Voruta

�Voruta 2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)

Nr. 11 (701) 2010 m. birželio 5 d. Lietuvos istorijos laikraðtis ISSN 1392-0677 Kaina 1 Lt

... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo

8

Šiame numeryje

„Vorutos“ prenumeratorių dėmesiui

Lietuvos paštuose priimama laikraščio „Voruta“ prenumerata 2010 metams.

Prenumeratos kaina (indeksas 0135):1 mėn.– 2,00 Lt3 mėn. – 6,00 Lt

6 mėn. – 12, 00 Lt

Prenumeratos kaina (pensininkams):1 mėn. – 1,74 Lt3 mėn. – 5,22 Lt6 mėn – 10,44 Lt

Visuose Lietuvos paštuose JAU priimama peri-odinės spaudos prenumerata 2010 metams: - 2010 metų II pusmečio prenumerata priimama iki 2010 metų birželio 19 dienos; - prenumerata trumpesniam nei metų ar pus-mečio laikotarpiui (pvz., ateinančiam mėnesiui) priimama iki einamojo mėnesio 22 dienos (jeigu nenurodyta kitaip).Gyventojų ir organizacijų užsisakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir – kai kuriose kaimo vietovėse – pirmadienius. Peri-odinius leidinius galima užsisakyti ir internetu, bendrovės tinklalapyje www.post.lt.

Nukelta į 3 p.

Atsakymas į Seimo narių Michalo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmanto pareiškimą

Steigiamajam Seimui – 90

Nukelta į 2 p.

Paberžės „Verdenės“ vidurinė mokykla

Radvilė RIMGAILAITĖ, VilniusŽudynės Ūtos kaime 1940 m. birželio 15 d.

Nukelta į 4 p.

Gegužės 14-ąją LR Seimo Kovo 11-osios salėje įvyko LR Seimo kanceliarijos bei VU Istorijos fakulteto organizuota nacionalinė mokslinė konferencija Steigiamajam Sei-mui – 90. Konferencijos pradžioje kalbėjęs LR Seimo Pirmininkės pavaduotojas Algis Kašėta susirinkusiesiems palinkėjo renginio metu pajusti tų laikų, kai Seimas atstovavo

visus socialinius sluoksnius, vieningai gynė šalį, dvasią ir išsakė viltį, kad Steigiamojo Seimo sukaupta patirtis bus ir toliau studijuojama, nagrinėjama. Sveikinimo žodį tarė ir Europos Parlamento narys, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras prof.

LR Steigiamojo Seimo posėdis 1920 m. gegužės 17-ąją. Priekyje iš kairės: Kauno kunigų semi-narijos rektorius Maironis, Lietuvos stačiatikių metropolitas Elevferijus, Lietuvos vyriausiasis

rabinas Beras Šapiro. Šaltinis – Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)

2010 m. gegužės 11 d. trys Seimo na-riai, išrinkti Vilniaus regiono rinkiminėse apygardose, padarė pareiškimą, kuriame kaltina Lietuvą pa-žeidžiant tarptauti-nius įsipareigojimus tautinių mažumų apsaugos srityje. Manome, kad tai yra

visiškai nepagrįsta ir neteisinga Lietuvos kritika bei Lietuvos vardo žeminimas. Todėl privalome į šią, Lietuvai keliamą problemą pažvelgti plačiau ir panagrinėti vidines bei išorines priežastis, kodėl atsiranda tokie kaltinimai.

Tik neseniai baigėsi debatai dėl tautinių mažumų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvo-je, kurį kėlė politinė partija „Lenkų rinkimų akcija“. Daug kritikos sulaukė Seimo nariai, esą nepamatuotai balsavę prieš Vyriausybės pateiktą projektą (o iš tikrųjų balsavę už kompromisinį – „latvišką“ asmenvardžių rašybos modelį). Kai kurie Lenkijoje išrinkti Europos parlamento nariai ir kitokie veikėjai Lenkijos bei Lietuvos viešojoje erdvėje puolė kaltinti Lietuvą pažeidus Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio ben-dradarbiavimo sutartį bei Tautinių mažumų apsaugos konvenciją. Norime visiems aiškiai ir tvirtai pasakyti: Lietuva nepažeidė jokios sutarties. Minėtos sutarties 14 straipsniu šalys įsipareigojo „vartoti savo vardus

ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Todėl toks lenkiškų vardų ir pavardžių rašymas, koks yra dabar Lietuvoje, neprieštarauja šiai sutarčiai. Dažnai apeliuojama į tai, kad Europos Žmo-gaus Teisių Teismas

(EŽTT) skelbia, kad jeigu pavardėje iškraipo-ma originali rašyba, tai prilygsta kišimuisi į žmogaus ir šeimos asmeninį gyvenimą. Toks atvejis buvo, kai EŽTT nagrinėjo Latvijos pilietės Jutos Mentzen skundą, kuri yra susi-tuokusi su Vokietijos piliečiu, bet jos pavardė užrašyta pagal latvišką modelį (oficialioji forma – latviškai, o vokiečių kalba – piliečio paso kitų įrašų skyriuje). EŽTT sprendime įrašyta, kad „valstybėms oficialioji kalba yra viena iš pamatinių konstitucinių vertybių, lygiai, kaip valstybės teritorija, santvarka ir valstybės vėliava“. Galiausiai šis teismas nutarė, kad Latvijos valdžia neviršijo savo įgaliojimų ir pilietės prašymą prieš Latvijos Respubliką vieningai atmetė „kaip akivaiz-džiai nepagrįstą“, o valstybės kišimasis į asmeninį ir šeimos gyvenimą tokiais atvejais buvo pripažintas kaip pagrįstas.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti ir kaip atsirado mūsų Vyriausybės projektas, kuria-me buvo siūloma atsisakyti oficialiosios lie-tuviškos asmenvardžių rašybos. Cituojame

Lenkijos UR ministrą Radoslavą Sikorskį: Mūsų pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo... Argi dar neaišku, kas ir iš kur visas šias problemas Lietuvai kelia?

Lygiai tokia pat padėtis yra ir dėl ga-

tvių bei topografinių ženklų dvigubų pava-dinimų. Komisaras Thomas Hammarbergas savo laiške premjerui Andriui Kubiliui dėl dvikalbių topografinių veiksmų remiasi Tautinių mažumų apsaugos konvencijos 11 straipsnio 3 paragrafu. Šiame paragrafe įra-šyta, kad šalys pagal susitarimus su kitomis valstybėmis, atsižvelgiant į savo specifines sąlygas siekia viešai naudoti gatvių pava-dinimus ir kitus topografinius ženklus ir tautinės mažumos kalba, jeigu tam yra porei-kis. Tačiau tiek komisaras, tiek minėti mūsų parlamentarai užmiršo, kad konvencijos 11 straipsnio 3 paragrafo paaiškinime parašyta, kad šalys privalo atsižvelgti į savo specifines ir teisines sistemas ir šalys nėra įpareigotos dėl to sudaryti sutartis su kitomis valstybė-mis šios nuostatos apibrėžiamoje srityje. Tai-gi šiuo atveju, atsižvelgus į savo specifines sąlygas ir teisines sistemas toji dvikalbystė topografijoje nėra privaloma.

Todėl visi priekaištai Lietuvai mūsų kelių

Aleksandras Barauskas, Kazio, gimė 1899 m. liepos 12 d. Panevėžio aps., Krekenavos vls., Butrimonių k., neturtingų ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 4 ha žemės. Šeimoje buvo dar 5 vaikai – broliai Ignas ir Antanas (jis gyveno Šiauliuose, tarnavo kalėjime, buvo šaulys) bei

2010 m. birželio 15 d. bus minimos Nepriklausomos Lie-tuvos pasienio policininko, Lietuvos kariuomenės atsargos

viršilos, Šaulių sąjungos nario Aleksandro (Alekso) Barausko, nužudyto 1940 m. birželio 15 d. Alytaus aps., Varėnos vls., Ūtos

k. Raudonosios armijos karių, žūties 70-osios metinės.

A.Barausko žuvimo vieta Ūtos kaime, 2005-06-15. G. Lučinsko nuotr.

seserys Veronika, Barbora ir dar viena, kuri gyveno Latvijoje. Tėvas mirė, kai Aleksandrui buvo 7 metai, dėl sunkios šeimos padėties jam teko piemenauti, o vėliau, iki tarnybos kariuomenėje tarnavo už samdinį ir padėjo

„Mūsų pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo...“

Gintaras Songaila Vida Marija Čigriejienė Rytas Kupčinskas

Gintaras LučInskAs, Alytus

2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)� Voruta

Lietuvos Respublikos Prezidentei Jos Ekscelencijai Daliai GrybauskaiteiLietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai DegutieneiLR Seimo komitetams, komisijoms, frakcijoms ir politinėms partijomsLietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui ir LR Vyriausybės nariams

Paremiant Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) ir Žemaitijos visuomeninių organizacijų konferencijos rezoliuciją, reaguojant į pasirengimus administracinei reformai

Steigiamajam Seimui – 90Vytautas Landsbergis: Naujųjų laikų Lietuvos istorijoje švyti dvi datos, be kurių Lietuvos nebūtų – tai 1918 m. Vasario 16-oji ir 1990 m. Kovo 11-oji. Jas jungianti grandis – Steigiamasis Seimas, išrinktas laisvos Lietuvos piliečių ir pradėjęs darbą 1920 m. gegužės 15-ąją. Jis įkūnijo 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklara-cijos nuostatą, kad Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis privalo nusta-tyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Pirmasis teisinis aktas – vienbalsiai priimta rezoliucija, įtvirtinusi Vasario 16-osios akto nuostatas: nepriklausoma valstybė, laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurių yra buvę su kitomis valstybėmis. Demokratinė respublika etnologinėmis sienomis. Steigiamasis Seimas statė teisinius valstybės pamatus 28 mėnesius, iš kurių keturis buvo išėjęs į frontą, kai lenkams puolant Tėvynei buvo kilęs pražūties pavojus. Jis sudarė vyriausybę ir kartu su ja priėmė apie 150 įstatymų, o tuo pačiu sykiu valdė, vadovavo Lietuvos politikai ir gynė šalį nuo užpuolikų. Profesorius kaip svarbiausius Steigiamojo Seimo darbus įvardijo Žemės reformos įsta-tymą, pirmąją jau nebe laikiną Konstituciją, o apibendrindamas su tikru pasididžiavimu tarė: tai buvo ypatingos svarbos metas ir derlius, kurį surinko jokių politologijų nebaigę, darbščios valstiečių tautos atstovai.

Pirmąjį pranešimą tema Steigiamojo Seimo ir Atkuriamojo Seimo panašumai bei skirtumai pristatė LR Seimo narys Algis Kazulėnas, nemažai dėmesio skyręs Seimo narių likimams: Į Steigiamąjį Seimą išrinkti 112 asmenų, per 2,5 metų kadenciją iš jų pasikeitė 38. Daugiau kaip pusė iš 150 narių nukentėjo Lietu-vai patekus į sovietų rankas. Dar 36 narių likimas nuo 1940 m. yra nežinomas. Į persekiojimo ir represijų tinklą pirmiausia pateko tie, kurie labiausiai mylėjo ir puoselėjo Lietuvą. Sim-boliška, kad Atkuriamajame Seime iš 141 nario 7 buvę tremtiniai, 5 – politiniai kaliniai, dar 3

– 1944–1953 m. partizaninio judėjimo dalyviai, – sakė A. Kazulėnas. Įžanginėje konferencijos dalyje taip pat kalbėjo LR Seimo Pirmininkės pavaduotojas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Juršėnas. Pristaty-damas temą Opozicijos vaidmuo Lietuvos parlamentuose jis pirmiausia pateikė LR Terminų banko opozicijos apibrėžimą ir čia pat išsakė savo asmeninę nuomonę, pako-mentavo opozicijos atsiradimo ir įteisinimo istoriją pasaulyje: opozicija iš tiesų – demokra-tijos eleksyras. Ji buvo visada, tai – priešprieša, kritika. Pirmasis ryškesnis opozicionierius – Homero „Iliadoje“ minimas Tersitas. Jam, deja, kritikos išsakymas baigėsi blogai... Per parlamen-tarizmo istoriją (Lietuvoje tai – ne mažiau kaip 500 metai) opozicionierių visuomet buvo. Bet štai Lietuviškoje literatūroje opozicija atsiranda tik XX a. Jono Šlapelio žodyne, o politinėje leksikoje – nuo 1918 m. liepos 25-osios. Įteisinta ji buvo tik 1993–1994 m., nors savo, kaip demokratijos elek-syro, vaidmenį ji atliko ir 1920–1926 m. seiminiu laikotarpiu bei, žinoma, 1990–1992 m.

Vilniaus universiteto doc. dr. Algirdas Jakubčionis savo pranešime Steigiamasis Seimas ir Lietuvos valstybingumo pagrin-dai akcentavo, kad nors nuo Steigiamojo Seimo Lietuva jau buvo de jure, visai tolesnei valstybin-gumo raidai antspaudą uždėjo tai, kad 1922 m. spalį nei Vilnius, nei Mažoji Lietuva nebuvo su-dėtinės Lietuvos teritorijos dalys. Konferencijoje dėmesys buvo skirtas ir Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo rengimui 1919 m. Kaip visada teisiškai ir istoriškai tikslų pranešimą šia tema parengė M. Riomerio universiteto prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis, o to paties universiteto prof. dr. Vytautas Sinkevičius kalbėdamas apie Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinę sampratą pabrėžė akivaizdžiausią Steigiamojo ir da-bartinio Seimo skirtumą: 1920 m. gegužės 15 d. iškilmingam Seimo posėdžiui Kauno miesto teatro rūmuose pirmininkavusi garsi Lietuvos vi-

suomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė sakė, kad Steigiamasis seimas – šalies šeimininkas. Ir iš tiesų, jo sprendimų niekas negalėjo paneigti. Na o dabar Konstitucinis Teismas aiškina Konstituciją. Seimo sprendimai gali būti paneigti. Be to, pir-mojoje konferencijos dalyje tema Rinkimai į Steigiamąjį Seimą: aktyvumo problema pasisakė doc. dr. Vladas Sirutavičius, o apie idealizmo, optimizmo ir meilės Lietuvai atgarsius pasakojo Mindaugas Tamošaitis, skaitęs pranešimą tema Steigiamojo Seimo narių sveikinimai Lietuvai.

Antrojoje konferencijos dalyje savo pra-nešime Pakeitę pasitraukusius: 38 Steigia-mojo Seimo narių kolektyvinės biografijos kontūrai dr. Danutė Blažytė-Baužienė patei-kė daug statistinių duomenų, kurie atspindi amžiaus, lytinę pakeitusiųjų sudėtį, socialinę kilmę, išsilavinimo lygį ir kurie, pranešėjos nuomone, tiesiogiai koreliuoja su partijų branda. Kalbėta, kad Steigiamojo Seimo na-riai keitėsi visose 6 apygardose, net 17 iš 38 mirties data ir vieta nežinoma iki šiandien. O dr. Eglė Bendikaitė pranešime Įstatymas tei-sių dar negarantuoja: žydų frakcijos veikla Steigiamajame Seime pristatė jų dalyvavimo Seimo veikloje problemas ir daug dėmesio skyrė Vilniaus krašto problemos nagrinėji-mui, priminė apie šešių Steigiamojo Seimo narių žydų kreipimąsi į Paryžiaus taikos konferencijos pirmininką bei jų kategorišką pasisakymą prieš rinkimus į Vilniaus Seimą: Lietuvos piliečiai žydai niekados nesutiks, kad tarp jų ir to miesto, kurį mūsų senoji tradicija įšventi-no Lietuvos Jeruzalės vardu, būtų rubežius. Na o VU doc. dr. Saulius Kaubrys pasisakė apie Vokiečius parlamentarus Steigiamajame Seime, kurie per visą kadenciją buvo vos du ir nepasižymėjo dideliu aktyvumu.

Paskutinėje konferencijos dalyje Artūras Svarauskas kalbėjo tema Dievui ir Tėvynei: krikščionių demokratų politinė strategija Steigiamajame Seime, o doc. dr. Algimantas

Kasparavičius savo pranešime Belaukiant Godo: Lietuvos užsienio politika Steigia-mojo Seimo metais nenutylėjo atgimstančios tautos politinių absurdų užsienio politikoje, laviruojant tarp Lenkijos ir Rusijos. Apie 6 Steigiamojo Seimo diplomatines delegacijas susirinkusiesiems priminė KTU dr. Audronė Veilentienė, Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimo dienos kaip valstybės tautos šventės ypatybes aptarė Vita Ulytė-Grigele-vičienė, o apie Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto darbą 1920–1922 m. pasakojo dr. Aušra Jūrevičiūtė. Paskutiniajame konfe-rencijos pranešime Steigiamasis Seimas transnacionalinės istorijos požiūriu VU doc. dr. Arūnas Vyšniauskas akcentavo, kad transnacionalinė istorija sudaro sąlygas nacionalinės istorijos plėtotei, jos papildymui, neretai – palyginimui, gretinimui. O visa tai svarbu analitinėms išvadoms daryti. Tuomet lengviau gali būt išaiškinti gyventojų migracijos, prekybos keliai, kultūros medžiagos apykaita tarp civilizacijų.

Konferencijos pertraukos metu Seimo parodų galerijoje buvo atidaryta Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus parengta paroda „Steigiamajam Seimui – 90“, kurioje eksponuojami Lietuvos centrinio valstybės istorijos archyvo (LCVA), Lietuvos nacio-nalinio muziejaus (LNM), Vytauto Didžiojo Karo muziejaus (VDKM) fondų fotografijos. Taip pat pristatomas knygų, studijų apie Steigiamąjį Seimą stendas bei dokumen-tinių šaltinių kopijų iš LCVA eksponatai, bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta paroda Šiauliečiai – parlamentarizmo tra-dicijų puoselėtojai, kurioje supažindinama su svarbiausiomis Šiaulių politinio gyvenimo asmenybėmis, jų indėliu į moderniojo Lietu-vos parlamentarizmo raidą.

Kaip neabejingi Mažosios Lietuvos ateičiai, pilietiškai aktyvių Klaipėdos krašto senbuvių palikuoniai, visapusiškai pritariame konferencijoje dalyvavusių ne-vyriausybinių organizacijų narių nuosta-toms, išreikštoms priimtoje rezoliucijoje.

Kartu su konferencijos dalyviais reiškiame nusistebėjimą politinėmis tendencijomis, kai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigoji-mus, prisiimtus ratifikuojant visą eilę tarptautinių konvencijų, kitų teisės aktų, yra bandoma veikti neatsiklausiant vals-tybės gyventojų nuomonės. Manome, kad administracinės reformos klausimai ir su tuo susijusios regionų problemos privalo būti išsamiai aptartos su visuomene.

Tuo pačiu siūlome apsvarstyti, kokią įtaką tokia visapusiškai neaptarta admi-nistracinė reforma gali turėti regionui, jau daug šimtmečių žinomam Mažosios Lietuvos vardu.

Tokio demokratiškai būtino apsvarsty-mo vengimas, valia nevalia, reikštų, kad ignoruojama piliečių nuomonė ir primintų krašto žmonių išvarymą iš Tėvynės politi-ką. Žinia, tokių nedemokratiškų veiksmų pradžia – nacių 1939 m. atplėštame Klai-pėdos krašte, kurią vėliau tęsė sovietai bei

komunistinė Lenkijos administracija jau visoje istorinėje Prūsijos teritorijoje.

Apgailestaujame, kad per atkurto valstybingumo dvidešimtmetį lietuviš-kų valdžių geranoriškumo, sprendžiant krašto senbuvių problemas, taip ir nepaty-rėme. Žiaurumai ir neteisybės, vykdytos krašte, ilgus metus nuo žmonių slepiami. Jaunajai kartai nepaaiškinta, kur šiandien šeimos tų žmonių, apie kuriuos mokytojai pamokose nuolat kalba dėstydami lietu-viškosios raštijos istoriją. Nepaaiškinta, kodėl negrąžiname pilietybę ir išlikusį turtą tiems, kurie tarpukariu buvo pasų su Vytimi savininkai. Išleidus Mažosios Lietuvos enciklopediją, norintys jau gali ir privalo suprasti, kad senprūsiškų, mažlietuviškų šaknų ir kitokie (nors jie kalbėjo ir vokiškai) vietos gyventojai į etninę Vokietiją nerepatrijavo, o ir ne-galėjo repatrijuoti, nes kitos Tėvynės, be atimtosios Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto, jie neturėjo. Buvo tik nacių karinės administracijos perkeltieji asmenys arba sovietijos išvarginti tėvynainiai, pasitrau-kusieji laisvėn pokario politikų sugalvotu vadinamuoju repatrijacijos „tiltu“.

Ilgaamžėje istorijos eigoje susiforma-vusi ir giliai žmonių sąmonėje esanti lietu-

vių (ir kitų baltų) regionų jausena – tautinė vertybė. Todėl nepritariame dirbtiniam šios vertybės naikinimui. Manome, kad panašūs ketinimai atsiranda dėl prastos diplomatijos, vidaus administravimo ne-sėkmių, o gal ir dėl konstitucinių valdžių poslinkio į moralinę degradaciją.

Todėl klausiame: ar galimas Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) etnokultūrinio regiono atgimimas be krašto žmonių, be jų teisių atkūrimo ir toliau jų neieškant, neapmąstant ir nesudarant sąlygų norin-tiems sugrįžti, negydant jų žaizdų? Bet šie klausimai, matyt, jau ne tik kabinetiniams reformos kūrėjams, o ir visai nūdienos mąstančiajai Lietuvos visuomenei. Atmin-kime, išvarytųjų pagalba ir iš jų šiandien atimtos Tėvynės į Didžiąją Lietuvą skli-do ne tik pirmoji raštija, bet ir spaudos draudimo laikų „Aušros“ spinduliai bei „Varpo“ dūžiai.

Išvarymo iš Tėvynės recidyvas, api-mantis ir Lietuvai priklausantį Klaipėdos kraštą, tebėra didžiausių nusikaltimų žmogaus teisėms sąrašuose. Šis baisus bolševizmo ir nacizmo laikų palikimas tarptautiniu lygiu apgaubtas tylėjimo įžadų. Nejau tai dar ilgam?

Sibiro ar vakaruose atsidūrusiųjų trem-

tinių problemos panašios, Mažosios Lie-tuvos (Klaipėdos krašto) „išvalymas“ – tai ne rusų ir lenkų problemėlės Potsdamo konferencijos 1945 m. administravimui priskirtose teritorijose.

Mūsų manymu, žmogiškumo stoka neturėtų tapti naujosios kuriamos Euro-pos esminiu bruožu. Šiandieninė Europa negali nematyti, kad etnokultūrinio bei kitokio paveldo naikinimas čia pat anapus Nemuno yra įgavęs neregėtą mastą.

Tad Lietuvos visuomenei lieka du keliai.

Vienas – ir toliau bandyti apsimesti, kad mūsuose viskas gerai.

Antras – pasipriešinti, kad per Piliety-bės įstatymą ir kitais keliais (pasitelkiant ir Konstitucinį Teismą) ji nebūtų stumia-ma į žmogaus teisių bei Tautos interesų išdavimo liūną.

Mažosios Lietuvos procesų stebėjimo grupės vardu:

Dr. Martynas PurvinasKęstutis MilkeraitisVytautas GocentasRomanas Borisovas

Gargždai 2010 m. kovo 26 d.

Atkelta iš 1 p.

Radvilė RIMGAILAITĖ, Vilnius


Lietuvos kartografijos istorija

Pagerbtas grafaitės Emilijos Pliaterytės atminimas

parlamentarų yra atmestini kaip netinkami ir melagingi. Visa tai yra tiktai gryna dema-gogija ir noras atkreipti į save dėmesį. Pakal-bėkime apie tai plačiau, nes visiems tampa aišku, kad kai kurios nuostatos kritikuoti Lietuvą už blogus santykius su tautinėmis mažumomis ateina iš užsienio, visų pirma iš Lenkijos.

Prisiminkime, kaip 2008-11-20 ben-drame Lenkijos Seimo edukacijos, mokslo ir jaunimo bei Lenkijos ryšių su užsienio lenkais komitetų posėdyje buvo svarstomos lenkų švietimo Lietuvoje problemos, kokiai epitetais ten buvo vadinama Lietuvos švie-timo sistema. Pateiksime keletą ištraukų, išspausdintų Lenkijos Respublikos Seimo komisijų biuro biuletenyje Nr. 1553/VI tuo klausimu. Lenkijos URM atstovė Ana Pelk siūlė neleisti, kad Lietuvoje būtų galima įdiegti Latvijos tautinių mažumų švietimo modelį: Reikia važinėti ir sakyti, kad nėra taip, kad Latvijos modelis tinkamas Lie-tuvos lenkams. Latvijos švietimo modelis, buvo aprobuotas ESBO konferencijoje Osle 2008 metais ir paskelbta, kad tai yra modelis, kurį ESBO tautinių mažumų biuro atstovas rekomenduoja visoms šalims. Toliau Ana Pelk pareiškė, kad URM ministras Sikorskis yra įsteigęs įgaliotinio tautinių mažumų klausimais biurą, nes URM jau kuris laikas angažuojasi vykdant monitoringą svarbaus skundo, pateikto EŽTT Strasbūre.

Kai kas tame posėdyje buvo pasakyta ir apie lenkų universitetą Vilniuje. Seimo narė Uršula Augustyn pareiškė: „Per savo pirmąjį vizitą premjeras Tuskas tiesiogine prasme išprievartavo iš premjero Kirkilo deklaraciją, kad bus palaikomas lenkų švie-timas ir lenkų kalba“. Dar aiškiau pasisakė buvęs Lenkijos Seimo pirmininkas Markas Borovskis: „Turime siekti, kad pavyzdžiui, lietuviai siųstų vaikus į lenkiškas mokyklas dėl to, kad ten geriau. Tai didelis ir ilgalai-kis reikalas“.

Įdomu, kaip į tai reaguoja mūsų Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija? Atsakysime vienareikšmiai – kol kas tyli. O juk šios Len-kijos Seimo rekomendacijos jau įgyvendina-mos Lietuvoje. Vilniaus rajono savivaldybės valdininkai lietuviškas mokyklas jungia prie lenkiškų tuo tikslu, kad sumažėtų lietuviškai besimokančiųjų, kad jie pereitų į lenkiškas

mokyklas. Pateiksime keletą pavyzdžių. Kai Vilniaus rajono Parudaminio pagrindinė mo-kykla buvo prijungta prie Juodšilių lenkiškos mokyklos, joje mokėsi 92 mokiniai, iš jų 46 lietuviškai. Dabar ten liko tik 7 mokiniai, kurie mokosi lietuviškai. Leiskite paklausti, kokią mokyklą lankys Valčiūnų gyvenvietės vaikų darželio auklėtiniai (darželyje iš 100 vaikų 85 lanko lietuviškas grupes), jeigu ten nėra atidarytos mokyklos valstybine kalba?

Prisiminkime, kai pernai rugsėjo mėne-sį, minint 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines, į Vilnius krašto mokyklas atvyko daug lektorių iš Lenkijos, net nede-rinę tai su Lietuva. Lektoriai aiškino, kaip Vilnius kraštą neteisėtai aneksavo Lietuva, Vilniaus krašto istoriją Lietuvos vaikams aiš-kino taip, kaip geriau Lenkijai. Kas pasakys, kodėl taip yra?

Reikia pripažinti, kad ir patys aukščiausi Lenkijos vadovai labai keistai reaguoja į klausimus apie Vilniaus priklausomybės Lietuvai teisėtumą. Kai 2009 metais Lietuvoje lankėsi a.a Lenkijos prezidentas L. Kaczyns-kis, jo buvo paklausta, kodėl Lenkija nekelia klausimo dėl tokių pačių teisių, kokias lenkai turi Lietuvoje, tarkime, Vokietijai. Amžina-tilsį Lenkijos prezidentas tuomet atsakė, kad čia turime reikalą ne šiaip su lenkų tautine mažuma, o su pasislinkusia Lenkijos siena (atseit, „przesunięta granica“). Dar aiškiau pasisako Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris pareškia, kad nevyks į Lietuvą oficialus vizito, kol nebus pažangos lenkų tautinės mažumos reikalų klausimuose. O štai jo žodžiai, pasakyti per Lenkijos televiziją: Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome. Ką galime pridurti prie tokių komentarų?

Natūralu, kyla klausimas, kodėl taip yra? Gal Lietuva ką nors skolinga Lenkijai? Gal savo valstybę kūrėme ant Lenkijos dovano-tų žemių? Gal savo raštiją pasiskolinom iš lenkų? O gal Vilnių neteisėtai „nusavinom“ patyliukais? Gal lenkų diasporą vylium ir gražiais pažadais atsiviliojome į Lietuvą? Gal mes iš lenkų pirkome Mažeikių naftos gamyklą ir dabar visaip spaudžiame juos, norėdami ir Klaipėdos naftos terminalą įsigyti?

Lietuva, 1994 metais sudarydama sutartį su Lenkija, norėjo įrašyti įvertinimą apie

Vilnius krašto okupaciją, Lenkijos pusė tą padaryti griežtai atsisakė.

Ne visada atlieka savo ganytojišką parei-gą ir kunigai, ypač atvykę iš Lenkijos. Dalis jų ne skleidžia Evangelijos žodį, bet politikuoja. Net per paskelbtą gedulą, kai žuvo Lenkijos prezidentas ir kiti aukšti pareigūnai, Vilniaus bažnyčiose buvo politikuojančių kunigų, atvykusių iš Lenkijos. Kaip čia neprisiminti 1939 metų, kai į išbadėjusį Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė ir gyventojams buvo atvežta daug maisto. Tada iš bažnyčių ėmė skambėti keisto turinio lenkiški pamokslai, kviečiantys neparsiduoti pagonims lietu-viams už mėsgalius (pažodžiui – „za ochlapy mięsa“).

Todėl Lietuvos Seimas ir Vyriausybė turi rimtai užsiimti Vilniaus regiono socialinėmis, švietimo ir kitomis problemomis, suprantant ir tą aplinkybę, kad daugelis keliamų klausi-mų ateina iš mūsų kaimyno ir labai dažnai jie eskaluojami, paminant Lietuvos garbę, Lietuvos Konstituciją ir piliečių nuomonę.

Kartu norime atkreipti Valstybės saugu-mo departamento dėmesį į tai, kas dedasi in-ternetiniuose Lietuvos lenkų komentaruose, kuriuose atsispindi visiškai kitokia Vilniaus krašto istorijos interpretacija, komentarų cinizmas šokiruoja. Želigovskinė Vilniaus krašto okupacija traktuojama kaip Vilniaus išvadavimas iš „chamų litvinų“, nes esą čia gyveno žmonės, kalbėję lenkiškai. Ar ne tokia logika remdamasis Hitleris gelbėjo vokiškai kalbančią Austriją, Čekoslovakijos Sudetus, o vėliau ir pačią Čekoslovakiją, beje, paskutinį kartą jau padedant ir Lenkijai, kai Lenkija okupavo Čekoslovakijos Ciešiną.

