoji atsakomybė, nes nuteistojo T. P. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas negali būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas. Baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą atskiriamos pagal kaltininko atliktų veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. Byloje nustatyti T. P. veiksmai – fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį E. G., nukentėjusiųjų R. G. ir N. J. bandymas jėga ištraukti iš automobilio, jų tampymas už drabužių, plūdimasis necenzūriniais žodžiais – atitinka įžūlų elgesį, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vieną iš alternatyvių BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo būdų. Tokie veiksmai nenustatyti nei ANK 481 straipsnio 1 dalies, nei nusikaltimo padarymo metu galiojusio 174 straipsnio dispozicijoje ir savo pavojingumu negali būti prilyginti šiame straipsnyje nurodytai veikai. Be to, dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, o administracinė atsakomybė gali būti taikoma, kai dėl viešosios tvarkos pažeidimo tokių padarinių nekyla.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

3.4. Teismas apsvarstė veikos pripažinimo mažareikšme galimybę, tačiau, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes, T. P. atliktų veiksmų pobūdį, tyčią, kilusius padarinius, motyvuotai nusprendė, kad padaryta nusikalstama veika nelaikytina mažareikšme. Taigi, netaikydamas BK 37 straipsnio nuostatų T. P., apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

3.5. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatleisdamas T. P. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje nurodytu pagrindu, t. y. susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir padarė konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad T. P. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad T. P. nagrinėjamoje byloje tyčinį smurtinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už apysunkį nusikaltimą ir neatlikęs Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – 440 MGL dydžio baudos. Per visą laikotarpį iki nusikaltimo nagrinėjamoje byloje padarymo, t. y. daugiau nei ketverius metus, T. P. nedėjo pastangų teismo paskirtai baudai sumokėti, ir nors po nuosprendžio skundžiamoje byloje priėmimo nurodė pradėjęs mokėti baudą dalimis, tačiau šis argumentas pagrįstai neįtikino teismo, kad ateityje nuteistasis daugiau nenusikals.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

6. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei nustatyti, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl abiejų instancijų teismų sprendimuose išdėstytų išvadų

atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 284 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikavę T. P. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė būtinųjų minėtos nusikalstamos veikos požymių – padarinių (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo) ir tiesioginės tyčios (tikslo sukelti minėtus padarinius) bei neatsižvelgė į T. P. elgesio motyvus ir priežastis.

8. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018). Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, smūgį nukentėjusiajam į veidą suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2011). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018). Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).

9. Byloje nustatyta, kad T. P. viešoje vietoje – gatvėje, priėjęs prie automobilio „Peugeot“, kuriame sėdėjo nukentėjusysis E. G. ir jo draugai N. J., J. G., V. N., G. L., atidarinėdamas automobilio dureles stipriai jas plėšė ir įlenkė kito, nukentėjusiajai L. B. priklausančio, šalikelėje stovinčio, automobilio „VW Passat“ dureles, sugriebė E. G. už striukės ir bandė jėga ištraukti iš automobilio, tačiau, nepavykus to padaryti dėl užsegto saugos diržo, tyčia sudavė kumščiu jam į dešinės pusės skruostą, po to įlindo į automobilį ir atidaręs galines vairuotojo pusės dureles bandė iš automobilio ištraukti N. J.. Atidarinėdamas dureles dar kartą stuktelėjo jomis į „VW Passat“, taip apgadindamas minėto automobilio galinį sparną. Nepavykus iš automobilio ištraukti N. J., nuteistasis T. P. uždarė galines dureles ir vėl bandė ištempti iš automobilio E. G.. Visą tą laiką nuteistasis T. P. plūdosi necenzūriniais žodžiais, buvo agresyviai nusiteikęs. Dėl tokio nuteistojo elgesio nukentėjusysis E. G. ir kiti automobilyje „Peugeot“ sėdėję asmenys bei nukentėjusioji L. B., kurios automobilio dureles apgadino T. P., buvo išsigandę ir pasipiktinę. Teismai padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad tokiais įžūliais veiksmais T. P., demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, akivaizdžiai pažeidė nustatytas elgesio normas, sutrikdė visuomenės rimtį. Tai, kad dėl nurodytų nuteistojo T. P. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, patvirtina nuteistojo viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus pro savo buto langą stebėję nukentėjusioji L. B., jos sutuoktinis K. B., kuriems nuteistojo elgesys buvo nepriimtinas ir juos papiktino, bei nukentėjusiojo E. G. vairuojamame automobilyje važiavę keleiviai, kurie dėl šio įvykio išsigando, patyrė neigiamų emocijų. Todėl teismų išvada, kad nuteistojo T. P. įžūliais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, yra pagrįsta. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, T. P. elgesys su nukentėjusiuoju, jį tampant, naudojant fizinį smurtą kitų asmenų akivaizdoje, plūdimasis necenzūriniais žodžiais, turto apgadinimas patvirtina, kad T. P. suprato, jog taip bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai tinkamai vadovavosi suformuluota teismų praktika tokio pobūdžio bylose ir T. P. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

11. Kasatorius teigia, kad T. P. pagal BK 284 straipsnį yra nuteistas nurodant netikslias, perteklines įvykio aplinkybes („plūsdamasis necenzūriniais žodžiais“, „tyčia ne mažiau kaip vieną kartą dešiniu kumščiu sudavė pastarajam į dešinį skruostą“), taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

12. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Konstatuotina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai nagrinėjamoje byloje nepažeisti, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiksliai ir aiškiai išdėstė T. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, atitinkančias visus būtinus BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymius. Nėra pagrindo teigti, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės yra perteklinės, neatskleidžiančios inkriminuoto nusikaltimo sudėties ar nesutampančios su T. P. pareikštu kaltinimu, dėl kurio baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo

13. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismas T. P. padarytą viešosios tvarkos pažeidimą kvalifikavo kaip nusikaltimą, neanalizuodamas, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ir nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės (ANK 481 straipsnio 1 dalies) atribojimo klausimo.

14. Atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. Nei nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas), nei šiuo metu galiojančio ANK 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijoje nenurodyti padariniai, kaip būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis. ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-170-699/2016). Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn.

15. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. P. įvykio metu ne tik apgadino šalia stovintį automobilį, vartojo necenzūrinius žodžius, bandė ištraukti asmenis iš automobilio, bet ir panaudojo fizinį smurtą prieš E. G., sukeldamas jam skausmą, o tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015), t. y. kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos būdų, kuris ANK 481 straipsnio 1 dalyje (ATPK 174 straipsnyje) nėra įtvirtintas. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl T. P. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas (dėl suduoto smūgio nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, nuteistojo T. P. viešoje vietoje atliktus veiksmus matė kiti asmenys, kurie buvo išsigandę ir papiktinti). Taigi T. P. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

16. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo T. P. padarytą veiką, nurodytą BK 284 straipsnyje, galėjo pripažinti mažareikšme ir, taikydamas BK 37 straipsnį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 37 straipsnio nuostatų taikymą, yra pažymėjęs, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018).

18. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti nuteistajam T. P. BK 37 straipsnį, t. y. atleisti jį

nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, yra teisinga. Pagal šio BK straipsnio nuostatas padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumo veika pripažįstama mažareikšme. Tokių aplinkybių šioje byloje teismai nenustatė, jų iš esmės nenurodoma ir kasaciniame skunde. Nei pagal objektyviuosius kriterijus (pvz., nepadaryta reikšminga žala įstatymo saugomoms vertybėms), nei pagal subjektyviuosius (atsižvelgiant į kaltininko tyčios kryptingumą, motyvus ir pan.) sąlygų pripažinti T. P. veiką mažareikšme (BK 37 straipsnis) nėra. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017). Teismai nustatė, kad T. P. įžūliai elgdamasis naudojo fizinę jėgą siekdamas ištraukti nukentėjusįjį E. G. iš automobilio, be to, smurtavo prieš nukentėjusįjį, t. y. sudavė jam smūgį kumščiu į veidą sukeldamas fizinį skausmą, tai atliko viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, vartodamas necenzūrinius žodžius, tokiais savo veiksmais parodydamas aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei realiai sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, todėl T. P. veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

19. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatleido T. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, remdamasis tuo, kad nėra šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos – yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

20. Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2011, 2K-589/2011, 2K-536/2012).

21. Teismų praktikoje konstatuota, kad teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2007, 2K-589/2011). Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-606/2006). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą ir nusprendęs jam netaikyti BK 38 straipsnio, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismo sprendimas netaikyti BK 38 straipsnio neprieštarauja įstatyme įtvirtintai teismų diskrecijos apimčiai ir yra argumentuotas. Iš bylos matyti, kad nuteistasis T. P. viešosios tvarkos pažeidimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už apysunkį nusikaltimą, neatlikęs anksčiau paskirtos bausmės (nesumokėjęs baudos). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neįvykdyta būtinoji BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga (yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų). Vien jau ši aplinkybė neleidžia svarstyti galimybės atleisti T. P. nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnį, nepaisant to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, susitaikė su nukentėjusiaisiais ir atlygino žalą.

22. Teisės taikymo aspektu apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė BK 38 straipsnio nuostatas ir pagrįstai pripažino, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti T. P. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų

23. Kasatorius nurodydamas, kad BPK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje, be laisvės atėmimo, nustatytos ir švelnesnės bausmės (viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas ir areštas), ginčija laisvės atėmimo bausmės skyrimą, atidedant jos vykdymą.

24. Nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo už padarytą veiką taikymo, nėra teisinio pagrindo tenkinti

kasatoriaus prašymo skirti švelnesnę bausmės rūšį, nes pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šiuo atveju teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam T. P., atsižvelgė į neišnykusį jo ankstesnį teistumą už apysunkį nusikaltimą, už kurį paskirtos bausmės yra neatlikęs, baustas administracine tvarka, į tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvimą. Kartu teismas įvertino ir tai, kad T. P. padarytas nusikaltimas įstatymo priskirtas prie nesunkių, nesukėlė sunkių padarinių, jis nedirba, turi išlaikytinių, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atlygino, ir sprendė esant pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo atidedant jos vykdymą. Konstatuoja, kad visos reikšmingos bausmei skirti aplinkybės, nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalyje, yra įvertintos ir bausmė T. P. yra teisinga ir ne per griežta, atitinka bylos medžiagą ir yra paskirta laikantis įstatyme įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS_______________________


2019-05805 2019-04-09 2019-04-01 2019-04-01 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-123-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01759-2010-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.2; 3.3.1.19.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lintera“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lintera“ prašymą dėl baudos skyrimo ir teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo uždarosios akcinės bendrovės „Prof-T“ bankroto byloje, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims L. G., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prof-T“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=826b79a05a1711e98b599e654d7d03a0

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl poveikio priemonių taikymo pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalį ir teisę paduoti atskirąjį skundą, teismui išnagrinėjus tokį prašymą, teismo pareigą motyvuoti sprendimą (nutartį), aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja teismo prašė buvusiam UAB „Prof-T“ vadovui L. G. skirti baudą bei apriboti jo teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas.

3. Pareiškėja nurodė, kad, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutarčiai, buvęs UAB „Prof-T“ vadovas bankroto administratorei neperdavė dokumentų ir turto, susijusių su Baltarusijoje registruota įmone „Techimport“, kurios vienintelė akcininkė buvo UAB „Prof-T“, todėl jam taikytinos poveikio priemonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir 10 straipsnio 14 dalį.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymų dėl baudos skyrimo ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo.

5. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjos teigimu, bankroto administratoriui nebuvo perduoti dokumentai ir turtas, susiję su Baltarusijoje registruota įmone „Techimport“, kurios vienintelė akcininkė buvo UAB „Prof-T“. Teismas nustatė, kad UAB „Prof-T“ 2009 m. gruodžio 1 d. įmonės „Techimport“ akcijas pardavė, kad tiek akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, tiek debitorių sąrašas, kuriame nurodyti akcijas įsigiję asmenys, buvo perduoti bankroto administratoriui, kad asmenys, įsigiję akcijas, atsiskaitė su BUAB „Prof-T“. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog BUAB „Prof-T“ vadovo L. G. veiksmai ar neveikimas buvo akivaizdžiai nesąžiningi, tyčiniai, sąmoningai nukreipti į bankroto procedūrų vilkinimą ar kitokį trukdymą, netenkino pareiškėjos prašymų.

6. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties, nutraukė.

7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 315 straipsnio 2 dalies 2 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

8. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

9. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos kreditoriaus reikalavimas BUAB „Prof-T“ bankroto byloje sudaro tik 0,08 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Nei BUAB „Prof-T“ bankroto administratorius, nei kiti įmonės kreditoriai tokiems pareiškėjos prašymams nepritarė. Taigi pagal šiuo metu galiojančią ĮBĮ redakciją pareiškėja neturi teisės teikti prašymų dėl sankcijų buvusiam juridinio asmens vadovui pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti, ir apeliacinį procesą nutraukė.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

10. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, įsigaliojusią nuo 2016 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo (įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodė, kad minėta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat įstatymui leidėjas nenustatė jokių atgalinio veikimo galios išimčių dėl ĮBĮ 14 straipsnio 10 dalies. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Prof-T“ 2010 m. gruodžio 30 d., o 2012 m. spalio 29 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu taikyti sankcijas įmonės vadovui, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, principu lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) ir kasacinio teismo praktika dėl šio principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; kt.), nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d. Taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu, ir tos materialiosios teisės normos, kurios galiojo teisinių santykių atsiradimo metu. ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis priskirtina materialiosios teisės normoms, todėl pareiškėjos teisei paduoti atskirąjį skundą taikytina ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.

10.2. Pareiškėja buvo pateikusi du prašymus: apriboti įmonės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi 1 punktu ir skirti įmonės vadovui baudą vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu. Apeliacinės instancijos teismas, nuraukdamas apeliacinį procesą, nesprendė ir nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo skirti įmonės vadovui baudą vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui visus dokumentus, šių dokumentų neperduoda arba perduoda ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 10 tūkst. litų (2896,20 Eur) baudą. Dabar galiojančioje šios teisės normos redakcijoje irgi nenustatyta jokių apribojimų kreditoriui kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo priklausomai nuo jo reikalavimų sumos dydžio.

11. Suinteresuotas asmuo L. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Pareiškėja 0,08 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų įsigijo tik iškėlus bankroto bylą ir nuo 2011 m. piktybiškai vilkina BUAB „Prof-T“ bankroto procesą. Siekiant užkirsti kelią kreditoriams piktnaudžiauti ir vilkinti bankroto procesą nuo 2016 m. sausio 1 d. ir buvo pakeista ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis bei susiaurintas asmenų, galinčių kreiptis į teismą dėl tokios sankcijos skyrimo, ratas. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, todėl susiaurinus asmenų, galinčių kreiptis į teismą dėl tokios sankcijos skyrimo, ratą yra palengvinama buvusio įmonės vadovo teisinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą, visiškai pagrįstai vadovavosi aktualia ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakcija.

11.2. Teisės norma, reglamentuojanti subjektų, galinčių bankroto procese teikti prašymus ir skundus, ratą, yra proceso, o ne materialiosios teisės. Atsižvelgdamas į tai, kad taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai apeliacinį procesą nutraukė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ne pareiškėjos 2012 m. spalio 29 d. prašymą, o 2018 m. kovo 9 d. patikslintą prašymą.

11.3. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą kreditoriai neturi teisės kreiptis į teismą dėl baudos vadovui skyrimo. Tuo atveju, kai prašymą dėl kokių nors sankcijų bankrutuojančios įmonės vadovui taikymo gali pateikti kreditoriai, tai expressis verbis yra nurodyta ĮBĮ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl poveikio priemonių taikymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį ir teisę paduoti atskirąjį skundą, teismui išnagrinėjus tokį prašymą, galiojimo laiko atžvilgiu

12. Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006).

13. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 23 punktas).

14. ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas).

15. Kasacinio teismo praktika dėl atgalinio teisės aktų galiojimo civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nuosekli – kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 23 punktas; kt.).

16. Tiek bankroto bylos iškėlimo metu, tiek kreditoriaus kreipimosi į teismą metu galiojo ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija), nustatanti, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

17. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 redakcija), nustatanti, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Pažymėtina, kad 2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 įsigaliojimo nuostatos nenustatė jokių išimčių dėl naujos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakcijos atgalinio veikimo galios (Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis).

18. Nuo 2016 m. sausio 1 d. teisę pateikti prašymą teismui apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu turi tik administratorius arba įmonės kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį tokią teisę turėjo kiekvienas įmonės kreditorius. Taigi nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo susiaurintas subjektų, galinčių kreiptis į teismą, ratas: kreiptis į teismą pagal šią teisės normą turi ne kiekvienas kreditorius, o tik kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, nustatanti subjektų, galinčių kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui, ratą, yra proceso teisės norma, todėl, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant, ar pareiškėja, kaip įmonės kreditorė, galėjo kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, taikytina pareiškėjos kreipimosi į teismą metu galiojusi ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) ir konstatuotina, kad pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui.

20. Sprendžiant, kas gali paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus prašymą taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, turi būti vadovaujamasi atskirojo skundo padavimo metu galiojančiomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų teisę paduoti atskirąjį skundą.

21. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kurio 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi nurodytoje įstatymo normoje įtvirtintas ĮBĮ nuostatų prioritetas kitų įstatymų normų atžvilgiu, vykdant bankroto procedūras (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėja atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties pateikė 2018 m. gegužės 29 d. Pagal tuo metu galiojusius CPK 305, 338 straipsnius atskirąjį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Bankrutuojančios įmonės kreditorius dalyvaujančiu byloje asmeniu tampa nuo nutarties, kuria patvirtinti jo finansiniai reikalavimai, įsiteisėjimo momento ir nuo tada įgyja visas dalyvaujančio byloje asmens teises (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir teisę susipažinti su bylos medžiaga bei apskųsti CPK nustatyta tvarka nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).

23. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (tiek iki 2016 m. sausio 1 d., tiek po 2016 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) reglamentuoja tik asmenų teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemones buvusiam įmonės vadovui ir nereglamentuoja asmenų teisės paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą. Taigi, nagrinėjamu atveju visi byloje dalyvaujantys asmenys, tarp jų ir kreditorius, kuris kreipėsi į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą, nepriklausomai nuo to, kada paduotas atskirasis skundas – iki 2016 m. sausio 1 d. ar po 2016 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreditorius, kuris kreipėsi į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą, ir po 2016 m. sausio 1 d.

24. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad pagal apeliacinio proceso metu galiojančią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies redakciją pareiškėja neturi teisės teikti prašymo dėl poveikio priemonių buvusiam juridinio asmens vadovui taikymo, todėl neturi teisės paduoti atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atmesti prašymą taikyti poveikio priemones buvusiam juridinio asmens vadovui, netinkamai taikė nurodytas proceso teisės normas ir šis pažeidimas lėmė neteisėtos nutarties nutraukti apeliacinį procesą priėmimą.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą (nutartį)

25. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

26. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs,

kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99).

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

28. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė du prašymus: 1) apriboti buvusio įmonės vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį, 2) skirti buvusiam įmonės vadovui baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi abu šiuos prašymus atmetė. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties ir prašė abu prašymus tenkinti (tiek prašymą apriboti buvusio įmonės vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį, tiek prašymą skirti buvusiam įmonės vadovui baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą).

29. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė tik motyvus dėl pareiškėjos prašymo pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį ir nieko nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Pažymėtina, kad, skirtingai negu ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, kuri nuo 2016 m. sausio 1 d. susiaurino asmenų, galinčių kreiptis į teismą su prašymu skirti apribojimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, ratą, apeliacinio proceso metu galiojantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas asmenų, galinčių kreiptis į teismą su prašymu skirti baudą, rato nesusiaurino.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjo prašymo skirti baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra be motyvų ir tai yra šios teismo nutarties absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 338 straipsnį.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nutraukti apeliacinį procesą naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05804 2019-04-09 2019-04-01 2019-04-01 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-115-687/2019 (N)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8042cd405a1711e98b599e654d7d03a0

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25342-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.3.3.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini), dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, antstolei Virginijai Meškauskienei, dėl tėvystės nuginčijimo, sumokėto išlaikymo priteisimo, vykdomųjų raštų panaikinimo; institucija, duodanti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tėvystės nuginčijimą, aiškinimo ir taikymo.2. (duomenys neskelbtini)

Teisėjų kolegija



Dėl tėvystės nuginčijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

3. Remiantis CK 3.149 straipsnio 1 dalimi, duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai (CK 3.150 straipsnio 2 dalis).

4. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo turi būti randama teisinga pusiausvyra tarp asmens, siekiančio nuginčyti tėvystę, šeimos bei visuomenės interesų; būtina įvertinti, ar galimas tėvystės nuginčijimas konkrečiu atveju nepažeis vaiko interesų. Sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/5018, 26 punktas).

5. Atsižvelgiant į būtinumą apsaugoti vaiko interesus ir užtikrinti jo statuso apibrėžtumą, yra nustatyta trumpa ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senatis. CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo,

kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, teikiančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl tėvystės nuginčijimo gali būti atnaujintas, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

6. Svarbios priežastys yra vertinamoji aplinkybė, todėl būtina nustatyti ne tik jų objektyvų egzistavimą, bet ir asmens, kuris dėl šių priežasčių laiku nesikreipė į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, subjektyvų požiūrį į šias aplinkybes ir jų svarbą.

7. Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Ginčuose dėl vaiko kilmės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio aspektu susiduria keli svarbūs interesai – vaiko, tėvystės nuginčijimo siekiančio asmens, spėjamo vaiko tėvo, vaiko motinos, tarp kurių būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą.

8. Šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko tokią tėvystės nuginčijimo siekiančio asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo pagrįstumo įvertinimo schemą: teisės į privataus gyvenimo gerbimą suvaržymas turi būti atliktas pagal įstatymą, jis turi turėti teisėtą tikslą (pvz., užtikrinti teisinį tikrumą (apibrėžtumą), šeiminių santykių saugumą ar pan.), ribojimas taip pat turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje – reikia pateikti svarbias ir pakankamas priežastis (motyvus) suvaržymui pagrįsti (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 18 d. sprendimą byloje A. L. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28609/08, par. 61–68, kuriuo konstatuota, kad Konvencijos požiūriu pareiškėjas pagrįstai neturėjo galimybės nuginčyti paties pripažintą vaiko tėvystę (pareiškėjas aiškiai žinojo, kad jis gali būti ne tėvas), vėliau moksliniams įrodymams patvirtinus, kad jis nėra vaiko tėvas, ir nesant aiškios galimybės nustatyti biologinį tėvą; šio pobūdžio bylose apsvarstymas to, kas atitiktų geriausius vaiko interesus, turi esminę reikšmę; geriausi vaiko interesai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo, gali nusverti tėvų interesus).

9. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad vaiko, o ne pareiškėjų, siekiančių nuginčyti tėvystę, interesų pirmumas vyrauja situacijose, kai pareiškėjai nesiima veiksmų atitinkamam procesui laiku inicijuoti, aiškiai žinodami arba turėdami pagrindą abejoti dėl savo tėvystės nuo pat vaiko gimimo, vaikams gresia materialinio išlaikymo netekimas, nėra aiški galimybė nustatyti biologinį tėvą, vaikai pareiškėjus laiko tikraisiais tėvais ir dėl to galimas tėvystės nuginčijimas vaikams gali sukelti neigiamas psichologines pasekmes ir pan. (žr., pvz., EŽTT 1999 m. spalio 19 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Yildirim prieš Austriją, peticijos Nr. 34308/96; 2007 m. sausio 8 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Patrik KNAKAL prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39277/06; 2014 m. vasario 18 d. sprendimą byloje A. L. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28609/08; kt.). Tokios praktikos laikomasi ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2010).

10. Be to, EŽTT jurisprudencijoje svarbia aplinkybe laikoma tai, ar, atmetus reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo pagal pareiškėjų reikalavimą, vėliau pats vaikas, sulaukęs pilnametystės, turės galimybę ją nuginčyti pagal nacionalinės teisės normas (žr. EŽTT 2014 m. vasario 18 d. sprendimą byloje A. L. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28609/08). Kita vertus, EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tam tikrose situacijose poreikis ginti vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus gali būti laikomas pakankamai svarbiu, pateisinančiu vaiko ir jo socialinių tėvų teisės į pagarbą jų privačiam ir šeimos gyvenimui apribojimą (žr. EŽTT 2016 m. sausio 14 d. sprendimą byloje Mandet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30955/12).

11. Apibendrindama pirmiau nurodytą EŽTT praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens, kuris nėra biologinis vaiko tėvas, bet vaiko gimimo liudijime įrašytas kaip tėvas, reikalavimas dėl tėvystės nuginčijimo gali būti atmestas, tokiu būdu apribojant tokio asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis), tik pagal įstatymą ir tik siekiant teisėto tikslo (kuriuo pripažįstama konkrečių vaiko interesų apsauga), o pats reikalavimo atmetimas, kuriuo apribojamos tokio asmens teisės, turi būti proporcingas siekiamam tikslui.

12. Sprendžiant teisių apribojimo proporcingumo klausimą, be kita ko, gali būti reikšminga tai, kokiu būdu buvo patvirtinta byloje ginčijama tėvystė (įstatyme įtvirtintos prezumpcijos pagrindu, savanorišku pripažinimu ar teismo sprendimu), ar ieškovas ėmėsi veiksmų atitinkamam procesui laiku inicijuoti, kada jam tapo žinoma apie tai, kad jis nėra biologinis vaiko tėvas, ar kyla grėsmė vaikui, nuginčijus tėvystę, dėl to patirti neigiamų psichologinių išgyvenimų, netekti materialinio išlaikymo, ar yra galimybė nustatyti biologinį vaiko tėvą ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, iš kurių visumos sprendžiama, kokia yra teisinga susiduriančių interesų (vaiko interesų ir ieškovo teisės į privataus gyvenimo gerbimą) pusiausvyra konkrečiu atveju.

13. Ieškovas tėvystę patvirtino savanorišku pripažinimu. CK 3.142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vyras, laikantis

save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos notaro patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo. Tėvystės pripažinimo sąlygos nustatytos CK 3.141 straipsnyje, o šio straipsnio 1 dalis nurodo, kad kai vaiko gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą, tėvystė gali būti pripažįstama pagal asmens, laikančio save vaiko tėvu, pareiškimą.

14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad vaikas, dėl kurio tėvystės nuginčijimo sprendžiamas ginčas, yra gimęs (duomenys neskelbtini) nesusituokusiems tėvams, minėta, ieškovas tėvystę patvirtino savanorišku pripažinimu. Byloje taip pat nustatyta, kad dar iki vaiko gimimo ieškovas galėjo žinoti aplinkybes, leidžiančias manyti, jog jis galimai nėra biologinis vaiko tėvas. Prie tokios išvados teismai priėjo remdamiesi ieškovo paaiškinimais, duotais teismui, vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojams (kad kai jis 2001–2002 m. artimai draugavo su atsakove, ji tuo pat metu bendravo ir su kitu asmeniu, kuris taip pat galėtų būti vaiko tėvas; kad ieškovas socialiniam darbuotojui nurodė tas pačias aplinkybes, jog jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (iki vaiko gimimo ir po to), turėjo abejonių dėl to, ar jis yra vaiko tėvas; apie tai, kad jis galimai nėra biologinis vaiko tėvas, jam pasakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos 2012 metais, kai buvo sprendžiamas globos ir bendravimo su vaiku klausimai, ir kt.).

15. Remdamiesi bylos įrodymų visuma, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad nustatytos faktinės aplinkybės sudarė ieškovui pagrindą abejoti vaiko tėvyste, tačiau ieškinį teismui dėl tėvystės nuginčijimo jis pateikė praleidęs daugiau nei 10 metų po vaiko gimimo (2016 m. liepos 19 d.). Teismai vertino, kad ieškovo kreipimasis dėl DNR tyrimo nepatvirtina senaties termino eigos pradžios, o tik įrodo, kad ieškovas šiais veiksmais pradėjo rinkti įrodymus dėl tėvystės patvirtinimo ar paneigimo. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų išvadą, kad ieškovas praleido įstatyme nustatytą terminą tėvystei ginčyti, kasacinio skundo argumentais ji nepaneigiama.

16. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, kad, pasibaigus tėvystės nuginčijimo senaties terminui, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas vaiko interesams nei asmens interesui paneigti savo tėvystę (žr. 1996 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Yildirim prieš Austriją, peticijos Nr. 34308/96).

17. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tėvystė yra teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, todėl nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę santykiai tarp vaiko ir tėvo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju yra svarbu įvertinti ne tik vaiko santykį su tėvu, bet ir tėvo santykį su vaiku, jo požiūrį į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007).

18. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai vertino ieškovo santykius su dukterimi ir nepagrįstai sprendė, kad tarp tėvo ir dukters užsimezgė stiprus socialinis ryšys. Teismai turėjo vertinti bendravimo dažnumą, galimybes per tokį mažą laiko tarpą susidaryti tvirtiems socialiniams ryšiams. Po DNR tyrimų ieškovas daugiau su dukterimi nebendravo.

19. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi bylos duomenimis (ieškovo, atsakovės, vaiko, rūpintojos, vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojų paaiškinimais, šios institucijos teiktomis išvadomis, liudytojų parodymais), priėjo prie išvados, kad tarp ieškovo ir vaiko yra susiklostęs artimas socialinis ryšys (po vaiko gimimo ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) palaikė santykius su vaiko motina atsakove (duomenys neskelbtini) ir, nors kartu negyveno, rūpinosi vaiku; (duomenys neskelbtini) ieškovas pripažino tėvystę savanorišku pareiškimu; vaiko teisių apsaugos institucijos buities tyrimo aktai bei išvados taip pat patvirtina, kad ieškovas vėliau nuo (duomenys neskelbtini) dalyvavo sprendžiant vaiko auklėjimo klausimus, aktyviai gynė savo kaip tėvo teisę bendrauti su vaiku – inicijavo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą, dažnai susitikdavo su dukterimi, pasiimdavo ją vasaros atostogų metu, siekė palaikyti gerus santykius, laikė mergaitę savo vaiku, o mergaitė jį – tėvu, mokėjo išlaikymą dukteriai (iš ieškovo darbo užmokesčio buvo išskaitomas išlaikymas vaikui, ieškovas sumokėjo (duomenys neskelbtini) 8000 Eur išlaikymo vaikui įsiskolinimą ir kt.). Teismų konstatuota, kad (duomenys neskelbtini), duodama parodymus teisme, patvirtino, jog ieškovą laiko savo tėvu, jos nuomone, tokie santykiai su tėvu, nors ir nebūtų tokie pat, tačiau galėtų tęstis ir toliau. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) nereiškė noro pažinti biologinį tėvą, nurodė, kad nei ji, nei jos motina nežino, kas yra jos biologinis tėvas.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai, jog tarp vaiko ir tėvo nesusiklostė emocinis vaiko ir tėvo ryšys, nelaikytini pagrįstais. Teismų išvados, jog ieškovas siekė įgyvendinti tėvystės teises ir palaikyti artimą ryšį su dukterimi, kad duktė taip pat siekia šio ryšio su tėvu ir kt., yra pagrįstos bylos duomenimis ir teismų prie jų prieita nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje teismų nustatyti teisiškai reikšmingi faktai būtini sprendžiant šalių ginčą ir taikant materialiosios teisės normas reglamentuojant šį ginčą, taip pat nėra pagrindo manyti, kad materialiosios teisės normos taikytos netinkamai.

21. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėjo prie išvados, kad ieškovo tėvystės nuginčijimas vaikui neatitiktų geriausių vaiko interesų apsaugos. Tokią išvadą teismai priėjo atsižvelgdami į tai, kad ieškovą ir vaiką siejo socialinis ir emocinis ryšys, kad ieškovas vykdė tėvo pareigas vaikui, aktyviai gynė savo, kaip tėvo, bendravimo teisę su vaiku – inicijavo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą, siekė su dukterimi palaikyti gerus santykius, o tėvystės nuginčijimo siekia dėl finansinių motyvų ir kt.

22. Teismai, spręsdami dėl tėvystės nuginčijimo, atsižvelgė į tai, kad vaiko biologinio tėvo nustatymas yra neaiškus, nes nei vaiko motina, nei rūpintoja nedėjo jokių pastangų nustatyti biologinį vaiko tėvą, o to siekė tik ieškovas, remdamasis galimai asmeniniais, materialiniais sumetimais, todėl sutiktina su teismų išvadomis, kad tenkinus ieškinį vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo. Teismai, atsižvelgdami į bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos požiūriu, pagrįstai konstatavo, kad tėvystės nuginčijimas neatitiktų geriausių vaiko interesų.

23. Kasaciniame skunde ieškovas taip pat kelia iš Konvencijos 8 straipsnio kylančios vaiko teisės žinoti savo kilmę užtikrinimo klausimus.

24. EŽTT vertinimu, teisė į tapatybę, iš kurios kyla teisė žinoti savo kilmę, yra sudėtinė privataus gyvenimo sąvokos dalis. Vadovaujantis EŽTT praktika, privataus gyvenimo gerbimas reikalauja, kad kiekvienas asmuo galėtų nustatyti savo kaip atskiro žmogaus identiškumą apibūdinančius faktus. Todėl teisė į privataus gyvenimo gerbimą taip pat apima asmens teisę gauti informaciją apie svarbius tapatybei aspektus, tokius kaip biologinių tėvų ir kitų šeimos narių tapatybė. Šiame kontekste svarbi asmens galimybė ne tik žinoti savo kilmę, bet ir teisiškai ją pripažinti.

25. EŽTT yra konstatavęs, kad asmenys, bandantys nustatyti savo kilmę, turi gyvybiškai svarbų Konvencijos apsaugotą interesą gauti informaciją, reikalingą tiesai, susijusiai su asmenine tapatybe, nustatyti, o tokios informacijos žinojimas yra labai svarbus asmenybės formavimuisi (žr. 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Jäggi prieš Šveicariją, peticijos Nr. 58757/00; 2003 m. vasario 13 d. sprendimą byloje Odievre prieš Prancūziją, peticijos Nr. 42326/98;).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra EŽTT praktikos, kai tariamo tėvo reikalavimas nuginčyti tėvystę vaikui būtų vertinamas vaiko teisės žinoti savo kilmę kontekste. EŽTT praktikos duomenimis, tėvystės nustatymo (nuginčijimo) bylose vaiko teisė žinoti savo kilmę paprastai vertinama tokiais atvejais, kai dėl tėvystės nustatymo teismo sprendimu kreipiasi pats vaikas ir (arba) jo motina arba kai vyras, laikantis save biologiniu vaiko, kurio tėvystė nustatyta kitam vyrui, tėvu, siekia nuginčyti įregistruotą tėvystę ir pripažinti savąją (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje L. D. ir P. K. prieš Bulgariją, peticijų Nr. 7949/11 ir Nr. 45522/13; 2016 m. sausio 14 d. sprendimą byloje Mandet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30955/12).

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesutiktina su ieškovo teiginiais, kad teismai, atmesdami ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, pažeidė vaiko teisę žinoti savo kilmę.

28. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktika, kuria remiasi ieškovas, pagrįsdamas savo argumentus dėl vaiko teisės žinoti savo kilmę pažeidimo, t. y. 2002 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Mikulic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53176/99, 2005 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Znamenskaya prieš Rusiją, peticijos Nr. 77785/01, yra nesusijusi su EŽTT formuojama praktika tėvystės nuginčijimo bylose, kai tariamas tėvas, remdamasis biologiniais įrodymais, siekia nuginčyti jam nustatytą tėvystę.

29. Tuo tarpu EŽTT 2014 m. vasario 18 d. sprendime byloje A. L. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28609/08, kuriuo taip pat remiasi ieškovas kasaciniame skunde, net nenagrinėja teisės žinoti savo kilmę aspekto, be to, šioje byloje EŽTT nenustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo dėl to, kad nacionaliniai teismai, remdamiesi geriausiais vaiko interesais, atmetė pareiškėjo reikalavimą nuginčyti tėvystę, remiantis biologiniais įrodymais. Taigi kasaciniame skunde nurodoma EŽTT praktika ne tik nepatvirtina, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino vaiko teisę žinoti savo kilmę, bet ir parodo, kad vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vertinama kitokio pobūdžio bylose.

30. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu 2018 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018 ir 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/2018 kasacinis teismas išaiškino, kad tėvystės nuginčijimo bylose, nesant pareikšto reikalavimo dėl tėvystės nustatymo, tačiau esant pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti spėjamo biologinio tėvo tapatybę, vaiko motina, o jai to nedarant – valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali pareikšti jam reikalavimą dėl tėvystės nustatymo. Kasacinis teismas nurodė, kad tokias priemones teismai turi taikyti visada, išskyrus atvejus, jei byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog tai prieštarautų vaiko interesams, todėl teismas tokių priemonių neturi taikyti. Pažymėtina, kad nurodytose bylose kasacinis teismas, atsižvelgdamas į individualias bylų aplinkybes ir geriausius vaiko interesus, nustatė, jog teismai pagrįstai šių priemonių netaikė.

31. Nagrinėjamos bylos atveju dėl kasacinio skundo argumentų, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nebuvo

aktyvūs ir nesiėmė procesinių priemonių, skirtų biologiniam vaiko tėvui nustatyti, teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į byloje konstatuotas aplinkybes dėl vaiko ir tėvo ryšio bei nesant vaiko siekio nustatyti biologinį tėvą, o biologinio tėvo nustatymas yra apsunkintas (motina nežino vaiko tėvo, dėl ieškovo tėvystės sąžiningai klydo ir pan.), nėra pagrindo konstatuoti, kad yra pažeisti geriausi vaiko interesai. Šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

32. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos medžiagos neviešumo

33. Pagal CPK 10 straipsnio 1 dalį visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis (2 dalis).

34. Nagrinėjamos bylos medžiaga nėra CPK 10 straipsnyje nustatyta tvarka pripažinta nevieša. Toks prašymas byloje dalyvaujančių asmenų nebuvo reikštas, teismai savo iniciatyva nesprendė dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša.

35. Nagrinėjamoje byloje buvo ginčijama tėvystė, yra pateikti su nepilnamečio vaiko ir ieškovo asmenimis susiję duomenys, taip pat duomenys, susiję su jų privačiu gyvenimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra didelė tikimybė, jog byloje ir šioje nutartyje pateikti duomenys taps žinomi asmenims, turintiems sąsajų su nepilnamečio vaiko ir ieškovo asmenimis ar jų privačiu gyvenimu. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas pripažinti visą šios bylos medžiagą nevieša.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 13,94 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkinamas, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

37. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2019 m. sausio 29 d. sprendimu suteikė atsakovei antrinę teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Šios tarnybos 2019 m. vasario 28 d. pažyma patvirtina, kad, teikiant ieškovei antrinę teisinę pagalbą (rengiant atsakovės pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą), kasaciniame teisme patirta 123,50 Eur išlaidų. Atsiliepimą į kasacinį skundą teikusiam trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. sausio 10 d. sprendimu taip pat buvo suteikta antrinė teisinė pagalba rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Šios tarnybos 2019 m. sausio 30 d. pažyma patvirtina, kad, teikiant trečiajam asmeniui antrinę teisinę pagalbą, kasaciniame teisme patirta 305,50 Eur išlaidų. Ieškovo kasacinis skundas netenkinamas, todėl jam tenka pareiga padengti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, sumokant į valstybės biudžetą 429 Eur šių išlaidų atlyginimą (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

(duomenys neskelbtini) apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo (duomenys neskelbtini) valstybei 429 (keturis šimtus dvidešimt devynis) Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.

Priteisti iš ieškovo (duomenys neskelbtini) valstybei 13,94 Eur (trylika Eur 94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto

pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.Pripažinti visą bylos medžiagą nevieša.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-23-942/2019Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00486-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.3; 21.9.1; 21.10.1; 21.10.2; 21.10.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio apskrities VPK) 2018 m. liepos 9 d. nutarimu V. D. nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį 75 Eur bauda už tai, kad 2018 m. balandžio 26 d. 10.28 val. Panevėžyje, ties Ramygalos g. 114 esančiu namu, vairuodamas automobilį „Citroen C5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 20 punkto reikalavimus.

2. Panevėžio apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka rengdamasis nagrinėti administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. skundą dėl Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimo, 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną V. D. pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį nutraukė kaip nepadariusiam veikos, turinčios šio administracinio nusižengimo požymių.

3. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutarimu, iš dalies patenkinus Panevėžio apskrities VPK apeliacinį skundą, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas panaikintas ir paliktas galioti be pakeitimų Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimas, o V. D. skundas atmestas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ae89a205ae011e98b599e654d7d03a0

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas prašo apylinkės ir apygardos teismų nutarimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Teismai, priimdami nutarimus jo administracinio nusižengimo byloje, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus. Teismai nesilaikė ANK 630 straipsnyje įtvirtintos žodinio administracinių bylų nagrinėjimo teisme tvarkos ir taip kartu pažeidė ANK 567, 569 straipsnių nuostatas, nes neišnagrinėjo ir teismo posėdyje tiesiogiai neištyrė reikšmingų bylai aplinkybių ir tai nulėmė netinkamą ANK 417 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą.

5.2. Vairuodamas automobilį jis mobiliojo ryšio priemone nutarime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nesinaudojo ir tai neginčijamai patvirtina administracinio nusižengimo byloje esantys ir apylinkės teismo nutarime išsamiai išanalizuoti įrodymai. Pagal ANK 569 straipsnį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, o ANK 630 straipsnyje nurodyta, kad apylinkės teismas administracinio nusižengimo bylą išnagrinėja žodinio nagrinėjimo tvarka: išklausomi institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, atstovas, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis, specialistai, ekspertai, liudytojai, žodžiu paskelbiama bylos medžiaga, kuri pateikta posėdžio metu ir su kuria iki teismo posėdžio nebuvo susipažinę administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujantys asmenys. Tik tuo atveju, kai į teismo posėdį neatvyksta nė vienas administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujantis asmuo, jeigu apie teismo posėdžio vietą ir laiką administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nukentėjusiajam ir institucijai, kurios pareigūnas atliko tyrimą, buvo tinkamai pranešta, teisėjui nutarus administracinio nusižengimo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, taip pat kai asmuo pripažįsta kaltę ir atskiru pareiškimu to prašo, bylos nagrinėjimas vyksta rašytinio proceso tvarka. Šiuo atveju proceso dalyviams apylinkės teismas pranešė apie jo skundo administracinio nusižengimo byloje nagrinėjimą teismo posėdyje 2018 m. rugpjūčio 28 d., tačiau 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu administracinio nusižengimo teiseną nutraukė ir bylos iš esmės nenagrinėjo.

5.3. Nepaisant to, kad apylinkės teismo nutarimą dėl jo neteisėtumo apeliacine tvarka skundė institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, ir prašė jo (pareiškėjo) skundą dėl ne teismo tvarka 2018 m. liepos 9 d. priimto nutarimo perduoti nagrinėti apylinkės teismui, apygardos teismas, iš esmės nepatikrinęs priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo, priėmė netikėtą sprendimą, kurio net neprašė apeliantas, – panaikino apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą ir paliko galioti be pakeitimų Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimą.

5.4. Taigi jo skundas dėl Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimo, iš esmės pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias skundų dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimą, teisme liko neišnagrinėtas. Neišnagrinėjus jo skundo teisme ir nesudarius galimybės teikti procese įrodymus, žinoti ir komentuoti visus įrodymus ir pastabas prieš jį, nebuvo sudarytos ir rungimosi galimybės. Taip buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti ne tik galimybę pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Niderost-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktas; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktas; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktas). EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (2006 vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan ir Angelova prieš Bulgariją, Nr. 44624/98, 42 punktas; 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Cliniąue dės Acacias ir kt. prieš Prancūziją, peticijų Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01, 65407/01, 38 punktas).

5.5. Apygardos teismui priėmus 2018 m. rugsėjo 24 d. nutarimą buvo pažeistas ir ANK 652 straipsnio 2 dalyje

įtvirtintas draudimas pabloginti asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Institucija prašė bylą perduoti nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, todėl sprendimas atmesti jo (pareiškėjo) skundą jo neišnagrinėjus ir palikti galioti pirmiau paskirtą nuobaudą jam buvo visiškai netikėtas.

5.6. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be to, kad bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos teisme ir įrodymai nebuvo tiesiogiai ištirti ir įvertinti, apygardos teismas neteisingai aiškino ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo požymį – draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, nesilaikymą. Apygardos teismo nutarime policijos pareigūnų įvardytas pažeidimo padarymo faktas ir būdas, t. y. kad jis, vairuodamas transporto priemonę, dešine ranka laikė mobiliojo ryšio telefoną, pripažinti visiškai pagrįstais. Tuo tarpu administracinė atsakomybė pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį kyla už naudojimąsi mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis. Pažymėtina, kad lietuvių kalbos žodynai žodžio „naudoti“ reikšmę apibrėžia kaip vartojimą patiriant naudą, vartojimą kaip priemonę, įrankį kokiam nors tikslui. Civilinėje teisėje turto naudojimas įvardijamas kaip naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti. Taigi apygardos teismas nepagrįstai per plačiai aiškino naudojimosi mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis sąvoką.

6. Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininkas, atliekantis tarnybos viršininko funkcijas, Einis Kudžma atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. prašymą su pareiškėjo prašymu panaikinti apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutarimą nesutinka. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Apygardos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas bylai aplinkybes.

6.2. Apygardos teismas motyvuotai patikimais pripažino administracinėn atsakomybėn traukiamą V. D. kaltinančius duomenis įrodymais, kurie neabejotinai patvirtino, jog jis padarė ANK 417 straipsnio 3 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. prašymas tenkintinas.

Dėl ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 627 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies, 639 straipsnio, 640 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 642 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų

8. Pareiškėjas, prašydamas apylinkės ir apygardos teismų nutarimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, nurodo, kad jo skundas dėl Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimo, iš esmės pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias skundų dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimą, teisme liko neišnagrinėtas. Taigi, nors prašyme tiesiogiai ir nenurodoma, šioje administracinio nusižengimo byloje iš esmės kyla klausimas dėl ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 627 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies, 639 straipsnio, 640 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 642 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi.

9. Minėta, kad Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimu V. D. nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį 75 Eur bauda.

10. Iš bylos matyti, kad Panevėžio apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka rengdamasis nagrinėti administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. priimtą skundą dėl pirmiau nurodyto Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimo, vadovaudamasis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 627 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 639 straipsniu, 640 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną V. D. pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį nutraukė kaip nepadariusiam veikos, turinčios šio administracinio nusižengimo požymių.

11. Panevėžio apylinkės teismas, motyvuodamas tokį savo procesinį sprendimą, nurodė, kad:11.1. ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o

pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių;11.2. ANK 639 straipsnyje įtvirtinta, kad skundams dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų

bylose nagrinėti taikomos šio kodekso XXXV skyriaus nuostatos, jeigu kitaip nenustatyta šiame skyriuje;11.3. ANK XXXV skyriaus 627 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, rengdamasis nagrinėti administracinio

nusižengimo bylą, teismas išnagrinėja ir išsprendžia, ar nėra ANK 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių

administracinio nusižengimo teisena negalima;11.4. ANK 640 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad priėmęs skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo

administracinio nusižengimo byloje apylinkės teismas atlieka kitus veiksmus, reikalingus rengiantis nagrinėti bylą.12. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutarimu, iš dalies patenkinus Panevėžio apskrities VPK

apeliacinį skundą, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas panaikintas ir paliktas galioti be pakeitimų Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimas, o V. D. skundas dėl Panevėžio apskrities VPK 2018 m. liepos 9 d. nutarimo atmestas.

13. Panevėžio apygardos teismas, atsakydamas į Panevėžio apskrities VPK apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo apylinkės teisme bylos pasirengimo stadijoje, nurodė, kad:

13.1. ANK 640 straipsnio 1 dalyje nustatyta, ką pasirengimo teisme nagrinėti bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje stadijoje privalo išnagrinėti apylinkės teismas. Būtinų atlikti veiksmų sąrašas nėra baigtinis, kadangi ANK 640 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apylinkės teismas, priėmęs skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, atlieka kitus veiksmus, reikalingus bylai nagrinėti;

13.2. ANK 639 straipsnyje nustatyta, kad skundams dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėti taikomos šio kodekso XXXV skyriaus (ANK 627–638 straipsniai) nuostatos, jeigu nėra nustatyta kitaip. ANK 627 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, kuriuos išsprendžia teismas, rengdamasis nagrinėti administracinio nusižengimo bylą. Pagal ANK 627 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas, rengdamasis nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, nustato, ar nėra ANK 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių administracinio nusižengimo teisena negalima. O ANK 627 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ANK 591 straipsnyje nurodytais atvejais teismas nutraukia administracinio nusižengimo teiseną nutarimu.

14. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, apygardos teismas pažymėjo, kad pagal „pateiktą teisinį reguliavimą <…> ANK suteikia teismui teisę, pasirengimo teisme nagrinėti administracinio nusižengimo bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo stadijoje, nutarimu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, nustačius nors vieną iš ANK 591 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, dėl kurių administracinių nusižengimų teisena yra negalima“, ir konstatavo, kad apylinkės teismas, nutarimu nutraukdamas V. D. administracinio nusižengimo teiseną, remdamasis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybe, proceso teisės normų pažeidimo nepadarė.

15. Taigi, kaip matyti, procesinis sprendimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną bylos pasirengimo stadijoje grindžiamas ANK 639 straipsnio ir 640 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kurios, apylinkės ir apygardos teismų nuomone, leidžia vadovautis ANK 627 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies nuostatomis ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną ANK 591 straipsnio pagrindu bylos pasirengimo stadijoje.

16. ANK XXXVI skyriuje, reglamentuojančiame skundų dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo ypatumus, 639 straipsnyje nurodyta, kad skundams dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėti taikomos ANK XXXV skyriaus („Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme“) nuostatos, jeigu kitaip nenustatyta šiame, ANK XXXVI, skyriuje.

17. Pagal ANK 640 straipsnio, įtvirtinto ANK XXXVI skyriuje ir reglamentuojančio pasirengimą nagrinėti bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, 1 dalį apylinkės teismas, priėmęs skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, išsprendžia šiuos būtinus pasirengimo teisme nagrinėti bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje klausimus: išsiunčia ANK 621 straipsnyje nurodytiems asmenims ir nutarimą ne teismo tvarka priėmusiai institucijai skundo, prireikus ir jo priedų, kopijas (nuorašus), nustato terminą, per kurį nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija (pareigūnas) privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į skundą. Nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija privalo pateikti atsiliepimą į skundą tokios formos, kokios pageidauja skundą padavęs asmuo, o jeigu jis pageidavimo dėl procesinių dokumentų formos nepareiškė – tokios formos, kokios buvo paduotas skundas; šalių prašymu arba savo iniciatyva išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti; nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo; atlieka kitus veiksmus, reikalingus rengiantis nagrinėti bylą.

18. Taigi ANK XXXVI skyriuje įtvirtintame 640 straipsnyje yra reglamentuotas pasirengimas nagrinėti bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje ir šio ANK straipsnio 1 dalyje išvardyti konkretūs veiksmai, kuriuos teismas turi atlikti rengdamasis nagrinėti bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, tarp kurių toks veiksmas, kaip klausimo dėl ANK 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių administracinio nusižengimo teisena negalima, buvimo išsprendimas ir galimybė teismui nutraukti

administracinio nusižengimo bylą ANK 591 straipsnio pagrindu, nėra nurodytas. Kartu nagrinėjamų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tame pačiame ANK skyriuje įtvirtintą 641 straipsnį, kuriame nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir 642 straipsnį, pagal kurį, išnagrinėjęs bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, apylinkės teismas priima vieną šio ANK straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytų sprendimų, tarp jų ir sprendimą panaikinti nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Vadinasi, nors ANK 640 straipsnio 1 dalyje nurodytas veiksmų sąrašas nėra baigtinis, sistemiškai aiškinant, ANK 640 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata atlieka kitus veiksmus, reikalingus rengiantis nagrinėti bylą sietina su formalių veiksmų (pvz., prašymų išsprendimas), reikalingų rengiantis nagrinėti bylą, atlikimu, o ne su ne teismo tvarka priimto nutarimo pagrįstumo patikrinimu.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam pirmiau nurodytam teisiniam reguliavimui, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 627 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 639 straipsniu, 640 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir rašytinio proceso tvarka rengdamasis nagrinėti administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. priimtą skundą dėl Panevėžio apskrities VPK nutarimo administracinę teiseną jam nutraukė kaip nepadariusiam veikos, turinčios ANK 417 straipsnio 3 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymių. O apygardos teismas, neteisingai ANK XXXVI skyriuje įtvirtintą 640 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą atlieka kitus veiksmus, reikalingus rengiantis nagrinėti bylą iš esmės išaiškinęs kaip leidžiančią vadovautis ANK 639 straipsnio nuostata, kad skundams dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėti taikomos ANK XXXV skyriaus („Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme“) nuostatos, jeigu kitaip nenustatyta ANK XXXVI skyriuje, ir atitinkamai ANK XXXV skyriuje įtvirtintomis 627 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies nuostatomis ir administracinio nusižengimo teiseną asmeniui nutraukti pasirengimo nagrinėti bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo stadijoje, tokį apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą nepagrįstai pripažino teisėtu.

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiau nurodytus apylinkės ir apygardos teismų padarytus proceso teisės pažeidimus pripažįsta esminiais. Dėl to apylinkės ir apygardos teismų nutarimai naikintini ir administracinio nusižengimo byla perduotina nagrinėti apylinkės teismui.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų

21. Pareiškėjas prašyme nurodo ir tai, kad: teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 417 straipsnio 3 dalį; nagrinėjant jo administracinio nusižengimo bylą buvo nesilaikyta ANK 630 straipsnyje įtvirtintos žodinio administracinių bylų nagrinėjimo teisme tvarkos, taip pat ANK 567, 569 straipsnių nuostatų, nes nebuvo išnagrinėtos ir teismo posėdyje tiesiogiai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės; pažeistas ANK 652 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas pabloginti asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

22. Šioje nutartyje konstatuota, kad dėl padarytų esminių proceso teisės pažeidimų apylinkės ir apygardos teismo nutarimai naikintini ir V. D. administracinio nusižengimo byla perduotina nagrinėti apylinkės teismui.

23. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai, nebelieka teisinio pagrindo analizuoti pirmiau nurodytų pareiškėjo argumentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutarimus ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apylinkės teismui.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

AURELIJUS GUTAUSKAS

_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-157-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01406-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.6 (S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ bankroto byloje pagal ieškovo G. K. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, tretieji asmenys bendrovė „Froslev Trae A/S“, A. R., AB SEB bankas, UAB „Rekovera“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių kasatorės teisę atsisakyti kasacinio skundo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 349 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas G. K. teismo prašė pripažinti negaliojančiu bankrutuojančios UAB „GKF“ 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto protokole Nr. 2 darbotvarkės 2 klausimu priimtą nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta bankroto administratorės veiklos ataskaita; pripažinti negaliojančia 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto protokole Nr. 2 darbotvarkės 3 klausimu priimtą nutarimo dalį, kuria nutarta išskaičiuoti iš AB „Luminor Bank“ ir AB SEB banko nusirašytų lėšų pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) nuostatas proporcingai tenkančią apmokėti bankroto administravimo išlaidų sąmatos dalį.

3. Ieškovas nurodė, kad bankrutuojančios UAB „GKF“ kreditorių komitetas 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu nepagrįstai patvirtino administratorės veiklos ataskaitą, nes administratorė ataskaitoje pateikė tik išlaidų paskirstymo faktą, joje nėra jokių duomenų, kuriais būtų patvirtinamas administravimo išlaidų dydis, momentas, kuriuo atitinkamos išlaidos susidarė, nėra paaiškinimo, kokiu būdu susidariusios išlaidos nurašytos iš kiekvienam kreditoriui skiriamų išmokėti lėšų, taip pat administratorė nepagrįstai iš lėšų, gautų už 2017 m. balandžio 28 d. varžytynėse parduotą kreditorei AB „Luminor Bank“ įkeistą turtą, išskaitė administravimo išlaidoms mokėtiną sumą, kurią apskaičiavo ne turto pardavimo momentui, o 2017 m. birželio 30 d.

4. Ieškovo nuomone, iš lėšų, AB DNB banko ir AB SEB banko nusirašytų pagal FUSĮ, negalėjo būti išskaičiuojamos jokios administravimo išlaidos, šias lėšas bankai nusirašė pagrįstai, į jas kiti kreditoriai bei bankroto administratorius neturi teisių, nes jų atžvilgiu netaikomos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos (toliau – ĮBĮ).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c9d23cf05ba911e98b599e654d7d03a0

5. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi skundą tenkino, panaikino 2017 m. lapkričio 15 d. posėdyje BUAB „GKF“ kreditorių komiteto priimtus nutarimus antruoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais.

6. Teismas nurodė, kad administratorės veiklos laikotarpiu nuo bankroto bylos UAB „GKF“ iškėlimo iki 2017 m. gegužės 23 d. ataskaitą patvirtino 2017 m. gegužės 23 d. vykęs kreditorių susirinkimas. Antrąją savo veiklos ataskaitą bankrutuojančios UAB „GKF“ administratorė teikė tvirtinti kreditorių komiteto 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui, tačiau kreditorių komitetas jos nepatvirtino. Administratorė 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto posėdžiui vėl pateikė tvirtinti savo veiklos antrąją ataskaitą, nurodydama, kad tai yra ataskaita apie jos veiklą nuo 2017 m. gegužės 23 d., ją kreditorių komitetas patvirtino.

7. Kadangi esminiai atsakovės skundo argumentai yra susiję su administratorės ataskaitos 3 skyriuje „bankrutuojančios UAB „GKF“ administravimo išlaidos“ pateiktais duomenimis, tai teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendė, kad administratorė nenurodė, kuriuo metu atitinkamos išlaidos susidarė, nepaaiškino, kokiu būdu susidariusios išlaidos nurašytos iš kiekvienam kreditoriui skiriamų išmokėti lėšų, nepateikė duomenų apie pačių administravimo išlaidų susidarymą. Dėl to, nepateikus šių duomenų, bankroto administratorės veiklos ataskaita yra parengta ydingai, dėl informacijos stokos joje neatsispindi administravimo išlaidų naudojimo ir skaičiavimo pagrįstumas.

8. Teismas nustatė, kad, antrąją bankroto administratorės veiklos ataskaitą svarstant 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, trys kreditorių komiteto nariai balsavo „prieš“, prašydami detalizuoti patalpų šildymo kuro išlaidas, informaciją apie bankrutuojančios UAB „GKF“ samdomus darbuotojus, konkrečias išlaidas, patiriamas kiekvieną atskirą mėnesį nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Teismas sprendė, kad administratorės antrojoje ataskaitoje, pateiktoje tvirtinti 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto posėdžiui, tokios informacijos nėra, todėl administratorės ataskaita laikyta neturinčia reikšmingos aktualios informacijos, kurią reikalavo kreditoriai pateikti. Teismas vertino, kad kreditorių komiteto nariai, 2017 m. lapkričio 15 d. balsavę už ataskaitos patvirtinimą, nesigilino į ataskaitoje pateiktus aptariamus duomenis ir buvo nenuoseklūs, nes nepareikalavo administratorės ataskaitoje nurodyti jų reikalautus duomenis, dėl kurių nepateikimo jie nepatvirtino antrosios 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui pateiktos administratorės veiklos ataskaitos.

9. Teismas konstatavo, kad kreditorių komitetas 2017 m. lapkričio 15 d. negalėjo patvirtinti antrosios administratorės veiklos ataskaitos ir dėl joje neteisingai skaičiuojamų administravimo lėšų, kurias, administratorės teigimu, privalo dengti kreditoriai, nusirašę bankrutuojančios įmonės lėšas iš bankų sąskaitų pagal FUSĮ nuostatas. Teismas sprendė, kad kreditoriai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, vadovaudamiesi šiuo įstatymu, turėjo teisę net ir iškėlus bankroto bylą nusirašyti iš bankrutuojančios UAB „GKF“ sąskaitų, esant įtvirtintoms specialioms sąlygoms, bankrutuojančios įmonės lėšas, tai faktiškai ir padarė.

10. Teismas pažymėjo, kad, patenkinant kreditoriaus reikalavimus pagal FUSĮ, jam nekyla pareiga nuo tokių sumų mokėti administravimo išlaidas. Tokios sumos bankroto bylos iškėlimo metu būna bankrutuojančios įmonės sąskaitose, jos nėra gaunamos bankroto proceso metu (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), administravimo išlaidos, tokias sumas nusirašant iškart po bankroto bylos iškėlimo, dar nebūna patirtos.

11. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės BUAB „GKF“ atskirąjį skundą, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Teismas dėl kreditorių komiteto nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu – finansinio užstato gavėjo pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo – nurodė, kad finansinio užtikrinimo susitarimu su nuosavybės teisės perdavimu finansinio užstato savininku tampa finansinio užstato turėtojas, o ne skolininkas, todėl skolininko bankroto atveju šis turtas netampa bankrutuojančios įmonės turto dalimi ir nekyla vienašalio finansinio užstato realizavimo problema. Tuo tarpu esant finansinio užtikrinimo susitarimui be nuosavybės teisės perdavimo užstato savininku lieka skolininkas, todėl, skolininkui iškėlus bankroto bylą, užstatas tampa bankrutuojančios įmonės turto dalimi. ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, inter alia (be kita ko), tais atvejais, kai prieštarauja FUSĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

13. Pažymėta, kad finansinį užstatą realizavusio įkaito turėtojo pareiga atskaityti administravimo lėšas ir jas pervesti bankroto administratoriui nei ĮBĮ, nei FUSĮ nuostatose nenustatyta. Kreditorių, esančių finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, privilegijuotas teisinis statusas reiškia ne tik jų galimybę finansinį užstatą realizuoti vienašališkai ir patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius, bet ir jų teisę finansinio užtikrinimo susitarimą vykdyti susitarime nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo bankroto ir neprisiimant jokių papildomų su įkaito davėjo bankrotu susijusių išlaidų. Dėl to konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kreditoriai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, patenkinę savo reikalavimus pagal FUSĮ, neturi pareigos nuo tokių sumų mokėti administravimo išlaidas ir kad BUAB „GKF“ kreditorių komiteto nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu, nustatantis tokią šių kreditorių pareigą, yra

neteisėtas.14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad FUSĮ nuostatomis šiems kreditoriams, AB „Luminor Bank“ ir AB SEB

bankui, suteiktas privilegijuotas statusas neužkerta jiems kelio laisva valia prisiimti įstatyme nenurodytas turtines prievoles, įskaitant ir susijusias su administravimo išlaidų dengimu, tačiau šiuo atveju dėl to buvo priimtas įpareigojantis kreditorių komiteto nutarimas, kurio, net ir abiem minėtiems kreditoriams balsuojant „už“, nėra pagrindo prilyginti savanoriškam kreditorių įsipareigojimui dėl administravimo išlaidų dengimo.

15. Teismas sutiko, kad išvadą, jog 2017 m. lapkričio 15 d. bankroto administratorės ataskaita neišsami, stokojanti reikšmingų duomenų apie administravimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas grindė tik pačios ataskaitos turiniu ir G. K. skundo argumentais, todėl buvo pažeisti proceso teisės normų reikalavimai. Tačiau šis normų pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį.

16. Dėl kreditorių komiteto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu – bankroto administratorės ataskaitos patvirtinimo – teismas sprendė, kad itin išsamių, detalizuotų administravimo išlaidų skaičiavimo duomenų nepateikimas ataskaitoje pats savaime nesudaro pagrindo tokios administratoriaus veiklos ataskaitos netvirtinti, jei kreditorius dominanti informacija yra pateikiama kreditoriams asmeniškai, kas šiuo atveju ir buvo atlikta.

17. Kadangi patvirtintoje bankroto administratorės ataskaitoje, be kita ko, buvo nurodyta, kad iš FUSĮ pagrindu nusirašytų lėšų išskaičiuojamos administravimo išlaidos, tai, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus dėl finansinio užstato gavėjo pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo nebuvimo, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bankroto administratorės ataskaita dėl šios priežasties yra klaidinga ir neturėjo būti kreditorių komiteto tvirtinama.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu atsakovė BUAB „GKF“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškovo skundą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų „už“ balsavo komerciniai bankai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, taigi abu šie kreditoriai išreiškė valią ir sutiko, kad iš jiems priklausančių lėšų būtų išskaičiuotos administravimo išlaidos. Netinkamai aiškintos FUSĮ nuostatos ir spręsta, kad ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis taikoma ir administravimo išlaidoms. AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas FUSĮ pagrindu gali nusirašyti (atgauti) banko sąskaitose esančias lėšas supaprastinta tvarka, t. y. be atskiro perspėjimo ir papildomų administracinių priemonių, tačiau po bankroto bylos iškėlimo tokios lėšos vis tiek priskirtinos bankrutuojančios įmonės lėšoms (ĮBĮ 36 straipsnis), šios kredito įstaigos dalyvauja bankroto byloje kaip kreditoriai ir nuo administravimo išlaidų dengimo pareigos jos nėra atleistos. Visiškas atleidimas nuo administravimo išlaidų dengimo reikštų, kad administravimo našta perkeliama vien neprivilegijuotiems kreditoriams, o administravimo sąnaudos dengiamos išimtinai tik iš kito turto, taip pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumą ir sumažinant kitų kreditorių galimybę bent iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto byloje. Net ir aiškinant, kad šiuo atveju netaikytos FUSĮ nuostatos, vis tiek turi būti taikomos ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nuostatos – įkaito turėtojui lėšos pervedamos tik atskaičius už administravimą tenkančią išlaidų dalį. Kreditorių komiteto 2017 m. lapkričio 15 d. susirinkimui administratoriaus iniciatyva pateikta veiklos ataskaita kaip tik buvo praplėsta reikšminga informacija apie FUSĮ ir administravimo išlaidas (be iki to atskiriems kreditoriams papildomai pateiktos informacijos), tačiau pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl trečio darbotvarkės klausimo grindžia ne įrodymais, bet prielaidomis.

18.2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės formaliai tenkino reikalavimą panaikinti nutarimą patvirtinti ataskaitą dėl kreditoriams nepateiktos papildomos informacijos, nors pageidaujantiems ją gauti prašoma informacija 2017 m. spalio 26 d. buvo pateikta, dar kartą su šia informacija kreditorių komiteto nariai turėjo galimybę susipažinti ir nagrinėjant bylą iš esmės. Keturi iš penkių kreditorių komiteto narių yra komerciniai bankai arba įmonės, atstovaujamos kvalifikuotų teisininkų, todėl nepagrįstai teismas vertino, kad jie galėjo „neįsigilinti“ į jiems pateiktą informaciją ar būti „nenuoseklūs“.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas, nors pripažino proceso teisės normų pažeidimą, vis tiek pripažino administratoriaus ataskaitą klaidinga ir netvirtinto dėl to, kad joje buvo nurodyta, jog iš FUSĮ pagrindu nusirašytų lėšų išskaičiuojamos administravimo išlaidos. Dėl to nukrypo nuo teismų praktikoje nurodomų tokių kreditorių nutarimų panaikinimo pagrindų: esminiai procedūriniai pažeidimai, galėję lemti neteisėtų nutarimų priėmimą; priimtas nutarimas prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatoms; priimtas nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos

kreditorių grupės teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodytas nė vienas iš minėtų pagrindų – nenustatyti procedūriniai pažeidimai, taip pat neminima, kokias imperatyviąsias įstatymų nuostatas pažeidžia priimti nutarimai, o administravimo išlaidų išskaičiavimas iš FUSĮ ir (ar) ĮBĮ 34 straipsnio pagrindu nusirašytų lėšų ne tik nepažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, bet ir juos atitinka, taip pat užtikrina kreditorių lygiateisiškumą dengiant administravimo išlaidas.

19. Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.20. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2019 m. balandžio 1 d. gautas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės

bendrovės „GKF“ pareiškimas, kuriuo ji, remdamasi CPK 349 straipsniu, atsisako nuo kasacinio skundo ir prašo teismo priimti šį atsisakymą nuo kasacinio skundo bei nutraukti kasacinį procesą. Pateiktame pareiškime nurodyta, kad atsisakymo nuo kasacinio skundo padariniai atsakovei yra žinomi (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija



Dėl atsakovės teisės atsisakyti kasacinio skundo

21. Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba. Viena iš dispozityvumo principo, įtvirtinto CPK 13 straipsnyje, išraiškos formų yra CPK 349 straipsnyje įtvirtinta kasatoriaus teisė atsisakyti kasacinio skundo. Ši teisė rašytinio proceso metu gali būti įgyvendinama iki teismo posėdžio pradžios. Kasacinio skundo atsisakymas yra viena iš kasacinį procesą inicijavusio asmens procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 349 straipsnis). Šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis) išraiška, nes kasacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (kasatoriaus) iniciatyva, kai šis įgyvendina procesinę teisę atsisakyti inicijuoto kasacinio proceso. Kasacinio skundo atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima kasacinio skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 349 straipsnio 3 dalis).

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės pareiškimas dėl kasacinio skundo atsisakymo paduotas įstatyme nustatyta tvarka (CPK 349 straipsnio 1 dalis), iš pareiškimo turinio matyti, kad ji savo atsisakymą grindžia CPK 349 straipsniu, jai taip pat suprantami kasacinio skundo atsisakymo padariniai (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje pateiktas kasacinio skundo atsisakymas prieštarauja įstatymams ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 349 straipsnio 3 dalis).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo atsisakymas priimamas ir kasacinis procesas nutraukiamas (CPK 349 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Kasacinis teismas patyrė 20,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasacinį skundą pateikusios atsakovės BUAB „GKF“ (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 349 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti atsakovės BUAB „GKF“ kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties

peržiūrėjimo atsisakymą ir kasacinį procesą nutraukti.Priteisti valstybei iš BUAB„GKF“ (j. a. k. 159767458) 20,04 Eur (dvidešimt Eur 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Administracinė byla Nr. T-3-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00044-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 51.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, susipažinęs su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 15 d. nutartimi dėl galimybės administracinę bylą Nr. I-3123-583/2019 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl administracinių aktų panaikinimo, nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose,

n u s t a t ė:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas R. A. 2019 m. vasario 15 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydamas spręsti klausimą dėl galimybės administracinę bylą Nr. I-3123-583/2019 nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose.

Nutartyje nurodoma, jog 2019 m. vasario 12 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas A. G. nusišalino nuo administracinės bylos nagrinėjimo. Pažymima, kad Regionų apygardos administracinio teismo pirmininko 2019 m. vasario 12 d. nutartimi konstatuota, jog gavus pareiškėjo A. B. prašymą, kuriame pareiškėjas nurodydamas adresatą – Regionų apygardos administracinį teismą, vartoja kreipinį „absoliučiai korumpuotai kriminalinei institucijai“, Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. SD1-62 „Dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos“ kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnyje (Nepagarba teismui). Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad bylą nagrinėjant Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose objektyviai gali kilti abejonių teismo nešališkumu, todėl byla perduota nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjo R. A. 2019 m. vasario 15 d. nutartyje remiamasi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fe040d1057bb11e98b599e654d7d03a0

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymima, kad iš 2019 m. vasario 12 d. Regionų apygardos administracinio teismo pirmininko nutarties turinio akivaizdu, jog į Kauno apygardos prokuratūrą Regionų apygardos administracinio teismo pirmininkas kreipėsi, atstovaudamas teismą kaip jurisdikcinę veiklą vykdančią instituciją. Todėl objektyviai gali kilti abejonių dėl teismo nešališkumo nagrinėjant bylą ne tik Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose, bet ir kituose teismo teritoriniuose padaliniuose.

Atkreipiamas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo akcentuojama, jog netgi buvusio teismo pirmininko procesiniai sprendimai dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo instituciją, prašant pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai suklastoto dokumento pateikimo, suponuoja tai, kad byla turi būti perduota nagrinėti kitam teismui (Žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-536-243/2013, 2013 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-644-342/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-767-583/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-645-386/2013 ir kt.).

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjo R. A. 2019 m. vasario 15 d. nutartyje daroma išvada, kad šioje byloje teismo pirmininko kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją, prašant pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjui, yra dėl nepagarbos visam Regionų apygardos administraciniam teismui, kaip teisingumą vykdančiai institucijai, o ne kaip atskiriems jo teismo rūmams ar teisėjams. Manoma, kad šis kreipimasis teismo, kurio teisėjais yra ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjai, vardu, gali būti vertinamas kaip prielaida sąlygoms, numatytoms Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje, keliančioms abejonių ne tik Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų nešališkumu, bet ir kitų to paties teismo sudėtyje esančių Klaipėdos rūmų teisėjų nešališkumu. Todėl nurodoma, kad šioje byloje negalima priimti procesinių sprendimų tol, kol dėl nušalinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo ir galimybės šią bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nepasisakys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas arba teismo pirmininko pavaduotojas arba teismo pirmininko ar teismo pirmininko pavaduotojo paskirtas teisėjas.

Nutartyje taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendžiant analogišką procesinį klausimą suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Žr., pvz., 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėse bylose Nr. T-575-270/2013, Nr. T-858-169/2013, 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. T-3-575/2015 ir kt.).

Teismo pirmininkas

k o n s t a t u o j a:

Išsamus bylų perdavimo nagrinėti kitam teismui pagrindų sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurios 2 punkte numatyta, kad teismas perduoda nagrinėti bylą kitam teismui, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – to teismo kitiems teismo rūmams, jeigu paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 2 dalį bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia bylą perduodančio teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, o bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais atvejais klausimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas bylą perduodančio teismo pirmininko teikimu. Bylos perdavimo to paties teismo kitiems teismo rūmams klausimą išsprendžia šio teismo pirmininkas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, o 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisėjas, <…> negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.

Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinus Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjo R. A. 2019 m. vasario 15 d. nutartyje išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, jog administracinės bylos Nr. I-3123-583/2019 nagrinėjimas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose yra nesuderinamas su teismo nešališkumo principu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas A. B. savo 2019 m. sausio 6 d. skundą adresavo „Absoliučiai korumpuotai

kriminalinei institucijai „Kauno apygardos administraciniam teismui“, o savo 2019 m. vasario 7 d. pranešimą adresavo „Absoliučiai korumpuotai kriminalinei institucijai „Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams“, todėl nėra pagrindo teigti, jog objektyviai gali kilti abejonių kitų Regionų apygardos administracinio teismo rūmų, tarp jų ir Klaipėdos rūmų, šališkumu.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 15 d. nutartyje nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju vadovautis nėra teisinio pagrindo, nes nutartyje nurodomose administracinėse bylose tiek faktinės aplinkybės, tiek ir ratio decidendi (liet. sprendimo pagrindas, motyvacija) skiriasi. Be to, pastebėtina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 15 d. nutartyje nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse bylų perdavimo nagrinėti kitam teismui klausimas buvo sprendžiamas, kuomet Regionų apygardos administracinio teismo su teritoriniais jo padaliniais (rūmais) dar nebuvo, todėl teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (Žr., pvz., 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėse bylose Nr. T-575-270/2013, Nr. T-858-169/2013, 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. T-3-575/2015 ir kt.) buvo sprendžiamas analogiškas procesinis klausimas nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Regionų apygardos administracinio teismo pirmininkas 2019 m. vasario 12 d. nutartimi pagrįstai nusprendė administracinę bylą Nr. I-3123-583/2019 perduoti nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, todėl byla grąžintina nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

administracinę bylą Nr. I-3123-583/2019 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00044-2019-4) grąžinti nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Nutartis neskundžiama.

TEISMO PIRMININKAS GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


2019-05791 2019-04-09 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-633-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01203-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)



2019 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=efad659057bb11e98b599e654d7d03a0

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, kamerų sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsio, jis neturėjo galimybės po sporto salės nueiti išsimaudyti, pačioje sporto salėje nebuvo tualeto. Atvykstant ar išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus kratos buvo atliekamos antisanitariniu būdu. Kratos patalpose būdavo šalta ir drėgna. Tualetai buvo neatitverti, todėl gamtinius reikalus jis atlikdavo kitų asmenų akivaizdoje. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija į žodinius skundus nereagavo. Dėl kalinimo perpildytose kamerose trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Dėl gyvenimo tokiomis sąlygomis, žeminančiomis orumą, diskriminuojančiomis pareiškėjo socialinę padėtį, pareiškėjo nuomone, pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, kurie turėjo įtakos jo elgesiui ir mąstymui, palaužė jį dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu, kuriuo jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (nuo 2015 m.

lapkričio 11 d. iki 2017 m. sausio 31 d.), teko nuo 3,69 kv. m iki 20,3 kv. m gyvenamojo kameros ploto, t. y. visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

5. Dėl sanitarinio mazgo atsakovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ nuostatas nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta ne mažesne, kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovo nuomone, minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, o tai užtikrina kameroje kalinčių kalinių privatumą.

6. Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Taip pat atsakovas pažymėjo, kad su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 13:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ susiję reikalavimai negali būti taikomi, nes dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai ir atsakovas negali būti pripažįstamas atsakingu dėl šios normos reikalavimų pažeidimų.

7. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji ir valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus. Atsakovas pabrėžė, kad negali būti atsakingu už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus.

8. Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje atsakovas teigė, jog pareiškėjo dėstomos aplinkybės yra abstrakčios, netikslios ir nepagrįstos objektyviais įrodymais, dėstomos remiantis subjektyviais pojūčiais.

9. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo atsakovas pasisakė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai atsiradusius dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai, atsakovo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė

teisės aktų nustatyta tvarka.

II.

10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

12. Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. pažyma Nr. 60/09-29793 „Dėl A. G.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. (414 dienų). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas visas 414 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 414 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

13. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

14. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad apskaičiavus kameros plotą be sanitarinio mazgo pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma nežymiai buvo pažeista 174 dienas, todėl galbūt buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto.

15. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-521 nurodyta, kad buvo patikrinta kamera Nr. 45, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d., ir konstatuota, kad kameroje Nr. 45 sienų, lubų paviršių vizualiai matomo pelėsio nebuvo, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus.

16. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-594 nurodyta, kad buvo patikrintos kamera Nr. 21, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. balandžio 11 d., ir kamera Nr. 43, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. vasario 19 d., ir konstatuota, kad kameroje Nr. 21 oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Taip pat teismas nustatė, kad patikrinimo akte nurodyta, kad įstaigoje profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas atliekamas pagal planą ir suimtųjų prašymus apgyvendinimo kamerose. Deratizacija įstaigoje atliekama

mechaniniu bei cheminiu būdu. Bendrosios paskirties patalpose, režiminio korpuso aukštų koridoriuose graužikai naikinami cheminėmis medžiagomis, kamerose – klijų lentelėmis. Apgyvendinimo kamerose deratizacija ir dezinsekcija cheminiu būdu atliekama pagal suimtųjų prašymus. Atliekant patalpos nukenksminimą, suimtieji iškeliami į kitas apgyvendinimo patalpas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai registruojami tam skirtame žurnale.

17. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-232 (19.4.1.6.12) nurodyta, kad buvo patikrinta kamera Nr. 87, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 12 d. ir nuo 2016 m. liepos 23 d. iki 2016 m. liepos 25 d., kamera Nr. 42, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. liepos 4 d. Nustatyta, kad kamerose Nr. 42 ir Nr. 87 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, kameros vėdinamos per langus, kameroje Nr. 42 dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Kameroje Nr. 87 nustatytas vizualiai matomas pelėsis (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktas). Taip pat patikrinimo akte nurodyta, kad kirpykloje įrengta praustuvė su tekančiu vandeniu, skirta dirbančiojo rankų higienai; vanduo pašildomas elektriniu šildytuvu, šildytuvas veikiantis.

18. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-312 (19.4.1.6.12) nurodyta, kad įvertinus gyvenamųjų kamerų Nr. 61, Nr. 87, Nr. 104 (jose pareiškėjas buvo skirtingais laikotarpiais) sienų ir lubų paviršių, vizualiai matomas pelėsis nenustatytas. Kameroje Nr. 104 vykdomi remonto darbai. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 46 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

19. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-447 (19.4.1.6.12) konstatuota, kad kamerose Nr. 61 ir Nr. 104 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Gyvenamųjų patalpų vėdinimui per langus sąlygos sudarytos. Dirbtinė apšvieta kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

20. Teismas nurodė, pareiškėjo teiginiai dėl oro trūkumo yra abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, o pareiškėjo argumentas dėl pelėsio pasitvirtino, kameroje Nr. 87 pelėsis buvo operatyviai pašalintas, tačiau ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad tualetai buvo neatitverti, todėl gamtinius reikalus atlikdavo kitų asmenų akivaizdoje, nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo durų ir uždaro viršaus. Higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, konstatavo, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, vertinama kaip pagrįsta.

22. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų dėl higienos reikalavimų pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (ar atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir drėgmės yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

23. Teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo argumentas, kad pačioje sporto salėje nebuvo tualeto ir po užsiėmimų sporto salėje neturėjo galimybės nueiti išsimaudyti, pripažintas nepagrįstu, nes nei Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidaus teisės aktai, nei HN 134:2015 nenumato tualeto įrengimo sporto salėje ar galimybės išsimaudyti po kiekvieno apsilankymo sporto salėje.

24. Teismas, įvertinęs asmens sveikatos istoriją, nustatė, jog atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių pirminės gydytojų apžiūros metu 2015 m. spalio 29 d. pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė traumas, operacijas, žalingus įpročius: rūkymas, alkoholis. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl blogo miego, galvos skausmo, jautrumo, dešinės kojos silpnumo, jam visada buvo suteikta medicininė pagalba, siųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teismas nurodė, kad negalima konstatuoti, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjo argumentas, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nereagavo į jo žodinius skundus, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus.

26. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

27. Apibendrindamas nustatytas bylos aplinkybes, teismas nurodė, kad visas 414 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus, o atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, pareiškėjui gyvenamojo ploto norma nežymiai buvo pažeista 174 dienas ir galbūt buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktus pelėsis pasitvirtino kameroje Nr. 87, pelėsis operatyviai buvo pašalintas, pareiškėjas šioje kameroje buvo trumpus laiko tarpus (8 ir 2 dienas), pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 300 Eur, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą.

III.

48. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo prašo peržiūrėti administracinę bylą ir priteisti adekvačią ir tinkamą kompensaciją.

49. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog valstybė ilgą laiko tarpą neužtikrino pareiškėjui tinkamų, žmogaus orumo nepažeidžiančių kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau priteistos kompensacijos dydis neatitinka jokių sąžiningumo ir protingumo principų.

50. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą.

51. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies, nes pateiktame apeliaciniame skunde nenurodyti nei ginčijami klausimai, nei įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

52. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui A. G. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

53. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma buvo nežymiai pažeista 174 dienas, 414 dienų tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, kameroje Nr. 87 buvo pelėsio, kitas pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažino nepagrįstomis ir neįrodytomis. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

54. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad priteistos neturtinės žalos atlyginimas neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis.

55. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

56. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui priteista per maža

kompensacija už patirtą neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

57. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

58. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

59. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI 414 dienų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, nustatė, kad kameroje Nr. 87 trumpą laiką buvo pelėsis, bei nežymų minimalaus kameros ploto pažeidimą.

60. Pareiškėjas prašė priteisti jam 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

61. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad pareiškėjo laikymas Šiaulių TI truko ilgą laiką, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (300 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

62. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 850 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

63. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 850 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti.Priteistą pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur

neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų).Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2019-05792 2019-04-09 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-1175-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01654-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 18.10.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjos A. S. ir B. S. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjos nurodė, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašyme išreiškė valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra. Pretendentei nuosavybės teisės buvo atkuriamos į 0,0606 ha, atsižvelgiant į jai tenkančią dalį bendrame sklype su P. S.. Kauno apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 02-01-14267 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pardavimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui E. S. (mirusi (duomenys neskelbtini))“ buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra turėtoje vietoje naudojamo 0,0889 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0293 ha. Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 9272 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į pretendentei E. S. tenkančią žemės valdos dalį – 0,0313 ha, bus atkurtos vėliau. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-228-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ buvo atkurtos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f2db4cf057bb11e98b599e654d7d03a0

nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamo 0,0906 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0008 ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“, kurį pareiškėjos ginčija, buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į E. S. likusią neatkurtą nekilnojamojo turto dalį – 0,0305 ha, atlyginant už ją pinigais – 678 Eur. Skundžiamas sprendimas priimtas, kadangi nei pretendentė E. S., nei pareiškėjos per įstatyme nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nepateikė kitų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo (pakeitimo), taip pat neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, dėl ko pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalį, nesant galimybių nurodytuoju būdu atkurti nuosavybės teisių, buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

3. Pareiškėjos nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tik 2008 metais atkūrus nuosavybės teises natūra, pareiškėjoms tapo žinoma, kokios dalies žemės natūra grąžinti negalima, bei kokia dalis žemės yra valstybės išperkama. Be to, tik 2008 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. S1-2677(1.10) pareiškėjos buvo informuotos, kad suteikiant lygiaverčius sklypus Kaune, yra nustatytas eiliškumas pagal piliečių prašymų padavimo datą. E. S. Kauno apskrities viršininko 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 02-01-7761 patvirtintoje eilėje buvo įrašyta 1970 numeriu, todėl nesant galimybės gauti lygiavertį sklypą Kaune, buvo pasiūlyta pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pareiškėjos Kauno apskrities viršininko administracijai teikė eilę prašymų / pareiškimų, kuriuose nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises natūra. Taip pat nurodė, kad į likusią nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra, prašė atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra Kauno mieste arba Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Visuose raštuose pareiškėjos nuosekliai teigė, jog nesutinka, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos išmokant kompensaciją. Pareiškėjos pažymėjo, kad aktyviai dalyvaudamos nuosavybės teisių atkūrimo procese iš karto po to, kai institucija informavo, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių jų pasirinktu būdu, pasirinko kitą būdą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjos nurodė, kad atsakovo veiksmai, vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą ir nesprendžiant pareiškėjų prašymo suteikti lygiavertį žemės sklypą Kauno rajone, o praėjus devyneriems metams nuo valios pareiškimo, prieš pareiškėjų valią atkuriant nuosavybę išmokant piniginę kompensaciją – pažeidė gero administravimo principą, kuris apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

4. Pareiškėjos nurodė, kad turėtų būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios kompetentingos institucijos pareigą, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, nes ilgą laiką institucija neteikė duomenų, kokio dydžio grąžintinos žemės plotas bus valstybės išperkamas.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pirminiu prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisės į išlikusį

nekilnojamąjį turtą grąžinimo natūra. Mirus E. S., pareiškėjoms priklausė atkurti nuosavybės teises į mirusiosios turėtos žemės dalį – 0,0606 ha. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjoms 2008 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-14267 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pardavimo“ ir 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 nuosavybės teisės atkurtos į 0,0293 ha grąžinant natūra naudojamo 0,0889 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 0,0293 ha. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 8S-228-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ grąžinta naudojamojo 0,0906 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalis – 0,0008 ha. Už likusį neatkurtą nekilnojamojo turto dalį – 0,0305 ha, atlyginta pinigais priimant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjos Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui (toliau – ir Kauno miesto skyrius) pateikė 2016 m. vasario 26 d. raštą, kuriame nurodė, jog nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimu pinigine išraiška ir už likusią nekilnojamojo turto dalį, kurios negalima atkurti natūra, prašo suteikti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą ekvivalentine natūra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Į minėtą prašymą pareiškėjoms buvo atsakyta atsakovo 2016 m. kovo 29 d. raštu, kuriuo pareiškėjos informuotos, kad jos kaip pretendentės įpėdinės iki 2003 m. balandžio 1 d. daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo (pakeitimo) nepateikė, todėl Kauno miesto skyrius neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo. Be to, atsakovas nurodė, kad Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas

apie Atkūrimo įstatymo pasikeitimą bei galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Toks prašymas Kauno miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. nebuvo pateiktas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos teisės aktų nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o pagal pateiktą prašymą nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu – natūra, nes laisvos (neužstatytos) žemės nėra, dėl ko ir buvo priimtas skundžiamas sprendimas.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų, kaip E. S. įpėdinių, subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į likusią 0,0305 ha žemės dalį, kaip ir nėra ginčo, kad laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra, nėra. Teismas nustatė, kad pareiškėjos iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės į likusią 0,0305 ha žemės dalį būtų atkurtos ekvivalentine natūra, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį naują žemės sklypą kitoje vietovėje. Pareiškėjų netenkina, kad už 0,0305 ha žemės sklypą buvo priimtas sprendimas kompensuoti pinigais.

11. Teismas nustatė, kad E. S. pirminiame prašyme nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atlyginimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už išperkamą negrąžintiną turtą.

12. Teismas, atsižvelgdamas į ginčui spręsti aktualias Atkūrimo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Tačiau vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises, bet kokiu piliečio nurodytu būdu.

13. Teismas nustatė, kad E. S. 1992 m. kovo 16 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, kitokio atlyginimo būdo už išperkamą žemę E. S. nei prašyme, nei vėliau nenurodė. E. S. mirus, jos teisių perėmėjas A. S., o jam mirus, jo turto bei teisių perėmėjos – pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. siekė žemę susigrąžinti natūra, kito konkretaus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme numatytus terminus nepasirinko. Kadangi visi vėlesni pareiškėjų prašymai buvo pateikti jau po 2008 metų, pagal juos negalėjo būti priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pareiškėjų nurodytu būdu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir iki 2015 m. kovo 1 d. neišreiškė noro pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško plotu.

14. Teismas įvertinęs tai, kad Atkūrimo įstatyme nenumatyta galimybė atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimui, nusprendė, kad šis terminas laikytinas naikinamuoju. Kadangi šis terminas yra naikinamasis, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, todėl praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisines pasekmes. Ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra, ar kitu pretendento nurodytu būdu.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atlygindamas pareiškėjoms pinigais už valstybės išperkamą turtą, nes pareiškėjos per įstatymo nustatytą terminą valios dėl atlyginimo būdo nepareiškė ir E. S. prašyme nurodytuoju būdu nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra.

16. Likusius šalių argumentus, teismas laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog tiek E. S., tiek pareiškėjos išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra, daugiau laisvos neužstatytos žemės, į kurią galima būtų atkurti nuosavybės teises natūra nebuvo, pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatymų nustatytais terminais nepakeitė, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, 16 straipsnio 9 dalies ir 21 straipsnio 5 dalies reikalavimų,

nusprendė atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į likusią žemės dalį – 0,0305 ha žemės, atlyginant pinigais.

III.

18. Pareiškėjos A. S. ir B. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

19. Pareiškėjų nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, o pažeidimas turėjo įtakos neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimui, kadangi pirmosios instancijos teismas formaliai vertino faktą, kad pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tokios teismo išvados buvo padarytos neatsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjų argumentus, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

20. Pareiškėjų nuomone, šioje byloje yra susiklosčiusi faktinė situacija, kuri neleidžia formaliai remtis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjos paaiškina, kad nuo 1992 m. iki 2001 m., t. y. devynerius metus, nebuvo atliekami jokie veiksmai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors nebuvo jokių objektyvių kliūčių šiuos klausimus spręsti. Jeigu nuosavybės teisių atkūrimo klausimas būtų išspręstas laiku, būtų daug anksčiau paaiškėjusios aplinkybės, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teises natūra į visą žemės plotą, dėl ko pretendentai būtų galėję pasirinkti kitus nuosavybės atkūrimo būdus įstatymuose nustatytais terminais. Todėl, pareiškėjų nuomone, ypatingai nesąžininga reikalauti iš pretendentų atlikti veiksmus įstatyme nustatytais terminais, kai pačios institucijos joms priklausančių funkcijų neatliko grubiai pažeisdamos įstatymų nustatytus terminus.

21. Kadangi teismuose vyko ginčas dėl Kauno apskrities viršininko 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 02-01-2466 netinkamai nustatytų dalių pareiškėjoms ir bendraturčiui į jų naudojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo priimtas tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išsprendus civilinę bylą Nr. 3K-3-598/2004 ir jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytam terminui valiai dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeisti. Be to, tik po 2004 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo tapo aišku, kad dalis žemės yra valstybės išperkama. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju taikytina Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis, kuri įpareigoja institucijas, nagrinėjančias piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, tačiau institucija neįvykdė jai priskirtos pareigos informuoti pareiškėjas, apie tai, kad jų pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkūrimas negalimas.

22. Pareiškėjos nurodo, kad tik gavusios Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 metų raštus jos suprato, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į E. S. žemę pasirinktu būdu. Pareiškėjoms galutinai tapo aišku, kad likusi 0,0313 ha žemės yra valstybės išperkama, todėl pareiškėjos nedelsiant nurodė, kad pageidauja, jog likusi žemė būtų atkurta ekvivalentine natūra Kauno rajone. Pareiškėjos tvirtina, kad jos veikė aktyviai, atsakinėjo į visus Kauno apskrities viršininko administracijos raštus, buvo aktyvios nuosavybės teisių atkūrimo dalyvės. Pareiškėjos raštuose nuosekliai teigė, kad nesutinka, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos išmokant kompensaciją. Pastarasis jų prašymas nebuvo nagrinėtas, nors nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko 25 metus.

23. Pareiškėjos, atsižvelgdamos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-492-587/2014 suformuotą praktiką, nurodo, kad institucijai tik 2008 metais pasiūlius pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pareiškėjoms jį pasirinkus, turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjos pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, kuria remiantis teismas nustatė terminą pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, nenumatė termino, per kurį pilietis gali pareikšti valią dėl būdo atlyginti už valstybės išperkamą turtą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. balandžio 19 d. redakcija) numatė, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Minėta norma reglamentuoja atvejus, iki kada pilietis gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už išperkamą turtą, o ne tokią valią pareikšti. Pareiškėjos mano, kad atsižvelgiant į pareiškėjų situaciją, sistemiškai privalėjo būti taikoma Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis.

25. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų A. S. ir B. S. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų išsakytu teiginiu, kad priimtas skundžiamas sprendimas pažeidžia pareiškėjų

teises ir teisėtus interesus, kadangi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 25 d.) buvo reglamentuota, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos iki įstatymo nurodyto termino daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo nepateikė, taip pat iki įstatymo nustatyto termino neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

27. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 9272 buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 0,0293 ha, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0313 ha, o tai yra mažiau nei 0,04 ha (minimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis), todėl pretendentė Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 02-01-8066 „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai, eilių pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ 7 punktu, pagal įsakymo 4 priedą buvo išbraukta iš Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, eilę.

28. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra ir į tai, kad pagal pateiktą pirminį prašymą (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu – natūra.

Teisėjų kolegija


29. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ teisėtumas ir pagrįstumas.

30. Ginčo santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

32. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 25 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

33. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo

vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

34. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

35. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pretendentė E. S. (mirusi (duomenys neskelbtini)) prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė 1992 m. kovo 16 d., kuriame nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusioje vietoje, t. y. atkurti nuosavybę į jos iki nacionalizacijos valdytą 0,0910 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Įvertinus prašymą matyti, jog pretendentė, pildydama prašymo formą, pažymėjo vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, visus kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus išbraukdama.

36. Duomenų apie jokius kitus pretendentės E. S. ar po jos mirties, jos teisių perėmėjo A. S., o jam (duomenys neskelbtini) mirus, pareiškėjų prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pretendentės valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, iki 2013 m. liepos 1 d., nagrinėjamoje byloje nėra.

37. Byloje ginčo dėl to, kad žemė, į kurios atkūrimą natūra pretendavo E. S., yra priskiriama valstybės išperkamai, nėra.

38. Todėl byloje susiklosto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <…> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pretendentė ar pareiškėjos būtų pateikusios prašymą, teisės aktų nustatytais terminais, kuriame būtų išreiškę valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būdų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtus žemės sklypus.

40. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje (2002 m. spalio 25 d. redakcija), kuriame piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo (2002 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. IX-1139), nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pareiškėjų apeliacinio skundo teiginys, kad prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

41. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-492-587/2014 suformuota praktika nurodo, kad institucijai 2008 m. pasiūlius pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pareiškėjoms jį pasirinkus, turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigoja institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkreiptinas dėmesys, kad nei atsakovui, nei pareiškėjoms nuo prašymo pateikimo momento iki 2008 m. nekėlė abejonių pretendentės išreikšta valia dėl žemės grąžinimo natūra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog po Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 9272, kurio 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,0313 ha bus atkurtos vėliau, priėmimo Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas apie galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Kadangi pareiškėjos valios nepakeitė ir nurodyto atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nepasirinko, 2017 m. buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste svarbi aplinkybė yra ta, jog Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7789 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas, jog, jeigu jos pageidauja pasinaudoti

Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Toks raštas vertinamas kaip pareiškėjų informavimas, kad Atkūrimo įstatymas papildytas dar vienu būdu, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir, jog pareiškėjos gali pakeisti savo valią pasinaudodamos šiuo nuosavybės teisės atkūrimo būdu.

42. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 8S-229-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. S.“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

43. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, apeliantės naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.


n u t a r i a:

Pareiškėjų A. S. ir B. S. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-05793 2019-04-09 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-2064-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00955-2017-2Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f694364057bb11e98b599e654d7d03a0

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dėl teikiamo maisto ne pagal cukrinio diabeto tvarkaraštį yra žalojama jo sveikata. Dėl to jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo atsakyta arba atsakyta neįsigilinus į jo skundų esmę. Dėl netinkamo maitinimo sutriko jo sveikata. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai yra netinkamai įrengti, jam trūko vietos kamerose, kamerose buvo pelėsis. Jam netinkamai buvo teiktos dantų, skrandžio, kvėpavimo takų gydymo paslaugos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, taip pat pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos taikyti 3 metų ieškinio senatį.

4. Atsakovas nurodė, kad maisto kiekis ir kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. 2015 m. gegužės 18 d. pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi dėl sergančiųjų cukriniu diabetu maitinimo skyrimo. Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos įstatymu. 2014 m. sausio 27 d. pirminės apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neišsakė, tik informavo, kad serga lėtiniu gastritu ir cukriniu diabetu apie metus. 2014 m. vasario 10 d. Lukiškių TI-K gavo pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui 2012 metais diagnozuotas II tipo cukrinis diabetas, vaistus vartojo nereguliariai. Pareiškėjas 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. balandžio 26 d. ir 2014 m. spalio 16 d. buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) gydymo korekcijai, ištyrimui ir gydymui. Pareiškėjas buvo prižiūrimas Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir SPT) medicinos specialistų, reguliariai gaudavo medicininį gydymą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl pareiškėjui netinkamai teikiamo dietinio maitinimo; skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų paliko nenagrinėtą, o bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galbūt netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nutraukė.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas galbūt patyrė Lukiškių TI-K, atlyginimo, kitoje administracinėje byloje teismas išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl maitinimo nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teikė skundą dėl 2016 m. gegužės 18 d. – 2016 m. gruodžio 19 d. laikotarpiu nesuteikto tinkamo maitinimo.

7. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

8. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, vertino, kad pareiškėjas konkrečiai nurodė aplinkybės dėl jam galbūt netinkamai teikiamo maisto, o atsakovas iš esmės nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Byloje pateikti duomenys nepatvirtino aplinkybės, kad Lukiškių TI-K atsakė į pareiškėjo skundus. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jam netinkamai teikiamo maitinimo nebuvo paneigti.

9. Dėl pareiškėjo argumento dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8526-790/2016 vertino pareiškėjo teiktus argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, laisvo ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir kamerose buvusio pelėsio. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

10. Teismas akcentavo, kad iš nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundo matyti, kad skundą dėl galbūt netinkamų

kalinimo sąlygų pareiškėjas reiškė tam pačiam atsakovui, dėstė tas pačias aplinkybes, skunde nepatikslino laikotarpio, dėl kurio teikė šioje byloje nagrinėjamą skundą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-8526-790/2016 ginčas buvo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kilęs tarp tų pačių asmenų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo paliktas nenagrinėtas.

11. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo tinkamai teiktos gydymo paslaugos, teismas nurodė, jog tokio pobūdžio ginčai nenagrinėtini administraciniuose teismuose, ir nutraukė bylos dalį, kuria buvo prašoma priteisti neturtinę žalą, padarytą pareiškėjui dėl galbūt netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad dėl galbūt netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų jis turi teisę kreiptis su rašytiniu pareiškimu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur suma jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nurodė, jog pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 Eur suma nelaikyta adekvačia atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III.

13. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo turimas ligas – skrandžio opaligę, cukrinį diabetą, parodontozę, kad jo patirtos kančios buvo daug didesnės dėl nuolat teikiamo netinkamo maisto. Lukiškių TI-K neteisėta veikla, neužtikrinant jam tinkamo maisto, prasidėjo nuo 2014 m. sausio 24 d. ir tęsiasi iki šiol, į jo skundus nėra kreipiamas dėmesys. Minėtos aplinkybės turi neigiamos įtakos apelianto sveikatai, kuri blogėja kiekvieną dieną.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

16. Atsakovas nurodo, jog apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir išsamiai ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliaciniame skunde nenurodomi nauji įrodymai ar faktinės aplinkybės, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija


17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo V. S. skundo reikalavimas dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės dėl Lukiškių TI-K netinkamai suteikto maitinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K netinkamai buvo teikiamas maitinimas, pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo patirtą žalą, nes neatsižvelgė į jo turimas ligas: skrandžio opaligę, cukrinį diabetą, parodontozę.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui priteista per maža kompensacija už patirtą neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo

nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

22. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

24. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

25. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui yra diagnozuotas cukrinis diabetas ir paskirtas dietinis maitinimas, pareiškėjas teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl to, jog trūkdavo produktų pagal valgiaraštį, maisto produktai buvo netinkamai supakuoti, suteiktas maistas buvo netinkamos kokybės. Pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjui iš viso nebuvo teikiamas dietinis maitinimas, atsižvelgiant į jam diagnozuotą cukrinį diabetą. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad jam taip pat buvo paskirtas specialus maitinimas dėl to, jog jis serga skrandžio opalige, parodontoze, ir atsakovo atstovas neužtikrino, kad jam būtų teikiamas toks maitinimas.

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną 500 Eur kompensaciją pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą, įvertino pareiškėjo patirtus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jam būtų teikiamas dietinis maitinimas teisės aktų nustatyta tvarka, pažeidimo trukmę ir kt. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai ir tyčia siekęs pažeisti pareiškėjo teisę į tinkamą maitinimą, teisę į jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

28. Pareiškėjas prašė priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pabrėžtina, kad pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, jog dėl to, kad kartais nebuvo teikiamas tinkamas maitinimas, jam pablogėjo sveikata, paūmėjo jo nurodomos ligos.

29. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui papildomai yra nurodęs, kad pablogėjo regėjimas, jam buvo paskirti akiniai, tačiau pareiškėjas byloje nebuvo pateikęs jokių įrodymų, jog regėjimas pablogėjo būtent dėl to, kad jam kartais Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas tinkamas dietinis maitinimas.

30. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo išsireikalauti pažymas apie jo ligas ir pažymas dėl padarytos žalos jo sveikatai. Šis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas.

31. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu neprašė išreikalauti konkrečių dokumentų (įrodymų), nurodomų apeliacinės instancijos teismui, nepagrindė aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

33. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (500 Eur) yra adekvatus padarytam pažeidimui ir pareiškėjo patirtai žalai.

34. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų palikta nenagrinėta, o bylos dalis dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galbūt netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nutraukta, turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3744-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03416-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. spalio 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00821/17I-592 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbiami), panaikinimo (duomenys neskelbiami) piliečiui A. H.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą tenkinti pareiškėjo 2018 m. gegužės 23 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) išdavimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas gauti LLG, skundą grindė tokiomis aplinkybėmis:

2.1. 2018 m. gegužės 23 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti Lietuvoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f8f2719057bb11e98b599e654d7d03a0

komisariato (toliau – ir VAVPK) Migracijos valdybai pateikė Prašymą ir papildomus dokumentus, t. y. savo asmens dokumentus ir uždarosios akcinės bendrovės „Gilsta“ (toliau – ir UAB „Gilsta“, Bendrovė), kurioje ketino dirbti pastatų apšiltintoju, tarpininkavimo raštą su visais būtinais priedais. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 003493038. Į Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. įsakyme Nr. V-702 patvirtintame Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2018 m. I pusmečiui (toliau – ir Profesijų sąrašas) buvo įtraukta plytų mūrininko profesija, dėl to nereikėjo atskiro Lietuvos darbo biržos sprendimo dėl pareiškėjo darbo atitikimo darbo rinkos poreikiams.

2.2. Prašymo nagrinėjimo metu, Migracijos departamento 2018 m. liepos 17 d. buvo pateiktas paklausimas UAB „Gilsta“ dėl papildomos informacijos suteikimo, tačiau vasaros atostogų metu nedidelė Bendrovės administracija (direktorius ir buhalterė) nespėjo laiku pateikti prašomos informacijos, informacija buvo pateikta 2018 m. rugsėjo mėnesį. Migracijos departamentas padarė išvadą, jog UAB „Gilsta“ nėra savarankiškas ūkio subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, siūlydama savo darbuotojų paslaugas kitiems ūkio subjektams. Tuo pagrindu nuspręsta, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų gauti LLG. Tokia išvada neatitinka tikrovės.

2.3. Pareiškėjo manymu tiek Migracijos departamentui, tiek su pareiškėjo skundu teismui pateikti rašytiniai įrodymai apie UAB „Gilsta“ realiai vykdomą veiklą statybos srityje, tinkamai tvarkomą buhalterinę apskaitą ir laiku mokamus mokesčius už Bendrovės darbuotojus. Pateikiamos statybos rangos sutartys liudija apie nuolatinį Bendrovės darbuotojų užimtumą tik tuose statybos objektuose, dėl kurių yra sudarytos pačios Bendrovės sutartys. Apmokėjimas už atliktus statybos darbus vykdomas pagal užsakovo ir rangovo, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Deneca“ (toliau – ir UAB „Deneca“) ir UAB „Gilsta“ pasirašytus darbų atlikimo aktus, apmokėjimą atliekant banko pavedimu į UAB „Gilsta“ banko sąskaitą Lietuvoje. Jokių kitokių mokėjimų, nesusijusių su statybos darbais, Bendrovė nėra gavusi. Visi UAB „Gilsta“ darbuotojai (38 asmenys), tai pat ir pareiškėjas, registruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra), jiems suteiktas socialinio draudimo numeris ir už juos laiku ir tinkamai Bendrovė moka mokesčius. UAB „Gilsta“ balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d., kai Bendrovė pradėjo dirbti statybos srityje, iki 2018 m. rugsėjo 20 d. rodo sėkmingą realią ūkinę veiklą, jau uždirbta 14 870 Eur grynojo pelno. Esant tokioms objektyvioms aplinkybėms, Migracijos departamento išvada apie apsimestinę Bendrovės veiklą neatitinka tikrovės, nes pagrįsta tendencingai traktuojamomis Bendrovės įkūrimo aplinkybėmis, atskirų faktų traktavimu sistema, neva nustatytų faktinių aplinkybių pagrindimu „gretimos gatvės gyventojos paaiškinimu“ ir panašiomis aplinkybėmis, iškraipančiomis tikrąją Bendrovės veiklą.

2.4. Migracijos departamento Sprendime vienas iš pagrindų, dėl kurių padaryta išvada dėl apsimestinės Bendrovės veiklos, nurodoma Bendrovės steigėja uždaroji akcinė bendrovė „US Baltic“ (toliau – UAB „US Baltic“), kuri Migracijos departamentui žinoma, kaip užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje. Nesuprantama, ką šiame fakte Migracijos departamentas įžiūrėjo neteisėto: ar juridinių asmenų steigimą, ar trečiosios šalies piliečio buvimą Lietuvos juridinio asmens dalyviu, ar užsieniečio siekį įteisinti savo buvimą Šengeno šalyse. Taigi, Sprendime visiškai nepagrįstai šiai aplinkybei suteikiamas vos ne kriminalinis atspalvis, kai asmuo, nepažeisdamas įstatymų, siekia įteisinti savo buvimą ir darbą Lietuvos Respublikoje.

2.5. Sprendime nurodoma, kad Bendrovės buveinės adresas yra Vilniuje, Laisvės pr. 60, kur „nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės“, kas įvertinta kaip neskaidrios veiklos požymis. Pareiškėjo teigimu užsieniečiams nedraudžiama Lietuvoje steigti įmones, bet sudėtinga gauti adresą buveinės registracijai, be to, įstatymai nedraudžia vienu adresu registruoti kelias įmones ir įmonės biuras neprivalo turėti biuro buveinės adresu ir dėl to negali būti laikoma, kad įmonė nevykdo veiklos. Taigi, Departamentas neigiamai sureikšmina tokias aplinkybes, kurios nepažeidžia Lietuvos įmonių veiklos teisinio reguliavimo.

2.6. Migracijos departamento akcentuojama aplinkybė, kad Bendrovės įstatuose nurodyta, jog Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, pasak pareiškėjo, nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Toks veiklos apibūdinimas įstatuose, patvirtintuose notaro ir užregistruotuose juridinių asmenų registre, suteikia Bendrovei teisę vykdyti bet kokią teisėtą ūkinę veiklą, neformalizuojant jos atskiru įrašu įstatuose. Pareiškėjas manė, kad Bendrovė neprivalo kreiptis į darbo biržą gauti atskirą išvadą dėl pareiškėjo profesinės veiklos atitikties Lietuvos darbo rinkai. Reikalavimo, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla būtų užfiksuota atskiru įrašu, nėra.

2.7. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tendencingai traktuoja Bendrovės darbuotojų paaiškinimus dėl Bendrovės veiklos.

Bendrovės buhalterė yra ir vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhalterė, todėl jai nereikalingas UAB „Gilsta“ ofisas Laisvės pr. 60, Vilniuje, kurio faktiškai nėra ir kuriame ji nesilanko. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės buhalterinę apskaitą gali tvarkyti ne tik etatinis buhalteris, o specializuota tos veiklos srities įmonė, turinti savo buveinę ir savo darbuotojų darbo vietas, o pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą darbuotojai gali dirbti ir nuotoliniu būdu. Taigi, aplinkybės, susijusios su Bendrovės buhalterės darbu, pasak pareiškėjo, neįrodo Bendrovės apsimestinės veiklos.

2.8. Taip pat Bendrovės apsimestinės veiklos, anot pareiškėjo, neįrodo ir tai, kad darbo užmokestį grynaisiais pinigais mokėjo UAB „Deneca“ direktorius. Atsakovas nevertino to, kad užsieniečiui, neturinčiam leidimo gyventi Lietuvoje, yra sunku atsidaryti banko sąskaitą. Būtent dėl to darbo užmokestis darbuotojams pageidaujant buvo mokamas grynaisiais pinigais. Darbo užmokestį Bendrovės darbuotojams darbų užsakovas išmokėjo tik vieną kartą, nes tuo metu nebuvo Bendrovės direktoriaus.

2.9. Dėl Bendrovės veiklos patikrinimo statybos objekte, esančiame Vanagų g. 17, Vilniuje, pareiškėjas paaiškino, kad pagal rangos sutartį Bendrovė statybos darbus šiame statybos objekte pradėjo 2018 m. gegužės 31 d. ir baigė 2018 m. birželio 30 d. Bendrovės patikrinimas atliktas 2018 m. rugsėjo mėnesį, todėl minėtame statybos objekte Bendrovės darbuotojų nebuvo. Atsakovas, rinkdamas informaciją apie statybos objekte dirbusius rangovus, pasirinko netinkamą informacijos šaltinį, t. y. apklausė gretimos gatvės gyventojus, o nesikreipė informacijos į statybvietės savininką.

2.10. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai neigiamai akcentuojamas ryšys tarp UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“. Tai yra nuolat bendradarbiaujančios statybos bendrovės, kurių interesai susiję, pagrįsti bendradarbiavimu bei abipuse pagalba. Tarp šių bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai, UAB „Gilsta“ darbuotojų darbo apskaita ir apmokėjimas vykdomas pačios Bendrovės. Todėl tai negali būti pagrindas prielaidai, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai dirba išskirtinai UAB „Deneca“ naudai.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad išnagrinėjęs pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus, ginčijamame Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, nes pareiškėjas veikla priskiriama statybos sektoriui, tinkuotoju (pareiškėjas, pateikdamas Prašymą išduoti LLG, deklaravo, kad ketina dirbti tinkuotoju Bendrovėje statybos srityje). Buvo nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas – UAB „US Baltic“ (Migracijos departamentui ši bendrovė yra žinoma kaip užsiimanti steigimu Lietuvos Respublikoje įmonių, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, iš kurių daugumos tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse), Bendrovės adresas yra gerai žinomas Migracijos departamentui, kadangi juo nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės, juo ne kartą daryti įmonių veiklos patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad minėtu adresu įmonių veikla nėra vykdoma. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis J. K. (J. K.), kuris nuo 2015 m. birželio 22 d. taip pat yra UAB „US Baltic“ direktorius; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. kovo 13 d. Bendrovės direktoriumi buvo (duomenys neskelbiami) pilietis O. V. (O. V.) (pažymėtina, kad minėtam užsieniečiui priklauso 95 iš 100 Bendrovės paprastųjų vardinių 25 Eur nominalios vertės akcijų), o nuo 2018 m. kovo 8 d. Bendrovės direktoriumi tapo Lietuvos Respublikos pilietis V. K., kuriam priklauso 5 Bendrovės paprastosios vardinės 25 Eur nominalios vertės akcijos. Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybės dėl steigėjo ir Bendrovės adreso buvo įvertintos su kitais duomenimis ir nesudarė savarankiško ginčijamo Sprendimo faktinio pagrindo.

5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tikslas Lietuvos Respublikoje – tinkuotojo darbas Bendrovėje, o Bendrovės deklaruojami tikslai neatitiko minėto užsieniečio veiklos pobūdžio, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą Nr. (15/4-20) 10K-29038, kuriame buvo prašoma iki 2018 m. liepos 31 d. Migracijos departamentui pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Migracijos departamentas negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje. Ši aplinkybė buvo įvertinta kartu su kitais duomenimis (registrų duomenimis, patikrinimo vietoje rezultatais ir kt.). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos valdybai nebuvo pateikti tikslūs Bendrovės statybos darbų vykdymo

adresai Lietuvos Respublikoje (nors ne kartą buvo prašoma tokius duomenis pateikti), o Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nuvykus Bendrovės vyriausiosios buhalterės nurodytu adresu (duomenys neskelbiami, Vilnius), Bendrovės įdarbintų užsieniečių rasti nepavyko, kilo pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Tai lėmė išvadą, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

6. Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, kad užsienietis gali dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį. Vadovavosi DK 72 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad šiuo atveju darbuotojas dirbtų ne pas darbdavį, o pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant. Šiuo atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad Bendrovė statybų veikla neužsiima, o veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyko dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, tinkuotoju).

7. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimą priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, šios aplinkybės susietos su teisės aktų nuostatomis.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Gilsta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad palaiko pareiškėjo skundo argumentus, kad tik dėl formalių priežasčių Migracijos departamentui laiku nebuvo pateikta jo prašyta informacija, kad Bendrovė vykdo statybos darbus vienu metu keliuose objektuose, dėl to buhalterė, betarpiškai neužsiimanti darbų organizavimu ir kontrole statybos objektuose, nedisponuoja tikslia operatyvia informacija ir jos galimai suteikta netiksli informacija apie statybos objektus ir darbų organizavimo tvarką su generaliniu rangovu negali būti traktuojama kaip Bendrovės realiai nevykdomos statybos veiklos požymis.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2019 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbiami), pilietis, tuo pagrindu, kad ketina dirbti pastatų apšiltintuoju Lietuvoje, 2018 m. gegužės 23 d. asmeniškai pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VAVPK) Migracijos valdybai prašymą išduoti LLG bendra tvarka, Prašyme, be kita ko, nurodė, kad ketina dirbti UAB „Gilsta“ (Laisvės pr. 60), lėšos gyvenimui Lietuvoje – 500 Eur/mėn., pasirašytinai patvirtino žinąs, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymuose nustatyta tvarka. Su Prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, kelionės dokumentą, Bendrovės tarpininkavimo raštą, dokumentus, patvirtinančius turimą kvalifikaciją ir darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją. Pareiškėjui 2018 m. gegužės 29 d. išduota daugkartinė nacionalinė D viza Nr. 003493038, jos galiojimas – nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. spalio 18 d. (prieš tai pareiškėjui viza išduota nuo 2018 m. vasario 8 d. iki birželio 7 d.).

12. Remiantis JAR duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas Lietuvoje yra darbas tinkuotoju Bendrovėje, o Bendrovės deklaruojami tikslai neatitinka jo veiklos pobūdžio, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. raštu kreipėsi į UAB „Gilsta“ direktorių V. K., prašydamas iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus, papildomai nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us), kuriame (-iuose) įmonė vykdo statybos darbus ir pateikti įmonės sudarytą (-as) sutartį (-is) dėl įmonės vykdomos veiklos ar atliekamų darbų, pateikti duomenis apie UAB „Gilsta“ turimas patalpas veiklai vykdyti, kitus dokumentus (jeigu tokių yra), patvirtinančius, kad Bendrovė vykdo realią veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovė, jos pačios teigimu ir pareiškėjo teigimu, duomenis pateikė tik 2018 rugsėjo mėn.

13. Nustatyta, kad Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnės 2018 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio pranešimo „Dėl UAB „Gilsta“ veiklos patikrinimo“ Nr. 10-PR2-38747 duomenimis, 2018 m. rugsėjo 18 d. nuvykus Bendrovės buveinės adresu Laisvės pr. 60-1107, Vilniuje, įmonės iškabos ir pašto dėžutės nebuvo, darbuotojų – taip pat (pridedama fotolentelė). Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Migracijos departamento

duomenimis, šis adresas yra žinomas kaip adresas, kuriuo yra nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės. Pareiškėjas neginčija ir aplinkybės, kad UAB „Gilsta“ steigėja yra „UAB „US Baltic“. Migracijos departamento duomenimis pastaroji bendrovė yra žinoma kaip bendrovė, užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriuje apklaustas UAB „Gilsta“ administravimo direktorius V. K. parodė, kad Bendrovėje dirba nuotoliniu būdu. Įmonės buveinės adresas – Laisvės pr. 60, tačiau jis negali nurodyti kabineto, pastato aukšto, ar yra įrengtos darbo vietos, nes jis niekada ten nėra buvęs. Pagrindinė UAB „Gilsta“ veiklos sritis, V. K. teigimu, statybos darbai, dirba tokio profilio darbuotojai, kaip tinkuotojai, mūrininkai, elektrikai ir santechnikai. V. K. negalėjo nurodyti įmonės statybos objektų, nes į juos nevažinėja. V. K. teigimu, Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Deneca“ direktorius A. U.. Paaiškino, kad sudarytos ūkinės komercinės sutartys yra pas Bendrovės vadovą O. V.. Kai O. V. nėra Lietuvoje, darbą statybose kontroliuoja UAB „Deneca“ direktorius A. U.. Nurodė, kad Bendrovės darbuotojai yra komandiruojami darbui į Belgiją dirbti statybos objektuose.

14. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi prašė išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kaip darbuotojas, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

15. Įvertinęs nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o jis realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje pastatų apšiltintoju (tinkuotoju). Priešingai, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, o tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Tai reiškia, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prie skundo pateiktos statybos rangos sutartys bei PVM sąskaitos faktūros ir darbų atlikimo aktai nebuvo pateikti nei su prašymu dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nei patikrinimo metu, todėl nevertinti kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės realiai vykdomą veiklą. Akcentavo, kad ginčijamo sprendimo teisėtumas vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą sprendimą.

17. Į bylą pareiškėjo pateiktos statybos rangos sutartys patvirtina, kad UAB „Gilsta“ (Rangovas) įsipareigoja atlikti UAB „Deneca“ įvairaus pobūdžio statybos darbus. Statybos rangos sutartyse nurodytos šios darbų atlikimo vietos: ((duomenys neskelbiami), Vilnius; (duomenys neskelbiami), Vilniaus r.; (duomenys neskelbiami), Vilniaus r.; (duomenys neskelbiami)„ Vilniaus r.; (duomenys neskelbiami)„ Vilnius; (duomenys neskelbiami)„ Vilniaus r.; (duomenys neskelbiami)„ Vilniaus r., (duomenys neskelbiami)„ Vilnius; (duomenys neskelbiami)„ Vilnius. Statybos rangos sutartyse įtvirtinta, kad Užsakovas (UAB „Deneca“) aprūpina Rangovą (UAB „Gilsta“) reikalingomis ir būtinomis statybinėmis medžiagomis, vykdo Rangovo atliekamų darbų priežiūrą ir kontrolę šioje sutartyje numatytomis sąlygomis (3.1.7 ir 3.1.8 papunkčiai). Statybos rangos sutarčių įvykdymui patvirtinti pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos pirkėjui UAB „Deneca“, ir atliktų darbų aktai.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įstatymo 62 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyksta dirbti į bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, pastatų apšiltintoju (tinkuotoju)). Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė kreipėsi į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams ir Lietuvos darbo birža yra priėmusi sprendimą dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

III.

20. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nenuoseklūs,

prieštaraujantys net paties teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, Sprendimo motyvai neduoda pagrindo objektyviai atmesti pareiškėjo skundo. Pažymėjo, kad Migracijos departamentui kreipusis dėl papildomos informacijos suteikimo, Bendrovė negalėjo laiku pateikti informacijos, nes buvo vasaros atostogų metas ir tuo metu dirbo negausi Bendrovės administracija, todėl informacija buvo pateikta 2018 m. rugsėjo mėnesį. Pateikiant teismui skundą dėl Sprendimo, kartu buvo pateikti Bendrovės dokumentai, kurie patvirtina šios įmonės veiklą statybų srityje. Teismas, nežinodamas statybos proceso eigos specifikos, padarė nepagrįstas išvadas dėl Bendrovės darbuotojų neradimo statybos objekte. Statybos objektuose dirba po keletą subrangovų, subrangovai dirba objekte tada, kada jiems tai nurodo generalinis rangovas. Anot pareiškėjo, teismas materialiosios teisės taikymo principus perkėlė į proceso teisę, darydamas išvadą, jog tikrovėje buvusios ir paties teismo pripažintos aplinkybės dėl Bendrovės vykdytos statybinės veiklos ir tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai nevertintini kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės vykdomą veiklą. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neginčija, kad byloje esantys įrodymai nebuvo pateikti atsakovui per jo nurodytą terminą, tačiau mano, jog realiai faktines aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai negali prarasti savo įrodomosios galios tik dėl to, kad atsakovui buvo pateikti pavėluotai, nors teismas juos turėjo nuo skundo nagrinėjimo pradžios.

22. Pareiškėjo vertinimu, teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4826-502/2018, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas dėl papildomos informacijos apie veiklą kreipėsi į tarpininką – UAB „Gilsta“, o ne į pareiškėją. Pareiškėjas pateikė visus reikiamus dokumentus. Todėl skundžiamo Sprendimo teisėtumas (pagrįstumas) turėtų būti vertinamas pagal realiai buvusias faktines aplinkybes jo priėmimo metu, o ne pagal formalų požymį, kad Sprendimo priėmimo metu viešojo administravimo subjektas neturėjo informacijos.

23. Pareiškėjas mano, jog teismas be pagrindo epizodinius veiksmus, kuriuos pasitikėjimo ir bendro darbo statybos objektuose pagrindu atlikdavo generalinio rangovo vadovas, vertino kaip patvirtinančius aplinkybę, jog Bendrovė pati savarankiškai nevykdė veiklos. Aplinkybės, jog UAB „Deneca“ vadovas objektuose nurodė subrangovo darbuotojams, kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, ar kad, nesant subrangovo vadovo, jo pavedimu išmokėdavo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų, negali būti vertinamos kaip Bendrovės darbuotojų perėjimas UAB „Deneca“ žinion.

24. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

25. Atsakovas nurodo, kad detalūs argumentai dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo išdėstyti atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog teismas neištyrė visų įrodymų, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje. Nauji įrodymai negali būti vertinami, nes jie nebuvo ištirti atsakovo priimant Sprendimą. Atsakovas išvadą dėl nevykdomos veiklos padarė įvertinęs patikrinimo vietoje rezultatus, Bendrovės darbuotojų apklausos duomenis, Juridinių asmenų registro duomenis, kuriais vadovaujantis buvo nustatyta, kad užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas priimtas ne tik dėl to, jog Bendrovė nepateikė prašomų duomenų, bet ir aptartų surinktų duomenų ir nustatytų aplinkybių visumos pagrindu.

Teisėjų kolegija


26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbiami), piliečiui ir jam panaikinta daugkartinė nacionalinė viza , teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas be pagrindo nevertino įrodymų, kurie nebuvo pateikti per atsakovo nurodytą terminą, ir kvestionuoja atsakovo padarytą išvadą, jog Bendrovė pati savarankiškai nevykdė veiklos statybų sektoriuje.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka

nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 23 d. pateikė VAVPK Migracijos valdybai prašymą išduoti LLG dėl to, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų Lietuvos Respublikoje trūksta, sąrašą (pastatų apšiltintoju), t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

30. Įstatymo (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

31. Nurodytame teisiniame reglamentavime vienareikšmiškai įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje aptariamu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, ir vykdys darbo funkcijas pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis arba Lietuvos darbo birža priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius.

32. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. nustačius, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos gauti leidimui laikinai gyventi.

33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jį darbui kvietusi UAB „Gilsta“ realiai vykdo statybų veiklą ir jis ketina dirbti pastatų apšiltintoju (tinkuotoju) būtent šioje Bendrovėje. Anot pareiškėjo, teismas be pagrindo nevertino jo pateiktų papildomų įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybes dėl UAB „Gilsta“ vykdytos veiklos statybų sektoriuje.

34. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias proceso taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jiems pritaria ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

35. Šioje byloje kilo ginčas, ar pareiškėjas faktiškai dirbo jį kvietusioje Bendrovėje, bei ar pastaroji faktiškai pati vykdė tokią ūkinę-komercinę veiklą, kuriai būtini pareiškėjo turimos profesinės kvalifikacijos specialistai (t. y. pastatų apšiltintojai (tinkuotojai)).

36. Nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas – UAB „US Baltic“. Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-32810 „Dėl užsieniečių darbo įmonėse“ nurodyta, kad UAB „Gilsta“ tikrinant Užsieniečių registro vizų moduliu nustatyta, jog minėtos įmonės prašymu buvo išduotos 134 nacionalinės vizos užsieniečiams, kurie į UAB „Gilsta“ atvyko dirbti įvairios specializacijos statybos darbus.

Tačiau VSDFV duomenimis, UAB „Gilsta“ liepos mėnesį dirbo 34 darbuotojai, iš kurių – 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ir 31 užsienietis. Kiti užsieniečiai, kurie gavo nacionalines vizas UAB „Gilsta“ kvietimu, nebuvo įdarbinti arba buvo atleisti. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūno 2018 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio pranešimo „Dėl UAB „Gilsta“ veiklos patikrinimo“ Nr. 10-PR2-38747 duomenimis, 2018 m. rugsėjo 18 d. nuvykus Bendrovės buveinės adresu Laisvės pr. 60-1107, Vilniuje, įmonės iškabos ir pašto dėžutės nebuvo, darbuotojų – taip pat. UAB „Gilsta“ steigėja „UAB „US Baltic“ Migracijos departamentui yra žinoma kaip bendrovė, užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje.

37. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Deneca“ direktorius A. U., kuris kontroliuoja ir darbą statybose. UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K. paaiškinime Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui nurodė, kad darbo užmokesčiui skirtus pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda užsakovo UAB „Deneca“ direktoriui A. U., kuris susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį. Migracijos departamentas 2018 m. liepos 17 d. rašte, adresuotame Bendrovei, prašė iki 2018 m. liepos 31 d. Migracijos departamentui pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento surinktą medžiagą kitų rašytinių įrodymų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nebuvo pateikta pakankamai objektyvių duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ realiai vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje pastatų apšiltintoju (tinkuotoju). Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas įvairiuose dokumentuose skirtingai nurodo savo profesiją – mūrininkas, tinkuotojas, pastatų apšiltintojas. Byloje esančių rašytinių įrodymų ir patikrinimo metu užfiksuotų duomenų visuma nepaneigia Migracijos departamento išvados, kad UAB „Gilsta“ pareiškėją įdarbino turėdama tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne UAB „Gilsta“, kaip statybų veiklą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Deneca“, vykdomos statybų veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje.

39. Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus dėl UAB „Gilsta“ veiklos, teismas pagrįstai atsisakė juos vertinti, nes šiuo atveju atsakovas 2018 m. liepos 17 d. rašte buvo nurodęs Bendrovei iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus, tačiau Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė. Pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčijo ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti atsakovui. Taigi, atsakovui priimant Sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pareiškėjo skunde nurodyti duomenys nebuvo vertinami, todėl jie nevertintini ir teisme tikrinant skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016).

40. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos aplinkybės nereiškia, jog UAB „Gilsta“ veikla nelegali ar bendrovė yra fiktyvi. Byloje esančių duomenų tiesiog nepakanka konstatuoti, kad kvietusi įsidarbinti pareiškėją Bendrovė pati vykdo tokio pobūdžio veiklą, kurią vykdant būtų reikalinga pareiškėjo turima profesinė kvalifikacija. Nustatytos byloje aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui netaikytina Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta lengvata ir, norint gauti LLG, nagrinėjamu atveju turėjo būti pateiktas atskiras Lietuvos darbo biržos priimtas sprendimas, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Kadangi toks sprendimas atsakovui nebuvo pateiktas iki priimant Sprendimą, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų.

41. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3779-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01505-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 15.6; 15.7; 15.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens L. L. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. V. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriui, A. K., I. K., V. M., S. L. ir L. L. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. E. V. Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) skundu prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Švenčionių skyriaus 2016 m. sausio 28 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 45KAM-8243; 2) panaikinti NŽT 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 1SS-819-(9.5.); 3) įpareigoti NŽT per 10 darbo dienų nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo suderinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininko T. U. parengtą žemės sklypo Nr. 35 (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)), esančio (duomenys neskelbiami) (toliau – ir Žemės sklypas) planą, esantį Žemės sklypo kadastro duomenų byloje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fa98807057bb11e98b599e654d7d03a0

2.1. NŽT Švenčionių skyrius, patikrinęs Žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurią parengė VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininkas T. U., 2016 m. sausio 28 d. Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktu Nr. 45KAM-8243 nustatė, kad parengtas Žemės sklypo planas parengtas neteisingai, kadangi neištaisyti trūkumai, nurodyti 2016 m. sausio 4 d. Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 45KAM-45. Taip pat nustatė, kad Žemės sklypo planas išbraižytas nesilaikant reikalavimo, kad bendro naudojimo kelias nuo Žemės sklypo pietinės dalies iki Žemės sklype esančio sodo neturi būti įskaičiuotas į bendrą Žemės sklypo plotą, bet turi būti paliktas kaip valstybinė žemė.

2.2. Žemės sklypas jam priklauso nuosavybės teise. Jį įsigijo 1999 m. kovo 21 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. J-5779 iš buvusios savininkės E. M.. Žemės sklypas nuo 1999 m. spalio 18 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, Žemės sklypo ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos pagal atliktus preliminarius matavimus. 2016 m. vasario 13 d. pateikė pareiškimą NŽT dėl Žemės sklypo plano derinimo NŽT Švenčionių skyriuje, kuriuo prašė paaiškinti, kodėl derinant Žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą yra vadovaujamasi žemės sklypo naudmenų skaičiavimo lentele (parengta 1999 m. liepos 22 d.), o ne valstybinės įmonės (toliau –VĮ) Registrų centro dokumentais. NŽT 2016 m. kovo 22 d. raštu Nr. 1SS-819-(9.5.) nurodė, kad NŽT Švenčionių skyrius pagrįstai nederino Žemės sklypo plano, kuris buvo parengtas atlikus Žemės sklypo kadastrinius matavimus ir grąžino matininkui T. U. ją pažeidimams pašalinti.

2.3. NŽT Švenčionių skyriaus 2016 m. sausio 28 d. tikrinimo aktas ir NŽT priimtas 2016 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 1SS-819-(9.5.) yra nepagrįsti ir neteisėti. Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Kadastro nuostatai), Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (toliau – ir Taisyklės) nustato, kad matininkas, atlikdamas nekilnojamojo daikto – žemės sklypo kadastrinius matavimus, kadastro duomenų byloje fiksuoja tik tuos duomenis, kurie yra nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose, ir faktinius duomenis, kurie yra natūroje žemės sklype.

2.4. Kelias (kelio naudmena) matininko T. U. parengtame Žemės sklypo plane yra užfiksuotas, tačiau matininkas, fiksuodamas kelio naudmeną, nesprendžia klausimo dėl šios naudmenos statuso, t. y. nepriima ir negali priimti sprendimo, ar tai yra servitutinis kelias, ar bendro naudojimo kelias, kokiu būdu reikia naudotis tuo keliu, kas turi teisę juo naudotis. Pagrindas spręsti klausimą dėl to, ar kelio naudmena yra bendro naudojimo kelias, ar tai yra kelias, kuriam turi būti nustatomas servitutas, suteikiant teisę tam tikriems asmenims juo naudotis, yra atitinkamas teritorijų planavimo dokumentas ir viešojo administravimo subjekto, turinčio teisę pagal teisės aktus priimti sprendimus dėl kelio statuso, sprendimas. Toks sprendimas niekada nebuvo priimtas.

2.5. Švenčionių rajono savivaldybės administracijai 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T-243 patvirtinus vietinės reikšmės kelių sąrašą ir patikslinus vietinės reikšmės kelio „627“ koordinates, vietinės reikšmės kelio pabaiga sutampa su Žemės sklypo riba. Bendro naudojimo kelias nepažymėtas ir žemės reformos žemėtvarkos projekte, pagal kurį buvo projektuojami žemės sklypai teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypas. Žemės sklype esančio kelio savybės neatitinka vietinės reikšmės viešųjų kelių kriterijų, nes, kaip nurodoma NŽT, bendrojo naudojimo kelio vieta yra iki Žemės sklype esančio sodo, o tai iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos kelių įstatyme įtvirtintai vietinės reikšmės viešojo kelio sąvokai.

2.6. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro G. I. nutarime yra nustatyta, kad įrašas Žemės sklypo paženklinimo – parodymo akto (parengto 1999 m. liepos 13 d.) 3 punkte padarytas vėliau, nei E. M. šis Žemės sklypas buvo paženklintas vietovėje ir atkurtos nuosavybės teisės sprendimu Nr. 86-3159, galbūt suklastojant šį dokumentą. Todėl pagal šį dokumentą neturėtų būti sprendžiama dėl bendro naudojimo kelio buvimo Žemės sklype. Nors NŽT skundžiamame 2016 m. kovo 22 d. rašte Nr. 1SS-819-(9.5.) neneigia, kad šis dokumentas galimai suklastotas ir mini kitus 1999 metais rengtus Žemės sklypo dokumentus, tačiau išvada apie bendro naudojimo kelio egzistavimą Žemės sklype iš esmės yra daroma pagal vienintelį dokumentą – Žemės sklypo žemės naudmenų plotų skaičiavimo lentelę (parengta 1999 m. liepos 22 d.), kurioje yra projektuotojo J. S. įrašas „b. n. kelias 0,05“, tačiau šios lentelės duomenys nebuvo pateikti VĮ Registrų centrui ir jokių pasekmių nesukėlė, Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre jokių duomenų apie vietinės reikšmės kelio buvimą Žemės sklype nėra.

2.7. Žemės sklypo kadastro duomenų bylą parengęs matininkas T. U. vadovavosi galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, galiojančiu savivaldybės tarybos patvirtintu vietinės reikšmės kelių sąrašu, Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamo turto kadastro dokumentais, todėl jo parengti dokumentai yra teisėti ir turi būti suderinti.

3. Atsakovai NŽT ir NŽT Švenčionių skyrius atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodė:

3.1. Pagal NŽT turimus dokumentus, tuometis Švenčionių rajono kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius J. S. 1999 m. liepos 13 d. paženklino grąžinamą natūra Žemės sklypą vietovėje ir parengė paženklinimo-parodymo aktą ir abrisą, kuriuose E. M. įgaliotas asmuo J. A. savo parašu patvirtino, kad sutinka su paženklinto vietovėje grąžinamo natūra Žemės sklypo plotu, ribomis ir nustatytomis šiam Žemės sklypui specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis ir 1999 m. (tiksli data nenurodyta) parengė Žemės sklypo planą.

3.2. Žemės sklypo lauko matavimų brėžinyje (abrise) sutartiniais ženklais nėra aiškiai nurodyta kelio vieta. Žemės sklypo plane M 1:10000, parengtame 1999 m. rugsėjo mėn. inžinieriaus J. S., nurodyta, kad į Žemės sklypą patenkama 4 m pločio keliu. Minėtame plane nurodytas kelias tik iki žemės sklype esančio sodo, t. y. nenurodytas pravažiavimas į gretimą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)). Nekilnojamojo turto registre Žemės sklypas įregistruotas 1999 m. spalio 18 d. Žemės sklypo ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos pagal atliktus kadastrinius matavimus, nustatant Žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą (pagal preliminarius matavimus).

3.3. Iš kitų E. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, t. y. Žemės sklypo žemės naudmenų plotų skaičiavimo lentelės (parengta 1999 m. liepos 22 d.), žemės naudojimo plotų eksplikacijos (parengta 1999 m. rugsėjo 1 d.), nustatyta, kad Žemės sklypo ribose esantis kelias į bendrą Žemės sklypo plotą nėra įskaičiuotas ir yra valstybinėje žemėje. Žemės naudmenų plotų skaičiavimo lentelės (parengta 1999 m. liepos 22 d.) skiltyje – „Įsiterpusių kontūrų plotas ha“ nurodytas į bendrą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami) plotą neįskaičiuotas bendro naudojimo kelio užimamas 0,05 ha žemės plotas. Žemės naudojimo plotų eksplikacijoje (parengta 1999 m. rugsėjo 1 d.), kurioje nurodomos į bendrą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami) plotą (6,5 ha) įskaičiuotos žemės naudmenos, nurodyta, kad šio žemės sklypo žemės naudmenos yra: 0,78 ha žemės ūkio naudmenos (ganykla, sodas), 0,3 ha užima pastatai, kiemai, 2,4 ha krūmai, 2,02 ha miškas ir 1 ha kita nenaudojama žemė. Žemės naudojimo plotų eksplikacijos (parengta 1999 m. rugsėjo 1 d.) skiltyje „keliai“ nenurodyta, kad į šio žemės sklypo plotą įskaičiuotas kelio užimamas žemės plotas.

3.4. Žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad Žemės sklypo žemės naudmenos yra: 0,78 ha žemės ūkio naudmenos (ganykla, sodas), 0,3 ha užima užstatyta teritorija, 3,4 ha kita žemė ir 2,02 ha miškas, t. y. iš šių duomenų matyti, kad kelias, esantis pareiškėjo žemės sklype, į bendrą šio Žemės sklypo plotą neįskaičiuotas. Jeigu kelio užimamas plotas būtų įskaičiuotas į bendrą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami) plotą, nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše tarp kitų nurodytų žemės naudmenų būtų nurodyta žemės naudmena – kelias ir jo užimamas plotas.

3.5. Vien Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nustatytas faktas, jog įrašas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami) paženklinimo-parodymo akto (parengtas 1999 m. liepos 13 d.) 3 punkte padarytas vėliau, nei E. M. šis žemės sklypas buvo paženklintas vietovėje ir atkurtos nuosavybės teisės į žemę, pagal pirmiau nustatytas aplinkybes nepaneigia fakto, kad kelias, esantis Žemės sklype, yra bendro naudojimo valstybinėje žemėje. Atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-07-00008-15 nebuvo nustatyta, jog kituose E. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (žemės naudmenų plotų skaičiavimo lentelėje (parengta 1999 m. liepos 22 d.), žemės naudojimo plotų eksplikacijoje (parengta 1999 m. rugsėjo 1 d.)) neteisėtai buvo daromi pakeitimai ar papildomi įrašai. Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

3.6. VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininkas T. U. atliko žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami) kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje ir parengė šio žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurią kartu su 2015 m. gruodžio 30 d. prašymu pateikė tikrinti NŽT Švenčionių skyriui tikrinti.

3.7. Kadastro nuostatai, Taisyklės numato, kad atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, privaloma užtikrinti, kad anksčiau nustatytos žemės sklypo ribos vietovėje nebūtų keičiamos ir atstatant žemės sklypo ribas būtų vadovaujamasi patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypų planais.

3.8. NŽT Švenčionių skyrius, patikrinęs Žemės sklypo kadastro duomenų bylą, 2016 m. sausio 4 d. parengė Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 45KAM-45 ir šią kadastro duomenų bylą grąžino matininkui T. U. nustatytiems pažeidimams pašalinti. Akte, be kitų pažeidimų, nurodyta, kad bendro naudojimo kelias neturi būti įskaičiuotas į bendrą žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)) plotą, t. y. turi būti paliktas kaip valstybinė žemė. Matininkui T. U. pakartotinai pateikus tikrinti Žemės sklypo kadastro duomenų bylą, NŽT Švenčionių skyrius 2016 m. sausio 28 d. parengė Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 45KAM-8243 ir šią kadastro duomenų bylą grąžino matininkui T. U. nustatytiems pažeidimams pašalinti. Akte nurodyta, kad neištaisyti trūkumai, kurie nustatyti 2016 m. sausio 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 45KAM-45. NŽT, atsižvelgdama į

tai, kad bendro naudojimo kelias, kuris nėra įskaičiuotas į Žemės sklypo plotą, tęsiasi tik iki sklype esančio sodo, VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyrių 2016 m. kovo 16 d. raštu Nr. lSD-776-(10.2.) „Dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų“ informavo, kad atliekant žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami)) kadastrinius matavimus, turi būti parengtas vienas šio žemės sklypo planas, o kelias, esantis šiame žemės sklype, nuo žemės sklypo pietinės ribos iki žemės sklype esančio sodo / namų valdos, turi būti paliekamas kaip valstybės išperkama ir neprivatizuojama žemė.

3.9. NŽT Švenčionių skyriaus specialistai, vadovaudamiesi nurodytais nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais, pagrįstai nederino Žemės sklypo plano, kuris buvo parengtas atlikus kadastrinius matavimus ir grąžino matininkui T. U. kadastro duomenų bylą pažeidimams pašalinti ir NŽT pagrįstai priėmė 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 1SS-819-(9.5).

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyrius atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

5. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Liudytojas T. U. davė parodymus, kad jis dirba VĮ Valstybės žemės fonde ir atliko Žemės sklypo kadastrinius matavimus. Į Žemės sklypo plotą įtraukė kelią, kadangi jis nenaudojamas ir nėra nurodytas nei gretimo žemės sklypo kadastriniuose matavimuose, nei specialiajame plane.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. E. V. skundą patenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus 2016 m. sausio 28 d. Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 45KAM-8243 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 1SS-819-(9.5.). Įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrių per 2 (dvi) darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suderinti VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus parengtą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami), planą, esantį žemės sklypo kadastro duomenų byloje.

7. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje eA-239-415/2018 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad išsprendus ginčą minėtoje byloje, teismo sprendimas turės tiesioginę įtaką L. L. teisėms ir/ar pareigoms, todėl jis turėjo būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 1 d.

II.

8. Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje eA-239-415/2018 panaikinus Vilniaus administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, pareiškėjas ir atsakovas savo pozicijas pirmosios instancijos teisme pakartotinai grindė iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir nagrinėjant bylą pirmą kartą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo akcentuojamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-7-00008-15 išskirtinės įrodomosios reikšmės neturi ir todėl turėtų būti vertinamas tik kitų nustatytų aplinkybių apimtyje. Taip pat nurodė, kad Švenčionių rajono tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T-243 „Dėl vietinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“ yra priimtas atsižvelgiant į Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbiami) seniūnijos 2015 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. (2.1)S/4-174 pagrindu (dėl pastebėtų klaidų ištaisymo). Minėto rašto autorė yra (duomenys neskelbiami) seniūnijos darbuotoja pareiškėjo (duomenys neskelbiami) M. V.. Vėliau buvo pripažinta, kad M. V. pažeidė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas ir tuo padarė darbo drausmės pažeidimą. Taigi Švenčionių rajono tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T-243, kuriuo remiasi pareiškėjas, priimtas tarnybinio nusižengimo pagrindu. Be to, dėl Švenčionių rajono tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T-243 panaikinimo kreipėsi į Švenčionių rajono tarybą, tačiau šio sprendimo keitimas neįnicijuojamas, kadangi vyksta teisminis ginčas.

10. L. L. taip pat pažymėjo, kad 2002 m. buvo parengtas jo valdomo nuosavybės teise žemės sklypo detalusis planas,

kurio pagrindiniame brėžinyje buvo aiškiai atvaizduotas kelias. Be to, grafoje „Gretimų žemės sklypų savininkų (naudotojų) sutikimas“ yra sklypo Nr. (duomenys neskelbiami) savininko A. V. parašas (sutikimas). Šis detalusis planas buvo rengiamas pagal istorinius šaltinius, o tai reiškia, kad ne tik sodyba čia buvo dar nuo privatizavimo laikų bet ir kelias. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 27 d. sprendime Nr. 86-4313, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės L. L., buvo nustatytas servitutas: „leisti prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinių 0,27 ha pločio“, t. y. būtent keliuku, kuris baigiasi ties pareiškėjo sklypu. Grąžinamos natūra žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo akto 3 punkte taip pat nurodyta: „Žemės sklype Nr. 58;4 yra šios įsiterpusios kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar valstybei priklausančios žemėnaudos vietinės reikšmės kelias 0,064a“. Taigi visuose šiuose paminėtuose dokumentuose nurodomas kelias yra to paties bendrojo naudojimo kelio tąsa į L. L. žemės sklypą ir per jį. Šias aplinkybes yra išaiškinusi ir NŽT 2016 m. sausio 26 d. rašte Nr. 1SD-227-(9.3.). Nurodė, kad tai, jog ginčo kelias visada buvo, patvirtina ir VĮ Valstybinių miškų urėdijos Labanoro girininkijos 1999 m. Miškotvarkos miškų žemėlapio fragmentas bei 1950 m. žemėlapis. Pažymėjo, kad matininko T. U. 2015 m. spalio 27 d. Žemės sklypų ribų ženklinimo akte Nr. 1 neteisingai nurodyta, kad gretimų žemės sklypų savininkai buvo kviesti registruotais laiškais, tačiau nurodytu laiku į vietą neatvyko. L. L. žemės sklypų paženklinimo vietoje dalyvavo, tačiau nesutiko su jo ribomis. Pabrėžė, kad pareiškėjo žemės sklype visuomet buvo kelias ir šis kelias yra vienintelis, kuriuo L. L. patenka į savo žemės sklypą. Kito privažiavimo prie šio sklypo nėra.

11. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus atstovas T. U. teismo posėdžio metu nurodė, kad parengė pareiškėjo žemės sklypo planą, kuriame kelią įbraižė. Atliekant kadastro matavimus 2015 m. spalio 25 d. L. L. į matavimą buvo atvykęs, tačiau neprisistatė, todėl buvo įrašyta, kad nedalyvavo.

12. Liudytoja M. V. teismo posėdžio metu parodė, kad yra (duomenys neskelbiami), dirba (duomenys neskelbiami). Buvo apkaltinta (duomenys neskelbiami). Nurodė, kad 2015 m., kaip (duomenys neskelbiami) darbuotoja, gavo užduotį priskirti keliams pavadinimus. Atlikdama užduotį pastebėjo, kad pirmos kategorijos kelias eina nuo Švenčionių iki (duomenys neskelbiami) pakrantės. Tuo metu jau vyko tyrimai Generalinėje prokuratūroje. Pažymėjo, jog pamačiusi storą liniją iki pakrantės apie tai pranešė vadovui. Kelias ėjo per pareiškėjo sklypą ir jungėsi su regioniniu keliu. Visada žinojo, kad jų sklype nėra jokių servitutų, ar regioninių kelių. Vadovas liepė parašyti Švenčionių savivaldybės administracijai apie klaidą. Raštą parašė, tačiau tuo metu nežinojo, kad turėtų nusišalinti. Nurodė, kad sprendimus dėl kelių priima savivaldybės taryba. Seniūnija savivaldybės tarybai jokių nurodymų duoti negali. Šiuo metu klaida yra ištaisyta. Sprendimas yra galiojantis. Dabar kelias nurodytas iki jiems priklausančio sklypo ribos. L. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų netikrino.

III.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. E. V. skundą patenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus 2016 m. sausio 28 d. Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 45KAM-8243 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 1SS-819-(9.5.). Įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrių per 2 (dvi) darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suderinti VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus parengtą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), planą, esantį žemės sklypo kadastro duomenų byloje.

14. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovų priimtų sprendimų žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo procese.

15. Teismas išanalizavo bylai aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, 8 straipsnį, Kadastro nuostatų 32.1.8, 65, 67-70 punktus, Taisyklių 11 punktą, NŽT direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių (toliau – ir Tikrinimo taisyklės) 8, 10, 12 punktus.

16. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 86-3159 E. M. buvo atkurta nuosavybės teisė grąžinant natūra Žemės sklypą. 1999 m. spalio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisę į Žemės sklypą įgijo pareiškėjas. Kadangi žemės sklypo ribos nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos pagal preliminarius matavimus, pareiškėjo užsakymu VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyrius (matininkas T. U.) atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengė šio žemės

sklypo kadastro duomenų bylą, kurią kartu su 2015 m. gruodžio 30 d. prašymu pateikė tikrinti NŽT Švenčionių skyriui. NŽT Švenčionių skyrius 2016 m. sausio 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte nurodė, kad žemės sklypo kadastrinis planas išbraižytas nesilaikant NŽT 2015 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. 1SS-3336-(10.5) nurodytų reikalavimų – bendro naudojimo kelias, kuris nėra įskaičiuotas į žemės sklypo plotą ir tęsiasi iki žemės sklype esančio sodo, neturi būti įskaičiuotas į bendrą žemės sklypo plotą, t. y. turi būti paliktas kaip valstybinė žemė.

17. Pakartotinai kartu su 2016 m. sausio 28 d. prašymu pateikus tikrinti žemės sklypo kadastro duomenų bylą, NŽT Švenčionių skyrius 2016 m. sausio 28 d. tikrinimo aktu nurodė, kad yra pažeistas Tikrinimo taisyklių 8.3 punktas, nes neištaisyti 2016 m. sausio 4 d. tikrinimo akte nurodyti trūkumai. Pareiškėjas dėl nederinamos kadastro duomenų bylos 2016 m. vasario 13 d. pareiškimu kreipėsi į NŽT, kuri 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 1SS-819-(9.5) nurodė, kad NŽT Švenčionių skyriaus specialistai pagrįstai nederino žemės sklypo plano. Šiame sprendime NŽT rėmėsi E. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais (žemės sklypo žemės naudmenų plotų skaičiavimo lentele, žemės naudojimo plotų eksplikacija), nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu ir nurodė, kad žemės sklypo ribose esantis kelias į bendrą žemės sklypo plotą nėra įskaičiuotas ir yra valstybinėje žemėje, todėl atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, kelias, esantis žemės sklype, nuo žemės sklypo pietinės ribos iki žemės sklype esančio sodo (namų valdos) turi būti paliekamas kaip valstybės išperkama ir neprivatizuojama žemė.

18. Teismas nurodė, kad ginčo esmę sudaro tai, ar NŽT Švenčionių skyrius, atlikęs Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimą, pagrįstai ir teisėtai nederino kadastro duomenų byloje esančio Žemės sklypo plano, motyvuodamas atsisakymą derinti planą NŽT direktoriaus 2009 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių (toliau – ir Tikrinimo taisyklės) 8.3 punkto pažeidimu. Kaip minėta, šiuo Tikrinimo taisyklių pagrindu planas gali būti nederinamas, kai žemės sklypo ribos, nustatytos atlikus kadastrinius matavimus, neatitinka teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte suprojektuotų šio žemės sklypo ribų. Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nesprendžiama dėl galimybės trečiajam suinteresuotam asmeniui L. L. patekti į nuosavybės teise valdomą sklypą.

19. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateikto žemės sklypo plano M 1:10000 matyti, kad punktyrine linija yra pažymėtas kelias, einantis iki pietinės Žemės sklypo ribos ir tęsiasi tik iki Žemės sklype esančio sodo (namų valdos). Šią aplinkybę, be kita ko, kaip institucijos poziciją, kad kelias Žemės sklype eina iki pareiškėjo sodo, nurodė ir atsakovas teismo posėdžio metu bei Žemės sklypo matavimus atlikęs matininkas. Tačiau atsakovė įrodinėdama, kad plane punktyrine linija įbraižytas kelias (iki sodo), turėtų būti paliekamas kaip valstybės išperkama ir neprivatizuojama žemė, į bylą nėra pateikusi jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai spręsti, kad Žemės sklype, kuris nuosavybės teisių atkūrimui buvo suformuotas dar 1999 m., esantis kelias buvo suprojektuotas kaip bendro naudojimo kelias, taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, koks plane įbraižyto kelio teisinis statusas (bendro naudojimo (valstybinis ar vietinis) kelias, ar tai yra kelio naudmena, formuojama kaip privataus žemės sklypo dalis).

20. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktus įrodymus, t. y. iš 1999 m. liepos 13 d. Žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktų turinio nustatė, kad viename akte (esančiame nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje) 3 punkte nurodyta, kad Žemės sklype nėra įsiterpusių kitiems asmenis priklausančių žemėnaudų (nurodytas brūkšnys). Kitame tos pačios dienos identiškame akte (esantis nuosavybės teisių atkūrimo byloje) nurodyta, kad žemės sklype yra įsiterpusi kitiems asmenims priklausanti žemėnauda – bendro naudojimo kelias 3 m (0,05 ha). Iš Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto, esančio nuosavybės teisių atkūrimo byloje, aiškiai matyti, kad 3 punkte prierašas „Bendro naudojimo kelias 3 m 0,05 ha“ yra atliktas ant jau buvusio pažymėto brūkšnio, o tai rodo, kad nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančiame akte tokio įrašo nebuvo.

21. Teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centras 2015 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. (1.1.5.)S-6268 taip pat nurodė, kad 1999 m. pateiktuose registravimui dokumentuose informacijos apie žemės sklype esančius bendrojo naudojimo kelius, kurių plotas neįskaičiuotas į žemės sklypo plotą, nėra. Patikrinus kadastro žemėlapio duomenis nustatyta, jog duomenų apie per žemės sklypą galimai einantį bendrojo naudojimo kelią, nėra. Iš šio atsakymo galima teigti, kad įrašas apie kelią galimai buvo padarytas vėliau, nei dokumentai buvo pateikti registruoti VĮ Registrų centras“. Iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro 2015 m. gruodžio 10 d. teismas padarė išvadą, kad prokuroras taip pat nustatė, jog Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 3 punkte įrašas apie tai, jog žemės sklype yra įsiterpęs 3 m pločio ir 0,05 ha ploto bendro naudojimo kelias, buvo padarytas vėliau, nei 1999 m. liepos 13 d., ir vėliau, nei šis aktas kartu su kitais nuosavybės teisei registruoti reikiamais dokumentais buvo pateiktas VĮ Registrų centro Vilniaus filialui bei, kad šis įrašas buvo padarytas be žemės sklypo savininkės E. M. ar jos įgalioto asmens žinios.

22. Nurodė, kad iš aptartų Žemės sklypo projektavimo nuosavybės teisių atkūrimui natūra dokumentų turinio ir

nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad E. M. nuosavybės teisės į Žemės sklypą, kurį vėliau įsigijo pareiškėjas, buvo atkurtos su Žemės sklype įsiterpusiu valstybei priklausančiu bendro naudojimo keliu. Nėra jokių įrodymų, kad 1999 m. liepos 13 d. ženklinant žemės sklypo ribas vietoje, į žemės sklypą buvo įsiterpęs koks nors bendro naudojimo kelias. E. M. duodama parodymus (notaro akivaizdoje) nors ir nurodė, kad nuo senų laikų per Žemės sklypą buvo kelias iki Labanoro ežero, tačiau iš šių parodymų nėra aišku, kokio lygio kelią E. M. turi mintyje, nurodydama, kad buvo kelias ir juo naudojosi kiti kaimo gyventojai.

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, (toliau – Metodika) (redakcija, galiojusi nuo 1998 m. gegužės 9 d. iki 2000 m. balandžio 15 d.) 80 punktu nurodė, kad 1999 m. liepos 22 d. parengta žemės naudmenų plotų skaičiavimo lentelė, 1999 m. rugsėjo 1 d. parengta žemės naudojimo plotų eksplikacija, taip pat Žemės sklypo abrisas, kuriais atsakovas grindžia argumentus, kad Žemės sklype esantis kelias iki sodo turėtų būti paliekamas kaip valstybės išperkama ir neprivatizuojama žemė, laikytini papildomais dokumentais, kurie negali prieštarauti pagrindiniams projektavimo dokumentams, suderintiems su pretendente.

24. Teismas nustatė, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 13 d. raštu Nr. (4.15)1S-45 buvo patvirtintas Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T-243 „Dėl vietinės reikšmės kelių sąrašų patvirtinimo“. Šiuo dokumentu buvo patikslintos ir vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbiami) koordinatės, pagal kurias kelio pabaiga sutampa ties įvažiavimu į Žemės sklypą. Iš byloje pateikto Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 10 d. rašto Nr. (6.26)1S-85 taip pat matyti, kad jame nurodyta, jog pareiškėjo sklype esantis keliukas nėra įtrauktas į tikslinamą kelių sąrašą.

25. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 13 d. raštas Nr. (4.15)1S-45 patvirtina, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 6 straipsnio 4 dalį Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T-243 „Dėl vietinės reikšmės kelių sąrašų patvirtinimo“ patvirtintas vietinės reikšmės kelių sąrašas, tame tarpe patikslintos ir vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbiami) koordinatės, pagal kurias kelio pabaiga sutampa ties įvažiavimu į Žemės sklypą. Teismo vertinimu tai reiškia, kad ginčo objektu esanti žemė negali būti vertinama kaip vietinės reikšmės viešasis kelias Kelių įstatymo taikymo prasme.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti NŽT Švenčionių skyriaus 2016 m. sausio 28 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 45KAM-8243 ir NŽT 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 1SS-819-(9.5.) bei įpareigoti NŽT per dvi darbo dienas (Kadastro nuostatų 69 punktas) nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo suderinti valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininko T. U. parengtą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami) (Žemės sklypas) planą, esantį Žemės sklypo kadastro duomenų byloje.

IV.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais: 28.1. Kai LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje eA-239-415/2018 panaikino Vilniaus

administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti bendrojo naudojimo kelio egzistavimo bei Žemės sklypo ribų teisingumo klausimus. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginys, kad byloje nėra sprendžiamas dėl L. L. patekimo į nuosavybės teise valdomą sklypą klausimas, yra nepagrįstas.

28.2. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo teisėjas Tomas Blinstrubis informavo, kad jo žmona dirba pareiškėjo (A. E. V.) atstovo (advokato P. J.) kontoroje. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teisėjas tokiu atveju pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų imperatyvias nuostatas negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime. Be kita ko nurodė, kad asmens teisę į nešališką teismą laiduoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis. Pridūrė, kad tai, kad proceso šalys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė teisėjui Tomui Blinstrubiui nušalinimo nesuponuoja, kad bylą buvo išnagrinėta nešališko teismo.

28.3. Nurodė, kad teismas neturėjo specialiųjų žinių padaryti vienareikšmės išvados, kad Žėmės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto, esančio nuosavybės teisių atkūrimo byloje, 3 punkte esantis prierašas „bendro naudojimo

kelias 3 m. 0,05 ha“ yra atliktas ant jau buvusio pažymėto brūkšnio, o nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančiame akte tokio įrašo nebuvo. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, tam, kad būtų galima atsakyti į šį klausimą turėjo būti paskirta teismo ekspertizė pagal ABTĮ 61 straipsnį, o ne remtis teismo teisėjų subjektyvia nuomone. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad byloje esantis Lietuvos Generalinės prokuratūros nutarimas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir negali tūrėti kokios nors išskirtinės įrodomosios reikšmės.

28.4. Nurodė, kad Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T-243 „Dėl vietinės reikšmės kelių sąrašų patvirtinimo“ yra priimtas pareiškėjo (duomenys neskelbiami) M. V. tarnybinio nusižengimo pagrindu supainiojant viešuosius ir privačiuosius interesus, nes pagrindinis savivaldybės tarybos patvirtinto dokumento priėmimo tikslas buvo pareiškėjo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopija. Minėtas Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sprendimas neturi ypatingos įrodomosios reikšmės, nes patvirtintas rajono vietinės reikšmės kelių sąrašas nėra skirtas konstatuoti vietinės reikšmės kelio fakto, o turėti bendrus duomenis apie kelių technines charakteristikas.

28.5. Teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nieko nepasisakė apie trečiojo suinteresuotojo asmens pateiktus įrodymus, juo ignoravo, taip pat neišsprendė prieštaravimų tarp atskirų byloje esančių įrodymų ir todėl pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį.

28.6. L. L. taip pat prašė pridėti prie bylos papildomus įrodymus: uždarosios akcinės bendrovės „Markai“ 2019 m. sausio 11 d. raštą Nr. Zp73-1 ir NŽT Švenčionių skyriaus 2019 m. sausio 23 d. raštą Nr. 45SD-473-(14.45.104.).

29. Atsakovai NŽT Švenčionių skyrius ir NŽT pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimo tvarką, todėl nepagrįstai nusprendė, kad Žemės sklype nėra bendrojo naudojimo kelio. Teismas neįvertino, kad ginčijamo kelio buvimą įrodo ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T243, kuriuo patvirtinus vietinės reikšmės kelių sąrašą ir patvirtinus vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbiami) koordinates, nurodant, kad vietinės reikšmės kelio pabaiga sutampa su Žemės sklypo riba, Žemės sklype esančio kelio statusas nepasikeitė, t. y. žemės sklype liko 0,05 ha keliais užimtas plotas, kuris į bendrą žemės sklypo plotą nėra įskaičiuotas ir priklauso valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei.

29.2. Teismas nesistengė išspręsti byloje buvusius prieštaravimus, susijusius su E. M. duotais parodymais dėl kelio buvimo jos valdytame Žemės sklype dalyvaujant notarei, nekvietė E. M. kaip liudytojos į teismo posėdį. Taip pat nevertino J. S., kuris parengė Žemės sklypo dokumentus, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai teiktų paaiškinimų, bei nekvietė jo į teismo posėdį apklausai, taip pat neatkreipė dėmesio, kad Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroras nepaneigė fakto, jog pareiškėjo Žemės sklype yra kelias.

30. Atsakovas NŽT Švenčionių skyrius pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepime į atsakovų NŽT ir NŽT Švenčionių skyriaus apeliacinį skundą nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovų apeliacinį skundą tiek, kiek jis neprieštarauja L. L. pateiktam apeliaciniam skundui ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 27 d. sprendime Nr. 86-4313, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui bei nustatytas servitutas („leisti prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinių“) 0,27 ha pločio, t. y. būtent ginčo keliu. Pateiktas dokumentas nebuvo vertintas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

32. Pareiškėjas A. E. V. pateikė atsiliepimą į atsakovų NŽT ir NŽT Švenčionių skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens L. L. apeliacinius skundus, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat nurodė, kad jokių duomenų nei pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, nei pagal kitus teritorijų planavimo dokumentus, nei pagal dokumentus, kurių pagrindu Žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre ir registre, kad Žemės sklype yra bendrojo naudojimo kelias ir kad jis nėra įskaičiuotas į bendrą Žemės sklypo plotą, išskirti keliui priskirtiną 0,05 ha žemės plotą, priskirti jį valstybinei žemei ir joje formuoti atskirą sklypą vietinės reikšmės kelio eksploatacijai. Taip pat akcentavo, tai, kad ortofotografiniame žemėlapyje matomas kelias ir jis egzistuoja iš tikro, savaime nesuteikia kitiems asmenims jokių teisių, tol kol šitai naudmenai nesuteiktas bendro naudojimo kelio statusas ar servitutas teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. nuosavybės teise valdo ne vieną besiribojantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), kuriam nustatytas 0,25 ha servitutas, todėl L. L. turi galimybę patekti į savo sklypą per kitą jam nuosavybės teise priklausantį sklypą.

Teisėjų kolegija


V.

33. Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymo suderinti žemės sklypo planą, kuris parengtas atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus.

34. Šalių pozicijos iš esmės skiriasi dėl to, kad pareiškėjas įrodinėja, jog jo žemės sklype faktiškai esantis kelias turi būti įskaičiuotas į sklypo plotą, o atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog minėtas kelias į bendrą žemės sklypo plotą nėra įskaičiuotas ir priklauso valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei.

35. Pirmosios instancijos teismas iš esmės palaikė pareiškėjo poziciją, pripažinęs, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog žemės sklype esantis kelias buvo suprojektuotas teritorijų planavimo dokumentuose kaip bendro naudojimo valstybinis ar vietinis viešasis kelias, nesantis privataus žemės sklypo dalimi.

36. Atsakovai apeliaciniame skunde akcentuoja netinkamą teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimo tvarką, taikymą bei teismo pasyvų vaidmenį, šalinant prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą vieno iš teisėjų šališkumo bei netinkamo įrodymų vertinimo aspektais.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo be kita ko, prašė prijungti prie bylos papildomus įrodymus – uždarosios akcinės bendrovės „Markai“ 2019 m. sausio 11 d. raštą Nr. Zp73-1 ir NŽT Švenčionių skyriaus 2019 m. sausio 23 d. raštą Nr. 45SD-473-(14.45.104.), Švenčionių rajono savivaldybės komisijos 2019 m. kovo 19 d. posėdžio protokolą bei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2019 m.kovo14 d. patikrinimo aktą, spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

39. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

40. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl būtinumo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka, pažymi, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos, teiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teismo posėdyje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jų teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus, nebuvo ribojama. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinės rašytinio proceso tvarka.

41. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba kai įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017 ir kt.)

42. Trečiojo suinteresuoto asmens pateikti dokumentai sudaryti 2019 m. sausio – kovo mėnesiais, todėl pripažintina, kad jie atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo jais mano paneigsiantis kitų proceso šalių argumentus. Esant tokioms aplinkybėms, šie įrodymai prijungtini prie administracinės bylos medžiagos.

43. Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išsakytų abejonių pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad apie aplinkybes, galinčias proceso šalims kelti abejones teisėjo šališkumu, jos buvo informuotos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau nušalinimo teisėjui nereiškė. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos proceso dalyviams anksčiau ir kurios sukeltų papildomas abejones teismo nešališkumu, trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė. Todėl dabartinės pretenzijos šiuo aspektu vertintinos kaip susijusios ne su objektyviu teismo šališkumu, o su proceso šalies nepasitenkinimu priimto teismo sprendimo turiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų pripažinti, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo ar galėjo būti šališkas arba kad privalėjo ex officio nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.

44. Apeliantai skirtingais aspektais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

45. Patikrinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi aukščiau nurodytų reikalavimų. Byloje surinktų įrodymų visetu nustatyta, kad pareiškėjui šiuo metu priklausantis žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)) buvo suformuotas, paženklintas vietoje ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre pagal preliminarius matavimus, kaip 6,50 ha ploto vientisas sklypas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neginčijamai nustatyta, kad žemės sklypo paženklinimo parodymo akto 3 punkte, liečiančiame sklype esančias įsiterpusias žemėnaudas, t. y. kelius, padaryti pataisymai, kurie nebuvo suderinti su sklypo savininku. Tam nustatyti pirmosios instancijos teismui nebuvo būtina turėti specialių žinių, nes tokią išvadą padarė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, akto kopijos, esančios NŽT ir Registrų centre, skiriasi, jų vizualinis palyginimas leidžia konstatuoti, kad prierašas, liudijantis apie kelio buvimą pareiškėjo žemės sklype yra padarytas vėliau.

46. Dėl žemės sklypo plane pavaizduoto kelio ir juo užimtos žemės priklausomybės pažymėtina, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, jog šis kelias buvo įtrauktas į bendrojo naudojimo vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašą, kad jis buvo kaip toks pažymėtas kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte ar kituose galiojančiuose teritorinio planavimo dokumentuose. Priešingai, pagal Švenčionių rajono savivaldybės patvirtintą vietinės reikšmės kelių sąrašą matyti, jog vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbiami) pabaiga sutampa su pareiškėjo žemės sklypo riba. Pati Nacionalinė žemės tarnyba pripažįsta, kad net ir pagal žemės sklypo abrisą, ortofotografinę medžiagą šiuo keliu patenkama tik iki pareiškėjo žemės sklype esančio sodo, t. y. jame nėra nurodyta, jog juo pravažiuojama iki gretimo žemės sklypo ar iki ežero. Nekilnojamojo turto kadastre pareiškėjo žemės sklypui nėra įregistruoti jokie apribojimai, servitutai, nėra nurodytos jokios įsiterpusios žemėnaudos.

47. Taip pat pažymėtina, jog pagal Kelių įstatymą kelias yra apibrėžiamas kaip inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Pagal šį įstatymą kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme (Kelių įstatymo 2 str. 3 d.). Iš esmės analogiškai kelio sampratą pateikia ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (2009 m. balandžio

2 d. redakcija) (toliau – ir STR 1.01.09:2003), 9.1 punktas. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad kelio samprata pirmiausiai yra siejama su jos atitikimu Kelių įstatyme numatytam teisiniam reguliavimui. Iš dalies tokį aiškinimą patvirtina ir Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, reglamentuojančios žemės reformos žemėtvarkos projektų ir žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, turinį, rengimo, svarstymo, derinimo, tvirtinimo ir įgyvendinimo tvarką, 49 punktas, numatantis, kad projektuojamo žemės sklypo ribos tarp ribų posūkio taškų turi sudaryti uždarą kontūrą. Žemės masyvus į atskirus žemės sklypus gali suskaidyti keliai (išskyrus servitutinius kelius), vandens telkiniai ar kiti nekilnojamojo turto objektai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog projektuojamo žemės sklypo neskaido neįrengtas kelias (t. y. natūraliai išvažinėta žemės sklypo dalis be žemės sankasos, važiuojamosios dalies, kelkraščių ir kitų kelio sudedamųjų dalių) ir šiuo keliu užimta žemė gali būti privatizuojama ir šiuo atveju žemės sklypui nustatomas kelio servitutas (jeigu jis reikalingas). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-875-858/2015).

48. Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su jo sklype esančiu servitutiniu keliu kaip pareiškėjo sklype esančio kelio tąsa, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir L. L. priklausančiame žemės sklype esantis kelias nėra valstybės išperkamoje ir neprivatizuojamoje žemėje, tačiau yra sudėtinė šio sklypo dalis, kuriai nustatytas servitutas. Tokiu pačiu būdu, nustatant servitutą šalių susitarimu arba teismo sprendimu, spręstinas ir kelio pareiškėjo sklype naudojimo klausimas, jei būtų nustatyta, kad toks kelias būtinas trečiajam suinteresuotajam asmeniui patekti į jo žemės sklypą arba kitiems asmenims patekti prie (duomenys neskelbiami) ežero. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šios administracinės bylos dalykas yra ne trečiojo suinteresuoto asmens galimybė patekti į jam priklausantį žemės sklypą ar viešojo intereso gynimas, o pareiškėjo žemės sklypo atliktų kadastrinių matavimų ir sudaryto plano teisingumas. Dėl šios priežasties minėti trečiojo suinteresuotojo asmens argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

49. Kaip matyti iš parengto žemės sklypo plano, atlikus kadastrinius matavimus pareiškėjo žemės sklypo išorinės ribos nepakito, o sklypo plotas sumažėjo net daugiau nei leistina paklaida. Atsakovas NŽT Švenčionių skyrius , priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Tikrinimo taisyklių 8.3 punktu ir tai argumentavo žemės sklypo ribų neatitikimu teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projekte nustatytoms žemės sklypo riboms. Kaip jau minėta šios nutarties 45 ir 46 punktuose, kituose galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nėra numatyta, jog į pareiškėjo žemės sklypą būtų įsiterpęs viešojo naudojimo kelias, kitos žemės sklypo ribos taip pat aiškios, todėl atsakovo atsisakymas šiuo pagrindu derinti parengtą žemės sklypo planą yra nepagrįstas.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo papildomuose paaiškinimuose atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, L. L. manymu, peržengė skundo ribas, sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigojęs atsakovą suderinti parengtą žemės sklypo planą per dvi darbo dienas, nors pareiškėjas skunde buvo suformulavęs įpareigojimą tai atlikti per dešimt dienų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę pats nustatyti sprendimo vykdymo tvarką, atsakovas, kuriam pavesta vykdyti teismo sprendimą, šiuo aspektu teismo sprendimo neginčijo ir neteikė įrodymų, kad jis negalės to atlikti per pirmosios instancijos teismo nustatytą terminą. Materialinis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo nebuvo pakeistas ar peržengtas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimo.

51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus juose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens L. L., atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-05802 2019-04-09 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eA-1742-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04005-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 33(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „EVP International“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „EVP International“; toliau – ir UAB „Paysera LT“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ dalį, kuria pareiškėjas įspėjamas ir įpareigojamas pašalinti sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą (netinkamai taikytas nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodas D vykdomos veiklos kapitalo poreikiui apskaičiuoti).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktorius 2014 m. liepos 29 d. sprendimu „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ nusprendė įspėti bendrovę dėl sprendimo dėstomosios dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų pažeidimų, per 20 darbo dienų paruošti pažeidimų ir trūkumų pašalinimo planą bei iki 2014 m. gruodžio 31 d. nurodytus pažeidimus pašalinti. Pareiškėjas nesutiko su sprendimo dalimi, kuria skirta poveikio priemonė – įspėjimas dėl sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo, susijusio su nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo reikalavimų taikymu elektroninių pinigų įstaigai.

3. Pareiškėjo teigimu, ginčas kilo dėl skirtingai vertinamo elektroninių pinigų įstaigos UAB „Paysera LT“ veiklos modelio bei skirtingo su elektroninių pinigų leidimu susijusių ir nesusijusių paslaugų traktavimo. Teisės aktai vienareikšmiškai neapibrėžia, kokios paslaugos gali būti laikomos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, o kokios nesusijusiomis. Tačiau priklausomai nuo to, ar paslauga turi būti laikytina susijusi ar nesusijusi su elektroninių pinigų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7ba1f4f05a1711e98b599e654d7d03a0

leidimu, tiesiogiai priklauso nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodo pasirinkimas.4. Paaiškino, kad inspektavimo komisija, nagrinėdama bendrovės taikomo nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimą,

padarė išvadą, kad jis neatitinka vykdomos veiklos modelio ir kapitalo apskaičiavimo ataskaita sudaryta neteisingai, t. y. bendrovė nesilaiko reikalavimo taikyti nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą D, kuris turi būti taikomas elektroninių pinigų įstaigoms, leidžiančioms elektroninius pinigus ir teikiančioms su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, ir reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Dėl to atsakovas laikė, kad bendrovė pažeidė Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 03-5 „Dėl 2009-12-24 Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 240 „Dėl mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių“ pakeitimo (toliau – ir Nutarimas Nr. 240) 18 punkto reikalavimą.

5. Teigė, kad ši išvada nėra teisinga ir pagrįsta, ji prieštarauja faktinėms aplinkybėms, t. y. atsakovas neteisingai interpretavo teikiamų paslaugų modelį (kokios paslaugos ir kokiu būdu teikiamos), taip pat neteisingai interpretavo taikytinų įstatymų ir teisės aktų normas.

6. Paaiškino, kad Elektroninių pinigų licencija (toliau – ir Licencija) buvo išduota 2012 m. rugsėjo 27 d. Prieš išduodant Licenciją, pareiškėjas veikė pagal mokėjimo įstaigos licenciją ir kaip mokėjimo įstaiga teikė tik pinigų perlaidos paslaugas (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 str. 6 p.), t. y. atskiros elektroninių pinigų sąskaitos nei prekybininkams, nei mokėtojams nebuvo atidaromos ir nebuvo išleidžiami elektroniniai pinigai, prekybininkas pats inicijuoti pervedimo neturėjo galimybės. Tuo metu elektroninių pinigų neleido, teiktos mokėjimo paslaugos nebuvo susijusios su elektroniniais pinigais. Kaip mokėjimo įstaiga iki 2013 m. nuosavo kapitalo poreikį skaičiuodavo B metodu. Kai buvo gauta Licencija, verslo modelis esmingai pasikeitė. Atsirado galimybė vystyti Mokėjimai.lt sistemą, atidaryti virtualias sąskaitas klientams, nebeliko būtinybės siųsti pinigus perlaidos principu. Bendrovė, gavusi Licenciją pakeitė iki tol vykdytos veiklos modelį ir mokėjimo paslaugas ėmė teikti tik klientams, atsidariusiems Mokėjimai.lt elektroninių pinigų sąskaitas. Pagal esamą verslo schemą, bendrovė visiems savo klientams be išimties atidaro Mokėjimai.lt elektroninių pinigų sąskaitas ir visas mokėjimo paslaugas teikia tik per Mokėjimai.lt sąskaitas, prieš teikiant bet kokią mokėjimo paslaugą pirmiausiai klientams išleisdama elektroninius pinigus. Paaiškino, kad kliento ir bendrovės, kaip elektroninių pinigų įstaigos, santykius reglamentuoja Bendroji mokėjimo paslaugų sutartis (toliau – ir Bendroji sutartis), kuri kartu yra ir elektroninių pinigų išleidimo ir išpirkimo sutartis. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal verslo modelį už absoliučiai visas lėšas, patekusias į Mokėjimai.lt elektroninių pinigų sąskaitą, pinigų patekimo į sąskaitą momentu yra išleidžiami elektroniniai pinigai. Bendrojoje sutartyje nurodyta, kad elektroninius pinigus klientas gali laikyti Mokėjimai.lt sąskaitoje, naudoti juos savo nuožiūra vietiniams ir tarptautiniams mokėjimo pervedimams atlikti, mokėti įmokas, atlikti kitas operacijas, tiesiogiai susijusias su lėšų pervedimais, taikant nustatytus įkainius už šias paslaugas. Todėl visos bendrovės teikiamos mokėjimo paslaugos yra neatskiriamai susijusios su išleistais elektroniniais pinigais. Atsakovas, traktuodamas, kad vien tik pervedimai tarp savo Mokėjimai.lt sąskaitų ir šių sąskaitų asmeniniai papildymai bei išpirkimai, pervedant į to paties vartotojo sąskaitą kredito įstaigoje, yra laikytini su elektroninių pinigų leidimu susijusia veikla, tuo tarpu teigdamas, kad pervedimų paslaugos iš vartotojų Mokėjimai.lt sąskaitų į kitas sąskaitas, esančias Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose gali būti teikiamos tik pirmiau elektroninius pinigus išpirkus ir dėl to jau yra laikytinos nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, susiaurina Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normas. Įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis elektroninių pinigų išpirkimo sąlygas, nenustato ribojimų, kurie nurodyti ginčijamame sprendime ir inspektavimo komisijos išvadose. Įstatyme nustatyta tik sąlyga elektroninių pinigų leidėjui ir įgijėjui susitarti dėl elektroninių pinigų išleidimo ir išpirkimo sąlygų, dėl kurių susitariama Bendrojoje sutartyje.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Bendrosios sutarties 8.2.2. punktą, elektroninių pinigų išpirkimas yra kliento nurodymas pervesti kliento Mokėjimai.lt sąskaitoje esančius elektroninius pinigus į kliento nurodytą banko sąskaitą ar kitos elektroninių atsiskaitymų sistemos sąskaitą.

8. Vertino, kad atsakovas nepagrįstai laikosi pozicijos, jog visos mokėjimo paslaugos, skirtos prekybininkams, yra nepriskirtinos prie paslaugų, susijusių su elektroniniais pinigais, kadangi mokėtojo tikslas yra atsiskaityti. Paslaugos prekybininkams teikiamos tokiu pačiu būdu, kaip ir kitiems Mokėjimai.lt sistemos klientams. Kiekvienas prekybininkas privalo atsidaryti Mokėjimai.lt sąskaitą, į kurią patenka surinkti atsiskaitymai už perkamas prekes ar paslaugas.

9. Pažymėjo, kad 2013 m. pareiškėjas neteikė pinigų perlaidos paslaugos, kuri apibrėžta MĮ 2 straipsnio 29 punkte, o visais atvejais teikė tik tokias mokėjimo paslaugas, kurios buvo susijusios su elektroniniais pinigais. Atkreipė dėmesį, kad 2014 m. kovo 7 d. informavo Lietuvos banką, kad atsižvelgdamas į tai, kad visos teikiamos mokėjimo paslaugos yra tiesiogiai susijusios su elektroniniais pinigais, nuosavo kapitalo poreikio rodiklį už 2013 m. turi skaičiuoti tik pagal

D metodą. Bendrovė tokiu veiksmu iš principo neatsisakė ir nesiliovė taikiusi B metodą, ir nepakeitė metodo iš B į D, nes tai nėra įmanoma pagal Nutarimo Nr. 240 nuostatas.

10. Paaiškino, kad sprendimo 1 dalyje nurodytų nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo ištaisymas pagal tai, kaip atsakovas suformulavo taikytinų teisės aktų interpretaciją, nėra paprastas duomenų perskaičiavimas ir naujos pataisytos ataskaitos pateikimas. Kadangi nei vienas teisės aktas nenustato tokių mokėjimo paslaugų ir elektroninių pinigų leidimo atskyrimo, tokiu atveju būtų reikalingas Mokėjimai.lt sistemos perprogramavimas ir tam reikėtų didelių išteklių.

11. Atsakovas Lietuvos bankas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.12. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė – įspėjimas, nes tikslinio inspektavimo metu, taip

pat vėliau, gavus priežiūrai skirtas ataskaitas, nustatė, kad pareiškėjas, be kitų teisės aktų, pažeidė elektroninių pinigų įstaigos nuosavo kapitalo poreikiui apskaičiuoti reglamentuojančius Nutarimo Nr. 240 reikalavimus. Pagal šiuo nutarimu patvirtintų Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių 18 punktą, elektroninių pinigų įstaiga, kuri leidžia elektroninius pinigus ir teikia su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi taikyti D metodą, o jeigu elektroninių pinigų įstaiga, teikia ir mokėjimo paslaugas, nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu, šios veiklos nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi būti taikomas vienas iš metodų: A, B arba C metodas.

13. Pažeidimas buvo konstatuotas dėl to, kad pareiškėjas, teikdamas su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas, šiai vykdomai veiklai neskaičiavo nuosavo kapitalo poreikio nei vienu iš pasirinktinų A, B arba C metodu, t. y. nuosavo kapitalo poreikis nebuvo skaičiuojamas dviem pareiškėjos teikiamoms, su elektroninių pinigų leidimu nesusijusioms, mokėjimo paslaugoms: 1) kredito pervedimams, t. y. pareiškėjo elektroninių pinigų turėtojų lėšų pervedimui į kredito įstaigose esančias sąskaitas; 2) pinigų perlaidoms, t. y. mokėtojų atliekamiems apmokėjimams prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams už įvairias prekes ir paslaugas.

14. Pažymėjo, kad kol pareiškėjo visuotinis akcininkų susirinkimas dar nebuvo patvirtinęs 2013 m. finansinių ataskaitų, kurių pagrindu buvo patikslinta pareiškėjo 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudaryta Elektroninių pinigų įstaigos kapitalo skaičiavimo ataskaita, taip pat buvo sudaromos kapitalo skaičiavimo ataskaitos vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais (nurodant, kad nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti naudojamas tik vienas metodas (D), taikomas vykdomai su elektroninių pinigų leidimu susijusių mokėjimo paslaugų teikimo veiklai). Pareiškėjas nurodė Lietuvos bankui pateiktoje pagal 2013 m. gruodžio 31 d. duomenis sudarytoje kapitalo skaičiavimo ataskaitoje, taip pat ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais sudarytose kapitalo skaičiavimo ataskaitose, kad jis teikia su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas ir šiai vykdomai veiklai apskaičiavo nuosavo kapitalo poreiki pagal B metodą. Tačiau, tikėtina, dėl to, kad taip apskaičiavus nuosavo kapitalo poreikį, pareiškėjo nuosavo kapitalo perviršis, lyginant su teisės aktuose nustatytu minimaliu nuosavo kapitalo dydžiu, buvo nedidelis, pareiškėjas nusprendė traktuoti anksčiau nurodytas mokėjimo paslaugas, kaip nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu. Priešingu atveju, pareiškėjas susidurtų su kliūtimi mokėjimo paslaugų apimtims didinti.

15. Atsakovas pažymėjo, kad Mokėjimų įstatymo 6 straipsnis elektroninių pinigų išpirkimo nesutapatina su kredito pervedimu, todėl pareiškėjas, pirmiau išpirkęs elektroninius pinigus, atlieka kredito pervedimus, o tokie kredito pervedimai nelaikytini susiję su elektroninių pinigų leidimu. Akcentavo, kad kredito įstaigų klientai į savo piniginių lėšų sąskaitas priima ne elektroninius pinigus, o lėšas, gautas išpirkus elektroninius pinigus (kredito pervedimai vykdomi pareiškėjui jau išpirkus elektroninius pinigus iš jų turėtojų), todėl pareiškėjo teikiamos mokėjimo paslaugos, kai iš elektroninių pinigų turėtojų (pareiškėjo klientų) sąskaitų atliekami kredito pervedimai į bankų sąskaitas, nelaikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu. Šias paslaugas galima būtų laikyti susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, jei elektroninių pinigų (ne piniginių lėšų) pervedimai būtų atliekami į kitų asmenų elektroninių pinigų sąskaitas, t. y. šie pinigai būtų priimami asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų leidėjai (Mokėjimų įstatymo 2 str. 1 d. 3 p.).

16. Pareiškėjo Mokėjimai.lt sistemoje mokėtojams suteikiama galimybė apmokėti prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, turintiems šioje sistemoje elektroninių pinigų sąskaitas, už įvairias prekes ir paslaugas (t. y. atlikti pinigų perlaidas (Mokėjimų įstatymo 5 str. 6 p.). Mokėtojų atliekami apmokėjimai prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams už įvairias prekes ir paslaugas laikytini nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu mokėjimo paslaugomis, nes atitinka pinigų perlaidos apibrėžimą pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 29 punktą (mokėjimo paslauga, kai lėšos gaunamos iš mokėtojo neatidarant mokėjimo sąskaitos mokėtojo ar gavėjo vardu tam, kad tam tikra suma būtų pervesta gavėjui ar gavėjo vardu veikiančiam mokėjimo paslaugų tiekėjui, ir (ar) kai tokios lėšos gaunamos mokėtojo vardu tampa jam prieinamos).

17. Paaiškino, kad atsiskaitymai pareiškėjo sistemos viduje neatitiktų Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytos

išimties, kad šis Įstatymas netaikomas „piniginei vertei, saugomai priemonėse, kurias galima naudoti prekėms ar paslaugoms įsigyti <…> pagal komercinį susitarimą su leidėju ribotame paslaugų teikėjų tinkle“, kadangi pareiškėjas teikia paslaugas nuolat besiplečiančiame paslaugų teikėjų tinkle.

18. Pažymėjo, kad papildomų išteklių poreikis negali būti priežastis nevykdyti teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas papildomų išteklių šiam tikslui galėtų išvengti, jei pasinaudotų, teise vykdomai veiklai (mokėjimo paslaugų teikimui), nesusijusiai su elektroninių paslaugų teikimu, skaičiuoti nuosavo kapitalo poreikį pagal kitus Nutarime Nr. 240 nurodytus metodus (nebūtinai pagal B metodą). Pareiškėjas pateikė Lietuvos bankui 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą leisti nuosavo kapitalo poreikiui mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu, apskaičiuoti taikyti kitą metodą (A metodą), todėl darė prielaidą, kad pareiškėjas pripažįsta teikiantis su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo veiklos modelis paremtas atsiskaitymų sistema Mokėjimai.lt, kurioje vartotojams atidaromos asmeninės sąskaitos, vadinamos Mokėjimai.lt sąskaitomis. Viena iš šios sistemos galimybių – lėšų pervedimų į kito Mokėjimai.lt sąskaitos vartotojo sąskaitą vykdymas. Šios tiesiogiai su elektroninių pinigų leidimu susijusios mokėjimo paslaugos, įskaitant vartotojo vardu atidarytos Mokėjimai.lt sąskaitos papildymas savo lėšomis pavedimu iš kredito įstaigų ar grynaisiais pinigais bei iš kitų Mokėjimai.lt sąskaitų (elektroninių pinigų leidimas) ir piniginių lėšų susigrąžinimas į vartotojų vardu kredito įstaigose atidarytas sąskaitas (elektroninių pinigų išpirkimas), atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus elektroninių pinigų požymius (laikomi elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose, skirti mokėjimo operacijoms atlikti, priimami asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų leidėjai) ir jai taikomas nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimas pagal D metodą.

21. Teismas pabrėžė, kad be minėtų lėšų pervedimo pareiškėjo elektroninių pinigų turėtojai savo lėšas gali pervesti ne tik kitiems Mokėjimai.lt sąskaitų turėtojams, bet ir į sąskaitas, esančias Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose. Pradiniame etape mokėtojas pateikia lėšas įstaigai su tikslu atlikti pinigų perlaidą lėšų gavėjui, o ne papildyti prekybininko Mokėjimai.lt sąskaitą. Mokėtojui sumokėjus (atlikus pinigų perlaidą) ir įstaigai gavus prekybininkui skirtas lėšas, išleidžiami elektroniniai pinigai ir pagal įstaigos ir prekybininko susitarimą yra įskaitomi į jo elektroninę piniginę (Mokėjimai.lt) sąskaitą. Teismas padarė išvadą, kad minėtų paslaugų metu, išpirkus elektroninius pinigus, teikiama kredito pervedimo paslauga. Teismo vertinimu, minėtos mokėjimo operacijos neatitinka elektroninių pinigų sąvokos požymių, taigi įgyja kredito pervedimų tarp mokėtojo ir gavėjo sąskaitų, atliekamų kredito įstaigų, požymius. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad visi mokėjimai, kurie vyksta per elektroninių pinigų sąskaitas turi būti traktuojami kaip susiję su elektroniniais pinigais. Pareiškėjo veikla pervesti savo lėšas ne tik kitiems Mokėjimai.lt sąskaitų turėtojams, bet ir į sąskaitas, esančias Lietuvos ir užsienio valstybių bankuose, yra žymiai platesnė nei veikla, susijusi vien tik su elektroninių pinigų leidimu.

22. Teismas pažymėjo, kad pagal esamą įstatyminį ir priežiūrinį reguliavimą lėšos, esančios kredito įstaigų sąskaitose, nėra prilygintinos lėšoms, išleistoms kaip elektroniniai pinigai. Visų pirma elektroninių pinigų turėtojų gautos lėšos nėra laikomos indėliu ir nėra apdraustos pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Be to, kredito įstaigų veiklai ir priežiūrai taikomi gerokai griežtesni reikalavimai (kapitalo dydžio, reikalavimai vidaus kontrolei ir rizikos valdymui bei įvairūs kiti riziką ribojantys normatyvai). Pareiškėjas Mokėjimai.lt sistemoje mokėtojams taip pat teikia paslaugą apmokėti prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, turintiems šioje sistemoje elektroninių pinigų sąskaitas, už įvairias prekes ir paslaugas. Teismo vertinimu, mokėtojai, pervesdami lėšas prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, neturi tikslo papildyti jų elektroninių sąskaitų, jų tikslas – atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Tik atlikus mokėjimo operaciją ir elektroninių pinigų įstaigai gavus lėšas, pagal susitarimą su prekių tiekėju ir paslaugų teikėju, išleidžiami elektroniniai pinigai. Teismas konstatavo, kad minėtos paslaugos metu atliekamos pinigų perlaidos, kurios pagal MĮ 2 straipsnio 29 punktą nelaikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis.

23. Teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo teiktas mokėjimo paslaugas, t. y. kredito pervedimus ir pinigų perlaidas, kaip nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu, pagrįstai konstatavo, kad šių veiklų kapitalo poreikio skaičiavimui taikytinas pasirinktas metodas (vienas iš A, B ir C), taigi Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus

2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ dalis, kuria pareiškėjas įspėjamas ir įpareigojamas pašalinti sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, kuriuo konstatuojama, jog pareiškėjas netinkamai taikė nuosavo kapitalo skaičiavimo metodą D savo vykdomos veiklos nuosavo kapitalo poreikiui apskaičiuoti, yra teisėta ir pagrįsta.

24. Dėl pareiškėjos teiginio, kad mokėjimo paslaugų ir elektroninių pinigų leidimo atskyrimas nėra reglamentuotas teisės aktais, todėl valdomos Mokėjimai.lt sistemos perprogramavimas pareikalautų didelių darbo, piniginių ir laiko išteklių, pažymėtina, kad papildomų išteklių poreikis negali būti priežastis nevykdyti teisės aktų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teisminio proceso metu pateikė Lietuvos bankui 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašymą leisti nuosavo kapitalo poreikiui mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu, apskaičiuoti taikyti kitą metodą (A metodą), kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pripažįsta teikiantis su elektroninių pinigų leidimu nesusijusias mokėjimo paslaugas. Prašymas buvo patenkintas.

III.

25. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą jo nurodomais klausimais.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo vadinamo kredito pervedimo metu, elektroninių pinigų turėtojas lėšas pats perveda į išorines sistemas, t. y. bankų sąskaitas, kitų elektroninių pinigų sistemas; šio pervedimo metu yra vykdomas elektroninių pinigų išpirkimas iš elektroninių pinigų turėtojų (Įstatymo 6 str. 2 d.). Teismo motyvuose aprašomas procesas yra visiškai priešingas, teismas kalba apie situaciją, kai tretieji asmenys perveda lėšas iš savo bankų sąskaitų į elektroninių pinigų turėtojo (prekybininko) sąskaitą Paysera sistemoje ir už šias lėšas yra papildoma elektroninių pinigų sąskaita, Įstaigai išleidžiant elektroninius pinigus (Įstatymo 6 str. 1 d.). Tokia netinkama motyvacija rodo, kad teismas nesigilino į bylos medžiagą, nenagrinėjo įstaigos veiklos specifikos, teikiamų paslaugų ir jų modelio, o tiesiog neteisingai perkėlė priežiūros institucijos argumentus juos sumaišydamas vietomis. Atsižvelgiant į tai, traktuotina, kad teismo sprendimas yra be motyvų, kas yra sprendimo negaliojimo pagrindas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.).

27. Teigia, kad visos pareiškėjo vykdomos mokėjimo operacijos yra neatsiejamos nuo elektroninių pinigų leidimo ar išpirkimo veiklos, šiuose procesuose nėra atskirties, nuo kada būtų galima teigti, jog UAB „Paysera LT“ klientui suteikia atskirą mokėjimo paslaugą, kuri nebėra susijusi su kliento turimais elektroniniais pinigais.

28. Pažymi, kad nustatant, ar ginčo paslaugos laikytinos susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, vienas iš esminių dokumentų, kurių Teismas netyrė, yra verslo planas. Atkreipia dėmesį, kad elektroninių pinigų įstaigos licencija išduodama ir veikla vykdoma būtent pagal verslo planą (žr. Įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.). Lietuvos bankas pareiškėjo verslo planą priėmė, pastabų nepareiškė ir 2012 m. rugsėjo 27 d. išdavė neribotą elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Vadinasi, pritarė jo pateiktam pareiškėjo teikiamų mokėjimo paslaugų traktavimui. Teigia, kad byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjo teikiamos mokėjimo paslaugos (paslaugos, kai klientas daro mokėjimą iš savo elektroninių pinigų sąskaitos į trečiojo asmens kredito įstaigos sąskaitą; paslaugos, kai klientas gauna mokėjimą į savo elektroninių pinigų sąskaitą iš mokėtojo kredito įstaigos sąskaitos už prekes / paslaugas) yra susijusios su elektroninių pinigų leidimu, todėl Lietuvos bankas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai skaičiuoja savo nuosavo kapitalo poreikį. Nurodo, jog teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje pateiktą specialisto išvadą.

29. Atsakovas Lietuvos bankas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, neva Lietuvos bankui jau 2012 m. buvo žinoma, kokias susijusias ir nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu mokėjimo paslaugas teiks pareiškėjas, kadangi tokia informacija buvo nurodyta pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktame verslo plane. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas, kadangi realus pareiškėjo teikiamų mokėjimo paslaugų turinys Lietuvos bankui negalėjo būti žinomas vien išanalizavus verslo planą, kadangi tik inspektavimo metu analizuojant konkrečias mokėjimo paslaugas įmanoma nustatyti mokėjimo paslaugų pobūdį, kas ir buvo padaryta 2014 m. vykusio pareiškėjo inspektavimo metu.

31. Akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į byloje pateiktą specialisto nuomonę. Kaip nurodyta Lietuvos banko pirmosios instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose dėl lektoriaus pateiktos nuomonės, lektorius pateikia tik teorinį elektroninių

pinigų sistemų aprašymą, paaiškina, kaip techniškai vyksta elektroninių pinigų leidimo ir išpirkimo procesas, su kuriuo atsakovas yra susipažinęs, tačiau specialistas nepateikia nuomonės, kodėl pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus elektroninių pinigų įstaigos teikiamos mokėjimo paslaugos turėtų būti laikomos susijusiomis (nesusijusiomis) su elektroninių pinigų leidimu. Todėl ši specialisto nuomonė laikytina byloje teisiškai nereikšminga.

IV.

32. Apeliacine tvarka nagrinėdama kilusį ginčą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. birželio 21 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a) mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu), nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos) pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b) mokėjimo operacija, kai prekių ir (ar) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (ar) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojui) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte.

33. Atsakydamas į šį prašymą Teisingumo Teismas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu byloje Paysera (C-389/17) nusprendė, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.


k o n s t a t u o j a:V.

34. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ (toliau – ir Sprendimas) dalies, kuria nuspręsta (1) įspėti pareiškėją dėl Sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytų pažeidimų ir (2) nurodyta iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti šiame Sprendimo punkte konstatuotus teisės aktų pažeidimus.

36. Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad Tarnybai atlikus pareiškėjo veiklos patikrinimą, ginčijama Sprendimo dalimi buvo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti D nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą, kuris turi būti taikomas elektroninių pinigų įstaigoms, leidžiančioms elektroninius pinigus ir teikiančioms su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, ir reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Todėl pareiškėjas buvo pripažintas pažeidusiu Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 240 (toliau – ir Taisyklės; tekste remiamasi Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. 03-5 redakcija), 18 punkto reikalavimą.

37. Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su pareiškėjo keliamais reikalavimais, iš skundžiamo Sprendimo ir Tarnybos 2014 m. gegužės 15 d. inspektavimo ataskaitos Nr. 323-3 matyti, kad priežiūros institucija atsisakė su elektroninių pinigų

leidimu susijusioms mokėjimo paslaugomis pripažinti šią apelianto vykdyta (vykdomą) veiklą:(1) elektroninių pinigų turėtojo atliekami pervedimai (mokėjimai) iš jo pas pareiškėją turimos elektroninių pinigų

sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose (toliau – ir I paslauga). Atsakovas iš esmės vertino, kad tokia paslauga galėtų būti pripažinta susijusi su elektroninių pinigų leidimu tik tada, jei pavedimas, išpirkus elektroninius pinigus, būtų atliekamas į banko sąskaitą, priklausančią asmeniui, iš kurio šie pinigai buvo išpirkti;

(2) mokėjimų už prekes ir (ar) paslaugas, kurias tiekia ar teikia elektroninių pinigų sąskaitas turintys pareiškėjo klientai (prekybininkai), surinkimas iš šias prekes ar paslaugas įsigyjančių (už jas apmokančių) fizinių bei juridinių asmenų (pirkėjų) (toliau – ir II paslauga). Konkrečiai ši operacija buvo (yra) vykdoma taip: i) prekybininko nurodymu pirkėjas pervesdavo (įmokėdavo) lėšas už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas į pareiškėjo (elektroninių pinigų įstaigos) banko sąskaitą; ii) gavusi šias lėšas, elektroninių pinigų įstaiga (pareiškėjas) nedelsiant išleisdavo elektroninius pinigus, kuriuos priskirdavo prekybininko elektroninių pinigų sąskaitai.

38. Apibendrinus ginčo šalių argumentus, išdėstytus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose, matyti, kad nagrinėjamu atveju kyla klausimas dėl to, ar minėtos paslaugos (operacijos) laikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis, kaip teigia pareiškėjas, ar – mokėjimo paslaugomis, nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, kaip nurodo atsakovas (priežiūros institucija).

