TAR identifikacinis nr.
Užregistravimo data
Galioja nuo
Paskelbta
Teisės akto priedai
2019-06931
2019-04-29
2018-11-23
2018-11-23
-
Teismingumo byla Nr. T-101/2018
Teisminio proceso Nr. e2-6996-179/2018
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5
(S)
NUTARTIS
2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo
bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams
spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos
pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos
Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
teisėjo Dainiaus Raižio,
išnagrinėjusi Alytaus apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos
pagal ieškovės V. J. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos
Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos, tretieji asmenys Valstybės sienos apsaugos
tarnyba, J. B. ir G. V., dėl turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo rūšinio teismingumo klausimą,
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės
1352,98 Eur turtinės žalos, patirtos dėl sūnaus E. B. mirties,
atlyginimą, 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl sūnaus
E. B. mirties, atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas
už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad Valstybės sienos apsaugos
tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(toliau – VSAT) pareigūnams 2015 m. rugpjūčio 27 d.
tarnybiniu automobiliu „Renault Coleos“ persekiojant automobilį
„Peugeot 607“, trečiasis asmuo VSAT Lazdijų rinktinės kriminalinės
žvalgybos skyriaus vyresnysis tyrėjas J. B., panaudojęs
tarnybinį šaunamąjį ginklą, mirtinai sužalojo automobilyje „Peugeot
607“ ant galinės sėdynės sėdėjusį ieškovės sūnų E. B., kuris
dėl šautinės krūtinės ląstos žaizdos 2015 m. rugpjūčio
27 d. mirė. Ieškovė nurodo, kad nors pradėtas ikiteisminis
tyrimas dėl jos sūnaus žūties buvo nutrauktas nenustačius asmens,
panaudojusio tarnybinį ginklą ir juo mirtinai sužalojusio ieškovės
sūnų, veiksmuose nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio
– kaltės, žala, kuri buvo padaryta panaudojus šaunamąjį ginklą
(didesnio pavojaus šaltinį), civiline tvarka turi būti atlyginta.
Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270
straipsniu, nustatančiu, kad asmuo, kurio veikla susijusi su
didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus
šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl
nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio
neatsargumo. Ieškovė taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartyje Nr. 3K-7-144/2014
suformuota praktika, kad šaunamasis ginklas yra laikomas didesnio
pavojaus šaltiniu. Ieškovė nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju
žalą dėl jos sūnaus žūties padarė trečiasis asmuo J. B.,
būdamas VSAT Lazdijų rinktinės pareigūnas, eidamas tarnybines
pareigas ir panaudodamas tarnybinį ginklą, priklausantį VSAT, todėl
žalą turėtų atlyginti Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama
didesnio pavojaus šaltinio (šaunamojo ginklo) valdytojos VSAT
savininko teises ir pareigas įgyvendinančios Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos (Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1
dalis, VSAT nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194, 2
punktas).
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į
patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 3 punktu, ginčas teismingas administraciniam teismui, nes
bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar
administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo
ginčas, pobūdis (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37 straipsnio
2 dalis). Sienos apsaugos pareigūnai, stabdydami transporto
priemonę, persekiodami teisės pažeidėjus, užkirsdami kelią daromam
teisės pažeidimui, taikė administracinę prievartą, t. y.
vykdė viešąjį administravimą, o ne ikiteisminį tyrimą.
Trečiasis asmuo Valstybinė sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu į
patikslintą ieškinį nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės
sienos apsaugos tarnybos įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja VSAT
pareigūnų atsakomybę. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
jeigu pareigūnai pažeidė asmens teises ar teisėtus interesus,
padarė asmeniui materialinę žalą, šios teisės turi būti atkurtos, o
materialinė žala atlyginta. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta,
jog žalą, kurią fiziniams, juridiniams asmenims ar įmonėms,
neturinčioms juridinio asmens teisių, padarė pareigūnai, vykdydami
tarnybines pareigas, atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka.
Todėl nagrinėjamos bylos atveju žalos atlyginimas turėtų būti
siejamas su viešąja civiline atsakomybe, kurios subjektas yra
viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (Civilinio kodekso 6.271
straipsnis).
Alytaus apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų
kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo
klausimą. Teismas nustatė, kad patikslintame ieškinyje ieškovė
nurodo, jog dėl tam tikrų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų
ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Teismas atkreipia dėmesį, kad
Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyse nurodoma, jog kai ieškovo
reiškiami reikalavimai atlyginti žalą patenka į Civilinio kodekso
6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, jie laikytini
administracinio teisinio pobūdžio reikalavimais. Administracinis
teismas nagrinėja ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3
punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo
administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio
kodekso 6.271 straipsnis). Alytaus apylinkės teismo nuomone,
ieškovės reiškiami reikalavimai patenka į Civilinio kodekso 6.271
straipsnio reglamentavimo sritį ir yra laikytini administracinio
teisinio pobūdžio reikalavimais.
Specialioji teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Ginčas teismingas administraciniam teismui.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį
teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui
lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai
teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso
nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis)
byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36
straipsnio 2 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22
straipsnio 2 dalis).
Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra
civilinio pobūdžio ir jie priskirtini nagrinėti bendrosios
kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1
dalis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl
žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos
įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. žalos,
atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų,
atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valdžios
institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas
reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kuris
įtvirtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų
neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto
nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės
valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu siekia
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos
valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos. Ieškovė žalos atsiradimą sieja su trečiojo asmens
VSAT pareigūno J. B. veiksmais (tarnybinio ginklo panaudojimu)
jam einant tarnybines pareigas. Taigi ieškovės reikalavimas dėl
žalos atlyginimo yra kildinamas iš valdžios institucijos pareigūno
veiksmų ir patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reguliavimo
sritį. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų
kolegija konstatuoja, kad keliamas ginčas priskirtinas
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje
nustatytai administracinių teismų kompetencijai.
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo
bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams
spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22
straipsniu,
n u t a r i a :
Ginčas teismingas administraciniam teismui.
Persiųsti bylą pagal ieškovės V. J. patikslintą ieškinį
atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys Valstybės
sienos apsaugos tarnyba, J. B. ir G. V., dėl turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam
teismui.
Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus pirmininkėSigita Rudėnaitė
L. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo
pirmininko pavaduotojasRičardas Piličiauskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjaBirutė Janavičiūtė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjasDainius
Raižys
_______________________
TAR identifikacinis nr.
Užregistravimo data
Galioja nuo
Paskelbta
Teisės akto priedai
2019-06934
2019-04-29
2019-01-18
2019-01-18
-
Civilinė byla Nr. 3K-3-76-916/2019
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.1; 2.4.2.12.1;
2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 18 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos
pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės
(pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros
vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą
dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros
vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą
ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerijos, V. V. N.,
V. G., R. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje S. D., dėl pažymų
dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarčių, išvadų dėl žemės, miško,
vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių
apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir
restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų,
reglamentuojančių restitucijos ir vindikacijos taikymą, kai
nuosavybės teisė į buvusio savininko žemę atkurta asmenims,
įsigijusiems teisę atkurti nuosavybės teisę, aiškinimo ir
taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo
momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės
tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus
(toliau – Žemėtvarkos skyrius) 2000 m. kovo 1 d. pažymą
dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-517
(toliau – Pažyma Nr. 6-517), išduotą V. V. N.; 2)
pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. kovo 6 d.
sutartį, kuria atsakovė V. V. N. perleido
J. S. P. teisę į 1 ha išlikusio buvusio žemės savininko
A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą (toliau –
Perleidimo sutartis Nr. 1); 3) panaikinti ab initio
Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl
nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-518, išduotą
J. S. P. (toliau – Pažyma Nr. 6-518); 4) panaikinti
ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos
2000 m. kovo 29 d. išvadą Nr. 71-3663 dėl žemės,
miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau
– Išvada Nr. 71-3663); 5) panaikinti ab initio Šiaulių
apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio
12 d. sprendimo Nr. 71-13390-14267 dėl nuosavybės teisių
atkūrimo kaimo vietovėje J. S. P. dalį, kuria atkurtos
nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š.
nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės perduodant neatlygintinai
nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini)
(Sprendimas Nr. 71-13390-14267); 6) pripažinti ab initio
negaliojančia 2014 m. balandžio 10 d. Paveldėjimo teisės
pagal testamentą liudijimo dalį, kuria V. G. paveldėjo 1,68 ha
žemės plotą 2,38 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)), (duomenys neskelbtini); 7) panaikinti ab initio
Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl
nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-519, išduotą
V. V. N. (toliau – Pažyma Nr. 6-519); 8) pripažinti
negaliojančia ab initio 2000 m. balandžio 14 d. sutartį,
kuria atsakovė V. V. N. perleido R. B. teisę į 8,45
ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto
nuosavybės teisės atkūrimą (toliau – Perleidimo sutartis
Nr. 2); 9) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus
2000 m. balandžio 17 d. pažymą Nr. 6-524 dėl
nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą R. B.
