Tėvo diena: žemė ir dangusreformacija.lt/wordpress/wp-content/uploads/2016/06/...Renata Šerelytė K D R A U G O U Š E Š T A D I EL N I N I ST P R I E D A ' S RA MENAS :LITERATŪRA

Sunku būtų nuneigti teiginį, kadlietuvių kultūra - matriarchatinė.Juk iš tiesų joje daugiau gaiva-

liškumo, pasąmonės, jausminio prado,nei intelektinės, filosofinės kibirkšties.Kaip kadaise išsitarė vienas filosofas -lietuviai labiau mėgsta žiūrėti į žemę,nei į dangų.

Žinoma, suvokiant “žemę” ir “dan-gų” ne tik kaip tiesioginius objektus.Galima juos traktuoti ir kaip Motinosbei Tėvo simbolius, besiskiriančiusvienas nuo kito ne tik savo gamtiškąja,bet ir dvasine sandara. Tik visai nesi-norėtų suvokti jų kaip prieštarų - vei-kiau jau kaip dviejų skirtingų jungtį.

Žemė - dosni, gyvybinga, tamsi iržalia, gailestinga ir žiauri, su tūks-tantmete gyvybės ciklų atmintimi, ku-rią galbūt galima vadinti ir užmarštimi.Ji kaip pirmykštis vanduo, kurio spal-vos ir sūdrumo, tirščio ir temperatūros,paviršiaus ir gelmės nusakyti neįma-noma.

Dangus - blaivus, aiškus, su švytinčiomis kosmoso tamsoje dangaus kūnų tra-jektorijomis ir planetomis, kurioms skirtas erdvėlaikio apibrėžtas kelias, su šviesa,einančia mums nežinomo tikslo link, su mintimi, kuri yra sielos sesuo ir joms abiemsskirtas tas nežinomas šviesos kelias.

Štai todėl Tėvo diena, minima pirmąjį birželio sekmadienį, švenčiama kur kas kuk-liau, paprasčiau. Joje kur kas mažiau įkvėptų, jausmingų žodžių ir patetikos, be ku-rios neapsieina Motinos diena.

Nes Tėvo diena įkūnija ne tik mums brangių žmonių prisiminimą, tačiau ir tosKaralystės ilgesį, tą paslaptį, kurioje ir Tėvas, ir Motina jungiasi į vienį, į stulbinančią,nepažinią žmogaus protui harmoniją. O tam apibūdinti mes kartais tiesiog neturimežodžių, tinkančių Žemei - mes tik nujaučiame Dangaus paslaptį.

Be šios Paslapties būtų kur kas skurdžiau gyventi ir kur kas sunkiau išgyventi.Ir nors šių skubrių ir ciniškų laikų paviršiumi kaip sproginėjantys šniokščiančiostrumpalaikės liūties burbulai lekia žodžiai ir sąvokos, skirti nukreipti žmogaus akisnuo Dangaus, širdį - nuo Žemės ir įkalinti jo sielą baigtinėje banalybės erdvėje, yrakažkas, tose pasikartojančių švenčių šventimuose priverčiantis krūptelti, nustėrti,įsižiūrėti: o kas yra už rato, už ciklo, už plastike įkalintos Žemės?..

Laikas, kuris iš gyvatės, įsikandusios savo uodegą, pavirsta strėle ir lekia savo tiks-lo link.

Dangus, kuris atsiveria ir priima jį.

Renata Šerelytė

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S

KULTŪRAMENAS: LITERATŪRA: MOKSLAS

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S

Tėvo diena: žemė ir dangus

2016 BIRŽELIO 4 NR. 22 (66)

Redaguoja Renata Šerelytė [email protected] • Maketuoja Jonas Kuprys

Kitame numeryje:

Spaudos, radijo ir televizi-jos rėmimo fondas 2016m. suteikė 10 000 europaramą šeštadieniniam„Draugo” priedui „Kultūra”,projektui „Lietuvos kultū- ros sklaida ir kultūros pa-veldo išsaugojimas bei lie-tuvybės puoselėjimas pa-saulyje”

Šio šeštadienio Kultūros turinys

efoto.lt nuotr.

***Pabudau mojaus mėnesįtoks pavargęs –lyg iš toli parėjau.Pabudau ir žiūriu:per žiemąneiškūrenta ugnis,nepradėti darbai.Senelis – po žemėm,tėvuką – į dangųišnešėpaskui gėles,gražiai sušukuotą.Gedėjo tėvuko darbų,nesunešiotos kepurės,aštriai išgaląstokirvelio.Pabudau ir galvoju:paimsiu kirvukąir eisiu –pasiskandinsiu,ir sėsiu su kirveliutėvo dešinėje.Pabudau ir galvoju:senelis – po žemėm,tėvukas – danguj,tyli pavargę darbai.

Marcelijus Martinaitis

erdvėse – bet pasivaikščiojimas Di-džiąja/Pilies gatve stebino ne tik mu-zikos garsais (ir griaudžiančia elekt-ronika, ir subtilesniu gyvu – netgi kla-sikiniu - atlikimu), bet ir tirštu vaikš-tinėtojų, turistų ir vietinių, srautu.

O ši proginė “naktis” kone atsi-tiktinai man prasidėjo pažintimi suGeležinkelių muziejumi – mat susi-ruošiau į Poezijos pavasario skaity-mus, pavakariop surengtus šioje erd-vėje (muziejaus parodų salėje). Galėjautik stebėtis niekad anksčiau nesugal-vojusi praverti šių Geležinkelio stotiesdurų, pakilti į antrą aukštą... O čia -retro ekspozicija: techniniai įrenginiai,buitinė-kelioninė atributika (“anų lai-kų” lagaminai) ir pan., dar atskira ma-ketų salytė. Smagiai pavaikščiojus,man (kaip ir kitiems lankytojams)buvo įteiktas ir bilietas į Poezijos pa-vasario skaitymus – vėliau, jau vyks-mo metu, atėjusi “kontrolė”, dvi guviosmoteriškės, tuos bilietus ir patikrino,iš “zuikių” išsireikalaudamos eilė-raščių. Tiesą sakant, ši invazija buvogyviausias skaitymų momentas – ojuos avangardinės pakraipos poetai(Benediktas Januševičius, RičardasŠileika, Mindaugas Valiukas, DariusJurevičius) stengėsi surengti tarsispektaklį ar performansą; bet trūko ug-nies, spontaniško žaismingumo…

b b b

Daugelis muziejų tądien nemo-kamai atvėrė duris, lankytojų laukė ikivėlyvo vakaro. Kai kur teko iš ankstoregistruotis – aš susiplanavau du to-kius “uždarus” vizitus.

Kazio Varnelio namams-muziejuitoks lankytojų priėmimo principas – išanksto užsiregistravus nedidelei gru-pei - yra kasdienis (tik šiaip grupėspriimamos ne vakaro metu). Mat pa-talpėlės “vienuose iš seniausių Rotu-šės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų–Mažosios gildijos ir Masalskių na-muose” – ankštokos (citatos iš muzie-jaus dovanoto lankstinuko). Tuo la-biau, kad - tai pabrėžė mūsų grupępriėmusi darbuotoja – Varnelis šiamsavo kurtam muziejui siekė suteiktinamų jaukumo, tad kone į visus eks-ponatus galima įbesti nosį (ar, neduokDieve, įgriūti) – jie neatskirti stiklo vit-rinomis ar atribojančiomis virvelė-mis. Dailininkas Kazys Varnelis (1917– 2010), karo išgintas iš Lietuvos, 1998m. į Lietuvą grįžo ne tik su savo tapy-

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2016 BIRŽELIO 4 D.2

duner) ir kitomis kalbomis. Dar paty-rėme, kad šią vasarą laiptai bus ne tikrestauruoti, bet ir ant jų rasis Miłos-zo poezijos citatos – taip išnyks tas pa-radoksas: laiptai turi vardą, bet jis nie-kaip neįženklintas…

b b b

Gegužės 19-os skaitymuose Šv.Kotrynos bažnyčioje, įvardytuose “Polietuvių kalbos ir kultūros skėčiu”,skambėjo vien lietuvių kalba (tiesa,kartais su ryškiu akcentu), bet - su-giedojus Lietuvos himną - eiles dekla-mavo, dainas dainavo įvairiausių tau-tų atstovai. Pasak renginį vedusiosLietuvos televizijos žurnalistės EditosMildažytės, tai ir Lietuvoje studijuo-jantys ar savanoriaujantys, ir šeimassu antra lietuviškąja puse sukūrusie-ji, ir mišrių šeimų atžalos… Buvo gra-žu žiūrėt ir klausyt, kaip trys jaunuo-liai turkai (Seyfullah Cezmi Acar, Fe-tihas Guller, Zahit Ozdil) ekspresy-viai skaito K. Binkio “Tamošių Beke-purį”, o azerbaidžanietis Vusal Rzasov,pritariant roko grupei “Corus” – V. Ma-černio “Aš pažinau karalių tavyje” irt.t. Vakare skambėjo daug dainų: štaiKrymo totorė (gimusi jau Lietuvoje)Elvina Čurlu sudainavo L. Remeikie-

nės “Myliu pavasario dangų”, pran-cūzė Clotilde Solange – porą A. Orlovosdainų… Ypač jaudino lietuvių liau-dies dainos, atliekamos tolimų šalių,mums ir egzotiškų, atstovų: kino WangYu “Aš bernužis”, dueto (t.p. iš Kinijos)Yaqi Zhang ir Xiang Dairon – “Oi, už-kilokit vartelius”, kolumbiečio HugoCaicedo Marles “Aviža prašė” ir kt. Sa-vitą lietuviškąjį žanrą – sutartinę - pri-minė Vilniaus Lietuvių namų kame-rinis choras; prasmingas buvo jauvien šios mokyklos dalyvavimas – va-karo vedėja pažymėjo, kad tai unikali,analogų kitose šalyse neturinti insti-tucija, kurioje mokosi (dažniausiai – irgyvena) sugrįžėlių ar išvykėlių emig-rantų vaikai, buvusių tremtinių pali-kuonys, lietuviškų šaknų turintysužsieniečiai…

