Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų sudarymo ...7372401/7372401.pdf · Pyoderma is the most common dogs’ skin infection. It is important to diagnose it properly,

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika

Agnė Čėsnaitė

Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų

sudarymo ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų

rezultatus Canine pyoderma. Treatment according to antibiotic

susceptibility test results

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Lina Babickaitė

KAUNAS 2015

2

DARBAS ATLIKTAS Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo

schemų sudarymo ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų rezultatus“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,

pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ......................................................................................................................... 5

SANTRAUKA............................................................................................................................ 6

SUMMARY................................................................................................................................ 7

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA .............................................................................................. 9

1.1. Odos funkcijos ir struktūra .............................................................................................. 9

1.1.1. Epidermis ................................................................................................................ 10

1.1.2. Dermo–epiderminė jungtis ..................................................................................... 11

1.1.3. Derma ..................................................................................................................... 11

1.1.4. Poodis ..................................................................................................................... 12

1.2. Odos mikroflora ............................................................................................................. 12

1.3. Veiksniai, predisponuojantys šunų piodermiją .............................................................. 14

1.4. Šunų bakterinės kilmės ligų klasifikacija ...................................................................... 16

1.4.1. Paviršiaus piodermijos ............................................................................................ 16

1.4.2. Paviršinės piodermijos ............................................................................................ 17

1.4.3. Giliosios piodermijos .............................................................................................. 20

1.5. Piodermijų diagnostikos metodai .................................................................................. 21

1.5.1. Citologinis tyrimas ................................................................................................. 22

1.5.2. Bakteriologinis tyrimas ir antibiogramos nustatymas ............................................ 24

1.6. Piodermijų gydymas ...................................................................................................... 25

1.6.1. Išorinė terapija ........................................................................................................ 25

1.6.2. Antimikrobinių medžiagų parinkimas .................................................................... 26

1.6.3. Sisteminis piodermijos gydymas ............................................................................ 27

1.6.4. Piodermijų gydymo schemos .................................................................................. 27

2. MEDŽIAGOS IR METODAI .............................................................................................. 30

3. REZULTATAI ..................................................................................................................... 31

4

3.1. Rizikos veiksniai, predisponuojantys šunų bakterinės kilmės dermatitus ..................... 31

3.1.1. Veislė ...................................................................................................................... 31

3.1.2. Lytis ........................................................................................................................ 31

3.1.3. Amžius .................................................................................................................... 32

3.1.4. Metų laikas ............................................................................................................. 33

3.1.5. Laikymo sąlygos ..................................................................................................... 34

3.1.6. Plauko ilgis ............................................................................................................. 35

3.1.7. Neracionalus antimikrobinių medžiagų naudojimas .............................................. 35

3.2. Pirminės odos ligos ........................................................................................................ 36

3.3. Odos pažeidimo gylis .................................................................................................... 37

3.4. Piodermijų tipai ............................................................................................................. 39

3.5. Pažeidimo lokalizacija ................................................................................................... 40

3.6. Bakteriologiniai ėminiai ................................................................................................ 41

3.7. Bakterinės kilmės dermatitų gydymas ........................................................................... 45

3.7.1. Antimikrobinių medžiagų pasirinkimas ................................................................. 46

4. REZULTATŲ APTARIMAS............................................................................................... 48

IŠVADOS ................................................................................................................................. 52

PASIŪLYMAI.......................................................................................................................... 53

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................... 54

PRIEDAI .................................................................................................................................. 57

5

SANTRUMPOS

MASA – meticilinui atsparus Staphylococcus aureus

MASP – meticilinui atsparus Staphylococcus pseudintermedius

MASS – meticilinui atsparus Staphylococcus schleiferi

MSK – mažiausia slopinanti koncentracija

SIG – Staphylococcus intermedius grupė

6

SANTRAUKA

Magistro baigiamasis darbas: Šunų bakterinės kilmės dermatitai. Gydymo schemų sudarymo

ypatumai, atsižvelgiant į antibiogramų rezultatus.

Darbo apimtis 56 puslapiai, susideda iš 35 paveikslų, 5 lentelių, 36 literatūros šaltinių, 2

priedai.

Piodermija yra dažniausiai diagnozuojama odos infekcinė liga šunims. Svarbu tinkamai ją

diagnozuoti, nustatyti pirminius odos uždegimą sukėlusius susirgimus, pasirinkti tinkamą gydymo

schemą, jo trukmę, užkertant kelią atsparių mikroorganizmų padermių antimikrobinėms

medžiagoms atsiradimui.

Darbo tikslas – išanalizuoti gydymo schemų sudarymo ypatumus, remiantis mikrobiologinio

tyrimo rezultatais, gydant šunis, kurie serga bakterinės kilmės dermatitais.

Tyrimo laikotarpiu Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo renkami ir

analizuojami duomenys apie šunų sergamumą bakterinės kilmės dermatitais. Lietuvos sveikatos

mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos institute buvo identifikuoti mikroorganizmai,

sukėlę odos uždegimą, bei taikant diskų metodą nustatytas jų jautrumas antimikrobinėms

medžiagoms. Remiantis gautais antibiogramų rezultatais pacientams buvo skiriamas atitinkamas

gydymas antimikrobinėmis medžiagomis.

Atlikus tyrimus nustatyta, kad šunys giliąja piodermija serga 1,4 kartus dažniau nei paviršine.

Dominuojantis paviršinės piodermijos tipas yra paviršinis bakterinis folikulitas (86,36 proc.),

giliosios – piotrauminis bakterinis folikulitas (36,67 proc.). Išanalizavus antibiogramų rezultatus

nustatyta, kad Staphylococcus spp. padermės dažniausiai (89,29 proc.) sukelia odos uždegimą.

Remiantis antibiogramų rezultatais, 87 proc. šunų buvo paskirtas sisteminis antimikrobinių

medžiagų naudojimas, bei kaip papildoma priemonė skirti šampūnai su antimikrobinėmis

medžiagomis (chlorheksidinu arba benzoilperoksidu). Piodermijų gydymui dažniausiai

pasirenkamos antimikrobinės medžiagos yra amoksicilinas ir amoksicilinas su klavulano rūgštimi.

Esant paviršinei piodermijai vidutinė gydymo trukmė buvo 16 d., esant giliajai – 28 d. Gydymo

trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio (p<0,05). Gydymo schemos sudarymui didelę reikšmę turi

šuns veislė, lytis, amžius, plauko ilgis, metų laikas, šuns laikymo sąlygos bei konkurentinės ligos.

Raktiniai žodžiai: šuo, piodermija, bakterijos, antimikrobinės medžiagos, odos ligos.

7

SUMMARY

Master thesis: Canine pyoderma. Treatment according to antibiotic susceptibility test results.

Master thesis volume 56 pages, consisting of 35 pictures, 5 tables, 36 references and 2

appendixes.

Pyoderma is the most common dogs’ skin infection. It is important to diagnose it properly,

identify primary inflammation of the skin disease, choose the appropriate treatment and duration to

prevent the emergence of the resistant microorganisms strains.

The main aim of the thesis is to analyze the development of treatment schemes for dogs with

pyoderma in accordance with antibiotic susceptibility testing.

During the research period the data of the incidence of canine pyoderma was collected and

analyzed at Dr. L. Kriaučeliūnas small animal clinic. Research was done at the Institute of

Microbiology and Virology of Lithuanian University of Health Sciences. During the research

microorganisms causing skin inflammation were identified and using disk method was determined

their antibiotic susceptibility. Based on the results, patients received appropriate treatment with

antimicrobials.

Study showed that dogs suffering from deep pyoderma 1,4 times more than superficial.

Dominating type of superficial pyoderma is superficial bacterial folliculitis (86,36 percent), deep –

pyotraumatic bacterial folliculitis (36,67 percent). The antibiotic susceptibility test results showed

that Staphylococcus spp. is the most frequent cause of skin inflammation (89,29 percent). Based on

the research results, 87 percent of dogs were assigned to systemic use of antimicrobials, as well as a

shampoo with antimicrobials (chlorhexidine or benzoyl peroxide). The most often selected

antimicrobials for pyoderma treatment were amoxicillin and amoxicillin with clavulanic acid. In

case of superficial pyoderma average duration of treatment was 16 days, in case of deep – 28 days.

The duration of treatment depends on the lesions depth (p<0,05). Dog breed, sex, age, hair length,

season, dog housing condition and competitive disease are the most significant factors for treatment

schemes development.

Keywords: dog, pyoderma, bacteria, antimicrobials, skin disease.

8

ĮVADAS

Oda yra labai svarbus organas, apsaugantis organizmą nuo nepalankaus aplinkos poveikio,

nepaisant nešvarumų, traumų, esant palankiomis sąlygoms ji išlieka sveika arba greitai atsinaujina.

Taip yra dėl to, kad sveikos odos epidermis, apsaugo odą nuolat pleiskanodamas, veikiant

imuniniams kompleksams, slopinama patogeninių mikroorganizmų proliferacija ir invazija.

Pažeidus odos vientisumą ir apsauginius barjerus, stebimas odos uždegimas (Lloyd, 2009).

Net ir ant sveikos odos yra daug ir įvairių bakterijų rūšių. Bakterijų pusiausvyrai sutrikus,

veikiant nepalankiems aplinkoms veiksniams, atsiranda odos pažeidimai. Tik žinant, kokios

bakterijų padermės yra komensaliniai mikroorganizmai, o kurios yra patogeninės, galima anksti ir

laiku aptikti odoje atsiradusius pakitimus, suprasti patologinio proceso eigą, taip pat sudaryti

tikslingą ir efektyvią gydymo schemą, to pasekoje rečiau reikia skirti antimikrobines medžiagas, tuo

pačiu rečiau stebimas bakterijų rezistentiškumas (Hoffmann et al., 2014).

Piodermija yra dažniausiai diagnozuojama odos infekcinė liga šunims. Svarbu tinkamai ją

diagnozuoti, nustatyti pirminius odos uždegimą sukėlusius susirgimus, pasirinkti tinkamą gydymo

schemą, jo trukmę, užkertant kelią atsparių mikroorganizmų padermių antimikrobinėms

medžiagoms atsiradimui.

Darbo tikslas – išanalizuoti gydymo schemų sudarymo ypatumus, remiantis mikrobiologinio

tyrimo rezultatais, gydant šunis, kurie serga bakterinės kilmės dermatitais.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti veiksnių, galinčių predisponuoti bakterinės kilmės dermatitus, analizę.

2. Išanalizuoti taikomus diagnostikos metodus.

3. Nustatyti dominuojantį dermatito tipą, pagrindiniais kriterijais laikant pažeidimo gylį ir

lokalizaciją.

4. Išnagrinėti atliktus mikrobiologinius tyrimus, pateikti detalią gautų rezultatų analizę.

5. Pateikti gydymo schemų sudarymo principus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Odos funkcijos ir struktūra

Oda yra didžiausias organas, atliekantis daug skirtingų funkcijų, kurios padeda palaikyti

organizmo homeostazę (Foster, Foil, 2003):

Apsauginė – apsaugo nuo vandens, elektrolitų ir makro elementų netekimo, nuo cheminės,

fizinės ir mikrobinės taršos. Odoje gaminami pigmentai apsaugo organizmą nuo saulės

sukeliamos žalos;

Judėjimo ir formos suteikimo – odos lankstumas, elastingumas ir tąsumas leidžia gyvūnui

judėti, palaiko formą.

Pridėtinių organų gamyba – oda sudaro keratinizuotas struktūras, tokias kaip plaukus, nagus

ir raginius epidermio sluoksnius;

Jutimo – nervų receptoriai, esantys odoje, leidžia jausti šilumą, šaltį, spaudimą, skausmą ir

niežulį;

Termoreguliacinė – oda palaiko optimalią kūno temperatūrą (kailis, prakaito liaukos),

reguliuodama odos aprūpinimą krauju;

Apykaitinė – oda yra vitaminų, elektrolitų, vandens, riebalų, angliavandenių ir baltymų

depas. Vitamino D sintezę odoje skatina saulės spinduliai;

Imuninė – imuniniai kompleksai, esantys odoj, apsaugo nuo infekcijų ir navikų;

Antimikrobinis poveikis – oda turi antimikrobinių ir priešgrybinių savybių;

Sekrecinė – ją vykdo prakaito ir riebalinės liaukos;

Ekskrecinė – ši odos funkcija labai menka (Scott et al., 2001; Paterson, 2008).

Oda yra sudaryta iš 3 pagrindinių sluoksnių: epidermio – viršutinis odos sluoksnis, dermos –

vidurinis ir apatinio odos sluoksnio – poodžio (Moriello et al., 2011) (1 pav.).

10

1 pav. Odos sandara (Moriello et al., 2011)

1.1.1. Epidermis

Epidermis formuoja viršutinį odos sluoksnį. Jį nuolat veikia įvairūs cheminiai, fiziniai ir

biologiniai veiksniai. Jis savaime nėra fiziškai stiprus, bet keratinocitai, odos dariniai ir riebalų

liaukų sekretas sustiprina epidermio apsaugines funkcijas (Foster, Foil, 2003).

Epidermį sudaro keturių skirtingų tipų ląstelės: keratinocitai (apie 85 proc.), Langerhanso

ląstelės (3 proc. – 8 proc.), melanocitai (apie 5 proc.), ir Merkelio ląstelės (apie 2 proc.) (Paterson,

2008) (2 pav.). Kitos ląstelės tokios kaip limfocitai, eozinofilai ir neutrofilai epidermyje yra ne

nuolatos (Foster, Foil, 2003).

Epidermis sudarytas iš 5 skirtingų sluoksnių (pateikiama nuo vidinio iki išorinio):

Stratum basale – pamatinis sluoksnis;

Stratum spinosum – dygliuotasis sluoksnis;

Stratum granulosum – grūdėtasis sluoksnis;

Stratum lucidum – skaidrusis sluoksnis;

Stratum corneum – raginis sluoksnis (Paterson, 2008).

Šunų odoje raginis sluoksnis yra 12–15 µm storio ir jį sudaro 45–52 sluoksniai ląstelių.

Gyvasis epidermis yra 8–12 µm storio (Foster, Foil, 2003). Pamatinis sluoksnis raginiu tampa

vidutiniškai per 22 dienas (Paterson, 2008).

