Trumpa kiaulininkystės raidos Lietuvoje apžvalga kiaulininkystes...Lietuvoje buvo veisiamos vietinės stipraus kūno sudėjimo, gausiai apaugusios šeriais, trumpaausės kiaulės.

4

Šiltuoju metų laiku jos buvo ganomos laukuose ir misdavo atsitiktiniu maistu. Papildomai kurį laiką buvo šeriamos tik prieš skerdžiant. Tokias kiaules augindavo 2 – 3 metus. XX a. pradžioje vietinės kiaulės pradėtos gerinti mišrinant su jorkšyrais, edelšveinais, berkšyrais, didžiosiomis juodosiomis ir danų vietinėmis kiaulėmis.

Lietuvos žemės ūkiui atsigavus po Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1923 m. prasidėjo kiaulių, o nuo 1925 m. ir kiaulienos eksportas. Daugiausiai pajamų iš kiaulių ir kiaulienos eksporto buvo gauta 1931 m. - 86,759 mln. Lt, tuo tarpu iš linų pluošto ir sėmenų eksporto - 84,4 mln. Lt, o iš pieno produktų eksporto - 1930 m. - 52,59 mln. Lt. Centrinio žemės ūkio sąskaitybos biuro duomenimis, 1931 – 1932 m. ūkininkų pajamos iš 1 ha žemės ūkio naudmenų už parduotus bekonus sudarė nuo 19 proc. (stambesniuose ūkiuose) iki 23 proc. (smulkesniuose ūkiuose) visų ūkio pajamų. Už pieną - 19,5 – 21 proc. Pajamos už kiaules, skaičiuojant nuo pajamų už visą gyvulininkystės produkciją, sudarė net 41,5 – 44 proc., o už pieną 40,5 – 43 proc. Nuo 1934 m. pradėta eksportuoti ir veislines kiaules, kurių pardavimą kartu su „Maisto“ akcine bendrove organizavo Žemės ūkio rūmai ir kiaulių augintojų draugija. 1934 m. į SSSR buvo parduoti 98, o 1935 m. jau 1314 veislinių kuilių, kurių kilmės pažymėjimuose buvo nurodomos dvi generacijos su visais produktyvumo duomenimis. Dalis eksportuotų veislinių kuilių buvo jorkšyrų veislės, o kita dalis Lietuvos vietinių kiaulių mišrūnai su jorkšyrais. Šie kuiliai buvo panaudoti Rusijoje išvedant Muromo veislę. Tai rodo, kad tarpukariu kiaulininkystė buvo viena svarbiausių žemės ūkio šakų.

Pirmojo pasaulinio karo metu nuo okupacijų labai

nukentėjo Lietuvos žemės ūkis, ypač gyvulininkystė. Jeigu prieškariu (1913 m.) buvo apie 1338 tūkst. kiaulių, tai 1919 m. - tik apie 550 tūkstančių. Šiuo laikotarpiu ypač nukentėjo stambiųjų ūkių, dvarų bandos, kur buvo laikomi geriausi gyvuliai. Besikuriančios valstybės uždavinys buvo pasiekti prieškarinį gyvulių skaičių ir juos gerinti. Jau 1923 m. gyvulių skaičius viršijo prieškarinį lygį, kiaulių buvo 1697 tūkstančiai. Tuometinė Žemės ūkio ministerija dėjo visas pastangas didinti gamybą, skatino kurtis gyvulių augintojų organizacijas. Pirmosios gyvulių augintojų draugijos įsisteigė jau 1922 m. Lietuvos kiaulių augintojų draugija įkurta 1926 m. Jos tikslas buvo rūpintis kiaulių bandų gerinimu didžiųjų jorkšyrų (didžiųjų baltųjų) ir vokiečių edelšveinų veislių kuiliais. 1939 m. kiaulių kilmės knygoje buvo įrašyta 1100 didžiųjų jorkšyrų kuilių ir 1564 paršavedės bei edelšveinų veislės 49 kuiliai ir 149 paršavedės. Draugija įsteigė kiaulių kontrolės ratelius Kaune ir Šiauliuose, o vėliau Panevėžyje. Žemės ūkio tyrimo įstaiga prie Kvietiškio žemesniosios žemės ūkio mokyklos 1932 m. įsteigė kiaulių tyrimo stotį.