Persipynę savaitgalio renginiai

Šeštadienis, gegužės 21-oji, buvoitin kaupinas kultūros renginių – tęsėsiPoezijos pavasaris, nutiko ir kitos jautradicija tapusios fiestos: Gatvės mu-zikos diena bei Muziejų naktis (tiksliau– vakaras, regis, ilgiau nei iki vidur-nakčio muziejai nelaikė atvėrę durų).Muzikavimą gatvėje patyriau tik trum-pą valandėlę tarp renginių uždarose

Kultūros gegužinė tęsiasAstrida Petraitytė

Su gerbiamais skaitytojais jau da-lijausi gegužės pradžios kultūri-niais įspūdžiais. Bet juk visą šį

mėnesį – kai pasiunta putoti alyvos, okaštonai – žiebti žvakes, kai naujai at-randi, koks žalumos pritvinkęs yra Vil-nius – kultūros renginiai gula vienas antkito.

Multikultūrinis Poezijos pavasaris

Dvi savaites trukusio Poezijospavasario renginiai išsibarstė po visąLietuvą ir ne tik, poetai pasiekė Sei-nus, Varšuvą, Kaliningradą, Londoną,Bazelį…

Pabuvojusi pirmuosiuose PPrenginiuose galėjau šūktelti: koks jisdaugiabriaunis, vis labiau multikul-tūrėjantis, sąsajas tarp tautų, kalbų,kultūrų mezgantis!

Gegužės 17 d. skaitymai “Czes-ławas Miłoszas – visom kalbom” įvy-ko ne bet kur, o prie vilniečio Nobeliopremijos laureato garbei pavadintųlaiptų - Cz. Miłoszo vardas jiems su-teiktas 2011 m., pažymint rašytojo 100-ąsias gimimo metines. Retai išsiruoš-dama specialiems pasivaikščiojimamspo Vilnių, džiaugiausi jau vien pabu-vojimu šiame Senamiesčio kampely-je (prieinamame, pavyzdžiui, Bokštogatve) su atsiveriančia įstabia pano-rama – ir Kryžių kalnas, ir Gediminobokštas, ir čerpiniai stogai, ir tiesiogžaluma “viename kadre”… Ir Miłoszopoezija, žinoma, širdį virpino bei aki-ratį plėtė. Vadovaujant žurnalistei Ra-munei Sakalauskaitei (regis, buvu-siai tarp šių laiptų dedikavimo Mi-łoszui iniciatorių), skambėjo, gretalenkiškų originalų, ne tik vertimai įlietuvių kalbą (o juos – nebūtinai savosautorystės – skaitė ir rašytojai LauraSintija Černiauskaitė, Sonata Paliu-lytė, Kornelijus Platelis, ir literatū-rologai Algis Kalėda, Mindaugas Kviet-kauskas, ir kt.). Išgirdome Miloszą bal-tarusiškai (Oleg Minkin), ispaniškai(Carmen Caro Dugo), angliškai (Ker-ry Shawn Keys), vokiškai (Markus Ro-

Poezijos skaitymai ant Cz. Miloszo laiptų. Astridos Petraitytės nuotraukos

Gatvės muzikos dienos akimirka Nukelta į 3 psl.

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2016 BIRŽELIO 4 D. 3

bos darbais (atstovaujančiais “amerikietiškajai op-tinio meno ir minimalizmo mokyklai”), bet ir tur-tinga, dešimtmečius kaupta meno kūrinių bei kny-gų kolekcija. Vaikščiodami po Varnelio namus(Lietuvos nacionalinio meno muziejaus filialą) iš-ties galėjom tik nuščiuvę stebėtis ir žavėtis šiais tur-tais, paskirtais savajai Tėvynei.

*Kita ekskursija, į kurią nuskubėjau, vyko kiek

kitoje, ne muziejinėje erdvėje (nors - kaip Muziejųnakties renginys) – Prezidentūroje. Apsiavę vien-kartinėmis šlepetaitėmis, pasivaikščiojimo vadovėspirmiausia buvome susodinti Baltojoje salėje (daž-nai regimoje TV reportažuose iš įvairių oficialių iš-kilmių). Buvau bepasigailinti, kad susigundžiau ro-mantiška “naktinio pasivaikščiojimo” vilione, nesteko gerą pusvalandį išklausyti, matyt, mokinių ap-silankymams skirtą pamokėlę su paklausinėjimais– kas buvo Lietuvos prezidentai, kiek trunka ka-dencija? – ir pan. Bet pastato istorijos priminimasištraukė iš mokiniško nuobodulio, juk vaizduotę su-kirbina Jogailos vyskupijai dovanoto žemės sklypotolimesnė raida (vyskupo rezidencija po nelemtųAbiejų Tautų Respublikos padalijimų tampa gene-ralgubernatūra - Muravjovo Koriko vardas tikrainuo mokyklos laikų įsirėžęs atmintin ir t.t). Po to iš-ties pasivaikščiojom, užeidami į įvairių posėdžių, pa-sitarimų, spaudos konferencijų sales, žvilgtelėjompro praviras duris net į Prezidentės darbo kabine-tą, apžiūrėjom apdovanojimų stendus, sienas puo-šiančius paveikslus... Atsisveikinant priminta, kadsavaitgaliais ir prezidentūros kiemas dabar atviraslankytojams.

b b b

Kitądien, sekmadienį, galima sakyt ir pratę-siau šią ekskursiją – susiruošusi į Poezijos pavasarioskaitymus Valstybės pažinimo centre. Apie šį, nau-jai pradėjusį veikti Prezidentūros padalinį, pri-statantį mūsų šalies istoriją, jos valstybingumo as-pektus, jau teko girdėti gerų atsiliepimų. Šįkart ap-žiūrėjau, regis, nedidelę ekspozicijos dalį – užmečiauakį į istorines datas, išrašytas ant sienų - teks ki-tąkart apsilankyti ilgėlesnėms ir įdėmesnėms stu-dijoms. Dabar gi laukė renginys kiemelyje – čia ei-lėraščius skaitė būrelis poetų: Gintaras Grajauskas,Ramunė Brundzaitė, Marius Burokas, Jurgita Jas-ponytė, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Buvomeįtraukti į sunkiai įvardijamą “poetiškumo dimen-siją”. O aktorius Justas Tertelis, savąją kūrybą su-dainavęs pritardamas sau gitara, suteikė rengi-niui to žaismingumo, kurio andai pritrūko “gele-žinkeliečių” performansui.

M. L. Rėza kaip netikėtumas

Tarp šių tradicinių daugiašakių kultūrinių įvy-kių dar juk vis įsiterpia pavieniai - proginiai ar “at-

sitiktiniai” - renginiai.Gegužės 20-ąją buvome pakviesti į Šv. Kazimiero

bažnyčią – paminėti Martyno Liudviko Rėzos jo 240-ojo gimtadienio proga. Žinia, kiek netikėta – liute-ronų kunigas, Prūsijos žmogus minimas katalikiš-koje šventovėje. Bet, regis, rengėjų – pirmiausia “Li-tuanistų sambūrio” (t.p. Religinės muzikos centro beiLiudviko Rėzos kultūros centro) – tokių intencijų irturėta: priminti šią asmenybę kaip atsigręžusią į vie-ningą lietuvių tautą, greta Prūsų Lietuvos (Prūsijoslietuviškosios dalies), reginčią ir LDK.

Apie tai kalbėjo teorinę įžangėlę į meninę va-karo programą padariusi prof. Dainora Pociūtė-Abu-kevičienė. Ji priminė ir Prūsijos susiformavimą 1524m., jos pirmąjį valdovą kunigaikštį Albrechtą, šalįpavertusį liuteroniška, o jau liuteronybės pasekmė– dėmesys prigimtai kalbai ir Dievo žodžiui (t.y. Bib-lijų bei kitų religinių raštų rengimas tautine kalba).Priminti buvo ir didieji LDK disidentai, radę prie-globstį Karaliaučiuje, nusipelnę visai lietuviškajairaštijai – Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis,Martynas Mažvydas.

Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhe-sa, 1776 - 1840) jau yra tikras “prūsas”, taip pats saveįvardijęs, pridurdamas: lietuvių kilmės. (Tiesa, Po-ciūtė kalbėjo apie Liudviką Gediminą Rėzą – visai pa-grįstai, mat jis, pagerbdamas lietuvių kunigaikštį Ge-diminą, pasirašinėjo Liudviku Jedeminu). Pranešėjosvertinimu, Rėza – vienas iš kelių didžiųjų Prūsijoslietuvių, pagerbtinas greta Jono Bretkūno, Danie-liaus Kleino, Kristijono Donelaičio. Gimęs Karvai-čių kaime (vėliau smėliu užneštame) Kuršių nerijoje,Rėza savo gyvenimą susiejo su Karaliaučiumi, jo uni-versitetu – čia studijavo (klausė ir Kanto paskaitų)apsigynė filosofijos, vėliau ir teologijos daktaratą,tapo profesoriumi. Tiesa, karjerą pradėjęs kariuo-menės pamokslininku, Rėza turėjo progos – karo suNapoleonu metais – pakeliauti kartu su kariais ir po

Europą: buvojęs ir Lenkijoje, ir Londone, Paryžiuje,kt. Kaip pažymėjo pranešėja, visur pirmiausia jis do-mėjosi bažnyčiomis ir muziejais (įspūdžius fiksavodienoraštyje).

Rėza, mums labiausiai žinomas, kaip K. Do-nelaičio “Metų” leidėjas (1818 m. – kartu su vertimuį vokiečių kalbą) bei lietuvių liaudies dainų skelbė-jas, yra ir reikšmingų teologinių, filologinių veika-lų autorius (Lietuviškos Biblijos istorija ir kt. – pa-rašytos, žinoma, vokiečių kalba), naujos lietuviškosBiblijos leidėjas. Rėza reiškėsi ir kaip poetas – išleidorinkinį vokiečių kalba Prutena; išlikę ir pora lietu-viškai rašytų eilėraščių (renginio metu juos paskaitėaktorius Rimantas Bagdzevičius).

Šis mokslininkas eruditas nesukūrė šeimos, osavo užgyventas pajamas paskyrė Karaliaučiausuniversitetui – studentų bendrabučio statybai ir iš-laikymui.

Profesorė užbaigė tiesioginiu – o dar labiau “tarpeilučių” nuskambėjusiu - raginimu ir katalikiškaiLietuvai kitais, 2017 metais, tinkamai paminėti Re-formacijos 500 metų sukaktį, kuriai rengiasi visa Eu-ropa – juk ir Rėza savo reikšmingus teologinius ty-rinėjimus skyrė tuomet (1817 m.) iškilmingai švęs-tam Reformacijos 300 metų jubiliejui.

Rėza, šis bendros lietuvių tautos idėjos puose-lėtojas, didis krikščioniškosios kultūros, raštijos žmo-gus, buvo pagerbtas ir muzikos kūriniais; atlikėjusįvardysiu pagal rengėjų programą: Broniaus Kuta-vičiaus kūrinius „Prutena“ ir „Paskutinės pagoniųapeigos“ atliko Lietuvos Muzikos ir teatro akade-mijos choro merginų grupė (dirigentas Jurijus Kal-cas), solistė Lina Dambrauskaitė bei Renata Mar-cinkutė Lesieur (vargonai), Dalia Simaškaitė (smui-kas), Saulius Auglys (varpai), Vilniaus valtornųkvartetas (vadovas Egidijus Stanelis). Buvo įspū-dinga.

Atkelta iš 2 psl.

L.Rėzos paminėjimo koncertas šv. Kazimiero bažnyčioje

Azerbaidžaniečio Vusalo Rzasovo deklammuojamasV.Mačernis

Jaunieji turkai skaito K. Binkio “Tamošių Bekepurį”

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S4 2016 BIRŽELIO 4 D.

Algis Vaškevičius

Gegužės 21-ąją dieną po ilgai trukusių rekonstruk-cijos darbų duris vėl atvėrė vienas gražiausių Sūduvoskrašto dvarų – netoli Vilkaviškio, ant Paežerių eže-ro kranto esantis Paežerių dvaras. Apie aštuoneriusmetus buvo tvarkomas pagrindinių dvaro rūmųpastatas, šalia esanti oficina, dvaro ledainė, kiti pa-statai, taip pat sutvarkytas ir atnaujintas parkas, dva-ro rūmų teritoriją apjuosė nauja tvora.

Į rūmų atidarymo šventę atvykęs Lietuvos mi-nistras pirmininkas Algirdas Butkevičius sakė,kad Lietuvoje kuriasi arba yra restauruojami

įvairūs lankytini objektai, kurie skatina visuome-nės kultūrinį gyvenimą ir atvykstamąjį turizmą.

„Paežerių dvaras – Vilkaviškio savivaldybėspasididžiavimas. Šis klasicizmo epochos kūrinys yraviena gražiausių rezidencijų Lietuvoje. Dažnai dva-ro rūmai yra pavadinami ir mažuoju Paryžiumi – jieverti tokio apibūdinimo“, – sakė A. Butkevičius.

Jo įsitikinimu, pasauliui būtina kuo plačiau pri-statyti, koks architektūros šedevras spindi Lietuvoje.„Skatindamas vietinį ir atvykstamąjį turizmą, Vil-kaviškis gali tapti turizmo traukos centru. Restau-ruoti Paežerių dvaro rūmai įpareigoja parengti to-kią veiklos darbotvarkę, kad dvaro durys visuometbūtų atviros visuomenei ir užsienio svečiams“, – tei-gė premjeras.

Paežerių dvaro rekonstrukcijos darbams Vy-riausybė skyrė apie 3 mln. eurų, didelė paramos da-lis gauta ir iš Europos Sąjungos fondų. Rūmai po res-tauracijos neatpažįstamai pasikeitė, o Lietuvosdailės muziejus pasirūpino, kad jie nebūtų tušti irpaskolino įvairių baldų, vazų, paveikslų, atvežė trisįspūdingas parodas.

Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romual-das Budrys, kuris domėjosi šių rūmų likimu nuo patLietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, džiaugėsi,kad restauracija baigta ir pabrėžė, jog Lietuvos is-torijoje rūmai ir pilys yra svarbi mūsų paveldo da-lis. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikaisstatyti Paežerių dvaro rūmai yra ypač vertingi, o jųarchitektas Martynas Knakfusas yra gerai žinomas

daugelyje šalių, suprojektavęs ne vieną įspūdingą pa-statą. Jo suprojektuoti dabartiniai mūriniai rūmaivietoj buvusių medinių buvo statomi 1795-1799 me-tais.

„Labai linkiu, kad rūmai būtų gyvi, kad čia nuo-lat lankytųsi žmonės, ypač jaunimas, moksleiviai,kad vyktų įvairūs edukaciniai užsiėmimai, lanky-tųsi turistai iš užsienio. Neabejoju, kad taip ir bus“,- sakė R.Budrys.

Lietuvos kultūros departamento prie Kultūrosministerijos direktorė Diana Varnaitė kalbėjo apietai, kad Lietuvoje pastaraisiais metais jau atstatyta,rekonstruota ir sutvarkyta daugiau kaip šimtas dva-rų sodybų.

„Žinodami šių Paežerių dvaro rūmų vertę, ilgailaukėme jų atidarymo. Dvaras bėgant amžiams pa-keitė daug savininkų, ir šiandien reikia nulenkti gal-vą taip pat paskutiniajam savininkui – Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Vailokaičiui. Dvaras tal-pina labai turtingą istoriją, jo šeimininkai ir savi-ninkai buvo susigiminiavę su kitomis Lietuvos Di-džiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respubli-kos šeimomis. Iš dvarų į Lietuvą buvo nešama kul-tūra ir švietimas, mokslo šviesa, iš čia sklido pa-žanga, tad dvarai yra simboliai, kurie primenamūsų garbingą praeitį“, - pabrėžė D.Varnaitė, kuriįteikė rūmuose veikiančio Suvalkijos (Sūduvos)kultūros centro direktorei Jurgitai Morozaitei Lie-tuvos istorinę vėliavą ir palinkėjo, kad ji visada plaz-dėtų prie dvaro rūmų.

Perkirpus dvaro juostelę ir Vilkaviškio vysku-pijos dekanui Vytautui Gustaičiui pašventinus dva-ro rūmus, visi buvo pakviesti į vidų. Rūmai išties ne-atpažįstamai pasikeitė – restauratoriai pasistengė iš-saugoti išlikusias interjero detales, parketinėje šo-kių salėje galima pamatyti atnaujintą senąjį rūmųparketą, o turbūt įdomiausia patalpa – išlikęs rūmųponios miegamasis. R.Budrys, vedęs ekskursiją porūmus premjerui A.Butkevičiui, minėjo, kad tai tur-būt vienas iš nedaugelio išlikusių miegamųjų dva-ruose, kuris puikiai išsilaikė.

Pirmieji lankytojai, kurių į dvaro atidarymą su-sirinko daugybė, tiesiog aikčiojo vaikščiodami po at-naujintų rūmų sales, gėrėdamiesi čia per daugelįmetų išlikusia krosnimi, nuostabiu balkonu, iš ku-rio atsiveria nepakartojami Paežerių dvaro vaizdai.

Atidarymo metu buvo priminta rūmų istorija, teat-ralizuoto vaidinimo metu žiūrovai išvydo ir garsų-jį dvaro statytoją grafą Simoną Zabielą, kurio vaid-menį atliko buvęs ilgametis Vilkaviškio krašto di-rektorius Antanas Žilinskas, ir kitus personažus.