11

2 pav. Epidermio struktūra (Foster, Foil, 2003)

1.1.2. Dermo–epiderminė jungtis

Dermo–epiderminė jungtis skiria epidermį nuo dermos (Paterson, 2008). Ji sudaryta iš

plazminės membranos, kuri yra ant pamatinių ląstelių ir pamatinės membranos. Ji yra skirstoma į

skaidriąją plokštelę, dantytąją plokštelę ir podantytąją plokštelę (Foster, Foil, 2003).

Ši jungtis sujungia epidermį su derma, palaiko epidermio funkcijas, proliferaciją, normalią

audinių struktūrą, veikia kaip fizinis barjeras, taip pat, skatina žaizdų gijimą, reguliuoja maisto

medžiagų apykaitą/judėjimą tarp epitelio ir jungiamojo audinio (Paterson, 2008).

1.1.3. Derma

Derma yra pagrindinis odos struktūrinis komponentas, kuris palaiko odos stiprumą ir

elastingumą. Ji sudaryta iš netirpių skaidulų (kolageno ir elastino) ir tirpių polimerų (proteoglikanų

ir hialurono) (3 pav). Dermoje esančios skaidulos priešinasi tempimo jėgai. Tirpūs polimerai padeda

išsklaidyti spaudimo jėgą. Derma dalyvauja termoreguliacijoje, taip pat svarbi pojūčiams, joje yra

kaupiamos vandens atsargos (Paterson, 2008; Foster, Foil, 2003). Derma yra sudarytas iš:

skaidulų;

tarpląstelinės medžiagos;

ląstelių;

plaukų pakeliamojo raumens, kraujagyslių ir limfagyslių (Paterson, 2008).

12

3 pav. Šuns odos pjūvis. Giliajam dermos sluoksniui būdingas storesnis ir tankesnis

kolagenas (Foster, Foil, 2003)

1.1.4. Poodis

Tai giliausias ir storiausias odos sluoksnis. Poodžio nėra lūpų, žandų, akių vokų, išorinės

ausies ir anuso srityse. Poodis kartu su derma suteikia papildomą apsaugą gilesnėms odos

struktūroms. Jis yra energijos depas, taip pat dalyvauja gaminant bei saugant šilumą. Jis palaiko

būdingą paviršiaus kontūrą, atlieka apsauginę ir atraminę funkcijas (Paterson, 2008).

1.2. Odos mikroflora

Normali odos mikroflora palaiko odos fiziologines funkcijas, bei užkertą kelią patogeninių

mikroorganizmų kolonizacijai (Hoffmann et al., 2014). Daugiausia bakterijų aptinkama plaukų

folikuluose, mažiau – ant epidermio raginio sluoksnio (Lloyd, 2008). Normali odos mikroflora

sudaryta iš skirtingų mikroorganizmų, kurie gyvena simbiozėje. Šie mikroorganizmai yra pastovūs

arba laikini (1 lentelė). Pastovūs mikroorganizmai dauginasi ant sveikos odos, tuo tarpu laikini

mikroorganizmai nesidaugina ant sveikos odos ir tik esant patologiniam procesui odoje,

komplikuoja susirgimo eigą (Paterson, 2008).

13

1 lentelė. Šunų odos mikroflora (Paterson, 2008)

Pastovūs odos mikroorganizmai Nepastovūs odos mikroorganizmai

Oda

Micrococcus spp.

Koaguliazei neigiami S. epidermidis, S. xylosus

Alfa hemolitiniai streptokokai

Clostridium spp.

Propionibacterium acnes

Acinetobacter spp.

Gram-neigiami aerobai

Escherichia coli

Proteus mirabilis

Corynebacterium spp.

Bacillus spp.

Pseudomonas spp.

Plauko stiebas

Micrococcus spp.

Gram-neigiami aerobai

Bacillus spp.

Plaukų folikulai

Micrococcus spp.

Propionibacterium acne

Streptococcus spp.

Bacillus spp.

Gleivinė

Staphylococcus intermedius

Bakterinės kilmės piodermija paprastai yra stebima, esant sparčiam nuolatinių ar laikinųjų

mikroorganizmų augimui (Wael, Husein, 2011). Anksčiau Staphylococcus intermedius buvo

pagrindinis piodermijų sukėlėjas. Pastaruoju metu mikrobiologai nustatė, kad visi mikroorganizmai,

anksčiau identifikuoti kaip S. intermedius, ištikrųjų yra S. pseudintermedius. Staphylococcus

pseudintermedius kartu su Staphylococcus intermedius ir Saphylococcus delphini priklauso

Staphylococcus intermedius (SIG) gupei ir yra pagrindiniai patogenai šunų, kitų gyvūnų, o taip pat

ir žmonių infekcijų etiopatogenezėje (Cerasela, 2013; Bloom, 2014). Dažniausiai, net 90 proc. šunų

piodermijos atvejų iš bakteriologinio ėminio išskiriamos Staphylococcus intermedius,

gramteigiamos, β–hemolizinės, koaguliazę gaminančios bakterijos (Foster, Foil, 2003).

S. intermedius gali būti randamas sveikų šunų viršutiniuose kvėpavimo takuose, ryklėje ir

lengvai perduodamas šuniukams, kalei juos laižant (Lloyd, 2008).

14

Jei piodermiją sukelia bakterijų padermės, tokios kaip MASP, MASA, MASS ar

Pseudomonas spp., stebimas gana dažnas jų rezistentiškumas antimikrobinėms medžiagoms. Šių

mikroorganizmų, ypač MASA rezervuaru gali būti ir šunys, o dėl glaudaus kontakto su žmogumi,

kelia pavojų ir visuomenės sveikatai (savininkams, veterinarijos gydyklų personalui ir kt.).

Veterinarinėse gydyklose dirbantiems žmonėms susirgti MASA sukeltomis infekcijomis yra

didesnė tikimybė dėl kontakto su sergančiais gyvūnais. Iš sergančių šunų bakteriologinių ėminių vis

dažniau yra išskiriamas atsparus meticilinui S. pseudintermedius, o tai kelia didelį susirūpinimą, nes

atsiranda siauras antimikrobinių medžiagų pasirinkimo spektras, mažėja pasveikimo tikimybė, kyla

didesnis pavojus augintinio šeimininko sveikatai (Baptiste et al., 2005; Jasmin, 2011; Beck et al.,

2012).

Gyvūnui laižant pažeistas odos vietas, jos dažniausiai užkrečiamos mikroorganizmais, tokiais

kaip: Actinomyces spp., Clostridium spp., Peptostreptococcus spp., Bacteroides spp.,

Fusobacterium spp., Provotella spp. (Paterson, 2008).

1.3. Veiksniai, predisponuojantys šunų piodermiją

Odos infekcinės ligos atsiranda tada, kai yra pažeidžiamas odos paviršinio sluoksnio

vientisumas, esant odos maceracijoms, dėl ilgalaikio drėgmės poveikio, taip pat dėl normalios odos

mikrofloros pusiausvyros pokyčių, odos kraujotakos sutrikimų, imuninės sistemos disfunkcijos

(Rhodes, Werner, 2011). Šunų piodermija yra dažniausiai antrinė infekcija, todėl yra svarbu

nustatyti pirmines priežastis ir predisponuojančius veiksnius, tai padeda skirti tikslingą gydymą ir

greitina šuns sveikimą (Wael, Husein, 2011).

Dažniausiai stafilokokų sukeltos piodermijos komplikuoja tokių susirgimų, kaip atopinis

dermatitas, blusų sukeltas alerginis dermatitas, demodekozė, hipotiroidizmas eigą (Wael, Husein,

2011).

Piodermija dažnesnė jauniems šunims, ypač sutrikus imuninės sistemos funkcijoms arba ilgą

laiką naudojant steroidinius priešuždegiminius vaistus (Wael, Husein, 2011). Gliukokortikoidai

kontraindikuotini esant piodermijai dėl priešingo efekto, net tuomet kai yra intensyvus niežulys

(Jasmin, 2011).

Impetigo dažniausiai diagnozuojamas jauniems šunims, idiopatinis folikulitas –trumpaplaukių

veislių jauniems šunims, tuo tarpu vokiečių aviganių veislės šunims liga stebima vyresniame

amžiuje (4–5 m.) (Foster, Foil, 2003).

Ligą taip pat predisponuoja odos ir plauko struktūrą. Šunys, kurie turi trumpą plauką, daug

odos raukšlių, dažniau serga piodermijomis (Wael, Husein, 2011).

15

Kai kurių veislių šunys yra linkę dažniau sirgti piodermijomis: bulmastifų, taksų, dobermanų,

vokiečių aviganių, kurtsharų, auksaspalvių retriverių, vokiečių dogų, kurtų, airių seterių, labradoro

retriverių, rotveilerių (Foster, Foil, 2003).

Prižiūrint kailį ir odą (šukavimas, plaukų pešiojimas, maudymas ir kt), neišvengiamai oda

patiria neigiamą poveikį (įbrėžimai, folikulitas ir kt.), susidaro palankios sąlygos bakterijoms

daugintis (Wael, Husein, 2011).

Esant netinkamai subalansuotam šuns racionui, taip pat hormoninės ir medžiagų apykaitos

pokyčiams (lytinis brendimas, šuningumas), keičiasi odos mikroflora, gali sutrikti keratinizacija ir

pakisti odoje esančių liaukų sekrecija. To pasekoje susidaro palankios sąlygos patogeninei

mikroflorai daugintis ir patologiniams procesams vykti (Lloyd, 2008).

Netinkamai parinktas gydymas, kuomet yra ribotas antimikrobinių medžiagų pasirinkimas,

skiriamas per trumpas jų naudojimo kursas arba skiriamos subterapinės preparatų dozės, kuomet

neskiriama papildoma išorinė terapija antibakteriniu poveikiu pasižyminčiomis medžiagomis

predisponuoja sergamumą piodermijomis (Jasmin, 2011).

Aplinkos pokyčiai, tokie kaip aukštas santykinis oro drėgnis, šiluma, bei gyvūnų elgesys,

pavyzdžiui, dažnas plaukiojimas vandens telkiniuose, sudaro palankias sąlygas bakterijoms

daugintis, ypač ilgaplaukių, storą plauką turinčių veislių šunims (Wael, Husein, 2011).

Bakterinės kilmės odos infekcijos, kurių priežastis yra tik patogeninės bakterijos, vadinamos

pirminėmis, esant kitiems etiologiniams faktoriams, kurių sukeltų procesų eigą komplikuoja

patogeninės bakterijos – antrinėmis. Nėra visai aišku ar ši būklė priklauso nuo didelio bakterijų

virulentiškumo ar nuo padidėjusio organizmo jautrumo. Šunų sergamumą piodermijomis taip pat

predisponuoja ir anatominiai ypatumai: odos raginis sluoksnis yra labai plonas, tarpląsteliniai tarpai

užpildyti mažesniu hidrolipidų kiekiu ir folikulų ostija neturi apsaugančios emulsijos. Vokiečių

aviganių veislės šunų piodermija yra pirminė gilioji odos infekcija, kurią sukelia ląstelinio

imuniteto disfunkcija. Trumpaplaukiai šunys dažniau serga idiopatiniu paviršiniu folikulitu. Iš

šiems šunims imamų mėginių, dažniausiai išskiriamos Staphylococcus spp. bakterijų padermės

(Foster, Foil, 2003).

16

1.4. Šunų bakterinės kilmės ligų klasifikacija

Šunų piodermijos skirstomos atsižvelgiant į odos pažeidimo gylį (paviršiaus, paviršinė ir

gilioji) (Paterson, 2008; Lloyd, 2009; Beco et al., 2013) (2 lentelė).

2 lentelė. Šunų piodermijų klasifikacija (Lloyd, 2009)

Paviršiaus piodermija

Ūmus šlapiasis dermatitas (piotrauminis dermatitas)

Odos raukšlių dermatitas (intertrigo)

Paviršinė piodermija

Jauniklių piodermija (Impetigo)

Paviršinė išplitusi piodermija

Paviršinis folikulitas

Odos–gleivinės jungties piodermija

Dermatofilozė

Gilioji piodermija

Smakro folikulitas ir furunkuliozė („šunų akne“)

Piotrauminis folikulitas ir furunkuliozė

Lokalizuota gilioji piodermija

Generalizuota gilioji piodermija

Bakterinės kilmės granulioma

1.4.1. Paviršiaus piodermijos

Ūmus šlapiasis dermatitas yra ūmus ir greitai plintantis odos paviršiaus uždegimas, oda

pažeidžiama, kai šuo laižo, kramto, įbrėžia ar trina kūno vietas dėl intensyvaus niežulio ir/ar

skausmo (Medleau, Hnilica, 2006). Veislės predispozicija nenustatyta, didesnis sergamumas

stebimas vasarą arba rudenį. Dažniausiai piotrauminį dermatitą sukelia blusos (Paterson, 2008).

Esant piotrauminiam dermatitui stebimi ūmūs bėrimai, paraudimas, plikimai (4 pav.).

Pažeidimai dažniausiai yra pavieniai, tačiau gali būti ir daugybiniai, paprastai skausmingi. Stipriausi

pažeidimai stebimi liemens, uodegos pagrindo, lateralinėje šlaunų, kaklo ir snukio srityse (Hnilica,

2011). Kai kurie pažeidimai gali sukelti gilesnes infekcijas (piotrauminis folikulitas ir furunkulitas)

(Lloyd, 2009).

17

4 pav. Ūmus šlapiasis dermatitas dėl padidėjusio jautrumo blusų įkandimams (Lloyd,

2009)

Odos raukšlių dermatitas dažniausiai stebimas snukio raukšlėse, ypač brachiocefalinių

veislių, uodegos raukšlėje – buldogų, vulvos raukšlėje - šarpėjų veislių šunims, kurį sąlygoja

padidėjęs drėgnis ir oro stoka odos raukšlėse (Beco et al., 2013). Lūpų raukšlių piodermija dažniau

diagnozuojama spanielių, airių seterių veislių šunims (Wael, Husein, 2011). Pažeista oda būna

šlapia, riebi, paraudusi. Stebimas balkšvas, nemalonaus kvapo eksudatas (Beco et al., 2013)

1.4.2. Paviršinės piodermijos

Impetigo yra dažna šunų bakterinės kilmės odos liga, kuriai būdingos paviršinės nefolikulinės

pustulės. Kaip ir kitų šunų piodermijos atvejais, impetigo dažniausiai sukelia Staphylococcus

intermedius (Gross et al, 2005). Ligą predisponuoja endoparazitai, ektoparazitai, prastas šėrimas.