VI.

39. Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad elektroninių pinigų įstaigos nuosavas kapitalas turi būti nuolat ne mažesnis už priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytais metodais apskaičiuotą nuosavo kapitalo poreikį.

40. Šiuo klausimu ginčui aktualus Taisyklių 18 punktas nustato, kad „elektroninių pinigų įstaigos, kuri leidžia elektroninius pinigus ir teikia su tuo susijusias mokėjimo paslaugas, nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi būti taikomas D metodas. Jei elektroninių pinigų įstaiga teikia ir mokėjimo paslaugas, nesusijusias su elektroninių pinigų leidimu, šios veiklos nuosavo kapitalo poreikiui skaičiuoti turi būti taikomas vienas iš šių metodų: A, B arba C metodas“.

41. Analizuodama šias ir kitas Lietuvos Respublikos teisės aktų normas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai akcentuoja proceso šalys, nacionalinėje teisėje nėra pateiktas „su elektroninių pinigų leidimu susijusių mokėjimo paslaugų“ apibrėžimas, nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos būtų vertinama, ar atitinkamos mokėjimo paslaugos yra susijusios, ar nesusijusios su elektroninių pinigų leidimu inter alia minėtos Taisyklių nuostatos taikymo prasme.

42. Taisyklės yra priimtos, be kita ko, įgyvendinant 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančią Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančią Direktyvą 2000/46/EB (toliau – ir Direktyva 2009/110).

43. Konkrečiai Taisyklių 18 punktas savo turiniu iš esmės atitinka Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „vykdant veiklą, <…> kuri nesusijusi su elektroninių pinigų leidimu, reikalaujamos elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos skaičiuojamos pagal vieną iš trijų metodų (A, B arba C) <…>. Kiek nuosavų lėšų turi turėti elektroninių pinigų leidimo veiklą vykdanti elektroninių pinigų įstaiga, apskaičiuojama pagal D metodą <…>.“

44. Minėtame 2019 m. sausio 16 d. sprendime byloje Paysera (C-389/17), Teisingumo Teismas nurodė, kad šią nuostatą (Direktyvos 2009/110 5 str. 2 d.) reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip yra šioje administracinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

45. Pastaruoju aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo bei byloje surinkti duomenys patvirtina (nėra jokių paneigiančių duomenų), kad šio baigiamojo teismo akto 37 punkte nurodyti elektroninių pinigų išleidimas ir grąžinimas akivaizdžiai yra (buvo) atliekami per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją (lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti; lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų išleidimą (minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Paysera 32 ir 34 p.).

46. Siekiant užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų veikimą (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p. ir kt.), Taisyklių 18 punktas ir su jo taikymu susijusios nacionalinės teisės aktų nuostatos, taikomos ginčo teisiniams santykiams, turi būti aiškinamos taip pat,

kaip ir minėtos Direktyvos 2009/110 nuostatos. Atitinkamai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, pareiškėjas negali būti pripažintas pažeidusiu Taisyklių 18 punkto reikalavimus bei negalėjo būti įpareigotas veikti atsakovo nurodytu būdu. Todėl tikrinamo Sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

47. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas tikrinamą Sprendimo dalį galioti, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti ginčijamo Sprendimo dalį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p.).

VII.

48. Tiek skundu pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šie prašymai tenkintini, kadangi sprendimas šioje byloje priimtas pareiškėjo naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

49. Pirmiausia iš atsakovo pareiškėjui priteistinas teikiant skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą atitinkamai sumokėtas 28,96 Eur (100 Lt) (I t., b. l. 161) ir 11 Eur (II t., b. l. 89) žyminis mokestis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d.).

50. Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (kartu pateikti 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. SP 2015-030, 2015 m. lapkričio 30 d. sąskaita faktūra Nr. SP 2015-037, jas detalizuojančios ataskaitos bei mokėjimą patvirtinantys dokumentai; II t., b. l. 63–69) pareiškėjas prašė priteisti 340 Eur jo faktiškai patirtų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.

51. 2019 m. sausio 21 d. pateiktu prašymu pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo pateikimu – 1 480 Eur pagal 2016 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą Nr. SP 2016-006 (III t., b. l. 55). Tačiau, kaip matyti iš šią 2016 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą Nr. SP 2016-006 (III t., b. l. 56) detalizuojančios klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos (III t., b. l. 57), apeliacinio skundo šioje administracinėje byloje rengimas – 480 Eur (kitos ataskaitoje ir, atitinkamai, minėtoje sąskaitoje nurodytos išlaidos nėra susijusios su šia bylą).

52. Kadangi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.), įvertinusi pareiškėjo prašomas priteisti sumas ir jas pagrindžiančius dokumentus, atsižvelgdama į aktualiais laikotarpiais galiojusių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 820 Eur atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, 88 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą tenkinti.Panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 241-120 „Dėl „EVP

International“, UAB, inspektavimo rezultatų“ dalį, kuria nuspręsta įspėti „EVP International“, UAB, dėl šio sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nustatytų teisės pažeidimų ir nurodyta iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti šio sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytus teisės aktų pažeidimus.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“ iš atsakovo Lietuvos banko 859,96 Eur (aštuoni šimtai penkiasdešimt devyni eurai 96 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.


ARTŪRAS DRIGOTAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-568-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00768-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 19.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centro Vilniaus filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – S. S., uždaroji akcinė bendrovė „Gastos“ (dabar bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Gastos“) ir valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, Vilniaus filialas, Registro tvarkytojas) 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo įformintas atsisakymas ištaisyti klaidą Juridinių asmenų registre (toliau – ir Registras), ir įpareigoti atsakovą panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gastos“ registro duomenų pakeitimą.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjų 2017 m. vasario 1 d. pateiktą prašymą ištaisyti klaidą ir panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktus UAB „Gastos“ duomenų pakeitimus Registre ir atstatyti buvusius iki pakeitimo įrašus.

3. Pareiškėjai teigė, kad 2017 m. sausio 23 d. Registre buvo padaryti neteisėti duomenų pakeitimai, taip pat neteisėtai įregistruoti duomenys apie UAB „Gastos“ direktorę. Atsakovas Registro duomenų pakeitimą registravo ne pagal juridinio asmens prašymą bei nereikalaudamas pateikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.64 straipsnio 2 dalies 4 punkte išvardytų dokumentų. Atsakovas nesutikrino duomenų ir nereikalavo pateikti įrodymų apie tai, kokiu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e100ec05a1711e98b599e654d7d03a0

pagrindu S. S. nurodė save akcininke ir teikė prašymą ją registruoti akcininke. Jokia sutartis dėl akcijų įgijimo neegzistavo.4. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai R. B., L. M. ir V. S. šioje administracinėje byloje neturi reikalavimo teisės, nes

ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo nei UAB „Gastos“ akcininkai, nei vadovai, nei kokiu nors kitokiu būdu su šiuo juridiniu asmeniu susiję asmenys, turintys teisinį suinteresuotumą dėl šio juridinio asmens dokumentų ar duomenų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktos vertybinių popierių sąskaitų kopijos nebuvo pagrindas CK 2.69 straipsnio tvarka taisyti Registre esančius UAB „Gastos“ duomenis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 218 punkte nustatyta, kad klaidingais laikomi Registre įregistruoti duomenys ar įrašyta informacija, neatitinkantys Registrui pateiktų dokumentų. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, Registro tvarkytojas patikrino Registre esančių duomenų atitiktį pateiktiems dokumentams ir, nenustatęs jokių neatitikimų, neturėdamas pakankamo ir teisėto pagrindo prašomus anuliuoti duomenis laikyti klaidingais, Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl klaidos ištaisymo.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-12126-430/2017 pagal ieškovų G. M., R. B., L. M., S. M., V. S. ieškinį atsakovams S. S., VĮ Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Gastos“) dėl pažeistų teisių gynimo, kurioje ieškovai be kitų reikalavimų reiškia reikalavimą pripažinti neteisėtais Registre 2017 m. sausio 23 d. atliktus UAB „Gastos“ duomenų pakeitimus ir panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą UAB „Gastos“, Registro duomenų pakeitimą, išbraukiant šiuos duomenis iš duomenų bazės ir atstatant buvusius iki pakeitimo įrašus. Minėtoje civilinėje byloje nagrinėjamas tapatus šioje byloje keliamam ginčas pagal tapatų šioje byloje keliamą reikalavimą, todėl pareiškėjų skundas šioje dalyje turi būti paliktas nenagrinėtu. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad išnagrinėjus civilinį ginčą, įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų pagrindas keisti arba palikti nepakeistus ir Registre esančius UAB „Gastos“ duomenis, todėl šis administracinis ginčas prarastų aktualumą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. skundą tenkino ir panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727 bei 2017 m. sausio 23 d. atliktą uždarosios akcinės bendrovės „Gastos“ direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenų pakeitimą.

8. Teismas nustatė, kad UAB „Gastos“ vienintelis akcininkas R. M. 2015 m. rugsėjo 11 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis perleido 100 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Gastos“ akcijų penkiems asmenims – pareiškėjams šioje byloje – kiekvienam po 20 vienetų, UAB „Gastos“ direktorius nebuvo pakeistas, juo visada buvo G. M., akcininkai nuo minėto laiko taip pat nesikeitė. Visi pareiškėjai nuo to laiko, kai įsigijo po 20 vienetų UAB „Gastos“ akcijų, niekam jų neperleido, neįkeitė ar kaip nors kitaip nesuvaržė teisių į jas.

9. 2017 m. sausio 31 d. VĮ Registrų centras raštu informavo G. M., kad buvo atlikti registracijos duomenų pakeitimai, t. y. buvo įregistruoti akcininko ir vadovo duomenų pakeitimai. Tai buvo S. S. vienasmeniškai surašytas 2017 m. sausio 9 d. sprendimas skirti ją direktore. Vilniaus filialui 2017 m. sausio 12 d. buvo pateiktas UAB „Gastos“ S. S. pasirašytas 2017 m. sausio 10 d. prašymas įregistruoti Juridinių asmenų registre vienintelio akcininko duomenis, pakeistus vadovo duomenis, juridinio asmens kontaktinius duomenis bei 2017 m. sausio 9 d. vienintelio akcininko S. S. sprendimas, kuriuo nuspręsta nuo 2017 m. sausio 9 d. atšaukti iš UAB „Gastos“ direktoriaus pareigų G. M. ir nuo tos pačios dienos UAB „Gastos“ naujuoju direktoriumi paskirti S. S..

10. Pareiškėjai 2017 m. vasario 1 d. atsakovui pateikė prašymą „Dėl klaidos ištaisymo ir dėl registro duomenų pakeitimo panaikinimo“, kuriuo prašė panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą UAB „Gastos“ direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenų pakeitimą ir išbraukti šiuos duomenis iš duomenų bazės ir atstatyti iki pakeitimo buvusius įrašus.

11. 2017 m. vasario 8 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727, kuriuo atsisakė tenkinti šį pareiškėjų prašymą, nurodydamas, kad atsižvelgiant į tai, jog Registre įregistruoti duomenys atitinka atsakovui pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, jie negali būti laikomi klaidingais ir dėl to taisomi.

12. Teismas nustatė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui S. S. pateikiant dokumentus Registro tvarkytojui dėl UAB „Gastos“ akcininko ir valdymo organo pakeitimo, jokia informacija apie akcininkų pasikeitimą nebuvo pateikta, tokios informacijos nereikalavo ir atsakovas. Vertindamas S. S. pateiktus dokumentus patikimumo ir išsamumo aspektais, atsakovas turėjo atsisakyti įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens duomenų pakeitimus CK 2.68 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu arba pareikalauti papildomų dokumentų pateikimo, kaip tai numatyta šio straipsnio 2 dalyje. Atsakovui

atliekant UAB „Gastos“ duomenų pakeitimą jokių abejonių nekilo, o tai reiškia, jog Juridinių asmenų registre atsakovui keičiant duomenis neišsiaiškinta, kokiu pagrindu pasikeitė akcininkai. Teismo vertinimu, atsakovas visiškai neanalizavo akcininkų pasikeitimo aplinkybių, o pateiktus duomenis vertino tik formaliai.

13. Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Registro tvarkytojas, kuriam šie dokumentai ir duomenys pateikti kartu su prašymu juos registruoti Juridinių asmenų registre, privalo atlikti jų turinio ir formalios išraiškos analizę, palyginant juos atitikimo tarpusavyje bei registre esantiems dokumentams ir duomenims, ir juos įvertinti patikimumo bei išsamumo aspektais. Naujai pateiktų dokumentų ir duomenų palyginimas su Registre esančiais yra būtinas ir privalomas Registro tvarkytojui.

14. Teismas konstatavo, kad atsakovas pateiktų duomenų išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino, registruojant juridinius faktus pateiktus duomenis vertino formaliai, todėl pareiškėjų prašymas pagrįstas ir tenkintinas, o Sprendimas yra naikintinas.

III.

11. Atsakovas VĮ Registrų centras (VĮ Registrų centro Vilniaus filialo teisių ir pareigų perėmėjas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. skundą atmesti.

12. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė skundo dalyką, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo įregistruoti UAB „Gastos“ duomenų pakeitimai, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nesikreipė įstatymų nustatyta tvarka per vieną mėnesį į teismą dėl Registro tvarkytojo 2017 m. sausio 23 d. atliktų veiksmų, bet Registro tvarkytojui pateikė 2017 m. vasario 1 d. prašymą ištaisyti klaidą ir pakeisti 2017 m. sausio 23 d. duomenis. Ginčas kilo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727, kuriuo atsisakyta ištaisyti klaidą Juridinių asmenų registre ir panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktą UAB „Gastos“ registro duomenų pakeitimą.

13. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nenurodė, kokie įstatymai ar kiti teisės aktai buvo pažeisti jį priimant. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vienpusiškai vertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktinius duomenis – neatsižvelgė ir nevertino Registro tvarkytojo pateiktų Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje esančių aktualių oficialių duomenų, jog nuo 2016 m. vasario 1 d. pareiškėjai R. B., L. M. ir V. S. nėra UAB „Gastos“ akcininkai ir šioje administracinėje byloje neturi reikalavimo teisės, nes ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo nei UAB „Gastosׅ“ akcininkai, nei vadovai, nei kokiu nors kitokiu būdu su šiuo juridiniu asmeniu susiję asmenys, turintys teisinį suinteresuotumą dėl šio juridinio asmens dokumentų ir duomenų.

14. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas – rėmėsi negaliojančia Registro nuostatų 9.11 punkto redakcija. Vadovaudamasis galiojančios Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 4 punktu, Registro tvarkytojas užtikrina, kad Registre įregistruoti duomenys ir įrašyta informacija atitiktų Registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, kurių pagrindu jie buvo įrašyti.

15. Pareiškėjas G. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo, ar 2017 m. sausio 23 d. registracijos

duomenys atitinka Registro tvarkytojo turimus duomenis, ar pateiktų duomenų pagrindu Registro tvarkytojas galėjo registruoti pakeitimus, nes nuo to priklauso ginčo išsprendimas, t. y. išvada, ar registruojant minėtus duomenis nebuvo padaryta klaida ir ar reikalavimas ištaisyti šią klaidą, atkuriant iki tol buvusius duomenis, yra pagrįstas.

17. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad Registro tvarkytojui buvo pateiktas vienintelis dokumentas – S. S. sprendimas skirti ją direktore, tačiau Registro tvarkytojas registravo du pakeitimus: akcininko ir direktoriaus skyrimo vienu metu, nors direktoriaus pakeitimas yra išvestinis. Atsakovas nesutikrino duomenų ir nepareikalavo pateikti įrodymų apie tai, kokiu pagrindu S. S. nurodo save akcininke ir teikia prašymą ją registruoti akcininke.

18. Pareiškėjo nuomone, buvo pateikti visi įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjai, tarp jų ir R. B., L. M. ir V. S., 2015 m. rugsėjo 11 d. iš buvusio vienintelio UAB „ Gastos „ akcininko R. M. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo po 20 vienetų UAB „Gastos“ akcijų. 2016 m. vasario 1 d. R. B., L. M. ir V. S. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Daliveda“ ir S. M., tačiau pirkėjams nesumokėjus už akcijas, 2017 m. birželio 1 d. sutartys buvo nutrauktos, taigi akcininkais ir toliau liko visi pareiškėjai.

Teisėjų kolegija


19. Byloje kilo ginčas dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727, kuriuo atsisakyta ištaisyti klaidą Juridinių asmenų registre pagal pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. prašymą, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų G. M., R. B., L. M., S. M. ir V. S. skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nustatęs, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai 2017 m. sausio 23 d. įregistravo UAB „Gastos“ vienintelio akcininko duomenis, vadovo duomenų pakeitimą, juridinio asmens kontaktinių duomenų pakeitimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, atlikdamas minėtą registraciją, nenustatė CK 2.68 straipsnio 1 dalyje nurodytų kliūčių duomenų pakeitimams registruoti, nors tokios kliūtys buvo, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. nepateikė dokumentų dėl UAB „Gastos“ akcininko ir valdymo organo pakeitimo, nebuvo pateikta jokia informacija apie akcininkų pasikeitimą ir tokios informacijos nepareikalavo atsakovas. Pirmosios instancijos teismo teigimu, vertindamas S. S. pateiktus dokumentus patikimumo ir išsamumo aspektais, atsakovas turėjo atsisakyti įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens duomenų pakeitimus CK 2.68 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu arba pareikalauti papildomų dokumentų pateikimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 2 dalyje.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas CK 2.68 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra nurodęs, kad jame yra kalbama apie dokumentus ir duomenis jų vertinimo aspektu, o tai reiškia, kad Juridinių asmenų registro tvarkytojas, kuriam šie dokumentai ir duomenys pateikti kartu su prašymu juos registruoti Juridinių asmenų registre, privalo atlikti jų turinio ir formalios išraiškos analizę, palyginant juos atitikimo tarpusavyje bei registre esantiems dokumentams ir duomenims aspektais, ir juos įvertinti patikimumo bei išsamumo aspektais (pvz., 2011 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2744/2011; 2012 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–2926/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-76-662/2016 yra nurodytos aplinkybės, dėl kurių Juridinių asmenų registro tvarkytojui turėjo kilti abejonių keičiant juridinio asmens duomenis ir buvo būtina išsiaiškinti, kokiu pagrindu pasikeitė akcininkai, t. y. aplinkybės, nurodytos Juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše su istorija apie kitus akcininkus. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A-76-662/2016 buvo nagrinėjamas Juridinių asmenų registro tvarkytojo sprendimų, kuriais įregistruoti įmonės duomenų pakeitimai, pagrįstumas ir teisėtumas, t. y. nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl Juridinių asmenų klaidų taisymo.

22. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat laikėsi pozicijos, jog atsakovui atliekant UAB „Gastos“ duomenų pakeitimą turėjo kilti abejonės dėl S. S. pateiktų dokumentų, iš jų ir dėl S. S. 2017 m. sausio 9 d. sprendimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo įregistruoti UAB „Gastos“ duomenų pakeitimai, pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau pagal šios bylos medžiagą ginčas turėjo būti nagrinėjamas dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727 pagrįstumo ir teisėtumo. Šioje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl klaidos ištaisymo tuo pagrindu, kad Juridinių asmenų registre įregistruoti duomenys atitinka Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, jie negali būti laikomi klaidingais ir dėl to taisomi.

23. Klaidų Juridinių asmenų registre taisymą reglamentuoja CK 2.69 straipsnio nuostatos. CK 2.69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad klaidos Juridinių asmenų registre taisomos juridinio asmens arba asmens, kurio duomenys įrašyti į Registrą, prašymu, taip pat Registro tvarkytojo iniciatyva. Sąvoka „klaidos“ reiškia tam tikrą nukrypimą nuo teisingos informacijos, pavyzdžiui, registruojant juridinio asmens valdymo organo narį, pavardėje padaryta gramatinė ar korektūros klaida, nurodant juridinio asmens kodą, neteisingai patarytas skaičius ir panašiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2002, p. 160).

24. Pareiškėjų prašymo ištaisyti klaidą Juridinių asmenų registre VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikimo metu galiojusios redakcijos Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 18 d.) 218 punktas nustatė, kad klaidingi, netikslūs ar neišsamūs duomenys ar informacija Registre taisomi ar papildomi Registro duomenų, informacijos ir dokumentų teikėjo, gavėjo, asmens, kurio duomenys ar informacija įrašyta Registre, arba susijusių registrų, valstybės informacinių sistemų ar klasifikatorių tvarkytojų prašymu, taip pat Registro tvarkytojo iniciatyva. Klaidingais

laikomi Registre įregistruoti duomenys ar įrašyta informacija, neatitinkantys Registrui pateiktų dokumentų. Nuostatų 220 punkte nurodyta, kad Registro tvarkytojas, gavęs suinteresuoto asmens prašymą ištaisyti klaidingus Registro duomenis ar informaciją ir jame nurodytus faktus patvirtinančius dokumentus, turi per tris darbo dienas ištaisyti Registro duomenis ar informaciją ir apie tai raštu pranešti Registro objektui ir duomenų subjektui, kurių duomenys ar informacija ištaisyti, ir asmenims, kuriems klaidingi duomenys perduoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ši Nuostatų norma Registro tvarkytoją įpareigoja, o ne suteikia teisę, duomenis ar informaciją ištaisyti pagal dokumentų ir duomenų teikėjo prašymą (žr. 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-662/2018).

25. Pareiškėjai 2017 m. vasario 1 d. atsakovui pateikdami prašymą dėl klaidos ištaisymo šį prašymą grindė tuo, kad 2017 m. sausio 23 d. sprendimu buvo įregistruoti neteisingi UAB „Gastos“ direktoriaus ir vienintelio akcininko duomenų pakeitimai. Pareiškėjų teigimu, jie buvo akcininkai ir akcijų neperleido S. S..

26. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad būtent pareiškėjai ir buvo akcininkai ir akcijų niekam neperleido, neįkeitė ar kaip nors nesuvaržė teisių į jas, tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, kad pagal Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos duomenis akcininkais buvo įregistruoti trys asmenys: S. M., G. M., UAB „Daliveta“ (tokią informaciją pateikė ir atsakovas, remdamasis Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-50-278/2019). Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjų ieškinį atsakovams S. S. ir VĮ Registrų centrui dėl atsakovės S. S. 2017 m. sausio 9 d. sprendimo, kurio pagrindu buvo priimtas 2017 m. sausio 23 d. atsakovo sprendimas įregistruoti UAB „Gastos“ pasikeitusius duomenis, ir panaikinti 2017 m. sausio 23 d. atliktus įrašus Juridinių asmenų registre, atkuriant iki neteisėtos registracijos buvusius įrašus. Pareiškėjai ieškinį grindė tuo, kad 2017 m. sausio 23 d. Juridinių asmenų registre buvo padaryti neteisėti šio Registro duomenų pakeitimai, vienintele akcininke įregistruojant S. S., bei įregistruoti duomenys duomenys apie jos paskyrimą UAB „Gastos“ direktore (žr. Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-50-278/2019). Pažymėtina, kad šioje nutartyje nustatyta, jog 2016 m. vasario 1 d. – 2017 m. sausio 9 d. laikotarpiu UAB „Gastos“ akcininkais buvo įregistruoti trys asmenys: S. M., G. M., UAB „Daliveta“ ir minėti duomenys nėra nuginčyti. Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apylinkės teismas, remdamasis Panevėžio apygardos teismo, veikiančio Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 14 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2-10852-432/2019 į bylos nagrinėjimą įtraukė trečiuoju asmeniu UAB „Daliveta“, nurodydamas, kad atstačius UAB „Gastos“ VĮ Registrų centro duomenis iki 2017 m. sausio 23 d. įmonės akcininke būtų UAB „Daliveta“, turinti 51 proc. įmonės akcijų (balsų dauguma lemiama, priimant akcininkų sprendimus).

27. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, jog būtent visi pareiškėjai buvo akcininkai, iš esmės nustatė faktą, turintį teisinę reikšmę ir UAB „Daliveta“ teisėms ir pareigoms.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio (pagal pareigas), t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo suinteresuoto asmens, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį skundo pagrindą.

30. Įvertinus minėtą pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, pareiškėjų skunde nurodomas aplinkybes, dėl kurių turi būti panaikintas Sprendimas ir atsakovas įpareigotas atlikti pareiškėjų nurodomus veiksmus, darytina išvada, kad

pirmosios instancijos teismas, išsprendęs bylą, iš esmės nusprendė ir dėl UAB „Daliveta“, neįtrauktos į bylos nagrinėjimą, teisių panaikinimo, t. y. nusprendė, kad ši įmonė nėra akcininkė, nors Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje nurodyta kaip akcininkė.

31. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte, byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas neturi teisės įtraukti naujų administracinės bylos proceso šalių, o ši byla turi būti nagrinėjama dalyvaujant UAB „Daliveta“.

32. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodė, kad pareiškėjai ginčija atsakovo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. VILIJ(12.5.20.)-3727, kuriuo iš esmės atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą panaikinti 2017 m. sausio 23 d. įrašą Juridinių asmenų registre apie UAB „Gastos“ direktorę ir vienintelę akcininkę, jokie kiti reikalavimai pareiškėjų skunde nėra keliami, o Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje pareiškėjai ginčija S. S. 2017 m. sausio 9 d. sprendimą bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2017 m. sausio 23 d. įrašą Juridinių asmenų registre apie UAB „Gastos“ direktorę ir vienintelę akcininkę. Pažymėtina, kad šioje byloje būtina įvertinti ir civilinėje byloje nagrinėjamą ginčą, nes negalima situacija, kad dvejose bylose būtų nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, susijusios su atsakovo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-10852-432/2019 nurodyta, jog pareiškėjai prašo priteisti žalos atlyginimą.

33. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl nenagrinėtinas pareiškėjo G. M. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

34. Atsakovas 2017 m. spalio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 8776 už apeliacinį skundą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ABTĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatas žyminiu mokesčiu nepamokestinami viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis, atsakovui grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str.).


n u t a r i a:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Grąžinti atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo teisių ir pareigų perėmėjui) 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 euro centus) žyminio mokesčio. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.



STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eA-437-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04951-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a5965de05ae011e98b599e654d7d03a0

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Ž. skundą atsakovui valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja B. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) 2016 m. gruodžio 2 d. Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, MGK) sprendimą Nr. S-257(7-217/2016), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 68-235, 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-404.

2. Pareiškėja nurodė, kad priimant sprendimus, buvo neįvertintos visos apmokestinimui reikšmingos faktinės aplinkybės ir neteisingai vadovautasi apmokestinimą gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bei privalomojo socialinio draudimo (toliau – ir PSD) įmokas reguliuojančių teisės aktų nuostatomis. Apskaičiuodamas į biudžetą mokėtinas sumas, mokesčių administratorius konstatavo, jog 2009 metų pradžioje pareiškėja visiškai neturėjo jokių santaupų ar lėšų pragyvenimui, tačiau neįvertino aplinkybės, jog tikrinamojo laikotarpio išlaidoms padengti pareiškėja galėjo naudoti ankstesniais laikotarpiais gautas neapskaitytas pajamas. Neigdamas sukauptų lėšų faktą ir kartu pripažindamas patirtas išlaidas, mokesčių administratorius nenuoseklus ir neobjektyvus. Pareiškėja aiškiai nurodė visus neapskaitytų pajamų šaltinius, aprašė visas pajamų gavimo aplinkybes. Nedeklaruotos ar netiksliai deklaruotos pinigų sumos bei netinkamai įforminti buhalterinės apskaitos ar kiti dokumentai turėtų būti vertinami kaip tam tikri netikslumai, tačiau nepaneigia fakto, kad pinigų likutis realiai buvo sukauptas. Mokesčių administratorius išsamiai nagrinėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas tik nuo 2001 metų. Su darbo santykiais susijusios pajamos, kaip pajamų šaltinis, leidęs sukaupti santaupas, pradėtos vertinti tik nuo 2003 metų. Išsami ankstesniais laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų analizė privaloma, norint nustatyti nagrinėjamų laikotarpių galimai susidariusius piniginių lėšų likučius.

3. Pareiškėja paaiškino, kad būdama uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pyragėlis“ akcininke, 2004–2011 m. suteikė paskolas bendrovei. Pagal 2009 m. spalio 6 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „Pyragėlis“ įsigijo patalpas (duomenys neskelbtini) už 320 000 Lt, bendrovei sumokėjo 224 432 Lt, gavusi banko kreditą, o likusios dalies – 95 568 Lt įnešimo į bendrovės kasą operacija realiai neįvyko, nors ir buvo atvaizduota kasos pajamų orderyje. Po minėto patalpų perleidimo sandorio sudarymo UAB „Pyragėlis“ buvo pareiškėjai skolinga 460 000 Lt, dėl to dalinis įsiskolinimo pareiškėjai sumažinimas buvo šio sandorio tikslas ir esmė. Kasos pajamų orderio 95 568 Lt sumai išrašymas buvo klaidinga buhalterinė operacija, kuria neteisingai įforminta sandorio esmė. Buhalterinė klaida buvo ištaisyta, tačiau mokesčių administratorius ir MGK į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai 95 568 Lt sumą priskyrė 2009 metų išlaidoms.

4. Pareiškėja teigė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino, jog UAB „Ekvalis“ pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį išmokėjo pareiškėjai 155 442,04 Lt sumą ir šia suma nepadidino 2009 metų pajamų. Šios sumos

išmokėjimo faktas užfiksuotas UAB „Ekvalis“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau MGK į tai neatsižvelgė vien dėl to, kad paaiškinimai pateikti vėliau. Minėti dokumentai buvo bendrovės, o ne pareiškėjos žinioje, todėl vėlesnis jų pateikimas suprantamas ir pateisinamas.

5. Pareiškėja teigė, kad mokesčių administratoriui pateikė 2007 m. sausio 3 d. nuomos sutartį su UAB „Tinklas2“, pagal kurią šiai bendrovei išnuomojo patalpas adresu (duomenys neskelbtini), ir pinigų priėmimo kvitus, pagal kuriuos minėta bendrovė 2007–2008 m. išmokėjo pareiškėjai 44 115 Lt už patalpų nuomą. Aplinkybės, jog UAB „Tinklas2“ nedeklaravo išmokėtų pinigų sumų nepaneigia fakto, jog pinigai realiai buvo sumokėti. Pajamų gavimo faktui neturi jokios įtakos aplinkybė, jog tuo pačiu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini) savo veiklos vykdymo vietą deklaravo UAB „Pyragėlis“, nes UAB „Tinklas2“ nuomojo dalį minėtų patalpų.

6. Pareiškėja nurodė, kad nepagrįstai nepripažintos pareiškėjos disponuojamomis lėšomis pinigų sumos, sumokėtos pardavus sodo sklypą ir pastatus (duomenys neskelbtini) Pinigus už parduotą turtą gavo pareiškėja, todėl tik ji galėjo šias lėšas naudoti. Nepagrįstai atmesti visi argumentai dėl motinos padovanotų 150 000 Lt piniginių lėšų, nepagrįstai nepripažintos pajamomis 165 000 Lt sumos, gautos pardavus pačios surinktas miško gėrybes.

7. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu, todėl išvados dėl gautų paskolų iš fizinių asmenų nepagrįstos. Net ir nustatęs nurodytų asmenų finansines galimybes suteikti paskolą, esant paskolų suteikimo dokumentams ir pačių asmenų paaiškinimams, jog paskolos realiai buvo suteiktos, mokesčių administratorius neigė, jog paskolos realiai buvo gautos. Nepagrįstai į pareiškėjos pajamas neįtrauktos L. D., B. Ž., P. L., D. J. suteiktų paskolos ir nepagrįstai išlaidomis pripažintos S. J. pervestos lėšos.

8. Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratorius 2006–2008 metų išlaidoms gyvenamojo namo statyboms (duomenys neskelbtini) priskirta 241 428 Lt suma. Mokesčių administratorius tokią išlaidų sumą nustatė vadovaudamasis UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainynu, tačiau toks išlaidų statyboms nustatymo metodas abejotinas ir negali būti laikomas tiksliu išlaidų nustatymo šaltiniu. Pareiškėja statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, nes statybos buvo vykdomos labai ilgą laiką, savo jėgomis, pasitelkus draugų ir giminaičių pagalbą, statė labai ekonomiškai, ieškojo kuo pigesnių statybinių medžiagų, o išlaidų statybos darbams apskritai nepatyrė. Išlaidos namo statybai galėtų būti priskirtos realioms išlaidoms tik atlikus tikslų statybos darbų kaštų įvertinimą.

9. Pareiškėja teigė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomai mokėtinas į biudžetą GPM ir PSD įmokų sumas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas bei MGK, patvirtindama mokesčių administratoriaus sprendimą, formaliai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, neįgyvendino turinio viršenybės prieš formą principo nustatant visas reikšmingas aplinkybes ir nesilaikė privalomų protingumo, teisingumo bei objektyvumo kriterijų. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas neobjektyviai, neišsamiai ir neteisėtai. Todėl nepagrįstai papildomai apskaičiuotos ir nurodytos į biudžetą sumokėti mokesčių bei su jais susijusios sumos. Ginčijami sprendimai paviršutiniški, formalūs, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

10. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. 11. VMI nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos GPM už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m.

gruodžio 31 d. ir PSD įmokų už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą ir surašė 2016 m. birželio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65) FR0680-295, kuriuo apskaičiavo 16 374,83 Eur GPM ir 4 646,66 Eur PSDĮ (toliau – ir Patikrinimo aktas). Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-404 patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotas 16 374,83 Eur GPM ir 4 646,66 Eur PSDĮ sumas, apskaičiavo 10 332 Eur GPM delspinigių ir 3 106 Eur PSDĮ delspinigių bei minėtu sprendimu skyrė 1 637 Eur GPM baudą ir 465 Eur PSD įmokų baudą. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus AVMI pozicija su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 68-235 patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Pareiškėja, nesutikdama su tokiais mokesčių administratoriaus sprendimais, su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. S-257 (7-217/2016) nusprendė patvirtinti VMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 68-235 ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. VMI paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjos išlaidos 2009 ir 2010 metais, atitinkamai 267 404 Lt ir 109 519 Lt viršijo bendras oficialiai gautas pajamas, t. y. pareiškėja šiuo laikotarpiu gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Analizuojant pareiškėjos tiriamojo laikotarpio (2001–2008 m.) pajamas ir išlaidas, nustatyta, jog tikrinamojo laikotarpio pradžiai pareiškėja piniginių lėšų ne banke neturėjo. Pareiškėjos išlaidos viršijo oficialiai gautas pajamas: 2009 m. išlaidos grynaisiais pinigais 267 404 Lt viršijo disponuojamas pajamas; 2010 m. išlaidos grynaisiais pinigais 109 519 Lt viršijo disponuojamas pajamas; 2011 m. pareiškėjos oficialiai deklaruotos pajamos buvo

didesnės, nei mokesčių administratoriaus nustatytos jos išlaidos. VMI vertinimu, pagrįstai nustatyta, kad faktinės pareiškėjos išlaidos 2009–2010 metų laikotarpiu 376 923 Lt (267 404 Lt + 109 519 Lt) viršijo gautas pajamas, t. y. pareiškėja realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų.

13. VMI, pasisakydama dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis B. Ž. 2007 m. gegužės 9 d. teikė metines pajamų deklaracijas (FR0462S33) už 2005 m., kurių prieduose FR0462N kiekvienas deklaravo po 41 500 Lt nekilnojamojo turto neapmokestinamųjų pajamų, t. y. po pusę gautų pardavimo pajamų už parduotą minėtą nekilnojamąjį turtą (83 000 Lt/2). Nenustačius jokių kitų aplinkybių ar įrodymų, jog pinigines lėšas už parduotą minėtą nekilnojamąjį turtą gavo išimtinai tik pareiškėja, Vilniaus AVMI, vertindama pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas už tiriamąjį laikotarpį, pagrįstai pripažino, jog pareiškėja gavo 41 500 Lt sumą. Net ir pripažinus, jog pareiškėja 2005 m. gavo ar galėjo gauti ne 41 500 Lt, o 83 000 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų ir turėti didesnį 2005 m. ir 2006 m. piniginių lėšų likutį, tai neturėtų jokios įtakos pareiškėjos piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai nustatymui. Įvertinus tai, jog 2007–2008 m. laikotarpiu pareiškėjos išlaidos ženkliai viršijo gautas pajamas, net ir padidinus pareiškėjos 2005 m. grynųjų piniginių lėšų likutį, įvertinus vėlesnius laikotarpius, išvada, jog pareiškėja 2009 m. sausio 1 d. piniginių lėšų ne banke neturėjo, nekeistina.

14. VMI, pasisakydama dėl 150 000 Lt dovanojimo pagrindu gautų piniginių lėšų nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog O. V. neturėjo pakankamai pajamų 150 000 Lt dovanai suteikti. Pareiškėja 2013 m. balandžio 17 d. paaiškinime nurodė, kad iš motinos O. V. be sutarties 2000–2006 m. gavo dovanų 150 000 Lt, tačiau nenurodė informacijos apie konkrečias gautas pinigų sumas, dovanojimo datas, galimus motinos pajamų šaltinius bei nenurodė kitų piniginių lėšų gavimą patvirtinančių aplinkybių. Elektroninio deklaravimo sistemos (toliau – ir EDS) duomenimis, pareiškėja metines pajamų deklaracijas teikė už 2005–2006 m., tačiau gautų dovanos pagrindu sumų nedeklaravo. Pareiškėja neįrodė iš motinos O. V. 2000 –2006 m. laikotarpiu gautos 150 000 Lt dovanų sumos, todėl ši suma apskaičiuojant 2009 m. sausio 1 d. turėtą piniginių lėšų likutį, pagrįstai nepripažinta pareiškėjos pajamomis.

15. VMI dėl 1 288 500 Lt paskolos raštelių pagrindu gautų piniginių lėšų vertinimo nurodė, kad įvertinusi surinktą informaciją apie sandorių sudarymo aplinkybes bei asmenų finansines galimybes suteikti pareiškėjai paskolas grynaisiais pinigais konstatavo, jog paskolos sutartiniai santykiai buvo sukurti ir vykdomi dirbtinai – sudarytos beprocentinės paskolos sutartys prieštarauja ekonominei logikai, jos sudarytos tikslu imituoti tokių paskolų suteikimą, siekiant nuslėpti tikrąjį pinigų gavimo šaltinį, o tokie veiksmai atlikti vieninteliu tikslu – siekiant piktnaudžiauti mokesčiais. VMI konstatavo, jog ilgalaikės ir beprocentinės paskolų sutartys buvo tik formalios ir sudarytos siekiant pagrįsti jos pajamų šaltinius, ir gauti mokestinės naudos. Išvados apie pareiškėjos tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių, paskolos raštelių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pajamų gavimo nepagrindžia.

16. VMI nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėja nepateikė statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų bei nurodė mažą (25 000 Lt) naujos statybos vertę. Vadovaujantis UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu (2004 m., 2008 m.) bei Lietuvos Respublikos statistikos departamento statistine informacija apie pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius 2004–2008 m., apskaičiuota 2 aukštų vienbučio gyvenamojo namo (218,79 kv. m ploto, 500 kub. m tūrio) (duomenys neskelbtini) statybinė vertė. Pareiškėjos 2006–2008 m. pastatyto dviejų aukštų gyvenamojo namo (500 kub. m statinio tūrio) statybos kaina siekia 341 000 Lt (682 Lt x 500 kub. m). B. Ž. nurodė, kad namo statybos darbus atliko savo jėgomis, todėl vertinama, jog statybos buvo vykdytos ūkio būdu (tai sudaro 70,80 proc. (iš tos sumos medžiagos ir gaminiai sudaro 62,7 proc., mašinų ir mechanizmų darbas – 8,1 proc.) nuo visos statybos kainos (100 proc.)). Todėl nustatyta statybos sąnaudų suma apskaičiuota 241 428 Lt (341 000 Lt x 70,8 proc.). Atsižvelgus į pareiškėjos paaiškinime nurodytą statybos periodą (2006–2008 m.), mokestinio patikrinimo metu gyvenamojo namo statybos išlaidų vertė, VMI vertinimu, pagrįstai apskaičiuota pagal UAB „Sistela“ pateiktą nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyną – 241 428 Lt. Statybos išlaidos dalinamos proporcingai ir vertinama, kad gyvenamojo namo statytoms pareiškėja kiekvienais metais turėjo skirti po 80 476 Lt (241 428 Lt apskaičiuota gyv. namo statybos vertė / 3 m. 2006–2008 m. = 80 476 Lt).

17. VMI pažymėjo, kad pareiškėja mokesčių administratoriui neteikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, todėl siekiant įvertinti, ar pareiškėja galėjo turėti pinigines lėšas, kurių suma nesiekė privalomos deklaruotinos sumos, buvo vertintos nuo 2001 metų pareiškėjos gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Atlikti vertinimą už ilgesnį laikotarpį nebuvo jokių objektyvių aplinkybių. VMI sutiko su MGK sprendimo motyvais dėl

pareiškėjos sudarytų sandorių su juridiniais asmenimis. 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime palaikė VMI atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė

pareiškėjos skundą atmesti.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos B. Ž. skundą atmetė.20. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjos pakartotinį GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo,

deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2016 m. balandžio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-72 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir konstatavo, jog mokesčių mokėtojos B. Ž. 2009–2010 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 376 923 Lt (2009 m. – 267 404 Lt, 2010 m. – 109 515 Lt) ir papildomai apskaičiavo 21 021,49 Eur GPM, 16 374,83 Eur PSD įmokų. 2016 m. gegužės 26 d. pareiškėja Vilniaus AVMI pateikė pasiūlymą dėl mokestinio susitarimo sudarymo, kuriame išdėstė nesutikimą dėl apskaičiuotų mokesčių ir siūlė sudaryti susitarimą.

21. Vilniaus AVMI pareiškėjos pasiūlymą, pareiškėjos atstovo prašymu dėl mokestinio susitarimo laikė pastabomis dėl Patikrinimo akto, o jas išnagrinėjusi 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-404 Patikrinimo aktą patvirtino. Minėtu sprendimu pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuoti 10 332 Eur GPM ir 3 106 Eur PSD įmokų delspinigių, paskirtos 1 637 Eur GPM ir 465 Eur PSD įmokų baudos. Pareiškėja 2016 m. liepos 20 d. skundu kreipėsi į VMI, prašydama panaikinti Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimą, nes mokesčių administratorius nepagrįstai pusę už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), gautų pardavimo pajamų pripažino pareiškėjos sutuoktinio pajamomis, nepagrįstai nepripažino motinos dovanotų ir iš fizinių asmenų gautų paskolų pareiškėjos pajamomis, mokestinį ginčą išnagrinėjo formaliai, nepaisė turinio viršenybės prieš formą principo. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad teikia pradinį skundą, kurį vėliau ketina papildyti papildomais motyvais ir įrodymais.

22. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos 2016 m. liepos 20 d. skundą, 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 68-235, Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-404 patvirtino. Pareiškėja pateikė skundą MGK, kuri, išnagrinėjusi skundą, patvirtino VMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.

23. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 4 punktą, kuriame nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtino mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitas ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais). Mokesčių administratorius taikė Taisyklių 6.3.3 papunktyje nustatytą išlaidų metodą, kai mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus nesutinkant su mokesčių administratoriaus išvadomis nepripažinti B. Ž., P D. J., P. L. ir L. D. suteiktų paskolų pareiškėjos pajamomis aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant mokestinius ginčus dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 17 d. (pradėjus mokestinį tyrimą) teikdama paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, nurodė, kad yra gavusi 780 000 Lt paskolų iš fizinių asmenų. Kartu su paaiškinimu pateikė aštuonis paskolos raštelius: 1) 2004 m. gruodžio 24 d. skolos raštelį, pagal kurį D. B. paskolino 50 000 Lt iki 2014 m. gruodžio 24 d.; 2) 2006 m. sausio 4 d. skolos raštelį, pagal kurį iš D. B. pasiskolino 45 000 Lt iki 2016 m. sausio 4 d.; 3) 2007 m. vasario 24 d. skolos raštelį, pagal kurį iš D. B. pasiskolino 47 000 Lt iki 2016 m. sausio 4 d.; 4) skolos raštelį, pagal kurį iš R. M. pasiskolino 47 500 Lt iki 2015 m. liepos 1 d.; 5) 2007 m. gruodžio 28 d. skolos raštelį, pagal kurį iš A. B. pasiskolino 50 000 Lt iki 2007 m. gruodžio 28 d.; 6) 2008 m. sausio 4 d. skolos raštelį, pagal kurį iš J. Š. pasiskolino 50 000 Lt iki 2013 m. birželio 2 d.; 7) 2008 m. sausio 17 d. skolos raštelį, pagal kurį iš B. T. pasiskolino 50 000 Lt iki 2012 m. gruodžio 31 d.; 8) 2008 m. balandžio 9 d. skolos raštelį, pagal kurį iš B. Ž. pasiskolino 440 000 Lt iki 2014 m. balandžio 10 d. Minėtuose paskolos rašteliuose palūkanų ir netesybų mokėjimas, taip pat prievolių užtikrinimo būdai nėra nurodyti ir aptarti; pareiškėja teigia, kad paskolos jai suteiktos grynaisiais pinigais.

26. Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjos mokestinį tyrimą ir įvertinusi jos 2009–2011 metais gautas pajamas ir patirtas

išlaidas, nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu išlaidos viršijo disponuojamas pajamas, todėl išlaidų sumai padengti mokesčių mokėtoja galėjo naudoti kitas įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Apie mokestinio tyrimo rezultatus pareiškėja informuota 2014 m. sausio 20 d. pranešimu. Vilniaus AVMI pradėjo mokestinį patikrinimą, apie tai 2014 m. liepos 28 d. pranešimu informavo pareiškėją, pareikalavo pateikti papildomus dokumentus.

27. Teismas nustatė, kad pradėjus mokestinį patikrinimą pareiškėja papildomai pateikė 6 paskolos raštelius ir 1 paskolos sutartį su fiziniais asmenimis: 1) 2009 m. sausio 4 d. skolos raštelį, pagal kurį B. Š. paskolino 90 000 Lt iki 2015 m. spalio 1 d.; 2009 m. sausio 7 d. skolos raštelį, pagal kurį Z. S. paskolino 80 000 Lt iki 2011 m. sausio 7 d.; 3) 2009 m. sausio 17 d. skolos raštelį, pagal kurį A. N. paskolino 49 000 Lt iki 2015 m. sausio 17 d.; 4) 2009 m. vasario 14 d. skolos raštelį, pagal kurį L. D. paskolino 20 000 Lt iki 2014 m. vasario 14 d. Minėtame paskolos raštelyje yra prierašas pratęsti paskolos grąžinimo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.; 5) 2009 m. birželio 27 d. paskolos sutartį dėl buto įsigijimo, pagal kurią D. B. (dabar J.) suteikė 200 000 Lt paskolą projektuojamam butui su garažu, esančiam (duomenys neskelbtini); 6) 2009 m. gruodžio 7 d. skolos raštelį, pagal kurį P. L. paskolino 50 000 Lt iki 2015 m. sausio 7 d.; 7) 2010 m. vasario 11 d. skolos raštelį, pagal kurį L. D. paskolino 20 000 Lt iki 2014 m. gruodžio 31 d. Minėtame raštelyje taip pat yra prierašas, kad skolos grąžinimo terminas pratęstas (atidėtas) iki 2015 m. gruodžio 31 d. Bendra paskolos suma sudaro 509 000 Lt. Minėtuose paskolos rašteliuose palūkanų ir netesybų mokėjimas, taip pat prievolių užtikrinimo būdai nėra nurodyti ir aptarti, paskolos suteiktos grynaisiais pinigais.

28. Mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu, įvertinęs fizinių asmenų paaiškinimus ir atlikęs jų kontrolės veiksmus, nustatė, kad D. B., D. B., R. M., A. B., J. Š., B. T., B. Ž., B. Š., Z. S., A. N. ir D. J. (buvusi B.) neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai paskolas. Mokestinio patikrinimo metu D. B., D. B. ir B. T. teikė prieštaringus paaiškinimus. R. M. ir A. B. paneigė paskolų suteikimo faktus ir patys pripažino, kad tokio dydžio paskolos suteikimui neturėjo finansinių galimybių, o paskolos raštelius pasirašė pareiškėjos prašomi. Mokesčių administratorius, atlikęs L. D. ir P. L. kontrolės veiksmus nustatė, kad jų pajamų užteko suteikti pareiškėjai paskolas, tačiau duomenys apie minėtų paskolų sudarymą pateikti tik mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjai žinant apie nustatytą nepakankamą 2009–2010 m. piniginių lėšų likutį.

29. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo teiginius dėl mokesčių administratoriaus išvados, jog B. Ž. neturėjo galimybių suteikti paskolos nepagrįsta, nustatė, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu pateikė 2008 m. balandžio 9 d. skolos raštelį, pagal kurį iš B. Ž. pasiskolino 440 000 Lt iki 2014 m. balandžio 10 d. Pareiškėja parašu patvirtino, kad pinigus gavo taip pat 2008 m. balandžio 9 d. B. Ž., buvęs pareiškėjos sutuoktinis, 2013 m. spalio 22 d. paaiškinime nurodė, kad paskola grynaisiais buvo suteikta iš asmeninių santaupų ir iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų: 2005 m. liepos 2 d. buvo parduotas sodas (duomenys neskelbtini) už 100 000 Lt, o 2008 m. balandžio 2 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), už 260 000 Lt. Kaip buvo atsiskaityta už butą tiksliai neatsimena. Paskola negrąžinta. Operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad 2003 m. gruodžio 31 d. B. Ž. galėjo sukaupti ne daugiau kaip 50 161,84 Lt piniginių lėšų likutį, t. y. 17 838,16 Lt mažiau, nei nurodė pateiktoje deklaracijoje, o paskolos suteikimo dieną (2008 m. balandžio 9 d.) turėjo 213 478,75 Lt grynųjų pinigų likutį. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad B. Ž. už parduotą žemės sklypą gavo 41 5000 Lt pajamų, bet ne nurodytus 100 000 Lt, o 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktoje deklaracijoje klaidingai deklaravo įmonei suteiktą paskolą ir turėtų santaupų likutį. Operatyvaus patikrinimo metu B. Ž. su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, atvykti į Vilniaus AVMI ar pateikti papildomą informaciją raštu atsisakė. Teismas, atsižvelgęs į operatyvaus patikrinimo metu surinkus duomenis, sprendė, kad B. Ž. 2008 m. balandžio 9 d. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai 440 000 Lt paskolos, nebuvo sąžiningas deklaruodamas pajamas ir teikdamas pirminius paaiškinimus mokesčių administratoriui, o patikrinimo metu su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, papildomų paaiškinimų neteikė.

30. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, kad jos buvęs sutuoktinis turėjo finansines galimybes suteikti 260 000 Lt paskolą, pažymėjo, kad mokestinio tikrinimo laikotarpiu pareiškėja įrodinėjo gavusi visą paskolos raštelyje nurodytą 440 000 Lt sumą, o ne jos dalį. Mokesčių administratorius, vertindamas mokesčio mokėtojo pateiktus įrodymus, ir nustatęs, kad paskolos davėjas neturėjo finansinių galimybių paskolinti visos sumos, neturi pagrindo papildomai vertinti ir nustatyti, kokią sumą jis buvo pajėgus paskolinti.

31. Teismas sprendė, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog B. Ž. į UAB „Ekvalis“ sąskaitą pervesti 200 000 Lt galėtų būti vertinami kaip paskolos suteikimas ar galėjimas ją suteikti pareiškėjai. UAB „Ekvalis“ 200 000 Lt, paskirtyje nurodant „sąskaitos papildymas“ buvo pervesti 2008 m. gegužės 8 d., t. y. beveik vienu mėnesiu vėliau, nei 2008 m. balandžio 9 d. skolos raštelyje nurodyta pinigų (paskolos) gavimo diena. Be to, tiek pareiškėja, tiek B. Ž. teigė, kad pinigai B. Ž. buvo perduoti grynais pinigais, o UAB „Ekvalis“ nurodyta suma pervesta bankiniu pavedimu. Teismas konstatavo,

kad buvęs pareiškėjos sutuoktinis gautus 200 000 Lt panaudojo ne paskolai pareiškėjai pagal 2009 m. balandžio 8 d. paskolos raštelį suteikti.

32. Teismas, vertindamas pareiškėjos nesutikimo su mokesčių administratorius išvada, jog D. J. neturėjo finansinių galimybių paskolinti jai 200 000 Lt sumos, nes gautas kreditas buvo pervestas kitam fiziniam asmeniui argumentus, nustatė, kad pareiškėja 2009 m. birželio 27 d. paskolos sutartį, sudarytą su D. B., mokesčių administratoriui pateikė tik pradėjus mokestinį patikrinimą. Pagal paskolos sutarties nuostatas, UAB „Ekvalis“ akcininkei B. Ž., D. B. suteikia 200 000 Lt paskolą projektuojamam butui su garažu, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Ekvalis“, įsigyti. Pagal šios sutarties 2.2.1 punktą paskolos gavėja, suėjus paskolos grąžinimo terminui, įsipareigojo paskolos davėjui minėtą butą (be apdailos) parduoti, pasirašant pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, arba grąžinti paskolos davėjai visą paskolos sumą ir 7 proc. metines palūkanas už visą paskolos laikotarpį. Sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas – ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d. 2015 m. kovo 5 d. pateiktame paaiškinime D. J. pagrindiniu paskolos B. Ž. suteikimo šaltiniu įvardino su (duomenys neskelbtini) banku 2008 m. rugsėjo 4 d. sudarytą kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos pagrindu išmokėtą kreditą. Minėtame paaiškinime ir 2015 m. liepos 9 d. pateiktame rašte D. J. teigė, kad jai suteikto kredito dalį buvo paskolinusi V. Z. ir ši suma jai netrukus buvo grąžinta. Tikslių duomenų, kada, kokiomis sumomis ir kokiu būdu jai pinigai buvo grąžinti nenurodė, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Mokesčių administratorius, atlikęs D. J. (buvusios B.) mokestinį tyrimą, 2015 m. gruodžio 9 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodė, kad D. J. 2008 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini) bankas suteikė 499 999,97 Lt paskolą, kuri buvo išmokėta dalimis (2008 m. rugsėjo 5 d. – 2008 m. spalio 29 d.). 2008 m. rugsėjo 5 d. D. J. į V. Z. sąskaitą pervedė 399 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydama „apmokėjimas pagal 2008 m. vasario 26 d. preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, moka D. B. <…>. 2008 m. rugsėjo 24 d., 2008 m. spalio 14 d., 2008 m. spalio 29 d. ir 2008 m. spalio 31 d. D. J. į D. B. (motinos) sąskaitą pervedė iš viso 76 000 Lt, mokėjimo paskirtis „lėšų pervedimas“, 19 500 Lt sumą išsigrynino iš sąskaitos ir likusią 5 449,97 Lt sumą panaudojo banko paskolų grąžinimui, palūkanų mokėjimui ir vartojimo išlaidoms. Pagal (duomenys neskelbtini) banko pateiktus duomenis, kreditas D. J. buvo suteiktas buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), remontui. Būsto remontui D. J., pagal pateiktą ataskaitą, išleido 88 100 Lt sumą. Kreditavo sutartis nutraukta, vykdomas priverstinis skolos išieškojimas. Mokestinio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad UAB „Ekvalis“ nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame planuojama statyti mažaaukštės statybos daugiabutį namą. Leidimas šio buto statybai iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. nebuvo išduotas. UAB „Ekvalis“ sandorių su D. J. nesudarė, butas planuojamame statyti name D. J. vardu nerezervuotas. Mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio tyrimo metu pateiktus paaiškinimus, paskolos suteikimo aplinkybes, VMI duomenų bazėse esančius duomenis ir mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją nustatė, kad D. J. 2009 m. neturėjo finansinių galimybių suteikti B. Ž. 200 000 Lt paskolos.

33. Pareiškėja, teikdama skundą MGK, pateikė papildomą D. J. 2016 m. rugsėjo 14 d. paaiškinimą, kuriame D. J. teigia pagal 2009 m. birželio 27 d. paskolos sutartį paskolinusi pareiškėjai 200 000 Lt sumą. Pinigines lėšas gavo pagal 2008 m. rugsėjo 4 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) banko. Iš karto po kredito suteikimo pinigus paskolino V. Z., bendram verslo projektui vykdyti. V. Z. pinigus grąžino dalimis grynaisiais pinigais per keletą mėnesių, nes projektui buvo gautos investicijos, todėl turėjo galimybę pinigus paskolinti B. Ž.. V. Z. paaiškinimai su skundu MGK nebuvo pateikti.

34. Teismas pripažino, kad mokesčių administratorius atliko išsamų aplinkybių dėl D. J. suteiktos paskolos vertinimą bei nuodugnų mokestinį tyrimą ir pagrįstai pripažino, kad D. J. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai 200 000 Lt paskolos, o didžiąją dalį kredito sutarties pagrindu gautų pinigų D. J. panaudojo pervesdama lėšas kitiems asmenims (V. Z. ir savo mamai D. B.), bet ne paskolai pareiškėjai suteikti. Nėra jokių objektyvių duomenų galinčių patvirtinti, kad D. J. pervesta 399 000 Lt suma jai būtų grąžinta ir vėliau paskolinta B. Ž. Šios aplinkybės nepagrindžia ir papildomai pateiktas D. J. paaiškinimas. Vien tik paaiškinimai apie grynaisiais pinigais paskolintas lėšas neįrodo sandorio realumo. Paskolos sutartis, sudaryta su D. J., pateikta tik pradėjus mokestinį patikrinimą, kai pareiškėjai jau buvo žinoma mokestinio tyrimo išvada, kad jos išlaidos viršija pajamas, todėl paskolos sutartis laikytina formalia, sudaryta siekiant dirbtinai pagrįsti savo pajamas ir gauti mokestinės naudos.

35. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo teiginius, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pajamomis nepripažino L. D. ir P. L. suteiktų paskolų, o mokesčių administratoriaus motyvas, kad L. D. pavėluotai deklaravo paskolos suteikimą, nepaneigia jos suteikimo fakto, nustatė, kad mokesčių administratoriui pradėjus mokestinį patikrinimą pareiškėja pateikė 2009 m. vasario 4 d. ir 2010 m. vasario 11 d. skolos raštelius, kuriuose nurodyta, jog L. D. paskolina pareiškėjai 40 000 Lt (po 20 000 Lt pagal kiekvieną paskolos raštelį). Pagal pirmą skolos raštelį 20 000 Lt paskola suteikiama iki 2014 m. vasario 14 d., o pagal antrą iki 2014 m. gruodžio 31 d. Rašteliuose ranka padarytas įrašas apie tai,

kad paskolos grąžinimas atidėtas iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja taip pat pateikė 2009 m. gruodžio 7 d. skolos raštelį, pagal kurį P. L. paskolino jai 50 000 Lt iki 2015 m. sausio 7 d. Tai, kad minėtus skolos raštelius pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė tik pradėjus mokestinį patikrinimą, skunde pripažįsta ir pati pareiškėja.

36. Mokesčių administratorius, atlikęs L. D. ir P. L. mokestinius tyrimus, nustatė, kad šie asmenys galėjo turėti finansinių galimybių suteikti B. Ž. skolos rašteliuose nurodyto dydžio paskolas. Įvertinęs tai, kad L. D. nuo 2004 m. VMI teikia metines gyventojo turto deklaracijas, kuriose deklaruoja turimą nekilnojamąjį bei privalomą registruoti turtą, piniginius likučius, esančius bankų sąskaitose, turimas santaupas grynaisiais pinigais, tačiau gyventojo turto deklaracijose už 2009–2010 m. B. Ž. suteiktų paskolų nebuvo deklaravusi ir deklaracijas patikslino tik mokestinio tyrimo metu (2015 m. balandžio 28 d.), ir tai, kad duomenis apie L. D. ir P. L. suteiktas paskolas pareiškėja pateikė tik mokestinio patikrinimo metu, mokesčių administratorius šių paskolų nepripažino realiomis.

37. Teismas nustatė, kad pareiškėja mokestinio tyrimo metu nebuvo pateikusi jokių duomenų apie iš L. D. ir P. L. gautas paskolas, o ginčui aktualiu laikotarpiu turėtas išlaidas grindė iš kitų fizinių asmenų grynais pinigais gautomis paskolomis. Duomenis apie minėtas paskolas pateikė žinodama, kad nustatytas nepakankamas piniginių lėšų likutis 2009–2010 metais ir tai, jog mokesčių administratorius nustatė, jog daugelis 2013 m. pateiktuose paaiškinimuose įvardintų fizinių asmenų neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolų. Paskolos rašteliuose nurodytų pasiskolintų sumą pareiškėja nedeklaravo. Jokių kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, galinčių patvirtinti minėtų paskolų suteikimo faktą byloje nėra. Realaus paskolos suteikimo nepatvirtina ir MGK pateikti papildomi įrodymai – dalies skolos grąžinimo raštelis. Pareiškėjos veiksmai, kai duomenys teikiami po atlikto mokestinio tyrimo, užkerta galimybę tikėti jos sąžiningumu. Pareiškėjos nesąžiningumą pagrindžia ir tai, kad du fiziniai asmenys, tvirtinę skolinę pinigus pagal skolos raštelius, vėliau šias aplinkybes paneigė, nurodydami, kad skolos raštelius pasirašė prašomi pareiškėjos. Teismas pripažino, kad tarp pareiškėjos ir L. D. bei P. L. pasirašyti skolos rašteliai yra formalūs, sudaryti pareiškėjai siekiant pagrįsti išlaidas viršijusias pajamas bei išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių, todėl mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai šių paskolų nepripažino pareiškėjos pajamomis.

38. Teismas vertino pareiškėjos argumentus dėl to, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atmetė jos paaiškinimus dėl motinos O. V. dovanotų 150 000 Lt lėšų, nes jos motina per visą gyvenimą galėjo sukaupti santaupų, kadangi motina dirbo ne tik pagrindinį darbą, bet ir papildomai uždarbiavo rinkdama miško gėrybes, ūkininkavo, sodyboje apgyvendindavo poilsiautojus. Aplinkybes, kad pinigai jai buvo padovanoti, pareiškėja grindė artimųjų paaiškinimais.

39. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina O. V. (gim. (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) su sutuoktiniu J. V. (miręs (duomenys neskelbtini) turėjo penkis vaikus. Mokesčių administratorius, įvertinęs duomenis apie O. V. nekilnojamojo turto sandorius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus pateiktus duomenis, kad laikotarpiu nuo 1982 m. vasario 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. jai buvo išmokėta 84 457 Lt pensijų suma, tai, kad O. V. mokesčių administratoriui neteikė Brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijos, Vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, pajamų deklaracijų, pareiškėja nepateikė dovanojimo sutarčių ir (ar) kitų dokumentų ir dovanotų piniginių lėšų nedeklaravo, konstatavo, kad O. V. neturėjo finansinių galimybių padovanoti pareiškėjai 150 000 Lt.

40. Pareiškėja, teikdama skundą MGK, pateikė brolio J. V. 2016 m. rugsėjo 14 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad 2006 m. Naujųjų metų išvakarėse, tėvas J. V., kartu su mama O. V., padovanojo B. Ž. 20 000 Lt, o vėliau (2009 m. po tėvo mirties) mama, B. Ž. prašymu, atidavė likusias santaupas – 130 000 Lt. Motina nuo 2003 iki 2011 m. visas gautas išmokas (senatvės pensija, našlės pensija, slaugos pinigai) atiduodavo seseriai B. Ž.. Analogiškus paaiškinimus pateikė ir pareiškėjos seserys J. Š., D. S. ir A. B. Pareiškėja 2013 m. teikdama paaiškinimus nurodė, kad 150 000 Lt iš motinos (be sutarties) gavo 2000–2006 metais.

41. Teismas pripažino, kad pareiškėjos įrodinėjama aplinkybė dėl iš motinos 150 000 Lt gautos sumos nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad O. V. pajamos nebuvo didelės ir per 29 metų laikotarpį sudarė tik apie 57 proc. sumos, kurią pareiškėja teigia gavusi dovanų. Ženklių pajamų iš turto pardavimo sandorių negavo, Vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos nepateikė, nors pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1910 3 straipsnio nuostatas, gyventojas privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas pinigines lėšas bankuose ir ne bankuose tuo atveju, jeigu jų bendra suma viršijo 50 000 Lt. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Pareiškėja tik abstrakčiai nurodė, jog motina gaudavo ir papildomų pajamų, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti

įrodymų nepateikė, iš motinos gautos piniginės dovanos nedeklaravo, nors tokią pareigą turėjo. Brolio ir seserų rašytiniai paaiškinimai pateikti pareiškėjai žinant mokestinio patikrinimo išvadas. Be to, pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose ir MGK pateiktuose pareiškėjos brolio ir seserų rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti skirtingi piniginių lėšų dovanojimo laikotarpiai. Teismas kritiškai vertino paaiškinimų teiginius, kad nuo 2003 iki 2011 m. visas gautas socialines išmokas O. V. atiduodavo pareiškėjai, t. y. nėra aišku, iš kokių lėšų dengė vartojimo išlaidas ir dar kaupė santaupas. Į bylą pareiškėja yra pateikusi 2016 m. lapkričio 11 d. paaiškinimą, kad motiną 2003 m. (duomenys neskelbtini), jos sveikatos būklė neatsistatė; motiną slaugė ir ja rūpinosi pareiškėja. Alytaus neįgalumo tarnyba patvirtino visišką motinos negalią. Teismas abejojo, ar dėl sveikatos būklės O. V. buvo pajėgi 2009 m. priimti sprendimą dovanoti pinigines lėšas verslo plėtrai, kaip savo paaiškinimuose teigė pareiškėjos brolis ir seserys. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė dovanojimo fakto realumo.

42. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl nesutikimo su mokesčių administratoriaus sprendimu nepripažinti jos pajamomis 165 000 Lt sumos, gautos pardavus surinktas miško gėrybes (pareiškėja teigė, kad nuo jaunystės aktyviai rinko ir pardavinėjo grybus; šiai veikla skyrė visą laisvalaikį po darbo, todėl nuo 1990 iki 2009 m. galėjo sukaupti nurodytą 165 000 Lt ir dar didesnę sumą. Šių pajamų deklaruoti neprivalėjo, nes pajamos per mokestinį laikotarpį neviršijo 10 000 Lt sumos), nustatė, kad pareiškėja, teikdama pirminius paaiškinimus, nepateikė informacijos, per kokį konkretų laikotarpį 165 000 Lt sumą uždirbo, kokias konkrečias miško gėrybes parduodavo, kokiomis kainomis, kokią pajamų sumą gaudavo vieno sezono metu. Tretieji asmenys duomenų VMI apie pareiškėjai išmokėtas pinigines sumas už supirktas miško gėrybes neteikė. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis B. Ž. nuo 1994 m. sausio 1 d. nuolat (be pertraukų) dirbo viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini), o tam tikrais laikotarpiais papildomai dirbo kitose įmonėse, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gavo 134 320 Lt su darbo santykiais susijusių bei 4 148 Lt ligos pašalpų. Mokesčių administratorius apskaičiavo, kad pareiškėjos nurodyta suma gauta už miško gėrybių pardavimą 1,2 karto (arba 30 680 Lt) viršijo šešerių metų gautas su darbo santykiais susijusias pajamas.

43. Teismas vertino, kad pareiškėja ne tik jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė, jog rinkdama ir parduodama miško gėrybes gavo kelerių metų darbo pajamas viršijančias pajamas, bet net apytiksliai nenurodė, kokio dydžio pajamų sumą ir kokiu laikotarpiu gavo iš miško gėrybių pardavimo. Pareiškėjos teismui pateiktame skunde nurodyti teiginiai, apie tai, kad laikotarpiu nuo 1990 iki 2009 m. (laikotarpį pareiškėja nurodė tik teismui pateiktame skunde) galėjo sukaupti ir didesnę nei 165 000 Lt sumą, grindžiami tik matematiniu išskaičiavimu, siekiant nurodytą sumą paskirstyti taip, kad per mokestinį laikotarpį už miško gėrybes gauta suma neviršytų 10 000 Lt (165 000 Lt / 29 m. = 8 684,21 Lt), o ne realiai gautomis pajamomis. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėja neįrodė 165 000 Lt pajamų gautų pardavus miško gėrybes realumo.

44. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jos pajamomis nepripažino 44 115 Lt sumos, gautos iš UAB „Tinklas2“ už patalpų nuomą 2007–2008 metais, o tai, kad minėta bendrovė nedeklaravo jai išmokėtų sumų, nepaneigia realaus pinigų sumokėjimo fakto, nustatė, kad pareiškėja 2013 m. teikdama paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius nurodė, jog pagal 2007 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartį iš UAB „Tinklas2“ gavo 44 115 Lt pajamų. Šioms pajamoms pagrįsti pateikė nuomos sutartį ir pinigų priėmimo kvitus. Pagal nuomos sutarties nuostatas, pareiškėja B. Ž. išnuomojo 58,52 kv. m. prekybinio ploto, esančio (duomenys neskelbtini), UAB „Tinklas2“. Nuomos sutarties kaina per mėnesį 2 941 Lt ir 441,15 Lt GPM, nurodytas sutarties nuomos sutarties terminas iki 2008 m. sausio 1 d. (Nuomos sutarties 1.4, 1.7 p.). Kartu su sutartimi B. Ž. pateikė savo vardu išrašytus pinigų priėmimo kvitus 44 115 Lt sumai. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Tinklas2“ VMI neteikė duomenų apie B. Ž. 2007–2008 m. laikotarpiu išmokėtas pinigų sumas, GPM nuo išmokėtų išmokų už turto nuomą nemokėjo. Nekilnojamojo turto registre nuomos sutartis tarp B. Ž. ir UAB „Tinklas2“ nebuvo įregistruota. UAB „Tinklas2“ VMI nedeklaravo veiklos vykdymo vietos adresu (duomenys neskelbtini). VMI duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini), savo veiklos vykdymo vietą (parduotuvę) nuo 2003 m. kovo 19 d. deklaruoja UAB „Pyragėlis“. Elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis, UAB „Pyragėlis“ teikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas (forma KIT711) už 2007–2008 m., kuriose skaičiavo mokėtiną nekilnojamojo turto mokestį nuo iš B. Ž. Vilniaus m. savivaldybėje perimtą naudoti nekilnojamąjį turtą. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, 2007–2008 m. kito asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto Vilniaus mieste B. Ž. neturėjo.

45. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Tinklas2“ sudaryta nuomos sutartis Nekilnojamo turto registre nebuvo išviešinta, pareiškėja iš nuomos gautų pajamų nedeklaravo, UAB „Tinklas2“ duomenų apie pareiškėjai nuomos sutarties pagrindu išmokėtas lėšas neteikė, GPM nemokėjo, sprendė, kad 44 115 Lt suma pagrįstai nepripažinta

pareiškėjos pajamomis, o teritorinio mokesčių administratorius sprendimo dalies dėl 44 115 Lt nepripažinimo pajamomis Centriniam mokesčių administratoriui ir MGK neskundė.

46. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino disponuojamomis lėšomis visos pinigų sumos gautų pardavus sodo sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), nustatė, kad 2005 m. liepos 12 d. B. Ž. ir B. Ž. pardavė L. L. 0,0600 ha žemės sklypą, sodų paskirties pastatą ir ūkinius pastatus, esančius sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Nekilnojamasis turtas parduotas už 83 000 Lt. Sutarties 3.1-3.2 punktuose nurodyta, kad 4 500 Lt pirkėjas sumokėjo pardavėjui (sutartyje pardavėju vadinami B. Ž. ir B. Ž., 1.1 p.), o likusią 78 500 Lt sumą pirkėjas įsipareigojo pervesti į sutartyje nurodytą B. Ž. sąskaitą. Ši suma buvo pervesta pareiškėjai. Pareiškėjos ir B. Ž. (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka nutraukta (išregistruota) (duomenys neskelbtini)

47. Mokesčių administratorius nepripažino visos iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos 83 000 Lt sumos pareiškėjos pajamomis, atsižvelgęs į tai, kad B. Ž. ir B. Ž. 2007 metais pateikdami metines pajamų deklaracijas už 2005 metus, kiekvienas deklaravo po 41 500 Lt nekilnojamojo turto neapmokestinamųjų pajamų. Teismo vertinimu, ši mokesčių administratoriaus išvada pagrįsta. Esant turto pardavėjų pateiktoms deklaracijoms, kuriose aiškiai išreikštas jų patvirtinimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo pajamų gavimo lygiomis dalimis, nėra pagrindo visų iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų laikyti išimtinai pareiškėjos gautomis pajamomis. Byloje nėra duomenų, kad minėtos deklaracijos būtų patikslintos. Mokesčių mokėtojai deklaracijose privalo pateikti teisingus duomenis ir patvirtinti jų teisingumą, todėl mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos pinigų likutį, pagrįstai vadovavosi deklaracijų duomenimis ir MAĮ 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokesčio deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumo prezumpcija. Vien tik aplinkybė, kad už turto pardavimą gauta suma buvo pervesta į pareiškėjos nurodytą sąskaitą, nepagrindžia, jog visa suma disponavo išskirtinai tik pareiškėja. Jokių kitų įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes pareiškėja nepateikė. Todėl teismas pareiškėjos argumentus dėl netinkamo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų vertinimo ir pripažinimo išimtinai pareiškėjos pajamomis, atmetė kaip nepagrįstus.

48. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo teiginius dėl to, kad mokesčių administratorius nepagrįstai 95 568 Lt sumą, įneštą į UAB „Pyragėlis“ kasą įskaitė kaip atsiskaitymą už įsigytą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nes kasos pajamų orderio minėtai sumai išrašymas buvo klaidinga buhalterinė operacija, realiai ši operacija neįvyko, o buhalterinė klaida buvo ištaisyta, nustatė, kad pareiškėja yra UAB „Pyragėlis“ steigėja ir akcininkė (bendrovė įsteigta (duomenys neskelbtini)). Patikrinimo metu nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjos, kaip vienintelės akcininkės sprendimu Nr. 02 nuspręsta už 320 000 Lt parduoti UAB „Pyragėlis“ priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pirkėjai B. Ž.. Pagal su UAB „Pyragėlis“ sudarytą 2009 m. spalio 6 d. patalpos pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėja už įsigytas patalpas į bendrovės kasą 2009 m. spalio 6 d. įmokėjo 95 568 Lt (kasos pajamų orderis serija PYR Nr. 2612, įmokėjimo paskirtis „akcininkės įnašas pagal patalpos pardavimo sutartį 2009 m. spalio 6 d.“) ir įsipareigojo iki 2009 m. spalio 17 d. dienos pervesti 224 432 Lt į UAB „Pyragėlis“ nurodytą (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant UAB „Pyragėlis“ įsiskolinimams pagal 2005 m. rugpjūčio 19 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dengimui“. 2009 m. spalio 19 d. mokėjimo nurodymu pareiškėja į UAB „Pyragėlis“ banko sąskaitą pervedė 250 000 Lt. Mokėjimo pavedimu ir pagal kasos išlaidų orderį įmokėtas sumas priskyrė pareiškėjos 2009 m. išlaidoms.

49. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu nustatytus duomenis ir 2009 m. spalio 6 d. notarine tvarka patvirtintos patalpos pirkimo-pardavimo sutarties 3.1.2 punkte esant įrašytam patvirtinimui, kad pirkėja B. Ž. 95 568 Lt sumą pardavėjui UAB „Pyragėlis“ sumokėjo prieš pasirašydama sutartį, nėra pagrindo išvadai, kad pagal 2009 m. spalio 6 d. kasos pajamų orderio PYR Nr. 2612, kuriame be kita ko aiškiai nurodyta mokėjimo paskirtis, pareiškėjos įmokėta 95 568 Lt suma yra buhalterinė klaida. UAB „Pyragėlis“ 2013 m. sausio 27 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad parduotų patalpų kaina (320 000 Lt sumažinta) sumažinta bendrovės skola akcininkei, buhalterinių klaidų taisymas, vertintini kaip siekis sumažinti 2009 m. išlaidas, todėl mokesčių administratoriaus pagrįstai 95 568 Lt lėšų sumą priskyrė pareiškėjos išlaidoms.

50. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino, kad UAB „Ekvalis“ pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį išmokėjo jai 155 442,04 Lt sumą ir šia suma nepadidino jos pajamų, nes šios sumos išmokėjimo faktas užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje, nustatė, kad pareiškėja 2013 m. teikdama paaiškinimus dėl pajamų šaltinių, duomenų apie jai UAB „Ekvalis“ suteiktą 155 442,04 Lt paskolą nenurodė. Paaiškinime pareiškėja pateikė informaciją apie jos pačios UAB „Pyragėlis“ ir UAB „Ekvalis“ suteiktas paskolas, kurią grindė 2009 m. sausio 1 d., 2009 m. liepos 1 d., 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimis ir kasos pajamų orderių kvitais. Pagal šiuos duomenis, pareiškėja UAB „Ekvalis“ 2009 m. liepos 1 d. suteikė 196 000 Lt paskolą, o 2010 m.

rugpjūčio 30 d. 90 000 Lt paskolą. Pareiškėja tik ginčo nagrinėjimo MGK metu pateikė 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderį serija EKV Nr. 54, kuriuo į UAB „Ekvalis“ įnešta 160 000 Lt, tos pačios dienos kasos išlaidų orderį Nr. 26, pagal kurį pareiškėjai iš kasos išmokėta 155 442 Lt suma, kaip paskolos grąžinimas akcininkei, UAB „Ekvalis“ 2016 m. rugsėjo 12 d. buhalterinę pažymą, kurioje nurodoma, kad tuo metu dirbusi bendrovės buhalterė klaidingai atliko įrašus registruose, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja įnešė į kasą 160 000 Lt pagal kasos pajamų orderį Nr. 54 naujai autoserviso įrangai įsigyti, tačiau, neįvykus sandoriui, 2009 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai dalis paskolos grąžinta pagal kasos išlaidų orderį Nr. 26.

51. Mokesčių administratorius, siekdamas įvertinti pareiškėjos ir UAB „Ekvalis“ tarpusavio finansinių įsipareigojimų dydį, nustatė, kad pareiškėjai UAB „Ekvalis“ 2007–2013 metais grąžino 55 660 Lt. Bendrovė 2011 m. gegužės 31 d. pateiktose deklaracijose apie gautas ir grąžintas paskolas deklaravo iš B. Ž. 2009 m. gautą 196 000 Lt paskolą (paskolos grąžinimas nedeklaruotas) ir 2010 m. 90 000 Lt paskolą (deklaruotas 2 300 Lt grąžinimas). Minėtus duomenis mokesčių administratorius nustatė tiek 2012 m. atliko operatyvaus patikrinimo, tiek ir vėlesnių patikrinimų laikotarpiais. Šie duomenys sutapo ir pirminiais pareiškėjos 2013 metais pateiktais paaiškinimais apie suteiktų paskolų sumas ir datas. Nagrinėjamu taip pat svarbu pažymėti, kad į bylą pateiktoje 2015 m. gruodžio 10 d. UAB „Ekvalis“ parengtoje pažymoje apie išmokėjimus pagal avansines apyvartas nurodyta, jog pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 26 pareiškėjai buvo išmokėta 1 450 Lt, o ne 155 442,04 Lt suma.

52. Teismas konstatavo, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjos sąžiningumu, todėl pirminiai pareiškėjos paaiškinimai laikytini patikimesniais, objektyvesniais, neįtakotais laiko ir kitų aplinkybių, todėl 155 442 Lt suma pagrįstai nepripažinta pareiškėjos tikrinamojo laikotarpio pajamomis. Teismas pareiškėjos argumentus, kad su darbo santykiais susijusios pajamos, kaip pajamų šaltinis, leidęs sukaupti santaupas, pradėtos vertinti tik nuo 2003 metų, atmetė kaip nepagrįstus, nes iš mokestinio ginčo medžiagos nustatyta, kad mokesčių administratorius įvertino visas 2001–2008 metais gautas pajamas ir išlaidas.

53. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl nesutikimo su mokesčių administratoriaus nustatyta 241 428 Lt išlaidų suma gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, nes išlaidų suma nustatyta netiksliai, o apskaičiuojant šias sumas nesivadovautina abejotinais UAB „Sistela“ kainynais, nustatė, kad pareiškėja nurodė, jog gyvenamojo namo statybai patyrė 25 000 Lt išlaidų, paaiškino, jog gyvenamąjį namą statė savo jėgomis. Mokesčių administratorius nustatė, kad Vilniaus r. sav. administracijos Statybos skyrius 2008 m. spalio 24 d. B. Ž. išdavė statybos leidimą Nr. 1022 (galiojantį iki 2018 m. spalio 23 d.) naujai vienbučio gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini). Iki Patikrinimo akto surašymo (2016 m. balandžio 21 d.) Nekilnojamojo turto registre B. Ž. pastatyto gyvenamojo nebuvo įregistravusi. Pareiškėja mokestinio patikrinimo metu pateikė minėto statybos leidimo kopiją, kuriame nurodyti naujai statomo statinio techniniai rodikliai: pamatai – gelžbetonis sienos – mūrinės, perdangos – gelžbetonis, stogas – medinių konstrukcijų, butų skaičius – 1, bendras plotas – 218,79 kv. m, gyvenamas plotas – 108,49 m2, aukštų skaičius – 2, statybinis tūris – 500 kub. m. Pareiškėja nepateikė statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų ir nurodė labai mažą statybų išlaidų sumą, todėl mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į tai, kad leidimas išduotas jau statomam gyvenamam namui, šis gyvenamasis namas pradėtas statyti 2006 m. ir užbaigtas 2008 m., vadovaudamasis UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu (2004 m., 2008 m.) ir Lietuvos Respublikos statistikos departamento statistine informacija apie pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius 2004–2008 m., nustatė, kad 2004 m. panašaus vienbučio gyvenamojo namo 1 kub. m statybos kaina sudarė 480 Lt. Atsižvelgdamas į Statistikos departamento statistinę informaciją apie pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius (statybos sąnaudų elementų kainų indeksas lyginant su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu), 2005 m. mokesčių administratorius apskaičiavo 516,48 Lt (480 Lt x 107,6 proc.) 1 kub. m statybos kainą, 2006 m. – 567,10 Lt / 1 kub. m (516,48 Lt x 109,8 proc.), 2007 m. – 649 Lt 1 kub. m, 2008 m. – 830 Lt kub. m. Pagal šiuos duomenis 1 kub. m statybos kaina 2006 – 2008 m. sudaro 682 Lt, todėl 2006 – 2008 m. pastatyto dviejų aukštų gyvenamojo namo (500 kub. m statinio tūrio) statybos kaina siekia 341 000 Lt (682 Lt x 500 kub. m). Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimus, kad namo statybos darbai buvo atlikti savo jėgomis, vertino, jog statybos buvo vykdytos ūkio būdu, o tai sudaro 70,80 proc. (iš tos sumos medžiagos ir gaminiai sudaro 62,7 proc., mašinų ir mechanizmų darbas – 8,1 proc.) nuo visos statybos kainos ir išlaidas apskaičiuotą išlaidų sumą sumažino iki 241 428 Lt (341 000 Lt x 70,8 proc.).

54. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjai nepateikus jokių statybos išlaidas patvirtinančių duomenų, pripažino, jog mokesčių administratorius gyvenamojo namo statybos išlaidas pagrįstai nustatė pagal UAB „Sistela“ pateiktą nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyną ir statistinius duomenis. Vertindamas mokesčio mokėtojos patirtas išlaidas, mokesčių administratorius gali pasirinkti tokį informacijos šaltinį, kuris leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti

įvertinimą. Mokesčių administratoriui teisės aktai nedraudžia naudotis statistiniais leidiniais, žinynais ir katalogais (Taisyklių 29.7–29.8 p.). Pareiškėja jokių konkrečių įrodymų ir argumentų, leidžiančių suabejoti nustatytų statybų išlaidų suma nepateikė.

55. Teismas vertindamas pareiškėjos teiginius, kad S. J. pervestas lėšas mokesčių administratorius nepagrįstai pripažino išlaidomis, neatsižvelgęs į tai, kad šios lėšos jai buvo grąžintos grynais pinigais, o šią aplinkybę patvirtina S. J. paaiškinimas, nustatė, jog pareiškėja bankiniu pavedimu iš S. J. 2005 metais gavo 30 000 Lt ir į jo sąskaitą pervedė 76 000 Lt. Šios sumos Patikrinimo akte įtrauktos į pareiškėjos pajamas ir išlaidas už 2005 metus. Mokestinio tyrimo metu pareiškėja nepateikė duomenų, kad minėtos lėšos jai grąžintos, šią aplinkybę pradėjo įrodinėti tik teikdama skundą MGK. Be to, 2016 m. rugsėjo 8 d. S. J. pateiktame paaiškinime net nėra nurodyta skolos grąžinimo data. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai 76 000 Lt suma buvo grąžinta, o papildomai pateikti įrodymai vertintini kaip siekis dirbtinai pagrįsti išlaidas viršijusias pajamas.

56. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK teisingai, vadovaudamosi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstus sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III.

57. Pareiškėja B. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti: 2016 m. birželio 27 d. Vilniaus AVMI sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-404, 2016 m. rugpjūčio 29 d. VMI sprendimą Nr. 68-235, 2016 m. gruodžio 2 d. MGK sprendimą Nr. S-257(7-217/2016) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą.

58. Pareiškėja pažymi, kad ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimo papildomai apskaičiuoti mokesčius bei šių mokesčių delspinigius ir skirti baudą taikant netiesioginį mokesčių apskaičiavimo metodą, t. y. mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus vertinimą (MAĮ 70 str.). Patikrinimo akte Vilniaus AVMI nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėjos 2009–2010 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 376 923 Lt (iš tos sumos: 2009 m. – 267 404 Lt, 2010 m. – 109 515 Lt) ir pripažino, kad pareiškėja išlaidoms padengti naudojo pinigines lėšas iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų šaltinių. Tačiau mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė, kad pareiškėja 2009–2010 m. būtų gavusi neaiškios kilmės pajamų. Pareiškėja teigia pateikusi Vilniaus AVMI įrodymus dėl pajamų šaltinių, o mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino šių pateiktų įrodymų. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, kurioje išaiškinta, jog įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui, bei pripažinta, jog MAĮ nuostata, kad nesutikdamas su apskaičiuotąja suma mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, jog apskaičiuotoji suma yra neteisinga, neleidžia daryti išvados, kad apskaičiuodamas mokesčius mokesčio administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčiu mokėtojas.

59. Pareiškėja nesutinka su Patikrinimo akte padaryta išvada, kad D. J. 2009 m. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai 220 000 Lt paskolos. Vilniaus AVMI padarė formalių pažeidimų Patikrinimo akte (neteisingai nurodyta paskolos suma). Pareiškėja pažymi, kad D. J. skolino pinigus pareiškėjai tikslu įsigyti projektuojamą butą ((duomenys neskelbtini)), o ne UAB „Ekvalis“, nes pasitikėjo pareiškėja. D. J. davė 2016 m. rugsėjo 14 d. rašytinį paaiškinimą apie paskolos suteikimo aplinkybes, lėšų šaltinis buvo (duomenys neskelbtini) banko kreditas. Lėšos, prieš suteikiant paskolą pareiškėjai, buvo trumpam paskolintos V. Z.. V. Z. grąžino pinigus D. J., bei tada paskolino pareiškėjai. Vilniaus AVMI nepateikė jokių įrodymų, kad D. J. nesuteikė paskolos pareiškėjai pagal 2009 m. birželio 27 d. paskolos sutartį dėl buto įsigijimo Nr. (duomenys neskelbtini), Patikrinimo akte daro prielaidą ir remiasi spėliojimais, kad D. J. nesuteikė paskolos pareiškėjai ir nepagrindžia jų faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. 2017 m. gegužės 17 d. pareiškėja pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė turtą už 117 970 Eur bei iš šio turto pardavimo pajamų atsiskaitys su D. J., t. y. grąžins paskolą.

60. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus AVMI pateikė UAB „Ekvalis“ apskaitos dokumentus: 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderį EKV Nr. 54 A (pareiškėja įnešė 160 000 Lt) ir 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 26 (pareiškėjai išmokėta 155 542 Lt 04 Lt) bei kasos knygą, 2016 m. rugsėjo 12 d. UAB „Ekvalis“ buhalterinę pažymą, kurioje nurodyta,

kad pareiškėja įnešė 160 000 Lt į kasą pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderis EKV Nr. 54 A įrangai įsigyti. Kadangi sandoris neįvyko, UAB „Ekvalis“ sugrąžino 155 542,04 Lt pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 26. Vilniaus AVMI Patikrinimo akte pripažįsta tik vieną ūkinę operaciją, t. y. įnešimą į UAB „Ekvalis“ kasą 160 000 Lt, bet nepripažįsta kitos ūkinės operacijos – išmokėjimo iš UAB „Ekvalis“ kasos 155 542,04 Lt. Šias ūkines operacijas Vilniaus AVMI galėjo objektyviai patikrinti ir įvertinti, bet to nepadarė. MGK argumentas, kad pareiškėja vėliau pateikė aukščiau nurodytą kasos išlaidų orderį, nepaneigia pačios ūkinės operacijos. Be to, kasos išlaidos orderis yra mokesčio mokėtojo UAB „Ekvalis“ dokumentas, o ne pareiškėjos. Pareiškėja, įvertinusi mokestinio tyrimo rezultatus, suprato, kad ne visa informacija pateikta Vilniaus AVMI. Patikrinimo akte nenurodyta išmokėjimo iš UAB „Ekvalis“ kasos 155 542,04 Lt suma. Dėl šios priežasties ir susidaro įspūdis, kad pareiškėjai trūksta 155 542,04 Lt lėšų po 2009 m. rugsėjo 30 d.

61. Patikrinimo akte nurodyta, kad B. Š. nustatytas grynųjų pinigų likutis buvo nepakankamas paskolos suteikimui. 2017 m. birželio 15 d. pareiškėja grąžino bankiniu pavedimu dalį paskolos 8 300 Eur (28 658,24 Lt), gautos 2009 m. sausio 4 d. Pareiškėja pateikė rašytinę 2009 m. sausio 4 d. paskolos sutartį, paskolos davėjas patvirtino paskolos suteikimo faktą, o paskola pradėta grąžinti. Vilniaus AVMI Patikrinimo akte nurodo tik formalias priežastis, kodėl ši suma neįtraukta į pareiškėjos gautas sumas ir nepateikė jokių įrodymų, kad paskola nebuvo suteikta.

62. Pareiškėja nurodo, kad MGK su skundu buvo pateiktas skolos grąžinimo raštelis, kuriuo patvirtinama, kad pareiškėja grąžino dalį paskolos 8 500 Eur A. N.. Pareiškėja įsipareigojo likusią paskolos dalį 5 692 Eur grąžinti iki 2019 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja pateikė paskolos raštelį, paskolos davėjas patvirtino, kad paskolą suteikė Pareiškėjai, bei paskola pradėta grąžinti. Vilniaus AVMI Patikrinimo akte nenurodė jokių argumentų bei nepateikė įrodymų, kad A. N. nesuteikė paskolos pareiškėjai.

63. Pareiškėja teigia, kad L. D. 2009 m. vasario 14 d. ir 2010 m. vasario 11d. suteikėjai 40 000 Lt paskolą. Pareiškėja visą paskolos sumą 2015 m. gruodžio 4 d. ir 2016 m. sausio 7 d. grąžino L. D., kuri metinėje gyventojo turto deklaracijoje paskolos grąžinimą deklaravo. Pareiškėja pateikė paskolos sutartį, L. D. patvirtino, kad paskolą suteikė ir deklaravo metinėje turto deklaracijoje paskolos suteikimą ir grąžinimą, paskola grąžinta. Todėl pareiškėja nesutinka su Vilniaus AVMI pozicija, kad L. D. pareiškėjai paskolos nesuteikė, o Vilniaus AVMI nepateikė jokių įrodymų, kad paskola nesuteikta.

64. Patikrinimo akte nurodoma, kad P. L. formaliai turėjo pakankamai piniginių lėšų skolos rašteliuose nurodyto dydžio paskoloms suteikti, bet realiai paskolų pareiškėjai nesuteikė, tačiau šiai prielaidai pagrįsti Vilniaus AVMI nepateikė jokių įrodymų. MGK su skundu pateiktas P. L. skolos grąžinimo raštelis, kuriuo patvirtinama, kad pareiškėja jam grąžino paskolą.

65. Pareiškėja nurodo, kad pateiktuose į bylą J. Š., D. S., J. V., A. B. paaiškinimuose nurodyta, jog pareiškėja iš tėvų 2006 m. gavo 20 000 Lt dovanų, 2009 m. – 130 000 Lt dovanų. Pareiškėja nesutinka su Vilniaus AVMI pozicija neigti akivaizdžius įrodymus nepagrįstomis prielaidomis, kad tėvai nedovanojo ar negalėjo dovanoti šių sumų.

66. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jai, kaip mokesčių mokėtojai, nėra prievolės vesti buhalterinės apskaitos. Kadangi pareiškėja neveda buhalterinės apskaitos, nežino baigtinio sąrašo atliktų finansinių operacijų. Dėl to ginčo eigoje buvo teikiami papildomi įrodymai, ypač tie, kurie nepriklausė pareiškėjai: UAB „Ekvalis“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir kiti. Pareiškėja paskolų gavimą / susigrąžinimą / suteikimą / sugrąžinimą grindžia tiesioginiais įrodymais, t. y. rašytinėmis sutartimis, kasos pajamų, kasos išlaidų orderiais, paskolos grąžinimo patvirtinimais, bankiniu pavedimu bei liudytojų parodymais. Vilniaus AVMI nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad finansinės operacijos įvyko kitomis sąlygomis, nei pareiškėjos pateikti dokumentai ir liudytojų teikti paaiškinimai. Įskaičius pajamas, kurias ji nurodo, visiškai pakanka pajamų padengti 2009–2010 m. pareiškėjos patirtas išlaidas. Vilniaus AVMI, Patikrinimo aktu apskaičiuodama mokesčius, rėmėsi prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turėjo paneigti pareiškėja, nors mokesčių administratorius neturėjo perkelti įrodinėjimo naštos pareiškėjai.

67. Pareiškėja pažymi, kad jai suteikus paskolą trečiajam subjektui be įkeitimo ar kitokių garantijų, Vilniaus AVMI nekilo abejonių dėl paskolos suteikimo ar nesuteikimo, tačiau tuomet, kai giminaičiai ar draugai skolino pinigus pareiškėjai, jai pateikus rašytines sutartis bei kitos šalies liudijimą, patvirtinimą apie paskolos grąžinimą, Vilniaus AVMI įrodymus laiko nepakankamais. MGK buvo pateikti keturi skolos grąžinimo rašteliai, patvirtinantys realų paskolų suteikimą ir grąžinimą.

68. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

69. Atsakovas pakartoja iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į skundą, jo vertinimu, mokestinio patikrinimo

metu, išanalizavus duomenis apie pareiškėjos pajamas ir išlaidas pagrįstai nustatyta, kad faktinės jos išlaidos 2009–2010 metų laikotarpiu 376 923 Lt (267 404 Lt + 109 519 Lt) viršijo gautas pajamas, t. y. pareiškėja realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų. Pareiškėja, pasirinkdama finansines operacijas grynaisiais pinigais prisiima ir visą riziką dėl jai tenkančios įrodinėjimo naštos. Pareiškėjos dovanojimo ir paskolos pagrindais gautos piniginės lėšos buvo gautos grynaisiais pinigais, tačiau siekdama pagrįsti poziciją, jog piniginės lėšos realiai buvo gautos, kaip įrodymą mokestinio patikrinimo metu pareiškėja pateikė tik paskolos raštelius, kitų įrodymų nepateikė. Išvados apie pareiškėjos tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių, paskolos raštelių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Taikytinas turinio viršenybės prieš formą principas (MAĮ 10 str.). Mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų skaičiavimo metodas leido tiksliausiai apskaičiuoti pareiškėjos mokestinę prievolę už praėjusį laikotarpį, remiantis oficialiais ir visuotinai prieinamais duomenimis. Jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų kelti abejones dėl mokesčių administratoriaus atlikto skaičiavimo netikslumo ar įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus pasirinktą skaičiavimo metodiką pareiškėja nepateikė nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. VMI pažymi, jog pareiškėja mokesčių administratoriui neteikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, todėl minėtas laikotarpis pasirinktas siekiant įvertinti, ar pareiškėja galėjo turėti pinigines lėšas, kurių suma nesiekė privalomai deklaruotinos sumos. Atlikti vertinimą už ilgesnį laikotarpį nebuvo jokių objektyvių aplinkybių.

70. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad palaiko atsakovo VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

71. Ginčas kilo dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriam pritarė visos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, ir kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuotos GPM ir PSDĮ sumos bei su jomis susiję delspinigiai ir baudos. Pareiškėja ginčija jai apskaičiuotų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu jos pajamų ir išlaidų vertinimu, pažymi, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė, kad pareiškėja 2009–2010 m. būtų gavusi neaiškios kilmės pajamų, o įrodinėjimo našta nepagrįstai perkelta pareiškėjai.

72. Ginčijamu Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-404 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ buvo konstatuota, kad pareiškėjos 2009–2010 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 376 923 Lt (267 404 Lt + 109 519 Lt). Patikrinimo metu pripažinta, kad pareiškėja išlaidoms padengti naudojo pinigines lėšas iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka nepamokestintų šaltinių. Pripažinus, kad pareiškėjos patirtos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo gautas pajamas, kadangi pareiškėja nedeklaravo gautų kitų pajamų ir nesumokėjo GPM, taikytos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos mokesčio bazei nustatyti ir mokėtinos mokesčių sumos apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant Taisyklių 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą.

73. MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

74. Apskaičiavimo tvarką Taisyklių 6.3.3 papunktyje nustatytu išlaidų metodu detalizuoja Taisyklių VI skyrius. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (14 p.). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 p.). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui

atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 p.). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (17 p.).

75. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas 1) apskaičiuoti mokesčius, 2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, 3) tvarkyti apskaitą, 4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4381542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 ; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje A602-27/2013 ir kt.).

76. Nors Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje expréssis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013). Konstatuotina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tai atitinka ir bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

77. Be to pažymėtina, kad kurio nors Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčio mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013), kas nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo padaryta.

78. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nuosekliai laikėsi pozicijos, kad turėjo 650 000 Lt pinigų likutį ne banke 2009 m. gruodžio 31 d., taip pat, jog pateikė Vilniaus AVMI įrodymus dėl pajamų šaltinių, t. y. apie iš fizinių asmenų gautas paskolas 1 288 500 Lt sumai, o mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino šių pateiktų įrodymų. Vilniaus AVMI, atlikusi mokestinį tyrimą, nustatė, kad pareiškėja mokestinio tyrimo metu pateikė 2004 – 2008 m. iš fizinių asmenų gautų paskolų raštelius, kurių bendra suma 779 500 Lt, o mokestinio patikrinimo metu dar papildomai pateikė 2009 – 2010 m. surašytus paskolų raštelius 509 000 Lt sumai, iš viso už 2004 – 2010 m. 1 288 500 Lt. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja formaliomis paskolų sutartimis (rašteliais) siekė pagrįsti pajamų šaltinius, panaudotus išlaidoms padengti, tuo siekdama sau mokestinės naudos, nepripažino 1 288 500 Lt gautomis paskolomis, o pripažino, kad pareiškėja išlaidoms padengti naudojo pinigines lėšas iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų šaltinių. Vilniaus AVMI konstatavo, kad nė vienas iš paskolų rašteliuose (sutartyse) nurodytų šalių – tiek pareiškėja, tiek paskolos rašteliuose nurodyti asmenys nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolų suteikimą, paskolų suteikimo faktas buvo grindžiamas tik paskolų rašteliais ir paaiškinimais, kurie buvo prieštaringi, be to, keli asmenys paneigė paskolų suteikimo faktą.

79. Akcentuotina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie

įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

80. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas teko vietos mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.). Pažymėjo, jog tokia mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikoma įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė implikuoja ir mokesčių administratoriaus pareigą objektyviai pagrįsti savo sprendimą konkretų asmenį pripažinti atsakingu už atitinkamas mokestines prievoles. Neabejotina, kad kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kaip minėta, pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai.

81. Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius, nepripažindamas tikrinamuoju laikotarpiu pajamomis 1 288 500 Lt pareiškėjos gautų paskolų savo išvadas iš esmės grindė prielaidomis, o pareiškėja pateikė suteiktas paskolas pagrindžiančius įrodymus – paskolų sutartis, skolų raštelius, taip pat paskolų suteikimą pavirtino ir jas suteikę asmenys, išskyrus R. M., kuri mokesčių administratoriui atlikus kontrolės veiksmus paneigė 47 500 Lt paskolos suteikimo faktą bei A. B., kuris taip pat paneigė 50 000 Lt paskolos suteikimo faktą. Dėl gautų paskolų iš D. B., B. T., mokesčių administratorius vertino, kad šie asmenys neturėjo finansinių galimybių suteikti paraiškėjai paskolas, be to, savo išvadą, kad minėti asmenys realiai pareiškėjai paskolų nesuteikė, grindė prielaida, kad skolos raštelių įforminimo aplinkybes galėjo įtakoti pareiškėja, nes jie dirba pareiškėjai priklausančioje įmonėje. Dėl L. D. mokesčių administratorius nustatė, kad gyventoja pareiškėjai suteiktų paskolų nedeklaravo, o pareiškėja duomenis apie iš L. D. gautas paskolas pateikė tik mokestiniam patikrinimui, t. y. žinant apie nustatytą nepakankamą 2009–2010 m. piniginių lėšų likutį. Dėl paskolos iš P. L. mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja duomenų apie iš P. L. gautą paskolą mokestiniam tyrimui nepateikė, duomenys buvo pateikti mokestiniam patikrinimui, pareiškėjai žinant apie nustatytą nepakankamą 2009–2010 m. piniginių lėšų likutį. Galiausiai mokesčių administratorius Patikrinimo akte konstatavo, kad atlikus L. D. ir P. L., nors ir turėjo finansines galimybes, tačiau realiai pareiškėjai paskolų nesuteikė. Išvadas, kad pareiškėjai jos nurodomos paskolos nebuvo suteikiamos, mokesčių administratorius Patikrinimo akte grindė ir tais argumentais, kad jai teiktos paskolos nepagrįstos ekonomine logika – beprocentės, ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, didelės sumos suteiktos be grąžinimo garantijų, t. y. nenaudingos paskolų gavėjams, paskolų davėjai yra pareiškėjos giminaičiai, draugai, bendradarbiai, todėl galėjo būti suinteresuoti nurodyti jai palankias aplinkybes.

82. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos faktinių ir teisių aplinkybių kontekste mokesčių administratorius savo išvadų dėl pareiškėjai nesuteiktų paskolų bei jų nepripažinimo gautomis pajamomis iš esmės nepagrindė objektyviais

duomenimis, nes šios konkrečios bylos atveju negalima daryti išvados, kad aplinkybė, jog pareiškėjai artimi asmenys teikė jai ilgalaikes, beprocentes paskolas, realiai nesuteikė pareiškėjai jos nurodytų paskolų, juo labiau, kad pats mokesčių administratorius pripažino, kad dalis asmenų finansines galimybes paskolas suteikti turėjo, o suteiktų paskolų fakto iš esmės nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais. Todėl skundžiamu Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-404 nustatyta mokestinė prievolė nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstama pagrįsta, sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

83. Teisėjų kolegija, vertindama kitus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir pasisakydama dėl priimto sprendimo nepripažinti pareiškėjos gautomis pajamomis iš motinos O. V. 2000–2006 m. gautos 150 000 Lt dovanų sumos, nustatė, kad mokesčių administratorius skundžiamame sprendime konstatavo, jog pareiškėja neįrodė iš motinos gautos pinigų sumos, nes O. V. neturėjo pakankamai pajamų 150 000 Lt dovanai suteikti, o pareiškėja 2013 m. balandžio 17 d. paaiškinime nenurodė informacijos apie konkrečias gautas pinigų sumas, dovanojimo datas, galimus motinos pajamų šaltinius bei nenurodė kitų piniginių lėšų gavimą patvirtinančių aplinkybių; pareiškėja metines pajamų deklaracijas teikė už 2005–2006 metus, tačiau gautų dovanos pagrindu sumų nedeklaravo. Atsižvelgus į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad ir šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius nepakankamai pagrindė savo išvadas, nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų ištirtos ir įvertintos visos aplinkybės ir įrodymai, būtini tinkamam mokesčio apskaičiavimui, nes iš esmės apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėja nenurodė konkrečios informacijos, tačiau nesiėmė aktyvių veiksmų ir nesiaiškino kada ir kokios sumos pareiškėjai buvo motinos dovanotos, ar dovanotos sumos, atsižvelgiant į konkrečias jų sumas, turėjo būti deklaruojamos. Iš esmės tapačias išvadas nagrinėjamos bylos kontekste galima daryti ir dėl mokesčių administratoriaus veiksmų vertinant pareiškėjos gautas pajamas už jos surinktas ir parduotas miško gėrybes bei dėl pareiškėjos išlaidų, patirtų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, pripažinimo, kadangi ir šiais atvejais mokesčių administratorius nebuvo pakankamai aktyvus, nepareikalavo iš pareiškėjos detalesnių paaiškinimų ir įrodymų pateikimo ir dėl to nenustatė esminių aplinkybių (pvz., kokiais konkrečiais laikotarpiais ir kiek pajamų pareiškėja gavo už surinktas miško gėrybes), būtinų tinkamam mokestinės prievolės nustatymui.

84. Pareiškėja 2019 m. vasario 22 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos paskolų grąžinimo dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius paskolų grąžinimo šaltinius. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjos teikiamus papildomus įrodymus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes pareiškėja nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos įrodymų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina ir tai, kad kai kurie pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina finansines operacijas, atliktas dar iki Patikrinimo akto surašymo.

85. Dėl aptartų materialinės bei procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijų sprendimai naikinami, o mokestinis ginčas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos B. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjos B. Ž. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti 2016 m. gruodžio 2 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. S-257(7-217/2016), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 68-235 ir grąžinti mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eR-37-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00045-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl neveikimo ir sprendimo dalies panaikinimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 28 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 57 rinkimus į Vilniaus miesto tarybos narius ir narį-merą neteisėtais; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) priimto 2019 m. kovo 24 d. administracinio akto – sprendimo Nr. Sp-183 priedo dalį dėl Vilniaus miesto (Nr. 57) savivaldybės tarybos narių rinkimo rezultatų ir Tarybos sudėties sąrašo; 3) įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją išnagrinėti pareiškėjo Visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 57 neveikimo ir reikalavimo įpareigoti registruoti kandidatus ir paskirti kitą rinkimų datą; 4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisiją Nr. 57 įregistruoti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ iškeltą kandidatą L. S. į Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narius-merus ir iškeltą kandidatų sąrašą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius; 5) įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją paskelbti naujų rinkimų Vilniaus miesto savivaldybėje datą.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, kuriame prašo pripažinti praleistą terminą skundui paduoti dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti skundo padavimo terminą dėl reikalavimo įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 57

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=843034105a1711e98b599e654d7d03a0

neveikimo ir reikalavimo įpareigoti registruoti kandidatus ir paskirti kitą rinkimų datą, taip pat atnaujinti skundo padavimo terminą dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisiją Nr. 57 įregistruoti pareiškėjo iškeltą kandidatą L. S. į Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narius-merus ir iškeltą kandidatų sąrašą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio, reglamentuojančio skundo (prašymo, pareiškimo) formą ir turinį, 2 dalis nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime), be kita ko, turi būti nurodyta: aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta (7 p.); pareiškėjo reikalavimas (8 p.).

Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24; 25 ir 50 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skunde suformuluotų materialinių teisinių reikalavimų matyti, kad šioje byloje teikdamas skundą pareiškėjas iš esmės siekia iškelti ginčą dėl visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ kandidato L. S. registravimo į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius-merus ir kandidatų sąrašo registravimo į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, t. y. dėl veiksmų (sprendimų) iki rinkimų balsavimo pabaigos.

Sprendimų iki balsavimo pabaigos apskundimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 19 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad partija, rinkimų komitetas, iškėlę kandidatus, kandidatas į savivaldybės tarybos narius – merus, atstovas rinkimams, rinkimų stebėtojas rinkimų komisijos sprendimą, priimtą iki balsavimo pabaigos, ar kitą rinkimų komisijos veiką turi teisę apskųsti: 1) apylinkės rinkimų komisijos – savivaldybės rinkimų komisijai; 2) savivaldybės rinkimų komisijos – Vyriausiajai rinkimų komisijai; 3) Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo skunde reiškia iš esmės tapačius reikalavimus, kaip ir skunde administracinėje byloje Nr. eR-34-492/2019, papildomai nurodydamas reikalavimą įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 57 neveikimo ir reikalavimo įpareigoti registruoti kandidatus ir paskirti kitą rinkimų datą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šio pareiškėjo ankstesnio skundo priėmimo klausimą, įsiteisėjusia 2019 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eR-34-492/2019 konstatavo, kad šiuo atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalis ir pareiškėjas skundą padavė praleidęs šioje normoje nustatytą terminą skundui paduoti, todėl atsisakė priimti jo skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas sutinka, kad skundą teikia praleidęs Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą, prašydamas atnaujinti terminą tiek dėl pakartotinai (kaip ir byloje Nr. eR-34-492/2019 reikšto) reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisiją Nr. 57 įregistruoti pareiškėjo iškeltą kandidatą L. S. į Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narius-merus ir iškeltą kandidatų sąrašą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, tiek dėl šioje byloje naujai reiškiamo reikalavimo įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 57 neveikimo ir reikalavimo įpareigoti registruoti kandidatus ir paskirti kitą rinkimų datą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad anksčiau teikė skundus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriuos teismas atsisakė priimti, taip pat teiginiu, kad nesitikėjo, jog skundo nagrinėjimas pasidarys neįmanomas dėl praleistų terminų.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino skundui paduoti praleidimo, pažymi, kad svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens

valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje AS552-642/2013, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-184-415/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, pažymi, kad jos negali būti pripažįstamos objektyviomis priežastimis, sukliudžiusioms pareiškėjui per Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, jog būtų apgintos galbūt pažeistos jo teisės.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir šis terminas neatnaujinamas, pareiškėjo skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________


2019-05807 2019-04-09 2019-04-01 2019-04-01 -



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo priėmimo klausimą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=860e91005a1711e98b599e654d7d03a0

n u s t a t ė:

Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 29 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. Sp-183 (toliau – ir 2019 m. kovo 24 d. sprendimas) priedo dalį dėl Vilniaus miesto (Nr. 57) savivaldybės mero rinkimų rezultatų. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 57 rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybės narius – merus neteisėtais.

Pasak pareiškėjo, VRK aktas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario – mero išrinkimo yra neteisėtas, nes: 1) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje nėra numatytas atskirai renkamas subjektas tarybos narys – meras; 2) VRK nebuvo įstatymo įgaliota registruoti kandidatus į narius – merus, o nuo 2019 m. vasario 4 d. šios funkcijos apskritai niekas nebegalėjo atlikti.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo prašymas pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 57 rinkimus į Vilniaus miesto savivaldybės narius – merus neteisėtais, nors pareiškėjo išskirtas į atskirą skundo reikalavimą, tačiau vertinamas kaip pareiškėjo skundo pagrindo dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad reikalavimas dėl veiksmų ar aktų neteisėtumo pripažinimo negali būti byloje savarankišku reikalavimu (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010; 2019 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-17-662-2019).

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRK 2019 m. kovo 24 d. sprendimo priedo dalį dėl Vilniaus miesto (Nr. 57) savivaldybės mero rinkimų rezultatų, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas šį savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad VRK neturėjo teisės (nebuvo įstatymo įgaliota) registruoti kandidatus į narius – merus.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimo įstatymo (toliau – STRĮ) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad partija, rinkimų komitetas, iškėlę kandidatus, kandidatas į savivaldybės tarybos narius – merus, atstovas rinkimams, rinkimų stebėtojas turi teisę Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apskųsti VRK sprendimą, priimtą iki balsavimo pabaigos, ar kitą veiką.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš VRK veikos iki balsavimo pabaigos (įgaliojimus viršijančio kandidatų į savivaldybės tarybos narius – merus registravimo). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iki balsavimo pabaigos nesikreipė į teismą su skundu, todėl pareiškėjo skundą atsisakytina priimti.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą.Nutartis neskundžiama.


VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. R-38-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00046-2019-0

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a2e3e8105ae011e98b599e654d7d03a0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjų K. J. ir S. T. skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas K. J. 2019 m. kovo 29 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir VRK) pakeisti tautybių klasifikatorių ir leisti elektroninėje anketoje nurodyti žemaičio tautybę ir leisti nurodyti kelias tautybes bei gražinti pareiškėjams rinkiminius užstatus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. balandžio 2 d. 13 val. (įskaitytinai) skundo trūkumams, nurodytiems šios nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti, t. y. pateikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantį skundą, kuriame būtų suformuotas keliamo ginčo pobūdį atitinkantis reikalavimas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. balandžio 1 d. buvo gautas patikslintas skundas, pasirašytas pareiškėjų K. J. ir S. T., kuriame prašoma: 1) įpareigoti VRK sudaryti galimybę nuteistiesiems ir įtariamiesiems pasirašyti už pretendentus Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose anonimiškai elektroniniu būdu be įkalinimo įstaigos administracijos kontrolės; 2) įpareigoti VRK išreikalauti kalinių pasirašytus parašų rinkimų lapus iš Pravieniškių ir Vilniaus pataisos namų; 3) įpareigoti VRK priimti kalinių pasirašytus parašų rinkimų lapus be kalinio paso arba tapatybės kortelės numerio; 4) įpareigoti VRK 20 dienų pratęsti parašų rinkimo terminą pataisos namuose, kalėjimuose ir tardymo izoliatoriuose; 5) grąžinti pareiškėjams rinkiminius užstatus; 6) priteisti iš atsakovo išlaidas.

Kaip matyti iš patikslinto skundo, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį pareiškėjai K. J. ir S. T. suformulavo skundo reikalavimus įpareigoti VRK atlikti tam tikrus veiksmus.

Visų pirma pažymėtina, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra reiškiamas tada, kai tam tikra institucija neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-387/2013, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014). Taigi, skundą teismui, reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, suinteresuotas asmuo gali pateikti tik tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomą atlikti veiksmų atlikimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai K. J. ir S. T. savo skunde nurodo aplinkybes, iš esmės susijusias su Pravieniškių pataisos namų ir Vilniaus pataisos namų administracijų veiksmais, neleidžiant pareiškėjams rinkti kalinių parašus už pretendentus Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau skundo reikalavimus formuluoja VRK atžvilgiu, prašydami įpareigoti VRK atlikti jų nurodytus veiksmus. Pažymėtina, jog pareiškėjai skunde nenurodė jokių

aplinkybių, iš kurių būtų galima nustatyti, jog VRK būtų atsisakiusi atlikti jų skunde nurodytus veiksmus.Iš su skundu pateiktų priedų matyti, kad S. T. 2019 m. kovo 22 d. teikė skundą VRK pirmininkei, prašydamas

organizuoti nuteistiesiems galimybę pasirašyti elektroniniu būdu; 2019 m. kovo 27 d. elektroniniu laišku prašė VRK apginti nuteistųjų teisę pasirašyti ir įpareigoti Vilniaus pataisos namus grąžinti lapus kartu su pasų numeriais. K. J. 2019 m. kovo 28 d. elektroniniu laišku VRK prašė nedelsiant susisiekti su Kalėjimų departamentu ir išreikalauti atiduoti kelis šimtus lapų su parašais, taip pat nedelsiant pranešti kalinių pasų numerius.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 25 punktu, prašymai, išskyrus prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tą pačią darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai į teismą kreipėsi dar nepasibaigus Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 25 punkte nustatytam terminui, per kurį VRK turi atsakyti į jų prašymus. Be to, ir patys pareiškėjai savo skunde nesiskundžia dėl VRK vilkinimo atlikti veiksmus, neatsakant į jų prašymus.

Taigi nagrinėjamu atveju nesant VRK atsisakymo atlikti pareiškėjų skundu prašomus atlikti veiksmus ar vilkinimo juos atlikti, konstatuotina, jog šiuo metu tarp šalių (K. J. ir S. T. bei VRK) apskritai dar nėra kilęs rinkimų teisinių santykių srities ginčas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu jis nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-24-662/2019; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018).

Nagrinėjamu atveju nesant tarp šalių kilusio ginčo, teismas neturi pagrindo priimti nagrinėti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti VRK atlikti veiksmus, todėl pareiškėjų skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjų K. J. ir S. T. skundą ir skundą bei patikslintą skundą kartu su jų priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-429-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00350-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f6c977f05ba911e98b599e654d7d03a0

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija), dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, kuriuo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), priteisti 21,12 Eur turtinės ir 1 999 Eur neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 30 Eur žyminį mokestį.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad VDI 2016 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. SD-25-15843 neištyrė pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme išdėstytų aplinkybių, susijusių su darbo bylos Nr. APS-112-19171 nagrinėjimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai neatliko neplaninio patikrinimo ir darbo ginčų komisijos pirmininkams neskyrė nuobaudų dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nors darbo bylos nagrinėjimo metu buvo leista dalyvauti asmeniui, kuris su pareiškėju elgėsi agresyviai, be to, bylą nagrinėjančios komisijos nariai buvo šališki, nes bičiuliavosi ir patarinėjo darbdaviui, priėmė į bylą dokumentus (darbo tvarkos taisykles), kurių pateikimo terminas jau buvo pasibaigęs, taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo ir darbdavio pateiktos darbo sutartys skyrėsi (nebuvo antspaudo). Be to, ginčų komisijos nariai nebuvo pasirašę nešališkumo deklaracijų ir konfidencialumo pasižadėjimų. Ginčų komisija taip pat nepagrįstai leido posėdyje dalyvauti asmeniui, nesusijusiam su bylos nagrinėjimu, t. y. asmeniui iš VDI Alytaus skyriaus, nėra aišku, iš kur šis asmuo sužinojo apie darbo bylos Nr. APS-112-19171 nagrinėjimą. Posėdyje pareiškėjui buvo daromas spaudimas, neleidžiama užduoti klausimų darbdaviui, reikalaujama prisiminti su kita byla susijusias aplinkybes, nurodyti teisinį reglamentavimą (nors pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo). Visas šias aplinkybes VDI būtų nustačiusi, jeigu būtų atlikusi neplaninį patikrinimą. Dėl atsakovo neveikimo (tarnybinio patikrinimo neatlikimo) Alytaus darbo ginčų komisijoje neliko nešališko komisijos pirmininko, kuris būtų tinkamas nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl neteisėtos darbo sutarties sudarymo, vykdymo, pripažinimo negaliojančia ir nutraukimo ir šis pareiškėjo prašymas buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus darbo ginčų komisijai. Kadangi pareiškėjas gyvena Varėnos rajone, vykdamas į darbo ginčo nagrinėjimą Vilniaus darbo ginčų komisijoje, jis patyrė 21,12 Eur išlaidų degalams, t. y. turtinės žalos. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas visiškai netyrė pareiškėjo prašymo ir nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nustatyti jo nurodyti pažeidimai bei uždrausta juos atlikti ateityje. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 999 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. VDI atsiliepime nurodė, kad darbo bylų posėdžiai yra vieši, todėl juose stebėtojo teisėmis gali dalyvauti visi

asmenys, o uždaras posėdis gali būti rengiamas tik siekiant apsaugoti žmogaus asmeninį ar šeimyninį gyvenimo slaptumą ar kai yra tikimybė atskleisti profesinę paslaptį. Posėdžio metu stebėtojo teisėmis dalyvaujantys asmenys bylos

nagrinėjimui netrukdė, todėl nebuvo pagrindo reikalauti jų pasišalinimo iš posėdžių salės ar kviesti policijos pareigūnus. Pareiškėjas yra pareiškęs nepasitikėjimą VDI Alytaus teritorinio skyriaus pirmininke ir ją pavaduojančiu inspektoriumi, todėl siekiant efektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo, jis buvo vykdomas Vilniaus skyriuje. Duomenų, kad būtų pažeisti darbo ginčų komisijos veiklą reglamentuojantys aktai, dėl kurių būtų galimybė atlyginti pareiškėjo patirtas kelionės išlaidas, nėra. Pareiškėjo prašomas atlyginti žyminis mokestis turi būti grąžinamas pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, o ne išieškomas iš atsakovo. Nenustačius Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir atsakovo neteisėtų veiksmų, pagrindo atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą nėra.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 5 d. VDI gautas pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d.

prašymas „Dėl tarnybinio neplaninio patikrinimo“, kuriuo buvo prašoma atlikti patikrinimą dėl Alytaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos narių šališkumo 2016 m. lapkričio 30 d. posėdyje nagrinėjant darbo bylą. VDI 2016 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. SD-25-15843 atsakė į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą, nurodė, kad darbo ginčų komisijos sprendimai ir veiksmai darbo bylos nagrinėjimo metu buvo teisėti ir pagrįsti.

8. Teismas pažymėjo, jog 2016 m. lapkričio 30 d. vykusio darbo bylos nagrinėjimo garso įraše girdėti, kad bylos dalyviams posėdžio pradžioje buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, bylos dalyviai patvirtino, kad jos jiems yra suprantamos, pareiškėjo pateikti prašymai buvo vertinami, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui nebuvo grasinama. Darbo bylų posėdžiai yra vieši, todėl juose stebėtojo teisėmis gali dalyvauti visi asmenys, o uždaras posėdis gali būti rengiamas tik siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumą ar kai yra tikimybė atskleisti profesinę paslaptį. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nereglamentuoja darbo ginčų komisijos posėdžių, tačiau taikant įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 9 straipsnio 1 dalį, darbo bylos nagrinėjamos viešuose posėdžiuose.

9. Įvertinęs VDI 2016 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. SD-25-15843 ir jame išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo prašymas buvo neišnagrinėtas. Minėtame rašte VDI pasisakė dėl komisijos nešališkumo, išdėstytų pareiškėjo teisių ir pareigų, byloje stebėtojo teisėmis dalyvavusio asmens ir išdėstytą poziciją pagrindė teisės aktų nuostatomis, todėl pagrindo teigti, kad VDI raštas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nėra. Nenustačius jog VDI neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų, veikė aplaidžiai ar kitaip atliekamais veiksmais pažeidė teisės aktų nuostatas, pagrindo atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę 1 999 Eur žalą nėra.

10. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas yra pareiškęs nepasitikėjimą VDI Alytaus teritorinio skyriaus pirmininke ir ją pavaduojančiu inspektoriumi, todėl siekiant efektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo, bylos nagrinėjimo posėdis buvo vykdomas Vilniaus skyriuje. Bylos nagrinėjimo perkėlimas į Vilniaus skyrių vyko teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra neteisėtų VDI veiksmų ir neegzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjo prašomą 21,12 Eur turtinės žalos atlyginimą.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas pateiktu skundu prašė priteisti iš atsakovo 30 Eur žyminį mokestį, tačiau pareiškėjo skundas yra atmestas, todėl pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą nėra.

III.

12. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kurios bylai esminės reikšmės turinčios aplinkybės yra nustatytos, o kurios ne. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad: VDI Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos nariai visą bylos medžiagą turėjo gauti likus ne mažiau nei 3 darbo dienoms iki darbo bylos Nr. APS-112-19171 nagrinėjimo, o papildomi dokumentai gali būti teikiami tik darbo bylos nagrinėjimo metu viešame posėdyje; darbo ginčų komisijos nariai posėdyje su pareiškėju elgėsi nemandagiai ir neužtikrino, kad posėdyje dalyvavę asmenys su pareiškėju elgtųsi pagarbiai; darbo ginčų komisijos nariai

posėdyje negali tiesiogiai atstovauti ginčo šalių. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo advokatės prašymą išreikalauti VDI Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos narių pasirašytas nešališkumo deklaracijas ir konfidencialumo pasižadėjimus, nes šie įrodymai galėjo patvirtinti darbo ginčų komisijos neteisėtus veiksmus. Esą tinkamas darbo ginčų komisijos darbo organizavimas užtikrintų pareiškėjo pasitikėjimą VDI Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos pirmininkės bei ją pavaduojančio inspektoriaus veiksmais, o atsakovas išvengtų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo aplaidūs veiksmai, kurie apsiribojo pokalbiu su darbo ginčų komisijos pirmininke, lėmė turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui. VDI Alytaus darbo ginčų komisijos pirmininkė, prašydama nušalinimo nuo bylos Nr. APS-112-19171 nagrinėjimo, pati pripažino savo neteisėtus veiksmus. Atsakovas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie atliktą tyrimą ir jo metu nustatytas ar nenustatytas aplinkybes, kurias pareiškėjas prašė ištirti, t. y. jokių tyrimo veiksmų nesiėmė ir pareiškėjo prašyme nurodytų faktų netyrė. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis ne teismo posėdyje surinktais ir ištirtais įrodymais, o 2016 m. gruodžio 27 d. VDI atsakyme Nr. SD-25-15843 nurodytais atsakovo argumentais. Pirmosios instancijos teismas taip pat neinformavo apie pasikeitusią teismo sudėtį ir jos pasikeitimo priežastis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjui yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir kad dėl to pareiškėjas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo sumokėto 30 Eur žyminio mokesčio grąžinimo.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindžia darbo ginčų komisijos veiksmais (neveikimu), bei tuo, kad VDI atsisakė vertinti atitinkamus darbo ginčų komisijos sprendimus ir procesinius veiksmus, tačiau tokių procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų vertinimas yra išimtinė teismo, o ne VDI kompetencija. Pareiškėjo reikalavimas pateikti darbo ginčų komisijos narių nešališkumo deklaracijas yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi nėra susijęs su ginčo dalyku ir nepatvirtina jokių pareiškėjo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra VDI veiksmai tiriant pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, o ne darbo ginčų komisijos šališkumas, priimti sprendimai ir procesiniai veiksmai (neveikimas). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, pareiškėjas vadovaujasi tik subjektyviais svarstymais.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Turtinės ir neturtinės žalos jam atsiradimą pareiškėjas grindžia tuo, kad Valstybinė darbo inspekcija 2016 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. SD-25-15843 neištyrė jo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme nurodytų argumentų apie tai, kad 2016 m. lapkričio 30 d. vykusio darbo bylos nagrinėjimo posėdžio metu darbo ginčų komisija atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė teisėtus pareiškėjo interesus.

17. Teisėjų kolegija vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.) bei akcentuodama, jog pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis iš esmės sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja.

18. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo

teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

19. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. K. 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją su „prašymu dėl tarnybinio neplaninio patikrinimo“, kuriame išdėstė tam tikrus teiginius dėl, jo nuomone, galimo Alytaus darbo komisijos bei darbo inspekcijos tiesioginio suinteresuotumo bei sąsajų su Druskininkuose esančia komercine įmone UAB „Lorem“. Pareiškėjas teigė, kad jis dirbo UAB „Lorem“ (2016 m.) birželio ir liepos mėnesiais, darbdavys jį atšaukė iš komandiruotės, po to atleido ir nesumokėjo pagal sutartį žadėtų pinigų. Kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją bei Alytaus darbo inspekciją, tačiau šios institucijos jokių pažeidimų nenustatė. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis nepatenkintas Alytaus darbo ginčų komisijos darbo organizavimu ir 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. posėdžių eiga.

20. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su ieškiniu kreipėsi į Druskininkų miesto apylinkės teismą, be kita ko, ir dėl darbo ginčų komisijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. DGKS-5370 dalies panaikinimo. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, o nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-181-403/2018) Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimą pakeitė, pareiškėjo ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė S. K. iš UAB „Lorem“ 91,78 Eur darbo užmokestį už 2016 m. liepos 2, 3 dienas, 34,94 Eur nedarbingumo išmoką už 2016 m. liepos 19, 20 dienas, 30,01 Eur dokumentų vertimo išlaidas ir 759,78 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką (iš viso 916,51 Eur). Kitą Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

21. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos uždavinius, funkcijas, struktūrą, Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių teises, pareigas, atsakomybę, inspektavimo tvarką nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 15 punkte buvo nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija tiria pareiškimus bei skundus Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos klausimais, užtikrina pareiškėjų konfidencialumą. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (patvirtintų Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. EV-3) 115 punkte nurodyta, kad prašymas, pranešimas ar skundas laikomas išnagrinėtu pilnai ir kokybiškai, jei atsakyta į visus jame pateiktus klausimus pagal VDI kompetenciją, nepažeidžiant nustatytų nagrinėjimo terminų.

22. Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, Valstybinė darbo inspekcija 2016 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. SD-25-15843 išsamiai atsakė į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme išdėstytas pastabas ir skundus dėl ginčų komisijos posėdžio eigos (komisijos narių šališkumo, bendradarbiavimo su darbdaviu, leidimo posėdyje dalyvauti asmeniui, nesusijusiam su bylos nagrinėjimu, ir kt.) bei pagrįstai nurodė, jog VDI nesuteikta teisė vertinti, keisti ar naikinti priimtus darbo ginčų komisijos sprendimus; šalys, nesutikdamos su darbo ginčų komisijos sprendimu (tiek dėl netinkamo teisės taikymo, tiek dėl procesinių pažeidimų ar darbo ginčų komisijos narių šališkumo), per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, gali pareikšti ieškinį teisme. Šia teise, kaip minėta, pareiškėjas pasinaudojo. Atsakydama į pareiškėjo prašyme nurodytus teiginius (prašymus) VDI savo pareigas vykdė teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Duomenų, patvirtinančių, kad Valstybinė darbo inspekcija ar jos darbuotojai būtų pažeidę kokias nors teisės normas, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų turtinei ir/ar neturtinei žalai konstatuoti, visiškai pagrįsta.

23. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo advokatės prašymą išreikalauti VDI Alytaus skyriaus darbo ginčų komisijos narių pasirašytas nešališkumo deklaracijas ir konfidencialumo pasižadėjimus, nes šie įrodymai galėjo patvirtinti darbo ginčų komisijos neteisėtus veiksmus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčas šioje byloje nagrinėjamas ne dėl darbo ginčų komisijos neteisėtų veiksmų, kuriuos, kaip jau minėta, vertinti yra teismo prerogatyva nagrinėjant darbo ginčą bendrosios kompetencijos teisme (DK 296 str.). Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių (turinčių reikšmės

administracinėje byloje nagrinėjamam ginčui) viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip to norėtų pareiškėjas, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo byloje nagrinėjamam ginčui neturinčių reikšmės duomenų, ar apskritai nevertino kai kurių byloje esančių įrodymų.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neinformavo apie pasikeitusią teismo sudėtį ir jos pasikeitimo priežastis. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotoja 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi sudarė tokią teisėjų kolegiją S. K. skundui nagrinėti: Bronius Januška (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius (t. II, b. l. 83). Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2017 m. birželio 14 d. nutartimi dėl teisėjų Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus atostogų anksčiau sudaryta teisėjų kolegija pakeista į šią: Bronius Januška (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska (t. II, b. l. 122). Šios nutartys yra byloje, taigi tiek pareiškėjas, tiek jį atstovaujanti advokatė Jūratė Tamulevičiūtė turėjo teisę ir realią galimybę su šiomis nutartimis susipažinti.

25. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui skundą teikė dėl žalos atlyginimo priteisimo, o tokie skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.), todėl pareiškėjo sumokėtas 30 Eur dydžio žyminis mokestis, jam turi būti grąžintas (ABTĮ 38 str. 1 d. 8 p.). Nors iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui aiškiai matyti, kad jis yra nepatenkintas VDI 2016 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. SD-25-15843, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą „dėl tarnybinio neplaninio patikrinimo“ ir būtent iš šio atsakymo kildina patirtą žalą, tačiau jokio reikalavimo dėl minėto rašto nesuformulavo.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Grąžinti pareiškėjui S. K. 2017 m. sausio 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 289017 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per AB Šiaulių bankas Šiaulių filialas sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį (įmokos kodas 5660).


TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-05900 2019-04-11 2019-04-02 2019-04-02 -

Administracinė byla Nr. eA-407-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00176-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 30.5; 41(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d68aebe05ba911e98b599e654d7d03a0


NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 2 d. Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elektrum Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. R2-(T)-3185 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą atlikti išsamų tyrimą pagal pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. skunde Komisijai nurodytus reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. birželio 21 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu ištirti ir įvertinti, ar interneto svetainės www.manogile.lt veikla bei prašyme nurodytų ūkio subjektų – akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO), UAB „Energijos tiekimas“ (toliau – ir ET), UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ (toliau – ir LDT), UAB „Technologijų ir inovacijų centras“ (toliau – ir TIC), UAB „Verslo aptarnavimo centras“ (toliau – ir VAC), UAB „Elektroninių mokėjimų agentūra“ (toliau – ir EMA) – veiksmai nepažeidžia konkurencinės rinkos principų ir įvertinti skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jos efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos bei gamtinių dujų sektorių veiklos rūšių komercinių interesų. Komisija 2016 m. rugsėjo 6 d. įvertino dalį minėto pareiškėjo prašymo reikalavimų ir papildomai persiuntė prašymą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, kuri 2016 m. rugsėjo 21 d. formaliai atsakė į minėtą Bendrovės prašymą. Kadangi Komisija ir Konkurencijos taryba atsisakė atlikti išsamų tyrimą dėl tinklalapio www.manogile.lt veiklos, Bendrovė 2016 m. gruodžio 8 d. pakartotinai kreipėsi į Komisiją, pateikdama 2016 m. lapkričio 30 d. skundą (toliau – ir Skundas) dėl kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi ir prašė Komisijos pripažinti, kad tinklalapio www.manogile.lt veikla, o taip pat TIC, VAC, EMA, ESO, ET bei LTD veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo nuostatas, įpareigojančias sukurti teisines sąlygas veikti konkurencija pagrįstai elektros energijos ir dujų rinkoms, priimti sprendimus bei atlikti veiksmus, užtikrinančius skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jos efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos bei dujų sektorių veiklos rūšių komercinių interesų.

3. Komisija Sprendimu atsisakė nagrinėti Skundą, nes pareiškėjas nėra vartotojas, kaip nurodyta Energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, Skunde nurodytos įmonės teikia kitas, su energetikos veikla nesusijusias paslaugas, todėl Komisija neturi kompetencijos vertinti šių subjektų veiklos atitikties energetikos sektorių reguliuojančių teisės aktų nuostatoms, taip pat neturi kompetencijos vertinti, kaip pareiškėjo nurodyti ūkio subjektai laikosi teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinant sąžiningą konkurenciją energetikos sektoriuje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad tinklalapiu www.manogile.lt, kurioje pristatomas vieningas paslaugų centras „Gilė“, naudojasi valstybės valdomai įmonių grupei „Lietuvos energija“ priklausančios įmonės – ESO, ET ir LDT. Visų šių įmonių klientai vienos interneto svetainės pagalba gali atlikti įvairius veiksmus, susijusius su skirstymo paslaugų, elektros

http://www.manogile.lt/




energijos ir dujų pirkimu, atsiskaitymu už jas, prisijungimu ir kitais klausimais. 5. Pareiškėjas teigė, kad pagal Energetikos įstatymo 341, 8 ir 26 straipsnių nuostatas atsakovui pavesta nagrinėti

skundus ir dėl kitų teisės aktų nuostatų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi, taip pat Komisijai pavesta kontroliuoti, kad būtų atskirtos veiklos energetikos sektoriuje, prižiūrėti konkurencijos didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje mastą ir veiksmingumą, konkurencijos iškraipymo ar apribojimo energetikos veikloje atvejus.

6. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje veikianti elektros tiekimo įmonė, konkuruojanti su „Lietuvos energijos“ dukterine įmone UAB „Energijos tiekimas“, ir yra energijos vartotojas, kaip tai apibrėžia Energetikos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis. Pareiškėjas yra elektros tiekimo įmonė, reikalaujanti užtikrinti konkurencingą elektros tiekimo įmonių rinką, už kurią yra atsakingas atsakovas pagal Energetikos įstatymo 8 ir 26 straipsnio nuostatas. Todėl atsakovas privalo nagrinėti ir energijos vartotojų ginčus su energetikos įmonėmis, ir nagrinėti skundus dėl energetikos įmonių veiklos teisėtumo, kiek tai priklauso atsakovui pagal Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją. Pareiškėjui 2016 m. balandžio 12 d. buvo suteikta teisė verstis gamtinių dujų tiekimo veikla. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Komisija prižiūri, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai energetinių išteklių rinkoje ir sąlygos, užkertančios kelią asmenims piktnaudžiauti didele įtaka gamtinių dujų rinkoje.

7. Kadangi atsakovas kontroliuoja ir licencijuoja energetinių išteklių tiekėjus, todėl atitinkamai dėl jų veiklos turi teisę pradėti tyrimus savo iniciatyva, nagrinėti vartotojų ar bet kokių kitų trečiųjų asmenų iniciatyva pareikštus prašymus ar skundus dėl prižiūrimų subjektų veiklos teisėtumo ir atliekamų veiksmų, kiek tai priklauso atsakovui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų jam nustatytą kompetenciją. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo išanalizuoti Skunde nurodytas aplinkybes ir pradėti tyrimą dėl energetinių išteklių tiekėjų ir kitų energetikos įmonių veiklos per interneto svetainę www.manogile.lt. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kaip į viešojo administravimo subjektą, vykdantį Energetikos įstatymo 8 straipsnio ir 26 straipsnio jam priskirtas funkcijas ir įgyvendinantį energetikos įmonių konkurencingą rinką bei kontroliuojantį, kad būtų veiksmingai atskirtos energetikos veiklos.

8. Pareiškėjas nurodė, jog naudojant vieną prekės ženklą manogile.lt pažeidžiamas skirstomųjų tinklų operatoriaus nepriklausomumas. Vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (toliau – ir Direktyva 2009/72/EB), 26 straipsniu, valstybė narė privalo užtikrinti, kad kai skirstymo sistemos operatorius yra vertikalios integracijos įmonės padalinys, bent teisinės formos, organizacinės struktūros ir sprendimų priėmimo tvarkos požiūriu jis turi būti nepriklausomas nuo kitų veiklos rūšių, nesusijusių su skirstymu. Elektros energijos skirstymo veiklos nepriklausomumas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 36 straipsnyje, o atsakovo funkcijos elektros energetikos sektoriuje nustatytos šio įstatymo 9 straipsnyje, su elektros energetikos sektoriuje veikiančių subjektų priežiūra susijusios funkcijos nurodytos Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnyje. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą ir manydamas, kad interneto svetainės www.manogile.lt veikla ir naudojamas vienas prekių ženklas pažeidžia Elektros energetikos įstatymo ir Direktyvos nuostatas, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl interneto svetainės www.manogile.lt veiklos įvertinimo, taip pat prašė įvertinti, ar TIC, ESO, ET bei LTD veiksmai nepažeidžia Elektros energetikos įstatymo nuostatų, įpareigojančių sukurti teisines sąlygas veikti konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai bei užtikrinti elektros energijos skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jos efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos sektoriaus veiklos rūšių komercinių interesų. Pareiškėjo teigimu, bendro prekių ženklo „mano gile.lt“ [fig.] (paraiškos numeris 2015 2097) naudojimas kelia painiavą bei sudaro sąlygas ESO, kaip skirstomųjų tinklų operatoriaus bei visuomeninio elektros energijos tiekėjo, bei ET, kaip subjekto, vykdančio elektros energijos nepriklausomo tiekimo veiklą, veiklos tapatinimui. Tai, kad prekių ženklas priklauso UAB „Verslo aptarnavimo centras“, aptarnaujančiai tiek ESO, tiek ET, tokią galimybę tik patvirtina, kadangi akivaizdžiai matoma, kad šis skėtinis prekių ženklas yra naudojamas visos įmonių grupės. Elektros energijos paskirstymo ir tiekimo veiklų atskyrimo užtikrinimas yra Komisijos funkcija, todėl ji turi spręsti su tuo susijusius prašymus, skundus ar ginčus.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad investicijų, skirtų interneto svetainės www.manogile.lt sukūrimui, teisėtumą ir įtaką elektros energijos kainai elektros vartotojams gali įvertinti tik Komisija, nes ji tvirtina viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančių paslaugų kainų skaičiavimo metodiką, nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainas, taip pat nustato elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų diferencijavimo tvarką. Komisija, atlikusi tyrimą dėl interneto svetainės www.manogile.lt sukūrimo ir jai panaudotų finansinių lėšų kilmės, galėtų nustatyti, ar šios interneto svetainės ir visos mokėjimų sistemos sukūrimui skirtos lėšos galėjo turėti įtakos galutinei elektros energijos kainai elektros energijos vartotojams, taip pat ar skirtos investicijos buvo suderintos ir galėjo būti apskritai naudojamos tokių programų, mokėjimo sistemos sukūrimui. Pareiškėjas akcentavo, kad energetikos įmonės,




http://manogile.lt/

besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnį numatomas investicijas turi derinti su Komisija. Komisija, atlikdama tyrimą dėl interneto svetainės www.manogile.lt veiklos, galėtų nustatyti, kokie faktiškai patiriami per šią elektroninę sistemą surenkamų įmokų kaštai ir ar nėra taip, kad valstybės biudžeto lėšomis per „Lietuvos energijos“ įmonių grupę subsidijuojamas www.manogile.lt veiklos, palaikymas, taip sudarant išskirtines sąlygas ET ir LTD bei iškreipiant konkurenciją tarp Lietuvoje veikiančių elektros energijos įmonių. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turėjo teisę pateikti atsakovui Skundą dėl www.manogile.lt veiklos teisėtumo, o atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus nustatyta kompetencija atlikti energetikos įmonių priežiūrą, kontrolę, pradėti tyrimą dėl jų veiklos teisėtumo.

10. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 11. Komisija nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu pateikė paaiškinimus į pareiškėjo 2016 m. birželio 21 d. prašyme

nurodytus reikalavimus dėl interneto svetainės www.manogile.lt veiklos teisėtumo. Komisija 2016 m. gruodžio 8 d. gavo pareiškėjo Skundą dėl interneto svetainės www.manogile.lt veiklos ir ESO, ET, LDT, TIC, VAC, EMA veiksmų, naudojantis minėta interneto svetaine, teisėtumo.

12. Atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasis Komisijos 2016 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. O3-123 patvirtintų Vartotojų skundų nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25.1 punktu, Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą nesant įgaliojimų priimti sprendimą dėl pareiškėjos nurodytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, kad Komisija neįvykdė teisės aktais jai priskirtų funkcijų.

13. Komisija nurodė, jog Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisija pagal šiame ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytą kompetenciją nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių atliekamo energijos tiekimo, skirstymo, perdavimo, laikymo ar neveikimo, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ar (ir) sistemomis nesuteikimo ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi, o vadovaujantis minėto straipsnio 4 dalimi, minėti vartotojų skundai nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir Komisijos nustatyta tvarka, t. y. pagal Taisykles.

14. Komisijos teigimu, Bendrovė, teikdama Komisijai skundą Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 dalies pagrindu, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, kadangi ji nėra skundžiamų įmonių vartotoja, Komisija neturi kompetencijos vertinti TIC, EMA ir VAC veiklos atitikties energetikos sektorių reguliuojančių įstatymų nuostatoms, kadangi šių įmonių teikiamos paslaugos yra administracinio pobūdžio ir nėra priskiriamos energetikos veiklai, Komisija nėra kompetentinga vertinti, kaip ūkio subjektai laikosi teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinant sąžiningą konkurenciją energetikos sektoriuje.

15. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė su Skundu į Komisiją kreipėsi ne kaip energetikos įmonių vartotojas, bet kaip elektros tiekimo įmonė, todėl pagrįstai atsisakyta nagrinėti Skundą. Komisija sutiko su teiginiu, kad Komisijos kompetencijai priskirta nagrinėti vartotojų skundus, tačiau nurodė, jog Bendrovė, nepateikusi jokių argumentų, klaidingai teigė, neva į Komisiją ji kreipėsi kaip vartotojas ir Komisija turėjo pareigą išnagrinėti jos Skundą Energetikos įstatymo 34 1

straipsnio 3 dalies pagrindu. Įvertinus tai, kad pareiškėjas neatitiko Energetikos įstatyme ir Taisyklėse pareiškėjui (vartotojui) keliamų reikalavimų, Komisija pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos Skundą. Komisija vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai įgyvendinti bei nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties. Dėl to, nagrinėdama vartotojų skundus, Komisija negali priimti sprendimų ir atlikti veiksmų, kurių pagrindimas nenumatytus įstatymuose.

16. Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdo Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytas funkcijas. Komisijai priskirtos funkcijos, susijusios su elektros energijos rinkos dalyvių veiklos priežiūra, konkurencijos užtikrinimu, įtvirtintos Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje. Pagal minėtas teisės aktų nuostatas Komisija, užtikrindama konkurenciją tarp elektros rinkos dalyvių, neturi įgaliojimų prižiūrėti ar kontroliuoti interneto svetainių veiklos ir energetikos įmonių veiksmų, kuriais teikiamos klientų aptarnavimo paslaugos interneto svetainėse. Komisija, užtikrindama elektros energijos veiklos rūšių atskyrimo kontrolę, vertina elektros energijos įmonių atitiktį Elektros energetikos įstatymo 36, 54 straipsniuose įtvirtintiems veiklos atskyrimo reikalavimams ir šiuo pagrindu negali atlikti veiksmų, nenumatytų įstatyme.

17. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagrindinė Komisijos funkcija yra ekonominis reguliavimas, pasižymintis monopolijų ir dominuojančią rinką užimančių įmonių kontrole bei konkurencijos skatinimu. Tačiau Komisijos veikla reguliuojant energetikos įmonių veiklą bei užtikrinant konkurencingos rinkos kūrimą yra ribota – šios ribos apibrėžiamos įstatymais. Komisijos teigimu, būtent šiame kontekste turi būti aiškinama Komisijos kompetencija užtikrinti efektyvią konkurenciją rinkoje. Interneto svetainių kontrolė ir priežiūra bei energetikos įmonių veiksmų, teikiant klientų aptarnavimo




paslaugas interneto svetainėse, priežiūra nėra priskirta reguliuojamai energetikos įmonių veiklai, todėl pareiškėjas nepagrįstai Skundo dalyką priskiria Komisijos kompetencijai. Atsakovas pastebėjo, kad dalis skundo argumentų yra pareiškėjo samprotavimai, nepagrįsti įrodymais. Įstatymų leidėjas įtvirtino kitus mechanizmus, kuriais vadovaudamasi Komisija įgyvendina energijos (taip pat ir elektros energijos) kainų nustatymo reguliavimą, kontrolę ir priežiūrą, todėl Komisijai siekiant atlikti savo funkcijas energetikos srityje, nėra būtinybės tirti interneto svetainės www.manogile.lt veiklą.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Elektrum Lietuva“ skundą atmetė.

19. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo Skunde Komisijai nurodytus reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teismas nustatė, kad Komisija 2016 m. gruodžio 8 d. gavo Bendrovės 2016 m. lapkričio 30 d. skundą, kuriuo buvo prašoma pripažinti, jog tinklalapio www.manogile.lt veikla, o taip pat TIC, VAC, EMA, ESO, ET bei LTD veiksmai pažeidžia Elektros energetikos įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, įpareigojančias sukurti teisines sąlygas veikti konkurencija pagrįstoms elektros energijos ir gamtinių dujų rinkoms, priimti sprendimus bei atlikti veiksmus, užtikrinančius skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jos efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos bei dujų sektorių veiklos rūšių komercinių interesų. Komisija vadovavosi Taisyklių 25.1 punktu ir Sprendimu atsisakė nagrinėti Skundą.

21. Teismas, įvertinęs Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytą teisinį reguliavimą, Taisyklių 25.1 punktą, kuriame nustatyta, kad Komisija atsisako nagrinėti skundą, jeigu neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, darė išvadą, kad Bendrovė, teikdama Skundą Komisijai, kuriame kaip pagrindą nurodė Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 dalį, netinkamai rėmėsi minėta teisės norma, kadangi Bendrovė nėra skundžiamų įmonių vartotoja ir neatitinka keliamų reikalavimų. Teismas sprendė, jog Komisija neturi kompetencijos vertinti TIC, EMA ir VAC veiklos atitikties energetikos sektorių reguliuojančių įstatymų nuostatoms, kadangi šių įmonių teikiamos paslaugos yra administracinio pobūdžio ir nėra priskiriamos energetikos veiklai.

22. Teismas akcentavo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs Komisijos kompetenciją nagrinėti skundus dėl energetikos įmonių veiklos atitikties teisės aktuose numatytiems reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimams Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 ir 4 dalyse aiškiai išskyrė vartotojus, kaip subjektus, turinčius teisę kreiptis su skundais į Komisiją šio įstatymo 341 straipsnio nustatyta tvarka.

23. Įvertinęs Energetikos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtintą energijos vartotojo sąvoką, Elektros energetikos įstatyme pateiktą vartotojo sąvoką, Skundo turinį, teismas darė išvadą, kad Bendrovė su Skundu į Komisiją kreipėsi ne kaip energetikos įmonių vartotojas, bet kaip elektros tiekimo įmonė, t. y. pareiškėjo Skundas Komisijai buvo grindžiamas ne vartojimo teisiniais santykiais, o Komisija, nagrinėdama vartotojų skundus, negali priimti sprendimų ir atlikti veiksmų, kurių pagrindimas nenumatytas įstatymuose. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Bendrovė kreipėsi į Komisiją kaip vartotoja.

24. Teismas pažymėjo, kad atsakovo funkcijos, susijusios su energetikos srityje veikiančių subjektų veiklos reguliavimu, aiškiai nustatytos Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Kadangi TIC, EMA ir VAC teikiamos paslaugos yra administracinio pobūdžio ir nėra priskiriamos energetikos veiklai, kurią reguliuoja Komisija, pastaroji pagrįstai nevertino minėtų subjektų veiklos atitikties energetikos sektorių reguliuojančių įstatymų nuostatoms.

25. Teismas, įvertinęs Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje Komisijai nustatytas funkcijas ir šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytas funkcijas, kuriomis užtikrinama konkurencija tarp elektros energijos rinkos dalyvių, atskirų rinkos dalyvių ir vartotojų nediskriminavimas bei nustatytos kokybės paslaugų teikimas vartotojams, darė išvadą, kad Komisija tinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių Komisijos kompetencijos ribas, nuostatas, objektyviai įvertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Konstatavęs, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti išsamų tyrimą pagal Skunde nurodytus reikalavimus.

III.

26. Pareiškėjas UAB „Electrum Lietuva“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.



27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, susijusiais su bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir ginčijamo Sprendimo teisiniu pagrindu, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes ir neatskleidė jos esmės, neanalizavo ir nepasisakė dėl daugelio pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų, netinkamai vertino ar visai nevertino kai kurių įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas apeliacine tvarka.

29. Pareiškėjo teigimu, Skunde jis buvo aiškiai nurodęs, kad kreipiasi į Komisiją kaip elektros energijos skirstymo ir elektros energijos gamybos atskyrimą prižiūrintį ir kontroliuojantį organą, tačiau Komisijos kompetencija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nebuvo analizuota. Pareiškėjas įsitikinęs, kad pagal Elektros energetikos įstatymą elektros energijos paskirstymo ir tiekimo veiklų atskyrimo užtikrinimas yra Komisijos kaip priežiūros institucijos kompetencija, todėl Komisija yra kompetentinga ir privalo spręsti visus su tuo susijusius prašymus, skundus ar ginčus, o per www.manogile.lt vykdoma veikla tuo pačiu kontaktiniu „Gilė“ aptarnavimo telefonu vykdoma ESO, LDT ir ET klientų aptarnavimo veikla pažeidžia elektros energijos paskirstymo ir tiekimo veiklų atskyrimo principą, numatytą Direktyvoje 2009/72/EB, ir analogišką principą gamtinių dujų sektoriuje, įtvirtintą 2009 m. liepos 13 d. direktyvoje Nr. 2009/73/EB (toliau – ir Direktyva 2009/73/EB) bei Gamtinių dujų įstatyme, už kurių įgyvendinimą yra atsakinga Komisija.

30. Pirmosios instancijos teismas pacitavo Elektros energetikos įstatymo 8 ir 9 straipsnio nuostatas, selektyviai perrašydamas atskiras Komisijos kompetencijas, neįsigilindamas į Komisijos kompetencijos ribas ir tiesiog darydamas vienintelę išvadą, kad Komisija, užtikrindama konkurenciją tarp elektros rinkos dalyvių, neturi įgaliojimų prižiūrėti ar kontroliuoti interneto svetainių veiklą ir energetikos įmonių veiksmus, teikiant klientų aptarnavimo paslaugas interneto svetainėse. Tačiau pareiškėjas su tokiu formaliu aiškinimu nesutinka, nes Elektros energetikos įstatyme aiškiai įtvirtinta Komisijos kompetencija ir pareiga užtikrinti konkurenciją tarp elektros energetikos įmonių, Komisija turi įgaliojimus imtis visų priemonių, kad galėtų įvertinti, ar elektros energetikos įmonių veikla atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų ir jais įgyvendinamų direktyvų nuostatas dėl elektros energetikos įmonių skirstymo ir gamybos veiklos atskyrimo.

31. Pareiškėjo teigimu, kadangi energetikos ekonominė veikla apima energijos išteklių ar energijos rinkodarą, Komisija atlikdama energetikos įmonių energetikos veiklos kontrolę kartu turi teisę atlikti ir energetikos įmonių rinkodaros, kaip ekonominės energetikos veiklos, veiklos priežiūrą ir jos atitikimą teisės aktų reikalavimams. Interneto svetainėje manogile.lt teikiamos ne tik informacinės paslaugos, tačiau naudojamos bendros rinkodaros priemonės, pareiškėjo vertinimu, taip klaidinant vartotojus dėl energetikos įmonių skirstymo ir gamybos veiklos atskyrimo. Komisijos kompetenciją reiktų vertinti ne tik formaliai, bet ir atsižvelgiant į Elektros energetikos įstatymo turinį, kaip turėtų būti suprantama ūkio subjektų priežiūra ir kontrolė.

32. Pirmosios instancijos teismas neįvertino situacijos, kad Komisija, formaliais pagrindais atsisakydama nagrinėti Skundą dėl elektros energetikos įmonių veiklos, neužtikrina elektros energijos skirstymo ir elektros energijos gamybos atskyrimo priežiūros ir tokiu būdu susidaro situacija, kai priežiūros institucija, turinti užtikrinti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, jų neįgyvendina ir atsisako priimti dėl pastebėto pažeidimo pareiškiamus skundus. Pareiškėjas nurodo, kad Komisijai netinkamai vykdant elektros energijos skirstymo ir elektros energijos gamybos veiklų atskyrimo priežiūrą, pažeidžiamos buitinių vartotojų, bet kurių ESO, ET, LDT klientų ir šių įmonių konkurentų teisės dėl neteisėtos veiklos, naudojantis bendromis energetikos įmonių rinkodaros priemonėmis, vienu kontaktų centru ir klientus aptarnaujančia interneto svetaine.

33. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą kaip į priežiūros instituciją ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir Komisijos formaliu aiškinimu, kad Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 dalyje numatyta ginčų nagrinėjimo tvarka taikoma tik vartotojų skundams, nes šioje nuostatoje net neminima vartotojo sąvoka.

34. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas ir negaliojantis pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes sprendimas be motyvų. Teismas nepasisakė dėl Komisijos kompetencijos užtikrinti energetikos įmonių konkurencingą rinką bei kontroliuoti, kad būtų veiksmingai atskirtos veiklos energetikos sektoriuje, nepateikė motyvų dėl www.manogile.lt veiklos, kuri veikia kaip vienas paslaugų centras, per šią svetainę energetikos įmonės įgyvendina rinkodarą, teismas neatsakė į pareiškėjo skundo argumentą apie investicijų interneto svetainės www.manogile.lt sukūrimui teisėtumą ir įtaką galutinei elektros energijos kainai elektros vartotojams.

35. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovas nurodo iš esmės tas pačias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, susijusius su Sprendimo priėmimu ir Komisijos kompetencija, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjo

apeliaciniame skunde minimos direktyvos buvo perkeltos į nacionalinę teisę, todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Komisijos kompetencijos atlikti skirstymo sistemos operatoriaus kontrolę, grindžiamos teisės aktų, kurie įgyvendina direktyvas, nuostatomis, yra pagrįstos ir motyvuotos. Įvertinus pirmosios instancijos teismui pareiškėjo pateikto skundo ribas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo analizuoti energijos skirstymo ir energijos gamybos atskyrimo principų, įtvirtintų direktyvose, nes ginčas kilo dėl Komisijos kompetencijos. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl teisės aktuose įtvirtintos Komisijos kompetencijos prižiūrėti www.manogile.lt tinklalapio veiklą ir Skunde nurodytų įmonių veiklą, naudojantis šiuo tinklalapiu. Pirmosios instancijos teismui nėra privaloma pareiškėjo cituotų ir (ar) nurodytų teisės aktų interpretacija.

37. Atsakovo teigimu, pareiškėjo įsitikinimas, kad Komisija privalo vertinti konkuruojančių įmonių veiksmų, naudojantis interneto svetaine www.manogile.lt, teisėtumą, yra nepagrįstas, pareiškėjas plečiamai aiškina Komisijos kompetenciją energetikos srityje bei įgaliojimus. Komisija 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. R2-(E)-2291 pareiškėjui pateikė paaiškinimus dėl ESO, ET, LDT veiklų atskiriamumo ir veiksmų atitikties Gamtinių dujų ir Elektros energetikos įstatymų reikalavimams.

38. Dėl pareiškėjos teiginio, kad atsakovas turi atlikti energetikos įmonių rinkodaros priežiūrą, atsakovas nurodo, kad vien šie argumentai neleidžia daryti išvados, jog Komisija kompetentinga prižiūrėti ESO, ET, LDT veiklą naudojantis interneto svetaine www.manogile.lt. Atsakovas atlieka energetikos subjektų reguliuojamos veiklos priežiūrą, vertina, ar reguliuojamų įmonių veiksmai atitinka teisės aktuose ūkio subjektams įtvirtintas pareigas, ar įmonės nepiktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis, tačiau teisės aktai nenustato energetikos įmonių pareigų, susijusių su tuo, kurioje svetainėje įmonės privalo teikti klientų aptarnavimo paslaugas bei rinkti vartotojų įmokas už suteiktas paslaugas, todėl Komisija negali vertinti Skunde nurodytų įmonių veiklos, naudojantis interneto svetaine www.manogile.lt. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai ir pareiškėjo pasvarstymai neturėtų būti vertinami.

39. Komisija nesutinka, kad Skundą buvo atsisakyta nagrinėti formaliais pagrindais, nes Komisija pagrįstai vadovavosi teisės aktuose įtvirtintomis procedūrinėmis nuostatomis, kurios nesuteikia Komisijai įgaliojimų nagrinėti energetikos įmonės skundą dėl kitos energetikos įmonės veiklos. Nepriklausomai nuo to, kurią kreipimosi į Komisiją formą būtų pasirinkęs pareiškėjas, Komisijos kompetencijai nėra priskirta Skunde nurodytų įmonių veiklos, naudojantis www.manogile.lt, priežiūra.

40. Atsakovo teigimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai ir sistemiškai išanalizavus su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus, tinkamai ir išsamiai įvertinus bylos faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus galiojančių materialiosios teisės normų kontekste, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


41. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo UAB „Elektrum Lietuva“ skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. R2-(T)-3185 ir įpareigoti atsakovą atlikti išsamų tyrimą pagal pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. skunde Komisijai nurodytus reikalavimus, pagrįstumas ir teisėtumas.

42. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindas), nustatęs, kad Komisija Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo Skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte (sprendimas yra be motyvų). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Komisijos kompetencijos užtikrinti energetikos įmonių konkurencingą rinką bei kontroliuoti, kad būtų atskirtos veiklos energetikos sektoriuje; dėl elektros energetikos įmonių rinkodaros priemonių naudojimo, naudojantis vienu klientus aptarnaujančiu kontaktiniu telefonu, klientų aptarnavimo padaliniais, viena klientus aptarnaujančia svetaine www.manogile.lt; dėl investicijų interneto svetainės www.manogile.lt sukūrimui teisėtumo ir galimos įtakos galutinei elektros energetikos kainai elektros vartotojams.

43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, šių



argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių jo skundas netenkintas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos tam, kad būtų išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, sprendime atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nurodė konkrečius motyvus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

45. Šios bylos ginčo esminis dalykas – Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas dėl pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. skundo, t. y. šioje byloje turėjo būti nagrinėjami ir vertinami pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. skunde nurodyti argumentai bei aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, ir nustatoma, ar Komisija pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti Skundą.

46. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. skundą padavė dėl ESO, ET, LDT, TIC, VAC ir EMA veiksmų, naudojantis interneto svetaine www.manogile.lt. Iš Skundo turinio nustatyta, kad pareiškėjas Skundą padavė, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 341 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad Komisija pagal šiame ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytą kompetenciją nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių atliekamo energijos tiekimo, skirstymo, perdavimo, laikymo ar neveikimo, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ar (ir) sistemomis nesuteikimo ir kitų teisės aktuose nustatytų reguliuojamos energetikos veiklos reikalavimų laikymosi. Pareiškėjas, išdėstydamas savo teisių pažeidimo aplinkybes, nenurodė jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, kad ESO, ET, LDT, TIC, VAC ir EMA pažeidžia jo (pareiškėjo), kaip vartotojo, teises. Pareiškėjas tik nurodė, jog yra nuo 2008 metų veiklą vykdantis bei vartotojams elektros energiją tiekiantis nepriklausomas elektros tiekėjas, o 2016 m. balandžio 12 d. jam buvo suteikta teisė verstis gamtinių dujų tiekimo veikla: Bendrovė aktyviai ruošiasi gamtinių dujų tiekimo veiklos pradžiai. Pareiškėjas Skunde nurodė, kad interneto svetainės www.manogile.lt veikla galbūt pažeidžia Elektros energetikos įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, įpareigojančias sukurti teisines sąlygas veikti konkurencija pagrįstai elektros energijos ir dujų rinkoms bei užtikrinti elektros ir dujų skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jos efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos ir gamtinių dujų sektorių veiklos komercinių interesų. Pareiškėjas teigė, kad naudojimasis interneto svetaine www.manogile.lt, vienu klientų aptarnavimo telefonu ir vieningais fiziniais klientų aptarnavimo centrais, t. y. bendromis paslaugomis administracinio aptarnavimo bei informacinių technologijų srityje, valstybės valdomai Lietuvos energijos grupei priklausančios ESO, ET bei LTD suteikia nepagrįsto pranašumo lyginant su kitais šiai grupei nepriklausančiais rinkos žaidėjais; bendro prekių ženklo „mano gile.lt“ naudojimas kelia painiavą; ESO, kaip skirstymo operatoriui, sudaromos sąlygos naudojimuisi vertikalios integracijos pranašumu konkurencijai iškraipyti. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jo nurodyta situacija kelia likusių rinkos dalyvių susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad išskirtinės veiklos sąlygos sukuriamos valstybės valdomoms energetikos įmonėms, kurių viena – ESO – teikia monopolines skirstymo paslaugas. Pareiškėjas, vadovaudamasis Elektros energetikos įstatymo 9 straipsniu ir Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsniu, prašė pripažinti, kad tinklalapio www.manogile.lt veikla, TIC, VAC, EMA, ESPO, ET ir LTD veiksmai pažeidžia Elektros energetikos įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, įpareigojančias sukurti teisines sąlygas veikti konkurencija pagrįstai elektros energijos ir dujų rinkoms; priimti sprendimus bei atlikti veiksmus, užtikrinančius skirstymo veiklos nepriklausomumą ir jos efektyvų atskyrimą nuo kitų elektros energetikos bei dujų sektorių veiklos rūšių komercinių interesų.

47. Skundo padavimo metu galiojusio Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nurodė, kad Komisijos funkcijas, uždavinius, teises ir pareigas elektros energetikos sektoriuje nustato Energetikos įstatymas, šis ir kiti įstatymai bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatai. Komisija pagal kompetenciją Lietuvos Respublikoje atlieka veiklos elektros energetikos sektoriuje valstybinio reguliavimo funkcijas, be kita ko, užtikrindama reguliuojamosios energetikos veiklos vykdymo bei elektros energetikos įmonių ir vartotojų teisių ir pareigų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę (Elektros energetikos įstatymo 9 str. 2 d.). Komisija: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais išduoda licencijas ir

leidimus verstis veikla elektros energetikos sektoriuje; 2) nustato elektros energetikos įmonių technologinius, finansinius ir vadybinius pajėgumus ir jų įvertinimo tvarką; 3) rengia ir teikia Vyriausybei valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus; 4) nustato elektros energijos persiuntimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimus; 5) tvirtina elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų paslaugų ir elektros energijos kainų viršutines ribas; 6) paslaugų teikėjų teikimu skelbia elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainas; 7) tvirtina viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančių paslaugų kainų skaičiavimo metodiką, nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainas; 8) atlieka viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo priežiūrą; 9) nustato elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų diferencijavimo tvarką; 10) tvirtina vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų įkainius, vadovaudamasi šiame įstatyme nustatytais bendraisiais įkainių nustatymo reikalavimais; 11) nustato įėjimo į Lietuvos Respublikos elektros energijos rinką įmokos skaičiavimo metodiką, nustato įėjimo į Lietuvos Respublikos elektros energijos rinką įmoką; 12) tvirtina Elektros energetikos įmonių apskaitos atskyrimo taisykles; 13) nustato perdavimo sistemos operatoriaus dokumentų, duomenų ir informacijos pateikimo tvarką ir sąlygas; 14) tvirtina Naudojimosi jungiamųjų linijų paslaugomis kainų skaičiavimo metodiką, Komisija perdavimo sistemos operatoriaus pateiktas perdavimo tinklų ir jungiamųjų linijų valdymą, jų pralaidumo nustatymą, paskirstymą ir perkrovų valdymą reglamentuojančias taisykles; 15) tvirtina Elektros energijos rinkos priežiūros ir susijusių reikalavimų tvarkos aprašą; 16) tvirtina Elektros energijos rinkos tyrimo taisykles; 17) nustato Komisijos priimamų teisės aktų ir sprendimų skelbimo tvarką ir sąlygas; 18) tvirtina Komisijos viešojo konsultavimosi taisykles; 19) tvirtina Elektros energiją gaminančių vartotojų naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainos skaičiavimo metodiką ir nustato naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainą; 20) vykdo Energetikos įstatyme numatytų priemonių, taikomų paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją energetikos padėtį, įgyvendinimo elektros energetikos sektoriuje, taip pat aprūpinimo elektros energija nutraukimo ir ribojimo kitais pagrindais stebėseną, pagal kompetenciją bendradarbiauja įgyvendinant šias priemones ir teikia rekomendacijas dėl jų atitikties įstatymų nustatytiems reikalavimams; 21) atlieka kitas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

48. Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Komisija turi užtikrinti konkurenciją tarp elektros energijos rinkos dalyvių, atskirų rinkos dalyvių ir vartotojų nediskriminavimą bei nustatytos kokybės paslaugų teikimą vartotojams. Siekdama šio tikslo, Komisija kontroliuoja: 1) kaip laikomasi perdavimo tinklų ir jungiamųjų linijų valdymo, jų pralaidumo nustatymo, paskirstymo ir perkrovų valdymo taisyklių (Komisija turi teisę teikti privalomus nurodymus perdavimo sistemos operatoriui dėl šių taisyklių koregavimo ar keitimo); 2) kaip laikomasi elektros energijos persiuntimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimų; 3) per kiek laiko tinklų operatoriai atlieka vartotojų įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ir aprūpinimo elektros energija atkūrimo darbus; 4) kad tinklų operatoriai savo interneto svetainėse skelbtų atitinkamą informaciją, susijusią su jungiamosiomis linijomis, sistemos naudojimu ir pajėgumų paskirstymu suinteresuotiems asmenims; 5) kad būtų veiksmingai atskirtos veiklos rūšys elektros energetikos sektoriuje, užtikrinant elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklos nepriklausomumą nuo gamybos ir tiekimo veiklos interesų ir siekiant išvengti šių veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo; 6) kad naujų elektros energijos gamintojų prijungimo sąlygos ir tarifai būtų objektyvūs, skaidrūs ir nediskriminaciniai, atsižvelgiant į visas išlaidas ir naudą, kurią teikia atsinaujinančių energijos išteklių technologijų plėtra, paskirstytoji gamyba bei šilumos ir elektros energijos gamyba vieno technologinio proceso metu; 7) kaip laikomasi šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų skaidrumo, nediskriminavimo ir konkurencijos elektros energetikos sektoriuje reikalavimų; 8) kad būtų užtikrintas efektyvus elektros energijos rinkos veikimas ir užkertamas kelias asmenims piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje ar kitokiais veiksmais daryti neigiamą įtaką efektyviai konkurencijai tarp elektros energijos rinkos dalyvių; 9) kaip laikomasi Prekybos elektros energija taisyklių; 10) kaip laikomasi licencijuojamos veiklos ar veiklos, kuriai reikalingas leidimas, elektros energetikos sektoriuje sąlygų ir reikalavimų, kaip saugomos ir ginamos vartotojų teisės ir teisėti interesai, įskaitant vartotojams teikiamos informacijos patikimumą; 11) kitų Komisijos kompetencijai priskirtų valstybinio reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje rūšių tinkamą funkcionavimą.

49. Komisijos funkcijos ir pareigos gamtinių dujų sektoriuje nustatytos Gamtinių dujų 7 straipsnyje. Komisija gamtinių dujų sektoriuje, be kitų šiame įstatyme, Energetikos ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų funkcijų, prižiūri: 1) kaip laikomasi sistemų operatorių licencijuojamos veiklos sąlygų; 2) gamtinių dujų įmonių reguliuojamos veiklos sąnaudas; 3) kad sistemų operatorių skelbiama informacija apie sąlygas, suteikiančias teisę suinteresuotosioms šalims naudotis sistemomis, jungiamaisiais vamzdynais ir gamtinių dujų saugyklomis, būtų išsami ir tinkamai pateikta; 4) kaip suteikiamos teisės naudotis sistemomis; 5) apskaitų atskyrimą, siekiant išvengti veiklų kryžminio subsidijavimo; 6)

kaip laikomasi jungiamųjų vamzdynų valdymo ir jų pajėgumų skirstymo taisyklių; 7) kaip laikomasi gamtinių dujų tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimų; 8) gamtinių dujų įmonių veiklos skaidrumą ir konkurenciją; 9) kaip įgyvendinamos nacionalinės gamtinių dujų perdavimo tinklų perkrovos valdymo taisyklės; 10) kaip laikomasi gamtinių dujų sistemų saugumo ir patikimumo taisyklių; 11) kaip dujų įmonės užtikrina prieigą vartotojams prie duomenų apie jų suvartojamą gamtinių dujų kiekį ir kaip sukuria lengvai suprantamos formos duomenų sistemą; 12) kaip įgyvendinamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos laikinosios priemonės, taikomos staiga įvykus gamtinių dujų ar visos energetikos rinkos krizei ar iškilus grėsmei asmenų, gamtinių dujų įrenginių arba gamtinių dujų sistemos vientisumo saugumui; 13) kad nebūtų perdavimo, skirstymo, laikymo, skystinimo ir tiekimo veiklos kryžminio subsidijavimo.

50. Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, turi pareigą: 1) vadovaudamasi skaidrumo kriterijais, poreikiu didinti energijos vartojimo efektyvumą, tiekimo saugumą, integruoti rinką, nustatyti ar patvirtinti perdavimo, skirstymo, laikymo ir skystinimo paslaugų kainų viršutines ribas, jų skaičiavimo metodikas ir nustatyti ar patvirtinti konkrečias sistemos balansavimo ir buitinių vartotojų prijungimo prie tinklo paslaugų kainas; 2) patvirtinti prekybos gamtinėmis dujomis priežiūros taisykles; 3) tarpvalstybiniais klausimais bendradarbiauti su atitinkamų valstybių narių reguliavimo institucijomis ir Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra (toliau – Agentūra); 4) laikytis visų teisiškai privalomų Europos Komisijos ir Agentūros sprendimų; 5) kiekvienais metais teikti savo veiklos ir pareigų vykdymo ataskaitą, informaciją apie nustatytas laikinąsias priemones įvykus energetikos krizei Europos Komisijai, Agentūrai ir atitinkamoms valstybių narių institucijoms; 6) nustatyti metodikas, pagal kurias apskaičiuojamos ar nustatomos sąlygos, susijusios su prijungimu ir prieiga prie perdavimo ir skirstymo sistemų, saugyklų ir SGD įrenginių, balansavimo paslaugų teikimu, prieiga prie tarpvalstybinių perdavimo jungčių; 7) nustatyti gamtinių dujų įmonių paslaugų kokybės, įskaitant patikimumo, rodiklius ir jų įvertinimo tvarką; 8) nustatyti gamtinių dujų įmonių technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo rodiklius ir jų įvertinimo tvarką; 9) prižiūrėti buitiniams vartotojams taikomas kainas, išankstinio mokėjimo sistemas, tiekimo įmonę pakeitusių vartotojų ar nuo tinklo atjungtų vartotojų procentinę dalį, mokėjimus už priežiūros paslaugas ir jų vykdymą; 10) užtikrinti sutarties laisvės principo įgyvendinimą nutraukiamoms Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisę atitinkančioms tiekimo sutartims; 11) stebėti, per kiek laiko perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai sujungia vamzdynus ir atlieka remonto darbus, kaip suteikiama teisė naudotis saugyklomis, gamtinių dujų laikymo vamzdynuose ir kitomis papildomomis paslaugomis; 12) imtis veiksmingų vartotojų apsaugos priemonių, prižiūrėti, kaip jos vykdomos; 13) reguliariai atlikti gamtinių dujų tiekimo rinkos tyrimus ir taip užtikrinti, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo didele įtaka gamtinių dujų rinkoje atvejų, skelbti išvadas dėl gamtinių dujų kainų ir jas pateikti konkurencijos priežiūros institucijoms; 14) nustatyti gamtinių dujų įmonių apskaitos atskyrimo standartines taisykles ir su apskaitos atskyrimu susijusius reikalavimus; 15) patvirtinti balansavimo taisykles, jeigu sistemų operatorių parengti taisyklių projektai neatitinka šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų; 16) patvirtinti Lietuvos Respublikos gamtinių dujų perdavimo tinklo sujungimo su Europos Sąjungos gamtinių dujų tinklu projekto sąnaudų įtraukimo į perdavimo tinklo paslaugų teikimo sąnaudas metodiką; 17) patvirtinti standartinius reikalavimus skirstymo sistemos operatoriaus ir laikymo sistemos operatoriaus atitikties programoms parengti; 18) stebėti gamtinių dujų tranzito per Lietuvos Respublikos teritoriją srautus ir teikti metines ataskaitas Vyriausybei; 19) įvykdyti Europos Komisijos įpareigojimą panaikinti Komisijos sprendimą, prieštaraujantį Europos Sąjungos kompetentingų institucijų priimtoms gairėms gamtinių dujų sektoriuje per du mėnesius nuo atitinkamo Europos Komisijos sprendimo priėmimo dienos; 20) šio įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, Europos Sąjungos teisės reikalavimų ir Komisijos ar kompetentingos Europos Sąjungos institucijos nurodymų nevykdančioms gamtinių dujų įmonėms skirti šiame įstatyme, Energetikos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas ir inicijuoti atsakingų asmenų patraukimą administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

51. Pažymėtina, kad pareiškėjas Skunde neįvardijo konkrečių Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio ir Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnio nuostatų, kuriomis vadovaudamasis atsakovas turėjo nagrinėti Skundą.

52. Komisija Sprendimu atsisakė nagrinėti Skundą, nurodydama, kad neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl pareiškėjo nurodytų reikalavimų. Taip pat Sprendime nurodyta, kad Skunde pateiktos aplinkybės, argumentai ir reikalavimai jau buvo nurodyti pareiškėjo 2016 m. birželio 21 d. rašte, šis raštas buvo įvertintas ir pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. R2-(E)-2291 buvo pateiktas atsakymas pareiškėjui, be to, pareiškėjo 2016 m. birželio 21 d. raštas buvo persiųstas Konkurencijos tarybai.

53. Iš atsakovo 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. R2-(E)-2291 matyti, kad Komisija išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su energetikos veiklą vykdančių ESO, ET ir LDT veiklų atskyrimu ir nepriklausomumu, atsižvelgdama į išduotas licencijas ESO veikti dujų ir elektros energetikos sektoriuose vykdant elektros energijos skirstymo, elektros energijos visuomeninio

tiekimo bei gamtinių dujų skirstymo veiklas; LTD veikti gamtinių dujų sektoriuje vykdant gamtinių dujų tiekimo veiklą; ET veikti elektros energetikos sektoriuje vykdant nepriklausomą elektros energijos tiekimo veiklą, padarė išvadą, jog ESO, ET ir LTD vykdoma veikla energetikos sektoriuje nepažeidžia Direktyvos 2009/72/EB ir Direktyvos 2009/73/EB, Gamtinių dujų įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių skirstymo sistemos operatoriaus nepriklausomumo ir efektyvaus veiklų atskyrimo nuo kitų veiklos rūšių komercinių interesų energetikos sektoriuje reikalavimus. Atsakovas taip pat įvertino, kad TIC, EMA ir VAC veikla orientuota į įmonių aptarnavimą, teikiant viešųjų pirkimų, apskaitos, darbo santykių administravimo, teisės, klientų aptarnavimo, įmokų surinkimo bei informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugas, ir padarė išvadą, jog šių įmonių teikiamos paslaugos yra administracinio pobūdžio ir nėra priskiriamos reguliuojami veiklai energetikos sektoriuje. Ši išvada grindžiama Energetikos įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, kuri energetikos veiklą apibrėžia kaip ekonominę veiklą, apimančią energijos išteklių ar negilios žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą ir (ar) energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą. Be to, Komisija nenustatė, kad VAC, EMA ir TIC teikiamos paslaugos darytų įtaką energetikos veiklą vykdančių įmonių nepriklausomumui ir veiklų atskyrimui ar jų neužtikrintų, kaip tai nustatyta Direktyvoje 2009/72/EB ir Direktyvoje 2009/73/EB, Gamtinių dujų įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme.

54. Kaip jau minėta, pareiškėjas Skunde nurodė, kad kreipiasi į Komisiją, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 34 1

straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ši įstatymo norma nustato vartotojų skundų nagrinėjimą, bei teigia, jog minėta norma nustato ginčų nagrinėjimo tvarką ne tik vartotojų skundams. Su tokiais argumentais nesutiktina.

55. 2015 m. lapkričio 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo Nr. IX-884 34 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 341 straipsniu įstatymu Nr. XII-2089 buvo nustatyta vartotojų ir energetikos įmonių ginčų, tarp energetikos įmonių kylančių ginčų ne teismo tvarka nagrinėjimas (Energetikos įstatymo Nr. IX-884 34 straipsnio pakeitimas) ir vartotojų skundų nagrinėjimas (Energetikos įstatymo Nr. IX-884 papildymas 341 straipsniu) (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto 2015 m. spalio 14 d. išvadas Dėl Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo Nr. IX-884 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo 341 straipsniu įstatymo projekto (XIIP-3283); Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, Šeštojo skirsnio ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto ir su juo susijusių įstatymų aiškinamąjį raštą). Iš Energetikos įstatymo 341

straipsnio turinio matyti, kad šio straipsnio 3 dalis turi būti skaitoma kartu su šio straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kokius konkrečius vartotojų skundus nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija, ir su šio straipsnio 4 dalimi, nustatančia, pagal kokias administracines procedūras vartotojų skundus nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija bei Komisija.

56. Pareiškėjas Skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų sudarę faktinį ir teisinį pagrindą Komisijai vertinti šį Skundą, kaip paduotą vartotojo, nes pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad jo nurodomos energetikos įmonės, atlikdamos energijos tiekimo, skirstymo, perdavimo, laikymo veiksmus, pažeidė pareiškėjo teises, nesuteikė pareiškėjui teisės pasinaudoti tinklais ar (ir) sistemomis, kt., t. y. veiksmais ar neveikimu pažeidė jo, kaip vartotojo, teises ir teisėtus interesus.

57. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus, kad Komisija nėra kompetentinga prižiūrėti interneto svetaines, pareiškėjo skundžiamų įmonių veiklą, naudojantis tinklalapiu http://www.manogile.lt, sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nepagrįstai plečiamai aiškina Komisijos kompetenciją energetikos srityje bei Komisijos įgaliojimus, vykdant Energetikos įstatyme, Elektros energetikos įstatyme bei Gamtinių dujų įstatyme įtvirtintas su konkurencijos veiksmingumu susijusias funkcijas. Komisija, vykdydama veiklų atskyrimo energetikos sektoriuje priežiūrą ir kontrolę, nenagrinėja skundų dėl interneto svetainės http://www.manogile.lt veiklos ir energetikos įmonių veiklos, naudojantis šios svetainės teikiamomis paslaugomis.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Elektros energetikos 6 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad Komisija turi užtikrinti, jog elektros energetikos rinkoje būtų efektyvi konkurencija, Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija, Energetikos įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, kad Komisija siekia skatinti konkurencingos rinkos kūrimą Europos Sąjungoje, nurodo Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 1 dalies nuostatą, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija, 9 dalies 13 ir 14 punktų nuostatas, nurodančias, kad Komisija kontroliuoja, jog būtų veiksmingai atskirtos veiklos energetikos sektoriuje, užtikrinant energijos perdavimo ir skirstymo veiklos nepriklausomumą nuo komercinių energetikos veiklos interesų (13 p.); Komisija prižiūri konkurencijos didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje mastą ir veiksmingumą, pagal kompetenciją konkurencijos iškraipymo ar apribojimo energetikos veikloje atvejus (14 p.). Taip pareiškėjas nurodo, jog pagal Energetikos įstatymo 2



straipsnį ekonominė veikla apima ir rinkodarą, o ESO, ET ir LTD naudojasi bendromis energetikos įmonių rinkodaros priemonėmis.

59. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pagal minėtas teisės aktų nuostatas Komisija turėjo kompetenciją nagrinėti Skundą. Pirmiausia pažymėtina, kad Skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su energetikos įmonių naudojimusi interneto svetaine http://www.manogile.lt, o šių įmonių veikla šiuo aspektu jau buvo išnagrinėta ir pareiškėjui atsakyta 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. R2-(E)-2291, taip pat buvo įvertinta ir TIC, EMA ir VAC, kurios neveikia energetikos sektoriuje, veikla, t. y. Komisija, atsižvelgdama į jai nustatytą kompetenciją ir funkcijas, išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjo ir kitos įmonės (Enefit, UAB) 2016 m. birželio 8 d. prašyme nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos teisės aktų nuostatos nenustato, kad atsakovas turi kompetenciją nagrinėti tokio pobūdžio Skundą, kurį pateikė pareiškėjas atsakovui, t. y. nustatinėti pareiškėjo nurodomų įmonių pažeidimus, naudojantis http://www.manogile.lt svetaine, be to, pareiškėjas Skunde nebuvo nurodęs jokių aplinkybių, susijusių su energetikos įmonių nustatytomis skelbiamomis kainomis, kurios pažeistų pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Taip pat pareiškėjas Skunde nebuvo nurodęs argumentų ir pateikęs įrodymų, kad ESO, ET ir LTD teikė vartotojams klaidinančią informaciją apie kainas ar tarifus.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

61. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3558-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00658-2018-4Procesinio sprendimo kategorija: 21.3.12.(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fa3923405ba911e98b599e654d7d03a0




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. V. (toliau – ir pareiškėja) patikslintame skunde teismo prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2018 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. AP-242 „Dėl V. V. atleidimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į eitas pareigas Kauno miesto savivaldybėje arba kitas pareigas, atitinkančias jos kvalifikaciją.

2. Pareiškėja, jos atstovas patikslintame skunde, teismo posėdžio metu nurodė, kad:2.1. pareiškėja nuo 1993 m. rugsėjo mėn. dirbo Kauno miesto savivaldybėje Švietimo skyriaus vyriausiąja specialiste

(valstybės karjeros tarnautoja). Administracijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. A-4008 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybių panaikinimo“ nuo 2018 m. kovo 9 d. panaikinta 21 Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybė. 2017 m. lapkričio 8 d. pareiškėjai įteiktas įspėjimas dėl pareigybės panaikinimo ir galimo atleidimo iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjai 2018 m. kovo 8 d. įteiktas pasiūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punktą. Šį susitarimą pareiškėjai, esant viešojoje įstaigoje – ligoninėje, perdavė neįgaliotas asmuo, buvusi kolegė G. J.. Dėl G. J. daromo psichologinio spaudimo ir griežto reikalavimo, grasinimų, jog nepasirašiusi susitarimo pareiškėja negaus išeitinės kompensacijos, pasirašydama susitarimą pareiškėja, dėl pablogėjusios sveikatos būklės ir medikamentų naudojimo, negalėjo adekvačiai įvertinti situacijos ir galinčių kilti teisinių padarinių. Tarnybiniai santykiai su pareiškėja nutraukti pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punktą skundžiamu įsakymu;

2.2. tarnybiniai santykiai nutraukti neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžia jos, kaip darbuotojos teises, nes darbo organizavimo pakeitimai realiai vykdomi nebuvo, nepagrįstai teigiant, jog pareiškėjos pareigybė panaikinta, nors visos pareiškėjos darbo funkcijos atsakovo įmonėje vis dar atliekamos, nėra aiškūs pareigybių panaikinimo bei pareiškėjos atliktų funkcijų perskirstymo kriterijai. Be to, įspėjimo apie galimą atleidimą iš pareigų laikotarpiu pareiškėjai nebuvo siūlomos kitos laisvos darbo vietos, į kurias ji būtų perkelta jos sutikimu;

2.3. 2017 m. lapkričio 8 d. pareiškėjai įteiktame informaciniame lapelyje dėl darbo pareigybės panaikinimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą darbdavys, be kita ko, įsipareigojo siūlyti pareiškėjai kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Ir nors tarp pareiškėjos ir atsakovo tarnybiniai santykiai nutraukti remiantis šalių susitarimu, tačiau sutikimas nutraukti tarnybinius santykius, išgautas pareiškėjai esant ligoninėje, naudojant medikamentus, nedarbingumo metu, darant psichologinį spaudimą, dėl ko pareiškėja nepakankamai įvertino savo veiksmų esmę ir galimas pasekmes. Dėl nurodytos priežasties laikytinas negaliojančiu pareiškėjos 2017 m. kovo 7 d. sutikimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punktą ir pareiškėjos darbo sutartis, nesant pareigybių, į kurias ji galėtų būti perkelta, turėjo būti nutraukta pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą;

2.4. darbo organizavimo pertvarkymai ir pareigybių panaikinimas realiai vykdomi nebuvo. Nepateikta jokių realių duomenų, pagrindžiančių, jog Kauno miesto Švietimo skyriaus darbuotojų pareigybės Kauno miesto savivaldybėje nėra reikalingos. Atsakovas pareiškėjai po įspėjimo nepateikė jokių pasiūlymų užimti kitas laisvas darbo vietas, nenagrinėta perkvalifikavimo ir apmokymo galimybė, tokiu būdu padidinant pareiškėjos šansus būti perkeltai į kitą darbą. Laisvų darbo vietų siūlymas įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu yra privaloma sąlyga prieš nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Dėl šių priežasčių atsakovas nesilaikė nustatytos pareigos siūlyti kitas laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui, kai kitiems darbuotojams kitos pareigybės buvo siūlomos;

3. Atsakovas Administracija su skundu nesutiko, prašė jį atmesti, atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad:

3.1. Administracijos direktorius, vykdydamas padalinio (Švietimo skyriaus) vidaus struktūros pertvarkymo, funkcijų išgryninimo ir optimizavimo procesus, priėmė Administracijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. A-4008, kuriuo nuo 2018 m. kovo 12 d. panaikino Švietimo skyriaus 21 vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybę. Administracijos direktoriaus 2018 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. A-774 Švietimo skyriuje nuo 2018 m. kovo 12 d. įsteigtos 16 Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybės. Darbo organizavimo pakeitimai ir optimizavimo procesai buvo vykdomi, jie buvo realūs ir skirti tam, kad užtikrinti sklandų Švietimo skyriaus funkcijų vykdymą, panaudojant mažesnius žmogiškuosius išteklius, ir jokiu būdu nebuvo vykdomi tam, kad atleisti pareiškėją ar kurį kitą konkretų asmenį iš pareigų;

3.2. Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė G. J. pareiškėjai į gydymo įstaigą atvežė dokumentus dėl vienkartinės piniginės išmokos skyrimo ir tuo pačiu susitarimą nutraukti tarnybos santykius šalių susitarimu, išmokant 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. G. J. ir pareiškėjos tarnybinio pavaldumo santykiai nesiejo, jos buvo ilgametės kolegės, G. J. lankė pareiškėją vien iš kolegiškų paskatų, įvertinus tai, kad pareiškėja už dviejų dienų, t. y., 2018 m. kovo 9 d., būtų buvusi atleista iš pareigų naikinant jos pareigybę (VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas), todėl buvo suskubta pasinaudoti galimybe vienkartinei piniginei išmokai gauti. Pareiškėja, kad ir gulėdama ligoninėje, sprendimą pasirašyti dėl atleidimo šalių susitarimu priėmė pati, pati pasirašė ant vienkartinės piniginės išmokos skyrimo dokumentų, pasirašė 2018 m. kovo 7 d. susitarimą Nr. 12-4-95 (toliau – ir Susitarimas) ir jokio prierašo, kad ji nesutinka su atleidimo sąlygomis, neišreiškė;

3.3. nepagrįsti pareiškėjos teiginiai ir prielaidos neva ji pasirašė Susitarimą prigauta atsakovo darbuotojos, kuri neva dar ir naudojo psichologinį spaudimą. Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė G. J. pati nutraukė tarnybos santykius šalių susitarimu, ji neturėjo jokių galių pareiškėjos atžvilgiu, jokio suinteresuotumo pareiškėjos atleidimu ar jo pagrindu, taip pat neturėjo jokio tikslo daryti psichologinį spaudimą pareiškėjai ar įtaką jos apsisprendimo laisvei. Be to, pareiškėjai, jau gerokai anksčiau nei kolegei G. J. apsilankant ligoninėje 2018 m. kovo 7 d., buvo žinoma, kad atleidimo atveju jai priklauso jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio 6 mėnesių išeitinė išmoka dėl daugiau kaip 20 metų tarnybos stažo įstaigoje. Todėl pareiškėja sprendimo dėl atleidimo šalių susitarimu priėmimo metu nebuvo situacijoje, kurioje reikėtų rinktis ar pasirašyti šalių susitarimą ir gauti išmokas ar, nepasirašius minėto susitarimo, būti atleistai iš pareigų naikinant pareigybę ir negauti nieko, priešingai, pareiškėja atleidimo naikinant pareigybę atveju būtų gavusi 6 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio išmokas ir jai tai buvo žinoma;

3.4. pareiškėja turėjo galimybę rinktis, ar pasirašyti Susitarimą. Ji pati priėmė sprendimą ir išreiškė savo valią pasirašydama Susitarimą, kuriame nurodytas jos atleidimo pagrindas – VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punktas (šalių susitarimu). Todėl pareiškėjos argumentai, kad ji neva pasirašė susitarimą paveikta psichologinio spaudimo ir baimės likti be išmokų, yra visiškai nepagrįsti, paremti tik pareiškėjos prielaidomis, neatitinka tikrovės ir yra atmestini;

3.5. VTĮ nedraudžia atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 21 punkto pagrindu laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu. Pareiškėjai atleidimo aplinkybės ir pasekmės buvo žinomos iš anksto, 2017 m. lapkričio 8 d. gavus informacinį lapelį Nr. 12-4-286, kuriame buvo nurodyta VTĮ nuostata apie nustatytą išeitinę išmoką, todėl jai buvo žinomos jai priklausančios išeitinės išmokos ir jų dydis, atsakovas nepateikė jai jokių siurprizinių susitarimo sąlygų, visos išeitinės išmokos abiem atleidimo pagrindais (tiek atleidimo šalių susitarimu, tiek pareigybės naikinimo atveju) buvo aiškios ir jų dydis nesiskyrė, tad pareiškėjai būnant ligoninėje nereikėjo svarstyti jokių papildomų susitarimo sąlygų, pareiškėja turėjo teisę rinktis ar jai pasirašyti, ir ji tai padarė, jos valia buvo išreikšta pasirašant susitarimą, taip pat antrą kartą jį išreiškė savo valią pasirašydama ant skundžiamo įsakymo, užrašydama „Susipažinau, sutinku“;

3.6. abiejų šalių valia dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu buvo išreikšta tinkamai. Pareiškėjai puikiai buvo žinoma, kad jos pareigybės aprašymu nustatytų funkcijų faktiškai nelieka, nes jos bus išskirstytos kitiems vykdytojams ir jos pareigybė bus naikinama kaip perteklinė, todėl pareiškėja, apsvarsčiusi situaciją, priėmė tokį sprendimą ir pasirašė susitarimą būti atleistai iš tarnybos šalių susitarimu, gaunant 6 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją, išmokant ją iš karto atleidimo dieną, bei kitas jai priklausančias pinigines sumas. Nepaisant to, kad pareiškėja tuo metu gulėjo ligoninėje, ji pati savo valia priėmė tokį sprendimą ir pasirašė Susitarimą, priėmė visas Susitarimu sulygtas pinigines išmokas ir kompensacijas, Susitarimas yra teisėtas ir galiojantis;

3.7. pareiškėjos pareigybės Švietimo skyriuje nebeliko, ji buvo panaikinta, nes tapo perteklinė, todėl tuo atveju, jei teismas pareiškėjos atleidimą vis dėl to pripažintų neteisėtu, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos

laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir negrąžinant pareiškėjos į darbą.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja Kauno miesto savivaldybės administracijoje dirbo nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2001 metų pareiškėja ėjo Švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Administracija pareiškėjai V. V. įteikė 2017 m. lapkričio 8 d. informacinį lapelį Nr. 12-4-286 „Dėl pareigybės panaikinimo“. Jame nurodyta, kad Administracijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. A-4008 nuo 2018 m. kovo 12 d. panaikinama 21 Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybė. Taip pat informuojama, jog pareiškėjai įspėjimo laikotarpiu bus siūlomos kitos laisvos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kurios bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitinka, jeigu tokių pareigų bus. Jeigu tokių pareigų nebus arba pareiškėja nesutiks su siūlomomis pareigomis, nurodoma apie pasekmes, kad pareiškėja tokiu atveju bus atleista iš Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų 2018 m. kovo 9 d. pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, išmokant jai priklausančias išmokas ir kitas pinigines sumas. 2018 m. kovo 7 d. pareiškėja pasirašė prašymą atleisti ją iš Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų 2018 m. kovo 8 d. šalių susitarimu (toliau – ir 2018 m. kovo 7 d. prašymas). Taip pat 2018 m. kovo 7 d. pareiškėja pasirašė Susitarimą Nr. 12-4-95 „Dėl V. V. atleidimo iš pareigų“ atleisti ją iš Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų 2018 m. kovo 8 dieną šalių susitarimu, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punktu. Minėto susitarimo 3 punktas nurodo: „Tarnautoja įsipareigoja, darbdaviui įvykdžius visas šio susitarimo sąlygas, nereikšti papildomų pretenzijų ir / ar reikalavimų, susijusių su atleidimu“. Pareiškėjos 2018 m. kovo 7 d. prašymo ir 2018 m. kovo 7 d. Susitarimo pagrindu Administracijos direktorius 2018 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. AP-242 „Dėl V. V. atleidimo“ atleido pareiškėją iš Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų 2018 m. kovo 8 d. pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punktą šalių susitarimu, išmokant pareiškėjai atleidimo iš pareigų dieną 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, kompensaciją už 25,75 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų ir kitas jai priklausančias darbo užmokesčio sumas.

6. Teismas nurodė, kad lemiamą reikšmę VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatos taikymui turi šalių valia nutraukti darbo santykius, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia atitinkamas pasekmes, t. y. visų pirma turi būti nustatyta aplinkybė, ar darbuotojas savo laisva valia pateikė prašymą atleisti jį iš darbo šalių susitarimu nuo nurodytos datos, ar tokį prašymą įtakojo jam daromas psichologinis poveikis, prievarta, grasinimai.

7. Spręsdamas dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu pareiškusios pareiškėjos tikrosios valios turinio, jos išraiškos, teismas savo iniciatyva tyrė aplinkybes, susijusias su psichologinės prievartos taikymo faktu ir apklausė liudytoja kviestą asmenį G. J., kurią pareiškėja skunde įvardijo kaip dariusią jai psichologinę prievartą. Teismas konstatavo, jog byloje nepateikta objektyvių bei patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja prašymą atleisti ją iš jos užimamų pareigų šalių susitarimu pateikė dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo (liudytojos) veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių tikrąją pareiškėjos valią bei įtakojusių 2018 m. kovo 7 d. prašymo dėl atleidimo bei Susitarimo pasirašymą. Apklausta liudytoja G. J. paneigė, kad ji darė psichologinį spaudimą pareiškėjai išeiti iš darbo šalių susitarimu. Teismas neabejojo apklaustos liudytojos parodymais, nes G. J. ir pareiškėjos jokie tarnybinio pavaldumo santykiai nesiejo, jos buvo ilgametės kolegės, jų tarpusavio santykiai buvo geri. Be to, Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė G. J. pati nutraukė tarnybos santykius šalių susitarimu, todėl ji neturėjo jokių galių pareiškėjos atžvilgiu, jokio suinteresuotumo pareiškėjos atleidimu ar jo pagrindu, taip pat neturėjo jokio tikslo daryti psichologinį spaudimą pareiškėjai ar įtaką jos apsisprendimo laisvei. G. J. nurodė, kad pareiškėjai į ligoninę nuvežė prašymą atleisti iš darbo šalių susitarimu, Susitarimą ir kitus dokumentus tik iš draugiškų, kolegiškų paskatų, įvertinus tai, kad pareiškėja už dviejų dienų, t. y., 2018 m. kovo 9 d. būtų buvusi atleista iš pareigų naikinant jos pareigybę, todėl buvo suskubta pasinaudoti galimybe vienkartinei piniginei išmokai gauti. Liudytojos G. J. teigimu, pareiškėja, kad ir gulėdama ligoninėje, sprendimą pasirašyti dėl atleidimo šalių susitarimu priėmė pati, taip pat pareiškėja pati pasirašė ant vienkartinės piniginės išmokos dokumentų, pasirašė Susitarimą ir, kad ji nesutinka su atleidimo sąlygomis, pareiškėja nieko nesakė.

8. Teismas, spręsdamas apklaustos liudytojos įrodymų patikimumo klausimą, pabrėžė, kad pareiškėja, skunde nurodžiusi, jog dėl G. J. daromo psichologinio spaudimo ir griežto reikalavimo, grasinimų, ji pasirašė dokumentus dėl darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu, teisme savo parodymus iš esmės pakeitė. Teismo posėdžio metu pareiškėja jau

aiškino, kad dėl sveikatos būklės ji iš vis neatsimena, jog G. J. būtų atvažiavusi į ligoninę ir, kad ji būtų pasirašiusi ant prašymo, Susitarimo ir kitų dokumentų. Apie jos atžvilgiu panaudotą psichologinį spaudimą pareiškėja teismo posėdžio metu jau nekalbėjo.

9. Įvertinęs pareiškėjos prieštaringus parodymus, liudytojos G. J. paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai, priimant sprendimą teikti prašymą atleisti ją iš darbo šalių susitarimu, joks psichologinis poveikis, prievarta ar grasinimai jos atžvilgiu taikomi nebuvo, dėl ko pareiškėjos veiksmų pasirinkimo laisvė suvaržyta nebuvo.

10. Teismas savo iniciatyva tyrė aplinkybes, susijusias su buvusia pareiškėjos sveikatos būkle 2018 m. kovo 7 d. prašymo, Susitarimo ir kitų dokumentų pasirašymo metu ir išsireikalavo medicininius dokumentus bei apklausė liudytoja pareiškėją ligoninėje gydžiusią gydytoją A. G. Teismas nurodė, kad liudytoja A. G. paaiškino, kad 2018 m. kovo 7 d. pareiškėja atvyko į ligoninę dėl nežymiai pablogėjusios sveikatos būklės ir buvo paguldyta planine tvarka. Pareiškėja tiek atvykimo dieną, tiek visą buvimo ligoninėje laikotarpį buvo visiškai orientuota, sąmoninga, jos reakcija buvo adekvati, planavo ateitį po jos atleidimo iš darbo. Bendraujant su pareiškėja, pareiškėja svarstė kaip jai elgtis, ar pačiai išeiti iš darbo ir už tai gauti papildomą išmoką, ar būti atleistai iš darbo darbdavio. Taip pat liudytoja paaiškino, kad pareiškėjos atmintis nebuvo sutrikusi, jos vartojami vaistai jokio poveikio jai neturėjo ir negalėjo turėti.