Didelio susidomėjimo sulaukė ir atnaujintuoserūmuose surengta mokslinė konferencija „Dvarų at-eities perspektyvos“. Istorikas, knygos „Sūduvoskrašto dvarai“ autorius Benjaminas Mašalaitis pri-statė naujus, neseniai archyvuose aptiktus faktusapie dvaro savininkus, taip pat pristatė pastaruojudešimtmečiu rastus daiktus, priklausiusius dva-rui. Jis pabrėžė, kad istoriniuose šaltiniuose Paežeriųdvaro rūmai pirmąkart paminėti 1646 metais, tad šie-met sukanka jau 370 metų nuo to laiko.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentasArūnas Svitojus, apžvelgdamas Lietuvos dvarų per-spektyvas, minėjo, jog XIX amžiaus pabaigoje – XXa. Pradžioje Lietuvoje būta apie 3300 dvarų sodybų,o iki šių dienų jų išliko maždaug šeši šimtai, ir taidažniausiai tik sodybų fragmentai. Jis pasidžiaugė,kad per pastarąjį dešimtmetį restauruojant dvaruspasiektas tikras proveržis, nes dvarų atstatymoimasi ir valstybė, ir įvairios organizacijos, ir privatūsasmenys. Nuo 2000-ųjų metų Lietuvoje jau atstatytaar atstatoma maždaug 150 dvarų sodybų.

Konferencijoje pranešimą „Ar senosios aris-tokratijos daiktai sukilnina mūsų dabartinę kultū-rą?“ skaitė ir istorikas, profesorius Egidijus Alek-sandravičius. Prieš kelerius metus restauruotoje dva-ro ledainėje buvo rodomas dokumentinis filmas, pri-minęs svarbiausius dvaro istorijos momentus, čiaveikė fotografijų paroda „Dvarų kultūros atspindžiaikrašto istorijoje“.

Tris įspūdingas parodas į atnaujintą dvarą atvežėir Lietuvos dailės muziejus. Tai paroda „Vilnius irvilniečiai Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus al-bume“, įspūdinga grafikos paroda „Gražiausi VakarųEuropos miestai, jų rūmai ir parkai iš Lietuvos dai-lės muziejaus rinkinių iš Lietuvos dailės muziejausrinkinių“ bei romantizmo epochos dailininko Na-poleono Ordos litografijų paroda „Kaip puikūstavo dvarai, tėvyne…“. Šios parodos dvaro rūmuo-se veiks iki rugsėjo pabaigos.

Sūduvos krašto perlas– Paežerių dvaras po rekonstrukcijos vėl atvėrė duris

Paežerių dvaras vėl atvėrė duris. Algio Vaškevičiaus nuotraukos Rūmų atidarymo momentas

Rūmų interjero fragmentas Rūmuose išliko ir grafienės miegamasis

5D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 52016 BIRŽELIO 4 D.

,,Ir stok už garbę Lietuvos…” (2)

Rita Škiudienė

Tęsinys. Pradžia 2016 m. gegužės 28 d. “Kultūroje”

Metalo dailininkas Otto Tammeraidas (1895–1942) ir lietuvių dailininkas Jonas JuozasBurba (1907–1952), kuris, kaip ir minėtas

estų metalo dailininkas, mirė Sibiro tremtyje. Pri-zus kūrė ir gamino Rygos, Talino, taip pat įvairių Vi-durio ir Vakarų Europos šalių žymiausi auksaka-liai, porceliano, krištolo, metalo, medžio ir odos dirb-tuvės bei garsūs fabrikai. Be abejo, sportininkų tro-fėjai buvo originalūs, meniški nedidelėmis serijomisleisti fabrikiniai dirbiniai. Kai kurie prizai yra tie-siog dailūs, brangūs, kokybiškai pagaminti indai, pa-vyzdžiui, vazos, kurių analogai naudoti ir buityje.Tokiais atvejais tik įrašai porceliano vazų ir statu-lėlių, dekoratyvinių lėkščių, odinių aplankų pavir-šiuje ar prie jų pritvirtintose sidabro lentelėse beiapkaustuose liudija, jog tai konkrečioms sporto var-žyboms skirta dovana. Tarpukario sportiniai prizaišiuolaikiniame kontekste būtų suvokiami kaip iš-skirtiniai prabangos daiktai. Tokio meninio lygio ap-dovanojimai šiais laikais yra visiška retenybė ir ga-lėtų būti gretinami tik su valstybių vadovų repre-zentacinėmis dovanomis.

Šiuolaikinio sporto pradžia siejama su ark-lių lenktynėmis ir bokso varžybomis, kurių tėvynė– XVIII a. Anglija. XIX a. pirmojoje pusėje VakarųEuropoje ne tik aukštesnysis, bet ir vidurinissluoksnis ieškojo pramogų, tinkančių aktyviamlaisvalaikiui. Tai kūrė sąlygas sporto plėtotei ir jomasiškėjimui. Miestuose (pirmiausia Anglijoje)atsirado poilsio zonos, žaidimų aikštelės; kūrėsi įvai-rių sporto šakų mėgėjų draugijos, organizacijos, per-augusios į tarptautines federacijas. Ilgainiui, be vie-tinių varžybų, buvo rengiamos regioninės, tarp-valstybinės, pagaliau – pasaulinės.

Sportinės pergalės tapo viena svarbių mo-dernėjančio pasaulio tarptautinės reprezentacijosformų, o laimėjimai – nacionalinio pasididžiavimoobjektu. Į Lietuvą sporto tradicijos pradėjo skverb-tis dar iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau tuome-tinė sporto raida mūsų šalyje buvo vangi. Lietuvossporto pradžia sietina tik su nepriklausomybėslaikotarpiu. Plačiau įvertinus sporto ir sportinėsveiklos naudą, susirūpinta sporto populiarinimu,pirmiausia šia veikla siekta sudominti jaunimą. Įnepriklausomą Lietuvą sugrįžo nemažai po pasau-lį karo išblaškytų lietuvių, tarp jų ir sporto entu-ziastų, susipažinusių su įvairiomis sporto šakomis.Lietuvos sporto mėgėjai pradėjo kurti sporto orga-nizacijas Jie buvo ne tik varžybų organizatoriai, betir apdovanojimų mecenatai.

Organizuotas Lietuvos sportinis gyvenimasprasidėjo 1919 m. gegužės 18 d. įsteigus pimąjąsporto organizaciją - Lietuvos sporto sąjungą. 1920m. į sporto sąjūdį įsitraukė ir moterys.

Nedidelio sporto entuziastų būrelio didelėmispastangomis ji 1920 m. pertvarkoma į Lietuvos Fi-zinio Lavinimosi Sąjunga (LFLS), kuri kultivavo be-veik visas to meto populiarias sporto šakas. 1922 m.Kaune įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL), - aukš-čiausia sporto institucija, kuri tvarkė ir vadovavovisam sporto sąjūdžiui, atstovavo Lietuvą tarptau-tiniu lygiu. Sportiniam judėjimui augant, kūrėsi irkitos sporto organizacijos: 1922 m. - Lietuvos gim-nastikos ir sporto federacija (LGSF), 1923 m. - Lie-tuvos dviratininkų sąjunga (LDS), Lietuvos futbololyga (LFL), Moterų sporto rėmėjų ratelis, Šančiųsporto klubas „Kovas“, 1924 m. – Kauno teniso klu-bas (KTK),.

Kariuomenės sporto draugija, S. Dariaus irK. Bulotos iniciatyva baigiamas įrengti pirmasisKaune stadionas. 1926 m . įsteigiamas Lietuvos au-tomobilių klubas, 1927 m. - Lietuvos Aero klubas,1928 m. - sporto klubas „Tauras“, 1930 - Akademinissporto klubas - ASK , 1931 m. - Jaunalietuvių spor-to organizacija – JSO, 1932 – Policijos, „Maisto“ spor-to klubas – MSK, 1935 m. - šaulių sporto klubas„Grandis”. Veikė tautinių mažumų organizacijos:Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto organizacija„Makabi” (įk. 1919 m.), Kauno lenkų sporto klubas

1925–1939 m. Lietuvos sporto prizų rinkinys Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

“Sparta” (įk. 1926 m.), rusų, - RSO, vokiečių - „ „Olim-pia“, „Kultus“ sporto klubai. Vienos jų veikėtrumpai, tačiau daugelis sėkmingai gyvavo iki Lie-tuvos okupacijos 1940 m., savo indeliu plėtojo šaliessporto raidą.

1928 m.Lietuvos sportininkai antrą kartą da-lyvavo Olimpinėse žaidynėse Amsterdame.

Lietuvos sporto sąjūdžiui, ypač sporto orga-nizacijoms, buvo būdinga tautiškumo dvasia. Iš pra-džių sporto sąjūdis daugiausiai plėtojosi pavieniųsporto entuziastų iniciatyva, daugiausi dėmesiobuvo skiriama sportininkų rungtyniavimui.

Naujo etapo pradžia – 1932 m, kada Lietuvosvyriausybė priėmė Kūno kultūros įstatymą. Spor-to plėtojimu ir kordinavimu pradėjo rūpintis vals-tybinė įstaiga – Kūno kultūros rūmai (KKR). Buvopradėta kurti tautinio fizinio lavinimo sistema.Šio-je srityje daug nuveikė pirmieji KKR direktoriai A.Jurgelionis, V. Augustauskas bei nenuilstantyssporto propaguotojai K. Dineika, J. Eretas, A. Lat-

vėnas, J. Vabalas, V. Vokietaitis ir kiti. 1935 m. įsteigtos 7 sporto apygardos: Kau-

no, Panevėžio, Marijampolės, Telšių, Ukmergės,Šiaulių, Klaipėdos. Vykdavo įvairių sporto šakųtarpapygardinės varžybos, nugalėtojų prizų yra irmūsų rinkinyje.