Impetigo dažniausiai diagnozuojamas jauniems šunims. Ligai būdingi klinikiniai požymiai, tokie

kaip nefolikulinės pustulės, papulės, šašai, kurie dažniausiai stebimi kirkšnių ir pilvo srityje.

Pažeidimai nėra skausmingi ir nebūdingas niežulys. Esant lėtinei susirgimo eigai, šuniukams pilvo

srityje atsiranda hiperpigmentacija (Hnilica, 2011) (5 pav.). Tiriant suaugusius šunis, iš jų

bakteriologinių ėminių dažniausiai yra išskiriamas Staphylococcus spp., rečiau gramneigiamos

bakterijų padermės. Vyresniems šunims šis susirgimas dažniausiai būna antrinės kilmės,

komplikuojantis endokrininės sistemos ligas bei neoplastinių procesų eigą (Paterson, 2008).

18

5 pav. Impetigo lėtinė eiga, stebima hiperpigmentacija (Medleau, Hnilica, 2006)

Paviršinė išplitusi piodermija gali būti stebima viena arba kartu su paviršiniu bakterinės

kilmės folikulitu. Paprastai šios rūšies piodermijos būna antrinės kilmės. Pirmine priežastimi

dažniausia būna šunų atopinis dermatitas ar kitos alergozės. Odos raukšlėse, kirkšnyse, pažastyse –

vietose, kur labai drėgna, šilta, odos paviršiai liečiasi ir trinasi tarpusavyje, stebimi ryškūs uždegimo

požymiai, intensyvus niežulys. (Gross et al., 2005). Susirgimas dažnas koli ir kitų aviganių veislių

šunims, komplikuojantis medžiagų apykaitos sutrikimus (Rhodes, Werner, 2011).

Paviršinė piodermija (paviršinis bakterinės kilmės folikulitas) – tai dažniausiai

pasitaikanti paviršinė odos bakterinės kilmės infekcija, kai pažeidžiami plaukų folikulai ir šalia

esantis epidermis. Procesas beveik visada yra antrinės kilmės, sunkiantis organizmo alerginių

būkles, endokrininės sistemos ligų eigą (Hnilica, 2011). Susirgimui būdingi židininiai paraudimai,

papulės ir plonu šašu padengtos pustulės, dažniausiai stebimas intensyvus niežulys. Ryškiausi

pažeidimai randami ventralinėje kūno dalyje (pažastyse, vidinėse šlaunų ir kirkšnių srityse).

Pažeistose vietose slenka plaukas, atsiranda išplikimai (6 pav.), jie dažni esant trumpam kailiui,

todėl kartais ši piodermijos rūšis vadinama trumpaplaukių šunų piodermija (Lloyd, 2009).

19

6 pav. Paviršinei piodermijai būdingas trumpaplaukių šunų plaukų slinkimas (Medleau,

Hnilica, 2006)

Odos–gleivinės jungties piodermija yra retas sindromas, kuriam būdingas paraudimas,

audinių patinimas ir šašai aplink odos–gleivinės jungčių sritis (Rhodes, Werner, 2011). Pažeidimai

dažniausiai stebimi lūpų ir perioralinės odos srityse (7 pav.), bet jie taip pat gali būti perianalinėje

srityje, ant nosies veidrodėlio, akių vokų, vulvos ir apyvarpės srityse. Jie būna skausmingi, gyvūnas

nuolat save traumuoja, norėdamas pasikasyti. Dažnai stebima hipopigmentacija. Amžiaus

predispozicija nenustatyta, liga dažniau diagnozuojama vokiečių aviganių šunims ir šios veislės

mišrūnams (Nuttall et al., 2009).

7 pav. Odos–gleivinės piodermija. Matomas paraudimas, išplikimas ir eksudatas

(Hnilica, 2011)

Dermatofilozė – Dermatophilus congolensis sukeliama, reta paviršinė bakterinės kilmės liga

kuria serga katės ir šunys. Infekcijos sukėlėjo šaltinis paprastai būna ūkinės paskirties gyvūnai. Ligą

predisponuoja didesnė aplinkos drėgmė, odos traumos ir ektoparazitai (Paterson, 2008).

20

Sergantiems šunims stebimos papulės, šašai, lokalizuoti liemens ir galvos srityje. Matomos opos

būna padengtos šašais, kuriuose yra įsiterpę plaukai, būdingos pūlingos išskyros. Pažeidimai

panašūs į Staphylococcus intermedius sukeltos piodermijos požymius (Rhodes, 2004).

1.4.3. Giliosios piodermijos

Gilioji piodermija stebima kaip žaibinė, daugiažidininė arba generalizuota odos infekcija

(Hnilica, 2011).

Šunų aknė yra papulinė ir/arba pustulinė dermatozė, kuriai būdinga furunkuliozė ir para–

(peri–) folikulitas. Ligos patogenezė nėra visiškai aiški. Folikulų užsikišimas ir parafolikulinis

uždegimas sukelia folikulų plyšimus. Ši liga dažniausiai prasideda ūmiai, kai kuriems individams ji

išlieka visą gyvenimą. Šunims aknę sukelia pirminės ligos, tokios kaip hipertirozė, atopinis

dermatitas, alergija pašarui (Nuttall et al., 2009). Smakro piodermija dažniau serga jauni, 3–12

mėnesių, trumpaplaukių veislių šunys. (Medleau, Hnilica, 2006). Sergantiems šunims stebimos

neskausmingos papulės, pustulės (8 pav.), pūslės, odos opos, kurios būna padengtos seroziniu

kraujingu skysčiu. Pažeidimai dažniausiai būna lokalizuoti ant smakro ir snukio (Hnilica, 2011).

8 pav. Šunų aknė, stebimos papulės ir pūlingas eksudatas (Hnilica, 2011)

Piotrauminis folikulitas ir furunkuliozė kliniškai panašus į ūmų šlapią dermatitą, tačiau

pažeidimai yra gilesni, todėl šių susirgimo gydymo schemos yra skirtingos (Paterson, 2008). Kaip

ir kitų šunų piodermijų atvejais, šio susirgimo pagrindinis sukėlėjas yra Staphylococcus

intermedius, tačiau susirgimą sukelti gali ir Proteus sp., Pseudomonas sp. Pseudomonas sp. – iš

bakteriologinių ėminių išskiriamos esant nugaros furunkuliozei po maudymo šampūnu. Pirmine

priežastimi dažniausiai būna demodekozė (Gross et al., 2005). Stebima veislės predispozicija, liga

dažniau diagnozuojama auksaspalvių retriverių, labradoro retriverių veislės šunims (Paterson,

2008).

21

Nosies piodermija dažnai komplikuoja snukio traumų ar vabzdžių įkandimų sukeltus odos

pažeidimus. Šuniui sergant šia piodermija, stebimos papulės, pustulės, paraudimai, plikimai, šašai,

audinių patinimas, erozijos arba opos (Hnilica, 2011).

Bakterinės kilmės pododermatitas yra gilioji pėdučių odos antrinė bakterinės kilmės

infekcija (Hnilica, 2011). Dažniausiai stebimos cistos tarp pirštų. Yra daug priežasčių, sukeliančių

šią odos infekciją, kurias galima suskirstyti į atskiras grupes: infekcinės/parazitinės, imunologinės,

medžiagų apykaitos, neoplastinės, genetinės/paveldėtos, svetimkūniai/įgytos (Paterson, 2008;

Duclos, 2013) (9 pav.).

9 pav. Bakterininis pododermatitas komplikavęs alerginio dermatito eigą. Stebimas

patinimas, paraudimas, erozijos (Hnilica, 2011)

Vokiečių aviganių piodermija – dažniausiai tai idiopatinės kilmės

folikulitas/furunkuliozė/celiulitas, kuriuo serga vidutinio amžiaus, abiejų lyčių vokiečių aviganių

veislės šunys. Susirgimas yra polietiologinis: endokrininės sistemos ligos (hipotireozė,

hipoadrenokorticizmas); alerginės būklės, ypač blusų sukeltas alerginis dermatitas, taip pat atopijos

ir alergija pašarui (Paterson, 2008). Imuninės sistemos disfunkcija taip pat gali predisponuoti šį

susirgimą. (Nuttall et al., 2009). Sergant, odoje stebimi generalizuoti pažeidimai, bet dažniausiai jie

randami nugaros, uodegos, ventralinės pilvo dalies, retai kojų, galvos, galūnių srityje (Paterson,

2008).

Bakterinės piogranuliomos šunims diagnozuojamos retai (Paterson, 2008).

1.5. Piodermijų diagnostikos metodai

Išsamią ligos anamnezę lengviau surinkti naudojant standartinę dermatologinės apžiūros

formą arba tiesiog apklausiant gyvūno savininką. Svarbu pasižymėti ligos požymius, kurie susiję su

amžiumi, metų laikotarpiu, kada pastebėti pirmi pakitimai bei kur jie buvo lokalizuoti. Renkant

anamnezę, svarbu surinkti duomenis ir apie gyvūno priežiūrą, ektoparazitų kontrolę, persirgtas

22

ligas. Daug informacijos suteikia ligos išrašai iš veterinarijos gydyklų, kuriose seniau augintinis

buvo gydytas. Turi būti užduodami specialūs klausimai apie kontaktą su kitais gyvūnais, bei šeimos

narius ir ar jie serga odos ligomis, nes tai suteikia informacijos apie galimas zoonozes. Svarbu

užduoti klausimus, susijusius ne tik su odos problemomis, pvz., apetitas, troškulys, apatija, nes

dermatologiniai pakitimai gali parodyti ir sistemines ligas arba esančios konkurentinės ligos gali

riboti gydymo schemų sudarymą (Foster, Foil, 2003; Nuttal et al., 2009).

Atlikus gyvūno klinikinį – dermatologinį tyrimą, nustatoma preliminari diagnozė, kuri turi

būti patvirtinta specialiaisiais laboratoriniais tyrimais. Įtariant piodermiją, pradžioje atliekami

tyrimai, kurie padėtų identifikuoti pirminį etiologinį faktorių, nes tai padeda, sudaryti gydymo

schemą. Taip pat svarbu atlikti ir citologinį bei bakteriologinį tyrimus, kurie padeda identifikuoti

piodermijos sukėlėją, organizmo reakciją į patogeną, išskirtos kultūros jautrumą antimikrobinėms

medžiagoms. Antimikrobinės medžiagos negali būti skiriamos remiantis vien tik klinikiniais

požymiais, išimtis yra odos būklės, kurios kelia pavojų gyvūno bendrai sveikatos būklei (išplitusi

gilioji piodermija), bet ir tokiais atvejais antimikrobinės medžiagos skiriamos empiriškai tik kol

gaunami atliktų tyrimų atsakymai (Beco et al., 2013).

Paviršinę piodermiją reikia diferencijuoti nuo demodekozės, Malassezia spp. sukelto

dermatito, kitų etiologinių faktorių sukelto folikulito, bei nuo retų ligų, tokių kaip pemphigus

foliaceus (Moriello, 2013). Giliąją piodermiją reikia skirti nuo tokių susirgimų kaip demodekozė,

grybelinės odos infekcijos, aktinomikozė, nokardiozė, mikobakteriozė, neoplastiniai preocesai bei

autoimuninės odos ligos (Hnilica, 2011).

1.5.1. Citologinis tyrimas

Pats paprasčiausias ir lengviausiai atliekamas yra odos citologinis tyrimas. Jis atliekamas per

keletą minučių, nėra reikalinga gyvūno sedacija, pažeistos vietos nuskausminimas. Teisingai

atliktas citologinis tyrimas turi aukštą diagnostinę vertę (Beco et al., 2013).

Yra įvairių citologinio tyrimo atlikimo būdų:

Punkcinė biopsija plona adata. Naudojamas plona adata, kuria paimamas aspiratas iš

pustulių ir mazgelių. Mėginį sunku paimti iš labai kietų ar skysčiu užpildytų pažeidimų.

Paprastai audiniai yra traumuojami, atsiranda kraujosruvos ir sukeliami ląstelių pakitimai

mėginyje (10 pav.)

Lipnios juostos tepinėliai. Metodas taikomas mėginiui paimti nuo raginio odos sluoksnio,

esant sausiems pažeidimams kai paviršiai yra nelygūs, pvz., tarpupirščiai. Metodas

nenaudojamas esant drėgniems pažeidimams, tokiems kaip pustulės, erozijos ir opos (11a

pav.)

23

Tiesioginio atspaudo tepinėlis. Taikomas, esant drėgnai odai arba seborėjai, kuomet mėginio

paėmimui netinka lipni juosta. Atspaudas paimamas tiesiogiai prie pažeidimo (erozijos,

plyšusių pustulių) priglaudžiant obijektinį stiklelį.

Netiesioginio atspaudo tepinėlis. Metodas taikomas, kuomet negalima atlikti tiesioginio

atspaudo arba lipnios juostos tepinėlio. Mėginys paimamas su vatos tamponais, mentelėmis

ar skalpelio galvute ir tada perkeliamas ant obijektinio stiklelio (Rhodes, Werner, 2011;

Beco et al., 2013) (11b pav.).

10 pav. Mėginio paėmimas punkcine biopsija plona adata iš pustulės (Rhodes, Werner,

2011)

11 pav. Citologiniai tepinėliai: a – lipnios juostos tepinėlis, matomi degeneravę

neutrofilai, bei mėlyna spalva nusidažę kokų formos bakterijos. b – netiesioginio atspaudo

tepinėlis, matomi dideli makrofagai, degeneravę neutrofilai, limfocitai, plazminės ląstelės ir

eritrocitai. (Beco et al., 2013)

24

Citologinio tyrimo rezultatai suteikia kiekybinių duomenų, kiek mikroorganizmų yra

fagocituotų, kiek ne. Jis naudingas ir tada, kai buvo išskirta mišri mikroflora. Ekstraląstelinės

bakterijos rodo tik bakterijų kolonizaciją, tačiau jei matomos uždegiminės ląstelės ir fagocituotos

bakterijos, galima teigti, kad tai yra odos infekcija. Svarbu mėginius paimti iš kelių reprezentatyvių

pažeidimų. Gauti neigiami rezultatai turėtų būti vertinami atsargiai (Beco et al., 2013).

1.5.2. Bakteriologinis tyrimas ir antibiogramos nustatymas

Pastaruoju metu šis tyrimo metodas įgauna vis didesnę svarbą veterinarinėje medicinoje,

todėl, kad tiriant smulkius gyvūnus buvo išskirtas MASA (Paterson, 2008). Šis tyrimas suteikia

informacijos apie išskirtų padermių jautrumą antimikrobinėms medžiagoms (Guardabassi, 2013).

