ĮMONIŲ BANKROTO IR RESTRUKTŪRIZAVIMO PROCEDŪRŲ PRADŽIĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE APŽVALGA Įvadas Civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantys ir ekonominę veiklą vykdantys juridiniai asmenys susiduria su įvairiomis rizikomis, galinčiomis lemti finansinius sunkumus. Kilus įmonės mokumo problemų įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę inicijuoti restruktūrizavimo arba bankroto procedūras. Restruktūrizavimas ir bankrotas yra savarankiški įmonės mokumo sunkumų sprendimo būdai, kurių taikymas priklauso nuo finansinių sunkumų lygio: kuo jie didesni, tuo didesnė tikimybė, kad įmonei bus taikoma bankroto procedūra. Atsižvelgiant į tai, įstatymuose nurodomi ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojami specifiniai restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų tikslai: restruktūrizavimo tikslas – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto 1 , o bankroto proceso pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą 2 , eliminuoti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius 3 . 1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2010; taip pat žr. 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-11/2014, kt. 2 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014, kt. 3 Žr. Lietuvos apeliacinio 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1086/2012, kt. 1
100
Embed
· Web viewesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
ĮMONIŲ BANKROTO IR RESTRUKTŪRIZAVIMO PROCEDŪRŲ PRADŽIĄ
REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO
LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE
APŽVALGA
Įvadas
Civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantys ir ekonominę veiklą vykdantys juridiniai
asmenys susiduria su įvairiomis rizikomis, galinčiomis lemti finansinius sunkumus. Kilus įmonės
mokumo problemų įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę inicijuoti restruktūrizavimo arba
bankroto procedūras. Restruktūrizavimas ir bankrotas yra savarankiški įmonės mokumo sunkumų
sprendimo būdai, kurių taikymas priklauso nuo finansinių sunkumų lygio: kuo jie didesni, tuo
didesnė tikimybė, kad įmonei bus taikoma bankroto procedūra. Atsižvelgiant į tai, įstatymuose
nurodomi ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojami specifiniai restruktūrizavimo ir bankroto
procedūrų tikslai: restruktūrizavimo tikslas – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių
sunkumų, veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto1, o bankroto proceso pagrindinis tikslas –
apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų
patenkinimą2, eliminuoti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius3.
Restruktūrizavimo ir bankroto bylos įmonėms iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta ginčo teisena, išskyrus Lietuvos
Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ)4 ir Lietuvos Respublikos įmonių
bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ)5 nustatytas išimtis. Sprendžiant su įmonės funkcionavimu
susijusius klausimus taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) II knygos 2
dalies „Juridiniai asmenys“ nuostatos. Dėl narystės Europos Sąjungoje bankroto ir
restruktūrizavimo institutų taikymui aktualus tampa ir regioninis tarpvalstybinių nemokumo
procesų teisinis reglamentavimas, kai įmonė turi turto ir (ar) kreditorių daugiau nei vienoje
valstybėje, kai tam tikriems nemokumo santykių aspektams taikoma kitos valstybės teisė arba
skolininko veikla kitaip susijusi su daugiau nei viena valstybe. 2002 m. gegužės 31 d. įsigaliojo
2000 m. gegužės 29 d. priimtas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kurį
1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2010; taip pat žr. 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-11/2014, kt.2 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014, kt.3 Žr. Lietuvos apeliacinio 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1086/2012, kt.4 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-978.5 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. IX-216.
1
valstybės narės privalo taikyti tiesiogiai6. Materialiosios teisės normos valstybėse narėse skiriasi,
todėl jame daugiausia apibrėžiama, kokios valstybės teisė taikoma pradėtoms bankroto
procedūroms, taip pat nustatoma valstybių narių tarptautinė jurisdikcija bankroto bylose.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po pasaulinės ekonomikos krizės 2008–2009 metais Europos
Sąjungoje prasidėjo diskusija dėl įmonių nemokumo procedūrų esmės. 2014 m. kovo 12 d. Europos
Komisija priėmė rekomendaciją dėl naujo požiūrio į verslo žlugimą ir nemokumą, kurio pagrindinė
idėja – suteikti pirmenybę kuo ankstyvesniam perspektyvių įmonių restruktūrizavimo procesui, o ne
bankrotui7. Rekomendacijoje laikomasi pozicijos, kad kuo anksčiau restruktūrizuojamos finansinių
sunkumų patiriančios įmonės, juo daugiau jos turi galimybių atnaujinti veiklą.
Atsižvelgiant į tarptautinės teisės harmonizavimo ir unifikavimo procesus bei Lietuvos
Respublikos narystę tarptautinėse organizacijose, įmonių nemokumo teisinius santykius taip pat
veikia vadinamosios negriežtosios regioninės ir tarptautinės teisės šaltiniai (angl. soft law).
Didžiausią įtaką nemokumo santykių reguliavimui pasauliniu mastu turėjo Jungtinių Tautų
tarptautinės prekybos teisės komisijos (angl. United Nations Commission on International Trade
Law, UNCITRAL) 1997 metais priimtas pavyzdinis tarpvalstybinių (tarptautinių) bankroto
(nemokumo) procedūrų įstatymas (angl. Model Law on Cross-Border Insolvency), kuriuo buvo
siekiama padėti valstybėms sukurti šiuolaikiškus, darnius ir tinkamus nacionalinius bankroto
įstatymus, reguliuojančius ir tarptautinio bankroto aspektus (Lietuvos Respublikoje šis pavyzdinis
įstatymas nėra įgyvendintas). Taip pat reikšmingos UNCITRAL priimtos rekomendacinio pobūdžio
nemokumo teisės teisėkūros gairės (angl. Legislative Guide on Insolvency Law), kurių pirmosios
dvi dalys paskelbtos 2004 m., trečioji – 2010 m., o ketvirtoji – 2013m.8. Pažymėtina, kad
savarankiškų tarptautinės teisės šaltinių, reguliuojančių įmonių restruktūrizavimą, nėra priimta, nes
tiek restruktūrizavimo, tiek bankroto procedūros reglamentuojamos tarptautinės teisės aktų, skirtų
nemokumo (angl. insolvency) teisiniams santykiams reguliuoti.
Dėl nemokumo teisinių santykių kompleksiškumo, besikeičiančios nemokumo santykių
reguliavimo paradigmos bei didėjančios tarptautinio ir Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo
įtakos kai kurių restruktūrizavimo ir bankroto institutus reglamentuojančių teisės normų taikymas
Lietuvos teismų praktikoje kelia neaiškumų. Klausimų kyla dėl restruktūrizavimo ir bankroto
6 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. OL 2004 m., Specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 191.7 2014 m. kovo 12 d. Europos Komisijos rekomendacija dėl naujo požiūrio į verslo žlugimą ir nemokumą. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/justice/civil/files/c_2014_1500_en.pdf (žiūrėta 2014 10 21).8 UNCITRAL Legislative Guide on Insolvency Law. Prieiga per internetą: http://www.uncitral.org/uncitral/en/uncitral_texts/insolvency/2004Guide.html (žiūrėta 2014 10 21).
procedūrų santykio, restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo sąlygų bei pagrindų ir kt. Aktualus
klausimas – įmonės patiriamų finansinių sunkumų masto nustatymas, nes nuo šio kriterijaus
(nemokumo ar mokumo) iš esmės priklauso, kokia procedūra taikytina įmonei: restruktūrizavimo ar
bankroto.
Aiškindamas įmonių bankroto teisinius santykius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas
dar 2001 m. gruodžio 21 d. parengė nutarimą dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose,
kuriame atkreipė dėmesį į kai kuriuos ĮBĮ nuostatų taikymo trūkumus teismų veikloje9. Šiuo
nutarimu buvo aprobuota teismų praktika, suformuota nagrinėjant bankroto bylas, iškeltas pagal
1997 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą10. Nuo 2001 m. liepos 1 d.
įsigaliojus naujajai Įmonių bankroto įstatymo redakcijai, atsirado poreikis aptarti ir šio įstatymo
nuostatų taikymą.
Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas, kurio pirmoji redakcija galiojo
nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d., praktikoje buvo taikomas gana retai 11. Nuo ĮRĮ
įsigaliojimo iki 2008 m. gruodžio 31 d. restruktūrizavimo procesai buvo pradėti 41 įmonei12.
Lietuvoje prasidėjus ekonomikos krizei, su netikėtais finansiniais sunkumais susidūrusios įmonės
ėmė dažniau rinktis restruktūrizavimo procedūrą. Vien per 2009 metus buvo iškelta 71
restruktūrizavimo byla13. 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujajai ĮRĮ redakcijai, įmonių
restruktūrizavimo atvejų nuosekliai daugėjo – 2013 metais restruktūrizavimas buvo vykdomas jau
130 įmonių14. Dėl itin padidėjusio restruktūrizavimo procesų skaičiaus atsirado būtinybė aptarti ir
ĮRĮ nuostatų taikymą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės ir Lietuvos apeliacinio teismo
jurisprudencijos, kurioje taikytos bankroto ir restruktūrizavimo institutus reguliuojančios teisės
normos, analizę. Apžvalgos tikslas – atskleisti vyraujančias Lietuvos kasacinės ir apeliacinės
instancijos teismų praktikos, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias restruktūrizavimą ir
bankrotą, tendencijas ir aptarti teigiamus jurisprudencijos pavyzdžius, kurie, formuojant tolimesnę
teismų praktiką, padėtų pašalinti restruktūrizavimą ir bankrotą reglamentuojančių teisės normų
taikymo skirtumus.
9 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33.10 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. VIII-270.11 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas Nr. IX-218.12 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų 2008 m. apžvalga. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. 2009-06-02, Nr. (8.4)-A4-163.13 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų 2009 m. apžvalga. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. 2010-06-16, Nr. (8.4)-A2-348.14 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bei fizinių asmenų bankroto procesų eigos 2013 m. sausio–gruodžio mėn. apžvalga. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. 2014-06-02, Nr. (8.11)-A4-632.
3
Apžvalgoje aptariama naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio
teismo jurisprudencija, suformuota laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.,
taip pat analizuojamos ankstesnės reikšmingiausios šių teismų nutartys. Šioje apžvalgoje tiriama
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, susijusi su
restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų pradžia. Atliktoje analizėje restruktūrizavimo ir bankroto
procedūrų pradžia aprėpia šias restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo stadijas: 1)
restruktūrizavimo ir bankroto bylų inicijavimą, 2) restruktūrizavimo ir bankroto bylų inicijavimo
subjektus, 3) reikalavimus pareiškimui dėl restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo, 4) civilinės
bylos iškėlimą ir jos iškėlimo pasekmes, 5) restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo bei
atsisakymo jas iškelti pagrindus.
Apžvalga turėtų padėti teismams spręsti ginčus, susijusius su restruktūrizavimo ir bankroto
bylų iškėlimu. Pažymėtina, kad šiame apibendrinime pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne
cituojamose kasacinio teismo nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti
oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės.
4
1. Restruktūrizavimo ir bankroto santykis
Bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba
kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Įmonės
restruktūrizavimas – tai visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti
įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant
ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis). Kaip nurodoma
Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje, tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra įmonės
mokumo problemų sprendimo būdai: bankroto atveju realizuojamas nemokios įmonės turtas ir
likviduojama pati nemoki įmonė, o iš realizuoto turto gautų pajamų tenkinami kreditorių
reikalavimai. Restruktūrizavimo atveju kreditorių reikalavimai yra tenkinami laikantis
restruktūrizavimo plane nustatytos tvarkos iš pajamų, gautų tiek tęsiant įmonės veiklą, tiek
pardavus įmonės veikloje nereikalingą turtą15.
Lietuvos teisėje laikomasi restruktūrizavimo prioriteto principo, kurio esmė – kol yra
svarstomas arba kol vyksta įmonės restruktūrizavimas, tol neturėtų būti galimas įmonės bankrotas.
Kaip nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir
toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuojančią įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra
akivaizdžiai nuolatinio pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, nes
įmonės gaivinimo atveju tiek įmonė, tiek jos darbuotojai ir kiti kreditoriai patirs didesnę naudą
(įmonė toliau funkcionuos kaip verslo subjektas, bus išsaugotos darbo vietos, valstybė gaus pajamų
mokesčių pavidalu, kreditoriai, ypač paskutiniosios eilės, restruktūrizavimo proceso metu turės
didesnes galimybes gauti reikalavimų patenkinimą), nei likvidavimo atveju, kai įmonės turtas
parduodamas už likutinę vertę ir paskutinės eilės kreditorių galimybės atgauti skolas neretai yra
labai mažos16.
Restruktūrizavimo prioriteto principo įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatose.
ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra
gautas pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar
nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo
nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Tai reiškia, kad anksčiau teisme gautas
pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nagrinėjamas tik po to, kai teismas išnagrinėja
vėliau gautą pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Jeigu teismas, atsižvelgęs į
15 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-107/2014.16 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.
5
vėlesniame pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodytas aplinkybes, nusprendžia
iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, bankroto byla nebegali būti keliama. Tokiu atveju taikomos
ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurias, jeigu įmonės restruktūrizavimo byla
iškeliama tuo metu, kai teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo,
tačiau teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo
paliekamas nenagrinėtas. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį, kuria kreditoriaus pareiškimas
dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, priimtas 2012 m. balandžio 16 d., buvo paliktas nenagrinėtas,
nes teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi iškėlė šiai įmonei restruktūrizavimo bylą17.