Prieš 90 metų 2010 m. spalio 7 d. buvo sudaryta Suvalkų sutartis, kurią Lenkijos pusė po dviejų dienų sulaužė ir 19 metų užgrobė Lietuvos sostinę. Kas nežino, tiems priminsime, kad jau vykstant deryboms, Len-kija spalio 1 d. ėmė telkti savo kariuomenės dalinius žygiui į Vilnių, o spalio 7 d. (tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta sutartis) Lucianas Želigovskis išleido operatyvinį įsakymą kitos dienos rytą pradėti karinį žygį. Tuo metu Lenkija Želigovskį traktavo kaip maištinin-ką. Jau po Vilniaus krašto inkorporavimo į Lenkiją 1922 metais Juzefas Pilsudskis viešai pareiškė, kad L. Želigovskis veikė jo įsakymu ir vykdė jo nurodymus. Tai parodo tuometi-nės Lenkijos dviveidiškumą ir liepia mums

tai atsiminti ir būti budriems šiandien. Pabaigoje norime paskelbti šias išvadas

bei pasiūlymus:1. Seimo narių M. Mackevičiaus, J.

Narkevičiaus ir L. Talmanto pareiškimas išreiškia nepagarbą Lietuvai bei jos Konsti-tucijai ir vertintinas kaip kurstantis tautinę nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų.

2. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų pertvarkyti švietimo sistemą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip, kad lietuviškos mokyklos nebūtų jungiamos prie lenkiškų, kad nebūtų uždarinėjamos lietuviškos švietimo įstaigos. Veiksmingiausiai tai būtų atlikta, jei visos šių rajonų mokyklos būtų paimtos Švietimo ir mokslo ministerijos ži-nion. Ji turi užtikrinti, kad kiekvienas pilietis, norintis mokytis valstybine kalba, turėtų šią galimybę savo gyvenamose apylinkėse.

3. Inicijuoti teisinį Vilniaus krašto 1920–1939 metų okupacijos įvertinimą, nes kita pusė teigia visai ką kita.

4. Valstybės saugumo departamentas turėtų išsiaiškinti, kokie asmenys rašo Lietu-vą įžeidžiančius komentarus, kursto tautinę nesantaiką.

5. Prašyti Vilniaus arkivyskupiją užti-krinti, kad atvykę iš svetur kunigai nepoliti-kuotų, bet užsiimtų Evangelijos skleidimu.

6. Artėjant Suvalkų sutarties 90 me-tinėms Vilniaus regione ir visoje Lietuvoje tikslinga plačiai organizuoti jos paminėjimą, surengti jos paminėjimą Seime. Prašyti Vil-niaus miesto savivaldybės pastatyti pamin-klinį akmenį Rasų kapinėse Suvalkų sutarčiai atminti. Kiekvienas atėjęs į kapines pagerbti mirusių karių galėtų susimąstyti, kiek buvo beprasmių aukų dėl sulaužytos Suvalkų sutarties.

7. URM, Seimo Užsienio reikalų komitetui, kitiems suinteresuotiems komi-tetams ir žinyboms būtina nuolat viešai ir diplomatinėmis priemonėmis aiškinti apie Lietuvoje garantuotas tautinių mažumų laisves ir teises, kurios niekuo nepažeidžia ES standartų ir netgi juos lenkia.

Seimo nariai:Vida Marija Čigriejienė, Rytas Kupčinskas,

Gintaras SongailaDalis šio pareiškimo perskaityta Seimo

gegužės 20 d. posėdyje

2010 m. gegužės 22 d. Emilijos Plia-terytės atminimo draugija lankėsi Kapčia-miestyje ir jo apylinkėse, pagerbė Lietuvos karžygės grafaitės Emilijos Pliaterytės (1806 – 1831) atminimą. Aplankė Pirčiupio memo-rialą, kur nacių smogikai 1944 m. birželio 3 d. daržinėje sudegino beveik viso Pirčiupio kaimo gyventojus, iš viso 119 žmonių – vyrų, vaikų ir moterų, Merkinės piliakalnį, kuris mums byloja apie lietuvių kovas su kryžiuo-čiais, Kapčiamiestyje miškininko Vytauto ir pedagogės Birutės Stacevičių savo sodyboje įkurtą muziejėlį, kuriame esama ne tik įdo-mių nuotraukų, dokumentų, bet ir kaimo buities reikmenų (muziejaus šeimininkai ne tik įdomiai pasakojo apie šio krašto istoriją, bet ir svečius pavaišino gardžiu dzūkišku pyragu bei šviežiu pienu), Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejų, kuriame gra-faitės ir ją paskutinėmis gyvenimo dienomis globojusiai Justinavo dvaro (dab. Vainežerio kaime) savininko, bajoro Ignoto Ablama-vičiaus šeimai skiriama atskira salė. Iko-nografinės medžiagos šia tema nėra daug. Justinavo dvaro prabangą byloja atskiros muziejuje eksponuojamos šio dvaro interjero detalės, o pačiame parke galime pamatyti neseniai ypač realistiškai sukurtą E. Plia-terytės skulptūrą, kuri, kaip ir pati išvyka, turėjo daug įtakos tiek šios draugijos, tiek ir eilinių kapčiamiestiškių pilietiškumui, nes praeities įvykiai buvo siejami su netolimos dabarties įvykiais, žmonės galėjo palyginti epochas. Neatsitiktinai sugiedojus giesmę apie bajoraitę Emiliją, draugijos pirminin-kas Juozas Žitkauskas prie Kapčiamiesčio centre esančio E. Pliaterytės paminklo ir kapo, toliau esančiose kapinėse, pasisakė už poreikį puoselėti pilietiškumo iniciatyvas, kaip pagarbos grafaitei ženklą ant jos kapo

pasodino du medelius, draugijos narys, isto-rijos mokslų magistras, h. „Rudnica“ bajoras Žilvinas Radavičius išdidžiai laikė Lietuvos trispalvę, o draugijos garbės pirmininkė ra-šytoja Emilija Liegutė pasakė ugningą kalbą apie karžygę Emiliją Pliaterytę. Esą pasta-rąją, anot astrologės Palmyros Kelertienės, kaip ir prancūzų didvyrę Jeanne d‘Arc sieja panašūs horoskopai. Rašytoja teigė, kad šios iškilios dvasios aristokratės turėjo kario ir Dievo malonės charizmą, o E. Pliaterytę, apie kurią Prancūzijoje planuojama sukurti filmą, mūšiuose lydėjo galinga angelų apsauga.

Kitoje muziejaus erdvėje buvo atidaryta fotografo Vytauto Daraškevičiaus nuotrau-kų paroda „Kapčiamiestį prisimenant“. Daugumai šių darbų yra daugiau nei tris-dešimt metų, nes autorius kapčiamiestiečius fotografuoja nuo 1975 m. Liūdna, kad dau-gelio šiose nuotraukose užfiksuotų žmonių jau nebėra.

Apsilankymo muziejuje metu E. Liegutė buvo pasveikinta su aštuoniasdešimtmečiu: kaip ypatingos pagarbos už nuopelnus Lie-tuvai ženklą Vilniaus Emilijos Pliaterytės pagrindinės mokyklos direktorė Ona Suba-čienė po trumpos, tačiau labai prasmingos sveikinimo kalbos, rašytojai ant galvos pagarbiai uždėjo laurų vainiką, labai daug prie šio renginio suorganizavimo prisidėjusi jos pavaduotoja Marytė Čepaitienė jubiliatei įteikė puikiai iliustruotą knygelę apie Emili-jos Pliaterytės atminimo draugijos veiklą.

Rašytoją pasveikino ir Kapčiamiesčio seniūnas Vidmantas Dambrauskas.

Reaguodama į parodytą dėmesį E. Lie-gutė sakė, kad E. Pliateryte ji domisi nuo ketverių metų, renka apie ją informaciją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, palaiko ryšius su grafais Pliateriais, kurių du vyriškosios

– tiesioginės linijos palikuoniai gyvena Rusijoje. Būtų džiugu, kad ir jie įsitrauktų į visuomeninę veiklą bei apsigyventų Lietu-voje, nes ši garbinga giminė turi tęstis.

Pasirašę svečių knygoje, savo vizitą Kapčiamiestyje baigė apsilankymu Justinavo dvaro parke: šalia ežero pakrantėje augančių šimtamečių medžių, tarsi viena šeima Emi-lijos Pliaterytės atminimo draugijos nariai džiaugėsi išvyka, aptarė tolesnius draugijos veiklos planus, šoko ir dainavo. Drauge su jais linksminosi Lazdijų rajono kultūros cen-tro Viktorinos laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Vingrė“. Vadovas – Leonas

Patalavičius. Abiejų Tautų Respublikos bajorai paliko

milžinišką kultūros, meno, architektūros ir kt. paveldą. Kadangi tarp bajorų, kaip ir tarp bet kurio kito luomo žmonių, visada buvo skirtingų, tam tikrais atvejais prieštaringai vertinamų žmonių. Tačiau yra ir tokių as-menybių, kurios pavyzdžiu visuomenei tapo visiems laikams. Viena jų – grafaitė Emilija Pliaterytė, kuri peržengė to metų bajorų nepasitikėjimo ribas bei įrodė, kad moteris irgi gali tapti didvyre, stoti su vyrais išvien į mūšį už Tėvynę.

Vorutos inf.

Ž. Radavičius (kairėje) išdidžiai laikė Trispal-vę, o J. Žitkauskas kalbėjo apie pilietiškumo

iniciatyvas

Justinavo dvaro vietą įamžina ypač realistiš-kai sukurta besimeldžiančios E. Pliaterytės

skulptūra

Atsakymas į Seimo narių Michalo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmanto pareiškimą

„Mūsų pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo...“

Atkelta iš 1 p.


Atkelta iš 1 p.

Žudynės Ūtos kaime 1940 m. birželio 15 d.

šeimai išgyventi. A. Barauskas nuo 1920 m. liepos 24 iki 1923

m. balandžio 11.d. tarnavo Lietuvos kariuo-menėje, Drausmės batalione, 2-oje kuopoje, karinis laipsnis – viršila. Nuo 1927 m. sausio 1 iki 1928 m. balandžio 5 d. tarnavo nepilnamečių nusikaltėlių drausmės ir auklėjimo įstaigoje auklėtoju (jaunimiečių (nepilnamečių) įkali-nimo įstaiga buvo Alytuje – G.L). Nuo 1929 m. liepos 11 iki 1940 m. birželio 15 d. tarnavo Alytaus apskrities pasienio policijoje, iš pradžių eiliniu policininku, vėliau sargybos viršininku. Pirmojo Lietuvos policijos tarnautojų surašymo 1932 m. sausio 17 d. lape nurodyta, kad A. Ba-rauskas savamokslis, moka lenkų kalbą. 1932 m. vasarą tarnaudamas Perlojoje susituokė su Ona Bučinskaite (1914–2002), Perlojos miestelio gyventoja. Gimė dvi dukros: Onutė (g.1933) ir Marytė (1935–1993).

Dukros teigimu, jos tėvas A. Barauskas pasienio policijoje tarnavo Perlojoje, I Varėnoje ir Ūtoje. Kiek ji prisimena, tėvas buvo šaulys ir daugiausia lankėsi I Varėnos šaulių namuose. O kai buvo nužudytas, jo palaidojimu rūpinosi Perlojos šauliai. A. Barauskas jų rūpesčiu buvo palaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje. Lietuvos centriniame archyve pavyko rasti duomenų, kad A. Barauskas priklausė XIX Alytaus šaulių rinktinės Varėnos 26-am šaulių būriui.

1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą vyr. policininkas A. Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi namuose. Butas buvo mediniame vieno aukšto name, kurio viename gale gyveno sa-vininkas Vincas Semsė, kitame A. Barauskas, jo butas kartu buvęs ir pasienio sargybos būstinė. Ši būstinė buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausį, kai buvo baigtas naujos – Lietu-vos–Sovietų Sąjungos – sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija neteko prasmės ir Lietuvos valstybės siena persikėlė į rytus. Paryčiui pasienio sargybos būstinę apšaudė ir užpuolė įsibrovėliai sovietų kariai. Budeliai, atlikę niekšišką darbą, pasitraukė į Baltarusijos teritoriją, kuri buvo už 100 metrų. Netrukus buvo suorganizuota trijų asmenų delegacija, kuri su balta vėliava nuvyko sovietų teritorijos link. Naiviai tikėtasi drauge ištirti šį neregėto žiaurumo įvykį. Sovietai, žinoma, į kvietimą neatsiliepė, nes jie jau žinojo, kas laukia Lietu-vos. Pasienio sargybos viršininko A. Barausko nužudymu prasidėjo pusę amžiaus trukusi Lietuvos okupacija...

Štai kaip užpuolimo aplinkybės aprašytos

to meto dokumente (kalba netaisyta – G. L.): Šiandien, birželio 15 dieną, 5 valandą ryte, pas mane atvyko 2-osios Utos sargybos policininkas Drazdauskas Pranas ir pranešė, kad apie 4 val. rusai nužudė vyr. policininką Barauską Aleksą. Apie įvykį pranešęs pasienio baro viršininkui, 5 val. 40 minučių nuvykau į įvykio vietą. Vykstant į įvykio vietą Noškūnų kaime sutikau vežimą su vyr. policininko Barausko lavonu, nes jis sužeistas kurį laiką buvo su gyvybės žymėmis, bet vežamas pas gydytoją kelyje mirė. Atvykęs į Utos kaimą patyriau, kad apie 3 val. 40 min. rusų kareiviai apšaudė Utos sargybos būstą iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Šau-dymas tęsėsi apie 20 minučių. Po to rusų kareiviai, kurių buvo apie 20 žmonių, prislinkę prie sargybos būsto apie 30 metrų, metė granatą, kuri sprogo prie būsto langų. Po to šeši kareiviai įsiveržė į sargybos būstą, išvedė vien baltiniais apsirengusį sargybos viršininką, policininką Barauską į kiemą ir čia pat prie prieangio vienas rusų kareivis kirto jam keletą kartų kardu per galvą. Barauskui griuvus, kitas rusų kareivis iššovė dar į galvą. Po to visi rusų ka-reiviai pasitraukė už valstybinės sienos į savo pusę. Sargybos būsto du langai nuo granatos sprogimo išdaužyti. Vieno lango stiklas turi peršovimo žymę. Sienoje taipogi yra kulkų žymių. Gale namo rasta

viena nesprogusi rusų tipo granata. Policininkas Berulis, išgirdęs šaudymą, bėgo į sargybos būstą. Jam išbėgus į aikštelę, rusų kareiviai jį apšaudė ir jis buvo priverstas pasitraukti. Mūsų policininkai į rusų kareivius nešaudė ir jokio pasipriešinimo neparodė. Po keliolikos minučių, rusų kareiviams pasitraukus į mišką, toliau į savo teritoriją, mirtinai sužeistas vyr. policininkas Barauskas buvo paimtas ir vežamas suteikti medicinos pagalbą, kelyje mirė. Įvykio liudininkai buvo mirusio vyr. policininko žmona Barauskienė, to paties namo savininkas Vincas Semsė, Adomas Semsė, Latvienė Genoefa, Keršienė Pranė, Petras Semsė, policininkas Šleideris ir policininkas Berulis.

K. SkinkisVI rajono viršininkas

(1942 m. kovo 20 d. I Varėnos policijos vachmistro sudarytame „Žinių lape apie bolše-vikų nukankintą buv. policijos tarnautoją“, be kita ko, dar nurodyta, kad A. Barauskui buvo nukapoti dešinės rankos pirštai – G.L.).

Šie faktai telefonograma buvo perduoti Alytaus apskrities viršininkui Kalendrai, toliau – Policijos departamento direktoriui, Užsienio reikalų ministerijai. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, gavusi tokią informaciją, jau tos pačios dienos 9 val. ryto, t. y. dar valandai likus iki Sovietų ultimatumo termino, išsiuntė tokio turinio telegramą – Šiandien apie ketvirtą valandą ryto Alytaus bare, šeštame rajone, raudonarmiečiai apšaudė iš kulkosvaidžių ir šautuvų mūsų pasienio sargybos viršininko būstinę. Per sieną ties Ūtos kaimu puolė butą, numesdami granatą. Vėliau įsi-veržė sargybos būstinėn, kur rado vyr. policininką Barauską Aleksą. Išsivedę iš buto oran, policininką mirtinai peršovė. Įvykdę smurtą, pasitraukė savo pusėn. Policininkas, vežamas ligoninėn, mirė. Tu-rauskas – ir įpareigojo Lietuvos atstovybę Mas-kvoje veikti taip, kaip to reikalauja diplomatinė praktika. Dar niekas Lietuvoje nežinojo apie Ribentropo-Molotovo paktą, apie tai, kad jau seniai Lietuvos pasienyje kovinėje parengtyje Raudonojo armija laukia įsakymo pradėti Lie-tuvos okupaciją. Jokie diplomatiniai protestai agresoriui jau nieko nebereiškė.

1940 m. liepos 3 d. tuometė Lietuvos už-sienio reikalų ministerija buvo įteikusi žodinę notą sovietų pasiuntinybei Kaune dėl vyr. policininko A. Barausko nužudymo. Notoje išdėstomi pareigūnų nustatyti faktai. Nuro-doma, kad žuvęs pasienietis paliko šeimą: žmoną Oną Barauskienę (g.1914) ir dvi dukteris – Onutę (7 m.) ir Marytę (5 m.). Prašoma įvykį ištirti ir pasvarstyti apie galimybę mirusiojo šeimai suteikti išgyvenimo pašalpą. Deja,

okupantams tai jau nerūpėjo. Šeima, netekusi maitintojo, liko užmiršta ir atstumta. Šis įvykis ilgam buvo užmirštas.

Net ir atkurtos Lietuvos laikais (po 1990 m.) daugiau kaip dešimtmetį Aleksandro Barausko nuopelnai niekaip nebuvo įvertinti: nesuteiktas joks teisinis statusas, neapdovanotas medaliu, ordinu ar atminimo ženklu. Tik 1992 metais Varėnos šauliai Gedulo ir vilties dieną žūties vietoje pastatė atminimo kryžių (organizatoriai šauliai Sigitas Arnauskas ir Juozas Jonytis, o Perlojos šaulys Antanas Volungėnas tą kryžių padarė).

Suprantama, kad A. Barauskas, kuris pa-sipriešino įsibrovusiems Raudonosios armijos 185-os šaulių divizijos žvalgybinės grupės kariams, tik vykdė savo tarnybines pareigas, bet tai juk buvo neeilinis įvykis, nes Lietuva dar nebuvo priėmusi ultimatumo, o jau buvo pralietas pirmosios aukos kraujas ir nužudytas Nepriklausomos valstybės pareigūnas. A. Barauskas tapo pirmąja SSSR okupacijos ir agresijos auka 1940 m. birželio 15 d.

Džiugu, kad istorinis teisingumas vis dėlto buvo atstatytas ir nužudyto valstybės pareigū-no atminimas buvo įvertintas bei pagerbtas, kai 2005 metais gegužę Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga Respublikos Prezidentas įteikė pomir-tinį apdovanojimą – Vyčio Kryžiaus ordiną – Aleksandro Barausko dukrai Onai Marijai Brasiūnienei, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis žūties vietoje birželį pastatytas kuklus atminimo ženklas – paminklas, šalia jau esančio kryžiaus.

2006 m. birželio 15 d. minint Okupacijos ir genocido dieną Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Dubičių pasienio užkardai suteiktas A. Barausko vardas.

Privalome gerbti savo tautos praeitį – skau-džią, paženklintą krauju ir aukomis. Negalima pamiršti nė vienos aukos, kuri mus atvedė į laisvę. Svarbu neištrinti istorijos puslapių, nenugramzdinti įvykių praeitin.

Šaltiniai ir literatūra:

1. LCVA f.394, ap.17, b.367.2. LCVA f.561, ap.19, b.273, l.76.3. LCVA f.1119, ap.1, b.10, l.238-238ap.4. LCVA f.1119, ap.1, b.553.5. LCVA f.R-659, ap.2, b.61, l.2.6. LCVA f.R-1436, ap.1, b.48, l.162.7. „Trimitas“ 1993 m. Nr.3, p.12.8. „Alytaus naujienos“ 1998-10-14 Nr.199, p.6.9. „Kardas” 2001 m. Nr.1, p.33-35.10. 2005 05 06 d. LR Prezidento kanceliarijos raštas Nr.2651.11. „Valstybės žinios“ 2005 05 14, p. 412. A.Balaišio, gyv. Vilniuje, 2004 07 28 suteiktos žinios.13. Dukters O. M. Brasiūnienės, gyv.Vilniuje, 2004 12 20 suteiktos žinios.

Aleksandras Barauskas (1899-

1940), Pasienio policijos Alytaus

baro VI rajono 2-os Ūtos sargybos viršininkas, šaulys,

ats.viršila, apie 1934-1935 m.

Nuotrauka iš Pasie-niečių muziejaus

Aleksandras Barauskas (iš kairės pirmas) su savo sargybos vyrais (lais-vais nuo tarnybos), 1934 m.

Nuotrauka iš Pasieniečių muziejaus

A.Barauskas su tarnybos draugais prie Varėnos šaulių namų 1936-10-02. Nuotrauka iš Pasieniečių muziejaus

Aleksandras Barauskas (iš kairės pirmoje eilėje šeštas) su savo sargybos vyrais susirinkę švęsti Naujųjų metų kartu su VI rajono vachmistru (nuotraukoje pirmoje eilėje iš kairės ketvirtas), šalia

– Onutė Barauskienė (iš kairės trečia), Ūta, 1940-01-01. Nuotrauka iš Pasieniečių muziejaus

Mirtinai sužeistas Aleksandras Barauskas vežime prieš vežant pas gydytoją: matosi žaizda nugaroje nuo kirčio kardu ir galvoje nuo kulkos, Ūta, 1940-

06-15. Nuotrauka iš Pasieniečių muziejaus

A. Barausko kapas Perlojos bažnyčios šventoriuje


Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Dr. Martynas PuRVInAs, kaunasStankiškių kaimas

Da

no

s B

uin

icka

itë

s n

uo

tr.

Ledynmečio paliktas moreninis kalvagūbris nuo Klaipėdos per Priekulę ir Kintus driekiasi iki Ventės rago, atskirdamas Kuršių marių pakran-tes nuo plačios lygumos, kuria teka Minijos upė. Pietiniame gale nuo to kalvagūbrio pietryčių link atsiskiria nedidelė atšaka – nelyg nedidelis pusiasalis iškylanti virš potvynių užliejamų Kniaupos įlankos ir Minijos pakrančių.

Tą savotišką „sostą“ (kasmetinių potvynių bei ledonešių nepasiekiamą vietą) jau labai seniai pastebėjo Kuršių marių pakrantėmis klajodavę žmonės. Įžvelgta, kad ta sausa pakilumėlė beveik vienodai nutolusi nuo svarbiausių žvejybos vietų: už pusantro kilometro vakaruose – pačios marios, už tiek pat pietuose – marių Kniaupos įlanka, rytuose – Minijos upė.

Jau labai seniai žvejai apsisprendė savo būstus – prieglobstį šeimoms ir sukauptam turteliui, statyti toje pakilumėlėje (apie 3,5 metro iškylančioje virš marių vandens lygio), o valtis palikinėti pamaryje. Nuo tada šimtmečius žvejai kulniuodavo pėsčiomis arba važiuodavo arkliais iki savųjų prieplaukų, kur jų laukdavo paliktos valtys.

Matyt, senų laikų naujakurio vardu ta vieta buvo pažymėta jau labai seniai. XVI amžiuje rašyta „Stankus Lyttaw“, XVIII amžiuje – „Stanz Letauer“ (Stančius Lietuvis). Galop įsigalėjo Stankiškių vardas, žymėjęs žvejų kaimą tarp vandenų, iš kurio buvo galima stebėti potvynius Minijos slėnyje ar Kuršių marių platybes. Tiesa, sausasis kalnelis gyventojų neapgindavo nuo vėtrų – liko prisiminimų apie rudens audrų laikais apgriautus pastatus.

Nuo seniausių laikų ten įsikuriantiems tek-davo glaustis prie kaimynų – niekam nesinorėjo su savo pastatais atsidurti drėgnoje kalvos papė-dėje. Taip klostėsi tankiai susiglaudusių sodybų grupė, susispietusi pakilumėlės viršuje.

Stankiškiai galėjo jaustis savotišku pasaulio centru, nes iš jų į visas puses ėjo keliukai. An-tai šiaurės link iki pačios Klaipėdos vingiavo svarbiausias pamario traktas, šimtmečius siejęs pamario pilis bei administracinius centrus. To trakto tąsa pietų link ėjo Ventės – Vindenburgo pilies bei tenykštės bažnyčios link. Keliukai į vakarus vedė į Kuršmarių pakrantę, į pietryčius – Kniaupos įlankos bei Minijos žiočių link.

XVIII amžiuje Stankiškių kaimą iš pietų ir rytų pusės juosė dideli šlapynių plotai. Sausiau tebuvo šiaurės pusėje, kur ant to pačio kalva-gūbrio tąsos buvo įsikūręs gretimas Suvernų kaimas. Aplink Stankiškius tuomet jau nebuvo miškų – per šimtmečius juos iškirto pastatų ar valčių statybai, visokiems ūkio reikalams ar tiesiog malkoms.

XVIII amžiaus pabaigoje Stankiškiai jau nebegalėjo savęs laikyti „pasaulio bamba“, visų aplinkinių kelių kryžkele. Tankiau apgyvendi-nant pamarį, įsisavinant pakrančių plotus, buvo nutiestas tiesesnis ir patogesnis kelias į pamario dvarus, vakarų šonu aplenkęs Stankiškius. Nuo tada vis daugiau keliaujančių Ventės link to kaimo nebepastebėdavo –ten liko paprasta žvejų gyvenvietė, o ne žinomas pakelės kaimas.

1785 metais Stankiškiai buvo aprašyti kaip karališkasis žemdirbių kaimas su 13 ugniakurų (sodybų), priklausęs Kintų parapijai ir Rusnės valsčiui. Rytinė gyvenvietės dalis (Steppon-kuhren) tada laikyta atskiru kaimu su dar 9 ugniakurais (sodybomis). Tad visame junginyje tuomet buvo 22 sodybos – tai buvo didžiausia kaimo gyvenvietė šiose apylinkėse.

Gana simboliškai skamba tos gyvenvietės dalių vietovardžiai (vakarinė „Stankus Lietu-vis“, o rytinė „Steponas Kuršis“), kurie įamžino senuosius krašto gyventojus, mums atskleisdami to žvejų kaimo kilmės bruožus.

Įdomu, kad 1807 metais Prūsijos valstybėje panaikinus baudžiavą, Stankiškiai (kaip ir ne-tolimi Suvernai) neskubėjo keistis.

1817 metais abiejose Stankiškių dalyse buvo užregistruotas vis tas pats sodybų skaičius: 13 ir 9. Ten gyveno 83 ir 59 žmonės (iš viso 142 kaimo gyventojai). Tada Stankiškius jau aplenkė spar-čiai augęs Minijos kaimas, nepabijojęs įsikurti pačiame paupyje. Užtat Stankiškiai savo dydžiu bent jau prilygo legendinei Ventei.

XIX a. viduryje Stankiškių gyventojai (kaip ir kitų aplinkinių kaimų žmonės) jau turėjo aukštesnį – laisvųjų šatulininkų (mokėjusių mokesčius atskira tvarka) statusą bei privilegi-jas. Tuomet abiejose kaimo dalyse gyveno 183 žmonės, valdę 1117 margų ir 34 rykštes žemės (apie 280 hektarų). Stankiškiuose tada gyventa turtingiau nei netolimuose Suvernuose – kaimo žmonėms vidutiniškai teko po 1,5 hektaro žemės (tiesa, ne visa ji buvo dirbama ir derlinga).

Laikyta nemaža gyvulių banda: net 80 arklių, 110 galvijų, 96 avys ir 57 kiaulės. Stankiškiuose būta ir savų neturtėlių – apie juos primena tuo-met laikyta viena ožka (šiuos nereiklius gyvūnus krašte pravardžiuodavo „žvejų karvėmis“).

Darbštūs kaimiečiai tuomet užsiimdavo ir amatais (kitaip nei gretimų kaimų gyventojai). Stankiškių žmonės kasmet turėdavo surinkti didelę pinigų sumą bendruomenės reikalams (keliams, prieplaukoms, drėgnų plotų sausini-mui ir kt.).

Kaimas turėjo savą mokyklą, kurią teko iš-laikyti patiems bei suverniškiams. Jos reikmėms Stankiškiai tada surinkdavo 18 talerių, 26 sida-bro grašius ir 7 pfenigius pinigais bei duoklę natūra: rugių grūdų, šieno ir šiaudų bei penkias su ketvirčiu kupetas išdžiovintų durpių kurui. Įdomus anuometis rinkliavų smulkmeniškumas – buvo suderėta mokyklai pristatyti ne šešias ir ne penkias kupetas, o penkias su ketvirčiu. Taip pat atkakliai derėtasi ir dėl pinigų – svarbus būdavo ir pats smulkiausias pinigėlis, nors ir skirtas bendram labui. Taip pat kruopščiai seikėti ir javai, matuotos pristatomo šieno bei šiaudų apimtys – bus duodama tik tiek, kiek sutarta.

Stankiškiai tolydžio augo. Antai 1871 metais ten buvo užrašyta 213 gyventojų (94 vyrai ir 119 moterų), iš kurių tik 99 buvo gimę ten pat.

Tuomet kaime buvo 25 sodybos su 49 butais šeimoms ir dar trimis viengungių būstais. Tai rodo, kad tais laikais buvo paplitę keliabučiai pastatai samdiniams ir kt. Matyt, daugiau sam-dinių reikėjo žvejybai. Gal talkininkai padėdavo sausinti drėgnus Stankiškių valdų pakraščius, ten kasdami sausinimo griovelius.

Be daugumos evangelikų liuteronų, kaime dar gyveno 4 katalikai.

Tada užregistruoti 64 vaikai (jaunesni nei 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 99 mokėjo skaityti ir rašyti, du buvo nebaigę mokslų, o 48 (gal tarp jų būta daugiau samdinių) buvo užrašyti neraš-tingi (analfabetai). Kaimas turėjo savų žmonių su negalia (vieną kurčnebylį ir vieną neregį).