Gerėjo sporto bazė, 1922 m. Lietuvos fiziniolavinimosi sąjunga Kaune įrengė pirmą repre-zantacinę sporto aikštę, 1926 m. - stadioną. 1934 m.buvo pastatyti erdvūs Kūno kultūros rūmai su ge-romis sporto salėmis. Prie rūmų buvo dvi futboloaikštės, lauko teniso bei krepšinio aikštės, įreng-tas valstybinis stadionas. Ten pat 1939 m. III Eu-ropos krepšinio čempipnatui suruošti per pusęmetų (dirbant dieną ir naktį) buvo pastatyta spor-to salė (Kauno sporto halė), talpinusi 10 000 žiūrovų- vienintelė tokios paskirties to meto Europoje.

Lietuvos sportininkų tarptautinius ryšiuslėmė to meto politinė padėtis Europoje. Daugiau-sia bendrauta su Baltijos šalimis, artimiausiomiskaimynėmis – Latvija ir Estija. SELL (pavadintapagal dalyvaujančių valstybių pavadinimų pir-mąsias raides) olimpiadose dalyvaudavo Suomijos,Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentai. 1935 m. įvy-kęs Pasaulio lietuvių kongresas Kaune paskatinolabiau bendrauti su lietuvių išeivijos sportinin-kais. Dažni svečiai Lietuvoje būdavo Čekoslova-kijos, Austrijos, Vengrijos klubai, atvykdavo ir Is-panijos, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos,Olandijos, Jugoslavijos, Bulgarijos, Rumunijos, Pa-lestinos sportininkai (pavyzdžiui, futbolininkai).Lietuvos klubai rungtyniavo Norvegijoje, Olan-dijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Čekoslovakijoje,Egipte. Nuo 1939 m. užmegzti draugiški santykiaisu Lenkijos sportininkais. Įdomu, kad pirmosio-se Lietuvos krepšinio pirmenybėse 1922 m. daly-vavo tik moterys. 1924 m. surengtas ir vyrų čem-pionatas. Krepšinio populiarumas išaugo po JAVlietuvių krepšininkų Felikso Kriaučiūno, PranoLubino, Mykolo Ruzgio, Prano Talzūno, JuozoŽuko viešnagės Lietuvoje 1935 metais. Jų žaidimasLietuvos rinktinėje pakėlė vietinių krepšininkųmeistriškumą, atnešusį netikėtą pergalę 1937 m.II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Lie-tuvos krepšininkai buvo apdovanoti Latvijos pre-zidento Karlio Ulmanio vardiniu prizu - dekora-tyvinė sidabrinė lėkštė, kurią sukūrė vienas iš žy-miausių Rygos auksakalių - Adolfas Štolcas.

Tęsinys kitame numeryje

LĖKŠTĖ Dail. Otto Tammeraid (1895–1942). Estija, Talinas.Varis; Įrašas: EESTI – LEEDU/ TALLINNAS 27 AUGUSTIL1939 A.EESTI JAKGPALLII LIIT. Estijos futbolo federacijosdovana Lietuvos futbolo lygai dvidešimt šeštųjų tarpvals-tybinių futbolo rungtynių Lietuva – Estija 1:0 (0:0), vykusiųTaline 1939 rugpjūčio 27 d., proga.

TAURĖ Latvija, Livanų stiklo f-kas ?, Latvijos futbolo sąjun-gos dovana Lietuvos futbolo lygai devintosioms tarpvals-tybinėms futbolo rungtynėms Lietuva – Latvija 2:5 (2:2),vykusioms Rygoje, Latvijos Sporto sąjungos stadione, 1931m. birželio 30 d., atminti. Įrašas sidabro apkaustėlyje: : LAT-VIJA - LIETAVA 30.VI.31. / LATVIJAS FUTBOLA SAVIENIBA

LĖKŠTĖ (dėžėje su Latvijos respublikos vėliavos spalvųkaspinais). Latvija, Ryga, Auksakalys Adolfs Štolcs (1903 –?). Sidabras: Įrašas: VALSTS PREZIDENTA BALVA /2.EUROPAS MEISTARSACĪKSTES BASKETBOLĀ/ RĪGĀ, 3 – 7,V 1937. 1. Lietuva, 2. Italija, 3. Prancūzija, 4. Lenkija, 5.Estija, 6. Latvija, 7. Čekoslovakija. Lietuva nugalėjo Italiją22 – 20 (15 – 9), Estiją 20 – 15 (16 – 10), Egiptą 21 – 7 (8 –7), Lenkiją 32 – 25 (18 – 18), Italiją 14 – 23 (11 – 9).

Latvijos Respublikos Prezidento Karlio Ulmanio įsteig-tas prizas – dovana II Europos vyrų krepšinio čempio-nato, vykusio Latvijoj, Rygoje 1937 05 03 –

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S6 2016 BIRŽELIO 4 D.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje pa-rengta paroda „Didžiadvasiškumo ugdytojui ir puo-selėtojui Stasiui Šalkauskiui – 130“. 2016 m. gegu-žės 23 d. bibliotekoje vyko renginys, skirtas S. Šal-kauskio jubiliejui: parodos atidarymas ir filosofo sū-naus fiziko dr. Juliaus Šalkausko straipsnių rinkinio„Prasmės beieškant“ bei žmonos Ritonės Šalkaus-kienės, Apolonijos Nistelienės, Vytenio Rimkaussudaryto leidinio „Mūsų Šalkauskis“ sutiktuvės. 

Jubiliejinėje S. Šalkauskiui skirtoje parodoje(ji veikė 2016 m. gegužės 13 – birželio 1 d.) eks-ponuotas gausus jo mokslinis palikimas bei

įvairią veiklą atspindintys dokumentai bei nuo-traukos. Iš įdomesnių bibliotekoje saugomų doku-mentų paminėtini Vytauto Didžiojo universitetorektoriaus S. Šalkauskio raštas Jo Ekscelencijaišvietimo ministrui dr. K. Jokantui dėl turto pada-linimo tarp Vytauto Didžiojo bei Vilniaus univer-sitetų; Vilniui vaduoti sąjungos narių sąrašas, ku-riame – S. Šalkauskio pavardė; A. Dambrausko-Jakšto laiškai S. Šalkauskiui kūrybinio bendra-

darbiavimo, visuomeninės veiklos ir su ateitinin-kų organizacija susijusiais klausimais. Stenduoseparodyta ir autentiškų nuotraukų bei asmeninių gi-minės daiktų iš Juliaus Šalkausko archyvo.

Stasys Šalkauskis (1886–1941) – vienas žymiau-sių ne tik Lietuvos, bet ir lietuvių filosofų (kūrusiųfilosofiją lietuvių kalba), pedagogų, visuomenės vei-kėjų, ateitininkų judėjimo vadų ir ideologų, pa-skutinis Nepriklausomybės laikotarpio VDU rek-torius (1939–1940). Gimė Ariogaloje (Raseinių r.), bai-gė Šiaulių gimnaziją. Nors namuose kalbėta len-kiškai, bet tėvai save laikė lietuviais. Būsimasismąstytojas 1905–1911 m. studijavo teisę Maskvos uni-versitete. Anksti pradėjo bendradarbiauti „Ateities“ir „Draugijos“ žurnaluose. 1922–1940 m. jis buvo

Tautos ugdytojui Stasiui Šalkauskiui – 130VDU Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos pro-fesorius.

1927 m. gruodžio 28 d. jis vedė geriausią Salo-mėjos Nėries draugę, studentę Juliją Paltarokaitę(1904–1994). Panevėžyje juos sutuokė vyskupas Ka-zimieras Paltarokas.

1939 m. filosofas buvo paskirtas universiteto rek-toriumi. Profesorius taip pat buvo vienas Lietuviųkatalikų mokslo akademijos steigėjų (1922) ir vienaspirmųjų jos akademikų, 1938–1940 m. tapo akade-mijos pirmininku. 1927–1930 m. jis buvo ateitininkųfederacijos vadovas.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas, o rektorius prof.S. Šalkauskis atleistas iš darbo. Jis negalėjo gautidarbo net mokykloje. Profesorius mirė 1941 m.gruodžio 4 d., palaidotas Šiauliuose .

Svarbiausi jo darbai: „Bažnyčia ir kultūra“(studija, 1913), „Kultūros filosofijos metmenys“(1926), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pra-dai“ (1926 ir 1933), „Visuomeninis auklėjimas“(1932), „Ateitininkų ideologija“ (1933), „Lietuvių tau-ta ir jos ugdymas“ (1933), „Bendroji filosofijos ter-minologija“ (1938).