(toliau – Pažyma Nr. 6-524); 10) panaikinti ab initio Šiaulių
apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio
1 d. išvadą Nr. 71-3996 dėl žemės, miško, vandens
telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada
Nr. 71-3996); 11) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities
viršininko administracijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimą
Nr. 71-12558-13435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo
vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam
tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį –
1,21 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį
turėtam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau –
Sprendimas Nr. 71-12558-13435); 12) panaikinti ab initio
Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m.
rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 71-14565-15442 dėl
nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo
atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko
A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 4,70 ha žemės perduodant
neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,79 ha žemės sklypą
ir 7,99 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas
Nr. 71-14565-15442); 13) taikyti vindikaciją – grąžinti
valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. G. 1,68 ha žemės plotą iš
2,38 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)
(toliau – 1,68 ha Sklypas); 14) taikyti vienašalę restituciją –
grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo R. B. žemės sklypus:
2,22 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
4,32 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
5,44 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir
1,79 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – 2,22 ha Sklypas, 4,32 ha
Sklypas, 5,44 ha Sklypas, 1,79 ha Sklypas; visi kartu – Sklypai);
15) taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovės
V. V. N. atsakovei V. G. 202,73 Eur, gautus pagal
Perleidimo sutartį Nr. 1; 16) priteisti iš atsakovų
bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT)
neteisėtai, pažeisdama imperatyviąsias Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos
nuostatas, padarydama nusikalstamą veiką, atkūrė J. S. P.
ir R. B. nuosavybės teises į buvusio žemės savininko
A. Š. valdytą 9,45 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini)
Nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas 1995 m.
balandžio 6 d. V. V. N. prašymo grąžinti žemę
pagrindu. Žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į buvusio
savininko turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas buvo
pradėtas ir vykdomas neteisėtai, nesant būtinų dokumentų,
įrodančių, kad V. V. N. pagal įstatymą yra A. Š.
įpėdinė (kad ją su buvusiu žemės savininku sieja giminystės ryšys),
nesuformavus nuosavybės teisių ir giminystės ryšį patvirtinančių
dokumentų bylos; į administracinį aktą įrašant melagingus duomenis
apie nuosavybės teises į buvusio žemės savininko valdytą žemės
plotą, taip apgaule įgyjant turtinę teisę į nuosavybės teisių į
išlikusį buvusio savininko valdytą žemės plotą atkūrimą. Kadangi
V. V. N. neturėjo teisių į buvusio žemės savininko
valdytą žemės plotą, negalėjo jų niekam perleisti, taigi Perleidimo
sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 yra niekinės ir negaliojančios.
Nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų sąžiningumo,
turtas turi būti grąžintas valstybei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių
sprendimų esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 4 d.
sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies; panaikino ab initio
Pažymas Nr. 6-517 ir Nr. 6-519; taikė vienašalę
restituciją ir priteisė valstybei iš atsakovės V. V. N.
3653,73 Eur; laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d.
nutartimi, 2010 m. kovo 1 d. nutartimi, pakeistas
2014 m. gegužės 15 d. nutartimi, nutarė taikyti iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo; išlaidas už V. V. N.
suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą paliko
valstybei.
5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog
V. V. N. nėra A. Š. giminaitė ir jai teisė atkurti
nuosavybės teisę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta
neteisėtai. Teismas nustatė, kad V. V. N. nepatenka į
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, turinčių teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą, ratą. Žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į
A. Š. valdytą žemę atkūrimo byla pagal V. V. N.
prašymą nebuvo suformuota, negauti reikiami dokumentai,
pagrindžiantys jos teisę atkurti nuosavybės teises, tačiau,
nepaisant to, buvo išduota Pažyma Nr. 6-517, kuria
V. V. N. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teisę į 9,45
ha A. Š. valdytą žemę. V. V. N. perleidus teisę
atkurti nuosavybės teises į 1 ha žemę J. S. P., jai buvo
išduota Pažyma Nr. 6-519, patvirtinanti jos teisę atkurti
nuosavybės teises į 8,45 ha A. Š. valdytą žemę. Teismas
pripažino, kad šios pažymos išduotos nepagrįstai, pažeidžiant
teisės aktų nustatytus reikalavimus, jos yra neteisėtos, todėl
naikintinos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)
1.80 straipsnis). J. S. P. ir R. B. žemės sklypus
įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės
tokią teisę perleisti.
6. Teismas nurodė, kadRadviliškio rajono apylinkės teismo
2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Perleidimo sutartis
Nr. 1 buvo pripažinta pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią
J. S. P. iš V. V. N. įsigijo teisę į
nekilnojamojo turto atkūrimą už 700 Lt (202,73 Eur). Nenustatęs
aplinkybių, dėl kurių V. V. N. būtų turėjusi R. B.
teises perleisti neatlygintinai, įvertinęs nustatytas aplinkybes,
teismas pripažino, kad Perleidimo sutartis Nr. 2 taip pat buvo
atlygintinė.
7. Nekilnojamasis daiktas, kuris sąžiningo įgijėjo iš asmens,
neturinčio teisės jį perleisti, buvo įgytas atlygintinai, gali būti
išreikalaujamas tik kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų
padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu
atveju baudžiamosios bylos S. D. ir V. V. N. buvo
nutrauktos suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, kad V. V. N.
neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko
A. Š. valdytą žemę, tačiau jai buvo išduotos pažymos, kuriose
tokia teisė pripažinta, ir šių pažymų pagrindu kitiems asmenims
buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. valdytą žemę
neatlygintinai suteikiant lygiavertę turėtai žemę, teismas
konstatavo, kad valstybė ginčo žemę prarado dėl kitų asmenų
padaryto nusikaltimo, taigi egzistuoja formalus pagrindas byloje
taikyti vindikaciją valstybės nuosavybėn iš R. B. ir
V. G. grąžinant ginčo žemės sklypus.
8. Spręsdamas dėl vindikacijos taikymo, teismas atsižvelgė į
sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių
principus. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog R. B. ir
J. S. P. žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti, jog
V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises buvo pripažinta
nepagrįstai, kad tokios teisės ji negalėjo perleisti, nėra duomenų
apie R. B. ir J. S. P. ar V. G. nesąžiningumą.
Įgytus žemės sklypus jie valdė ilgą laiką. R. B., pirkdamas
teisę atkurti nuosavybės teises, turėjo teisėtą lūkestį, kad
nuosavybės iš jo niekas neatims, nes viską darė teisėtai, pagal
įstatymus, pasikliovė valstybės institucijomis, administracinių
aktų tikrumu bei teisėtumu. Teismas pripažino, kad Žemėtvarkos
skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias V. V. N. teisę
atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę, bei Šiaulių
apskrities viršininko administracija, pateikdama išvadas ir
priimdama sprendimus atkurti nuosavybės teises, nesukontroliavo ir
neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas sąžiningai, teisėtai ir
pagrįstai. Teismas sprendė, kad būtų neteisinga naštą dėl valdžios
institucijų padarytų klaidų perkelti sąžiningiems įgijėjams.
Atsižvelgdamas į atsakovų žemės įgijimo aplinkybes, jų sąžiningumą,
žemės valdymo kaip savo laikotarpį, teismas sprendė nepripažinti
negaliojančiomis Perleidimo sutarčių, nenaikinti kitų išvadų ir
sprendimų (nors nurodė, kad šie administraciniai aktai yra
neteisėti) bei atmesti reikalavimą taikyti vindikaciją.