Kai įmonei iškelta restruktūrizavimo byla, bankroto byla pagal vėliau gautą pareiškimą dėl
bankroto bylos tai pačiai įmonei iškėlimo nebegali būti keliama. ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte
nustatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. Kai,
sprendžiant dėl restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio, būtina nustatyti
restruktūrizavimo bylos iškėlimo momentą, laikytina, kad įmonei restruktūrizavimo byla yra
iškelta, jeigu yra priimta teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepaisant to,
kad tokia nutartis nėra įsiteisėjusi. Ši pozicija grindžiama tuo, kad, priimant teismo nutartį dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo, konstatuojamas aplinkybių, sudarančių pagrindą įmonei iškelti
restruktūrizavimo bylą, buvimas, kurios negali būti paneigtos teismui nagrinėjant vėliau gautą
pareiškimą dėl bankroto bylos tai pačiai įmonei iškėlimo. Tokios aplinkybės galėtų būti paneigtos
tik jei nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą būtų panaikinta apeliacine tvarka ir pareiškimas dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo būtų atmestas. Be to, priėmus teismo nutartį dėl restruktūrizavimo
bylos iškėlimo, pradeda galioti teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis).
Požiūrio, kad, sprendžiant dėl restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio,
restruktūrizavimo bylos iškėlimo momentas yra nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą
diena, patvirtina minėtos ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatos, kuriose tiek pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo
nagrinėjimo atidėjimas (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis), tiek pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo
palikimas nenagrinėto (ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalis) siejamas su nutarties iškelti bankroto bylą
priėmimu, bet ne su jos įsiteisėjimu.
ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad nutartis iškelti bankroto bylą ar
atsisakyti ją kelti, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo
dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad restruktūrizavimo bylą
galima iškelti pagal vėlesnį pareiškimą iki to momento, kol neįsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto
bylos iškėlimo, nes šios nuostatos apibrėžia momentą, nuo kurio pradedamos taikyti konkrečios
teisinės pasekmės, atsiradusios įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo.
Kartu pažymėtina, kad nors kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto bylos
iškėlimas – tai momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo18, tačiau
atskirais atvejais, t. y. kai sprendžiama dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų
santykio, taip pat nustatant momentą, iki kada kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) bei nustatant momentą, iki kada teismas gali
atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu
(įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo atsiskaito su kreditoriais), teisiškai
reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, o ne jos įsiteisėjimo
momentas. Kasacinėje jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad nutarties dėl bankroto bylos
iškėlimo priėmimo faktas reikšmingas ir sprendžiant dėl kreditoriaus galimybės po nutarties dėl
bankroto bylos iškėlimo priėmimo sudaryti su įmone taikos sutartį ir atidėti skolų mokėjimo
terminus. Vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nutarties dėl
bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas neturi reikšmės, nes bankroto bylos iškėlimas reiškia
įmonės nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonė, kuriai iškelta bankroto
byla, sudarydama taikos sutartį tik su vienu iš savo kreditorių ir taip suteikdama jam prioritetą, gali
pažeisti kitų kreditorių interesus, todėl apeliacinės instancijos teismas, netvirtindamas skolininko ir
18 Dėl nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento reikšmės teisinių pasekmių atsiradimui papildomai žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010; taip pat 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012, kt.
8
kreditoriaus taikos sutarties, sudarytos po nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą priėmimo,
tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmonių bankroto
procesą ir procedūras19.
Tuo metu, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą dėl pirmosios
instancijos teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą, vėliau gauto pareiškimo dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo tai pačiai įmonei nagrinėjimas atidedamas, iki bus priimta
apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti įmonei
bankroto bylą. Šiuo atveju nebegalioja įmonės restruktūrizavimo proceso prioriteto principas, nes
kol apskųstoji nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nėra panaikinta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2
punktas) arba palikta nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), byla pagal vėliau gautą
pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo negali būti keliama ir joje negali būti paneigiamos
apskųstoje nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytos įmonės nemokumą pagrindžiančios
aplinkybės.
Kai teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo jau priimta ir įsiteisėjusi, restruktūrizavimo
byla šiai įmonei pagal vėlesnį pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nebegali būti
keliama, todėl pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas atsisako priimti
vadovaudamasis bendraisiais CPK įtvirtintais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o
priėmęs pareiškimą – bylą nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka – kreditorių
susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė (ĮBĮ 2 straipsnio 5 punktas).
Įmonė laikoma bankrutavusia teismui priėmus nutartį, kuria konstatuojama, kad bankroto bylos
nagrinėjimo stadija yra baigta, įmonė yra bankrutavusi ir galima pradėti likvidavimo stadiją. Įmonės
pripažinimo bankrutavusia tvarka nustatyta ĮBĮ 30 straipsnyje.
2. Civilinės bylos dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadija
Teismas savo iniciatyva bankroto ir restruktūrizavimo bylų nekelia. Pateikus pareiškimą
teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, prasideda pradinė ir privaloma civilinės
bylos iškėlimo stadija, be kurios neįmanoma pradėti kitų proceso stadijų.
Teismas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą išsprendžia
priimdamas rezoliuciją ir šiuo procesiniu veiksmu iškelia civilinę bylą, kurioje bus svarstomas
bankroto bylos iškėlimo klausimas. Lietuvos teismų praktikoje pabrėžiama, kad pareiškimo 19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2014.
9
priėmimas ir bankroto bylos iškėlimas yra netapatūs procesiniai veiksmai. Kasacinis teismas yra
išaiškinęs, kad civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio
proceso stadija. Esant šiai stadijai atliekami veiksmai, kurių tikslas – iškelti civilinę bylą. Šioje
stadijoje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos, ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina
savo teisę kreiptis į teismą. Teismui paduodamas pareiškimas, teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo
klausimą, šalinami ieškinio pareiškimo trūkumai ir panašiai. Ieškinio priėmimo klausimą teismas
išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu (CPK
137 straipsnio 1 dalis)20. Taigi civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną veiksmą – priimti
rezoliuciją. Bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1)
priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo
(CPK 137 straipsnio 1 dalis). Tik esant abiem procesiniams veiksmams, pripažintina, kad
bankroto byla iškelta.
Restruktūrizavimo atveju teismas taip pat pirmiausia išsprendžia pareiškimo dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą ir iškelia civilinę bylą, kurioje bus
restruktūrizavimo bylą teismas priima nutartimi (ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančias ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas
informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas privalo paskelbti ne vėliau
kaip kitą darbo dieną po teisėjo rezoliucijos priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši
informacija skelbiama viešai specialioje interneto svetainėje21. Nuo 2014 m. liepos 1 d. informaciją
apie tai, kad priimta nutartis dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo,
teismas privalo paskelbti specialioje interneto svetainėje ne vėliau kaip kitą darbo dieną po to, kai
priimama nutartis dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo (ĮRĮ 7 straipsnio 2
dalis)22.
Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas patikrina, ar buvo laikytasi kreipimosi į teismą dėl
bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų. Išskirtinos šios kreipimosi į teismą dėl
bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygos: pirma, pareiškimą dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo privalo pateikti tokią teisę turintis subjektas; antra, pareiškimo
teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo turinys ir forma turi atitikti bendruosius
20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010.21 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.22 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo Nr. IX-218 2, 7, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 161, 162 ir 163 straipsniais įstatymas Nr. XII-807.
2.1. Subjektai, inicijuojantys bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą
Subjektai, inicijuojantys bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą, nurodyti ĮBĮ ir ĮRĮ
normose. ĮBĮ nustato dvi subjektų, galinčių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, grupes:
subjektus, turinčius pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir subjektus, turinčius
teisę kreiptis į teismą dėl tokios bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 5 straipsnį inicijuoti bankroto bylą gali:
kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai) ir įmonės administracijos vadovas. Kai įmonė
likviduojama ir išaiškėja, kad ji negalės vykdyti visų savo įsipareigojimų, pareiškimą dėl bankroto
bylos iškėlimo teismui privalo pateikti likviduojamos įmonės likvidatorius (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).
Šis subjektų, įmonei inicijuojančių bankroto bylą, sąrašas yra baigtinis. Iš jų tik kreditoriui
suteikiama galimybė savo nuožiūra nuspręsti kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei
skolininkei. Kiti subjektai, t. y. įmonės savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas ir
įmonės likvidatorius turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikiamas vietovės, kurioje yra
įmonės buveinė, apygardos teismui raštu CPK nustatyta tvarka (ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalis). Pagal nuo
2012 m. kovo 1 d. galiojančios ĮBĮ redakcijos 5 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas gauna kelis
pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei, jie privalo būti nagrinėjami kartu. Jeigu
pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo paskyrus nagrinėti konkrečiam teisėjui teismas gauna kitų
11
asmenų pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei, visus šiuos pareiškimus
nagrinėja teisėjas, kuriam yra paskirtas anksčiausiai teismo gautas pareiškimas23.
Iniciatyva pradėti įmonės restruktūrizavimo procesą priklauso vienasmeniam ar kolegialiam
įmonės valdymo organui (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo teikiamas vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui CPK nustatyta tvarka
(ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Už pareiškimą, kuriuo prašoma iškelti įmonei bankroto ar
restruktūrizavimo bylą, žyminio mokesčio mokėti nereikia (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Civilinės bylos iškėlimo stadijoje nustačius, jog pareiškimą dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikė tokios teisės neturintis subjektas, teismas
pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsisako priimti kaip
nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pavyzdžiui, vienoje apeliacine
tvarka nagrinėtoje byloje teismas, nustatęs, kad pareiškėjas kreipimosi į teismą momentu nebuvo
įmonės kreditoriumi ir neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, paliko
nepakeistą pirmosios instancijos nutartį, kuria jo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo
atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu24.
Tuo atveju, kai aplinkybė, kad pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos
iškėlimo teismui pateikė tokios teisės neturintis asmuo, paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą dėl
bankroto bylos iškėlimo, teismas šią civilinę bylą nutraukia kaip nenagrinėtiną teisme (CPK
293 straipsnio 1 punktas). Byla nutraukiama teismo nutartimi (CPK 294 straipsnio 1 dalis).
2.1.1. Įmonės administracijos vadovo (savininko, likvidatoriaus) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šios pareigos nevykdymo pasekmės
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su
kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra
sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė
kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas,
savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų
leidėjas šiems subjektams nustatė pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes
įmonės administracijos vadovas ir jos savininkas (savininkai) geriausiai žino įmonės finansinę
padėtį, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti įmonės kreditorių interesus.
23 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867. 24 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-452/2013.
12
Likvidatoriui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo likviduojamai įmonei taip pat
nustatyta siekiant apsaugoti tokios įmonės kreditorių interesus (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį įmonės savininku (savininkais) laikomi įmonės dalyvis
(dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne
mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualiosios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys
(nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija.
Pažymėtina, kad ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta sąvoka „įmonės dalyvis“ nėra tapati juridinio
asmens dalyvio sąvokai, nustatytai CK 2.45 straipsnyje, todėl ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies nuostatos
laikytinos specialiomis CK 2.45 straipsnio nuostatų atžvilgiu.
ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje
turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad
įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tam, kad būtų galima
taikyti įmonės administracijos vadovo, savininko ir (ar) likvidatoriaus civilinę atsakomybę,
jiems pažeidus įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,
būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų
atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo, savininko ir (ar)
likvidatoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama
(CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti įmonės vadovo, savininko ir (ar)
likvidatoriaus kaltės. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės
nebuvimu, turėtų įmonės vadovas, savininkas ir (ar) likvidatorius.
Nustatant momentą, kuriuo minėtiems subjektams atsiranda pareiga kreiptis dėl bankroto
bylos iškėlimo, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad ĮBĮ 8
straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo
kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokiai ĮBĮ prasme25. Kasacinėje
jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo
pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus
yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau,
nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus
kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. Įmonės
vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl
25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.13
bankroto bylos iškėlimo26. Koks laiko tarpas atitinka kriterijaus „nedelsdamas“ prasmę, kasacinio
teismo praktikoje dar nėra išaiškinta.
Teismų praktikoje momento, kada įmonė tapo nemoki, nustatymas sukelia sunkumų. Tuos
sunkumus pirmiausia lemia tai, kad vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų paprastai
nepakanka įvertinti momentą, kuriuo metu įmonė tapo nemoki. Atsižvelgiant į tai, vienoje iš
kasacine tvarka nagrinėtų civilinių bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad aplinkybė,
kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti
įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo
priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas,
įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą bei kt.27 Kasacinis teismas kol kas
nėra pasisakęs dėl klausimo, kaip nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą, kai įmonės
apskaitos dokumentai nėra išlikę (nepakankamai išlikę) ir (arba) nėra perduoti bankroto
administratoriui, o iš esamų dokumentų neišplaukia vienareikšmiška išvada, kada įmonė tapo
nemoki.
Likvidatoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiranda, kai
išaiškėja, kad įmonė, kuri likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta
tvarka, negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti
visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti
Įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas vertinant pareigos
inicijuoti bankroto bylą pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo
(neinicijavimo) atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei
iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo
nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams
padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese
negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis
kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus
bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų
kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl
to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją28.
26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.
14
Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis
į teismą dėl žalos atlyginimo, remdamasis ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatomis, yra įmonės
bankroto administratorius. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bankrutuojančios įmonės (jos administratoriaus) ieškinio
buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei,
pagrįstumo, konstatavo, kad kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o
kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto
administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo29.
Šioje kasacinėje byloje taip pat buvo konstatuota, kad konkretus kreditorius į teismą dėl
žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį
skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius)
savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį,
išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių
galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų
kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų
tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl
nemokios įmonės turto.
