VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS POLITOLOGIJOS KATEDRA Adomas Leonavičius NUOLATINIO STRUKTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO POVEIKIS ES BENDRAI SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKAI: BALTIJOS ŠALIŲ ATVEJIS Magistro baigiamasis darbas Šiuolaikinės Europos politikos programa, valstybinis kodas 6211JX055 Politikos mokslų studijų kryptis Vadovas (-ė) Prof. dr. Arūnas Molis__________________ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) Apginta Prof. dr. Šarūnas Liekis_____________ (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) Kaunas, 2019
77
Embed
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Adomas Leonavičius · 2018 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje viešėjęs Prancūzijos karo akademijos Strateginių tyrimų institute Prancūzijoje
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS
POLITOLOGIJOS KATEDRA
Adomas Leonavičius
NUOLATINIO STRUKTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO POVEIKIS ES
BENDRAI SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKAI: BALTIJOS ŠALIŲ
ATVEJIS
Magistro baigiamasis darbas
Šiuolaikinės Europos politikos programa, valstybinis kodas 6211JX055
Politikos mokslų studijų kryptis
Vadovas (-ė) Prof. dr. Arūnas Molis__________________ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė)
Apginta Prof. dr. Šarūnas Liekis_____________ (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius)
Temos aktualumas ir naujumas. Stebint paskutinių kelerių metų įvykius Europos Sąjungos
išorėje ir viduje, kyla mintis, kad Europos šalys susiduria su bene didžiausiais iššūkiais per visą ES
istoriją. Įvairios grėsmės Europos kaimynystėje, migracijos krizė, teroristiniai išpuoliai ES viduje,
kibernetinės atakos kuria nesaugumo jausmą Europos gyventojams, todėl vis labiau pradedama
ieškoti būdų, kaip būtų galima užtikrinti žemyno saugumą kuriant bendrą karinę sistemą. Apie
bendrus ES karinius pajėgumus kalbama jau nuo XX a. 6 dešimtmečio, tačiau didesnių veiksmų
nebuvo imtasi. Nors 2007 m. Lisabonos sutartimi, valstybės narės sutarė siekti gilesnės integracijos
saugumo ir gynybos srityje, bet politinės valios imtis konkrečių veiksmų nepakako. Verta paminėti,
kad šioje sutartyje nustatyta, jog įvairūs gynybos klausimai yra sprendžiami nacionaliniu lygmeniu ir
remiantis NATO aljansu. Tuo pačiu, Lisabonos sutartis neužkerta kelio valstybėms narėms
bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje ir priimti sprendimus, kuriais būtų koordinuojama bendra
karinė veikla. Taigi, valstybės narės turi teisę jungtis į kelių ar keliolikos valstybių karinius junginius
ir leisti prisijungti prie jų kitoms valstybėms ateityje.
Nors, kurį laiką Europos Sąjungoje nebuvo didesnių iniciatyvų stiprinti saugumo ir gynybos sritį,
tačiau per paskutiniuosius kelerius metus situacija pasikeitė. Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu
ir jam pradėjus kalbėti apie karinės naštos pasidalijimo reikalingumą tarp NATO narių bei apie
NATO neveiksmingumą, kai kurių Europos valstybių narių vadovai pradėjo skatinti kurti Europos
karinę sąjungą, bendrą infrastruktūrą ir karinę pramonę. Tačiau daugybė kitų Europos Sąjungos šalių
vadovų nepritarė tokiai iniciatyvai ir išsakė kiek kritiškesnį požiūrį į šią sąjungą, matydami JAV
indėlį į NATO, kaip savo saugumo garantą. Tai aprašo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir
politikos mokslų instituto doc. dr. Margarita Šešelgytė. Jos teigimu, Lietuvos saugumo samprata
aiškiai atskiria NATO ir ES darbo pasidalijimą, kur NATO atstovauja saugumo garantą, o Europos
Sąjunga laikoma ekonominio gerovės ir „minkštojo“ saugumo garantu.1
Pasikeitusi Europos saugumo situacija plačiai nagrinėjama ir dabartinėje politinėje spaudoje.
2018 metų rugsėjo mėnesį Vilniuje viešėjęs Prancūzijos karo akademijos Strateginių tyrimų institute
Prancūzijoje dirbantis Europos saugumo tyrėjas Pierr'as Haroche'as duodamas interviu Lietuvos
spaudai teigė, kad „saugumo situacija Senajame žemyne pradėjo keistis jau prieš dešimtmetį dėl
finansų krizės, kai pradėta ieškoti būdų sutaupyti ir nuo to pirmiausia nukentėjo gynybos sritis.“2
1 Šešelgytė M. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations Internationales de Stratégiques, 2018,
p.2. Rasta: http://www.iris-france.org/wp-content/uploads/2018/09/Ares-29.pdf (Žiūrėta 2018 09 14). 2 Kanapka, Giedrius. „Bendra Europos kariuomenė skęsta miglose“, interviu su Perre‘u Haroche‘u. Lietuvos rytas, nr.
Pasak prancūzų mokslininko, „ilgą laiką Europos saugumu rūpinosi NATO, o ES į šią sferą nesikišo.
Bet dabar galime matyti pokyčių, ES politikai yra vis labiau suinteresuoti savo piliečių gynimu.“3
Pagrindiniai pokyčiai prasidėjo 2017 metais, kai buvo priimtas sprendimas, kuriuo buvo
nustatytas Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas. Tais pačiais metais 25 valstybių narių ministrai
pasirašė bendrą pranešimą dėl koordinuoto bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje. Šiuo
sprendimu išreikštas susirūpinimas besikeičiančia tarptautinio saugumo situacija, kai atsiranda vis
daugiau rizikos šaltinių ir iškyla būtinybė stiprinti Europos Sąjungos saugumą ir gynybą.
Neretai dėl užsienio politikos neveiksmingumo kritikuojama ES turėtų spręsti susidariusias
problemas ir pateikti bendrą atsaką. Įvairios saugumo grėsmės (terorizmas, nevaldoma migracija,
aplinkosauga ir kt.) kelia vis didesnius iššūkius Europos saugumui. Europos Sąjungos vaidmuo
užtikrinant žemyno saugumą turėtų didėti, tačiau kokio vaidmens ES imsis ateityje, nėra aišku. Iki
šiol nėra vienos bendros pozicijos: vieni traktuoja ES kaip savarankišką saugumo srities veikėją, kiti
– akcentuoja ES kaip vieną iš NATO ramsčių. ES ir NATO struktūrų ir funkcijų dubliavimo bei įtakos
klausimai yra aktualūs daugeliui Europos šalių, taip pat ir Baltijos valstybėms, suinteresuotoms savo
saugumo užtikrinimu.
Šio darbo objektas - Europos Sąjungos bendros saugumo ir gynybos politikos pokyčiai ir
įgyvendinimo galimybės po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo priėmimo.
Darbo tikslas – aptarti saugumo ir gynybos sampratą mokslinėje literatūroje ir, išanalizavus
saugumo ir gynybos politikos raidą Europos Sąjungoje, įvertinti Nuolatinio struktūrinio
bendradarbiavimo (PESCO) galimą įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai ir Baltijos šalims.
Šiam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
1. Atlikti sisteminę saugumo ir gynybos srities mokslinės literatūros analizę bei pristatyti
konstruktyvizmo teorijos esminius aspektus ir jos galimybes aiškinti tarptautinį bendradarbiavimą
saugumo ir gynybos srityje.
2. Apžvelgti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą.
3. Išanalizuoti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO), kaip dalies bendros saugumo
ir gynybos politikos (BSGP), įgyvendinimo galimybes Europos Sąjungoje ir Baltijos šalyse.
4. Atlikti struktūrizuotus interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais
ekspertais, diplomatais ir, išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio
bendradarbiavimo (PESCO) įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims.
Problematika. Šiame darbe aptariama Europos saugumo ir gynybos politikos formavimosi raida,
jos integracijos procesai bei problematika. Itin glaudaus bendradarbiavimo šioje srityje tarp ES šalių
nebuvo, nes pagrindinė saugumo organizacija, vienijanti Europos Sąjungą, yra NATO. Taip pat
3 Kanapka, Giedrius. „Bendra Europos kariuomenė skęsta miglose“, interviu su Perre‘u Haroche‘u. Lietuvos rytas, nr.
186 (8155), 2018 m. rugsėjo 27 d., p. 7.
8
pačioje ES tarp valstybių narių galima matyti skirtingus požiūrius į karinio kooperavimosi
reikalingumą ir JAV dominavimą Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje. Nors 2017 m. buvo
priimtas sprendimas nustatyti Nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą, pasisakymai dėl galimo
dubliavimosi su NATO tik padažnėjo.
Darbo ginamasis teiginys – sėkmingo tolimesnio ES Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo
atveju, Baltijos valstybės galės siekti platesnio savo interesų įgyvendinimo ir regiono saugumo
stiprinimo palyginti su BSGP iki PESCO priėmimo.
Siekiant atsakyti į pirmąjį tyrimo klausimą, pirmojoje, teorinėje darbo dalyje bus siekiama
išsiaiškinti saugumo ir saugumo bendruomenės koncepcijas, remiantis konstruktyvizmo teorine
prieiga. Ši tarptautinių santykių analitinė prieiga akcentuoja valstybių gebėjimą kurti kolektyvinę
tapatybę, kai jas jungia bendros vertybės, normos ir kt. PESCO, kaip Europos Sąjungos struktūrinio
bendradarbiavimo sutartis, yra Europos Sąjungos bendro šalių identiteto supratimas.