9. Teismas nagrinėjamu atveju taikė restituciją tarp
V. V. N. ir valstybės, nurodęs, kad atsakovei neteisėtai
neatlygintinai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į
buvusio savininko valdytą turtą ir šią teisę ji perleido kitiems
asmenims atlygintinai. V. V. N. nenuteista, jos kaltė
nenustatyta, todėl teismas sprendė, jog iš jos valstybės naudai
priteistina mažiausia žemės sklypų vertė.
10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės V. V. N.
apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi
Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą
paliko nepakeistą.
11. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
nustačius, jog atsakovei V. V. N. teisė atkurti
nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę buvo
pripažinta nepagrįstai, yra pagrindas konstatuoti, jog
J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises
juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės tokią teisę
perleisti.
12. Kolegija rėmėsi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis,
atsižvelgė į tai, kad baudžiamosios bylos V. V. N. ir
S. D. buvo nutrauktos, apkaltinamieji nuosprendžiai nepriimti,
nurodė, kad nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą
nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus,
galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas
dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo
proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Atsižvelgdama į bylos
faktines aplinkybes, kolegija sprendė, kad šiuo atveju valstybė
žemę, kuri buvo atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado
dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taigi formalus pagrindas taikyti
vindikaciją ir grąžinti valstybei ginčo žemės sklypus iš R. B.
bei V. G. egzistuoja (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
13. Atsakovai, pirkdami teisę atkurti nuosavybės teises, turėjo
teisėtą lūkestį, kad nuosavybės iš jų niekas neatims, nes viską
darė teisėtai, pagal įstatymus, pasikliovė valstybės
institucijomis, jų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei
teisėtumu. Jie turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų
jiems perduota žemė nebus vėliau atimta, jie buvo pripažinti
teisėtais žemės savininkais ir įgytus žemės sklypus valdė ilgą
laiką.
14. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais
2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-278-248/2017, pritarė pirmosios instancijos teismo
išvadoms, kad Žemėtvarkos skyrius ir Šiaulių apskrities viršininko
administracija nesukontroliavo ir neužtikrino nuosavybės teisių
atkūrimo proceso sąžiningo, teisėto ir pagrįsto vykdymo. Nesant
byloje duomenų, kad ginčo žemės sklypai būtų išimtinė valstybės
nuosavybė ar būtų būtini visuomenės poreikiams tenkinti,
nenustačius R. B., J. S. P., V. G.
nesąžiningumo, atsižvelgdama į žemės įgijimo aplinkybes,
vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo bei teisėtų
lūkesčių principais, teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju
ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją pirmosios instancijos
teismo buvo pagrįstai atmestas.
15. Kolegija pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teismas gali
pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl
jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai
pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2
dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai
neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju
restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146
straipsnis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad šiuo atveju iš atsakovės valstybės naudai priteistina
mažiausia žemės sklypų vertė (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai
argumentai
16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės
teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo
atmesti ieškinio reikalavimai bei reikalavimas dėl restitucijos
taikymo, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria
paliktas galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio
4 d. sprendimas, bei priimti naują sprendimą dėl šios dalies –
ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
16.1. Teismai pažeidė CK 6.145 straipsnio nuostatas. Restitucija
galima tik tarp sandorio šalių, kurias sieja prievoliniai teisiniai
santykiai, ir taikoma kaip sandorio negaliojimo padarinys.
Panaikinus administracinius aktus, kaip ir sandorio pripažinimo
negaliojančiu atveju, turi būti taikoma restitucija (CK 6.145
straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio
16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administraciniai aktai
bei Perleidimo sutartys pažeidė imperatyviąsias Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2
straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau be teisinio
pagrindo taikė restituciją, nes nepanaikino neteisėtais pripažintų
administracinių aktų, kurių pagrindu valstybė prarado žemės
sklypus, be to, valstybės ir V. V. N. nesiejo (nesieja)
prievoliniai teisiniai santykiai. Teismo panaikintos pažymos
nesukėlė teisinių pasekmių, žemės sklypai įgyti ne jų pagrindu. Tai
informacinio pobūdžio dokumentai, nesukuriantys įgaliotai
institucijai pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko
galioti tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą.
16.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal
kuriuos restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja
prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir
daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti
išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Daikto valdymą
savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo
sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip
vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis
savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (žr.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2017 m.
birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-278-248/2017). Tik panaikinęs administracinius aktus,
kuriais pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas atkurtos
nuosavybės teisės, ir (ar) sandorius, kuriais žemės sklypai
perleisti tretiesiems asmenims, teismas sprendžia dėl restitucijos
ir (ar) vindikacijos taikymo. Atsakovui R. B. buvo atkurtos
nuosavybės teisės į žemės sklypus ir šie nebuvo perleisti trečiajam
asmeniui. Atsakovą ir valstybę sieja prievoliniai teisiniai
santykiai, todėl ieškovas prašė taikyti restituciją – grąžinti
valstybės nuosavybėn iš atsakovo žemės sklypus. V. G. ginčo
žemės sklypo dalį įgijo neatlygintinai – paveldėjo po
J. S. P., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės,
mirties. Jos ir valstybės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai,
todėl prašyta taikyti vindikaciją. Teismai nepagrįstai nepanaikino
neteisėtų administracinių aktų, atsisakė taikyti vindikaciją ir
taikė restituciją tarp valstybės ir atsakovės
V. V. N.
16.3. Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija
natūra neturi būti vykdoma. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį
sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto
dėl restitucijos taikymo, jos būdo. Sprendžiant dėl restitucijos
vykdymo (natūra), vertintina, ar restitucijos taikymas nesukels
padarinių, kurie nesąžiningai iškreips sandorio šalių teisių ir
pareigų pusiausvyrą, nepagrįstai pablogins vienos iš šalių padėtį
(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio
20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014).
Nustačius, kad savininkas daikto valdymą prarado dėl kitų asmenų
nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo
(ne)sąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011). Baudžiamosios bylos
duomenimis, ginčo žemės sklypus savininkė (valstybė) prarado dėl
kito asmens (kitų asmenų) padarytos nusikalstamos veikos, ne vien
dėl imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimo. Būtent
suklastoti dokumentai sukėlė valstybei pareigą vykdyti nuosavybės
teisių atkūrimo procesą ir perleisti valstybės turtą asmeniui,
neturinčiam teisės jo gauti, todėl prašyta konstatuoti tokios
nusikalstamos veikos faktą civilinėje byloje ir daiktą išreikalauti
iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Valstybės klaidoms yra prilyginami tik procedūriniai, imperatyvių
teisės aktų reikalavimų pažeidimai, padaryti nuosavybės teisių
atkūrimo procese ar kitokiame valstybės žemės perleidimo procese,
bet ne nusikalstamos veikos, dėl kurių valstybė neteko nuosavybės
teisių, ir tik dėl tokių pažeidimų, bet ne dėl nusikalstamų veikų
valstybė turi prisiimti riziką. Nustačius, kad buvo padaryta
nusikalstama veika, dėl kurios valstybė prarado nuosavybės teisę į
turėtą turtą, yra pagrindas taikyti vindikaciją ir atleisti
valstybę nuo pareigos atsakovams sumokėti teisingo dydžio
kompensaciją už tokio turto paėmimą. Todėl teismas nepagrįstai
neįpareigojo atsakovės V. G. grąžinti valstybės nuosavybėn
žemę.
16.4. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų
– kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs
civilines teises. V. V. N. S. P. ir R. B.
perleido teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą, nors pati jos neturėjo. Asmenys neteisėtai įgijo civilines
teises, todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų
lūkesčių apsaugos principą ir tuo pagrindu atmesti ieškinio
reikalavimus. Palikus atsakovams neteisėtai gautus žemės sklypus ir
netaikius vindikacijos bei restitucijos, įteisintas atsakovų
nepagrįstas ir nesąžiningas praturtėjimas valstybės turto sąskaita.
Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti sprendimą, buvo
pažeisti savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyros,
proporcingumo, teisingumo principai, nukrypta nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos dėl restitucijos taikymo ir savininko turto išreikalavimo
iš sąžiningo įgijėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m.
balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-2-149/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).
17. Atsakovė V. V. N. atsiliepime į kasacinį skundą
nurodo, kad iš dalies sutinka su kasaciniu skundu, prašo
skundžiamus teismų procesinius sprendimus panaikinti ir priimti
naują sprendimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės
sutampantys su ieškovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais.
Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad:
17.1. Teismai pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės
normas, nes nepanaikino administracinių aktų ir taikė restituciją
(vindikaciją) tarp asmenų, kurių nesieja prievoliniai teisiniai
santykiai.
17.2. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo,
įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, yra daiktinių
asmens teisių gynimo būdas. Daikto savininkas tokį ieškinį turi
teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97
straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas
vindikacinio ieškinio sąlygas. Kai asmuo siekia išreikalauti daiktą
iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais
nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui,
negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas
prievolinių asmens teisių gynimo būdas (CK 6.145–6.153 straipsniai
ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80
straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Ieškovui pareiškus reikalavimą
grąžinti žemės sklypus ir teismams nustačius, kad valstybės ir
atsakovų nesiejo prievoliniai santykiai ir žemės savininkė
(valstybė) nuosavybės ir valdymo teisę prarado dėl kitų asmenų
padaryto nusikaltimo, toks reikalavimas tenkintinas pagal
vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
17.3. Atsakovė nesutinka su ieškinio reikalavimu priteisti iš
jos V. G. 202,73 Eur. Atsakovė pagal Perleidimo sutartį
Nr. 1 pinigų negavo, tokių įrodymų nepateikta.
18. Atsakovas R. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį
atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Valstybė neteko turto dėl kitų asmenų veiksmų, turinčių
nusikalstamos veikos požymių, tačiau tai yra tik viena iš
priežasčių. Žemėtvarkos skyriaus vedėjas, priimdavęs sprendimus
atkurti nuosavybės teises, Šiaulių apskrities viršininko
administracija, kiti atsakingi asmenys nevykdė pareigos
kontroliuoti S. D. veiklą, sudarė sąlygas jai piktnaudžiauti
tarnybine padėtimi. Aplinkybių visuma (asmens piktnaudžiavimas
tarnybine padėtimi, jo kontrolės nebuvimas, netinkamų asmenų
paskyrimas eiti vadovaujamas pareigas) turėtų būti vertinama
tapačiai kaip valstybės klaida plačiąja prasme, tinkamo kontrolės
įgyvendinimo trūkumas. Padariniai turėtų būti vertinami atsakovo
naudai, siekiant apsaugoti jo interesus, nes jis neturėjo pagrindo
abejoti dėl teisėto turto įgijimo.
18.2. Sąžiningų asmenų teisėti lūkesčiai, nors ir kylantys iš
imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančių administracinių
aktų ir sandorių, turi būti ginami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-7-165/2012, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014, 2017 m. birželio
22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).
Atsakovas įgijo teisėtą lūkestį būti turto savininkas ir neribotą
laiką jį valdyti.
18.3. Teismai pagrįstai negrąžino žemės sklypų valstybei. Šiuo
atveju yra pagrindas nukrypti nuo ieškovo nurodomos ankstesnės
teismų praktikos bylose, kuriose buvo taikyta vindikacija
(restitucija). Restitucijos ir vindikacijos taikymas nėra
absoliutus. Vindikacija negali būti taikoma mechaniškai, kai turtas
prarastas dėl valstybės atstovų neteisėtų veiksmų ir yra įgytas
sąžiningo įgijėjo. Turi būti vertinama, ar turto išreikalavimas iš
sąžiningo įgijėjo nepažeis proporcingumo, teisingumo, teisėtų
lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir kitų
susijusių principų. Prieš priimant sprendimą būtina įvertinti
konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo
tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir
kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-278-248/2017). Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti
V. V. N. teise į nuosavybės teisės atkūrimą, taigi turėjo
teisėtą lūkestį, kad, įgyvendinęs šią teisę ir įgijęs nuosavybės
teisę į turtą, galės neribotą laiką ir nevaržomai juo naudotis
(naudojasi jau 17 metų). Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės
sklypai priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų
galima įsigyti privačion nuosavybėn, ir šiems sklypams nėra
visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai
būtų jos nuosavybė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės perleidimo sandorių ir administracinių aktų, kuriais
buvo įgyta nuosavybės teisė, teisėtumo
19. Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuoja Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas
piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
20. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė
V. V. N. 1995 m. pateikė prašymą grąžinti buvusio
savininko A. Š. valdytą 12 ha ploto žemę. 2000 m.
Žemėtvarkos skyrius išdavė Pažymą Nr. 6-517, kuria patvirtino,
jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą
turi nuosavybės teisę į 9,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko
A. Š. Teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės sklypą
2000 m. V. V. N. sutartimi perleido
J. S. P. Šio sandorio pagrindu Žemėtvarkos skyriaus
pareigūnai išdavė Pažymą Nr. 6-518, patvirtinančią, kad
J. S. P. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko
A. Š. valdytą 1,00 ha žemės. 2000 m. kovo 29 d.
Žemėtvarkos skyrius parengė Išvadą Nr. 71-3663, kurioje
nurodoma, kad J. S. P. turi teisę atkurti nuosavybės
teisę į 1,00 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š.
Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio
12 d. Sprendimu
Nr. 71-13390-14267 J. S. P. buvo atkurta
nuosavybės teisė į buvusių savininkų P. P. ir A. Š.
valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį
turėtajam 2,38 ha žemės sklypą.
21. Teismai taip pat nustatė, kad Žemėtvarkos skyrius išdavė
Pažymą Nr. 6-519, kuria patvirtino, jog V. V. N.
turi nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko
A. Š. Teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės
V. V. N. sutartimi perleido R. B. Žemėtvarkos
skyriaus pareigūnai parengė Pažymą Nr. 6-524, patvirtinančią,
kad R. B. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š.
valdytus 8,45 ha žemės. 2000 m. birželio 1 d. Žemėtvarkos
skyrius parengė Išvadą Nr. 71-3996, kurioje nurodoma, kad
R. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės,
valdytos buvusio savininko A. Š. 2002 m. gegužės
2 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Sprendimu
Nr. 71-12558-13435 R. B. buvo atkurta nuosavybės
teisė į buvusio savininko A. Š. valdytos 1,21 ha žemės dalį,
perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,22 ha
miško sklypą; 2003 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimu
Nr. 71-14565-15442 – į 4,70 ha žemės dalį, perduodant
neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,79 ha žemės sklypą
ir 7,99 ha miško sklypą.
22. Įvertinę teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad
V. V. N. Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės
agrarinės reformos tarnybai nepateikė A. Š. giminystę
patvirtinančių įrodymų, byla dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į
buvusio valdytojo A. Š. žemę nebuvo suformuota, teismai
sprendė, kad V. V. N., kuri nėra A. Š. giminaitė,
teisė atkurti nuosavybę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta
nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties
teismai konstatavo, kad Pažymos Nr. 6-517 ir Nr. 6-519
buvo išduotos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus,
todėl tenkino atitinkamus ieškinio reikalavimus ir šias pažymas
panaikino.
23. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai, pripažindami negaliojančiomis šias pažymas, kuriomis
V. V. N. neteisėtai konstatuota teisė į nekilnojamojo
turto nuosavybės teisės atkūrimą, nepagrįstai nepanaikino sandorių,
kuriais ši teisė buvo perleista, ir administracinių aktų (pažymų,
išvadų ir sprendimų), kuriais šios teisės turėtojams buvo atkurta
nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą.
24. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai teisingai sprendė, jog
V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio
savininko A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai,
todėl yra pagrindas konstatuoti, jog J. S. P. ir
R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš
asmens, neturėjusio tokią teisę perleisti. Tačiau iš teismų
nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. V. N.
išduotų pažymų pagrindu buvo sudaryti sandoriai, kuriais
V. V. N. perleido J. S. P. ir R. B. teisę
į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Šių naujųjų
teisių turėtojų vardu išduotos pažymos, išvados ir sprendimai
negali būti pripažinti teisėtais, nes yra parengti, išduoti ir
įgyti be teisinio pagrindo.
25. Bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali
perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 straipsnio 2
dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje
teismai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pažymų,
patvirtinančių egzistuojančią V. V. N. teisę į
nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, išdavimo
neteisėtumas ir nepagrįstumas tiesiogiai lėmė vėlesnių šiomis
pažymomis patvirtintų teisių perleidimą atlygintiniais sandoriais
bei administracinių aktų (pažymų, išvadų ir sprendimų) nepagrįstą
išdavimą. Pažymėtina, kad administraciniais aktais (Šiaulių
apskrities viršininko administracijos sprendimais) neteisėtai
atkurtos nuosavybės teisės į žemę nebuvo perleistos. Perleidimo
sutartimis Nr. 1 ir
Nr. 2 V. V. N. J. S. P. ir
R. B. perleido tik pradines teises, t. y. teises
atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. V. V. N.
nusikalstami veiksmai nekonstatuoti.
26. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija
sprendžia, kad teismai, pripažinę pažymas neteisėtai išduotomis,
turėjo pripažinti negaliojančiais ir sandorius, kuriais perleista
teisė įgyti nuosavybę, taip pat kitus administracinius aktus
(pažymas, išvadas, sprendimus), kurių pagrindu buvo įgyta
nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus.
Dėl vindikacijos (ne)taikymo
27. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus
administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl
prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma
restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio
12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
28. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja,
viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra
gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai
nenurodo kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis);
restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3
dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku,
negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo
asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse
nustatytus atvejus (4 dalis).
29. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos
nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į
pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus. Nagrinėjamos bylos
atveju teisė į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą
konstatuota neteisėtai V. V. N. išduotomis pažymomis,
kurių (kaip pirminio šaltinio) pagrindu buvo priimti neteisėti
sprendimai atkurti nuosavybės teises, atlygintiniais sandoriais
buvo perleista kitiems asmenims.
30. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra
duomenų, kurie patvirtintų, jog R. B. ir J. S. P.
žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti, kad V. V. N. teisė
atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta
nepagrįstai ir kad tokios teisės ji negalėjo jiems perleisti.
Duomenų apie tai, kad R. B., J. S. P. ir juolab jo
įpėdinė V. G. buvo nesąžiningi, nėra, todėl jų sąžiningumas
preziumuojamas.
31. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad be teisinio pagrindo
sąžiningiems įgijėjams perleisti žemės sklypai turėtų būti
išreikalauti, nes tokią teisę ginant valstybės interesą nustato
vindikacijos taisykles reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 2
dalis.
32. Pagal teisinį reguliavimą savininkas turi teisę išreikalauti
savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Iš
sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas,
išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų
asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
33. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad baudžiamosios bylos
V. V. N. ir S. D. buvo nutrauktos Šiaulių apylinkės
teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ir Šiaulių
apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu
suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; apkaltinamųjų
nuosprendžių šiems asmenims nėra priimta. Apeliacinės instancijos
teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė V. V. N. neturėjo
teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š.
valdytą žemę, tačiau Žemėtvarkos skyriaus jai buvo išduotos
pažymos, kuriose tokia teisė buvo pripažinta, ir šių pažymų
pagrindu vėliau asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į
A. Š. valdytą žemę, neatlygintinai suteikiant lygiavertę
turėtajai žemei, priėjo prie išvados, kad valstybė žemę, kuri buvo
atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado dėl kitų asmenų
neteisėtų veiksmų, ir konstatavo esant formalų pagrindą taikyti CK
4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas taip pat vertino, kad
Žemėtvarkos skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias
V. V. N. teisę atkurti nuosavybės teises į A. Š.
valdytą žemę, bei Šiaulių apskrities viršininko administracija,
išduodama išvadas ir sprendimus atkurti nuosavybės teises,
nesukontroliavo ir neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas
sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai. Minėtų administracinių aktų
pagrindu asmenys įgijo nuosavybės teisę į žemę, nes pasitikėjo
valdžios institucijų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei
teisėtumu. Nenustatęs, kad žemės sklypai, neatlygintinai perduoti
atsakovų nuosavybėn, būtų išimtinė valstybės nuosavybė ar būtų
būtini visuomenės poreikiams tenkinti, taip pat R. B.,
J. S. P. ir V. G. nesąžiningumo, atsižvelgęs į žemės
įgijimo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo,
proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principais, apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo
reikalavimas taikyti vindikaciją atmestinas.
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai laikė, jog konstatavus V. V. N.
neteisėtus veiksmus formaliai yra teisinis pagrindas taikyti CK
4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ir išreikalauti valstybinės
žemės sklypus iš sąžiningų įgijėjų. Pažymėtina, kad ši Civilinio
kodekso nuostata taikytina tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja,
jog savininkas nekilnojamąjį daiktą prarado dėl kitų asmenų
padaryto nusikaltimo. Minėta, nagrinėjamu atveju teismai nustatė,
kad baudžiamojoje byloje nusikalstami veiksmai nebuvo konstatuoti,
o baudžiamosios bylos nutrauktos suėjus baudžiamosios atsakomybės
senaties terminui. Kitų asmenų (ne R. B. ir (ar)
J. S. P. teisių perėmėjos V. G.) atliktų neteisėtų
veiksmų konstatavimas, ką atliko apeliacinės instancijos teismas,
nėra pakankama sąlyga išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš
sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi
apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs, kad savininkė
(valstybė) prarado nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus dėl kitų
asmenų padaryto nusikaltimo, neturėjo teisinio pagrindo spręsti,
jog nagrinėjamu atveju taikytinos CK 4.96 straipsnio 2 dalies
nuostatos.
35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m.
spalio 30 d. nutarime Nr. 16/06-69/06-10/07,
pasisakydamas dėl savininko bei sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisių
apsaugos, nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus
dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali
veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus.
Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti
be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės
pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai
nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su
pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė,
negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo
prarasto turto. Remiantis šiuo nutarimu, vindikacija grąžinant
turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio
prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Taip pat
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai, jog turi būti ginamos
savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų)
padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti
ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai,
sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą
prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi
Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjui
reguliuojant santykius, susijusius su nekilnojamojo turto
išreikalavimu iš sąžiningo įgijėjo, turi būti užtikrinta tokio
turto savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, be kita
ko, laikantis proporcingumo principo.
36. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir
kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės
(ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems
tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Dėl proporcingumo
principo yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau –
EŽTT), nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi
būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti
proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės
bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių
apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros
siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra
neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per
didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d.
sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos
Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d.
sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos
Nr. 45092/07, par. 49).
37. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių
apsaugos būtinumo, nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai
grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį
pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo
28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš
Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m.
lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą,
peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
38. Nagrinėjamoje byloje aktuali ir EŽTT praktika dėl valstybės
klaidų taisymo. Bylose prieš Lietuvą (pvz., 2003 m. lapkričio
12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos
Nr. 45092/07; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas
byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, ir kt.)
EŽTT akcentuota, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti
galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos
padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti
anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos
teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis
valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės
institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių
procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų
klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų
rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos
asmenų sąskaita. EŽTT taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti
pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos
ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo
nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo
asmeninę ir socialinę situaciją.
39. EŽTT 2011 m. gruodžio 6 d. sprendime byloje
Gladysheva prieš Rusiją (peticijos Nr. 7097/10; spręsta dėl
pareiškėjai gresiančio iškeldinimo iš jos buto Maskvoje,
pripažinus, kad ankstesnieji buto savininkai šį būstą įsigijo
apgaule privatizavimo procese) pažymėjo, jog valstybė turėjo
išimtinę kompetenciją nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias
valstybės teisė į nuosavybę pereina kitiems asmenims,
atitinkantiems keliamus reikalavimus, bei prižiūrėti, kaip šių
sąlygų yra laikomasi. EŽTT nuomone, nei pareiškėja, nei bet kuris
trečiasis asmuo negalėjo prisiimti rizikos, kad jų nuosavybės teisė
buvo įgyta su trūkumais, kai šie trūkumai apskritai galėjo būti
pašalinami egzistuojančia specialia tvarka. EŽTT pakartojo, kad
klaidos ar spragos, kurias valdžios institucijos padaro, turi būti
aiškinamos paveiktojo asmens naudai ypač tada, kai joks kitas
privatus interesas nėra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje
Nr. 3K-3-278-248/2017 20 punktą).
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo
dėl to, jog R. B., J. S. P. ir V. G. yra
sąžiningi įgijėjai. Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio
Teismo, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją bei
siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros,
spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą
(vindikaciją) nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir
ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti
konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo
tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir
kitas reikšmingas aplinkybes.