11. Teismas, įvertinęs liudytojų G. J. ir A. G. parodymus, medicininę dokumentaciją, atsižvelgdamas į prieštaringus pačios pareiškėjos paaiškinimus, darė vienareikšmę išvadą, kad pareiškėja, žinodama, kad ji bus atleista iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, sąmoningai, laisva valia nusprendė priimti iš darbdavio pasiūlymą ir nutraukti tarnybos santykius šalių susitarimu, 2018 m. kovo 7 d. pasirašydama prašymą, Susitarimą ir kitus dokumentus. Pareiškėjos teiginiai dėl tariamo psichologinio spaudimo, dėl nesuvokimo situacijos pagrįsti ne teisiniais argumentais, bet emocijomis ir sietini su jos pasirinkta gynybine taktika. Teismas vertino, kad prašymą atleisti iš užimamų pareigų šalių susitarimu sąlygojo ne pareiškėjos atžvilgiu taikyta psichologinė prievarta ar jos nesuvokimas situacijos, bet siekis gauti papildomą vienkartinę piniginę išmoką ir išeitinę kompensaciją atleidimo iš pareigų dieną.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad VTĮ nedraudžia atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punkto pagrindu laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėja išreiškė savo valią būti atleista iš tarnybos šalių susitarimu, pasirašė ant Susitarimo, taip išreikšdama savo valią, šio Susitarimo procedūra buvo įforminta laikantis VTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jos atleidimas iš tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punkto pagrindu teisėtas ir pagrįstas. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą, teismas netenkino ir išvestinių skundo reikalavimų.

III.

14. Pareiškėja V. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

15. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai taikė ir vertino materialines ir procesines teisės normas, nevertino visų svarbių aplinkybių, reikalingų teisingam ir nešališkam bylos išnagrinėjimui.

16. Pareiškėja nurodo, kad nutraukiant valstybės tarnybos santykius VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatytu pagrindu, nesilaikyta valstybės tarnybos santykių nutraukimo procedūros, įtvirtintos VTĮ 44 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėja neteikė atsakovui pasiūlymo nutraukti tarnybinius santykius šalių susitarimu. Šį pasiūlymą pateikė G. J. Pareiškėjos ir G. J. tarnybinio pavaldumo santykiai nesiejo, todėl pasiūlymą nutraukti tarnybinius santykius pateikė netinkamas subjektas.

17. Pareiškėja tvirtina, kad pasiūlymas dėl tarnybinių santykių nutraukimo šalių susitarimu neatitiko jos tikrųjų ketinimų. Pasiūlymą nutraukti tarnybos santykius gavo ligoninėje, nedarbingumo metu, paveikta vaistų, nurodant kad dokumentus būtina pasirašyti skubos tvarka. Šią aplinkybę, pareiškėjos teigimu, pagrindžia 2018 m. kovo 7 d. jai pateiktas pasiūlymas nutraukti tarnybinius santykius ir tą pačią dieną priimtas įsakymas dėl atleidimo iš pareigų. Sužinojusi apie atleidimą, patyrė stresą, dėl ko pablogėjo sveikata ir buvo paguldyta į ligoninę, o dėl nustatytos diagnozės ir skirtingų medikamentų, be kita ko, ir psichotropinių vaistų, poveikio negalėjo tinkamai vertinti esamos situacijos, jai pateiktų pasirašyti dokumentų turinio, teikė teismui prieštaringus paaiškinimus. Liudytojos A. G. teisme išsakyta pozicija dėl medikamentų poveikio traktuotina kaip jos asmeninė nuomonė, nes ši pozicija nepatvirtinta rašytiniais įrodymais. Be to, nepagrįstas liudytojos teiginys, kad pareiškėjos apsilankymas gydymo įstaigoje buvo planinis.

18. Pareiškėja nurodo, kad bylai išspręsti yra reikšminga aplinkybė, jog atsakovui priėmus sprendimą panaikinti Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, įspėjimo lapeliai buvo įtiekti visiems, t. y. 21 Švietimo skyriaus specialistams, išskyrus administracijos darbuotojus. Iš pareigų atleisti tik 4 valstybės tarnautojai, o viena valstybės

tarnautoja perkelta į kitą pareigybę. Pareiškėjos darbo pas atsakovą stažas yra 25 metai, todėl pareiškėja turėjo pagrįstų lūkesčių, jog naikinant pareigybes, bus įvertinti objektyvūs kriterijai ir ji bus perkelta į kitą pareigybę. Atsakovas, numatydamas pareiškėjos pareigybės panaikinimą, nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. kovo 8 d. nesuteikė pareiškėjai informacijos apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Pareiškėjos dalyvavimas jos užimamos pareigybės panaikinimo procese atsakovo buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti į naujai steigiamas pareigybes, nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo, nebuvo vertinama jos pirmumo teisė dėl turimos kvalifikacijos užimti kitą pareigybę. Dėl nurodyto buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

19. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas, iš esmės atsikartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, akcentuoja, kad atsakovo darbo organizavimo pakeitimai ir optimizavimo procesai buvo vykdomi, jie buvo realūs, ką patvirtina Švietimo skyriaus 2018 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 35-20-110. Įgyvendindamas šį raštą Administracijos direktorius 2017 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. A-4008 nuo 2018 m. kovo 12 d. panaikino Švietimo skyriaus 21 vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybę. Administracijos direktoriaus 2018 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. A-774 Švietimo skyriuje nuo 2018 m. kovo 12 d. įsteigtos 16 Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybės.

21. Atsakovas pažymėjo, kad dalis pareiškėjos iki atleidimo vykdytų funkcijų 2017 m. IV ketv. buvo perduotos švietimo įstaigoms, dalis įtraukta į kitų darbuotojų pareigybių aprašymus. Todėl pareiškėjos funkcijos tapo perteklinės ir nebereikalingos ir atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjos pareigybę VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Įspėjimo dėl atleidimo iš pareigų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. kovo 8 d. Administracijoje nebuvo laisvų to pačio lygio ir tos pačios kategorijos (A lygio, 12 kategorijos) ar žemesnės kategorijos pareigybių, kurios bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja. Šiuo laikotarpiu Administracijoje buvo 16 laisvų pareigybių, be kita ko, ir pareiškėjos pirmosios instancijos teisme akcentuojama Kultūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, tačiau visos šios pareigybės turi nustatytus specialiuosius reikalavimus, kurių pareiškėja neatitiko. Be to, pareiškėja nebuvo pateikusi atsakovui informacijos, patvirtinančios, kad ji būtų tobulinusi savo kvalifikaciją, įgijusi papildomų kompetencijų ar papildomos darbo patirties.

22. Atsakovo vertinimu, pareiškėja, kaip ilgametė valstybės tarnautoja, kaip nustatyta jos pareigybės aprašyme, privalėjo išmanyti teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnybą, tad ir atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasekmes. Apie būsimą atleidimą ji buvo informuota iš anksto, t. y. 2017 m. lapkričio 8 d., įspėjime nurodant visą su atleidimu susijusią informaciją. Pareiškėjos valia buvo išreikšta pasirašant tiek prašymą atleisti šalių susitarimu, tiek Susitarimą bei pasirašant ant skundžiamo įsakymo.

23. Atsakovas pažymi, kad apie pareiškėjos ligą jam tapo žinoma bylos nagrinėjimo metu, į bylą pateikus viešosios įstaigos Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštą. G. J. atvykimo į ligoninę metu atsakovui nebuvo žinomos pareiškėjos ligą lėmusios priežastys. Be to, atleidimas šalių susitarimu ligos metu yra galimas. Taip pat teisės aktai nereglamentuoja šalių susitarimo procedūros.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skunde, teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl G. J. daromo spaudimo pasirašyti Susitarimą yra prieštaringos. Liudytoja teisme apklausta G. J. paneigė, kad ji darė pareiškėjai psichologinį spaudimą. Be to, liudytojos ir pareiškėjos pavaldumo santykiai nesiejo, jų santykiai buvo geri, liudytoja su atsakovu taip pat nutraukė valstybės tarnybos santykius šalių susitarimu.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja 2017 m. kovo 7 d. į ligoninę buvo paguldyta planine tvarka, turėdama siuntimą. Liudytojos A. G. teisme duoti paaiškinimai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja buvo sąmoninga, adekvati. Be to, po išrašymo iš ligoninės pareiškėja reikalavo A. G. išrašyti pažymą apie tai, kad, gulėdama ligoninėje, ji nesuprato savo veiksmų esmės. Tai patvirtina, kad pareiškėja tendencingai siekia sau palankaus teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas gali raštu pateikti pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui, o į pareigas priėmęs asmuo gali raštu pateikti pasiūlymą karjeros valstybės tarnautojui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu. Jeigu šalis, gavusi tokį pasiūlymą, sutinka su pasiūlymu, per 7 dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai tokį pasiūlymą. Jeigu šalis, gavusi pasiūlymą, per 7 dienas nepraneša, kad sutinka su pateiktu pasiūlymu, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Šalims susitarus dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu, sudaromas rašytinis susitarimas ir jame nurodoma, nuo kurio laiko valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, susitariama dėl kompensacijų mokėjimo būdo ir su tuo susijusių kitų garantijų, taip pat dėl kitų sąlygų (nepanaudotų atostogų suteikimo ir kitų sąlygų).

27. Šios įstatymo nuostatos numato galimybę pasiūlymą dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu karjeros valstybės tarnautojui pateikti ir į pareigas priėmusiam asmeniui. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gali veikti ir per atstovą. Atstovu tokiu atveju yra į pareigas valstybės tarnautoją priėmusio asmens įgaliotas asmuo. Byloje nenustatyta, kad G. J. veikė neturėdama įgalinimų. Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, nurodytus Nutarties 16 punkte, pripažįsta nepagrįstais.

28. Nutarties 17 punkte nurodyti apeliantės argumentai yra grindžiami neteisingu įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

30. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus ir dėl jų vertinimo sprendime pateikė teisinius argumentus, kitaip įrodymus vertinti nėra teisinių pagrindų, o pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, nurodyti Nutarties 17 punkte, pripažįstami nepagrįstais.

31. Kadangi nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėja neteisėtai atleista šalių susitarimu, teisinės reikšmės bylos baigčiai neturi apeliacinio skundo argumentai, nurodyti Nutarties 18 punkte, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


2019-05908 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. eA-3843-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03802-2018-7Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, jog 2018 m. spalio 29 d. gavo Migracijos departamento Spendimą, kuriuo jai buvo nuspręsta panaikinti ilgalaikio gyventojo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ji 1990 m. rugpjūčio 18 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu B. L. ir su juo santuokoje gyvena iki šiol. Nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. iki šiol jos deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini). Būstas, kuriame gyvena ir yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, nuo 1992 m. rugpjūčio 24 d. priklauso jai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

3. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamentas, nors ir turėdamas neginčijamų duomenų apie tai, kad pareiškėja niekuomet nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, neleistinai ir plečiamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad reguliariai būna ir gyvena Lietuvos Respublikoje ir būtent čia yra jos ir jos sutuoktinio turimas bendras nekilnojamasis turtas. Jos sutuoktinis, kuris šiuo metu dėl ekonominių priežasčių dirba Rusijos Federacijoje, sulaukęs pensijos, ketina grįžti ir kartu gyventi su pareiškėja. Pareiškėja paskutinius 2 metus Lietuvos Respublikoje buvo šiais laikotarpiais: nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 15 d.; nuo 2017 m. liepos 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d.; nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d.; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 13 d.; nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.; nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d., nuo 2018 m. spalio 27 d. iki skundo teismui pateikimo dienos, iš viso 177 dienas, todėl Migracijos departamento išvada, jog egzistuoja Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f05ba7d05ba911e98b599e654d7d03a0

panaikinimo pagrindas, yra nepagrįsta ir neteisėta.5. Pareiškėja nurodė, kad dėl šeimyninių aplinkybių daug keliauja ir daug laiko praleidžia ne Lietuvos Respublikoje,

kitose Europos Sąjungos valstybėse: Jungtinėje Karalystėje (kur gyvena jos dukra N. J., kuri yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio A. J., augina pareiškėjos anūką D. J., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) bei Bulgarijoje, kur atostogauja dukters šeima. Per paskutinius 2 metus Bulgarijoje buvo laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., iš viso 37 dienas. Kitą didžiąją dalį laiko praleidžia Rusijos Federacijoje, o ne Ukrainoje, lankydama ten dirbantį sutuoktinį ir tik mažąją laiko dalį praleidžia lankydama gimines Ukrainoje.

6. Apibendrindama minėtas aplinkybes pareiškėja nurodė, jog per paskutinius 2 metus 214 dienų praleido Europos Sąjungoje, o vien per einamuosius 2018 m. prašymo padavimo dieną Europos Sąjungoje yra išgyvenusi 117 dienų ir toliau čia gyvena. Sudėjus dienų skaičių ne Europos Sąjungos šalyse (Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje) praleidžia kiek daugiau laiko nei Lietuvos Respublikoje, kiekvienoje jų atskirai būna trumpiau nei Lietuvos Respublikoje.

7. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendime minima metinė jos pajamų už 2016 m. deklaracija negali būti vertinama kaip išvykimo iš Lietuvos Respublikos įrodymas migracijos prasme ir negali būti taikoma. Jos oficialų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje sudaro iš Ukrainos gaunama pensija ir Visagino savivaldybės administracijos jai išmokama šalpos senatvės pensija.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos

skyriaus Visagino grupė (toliau – ir Utenos AVPK Visagino grupė) pareiškėjai išdavė Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), galiojusį iki 2018 m. gruodžio 16 d. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Visagino grupę dėl konsultacijos apie jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2018 m. vasario 2 d. Utenos AVPK buvo gauta informacija, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje nurodė galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo už 2016 m. mokestinį laikotarpį (nurodyta išvykimo data 2016 m. sausio 1 d.). Nesant informacijos apie tai, į kokią užsienio valstybę yra išvykusi pareiškėja, Utenos AVPK Visagino grupė, tęsdama patikrinimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos nustatymo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Visagino skyriui 2018 m. vasario 2 d. išsiuntė paklausimą, siekdama išsiaiškinti ar pareiškėjai Lietuvos Respublikoje yra mokama senatvės pensija. Utenos AVPK Visagino grupės 2018 m. kovo 20 d. atlikto papildomo patikrinimo metu, apklausus pareiškėjos kaimynus J. V., A. G. ir A. G., nustatyta, kad pareiškėja deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena. 2018 m. rugsėjo 14 d. Utenos AVPK Visagino grupėje gautas pareiškėjos paaiškinimas, kuriame pareiškėja nurodė, kad pastaruosius 10 metų ji po 2–3 mėnesius būna Lietuvoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Ukrainoje turi būstą, gauna senatvės pensiją, į Rusijos Federaciją vyksta pas sutuoktinį, kuris ten dirba apie 8 metus. Lietuvos Respublikoje per paskutinius 10 metų būna kartu su sutuoktiniu per šventes ir atostogas, iš viso per metus iki 3 mėn. Visagine turi butą, sutuoktiniui išėjus į pensiją, ketina apsigyventi Lietuvoje.

10. Atsakovas pažymėjo, kad jo duomenimis pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. deklaruota (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas neturi duomenų apie pareiškėjos esamas darbovietes ar kitą oficialų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje. Remiantis pareiškėjos Ukrainos paso duomenimis ir Migracijos departamento 2018 m. spalio 15 d. duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėja per pastaruosius 12 mėn. iki sprendimo priėmimo į Lietuvos Respubliką atvyksta trumpam, buvimo Lietuvos Respublikoje trukmė per pastaruosius 12 mėn. yra ne daugiau kaip 3 mėn.

11. Atsakovas akcentavo, kad prieš skundžiamo Sprendimo priėmimą pareiškėjai buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje būna iki 3 mėn. mėnesių per metus, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje. Savo paaiškinimuose kitų užsienio valstybių pareiškėja nenurodė.

12. Atsakovas vertino, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Utenos AVPK Visagino grupė pareiškėjai išdavė leidimą nuolat

gyventi, galiojusį iki 2018 m. gruodžio 16 d. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Utenos AVPK Visagino grupę dėl konsultacijos apie jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2018 m. vasario 2 d. Utenos apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo gauta informacija, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje nurodė galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo už 2016 m. mokestinį laikotarpį (nurodyta išvykimo data 2016 m. sausio 1 d.). Nesant informacijos apie tai, į kokią užsienio valstybę yra išvykusi pareiškėja, Utenos AVPK Visagino grupė, tęsdama patikrinimą dėl užsienietės gyvenamosios vietos nustatymo, VSDFV Visagino skyriui ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio apskr. VMI) Visagino poskyriui išsiuntė paklausimą, siekdama išsiaiškinti pareiškėjos gyvenamąją vietą ir ar jai Lietuvos Respublikoje yra mokama senatvės pensija. Visagino grupė, 2018 m. kovo 20 d. atlikto papildomo patikrinimo metu, apklausė pareiškėjos kaimynus J. V., A. G. ir A. G., nustatė, kad pareiškėja deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena: kaimyninių butų gyventojai pareiškėjos nėra matę (apklausiamiems asmenims buvo parodyta užsienietės nuotrauka), o jos vyras B. L., jų teigimu, gyvena užsienyje, o į Lietuvos Respubliką atvyksta maždaug kartą į metus su tikslu sumokėti mokesčius. VSDFV duomenimis, B. L. 2008 m. gegužės 30 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini), o duomenų apie pareiškėjos gaunamą senatvės pensiją ar darbą Lietuvos Respublikoje nėra. 2018 m. rugsėjo 14 d. Utenos AVPK Visagino grupėje gautas pareiškėjos paaiškinimas, kuriame pareiškėja nurodė, kad pastaruosius 10 metų ji po 2–3 mėnesius būna Lietuvos Respublikoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje. Ukrainoje turi būstą, gauna senatvės pensiją, į Rusijos Federaciją vyksta pas sutuoktinį, kuris ten dirba apie 8 metus. Lietuvos Respublikoje per paskutinius 10 metų būna kartu su sutuoktiniu per šventes ir atostogas, iš viso per metus iki 3 mėn. Visagine, turi butą, sutuoktiniui išėjus į pensiją, ketina apsigyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas nurodė, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

16. Teismas iš byloje pateiktos informacijos apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimą ir jos paso duomenų nustatė, jog pareiškėja per paskutinius 12 mėnesių, skaičiuojant laikotarpį nuo skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos kirto Lietuvos Respublikos sieną: 2017 m. spalio 26 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2017 m. lapkričio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2017 m. gruodžio 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2018 m. sausio 13 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2018 m. birželio 30 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2018 m. rugpjūčio 16 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2018 m. rugsėjo 6 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2018 m. rugsėjo 27 d išvyko iš Lietuvos Respublikos; 2018 m. spalio 27 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir buvo joje iki 2018 m. lapkričio 9 d. (skundo teismui pateikimo dienos), iš viso per paskutinius 12 mėn. Lietuvos Respublikoje buvo 117 dienų.

17. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Iš šio teisinio reglamentavimo teismas darė išvadą, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta sietina ne tik su asmens teisiniu santykiu valstybėje ar jos teritorijos dalimi, savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ar išreikštu ketinimu, be kita ko, asmeniui faktiškai būti Lietuvos Respublikoje, tačiau ši nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti reali, o ne formali.

18. Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėja VMI metinėje pajamų deklaracijoje pateikė galutinai iš Lietuvos Respublikos išvykstančio nuolatinio gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje pareiškėja 2016 m. sausio 1 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, jai Lietuvos Respublikoje nėra mokama pensinė išmoka, tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirba, nuolat negyvena deklaruotos vietos adresu, taip pat įvertinęs 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjos paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėja būna Lietuvos Respublikoje iki 3 mėn. per metus, darė išvadą, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, su Lietuvos Respublika jos nesieja asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai interesai. Be to, pati pareiškėja 2018 m. rugsėjo 14 d. paaiškinimuose Migracijos departamentui patvirtino, jog į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi ketina sugrįžti jos sutuoktiniui sulaukus senatvės pensijos.

19. Teismas vertino, kad pareiškėjos trumpalaikiai atvykimai į Lietuvos Respubliką negali būti laikomi nuolatiniu

gyvenimu Lietuvos Respublikoje, asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neatitinka nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, kuri susieta su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje savaime pareiškėjai neužkerta kelio atvykti į Lietuvos Respubliką su galiojančia viza.

21. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir panaikinti skundu ginčijamą Sprendimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai įvertinus bylos faktines aplinkybes ir pažeidus materialinės teisės normas bei nukrypus nuo teismų praktikos. Pareiškėja nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

23.1. tiek Migracijos departamentas, tiek teismas imperatyvią Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą aiškino neleistinai plečiamai, nes atvejo, kad pareiškėja negyventų Lietuvos Respublikoje 12 mėnesių iš eilės nebuvo nuo 2013 metų. Ginčijamas sprendimas, kuris vertintinas ir kaip atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi buvo priimtas, kai pareiškėja kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo besibaigiant senojo leidimo galiojimui, yra itin griežta administracinio poveikio priemonė;

23.2. teismas netinkamai vertino įrodymus ir faktines aplinkybes, todėl neteisingai konstatavo, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena tik formaliai ir kad Lietuvos Respublika nėra pareiškėjos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad leidimas nuolat gyventi buvo gautas šeimos susijungimo pagrindu, kadangi yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, kurio buvimo Rusijos Federacijos interesai yra vien ekonominio pobūdžio ir kuris per atostogas ir šventes grįžta į Lietuvos Respubliką ir išėjęs į pensiją ketina gyventi išimtinai Lietuvos Respublikoje, bei į tai, kad Lietuvos Respubliką ji laiko vieninteliais savo namais. Nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. iki šiol pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje. Šis butas nuo 1992 m. rugpjūčio 24 d. priklauso pareiškėjai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jis pareiškėjos išvykimo metu į kitas šalis kaip svečiui nėra nuomojamas, pareiškėjos prižiūrimas, remontuojamas, mokami komunaliniai mokesčiai;

23.3. teismas neatsižvelgė į tai jog, nežiūrint to, jog bendrai sudėjus dienų skaičių ne Europos Sąjungos šalyse (Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje) pareiškėja praleidžia daug laiko, vis dėl to kiekvienoje jų atskirai būna trumpiau nei Lietuvos Respublikoje. Taip yra būtent dėl to, kad Lietuva yra pareiškėjos pagrindinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta, o kitose šalyse ji tik lanko savo sutuoktinį, dukterį su anūku ir kitas gimines. Skundo padavimo dieną pareiškėja Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. Leidimo nuolat gyventi panaikinimas, kuris prilyginamas išsiuntimui iš šalies, pažeis jos teises palaikyti asmeninius ir socialinius ryšius su sutuoktiniu, o taip pat neužtikrins jos teisės naudotis nuosavybe. Teismo nurodytas galimas atvykimas su viza neužtikrintų pareiškėjos teisių į pagarbą šeimos gyvenimui ir būsto neliečiamybę, nes būtų apribotas atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas;

23.4. teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje nemokama senatvės pensija, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai mokama socialinė pašalpa;

23.5. Migracijos departamento atliktas tyrimas, apklausiant kaimynus, šališkas, neišsamus. Tyrimo metu nebuvo apklausti kaimynai, kurie pažįsta pareiškėją ir su kuriais ji palaiko ryšį;

23.6. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino pareiškėjos deklaraciją už 2016 m. mokestinį laikotarpį, o ginčijamas Sprendimas priimtas 2018 m. Šis dokumentas negali būti laikomas įrodymu, nes įstatymas, reguliuojantis mokestinių rezidentų klausimus, siekia visai kitų tikslų, atitinkamai numato visai kitokius terminus, kuomet asmuo laikomas ar nelaikomas Lietuvos mokestiniu rezidentu. Be to, per 2016 metus pareiškėja ne vieną kartą buvo atvykusi ir gyveno Lietuvos Respublikoje bei 2017 ir 2018 m. buvo Lietuvos Respublikos rezidente, ne tik Įstatymo, bet ir

mokestine prasme.24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, palaikydamas poziciją, išdėstytą

pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

24.1. Įstatyme „gyvenimo“ sąvoka nėra tiesiogiai apibrėžta, tačiau pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Sutinkamai su Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka aiškintina atsižvelgiant į CK 2.12 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį;

24.2. vadovaujantis Įstatymo 17 straipsniu, užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje iki 12 mėnesių;

24.3. ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje yra užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą patvirtinantis dokumentas, todėl svarbu skirti buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąvokas;

24.4. ginčijamas Sprendimas nėra administracinio poveikio priemonė, o individualus teisės aktas. Nustačius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas aplinkybes, Įstatymas nenumatė jokių alternatyvų ginčijamam Sprendimui;

24.5. 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjos duoti paaiškinimai patvirtina, kad Lietuvos Respublika nėra pareiškėjos socialinių ir ekonominių interesų centras. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu ir deklaruotos gyvenamos vietos, neįrodo pareiškėjos nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje;

24.6. pareiškėjos Lietuvos Respublikoje gaunama socialinė pašalpa nėra pareiškėjos pagrindinis pajamų šaltinis, todėl Lietuvos Respublika nėra pareiškėjos ekonominių interesų centras;

24.7. pareiškėjos kaimynai patvirtino, kad nėra pareiškėjos matę, kas įrodo, kad pareiškėja jos deklaruotu adresu nuolat negyvena. Apklausų duomenys nebuvo renkami šališkai, buvo apklausiami pareiškėjos kaimynai, kurie galėjo pareiškėją pažinoti, jeigu pareiškėja būtų nuolat gyvenusi Lietuvos Respublikoje, buvo fiksuojami visi surinkti duomenys, o ne tik pareiškėjai nepalankūs. Apklaustųjų asmenų paaiškinimai buvo įvertinti duomenų visumoje su pareiškėjos paaiškinimais ir kitais dokumentais;

24.8. ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgus į iki ginčijamo Sprendimo surinktus duomenis, todėl su apeliaciniu skundu pareiškėjos teikiami ir Migracijos departamento neištirti duomenis negali būti vertinami šios bylos nagrinėjimo kontekste. Be to, pareiškėjos su apeliaciniu skundu teikiami paaiškinimai prieštarauja pareiškėjos paaiškinimams, kad ji Lietuvoje būna iki 3 mėnesių per metus;

24.9. pareiškėjos deklaracija už 2016 m. mokestinį laikotarpį buvo pateikta migracijos klausimų sprendimo tikslu ir buvo gauta 2018 metais ir vertinta turimų duomenų visumoje;

24.10. pareiškėjos akcentuojamos jos turimas Lietuvos Respublikos rezidentės statusas nevertinamas migracijos tikslais, jis reikšmingas mokestine prasme;

24.11. Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimo.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo argumentų nepateikė. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais

pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Atsakovas leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai panaikino remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindu, kai užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

28. Pagal minėtą teisinį reguliavimą sprendimo priėmimui dėl leidimo panaikinimo yra reikšminga nustatyti gyvenimo vietą, trukmę ir gyvenimo tam tikroje vietoje pastovumą.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė šiam ginčui reikšmingą faktinę aplinkybę, t. y. pareiškėja per paskutinius 12 mėnesių Lietuvos Respublikoje gyveno 117 dienų, o kitą laiką gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje. Tai reiškia, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje mažiau nei 12 mėnesių ir ne iš eilės, todėl jai išduotas leidimas negalėjo būti panaikintas remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

30. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatyta teisės norma dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo yra imperatyvi ir nesuteikia atsakovui diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų aplinkybių, kuriomis šiuo atveju grindžiamas skundžiamas sprendimas, bei nesuteikia atsakovui teisės, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 4 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne.

31. Nustačius šias aplinkybes, yra pagrindas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ kaip neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovo sprendimą teisėtu, neteisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normą, t. y. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl šiuo pagrindu pirmosios instancijos tesimo sprendimas naikintinas (ABTĮ 147 straipsnis). Panaikinus teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas ir apeliacinis skundas tenkintini.

33. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tenkindama apeliacinį skundą ir priimdama naują sprendimą, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

34. Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 350 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 34,25 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina AB „Lietuvos paštas“ 2018 m. lapkričio 8 d ir 2019 m. vasario 12 d. mokėjimo kvitai, 2019 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra Serija 2019F Nr. 012, 2019 m. kovo 12 d. kasos pajamų orderis Serija 2008K Nr. 127.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų dydį už advokato teisinę pagalbą, vertina, kad pareiškėjos prašoma priteisti 350 Eur teisinės pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato teisinę pagalbą dydžių. Todėl pareiškėjai iš atsakovo priteistina 350 Eur už pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai suteiktas teisines paslaugas ir 34,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Patenkinti pareiškėjos L. P. skundą.Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 16 d.

sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“.

Priteisti pareiškėjai L. P. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 350 Eur (trys šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų ir 34,25 Eur (trisdešimt keturis eurus, 25 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), R. K. ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. K., Ž. K. ir R. K. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja M. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, atsakovas) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Klaipėdos paramos administravimo skyriaus 2016 m. lapkričio 23 sprendimą Nr. KKl-2087(10.6.1E) „Dėl paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ (toliau – ir Priemonė) veiklos sritį „Parama investicijos į žemės ūkio valdas“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NMA iš naujo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eb7ded905ba911e98b599e654d7d03a0

įvertinti M. K. paraišką paramai gauti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas atmetė jos paraišką Nr. 17VM-KL-16-1-01087-PR001 paramai iš Europos žemės

ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ veiklos sritį „Parama investicijos į žemės ūkio valdas“ (toliau – ir Paraiška) gauti. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėja kartu su R. K., R. K. ir Ž. K. dirbtinai sukūrė tokiai paramai gauti reikalingas sąlygas, todėl negali pretenduoti į skiriamą paramą projektams žemės ūkiuose gauti. Pareiškėja nesutinka su skundžiamu Sprendimu, nes atsakovas, atmesdamas Paraišką, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad pareiškėja yra giminystės ryšiais susijusi su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, ir kad minėti asmenys sudaro vieną ekonominį vienetą su ŽŪK „Grūdas LT“, kuris siekia gauti paramą per fizinius asmenis.

3. Pareiškėja paaiškino, kad NMA klaidingai interpretuoja pateiktus duomenis ir nepagrįstai teigia, kad Paraiška atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 3D-889 „Dėl galimai neteisėtų sąlygų gauti paramą nustatymo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) 1 priedo 1 lentelėje pateiktus pagrindinius rizikos kriterijus. Nesutiko su atsakovu, kad jo projektas su kitų trijų asmenų – R. K., R. K. ir Ž. K. – projektais yra susijęs geografiniu, ekonominiu, funkciniu ir teisiniu ryšiu. Vien tik kontaktinio adreso pateikimas dar nereiškia, kad projektas įgyvendinamas toje pačioje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), nes, pasak pareiškėjos, minėtų asmenų projektai bus vykdomi skirtingose žemės ūkio valdose ir skirtinguose žemės ūkio sklypuose. Be to, giminystės ryšys nepatvirtina, kad pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys nesąžiningai pateikė paraiškas investicijoms gauti. Tai, kad asmenys susiję giminystės ryšiais dar nereiškia, kad jie veikia kartu ūkininkaudami. Juolab, kad teisės aktai nenumato ribojimo, jog šeimos nariai negali turėti individualių ūkių ir juos valdyti bei juose auginti žemės ūkio produkciją asmeniškai. Neginčija aplinkybės, kad paraiškas pateikę asmenys dalyvauja ŽŪK „Grūdas LT“ veikloje, tačiau nesutinka, kad jie atitinka kriterijų „Juridiniai ir fiziniai asmenys yra susijusios arba partnerinės įmonės“, nes ŽŪK „Grūdas LT“ paraiškos neteikė ir nepretenduoja gauti jokios paramos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų projektai bus vykdomi kaip vienas kooperatyvo projektas. ŽŪK „Grūdas LT“ šiuo atveju yra reikalingas tam, kad būtų lengviau realizuoti dalį produkcijos ir gauti geresnius komercinius pasiūlymus.

4. Pareiškėja nurodė, kad ūkininkauja ekologiškame ūkyje, o tretieji suinteresuoti asmenys yra pasirinkę tradicinį ūkininkavimo būdą. Taigi jos veikla iš esmės skiriasi savo pobūdžiu, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų veiklos yra vienodos.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys ateityje už paramos lėšas įsigijusį turtą panaudos ŽŪK „Grūdas LT“ veikloje ar kitų asmenų projektams įgyvendinti, todėl NMA išvada, jog technika yra keičiamasi ir dėl to egzistuoja funkcinis nesavarankiškumas, yra neteisinga.

6. Pareiškėja nesutiko, kad, pasinaudojus priemone, nebus pasiekti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos tikslai, nes teikiamas projektas yra suderinamas su priemonės veiklos prioritetais.

7. Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjus Paraišką ir papildomai pateiktą informaciją, nustatytos taip pat pateikusių

paraiškas gauti paramą pagal Priemonę. Kadangi projektai yra tapatūs bei juos sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, asmeninis, teisinis ryšiai, tai reiškia, kad pareiškėja neteisėtai sukūrė paramai gauti reikalingas sąlygas. M. K. Paraiška atitinka 1, 2, 3 ir 4 kriterijus pagal Metodiką. Skundžiamame Sprendime išsamiai atskleidžiamos objektyvios aplinkybės, patvirtinančios, kad šiuo atveju vienas projektas buvo suskaidytas į keletą mažesnių, o pareiškėjos teiginiai, kad įgyvendinamas projektas funkciniu požiūriu savarankiškas yra niekuo nepagrįsti. Atsakovas surinko visus reikšmingus duomenis, juos teisingai įvertino ir priėmė teisingą sprendimą taikyti paramos neskyrimo sankciją.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja pagrįstai nesutinka, kad projektų įgyvendinimo vieta yra

vienoje vietoje ir todėl jie yra geografiškai susiję. Mano, kad giminystės ryšiais susijusiems asmenims nedraudžiama teikti individualias paraiškas, jeigu veikla vykdoma individualiai. Sutiko su pareiškėja, kad teisinis ryšys, esantis tarp pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų kaip ŽŪK „Grūdas LT“ dalyvių, neturi jokios reikšmės sprendžiant, ar buvo sukurtos neteisėtos sąlygos paramai gauti. Taip pat pareiškėja teisingai nurodo, kad jos vykdoma ekonominė veikla yra kitokia nei trečiųjų suinteresuotų asmenų. Pareiškėja, valdydama savo ūkį, yra visiškai savarankiška.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip

nepagrįstą.12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. kovo 24 d. pateikė Paraišką. Atlikęs šios Paraiškos vertinimą, atsakovas

konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 3D-49 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių, taikomų pareiškėjams, kurių ūkių ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, yra nuo 8 000 Eur iki 50 000 Eur“ (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 16.1.17 punkto reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, NMA priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjai paramos neskirti.

13. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl NMA Sprendimo ta apimtimi, kuria ūkininkei M. K. yra atsisakyta skirti paramą investicijai į materialųjį turtą žemės ūkio valdoje gauti. Atsakovo atsisakymas tenkinti Paraišką grindžiamas tuo, kad pareiškėja neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 16.1.17 punkto reikalavimų, pagal kurį parama neteikiama, jei remiantis Metodika nustatoma, kad pareiškėjas dirbtinai sukūrė tokiai paramai gauti reikalingas sąlygas.

14. Teismas, vertindamas skundžiamo Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems kriterijams, pažymėjo, kad ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo akto tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėja savo nesutikimą su skundžiamu Sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad jai neteisėtai bei nepagrįstai atsisakyta suteikti jai jos prašomą paramos sumą, nes ji gali pretenduoti į skiriamą paramą projektams žemės ūkiuose gauti, kadangi nesutinka, jog kartu su R. K., R. K. ir Ž. K. dirbtinai sukūrė tokiai paramai gauti reikalingas sąlygas.

16. Teismas akcentavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Metodika. Iš skundžiamo Sprendimo turinio nustatė, jog jame išsamiai išanalizuoti visi 2013 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime byloje Nr. C-434/12 nurodyti aspektai (aplinkybės), kurie turi būti įvertinti analogiško pobūdžio ginčuose. NMA, analizuodama objektyvaus elemento buvimą, pirmiausia išsamiai išanalizavo Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos teikimo tikslus, kurių vienas pagrindinių – skatinti žemės ūkio konkurencingumą. Siekiant šio tikslo, tam, kad būtų remiama kuo daugiau subjektų ir didinamas konkurencingumas, Įgyvendinimo taisyklių 19.5.1 punkte numatyta, kad didžiausia galima paramos projektui suma yra 50 000 Eur. Taigi, kai vienas projektas dirbtinai suskaidomas į keletą, tai sudaro galimybes gauti didesnę paramos sumą, tačiau nedidinti konkurencijos tarp gavusių paramą dirbtinai suskaidytų projektų. NMA skundžiamame Sprendime išsamiai atskleistos objektyvios bylos aplinkybės, patvirtinančios, kad šiuo atveju vienas projektas buvo suskaidytas į keletą mažesnių (visi keturi (R. K., Ž. K., R. K. ir pareiškėjos M. K.) projektai įgyvendinami toje pačioje vietoje, t. y. adresu: (duomenys neskelbtini); vykdant visus keturis projektus investuojama į tą pačią žemės ūkio šaką, nurodytą Paraiškoje – javai; veikia kaip vienas ekonominis vienetas)).

17. Teismas sutiko su atsakovo skundžiamame Sprendime padaryta išvada, jog tiek pareiškėjos, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų projektai yra tapatūs bei juos sieja geografinis, ekonominis, funkcinis, asmeninis ir teisinis ryšiai. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, NMA išsamiai įvertino visas reikšmingas objektyvias aplinkybes, patvirtinančias vieno projekto dirbtinį suskaidymą į keletą formaliai paramos kriterijus atitinkančių projektų ir pagrindė, kodėl tai neleis pasiekti parama siekiamo tikslo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja tik deklaratyviai teigia, kad jos įgyvendinamas projektas funkciniu požiūriu savarankiškas ir kiekvienas šeimos narys veikia savarankiškai, tačiau tokie jos teiginiai paneigti aptartais įrodymais.

18. Teismas akcentavo, kad skundžiamame Sprendime išsamiai atskleistas ir subjektyvusis elementas (siekis gauti paramą, prieštaraujančią jos teikimo tikslams, siekiant dirbtinai sukurti sąlygas paramai gauti), nes skundžiamame Sprendime aiškiai nurodyti teisiniai, ekonominiai, asmeniniai su projektais susijusių asmenų ryšiai, bei požymiai, neabejotinai liudijantys, kad būta sąmoningo tų asmenų veiksmų derinimo. Be nustatyto geografinio projektų ryšio, projektų tapatumo, funkcinio nesavarankiškumo ir kt. aplinkybių, buvo nustatyti projektus įgyvendinančių asmenų ekonominiai–finansiniai ryšiai (pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys gamybai reikalingą sėklą, trąšas, herbicidus ir kitas reikalingas priemones įsigyja per ŽŪK „Grūdas LT“, derlių nuima ŽŪK „Grūdas LT“; nuimtą derlių sandėliuoja ŽŪK „Grūdas LT“, R. K. ir R. K. ŽŪK „Grūdas LT“ suteikia teisę panaudos būdu pasinaudoti beveik visa turima technika ir kt.), teisiniai–asmeniniai ryšiai (pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys turi ŽŪK „Grūdas LT“ 100 proc. pajų ir balsavimo teisių).

19. Teismas sprendė, jog NMA surinko visus reikšmingus duomenis, juos teisingai įvertino ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnyje tokiam sprendimui nustatytus reikalavimus.

III.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo 3 600,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

20.1. teismo išvados dėl vieno projekto dirbtinio suskaldymo į keletą mažesnių padarytos neįvertinus į bylą pateiktų įrodymų, iš šių teismo išvadų nėra aišku, kuris projektas buvo suskaldytas. Šias teismo išvadas paneigia sekančios aplinkybės: projektai buvo įsteigti skirtingais laikotarpiais; ŽŪK „Grūdas LT“ buvo įsteigtas tik 2014 m., kas patvirtina, kad individualūs ūkiai nebuvo įsteigti kooperatyvo naudai, o ir pats kooperatyvas nesiekė paramos ir nedalyvavo šioje ar kitoje programoje; pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys (toliau – ir ūkininkai) turi ŽŪK „Grūdas LT“ 100 proc. pajų ir balsavimo teisių; be byloje dalyvaujančių asmenų, ŽŪK „Grūdas LT“ pajininku dar yra ir R. K., kuris nedalyvavo nei teikiant paraiškas, nei teismuose nagrinėjant skundus; kiekvienas ūkininkas nepertraukiamai vykdo ūkinę veiklą, yra gavęs paramas pagal ankstesnes priemones ir įgyvendinęs tinkamai projektus; ūkininkai, tekdami paraiškas, ketino įsigyti techniką, kuri reikalinga jų individualių ūkių stiprinimui; vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai yra giminaičiai, savaime nereiškia, kad pareiškėjai sąmoningai derina savo veiksmus ir siekia finansinio pasipelnymo, priešingu atveju jiems būtų skiriama sankcija; ūkininkai bendradarbiavo su NMA, kas įrodo jų sąžiningumą, skaidrumą ir siekį dalyvauti programoje įgyvendinant programos tikslus;

20.2. teismo išvada, kad atsakovas skundžiamame Sprendime išsamiai atskleidė subjektyvųjį elementą, t. y. siekį gauti paramą, prieštaraujančią jos teikimo tikslams, siekiant dirbtinai sukurti sąlygas paramai gauti, yra nepagrįsta jokiu vertinimu, o iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokie įrodymai patvirtina pareiškėjų susitarimą. Metodikos, kurią akcentavo teismas, paskirtis – nustatyti tik objektyvius duomenis. Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus byloje Nr. C-434/12 teismas privalo tirti tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį elementą. Teismo išvardinti pareiškėjos ir kitų trijų asmenų ryšiai gali atskleisti tik objektyvius dirbtinių sąlygų sukūrimo nustatymo duomenis. Nesant objektyvių ir subjektyvių duomenų visumai, pagrindo išvadai, jog bus ar buvo sukurtos neteisėtos sąlygos paramai gauti, nėra;

20.3. teismas neatsižvelgė į tai, jog jokie duomenys nepatvirtina atsakovo prielaidų, kad programos tikslai nebus pasiekti. Šios prielaidos galėtų pasiteisinti tik ateityje, netinkamai panaudojus paramos lėšas;

20.4. teismo sprendime nėra įvertinta aplinkybė, jog žemės ūkis ir verslas yra skirtingo pobūdžio veiklos ir ūkininkai turi išskirtinį statusą. Ūkininkų dalyvavimas žemės ūkio kooperatyvo veikloje savaime nesąlygoja dirbtinų sąlygų sukūrimo siekiant gauti paramą ūkininko individualioje veikloje;

20.5. teisiniam rezultatui šioje byloje turi reikšmės Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimai administracinėje byloje Nr. eI-2321-142/2017 pagal pareiškėjo R. K. skundą analogiškoje byloje, kurioje teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo nustatyti teisinio ar asmeninio ryšio tarp pareiškėjų, remdamasis vien tuo aspektu, kad pareiškėjai yra giminaičiai;

20.6. teismas nepasisakė dėl pareiškėjos dalyvavimo kooperatyvo veikloje, nors skundžiamame Sprendime dalyvavimas kooperatyvo veikloje buvo pateikiamas kaip vienas iš esminių argumentų, dėl kurio paraiška buvo atmesta. Vien aplinkybė, jog ūkininkai susibūrė į kooperatyvą, nereiškia, kad jie nebegali įgyvendinti individualių tikslų ir jiems turi būti apribota teisė individualiai kreiptis dėl paramos gavimo. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad skundžiamas Sprendimas, konstatuojant funkcinį moterų nesavarankiškumą, yra diskriminacinio pobūdžio, ūkininkų projekto įgyvendinimo vietos nesutampa;

20.7. teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes sprendimas priimtas vadovaujantis išimtinai atsakovo pozicija, jame nėra pasisakyta dėl skundo argumentų, neįvertinti į bylą pateikti įrodymai.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.22. Atsakovas, atkartodamas pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, akcentuoja, kad nustatant, ar sąlygos

paramai gauti yra sukurtos dirbtinai, įvertinamos objektyvios ir subjektyvios pažeidimo aplinkybes. Skundžiame Sprendime detaliai aprašytos pažeidimo nustatymui reikšmingos aplinkybės: geografinis ryšys, ekonominis ir funkcinis ryšys, visi asmenys veikė kaip grupė, nes faktiškai planavo ir naudojo vienas kitos produktus ir paslaugas savo projektuose numatytiems produktams gaminti ir paslaugoms teikti, įranga planuota laikyti viename sandėlio pastate, kuris valdomas visų susijusių asmenų kartu kaip pajininkų), teisinis ir asmeninis ryšys, sąmoningas veiksmų derinimas (dėl technikos pirkimo iš tų pačių tiekėjų) ir kiti požymiai (pavyzdžiui, pirkimo dokumentuose kartojasi komercinius pasiūlymus teikę

tiekėjai). Šiuo atveju ekonominių, funkcinių, teisinių, asmeninių ryšių visuma leido konstatuoti buvus veiksmų suderinamumą ir dirbtinai sukurtas sąlygas paramai gauti;

23. Atsakovas vertina, kad pagrįstai nustatė, jog pareiškėja sąmoningai derino veiksmus su kitais asmenimis ir dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti. Fizinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus apribojimus. Pareiškėja siekė įgyti nepagrįstą pranašumą prieš kitus paramos gavėjus ir įmones, nes keturis kartus didesnė nei leidžiama paramos suma buvo sukoncentruota tos pačios asmenų grupės rankose. Taip buvo pažeistas teisinis reglamentavimas, priemonės tikslai, sąžininga konkurencija. Prekių, paslaugų ir atitinkamų piniginių sumų cirkuliacija ūkininkų valdomos žemės ūkio bendrovės viduje neprisidės prie kaimo ekonomikos įvairinimo ir smulkiojo verslo kaimo vietovėje plėtros.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo 459,80 Eur bylinėjimosi išlaidas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su teismo sprendimu, atkartoja apeliacinio skundo argumentus, išdėstytus šios nutarties 20.1 ir 20.2 papunkčiuose. Akcentuoja, jog pritaria apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai pilna apimti. Teigia, kad teismas tik abstrakčiai patvirtino skundžiamame Sprendime padarytas išvadas, neatsižvelgdamas į pareiškėjos argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Klaipėdos paramos administravimo skyriaus 2016 m. lapkričio 23 sprendimo Nr. KKl-2087(10.6.1E) „Dėl paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ veiklos sritį „Parama investicijos į žemės ūkio valdas“ teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Pareiškėja, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris lėmė neteisingas sprendimo išvadas dėl skundo netenkinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų vertinimui yra aktuali teismų praktika, suformuota dėl įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

29. Paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą, neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3647-261/2018).

30. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų tyrimo ir vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas nesuteikė prioriteto

jokiam atskiram įrodymui, o vertino duomenų visumą, todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus iš naujo jų netyria bei remiasi prejudicinę reikšmę šiam ginčui turinčiais faktais nustatytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose, kuriose pareiškėja dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-357-575/2019 ir 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-124-438/2019).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos paraiškos atmetimo pagrįstumą, remiasi minėtose bylose nustatytu subjektyviu elementu, t. y. pareiškėjos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų – R. K., Ž. K. ir R. K., teisiniu bei asmeniniu ryšiu. Teismas nustatė, kad minėti asmenys yra vienoje grupėje ir veikė kaip vienas ekonominis vienetas.

32. Konstatavus šias aplinkybes, yra pagrindas pripažinti, jog nustatytas pareiškėjos funkcinis ryšys su kitais asmenimis, pateikusiais paraiškas gauti paramą pagal Priemonę, objektyviai riboja žemės ūkio konkurencingumą ir todėl pagrįstai atsakovas, remdamasis Įgyvendinimo taisyklių 16.1.17 papunkčiu, atmetė pareiškėjos paraišką paramai gauti.

33. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

34. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, todėl pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

35. Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir į tai, kad pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoda nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.


n u t a r i a :

pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjos M. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens R. K. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą

Vilniaus apygardos administraciniame teisme, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eP-20-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05550-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e9a6bc905ba911e98b599e654d7d03a0


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos energijos gamyba prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2236-629/2018 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos energijos gamyba apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos energijos gamyba skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Akcinė bendrovė Lietuvos energijos gamyba (toliau – ir Bendrovė) 2015 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–21), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 157–162; III t., b. l. 90–96), prašydama panaikinti: 1) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. O3-562 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutinių ribų 2016 metams nustatymo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-562) 1.1 punktą; 2) Nutarimo Nr. O3-562 1.2 punktą ir jį keičiančius Komisijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. O3-685 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. O3-562 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ elektros rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutinių ribų 2016 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-685) bei Komisijos 2016 m. gegužės 25 d. nutarimą Nr. O3-131 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. O3-562 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ elektros rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutinių ribų 2016 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-131); 3) Komisijos 2015 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-579 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų ir kainos 2016 metams nustatymo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-579) 1.3 punktą ir jį keičiančių Komisijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. O3-687 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-579 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2016 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-687) 2 punktą bei Komisijos 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. O3-133 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. O3-579 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2016 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-133) 1.2 punktą.

2. Pareiškėjas skunduose, be kita ko, nurodė, kad ginčijamas Komisijos Nutarimo Nr. O3-579 1.3 punktas, kurį pakeitė Nutarimo Nr. O3-687 2 punktas ir Nutarimo Nr. O3-133 1.2 punktas, yra neteisėtas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis Komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. O3-757 (toliau – Nutarimas Nr. O3-757) bei šiuo nutarimo pagrindu pakeistu Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-279 patvirtintos Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainos nustatymo metodikos (toliau – Metodika) 7.4.6 punktu.

3. Atsakovas atsiliepimuose prašė Bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 4–22; III t., b. l. 1–4) ir, be kita ko, nurodė, kad Nutarimu Nr. O3-757 Bendrovei buvo nustatyti įpareigojimai, kurių įgyvendinimo tvarką Komisija reglamentavo Metodikos 7.3.71 punkte. Atsižvelgdama į tai, bei siekdama, jog būtų išlaikomas teisinio reguliavimo nuoseklumas didelę įtaką turinčių asmenų atžvilgiu, t. y. būtų reguliuojamas tokių įmonių pelnas, Komisija pasirinko Metodikos papildymą 7.4.6 punktu. Pasak Komisijos, Metodikos 7.3.71 punkte bei 7.4.6 punkte įtvirtintas mechanizmas

neprieštarauja įstatymams bei teisės principams.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu Bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą (IV t., b. l. 41–51).

5. Teismas, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-596-858/2016 Bendrovės skundą tenkino ir panaikino Nutarimo Nr. O3-757 1.1–1.2, 1.4–1.7, 1.9, 1.13, 3 ir 4 punktus, tačiau teismas taip pat nurodė, kad išanalizavus ginčijamų nutarimų turinį, matyti, jog šiuo nutarimu ar panaikintais jo punktais nebuvo remtasi priimant šioje byloje Bendrovės ginčijamus nutarimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami nutarimai priimti vadovaujantis teisėtais ir galiojančiais teisės aktais.

III.

6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (IV t., b. l. 54–71). Apeliacinio skundo argumentus Bendrovė išskyrė į penkias grupes. Pirmiausia, Bendrovė nurodė, kad teismas neįvertino daugelio pareiškėjo argumentų ir įrodymų, nepagrįstai priskirdamas tam tikrus ginčijamus aspektus ekonominio tikslingumo kategorijai (apeliacinio skundo 19–38 punktai). Antra, Bendrovė nurodė, kad teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (apeliacinio skundo 39–64 punktai). Trečia, Bendrovė nurodė, kad teismas nepagrįstai nepasitelkė specialisto, turinčio specialių žinių, kurios būtinos visapusiškam bylos nagrinėjimui (apeliacinio skundo 65–91 punktai). Ketvirta, Bendrovė nurodė, kad teismas neįvertino, jog Nutarimu Nr. O3-579 įgyvendinamas Nutarimas Nr. O3-757, kurio 1.1–1.2, 1.4–1.7, 1.9, 1.13, 3 ir 4 punktai buvo panaikinti LVAT 2016 m. spalio 17 d. sprendimu (apeliacinio skundo 92–107 punktai). Šiuo aspektu Bendrovė pažymėjo, kad Komisija Nutarimą Nr. O3-757 įgyvendino pakeisdama Metodiką, t. y. 2014 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. O3-851 (toliau – Nutarimas Nr. O3-851) papildydama Metodiką 7.3.71 punktu, o 2015 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-564 (toliau – Nutarimas Nr. O3-564) papildydama Metodiką 7.4.6 punktu. Bendrovė taip pat pažymėjo, kad šioje byloje ginčijamas Nutarimo Nr. O3-579 1.3 punktas yra paremtas būtent Metodikos 7.4.6 punktu. Šią aplinkybę patvirtina 2015 m. spalio 28 d. pažymos Nr. O5-380 (toliau – ir Pažyma Nr. O5-380) IV dalyje atliktas sąnaudų vertinimas, kurioje yra aiškiai nurodoma, jog ši pažyma yra paremta Nutarimu Nr. O3-757, o minėta pažyma yra šioje byloje ginčijamo Nutarimo Nr. O3-579 priėmimo pagrindas. Atsižvelgdama į tai, Bendrovė nurodė, kad teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog teismų panaikintais nutarimais ar jų punktais priimant šioje byloje ginčijamus nutarimus nebuvo remtasi. Penkta, Bendrovė nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog Komisijos nutarimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui (toliau – VAĮ) (apeliacinio skundo 108–112 punktai).

7. Atsakovas atsiliepime prašė Bendrovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (IV t., b. l. 76–87). Komisija atsikirtimus į Bendrovės apeliacinį skundą pateikė pagal Bendrovės apeliaciniame skunde pateiktą argumentų dėstymo struktūrą, pasisakydama dėl visų penkių apeliaciniame skunde Bendrovės dėstomų argumentų grupių. Dėl ketvirtosios Bendrovės apeliacinio skundo argumentų grupės (apeliacinio skundo 92–107 punktų) Komisija pažymėjo, kad Metodikos teisėtumo klausimas teismuose nebuvo nagrinėjamas. Pasak Komisijos, tai reiškia, kad visi Metodikos punktai (taip pat ir 7.4.6 bei 7.3.71 p.) yra galiojantys ir taikytini. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamų nutarimų preambulėse, kuriose nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis buvo priimti skundžiami nutarimai, nėra nurodytas nei vienas teismų panaikintas Komisijos nutarimas.

IV.

8. LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutartimi Bendrovės apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (IV t., b. l. 110–130).

9. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į Bendrovės apeliacinio skundo argumentus.

10. Vertindama Komisijos turimos diskrecijos ir pakankamos teisminės kontrolės santykį panašiose administracinėse bylose, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją ribotos teisminės kontrolės srityje. EŽTT, apibendrindamas savo jurisprudenciją dėl pakankamos kontrolės, įtvirtino taip vadinamą Sigma testą, pagal kurį kiekvienu atveju vertinama, ar teismo atlikta pozicijos kontrolė buvo pakankama. Pats Sigma testas susideda iš trijų kriterijų visumos (EŽTT 2011 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Sigma prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 32181/04, p. 151–157). Pirmasis bylos Sigma kriterijus yra aplinkybių sudėtingumas: kuo sudėtingesnėms aplinkybėms esant yra apibrėžta pozicija, tuo ribotesnė teisminė kontrolė gali būti, ir atvirkščiai – kuo aplinkybės yra paprastesnės, tuo griežčiau privalo būti patikrintas pozicijos teisėtumas. Antrasis bylos Sigma kriterijus yra institucijos laikymasis procedūrinių reikalavimų (veikiant efektyviems teisiniams saugikliams), iki apibrėžiant poziciją: jeigu institucijos tokių reikalavimų laikosi, tai pozicijos kontrolė gali būti ribotesnė. Kuo griežčiau institucija (veikiant efektyviems teisiniams saugikliams) laikėsi visų procedūrinių įstatyminių reikalavimų apibrėždama poziciją, tuo teismo kontrolė gali būti ribotesnė ir atvirkščiai. Trečiasis bylos Sigma kriterijus yra aplinkybė, ar nacionalinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes bei atsakė į visus pareiškėjo reikalavimus. LVAT nurodė, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, nacionalinis teismas byloje privalo ištirti visus faktus, kurie yra esminiai ir jų neįvertinus nebūtų įmanoma teisingai išspręsti bylos (EŽTT 2001 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Potocka prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 33776/96, p. 57).

11. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas nevertins Bendrovės ekonominės svarbos, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentų dėl Bendrovės veiklos ypatumų, tačiau tikrins, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas pakankamai plačią ekonominių klausimų vertinimo laisvę, vadovavosi teisės normomis ir priėmė sprendimą, atitinkantį teisės normų reikalavimus.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

13. LVAT rėmėsi savo praktikoje pateiktu aiškinimu, kad administravimo subjektui įstatymo leidėjo deleguota diskrecijos teisė reguliuoti atitinkamą sritį lemia Komisijos teisę pasirinkti ekonomiškai bei teisiškai reikšmingus kriterijus, kad būtų įgyvendinti įstatymo tikslai (2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-179-261/2017). Įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų, viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti (2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011). Teisėjų kolegija nurodė, jog tai reiškia, kad Komisija turi teisę pasirinkti duomenis, atitinkančius interesų pusiausvyrą, o ne taikyti bendrus finansų ekonomikos skaičiavimo metodus, kurie galbūt taikomi kitose valstybėse, kuriose kita teisinė sistema. Lietuvos energetikos sektorių reguliuoja specialieji teisės aktai, kurie nustato kainodaros principus ir taisykles. Vienas iš kurių numatytas Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, suteikiantis Komisijai teisę nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, įvertinus protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą (2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-179-261/2017).

14. Teisėjų kolegija kritiškai vertino Bendrovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tam tikrus byloje ginčijamus aspektus priskyrė ekonominio tikslingumo kategorijai, nevertino argumentų dėl Komisijos padarytų skaičiavimo klaidų ir reikšmingų faktų, ir neatliko Komisijos diskrecijos teisės aktų ribose ekonominių vertinimų teisminės kontrolės ir atmetė pastaruosius kaip nepagrįstus.

15. Dėl Bendrovės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė skelbia, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija kritiškai vertino apelianto argumentus, kad

pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar Komisija, priimdama nutarimus, teisingai įvertino reikšmingus technologinius faktus, susijusius su KHAE veikla ir pastoviųjų sąnaudų nustatymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su Komisijos argumentu, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai tapatina KHAE agregatų techninį pajėgumą su ekonominiais principais pagrįstu šių agregatų palaikymo būtinųjų sąnaudų apskaičiavimu ir vertinimu, kurį Komisija atlieka nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainos viršutinę ribą. Taip pat pareiškėjas neįrodė, jog jo nurodomų patiriamų sąnaudų padengimas neprieštarauja imperatyviam įstatymuose įtvirtintam būtinųjų sąnaudų padengimo principui. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktą KTU išvadą.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino pareiškėjo argumentų dėl taikytos klaidingai apskaičiuotos investicijų grąžos normos, dėl faktinių veiklos sąnaudų nepripažinimo – taikytų sąnaudų vertinimo principų. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad proporcinio sąnaudų principo taikymas pareiškėjo atžvilgiu buvo nagrinėjamas LVAT administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl Komisijos taikytų teisės aktuose įtvirtintų principų, privalomo energijos gamybos sąnaudų padengimo principo laikymosi, pritaikant pareiškėjui proporcinį sąnaudų apskaičiavimo būdą, nebuvo paneigtos LVAT 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi.

17. Teisėjų kolegija konstatavo, kad deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, dėl ko neužtikrino teisingo ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo ir tik formaliai įvykdė teisingumą, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad Komisija, veikdama savo kompetencijos ribose, nustatydama VIAP elektros energijos sektoriuje lėšas, taip pat antrinio ir tretinio aktyviosios galios rezervų paslaugų kainų viršutines ribas, būtų neįvertinusi ar netinkamai įvertinusi Bendrovės veiklos unikalumą, jos pareigas, atsakomybę ir svarbą valstybės mastu užtikrinant elektros energijos tiekimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip apribojančios Komisijos diskreciją atlikti efektyvią Bendrovės veiklos priežiūrą ir kontrolę, taip pat savaime nereiškia, kad Bendrovei nekyla pareiga veiklą vykdyti efektyviai, o į elektros kainos dedamąją traukti ne visas, o tik privalomas veiklos sąnaudas.

19. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Energetikos įstatymą vienas iš energetikos veiklos tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga, todėl Bendrovė, vykdydama tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamą antrinio ar tretinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą, prioritetą teiks jo ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų, pagrįstų siekiu gauti elektros energiją už ekonomiškai pagrįstą kainą, užtikrinimui.

20. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamų nutarimų neatitiktimi VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei jų priėmimo procedūros pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijami nutarimai kartu su jų sudėtinėmis dalimis esančiomis 2015 m. spalio 20 d. pažyma Nr. O5-361 ir Pažyma Nr. O5-380 atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Be to, Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą.

21. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylai išspręsti svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

III.

22. Pareiškėjas kreipėsi į LVAT, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2236-629/2018 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (IV t., b. l. 133–137). Bendrovė nurodo, kad yra įsitikinusi, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo procesinį sprendimą ir neatskleidė ginčo esmės dėl Komisijos Nutarimo Nr. O3-579 bei šį nutarimą keičiančių Komisijos aktų teisėtumo, todėl minėta apimtimi administracinė byla galėjo būti išspręsta neteisingai. LVAT

2018 m. spalio 30 d. nutarties 19 punkte nurodė, kad atsakys į Bendrovės apeliacinio skundo argumentus. Šiuos argumentus minėtas teismas nutarties 15 punkte suskirstė į penkias temines grupes, tačiau nutarties 15.4 punkte įvardytų aplinkybių, sudarančių savarankišką Komisijos nutarimų dėl VIAP lėšų ir kainos 2016 metams nustatymo panaikinimo pagrindą, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir visiškai neanalizavo. Šis esminis proceso teisės normų pažeidimas neleidžia Bendrovei suprasti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas pripažino Bendrovės apeliacinį skundą visiškai nepagrįstu. Iš teismo nutarties turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių (net glaustų) motyvų dėl Bendrovės apeliacinio skundo 92–107 punktuose išdėstytų argumentų, susijusių su LVAT 2016 m. spalio 17 d. sprendimu panaikintų Komisijos Nutarimo Nr. O3-757 1.1–1.2, 1.4–1.7, 1.9, 1.13, 3 ir 4 punktų įtakos Nutarimo Nr. O3-579 teisėtumui bei pagrįstumui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria be motyvų patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimas atmesti Bendrovės skundo reikalavimą (dėl Nutarimų Nr. O3-579, O3-687 ir O3-133 nuostatų, negali būti palikta galioti, nes sukuria teisinį neaiškumą proceso šalims bei lemia asmenų nepasitikėjimą teismu, kaip teisingumą vykdančia institucija apskritai. Todėl procesas administracinės bylos Nr. eA-2236-629/2018 dalyje dėl Nutarimo Nr. O3-579 1.3 punkto bei jį pakeitusių Nutarimo Nr. O3-687 2 punkto bei Nutarimo Nr. O3-133 1.2 punkto panaikinimo atnaujintinas ir administracinė byla šia apimtimi perduotina LVAT nagrinėti iš naujo.

23. Atsakovas atsiliepime prašo Bendrovės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti (IV t., b. l. 148–152). Komisija nurodo, kad vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas kiekybiniu požiūriu išsamiai nedetalizavo savo motyvų dėl Bendrovės nurodomo argumento, savaime nesudaro būtinybės atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama. Analogiško vertinimo laikomasi ir LVAT praktikoje, kurioje ne kartą konstatuota, kad įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Komisija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 30 d. nutarties 45 punkte aiškiai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylai išspręsti svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas. Tokia teismo pozicija akivaizdžiai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentacija. Taigi apeliacinės instancijos teismas priėmė pakankamai motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:VI.

24. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2236-629/2018.

25. LVAT jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). EŽTT, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

26. Taigi LVAT išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. spalio 30 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-2236-629/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

27. Bendrovė prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu (šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų). Jos nuomone, teismas nepateikė motyvų į LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutarties 15.4 punkte išdėstytus jos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendime, nepagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, jog, priimdama ginčijamus Nutarimo Nr. O3-579 1.3 punktą, jį keitusius Nutarimo Nr. O3-687 2 punktą ir Nutarimo Nr. O3-133 1.2 punktą, Komisija nesirėmė LVAT 2016 m. spalio 17 d. sprendimu panaikintais Nutarimo Nr. O3-757 1.1–1.2, 1.4–1.7, 1.9, 1.13, 3 ir 4 punktais.

28. Vertinant šiuos Bendrovės motyvus, pirmiausiai paminėtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91)), todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT bylą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). LVAT praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, asmens, teikiančio prašymą atnaujinti procesą, nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016). Asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-26-602/2017).

29. Vertinamuoju aspektu pabrėžtina, kad LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutarties 19 punkte konstatuota, jog „apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus“. Tai reiškia, kad teisėjų kolegija, apeliacine tvarka tikrinusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą, iš esmės pritarė jame išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

30. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo turinio (žr. motyvuojamosios dalies skyrių „Dėl Komisijos Nutarimo 2015-10-30 Nr. 03-579 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2016 metams nustatymo“ 1.3. papunkčio ir jį keičiančio Komisijos 2015-12-23 Nutarimo Nr. 03-687 2 punkto, kuriuo buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija Komisijos Nutarimo Nr. 03-579 1.3. papunktis“) matyti, kad šiame sprendime pirmosios instancijos teismas, vertindamas Nutarimo Nr. O3-579 1.3 punkto, jį keitusių Nutarimo Nr. O3-687 2 punkto ir Nutarimo Nr. O3-133 1.2 punkto teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė ir dėl pareiškėjo argumento, jog skundžiamos nuostatos yra neteisėtos, nes jos buvo priimtos inter alia (be kita ko) vadovaujantis LVAT 2016 m. spalio 17 d. sprendimu panaikintais Nutarimo Nr. O3-757 1.1–1.2, 1.4–1.7, 1.9, 1.13, 3 ir 4 punktais. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčijamų nutarimų turinį, be kita ko, nustatė, jog nurodytais LVAT 2016 m. spalio 17 d. sprendimu panaikintais punktais nebuvo remtasi priimant paminėtus ginčijamus nutarimus, šie nutarimai priimti vadovaujantis teisėtais ir galiojančiais teisės aktais.

31. Pareiškėjo ginčytuose Nutarimo Nr. O3-579 1.3 punkte, jį keitusių Nutarimo Nr. O3-687 2 punkte ir Nutarimo Nr. O3-133 1.2 punkte Komisija nustatė konkrečias VIAP lėšų 2016 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP už elektros energetikos sistemos rezervų užtikrinimą nustatytose elektrinėse, kurių veikla būtina valstybės

energetiniam saugumui užtikrinti, sumas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, motyvais, susijusiais su paminėtų nuostatų pagrįstumu, laikytini ir LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutartyje pakankamai išsamiai išdėstyti motyvai dėl teismo, nagrinėjančio tokio pobūdžio ginčus, pakankamos kontrolės ir tokių institucijų, kaip Komisija, diskrecijos santykio (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutarties 20–23 p.).

32. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutartyje nėra motyvų dėl nurodytos nutarties 15.4 punkte išdėstytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, ar kad nurodytieji motyvai yra nepakankami. Tokie motyvai išdėstyti inter alia (be kita ko) LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutarties 19, 20–23 punktuose ir, teisėjų kolegijos nuomone, juos vertinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo motyvuojamosios dalies skyriuje „Dėl Komisijos Nutarimo 2015-10-30 Nr. 03-579 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainos 2016 metams nustatymo“ 1.3. papunkčio ir jį keičiančio Komisijos 2015-12-23 Nutarimo Nr. 03-687 2 punkto, kuriuo buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija Komisijos Nutarimo Nr. 03-579 1.3. papunktis“ išdėstytų motyvų kontekste, yra pakankamai aiškūs. Tai, kad, kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą, šie motyvai netenkina Bendrovės ir (arba), jos nuomone, yra nepakankami, nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi LVAT 2018 m. spalio 30 d. nutarties motyvuojamąją dalį ir viso šio procesinio dokumento turinį motyvų pakankamumo aspektu, daro išvadą, kad iš šios teismo nutarties turinio pakankamai aišku, kuo vadovaudamasi administracinę bylą Nr. eA-2236-629/2018 nagrinėjusi teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, suformuluotų rezoliucinėje dalyje.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2236-629/2018 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos energijos gamyba prašymo atnaujinti procesą netenkinti.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1893-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02232-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 14.6.(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eeb76db05ba911e98b599e654d7d03a0

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų S. V. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovams S. V. ir A. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų S. V. ir A. V. (toliau – ir atsakovai) 990,18 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir 38,01 bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ yra Plungės rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą administruojantis subjektas, kontroliuojantis vietinės rinkliavos mokėjimą, vykdantis jos apskaitą bei kitas procedūras, reikalingas vietinei rinkliavai administruoti, įskaitant ir kreipimąsi į teismą dėl nesumokėtų vietinių rinkliavų išieškojimo. Atsakovai yra Plungės rajono savivaldybės teritorijoje adresu: (duomenys neskelbtini), esančio nekilnojamojo turto objekto savininkai, pareiškėjo administruojamos vietinės rinkliavos mokėtojai. Atsakovai pažeidė prievolę sumokėti vietinę rinkliavą, todėl reikalavimas sumokėti vietinę rinkliavą yra pagrįstas teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

3. Atsakovai atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Atsakovai nurodė, kad pasirašė konteinerio panaudos sutartį. Jų nuosavybėje yra kitos paskirties pastatai, jie

nesiverčia prekyba ar administracine veikla. Visi pastatai deklaruoti ūkininko ūkiui. Iki 2013 m. liepos 1 d. pareiškėjas vietines rinkliavos sumas skaičiavo teisingai. Jiems, kaip ūkininkams, penkių šimtų kvadratinių metrų administracinio pastato nereikia, tačiau pastato paskirties nekeitė. Pastatus naudoja ūkininko ūkiui, nėra jokios administracijos, neturi parduotuvių. Neprivalo paskirtį perregistruoti, bet gali pastatais naudotis.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovų 990,18 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir bylinėjimosi išlaidas; 36,30 Eur už advokato pagalbą ir 1,71 Eur už gyventojų registro išrašų formavimą.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi bei Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtintomis Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatomis (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, sprendė, kad atsakovai yra vietinės rinkliavos mokėtojai, kadangi yra Plungės rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkai.

7. Teismas, akcentuodamas Nuostatų 6, 41, 42 punktuose, 1 ir 2 prieduose nustatytą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad vietinė rinkliava siejama su viso nekilnojamojo turto (pastato), o ne patalpų paskirtimi. Šioje byloje aktualios redakcijos Nuostatuose nėra numatyta galimybės vietinę rinkliavą apskaičiuoti atsižvelgiant į atskirų pastato patalpų paskirtį. Tokia norma įtvirtinta tik nuo 2017 m. kovo 1 d. įsigaliojusiuose Plungės rajono savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T1-1 patvirtintuose Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose. Nagrinėjamu atveju nekilnojamo daikto – pastato pagrindinė naudojimo paskirtis, nurodyta Nekilnojamojo turto registre – gamybos, pramonės, administracinė. Iš nekilnojamojo turto

registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), yra Valstybės įmonės Registrų centro Telšių filiale įregistruoti kaip gamybos, pramonės, administracinės paskirties ir didesni nei 500 kv. m (502.25 kv. m). Vietinės rinkliavos apskaičiavimas nustatytas atsižvelgiant į tikslinę turto naudojimo paskirtį, turto bendrą plotą bei atitinkamos paskirties ir ploto turtui nustatytą mokėtiną vietinę rinkliavą. Nuostatų 2 priedas nustato minimalius vietinės rinkliavos dydžius komunalinių atliekų turėtojams pagal pagrindinę turto naudojimo paskirtį ir turimą bendrą plotą. Nagrinėjamu atveju Nuostatų 2 priedo 1 punktas numato, kad administracinės paskirties pastatų, kurių bendras plotas nuo 500 kv. m iki 700 kv. m minimali atliekų susikaupimo norma 28,6 kub. m, vietinės rinkliavos dydis nuo 2013 m. liepos 1 d. 972 Lt. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos matyti, kad atsakovų vietinės rinkliavos įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra viso 990,18 Eur už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

8. Teismas, atsižvelgęs į teisinį vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentavimą bei įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas.

9. Teismas pareiškėjo prašymą dėl 36,30 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 1,71 Eur išlaidų už gyventojų registro išrašų formavimą iš atsakovų priteisimo tenkino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi.

III.

10. Atsakovai S. V. ir A. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11. Atsakovai nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kurioms esant atsakovai veikė teisėtai, o pareiškėjas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais, privalėjo atlikti, bet neatliko veiksmų, turinčių esminės reikšmės ginčo objektui, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo suformuota praktika, bet tik ta dalimi, kuri nėra aktuali ginčo sprendimui iš esmės.

12. Atsakovai pažymi, kad neneigia, jog yra vietinės rinkliavos mokėtojai, tačiau nesutinka su vietinės rinkliavos kintamosios dalies nustatymui taikytu teisiniu reglamentavimu, vietinės rinkliavos mokesčio skaičiavimo metodika. Pareiškėjas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai valdo ūkininko ūkį ir nevykdo jokios kitos veiklos, neturi administracinių pastatų, nesiverčia nuoma ar kaimo turizmu ir kad jiems galioja Nuostatų V skyriaus 42 punktas, pagal kurį komunalinių atliekų turėtojams minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal pagrindinę turto naudojimo paskirtį ir turimą bendrą plotą. Atsakovų teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas vietinės rinkliavos skaičiavimą turėjo atlikti pagal Nuostatų 2 priede kitos paskirties pastatams priskirtiną metinę normą.

13. Atsakovai nurodo, kad pagal nuostatų V skyriaus 45 punktą pareiškėjas turi teisę priimti sprendimą taikyti kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą be rinkliavos mokėtojo prašymo, jei nustato, kad rinkliavos mokėtojas naudoja nekilnojamąjį turtą pagal kitą, nei įregistruota Nekilnojamo turto registre, paskirtį. Atsakovai apie kitą nekilnojamojo turto naudojimo ūkininko ūkiui paskirtį pareiškėjui pranešė 2010 metais, keičiant konteinerį į mažesnės talpos.

14. Atsakovų teigimu, teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus 2010 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010 dėl proporcingumo principo taikymo, pagal kurį atliekų turėtojui tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal atliekų kiekį.

15. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjas už 2013 metų pirmą pusmetį traktavo juos kaip ūkininkus ir atliko teisingus skaičiavimus.

16. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad sumokėtos vietinės rinkliavos sumos už 2013–2016 metus pareiškėjo nepagrįstai liko neįskaičiuotos.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas nurodo, kad vietinę rinkliavą apskaičiavo tinkamai, Nuostatų nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto registre nurodytus duomenis apie pareiškėjų valdomo statinio paskirtį, kurie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

19. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovų nurodoma paskirtis – ūkininkų ūkis, yra atsakovų ūkinė veikla, veiklos vykdymo forma bei su tuo susijusių teisių bei pareigų visuma, tačiau ne tikslinė pastato naudojimo paskirtis, kaip ji apibrėžiama Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“. Be to, bylos duomenimis atsakovų ūkis įregistruotas adresu: (duomenys neskelbtini), o skundo reikalavimai nagrinėjamu atveju

pareikšti dėl vietinės rinkliavos, kuri apskaičiuota nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.20. Pareiškėjo teigimu, atsakovų argumentai, jog pareiškėjas iki 2013 m. birželio 30 d. traktavo atsakovus kaip

ūkininkus, nepagrįsti. Pažymi, kad vietinę rinkliavą skaičiavo pagal aktualią nuostatų dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo redakciją, atsižvelgdamas į naudojamo konteinerio tūrį, ištuštinimo dažnumą ir bazinį dydį.

21. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovų teiginys dėl atliktų įmokų įskaitymo neatitinka tikrovės. Visos atsakovų įmokos buvo tinkamai apskaitytos bei paskirstytos atsakovų atžvilgiu atliktiems priskaitymams dalinai padengti.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų nesumokėtos Plungės rajono savivaldybės tarybos nustatytos ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą. Atsakovų skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė iš atsakovų 990,18 Eur dydžio ginčo vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

23. Ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) aptariamos vietinės rinkliavos mokėtojus, jos dydį, mokėjimo bei administravimo tvarką nustatė Plungės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T1-47 ir 2013 m. birželio 13 d. sprendimu patvirtinti Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Pagal Nuostatus vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Plungės rajono savivaldybės teritorijoje.

24. Remiantis sistemine Nuostatuose įtvirtintų normų analize, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).

25. Ginčas byloje kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad aktualiu laikotarpiu atsakovai disponavo nekilnojamojo turto objektais, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini), o tai leidžia pripažinti, jog atsakovai atitiko vieną iš ginčo vietinės rinkliavos požymių – nuosavybės ar kita teise valdyti ir naudoti nekilnojamąjį turtą Plungės savivaldybės teritorijoje (b. l. 8–13).

26. Atsakovai aplinkybės, jog yra vietinės rinkliavos mokėtojai, neneigia, apeliaciniame skunde ginčija pareiškėjo apskaičiuotos vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydį, teigia, jog pareiškėjas taikė netinkamą vietinės rinkliavos apskaičiavimo metodiką, nes atsakovai valdo ūkininkų ūkį, todėl vietinė rinkliava skaičiuotina taikant kitos paskirties pastatams priskirtiną metinę normą.

27. Minėtas Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad atsakovų disponuojami nekilnojamojo turto objektai, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), yra administracinės, gamybos, pramonės paskirties pastatai. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įvirtinta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Priešingų duomenų, jog nekilnojamojo turto objektams, esantiems adresu: (duomenys neskelbtini), būtų deklaruota kita paskirtis, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo taikytos klaidingos vietinės rinkliavos skaičiavimo metodikos atsižvelgiant į pastatų paskirtį, atmestini kaip nepagrįsti.

28. Dėl atsakovų apeliaciniame skunde akcentuojamo proporcingumo principo taikymo, pažymėtina, kad remiantis tuo, jog vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant būtent į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galinčiu susidaryti atlieku kiekiu, pareiškėjo vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis iš esmės yra proporcingas ir tinkamas siekiamam tikslui – principui „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti.

29. Byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, jog atitinkama metinė komunalinių atliekų susikaupimo norma

nebuvo apskaičiuota remiantis objektyviais kriterijais. Apeliacinio skundo argumentus, jog pareiškėjas neatliko atsakovų atliktų įmokų įskaitymo, paneigia pareiškėjo skolos sumos apskaičiavimai, kurie atlikti atsižvelgiant į atsakovų atliktus mokėjimus (b. l. 76).

30. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant tinkamai ištirti byloje esančius įrodymus. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. atsakovams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

31. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovų 36,30 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą rengiant skundą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš atsakovų 36,60 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

32. Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

33. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų sumas sudaro 36,30 Eur skundo ir 36,30 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Bylos dokumentais nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėją atstovavo advokatas A. K..

34. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, jog net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus, teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1635-261/2016).

35. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes.

36. Šiame kontekste akcentuotina, kad šiuo atveju nagrinėjama administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą yra spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir tokio pobūdžio bylose suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairiais aspektais. Taigi, kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais, advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti bei informacijai surinkti kvalifikuota teisinė pagalba yra perteklinis momentas, nes tokio

pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir paties subjekto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Pažymėtina, kad juridiniai asmenys turi teisę pasitelkti advokatus, tačiau tai turėtų būti daroma vadovaujantis protingumo principu ir vengiant perteklinio išlaidavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši administracinė byla (atsižvelgiant į jos teisinius aspektus ir faktinę situaciją) yra nesudėtinga, todėl pirmosios instancijos teismo iš atsakovų pareiškėjui priteista 36,60 Eur išlaidų už skundo parengimą suma ir pareiškėjo prašoma priteisti iš atsakovų 36,60 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mažintinos.

37. Skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžiamos aplinkybės, kad pareiškėjo prašomos priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir yra žymiai mažesnės už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, minėtų išvadų nepaneigia ir pačios savaime taip pat nėra pakankamas teisinis pagrindas pareiškėjo prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visa apimtimi.

38. Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose, teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų (išlaidų) atlyginimo tvarkos, tačiau teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016 ir kt.).

39. Šiuo atveju, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgus į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo patirtų 36,30 Eur dydžio išlaidų už skundo parengimą sumažinimas iki 14 Eur ir 36,30 Eur dydžio išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumažinimas iki 14 Eur atitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, neriboja pareiškėjo teisės į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinį reglamentavimą atitinkančią praktiką, teisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba. Pabrėžtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-535-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-552/2017 ir kt.).

40. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. sprendimas dalyje dėl 36,30 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą priteisimo keistinas, priteisiant iš atsakovų pareiškėjo naudai 14 Eur skundo parengimo išlaidų. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovų S. V. ir A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti, priteisiant iš

atsakovų S. V., A. V. pareiškėjui uždarai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ 14 Eur (keturiolika eurų) (po septynis eurus)) už advokato pagalbą. Kitoje dalyje Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų S. V., A. V. pareiškėjui uždarai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ 14 Eur (keturiolika eurų) (po septynis eurus)) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.


TEISĖJAI STASYS GAGIS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


2019-05901 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. A-255-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00454-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 25.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – Centras) 2017 m. sausio 23 d. pažymą Nr. KV2-130 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“ (toliau – Pažyma); 2) įpareigoti Centrą išduoti pareiškėjui kitą pažymą dėl jo kvalifikacijos įvertinimo, pagal turinį, atitinkančią pirmam Centro 2004 m. birželio 21 d. Nr. 14-385 pareiškėjo kvalifikacijos vertinimui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Jis 1988 m. Maskvoje (TSRS Valstybės saugumo komiteto F. E. Dzeržinskio vardo aukštosios mokyklos Tardymo

fakultete) įgijo teisinį išsilavinimą. Centras 2004 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 14-385 rekomendavo pareiškėjo kvalifikaciją pripažinti prilygstančia kvalifikacijai, įgytai baigus vientisąsias studijas. Remiantis šiuo kvalifikacijos vertinimu, pareiškėjas buvo įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą, iš kurio buvo išbrauktas Advokatų tarybos sprendimu 2010 m. balandžio 8 d. Pareiškėjas pateikė prašymą priimti į advokato padėjėjus. Advokatų taryba šį prašymą tenkino, tačiau iškėlė sąlygą iš naujo įvertinti teisininko diplomą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 31 d. Centrui pateikė paraišką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Centras 2015 m. spalio 27 d. pažyma Nr. KV2-1272 pareiškėjo kvalifikaciją pripažino lygiaverte bakalauro laipsniui. Dėl šios pažymos pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-5842-790/2016 minėtą pažymą panaikino ir įpareigojo Centrą iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinį pripažinimą. Centras pareiškėjo ginčijama Pažyma dar kartą nurodė, kad pareiškėjo kvalifikacija pripažįstama lygiaverte bakalauro laipsniui.

2.2. Pareiškėjui 1988 m. aukštosios mokyklos išduotame diplome įrašyta, kad jam yra suteikiama teisininko kvalifikacija. Jo baigtame Tardymo fakultete mokymo pagrindas buvo sutelktas į visas teisės rūšis, pareiškėjo diplominis darbas buvo iš teisės mokslų, o ne iš operatyvinių dalykų. Pareiškėjas mokėsi tų pačių dalykų, kurių mokė tuometinis LTSR Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto Teisės fakultetas, kurio diplomus turintys dabar dirba advokatais, prokurorais ir teisėjais. Centras savo išvadose dėl pareiškėjo mokslų Tardymo fakultete rėmėsi tik spėjimais ir prielaidomis, nes neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo studijų dalykines apimtis ir turinį, nenagrinėjo 1983–1988 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d887a6405ba911e98b599e654d7d03a0

konkrečios Tardymo fakulteto programos. Pasak pareiškėjo, visos Centro abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Centras nurodė, kad:3.1. Pareiškėjo kvalifikacija pagal bendruosius aukštojo mokslo kvalifikacijoms nustatytus reikalavimus yra

panašiausia į kvalifikaciją, teikiamą baigus pirmosios pakopos bakalauro studijas, bet ne Lietuvoje baigus vientisąsias ar antrosios pakopos studijas teikiamą magistro kvalifikaciją. Centras kreipėsi dėl informacijos į mokyklą Maskvoje, o negavęs atsakymo, nusprendė sudaryti ekspertų grupę (prof. dr. A. G., prof. dr. E. G. ir prof. habil. dr. V. N.) ir gauti ekspertinę nuomonę dėl pareiškėjo baigtos studijų programos. Pareiškėjo ginčijama Pažyma buvo priimta gavus ekspertines išvadas, pakartotinai peržiūrėjus Centro sukauptą informaciją apie mokyklą, jos kvalifikacijas, tų kvalifikacijų vertinimo praktiką.

3.2. Pareiškėjui 2004 m. birželio 21 d. išduota pažyma yra rekomendacinio pobūdžio, o ginčijama Pažyma yra priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212 patvirtinto Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) bei Centro direktoriaus 2012 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-48 patvirtintos Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, vertinimo metodikos (toliau – Metodika), nuostatomis. Centro Pažyma pagrįsta kvalifikacijos ir jai skirtos programos paskirtimi, struktūra, numatytomis žiniomis ir gebėjimais.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Centras, atlikdamas kvalifikacijos akademinio pripažinimo procedūrą, kelis kartus kreipėsi į mokyklą su prašymais pateikti informaciją apie pareiškėjui suteiktas kvalifikacijas. Negavęs iš mokyklos prašomos informacijos, Centras kreipėsi į ekspertus, aukštos kvalifikacijos teisininkus, pateikti savo ekspertinę nuomonę apie Lietuvos Respublikoje keliamus reikalavimus teisės krypties studijoms bei aukštosiose mokyklose dėstomas teisės krypties studijų programas ir jų santykį su pareiškėjo pabaigta studijų programa ir jos rezultatais. Ekspertai, išanalizavę apie pareiškėjo kvalifikaciją surinktus duomenis, konstatavo, kad Centras, atlikęs pareiškėjo kvalifikacijos vertinimą 2015 m. visiškai pagrįstai ją prilygino bakalauro laipsniui.

6. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtina, jog Centras nustatė pareiškėjo kvalifikacijos vertę ir lygmenį jos kilmės šalyje, įvertino atliktus kursinius darbus, išlaikytus valstybinius egzaminus, įskaitų žiniaraščio išrašą, vėliau šią kvalifikaciją lygino su reikalavimais vientisosioms studijoms Lietuvos Respublikoje (ekspertų išvados), palyginęs, nustatė, kad „<…> programa savo turiniu, paskirtimi ir to pasekmėje studijų rezultatais iš esmės skiriasi nuo vientisosioms studijoms keliamų reikalavimų ir būtų panašiausia į bakalauro kvalifikacijai keliamus reikalavimus Lietuvoje <…>. Atsižvelgus į aukščiau aprašytas išvadas dėl kiekvieno iš užsienio kvalifikacijos vertinimo kriterijų ir į tai, kad didžiąja kokybinių vertinimo kriterijų dalimi kvalifikacija tenkina bakalauro, o ne vientisųjų studijų reikalavimus, priimtas sprendimas kvalifikaciją pripažinti lygiaverte Lietuvoje teikiamai bakalauro kvalifikacijai“.

7. Teismas padarė išvadą, kad Centras, nustatinėdamas, ar tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekia pareiškėjas, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteikiamos Lietuvos Respublikoje, yra esminių skirtumų, pagrįstai kaip vieną iš kriterijų analizavo studijų organizavimo bei vykdymo faktines aplinkybes, bei nustatęs, kad svari programos dalis buvo orientuota į specializuoto specialisto (bet ne teisės specialisto) parengimą, kadangi net trečdalis dalykų yra specializuoti ir skirti įslaptintų (tikėtina, ne teisinių) gebėjimų įgijimui, tai pripažino esminiu skirtumu ir pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos nepripažino lygiaverte Lietuvoje teikiamoms aukštojo mokslo vientisųjų studijų kvalifikacijoms.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Centras, vertindamas tą pačią užsienio kvalifikaciją 2004 metais ir 2017 metais priėmė skirtingus sprendimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kvalifikacijos vertinimas ir pripažinimas vyko dviejų skirtingų teisinių reglamentavimų laikotarpiu – pirmuoju atveju buvo atliekamas užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas vadovaujantis 2004 m. galiojusių teisės aktų nuostatomis, antruoju atveju – akademinis pripažinimas vadovaujantis 2015–2017 m. galiojusių teisės aktų nuostatomis (Tvarkos aprašu ir Metodika). Centras turėjo pagrindą priimti sprendimą, nesiedamas jo su 2004 m. birželio 21 d. pažyma.

9. Teismas sprendė, kad Centras pagrįstai nepripažino pareiškėjo 1988 m. įgytos kvalifikacijos lygiaverte vientisojo aukštojo mokslo kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas (Pažyma) atitinka teisės aktų

(Tvarkos aprašo 31 punkto) reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, jame aiškiai nurodytos aplinkybės, dėl kurių netenkinta pareiškėjo paraiška. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Pažymą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Centrą išduoti jam kitą pažymą dėl jo kvalifikacijos įvertinimo pagal turinį atitinkančią pirmam Centro 2004 m. birželio 21 d. kvalifikacijos vertinimui Nr. 14-382.

III.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:11.1. Centro vertinimas privalėjo būti kitoks, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas jau buvo įpareigojęs

Centrą išduoti pareiškėjui kitokį išsilavinimo vertinimą, tačiau Centras pareiškėjui palankaus teismo sprendimo neįvykdė, nes priėmė tokį patį sprendimą, kuris jau buvo nuginčytas teisme. Centras privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ABTĮ), o ne žemesnės teisinės galios Tvarkos aprašu ar Metodika.

11.2. Centras turėjo visus duomenis ir galėjo priimti sprendimą, nesikreipdamas į pareiškėjo mokslo įstaigą ar į ekspertus, kurie tik darė prielaidą, kad kai kurios pareiškėjo studijuotos disciplinos galėjo sutrumpinti laiką kitame universitete skiriamą tik teisės dalykams. Ekspertai nebuvo susipažinę su visų pareiškėjo studijuotų disciplinų valandų skaičiumi, nežinojo, kiek laiko ir kokias disciplinas pareiškėjas studijavo, neįsivaizdavo ar pareiškėjo studijuotų disciplinų buvo daugiau nei tuometiniame Vilniaus universitete ar kitokiame TSRS universiteto Teisės fakultete. Centro sugalvoti ekspertai nė karto nebuvo pareiškėjo mokslo įstaigoje, nebuvo susipažinę su jos teisės studijų programa, neva nepastebėjo pareiškėjo diplome įrašo, kad pareiškėjas studijavo teisę ir yra teisininkas.

11.3. Centras kreipėsi į pareiškėjo mokslo įstaigą tokiu būdu, kad iš anksto žinotų, jog atsakymo mokslo įstaiga neduos (tokios užklausos daromos tik per šalies diplomatinius kanalus, o ne tiesiogiai). Jei teismas norėjo byloje pasiekti objektyvią tiesą, jis pats galėjo kreiptis su užklausimu į pareiškėjo mokymo įstaigą, į Vilniaus universitetą, gauti dokumentus apie pareiškėjo studijuotų disciplinų laiką ir palyginti juos su Vilniaus universitete tada teiktomis studijomis.

12. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Centras atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Centrą iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinį pripažinimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, t. y. teismas neįpareigojo Centro pareiškėjo kvalifikaciją pripažinti lygiaverte Lietuvos Respublikoje teikiamam magistro laipsniui. Centras pastebi, kad dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo vykdymo visi klausimai yra išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. AS-167-502/2017 ir iš naujo negali būti keliami. Centras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atliekant konkrečios kvalifikacijos akademinį pripažinimą lyginami užsienio kvalifikacijai įgyti nustatyti reikalavimai ir įvykdyti reikalavimai su atitinkamais reikalavimais, nustatytais Lietuvos Respublikoje taikant ne kvalifikacijos įgijimo metu, bet jos pripažinimo metu galiojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Pažymos, kuria Centras nusprendė pareiškėjo kvalifikaciją siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje pripažinti lygiaverte Lietuvos Respublikoje teikiamam bakalauro laipsniui, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų skundžiamai Pažymai panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) Centras neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo iš esmės tokia pati Centro pažyma dėl pareiškėjo kvalifikacijos pripažinimo lygiaverte bakalauro laipsniui buvo panaikinta ir Centras buvo įpareigotas išduoti pareiškėjui tokią pažymą, kuri pagal turinį atitiktų Centro 2004 metais išduotą pažymą; 2) Centras turėjo visus duomenis ir

galėjo per keletą dienų įvykdyti teismo sprendimą be ekspertų pasitelkimo ar užklausimų mokslo įstaigai; 3) Centro pasitelktų ekspertų išvados abejotinos, nes ekspertai nedisponavo pakankama informacija, būtina objektyvioms išvadoms padaryti.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Atsakant į nutarties 11.1 punkte išdėstytus apreiškėjo argumentus, paminėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-5842-790/2016, panaikino Centro 2015 m. spalio 27 d. pažymą ir įpareigojo Centrą iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinį pripažinimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį (įpareigoti Centrą pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas) atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, pareiškėjo skundas minėtu teismo sprendimu buvo patenkintas tik iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. I-5842-790/2016 panaikino Centro 2015 m. spalio 27 d. pažymą, konstatavęs, kad nebuvo laikytasi reikalavimo tinkamai motyvuoti priimamą individualų administracinį sprendimą. Teismas nurodė, kad dėl šios priežasties neturi galimybės spręsti, dėl kokių motyvų Centras neprilygino pareiškėjo kvalifikacijos vientisosioms studijoms, o tai apsunkina teismo teisę vykdyti efektyvią ginčijamo akto teisminę kontrolę. Teismas minėtame sprendime nurodė, kad Centras turi priimti motyvuotą sprendimą, ar yra pagrindas kvalifikaciją vertinti kaip kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas. Taigi, šiuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Centras buvo įpareigotas iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinio pripažinimo procedūrą, tačiau Centras nebuvo įpareigotas pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti tam tikru konkrečiu pareiškėjo prašomu būdu (įvertinti ją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas). Atsižvelgdama į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Centro neįvykdytu teismo sprendimu, atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Centras vilkina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo vykdymą (nutarties 11.2 p.). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad LVAT 2017 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-167-502/2017, konstatavo, jog Centras Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendime nurodytus įpareigojimus vykdo tinkamai ir išaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju nėra taikytinas ABTĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatytas 15 dienų terminas teismo sprendimui įvykdyti. LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1862-624/2018, konstatavo, jog atsižvelgiant į LVAT 2017 m. vasario 17 d. nutartį, pareiškėjo argumentų, susijusių su 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo įvykdymo terminais ir tvarka, nepagrįstumas konstatuotas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, todėl nagrinėjamoje byloje nėra įrodinėtinas (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas vėl nurodo netinkamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo vykdymo, be kita ko, susijusio su sprendimo vykdymo vilkinimu, argumentus, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, vadovaujantis minėtose LVAT nutartyse padarytomis išvadomis, yra atmetami kaip nepagrįsti.

20. Atsakant į nutarties 11.3 punkte išdėstytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Centro pasitelktų ekspertų išvadų pagrįstumo, pažymėtina, kad Centras užsienio kvalifikacijoms vertinti turi teisę pasitelkti atitinkamų sričių ekspertų ir priimti sprendimus dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo, remdamasis ekspertų pateiktomis išvadomis ir siūlymais (Tvarkos aprašo 13 punktas). Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad Centro pasitelktų ekspertų išvados nėra objektyviai pagrįstos. Jis nedetalizuoja su kokiu Centro pasitelktų ekspertų vertinimu (išvadų pagrindimu) nesutinka. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, įrodymus byloje galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus. Kaip minėta, Centro pasitelkta ekspertų grupė buvo sudaryta iš 3 profesorių (specialių žinių turinčių savo srities profesionalų). Pareiškėjas šios ekspertų grupės išvadų priešingais įrodymais nepaneigė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Centro pasitelktų ekspertų netinkamų išvadų atmetami kaip nepagrįsti.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cc5bf5105ba911e98b599e654d7d03a0



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. E. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl potvarkio panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja padavė skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Ministerija) kanclerio 2018 m. birželio 29 d. potvarkį Nr. 4P387 „Dėl V. E. T. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Potvarkis); 2) priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos 2018 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti Lietuvos valstybei žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Pareiškėjai 2018 m. balandžio 5 d. buvo įteiktas Ministerijos kanclerio 2018 m. balandžio 4 d. raštas Nr. 19P-291

„Pranešimas apie pareigybės panaikinimą“ (toliau – Pranešimas). Minėtame pranešime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – Ministras) 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3D-192 buvo patvirtinta nauja Ministerijos administracijos struktūra ir atitinkami padalinių nuostatai, o Ministro 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 40P-9 pakeisti ir pareigybių aprašymai. Ministerijos kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d įstatymo. Nr. IX-855 redakcija) (toliau – VTĮ) 41 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 4 ir 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Potvarkiu pareiškėją atleido iš Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigų.

2.2. Pareiškėjos pareigybė buvo patvirtinta Ministro 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 3P-52 (2014 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3P-218 redakcija). Pareigybė buvo reikalinga esamai žemės ūkio ir kaimo plėtros padėties analizei atlikti ir investicijų poreikiui nustatyti, kaimo plėtros programavimo dokumentų rengimui ir rengimo koordinavimui, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos teikimo sąlygų analizei ir galimybių jas panaudoti žemės ūkio ir kaimo plėtros reikmėms. Nepaisant funkcijų, numatytų Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašyme (toliau – Pareigybės aprašymas), Ministerijos vadovybės sprendimu pareiškėja faktiškai atliko kitas funkcijas, t. y. išduodavo kvalifikacinius atestatus asmenims (įmonėms, specialistams) Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 8 straipsnyje numatytoms paslaugoms atlikti (pvz., melioracijos statinių projektavimui, melioracijos statinių ir jų projektų ekspertizei). Minėtos pareiškėjos vykdytos funkcijos Ministerijoje per pastaruosius 5 metus ir po pareiškėjos atleidimo neatliko nė vienas kitas tarnautojas. Ministerijoje nėra kito tinkamai apmokyto tarnautojo, gebančio efektyviai ir tiksliai atlikti šias funkcijas, nors Ministerija įpareigota šias funkcijas (t. y. išduoti minėtus atestatus) vykdyti. Vykdoma funkcija, susijusi su atestatų išdavimu, nuolat užėmė pagrindinę pareiškėjos darbo laiko dalį, nepaisant to, kad Pareigybės aprašymas nebuvo atitinkamai patikslintas. Nors pareiškėja keletą kartų prašė Ministerijos vadovybės oficialiai patikslinti jos pareigybę, tačiau tokie jos prašymai nebuvo tenkinami. Faktą, kad

pagrindinę pareiškėjos darbo laiko dalį sudarė veikla, susijusi su kvalifikacinių atestatų išdavimu, patvirtina pareiškėjai 2017 metais skirtas priedas prie atlyginimo už padidintą darbo krūvį. Ministerijos užsakymu UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ atliktas tyrimas, skirtas identifikuoti Ministerijoje neefektyvias veiklas ir padėti pasirengti struktūriniams pertvarkymams, nenustatė, kad pareiškėjos darbo krūvis, susijęs su atestatų išdavimu, būtų nepakankamas, nenustatė jokio funkcijų dubliavimo ar jų buvimo perteklinėmis.