9
1. SAUGUMO SAMPRATA TEORINĖJE LITERATŪROJE
IR DABARTINIAI SAUGUMO IR GYNYBOS TEMATIKOS
MOKSLINIAI TYRIMAI
Nuolat kintanti saugumo aplinka sukuria būtinybę vis iš naujo apibrėžti saugumo sąvoką. Ši
sąvoka yra plačiai vartojama ir galimos įvairios jos interpretacijos, dėl to būtų klaidinga teigti, kad
egzistuoja vieninga saugumo samprata. Dėl dinamiškos saugumo aplinkos, besikeičiančių santvarkų
ir pokyčių tarptautinėje aplinkoje, saugumo sąvoka skirtingais laikotarpiais yra apibrėžiama
skirtingai, įgyja transformacijas. Šiame darbe bus daugiausiai naudojamasi konstruktyvizmo teorine
prieiga, tačiau siekiant atskleisti platesnį saugumo sąvokos vaizdą, darbo pradžioje pravartu pateikti
bendrąją saugumo sampratą, įsigilinant į įvairias tarptautinių santykių teorijas, ir jų galimybes aiškinti
šią sąvoką. Taigi, siekiant šiek tiek supaprastinti šios sąvokos aiškinimą, naudinga į jį pažvelgti iš
tam tikrų teorijų siūlomo tradicinio (etatistinio) ir žmogiškojo saugumo perspektyvų.
Tarptautiniuose santykiuose, su tam tikromis išlygomis vyrauja trys teorinės perspektyvos:
realizmas, liberalizmas ir konstruktyvizmas. Šios teorijos skirtingai aiškina saugumo sampratą ir yra
atsiradusios siekiant geriau paaiškinti globalioje aplinkoje vykstančius procesus. Saugumo nereikėtų
koncentruoti tik ties nacionalinio saugumo lygmeniu, dėl to atsiradusi konstruktyvizmo teorija
(dažnai laikoma labiau tarptautinių santykių analitine prieiga nei savarankiška teorija), pasiūlė
žmogiškąjį požiūrį į saugumą, o grėsmes kildina iš įvairių valstybių vidaus procesų (individų
sąveikos). Konstruktyvizmas siekia nagrinėti saugumą individo lygmenyje, mažiau sureikšminant
valstybės įtaką.
1.1. Bendroji saugumo samprata ir jos teorinė prieiga
Valstybės saugumas yra esminis klausimas susijęs su jos egzistencija. Dėl to dažnai gali atrodyti,
kad yra susiformavusi absoliuti ar visuotinai priimta saugumo koncepcija. Visgi, saugumas, kaip
socialinė sąvoka, neturi vienintelio tikslaus apibrėžimo, o jos sampratos pokyčius dažniausiai lemia
įvairūs tarptautiniai pasikeitimai (karai, taikos sutartys). Siekiant tiksliai išsiaiškinti saugumo sąvoką,
vertinga pirmiausiai suformuluoti klausimus – saugumas nuo ko (kokie yra numanomi pavojai), ir
saugumas kam (kokia nustatoma vertybė).
Kaip minėta, saugumas, kaip viena pagrindinių tarptautinių santykių disciplinos koncepcijų,
nuolat kito. Vertinant istoriškai pirmiausiai reikėtų pažymėti, kad modernios saugumo sąvokos
pradžia yra laikoma 1648 m. priimta Vestfalijos taikos sutartis. Šia sutartimi buvo įsipareigota gerbti
10
valstybės suverenitetą, pripažinti lygybę tarp valstybių ir nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus.
Šiais nustatytais principais, valstybės pirmą kartą buvo pripažintos kaip pagrindiniai subjektai
tarptautinių santykių sistemoje. Tokiu būdu valstybė tapo pagrindiniu saugumo objektu, o jos
užduotis buvo identifikuoti saugumo grėsmes galinčius sukelti veiksnius ir kartu priimti sprendimus
šias grėsmes eliminuoti. Dr. K. Paulauskas teigia, jog šiuo laikotarpiu vyravo požiūris, kad valstybė,
o dažnu atveju, net ir pats valdovas yra pagrindinis saugumo teikėjas.4
Tolesniems saugumo sampratos pokyčiams įtakos turėjo XVIII a., kai to meto filosofai Jean-
Jacques Rousseau (1762), John Locke (1690) ir Charles de Montesquieu (1716) pristatė sutartį tarp
valstybės ir piliečių, kuria buvo įtvirtintas socialinis kontraktas ir piliečių teisių bei laisvių samprata.
Itin didelę įtaką saugumo sampratai turėjo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo5. Tuo metu
susiformavo tarptautinių santykių disciplina ir tarptautinių santykių aiškinime įsivyravo idealizmo
mokykla. Patyrus Pirmojo pasaulinio karo pasekmes, buvo priimta nuomonė, kad karas, kaip
beprasmis veiksmas, negali tapti racionalia valstybės politikos priemone ir, kad tarptautinė sistema
turėtų išspręsti konfliktus demokratinėmis priemonėmis. Tokį požiūrį atspindėjo JAV prezidento
Woodrow Wilson pareiškimas 1918 metais, kuriuo buvo pasiūlyti Keturiolika punktų, skelbusių apie
naują pasaulio politiką, paremtą laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija ir apsisprendimo
teise.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo atsirado visiškai nauja saugumo sąvokos prasmė. Realybė
tarptautinių santykių disciplinoje galutinai leido įsitvirtinti realizmo teorinio požiūrio dominavimui.
Šios teorinės mokyklos atstovai teigė, kad pagrindinis tarptautinės sistemos vienetas yra valstybė, ji,
esanti vientisas vienetas ir siekdama kuo labiau išvystyti savo interesus, tarptautinėje sistemoje veikia
racionaliai, didindama savo galią. Svarbiausi klausimai yra susiję su nacionaliniu saugumu, kurio
užtikrinimas priklauso nuo karinės galios plėtojimo.
Po Šaltojo karo pabaigos vėl pakito tarptautinio saugumo aplinka ir buvo pradėta ieškoti
alternatyvių saugumo sampratos aiškinimo būdų. Šiuo, minimu laikotarpiu atsirado kritinės
perspektyvos, o viena jų buvo konstruktyvizmo teorija. Konstruktyvizmo tarptautinių santykių
aiškinimo paradigma yra iš esmės prieštaraujanti iki tol vyravusiems realizmo pamatiniams
principams. Šios teorijos atstovai Emmanuel Adler ir Alexander Wendt siekė praplėsti realizmo
teorijos suformuotą pasaulio modelio suvokimą ir pateikti naujus analizės modelius. Valstybės
saugumas (nacionalinis saugumas) pasirodė nepakankamas ir buvo siekiama valstybės saugumą
pakeisti platesne saugumo samprata, ją papildant įvairiais elementais, tokiais kaip tautos saugumas
(angl. security of people), individų saugumas (angl. security of individuals) ar globalus bei tarptautinis
4 Paulauskas K. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2006. Vilnius: VU
TSPMI, 2007, p. 197. 5 Hollis M., Smith S. Tarptautiniai santykiai: aiškinimas ir supratimas. Vilnius : Tyto alba, 1998, p. 25
11
bendruomeniškumas.6 Konstruktyvistai siekė įtvirtinti platesnį požiūrį į individų saugumo
užtikrinimą. Tai ne tik kariniai veiksniai, kuriuos lemia valstybė, bet ir ekonominė gerovė, aplinkos
apsauga, kultūrinis identitetas, politinės teisės ir kt.
Konstruktyvizmo pradininku laikomas A. Wendt yra atkreipęs dėmesį, kad „anarchija yra tai, kuo
valstybės ją laiko”7, tad analogiškai saugumo supratimas taip pat galėtų būti performuluotas taip:
„saugumas yra tai, kuo mes jį laikome“.8 Nors konstruktyvizmo teorijos šalininkai pripažįsta tam
tikras realistines prielaidas apie tarptautinę politiką, tačiau ją suvokia visiškai skirtingai.
Konstruktyvistinės saugumo studijos remiasi prielaida, kad pagrindinės tarptautinės politikos
struktūros yra socialiai konstruojamos, t. y. tarptautinė sistema, jos anarchinė būsena yra socialiniai
konstruktai, lygiai taip pat socialiai konstruojamas ir saugumas bei grėsmės, kurie jokiu būdu nėra
sistemos rezultatas.
Skaitant mokslinę literatūrą galima pastebėti, kad konstruktyvizmo teoretikai neretai yra linkę
derinti konstruktyvizmo teoriją su kita teorine prieiga, pavyzdžiui, neorealizmu. Šias teorijas
sėkmingai yra susieję Kopenhagos mokslininkai Barry Buzan, Ole Wæver, Jaap de Wilde ir atskleidę
neorealizmo ir konstruktyvizmo sinergijos galimybes saugumo reiškiniams tirti. Jie sukūrė pasaulyje
žinomą Kopenhagos konstruktyvizmo mokyklą, sutelkusią dėmesį į šias pagrindines koncepcijas: 1)
saugumizaciją, 2) sektorius, 3) regioninius saugumo kompleksus. Minėtų autorių teorines nuostatas
atskleidžia 1998 metais publikuotas kolektyvinis mokslo darbas „Security: A New Framework for
Analysis“. Viena iš pagrindinių knygoje aptariamų koncepcijų – saugumizavimas, kuris plačiąja
prasme suprantamas kaip egzistencinė grėsmė, reikalaujanti ieškoti sprendimų ją panaikinti.
Nagrinėdami, kaip tam tikra problema virsta saugumo problema, Barry Buzan, Ole Wæver ir Jaap de
Wilde aptaria saugumizavimo sąvokai opozicinę sąvoką desaugumizavimas, kurios semantinis
turinys nesiejamas su grėsme.