41. Šioje byloje svarbu tai, kad R. B. ir
J. S. P. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo atkūrus
jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal
specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės
institucijos, prieš tai privalėjusios patikrinti, ar asmenys,
kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų
reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms
atkurti. Dėl to R. B. ir J. S. P., pagrįstai
pasitikėdami valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo
abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo nuosavybės teises į
nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, yra sąžiningas šių
teisių turėtojas. Įgiję nuosavybės teise žemės sklypus, jie turėjo
teisėtą lūkestį, jog išliks savininkais neribotą laiką ir galės
naudotis ginčo žemės sklypais.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog žemė,
kurioje yra ginčo sklypai, yra priskiriama išimtinei valstybės
nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn
(Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), taigi
R. B. ir V. G. šiuos objektus gali turėti nuosavybės
teise. Ginčo žemės sklypams nėra ir visuomenės poreikio, kurį
valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai būtų jos nuosavybė.
R. B. ir J. S. P. žemės sklypus yra įgiję
2002 m., naudoja juos pagal paskirtį.
43. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertinusi tai, kad
nagrinėjamu atveju teisės į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės
atkūrimą į ginčo žemės sklypus V. V. N. buvo
konstatuotos, be kita ko, dėl valstybės pareigūnų neteisėtų
veiksmų, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš atsakovų R. B. ir
V. G. paėmus šiuos sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn
būtų pažeistas proporcingumo principas ir R. B. bei V. G.
patirtų pernelyg didelę naštą.
44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas, nors ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo,
priėjo prie teisingos išvados, jog žemės sklypai negali būti
išreikalauti iš sąžiningų juos įgijusių asmenų.
Dėl restitucijos taikymo, ginčo žemės sklypų vertės
nustatymo
45. Ieškovas teigia, kad teismai nepagrįstai taikė restituciją
tarp V. V. N. ir valstybės, nes atsakovės su valstybe
nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nebuvo teisinio
pagrindo jos atžvilgiu taikyti restitucijos.
46. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, netaikius
vindikacijos, ginant valstybės interesus turėtų būti taikoma
restitucija tarp V. V. N. ir valstybės, nes
V. V. N. neteisėtai neatlygintinai buvo pripažinta teisė
atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą turtą ir šią teisę
V. V. N. perleido kitiems asmenims atlygintinai.
47. Restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam
asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl
to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas
negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima
įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais
yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo
jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. CK 6.145
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas
gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu
dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai
pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje
nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai
tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju
restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi
restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo
konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o
atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir
joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016). Šios restitucijos
taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas
administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
48. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai sprendė, jog valstybės išduotų pažymų, kuriomis
patvirtinta, jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą turi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pagrindu buvo
sudarytos Perleidimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 su
J. S. P. ir R. B., kurių pagrindu Šiaulių apskrities
viršininkas priėmė sprendimus atkurti šiems asmenims nuosavybės
teises į ginčo sklypus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
restitucija šiuo atveju taikytina tarp valstybės ir
V. V. N. , nes būtent ji niekiniais ir negaliojančiais
atlygintiniais sandoriais perleido sąžiningiems įgijėjams teises
atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, kurie negali būti
grąžinti valstybei natūra.
49. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju
taikytina vienašalė restitucija, priteisiant valstybei iš atsakovės
V. V. N. ginčo žemės sklypų vertę, nes pastaroji,
neatlygintinai įgijusi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės
sklypus, ją perleido kitiems asmenims. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas
aplinkybes, kad atsakovė V. V. N. yra nenuteista, jos
kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir
iš atsakovės valstybės naudai priteisė mažiausią žemės sklypų
vertę. Ieškovui neginčijant priteistinos žemės sklypų vertės,
teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to plačiau
pasisakyti.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Remdamasi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, teisėjų
kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamos
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta
nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl
reikalavimų dėl Perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2,
Pažymų Nr. 6-518, Nr. 524, Išvadų Nr. 71-3663,
Nr. 71-3996, Sprendimų Nr. 71-13390-14267,
Nr. 71-12558-13435, Nr. 71-14565-15442 panaikinimo, ir
dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti perleidimo
sutartis, pažymas, išvadas ir sprendimus. Likusią apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė
pažymą apie antrinės teisinės pagalbos V. V. N. išlaidas,
patirtas bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, ir prašymą priteisti
valstybei jų atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios
bylos išnagrinėjimo rezultatą, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 3
dalimi, 99 straipsniu, sprendžia, kad šių išlaidų atlyginimas
valstybei nepriteistinas. Taip pat nepriteistinas išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas, nes
V. V. N. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu yra 100 proc.
atleista nuo jų (sprendimo 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 359 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria
palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio
4 d. sprendimo dalis atmesti reikalavimus dėl perleidimo
sutarčių, pažymų, išvadų ir sprendimų panaikinimo, panaikinti ir
dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti
negaliojančiomis 2000 m. kovo 6 d. sutartį, kuria
V. V. N. perleido J. S. P. teisę į 1 ha
išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto
nuosavybės teisės atkūrimą, ir 2000 m. balandžio 14 d.
sutartį, kuria V. V. N. perleido R. B. teisę į 8,45
ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto
nuosavybės teisės atkūrimą; panaikinti Šiaulių apskrities
viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio
rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl
nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-518, išduotą
J. S. P., 2000 m. balandžio 17 d. pažymą dėl
nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-524, išduotą
R. B.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko
administracijos 2000 m. kovo 29 d. išvadą
Nr. 71-3663 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo
neatlygintinai nuosavybėn ir 2000 m. birželio 1 d. išvadą
Nr. 71-3996 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo
neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko
administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimo
Nr. 71-13390-14267 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo
vietovėje J. S. P. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės
į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto
dalį – 1 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį
turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities
viršininko administracijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimą
Nr. 71-12558-13435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo
vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam
tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį –
1,21 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį
turėtam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių
apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio
28 d. sprendimą Nr. 71-14565-15442 dėl nuosavybės teisių
atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės
teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo
turto dalį – 4,70 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn
lygiavertį turėtam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą
(duomenys neskelbtini).
Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį palikti
nepakeistą.
Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
TeisėjaiAntanas Simniškis
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė
_______________________
TAR identifikacinis nr.
Užregistravimo data
Galioja nuo
Paskelbta
Teisės akto priedai
2019-06939
2019-04-29
2019-02-27
2019-02-27
-
Civilinė byla Nr. e3K-3-74-469/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00659-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.2.3.6.1.1.3;
3.3.1.18.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 27 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos
Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo G. U. kasacinį skundą dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės
Ūkio banko ieškinį atsakovams G. U., A. U., P. U.,
A. U., M. R. B. dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notarė
Z. R., akcinė bendrovė Šiaulių bankas, uždaroji akcinė
bendrovė „Krantas“, M. V., M. A., M. V., A. Ž.,
S. B., G. B., E. K., V. S. (V. S.),
J. J., Ugnė K. J., O. G., A. K., bendrovės
„ARCH Insurance Company (Europe) Ltd“, „Liberty Mutual Insurance
Europe Ltd“, „Hiscox Underwriting Ltd“, „Barbican Financial ir
Porfessional Lines Consortium“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės
normų, reglamentuojančių kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią
reikalavimo teisę į skolininką, kaip būtinąją actio Pauliana
(Pauliano ieškinys) instituto taikymo sąlygą, proceso teisės normų,
reglamentuojančių teismo teisę stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą
dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, apeliacinės instancijos teismo
teisę bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui, aiškinimo ir taikymo.
2. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d.
nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.,
ieškovei iškėlė bankroto bylą, o 2014 m. liepos 2 d.
nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl
bankroto.
3. Ieškovė prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau
– CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.86 straipsnio
(tariamasis sandoris) pagrindais pripažinti negaliojančiais ab
initio (nuo sudarymo momento) šiuos sandorius: 1) dovanojimo
sutartį Nr. 1495, sudarytą 2013 m. kovo 8 d., kuria
sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U.
asmeninės nuosavybės teise perleido negyvenamąsias poilsio patalpas
(duomenys neskelbtini); 2) dovanojimo sutartį Nr. 1660,
sudarytą 2013 m. kovo 15 d., kuria sutuoktiniai
G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės
teise perleido 30/707 dalių žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3)
dovanojimo sutartį Nr. 1696, sudarytą 2013 m. kovo
18 d., kuria G. U. perleido savo seseriai
M. R. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir žemės
sklypą (duomenys neskelbtini); 4) dovanojimo sutartį Nr. 5500,
sudarytą 2014 m. lapkričio 3 d., kuria P. U.
padovanojo sutuoktinei A. U. jam dovanotą 30/707 dalių žemės
sklypą (duomenys neskelbtini); 5) G. U. ir A. U.