Tie duomenys rodo, kad kaimo bendruo-menė išliko gana stabili. Beveik per šimtmetį atsirado tik trys naujos sodybos su pilnaverčiais gyventojais – savo ūkio savininkais. Išaugusį bendrą gyventojų skaičių, matyt, lėmė tik sam-dinių gausa. Tai galėjo atsispindėti ir išaugusias kaimiečių pajamas – jie jau įstengdavo samdytis pagalbininkų. Tad XIX amžius, tie pobaudžia-viniai laikai buvo gana palankūs Stankiškiams – kaimas išsilaikė ir pamažu tvirtino savo pozici-jas kovose su gyvenimo sunkumais, gamtinėmis

nelaimėmis ir kita kuo.Stabilų Stankiškių gyvenimą parodo ir

1885 metų duomenys. Tada kaime gyveno 207 žmonės (86 vyrai ir 121 moteris). Per penkiolika metų jų kiek sumažėjo. Būdinga, kad kaime liko mažiau vyrų (jie gal iškeliaudavo uždarbiauti kitur). Buvo likęs tik vienas katalikas, priklausęs Žibų parapijai.

Tuomet Stankiškiuose užregistruotos 26 sodybos su 47 butais. Per praėjusius penkiolika metų susikūrė tik viena pilnavertė sodyba, o samdinių būstų net sumažėjo.

Tais metais kaimas valdė 305 hektarus žemės (113 hektarų arimų, 42 hektarus pievų, 9 hekta-rus medynų). Tie plotai buvo įvertinti kaip gana vidutiniški – kai kurie krašto kaimai buvo įsikūrę kur kas derlingesnėse žemėse.

Valsčiaus ir parapijos centrai tada buvo neto-limuose Kintuose, o apskrities centras nuo 1817 metų veikė Šilutėje, kurią Stankiškių žmonės pasiekdavo vandens keliais – valtimis plaukda-mi Atmatos ir Šyšos upėmis.

Apie 1871 metus išgyvenęs savo geriausius laikus, kaimas vėliau pradėjo pamažu tirpti. Paaugantis jaunimas ir kiti žvalgėsi į miestus, ieškojo pelningesnių darbų. Stankiškiuose lik-davo patys atkakliausieji žvejai, žemdirbystės ir gyvulininkystės neišsižadantys ūkininkai.

1905 metais kaime tebuvo likę 186 žmonės (iš jų 82 vyrai). Tad per trečdalį amžiaus kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 13 procentų.

Stankiškiuose tada nebebuvo likę katalikų. Iš evangelikų liuteronų 139 kalbėjo lietuviškai, o 47 vokiškai. Tad čia (kaip ir daugelyje kitų žvejų kaimų) lietuvių kalba ilgai vyravo.

Pagerėjo kaime likusių žmonių gyvenimo są-lygos: vietoje keliabučių namų samdiniams buvo pristatyta mažesnių namelių. Labiau prasigyve-nę statėsi didesnius bei erdvesnius namus.

Svarbiausia Stankiškių įžymybe liko pati kaimo gyvenvietė: senoviškai susispaudusi į netaisyklingą sodybų gniutulą, išraižyta vin-giuotų kelių bei jų atšakų. Iš gyvenvietės visomis kryptimis, nelyginant Saulės spinduliai, ėjo laukų keliukai ir didesni vieškeliai.

Svarbus kelias iš Stankiškių vedė šiaurvaka-rių link, į Kuršių marių pakrantę ir valčių prie-plaukas. Prie jo sankirtos su plentu Kintai–Ventė nuo seno stovėjo svarbi įstaiga – Kryžkelės karčema, kur užsukdavo keliaujantys pamariu ar sužvarbę žvejai.

Stankiškių valdų pakraščiai buvo išraižyti sausinimo griovių ir didesnių kanalų. Juos ka-sant buvo atsikovojami vis didesni ganykloms tinkami plotai. Žemiausiose vietose kaip ir seniau buvo kasamos durpės.

Žemdirbystei buvo naudojama tik pati Stan-kiškių pakiluma – niekur nebandyta arti žemiau 1,5 metro virš marių vandens lygio plytėjusių že-mumų. Dirbami plotai vingiavo palei pakilumos šlaitus, išsiraitydami pagal jos atšakas.

Praversdavo ir Kuršmarių vėjo gūsiai – pie-čiau kaimavietės ant kalvelės buvo pastatytas vėjo malūnas, maldavęs apylinkės ūkininkų užaugintus grūdus.

Ant kitos nedidelės kalvelės šalia kaimo buvo įrengtos Stankiškių kapinaitės – nedidelis plotelis čia amžinai pasiliekantiems.

Per ištisą šimtmetį šalia Stankiškių kaimo branduolio atsirado tik trys nedideli vienkie-miai, likusios sodybos toliau glaudėsi vienoje kupetoje.

Senasis kaimo branduolys visai nebuvo pa-našus į kokią kolonistų gyvenvietę su tvarkingai atmatuotais stačiakampiais sklypeliais ir juose taisyklingai išdėstytais pastatais. Stankiškiuose nuo seno gyventa gan anarchistiškai ir laisvū-niškai – įvairaus dydžio ir formos sodybvietės pynėsi į netaisyklingą junginį. Gan įvairiai buvo dėstomi ir seniausieji pastatai – juos pakreipiant viena ar kita kryptimi. Kaime pasiklysdavo net valdžios atsiųsti surašinėtojai, turėdavę regis-truoti ūkininkų turtą.

Stankiškiuose vyravo pamario lietuvinin-kams būdingos medinės trobos nendrėmis deng-tais, vaizdingo pavidalo (laužytais čiukuriniais) stogais. Tokie pastatai nedaug tebuvo pakitę dar nuo Kristijono Donelaičio laikų.

Vėlesniais laikais pasiturintys žmonės persta-tydavo savo sodybas, bandydami tvarkingiau išrikiuoti didesnius pastatus. Gausėjo mūrinių trobesių. Neretai prie medinės trobos gyvena-mojo galo būdavo priduriamas mūrinis pastato galas, skirtas įvairiems ūkiniams reikalams.

Stambesnių ūkininkų sodybose buvo pasta-

tyta didelių tvartų, erdvių daržinių šieno atsar-goms susikrauti. Taikantis prie ankštų sklypų buvo statomi ir netaisyklingo ar kampinio plano trobesiai.

Tad XX a. pradžioje Stankiškiai tebebuvo savotiškas kultūrinis rezervatas su senoviš-kais pastatais, archaišku sodybų išdėstymu. Per kaimavietę tebevingiavo senovinio trakto Klaipėda–Ventė atkarpa – dar vienas istorinis reliktas.

Nuo Pirmojo pasaulinio karo prasidėjusi di-džiųjų istorijos įvykių grandinė nepajėgė rimčiau išklibinti senojo kaimo pamatų. Kelis šimtmečius stabiliai egzistavę Stankiškiai ir toliau tvirtai stovėjo pamario žemėje. Žemdirbiai toliau arė laukus, žvejai plaukdavo į savo įprastinius žvejybos plotus.

Tiesa, 1925 metais Stankiškiuose tebuvo likę 146 žmonės: kai kas žuvo karo frontuose, dalis samdinių iškeliavo kitur. Tačiau kaimas išlaikė savo valdas ir senąsias sodybas. Čia tebeveikė įstaigos Kintuose (valsčiaus centre) ar Šilutėje (apskrities centre).

Taip gyventa iki pat 1944 metų, aplink aidint vis grėsmingesniems lemties dūžiams.

Tuomet nuo artėjančios sovietinės armijos bėgę ar vėliau į Vakarus pasitraukę Stankiškių gyventojai išsibarstė po visą pasaulį, kai kur pa-skelbę atsiminimų apie senąjį kaimą, pasižymėję įvairia veikla.

Ištuštėjusias Stankiškių sodybas pokariu niokojo įvairūs marodieriai, grobstę ten likusį turtą. Senieji mediniai pastatai buvo nuardomi malkoms. Tam buvo pjaunami senieji medžiai, nepaliekant ramybėje ir kapinių.

Iš kaimo kapinaičių buvo pagrobti visi antka-piniai paminklai ir kita ten rasta tradicinė kapi-nių įranga. Kapinių kalnelį apsupo po 1944 metų suvešėję krūmynai bei savaiminiai želdiniai. Pagal sovietinės melioracijos nuostatas buvo keičiamas ir apylinkių kraštovaizdis: kasti dideli sausinimo grioviai, naikintos senosios sklypų ribos, tiesti nauji tiesūs žvyrkeliai (likviduojant senovinius vingiuotus keliukus).

Nebeliko garsiosios Kryžkelės karčemos ir buvusių vienkiemių. Išlikusios Stankiškių sody-bos susispaudė mažesniame plote. Kaimavietės šiaurvakarinėje dalyje sovietmečiu buvo pasta-tytos gyvulių fermos su dideliais, netradicinio pavidalo statiniais. Sunaikinus nemažą dalį senų sodybų, kaimo branduolyje kai kur atsivėrė tuščios ertmės – taip nebūdingos seniesiems Stankiškiams, kur pastatai glausdavosi vienas prie kito.

Seniai nebeliko vaizdingojo vėjo malūno. Užtat į kaimo branduolį buvo įbrukta standar-tinių keliabučių gyvenamųjų namų, sumūrytų iš silikatinių plytų neišvaizdžių „dėžučių“.

Kai kurie pokariniai atsikėlėliai (vyresnės kartos žmonės, įpratę prie tradicinio kaimiško gyvenimo) rūpestingiau prižiūrėjo Stankiš-kiuose aptiktas sodybas, pačių naudotus senus pastatus. Tie kaimo fragmentai išliko geriau. Metams bėgant, išmirštant senesniems gyven-tojams, naujesnių kartų žmonės vis atsainiau žvelgė į „senienas“ – paveldo vertybes. Nyko dar prieš dešimtmečius stovėję vaizdingi Stan-kiškių pastatai.

2007 metų rudenį kaime tebuvo likę 12 senų sodybų bei 20 senų (kartais perdirbtų) pastatų.

Stankiškių šiaurrytiniame pakraštyje tebesto-vėjo senovinė medinė troba laužytu čiukuriniu stogu ir dar likusiais senosios nendrių dangos fragmentais – reikšmingas istorinis reliktas.

Tebebuvo keli vaizdingi ūkiniai trobesiai, dar primenantys savitojo žvejų kaimo laikus. Savotiškai išsimėtę senieji pastatai priminė šimtmečiais besiklosčiusią Stankiškių branduo-lio struktūrą, ankštai suglaustus trobesius ir netaisyklingas sodybvietes.

Visa tai primena, kad net ir ankstesniais laikais (XIX–XX a.) Stankiškiai buvo vienintelis toks archaiškosios „spietinės“ struktūros kaimas ilgame pamario ruože nuo Ventės iki pat Dre-vernos. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos tai buvo tradicinis laukininkų, pievininkų bei Kuršių marių žvejų gyventas kaimas.

2007 metais aš rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad sovietmečiu nugyventas senasis kaimas dabar galėtų būti vertinamas kaip regioninio lygmens kultūros paveldo objektas, kuris turi potencialias galimybes atsikurti dėl palankios gamtinės aplinkos, turistinio – rekre-acinio potencialo ir numatomos čia perspekty-vinės plėtros.

Būdinga sena sodyba su dideliais trobesiais Nykstančios senovinės trobos puošmenos – dailiai drožinėta vėjalentė

Senovinė troba nendrėmis dengtu čiukurinės laužytos formos stogu


Lentvario dvaro sodybos gelbėjimo planai ir realybėkęstutis PeTkūnAs, Lentvaris

Su kirviais ir pjūklais istoriniame parke

Liūdna pastaruoju metu vaikščioti po grafų Tiškevičių buvusią dvaro sodybą Lentvaryje ir čia dunksantį garsųjį pran-cūzų kraštovaizdžio architekto Edouardo François André sukurtą parką. Nepapras-tai sunku būtų ir žymiajam architektui pamatyti šitaip apleistą ir suniokotą jo kūrinį. Nors vasaros žaluma iš dalies paslėpė parko žaizdas, tačiau barbarizmo pėdsakų apstu. Parką niokoja ne tik chu-liganai, bet ir laikas.

Mažai belikę kažkada parką puošusių šimtamečių medžių, dekoratyvinių krū-mų, kitokių dekoratyvinių augalų. Smar-kiai nukentėję architektūriniai puošybos elementai: dirbtiniai kelmai, laipteliai, uolos, tilteliai, kriokliai. Per stebuklą yra išlikusi ir tik nežymiai nukentėjusi, parko svarbiausioji puošmena – didžioji grota, tačiau jos aplinka praradusi grožį ir primeną kirtavietę miške. Daug medžių paseno ir nudžiuvo, nemažai eglių pražu-dė kinivarpos, kitas išvertė vėtra. Šių eglių kaip ir kitų nukirstų medžių vietoje naujų niekas nepasodino.

Žalos padarė ir sovietmečiu rengia-mos talkos parkui tvarkyti. Tuomet į parką atsiųstiems moksleiviams būdavo įteikiami kirviai ir pjūklai. Jie turėdavo kirsti savaime išaugusius krūmus. Tarp kertamų „nevertingų“ buvo kertami ir jau-ni uosiai, liepos, klevai ir net ąžuoliukai.

Moksleiviai klusniai vykdė nurodymus, nelabai domėdamiesi kertamų medžių rūšimis ir vertingumu. Tarp kertamų krū-mų atsidurdavo ir labai reti želdiniai, nes Lentvario parke buvo pasodinta ir auga labai daug retų medžių ir dekoratyvinių augalų.

Talkų metu buvo nukirsti net ąžuoliu-kai pasodinti įvairių akcijų metu. Prie vie-nintelės parke augusios retos liepos buvo išaugusi graži atžala, kurią buvo tikėtasi persodinti į kitą vietą. Tačiau eilinės talkos metu ši liepos atžala buvo nukirsta kaip nevertingas krūmas...

Dvaro sodyboje – fabrikas ir ūkis

Sovietmečiu atvykęs į Lentvario dvarą

Lengvosios pramonės ministerijos aukštas pareigūnas, apžiūrėjęs Tiškevičių dvaro rūmus, nusprendė: „Čia bus kilimų audi-mo cechas“. Netrukus pirmajame rūmų aukšte sugaudė pirmosios kilimų audi-mo staklės. Vėliau kilimų gamyba buvo perkelta į šalia buvusias vinių gamybos patalpas.

Tuo metu Tiškevičių dvaro ūkiniuose pastatuose įsikūrė ir tarybinis ūkis. Ten buvo apgyvendinti ir šio ūkio darbininkai. Jeigu kilimų fabriko įsteigimas padėjo išsaugoti dvaro rūmus, nes ten įsikūrė administracija, tai ūkio darbininkų šei-mininkavimas dvaro teritorijoje padarė ir iki šiol daro nepataisomą žalą. Niekam ne paslaptis, kad kai kurie gyventojai pasaulinio garso architekto įkurtame parke kirsdavo medžius malkoms, surentė gausybę įvairių pašiūrių, tvartų, teršdavo parką buitinėmis atliekomis.

Kilimų fabriko klestėjimo laikais buvo bandoma tvarkyti parką. Pradėti valyti pagrindiniai takai, išvalyti tvenkiniai ir atstatytas vandens tekėjimas iš ežero į parko tvenkinius. Šio fabriko technikos skyriaus inžinierius Kazys Atkočiūnas net bandė restauruoti irstančią didžiąją grotą, tačiau tokie darbai be atliktų tyrimų, be projekto, be kvalifikuotų restauratorių padarė daugiau žalos negu naudos.

Lentvario parke su komisija apsilankęs Europos kultūros kelių instituto Liuk-semburge direktorius Thomas Michelis Penette, sužinojęs, kad grotą bandė restau-ruoti ne specialistai, tarė, kad ši grota jau sugadinta ir nusivylęs pridūrė, kad mes nesuprantame, kokia neįkainojama verty-bė yra šis F. E. André sukurtas parkas.

Sunku paaiškinti ir tuo metu atliktus želdinių tvarkymo darbus. Antai jautriau-sioje vizualiniu požiūriu parko vietoje, priešais dvaro rūmus, šalia šimtamečių klevų, ąžuolų ir liepų, buvo pasodinti menkaverčiai uosialapiai klevai, kiti medeliai, darkantys pasakišką želdynų masyvo vaizdą. Skaudžiausia, kad buvo nupjauta šimtamečio maumedžio, augan-

čio šalia rūmų, viršūnė, kad būtų įrengtas gandralizdis. Išlakus maumedis buvo sužalotas, o gandrai ten neapsigyveno.

Vėliau, kai kilimų įmonė tapo akcine bendrove, buvo nemažai lėšų skirta dva-ro rūmams restauruoti. Po restauravimo rūmai suspindo atnaujintais neogotikos bokštais.

Liūdnai klostėsi dvaro sodybos ūkinių pastatų likimas. Dvaro karvides sunaikino gaisras. Po gaisro raudonų plytų tvarto sienas ardė vagys. Buvo niokojami ir kiti buvę dvaro pastatai: malūnas, kavinė „Rivjera“, arklidės, sandėliai.

Malūną, arklides ir sudegusio tvarto liekanas buvo įsigijęs garsus lenktyninin-kas ir verslininkas Stasys Brundza. Kavinė „Rivjera“ atiteko kitiems savininkams, pagrindinei rūmai bendrovei „Kilimai“, o vėliau akcijas supirkusiam dabarti-niam Seimo nariui Kęstučiui Daukšiui, kuris prieš keletą metų rūmus pardavė kompanijos „Ranga Group“ prezidentui Laimučiui Pinkevičiui.

Rengia rūmų restauravimo

projektą

Naujasis Lentvario dvaro rūmų savi-ninkas nedelsdamas ėmėsi tvarkyti rū-mus. Buvo išardytos rūmų viduje įrengtų kabinetų sienos, atkurta pagrindinės salės erdvė, atidengti rūmų rūsiai, nuvalytas tinko sluoksnis. Kartu buvo atliekami tyrimai, užsakytas rūmų restauravimo projektas. L. Pinkevičius planavo atkurti visą buvusią dvaro sodybą, todėl iš S. Brundzos nupirko jam priklausančius sta-tinius, atliko parko želdinių inventorizaci-ją. Rūmai ir dalis teritorijos, kurią naujasis savininkas išsinuomojo 99 metams, buvo aptverta ir saugoma. Tačiau prasidėjusi ekonominė krizė sujaukė šiuos planus. L. Pinkevičius atsisakė rūmų apsaugos ir smarkiai nukentėjo. Nesaugomuose rūmuose pradėjo siautėti vandalai. Jie daužė langus, išlaužė duris, niokojo pra-dėtas tvarkyti patalpas. Jie tiek suįžūlėjo, kad įsiropštė į rūmų bokšto viršutinę dalį ir net nulenkė bokšto šoninių smaigalių viršūnes.

Lentvario miesto visuomenei suneri-mus dėl rūmų apsaugos, Lentvario seniū-nas kreipėsi į jų savininką L. Pinkevičių, kuris vėl atnaujino rūmų apsaugą.

Neseniai Lentvario seniūno Jono Kietavičiaus iniciatyva buvo surengtas pasitarimas dėl kultūros paveldo objektų Lentvario mieste būklės. Pasitarime da-lyvavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Di-ana Varnaitė, E. André klubo Lietuvoje pirmininkė Vaiva Deveikienė, Tiškevičių dvaro rūmų savininkas L. Pinkevičius, Trakų rajono savivaldybės mero patarėja Irena Kalkienė, Lentvario visuomeninių

organizacijų atstovai, Lentvario miesto gyventojai.

Diskusijų metu seniūnas J. Kietavičius ragino pradėti tvarkyti nykstantį Lentva-rio parką, nes iki šiol parkas tvarkomas tik aplinkos valymo talkų metu. Seniūnas priekaištavo, kad Trakų rajono savivaldy-bė nereaguoja į prašymus rengti Lentvario dvaro sodybos parko detalųjį planą.

Buvo kalbama apie ketinimus parko vi-zualinės apsaugos zonoje statyti kotedžus ir bylos eigą dėl šių statybų sustabdymo. D. Varnaitei buvo pateiktas klausimas, kodėl jai pavaldūs pareigūnai suderino šių kotedžų statybos projektą. Ji atsakė, kad šioms statyboms pritaręs pareigūnas jau jų departamente nedirba.

Kraštovaizdžio architektė, E. André klubo pirmininkė Vaiva Deveikienė patei-kė viziją, kaip turi būti tvarkomas parkas, supažindino su atliktais dendrologiniais tyrimais, siūlė paskirti etatinį darbuotoją parkui prižiūrėti. Tačiau į jos siūlymus remontuoti parko tvenkinių sistemos ap-ardytas dirbtinių kaskadų dalis, suabejota, nes tokių unikalių statinių restauravimui reikalingi tyrimai ir projektai, kitu atveju gali būti nepataisomai sugadintas istorinis statinys.

Buvo suabejota ir siūlymais retinti savaime išaugusius želdinius be specia-laus projekto. Be to, iškirtus savaiminius želdinius ir atidengus retus medžius, kyla pavojus, kad jie bus vandalų niokojami, todėl prieš tvarkant parką reikia pagalvoti apie jo apsaugą.

L. Pinkevičius tikino, kad dabar rengia rūmų restauravimo projektą ir kai jis bus baigtas, prasidės restauravimo darbai. Tačiau, pasak L. Pinkevičiaus, apie kitų parko statinių restauravimą ir parko tvar-kymą negali būti kalbos, kol iš parke esan-čių statinių nebus iškeldinti gyventojai. Ši L. Pinkevičiaus frazė suerzino kai kuriuos Lentvario dvaro sodybos pastatuose gy-venančius lentvariečius. Pagalvokit tiktai, juos nori iškeldinti iš parko teritorijos! Tarsi jie gyventų prabangiuose namuose, bet ne be jokių patogumų apgailėtinuose statiniuose.

L. Pinkevičius pasiūlė Trakų rajono sa-vivaldybei pasirūpinti pamirštais gyven-tojais, parūpinti jiems geresnius būstus. Tačiau mero patarėja I. Kalkienė duodama interviu LNK televizijai pasipiktino tokiu L. Pinkevičiaus siūlymu ir kritikavo, kad jis blogai prižiūri rūmus, visai pamiršusi, kad šio dvaro parkas priklauso savival-dybei ir jis visiškai pamirštas ir apleistas.

Kai kurie gyventojai skundėsi, kad L. Pinkevičius aptvėrė rūmų teritoriją ir pasamdė apsaugą, atseit trukdo grožėtis rūmais. Tačiau, kai jis apsaugos atsisakė, į nesaugomus rūmus plūstelėjo vandalai ir ėmė juos niokoti.

Autoriaus nuotr. Vandalai apgadino ir Tiškevičių dvaro rūmų

bokšto viršūnę

Tiltelį Lentvario parke ardo tekantis vanduo Didžioji grota buvo remontuojama be tyrimų ir be projekto

Verslininkas L. Pinkevičius žada Lentvario dvaro rūmus restauruoti

Lietuvos dvarai


Buivydiškių pagrindinė mokyklaVilniaus apskrities viršininko administracijos mokyklos

Mūsų vaikaiMūsų erdvūs pasauliai – Mūsų nerimo dienos – Mūsų sėklų laukai…Kaip švarius užlaikyti?Neužleisti usnim, kiečiais?Kaip tauriausiąjį derlių,Pasauli, tau dovanoti?

Lietuvių kalbos vyr. mokytoja Nijolė Sirgedienė

Mokyklos istorijaBuivydiškės istoriniuose šaltiniuose mini-

mos dar XIII a. Buivydiškių dvaras, pastatytas ant dirbtinai supiltos kalvos, manoma, yra se-niausias iš Vilniaus dvarų. Garsus Šventaragio gimine, Radvilomis. Paskutinis šeimininkas generolas leitenantas Dmitrijus Buturlinas ir jo dukra Liudmila dvarą valdė net iki 1940 m.

1996 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apskrities vir-šininko administracija įsteigė pagrindinę mo-kyklą, buvo atidaryta penkta klasė. Mokykla įsikūrė daugiau nei prieš šimtmetį ant senųjų dvaro pamatų pastatytame pastate, iš visų pusių apsuptame tvenkinių, gražiame gamtos kampelyje, atokiai nuo miesto šurmulio, greta jau veikiančios pradinės mokyklos. Kasmet mokykla augo ir 2002 m. išleido pirmąją, nors ir negausią, dešimtokų laidą. 2004 m. rugsėjo 1 d., vykdant mokyklų tinklų reorganizavimą, prie Buivydiškių pagrindinės mokyklos prijungtos Glitiškių ir Karvio pagrindinės bei Čekoniškių pradinė mokyklos, tapusios skyriais. Mažėjant mokinių, liko tik Karvio ir Čekoniškių pradinio ugdymo skyriai. Daug pasidarbavo kuriant ir puoselėjant mokyklos tradicijas, telkiant mokytojų komandą vadovės A. Delkienė, A. Naudžiūnienė, A. Maračinskaitė (dabar Lip-kevičienė) bei direktorė D. Žemgulienė.

Mūsų kasdienybėŠiuo metu mokykloje mokosi 50 vaikų,

dirba darnus ir kvalifikuotas 17 pedagogų ir kitų darbuotojų kolektyvas. Nuolat organizuo-jame įvairius renginius, ekskursijas, vykdome projektus. Kadangi mokykla įsikūrusi šalia sostinės, turime galimybę vesti netradicines pamokas muziejuose ir kitose lankytinose vietose.

Didelį dėmesį skiriame istorinių datų pa-minėjimui. Pernai, švęsdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, mokiniai, vadovaujami mokytojų Z. Trinkausko, N. Šikšnienės ir R. Radzevičiū-tės, surengė teatralizuotą pasirodymą – suvai-dino daug svarbių Lietuvai istorijos epizodų, pradedant vienuolio Brunono nužudymu, Mindaugo karūnavimu ir baigiant laimėtu Žal-girio mūšiu. Renginys sužavėjo tiek tėvus, tiek pačius mokinius, kūrusius istorinių asmenybių personažus. Šiemet V. Landsbergio fondo dar-buotojų dėka turėjome unikalią galimybę Kovo 11-osios dvidešimtmetį švęsti Pabradės „Ryto“ gimnazijoje. Kartu su Pabradės, Lavoriškių ir Eitminiškių mokyklomis surengėme bendrą koncertą, vainikavusį rašinių konkurso „Ką gera man suteikė Kovo 11-oji“ apdovanojimų ceremoniją. Smagu, kad galėjome pasidžiaugti savo mokiniais, laimėjusiais II ir III vietas. Prieš pora metų, menotyrininkės J. Sprindžiūnienės paskatinti, dalyvavome kultūriniame istorinia-me projekte „Parkas. Vieta. Dabartis – Ateitis“, skirtame Buivydiškių dvaro išsaugojimui. Šią gražią tradiciją tęsiame ir šiemet.

Jau seniai bendradarbiaujame su Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu prie Lietu-vos Respublikos Vyriausybės, jų finansuojamų projektų lėšomis organizavome edukacines keliones ne tik į Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių – Latvijos Gaujos ir Lenkijos Vygrių na-cionalinius parkus.

Dalyvaujame vaikų socializacijos progra-moje, vykdome projektą „Protėvių takais“. Anykščiuose susipažinome su duonos kepimo tradicijomis, su Kalėdų ir Kūčių papročiais – Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Turi-me dar daug idėjų, kaip sudominti mokinius tautos praeitimi bei skatinti išsaugoti papročius ir tradicijas.

Siekiame, kad mokyklos biblioteka būtų atvira ne tik mokiniams ir mokytojams, bet ir bendruomenei. Todėl nuolat biblioteką gau-siname Lietuvos ir pasaulio fotoalbumais bei naujausiomis grožinės ir metodinės literatūros knygomis. Už tai esame labai dėkingi Čingų labdaros ir paramos bei Vytauto Landsbergio fondams.

Antri metai leidžiame laikraštį „M3“ (Mokykla, Mokiniai, Mokytojai). Jame apžvel-giame mokyklos naujienas, spausdiname savo kūrybą, sveikiname mokyklos bendruomenės narius švenčių proga, aptariame aktualias problemas.

Didžiuodamiesi savo mokykla, siekiame, kad ji taptų tikru Buivydiškių kultūros židi-niu.

Direktorė Vilma Aponaitė, socialinė pedagogė Nijolė Šikšnienė

Tėveliai apie musMano duktė aštuntokė. Kiekvieną kartą

džiūgaudama pagalvoju – ji jau aštunti metai mokosi ir auga dvare! Buivydiškių pagrindinę mokyklą keliais atžvilgiais galima gretinti su uždaru kilmingųjų pensionu: pirmiausia, ji pasižymi visais mažos mokyklos privalumais – kiekvienas mokinys matomas, globojamas, ugdomas beveik individualiai. Reikia pripažin-ti, kad mokytojai tikrai išnaudoja šią unikalią galimybę dirbti su nedidelėmis vaikų grupėmis ir geba pastebėti kiekvieno individualius gabu-mus. Tiek iš pačių pedagogų, tiek iš pašalinių vertintojų ne kartą tenka išgirsti nuomonę, kad šioje mokykloje labai daug gabių vaikų. O juk čia mokosi ne kokie rinktiniai, o labai įvairios socialinės padėties ir išsilavinimo vietinių šeimų vaikai, kai kurie iš jų priklauso vadi-namajai socialinės rizikos grupei. Taigi gerus atsiliepimus lemia ne vaikų kontingentas, o mažos mokyklos darbo stilius ir sąlygos.

Antras mokyklos išskirtinumo požymis – vieta, kurioje ji įsikūrusi. Tai dvaro sodyba, XVII–XIX a. parke, nedidelėje saloje, apsuptoje tvenkinių, nuo pašalinio žvilgsnio apsupta liepų ir klevų alėjų, palei tvenkinius sužėlusių alyvų ir gluosnių. Labai daug tylos, įvairių paukščių balsų, varnų kranksėjimo fone. Dvaro rūmai, kuriuose veikia mokykla, stovi ant aukščiausios iš trijų terasų, suformuotų XVII, o gal net XVI amžiuje – tuo metu šią vietovę valdžiusių didikų Radvilų laikais. Nuo XV a. Buivydiškės buvo šios giminės priemiesčio vila, įrengta ant terasų, itališkų ar olandiškų parkų pavyzdžiu, ir iki šių dienų centrinė parko dalis dar išsaugojo pirminio plano įspūdingą archaiškumą. Kartu tai romantiškai jaukus XIX a. parkas, anot XIX a. universiteto profesoriaus J. Franko, – „žavingosios Buivydiškės“. Vaikai semiasi iš šios istorija dvelkiančios vietos tiek daug, kiek neperteiksi jokiais istorijos vado-vėliais. Neatsitiktinai mokykla ima garsėti renginiais, būtent susietais su vietovės istorijos ir Lietuvos istorijos gyvu pažinimu.