B. Buzan, O. Wæver, J. de Wilde aprašytoje saugumizavimo teorijoje9 svarsto, kas laikytina
saugumo objektu, ir prieina išvadą, kad saugumo objekto identifikavimą lemia saugumizuojantis
veikėjas (juo gali būti net retų paukščių populiacija, individų grupė ar kt.), dėl kurio iniciatyvų
atsiranda saugumizuojama situacija, kurią visuomenė (auditorija), savo ruožtu, traktuoja kaip
saugumo problemą. Svarstydami saugumo problemos klausimus Kopenhagos teoretikai teigia, kad
objektyvių grėsmių nėra, nes jos socialiai konstruojamos saugumizuojančių veikėjų, į kurių elgseną
reaguoja saugumo veikėjai. Idealiu saugumo veikėju aptariamoje knygoje laikoma valstybė, kuri
6 Wæver O. Security and Desecuritization.// (ed). Lipschutz R. D. On Security. New York: Columbia University Press,
1998. P. 40. 7 Wendt, A. Anarchy is What States Make of It: The Social Construction of Power Politics. International Organization,
1992, Vol. 46, No. 2, p. 391- 425. 8 Smith S. and Acharya A. The Concept of Security before and after September 11. Institute of Defence and Strategic
Studies (IDSS), Working Paper, 2002, No. 23, p. 3. 9 Buzan B., Wæver O., Wilde de J. Security: A New Framework for Analysis. Boulder: Lynne Riener Publisher, 1998, p.
37.
12
istoriškai turi privilegijuotą padėtį ir yra geriausiai pasirengusi įvykdyti saugumo užduotis.
Svarstydami saugumizavimo ir desaugumizavimo klausimus, teoretikai implikuoja mintį, kad
desaugumizavimas yra tinkamiausias būdas saugumo problemoms spręsti. Šią mintį papildo autorių
nuostata, kad saugumo reikšmių neįmanoma objektyviai apibrėžti, nes jos yra subjektyvaus pobūdžio.
Dėl aptartų teorinių įžvalgų, konstruktyvistų saugumizavimo teorija ne kartą buvo sulaukusi
kritikos. Kai kurias kritines įžvalgas apie konstruktyvizmo teoriją galima rasti K. Paulausko 2007
metais publikuotame straipsnyje10. Jo manymu, „šie autoriai [B. Buzan, O. Wæver], kaip ir
konstruktyvizmo mokykla apskritai, dar nėra įveikusi „dvigubos hermeneutikos“ spąstų. <...>
Bėgdami nuo ontologinio, objektyvistinio saugumo apibrėžimo, jie neišvengia a priorinio saugumo
konceptualizavimo, kuris iš esmės atmeta bet kokią kitą saugumo sampratą, kuri gali būti nesusijusi
su egzistencinėmis grėsmėmis.“11
Nepaisant kritikos, konstruktyvizmo teorija išlieka populiari pasaulyje ir dažnai taikoma mokslo
darbuose nagrinėjant įvairius saugumo ir politikos reiškinius. Analizuojant tarptautinių santykių
problemas, svarbiais galima laikyti ne tik objektyvius ekonominius, gynybinio pajėgumo ar kitus
rodiklius, bet ir konstruktyvizmo teorijoje reikšmingais laikomus visuomenės mentalitetą, kultūrą,
vertybes ar net galios vaidmenį.
Konstruktyvizmo teorijoje labai svarbią vietą užima saugumo bendruomenių koncepcija.
Bendruomeninei (kolektyvinei) tapatybei formuotis, kaip buvo minėta, padeda bendros normos,
tarpusavio pasitikėjimas, vertybės ir simboliai.12 Šiame darbe ne kartą minėtas tyrėjas A. Wendt
viename straipsnyje teigia, kad tarptautinę politiką galima aiškinti per identitetus ir interesus. Pasak
mokslininko, identitetai yra interesų pagrindas, o tarptautinių santykių veikėjai neturi iš anksto
numatytų interesų, kurie veiktų nepriklausomai nuo socialinio konteksto. Veikėjų interesus paprastai
lemia konkrečiai susiklosčiusi situacija ir jos vertinimas.13 Kitaip tariant, šie veikėjų interesai yra
santykiniai. Kaip rašo J. Baylis, kritinės teorijos šalininkai, tokie kaip K. Krause ir M. Williams,
saugumo sampratoje sureikšmina individus, bendruomenes ir identitetą bei skiria didelį dėmesį
pastarųjų analizei, o valstybės elgseną laiko antraplaniu dalyku.14
Taigi, kolektyvinio saugumo pagrindas yra dalyvaujančių elementų (pavyzdžiui, valstybių ar
individų) bendrai suvokiami nematerialūs procesai ar reikšmės, kurie daro įtaką valstybių struktūroms
10 Paulauskas, Kęstutis. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2006. Vilnius:
VU TSPMI, 2007, p. 193–215. 11 Paulauskas, Kęstutis. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2006. Vilnius:
VU TSPMI, 2007, p. 207–208. 12 Adler, E., Barnett, M. Security Communities, Cambridge: Cambridge University Press, 1998 13 Wendt A. Anarchy is what States Make of it: The Social Construction of Power Politics. International Organization,
Vol. 46, No. 2 (Spring), 1992, p. 398. 14 Baylis, J. International and Global Security in the Post-Cold war Era. In: Baylis, J. and Smith, S. (eds.) . The
Globalization of World Politics: an Introduction to International relations. New York: Oxford University Press, 2005,
p. 313.
13
ir didesniems kolektyvinio saugumo dariniams. Šie, savo ruožtu, perėmę tam tikras reikšmes ir
vertybes, toliau jas skleidžia ir konsoliduoja tol, kol jos visuotinai prigyja. Šią mintį paremia Emanuel
Adler teigdamas, kad individai ir socialiniai veikėjai suteikia prasmę materialiam pasauliui ir
kognityviai formuoja pasaulį tokį, kokį jį žino, patiria ir supranta15. Kitaip tariant, šalių priklausymas
daugiašalėms organizacijoms ne tik rodo, kad jas vienija bendros vertybės, normos ir kiti nematerialūs
dalykai, tačiau tai padeda toliau gilinti tarpusavio ryšį ir savęs suvokimą bendruomenėje.
Remdamasi konstruktyvizmo teorija, regioninio identiteto problematiką savo daktaro
disertacijoje „Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika“
yra tyrusi dr. Ieva Karpavičiūtė. Disertacijoje teigiama, kad regioninio veikėjo savybės dažniausiai
būna suformuotos sąlyginai stipraus regioninio identiteto pagrindu. Tokiu atveju regionas gali tapti
saugumo bendruomene. Jei regioninis identitetas yra silpnas, regionas neveiks kaip atskiras veikėjas,
saugumo bendruomenės regione nebus ir, pasak I. Karpavičiūtės, kuri remiasi B. Hettne
regioniškumo teorija, toks regionas bus žemesnio regioniškumo lygio16. Taigi, bendros saugumo ir
gynybos politikos formavimasis labai priklauso nuo regioninio saugumo bendruomenės identiteto.
1.2. Dabartiniai saugumo ir gynybos tematikos moksliniai tyrimai
Be šiame magistro darbe naudojamos konstruktyvizmo ir kitų teorijų mokslinės literatūros, taip
pat svarbūs buvo darbai, gynybos ir saugumo ekspertų straipsniai ir įžvalgos, padėję geriau įsigilinti
į ES saugumo ir gynybos tematiką, bei konkrečiai į Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo
ypatumus. Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO)
susitarimas buvo pasirašytas 2017 m. gruodžio 11 d., todėl apie šį naują reiškinį randama nedaug
mokslinės literatūros. Įvairios mokslininkų, politikos srities apžvalgininkų nuomonės atskleidė, kad
į naujus Bendros saugumo ir gynybos politikos pakitimus yra žvelgiama tiek iš pozityvios pusės, tiek
iš kritinės. Magistro darbe surinkta naujausia literatūra nagrinėjamos temos klausimais atskleidžia šio
darbo neabejotiną naujumą ir aktualumą, surinkta mokslinė literatūra gali būti naudinga tolesniems
panašios tematikos tyrimams.
Saugumo ir gynybos klausimais rašantis Nyderlandų Tarptautinių santykių instituto tyrėjas Dick
Zandee 2018 m. pranešime „Pesco implementation: the next challenge“ pateikė kritišką nuomonę
apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo įgyvendinimą. Tyrėjas teigia, jog nors viltys
sėkmingam bendradarbiavimui yra didelės, tačiau net pirmieji 17 PESCO projektų buvo priimti
15 Adler, E. Seizing the Middle Ground: Constructivism in World Politics. European Journal of International
Relations, 3(3) 1997. European Consortium for Political Research: SAGE Publications. p.322. 16 Karpavičiūtė, I. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and Their Interplay /
Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas:
Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, p.93.
14
paskubomis ir iki galo neišsprendus kai kurių valdymo ypatumų. Pirmieji PESCO įgyvendinimo
metai atskleidžia, kaip sunku politiškai priimtus sprendimus paversti praktiškai veikiančiais, o
aiškesni tyrimai galėtų būti padaryti tik po kelerių metų.17
Taip pat svarbus yra Saugumo studijų Ciuriche Centro (Šveicarijos) tyrėjo Daniel Keohane
straipsnis „The Paradox of EU Defence Policy“. Šiame straipsnyje autorius teigia, kad dėl Europos
Sąjungos valstybių narių skirtingų požiūrių į gynybą, bendros ES gynybos formavimas yra sunkiai
įmanomas18. Valstybės narės siekia skirtingų tikslų (vienos suinteresuotos teritorine gynyba, kitos –
misijomis už ES sienų). Tokie išsiskiriantys interesai apsunkina bendros ES gynybos idėją.