2.3. Pareiškėja, gavusi Pranešimą apie pareigybės panaikinimą, o balandžio 20 d. gavusi kvietimą teikti prašymą dalyvauti atrankose į naujai steigiamas ir (ar) laisvas Ministerijos pareigybes, kreipėsi į Ministerijos kanclerį su prašymu pakartotinai išanalizuoti pareigybės naikinimo teisinius pagrindus bei užtikrinti jos galimybes toliau vykdyti savo įprastines funkcijas ir po Ministerijos struktūros pertvarkymų, taip pat laikinai sustabdyti atrankų į naujai steigiamas ir (ar) laisvas Ministerijos pareigybes procedūras, kad būtų užtikrinta jos teisė dalyvauti šiose atrankose. Jos prašymas buvo grindžiamas argumentais, kad vykdytos pagrindinės funkcijos, susijusios su atestatų išdavimu, pilna apimtimi išlieka ir po numatomų Ministerijos struktūros pertvarkymų. Tačiau Ministerijos kancleris tai ignoravo.

2.4. Pareiškėjos vykdyta melioracijos įmonių ir specialistų atestavimo funkcija nebuvo perteklinė, ji nebuvo nereikalinga bei netapo nereikalinga po jos atleidimo iš pareigų, ji nebuvo dubliuojama, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos darbo krūvis buvo per mažas. Pareiškėja buvo atleista iš pareigų fiktyviu, formaliu, nepagrįstu ir neteisėtu pareigybės panaikinimo pagrindu. Žemės ūkio ministerijos darbuotojų profesinė sąjunga pertvarkos metu buvo įspėjusi Ministerijos vadovybę, kad įvykdžius pertvarką nebebus atliekama daug Ministerijai priskirtų funkcijų, įskaitant pareiškėjo vykdytą atestavimo funkciją, tačiau vadovybė šią informaciją ignoravo. Minėta profsąjunga yra pateikusi Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl minėtos pertvarkos teisėtumo.

2.5. Ministerijos vadovybės neteisėti veiksmai pareiškėjai sukėlė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėja patyrė ir traumą pakeliui į darbą prieš pat atleidimą iš pareigų. Dėl traumos pareiškėja negalėjo aplankyti savo sunkiai sergančios senyvo amžiaus motinos. Pareiškėja taip pat jautėsi pažeminta, dėl atleidimo pablogėjo jos reputacija tarp draugų ir pažįstamų, sumažėjo jos bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą Atsiliepime nurodė, kad:3.1. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ konsultavimo paslaugų pirkimas buvo vykdomas siekiant įvertinti

Ministerijos vykdomas funkcijas ir gauti ekspertines rekomendacijas dėl vykdomų funkcijų apimčių optimizavimo. Minėtos rekomendacijos nelaikytinos privalomomis, jos buvo patariamojo pobūdžio.

3.2. Pareiškėjos tarnybinė veikla Ministerijoje apėmė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės veiklos „Pelno nesiekiančios investicijos“ įgyvendinimo koordinavimą, o Pareigybės aprašyme numatytos pagrindinės funkcijos buvo susijusios su Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės veikla „Pelno nesiekiančios investicijos“. Tik Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos II kryptyje buvo priemonė „Pelno nesiekiančios investicijos“, o Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje šios priemonės nėra. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą yra remiama priemonė „Investicijos į materialųjį turtą“. Iki Ministerijos struktūros pertvarkos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ funkcijas vykdė Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygis, 14 kategorija). Nuo 2018 m. liepos 1 d. minėtas funkcijas vykdo 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygis, 14 kategorija).

3.3. Remiantis Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus nuostatais, patvirtintais Ministro 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3D-192, Ministerijoje numatytas struktūrinis padalinys atlikti Melioracijos įstatyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjos teiginys, kad su melioracija susijusių funkcijų iki šiol (t. y. jau praėjus mėnesiui po jos atleidimo iš pareigų) neatlieka nė vienas kitas tarnautojas, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjos Pareigybės aprašyme nurodyta funkcija „7.5. teikia pasiūlymus melioracijos prioritetams, EŽŪFKP paramos naudojimui rengiant programinius dokumentus žemės ūkio vandentvarkos srityje“ yra suteikta Ministerijos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus patarėjui.

3.4. Pareiškėja patvirtina, kad 2018 m. balandžio 19 d. elektroniniu paštu jai buvo išsiųsta informacija apie naujai steigiamas ir laisvas pareigybes, kurioms (Ministerijos Personalo skyriaus turimais asmens byloje duomenimis) nustatytus specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitinka. Taip pat buvo nurodyta, kad visų naujai steigiamų ir laisvų pareigybių sąrašas ir pareigybių aprašymai paskelbti Ministerijos intranete. Pareiškėja turėjo teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo minėto rašto gavimo pateikti prašymą Personalo skyriui eiliškumo tvarka nurodydama, kurių naujai steigiamų ar esamų laisvų pareigybių atrankose ji pageidauja dalyvauti. Tokio prašymo pareiškėja nepateikė. Taip pat pareiškėja neatsakė į siūlymą nuo 2018 m. liepos 1 d. eiti 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14 kategorija) pareigas (2018 m. birželio 19 d. raštas Nr. 19P-439 „Siūlymas eiti pareigas“),

kuris pareiškėjai buvo išsiųstas jos tarnybiniu el. paštu.3.5. Ministerijos kanclerio 2017 m. spalio 2 d. potvarkiu Nr. 4P-498 „Dėl priemokos skyrimo“ pareiškėjai buvo skirta

priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Tačiau tai, kad pareiškėjai buvo mokama priemoka už papildomą darbą, nereiškia, kad jai tekęs papildomas darbas tapo jos nuolatine vykdoma funkcija.

3.6. Ministerija laiku įspėjo pareiškėją apie naikinamą pareigybę, teikė informaciją apie pareiškėjos kvalifikaciją atitinkančias naujai įsteigtas pareigybes bei pateikė siūlymą pareiškėjai eiti kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, t. y. Ministerija dėjo visas įmanomas pastangas ir sudarė realias sąlygas pareiškėjai toliau eiti kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, tačiau pareiškėja sąmoningai nepasinaudojo savo teise į VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją. Todėl ginčijamas Potvarkis yra pagrįstas ir teisėtas, procedūros, susijusios su pareiškėjos atleidimu, buvo atliktos laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pareiškėjos dėstomi argumentai nepagrįsti faktiniais įrodymais.

4. Pareiškėja padavė patikslintą skundą (iš esmės – atsikirtimą į atsakovo Ministerijos atsiliepimą), kuriame nurodė, kad:

4.1. Ministerija neneigia pareiškėjos argumento, kad faktinis darbo krūvis, susijęs su atestatų išdavimu, buvo optimalus, tai buvo pagrindinė pareiškėjos veikla, šių funkcijų niekas nedubliavo ir jos nebuvo perteklinės, nors jos ir neatitiko jos Pareigybės aprašymo visa apimtimi. Ministerija patvirtino, kad jos darbo krūvis kartais viršydavo įprastinį, todėl pareiškėjai teisės aktuose numatyta tvarka skyrė priemokas. Ministerija nepaneigė, kad pareiškėjos formalus pareigybės panaikinimas niekaip nesusijęs su būtinybe ją atleisti iš pareigų, o Ministras, turėdamas plačią diskrecijos teisę, turėjo galimybę patikslinti jos Pareigybės aprašymą taip, kad būtų užtikrintas teisės aktuose numatytas melioracijos atestatų išdavimo tęstinumas, o pareiškėja sklandžiai būtų perkelta į naujas pareigas. Ministerija pažeidė Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą, kadangi, atleisdama pareiškėją, neužtikrino paskirtų asignavimų naudojimo ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo, nes jos vykdytos funkcijos Ministerijoje niekas neperėmė, o jai buvo išmokėta kompensacija už atleidimą, jei pareiškėjai nepavyks įsidarbinti kitur, bus mokama ir bedarbio pašalpa. Be to, pareiškėja sužinojo, kad Ministerijoje ji kaltinama, jog atleidžiant ją iš pareigų 2018 m. birželio 30 d. ji panaikino prisijungimus prie informacinių sistemų, Ministerijos tarnautojams neperdavė reikalingos informacijos ir visais kitais būdais stengėsi sutrikdyti atestavimo funkcijų vykdymą, dėl to Ministerija nustatytu periodiškumu nebevykdė melioraciją vykdančių įmonių ir specialistų atestavimo procedūrų. Ministerija taip pat nėra pilnai atsiskaičiusiu su pareiškėja, t. y. nėra išmokėjusi jai visų priklausančių piniginių sumų.

4.2. Ministerijos 2018 m. birželio 19 d. raštas Nr. 19P-439 „Siūlymas eiti pareigas“ buvo siųstas pareiškėjos nedarbingumo dėl traumos pakeliui į darbą laikotarpiu į jos tarnybinį elektroninį paštą, dėl to jai nebuvo galimybių susipažinti nei su siūlomos pareigybės turiniu, nei su reikalavimais. Be to, šis siūlymas akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja atitiko reikalavimus pareigoms, iš kurių buvo atleista be pasiūlymo jas užimti. Nors pareiškėja keletą kartų raštu prašė Ministerijos vadovybės persvarstyti ketinimą ją atleisti iš pareigų fiktyvaus pareigybės panaikinimo pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad jos vykdoma atestavimo funkcija išlieka ir tai jos pagrindinė funkcija, tačiau Ministerija formaliai siūlė dalyvauti jos organizuojamuose konkursuose. Pareiškėja atsisakė dalyvauti abejotino skaidrumo konkursuose, kur sprendžiamąjį balsą turėjo vadovybė ir jai lojalūs tarnautojai.

4.3. Dėl neteisėto atleidimo pareiškėja patyrė didelį stresą, išgyvenimus, o tai gali pakenkti ir jos sveikatai. Todėl pareiškėjai priteistinas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

5. Ministerija padavė patikslintą atsiliepimą (iš esmės – atsikirtimą į pareiškėjos atsiliepimą), kuriame nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog Ministerijoje sutriko melioracijos įmonių ir specialistų atestavimo dokumentų išdavimas, nepagrįstas jokiais faktiniais įrodymais. Skundų, susijusių su minėtų atestavimo dokumentų išdavimu po 2018 m. birželio 30 d., Ministerija negavo. Pareiškėja nei teismui, nei Ministerijai nepateikė jokių įrodymų dėl Ministerijos veiksmų, žeminančių jos garbę ir orumą. Be to, reikalavimai dėl garbės ir orumo gynimo nėra teismingi administraciniam teismui ir nėra šio ginčo dalykas. Pareiškėjos teiginiai, kad dėl Ministerijoje vykdomos pertvarkos ji patyrė traumą pakeliui į darbą (2018 m. birželio 14 d.) yra pagrįsti prielaidomis, nepateikiant jokių faktinių įrodymų. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų (sveikatos pažymos), kad laikotarpiu nuo Ministerijos struktūros reorganizacijos pradžios iki jos atleidimo iš darbo ji turėjo psichologinių problemų ar psichikos sutrikimų.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip

nepagrįstą.7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos atleidimo, panaikinant jos eitas pareigas,

teisėtumo ir pagrįstumo.8. Įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta dėl to, kad nebeliko

Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos“, kuri iki tol buvo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje, o atsiradus kitai priemonei – „Investicijos į materialųjį turtą“ – funkcijos su šios priemonės įgyvendinimu perduotos 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiajam specialistui (A lygis, 14 kategorija). Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjos pareigybė išliko.

9. Palyginęs pareiškėjos Pareigybės aprašymą su naujai sukurtomis pareigybėmis, kurios buvo sukurtos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriuje, teismas konstatavo, kad tai yra 2 naujos patarėjo pareigybės, nustatyta, kad vienos paskirtis – padėti skyriui formuoti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos, melioracijos srityse ir padėti organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti, kitos – padėti formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką, Ministerijos strategiją melioracijos srityje, teisės aktų projektams bei programoms rengti, atstovauti kuruojamas sritis kitose institucijose. Taigi jų paskirtis kita, nei tam buvo skirta pareiškėjos pareigybė. Be to, minėtoms pareigybėms buvo nustatyta aukštesnė (A lygis, 15 kategorija) nei pareiškėjos užimtų pareigų kategorija (A lygis, 14 kategorija). Todėl pripažintina, kad Ministerijoje buvo įsteigtos kokybiškai naujos pareigybės. Konstatavęs, kad buvo įsteigtos kokybiškai naujos pareigybės, o funkcijos, susijusios su naujos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ įgyvendinimu, perduotos 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiajam specialistui (A lygis 14 kategorija), teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjos pareigybės panaikinimo procedūra.

10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai siūlymas eiti naujas pareigas buvo siųstas nedarbingumo dėl traumos pakeliui į darbą metu į jos tarnybinį elektroninį paštą, todėl nebuvo galimybių susipažinti su juo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad šis siūlymas buvo pateiktas 2018 m. birželio 20 d. elektroniniu paštu elektroninio pašto adresu: [email protected]. Taigi pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad siūlymas išsiųstas jos tarnybiniu elektroniniu paštu ir ji šio dokumento pažiūrėti negalėjo. Byloje nėra pateikta duomenų, iki kada pareiškėja buvo nedarbinga ir kada grįžo į darbą. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja turėjo galimybę atsakyti į atsakovo pateiktą siūlymą būti perkeltai į 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija) pareigas, tačiau to nepadarė, todėl vertintina, kad tokio siūlymo pareiškėja atsisakė. Pareiškėja buvo informuota, kad naujai įsteigtų ir laisvų pareigybių sąrašas skelbiamas Ministerijos intraneto puslapyje, dėl to pareiškėja, norėdama likti tarnyboje, galėjo su juo susipažinti ir tinkamai įgyvendinti savo teisę tęsti tarnybą Ministerijoje. Iš byloje esančių Ministerijos raštų, adresuotų pareiškėjai, taip pat matyti, kad atsakovas ne vieną kartą pareiškėją informavo apie jos galimybę likti tarnyboje ir ne kartą akcentavo siūlymus dalyvauti atrankose, dėl to pareiškėjos likimas valstybės tarnyboje priklausė tik nuo pačios pareiškėjos sprendimų. Teismo vertinimu, pareiškėja turėjo galimybę pateikti prašymą Ministerijos Personalo skyriui eiliškumo tvarka nurodydama, kurių naujai steigiamų ar esamų laisvų pareigybių atrankose ji pageidauja dalyvauti, tačiau pati pasirinko tokį elgesio variantą ir jokio prašymo nepateikė.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad Melioracijos įstatyme nustatytas Ministerijos vykdomas funkcijas atlieka Ministerijos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyrius, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai negalėjo būti siūloma užimti naujai įsteigtos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus patarėjo pareigybės, kadangi šios pareigybės kategorija yra 15, t. y. aukštesnė nei turėjo pareiškėja iki atleidimo, o pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį asmeniui gali būti siūlomos tik to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės, jeigu jis sutinka, pareigos. Todėl Ministerija, siūlydama pareiškėjai užimti naujai įsteigtas pareigybes, tinkamai įgyvendino pareiškėjos teisę likti tarnyboje.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti. Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo panaikinti Potvarkį, dėl to, atmetęs minėtą reikalavimą, teismas netenkino ir likusių išvestinių pareiškėjos skundo reikalavimų.

III.

13. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:14.1. Teismas neįsigilino ir nepasisakė dėl esminių aplinkybių, nevertino didžiosios dalies pateiktų įrodymų, nerinko

įrodymų savo iniciatyva, nors buvo prašomas ir privalėjo tai padaryti. Teismas apsiribojo formalia jos Pareigybės

aprašymo analize, nepaisydamas jos pateiktų įrodymų, kad tai nebuvo tas pareigybės aprašymas, pagal kurį ji faktiškai dirbo pastaruosius 5 metus. Ministerija viename iš pareiškėjai teiktų raštų tai pati patvirtino. Pareiškėja nėra atsakinga už tarnautojų pareigybių aprašymų Ministerijoje trūkumus ir negali būti atleista iš pareigų vien dėl to, kad Ministras jos Pareigybės aprašymo aktualią ir tikrovę atitinkančią redakciją patvirtino tik 2018 m. birželio 15 d., t. y. likus 15 dienų iki jos atleidimo. Teismas taip pat neatsižvelgė į pateiktus įrodymus dėl jos faktinio darbo turinio, neįvertino, kad jos darbo krūvis buvo optimalus (taip pat kartais padidintas) ir tai nebuvo jos papildoma (gretutinė), o pagrindinė ir specialių žinių bei įgūdžių reikalaujanti visą jos darbo krūvį užimanti veikla Ministerijoje. Teismas neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, kad Ministerija iki šiol tęsia funkcijas, kurias vykdė pareiškėja, o tai reiškia, jog jos faktinė pareigybė nebuvo perteklinė, dubliuojama ir (ar) nereikalinga, t. y. tai nebuvo tas atvejis, kada pareiškėją buvo galima atleisti, kaip tai numato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis. Teismas neatsižvelgė ir į pateiktus įrodymus, kad Ministerijoje keletą mėnesių buvo sutrikęs atestavimo funkcijų vykdymas po pareiškėjos atleidimo. Neatsižvelgė į pareiškėjos prašymą išreikalauti įrodymus dėl šio fakto iš Ministerijos ir tokiu būdu įsitikinti, kad pareiškėjos atleidimas buvo ne tik nepagrįstas, neteisėtas, netikslingas, bet ir žalingas Ministerijai keliamų uždavinių požiūriu.

14.2. Teismas neatsižvelgė į pateiktus įrodymus dėl pareiškėjos patirtų išgyvenimų ir streso netekus darbo, dėl iki apeliacinio skundo padavimo dienos dar vėluojančio atsiskaitymo su pareiškėja bei biurokratizmo sprendžiant šį klausimą. Teismas pareiškėjai nepadėjo surinkti įrodymus, kiek tai susiję su Ministerijoje skleidžiama tikrovės neatitinkančia informacija apie neva kenkėjišką pareiškėjos veiklą užbaiginėjant jai savo tarnybinę veiklą Ministerijoje jos atleidimo iš pareigų laikotarpiu.

14.3. Pareiškėja nepretendavo užimti naujai įsteigtą Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus patarėjo pareigybę, kurios kategorija yra 15. Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriuje pareiškėjos funkcijoms toliau vykdyti 2018 m. birželio 15 d. buvo įsteigta kita Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto 14 kategorijos pareigybė, kurios specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko, o šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos atitiko jos faktiškai vykdytas, tačiau jai nebuvo pasiūlyta jas užimti. Po pareiškėjos atleidimo buvo ieškoma specialistų su identiška patirtimi, išsilavinimu ir gebėjimais, kaip ir pareiškėjos, tačiau teismas šią aplinkybę ignoravo.

14.4. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja neva galėjo priimti pasiūlymą užimti kitas pareigas, bet tuo nepasinaudojo. Pareiškėja, nuo pat pertvarkos pradžios kelis kartus raštu kreipdamasi į Ministerijos vadovybę, prašė užtikrinti struktūrinių pertvarkų teisėtumą jos atžvilgiu, tačiau Ministerija į tai nereagavo. Pareiškėja siekė tęsti darbą, kurį moka ir gali atlikti efektyviausiu būdu. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos abejones dėl pertvarkos skaidrumo bei teisėtumo ir nerinko papildomų įrodymų, kad būtų apgintos silpnesniosios šalies (darbuotojo) teisės bei teisėti interesai prieš darbdavį. Teismas taip pat nepasisakė dėl galimo Biudžeto sandaros įstatymo pažeidimo.

14.5. Teismas neatsakė į esminius pareiškėjos skundo motyvus. Tai yra pakankamas ir rimtas pagrindas išvadai, kad dalis skundžiamo teismo sprendimo yra be motyvų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 146 str. 2 d. 5 p.). Teismas buvo pasyvus, neatliko pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 dalis). Skundžiamą procesinį sprendimą teismas priėmė neištyręs ir neįvertinęs pareiškėjos skunde teismui ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų, nepateikdamas sprendime jokių pagrįstų argumentų, kodėl pareiškėjos skundas yra atmetamas, o ginčijamas Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nes suteikė išskirtinę įrodomąją galią Ministerijos pateiktiems įrodymams ir vertino išskirtinai jų formalią išraišką, o ne turinį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, lėmė klaidingą faktinių aplinkybių dėl pareiškėjos pareigybės faktinio panaikinimo nustatymą ir jų kvalifikavimą pagal materialiosios teisės normas.

15. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir nuodugniai ištyrė visus pateiktus rašytinius įrodymus, argumentus ir pateikė jų vertinimą. Teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Ministerijos kanclerio Potvarkio, kuriuo pareiškėja atleista iš Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai panaikinama jo pareigybė), teisėtumo ir pagrįstumo, ir su tuo susijusių reikalavimų. Taip pat pareiškėja prašė priteisti žalos atlyginimą Lietuvos valstybei.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, kad: pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta nepažeidus procedūrų, nes Ministerijoje buvo įsteigtos kokybiškai naujos pareigybės; pareiškėja atsisakė būti perkelta į 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija) pareigas; pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos likti valstybės tarnyboje, tačiau ji pati pasirinko nedalyvauti paskelbtose atrankose į naujai steigiamas ir laisvas pareigybes; pareiškėjai negalėjo būti siūloma užimti naujai įsteigtos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus patarėjo pareigybės, kadangi šios pareigybės kategorija yra 15, t. y. aukštesnė nei turėjo pareiškėja iki atleidimo, o pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) asmeniui gali būti siūlomos tik to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės, jeigu jis sutinka, pareigos. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo panaikinti Potvarkį, dėl to, atmetęs minėtą reikalavimą, netenkino ir likusių skundo reikalavimų.

18. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai vadovavosi pareiškėjos Pareigybės aprašymu, nes pareiškėja pastaruosius 5 metus pagal šį Pareigybės aprašymą faktiškai nedirbo, ir neįvertino, kad Ministerija iki šiol tęsia funkcijas, kurias vykdė pareiškėja; 2) Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriuje pareiškėjos funkcijoms toliau vykdyti 2018 m. birželio 15 d. buvo įsteigta kita Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto 14 kategorijos pareigybė, kurios specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko, o šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos atitiko jos faktiškai vykdytąsias, tačiau jai nebuvo pasiūlyta jas užimti; 3) teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatsakė į esminius pareiškėjos skundo motyvus, nevertino didžiosios dalies pateiktų įrodymų, nerinko įrodymų savo iniciatyva, nors buvo prašomas ir privalėjo tai padaryti; 4) teismas neįvertino, jog pareiškėjos atleidimas buvo žalingas Ministerijai keliamų uždavinių požiūriu.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) tinkamas taikymas yra sąlygotas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) reikalavimų tinkamo įvykdymo. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.), be kita ko, buvo nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas; jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas; valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo; neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), pasisakydamas dėl VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) ir 43 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) tarpusavio ryšio, yra pažymėjęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė.

21. Ginčo atveju pareiškėja kvestionuoja Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigų, iš kurių ji buvo atleista, panaikinimo realumą. Savo poziciją ji iš esmės grindžia tuo, kad paskutinius penkerius metus iki jos atleidimo iš tarnybos ji faktiškai vykdė Pareigybės aprašyme nenumatytas funkcijas, susijusias su kvalifikacinių atestatų išdavimu (žr. su tuo susijusius pareiškėjos argumentus, nurodytus šios nutarties 2.2, 14.1 p.).

22. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų

realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013, 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3782-438/2018; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog išliko ir pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto atleisto valstybės tarnautojo pareigybė (žr., pvz., 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1954/2012, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–3085/2012, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2348/2012).

23. Bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes įvertinusi paminėtos LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir jais grindžiamai išvadai, kad, įvykdžius reorganizaciją, pareiškėjos pareigybė neišliko ir kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista pareiškėjos pareigybės panaikinimo procedūra (žr. nutarties 8, 9 p.). Todėl pareiškėjos teiginiai, kad pareigybė, iš kurios ji buvo atleista, realiai nebuvo panaikinta, atmetami.

24. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad, pareiškėjos nuomone, atsakovas, atleisdamas ją iš užimamų pareigų, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.), nes jai nepasiūlė užimti po reorganizacijos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriuje 2018 m. birželio 15 d. įsteigtų Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto (14 kategorija) pareigų, kurioms užimti keliamus specialiuosius reikalavimus ji teigia atitinkanti, nes iš esmės analogiškas funkcijas ji faktiškai atlikinėjo penkerius metus iki atleidimo (žr. nutarties 14.3 p.). Šis pareiškėjos argumentas tiesiogiai susijęs su apeliacinio skundo argumentais dėl galbūt pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismo sprendimų motyvų pakankamumo ir pareiškėjos teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimu (žr. nutarties 14.1, 14.5 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

25. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos (imtinai) yra (atsiranda) laisva karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (VTĮ 2 str. 14 d. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar atsakovas tinkamai įvykdė pareigą siūlyti kitas (laisvas) pareigas.

26. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 1–3 d.). Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Nustatyta, kad pareiškėja kartu su 2018 m. gruodžio 5 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais (II t., b. l. 76–83) (jie priimti kaip patikslintas skundas) pateikė jos teiginius pagrindžiančią informaciją, kurioje užfiksuotos nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, t. y. kad: Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriuje galbūt buvo įsteigtos ne tik dvi naujos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus patarėjų (A lygis, 15 kategorija) pareigybės, kurias atsakovo pareigos pareiškėjai siūlyti kitą darbą kontekste teismas vertino, bet ir trys papildomos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus specialistų (A

lygis, 14 kategorija) pareigybės, kurias užimti, kaip nustatyta, pareiškėjai nebuvo siūloma (žr. Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų, pareigybių sąrašą (projektas), II t., b. l. 122–140; Ministerijos 2018 m. birželio 19 d. siūlymą eiti pareigas, II t., b. l. 156, 157); Ministras 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 40P-13 (t. y. pareiškėjos įspėjimo apie atleidimą laikotarpiui nepasibaigus) patvirtino Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis, 14 kategorija) aprašymą (II t., b. 104–105), o 2018 m. rugpjūčio 10 d., t. y. jau atleidus pareiškėją iš pareigų, buvo paskelbtas konkursas į šią pareigybę (II t., b. l. 88–90).

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas ginčo atveju tinkamai įvykdė pareigą pareiškėjai siūlyti kitas (laisvas) pareigas, visiškai neįvertinęs paminėtos (žr. nutarties 27 p.) pareiškėjos pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės. Teismas nebuvo aktyvus, tirdamas pareiškėjos kartu su 2018 m. gruodžio 5 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktus įrodymus (t. y. nepareikalavo atsakovo dėl jų pateikti konkrečius paaiškinimus, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų, galinčių patvirtinti arba paneigti pareiškėjos pateiktos informacijos buvimą, ar jos aktualumą kilusiam ginčui išspręsti ir pan.). Taigi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos visos bylai svarbios, su atsakovo pareigos pareiškėjai siūlyti kitas (laisvas) pareigas įgyvendinimu susijusios aplinkybės, jos nebuvo visapusiškai, objektyviai ištirtos. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas atsakovo pareigos pareiškėjai siūlyti kitą darbą kontekste privalėjo nustatyti ir įvertinti visas pareiškėjos pateiktame Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų, pareigybių sąraše (projekte) nurodytas pareiškėjos įspėjimo apie atleidimą iš tarnybos metu buvusias laisvas A lygio 14 kategorijos ir žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Tame kontekste teismas turėjo, be kita ko, įvertinti pareiškėjos skunde (patikslintame skunde) nuosekliai dėstomus argumentus apie tai, kad penkerius metus iki atleidimo ji faktiškai vykdė kitas, nei formaliai jos Pareigybės aprašyme nurodytosios, funkcijas, surinkti visus su tuo susijusius įrodymus ir juos ištirti.

29. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja teismo prašė išreikalauti, jos nuomone, bylai reikšmingus įrodymus, t. y.: Žemės ūkio ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos (juridinio asmens kodas 304455945) 2018 metų balandžio-gegužės mėn. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktą skundą dėl ginčui aktualios pertvarkos, kuris, pareiškėjos nuomone, gali būti reikšmingas teismui siekiant susidaryti išsamesnį vaizdą apie Ministerijos vadovybės veiksmų teisėtumą atleidžiant ją iš pareigų (I t., b. l. 4); įrodymus, reikalingus jos teiginiams dėl funkcijų tęstinumo pagrįsti (II t., b. l. 76–83). Byloje nėra duomenų, kaip teismas išsprendė šiuos pareiškėjos prašymus ir ar apskritai juos išsprendė, nors teismas, įgyvendindamas asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, privalo reaguoti į proceso šalies prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus. Vadinasi, šiuo atveju teismas nepadėjo pareiškėjai įgyvendinti jos procesinių teisių, neišsprendė pareikštų pagrįstų prašymų. Dėl paminėtų aplinkybių darytina išvada, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista ir pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

30. Pareiškėjos teiginys, kad teismas neįvertino, jog jos atleidimas buvo žalingas Ministerijai keliamų uždavinių požiūriu, tiesiogiai susijęs su jos reikalavimu priteisti žalos atlyginimą Lietuvos valstybei. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjos skundo (patikslinto skundo) dalį tiek, kiek ja buvo reiškiamas reikalavimas žalos atlyginimą priteisti Lietuvos valstybei ir skundžiamu sprendimu šį reikalavimą atmetęs kaip išvestinį iš pagrindinio reikalavimo dėl Potvarkio panaikinimo, nepagrįstai nevertino, kaip šis reikalavimas susijęs su pareiškėjos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimu ir ar pareiškėja yra įgaliota tokį reikalavimą reikšti Lietuvos valstybės vardu.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

32. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. E. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-05911 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B. ir V. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. gegužės 2 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1119 ir 2017 m. gegužės 3 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1147 (toliau – Turto arešto aktai). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f54ac7305ba911e98b599e654d7d03a0

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:2.1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Klaipėdos AVMI), atlikusi mokestinį patikrinimą,

2017 m. balandžio 12 d. surašė mokestinio patikrinimo aktus Nr. (9.6)FR0680-148 ir Nr. (9.6)FR0680-149 (toliau – ir 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktai). Minėtuose aktuose pareiškėjui papildomai apskaičiuota 55 286,43 Eur, o pareiškėjai – 55 406,63 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), taip pat nurodyta, kad gali būti paskirta bauda (nuo 10 iki 50 proc. priskaičiuoto mokesčio sumos) ir apskaičiuoti delspinigiai už mokesčių nesumokėjimą, sumokėjimą ne laiku ar nepagrįstą mokesčių permokos grąžinimą (įskaitymą). Pareiškėjai 2017 m. gegužės 12 d. pateikė rašytines pastabas dėl minėtų mokestinio patikrinimo aktų ir pripažino savo prievolę sumokėti po 3 460,82 Eur GPM iš asmeninių lėšų. Su likusiais patikrinimo aktų rezultatais ir išvadomis jie nesutiko. Tą pačią dieną pareiškėjai gavo ginčijamus Turto arešto aktus, t. y. jų turtas buvo areštuotas dar nesant sprendimo dėl patikrinimo aktų patvirtinimo.

2.2. Turto arešto aktai yra visiškai nemotyvuoti, o pareiškėjų turtas areštuotas nesant tam įstatyme apibrėžto pagrindo. Mokesčių administratorius nenustatė ir nevertino realaus pavojaus, kad pareiškėjai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjai turi daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų. Jų vertė yra daug kartų didesnė nei gresianti mokestinė prievolė. Pareiškėjai taip pat turi daug finansinio turto, gauna stabilias nuomos pajamas iš ilgalaikių nuomos sutarčių, darbo užmokestį, dividendus ir kitų pajamų. Minėtos aplinkybės dėl pareiškėjų turimo turto paneigia riziką, kad pareiškėjai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tokią riziką paneigia ir faktas, kad kiekvienais metais pareiškėjai sumoka gerokai daugiau mokesčių, nei yra priskaičiuota GPM.

2.3. Mokesčių administratorius, priimdamas Turto arešto aktus, nesilaikė ribojimo, nurodyto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnio 2 dalyje, t. y. mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Pareiškėjos 55 406,63 Eur dydžio galimai prievolei užtikrinti areštuota 156 000 Eur vertės turto, o pareiškėjo 55 286,43 Eur galimai prievolei užtikrinti – 63 700 Eur vertės turto.

2.4. Turto arešto aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, t. y. juose nenurodyti argumentai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti: kokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai sieks perleisti turimą turtą ir kad egzistuoja grėsmė mokestinei prievolei, jei tokia atsirastų, įvykdyti. Mokesčių administratorius Turto arešto aktuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pareiškėjai slėpė pajamas, vadinasi, jie gali vengti būsimų mokestinių prievolių. Pareiškėjai pajamų neslėpė ir tokio pobūdžio pažeidimų mokesčių administratorius, atlikęs mokestinius patikrinimus, nenustatė.

2.5. Turto areštai pareiškėjų turtui varžo jų nuosavybės teisę. Jie patiria itin daug nepatogumų, kadangi yra žinomi asmenys verslo visuomenėje, susikūrę garbingų ir patikimų verslininkų reputaciją. Pareiškėjas yra vienos iš bendrovių vadovas, todėl informacija apie vadovo (akcininkų) turto areštą daro neigiamą įtaką jų valdomų bendrovių veiklai, ypač santykiams su užsienio partneriais.

2.6. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Paaiškino, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjai turtą gali slėpti ir dėl to išieškojimas taptų neįmanomas. Pareiškėjai mokesčių neslepia. Per vienus metus jų sumokėjo daugiau kaip vieną milijoną eurų. Nėra nė vieno kriterijaus, kuris galėtų būti taikytinas areštuojant pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovo nurodyta mokesčių suma, kurią pareiškėjai turėtų sumokėti valstybei, nėra jiems didelė. Atsakovas nevertino jų turtinės padėties ir juos charakterizuojančios medžiagos.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:3.1. Pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą tais

atvejais, jeigu mokesčių administratoriui priėmus pavedimą dėl specialisto išvados pateikimo vykdymo metu ir patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.

3.2. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjams priskaičiuotos 55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur sumos nėra mažareikšmės ir, netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nesiėmimas jokių priemonių gali lemti situaciją, kai gali būti sunku arba neįmanoma iš pareiškėjų išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Be to, šios sumos gali didėti pareiškėjams nesumokėjus nustatytos mokestinės prievolės, nes gresia baudos ir delspinigiai.

3.3. Pareiškėjų siekimas laiku tinkamai neįtraukti į apskaitą visų mokestinių prievolių vertintinas kaip pažeidimas, kuris siejamas su pajamų slėpimu ir vengimu sumokėti mokesčius, o tai leidžia teigti, kad jie ir ateityje sieks išvengti patikrinimo aktais priskaičiuotų mokestinių prievolių, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjai gali slėpti arba perleisti savo turimą turtą kitiems asmenims. Pareiškėjai yra verslininkai, o šių subjektų atsakomybė yra didesnė, jiems žinoma pareiga mokėti įstatyme nustatytus mokesčius už atitinkamą laikotarpį.

3.4. Pareiškėjai taikytas disponavimo teisės turtui – ½ buto, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 78 000 Eur, – apribojimas. Butas įgytas santuokos metu ir yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjos mokestinė skola – 55 406,63 Eur. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-368 patvirtintų Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo kriterijų (toliau – Kriterijai) 8.1 punktą, taikant turto areštą ir apskaičiavus 55 406,63 Eur GPM mokesčio skolą, areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur. Pareiškėjui Turto arešto aktu taikytas disponavimo teisės turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 63 700 Eur, – apribojimas. Pareiškėjo mokestinė skola – 55 286,43 Eur. Taikant turto areštą, apskaičiavus 55 286,63 Eur GPM mokesčio skolą, areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur. Taigi abiejų pareiškėjų areštuoto turto vertė turėjo būti 138 366,33 Eur, o areštuota turto už 141 700 Eur, t. y. 3 333,67 Eur (2,4 proc.) daugiau nei visa areštuotina suma.

3.5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 678 straipsnis detaliai reglamentuoja turto arešto akto turinį. Vadovaujantis minėtu CPK straipsniu, turto arešto akte nėra būtina nurodyti aplinkybių, kuriomis remdamasis mokesčių administratorius areštuoja turtą. Taikytų apribojimų faktinės aplinkybės pareiškėjams buvo žinomos iš patikrinimo aktų. Turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. jie pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, juose aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, šie aktai yra pasirašyti ir patvirtinti tinkamai įgaliotų asmenų.

3.6. Turto arešto aktais nėra varžoma pareiškėjų nuosavybės teisė. Areštuodamas pareiškėjų turtą, mokesčių administratorius neapribojo jų teisės naudotis turtu ir jį valdyti, t. y. turto areštas netrukdo pareiškėjams vykdyti veiklą ir gauti pajamų. Apribojus disponavimą turtu, draudžiama tik jį perleisti. Be to, turto areštai taikyti tik pareiškėjų turimiems 2 objektams iš 37.

3.7. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Dėl VAĮ 8 straipsnio taikymo paaiškino, kad yra patvirtinta turto arešto akto forma, kurią privalu užpildyti. Nurodė, kad yra pritaikytas tik pareiškėjų turto disponavimo apribojimas, o kitomis savininko teisėmis, t. y. turto valdymo ir naudojimo, pareiškėjai gali naudotis. Pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos suma yra ne mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojai jiems priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų areštuoti pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nurodė, kad iš MAĮ nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, jog turto arešto akto priėmimas įstatymų leidėjo leidžiamas ir tais atvejais, kai, pradėjus ir vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Taigi nors byloje nėra duomenų dėl priimto sprendimo, kuriuo būtų patvirtinti patikrinimo aktai, tačiau tai nekliudo mokesčių administratoriui taikyti pareiškėjų turtui areštą, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu turto arešto mastas yra 55 406,63 Eur, o pareiškėjo atžvilgiu turto arešto mastas – 55 286,43 Eur. Pareiškėjai yra fiziniai asmenys, todėl preliminariai nustatytas mokestinės prievolės sumas vertinant vidutinio vartotojo požiūriu šios sumos (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) laikytinos ne mažareikšmėmis, o didelė mokestinės nepriemokos suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą. Sumos gali dar didėti, jeigu pareiškėjams neįvykdžius mokestinės prievolės bus priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos. Tiek iš skundo turinio, tiek iš paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjai su patikrinimo metu nustatyta didžiąją mokestinės prievolės sumos dalimi nesutinka. Jie pripažįsta prievolę sumokėti tik po 3 460,82 Eur.

8. Nors pareiškėjai, pagrįsdami argumentą, kad nėra rizikos, jog jie gali turtą paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo

netekti, pateikė butų sąrašą iš internetinio nekilnojamojo turto skelbimų portalo domoplius.lt, taip pat minimalius duomenis iš VĮ Registrų centro portalo apie jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau, teismo nuomone, šie įrodymai, visų pirma, nėra informatyvūs, o, antra, savaime nepagrindžia, kad minėtos rizikos nėra. Pareiškėjų argumentai, kad jie mokesčių neslepia, per vienus metus jų sumokėjo daugiau kaip vieną milijoną eurų, jų turto vertė daug kartų didesnė nei gresianti mokestinė prievolė, gauna stabilias pajamas, o pati mokesčių suma, kurią turėtų sumokėti valstybei, nėra didelė, teismo nuomone, taip pat nepaneigia rizikos, kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku išieškoti mokestinę nepriemoką. Rizikos pagrįstumą mokesčių administratorius Turto arešto aktuose grindė tuo, kad tiek pareiškėjos, tiek pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, ir priskaičiuota suma nėra mažareikšmiai. Teismas sutiko su šia mokesčių administratoriaus išvada. Pažeidimų pobūdis, t. y. GPM nepriemoka, kuri tęsėsi nuo 2010 m., bei tai, kad pareiškėjai su priskaičiuota didžiąja dalimi mokestinės prievolės sumos nesutinka, leidžia manyti, kad rizika, jog jos išieškojimas gali būti apsunkintas, yra reali.

9. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad atsakovas, priimdamas Turto arešto aktus, nevertino jų turtinės padėties ir juos charakterizuojančios medžiagos, o turto areštų sumos viršija jų mastą, kadangi nei MAĮ, nei LVAT formuojamoje praktikoje nenustatyta pareiga mokesčių administratoriui, priimant Turto arešto aktus, vertinti pareiškėjus charakterizuojančią medžiagą ir jų turtinę padėtį.

10. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas turto arešto mastą, vadovavosi Kriterijais. Šių Kriterijų 8.1 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų arba galinčių atsirasti mokestinių nepriemokų išieškojimą, t. y. areštuojamo turto vertė turi būti 25 proc. didesnė nei mokestinė nepriemoka, be to, prie apskaičiuotos areštuojamo turto vertės turi būti pridedami 39 Eur, skirti papildomoms vykdymo išlaidoms apmokėti. Vadovaujantis minėtų Kriterijų 8.1 punktu, pareiškėjų areštuojamo turto vertė buvo padidinta 25 proc., t. y. iki 69 258,29 Eur (pareiškėjos atžvilgiu) ir 69 108,04 Eur (pareiškėjo atžvilgiu). Taigi abiejų pareiškėjų areštuoto turto vertė turėjo būti 138 366,33 Eur, o areštuota turto už 141 700 Eur (t. y. 2,4 proc. daugiau negu visa areštuotina suma). Nors mokesčių administratorius areštavo 2,4 proc. didesnės sumos pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio turto, teismas darė išvadą, kad toks nukrypimas yra neesminis. Areštuotam pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiam turtui yra apribota tik disponavimo teisė, t. y. teisė turtą parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Pareiškėjų teisė turtą naudoti ir valdyti nėra apribota, todėl areštuotą turtą jie gali naudoti, gauti pajamas ir taip įgyvendinti savininkų teises.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose Turto arešto aktuose nurodyta, jog dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta mokestinė nepriemoka ir mokestinė prievolė, yra mokesčių administratoriaus 2015 m. gruodžio 23 d. pavedimai tikrinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjams patikrinimų metu nustatytos aplinkybės ir pažeidimai buvo žinomi, nes pareiškėjai 2017 m. gegužės 11 d. Klaipėdos AVMI teikė pastabas dėl priimtų patikrinimo aktų. Ginčijamuose Turto arešto aktuose taip pat nurodytas turto arešto mastas, pažymėta, kad priskaičiuota suma nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismo vertinimu, nors ši Turto arešto aktuose nurodyta argumentacija ir nėra itin plačiai detalizuota, tačiau laikytina pakankama turto areštui taikyti. Todėl teismas konstatavo, kad ginčijami Turto arešto aktai iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo pareiškėjams suvokti dokumento esmės ir suprasti jų teisių ribojimo aplinkybių ir pagrindų.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino ginčijamus Turto arešto aktus teisėtais ir pagrįstais, dėl to jų panaikinti neturėjo pagrindo. Netenkinęs pareiškėjų skundo, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų atstovės teismo posėdyje išreikšto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

13. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:14.1. Ginčas administracinėje byloje iš esmės kilo tik dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytos turto arešto

taikymo sąlygos egzistavimo, t. y. ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjai paslėps, praras, parduos ar kitokiu būdu neteks savo turto ir dėl to taps nepajėgūs sumokėti mokestinę nepriemoką. Nei VMI atsiliepime į skundą, nei posėdžio metu išdėstytuose paaiškinimuose, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodytos aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti ar bent jau daryti prielaidą, kad pareiškėjai gali slėpti, parduoti ar kitokiu būdu prarasti turtą.

Taigi VMI neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo šios būtinosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos.

14.2. VMI atstovė teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, jog nei pareiškėjų turto sudėties, turtinės padėties, nei faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie riziką būsimos mokestinės prievolės įvykdymui, nevertino. Turto areštą VMI taikė, vadovaudamasi lygiateisiškumo principu, t. y. taiko visiems, kurių mokestinė nepriemoka yra didesnė nei 3 000 Eur. Tačiau pareiškėjai pateikė įrodymus, kad turi daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų. Taip pat pateikė įrodymus, kad 5 iš turimų daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų vertė yra 850 172 Eur. Internetinio skelbimų portalo http://www.domoplius.lt informacija atskleidžia, kad vien areštuoto buto (duomenys neskelbtini) vertė lyginant pagal panašių parduodamų objektų kainą yra mažiausiai 100 000 Eur didesnė, nei įvertino VMI ir VĮ Registrų centras. Taigi pareiškėjai ne tik įrodė, jog turi pakankamai turto mokestinės prievolės įvykdymui, tačiau ir tai, kad jo kiekis paneigia bet kokią riziką, kad pareiškėjai mokestinio ginčo laikotarpiu gali prarasti arba paslėpti visą savo turtą, t. y. paslapčia perleisti daugiau nei 40 nekilnojamojo turto objektų yra akivaizdžiai neįmanoma. Be to, prieš teismo posėdį teismui buvo pateikti įrodymai, kad per visą ginčo laikotarpį pareiškėjai neperleido ir jokiu kitu būdu neprarado nei vieno nekilnojamojo turto objekto, priešingai įsigijo naują žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjai neslepia ir neketina slėpti turto siekdami išvengti savo prievolių, o tik didina jo mastą.

14.3. Teismas ginčo šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog pareiškėjai neįrodė, kad neketina parduoti, perleisti, suvaržyti savo turto, tačiau akivaizdu, kad teismas tokia išvada reikalavo iš pareiškėjų įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes, t. y. aplinkybes, kad jie nesiekia prarasti savo turto. Teismo išvada, kad nei MAĮ, nei teismų praktika mokesčių administratoriaus vertinti mokesčių mokėtojo turtinę padėtį ar jį charakterizuojančias aplinkybes neįpareigoja, reiškia, kad VMI, taikydama turto areštą, ne tik neprivalo vertinti, ar tam yra įstatymo numatytas pagrindas, tačiau vykstant teisminiam procesui ji netgi neprivalo įrodinėti, kad toks pagrindas realiai egzistuoja. Tokiu būdu visą įrodinėjimo naštą, netgi ir aplinkybių, kurių neįmanoma įrodyti, teismas perkėlė pareiškėjams. Be to, teismas kaip teisiškai nereikšmingas įvertino aplinkybes, patvirtinančias, kad apskritai nėra grėsmės, jog pareiškėjai gali tapti nepajėgūs sumokėti mokestinę nepriemoką, jeigu tokia bus pripažinta, t. y., kad jie bet kuriuo atveju turi ne tik pakankamai turto, bet ir pakankamas bei stabilias pajamas savo prievolėms įvykdyti.

14.4. Teismas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu. Visų pirma, šią aplinkybę, įvertinusi skundo argumentus, paneigė pati VMI, atsiliepime nurodydama, kad turto arešto akte yra pateiktas klaidingas mokestinio pažeidimo interpretavimas. Antra vertus, pareiškėjų atstovė teismui dėl to paaiškinimus teikė posėdžio metu, tačiau gavo teismo pastabą, kad šioje byloje nėra sprendžiamas patikrinimo aktų teisėtumo klausimas. Tačiau mokestinis ginčas nėra susijęs su pajamų slėpimu, visos pareiškėjų pajamos buvo deklaruotos ir ginčo dėl to nėra, ginčas tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus yra kilęs tik dėl sandorių teisinio vertinimo ir iš jų atsirandančių pajamų priskyrimo (nepriskyrimo) neapmokestinamoms pajamoms.

14.5. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties. Teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą patvirtina skundžiamo sprendimo išvada, kad pareiškėjai yra fiziniai asmenys, todėl preliminariai nustatytas mokestinės prievolės sumas vertinant vidutinio vartotojo požiūriu šios sumos (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) laikytinos ne mažareikšmėmis, o didelė mokestinės nepriemokos suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą. Ši išvada patvirtina, kad spręsdamas ginčą teismas gresiančios mokestinės prievolės dydį paireiškėjams vertino ne pagal konkrečias šioje byloje atskleistas aplinkybes, tačiau kaip nurodė pats teismas – pagal vidutinio vartotojo standartą. Nagrinėjant bylą VMI atstovė neslėpė, kad VMI taiko savus standartus ir areštą taiko nevertindama yra tam įstatyme apibrėžtas pagrindas, ar nėra, atsižvelgiant tik į tai, kad mokestinės prievolės suma yra didesnė nei 3 000 Eur ir vadovaudamasi lygiateisiškumo principu, pagal kurį areštą būtina taikyti visiems asmenims, kurių atžvilgiu vykdomos mokesčių kontrolės procedūros. Tačiau teismas turėjo išlikti nešališkas, nebūti tendencingas ir arešto taikymo pagrįstumą turėjo vertinti kiekvienu atveju individualiai. Turto arešto taikymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal jokius standartus, tarp jų ir pagal vidutinio vartotojo standartą, nes sprendimų priėmimas pagal išgalvotus standartus reiškia, jog atitinkamo pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl arešto panaikinimo, absoliučiai joks asmuo jokiais atvejais negalės apginti savo pažeistų teisių. Vidutinio vartotojo standarto joks teisės aktas neapibrėžia, todėl galima tik spėlioti, ką, teismo nuomone, toks standartas reiškia. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjų pajamos per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2015 m. sudarė apie 9,2 mln. Eur. Taigi išdėstyti argumentai patvirtina, kad teismas pažeidė asmens teises į sąžiningą, nešališką, objektyvų procesą ir veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą.

14.6. Mokesčių administratorius Turto arešto aktuose nenurodė visiškai jokių argumentų MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti, t. y. nenurodė nei kokios aplinkybės leidžia spręsti, jog pareiškėjai sieks perleisti turimą turtą ar

http://www.domoplius.lt/

gali jį prarasti, nei kas leidžia spręsti, jog egzistuoja grėsmė mokestinės prievolės, jei tokia atsirastų, įvykdymui. Taigi Turto arešto aktai neatitinka imperatyvios VAĮ 8 straipsnio 1 dalies normos, numatančios individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, be kita ko, reikalavimą, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais, argumentais ir įrodymais) ir teisės aktų normomis.

14.7. Ginčo atveju pareiškėjų nuosavybės teisė buvo apribota ne tik nesant tam būtinybės, tačiau ir nesant teisėto pagrindo. VMI atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjų turto areštas nepažeidžia jų teisių, kadangi areštuoti tik 2 iš daugelio jų turimų objektų. Taigi, pasak VMI, pareiškėjai turi tiek daug turto, dėl to kelių nekilnojamojo turto objektų areštas jų teisių pažeisti tiesiog negali. Teismas tokią VMI atstovės poziciją pripažino pagrįsta papildomai nurodydamas, kad turto areštai netrukdo pareiškėjams tuo turtu naudotis. Taigi skundžiamame sprendime teismas iš esmės pateikė išvadą, kad net ir nepagrįstas disponavimo teisės apribojimas asmeniui, jeigu jis turi daug turto, nelaikomas jo teisių pažeidimu. Tokia teismo išvada reiškia konstitucinių vertybių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, paneigimą.

15. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo šališkumo nepatvirtina bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo. Pareiškėjai nepagrindė teisės normomis savo pozicijos, kad jų turtinė padėtis, gaunamos pajamos turėjo būti įvertintos individualiai, t. y. būtent jų atžvilgiu. MAĮ ir jį lydinčiuosiuose teisės aktuose neįtvirtintas mokesčių administratoriui reikalavimas surinkti duomenis apie asmens, padariusio pažeidimą, socialinę padėtį ir ją vertinti sprendžiant apribojimo nuosavybei taikymą. Būtent todėl VMI, spęsdama pareiškėjų nuosavybės teisių apribojimo taikymą dėl padaryto MAĮ pažeidimo už mokesčių nesumokėjimą laiku, nerinko duomenų apie pareiškėjų turtinę padėtį ir charakterizuojančios medžiagos, o taikė apribojimus jų nuosavybės teise priklausančiam turtui esant įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams ir vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir mokesčių mokėtojų lygybės principais. Teismas neturėjo jokios išankstinės nuomonės dėl bylos baigties, o išnagrinėjo bylą objektyviai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymais, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką.

15.2. VMI taikytas nuosavybės teisės apribojimas – turto areštas draudžiantis disponavimą turtu – yra pagrįstas įstatymu, ribojimas būtinas siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, t. y. viešajam interesui apginti, o taikytu apribojimu nepaneigta mokesčių mokėtojų nuosavybės teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, nes palikta pareiškėjams teisė valdyti ir naudotis turtu. Apribojimo mastas atitinka priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį bei užtikrina, kad mokestinė nepriemoka ateityje bus sumokėta arba išieškota. Nepažeisti jokie pareiškėjų konstituciniai pamatiniai teisės principai, tarp jų ir mokesčių mokėtojų nuosavybės teisės.

15.3. Pareiškėjai turėjo pareigą įrodyti, kad nebuvo teisinių pagrindų taikyti areštą jų nuosavybei, nes jie nepraras, neperleis savo nuosavybės teise turimo turto ir pasibaigus mokestiniam ginčui dėl 51 945,81 Eur ir 51 825,61 Eur GPM. Pareiškėjų pateikti įrodymai apie jų turimo turto vertę vertintini kritiškai. Pateiktos pajamų deklaracijos už 2014–2015 m. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjų gautą darbo užmokestį ir kitas pajamas už 2016 m. (deklaracijos teikiamos iki 2017 m. gegužės 2 d.) ir 2017 m. pirmąjį ketvirtį. Juo labiau nėra jokių detalių duomenų apie kiekvieną mėnesį gaunamas pareiškėjų pajamas. Pareiškėjų nuosavybės teise priklausančių objektų vertės nurodytos Nekilnojamojo turto registro išrašuose yra nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą tvarką, kuria reglamentuotas nekilnojamojo turto masinis vertinimas, ir patvirtintą metodiką, bet tai neatspindi realios turto vertės. Pateikti pareiškėjų atstovės internetinių portalų duomenys apie nekilnojamojo turto vertes vertintini kritiškai, nes internetinėse svetainėse skelbimus gali patalpinti bet kokie asmenys ir nurodyti bet kokią turto vertę. Tikrąsias nekilnojamojo turto vertes nustato turto vertintojai atlikę konkretaus turto vertinimą. Todėl byloje nėra duomenų, patvirtinančių tikrųjų (objektyviųjų) pareiškėjų turimų nekilnojamojo turto objektų verčių. Pareiškėjai yra verslininkai, todėl, sprendžiant galimo rizikos nebuvimo klausimą, byloje turėjo būti pateikti duomenis apie jų turimus sutartinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir įsipareigojimų terminus, mastą, taip pat duomenys, patvirtinantys sutartiniuose įsipareigojimuose nesant numatytos pareiškėjų atsakomybės turtu, duomenys, jog pareiškėjai gebės iki mokestinio ginčo laikotarpio pabaigos įvykdyti sutartinius įsipareigojimus nerealizuojant, neperleidžiant ar kitaip nedisponuojant nuosavybės teise turimu turtu. Tokių duomenų nėra. Pareiškėjų pateikti duomenys neleidžia daryti išvados, kad paskaičiuotos 55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur mokestinės nepriemokos sumos jiems nėra didelės. Pareiškėjai 2017 m. gegužės 15 d. skunde buvo sutikę su priskaičiuotomis mokestinėmis nepriemokomis kiekvienam po 3 460,82 Eur, tačiau šias sumas sumokėjo ne iš karto, o tik 2017 m. birželio 21 d., t. y. praėjus 38 dienoms nuo skundo padavimo dienos, arba 50 dienų nuo apribojimo turtui taikymo

dienos. Tai patvirtina, kad net 3 460,82 Eur sumos pareiškėjams yra didelės. Nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad teismas vertino jų mokestinės prievolės dydį ne pagal konkrečias aplinkybes, o pagal vidutinio vartotojo standartą. Teismo sprendime nėra minimas žodis „standartas“.

15.4. Pareiškėjų žinojimas apie pareigą mokėti mokesčius, nustatytas pažeidimas, kuris susijęs su siekimu paslėpti pajamas siekiant išvengti mokesčių už laikotarpį nuo 2010 iki 2013 m., patikrinimo metu priskaičiuota didelė mokestinė nepriemoka pagrindžia riziką, kad pareiškėjai gali savo turimą turtą perleisti kitiems asmenims, o tai buvo pagrindu taikyti apribojimus Nekilnojamojo turto registre įregistruotam pareiškėjų nekilnojamajam turtui, kurio areštuota vertė atitiko apskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista MAĮ 101 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad VMI atsiliepime pripažino, jog Turto arešto aktuose yra pateiktas klaidingas mokestinio pažeidimo interpretavimas.

15.5. Turto arešto aktai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, juose aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka. Turto arešto aktai yra pasirašyti ir patvirtinti tinkamai įgaliotų asmenų. Turto arešto aktuose taikytų apribojimų faktinės aplinkybės išdėstytos patikrinimo aktuose, kurie buvo išsiųsti pareiškėjams ir įteikti, su kuriais jie susipažino ir išsakė savo poziciją dėl jų. Turto arešto aktuose esančiose dalyse „Pastabos“ išdėstyti individualūs apribojimų taikymo motyvai. Todėl turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Turto arešto aktų, kuriais mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, areštavo pareiškėjams priklausančio nekilnojamojo turto dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjų skundą dėl Turto arešto aktų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad mokesčių administratorius, pareiškėjų atžvilgiu pradėjęs mokestinį patikrinimą ir padaręs preliminarią išvadą apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, turėjo teisę taikyti pareiškėjų turtui areštą. Teismas, nustatęs, kad Turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, įvertinęs patikrinimo aktuose preliminariai nustatytų mokestinių prievolių dydį (55 406,63 Eur ir 55 286,43 Eur) ir tai, kad šie pažeidimai susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, sprendė, kad turto areštas pritaikytas pagrįstai.

18. Pareiškėjai su teismo sprendimu, nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, kad nagrinėjamu atveju Turto arešto aktai buvo priimti nepaisant to, jog nebuvo vienos iš būtinųjų MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, t. y. realios grėsmės, kad pareiškėjai paslėps, praras, parduos ar kitokiu būdu neteks savo turto ir dėl to taps nepajėgūs sumokėti mokestinę nepriemoką (žr. nutarties 14 p.).

19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina

įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, ar VMI laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pagrįstai priėmė skundžiamus Turto arešto aktus. Šioje byloje teismas nesprendė, ar pagrįstai pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuota GPM ir su juo susijusios sumos, t. y. nevertino 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktų (I t., b. l. 12–59) teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas, atsižvelgiant į Turto arešto aktų priėmimo metu buvusias aplinkybes.

23. Ginčo Turto arešto aktus VMI priėmė, vadovaudamasi, be kita ko, MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi. Bylos duomenys patvirtina, kad Turto arešto aktai grindžiami mokestinio patikrinimo metu nustatytomis ir 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktuose (I t., b. l. 12–59) užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais teisiniais vertinimais. Iš Turto arešto aktų (I t., b. l. 8–11) turinio matyti, kad:

(1) VMI, siekdama užtikrinti 55 286,43 Eur dydžio mokestinės prievolės įvykdymą, 2017 m. gegužės 2 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį 63 700 Eur vertės žemės sklypą. VMI tai padarė atsižvelgusi į tai, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčo turto arešto aktas, patikrinimo aktu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2011 m. ir 2013 m. gavo palūkanų, kurios pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas priskiriamos apmokestinamoms pajamoms, tačiau už šias pajamas nesumokėjo GPM, taip pažeisdamas GPMĮ 2 straipsnio 14 ir 16 punktus, 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, 22 ir 23 straipsnius. VMI nurodė, kad nustatyti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, o už šiuos pažeidimus bus skiriamos baudos ir apskaičiuoti delspinigiai. VMI, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, ir paskaičiuota suma nėra mažareikšmė, konstatavo, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų;

(2) VMI, siekdama užtikrinti 55 406,63 Eur dydžio mokestinės prievolės įvykdymą, 2017 m. gegužės 3 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančią 78 000 Eur vertės 1/2 buto dalį. VMI tai padarė atsižvelgusi į tai, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčo turto arešto aktas, patikrinimo aktu buvo nustatyta, jog pareiškėja 2011 m. ir 2013 m. gavo palūkanų, kurios pagal GPMĮ nuostatas priskiriamos apmokestinamoms pajamoms, tačiau už šias pajamas nesumokėjo GPM, taip pažeisdama GPMĮ 2 straipsnio 14 ir 16 punktus, 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, 22 ir 23 straipsnius. VMI nurodė, kad nustatyti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, o už šiuos pažeidimus bus skiriamos baudos ir apskaičiuoti delspinigiai. VMI, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjos padaryti pažeidimai yra susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių ir paskaičiuota suma nėra mažareikšmė, konstatavo, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčio mokėtoja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

24. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktą turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Turto areštas sureguliuotas MAĮ 101 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta: turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (1 dalis); mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (2 dalis); mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka (5 dalis). MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas

mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

25. Aiškindamas ir taikydamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, LVAT yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Antroji paminėtoje normoje numatyta sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).

26. Nutarties 14.1–14.4, 14.6, 14.7 punktuose nurodyti pareiškėjų argumentai tiesiogiai susiję su jų pozicija, jog ginčo Turto arešto aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes, pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra antroji MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ir kad šios sąlygos buvimo mokesčių administratorius nepagrindė ginčijamuose Turto arešto aktuose. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka.

27. Bylos duomenys (žr. nutarties 23 p.) patvirtina, kad Turto arešto aktai grindžiami 2017 m. balandžio 12 d. patikrinimo aktuose užfiksuotomis, mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į patikrinimo aktuose nustatytų pažeidimų pobūdį ir galbūt nesumokėtų mokesčių dydį, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams (žr. nutarties 6–12 p.) ir jų nekartodama konstatuoja, kad Turto arešto aktų priėmimo metu patikrinimo aktuose nustatytos aplinkybės buvo pakankamos tikėtinai pareiškėjų (mokesčių mokėtojų) turto praradimo rizikai konstatuoti, t. y. antrajai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjai, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamus Turto arešto aktus, turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą preliminariai spręsti, kad pareiškėjams administraciniais sprendimais gali būti nustatytos mokestinės nepriemokos, ir šiuos pagrindus pakankamai aiškiai atskleidė skundžiamuose administraciniuose aktuose.

28. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (žr. nutarties 14.5 p.), aplinkybių, kurios sudarytų ABTĮ 44 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytą pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teisėjų šališkumą, pareiškėjai nepateikia, o teisėjų kolegija jų nenustatė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Abstraktaus pobūdžio argumentai, kad teisėjai šališki vien dėl to, jog priėmė pareiškėjams nepalankų sprendimą, nėra teisinis pagrindas abejoti teisėjų nešališkumu.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų V. B. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2019-05903 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. P-219 „Dėl tarnybinės nuobaudos Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorui V. J.“ (toliau – Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas, 2018 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. P-222 „Dėl V. J. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ (toliau – Įsakymas dėl atleidimo); 3) grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, priteisiant atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką.

2. Pareiškėjas nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos dirbo Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroru. Skundžiamais įsakymais pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda ir jis buvo atleistas iš tarnybos, nes 2018 m. balandžio 11 d. savo darbo vietoje pareiškėjas buvo neblaivus. Tačiau iš tiesų jis jokio pažeidimo nepadarė, nes darbo vietoje buvo blaivus. Pareiškėjas buvo alkoholio pavartojęs vakare prieš kitą darbo dieną, tačiau nedidelį jo kiekį ir į darbą atėjo blaivus. Pareiškėjas minėtą dieną darbo vietoje alkoholio nevartojo, todėl alkoholio kiekio matuoklis parodė neteisingus duomenis. Pareiškėjui buvo nurodyta pūsti į alkoholio kiekio matuoklį, tačiau jam neleido nei pačiam uždėti antgalio, nei parodė alkoholio kiekio matuoklį, kad jis galėtų įsitikinti, jog prieš tai buvusio atlikto tikrinimo duomenys panaikinti. Be to, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos per valandą mediciniškai pasitikrinti alkoholio kiekį kraujyje, nes patikrinimo procedūros ilgai užtruko. Pareiškėjo blaivumo tikrinimas buvo provokacija, surengta dėl to, kad jis yra principingas ir reiklus prokuroras. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su nurodymu patikrinti jo blaivumą, todėl jam nesuprantama, kokiu pagrindu toks patikrinimas buvo atliktas. Kadangi pareiškėjo neblaivumo patikrinimas buvo atliktas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e1ea73705ba911e98b599e654d7d03a0

nepagrįstai, nebuvo jokio pagrindo pareiškėją atleisti iš tarnybos. Paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra neproporcinga ir per griežta. Skiriant ją, neatsižvelgta į pareiškėjo darbo stažą prokuratūroje ir kvalifikaciją.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas advokatas paaiškino, kad pagal teisės aktų reikalavimus buvo neteisingai nustatytas pareiškėjo neblaivumas. Tik darbdavys gali patikrinti neblaivumą darbo metu, tačiau šiuo atveju pareiškėją patikrino policijos pareigūnai. Be to, pareiškėjui nebuvo pateiktas alkoholio kiekio matuoklio kvitas.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Prokuratūra) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pripažino, kad pareiškėjas, būdamas prokuroru, padarė tarnybinį pažeidimą – 2018 m. balandžio 11 d. tarnybos vietoje darbo metu buvo neblaivus ir tokiais savo veiksmais padarė prokuroro vardą žeminantį poelgį, sulaužė duotą priesaiką Lietuvos valstybei. Už tai jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Tokiu pareiškėjo elgesiu buvo sumenkintas prokuroro, kaip valstybės pareigūno, vardas ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, autoritetas. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Pareiškėjo neblaivumas buvo patikrintas gavus tarnybinį pranešimą. Pareiškėjas tikrintis sutiko. Jam buvo nustatytas 1,27 promilių neblaivumas. Pareiškėjo argumentai, kad alkoholio kiekio matuoklio duomenys buvo neteisingi, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, yra tik pareiškėjo manymas ir samprotavimai. Be to, pareiškėjo neblaivumo faktą patvirtino ir jo neblaivumą tikrinę policijos pareigūnai. Niekuo nepagrįsti argumentai, kad prieš pareiškėją buvo įvykdyta provokacija. Pareiškėjas neišreiškė noro pasitikrinti blaivumą sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y., kad būtų atlikta medicininė apžiūra ir paimtas jo kraujo mėginys blaivumui nustatyti, o bylos duomenys (garso įrašas) patvirtina, kad pareiškėjo patikra ilgai neužtruko. Paskirta tarnybinė nuobauda nėra neproporcinga ir per griežta.

5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjo neblaivumas buvo patikrintas darbo dienos pabaigoje, jau pasibaigus prokuratūros darbui, todėl blaivumo patikrinimas buvo atliktas policijos pareigūnų.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos pripažino pareiškėją padariusį tarnybinį pažeidimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, einantis generalinio prokuroro pareigas, Įsakymu dėl atleidimo atleido pareiškėją iš tarnybos prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos). Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjas atleistas iš tarnybos prokuratūroje pagal Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

8. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2018 m. balandžio 11 d., apie 16.30 val., buvo gautas tarnybinis pranešimas, jog prokuroras darbo vietoje sunkiai kalba telefonu („vos verčia liežuvį“), todėl buvo nusiųstas policijos pareigūnų ekipažas paneigti arba patvirtinti gautą pranešimą apie galbūt neblaivų prokurorą. Pareiškėjo neblaivumas buvo patikrintas alkoholio kiekio matuokliu. Pareiškėjas buvo patikrintas 2018 m. balandžio 11 d., 16.49 val., ir jam buvo nustatytas lengvas 1,27 promilių neblaivumas. Tai užfiksuota darant garso įrašą, kuris pateiktas teismui. Iš Alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo (toliau – Žurnalas) įrašo (el. Nr. 08457) taip pat matyti, kad pareiškėjui buvo patikrintas neblaivumas ir jam buvo nustatytas 1,27 promilių neblaivumas. Pareiškėjas Žurnale užfiksuotus duomenis patvirtino savo parašu. Todėl yra nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo neblaivumą.

9. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjo neblaivumas buvo tikrinamas darbo dienos pabaigoje, t. y. pasibaigus darbo laikui, sutinka su atsakovo teismo posėdžio metu išreikšta pozicija, kad policijos pareigūnai, patikrinę pareiškėjo neblaivumą, teisės aktų nepažeidė. Iš surinktų duomenų (Žurnalo, pareigūnų tarnybinių pranešimų, paties pareiškėjo pirminių paaiškinimų, patikros metu daryto garso įrašo) darytina išvada, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. darbo metu tarnybos vietoje buvo neblaivus. Kaip girdėti iš garso įrašo, pareiškėjas šio fakto net neneigė ir sutiko tikrintis, pasirašė po nurodytais alkoholio kiekio matuoklio rezultatais. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis alkoholio nevartojo darbo metu, o buvo išgėręs vakare prieš kitą darbo dieną niekaip nepaneigia, kad darbo metu pareiškėjas buvo neblaivus. Pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos pasitikrinti neblaivumą pas medikus, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis ketino (bandė) kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicininės apžiūros ir kraujo mėginio paėmimo. Tarnybinio patikrinimo metu buvo imtasi priemonių, kad pareiškėjo

blaivumas būtų patikrintas objektyviais tyrimais (panaudota techninė priemonė (alkoholio kiekio matuoklis), darytas garso įrašas). Alkoholio kiekio matuokliui „Alcotest 6810“, prietaiso Nr. ARBH-0029 atlikta metrologinė patikra (teismui pateiktas patikros sertifikatas Nr. 0712807), todėl nėra pagrindo abejoti, kad alkoholio prietaiso matavimo duomenys buvo teisingi. Pareiškėjas, nesutikdamas su alkoholio kiekio matuoklio užfiksuotais rezultatais ir turėdamas visas galimybes kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų atliktas jo kraujo tyrimas, to nepadarė, todėl pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas savo darbo vietoje 2018 m. balandžio 11 d. buvo neblaivus.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas tarnybos metu neblaivus ir nepripažindamas šio pažeidimo (kategoriškai teigdamas, kad nevartojo alkoholio tarnybos metu), siekė išvengti atsakomybės, todėl elgėsi nesąžiningai ir šiais veiksmais pažeidė Prokuratūros įstatymo 30 straipsnio 6 dalį (sulaužė prokuroro priesaiką ir savo elgesiu pažemino prokuroro vardą) ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 patvirtinto Prokurorų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 5.2.1 ir 5.9.1 punktų reikalavimus.

11. Teismas pabrėžė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog, atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo laikomasi visų nustatytų reikalavimų, o tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkti visi faktines aplinkybes patvirtinantys duomenys. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų, pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jo teisės tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procese buvo pažeistos. Tarnybinio patikrinimo metu buvo įvertintos tarnybinio pažeidimo padarymo aplinkybės, nurodyta pažeidimo sudėtis, pateiktas tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas, pasiūlyta tarnybinė nuobauda, o pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasinaudoti visomis jam suteiktomis teisėmis – teikti paaiškinimus, prašymus ir dokumentus, turėti įgaliotą atstovą bei susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada ir tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Įvertinęs bylos įrodymus teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo tarnybinis pažeidimas padarytas tyčia, t. y. veiksmai nebuvo padaryti be kaltės, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti galimas pasekmes, o tai reiškia, kad jo padaryta veika atitinka tyčios apibrėžimą. Atsakovas (Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (jo pavaduotojas), skirdamas tarnybinę nuobaudą, taip pat įvertino tai, kad šis pareiškėjo tarnybinis pažeidimas padarytas turint galiojančią tarnybinę nuobaudą, t. y. papeikimą, o pareiškėjo tarnybinė veikla nėra charakterizuojama teigiamai.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo valstybės pareigūnas (prokuroras), kuriam keliami aukštesni reikalavimai nei eiliniam piliečiui. Tarnybinis pažeidimas buvo šiurkštus, sukėlęs neigiamus padarinius – diskredituotas prokuroro, kaip pareigūno, vardas ir prokuratūros, kaip institucijos, autoritetas, todėl pareiškėjui paskirta nuobauda griežtumu atitinka padarytą pažeidimą. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – šiuo atveju yra akivaizdžiai neproporcinga ir neprotinga. Atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo padarytą pažeidimą ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – bei teisėtai jį atleido pagal Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl teismas neturėjo pagrindo naikinti Įsakymą dėl nuobaudos ir Įsakymą dėl atleidimo. Teismas kaip išvestinius iš reikalavimų panaikinti minėtus įsakymus atmetė ir pareiškėjo reikalavimus grąžinti jį į tarnybą ir priteisti darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:14.1. Nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452

patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės). Šios Taisyklės taikomos valstybės pareigūnams. Šiuo atveju pareiškėjo alkoholio koncentraciją biologinėse organizmo terpėse nebuvo nustatinėjama, jis nebuvo siųstas šiam parametrui atlikti tyrimų (pažeistas Taisyklių 2.2 punktas). Taisyklių 23 punkte reglamentuojama, kad darbuotojų neblaivumą turi nustatyti darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Neblaivumą pareiškėjui nustatinėjo ne darbdavys ir ne jo įgaliotas asmuo. Darbdavys nepavedė ir neperdavė šios darbdavio funkcijos konkrečiam asmeniui. Ta aplinkybė, kad neblaivumą nustatinėjo policijos pareigūnai, jokiu būdu negali reikšti, kad neblaivumą nustatinėjo darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Kai darbdavys ar jo įgaliotas asmuo negali objektyviai nustatyti neblaivumo, darbuotojas turi būti siunčiamas atlikti medicininę apžiūrą. Pareiškėjas darbdavio ar jo įgalioto asmens nebuvo siųstas atlikti medicininę apžiūrą (pažeistas Taisyklių 24 p.).

14.2. Žurnalas, kuris pateiktas byloje, yra ne žurnalas, kuris nustatytas Taisyklių 23 straipsnio 2 pastraipoje, t. y. kaip darbdavio vedamas žurnalas, o policijos žurnalas, skirtas kitam tikslui. Paminėtame policijos naudojamame Žurnale nėra

visų būtinų rekvizitų, numatytų Taisyklių 23 punkte. Nėra nurodytos metrologiškai patikrinta speciali techninė priemonė, jos markė, modelis, numeris metrologinės patikros data ir jos galiojimo pabaiga, asmens, atlikusio patikrinimą vardas, pavardė, nenurodyti tikrinimo rezultatai žodžiais.

14.3. Pagal Taisyklių 2.1 punktą nebuvo nustatyta kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose (biologinėse organizmo terpėse) didesnė nei 0,2 promilių etilo alkoholio koncentracija. Vien etilo alkoholio koncentracijos nustatymas iškvėptame ore panaudotu tikrinimo prietaisu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti neblaivumą darbuotojui. Nesilaikyta neblaivumo tikrinimo tvarkos alkoholio kiekio matuokliu, nes pareiškėjui buvo liepta pūsti į minėtą matuoklį tik jam parūkius, nepraėjus 15 min. po rūkymo. Nesiaiškinta, ar pareiškėjas vartojo vaistus ir pan.

14.4. Pareiškėjas nevartojo alkoholio. Pareiškėjas manė, kad policijos pareigūnai jį tikrina dėl įtarimo, kad jis vairavo neblaivus, o pareiškėjas, tą dieną nevairavęs transporto priemonės, visiškai nesigilino į patikrinimo rezultatus. Jeigu pareiškėjas būtų žinojęs, kad jis buvo tikrinamas atsakovo nurodymu, jis būtų nedelsdamas vykęs pasitikrinti savo neblaivumo sveikatos priežiūros įstaigoje savanoriškai, reikalavęs, kad darbdavys jam išrašytų siuntimą ir pan. Prieš pareiškėjo neblaivumo patikrinimą ir po jo 2018 m. balandžio 11 d. jam nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu atliekamas jo neblaivumo tikrinimas, tuo esmingai suvaržyta jo teisė į teisingą neblaivumo patikrinimą, siekiant gauti tikslius rezultatus.

14.5. Nustatant neblaivumą nesivadovauta ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. I-92 patvirtintu Prokurorų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo ir nušalinimo nuo tarnybos (darbo) tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) (jo 10 priedu). Nepaskirti asmenys ir nesudaryta komisija neblaivumui nustatyti (nepaskirti patikrinimą atliekantys asmenys). Nesurašytas nušalinimo nuo tarnybos aktas. Nepareikalauta iš pareiškėjo raštu pateikti pasiaiškinimą. Pareiškėjui iš viso nebuvo pranešta, kad darbdavio atliekamas jo neblaivumo patikrinimas. Aprašas taip pat nustato, kad asmuo siunčiamas į medicinos įstaigą tyrimams atlikti. Toks siuntimas pareiškėjui net nebuvo išrašytas, nepasiūlyta ir savarankiškai nuvykti į medicinos įstaigą blaivumui patikrinti. Todėl akivaizdžiai pažeistos Aprašo 6, 7, 9, 24 ir 26 punktuose nustatytos procedūros. Nėra jokių Aprašo 30 punkte nustatytų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo neblaivumą.

14.6. Policijos pareigūnams, atliekant pareiškėjo neblaivumo nustatymą, nebuvo jam pateikti jokie duomenys apie matavimo prietaisą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad alkoholio kiekio matuoklis parodė nustatyta rezultatą, neatspausdintas rodmenų kvitas. Patikros sertifikatas Nr. 0712807 neparodo, kiek kartų buvo panaudotas prietaisas (ar viršytas 250 kartų pūtimas).

14.7. Pareiškėjas nėra padaręs teisės pažeidimo, nes darbe buvo blaivus ir alkoholio nevartojo. Pareiškėjas buvo alkoholio pavartojęs namuose vakare prieš kitą darbo dieną, tačiau nedidelį jo kiekį ir ryte atėjo į darbą blaivus. Alkoholio kiekio matuoklis parodė neteisingus duomenis. Pareiškėjui buvo nurodyta pūsti į alkoholio kiekio matuoklį, tačiau jam neleido nei pačiam uždėti antgalio, nei parodė alkoholio kiekio matuoklį, kad jame prieš tai buvusio tikrinimo duomenys panaikinti. Nurodant pareiškėjui pūsti į alkoholio kiekio matuoklį, jis nebuvo supažindintas su nurodymu patikrinti jo blaivumą, nežinojo, kokiu tikslu ir kieno nurodymu toks patikrinimas alkoholio kiekio matuokliu buvo atliktas. Prieš pareiškėją buvo įvykdyta provokacija dėl to, kad jis yra principingas ir reiklus prokuroras. Prokuroras A. M. 2018 m. balandžio 13 d. paaiškinime nurodė, kad nebuvo vadovautasi patikrinimo metu Aprašu ir šio teisės akto 5 punkte nurodyti požymiai jo nebuvo įvertinti. Todėl pripažinus, kad pareiškėjo neblaivumas nustatytas nepagrįstai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nelieka jokio teisinio pagrindo jį bausti griežčiausia administracine nuobauda – atleidimu iš tarnybos.

14.8. Jeigu ir būtų buvęs nustatytas objektyviai koks nors pareiškėjo neblaivumo laipsnis, taikyta nuobauda yra aiškiai per griežta ir turi būti panaikinta, nes neatsižvelgta į pareiškėjo išdirbtus tarnybos metus, ankstesnį elgesį, darbo rezultatus. Šiuo atveju privaloma atsižvelgti į pareiškėjo kvalifikaciją, į jo ilgą ir sąžiningą darbą prokuratūroje, taip pat įvertinti tai, kad jo elgesys realių neigiamų pasekmių nesukėlė. Skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į nurodytas aplinkybes, susijusias su jo darbu prokuratūroje, kvalifikacija.

15. Atsakovas Prokuratūra atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepadarė proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas jį panaikinti. Teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad atliekant tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų, nepadaryta pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pažeidimų, o pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jo teisės tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procese buvo pažeistos.

15.2. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbuotojo neblaivumo faktą darbdavys gali nustatyti ir įrodinėti visomis teisėtomis priemonėmis, o neblaivumo faktą patvirtinantys duomenys vertinami laikantis įrodymų leistinumo,

visapusiškumo, pakankamumo ir kitų principų. Valstybės tarnautojo neblaivumas gali būti patvirtintas ne tik medicinine išvada, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Todėl yra nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjo skundas patenkintas dėl to, jog, nustatant pareiškėjo neblaivumą, nesivadovauta Taisyklių nuostatomis ar kad pareiškėjo neblaivumas nepatvirtintas medicinos įstaigoje. Prokurorų ir kitų prokuratūros darbuotojų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarką, kai prokuroras tarnybos (darbo) metu yra neblaivus, nustato Aprašas. Todėl Taisyklių nuostatos galėtų būti taikomos tiek, kiek atitinkamų santykių nereglamentuoja Aprašas. Vadinasi, teismas, spręsdamas šį administracinį ginčą, pagrįstai nesirėmė Taisyklių nuostatomis.

15.3. Aprašas nereglamentuota situacijos, kokie veiksmai turi būti atliekami, kai įtarimas dėl prokuroro neblaivumo gautas baigiantis jo darbo laikui, kai nėra būtinumo nušalinti jį nuo pareigų tą darbo dieną, jau pasibaigus darbdavio darbo laikui ir darbo vietoje, kurioje nėra darbdavio įgalioto asmens (tiesioginio vadovo). Byloje esantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. 1-53 „Dėl darbo laiko prokuratūroje nustatymo“ patvirtina, kad darbo laikas prokuratūroje 2018 m. balandžio 11 d. baigėsi 16.30 val. Informacija apie galbūt neblaivų tarnybos vietoje (Anykščiuose) pareiškėją buvo gauta teritorinėje Panevėžio apygardos prokuratūroje (Panevėžyje) apie 16.30 val. Todėl buvo imtasi tuo metu įmanomų priemonių, siekiant patikrinti, ar pareiškėjas darbo vietoje yra blaivus. Patikrinimas techninėmis priemonėmis (objektyviu tyrimu) buvo būtinas, nes gautą informaciją apie pareiškėjo – tuometinio prokuroro – neblaivumą tarnyboje (darbo laiku ir tarnybos vietoje) buvo būtina patikrinti ir tai reikėjo atlikti kaip galima greičiau. Dėl to buvo kreiptasi į kolegas iš policijos ir paprašyta jų nuvykti į pareiškėjo tarnybos vietą patikrinti jo blaivumą.

15.4. Pareiškėjo teiginys, kad jis nesuprato, jog yra tikrinamas darbdavio iniciatyva, yra visiškai nepagrįstas. Byloje esantis garso įrašas, darytas 2018 m. balandžio 11 d. pareiškėjo darbo vietoje jo patikros alkoholio kiekio matuokliu metu, patvirtina, kad jam policijos pareigūnas pranešė, jog neblaivumą (girtumą) reikia pasitikrinti atsakovo nurodymu. Todėl apeliacinio skundo motyvas, kad pareiškėjas galvojo, jog darbo vietoje jį alkoholio kiekio matuokliu tikrino dėl įtarimo, kad vairavo automobilį neblaivus, nors kartu pats nurodo, kad tą dieną automobilio net nevairavo, yra ir nepagrįstas, ir nelogiškas. Pareiškėjo akcentuojamas neblaivumo patikrinimas medicinos įstaigoje tėra tik vienas iš įrodymų fiksavimo būdų, kuris neturi didesnės įrodomosios vertės prieš kitas įrodinėjimo priemones. Pareiškėjas tikrintas alkoholio kiekio matuokliu („Alcotest 6810“, prietaiso Nr. ARBH-0029), kurio metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nebuvo pagrindo abejoti, jog šio prietaiso matavimo duomenys neteisingi. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad, nustačius apelianto neblaivumą darbo vietoje (apie 16.49 val.) sertifikuota technine priemone, jokių prieštaravimų nei dėl patikros, nei dėl jos rezultatų fiksavimo jis nereiškė, pasirašė Žurnale. Pareiškėjo pozicija, kad alkoholio kiekio matuoklis galbūt parodė neteisingus duomenis, tėra jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Iš duomenų Žurnale matyti, kad 2018 m. balandžio 11 d. iki tikrinant pareiškėją alkoholio kiekio matuoklis naudotas nebuvo, prieš tai ši techninė priemonė buvo patikrinta. Aplinkybė, kad nebuvo atspausdintas alkoholio kiekio matuoklio rodmenų kvitas, nepaneigia patikros šia technine priemone rezultatų, su kuriais pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, teisingumo. Ir garso įrašas, ir Žurnalo duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, įrodo kad pareiškėjui buvo nustatytas 1,27 promilių neblaivumas. Nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai dėl Žurnalo duomenų neinformatyvumo. Iš duomenų, esančių Žurnale, akivaizdu, kad būtent pareiškėjui 2018 m. balandžio 11 d. jo darbo metu nustatytas 1,27 promilių neblaivumas. Šie duomenys buvo įvertinti kartu su kitais duomenimis (policijos pareigūnų 2018 m. balandžio 11 d. tarnybiniais pranešimais, kuriuose nurodyta, kad nuo pareiškėjo jo tarnybos vietoje darbo metu sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli). Pareiškėjo argumentas, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, nepagrįstas jokiais įrodymais.

15.5. Pareiškėjo argumentai, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda turi būti panaikinta, nes yra aiškiai per griežta , laikytini nepagrįstais. Skundžiamame teismo sprendime išdėstyti motyvai, kodėl teismas vertino, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda savo griežtumu atitinka padarytą tarnybinį pažeidimą. Apeliaciniame skunde nėra pagrįstų teisinių argumentų, paneigiančių teismo padarytas išvadas. Akivaizdu, kad pareiškėjo buvimas tarnybos vietoje ir darbo laiku neblaiviu niekaip nesiderino nei su prokurorui keliamais nepriekaištingos reputacijos reikalavimais, nei su prokuroro tarnyba. Tokie veiksmai, kuriais akivaizdžiai pademonstruota nepagarbą teisės aktams ir jų ginamoms vertybėms, taip pat ir kolegoms prokurorams, nesuderinami su prokuratūros, kaip valstybės institucijos, puoselėjamomis vertybėmis ir prokuroro statusu bei prokurorui, kaip valstybės pareigūnui, keliamais aukštais etikos ir moralės normų reikalavimais ir vertintini kaip pareigūno vardo pažeminimas bei pareigūno priesaikos sulaužymas. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad buvimas darbo metu neblaiviu jau savaime laikytina žala institucijos reputacijai, nes toks pažeidimas akivaizdžiai žemina pareigūno vardą. Be to, tarnybinio pažeidimo padarymo metu pareiškėjas turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą.

Todėl pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip šiurkštus, sukėlęs neigiamus padarinius, o paskirta tarnybinė nuobauda proporcinga padarytam tarnybiniam pažeidimui.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos ir Įsakymo dėl atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo gražinimo į eitas prokuroro pareigas, priteisiant jam atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, t. y. pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikyta nuobauda – atleidimas iš tarnybos – ir tuo pagrindu pareiškėjas atleistas iš tarnybos, dėl to nėra pagrindo pareiškėją grąžinti į eitas prokuroro pareigas, priteisiant jam atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia dviem argumentų grupėmis: 1) atliekant jo blaivumo patikrinimą buvo pažeistos (tinkamai nesivadovauta) šios procedūros atlikimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos; 2) pareiškėjui skirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra neproporcinga (akivaizdžiai per griežta), kadangi pareiškėjas buvo kvalifikuotas prokuroras, savo tarnybines pareigas visada atlikdavo tinkamai ir sąžiningai.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Dėl pirmosios pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės pirmiausia pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog buvimo tarnybos (darbo) metu neblaiviam faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 56 str. 1, 2 d.), tarp jų, pavyzdžiui, ir specialiųjų techninių priemonių, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, ir yra galiojanti, rodmenimis (žr., pvz., 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A146-1449/2014).23. Remiantis bylos 2018 m. balandžio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 17.9.-6429 (b. l. 25–31) (toliau –

Išvada) nurodytais ir byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad: 2018 m. balandžio 11 d., apie 16.30 val., buvo gautas tarnybinis pranešimas, jog pareiškėjas darbo vietoje sunkiai kalba telefonu („vos verčia liežuvį“), todėl tiek Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė N. G., tiek Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės vyriausiasis prokuroras A. M., neturėdami galimybių patys įvertinti pareiškėjo blaivumą, kreipėsi į policiją su prašymu nusiųsti policijos pareigūnų ekipažą į pareiškėjo darbo vietą patikrinti jo blaivumą (2018 m. balandžio 12 d. tarnybinis pranešimas Nr. 17.9.-6034, b. l. 32; 2018 m. balandžio 13 d. paaiškinimas, b. l. 59); nuvykus policijos pareigūnams į pareiškėjo darbo vietą (Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūrą Anykščiuose) policijos pareigūnai, sutikę pareiškėją jo darbo vietoje, pastebėjo, kad jis yra neblaivus, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, o jo kalba buvo kiek nerišli, policijos pareigūnai 16.49 val. alkoholio kiekio matuokliu („Alcotest 6810“ Nr. ARBH-0029, patikros Nr. 0712807) nustatė pareiškėjui 1,27 promilių neblaivumą, pareiškėjas nereikšdamas pretenzijų dėl blaivumo tikrinimo procedūros, pasirašė Žurnale (2018 m. balandžio 11 d. tarnybiniai pranešimai, b. l. 47, 48; Žurnalas, b. l. 49–50, 52–54; 5.13 min. garso įrašas (CD laikmena), kuriame užfiksuotas pareiškėjo blaivumo tikrinimo procesas); patikros sertifikatas Nr. 0712807 patvirtina, kad alkoholio kiekio matuoklis „Alcotest 6810“ Nr. ARBH-0029 pareiškėjo blaivumo tikrinimo metu buvo tinkamas naudoti (patikros sertifikatas galiojo iki 2018 m. birželio 4 d.) (b. l. 55); pareiškėjas 2018 m. balandžio 15 d. paaiškinime nurodė, kad jam 2018 m. balandžio 11 d. policijos pareigūnai nustatė 1,27 promilių neblaivumą, pažymėjo, kad alkoholį vartojo darbo dienos išvakarėse, o darbo dieną alkoholio nevartojo ir manė, kad yra blaivus (b. l. 40).

24. Įvertinus minėtus duomenis (t. y. policijos pareigūnų, tikrinusių pareiškėjo blaivumą, paaiškinimus apie pareiškėjo blaivumo tikrinimo procesą; Žurnalą, kuriame įrašyta, kad 2018 m. balandžio 11 d., 16.49 val., nustatytas pareiškėjui 1,27 promilių neblaivumas, ir kuriame yra pareiškėjos parašas, patvirtinantis kad susipažinimo su blaivumo patikrinimo rezultatais; 5.13 min. garso įrašą, kuriame užfiksuotas visas pareiškėjo blaivumo tikrinimo procesas; alkoholio kiekio matuoklio patikros sertifikatą Nr. 0712807, kuris patvirtina, kad alkoholio kiekio matuoklis buvo tinkamas naudoti pareiškėjo (ne)blaivumui nustatyti), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjo 1,27 promilių neblaivumas 2018 m. balandžio 11 d., 16.49 val., buvo nustatytas ir buvo nustatytas teisingai. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie sukeltų pagrįstų abejonių atlikta jo neblaivumo patikrinimo procedūra ir suteiktų pagrindą suabejoti jos rezultatais, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės teikti nustatytą jo neblaivumo faktą paneigiančius įrodymus (pvz., nėra duomenų, kad pareiškėjas neturėjo realios galimybės kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, jog būtų jo blaivumas nustatytas atliekant kraujo tyrimą). Byloje pateiktas 5,13 min. garso įrašo, kuriame, kaip minėta, užfiksuotas visas pareiškėjo blaivumo tikrinimo procesas, patvirtina, kad policijos pareigūnai informavo pareiškėją, jog jo blaivumo patikrinimas atliekamas būtent Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nurodymu dėl galimo jo neblaivumo tarnyboje, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo žinoma, dėl ko jo blaivumas buvo tikrinamas, yra niekuo nepagrįsti. Pareiškėjo argumentas, kad blaivumo patikrinimas buvo surengta prieš jį provokacija, taip pat yra niekuo nepagrįstas ir pernelyg abstraktus, jog iš to būtų galima padaryti kokias nors išvadas dėl netinkamai atliktos blaivumo tikrinimo procedūros. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą blaivumo patikrinimą. Taigi pripažintina, kad pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. buvo tarnyboje neblaivus (nustatytas 1,27 promilių neblaivumas).

25. Šios nutarties 14.1–14.7 punktuose nurodytais argumentais pareiškėjas iš esmės siekia pagrįsti, kad buvo pažeistos jo, kaip prokuroro, blaivumo patikrinimo procesą (procedūrą) reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, dėl to ir jo neblaivumo faktas esą negali būti pripažintas nustatytu teisingai, o tuo pagrindu ginčijami Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos ir Įsakymas dėl atleidimo yra neteisėti ir nepagrįsti. Vis dėlto prabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios reikšmės sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas laikomas esminiu ir yra pagrindas nuobaudai panaikinti tik tais atvejais, kai dėl to galėjo būti padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados, vertinant pareigūno veiksmus (žr., pvz., 2013 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-765/2013, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1427-575/2018).

26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo blaivumą tikrino policijos pareigūnai, kurie kompetentingi tai atlikti, su

alkoholio kiekio matuokliu, kurio tinkamumą naudoti bent iki 2018 m. birželio 4 d. patvirtina patikros sertifikatas Nr. 0712807. Pareiškėjas prieš blaivumo tikrinimo procedūrą ir po jos nereiškė jokių pretenzijų dėl jo atliekamo blaivumo tikrinimo, t. y. policijos pareigūnams, tikrinusiems jo blaivumą, nenurodė, jokių argumentų, kad jo blaivumo tikrinimo procedūra atliekama netinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, net pripažįstant, kad atliekant pareiškėjo blaivumo tikrinimo procedūrą nebuvo preciziškai laikytasi visų tokios procedūros atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nėra pagrindo išvadai, kad jo neblaivumas buvo nustatytas neteisingai. Nė vienas iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr. nutarties 14.1–14.7 p.) savaime to taip pat nepagrindžia ir neįrodo. Tad nenustačius, kad buvo padaryti esminiai blaivumo tikrinimo procedūros pažeidimai, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo neblaivumas buvo nustatytas neteisingai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl visų šių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nurodytų nutarties 14.1–14.7 punktuose, detaliau nepasisako, nes jų detalesnis vertinimas, net pripažįstant, kad tam tikri neesminiai procedūriniai pažeidimai buvo padaryti, neturi reikšmės šiai bylai teisingai išnagrinėti.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo antrosios argumentų grupės (žr. nutarties 14.8 p.) pažymėtina, kad argumentai, pagrindžiantys sprendimą pareiškėjui už buvimą tarnyboje neblaiviu skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – yra išsamiai ir detaliai išdėstyti Išvadoje ir jos pagrindu priimtame Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Išvadoje detaliai įvertinta pareiškėjo tarnybinė charakteristika, t. y. įvertina ir tai, kad pareiškėjas yra kvalifikuotas ir ilgai šioje sistemoje dirbęs prokuroras, jam ne kartą buvo suteiktas aukštesnis rangas, tačiau įvertinta ir tai, kad pareiškėjas, vykdydamas prokuroro pareigas, vilkino proceso sprendimų priėmimą, už vilkinimą jam buvo paskirta ir tarnybinė nuobauda – papeikimas (2017 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. P-962).

28. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas tarnyboje neblaivus, padarė prokuroro vardą žeminantį poelgį, sulaužė prokuroro duotą priesaiką Lietuvos valstybei (Prokuratūros įstatymo 30 str. 6 d.), pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame nustatyta, kad prokurorai privalo laikytis Etikos kodekso, pažeidė Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Etikos kodekso, šiurkščiai pažeidė Etikos kodekse nustatytus pagrindinius prokurorų profesinės veiklos principus: padorumo principą, įpareigojantį elgtis padoriai ir savo elgesiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją (5.2.1 p.), ir atsakomybės principą, įpareigojantį vengti ir ne tarnybos metu savo elgesiu paniekinti ar pažeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą (5.9.1 p.).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų normų pažeidimai konstatuoti pagrįstai, kadangi pareiškėjas, būdamas tarnyboje akivaizdžiai neblaivus (pareiškėjui nustatytas 1,27 promilių neblaivumo laipsnis žymiai viršija leidžiamą 0,2 promilės etilo alkoholio koncentraciją biologinėje organizmo terpėje pagal Taisyklių 2.1 p.), nors užėmė aukštas ir didelės atsakomybės reikalaujančias valstybės pareigūno pareigas, kurioms keliami itin aukšti profesionalumo (kvalifikacijos) ir moralės standartai, pažemino prokuroro vardą (Prokuratūros įstatymo 391 str. 3 d.). Akivaizdu, kad dėl pareiškėjo padaryto tyčinio pažeidimo atsirado neigiami padariniai – sumenkintas prokurorų ir prokuratūros, kaip institucijos, autoritetas. Tad nustatytas sunkaus pobūdžio pažeidimas (prokuroro vardo pažeminimas) buvo pakankamas pagrindas skirti pareiškėjui griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos (Prokuratūros įstatymo 40 str. 5 p. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 30 d.) ir tuo pagrindu pareiškėją atleisti iš tarnybos (Prokuratūros įstatymo 44 str. 1 d. 2 p.).

30. Nesant pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, atmestinas ir pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2019-05898 2019-04-11 2019-04-02 2019-04-03 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. (E.) K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja E. K. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-201252 (toliau – ir Sprendimas) (I t., b. l. 1–5).

2. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu VMI nusprendė išieškoti į biudžetą 7 347,40 Eur. Pasak pareiškėjos, šis Sprendimas naikintinas, nes pareiškėjai nebuvo įteiktas raginimas mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. Pasak pareiškėjos, mokestinės nepriemokos išieškojimas už 2008 m. laikotarpiu atliktą patikrinimą turi būti nutrauktas suėjus 5 metų senaties terminui. Apskaičiuojant mokestinę nepriemoką už 2011 m. vertintos sutuoktinių bendrai gautos pajamos ir patirtos išlaidos, o mokestinė nepriemoka apskaičiuota tik pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėjos nuomone, už 2012, 2014 ir 2015 m. delspinigiai iš viso negali būti skaičiuojami, nes už šiuos laikotarpius mokestinių nepriemokų nėra. Be to, pagal bendrąją taisyklę delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, tačiau VMI delspinigius skaičiuoja už 973 dienas ir daugiau. Pareiškėja taip pat pastebėjo, kad jai buvo nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai taikyta 199,92 Eur bauda. Jei teismas paliktų galioti VMI Sprendimą, pareiškėja prašė atsižvelgti į jos socialinę bei finansinę padėtį ir sumažinti mokėtinos nepriemokos dydį, o nuo mokėtinų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ced0ecb05ba911e98b599e654d7d03a0

delspinigių atleisti.3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą

atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 29–33).4. VMI paaiškino, kad Kauno apskrities VMI atliko pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM)

apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2008–2011 metus. Patikrinimo rezultatai buvo įforminti patikrinimo akte, kuris pareiškėjai buvo įteiktas 2015 m. birželio 29 d. Pareiškėja nepasinaudojo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise dėl šio akto pateikti rašytines pastabas. Kauno apskrities VMI sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas minėtas patikrinimo aktas, pareiškėjai buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 10 d., todėl negalima tvirtinti, kad pareiškėjai nebuvo žinoma apie jai papildomai apskaičiuotus mokesčius ir jų dydžius. Pareiškėja nepasinaudojo MAĮ 152 straipsnio nustatyta tvarka apskųsti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

5. VMI nurodė, kad pareiškėja pavėluotai sumokėjo deklaruotą mokestį, todėl už pavėluotas dienas buvo priskaičiuoti delspinigiai pagal MAĮ 97 straipsnio 1 dalį. Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas kartu su raštu, kuriame buvo išsamiai paaiškintos Sprendimo prievolių ataskaitoje nurodytos mokestinės nepriemokos sumos bei už kurį laikotarpį jos apskaičiuotos.

6. VMI taip pat paaiškino, kad raginimas geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nebuvo siųstas pareiškėjai, nes nebuvo nei vieno iš trijų privalomo raginimo siuntimo pagrindų, nustatytų MAĮ 89 straipsnyje.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 116–120).

8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjai buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 10 d., pareiškėja mokestinės nepriemokos nesumokėjo, mokestinio ginčo neinicijavo. Nesant pagrindų, numatytų MAĮ 89 straipsnio 1 dalyje, VMI neatsirado prievolė pareiškėjai įteikti raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. įgijo teisę priverstinai išieškoti iš pareiškėjos Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu patvirtiną mokestinę nepriemoką. Teismas konstatavo, kad VMI nėra praleidęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino.

9. Teismas nustatė, kad delspinigius už 2012, 2014 ir 2015 metus VMI paskaičiavo, nes pareiškėja pavėlavo sumokėti deklaruotus žemės bei GPM mokesčius. Teismas nurodė, kad pareiškėjai laiku neįvykdžius įstatymu nustatytos pareigos, VMI įgijo teisę už pavėluotą laiką priskaičiuoti delspinigius, kaip tai yra nustatyta MAĮ 97 straipsnio 1 dalyje.