2.1.2. Kreditorių teisė kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo
Kreditorius į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įsiskolinusiai įmonei, kitaip negu įmonės
vadovas, savininkas (savininkai) ir likvidatorius, kreiptis neprivalo. Kreditorius pats įvertina
skolininko bankroto privalumus ir trūkumus, galimybę atgauti skolą ir nusprendžia dėl kreipimosi į
teismą tikslingumo. Kaip nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, civiliniame procese
galiojantis dispozityvumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių
gynybos būdą, todėl kreditorius savo teises gali įgyvendinti bet kuriuo įstatymo neuždraustu būdu,
taigi ir inicijuodamas bankroto bylą skolininkui30. Tai, be kita ko, reiškia, kad kreditorius, prieš
kreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neprivalo bandyti atgauti skolos ginčo
tvarka. Tačiau bet kuris asmuo, tarp jų ir kreditorius, kreipdamasis į teismą, turi pagrįsti savo teisinį
statusą, todėl teismui turi būti pateikti kreditoriaus reikalavimo teisę pagrindžiantys įrodymai.
29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011.30 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-185/2012.
15
Kreditorius, kuris kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei skolininkei iškėlimo, privalo
nurodyti, iš kokių santykių yra kilęs ir kuo grindžiamas jo reikalavimas. Jeigu toks kreditoriaus
nurodymas nėra aiškiai nepagrįstas, jis yra pakankamas teismui, su sąlyga, kad skolininkas bankroto
bylos iškėlimo stadijoje neginčija kreditoriaus reikalavimo teisės. Jei skolininkas ginčija
kreditoriaus reikalavimo teisę ir pateikia tai patvirtinančius argumentus bei įrodymus,
teismas, nustatęs, kad tarp šalių kilęs ginčas, turi nesvarstyti bankroto bylos iškėlimo
klausimo, kadangi į teismą kreipėsi netinkamas subjektas, ir pasiūlyti šalims išspręsti jų ginčą
individualaus civilinio proceso tvarka. Kita vertus, jei skolininkas kelia aiškiai nepagrįstą,
fiktyvų ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kurio akivaizdus vienintelis tikslas – išvengti
bankroto bylos iškėlimo, teismas bankroto bylos iškėlimo klausimą turėtų nagrinėti iš esmės.
Reikalavimas kreditoriui pagrįsti savo statusą neturėtų būti aiškinamas taip, kad kreditorius
jau pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo stadijoje privalo neabejotinai įrodyti savo
reikalavimo pagrįstumą bei pateikti neginčijamus įmonės skolos buvimo įrodymus. Pavyzdžiui,
Lietuvos apeliacinis teismas vienoje civilinėje byloje, kurioje įmonė nesutiko su kreditoriaus teise
inicijuoti jai bankroto bylą, nes teismine tvarka ginčijo įsiskolinimus kreditoriui, nustatė, kad
pirmosios instancijos teismas priteisė kreditoriui iš įmonės skolą, o įmonė apskundė tik teismo
sprendimo dalį dėl delspinigių ir nekilnojamojo turto mokesčio priteisimo, bet neskundė likusios
teismo sprendimo dalies. Lietuvos apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad, kai kreditoriaus
reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį
reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą,
kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į
kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus
gauti įrodymus, konstatavo, kad šioje byloje kreditorius dėl likusios priteistos reikalavimo dalies
turi egzistuojantį ir galiojantį reikalavimą ir gali inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tačiau,
remdamasis kitais pagrindais, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo iškelta
bankroto byla ir perdavė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti iš naujo31.
Pavyzdinis įmonės kreditorių, galinčių kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo skolingai
įmonei, sąrašas pateikiamas ĮBĮ 3 straipsnyje: mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei
privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju tai valstybės institucijos, įpareigotos
juos surinkti; darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo
atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai); žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų
darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų 31 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-707/2012.
16
darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota
institucija; paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės
garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija; fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės
ūkio produkciją; iš Europos Sąjungos lėšų suteiktos paramos negrąžinimo atveju – valstybės
institucijos, administruojančios Europos Sąjungos lėšas; kiti kreditoriai.
Įstatymų leidėjo suteikta galimybe inicijuoti įmonei bankroto procedūrą kreditoriui
draudžiama piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios
instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti bankroto bylą, motyvuodamas ir tuo,
kad tarp šalių buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai, nes visi įmonės teisminiai ginčai buvo
kilę pagal kreditoriaus ieškinius ar pareiškimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip šalis siejusių teisinių santykių ir kilusių
tarpusavio ginčų teisinio įvertinimo būdas32. Kitoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje
konstatuota, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą dėl įstatymo saugomų
interesų ar pažeistų teisių gynimo, turi elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teise į teisminę
gynybą. Dėl tinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir nepiktnaudžiavimo šiomis teisėmis
svarbu ir reikšminga yra neinicijuoti bankroto bylos iškėlimo skolininkui, kai tarp kreditoriaus ir
skolininko vyksta aiškūs, dideli nesutarimai dėl skolos fakto ar (ir) dydžio, o pasinaudoti teise
kreiptis į teismą su ieškiniu (pareiškimu) dėl skolos priteisimo. Tai nepanaikina kreditoriaus teisės
vėliau, esant pagrindui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui33.
2.1.3. Kreditorių ir kitų subjektų procesinis statusas civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalį nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos
įmonės kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu
įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Kasacinėje
jurisprudencijoje nurodoma, kad, kai teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą skolininkui
įgyvendino kitas asmuo (kreditorius) ir kreditorius iki bankroto bylos iškėlimo reiškia
savarankišką reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo,
pareiškiantis savarankišką reikalavimą. Tuo atveju, jeigu kreditorius palaiko bankroto bylos
iškėlimą, tačiau nereiškia savarankiško reikalavimo iškelti bankroto bylą, kreditorius įstoja į bylą
kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir dalyvaujantis ieškovo pusėje.
32 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-162/2014.33 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356/2013.
17
Prieštaraujantis bankroto bylos iškėlimui kreditorius turėtų dalyvauti kaip trečiasis asmuo atsakovo
pusėje34.
Dėl kitų subjektų procesinio statuso civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos
iškėlimo klausimas teismų praktika formuojama ta linkme, kad tam, jog asmuo galėtų dalyvauti
bankroto byloje trečiuoju asmeniu, būtina įrodyti pakankamą asmens teisinį suinteresuotumą
bankroto bylos baigtimi, neapsiribojant vien teisinio (turtinio) reikalavimo bankroto byloje
turėjimu. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis,
suinteresuotumą, gali būti įtraukiami įmonės savininkai, akcininkai, laiduotojai ir kt.35 Nors
pagal bendrąją teismų praktikos formuojamą taisyklę įmonės akcininkai šiai įmonei bankrutuojant
nėra bankroto byloje proceso dalyviai, tačiau, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, juridinio
asmens dalyvio teisinis suinteresuotumas priklauso nuo faktų, kurių pagrindu ir nustatoma, kiek
bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio interesas gali būti paveiktas bankroto procedūros36.
2.1.4. Subjektai, turintys teisę inicijuoti restruktūrizavimo bylą
Restruktūrizavimo procesą įmonei gali inicijuoti vienasmenis ar kolegialus įmonės valdymo
organas. Įmonės, siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus
valdymo organas parengia įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis). Po
to metmenis patvirtina įmonės dalyvių susirinkimas, savininkas arba valstybės ar savivaldybės
įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija atitinkamo juridinio asmens teisinę
formą reglamentuojančio įstatymo nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, o jeigu toks įstatymas šios
tvarkos nenustato – susirinkime dalyvaujančių įmonės dalyvių 2/3 balsų dauguma (ĮRĮ 5 straipsnio
3 dalis). Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje pripažinta, kad įmonės akcininkų
susirinkimo, kuriame dalyvavo 84,63 proc. akcijų turintys akcininkai, vienbalsis nutarimas pritarti
pateiktiems įmonės restruktūrizavimo plano metmenims, buvo priimtas laikantis ĮRĮ 5 straipsnio 3
dalyje nustatyto reikalavimo37.
Galutinį sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo priima
įmonės dalyvių susirinkimas, savininkas arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir
34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012.35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010, 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012.36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2011. 37 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.
18
pareigas įgyvendinanti institucija (ĮRĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šie subjektai, patvirtinę metmenis,
pritaria įmonės valdymo organo pasiūlytai restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrai ir
priima sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Įmonės valdymo
organas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės
restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo dienos pateikia pareiškimą teismui dėl įmonės
restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Nurodyta restruktūrizavimo bylos inicijavimo tvarka įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d. Šiais
ĮRĮ pakeitimais siekta paspartinti ir palengvinti restruktūrizavimo bylų iškėlimą, todėl
2.2. Pareiškimas teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo
2.2.1. Reikalavimai pareiškimo turiniui ir formai
19
Pareiškimas teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi atitikti
bendruosius reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams (CPK 111 straipsnis) ir ieškinio
turiniui (CPK 135 straipsnis), taip pat specialiuosius ĮBĮ ir ĮRĮ įtvirtintus reikalavimus. Kai į teismą
kreipiasi kreditorius, įmonės vadovas, savininkas ir (ar) likvidatorius, specialiuosius reikalavimus jų
pareiškimams dėl bankroto bylos iškėlimo nustato ĮBĮ 6–8 straipsniai. Specialieji reikalavimai
pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įtvirtinti ĮRĮ 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Reikalavimai prie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pridedamiems įmonės
restruktūrizavimo plano metmenims nustatyti ĮRĮ 5 straipsnyje.
ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi
įmonės vadovas (savininkas), pareiškime teismui turi būti nurodomos priežastys, dėl kurių įmonė
kreipiasi, kad būtų iškelta bankroto byla. Prie pareiškimo reikia pridėti įmonės kreditorių ir
skolininkų sąrašus, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo
terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo
pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinys, informacija apie teismuose iškeltas bylas ir
išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus ir įrodymai, kad CPK nustatyta
tvarka įvykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai (t. y. pareiškimo teismui ir
pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus įmonės vadovas privalo pateikti savininkui; kai
pareiškimą teismui teikia savininkas (savininkai), šiuos dokumentus jis (jie) privalo pateikti
įmonei). Teismui gali būti pateikiami ir kiti bankroto bylai svarbūs dokumentai (ĮBĮ 8 straipsnio 2
dalis).
Jeigu pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo neatitinka ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų
reikalavimų, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138
straipsnis). Trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam
asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis
teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl bankroto bylos
iškėlimo, motyvuodamas tuo, kad įmonės vadovas nepateikė teismui finansinių ataskaitų rinkinio ir
informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, konstatavo, kad teismas
privalėjo nustatyti ieškovui terminą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo trūkumams pašalinti, o
ne taikyti CPK 137 straipsnio nuostatas ir atsisakyti priimti pareiškimą, ir pirmosios instancijos
teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo panaikino, o
pareiškimo priėmimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo38.
38 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2562/2011.20
ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi
likviduojamos įmonės likvidatorius, prie pareiškimo teismui pridedami įmonės kreditorių ir
skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo
terminai bei finansinės ataskaitos (balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita) nuo sprendimo likviduoti
įmonę priėmimo dienos iki pareiškimo padavimo dienos, ir įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka
įvykdyti ĮBĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai (t. y. pareiškimo teismui ir pateikiamų prie
pareiškimo priedų nuorašus likvidatorius privalo pateikti įmonės savininkui (savininkams).
Kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi kreditorius, ĮBĮ jokių specialiųjų
reikalavimų pareiškimo turiniui nenustato, tačiau kreditorius privalo nurodyti, kuo grindžia savo
pareiškimą, t. y. nurodyti vieną iš ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos
iškėlimo pateikimo pagrindų. Prie kreditoriaus paduodamo pareiškimo taip pat privaloma pridėti
įrodymus apie tai, kad buvo laikytasi išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (ĮBĮ 6
straipsnio 1, 2 dalys) ir kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai buvo
pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis) (dėl skolininko įspėjimo apie kreditorių ketinimą kreiptis į
teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žr. kitame skyriuje).
Paprastai tokie įrodymai yra pašto įstaigos ar kurjerių tarnybos, arba antstolio
patvirtinimas, kad skolininkui įteiktas registruotas laiškas. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka
nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad skolininkas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
jam iškėlimo buvo informuotas per pašto paslaugas teikiančią įmonę, o tai įrodantis dokumentas
buvo šiai įmonei kreditoriaus perduotų siuntų sąrašo kopija ir šis įrodymas teismo buvo pripažintas
tinkamu39. Jeigu kreditorius, inicijuojantis bankroto bylą, pareiškime nurodo, kad buvo
laikytasi išankstinės įspėjimo apie bankroto bylos inicijavimą tvarkos, tačiau prie pareiškimo
dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pridėti tai patvirtinantys įrodymai, teismas priima nutartį
dėl trūkumų pašalinimo, o jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų nepašalina, – nutartį grąžinti
pareiškimą ieškovui (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Jeigu iš kreditoriaus pareiškimo
turinio matyti, kad kreditorius nesilaikė išankstinės įspėjimo tvarkos dėl bankroto bylos
inicijavimo skolininkui, teismas atsisako priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3
punkte įtvirtintu pagrindu – suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų
nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.
Pagal ĮRĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškime dėl teismui dėl įmonės
restruktūrizavimo bylos nurodomos priežastys, dėl kurių prašoma iškelti įmonės restruktūrizavimo
bylą, pateikiama restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūra, nurodoma: kai restruktūrizavimo 39 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-620/2014.
21
administratorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo
numeris ir išdavimo data, darbo vietos adresas ir ryšių duomenys; kai administratorius juridinis
asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, eilės numeris sąraše, įrašymo į
sąrašą data, buveinės adresas ir ryšių duomenys.