2013 m. kovo 12 d. sudarytą sutuoktinių turto
pasidalijimo sutartį Nr. 1529; 6) pirkimo–pardavimo sutartį,
sudarytą 2014 m. birželio 9 d., kuria G. U. perleido
M. V. laivą – katerį; 7) taikyti restituciją; 8) priteisti
solidariai iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas,
skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo.
4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas G. U. AB Ūkio banke
dirbo nuo 1998 m., nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki
2012 m. spalio 26 d. jis buvo administracijos vadovas,
nuo 2000 m. birželio 12 d. iki 2012 m. spalio
26 d. – valdybos narys, o nuo 2009 m. kovo 27 d. –
valdybos pirmininkas. Nors iš administracijos vadovo ir valdybos
pirmininko pareigų G. U. 2012 m. spalio 26 d. buvo
atleistas savo noru, tačiau tokį sprendimą nulėmė jo netinkamas
pareigų vykdymas, kai Lietuvos bankas 2012 m. rugsėjo
12 d. jam paskyrė 12 500 Lt (3520,25 Eur) baudą bei pasiūlė
nedelsiant spręsti klausimą dėl jo tinkamumo eiti banko vadovo
pareigas. Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d.
paskelbė AB Ūkio banko veiklos apribojimą (moratoriumą), o
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tą pačią dieną pradėjo
ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-13 dėl galimų banko vadovų
ir akcininkų veiksmų iššvaistant banko turtą. Ikiteisminiame tyrime
AB Ūkio bankas 2013 m. lapkričio 14 d. buvo pripažinta
civiline ieškove, nes jai dėl galimai nusikalstamų banko vadovų
veiksmų buvo padaryta 370 196 000 Eur dydžio žala, o 2013 m.
gegužės mėn. atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai.
5. Ieškovė teigia, kad banko vadovų, akcininkų neteisėti
veiksmai turėjo reikšmingą įtaką banko finansų portfelio kokybės
silpnėjimui, banko mokumui ir tuo buvo padaryta žala ieškovės
kreditoriams, o minėtame ikiteisminiame tyrime buvo nustatomos
aplinkybės, sukėlusios materialinę žalą bankui. Ieškovės nuomone,
atsakovas G. U., siekdamas išvengti šios žalos atlyginimo,
ginčijamais sandoriais 976 680 Eur suma sumažino savo turimą turtą,
nesąžiningai ir neatlygintinai perleisdamas jį šeimos nariams, sau
pasilikdamas tik 3273 Eur vertės žemės sklypą. Nors šie sandoriai
sudaryti 2013 m. kovo 8 d. – 2013 m. kovo 18 d.
laikotarpiu, tačiau apie juos ieškovė sužinojo tik 2015 m.
kovo 19 d., kai gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio
tyrimo medžiaga, iš kurios ir paaiškėjo, kad yra areštuota tik
dalis G. U. turėto turto. Dėl šios priežasties ieškinio
senaties terminas nepraleistas. Ieškovė taip pat prašė pripažinti
ginčo sandorius tariamaisiais ir niekiniais, nes jie buvo sudaryti
kitais motyvais bei tikslais nei dovanojimas.
6. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d.
sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo
negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismas nustatė, kad
ikiteisminiame tyrime prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d.
nutarimu BAB Ūkio bankas buvo pripažinta civiline ieškove, nes dėl
galimai nusikalstamų jos vadovų veiksmų jai buvo padaryta 370 196
000 Eur žala, o atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai.
Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad bankas nėra atsakovo
G. U. kreditorius ir neturi neabejotinos bei galiojančios
reikalavimo teisės, o atsakovo G. U. sudaryti sandoriai
ieškovės ir jos kreditorių teisių nepažeidžia. Dėl šios priežasties
teismas nenustatė pagrindo juos pripažinti negaliojančiais nei
pagal CK 6.66 straipsnį, nei pagal CK 1.86 straipsnį.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą,
2016 m. liepos 8 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos
teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas
ieškovės ieškinys atsakovams G. U., A. U., P. U.,
A. U., M. R. B., trečiajam asmeniui notarei
Z. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos
taikymo, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo.
8. Kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad ieškovė savo
reikalavimo teisę kildina iš delikto – netinkamai atliktų buvusio
vadovo G. U. fiduciarinių ir valdybos pirmininko pareigų,
įrodinėdama, kad jo neteisėtais veiksmais buvo padaryta materialinė
žala tiek bankui, tiek jo kreditoriams, pripažino ydinga pirmosios
instancijos teismo išvadą, kad tik esant galiojančiam teismo
sprendimui dėl žalos atlyginimo ieškovė įgytų neabejotiną ir
galiojančią reikalavimo teisę pareikšti tokį ieškinį ir dėl šios
priežasties nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl
ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui
G. U., nepagrįstai prioritetinę ir lemiamą įrodomąją reikšmę
suteikė vien tam faktui, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl jo
veiksmų, kuriame yra pareikštas, bet dar neišnagrinėtas ieškovės
civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, o kitų ieškovės nurodytų
faktinių aplinkybių iš viso netyrė, neanalizavo ir nevertino.
Kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, jei dėl tam tikrų objektyvių
aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar
teismo valios, to padaryti negalima (pvz., ikiteisminiame tyrime
yra galimybė surinkti įrodymus, kurių negalima gauti civilinio
proceso tvarka, ar pan.) ir tai kliudo išnagrinėti civilinę bylą,
civilinio proceso įstatyme nustatyta galimybė stabdyti bylos
nagrinėjimą ir laukti vykstančio kito proceso rezultato (Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1623,163,
164 straipsniai).
9. Kadangi ieškovė pateikė apeliacinį skundą tik dėl tos Kauno
apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalies,
kuria atmesti jos reikalavimai pripažinti negaliojančiomis keturias
turto dovanojimo sutartis, sudarytas šeimos narių, bei sutuoktinių
G. U. ir A. U. turto pasidalijimo sutartį, pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės
reikalavimas pripažinti negaliojančia katerio pirkimo–pardavimo
sutartį, sudarytą atsakovų G. U. ir M. V., įsiteisėjo
(CPK 13 straipsnis, 279 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1
dalis). Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d.
nutartimi atsakovo M. V. procesinė padėtis pakeista į trečiojo
asmens procesinę padėtį.
10. Kauno apygardos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą,
2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies
ir pripažino negaliojančiomis: 1) 2013 m. kovo 8 d.
dovanojimo sutartį, kuria atsakovai G. U. ir A. U.
perleido atsakovui P. U. negyvenamąją patalpą – poilsio
patalpą (duomenys neskelbtini), 1/44 dalį kitų statinių
(inžinerinių) – kiemo aikštelę (duomenys neskelbtini); 2)
2013 m. kovo 12 d. sutuoktinių G. U. ir A. U.
turto pasidalijimo sutartį; 3) 2013 m. kovo 15 d.
dovanojimo sutartį, kuria G. U. ir A. U. perleido
P. U. 30/707 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 4)
2013 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U.
perleido M. R. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir
žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 5) 2014 m. lapkričio
3 d. dovanojimo sutartį, kuria P. U. padovanojo
A. U. 30/707 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini); taikė
restituciją – perleistą turtą grąžino buvusiems savininkams; taip
pat priėmė ieškovės ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo
transporto priemonei „Karavan Trailers KBT 7400“ atsisakymą ir
nutraukė šią bylos dalį.