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas nėra mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotų prievolių dydžio teisėtumas, todėl teismas nepasisakė dėl nepriemokos dydžio mažinimo tikslingumo. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių, nurodydamas, kad šiuo atveju sprendimų priėmimas dėl atleidimo nuo delspinigių priskirtinas mokesčių administratoriui.

III.

11. Pareiškėja E. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. panaikinti VMI Sprendimą ir įpareigoti VMI ne tik tinkamai patvirtinti 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą, nurodant, ar tai yra vien pareiškėjai apskaičiuotas GPM, ar šis mokestis yra solidarus su pareiškėjos sutuoktiniu, o tvirtinant patikrinimo aktą, tinkamai vykdyti MAĮ nuostatas dėl delspinigių apskaičiavimo ir baudos skyrimo bei MAĮ numatytų senačių taikymo (I t., b. l. 122–129).

12. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas jos skundą išnagrinėjo, neatsižvelgdamas į tai, kad VMI visi sprendimai privalo būti teisėti ir pagrįsti, kad VMI veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu. Pareiškėja pažymi, kad iki šiol jai niekas negalėjo paaiškinti, ar Kauno apskrities VMI 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiuota 4 127 Eur GPM nepriemoka yra asmeniškai pareiškėjos, ar ši suma apskaičiuota solidariai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui.

13. Pareiškėjos nuomone, VMI padarė grubius MAĮ pažeidimus, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas ir

spręstinas klausimas dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumo. Pareiškėja nurodo, kad jai yra nesuprantama, kodėl ji turi mokėti GPM už žemės sklypą ir nebaigtą statyti namą. Pareiškėja taip pat pakartoja skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjai neturėjo būti skirta, o delspinigiai galėjo būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų. Pasak pareiškėjos, viso delspinigiai buvo paskaičiuoti beveik už 7 metus, nors mokestinis laikotarpis, už kurį gali būti išieškoma nepriemoka negali būti ilgesnis nei už einamuosius metus ir 5 metus atgal.

14. Pareiškėja taip pat pažymi, kad GPM nepriemokos suma apskaičiuota pagal visą sumą, neatimant pareiškėjos sutuoktiniui skirtos dalies. Pareiškėjos nuomone, taip yra siekiama išieškoti tą pačią sumą du kartus, tiek iš pareiškėjos, tiek ir iš jos sutuoktinio, o tai yra ne tik nesąžininga, bet ir neteisėta. Be to, pareiškėja nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu jai paskirta bauda buvo sumažinta nesivadovaujant MAĮ nuostatomis.

15. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 50–53).

16. VMI pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus, pažymėdama, kad pareiškėjos sutuoktiniui taip pat buvo atliktas GPM apskaičiavimo teisingumo patikrinimas už 2008–2011 metus, jam buvo priimtas sprendimas, kuriame, atskirai nuo pareiškėjos, papildomai apskaičiuotas GPM, GPM delspinigiai bei GPM bauda.

17. VMI pastebi, kad pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas įpareigoti VMI tinkamai patvirtinti Kauno apskrities VMI 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą bei įvertinti pareiškėjai paskirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių teisėtumą nėra susijęs su šia administracine byla. VMI nurodo, kad mokestiniams ginčams yra privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra (MAĮ 145 straipsnio 1 dalis). VMI taip pat nurodo, kad ginčijamame Sprendime baudos suma yra mažesnė nei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes dalis paskirtos baudos buvo įskaityta pareiškėjos turėtomis mokesčių permokomis.

18. VMI pažymi, kad skaičiuojant delspinigius nebuvo pažeistas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje numatytas delspinigių skaičiavimo terminas. Be to, išieškojimas pradėtas vykdyti nesuėjus senaties terminui, nes Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjai buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 10 d. Pareiškėja šio sprendimo pagrįstumo neginčijo.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo (I t., b. l. 43) išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 7 347,40 Eur dydžio mokestinę nepriemoką teisėtumo ir pagrįstumo. Prie Sprendimo buvo pridėta prievolių ataskaita, kurioje buvo detalizuota pareiškėjai apskaičiuota mokestinė nepriemoka (I t., b. l. 44). Sprendimas ir prievolių ataskaita buvo išsiųsta pareiškėjai su 2016 m. spalio 19 d. raštu „Dėl išieškojimo veiksmų“, kuriame buvo paaiškinta prievolių ataskaita ir nurodyta, kad šiuo metu dalis sumos jau yra išieškota (I t., b. l. 41–42). Šiame rašte pareiškėjai buvo priminta, kad mokestinė nepriemoka kilo iš Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo dėl 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto patvirtinimo. VMI rašte paaiškino, kad padarė išvadą, jog pareiškėja su apskaičiuota mokestine nepriemoka sutinka, nes minėto Kauno apskrities VMI sprendimo neskundė.

20. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjai su 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu „Dėl E. K. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (I t., b. l. 95). Šiame rašte pareiškėjai paaiškinta, kad siunčiamas Kauno apskrities VMI sprendimas gali būti skundžiamas VMI ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja Kauno apskrities 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo nustatyta tvarka ir terminais neskundė. VMI ginčijamu Sprendimu nusprendė pareiškėjos mokestinę nepriemoką išieškoti iš jos turto. Nesutikdama su šiuo Sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą, nurodydama, kad Sprendimas turi būti panaikintas, nes jai nebuvo įteiktas raginimas įvykdyti mokestinę nepriemoką geruoju. Pasak pareiškėjos, dalies mokestinės nepriemokos išieškojimas turi būti nutrauktas suėjus 5 metų senaties terminui. Kreipdamasi į teismą, pareiškėja taip pat ginčijo ir pačios Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu patvirtintos mokestinės nepriemokos (taip pat ir dėl skirtos baudos bei delspinigių skaičiavimo) teisėtumą ir pagrįstumą. Jei teismas paliktų galioti Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, pareiškėja prašė teismo sumažinti mokėtinos

nepriemokos dydį, o nuo mokėtinų delspinigių atleisti.21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad VMI turėjo teisę

priverstinai išieškoti pareiškėjos mokestinę nepriemoką, nes pareiškėja neinicijavo mokestinio ginčo dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo. Teismas sprendė, kad VMI nepraleido 5 metų termino nepriemokai išieškoti, taip pat sprendė, kad VMI neturėjo prievolės išsiųsti pareiškėjai raginimą sumokėti nepriemoką geruoju. Teismas nepasisakė dėl nepriemokos mažinimo, konstatavęs, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas nėra mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotų prievolių dydžio teisėtumas. Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių, teismas nurodė, kad tokių sprendimų priėmimas priskirtinas mokesčių administratoriaus kompetencijai. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja apeliaciniame skunde prašo ne tik panaikinti VMI Sprendimą, bet ir įpareigoti VMI tinkamai patvirtinti 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą. Pasak pareiškėjos, VMI padarė grubius MAĮ pažeidimus, todėl turi būti spręstinas klausimas dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo teisėtumo.

V.

22. Mokesčių administravimo įstatymo 150 straipsnis numato, kad mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus (šiuo atveju – Kauno apskrities VMI) nagrinėja centrinis mokesčių administratorius (VMI). Skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminą nustato MAĮ 152 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia.

23. MAĮ (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino. Jeigu mokesčių mokėtojas MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje numatytu terminu nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

24. MAĮ 89 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti 4 atvejai, kada mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, t. y. 1) kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, t. y. apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2) kai priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) kai nutraukiama mokestinės paskolos sutartis; 4) kai mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu laiku nesumoka nedeklaruojamo mokesčio (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija).

25. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (MAĮ 107 straipsnio 1 ir 2 dalys).

VI.

26. Pirmiausia pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo priimtas nagrinėti šis pareiškėjos reikalavimas – panaikinti VMI 2016 m. spalio 5 d. Sprendimą, o apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat kelia jos skunde pirmosios instancijos teismui nenurodytus reikalavimus – įpareigoti VMI tinkamai patvirtinti 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą, spręsti klausimą dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo teisėtumo.

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo,

išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

28. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas jos skundą išnagrinėjo, neatsižvelgdamas į tai, kad visi VMI sprendimai privalo būti teisėti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia skundo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti visų su pareiškėja susijusių mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, nes bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką). Pareiškėjos suformuluotas skundo dalykas (VMI 2016 m. spalio 5 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas) nustatė nagrinėjamos bylos ribas bei pareiškėjos pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas negalėjo pakeisti pareiškėjos nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, teisėtai ir pagrįstai nevertino pareiškėjos skundo argumentų, kuriais pareiškėja kėlė abejones dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu papildomai apskaičiuotos GPM nepriemokos, baudos bei delspinigių teisėtumo ir pagrįstumo. Pastebėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejonės dėl Kauno apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu jai paskirtos baudos sumažinimo pagrįstumo. Pasak pareiškėjos, bauda jai buvo sumažinta nesivadovaujant MAĮ nuostatomis, tačiau pareiškėja nenurodė, kaip paskirtos baudos sumažinimas pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjos argumentai dėl neva nesuprantamų sprendimų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos taip pat vertinami kritiškai, nes pareiškėja, viena vertus, apeliaciniame skunde pažymi, kad iki šiol jai niekas nepaaiškino, ar Kauno apskrities VMI 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiuota 4 127 Eur GPM nepriemoka yra asmeniškai pareiškėjos, ar ši suma apskaičiuota solidariai jai ir jos sutuoktiniui, tačiau, kita vertus, apeliaciniame skunde ji taip pat pažymi, kad GPM nepriemokos suma apskaičiuota pagal visą sumą, neatimant pareiškėjos sutuoktiniui skirtos dalies.

29. Mokestinio patikrinimo rezultatams ginčyti MAĮ nustato specialią tvarką ir terminus. Kaip minėta, pareiškėja šia tvarka nepasinaudojo ir mokestinio ginčo nustatyta tvarka bei terminais neinicijavo, todėl dabar (mokestinės nepriemokos išieškojimo etape) pareiškėja nebegali ginčyti mokestinio patikrinimo rezultatų (papildomai apskaičiuotų mokėtinų mokesčių, su jais susijusių kitų mokėtinų sumų). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nevertino su tuo susijusių pareiškėjos skundo argumentų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis materialinės teisės normomis (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktu), iš esmės teisingai vertino pareiškėjos ginčijamo VMI Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, spręsdamas dėl to, kad nagrinėjamu atveju nėra suėjęs senaties terminas nepriemokos priverstiniam išieškojimui, taip pat, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju neturėjo, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, pareiškėjai išsiųsti raginimą sumokėti nepriemoką geruoju. Pareiškėja apeliaciniame skunde šių teismo išvadų taip pat neginčija.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos E. (E.) K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


2019-05906 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ atstovui – advokatui L. R.,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui R. S.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto

„Bendruomeniškas Vilnius“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 28 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, atsakovas) 2019 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. Sp-183 (toliau – ir 2019 m. kovo 24 d. sprendimas) priedo dalį dėl Vilniaus miesto (Nr. 57) savivaldybės tarybos narių rinkimų rezultatų ir Tarybos sudėties sąrašo; 2) įpareigoti VRK iš naujo perskaičiuoti mandatų skirstymo kvotą netaikant 4 nuošimčių barjero ir skaičiuojant mandatų paskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės taryboje įtraukti pareiškėjo iškeltų kandidatų sąrašą.

2. Pareiškėjas savo skunde atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir STRĮ) 83 straipsnio 2 dalį, be kita ko, numatančią, kad mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek rinkėjų paduotų mandato balsų gavo kiekvienas sąrašas, taikant kvotų ir liekanų metodą. Kandidatų sąrašas gali gauti savivaldybės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ed1222205ba911e98b599e654d7d03a0

tarybos narių mandatų tik tuo atveju, jeigu už kandidatų sąrašą balsavo ne mažiau kaip 4 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Pareiškėjas, pateikdamas skundą ir ginčydamas VRK 2019 m. kovo 24 d. sprendimą, siekia, kad VRK perskaičiuotų mandatų skirstymo kvotą pareiškėjo nurodytu būdu.

3. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 1 d. pateikė teismui prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar STRĮ 83 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas tik asmuo, kuris buvo keliamas kandidatų sąraše, kuris gavo ne mažiau kaip 4 procentų balsų už kandidatų sąrašą, kuriame jis buvo keliamas, neprieštarauja teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 119 straipsnio 2 daliai, kurioje nėra numatyta išimčių apriboti teritorinio vieneto gyventojui teisę būti atstovu nustatant procentinį barjerą, o taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

4. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti, taip pat palaikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

II.

5. Atsakovas VRK atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti.6. VRK nurodo, kad skundžiamą 2019 m. kovo 24 d. sprendimą priėmė vadovaudamasi STRĮ nuostatomis, kurios

neprieštarauja Konstitucijai, remdamasi Vilniaus miesto rinkimų apygardos rinkimų rezultatų nustatymo protokole nustatytais rinkimų rezultatais, todėl naikinti VRK priimtą sprendimą nėra teisinio pagrindo.

7. VRK pastebi, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja rinkimų rezultatų nustatymo metodo. Tai reglamentuoja STRĮ, kurio 83 straipsnis aiškiai nustato mandatų paskirstymo tvarką – skirstant mandatus dalyvauja tik tie kandidatų sąrašai, kurie yra praėję 4 proc. rinkimų barjerą, koalicijos – 6 proc. rinkimų barjerą. VRK nesutinka su pareiškėju, kad šie barjerai prieštarauja Konstitucijai.

8. VRK paaiškina, kad skirstant mandatus pareiškėjo iškeltas kandidatų sąrašas nedalyvavo, nes surinko tik 2,39 proc. galiojančių rinkėjų balsų. Pareiškėjui negali būti skirtas mandatas, nes pagal STRĮ 83 straipsnio 2 ir 3 dalis, pareiškėjo iškeltas kandidatų sąrašas nesurinko įstatyme nustatyto 4 proc. rinkimų barjero, kuris yra būtina sąlyga dalyvauti mandatų skirstyme.

9. VRK atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Teisėjų kolegija


III.

10. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl mandatų kandidatų sąrašams paskirstymo taikant kvotų ir liekanų metodą, nustatytą Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnyje.

11. STRĮ 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kandidatų sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už kandidatų sąrašą balsavo ne mažiau kaip 4 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Pagal STRĮ 83 straipsnio 3 dalį, mandatų skirstymo kvota yra lygi rinkėjų paduotų mandatų balsų, kuriuos gavo kandidatų sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus daugiamandatėje rinkimų apygardoje.

12. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo keltas kandidatų sąrašas nepasiekė STRĮ 83 straipsnio 2 dalyje numatyto 4 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų barjero. Atsižvelgdama į tai, VRK patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių rinkimų rezultatus, pagal kuriuos pareiškėjo keltas kandidatų sąrašas savivaldybės tarybos narių mandatų negavo (nedalyvavo skirstant mandatus). Pareiškėjas su tokiu mandatų paskirstymo būdu nesutinka, keldamas STRĮ 83 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą ir prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

13. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas atitinka Konstituciją. Taigi, pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti

tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 ir kt.).

14. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. R556-29/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar STRĮ 83 straipsnis neprieštarauja konstituciniams demokratinės ir teisinės valstybės principams, teisingumo, proporcingumo ir demokratinių rinkimų principams, Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai ir 119 straipsnio 2 daliai.

15. Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarimu pripažino, kad STRĮ 83 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą ir nustačius, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali iškelti kandidatais į savivaldybių tarybų narius ir jungtis į išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą, taip pat nustačius, kad politinės partijos kandidatų sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, joje nustatyta, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai. Nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu ginčas nekeliamas. Pareiškėjas, kaip minėta, pateiktu skundu siekia, kad VRK būtų įpareigota perskaičiuoti mandatų skirstymo kvotą netaikant 4 nuošimčių barjero, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su STRĮ 83 straipsnio 2 dalyje nustatytu barjeru. Be to, pareiškėjo nuomone, mandatų skirstymo kvota turėtų būti skaičiuojama ne nuo rinkėjų, kurie balsavo už sąrašus, gavusius daugiau kaip 4 nuošimčius balsų, o nuo visų galiojančių balsų.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2011 m. gegužės 11 d. nutarime pažymėjo, jog nėra teisinių argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad įstatymų leidėjo pasirinkti minėto dydžio, t. y. 4 ir 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, rinkimų slenksčiai partijų ir jų jungtiniams kandidatų sąrašams yra per dideli ir sudaro prielaidas savivaldybių tarybų rinkimuose, vykstančiuose pagal proporcinę rinkimų sistemą, neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti sprendžiant savivaldos klausimus per demokratiškai išrinktus atstovus.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. teisėjų kolegijai nekilo teisiškai pagrįstų abejonių dėl STRĮ 83 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai šioje byloje pareiškėjo keliamais aspektais.

18. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



2019-05899 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. I-6-822/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d44eb7805ba911e98b599e654d7d03a0

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00045-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 14.6; 53.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui S. G.,pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario S. G. atstovams advokatams Ramūnui Petravičiui ir Emai Būtėnienei,atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei G. I.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos

Respublikos Seimo nario S. G. pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumo ištyrimo.


n u s t a t ė:

I.

1. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narys S. G. (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), 53 ir 54 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 straipsnio 1 punktui bei bendrajam teisiniam principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės).

2. Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais:2.1. Pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Pakuočių ir pakuočių

atliekų tvarkymo įstatymas, PPATĮ) 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą gamintojai ir importuotojai šiame straipsnyje jiems nustatytas pareigas, be kita ko, susijusias su dalyvavimu pakuočių atliekų tvarkymo organizavime (išskyrus savo reikmėms sunaudojamų pakuočių atliekų tvarkymą), vykdo per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas (toliau – ir organizacijos). Licencijuota organizacija jai gamintojų ir importuotojų pavestas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas vykdo privalomai įsigydama pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugas iš atitinkamą teisę įgijusių atliekų tvarkytojų (PPATĮ 10 str. 4 d. 2 ir 3 p.).

2.2. Remiantis PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi, gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, MUATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (toliau – ir užduotys). Tam, kad importuotojai ir gamintojai būtų atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą, jie turi turėti dokumentus, kurie pagrindžia gamintojui ar importuotojui nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą. Pareiškėjo teigimu, tokius dokumentus –

patvirtinimus – gamintojams ir importuotojams išduoda licencijuotos organizacijos. Patvirtinimai išduodami atsižvelgiant į atliekų tvarkytojų organizacijoms išduotus dokumentus, įrodančius, kad tam tikras atliekų tvarkytojas sutvarkė atitinkamą kiekį, atitinkamos rūšies pakuočių atliekų (toliau – ir įrodantys dokumentai).

2.3. Įrodančių dokumentų išdavimo / išrašymo reikalavimai detaliai reglamentuoti Apraše, šių dokumentų pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais) pagrindai taip pat yra aiškiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, ATĮ). Tačiau licencijuotos organizacijos gamintojams ir importuotojams išduodamų patvirtinimų, savo esme panašių į įrodančius dokumentus, pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais) pagrindai nėra nustatyti nei viename įstatyme ir apskritai nebuvo reglamentuoti jokiame teisės akte iki pat 2017 m. vasario 15 d., kai įsigaliojo Aprašo pakeitimai. Vienintelis patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais pagrindas įtvirtintas Aprašo 53 punkte, kuris nustatė, kad tuo atveju, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Apraše nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Pagal Aprašo 54 punktą, sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais priima Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, AAD), vadovaudamasis Aprašo 53 punktu.

2.4. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad patvirtinimus pripažinus negaliojančiais gamintojai ir importuotojai netenka teisės į mokestinę lengvatą, Aprašo 53 ir 54 punktais yra faktiškai įtvirtintas gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindas. Tačiau toks mokesčio atsiradimo pagrindo įtvirtinimas poįstatyminiu aktu (aplinkos ministro įsakymu patvirtintu Aprašu) yra nesuderinamas su Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte ir 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis fundamentaliomis mokesčių nustatymo taisyklėmis, pagal kurias valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus bei esminius jų elementus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu. Pareiškėjo manymu, patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais pagrindai, sukuriantys gamintojų ir importuotojų pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą, kartu su esminiais šio mokesčio atsiradimo elementais, įskaitant patvirtinimų panaikinimo sąlygas ir būdą, turi būti įtvirtinti įstatymu. Tačiau pagal dabartinį reglamentavimą patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų, jų panaikinimo sąlygų ir kitų su tuo susijusių esminių klausimų nereglamentuoja joks įstatymas. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai. Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

2.5. Be to, pareiškėjo teigimu, pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pagal minėtą Aprašu nustatytą teisinį reguliavimą gamintojui ar importuotojui kyla nepaisant to, kad gamintojas ar importuotojas nėra padaręs jokio pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymu. Nors pagal teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai yra įpareigojami pasikliauti licencijuotomis organizacijomis ir šių organizacijų pasirinktais atliekų tvarkytojais, pastariesiems nesilaikius pakuočių atliekų tvarkymo reikalavimų, neigiamos pasekmės gamintojams ir importuotojams yra taikomos be jų kaltės.

2.6. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą gamintojai ir importuotojai Lietuvoje pakuočių atliekų (išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų, kurių kiekiai bendrame pakuočių atliekų kiekyje yra sąlyginai labai maži) tvarkyme gali dalyvauti tik kolektyviai, t. y. steigdami licencijuotą organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas arba licencijuotai organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais. Organizacijų veikla yra kontroliuojama ir licencijuojama valstybės. Šios organizacijos pakuočių atliekų tvarkymą organizuoja privalomai sudarydamos sutartis su atliekų tvarkytojais, kurių veikla taip pat yra kontroliuojama ir prižiūrima valstybės. Organizacijos negali laisvai pasirinkti atliekų tvarkytojo (sutartis dėl atliekų tvarkymo licencijuotos organizacijos gali sudaryti tik su tais atliekų tvarkytojais, kurie atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus ir yra įrašyti į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą (toliau – ir Atliekų tvarkytojų sąrašas), sudaromą laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 184 (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-942 redakcija) patvirtinto Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo reikalavimų). Taigi, galiojančiu teisiniu reguliavimu yra ribojama gamintojų ir importuotojų teisė laisvai pasirinkti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo būdus, gamintojai ir importuotojai neturi jokios sprendimo teisės licencijuotai organizacijai renkantis atliekų tvarkytoją, o organizacija,

rinkdamasi atliekų tvarkytoją, yra ribojama ne tik Atliekų tvarkytojų sąrašo, bet dar ir savivaldybių, kurios parenka dalį atliekų tvarkytojų, su kuriais turi būti sudaromos sutartys dėl komunaliniame atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų tvarkymo (PPATĮ 10 str. 4 d. 2 p.). Be to, gamintojai ir importuotojai neturi jokios teisės ir / ar galimybės kontroliuoti, kaip atliekų tvarkytojai vykdo savo pareigas. Todėl gamintojai ir importuotojai, įvykdę jiems iš teisės aktų kylančias pareigas, taip pat sudarę sutartį su licencijuota organizacija, pavedę jai atlikti su pakuočių atliekų tvarkymu susijusias pareigas, finansavę organizacijos vykdomą atliekų tvarkymą ir pan., turi teisę pagrįstai tikėtis, kad dėl tinkamo užduočių įvykdymo įgytos mokestinės lengvatos nebus panaikinamos ir jie nebus atsakingi už atliekų tvarkytojų atliktus neteisėtus ar juo labiau nusikalstamus veiksmus.

2.7. Teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie yra teisinės valstybės principo elementai, suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Iš teisinės valstybės principo kyla asmenų teisė pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Tačiau pagal Aprašo 53 ir 54 punktus gamintojams ir importuotojams yra taikomos ekonominės sankcijos (nustatoma pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą, kurio tarifas yra ženkliai didesnis už atitinkamų atliekų sutvarkymo kaštus, t. y. licencijuotų organizacijų taikomus atliekų sutvarkymo įkainius) būtent už atliekų tvarkytojų neteisėtus veiksmus, t. y. gamintojai ir importuotojai yra laikomi atsakingais už nuo jų veiksmų ir valios nepriklausančių, valstybės kontroliuojamų subjektų padarytus pažeidimus. Toks Aprašo 53 ir 54 punktais sukurtas teisinis reguliavimas, pareiškėjo teigimu, yra nesuderinamas su iš teisinės valstybės principo kylančiais teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

2.8. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Iš šios nuostatos kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad procesas (šiuo atveju – administracinis) būtų pagrįstas, be kita ko, konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais. Tačiau Aprašo 53 ir 54 punktų pagrindu panaikinant gamintojams ir importuotojams suteiktą mokestinę garantiją (kitaip tariant, taikant ekonominę sankciją), gamintojams ir importuotojams nėra suteikiama teisė dalyvauti sprendimų dėl patvirtinimų panaikinimo priėmimo procedūroje. Tokios teisės gamintojams ir importuotojams nesuteikia nei Aprašas, nei kiti teisės aktai. Todėl gamintojai ir importuotojai apie patvirtinimus panaikinančius sprendimus sužino tik po šio fakto. Tai lemia, kad pagal Aprašo 53 ir 54 punktus sprendžiant dėl ne nuo gamintojo ar importuotojo veiksmų priklausančio patvirtinimų panaikinimo, jie apskritai nėra išklausomi ar informuojami apie sprendimo priėmimo eigą. Gamintojas ar importuotojas apie jiems be kaltės pritaikytą ekonominę sankciją sužino tik faktiškai ją pritaikius. Taigi, pareiškėjo manymu, Aprašo 53 ir 54 punktuose įtvirtintas reglamentavimas, be kita ko, prieštarauja ir bendrajam teisės principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės).

2.9. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šioje normoje numatyta, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Taigi viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjekto turimos kompetencijos plečiamasis aiškinimas yra negalimas. Viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų. Kitaip tariant, pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Tačiau nagrinėjamu atveju joks galiojantis įstatymas nesuteikia aplinkos ministrui teisės nustatyti patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, atitinkamai ir gamintojams bei importuotojams patvirtinimų pagrindu suteiktos mokestinės lengvatos panaikinimo pagrindų. Nei vienas iš Apraše eksplicitiškai nurodytų šio Aprašo tvirtinimo pagrindų aplinkos ministrui nesuteikia teisės nustatyti faktinės importuotojų ir gamintojų pareigos mokėti mokestį atsiradimo pagrindų. Tokios teisės aplinkos ministrui nenumato ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) ir / arba Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. Todėl aplinkos ministras neturi teisės vienašališkai nustatyti naujų (savarankiškų) lengvatos panaikinimo ir mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindų.

II.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija, atsakovas) atsiliepime teigia, kad nėra pagrindo Aprašo 53 ir 54 punktus laikyti neatitinkančiais įstatymų ir konstitucinių principų, todėl prašo skundžiamą norminio administracinio akto dalį pripažinti teisėta.

4. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:4.1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakyme Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija

2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), kuriuo patvirtintas Aprašas, nurodyta, jog šis įsakymas priimtas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ 1.8.5 punktu, kuriuo Aplinkos ministerija įgaliota nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnyje (pagal 2017 m. liepos 11 d. įstatymą Nr. XIII-615 nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitė šio straipsnio numeracija – 3431 straipsnis) nustatyta, kokius reikalavimus atitinkantys atliekų tvarkytojai turi teisę išrašyti minėtus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkytojai gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus išrašo vadovaudamiesi aplinkos ministro nustatyta tvarka, t. y. Aprašu. Draudžiamas neteisėtas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymas. Atvejai, kada gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai laikomi išrašytais neteisėtai, reglamentuoti nurodyto straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pažymi, kad atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisinė galia, atvejai, kada tokie dokumentai pripažįstami neteisėtai išrašytais, nustatyti įstatymu.

4.2. Šiuo aspektu atsakovas atkreipia dėmesį, kad Aprašo 5 punktas numato, jog jame vartojamos sąvokos atitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme ir Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 184, vartojamas sąvokas. Taigi, aiškinant Apraše vartojamas sąvokas, vadovaujamasi minėtuose aktuose pateikiamomis sąvokomis ir nustatytu teisiniu reglamentavimu. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalies nuostatomis, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Pagal to paties straipsnio 31 dalį gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymas suprantamas kaip gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkimas ir perdirbimas arba gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkimas ir naudojimas pagal Vyriausybės nustatytą užduotį (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų šalinimas nėra sutvarkymas). Atsižvelgiant į gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų sąvokos turinį, pasak atsakovo, laikytina, kad šie dokumentai skirti įrodyti atliekų sutvarkymą.

4.3. Pagal Aprašo 2 punktą šiuo Aprašu turi vadovautis atliekų tvarkytojai, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją turinčios gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą, bei gamintojai ir (ar) importuotojai, kurie gauna dokumentus ir (ar) patvirtinimus. Atsakovas paaiškina, kad patvirtinimus išrašo licencijuotos organizacijos, jei gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymas organizuojamas kolektyviai. Tokiu atveju organizacijos sudaro sutartis su atliekų tvarkytojais, kurie, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, išrašo joms gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, patvirtinančius konkretaus atitinkamų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekio sutvarkymą. Organizacijos, gavusios šiuos atliekų tvarkytojų išrašytus dokumentus, „paskirsto“ / „išdalina“ juos, t. y. šiuose dokumentuose nurodytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį, savo pavedimų davėjams – gamintojams ir / ar importuotojams, išrašydamos patvirtinimus. Taigi, Apraše minimi organizacijų patvirtinimai suprantami kaip organizacijų išrašomi dokumentai, kuriais organizacijos paskirsto / perskirsto pavedimą davusiems gamintojams ir / ar importuotojams atliekų tvarkytojų išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiuose dokumentuose nurodytą sutvarkytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį).

4.4. Pagal Aprašo 3 punktą patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais. Sutvarkytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį įrodo atliekų tvarkytojų, įrašytų į Atliekų tvarkytojų sąrašą, teisėtai išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai. Todėl laikytina, kad patvirtinimo galiojimą (negaliojimą) lemia gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento, kuriuo remiantis jis išrašytas, galiojimas (negaliojimas). Taigi, vadovaujantis principu „iš neteisės negali kilti teisė“, jei atliekų tvarkytojo išrašytas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, tokio dokumento pagrindu organizacijos išrašytas patvirtinimas (kuriuo pagal panaikintame atliekų tvarkytojo išrašytame dokumente nurodytą sutvarkytą atliekų kiekį buvo išdalintas / paskirstytas sutvarkytas atliekų kiekis gamintojams ir / ar importuotojams) taip pat laikytinas negaliojančiu. Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą neteisėtumas yra išvestinis iš dokumentų, įrodančių atliekų sutvarkymą, išrašymo

proceso neteisėtumo.4.5. Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 3431 straipsnio) 3 dalis nustato, kad

sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833) 2 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamentui suteikiami įgaliojimai vykdyti šiuo įsakymu patvirtinto Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, Aprašo 54 punktas įgyvendina Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kuriose nustatytas pagrindas Aplinkos ministerijai įgalioti AAD priimti sprendimus dėl Aprašo 53 punkte nurodytų dokumentų panaikinimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 53 ir 54 punktai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo.

4.6. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis numato, kad MUATĮ nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ 3 straipsnis nustato, kas yra mokesčio objektas. Pagal MUATĮ 4 straipsnio 3 dalį mokesčio mokėtojais yra gaminių gamintojai ir importuotojai, mokantys mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. MUATĮ 5 straipsnyje nustatytos mokesčio lengvatos. MUATĮ 6 straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodyta, kad apmokestinamųjų gaminių sąrašas ir mokesčio už aplinkos teršimą šių gaminių atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 3 priedėlyje, o apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 4 priedėlyje. MUATĮ 6–11 straipsniai reglamentuoja tarifų nustatymo tvarką, mokestinį laikotarpį ir tarifų galiojimo terminą, šio mokesčio apskaitą, mokėjimo kontrolės tvarką. MUATĮ 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami, permokėta mokesčio suma grąžinama MAĮ nustatyta tvarka. Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad vienas iš pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių yra mokestis už aplinkos teršimą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir išieškojimo klausimai, kurie nenustatyti MUATĮ, reglamentuoti MAĮ, kurio nuostatos taikytinos pagal analogiją.

4.7. MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. MUATĮ 2 straipsnio 9 dalyje paaiškinama, kad gaminių ir pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys – Vyriausybės ir (ar) jos įgaliotos institucijos nustatytas atitinkamų gaminių ir pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo kiekis, išreikštas procentais nuo mokesčio mokėtojo per mokestinį laikotarpį tiekto Lietuvos Respublikos vidaus rinkai visų pakuočių ir (ar) apmokestinamųjų gaminių kiekio. Taigi, teisę pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta lengvata suteikia apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. 1324 redakcija), įvykdymas. Mokesčio lengvata grindžiama dokumentais, įrodančiais atliekų sutvarkymą (PPATĮ 7 str. 7 d.). MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

4.8. Taigi, pasak atsakovo, mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindai, tarifai, esminiai elementai ir lengvatos taikymo (netaikymo) sąlygos, senaties terminai, dokumentų, įrodančių atitinkamų atliekų sutvarkymą, panaikinimo pagrindai yra nustatyti atitinkamais įstatymais, o ne Aprašo 53 ir 54 punkto nuostatomis. Todėl pareiškėjas prašyme nepagrįstai teigia, jog Aprašo 53 ir 54 punktais nustatomi mokesčio už aplinkos teršimą atsiradimo pagrindai ir jo esminiai elementai. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad minėti Aprašo punktai prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio 3 daliai. Šiuo atveju poįstatyminiais teisės aktais yra tik įgyvendinamos minėtų įstatymų nuostatos, nustatant, pavyzdžiui, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo, šio mokesčio kontrolės tvarkas.

4.9. Įvertinus Aprašo 53 ir 54 punktų turinį, nėra pagrindo teigti, jog šiomis nuostatomis nustatomos ekonominės sankcijos. Atsakovas pažymi, kad mokesčio už aplinkos teršimą lengvata taikoma, jeigu įvykdomos Vyriausybės nustatytos atliekų tvarkymo užduotys ir užduočių įvykdymas pagrįstas galiojančiais dokumentais, įrodančiais atliekų sutvarkymą. Atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų institutas nėra savitikslis, šių dokumentų panaikinimas sukelia teisės aktuose

numatytas pasekmes. Jei atliekų tvarkytojo išrašytas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, tokį dokumentą (jame nurodytą atliekų kiekį) gamintojams ir importuotojams išdalinęs / paskirstęs organizacijos išrašytas patvirtinimas taip pat laikytinas negaliojančiu, nes neįmanoma paskirstyti to, kas negalioja. Atitinkamai, jeigu panaikinami dokumentai, kurių pagrindu asmuo grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata netaikytina. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka panaikinus dokumentus, kuriais gamintojai ir importuotojai grindė Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių įvykdymą, nėra pagrindo teigti apie tokios pareigos tinkamą įvykdymą visa apimtimi. Tokiu atveju pagal MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai.

4.10. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. MUATĮ normose iš principo įtvirtinta, jog atliekų tvarkymo išlaidas atlygina gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojai ir importuotojai, t. y. įtvirtinti „teršėjas moka“ ir „gamintojo atsakomybės“ principai. Taigi gamintojams ir importuotojams tenkantis atliekų tvarkymo išlaidų atlyginimas siejamas su tuo, kad jie tiekia gaminius į Lietuvos vidaus rinką, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos.

4.11. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad organizacijas steigia ir valdo gamintojai ir importuotojai. Siekdamos įvykdyti joms pavestą pareigą organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, organizacijos sudaro su atliekų tvarkytojais sutartis dėl pakuočių atliekų tvarkymo. Kolektyvaus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo reikalavimai ir gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimas reglamentuojami Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntame 7 ir aštuntame8 skyriuose, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje. Be kitų pareigų organizacijos, įgyvendindamos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, privalo vykdyti atliekų tvarkytojų (atliekų surinkėjų ir atliekų naudotojų ar eksportuotojų), su kuriais sudarė sutartis dėl pakuočių atliekų tvarkymo, sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę (ATĮ 3422 str. 14 d., PPATĮ 10 str. 4 d. 2 ir 3 p.). Kaip ir kitais sutarčių, apibrėžiančių ūkio subjektų civilinius santykius, sudarymo atvejais, klausimai, susiję su sutartinių įsipareigojimų (prievolių) vykdymu ar nevykdymu, turėtų būti sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Vienai iš sutartį pasirašiusių šalių nevykdant ar netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus ir taip pažeidžiant sutarties sąlygas, kita sutarties šalis gali pareikalauti sutarties sąlygas pažeidusios šalies sutartyje numatytos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat kompensuoti nuostolius, atsiradusius dėl kitos sutarties šalies sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

III.

5. Rengiantis nagrinėti bylą buvo gauta Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuomonė dėl pareiškimo ištirti Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumą. Aplinkos apsaugos departamentas nesutinka su pareiškime išdėstyta pareiškėjo pozicija ir nurodo šiuos nesutikimo argumentus:

5.1. Mokesčio lengvatą (įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis) suteikia dokumentai, įrodantys atliekų (šiuo atveju – pakuočių) sutvarkymą. Tokie dokumentai, jų negaliojimo pagrindai, institucija, įgaliota juos panaikinti, yra reglamentuota įstatyminiu lygmeniu – Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 3431 straipsnio) 1–3 dalyse. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Tai reiškia, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka.

5.2. Tais atvejais, kai atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai išrašomi gamintojų / importuotojų organizacijai, ši juos paskirsto (išdalina) gamintojams ir importuotojams, tačiau šis paskirstymas, kuris įforminamas organizacijų išrašytais patvirtinimais gamintojams / importuotojams, neturi savarankiško juridinio pagrindo, jie yra išvestiniai iš atliekų

sutvarkymą įrodančių dokumentų. Aprašo 3 punktas, kuris galioja nepasikeitęs nuo originalios Aprašo redakcijos, nustato, kad patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais (t. y. pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais). Patvirtinimai nėra oficialūs dokumentai, jie nėra apibrėžti teisės aktuose, todėl įstatyminiu lygmeniu neaptariami, jie negalioja ipso facto (lot. savaime), vien remiantis tuo faktu, kad yra išvestiniai iš panaikinto atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento.

5.3. Toks reglamentavimas ir organizacijos išduotų patvirtinimų vertinimas nesikeitė, priešingai, nei teigia pareiškėjas. 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojo Aprašo 55 punkto redakcija, kuri nustatė, jog tuo atveju, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Tačiau tokiu reglamentavimu nesukurta nauja taisyklė, nenurodyti nauji (ar panaikinti buvę) patvirtinimų negaliojimo pagrindai. Toks reglamentavimas tik aiškiau apibrėžė, kad patvirtinimai laikomi išrašyti neteisėtais ipso facto. Procedūra, kaip įforminamas patvirtinimų negaliojimas, niekada nebuvo reglamentuota atskirai, todėl taikyta atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais procedūra. Patvirtinimai, neturėdami savarankiško juridinio pagrindo, neturi (ir negalėtų turėti) ir savarankiškų negaliojimo pagrindų. Teisines pasekmes sukelia įrodančių dokumentų pripažinimas negaliojančiais, kurio pagrindai apibrėžti įstatyme.

5.4. Tuo pačiu nuo 2017 m. vasario 15 d. buvo pakeistas ir Aprašo 56 punktas, kuris nustatė, kad sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamiesi Aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentai, taip pat Aprašo 57 punktas, kuris nustatė, kad dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu.

5.5. Taigi, atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais galimybė, taip pat ne dėl gamintojo / importuotojo ar organizacijos veiksmų, bet dėl atliekų tvarkytojo veiksmų, reglamentuota įstatyme, ir gamintojams / importuotojams turėtų būti žinoma. Panaikinti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai preziumuoja neįvykdytas Vyriausybės nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis, nes jų pagrindu buvo paskirstyti patvirtinimai ir jų pagrindu suteikta Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta mokesčio lengvata. Priešingu atveju (tikintis, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą nekils jokių pasekmių), atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimo institutas būtų betikslis. Be to, iš pareiškimo numanomas pareiškėjo pateiktas teisinio reglamentavimo vertinimas, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kurie buvo išrašyti tiesiogiai gamintojams / importuotojams, šiems kiltų teisinės pasekmės, o gamintojams / importuotojams, tvarkantiems atliekas per organizacijas, jos nekiltų, nes organizacijos paskirsto gautą dokumentą keliems gamintojams / importuotojams patvirtinimais, yra nelogiškas, nes visiems gamintojams / importuotojams teisiniu reglamentavimu turi būti laiduojamos vienodos veiklos sąlygos.

5.6. Mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai (MUATĮ 4 str. 3 d.), todėl nei organizacijoms, nei kitiems (galbūt kaltiems dėl atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais) asmenims teisės aktais negalėtų būti perkelta pareiga sumokėti šį mokestį. Nesant mokesčių mokėtojo kaltės, jis galėtų būti atleidžiamas nebent nuo baudos ir delspinigių mokėjimo (MAĮ 129, 141 str.). Tačiau, nustačius kaltuosius asmenis, gamintojai ir importuotojai, pagal bendruosius deliktinės atsakomybės principus, įgytų regreso teisę reikalauti priteisti sumokėtus mokesčius iš kaltųjų asmenų.



IV.

6. Lietuvos Respublikos Seimo narys pareiškimu prašo atlikti tyrimą dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), 53 ir 54 punktų teisėtumo.

7. Pareiškėjas prašo ištirti nurodytų nuostatų atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1

daliai bei bendrajam teisiniam principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės).8. Pareiškėjo kreipimosi metu galiojo Aprašo 53 punkto redakcija, išdėstyta 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833,

ir Aprašo 54 punkto redakcija, išdėstyta 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546. Nors po pareiškėjo kreipimosi, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 21 d., įsigaliojo nauja nurodytų Aprašo punktų redakcija, išdėstyta 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971, tačiau šie punktai buvo tik nežymiai pakeisti (papildyti dėl atliekų naudotojų, atliekančių pradinį apdorojimą (būtent rūšiavimą) ar atliekų laikymą, išrašomų susiejančių paliudijimų) ir esminės jų nuostatos, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, nepasikeitė.

V.

9. Prašomas ištirti Aprašo 53 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nustato: „Jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus, <…> pažeisdami bent vieną iš Apraše nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai, <…> ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais <…>, išrašyti neteisėtai“.

10. Prašomas ištirti Aprašo 54 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nustato: „Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų, <…> ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais priima AAD, vadovaudamasis Aprašo 53 punktu“.

11. Šiame kontekste pabrėžtina, kad būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir atitinkamai apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018; 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015 ir kt.).

12. Šių proceso taisyklių dėl norminės administracinės bylos, iškeltos pagal abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nagrinėjimo ribų nustatymo kontekste analizuodama pareiškimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumu abejojama tik tiek, kiek jie susiję su pakuočių atliekų tvarkymu. Be to, nurodytos norminio administracinio akto nuostatos kvestionuojamos tik ta apimtimi, kiek jose, pareiškėjo teigimu, faktiškai yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas, t. y. pareiškėjas minėtų nuostatų teisėtumą kvestionuoja tiesiogiai ir išimtinai siedamas jas su gamintojų ir importuotojų teise (galimybe) pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta mokesčio lengvata. Tai iš esmės patvirtino ir pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu. Pareiškėjas nurodytų nuostatų teisėtumu taip pat abejoja tuo aspektu, ar apskritai Aplinkos ministerija turėjo įgaliojimus reglamentuoti aptariamus teisinius santykius. Todėl, laikantis minėtų proceso taisyklių, būtent šia apimtimi ir tikrintinas prašomų ištirti Aprašo nuostatų teisėtumas.

VI.

13. Visų pirma, prašydamas ištirti nurodytų Aprašo nuostatų teisėtumą, pareiškėjas atriboja licencijuotoms organizacijoms išduodamus atliekų tvarkytojų išrašytus atliekų sutvarkymą „įrodančius dokumentus“ ir gamintojams bei importuotojams šių organizacijų išrašomus „patvirtinimus“, kurie išduodami paskirsčius iš atliekų tvarkytojų gautus minėtus „įrodančius dokumentus“. Atskyręs šias sąvokas, pareiškėjas teigia, kad „patvirtinimų“, kaip juos supranta pareiškėjas, pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais) pagrindų, jų panaikinimo sąlygų ir kitų su tuo susijusių esminių klausimų (skirtingai, nei „įrodančių dokumentų“) nereglamentuoja joks įstatymas, taip pat joks galiojantis įstatymas nesuteikia teisės šiuos klausimus nustatyti atsakovui.

14. Taigi šiuo atveju pirmiausia svarbu nustatyti, ar pareiškėjo nagrinėjamai bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste pateikiamas „įrodančių dokumentų“ ir „patvirtinimų“ sąvokų atribojimas yra pagrįstas, kadangi tik atlikus šį vertinimą bus galima toliau spręsti, ar atsakovas turėjo kompetenciją reglamentuoti klausimus, susijusius su licencijuotų

organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomų patvirtinimų pripažinimu neteisėtai išduotais (negaliojančiais).15. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei

„pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos. Abiejuose šiuose įstatymuose „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiami identiškai – tai „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys <…> pakuočių atliekų sutvarkymą“ (PPATĮ 2 str. 11 d.; ATĮ 2 str. 30 d.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja žodžius tiek „įrodantys“, tiek „patvirtinantys“. Be to, šie žodžiai iš esmės kaip sinonimai vartojami ir kitose įstatymų nuostatose – pavyzdžiui, pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 7 dalį „pakuočių atliekų sutvarkymas įrodomas dokumentais, patvirtinančiais pakuočių atliekų surinkimą <…> ir surinktų pakuočių atliekų naudojimą“.

16. Kadangi nurodytos sąvokos yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą.

17. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek pagal Atliekų tvarkymo įstatymo, tiek pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas atliekų tvarkymas gali būti organizuojamas kolektyviai arba individualiai (žr., pvz., ATĮ 341 str. 5 d., 344 str. 2 d., 347 str. 2 d., 3415 str. 2 d., 3418 str. 2 d.; PPATĮ 7 str. 5 d.). Atliekas tvarkant individualiai, atliekų tvarkytojai dokumentus, patvirtinančius atliekų sutvarkymą, išrašo tiesiogiai gamintojams ir importuotojams, o atliekas tvarkant kolektyviai – organizacijoms, kurios šiuos dokumentus paskirsto gamintojams ir importuotojams, išrašydamos jiems atitinkamus patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą, t. y. pastaruoju atveju organizacijų išrašomais patvirtinimais iš esmės yra tik įforminamas atliekų tvarkytojų išrašytų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų paskirstymas gamintojams ir importuotojams, o organizacijos šiame procese veikia kaip tarpinė grandis (žr., pvz., Aprašo 2.3 p., 6 p., 7 p., 9 p., 10 p. ir kt.).

18. Svarbu paminėti ir tai, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas, be kita ko, nustato bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Atitinkamai Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio, įtvirtinančio šio įstatymo paskirtį, 1 dalis numato, jog šis įstatymas nustato pagrindinius pakuočių reikalavimus, bendruosius Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas.

19. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvą, atliekų tvarkymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu, valstybės ir savivaldybių priederme (žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą). Reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą).

20. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Europos Sąjungos aplinkosaugos principas „teršėjas moka“. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB preambulės 2 punkte nustatyta, kad žalos aplinkai išvengimas ir ištaisymas turėtų būti įgyvendinamas plėtojant steigimo sutartyje nurodytą „teršėjas moka“ principą ir laikantis tolydžios plėtros principo.

21. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

22. Atliekų tvarkymo įstatymu inter alia (lot. be kita ko) yra įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d. direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva 2008/98/EB) (ATĮ 1 str. 6 d., V priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 8 d.). Direktyva 2008/98/EB yra nustatytos priemonės, skirtos aplinkai ir žmonių sveikatai apsaugoti užkertant kelią žalingam atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikiui ar sumažinant jį ir sumažinant išteklių naudojimo bendrą poveikį bei padidinant tokio naudojimo veiksmingumą (Direktyvos 2008/98/EB 1 str.). Direktyvos 2008/98/EB preambulės 26 punkte nustatyta, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygmeniu taikomas principas; atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga. Pagal Direktyvos 2008/98/EB 8 straipsnio 1 dalį,

„siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta“. Taigi, Direktyva 2008/98/EB leidžiama nustatyti didesnę gamintojo atsakomybę.

23. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Direktyva 94/62/EB), kurią Lietuvoje įgyvendina tiek Atliekų tvarkymo įstatymas (ATĮ 1 str. 6 d., V priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 1 d.), tiek Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (PPATĮ 1 str. 3 d., II priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 1 d.), tiek Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (MUATĮ VIII priedėlio „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 1 d.), nuostatas ir pasisakydamas dėl ekonominių priemonių, skatinančių šios direktyvos tikslų įgyvendinimą, 2018 m. kovo 15 d. sprendimo SC Cali Esprou SRL prieš Administraţia Fondului pentru Mediu, C104/17 (EU:C:2018:188) 22 punkte pažymėjo, jog pagal Direktyvos 94/62/EB 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, importuotojams ir įpakuotų prekių platintojams (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 30 d. sprendimo VG Čistoća, C335/16, EU:C:2017:242, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio, kuriame įtvirtintas minėtas principas „teršėjas moka“, 2 dalis numato, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Taigi principas „teršėjas moka“ Lietuvoje įgyvendinamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatomis.

25. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę (MUATĮ 1 str. 1 d.). Šio įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (MUATĮ 1 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių (mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų) efektyvumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005).

26. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio, įtvirtinančio šio mokesčio lengvatas, 6 dalį gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai; norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. MUATĮ 10 straipsnio 2 dalis numato, kad „Mokestis už aplinkos teršimą <…> pakuotės atliekomis <…> mokamas į valstybės biudžetą. Šios lėšos naudojamos Atliekų tvarkymo įstatyme numatytiems Atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti“.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas šiose ir kitose Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo normose esančias nuostatas, yra pažymėjęs, kad jose įtvirtinta, jog atliekų tvarkymo išlaidas atlygina gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojai ir importuotojai, t. y. įtvirtinti „teršėjas moka“ ir „gamintojo atsakomybės“ principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013). „Gamintojo atsakomybės“ principu vadovaujamasi siekiant mažinti gaminių neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Pagal šį principą gamintojams ir importuotojams teisės aktuose įtvirtinama atsakomybė už jų vidaus rinkai pateiktų gaminių poveikį aplinkai per viso būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant gaminių atliekų surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų gaminių atliekų tvarkymo užduočių įgyvendinimą, informacijos apie gaminius ir jų

atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams.28. Remiantis pacituotomis įstatymų nuostatomis, mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis

mokėtojai yra gamintojai ir importuotojai, kurie, norėdami pasinaudoti šio mokesčio lengvata, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius atliekų sutvarkymą. Šios aplinkybės bei minėta (įstatymų leidėjo nustatyta) ginčui aktualų teisinį reguliavimą įtvirtinančių įstatymų paskirtis implikuoja, kad nurodyto teisinio reguliavimo tikslas yra, jog atliekos būtų tinkamai sutvarkytos, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai (tai teismo posėdžio metu iš esmės pripažino ir pareiškėjo atstovai). Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste tai reiškia, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą.

29. Kaip minėta, nurodytuose nagrinėjamai bylai aktualius teisinius santykius reguliuojančiuose įstatymuose žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų ginčui aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus, kaip juos supranta pareiškėjas. Kiek tai susiję su Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos lengvatos taikymu, pabrėžtina, jog toks šių sąvokų aiškinimas iš esmės leidžia užtikrinti, kad visi gamintojai ir importuotojai, t. y. tiek tvarkantys atliekas individualiai, tiek kolektyviai, šiuo aspektu (mokesčio lengvatos) būtų vertinami vienodai. Be to, nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą).

30. Tuo tarpu pareiškėjas, nagrinėjamai bylai aktualių įstatymų nuostatų kontekste pateikdamas savo „įrodančių dokumentų“ ir „patvirtinimų“ sąvokų ir jų turinio apibrėžimus bei teigdamas, jog atsakovas neturėjo kompetencijos nustatyti „patvirtinimų“ išdavimo, pripažinimo neteisėtai išduotais (negaliojančiais), panaikinimo tvarką ir reglamentuoti kitus su tuo susijusius klausimus, apsiriboja išimtinai tik Atliekų tvarkymo įstatymo 34 31 straipsnio 1–3 dalių lingvistine formuluote, tačiau visiškai nepasisako dėl pačios įstatyminės sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ turinio, t. y., teikdamas argumentus, akivaizdžiai nevertino ir nepasisakė dėl aktualių šio ir kitų įstatymų nuostatų. Toks minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo nagrinėjamai bylai aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Tai, be kita ko, neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

31. Nors iš Aprašo nuostatų, jas vertinant lingvistiškai, iš esmės galima išskirti „patvirtinimo“ sąvoką, kaip tam tikros formos būtent licencijuotos organizacijos išduodamą dokumentą, toks išskyrimas būtų pagrįstas išimtinai tik Aprašo nuostatų, detalizuojančių Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, kontekste ir visiškai nereiškia, kad įstatymų leidėjas iš nurodytuose įstatymuose vartojamos „atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos (plačiąja prasme), t. y. „dokumentų, patvirtinančių <…> atliekų sutvarkymą“, eliminavo organizacijų išrašomus patvirtinimus. Minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ šiuo atveju negali būti tapatinama su sąvoka „įrodantys dokumentai“, kaip ją supranta pareiškėjas (t. y. tik kaip atliekų tvarkytojų išrašomi dokumentai). Pacituotų įstatymų prasme šios sąvokos nėra tapačios, kadangi jų prasmė (turinys) ir paskirtis yra skirtingi, o iš dalies vienodų žodžių junginių vartojimas įstatyminėse ir pareiškėjo pateikiamose sąvokose jų nedaro tapačiomis. Todėl pareiškėjas nepagrįstai minėtų įstatymų prasme, vertinant atsakovo kompetenciją reglamentuoti su atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais (plačiąja prasme) susijusius

klausimus, pareiškime dirbtinai (mechaniškai) atriboja sąvokas „įrodantys dokumentai“ ir „patvirtinimai“, visiškai neatsižvelgdamas į jų esmę ir prasmę.

32. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

33. Todėl pareiškėjas klaidingai teigia, jog licencijuotos organizacijos gamintojams ir importuotojams išduodami patvirtinimai apskritai nebuvo reglamentuoti jokiame teisės akte iki pat 2017 m. vasario 15 d., kai įsigaliojo Aprašo pakeitimai. Šiuo aspektu papildomai akcentuotina, kad, pavyzdžiui, jau originalios Aprašo redakcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 ir įsigaliojusios nuo 2013 m. gegužės 24 d., 2.2 punktas numatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Atitinkamai Aprašo 3 punkte buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad „patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais“, ir ši nuostata nuo pat Aprašo patvirtinimo iki šiol išliko nepakitusi.

34. Išdėstytų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalį gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Minėta, kad iš esmės identiškai Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžiami pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys susidariusių pakuočių atliekų sutvarkymą. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo, perdirbimo ir kitokio naudojimo užduotis, priima teisės aktus, nustatančius ribinius leistinus kenksmingų medžiagų kiekius pakuotėse ir jų kontrolės tvarką, pakuočių ženklinimo bei pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos tvarką, daugkartinių pakuočių, už kurias privaloma imti užstatą, sąrašą, užstato už daugkartines pakuotes sistemos įgyvendinimo tvarką, ir kitus šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Atitinkamai to paties įstatymo 12 straipsnis numato, kad „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija <…> parengia ir patvirtina šiam įstatymui įgyvendinti būtinus teisės aktus“.

35. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal šiame sprendime pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pacituotomis teisės aktų nuostatomis įtvirtindamas Vyriausybės kompetenciją įgalioti atitinkamą instituciją (šiuo konkrečiu atveju – Aplinkos ministeriją) nustatyti visus dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (plačiąja prasme), inter alia suteikė įgaliojimus reglamentuoti ir licencijuotų organizacijų išrašomus „patvirtinimus“, kaip juos supranta pareiškėjas. Atitinkamai Aplinkos ministerijai, be kita ko, įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas ginčo norminis administracinis aktas – Aprašas.

VII.

37. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumą pareiškėjas kvestionuoja juos tiesiogiai ir išimtinai siedamas su gamintojų ir importuotojų teise (galimybe) pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta mokesčio lengvata, argumentuodamas tuo, jog prašomuose ištirti Aprašo punktuose faktiškai yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas, t. y. nurodytų nuostatų teisėtumas iš esmės kvestionuojamas išimtinai mokestinių teisinių santykių kontekste. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į „patvirtinimų“ pripažinimo negaliojančiais pasekmes (gamintojai ir importuotojai netenka teisės į mokestinę lengvatą), nurodyti klausimai turi būti nustatyti tik Seimo ir tik įstatymu, todėl aplinkos ministras neturėjo kompetencijos šiuos klausimus reglamentuoti poįstatyminiu aktu.

38. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalis numato, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Atitinkamai visus esminius mokesčio už aplinkos teršimą elementus reglamentuoja būtent Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. Šis įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę (MUATĮ 1 str. 1 d.).

39. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 3 punktą šio mokesčio objektas, be kita ko, yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šiame įstatyme, be kita ko, įtvirtintos ir nurodyto mokesčio lengvatos (5 str.), apmokestinimo ir tarifų nustatymo tvarka (6 str.), mokestinis laikotarpis (7 str.), reglamentuojami kiti su šiuo mokesčiu susiję klausimai.

40. Remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. To paties įstatymo 5 straipsnio, nustatančio šio mokesčio lengvatas, 6 dalis numato, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

41. Taigi akivaizdu, kad pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla būtent iš minėto įstatymo normų, o ne iš Aprašo nuostatų. Nurodytų Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą konkrečiai pakuočių atliekomis kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką, o pagrindas taikyti šio mokesčio lengvatą gamintojams ir (ar) importuotojams yra tokių atliekų sutvarkymas, t. y. įstatymų leidėjas šią lengvatą sieja būtent su atitinkamo kiekio pakuočių atliekų sutvarkymu. Tai iš esmės patvirtina ir atsakovo atstovės paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad sprendžiant dėl gamintojų ir importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas.

42. Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašas nustato reikalavimus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantiems dokumentams, šių dokumentų išrašymo, jų teisėtumo kontrolės tvarką (Aprašo 1 p.), o konkrečiai Aprašo 53 ir 54 punktai nustato, kada gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai laikomi išrašytais neteisėtai, taip pat subjektą, įgaliotą priimti sprendimus dėl tokių dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais. Šiose norminio administracinio akto nuostatose, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, nėra jokių su apmokestinimu mokesčiu už aplinkos teršimą tiesiogiai susijusių taisyklių. Kitaip tariant, Aprašo 53 ir 54 punktų neteisėtumą nurodytu aspektu pareiškėjas sieja su reguliavimu, kuris nėra nustatytas tikrinamose normose. Nors minėtos Aprašo normos netiesiogiai tam tikru aspektu vis dėlto yra susijusios su mokesčiu už aplinkos teršimą, pati pareiga gamintojams ir importuotojams mokėti šį mokestį bei kiti esminiai apmokestinimo šiuo mokesčiu teisinio reglamentavimo klausimai, įskaitant šio mokesčio lengvatas, kaip minėta, yra aiškiai ir nedviprasmiškai eksplicitiškai įtvirtinti įstatyme.

43. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turi egzistuoti aukštesnės galios teisės akto, kuriam galbūt prieštarauja norminis administracinis aktas, sąsajumas su prašomu patikrinti norminiu administraciniu aktu, t. y. turi sutapti teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami tikrinamu (prašomu) patikrinti norminiu administraciniu aktu (jo dalimi), ir teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja atitinkamas aukštesnės teisinės galios teisės aktas (jo dalis).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas ištirti Aprašo 53 ir 54 punktų atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 15

punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principams, taip pat bendrajam teisiniam principui nulla poena sine culpa (lot. nėra bausmės be kaltės), minėtas Aprašo nuostatas, kaip minėta, sieja išimtinai su aplinkybe, kad juose, pasak pareiškėjo, faktiškai yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas. Tačiau iš tiesų pareiškėjo nurodomais aspektais šiuose Aprašo punktuose nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytu ir iš kurio kildina šių norminio administracinio akto nuostatų neteisėtumą (toks reguliavimas nustatytas kitomis – būtent Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo – nuostatomis, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas). Kitaip tariant, pareiškėjo prašomos ištirti Aprašo normos pačios savaime gamintojams ir importuotojams tiesiogiai nesukelia pareiškėjo nurodomų materialinių teisinių pasekmių, t. y. jomis reglamentuojami kiti (ne mokestiniai) teisiniai santykiai.

45. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamoje teisės akto nuostatoje iš tiesų nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytą ir kurio atitiktį aukštesnės galios teisės aktui prašo ištirti, laikytina, kad prašyme nėra tyrimo dalyko. Tokie prašymai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) II skyriaus Pirmajame skirsnyje reglamentuojama pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą tvarka nenagrinėjami ir byla nutraukiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-756/2018).

VIII.

46. Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-223/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1819/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškime išdėstyti ir teismo posėdyje pareiškėjo bei jo atstovų išsakyti argumentai dėl konkretiems gamintojams ir importuotojams galbūt kilsiančių ir (ar) kilusių mokestinių prievolių, pripažinus negaliojančiais atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, įskaitant ir licencijuotų organizacijų išduodamus patvirtinimus, šioje byloje nevertintini.

47. Paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, jog valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi įgaliojimų norminio administracinio akto teisėtumo patikros būdu vertinti, ar prašomų ištirti Aprašo 53 ir 54 punktų priėmimas (ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymas juose) yra pagrįsta ir teisinga politinės

valios įgyvendinimo priemonė, todėl pareiškime nurodytos ir pareiškėjo atstovų teismo posėdžio metu išsakytos abejonės dėl galbūt nekokybiško nustatyto teisinio reguliavimo, t. y. išdėstyta pozicija, kad teisės aktų leidėjas galėjo galbūt geriau sureguliuoti aptariamus teisinius santykius, taip pat nevertintini.

48. Nors iš pareiškėjo bei jo atstovų teismo posėdžio metu išsakytų argumentų būtų galima daryti prielaidą, kad Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumu, be kita ko, abejojama dar ir dėl to, jog atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai (plačiąja prasme) tam tikrais atvejais gali būti pripažinti negaliojančiais tik dėl formalių tokių dokumentų išrašymo tvarkos pažeidimų, visiškai nevertinant, ar pačios atliekos, kurioms šie dokumentai išrašyti, realiai yra sutvarkytos, šioje byloje Aprašo nuostatos, reglamentuojančios minėtų dokumentų išrašymo tvarką, nėra kvestionuojamos, o teismas, kaip minėta, nagrinėdamas su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą), neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

IX.

49. Remdamasi šiame sprendime išdėstytais motyvais ir pateiktais išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek, kiek tai susiję su atsakovo kompetencija reglamentuoti pareiškėjo nurodomus teisinius santykius dėl licencijuotų organizacijų išrašomų patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, Aprašo 53 ir 54 punktai neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

50. Tuo tarpu nagrinėjamos norminės administracinės bylos dalis dėl Aprašo 53 ir 54 punktų teisėtumo ta apimtimi, kiek, pasak pareiškėjo, juose yra įtvirtintas naujas (savarankiškas) gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą atsiradimo (šio mokesčio lengvatos panaikinimo) pagrindas, nutrauktina nesant tyrimo dalyko (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija


Pripažinti, kad Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (išdėstytas nauja redakcija 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833), 53 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) ir 54 punktas (2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) tiek, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kompetencija reglamentuoti licencijuotų gamintojų ir importuotojų organizacijų išrašomų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo negaliojančiais klausimus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisės aktų hierarchijos principui.

Likusią norminės administracinės bylos dalį nutraukti.Sprendimas neskundžiamas.


ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS



2019-05917 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. eAS-109-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02738-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. M. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Gargždų socialinių paslaugų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja S. M. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, kuriuo prašė:1) panaikinti Gargždų socialinių paslaugų centro (toliau – ir Centras) direktorės 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą

Nr. (8.7) S-234, dėl Centro ir budinčios globėjos S. M. 2018 m. liepos 12 d. sudarytos Globos centro ir budinčio globotojo tarpusavio ir paslaugų teikimo sutarties Nr. GCS-2 (toliau – ir Sutartis) nutraukimo;

2) įpareigoti Centrą toliau vykdyti Sutartyje prisiimtus šalių įsipareigojimus;3) pripažinti Centro direktorės 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (8.7) S-234 vienašališkai nutraukti Sutartį

diskriminaciniu;4) įpareigoti Centro direktorę priimti sprendimą dėl budinčiam globotojui S. M. laikinos atokvėpio paslaugos suteikimo

nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. sausio 6 d. pagal 2018 m. spalio 1 d. prašymą.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsisakė priimti

pareiškėjos skundą.Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje pažymėjo, kad, nors sprendimą (potvarkį) dėl

laikinosios vaiko globos (rūpybos) nustatymo priima viešojo administravimo subjektas (savivaldybės valdyba (meras)), tačiau jis, atlikdamas tokius veiksmus, veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Būtent teisinių santykių pobūdis, o ne teisinio santykio subjekto teisinis statusas lemia ginčo rūšinį teismingumą. Ginčai, kylantys dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo, globos (rūpybos) organizavimo, taip pat globos (rūpybos) priežiūros klausimai, savo teisine prigimtimi yra civiliniai, todėl jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos reikalavimai kildinami iš sutartinių prievolių vykdymo organizuojant laikinąją globą ir sprendžiant laikinosios globos priežiūros klausimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ff58ef905ba911e98b599e654d7d03a0

Pareiškėja S. M. atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį paliko nepakeistą, o pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčai, kylantys dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo, globos (rūpybos) organizavimo, globos (rūpybos) priežiūros klausimai, savo teisine prigimtimi yra civiliniai, todėl jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Pažymėjo, jog pareiškėja savo teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą įgyvendino – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2019 m. sausio 23 d. rezoliucija priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą.

III.

Pareiškėja S. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties išaiškinimo.

Pareiškėja prašo išaiškinti, ar Centras yra viešojo administravimo subjektas (valstybinis ir savivaldybės administravimo subjektas). Pareiškėja prašyme papildomai nurodo, kad Centras yra ribotos atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis savivaldybės funkcijas socialinių paslaugų teikimo srityje. Centro savininko teises ir pareigas įgyvendina Klaipėdos rajono savivaldybė, kuri perdavė Centrui patikėjimo teise valdyti patalpas ir užtikrina Centro finansavimą pagal patvirtintą sąmatą bei Centro paruoštas programas.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – administracinių bylų teisenos nuostatų dėl sprendimų išaiškinimo aiškinimas ir taikymas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017 ir kt.). Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali peržengti byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartimi, dėl kurios išaiškinimo kreipėsi pareiškėja, konstatuota, kad teisinių santykių pobūdis, o ne teisinio santykio subjekto teisinis statusas lemia ginčo rūšinį teismingumą, todėl pareiškėjos administraciniame teisme keltas ginčas dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo, organizavimo ir priežiūros yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams. Tiek pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartyje vertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, tačiau nesprendė klausimo ir nepasisakė dėl to, ar Centras yra viešojo administravimo subjektas (valstybinis ir savivaldybės administravimo subjektas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis ir jos rezoliucinė dalis, kuria palikta nepakeista Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis dėl pareiškėjos kelto ginčo teismingumo, yra visiškai aiški, suprantama ir nedviprasmiška. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas išaiškinti minėtą nutartį ir šiame prašyme keliamas klausimas yra susijęs ne su nutarties rezoliucinės dalies neaiškumu, o su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nevertintais klausimais. Kaip minėta, naudojantis ABTĮ įtvirtintu sprendimo išaiškinimo institutu negali būti keičiamas aiškinamo sprendimo turinys, juo (institutu) negali būti naudojamasi siekiant išaiškinti tai, ko teismas toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo. Todėl pareiškėjos prašymas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties vykdymo išaiškinimo, kuriuo iš esmės siekiama, kad būtų išaiškinti teismo apskritai nevertinti klausimai, netenkinamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. M. prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties išaiškinimo netenkinti.






2019-05909 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. eR-42-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00050-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 5.3.1; 5.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovui L. U.,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovėms L. M. ir L. P.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstiečių ir

žaliųjų sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f1f003705ba911e98b599e654d7d03a0

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. balandžio 1 d. gautas (2019 m. kovo 29 d. įkeltas per Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO) pareiškėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. Sp-178 (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-178) ir įpareigoti VRK iš naujo įvertinti laikraščio „Žeimenos krantai“ papildomo tiražo leidybos ir finansavimo aplinkybes; 2) panaikinti VRK 2019 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. Sp-183 (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-183) dalį, kiek tai susiję su galutinių rezultatų patvirtinimu Švenčionių rajono savivaldybėje; 3) pripažinti 2019 m. kovo 3 d. rinkimų rezultatus Švenčionių rajono savivaldybėje negaliojančiais.

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:2.1. 2019 m. vasario 20 d. pateiktas pareiškėjo atstovo L. U. skundas „Dėl galimo Švenčionių raj. savivaldybės vadovų

naudojimosi tarnybine padėtimi leidžiant nepažymėtą laikraštį“, 2019 m. kovo 20 d. buvo pateiktas to paties L. U. skundas „Dėl galimo Adutiškio seniūnijos darbuotojų naudojimosi tarnybine padėtimi LLS(L) ir R. K. naudai“. VRK Sprendime Nr. Sp-178 pareiškėjo skundų netyrė tuo aspektu, jog leidžiant papildomą laikraščio tiražą buvo šiurkščiai pažeistos rinkimų kampanijų finansavimo taisyklės. VRK taip pat netyrė skundų tuo aspektu, jog papildomuose laikraščio tiražuose buvo pažeistos politinės reklamos žymėjimo taisyklės.

2.2. Tiriant pareiškėjo skundus, svarbios faktinės aplinkybės. Įprastas laikraščio „Žeimenos krantai“ tiražas sudarė 600–900 vienetų, o 2019 m. vasarį tiražas buvo: a) vasario 2 d. – 7 000 vnt.; b) vasario 15 d. – 3 000 vnt.; c) vasario 27 d. – 9 000 vnt. Padidinti tiražai dalinti nemokamai, jų buvo visur. Padidinto tiražo leidiniai 2019 m. vasario mėnesį buvo užsakyti ir asmeniškai atsiimti direktoriaus V. K., atsiskaitymas vyko grynaisiais pinigais, kurie buvo akcininko ir kandidato rinkimuose asmeniniai įnašai didinant bendrovės akcinį kapitalą. V. K. – Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narys, kandidatas į tarybos narius (pagal preliminarius pirmumo balsus – išrinktasis tarybos narys). Mažiausiai vieną kartą, t. y. vasario 2 d., laikraščio numerio pirmajame puslapyje spausdinta paslėpta politinė reklama. Apygardos ir apylinkių komisijų pirmininkai – mero pavaldiniai. J. S., kuri neva tyrė pareiškėjo skundus, iš tiesų dangstė pažeidimus, į vedėjos pareigas buvo priimta mero R. K. Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), organizuodama ir priimdama tokią paramą, padarė šiurkštų Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, įtvirtintą šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Šiurkštus Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimas laikytinas ir šiurkščiu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimu. VRK Sprendime Nr. Sp-178 netinkamai vykdė teismo įpareigojimą ir pakartotinai neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. kovo 20 d. skundą.

2.3. VRK, priimdama skundžiamus sprendimus, nevertino nurodytų veiksmų šiurkštaus įstatymų pažeidimo aspektu ir neteisėtai patvirtino galutinius rinkimų rezultatus. Už savivaldybės, kandidatų asmenines ir trečiųjų juridinių asmenų lėšas buvo vykdoma kandidato į merus R. K. politinė reklama, nemokamai dalinamos materialinės vertybės. Buvo išdalinta apie 19 tūkst. nemokamo laikraščio „Žeimenos krantai“ vienetų. Tokiu būdu paslėpta politinė reklama pasiekė ne mažiau kaip 30 tūkstančių Švenčionių rajono gyventojų, daugelį jų – pakartotinai, taip didinant poveikį jų apsisprendimui. Taip padaryta esminė įtaka rinkėjų vertinimams, išskirtinai teigiamai pavaizduotas vienas rinkimuose dalyvaujantis sąrašas, o oponentai nepagrįstai juodinami. VRK nariai, žinodami, jog skundai pilnai neištirti, priimdami skundžiamus sprendimus, formaliai teigė, kad įtakos rinkimų rezultatams galimi pažeidimai neturėjo, tačiau tokios savo pozicijos niekaip nepagrindė. Panašaus pobūdžio pažeidimai nėra naujiena, o yra pasikartojanti Švenčionių rajono politikų praktika.

2.4. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimas atitinka Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, nes didžiausias leistinas politinės kampanijos išlaidų dydis Švenčionių rajone, patvirtintas VRK 2018 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. Sp-121, sudaro 21 tūkst. Eur. Nustatyta, jog dviejų numerių papildomų tiražų spausdinimo kaina buvo 1 371,76 Eur. Duomenų dėl trečio numerio ir dėl minėto laikraščio transportavimo, dalinimo ir kitų kaštų nepateikta. Todėl bendra papildomo tiražo gamybos ir platinimo kaina akivaizdžiai viršija 2 100 Eur sumą ir atitinka 10 proc. ribą, kas pripažintina šiurkščiu Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimu.

2.5. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, nes laikraščio „Žeimenos krantai“ savininkas ir direktorius sąmoningai leido ir platino paslėptą politinę reklamą savo atstovaujamos politinės jėgos naudai, o Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) tokią paramą priėmė.

2.6. VRK neįvertino su laikraščio „Žeimenos krantai“ leidyba ir platinimu susijusių pažeidimų šiurkštumo, todėl neteisėtai patvirtino galutinius rinkimų rezultatus Švenčionių rajone. Tokiais veiksmai VRK pažeidė kitų partijų teisėtus interesus ir apribojo jų galimybes lygiomis teisėmis konkuruoti rinkimuose į Švenčionių rajono savivaldybės tarybą ir mero postą.

II.

3. Atsakovas VRK atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad:3.1. VRK Sprendimo Nr. Sp-178 sudedamoji dalis yra 2019 m. kovo 23 d. išvada Nr. 3-65(1.2) „Dėl laikraščio

„Žeimenos krantai“ platinimo Švenčionių rajono savivaldybėje“ (toliau – ir Išvada), kurioje yra išnagrinėtos visos su leidinio platinimu susijusios aplinkybės. Išvadoje nenustatyta šiurkščių rinkimų įstatymo pažeidimų, todėl tai neturėjo įtakos rinkimų rezultatams. Išnagrinėjus visas su laikraščio „Žeimenos krantai“ platinimu susijusias aplinkybes, Sprendimu Nr. Sp-183 patvirtinti Švenčionių rajono savivaldybės tarybos rinkimų rezultatai.

3.2. VRK tinkamai įvykdė teismo įpareigojimą, nustatė laikraščio „Žeimenos krantai“ finansavimo aplinkybes, politinės reklamos žymėjimo reikalavimų atitikimą įstatymų reikalavimams. VRK nustatė, kad tiražas padidintas redakcijos iniciatyva, papildomą tiražo dalį platino redakcija, nėra įrodymų, kad laikraštį dalijo kandidatai ar partija. VRK taip pat nustatė, kad nėra duomenų, jog būtų galima nustatyti rinkėjų papirkimą, dėl to rinkėjų papirkimo faktų nenustatė. Dėl papildomos informacijos VRK kreipėsi į policiją. Siekiant nustatyti, ar nebuvo pažeistas Visuomenės informavimo etikos kodeksas, nuspręsta kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją. Gavus naujų duomenų, nuspręsta tęsti tyrimą dėl galimo Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo. Šių aplinkybių nustatymas įtakos rinkimų rezultatams neturi. Pagal Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 13 dalį politinės kampanijos laikotarpis nesutampa su rinkimų rezultatų nustatymu ir baigiasi 100 dienų nuo galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo.

Teisėjų kolegija


III.

4. Šioje byloje kilo ginčas, ar padaryti šiurkštūs rinkimų įstatymų pažeidimai ir ar dėl to rinkimų rezultatai pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą Švenčionių rajono savivaldybėje pripažintini negaliojančiais.

5. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šio įstatymo 6 straipsnio („Draudimas papirkti rinkėjus ar rinkimų teisę turinčius asmenis“) 1 dalies nuostatų ar kiti šiurkštūs šio įstatymo pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje. To paties įstatymo 3 dalyje yra nustatyta reikšminga aukščiau paminėtos teisės normos taikymo sąlyga – rinkimai negali būti skelbiami negaliojančiais, jeigu neginčijamai nustatyti rinkimų rezultatai leidžia nustatyti esminius rinkimų rezultatus.

6. Pareiškėjas teigia, kad paminėto įstatymo 52 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos finansavimą ir finansavimo kontrolę reglamentuoja Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas, todėl, jo nuomone, paminėto įstatymo 86 straipsnio 2 dalies nuostata „kiti šiurkštūs šio įstatymo pažeidimai“ apima ir šiurkščius politinių kampanijų finansavimo pažeidimus. Teismas tokį pareiškėjo teisės aiškinimą atmeta. Teisės norma, kad savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos finansavimą ir finansavimo kontrolę reglamentuoja Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas, reiškia, kad specialus Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas reglamentuoja tik savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos finansavimą ir finansavimo kontrolę, bet nenustato, kas yra šiurkštūs Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pažeidimai.

7. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas nesutinka su atsakovo VRK 2019 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. Sp-178.

Teismas, susipažinęs su šio aktu turiniu, 2019 m. kovo 23 d. išvada Nr. 3-65(1.2), byloje pateiktais įrodymais, daro išvadą, kad VRK detaliai ištyrė laikraščio „Žeimenos krantai“ finansavimo aplinkybes, tiražo pokyčius, laikraščių turinį. VRK išvados, kad ginčo laikraščio tiražas padidintas redakcijos iniciatyva, papildomą tiražo dalį platino redakcija, nėra įrodymų, kad laikraštį dalijo kandidatai ar partija, atitinka esančius įrodymus. Taip pat teismas pritaria VRK išvadoms, kad nėra duomenų, jog būtų galima nustatyti rinkėjų papirkimą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, dėl pažeidimų VRK kreipėsi į Visuomenės informavimo etikos komisiją, pagrįstai ketina tęsti tyrimą dėl galimo Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo. Teismo nuomone, Sprendimas Nr. Sp-178 yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį panaikinti ar keisti nėra.

8. Taip pat šioje byloje kyla ginčas, ar yra įrodyta, kad buvo šiurkščių rinkimų įstatymo pažeidimų, sudarančių pagrindą pripažinti 2019 m. kovo 3 d. rinkimų rezultatus Švenčionių rajono savivaldybėje negaliojančiais.

9. Dėl pareiškėjo argumentų šiuo klausimu, teismas primena, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

10. Teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis ir susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, vertina, kad politinis procesas yra ilgalaikis, savivaldybės politikų veiklą gyventojai vertina stebėdama ją ilgą laikotarpį, pareiškėjo teiginiai, kad trumpalaikis laikraščių platinimas, kuriuose, beje, yra įvairių politinių jėgų reklamos, galėjo turėti esminį poveikį rinkimų rezultatams, yra grindžiami asmeniniu subjektyvių vertinimu, o ne objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, byloje nėra įrodyta, kad Švenčionių rajono savivaldybėje buvo šiurkščių rinkimų įstatymo pažeidimų, apie rinkėjų papirkimą duomenų nėra, rinkimų rezultatai leidžia nustatyti esminius rinkimų rezultatus, tikroji rinkėjų valia neiškreipta, ir teisingų rinkimų, rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principai iš esmės nepažeisti.

11. Pareiškėjo prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


2019-05902 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. eP-22-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05870-2015-1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e01f50605ba911e98b599e654d7d03a0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA695822/2018 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimus Nr. BRK-7251(12.4) (toliau – ir Sprendimas Nr. BRK-7251(12.4)) ir Nr. SKP-327 (toliau – ir Sprendimas Nr. SKP-327); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 31N-14-1659–1199 (toliau – ir Ministerijos Sprendimas); 3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 3R-478(AG-355/01-2015) (toliau – ir VAGK Sprendimas); 4) teismui pripažinus, kad buvo padaryti pažeidimai, sumažinti 25 proc. paskirtą sankciją.

2. Pareiškėjas skunde teigė, kad Agentūra netinkamai konstatavo pažeidimus ir aiškino teisės aktus. Agentūros teigimu, mokėjimai tiekėjui buvo padaryti iki priėmimo-perdavimo akto pasirašymo, o atsiskaitymai buvo atliekami ne pagal pasirašytą sutartį, todėl buvo pakeista sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka ir pagerinta situacija tiekėjo naudai. Pareiškėjas su tokia Agentūros pozicija nesutiko, nes visoms pirkime dalyvavusioms įmonėms kvietime buvo nurodyta vienodo pobūdžio informacija, o laimėtojas pasirinktas pagal mažiausią pasiūlytą kainą. Kvietimuose dalyvauti kainų apklausoje jokie mokėjimo terminai bei sąlygos nebuvo nurodytos. Šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarka buvo nustatyta tik pasirašius rangos sutartį, taigi šalys jau nustačius pirkimo laimėtoją pačios nustatė apmokėjimo tvarką. Be to, Agentūrai buvo pateikti pirkimo dokumentai, tačiau jokių pastabų ji neturėjo. Pareiškėjo manymu, Agentūra turėjo pripažinti, kad pažeidimas yra mažareikšmis, nes jokios pasekmės valstybei, tretiesiems asmenims nekilo. Su tiekėju pareiškėjas atsiskaitė pagal tarpinius aktus, kai darbai realiai buvo atlikti. Pareiškėjo manymu, nepagrįstai buvo pritaikyta didžiausia 25 proc. sankcija, taikoma už esminių pirkimo sutarties sąlygų pažeidimą. Mokėjimo tvarka nėra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Už atsiskaitymo tvarkos pakeitimą turėtų būti taikoma 5 proc. dydžio sankcija. Ministerijos Sprendime ir VAGK Sprendime tik formaliai atkartota Agentūros pozicija ir neįsigilinta į pareiškėjo skunduose išdėstytus argumentus.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Agentūros 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimus Nr. BRK-7251(12.4) ir Nr. SKP-327, Ministerijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 31N-14-1659–1199 bei VAGK 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 3R-478(AG-355/01-2015).

4. Atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu atsakovo Agentūros apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo E. M. skundą atmesti.

6. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Agentūra 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. BRK-7251(12.4) konstatavo, jog pagal 2015 m. balandžio 7 d. pateiktą mokėjimo prašymą pareiškėjui vietoje prašytos 17 424,87 Eur paramos sumos suteikiama 16 220,61 Eur paramos suma, nes pareiškėjas, vykdydamas pirkimus, nesilaikė Pirkimo taisyklių reikalavimų, t. y. nesilaikė Rangos sutarties 6.2 punkte nustatytos apmokėjimo tvarkos – rangovui buvo sumokėta 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. gegužės 24 d. pavedimais, o pirmas atliktų darbų aktas ir PVM sąskaita faktūra išrašyti tik 2013 m. gegužės 31 d. Šiais veiksmais buvo pakeista Rangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka ir situacija pagerinta Rangovo naudai, taip pat pažeisti Pirkimo taisyklių 3 bei 52 punktai, pagal kuriuos vykdydamas pirkimus pareiškėjas turėjo vadovautis lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principais ir negalėjo keisti pirkimo sutarties sąlygų, nes jas pakeitus būtų numatytos naujos sąlygos, kurios, jeigu būtų nustatytos pirkimo dokumentuose, būtų suteikusios galimybę dalyvauti pirkimo procedūrose kitiems, nei dalyvavo, tiekėjams. Atsižvelgdama į tai, Agentūra padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė esmines sąlygų nuostatas ir tai nulėmė mažesnį pirkime dalyvaujančių tiekėjų skaičių, todėl pareiškėjui pritaikė Metodikos 2 priedo 11 eilutėje bei 7.2 punkte nustatytą 25 proc. dydžio sankciją. Atitinkamai, 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. SKP-327 Agentūra nurodė, kad dėl 25 proc. dydžio sankcijos taikymo 27 174,76 Eur suma pagal 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. gruodžio 2 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjo teiktus mokėjimo prašymus yra pripažintina netinkama kompensuoti ir turi būti sugrąžinta. Ministerija 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 31N-14-1659–1199 pareiškėjo skundo netenkino, nurodė, kad Agentūros sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. VAGK 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 3R-478(AG-355/01-2015) pareiškėjo skundą atmetė.

7. Nagrinėjamu atveju Agentūra konstatavo Pirkimo taisyklių 3 ir 52 punktų pažeidimą bei sankciją pareiškėjo atžvilgiu pritaikė dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė Rangos sutarties 6.2 punkte nustatytos atsiskaitymo tvarkos, tokiais veiksmais pakeitė pirkimo sutarties sąlygas ir pagerino situaciją tiekėjo naudai, nes pakeitus minėtas sąlygas būtų numatytos naujos sąlygos, kurios, jeigu būtų nustatytos pirkimo dokumentuose, būtų suteikusios galimybę dalyvauti pirkimo procedūrose kitiems, nei dalyvavo, tiekėjams, o tai, kad šios sąlygos anksčiau nebuvo numatytos, nulėmė mažesnį pirkime dalyvaujančių tiekėjų skaičių. Vadinasi, siekiant išspręsti šioje byloje kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar tai, kad pareiškėjas su UAB „Dekoras“ už Rangos sutartyje numatytus darbus atsiskaitė kitokia, nei nustatyta Rangos sutarties 6.2 punkte, tvarka, galėjo turėti įtakos pirkime dalyvavusių tiekėjų skaičiui, jų pasiūlymams bei laimėjusio tiekėjo situacijos pagerinimui. Agentūra Sprendimu Nr. BRK-7251(12.4) pareiškėjui pritaikė 25 proc. dydžio sankciją. Pažymėtina, jog Metodikos 2 priedo lentelės 11 eilutėje nustatytą 25 proc. dydžio sankciją Agentūra galėjo skirti tik nustačiusi, kad pareiškėjas pakeitė esmines Rangos sutarties su UAB „Dekoras“ sąlygas.

8. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas su mažiausią statybos darbų kainą pasiūliusiu tiekėju UAB „Dekoras“ 2013 m. sausio 9 d. pasirašė Rangos sutartį, kurioje, atitinkamai, nurodė vienintelę pirkimo sąlygą, dėl kurios buvo derėtasi pirkimo metu, t. y. pirkimo objekto kainą (729 630 Lt (su PVM)), kuri atitiko pirkimą laimėjusio tiekėjo pateiktame pasiūlyme nurodytą informaciją; sąlygos, susijusios atsiskaitymu už pirkimo objektą, nei pareiškėjo tiekėjams teiktuose kvietimuose teikti komercinius pasiūlymus, nei tiekėjų pateiktuose pasiūlymuose nebuvo aptariama, ši tvarka buvo nustatyta tik Rangos sutarties 6.2 punkte, nustatant, kad už statybos darbus bus apmokėta po darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo pagal rangovo pateiktą sąskaitą, 50 proc. atliktų darbų vertės sumokant per 15 dienų po darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo, o likusius 50 proc. atliktų darbų vertės – per 90 dienų po darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo; pareiškėjas su UAB „Dekoras“ pagal Rangos sutartį atsiskaitė 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. gegužės 24 d. pavedimais, o pirmas atliktų darbų aktas ir PVM sąskaita faktūra išrašyti 2013 m. gegužės 31 d.

9. Taigi pareiškėjas ir UAB „Dekoras“ nesilaikė Rangos sutarties 6.2 punkte įtvirtintų nuostatų dėl statybos darbų pagal Rangos sutartį apmokėjimo, t. y. pareiškėjas su UAB „Dekoras“ už Rangos sutartyje nurodytus darbus atsiskaitė ne pagal Rangos sutarties 6.2 punkte įtvirtintą tvarką, o Rangos sutartį vykdė kitu, nei joje buvo nustatyta, būdu. Pagrindinis nagrinėjamoje byloje kylantis klausimas yra tai, ar Rangos sutarties vykdymas gali būti laikomas esminiu pirkimo sąlygų (t. y. vykdant pirkimą paskelbtų ir (ar) pirkimo metu suderėtų sąlygų) pakeitimu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tai, kad pareiškėjas su UAB „Dekoras“ už Rangos sutartyje nurodytus darbus, atsiskaitęs ne pagal Rangos sutarties 6.2 punkte įtvirtintą tvarką, negalėjo ekonominės sutarties pusiausvyros pakeisti UAB „Dekoras“ naudai, kadangi atsiskaitymo tvarka pirkimo vykdymo metu nebuvo aptariama nei su vienu iš pirkime (apklausoje) dalyvavusiu tiekėju, o taip pat, kad Rangos sutarties sąlygos pakeistos nebuvo.

10. Agentūra 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. BRK-7251(12.4) konstatavo, kad pagal 2015 m. balandžio 7 d. pateiktą mokėjimo prašymą pareiškėjui vietoje prašytos 17 424,87 Eur paramos sumos suteikiama 16 220,61 Eur paramos suma, nes pareiškėjas vykdydamas pirkimus nesilaikė Pirkimo taisyklių reikalavimų, t. y. nesilaikė Rangos sutarties 6.2

punkte nustatytos apmokėjimo tvarkos – rangovui buvo sumokėta 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. gegužės 24 d. pavedimais, o pirmas atliktų darbų aktas ir PVM sąskaita faktūra išrašyti tik 2013 m. gegužės 31 d. Šiais veiksmais buvo pakeista Rangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka ir situacija pagerinta Rangovo naudai, taip pat pažeisti Pirkimo taisyklių 3 bei 52 punktai, pagal kuriuos vykdydamas pirkimus pareiškėjas turėjo vadovautis lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principais ir negalėjo keisti pirkimo sutarties sąlygų, nes jas pakeitus būtų numatytos naujos sąlygos, kurios, jeigu būtų nustatytos pirkimo dokumentuose, būtų suteikusios galimybę dalyvauti pirkimo procedūrose kitiems, nei dalyvavo, tiekėjams. Atsižvelgdama į tai, Agentūra padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė esmines sąlygų nuostatas ir tai nulėmė mažesnį pirkime dalyvaujančių tiekėjų skaičių, todėl pareiškėjui pritaikė Metodikos 2 priedo 11 eilutėje bei 7.2 punkte nustatytą 25 proc. dydžio sankciją.

11. Teismas nurodė, kad Rangos sutarties keitimas nagrinėjamu atveju pripažįstamas esminiu jų sąlygų modifikavimu. Esminis pirkimo sutarčių keitimas reiškia, kad nagrinėjamų teisinių santykių prasme buvo sudaryta nauja sutartis be atskiro rangovų varžymosi, o tai neatitinka pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų.

12. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad Agentūra, nustačiusi, jog E. M. su UAB „Dekoras“ pakeitė esmines Rangos sutarties sąlygas, pagrįstai Sprendime Nr. BRK-7251(12.4) konstatavo, kad, vykdydamas pirkimą, pareiškėjas pažeidė Pirkimo taisyklių 3 punktą ir pagrįstai pareiškėjui skyrė 25 proc. dydžio sankciją bei pagrįstai Sprendimu Nr. SKP-327 papildomai nurodė grąžinti 27 174,76 Eur išmokėtos paramos. Atitinkamai, Ministerija 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 31N-14-1659–1199 bei VAGK 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 3R-478(AG-355/01-2015), atmetusios pareiškėjo skundus dėl šių Agentūros sprendimų, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tai, jog pareiškėjas su UAB „Dekoras“ už Rangos sutartyje nurodytus darbus, atsiskaitęs ne pagal Rangos sutarties 6.2 punkte įtvirtintą tvarką, negalėjo ekonominės sutarties pusiausvyros pakeisti UAB „Dekoras“ naudai, kadangi atsiskaitymo tvarka pirkimo vykdymo metu nebuvo aptariama nei su vienu iš pirkime (apklausoje) dalyvavusių tiekėju, o taip pat, kad Rangos sutarties sąlygos pakeistos nebuvo, be pagrindo panaikino Agentūros Sprendimą Nr. BRK-7251(12.4) bei Sprendimą Nr. SKP-327, bei Ministerijos Sprendimą Nr. 31N-14-1659–1199 bei VAGK Sprendimą Nr. 3R-478(AG-355/01-2015).

II.

13. Pareiškėjas E. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. sausio 31 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-695-822-2018.

14. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kuriame nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, taip pat 12 punkto pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

15. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepasisakė dėl tarpinių priėmimo-perdavimo aktų (2013 m. vasario 18 d., 2013 m. kovo 14 d., 2013 m. gegužės 22 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. lapkričio 15 d.), pagal kuriuos ir buvo atsiskaityta. Buvo atlikti realus darbai dalimis bei tik po to buvo atlikti apmokėjimai pagal tarpinius priėmimo perdavimo aktus. Tai buvo daroma, kad paspartinti statybos darbus. Tokia praktika niekaip negali būti vertinama kaip esminių sąlygų nuostatų pažeidimas už kuria buvo pritaikyta 25 proc. sankcija.

16. Pažymi, kad 2015 m. gruodžio 10 d. kvietimuose dalyvauti kainų apklausoje ir pateikti pasiūlymus buvo nurodytas vienintelis atrankos kriterijus – mažiausia kaina. Jokių apmokėjimo terminų bei sąlygų kvietime nurodyta nebuvo. Tai reiškia, kad laimėtojas ir pareiškėjas apmokėjimo sąlygas galėjo derinti kaip norėjo, kaip buvo tinkama abiem šalims. Jokie teisės aktai nenumato imperatyvių reikalavimų dėl apmokėjimo tvarkos nurodymo kvietimuose, todėl pareiškėjo veiksmų (pinigų išmokėjimas pagal tarpinius priėmimo perdavimo aktus) negalima vertinti kaip naujų sąlygų. Tuo labiau, kad ką nustatė (susitarė) laimėtojas ir pareiškėjas, kitos įmonės to niekaip negalėjo matyti, žinoti, daryti įtaką, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija bei išvada, kad buvo užkirstos galimybės kitoms įmonėms dalyvauti pirkimo procedūrose yra nelogiška ir nekorektiška.

17. Kitas aspektas, kuris parodo materialiosios teisės pažeidimą yra tai, kad remiantis tuo metu galiojusios Sankcijų paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodikos 1 priedu, jei buvo pakeista atsiskaitymo tvarka, taikoma 5 proc. dydžio sankcija.

18. Pareiškėjo teigimu, šioje administracinėje byloje suformuota praktika prieštarauja ankščiau išnagrinėtai bylai (pvz., administracinė byla Nr. eA-2853-624/2017), kurios aplinkybės yra panašios, tačiau joje lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų pažeidimai nekonstatuoti, taip pat pritaikyta sankcija ne 25 proc. dydžio, todėl akivaizdu, kad šioje byloje suformuota praktika prieštarauja minėtoje byloje suformuotai praktikai, todėl sprendimas turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. eA695822/2018 procesą pareiškėjas E. M. prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

21. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka ir 2018 m. gruodžio 6 d. priėmus sprendimą, administracinė byla Nr. eA695822/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pažymi, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taigi šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialiosios teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl proceso teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjū?io 6?d. nutart? administracin?je byloje Nr.?Pčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-10-575/2019).

23. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad nebuvo įvertinti tarpiniai priėmimo-perdavimo aktai, pagal kuriuos buvo atsiskaityta, taip pat jam pritaikyta Sankcijų paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodikoje numatyta 25 proc. sankcija, tačiau dėl to, kad buvo pakeista atsiskaitymo tvarka, taikoma 5 proc. dydžio sankcija.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialiosios

teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nebuvo įvertinti tarpiniai priėmimo-perdavimo aktai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, kadangi pareiškėjas prašyme nenurodė, kokios materialiosios teisės normos buvo pažeistos.

27. Pareiškėjo teigimu, nustačius, kad buvo pakeista atsiskaitymo tvarka, jam turėjo būti taikoma ne 25 proc., bet 5 proc. dydžio sankcija, todėl tokiu būdu buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad sankcija pareiškėjui paskirta nustačius, kad jis pažeidė esmines Rangos sutarties su UAB „Dekoras“ sąlygų nuostatas, todėl, remiantis Agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. BR1-83 patvirtintos Sankcijų paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodikos (toliau – ir Metodika) 7.2 punktu bei 2 priedo 11 eilutėje nustatytu sankcijos dydžiu, t. y. 25 proc. nuo pirkimo sutarties vertės, jei buvo pakeistos esminės pirkimo sutarties sąlygos, pareiškėjui paskirta sankcija 25 proc., o ne 5 proc., dydžio sankcija.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo nustatyti kokius nors esminius materialiosios teisės normų taikymo pažeidimus bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pažymi, kad procesas gali būti atnaujinamas šiuo pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

31. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

32. Pareiškėjo vertinimu, šioje administracinėje byloje suformuota praktika prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-2853-624/2017, kurios aplinkybės yra panašios, suformuotai praktikai, kurioje lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų pažeidimai nebuvo nekonstatuoti.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo turinį, nustatė, kad faktinės aplinkybės nagrinėjamu aspektu iš esmės skiriasi, todėl tai negali būti laikoma pagrindu konstatuoti administracinių teismų praktikos išsiskyrimą.

34. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-695-822/2018 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje atsisakoma atnaujinti (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Pareiškėjo E. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-695-822/2018

pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.




VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2019-05916 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. eR-43-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00051-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 58.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Liudvikui Ragauskiui,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Rokui Stabingiui,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo partijos „Jaunoji

Lietuvos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas partija „Jaunoji Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujama S. B., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. balandžio 1 d. pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, Komisija) 2019 m. kovo 25 d. individualų administracinį aktą Nr. 2-879 „Dėl pareiškinių dokumentų rinkimams į Europos Parlamentą pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją išduoti pareiškėjui partijai „Jaunoji Lietuva“ vardinius parašų rinkimo lapus.

2. Skunde nurodo, kad Komisija ginčijamu Sprendimu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dalyvauti Europos Parlamento narių rinkimuose keliant kandidatų sąrašą, ir tai prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, kai kandidatų sąrašams kandidatuoti rinkimuose sudaromos nelygios sąlygos negu kitose Europos Sąjungos narėse.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fdb1cf405ba911e98b599e654d7d03a0

3. Pareiškėjas 2019 m. kovo 22 d. Komisijai pateikė pareiškinius dokumentus, kurie įforminti aktu Nr. R-114. Atsakovas 2019 m. kovo 25 d. individualiu administraciniu aktu Nr. 2-879 atsisakė išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus, kadangi nėra sumokėtas rinkimų užstatas – 9 267 Eur. Mano, kad atsakovo veikimas, kai galbūt buvo priimtas individualus administracinis aktas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus, kadangi nėra sumokėtas rinkimų užstatas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams.

4. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti vardinius parašų rinkimo lapus, tuo užkirsdama kelią pareiškėjui kelti kandidatų sąrašą. 1992 m. Mastrichto sutartyje numatyta, kad rinkimai privalo būti rengiami laikantis vienodos tvarkos ir kad Europos Parlamentas šiuo klausimu turėtų parengti pasiūlymą, kurį vieningai patvirtintų Taryba. Vis dėlto, kadangi Tarybai nepavyko susitarti dėl nė vieno iš pateiktų pasiūlymų, Amsterdamo sutartyje numatyta galimybė patvirtinti bendruosius principus. 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas buvo iš dalies atitinkamai pakeistas 1976 m. Rinkimų aktas ir nustatyti proporcingo atstovavimo ir nacionalinių bei Europos įgaliojimų nesuderinamumo principai. Rinkimų akte nėra numatyta šalims narėms įvesti papildomus apribojimus keliant kandidatus inter alia ir pateikti rinkimų užstatą neproporcingai didelį, nes kitu atveju susidarytų teisinė padėtis, kad vieni kandidatai iškeliami vienomis sąlygomis, kiti kitomis, o tai prieštarautu lygioms kandidatų teisėms ir tokiu būdu būtu pažeistas 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas (OL L 278, 1976 10 8, p. 1), bei Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 288 straipsnio 4 dalis (2016/C 2002/01) bei konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis. Todėl ginčijamas Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

5. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus, kuriuose prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2013 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XII-588, įsigaliojusio nuo 2013 m. lapkričio 26 d., redakcija), ta apimtimi, kuria numatoma, kad kandidatus į Europos Parlamento narius keliantys subjektai privalo įmokėti rinkimų užstatą vienam kandidatų sąrašui įregistruoti 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) dydžių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam teisinės valstybė principui 29 straipsnio 2 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 135 straipsnio 1 daliai, 150 straipsnio 1 dalies 4 punktui. Taip pat kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo užduodant šiuos klausimus: ar 1976 m. rugsėjo 20 d. Europos Bendrijos Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas (OL L 278, 1976 10 8, p. 1) Dėl narių į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise su vėlesniais pakeitimais 2002/772/EB, Euratomas ir 2018/994 (ES, Euratomas) aiškinimas leidžia taikant 2013 m. lapkričio 26 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (Valstybės žinios, 2003-12-10, Nr. 115-5192) naujos redakcijos, 42 straipsnio rinkimų užstatas jo 1, kad „Rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) dydžių, taikyti kandidatų kėlimui papildomus reikalavimus negu Europos Sąjungos teisės aktuose inter alia (be kita ko) ir taikant piniginį užstatą nustatant jo dydį savarankiškai nacionalinio įstatymo leidėjo.