Bendruomenių Rūmų bibliotekos (angl. House of Commons Library) tyrėja Claire Mills
pranešime „EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO)“ taip pat
pateikia kiek kritišką nuomonę. Autorė pranešime išvardija faktus, susijusius su PESCO atsiradimu
ir jo įgyvendinimu ir aprašo Lisabonos sutartį, kaip PESCO atsiradimo pagrindą, galimybes
įgyvendinti šį naują saugumo ir gynybos politikos susitarimą, priimtus projektus ir kt. Be to, tolesnėje
pranešimo dalyje teigia, kad NATO Generalinis Sekretorius Jens Stoltenberg pasveikino PESCO
įkūrimą tikėdamasis, kad tai padės sustiprinti Europos gynybą, tačiau priminė, jog NATO ir ES siekiai
turėtų būti papildantys vienas kitą. Taip pat autorė atkreipė dėmesį į skirtingus ES šalių interesus ir
kai kurių valstybių narių skeptiškumą naujajai saugumo ir gynybos darbotvarkei. Pranešime
pateikiamas Lenkijos, kuri visą laiką palaiko Europos karinių pajėgumų vystymą, pavyzdys, tačiau,
kaip teigiama, ji palaiko dalyvavimą tik NATO kontekste, o dalyvavimas Nuolatiniame
struktūriniame bendradarbiavime daugiau susijęs su ES karinės integracijos pristabdymu.19
Majamio universiteto dr. Maxime H. A. Larivé, kurio tyrimų objektas yra Europos Sąjunga, kaip
globalaus saugumo veikėjas ir Europos saugumas, 2014 metais išleido knygą „Debating European
Security and Defense Policy: Understanding the Complexity“20. Šioje knygoje, naudojantis
neoliberalizmo, neorealizmo ir konstruktyvizmo teorijomis yra analizuojama ES saugumo ir gynybos
raida ir veiksniai, lėmę jos reikalingumą ES institucijose. Autorius knygoje pateikia minėtų teorijų
privalumus ir trūkumas siekdamas išaiškinti saugumo ir gynybos politikos kompleksiškumą. Jis taip
pat nagrinėja, kokią įtaką integraciniams procesams daro valstybės ir institucijos.
Labai svarbus šaltinis, pateikęs įvairių šalių perspektyvas PESCO atžvilgiu yra Prancūzijos
Tarptautinių ir Strateginių Ryšių Instituto (pranc. Institut de Relations Internationales de
Stratégiques) tinklalapis. Šio internetinio puslapio erdvėje yra prieinami įvairūs tarptautinių santykių
17 Zandee, D. Pesco implementation: the next challenge. Clingendael Netherlands Institute of International Relations,
2018. Rasta: https://www.clingendael.org/sites/default/files/2018-09/PB_Pesco_Sept2018.pdf (Žiūrėta: 2018 12 15). 18 Keohane, D. The Paradox of EU Defence Policy, Center for Security Studies, 2016. Rasta:
https://isnblog.ethz.ch/security/the-paradox-of-eu-defence-policy (Žiūrėta 2018 10 13). 19 Mills, C. EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO), 2018. Rasta:
https://researchbriefings.parliament.uk/ResearchBriefing/Summary/CBP-8149#fullreport (Žiūrėta 2018 12 23). 20 Larivé, M. H. A. Debating European Security and Defense Policy: Understanding the Complexity. Miami: University
tyrėjų darbai, kuriuose aprašomos ES Bendros saugumo ir gynybos politikos gairės, tyrėjų nuomonės
Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo, gynybos industrijos klausimais ir, kaip minėta, įvairių
šalių (pavyzdžiui Graikijos, Lenkijos, Ispanijos ir kt.) perspektyvos PESCO atžvilgiu. Šis Institutas
pristato ir Lietuvos perspektyvą, kuri yra aprašyta doc. dr. Margaritos Šešelgytės. Autorės teigimu,
NATO ir JAV buvimas regione ir toliau bus Lietuvos saugumo politikos siekis, o ES bus suvokiama
kaip „minkštojo“ saugumo teikėja21.
Lietuvoje saugumo ir gynybos tematikos mokslo darbų per paskutiniuosius dešimt metų buvo
publikuota nemažai, apginta ne viena daktaro disertacija, kuriose nagrinėjami skirtingų šalių arba
regionų saugumo ir gynybos klausimai, pavyzdžiui 2009 metais VDU apgintoje Donato Vainavičiaus
disertacijoje nagrinėjamai saugumo politikos klausimai Pietų Kaukaze22, 2010 metais VDU apgintoje
Ievos Karpavičiūtės daktaro disertacijoje, taikant tarptautinių santykių konstruktyvizmo ir angliškos
mokyklos teorijas, analizuojamas regioninės saugumo analizės modelis23, 2011 metais VDU
apgintoje Seyda Hanbay disertacijoje analizuojama Europos valstybių – NATO narių, kurios nėra
Europos Sąjungos narės, pavyzdžiui, Turkijos, dalyvavimas bendrojoje saugumo ir gynybos
politikoje24, 2012 metais VU apgintoje Karolio Aleksos disertacijoje išsamiai nagrinėtas JAV karinės
transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai25, 2015 metais VU apgintoje Martyno
Zapolskio daktaro disertacijoje analizuojamas mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesį 2007 –
2012 metais26 ir kt.
Be apgintų daktaro disertacijų, Lietuvoje nemažai publikuota kitų mokslo darbų, kuriuose per
paskutiniuosius dešimt metų buvo nagrinėtos Rusijos hibridinio karo grėsmės ir veikimo
mechanizmai (Laurinavičius 2017), gynybos pramonės įtaka valstybių gynybos politikai ir
ekonomikai (Palavenis 2018), išsamiai rašyta apie Baltijos šalių saugumo ir gynybos klausimus ir su
jais susijusius Rusijos geoenergetikos politikos siekius, Baltijos valstybių didėjantį atsparumą
Maskvos ekonominio ir politinio poveikio priemonėms (Vilpišauskas 2017; Švedas 2017; Molis,
Česnakas, Juozaitis 2018; ir kt.), Lietuvos energetinio saugumo klausimai NATO ir ES narystės
kontekste (Molis, Vaišnoras 2014; ir kt.) bei analizuoti pastaruoju dešimtmečiu aktualūs kiti Europos
saugumo ir gynybos klausimai. Deja, nors Europos Sąjungai itin aktualus Nuolatinio struktūrinio
21 Šešelgytė, M. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations Internationales de Stratégiques, 2018,
p.9. Rasta: http://www.iris-france.org/wp-content/uploads/2018/09/Ares-29.pdf (Žiūrėta 2018 09 14). 22 Vainavičius, D. Diplomatija ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukaze. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto
Didžiojo universitetas, 2009. 23 Karpavičiūtė, I. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and Their Interplay /
Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas:
Vytauto Didžiojo universitetas, 2010. 24 Hanbay, S. Europos valstybių – NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimas bendrojoje saugumo ir gynybos
politikoje: Turkijos atvejis. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 25 Aleksa, K. JAV karinės transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai. Daktaro disertacija. Vilnius:
Vilniaus universitetas, 2012. 26 Zapolskis, M. Mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesys 2007 –2012 metais. Daktaro disertacija. Vilnius:
bendradarbiavimo susitarimas buvo patvirtintas daugiau nei prieš metus, t. y. 2017 metų gruodžio 11
dieną, tačiau šia Baltijos šalims ir kitoms Europos valstybėms aktualia saugumo ir gynybos tema
mokslo darbų iki šiol stinga.
Apibendrinant teorinėje dalyje aptartus klausimus galima teigti, jog bendroji saugumo sąvoka nuo
modernios jos sampratos pradžios (Vestfalijos taikos sutartis) iki šiandieninės jos sampratos nuėjo
ilgą raidos kelią, o ES saugumo ir gynybos politika, ilgą laiką buvusi stagnacijoje, tapo diskusijų ir
mokslinių tyrimų objektu. Kaip buvo minėta paskutiniame teorinės dalies skyrelyje, mokslinėje
literatūroje, susijusioje su dabartine Europos Sąjungos gynyba ir naujai 2017 metais priimta
Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo sutartimi (PESCO), išryškėja tam tikri opoziciniai
požiūriai: pozityvus ir negatyvus dabartinės ES saugumo ir gynybos politikos vertinimas. Ši mokslinė
diskusija skatina iš naujo peržiūrėti ir išanalizuoti PESCO susitarimus, jų santykį su ankstesniais
saugumo ir gynybos susitarimais, ir įvertinti kintančią Baltijos šalių saugumo situaciją bendrame ES
saugumo ir gynybos kontekste. Atliekant šį tyrimą darbe tikslingai remiamasi konstruktyvizmo
teorine paradigma, kuri geriausiai atspindi tradicinį ir žmogiškąjį požiūrį į saugumą.
1.3. Tyrimo metodologija
Rengiant magistro baigiamąjį darbą buvo pasirinkti keli mokslinės analizės metodai: analitinis
aprašomasis, lyginamasis, struktūrizuoto interviu kokybinio tyrimo metodas. Kiekvieno iš šių metodų
pasirinkimą ir derinimą tarpusavyje lėmė siekis išanalizuoti pasirinktą darbo temą ir įgyvendinti
iškeltą tyrimo tikslą ir uždavinius.
Teorinėje darbo dalyje nagrinėjant fundamentalius ir naujausius teorinius mokslinius darbus apie
Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos integraciją, aptariant saugumo sampratą iš
konstruktyvizmo teorinės perspektyvos, pristatant svarbiausius įvykius ir datas, susijusius su
nagrinėjama tema, taikomas sisteminis mokslinės literatūros analizės ir aprašomasis metodai.