Dar du dalykus norėčiau įvardinti kaip šios mokyklos privalumus. Nors čia trūksta popamokinės veiklos būrelių, kuriuos lengviau išlaikyti didelėms mokykloms, vis dėlto mo-kiniai labai daug patiria ir nuveikia kelionėse, ekskursijose, ruošdamiesi konkursams ir olim-piadoms, savo mokyklos ir tarpmokykliniams kultūriniams renginiams, minėjimams ir koncertams. Aišku, tai reikalauja papildomo tų pačių mokytojų darbo, ir ačiū jiems, kad jie nepraranda noro dirbti „visuomeniniais pagrindais“. Antras dalykas, jau nepriklau-santis nuo kieno nors pastangų – šios moky-klos mokinių labai skirtingas pasiruošimas ir motyvacija mokytis, skirtingas kultūrinis ir tautinis „kraitis“, atsineštas į mokyklą. Gal didelėje mokykloje tai taptų problemų šaltiniu, tačiau mažose Buivydiškų klasėse šie skirtumai paskatina mokinius atidžiau pažvelgti į kito-kius negu jie, padėti vieni kitiems pasiruošti pamokoms, kam sunkiau sekasi. Mokyklos bendruomenėje galima pastebėti artimą šeimy-niniam rūpestį tais, kuriems reikia pagalbos, todėl vaikai jaučiasi saugūs.

Mokyklos privalumai ryškūs, bet tenka taikytis su tais trūkumais, dėl kurių kalta jau ne mokykla, ir kuriuos pašalinti, deja, reikėtų nemažo finansavimo iš įvairių šaltinių:

1. Mažas užsienio kalbų pasirinkimas – visa klasė turi rinktis tą pačią antrąją užsienio kalbą.

2. Į mokyklą iš Zujūnų vedančios gatvės yra be šaligatvių, žiemą šalikelės prastai valomos, tad pėsčiomis atvykstantys į pamokas mokiniai kartais turi eiti važiuojamąja kelio dalimi.

3. Dvaro pastatas gana patogus, įdomaus planavimo, bet dėl netinkamos pirminio reljefo priežiūros pradėjus slinkti terasos šlaitui, jis dabar yra avarinės būklės. Ar įmanoma rasti lėšų remontui? Gali būti, kad mokyklai kurį

laiką teks glaustis laikinose patalpose, ir belieka tikėtis, kad po to ji vėl galės grįžti į dvarą ar bent įsikurti jo kaimynystėje.

Kai pagalvoji, kad kai kurios aplinkybės, kuriančios unikalų dabartinį mokyklos veidą, gali pasikeisti, dar labiau imi branginti dabar-tinį jos „aukso amžių“.

J. Sprindžiūnienė

Mokytojų kūrybaRimuota eilutėParašėVienas geras poetasGerą eilėraštį.Tik vienoje eilutėjeVietą rimuiPaliko – Skaitytojams.TeguVisi skaitoIr patys parenka rimą – Padykusį sutvėrimą.Kieno bus tiksliausias,Tą pripažinsiu savu.Aplėkė geras eilėraštisVisą margą pasaulįIr pas autoriųGrįžo – Išpampęs, ištinęs, išsikėtojęs:Rimų vienai eilutei – Devynios galybės,Auksinių ir sidabrinių,Šilkinių ir krištolinių,Tarnybinių ir sukaktuvinių,Mokyklinių ir įkurtuvinių...Bandė,Taikė poetas visus – Netinka nė vienas.

Staiga pabeldė paukštėSnapu į poeto langą:– Jūsų bičiulis mirėToli nuo namų...--------------------------Ašara kritoĮ tą eilutęIr tapo rimu.

Lietuvių kalbos vyr. mokytoja Nijolė Sirgedienė

Mokinių kūrybaKas yra gerumas?

Dažnai savęs klausiame, kas yra meilė? Dažnai bandome patys sau atsakyti. Tačiau ar susimąstome, kas yra gerumas. Atrodo, kiekvienas savaime žinome, kas tai yra, tačiau pabandykime tai pasakyti žodžiais. Manau, jog gerą žmogų atpažįstame kiekvienas. Jis būna draugiškas, malonus, mandagus, geranoriškas. Iš tiesų manau, jog negalima žmonių skirstyti į gerus ir blogus. Tiesiog vieni moka parodyti savo gerumą, o kiti – ne.

Gerumas, mano manymu, yra sugebėjimas būti šalia. Sugebėjimas mylėti ir suprasti žmo-gų tokį, koks jis yra. Su visais savo trūkumais

ir netobulumais. Jei sugebame tai, tuomet savaime ateina ir kitos savybės: draugiškumas, kilnumas, supratingumas. Taip pat turime mokėti savo gerumą parodyti. Juk taip dažnai širdį slegia gerumo žodžiai, nepasakyti tiems, kuriuos mylime. Neištarti iš drovumo ar išdidumo. O juk nereikėtų gėdytis tų žodžių, tylėti laiko dar bus. Taigi jei mes mylėsime kitus žmones, tačiau to neparodysime, mes anaiptol nebūsime pavadinti gerais. Daryk, ką nori, bet juk tai tiesa. Ne vien mintimis, bet ir žodžiais, darbais turime siekti gėrio. Taigi pasakyk, žmogau, savo artimui keletą gerų žodžių, ir šis pavasario vakaras nebebus toks liūdnas. Tu juos žinai. Jie jau spindi tavo akyse, leidžiasi ant tavo lūpų. Tik ištark.

Aš pažįstu daug puikių žmonių, tačiau tikra gerumo gėle norėčiau apdovanoti savo mirusią močiutę. Tiesą sakant, iš pradžių no-rėjau parašyti apie mamą, tačiau prisiminiau, jog pats nuoširdžiausias, visada gero kitiems linkintis ir visada besišypsantis žmogus buvo mano močiutė. Netgi sirgdama ji nesiskundė ir vis vien padėjo kitiems. Taip, vien pagalvo-jus apie ją man kyla mintis, štai kas yra geras žmogus.

E. Sprindžiūnaitė, 8 klasės mokinė

Vandens dienaAsmenybė turi ypatingą galią veikti ap-

linkinius savo buvimu, savo gyvenimu, savo žmogiškumu, vidiniu padorumu.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje iš tiesų dirba didelį autoritetą pelniusi geografijos vyresnioji mokytoja Vaida Černiauskienė.

Šių mokslo metų pavasarį, kovo 25-ąją, ši nenuilstanti įvairių ekskursijų organizatorė su-rengė tikrą šventę Buivydiškių bendruomenei – projektą „Švarus vanduo švariam rytojui“. Šiam renginiui 5–10 klasių mokiniai ruošėsi du mėnesius – rinko medžiagą apie vandens ište-klius, rašė referatus, surengė piešinių parodą. Rengiantis projektui mokytoja Vaida įžvalgiai atliko vadovės, tarpininkės ir konsultantės vaidmenį.

Projektas, ypač baigiamoji dalis – šventė, pasižymėjo nuoseklumu ir gilia fizikos, biolo-gijos, chemijos, literatūros, dailės bei muzikos dalykų integracija. Mokinių žinios ir gebėjimai, subtilius, bet reiklus mokytojos vadovavimas sutelkė didžiulę kūrybinę projekto energiją.

Renginyje buvo panaudota įvairi veikla: mokomojo pažintinio filmo „Vanduo ateičiai“ demonstravimas ir aptarimas, K. Ostrausko dramos „Jūratė ir Kastytis“ inscenizacija, eilė-raščių deklamavimas, pasakos sekimas, šokis, dainavimas, referatų skaitymas.

Šventės metu kaip leitmotyvas skambėjo žodžiai: vanduo – tai mūsų gyvenimas. Gėlo vandens labai trūksta! Vanduo – labai vertin-gas išteklius, tad turime jį vartoti atsakingai ir taupiai.

Projektas tikrai pasiekė savo tikslą – paža-dino mūsų dvasią. Širdyje vis kirbėjo mintis, kad švarus vanduo – tai ir darnus mūsų ben-dravimas, švarios mintys, geri darbai.

Nijolė Sirgedienė, lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja

Lietuvos tūkstantmečio šventė Po tūkstantmečio šventės

Gaujos nacionaliniame parke Kamaldulių vienuolyne

Buivydiškių pagrindinė mokykla


Vilniaus apskrities viršininko administracijos mokyklos

Nukelta į 9 p.

Paberžės „Verdenės“ vidurinė mokyklaVienodos galimybės mokytis

Kaip smagu prisiminti pirmąją savo die-ną mokykloje... Pirmąją mokytoją, kuri buvo mums kaip mama. Dažnai ji pirmokėliui ne tik pirmąją raidę užrašo, bet ir nušluosto graudžią ašarą, padrąsina, o kartais gal ir pa-bara, kai netinkamai pasielgiama. Pradinių klasių mokslai labai svarbūs, nes čia vaikai įgyja viso gyvenimo pagrindą.

Paberžės „Verdenės“ vidurinės moky-klos pradinėje pakopoje mokosi 67 mokiniai ir 10 priešmokyklinio ugdymo grupėje. Tik apie 20 proc. yra iš lietuviškų šeimų, kiti iš kitakalbių arba mišrių. Tėvai, kurie atveda savo vaikus į mūsų mokyklą tvirtai apsi-sprendę, jie mąsto apie savo atžalų ateitį. Mokykla, atsižvelgdama į tėvų poreikius ir lūkesčius, kuria vienodas galimybes sė-kmingai mokytis vaikams iš įvairios kalbinės aplinkos.

Turime 4 pradines klases ir 1 prieš-mokyklinio ugdymo grupę. Visose dirba kvalifikuoti pedagogai.

Daug dėmesio skiriame tam, kad pradi-nukai ugdytų meninius ir komunikacinius gebėjimus, taigi dalyvaujame įvairiuose projektuose. Tradicija tapo Kalėdų ir Mo-tinos dienos renginiai, kuriuose mokiniai dalyvauja kartu su savo mokytojais. Tai padeda spręsti mokinių užimtumą. Kaime, kur nėra kultūros namų, o mokykla yra svarbiausias kultūrinės veiklos centras, tokie renginiai sutelkia ir aktyvina bendruome-nę, pritraukia tėvus, skatina bendravimą. Projektai padeda integruoti lietuvių kalbos,

muzikos, dailės technologijų, choreografijos mokomuosius dalykus.

Graži tradicija – kasmetis skaitovų kon-kursas B. Krokio premijai laimėti, kuriame labai aktyviai dalyvauja mokyklos mažieji.

Savo vasaros jauniausieji moksleiviai jau neįsivaizduoja be vasaros dienos užimtumo ir poilsio stovyklų „Berželis“ ir „Smalsiu-kai“. Jų metu moksleiviai daug keliauja, lanko muziejus, parodas, dalyvauja įvairiose edukacinėse programose.

Kiekvienam vaikui ypač svarbu pažinti vietovę, kurioje gyvena, taigi mūsų moky-klos pradinukai nuolat skatinami dalyvauti projektuose „Pažinkime Tėvynę iš arčiau“ ir „Papuoškime mokyklėlę“, tuomet jie renka istorinę medžiagą apie savo apylinkes, savo darbais puošia mokyklą.

Pradinių klasių mokiniai taip pat akty-viai dalyvauja bendramokykliniuose rengi-niuose, Vilniaus r. savivaldybės Švietimo skyriaus organizuojamuose renginiuose.

Stengiamės, kad mūsų mokykloje kie-kvienam moksleiviui būtų jauku ir gera. Ne visi esame genijai, bet kiekvienas iš mūsų esame nepaprastas, ypatingas, į tai stengiamės atsižvelgti ir puoselėti ugdymo procese.

Rima Vaitonienė, pradinių klasių vyresnioji mokytoja

Rasa Jarumbauskienė, pradinių klasių vyresnioji mokytoja

Pradinių klasių vasaros stovykla „Berželis“ Linksma Kalėdinė eglutė

Gerų darbų diena, skirta visuotiniam susikaupimui prieš Vėlines

Mokyklos vaidmuo planuojant ugdytinių karjerąVienas iš svarbiausių mokyklos tikslų

– išugdyti sąmoningus, atsakingus už savo ateitį jaunuolius. Mokykla savo Profesinio informavimo centro neturi, tačiau šioje srityje daug dirba administracija, klasių auklėtojai, dalykų mokytojai, specialistai. Informacija apie profesinį orientavimą kaupiama mokyklos bibliotekoje, kurioje kiekvienas mokinys sulaukia pagalbos. Mokytojai siekia padėti atsiskleisti jaunam žmogui, surasti savo gyvenimo kelią.

Mokinių gebėjimai, individualios sa-vybės bei jų norai pradedami stebėti jau pradinėse klasėse. Vėliau atliekami moki-nių gebėjimų, profesinių polinkių tyrimai, vedami pokalbiai klasių valandėlių metu, ekskursijos į įstaigas, įmones, susitikimai su įvairių profesijų atstovais. Mokykloje profesijos pasirinkimo klausimais individu-liai konsultuojami ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai. Mokykla glaudžiai bendradarbiauja

su aukštosiomis bei profesinėmis mokymo įstaigomis: Vilniaus Gedimino technikos universitetu, Kauno medicinos universite-tu, Vilniau universitetu, Vilniaus kolegija , Vilniaus dizaino kolegija, Jeruzalės, Bukiš-kių bei daugeliu kitų Vilniaus profesinio mokymo centrų. Šiais metais džiaugiamės užmegztu ryšiu su Tarptautine verslo ir tei-sės kolegija. Minėtų mokymo įstaigų atstovai kasmet atvyksta su įdomiais ir vertingais stendiniais pranešimais, padalomąja infor-macine medžiaga. Malonu, kad sulaukiame nemažai šiltų ir gerų atsiliepimų apie buvu-sius mokinius, kurie pasirinkę jiems patin-kančias profesijas, tapo stropiais, atsakingais studentais. Kasmet mokyklos dešimtokai vyksta į Vilniaus darbo biržą, kur gauna informacijos apie paklausiausias profesijas, atlieka profesinio tinkamumo testus, susi-pažįsta su naujausiomis juos dominančių specialybių populiarumo prognozėmis.

Mokinių kūrybiškumo ugdymas

Gimtosios lietuvių kalbos ugdymas(is) yra vienas iš svarbiausių mūsų mokyklos keliamų uždavinių. Tai sąlygoja Vilniaus krašto mišri kalbinė aplinka. Didelis dėmesys skiriamas gimtosios kalbos ugdymui ir mokymui kaip kalbinio, kultūrinio ir tautinio identiteto pa-grindui, kuris leidžia pažinti ne tik savo gimtąją kalbą, kultūrą ir kraštą, bet ir padeda geriau suvokti save ir pažinti kitus, suvokti šiame krašte gyvenančių tautų kultūrų įvairovę ir panašumus.

Kitas ne mažiau svarbus uždavinys, kurį stengiasi įgyvendinti mokyklos lituanistės (mokykloje dirba keturios lietuvių kalbos mo-kytojos) – mokinių kūrybiškumo ugdymas bei tarpdalykinė integracija. Tai liudija jau tradicija tapę kasmetiniai mokyklos raiškiojo skaitymo konkursai, skirti mokyklos globėjo, Amerikoje gyvenančio mūsų tėvynainio B. Krokio garbei, kuriame dalyvauja 1 – 12 klasių mokiniai. Tai ne tik konkursas, bet ir maža poezijos šventė, kurios metu skamba ir žinomų poetų kūriniai, ir pačių mokinių sukurtos eilės.

Šiais metais lietuvių kalbos mokytojus nudžiugino, o drauge ir išgąsdino pirmą kartą Lietuvoje organizuojama lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada. Ne išimtis buvome ir mes, kadangi tai ne tik žinių patikrinimas, bet ir kūrybiškumo, gebėjimo reikšti, suvokti bei interpretuoti mintis, faktus žodžiu ir raštu įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose kon-tekstuose. Džiugu, kad mūsų vienuoliktokė G. Stankevičiūtė rajoniniame etape laimėjo pirmąją vietą.

Mūsų mokyklos mokinai ne tik kuria eiles, dalyvauja olimpiadose, bet ir vaidina, aktyvūs ruošiant ir vykdant tarpdalykinius projektus.

2009 m. kovo 27d. Trakų kultūros rūmuose vyko II tarptautinis vaikų ir jaunimo mokykli-nių teatrų festivalis „Mizanscenų pilis“, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui. Jame dalyvavo kolektyvai iš dešimties Lietuvos savivaldybių ir jaunieji aktoriai iš Punsko bei Seinų.

Mūsų mokyklos mokinių Mažasis teatras (globėja mokyklos direktorė V. Nivinskienė, režisierės lietuvių kalbos mokytojos L. Miku-tytė ir M Prusakaitė) festivalyje pristatė pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai atbulai“, už kurį buvo apdovanotas diplomais ir padėkos raštu. Mokyklos mažasis teatras savo veiklą tęsia toliau, repetuoja naują vaidinimą, kurį žiūrovai išvys mokslo metų pabaigoje.

Mokykloje vykdoma daug tarpdalykinių projektų. Įdomiausi projektai, kuriuose daly-vavo lietuvių kalbos mokytojos ir jų mokiniai – „Matematika literatūroje“(matematikos mokytoja S. Korsakovienė ir lietuvių kalbos mokytoja L. Mikutytė) ir „Vilties paukštis“

(istorijos mokytoja B. Nivinskaitė ir lietuvių kalbos mokytoja M. Prusakaitė). Vykdydami projektą „Matematika literatūroje“ mokiniai stengėsi suvokti skirtingų dalykų bendru-mus, juos išryškinti, sisteminti ir apibendrinti matematikos bei literatūros žinias, susidaryti teisingą nuomonę apie šių dalykų reikalingu-mą ir svarbą. Mokiniai piešė piešinius, kūrė bei inscenizavo eilėraščius tiek matematine, tiek literatūrine tema, rašė ir pristatė referatus apie skaičių reikšmę literatūroje, rengė viktorinas tarp matematikų ir literatų komandų. Puikiai projektą papildė choreografinė kompozicija – geometrinės figūros šokyje pagal lietuvių liaudies melodiją

„Vilties paukščio“ pilietine akcija-projektu buvo siekiama ugdyti mokinių pagarbą sovieti-nio okupacinio režimo aukoms bei pasipriešini-mo dalyviams, įvertinant jų gyvenimišką patirtį ir gebėjimą išsaugoti žmogiškumą sunkiausiu Lietuvos istorijos laikotarpiu bei paskatinti domėtis žmonių, patyrusių sovietinio režimo represijas, patirtimi ir išgyvenimais.

Mūsų mokyklos lietuvių kalbos mokytojų iniciatyva buvo suburta Lietuvos lietuvių kal-bos ir literatūros mokytojų sąjungos skyrius Rytų Lietuvoje. Šis skyrius vienija Rytų Lie-tuvos mokyklų lituanistus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga – tai visuomeninė lituanistus vienijanti organizacija, siekianti sutelkti lituanistų pastangas Lietuvos švietimo koncepcijoje numatytiems uždaviniams įgy-vendinti. Susitelkę į būrį, lietuvių kalbos mo-kytojai dalijasi patirtimi, sprendžia problemas, susijusias su lietuvių kalbos padėtimi Rytų Lietuvoje, teikia pasiūlymus NEC, dalyvauja diskusijose.

Mokytojas ir mokinys šiandieninėje mo-kykloje yra savarankiškos, kūrybiškos asme-nybės, gebančios savaip prasmingai remtis įvairiais ugdymo turinio šaltiniais. Tinkamai organizuotas ugdymo procesas brandina mo-kinio asmenybę, kita vertus, ir mokinys, kaip visateisis ugdymo proceso dalyvis, daro įtaką gimtosios kalbos ugdymo turiniui ir pačiam ugdymo(si) procesui.

Lina Mikutytė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Marijana Prusakaitė, lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja

Mokykloje ypač daug dėmesio skiriama dešimtokų individualaus vidurinio ugdymo plano sudarymui. Nes nuo to, kokius daly-kus mokinys pasirenka, priklauso ir tolesnė jo studijų kryptis. Kiekvienam mokiniui pa-dedama individualiai išsiaiškinti disciplinų prioritetus atsižvelgiant į atskiras studijų kryptis ir programas. Galime pasidžiaugti, jog labai retai mokiniai keičia pasirinktus dalykus, nes ateities vizija, susijusi su būsi-mos profesijos pasirinkimu, suformuojama jau 10 klasėje.

Nemaža dalis mokinių renkasi valsty-binius egzaminus ir juos sėkmingai laiko. Daugiau nei 50 proc. mokinių išlaiko eg-zaminus 50 balų ir daugiau. Kasmet vasarį dvyliktokai vyksta į mokymo įstaigų organi-zuojamas studijų programų pristatymo mu-ges, o gauta informacija padeda apsispręsti, kokių dalykų egzaminus jiems būtina laikyti. Mokyklos bendruomenė džiaugiasi, jog

dauguma mokinių įstoja mokytis planuotų specialybių, daugelis abiturientų patenka į valstybės finansuojamas vietas.

Jau keleri metai mokykla dalyvauja projekte ,,Drąsinkime ateitį“. Turime savo Garbės galeriją, į kurią išrinkome 10 mūsų mokyklos absolventų, kurie sėkmingai baigė studijas universitetuose, kolegijose bei profesinio mokymo įstaigose. Dabar jie sugrįžta į mokyklą papasakoti savo sėkmės istoriją ir padrąsinti mokinius sėkmingiems ateities skrydžiams ir dideliems darbams. Mes didžiuojamės, kad buvę mokiniai gar-sina mokyklą savo prasmingais darbais, o dalis jų grįžta į mokyklą ir įsitraukia į darnų mokytojų kolektyvą.

Rima Rybakova, socialinė pedagogė, Regina Stankevičienė, direktoriaus pava-

duotoja ugdymui

Projektas „Matematika literatūroje“

Projektas „Matematika literatūroje“

Pradžia Nr. 9


Atkelta iš 8 p.

Muziejus laikraštyje Nr. 21 (125)

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10.00-18.00. Išeiginė-pirmadienis ir antradienis.

Fotografas Janas Bulhakaspaskirtas Vilniaus miesto fotografu ir 1912 metais atidarė fotoateljė Jogailos gatvėje bei surengė pirmąją savo darbų parodą. Miesto valdžios užsakymu jis ėmėsi „inventorizuoti“ miestą, fotografuoti bendrus planus ir �ksuoti architektūros paminklus. 1914 metais pateikė užsakovams 14 tomų, beveik 500 fotonuotrau-kų rinkinį. Kitą, daugiau nei 600 fotonuotrau-kų, rinkinį išleido pats. I-jo Pasaulinio karo metais J. Bulhakas savo iniciatyva, darė įvairias daugelio Vilniaus paminklų nuotraukas, bijodamas, kad jie gali būti sunaikinti mūšių metu. 1919 metais Vilniuje atkūrus universite-tą, jo Dailiųjų Menų fakulteto dekanu tapęs F. Ruščycas, pakvietė draugą vadovauti Meninės fotogra�jos katedrai. Reikia pasakyti, kad nuo 1927 metais fotografavo profesoriaus Jano

Rutkovskio restauruojamą Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, o 1931 metais po potvynio Katedros požemiuose atidengtus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Augusto žmonų, Elžbietos Habsbur-gaitės ir Barboros Radvilaitės palaidojimus. Trakų istorijos muziejaus ikonogra�jos rinkinyje turi minėtas fotonuotraukas. Fotografas neapsiribojo vien Vilniumi, keliavo po apylinkes, fotografavo Trakus bei salos pilies griuvėsius. Vėlesniais metais jo padėjėju tapo sūnus Janušas, taip pat fotografas ir kompozito-rius. II-jo Pasaulinio karo sukeltos nelaimės

neaplenkė ir J. Bulhako. 1944 metų liepą, sovietų armijai šturmuojant Vilnių, artilerijos sviedinys pataikė į fotografo namą E.Ožeškienės g. Nr. 3 (dabar Savivaldybės aikštė) ir sukėlė gaisrą, sunaikinusį didžiulį fotografo archyvą. 1945 metais J. Bulhakas visam laikui paliko Vilnių ir išvažiavo į Varšuvą. Ten toliau dirbo, su sūnumi fotografa-vo karo padarytus sugriovimus daugelyje miestų. Buvo Lenkijos fotografų federacijos (ZPAF ) įkūrimo iniciatorius, organizacijos sąrašuose buvo įrašytas pirmu numeriu. 1950 metų vasario 4 dieną, eidamas 74 metus Janas Bulhakas mirė Gižycke, netoli Olštyno, (Lenkija), palaidotas Varšuvoje. Trakų istorijos muziejus savo rinkiniuose turi apie 30 Jano Bulhako fotonuotraukų. Jose daugiausia už�ksuoti Vilniaus vaizdai. Fotografo J.Bulhako fotonuotraukų savo rinkiniuose turi daug Lenkijos muziejų, Lietuvos dailės muziejus, M.K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt. Lietuvoje buvo surengta nemažai parodų, skirtų J.Bulhako fotogra�jai, ruošiami spaudai jo darbų albumai.

Muziejininkas Vytautas Tenešis

Fotonuotrauka.Trakų miestas nuosalos pilies donžono.J.Bulhakas, 1925 m.

Fotonuotrauka. Katedros požemių palaidojimai, 1931 m.J.Bulhakas

1839 metų, kai Lui Dageras paskelbė savo išradimą – dagerotipiją, fotogra�ja buvo visai ne meno rūšis, o verslas, būdas uždirbti pinigus. Brangi technika ir chemikalai, sudėtingas procesas, reikalaujantis nemažai laiko, sąlygojo, kad fotogra�ja savo malonumui galėjo užsiimti tik tie, kas turėjo nemažas pajamas ir daug laisvo laiko. Ir kaip tik J. Bulhakas daug nuveikė, kad fotogra�ja būtų pripažinta meno rūšimi. Save jis mėgo vadinti ne fotografu, o fotogra�šku, kitaip tariant, fotomenininku (jis kurį laiką buvo piktorializmo – fotogra�jos srities, atsiradusios 1885 m. Prancūzijoje ir mėgdžio-jančios tapytus paveikslus bei graviūras, šalininkas). Meninės fotogra�jos katedros vadovu J. Bulhakas išbuvo daugiau nei 20 metų (iki 1941 m.) ir tapo pirmosios Vilniaus fotografų mokyklos kūrėju bei vadovu. Per tuos dešimtmečius jis išleido kelias knygas, paskelbė apie 100 straipsnių, surengė 174 savo darbų parodas įvairiose šalyse. 1927 metais J. Bulhako iniciatyva buvo įkurta Vilniaus foto mėgėjų draugija ir Vilniaus fotoklubas. Jis taip pat buvo ir vienas iš Lenkijos fotografų draugijos kūrėjų.

2010 metų pradžioje sukako 60 metų nuo vieno žymiausių prieškario Vilniaus fotografo Jano Bulhako mirties. Janas Brunonas Bulhakas gimė 1876 metų spalio 6 dieną Ostašino dvare prie Naugarduko (dab. Baltarusija). Abu tėvai, Valerijanas Antonijus Bulhakas ir Juzefa Hasicka, buvo bajoriškos kilmės, gana pasiturintys, kad išleistų sūnų į rimtus mokslus. 1888 metais Janas Bulhakas pirmą kartą ilgesniam laikui atvyko į Vilnių mokytis gimnazijoje. 1897 metais išvyko į Krokuvą, kur Jogailos universitete studijavo kalbas, istoriją ir �loso�ją. 1899-1912metais gyveno Pereseko dvare prie Minsko. Fotogra-fuoti pradėjo gana atsitiktinai po to, kai 1905 metais žmona padovanojo jam fotoaparatą. Iš pradžių darė mėgėjiškas artimųjų nuotraukas, bet rimtai susidomėjęs, nuvyko profesijos paslapčių mokytis į Drezdeną. Grįžęs bendradarbiavo su Vilniaus lenkų spauda. Tuo laikotar-piu J. Bulhakas susidraugavo su žinomu dailininku ir kultūros veikėju Ferdinandu Ruščycu. Kaip tik F. Ruščycas paskatino draugą fotografuoti architektūros paminklus. Ne be jo protekcijos J. Bulhakas buvo

Muziejus laikraštyje Nr. 22 (126)

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10.00-18.00. Išeiginė-pirmadienis ir antradienis.

Sekminių apeigos

Atspaudas. Altorius Gegužinės bažnyčioje.Kaišiadorys, 1937 m. V.Neliubino nuotr.