Kai į teismą kreipiamasi su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas,
vadovaudamasis ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalimi, patikrina, ar pateikti šie dokumentai: 1) dokumentai,
patvirtinantys, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas; 2) metmenys ir įmonės dalyvių
susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas
įgyvendinančios institucijos sprendimas dėl metmenų patvirtinimo; 3) praėjusių finansinių metų
finansinių ataskaitų rinkinio kopija ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki įmonės dalyvių
susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas
įgyvendinančios institucijos ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos balanso
ir pelno (nuostolių) ataskaitos kopija; 4) restruktūrizavimo administratoriaus sutikimas atlikti
įmonės restruktūrizavimo procedūras, kuriame turi būti nurodyta, kad jis atitinka ĮRĮ 21 straipsnio 2
dalies reikalavimus ir nėra kitų teisės aktų nustatytų kliūčių jam atlikti įmonės restruktūrizavimo
procedūras; 5) antstolių, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš įmonės ar
dėl jos turto arešto, ir vykdomųjų bylų bei teismų, nagrinėjančių bylas, kuriose įmonei pareikšti
turtiniai reikalavimai, sąrašai; 6) areštuotų įmonės sąskaitų sąrašas, kuriame nurodomi sąskaitų
numeriai ir kredito įstaigų, kuriose jos atidarytos, rekvizitai; 7) kiti dokumentai, kurie gali būti
svarbūs įmonės restruktūrizavimo bylai iškelti.
Pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo neatitinkant ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6
straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų, taikytinas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK
115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Prie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo
pridedamų restruktūrizavimo plano metmenų trūkumai šalinami, kai nustatomos formalių ĮRĮ
reikalavimų neatitikimų (pavyzdžiui, nenurodyti įmonės kreditoriai, nepateikta administravimo
išlaidų sąmata ir pan.). Šių trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį
Jeigu pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir jo priedus būtina tikslinti jau
iškėlus civilinę bylą, teismas gali pasinaudoti CPK įtvirtinta galimybe parengiamojo teismo
posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir
atsikirtimų turinį, iškviesti šalis ir jas apklausti (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, vienoje
byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonė, teismui priėmus pareiškimą dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pateikė papildomus duomenis apie įmonės sudarytas naujas 22
sutartis, laimėtus tris konkursus ir planus pasirašyti naujas sutartis, patikslino debitorių ir kreditorių
sąrašus ir informaciją apie teismines ir vykdomąsias bylas, pateikė susitarimą su didele dalimi
kreditorių dėl mokėjimų atidėjimų, skolų užskaitymų, taip pat duomenis apie skolos sumažėjimą
darbuotojams bei tiekėjams ir kai kurių kreditorių teigiamą nuomonę dėl įmonės restruktūrizavimo
bei jų sutikimus atidėti skolų mokėjimus, konstatavo, kad teisės aktuose nėra draudimo tikslinti
restruktūrizavimo plano metmenis ir po to, kai buvo priimtas pareiškimas dėl bylos iškėlimo, ir,
panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo atsisakyta iškelti
restruktūrizavimo byla, klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo40.
2.2.2. Skolininko įspėjimas apie kreditorių ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad išankstinė neteisminė ginčo dėl bankroto bylos
iškėlimo sprendimo tvarka nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, o
kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos
priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto41.
Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies redakciją kreditorius
(kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei
raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį42. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų
pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės
adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime
nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame
pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip trisdešimties
dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.
Teismų praktikoje kyla neaiškumų dėl to, kada laikoma, kad kreditoriaus pranešimas apie
ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui yra įteiktas nepažeidžiant ĮBĮ 6
straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pagal bendrąją ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę,
kreditoriui apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepavykus pranešti
registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį, kreditorius turi išsiųsti pakartotinį pranešimą įmonės
40 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1880/2012.41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010.42 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.
23
buveinės adresu, kuris laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo, o kreditorius
laikomas įvykdęs ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui, vienoje byloje
Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad kreditoriaus (darbuotojo) siųsta pašto siunta darbdavio
buveinės registracijos adresu nebuvo įteikta, konstatavo, kad kreditorius nesilaikė privalomos
išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. įmonės buveinės adresu neišsiuntė pakartotinio
pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo43.
Jeigu pakartotinis pranešimas įmonės buveinės adresu išsiunčiamas praėjus nepagrįstai
ilgam laikui, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra turi būti įgyvendinama iš naujo. Vienoje
civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad kreditoriaus (Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) pirmasis pranešimas įmonei buvo
išsiųstas prieš daugiau nei metus, o pakartotinis – praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po
pirmojo išsiuntimo ir abu kartus pranešimų įteikti nepavyko, konstatavo, kad pakartotinio
pranešimo išsiuntimas praėjus tiek daug laiko prarado prasmę ir įgavo vien tik formalų pobūdį, ir
nurodė, kad kreditoriaus pakartotinis pranešimas šioje situacijoje vertintinas kaip pirminis
pranešimas, kurio nepavykus įteikti, kreditorius nedelsdamas privalėjo tokį pranešimą pakartoti44.
ĮBĮ nustato vieną išankstinės neteisminės ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo
tvarkos išimtį. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį, jeigu yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 5 punkte
(įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis
grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus), ir kreditorius (kreditoriai) ne vėliau kaip per vieną
mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,
pateikiant pareiškimą teismui ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos netaikomos. Kreditorius,
praleidęs ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, į teismą
galės kreiptis tik tada, kai laikysis ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinio bylos sprendimo
ne teisme tvarkos.
Tuo atveju, kai pareiškimas iškelti bankroto bylą jau yra priimtas teisme ir iki
bankroto bylos iškėlimo paaiškėja, kad kreditorius nesilaikė pareigos iš anksto informuoti
įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas pareiškimą dėl
bankroto bylos iškėlimo turėtų palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte
įtvirtintu pagrindu – ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos
byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia
tvarka.
43 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1528/2014.44 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-844/2014.
24
Antai vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad
kreditorius nesilaikė pareigos iš anksto informuoti įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos iškėlimo (pirmą kartą įspėjimo nepavykus įteikti, antrą kartą įmonės buveinės
adresu pranešimo neišsiuntė), paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria
kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1
punkte įtvirtintu pagrindu, buvo paliktas nenagrinėtas. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog
kreditorius nesilaikė išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos, egzistuoja jau paduodant
pareiškimą teismui ir reiškia, kad asmuo teisę kreiptis į teismą įgyvendina netinkamai, tad
pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo reikėjo atsisakyti priimti, kai jis buvo paduotas,
arba teismas turėjo nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos
teismo vertinimu, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo palikus nenagrinėtą CPK 296 straipsnio
1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, ištaisoma teisinė klaida, padaryta priimant pareiškimą
nagrinėti, kurią galėjo lemti tam tikros informacijos, pateikiant pareiškimą, stoka arba teisėjo
klaida45.
2.2.3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai
Asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime teismui turi
nurodyti bent vieną iš ĮBĮ įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo
pagrindų ir pateikti jį patvirtinančius įrodymus. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo
pateikimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 4 straipsnyje: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su
darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus
(paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė
laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4)
įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina
vykdyti įsipareigojimų. Viešu paskelbimu taip pat laikomas šios informacijos paskelbimas
Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos
nustatyta tvarka; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios
priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.
Jeigu pareiškime pagrindas nenurodomas arba nepateikiami jį pagrindžiantys įrodymai,
taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Šių
45 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1889/2014.25
trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK
(t. y. įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius tris
mėnesius; įmonė nėra nutraukusi veiklos), aptartinos išsamiau.
Pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančio ĮRĮ 4 straipsnio 1 punktą restruktūrizavimas gali
būti pradėtas, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per
artimiausius tris mėnesius47. Tai reiškia, kad restruktūrizavimo galimybė suteikiama tik mokioms
įmonėms, turinčioms laikinų mokumo problemų. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje, finansinių sunkumų laikinumas – vertinamoji sąvoka, kurią nulemia tai, ar įmonė yra
realiai pajėgi pakeisti situaciją taip, kad per nustatytą restruktūrizavimo proceso terminą
įsiskolinimai būtų sumažinti, pertvarkyti ir dėl to netrikdytų įmonės normalios ūkinės komercinės
veiklos ir jos perspektyvų48.
Nustatant įmonės finansinių sunkumų mastą vertinami įmonės pateikti finansiniai
dokumentai, jos veiksmai rinkoje, sudarytos sutartys ir kiti su vykdoma veikla susiję duomenys.
Vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje teismas, vertindamas įmonės finansinių sunkumų
laikinumą, atsižvelgė į tai, kad nors įmonė negalėjo atgauti skolų, tačiau jos turto rinkos vertė buvo
didesnė už balanse įrašytą vertę, ji vykdė ūkinę komercinę veiklą, veikė pelningai, ėmėsi priemonių
gerinti savo turtinę padėtį, ir padarė išvadą, kad įmonės finansiniai sunkumai buvo laikini, bei
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo
byla49. Kitoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad įmonės finansinius
sunkumus lėmė mėsos gaminių kainų kritimas, padidėjusi konkurencija, ekonomikos nuosmukis
šalyje, dėl politinės situacijos padidėjusi mėsos gaminių pasiūla rinkoje ir išaugusios žaliavų kainos,
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti
restruktūrizavimo bylą, ir konstatavo, kad įmonės finansiniai sunkumai buvo ne laikini, bet
nuolatiniai, nes nebuvo priežasčių tikėtis, jog įmonės finansinius sunkumus lėmusios aplinkybės
artimiausiu metu išnyks, o prielaida, kad mėsos perdirbimu užsiimančios įmonės padėtis gerės dėl
rinkoje didėjančių statybų apimčių ir dėl įmonės istorijos analizės, buvo abejotina50.
47 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-978.48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011.49 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012. 50 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1602/2014.
27
ĮRĮ 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė
nėra nutraukusi veiklos. ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje papildomai nurodyta, kad šis įstatymas taikomas
tik tiems juridiniams asmenims, kurie nenutraukė ūkinės komercinės veiklos. Kaip pažymima
kasacinio teismo praktikoje, ši sąlyga reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų ūkinį vienetą,
bet kaip tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti atitinkamą veiklą51.
Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje įmonė pripažįstama vykdančia ūkinę
komercinę veiklą, jeigu ji užsiima tęstine (nuolatine) veikla, kurią vykdo savarankiškai ir siekia
pelno (CK 2.4 straipsnio 3 dalis), todėl sprendžiant, ar įmonė nėra nutraukusi veiklos, turi būti
vertinami ne duomenys apie įmonės vykdytą veiklą praeityje, bet įrodymai apie įmonės būseną
esamuoju metu (ar įmonė neveikli) ir jos siekių įvykdytinumą, t. y. ar įmonės pastangos sudaro
realias galimybes jai išlikti rinkoje aktyviai52. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos
apeliacinis teismas, nurodęs, kad įmonės aktyvią veiklą įrodo naujos statybos rangos bei subrangos
sutartys, laimėtas viešųjų pirkimų konkursas, naujai atlikti statybos rangos darbai ir gautos pajamos
iš statybos mechanizmų nuomos, konstatavo, jog įmonė nebuvo nutraukusi veiklos, ir paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla53.
Kitoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas aplinkybę, kad
įmonė faktiškai buvo nutraukusi veiklą, konstatavo atsižvelgęs į tai, kad įmonė informavo
kreditorius apie prekybos sustabdymą, prekybos centrų uždarymą ir prekių tiekėjams grąžinimą,
taip pat į tai, kad internetinė prekyba neveikė, prekybos centrų patalpų nuomos sutartys buvo
nutrauktos, o įmonės darbuotojų skaičius sparčiai sumažėjo nuo 200 iki 23, ir paliko nepakeistą
pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti restruktūrizavimo bylą54.
Jeigu pareiškime nenurodomos restruktūrizavimo taikymo sąlygos arba nepateikiami jas
pagrindžiantys įrodymai, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis,
138 straipsnis). Šių trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį
padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
2.3. Civilinės bylos iškėlimo pasekmės
2.3.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iškėlus civilinę bylą
51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009. 52 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.53 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-407/2012.54 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-173/2014.
28
Tam tikros teisinės pasekmės gali atsirasti iš karto teismui priėmus pareiškimą dėl
bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. iškėlus civilinę bylą. Kol išsprendžiamas
klausimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įmonės turtinė padėtis gali pablogėti,
todėl teismas, siekdamas apsaugoti kreditorių reikalavimus, iki klausimo dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo išsprendimo gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
nustatytas CPK 144–152 straipsniuose.
Teismo teisė priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo taikyti laikinąsias apsaugos
priemones įtvirtinta ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kuriame nurodoma, kad teismas, gavęs
pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias
apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą, ar
atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas atsisako
iškelti įmonei bankroto bylą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Dėl
laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas turėtų pasisakyti nutartyje, kuria
atsisakoma įmonei iškelti bankroto bylą. Pažymėtina, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo teismas turėtų pasisakyti ir tais atvejais, kai pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo
paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnis) ar civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo
nutraukiama (CPK 293 straipsnis) iki bankroto bylos iškėlimo stadijos.
Kai laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
įmonei skolininkei besikreipiantis subjektas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
turi būti atsižvelgiama į tai, ar pateikti prima facie įrodymai, kurie pagrįstų galimą įmonės
nemokumą. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje nustačius, kad
įmonei priklausęs nekilnojamasis turtas buvo įkeistas, tiek nekilnojamajam, tiek ir kilnojamajam
įmonės turtui bei piniginėms lėšoms jau buvo taikytas areštas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš
įmonės kreditoriui buvo priteista didelė suma (2 606 118 Lt), taip pat tai, kad įmonė turėjo kitų
kreditorių, buvo konstatuota įmonės kreditorių interesų apsaugos būtinybė, todėl Lietuvos
apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo tenkintas
prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (t. y. areštuoti įmonės nekilnojamąjį, kitą
ilgalaikį materialųjį turtą, pinigines lėšas) iki nutarties iškelti bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti
įsiteisėjimo dienos55.
Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei, kuriai
inicijuojama bankroto byla, taip pat atsižvelgia į tai, ar konkrečios laikinosios apsaugos priemonės
nepažeis ekonomiškumo principo (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Vienoje apeliacine tvarka 55 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013.
29
nagrinėtoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės
buvo pritaikytos visam įmonės turtui, kurį sudarė 2 870 260 Lt, nors įmonės skola laikinąsias
apsaugos priemones taikyti prašiusiam kreditoriui sudarė tik 8 905,83 Lt. Lietuvos apeliacinis
teismas, išnagrinėjęs įmonės atskirąjį skundą, atsižvelgė į šią aplinkybę ir konstatavo, kad įmonė
yra moki, o viso įmonės turto suvaržymas laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali iš esmės
apsunkinti įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, veiklą, todėl, panaikinęs pirmosios
instancijos teismo nutartį, išsprendė klausimą iš esmės – atmetė kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų
pasaugos priemonių taikymo56.
Įmonei iškėlus bankroto bylą, ĮBĮ ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja teismą pritaikyti kai
kurias laikinąsias apsaugos priemones. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priėmęs
nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir
dienos. Ši laikinoji apsaugos priemonė skirta kreditorių interesams apsaugoti tarpiniu laikotarpiu,
kai įmonei jau iškelta bankroto byla, bet jos valdymo organai dar nėra netekę savo įgaliojimų ir gali
disponuoti savo turtu – jie šių įgaliojimų neteks tik tada, kai nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisės
(ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai).
Teismo teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nustatyta ir priėmus pareiškimą dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą,
gali CPK nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti
įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 3
punktas). ĮRĮ pareiga teismui areštuoti įmonės turtą priėmus nutartį dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo nėra įtvirtinta.
ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas atsisako iškelti įmonės
restruktūrizavimo bylą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kiti nutartimi dėl pareiškimo
iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo priimti nurodymai panaikinami. Pavyzdžiui,
vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą
pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą, ir,
pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismui atmetus atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos
teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, tuo pačiu nustojo galioti
pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo pagrindu taikytos laikinosios apsaugos
priemonės, rezoliucinėje teismo nutarties dalyje papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos
56 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1584/2012.30
teismo nutartimi taikytos laikinosios pasaugos priemonės yra panaikinamos ir nustoja galioti nuo
apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos57.
Teismas, atsisakęs iškelti restruktūrizavimo bylą, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių
ir kitų nutartimi dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo priimtų nurodymų
panaikinimo pasisako nutartyje, kuria atsisakoma įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą ar civilinė
byla baigiama kitais pagrindais (CPK 293, 296 straipsniai) iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo
stadijos.
2.3.2. Įmonės, kuriai inicijuojama bankroto ar restruktūrizavimo byla, turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas
Kita teisinė pasekmė, atsirandanti teismui iškėlus civilinę bylą dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo, yra įmonės, kuriai inicijuojama bankroto ar restruktūrizavimo
byla, turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ
9 straipsnio 3 dalies redakciją, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl
įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji
dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas,
tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje
nustatytus atvejus58.
Šios nuostatos dėl įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymo nustato
specialiąją laikinąją apsaugos priemonę, kurios nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jei turto realizavimas
ir (ar) išieškojimas iš jo nebūtų sustabdomas, kreditoriai, kurių naudai išieškojimas atliekamas,
įgytų pranašumą prieš kitus kreditorius, o tuo būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas59.
Kaip, aiškindamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, vienoje civilinėje byloje yra konstatavęs
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įstatymas, siekdamas išsaugoti nemokios įmonės turtą, draudžia
vykdyti ir stabdo netgi priverstinai privalomus vykdyti turto realizavimo ir išieškojimo veiksmus60.
ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta laikinoji apsaugos priemonė atsiranda įstatymo pagrindu,
t. y. teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo savo žinion, iš karto atsiranda ĮBĮ 9
straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinės pasekmės ir nutarties šiuo klausimu nereikia priimti.
57 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-173/2014.58 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.59 S. Kavalnė, R. Norkus. Bankroto teisė. Antroji knyga. Justitia: Vilnius, 2011, p. 63.60 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-182/2013.
31
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonės akcininkė,
prašydama iškelti įmonei bankroto bylą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė
įrodymų apie įmonės turtinę padėtį ir apie tai, kad įmonė gali atlikti nesąžiningus ar neteisėtus
veiksmus su savo turtu, pažymėjo, kad turto realizavimas ir (ar) išieškojimas pagal vykdomuosius
dokumentus sustabdomas įstatymo pagrindu ir tam nereikalingas teismo procesinis sprendimas, nes
minėtų procesinių veiksmų vykdymo procese sustabdymą įstatymas sieja su pareiškimo dėl bankroto
bylos iškėlimo priėmimu, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, klausimą išsprendė iš
esmės – įmonės akcininkės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė61.
Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas
atnaujinamas (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad turto realizavimas ir (ar)
išieškojimas sustabdomas įstatymo pagrindu, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas
atsinaujina taip pat įstatymo pagrindu, todėl atskirai nutartyje dėl turto realizavimo ir (ar)
išieškojimo atnaujinamo nepasisakoma. Šiuo atveju teismui kyla pareiga informaciją apie
atsisakymą iškelti bankroto bylą paskelbti viešai: nuo 2012 m. kovo 1 d. informaciją apie
atsisakymą iškelti bankroto bylą teismas privalo paskelbti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo
nutarties dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Ši informacija skelbiama viešai
specialioje interneto svetainėje (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Analogiškos teisinės pasekmės taikomos ir
tuo atveju, kai byla iki bankroto bylos iškėlimo stadijos užbaigiama kitais pagrindais – palikus
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y.
bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33
straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 33 straipsnio
4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis
baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų
sumą perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Šios nuostatos reiškia, kad tik tuo atveju, jeigu
apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar)
išieškojimas nėra sustabdomas. Antai vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį, kuria buvo panaikinta 2014 m.
birželio 13 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir buvo leista antstoliui vykdyti
2014 m. gegužės 13 d. patvarkymu paskelbtas įkeistų įmonės akcijų varžytynes. 2014 m. liepos 17
d. nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla, kuri tuo metu, kai buvo sprendžiama dėl pirmosios
instancijos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties pagrįstumo, buvo apskųsta ir dėl to nebuvo 61 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-640/2011.
32
įsiteisėjusi. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog įkeisto turto
varžytynės buvo paskelbtos iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, ir konstatavo, kad aplinkybė, jog
nutartis iškelti bankroto bylą neįsiteisėjusi, nėra kliūtis antstoliui baigti vykdyti įkeisto įmonės turto
pardavimą CPK nustatyta tvarka, nes tokia teisė jam yra suteikta įstatymo priklausomai nuo turto
pardavimo iš varžytynių paskelbimo laiko ir nepriklausomai nuo inicijuotos bankroto bylos stadijos,
t. y. ar pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo dar tik paduotas, ar bankroto byla jau iškelta62.
Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra draudimo teismui sustabdyti antstolio atliekamą įkeisto turto
pardavimą taikant laikinąsias apsaugos priemones, jeigu egzistuoja CPK nustatyti tokių priemonių
taikymo pagrindai (CPK 145 straipsnis).
Nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos
turto realizavimas ir (ar) išieškojimas taip pat sustabdomas. Vadovaujantis ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalimi,
jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji
dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti
antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų
išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės
restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir
nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės
restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas atsisako iškelti įmonės
restruktūrizavimo bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinami, o kiti nutartimi dėl
pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo priimti nurodymai panaikinami. Nuo
2014 m. liepos 1 d. informaciją apie atsisakymą iškelti restruktūrizavimo bylą teismas privalo
paskelbti specialioje interneto svetainėje ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo nutarties dėl
Atsižvelgiant į restruktūrizavimo procedūros pagrindinį tikslą – išsaugoti veiklą vykdančią
įmonę, ĮRĮ nustatytas leidimas įmonei iš tam tikrų areštuotų sąskaitų daryti įmonės ūkinei
komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas. ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo
atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas
nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš
vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi
mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra
62 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1846/2014.33
areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. Jeigu nurodoma vykdyti mokėjimus iš
areštuotos sąskaitos, teismo nutartis nedelsiant siunčiama Turto arešto aktų registrui.
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą
pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti kreditoriaus prašymą taikyti
laikinąsias apsaugos priemones (areštuoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą) įmonės, kuriai
inicijuojama restruktūrizavimo byla, atžvilgiu, nes, vadovaujantis ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies
nuostatomis, areštuoto turto realizavimas ir taip sustabdomas įstatymo pagrindu, ir pažymėjo, kad
ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies normomis, nustatančiomis, kad jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar
joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą
privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei
komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas,
neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai,
įstatymų leidėjas siekia sudaryti kuo palankesnes sąlygas įmonei toliau vykdyti ir plėtoti ūkinę
komercinę veiklą, todėl įmonės viso turto areštas pagal ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo
paprastai neatitinka nei laikinųjų apsaugos priemonių paskirties – užtikrinti teismo spendimo
įvykdymą, nei iš ĮRĮ nuostatų matomo tikslo sudaryti kuo palankesnes sąlygas įmonei pertvarkyti
savo veiklą tam, kad ji kuo sėkmingiau būtų plėtojama toliau63.
ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas leidimas iš tam tikrų areštuotų sąskaitų atlikti
įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas skirtas ne atsiskaityti su
ankstesniais, prieš restruktūrizavimo bylos inicijavimą įgytais kreditoriais, bet su prekių ir
paslaugų tiekėjais, kurie įmonei tieks prekes ar paslaugas po pareiškimo dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo padavimo tam, kad įmonė galėtų tęsti savo ūkinę komercinę
veiklą. Iš areštuotų įmonės sąskaitų atlikus mokėjimus ankstesniems įmonės kreditoriams, būtų
pažeisti ĮRĮ 8 straipsnio 1 punkto reikalavimai: nuo teismo nutarties iškelti įmonės
restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą
priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties
iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų
įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę
hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės
turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti.
63 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1417/2012.34
3. Bankroto ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadija
Bankroto ar restruktūrizavimo byla iškeliama nustačius, kad nėra atsisakymo iškelti
bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindų, ir konstatavus bankroto ar restruktūrizavimo bylos
iškėlimo pagrindų buvimą. Teismas, spręsdamas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos įmonei
iškėlimo, pirmiausia patikrina, ar egzistuoja atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą
pagrindai. Atsisakymo iškelti bankroto pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje, o
restruktūrizavimo – ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje.
Teismas, nustatęs atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindų
buvimą ir (ar) bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų nebuvimą, atsisako
iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Tokiu atveju laikytina, kad byla išnagrinėta iš
esmės, pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra atmestas, o procesas
dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo – užbaigtas. Kaip vienoje apeliacine tvarka
nagrinėtoje byloje yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, bankroto byla įmonei iškeliama,
jeigu teismas nustato bent vienos iš ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje (aktualioje redakcijoje šios sąlygos
įtvirtintos ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje) numatytų sąlygų – įmonės nemokumo, įmonės vėlavimo išmokėti
darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, įmonės viešas paskelbimo ar pranešimo kreditoriui
(kreditoriams) apie negalėjimą atsiskaityti ir (ar) neketinimą vykdyti savo įsipareigojimus –
buvimą. Bent vienos iš šių sąlygų nenustačius, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti
atmestas64.
Pareiškimo dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atmetimas ir bylos
užbaigimas lemia proceso dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atnaujinimo
negalimumą. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas,
pažymėjęs, kad kreditorius turi teisę ir galimybę kreiptis į teismą dėl kreditorinių reikalavimų
tikslinimo įmonės bankroto byloje, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria
civilinė byla dėl proceso atnaujinimo įmonės bankroto byloje pagal kreditoriaus pareiškimą, buvo
nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas)65.
3.1. Atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindai
3.1.1. Atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindai
64 Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-856/2008.65 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1412/2013.
35
Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu: 1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto
bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos
bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo
nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalis).
Kreditorius, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei skolininkei, siekia
patenkinti savo reikalavimus, todėl jeigu skolininkas su kreditoriumi atsiskaito iki nutarties dėl
bankroto bylos iškėlimo priėmimo, kreditoriaus kreipimosi į teismą tikslas pasiektas ir bankroto
bylos iškėlimas nebetenka prasmės (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Akcentuotina, kad
teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu
pagrindu, jeigu įmonė bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus reikalavimus patenkina iki
teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje
įmonė su vienu iš kreditorių, inicijavusių bankroto bylą, atsiskaitė 2007 m. rugsėjo 27 d., su kitu –
2007 m. rugsėjo 29 d., o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimta 2007 m. rugsėjo 24 d.
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad įmonė su kreditoriais atsiskaitė po teismo nutarties
iškelti jai bankroto bylą priėmimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo
atsisakyti iškelti bankroto bylą įmonei, ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2007 m.
rugsėjo 24 d. nutartį, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla66. Šiuo atveju nutarties dėl bankroto
bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas neturi reikšmės, nes bankroto bylos iškėlimas reiškia įmonės
nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonei, kuriai iškelta bankroto byla,
atsiskaičius su kreditoriumi, inicijavusiu jai bankroto bylą, jos nemokumo būsena vis tiek gali
išlikti. Jeigu įmonė jai bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus (kreditorių) reikalavimus
patenkina po teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, atsisakyti iškelti bankroto bylą
ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu negalima – tokiu atveju klausimas dėl bankroto
bylos nutraukimo turi būti sprendžiamas taikant specialiuosius ĮBĮ 27 straipsnyje įtvirtintus
bankroto bylos nutraukimo pagrindus.