Nuoseklus analitinio metodo taikymas leidžia atskleisti vieningos Europos Sąjungos saugumo ir
gynybos politikos kūrimo ypatumus, jos formavimosi raidą ir pateikti su nagrinėjamais klausimais
susijusias išvadas ir apibendrinimus.
Antrajame magistro darbo skyriuje, t. y. empirinėje darbo dalyje „Europos saugumo ir gynybos
politika bei jos poveikis Baltijos šalims“ derinami keli kokybinės analizės metodai. Atliekant
chronologinę Europos Sąjungos iniciatyvų saugumo ir gynybos srityje analizę (2.1. skyrelis),
naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis metodai. Jie leidžia atskleisti ES bendros saugumo
ir gynybos politikos kūrimo ypatumus, raidą, ES valstybių bendradarbiavimo saugumo ir gynybos
srityje dinaminį pobūdį. Taikant minėtus metodus skyriuje analizuojami ir svarbiausi ES Nuolatinio
17
struktūrinio bendradarbiavimo projektai (2.2 skyrelis „Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas
Europos Sąjungos saugumo ir gynybos kontekste“), ir, remiantis konstruktyvizmo teorine
perspektyva, aptariamas ES valstybių vaidmuo, jų bendradarbiavimo tikslai, įsipareigojimai,
galimybės ir kt.
Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektų ir su jais susijusių dokumentų mokslinė
analizė, taikant aprašomąjį, analitinį ir lyginamąjį metodus, padeda holistiškai įvertinti Baltijos šalių
dalyvavimo minėtuose projektuose galimybes ir perspektyvas, atsivėrusias po 2017 m. ES valstybių
susitarimo. Magistro darbo 2.3. skyrelyje „Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame
bendradarbiavime“ analizuojamas trijų Baltijos šalių atvejis konstruktyvizmo teoriniu aspektu, taip
pat remiamasi su nagrinėjamais klausimais susijusiais moksliniais straipsniais ir informacija iš įvairių
ES sutarčių ir teisės aktų, tokių kaip „Notification On Permanent Structured Cooperation (PESCO)“
ir kt. Analizuojant Baltijos šalių saugumo ir gynybos klausimus, atsižvelgiama į bendrąją visų ES
šalių saugumo ir gynybos politiką, tačiau daugiausia dėmesio skiriama Baltijos šalims, jų
geopolitiniam iškirtinumui ribojantis su Rusija, keliančia grėsmę Baltijos valstybių nacionaliniam
saugumui. Šių trijų valstybių gynybos ir saugumo klausimų tyrime naudojami anksčiau minėti
kokybinės lyginamosios analizės metodai.
Norint atlikti kompleksinę nagrinėjamos temos analizę ir verifikuoti ankstesniuose empirinės
darbo dalies skyreliuose padarytus apibendrinimus, tolesniame empirinės darbo dalies skyrelyje (2.4.
„Interviu apie Europos Sąjungos ir Baltijos šalių saugumą ir gynybą rezultatų aprašymas“) kokybinė
analizė papildoma struktūruoto interviu su saugumo srities specialistais, ekspertais bei diplomatais,
dirbančiais saugumo ir gynybos srityje. Saugumo ir gynybos politikos specialistų ir ekspertų
pasirinkimą lėmė jų moksliniai darbai, profesionalus domėjimasis veikla, susijusia su saugumo ir
gynybos politika.
Interviu metodo pasirinkimas ir jo derinimas su kitais darbe taikomais kokybinės analizės
metodais padeda įgyvendinti iškeltą tyrimo tikslą ir vieną iš darbo uždavinių: atlikti struktūrizuotus
interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais, diplomatais ir,
išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) įtaką
bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims. Interviu metu gauti respondentų
nuomonės išaiškinimo atsakymai raštu skyrelyje analizuojami lyginamuoju ir aprašomuoju kokybiniu
metodu taikant atvirąjį kategorizavimą, t. y. identifikuojant svarbiausias kategorijas ir
pasikartojančius šablonus nagrinėjamais klausimais bei vertinant, ar nustatytos kategorijos atspindi
ankstesniuose empirinės analizės skyreliuose gautus tyrimo rezultatus. Gauti respondentų atsakymai
interpretuojami remiantis darbe taikoma konstruktyvizmo teorija.
Ruošiantis taikyti struktūrizuoto interviu metodą ir atlikti lyginamąją nuomonės išaiškinimo
atsakymų analizę, buvo remiamasi kokybinių tyrimų metodologų rekomendacijomis (Bitinas,
18
Rupšienė, Žydžiūnaitė 2008). Iš viso apklausti šeši respondentai: saugumo ir gynybos srities,
politologijos specialistai, mokslo ekspertai ir diplomatai iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo
akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO
(Briuselis), Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Visiems
respondentams buvo išsiųsti elektroniniai laiškai su nurodyta rašomo magistro darbo tema, aprašytu
tyrimo tikslu ir uždaviniais bei prie laiško prisegtu interviu klausimynu.
Atlikus kokybinę lyginamąją visų respondentų interviu atsakymų analizę, nustatytos kategorijos
ir respondentų komentarai leidžia verifikuoti ankstesniuose empirinės darbo dalies 2.2 ir 2.3
skyreliuose padarytus apibendrinimus ir papildyti atliktą ES saugumo ir gynybos srities dokumentų
analizę naujomis įžvalgomis.
Susisteminti ir apibendrinti viso atlikto tyrimo rezultatai pateikiami magistro darbo išvadose.
19
2. EUROPOS SĄJUNGOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA
BEI JOS POVEIKIS BALTIJOS ŠALIMS
Nuo pat Europos Bendrijų steigimo pradžios buvo siekiama Europos Sąjungos karinės
integracijos, tačiau pirmieji mėginimai nebuvo sėkmingi. Tik suformavus Bendrąją saugumo ir
gynybos politiką (BSGP), atsirado tinkamesnės sąlygos eiti spartesnės karinės integracijos kryptimi.
Nors BSGP tapo Europos Sąjungos karinės doktrinos ašimi, tačiau iki šiol nėra galutinai suformuota
ES karinė doktrina, vis stiprinamos karinės pajėgos ir tobulinama saugumo ir gynybos politika. Šiame
skyriuje siekiama aptarti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą, karinės doktrinos
formavimo ypatumus, Bendrosios saugumo ir gynybos politikos svarbą kuriant Europos Sąjungos
karinę doktriną, kurios dalimi laikytinas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimas
(PESCO).
2.1. Europos Sąjungos iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje
Pirmieji Europos Sąjungos bandymai imtis iniciatyvų saugumo ir gynybos srityje prasidėjo nuo
XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Svarbų žingsnį 1950 metų gegužės 9 dieną žengė Prancūzijos
užsienio reikalų ministras Robert Schuman, padaręs pranešimą, kuris davė pradžią Europos Bendrijų
kūrimui. Netrukus, 1952 metais buvo įsteigta Europos anglies ir plieno bendrija, pasirašyta šešių
Europos valstybių, kartu nutarusių siekti didesnės integracijos. „Ekonominė integracija, kurią
įgyvendiname, ilgainiui tampa neįmanoma be minimalios politinės integracijos.“ – rašė vienas iš
Europos Sąjungos kūrėjų Robert Schuman.27 Jis atkreipė dėmesį į būtinybę siekti Europos gynybos
bendrijos idėjos, ieškoti būdų „vieningai spręsti visus klausimus: ekonomikos, politikos ir karo.“28
Nors 1954 m. rugpjūčio 30 dienos Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos balsavimu buvo atmesta
Europos gynybos bendrijos idėja, tais pačiais metais buvo įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES),
davusi pradžią Europos saugumo ir gynybos politikos vystymui. Deja, VES nesuvaidino didelio
vaidmens, nes jos kuruojamas sritis pamažu perėmė NATO (įkurtas 1949 metais), Europos Sąjunga,
Europos Taryba ir kt. Dėl šių priežasčių „2011 m. birželio 30 d. VES buvo panaikinta.“29
27 Schuman, Robert. Už Europą. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 111. 28 Ten pat, p. 114. 29 Europos Sąjungos teisės abėcėlė. Europos Komisija, 2017, p. 013. Rasta:
- išlaikyti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos principais,
taip pat Helsinkio baigiamojo akto principais ir Paryžiaus chartijos tikslais, įskaitant tuos, kurie
taikomi išorės sienoms;
- skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;
- plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę bei pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms
laisvėms.“32
Nors Amsterdamo sutartyje buvo deklaruota, kad „Sąjunga pasitelkia VES savo gynybinio
pobūdžio sprendimams ir veiksmams parengti bei įgyvendinti“33, tačiau svarbesnių veiksmų Europos
Sąjungos saugumo ir gynybos srityje šia sutartimi nepavyko pasiekti.
Tolesnėms Europos Sąjungos saugumo ir gynybos srities iniciatyvoms atsirasti reikšmingu
laikytinas 1998 metais Austrijoje (Pörtschach) įvykęs neformalus ES viršūnių susitikimas, kuris
padėjo pagrindą tais pačiais metais gruodžio 3 ir 4 dienomis, Prancūzijoje įvykusiam Saint-Malo
susitikimui. Šis Saint-Malo susitikimas, kuriam vadovavo Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, laikomas
Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos proveržiu. Susitikimo metu buvo aptartas Europos
saugumui kylantis naujas grėsmių pobūdis ir pasiektas susitarimas turėti Europoje nepriklausomas
karines krizių valdymo pajėgas bei veikti užtikrinant Europos saugumą NATO kontekste ir
nedubliuoti NATO funkcijų. Be to, Saint-Malo susitarimas buvo tarsi atsakas tarptautinei
bendruomenei, išreiškusiai priekaištus Europos Sąjungai, nesugebančiai sustabdyti 1998–1999
metais vykusių Kosovo konfliktų, todėl Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybės sprendimas
tarpininkauti Europos Sąjungai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad būtų atnaujinta NATO karinė
struktūra ir sustabdyti Kosovo konfliktai, buvo itin palankiai vertinamas tarptautinėje bendruomenėje.