Prieš atliekant bakteriologinį tyrimą ir nustatant antibiogramą, turi būti atliktas citologinis tyrimas,

paimtas iš būdingų ligai pažeidimų, kad būtų patvirtina odos infekcija, stebimi neutrofilai su

viduląstelinėmis bakterijomis (Bloom, 2014). Dauguma bakteriologinių tyrimų yra daugiau

kokybiniai nei kiekybiniai tyrimai. Kai kurie išskirti mikroorganizmai gali ir nesukelti infekcijos.

(Beco et al., 2013).

Bakteriologinį tyrimą atlikti ir išskirtos kultūros jautrumą antimikrobinėms medžiagoms

nustatyti yra rekomenduojama, kai:

naudojant pirminio pasirinkimo antimikrobines medžiagas negaunamas laukiamas terapinis

efektas;

įtariama gilioji piodermija;

citologiniame mėginyje yra randamos lazdelinės bakterijos (Beco et al., 2013);

nustatyta vokiečių aviganių piodermija (Paterson, 2008);

įtariama, kad bakterijų padermės gali būti atsparios antimikrobinėms medžiagoms:

jei buvo taikytas gydymas, naudojant vieną ar kelias plataus veikimo spektro

antimikrobines medžiagas;

esant negyjančioms žaizdoms;

esant pooperacinei hospitalinei infekcijai (Beco et al., 2013).

Sudarant antibiogramas gyvūnui sergančiam piodermija daugiau informacijos gaunama,

nustatant minimalią slopinančią koncentraciją (MSK) sultinyje, nei taikant diskų difuzijos metodą.

Diskų difuzijos metodas yra pusiau kiekybinis tyrimas, nes antimikrobinės medžiagos koncentracija

agare aplink diską gali tik apytiksliai koreliuoti su koncentracija, kuri yra pasiekiama šuns kraujo

serume. Diskų difuzijos metodas nusako tik ar bakterijos yra jautrios, vidutiniškai jautrios ar

atsparios antimikrobinei medžiagai. MSK yra kiekybinis tyrimas. Jo metu nustatoma, kokia yra

minimali antimikrobinės medžiagos koncentracija (g/ml), kad būtų nuslopintas bakterijų augimas.

25

Tai leidžia veterinarijos gydytojui ne tik pasakyti ar išskirta bakterijų padermė yra jautri ar atspari

antimikrobinei medžiagai, bet ir parinkti tinkamą dozę, bei skirto preparato naudojimo dažnį

(Bloom, 2014).

Mėginiai tyrimams imami iš pustulių ar nepažeistų mazgelių. Jei jų nėra tinka epidermio

koleretės, šašai. Taip pat jei nėra būdingų pažeidimų, tyrimui siunčiama pažeistos vietos biopsija

(Bloom, 2014). Esant pustulėms paviršiaus dezinfekuoti nereikia, aplink pažeidimą nukerpami

plaukai steriliomis žirklėmis. Pustulė punktuojama su sterilia adata ir pūliai perkeliami ant sterilaus

tampono. Kuomet yra šašai paviršiaus taip pat dezinfekuoti nebūtina. Steriliu pincetu pakeliamas

šašas ir mėginys paimamas su steriliu tamponu. Epidermio kolerečių dezinfekuoti nereikia, plaukai

aplink pažeidimo vieta nukerpami, bei nuo patinio jų paviršiaus paimamas mėginys su steriliu vatos

tamponu. Kuomet stebima generalizuota arba lokalizuota gilioji piodermija reikalinga odos

biopisija, gyvūnas seduojamas, aplink pažeidimą nukerpami plaukai ir odos paviršius

dezinfekuojamas. Atliekama priekalo biopsija su 3–4 mm priekalu, ji įdedama į sterilų konteinerį,

užlašinamas lašas sterilaus fiziologinio tirpalo (Spohr et al., 2009).

1.6. Piodermijų gydymas

Šunys sergantys piodermijomis gydomi skiriant tiek išorinę, tiek sisteminę terapijas (Cerasela,

2013).

1.6.1. Išorinė terapija

Retai kada išorinė terapija taikoma kaip vienintelė, gydant šunis, kurie serga piodermijomis,

dažniausiai ji taikoma kartu sus sistemine terapija (Spohr et al., 2009).

Skiriant išorinę terapiją, naudojamos įvairios vaistinės medžiagų formos: šampūnai, losjonai,

emulsijos, kremai, tepalai, geliai (Cerasela, 2013).

Dažniausiai išoriniai naudojamų preparatų sudėtyje yra tokių antimikrobinių medžiagų kaip

bacitracinas, neomicinas, polimiksinas B, gentamicinas, fuzido rūgštis ir muciprocinas (Cerasela,

2013).

Sergant piodermijomis rekomenduojami antiseptiniai šampūnai, kuriuos naudojant

mechaniškai pašalinami nešvarumai, šašai ir bakterijos, taip pat skatinami gijimo procesai

(Cerasela, 2013) (3 lentelė). Jie mažina bakterijų kiekį, jų kolonizaciją ant paviršių – mažinama

pasikartojančios infekcijos rizika (Bonagura, Twedt, 2009). Dažniausia naudojami šampūnai su

chlorheksidinu, benzoilo peroksidu, povidono jodidu, etilo laktatu, piroktono olaminu (Cerasela,

2013).

26

Šampūnų naudojimo dažnis priklauso nuo pažeidimo sunkumo. Esant giliajai piodermijai,

šunį reikia maudyti kas 2 ar 3 dienas, vėliau – kartą per savaitę. Prieš maudymą nukirpus plaukus,

pasiekiamas stipresnis naudojamo šampūno poveikis. (Bonagura, Twedt, 2009).

3 lentelė. Antimikrobinių šampūnų veikliųjų medžiagų poveikis (Spohr et al., 2009)

Veiklioji medžiaga Poveikis Pastabos

Chlorheksidinas Naikina bakterijų ląstelių

membranas, sumažėja

osmosinė pusiausvyra ir

ląstelė žūsta.

Plataus veikimo spektro

bakteriocidas.

Malassezia spp. veikia

vidutiniškai.

Etilo laktatas Hidrolizuoja pieno rūgštį,

mažina odos pH ir slopina

bakterijų lipazių

aktyvumą.

Būdingas bakteriostatinis

poveikis.

Gerai prasiskverbia į plauko

folikulus ir riebalines liaukas.

Benzoilo peroksidas Išlaisvina laisvuosius

radikalus, pažeidžia

bakterijų ląstelių

membranas.

Plataus veikimo spektro

bakteriocidas.

Patenka į plauko folikulus ir

sausina odą. Galimas

dirginantis poveikis.

1.6.2. Antimikrobinių medžiagų parinkimas

Antimikrobiniai preparatai veterinarinėje medicinoje klasifikuojami į pirmo, antro ir trečio

pasirinkimo (Giguère et al., 2013).

Pirmo tipo antimikrobinės medžiagos (amoksicilinas, cefaleksinas, doksiciklinas ir

trimetoprimo-sulfonamido junginys) skiriamos, esant nekomplikuotai šunų piodermijai. Jie nėra

tokio plataus veikimo spektro kaip antro ar trečio tipo, tačiau šiai grupei priskiriamas medžiagas

galima skirti empiriškai jas gyvūnai gerai toleruoja. (Beco et al., 2013; Giguère et al., 2013).

Antro pasirinkimo antimikrobinės medžiagos (tetraciklinas, piperacilinas, amikacinas ir

trečios kartos cefalosporinai) naudojamos tik remiantis antibiogramos rezultatais ir jei anksčiau

skirti pirmo pasirinkimo preparatai nebuvo veiksmingi. Šios grupės medžiagos neskiriamos

empiriškai, nes kyla rizika bakterijų rezistentiškumo atsiradimui (Beco et al., 2013; Giguère et al.,

2013).

27

Trečio pasirinkimo antimikrobinės medžiagos (vankomicinas, linezolidas, karbapenemas ir

kt.) daugeliu atvejų nėra registruotos veterinarinei panaudai ir yra labai svarbūs gyvūnų ir žmonių

sveikatai gydant daugeliui antimikrobinių medžiagų atsparių mikroorganizmų sukeltus susirgimus.

Šios grupės medžiagos turi būti naudojami tik tuomet, kai yra antibiogramos rezultatai, kai pirmo ir

antro pasirinkimo antimikrobinės medžiagos yra neefektyvios ir išorinis gydymas yra neįmanomas

ir/ar neefektyvus (Beco et al., 2013; Giguère et al., 2013).

1.6.3. Sisteminis piodermijos gydymas

Sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos yra labai svarbios veterinarinėje medicinoje,

bei pastaruoju metu kyla susirūpinimas dėl mikroorganizmų atsparumo joms (Beco et al., 2013).

Antimikrobinių medžiagų pasirinkimas yra svarbus žingsnis siekiant racionalaus antimikrobinių

medžiagų naudojimo (Guardabassi, 2013). Gydant antimikrobinėmis medžiagomis svarbu gauti

tinkamą gydymo efektą ir mažinti joms atsparių bakterijų atsiradimą. Bakterinės kilmės odos

infekcijos yra vienos iš labiausiai paplitusių susirgimų, kurių gydymui naudojamos sisteminio

poveikio antimikrobinės medžiagos, todėl svarbu tinkamai jas pasirinkti ir naudoti atsakingai (Beco

et al, 2013).

Jei būtinas gydymas iš karto, tinkamos pirmo pasirinkimo antimikrobinės medžiagos

pasirenkamos remiantis klinikiniais požymiais ir atlikus citologinį tyrimą (Beco et al., 2013).

Antimikrobinės medžiagos, pasižyminčios bakteriostatiniu poveikiu, naudojamos esant

paviršinėms piodermijoms, tuo tarpu veikiančios baktericidiškai – esant pasikartojančiai giliajai

piodermijai, bei nusilpusiam organizmui (Špruček et al., 2007). Be to antimikrobinių medžiagų

pasirinkimas priklauso nuo dermatito tipo, jų efektyvumo ir saugumo, individualių organizmo

savybių (galimos alerginės reakcijos). Esant stafilokokinėms infekcijoms labiausiai tinka

antibiotikai kurie neinaktyvuoja penicilazės (Sentürk et al., 2005). Žymiai rečiau naudojami ir

rekomenduojami fluorochinolonai bei antro ir trečio pasirinkimo cefalosporinai, kad būtų

sumažintas atsparių antimikrobinėms medžiagoms stafilokokų atsiradimas (Moriello, 2013).

1.6.4. Piodermijų gydymo schemos

Esant paviršiaus piodermijai, gydymo schemos sudaromos atsižvelgiant į ligos sukėlėją,

pažeidimo gylį bei išplitimą (4 lentelė), paciento amžių, svorį, vaistų toleravimą, bei savininko

įsipareigojimus laikytis gydymo schemos (Koch et al., 2012) Gydant šunis, sergančius paviršiaus

piodermija, svarbiausia yra atstatyti normalią odos paviršiaus mikroflorą. Esant ūmios eigos

šlapiam dermatitui svarbu mažinti naujų pažeidimų atsiradimo riziką. Paprastai pasveikstama be

papildomo gydymo. Jei reikia išoriniai yra naudojamos antimikrobinės medžiagos ir steroidinių

28

priešuždegiminių medžiagų turintys geliai ir kremai. Pažeidimai gyja vidutiniškai 7–10 dienų. Esant

odos raukšlių piodermijai, raukšlės gali būti pašalinamos chirurginiu būdu (Lloyd, 2009).

Esant giliajai piodermijai svarbu nustatyti ligos sukėlėją ir naudoti efektyvias ir reikiamas

sisteminio poveikio antimikrobines medžiagas (Lloyd, 2009). Gydymą sudaro kailio nukirpimas,

antibakterinių tirpalų naudojimas (pvz., chlorheksidinas) ir antimikrobinių medžiagų kursas

(Moriello, 2005). Gijimą skatina antimikrobiniai šampūnai, naudojami kas 2–3 dienas, kurių

sudėtyje yra chlorheksidino arba benzoilo peroksido (Lloyd, 2009). Nustačius ir pašalinus pirminę

ligos priežastį, sumažėja pakartotinės infekcijos tikimybė (Koch et al., 2012).

4 lentelė. Šunų bakterinių odos ligų sukėlėjai ir gydymas (Giguère et al., 2013)

Diagnozė Dažniausiai pasitaikantys

sukėlėjai

Gydymo rekomendacijos

Paviršiaus piodermija Staphylococcus spp.,

Streptocpccus spp.

Pakanka išoriniai naudojamų

antiseptinių ir antibakterinių

preparatų

Paviršinė piodermija Staphylococcus spp. (ypač S.

pseudintermedius)

Išoriniai taikomas gydymas,

pvz, antiseptiniai šampūnai.

Klindamicinas arba pirmos

kartos cefalosporinai (pvz,

cefaleksinas, cefadroksilis),

amoksicilinas su klavulano

rūgštimi, trimetoprimas,

sulfonamidas, linkomicinas ar

eritromicinas. Kitų

antimikrobinių medžiagų

naudojimas turi būti paremtas

atsižvelgiant į gautus

antibiogramos rezultatus.

Gilioji piodermija Staphylococcus spp., E. coli,

Proteus spp., Pseudomonas

spp.

Kaip ir paviršinės piodermijos.

Antimikrobinės medžiagos

kurios veikia gramneigiamas

bakterijas turi būti parinktos

atsižvelgus į antibiogramos

rezultatus.

29

Gydymo antimikrobinėmis medžiagomis trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio. Paviršinės

piodermijos atveju, dažniausiai pasveikstama po 2–3 savaičių naudojimo kurso. Esant giliajai

piodermijai, teigiamas terapinis efektas stebimas po 2 savaičių, visiškai pasveikstama vidutiniškai

po 4–6 savaičių ar ilgesnio gydymo kurso (Beco et al., 2013). Šunys, sergantys pasikartojančia

piodermija gydomi 14 dienų ilgiau nei diagnozavus giliąją piodermiją pirmą kartą (Špruček, 2007).

Gydymas tęsiamas tol kol išnyksta visi klinikiniai požymiai, citologiniame mėginyje nerandama

leukocitų ir tuomet gydymas dar tęsiamas 7–14 dienų (Beco et al., 2013).