II.

6. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.7. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą 39 straipsnio 1 dalis nustato,

kokius dokumentus turi pateikti partijos, norinčios dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Pareiškėjas nepateikė dokumento, patvirtinančio sumokėtą rinkimų užstatą. Šio fakto pareiškėjas neginčija. Taigi pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą 39 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareiškimų dokumentų pateikimo tvarkos, todėl negali rinkti parašų. Kadangi pareiškėjas reikiamų dokumentų nepateikė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą 39 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo pareiškėjui išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus. Atsižvelgiant į tai, Komisijos 2019 m. kovo 25 d. raštu Nr. 2-2-879(2.10) įformintas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo panaikinti nėra pagrindo. Dėl pareiškėjo prašymų stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis su atitinkamais prašymai į LR Konstitucinį Teismą bei Europos Teisingumo Teismą, atsakovo atstovas prašė spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

8. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija Komisijos 2019 m. kovo 25 d. raštą Nr. 2-879, kuriuo partijai „Jaunoji Lietuva“ atsisakyta išduoti vardinius parašų rinkimo lapus. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Komisiją išduoti partijai „Jaunoji Lietuva“ vardinius parašų rinkimo lapus.

9. Byloje nustatyta, kad partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas S. B. 2019 m. kovo 22 d. 16.00 val. Komisijai pateikė partijos kandidatų sąrašo rinkimams į Europos parlamentą pareiškinius dokumentus.

10. Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 39 straipsnio 1 ir 6 dalimis, nurodė, kad partija pateikia dokumentą, patvirtinantį, kad partija, rinkimų komiteto nariai, kandidatai sumokėjo rinkimų užstatą. Dokumentas, patvirtinantis sumokėtą užstatą, nebuvo pateiktas, o vietoje šio dokumento pateikta informacija, kad partija „Jaunoji Lietuva“ rinkimų užstato už keliamų kandidatų sąrašą 2019 m. gegužės 26 d. rinkimuose į Europos parlamentą nemokės, nes tai prieštarauja Europos Sąjungos dokumentams. Informacijoje nenurodoma, kokiems konkrečiai Europos Sąjungos dokumentams prieštarauja. Komisija, vadovaudamasi Rinkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, kadangi pareiškėjas nepateikė visų pareiškinių dokumentų, rašte nurodė, kad vardiniai parašų rinkimo lapai nebus išduodami.

11. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką renkant Europos Parlamento narius Lietuvos Respublikoje nustato Rinkimų įstatymas, kurio 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kandidatus gali kelti partija, pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymą (toliau – Politinių partijų įstatymas) įregistruota ne vėliau kaip likus 185 dienoms iki rinkimų, atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus ir neturinti partijos, kuriai inicijuojamas likvidavimas, ar likviduojamos partijos teisinio statuso. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad partija, rinkimų komitetas gali kelti kandidatus po to, kai yra įregistruoti politinės kampanijos dalyviu pagal Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą (toliau – Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas), bet ne vėliau kaip 65 dienos iki rinkimų. Partija, rinkimų komitetas kandidatus kelia pateikdami kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal partijos, rinkimų komiteto nustatytą eilę. Jeigu partijos įstatuose nenustatyta kitaip, pagal eilę surašytų kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas partijos suvažiavimo ar konferencijos. Jeigu rinkimų komiteto veiklos sutartyje nenustatyta kitaip, pagal eilę surašytų kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas visuotinio rinkimų komiteto susirinkimo. Kandidatų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 5 kandidatai. Kandidatų skaičius sąraše (jungtiniame sąraše) negali daugiau kaip du kartus viršyti Lietuvos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičiaus (Rinkimų įstatymo 37 straipsnio 4 dalis). Partijos, rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą turi paremti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų (37 straipsnio 5 dalis).

12. Rinkimų įstatymo 39 straipsnio, nustatančio reikalavimus kandidatų iškėlimo pareiškiniams dokumentams, be kitų 1 straipsnyje numatytų dokumentų, partija ar rinkimų komitetas turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai dokumentą, patvirtinantį, kad partija, rinkimų komiteto nariai, kandidatai iš jiems priklausančių sąskaitų sumokėjo rinkimų užstatą, ir pranešimą, kuriame nurodoma Lietuvoje registruoto banko sąskaita, į kurią rinkimų užstatas bus grąžinamas pagal šio įstatymo 42 straipsnio 3 ar 4 dalį (6 punktas). Rinkimų įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija partijai, rinkimų komitetui, pateikusiems pareiškinius dokumentus, per 3 dienas išduoda vardinius parašų rinkimo lapus, kuriuose įrašyta partijos, rinkimų komiteto kandidatų vardai ir pavardės, kandidatų išsikėlimą remiančių rinkėjų parašams rinkti. <…>.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad Rinkimų įstatyme aiškiai ir imperatyviai nurodyta, kokius pareiškinius dokumentus Komisijai turi pateikti partija ar rinkimų komitetas, kad jam būtų išduoti vardiniai parašų rinkimo lapai.

14. Komisijos Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė Komisijai dokumento, patvirtinančio sumokėtą užstatą, todėl vardiniai parašų rinkimo lapai nebuvo išduoti.

15. Pareiškėjas skunde prašydamas panaikinti Komisijos Sprendimą teigia, kad Komisija nepagrįstai atsisakė išduoti vardinius parašų rinkimo lapus dėl to, kad nepateiktas dokumentas, patvirtinantis sumokėtą užstatą, kadangi toks sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas byloje kelia klausimą dėl Rinkimų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio sąlygą išduoti vardinius parašų rinkimo lapus – kad partija ar rinkimų komitetas turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai dokumentą, patvirtinantį, kad partija, rinkimų komiteto nariai, kandidatai iš jiems priklausančių sąskaitų sumokėjo rinkimų užstatą – atitikties Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

16. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (ginčui aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad šis įstatymas nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką renkant Europos Parlamento narius Lietuvos Respublikoje. Rinkimų į Europos Parlamentą teisinį pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Europos Sąjungos teisės aktai, tarptautinės sutartys, šis ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai dėl rinkimų datos nustatymo, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – Vyriausioji rinkimų komisija) sprendimai. Šis įstatymas skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą (2 d.); Lietuvos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičius nustatomas Europos Sąjungos teisės aktais. Europos Parlamento nariai renkami 5 metų kadencijai vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, apimančioje visą Lietuvos Respublikos teritoriją, pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu (3 d.).

17. Rinkimų įstatymo priedas nustato įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus: 1) 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 4 tomas, p. 137), ir 2) 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 93/109/EB, nustatanti išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 7; OL 2013 L 26, p. 27).

18. Taigi atsižvelgiant į tai, taip pat į Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, nustatantį, jog Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atvejais jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, konstatuotina, kad būtina įvertinti aktualiuose Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais.

19. Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai.

20. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas, jie, be kita ko, turi <…> teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai <…>; naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.

21. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai; šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priima Taryba, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą vieningai, šios nuostatos gali numatyti nukrypti leidžiančias nuostatas, kai jos yra pateisinamos dėl valstybei narei būdingų problemų.

22. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnio (Europos bendrijos steigimo sutarties ex 190 str.) 1 dalis numato, kad Europos Parlamentas parengia pasiūlymą dėl būtinų nuostatų, kad jos narius būtų galima išrinkti remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, priėmimo pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus; Taryba, spręsdama vieningai pagal specialią teisėkūros procedūrą ir gavusi Europos Parlamento jį sudarančių narių balsų dauguma pareikštą pritarimą, nustato būtinas nuostatas; šios nuostatos įsigalioja po to, kai jas pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

23. Siekiant įgyvendinti šias nuostatas, buvo priimtas 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, kuriuo patvirtintos prie šio sprendimo pridedamos nuostatos, kurias Taryba rekomendavo valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas (tiek pagal 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo, tiek ir pagal 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo redakciją). Prie šio 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtame Akte dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (toliau – ir 1976 m. Aktas) yra nustatytos tam tikros nuostatos bei principai dėl rinkimų į Europos Parlamentą, pavyzdžiui: 1 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienoje valstybėje narėje Europos Parlamento nariai renkami remiantis proporcingu atstovavimu, taikant kandidatų sąrašo arba vieno perleidžiamo balso sistemą; valstybės narės gali leisti balsuoti pagal preferencinio sąrašo sistemą laikantis jų priimtos tvarkos; rinkimai vyksta remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, yra laisvi ir slapti; 2 straipsnis nustato valstybės narės teisę sudaryti rinkimų apygardas; 3 straipsnis numato, kad valstybės

narės gali nustatyti minimalią vietų pasiskirstymo ribą, tačiau nacionaliniu lygiu ši riba negali viršyti 5 % atiduotų balsų; 4 straipsnis numato, kad kiekviena valstybė narė gali nustatyti kandidatų kampanijos išlaidų ribas; 6 ir 7 straipsniai reguliuoja Europos Parlamento narių privilegijas ir imunitetus bei pareigų nesuderinamumą ir pan. Tačiau pažymėtina, jog 1976 m. Akto 8 straipsnis nustato, kad remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos; šios nacionalinės nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į ypatingą padėtį valstybėse narėse, nepažeidžia iš esmės proporcinio balsavimo sistemos pobūdžio. Taip pat pastebėtina, jog 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo, iš dalies pakeičiančio prie Sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (2002/772/EB, Euratomas), preambulės 1 konstatuojamoje dalyje aiškiai išreikštas būtinumą pakeisti minėtą Aktą lemiantis tikslas, nustatant, kad „reikėtų iš dalies pakeisti Aktą dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, kad narius būtų galima rinkti remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus ir kartu leisti valstybėms narėms tiems aspektams, kuriems netaikomas šis Sprendimas, laisvai taikyti savo nacionalines nuostatas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog tiek, kiek minėtame 1976 m. Akte nereguliuojami atitinkami rinkimų į Europos Parlamentą aspektai, diskrecija juos nustatyti yra suteikta valstybėms narėms.

24. Tai, kad teisę rinkti ir būti išrinktiems detaliai reguliuoja nacionalinė teisė, akcentuota ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutarties nuostatos nenumato taisyklių, aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, todėl pažymėjęs, kad nei EB 190 straipsnis (t. y. šio sprendimo priėmimo metu galiojusios Europos bendrijos steigimo sutarties 190 straipsnis, atitinkantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnį), nei 1976 m. Aktas aiškiai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, darytina išvada, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje M. G. Eman, O. B. Sevinger prieš College van burgemeester en wethouders van Den Haag, C-300/04 40-45 par., t. p. 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Ispanijos Karalystė prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, C-145/04, 78 par.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, sprendžia, kad Europos Sąjungos teisės aktais esant nustatytoms tik esminėms rinkimų į Europos Parlamentą nuostatoms ir principams (pastebėtina, jog jie iš esmės įtvirtinti Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, rinkimų principus – visuotinę, lygią ir laisvą rinkimų teisę, tiesioginius rinkimus, slaptą balsavimą – detalizuojant, be kita ko, šio įstatymo 3-7 straipsniuose, taip pat kitose šio įstatymo nuostatose), kompetencija įtvirtinti detalią rinkimų organizavimo tvarką, taigi ir reikalavimus (sąlygas), keliamus asmenims, siekiantiems kandidatuoti į Europos Parlamento narius, pavesta nacionalinei valstybių narių teisei. Savo ruožtu nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog vien iš nurodyto teisinio reguliavimo principo, jog detalių reikalavimų rinkimų teisei realizuoti nustatymas pavestas valstybių narių kompetencijai, išplaukianti galimybė, jog atskirose valstybėse narėse nustatytos sąlygos asmenims, siekiantiems kandidatuoti rinkimuose į Europos Parlamentą (pabrėžtina, jog nepažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai) gali skirtis, savaime nereiškia, jog pažeidžiamas ar paneigiamas lygių, visuotinių ir tiesioginių rinkimų principas.

26. Pagal Rinkimų įstatymo 3 straipsnį, įtvirtinantį nuostatas dėl visuotinės rinkimų teisės, rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (1 dalis); Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir kuris nėra kandidatas į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje laikomas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą iki nustatytosios dienos (4 dalis); kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio – draudžiami (8 dalis). Šio įstatymo 4 straipsnis nustato lygios rinkimų teisės principą – kiekvienas rinkėjas turi po vieną balsą balsuoti už kandidatų sąrašą ar kandidatą ir šis balsas yra lygiavertis kiekvieno kito rinkėjo balsui; visi rinkėjai turi lygias teises pareikšti savo valią apie kandidatus paduodami pirmumo balsus už penkių to sąrašo, už kurį balsavo, kandidatų pirmumą ir

šie pirmumo balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito rinkėjo pirmumo balsui. Rinkimų įstatymo 6 straipsnis nustato tiesioginių rinkimų principą – Europos Parlamento narius rinkėjai renka be tarpininkų.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo spręsti, jog Rinkimų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostata pažeidžia aukščiau minėtus principus. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Rinkimų įstatymo nuostatos, numatančios, kad rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio, atitikties minėtoms 1976 m. Akto, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties 1 straipsnio 1 daliai (pagal kurią šia sutartimi Lietuvos Respublika tampa Europos Sąjungos nare ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, su pakeitimais ar papildymais, šalimi), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniui. Taip pat teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl aktualių cituotų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, dėl to nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

28. Pareiškėjas taip pat kelia klausimą ir dėl Rinkimų įstatymo nuostatos, numatančios kad rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 135 straipsnio 1 daliai ir 150 straipsnio 1 dalies 4 punktui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl rinkimų teisės, inter alia dėl Europos Parlamento narių rinkimų. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra atkreipęs dėmesį į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Europos Parlamento narių rinkimų: Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą).

29. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Rinkimų įstatymo tam tikros nuostatos, pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą. Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą. Rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti šių rinkimų proceso, vykstančio netapačiu (nacionaliniu valstybiniu, Europos ir regioniniu) lygmeniu, atsakingumą, šiame procese dalyvaujančių kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius ketinimų rimtumą.

30. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime, pasisakydamas dėl inter alia Rinkimų įstatymo nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, konstatavo, jog nurodytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas rinkimų procedūrų teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas užtikrinti, kad Europos Parlamento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad asmenys, siekiantys dalyvauti šiame procese kaip kandidatai į Europos Parlamento narius, turėtų rimtus ketinimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nurodytas teisinis reguliavimas nepažeidė inter alia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo,

konstitucinio teisinės valstybės principo.31. Paminėtina, kad rinkimų užstato aspektas yra nagrinėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Joje

pažymėta, kad nustatant rinkimų užstatą turimas teisėtas tikslas – užtikrinti teisę į efektyvų ir sklandų atstovavimą skatinant kandidatų atsakingumą, siekiant, kad rinkimuose dalyvautų tik rimti kandidatai, ir vengiant neracionaliai naudoti valstybės lėšas. Valstybė, nustatydama rinkimų užstatą, turi rasti pusiausvyrą tarp dviejų skirtingų interesų: nuo dalyvavimo rinkimuose sulaikyti nerimtus kandidatus ir sudaryti sąlygas dalyvauti rinkimuose atsakingiems kandidatams, kurie yra ekonomiškai silpnesni (žr., pvz. 2006 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Sukhovetskyy prieš Ukrainą, pareiškimas Nr. 13716/02).

32. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją aktualiais rinkimų teisės aspektais, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų atitinkamų Rinkimų įstatymo nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų argumentų visumą, konstatuoja, kad Komisija, spręsdama jai Rinkimų įstatyme deleguotą klausimą teikiant kandidatų į Europos Parlamentą iškėlimo pareiškinius dokumentus, pagrįstai sprendė, kad reikalavimas, jog turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus. Kadangi pareiškėjas dokumento, patvirtinančio, kad sumokėtas rinkimų užstatas už keliamų kandidatų sąrašą, nepateikė, informavo, kad mokesčio nemokės, Komisija pagrįstai skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus. Todėl pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuva“ skundas dėl Komisijos 2019 m. kovo 25 d. rašto Nr. 2-879 „Dėl pareiškinių dokumentų rinkimams į Europos Parlamentą pateikimo“ atmetamas. Konstatavus, kad Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė visų pareiškinių dokumentų, todėl atsisakė išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Komisiją išduoti pareiškėjui partijai „Jaunoji Lietuva“ vardinius parašų rinkimo lapus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuva“ skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.



ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-203-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02202-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 20.2.1.2; 20.2.3.2(S)


NUTARTIS LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f39687805ba911e98b599e654d7d03a0


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. V. (Č. V.), J. V., E. G. ir G. V. (G. V.) bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. V. (Č. V.), J. V., E. G. ir G. V. (G. V.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai Č. V., J. V., E. G. ir G. V. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2016 m. gegužės 27 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 48S-133-(14.48.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam R. V. ir 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 48S-134-(14.48.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui Č. V. (toliau – ir Sprendimai); 2) įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyriaus vedėją į pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projekto sąrašą įtraukti mirusiojo R. V. teisių perėmėjus ir Č. V. su 1999 m. gruodžio 8 d. juridinių dokumentų patvirtinimo data, dėl l,09 ha žemės sklypo suprojektavimo ir nuosavybės teisių į jį atkūrimo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, mirusiojo Č. V. naudai 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, mirusiojo R. V. teisių perėmėjams J. V., E. G. ir G. V. naudai 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjai skunde apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo Č. V. ir R. V. į buvusio savininko J. N. (J. N.) turėtą žemę procedūros, trukusios nuo 1999 metų, aplinkybes ir tvirtino, kad 1,09 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iki šiol nebuvo suprojektuotas ir jiems nuosavybės teisės į jį neatkurtos, tokiu būdu nevykdant teismų sprendimų, dėl valstybės institucijų (Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Tarnybos) melo ir apgaulės, vilkinimo spręsti šį klausimą. Tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties pareiškėjai sužinojo, kad Tarnyba yra pateikusi teismui jiems nežinomus Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 48S-134 ir Nr. 48S-133, pagal kuriuos jiems atkurta nuosavybės teisė į 0,5730 ha žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 402.

3. Pareiškėjų nuomone, Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Jie teigė, jog Tarnybai nuolat buvo aiškinama, kad iki pretendentų susirinkimo reikalinga įvykdyti teismo sprendimą ir kad pareiškėjų negalima įtraukti į tą patį sąrašą kartu su pretendentais, pateikusiais juridinius dokumentus (nuo 2002 m. ir vėliau), kadangi pareiškėjai visus dokumentus pateikė dar 1999 m. gruodžio 8 d., ką nustatė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į l,09 ha žemės sklypą. Pažymėta ir tai, kad žemės sklypo ribų paženklinimo darbai atlikti 2015 m. gruodžio 8 d., t. y. nederinant su R. V., kuris jau buvo miręs ((duomenys neskelbtini)), ir jo teisių perėmėjais. Č. V. nesutiko su žemės sklypo vieta ir ribų paženklinimų, apie nesutikimą pažymėjo 2015 m. gruodžio 8 d. akte, tačiau Tarnyba to nepaisė. Be to, Sprendimuose nurodoma, kad grąžinamas natūra bendras 0,5730 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, nors žemės sklypo plane nurodoma, kad šis sklypas susideda iš 430 kv. m vandenų, 4 864 kv. m pelkių ir tik 436 kv. m ariamos žemės. Taigi, grąžinamas sklypas nelygiavertis turėtajam sklypui.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad jiems nuosavybės teisės neatkuriamos jau 17 metų, tai lėmė neteisėti atsakovų veiksmai, todėl jie patyrė didelę žalą. Neatlaikęs tokių patyčių ir neteisybės R. V. mirė. Dėl pareiškėjams priklausančio žemės sklypo atidavimo kitiems asmenims, sustabarėjusio biurokratizmo, nepagarbos žmogui, melo ir apgaulės pareiškėjai patyrė daug neigiamų išgyvenimų ir dvasinio skausmo, jie prarado sveikatą ir viltį.

5. Atsiliepime į Tarnybos atsiliepimą į skundą pareiškėjai nesutiko su jos prašymu reikalavimui atlyginti žalą taikyti ieškinio senatį ir tvirtino apie savo teisių pažeidimą sužinoję tik 2015 m. liepos 8 d., t. y. (duomenys neskelbtini) kaime pageidaujančių gauti žemės sklypus natūra pretendentų susirinkimo metu, kai jiems buvo pranešta, kad suprojektuotas natūra žemės ūkio paskirties sklypas Nr. 402, kurio plotas – tik 0,57 kv. m, ir net ne toje vietoje, kur buvo aptarta ir suderinta. Pareiškėjai tik per šį susirinkimą sužinojo, kad nepaisant to, jog jie dokumentus yra pateikę dar 1999 metais, jog yra Vilniaus apygardos teismo sprendimas, įpareigojantis atkurti jiems nuosavybės teises į l,09 ha žemės sklypą, Tarnyba juos įtraukė į bendrą eilę su visais pretendentais. Pareiškėjai paaiškino, kad 2017 m. sausio mėn. teismo posėdžio metu jie į teismo klausimą, kada sužinojo apie jiems padarytą žalą, atsakė nesuprasdami klausimo esmės ir 2001 metus nurodė kaip pirminio teismo sprendimo datą, nors 2001 metais jokia žala jiems dar nebuvo padaryta (jie buvo įsitikinę, kad teisinėje valstybėje teismo sprendimas bus visiškai įvykdytas).

6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kartu atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Tarnyba apžvelgė ginčo aplinkybes ir akcentavo, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2292-(14.48.2.) (toliau – ir Įsakymas Nr. 2292) buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir Projektas), kuriame R. V. ir Č. V. buvo suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 402. Minėtą žemės sklypą jie pasirinko pasirašydami 2015 m. liepos 8 d. Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje. Taigi pareiškėjų argumentai, jog su jais nebuvo suderinta žemės sklypo vieta ir ribos, yra nepagrįsti. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2446-(14.48.2.) (toliau – ir Įsakymas Nr. 2446) buvo patvirtintas Pretendentų, kuriems (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuoti žemės sklypai 2015 metų IV ketvirtyje bus ženklinami iš Žemės reformos vykdymo programai įgyvendinti skirtų valstybės lėšų, sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kuriame nurodyta, kad R. V. ir Č. V. Projekte suprojektuotas žemės sklypas Nr. 402 (kaip ir visi kiti Sąraše nurodyti žemės sklypai) turi būti paženklintas iki 2015 m. gruodžio 30 d. Tarnybos teigimu, Projektas ir Sąrašas buvo paskelbti jos interneto svetainėje (http://www.nzt.lt/). Dėl pareiškėjų argumentų, kad Č. V. 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte padarė prierašą „Nesutinku su sklypo vieta V.“, o R. V. išvis nedalyvavo žemės sklypo paženklinimo procedūroje, todėl žemės sklypas negalėjo būti suformuotas, Tarnyba nurodė, kad, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 106 punktu, jeigu pretendentas nesutinka su žemės sklypo vieta arba ribomis, jis turi teisę per 30 dienų Tarnybai raštu pateikti motyvuotas pastabas. Tačiau pareiškėjai Tarnybai jokių pastabų nepateikė. Jos nuomone, nebuvo jokių kliūčių suprojektuoti pareiškėjams žemės sklypą Nr. 402 bei priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises.

8. Tarnybos vertinimu, pareiškėjų teiginiai, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (dėl sąmoningo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo nevykdymo, Tarnybos nusikalstamų veiksmų, R. V. mirties priežasčių, pareiškėjų patirtų neigiamų išgyvenimų ir dvasinio skausmo), yra teorinio pobūdžio, abstraktūs ir nepagrįsti. Be to, neturtinė žala yra tiesiogiai susijusi su asmeniu, todėl R. V. teisių perėmėjai J. V., E. G. ir G. V., reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo, negali remtis mirusiųjų R. V. ir Č. V. išgyvenimais. Pabrėžta, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai elgėsi neteisėtai ar pažeidė galiojančius teisės aktus.

9. Tarnyba pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, be kita ko, teismo prašė skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti 3 metų senaties terminą, atkreipė dėmesį į tai, kad 2017 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė apie jiems padarytą žalą žinoję dar 2001 metais, bei pakartojo savo poziciją, kad pareiškėjai neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Tarnyba, remdamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, tvirtino, jog pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad žemė, kurioje yra pelkė, neatitinka žemės ūkio paskirties žemės sąvokos. Kaip matyti iš prie bylos pridėto Žemės sklypo plano M1:000, ginčo žemės sklypo bendras plotas yra 5 730 kv. m, dalį jo sudaro naudmenos, tinkamos paversti žemės ūkio naudmenomis, todėl pagrindinė žemės naudojimo paskirtis šiam žemės sklypui nustatyta teisingai. Tarnyba pareiškėjams kilusį nepasitenkinimą ginčo žemės sklypo vieta siejo su jų pačių nerūpestingumu ir aplaidumu, netinkamu savo teisių įgyvendinimu. Atsakovas taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame iki 1940 m. nacionalizacijos buvęs savininkas J. N. turėjo žemės, yra neišskirstytas į vienkiemius, t. y. rėžinis kaimas. Dalis kaimo patenka į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritoriją, kita dalis – į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. R. V. ir Č. V. buvo pareiškę valią atkurti nuosavybės teises natūra. Atsižvelgiant į tai, jiems žemė galėjo būti grąžinta tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra

piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Metodikos. Žemės sklypą pareiškėjai pasirinko pasirašydami 2015 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje. Taigi aplinkybė, jog pareiškėjams ginčo žemės sklypas netinka dėl jame esančio pelkės, nesudaro teisinio pagrindo naikinti Sprendimus.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. iš dalies tenkino sprendimu pareiškėjų Č. V., J. V., E. G. ir G. V. skundą, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 48S-133-(14.48.3) ir Nr. 48S-134-(14.48.3) bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, priteisė neturtinės žalos atlyginimą: Č. V. – 1 000 Eur, J. V., E. G. ir G. V. – po 300 Eur.

11. Teismas nustatė, kad Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. 48S-133-(14.48.3), kuriuo atkurta nuosavybės teisė R. V., nurodyta, jog grąžinama natūra bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiais 0,2865 ha (sklypo Nr. 402), t. y. kartu su Č. V., kuriam grąžinama 0,2865 ha, bendras sklypo plotas – 0,5730 ha žemės ūkio paskirties žemės; neatkurta nuosavybės teisės dalis į 0,2585 ha. Sprendimo priedas yra Žemės sklypo (Nr. 402) planas. Sklypo vertė nenurodyta, kadangi atkuriama nuosavybės teisė natūra, o ne suteikiant lygiavertį sklypą (taip numato ir Metodikos 40 p.). Iš sprendimo priedu esančio Žemės sklypo plano matyti, kad visas ginčo žemės sklypo plotas yra 5 730 kv. m, iš kurių 430 kv. m sudaro vandenys, 4 864 kv. m – pelkė ir 436 kv. m – ariama žemė. Kitu ginčijamu sprendimu – 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 48S-134-(14.48.3) – atkurta nuosavybės teisė į to paties žemės ūkio paskirties sklypo dalį, 0,2865 ha, bendraturčiui Č. V.

12. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-1453/01 patenkintas R. V. ir Č. V. skundas, kuriame jie prašė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti jiems nuosavybės teises ir suprojektuoti 1,09 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją pareiškėjams suprojektuoti 1,09 ha žemės sklypą iš laisvos žemės fondo pagal pareiškėjų pasirinkimą (duomenys neskelbtini) kaime ir atkurti į jį nuosavybės teises. Teismo sprendimas įsiteisėjęs, tačiau iki šiol neįvykdytas taip, kaip jame nurodyta. Sprendime nurodyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas nurodytai vietovei, kurioje buvo rėžinė sistema, pradėtas rengti 1998 metais, tačiau pareiškėjams teisė į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinta 1999 m. gruodžio 8 d., todėl iš teismo sprendimo turinio darytina išvada, kad rengiant kitą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir pareiškėjams pasirinkus žemės sklypą, jiems nuosavybės teisė turi būti atkurta į suprojektuotą 1,09 ha dydžio sklypą. Iš kitų bylos ir pridėtų prie bylos dokumentų matyti, kad nuosavybės teisė buvo atkuriama į buvusio savininko J. N. žemę.

13. Vietovėje, kurioje pareiškėjams turėjo būti atkuriama nuosavybės teisė, ir vėliau buvo rengiami žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymai. Tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas geriausiai yra aprašytas Tarnybos 2011 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 1SS-(9.5)-970, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjų atstovo skundas dėl minėto teismo sprendimo nevykdymo. Šiame rašte nurodytus faktus patvirtina byloje esanti medžiaga, prie bylos prijungtos kitos bylos, Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 10768 ir VĮ Valstybės žemės fondo byla. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 2.3-5508-41 nuo 2004 m. liepos 26 d. buvo patvirtinta (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo bei patikslinimo (duomenys neskelbtini) kaimų ((duomenys neskelbtini) priskirtoje teritorijoje) 10,26 ha plote rengimo pradžia. Į pretendentų, kurie pageidauja atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaime, sąrašą buvo įtraukti Č. V. ir R. V., jie pageidavo atkurti nuosavybės teises kiekvienas atitinkamai į 0,55 ha ir 0,54 ha žemės plotą. Pirminis žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 12 įsakymu Nr. 1188-41 (į šį projektą nurodyti asmenys nepateko, nes jo rengimo metu neturėjo visų reikiamų dokumentų ir jų nepateikė projekto autoriams). Projekto papildymo rengimo eigoje perduodant dokumentus iš projektą rengusios UAB Korporacijos „Matininkai“ į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių neperduotos pažymos, kurias pareiškėjai buvo pateikę projekto rengėjams – Č. V. 2000 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 2133 ir R. V. 2000 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 2134, patvirtinančios, jog jiems pakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

14. Praėjus ilgam laiko tarpui, kaip nurodoma 2011 m. Tarnybos rašte, dėl teisminių ginčų ir pan., 2008 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) kaimo žemėtvarkos projektą pradėjo rengti UAB „Arlitanus“, parengtas projektas patvirtintas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Ž49-4036. Č. V. ir R. V. žemės sklypai nebuvo projektuojami, nes projekto rengėjas negavo minėtų pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pažymos

buvo atkurtos tik patvirtinus pastarojo projekto papildymą, t. y. 2011 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 48AŽ-1 ir Nr. 48PAŽ-2, jos išsiųstos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. 2011 m. gegužės 2 d. rašte Tarnyba nurodė, jog faktas, kad pretendentams nebuvo suprojektuotas sklypas grąžinimui tvirtinant projekto papildymą, įrodo, jog buvo pažeisti Metodikos 61.1 ir 62 punktų reikalavimai. Tačiau, teismo vertinimu, buvo pažeisti tik Metodikos 61.1 papunkčio reikalavimai, nes pretendentai turėjo visus reikiamus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, jie dėl to net buvo įtraukti į ankstesnio projekto pretendentų sąrašą, o nuosavybės teisių procesai jų atžvilgiu nebuvo vykdomi, nes dėl institucijų, kurios vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, kaltės buvo prarasti pretendentų nuosavybės teisių atkūrimui būtini dokumentai, kurie atkurti tik jau patvirtinus projekto papildymą.

15. Tai, kad dėl dingusių (neperduotų) pažymų pretendentams nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nurodyta ir Tarnybos 2013 m. lapkričio 29 rašte Nr. 1SS-(7.5)-2547, kuriuo atsakyta į Č. V. ir R. V. 2013 m. spalio 1 d. skundą. Šiame rašte konstatuota, kad neliko laisvos žemės žemėtvarkos projektui Vilniaus mieste rengti, todėl atkurtos pažymos (Nr. 48PAŽ-1 ir Nr. 48PAŽ-2) persiųstos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Nurodyta, kad bus rengiamas naujas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas, pretendentai bus kviečiami į susirinkimą, kurio metu jie pasirinks iš laisvos žemės fondo ploto natūra grąžintino žemės sklypo vietą ir bus suprojektuotas sklypas. Pagal šio rašto duomenis, toks naujas projektas, tiksliau – jo rengimo darbai, buvo pradėti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-4681. Rašte nurodyta, kur bus skelbiama informacija apie pradedamą rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą, kaip bus informuojami pareiškėjai.

16. R. V. mirė (duomenys neskelbtini). Jo turtines teises paveldėjo E. G. (duktė), G. V. (sūnus) ir J. V. (sutuoktinė).17. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2292-(14.48.2.) patvirtintas

(duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame pretendentams suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės sklypas Nr. 402. Dėl šio sklypo pasirinkimo ir yra kilęs esminis ginčas. Pareiškėjai tvirtino, kad Č. V. yra aiškiai nurodęs, jog su sklypo parinkimu nesutinka, įrašydamas tai 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte, o matininkė atsisakė įrašyti R. V. paveldėtojų pastabas, nes jie tuo metu dar neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo. Pretendentai susirinkimo dokumentuose pasirašė tik patvirtindami savo dalyvavimą, o ne sklypo ribų suderinimą, nes jiems nebuvo paaiškinta, ką reiškia parašai šiuose dokumentuose.

18. Tarnyba teismui pateikė 2015 m. liepos 8 d. Pretendentų, dalyvaujančių (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto susirinkime, sąrašą, kuriame pasirašė R. V. ir Č. V., bei (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto priedą prie pretendentų 2015 m. liepos 8 d. susirinkimo protokolą, kuriame nurodomi sklypų numeriai, plotas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas, pobūdis, numatomi nustatyti servitutai ir suprojektuoto žemės sklypo vietos ir ribų suderinimas su pretendentu bei pastabos, kuriame R. V. ir Č. V. taip pat pasirašė. Žemės sklypas Nr. 402, 0,57 ha ploto, žemės ūkio paskirties nurodytas tik prie R. V. pavardės ir parašo, nors pretendentai kartu sugrupuoti į eilę Nr. 3. Be to, byloje yra VĮ Valstybės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2015 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštis, kuriame prie eilės Nr. 3 pažymėtų pavardžių R. V. ir Č. V. nurodytas sklypas Nr. 402, 0,57 ha, yra du parašai, prie Č. V. parašo nurodyta data – 2015 m. liepos 8 d.

19. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualias Metodikos nuostatas, priėjo išvadą, kad pretendentai Č. V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. 402 ribomis ir vieta taip, kaip tai numato Metodika. Tai, kad nurodyti asmenys galbūt nesuprato ką pasirašo, esmės nekeičia, nes jie turėjo teisę nepasirašyti, konsultuotis su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais ar gauti kitą konsultaciją, juos nuo 2011 m. atstovavo advokatas. Dėl Č. V. paaiškinimo, kad jis savo prieštaravimą yra įrašęs vėliau nei žiniaraščiai sudarytame dokumente, byloje nustatyta, kad VĮ Valstybės žemės fondas 2015 m. lapkričio 25 d. raštais, kai jau buvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas (2015 m. lapkričio 4 d.), išsiuntė R. V. paveldėtojams ir Č. V. raštus dėl žemės ribų paženklinimo vietoje, kuriais kvietė, remdamasis jau kitu teisiniu pagrindu, nereglamentuojančiu grąžintinų sklypų nuosavybės teisių atkūrimui formavimo, 2015 m. gruodžio 8 d. atvykti į žemės sklypo paženklinimą vietovėje. Šis paženklinimas buvo reikalingas ne nuosavybės teisių atkūrimui, o jau atkurtos nuosavybės teisės įregistravimui (kai ji bus atkurta pagal patvirtintą žemėtvarkos projektą). Taigi, jau žemėtvarkos projekte numačius atkurti nuosavybės teisę į atitinkamą sklypą, kai šis sprendimas nebuvo apskųstas Metodikoje nustatyta tvarka, ir vyko sklypo ribų paženklinimas vietoje, VĮ Valstybės žemės fondo 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Č. V. iš tiesų vienoje vietoje nepasirašė ir nurodė: „Nesutinku su sklypo vieta“, tačiau patį aktą pasirašė. VĮ Valstybės žemės fondo byloje yra ir žemės sklypo planas, kuris vėliau tapo skundžiamų sprendimų priedu, ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės apskaičiavimo aktas, su kuriuo pareiškėjai nesutinka, bet jis nebuvo

nuginčytas. Kita vertus, teismas akcentavo, jog nagrinėjamam atvejui nurodyta žemės sklypo vertė teisinės reikšmės neturi, nes nuosavybė atkuriama natūra.

20. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjai (kai dar susirinkime dalyvavo R. ir Č. V.), iš tiesų pasirinko tą žemės sklypą, į kurį jiems buvo atkurta nuosavybės teisė. Pažymėta, jog, remiantis minėtais žiniaraščiais, kuriuose pasirašė R. ir Č. V., darytina išvada, kad šie asmenys buvo suklaidinti, nes tuose žiniaraščiuose, kur aprašomas sklypas, jie pasirašė už tai, kad žemės sklypas Nr. 402, 0,57 ha, yra žemės ūkio paskirties, kas neatitinka tikrovės. Taigi, Sprendimais pažeidžiamos pareiškėjų teisės, nes vietoje žemės ūkio paskirties sklypo jie gavo 0,5730 ha žemės sklypą, kurio tik 436 kv. m sudarė ariama, t. y. žemės ūkio paskirties žemė. Žemės sklypo planas buvo sudarytas tik po jo ribų paženklinimo vietoje (2015 m. gruodžio 8 d.), sklypo plano suderinimai iš viso yra datuoti tik 2016 m. Tik iš šio sklypo plano matyti, kokią sklypo dalį sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Taigi, dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami už šio sklypo formavimą žiniaraštyje, pretendentai nežinojo, jog didžiąją jo dalį sudaro pelkė ir vandenys (atitinkamai 4 864 kv. m ir 430 kv. m). Teismas nesutiko su Tarnybos pozicija, kad visa ginčo sklypo žemė gali būti prilyginta žemės ūkio paskirties žemei, ir pažymėjo, kad atsakovas pernelyg plečiamai aiškina Žemės įstatymo 25 straipsnio nuostatas. Pastarojoje teisės normoje numatyta galimybė žemės ūkio naudmenomis paversti miškus, pelkes ir krūmus bei kitas ne žemės ūkio naudmenas (3 d.), tačiau joje tik nustatoma kaip, kokiu būdu ir kokiu tikslu žemės savininkai gali paversti kitas ne žemės ūkio naudmenas žemės ūkio paskirties žeme. Kilusiame ginče nagrinėjamas klausimas ne dėl galimybių paversti vandenų ir pelkių žemę žemės ūkio paskirties žeme, o dėl to, koks sklypas pareiškėjams suformuotas teritorijų planavimo dokumentu, kokiu šiuo atveju yra žemės reformos žemėtvarkos projektas (25 str. 1 ir 2 d.). Teismas nusprendė, kad Sprendimai yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Žemės įstatymo 25 straipsniui, be to, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žiniaraštyje, kuriame pasirašė pretendentai, klaidingai nurodyta žemės paskirtis), todėl jie yra naikintini.

21. Teismas laikė akivaizdžiu faktą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-1453/01 nebuvo įvykdytas, tačiau, jo vertinimu, tai nesudarė pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyriaus vedėją į pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projekto sąrašą, įtraukti mirusiojo R. V. teisių perėmėjus ir Č. V. su 1999 m. gruodžio 8 d. juridinių dokumentų patvirtinimo data, dėl l,09 ha žemės sklypo suprojektavimo ir atkūrimo į jį nuosavybės teisių, taip, kaip jis suformuluotas skunde. Tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjams išlieka teisė reikalauti minėto 2001 m. teismo sprendimo įvykdymo. Pastarasis jų reikalavimas laikytinas teismo sprendimo vykdymo proceso dalimi, o šioje byloje jį tenkinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Taip pat negalima daryti išvados, kad dėl sprendimo vykdymo iškeltose bylose priimti sprendimai šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, nes tose bylose dalyvavo kiti asmenys.

22. Teismas, spręsdamas dėl atsakovų prašymo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senatį, akcentavo, jog Č. V. apie savo teisių pažeidimą galutinai sužinojo tada, kai sužinojo apie 2000 m. kovo 31 d. pažymų Nr. 2133 ir Nr. 2134 praradimą ir tai, kad dėl šių dokumentų praradimo pretendentai nebuvo įtraukti į žemėtvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Ž49-4036. Apie pažymų praradimą pretendentai turėjo sužinoti susipažinę su nurodytu žemės reformos žemėtvarkos projektu, vėliausiai – gavę Tarnybos 2011 m. gegužės 2 d. raštą, kuriame atsakyta į jų atstovo skundą dėl teismo sprendimo nevykdymo. Kadangi konstatuotas tik vienas aiškus pažeidimas, kurį padarė nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, dėl šio pažeidimo pareiškėjai prarado galimybę atkurti nuosavybės teisę 2010 metais, nėra pagrindo išvadai, kad pažeidimas buvo tęstinis. Vėliau, rengiant kitus žemės reformos žemėtvarkos projektus, nebuvo nustatyta, kad Tarnyba pareiškėjų atžvilgiu atliko vilkinimo veiksmus, nes kitas žemėtvarkos projekto papildymas pradėtas rengti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-4681, o projektas patvirtintas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2292-(14.48.2.). Tai – naujas nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpis, kurio eigoje nenustatyti kokie nors kiti nei nurodyta šiame teismo sprendime pareiškėjų teisių pažeidimai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje, pritaikius ieškinio senatį, atmestas.

23. Teismas, vertindamas kitus pažeidimus (2015 m. liepos 7–8 d. pretendentai pasirašė, kad jiems grąžinamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas; 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu atkurta nuosavybės teisė į sklypą, kuris neatitiko pasirinkto sklypo pagal žemės naudojimo paskirtį), neturėjo pagrindo nepritarti pareiškėjų pozicijai, kad Č. V. patyrė neturtinę žalą, kai pasirašęs, jog sutinka su žemės ūkio paskirties žemės sklypu, o susipažinęs su sklypo vieta ir ribomis sužinojo, kad didžioji ginčo sklypo dalis yra pelkė ir vanduo, t. y. jis turėjo pasijusti apgautas, galėjo būti pažemintas, patirti dvasinius išgyvenimus. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo laikotarpį bei paties pareiškėjo nepakankamą atidumą (jis nesidomėjo sklypo būkle, nesikreipė konsultacijų į žemėtvarkos skyriaus specialistus), jam priteisė 1 000 Eur neturtinei

žalai atlyginti.24. Teismas pažymėjo, kad tokia pati kaip Č. V. buvo ir R. V. situacija, tačiau pastarasis jau nesužinojo apie

nuosavybės teisių atkūrimą, nesusipažino su sklypu vietoje. Kita vertus, jo paveldėtojai sužinojo, jog nuosavybės teisė atkurta į sklypą, kuris nėra žemės ūkio paskirties, kaip pasirašė R. V., nors sprendime įrašyta, kad žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Tai turėjo jiems sukelti dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Teismo vertinimu, pareiškėjai J. V., E. G. ir G. V. įgijo savarankišką teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kuri kiekvienam iš jų įvertinta po 300 Eur suma.

III.

25. Pareiškėjai Č. V., J. V., E. G. ir G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti Č. V. 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. V., E. G. ir G. V. – 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėjai apžvelgia bylos aplinkybes, neturtinės žalos atlyginimą ir ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei jas aiškinančią teismų praktiką ir tvirtina, kad teismas neteisingai vertino veiksmus, iš kurių jie kildino neturtinę žalą. Pareiškėjai paaiškina neturtinės žalos atsiradimą siejantys su Tarnybos (jos pareigūnų) veiksmais vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, vilkinimu atlikti jai įstatymais priskirtas funkcijas, delsimu perduoti pretendentų dokumentus dėl teisių į žemės ūkio paskirties sklypą atkūrimą (dokumentų praradimu). Dėl šių priežasčių pretendentai nebuvo savalaikiai įtraukti į priimamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vėliau (atkūrus dokumentus) jie įtraukti į bendrą eilę su visais pretendentais, jiems suprojektuota tik pusė priklausančio žemės sklypo ir netgi ne ten, kur buvo aptarta ir suderinta. Šiuos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pažeidimus pripažino ir Tarnyba, be kita ko, 2011 m. gegužės 22 d. rašte. Pareiškėjai pabrėžia, kad Tarnyba yra pažeidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jų teisių pažeidimas tęsiasi iki šiol. Be to, pareiškėjai pastebi, kad nėra paneigta galimybė jiems suprojektuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (nėra pateikta įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje daugiau nėra laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės). Pareiškėjai pakartoja teismui išdėstytus savo argumentus dėl jų atžvilgiu padaryto pažeidimo laikymo tęstiniu, patirtų neigiamų išgyvenimų.

27. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

28. Tarnyba paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) kaime grąžinamos natūra žemės poreikis yra didesnis nei kaimo teritorijoje yra galimos grąžinti natūra žemės, todėl pretendentams R. V. ir Č. V. (kaip ir visiems kitiems pretendentams minėtame kaime) buvo suprojektuotas mažesnio ploto žemės sklypas nei nurodyta pažymose – 0,57 ha vietoj 1,09 ha. Projektavimo metu 0,53 ha ploto žemės laisvos valstybinės žemės fonde nė vienas iš pretendentų nepasirinko. Ginčijamuose Sprendimuose pažymėta, kad nuosavybės teisės į likusį žemės plotą (bendrai – 0,545 ha) jiems bus atkurtos vėliau. Ginčo žemės sklypo ribos ir vieta su pretendentais buvo aptarta, ką patvirtina jų sutikimas, įformintas parašais 2015 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje. Jokio nesutikimo ar pretenzijų ginčo žemės sklypo ribų ir vietos derinimo stadijoje Metodikos nustatyta tvarka pretendentai nepateikė. Pareiškėjai dėl jiems suprojektuoto žemės sklypo jokių pretenzijų nereiškė ir žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo, derinimo bei tvirtinimo stadijoje. Pastaroji stadija buvo užbaigta 2015 m. lapkričio 4 d. Įsakymu Nr. 2292 patvirtinant Projektą, kuris kartu su priedais buvo paskelbtas Tarnybos interneto svetainėje. Šiuo įsakymu buvo patvirtintos Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. sausio 30 d. įsakyme Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-240 nurodytos (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotos žemėnaudos, kurių sąrašo 3 eilutėje pažymėti R. ir Č. V., stulpelyje „Pagrindinė tikslinė sklypo paskirtis“ nurodyta – žemės ūkio. Pareiškėjai neskundė minėto įsakymo, kuriuo ginčo žemės sklypui nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. R. V. paveldėtojams bei Č. V. VĮ Valstybės žemės fondo 2015 m. lapkričio 25 d. raštais Nr. KM-5053 ir Nr. KM-5054 pranešta apie 2015 m. gruodžio 8 d. vyksiantį žemės sklypo ženklinimą vietovėje, o R. V. paveldėtojai buvo papildomai viešai informuoti informaciją paskelbiant dienraštyje 2015 m. lapkričio 27 d. Tarnybos nuomone, apie paženklinimo darbus buvo pranešta tinkamai, todėl R. V. mirties faktas nekliudė projekto autoriui atlikti paženklinimo darbus. Nors pareiškėjas Č. V. 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nurodė nesutinkantis su sklypo vieta, jis nepasinaudojo teise per 30 dienų pateikti pastabas

dėl žemės sklypo paženklinimo Tarnybos Vilniaus rajono skyriui, apie kurią buvo informuotas VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. kovo 30 d. raštu. Nesant pareiškėjų pastabų, Tarnybai nebuvo kliūčių priimti Sprendimus.

29. Tarnybos nuomone, teismas, išeidamas už skundo ribų, kvestionavo Įsakymu Nr. 2292 nustatytą pagrindinę ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą – žemės ūkio paskirties, bei 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 48SK-1111-(14.48.111.) patvirtintų kadastro duomenų nustatymą. Pabrėžta, kad pareiškėjai minėtų administracinių aktų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, o teismas nevertino, ar nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams. Teismas, nuspręsdamas, kad ginčo žemės sklypas nėra žemės ūkio paskirties, atsižvelgė vien į tai, jog didžiąją šio sklypo dalį sudaro pelkė.

30. Tarnyba atkreipia dėmesį į tai, jog ginčo žemės sklypą pasirinko ne tik pareiškėjas Č. V., bet ir mirusysis R. V.. Šiuo metu nėra galimybės išsiaiškinti R. V. tikrąją valią dėl pasirinkto žemės sklypo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis buvo apgautas, ir jo paveldėtojams priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Tarnyba pakartotinai pažymi, jog R. V. paveldėtojai (pareiškėjai J. V., E. G. ir G. V.) negali remtis jo patirtais išgyvenimais. Be to, anksčiau minėtos aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo ribų nustatymo paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjams nebuvo žinomos žemės sklypo naudmenos ir kad jie nebuvo supažindinti su žemės sklypo planu iki Sprendimų priėmimo. Pareiškėjų teiginiai apie neturtinės žalos atsiradimo aplinkybes yra tik teorinio pobūdžio ir neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pažymėta, kad teismas nenurodė, kokį teisės aktą pažeidė ar kokius neteisėtus veiksmus atliko Tarnyba, kai pareiškėjai, rinkdamiesi žemės sklypą, nežinojo, kad didžiąją jo dalį sudaro pelkė.

31. Pareiškėjai Č. V., J. V., E. G. ir G. V. atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat pakartoja prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pastarąjį prašymą grįsdami didele bylos apimtimi ir sudėtingumu.

32. Pareiškėjų atsiliepimas į skundą iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui jau išdėstytais ir apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Jie teigia, kad ginčo žemės sklypo suderinimai yra datuoti tik 2016 m. ir tik iš žemės sklypo plano, sudaryto po ribų paženklinimo vietoje (2015 m. gruodžio 8 d.) matyti, kokią dalį šio sklypo sudaro žemės ūkio paskirties žemė, todėl dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami žiniaraštyje pretendentai R. V. ir Č. V. nežinojo, kokią dalį ginčo žemės sklypo sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Pareiškėjai pakartoja, kad 2015 m. gruodžio 8 d. akte Č. V. išreiškė savo nesutikimą su suprojektuoto žemės sklypo vieta, tačiau į jo pastabą nebuvo atsižvelgta, o R. V. teisių perėmėjams išvis nebuvo leista teikti pastabas ar pasirašyti. Pareiškėjų nuomone, 2015 m. liepos 8 d. susirinkimo protokolas neatitinka teisės aktų reikalavimų, be kita ko, iš jo turinio neaišku, kas buvo svarstyta ir už ką pasirašyta. Pareiškėjai apie Sprendimus, priimtus 2016 m. balandžio 19 d., sužinojo tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties. Jie pabrėžia, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 48VĮ-534-(14.48.2.) patvirtintame pretendentų sąraše R. V. ir Č. V. buvo įrašyti paskutiniais numeriais, neatsižvelgiant į tai, kad pati Tarnyba „pametė“ dar 2000 m. kovo 31 d. išduotas pažymas Nr. 2133 ir Nr. 2134. Pareiškėjai paaiškina, kad jie neskundė Įsakymo Nr. 2292, nes šiuo įsakymu buvo patvirtinta, kad jiems bus suformuotas žemės ūkio paskirties sklypas, tačiau šiuo atveju valstybės institucija vėl nesilaikė savo pačios priimtuose dokumentuose nurodytų reikalavimų ir sąmoningai klaidino pareiškėjus. Dėl šių priežasčių jie pastabas pateikė tik susipažinę su 2015 m. gruodžio 8 d. aktu, prie kurio buvo pridėtas grąžintino žemės sklypo planas. Iš ginčo žemės sklypo plano matyti, kad žemės ūkio paskirties žemė yra įsiterpusi į vandenis ir pelkes, kurie užima 92 proc. šio sklypo. Teismas, vertindamas ginčo žemės sklypo, paskirtį, neišėjo už skundo ribų ir teisingai bei visapusiškai išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes savo kompetencijos ribose. Be to, pareiškėjų nuomone, bylos medžiaga patvirtina jų aktyvumą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

33. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Tarnyba pakartoja savo poziciją, jog teismas nenustatė jokių jos neteisėtų veiksmų, tai papildomai grįsdama pareiškėjų teiginiais, kad pretendentai pasirašinėdavo nesuprasdami, ką pasirašo, nors niekas jiems nenurodė pasirašyti, tokius jų veiksmus laikė nepakankamai apdairiais ir rūpestingais. Patys pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė neturtinės žalos atsiradimo pagrindus, o patirtų neigiamų pasekmių nepagrindė objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, medicininiais išrašais apie pablogėjusią sveikatą, atsiradusią depresiją. Tarnyba pakartotinai pabrėžia, jog R. V. paveldėtojai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą negali grįsti mirusiojo išgyvenimais, ir akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, jog R. V. mirė būtent nuo depresijos ar neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjai taip pat nepagrindė prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio, kuris yra žymiai didesnis už teismų praktikoje priteisiamas sumas.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams už galbūt neteisėtus atsakovo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese bei Tarnybos priimtų Sprendimų šiame procese teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Ginčo šalys prašo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

37. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra gausi, būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra, todėl ginčo šalių prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso netenkinami.

38. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

39. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi

būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad byloje nevisapusiškai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo ribų tinkamo suderinimo su pareiškėjais, o teismo padarytos išvados šiuo aspektu yra prieštaringos ir paneigiančios viena kitą, tas pats pastebėtina ir dėl aplinkybių, susijusių su žemės sklypo naudojimo paskirties nustatymu.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

42. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčui aktualias Metodikos nuostatas, priėjo išvadą, kad pretendentai Č. V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. 402 ribomis ir vieta taip, kaip tai numato Metodika, tačiau vėliau šią išvadą paneigia ir nurodo, kad teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjai (kai dar susirinkime dalyvavo R. ir Č. V.), iš tiesų pasirinko tą žemės sklypą, į kurį jiems buvo atkurta nuosavybės teisė. Pažymėta, jog pareiškėjai buvo suklaidinti, nes tuose žiniaraščiuose, kur aprašomas sklypas, jie pasirašė už tai, kad žemės sklypas Nr. 402, 0,57 ha, yra žemės ūkio paskirties, kas neatitinka tikrovės. Sprendimai pripažinti neteisėtais iš esmės, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Žemės įstatymo 25 straipsniui, bet nėra aišku kuo remiantis daromos tokios išvados, kai vadovaujantis to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus, neanalizuojami kiti teisės aktai, reguliuojantys ginčo santykius, teigiama, kad priimant skundžiamus Sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žiniaraštyje, kuriame pasirašė pretendentai, klaidingai nurodyta žemės paskirtis), tačiau šios aplinkybės taip pat neanalizuojamos ir nenurodomos konkrečios taisyklės, kurių atsakovas nesilaikė. Pastebėtina, jog iš žemės sklypo plano, kuris yra sudedamoji ginčijamų Sprendimų dalis, matyti, jog dalį žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos pareiškėjams nuosavybės teisės, sudaro vandenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie šių vandenų pobūdį bei teisinį statusą byloje nėra jokių duomenų.

43. Akcentuotina, kad, vadovaujantis Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, į žemės ūkio paskirties žemę patenka ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos. Tai gali būti želdiniai, pelkės, vandens telkiniai ir kita žemė, nepriskirtina žemės naudmenoms. Vandens telkiniui pagal Žemės įstatymą gali būti priskirti žymesni vandens telkiniai, susikaupę žemės paviršiuje, tačiau šiam ginčui yra reikšminga ir tai, ar konkrečiam vandens telkiniui yra taikoma Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo 4 straipsnyje numatyta apsauga, taip pat ar pelkė pagal jos užimamo ploto santykį su ginčo žemės sklypo plotu gali būti priskirta ne žemės ūkio naudmenai įsiterpusiai į žemės ūkio paskirties žemę. Tik išsamiai nustačius ir išnagrinėjus byloje reikšmingas faktines aplinkybes dėl Tarnybos priimtų ginčo Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, vertintinos aplinkybės, susijusios su neturtinės žalos atlyginimu, taikytinos materialiosios teisės normos, apibrėžiančias ieškinio senatį, tęstinio pobūdžio pažeidimą bei civilinės atsakomybės sąlygas.

44. ABTĮ 12 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas turi būti aktyvus ir matydamas, jog pareiškėjo teisės reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo padėti įgyvendinti jo procesines teises, inter alia, išaiškinti teisę patikslinti skundo reikalavimus (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-941-556/2015) bei, esant būtinybei, pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti.

45. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai,

visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), nesurinko visų įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių pareiškėjų ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjų Č. V. (Č. V.), J. V., E. G. ir G. V. (G. V.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti

iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-05913 2019-04-11 2019-04-03 2019-04-03 -

Administracinė byla Nr. eA-3778-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05128-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 30.3(S)


NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f8571cd05ba911e98b599e654d7d03a0

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnyba) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. spalio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ (toliau – ir 2016 m. sausio 29 d. nutarimas). Pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. teismui pateikė dar vieną skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4, 6 punktus. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi sujungė administracines bylas pagal minėtus pareiškėjo skundus. Pareiškėjo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Sprendimas yra neteisėtas, nes Komisijos atliktas neplaninis patikrinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, t. y. patikrinimas pradėtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (Bendrovės antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ir ekonomaizeris) investicinis projektas su savivaldybe ir Komisija derintas nebuvo, todėl Komisija neturėjo teisės atlikti neplaninį patikrinimą) ir nenurodant objektyvių pagrindų tokiam patikrinimui atlikti (Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas priimtas remiantis Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažyma Nr. O5-20, kurioje naudojami nepagrįsti duomenys);

1.2. Pareiškėjas ekonomaizerio investicinį projektą įgyvendino savo lėšomis, kurios nebuvo kompensuotos, ir rizika. Kai tapo akivaizdu, kad projektas pasiteisino, Komisija inicijavo pareiškėjo veiklos neplaninį patikrinimą siekiant nustatyti nesuderinto ekonomaizerio įrengimo įtaką šilumos kainoms, kas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit (liet. įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio tikrumo bei aiškumo principus;

1.3. Komisija klaidingai vertina ekonomaizerio investicijos atsipirkimą. Komisija nėra viešai paskelbusi atsipirkimo reikalavimų. Be to, Komisija netinkamai vertino pelno normą ir palūkanų sąnaudas, naudojo neteisingą informaciją. Siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energetikos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno. Pareiškėjo nuomone, į skaičiavimus privalėjo būti įtrauktos bent jau tos ekonomaizerio sąnaudos, dėl kurių buvo svarstoma bazinės kainos nustatymo metu;

1.4. Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarime Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“ ir 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akte nurodomi duomenys yra netikslūs. Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarimu nepagrįstai netaikė kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančių taisyklių. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20 skaičiuojant kuro sąnaudas nebuvo taikytas Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika) 58.4.5.2 papunktyje įtvirtintas 105 proc. limitas. Komisija netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias kuro ir pirktos šilumos įsigijimo sąnaudų įtraukimą į šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20 atsisakoma padengti būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas, susidariusias už praėjusį laikotarpį, kurių pagrįstumą Komisija pripažino. Komisija, nepagrįstai vertindama ekonomaizerio atsipirkimą, taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias šilumos kainos dedamąsias. Komisijai 2016 m. sausio 29 d. nutarimu atsisakius įtraukti nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos sąnaudas į šilumos kainos dedamųjų skaičiavimus, tokia Komisijos pozicija nėra suderinama su pačios Komisijos

2015 m. gruodžio 17 d. išsakyta pozicija, pagal kurią aptariamos investicijos vertinamos kaip būtinos;1.5. Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas yra neteisėtas, nes jį priimant nepagrįstai remtasi naujais skaičiavimais,

kurie nebuvo nurodyti 2016 m. sausio 29 d. nutarime, neatsižvelgta į ankstesnius nutarimus. 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Komisija selektyviai į šilumos kainą įtraukė tik tas sąnaudas, kurios mažina šilumos kainą, ir nevertino tų sąnaudų, kurios šilumos kainą kelia. Komisija nepagrįstai neįtraukė Vilniaus trečiosios termofikacijos elektrinės sąnaudų. Komisija neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiavo šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui šilumos kainoje įskaitytas ir faktiškai patirtas kuro ir (ar) pirktos šilumos sąnaudas;

1.6. Visas pajamas, įskaitant ir Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-375 patvirtintame neplaninio patikrinimo akte Nr. S3-1 (toliau – ir Neplaninio patikrinimo aktas) nurodomus 430,4 tūkst. Eur, kuriuos Komisija laiko „papildomai gautomis pajamomis“, Bendrovė gavo taikydama Komisijos nustatytas šilumos kainas. Komisija nenustatė, kad Bendrovė būtų netinkamai taikiusi jos atžvilgiu nustatytas kainas. Visą nagrinėtą laikotarpį Komisijai buvo žinoma apie ekonomaizerio buvimo faktą, tačiau ji, tvirtindama Bendrovei šilumos kainas tuo laikotarpiu, nevertino jo įtakos. Ginčijamuose administraciniuose aktuose nenurodytas joks teisinis pagrindas, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka;

1.7. Neplaninio patikrinimo akte nėra pateiktas joks išaiškinimas, kas laikytina „atsipirkusia“ investicija, toks nepateiktas ir teisės aktuose. Pareiškėjo atlikta investicija į ekonomaizerio įsigijimą laikytina investicija, kuri leidžia platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą;

1.8. Komisijos 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas 2016 m. kovo 10 d. nutarimas, buvo siūloma šilumos kainos pastoviąją dedamąją sumažinti 1 111,4 tūkst. Eur, kai pačios Komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 nustatytų kompensacijų taikymo periodas jau buvo pasibaigęs ir dėl faktinės realizacijos neatitikimo nustatytai baziniuose skaičiavimuose Bendrovė vis dar nebuvo susigrąžinusi 1 019,8 tūkst. Eur nustatytų kompensacijų. Pažymėta, kad jau kelerius metus iš eilės pareiškėjo atžvilgiu po pačios Komisijos atliktų perskaičiuotų dedamųjų įvertinimo, priimtų atitinkamų sprendimų, jie staiga keičiami remiantis neva naujomis aplinkybėmis, nors jos buvo žinomos ir iki patikslintų sprendimų priėmimo datos. Tokie sprendimai yra neleistini, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugo principą;

2. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 Bendrovei nustatė bazines šilumos kainas, galiojusias iki 2015 m. gruodžio 31 d., į kurias ekonomaizerio investicijos įtaka ir su ja susijusios sąnaudos neįskaičiuotos, nes ši investicija nebuvo ir nėra suderinta nei su Taryba, nei su Komisija. Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 vienašališkai nustatė pareiškėjo šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos skyriui atlikus preliminarius kondensacinio ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus padaryta išvada, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant kondensacinį ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė per Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarime nurodytą terminą nepašalino konstatuotų pažeidimų (Komisija nustatė, kad Sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Metodikos reikalavimų), Komisija priėmė ginčijamą 2016 m. kovo 10 d. nutarimą, kuriuo pritarė Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. kovo 3 d. pažymai Nr. 05-53, vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias, kuriose, be kita ko, paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh;

2.2. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies reguliacinis tikslas – ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Nėra pagrindo teigti, kad, nesant būtinų minėtos teisės normos taikymo sąlygų, kyla joje numatytos teisinės pasekmės, t. y. Komisija, perskaičiuodama kainas, netenka teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms;

2.3. Komisijos pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (taip pat ir 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“) grindžiamas ne tik konkrečiomis teisės normomis, bet ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu. Atsakovo nuomone, situacija, kai licencijuotas šilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su

įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai šilumos vartotojų sąskaita teikia nereguliuojamą ekonominę naudą (ypač šildymo sezono metu), negali būti toleruojama. Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti neplaninį patikrinimą, siekiant pakartotinai įvertinti situaciją. Bendrovė ir jos akcininkai, priimdami sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą būtent reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdami, jog Bendrovės teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ir turėjo numanyti, kad investicijos atlikimas, turintis poveikį šilumos gamybos optimizavimui ir efektyvumui, lems atitinkamas reguliacines pasekmes, nes šiuo atveju Bendrovė investavo į reguliuojamos veiklos įrenginius, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 21 d. ir 2008 m. birželio 19 d. atitinkamai Tarybai ir Komisijai pateikė derinti 2009-2013 m. investicijų planą, kuriame numatytas ekonomaizerio įrengimas, tačiau Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 ir Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28 atsisakė derinti ekonomaizerio įrengimo projektą. Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. O5-292 patvirtina, kad nustatant pareiškėjo šilumos bazinę kainą ekonomaizerio įrengimo projektas nebuvo įvertintas.

5. Komisija 2014 m. spalio 28 d. nutarimais Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-06-30 nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-07-28 nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-06-30 nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ pakoregavo nustatytą pareiškėjui šilumos kainos kintamąją dedamąją, sumažinant 2 375,1 tūkst. MWh šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405,2 tne iki 220 285,2 tne ir lyginamąsias kuro sąnaudas nuo 96,6 kgne/MWh iki 92,7 kgne/MWh.

6. Komisijos pirmininkas 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ siūlė į 2014 m. spalio 28 d. nutarimus Nr. O3-861 ir Nr. O3-862 įtraukti nuostatą dėl pareiškėjo veiklos neplaninio patikrinimo atlikimo, nuspręsta atlikti patikrinimą dėl šiais nutarimais „preliminariai“ įvertinto pareiškėjo antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimo ir faktinio veikimo įtakos pareiškėjo šilumos teikimo veiklos rezultatams. Komisija 2014 m. lapkričio 6 d. Bendrovei pateikė sprendimą Nr. R2-2795 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuriuo jos buvo prašoma iki 2014 m. lapkričio 24 d. pateikti ekonomaizerio neplaniniam patikrinimui Komisijos nurodytus dokumentus. Pareiškėjas, atsakydamas Komisijai į sprendimą Nr. R2-2795 ir įsakymą Nr. O1-81, pateikė Komisijai 2014 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. 013-01-31-729R, kuriame atkreipė dėmesį į Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3-140 (toliau – ir Patikrinimų tvarkos aprašas), reikalavimų ir kitų teisės aktų pažeidimus. Komisija 2015 m. gegužės 15 d. raštu Nr. R2-ŠGK)-1628 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akto siuntimo“ pareiškėjui nurodė, jog jis gali susipažinti su patikrinimo akto projektu ir pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 008-10-12236 nesutiko su patikrinimo akto projektu. Komisija 2015 m. birželio 8 d. priėmė „UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo aktą Nr. S3-1.

7. Komisijos Šilumos ir vandens departamento šilumos skyrius Komisijos 2015 m. birželio 18 d. posėdžio metu pateikė 2015 m. birželio 10 d. pažymą Nr. O5-178 ir nutarimo „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“ projektą, kuriuose siūloma: i) pritarti 2015 m. birželio 8 d. neplaninio patikrinimo aktui ir jame pateiktoms išvadoms; ii) neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas pajamas įvertinti pareiškėjo šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu. Pareiškėjas 2015 m. birželio 17 d. raštu Nr. 008-10-13540 Komisijai nurodė nesutinkantis su Neplaninio patikrinimo akte pateiktomis išvadomis dėl ekonomaizerio atsipirkimo. Komisija 2015 m. birželio 19 d. priėmė nutarimą Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“, kuriuo buvo pritarta Neplaninio patikrinimo aktui ir jame pateiktoms išvadoms, nutarta jame apskaičiuotas papildomai gautas pajamas įvertinti Bendrovės šilumos kainos dedamųjų paskaičiavimo metu.

8. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentui pateikė 2015 m. rugpjūčio 14 d. pastabas „Dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projekto“ Nr. 008-10-16563, kuriose išdėstė

motyvus ir argumentus dėl Tarybos sprendimo projekto. Taryba 2015 m. rugsėjo 23 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“, kuriuo nuspręsta paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh.

9. 2016 m. sausio 29 d. Komisijos posėdžio metu kurio buvo nagrinėtas pareiškėjo šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimas, kurio metu nuspręsta: i) pritarti Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų“; ii) įpareigoti Bendrovę, teikiant jos bazinės šilumos kainos dedamųjų projektą naujam reguliavimo periodui, pateikti informaciją (detalius skaičiavimus), leisiančią Komisijai įsitikinti, kad, kaip teigiama Bendrovės 2016 m. sausio 28 d. rašte Nr. 008-2130, dalies Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. O3-671 suderintų nuotolinės duomenų nustatymo ir perdavimo sistemos vienetų sąnaudos buvo įskaičiuotos į Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O5-316 nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias. Komisija šiame posėdyje patvirtino pažymą Nr. O5-20 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“. Pareiškėjas 2016 m. sausio 28 d. pateikė pastabas dėl pažymos Nr. O5-20, nurodydamas, kad su Komisijos motyvais nesutinka.

10. Komisija 2016 m. sausio 29 d. priėmė ginčijamą nutarimą Nr. O3-17, kuriuo konstatavo, kad Tarybos Sprendimu Bendrovės šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika), reikalavimų; nurodė, kad, savivaldybės tarybai per 30 dienų nepašalinus nustatytų pažeidimų, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo 32 straipsnio 9 dalies, įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija per nustatytą terminą neištaisė Komisijos nurodytų trūkumų ir leido Komisijai šilumos kainų dedamąsias pareiškėjo atžvilgiu nustatyti vienašališkai.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2016 m. spalio 17 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ ir atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4, 6 punktus bei 2015 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą pakeitė, t. y. panaikino teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta pareiškėjo skundas dalis dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus bei 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, ir perdavė šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, kuriais kvestionuotos Komisijos išvados dėl investicijos atsipirkimo. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti įvertinti teisėtumas bei įtaka galutiniams sprendimams ir tų administracinės procedūros metu priimtų sprendimų, kurie pripažinti tarpiniais, nesukėlusiais tiesioginio poveikio pareiškėjo teisinei padėčiai (Sprendimas, Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“), nes juos priimant buvo atliekamas tų pačių faktinių duomenų vertinimas, jais vėliau buvo grindžiami Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. O3-17 ir 2016 kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64.

13. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nurodė pasisakysiantis dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, kiek tai susiję su ginčijamais administraciniais aktais bei administraciniais aktais, kurie buvo tarpiniai priimant ginčijamus administracinius aktus, ir juose pateikti motyvai dėl pareiškėjui kilusių teisinių pasekmių.

14. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjo galbūt gautos papildomos pajamos dėl neįvertintos ekonomaizerio kuro sunaudojimo sumažėjimo įtakos nebuvo įvertintos nustatant šilumos kainos kintamąją dedamąją dalį, kadangi minėta investicija nebuvo suderinta nei su Vilniaus miesto savivaldybe, nei su Komisija.

15. Iš bylos duomenų matyti, kad Komisijos atstovai atliko preliminarius ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus ir padarė išvadą, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro

kiekio skirtumo, kuris susidarė dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Komisijai atlikus pareiškėjo neplaninį patikrinimą nustatyta, jog ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur lyginant su pareiškėjo turėtomis gauti 11 766,5 tūkst. Eur (40 627,4 tūkst. Lt) ekonomaizerio investicijos pajamomis, kurios turėjo padengti 7 856,8 tūkst. Eur (27 127,9 tūkst. Lt) nusidėvėjimo sąnaudas ir 3 909,7,5 tūkst. Eur (13 499,5 tūkst. Lt) normatyvinį pelną. Komisijos Šilumos skyrius siūlė Komisijai koreguoti pareiškėjui nustatytos šilumos kainos kintamąją dedamąją sumažinant būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405 tne iki 220 285,2 tne. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas, taikydamas šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau nei išleido šiai investicijai įgyvendinti. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, Komisija nusprendė nustatytą pareiškėjo šilumos kainos kintamąją dedamąją kainą sumažinti.

16. Teismas akcentavo, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, reguliuojant kainas šilumos ūkyje, ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui investavus į ekonomaizerio įrengimą, nors Taryba šios investicijos nederino, o Komisija, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino ekonomaizerio įrengimo investiciją būtent dėl to, jog jos nederino Taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu. Tokiu būdu nauju laikotarpiu pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gavo papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita. Tokia faktinė situacija nėra suderinama su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra, tarp jų – su Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytu principu mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt. Teismo vertinimu, Bendrovė, kurios teikiamos paslaugos kaina yra reguliuojama Komisijos, nusprendusi atlikti su Taryba ir Komisija nesuderintą investiciją, skirtą šilumos gamybos optimizavimui ir efektyvumui didinti, t. y. įrengusi ekonomaizerį, turėjo suprasti, kad Komisijai suteikta diskrecijos teisė nustatyti pareiškėjo teikiamos paslaugos kainas lems atitinkamos paslaugos kainos nustatymą. Taigi, ginčijamais administraciniais aktais Komisija pagrįstai apskaičiavo ekonomaizerio investicijos įtaką pareiškėjo teikiamos paslaugos kainai ir atitinkamai koregavo jo teikiamos paslaugos kainą.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant pareiškėjo neplaninį patikrinimą buvo vadovaujamasi jo 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 007-15474p „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ pateiktu projektu bei jo Komisijai pateikta informacija apie ekonomaizerio įrengimo ir eksploatavimo kaštus. Pareiškėjas 2009 m. spalio 12 d. rašte Nr. 007-12870p Komisijai nurodė, kad, panaudojus degimo produktuose esančios drėgmės kondensacijos šilumą, katilo agregato efektyvumą galima padidinti iki 108 proc. pagal žemutinę kuro šiluminę vertę. Toks efektyvumas duoda juntamą deginamo kuro ekonomiją. UAB „Vilniaus energija“ lyginamosios kuro sąnaudos sumažėjo nuo 99,2 kgne/MWh 2010 metais iki 92,5 kgne/MWh 2013 metais, t. y. 1 MWh pagaminti reikia 6,8 proc. mažiau kuro.

18. Iš bylos duomenų matyti, kad Komisijos atlikto tyrimo metu buvo vertintas pastoviųjų ir kintamųjų sąnaudų pokytis, kuris būtų turėjęs įtakos šilumos kainai, jeigu įrengto ekonomaizerio investicijos įtaka būtų įskaičiuota į bazinę šilumos kainą. Bazinėje šilumos kainoje buvo įvertintos lyginamosios kuro sąnaudos bei kuro sąnaudos įvertinus pareiškėjo pateiktame investiciniame plane nurodytą šilumos gamybos įrenginio efektyvumą. Komisija atsižvelgė ir į investicijos nusidėvėjimo sąnaudas. Komisija skaičiavimus dėl ekonomaizerio atsipirkimo grindė Metodika. Ekonomaizerio įtaka pareiškėjo turėtoms išlaidoms teikiant šildymo paslaugas, be kita ko, vertinta ir Neplaninio patikrinimo akte, kuriame pateiktas apskaičiavimas, kokią įtaką minėta investicija turėjo pareiškėjo teiktai šildymo paslaugai. Komisija vertino pagamintos šilumos ir suvartoto kuro rodiklius. Teismas konstatavo, kad atsakovo atlikti skaičiavimai įrodo, jog jis, siekdamas nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiavo pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka. Minėti skaičiavimai yra pateikti byloje, juose išsamiai atsakyta į pareiškėjo pastabas dėl galbūt netinkamai atliktų skaičiavimų (dėl neatsižvelgimo į jo prisiimtą riziką ir ekonomaizerio veiklos kaštus).

19. Teismas laikė, kad pareiškėjo argumentai dėl galbūt netiksliai atliktų ekonominių ekonomaizerio įrengimo ir

eksploatavimo kaštų skaičiavimų yra mažareikšmiai ir esminės įtakos šilumos kainai nustatyti nedaro. Pareiškėjo nurodomi skaičiavimų netikslumai negali būti laikomi klaidingu apskaičiavimu, nes iš Komisijos 2015 m. birželio 8 d. neplaninio patikrinimo akto Nr. S3-1 turinio matyti, kad skaičiavimuose atsakovas naudojo šilumos kiekius kWh, o reikšmės informacinėse lentelėse pateikiamos MWh. Teismui kilo abejonių dėl A. G., kurios išvada rėmėsi pareiškėjas, objektyvumo, nes ji yra Bendrovės darbuotoja, be to, pažymėta, kad išvadoje yra surašytas tam tikrų pareiškėjo skunde pateiktų skaičiavimų pagrindimas, tačiau tai nepaneigia Komisijos atlikto tyrimo rezultatų.

20. Teismas akcentavo, kad byloje egzistuoja viešasis interesas – visų šilumos energijos vartotojų interesas patikimą ir kokybišką šilumą gauti mažiausiomis sąnaudomis. Be to, pagal Energetikos įstatymą, vienas iš energetikos veiklos ( inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) šilumos tiekimo) tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Todėl Bendrovė, vykdydama tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamų Bendrovės teikiamos šilumos kainų politiką, prioritetą teiks jos ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų šilumos kainų nustatymo prasme.

21. Teismas, patikrinęs atsakovo atlikto ekonominio skaičiavimo turinį ir jo pagrindimą faktiniais duomenimis, be kita ko, pareiškėjo paaiškinimais dėl ekonomaizerio įrengimo ir eksploatavimo kaštų bei iš šios investicijos gaunamos naudos, darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog, įvertinus tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo faktiškai gautas pajamas už šilumos tiekimą ir pajamas, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą, pagal atitinkamu laikotarpiu galiojusias Metodikos nuostatas, būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, gaunamas pajamų skirtumas sudaro 430,4 tūkst. Eur, o tai atitiko pareiškėjo papildomai gautas pajamas. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas teigti, kad Komisija atliko skaičiavimus vadovaudamasi pareiškėjo teiktais paaiškinimais, specialistų išvadomis, bei ginčijamus sprendimus priėmė įvertinusi faktines aplinkybes dėl jo turėtų išlaidų ir pajamų teikiant Komisijos reguliuojamą paslaugą.

22. Teismas, atsižvelgdamas į Elektros energetikos įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) įtvirtintą Komisijos diskrecijos teisę keisti kainų reguliavimo laikotarpį, atmetė pareiškėjo argumentus dėl neteisėto šilumos kainos dedamųjų keitimo pasibaigus jų nustatymo laikotarpiui ir dėl netinkamai paskaičiuoto paslaugų kainos laikotarpio.

23. Teismas, įvertinęs Komisijos Sprendimo, 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. O3-17, 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 ir 2015 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. O3-375 turinį, sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, be to, Komisija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą; pareiškėjas įgyvendino savo teisę tiek sužinoti apie ginčijamų nutarimų priėmimą, tiek jų turinį (jais pareiškėjui nustatomas teises bei pareigas, jų pasikeitimą), tiek priėmimo motyvus bei teisę būti išklausytam. Taigi, Komisija nepažeidė gero viešojo administravimo, viešumo ir skaidrumo principų. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, pareiškėjo skundas pripažintas atmestinu.

III.

24. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo (su patikslinimais ir papildymais) reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisija nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas pakartoja, kad Komisija negalėjo vertinti savo pačios nesuderintos investicijos atsipirkimo per šilumos kainą, kad Bendrovė visas pajamas gavo taikydama Komisijos nustatytas šilumos kainas, kurios buvo nustatytos Komisijai žinant apie ekonomaizerį, kad ginčijamuose administraciniuose aktuose nenurodytas joks teisinis pagrindas, Komisijai suteikiantis teisę Bendrovės pajamas mažinti atgaline tvarka, kad neaišku, kas laikytina „atsipirkusia“ investicija, ir tvirtina, jog teismas šių aplinkybių nevertino. Pabrėžta, kad Komisijos diskrecijos teisė nėra neribota;

24.2. Ginčijami Komisijos nutarimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o vertinant ekonomaizerio atsipirkimą padarytos esminės klaidos. Teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyti Komisijos skaičiavimų trūkumai egzistuoja, tačiau be jokio paaiškinimo juos laikė nereikšmingais. Kita vertus, visi Komisijos skaičiavimai turi būti išsamūs, objektyvūs ir tikslūs, todėl teismas neturėjo pagrindo palikti galioti ginčijamus nutarimus, kai pats pripažino, jog egzistuoja nors ir nereikšmingi skaičiavimo trūkumai, klaidos;

24.3. Neplaninio patikrinimo akte esantys teiginiai apie siekiant nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą atliktus detalius

skaičiavimus neatitinka faktinių aplinkybių. Jei teisės aktą būtų galima grįsti prezumpcijomis ir hipotetinės situacijos, kokia būtų buvusi šilumos bazinė kaina, jei tuo metu būtų buvusi įvertinta ekonomaizerio įtaka, modeliavimu, tokiu atveju į pastovios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus turėjo būti įskaičiuota ir papildoma 6 proc. pelno norma bei palūkanų sąnaudos, skirtos projekto finansavimui. Nusprendusi, jog papildoma pelno norma ir palūkanų sąnaudos negali būti vertinamos, Komisija turėjo tokį sprendimą argumentuoti. Pareiškėjo nuomone, į skaičiavimus privalo būti įtrauktos bent ekonomaizerio sąnaudos, dėl kurių buvo svarstoma bazinės kainos nustatymo metu;

24.4. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog Komisija ir Vilniaus miesto savivaldybė skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją, pavyzdžiui, taikytos į nagrinėjamą laikotarpį nepatenkančios kuro normos, atliekant skaičiavimus naudotas didesnis realizuotos šilumos kiekis nei tas, už kurį Bendrovė realiai gavo pajamas, Komisijos skaičiavimuose nurodytos kaip faktiškai taikytos šilumos kainos vartotojams yra didesnės nei esančios vartotojams išrašytose sąskaitose, netaikytos kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančios taisyklės (Bendrovė pagrįstai, vadovaudamasi Komisijos konsultacija, atsižvelgė į 5 proc. leistinos rinkos kainos viršijimo ribas);

24.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo pagrįstiems lūkesčiams. Pažymėta, kad, Bendrovei taikant Komisijos patvirtintas šilumos kainų dedamąsias, susiformavo teisėtas lūkestis, kad pagal tokias patvirtintas šilumos kainas jos gautos pajamos yra teisėtos ir tinkamos. Šiuo atveju taisyklės, kurias pritaikė Komisija, buvo taikomos išimtinai Bendrovei, jos jokiame teisės akte nėra reglamentuotos;

24.6. Teismas neteisingai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai viešąjį interesą prilygino viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms. Vartotojų interesas gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7 punkte įtvirtintą sąrašą;

24.7. Teismas nevertino aplinkybių, jog priimant ginčijamus administracinius aktus buvo pažeistos esminės procedūros bei netinkamai nurodomos su faktiniu pagrindu susijusios aplinkybės. Pareiškėjui neaišku, dėl kokių priežasčių ir kokiais motyvais vadovaudamasi Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą, rėmėsi visiškai kitais skaičiavimais nei anksčiau patvirtintieji pačios Komisijos, kai visos aplinkybės Komisijai buvo žinomos dar 2016 m. sausio 29 d. posėdžio metu. Akcentuota, kad 2016 m. kovo 10 d. nutarimu buvo siūloma sumažinti 1 111,4 tūkst. Eur šilumos kainos pastoviąją dedamąją, nors jau buvo pasibaigęs pačios Komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 nustatytas kompensacijų taikymo periodas, o dėl faktinės realizacijos neatitikimo nustatytajai baziniuose skaičiavimuose Bendrovė vis dar nebuvo susigrąžinusi 1 019,8 tūkst. Eur nustatytų kompensacijų. Pareiškėjo nuomone, skaičiuojant Bendrovės bazinės šilumos kainos dedamąsias, buvo suformuotos alternatyvaus šilumos šaltinio sąnaudos prie bazinės kainos nustatymo metu buvusių šilumos energijos vartojimo apimčių, todėl jos negali būti koreguojamos nepasibaigus bazinės kainos galiojimo laikotarpiui. Atitinkamai Komisija negalėjo nevertinti ir Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudų;

24.8. Kitam šilumos tiekėjui – AB „Kauno energija“ – Komisija nekeitė sąnaudų struktūros, nustatytos bazinėje kainoje, nors jo gamybos struktūra kardinaliai pasikeitė;

24.9. Pareiškėjas niekada neteigė, kad A. G. yra nešališkas ekspertas. Jo nuomone, vien tai, kad A. G. dirba Bendrovėje, nereiškia, jog jos nurodytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos. Be to, teismui nekilo abejonių dėl Komisijos paaiškinimų objektyvumo, pats teismas neatliko jokių skaičiavimų patikrinimo veiksmų ir nepaskyrė ekspertizės.

25. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir jo išvadas papildo teismų praktika bei atsako į pareiškėjo argumentus:

25.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino Komisijos teisės atlikti Bendrovės neplaninį patikrinimą bei investicijos atsipirkimo vertinimą;

25.2. Neplaninio patikrinimo akte išaiškinta, kas yra laikoma „atsipirkusia investicija“, o „investicijos atsipirkimo laikotarpio“ sąvoka įtvirtinta Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. O3-252, 4.1 papunktyje;

25.3. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Komisija, vertindama ekonomaizerio atsipirkimą, skaičiavimus atliko su trūkumais ir kad teismas pripažino, jog trūkumai egzistuoja. Skundžiamame sprendime teismas tik priėjo išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl tikėtinų netikslumų apskritai yra mažareikšmiai ir bet kokiu atveju nedaro esminės įtakos šilumos kainai nustatyti;

25.4. Neplaninio patikrinimo akte išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog Komisija, atlikdama skaičiavimus, nepažeidė nei Metodikos, nei kitų teisės aktų nuostatų: 1) tikrinimo komisija, vertindama, ar palūkanų sąnaudos būtų turėjusios įtakos šilumos kainai, jeigu ekonomaizerio investicijos įtaka būtų buvusi įskaičiuota į bazinę šilumos kainą, atsižvelgė į tai, kad į

suderintą Bendrovės 2009–2013 m. ilgalaikę reguliuojamos veiklos investicijų programą įtraukus ir ekonomaizerio investiciją, investicijoms finansuoti būtų užtekę nusidėvėjimo sąnaudų, todėl nuo ekonomaizerio investicijos palūkanų neskaičiavo; 2) ekonomaizerio investicija buvo atlikta Bendrovės akcininkų rizika, tokia investicija nelaikytina skatinamąja Metodikos 80.2.1.1 papunkčio prasme, todėl tikrinimo komisija netaikė papildomo 6 proc. pelno;

25.5. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija ir Taryba skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis. Pareiškėjo nurodomi tariami netikslumai nėra trūkumai ar klaidingi duomenys, o tik dėl apvalinimo taisyklių taikymo suformuotos skaitinės išraiškos. Paaiškinta, kad Komisija, skaičiuodama 2014 m. gegužės – rugsėjo mėn. faktiškai gautas pajamas, taikė ne Bendrovės faktiškai vartotojams taikytas kainas, o kainas, apskaičiuotas pagal galiojančias dedamąsias, nustatytas Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. O3-134 ir 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177;

25.6. Pareiškėjo nesutikimas su teismo išvadomis apie jo teisėtus lūkesčius nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir neatitinka teismų praktikos;

25.7. Pareiškėjas nutyli kelias itin reikšmingas aplinkybes dėl Komisijos galimybės vertinti Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1083 2016 metams nustatė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų apimtis; Bendrovė šiame nutarime neįvardyta kaip viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantis asmuo. Be to, pareiškėjas 2015 m. gruodžio 31 d. sustabdė elektros energijos ir šilumos gamybą Vilniaus trečiojoje termofikacinėje elektrinėje, o atitinkamą tapusia nebereikalinga efektyviai energijos gamybai elektrinės įrengimų dalį 2016 m. sausio 1 d. grąžino šių įrenginių savininkui (nuomotojui), šią informaciją pareiškėjas Komisijai patvirtino 2016 m. vasario 26 d. raštu (jau po 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. O3-17 priėmimo), taigi, Komisija 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-64 pagrįstai sumažino jo būtinąsias sąnaudas dalimi, kurią sudarė minėtos elektrinės turtas ir su juo susijusios sąnaudos;

25.8. AB „Kauno energija“ atveju šilumos tiekėjo gaminamos šilumos struktūra buvo pakeista, todėl šilumos kainos kintamoji dedamoji pagrįstai perskaičiuota įvertinus atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Atsakovui neaišku, kodėl pareiškėjas referuoja į kito šilumos tiekėjo šilumos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo procedūrą, be to, pažymėta, kad pastaruoju atveju pakeista kintamoji dedamoji, o ne nagrinėjamam ginčui aktuali pastovioji dedamoji;

25.9. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija nepagrįstai netaikė kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančių taisyklių. Pirma, aplinkybė, kad pareiškėjas nepasinaudojo Metodikoje įtvirtinta galimybe į šilumos kainą įtraukti 105 proc. vidutinės atitinkamos kuro rūšies (žaliavos) rinkos kainą, nesudaro pagrindo jo veiksmus vertinti kaip klaidingos viešojo administravimo subjekto suteiktos konsultacijos pasekmę. Antra, vadovaujantis Metodikos 77.2 papunkčiu, jei nustatoma, kad ūkio subjektas šilumos kainas (kainų dedamąsias) apskaičiavo ir taikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus (šiuo atveju pareiškėjas šilumos kainas skaičiavo ne pagal nustatytas ir galiojančias šilumos kainos dedamąsias, o pagal planuojamą faktinę savų šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą, ją pritaikant šilumos bazinės kainos nustatymo metu nustatytam reikiamam pagaminti ir patiekti šilumos kiekiui) ir dėl to patyrė papildomų sąnaudų (žalos), ši suma konstatuojama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ji niekaip nekeičia šilumos sąnaudų dedamųjų dydžio;

25.10. Tinkamu įrodymu išvada gali būti laikoma tik tada, kai yra užtikrinamas eksperto / specialisto nešališkumas ir kompetencija, kuri nekeltų abejonių išvados patikimumu. Šiuo atveju A. G. raštas laikytinas pareiškėjo atstovų paaiškinimais / argumentais, bet ne eksperto išvada. Be to, šiame rašte teikiamos klaidingos ir neobjektyvios išvados.

26. Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, šiame atsiliepime išdėstytą poziciją bei kitas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

27. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad nagrinėjamoje byloje jokie reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu nėra keliami. Be to, jų nuomone, negalima tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo tenkinti pareiškėjo skundą (su patikslinimais ir papildymais), nes dalis bylos – dėl Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-195 teisėtumo ir pagrįstumo – jau yra išspręsta.

Teisėjų kolegija


28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgai trunkančius pareiškėjo ir atsakovo nesutarimus dėl pareiškėjo antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio įrengimo ir su tuo susijusių atsakovo sprendimų, siekdama teisingai apsibrėžti apeliacinio skundo ribas ir garantuoti vienodos teismų praktikos formavimą, laiko tikslinga apžvelgti ankstesnius dėl šių nesutarimų priimtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus. Pažymėtina, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016 atmetė pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo reikalauta: 1) panaikinti Komisijos 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-861) ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-862); ir 2) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą šilumos kainos kintamąją dedamąją, įvertinus per Komisijos nutarimo Nr. O3-861 ir nutarimo Nr. O3-862 faktinio taikymo laikotarpį pareiškėjo patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas (nevertinant pačios Komisijos nesuderintų investicijų įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, kaip tai nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje pažymėjo, kad visos energetikos įmonės turi pareigą planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos. Būtent minėtų procedūrų nesilaikymo teisines pasekmes nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kurios tikslas yra orientuotas į energetikos įmonių pareigą laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese, t. y. nustatyti energetikos įmonių pareigą savo numatomas investicijas suderinti su Komisija, o to nepadarius, nesitikėti, kad šių investicijų grąža bus užtikrinta atitinkamai peržiūrint (koreguojant) valstybės reguliuojamas kainas. Šiuo atveju pareiškėjui, investavus į ekonomaizerio, optimizuojančio šilumos gamybos procesą, įrengimą, nors šios investicijos Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 nederino, o Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009–2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino investiciją „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ (27 123 tūkst. Lt) būtent dėl to, jog jos nederino Taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu, nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ginčo atveju taikytiną Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą ne lingvistiniu, o sisteminiu būdu, atsižvelgdamas į bendrą energetikos ir konkrečiai šilumos ūkio valstybinio valdymo reguliavimą, konstatavo, jog Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė klaidos bei

nepiktnaudžiavo įgaliojimais, be to, neperžengė diskrecijos ribų (veikė intra vires), priimdama ginčijamus nutarimus, kuriais pakoregavo Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 ir 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-861 nustatytas šilumos kainos dedamąsias, įvertinusi tai, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant nesuderintą su Komisija ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi ir todėl būtina sumažinti pareiškėjui būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį (4 proc.). Atitinkamai nebuvo pagrindo pripažinti ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, lex retro non agit principų pažeidimą.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016 atmetė pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo reikalauta panaikinti Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“. Šioje byloje teismas pažymėjo, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, nenustatė pagrindo išvadai, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms; toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Pastebėta, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą. Remiantis šiais argumentais, pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Investicijų derinimo tvarkos 64 punktą bei yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto ir pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principą, pripažinti nepagrįstais.

34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi nusprendė, be kita ko, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17, 2015 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus bei 2015 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, įvertinęs ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad Komisija, priimdama ginčijamus 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, planinį patikrinimą atliko neperžengdama savo kompetencijos ribų, nutarimus priėmė nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų, yra pagrįstos, jos atitinka minėtose susijusiose bylose padarytas išvadas. Pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų aktų prieštaravimo teisės aktų reikalavimams (Energetikos įstatymo 15 str. 3 d., Metodikos 20.3.7 p. ir Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, 64 p.), teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo yra atmestini.

35. Pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės, kuriais jis kvestionavo Komisijos išvadas dėl investicijos atsipirkimo (pareiškėjas tvirtino, kad Komisija neįvertino su ekonomaizerio investicijomis susijusių jo kaštų skaičiuojant valstybės reguliuojamas šilumos kainas (amortizacija, eksploatacija, investicijų grąža), tai niekaip nebuvo kompensuojama per valstybės reguliuojamas kainas iš vartotojų; teigė, kad nėra nurodyta, kokiu teisės aktu remiamasi apskaičiuojant atliktų investicijų atsipirkimą, kokie taikomi kriterijai; nurodė, kad į pastoviosios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus turėjo būti įskaičiuotos ne tik ekonomaizerio nusidėvėjimo sąnaudos ir 5 procentų normatyvinis pelnas, bet ir papildoma 6 procentų pelno norma bei palūkanų sąnaudos, skirtos minėto projekto konvertavimui), Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pastarųjų argumentų išvis nenagrinėjo, nurodydamas, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Tokie teismo motyvai laikyti nepagrįstais, nes pareiškėjo skunde nurodyti konkretūs argumentai yra esminiai sprendžiant, ar Komisija pagrįstai apskaičiavo papildomai gautas pajamas ir atitinkamai perskaičiavo šilumos kainą, jie

nebuvo nagrinėti pirmiau minėtose administracinėse bylose (Nr. eA-1811-822/2016 ir eA-1946-525/2016). Akcentuota, kad šalys intensyviai bendravo šiais klausimais visos ginčijamų administracinių aktų priėmimo procedūros metu, atsakovų pozicija dėl kiekvieno pareiškėjo teiginio yra išsamiai išdėstyta atsiliepimuose, todėl pripažinta, jog administracinė byla nėra išnagrinėta reikiama apimtimi, jos esmė reikšminga dalimi liko neatskleista, tai galėjo lemti nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti įvertinta teisėtumas bei įtaka galutiniams sprendimams ir tų administracinės procedūros metu priimtų sprendimų, kurie pripažinti tarpiniais, nesukėlusiais tiesioginio poveikio pareiškėjo teisinei padėčiai (Sprendimas, Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“), nes juos priimant buvo atliekamas tų pačių faktinių duomenų vertinimas, kuriais vėliau buvo grindžiami Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. O3-17 ir 2016 kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą 2019 m. sausio 4 d. sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies pašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartyje nustatytus 2016 m. spalio 17 d. sprendimo trūkumus, t. y. išnagrinėjo ne visus pareiškėjo argumentus, susijusius su Komisijos išvadomis dėl ekonomaizerio investicijos atsipirkimo. Be kita ko, pareiškėjas nuo pat teisminio ginčo pradžios laikėsi pozicijos, kad vertinant Bendrovės faktines pajamas, skaičiavimams turi būti naudojamos tik faktiškai vartotojams sąskaitose taikytos šilumos kainos, o ne „teorinės“ tik vienai Komisijai suprantamos kainos (2015 m. spalio 23 d. skundo 89.2 p.). Pareiškėjas tvirtina, jog jis šilumos kainose savanoriškai įsivertino ekonomaizerio efektą, sumažintas kainas patvirtina vartotojams pateiktos sąskaitos; eliminavus Komisijos padarytą akivaizdžią skaičiavimo klaidą (skaičiavimuose taikytą didesnę kainą), ne tik kad nesusidarytų neva papildomai gautų pajamų suma, bet 2014 m. lapkričio mėn. ekonomaizerio investicija dar vis nebūtų atsipirkusi. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Komisijos atlikti skaičiavimai įrodo, jog ji, siekdama nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, tačiau teismas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams. Be to, nors pirmosios instancijos teismas išreiškia pagrįstas abejones dėl A. G. objektyvumo ir nešališkumo nagrinėjamoje byloje, teismas nepateikė motyvų, kodėl, jo vertinimu, A. G. pateikti skaičiavimai, kuriuos pareiškėjas prašė laikyti rašytiniais paaiškinimais, o ne eksperto išvada (nepriklausomai nuo dokumento pavadinimo), nepaneigia Komisijos atlikto tyrimo rezultatų. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudų vertinimu priimant ginčijamus Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, kuriuos jis aiškiai išdėstė, be kita ko, 2018 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad minėti argumentai yra reikšmingi nagrinėjamai administracinei bylai teisingai išspręsti, todėl jie privalo būti įvertinti, pateikiant aiškius jų pripažinimo (ne)pagrįstais motyvus.

37. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl išnagrinėjo ne visus bylos esančius įrodymus ir nepakankamai motyvavo teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.




MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-9-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02124-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. T. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui (tretieji suinteresuoti asmenys: valstybės įmonė Registrų centras, A. B. Ž., R. Ž.) dėl registro įrašo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja I. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Nekilnojamojo turto registro įrašą apie A. B. Ž. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimą; 2) valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (4.6.10)RS-1504 „Dėl registro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto registre“; 3) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. cspr 1-2391 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d.

sprendimą, 2007 m. rugsėjo 28 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. STN 315-(12.7) pripažinti neteisėtu, panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą ir tenkinti kitus jos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.Pareiškėja 2019 m. sausio 21 d. teismui pateikė raštą „Dėl nutarties išaiškinimo“, kuriame prašo paaiškinti priimtos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fc1de8d05ba911e98b599e654d7d03a0

nutarties teisėtumą, priimto sprendimo teisėtumą, kodėl nesiremta faktiniais dokumentiniais įrodymais, nurodytomis aplinkybėmis kaltinamajame akte, kodėl nesivadovauta Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, sąžiningumo, protingumo, objektyvumo principais, taip pat paaiškinti, ar įrašas, atliktas suklastoto dokumento pagrindu, yra teisėtas, ar neprieštarauja Konstitucijos, teisės ir teisinės valstybės principams. Šiame rašte pareiškėja apžvelgia ginčo aplinkybes, tvirtina, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra suklastotas, ir pabrėžia, jog tai, kad teismas sprendimą (nutartį) priėmė suklastotų dokumentų pagrindu, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Teisėjų kolegija


II.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-120-602/2015, 2018 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-78-261/2018).

Iš pareiškėjos prašymo matyti, jog ji nesiekia, kad jai būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus (ir todėl nesuprantamas) teismo sprendimas, o klausia, kaip turėtų būti suprantami teismo motyvai. Pareiškėja iš esmės siekia ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu dėl nepakankamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimo, o tolimesnio situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo) galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Taigi, pareiškėja prašo išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis – pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir suprantama, joje nėra jokių dviprasmybių, todėl prašymas ją išaiškinti laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.


n u t a r i a:

netenkinti pareiškėjos I. T. prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties išaiškinimo.



STASYS GAGYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

· Web viewV-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ nuostatas nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos,

Documents