S. Šalkauskis yra pirmasis lietuvių mąstytojas,sistemingai kūręs filosofiją. Jis ne tik kūrė moksli-nę filosofiją, bet stengėsi ja paveikti gyvenimą. Savofilosofinį pašaukimą jis suvokė kaip tarnavimąsavo tautai: būti filosofu – tai būti tautos auklėtoju.Savo pašaukimą vadino „tautiniu auklėjimu per fi-losofiją“. S. Šalkauskis siūlė kurti Lietuvos ateitį, pa-remtą trimis stulpais: tautiškumu, krikščionybe irdemokratija. Nepriklausomos Lietuvos pilietis su pa-sididžiavimu prisipažins esąs lietuvis, atsikratysmenkavertiškumo jausmo ir siauro nacionalizmo. Re-ligiškai atgimęs ir krikščionišką pasaulėžiūrą su-siformavęs pilietis bus pilnutinis lietuvis. Krikš-čioniškosios dvasios įkvėpta visuomenė gebės nu-statyti tinkamus santykius su artimu, gerbs kiek-vieną asmenį, nepaisant luomo, užimamų pareigų,turtingumo ir įsitikinimų. Demokratija leis kiek-vienam doram piliečiui dirbti pagal savo gabumus.

Filosofiją S. Šalkauskis suprato kaip savo biog-rafijos dalį, o dorovinį tobulėjimą laikė būtinu dalykupašaukimui vykdyti. Jis stengėsi vengti ambicijų,žmonių baimę rūpinosi įveikti artimo meile. Mąs-tytojas savo gyvenimu rodė ir kūriniuose pateikė tik-ro inteligento pavyzdį – būti tauriu šviesuoliu, ku-ris pasižymi universaliu išsilavinimu, visuomeniniuaktyvumu, pusiausvyros saugojimu, kultūriniu kū-

rybingumu. Asmenybėpasireiškia norėdama,pasiryždama ir vykdy-dama. Asmuo tobulėja,kai nori to, kas geriausiaiatitinka jo esmę, ryžtasisavo norus vykdyti pa-gal idealus ir vykdo pa-siryžimą. Filosofiją Šal-kauskis laikė idėjų kū-rėja, o pedagogiką –mokslu, duodančiu prie-monių idealams įgyven-dinti. Tiesai tarnaujantifilosofija kelia žmogaussąmoningumą, padaro jįlaisvesnį ir lemia asmenspasaulėžiūrą. Savičiau-sia S. Šalkauskio filoso-fijos dalis – kultūros filo-sofija. O knyga „Kultūros

filosofijos metmens“ yrasvarbiausias Šalkauskio filosofinis veikalas, iš-spausdintas jam esant gyvam. Tikrasis mąstytojopraktinės filosofijos objektas yra plačiausiai su-prastas gyvenimas.

Mąstytojas įspėjo apie Lietuvos politikos pa-vojus, kad laisvės neginantys žmonės gali tapti ver-gais savoje valstybėje. Kalboje, pasakytoje per iš-kilmingą ateitininkų susirinkimą, įvykusį Kaune1929 m. gegužės 9 d., S. Šalkauskis pabrėžė: „Ten, kurverčiamasi prievarta, norima vergų. Ir galbūt nie-kados mums nebuvo tokio didelio dvasios verguvėspavojaus, kaip šiuo metu, kai šitas pavojus slenka ne-jučiomis, prisidengęs gražiais žodžiais ir savaistautiškais rūbais. Tokiu metu prisiminti mūsų ko-votojų už spaudą pamokomą pavyzdį itin yra savo vie-

toje. Iš jų, kurie sykiu su knygomis nešė mums lais-vę, mes turime šiandieną pasimokyti didvyriško pa-siryžimo, nuoširdaus pasiaukojimo, nepalenkiamopatvarumo, laisvės meilės ir verguvės neapykantos“.

S. Šalkauskis kūrė lietuviškus filosofijos ir pe-dagogikos terminus, filosofinės terminologijos teo-riją, parengė apie 1600 žodžių lietuvišką filosofijosžodyną su vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų atitik-menimis.

Pagrindinis S. Šalkauskio filosofijos tyrinėtojasprof. Arūnas Sverdiolas per parodos atidarymąklausė, kuo dabar yra aktualus šis nežinomas kla-sikas. Juk ir dabar, kaip ir kai kuriems jo amžinin-kams atrodo, kad filosofo mintys yra atitrūkusios nuogyvenimo ir nerealios, nors pats filosofas labai ger-biamas. Svarbūs tebėra S. Šalkauskio parašyti teks-tai tautos uždaviniui spręsti – atverti lietuvių kul-tūrai visuotiną, bendrą žmogišką akiratį. Jo filoso-fija yra savojo buvimo pagrindų apmąstymas. Filo-sofija ugdo, įgyvendina pagrindinius žmogaus eg-zistencijos bruožus – laisvę kaip apsisprendimo ga-limybę ir protingumą kaip apmąstymo galimybę.

Ateitininkų sendraugių sąjunga išeivijoje 1968 m.įsteigė S. Šalkauskio kūrybinę premiją 50-osioms Lie-tuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms pažy-mėti. Ją gavo žymūs Lietuvių katalikų mokslo aka-demijos veikėjai: 1968 m. – Juozas Girnius, 1970 m.– Simas Sužiedėlis, 1977 m. – Jonas Grinius, 1981 m.– Adolfas Damušis.

1991 m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių kraštotaryba ir Šiaulių miesto savivaldybė įsteigė premi-ją už tautos kultūros, meno, filosofinės minties tur-tinimą ir ugdymą, skiriant iš Šiaulių kilusių ar suŠiauliais glaudžiai susijusių žmonių mokslinei ir kul-tūrinei veiklai pažymėti. Įsteigtai premijai pasi-rinktas S. Šalkauskio vardas. Premiją nutarta teik-ti kas dveji, nuo 2005 metų – kas treji metai S. Šal-kauskio gimimo dieną – gegužės 16-ąją. Pirmuojušiauliečių premijos laureatu 1991 m. tapo RomualdasOzolas, kilęs iš Šiaulių krašto, filosofas, kultūros vei-kėjas. S. Šalkauskio premija 1993 m. buvo įteikta prof.dr. Arvydui Žygui (tuomečiam Ateitininkų federa-cijos pirmininkui, Vytauto Didžiojo universitetodėstytojui). 1995 m. suteikta šiauliečiui menotyri-ninkui Vyteniui Rimkui (dabar Šiaulių universite-to profesoriui). Ketvirtąja S. Šalkauskio vardo pre-mija nominuotas Kauno arkivyskupas Sigitas Tam-kevičius. 1999 m. premija paskirta istorikei, Lietu-vos genocido tyrinėtojai Nijolei Gaškaitei-Žemai-tienei.  2001 m. premija įteikta Šiaulių universitetoprofesoriui kalbininkui, pedagogui – daugelio va-dovėlių mokykloms autoriui Vytautui Sirtautui.2003 m. premiją komisija skyrė Respublikos prezi-dentui Valdui Adamkui. 2005 m. – politikos komen-tatoriui, filosofijos dėstytojui Leonidui Donskiui. 2008m. – etnologui, mokslo istorikui prof. Libertui Klim-kai. 2011 m. premija paskirta S. Šalkauskio darbų ver-tintojui prof. Arūnui Sverdiolui.

Parengė Gediminas Mikelaitis

Profesorius Arūnas Sverdiolas

Parodos atidarymo akimirka

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 72016 BIRŽELIO 4 D. .

Deimantė Bandzevičiūtė-Žukauskienė

Urugvajus

Lietuviai Urugvajuje kūrėsi Montevidėjausmieste. 1923-1934 m. iš Lietuvos į Urugvajų at-vyko apie 4300 lietuvių. Po Antrojo pasaulinio

karo lietuvių į Urugvajų atvyko jau daug mažiau –tik kelios dešimtys išeivių. „Kaip ir Argentinoje, čialietuviai daugiausia gyveno arčiau skerdyklų Mon-tevideo priemiesčiuose Vilja del Sero, Kasabo ir ki-tuose sostinės pakraščiuose. Tik nedidelė jų dalis įsi-kūrė arčiau miesto centro. Tai daugiausiai buvo ama-tininkai. Kita lietuvių dalis išsisklaidė po visą šalįir dirbo sezoniniais darbininkais žemės ūkyje beiįvairiose smulkiose pramonės įmonėse. Pastovesnįir geriau apmokamą darbą turėjo tik nežymi mūsųtautiečių dalis. Frigorifikuose „Artigas“ ir „Swift“dirbančiųjų lietuvių padėtis buvo nepavydėtina1“.

Kultūrinė bei visuomeninė veikla sustiprėjoapie 1932 m. kada buvo įkurta pirmoji pradinė mo-kykla (Jono Basanavičiaus vardo), kuri gyvavo iki1940 metų, o taip pat „Lietuvių klubas“, kuris turė-jo didelės reikšmės Urugvajaus lietuvių gyvenime.Apie 1935 m. susikūrė Urugvajaus lietuvių išeiviųmėgėjų teatras, kuris pastatė nemažai pjesių: Ke-turakio „Amerika pirtyje“, Petro Vaičiūno „Pa-

triotai“, St. Stabinsko iš rusų kalbos išverstą dramą„Šabo žiburėliai“, komedijas „Meška“, „Paskolinkman savo žmoną“, „Kuprotą oželį“ ir kt. Steigėsi įvai-rūs tautiški, katalikiški sambūriai, kultūros drau-gijos.