Šioje stotyje buvo atliekami kiaulių kontroliniai penėjimai danų ir švedų metodais. Nuo 1932 m. “Maisto” akcinės bendrovės įvestas atsiskaitymas už superkamas kiaules pagal skedenos kiekį ir kokybę buvo paskata auginti bekoninio tipo kiaules. Buvo aktyviai ieškoma rinkų kiaulienos eksportui. Pradžioje kiaulių eksportas vyko į Vokietiją. Veislinių kiaulių daugiausia buvo įsivežama iš Anglijos. Mišrinant vietines kiaules su anglų jorkšyrų veislės kiaulėmis, sparčiai gerėjo kiaulių mėsinės savybės. Jau 1927 m. pradėta eksportuoti bekonieną į Angliją. Palankias sąlygas kiaulių ūkio plėtrai sudarė besikuriančios organizacijos: Lietuvos žemės ūkio

Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad XVI – XIX a. Lietuvoje mėsos vartojimo poreikiams tenkinti daugiausia buvo auginamos kiaulės. Daug kiaulių buvo auginama ir dar senesniais laikais, ypač tuose regionuose, kuriuos dažnai puldinėjo priešai. Kiaules buvo lengviau slėpti, priešai jų negalėdavo išginti kaip kad arklių ar galvijų bandas. Iki Pirmojo pasaulinio karo kiaulės daugiausia buvo auginamos pačių ūkininkų reikmėms. Dar XIX a. Lietuvoje buvo veisiamos vietinės stipraus kūno sudėjimo, gausiai apaugusios šeriais, trumpaausės kiaulės.

Trumpa kiaulininkystės raidos Lietuvoje apžvalga

Lietuvos vietinė kiaulė su paršeliais

7

kiaulių kompleksus, mechanizuoti gamybos procesus, sumažėjo kiaulių auginimo sąnaudos.

1983 m. pradžioje jau veikė 28 tarpūkinės kiaulininkystės įmonės. Iki 1986 m. buvo pastatytos dar 5 kiaulių auginimo įmonės - kompleksai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje kiaulių skaičius Lietuvoje viršijo 2710 tūkstančių, iš jų per 18 proc. augino gyventojai asmeniniame ūkyje. 1970 –1990 m. šalyje buvo pagaminama apie 210 - 240 tūkst. tonų kiaulienos. Didesnė dalis skerdenų ir kialienos gaminių, kaip ir kitų maisto produktų, buvo išvežama į didžiuosius Rusijos ir kitų respublikų miestus pagal taip vadinamo ,,Sąjunginio fondo“ paskyras. Daugiausia buvo auginamos šalyje išvestos mėsinio-lašininio tipo Lietuvos baltųjų veislės kiaulės.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vykstant pertvarkai ir privatizavimui, dalis kiaulininkystės kompleksų nustojo veikę. Kiaules augino naujai įsikūrusios žemės ūkio bendrovės ir ūkininkai. Smulkūs ūkininkai ir šeimos ūkiai augino apie 500 tūkstančių kiaulių, t.y. apie pusę visų auginamų kiaulių. Stambieji kiaulių augintojai, gerindami veislinį darbą, ėmė auginti mėsines kiaules. Tai leido sėkmingiau konkuruoti Europos rinkose.

kooperatyvų sąjunga, Lietuvos ūkininkų sąjunga, akcinė bendrovė “Maistas” ir kt. Didelę paramą kiaulininkystei teikė Respublikos Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija. 1930 m. buvo priimtas kiaulių kainų reguliavimo įstatymas. Kiaulės daugiausiai buvo auginamos smulkiuose ūkininkų ūkiuose, pašarui naudojant dažniausiai savo išsiaugintus grūdus, bulves, daržoves, žolę, liesą pieną. Kiauliena buvo geros kokybės ir tuo laikotarpiu pakankamai konkurencinga. Kiaulininkystės plėtrą patvirtina spartus kiaulių skaičiaus augimas: 1919 m. kiaulių buvo 550 tūkstančių, o jau 1923 m. – 1697 tūkstančiai (2,3 karto daugiau). Antrojo pasaulinio karo metais kiaulių skaičius sumažėjo iki 500 tūkstančių. 1945 – 1948 metais šį skaičių pavyko padidinti 160 tūkstančių vnt., o prieškariniam kiaulių skaičiui atkurti prireikė beveik 12 metų.

1964 m. buvo patvirtinta Lietuvos baltųjų kiaulių veislė, kurios autoriai buvo Romualdas Makoveckas, Algirdas Malinauskas, Genovaitė Devėnienė, Juozas Šveistys.

Nuo 1970 m. prasidėjus žemės ūkio specializacijai ir koncentracijai, pakito ir požiūris į kiaulininkystę. Iki tol kiaules nedidelėse fermose augino beveik visi kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Pradėjus kiaulių fermas stambinti, statyti

Kvietiškio kiaulių tyrimo stotis apie 1932 m.

Veislinių gyvulių paroda 1976 m.

Kauno rajono ,,Pergalės“ kolūkio paršavedė Ilganosė – 1972 m. Respublikos veislinės gyvulininkystės čempionė (vidutinis produktyvumas-12,4 paršelio)

Kiaulių skaičius Lietuvoje 1919-2005 metais, tūkst. vnt.