Nagrinėdama Europos Sąjungos saugumo ir gynybos klausimus Giovanna Bono mini, kad Saint-
Malo susitikimo metu Jungtinė Karalystė neprieštaravo Prancūzijos reikalavimui suteikti jai Europos
Sąjungos karinio veikėjo vaidmenį, išlaikant svarbiausią ir bendrą visų ES narių tikslą – nesteigti
Europos Sąjungoje nepriklausomų karinių ir politinių struktūrų, galinčių dubliuoti NATO.34 Nors
Europos Sąjungos šalys pasisakė už veikimą pagal NATO susitarimus, tačiau Saint-Malo ES viršūnių
susitikimas atvėrė naują etapą Europos Sąjungos savarankiškumui saugumo ir gynybos srityje didinti.
Naują postūmį Europos Sąjungos saugumo ir gynybos srities iniciatyvoms davė 1999 metų
gruodžio mėnesį įvykęs Europos Sąjungos šalių susitikimas Helsinkyje. Jo metu ES šalys įsipareigojo
dalyvauti humanitarinėse gelbėjimo, taikos palaikymo operacijose, taip pat aktyviai dalyvauti taikos
palaikymo operacijose ir valdant krizes. Be to, „Helsinkyje vykusioje Europos vadovų taryboje buvo
32 Amsterdamo sutartis, iš dalies pakeičianti ir papildanti Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis
ir tam tikrus su jomis susijusius aktus. Lietuvos Respublikos Seimas, dokumento numeris: 11997D, 1997-10-02. Rasta:
http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=29686 (Žiūrėta 2018 11 15) 33 Ten pat. 34 Bono, Giovanna. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p.
nuspręsta sutelkti 50-60 tūkst. karių ES pajėgų rezervą, kuris per 60 dienų galėtų būti dislokuotas
vykdant ES vadovaujamą karinę operaciją.“35 Nors tai nebuvo bendros ES kariuomenės kūrimo
pradžia, ir ES šalių karinės pajėgos toliau išliko nacionalinėmis pajėgomis, Helsinkio susitikimas tapo
itin reikšmingu įvykiu – buvo žengtas dar vienas žingsnis į Bendrą saugumo ir gynybos politiką
(BSGP).
Nors 1998 metais Europos Sąjunga nebuvo pasirengusi sustabdyti Kosovo konfliktus, tačiau
vienas po kito, kasmet organizuoti ES viršūnių susitikimai, juose nagrinėti ES saugumo ir gynybos
klausimai bei politinė valia dėsningai vedė prie „Europos saugumo ir gynybos strategijos“, aiškiai
rodančios Europos Sąjungos karinės įtakos didėjimą. Europos Sąjungos karinę doktriną analizuojanti
G. Bono tvirtina, kad mokslinėje literatūroje ES saugumo ir gynybos iniciatyvų klausimais ilgesnį
laiką buvo akcentuojamos dvi, kartais ne pačios svarbiausios temos: 1) nagrinėta, kaip Europos
saugumo ir gynybos politikos (ESGP) gali keisti civilinį Europos Sąjungos projektą ir daryti įtaką
šiai sąjungai priklausančių šalių apsisprendimui stiprinti ESGP ir didinti karines pajėgas; 2) taip pat
analizuotas ESGP ir NATO santykis: svarstyta, ar ESGP sustiprina NATO, ar jam prieštarauja.36
Apie ESGP ir BUSP santykį, ir kitus Europos Sąjungos saugumo ir gynybos klausimus rašo
nemažai tyrėjų. Pavyzdžiui, Michael Smith kreipia dėmesį į ESGP dinamiškumą ir jį lemiančius
veiksnius. Į ESGP ir BUSP integraciją tyrėjas žvelgia kaip į kryptingą, vidinių ir išorinių veiksnių
ryšio lemiamą politikos erdvės formavimą.37 Jo nuomone, ESGP ir BUSP integracijoje svarbų
vaidmenį atlieka ne pavieniai, bet kompleksiniai veiksniai, tokie kaip teisėtumo paieška, valstybių
narių prioritetai, stabilumo poreikis.
Analizuojant Europos Sąjungos iniciatyvų saugumo ir gynybos srityse raidą po 1999 metų
Helsinkio susitikimo, pastebėta, kad 2000 metais dar buvo svarstoma dėl Europos Sąjungos reformų,
nagrinėti tolesnės ESGP integracijos klausimai. Pasak G. Bono, Jungtinių Amerikos Valstijų
prezidento George W. Bush ir jo administracijos atėjimas į valdžią bei atsakas į Rugsėjo 11-osios
įvykius sukėlė nemažus Europos Sąjungos šalių narių prieštaravimus dėl ESGP tolesnės
integracijos.38 Nors ir turėdamos skirtingas nuomones, ES šalys narės, kaip teigia G. Bono, sutarė dėl
svarbiausio ESGP siekio – gynybos, kuri turėjo padėti spręsti Europos ir tarptautinio saugumo
problemas. Šiam ESGP siekiui įgyvendinti buvo numatytas ES šalių struktūrinis bendradarbiavimas
(angl. structural co-operation).39
35 Europos saugumo ir gynybos politika. Krašto apsauga. Krašto apsaugos ministerijos informacinis leidinys, nr.
13(142), p. 2. Rasta: file:///D:/VDU/Downloads/krasto%20apsauga_08_13.pdf (Žiūrėta 2018 11 28). 36 Bono G. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p. 441. 37 Smith M. The Framing of European Foreign and Security Policy: Towards a Post-Modern Polisy Framework? Journal
of European Public Policy, Vol. 10, No. 4, 2003, p. 556-575. 38 Bono G. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p. 444. 39 Bono G. The EU‘s Military Doctrine: An Assessment. International Peacekeeping, Vol. 11, No. 3, 2004, p. 444.
23
2003 metų kovo 20 d. prasidėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamų sąjungininkų ir Irako
karas, išryškino kai kuriuos Europos Sąjungos šalių narių prieštaravimus, kurie atsispindėjo svarstant
Europos Konstitucijos projektą (galutinį susitarimą valstybių ir vyriausybių vadovams pavyko
pasiekti 2004 m. birželio 18 d., o Europos Konstitucija buvo pasirašyta 2004 m. spalio 29 d., Romoje).
2003 metų balandžio mėnesį, kai dar tebebuvo svarstomas Europos Konstitucijos projektas, trys
šalys: Prancūzija, Vokietija ir Belgija – paskelbė didinsiančios bendradarbiavimą saugumo ir gynybos
srityje.40 Šiame politinių įvykių ir Irako karo kontekste Europos Sąjungos šalys ėmėsi iniciatyvų
spartinti ESGP integraciją, ir joms pavyko susitarti dėl reikalingų įgyvendinti priemonių: 1) išplėsti
ESGP taikymo sritis, 2) į priemonių paketą įtraukti kovą su terorizmu, 3) įtraukti struktūrinį
bendradarbiavimą, kuris turėjo sudaryti sąlygas kelių valstybių grupei vyrauti Europos Sąjungos
saugumo ir gynybos srityse, 4) suteikti galimybę ad hoc koalicijai veikti visų Europos Sąjungos šalių
narių vardu saugumo ir gynybos srityse, 5) patikslinti solidarumo sąlygas, 6) sukurti agentūrą,
atsakingą už bendrojo karinio pajėgumo didinimą.41 Aptartos Europos Sąjungos šalių iniciatyvos rodo
ilgalaikį ir nuoseklų ES saugumo ir gynybos struktūrų, mažiau priklausančių nuo NATO, kūrimo ir
stiprinimo siekį.
Kiekvienas iš aptartų Europos Sąjungos viršūnių susitikimų padėjo pagrindą naujoms saugumo ir
gynybos srities iniciatyvoms, iš kurių svarbiausiomis galima laikyti: 1) 1999 metų birželio 3 d., Kelne
vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime priimtą sprendimą pradėti vykdyti Europos saugumo
ir gynybos politiką (ESGP); 2) 2003 metų gruodžio 12 d., Briuselyje vykusiame aukščiausiojo lygio
susitikime priimtą Europos saugumo strategiją; 3) 2004 metais sukurtą Europos gynybos agentūrą,
skirtą padidinti Europos Sąjungos pajėgumą valdant krizes ir sustiprinti ESGP; 4) 2009 metais
įsigaliojus 2007 m. pasirašytai Lisabonos sutarčiai, ESGP pervadinimą Bendrąja saugumo ir gynybos
politika (BSGP); 5) 2013 metais Europos Vadovų Tarybos nustatytus prioritetinius veiksmus
gynybos srityje. 42 Šios Europos Sąjungos iniciatyvos sudarė prielaidas kurti karinę doktriną.