Sekminės – viena iš svarbiausių gegužės mėnesio švenčių, švenčiama septintą savaitę po Velykų. Dabar ji Lietuvoje daugiau žinoma kaip bažnytinė krikščio-niška šventė. Krikščionybėje – tai Šv. Dvasios nužengimo į žemę Sekminių dieną šventė. Nuo šios dienos Šv. Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame. Sekminės dar vadinamos Beržų garbinimo, piemenų, jaunimo diena. Lietuvos kaimuose Sekminėms būdavo ruošiamasi iš anksto. Gražiausioje, žmonių mėgstamoje lankytis vietoje būdavo iškilmingai pastatomas kryžius (jei kaime tokio dar nebuvo). Tai būdavo savotiškas kaimo paminklas, o tą dieną, kai jį statydavo, būdavo didžiausia šventė - bandininkų balius. Sekminių proga šis kryžius visada būdavo papuošiamas vainikais, Kryžiaus dienomis prie jo susirinkę žmonės giedodavo giesmes. Tą dieną bažnyčia, jos altorius išpuošiamas berželiais, vyksta Šv. Mišios, šventinamas vanduo. Beržas nuo seno buvo laikomas Dievo medžiu. Beržams priskiriama magiška augumo jėga, kurią apeigų metu buvo galima perduoti javams ir visai kitai

augmenijai. Baltų tikėjime medis – žmogaus ir visos gyvūnijos protėvis, simbolizuoja žemės gyvybingumą, nuolatinį atsinaujinimą, Visatos amžinu-mą. Medis buvo tapatinamas ir su pasauliu: kamienas – tai žemė, šakos – dangus, šaknys – požemių karalystė. Tą dieną beržais buvo puošiama troba, sodyba. Tikima, kad šie beržai saugos namus nuo piktųjų dvasių ir atneš laimę. Vienas svarbiausiųjų Sekminių papročių taip pat susijęs su beržų kultu – prieš išgenant bandą į laukus, pasak etnografės P. Dundulienės, karves paprastai vainikuodavo piemenys, o kerdžius beržo šakomis apkaišydavo bulių. Buvo tikima, kad taip apkaišyti galvijai bus sveikesni, ramesni, o karvės pieningesnės. Sekminių dieną privalu pasipuošti ir patiems piemenims, ant galvų užsidėti vainikus, už kepurių užsikišti lauko gėlių. Pavaka-ryje, susirinkę į vieną būrį piemenys kepdavo tradicinę Sekminių kiaušinienę (pautienę), šokdavo, su dainomis gindavo bandą namo. Manoma, kad kiaušinienės kepimo tradicija atėjusi iš pagoniškų laikų, kai ji buvo aukojama dievams, kad taip pamaloninti dievai pasirūpintų

gyvulių banda. Vakare, pargenant gyvulius, piemenėlius pasitikdavo šeimininkės ir apdovanodavo juos sūriu, kiaušiniais arba virtiniais, kurių paprastai duodavo po 7. Šis skaičius turėjo atnešti žmogui laimę bei džiaugsmą. 2010 metais krikščioniškos Sekminės sutampa su karaimų Sekminėmis. Metinėms šventėms nustatyti karaimai naudoja Mėnulio kalendorių, pagal kurį metus sudaro 354 dienos, 8 valandos ir 48 minutės. Pirmoji didžioji metinė karaimų šventė, pagal Mėnulio kalendorių yra Šv. Velykos, karaimiškai vadinamos Tymbyl chydžy, prasidėjusios kovo 21 dieną ir trukusios visą savaitę. Nuo Šv. Velykų sekmadienio (San bašy), pradėtos skaičiuo-ti 7 savaitės iki antros didžiosios metų šventės – Sekminių (Aftalar chydžy). Karaimų Sekminių iškilmingiausias momentas – dešimties dievo įsakymų rečitavimas. Namie, po pamaldų – valgomas ypatingas pyragas, skirtas šiai šventei, vadinamas katlama, kurį sudaro 4 sluoksniai mielinės tešlos bei 3 varškės sluoksniai. Šie sluoksniai simbolizuoja 7 savaites po Šv. Velykų. Taigi gegužės mėnuo, anksčiau buvęs

vadinamas berželių, žiedų mėnesiu, sėtiniu, sultekiu, pilnas švenčių. Pačioje gegužės pradžioje švenčiama Motinos diena, vėliau Šeštinės ir Sekminės, turinčios daug senovinių švenčių apeigų. Tačiau Trakų istorijos muziejaus rinkiniuose nedaug eksponatų, iliustruo-jančių gegužės mėnesio šventes. Vienas tokių yra atspaudas, išleistas 1937 metais, kuriame pavaizduotas Gegužinių pamaldų altorius Gegužinės bažnyčioje (Kaišiadorių raj.). Tai nedidelis, sulenktas į dvi dalis lapelis, skirtas „Gegužinės bažnyčios Švenčiausiojo Sakramento adoracijų už išlaikymą moterystės šventumo“ atminimui. Tačiau šis nedide-lis bažnyčios altoriaus, papuošto augalais ir gėlėmis, atvaizdas, liudija tikinčiųjų norą puošti maldos namus ne tik Sekminių, tačiau ir kitų švenčių metu.

Muziejininkė Evelina Vasiliauskaitė

gg

kdž

Mnmm

Vct

t

mrv

4

Mes kursime Jums ateitįPrisiminkime savo tikslus. Gyvenimo

tikslus. Ko mes siekiame? Jei paklaustumėte to moksleivio, paprastai sulauktumėte tipinio atsakymo „gerai baigti mokyklą, turėti gerą darbą, sukurti šeimą“. Banalu? Na, gal ne taip utopišką kaip „būti kosmonautu“, bet….

Ką reiškia „gerai baigti mokyklą?“ Turėti gerus pažymius atestate ir to siekti visomis įmanomomis priemonėmis, tarp jų ašaromis, nusirašinėjimu ir pan.? Beje, orientavimasis į pažymius yra labai patogus mokytojui ir mokiniams, norintiems pateisinti prastus pažymius, vieniems motyvuojant, kad mo-kiniai nieko nesugeba, o pastariesiems, kad mokytojai nesugeba išaiškinti ir po to nežinia ko reikalauja.

Tačiau grįžkime prie tikslų. Ar moksleivio tikslas turėtų būti turėti gerą atestatą, kaip raktą į ateitį, o mokytojo ramiai atidirbti skirtas va-landas? O gal mokykla turėtų būti tik priemonė jaunam žmogui siekti savo tikslų, o mokytojas – kelrodė žvaigždė, padedanti suformuoti tuos tikslus?

Nutarėme pabandyti. Mokyklos tiksliųjų ir gamtos mokslų metodinė grupė nuspren-dė kiekvieną pamoką pradėti nuo „kodėl?“. Pirmiausia mokiniams yra paaiškinama, kodėl jiems bus dėstoma ši tema, kodėl šioje pamokoje gautos žinios gali jiems pasitarnauti gyvenime, kodėl tai žinantieji gali jaustis pra-našesni už to nežinančiuosius. Dvi „kodėl“ minutės kiekvienos pamokos pradžioje lig tol atrodžiusias sėslias žinių upes smegenų vingiuose transformavo į sraunias kalnų sroves – nuobodieji stačiakampiai gretasieniai tapo namais ir pilimis, tėvų paimta paskola – palūkanų skaičiavimo aruodu, „Formulės 1“ varžybos pagreičių ir trinties jėgų nustatymo placdarmu, krepšinis – tikimybių aikštele. Mokinių tėvai pradėjo stebėti keistą mokinių

transformaciją į mažuosius mokytojus, kurie namuose po kelis kartus stengiasi paaiškinti, kodėl neskęsta laivas, kodėl pažaliuoja vanduo, kokiu kampu reikia mesti kamuolį į krepšį, kad pataikymo tikimybė būtų didžiausia, kas yra plazma ar kodėl parašęs žinutę telefonu, už keliu akimirkų gali ją perskaityti kitoje planetos pusėje. Patys mokiniai pradėjo prašytis steigti būrelius, pasilikti po pamokų, vykti į įvairias edukacines išvykas, kad daugelyje procesų galėtų pamatyti savo akimis – supantis pasaulis tampa vis mažiau pilkas ir vis labiau supranta-mas ir tą norą labai sunku sustabdyti.

Japonų kalboje yra žodis „muda“, reiš-kiantis šiukšles, neproduktyvų ir nenaudingą darbą. Ne vieną dešimtmetį nereikalingo darbo šalinimas yra japonų kultūros dalis, padėjusi šiai šaliai išsikovoti pirmaujančios pasaulio valstybės pozicijas. Pabandėme pažiūrėti, kiek „mudos“ yra kasdieniame mūsų darbe, pradedant nuo kempinės plovimo, nedaly-vaujančių pamokoje pažymėjimo ir baigiant neįdomia, verčiančia mokinius snausti ir jų nepasiekiančia informacija. Dabar su mokiniais esame komanda ir negalime sau leisti galvoti apie įprastinę pamoką – dabar mes einame tobulėti. Mes einame ne tik mokyti, bet ir mo-kytis. Ir negali būti net minties apie vieni kitų laiko gaišinimą.

Šiandien išdėstyti standartinį pamokos kursą mums pakanka 10–30 min. pamokos, visą kitą laiką galime skirti atsakymams į klausimą „kodėl?“.

Grįžkime prie tikslų dar kartą. Atsakymai šiandien visai kitokie: „Noriu tyrinėti oliofobi-nes daleles“, „Senokai sapnuoju geometriją“, „Manau, kad projektuosiu tiltus“, „Domiuosi Šrėdingėrio lygtimis, sieksiu sukurti Jums ateitį“.

Stasė Korsakovienė, matematikos mokytoja metodininkė

Specialiųjų poreikių mokinių ugdymas – mūsų rūpesčių

prioritetas Vienas svarbiausių 2009–2010 m .m.

mokyklos ugdymo prioritetų yra mokymo turinio individualizavimas ir diferencijavi-mas. Mokyklos bendruomenė siekia , kad kiekvienam ugdytiniui būtų sudarytos sąlygos atskleisti savo prigimtines galias , gebėjimus ir talentus. Todėl skiriamas didelis dėmesys visapusiams ugdymo(si) poreikiams tenkinti, mokinių galimybių pa-siekimams įvertinti, ugdymo metodų paieš-kai bei mokinių pažangai vertinti. Specialiojo ugdymo galimybėmis buvo pradėta domėtis prieš devynetą metų, pastebėjus, kad kai kuriems mokiniams yra labai sunku pasiekti Bendrųjų mokymo programų reikalavimus atitinkančius išsilavinimo standartus. Spe-cialiojo ugdymo organizavimo mokykloje iniciatorės –mokyklos direktorė Vanda Nivinskienė ir tuo metu direktoriaus pava-duotoja ugdymui dirbusi Stasė Bučiuvienė. Šiuo metu mokykloje mokosi 31 specialiųjų poreikių mokinys: 11 mokinių mokosi pa-gal adaptuotas ir 20 – pagal modifikuotas programas. Mokyklos vadovai ir mokytojai yra gerai susipažinę su Specialiojo ugdymo įstatymu bei ji papildančiais teisės aktais .Ypač svarbus dėmesys skiriamas pirminiam specialiųjų ugdymosi poreikiui nustatyti. Specialiojo ugdymo komisijoje dirba speci-alusis pedagogas, logopedas ,psichologas, socialinis pedagogas ir patyrę mokytojai, turintys didelę patirtį ir kvalifikacines kate-gorijas. Turime mokytojo padėjėją (0,5 etato). Specialistai tyrimus atlieka itin kruopščiai, todėl komisijos lūkesčiai visada pasiteisi-

na. Pedagoginės psichologinės tarnybos išvados patvirtina mokinių, rekomenduotų vertinti, gebėjimus ir galimybes įveikti mokymo(si) sunkumus. Dažniausiai pasi-taikantys sutrikimai yra susiję su girdimojo suvokimo, elgesio ir emocijų sutrikimais. Specialistai teikia mokytojams konsultaci-jas, rekomenduoja darbo būdus ir metodus darbui su specialiųjų poreikių mokiniais (individualizuojamos užduotys, padalomoji medžiaga parenkama ir pritaikoma moki-nio poreikiams),veda užsiėmimus, skirtus specialiųjų poreikių ugdymo ir ugdymosi problemoms taisyti .Kas pusmetį vyksta Specialiojo ugdymo komisijos posėdžiai mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimui aptarti informuojant mokinių tėvus ir pačius mokinius. Vienas iš svarbiausių specialiojo ugdymo sistemos darbo įvertinimo kriterijų yra mokinių pažanga, todėl labai dažnai atliekant pakartotinius tyrimus, atsižvelgus į padarytą pažangą adaptuotų bei modifikuo-tų programų mokiniams nebereikia.

Mokykloje pradėta kurti ir gabių moki-nių ugdymo(si) sistema. Gabiems mokiniams sudaromos sąlygos dalyvauti konkursuose, olimpiadose, projektuose, varžybose, nefor-maliojo ugdymo užsiėmimuose .Mokytojai pamokose taiko individualizuotas užduotis bei padalomąją medžiagą. Mokyklos moki-niai dalyvauja rajoninėse lietuvių ,užsienio kalbų, istorijos, matematikos, fizikos, in-formacinių technologijų, biologijos, dailės olimpiadose .

Tęsinys kitame numeryje

2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)�0 Voruta

Lietuvos mokyklų istorija

Arnionių (Pabradės) ir Karkažiškės dvarai Pabradės „Ryto“ gimnazija

Valentas ŠIAuDInIs, Vilnius

– vidurine mokykla.Pabradės septynmetėje mokykloje mo-

kėsi 569 mokiniai. 1950 m. rugsėjo 1 d. prie Pabradės septynmetės mokyklos atidaryta 8 klasė. Mokyklai suteiktas vidurinės moky-klos statusas. Mokyta rusų kalba25.

Lenkų mokinių tėvai sukilo, kad juos, kaip mažumą, skriaudžia, neleidžia mokytis gimtąja kalba. Skundai, rašyti Stalinui, tiesa, anoniminiai, pasiekė Maskvą. Padėjo. Nuo 1951–1952 m. m. norintieji galėjo mokytis lenkų dėstomąja kalba. O lietuviukus, nors ir negausiai gyvenančius, nuskriaudė. Jie neteko galimybės mokytis lietuvių kalbos netgi kaip dalyko.

1953–1954 m. Pabradės vidurinėje mo-kykloje lenkų kalba dėstomose 1–11 klasėse mokėsi 693 mokiniai, o rusų kalba dėstomo-se 1–7 klasėse – 146 mokiniai26.

Po politinio „atšilimo“ 1954 m. ir lie-tuviai išsikovojo, kad jų atžalos galėtų mokytis gimtąja kalba. 1955 m. rugsėjo 1 d. prie Pabradės vidurinės mokyklos buvo atidarytas skyrius – jungtinė 1–4 klasė lie-tuvių dėstomąja kalba. Mokėsi 12 mokinių. Pamokos vyko viename gyvenamojo namo kambaryje (gyventojai emigravę į Lenkiją), Vilniaus g. nr. 1 (namas neišlikęs). Pirmoji mokytoja – P. Paleckienė.

dar du pastatai Pašto gatvės 8 ir 17 nr. Mokyklos direktoriumi paskirtas Alfonsas Vaitkevičius. Mokėsi 233 mokiniai.31

Mokinių daugėjo. 1969–1970 m. mokėsi 282 mokiniai. Iš jų 57 gyveno bendrabu-tyje.32

1971–1972 m. jau buvo 302 mokiniai,33 o 1972–1973 m. – 301 mokinys34. Vėliau kurį laiką mokinių mažėjo, bet neilgam.

1973 m. pabaigoje baigtas statyti „pries-tatas“ (atskiras pastatas) Upės g. 19. 1974 m. sausio 19 d. pastatas iškilmingai atidarytas. Mokykla atsisakė pastatų Pašto g. 8 ir 17.

1990 m., direktoriaujant Pranui Čereške-vičiui, mokyklai suteiktas „Ryto“ vidurinės mokyklos vardas. Nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. paskiriama nauja mokyklos direktorė Laima Markauskienė, sėkmingai dirbanti iki šiol.

Gimnazijoje išrinkta nusipelniu-sių, visuomeniškai aktyvių moky-

los auklėtinių Garbės galerija:

Alinauskienė (Gulevataja) Natalija, bai-gusi mokyklą 1980 m., chemijos mokytoja, Švenčionių rajono Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos direktorė.

Bitovtas Ričardas, mokyklą baigęs 1991 m., architektas, V. O. „Architektų klubo“ prezidentas. Rengė ir vykdė Katedros aikštės restauravimo projektą, rengė Valdovų rūmų atstatymo projektą ir jį vykdo.

Breslavskienė (Jutelytė) Laimutė, mo-kyklą baigusi 1969 m., vokiečių kalbos specialistė, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Rašytinių dokumentų skyriaus vedėjo pavaduotoja.

Dereškevičius Alfredas, mokyklą baigęs 1983 m., vadybininkas, grojo grupėje „Vo-lis,“ meno mokyklos vadybininkas, renginių apšvietimo ir įgarsinimo vadovas.

Dranenka Aleksandras, mokyklą baigęs 1965 m., kraujagyslių chirurgas, docentas.

Ivanauskas Alfas, mokyklą baigęs 2003 m., buvęs aktyviausias mokyklos preziden-tas, „Vilniaus vartų“ restoranų rinkodaros vadovas.

Kaminskas Arūnas, mokyklą baigęs 1986 m., Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas.

Kiršis Valdemaras, mokyklą baigęs 1974 m., inžinierius, įrašų studijos vadovas.

Maksimiakienė (Stupelytė) Asta, moky-klą baigusi 1979 m., gidė, „Crystal Creati-ons“ generalinė direktorė.

Michniovytė-Troup Rasa, mokyklą bai-gusi 1995 m., biologė, sportininkė, studijavo ir šiuo metu gyvena JAV, atstovavo Lietuvai Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse.

Stankevičius Ernestas, mokyklą baigęs 1988 m., Vilniaus autoūkio inžinierius, „Re-nault“ atstovės UAB „Skuba“ įmonių grupės pardavimo vadovas Baltijos šalims.

Šernius Augustas, mokyklą baigęs 1990 m., teisininkas, baigęs VU tarptautinę teisę, UAB

„ERGO Lietuva“ generalinio direkto-riaus patarėjas – teisininkas.

Turica (Daugirdaitė) Stela, mokyklą baigusi 1983 m., koncentmeisterė, aktyviai dalyvaujanti Pabradės kultūros centro meno mėgėjų kolektyvų veikloje, ne kartą apdovanota Garbės raštu kaip geriausia koncentmeisterė.

Uzelka Ričardas, mokyklą baigęs 1996 m., Lietuvos kariuomenės DLK Gedimino pulko štabo bataliono viešiųjų ryšių kari-ninkas. Kapitonas.

Vaiciukevičius Stanislovas, mokyklą baigęs 1974 m., ekonomistas.

Meninės krypties būreliai Dramos būrelis „Daigeliai“ (vadovė D.

Godliauskienė). Būrelis laimi rajoninėse ir apskrities mokyklų teatrų šventėse.

Dailiųjų amatų būrelis (vadovė A. Iva-novienė) sėkmingai dalyvauja rajoniniuose ir respublikiniuose konkursuose.

Dainavimo būrelis DO-RE-MI (vadovė E.Rudiskienė).

Jaunųjų dizainerių būrelis (vadovė J. Žeromskaja). Jaunųjų dizainerių rankomis siuvami stilizuoti tautiniai kostiumai gim-nazijos šokėjoms ir dainininkams.

Tautinių šokių būrelio merginos (vadovė Reda Rutkauskienė) šoka ne tik gimnazijos šventėse, bet dalyvavo ir respublikinėje dai-nų ir šokių šventėje „Amžių sutartinė“.

Karkažiškė Kairiakrantė Pabradė įsikūrusi buvusioje

Karkažiškės dvaro Keisūnų ir Pabradės užusienių žemėje. Karkažiškės miestelis tik už 5 km nuo Pabradės senamiesčio (3 km nuo miestelio ribos). Pabradės ir Keisūnų užusieniai jau minimi XVIII a. pradžioje.

Keisūnų ir Pabradės užusienių žmo-nės meldėsi Karkažiškės bažnyčioje, nes į

Karkažiškę keliais kilometrais arčiau negu į Pavoverę. Be to, Pavoverėje pirmoji baž-nyčia pastatyta tik 1750 m., o Karkažiškėje – 1501 m.

XVIII a. pabaigoje–XIX a. Keisūnų ir Pabradės užusienių vaikai galėjo mokytis Karkažiškės parapinėje mokykloje. Dabar – priešingai.

Karkažiškės dvaras, bažnyčia ir parapinė mokykla

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jokūbas Nemirovičius fundavo pirmosios Romos katalikų bažnyčios Kar-kažiškėje statybą. Bažnyčia buvo pastatyta tik 1501 m., jau po Jokūbo Nemirovičiaus mirties. (Jis mirė 1494 m.)

1502 m. Jokūbo Nemirovičiaus dukra Jadvyga bažnyčios išlaikymui paskyrė dalį Karkažiškės dvaro žemės. 1611 m. dvarinin-kas Vaitiekus Jarčevskis testamentu dvarą paliko Vilniaus diecezinei kunigų semina-rijai su sąlyga, kad pastaroji išlaikys vietos bažnyčią ir kleboną.36

1670 m. Vilniaus prelatas Aleksandras Sapiega bažnyčią rekonstravo. 1782 m. Vil-niaus diecezinės kunigų seminarijos lėšomis buvo pastatyta nauja medinė, 44x11x14 uolekčių (1 uolektis – 0,71 m) bažnyčia, malksnos stogu, akmens pamatais.37..

1838 m. naktį iš liepos 15 į 16-ąją nuo žaibo iškrovos bažnyčia sudegė.38 1842 m. buvo baigta statyti nauja medinė, 20x11x6 m, 7 langų bažnyčia, malksnos stogu, plytų grindimis, akmens pamatais. Vidus išbal-tintas kalkėmis, sumaišytomis su klijais. Jei pirmoji bažnyčia stovėjo ant kalvos (dabar-tinės kapinės), tai naujoji – šiek tiek žemiau, kalvos pašlaitėje. Kol naujoji bažnyčia buvo statoma, tikintieji meldėsi parapinės mokyklos gale, kuriame anksčiau gyveno mokytojas.

1894–1903 m. Karkažiškėje klebonavo kun. Adolfas Piotrovskis, kuris aktyviai prisidėjo prie parapijiečių lenkinimo, daug lietuvių sulenkino.39

Ilgainiui „nuseno“ ir ši bažnyčia. 1905 m. Vilniaus kurija leido statyti naują mūrinę bažnyčią, bet kitoje vietoje. Statyba pradėta 1909 m. Kai bažnyčia jau buvo baigiama mūryti, 1910 m. caro valdžia uždraudė tęsti statybą. Vėliau – Pirmasis pasaulinis karas. Bažnyčia baigta įrengti tik 1922 m. 1924 m. ją pašventino Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu vyskupas Jurgis Matulaitis40.

Karkažiškės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

1963 m. – tarybų valdžios bažnyčia užda-ryta. 1990 m. – grąžinta tikintiesiems.

* * *

1767 m. dvaras nebuvo turtingas. Buvo 5 karves (iš jų tik dvi melžiamos), 4 jaučiai, 24 avys, 6 ožkos, 45 vištos, 25 žąsys ir 20 ančių.41 Gyvenamasis dvaro namas – rūmai buvo vieno aukšto, mediniai, su mansarda ir veranda.

Pabradės „Ryto“ gimnazijos direktorė Laima Markauskienė

Mokinių vis daugėjo ir 2004–2005 m. mokykloje jau mokėsi 705 mokiniai. Nuo 2005 m., kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų, mokinių, nors nežymiai, bet iki šiol pasto-viai, ėmė mažėti.

2005–2006 m. mokykloje mokėsi apie 700 mokinių. Mokyklą baigė 39 abiturientai. 2005 m. rugsėjo 15 d. atiduotas eksploatuoti nau-jas priestatas – kabinetų korpusas. Mokykla, išdirbusi penketą metų dviem pamainomis, pradėjo dirbti viena pamaina.

2006–2007 m. mokėsi 689 mokiniai, dirbo 63 mokytojai, tarp jų – 10 mokytojų metodi-ninkų, net 34 vyr. mokytojai. 2006 m. rugsėjo 15 d. baigta naujos sporto salės statyba.

2008 m. balandį Pabradės „Ryto“ viduri-nei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. Dabar mokykla vadinasi: Pabradės „Ryto“ gimnazija.35

Pabradės „Ryto“ gimnazija

2009–2010 m. gimnazijoje mokėsi 612 mokinių, iš jų – 55 abiturientai.

Dirbo 10 mokytojų metodininkų:Andrijauskienė Asta, lietuvių kalbos

mokytoja,Čičiurkienė Zita, geografijos mokytoja,Godliauskienė Danutė, pradinių klasių

mokytoja,Kerulienė Irena, vokiečių kalbos mo-

kytoja,Liubčenko Jelena, tikybos mokytoja,Mateikienė Regina, istorijos mokytoja,Meškauskienė Jurgita, kūno kultūros

mokytoja,Meškovienė Edita, matematikos mo-

kytoja,Popkova Liudmila, rusų kalbos moky-

toja irVerikienė Esmiralda, pradinių klasių

mokytoja.Nuo 1957 iki 2010 m. mokyklą baigė 1096

abiturientai. Tęsinys kitame numeryje

Pirmoji lietuviška klasė. 1955 m.

Kitais mokslo metais mokinių padaugėjo iki 26 (vien į pirmąją klasę atėjo 9 mokiniai). Mokė mokytoja Bronė Supiejeva.

1957 m. rugsėjo 1 d. pradinė mokykla tapo septynmete. Marcelė Pociuvienė buvo paskirta mokyklos direktore, nors 5,6 ir 7 klasėse mokėsi tik po tris mokinius, o visoje mokykloje – 46 mokiniai. Mokytojavo Janina Dranenkienė, Felicija ir Kęstutis Ilgūnai, Bronius Pocius... Pradinukus mokė mokyt. Bronė Supiejeva ir (?) Pleckevičiūtė. Mokykla veikė dviejuose pastatuose Vilniaus gatvėje. Viename iš jų buvo dvi klasės, mokytojų kambarys ir direktorės kabinetas. Kitame – dvi klasės, viena iš jų buvusioje virtuvėje.

1958 m. rugsėjo 1 d. prie lietuviškos septynmetės mokyklos atidarytos iškart dvi klasės: 8 ir 9. Mokykloje mokėsi 94 mokiniai. Mokykla dirbo dviem pamainomis. Direkto-riumi paskirtas Romualdas Stampkauskas. Išvykus mokytojams Felicijai ir Kęstučiui Ilgūnams, Broniui Pociui, atvyko Melanija Petrauskaitė, Tamara Stampkauskienė ir Bronius Vinciūnas, tik ką baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Jis šioje mokykloje mokytojavo iki pensijos – 49 metus. Puoselėdamas gimtąjį žodį ir tautines tradicijas, tolerantiškai bendrau-damas, mokytojas tapo pavyzdžiu jauniems pedagogams. Mokykla dirbo dviem pamai-nomis.27

1959 m. rugsėjo 1 d. Pabradės lietuvių septynmetė mokykla reorganizuota į vidu-rinę mokyklą, kurioje buvo dešimt klasių, mokėsi 142 mokiniai. Vien pirmoje klasėje mokėsi 15 mokinių. Dirbo 18 mokytojų ir 2 bendrabučio auklėtojai.28 Mokykla įsikūrė naujame, nors ir nevisiškai užbaigtame name, pastatytame mokyklai, Keisūnų ga-tvėje. Jame buvo 7 klasės kambariai ir keletas mažesnių kambarių, platus koridorius.29

1960–1961 m. mokykloje mokėsi 162 mo-kiniai, tarp jų 8 vienuoliktokai. Tai pirmoji Pabradės 2- os vidurinės mokyklos abituri-entų laida. Mokykloje dirbo 20 mokytojai ir du bendrabučio auklėtojai.30

1964 m. rugsėjo 1 d. mokyklai atiduoti

��Voruta 2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)

Trakai – kun. Vincento Taškūno tremties vieta Vytautas česnuLIs, Trakai

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai - 600 metų

Rinkinio sudarytojas nenurodytas, nors aprobatos dėl jo išleidimo į arkivyskupijos kuriją 1935 m. birželio 1 d. kreipėsi N. Raš-tutis. Kurija birželio 4 d. rinkinį persiuntė V. Taškūnui, o šis birželio 13 d. užrašė savo Nihil obstat (Imprimatur arkivyskupo Ro-mualdo Jalbžikovskio). Leidinio pradžioje išspausdinti poteriai ir katekizmo pagrindai, toliau – 102 giesmės, litanijos, psalmės, o gale – „Valandos nekalto Švenčiausios Ma-rijos Panos prasidėjimo pagarbai“. Tų pačių metų spalio 8 d. kurija persiuntė V. Taškūnui parecenzuoti kito N. Raštučio spaudai jau atiduoto giesmyno rankraščius. Rinkinyje buvo Kalėdų giesmės, Eucharistijos karžygių himnas ir „Valandos Švč. P. Marijos nekalto prasidėjimo“. V. Taškūnas Nihil obstat, o R. Jalbžikovskis Imprimatur užrašė spalio 9 d. Kadangi kelių leidinių metrikose V. Taškūnas figūruoja kaip jų cenzorius, todėl, matyt, kartais jis vadinamas ir jų sudarytoju bei leidėju.

Apie V. Taškūną gan išsamių žinių paliko Vilniaus lietuvių veikėjas, žurnalistas ir rašy-tojas Rapolas Mackonis. Tų žinių šaltiniai – tai nepublikuotas mašinraštis apie kunigą (MAB 221-182 bei 8-168) ir knyga „Dvylika Vilniaus kunigų“ (Vilnius, 1994). Tiesa, Mackonis pastebėjo, kad Vytauto Didžiojo gimnazijoje pas Taškūną jis nesimokęs ir vėliau su juo tiesioginių reikalų neturėjęs.

„Mokinių, ypač linkstančių į ateizmą, tikybinio pobūdžio klasusimai jį išvesdavo iš kantrybės, nors Taškūnas buvo ramaus būdo žmogus. Taip atsitikdavo todėl, kad jo kaip mokytojo nuomone, mokiniai turi klausytis dėstomo dalyko ir jį išmokti, o ne žongliruoti painiais, kartais nelogiškais silogizmais“.

„Mano nuomone, Taškūnas buvo tipingas senosios kartos kunigas ir visą gyvenimą ėjo pasirinktu keliu.

Tiek visoje Lietuvoje, tiek ir Vilniaus kraš-te panašių kunigų buvo dauguma. Visus juos galima pavadinti ortodoksais ar gal konser-vatoriais, kurie tikėjimo srityje nedarė jokių nuolaidų. Ar už tai galima juos kaltinti – bent aš abejoju. Kas kita – jų lietuvybės problema“ („Dvylika Vilniaus kunigų“, p. 47).

Pasak R. Mackonio, mūsų tautiniame atgimime, „šioje kilnioje patriotinėje veikloje yra dalyvavęs ir kun. Vincas Taškūnas“. Kai dėl „Vilniaus aušros“, tai „ko gero redakto-riui rūpėjo kova prieš jaunimo bedievėjimą, bet šis laikraštis grumtynėse už mūsų teises turėjo nemažą reikšmę. Iš lietuviškų kaimų jis išstūmė [...] leidinius, kurie migdė tautinę lietuvių kaimiečių sąmonę“. Mackonis tai-

pogi rašo, kad Taškūnas su kitais parengęs ano meto kaimui labai reikalingą giesmyną (kantičkas); matyt, turėtas galvoje aukščiau minėtas „Mažas giesmynas“.

Arkivyskupijos teismo teisėjas Anot 1940 m. vasario 6 d. V. Taškūno už-

pildytos anketos (MAB 342-29537), patriotinį darbą Vilniaus krašte jis dirbo nuo 1920 metų. Lietuvos vidaus pasą gavo 1939 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamo turto neturėjo, nors dėl jo buvo užvesta byla. Kalbėjo lietuviškai, len-kiškai, rusiškai ir vidutiniškai lotyniškai bei gudiškai. Adresas – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, nors kitame 1940 m. dokumente (MAB 318-24671) rašyta, kad dirbo Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje.

Vokiečių okupacijos metais V. Taškūną su giminaitėmis sušelpdavo kun. Juozas Juoda-galvis, tvarkęs Vilniaus kunigų seminarijos ir arkivyskupijos finansinius bei ūkinius reikalus (pagal pareigas – kunigų seminarijos prokuratorius). Per rusų aviacijos bombar-davimą 1942 m. kovo 23-osios naktį bomba pataikė į Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboniją. Žuvo kun. K. Čibiras, jo šeimininkė Elžbieta ir V. Taškūno sesuo Marija. Sunkiai sužeistas Taškūnas su vyskupu M. Reiniu buvo pagul-dyti į Šv. Jokūbo ligoninę. Taškūnas gydėsi kelis mėnesius. Grįžusį iš ligoninės gyventi jį priėmė kurijos kancleris E. Basys ir kun. J. Panavas.