Lietuvių klubas turėjo biblioteką, leido laikraštį„Urugvajaus aidas“. Vėliau klubas persiorganizavoį Lietuvių centrą, kuris padėdavo organizuoti įvai-rius renginius, minėjimus. Urugvajuje ėjo laikraš-čiai: „Urugvajaus lietuvių bendruomenės žinios“,„Išeivių diena“, „Išvakarės“, „Naujoji banga“,„Urugvajaus žinios“, „Vaidintojas“, „Lietuviškapareiga“, „Tiesa“, „Tribūna“. Dauguma laikraščiųėjo nereguliariai ir po kelių numerių daugiau ne-pasirodydavo. Reikšmingesnis laikraštis „LaisvojiLietuva“, leistas Urugvajaus lietuvių kultūros drau-gijos. Laikraštyje daug dėmesio skirta Lietuvoslaisvės problemai. 1953 m. tėvai jėzuitai Montevi-dėjaus Cero priemiestyje pastatė bažnyčią2, įrengėsporto aikštę, kurioje iki šiol Urugvajaus lietuviaižaidžia krepšinį. Išeiviai labai mėgo skaityti, o lie-tuviškų knygų dažnai trūko, todėl Užsienio lietu-viams remti draugijos (DULR) skyrius rūpinosi, jogknygynėlis pasipildytų lietuviškomis knygomis:„skyrius greit gavo DULR pirmininko adv. R. Ski-paičio nemažą siuntinį knygų ir net lietuviškų dai-nų plokštelių ir gaidų3“. Knygynėlyje, iš kurio kny-gas buvo galima neštis namo, buvo 120 knygų, keliosdešimtys dainynų, keletas lietuviškų gaidų sąsiu-vinių.

1963 m. Urugvajaus lietuvių bendruomenė su-ruošė II Pietų Amerikos lietuvių kongresą (PALK),kuris vyko Montevidėjaus mieste. 1968 m. susikūrėšokių ansamblis „Ąžuolynas“ (vietoj buvusio „Gin-taro“), kuris gyvuoja iki šiol, vėliau susikūrė vaikųtautinių šokių ratelis „Rintukai“. Prie lietuvių pa-

rapijos iki šiandien tebeveikia šešta-dieninė lituanistinė mokykla. Vai-kai čia mokosi ne tik lietuvių kalbospagrindų, tautinių šokių ir dainų.„Parapija atlieka svarbų vaidmenį netik aptarnauja dvasiškai, bet socia-liškai. Parapija padeda sutvarkyti do-kumentus, veda katalikišką kas sek-madienio ryta girdimą radijo pusva-landį, leidžia savaitinį biuletenį Ži-nias4“.

Literatūrinis gyvenimas Urug-vajuje neišsivystė. Viskas, ką pavykorasti, tai keletas anotacijų apie iš-leistus kūrinius, keletas atsimini-mų knygų apie lietuvių emigrantųgyvenimą, pavieniai lietuvių grožinėsliteratūros kūrinių vertimai.

Kolumbija 1948 m. pagrindine lietuvių susitelkimo vieta

tapo Kolumbija. Pirmieji lietuviai atkeliavo į Bogotosmiestą, tačiau ilgainiui pasklido ir po kitus miestus:Medeljiną, Barankilją, Kalį. Manoma, kad po Ant-rojo pasaulinio karo į Kolumbiją atvyko apie tūks-tantį lietuvių. Daugelis išeivių dėl įsikūrimo prob-lemų emigravo į JAV, Kanadą, Australiją. Tačiau tie,kurie pasiliko Kolumbijoje, stengėsi vystyti aktyviąkultūrinę veiklą.

1949 m. Bogotoje įsikūrė Kolumbijos lietuvių ben-druomenė. Vietos lietuvių bendruomenė būrėsi į baž-nyčios chorus, o vėliau kūrė lituanistines mokyklas,

organizavo svarbių švenčių minėjimus, šokių rate-lius. 1951 m. Medeljine įsikūrė moterų šalpos drau-gija, Bogotoje duris atvėrė Lietuvių namai. Pradėtaleisti ir lietuviška spauda. 1953–1954 m. Bogotoje ėjoneperiodinis laikraštis „Tėvynės aidas“, o Medelji-ne – „Kolumbijos lietuvis“. Spaudoje taip pat ne-mažai dėmesio buvo skirta lietuviškoms knygoms.Apie laimėjimus lietuviškos knygos baruose rašoma„Tėvynės aide“: „Ryškiausias laimėjimas – Lietu-viškos Enciklopedijos stiprėjimas. Kerstenas pasi-genda anglų kalba Ign. Šeiniaus „Raudono Tvano“,kuris išleistas švediškai, suomiškai, lietuviškai“5. Ap-tariamos naujai išleistos Pulgio Andriušio knygos,

Baltijos Žuvėdros6 romanas „Gintaro krantuose“.71972 m. Bogotoje pasirodė leidinys „Krivulė“, pra-

sidėjo prof. dr. J. Zarankos vadovaujami lietuvių kal-bos kursai. 1976 m. Medeljine surengtos Kolumbijoslietuvių dienos ir jaunimo stovykla. 1975–1989 m. Bo-gotoje veikė Kolumbijos lietuvių jaunimo sąjunga.Paskutiniais duomenimis Kolumbijoje gyvena apie250 lietuvių. Bogotoje taip pat gyvena lietuvių kilmėsfilosofas, matematikas, politikas, buvęs miesto me-ras Antanas Mockus.

Kitos šalysPeru lietuvių bendruomenė visai negausi. XX a.

pradžioje į Peru atkeliavo lietuviai dvasininkai.„Lietuvių enciklopedijoje“0 rašoma, jog čia misio-nieriais dirbo kunigai saleziečiai: Juozas Augustaitis,Kazys Inkrata, Kazys Girnius.

Nukelta į 8 psl.

Lietuviai Pietų Amerikoje: trumpa istorinė ir kultūrologinė apžvalga

XIX Pietų Amerikos lietuvių jaunimo (PALJ) suvažiavimas vyko 2016 metų sausio 21–25 dienomis Sao Paulo mieste, Bra-zilijoje. Jame dalyvavo dau giau nei 60 atstovų iš Argentinos, Venesuelos, Urugvajaus, Kanados, Lie tuvos ir Brazilijos.

,,Draugo” archyvo nuotr.

Urugvajaus Lietuviai 2013 m.

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S8

Gegužės 28 d. Venecijos architektūros bienalės Baltijos pavilijone užLietuvos kultūros sklaidą per kalbą ir jos tyrimus, vertimų inicijavimą,bendradarbiavimą su leidyklomis, poezijos pristatymą Italijoje beinuoseklią ir aktyvią veiklą Pizos universiteto Baltų filologijos katedro-je, kultūros ministerijos aukščiausiu apdovanojimu, garbės ženklu„Nešk savo šviesą ir tikėk“, apdovanotas italų kalbininkas, baltistasprof. Habil. Dr. Pietro Umberto Dinis. P. U. Dinis yra parašęs keliolikaveikalų baltistikos tematika lietuvių, italų ir anglų kalbomis, įkūrė irredaguoja italų baltistikos žurnalą „Res Balticae“. Kalbininkas yra vie-nas aktyviausių Lietuvos literatūros vertėjų į italų kalbą, išvertęs ir išlei-dęs žymiausių Lietuvos poetų ir rašytojų darbus.

Gegužės 25 d. 19 val. Berlyno miesto Raudonojoje rotušėje vykoEuropoje gerai žinomo lietuvių akordeonisto Martyno Levickio kon-certas „Negirdėtos teritorijos“. Šiuose ir kituose savo koncertuose lie-tuvių muzikas įrodė, jog akordeonas gali daug daugiau, nei tikimasi. M.Levickis šiuo instrumentu profesionaliai groja įvairiausių stilių muziką –nuo klasikos iki populiariosios. Matyt, ne tik Martyno virtuoziškumas,bet ir jo charizma taip sužavėjo Londono leidybinę firmą „DeccaClassics“, išleidusią Levickio debiutinį albumą „Martynas“, prodiusuotąžinomo prodiuserio Johno Haywoodo.

Kultūros kronika

Gegužės 23 d. Lietuvos ambasadoje Helsinkyje pristatyta DaliosGrinkevičiūtės knyga „Dalian kirja. Siperiaan karkotetun liettualaisty-tön tarina“ („Dalios knyga. Į Sibirą deportuotos mergaitės istorija“).Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja.Memuarinėse apysakose Atsiminimai (1949–1950), Lietuviai prie Laptevųjūros (1974) įamžino tremtinių Sibire kančias, paviešino pasauliui stali-nizmo nusikaltimus žmoniškumui. Gimusi nepriklausomoje Lietuvoje,keturiolikos metų su šeima buvo išvežta į Sibirą. Praėjusi tremties išban-dymus, grįžusi į sovietinę Lietuvą, Grinkevičiūtė patyrė sovietinio saugu-mo spaudimą, kurio tikslas buvo palaužti kiekvieną laisvai mąstantįasmenį. D. Grinkevičiūtė visą gyvenimą atkakliai gynė teisę pasirinkti tie-sos ir sąžinės sprendimus, nepakluso jos įsitikinimams prieštaravusiemsvaldžios įsakymams.

2016 BIRŽELIO 4 D.

Atkelta iš 7 psl.