40 Meeting of Heads of State and Government of Germany, France, Luxenbourg and Belgium on European Defense.
European Defense Meeting: Conclusion, Brussels, Egmont Palace, 2003. 41 The European Convention. Draft Treaty Establishing a Constitution for Europe. Brussels. Doc. No. CONV 850/ 03,
Brussels, 2003. Rasta: http://www.whi-berlin.de/documents/draft_english.pdf (Žiūrėta: 2018 12 06). 42 Chronologija. ES bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje. Rasta:
2.3. Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame bendradarbiavime
Prieš metus patvirtintame Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarime (angl. trumpinys
PESCO), kartu su kitomis ES valstybėmis, dalyvauja ir Baltijos šalys. Suprantama, kad istoriškai
susiklosčiusių trijų mažųjų valstybių įtaka geopolitinėje sistemoje yra ribota, tačiau žvelgiant iš
holistinės susitarimo perspektyvos, Baltijos šalių dalyvavimas ES vieningoje saugumo ir gynybos
sistemoje leidžia siekti bendrų ES saugumo ir gynybos užtikrinimo tikslų ir kartu Baltijos šalių
saugumo užtikrinimo. Per pastaruosius dešimt metų (ypač nuo 2008 metų, kai penktadalį Gruzijos
teritorijos ir 2014 metais Krymą okupavo Rusija) Baltijos šalių, kaip mažųjų valstybių, saugumo
tapatybė saugumo grėsmių iš Rusijos akivaizdoje, patyrė tam tikrą kaitą. Tarptautinės aplinkos
saugumo pavojų kontekste kintanti Baltijos šalių vidinė saugumo tapatybė savo ruožtu keitė šių šalių
elgesį ir saugumo darbotvarkę.
Nors ES saugumo ir gynybos politika, ypač Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo
susitarimas, holistiškai sieja visos ES saugumo ir gynybos politiką kaip vieningą ir nedalomą visumą
ir nesuteikia išskirtinio dėmesio kuriai nors vienai šaliai ar šalių grupei, tačiau Baltijos šalių,
besiribojančių su Rusija, atvejis vis tiek laikytinas išskirtiniu. Remdamasis John Herbst mokslinėmis
įžvalgomis49, R. Žilinskas teigia, kad didžiausias pavojus „kyla su Rusija besiribojančioms ir į jos
geopolitinių interesų lauką patenkančioms valstybėms. Rusijos taikoma strategija apima tiek
konvencinio, tiek nekonvencinio karo principų ir metodų, kurių selektyvus ar bendras naudojimas
kelia grėsmę atskirų valstybių nacionaliniam saugumui, taikymą.“50 Cituotas autorius pripažįsta, kad
„Rusija siekia identifikuoti ir tinkamu momentu išnaudoti oponento silpnumą ir pažeidžiamumą. Šios
valstybės strategijos gebėjimas į pirmą planą iškelti nekarinio pobūdžio (diplomatinio informacinio,
ekonominio, socialinio) priemones lėmė naujų debatų ir naratyvų formavimąsi tarptautinių santykių,
karo ir konfliktų studijų, užsienio ir saugumo politikos bei viešojo valdymo tyrimų diskurse.“51 Jei
prieš kelis dešimtmečius valstybių saugumas buvo traktuojamas tik kaip karinė problema, kurią galėjo
išspręsti konkrečios šalies ginkluotosios pajėgos, tai dabar laikomasi nuomonės, kad nacionaliniam
saugumui gali daryti įtaką ne tik karinės grėsmės, bet ir šalies ekonominė, demografinė, socialinė ar
net ekologinė būklė. Pasikeitusi geopolitinė situacija ir Baltijos šalims kylančių naujų grėsmių
pobūdis lemia didelį valstybių pažeidžiamumą.
49 Herbst J., ,,Assessing and Addressing Russian Revanchism“, PRISM, 6 (2), 2016, p. 164-181. 50 Žilinskas, Remigijus. Valstybės atsparumas išorinėms hibridinio pobūdžio grėsmėms: hipotetinis modelis. Politologija,
2017/3 (87), p. 50. 51 Žilinskas, Remigijus. Valstybės atsparumas išorinėms hibridinio pobūdžio grėsmėms: hipotetinis modelis.
Politologija, 2017/3 (87), p. 77.
29
Šiuo požiūriu analizuojant Baltijos šalių situaciją, galima teigti, kad šių šalių tam tikrų sektorių
(ypač energetikos, transporto, kitų ekonominių ryšių) priklausomybė nuo Rusijos, daro šalies
objektus itin pažeidžiamus fizinės ar kibernetinės atakos atveju. Vertinant Baltijos šalių saugumo
situaciją konstruktyvistinės teorijos požiūriu, akivaizdu, kad saugumizuojantys veikėjai užima
svarbiausią poziciją ir identifikuoja įtakos veikėjus, tikslinius saugumo objektus, kitaip tariant,
saugumizuojantys veikėjai nustato grėsmės šaltinį ir objektą, į kurį jis nukreiptas. Šiuo atveju,
saugumizuojantys veikėjai aiškiai įvardija saugumo problemas, sukeliamas įtakos veikėjų, lemiančių
Baltijos šalių geoenergetinį priklausymą nuo Rusijos dujų, elektros, naftos monopolinio tiekėjo,
keliančio potencialią grėsmę aptariamų šalių energetiniam saugumui. Apie Baltijos šalių ekonominį
susietumą su Rusija yra rašę mokslininkai A. Molis, G. Česnakas ir J. Juozaitis straipsnyje „Rusijos
geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė“ (2018),
kuriame teigiama, kad „Baltijos šalių infrastruktūrinė dujų, elektros bei naftos priklausomybė nuo
Rusijos dar ketvirtį amžiaus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo sąlygojo ir technologinę priklausomybę,
taip pat – mokslininkų, verslo ir politikos atstovų ryšius, kurie papildomai stiprino Maskvos
geoenergetinio spaudimo priemones Baltijos jūros regione“52 ir vienaip ar kitaip vertė vykdyti
Maskvai palankią politiką. Žvelgiant iš konstruktyvizmo teorijos perspektyvos, šie saugumizuojantys
ir aiškiai pragmatiniai ryšiai kelia grėsmę Baltijos šalių energetiniam ir politiniam saugumui ir lemia
šių šalių išskirtinumą ES šalių atžvilgiu: didesnę išorinę grėsmę šalių saugumui ir norą dalyvauti
bendruose Europos Sąjungos gynybos ir saugomo projektuose, aktyviai veikti Rusijos atgrasymo
projektuose.
Esančios vienodoje geopolitinėje ir geoenergetinėje situacijoje, trys Baltijos šalys iki šiol stokoja
ekonominių galimybių ir politinės valios atsitraukti nuo Rusijos ir integruotis į Vakarų Europos
energetikos sistemas. Be to, kiekvienos iš jų pozicija šiais klausimais yra kiek skirtinga. „Stengdamasi
visais būdais siųsti Maskvai signalą dėl Astravo AE statybos nepriimtinumo, Lietuva nesulaukia net
adekvataus kitų Baltijos valstybių palaikymo. Baltijos šalių priklausymą IPS/UPS sistemai Rusija
galėtų nesunkiai išnaudoti politiniais tikslais jau po kelerių metų, tačiau Baltijos šalys niekaip
nepadeda taško derybose dėl palankiausios sinchronizacijos krypties. Nėra ir bendro ilgalaikio
sprendimo dėl alternatyvaus gamtinių dujų importo į Baltijos šalis.“53 Taigi, susietos ekonominiais
ryšiais su kaimynine Rusija, Baltijos šalys, skirtingai nei kitos ES šalys, patiria didesnę
nedemokratinės Rusijos ekonominę ir politinę įtaką bei grėsmę nacionaliniam saugumui.
52 Molis, Arūnas, Česnakas, Giedrius, Juozaitis, Justinas. Rusijos geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir
bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė. Politologija, 2018/3 (91), p. 40. 53 Molis, Arūnas, Česnakas, Giedrius, Juozaitis, Justinas. Rusijos geoenergetika ir Baltijos šalių atsakas: integracijos ir
bendradarbiavimo iniciatyvų reikšmė. Politologija, 2018/3 (91), p. 41.
30
Baltijos šalyse ilgesnį laiką vyravo požiūris į naująsias ES bendros saugumo ir gynybos politikos
iniciatyvas žvelgti atsargiai ir nepriimti skubotų sprendimų. Pastaraisiais metais, didžioji Rytų
Europos valstybių dalis buvo giliai įsitraukusi įgyvendinant sprendimus priimtus NATO suvažiavime
2014 m. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl valstybės nebuvo aktyviai įsitraukusios į ES globalios
strategijos formavimą ir kūrimą. Baltijos valstybės baiminosi, jog ES bendros saugumo ir gynybos
politikos vystymas gali susilpninti NATO ir transatlantinius ryšius, tačiau jos vis tiek išreiškė
palaikymą saugumo ir gynybos politikos vystymui, nes šių valstybių tikslas yra išlikti ir pagrindine
ES integracijos dalimi. Galima būtų teigti, kad Baltijos šalys atsidūrė keblioje situacijoje. Po
Jungtinės Karalystės sprendimo išstoti iš ES, Baltijos valstybės nebegali pasikliauti jos parama
vetuojant naująsias ES bendros saugumo ir gynybos politikos iniciatyvas ir tuo pačiu valstybės
nenorėjo prieštarauti didžiosioms ES valstybėms (Prancūzijai ir Vokietijai), kurios taip pat yra ir
stiprios Baltijos valstybių ir NATO aljanso sąjungininkės. Taigi, Baltijos valstybės išreiškė paramą
stiprinant ES gynybos bendradarbiavimą, su sąlyga, jog tai didintų ES valstybių narių gynybos
išlaidas, stiprintų kariuomenės pajėgumus, o tai nepersidengtų su NATO struktūromis.