1942 m. gruodžio 7 d. V. Taškūnas kreipėsi į arkivyskupijos apaštališkąjį admi-nistratorių: iš metropolito rašto sužinojęs, jog dar tų metų kovo 10 d. jis paskirtas arki-vyskupijos II instancijos teismo (tribunolo) teisėju. Taškūno nuomone, būti teisėju jis netinka: tokiam darbui visai nepasiruošęs. „Būti gi statistu ir dėti savo parašą po kitų nutarimais neleidžia mano garbė ir sąžinė“ (MAB 318-22711). Tačiau, atrodo, tą kartą jo nuomonės nelabai paisyta, nes į teismo posė-džius būdavo kviečiamas (pvz., į 1943 06 02 posėdį, kuriame svarstyta byla dėl santuokos negaliojimo). Pagal Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių ir kunigų 1943 m. kovo 20 d. sąrašą (MAB 318-533) V. Taškūnas buvo Vilniaus kunigų seminarijos vicerektorius, gyveno Vilniaus g. 29-4.

1943 metais V. Taškūnas yra svečiavęsis Žemaitijoje, Alsėdžiuose. Į Vilniaus kunigų seminariją tuomet norėjęs stoti Alsėdžių valsčiaus Dišlių kaime gyvenęs Kazimieras Butkevičius. Jis 1942 09 03 ir 1942 10 10 rašė prašymus Vilniaus kunigų seminarijos rek-toriui priimti jį į I teologijos kursą; filosofijos kursą buvo išklausęs Telšių kunigų semina-rijoje. Pasak V. Taškūno 1943 m. spalio 6 d. charakteristikos, jis Kazį stebėjęs jau daugiau kaip ketverius metus. „Jis rimtai ieško savęs, savo pasiuntinybės, savo širdies paslapties, savo jam Dievo skirtos lemties, kitaip sakant, savo pašaukimo giliausia to žodžio prasme“. „Jis domisi giliais gyvenimo klausimais, nors tuo tarpu į tai reaguoja polemiškai dialektiško pobūdžio klausimais, bet, manau, Vilniaus se-minarijos pedagoginė atmosfera yra palanki to tipo žmonėms, ir jo susidomėjimas ilgainiui virs atsidavimu kuriai nors gyvenimo srities dvasinei veiklai“. Toliau K. Butkevičius api-būdintas kaip doroviškai nepriekaištingas, ne šventeiva, visuomet nuoširdžiai ginantis savo įsitikinimus. Charakteristika baigta komplimentu Vilniaus kunigų seminarijai: „Iš jo pasakojimų sprendžiu, kad Vilniaus

seminarija kaip tik ir nesistengia klierikėlį įspausti į „šventas taisykles“, bet padeda jam surasti savo tikrąjį pašaukimą. Man rodos, kad Kazys bus dėkinga tokio auklėjimo dir-va“ (MAB 342-15028).

Baigiantis II pasauliniam karui, 1945 m. kovo 1 d., Vilniaus metropolitas V. Taškūną vėl paskyrė II instancijos tribunolo viceofi-ciolu, o kurija kovo 5 d. pranešė, kad jis pa-tvirtintas arkivyskupijos teismo teisėju (MAB 318-29456, 19789). Pasak kurijos kanclerio E. Basio pasirašyto 1945 m. kovo 20 d. pažymė-jimo, Taškūnas dirbo Vilniaus arkivyskupijos valdyboje ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje (rusiš-kai rašytas pažymėjimas galiojo iki tų metų gruodžio 31 d.).

Arkivyskupijos II instancijos tribunole V. Taškūnas dirbo dar beveik trejus metus. Kaip tribunolo viceoficiolas jis 1946 01 05 pasirašė liudijimą, kada gimusi ir pakrikštyta Valerija Taškūnaitė ( kunigo dukterėčia). Arkivyskupijos valdytojas M. Reinys 1946 m. rugpjūčio 7 d. pranešė, kad vėl skirs jį II ins-tancijos tribunolo oficiolu (MAB 318-39097); paskirtas rugpjūčio 13 d. (MAB 318-24392 – bažnytinės priesaikos tekstas Vilniaus ar-kivyskupijos teismui; priesaikos formulę nuo 1923 m. iki 1948 m. pasirašę daugelis žinomų dvasininkų: vyskupų, prelatų, kanauninkų, kunigų). Pasak rusiškai rašyto 1948 m. kovo 22 d. pažymėjimo (MAB 318-29456), Taškū-nas tarnavo arkivyskupijos kurijoje dvasinio teismo oficiolu; balandžio 3 d. pažymėjime taipogi rašyta, kad buvo kurijos tarnautojas. Anot kurijos kanclerio 1946 11 30 pažymė-jimo, kurijos tarnautojas V. Taškūnas gavo 500 rb brutto mėnesinio atlyginimo, o anot 1947 12 30 panašaus pažymėjmo, nuo 1948 m. sausio 1 d. turėjo gauti 300 rb mėnesinio atlyginimo.

Arkivyskupijos II instancijos tribunolo oficiolas V. Taškūnas 1947 m. rugsėjo 20 d. pranešė arkivyskupijos administratoriui, kad pavasarį buvo gavęs arkivyskupo M. Reinio balandžio 28 d. raštą, kuriuo arkivyskupas įpareigojo kun. Alfonsą Merkį pastoracijos tikslams (klausyti išpažinčių, katechizuoti, sakyti pamokslus) uoliai mokytis lenkų kal-bos ir rugpjūčio pabaigoje pas Taškūną lai-kyti patikrinimo egzaminą (MAB 318-35329). Ypatingą dėmesį reikėjo skirti taisyklingam tarimui ir gebėjimui gyvu žodžiu perpasakoti skaitytą religinį tekstą. V. Taškūnas pranešė M. Reiniui, kad A. Merkys nebuvo atvykęs ir egzamino nelaikė (rašte yra Taškūno 1947 10 06 prierašas, kad egzaminas atidėtas iki 1948 m. pradžios).

Kaip religinių tekstų cenzorius V. Taškū-nas pasireiškė ir po II pasaulinio karo. 1946 m. gegužės 23 d. kaip mėgėjišką eiliuotojo kūrybą jis neigiamai įvertino 6-ias giesmes: 4-rias su natomis – „O Marija“, „O Jėzau“, „Dangaus svečias“, „Neapleiski mus“, o 2-jų tik tekstus – „Jėzaus širdis“, „Šv. Teresė nuo Kūdikėlio Jėzaus“ (MAB 318-5766, giesmių autoriaus pavardės nėra).

Už kurijos kanclerį pasirašęs kun. V. Taš-kūnas 1948 m. birželio 5 d. išsiuntė raštą Trakų dekanui Lentvario klebonui Kazimierui Kula-kui, kad šis iki birželio 20 d. atsiųstų atsakymą į 9-nis anketos klausimus apie Baltosios Vokės (Vaidotų) bažnyčią, jos tarnautojus, tikinčiųjų skaičių parapijoje ir kt. Dekanas birželio 10 d. išsiuntė B. Vokės klebono Viktoro Kochanskio atsakymą (MAB 318-22765).

Ištrėmimas į Trakus Pasak Vido Spenglos (kn. „Objektas

„Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavi-čiaus gyvenimas ir veikla“. Vilnius, 2002, p. 202), Vilniaus arkivyskupas M. Reinys tiems atvejams, jeigu mirtų arba būtų areštuotas, būsimais arkivyskupijos administratoriais numatė kunigus Edmundą Basį, V. Taškūną ir Juozapą Dubietį. M. Reinį 1947 m. areštavus, arkivyskupiją valdė E. Basys. Valdžiai šį pri-vertus 1949 m. pasitraukti iš pareigų, jo vietą turėjo užimti V. Taškūnas arba J. Dubietis. Tačiau pasipriešino Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis. Arkivys-kupija buvo perduota Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui.

V. Taškūnas nepasidavė tarybinio saugu-mo įkalbinėjimams bendradarbiauti. Jį ir kun. E. Basį valdžia ištrėmė iš Vilniaus. Taškūnas kaip altarista gyveno pas Trakų kleboną Al-girdą Gutauską, o paskui pas Vladą Jašuką (S. Taškūnaitė ir P. Ivanovas sukeitę šių kunigų darbavimosi Trakuose eilę). Kunigai turėjo tik du kambarius: viename gyveno klebonas, kitame „įnamis“ Taškūnas. Jis, kiek galėjo, padėdavo klebonams bažnyčios reikaluose.

Vėliau Taškūnas persikėlė į Naująją Vilnią pas kun. V. Peciukevičių. Kai šis il-gainiui atsisakė nuomoti kambarį, Taškūnas apsigyveno Vilniuje pas dukterėčias Stasę ir Valeriją. Dėdė turėjo atskirą kambarį. Su dukterėčiomis nuvažiuodavo į Valakampius, pasėdėdavo P. Cvirkos skvere. Mėgo skaityti, pasakoti.

Jau 80-metis sunkiai susirgo. Po kelių insultų negalėjo vaikščioti. Džiaugdavosi, kai jį, bejėgį, aplankydavo seni pažįstami ar buvę mokiniai: kunigai E. Basys, St. Valiukėnas ir kt. Buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo gimna-zijos direktorius Marcelinas Šikšnys dovanojo savo knygutę – 1957 m. išėjusią „Rinktinę“, užrašęs: „Savo buv. kolegai ir sielos raminto-jui kun. profesoriui Vincentui Taškūnui“ (S. Taškūnaitės mašinraštis).

1962 metais V. Taškūnas gavo popiežiaus Jono XXIII apaštališkąjį palaiminimą (MAB 8-167). Pasak Vatikano Tikėjimo kongregacijos lapkričio 27 d. rašto, toks dėmesys suteiktas kunigystės 50-metį šventusiam dvasininkui. Apsirikta: kunigystei turėjo būti 60 metų, nes Taškūnas kunigų seminariją baigė 1902 m., nors įšventintas tik 1903 m. Greičiausiai apsiriko aktą rengę ir prie 50-mečių labiau pripratę Vatikano kanceliaristai. Atvirukas su palaiminimu popiežiaus pasirašytas 1962 m. lapkričio 29 d.

Vincentas Taškūnas mirė 1967 m. vasario 18-osios naktį, eidamas 87 metus. Buvo pašar-votas Vilniaus šv. Mikalojaus parapijos salėje. Į laidotuves atvažiavo daug dvasininkų iš įvairių Lietuvos vietų: tremtiniai vyskupas Julijonas Steponavičius iš Žagarės ir kun. Edmundas Basys iš Šilutės, kun. Augusti-nas Vaitiekaitis iš Ukmergės ir kiti. Mišias atlaikė kunigai J. Poškus, St. Valiukėnas ir A. Vaitiekaitis, pamokslą pasakė kun. A. Gutauskas. Laidotuvėms vadovavo Vilniaus arkivyskupijos administratorius monsinjoras Česlovas Krivaitis.

Palaidotas V. Taškūnas Vilniaus Saltoniš-kių kapinėse. Jis norėjo būti palaidotas Rasose prie koplyčios, kur ilsisi kiti kunigai, tačiau Vilniaus m. Vykdomasis komitetas laidoti neleido. Neleido palaikų į Rasas perkelti ir vėliau.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia iš paukščio skrydžio. 2005 m.

Pabaiga

Da

no

s B

uin

icka

itë

s n

uo

tr.

Pradžia Nr. 7

Dvidešimt metų neišspręstos Vilniaus rajono švietimo problemos

2010-05-25 Seimo nariai M. Macke-vičius, J. Narkevičius ir L. Talmontas padarė neteisingą pareiškimą, bandydami nuslėpti Lenkų rinkimų akcijos (LRA) valdomų rajonų problemas. „Melaginga, nepatikrinta tautinę nesantaiką kurstanti ir kenkianti Vilniaus rajono savivaldybės dalykinei reputacijai informacija“ skelbia-ma kaip tik minėtų Seimo narių.

2010-05-27 „Lietuvos rytas“ (p.2) pra-nešė: prašiusius papildomos lietuviškos grupės Kalvelių darželyje seniūnijos darbuotojai „gąsdino, jog pasirašė par-

duodantys namus ir vaikus /.../ O po kelių dienų Kalvelių seniūnija pati ėmė rinkti parašus papildomai vaikų darželio grupei steigti. Tiktai ne lietuvių, o lenkų“. Tai įprastas LRA darbas. Jau penkiolikti metai Vilniaus rajono savivaldybė rengia konferenciją „Lenkų vaikas lenkiškoje mo-kykloje“. O į lietuviškas darželių grupes sunku pakliūti (yra didelės eilės) ne tik Kalveliuose, bet ir Avižieniuose, Riešėje ir kitur.

Maždaug 30 Vilniaus rajono vietovių iki šiol negalima įgyti kokybiško prieš-

mokyklinio, pradinio, pagrindinio ar vidurinio mokslo valstybine kalba. Dėl to 1500 vaikų kasdien vežiojami mokytis iš Vilniaus rajono į sostinę. Š.m. gegužės 7-ąją – lietuviškos spaudos atgavimo dieną – Vėliučionių, Veriškių ir Rukainių pradinių mokyklų mokinių tėvai pike-tavo prie Vilniaus rajono savivaldybės, reikalaudami išsaugoti jų mokyklas, bet savivaldybės deputatai nubalsavo savo rinkėjų nepriimti ir neišklausyti. Vilniaus rajone taip jau buvo „reorganizuotas“ Glitiškių darželis, Nemėžio darželis-mo-

kykla, Parudaminio ir kitos mokyklos valstybine kalba, o Šalčininkų rajone – Te-tėnų pagrindinė mokykla, Jašiūnų pradinė mokykla, Poškonių vaikų darželis ir t. t.

Galima sutikti, kad „Lietuvos lenkų bendruomenės meilė ir pagarba tėvynei Lietuvai yra tyra“. Apie Vilniaus rajono valdovus taip bus galima pasakyti tada, kai iš valstybinių mokyklų ir kitų įstaigų jie bent pašalins šūkį „Lietuva tėvynė, Lenkija – motina“.

„Vilnijos“ draugijos valdyba

Lietuvos švietimo istorija

2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)�� Voruta

komentarai

Kun. P. Bieliausko biografijos netikslumai bei mįslėsVytautas česnuLIs, Vilnius

1934 m. gruodžio 2 d. mirė Valkininkų klebonas ir Trakų dekanas Klemensas Ma-liukevičius. Arkiv. R. Jalbžikovskis 1934 m. gruodžio 14 d. įsakė P. Bieliauskui iš Rodūnios dekano, Eišiškių klebono Boles-lovo Močiulskio perimti laikiną Valkininkų parapijos administravimą ir tą pačią dieną apie savo nutarimą parašė į Varšuvą Lenki-jos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. Savo ruožtu Valkininkų parapijiečiai gruo-džio 16 d. išsiuntė telegramą arkivyskupui, kad šis palauktų su klebono skyrimu, kol pas arkivyskupą atvyks Valkininkų delega-cija. Varšuvos ministras V. Jendžejevičius 1935 m. sausio 13 d. atsiuntė telefonogramą Vilniaus vaivadai V. Jaščoltui, jog negali leisti Vilniaus arkivykupui P. Bieliauską paskirti Valkininkų klebonu: tai draudžia Konkordato XIX str. 2 įvado 2 p. Ministro telefonogramos nuorašą vaivada persiuntė arkivyskupui (VAK). Todėl negalime pritarti A. Augaitytei, kad Valkininkų klebonu P. Bieliauskas nebuvo paskirtas po ilgo lenkų policijos sekimo. Lenkų valdžia ir policija savo nuomonę apie kunigą turėjo jau nuo anks-čiau. Tąkart Valkininkuose P. Bieliauskas padirbėjo tris mėnesius.

Pasak A. Augaitytės, 1938 m. birželį P. Bieliauskas Varėnoje pavadavęs kun. Me-čislovą Pšemenecką.

1940 m. vasario 12 d. anketoje kunigas rašė, kad pastoracijos darbą pastaraisiais metais dirbo sodžiuje. Lietuvos vidaus pasą turėjo. Gerai kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, lotyniškai ir truputį vokiškai. Jokio nejudamo turto neturėjo (MAB 318–21425).

Keliose enciklopedijose rašoma, kad 1940–1944 m. P. Bieliauskas buvo Aušros Vartų koplyčios klebonas. Tačiau to ne-patvirtina archyviniai šaltiniai. Vilniaus arkivyskupijos kunigų lietuvių sąraše, suda-rytame hitlerininkų okupacijos pradžioje, P. Bieliauskas įrašytas kaip kunigas be vietos (sine officio ecclesiastico; MAB 44–146).

1942 m. pavasarį, nuo kovo 24 iki balan-džio 21 d., P. Bieliauskas ėjo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas. Per tą laiką arki-vyskupijos kurijai jis išsiuntė 17 prašymų dėl dispensų (leidimų) santuokoms. Prašymus pasirašinėjo skirtingai: vienur kaip einąs klebono pareigas, kitur kaip klebonas. Jis pakeitė kun. K. Čibirą, o Bieliauską – kun. S. Valiukėnas (MAB 318–29124).

Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) klebonu arkiv. M. Reinys P. Bieliauską pa-skyrė 1942 m. balandžio 25 d. Kitu raštu tą pačią dieną priminė, jog pagal 474 kanono taisykles kunigas ir toliau privalėtų atlikti laikinus vyskupijos valdžios pavedimus. Šv.

Teresės bažnyčios klebono pareigose P. Bie-liauskas pakeitė lenką kunigą A. Gdovskį. P. Bieliauskas 1942 m. rugpjūčio 12 d. paprašė M. Reinio leisti bažnyčioje giedoti Švč. Panos Marijos litaniją su maldomis pagal pridėtus tekstus lietuvių ir lenkų kalbomis. Prie litanijos pridėta: Antipona, Melskimės, Šv. Bernardo malda ir Pavedimas savęs Švč. Marijai Panai (MAB 318–19757). Tekstai greičiausiai buvo grąžinti pataisyti, nes jie datuoti rugsėjo 10 d. Beje, lenkiškame litanijos tekste nėra kreipinio Królowo Polski (Lenkijos karaliene).

1942 m. rugsėjo 7 d. M. Reinys P. Bie-liauską paskyrė Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi ir choro vadovu (VAK).

1944 m. rugpjūčio 14 d. kurija P. Bie-liauską išleido trims mėnesiams atostogų, išrašiusi rusišką raštelį, kad kunigas vyksta į Jiezną ir aplinkines vietas (MAB 318–875). Aušros Vartų klebonu Bieliausko atostogų laikotarpiui vėl paskirtas A. Gdovskis.

Dirbant P. Bieliauskui Aušros Vartuose, kilo nesutarimų tarp jo ir prie Šv. Teresės bažnyčios gyvenusių lenkų vienuolių kar-melitų. Šie nenorėjo lietuviškų pamaldų Šv. Teresės bažnyčioje ir stengėsi Bieliauską išstumti. Per kelerius pastaruosius metus se-kmadieniais ir kitais šventadieniais lietuviai turėdavę dvejas po valandą trukdavusias mišias, o šiokiomis dienomis – po dvejas pusvalandines pamaldas. Tėvai karmelitai, paėmę iš manęs Šv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartų koplyčią, pradėjo šitą tvarką ardyti ir lietuviams pamaldas mažinti. Kuomet aš jų tam pakeitimui pasipriešinau, T.T. (tėvai – V. Č.) karmelitai visiškai neleido man laikyti šv. mišias Aušros Vartų koplyčioje.

Arkiv. R. Jalbžikovskis grąžino teisę Bieliauskui laikyti mišias Aušros Vartuose ir lietuviškas pamaldas 7.30 val. Tačiau šios tvarkos karmelitai nesilaiko ir iškrečia net klas-tingų išdaigų. Pavyzdžiui, Šv. Teresės baž-nyčios rektorius, nepasitaręs su Bieliausku, išbraukė jį iš laikytinų mišių tvarkaraščio 1945 m. balandžio 3, 4, 12, 20 d., gegužės 22 d., birželio 21 d. Įrašyta net tėvo Severino pa-vardė, nors tas seniai buvo išvykęs Lenkijon. Išbraukinėti iš lietuviškų pusvalandžių ir kiti kunigai lietuviai. Iš to, kas pasakyta, atrodo, kad T.T. karmelitai nori šiais sunkiais laikais, kuomet nelaimių sužeistos žmonių širdys ir ašarotos akys kreipiasi prie Mater Misericordiae, sumažinti lietuvių kunigų, laikančių šv. mišias Aušros Vartuose, skaičų ir suredukuoti lietuvių pamaldų laiką į vieną pusvalandį (MAB 318–19757).

P. Bieliauskas 1945 m. birželio 22 d. dėl pamaldų tvarkos Aušros Vartuose kreipėsi

į kuriją. Pamaldas garsiausioje Lietuvos šventovėje rugpjūčio 1 d. sureguliavo ar-kiv. M. Reinys. Karmelitai 1947 m. išvyko į Lenkiją.

Keliuose leidiniuose rašoma, kad nuo 1947 m. P. Bieliauskas buvo Valkininkų klebonas. Deja. Juk 1947 m. sausio 27 d. Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys papra-šė Bieliausko eiti Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas, nes klebonas Stasys Valiukėnas dažnai sirguliuodavo. P. Bieliausko pageidavo ir tos bažnyčios parapijiečiai. Mokslų akademijos bibliote-kos rankraštyne yra apie šešias dešimtis Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono P. Bieliausko 1947 m. įvairiais mėnesiais kurijai rašytų prašymų dėl dispensų santuokoms. Vil-niaus kurijos kanclerio pasirašytame 1947 m. spalio 28 d. pažymėjime sakoma, kad P. Bieliauskas ...dirba pastoracinį darbą Aušros Vartų koplyčioje ir laikinai pavaduoja sergantį Šv. Mikalojaus bažn. kleboną (MAB 318–875). Be to, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas P. Bieliauskas 1947 m. gruodžio 29 d. pranešė kurijai, jog naktį iš gruodžio 26-osios į 27-ąją piktadariai, išmušę langą nuo griuvėsių pusės ir įlindę į bažnyčią, ją apvogė (išnešti keli kilimai, altorių ir stalelių užtiesalai, šv. Pranciškaus vėliavos apvalkalas, sieninis laikrodis, nuo sienos nuplėšta viena aukų dėžutė; MAB 318–15620). Todėl abejotinas ir A. Augaitytės teiginys: 1947 m. P. Bieliauskas, kaip žymus lietuvybės skelbėjas, buvo ištremtas iš Vilniaus. Jam buvo pasiūlyta pasirinkti tolimesnę parapiją už Vilniaus ribų. Kunigas pasirinko Valkininkus.

Trejus metus, nuo 1946 m. balandžio iki 1949 m. balandžio, Valkininkų klebonu buvo Stanislovas Kakarieka. Kita vertus, tebėra mįslė, ką P. Bieliauskas veikė visus 1948-uosius. Galbūt jis pavaduodavo vieną kitą kunigą jų ligos ar atostogų metu Vilniuje arba būdavo pasiunčiamas laikinam darbui į provinciją. Pasak Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos, I (Vilnius, 1966), Vilniuje kunigavo iki 1949 m.

Valkininkų klebonu P. Bieliauskas pa-skirtas 1949 m. sausio 14 d. Apie paskyrimą tą pačią dieną pranešta į Lentvarį Trakų dekanui Kazimierui Kulakui (VAK). Tačiau dirbti Valkininkuose P. Bieliauskas pradėjo tik po trijų mėnesių (P. Bieliausko knygoje „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“, Tra-kai, 2004, p. 127 rašoma, kad klebonauti pra-dėjo balandžio 31 d.; aiškus apsirikimas).

Klebonu Valkininkuose P. Bieliauskas išbuvo ligi 1956 m. gruodžio 31 d., o nuo 1957 m. sausio 1 d. jį pakeitė kun. Antanas

Dilys. P. Bieliauskas liko Valkininkų para-pijos tituliniu (garbės) klebonu ir atlikdavo kai kurias pareigas. Pavyzdžiui, dar 1957 m. gruodžio 13 d. Vilniaus kapitulinio vikaro, Panevėžio vyskupo K. Paltaroko spec. de-leguotas J. Steponavičius leido P. Bieliaus-kui, esant reikalui, Valkininkų bažnyčioje tuokti jaunavedžius. Todėl A. Augaitytės teiginys, kad jis mirė 1957 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, būdamas Valkininkų klebonu, nėra visai tikslus. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje kortelėje esantis įrašas, kad P. Bieliauskas yra Valkininkų klebonas, neatitinka kunigo mirties datos, nes kortelė užpildyta kažkada anksčiau; prierašas kor-telės viršuje, jog kunigas miręs 1957.XII.21, padarytas vėliau ir kita ranka.

Palaidotas P. Bieliauskas Valkininkuose 1957 m. gruodžio 23 d.

Yra dar viena P. Bieliausko biografijos mįslė, reikšmingesnė nebent norintiems at-sekti kunigo genealogijos moteriškąją liniją. Ta mįslė – tai kunigo motinos mergautinė pavardė. Stojant į kunigų seminariją pateik-tame gimimo metrikų išraše rašoma, kad 1883 m. rugpjūčio 24 d. Jiezno bažnyčioje pa-krikštytas rugpjūčio 23 d. gimęs valstiečių iš Slabados kaimo Jono Bieliausko ir Konstan-cijos Mastauskaitės (orig. rus. Мостовская) kūdikis; krikštatėviai – Andrius Bieliauskas ir Kazimiera Šuvalskienė (MAB 318–15979). Tuo tarpu 1928 m. rugsėjo 10 d. pildytoje registracijos kortelėje (MAB 318–28085) kunigas savo ranka parašęs, kad jo motina buvo Konstancija Kerševičiūtė (orig. lenk. Kierszewiczówna). Nejaugi gimimo metri-kuose vaikelio motinos pavardė užrašyta klaidingai? Gal buvusi Kerševičiūtė, bet jauna našlė Mastauskienė (juk carų Rusijos laikais mūsų moterų, merginų ir ištekėjusių, pavardės buvo rašomos vienodai), ištekėjo antrą kartą? O gal kūmai bažnyčioje pasakė ne tikrą vaikelio motinos mergautinę pa-vardę, bet pravardę? Stasys Kiškis, taipogi buvęs kunigas, iš Punios 1969 m. perkeltas į Jiezną altarista, istorinėje-etnografinėje apž-valgoje „Iš Jiezno praeities“ (1978 m., MAB 29–962), pateikęs įdomių P. Bieliausko gimi-nės detalių, taip pat mini tik iš Darsūniškio miestelio kilusią K. Kerševičiūtę. S. Kiškis savo darbo įvade pažymi, kad 1972 m. apie P. Bieliauską parengęs rankraštį „Iš Slabados kaimo į Vilniaus katedrą“. Jame turėjo būti ir pluoštas paties P. Bieliausko atsiminimų. Tačiau kur dabar tas rankraštis yra?

Spausdinamų nuotraukų originalai saugomi Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Pabaiga

Pradžia Nr. 10

Kun. Pranas Bieliauskas pašarvotas Valkininkų bažnyčioje Laidotuvės Valkininkų bažnyčios šventoriuje


1938–1940 metų įvykiai ir jų pasekmė LietuvaiJuozas čAPLIkAs, Vilnius

Lietuvos okupacijos pradžia

2010 metais sukanka 70 metų, kai Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos SSRS. Istorikas Gediminas Rudis labai tai-kliai pastebėjo, jog ,žlunga iki šiol puoselėtas, akylai sergėtas mitas apie socialistinę revoliuciją Lietuvoje 1940 metais ir savanorišką Lietuvos įstojimą į TSRS. Ilgai mus įtikinėjo, jog TSRS VISADA BUVO mažų tautų gynėja. Sprogo ir šis muilo burbulas.I

Nors trumpai žvilgtelėkime į kai kuriuos 1938–1939 metų įvykius. 1938 m. sausio pra-džioje Kretingoje S. Lozoraitis, V. Mironas ir M. Biržiška vedė derybas su Lenkijos atsto-vais grafu S. Tiškevičiumi ir kitais, dėl abiejų šalių diplomatinių santykių atnaujinimo, o jau 1938 m. kovo 11 d. Lenkija išprovokavo ginkluotą incidentą prie Lietuvos–Lenkijos sienos.

Šis klausimas buvo svarstomas net dviejuose Lietuvos Respublikos Seimo po-sėdžiuose. 1938 m. kovo 17 d. Seimo nariai: Dailidė, Barkauskas, Aleksa, Adamkevičius, Viliušis ir kiti, turėdami galvoje nepaprastai aštrią prieš Lietuvą nukreiptą spaudos, ra-dijo, susirinkimų bangą Lenkijoje, sukeltą dėl incidento, kuris kovo 11 dieną įvyko ties administracine linija ir per kurį buvo sužeistas ir vėliau mirė vienas lenkų kareivis, žemiau pasirašę tautos atstovai turi garbę paklausti pono vidaus reikalų ministro, ar jam žinomos visos incidento aplinkybės.

Ministras J. Čaplikas išdėstė tos dienos įvykius. Kovo 11 d. 4 val. 50 min. polici-ninkas Justas Lukoševičius, eidamas per Trasnykų kaimą, Alytaus aps., Merkinės vls., į sargybos vietą, išgirdo pirma du šūvius, vė-liau tris, vėliau dar tris šūvius. Apie įvykius buvo pranešta sargybos viršininkui Vaitkui, kuris įsakė J. Lukoševičiui ištirti priežastį. Paaiškėjo, kad per susišaudymą buvo sužeis-tas lenkų kareivis Serafinas. Lenkų kareiviai klausė Serafiną, kodėl jis perėjo administraci-jos liniją, ir šaukė jį grįžti atgal, bet šis atsakė esąs sužeistas. Iš Alytaus atvykęs gydytojas Sukarevičius apžiūrėjo sužeistąjį ir perrišo. Žaizda buvo mirtina. Sužeistasis mirė 8 val. Lenkų 23 bataliono vadui plk. ltn. Zabinskiui buvo pasiūlyta dalyvauti kvotoje ir darant skrodimą, bet jis atsisakė. Su Zabinskiu buvo susitarta susitikti ant Varėnos tilto kovo 13 d. 14 val., kad būtų galima išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, bet jis neatvyko. Lenkų laikysena, kalbėjo baigdamas J. Čaplikas, šiuo atveju mažai suprantama, nes mūsų policininkas turėjo teisę šauti, kai į jį buvo šauta. Kareivis buvo sužeistas mūsų pusėje, 17 m nuo administracinės linijos. Tardymas parodė, jog mūsų valdžios organų apkal-tinti negalima. Jie elgėsi teisėtai tiek mūsų įstatymų, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu (Seimo stenogramos, 1938 m., ketvirtoji paprastoji sesija, 73-iasis posėdis). Tų pačių metų kovo 17 d. per savo pasiuntinį Estijoje Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą rei-kalaudama per 48 valandas be jokių sąlygų užmegzti diplomatinius santykius. SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras M. Li-tvinovas pareiškė Lenkijos ambasadoriui, jog SSRS suinteresuota, kad būtų išsaugota visiška Lietuvos valstybės nepriklausomybė, kad SSRS neliks abejinga dėl įvykių Lietu-vos–Lenkijos pasienyje. Kovo 18 d. SSRS dar kartą perspėjo Lenkiją ir davė suprasti, kad tuo atveju, jeigu Lenkija vis dėlto užpuls Lietuvą, SSRS suteiks jai pagalbą2.