MASA padermės paprastai yra jautrios sulfonamidams ir klindamicinui, jie gali būti

pasirenkami empiriniam gydymui kol laukiama tyrimų rezultatų (Paterson. 2008). Piodermija

segančių šunų gydymas dėl vis dažniau išskiriamų MASP tampa sudėtingesnis. Dažniausiai MASP

yra jautrūs amikacinui, rifampicinui ir chloramfenikoliui (Bryan et al., 2012). Antibakterinė terapija

turi būti tęsiama mažiausiai 10 dienų, kartais net iki 6 savaičių (Paterson, 2008).

30

2. MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas buvo atliktas 2013 – 2014 metais, kurio metu Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų

klinikoje buvo renkami ir analizuojami duomenys apie šunų sergamumą bakterinės kilmės

dermatitais. Buvo renkama sirgusiųjų pacientų gyvenimo ir ligos anamnezė (veislė, amžius, lytis,

laikymo sąlygos, plauko ilgis, metų laikas, kuomet gyvūnas susirgo, ankstesnis antibakterinių

medžiagų naudojimas ir jų efektyvumas). Taip pat buvo atliekamas bendras klinikinis ir specialusis

odos tyrimas. Odos tyrimo metu buvo vertinami pirminiai ir antriniai odos pažeidimai, jų gylis bei

lokalizacija.

Ėminiai buvo imami iš pažeistos odos vietos, naudojant sterilų vatos tamponą. Prieš paimant

mėginį plaukai pažeidimo vietoje ir aplink pažeidimą nukerpami steriliomis žirklėmis. Oda

nuvaloma 70 proc. stiprumo etanolio tirpalu, po to leidžiama jam išgaruoti. Pustulės praduriamos

sterilia adata, pūliai surenkami steriliu vatos tamponėliu. Jeigu sunku rasti nepažeistų pustulių,

tuomet bakteriologinis ėminys imamas nuo epidermio kolerečių arba nuo neseniai plyšusių pustulių,

susidariusių šašų apatinio paviršiaus. Šašo kraštas atkeliamas steriliu pincetu ir mėginys paimamas

iš po jo. Tamponas dedamas į transportinę terpę. Oda dezinfekuojama spiritu. Mikroorganizmai,

sukėlę odos uždegimą, identifikuojami ir jautrumas antimikrobinėms medžiagoms nustatomas

taikant diskų metodą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos

institute, remiantis patvirtintomis metodikomis.

Remiantis gautais antibiogramų rezultatais pacientams buvo skiriamas atitinkamas gydymas

antimikrobinėmis medžiagomis, reguliariai stebima odos būklė.

Tyrimų rezultatai ir statistiniai skaičiavimai atlikti kompiuterinėmis programomis „Microsoft

Exel`2010“, apskaičiuojant gautų duomenų aritmetinius vidurkius (X), vidurkių paklaidas (Sx),

vidurkių skirtumų patikimumo koeficientą (p). Aritmetinių vidurkių skirtumas bus laikomas

patikimu, kai p<0,05.

Moksliniai tyrimai buvo atliekami laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos,

laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108).

31

3. REZULTATAI

3.1. Rizikos veiksniai, predisponuojantys šunų bakterinės kilmės dermatitus

3.1.1. Veislė

Tirtų šunų grupėje (52 šunys) buvo išskirti grynaveisliai gyvūnai (25 veislių – 48 šunys) ir

mišrios veislės šunys, kurie sudarė 4 individų grupę. Per tyrimo laikotarpį bakterinės kilmės

dermatitai dažniausiai buvo diagnozuoti vokiečių aviganių (7 šunys), Jorkšyro terjerų (6 šunys)

veislės šunims. Po 4 atvejus šis susirgimas buvo stebimas labradoro retriverių, amerikiečių

Stafordšyro terjerų, vakarų Škotijos baltųjų terjerų ir mišrių veislių šunims. Kitų veislių šunys

bakterinės kilmės dermatitu sirgo rečiau (12 pav.).

12 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas bakterinės kilmės dermatitu

3.1.2. Lytis

Tirti šunys taip pat buvo suskirstyti į dvi grupes pagal lytį. Tyrimo laikotarpiu dėl odoje

atsiradusių pokyčių buvo atvestas 31 patinas ir 21 kalė (13 pav.).

32

13 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas bakterinės kilmės dermatitu

3.1.3. Amžius

Visi tirti 52 šunys buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes:

1. Iki 1 m.;

2. 1–5 m.;

3. Vyresni nei 5 m.

Dažniausiai bakterinės kilmės dermatitais sirgo vyresni nei 5 m. šunys (31 šuo). 1–5 m.

grupėje susirgimas buvo diagnozuotas 19 šunų. Rečiausiai bakterinės kilmės dermatitas buvo

stebimas jauniems, iki vienerių metų šunims (2 šunys) (14 pav.)

14 pav. Bakterinės kilmės dermatitų pasireiškimo dažnis skirtingose tirtų gyvūnų

amžiaus grupėse

33

Atlikus tyrimą ir susisteminus duomenis nustatyta, kad amžiaus grupėje iki vienerių metų

sirgo tik kalės (2 šunys). Amžiaus grupėje nuo 1 iki 5 metų patinai sirgo dažniau (12 šunų) nei kalės

(7 šunys). Vyresnių nei 5 metų šunų grupėje sirgo 19 patinų ir 12 kalių. Atlikus statistinę duomenų

analizę nustatyta, kad amžius neįtakoja patinų ir kalių sergamumo piodermijomis (p>0,05) (15

pav.).

15 pav. Skirtingo amžiaus kalių ir patinų sergamumas bakterinėmis odos ligomis

3.1.4. Metų laikas

Dažniausiai bakterinės kilmės odos uždegimas buvo stebimas rudenį (29 šunys), vasarą ir

žiemą sirgo po 8 šunis, beveik toks pat sergamumas nustatytas ir pavasarį – 7 šunys (16 pav.)

16 pav. Bakterinės kilmės dermatitų pasireiškimo dažnis skirtingais metų laikais

34

3.1.5. Laikymo sąlygos

Apklausus šunų savininkus nustatyta, kad iš visų tirtų 52 šunų, sirgusių bakterinės kilmės

dermatitais, 31 buvo laikomas lauke/patalpoje (59,62 proc.). Tik lauke buvo laikomi 21 šuo, kurie

sudaro 40,38 proc. visų sirgusiųjų. Laikomi lauke/patalpoje šunys sirgo dažniau nei laikomi lauke.

Visose amžiaus grupėse šunys dažniau buvo laikomi lauke/patalpoje, nei lauke. Iš gautų

rezultatų matyti, kad nuo šunų amžiaus laikymo sąlygos nepriklauso (p>0,05) (17 pav.).

17 pav. Šunų laikymo sąlygos

Gauti rezultatai rodo, kad vokiečių aviganių veislės šunys buvo laikomi tik lauke. Tuo tarpu

Jorkšyro terjerų, labradoro retriverių ir vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šunys buvo laikomi

tik lauke/patalpoje. Mišrios veislės šunys dažniau buvo laikomi lauke (75 proc.), o amerikiečių

Stafordšyro terjerų veislės šunys laikomi vienodai lauke ir lauke/patalpoje. Kitų veislių šunys

dažniausiai buvo laikomi lauke/patalpoje (60,87 proc.). Atlikus statistinę duomenų analizę

nustatyta, kad nuo šunų veislės priklauso laikymo sąlygos (p<0,05) (18 pav.).

35

18 pav. Skirtingų veislių šunų laikymo sąlygos

3.1.6. Plauko ilgis

Tirti šunys buvo suskirstyti į dvi grupes pagal plauko ilgį: ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai.

Bakterinės kilmės dermatitu dažniau sirgo ilgaplaukiai šunys (31 šuo), rečiau trumpaplaukiai (21

šuo) (19 pav.).

19 pav. Šunų plauko ilgis

3.1.7. Neracionalus antimikrobinių medžiagų naudojimas

Iš 52 šunų, kuriems buvo nustatytas bakterinės kilmės dermatitas, 31 šuo jau buvo gydytas

kitose veterinarijos klinikose. 21 šuo, kuriam buvo diagnozuotas bakterinės kilmės dermatitas

LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje lankėsi pirmą kartą (20 pav.).

36

Iš visų šunų kurie buvo gydyti kitose klinikose, 21 buvo paskirtos antimikrobinės medžiagos,

neatlikus bakteriologinio tyrimo (67,74 proc.).

20 pav. Šunų, sirgusių bakterinės kilmės dermatitais, pasiskirstymas pagal pirminę

gydymo vietą

3.2. Pirminės odos ligos

Dažniausiai bakterinės kilmės dermatitas komplikavo sarkoptozės eigą (19,23 proc.). 17,31

proc. šunų sirgo demodekoze ir blusų sukeltu alerginiu dermatitu. Kiek rečiau, po 15,38 proc. šunų

buvo nustatyta seborėja ir kontaktinis dermatitas. Alergija pašarui diagnozuota 11,54 proc. šunų.

Rečiausiai buvo nustatyta cheiletieliozė (3,85 proc.) (21 pav.).

21 pav. Pirminiai susirgimai

37

3.3. Odos pažeidimo gylis

Pagal odos pažeidimo gylį piodermijos buvo suskirstytos į 3 grupes:

paviršiaus;

paviršinė;

gilioji.

Atlikus tyrimą ir susisteminus duomenis, nustatyta, kad dažniausiai šunims buvo diagnozuota

gilioji piodermija (30 šunų), rečiau – paviršinė (22 šunys). Tuo tarpu paviršiaus piodermijos atvejų

tyrimo metu nenustatyta (22 pav.).

22 pav. Bakterinių dermatitų dažnis, atsižvelgiant į odos pažeidimų gylį

Vokiečių aviganių ir kitų veislių šunys giliąja piodermija sirgo dažniausiai (atitinkamai 71,43

proc. ir 65,22 proc.). Tirtiems labradoro retriverių veislės šunims diagnozuota tik gilioji piodermija.

Jorkšyro terjerų, bei vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šunys dažniau sirgo paviršine piodermija

(atitinkamai 83,33 proc. ir 75 proc.). Mišrios ir amerikiečių Stafordšyro terjerų veislės šunų

sergamumas giliaja ir paviršine piodermija buvo vienodas (po 50 proc.). Atlikus statistinę duomenų

analizę nustatyta, kad piodermijos gylis priklauso nuo šuns veislės (p<0,05) (23 pav.)

38

23 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumo giliąja ir paviršine piodermija dažnis

Nustatyta, kad laikomi lauke šunys dažniau sirgo giliąja piodermija (13 šunų) ir paviršine

piodermija (17 šunų), nei laikomi lauke/patalpoje – atitinkamai 8 ir 14 šunų (24 pav.).

24 pav. Skirtingomis sąlygomis laikomų šunų sergamumas paviršine ir giliąja

piodermijomis

Tik lauke laikomi 17 šunų dažniau sirgo paviršine, 13 šunų sirgo giliąja piodermija. Tarp

lauke/patalpoje laikomų šunų taip pat dažniau pasitaikė paviršinė (14 šunų), nei gilioji piodermija (8

šunys). Iš gautų rezultatų matyti, kad pažeidimo gyliui įtakos turi laikymo sąlygos (p<0,05) (25

pav.).

39

25 pav. Šunų sergamumas paviršine ir giliąja piodermija, atsižvelgiant į laikymo sąlygas

Ilgaplaukiai šunys paviršine ir giliąja piodermija sirgo panašiai, atitinkamai 15 ir 16 šunų.

Tuo tarpu trumpaplaukiai šunys giliąja piodermija (16 šunų) sirgo dažniau, nei paviršine (6 šunys).

Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad piodermijos gylis priklauso nuo šuns plauko ilgio

(p<0,05) (26 pav.).

26 pav. Skirtingo plauko ilgio šunų sergamumas paviršine ir giliaja piodermijomis

3.4. Piodermijų tipai

Paviršinė piodermija buvo diagnozuota 22 šunims. Dažniausiai buvo stebimas paviršinis

bakterinis folikulitas (19 šunų), 2 šunys sirgo paviršine išplitusia piodermija. Tik vienam šuniui

buvo diagnozuota odos–gleivinės jungties piodermija (27 pav.).

40

27 pav. Sergamumo paviršine piodermija dažnis

Gilioji piodermija buvo stebima 30 šunų. Dažniausiai diagnozuotas piotrauminis bakterinis

folikulitas (11 šunų). 6 šunys sirgo akne, o lokalizuota giliąja piodermija sirgo 5 šunys.

Pododermatitas diagnozuotas 4 šunims. Generalizuota gilioji piodermija buvo nustatyta 3 šunims. 1

šuniui diagnozuota nosies piodermija (28 pav.).

28 pav. Sergamumo giliąja piodermija dažnis

3.5. Pažeidimo lokalizacija

Tyrimo metu nustatyta, kad esant bakterinės kilmės dermatitams, pažeidimai dažniausiai buvo

lokalizuoti ventralinėje kūno dalyje, galvos bei nugaros srityse, atitinkamai 23, 18 ir 12 atvejų. Kiek

41

rečiau pažeidimai buvo stebimi kaklo (6 atvejai), bei po 5 atvejus pėdučių ir uodegos srityse. Esant

bakterinės kilmės dermatitui, pažeidimai rečiausiai rasti lūpų–odos jungties, klubų srityse,

atitinkamai po 1 atvejį (29 pav.).

29 pav. Pažeidimų lokalizacija

3.6. Bakteriologiniai ėminiai

2013–2014 metais LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo renkami

duomenys apie šunų sergamumą bakterinės kilmės dermatitais. Šis susirgimas buvo diagnozuotas

52 šunims, tirti 57 bakteriologiniai ėminiai (5 šunims gydymo eigoje ar po jo atlikti pakartotiniai

bakteriologiniai tyrimai). Visi tirti mėginai buvo suskirstyti į 3 grupes: I – išskirta vienos rūšies

patogeninė ar sąlyginai patogeninė bakterijų padermė, II – išskirta mišri mikroflora, III –

patogeninių ar sąlyginai patogeninių bakterijų neišskirta (5 lentelė).

5 lentelė. Bakteriologinių tyrimų kiekis

I grupė II grupė III grupė

Pirminiai ėminiai 41 4 7

Pakartotiniai ėminiai 3 2 0

Viso: 44 6 7

42

Atlikus bakteriologinį ėminių tyrimą, dažniausiai buvo identifikuotos Staphylococcus spp.

padermės (50 mėginių), žymiai rečiau Streptococcus spp. (2 mėginiai) ir E. coli (2 mėginiai). B.

cereus ir Proteus spp. buvo identifikuoti 1 mėginyje. (30 pav.).