Antrasis atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindas – restruktūrizavimo bylos iškėlimas
įmonei (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pavyzdžiui, vienoje byloje pirmosios instancijos
teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi iškėlė įmonei restruktūrizavimo bylą ir nustatė keturiasdešimt
penkių dienų nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos terminą
kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo,
pareikšti. Vienas iš kreditorių finansinio reikalavimo, kylančio iš 2009 m. sausio 27 d. sudarytos 66 Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-760/2007.
36
sutarties, įmonės restruktūrizavimo byloje per nustatytą terminą nepareiškė ir 2010 m. rugsėjo 10 d.
pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos
teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad bankroto byla įmonei nebegali būti
keliama dėl to, kad jai jau iškelta restruktūrizavimo byla, ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos
teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti bankroto bylą67. Taigi
esant priimtai ir nepanaikintai teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą, taip pat kol
restruktūrizavimo byla nėra nutraukta ĮRĮ 28 straipsnio nustatytais pagrindais ir tvarka, bankroto
byla įmonei negali būti keliama.
Skolininko turto nepakankamumas atlyginti teismo ir administravimo išlaidas yra
savarankiškas atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindas (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Kiekvienos bankroto bylos nagrinėjimas yra susijęs su išlaidomis, kurios dengiamos iš
bankrutuojančios įmonės lėšų. Jeigu įmonės turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms
atlyginti, bankroto byla nekeliama, nebent šias išlaidas iš anksto padengia kreditoriai, siekiantys
bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1–3 punktai). Tokiu atveju bankroto byla
nagrinėjama ĮBĮ 131 straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą
sumą bankroto administravimo išlaidoms apmokėti yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida, jog
įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti, tačiau įstatymas nenustato,
kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl ją gali suformuoti bylos
aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybė, kad nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį
ir teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti68. Pavyzdžiui, vienoje byloje
Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad nei kreditorius, nei įmonė teismui nepateikė duomenų
apie įmonės turtinę padėtį, o pagal viešai prieinamus duomenis įmonė buvo skolinga valstybei,
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria kreditorius, inicijavęs įmonei
skolininkei bankroto bylą, buvo įpareigotas į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 5 000 Lt įmonės
bankroto administravimo išlaidoms apmokėti69.
ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė atsisakyti pareiškimo teismui, iki
teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Ši nuostata laikytina specialiąja norma CPK 140
straipsnio 1 dalies normos, kad ieškovas, kreipęsis į teismą, bet kurioje proceso stadijoje turi teisę
raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio, atžvilgiu. Tai reiškia, kad kreditorius
gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo tik iki nutarties iškelti bankroto bylą 67 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-727/2011.68 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-271/2013.69 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2243/2013.
37
priėmimo momento. Antai vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje nustačius, kad vieno iš
kreditoriaus atsisakymas nuo ieškinio teismui nebuvo pateiktas iki nutarties dėl bankroto bylos
iškėlimo priėmimo, konstatuota, kad teismas objektyviai neturėjo galimybių vertinti atsisakymo, nes
pagal ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalį pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakymo momentas
ribojamas konkrečiu juridiniu faktu (bankroto bylos iškėlimu įmonei), todėl esant iškeltai bankroto
bylai atsisakymas negali būti teikiamas net ir esant svarbių priežasčių, dėl kurių jis nebuvo
pateiktas per įstatyme nustatytą terminą70. Kitoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos
apeliacinis teismas, nustatęs, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakė tik vienas iš
kreditorių, pažymėjo, kad bankroto procesą inicijavusiam kreditoriui atsisakius ieškinio, bankroto
byla negali būti nutraukta, nes byloje liko kitas kreditorius, kuris prisijungė prie ieškinyje pareikštų
materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria
vieno kreditoriaus pareiškimo atsisakymas buvo priimtas, civilinė byla pagal šio kreditoriaus
pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nutraukta, o kito kreditoriaus pareiškimas dėl
bankroto bylos iškėlimo buvo paliktas nenagrinėtas, ir perdavė bylą nagrinėti iš esmės pirmosios
instancijos teismui71.
Atsisakius pareiškimo ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalies pagrindu, teismas priima nutartį priimti
kreditoriaus atsisakymą ir nutraukia civilinę bylą (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4
atsisakymo, dėl to priima motyvuotą nutartį (CPK 140 straipsnio 5 dalis).
Kreditorius, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, gali ne tik
atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir jį atsiimti, vadovaudamasis
bendrosiomis CPK 139 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis ieškinio atsiėmimo institutą.
70 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1690/2010.71 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-894/2012.
38
Primintina, kad ieškinio atsiėmimas skiriasi nuo ieškinio atsisakymo tuo, kad atsiėmus ieškinį
neprarandama teisė pareikšti tapatų ieškinį ateityje. Ieškinio atsiėmimas, skirtingai negu
atsisakymas, nereiškia, kad atsisakoma paties materialiojo teisinio reikalavimo. Vadovaujantis CPK
139 straipsnio 1 dalimi, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo galima atsiimti tik tol, kol teismas
neišsiuntė pareiškimo kopijos įmonei. Vėliau pareiškimą atsiimti galima tik turint įmonės sutikimą
ir ne vėliau kaip iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. iki nutarties dėl
bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos. Tuo atveju, kai yra keletas kreditorių, prašymą atsiimti
pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pateikti visi kreditoriai. Pareiškimo atsiėmimą teismas
įformina nutartimi, kuria pareiškimą palieka nenagrinėtą. Jeigu prašymas dėl pareiškimo atsiėmimo
gaunamas iki pareiškimo priėmimo momento, teismas nutartimi pareiškimą pripažįsta nepaduotu ir
grąžina jį padavusiam kreditoriui. Šios nutartys atskiruoju skundu neskundžiamos (CPK 139
straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenumato teismo galimybės nepriimti kreditoriaus pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo atsiėmimo.
Pažymėtina, kad subjektai, kurie privalo inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei (įmonės
vadovas, savininkas ir likvidatorius), atsiimti ir atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo
gali bendraisiais CPK 139 ir 140 straipsnyje nurodytais pagrindais, tačiau teismas turi įvertinti tokį
atsisakymą remdamasis CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais.
2) preliminarus įmonės verslo planas; 3) kita informacija (administravimo išlaidų sąmata,
įsipareigojimai mokėti palūkanas kreditoriams ir pan.). Metmenyse taip pat gali būti nurodoma kita
informacija, galinti būti svarbi keliant įmonės restruktūrizavimo bylą, susijusi su esama įmonės
būkle ir priežastimis, dėl kurių įmonė turi finansinių sunkumų (ĮRĮ 5 straipsnio 2 dalis). Lietuvos
teismų praktikoje pripažįstama, kad restruktūrizavimo plano metmenis galima apibūdinti kaip tam
tikras restruktūrizavimo plano gaires, kuriomis remiantis vėliau restruktūrizavimo plane
detalizuojami atskiri rodikliai, todėl nėra pagrindo restruktūrizavimo plano metmenims kelti
reikalavimus, kurie keliami restruktūrizavimo planui (ĮRĮ 12 straipsnis)72 (apie restruktūrizavimo
plano metmenų vertinimą plačiau žr. apžvalgos 3.3.1 skyriuje).
ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą
pagrindas – pareigos informuoti apie sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos
iškėlimo pažeidimas (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Lietuvos teismų praktikoje kyla
neaiškumų, kada laikoma, kad buvo pažeista ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta įmonės
valdymo organo pareiga informuoti apie sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo
bylos iškėlimo priėmimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad
informavimo pareigos pažeidimas yra ištaisomas trūkumas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su įmonės
finansine būsena ir įmonės mokumo atkūrimo perspektyvomis, todėl, jei ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1
punktas buvo pažeistas, teismas gali nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, o remiantis
tokiu pažeidimu atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą galima siejant šį atsisakymą su kitais
atsisakymo kelti restruktūrizavimo bylą pagrindais arba tais atvejais, kai per teismo nustatytą
terminą kreditorių informavimo pažeidimas nebuvo pašalintas73.
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė įmonei iškelti
restruktūrizavimo bylą, nes pareiškėjas, šalindamas teismo nustatytus trūkumus, nepateikė teismui
72 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.73 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-821/2012.
40
duomenų dėl daugiau kaip devyniasdešimties užsienio šalių kreditorių informavimo apie sprendimą
dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pat duomenų, jog
kreditoriams išsiuntė restruktūrizavimo metmenis. Byloje buvo nustatyta, kad įmonė kreditorius
informavo elektroniniu paštu, nurodydama, kad su restruktūrizavimo plano metmenimis galima
susipažinti bendrovės patalpose suderintu susitikimo metu. Apeliacinės instancijos teismas
pažymėjo, kad informavimo būdas, kai elektroniniame pranešime kreditoriams nurodyta
informacija, jog su restruktūrizavimo plano metmenimis galima susipažinti bendrovės patalpose
suderintu susitikimo metu, yra tinkamas tik tais atvejais, kai įmonė turi daug kreditorių (šiuo
konkrečiu atveju – 499) ir metmenų apimtis yra didelė (šiuo konkrečiu atveju – 35 puslapiai).
Tačiau šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo
nutartį atsisakyti įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą dėl ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte
įtvirtintos pareigos pažeidimo, nes, teismo nuomone, siekiant realaus kreditorių teisių apsaugos
užtikrinimo, kreditoriams, kurių buveinės yra ne Lietuvoje, o užsienyje, kartu su pranešimu dėl
sprendimo dėl restruktūrizavimo proceso pradėjimo vis dėl to turėjo būti išsiųsti ir
restruktūrizavimo plano metmenys bent jau be priedų ir bent tokia pačia forma, kuria buvo
siunčiamas pranešimas74.
ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatytas atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą
pagrindas – įmonės nemokumas. Tuo atveju, kai inicijuojant įmonei restruktūrizavimo bylą
paaiškėja, kad įmonė yra nemoki, restruktūrizavimo bylą atsisakoma kelti. Lietuvos teismų
jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, jog teismas, spręsdamas ieškinio dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo pagrįstumo klausimą, neturi ir negali išspręsti įmonės nemokumo klausimo, nes tai yra kito
ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo faktinis pagrindas, todėl teismas, spręsdamas, ar nereikia
atsisakyti tenkinti ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo dėl įmonės nemokumo, neturi
pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant
ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, nes, teismui pripažinus, kad įmonė yra restruktūrizuojama, t. y.
turi laikinų finansinių sunkumų, savaime neišnyksta įmonės bankroto galimybė75. Antai vienoje
apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs įmonės turto
vertės (18 349 268,04 Lt) ir pradelstų įsipareigojimų (6 508 973,7 L) santykį, konstatavo, kad
įmonė yra moki ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta
restruktūrizavimo byla76. Pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos
74 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-173/2014.75 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.76 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-479/2014.
41
iškėlimo teismas neturi nurodyti, kad įmonei keltina bankroto byla, nes toks reikalavimas teismui
nėra pareikštas77.
Vienasmenis ar kolegialus įmonės valdymo organas, kuris kreipėsi į teismą dėl
restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, gali atsiimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo CPK 139 straipsnyje įtvirtintų teisės normų nustatyta tvarka, taip pat turi teisę
atsisakyti pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (CPK 140 straipsnis), tačiau tik
gavęs įmonės dalyvių susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko
teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos pritarimą tokia pačia tvarka ir forma, kaip ir
Bankroto bylos iškėlimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla
iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė
vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias
išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba
neketina vykdyti įsipareigojimų.
3.2.1. Įmonės nemokumas kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas
– įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas įmonės nemokumas tai – įmonės
būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir
kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą
įrašyto turto vertės.
Kaip aiškindamas šias ĮBĮ nuostatas yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, įmonės
nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra
įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės
veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams78. Lietuvos
teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi
būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje
77 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2154/2011; taip pat žr. 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2082/2011.78 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1817/2011.
42
byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik
nedaug viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamam
klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla
pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, palyginti su įmonės pradelstais
įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei
licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape,
sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas
reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus
įrodymus nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo79.
a) Duomenų apie įmonės turtinę padėtį surinkimas ir jų vertinimas
Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus naujausius jos ūkinės finansinės veiklos
rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse,
pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei
aiškinamajame rašte ir kt.), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Aktualius
duomenis apie įmonės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus kreipiantis į teismą dėl bankroto
bylos iškėlimo privalo pateikti į teismą kreipęsis subjektas. Pareigos pateikti teismui šiuos
duomenis apimtis priklauso nuo to, ar į teismą kreipiasi vidiniai subjektai (savininkas, įmonės
administracijos vadovas), ar išoriniai (kreditorius, įmonės likvidatorius). Pastarųjų galimybės
pateikti naujausius duomenis apie įmonės finansinę būklę yra ribotos, todėl įmonės turtinė padėtis
turėtų būti vertinama pagal kitus prieinamus duomenis.
Aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose lemia, kad tais atvejais, kai teismui nepateikiami
duomenys apie įmonės turtinę padėtį arba jų nepakanka įmonės nemokumo (mokumo) faktui
konstatuoti, teismas turi pareigą pats rinkti įrodymus. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos
apeliacinis teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai aktyviai vykdė
pareigą imtis veiksmų tikrajai įmonės turtinei padėčiai nustatyti, konstatavo, kad viešojo intereso
bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti skolininko (įmonės) finansinei
būklei nustatyti reikalingus įrodymus ir tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į
balansą įrašyto turto vertės santykį, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei
buvo iškelta bankroto byla, o klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo80.
79 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1870/2014.80 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-465/2013.