1938 m. kovo 19 dieną Lietuvos Vyriau-sybė priėmė Lenkijos ultimatumą. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai, kurių nebuvo nuo 1920 metų. Masinė organizacija – Vilniui vaduoti sąjunga buvo likviduota. Lietuviai jautė didelį pažeminimą. Kovo 20 dieną tuometis žurnalistas J. Paleckis Kau-no operos teatre spektaklio metu kreipėsi į publiką reikalaudamas, kad Vyriausybė atsistatydintų. Mes visom jėgom, visa siela, visomis išgalėmis priešinsimės bet kokiems to-lesniems žygiams prieš lietuvių tautos garbę ir prieš unijos pastangas3.

Tautai ir Vyriausybei! Su tokiu šūkiu kreipėsi Lietuvos Respublikos buvęs Pre-zidentas dr. K. Grinius, buvęs Prezidentas A. Stulginskis, buvęs Ministras pirmininkas A. Tumėnas, buvęs Ministras pirmininkas M. Šleževičius, buvęs ministras L. Bistras, Karvelis, Krupavičius, buvęs 1918–1919 metų teisingumo ir vidaus reikalų ministras P. Leonas, pasirašęs Nepriklausomybės aktą ir buvęs 3-iojo Seimo vicepirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius

A. Purėnas. Jų pareiškime nurodoma: Visa tauta skausmingai išgyvena jai šiomis dienomis padarytą didį pažeminimą, mes, kaip savo krašto piliečiai, laikome savo pareiga pasakyti tautai ir vyriausybei, kad situacija, kurioje šiandien yra mūsų kraštas, yra išimtinai pavojinga.... Prie-varta pažeminta vyriausybė negali atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalus... Norint sustiprinti tautos pajėgumą, sukurti tikrą tautos vienybę, kaip to griežtai reikalauja dabartinis momentas, reikia: kad vyriausybė nedelsdama atsistatydintų; kad būtų sudaryta nauja, tautos pasitikėjimą turinti , visų valstybiškai nusistačiusių grupių koalicijos pagrindais vyriausybė; kad naujoji vyriausybė neatidėliojant ruoštų kraštą tokiai naujai demokratinei valdymo tvarkai, kuri atitikdama tautos dvasią ir per dvidešimt metų jos įgytus patyrimus, garantuotų mūsų kraštui ramybę, pastovumą, gyvą, laisvą, mūsų tautos vystymąsi jos politiniame, kultūriniame ir eko-nominiame gyvenime4.

1939 m. kovo 20 d. J. Urbšys pas Riben-tropą nuvyko kartu su K. Škirpa. Tačiau K. Škirpa į kabinetą nebuvo įleistas. Riben-tropas, įleidęs J. Urbšį, be jokių ceremonijų užrakino kabineto duris ir įsidėjo raktą į kišenę. J. Urbšys supažindinamas su Hitlerio sprendimu ir ultimatumo turiniu. Vienintelė išeitis Lietuvai – nedelsiant atiduoti Klaipė-dos kraštą Vokietijai5. Padėtis Klaipėdoje darėsi grėsminga. Hitlerininkai, pasijutę esą padėties šeimininkai, visiškai įsisiautėjo. Susidarė iš užsienio diriguojama nacistinio ginkluoto sukilimo situacija, kurios tikslas buvo duoti Hitleriui dingstį kariniam įsiki-šimui į Lietuvos reikalus. Grupė Vokietijos karo laivų su Hitleriu plaukė Klaipėdos link. Lietuva apie susidariusią padėtį informuoja Klaipėdos konvencijos signatares Angliją ir Prancūziją nurodydama, kad nuo jų pozicijos priklausys Lietuvos atsakymas į Vokietijos ultimatumą: jį priimti ar priešintis. Kai Lie-tuvos Vyriausybė užsiminė apie pasiprieši-nimą Vokietijai, Anglijos pasiuntinys atvirai supyko, o Lenkijos pasiuntinys perspėjo, kad tokiu atveju Lenkija ir piršto nepajudins

1939 m. kovo 22 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl Klai-pėdos krašto atidavimo Vokietijai. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Vokietijos reicho kancleris nusprendė paskirti įgaliotinius: Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį ir pasiuntinį Berlyne K. Škirpą, o Vokietijos reicho kancleris – Reicho užsienio reikalų ministrą J. Ribentropą.

1939 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas išklausė J. Urbšio pranešimą dėl Klai-pėdos krašto, nurodydamas, jog Vyriausybė prašo Seimą duoti sutikimą pasirašytos su-tarties ratifikavimui. Pasiūlymas sutartinai buvo priimtas.

Maskva gerai žinojo, kad Berlynas liguis-tai reaguoja į visa, kas susiję su Lietuva, nes Hitleris žiūrėjo į ją, kaip į būsimą trampliną šuoliui į Rytus. 1939 m. pavasarį ir vasarą Hitleris akylai stebėjo SSRS, Anglijos ir Pran-cūzijos derybas. Jis gerai suprato, kad, jei tos derybos baigsis sėkmingai ir susidarytų bendras frontas prieš Vokietiją, jos agresijos planas gali žlugti. Priėmęs sprendimą pulti Lenkiją, Hitleris gerai suprato, kad Lenkijoje jo interesai susidurs su SSRS interesais. SSRS negalėjo likti abejinga savo buvusių teritorijų – Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, Lenkijos, atplėštų 1920 m., – likimui.

Užsienio šalių vyriausybių lūkesčiai Sovietų Sąjungos, Anglijos ir Prancūzijos derybų metu 1939 m. vasarą buvo pagrįsti suvilioti rusus, pažadėjus sąjungą, ir tuo sukliu-dyti priimti Berlyno pasiūlymus dėl nepuolimo pakto, atimti iš TSRS galimybę geriau pasiruošti neišvengiamam hitlerinės Vokietijos puolimui prieš tarybų Sąjungą. Tuomet sutriuškinę Len-kiją, aneksavę Lietuvą, Latviją ir Estiją, pultų toliau į Rytus5. Nemažą vaidmenį čia suvai-dino nelengvas ginkluotas Chlohingolo 1939 m. liepa-rugpjūtis, iškėlę Sovietų Sąjungai realią karo grėsmę dviem frontais.

Kaip rodo diplomatiniai dokumentai ir tolesnė įvykių eiga, prie Molotovo–Riben-tropo sutarties buvo pridėtas papildomas slaptas protokolas. Jo esmė ta, kad Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo interesų sferas Lenkijoje ir Pabaltijyje. Į Sovietų Sąjungos interesų sferą įėjo Suomija, Estija, Latvija ir Lenkijos valstybės rytų teritorijos – Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, o Lietuva pate-ko į Vokietijos interesų sferą.

1939 m. rugsėjo 1 d. ,,Lietuvos aidas“

pranešė, kad ginkluotosios Vokietijos pa-jėgos pradėjo karo veiksmus prieš Lenkiją. Jau rugsėjo 2 dieną Prezidentas A. Smetona ir Ministras pirmininkas brigados generolas J. Černius paskelbė Vyriausybės aktą ,,Dėl Lietuvos neutralumo“ kilus Antrajam pasau-liniam karui.“ Toliau įvykiai rutuliojosi labai greitai. ,,Rytinis Lietuvos aidas“ rugsėjo 18 d. paskelbė, kad rugsėjo 17 d. SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas per radiją paskelbė pranešimą dėl Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos išlaisvinimo iš ponų lenkų priespaudos.

Kalboje nurodoma, jog Varšuva, kaip Lenkijos valstybės sostinė, daugiau nebe-egzistuoja. Lenkijos valstybė ir jos vyriau-sybė faktiškai nustojo egzistavusios. Todėl Sovietų Sąjunga laiko savo pareiga ištiesti pagalbos ranką savo broliams ukrainiečiams ir baltarusiams, gyvenantiems Lenkijoje. Dėl to šį rytą SSRS vyriausybė Lenkijos amba-sadoriui įteikė notą, kurioje pareiškė, kad davė instrukcijas Vyriausiajai Raudonosios armijos vadovybei įsakyti kariuomenei pereiti sieną ir paimti į savo globą Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų gyvybę ir turtą.

Jau nuo rugsėjo 19 dienos Raudonosios armijos Baltarusių fronto kariuomenės įsa-kymu išlaisvinta iš Lenkijos Vakarų Balta-rusiją, o Vilniaus krašte formuoja užimtuose miestuose valdžios organus.

1939 m. rugsėjo 27 d. A. Smetona ir J. Černius paskelbė Lietuvos Vyriausybės Vil-niaus miestui ir kraštui įgaliotinio įstatymą, kuriame nurodoma, kad Vyriausybės įstaigų viršininkai Vilniaus mieste ir srityje pristatomi skirti ir skiriami ar pristatomi atleisti ir atleidžia-mi, susitarus su vyriausybės įgaliotiniu6.

Nuo 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS jau galėjo elgtis su Lietuva taip, kaip norėjo, nė kiek nerizikuodama sukomplikuoti santykių su Vokietija.

1939 m. spalio 3 d. į Maskvą derybų ne-atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Tą pačią dieną jį ir L. Natkevičių priėmė J. Stalinas ir V. Molotovas. Be jokių užuolankų buvo atskleista SSRS ir Vokietijos sutarčių slaptųjų protokolų paslaptis – jų turinys. Klojamas ant stalo Lietuvos žemė-lapis, kuriame riebia linija pabrėžta SSRS ir Vokietijos įtakos sferų riba. Didžioji Lietuvos dalis atiteko SSRS įtakos sferai ir tik siauras jos pasienio ruožas – Vokietijai (1940 m. sau-sio 10 d. J. Stalinas šį žemės ruožą išpirko iš Vokietijos). Lietuvai siūloma pasirašyti dvi sutartis: vieną – Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kitą – savitarpio pagalbos. Tačiau J. Urbšys pareiškė, kad jis turi įgaliojimus tartis tik dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, dėl savitarpio pagalbos sutarties jis turi gauti įgaliojimus iš savo Vyriausybės.

Pirmiausia buvo pasirūpinta įkurdinti visose trijose Pabaltijo valstybėse karines ba-zes. Tuo tikslu SSRS sudarė savitarpio pagal-bos sutartį su Estija, Latvija ir Lietuva. Spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir SSRS sutartis dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Kremliuje buvo surengtas priėmimas Lietuvos delegacijai, pasirašiusiai ,,Savitarpio pagalbos“ sutartį. Ir tuo pačiu metu buvo rašomos NKVD ir NKGB instrukcijos ,,Dėl prieš sovietinio elemento likvidavimą“ Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Po ilgų ir sunkių derybų Lietuvos Vy-riausybė sutiko iš esmės su visais Kremliaus vadovų diktuojamais straipsniais. Toliau J. Stalinas įvykių Pabaltijo valstybėse nefor-savo, nes daug rūpesčių sukėlė netikėtai užtrukęs karas su Suomija, o svarbiausia – rūpėjo surežisuoti ,,savanorišką“ šių vals-tybių įstojimą į SSRS. Kremliaus vadovai net grubiausiai agresijai stengdavosi suteikti kilnios misijos pobūdį.

Lietuvos–SSRS santykiai susikomplikavo staiga. 1940 m. gegužės 25 d. V. Molotovas įteikė Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje L. Natkevičiui notą. Lietuvos Vyriausybė buvo kaltinama raudonarmiečių grobimu. Po to įvykiai įgavo dar greitesnį posūkį. Lietuvos Vyriausybės pastangos sureguliuoti santy-kius nedavė jokių rezultatų. Netrukus pa-aiškėjo, kad tie tariami raudonarmiečių gro-bimai tėra grynas nesusipratimas, jeigu ne sąmoninga provokacija. SSRS vyriausybė ne tik griežtai atsisakė dalyvauti tiriant konflik-tą, bet kasdien didino įtampą, sukurdama vis

daugiau konfliktų7. Labai iškalbingas buvo V. Krėvės pokalbis su V. Molotovu, trukęs 5 valandas...Išdėsčiau jam susidariusią padėtį, – sakė V. Krėvė, – ryšium su SSRS atstovybės Kaune ir Raudonosios armijos karinės vadovybės kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nuolatinius grasinimus, valdiško aparato terorizavimą... Būtinas reikalas sustabdyti SSRS atstovybės kišimąsi į vidaus reikalus...apsaugoti Lietuvos vyriausybę nuo nuolatinių grasinimų. V. Molo-tovas klausėsi, o po to pasakė: ,Šiandien turiu pasakyti atvirai tai, kas rytoj bus visiems aišku. Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Baisiuoju siekė prasiveržti prie Baltijos jūros, tai ne dėl savo asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedo-vanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepa-sitaikyti. SSRS vadovybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į tarybinių respublikų šeimą, savaime suprantama, kaip atskiras respublikas8.

1940 m. gegužės 30 d. ,,Rytinis Lietuvos aidas“ pranešė, kad, TASS’as gegužės 29 d. vėlai vakare atsiuntė tokią telegramą: SSRS užsienio reikalų liaudies komisariatas skelbia tokį komunikatą : paskutiniu metu įvyko tam tikras skaičius įvykių, kai dingdavo Tarybų Sąjungos įgulų kariai... tie dingimai buvo organizuojami kai kurių asmenų, esančių Lietuvos vyriausybės organų globoje. Tokiu būdu Šmovgovecas, Rau-donosios armijos kareivis, tankų brigados šoferis šių metų gegužės 18 d. dingo iš savo vieneto ir sugrįžo gegužės 26 d...tos pačios tankų brigados šoferis Pisarevas dingo gegužės 24 d. ir sugrįžo gegužės 27 d.

1940 m. birželio 13 d. ,,Lietuvos rytinis ai-das“ pranešė apie vidaus reikalų ministro K. Skučio atsistatydinimą. Lietuvos Respubli-kos Prezidentas A. Smetona atsistatydinimą priėmė ir vidaus reikalų ministro pareigas laikinai eiti pavedė Ministrui pirmininkui Antanui Merkiui.

1940 m. birželio 14 dieną įteikta SSRS nota Lietuvos Vyriausybei ,,Dėl naujos vyriausybės sudarymo ir papildomų ka-riuomenės dalinių įvedimo“. Kaip turėtume vertinti SSRS vyriausybės birželio 14 d. ultimatumą?. Visų pirma, tai buvo agresijos aktas, SSRS sulaužė visas jos vyriausybės su Lietuva sudarytas sutartis, Lietuvos suvere-numą, garantuotą ir Sovietų Sąjungos 1920 m. Taikos sutartimi, taip pat vėlesnėmis sutartimis, Stalinas pažeidė sutartį savo sandėriais su Hitleriu...

Tikslinga pažymėti, jog notoje pareika-lauta, kad vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento viršininkas Po-vilaitis būtų atiduoti teismui; kad tučtuojau būtų Lietuvoje sudaryta vyriausybė, suge-banti ir norinti užtikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties pado-rų vykdymą ir ryžtingai nuslopinti sutarties priešus, kad tučtuojau būtų patikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs... SSRS vyriausybė atsakymo laukia iki birželio 15 d. 10 valandos ryto.9 Gavusi žinią apie šį ultimatumą, Lietuvos Vyriausybė susirinko į posėdį, kuriam pirmininkavo A. Smetona. Buvo nutarta visus reikalavimus priimti, Merkio vyriausybės atsistatydinimą. Naują vyriausybę sudaryti A. Smetona pavedė Raštikiui. Tačiau Molotovas pareiškė, kad Raštikis SSRS vyriausybės netenkina ir kad dėl premjero ir kitų vyriausybės narių reikia tartis su SSRS vyriausybe.

1940 m. birželio 15 d. paskelbtas kariuo-menės vado gen. Vitkausko įsakymas ,,Dėl papildomų SSRS kariuomenės dalinių suti-kimo“. Jame nurodoma: Įsakau žygiuojančiai sovietinei kariuomenei taikyti visas manda-gumo ir draugiškų santykių taisykles, kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei..., organizuoti šios kariuomenės vorų sutikimą, pasiunčiant pasitikti ir pristatyti dalių vadus, o svarbiausiose kryptyse išvyksta ir pasitinka patys divizijų vadai... Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kurių išsišokimų... Karininkai palydovai, kur reikia, turi pavartoti visą savo autoritetą... per daug nesivaržant dėl atsakomybės 10. Te-trūko gal tik, kad ir su gėlėmis ir orkestru būtum sutikę! Manau, kad šiam įsakymui komentarai nereikalingi. Ne tik, kad nesi-priešinome, bet labai iškilmingai sutikome Lietuvos okupantus.


2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)�� Vorutakomentarai, nuomonės, diskusijos, problemos

Ar įstengsime įvardyti visus partizanus?Vladas TeRLeCkAs, Vilnius

Toks nerimas apniko, paanalizavus vardyne „Lietuvos gyventojų genocidas“, V., Šiaudinio knygoje „Nuo arklo – prie ginklo“ (V., 2008) informaciją apie gimtojo Krivasalio (Ignalinos r., Linkmenų seniūnija) ir aplinkinių kaimelių partizanus. Labai pa-girtina, kad V. Šiaudinis paskelbė vertingų žinių apie lietuvius partizanus, kovojusius prieš lenkus okupantus, kad ryžosi dideliam darbui – sudaryti kiekvienos seniūnijos partizanų sąrašus, nurodyti jų likimus. Toks grupavimas atveria galimybes daryti apibendrinimus. Kita vertus, aiškėja, jog sunkiai įmanomas tikslumas, jeigu neau-gai vienoje ar kitoje vietoje. Su kiekvienas diena pokario amžininkams, partizanų artimiesiems išeinant į Amžinybę, mažėja galimybės išsiaiškinti faktus.

Vardyno sudarytojai ir V. Šiaudinis į partizanų sąrašą neįrašė krivasaliečio be-žemio Mečislovo Grigaravičiaus. Nežinia, kuo remiantis vardyne įrašytas partizanas Ignas Rastenis-Papartis, neva žuvęs 1945-03-11. Tokio partizano iš Krivasalio nebuvo, išskyrus šiame leidinyje minimą bendrapa-vardį kalinį. V. Šiaudinis apsiriko nurody-damas, kad partizanai Jonas Galgatavičius ir Juozas Radziulis buvo gimę Krivasalyje. Tuomet jame negyveno žmonės tokiomis pavardėmis. Iš tikrųjų J. Galgatavičius gimė Paeisetės k., o J. Radziulio gimimo vieta man nežinoma. Taip pat šis autorius neteisingai rašo, jog partizano Prano Snieškos gimtinė – Sidariškės. Leidinyje „Aukštaitijos partiza-nų prisiminimai“ (V., 2008, d. 6, p. 456) nuro-dyta kita jo gimimo vieta – Fedoriškių k.

V. Šiaudinis iškraipė kai kurių partizanų pavardes: Paznėkus pavadino Poznėkais, Joną Mičėną-Micėnu, Kušeliauskus – Kaušū-nais. Pastarųjų oficiali pavardė Kušeliauskai, tik žmonės vadino juos trumpiniu Kaušylai. Prie partizanų Ramonų pavardės skliaustuo-se nurodoma ir ilgoji forma Ramankevičiai. Tiesa, jau vardindamas žuvusius partizanus, tevartoja sutrumpintą pavardę. Dėl to skaity-tojai gali būti suklaidinti. Šių klaidų klaidelių buvo galima išvengti, pavardes patikslinus pagal vardyną. Kovoti su okupantu buvo išėję šie Krivasalio vyrai: 1. Aldusevičius Jonas-Kilpa; 2. Avižienis Antanas, Adolfo; 3. Avižienis Bronius, Adolfo Balandis; 4. Čestas Jonas, Kazio Barzda; 5. Drūteika Edvardas, Anupro; 6-7. Anupras ir Juozas Dubauskai, Anupro; 8. Grigaravičius Mečislovas; 9. Kri-nickas Albertas Jono; 10. Krinickas Antanas Antano Romelis; 11-13. Menčinskai Antanas, Juozas ir Jurgis Igno; 14. Mičėnas Jonas Jur-gio (?) Špokas; 15. Paznėkas Adomas Liudo, Ūdra; 16. Paznėkas Algis Jono, Navadas; 17. Paznėkas Ignas Antano; 18. Paznėkas Kazys Stasio; 19. Ramonas Juozas, Juozo; 20. Ramonas Pranas Kajetono; 20-21. Terleckai Bronius ir Kazys, Viktoro. Bet to, partizana-vo į Krivasalį užkurioms atėjęs Alinauskas Česlovas, Prano (kilęs iš Joniškio vls.). Jiems vadovavo jaun. pusk. Antanas Krinickas.

Šiaudinio skaičiavimais, Ignalinos rajone daugiausia partizanų buvo iš Šiškinių (28 vyrai), Krivasalio (25), Kalviasalio (24) ir Ožionių (21) kaimų. Į mišką išėjusieji suda-rė apie 10 proc. visų Krivasalio gyventojų. Ginklą paėmė ir tie vyrai, kuriems negrėsė paėmimas į okupanto kariuomenę. Abudu Dubauskai, vienas Menčinskas turėjo įvai-rias negalias, J. Čestas galėjo išvengti rekrūtų dalios dokumentuose pasisendindamas.

Vienu metu Krivasalyje nebuvo likę šaukia-mojo amžiaus vyrų. Mat dar 11 vyrų buvo atsidūrę Vokietijoje, dauguma jų išvežti kaip plechavičiukai. Taigi kaimas, kuriame gyveno apie 240 žmonių, ištuštėjo, nebeliko darbingiausių, veikliausių jaunuolių. Nega-na to. Besitraukusieji Jonas Krinickas ir Jonas Ramankevičius Lenkijoje pateko į sovietų rankas, buvo paimti į jų kariuomenę, bent pirmasis dalyvavo Berlyno šturme. Tik du vyrai (Jeronimas Aldusevičius) ir Kazys Ras-tenis) slapstėsi apie namus. Žodžiu, rezervo papildyti partizanų gretas beveik nebeliko. Tiesa, du gimnazistai – Kazys Avižienis ir Antanas Terleckas (g. 1928 m.) – buvo suma-nę patraukti į mišką. Laimei, partizanų vadai jų nepriėmė, liepė toliau mokytis ir pamokė: „Jeigu vaikai žus, neliks mūsų tautos.“

Priešinimąsi ginklu pasirinko ir prie Krivasalio „prilipę“ kaimeliai. Žinotina, kad Krivasalis buvo tapęs jų traukos centru, nes jame veikė pradžios mokykla, biblioteka, buvo kapinės, per jį ėjo keliai į miestelius. Deja, kol kas sunkiai sekasi tiksliai suregis-truoti tų kaimelių partizanus. Lieka nepami-nėtas trumpai partizanavęs Jonas Šalkauskas, gimęs Pusvarsnėlių ar gretimame Limino kaimelyje (šių eilučių autoriui kaimelių ribos nežinomos). Beveik pamiršti partizanai Poš-kus Balys Antano (Limino k.) ir Blaškauskas Stasys (Bendrovės k.). Šiaudinis tikriausia bus suklydęs, kad partizanavo Palabažio k. augęs Jurgelevičius Antanas, Adomo. Jo nėra vardyne, apie jį atsiminimuose neuž-simena jaunesnysis brolis Algirdas (miręs 2009 m.). Prisimenama, kad A. Jurgelevičius buvo įsidarbinęs geležinkelininku. Vardyne paminėtas ir partizanas Jurgelevičius Petras, Petro, g. 1908 m. Palabaržio k., kuris buvęs suimtas, kalintas Komijoje, 1946 m. paleis-tas. Apklausti liudininkai tokio partizano neprisimena.

Tik dabar paskelbus Stanislavos Va-siulytės prisiminimus (Laisvės kovotojų prisiminimai. V., 2009, p. 525), paaiškėjo, jog partizanavo jos brolis Vytautas (g. 1927 m. Stirninės k.). Pasak jos, tėvas labai ne-norėjęs, kad prie geležinkelio dirbęs sūnus išeitų į mišką. Tačiau jis pasakęs: „O kai ateis Amerika, ką aš darysiu?“, patraukė į girią. Lieka neaiškumų dėl iš Bendrovės k. kilusio partizano Žukausko. V. Šiaudinis rašo, kad jo vardas buvo Juozas, o vardyne abejojant vadinamas Juliumi ar Jonu. Pagal vardyną, jis žuvo 1945-03-11, o V. Šiaudinis jį priskiria prie užsiregistravusių. Atrodo, teisus pastarasis.

Po šių aptarimų, Krivasalio apylinkių partizanų sąrašas būtų toks. Iš Bendrovės k. į mišką buvo išėję Pyragis Bronius, Juozo (g. 1925 m.), Pyragis Nikodemas, Blaškauskas Stasys, Žukauskas Juozas; iš Stirninės k. – Lunius Jonas Kazio (g. 1924 m.); Petravi-čius Stasys, Stasio; Vasiulis Ignas, Antano (partizanauti pradėjo 1949 m. nepakęsdamas kankinimų Saldutiškio stribyne), Vasiulis Vytautas Juozo; iš Pakiaunio k. – Julius ir Juozas Kušeliauskai; iš Palabažio k. – Bubulis Liudvikas (Liudas), Jurgelevičius Juozas, Šalna Antanas ir jau minėti kitų kaimelių vyrai B. Poškus bei J. Šalkauskas. Kartu su Krivasalio partizanais susidaro ne mažiau kaip 38 vyrų būrys. Ar daug Lietuvoje buvo tokių partizaniškų vietovių? Ne šiaip sau enkavedistai, stribai Krivasalį ir jo apylinkes vadino banditų kraštu. Tokį įspūdį stiprino

ir ta aplinkybė, kad minėtuose kaimuose gyveno po 3–4 bendrapavardes ar susigimi-niavusias su partizanais šeimas. Partizanų gausumas kėlė represinėms struktūroms baimę, o žmonėms pavojų. 1945 m. gegužę Švenčionių aps. sekretorius Kabanovas iš-gąstingai dėstė rašte LKP(b)CK: „... kai kurių valsčių – Saldutiškio, Kaltanėnų, Daugėliš-kio – apylinkėse nėra sovietinės valdžios. Jas kontroliuoja banditai. Kasdien vakarais iš kulkosvaidžių apšaudomi Kaltanėnai ir Saldutiškis. ... aktyvas negali pasirodyti toliau kaip 2–3 km nuo valsčiaus centro, ... naikintojų batalionai ... didesnių operacijų vykdyti nepajėgia ... (cit. pagal: J. Starkaus-kas. Stribai. V., 2001, p. 288). Kokios didelės baimės akys! Negirdėtas dalykas, kad kas-nakt partizanai būtų apšaudę Saldutiškį, juo labiau po didžiųjų Kiauneliškio (Labanoro) kautynių 1945-03-11–12, per kurias žuvo 82 partizanai. Panikos apimtas Kabanovas maldavo „prieš liaudies priešus“ panaudoti terorą, įsakyti kariuomenei panaudojant aviaciją „iš pagrindų išvalyti kaimus, miško vienkiemius“.

Kodėl Krivasalio, Šiškinių ir kitų ap-linkinių kaimų jaunimas išaugo patriotais, laisvos dvasios žmonėmis? Tradiciškai atsakoma, kad tokiais išaugino mokykla. Vienpusiškas aiškinimas. Kažkodėl pamirš-tama spaudos, tarnavimo kariuomenėje, da-lyvavimo Šaulių sąjungos veikloje, Dariaus ir Girėno žygdarbio, gerai matytos ūkinės ir kultūrinės pažangos įtaka. Valdžia sten-gėsi įvairiai padėti kaimui: sumažino žemės mokestį, besikėlusiems į vienkiemius pigiau pardavinėjo miško medžiagą, sodinukus; davė pašalpas kultūrinėms pievoms, bity-nams įveisti, produktyviems gyvuliams ir paukščiams pirkti ir t. t. Tegul kaimiečiai sunkiai dirbo ir nelengvai tebegyveno, bet XX a. 4-ojo dešimtmečio jų gyvenimo sąly-gos buvo nepalyginamai geresnės negu caro laikais. „Smetonmečiu“ daugėjo ūkininkų, galinčių parduoti bekonus, pieną, grūdus ir kt. Beveik išnyko dūminės gryčios. Tė-viškėnų patriotizmą stiprino ir ypatingas veiksnys – gyvenimas šalia demarkacijos linijos, pasiekiančios žinios apie lietuvy-bės persekiojimus, didesnius mokesčius Lenkijos okupuotose žemėse. Lenkams iš dalies pavyko susilpninti Linkmenų mst. gyventojų lietuvišką dvasią. Ar ne todėl iš jų, daugiau turėjusių gyventojų negu Krivasalis, Šiškiniai, išėjo partizanauti vos 8 jaunuoliai?

Toliau pakalbėsiu apie netikslumus, pasitaikančius, rašant apie partizanų ko-vas, jų likimus. Apie 1945-02-14 partizanų įvykdytą Saldutiškio puolimą V. Šiaudinis įstengė parašyti tik tiek: „Istrebiteliai išsi-slapstė, susišaudymas neįvyko“ ir išvardyti paimtų prekių kiekiai. Gal dėl nežinojimo jis iškraipė šį įvykį, sumenkino operacijos svarbą. Saldutiškį puolė apie 80 partizanų, iš kurių dalis buvo raiti. Jie blokavo mies-telį, nutraukė telefono ryšį ir iš visų ginklų atidengė į stribyną uraganišką ugnį. Tais metais miestelyje buvo 94 stribai, t. y. dau-giau nei bet kuriame kitame Švenčionių aps. valsčiuje. Jie (neaišku ar visi) lindėjo už storų mūrinių stribyno sienų. Pasak V. Šiaudino, stribukai neatsišaudė, net necyptelėjo. 1958 m. viena Saldutiškio gyventoja man pasa-kojo, kad ta naktis buvusi siaubo valandos – be paliovos tratėjo šūvių papliūpos, nuo

padegamųjų kulkų ir įkaitusių vamzdžių švytėjo pašvaistė. Partizanai nešturmavo stribyno, atsisakė ir minties jį susprogdinti minomis. Motyvas buvo toks: „Gero pastato reikės nepriklausomai Lietuvai.“ Nepaisant to, kad partizanai neužėmė stribyno, nenu-kovė stribukų, šis puolimas buvo svarbus žmonėms psichologiškai, ilgam įsirėžė jų atmintin. Su džiaugsmu „gyvates pamokė!“ buvo pasakojama perpasakojama. Kitaip nei V. Šiaudinis puolimą vertino represinių struktūrų vadovybė. Apie Saldutiškio ir Seredžiaus puolimą LSSR NKVD komisaro pavaduotojas Sokolovskis pranešė ir aiški-nosi net Muravjovui II – M. Suslovui.