Mišri mikroflora išskirta iš 6 mėginių: Staphylococcus spp. ir E. coli. (2 odos mėginiai),

Streptococcus spp. ir Staphylococcus spp. (2 odos mėginiai), Staphylococcus spp. ir Proteus spp., S.

intermedius ir S. aureus. Iš 7 ėminių patogeninių ar sąlyginai patogeninių bakterijų nebuvo išskirta.

Staphylococcus spp. padermės identifikuotos 50 mėginių, 10 mėgininių bakterijos buvo

identifikuotos iki rūšies. S. aureus identifikuotas 6 mėginiuose. S. intermedius padermė

identifikuota 2 mėginiuose, po 1 mėginį S. epidermidis ir S. pseudintermedius.

30 pav. Bakterijų padermės, išskirtos iš bakteriologinių ėminių

Išskyrus bakterijų padermes, nustatytas jų jautrumas antibakterinėms medžiagoms (31–33

pav.).

43

31 pav. Staphylococcus spp. padermių jautrumas antibakterinėms medžiagoms

Tyrimo metu nustatyta, kad Staphylococcus spp. padermės yra jautriausios cefaleksinui

(vidutinis sterilios zonos skersmuo 33,23±0,96 mm), enrofloksacinui (vidutinis sterilios zonos

skersmuo 25,76±0,62 mm), gentamicinui (vidutinis sterilios zonos skersmuo 25,41±0,59 mm),

atitinkamai 44, 47 ir 47 mėginiai. Taip pat efektyviai veikė cefoksitinas (vidutinis sterilios zonos

skersmuo 34,47±0,92 mm), eritromicinas (vidutinis sterilios zonos skersmuo 23,97±0,66 mm),

amoksicilinas su klavulano rūgštimi (vidutinis sterilios zonos skersmuo 26,74±0,83 mm),

atitinkamai 30, 33 ir 39 mėginiai. Linkomicinui jautrios buvo iš 33 mėginių išskirtos

Staphylococcus spp. bakterijų padermės, tetraciklinui – iš 29 mėginių (vidutinis sterilios zonos

skersmuo atitinkamai 28,69±0,85 mm ir 27,27±0,81 mm). Klindamicinui jautrios buvo iš 21

mėginių (vidutinis sterilios zonos skersmuo 25,76±0,72 mm) išskirtos Staphylococcus spp.

padermės, vidutiniškai jautrios padermės buvo išskirtos iš 10 mėginių (vidutinis sterilios zonos

skersmuo 20,00±0,25 mm). Amoksicilinui jautrios padermės išskirtos iš 24 mėginių, vidutiniškai

jautrios padermės išskirtos iš 16 mėginių (vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai 27,67±1,22

mm ir 17,72±0,52 mm) (31 pav.).

Staphylococcus spp. atspariausios buvo penicilinui (27 mėginiai) bei

sulfametoksazoliui/trimetoprimui (22 mėginiai), vidutinis sterilios zonos skersmuo, atitinkamai

44

buvo 15,96±0,83 mm ir 7,48±0,53 mm. Tetraciklinui atsparios padermės išskirtos iš 19 mėginių

(vidutinis sterilios zonos skersmuo 11,67±0,84 mm) (31 pav., taip pat žr. 1 priedą).

32 pav. S. aureus jautrumas antibakterinėms medžiagoms

Tyrimo metu nustatyta, kad S. aureus padermė jautriausia (100 proc.): cefaleksinui,

enrofloksacinui, amoksicilinui su klavulano r. (vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai

27,33±1,02 mm, 20,40±1,98 mm ir 24,67±1,71 mm), atitinkamai 6, 5 ir 6 mėginiai. Cefovecinui ir

gentamicinui jautrios S. aureus padermės išskirtos iš 5 mėginų (vidutinis sterilios zonos skersmuo

24,50±1,57 mm ir 20,40±1,07 mm). Vidutiniškai jautrios S. aureus padermės buvo amoksicilinui (4

mėginiai), linkomicinui (3 mėginiai) S. aureus padermės, vidutinis sterilios zonos skersmuo

atitinkamai 17,25±1,31 mm ir 19,67±0,33 mm (32 pav.).

S. aureus atspariausios buvo tetraciklinui (4 mėginiai), sulfametoksazoliui/trimetoprimui (3

mėginiai) ir linkomicinui (2 mėginiai), (vidutinis sterilios zonos skersmuo atitinkamai 9,76±2,59

mm, 10,00 mm ir 10,00±4 mm) (32 pav., taip pat žr. 1 priedą).

Kitų išskirtų mikroorganizmų jautrumas pateikiamas 33 paveiksle.

45

33 pav. Kitų išskirtų mikroorganizmų jautrumas antibakterinėms medžiagoms

(AMOKS+KL – amoksicilinas su klavulano rūgštimi; AMOKS – amoksicilinas; CEFAL – cefaleksinas; CEFOV – cefovecinas;

KLIND – klindamicinas; ENROFL – enrofloksacinas; ERITR – eritromicinas; GENT – gentamicinas; LINK – linkomicinas; PEN –

penicilinas; TETR – tetraciklinas)

3.7. Bakterinės kilmės dermatitų gydymas

Parenkant gydymą tirtiems šunims, pirmiausia buvo šalinama pirminė priežastis. Antrinei

bakterinės kilmės odos infekcijai gydyti buvo skiriamos tiek išoriniai naudojamos (šampūnai), tiek

sisteminiu poveikiu pasižyminčios (antimikrobinės medžiagos) priemonės.

Gavus bakteriologinio tyrimo atsakymą, atsižvelgiant į išskirtą bakterijų padermę,

antibiogramos rezultatus, 45 šunims paskirtas sisteminis antimikrobinių medžiagų naudojimas. Kaip

papildoma priemonė, skirti šampūnai su antimikrobiniu poveikiu pasižyminčiais chlorheksidinu ir

benzoilperoksidu. 7 šunims skirta tik vietiškai veikiančių preparatų terapija.

Antimikrobinių medžiagų naudojimo trukmė buvo parenkama, atsižvelgiant į nustatytų

pažeidimų gylį ir išplitimą. Trumpiausias, 14 d. antimikrobinių medžiagų naudojimas skirtas esant

paviršinei piodermijai (19 šunų), esant giliajai piodermijai, trumpiausias antimikrobinių medžiagų

naudojimo kursas buvo 25 d. (26 šunys). Vidutiniškai antimikrobinės medžiagos, esant paviršinei

piodermijai, paskirtos 16 d., esant giliajai – 28 d. Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad

gydymo trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio (p<0,05).

Pakartotiniam vizitui po 14 d. gydymo buvo atvesti 35 šunys. Trims šunims buvo atliktos

pakartotinės antibiogramos, nes odos būklė prastėjo. 2 šunims keista antimikrobinė medžiaga dėl

atsiradusios odos alerginės reakcijos. Po 14 d. gydymo kurso pasveiko 10 šunų. Pasveiko 7 šunys,

46

kuriems buvo skirta tik išorinė terapija. Visiems kitiems 20 šunų paskirtas gydymas pratęstas dar 14

d.

Vizitui po 28 d. antimikrobinių medžiagų naudojimo buvo atvesti 15 šunų. Antimikrobinių

medžiagų naudojimas nutrauktas 10 šunų, nes odos pakitimų nerasta. Pakartotinai bakteriologiniai

mėginiai paimti 2 šunims. 5 šunims sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos skirtos naudoti

dar 14 dienų.

Vizitui po 42 dienų buvo atvesti 3 šunys. Odoje pakitimų nerasta ir antimikrobinė terapija

nutraukta visiems šiems šunims.

3.7.1. Antimikrobinių medžiagų pasirinkimas

Susisteminus gautus antibiogramų rezultatus ir šunims skirtą gydymo efektyvumą, naudojant

sisteminio poveikio antimikrobines medžiagas, nustatyta, kad iš bakteriologinio ėminio išskyrus

Staphylococcus spp., dažniausiai buvo naudojamas amoksicilinas (51,43 proc.). Esant mišriai

mikroflorai ir grynai S. aureus kultūrai, dažniausiai skirtas amoksicilinas su klavulano r.,

atitinkamai 66,67 proc. ir 60 proc. (34 pav.)

34 pav. Antibakterinių medžiagų pasirinkimas, atsižvelgiant į antibiogramų rezultatus

Išanalizavus ir susisteminus duomenis nustatyta, kad dažniausiai skirta amoksicilinas (20

šunų) ir amoksicilinas su klavulano r. (19 šunų). Kiek rečiau paskirtas cefaleksinas (8 šunų).

Rečiausiai naudotas enrofloksacinas, juo buvo gydyti 3 šunys (35 pav.).

47

35 pav. Antibakterinių medžiagų pasirinkimo dažnis

Atsižvelgiant į pažeidimo gylį paviršinei piodermijai gydyti dažniausiai pasirinktas

amoksicilinas su klavulano rūgštimi bei amoksicilinas, atitinkamai 8 šunims (42,11 proc.) ir 7

šunims (36,84 proc.). Rečiau cefaleksinas (3 šunys) ir enrofloksacinas (1 šuo), atitinkamai 15,79

proc. ir 5,26 proc.

Giliąja piodermija sergantys šunys dažniausiai buvo gydyti naudojant amoksiciliną su

klavulano r. ir amoksiciliną po 12 šunų (38,71 proc.). Rečiau gydymui buvo naudotas cefaleksinas

(5 šunys) ir entrofloksacinas (2 šunys), atitinkamai 16,13 proc. ir 6,45 proc.

48

4. REZULTATŲ APTARIMAS

2013–2014 metais LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje surinkus ir

išanalizavus duomenis buvo nustatyta, kad patinai piodermijomis sirgo 1,5 karto dažniau nei kalės.

V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012) duomenimis, patelės (57,14 proc.) piodermijomis sirgo

dažniau nei patinai (42,86 proc.). Literatūroje dažniausiai pateikiami duomenys, kad susirgimui

nėra lyties predispozicijos.

Metų laikas taip pat turėjo įtakos šunų sergamumui bakterinės kilmės dermatitu. Išanalizavus

duomenis buvo nustatyta, kad rudenį sergamumas odos infekcinėmis ligomis yra didžiausias (55,77

proc.). Tai galima paaiškinti tuo, kad rudenį padidėja aplinkos drėgmė, dažniau lyja, sutrumpėja

saulėtas periodas, dėl to šuns oda yra nuolatos veikiama nepalankių aplinkos sąlygų. Tačiau, V. H.

Shyma ir K. Vijayakumar (2012) teigimu, bakterinės kilmės odos infekcijų atvejų skaičius padidėja

nuo balandžio (16,67 proc.) iki rugsėjo mėnesio (14,28 proc.). Nuo balandžio mėnesio sergamumas

dermatitais padidėja dėl vasaros sezono pradžios ir šis pakilimas tęsiasi iki rugsėjo (veisimosi

sezono pradžios). Sergamumo dažnis gali skirtis, nes tiriamos skirtingos gyvūnų populiacijos.

Tyrimo metu nustatyta, jog daugiausiai šunys, sirgę bakterinės kilmės dermatitais, buvo

vyresni nei 5 m. (59,62 proc.). Šunys vyresni nei 5 m. dažniau serga piodermijomis, nes jie dažniau

laikomi lauke, dėl to kenčia nuo nepalankių aplinkos sąlygų, tuo tarpu šuniukai laikomi tik

namuose. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), bakterinės kilmės dermatitais dažniausiai

serga šunys nuo 1 iki 3 metų (42,85 proc.). J. F. Summers ir kt. (2014) teigia, kad vidutinis šunų

sergamumo amžius yra 5 metai.

Atsižvelgiant į plauko ilgį, ilgaplaukiai šunys piodermijomis serga 19,24 proc., dažniau nei

trumpaplaukiai. Tokius rezultatus galėjo nulemti tai, kad ilgaplaukiai šunys yra prastai išdžiovinami

po maudynių vandens telkiniuose. Palankias sąlygas mikrofloros pokyčiams sudaro netinkama

kailio priežiūra, retas maudymas esant kailio nešvarumams. V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012)

duomenimis, augintinių kailio priežiūrai dėmesio neskiria apie 71,42 proc. šeimininkų, kurių šunys

sirgo bakteriniu odos uždegimu. Prasta kailio priežiūra gali predisponuoti piodermiją, dėl

nepakankamos odos mikroaeracijos.

Bakterinės kilmės dermatitai dažniausiai diagnozuoti vokiečių aviganių (13,46 proc.) veislės

šunims, jie dažniau sirgo giliąja (71,43 proc.) nei paviršine piodermija, bei Jorkšyrų terjerų veislės

šunims (11,54 proc.), šios veislės šunys dažniau sirgo paviršine piodermija (83,33 proc.), kaip ir

vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šunys (75 proc.). Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar

(2012), piodermijomis dažniausiai serga vokiečių aviganių (26,19 proc.). Remiantis tyrimų

duomenimis galime teigti, kad vokiečių aviganių veislės šunys yra linkę sirgti bakterinėmis odos

ligomis. Jorkšyrų, bei vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislių šunų sergamumą piodermijomis galėjo

49

nulemti tai, kad jie yra dažniau maudomi, kerpami, triminguojami bei šukuojami, dėl to galėjo būti

pažeistas odos paviršius. Bei šių veislių šunys dažniausiai nustatomas hiperjautrumas pašarui.

Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), bakterinės kilmės dermatitais dažniau serga šunys,

kurie yra reguliariai maudomi (61,90 proc.).