43
Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir
turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės
apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus
dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1
punktas). Teismas taip pat gali kviesti į teismą įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti
asmenis, savininką (savininkus), įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios
įmonės vadovą, įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą, vyriausiąjį buhalterį (buhalterį) ir
kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgdamas į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais
sudarytos darbo arba civilinės sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo ar su jais nutrauktos civilinės
sutartys per dvylika mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos,
ir reikalauti iš jų rašytinių paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu (ĮBĮ 9 straipsnio 2
dalies 2 punktas). Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas panaikino pirmosios
instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla, ir klausimą dėl bankroto bylos
iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs,
kad įmonės vadovė buvo atleista iš pareigų, nereikalavo iš įmonės savininkų naujausių įmonės
finansinių dokumentų, o tai sutrukdė gauti aktualius įmonės finansinės atskaitomybės ir kitus
dokumentus, tinkamai įvertinti įmonės tikrąją turtinę padėtį ir teisingai nustatyti įmonės mokumą
(nemokumą)81.
Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis
jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Antai vienoje byloje Lietuvos
apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta
bankroto byla, nes įmonė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes dėl
vykdomo projekto (septynių butų kotedžo statybos), į kurį, įmonės teigimu, investuota apie 830 000
Lt ir kurį užbaigusi įmonė turės galimybę atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Taip pat nebuvo
pateikta duomenų apie tai, ar įmonė realiai vykdė veiklą, iš kokių šaltinių gavo (ketina gauti) lėšų
projektui užbaigti, ir nepagrindė teiginių apie būsimus butų pirkėjus82.
Tais atvejais, kai, kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui nepateikiami
arba teismui savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį,
teismas turi pagrindą mokumą ar nemokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus viešus
duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje
byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria
81 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-540/2014.82 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2013.
44
įmonei buvo iškelta bankroto byla, konstatavęs, kad, nesant duomenų apie įmonės finansinę padėtį,
pirmosios instancijos teismas, 2011 metais spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, pagrįstai
vadovavosi Registrų centro pateiktu 2008 metų balansu ir pagal jo duomenis padarė pagrįstą
išvadą, kad įmonė buvo nemoki83.
b) Įmonės pradelstų įsipareigojimų vertės nustatymas
Teismai, nustatydami įmonės nemokumą, vadovaujasi ne visų įmonės įsipareigojimų
santykiu su įmonės turtu, o tik pradelstų įmonės įsipareigojimų santykiu su jos turtu. Įmonės
pradelsti įsipareigojimai ir jų dydis nustatomi pagal pačios įmonės pateiktus finansinės
atskaitomybės ir kitus dokumentus. Jei įmonė tam tikrą įsipareigojimą nurodė kaip pradelstą,
teismas, nesant piktnaudžiavimo požymių, neturi pagrindo tokio įsipareigojimo nepripažinti
pradelstu.
Aplinkybę, kad įmonė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, taip pat patvirtina
kreditoriaus, kuris kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui pateikiami dokumentai
(pavyzdžiui, sutartys su kreditoriais, kurių vykdymo terminai praleisti, atliktų darbų aktai, sąskaitos
ir kt.). Antai vienoje byloje iš įmonės, kuriai buvo inicijuota bankroto byla, pateiktų duomenų, taip
pat iš antstolių pateiktos informacijos apie vykdomąsias bylas ir naujų kreditorių prašymų įtraukti į
bylą trečiaisiais asmenimis Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad įmonės pradelsti ir neįvykdyti
įsipareigojimai kreditoriams viršijo 400 000 Lt, tai sudarė daugiau nei pusę nustatytos įmonės turto
realios rinkos vertės (720 891 Lt), todėl paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria
įmonei buvo iškelta bankroto byla84.
Kai pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikęs kreditorius arba kitas į bylą
bankroto bylos iškėlimo stadijoje įstojęs kreditorius nurodo tam tikrus įsipareigojimus, su
kuriais įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, nesutinka (ar ginčija teisme), jų
vertinimas nustatant įmonės nemokumą nėra teisiškai reikšmingas tik tuo atveju, kai
ginčijami įsipareigojimai, nesvarbu, kokio dydžio, kartu su jau pripažintais pradelstais
įsipareigojimais nedarys įtakos įmonės mokumui (nemokumui), t. y. tiek pripažinus, tiek
nepripažinus ginčijamus įsipareigojimus pradelstais, teismui nekiltų abejonių dėl įmonės
mokumo (nemokumo) fakto. Vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje pabrėžta,
jog ieškinių nagrinėjimas kitose bylose nėra kliūtis išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, jeigu
83 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1877/2011.84 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1612/2014.
45
tai neatima galimybės teismui patikrinti ĮBĮ nustatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus85. Toje
pačioje nutartyje kasacinis teismas suformulavo taisyklę, kad teismas visais atvejais, spręsdamas
bankroto bylos iškėlimo klausimą ir vertindamas įmonės nemokumą, turi atsižvelgti į tai, kokią
įtaką įmonės nemokumo būsenai turi tokios įmonės, kurios reikalavimas yra ginčijamas, pareikšti
ieškiniai. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje įmonės turtas sudarė 2 091 182 Lt, o pradelsti
įsipareigojimai – 673 649,77 Lt, tačiau į pradelstų įsipareigojimų sumą nebuvo įskaičiuota 50 000
Lt, dėl kurių tarp tų pačių šalių vyko atskiras teisminis ginčas. Lietuvos apeliacinis teismas,
pažymėjęs, jog įstatymas nenustato reikalavimo, kad kreditorius savo reikalavimus pagrįstų
įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip pat atkreipęs dėmesį į tai, kad viešasis interesas reikalauja
klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti operatyviai, o tikslus konkrečių reikalavimo dydžių
nustatinėjimas leistų užvilkinti bankroto bylos iškėlimą ir pažeistų kitų kreditorių interesus,
konstatavo, kad nežymūs duomenų netikslumai bankroto bylos iškėlimo metu, nekeičiantys mokumo
ar nemokumo fakto, teisinės reikšmės bankroto bylos iškėlimui neturi. Reikšmę turėtų netikslumai,
lemiantys bendrovės mokumo ar nemokumo fakto konstatavimą86. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinis
teismas pripažino, kad 50 000 Lt gali turėti įtakos nustatant įmonės nemokumo būseną, jos
nepriskyrė prie pradelstų įmonės skolų ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį,
kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti bankroto bylą.
Tuo atveju, kai nuo ginčijamo įsipareigojimo pripažinimo priklauso įmonės mokumo
(nemokumo) nustatymas, tokio įsipareigojimo pagrįstumas turi būti nustatomas visiškai
patikimai. Tokį patikimumą garantuoja teismo procesinis sprendimas, kuriuo pripažįstamas
kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas. Kai įmonės mokumas (nemokumas) priklauso nuo
vieno ar kelių ginčijamų įsipareigojimų pripažinimo, bankroto bylos iškėlimo klausimą
sprendžiantis teismas negali konstatuoti, kad įmonė yra nemoki, todėl turi atsisakyti kelti
bankroto bylą ir nukreipti šalis individualiame teismo procese išspręsti jų ginčijamus
santykius.
c) Į įmonės balansą įrašyto turto vertės nustatymas
Sprendžiant dėl įmonės nemokumo turi būti nustatoma reali į įmonės balansą įrašyto turto
vertė (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismų jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad į įmonės balansą
įrašyto turto vertė, apibūdinanti įmonės finansinę būklę, nustatoma vertinant ne įmonės balanse
nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę, o įmonės balanso duomenimis 85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006.86 Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-719/2007.
46
apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų
patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį87.
Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad abejonės dėl balanso
duomenų nebuvo pašalintos, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes
byloje nebuvo pateikta nei finansinių ataskaitų rinkinio aiškinamojo rašto, nei jokio kito
dokumento, iš kurio būtų galima spręsti apie įmonės ilgalaikio, nematerialiojo bei trumpalaikio
turto sudėtį ir daryti išvadą, jog balanse nurodyta šio turto vertė atitinka realią jo vertę88.
Tam, kad teismas galėtų įmonei iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo, nebūtina
visiškai tiksliai apskaičiuoti įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos turimo turto vertės
santykį. Antai vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nors ir
nustatęs, kad įmonės turto, įrašyto į balansą, vertė (1 719 360 Lt) neatitiko faktinės turto vertės
(vienais duomenimis, 1 070 000 Lt, kitais – 1 100 000 Lt), tačiau, atsižvelgęs į tikėtiną įmonės
įsipareigojimų dydį (366 380 Lt arba 335 000 Lt), į tai, kad įmonė įsiskolinimų valstybės,
savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams, valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetui neturėjo, taip pat į tai, kad byloje nebuvo pateikta informacijos apie įmonės veiklos
nutraukimą, jos darbuotojų pretenzijas dėl neatsiskaitymų, apie viešą paskelbimą ar kitokį
pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo
įsipareigojimų, konstatavo, kad šiuo atveju, net jei įmonės turto vertė būtų sumažėjusi du kartus (1
100 000 Lt / 2 = 550 000 Lt), nėra pagrindo spręsti, kad įmonė buvo nemoki, todėl paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti bankroto bylą89.
Praktikoje kyla neaiškumų nustatant į įmonės balansą įrašyto turto, įgyto lizingo sutarčių
pagrindu, vertę. Sprendžiant dėl lizingo sutarčių pagrindu įmonės įgyto turto vertės pirmiausia
atsižvelgtina į sutartinių santykių tarp lizingo bendrovės (lizingo davėjo) ir lizingo gavėjo
(įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla) specifiką. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti
įvertintos lizingo sutarties sąlygos ir lizingo rūšis bei galimybė lizingo gavėjui įgyti daiktą
nuosavybėn arba susigrąžinti už daiktą jau sumokėtas įmokas, kad, daiktą įgijus nuosavybėn
arba susigrąžinus įmokas ir taip padidėjus įmonės turto masei, padidėtų ir kreditorių
galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus.
Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje nustatyta, kad didžiąją dalį į įmonės balansą įrašyto
turto vertės (9 288 741 Lt) sudarė turtas, įgytas lizingo sutarčių pagrindu (6 702 945 Lt). Lietuvos
apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo yra lizingo davėjo 87 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1187/2013.88 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2164/2013.89 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-961/2014.
47
nuosavybė (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), taip pat atkreipęs dėmesį į tai, kad pagal bendrąją taisyklę
lizingo objektai, iki visiško jų išpirkimo, lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės
teise, neapskaitytinas, konstatavo, kad įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta
vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtraukas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus
įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo. Kadangi lizingo būdu įgytas turtas nėra
lizingo gavėjo (įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla) nuosavybė, iš jo negali būti dengiami
įsiskolinimai kreditoriams, todėl viso įmonės turto vertė mažintina lizingo objektų verte ir laikytina,
kad įmonė turi turto už 2 585 796 Lt (iš 9 288 741 Lt atimama 6 702 945 Lt)90.Šioje byloje Lietuvos
apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta
bankroto byla, nes vien pripažįstamų įmonės pradelstų įsipareigojimų suma (2 873 768,89 Lt)
viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės (2 585 796 Lt).
3.2.2. Vėlavimas išmokėti darbuotojo atlyginimą kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas
Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose ĮBĮ pakeitimuose įtvirtintas bankroto bylos
dalies 1 punktas)91. Pagal 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ redakciją, šis bankroto bylos iškėlimo
pagrindas nustatytas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte92. Vėlavimą išmokėti darbuotojui
(darbuotojams) atlyginimą įtvirtindamas kaip vieną iš bankroto bylos iškėlimo pagrindų, įstatymų
leidėjas siekė paskatinti darbdavius laiku mokėti darbuotojams atlyginimą ir užtikrinti darbuotojų
teisių pažeidimo darbo teisiniuose santykiuose prevenciją.
Taikant ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą bankroto bylos iškėlimo
pagrindą, vien formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą
konstatavimas nėra pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Pavyzdžiui, vienoje
byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonė buvo atsiskaičiusi tik su viena iš
darbuotojų, pateikusių pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui, ir tai, kad įmonė vengė
atskleisti tikrąją turtinę padėtį, papildomai atsižvelgęs į didelius įmonės įsiskolinimus valstybei,
konstatavo, kad įmonė nemoki, ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria
įmonei buvo iškelta bankroto byla93.
90 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1866/2011.91 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 26, 29, 32, 35, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo ketvirtuoju1 skirsniu ir 131 straipsniu įstatymas Nr. IX-1200.92 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.93 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1646/2012.
48
Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonė su darbuotojais
neatsiskaitė, dauguma darbuotojų buvo pateikę pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, o įmonės
skola darbuotojams sudarė net 1 059 963 Lt, konstatavo, kad pastaroji aplinkybė taip pat yra viena
iš esminių aplinkybių, turinčių įtakos bankroto bylos iškėlimui, ir, panaikinęs pirmosios instancijos
teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti bankroto bylą, klausimą dėl bankroto bylos
iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo94.
3.2.3. Viešas paskelbimas arba pranešimas kreditoriams apie negalėjimą atsiskaityti arba neketinimą vykdyti įsipareigojimų kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu įmonė viešai
paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti
įsipareigojimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytas
bankroto bylos iškėlimo pagrindas (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui
(kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), yra identiškas pareiškimo teismui
dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindui, įtvirtintam ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai
paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti
įsipareigojimų).
Iš gramatinės aptariamų nuostatų konstrukcijos matyti, kad taikant šį pagrindą bankroto
bylai iškelti reikalingas įmonės valios pareiškimas, t. y. viešas pranešimas, tačiau nei ĮBĮ 4
straipsnio 4 punkte, nei ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nėra nustatyta, kad įmonės negalėjimas
atsiskaityti su kreditoriais ar įvykdyti kitų įsipareigojimų turėtų būti faktinis. Vis dėl to, šis
pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindas ir bankroto bylos iškėlimo
pagrindas taikytinas tik tada, kai įmonė iš tiesų yra nemoki, nes bankroto bylos iškėlimas mokiai
įmonei, net jeigu pati įmonė praneša apie savo nepajėgumą vykdyti įsipareigojimų, prieštarautų
bankroto tikslams. Atsižvelgiant į tai, viešas paskelbimas arba pranešimas kreditoriams apie
negalėjimą arba neketinimą atsiskaityti, laikytinas nuginčijama nemokumo prezumpcija, kuri
galėtų būti paneigta, jei suinteresuoti asmenys pateiktų duomenų apie įmonės mokumą arba
jos piktnaudžiavimą pranešant apie jos negalėjimą ir (ar) neketinimą vykdyti įsipareigojimų.