Vardyno sudarytojai įtvirtino metodolo-giškai, politiškai ydingą praktiką Kiauneliš-kio (Labanoro) kautynėse žuvusių partizanų žūties vietą nurodyti formuluotėmis „žuvo netoli ar prie Kiauneliškio“. Šitaip iškraipo-ma tikrovė, klaidinami skaitytojai. Juk 82 partizanai ne šiaip sau buvo nušauti kažkur miške, o krito atkakliai ir ilgai besipriešin-dami nelygioje kovoje su gausesne, gerai išmankštinta kariuomene ir NKVD daliniais. Tos kautynės pagal jų trukmę ir žuvusių partizanų skaičių – vienos didžiausių ar didžiausios Lietuvoje. Jos kupinos drama-tizmo ir heroizmo. Iš pradžių partizanai sutelkta ugnimi nubloškė enkavedistus apie 200 metrų nuo bunkerių. Karininkų ragina-mi užpuolikai privertė mūsiškius pasitraukti į bunkerius. Granatomis pramušus Kauno bunkerį, jos buvo mėtomos į vidų. Kurį laiką partizanai spėdavo nesprogusias išmesti laukan. Vėliau Saldutiškio čekistas ltn. Mak-simovas sakęs J. Aldusevičiui: „˂...˂ kokie drąsūs žmonės ten buvo, metam granatas, o jie išmeta laukan ir susprogdina.“ Sprogusiai granatai nutraukus vieno partizano ranką, kritus daugeliui kovotojų, pasipriešinimas silpo, Kauno bunkeryje likę gyvi 7 partizanai susisprogdino, gyvas išliko tik sunkiai su-žeistas Liudas Malakauskas. Jis be sąmonės pateko į nelaisvę. Kitame bunkeryje (Margio arba Šiškinių) buvę partizanai išsilaikė iki kovo 12 d. Prieš saujelę likusių kovotojų buvo sutelkta apie 1,5–2 tūkst. kareivių (137 šaulių pulkas ir 25 NKVD pulko 1-ąsis bata-lionas), panaudoti granasvaidžiai ir minos-vaidžiai. Žuvo visi šio bunkerio partizanai, skelbtais duomenimis, 58 vyrai. Nė vienas partizanas neiškėlė rankų, nepasidavė, iki galo liko ištikimi Dievo akivaizdoje duotai priesaikai. Išimtis buvo tik sunkiai sužeisti, be sąmonės. Tik dėl nelemto nesusipratimo dalies jų neišvadavo (kovo 11 d. vakare) į pagalbą atskubėjęs Tigro rinktinės štabo pasiųstas partizanų junginys (200, pagal kitus, 350 partizanų). Jie sutelkta ugnimi „iš-šienavo“ besiilsinčius prie laužų kareivius ir prasiveržė prie bunkerių. Tačiau juose buvę partizanai pamanė, kad prasidėjo naujas rusų puolimas, ir ėmė atsišaudyti, nukovė ir sužeidė tris gelbėti atėjusius. Šiems susidarė įspūdis, kad bunkeriai užimti kariuome-nės, todėl jie pasitraukė. Tomis dienomis tėviškės kaimus apgaubė didžiulis gedulas, nenusakomas sielvartas. Kas ir kada aprašys Šiškinių k. žmonių būseną, sužinojus apie 28 sūnų, brolių, vyrų žūtį?! Dėl sūnaus netek-ties išprotėjo A. Avižienio motina.

Abejotinų žinių apie šias kautynes litera-tūroje (J. Juodzevičius. Laisvės kaina.


Paminklas žuvusiems partizanams prie Kiauneliškio bunkerio

Paminklas–kryžius žuvusiems partizanams. Pastatytas 1997 m. Krivasalio kapinėse autoriaus šeimos. Kryžiaus pašventinimo akimirka

Vladas Terleckas prie paminklinio ženklo Labanoro girioje


Generolas leitenantas Vytautas Stomma – Žemaitijos kunigaikštystės valdovo ainis

Viktoras JenCIus-BuTAuTAs, Rokiškis

Ilgą laiką Ignacijus Stomma, matyt, negalėjo sugrįžti į gimtąjį Jasiuliškių dvarą, gyveno Baldaisko apskrityje, Novgorodo gubernijoje. Į Jasiuliškių dvarą grįžo 1875 metais po pusbrolio Adomo Volfgango mirties. Ignacijui priklausiusi dvaro dalis po 1863 metų sukilimo buvo sekvestruota. Igna-cijus Stomma12 mirė 1890 metais, palaidotas Vidiškių bažnyčios šventoriaus koplytėlėje, šalia savo tėvo Liudviko.13

Ignacijaus Miržynskio-Stommos nami-niu testamentu, surašytu 1887 m. liepos 31 dieną, pateiktu 1891 m. gegužės 11 dieną Kauno apygardos teismo vykdymui, 192,22 ha ploto Jasiuliškių dvaras buvo padalintas taip: 1/7 dalis teko Filomenai Stommienei, 11/28 Vytautui Stommai ir 11/28 Vaclovui Stommai14.

Šacūnų dvaras

Brolių Stommų sukilėlio Ignacijaus ir generolo Tytus sesuo Adelė15 1858 metais ištekėjo už Kazimiero Stommos, 1863 metų sukilėlių Edvardo ir Mykolo brolio, ir susi-laukė sūnaus Liudviko. Jis ūkininkavo da-bartiniame Kėdainių rajone, Šacūnų dvare, kuris, anot jo sūnaus profesoriaus Stanislovo Stommos, turėjo 360 ha. Liudvikas Stomma mirė jaunas ir paliko tris dukras: Heleną, Anelę, Zofiją ir sūnų Stanislovą. Šacūnų dva-ras apie dvylika kilometrų nuo Kėdainių ir apie šeši kilometrai nuo Šėtos, ten palaidoti šio dvaro valdytojai.

Generolas Tytus Stomma

Sukilėlio Ignacijaus Stommos pirma-gimio Vytauto Stommos likimu rūpinosi ir dėdė, Ochtenskio parako gamyklos Sankt Peterburge direktorius (1880–1890), generolas Tytus Stomma. T. Stomma 1854 metais buvo baigęs Michailovo artilerijos mokyklą, o 1859 metais Michailo artilerijos akademiją. Generolo laipsnis buvo suteiktas 1880 m. rugpjūčio 30 d.. 1888 metais generolo majoro Tyto Stommos ir kitų garsių Rusijos generolų: P. N. Basovo, P. A. Bilderlingo, A. S. Lavrovo, R. V. Špicbergo, S. K. Kamens-kio buvo paprašyta padėti parašyti Alfredo Nobelio brolio Liudviko Nobelio biografiją. Rusiškos Liudviko Nobelio premijos skyri-mo komisijoje buvo D. I. Mendelejevas, o pirmoji premija buvo paskirta 1896 metais A. S. Stepanovui už darbą „Lempos teorijos pagrindai“.

Tytus Stomma gimė 1838 m. gruodžio 3 d. Buvo vedęs caro generolo Antonijaus Petrovičiaus Malinovskio dukrą Mariją, pra-voslavų tikėjimo, su kuria susituokė Sankt Peterburge 1867 m. gruodžio 12 d. Tytus Stommos žmona mirė 1876 m. kovo 30 d., palaidota švento Iljos (Ильи) cerkvėje, prie Ochtenskio parako gamyklos. 1890 metais generolas T. Stomma iš atsargos išleistas į dimisiją su teise nešioti generolo mundurą ir gauti 430 rublių pensiją per metus. T. Stomma gyveno admiralitetinėje Sankt Pe-terburgo dalyje, Nevskio prospekte, name Nr.5. Be to, jis Kauno gubernijoje turėjo Zabelčiznos dvarą, atitekusį jam po motinos Teresės Staševskienės (Teresa Staszewska) mirties. Tytus Stomma su Marija Malinovska susilaukė keturių vaikų: Julijos (g. 1871 m.), Aleksandro (g.1867 m.), Marijos (g. 1873m.), Aleksandro.

12 Ignacijus Stomma (1836 07 02–1890 08 31 ) palaidotas Vidiškių bažnyčios šventoriuje.13 Liudvikas Stomma (1797–1844 ) palaidotas Vidiškių bažnyčios šventoriuje.14 Vaclovas Stomma (1889–1908) palaidotas Vidiškių bažnyčios šventoriuje.15 Adelė Teofilė Klara gimė 1858 m.16 Palaidotas Šėtoje , mirė 1887 metais.17 Liudvikas Stoma gimė 1859 m. gegužės 20 d. (senu stiliumi), 24 d. vikaro Prano Viksvos pakrikštytas Šėtos bažnyčioje. Krikštatėviai buvo Konstantas Stoma ir jau našlė Teresė Stomienė. Veikiausiai kaip antroji kūmų pora dalyvavo dar tik poručikas Titas Stoma su Marijona Veličkiene, Adomo Veličkos žmona. Stommai transkri-buoti su viena „m“.18 Helena gimė 1901 m.19 Aniela Stomma gimė 1906 m., mirė 1989 m. Kro-kuvoje. 20 Zofija gimė 1904 m.21 Stomma V. Kražiai // Rytas. 1925. Nr.238. P.222 Ružancovas A. Kautynės prieš 75 m. ( 1863 m. sukilimo kalendorius) // Trimitas. 1938. Nr. 24. P.586.23 Steponaitis V. Medžiaga 1863 – 64 metų sukilimo istorijai // Karo archyvas. T.2. Kaunas. 1925. P. 101.24 Брачев В. С. Стомы: история рода (Кониец XVIII – начало XX веков) // Клиою.Nr.1.Санкт – Петербург. 1999. стр. 274-280.25 Viktoro Stommos gimimo metrikų išrašas 1909 metai // T. Stommos asmeninis archyvas. JAV.26 „БЛАГОТВОРИТЕЛЬНОЕ ОБЩЕСТВО ПРИЗРЕНИЯ ИНТЕЛЛИГЕНТНЫХ ТРУЖЕНИЦ“27 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953. Tomas VII. Vilnius. 2007.28 Vladas Stomma (1903 – 1981 )29 Karo kronika // Karys. 1922. Nr.48. P.574.

ma, kuris žuvo kartu su kitais karininkais Geištoru, Okuliču, Žarskiu ir Antanavičiumi lemtingame Zigmui Sierakauskui-Dalengai Gudiškių mūšyje gegužės 8 dieną22. Neuž-siminė generolas Vytautas Stomma ir apie Adomą Stommą, kuris nežinia kur dingo iš Jasiuliškių dvaro ir kad dvaras po to buvo sekvestruotas.23

Savo tėvonija Vytautas Stomma laikė Ja-siuliškių dvarą Ukmergės apskrityje (dabar Ukmergės r., Vidiškių sen.).

Vytautas Stomma gimė 1868 m. kovo 13 d. Samenaleso mieste, Permės gubernijoje, Rusijoje. Ten jo tėvas Ignacijus Stomma (1836 07 02–1890 08 31) buvo ištremtas už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Klydo žinomas istorikas V.S Bračiov‘as24 teigęs, kad Vytauto Stommos tėvas tarnavo Permės gubernijoje.

Vytautas Stomma 1885 metais baigė mokslą Aleksandro kadetų korpuse. 1886 m. rugpjūčio 11 d. pakeltas į paporučikius. 1888 m. rugpjūčio 9 d. baigė Michailo karo artile-rijos mokyklą ir nuo rugpjūčio 30 d. pradėjo tarnauti Rusijos caro kariuomenėje. 1890 m. gruodžio 6 d. pakeltas į poručikus. 1893 baigė Michailo artilerijos akademiją. 1896 m. gruodžio 6 d. pakeltas į štabskapitonus. 1900 m. gruodžio 6 d. pakeltas į kapitonus. 1904 m. gruodžio 6 d. – į papulkininkius, 1915 m. gruodžio 6 d. – į generolus majorus.

1896 m. rugsėjo 24 d. pradėjo tarnybą nuo gilzių dirbtuvių viršininko Sankt Peterburgo šovinių gamykloje ir dirbo ten iki 1917 metų spalio. 1912 m. vasario 22 d. buvo paskirtas gamyklos ūkio dalies viršininko padėjėju, o nuo 1915 m. liepos 12 d. – gamyklos techni-kos viršininko padėjėju.

1900 metais už savo lėšas V. Stomma buvo komandiruotas į Pasaulinę parodą Paryžiuje susipažinti su šovinių gamybos naujovėmis. Vytautas Stomma buvo apdo-vanotas caro apdovanojimais: Šv. Stanislovo 2-ojo laipsnio (1911 m.) ir 3-ojo laipsnio, Šv. Anos 2-ojo laipsnio (1913 m.) ir 3-ojo laips-nio, Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio ordinais. Už pagalbą statant šautuvų gamyklą, 1908 metais Belgijos karalius apdovanojo Vytautą Stommą Leopoldo ordinu.

1900 m. Liepos 21 d. Vytautui Stommai santuokoje su Julija Stommaite-Stommiene Sankt Peterburge Marijinsko (Марiинской) ligoninėje gimė sūnus ir 1900 m. rugsėjo 3 d. buvo pakrikštytas cerkvėje Viktoro vardu25. Krikšto tėvai buvo atsargos generolas Tytus Stomma ir Jo Didenybės Imperatoriaus dvaro tikrojo patarėjo kamerdinerio žmona Apolinarija Antonovna Diterichs.

XX amžiaus pirmaisiais metais Sankt Peterburge jau gyveno, dirbo ir mokėsi kelios Stommų giminės šakos. Tai liudija sena nuotrauka, kurioje nusifotografavo broliai Feliksas ir Liudvikas (sūnūs Kazi-miero bei 1863 metų sukilėlių Edvardo ir Mykolo Stommų sūnėnai), broliai Vaclovas ir Vytautas (1863 metų sukilėlio Ignacijaus sūnūs), bei generolo Tytus Stommos sūnus Aleksandras. Daktaras Feliksas, Kazimiero sūnus, iki revoliucijos dirbo Aleksandrijos moterų ligoninėje Sankt Peterburge (Nadež-dinskojos g. nr.2).

1908 rugpjūtį Nikolsko mieste Vologods-ko gubernijoje mirė Vytauto Stommos brolis Vaclovas. Vytautas Stomma tapo Jasiuliškių dvaro, kuris tuo metu buvo 187 dešimtinių

ploto ir įkainotas 9200 rublių, brolio dalies paveldėtoju. 1910 metais birželio 15 dieną V. Stomma įgijo įpėdinystės teises į brolio 11/28-ąją dvaro dalį ir tapo tikruoju Jasiu-liškių dvaro savininku, nes valdė 24/28 viso dvaro. Tiesa, dvare jis būdavo retai, gyveno Sankt Peterburge, Žukovskio ga-tvėje, nr.6– 19.

Vytauto Stommos namų adresas Sankt Peterburge buvo ir „Labdaringos inteligen-čių globos draugijos“26 būstinė. Jis buvo šios labdaringos draugijos kasininkas. Organiza-cija įkurta 1901 metais teikti pagalbą garbaus amžiaus sulaukusioms privačių ir valdiškų įstaigų guvernantėms, mokytojoms, tarnau-tojams, kurie dėl ligos ar senatvės negalėjo užsidirbti pragyvenimui. Sovietmečiu, kai generolas Vytautas Stomma buvo išvežtas į Altajų, jam priklausiusiame Jasiuliškių dvare apie 1944 metus buvo įkurtas pensionatas, veikiantis iki šiol. Tik Antrojo pasaulinio karo metu Jasiuliškių dvare buvo vokiečių karo ligoninė. Nėra abejonės, kad generolo Vytauto Stommos teikta labdara Sankt Pe-terburge iš esmės skyrėsi nuo „labdaringos“ veiklos sovietmečiu, suteiktos kitų žmonių kančių ir ašarų sąskaita.

Po 1917 metų perversmo iki 1921 m. Vy-tautas Stomma tarnavo Raudonosios armijos centrinės valdybos artilerijos dirbtuvių inži-nieriumi. 1921 m. pavasarį Lietuvos–Rusijos sutartimi atvyko į Lietuvą27. Taip rašoma daugiatomiame leidinyje „Lietuvos ka-riuomenės karininkai“, tačiau ar tai tiesa? Po revoliucijos Vytauto Stommos sūnus Viktoras su broliu Vladu28 ir mama pabėgo į Lietuvą. Ar privertė bolševikai dirbti ge-nerolą Vytautą Stommą savo naudai, taip ir lieka neaišku. Tačiau generolo Vytauto Stommos vaikaitis Tadas Stomma tvirtina, kad jo senelis sėdėjo bolševikų kalėjime, o Lietuvos vyriausybė prašė sugrąžinti Lietuvos generolą į Tėvynę. Kas konkrečiai įvardino Vytautą Stommą kaip Lietuvos generolą, šiandien nėra žinoma.

Vytautas Stomma 1921 m. gegužės 13 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas KAM II rūšies ypatingų reikalų karininku. 1921 m. liepos 14 d. suteiktas pėstininkų generolo leitenanto laipsnis. 1921 m. liepos 23 d. pa-skirtas ginklų ir patrankų taisymo dirbtuvių viršininku. 1922 m. kovą atestuotas kaip silpnas vadovas, dirbantis be iniciatyvos ir atsidavimo. 1922 m. lapkričio 3 d. paties prašymu išleistas į atsargą29. 1933 m. rugsėjo 15 d. išleistas į dimisiją.

Generolo Vytauto Stommos sūnus Vikto-ras mokėsi Sankt Peterburgo Imperatoriaus Aleksandro kadetų korpuse, kurį baigė 1918 m. balandžio 30 d. Atestatą išdavė jau per-vardintos į Aleksandro karinėms žinyboms pavaldžią gimnaziją direktorius M. Borodi-nas. Vidutinė balų suma atestate buvo 4,78 penkiabalės sistemos.

1902 m. laidojant T. Stommą dalyvavo visi Sankt Peterburgo pulkų atstovai. Gene-rolas buvo palaidotas dabartiniame Kėdai-nių rajone, Aukupėnų (Užkopės) kaime, Za-bielčiznos dvaro kapinėse. Kapas po Antrojo pasaulinio karo buvo išniekintas, pagrobtos įkapės, vardinis kardas, o ant kapo pastatyti auliniai batai. Žinojo ar nežinojo vandalai, kad T. Stomma bendradarbiavo su broliais Nobeliais ir D. I. Mendelejevu sprogmenų tobulinimo srityje ne taip ir svarbu, jiems tiesiog reikėjo aukso, kaip dabartiniams komunistų ainiams reikia dvarininkų dvarų, pastatų ir ežerų krantų, ir jiems nesvarbu, kas buvo tikrieji jų šeimininkai.

Atkūrus Nepriklausomybę, Tytus Stom-mos vienintelė likusi vaikaitė Antanina, būdama garbaus amžiaus ir ligota ilgai vargo, kaip ir visi lietuviai, siekdama atgauti Aukupėnų dvarą. Ir tik padoraus Seimo kontrolieriaus Kęstučio Milkeraičio dėka pa-vyko įveikti sovietinę dvarų ardymo sistemą – susigrąžino visą dvarą. Sveikata neleido jo toliau tvarkyti, nes artimų giminių kaip ir nebuvo, broliai Aleksandras ir Tytus, sese-rys Veronika ir Marija mirė dar ankstyvoje vaikystėje nuo tuberkuliozės.

Generolas Vytautas Stomma

1918–1940 metais Nepriklausomos Lietu-vos kariuomenėje tarnavo ne viena dešimtis generolų, tačiau apie daugelį jų šiandien žinoma mažai. Vienas iš jų – generolas leitenantas Vytautas Stomma. Nedaug apie save yra papasakojęs generolas Vytautas Stomma. Savo straipsnyje „Kražiai“ jis rašė, kad jo senelis ir tėvas buvo ištremti, o dėdė užmuštas 1863 sukilimo metu, o jis pats gimė toli nuo gimtinės21. Generolas Vytautas Stomma nenurodė, kas buvo tas dėdė, žuvęs 1863 metų sukilime – nei jo vardo, nei žuvi-mo vietos. Gal tai tas pats karininkas Stom-

Vytautas Stomma ir jo žmona Julija

Ignacijus Stomma

Lietuvos kariuomenės istorija


Profesoriaus Stanislovo Stommos sūnus Liudvikas nuo 1981 metų gyvena Prancūzi-joje, nuo 1983 metų Sorbonos universiteto profesorius, Stommų giminę linkęs kildinti iš Švedijos. Jo duktė Magdalena gyvena Ka-nadoje ir kurį laiką iki pensijos profesoriavo Otavos universitete. Dėl to neturėtų stebinti švediški profesoriaus Liudviko vaikų vardai Olafas ir Rolandas. Visi Lietuvoje žino, kad švedų karalius Olafas 853 metais užpuolė Apuolę (Skuodo r.). Taip Apuolė tapo pirmąja rašytiniuose šaltiniuose (Rimberto aprašytame Anskaro gyvenime) paminėta Lietuvos vietovė.

2010 m. birželio 5 d. Nr. 11 (701)�� Voruta

© Voruta, 2010. Leidþiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt pirmieji leidimo metai. Rengëjas (leidëjas) – VðÁ „Vorutos“ fondas, ámonës kodas 181392738. Direktorë Auðra Virvièienë. Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraðtis iðeina kas antrà ðeðtadiená. Apimtis – 4 sp. l. Redakcijos adresas: Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 53 31; (8 528) 5 12 66, mob. (8 605) 19 302Vyriausiasis redaktorius Juozas VercinkevièiusSpausdino AB spaustuvë „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, Ðiauliai. Tiraþas 1201 egz.

Redakcinė kolegija:

Dr. Arūnas Bubnys, habil. dr. Kazimieras Garšva, Vytautas Gocentas, archit. Dainora Juchnevičiūtė – Vaivadienė, dr. Viktoras Jencius, dr. Napoleonas Kitkauskas, Romualdas Ozolas, Gediminas Paviržis, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, dr. Aldona Vasiliauskienė, akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Juozas Vercinkevičius (vyriausiasis redaktorius).

Prenumeratosindeksai 0135, 0136

Ieva Jankutë, LietuvaTadas Stomma, JAVMarija Remienë, JAVBronius Saplys, Kanada

© Voruta 2010. Visa medþiaga (raðiniai), pateikta laikraðtyje „Voruta“, yra VðÁ „Vorutos“ fondas (ámonës kodas 181392738) nuosavybë. Laikraðtá ar jo straipsnius kopijuoti ir platinti be raðtiðko sutiki-mo draudþiama.

Spaudos radijo ir televizijos rëmimo fondasVilniaus kraðto lietuviø sàjunga iðeivijoje

Laiðkams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 53 31; (8 528) 5 12 66El. paðtas: [email protected] , [email protected] svetainë: http://www.voruta.ltRedakcija: Auksė Kekytė, Daiva Sedlikovska (buhalterė),Viktorija Vaškytė (Klaipėda), Birutë Þemaitaitytë, Gražina Zaleckytė Juozas Vercinkevièius (vyr. redaktorius)

Visos prekiø þenklo teisës saugomos

Voruta

Lietuvos vietinės rinktinės istorija

K110 Vilnius, Geležinkelio g. 16K145 Vilnius, Konstitucijos pr. 12 K190 Vilnius, Gedimino pr. 7K200 Vilnius, Gedimino pr. 13K26 Vilnius, Sodų g. 22K44 Vilnius, J.Lelevelio g. 2K45 Vilnius, Gedimino pr. 19K48 Vilnius, Gedimino pr. 2K5 Vilnius, Sodų g. 22K6 Vilnius, Gedimino pr. 44K7 Vilnius, Gedimino pr. 31K78 Trakai, Vytauto g. 90K8 Vilnius, Gynėjų g. 1K85 Trakai, Vytauto g. 37K9 Grigiškės Kovo 11-osios g. 25aK91 Vilnius, Geležinkelio g. 4K369 Klaipėda, Taikos pr. 101K236 Kaunas, Laisvės al./ Ožeškienės g.K466 Panevėžys, Savanorių g. 5K558 Šiauliai, Tilžės g. 109K436 Marijampolė, Stoties g. 2K400 Alytus, Jotvingių g. 10K562 Palanga, Vytauto g. 94

„Voruta“parduodama

Skaitytojų ir prenumeratorių

dėmesiui!„Vorutos“ redakcija turi gražiai įrištų metinių „Vorutos“ laikraš-čių komplektų, siūlome įsigyti.

Kaina – pagal susitarimą.Redakcija

SKAITYTOJŲ DĖMESIUI!Kunigo Prano Bieliausko knyga

„Vilniaus dienoraštis 1915–1919“ parduodama Vilniaus centriniame ir Katedros knygynuose.

Negalintys nusipirkti kreipkitės į „Vorutos“ redakciją, knygą atsiųsime paštu išperkamuoju mokesčiu, knygos pardavimo kaina 10,00 Lt

Redakcija

AUTORIŲ DĖMESIUI!Redakcija priima rašinius iki 7 000

simbolių (spaudos ženklų), iliustracijos ir nuotraukos siunčiamos jpg, tiff formatu. Rašiniai siunčiami el. p. [email protected], arba [email protected]

Siunčiami rašiniai turi atitikti kalbos kultūros reikalavimus, t. y. suredaguoti. Kitiems laikraščiams pasiųsti straipsniai arba kitur jau spausdinti yra nepriimami ir negrąžinami.

Redakcija

Prieš 66 metus sunaikinta Lietuvos vietinė rinktinė

1944 m. gegužę nacių ir Armijos krajo-vos suderintais veiksmais buvo likviduota Lietuvos vietinė rinktinė, vasario 16-ąją gen. P. Plechavičiaus pakviesta saugoti Lietuvos gyventojus.

Lietuvos vietinė rinktinė (LVR) buvo okupacijos sąlygomis atsikurianti Lietu-vos Respublikos kariuomenė. Ji veikė tik lietuvių etninėse žemėse ir prieš 90 metų Lietuvos–Rusijos ir kitomis sutartimis pripažintoje Lietuvos Respublikos terito-rijoje. LVR palaikė savo valstybėje tvarką, gynė civilius gyventojus nuo sovietų bei lenkų partizanų ir plėšikų.

Kadangi LVR nepakluso naciams, šie apginklavo Armijos krajovos Vilniaus apygardą, kad padėtų likviduoti LVR. Ar-mija krajova užpuolė išskaidytus ir silpnai ginkluotus LVR būrius prie Graužiniškių bei Ašmenos, apie 70 lietuvių nukovė, išniekino, o kitus paėmė į nelaisvę: vie-nus nukankino, likusius išrengę paleido. Naciai 86 LVR karius sušaudė Paneriuose, kitus įkalino, išvežė darbams į Vokietiją, kur dalis jų žuvo.

Broliški LVR karių kapai yra Paneriuo-

se (86 nacių sušaudyti kariai). Ašmenoje (30 LVR 301 bataliono karių), Utenoje (9 LVR 308 bataliono kariai) ir kitur. Mūro Ašmenėlės, Tolminių (ofic. Tolminovo) žudynės iš dalies primena vėliau buvu-sias Medininkų žudynes. Nuo Armijos krajovos rytų Lietuvoje iš viso žuvo apie 150 LVR karių.

Rytinėje Lietuvos Respublikos dalyje Armija krajova nužudė apie 1000 gyven-tojų, už dabartinės LR likusiose rytinėse etninių lietuvių žemėse – dar apie 3000 gyventojų, kitus plėšė, kankino. 1944 m. birželio 23-iosios naktį Armijos krajovos Vilniaus apygardos 5-oji brigada Dubin-gių, Joniškio, Inturkės ir gretimose Molėtų rajono parapijose nukankino 100 vaikų, senelių, moterų.

Prezidentui V. Adamkui lankantis Lenkijoje, šį Dubingių krašto skerdynių vadą Z. Šendželiažą-Lupašką apdovano-jo aukščiausiu Lenkijos ordinu Virtutis militaris, o dabar Balstogėje stato jam paminklą.

Armijos krajovos Vilniaus apygardos 3-ioji, 5-oji ir kitos brigados, nepripažinda-

mos ilgaamžės istorinės sostinės Vilniaus ir jo krašto Lietuvai, vykdė Lietuvos gyventojų genocidą – terorizavo, plėšė, žudė civilius lietuvių, žydų, rusų tauty-bės Lietuvos gyventojus, draudė kalbėti lietuviškai, tikėdamiesi, kad po karo taip „susigrąžins Lenkijai prarastuosius pa-kraščius“ (kresus). Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nuro-dė, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lie-tuvos teritorijos vientisumą [...] Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip

pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius (žr. Armija krajova Lietuvoje. Vilnius-Kaunas. 1995, t. 1, p. 123–124).

Dėl Armijos krajovos įvykdytų karo nusikaltimų LR Generalinė prokuratūra užvedė bylą, bet Teisingumo ministerijos registruotas Armijos krajovos veteranų klubas slepia žudikus ir jų aukų (kun. A. Jakavonio ir kitų) kapus. Prie Armijos krajovos narių kapų LR vadovybė pradėjo statyti garbės sargybą ir dėti gėles.

„Vilnijos“ draugija

LVR 308 bataliono 3 ir 4 kuopų kariai po mūšio su Armija krajova prie Graužiškių LVR Rinktinės kariai prie žuvusių kovos draugų Ašmenoje 1944 m. gegužę

Grupė Utenos gimnazijos mokinių, išėjusių savanoriais į Vietinę rinktinę Marijampolėje prie ateitininkų paminklo 1944 m. balandžio 30 d. Stovi iš kairės: Jonas Garliauskas, Balys Lapie-

nis, Pranas Šulskas, Bronius Judickas, Paukštė, Pranas Vaškelis, Garunkštis, Bronius Stasiškis, Sirevičius, Jonas Janulionis, sėdi: Juozas Vanagas, Juozas Skardžius, Vincas Rastenis, Vytautas

Kazlauskas, Benas Palskus

Voruta

Documents

pirmadienis

lietuvi kalbos

tsinys kitame

pradini klasi

kodl taip

darbo laikas

ir maryt

ojo laipsnio