Pirmuoju lietuviu, atvykusiu į Čilę, lai-komas Ignas Domeika – mineralogas, che-mikas, įvairių mokslo draugijų narys,Santjago universiteto rektorius, pasaulinįpripažinimą pelnęs mokslininkas. IgnasDomeika į šalį atvyko XIX a. viduryje.Kiti lietuviai, apsigyvenę Čilėje, buvo dva-sininkai saleziečiai. Tėvai saleziečiai rū-pinosi pastoracijos reikalais, išleido kele-tą leidinių apie kitus dvasininkus. 1947 m.į šalį atvyko keletą tremtinių šeimų, kuriosilgainiui pasklido po Čilę. Tai daugiausiabuvo amatininkai ir žemdirbiai. Visa lie-tuviška veikla Čilėje susitelkė Santjago ka-tedroje ir universitete. Atvykę į Čilę lie-tuviai studijavo universitete ispanų kalbą,istoriją, teologiją. Yra žinių, jog Santjagouniversitete dėstė lietuvis Julius Kaka-rieka.9 1949 m. Čilėje išleidžiama T. Ange-laičio (tikr. vardas Titas Narbutas) knyga„Stalin e Hitler en Lituania”. Knygoje pa-sakojama apie vokiečių bei sovietų oku-pacijas, rezistencinį judėjimą, katalikųbažnyčios persekiojimus Lietuvoje.

Lietuvių pėdsakų kitose Pietų Ameri-kos šalyse beveik neaptinkama. Šiek tiekyra žinių apie Paragvajuje gyvenusius lie-tuvius. „1934 metais Enkarnasiono apy-linkėse (Paragvajaus respublika) buvo mė-ginta sukurti žemės ūkio koloniją „Balti-ka“, kurią sudarė emigrantai iš Lietuvos.Iškirtę mišką ir išdeginę kelmynus, kolo-nistai pradėjo auginti ryžius, kukurūzus,mansioką ir kitus tenykščius augalus, betnepalankios klimatinės sąlygos ir kitospriežastys privertė daugelį bėgti, palie-kant įdėtą darbą. Taip Paragvajuje lietuviųkolonijų nesidarė“10.

Venesuela

Venesuelą palikome beveik tokie patys, kaip ir atvykome: palaužti karo pabėgėliai.11

Lietuviai į Venesuelą atkeliavo po Ant-rojo pasaulinio karo iš Vokietijos DP sto-vyklų apie 1947 metais (apie 2000 lietuvių).Kaip ir dauguma lietuvių emigrantų, jieneįsivaizdavo, kas yra ta Venesuela. Kli-matas karštas ir drėgnas, maistas neį-prastas, o ispanų kalba visiškai svetima. Suvisais šiais sunkumais lietuviams emig-rantams ir teko susidurti. „Vairuotojaisulipdavo atgal į savo autobusus ir sun-kvežimius, skubėdami į kitą stotelę, kur vėlpakartodavo tą patį pasisveikinimų, stip-riųjų gėrimų, kavos ir greičio ritualą. Antmolio lūšnų sijų kybodavo bananai ir jau-tienos bryzai, tabaluodavo prie jų pririštosžiurkės atbaidančios skardinės. Į bananųlapus įvynioto balto varškės sūrio luitaitapo dar vienu mūsų naujojo gyvenimoženklu“12. Lietuviai daugiausia kūrėsisostinėje Karakase, o taip pat ir Maraka-jaus, Barkisimeto, Marakaibo bei Valensijamiestuose. Atvykę lietuviai dirbo sunkius,pavojingus žemės ūkio darbus, o grįžti į tė-vynę dėl Sovietų Sąjungos okupacijos buvopraktiškai neįmanoma. Kai kuriems lie-tuviams pavykdavo gauti geresnius darbusarba jie imdavosi kurti savo verslus: me-dienos apdirbimo, įkurdavo barus, įvairiasstudijas. Palaikyti ryšį su Lietuvoje pasi-likusiomis giminėmis buvo labai sunku.Laiškai iš Lietuvos retai pasiekdavo arti-muosius Venesueloje, o jei ir pasiekdavo,ne viskas, kas ten buvo rašoma, buvo tie-sa. „<...>Nikita Chruščiovas ėmė laisvin-ti geležinius gniaužtus, kuriais Sovietų Są-junga buvo surakinęs Josifas Stalinas.Lietuviški laikraščiai pranešė, kad į Lie-

tuvą galime siųsti laiškus. Jie buvo cen-zūruojami, tačiau į juos žmonės galėjo jauatsakyti”13.

Lietuva išeivių gyvenime užėmė svar-bią vietą. Lietuvių veikla Venesuelojebuvo aktyvi: steigėsi šokių, dainų kolek-tyvai, skautų būreliai, lituanistinės mo-kyklos, buvo leidžiama lietuviška spauda:„Venecuelos lietuvis“, „Tėvynėn“, „At-garsiai“, „Tėvų kelias“, „Gairė“, „Žaibas“,veikė 20 minučių lietuvių radijo valandė-lė „Eco lituano“. 1950 m. susikūrė Vene-suelos lietuvių bendruomenė, o 1972 m. –Venesuelos lietuvių jaunimo sąjunga. Kurįlaiką Venesueloje veikė skrajojantis kny-gynas. Žmonės iš Venesuelos siųsdavoknygas į Barkisimeto, į Karakasą ir at-virkščiai. Žmonės dalydavosi lietuviškomisknygomis ir taip galėdavo daugiau pas-kaityti gimtąja kalba. Nepamirštas ir jau-nimas. Spaudoje randama žinių apie lite-ratūrinį konkursą jaunimui. „Kad pagel-bėti tėvams išlaikyti savo vaikuose gimtąjįžodį ir raštą, „Tėvų kelias“ rengia LITE-RATŪRINĮ KONKURSĄ ir kviečia visussavo skaitytojus aktyviai prisidėti: tėvai te-ragina vaikus rašyti, o bevaikiai teateinatalkon skiriamoms konkurse premijomsapmokėti“14. Taip buvo skatinama moky-tis lietuvių kalbos. Venesueloje kūrė ir ra-šytoja Baltijos žuvėdra (tikr. vardas ElenaIešmantaitė-Dervijodaitienė). „1956 m. „Ar-gentinos Balsas“ atspausdino jos dviejų da-lių atsiminimų romaną „Grandinės“. Tu-rinti parašyti noveles „Lėlė“, „Parduoto-ji Duktė“. Taip pat baigė išversti iš lenkųkalbos „Grafaitė Valenkaitė“, o į vokiečiųkalbą išvertė P. Abelskio „Žemaičių Krikš-tą“15. Išeiviškoje spaudoje rašoma, jog apie8 dešimt. lietuviai prenumeruodavo daugleidinių („Pasaulio lietuvis“, „Į laisvę“, „Tė-viškės žiburiai“, „Laisvoji Lietuva“, „Ne-priklausoma Lietuva“, „Vienybė“, „Drau-gas“). Venesuelos lietuvių spauda jau buvobeveik nustojusi eiti, o lietuviško žodžio la-bai trūko. Prie lietuviško žodžio sklaidosVenesueloje daug prisidėjo žurnalistas,politikas Vytautas Antanas Dambrava. Jodarbuose ypatingas dėmesys skiriamasokupuotos Lietuvos klausimui.

Tačiau besikuriant įvairioms draugi-joms, sąjungoms ir kitai kultūrinei veiklaivystantis, dalis lietuvių pasitraukė į Ka-nadą bei JAV, tačiau dalis liko Venesuelo-je. Šiuo metu Venesuelos lietuvių ben-druomenę sudaro apie 250 žmonių. Šalyjeiki šiol gyvena žymi baltų istorijos tyri-nėtoja Jūratė Statkutė de Rosales.

1 Pranas Ulevičius „Pietų Amerikos lietuviai“ .Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūrosleidykla,1960. p. 100.

2 Urugvajaus lietuvių kolonija. Laiškai lietuviams,1955, vol. 6. Prieiga internete (žiūrėta 2013-11-20):http://laiskailietuviams.lt/index.php/1955m-4-balan-dis/746-urugvajaus-lietuviu-kolonija

3 Petras Daugintis „Urugvajaus lietuviai“. Roma:Lietuvos katalikų mokslo akademija, 1985, p. 306.

4 „II pasaulio lietuvių dienos “. Čikaga: Draugospaustuvė, 1983, p. 118.

5 Tėvynės aidas, 1954 sausis-kovas, p. 15.6 Baltijos Žuvėdra (tikr. vardas Elena Iešmantai-

tė-Dervojedaitienė) – istorine tematika kurianti lietu-vių rašytoja, gyvenanti Venesueloje.

7 Kolumbijos lietuvių žinios, 1953, no.3-4, p. 8. 9.8 Lietuvių enciklopedija, T. XXII. Bostonas:

1960, p. 337.9 Lietuvių enciklopedija, T. IV. Bostonas: 1960,

p. 192.10 Pranas Ulevičius „Pietų Amerikos lietuviai“.

Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei-dykla, 1960, p. 105.

11 Vytas Gedutis „Laukiant autobuso iš „Kalėdųslėnio““. Vilnius: Žuvėdra, p. 216.

12 Ten pat, p. 48. 13 Ten pat, p. 203.14 Literatūrinis konkursas jaunimui. Tėvų kelias,

1955 , nr.1 (63), p. 1211. 15 Apie rašytoją Baltijos žuvėdrą. Venecuelos lie-

tuvis, 1973, no. 5, p. 29.

Lietuviai Pietų Amerikoje