Viešu paskelbimu arba pranešimu kreditoriams apie negalėjimą arba neketinimą atsiskaityti
pripažintinas tik aiškus, nedviprasmis įmonės skolininkės pareiškimas. Tinkamu viešu paskelbimu
laikomas tik informacijos apie negalėjimą arba neketinimą atsiskaityti paskelbimas Vyriausybės
94 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2012.49
įgaliotos institucijos (Įmonių bankroto valdymo departamento) interneto svetainėje Vyriausybės ar
jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (ĮBĮ 4 straipsnio 4 punktas).
3.3. Restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindai
3.3.1. Reikalavimai įmonės restruktūrizavimo plano metmenims
Restruktūrizavimo byla įmonei iškeliama tik tuo atveju, jeigu įmonės restruktūrizavimo
plano metmenys atitinka ĮRĮ 5 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2
punktas). ĮRĮ nėra nustatyta, kokia reikšmė atsisakant iškelti restruktūrizavimo bylą ir svarstant dėl
restruktūrizavimo bylos iškėlimo tenka prie pareiškimo pridėtiems restruktūrizavimo plano
metmenims, t. y., ar teismas turi apsiriboti tik tuo, kad prie pareiškimo pridėti metmenys, kuriuose
nurodyti įstatymo reikalaujami duomenys, ar jis turi analizuoti ir metmenų turinį tam, kad galėtų
įvertinti jame nurodytų priemonių realistiškumą. Įstatyme taip pat nenurodyta, kokį metmenų
vertinimą turi atlikti teismas, spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir
nedetalizuota, ką reiškia ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte pateikiama formuluotė „buvo pažeisti“
metmenims keliami reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojančią ĮRĮ redakciją kreditorių
pritarimas restruktūrizavimo plano metmenims nėra būtinas, teismo atliekamas metmenų vertinimas
negali būti vien formalus, t. y. teismas neturi apsiriboti patikrinimu, ar metmenyse nurodyti visi ĮRĮ
5 straipsnyje reikalaujami duomenys. Teismas atlieka ir restruktūrizavimo plano metmenų turinio
vertinimą, kuriam esminę reikšmę turi nustatymas, ar preliminariame verslo plane nurodytos
priemonės gali padėti pašalinti įmonės finansinius sunkumus ir ar tikėtina, jog šios priemonės bus
įgyvendintos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad restruktūrizavimą atlieka įmonės valdymo organai,
prižiūrimi restruktūrizavimo administratoriaus, teismas nekvestionuoja metmenyse nurodytų
restruktūrizavimo priemonių tikslingumo, o tik vertina, ar šios priemonės yra realios tam,
kad padėtų išspręsti įmonės finansinius sunkumus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat
pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įvertina, ar
restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės
veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią jos veiklą95.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi
vertinti pateiktus įmonės restruktūrizavimo plano metmenis atsižvelgdamas į konkrečios faktinės
situacijos specifiką, nes tam tikros konkrečios priemonės gali būti veiksmingos vienu atveju, o kitu –
95 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010.50
visiškai nevertingos96. Antai vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs, kad
vienintelė numatoma įmonės restruktūrizavimo priemonė restruktūrizavimo laikotarpiu buvo
ketinimas toliau vykdant veiklą gauti iš jos pajamų, kurių gavimas grindžiamas ketinimų
protokolais, vykdomomis sutartimis ir prieš pat pateikiant teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo
bylos iškėlimo sudarytomis sąlyginėmis preliminariosiomis sutartimis, konstatavo, kad įmonės
restruktūrizavimo plano metmenys buvo deklaratyvūs, nepagrįsti realiais įrodymais, nurodytos
priemonės negalėjo atkurti bendrovės mokumo, normalios veiklos ir išsaugoti bendrovės
konkurencingumo rinkoje, todėl paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo
atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą97. Taigi teismo atliekamas restruktūrizavimo plano
metmenų vertinimas skirtas užkirsti kelią aiškiai nepagrįstiems restruktūrizavimo pareiškimams, kai
prisidengiant restruktūrizavimu siekiama išvengti bankroto bylos iškėlimo arba kai
restruktūrizavimo plane nurodomos priemonės yra nerealistiškos ir deklaratyvios (pavyzdžiui,
ĮRĮ nėra reikalavimo, kad restruktūrizavimo plano metmenis prieš pateikiant teismui
įvertintų nepriklausomi ekspertai, tačiau nėra ir draudimo tai daryti. Nepriklausomo eksperto
išvada, vertinant ją kompleksiškai su restruktūrizavimo plano metmenimis, gali padėti teismui
suformuoti vidinį įsitikinimą dėl numatomų restruktūrizavimo priemonių atitikties
restruktūrizavimo tikslams. Tokią išvadą gali pateikti ir siūlomas skirti restruktūrizavimo
administratorius, nes ĮRĮ nėra draudimo įmonės valdymo organams konsultuotis su
restruktūrizavimo administratoriumi ar kitais restruktūrizavimo ekspertais iki pateikiant pareiškimą
dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui, kartu nėra draudimo pateikti tokių asmenų išvadą
teismui dėl siūlomo restruktūrizavimo. Lietuvos teismų praktikoje yra pozityvių pavyzdžių, kai
įmonė, pateikdama teismui restruktūrizavimo plano metmenis, kartu pateikia teismui ir ekspertinį
tokių metmenų vertinimą. Vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad pirmosios
instancijos teismas įmonės mokumą vertino, be kita ko, atsižvelgdamas į bendrovės papildomai
pateiktą ekspertų parengtą restruktūrizavimo plano metmenų vertinimą, pagal kurį įmonės
restruktūrizavimo perspektyva buvo galima, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį,
kuria įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla98.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse privalo būti
nurodyti savanoriški įmonės įsipareigojimai kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo teismo
nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti 96 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011. 97 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-512/2014.98 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2754/2013.
51
įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šios
nuostatos reiškia, kad įmonė, savanoriškai įsipareigojanti už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti
įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės
restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos kreditoriams mokėti palūkanas, tokius įsipareigojimus
privalo prisiimti visų kreditorių atžvilgiu. Tuo atveju, kai įmonės restruktūrizavimo plano
metmenyse nurodomi įsipareigojimai mokėti palūkanas tik kai kuriems įmonės kreditoriams,
pažeidžiami kitų kreditorių teisės ir interesai (nebent likę kreditoriai sutiktų atsisakyti
palūkanų), taip pat pažeidžiamas ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimas, todėl yra
pagrindas atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos
apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyti
savanoriški įsipareigojimai tik kai kuriems įmonės kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo
teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties
patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos pažeidė kitų kreditorių teises ir
interesus, ir, nustatęs, kad įmonės finansiniai sunkumai nebuvo laikini, paliko nepakeistą pirmosios
instancijos nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą99
3.3.2. Kreditorių nuomonės reikšmė sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo
Pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusią ĮRĮ redakciją, įmonės kreditorių pritarimas dėl
restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo buvo privalomas. Įstatymų leidėjas, siekdamas supaprastinti
restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarką, atsisakė privalomo kreditorių sutikimo iškelti įmonei
restruktūrizavimo bylą, tačiau nustatė kitas priemones, kuriomis pasinaudoję kreditoriai gali
išreikšti savo poziciją dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kreditoriai savo poziciją dėl įmonės
restruktūrizavimo plano metmenų gali pareikšti teismui pasinaudoję CPK suteikiama galimybe
įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Tretieji asmenys,
nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo
pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba
pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Taip pat jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu
99 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2407/2011.52
šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pasirengimo stadijoje teismas prireikus nusprendžia dėl
asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 225 straipsnio 5 punktas).
Kreditorių pritarimas ar nepritarimas įmonės skolininkės restruktūrizavimui gali būti
išreikštas jau prieš iškeliant restruktūrizavimo bylą, t. y. rengiant restruktūrizavimo plano metmenis
(ĮRĮ 5, 6 straipsniai). Kreditorių teisė išreikšti savo poziciją dėl restruktūrizavimo plano
metmenų dar restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje tiesiogiai įstatyme neįtvirtinta, tačiau
išplaukia iš įmonių restruktūrizavimo instituto esmės ir yra nulemta šio instituto
reglamentavimo sistemos, pagal kurią, jau iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą, kreditorių
pritarimas įmonės restruktūrizavimo planui yra būtinas (ĮRĮ 12, 14 straipsniai). Vadovaujantis
ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalimi, kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu
už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų
teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos. ĮRĮ tikslas – sudaryti sąlygas
juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės
veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis).
Šį tikslą įmonė gali pasiekti tik jos kreditoriams suteikiant pagalbą dėl skolinių įsipareigojimų,
susidariusių iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme, vykdymo (ĮRĮ 12 straipsnio 1
dalies 4 punktas), todėl kreditorių pozicija dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei skolininkei
gali būti svarbi jau pradinėje restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje.
Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kreditorių pozicija restruktūrizavimo bylos
iškėlimo stadijoje yra reikšminga, nes parodo galimas įmonės restruktūrizavimo perspektyvas, o
restruktūrizavimo proceso pradėjimas neturint didžiųjų bendrovės kreditorių paramos būtų iš esmės
formalus ir pasmerktas žlugti100. Vadinasi, kreditorių nuomonė dėl restruktūrizavimo plano
metmenų teismui, sprendžiančiam dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nors ir nebėra privaloma,
tačiau restruktūrizavimo bylos iškėlimas, esant kreditorių nepritarimui jau restruktūrizavimo bylos
iškėlimo stadijoje, aiškiai liudija bylos neperspektyvumą, todėl, kreditoriams aiškiai nepritariant
restruktūrizavimo plano metmenims, restruktūrizavimo bylos iškėlimas tampa beprasmis. Antai
vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą tą pirmosios instancijos teismo
nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą, nes nustatė, kad
pagrindiniai įmonės kreditoriai, kurių turimų reikalavimų suma sudarė 1/3 visų kreditorių
reikalavimo sumos, nepritarė restruktūrizavimo plano metmenims ir restruktūrizavimo bylos
iškėlimui įmonei. Šioje byloje teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės reiškia, jog restruktūrizavimo
100 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-821/2012.53
procesas neperspektyvus ir nėra pagrindo tikėtis sklandaus įmonės restruktūrizavimo proceso, taip
pat nėra pagrindo suteikti prioritetą tikslui išsaugoti įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį101.
Tačiau, jeigu yra galimybė atkurti įmonės mokumą, restruktūrizavimo byla tokiai
įmonei keltina nepaisant to, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenims pritaria ne visi
įmonės kreditoriai. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas panaikino
pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti restruktūrizavimo bylą ir
klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo, motyvuodamas tuo, kad
kai yra galimybė išsaugoti veikiančią įmonę, vien dėl pagrindinio kreditoriaus nepritarimo įmonės
restruktūrizavimo plano metmenims būtų neteisinga atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą ir ginti
tik didžiausio kreditoriaus (banko) interesus, juolab kad jo reikalavimo įvykdymas buvo užtikrintas
hipoteka102.
Išvados
1. Kilus įmonės mokumo sunkumų įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę inicijuoti
restruktūrizavimo arba bankroto procedūras. Lietuvos teisėje laikomasi restruktūrizavimo prioriteto
principo, kurio įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatose. Kai, sprendžiant dėl
restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio, būtina nustatyti restruktūrizavimo bylos
iškėlimo momentą, laikytina, kad įmonei restruktūrizavimo byla yra iškelta, jeigu yra priimta
teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepaisant to, kad tokia nutartis nėra
įsiteisėjusi. Tuo metu, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą dėl pirmosios
instancijos teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, vėliau gauto pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei nagrinėjimas atidedamas, iki bus priimta apeliacinės
instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti įmonei
restruktūrizavimo bylą.
Nors kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto bylos iškėlimas – tai momentas,
kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atskirais atvejais, t. y. kai
sprendžiama dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų santykio, taip pat nustatant momentą, iki
kada kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) bei
nustatant momentą, iki kada teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3
101 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1440/2014.102 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1624/2014.
54
dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo
atsiskaito su kreditoriais), teisiškai reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo,
o ne jos įsiteisėjimo momentas.
2. Bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą sudaro dvi savarankiškos stadijos: civilinės
bylos iškėlimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismo rezoliucija (bankroto
atveju) ar nutartimi (restruktūrizavimo atveju) ir bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimas
priimant teismo nutartį.
Įmonės savininko, vadovo ir likvidatoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo atsiranda įmonei tapus nemokiai ĮBĮ prasme. Į teismą privaloma kreiptis nedelsiant.
Pavėlavus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda žala – ją sudaro bendras išaugęs
įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žalos dydis
kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Pagrindinis subjektas, turintis teisę
kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš įmonės savininko, vadovo ir likvidatoriaus, yra įmonės
bankroto administratorius, ginantis kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus.
Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK
6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė
(jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų.
Kreditorius, kuris į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi savo nuožiūra, negali
piktnaudžiauti teise inicijuoti bankroto procesą ir privalo pagrįsti savo teisinį statusą bei iš anksto
įspėti skolininką apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą. Tačiau jis neprivalo, prieš kreipdamasis į
teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bandyti skolą atgauti ginčo tvarka ir neabejotinai įrodyti savo