Daugiau nei pusė šunų (59,62 proc.) buvo laikomi patalpa/laukas sąlygomis, todėl ir

bakterinės kilmės dermatitu šie šunys sirgo 19,24 proc. dažniau nei šunys laikomi tik lauke. Šunų

laikymo sąlygos priklauso nuo veislės (p<0,05). Laikomi lauke paviršine piodermija serga 13,34

proc. dažniau nei giliąja, o laikomi lauke/patalpoje – 27,28 proc. Tai galima paaiškinti tuo, kad

lauke laikomi šunys, dažniausiai visą laiką praleidžia voljeruose ar ribotoje kiemo teritorijoje, tuo

tarpu patalpose/lauke laikomus augintinius savininkai dažnai vežasi į miškus, pievas, prie vandens

telkinių. Taip pat visose amžiaus grupėse šunys dažniau sirgo piodermijomis laikomi

lauke/patalpoje, nei tik lauke. Visi sirgę Jorkšyro terjerų, labradorų retriverių ir vakarų Škotijos

baltųjų terjerų veislės šunys buvo laikomi laukas/patalpa sąlygomis

Vokiečių aviganių veislės šunys buvo laikomi tik lauke. 75 proc. mišrios veislės šunų taip pat

buvo laikomi tik lauke. Tokius rezultatus galėjo nulemti tai, kad šie šunys dažniausiai laikomi

būdose dėl to kenčia nuo nepalankių oro sąlygų, taip pat dažnai dirginama alkūnių ir kulnų oda dėl

kietos dangos, dėl ko ji yra nutrinama ir susidaro palankios sąlygos bakterijų dauginimuisi.

Cheminės medžiagos naudojamos dezinfekuoti būdas gali sukelti odos alerginę reakciją, ko

pasekoje ir odos uždegimą. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012), odos bakterinės kilmės

dermatitu sirgo 85,72 proc. gyvūnų kurie yra laikomi tik būdose, o 14,28 proc. laikomi griežtai tik

lauke. 69,45 proc. šeimininkų nuolat dezinfekuoja augintinių būdas. Cheminius dezinfekantus

naudoja 61,11 proc. šunų šeimininkų. Pirminiai cheminiai dirgikliai yra dažna priežastis, kuri

sukelia odos alergines reakcijas šonų, bei pėdų srityse.

Remiantis tyrimų duomenimis, pastebėta, kad dažniausiai bakterinės kilmės dermatitas

komplikavo sarkoptozės (19,23 proc.), demodekozės (17,31 proc.) ir blusų sukelto alerginio

dermatito (17,31 proc.) eigą. Ektoparazitai pažeidžia odos paviršių, dėl ko prasideda antrinė odos

infekcija. Sukeliamas odos niežulys, dėl to šuo traumuoja save, atsiranda odos pažeidimai, bei

atsiranda antrinė odos infekcija. Pasak, K. M. Wael ir G. M. Husein (2012), dažniausiai pirminė

piodermijos priežastis (18,2 proc.) buvo blusų sukeltas alerginis dermatitas, bei demodekozė. V. H.

Shyma ir K. Vijayakumar (2012) duomenimis, 26,19 proc. šunų sirgusių piodermijomis, buvo

užsikrėtę ektoparazitais.

Bakterinės kilmės dermatitais dažniau sirgo tie šunys, kurie jau buvo gydyti anksčiau kitose

klinikose (59,62 proc.). Iš šių šunų, 67,74 proc. atvejų, jau buvo paskirtos antimikrobinės

medžiagos. Vienam šuniui, sisteminis gydymas antimikrobinėmis medžiagomis buvo paskirtas

50

nepasvėrus jo. Pasak, P. Jasmin (2011), neteisingas gydymas, kuomet yra ribotas antimikrobinių

medžiagų pasirinkimas, skiriamas per trumpas antimikrobinių medžiagų kursas, per mažos dozės

arba neskiriamas vietinis gydymas antimikrobinėmis medžiagomis sukelia piodermijas.

Tyrimo laikotarpiu 15,38 proc. dažniau diagnozuota gilioji piodermija nei paviršinė,

paviršiaus piodermijų buvo nenustatyta. Tai galima paaiškinti tuo, kad dažniausiai šunys jau buvo

gydyti kitose klinikose (59,62 proc.), sirgo ilgą laikotarpį, dėl to dažniau pasitaikė gilioji

piodermija, nei paviršinė. Piodermijos gylis priklauso nuo šunų laikymo sąlygų, plauko ilgio ir

veislės (p<0,05), taip pat pažeidimo gyliui svarbus rizikos veiksnys yra pirminės ligos (alergijos,

parazitozės. Pasak, J. F. Summers ir kt. (2014), dažniausiai šunys serga paviršine piodermija (74,0

proc.).

Atsižvelgiant į pažeidimo tipą, paviršinis bakterinis folikulitas (72,72 proc.) dažniau

diagnozuotas nei kiti paviršinės piodermijos tipai. Paviršinė išplitusi piodermija diagnozuota 9,09

proc., o odos–gleivinės jungties piodermija 4,55 proc. šunų. Pasak, K. A. Hnilica (2011), paviršinis

bakterinės kilmės folikulitas yra dažniausiai pasitaikanti paviršinė odos bakterinės kilmės infekcija.

Esant giliajai piodermijai dažniausiai diagnozuotas piotrauminis bakterinis folikulitas (36,67

proc.). Kiek rečiau aknė (20 proc.) ir lokalizuota gilioji piodermija (16,67 proc.).

Susisteminus duomenis nustatyta, kad pažeidimai esant bakterinės kilmės dermatitui

dažniausiai lokalizuojasi ventralinėje kūno dalyje (23 šunys), galvos srityje (18 šunų), kitose vietose

pažeidimai buvo stebimi mažiau nei 20 proc. šunų. Pasak, V. H. Shyma ir K. Vijayakumar (2012),

generalizuoti odos pažeidimai nustatyti 40,48 proc., o lokalizuoti 59,52 proc. susirgimų atvejų.

Esant bakteriniam dermatitui, klinikiniai pažymiai bei pažeidimai yra skirtingai aprašomi įvairių

autorių.

Staphylococcus spp. padermės iš bakteriologinių ėminių išskiriamos 8,3 kartus dažniau nei

kitos bakterinės kilmės dermatitus sukėlusios bakterijos. Iš 10 Staphylococcus spp. mėginių,

kuriuose padermės buvo identifikuotos iki rūšies, dažniausiai buvo išskirtas S. aureus (60 proc.) P.

A. Ravens ir kt. (2014) atlikto tyrimo duomenimis, Staphylococcus spp. padermės buvo

identifikuotos visuose mėginiuose, paimtuose iš šunų sergančių bakterinės kilmės dermatitu,

dažniausiai identifikuota padermė buvo S. pseudintermedius. Lyginant abiejų tyrimų rezultatus,

galima teigti, kad dažniausiai šunų bakterinės kilmės dermatitus sukelia Staphylococcus spp.

padermės.

Iš 11 proc. mėginių buvo išskirta mišri mikroflora, kas labai apsunkina antimikrobinių

medžiagų pasirinkimą, nes skirtingos rūšies bakterijos gali būti jautrios skirtingoms

antimikrobinėms medžiagoms.

51

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Staphylococcus spp. padermės yra jautriausios cefaleksinui

enrofloksacinui ir gentamicinui. P. A. Ravens ir kt. (2014) rezultatai šiek tiek skiriasi,

Staphylococcus spp. padermės buvo jautrios cefaleksinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi,

chloramfenikoliui, enrofloksacinui ir oksacilinui, visi atitinkamai po 96 proc.

Nustatyta, kad visos S. aureus padermės buvo jautriausios cefaleksinui, enrofloksacinui,

amoksicilinui su klavulano rūgštimi. S. aureus išskirtas dėl to, kad jo žmonės dažniausiai bijo,

galvoja apie gyvūno eutanazija, tačiau gauti rezultatai parodo, kad S. aureus yra jautrus dažniausiai

skiriamoms antimikrobinėms medžiagoms esant bakterininės kilmės dermatitui.

87 proc. šunų buvo paskirtas sisteminis antimikrobinių medžiagų naudojimas, bei kaip

papildoma priemonė paskirti šampūnai su antimikrobinėmis medžiagomis (chlorheksidinu arba

benzoilperoksidu). Pasak, J. F. Summers ir kt. (2014), Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu,

sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos šunims sergantiems bakterinės kilmės dermatitu

skiriamos 96,5 proc. atvejų. 64,1 proc. buvo paskirtas tik sisteminis gydymas be vietinės terapijos,

27,7 proc. – sisteminis ir vietinis gydymas antimikrobinėmis medžiagomis.

Dažniausiai gydymui pasirenkamos antimikrobinės medžiagos yra amoksicilinas bei

amoksicilinas su klavulano r.. Atsižvelgiant į pažeidimo gylį, taip pat dažniausiai pasirenkamos

minėtosios antimikrobinės medžiagos. J. F. Summers ir kt. (2012) tyrimo duomenimis, Didžiojoje

Britanijoje dažniausiai piodermijai gydyti pasirenkamas amoksicilinas su klavulano rūgštimi (55,7

proc.). Gydant paviršinę piodermiją geriausias gydymo efektyvumas pasiekiamas naudojant

poodines cefovecino injekcijas. Esant giliajai piodermijai geriausias efektas pasiekiamas skiriant

oraliai amoksiciliną su klavulano rūgštimi.

Dažniausiai pasirenkamas amoksicilinas su klavulano rūgštimi, nes klavulano rūgštis

praplečia amoksicilino antimikrobinį spektrą, veikia mikroorganizmus, kurie yra atsparūs

amoksicilinui bei kitiems beta laktaminiams antibiotikams, bei sumažina leukocitų migraciją per

endotelio ląsteles (Koch et al., 2012).

Esant paviršiniai piodermijai vidutinė gydymo trukmė buvo 16 d., esant giliajai – 28 d.

Gydymas užtrunka ilgai, nes terapinė vaisto koncentracija odoje pasiekiama lėtai, bei gydymas turi

būti tęsiamas dar 2 savaites po klinikinių požymių išnykimo, todėl antimikrobinės medžiagoms

naudojamos ilgą laiką. J. F. Summers ir kt. (2012) atlikto tyrimo metu, gydymo trukmė esant

piodermijai taip pat ilga, trumpesnė nei 14 d. sisteminė terapija antimikrobinėmis medžiagomis

buvo paskirta tik 40,3 proc. šunų.

Išorinės ir sisteminės terapijos pasirinkimui didelę reikšmę turi ligos sukėlėjas, pažeidimo

gylis bei išplitimas, paciento laikymo sąlygos, amžius, plauko ilgis, metų laikas, konkurentinės

ligos.

52

IŠVADOS

1. Sergamumą bakterinės kilmės dermatitu lemia šuns veislė, lytis, amžius, plauko ilgis, metų

laikas, šuns laikymo sąlygos, konkurentinės ligos.

2. Tiksliausiai bakterinės kilmės uždegimo sukėlėjai yra identifikuojami atliekant citologinį ir

bakteriologinį tyrimus.

3. Šunys giliąja piodermija serga 1,4 kartus dažniau nei paviršine.

4. Piodermijos gylis priklauso nuo šunų laikymo sąlygų, plauko ilgio ir veislės.

5. Dominuojantis paviršinės piodermijos tipas yra paviršinis bakterinis folikulitas, giliosios –

piotrauminis bakterinis folikulitas.

6. Esant bakterinės kilmės dermatitui pažeidimai dažniausiai stebimi ventralinėje kūno dalyje

ir galvos srityje.

7. Staphylococcus spp. padermės dažniausiai sukelia bakterinės kilmės dermatitus, jos

jautriausios cefaleksinui, enrofoksacinui, gentamicinui, cefoksitinui.

8. Gydant šunis, sergančius bakterinės kilmės odos uždegimu dažniausiai kartu skiriama tiek

išorinė, tiek sisteminė terapija.

9. Piodermijomis sergančių šunų gydymui gydymui dažniausiai pasirenkamas amoksicilinas ir

amoksicilinas su klavulano rūgštimi.

10. Bakterinių odos uždegimų gydymo trukmė priklauso nuo pažeidimo gylio ir svyruoja nuo 14

iki 42 d.

53

PASIŪLYMAI

1. Svarbu tinkamai prižiūrėti augintinio kailį, ypač ilgaplaukių šunų, esant rudens sezonui.

2. Parenkat gydymą svarbu šalinti pirminę odos infekcijos priežastį.

3. Antimikrobines medžiagas būtina skirti atsižvelgiant į išskirtą bakterijų padermę ir

antibiogramos rezultatus.

4. Kaip papildomą gydymo priemonę reikia paskirti išoriniai naudojamas antimikrobines

medžiagas.

54

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baptiste K. E., Williams K., Williams N. J., Wattert A., Clegg P. D., Dawson S., Coekill J.

E., O‘Neill T., Hart C. A. Methicilin–resistant Staphylococci in companion animals.

Emerging infection diseases. 2005. Vol. 11. Issue 12. P. 1943–1944.

2. Beck K. M., Waisglass S. E., Dick H. L. N., Weese J. S. Prevalence of meticillin-resistant

Staphylococcus pseudintermedius (MRSP) from skin and carriage sites of dogs after

treatment of their methicillin–resistant or methicillin–sensitive staphylococcal pyoderma.

Veterinary Dermatology. 2012. Vol. 23. Issue 4. 369–370.

3. Beco L., Guaguere E., Lorente Méndez C., Noli C., Nuttall T., Vroom M. Suggested

guidelines for using systemic antimicrobials in bacterial skin infection: antimicrobial choice,

treatment regimens and compliance. Veterinary Record. 2013. Vol. 172. Issue 6. P. 156–

157.

4. Beco L., Guaguère E., Lorente Mèndez C., Noli C., Nuttall T., Vroom M. Suggested

guidelines for using systemic antimicrobials in bacterial skin infection: diagnosis based on

clinical presentation cytology and culture. Veterinary Record. 2013. Vol. 172. Issue 3. P.

72–77.

5. Bloom P. Canine superficial bacterial folliculitis: Current understanding of its etiology,

diagnosis and treatment. The Veterinary Journal. 2014. Vol. 199. P. 217–218.

6. Bonagura J. D., Twedt D. C. Kirk‘s Current Veterinary Therapy XIV. United States of

America. Saunders Elsevier. 2009. P. 413–414.

7. Bryan J., Frank L. A., Rohrbach B. W., Burgette L. J., Cain C. L., Bemis

D. A. Treatment

outcome of dogs with meticillin–resistant and methicillin–susceptible Staphylococcus

pseudintermedius pyoderma. Veterinary Dermatology. 2012. Vol. 23. Issue 4. P. 361–362.

8. Cerasela V. Bacterial pyoderma in dogs. Veterinary Medicine. 2013. Vol. 70. Issue 2. P.

322-324.

9. Duclos D. Canine pododermatitis. Vet Clin Small Anim. 2013. Vol. 43. P. 57–58.

10. Foster A. P., Foil C. S. BSAVA Manual of Small Animal Dermatology. Barcelona. British

small animal veterinary association. 2003. P. 1-13, 159–160.

11. Giguère S., Prescott J. F., Dowling P. M. Antimicrobial Therapy in Veterinary Medicine.

Fifth edition. Oxford. Wiley Blackwell. 2013. P. 473–485.

12. Gross L. T., Ihrke J. P., Walder J. E., Affoler K. V. Skin Diseases of the Dog and Cat.

Clinical Histopathological Diagnosis. Second edition. Oxford. Blackwell Science. 2005. P.

4–7.

55

13. Guardabassi L. Antimicrobial choice: critical steps in decision–making. EJCAP online.

2013. Vol. 23. Issue 4. P. 43–44.

14. Hnlilica K. A. Small Animal Dermatology. A Color Atlas and Therapeutic Guide. Third

Edition. Canada. Saunders Elsevier. 2011. P. 37–60.

15. Hoffmann A. R., Patterson A. P., Diesel A., Lawhon S. D., Ly H. J., Stephenson C. E.,

Mansell J., Steiner J. M., Dowd S. E., Ollvry T., Suchodolski J. S. The skin microbiome in

healthy and allergic dogs. PLOS ONE. 2014. Vol. 9. Issue 1. P. 1–2.

16. Jasmin P. Clinical Handbook on Canine Dermatology. Third Edition. Virbac S.A. France.

2011. P. 55–86.

17. Koch S. N., Torres S. M. F., Plumb D. C. Canine and Feline Dermatology Drug Handbook.

Iowa. Wiley-Blackwell. 2012. P. 52–53, 782–784.

18. Lloyd H. D. Microbial diseases secondary to allergic skin disease – clinical significance and

control. The European Journal of Companion Animal Practice. 2009. Vol. 19. Issue 3. P.

254–258.

19. Lloyd H. D. The canine skin microbiota: habitats, acquisition, interactions and exchange.

The European Journal of Companion Animal Practice. 2008. Vol. 18. Issue 1. P. 62–64.

20. Medleau L., Hnilica A. K. Small Animal Dermatology. A Color Atlas and Therapeutic

Guide. Second edition. China. Saunders Elsevier. 2006. P. 31–38.

21. Moriello K. A. Owerview of pyoderma. 2013.

http://www.merckmanuals.com/vet/integumentary_system/pyoderma/overview_of_pyoderm

a.html prieiga per internetą 2014–09–01.

22. Moriello K. A. Small Animal Dermatology. London. Manson Publishing/The veterinary

press. 2005. P. 11–12.

23. Moriello K. A., White P. D., Dryden M. W., Foil C. S., Hawkins W. W., Klei T. R., Lloyd J.

E., Mignon B., Rosenkrantz W., Stiller D., Talcott P. A., Villalobos A. E., White S. D.

Structure of the skin in dog. 2011.

http://www.merckmanuals.com/pethealth/dog_disorders_and_diseases/skin_disorders_of_do

gs/structure_of_the_skin_in_dogs.html prieiga per internetą 2014–12–01.

24. Nuttall T., Harvey R. G., McKeever P. J. A Colour Handbook of Skin Diseases of Dog and

Cat. Second edition. London. Manson Publishing Ltd. 2009. P. 8, 98–168.

25. Paterson S. Manual of Skin Diseases of the Dog and Cat. Second edition. United Kingdom.

Blackwell Publishing. 2008. P. 1–45.

26. Ravens P. A., Vogelnest L. J., Ewen E., Bosward E. E., Norris J. M. Canine superficial

bacterial pyoderma: evaluation of skin surface sampling methods and antimicrobial

56

susceptibility of causal Staphylococcus isolates. Australian Veterinary Journal. 2014. Vol.

92. Issue 5. P. 149–154.

27. Rhodes K. H. The 5-minutes Veterinary Consult Clinical Companion. Small Animal

Dermatology. New York. Lippincott Williams and Wilkins. 2004. P. 305–306.

28. Rhodes K. H., Werner A. H. Blakwell‘s Five-Minute Veterinary Consult Clinical

Companion Small Animal Dermatology. Second Edition. West Sussex. Blackwell

Publishing. 2011. P. 23–261.

29. Scott D. W., Miller W. H., Griffin C. E. Muller & Kirks‘s Small Animal Dermatology. Sixth

edition. Philadelphia. Saunders Elsevier. 2011. P. 1–2.

30. Sentürk S., Özel E., Sen A. Clinical efficacy of rifampicin treatment of canine pyoderma.

ACTA VET. BRNO. 2005. Vol. 74. P. 117–118.

31. Shyma V. H., Vijayakumar K. Epidemiolgical studines on bacterial skin infectios in dogs. J.

Vet. Anim. 2012. Vol. 43. P. 49–51.

32. Spohr A., Schjøth B., Wiinberg B., Houser G., Willeusen J., Jessen L. R., Guardabassi L.,

Schjærff M., Eriksen T., Jensen V. F. Antibiotic use guidelines for companion animal

practice. Danish small animal veterinary association (SvHKS). Denmark. 2009. P. 21–34.

33. Špruček F., Svoboda M., Toman M., Faldyna M. Therapy of canine deep pyoderma with

cephalexin and immunomodulators. ACTA VET. 2007. Vol. 76. P. 469–473.

34. Summers J. F., Brodbelt D. C., Forsytheƚ P. J., Loeffler A., Hendricks A. The effectiveness

of systemic antimicrobial treatment in canine superficial and deep pyoderma: a systemic

review. Veterinary Dermatology. 2012. Vol. 23. P. 305–318.

35. Summers J. F., Hendricks A., Brodbelt D. Prescribing practices of primary – care veterinary

practitioners in dogs diagnosed with bacterial pyoderma. BMC veterinary research. 2014.

Vol. 10. Issue 240. P. 2–5.

36. Wael M. K., Husein M. G. Diagnosis of recurrent pyoderma in dogs by traditional and

molecular based diagnostic assays and its therapeutic approach. Journal of American

Science. 2011. Vol. 7. Issue 3. P. 120–129.

57

PRIEDAI

1 priedas

Staphylococcus spp. sterilių zonų skersmuo, mm

Antimikrobinė medžiaga Jautru, ≥ Vidutiniškai jautru Atsparu, ≤

Amoksicilinas su klavulano

rūgštimi 20 – 19

Amoksicilinas 21 15–20 14

Ampicilinas 18 15–17 14

Cefaleksinas 18 15–17 14

Cefoksitinas 22 – 21

Cefovecinas 18 15–17 14

Klindamicinas 22 19–21 18

Enrofloksacinas 20 – 19

Eritromicinas 21 18–20 17

Gentamicinas 18 – 17

Linkomicinas 21 15–20 14

Penicilinas 26 – 25

Sulfametoksazolis/trimetoprimas 17 14–16 13

Tetraciklinas 22 19–21 18

58

2 priedas

Pirminių duomenų lentelė

# Lankymosi

data Veislė Pirminė liga Lytis

1 Amžius,

m.

Pažeidimo

gylis2

Pažeidimo tipas Pažeidimo

lokalizacija

Laikymo

sąlygos3

Plauko

ilgis4

1 2014.09.20 Vokiečių aviganis Blusinis alerginis

dermatitas P 13 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas

Uodegos sritis,

tarpupirščiai L I

2 2014.09.25 Labradoro retriveris Kontaktinis

dermatitas P 5 G Pododermatitas Pėdutės L/P I

3 2014.10.09 Kinų kuoduotasis Blusinis alerginis

dermatitas P 3 G

Piotraumatinis

bakterinis folikulitas Galūnės, kaklas L/P T

4 2014.09.23 Toiterjeras Seborėja P 3 G Generalizuota gilioji

piodermija Galūnės, nugara L/P T

5 2014.09.22 Amerikiečių

Stafordšyro terjeras Alergija pašarui P 0 G

Piotraumatinis

bakterinis folikulitas Ventralinė kūno dalis L/P T

6 2014.09.22 Bokseris Sarkoptozė P 3 G Piotraumatinis

bakterinis folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galva L T

7 2014.09.18 Labradoro retriveris Alergija pašarui P 3 G Aknė Galva L/P I

8 2014.09.23 Rotveileris Alergija pašarui P 2 G Piotraumatinis

bakterinis folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

kaklas L T

9 2014.09.10 Vakarų Škotijos

baltasis terjeras Demodekozė K 9 G

Piotraumatinis

bakterinis folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

nugara, kaklas L/P I

10 2014.08.05 Jorkšyro terjeras Blusinis alerginis

dermatitas P 13 G

Lokalizuota gilioji

piodermija Galva L/P I

11 2014.09.08 Džeko Raselo

terjeras Sarkoptozė P 1 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galva L/P T

12 2014.05.22 Jorkšyro terjeras Seborėja P 10 P Paviršinis bakterinis

folikulitas Ventralinė kūno dalis L/P I

13 2014.01.07 Vokiečių aviganis Alergija pašarui P 10 G Lokalizuota gilioji

piodermija Uodegos sritis, alkūnės L I

1 P – patinas, K – kalė

2 P – paviršinė piodermija, G – gilioji piodermija

3 L – laukas, L/P – laukas/patalpa

4 I – ilgaplaukis, T – trumpaplaukis

59

14 2014.08.26 Jorkšyro terjeras Seborėja K 5 P Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

nugara L/P I

15 2014.08.26 Vokiečių aviganis Sarkoptozė K 6 P Odos-gleivinės

jungties piodermija Lūpų - odos jungtis L I

16 2014.08.11 Jorkšyro terjeras Seborėja K 11 P Paviršinis bakterinis

folikulitas Ventralinė kūno dalis L/P I

17 2014.08.13 Džeko Raselo

terjeras

Blusinis alerginis

dermatitas K 0 G Aknė Galva L/P I

18 2014.06.10 Auksaspalvis

retriveris

Blusinis alerginis

dermatitas P 7 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galūnės L I

19 2014.08.06 Labradoro retriveris Sarkoptozė K 2 G Piotraumatinis

bakterinis folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

nugara, tarpupirščiai L/P I

20 2014.03.25 Basetas Kontaktinis

dermatitas P 11 G Pododermatitas Pėdutės L/P T

21 2014.07.11 Jorkšyro terjeras Seborėja K 5 P Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galva L/P I

22 2014.07.16 Vokiečių aviganis Demodekozė P 6 G Piotraumatinis

bakterinis folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

uodegos sritis L I

23 2014.05.15 Vakarų Škotijos

baltasis terjeras Sarkoptozė K 5 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas Uodegos sritis L/P I

24 2014.05.08 Bokseris Kontaktinis

dermatitas K 8 G Pododermatitas Pėdutės L T

25 2014.05.02 Vokiečių aviganis Kontaktinis

dermatitas P 4 G Pododermatitas Pėdutės L I

26 2014.03.17 Auksaspalvis

retriveris

Blusinis alerginis

dermatitas P 1 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas Galva L I

27 2013.05.02 Bulterjeras Demodekozė P 8 G Lokalizuota gilioji

piodermija

Alkūnės, kulnai,

klubai L T

28 2014.03.18 Japonų činas Kontaktinis

dermatitas K 9 G Nosies piodermija Galva L/P I

29 2014.02.24 Šarpėjus Sarkoptozė K 7 G Lokalizuota gilioji

piodermija Alkūnės L/P T

30 2014.02.12 Vakarų Škotijos

baltasis terjeras

Blusinis alerginis

dermatitas K 2 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galva L/P I

60

31 2014.02.11 Mišrūnas Demodekozė P 7 G Generalizuota gilioji

piodermija

Ventralinė kūno dalis,

nugara L I

32 2014.02.17 Mopsas Kontaktinis

dermatitas P 1 G Aknė Galva L/P T

33 2013.10.05 Mišrūnas Cheiletieliozė P 6 P Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galva, galūnės, nugara,

kaklas

L/P T

34 2013.11.19 Labradoro retriveris Sarkoptozė P 3 G Piotraumatinis

bakterinis folikulitas Ventralinė kūno dalis L/P I

35 2014.10.01 Vokiečių aviganis Sarkoptozė P 11 G Piotraumatinis

bakterinis folikulitas Ventralinė kūno dalis L I

36 2013.12.06 Mišrūnas Sarkoptozė K 20 P Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

nugara L I

37 2013.11.28 Prancūzų buldogas Blusinis alerginis

dermatitas P 12 G

Piotraumatinis

bakterinis folikulitas Ventralinė kūno dalis L/P T

38 2013.11.25 Mišrūnas Kontaktinis

dermatitas K 2 G Aknė Galva L T

39 2013.08.19 Biglis Seborėja P 9 P Paviršinis bakterinis

folikulitas Kaklas, uodegos sritis L/P T

40 2013.11.07 Amerikiečių

Stafordšyro terjeras Alergija pašarui K 5 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas Nugara L/P T

41 2013.11.25 Taksas Demodekozė K 12 G Generalizuota gilioji

piodermija

Ventralinė kūno dalis,

nugara L T

42 2013.10.22 Stafordšyro

bulterjeras Alergija pašarui K 4 P

Paviršinė išplitusi

piodermija Nugara L T

43 2013.10.31 Amerikiečių koker

spanielis Demodekozė P 10 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas Galva L/P I

44 2013.09.05 Ši cu Demodekozė P 8 P Paviršinis bakterinis

folikulitas Galva, nugara L/P I

45 2013.09.04 Vokiečių aviganis Blusinis alerginis

dermatitas P 4 G

Lokalizuota gilioji

piodermija Alkūnės, kulnai L I

46 2013.09.24 Jorkšyro terjeras Demodekozė K 2 P Paviršinis bakterinis

folikulitas

Ventralinė kūno dalis,

galva L/P I

47 2013.09.09 Amerikiečių

Stafordšyro terjeras Seborėja P 16 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas Ventralinė kūno dalis L T

61

48 2013.09.03 Amerikiečių

Stafordšyro terjeras Demodekozė P 8 G

Piotraumatinis

bakterinis folikulitas Kaklas, tarpupirščiai L T

49 2013.09.12 Trumpaplaukis

foksterjeras Sarkoptozė P 2 G Aknė Galva L/P T

50 2013.10.02 Sibiro haskis Cheiletieliozė K 4 P Paviršinė išplitusi

piodermija Pėdutės, nugara L I

51 2014.08.11 Vakarų Škotijos

baltasis terjeras Seborėja K 5 P

Paviršinis bakterinis

folikulitas

Galva, ventralinė kūno

dalis L/P I

52 2013.11.20 Pekinas Kontaktinis

dermatitas K 3 G Aknė Galva L/P I