11. Teismas konstatavo, kad G. U. buvo saistomas
fiduciarinių pareigų ieškovei, todėl visą savo pareigų ėjimo laiką
turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, nepadaryti žalos ieškovei.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo visos kumuliatyvios
sąlygos pareikšti actio Pauliana (CK 6.66
straipsnis), t. y.: 1) ieškovė turėjo neabejotiną,
galiojančią, paremtą deliktinės atsakomybės pagrindais reikalavimo
teisę į G. U.; 2) dėl ginčijamų sandorių G. U. turto masė
sumažėjo ne mažiau kaip 976 680 Eur suma ir todėl ieškovė, kaip
kreditorė, neteko galimybės nukreipti būsimą išieškojimą į tokios
vertės turto dalį, taigi šie sandoriai pažeidė kreditorės teises;
3) atsakovas G. U. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; 4)
ginčo sandorius atsakovas G. U. neatlygintinai sudarė su savo
sutuoktine, sūnumi ir seserimi, todėl atsakovams galioja CK 6.67
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija; 5)
vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti praleistas
nebuvo. Taip pat teismas nusprendė, kad egzistuoja pagrindas
pripažinti ginčo sandorius tariamaisiais dėl visų perleistų
objektų, išskyrus dėl negyvenamųjų poilsio patalpų (duomenys
neskelbtini), ir 30/707 dalių žemės sklypo (duomenys
neskelbtini).
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą,
2017 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos
teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą ir grąžino bylą
Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Kolegija pripažino, kad skundžiamame sprendime buvo
pasisakyta ne tik dėl atsakovo G. U. civilinės atsakomybės,
bet ir dėl neįtrauktų į bylą asmenų civilinės atsakomybės rūšies
bei ribų, t. y. dėl BAB Ūkio banko stebėtojų tarybos ir
valdybos narių materialiųjų teisių bei pareigų. Dėl šios
priežasties egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
Kolegija nurodė, kad tik įvertinus ginčo sandorių sudarymo
aplinkybes actio Pauliana sąlygų aspektu bei nustačius, kad,
sudarydamas ginčijamus sandorius, atsakovas G. U. faktiškai
siekė sumažinti savo mokumą turėdamas tikslą išvengti būtent
prievolės ieškovei (kaip kreditorei) vykdymo, būtų galima vertinti,
ar ginčijamus sandorius sudariusios šalys iš tiesų nesiekė sandorių
prigimtį atitinkančių tikrųjų tikslų, o tik imitavo juos. Kita
vertus, pagal būtinąsias actio Pauliana sąlygas nenustačius
skolininko valios sąmoningai sumažinti arba visiškai panaikinti
savo galimybes patenkinti kreditoriaus finansinį reikalavimą,
teismo išvados, jog santuokoje tebegyvenančiam skolininkui nebuvo
būtinybės sudaryti turto pasidalijimo sutarties, o pagal esamą
sveikatos būklę – poreikio dovanoti turtą šeimos nariams, CK 1.86
straipsnio taikymo aspektu gali būti nepakankamos. Akivaizdus
ieškinio reikalavimų dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais
dviem skirtingais negaliojimo pagrindais aplinkybių ryšys lėmė
visos bylos (pagal visus ieškinio reikalavimus) perdavimą pirmosios
instancijos teismui procesą pakartoti iš naujo.
14. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, ar aplinkybių,
susijusių su atsakovo G. U. deliktine atsakomybe, be kita ko,
ir jos mastu, vertinimas nereikštų ieškiniu apibrėžtų bylos
nagrinėjimo ribų peržengimo, juolab kad Lietuvos apeliacinis
teismas šioje byloje priimtoje 2016 m. liepos 8 d.
nutartyje tiesioginio ir akivaizdaus nurodymo atlikti atsakovo
deliktinės atsakomybės sąlygų vertinimą atskiruose (konkrečiuose)
ginčo nagrinėjimo epizoduose (būtent tokios pakartotinio bylos
nagrinėjimo krypties) neformulavo. Kolegijos vertinimu, pirmosios
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų atsižvelgti
į kasacinio teismo precedentą panašioje savo faktinėmis
aplinkybėmis civilinėje byloje, kurioje pasisakyta, kad tik
išsprendus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo bus galima
nuspręsti, ar ieškovas (bankas) yra atsakovės (banko filialo
direktorės) kreditorius, turintis teisę ginčyti jos sudarytus
sandorius CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka, ir kokio dydžio yra
jo reikalavimas atsakovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-83/2014).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių
sprendimų esmė
15. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 2 d.
sprendimu priėmė ieškovės ieškinio reikalavimo taikyti restituciją
transporto priemonei „Karavan Trailers KBT 7400“ atsisakymą ir šią
civilinės bylos dalį nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė
trečiajam asmeniui O. G. iš ieškovės 1120 Eur bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
16. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimo teisę į
atsakovą G. U. kildina iš delikto, todėl tokiu atveju
skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo
momento. Ieškovė patirtą žalą kildina iš atsakovo, kaip banko
administracijos vadovo, valdybos nario ir pirmininko, fiduciarinių
pareigų tęstinio pažeidimo (dėl paramos sutarčių sudarymo su VšĮ
Kauno „Žalgirio“ rėmėju ir VšĮ Kauno apskrities futbolo rėmimo
fondu, dėl paslaugų sutarties su UAB Vilniaus koncertų ir sporto
rūmais, dėl turto administravimo sutarties su UAB „Norventa“, dėl
indėlio banke „Balkan Investment Bank“, dėl sutarčių su UAB
„Optimalus turto valdymas“, dėl nuomos sutarčių su „Quantum Holding
SA“, UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „Domus Altera“). Tačiau, teismo
vertinimu, šie duomenys ir teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti,
kad yra neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į atsakovą,
taip pat, teismo nuomone, nėra galimybių spręsti apie šio
reikalavimo dydį.
17. Kadangi nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie konkrečios
apibrėžto dydžio reikalavimo teisės atsakovui egzistavimą bei apie
jos susidarymo momentą, kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo
ir konstatuoti, jog ieškovė, kaip kreditorė, ginčijamų sandorių
sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į
atsakovą G. U., sudariusį actio Pauliana pagrindu ginčijamus
sandorius. Tai nustatęs teismas priėjo prie išvados, kad nėra
vienos iš būtinųjų sąlygų – galiojančios kreditoriaus reikalavimo
teisės skolininkui – tenkinti actio Pauliana. Dėl šios priežasties
teismas atmetė CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą
kaip nepagrįstą, nepasisakydamas dėl ieškinio senaties instituto
taikymo sąlygų.
18. Teismas taip pat nenustatė pagrindo pripažinti ieškovės
ginčijamus sandorius niekiniais ir tariamaisiais pagal CK 1.86
straipsnį. Teismas nurodė, kad materialiųjų teisinių padarinių
nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos
nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra
teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Teismas pažymėjo, kad
ieškovė, ginčydama atsakovo sudarytus sandorius dėl turto
perleidimo, iš esmės siekia patenkinti, jos manymu, neabejotinos ir
galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą dalį. Tokio ieškinio
tenkinimo atveju ginčo turtas sugrįžtų atsakovo nuosavybėn. Tačiau
šioje byloje nenustatytas neabejotinos ir galiojančios ieškovės
reikalavimo teisės į atsakovą turėjimas bei tokios teisės dydis,
taip pat neprašoma nukreipti ieškovės reikalavimo patenkinimo į
ginčo turtą, taigi ieškovė į ginčo turtą neįgytų daugiau teisių,
nei jų turi šiuo metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad
tokio ieškinio, kuris yra pareikštas CK 1.86 straipsnio pagrindu,
patenkinimas savaime ieškovei nesukurtų jokių teisinių
padarinių.
19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą,
2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos
teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir perdavė bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
20. Kolegija nustatė, kad ieškovė pareiškė reikalavimus
pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais CK 6.66
straipsnio pagrindu (actio Pauliana) ir kaip tariamuosius,
sudarytus tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis). Savo reikalavimo teisę
pareikšti būtent tokio pobūdžio ieškinį ieškovė grindė vien
ikiteisminio tyrimo metu atsakovui G. U. pareikšto civilinio
ieškinio dėl žalos atlyginimo faktu, teigdama, kad teismo
sprendimo, patvirtinančio šio atsakovo veiksmų neteisėtumą, jo
veiksmais ieškovei padarytos žalos faktą bei jos dydį, ji pateikti
neprivalo.
21. Remdamasi CK 6.66 straipsniu, kasacinio teismo formuojama
šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio
30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010;
2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-316/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2012 m. lapkričio
6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.),
kolegija nurodė, kad, reiškiant actio Pauliana, privalu įvardyti ir
konkretų kreditoriaus teisių pažeidimą, ir kreditori