Dėl jaučiamos grėsmės iš Rusijos, siekdamos išlaikyti transatlantinius ryšius ir išvengti „dviejų
greičių“ ES, Baltijos valstybės atsargiai žiūrėjo į šios integracinės politikos tolimesnį kūrimą. Tačiau
nauji iššūkiai ir saugumo grėsmės turėjo įtakos valstybių apsisprendimui prisidėti prie Nuolatinio
struktūrinio bendradarbiavimo susitarimo iniciatyvos. Taigi, Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių
interesams, iš esmės įtaką darė didžiųjų valstybių aktyvus saugumo ir gynybos politikos palaikymas,
kurios siekė, jog būtų sukurta didesnė integracija ir užtikrinamas valstybių narių tarpusavio
bendradarbiavimas gynybos srityje.
Rusijai vykdant agresyvią politiką, kyla grėsmė Baltijos šalių saugumui. Tam įtakos turi ir
bendros ES saugumo ir gynybos strategijos nebuvimas. ES ir Rusijos taip vadinama „dramblio ir
meškos“ partnerystė verčia Baltijos šalis desperatiškai ieškoti kitų būdų, kaip užtikrinti saugumą.
Kyla klausimas, ar šis būdas - tai gilesnė integracija per Nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą
(PESCO)? Tiesa ta, kad Baltijos šalys, manančios, kad grėsmės valstybių narių saugumui yra Aljanso
reikalas, intensyviai siekia NATO įsitraukimo į saugumą ir gynybą, tikėdamos, kad NATO, kaip
gynybinis aljansas, užtikrinantis „kolektyvinę paramą“, gali tapti jų saugumo garantu. Tolesnė
Europos Sąjungos gynyba ir saugumas priklausys nuo ES strateginės koncepcijos, kurios atnaujinimą
skatina nauji šio amžiaus iššūkiai. Tuo pačiu ir tolesnė Baltijos šalių gynyba ir saugumas priklausys
nuo sugebėjimo prisitaikyti pagal kintančią tarptautinio saugumo aplinką.
Nagrinėjant ES saugumo ir gynybos dokumentus galima matyti tam tikrus pokyčius ir prioritetus
gynybos srityje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2017 metais Liepojoje (Latvijoje) visų trijų šalių
gynybos ministrai sutarė, kad toliau bus gilinamas prisitaikymas prie NATO, ES saugumo iniciatyvų
31
įdiegimas ir artimas bendradarbiavimas su sąjungininkais, siekiant užtikrinti saugesnį regioną.54
Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigė, kad 2017 metai buvo išskirtiniai dėl
pokyčių saugumo situacijoje. Anot jo, vienas iš 2016 m. Varšuvos suvažiavimo sprendimų –
padidintas NATO karinių pajėgų buvimas Baltijos šalyse – buvo sėkmingai įvykdytas. Buvo pradėtos
naujos ir svarbios iniciatyvos, kuriomis didinamas ES saugumas ir NATO-ES bendradarbiavimas. Tų
pačių saugumo grėsmių nustatymai tarp skirtingų šalių leidžia sustiprinti NATO (ir tuo pačiu ES)
rytinę sieną ir Baltijos šalių teritorinį nedalomumą. Dėl to, ministras nurodo, kad tolimesnė Baltijos
šalių užduotis yra užtikrinti, kad pradėtos saugumo iniciatyvos būtų tęsiamos toliau su NATO
sąjungininkų palaikymu.
Nors ir turėdamos ribotą įtaką geopolitinėje sistemoje dėl savo mažumo, Baltijos valstybės, dar
iki Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo pasirašymo, aktyviai dalyvavo aukščiausio lygio
Europos Sąjungos viršūnių susitikimuose skaitmeniniais klausimais ir kibernetinių grėsmių valdymo
klausimais. Vienas iš tokių susitikimų įvyko 2017 metų rugsėjo 29 d., kai Estijai vadovaujant Tarybai,
į Taline organizuotą aukščiausio lygio susitikimą skaitmeniniais klausimais buvo susirinkę ES
vadovai aptarti tolesnių veiksmų, kaip įgyvendinti ES bendrosios rinkos strategijoje numatytus
prioritetus. Šio susitikimo skaitmeniniais klausimais tikslas – „tapti platforma, kurioje bus pradėtos
aukšto lygio diskusijos dėl skaitmeninių inovacijų planų, kad Europa galėtų pirmauti vykstant
technologiniams pokyčiams ir ateityje būti skaitmenine lydere visame pasaulyje“.55 Likus kiek
daugiau nei dviem savaitėm iki aptariamo susitikimo Taline, 2017 metų rugsėjo 13 dienos Europos
Komisijos „Bendrame Komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas ir
gynyba: ES kibernetinio saugumo didinimas“ išvadose buvo paminėta, kad Talino „aukščiausiojo
lygio susitikimas skaitmeniniais klausimais bus proga parodyti, jog visi esame pasiryžę imtis
priemonių, kad ES, kaip skaitmeninei visuomenei, kibernetinis saugumas taptų vienu pagrindinių
klausimų. Siekdama įgyvendinti šį bendrą įsipareigojimą, Komisija ragina valstybes nares pateikti
įsipareigojimų dėl to, kokių veiksmų jos ketina imtis tose srityse, kuriose pagrindinė atsakomybė
tenka joms“.56
Analizuojant Europos Sąjungos Tarybos pranešimą „Kibernetinis saugumas 2.0. Tolesnė veikla,
susijusi su Europos Vadovų Tarybos susitikimu ir Talino aukščiausio lygio susitikimu skaitmeniniais
54Baltic Defence Ministers Agreed on Defence Policy Priorities for Next Year. Rasta: http://www.defense-
https://www.consilium.europa.eu/lt/meetings/council/2017/09/29/ (Žiūrėta 2018 11 30). 56 Bendras Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai. Atsparumas, atgrasymas ir gynyba: ES kibernetinio saugumo
klausimais“(13475/17)57, matyti, kad Taline vykusiame susitikime Europos Sąjungos Vadovų
Tarybai „patikimas ir veiksmingas kibernetinis saugumas atrodė akivaizdžiai susijęs su mūsų
bendrąja skaitmenine rinka“. Lyginamoji 2017 ir 2018 metų kibernetinio saugumo ir gynybos srities
ES dokumentų analizė (2018 m. spalio 18 d. Europos Vadovų Tarybos išvados (EUCO 13/18)58; 2018
m. spalio 10 d. „Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai:
Šešioliktoji pažangos, padarytos kuriant tikrą veiksmingą saugumo sąjungą, ataskaitą (COM (2018)
690 final“)59; ir kt.) leidžia teigti, kad Europos Sąjunga vieningai siekia sutelkti kibernetinio saugumo
technologijų išteklius ir žinias, kad būtų užtikrintas ES kibernetinis saugumas.
Baltijos šalių iniciatyvos skaitmeniniais ir kibernetinio saugumo klausimais nėra atsitiktinės. Per
paskutiniuosius penkerius metus vykdytos įvairios apklausos ir naujųjų skaitmeninių technologijų
diegimo Baltijos šalyse tyrimai rodo, kad „Baltijos šalių organizacijos ypač efektyviai investuoja į
IT. Net 21 proc. IT biudžetų skiriama verslo pokyčiams įgyvendinti, tai 1,5 karto daugiau nei
pasaulinis vidurkis (14 proc., pagal „Gartner“ 2012 m. duomenis). Taip pat didesnė nei pasaulio
vidurkis yra IT biudžeto dalis, skiriama augimui užtikrinti – 27 proc. (pasaulio vidurkis – 20 proc.).
IT biudžetus kitais metais planuoja didinti daugiau nei trečdalis organizacijų – planuojama didinti
išlaidas personalui, programoms ir techninei įrangai.“60 Remiantis 2018 metų gegužės 9 d. „Verslo
žinių“ duomenimis, iš trijų Baltijos valstybių „pagal interneto vardų skaičių, tenkantį tūkstančiui
gyventojų, pirmauja Estija. Vidutiniškai 87 iš 1.000 Estijos gyventojų turi savo domeną. Lietuvoje
šis rodiklis siekia 66, o Latvijoje – 63.“61
Pasinaudodamos savo įdirbiu naujųjų skaitmeninių technologijų srityje, Baltijos valstybės ėmėsi
iniciatyvos aktyviai dalyvauti kuriant Europos Sąjungos greitojo reagavimo į kibernetines atakas
grupes. „Stiprindami kibernetinius pajėgumus Europoje turime išnaudoti naująsias gynybos
iniciatyvas – PESCO ir Europos gynybos fondą“, – teigė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos
ministras Raimundas Karoblis.62
57 Kibernetinis saugumas 2.0. Tolesnė veikla, susijusi su Europos Vadovų Tarybos susitikimu ir Talino aukščiausio
lygio susitikimu skaitmeniniais klausimais (13475/17), Europos Sąjungos Taryba, 2017 10 19. Rasta:
http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-13475-2017-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 11 30). 58 Europos Vadovų Tarybos 2018 m. spalio 18 d. susitikimo išvados (EUCO 13/18). Briuselis, 2018 10 18. Rasta:
https://www.consilium.europa.eu/media/36790/18-euco-final-conclusions-lt.pdf (Žiūrėta 2018 11 29). 59 Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai: Šešioliktoji pažangos, padarytos
kuriant tikrą veiksmingą saugumo sąjungą, ataskaitą (COM (2018) 690 final). Briuselis, 2018 10 15. Rasta:
http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-13094-2018-INIT/lt/pdf (Žiūrėta 2018 12 01). 60 Mockus, Aras. Baltijos valstybėse auga investicijos į informacines technologijas. Lietuvos žinios, 2013 10 07. Rasta:
interneto-puslapiu-ir-auga-elektroniniu-paslaugu-vartojimas (Žiūrėta 2018 10 30). 62 Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO). Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija. Rasta: