Tauta kryžkelėje - Lietuvos nacionalinis kultūros centras

1

Tauta kryþkelëjeRomualdas OZOLAS

Dabar mûsø galvose visko tiek, kad be keliø abstrak-cijø, kurios galëtø pretenduoti á idëjas, vargu ar galimabûtø susikalbëti apskritai.

Esama trijø matavimø, kuriais þmogus yra: buvimo vie-ta, buvimo laikas ir buvimo bûdas. Kad ir kaip bûtø keista,vieta yra pirminis þmogaus tapatumo matmuo. Tik atëjusá tà ar kità vietà, tik „ásivietinus” galima kurti kultûrà – stip-rinti savàjà arba periminëti kità.

Þmogaus laikas – tai jau jo kuriamos kultûros istorija.Ið pradþiø ji matuota mitologiniais ciklais, paskui perves-ta á religiná laikà (krikðèionys, musulmonai, budistai – visituri savus laiko skaièiavimus, pradëtus nuo jø religijos at-siradimo). Dabar bandoma laikà iðvesti arba ávesti á virð-religiná, arba globaliná, visam Þemës rutuliui vienà laikà.

Bûdas, kuriuo egzistuoja kultûra, yra kalba. Kalba yrakultûros koncentratas.

Taigi tautos þemë, tautos istorija ir tautos kalba yratrys nekintantys kintamieji, laidavæ ir laiduosiantys tautøgyvenimà arba tautø mirtá. Nieko kito nebuvo praeityje,nieko naujo nebus ir ateityje.

Mums, aiðku, svarbiausia yra globalizmo santykis sutauta. Jis vienareikðmis: tauta yra atgyvena ir globalizaci-jos kliuvinys. Taip dabar jau visuotinai teigiama.

Tada iðkyla mûsø santykio su globalizacija ir globaliz-mu problema: sutinkame mes su tuo ar ne?

Esama nuomonës, kad globalizacija yra neiðvengia-mybë – neiðvengiamas blogis, kuriam prieðintis nëra ga-limybiø ir neverta.

Esama nuomonës, kad globalizacija yra vairuojamasprocesas ir, kaip visi kultûrø vyksmai, gali bûti paveikia-mas. Kaip europietis senbuvis, bûèiau linkæs pritarti ðiainuomonei, nes ið tiesø globalizacijoje nesama nieko mis-tiðko: ji grësminga tiktai tol, kol nepaþinta ir nesuvaldyta. Ovaldyti jà galima pradëti vos tiktai atspëji jos esmæ. Kaipsenovës lietuviai sakydavo: atspëji vardà – debesis iðkrin-ta eþeru, grësmë nukrinta á þemæ, kuri jà paverèia gëriu.

Kas yra globalizacijos esmë? Globalizacijos esmë, nu-tylima ne tik globalizacijos propagandininkø, yra sàlygøbet kurioje Þemës vietoje kûrimas maksimaliam pelnuigauti. Kadangi to proceso mato vienetas irgi yra labaiakivaizdus – pasaulinë valiuta (kol kas tai doleris), tadproceso laikas ir visa, kas su tuo susijæ, taip pat yra pa-kankamai aiðkûs dalykai.

Remdamasis tuo þmoniø visuomeniø tautinio apsi-sprendimo, jaunimo kultûrinio tapatumo bei patriotinio auk-

lëjimo klausimus laikau realiais ir itin svarbiais valstybësir kiekvieno jos sàmoningo þmogaus uþdaviniais bei prie-dermëmis.

Ar mûsø visuomenës sàmonë pasirengusi juos spræsti?Fragmentiðkai – taip. Sistemiðkai – dar ne.Ne pavieniui, o bendruomeniðkai tokia problema sis-

temiðkai sprendþiama per tris – visuomenës sàmonës,valstybës institutø ir tautos tikslø – lygmenis. Kaip jie at-rodo konkreèiai?

Sàmonë Lietuvoje mûsø dienomis yra nuteikta niekin-ti ir tautà, ir tautos ateitá. Mûsø þemë esanti bloga vieta, jibeveik netinkama gyventi. Valstybës institutai, besirûpi-nà tiktai kapitalo iðvalstybinimu ir iðlaisvinimu, veikià ge-rai, taigi priedermiø tautiðkumo problemø atþvilgiu neturi.Tautos tikslas esàs ástojimas á Europos Sàjungà. Ástoji-mas viskà iðspræsiàs.

Lemiamas veiksnys ðioje triadoje yra sàmonë. Su vi-sa atsakomybe teigiu: visuomenës sàmonës tautiðkumonuostata jau beveik palauþta. Atskirø individø ir jø grupiø– dar ne. Taèiau principinë visuomenës sàmonës orien-tacija yra jau kosmopolitinë, kurià dar labiau stiprins Eu-ropos Sàjunga ir ypaè europilieèio institutas: jis bus kon-kretus visø Europos tautiðkumø permalimo árankis. Tikiu,kad ir pasibaigus Europos Sàjungos projektui (arba eks-perimentui) lietuviø tauta dar egzistuos, ir Michailo Su-slovo ðûkio „Lietuva be lietuviø” Gerhardas Ðrioderis, Joð-ka Fiðeris ar kiti „suvienytos Europos” vadai neágyven-dins. Bet tauta bus labai pakitusi.

Þinoma, kiekvienoje epochoje tauta yra jau kitokia.Svarbu, kad ji turëtø tæstinumà anø minëtø trijø kriterijøpoþiûriu.

Kas darytina nugræþiant tautos, ypaè jaunimo, sàmo-næ nuo niekinanèio poþiûrio á Lietuvà ir lietuviðkumà ir at-græþiant á pasididþiavimo savo ðalimi pusæ ar net pasta-tant á aiðkià nacionalinës savitaigos pozicijà?

Pirmiausia reikia sustabdyti tautiðkumo neigëjus. Juosjau galima bûtø ávardyti pavardëmis. Jø esama visur –tiek valdþios ástaigose, tiek visuomeninëse organizacijo-se. Taèiau didþiausià poveiká visuomenës sàmonei darotelevizija, nes spauda þmonëms yra per brangi ir jø be-veik nebepasiekia, o televizija – dar. Netgi nacionalinistransliuotojas atskiromis programomis atstovauja tautið-kumo niekinimo pozicijai, patriotizmà vadindamas litua-nobambizmu arba, pasak laisvøjø intelektualø, idiotizmu.Tai sakoma beveik su pasigardþiavimu.

2

Antra, reikia rimtai perþvelgti valstybës institucijø veik-los idëjinius pamatus. Pavyzdþiui, Ðvietimo ástatyme ilgàlaikà figûravo vien tiktai patriotizmo nuostata, apie tautinápatriotizmà nebuvo në uþsimenama. Tokia ástatymo sà-ðauka su ES konstitucijoje projektuojamu ES pilieèiu tap-tø juridizuota nutautinimo platforma. Krepðelio ávedimastapo ðvietimo komercializacijos pamatu, ir mes dël to darturësime labai rimtø pasekmiø.

Treèia. Reikia labai aiðkiai pasakyti, kad tauta yra kaþ-kas daugiau negu Europos Sàjunga, kad Europos Sàjun-ga negali bûti vienintelis valstybës ir visuomenës tikslas.Europos Sàjungoje mes turëtume dar aiðkiau matyti joslokaliðkumà ir tautos prioritetiðkumà. Prieðingu atveju mesneteksime savitaigos orientyrø, jie bus „iðplaunami” ir su-tapatinami su egzistuojanèiomis politinëmis ir ideologinë-mis struktûromis. Tai bûtø neadekvatus, itin ydingas tik-rovës suvokimas, ir jeigu dël to nereikðtume kaltinimø po-litinëms valdþioms, tada apie kieno nepakaltinamumà tu-rëtume kalbëti?

Tik matydami politiniø realijø praeinamumà, tautos kaipvienintelio ir gyvenimo, ir politikos atskaitos taðko nekin-tamumà, galëtume pradëti esmingiau kalbëti ir apie visusnûnai tautà fiziðkai naikinanèius, bet per sàmonæ ateinan-èius reiðkinius, lemianèius tautos iðmirimà – naujàjà emig-racijà, narkomanijà, AIDS, nusikalstamumà ir visas kitasnegandas, kurios fiziðkai pakerta taip pat ir jaunosios kar-tos tautinius tapatumus bei patriotizmà, kad ir kà jiemsðeimose, mokyklose arba tribûnose kalbëtume. Realybëðiuo atveju yra stipresnë uþ visus þodþius. Bet ta realybëiðsirita ið þodþio. Kad galëtø bûti patriotas, þmogus turibûti tikras, jog tauta garantuos jo ateitá. Tauta ðito jaunamþmogui kol kas garantuoti nesiima.

„Duokite darbo, niekur nevaþiuosim, leiskit uþsidirbti,Lietuva didþiuosimës”, – sako visi, su kuriais esu kalbë-jæs klausdamas, ar rengiasi bëgti ið Lietuvos? Þmogausnacionalinis saugumas teikia jam tikrumo ir orumo, palai-ko norà gyventi. Tai yra tikrasis – realusis – nacionaliniotapatumo ir patriotiðkumo pamatas.

Jaunimas jau bando jungtis á organizacijas ir taip gintibei realizuoti savo interesus. Tarp daugelio kosmopoliti-nës orientacijos bendrijø, organizacijø yra ir nacionalináidentiðkumà bandanèiø teigti, bet jø per maþa, jos nëraveiksnios taip, kaip galima bûtø norëti.

Taigi bendra tautiðkumo bûklë nëra palanki.Tauta yra iðvietinama. Tai vyksta ir per uþdarbiavimo

akcijà (tai akcija, nes psichologiðkai ji yra skatinama), irper emigravimà, ir per bûsimàjá þemës pardavimà bûsi-miesiems iðrinktiesiems ar iðrinktosioms tautoms.

Tauta yra nulaikinama. Lietuvos istorija pateikiama iðesmës kaip barbarø pagoniø istorija, paskui pagoniðkøjøimperialistø – tokia tendencija jau labai ryðki ir tolydþioryðkinama. Naujausia istorija pateikiama kaip juodnuga-riø valstieèiø amþius, ir esà kuo greièiau iðgaruos basa-navièiðkas sentimentalizmas, – tuo geriau. Ir apskritai is-

A people at the crossroads

Romualdas OZOLAS

The goals of preserving the Lithuanian national iden-tity has been formulated by the philosopher RomualdasOzolas, the signatar of the Act for Independence. Ac-cording to him, the three measurements – the place,the time and the manner of his existence constituteman’s presence in the space where he is. The waythrough which the culture keeps itself going is the lan-guage. The Lithuanian culture is facing the problem ofself-determination at the moment: the question ariseseither we will be able to preserve our identity or will be„eaten” by the process of globalization the only purposeof which is to get a profit out of everything. In fact, asthe philosopher states, there is nothing mystical aboutglobalisation – globalism seems to be threatening merelyuntil its uncontrolled conditions are lasting. In his opin-ion, a people is something more than the European Un-ion. The only way for a man to become his nation’s pa-triot is to be strongly disposed to believe in his nation’sability to vouch for the best of his future.

torija – tai kaþkokiø þaidimø istorija, tarsi tikro gyvenimoniekada ir nebuvæ. Kad sprendësi gyvenimo ir mirties klau-simai, pakrypæ ton ar kiton pusën dël tokiø ar kitokiø Lie-tuvos vadovø ar þmoniø grupiø klaidø, – apie tai nekalba-ma. Ið istorijos mes kol kas neiðmokome nieko, iðskyrusviena – nesiprieðinti. Paprieðtaraukite kas nors, kad yrakitaip! Kitaip nëra.

Tauta pamaþu nukalbinama. Prievarta brukamai rusøkalbai galima buvo prieðintis. Prestiþinei gyvenime ir bûti-nai ástaigose anglø kalbai prieðintis nëra kaip: renkiesi pats.Jaunimo lietuviø kalbos fonetika jau sudarkyta, sintaksëlietuviðkai angliðka, leksika lietuviðkai angliðkai slaviðka (tu-riu omenyje keiksmaþodþius). Apie vertimus, kaip nacio-nalinio prestiþo saugojimo bûdà, jaunimas neturi menkiau-sio supratimo. Kompiuterinës informacijos automatinio ver-timo problema kaip nacionalinë problema valstybëje ne-egzistuoja, o þmoniø sàmonëje ji ið viso nefiksuota.

Jaunimo tautinio tapatumo ir patriotizmo ugdymas ðiuometu yra visos lietuviø tautos, o ne vien jaunimo reikalas.Mums visiems visø pirma bûtina susiorientuoti situacijojeir rasti naujus veikimo bûdus bei priemones. Deja, kolkas neþinoma, kaip adekvaèiai á naujoves reaguoti. Pa-likti vaikus vienus ir barti uþ tai, kad jie daro klaidø ar el-giasi neteisingai, yra visiðkai nesàþininga.

Kol kas mes, deja, stoviniuojame kryþkelëje, daugu-mai vis dëlto bandant sukti jau iðbandytais nesiprieðini-mo, prisitaikymo keliais. Kai kurie abejoja. Treti ryþtingai,kartais netgi hipertrofuotai ryþtingai apsisprendþia nesi-taikstyti, ir tai irgi yra blogai. Radikalizmo nereikia. Geriaubûtø normali kultûrinë veikla.

O jaunimas yra sutrikæs, nes pamestas. Nors Lietuvajam patinka, jis nori gyventi Lietuvoje ir Lietuva didþiuotis.Jeigu ji pati bûtø bent kiek tautiðkai oresnë.

3

Lietuviø tautiniø tradicijø

ir jø tàsos XXI a. problemos

Vytautas BERENIS

Nacionalinës lietuviø kultûros pagrindai susiformavotarpukario Lietuvos valstybës gyvavimo laikotarpiu. Perdaugiau kaip ðimtà metø lietuviø tauta, nusimetusi vals-tietiðkos bendruomenës gyvenimo luobus, pareiðkë mo-derniai tautai prideranèias teises. Ðis procesas nebuvonei kryptingas, nei iðbaigtas iki tol, kol naujos permai-nos galutinai iðstûmë archajines gyvenimo formas. Lie-tuviø tautos raidà sàlygojo daug veiksniø – dalis jø nuo-lat darë átakà „lietuviðkai etnografinei medþiagai” (My-kolo Römerio terminas), kiti, taip ir netapæ pastovausgyvenimo principais, paliko neiðdildomus áspaudus lie-tuviø màstysenoje ir socialiniame elgesyje. Rusø valdþiosbaudþiavinis ir pobaudþiavinis administracinis valdymas,lenkø nacionalinio judëjimo ir kultûros poveikis átraukëlietuvá á kûjo ir priekalo situacijà (1). Tai puikiai supratolietuviø inteligentija, tad manevravo, atlikdama politiniusir kultûrinius ðuolius, daþnai primenanèius salto morta-

le. Kitas, ne maþiau svarbus veiksnys – XIX a. sparèiaimodernëjanti Europa. Nacionaliniø valstybiø kûrimasisXIX a. antroje pusëje, nacionalizmo ir socializmo trium-fas, naujos socialinës teorijos, atmetanèios legitiminësvaldþios teises ir kvestionuojanèios paèios valdþios tei-sëtumà, vienaip ar kitaip veikë lietuviø inteligentø sàmo-næ, keitë jø nuostatas tautos „sukûrimo” projektuose. Tadano meto kraðto politinë ir kultûros istorija – lietuviø in-teligentijos brendimo metraðtis. Ðá brendimà lydëjo ne-lengva kova uþ ásitvirtinimà kraðte, nuolatinë agitacijauþ lietuviðkojo ûkio galios augimà ir prieð emigracijà átolimus uþjûrius.

Didelá vaidmená tautos savimonës formavimosi pro-cese atliko romantizmas, aktualizavæs istorinæ tautos pa-tirtá. Taèiau tai nebuvo vien kunigaikðèiø þygdarbiø arpagoniðkosios praeities ðlovinimas. Aktualizavosi etni-nës vertybës, o etnografinë kultûra pradëta suprasti kaipkolektyvinës tautos dvasios kûrybos vaisius, iðreiðkian-tis istoriná tautos patyrimà. Tradicijos gelmë ir platumastampa tautos brandumo poþymiu. Kaip þinome, lietuviøtautinës kultûros esminiai sandai – etnolingvistinës ver-tybës, kurios buvo áprasmintos istorijoje, genealogijoje,kalboje bei gyvensenoje. Pastaroji buvo áprasminta lie-

tuviðko kaimo gyvenimo ritmikoje. Per dvideðimt nepri-klausomybës metø Lietuvos valstybëje pradëjo kurtis sa-vita profesionalioji kultûra (teatras, dailë, muzika, litera-tûra), jauna lietuviø inteligentija pradëjo reflektuoti ir sy-kiu etnografinæ kultûrà akivaizdþiai matyti ano meto Eu-ropos kontekste. Kita vertus, naujuosius to meto lietuviøinteligentus galima pavadinti, pasak Antoni Gramsci, or-ganiniais inteligentais, asmenimis, reprezentavusiais sa-vos bendruomenës – valstietijos – pasaulëþiûrà (2). So-vietinë okupacija nutraukë tradicinæ organinæ Lietuvosvisuomenës fizinæ, socialinæ ir kultûrinæ raidà. Lenininëskultûros („socialistinio turinio ir tautinës formos”) „dia-lektinës vienovës” postulavimas leido puoselëti tai, kàdar buvo galima iðsaugoti, antra vertus – vertë profa-nuoti kultûriná palikimà. Tariamoje socializmo moderny-bëje liaudies menas galëjo bûti tik ideologine iliustraci-ja. Jis pamaþu prarado tautinæ autentikà, geriausiu at-veju buvo eksponuojamas, apraðinëjamas, nes sparèiainyko degraduojanèiame kaime. Atsirado pirmieji etnosonykimo poþymiai (3).

Devintame deðimtmetyje prasidëjæs tautinis atgimi-mas ideologine ir socialine prasme atliko burþuazinësrevoliucijos vaidmená, kultûrine – „atkûrë” prieðkario lie-tuviðkos visuomenës kultûriná modelá. Adolfo Ðapokos„Lietuvos istorijos”, Bernardo Brazdþionio poezijos ðim-tatûkstantiniai tiraþai, etniniø vertybiø iðaukðtinimas, ling-vistinio purizmo propagavimas konstatavo ðio praeitiesmodelio renesansà. Taèiau tai buvo laikinas reiðkinys,nes lietuviø tauta, be sunkiø ekonominës transformaci-jos virsmø, susidûrë su ðiuolaikinio pasaulio globaliza-cijos procesais: tikrovës suprekinimu, individualizmotriumfu, masinës kultûros erzacais. Teisë laisvai iðvyktideðimtis tûkstanèiø lietuviø pavertë ðios kultûros kûrë-jais ir vartotojais. Ðia prasme tautinës kultûros iðsaugatampa asmeninio pasirinkimo galimybe, bet taip pat irtrukdþiu, stengiantis kuo iðsamiau vartoti ðiuolaikinës ci-vilizacijos produktus. Beje, ðiuo atveju turiu omeny tikjos etniná pobûdá, nes Lietuvos muzikai, dailininkai, reþi-sieriai gana sëkmingai atsiveria pasauliui. Akivaizdu,kad ðie spontaniðki reiðkiniai iðkelia bûtinybæ apmàstyti

4

Problems of Lithuanian national

culture and its continuation into

the 21th century

Vytautas BERENIS

The purpose of the article is to present information

on the changes in Lithuanian national culture in the con-

text of the world’s contemporary globalization. The

transformation of Lithuanian cultural forms is inevita-

ble, argues the author, and it will become dependent

upon Lithuanian national consciousness, the intensity

of mass culture, education and general influences from

other European cultures.

lietuviðkosios kultûros likimà netolimoje perspektyvoje.

Postmodernios kultûros daugiastiliðkumas ir totalumas

átvirtina ne tik dekanonizacijà, negatyvumà, chaotiðku-

mà, bet ir pasirinkimo laisvæ. Pasaulinë ekonomikos glo-

balizacija agresyvø pasiprieðinimà minëtiems procesams

padaro beviltiðku dalyku. Paradoksalu, bet postmo-

dernus bûvis su visa jam bûdinga ironija ir ekonomine

galia kultûrà paverèia preke ir, prieðingai, skatina atsi-

græþti á senas kultûros ir meno formas, jø plëtotës ypatu-

mus, perimti ávairiø kultûrø dialogus (4). Tokiu bûdu post-

modernizmas nuolat yra skirtybiø paieðkose, nes tik jø

dëka gimsta nauji, trumpalaikiai kultûros koliaþai, pati-

ðai, estetinio malonumo átampos.

Pabandykime pateikti tris kultûros raidos vizijas XXI

a. Pirmasis scenarijus – etninës tradicijos marginaliza-

cija ar net pseudolietuviðkos vesternizuotos kultûros re-

alizacija. Antrasis – vietinës kultûros „kreolizacija”, kai

globalinës ir vietinës vertybës sàveikauja ir keièia viena

kitos bûvá. Tai galima pavadinti prancûzø komikso Aste-

riksas – keltø mitinio herojaus – fenomenu. Filmai, isto-

riniø pasakojimø ir legendø pagrindu parengtos laisva-

laikio praleidimo ir turizmo matricos padëjo prancûzams

dalyvauti globalizacijos kontekste. Treèioji galimybë –

naujo etnoso su naujakalbe ir vartotojiðka pasaulëþiûra

susidarymas. Visiems trims variantams apibûdinti taiky-

tinas kultûros inscenizacijos fenomenas, kuriam bûdin-

gas kurianèiojo subjekto neautentiðkumas ir pavirðuti-

niðkas kûrybinis procesas (5). Pavyzdþiui, mokyklinia-

me istorijos lavinime svarbø vaidmená atlieka tæstinis þi-

nojimas, dalykiná ir sàvokiná supratimà pakeièiantis mak-

simaliu informatyvumu. Auklëjimo ir lavinimosi formø po-

kyèiai byloja apie modernizacijos pastangas, bet sykiu

gali bûti suvokiami kaip identiteto nykimo pradþia. 1934

m. profesorius Vosylius Sezemanas straipsnyje „Tauti-

nës kultûros klausimu” glaustai iðdëstë tautinës kultû-

ros gyvybingumo prielaidas. „Vien tik atsidavæ esamojo

gyvenimo ritmui ir pasiëmæ jo ypatingà vyksmo bûdà,

mes ágauname tà jautrumà, kuris mums leidþia surasti

praeityje tai, kas sugeba ið naujo atgyti ir iðsiskleisti da-

barties aplinkybëse” (6). Pabrëþdamas romantizmo ke-

liamà pavojø kultûros atvirumui, filosofas paþymëjo or-

ganinæ kultûros prigimtá. Kalbëdami apie svetimos arba

kitø kultûrø átakà tautinei kultûrai, turime pripaþinti, kad

jos gyvybingumà lemia valstybinë kultûros politika, inte-

ligentijos savimonë ir moralinë laikysena. Tautos kultû-

ros galià taip pat nulemia tokie faktoriai: gyventojø po-

puliacija, geografinë padëtis, kraðto ekonominë bûklë.

Jau XX a. pradþioje buvo kalbama apie Vakarø civiliza-

cijos saulëlydá, merdëjimà ir net mirtá. Apskritai vakarie-

tiðkos civilizacijos iðugdyta racionalumo–iracionalumo

opozicija prarado pusiausvyrà, racionalumas tapo antri-

niu dëmeniu. Kiekvienai kultûrai bûdingos krizës. „Kri-

ziø neiðvengsi, jø pasikartojimai atskleidþia, pirma, kad

esama empirinio „bangavimo”, nuosmukio ir atgimimo

dësningumø, ciklø, ir, antra, jog kultûra susikuria krizës

áveikimo metodologijà” (7). Ji ávairiai reiðkiasi architek-

tûroje, dailëje, literatûroje ir net politikoje. Sociologas Zig-

muntas Baumanas, analizuodamas dar neseniai paverg-

tø tautø iliuzijas dël nacionalinio valstybingumo galiø ny-

kimo ðiuolaikiniame pasaulyje, paþymi: „Kaip ir galëtu-

me tikëtis, bûtent „etninës maþumos” ar, apskritai imant,

maþos ir silpnos etninës grupës, nepajëgianèios tvarky-

ti valstybës pagal „valstybiø pasaulio” eros standartus,

paprastai labiausiai þavisi antivalstybiniø struktûrø su-

burianèia galia ir jà palaiko. Taigi neatitikimas: pretenzi-

jos á valstybingumà árodinëjamos atsidavimu instituci-

joms, kuriø vieða, juolab nujauèiama paskirtis yra apri-

boti ir galop panaikinti tà valstybingumà” (8). Vietinio po-

litinio ir kultûrinio „elito” negalios bei tautinës kultûros

seklumo pripaþinimas kompensuojamas beatodairiðka

vakarietiðkos civilizacijos priimtimi. Tuo siekiama ne tiek

„vesternizuoti” ar demokratiðkai institucionalizuoti tautà

kaip pilietinæ bendruomenæ, kiek patiems tapti Vakarø

politikos elito ariergardu. Toks judesys pakankamai daþ-

nai buvo atliekamas Lietuvos istorijoje.

LITERATÛRA

1. Römer M. Litwa. Studyum o odrodzeniu narodu litewskiego. –Lwów, 1909. – S. 54–55.

2. Kuzmickas B., Astra L. Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë. –Vilnius, 1996. – P.36.

3. Ten pat, p. 31–69.4. Rubavièius V. Globalizuoto pasaulio teorijos ir ðiuolaikinë kul-

tûra // Kultûros barai. – 2000, Nr.4, p.10–12.5. Sociodinamika kulturi. – Moskva,1993, nr.2, p. 5–26.6. Sezemanas V. Tautinës kultûros klausimu // Akademikas. –

1934, nr.15, p. 343.7. Juozaitis A. Nihilizmas // Kultûros ákvëpiai. – Vilnius, 2001. –

P.143.8. Bauman Z. Kas po nacionalinës valstybës // Kultûros barai. –

2001, nr.1, p.6.

5

Kalëdos. Klaudijaus DRISKIAUS nuotrauka

6

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2002/6 (87)

Mitologinës Kirnio interpretacijosDalia SENVAITYTË

Straipsnyje fenomenologiniu bei interpretaciniu meto-

dais nagrinëjamas J. Lasickio knygelëje „Apie þemaièiø,

kitø sarmatø bei netikrø krikðèioniø dievus” (XVI a.) pa-

minëtos dievybës Kirnio mitinis kontekstas. Tikslas – ðios

dievybës mitinës prasmës, galimø sàsajø su kitais senosios

lietuviø religijos bei mitologijos personaþais paieðka. Ana-

lizuojamos ankstesniø tyrinëtojø iðkeltos hipotezës, ieðko-

ma naujø galimø Kirnio interpretacijø. Iðvada: dingstá nau-

joms Kirnio interpretacijoms duoda kai kurie tos pat ðak-

nies bendriniai daiktavardþiai, pavyzdþiui, kirna, maþdaug

‘pelkëta vietovë’, ir kirnë ‘ðunvyðnë’.

Kirnis minimas vieninteliame ðaltinyje – XVI a. J. La-sickio knygelëje „Apie þemaièiø, kitø sarmatø bei netikrøkrikðèioniø dievus”. Joje teigiama: „Kirnis globoja prie vie-nos, paeþerëje stovinèios, tvirtovës auganèias vyðnias. No-rëdami já permaldauti, jie [þemaièiai] papjautus gaidþiussumeta tarp vyðniø ir prismaigsto ten deganèiø vaðkiniø þva-kiø” (Kirnis caerasos arcis alicuius secundum lacum sitae

curat. in quos, placandi eius causa, gallos mactatos inijciunt,

caereosque accensos in eis figunt).1 Ðaltinyje taip pat nuro-doma, jog Kirnis garbintas Plateliuose.2

Daugiau jokiame raðytiniame ðaltinyje, pateikianèiameduomenø apie ikikrikðèioniðkàjà lietuviø religijà, toks die-vukas neminimas.

Ne vienas senosios religijos ir mitologijos tyrinëtojas at-kreipë dëmesá á Kirnio ir jam skirto ritualo máslingumà. JeiKirnis buvo tik vyðniø dievas, vyðniø globëjas, kam jam au-koti gaidþius ir deginti þvakes?

Jau pirmieji senosios lietuviø religijos ir mitologijos ty-rinëtojai (iðskyrus romantikus) mitiná Kirnio kontekstà ban-dë suvokti þymiai plaèiau, visø pirma remdamiesi Kirniovardo etimologija.

D. Poðka buvo linkæs manyti, jog Kirnis esàs gëralø die-vas.3 S. Stanevièius, remdamasis Stenderio latviø kalbos þo-dynu, teigë, jog kirlis ir kirnis – liesa kiaulë. Jis spëjo, kadKirniu galëjo bûti kuilys, dievø garbei laikytas vyðniø so-de.4 A. Mierzyñskis buvo ásitikinæs, kad tokios dievybës kaipKirnis apskritai nebuvo. Jo manymu, kirniu galëjo bûti va-dinamas vyðnios kauliukas. O vyðnia galëjusi bûti gerbia-ma lygiai taip pat, kaip bet kuris kitas medis.5

Kirniu dar vadinamas eþeras netoli Tauragës. Pasak V.Jaskevièiaus, prie to eþero kaip tik galëjo bûti dumblynëir vyðniø sodas.6 W. Mannhardtas manë, kad ðiuo þodþiu

vadintas ne pats dievas, o ðventa vieta, kurioje jam auko-ta.7 T. Grienbergerio teigimu, Kirnis buvo apskritai me-dþio dievas.8

M. Gimbutienë manë, jog kirniu vadintas medis. Ji ban-dë aiðkinti ir mitologines Kirnio sàsajas. Jis esà buvo „ðven-tas medis, galëjæs turëti ryðio su Deive ir jos aitvaru”, lai-kyti já dievu – nesusipratimas.9 Su aitvaru Kirná esà susiejagaidþio auka, o deginamos þvakës – su kalëdinëse dainoseminima „grûðele, kurioje dega þvakë”.10

T. Gamkrelidzë ir V. Ivanovas teigë,11 kad Kirnis – vyð-niø dievas. Seniau esà taip vadinta ir vyðnia (þodis gali bûtikildinamas ið senøjø indoeuropieèiø prokalbës). Vëliau vyð-nia Lietuvoje imta vadinti kitu, tikriausiai ið slavø pasisko-lintu vardu, o senasis vardas buvo iðsaugotas dievybei pa-vadinti. Ðiems tyrinëtojams pritarë N. Vëlius, laikæs Kirnávyðniø dievu.12

V. Maþiulis kirnà sieja su senu baltø þodþiu, reiðkusiukà nors nukirsta, nupjauta. Prûsø kalboje kirno reiðkë ke-rà, krûmà.13

A. J. Greimas darë prielaidà, kad Kirnio vardas susijæssu klampynëmis ir dumblynëmis. Jis Kirná siejo su aitvaru(remdamasis tiek teonimo etimologija, tiek Kirniui skirto-mis apeigomis).14 Anot A. J. Greimo, jeigu Kirnis tëra vyð-niø dievas, keista, kodël já reikia ne tik pagerbti, bet ir „per-maldauti”, o maldavimà dar lydi apeigos, logiðkai, bent jauið pirmo þvilgsnio, nelabai tinkanèios „vyðniø dievui”.

Jeigu apskritai neabejojame J. Lasickio duomenimis irmanome dievybæ vardu Kirnis ið tiesø buvus, dar kartà pa-analizuokime, kà gi Kirnis reiðkë. Dar kartà perskaitykimeJ. Lasickio citatà. Taigi:

1. Kirnis globoja vyðnias;2. Vyðnios auga prie tvirtovës paeþerëje;3. Kirniui permaldauti þemaièiai tarp vyðniø sumeta pa-

pjautus gaidþius ir prismaigsto deganèiø vaðkiniø þvakiø.Paanalizuokime Kirnio reikðmæ remdamiesi keliais as-

pektais.

Kirnio etimologija

„Lietuviø kalbos þodyne” (LKÞ V, p. 848) nurodo-ma, kad lietuviø kalbos þodis kirnis reiðkia tam tikros vyð-niø rûðies botaniná pavadinimà – kryklë vyðnia (prunus

cerasus).

7

Dalia SENVAITYTË. MITOLOGINËS KIRNIO INTERPRETACIJOS

Vyðnios Lietuvos teritorijoje auga nuo seno. Nuo se-niausiø laikø paplitusi paprastoji vyðnia (dar vadinta rûgð-èiàja vyðnia) (cerasus vulgaris).15 Vëliau labai paplito þa-garvyðnës (ypaè ðiaurinëje Lietuvos dalyje). Jos dar va-dintos greitvyðnëmis, ankstyvosiomis vyðniomis, þemosio-mis vyðniomis.16 Iki Pirmojo pasaulinio karo ypaè daugþagarvyðniø auginta Þagarës valsèiuje (TLE IV, p. 582).Bûtent ið Þemaièiø aukðtumos kilæ ir kelios vietiniø treð-niø veislës – þemaièiø geltonoji, þemaièiø juodoji ir þe-maièiø roþinë.17

XVII a. – XVIII a. I pusëje kai kuriuose soduose vyð-nios sudarë apie 10 procentø visø vaismedþiø (TLE IV, p.582). Vyðnios daþniausiai sodintos prie sodybø ribos arbaprie kelio.18 Gali bûti, kad vyðnios tam tikrà vaidmená at-liko ir senosiose apeigose. Vyðniø sodas daþnai minimasdainuojamojoje tautosakoje.19 Tiesa, kalendorinëse dai-nose populiaresnis kriauðës ávaizdis. Neretai minimos irobelys ar kiti medþiai. A. J. Greimas ir M. Gimbutienëpastebëjo, jog Kirniui deginamos þvakës susieja já su ka-lëdinëse dainose minima „grûðele, kurioje dega þvakë”.20

Galbût vyðnià apskritai bûtø galima traktuoti kaip mitinámedþio simbolá. A. J. Greimas áþiûri glaudø ryðá ir tarpgrûðios (konkreèiu atveju pakeistos vyðnia) bei Aitvaro,21

kurá aptarsime toliau.

Lietuviø kalbos þodynas pateikia ir kitø kirniui artimøþodþiø – tai kirnë, kirna.

Kirnë reiðkia ðunvyðnæ: ‘ðunvyðnë beladona (atropa bel-

ladona)’. Ðis augalas – apskritai ne vyðnia. Atropa bellado-

na – bulviniø ðeimos daugiameèiø þoliniø augalø gentis.22

Tai vertingas vaistinis augalas, turintis daug alkaloidø ir la-bai nuodingo atropino. Nuodingiausi yra augalo lapai iruogos. Ðunvyðne apsinuodijusiam þmogui kyla haliucinaci-jø (daþniausiai – skrydþio vizijø), iðsipleèia akiø vyzdþiai,padaþnëja pulsas, jis kliedi. Kartais gali uþeiti juoko prie-puoliai, þmogus nesugeba nusiðlapinti ir kt. Ðie augalai nuoseno auga Europoje ir dalyje Azijos. Jø krûmeliai uþaugaiki pusantro metro aukðèio, prinokæ uogos bûna tamsiairaudonos, primena tikras vyðnias. Á vyðnias ðunvyðnës uo-gos esà panaðios ir savo skoniu (jas valgiusiø þmoniø api-bûdinamos kaip saldþios su kartëlio prieskoniu).23 Augalasar jo sultys þmogaus organizmà gali veikti netgi per odà.Poveikis labai greitas, pasireiðkia nepraëjus në pusei va-landos. Net maþiausia tirpalo koncentracija iðkart iðpleèiaakiø vyzdþius.

Ðunvyðnës buvo vienas ið populiariausiø haliucinoge-nø, kuriuos (kaip ir drignes) Vakarø Europos ðamanai var-tojo iki pat vëlyvøjø viduramþiø, kol Katalikø baþnyèiaðiø augalø vartojimà prilygino raganavimui ir uþdraudë.Ðiø augalø ruoðiniu bûdavo iðtrinama kakta, rankø lin-kiai ir genitalijø sritis.24 „Raganos” ið ðunvyðnës gaminosi„skraidymo tepalà”. Já ásitrynus á odà, buvo patiriama skry-dþio iliuzija.25 Specialus raganø skraidymo tepalas, kuriuo

prieð skrisdamos jos pasitepdavo paþàstis, minimas ir lie-tuviø sakmëse.

Ávairiø kraðtø liaudies medicinoje atropa belladona bu-vo vartojama kaip narkozës priemonë atliekant chirurgi-nes operacijas,26 taip pat astmai ir kitoms ligoms gydyti.Yra liudijimø, kad senovës romënai bei ðkotai, ðiuo auga-lu apnuodijæ maisto atsargas, apsvaigindavo prieðus.27 Se-novës graikai ðunvyðnëmis didindavo vyno poveiká. Ma-noma, kad ðio augalo ruoðiniai buvo vartojami ir bakcha-nalijose.28

Lietuviø ðunvyðnë vadinama dar ir „velnio vyðnia”.29

Dël poveikio psichikai ðunvyðnës buvo vadinamos ir dur-naþolëmis.30

„Lietuviø kalbos þodyne” nurodomos tokios þodþio kir-

na reikðmës31:1. ‘vandens iðplauta medþio ar krûmo ðaknis upës krante’;2. ‘krûmuota, ðlapia vieta’;3. ‘vieta, kur suvirtæ medþiai, lauþas, lûþtvë’;4. ‘aðtrus virbo raþas, nukirsto krûmo kelmas’;5. ‘vyèiø gráþtë’;6. ‘daugybë, krûva, gauja ko, centras’;7. ‘ðykðtuolis’.„Dabartinës lietuviø kalbos þodyne”32 þodþio kirna

reikðmës apibrëþiamos taip:1. ‘vandens iðplauta medþio ðaknis ar kelmas upës krante’;2. ‘krûmuota, ðlapia, beveik neáeinama vieta’;3. ‘vieta, kur suvirtæ medþiai; lûþtvë’;4. þem. ‘daugybë, krûva, bûrys (kirmëliø, gyvaèiø, bim-

balø)’.Atitinkamai kirnynas reiðkia didelæ prastà pievà.33

Þodis kirna siejasi ir su keliais tikriniais vietovardþiais.Lietuvoje esama upelio Kirna, átekanèio á Dubingiø eþerà.Ðalimais ir kaimelis Pakirnë. Su kirna pagaliau siejasi ir Ker-

navës vardas. Taigi panaðiai vadinamø vietoviø Lietuvojebûta ne vienos.

Tad galima padaryti iðvadà, kad A. J. Greimas ir W. Man-nhardtas greièiausiai buvo teisûs, siedami asmenvardá Kir-nis ne su medþio rûðimi, o su pelkëtos vietovës pavadini-mu. Joje, aiðku, galëjo augti ir kirniø – vyðniø ar ðunvyðniø.

Apeigø semantika

Kodël Kirniui buvo atliekamos apeigos – aukojami gai-dþiai ir deginamos þvakës? Su kuo ðias apeigas bûtø galimasusieti?

Kaip jau minëjome, ir M. Gimbutienë, ir A. J. Greimasatkreipë dëmesá á Kirnio ryðá su aitvaru. Tai rodanti jamskirta gaidþio auka, taip pat ir vaðkiniø þvakiø deginimas.

Anot lietuviø tikëjimø, aitvaras gali pasirodyti ávairiupavidalu, bet daþniausiai jis ugninis. Aitvaras ásivaizduotaskaip ugnies kamuolys (LTR 3665/261), ugnies juosta (LTR3470/135), ugninis þaltys (LTR 1276/244), ugninë ðluota

8

MOKSLO DARBAI

(LTR 1181/42, 3665/902), deganti ðluota (LTR 4232/535),apvali vaikðèiojanti ugnis (LTR 4232), raudonas padarasilga uodega (LTR 3783/544), ilga raudona liepsna (LTR23211/73), ugnies gabalas (LTR 3665/315), kaip naktá le-kiantis ðviesus paukðtis (LTR 3470/231), paukðtis, kuriamper uodegà liepsna ëjo (LTR 346/376), paukðtis, kuriam iðpo sparnø ugnis pilasi (LTR 833/42), didelë ðviesa (LTR4950/126), skrendanti liepsna (LTR 3867/196), puodas, ku-rio vidury ugnis kûrenasi (LTR 4850/34) ir pan. Ðis lekian-tis ugninis padaras liaudies tradicijoje vadinamas ne tik ait-varu, bet ir kauku,34 pûkiu (LTR 3665/261, 3665/315, 3665/902 ir kt.), kutu (LTR 4232/613, 4232/535).

„Pelkinës” þodþio kirna reikðmës leistø minëtas apei-gas sieti ne tik su aitvaru, bet ir su þiburiniais. Anot XIX a.pabaigà – XX a. pradþià pasiekusiø tikëjimø, þiburiniai ási-vaizduoti kaip naktá klajojanèios ðvieselës, ugnelës, þvake-lës (LTR 462/393, 1644/209, 4060/138 ir kt.). Labai daþnaijie matomi pelkëse, kur daug rûdynø: „tas ðvieseles po rû-dynus vaikðèiojanèias vadina þiburiniais” (LTR 4726/27);„ta ðviesikë ið rûdynø” (LTR 4545/196). Kartais teigiama,kad tai yra „ðviesikë ið kapinaièiø” (LTR 1659/466), ji pasi-rodo ten, kur palaidotas þmogus. Þiburinius galima matytiir pagiriuose (LTR 5038/311); gali jie ateiti ir prie naktákûrenamo lauþo (LTR 1744/27, 1712/58 ir kt.). Kai kadaþiburinis atrodo kaip þmogus, kuriam ið ðonkaulio liepsnapliupsi (LTR 3576/35), kaip vaikðèiojantys degantys þmo-gaus kaulai (LTR 1744/27, 1712/58 ir kt.), ðvieèiantys þmo-gaus griauèiai, virð egliø einanti ðvieèianti lyg þmogaus gal-va (LTR 5038/311). Þmonës mano, kad þiburiniai esà: dû-ðios (LTR 1585/110, 1192/717 ir kt.); nekrikðtytø þmoniøvëlës (LTR 4650/161, 1170/493, 1284/374 ir kt.); saviþudþiøvëlës (LTR 1039/1639); nuþudytø þmoniø vëlës (LTR 1056/39); ðvieselës, atsirandanèios ið rûdþiø (LTR 4856/267, 4793/164, 5036/34 ir kt.); mirusiøjø matininkø dûðios, naktimispermatuojanèios savo neteisingai pamatuotus rubeþius(LTR 2633/155, 4638/185, 1167/547 ir kt.); iðvemtas girtuok-lio sakramentas ( LTR 4828/3, 4868/614 ir kt.). Kartais ma-noma, kad þiburëliai yra dvejopi: vieni ið pelkiø, ið rûdþiø,o kiti – peklos dvasios.

Vëliau ðie reiðkiniai pradëti aiðkinti racionaliau. Pavyz-dþiui, þmogus mano pamatæs þiburiná, o vëliau paaiðkëja,kad tai ne kas kita kaip dvi moteriðkës „su liktarna” (LTR4726/2); þmonës þiburiniais palaiko ið tiesø kapinëse de-ganèias þvakeles (LTR 1420/12) ir pan.

Þmogui sutikus þiburiná, ðis gali pradëti vytis. Uþfiksuotadaug bûdø, kaip iðsivaduoti nuo persekiojanèio þiburinio:„… þmogus mosteli ranka ar nosine – þiburinis dingsta”(LTR 1042/66), „… nosini ar skareli pamosuoja – ir ugnisdingsta” (LTR 5132/7), „… þvakës vejasi þmogø. Reikia at-spëti vardus, tai uþges” (LTR 1042/66), „… pamatæs ðvie-seles/þvakutes, þmogus pasako: „Tegul bus pagarbintas”.Þvakelës atsako: „Per amþius” ir duoda þmogui kelià” (LTR1462/230, 4726/109, 3108/34 ir kt.), „… perþegnoja þvakelæ

– ta prapuola” (LTR 1599/68, 1973/55, 3783/1626 ir kt.).Kartais sutiktas þiburinis praðosi pakrikðtijamas, pakrikðti-jus – padëkoja (LTR 1167/315, 1596/191, 3185/191 ir kt.).Pamaèius ðvieselæ ir pradëjus bëgti, þiburinis vejasi: „naktáþmogus pamato þvakelæ ir ima bëgti, o þvakelë – vytis…”(LTR 370/75, 1279/262, 2077/456 ir kt.). Kuo greièiau nuojo bëgi, tuo greièiau ugnelë vejasi: „Jeigu eini pro þiburëlá,jis seka ið paskos, tarsi vejasi, nes savo judesiu trauki tàþiburëlá. O kitas þmogus, þiûrëk, ir nusigàsta, ima bëgti.Juo greièiau juda, tuo smarkiau þiburëlá paskui save trau-kia” (LTR 4874/8).

Mitologinëse sakmëse pasakojama apie þiburinio kerð-tà uþ tai, kad þmogus á já ðovë: „Vienas ponas vaþiavo naktáið sveèiø. Já pradëjo sekti ðviesikë ið kapinaièiø. Ponas á jàðovë ið brauniko /…/. Po trijø dienø ponas mirë” (LTR1415/175a); „Ðovë á þiburëlá /…/, rytà tas vyras vis guli.Palietë já – subyrëjo á pelenus” (LTR 1416/25); „Ëjo me-dþiotojas naktá. Uþstojo kelià þvakutë. Medþiotojas ðovë,ir þvakutë subyrëjo. Neuþilgo tas medþiotojas mirë” (LTR4550/53). Mirtimi baigiasi ir noras tyèia pamatyti þiburi-ná: þiburinis pasirodo, bet þmogus mirðta ið iðgàsèio (LTR3573/158, 3171/170, 3470/360 ir kt.). Kerðija þiburinis irkitaip trikdomas: „…saka, kai viens kirta su botagu – nu-degina veidà, rankas…” (LTR 4545/196). Apþeria þiburi-nis ugnimi ir tada, kai þmogus papraðo jo ugnies (LTR3237/48).

Þiburiniai kartais dar vadinami ðvieselëmis, þvakelë-mis, klystþvakëmis, dûðelëmis, þaltvykslëmis (LTR 1167/547, 2633/155, 4638/285 ir kt.). Pagal mitologiniø sakmiøtradicijà, klystþvakës, liepsnelës pasirodo ir ten, kur pa-slëpti pinigai.35

Pelkëtose vietovëse, ypaè tose, kur daug rûdos, sute-mus ið tiesø matomos tam tikros klajojanèios ðvieselës, ku-rias sukelia garuojantis metanas. Kadangi senovëje Lietu-vos teritorija buvo ganëtinai pelkëta, tai, matyt, ir þiburi-niai buvo labai „paplitæ”.

Átikëtina ir mitinë þiburinio sàsaja su aitvaru. Ðias bûty-bes suartina ugninë jø prigimtis, taip pat ryðys su pinigais irmirusiaisiais.36

Galbût ir atropa belladona semantika Kirniui skirtasapeigas leistø sieti su aitvarais. Augalo sukeliamas „velnioapsëdimas” galbût palygintinas su aitvaro „apsëdimu” – kal-

tûnu, kuris gali ásismelkti ne tik á plaukus, bet ir á þmogausvidø ir sukelti ávairius organizmo negalavimus.

Gaidys gali bûti apskritai ugnies dievybei skirta auka.37

Gaidys, kaip teigia M. Pretorijus, buvo aukojamas ir krei-piantis á Gabjaujà kûlës pabaigtuvëse.38 Gaidþio aukojimaskûlës pabaigtuvëse paliudytas ir kitø ðaltiniø.39 Gaidys au-kotas ir Dimstipaèiui40 bei Þemininkui (A. J. Greimo nuo-mone,41 Þemininkas – tai kitas Dimstipaèio vardas).42 Lie-tuviai aukojo gaidá ir pradëdami mûryti krosná.43

Kalbant apie Kirniui skirtas aukas, derëtø gráþti prie darvieno þodþio kirna etimologinio aspekto. Bûtent: þemaièiø

9

Dalia SENVAITYTË. MITOLOGINËS KIRNIO INTERPRETACIJOS

tarmëje, kaip jau minëjome, kirna reiðkia ir „daugybæ, bûrákirmëliø, gyvaèiø”.

J. Dlugoðas XIV a. pr. nurodo, kad namuose laiko-moms gyvatëms ir þalèiams lietuviai kaip permaldavimoaukas aukojo gaidþius.44 Analogiðkas paprotys minimasir kituose ðaltiniuose. Aleksandras Guagnini „EuropinësSarmatijos apraðyme” (1578 m.) teigia, kad þmonës laikënamuose þalèius, juos garbino kaip namø penatus ir la-rus, jiems aukojo pienà, gaidþius ir viðèiukus.45 Jëzuitø me-tinëse ataskaitose taip pat uþsimenama apie panaðias au-kas namuose laikomiems þalèiams.46 Lietuviø uþkalbëji-muose nuo gyvatës ákandimo ugnis yra izomorfiðka gai-dþio kraujui (LTR 3961).

Pelkëse klajojanèios liepsnelës, þiburiniai, kaip þinoma,kartais vadinami þaltvykslëmis, o tai galëtø bûti uþuominair á jø ryðá su þalèiais.

Galbût galima prielaida, jog visos aptartos mitinës bû-tybës veikia velnio átakos sferoje. Velnio sàsajos su pelkë-mis, ugnimi, mirusiaisiais, pinigais ir kitais turtais lietuviømitinëje tradicijoje gerai þinomos.47

Tiesa, gaidys, viðta apskritai buvo vienos ið populiariau-siø aukø. Pavyzdþiui, M. Stryjkowskis XVI a.48 nurodë, kadgaidþiai buvo aukojami ir Prakorimui (Prokorimus), Chau-

rirari’ui, Sutvarui (Sotwaros), Ðeimos dievui (Seimi Dewos),Didþiajam Ladui (Dzidzis Lado) ir dievui Gulbiui (Gulbi

Dziewos). Gali tad bûti, kad gaidþio auka nebuvo specifi-në, skirta kuriam nors konkreèiam dievui, taigi ðito argu-mento tektø atsisakyti.

Iðvados

Analizuojant Kirnio, vos vienàsyk paminëto J. Lasickioknygelëje „Apie þemaièø, kitø sarmatø ir netikrø krikðèio-niø dievus”, mitines sàsajas, galutinio aiðkumo vargu ar ga-lima tikëtis. Taèiau remiantis kai kuriø galbût bendraðak-niø þodþiø semantika bei atitinkama folklorine medþiaga,galimos bent kelios interpretacijos:

1. Kirnis – dievybë, susijusi su drëgnomis, pelkëtomisvietomis. O gal tai net ne dievybë, o tik bendrinis pelkëtosvietovës pavadinimas (kirna?), kurioje garbinta kaþkokiakita dievybë;

2. Kirnis – dievybë, susijusi su ugninës prigimties miti-nëmis bûtybëmis (þiburiniais, aitvarais ar kt.). Tai bene áti-kimiausiai liudytø Kirniui aukoti gaidþiai bei degintos vað-kinës þvakës. Tokia interpretacija, beje, neneigia ir aukð-èiau minëtosios: iðvardintos ugninës prigimties mitinës bû-tybës neretai pasirodo kaip tik pelkëtose vietovëse;

3. Kirnis – dievybë, susijusi su þalèiais bei gyvatëmis.Þemaièiø kalboje viena ið þodþio kirna reikðmiø – gyvaèiø,kirmëliø bûrys. Tokiai sàsajai neprieðtarautø ir gaidþio au-ka. Ði interpretacija vëlgi neprieðtarauja aptartoms Kirniosàsajoms su aitvarais, þiburiniais (ar net þaltvykslëmis) beipelkëtomis vietomis;

4. Gana átikinamas ir Kirniui skirtø apeigø aiðkinimasremiantis ðunvyðne, nuodingu haliucinogeniniu augalu, ku-ris, galimas dalykas, vaidino tam tikrà vaidmená ir senuo-siuose lietuviø kultuose;

5. Galutinai neatmestina ir „vyðninë” Kirnio semanti-ka. Gali bûti, jog Kirnis globojo vyðnias – nuo seno popu-liarø vaismedá Þemaitijoje, o jo vardo kilmë susijusi su in-doeuropietiðkuoju vyðnios pavadinimu;

6. Pagaliau ámanoma, kad visos ðios interpretacijos (ne-bent iðskyrus penktàjà) viena kitos neneigia, o papildo iryra ið esmës susijusios. Tokiu atveju galima bûtø kalbëtiapie Kirnio ákûnijamà pelkiø, aitvarø su þiburiniais ir þal-èiø bei gyvaèiø mitiná ryðá.

SANTRUMPOS

BRMÐ I–II: Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai / Sudarë N.Vëlius. – T. I–II. – Vilnius, 1996–2001.

DLKÞ: Dabartinës lietuviø kalbos þodynas / LTSR MA lietuviøk. ir literatûros inst. Red. kol.: J. Kruopas (ats. red.) ir kt. –Vilnius, 1972.

LKÞ I–XVII: Lietuviø kalbos þodynas. – T. I–XVII. – Vilnius,1984–1996.

LT I: Lietuviø tautosaka. – T. I. – Vilnius, 1962.LTE XI: Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija. – T. XI. – Vilnius,

1983.LTR: Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto-

sakos rankraðtynas.TLE IV: Tarybø Lietuvos enciklopedija. – T. IV. – Vilnius, 1988.

NUORODOS:

1. Lasickis J. Apie þemaièiø, kitø sarmatø bei netikrø krikð-èioniø dievus / Paruoðë J. Jurginis. – Vilnius: Vaga, 1969. –P. 19, 40.

2. Ten pat. – P. 21, 41.3. Ten pat. – P. 77.4. Ten pat.5. Ten pat.6. Ten pat.7. Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. – Riga, 1936. –

P. 380–381.8. Lietuviø mitologija. – T. I. – Vilnius, 1995. – P. 495.9. Gimbutienë M. Baltø mitologija 4 // Mokslas ir gyvenimas. –

1989, Nr.4.10. Gimbutienë M. Senovës lietuviø dievai ir deivës. – Vilnius,

2002. – P. 54.11. Ãàìêðåëèäçå Ò. Â., Èâàíîâ Âÿ÷. Âñ. Èíäîåâðîïåéñêèé

ÿçûê è èíäîåâðîïåéöû. – Ò. II. – Òáèëèñè, 1984. –P. 644.

12. BRMÐ II. – P. 576.13. Maþiulis V. Prûsø kalbos etimologinis þodynas. – T. II. – Vil-

nius, 1993. – P. 194-195.14. Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. Apie dievus ir þmo-

nes: Lietuviø mitologijos studijos. – Vilnius–Chicago, 1990.– P. 95–96.

10

MOKSLO DARBAI

Mythological interpretations of Kirnis

Dalia SENVAITYTË

The article deals with mythological aspects of thedeity Kirnis, mentioned by J. Lasicii in his brochure De

Diis Samagitarum in the 16th century. By using folkmaterial, linguistic material, and historical sources itspossible interpretations have been analyzed. Phenome-nological and interpretive methods have been used tofind Kirnis’ mythological meaning and his connectionswith other beings of ancient Lithuanian religion andmythology. The analysis has shown that Kirnis could beinterpreted as a deity indicating an intimate connectionwith wet and marshy areas. It is possible that Kirnis couldnot altogether be a deity, but a common name of thelocality (kirna) where a particular deity was worshiped.Kirnis also could be a deity having the nature of fire or adeity related to it, as for example, to brownies orsparkles. These ones are the fire nature beings ofmarches. It is possible to talk about Kirnis as a deityrelated to grass snakes and snakes, too. The hypothesisis also close to the concept of Kirnis as a deity of marches,or to the understanding of Kirnis as a deity having thenature of fire. The most convincing evidences of all thesepresumptions include sacrifices of cocks, wax candlesdevoted to Kirnis as well as the etymology of the wordkirnis. The analysis does not reject a different interpreta-tion of Kirnis as well as its etymology dating back to thetimes of the Indo-European ancestral language. It mightbe as a deity supervising a cherry-tree that was a populartree in Samogitia. The interpretations of Kirnis in thesemantics of Atropa Belladona are well convincing, too.It is possible that all these interpretations might have asemantic connection and contribute to each other.

Vytauto Didþiojo universitetas, Humanitariniø mokslø

fakultetas, Etnologijos ir folkloristikos katedra

Donelaièio g. 52, LT-3000 Kaunas

Gauta 2002 09 24, spaudai áteikta 2002 12 17

15. Lietuvos pomologija. – Vilnius, 1974. – P. 109.16. Ten pat. – P. 110.17. Ten pat. – P. 112–113.18. Lietuviø etnografijos bruoþai. – Vilnius, 1964. – P. 206.19. Pavyzdþiui, marèpieèio daina (LT I, p. 454): „Po vyðniø sodà

vaikðèiojau, /Saldþios uogelës ieðkojau”/; dainos „Aplink dva-rà vyðniø sodelis, viduj dvaro radastø krûmelis”, „Leisk ma-ne, berneli, vyðneliø sodelin miegelio miegot”, „Ant manotëvo didelio dvaro þaliø vyðniø sodelis” (LKÞ) ir kt.

20. Gimbutienë M. Senovës lietuviø dievai ir deivës. – Vilnius,2002. – P. 52–55; Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. –P. 96–98.

21. Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. – P. 97–98.22. LTE XI, p. 15.23. http://www.siu.edu24. http://anthro.palomar.edu25. http://www.paranormallatoz.com26. Schauenberg P. Guide to Medical Plants. – London, 1977. – P.

25–26.27. Heiser C. B. Nightshades: The paradoxical Plants. – San Fran-

cisco, 1969. – P. 153–157.28. http://www.gnosticgarden.com29. Greièiausiai todël, kad tai nuodingas, pavojingas augalas; ta-

èiau neatmestina ir prielaida apie Kirnio sàsajas su Velniu,tai neprieðtarautø toliau keliamoms prielaidoms.

30. Durnaþolëmis Lietuvoje taip pat vadintos juodosios drignës,durnaropës ir svidrës [LKÞ]. Greièiausiai jos visos buvo var-tojamos ne tik liaudies medicinoje, bet ir ritualuose.

31. LKÞ V. – P. 847–848.32. DLKÞ. – P. 307.33. LKÞ V. – P. 848.34. Tiesa, daugelis senosios lietuviø religijos ir mitologijos ty-

rinëtojø (pavyzdþiui, A. J. Greimas, N. Vëlius ir kiti) ait-varus ir kaukus buvo linkæ laikyti skirtingomis mitinëmisbûtybëmis.

35. Turimos galvoje gerai þinomos mitologinës sakmës apie de-ganèius pinigus.

36. Su mirusiøjø dvasiomis lietuviø mitologijoje siejasi kaukai(greièiausiai kaukas vis dëlto yra vienas ið aitvaro pavidalø irvardø). Paslëptø lobiø (pinigø) saugotojais ávairiø kraðtø mi-tologijose neretai kaip tik bûna mirusiøjø dvasios arba gyva-tës pavidalo bûtybës, o ðá pavidalà aitvarai taip pat neretaiágauna.

37. Greimas A. J. Min. veik. – P. 95.38. Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. – Riga, 1936. –

P. 514.39. Þr., pavyzdþiui: Balys J. Lietuviø þemdirbystës paproèiai ir

tikëjimai: lietuviø liaudies tradicijos. – Chicago, 1986. –P. 200.

40. Apie semantines Dimstipaèio sàsajas su ugnies dievybëmisþr.: Senvaitytë D. Ugnis lietuviø tradicijoje ir Agni Rigvedoje// Darbai ir dienos. – 1998, nr. 6 (15), p. 129.

41. Greimas A. J. Min. veik. – P. 445.42. Dievø daugvardystë – gerai þinomas reiðkinys, neretai jà su-

daro vardais ilgainiui tapæ skirtingi to paties dievo epitetai.

43. Zavjalova M. Ugnies ávaizdis lietuviø ir rusø uþkalbëjimuose// Liaudies kultûra. – 1998, nr. 1, p. 8.

44. BRMÐ I. – P. 578.45. BRMÐ II. – P. 473.46. BRMÐ II. – P. 629.47. Þr. kad ir N. Vëliaus studijà „Chtoniðkasis lietuviø mitologi-

jos pasaulis”.48. BRMÐ II. – P. 546.

11


Vikingø epochos memorialinis kapinynasÐiaurës Semboje

Vladimiras KULAKOVAS

Objektas – 2001 metø Rusijos mokslø akademijos Ar-

cheologijos instituto vykdytø kasinëjimø Dulokaimio, vok.

Dollkeim, kapinyne Kaliningrado srityje radiniai. Tikslas –

atlikti tø radiniø lyginamàjà analizæ ir padaryti atitinkamas

iðvadas. Taigi metodas – lyginamoji analizë. O pagrindinë

iðvada ta, kad tarp skandinavø variagø, X a. tarnavusiø ku-

nigaikðèio Vladimiro Sviatoslavièiaus kariaunoje vienijant

Kijevo Rusià, matyt, bûta ir prûsø kariø.

2001 m. Rusijos mokslø akademijos Archeologijos ins-tituto vykdyti lauko tyrimai pratæsë 1992 m. pradëtus se-novës Baltijos etaloniniø archeologijos paminklø kasinë-jimus Dulokaimio (vok. Dollkeim) kapinyne, esanèiamenetoli Kovrovo k. (Zelionogradsko raj., Rusijos Kalining-

rado sritis). Darbus finansavo Rusijos humanitariniømokslø fondas (grantas Nr. 01-01-18050 e).

Plokðtinis Dulokaimio kapinynas (1 pav.), iðsidëstæsDollkeimer-Berg aukðtumoje (dabar Bliskaja k.) 7 kilo-metrai á pietvakarius nuo Zelionogradsko (buv. Cranz),buvo atrastas 1879 metø vasarà tiesiant kelià; tø paèiømetø rugpjûèio ir rugsëjo mënesiais pradëti kasinëjimodarbai, kuriems vadovavo Rytø Prûsijos provincijos mu-ziejaus direktorius Otto Tischleris. Þemës darbus atlikoRytø Prûsijos 1–ojo grenadieriø pulko kariai. Nuo 1992m. Dulokaimio kapinynà tiria Rusijos mokslø akademi-jos Archeologijos instituto Baltijos ekspedicija. 2001 m.lauko sezonà buvo tæsiami kapinyno teritorijos centrinësdalies moksliniai tyrimai, kuriø metu atrastas seniesiems

1. Dulokaimiokapinynas: vietovëBaltijos regionopietvakariuose ir 1879bei 1992–2001 m.kasinëjimø schema.

12

MOKSLO DARBAI

prûsø palaidojimams neáprastas þirgø kapø telkinys(2 pav.).

Trijuose 2001 m. rugpjûèio mën. atkastuose kapuose(tarp jø Do-355 su þirgu) rasta VI a. pr. m. e. palaikødeginimo pëdsakø, dvi kremacijos – ið Romos laikotar-pio, viename kape rasta senojo geleþies amþiaus, arbaRomos laikø (?), inhumacija (kaulø neiðliko), devyniuosepalaidojimuose – vieno ar dviejø þirgø liekanos su visaisI tûkst. pr. m. e. pabaigos raitelio pakinktais ir penki topaties laikotarpio þirgø kapai, kuriuose virð þirgø kauløaptikta neþymiø þmoniø palaidojimø ar jø imitacijø lie-kanø. Tokiø dviaukðèiø kapø virðutiná sluoksná sudarëkelios apvalaus indo („laikinosios urnos”) ðukës ir dvitrys smulkiø sudegintø kaulø nuolauþos, kuriø priklau-symo þmogui nebeámanoma nustatyti. Ant daugumos ka-pø dugno randamø þirgo nugarkaulio ir strënø slankste-liø èia arba visai neaptikta, arba jie buvo ne visi (3 pav.).Devyni minëti þirgø kapai, daþniausiai ásirëþæ á daug se-nesnius degintinius palaidojimus, visiðkai neturëjo vy-rø, kariø palaikø kremacijos liekanø, kurios atitiktø vi-kingø epochos prûsø kultûrai áprastus Sembos kariø dvi-aukðèiø laidojimø paproèius. Kai kurie radiniai ið vyramsskirtø daiktø rasti prie þirgø kaulø, o tai prûsams nebû-

dinga. Be to, kape Do-344 po uþpakaline deðine þirgokoja gulëjo ietis ir smaigas su sidabru inkrustuota ámo-va, o kape Do-351 prie kairës priekinës þirgo kojos ras-tos þalvarinës svarstyklës. Þirgø griauèiai rasti ovalinë-se duobëse, kaip áprasta, savo ilgàja aðimi orientuotoseðiaurës vakarø – pietvakariø kryptimi, ir sampile su prie-smëlio bei pelenø priemaiðomis. Pagal prûsø laidojimopaprotá, þirgai kape gyvi guldyti sulenktomis kojomis antpilvo, galvà, kaktà arba dantis orientuojant á pietvaka-rius. Tai tradicinë Sembos gyventojø kryptis á anà pa-saulá, kuris, jø manymu, buvo ties Preigaros – Priegliaus(Pregel) upës iðtakomis [Êóëàêîâ 1994, 36]. Daugeliuatvejø kapo duobë þirgui tokia maþa, kad jis tiesiogineprasme grûste ágrûstas á kapà sembø kariø perlauþtusprandu, sukapota dalimi nugarkaulio ir, kaip Do-344atveju (6 pav.), á papildomà ákasà duobës pakraðty pa-talpinta galva. Toks Dulokaimio þirgø kapø maþumas ga-lëjo turëti praktines prieþastis: þiemà buvo sunku iðkas-ti pavirðiuje áðalusá gruntà. Be to, vikingø epochoje þir-gø palaidojimams skirtas sklypas, atkastas XV, XVI irkaimyninëse III, VIII, XIV perkasose, anksèiau buvo uþ-imtas III–IV ir VI a. palaidojimais, o tai, savo ruoþtu,buvo rimta kliûtimi já naudoti. Tokiais atvejais vakarø

2. Palaidojimø, atkastø Dulokaimiokapinyno centrinëje dalyje, planas.

Sutartiniai þenklai:

– Romos laikø kapai

– V–VI a. po Kr. kapai

– V–VI a. þirgø palaidojimai

– Vikingø epochos dviaukðèiai kapai

– Vikingø epochos þirgø palaidojimai

– Duobës be palaidojimø

– Stulpø duobutës

– Akmenys

– Þvyro sluoksnis

13

Vladimiras KULAKOVAS. VIKINGØ EPOCHOS MEMORIALINIS KAPINYNAS ÐIAURËS SEMBOJE

3. Do-353 planas ir þirgo B kamanø sugeleþiniais apkaustais rekonstrukcija.

baltø kapinynuose buvo atliekami ritu-aliniai iðvalymai, o kapinyno dalis, ku-rioje nauji palaidojimai ribojasi su se-naisiais kompleksais ar juos ardo, ati-tveriama [Okulicz 1973, 476].

Panaðaus pobûdþio ávairiø laikotar-piø kapinynø kaimynystë Prûsijoje lë-më skirtingø epochø palaidojimø per-sidengimà [Gaerte 1929, 163, 11 pav.].Taip ir Dulokaimyje: Romos laikø ka-pà èia lydi vikingø epochos paskutinësfazës þirgo palaidojimas [Kulakov 2000,596]. Matyt, taip ankstyvøjø viduramþiøsembai stengësi pagerbti savo protëviusarba siekë jø malonës. 2001 m. buvo at-rastas naujas ðio reiðkinio pavyzdys. Ar-dant vikingø epochos Do-344, buvoperkelta degintinio palaidojimo urnaDo-345 (5 pav.), jau mûsø dienomis pa-þeista „lobiø ieðkotojø”. Pagal netolikapo rastà lankinæ sagæ su apskritaGrosse Armbrustfibel tipo garnitûra(D1 = 350–400 metø fazë [Nowakow-ski 1996, 19]), ðis palaidojimas skirti-nas III–IV amþiams. Jame rasti degin-ti kaulai iðkart po apmuðalu buvo pa-dengti laidotuviø lauþo liekanø sluoks-niu (5 pav.), dengianèiu ir þirgo kau-kolæ. Paprotys padëti sudegintus mo-ters kaulus ant kariui priklausanèio þir-go kaukolës uþfiksuotas ir paskutinio-jo X a. deðimtmeèio Irzekapinis kapi-nyne (buv. Wiekiau, Kr. Samland)[Êóëàêîâ 1999, 264]. Do-344 akcijà at-likæ prûsai vietoje vergës ar tarnaitëspelenø galbût panaudojo degintus ið su-ardyto palaidojimo perkeltus kaulus.

Kapo Do-344 (5, 7, 8 pav.) ir kitø 2001 m. sezono þir-gø kapø kamanø kompleksas, kuriame kaktos dirþai be-veik visai dengë þirgo akis ir buvo iðimtinai apeiginës pa-skirties, turi tiesioginiø analogijø su Padneprës X a. tre-èiojo ketvirèio vikingø epochos senienomis. Praktinës pa-skirties neturintys Do-344 kamanø apkaustai, kaip ir ki-tuose vëlyvosios fazës vikingø epochos kompleksuoseSemboje, pagaminti ant sidabrinës skardelës atspaudþianttikrus lietus dirþø apkaustus bei apskritas seges, naudo-tas Rytø Europoje X a., o kai kada ir IX a. Didelis apva-lus apkaustas Do-344-49 (7: 49 pav.) atspaustas nuo se-gës, kompozicijos atþvilgiu analogiðkos rastai Gniozdovopilkapyje Ö-198 [Ïóøêèíà 1996, 53], dirþo antgalis Do-344-24 (taip pat Do-348, Do-349) – nuo 1Æ grupës, XVI

klasës antgaliø, aptinkamø ið esmës Gniozdove ir Èerni-gove [Ìóðàøåâà 2000, 94, pav. 101], apvalûs apkaustaisu „astraliniu” ornamentu (7: 56 pav.) – nuo apkaustø,atsiradusiø dar I avarø periodo stepiø kultûrose, þinomødaugelyje IX–X a. stepiø bei miðkastepës zonos Rytø Eu-ropoje archeologijos paminklø, tarp jø – Gulbiðèiø pilka-pyje Èernigove [Ðûáàêîâ 1949, pav. 13].

Atspaudà gaminant, ið sidabro skardos bûdavo iðpjau-nama jo forma, vidinis pavirðius uþliejamas cinko lydiniuir, ðiam dar neatauðus, ástatomi þalvariniai kabliukai, ku-riais toks apkaustas, faktiðkai „vienkartinis” (apeiginis),ir tvirtintas prie þirgo kamanø.

Ið Dulokaimio þirgø kapø akivaizdu aukðto lygio in-ventoriaus standartizacija. Bûdingas yra Do-344 invento-

14

MOKSLO DARBAI

rius, kurá sudaro: 1 tipo pentinas su geleþine pentino sag-timi; keturios geleþinës sagtys su oksiduotame pavirðiujeiðlikusiais plaèiø dirþø atspaudais; bronziniai skambalë-liai; ávairûs kamanø apkaustai (7 pav.); þàslai su raginiaislauþtukais, kuriuos su kamanø dirþais jungë geleþinë sà-vara su spygliais, skirtais átvirtinti ragienoje (8 pav.); barð-kutis; ir pora balnakilpiø, artimø Antanavièiaus V tipui.Pavadþiø dirþø sankabos su þàslø þiedais buvo papuoðtosElingo stiliaus dvigubos sidabrinës vielos pynëmis (7: 29pav.). Ypatingo dëmesio vertas ietigalis 344-48 ir smai-gas 344-46 (6 pav.), rasti po deðine uþpakaline þirgo koja.Sidabru dengtos jø ámovos papuoðtos Ðiaurës Europos irBaltijos kraðtø senienoms unikaliu raðtu. Toks liepsnospavidalo juostø ornamentas ant ámovos bûdingas iðimti-nai X a. pabaigos – XI a. pradþios Sembos draugoviø va-dams ir jø artimiesiems [Êóëàêîâ 1989, 43].

Ið Dulokaimio 2001 m. radiniø analogijø Rytø Euro-poje teturi apkaustai. Didelë tikimybë, kad ðios prûsø þirgø

kamanø detalës yra Vidurio Lietuvos (Kauno apylinkiø)atitinkamø artefaktø prototipai (9 pav.). Toks gana neti-këtas lietuviø archeologinio palikimo aspektas papildo-mai liudija dalies prûsø draugovës nuolatines migracijasá Pakaunæ ne tik XI–XII a. sandûroje [Êóëàêîâ 1994, 154],bet galbût ir keliais deðimtmeèiais anksèiau.

XV ir XVI perkasø palaidojimuose rasti þàslai, bal-nakilpës, sagtys ir skambaliukai apskritai priklauso X–XI a. pradþios Ðiaurës Europos tipams, be regioniniøypatumø þinomiems Skandinavijoje, baltø kraðtuose beiRusioje.

Standartinis þirgo laidojimo paprotys XV–XVI per-kasose ir tipologiðkai bei chronologiðkai adekvatûs þirgøinventoriai rodo juos buvus aukotus tuo pat metu. Tai,kad prie þirgø nëra sudegintø kariø palaikø, neleidþia ðiøkompleksø laikyti tradiciniais prûsø kariø palaidojimais.2001 m. Dulokaimyje atidengti kompleksai su þirgais iðesmës yra kenotafai, árengti negráþusiems á tëvynæ kariams

5. Do-344 planas ir þirgo kamanø su apkaustais iðsidabro skardelës rekonstrukcija.4. Þirgo B ið Do-353 inventorius.

15


atminti. Apskritai ðiø kenotafø kompleksas yra visoje Ðiau-rës Europoje unikalus memorialinis paminklas.

Þirgø paaukojimo laikà atskleidþia Do-353 tipo pori-niai þirgø kapai (3, 4 pav.), kuriuose anksèiau palaidotasþirgas (pernelyg nesuardant kaulø padëties) bûdavo pa-stumiamas á rytiná kapo kraðtà, o atsiradusioje laisvoje vie-toje guldomas naujas. Sprendþiant pagal tokiø poriniø ka-pø inventoriaus analogijas, laikotarpis tarp pirmojo ir ant-rojo palaidojimø nebuvo didelis. 2001 metais kasinëtø þir-gø palaidojimø inventoriaus bei paproèiø standartiðku-mas leidþia Dulokaimio masinio þirgø paaukojimo prie-þastis interpretuoti taip:

Kaþkoks istorinis ávykis treèiame X a. ketvirtyje – Xa. pabaigoje Semboje arba kitame su ja susijusiame Eu-ropos regione lëmë dalies vietinës draugovës þûtá arbaneleido kariams sugráþti á Gintaro krantà. Likæ gyvi ben-draþygiai vienoje ið aukðèiausiø Dollkaimer-Berg vietøatliko gausiai iðpuoðtø þirgø masiná ritualiná aukojimà,

turëjusá palengvinti þuvusiøjø vëliø kelionæ á anà pasau-lá. Nebetekæ vilties sulaukti gráþtant kovos draugø (arbabaigiantis sàlygiðkai nustatytam gráþimo á Sembà termi-nui), kariai Dulokaimyje aukodavo vis naujus þirgus, kar-tais vietà eiliniam þirgui atlaisvindami neuþpildytojegruntu kapavietëje. Galima tik spëlioti, koks gi ávykisgalëjo lemti ne maþiau 20-ies Sembos kariø þûtá ar pra-dingimà be þinios.

Ðio istorinio ávykio vietà gali nurodyti þirgø kapø in-ventoriaus specifika (III, VIII, XIV, XV ir XVI perkasøradiniai). Asmeniniai ðaltieji ginklai, aptikti kartu su þir-gø griauèiais, atitinka prûsø kultûros normatyvus (6pav.), o geleþinës, neretai sidabro plakiruote padengtosbalnakilpës, þàslai, pentinai ir sagtys (4, 7 pav.) priklau-so X–XI a. pradþios Europos kariðkø senienø „fonui”,egzistavusiam nuo Ðkotijos iki Dniepro deðiniojo kran-to vikingø judëjimo apimtoje erdvëje. Tik kai kurie þir-gø kamanø apkaustai liudija, jog kariø draugovë, kurios

6. 46 smaigas bei 48-asietigalis ið Do-344 ir jøámovø ornamentørekonstruotos iðklotinës.

7. Þirgo kamanø ið Do-344 detalës.

16

MOKSLO DARBAI

8. Þirgo kamanø ið Do-344 fragmento rekonstrukcija.

9. Þirgo kamanø ið 116-o kapinyno Verðvuose (Kauno priemiestis)fragmento rekonstrukcija

17


Memorial burial mound of the epoch

of the vikings in North–Samland

Vladimir KULAKOV

The article provides the discussion with its focus

on the explorations of the Dulokaimis burial mound

(the German word Dollkeim) in Kaliningrad district,

organized in the year 2001 by the Institute of Archae-

ology at the Academy of Sciences of Russia. Consider-

ing the comparative analysis of the artifacts the con-

clusion could be made that it is possible to speak of the

involvement of Prussian soldiers, along with Scandi-

navian variags, in the knight Vladimir Sviatoslavich’s

army, in fighting a war in the 10th century to consoli-

date the Russia of Kiev.

Èíñòèòóò àðõåîëîãèè Ðóññêîé àêàäåìèè íàóê,Óë. Óëüÿíîâà 19, 117036 Ìîñêâà, Ðîññèÿ

Gauta 2002 03 15,

áteikta spaudai 2002 12 17

uþsakymu jie pagaminti ir ádëti tarp paaukotø þirgø in-ventoriaus, buvo susijusi su Vidurio Padniepre tarpGniozdovo ir Èernigovo, kur X a. pabaigoje buvo Ru-sios þemiø ribos. Santykiai tarp Gintaro kranto ir Se-novës Rusios gyventojø galëjo bûti pagrásti prekyba. Ðiesantykiai uþsimezgë hunø epochoje [Çîöåíêî 1996, 25–26], apogëjø pasiekë X a. pabaigoje – XI amþiuje[Çîöåíêî 1983, 57]. Daugeliu atvejø Vidurio Padniep-rës ir Pietvakariø Baltijos draugoviø archeologinës re-alijos tiesiogiai liudija profesionalius prûsø karius da-lyvavus kunigaikðèio Vladimiro Sviatoslavièiaus kariuo-menëje. Be to, prûsiðkø apeigø bruoþai tuometinës Ru-sios kariø kapuose rodo, kad ne visi prûsai vël iðvydosavo gimtàjá Gintaro krantà, paskutiná prieglobstá jie ra-do Rusios þemëje [Êóëàêîâ 1990, 115–116]. Nesibai-giantys kruvini susirëmimai, lydëjæ Rusios vienijimà val-dant Vladimirui Sviatoslavièiui, 988 m. iðsiuntusiam dalávariagø draugovës ið sutramdyto Kijevo á Konstantino-polá, kaip tik ir galëjo þymiai sumaþinti ið tarnybos á Sem-bà gráþusiø prûsø kariø skaièiø. Be to, tarnybos Rusiojemetu dalis baltø galëjo priimti krikðèionybæ, kuri irgibûtø amþinai atskyrusi juos nuo gimtajam tikëjimui ið-tikimø gentainiø bei ginklo broliø, sugráþusiø prie Bal-tijos. Pastarieji prie gimtøjø aukurø turëjo atlikti apei-gas, bûtinas svetimoje þemëje kritusiems kariams pa-gerbti. Vienos ið jø pëdsakai veikiausiai ir buvo aptiktiDulokaimio kapinyne.

SUTRUMPINIMAI:

ÊÑÈÀ: Êðàòêèå ñîîáùåíèÿ Èíñòèòóòà àðõåîëîãèè ÀÍ

ÑÑÑÐ.

ÌÈÀ: Ìàòåðèàëû è èññëåäîâàíèÿ ïî àðõåîëîãèè

ÑÑÑÐ.

LITERATÛRA:

Çîöåíêî 1983: Çîöåíêî Â. Ì. Åêñïîðò çáðîï Êèïâà â

Ïiâäåííî-Ñõiäíó Ïðèáàëòèêó // Àðõåîëîãiÿ. – Êèïâ, 1983,

¹ 33.

Çîöåíêî 1996: Çîöåíêî Â. Ì. Íàäáàëòiéñêi çâ’ÿçêè

Ñåðåäíüîï Íàääíiïðÿíùèíè íà ïî÷àòêó Âåëèêîãî ïåðå-

ñåëåííÿ íàðîäiâ // Òåçè äîïîâiäåé óêðàïíüñêîï äåëåãàöiï

íà VI Ìi-æíàðîäíîìó êîíãðåñi ñëîâ’ÿíüñêîé àðõåîëîãiï

(Íîâãîðîä, Ðîñiÿ, 1996 ð.). – Êèïâ, 1996.

Êóëàêîâ 1989: Êóëàêîâ Â. È. Ïîãðåáåíèÿ âîåíà-

÷àëüíèêîâ ïðóññêîé äðóæèíû // ÊÑÈÀ. – 1989, âûï. 198.

Êóëàêîâ 1990: Êóëàêîâ Â. È. Èðçåêàïèíèñ è Øåñòî-

âèöû // Ïðîáëåìû àðõåîëîãèè Þæíîé Ðóñè. – Êèåâ, 1990.

Êóëàêîâ 1994: Êóëàêîâ Â. È. Ïðóññû (V-XIII ââ.). –

Ìîñêâà, 1994.

Êóëàêîâ 1999: Êóëàêîâ Â. È. Èðçåêàïèíèñ // STRA-

TUM plus. – Ñàíêò-Ïåòåðñáóðã, Êèøèí¸â, Îäåññà, 1999,

¹ 5.

Ìóðàøåâà 2000: Ìóðàøåâà Â. Â. Äðåâíåðóññêèå

ðåìåííûå íàáîðíûå óêðàøåíèÿ (X-XIII ââ.). – Ìîñêâà,

2000.

Ïóøêèíà 1996: Ïóøêèíà Ò. À. Êóðãàí Ö-198 // Ïóòü

èç âàðÿã â ãðåêè è èç ãðåê... – Ìîñêâà, 1996.

Ðûáàêîâ 1949: Ðûáàêîâ Á. À. Äðåâíîñòè ×åðíèãîâà //ÌÈÀ-11. – Ìîñêâà, Ëåíèíãðàä, 1949.

Gaerte 1929: Gaerte W. Urgeschichte Ostpreußens. –Königsberg, 1929.

Kulakov 2000: Kulakov V. Dollkeim 1992: Neue Ausgrabun-gen des spätkaiserzeitlichen Gräberfeldes im Samland (Rus-sland) // Archäologisches Korrespondenzblatt. – 2000, Bd. 30.

Nowakowski 1996: Nowakowski W. Das Samland in derRömischen Kaiserzeit und seine Verbindungen mit den Römi-schen Reich und der barbarischen Welt // Veröffentlichungendes Vorgeschichtlichen Seminars Marburg Sonderband 10. –Marburg, Warszawa, 1996.

Okulicz 1973: Okulicz J. Pradzieje ziem pruskich od pózne-go paleolitu do VII w.n.e. – Wrocùaw, Warszawa, Kraków,Gdañsk, 1973.

Versta ið: Êóëàêîâ Â. È. Ìåìîðàòèâíûé

êîìïëåêñ ýïîõè âèêèíãîâ â Ñåâåðíîé Ñàìáèè.

Ið rusø kalbos vertë Jolanta ZABULYTË

18

Slavai lietuviø tautosakojeLaima ANGLICKIENË


Objektas: lietuviø tautosakos personaþai – rusai, balta-rusiai, lenkai. Tikslas: aptarti ðiø tautybiø atstovus – lietu-viø tautosakos personaþus – kilmës, prasmës, kaitos poþiû-riais. Remiamasi apraðomuoju ir interpretaciniu metodais.Iðvada: tautosaka apie slavø tautas yra labai paini dël etno-nimo gudas neapibrëþto vartojimo. Visi slavai vaizduojamikaip prasti þmonës.

Etnonimai rusas, lenkas, baltarusis lietuviø tautosakojelabai reti. Juos pakeièia etnonimas gudas, kuris yra vienasneaiðkiausiø lietuviø kalbos þodþiø. Dël jo kilmës daug hi-poteziø këlë kalbininkai (5, 7–54). Lietuviai gudais vadinabaltarusius, taèiau kartais taip pavadinami ir lenkai ar ru-sai arba apskritai – kito etnografinio regiono, tarmës þmo-nës: gudais þemaièiai vadina aukðtaièius, panevëþieèiai ku-piðkënus ir t.t. (LKÞ III, 692). Prûsø lietuviø tarmëse, Ma-þosios Lietuvos raðtuose tas þodis daþniausiai reiðkë len-kai, bet neblogai jis þinotas ir baltarusiai bei rusai (masko-liai) prasme (5, 44). Simas Karaliûnas pastebi, kad etnoni-mas gudas nëra geografiðkai susijæs su kuria nors teritorijaar tauta, në viena ið pastarøjø taip nesivadina, taigi jis nëratikrasis etnonimas, etninis savivardis, tai daugiau kvaziet-nonimas, heteronimas. Juo lietuviai vadina kitomis tarmë-mis kalbanèius lietuvius bei tautas, gyvenanèias paprastairytø pusëj (5, 25–26).1

Be to, yra dar viena ðio þodþio reikðmë – „kûdikis, kurisdar nekalba, kûdikis be vardo; vaikas, kuris kalba neaið-kiai, nesuprantamai” (LKÞ III, 692). Todël ðis þodis galëjobûti pritaikytas neaiðkiai, nesuprantamai kalbantiems ki-tatarmiams ir kitakalbiams, su kuriais daþniausiai susidu-riama (4, 56).

Tautosakoje baltarusio vardo iðvis nëra, lenkai dar pava-dinami paliokais, rusai – maskoliais (maskaukomis), burlio-kais,2 kacapais, kazokais. Pastarasis vardas kartais vartoja-mas ir ukrainieèiams pavadinti, taèiau kita ðio þodþio reikð-më – kariø luomo þmogus, raitelis ar ðiaip smarkus vyras:„Tekëk uþ manæ kazokiukà, / Tu uþ manæ þalnieriukà” (JSD322). Maskoliumi gali bûti pavadinamas ir lietuvis karys, tar-naujantis carinëje armijoje (LKÞ VII, 893): „Maskolëli dra-gûnëli, / Kur tavo tëvelis?” (LLD III 252).

Taigi negalima tiksliai pasakyti, kuri tauta konkreèiai ðiuoetnonimu ávardinama. Tiksliau nustatyti padeda tik istorijosir ðiø skirtingø tautø paproèiø bei gyvenimo bûdo þinojimas.Antra vertus, tautosakos apie slavø tautas tiek spausdinti-nëje literatûroje, tiek ir rankraðtynuose yra labai maþai, to-dël sunku daryti svaresnius apibendrinimus.

Dar viena etnonimo gudas vartojimo tendencija – jis turiryðkø niekinamàjá atspalvá. Taèiau ne visos slavø tautos lie-tuviø tautosakoje vaizduojamos vienodai. Bandysime ap-þvelgti skirtumus.

Rusai ir baltarusiai. Tautosaka apie ðias tautas labiaupaplitusi Rytø ir Pietryèiø Lietuvoje, arèiau valstybiø, kurio-se daug gyvena tø tautybiø þmoniø. Po Antrojo pasauliniokaro, Lietuvà inkorporavus á Sovietø sàjungà, plûsteli tau-tosakos apie rusus banga. Tai daugiausia anekdotai, Rusijo-je besilankiusiøjø pasakojimai. Jø èia nenagrinësime.

Rusai ir gudai minimi buitinëse pasakose, anekdotuose,pasakojimuose, mitologinëse sakmëse, karinëse istorinëse,ganymo, pirðlybø, gráþtuviø, humoristinëse, vaiðiø dainose,talalinëse, patarlëse ir prieþodþiuose.

Gudai, maskoliai tarp lietuviø turi prastà reputacijà. Jiuþfiksuota ir XIX a. gyvenusiø þymiø visuomenës veikëjøveikaluose. Vyskupas Motiejus Valanèius raðë: „Yra tai þmo-nës savo raugu dvokiantys, virðininkai truputá pasiskutæ, bur-liokai barzdoti, it oþiai. Giliojoj Maskolijoj sako esant ir ge-rø þmoniø; bet pas mus atvaþiuojantys vos ne visi niekamnedera” (11, 23). Vyskupas apkaltino maskolius katalikø ti-këjimo þeminimu, blaivystës, „tos ðventos dorybës”, naiki-nimu, vagystëmis, uþpuldinëjimais (11, 23–32). Vietiniø gy-ventojø ir rusø ryðkius socialinio elgesio skirtumus pastebë-jo ir raðytojas Vladislavas Sirokomlë (XIX a. vidurys): „Ágë-ræ rusinai mëgsta uþtraukti dviprasmiðkà dainuðkà, kurioskuklesnis lietuvis nedrástø net pakartoti”. Jis priduria, kad„lietuviai laiko rusinus ne tokiais dorais, o rusinai juokiasi iðlietuviø necivilizuotumo”. Lietuviai esà uþdaro bûdo, ðykð-tûs (taupûs), rusai – atviri, smarkûs. Svetimà nuosavybæ lie-tuviai gerbia labiau negu rusinai (6, 171–172). Beje, tuos pa-èius dalykus pastebëjo ir valstieèiai – tai atsispindi folkloreir stereotipuose apie rusus. Burliokai (sentikiai rusai) tarplietuviø turëjo geresná vardà, bet kai kada jie painiojami suvëliau á Lietuvà atsikëlusiais rusais. Beje, ir patys sentikiaiskirdavo staèiatikius rusus – ðie jiems buvo svetimesni uþlietuvius, su pastaraisiais jie dar ir tuokdavosi, o su staèiati-kiais – ypaè retai (2, 94–95).

Rusai daþnai vaizduojami vagimis. Venanto Maèiekaustyrimø duomenimis, arkliavagyste Lietuvoje vertësi daugiau-sia rusai. Tai esà dël rusø, besivadovaujanèiø paprotine teise,skirtingo poþiûrio á vagystæ ið savos ir svetimos bendruome-nës: vogimas ið savøjø laikytas nusikaltimu, o ið svetimos ben-druomenës buvo toleruojamas (7, 18). Lietuviai þiauriai baus-davo sugautus arkliavagius, net apie treèdalis jø bûdavo nu-þudoma. Pavyzdþiui, vienas vienkiemio savininkas ið Utenosrajono, Daunoriø apylinkës, teigia nuðovæs 34 arkliavagius,daugiausia vietinius rusus. Kaimo senukai prisimena, kad ðie-naudami raistà, kartu su þole nuðienaudavo ið po velënos ið-lindusias barzdas (8, 13). Pasakojimai hiperbolizuoti, perdë-ti, bet jie ðá tà ir liudija: pirma, arkliavagyste versdavosi dau-giausia rusai, antra, lietuviai nesmerkë savininkø, gynusiø savoturtà. Matydami, kad rusai vagia arklius, þmonës net Lietu-vos rusinimà aiðkino savaip: esà Lietuvon siøsdavo tuos ru-

19

Laima ANGLICKIENË. SLAVAI LIETUVIØ TAUTOSAKOJE

sus, kurie Rusijoje buvo laikomi kalëjimuose uþ arkliø vogi-mà. Èia jie gaudavæ nemokamai þemiø (LTR 898[124]). Vogtine tik arkliai. Pasakos burliokas kësinasi apvogti klëtá, ir tikgudrios mergos dëka turtas iðgelbstimas (LPY 75).

Pastebëta, kad maskoliai daug keikiasi. Pasakojama, kaddanguje ðnekama lotyniðkai, o pragare maskoliðkai. „Matèia reikia daug keikti, o niekaip tiek daug neiðkeiksi, kaipmaskoliðkai” (10, 99).

Daþnai anekdotinë situacija tiek buitinëse pasakose, tiekanekdotuose sukuriama dël nesusikalbëjimo, pavyzdþiui,rusas klausia, ar naðla (rus. radai), o moteris atsako, kad jinaðlë (BT 901).

Kaip ir daugelis kitø svetimtauèiø, rusës laikomos bûrë-jomis, pavyzdþiui, pamoko, kà daryti, kad karvës duotø dau-giau pieno (ÐLSA 428), moka atburti karves, kurioms atim-tas pienas (LTR 4930[35]). Taèiau gydoma ne tik iraciona-liais bûdais, mokama naudotis ir þolelëmis. Jos gydo ir nuotokiø ligø, kuriø negali pagydyti tikri gydytojai (LTR2088[182]). Taèiau ðie kitatauèiai gali ir kenkti: pagadinti pie-nà (LTR 4788[82]) ir pan.

Kaip ir kiti svetimtauèiai, jie turi blogas akis: „Blogø la-bai akiø apylinkëje buvo ruskis... Jis jei tik pasidþiaugdavæs,– ir gyvulys nugaiðdavæs. Jis pasigroþëdavæs savo gyvuliais, –ir tiems toks pat likimas. Ðis rusas prieð keletà metø buvosavo arklio uþmuðtas” (9, 422).

Padavimuose kartais minima, kad kalnà supila rusai, no-rëdami paþiûrëti, ar daug yra kariø (LTt IV, 765), nors ðiaippiliakalniø pilimas daþniausiai yra ðvedø ar prancûzø „kom-petencijoje”.

Esama ir dainø, kuriose tiesiogiai minimos slavø tautos.Tai daþniausiai gudai, gudø ðalelë, minima karinëse istorinë-se dainose:

Meskit dalgelas Tolimon kelionëlën,An pradalgëlio, Gudø ðalalën,Redzykit þirgelius Gudø ðalalën,Tolimon kelionëlën. Slaunon vainelën. (TÞ 286)

Galima spëti, kad dainos berneliai joja ne á gudø ðalelævajavoti, bet iðeina á carinës Rusijos armijà rekrutais, daly-vaus Rusijos kare prieð kurià nors valstybæ. Tie laikai, kai lie-tuviai kariavo su rusais, kaþin ar gali bûti atsimenami, antravertus, uþsilikusios tø laikø dainos puikiai tiko ir naujiems lai-kams, kai Lietuva tapo Rusijos dalimi, o jos vaikinai turëjoeiti á carinæ armijà.

Dainose yra ir konkreèiø karø atspindþiø, pavyzdþiui,prancûzø ir rusø karas:

Prancûzas mandras Ruso kojos staèios,Kà jis padarë, O kelinës plaèios.Daugel karaliø O kazokai raiti,Ant ruso suvarë. Jie ant arkliø greiti. (LLD IX, 401)

Ypaè daug dainø apie pasaulinius karus. Minimi ir Lie-tuvos istorijos faktai:

Rusø kazokai mumi palikoTuojau germanai plaèiai apniko. (LTt II, 387)

Dainose rusams rodoma netgi nemaþa simpatijos ir uþuo-jautos:

Oi ruse, ruse, ruseli mûsø,Kodël pradëjai karà su prûsu? (DKD 38)

Kartais paminima, kad kazokai atvykæ ið Ukrainos:

An tëvulio dvaroJounieji berneliai.Jounieji berneliai,Mandrieji raiteliaiIð Ukrajinos ðalelës. (TÞ 262)

Dainose atsispindi ir sukilëliø susidûrimas su carine ar-mija, gudais, maskoliais:

Slaunas vadas Gelgauds buvo,Lenkø vaiskà rundavojo,Po Varðuva nepraþuvo,Maskoliø vajavojo. (LLD IX, 456)

Lietuviø dainø kitatauèiai nëra geri vedybiniai partne-riai: mergelë nenori tekëti uþ maskoliaus (LDK V 240). Ta-èiau minimi ir tokie atvejai:

Parsivedþiau merguþæ,Balto gudo dukruþæ. (JSD 848)

Èia mergelë gudë gal net ne kitatautë, o kitatarmë, par-siveþta ið tolimesnio kaimo.

Gráþtuviø dainose paminëta gudo, kazokëliø ðalelë reið-kia tolimà svetimà kraðtà. Bet ir èia gudu gali bûti visai nekitatautis, o kito etnografinio regiono narys:

Paradinus motulëIr uþaugino,Ir nudavë motulëGudo ðalalën. (ÈUS 75)

„Tavo dukrelë, balta lelijëlë, kazokëliø þemelëj” (JSD 340).Pietvakariø Lietuvoje ganymo dainose minimà prûsà

(prûsø þemæ) Rytø ir Pietryèiø Lietuvoje pakeièia gudas(gudø ðalis):

Debesëli pragarëli,Gudø ðalin.Saulele motinële,Mûsø ðalin. (LTt I, 113)

Talalinëse ávairiais vardais minimi rusai, baltarusiai pa-juokiami:

Guds su gudu gudinëja,Gudo pati ðokinëja,Ðok durà ir minduràGudo pati apie mûrà. (LTR DI 1002[328c])

Kai að jojau par miðkøSutikau burliokø Griðkø.Griðka pasibaidiaVisas balas iðbraidia. (LTR 1537[125a])

Valgiau duonø,Valgiau druskø,Pasdabojau bernø ruskø,Valgiau duonø su drusku,Pasdabojau du ruskiu. (LTR 374b[461])

Nemaþai uþraðyta smulkiosios tautosakos, ypaè apie ne-þinia kokios tautybës gudà. Kai kuriø tokiø patarliø net pras-mæ sunku nuspëti.

Pasijuokiama ið kitokios iðvaizdos: „Storas gudas, pilvapûdas” (LTR 6501[139]), „Gudo barzda, þydo kalba” (LTR904[203]), „Pasikorë kaip gudo kelnës” (LTR 904[182]).

20

MOKSLO DARBAI

Pasiðaipoma ið nevëkðlos, kvailo: „Ir pasiklydo kaip gudastarp trijø medþiø” (LTR 2914[1084]); „Gudrus gudas pobëdos” (LMD I 280[238]). Rusas – blogas þmogus: „A ru-sas, a velnias – tai vis tas pats bus” (LTR 6364[189]).

Atsispindi ávairûs gudø paproèiai, elgsena: „Atadëlioja kaipguds posninkø” (LTR 3424[214]); „Aik su gudu á pirtá: tu kiðigalvø, o jis subiná” (LTR 5013[8]), „Ir keikiasi kaip gudas pa-kasynose” (LTR 2919[148a]). Religijos skirtumai: „Ruskis be-druskis – ne mûsø vëros, kumelës bëros” (LTR 1050[3/239]),„Kumpi sëdi, kai ruskas dievas” (LTR 3631[118]).

Karo atspindþiai: „Geriau mirc po ruskiu nei kø gyvencpo pruskiu” (LTR 2765[66]), santykiai carinëje armijoje: „Ið-puikæs kaip rusø starðina” (1937m., LTR 2003[192]).

Kai kuriose patarlëse minimà gudà galima suprasti kaipbet koká svetimàjá – kitatautá, kito etnografinio regiono nará,kitos ðeimos atstovà: „Kai su gudu negal susiðnekëti” (LMD I1060[628]), „Kam gudas, tam gudas, o tau dëdë” (LTR5852[47]), „Guds bûdamas – gudo neieðkok” (LTR 1292[382]),„Að gudas, o tu brudas” (LTR 5601[134]).

Atsispindi ir gudø amatai: kailiadirbystë – „Iðdirbo kaipguds kailá” (LTR 64[638]); arkliavagystë – „Gudas arklio ne-vogtø, kad su þydu nesusidëtø” (LTR 3379[52]).

Gudas kartais vaizduojamas su dûda: „Liurlino kaip gu-das dûdas” (LKÞ VII, 625), „Gudo dûda nepuèiama birb”(PR, 114) (tai – ir lietuviðkas nelaimës nusakymas).

Pasakymai gudo mënuo, gudo metai reiðkia – labai ilgai(LKÞ VI, 434): „Krapðtos krapðtos gudo mënesá, kol iðeinaá darbà” (LTR 713[380]); „kaip gudas ratus” – sakoma apievilkinantá kà nors daryti; „kaip gudas nupynë vyþas” – pras-tai kà padarë (LKFÞ, 101).

Niekinanèià, blogà prasmæ turi ir kai kurie liaudiðki au-galø bei gyvûnø pavadinimai su ðaknimi gud- . Tai nelabaivertingi augalai, bet iðvaizda panaðûs á naudingesnius, ver-tingesnius: gudablë (tekðë, avietës rûðis), gudkarklis (gluos-nis, blindë, alyva), gudobelë (laukinë obelis, ðaltekðnis), gu-das, gudaþolë, gudbarðèiai (rûgðtynë), gudynë (dirvuolë), gu-dinis (laiðkinis èesnakas), gudlelijë (geltonasis vilkdalgis), gud-noterë, gudmoterë (gailioji dilgëlë). Tai – ir maþi paukðèiai:gudaþvirblis – kultupys, girnakalis, antukytis; karklaþvirblis,gudgaidis – gaidukas, tilvikas muðeika (LKÞ III, 692–696).Gudukais vadinami valgomi, bet prastais laikomi grybai.

Guda vadinama baidyklë paukðèiams baidyti arba bau-bas vaikams gàsdinti (LKÞ III, 701). Beje, vaikai gàsdinamiir kitais svetimtauèiais – þydais, èigonais.

Lenkai dël istoriniø sàlygø, lëmusiø jø paminëjimà tauto-sakos kûriniuose, ir dël ðiek tiek kitokio, geresnio negu á rususir baltarusius, poþiûrio á juos iðskirtini á atskirà grupæ. Pasako-jimuose nuomonë apie lenkus ávairuoja, priklauso nuo asme-ninio poþiûrio á ðià tautà, nuo paþintø jos atstovø. Prieð pasa-kodami konkreèius atsitikimus pateikëjai daþnai pabrëþia, kadlenkai visada „rieèia nosis”, nekenèia lietuviø (VDU ER 74,13), jø kalbos, lietuviðkai kalbëti nesimoko (VDU ER F2 B2,21), o visus nemokanèius lenkø kalbos laiko durnais muþikais(VDU ER F2 B2, 118). Lietuviai tada stengiasi atsilyginti tuopaèiu. Pasakojama, kad XX a. pradþioje lenkai buvo tremiamiá Lietuvà, nes Lenkijoje prieð valdþià riauðes këlë (VDU ERF2 B2, 22). Taèiau kiekvienas nori sureikðminti savo vertæ: kaipo Pirmojo pasaulinio karo ðalys keitësi belaisviais, uþ vienàlietuvá davë 100 lenkø (VDU ER F2 B2, 15).

Pajuokiamas lenkø iðdidumas, tas polskas honoras: ákren-ta bajoras lenkas á vandená ir skæsta. Ûkininkas puola gelbë-ti. O bajoras ir sako: „Kaip tu, muþiko vaiks, drásai mane,ponà, uþ plaukø imti?” (1, 512).

Anekdotuose dvi tautos daþnai nesupranta viena kitoskalbos: parduodanti gaidþiukus lietuvë nesusiðneka su len-ku, klausianèiu: „Skolka prosið za oboje?”. Boba atsako: „A,ðilta ir þebuoja” (LLA 838).

Lenkai padavimuose minimi kaip svetimðaliai, po karøatvykæ á Lietuvà ieðkoti lobiø (KbK 96) (matyt, turëti omenylenkiðkai kalbantys archeologai).

Dainose, kuriose minimi lenkai, atsispindi Þeèpospoli-tos laikai, bendros valstybës problemos ir kovos:

Tai vis lenkus Gendroliukas,Mes vis paimdami Þvedø karalius,Ir á turmà ApvajavojoJau ásodindami. Visà lenkø þemæ. (JLD 1102)

Lietuviø ir lenkø kova su rusø armija atsispindi sukilëliødainose: „Kad jau lenkai, mûsø broliai, kariauti pradëjo, lie-tuviai padëti norëjo” (LDK IS 685), „Kelkit vyrai narsûs,jau sukilo lenkai garsûs” (LDK IS 691), „Ciesorius þmoneskad iðvalnino, lenkø ponus ápykino” (LDK IS 695).

Tarpukario Lietuvoje dainuotos dainos apie Vilniaus ið-vadavimà. Atgyja senosios karinës dainos – kai kurios tikðiek tiek pakeistos, papildytos svarbiomis to meto aktualijo-mis, kai kuriø lieka tik tradicinë forma. Pavyzdþiui, sena, darið 1794 m. sukilimo laikø mus pasiekusi daina „Vilniaus mies-te þalias bromas” nepriklausomybës kûrimo laikotarpiu pri-taikoma konkretiems kovø momentams (3, 16):

Krito lenkai kaip lapeliai,Lietuviai kaip mûras.

Ir nuðovë lenkø vadà,Lenkø pulkaunykà.

Bëga lenkai jau ið Vilniaus,Lietuviai – á Vilniø. (NKD 112)

Ðiose dainose Vilniaus netekimas apdainuojamas kaipdidþiulë lietuviø tautos nelaimë, piktinamasi lenkø savivale:

Dunda þemë, ðvilpia gojai,Lietuvon lenkai atjojo. (NKD 120)

Tad, jauni broleliai, su ginklais pirmyn!Lenkus ið tëvynës vysime ðalin. (NKD 110)

Pirðlybø dainose mergelë nenori tekëti uþ lenko:

O jûs paliokai,Dzidzi palaidokai,Jûs negausit lietuvaitësAnei uþ taliorius. (TD IV 313)

Uþ ponaièio netekësu,Lenkø kalbà nemokësu,Lenkø kalbà nemokësu,Ponia bûti nenorësu. (BSV 60)

Kartais lenkai vadinami bajorais, tada ir lenkas tampapageidaujamu vedybiniu partneriu:

Kam priþadëjai Að tik buvau gadnaÐiam ðelmiui berneliui, Lenkø þalnierëliui,Ðiam pijokyþëliui. Tikram bajorëliui. (ÞT 66)

21

Laima ANGLICKIENË. SLAVAI LIETUVIØ TAUTOSAKOJE

The Slavs in Lithuanian folklore

Laima ANGLICKIENË

The purpose of the article is to discuss the images of the Slavs– the Russians, the Byelorussians and the Poles in Lithuanian folk-lore. A certain confusion exists in the field of folklore in relationto these nations because of the ethnonym gudas, which is at timesused to characterize not only the people of these particular na-tions but also the individuals from other ethnographic regions, vil-lages and families.

Traditionally the Slavs are described as bad people. The nega-tive traits of this character and their bad activities are describedthroughout folklore. The Poles are commonly depicted as noble-men. Songs commonly present the Slavs as enemies except for thePoles who had the fights together with the Lithuanians against theenemies.

Kauno Vytauto Didþiojo universitetas,S. Daukanto 28, 3000 Kaunas, el. p. [email protected]

Gauta 2001 10 03, áteikta spaudai 2002 12 17

Maþojoje Lietuvoje lenkø kraðtu pavadinama ir DidþiojiLietuva (Þeèpospolitos laikais):

Per lenkus, per lenkusSaulelë teka,Ten mano mergytëLinelius rauja. (TD III, 463)

Talalinëse lenkai pajuokiami:

Tupi lenkas uþ kalniuko,Þiba akys kaip velniuko. (VDU ER 71–1, 30)

Graþios lenkiðkos panelësKaip lietuviðkos kumelës. (LTR 336[220])

Panaðus ir skaièiuoèiø turinys:

Viens du trys,Lenkai Vilniaus nevaldys.Vysim lenkus á Varðuvà,Kad paliktø mums Lietuvà. (LTR 3518[1611])

Taip atsispindi net politiniai momentai.Ganymo dainose Pietryèiø Lietuvoje ðalia gudo gali bûti

minimas ir lenkas: „Debesëliai ant lenkø, ten gausite peèen-kø” (LDK D 954).

Smulkiojoje tautosakoje lietuviams uþkliûva lenkø ma-nieros: „Nebûk mandagesnis uþ lenkà” (LTR 4102[124]);„Lenkas ir ðuná ponu ðaukia” (LTR 209[49/189]). Lenkai –pagyrûnai: „Giriasi kaip lenks” (LTR 30[322]); „Lenko tie-sà velnias raistuose jodo” (LTR 1854[5/1]). Jie – nesugyve-namo bûdo: „Su lenku geruoju nesugyvensi” (LTR 200[56]).Minima ir istorinë praeitis: „Lenkø toki þemë praþuvo, kasgi èia tavo nepraþus” (LTR 30[828]).

Patarlëse prastas poþiûris ir á mozûrus: „Trys mozûraituri vienà dûðià” (LTR 4754[915]), „Ðaltas kaip mozûro rû-ra” (LTR 4430[99]).

*****Perþvelgus tautosakà apie slavø tautas, nesunku paste-

bëti, kad labai painus paties etnonimo gudas vartojimas. Ta-èiau visi slavai vaizduojami kaip prasti þmonës. Daþniausiaiminimos neigiamos jø bûdo savybës, blogi uþsiëmimai. Len-kai vaizduojami ponais bajorais, kuriø tautybë ne visada aið-ki, nes lenkais gali bûti pavadinti ir lietuviai bajorai, kalbëjælenkiðkai, persiëmæ lenkiðkàja kultûra. Dainose slavai – daþ-niausiai prieðai. Tik lenkai kartais vaizduojami kovojantyskartu su lietuviais.

LITERATÛRA

1. Balys J. Aðtrioji tautosaka // Jaunoji Lietuva. – 1938, Nr. 10.2. Èiubrinskas V. Lietuvos sentikiø – rusø etnografija: tyrimo patirtis, proble-

mos ir perspektyvos // Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996–1997. –Vilnius, 1998.

3. Ivanauskaitë V. Lietuvos laikø dainos // Nepriklausomybës kovø dainos / Pa-rengë V. Ivanauskaitë ir J. Gudaitë. – Vilnius, 1998.

4. Karaliûnas S. Etnolingvistinë opozicija „aiðkiai kalbantieji” – „neaiðkiai, ne-suprantamai kalbantieji” ir liet. gudas, lat. guds semantika, etimologija beidaryba // Tarptautinë baltistø konferencija 1985 m. spalio 9–12 d. Praneðimøtezës. – Vilnius, 1985.

5. Karaliûnas S. Etnonimo gudai kilmë: Ið baltø–germanø ir baltø–slavø praei-ties kontaktø // Darbai ir dienos. – Kaunas, 1999. – T. 10(19).

6. Kraðtas ir þmonës: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai apraðymai (XIV–XIX a.) / Parengë J. Jurginis ir A. Ðidlauskas. – Vilnius, 1988.

7. Maèiekus V. Arkliavagystë Lietuvoje // Liaudies kultûra. – 1992, Nr. 6.8. Maèiekus V. Tradicinio kaimo poþiûris á dorovës normø paþeidimus // Liau-

dies kultûra. – 1992, Nr. 2.9. Maþiulis A. „Blogosios akys” // Gimtasai kraðtas. – 1938, Nr. 3–4.

10. Staugaitis J. Zanavykai // Ðvietimo darbas. – 1921, Nr. 3–4.11. Valanèius M. Maskoliams katalikus persekiojant. – Kaunas, 1929.

NUORODOS:

1. Baltarusius gudais vadina tik lietuviai. Tarpukario Lietuvoje net oficialiojekalboje buvo nusistovëjusi tradicija gudais, Gudija vadinti baltarusius ir jøvalstybæ Baltarusijà. Ði tradicija gráþo atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ –spaudoje neretai vël galime rasti ðá vardà.

2. Carizmo laikais tai rusai sentikiai Lietuvoje (LKÞ I, 1193). Sentikiai kartaispavadinami ir tiesiog starovierais.

ÐALTINIAI

BSV Suvalkieèiø vestuvës / Apraðë U. Þemaitienë / Red. J. Balys.– Cleverland, 1953.BT Birþø kraðto tautosaka / Uþraðë J. Janonis ir M. Janonienë. – Vilnius, 1982.ÈUS Èiulba ulba sakalas: P. Zalansko tautosakos ir atsiminimø rinktinë / Suda-

rë ir parengë D. Kriðtopaitë ir N. Vëlius. – Vilnius, 1983.DKD Didþiojo karo laikø lietuviø dainos / Surinko J. Norkus. – Kaunas, 1927.JLD Lietuviðkos dainos / Uþraðë A. Juðka. – Vilnius, 1954. – T. 1–3.JSD Lietuviðkos svodbinës dainos / Uþraðë A. Juðka. – Vilnius, 1955. – T. 1–2.KbK Kerbelytë B. Lietuviø liaudies padavimø katalogas. – Vilnius, 1973.LDK D Misevièienë V. Darbo dainos. Kalendoriniø apeigø dainos // Lietuviø liau-

dies dainø katalogas / Red. Amb. Jonynas. – Vilnius, 1972.LDK IS Jokimaitienë P., Kazlauskienë B. Istorinës–socialinës dainos // Lietuviø

liaudies dainø katalogas / Red. Amb. Jonynas. – Vilnius, 1980.LDK V Kazlauskienë B. Vestuvinës dainos jaunosios pusëje // Lietuviø liaudies

dainø katalogas / Red. Amb. Jonynas. – Vilnius, 1976.Kazlauskienë B. Vestuvinës dainos jaunojo pusëje // Lietuviø liaudies dainø ka-

talogas / Red. Amb. Jonynas. – Vilnius, 1977.LKFÞ Paulauskas J. Lietuviø kalbos frazeologijos þodynas. – Kaunas, 1977.LKÞ Lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius, 1956 – 1966. – T. 1–7.LLA Lietuviø liaudies anekdotai / Parengë B. Kerbelytë ir P. Krikðèiûnas. – Vil-

nius, 1994.LLD III Lietuviø liaudies dainynas [T]. 3 / Karinës–istorinës dainos / Parengë

P. Jokimaitienë. Melodijas parengë Z. Puteikienë. – Vilnius, 1985. – Kn. 1.LLD IX Lietuviø liaudies dainynas [T]. 9 / Karinës–istorinës dainos / Parengë

P. Jokimaitienë. Melodijas parengë A. Þièkienë. – Vilnius, 1995. – Kn. 2.LMD Lietuviø mokslo draugijos rankraðèiai, esantys Lietuviø literatûros ir tau-

tosakos institute.LPY Lietuviðkos pasakos ávairios / Surinko J. Basanavièius. – Kaunas, 1928. – T. 2.LTR Lietuviø tautosakos rankraðtynas, esantis Lietuviø literatûros ir tautosa-

kos institute.LTt Lietuviø tautosaka. – Vilnius, 1962–1967. – T. 1–4.NKD Nepriklausomybës kovø dainos/ Parengë V. Ivanauskaitë ir J. Gudaitë. –

Vilnius, 1998.PR Anoniminis prieþodþiø, patarliø ir másliø rinkinys (rankraðtis MA Cb rankr.

sk., sign. 1. LR – 1).ÐLSA Ðiaurës Lietuvos sakmës ir anekdotai / Surinko M. Slanèiauskas / Parengë

N. Vëlius ir A. Seselskytë. – Vilnius, 1975.TD III Ið Maþosios Lietuvos tautosakos / Paruoðë J. Balys // Tautosakos darbai.

– Kaunas, 1937. – T. 3.TD IV Vilniaus kraðto lietuviø tautosaka / Paruoðë J. Balys // Tautosakos darbai.

– Kaunas, 1937. – T.4.TÞ Dainos, V. Krëvës–Mickevièiaus rinktos Subartoniø, Gudakiemio ir kituose

Merkinës parapijos sodþiuose 1903–1907 // Tauta ir þodis. – 1924. – T. 2.VDU ER VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros tautosakos rankraðtynas.ÞT Daukantas S. Þemaièiø tautosaka. – Vilnius, 1983. – T. 1.

22

Pokario atminties formosSaulë MATULEVIÈIENË


Objektas – pokario istorijà liudijantys tekstai: partizanø dai-

nos ir pluoðtas vieno kraðto þmoniø atsiminimø. Darbo tikslas

– atskleisti ðiø tekstø tautosakiðkumà, iðsiaiðkinti, kaip netoli-

mos praeities ávykius apdainuojant ar prisimenant naudojamasi

tradicijos patirtimi, mitinëmis opozicijomis, sakmës schema.

Darbo metodai – aspektinës analizës, lyginamasis (aptariamø

tekstø iðskirtinumas atskleidþiamas tiek tautosakos, tiek gau-

sios pokario memuaristikos kontekste). Iðvados – pokario isto-

rijà atsimenant, asmens likimas áraðomas á universalesnes tau-

tos, bendruomenës istorijos ir tradicijos schemas. Tai sakyti-

nës, arba oralinës, kultûros fenomenas. Raðant atsiminimus re-

miamasi jau kita, literatûrine, raðto tradicija.

Vienas ið XX a. pabaigos fenomenø – didþiulis tekstø srau-tas apie pokario laikus. Tai autobiografinës atsiminimø kny-gos, pavieniai kelis deðimtmeèius saugoti to meto dienorað-èiai, tekstai, kuriø autoriai pasakoja savo gyvenimo istorijà,ir daugiabalsës rinktinës, á kurias surinkti pokará dar ryðkiaiprisimenanèiø þmoniø liudijimai. Knygø apie pokario rezis-tencijà, greta tremties ir lageriø atsiminimø, per pastaràjá de-ðimtmetá pasirodë keli ðimtai.

Atsiminimai kaip þanras visuomet laviruoja tarp doku-mentinio teksto ir literatûros, istorinës tiesos ir fikcijos. Me-muaristika analogiðka, bet ne identiðka groþinei, arba „ið-galvotai” kûrybai, teigia P. Ricoeur, suteikdamas jai „isto-rinës kûrybos” vardà. Atsimenant gráþtama praeitin ir sie-kiama ne sukurti, o atkurti, susigràþinti istorijà. Tad kaip átai ásiterpia kûryba?

Galëtume manyti, kad pagrindine „kurianèiàja” ar tikro-væ transformuojanèia, perkeièianèia galia yra pati atmintis,po ilgoko laiko tarpsnio savaip rikiuojanti ávykius. Uþraðo-mà ar pasakojamà tekstà formuoja ir raðanèiojo, atsimenan-èiojo balsas bei jo adresatas – klausytojas ar numanomas skai-tytojas. (Ne vieno tyrinëtojo yra pastebëta, jog skirtingomisaplinkybëmis tas pats pasakotojas savo istorijà gali papasa-koti kitaip, gali keistis ne tik atskirø ávykiø detalës, bet ir jøvertinimas, pagaliau ávairias tos paèios istorijos versijas galiprisiminti skirtingi pasakotojai.)

Dauguma iki ðiol publikuotø pokario atsiminimø ið es-mës yra skirti istorinës tiesos atstatymui. Ðá laikotarpá atsi-menanèius þmones sieja bendra patirtis, tad pokario doku-mentika ið esmës kuria vienà pasakojimà, tam tikrà metana-ratyvà, ir galima konstatuoti, kas skirtingø autoriø atsimini-mus sieja, kas juose kartojasi, kas yra ðiø tekstø „bendrosios

vietos”, kà atsiminti, atrodytø, yra privalu ir, pagaliau, kasvieningai yra nutylima.

Ðiø tekstø pasakotojas, atsimenantysis solidarizuojasi sudaugeliu likimo broliø ir seserø, pasakodamas ne tik savoasmeninæ, bet ir nemaþos tautos dalies istorijà. Tad daþniau-siai akcentuojamas ne konkretaus likimo iðskirtinumas, uni-kalumas, o dar viena bendro likimo versija. Ðiuose tekstuoseitin atidþiai registruojami ir jau nebegalësiantys apie save pa-liudyti – mirusieji ir þuvusieji.

Toks raðymo bûdas, be abejonës, turi savo tradicijà. Ið vie-nos pusës, aktuali V. Kavolio pastaba, jog ir ankstesnës lie-tuviø autobiografijos (XIX a. – XX a. I pusë) buvo raðomos„kaip individo galutinio neatskiriamumo nuo bendruomenësdokumentai”.1 Ðià patirtá perima ir labai daþnai autobiogra-finá karkasà iðsaugantys pokario atsiminimø tekstai.

Raðomi atsiminimai yra raðto kultûros paveldo lauke, oatsimenami, t.y. tik þmoniø atmintyje iðlikæ ir gyvai ið jø ikiðiol uþraðomi atsiminimai yra kiek kitokie, tikëtina, jog jiemaþiau veikiami literatûriniø tradicijø, bet sudaro tam tikràkolektyvinës atminties klodà, naujøjø laikø sakytinæ, þodinætradicijà, savaip veikiamà ir joje saugomø provaizdþiø, iðban-dytø patirties perteikimo bûdø.

Pavyzdþiui, tokie daþniausiai ne ávykiø centre buvusiø,o tik ðiø ávykiø sukrëstø ar juos stebëjusiø þmoniø pasakoji-mai, dar gerai iðlikæ þmoniø atmintyje kaip mini siuþetai, armemoratai, – trumpos istorijos apie áprastà gyvenimo tvar-kà paþeidþianèius nutikimus, kartais ágyjanèios ir mitinæ mo-tyvacijà.

Ðiems svarstymams pagrindà suteikia gausios pastarojodeðimtmeèio memuaristikos skaitymas, tautosakos ekspedi-cijø patirtis ir ilgai tik ið nuogirdø, prieðtaringø pasakojimøfragmentø formavæsis pokario vaizdas.

Dëmesys ðá kartà bus telkiamas bûtent á „ið pateikëjø”uþraðytus (ir jau publikuotus) pokario liudijimus, bandantávardinti, kaip èia prasiverþia gelminë tautosakos tradicija,kokius raiðkos modelius ji siûlo. Bus kalbama apie du, P. Ri-coeur þodþiais tariant, „istorinës kûrybos” variantus. Tai –partizanø dainos (rinkinys „Suðaudytos dainos”) ir neseniaiið skirtingø þmoniø uþraðytø prisiminimø apie konkretø as-mená rinkinys, ið kitø atsiminimø tekstø iðsiskiriantis ryðkiamitologine motyvacija (atsiminimai apie Grinkiðkio stribà Ra-polà).2 Greta – jau literatûrai, ne dokumentikai atstovau-jantis, bet ið esmës su ja sutampantis ið memoratø, sakmiðkøpasakojimø suvertas Justino Sajausko „miniatiûrø romanas”apie pokará – „Suvalkijos geografija”.

23

Saulë MATULEVIÈIENË. POKARIO ATMINTIES FORMOS

Dainos

Dar ir ðiandien ekspedicijose galima uþraðyti nemaþai par-tizanø dainø. Ir tai nëra bendrojo kraðto repertuaro dalis:partizanø dainø moka ir kelias jø deðimtis padainuoti galipavienës pateikëjos, geriau joms sekasi susëdus á bûrelá, ne-retai dainininkës ðiø dainø tekstus turi ir uþraðytus. Panaðiaiburiasi ir „ið raðto” gieda giedotojø grupës. Pavieniø savokraðto ávykius apdainuojanèios dainos posmø moka kiekvie-na dainininkë ir tuoj pat paaiðkina, kaip viskas buvo ið tikrø-jø (ðie komentarai jau gali bûti ir prieðtaringi), apibûdina irdainoje minimus asmenis – matyti, paþinoti. Akivaizdu, jogtai pirmieji tekstai apie pokario ávykius. Apie partizanø dai-nø kûrimà, skambëjimà, jø svarbà kalbama visuose pokarioatsiminimuose. Be abejonës, dainose tikrovë yra transfor-muojama pagal þanro kanonus.

Svarstymui apie þanrinæ ðiø tekstø priklausomybæ reika-lingos trys perspektyvos – autorinës to meto poezijos, roman-so (ið dalies baladës) ir kariniø – istoriniø dainø.

Rinktinëje „Suðaudytos dainos” dalis dainø turi konkre-èius autorius – su vardais ir slapyvardþiais, bet dauguma teks-tø neturi ryðkesniø skiriamøjø individualesnio poetinio brai-þo poþymiø, jø ávaizdþiø arsenalas vieningas, kartojasi bû-dingos situacijos bei turinys – knygos „Suðaudytos dainos”áþangos autorës pastebi, kad „tereikia atidþiau perskaityti par-tizanø dainas, ir pamatai, kaip giliai vienas jø kraðtas yra ási-rëþæs á gimtàjà kruvinà þemæ”(19).3 Eiliuojami tekstai tie-siog ávardinami „dainomis” (nors gali turëti ir pavadinimà),ir atrodytø, kad ðie tekstai dainavimui ir raðomi. Ðá kartà lite-ratûrines ðiø eiliavimø pamokas paliksime nuoðalyje – tai rei-kalautø specialaus tyrimo, apsistosime prie XX a. tautosa-kos konteksto.

Partizanø dainos natûraliai pratæsia amþiaus pradþios ro-mansinæ, baladinæ tradicijà ir nedaug nuo jos tenutolsta. Betsavo paskirtimi – tai ir kariniø–istoriniø dainø naujausiasissluoksnis. Kaip ir dera karinëms–istorinëms dainoms, dalisjø yra kurtos ir dainuotos belaukianèiø, besiilginèiø ir tik þu-vusiojo kapà atrandanèiø namiðkiø – motinø, seseliø, myli-møjø, kitos dainos yra ið kovotojø aplinkos.

Kariniø–istoriniø dainø þanras, jau patyræs ne vienà per-vartà, po prancûzmeèio, lietuviðkai prûsiðkø áspûdþiø apdai-navimo XIX a. viduryje, karo su japonais prisiminimø, poVilniaus vadavimo „Laisvës kovø dainø”, þanrines ribas to-liau plëtë pokary. Greta moderniø naujoviø, jausmingumo(kuris pakeitë buvusá ritualiná kariniø–istoriniø dainø verks-mingumà4), siejamo ir su konkreèiø jø autoriø skoniu bei tolaikotarpio stilistika, kariniø–istoriniø dainø laukà pokariofolkloras praplëtë atsigræþimu á konkretø istoriná asmená, he-rojø, karþygá, turintá vardà, þygdarbá, ir epitafijà.

Bûtent herojiðkø þygiø apdainavimo pasigesdavo lietu-viø tautosakoje jos tyrinëtojai (D. Sauka, V. Daujotytë), daþ-niausiai svarstydami nesukurto ar prarasto lietuviðkojo epoproblematikà, ir bûtent ði partizanø dainø ypatybë pirmiau-sia krito á akis apie jas raðiusiesiems.

Dainø rinkinyje „Suðaudytos dainos” minimi konkretûs

mûðiai (Kalniðkës, Merkinës paëmimas), vietovës (Punia,Simnas), partizanø vardai–slapyvardþiai (Vanagas, Rytas, Ðer-mukðnis, Puðelë ir kt.). Taigi apdainuojamos realiai ávyku-sios ir dokumentinëje literatûroje apraðytos kautynës. Aki-vaizdu, jog tai iðskirtiniai ávykiai, tokio uþmojo atvirø mûðiø,kaimo ar miestelio paëmimø partizanø kovø istorijoje nëradaug. Atsiminimuose minima, jog kiekvienas partizanø ið-puolis kaimuose ar miesteliuose tuoj pat tapdavo istorija,bûdavo aplipdomas nebûtomis detalëmis, pagraþinant, pa-didinant pasiektà pergalæ. Sukurta daina, eilëraðèiu bûdavopagerbiami þuvæ kariai, jø vardai taip áraðomi á istorijà, ápras-minama ir jø mirtis.

Partizanø dainos, dedikuotos konkreèiam þuvusiam ka-riui, neturi atitikmenø mus pasiekusioje lietuviø tautosako-je. Tokios dainos tekstas – tarsi prozinio, epinio pasakojimofragmentas. Taip pat trumpai, konspektyviai fiksuojamosdraugø þûties aplinkybës ir partizanø ðtabo dokumentuose.Bet màstyti apie vyriðkosios, karo þygius apdainuojanèios arapraudanèios tradicijos proverþá, galimybæ ðie tekstai, many-èiau, suteikia pakankamà pretekstà.

Nenuostabu, kad greta partizanø dainose atsiranda ir Ða-rûnas ar Margiris – laisvës kovø pirmtakai, kuriø þygiai sim-boliðkai yra kartojami. (Ðarûnas, Margiris, kaip ir visø Lietu-vos valdovø vardai, – mëgstami partizanø slapyvardþiai.) Taipliteratûrinis mitas ima funkcionuoti bûtent kaip atskaitos tað-kas, kaip pirmeivio þygdarbis, kurio pakartojimas tampalemtingas ir prasmingas. „Þûsim kaip kunigaikðtis Margiris,/ laisvi, ne svetimø vergai”(75).

Panaði ir partizanø vidaus raðtø retorika, akcentuojanti vi-sais laikais lietuviams bûdingà iðtikimybæ tëvø ir protëviø ka-pams: „Mes iðëjome ginti savo teisiø, savo tëvynës, savo kai-mø, mûsø tëvø ir protëviø krauju aplaistytos þemës ir jø kapø.Mûsø kelias garbingas. Mes savo kovoje esame teisûs prieðDievà ir prieð visà civilizuotà pasaulá. Dievas mums padës”.5

Partizanai dainose apibendrintai pavadinami didvyriais,milþinais, karþygiais, valdovais þaliøjø miðkø. Opozicijoj – stri-bai, iðgamos, slibinai (pijokai, vagys, kraugeriai). Taigi tarpjø vykstanti kova tampa amþinosios gërio ir blogio kovos ati-tikmeniu. Karþygiai iðaukðtinami ir kosminiame fone: „Uþauðrà ir mënesá degë skaisèiau/ iðblyðkusiø didvyriø akys”(97),o stribø elgesys ðaukiasi Dievo bausmës: „Jûs rusiðkai kalbë-jot, grûmojot ant dangaus/ Uþtat ir jus Dievulis labai sunkiainubaus” (49). Kaltës ávardinimas taip pat simboliðkas: kaipaniekinamas Dievas ir kalba, nebegali stebinti ir kitos pik-tadarybës. Tai ne nauja dainø patirtis. Jau Napoleono kariønesëkmës prancûzmeèio dainoje paaiðkinamos panaðiai: „Dëlto prancûzams/ Dievas nepadëjo/ Kad verbos dienà/ Muðtispradëjo”.6 (A. Miðkinio kalëjime raðytose „Psalmëse” tautosdrama regima bûtent metafiziniame lygmenyje, kaip Ðëtonoir bedieviø maiðtas, pavyzdþiui: „Baisus devyniagalvis musuþklupo/ Ir ðvaistosi gaisrais, kerðtu, mirtim.../ Maldos neb’ið-tariam – sukrupo lûpos,/ O pragaras atsiveria arti”. Eil. „Rû-pintojëliø Lietuva”7).

Vis dëlto pagrindinis partizanø dainø ávykis (kaip ir áprastalietuviø karinëse – istorinëse dainose) – ne kova ar pergalë,

24

bet kario, partizano þûtis. Brolio þûties vietà, kurià senosio-se dainose þymi iðdygusios rûtos, lelijos ar roþës, èia pakeièiakapas (ar, reèiau, ðiurpus ir tikroviðkas ant aikðtës pamestøkûnø vaizdas). Bet kapas apdainuojamas pasitelkiant ir rau-dø poetikos elementus – ant kapo þolelë, berþelis, geguteinutûpti, paukðteliams paèiulbëti.

Kiek netikëta, kad partizanø memuaristikoje nëra mini-mos raudos – raudojimo tradicija Dzûkijoje, ið kur turimebene daugiausia ir dokumentinës medþiagos, dar ilgokai bu-vo gyva. Raudama buvo ne tik prie mirusiojo, bet ir já minint,lankant kapà. Gal tai iðties perdaug intymus veiksmas, o me-muaristikoje vis dëlto labai maþai tepasakoma apie intymes-nius iðgyvenimus ar silpnumo akimirkas.

Antra vertus, dokumentiniuose tekstuose beveik niekonepasakyta ir apie emocinius saitus, neiðvengiamai besi-mezgusius tarp 17–25 metø miðkan iðëjusiø jaunuoliø – par-tizanø ir ryðininkiø ar tiesiog pamaitinanèiø, priimanèiø arkartu vakarojanèiø merginø, prieðingai, deklaruojamas sa-vo asmeninio gyvenimo, prisiriðimo atsiþadëjimas. Apdai-nuojama nuoþmi tikrovë èia pat, ir vis dëlto dainose ne tikji. Idealusis polius – nerealizuotos jaunystës svajos ir lûkes-èiai – èia nemaþiau svarbus. Svajonës, idiliðki pasimatymaiperkeliami á eilëraðèiø–dainø tekstus, ir meilës, ilgëjimosi,buèiniø èia apstu.

Kitaip nei senojoje tautosakoje, kur pasitelkiama simbo-liø kalba, perëmus romansø stilistikà, jausmai partizanø dai-nose iðsakomi gana atvirai, ir daþnai jie tampa dainos–eilë-raðèio emociniu centru. Vietoj dainose áprasto seselës/brole-lio santykio èia daþnai pasirodo mylimoji, kartais su gitara(ádomu, kad tai ir neoromantikø pamëgtas vaizdinys, taip patdokumentuotas prisiminimuose8) ar dar labiau apibendrin-ta lietuvaitë ir jaunas partizanas. Tradiciðkai labai svarbusiðlieka motinos ir kario ryðys.

Partizanø dainos – tai gausiausia ir maþiausiai nutolusiarba apskritai sutampanti su aptariamuoju laiku tekstø gru-pë, savotiðkas bendruomeninis dar tik begimstanèios istori-jos ávertinimas, kur svarbus tiek istorijos liudijimas, tiek ver-tybiniø akcentø iðdëstymas, tiek galimybë iðreikðti þmogið-kàjá solidarumà. Tai ir galinga, daugeliu atveju spontaniðkaiprasiverþusi kûrybos versmë, kuri tik ið dalies suvoktina kaipliaudies kûrybos fenomenas. Nors nenugludinta laiko (gali-ma pastebëti, kad partizanø dainos ilgainiui „tautosakëjo” –tokios jos uþraðomos dabar), tai ið esmës dainiðkosios tradi-cijos tàsa.

Pasak K. Aleksyno, kuris pirmasis iðsamiau aptarë rezis-tencijos dainas, „tikriausiai niekada Lietuvos kaime nëraskambëjæ tiek dainø, kaip tais laikais – ir ne tiek tradiciniø arkitokiø ið anksèiau paveldëtø, kiek naujai sukurtø”, ir vienojo pateikëjo pastaba – tada jos „pylësi kaip ið gausybës rago,nespëdavai në iðmokti”.9

Joks kitas poetinis tekstas nëra turëjæs tokio likimo – vossukurtos, dainos tapdavo visø nuosavybe, jos buvo uþraðo-mos, persiraðomos, iðmokstamos ir dainuojamos, daþnai èiapat ir sunaikinus uþraðytus tekstus – ið esmës ðiuos tekstuspaverèiant tautosaka, þodinës tradicijos dalimi.

Taigi, nepaisant daþnai iðlikdavusiø þiniø apie dainø au-torius, jø kûryba teisëtai tapdavo kolektyvine nuosavybe, patsdainos sudëjimas, jos atlikimas – dar vienu alternatyviu bû-du iðreikðti savo pozicijà – solidarumà ir bendrumo jausmàtiek pasilikusiems ðiapus, tiek pasirinkusiems miðkà. Taippat tai pareigos ir pagarbos þuvusiajam iðraiðka. Pasak tàdainavimà ið vaikystës menanèio poeto Vlado Braziûno, „dai-na þmoniø lûpose visada stipriausias argumentas, tikriausiasávertinimas ir moralinis nuosprendis”.10

Partizanø dainø gyvavimo laikas tiesiogiai susijæs su is-torinëmis pervartomis, jos atsirado konkreèiu laiku, ir tei-giama, jog apie apie 1947 m. ëmë gesti.

Taigi dainos funkcionavo ir kaip istorijos tekstai, prane-ðantys apie tautosakos tradicijos kûrybingumà, atsinaujini-mo galias – ypaè kriziø metu, taip pat apie to laikotarpiopasaulëjautà, atsiskleidþianèià graudþiais, kiek sentimenta-liais, naiviai surimuotais, bet be jokiø iðlygø herojiðkais, kar-tais net bravûriðkais tekstais.

Vëliau dainos eilutë gali tapti knygos pavadinimu („Dau-gel krito sûnø…”, „Meskit dalgius, imkit kardus”, „Palinkoliepa ðalia kelio” ir pan.), jos intonacijos gali ásiterpti á teks-tà. Dainiðkomis, raudos intonacijomis skamba ir maþamoks-lio kario dienoraðtis: „Tik að vienas ðiandien anksti këliau, irbesiklausydamas gegutës ir besaugodamas brolius, sëdausprie maþo stalelio raðyti. Kaip man ðiandien skauda ðirdá, kaipgaila savo ðeimos, maþø broliukø, sesutës, tëvelio, savo na-mø, antros sesutës su mamyte, kurios tiek laiko kenèia ir ne-mato nieko gero, nieko ðirdá nuraminanèio”.11

Atsiminimai

„Laisvës kovø archyve” – tæstiniame leidinyje, skirtamepasiprieðinimo kovø Lietuvoje dokumentavimui ir tyrimui,1993 m. buvo paskelbtas pluoðtas vieno kraðto – Grinkiðkioapylinkiø þmoniø atsiminimø apie pokario siaubà – stribà Ra-polà. Jø centre – realus asmuo, stribas Rapolas, kuris turi tikvardà (nors perþvelgus istoriko J. Starkausko studijà „Stri-bai” rodosi, kad Rapolas – tai pavardë, beje, pateikiama bevardo raidës), pagarsëjæs savo þiaurumu ir siauèiantis kraðtetarsi pragaro vietininkas. Skelbiami septyniolikos pateikëjøtrumpi pasakojimai apie jø paèiø susidûrimus su Rapolu, ar-ba tai, kas nutiko jiems artimiems þmonëms – giminëms,kaimynams.

Ádomu, kad ðiuose atsiminimuose, uþraðytuose, matyt,9-ojo deðimtmeèio pradþioje (prie bene pusës pateikëjø jaunurodoma – miræs), pasakojama ið skirtingø perspektyvø.Þmonës kalbinti tuo metu, kai dar teisieji neturëjo tiesosmonopolio, tad atvirai kalba ir buvæs stribas, stribø vadas irstribo naðlë ar motina, taip pat tiesiogiai nuo jø nukentëju-sieji (iðsamiausias – ið tremties gráþusio gydytojo pasakoji-mas) ir savo kaimynus laidojusieji. Toks atsiminimø „dau-giabalsumas” atrodo moderniai, nes iki ðiol, siekiant atkur-ti pasiprieðinimo istorijà, publikuojami daugiausia tiesiogi-niø jos dalyviø – partizanø ir jø rëmëjø atsiminimai ir skel-biami tik pavieniai pokalbiai su iðbandymø neatlaikiusiais,

MOKSLO DARBAI

25

palûþusiais, iðdavusiais þmonëmis. Stribai, ar „liaudies gy-nëjai”, skelbæ kolektyvinius protesto laiðkus, vieðai prakal-bus apie pokará, nutilo.12

Ðioje publikacijoje sàþiningai dokumentuojamos skirtin-gos pozicijos, patys pateikëjai dar nejunta laiko konjunktû-ros, tad fiksuojamas autentiðkas pasakotojø santykis su pra-eitimi, taip pat sàmoningai iðsaugomos ir kalbëjimo intona-cijos (ðie pasakojimai skelbiami, sudarytojo teigimu, „þodisþodin”), ir, ðia prasme, uþraðyti atsiminimai tampa svarbiutiek laikotarpio, tiek þmogaus laikysenos su visomis perver-sijomis ar, matyt, iðgyventi padëjusiu racionalumu, liudijimu.

Pateikëjai þymimi tik inicialais, nurodoma, ið kokio jiekaimo ar miestelio, kurie buvæ stribais. Ðiuose uþraðuose në-ra tiesiogiai rezistencijoje dalyvavusiøjø balsø, tik kiek pra-skleidþiami jø ðeimø likimai.

Publikacija pradedama svarbiais Vl. Pabikausko komen-tarais, kuriuose patvirtinama, kad uþraðyti prieðtaringi pasa-kojimai „yra nuoðirdûs ir teisingi”, „ðventa tiesa” ir iki ðiolpasakotojams kelia siaubà: „Vieni bijojo plaèiau apie tai kal-bëti, kiti, prisiminæ savo nuoskaudas, atverdavo ðirdá”. Ðiosistorijos, uþraðytojo teigimu, jau plito kaip legendos: „Jauseniai Grinkiðkio apylinkëse sklinda legendos apie baisøjá Ra-polà – stribø vadà”; „dar vaikystëje girdëjau tas legendas(…)”; net keliasdeðimèiai metø prabëgus, pasak Vl. Pabikaus-ko, „vien tik þodá Rapolas iðtarus ðiurpas per nugarà nubëg-davo”; „tai Grinkiðkio baubas, ðmëkla, ne vienam prisisap-nuodavusi koðmarais”.

Ðie motyvai kartojasi ir beveik kiekvieno pasakotojo atsi-minimuose: „Bijojau vien to vardo”, „Baisus buvo tas Rapo-las”, „Nuo to laiko að Rapolo bijodavau kaip pragaro”, „Ta-da, pokario metu, kaip Dievo, jo vardo neminëjome be rei-kalo” ir pan. Ðià baimæ kelia ne tik pasakojamos viena uþkità baisesnës kankinimø, prievartavimø, nuþudymø istori-jos, bet ir pats asmuo – Ðeduvos aktyvisto Ð. þodþiais: „ (…)Jo akyse buvo kaþkokia baisi galia. Jei á kà piktai paþiûrëda-vo, þmogus pasimesdavo”. Po tokio atvirumo tuoj pat gráþta-ma á saugesnæ pozicijà: „mano nuomone, tai buvo tikras ta-rybinis enkavedistas, èekistø mokinys, labai mylëjæs Stalinà”,paminklo nusipelnæs. Bet kalba greitai ir uþbaigiama: „Dau-giau manæs neklausinëkit” ( 99).

Taigi baimë neapleidþia ir aukø, ir bendraþygiø net ir poRapolo mirties, kuri taip pat apipinta legendomis: „Bet kurjis staiga dingo, taip niekas ir neþino” .

Ðiuose pasisakymuose baimë ágyja metafiziná metmená.Jos nesigëdima prisipaþinti, ir ji nebeapleidþia. Á metafizinædangaus ir pragaro, gërio ir blogio dvikovà neatsitiktinai taik-liu apibûdinimu átraukiami ir miðko broliai – „stribai patysjø bijojo labiau, negu velnias kryþiaus”(99). Tai patvirtina irRapolo kova su ðventøjø paveikslais: „Parodydavo <Rapo-las> automatu á Kristø ir klausdavo: „ – Na, motin, kas pir-ma – Dievas ar Stalinas?” Ir neliesdavo moteriðkës, mokan-èios atsakyti: „ Dievas ten aukðtai, o Stalinas èia, apaèioje,uþtat jis ir pirmas.”

Jis pats ákliûva, kai prasitaria esàs aukðèiau Stalino (taitarsi atvirkðèias angelø maiðto variantas) – ir tai neatleistina

net uoliam „liaudies gynëjui”. Antra vertus, „Rapolo visi bi-jojo – jis gyrësi matæs Stalinà ir net kalbëjæs su juo”(100).

Nors pragariðkos nebaudþiamos piktadarybës tegalëjo bû-ti paaiðkinamos suvokiant, kad vyksta ne tik þemiðka kova,ðiuose þmoniø pasakojimuose metafizinës patirtys nëra re-flektuojamos, sustojama ties „saugia” riba – neminëti vardobe reikalo.

Vietoj blogio idëjos pasitelkiami geriau paþástami, arti-mesni, tradiciniai kontekstai, tautosakos – sakmës – patir-tis. Vl. Pabikausko minimos „legendos” yra iðties tinkamasávardijimas ðiai ir kitoms kartoms paliekamai baimës patir-èiai, o sakmës siûlo iðeitis, kaip ði baimë gali bûti áveikia-ma. Tai maksimaliai talpi patirties perteikimo forma, ku-rioje visi veikiantys asmenys turi savo vaidmenis, veikia pa-gal tam tikras, þinomas programas ir negali perþengti tradi-cijos nuþymëtø ribø.

Daugelio pasakojamø istorijø veikëjai turi atpaþástamusprototipus. Tai velnias ir jo palyda, su juo sandërá sudarantysir dël to nukenèiantys kaimieèiai ar prieðingai – neáveikiami,nes þinantys kaip elgtis þmonës. Tai ir nuo neþaboto „nela-bojo” seksualumo kenèianèios jaunos merginos ir marèiosarba bobos, kurioms kartais pavyksta nelabàjá suvaldyti arapgauti. Tad nors Rapolo brutalumas, sadistiniai polinkiaisuvokiami kaip absoliutaus blogio apraiðkos, atsiminimuosene vienas pateikëjas já apibûdina kaip ið sakmiø paþástamànelabàjá – ne kartà pasirodo ant nartaus þirgo – lekia „zova-da”, jis sutinkamas ir turi galià karèiamoje, dvare, bet niekonegali padaryti pakeliui á atlaidus su „kantièka” rankose su-tiktai moteriðkei ar kitai, kuri tik pastebëjusi atjojant „pra-dëdavo verkti ir þegnotis”. Pagaliau jam ið baimës tarnautistojusieji, tarsi „dûðià pardavæ”, uþverbuotas partizanas irsu partizanais bendradarbiavæs MGB komisaras po kelias-deðimties metø pasikaria, pirmasis ant dirþo palieka ir „laið-kà” – „Sudie, Rapolai” .13

Nuo Rapolo labiausiai nukenèia jaunos merginos ir mo-terys – jos prievartaujamos, þeminamos, kankinamos, jomsgrasinama sieros (sic!) rûgðtim. N.Vëlius, aptardamas fol-klorinio velnio meilæ, pastebi iðskirtiná velnio ir moterø san-tykiø erotiðkumà.14 Ádomu, kad tà ðëtoniðkumà gali sutram-dyti tik pasiutusios bobos – raganiðkos personaþës. Tokiadviejø liaudies gynëjø ir dukrø aktyvisèiø motina, vaiðinan-ti stribus alum ir „gyvatinka”– „Ot, ûþdavome”, kuri, atra-dusi „apþergtà” savo 16–metæ dukrà, muða Rapolà su maz-gote – „Tai matai kokia að boba, muðiau Rapolà” (102). Sa-vais bûdais stribams kerðtauja ir kitos moteriðkës – uþraðy-ta istorija (keli variantai), kaip stribai pavaiðinami þiurkie-na/peliena. Grinkiðkio gyventojos L. pasakojama visa pa-tiekalo gaminimo technologija primena dainas – dvi dienaspeles gaudë, didelæ krûvà prigaudë, pilnà dubená þiurkie-nos pritaisë, prieskoniø pridëjo, pyragaièiø privirë – stribaikerta, net ausys kruta – „O tai uþëdë smakai nelaimingi, taiprisirijo þiurkienos!”(100).

Geru ðis sumanymas nesibaigia – pelës uodegëliø radæstribai ðeimynà nukankina ir liepia uþkast ðuliny. Ádomu, kadnuþudytos ðeimos nariø skaièius pasakojimuose ávairus, tarsi


26

tai nëra svarbiausia þinia, tik atsimenama, kad kaþkas buvæsuþkastas gyvas.

Toks variantiðkumas bûdingas tautosakos tekstams, ir patiistorija tampa pokario tautosakos faktu. Atmintyje geriausiaiiðsaugomas pats siuþetas, bet svarbios ir detalës – pelës gau-domos vandens malûne, tokioj vietoj, kur vaidenasi ar iðban-doma pasakø herojø dràsa. Galima pastebëti, kad ir kiti susiti-kimai su Rapolu vyksta þymëtose vietose – smuklëje, pakelë-je, minimos ir pirtys, kur Rapolas ieðkodavæs miðkiniø, o kaipþenklas, kad jo arti nëra, virð pirties keliama ðluota.

Pirmasis atsiminimø fragmentas – Grinkiðkio apylinkiøRûdþiø kaimo gyventojo J.G. pasakojimas perdaug sakmið-kas. Jis pradedamas svarbia vietos nuoroda: „Grinkiðkyje, pa-èiame miestelio centre dar prieð karà buvo garsi karèema,po karo á uþkandinæ perkrikðtyta”. Èia per Sekmines (sic!)uþsuka pasakotojas: „Kartà per Sekmines nutariau nueiti ábaþnyèià, bet, sakau, uþsuksiu pirma á uþkandinæ, gal ðimtàgramø…”

Èia ir ávyksta sandëris – tarpdury sutiktas Rapolas jauþino, ko pasakotojas nori, ir nespëjus ðiam pasiaiðkinti – „no-rëjau pasakyti, kad á atlaidus iðsiruoðiau” – bematant gauna„stakan vodki” iðgerti. Vëlgi, nespëjus atsikvoðëti, þmoge-liui liepiama á dvarà prisistatyti ir èia per dvi dienas krûvàmalkø suskaldyti.

Nuo pat susitikimo pasakotojà kausto nenusakoma bai-më – „bijojau, nujauèiau, kad èia kaþkas ne taip, baisu pasi-darë”, bet jis darbuojasi iki tamsos ir kità dienà dar neiðau-ðus ateina.

Kità sekmadiená karèiamoj pareikalavæs atlygio, þmoge-lis gauna pinigus, bet po to trims paroms be maisto uþdaro-mas bulviø rûsin – kam vieðai skolà priminë.

Konkretaus asmens ir mitinës bûtybës susidûrimas yra pa-grindinis mitologinës sakmës ávykis. Ið ðiø sakmiø þinome apieþmogaus ir velnio sandërius, po kuriø þmogus daþniausiailieka nieko nepeðæs. Nemaþai sakmiðkø detaliø ir ðiame pa-sakojime. Tai ypatingos erdvës ir laiko nuorodos – konkre-èios ir sykiu mitologiðkai motyvuotos. Pasakotojas uþsuka kar-èiamon sekmadiená, per Sekmines, iðsiruoðæs á atlaidus, o bû-tent ðvenèiø, tarpuðvenèiø, taip pat ir ðv. miðiø metu netin-kamai elgiantis velnià galima prisiðaukti.

Tik sutiktas Rapolas jau þino, ko pasakotojas norás, ir tàjo norà iðsyk patenkina – ne veltui tuo pat metu pasakotojoþvilgsnis krypsta þemyn (Rapolo „pakaustyti odiniai batai bai-siai girgþdëjo”), ponaitis velnias gali bûti atpaþástamas ið ka-nopø, taip pat kyðanèios uodegos. Vëliau pasakotojas paten-ka á dvarà, kuriame tarsi velniavos „pilna ginkluotø stribø”,piktai þvairuojanèiø akimis, o ir pats ðeimininkas ne tik grës-mingai kalba dvikalbiu þargonu (svetimasis), bet ir vieðai ðla-pinasi, gadina orà, paþeisdamas þmogiðkà tvarkà – „Ot, kul-tûra, pagalvojau”.

Negavæs laiku atlygio, þmogus dar kartà sekmadiená einasu „nelabuoju” susitikti, o po ákalinimo bulviø rûsyje, Rapo-lo grasinimø ir paleidimo gyvena baimëj ir ið tos baimës ásto-ja kolûkin. „Bijojau vien to vardo”, – baigiamas pirmasis pa-sakojimas apie Rapolà.

Tai ir savotiðkas moralas, kaip kartà su nelabuoju sulygus,gali bûti prarandama ramybë, ar net ðiuo nesëkmingu sandë-riu paaiðkinamas kitas kompromisas – stojimas á kolûká.

Pakeliui á atlaidus Rapolà sutikusi moteriðkë iðlieka ori:– Kur eini, boba, ir kà èia neðiesi?– Atlaidai Paðuðvyje, tai ir neðuosi kantièkà, – atsakiau.– Plytà geriau neðtumeis – klubà reikia statyti. Ar bandi-

tø nematei?– Nemaèiau, – atsakiau.– Þiûrëk, suþinosiu, kad meluoji, nuðausiu.Tai visas ávykis. Ðiø Grinkiðkio miestelio gyventojos T.

prisiminimø pradþios akcentas – ypatingas pasakotojos pa-maldumas, kuris uþgoþia ir Rapolo keliamà siaubà – „Ma-èiau tà baisøjá Rapolà. Að niekur nesikiðau, buvau pamaldi,lankiau baþnyèià, meldþiausi.” Tad kodël ðis tarsi nereikðmin-gas susitikimas pasakojamas – juk nieko nenutinka, o plaèiaiþinoma daugybë Rapolo piktadarysèiø. Galbût tai taip pat„pamokanti” istorija, teisingo elgesio modelis.

Kitame pasakojime – visa „sielos pardavimo” istorija.Þmona pasakoja apie vyrà – miðko brolá, uþverbuotà, iðda-vusá daug partizanø, perëjusá á stribus, Rapolo bûrá, ir pasi-þymëjusá ypatingu þiaurumu – „1982 m. man pasisakë esàsbaisus þmogus, gal baisesnis net uþ Rapolà. (…) 1982 m.savo kambaryje pasikorë ant dirþo. Paliko uþraðà „Sudie,Rapolai” (97).

Pakartojamas Judo likimas, ir sykiu iðlieka kaltasis – su-gundæs, apsëdæs, nulëmæs tokià baigtá.

Taip „þodis þodin” uþraðytuose þmoniø prisiminimuosegali bûti atpaþástama mitologinë motyvacija, istorija áraðo-ma á, matyt, dar gerai paþástamus ar bûtent ekstremaliosesituacijose suaktualinamus tradicinius modelius. Galbût at-sirandanti mitinë patirtø ávykiø potekstë, motyvacija gali iðdalies paaiðkinti protu nesuvokiamas situacijas, baimës dik-tuojamus poelgius. Taip sudëliojus akcentus tarsi atranda-mas paaiðkinimas, kas gi ið tiesø ten vyko.

Visi ávykiai maþai komentuojami, greièiau konstatuoja-mi. Kitaip nei dainose, emocijoms èia nëra vietos, vidiniaisukrëtimai èia nusakomi itin santûriai, pasitelkiant kalbià ið-orinæ detalæ, ar apskritai nutylimi.

Moteriðkë apie savo kerðtà – „Rapolas – tai mano skaus-mas, ðeimos nelaimë, tragedija. Kaip jis kankino mano vyrà!Jei nebûèiau gudri buvusi, bûtø ir mane kankinæs. Taèiau kartàir að já nubaudþiau”. Tai iðsamaus pasakojimo apie peliø gau-dymà pradþia, kurio pabaigoje trumpai konstatuojama, kaipuþ tai buvo nukankinta kaimynë su dukterimi – „Vëliau meslavonus palaidojome” (100).

Pasakojimà, kaip motinos akyse þiauriai nuþudomas joskûdikis, lydi tik taupus ir talpus konstatavimas – „Mikuckie-në per keletà akimirkø paliko balta kaip popierius. 27 metømoteris praþilo per akimirksná” (106).

Taip atsimenami prieð keliasdeðimt metø vykæ ávykiai. Jiepasakojami dar nepasitikint – „neþinia, kas dar gali bûti”,tarsi pusbalsiu, neskelbiant pateikëjø vardø, bet tai jau tiesossakymas. Tokio pobûdþio publikacijø nëra daug – daþniauþmoniø atsiminimai sukaupiami ir apibendrinami rezisten-

MOKSLO DARBAI

27

Forms of the post–war memory

Saulë MATULEVIÈIENË

The article provides a discussion on the texts reflect-

ing the history of the post–war period: songs of querrillas

and a quantity of peoples’ recollections of one region.

The aim is to reveal the folkloric spirit of these texts, to

clarify the way of using the experience of the tradition in

recalling or glorifying the events of the near past. It has

been noted that the records of peoples’ lively memories

always provide the shade of legends and the actualiza-

tion of the mythic opposites. Songs of querrillas – which

are virtually the songs containing the literary nature –

emerge, however, as the continuation of the tradition of

the genre of the history–war songs, and offer a new pos-

sibility of epic narrative.

Vilniaus universitetas, Lietuviø literatûros katedra,

Universiteto 3, 2600 Vilnius


cijos istorijà rekonstruojanèiø tyrinëtojø studijose ar praðomaliudininkø atsiminimus patiems uþraðyti. Taip pat tikrinamifaktai, gretinamos skirtingø asmenø atsiminimø versijos. Visdëlto gyvai uþraðyti þodiniai pasakojimai atveria ne maþiauádomø kultûrologiniø tyrinëjimø laukà.15

Ið þmoniø atsiminimø fragmentø gali bûti perraðoma vi-sa pokario istorija. Toks jau groþinei literatûrai skiriamas Jus-tino Sajausko „miniatiûrø romanas” „Suvalkijos geografi-ja”(2001).16 Èia pasirinktas savitas ir sykiu autentiðkas kal-bëjimo apie istorijà bûdas – visas tekstas suvertas ið trumpøpartizanø ir pasilikusiøjø ðiapus gyvenimo kasdienybës frag-mentø ir paradoksø, susitikimø, nutikimø, sapnø, sëkmiø irnesëkmiø.

Tai nëra dokumentinë memuaristika. Vis dëlto iðliekamapokario atsiminimø lauke. Kieno atsiminimø? Knygos gene-zë nekomentuojama – jos autorius gimæs 1944 m., tad „prisi-menantysis” ne jis pats. Knygos anotacijoje sakoma, jog èia„tikrumas ir meninë iðmonë susipynæ…”, tad á klausimà, ar„Suvalkijos geografijos” istorijos atkurtos, ar ir sukurtos, liekaneatsakyta. Tai nëra svarbu, nes ir atsimenant istorija yra „per-raðoma”, ðis atsiminimø variantiðkumas knygoje yra iðsaugo-mas – greta atsiranda kelios to paties epizodo versijos. Sy-kiu tai áprastas tautosakos teksto gyvavimo bûdas.

Sakmës skirstomos á memoratus ir fabulatus, tai yra á is-torijas, turinèias iðreikðtà siuþetà ar tik praneðanèias kokiàprasmingà þinià. Sajausko „miniatiûros” artimos memora-tams (iðlieka ir atminties akcentas). Pavyzdþiui, fragmentassu nuoroda – „Alksniakiemio miðkas”. „Tëvonijos vadoAnupro mergina susigundë valdþios siûlomais dideliais pini-gais ir pradëjo partizanà nuodyti. Patyræs apie iðdavystæ,Anupras savo meilæ nuðovë” (116).

Tikslios veiksmo erdvës ir laiko nuorodos svarbios sak-mëms. Atskirus Sajausko romano fragmentus („miniatiûras”)sieja erdvë – Suvalkijos kraðtas, prie kiekvieno pasakojimotarsi antraðtë nurodomas konkretus vietovardis, ir tai svarbipasakotojui informacija (vietovardþiai net sukirèiuoti, norskartojami po kelis kartus). Sajausko „romano” ávykiai daþ-niausiai vyksta namø – sodybos aplinkoje, taigi centre – so-dyba, kiemas, o kelias, pamiðkë, miðkas jau maþiau paþásta-ma, daþnai ir nesaugi erdvë. Partizanai, miðkiniai ðias erdvesjungia, bet jie ir ðio pasaulio atstovai, ir viena koja á anapusi-ná áþengæ – nuolat juntama mirties artuma, jie þûsta, þudosi,baudþia mirtimi. Sakmëms svarbus patirtø ávykiø tikrumas,jie turi nutikti þinomam asmeniui. Ðioje knygoje kartojasi par-tizanus priimanèiø, slepianèiø ar iðduodanèiø þmoniø pavar-dës (ir nesvarbu, ar jos autentiðkos) bei jø slapyvardþiai, su-artinantys partizanus su mitiniais personaþais. Sakmëse fik-suojamos tam tikros elgesio taisyklës arba patikrinamas jøiðmanymas – tik teisingas elgesys gelbsti. Taip pat ir èia.

Ði knyga iðsyk pastebëta, apdovanota. Ir tai nemaþa dali-mi lemia sëkmingas jos formos pasirinkimas. Tai ið skirtingøperspektyvø regimos, þmoniø atmintyje pavieniais ryðkiaisfragmentais ásirëþusios pokario istorijos variantas, o ði isto-rija ið esmës ir tegali bûti atkurta kaip daug versijø turintispasakojimas.

NUORODOS:

1. Kavolis V. Pradþios ir pabaigos // Þmogus istorijoje. – V.: Vaga,1994. – P. 522.

2. Pabikauskas Vl. Raudonoji ðmëkla // Laisvës kovø archyvas. –1993, nr. 8, p. 94–106.

3. Èia ir toliau nurodomi citatø puslapiai ið rinkinio: Suðaudytosdainos. – Vilnius, 1990.

4. Apie tai þr.: Vaitkevièienë D. Mirties perspektyva karinëse isto-rinëse dainose // Tautosakos darbai. – V(XII), p. 263–270.

5. Jungtinës Kæstuèio Apygardos vado J. Kasperavièiaus „Kreipi-masis á kovotojus”, 1946 11 05 // Gaðkaitë N. Þuvusiøjø prezi-dentas. – V.: Lietuvos gyventojø genocido ir rezistencijos tyri-mo centras, 1998. – P.97.

6. Lietuviø liaudies dainynas. Karinës–istorinës dainos, 2 kn. – Vil-nius, 1995, Nr. 401.

7. Miðkinis A. Sulauþyti kryþiai. – Vilnius, 1978. – P. 12.8. Plg. beletrizuotus atsiminimus apie graþuolæ merginà ir jos per-

ðautà gitarà – Meðkauskas I. Kraupûs þodþiai. – Këdainiai, 1996.9. Aleksynas K. Rezistencijos dainos // Tautosakos darbai. – 1992,

I (VIII), p. 38.10. Ten pat. – P. 125.11. Stepono Augustaièio dienoraðtis // Laisvës kovø archyvas. – 1933,

Nr. 7, p. 216.12. Po pirmosios D. Grinkevièiûtës atsiminimø fragmentø publi-

kacijos „Literatûroje ir mene” 1988 m. pavasará redakcijà uþ-plûdo skaitytojø laiðkai. tarp jø – ir buvusiø „liaudies gynëjø”.

13. Folklorinis velnias – mirusiøjø ir pirmiausia pakaruokliø globë-jas // Vëlius N. Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis. – V.:Vaga, 1987. – P. 147.

14. Ten pat. – P. 140. Pasakose, kuriose uþsimenama apie intymiusvelnio santykius su merginomis, áþvelgiama ir toteminiø deflo-racijos apeigø atspindþiø // Ten pat. – P. 152.

15. Plg. V. Kavolis, raðydamas apie istoriopsichologà dominanèiusdalykus, pastebi, kad jam ádomesnës tokios teorijos, kurios ta-po liaudies mitologijomis, nei tokios, kurios jomis netapo, irðiems svarstymams mûsø aptarimo objektas teikia medþiagos.(Kavolis V. Kûrybos psichologija. – Vilnius, 1995. – P. 156.)

16. Sajauskas Just. Suvalkijos geografija. – V.: Lietuvos raðytojøsàjunga. – 2001.


28


Odininkystës amato mokymasis LietuvojeXIX a. antrojoje – XX a. pirmojoje pusëje

Janina MORKÛNIENË

Straipsnio objektas – odininkystës amatas Lietuvoje.

Tikslas – iðnagrinëti amato plëtotës ir mokymosi bûdus bei

juos skatinusius veiksnius. Tyrimo metodai – analitinis, is-

torinis lyginamasis. Iðvados: namudinë odininkystë ir jos mo-

kymasis Lietuvos kaime buvo sàlygoti tautinio atgimimo idë-

jø ir intensyvios kapitalizmo raidos socialiniø, ekonominiø,

kultûriniø-visuomeniniø bei politiniø veiksniø.

1861 m. Lietuvoje panaikinus baudþiavà kaimo þmoniøsocialinis, ekonominis, kultûrinis gyvenimas palaipsniui ága-vo naujà kryptá. Nors dalis þmoniø dar kurá laikà gyvenonepastoviomis pereinamosiomis sàlygomis, dauguma jø su-prato, kad, atgavæ laisvæ, gali iðsipirkti þemæ, laisviau ja dis-ponuoti, siekti ðviesesnës ateities savo vaikams. Atsiraduslaisvø darbo rankø gana greit mezgësi ir plito naujos ûki-nio gyvenimo formos.

Feodalinës sistemos suirimas paskatino natûralø ir dës-ningà smulkiø prekiø gamybos augimà, nes savarankiðkes-nis valstieèiø gyvenimas ir pakitusios ûkininkavimo sàly-gos reikalavo daugiau ávairiø gaminiø didëjantiems ir nau-jai atsiradusiems ûkio ir buities poreikiams tenkinti. Taigiamatai ir verslai pobaudþiaviniu laikotarpiu buvo paþan-gus visuomeninio gyvenimo reiðkinys.

Kadangi Lietuvoje negausu þemës gelmiø turtø, sàlygøstambiajai pramonei kurtis nebuvo. Pigi darbo jëga Lietu-voje skatino kurti nedideles ámones ir amatininkø dirbtu-ves, daugiausia naudojusias vietines þaliavas. Todël pore-forminiu laikotarpiu pramonës raida vyko daugëjant ámo-niø, o ne joms stambëjant.1 Viena ið pramonës ðakø, kurigana sparèiai tada Lietuvoje pradëjo plëtotis, – odø pra-monë, vartojusi daugiausia vietinæ þaliavà ir pigià darbojëgà. Todël didieji miestai (Vilnius, Ðiauliai) tapo kartu irsmulkiosios pramonës bei amatø centrais. Odos pramonësir odos dirbtuviø kûrimuisi padëjo cechø, vidaus nuosta-tais stabdþiusiø amatininkystës plëtimàsi, uþdraudimas.1893 m. kovo 18 d. Vilniaus gubernijos valdybos ásaku visiVilniaus cechai buvo panaikinti. Tais paèiais metais cechaibuvo panaikinti Kaune ir kituose miestuose.2 Pradëtos spar-èiau kurti amatininkø dirbtuvës, kuriose naudotas samdo-masis darbas, padidëjo konkurencija. Dël to atsirado stam-besniø dirbtuviø, iðaugusiø á fabrikus.3 Vilniaus ir Ðiauliøodos fabrikø gaminiai buvo gabenami á Peterburgà, Rygà,

Liepojà, Gardinà, dalis realizuojama ir vietinëje rinkoje.4

Taèiau pramonës gaminiai valstieèiams dar buvo per bran-gûs, be to, pramonë dar nepajëgë aprûpinti visos vidausrinkos. V. Merkys nurodë, kad XIX a. antrojoje pusëje irkaimo amatai dar buvo menkai paplitæ.5

Taèiau XIX a. pabaigoje, ypaè paskutiniaisiais deðimt-meèiais domëjimasis amatais bei verslais didëjo, nors tuolaikotarpiu Lietuvos kaime dar buvo daug natûriniam ûkiuibûdingø reiðkiniø. Valstieèiai stengësi naudoti ir vartoti dau-giausia paèiø pasigamintus gaminius, neretai net ir ribojosavo poreikius, kad tik nieko arba labai maþai reikëtø pirk-ti. Toks taupumas to meto sàlygomis turëjo tikslà: valstie-èiai troðko ásigyti daugiau þemës. Tai ið dalies buvo viena iðprieþasèiø, kodël Lietuvoje tuo laikotarpiu kaimo amataiir verslai plëtojosi palyginti negreitai. Tai buvo bûdinga irodininkystës amatui: valstieèiai dar maþai naudojo odinësavalynës, odiniø pakinktø, daþniau juos patys iðsiausdavoið kanapiø bei linø. Tie valstieèiai, kurie buvo gabûs amati-ninkystei ir kurie kà nors pagamindavo, savo gaminius par-duodavo artimiausiems kaimynams arba artimiausiø apy-linkiø valstieèiams, þinoma, jei tik bûdavo paklausa.

Didesná akstinà mokytis amatø suteikë Stolypino þe-mës reforma, kuriai pradþià davë 1906 m. lapkrièio 9 d.caro ásakas dël bendruomeninio þemës valdymo panaiki-nimo Rusijos imperijoje, pagal kurá kiekvienas suaugæsvalstieèiø kiemo narys ágijo teisæ á þemæ. Lietuvoje nebu-vo bendruomeninio þemës valdymo, todël èia reforma pa-sireiðkë valstieèiø þemiø skirstymu vienkiemiø sklypais.6

Antai Suvalkijoje kaimai á vienkiemius pradëti skirstytidar prieð Pirmàjá pasauliná karà. Patogesnës ûkininkavi-mo sàlygos tuo labiau skatino daþniau laikytis ðiame Lie-tuvos etnografiniame regione ásigalëjusio paproèio neda-linti ûkio þemës tarp ðeimos nariø, t. y. neskaldyti ûkio, opalikti jame ûkininkauti vienà ið vaikø, o kitus leisti mo-kytis amatø, iðtekinti arba iðleisti á uþkurius. Turtingø ûkiøsavininkai kartais vaikus iðleisdavo siekti aukðtesniø moks-lø, o vidutiniai ir maþaþemiai valstieèiai daþniausiai vai-kus leido mokytis amatø. Kituose Lietuvos etnografiniuoseregionuose kaimai á vienkiemius skirstyti daþniau po Pir-mojo pasaulinio karo ir ypaè po 1922 m. þemës reformos,XX a. 3–4 deðimtmeèiais. Juose, ypaè Aukðtaitijoje ir Dzû-kijoje, daþniau þemës dalintos tarp ðeimos nariø, dël to

29

ðiuose regionuose buvo daugiau maþaþemiø valstieèiø, ku-rie neretai, norëdami iðlaikyti savo maþus ûkelius, imda-vosi papildomø verslø.

Ypaè plëtojosi tie amatai, kuriø gaminiø reikalavo patskaimo gyvenimas – kylanti þemdirbystës ir valstieèiø bui-ties kultûra bei technikos paþanga. Valstieèiø ûkiams irbuièiai reikëjo daugiau ávairesniø ir naujesniø padargø, pa-kinktø, drabuþiø, avalynës ir kitø gaminiø. Todël XIX a.pabaigoje – XX a. pirmaisiais deðimtmeèiais ir po Pirmojo

pasaulinio karo Lietuvos miesteliuose telkësi smulki gamy-ba ir jos produkcijos prekyba. Miesteliø ir gretimø kaimøamatininkø gaminius pirko ir kitomis jø paslaugomis nau-dojosi vietiniai ir aplinkiniø apylinkiø valstieèiai, kuriuos ámiestelius pritraukdavo ir ávairûs reikalai valsèiø valdybo-se, turgûs, jomarkai, baþnyèia.

Vietiniai kaimo ir miesteliø amatininkai labiau suvokëþmoniø norus, jø gaminiai buvo pigesni, meistrais buvo pa-sitikima ir dël to daugiau uþsakoma gaminiø. Dar XX a.pradþioje P. Matulionis paþymëjo, kad lietuvis amatininkasvisada maþai dirbo turgui, o daugiau pagal uþsakymus. To-dël niekad nebuvo perprodukcijos, kainø kritimo, bankro-to, skurdo, priklausomybës nuo kaimo turtuoliø (tai nuo-lat slëgë rusiðkø gubernijø kaimo amatininkus). P. Matu-lionis taip pat pastebëjo, kad Lietuvos kaimo amatø ypaty-bë yra ta, kad gamintojai nepriklausë nuo dideliø miestø,stambiø supirkëjø, be to, kaimo amatininkai niekad ilgamneatsitraukdavo nuo namø kaip kad rusø amatininkai.7

Ið etnografiniø ekspedicijø duomenø matyti, kad XIXa. pabaigoje – XX a. pradþioje kaimø ir miesteliø amati-ninkai – raèiai, pakinktininkai, kailiadirbiai – daugiausiadirbo pagal uþsakymus; retas meistras ðiek tiek savo gami-niø iðveþdavo á turgø. XX a. 3 deðimtmeèiu kai kurie odi-

ninkai turguose parduodavo tik juostomis suraiþytas odaspakinktams, dirþams ar sukirptus odø pusgaminius klum-piø virðui („peredkus klumpëms”) daryti.8 Pasitaikydavoodininkø, kurie pirkdavo þalias odas, jas iðraugindavo arbaiðsukdavo ir, supjaustæ atitinkamo ploèio juostomis, norë-dami gauti daugiau pelno, parduodavo.9

Vis dëlto Lietuvoje tarp kaimo odininkø vyravo gyveni-miðkos patirties diktuojama psichologinë nuostata – dide-lis atsargumas: yra uþsakymø – dirba, nëra – laukia. Juk

dauguma jø, ypaè lietuviai, kartu buvo maþes-ni arba vidutiniai ûkininkai, o darbo ûkyje nie-kad netrûko. Be to, dauguma odininkø iðdirb-davo ir avikailius bei kitokius kailius. Tad ru-dená ir þiemà jie uþsiimdavo ir kailiadirbyste,o odas daugiausia iðdirbdavo ðiltesniu metø lai-ku (tai buvo susijæ ir su odø iðdirbimo techno-logija bei naudojama technika).10 Kaip keitësiXIX a. pabaigos kaimo þmoniø ûkinis bei bui-tinis gyvenimas, rodo tokie pavyzdþiai. Rusi-jos geografø draugijos Ðiaurës vakarø skyriauspagal „Programà rinkti þinias apie þemës ûkioir pramonës padëtá” 1872–1874 m. surinktuo-se apraðuose yra duomenø, ið kuriø matyti nau-joviðkos kaimo gyvenimo realijos: dalis turtin-gesniø ir vidutiniø valstieèiø jau turëjo ásigijæapkaustytus veþimus bei roges, brièkas, vaþe-lius ir odinius pakinktus. Antai Adutiðkio vals-èiaus (dab. Ðvenèioniø r.) turtingesni, viduti-niai ir netgi kai kurie neturtingi valstieèiai jaunaudojo kai kuriuos odinius pakinktus: oda ap-

trauktus pavalkus, taip pat þaliaminës odos antðones bei þa-liaminës odos ievas.11 Net ir caro valdininkø sudarytuosevalsèiø valdybø informaciniuose statistiniuose leidiniuosepabrëþiama, jog Lietuvos kaime atsirado naujoviø. 1893 m.raðoma, kad Suvalkø gubernijoje labiau pasiturintys vals-tieèiai lietuviai, ypaè jaunimas, ðventadieniais pradeda nau-doti vadinamojo vokiðko sukirpimo drabuþius ið fabrikiniøaudiniø, o praturtëjæ valstieèiai lietuviai nemaþai lëðø ið-leidþia ne tik drabuþiams, maistui, bet ir brièkoms bei ar-kliø pakinktams.12

Tuo laikotarpiu minëti reiðkiniai nebuvo plaèiai papli-tæ, bet jau aiðkiai reiðkësi valstieèiø savarankiðkos iniciaty-vos poþymiai – siekta gerinti buitá. Valstieèiai ne tik ið ama-tininkø ásigydavo naujø dirbiniø, bet ir patys stengësi pra-simanyti lëðø ûkio ekonomikai kelti. Dalis jø patys ávairiaisbûdais mokësi amato kaip papildomo pajamø ðaltinio. Ki-ta dalis amato mokësi tam, kad galëtø ið jo savarankiðkaigyventi iðëjus ið tëvø ûkio, kuriame visiems kartu gyventineuþteko vietos.

V. Miliaus tyrinëjimø duomenimis, tuo laikotarpiu Lie-tuvoje populiaresni buvo medþio apdirbimo amatai.13

Odininkystë ir kailiadirbystë – saviti amatai, susieti netik su sunkiu ir ilgu darbu, senomis technologinëmis iðdir-

Janina MORKÛNIENË. ODININKYSTËS AMATO MOKYMASIS LIETUVOJE XIX A. ANTROJOJE – XX A. PIRMOJOJE PUSËJE

1 pav. Odininkai Konopackis ir Asanovièius ið Dysnos pavieto (dab. Baltarusija).Ið: Kryczyñski L. O tatarach rzemieúlnikach w Polsce. – Lwów. 1933. – S. 7(straipsnio atspaudas ið: Kwartalnik etnograficzny. Lud. T. XXXI).

30

MOKSLO DARBAI

bimo tradicijomis, bet ir su nuolatiniais aðtriais kva-pais bei medþiagomis, nepalankiomis amatininko svei-katai bei aplinkai. Odø ir kailiø iðdirbimas lietuviamsnebuvo bûdingi amatai, kaip kad medþio apdirbimasar tekstilë. Vien tik ið odininkystës amato pragyventibuvo sunku, todël dauguma odininkø kartu buvo irkailiadirbiai. Abu ðie amatai – odininkystë ir kailia-dirbystë – buvo susijæ tiek darbo priemonëmis, tiekmedþiagomis. Tik derindami abu amatus (vasarà ið-dirbdami odas, o rudená ir þiemà – kailius) odininkai,gyvenà vien tik ið amato, galëjo iðmaitinti ðeimà.

Vietovëse, kur stovëjo ðiø amatininkø namai irdirbtuvës, nuolat sklisdavo raugø kvapas. Dël to vie-tos valdþia ðiems amatininkams dirbtuves statytis nu-rodydavo miesteliø ir kaimø pakraðèiuose. Ten jie pa-sistatydindavo ir gyvenamuosius namus. Kartais dëldarbo specifikos odø iðdirbëjai kaimo þmoniø buvopaðiepiami, nors retas valstietis nuo XIX a. pabaigosapsieidavo be jø paslaugø. Lauko tyrimø duomeni-mis, XX a. pradþioje ir net vëliau tarp valstieèiø ne-retai gyvavo neigiamas poþiûris á „skûrlupius”, ypaè áarkliø odø nulupëjus. Tai pastebëjo ir R. Merkienë,tyrinëjusi Lietuvos gyvuliø ûká.14

Iki baudþiavos panaikinimo lietuviø valstieèio sà-monëje giliai ásiðaknijusios þemdirbystës tradicijosstipriai laikë já pririðusios prie þemës. Ðie ir kiti veiks-niai buvo suformavæ atsainø, daþnai negatyvø poþiûráá kai kuriø amatø mokymàsi, á prekybà. Be to, kaipjau minëta, iki XIX a. vidurio Lietuvos valstieèiai odøûkio poreikiams ir buityje naudojo maþai. Tik pleèian-tis rinkos sàlygoms ir kylant þemdirbystës ir gyveni-mo kultûrai odø poreikis Lietuvos kaime iðaugo. Taiirgi turëjo átakos odininkystës amato plëtotei Lietu-vos kaime ir miesteliuose.

Todël beveik iki XIX a. pabaigos – XX a. pradþioskailiø ir odø iðdirbimu daugiausia vertësi Lietuvos totoriai,maþiau ið Rusijos gubernijø atkeliaujantys rusai, praktikuo-jantys iðvyktiná verslà, kai kurie Lietuvoje gyvenantys þy-dai. Pastarieji daugiau supirkinëdavo odø þaliavas, veþda-vo amatininkams iðdirbti, po to iðdirbtomis odomis arba jøgaminiais patys ir prekiaudavo.

Odø ir kailiø iðdirbimas nuo seno buvo tradiciniai Lie-tuvos totoriø verslai, á Lietuvà atsineðti ið totoriø istorinëstëvynës – nuo Volgos ir Krymo. Ten totoriai nuo seno gar-sëjo odø iðdirbimu, vertinamu visuose Rytuose. Ðiais ágim-tais verslo gabumais Lietuvos totoriai iðgarsëjo ir Lietuvo-je. Jie buvo þinomi kaip puikûs odininkai profesionalai irsàþiningi darbininkai.15 Lietuvos totoriai gyveno Rytø irPietryèiø Lietuvos miestuose, miesteliuose bei kaimuose(Zarasø, Ignalinos, Ðvenèioniø, Vilniaus, Trakø, Alytaus,Lazdijø r.). Etnografiniø tyrinëjimø duomenimis, tø vieto-viø valstieèiai iðdirbti odas ir kailius daugiausia veþë bû-tent totoriams specialistams.

Odø ir kailiø iðdirbëjai stengësi apsigyventi vietovëse,kur nebuvo jø specialybiø meistrø – dël maþesnës konku-rencijos gaudavo daugiau uþsakymø ir didesná pelnà. Jiemsdar likdavo priðukuotos vilnos, tinkamos veltiniams, ávai-riems mezginiams bei audiniams. Vilnos bûdavo parduo-damos arba sunaudojamos ðeimos poreikiams.

Pakitusi ûkinë veikla, didëjantys buities poreikiai vertëLietuvos valstieèius keisti poþiûrá á odininkystës bei kailia-dirbystës amatus, nes suprastas jø pelningumas ir reikðmëûkiui bei buièiai.

Prie ðio supratimo daug prisidëjo XIX a. antrosios pu-sës – XX a. pradþios visuomenës ir kultûros veikëjai, ðvie-èiamàja veikla ir raðtais maþaþemius ir beþemius valstie-èius skatinæ patiems spræsti socialines ir ekonomines pro-blemas, mokytis amatø.

Dalá gyvenimo ekonominiam ir kultûriniam Lietuvosþmoniø ðvietimui paskyrë Motiejus Valanèius (1801–1875).„Jis juto laiko dvasià, suvokë naujas liaudies reikmes, ið-

2 pav. Rimorius ir odininkas Vincas Burèikas, g. 1923 m., prie savodirbiniø. Marijampolës r., Liudvinavas (nuotrauka ið asmeninioV. Burèiko albumo).

31


kilusias panaikinus baudþiavà. Tad ragino valstietá ðvies-tis, kratytis tamsumo bei prietarø, skatino nesitenkinti ar-klu, o mokytis amatø, imtis verslo – verþtis á ekonominësveiklos sritis, kur iki tol Lietuvoje ðeimininkavo kitatau-èiai”.16 1868 m. pirmà kartà iðspausdintoje „Paaugusiøþmoniø knygelëje” Motiejus Valanèius raðë: „Turim avi-kailius, jautenas, verðenas, bet, nesumanydami kaip rei-kiant jø iðdirbti, parduodam uþ menkà prekæ þalias, o ið-dirbus vël perkam ir mokam du ar tris kartus brangiau.Argi mums ne gëda? Maskoliai, rudená prie mûsø atëjæ,iðdirba, rods, avikailius, bet iðminta su mûsø duona, ið-raugina kailius su þievëmis mûsø medþiø, iðpeða daug vil-nø ir parduoda, o gráþdami pavasará namon, parsineða poketuris ar penkis ðimtus rubliø. Argi ne geriau bûtø, kadmes patys tai sugebëtumëm padaryti?”17 Jis primygtinairagino valstieèius atiduoti vaikus mokytis, be kitø, ir odøiðdirbimo amato, net, jeigu reikia, siøsti vaikà á Kazanæ.18

M. Valanèiui buvo þinoma, kad Lietuvos kaimuose trûkogerø odø iðdirbëjø ir kad XIX a. antrojoje pusëje Rusijosgubernijø amatininkai praktikuodavo iðvyktiná verslà. Ið-vyktiniu verslu vertësi daugiausia buvæ smulkûs gaminto-jai. Gimtose vietovëse negalëdami iðgyventi, jie sezoni-niams darbams iðvykdavo á imperijos pakraðèius. XIX a.7–9 deðimtmeèiais iðvyktinis verslas Rusijoje labai iðau-go. Rusø ið Tulos, Kalugos, Kazanës ir kt. gubernijø – ra-èiø, lankø ir ratlankiø lenkëjø, droèiø, kailiadirbiø, odi-ninkø ir kitø specialybiø amatininkø – á Lietuvos kaimusir miestelius atvykdavo rudens-þiemos arba pavasario-va-saros metu. Kai kurie rusø amatininkai, uþsiimdami darir iðvyktiniu verslu, siekë sustiprinti ekonominá savaran-kiðkumà – papildomai uþsidirbti kitur ir iðplësti vietiná ver-slà gimtinëje. Taèiau iðvyktiniu verslu daugiausia vertësitie, kurie jau nebegalëjo savarankiðkai plësti gamybos, to-dël buvo priversti siûlyti savo kaip samdiniø paslaugas to-li nuo namø ir taip ieðkoti uþdarbio pragyvenimui.19 TaigiXIX a. antrojoje pusëje – XX a. pradþioje Lietuvoje to-kiø keliaujanèiø rusø amatininkø, gerai iðmaniusiø ama-tà, buvo nemaþa. Rusø tautybës odininkai bei kailiadir-biai atvykdavo ne tik á Rytø Lietuvà, bet ir á Þemaitijà beiá Suvalkijà.

Odininkystës ir kailiadirbystës amatø svarba rûpëjo irtautinio atgimimo ðaukliui Vincui Kudirkai (1858–1899).Pritardamas M. Valanèiaus mintims apie ðiø amatø moky-mosi poreiká, taip pat rûpindamasis ne tik tautos dvasine,bet ir materialine gerove, Vincas Kudirka raðë: „Mûs þmo-gus átikës tavo raðtams, tavo þodþiams, bet pats neprisirengspildyti to, prie ko já prikalbëjai, kol jo nepastumsi ir nepa-rodysi jam pirðtu gyvo paveikslo, kad ir lietuviø vaikai galipralobti ið prekystës, turëti gardþià duonà ið amatø, pelnytiið visokiø daliø pramonystës”.20 Jis pateikë labai konkretøpavyzdá: „Paþástame visi lietuviðkas skrandas. Nër lietuvio,kuris be jos apsieitø. O suskaitykime, kiek kailiø iðdirbapatys lietuviai? Staèiai galiu pasakyti: në vieno... ateina ið-

vaduoti tame darbe lietuvius kailiai [kailiadirbiai – J. M.] iðgilios Rusijos, þemdarbiai, tokie pat kaip mûsø skrandþiai,net ið Kalugos rëdybos. Ir taip jiems patiko Lietuva, kad,atlikæ savo laukø darbus, kasmet atvaþiuoja jà atlankyti irkasmet iðsiveþa ðmotà pinigø”.21 V. Kudirka ragino moky-tis ið kitatauèiø, neiðsiþadëti „prekystës, amatø, pramonys-tës”, ið kuriø galima gauti naudos. „Tegul vienas kailius ið-dirba per þiemà tiktai 1000 kailiø ir ima uþ vienà po 15kap., tai jau turës per vienà tik þiemà 150 rubliø”.22 VincasKudirka nejautë prieðiðkumo atvykstantiems kitatauèiams,kurie taip pat buvo vargðai, priversti toli ieðkoti uþdarbio.Jis ðvietë tautieèius, nurodydamas pavyzdþius ir kelius, kaippapildomai uþsidirbti, ieðkoti kitø uþdarbiø, o ne vien tikprisiriðti prie þemës.

Petras Vileiðis (1851–1926) ta linkme pasidarbavo dardaugiau. Jam taip pat rûpëjo Lietuvos þmoniø socialinis,ekonominis ir kultûrinis gyvenimas. Turëdamas tikslà for-muoti Lietuvos tautinio ûkio koncepcijà, modeliuoti bûsi-màjá to ûkio veikëjà – ûkininkà, verslininkà, amatininkà,jis „siekë sudominti lietuviø visuomenæ amatais”23 ir yra

3 pav. Odininkas ir kailiadirbys Simonas Ratkevièius, g. 1908 m.,prie savo dirbtuvës (garbarnës). Zarasø r., Antazavë. ES. Neg.89013. 1997 m. J. Morkûnienës nuotrauka.

32

MOKSLO DARBAI

iðleidæs tris ávairiø amatø vadovëlius. Vienà jø, „Kà ir kaipkai kurie amatininkai dirba. Kurpiai. Ðikðniai. Pirðtininkai.Kaþemëkai. Iðdirbëjai dailiøjø kailiø ir zomðininkai. Ra-èiai. Virvininkai. Muilininkai. Tapicieriai. Áriðëjai”, jis P. N.pseudonimu iðleido 1903 m. Tilþëje.24 Jame pabrëþë, kad„amatai – tai neiðsenkamas ðaltinis tautos stiprumo”. Ðio-je knygelëje autorius supaþindino su tiems amatams reika-lingomis medþiagomis, bûdais, kaip jas pasigaminti namøsàlygomis ir kaip pagaminti vienokius ar kitokius gaminius.Patarë, kaip vienoká ar kitoká amatà iðsirinkti pagal kiek-vieno gabumus, polinká, sveikatà. Apibûdindamas odinin-kø darbà, Petras Vileiðis pateikë þiniø apie galvijo ar þvë-ries kailio sandarà, nurodë, kaip ir kokiais bûdais (kalkë-mis, karðtu vandeniu uþpiltais mieþiniais miltais ar pûdant)nuo odø nuimti plaukus, kaip odas iðrauginti, nurodë, iðkokiø gyvuliø odø iðdirbti padus batams, kaip iðdirbti juch-tà. Vadovëlyje Petras Vileiðis taip pat apibûdino ankstes-niø laikø ir jo gyvenamojo meto odos iðdirbimo technolo-gijø lygá. Patarë, kad to darbo turëtø mokytis jaunuoliainuo 16 metø ir baigæ maþiausiai 3 klases „pradedamosiosmokyklos”, gal ir daugiau, idant bûtø susipaþinæ su chemi-jos mokslu. Iðreikðdamas Lietuvos inteligentø ðvietëjø po-þiûrá á odininkø ir kitø amatø mokymosi svarbà, Petras Vi-leiðis mokë, kad „geriausiai bûtø, kad vaikai tëvø amatàvarytø; tuomet jie iðsimokytø to amato pas savo tëvus; betjeigu reikia vaikas atiduoti mokytis pas svetimus, tai reikiageras meistras iðsirinkus, su juo susiderëti”.25 Jis taip patlabai rûpinosi mokslo sëkme ir vaikø sveikata, todël tëvussu meistru-mokytoju ragino sudaryti sutartá, kurioje bûtønurodyta, kiek ilgai truks mokslas ir kiek jis kainuos, kiekvalandø kasdien vaikas dirbs, kas aprûpins vaikà drabuþiais,kad meistras globotø vaikà jam susirgus ir pabaigus moks-là, koks bus suruoðtas egzaminas. Sutartyje turëtø bûti nu-matyta ir bauda uþ sutarties sulauþymà. Petro Vileiðio po-þiûris á amatø mokymosi svarbà atsispindi jo paties pasaky-me: „Amato iðsimokyti – tai vis tiek kaip dubà ágyti”.26 Në-ra abejonës, kad ðvietëjo, turinèio universitetiná ir inþineri-ná iðsilavinimà, suprantamai ir talentingai lietuviðkai para-ðytas vadovëlis turëjo didelës reikðmës valstieèiø poþiûrio áodininkystës amatà kitimui, skatino jo mokytis, padëjo for-muoti teigiamà verslo sampratà.

XIX a. antrojoje pusëje Lietuvoje nebuvo amatø ir ki-tokiø specialiø mokyklø.27 Po baudþiavos panaikinimo irvëliau amato buvo mokomasi ávairiai. Iðmokti kailiadirbys-tës ir odininkystës, kaip ir kitø amatø, galima buvo tik iðtëvø, giminiø, dirbant vietos amatininkø dirbtuvëse arbasavarankiðkai, kaip daugelis respondentø sako, – „patiemsper save”.

Ir XX a. pradþioje odø iðdirbimo amato Lietuvoje spe-cialiai niekas arba beveik niekas nemokë. Respondentaivisada pabrëþdavo svarbiausià odininko ar kailiadirbioamato sàlygà – taisyklæ: „Reikia praktiðkai suþinoti medþia-gø proporcijas – kiek ir ko dëti á raugà. Ir visas mokslas.

Daugiau nër ko mokytis”. „Mokslas – tai ne pasakymai, ovisa reikia matyti ir savo rankomis dirbti”, – sakë JuozasBeinoras (gim. 1919 m.) ið Peleniðkiø k. (Pakruojo r.). Jotëvas pasakojo ir stebëjo, o respondentas pats privalëjoviskà daryti.28

„Savimokà” skatino ir bûtinybë, nes kito kelio iðmoktiamato nebuvo. Odininkai, pirmuosius darbo ágûdþius ágy-dami „savimokos” bûdu, t. y. „patys per save”, dirbdamikaupë ir gamybinës veiklos patirtá. Savo darbo vietoje dirb-dami paèiø padarytais árankiais, stebëjo savo paèiø darborezultatus. Taèiau savamoksliai, kaip rodo ekspedicijø duo-menys, daþnai neapsiribojo vien savo iðmanymu. Per dar-bo procesà ágavæ kiek patirties, jie dar „pasiklausinëdavopaþástamø meistrø” ar „nusiþiûrëdavo” (kaip patys respon-dentai sako), kaip kiti meistrai dirba. Gabesnieji ir uþsi-spyræ, sugadindami ne vienà kailá ar odà, mokësi ir ið savoklaidø. Pasisekæs darbas suteikdavo moraliniø paskatø darir dar pabandyti, tol, kol amatininkas atrasdavo reikiamasmedþiagø proporcijas, technologiniø procesø eigà.

Savamoksliø þaliaminës odos iðdirbëjø XX a. 3–4 de-ðimtmeèiais bûta Suvalkijoje, Vidurio Aukðtaitijoje, Þemai-tijoje. Tai pakinktininkai (rimoriai), siuvæ pakinktus – plëð-kes, ðorus, pavalkus; tiems gaminiams jie patys buvo iðmo-kæ iðdirbti ir þaliaminæ odà – sirmetæ. Tai buvo amatininkai,turëjæ dvi specialybes – pakinktininkø ir þaliaminës odosiðdirbëjø. Vienas tokiø – Suvalkijoje, Liudvinave (Marijam-polës r.), garsus meistras Vincas Burèikas, gimæs 1923 m.daugiavaikëje ðeimoje (8 vaikai – 5 mergaitës ir 3 berniu-kai). Jo tëvas, maþaþemis valstietis, buvo savamokslis ri-

morius. Ðio amato nuo maþens mokë sûnø. Kiti du sûnûsmokësi kalvystës. Anot respondento, jo tëvas vaikus visàlaikà ragino mokytis amatø, nes tarnauti pas svetimus esàitin sunku. Jau prieð Antràjá pasauliná karà ir jo metu Vin-cas Burèikas valstieèiams siuvo darbinius pakinktus – plëð-kes, vëliau po karo daug metø tà patá darbà dirbo Buktostarybiniame ûkyje. Vokieèiø okupacijos metais labai trûkoodø, todël ið valstieèio odininko iðmoko iðdirbti (iðsukti)þaliaminæ odà – pagrindinæ darbiniø ir iðeiginiø plëðkiø ga-mybos þaliavà (ðorams dar reikalinga iðrauginta oda – juch-ta), pasidirbo odø sukimo stakles. Vincas Burèikas yra pa-gaminæs daugybæ iðeiginiø, labai puoðniø plëðkiø, ðorø, ku-riuos uþsakovams siuva iki ðiol; per dainø ðventes, kitus ren-ginius á fajetonà arkliai buvo kinkomi jo pasiûtais ðorais29

(2 pav.).Iðmokti amato savamoksliams nemaþai padëdavo ið vie-

nos vietos á kità migruojantys, uþdarbio ieðkantys rusø odi-ninkai ir kailiadirbiai. Rusø meistrai, ieðkodami vietoviø,kur bûtø maþesnë konkurencija, iðvykdavo toli nuo namø.Lietuvoje, kur trûko ðios srities specialistø, rusø odininkaiir kailiadirbiai rasdavo daug darbo. Á tas paèias vietoves jieatvykdavo po kelerius metus ið eilës, miesteliø ar kaimøpakraðèiuose nuomojo gyvenamàsias patalpas ir aptarnau-davo artimiausiø apylinkiø valstieèius. Ágydavo gerà vardà

33


ir pasitikëjimà dël savo profesionalumo. Antai iki Pirmojopasaulinio karo á Liðkiavà (Lazdijø r.) atvaþiuodavo vis tiepatys du rusø kailiadirbiai. Papraðydavo klebonà per pa-mokslà praneðti apie jø atvykimà. Buvo pramokæ ðnekëtilietuviðkai. Vietiniai valstieèiai juos vadino „kuènieriais”arba kailiadirbiais.30 Totoriai ir rusø meistrai, turëdami dauguþsakymø, susidoroti su darbu vieni nepajëgdavo. Odø plo-vimas, plaukø nuo jø skutimas – sunkus, varginantis ir ilgaitrunkantis darbas, todël jam atlikti samdë vietinius, laisvusnuo þemës ûkio darbø valstieèius. Bûtent pas juos parsi-samdæ valstieèiai „nusiþiûrëdavo” technologijos paslapèiø,ágydavo darbo ágûdþiø ir patirties, pasidarydavo árankiø, kitøpriemoniø ir vëliau dirbdavo savarankiðkai. 1994 m. eks-pedicijoje respondentë koilininkë Emilija Ðveckienë ið Ku-piðkio (gim. 1902 m.) pasakojo, kad jos vyras avikailius ið-dirbti iðmoko ið ruso, kuris á Kupiðká atvaþiuodavo kasmet,„kai prasidëdavo kailiø iðdirbimo sezonas nuo Visø ðven-tøjø iki geguþës mënesio.” Vyrui mirus, ið ðio amato patigyveno ir augino vaikus, taip dirbo tarpukariu ir per karà,iki pat 1948 m., kuomet ðis amatas buvo uþdraustas.31

Odininkystës ir kailiadirbystës þiniø ir patirties kaupi-mui didelæ reikðmæ turëjo ir Lietuvos gyventojø migracija,prievartinë ir savanoriðka. Migraciniais keliais buvo per-duodama ir perimama profesinë gamybinë patirtis – tech-nologija, árankiai, sutvirtinama ekonominë amatininkø po-zicija. Per amatininkø migracijà vyko abipusis etninis ir tarp-etninis kultûrinis bendravimas.

Pirmojo pasaulinio karo metais á Rusijà caro valdþiospaliepimu buvo pasitraukæ dalis Lietuvos gyventojø, tarpjø dalis totoriø. Etnografiniø tyrinëjimø duomenimis, kaikuriems jø teko dirbti Kazanës, Peterburgo, Maskvos odøfabrikuose. Ten ágytà darbo patyrimà ir þinias jie naudojográþæ á Lietuvà. Amatininkø migracija padëjo sklisti amatøtechnikos ir technologijos naujovëms. Dël to odininkai Lie-tuvoje pradëjo naudoti kai kuriuos patogesnius odø minkð-tinimo árankius (geleþinius kablius, strichovecus) ir kai ku-rias chemines medþiagas. Antai garsus meistras AntanasMarcinkevièius (1919–1999) ið Teizø k. (Lazdijø r.) odø irkailiø iðdirbimo amato dar mokësi tremtyje Sibire (Toms-ko srityje). Ten ágijo teoriniø ir praktiniø þiniø, kaip nau-doti chemikalus. Gráþæs ið Sibiro, mokëjo iðdirbti ne tik suk-

tinæ (þaliaminæ) odà, bet ir juchtà.32

Itin profesionaliai odas iðdirbdavo totoriai (1, 3, 4 pav.).Odininkai ir kailiadirbiai totoriai pabrëþdavo, kad darbo,ypaè tarpukario metais, jiems netrûkdavo, nes odø ir kai-liø iðdirbimo amatas perimamas ið kartos á kartà, jiems nuoamþiø ágimtas. Jonas Juðkevièius (gim. 1927 m.) ið Krokia-laukio k. (Alytaus r.) taip ir pasakë: „Kailius geriausiai ið-dirbo totoriai, o lietuviai tuo darbu neuþsiëmë – jie buvogeri ûkininkai”.33 Jo þmona Roþë Juðkevièienë (g. 1925 m.)pratæsë mintá: „Audë tik lietuvës. Totorës viskà pirko krau-tuvëse, o namuose padëjo vyrams ir augino darþoves”.34

Odø ir kailiø iðdirbëjai nemëgo burtis vienoje vietoje ir

apsigyvendavo ten, kur nebuvo konkurentø. Mokiniø ne-imdavo, o jei ir imdavo, tai su sàlyga, kad mokinys, iðmo-kæs amato, iðvyks kitur. Retai kas mokiná paimdavo norë-damas ilgiau turëti neapmokamà darbininkà. Responden-tas odininkas ir kailiadirbys ið Keturiasdeðimties Totoriøkaimo (Vilniaus r.) Ibrahimas Jakubovskis (1917–1996),amato iðmokæs ið tëvo, Pirmojo pasaulinio karo metu dir-busio Kazanës odø fabrike, á klausimà, kodël tëvas, garsusspecialistas, neëmæs mokiniø, atsakë: „Nenorëjo! O kam?Kad bûtø konkurentø? Savø vaikø buvo penki. Ir visus musiðmokë. Tëvas norëjo, kad jo vaikai duonà pelnytø ið ðioverslo”.35 Iki XX a. pirmosios pusës totoriø ðeimose darbuvo bûdinga iðlaikyti tradiciniø verslø perdavimà-perëmi-mà ir jø tæstinumà giminëje.

Totoriø odininkø migracija vyko ir per vedybas, ir kito-kiais giminiø tarpusavio bendravimo keliais. Kai kurie jøvyrø ar nuotakø ieðkojo Baltarusijoje, Lenkijoje, Totorijosrespublikoje (Rusijos Federacija). Ten kurá laikà pagyvenæir padirbæ sugráþdavo á Lietuvà. Kai kurie patobulinti amatovykdavo pas gimines. Totoriai vargingiau gyvenantiems gi-minaièiams padëdavo ir pinigais.36 Lietuvos totoriø ben-druomenës palaikë glaudþius ryðius. Taip jie iðlaikydavo irstiprindavo ankstesniø kartø perteiktà amato patirtá, taippat ir etniná tapatumà. Per pastovius giminystës ryðius nuo-lat atnaujindavo amato þinias, ávaldydavo naujoves, puose-lëdami kai kuriuos tradicinius amato elementus – totoriamsbûdingà grieþtà technologijos procesø cikliðkumà, tam tik-rus per amþius pasitvirtinusius technologijos reikalavimus,sàþiningumà. Svetur ágytà amato patirtá perduodavo vai-kams arba artimiems giminaièiams, kurie jà priimdavo jaukiek pakitusià, perleistà per savàjà suvokimo prizmæ. Taipodø ir kailiø iðdirbimo patirtis (kad ir neþymûs árankiø de-taliø patobulinimai) ið vieno kultûrinio regiono migravo ákità kultûrinæ erdvæ, ágaudami kiek kitokià arba panaðiàiðraiðkà.

Labiausiai paplitæs Lietuvos odininkystës ir kailiadir-bystës þiniø ir patirties perteikimo bûdas buvo individua-lus amato mokymas namuose, t. y. tëvø ar kitø artimø gi-miniø perduodamas vaikams, vaikaièiams, vadinamasis „iðkartos á kartà”, „ið kartos kartai”. Per kartø kartas sukaup-tos ir iðlaikytos þinios bei patirtis buvo perduodama ir ával-doma dirbant. Tai ir buvo pagrindinë ðiø amatø mokymosispecifika – giminës darbo tradicijø perëmimas ir tæsimas.

Norëdami pripratinti vaikus prie minties, kad ðis ama-tas bus ir jø pragyvenimo ðaltinis, kad jis uþtikrins didesnáar maþesná, bet nuolatiná uþdarbá, tëvai juos mokë nuo patmaþens. Todël jau nuo 7–10 metø amþiaus vaikai skuto irrûðiavo þieves, neðë jas dþiovinti saulëje ar krosnyje, vyres-nieji jas malë, vëliau padëdavo odas plauti, dþiaustyti. Nuo15 metø vaikus mokë odas skusti, minkðtinti, nes tai jaupatys sunkiausi darbai – vienam meistrui su jais buvo sun-ku susidoroti. Ir vyresnieji sûnûs atliko nemokamà sam-diniø darbà. Tiesiogiai stebëdamas darbo procesà, vaikas

34

MOKSLO DARBAI

pratinosi suvokti vieno ar kito darbo veiksmo tikslingumà.Darbas buvo ir svarbiausioji vaiko dorovinio auklëjimo prie-monë. Vaikams buvo skiepijamas darbðtumas, pareigingu-mas. Vaikai tiesiogiai ir akivaizdþiai stebëjo tëvø ir uþsako-vø valstieèiø bendravimà, todël ið maþens buvo mokomisuvokti kokybiðko darbo reikðmæ.

Lietuvoje odø ir kailiø iðdirbimo amatø patirties perë-mimas ið tëvø ypaè bûdingas buvo totoriø, maþiau lietuviøðeimoms. Tëvø darbo stebëjimas nuo pat maþens, vëliaukantrus ir nuoðirdus tëvø perduodamø þiniø ir patirties pe-rëmimas dirbant ávairius darbus palengvindavo amato „pa-slapèiø” ir technikos ávaldymà. Be to, tëvø skiepijamas po-reikis dirbti sàþiningai gyvenime daug kà galëjo lemti: iruþsakymus, ir þmoniø pagarbà bei pasitikëjimà. Ekspedici-jø metu vykusiuose pokalbiuose amatininkai – raèiai, ri-moriai, kalviai, kailiadirbiai, odininkai – visada pabrëþda-vo, kad garsas apie dorà ir gerà meistrà toli sklisdavo, oapie blogà – dar toliau.

Individualiai namuose mokomas mokinys gaudavo tiekpraktiniø þiniø ir þinojo tiek, kiek jo mokytojas – tëvas argiminaitis. Kûrybiðkesni mokiniai þinias plësdavo, jø ágy-dami ið kitø meistrø arba XX a. 4 deðimtmeèiu mokyda-miesi specialiuose kursuose. Neabejotina, kad didelæ átakàLietuvos naminës odininkystës plëtotei turëjo èia gyvenu-siø totoriø praktikuoti tradiciniai verslai. Totoriø dirbtuvë-se dirbdami pagalbinius darbus (skusdami ir minkðtindamiodas) ðiø amatø iðmoko daugelis lietuviø odininkø ir kai-liadirbiø. Antai kailiaus Prano Stasiukyno ið Straigiø k.(Lazdijø r.) (gim. 1922 m.) tëvas amato iðmoko trejus me-tus Meteliuose dirbdamas pas totoriø Vyðniauskà. Vëliaujis kartu su þmona þiemomis iðvykdavo uþdarbiams á San-taikà (Alytaus r.), ten nuomodavo trobà ir aplinkiniams ið-dirbdavo avikailius. Abu su þmona Alytuje lankë 4 mëne-siø odininkø ir kailiadirbiø kursus. Baigæ kursus ágijo di-desná autoritetà ir sëkmingai bei pelningai darbavosi Me-teliuose. Nusipirko 2 ha þemës Meteliuose ir 8 ha þemësStraigiø k. (Lazdijø r.), to paties amato iðmokë ir respon-dentà (savo sûnø).37

Tarpukario Lietuvoje vienas ið valstybinës politikos uþ-daviniø buvo rûpintis namø pramone – valstieèiø amatais,juos plëtoti, teikti teorinæ pagalbà, kelti amatininkø kva-lifikacijà. XX a. 3–4 deðimtmeèiais didëjanèiai Lietuvosrinkai reikëjo labiau iðprususio, ne tik gamybinës veikloságûdþius ávaldþiusio amatininko, bet ir specialisto, susipa-þinusio su tos srities teorinëmis þiniomis, naujovëmis, ati-tinkanèiomis to meto visuomenës poreikius. Valstybë bu-vo suinteresuota iðplësti stiprø amatininkø sluoksná, su-daryti sàlygas, kad jie galëtø dirbti ir ið savo darbo turëtøbent minimalø pragyvenimo ðaltiná.38 Buvo suprasta, kadsmulkûs amatai ir vidutinis verslas yra valstybës ekono-mikos pagrindas. Á ðá valstybinës ekonomikos këlimo pro-cesà stengtasi átraukti kuo daugiau lietuviø. 1934 m. pra-dëtame leisti lietuviø amatininkø savaitiniame laikraðtyje

„Amatininkas” buvo raðoma, kad tiek valstybës, tiek tau-tos interesas yra tas, kad ne tik kaimuose, baþnytkaimiuo-se, bet ir maþesniuose bei didesniuose miestuose atsiras-tø daugiau lietuviø, kurie verstøsi kuriuo nors ið amatø.„Tada mûsø miestai ágautø lietuviðkà veidà, tada padidë-tø skaièius tø, kurie nuolatos ir su noru remia lietuviðkàspaudà, menà, þodþiu sakant, kurie sudaro stiprø pagrin-dà tautinei mûsø kultûrai, tautiniam mûsø susipratimuikilti”.39 XX a. 4 deðimtmeèiu daug dëmesio skirta ir odi-ninkystës bei kailiadirbystës mokymui ir ðiø amatø plëto-jimui; kuo daugiau valstieèiø siekta skatinti mokytis ðiøamatø. Tuo rûpinosi Þemës ûkio rûmai ir Ðvietimo minis-terija. Abi ðios institucijos ëmësi konkretaus darbo: orga-nizavo kailiadirbiø ir odininkø kursus, kuriuose dëstë ðiuosamatus iðmanantys specialistai, praktines ir teorines þi-nias kursantams perteikæ ne tik tiesiogiai ir akivaizdþiai,bet ir nemaþai apie tai raðæ á Lietuvos kaimo þmoniø skai-tomus laikraðèius „Amatininkas” bei „Ûkininko patarë-jas”. Þymi to meto odø ir kailiø apdorojimo specialistëStasë Samuolevièienë mokë, kaip iðdirbti kailius, kaip pa-ruoðti raguoèiø ir arkliø odas, kad jos nesugestø,40 inþi-nierius J. Acus–Acukas pateikë bendrø þiniø apie odøstruktûrà, jø kokybës priklausomybæ nuo klimatiniø sàly-gø ir paðarø, galvijø odø lupimà, plaukø ir plëviø valymà,pirminio konservavimo bûdus, odø rûðiavimà ir saugoji-mà, naujausias iðdirbimo technologijas.41 Odininkø ir kai-liadirbiø kursai vyko didesniuose Dzûkijos, Þemaitijos,Aukðtaitijos miestuose, arèiau amatininkø gyvenamøjøvietø (Alytuje, Prienuose, Jonavoje, Telðiuose, Tauragë-je, Zarasuose, Rokiðkyje). Juose odø ir kailiø iðdirbëjaibuvo supaþindinti su chemijos mokslu, su augaliniø ir che-miniø medþiagø savybëmis: kokios cheminës reakcijosvyksta rauginimo metu, kokià átakà jos daro gaminio ko-kybei, kokios naujovës iðdirbant odas pagreitina raugini-mo procesus, supaþindinta su tobulesniais árankiais. Pa-vyzdþiui, Zarasuose odø iðdirbëjai kursuose, be teorijos,mokësi praktiðkai iðdirbti þaliaminæ odà ir chromà.42 Tuometu chromo iðdirbimas namudinëje odininkystëje dar bu-vo retas reiðkinys. Baigæ kursus odininkai kokybiðkai ið-dirbo ne tik þaliaminæ odà, bet ir juchtà pakinktams beividpadþius avalynei.

Kursuose mokësi bei tobulinosi ir lietuviai, ir totoriaimeistrai. Baigusieji gavo kursø baigimo paþymëjimus. Et-nografiniø ekspedicijø metu autorei teko kalbëtis su res-pondentais, baigusiais 2–3 ir 4–5 mënesiø kursus Alytu-je, Prienuose ir Tauragëje.43 XX a. 4 deðimtmeèio spau-doje su pasitenkinimu raðyta apie visokeriopà kursø nau-dà, raginta keisti iki tol buvusias negatyvias nuostatas apieodø ir kailiø iðdirbëjus, raginta gerbti ir tobulinti ðiuosamatus.44 Tokie pozityvûs raðiniai këlë amatininkø auto-ritetà, paèius odininkus bei kailiadirbius skatino koky-biðkai dirbti.

Taigi minëti tarpukario Lietuvos valstybës þingsniai sie-

35


kiant plëtoti amatus rodë ne tik susirûpinimà amatininkøkvalifikacija (kad nebûtø brokdariø), bet ir rûpestá dël jøbuities – lauko tyrimø duomenimis, pavieniui dirbantysamatininkai jokiø mokesèiø valstybei nemokëjo. Tai turëjoir strateginæ reikðmæ – per amatus siekta kelti valstybës eko-nomikà, smulkûs amatininkai ir maþaþemiai valstieèiai ska-tinti rûpintis savo socialine ir ekonomine padëtimi. 1940m. ðis procesas buvo sustabdytas (sovietmeèiu amatinin-kams buvo uþdëti dideli mokesèiai, o po Antrojo pasauli-nio karo ir visai uþdrausta jø individuali veikla).

Paþymëtina, kad naminio odø iðdirbimo ir jo mokymosispecifika, dalinis meistrø uþdarumas, gamybinës veiklos pa-slapèiø saugojimas galbût turëjo átakos ir lëtai jø darbo áran-kiø bei priemoniø plëtotei. Mat namudiniuose amatuosebûta gana daug technikos konservatizmo – per ilgus am-þius árankiai ir priemonës maþai keitësi, nors namudiniaiodininkystës ir kailiadirbystës amatai Lietuvoje plëtojosipolietninëje aplinkoje ir dël ávairiø migraciniø procesø bu-vo veikiami kultûrø sàveikos. Beje, etnografiniø tyrimø duo-menimis, daugelis odø iðdirbimo meistrø (naudojæ ir auga-lines, ir chemines medþiagas) labiau vertino per daugelákartø perteiktà, patirtimi iðbandytà technologijà: iðdirbtiodas – þaliaminæ ir juchtà – augalinëmis medþiagomis. Taipiðdirbta oda (arba kailis) daug patvaresnë, neirsta. O che-minës medþiagos, ypaè siekiant greitesnio proceso ir efek-to, kad ir truputá paþeidus medþiagø proporcijas, greièiausuardo odà. Todël bûtø gaila, jei augaliniai iðdirbimo bû-dai, odø iðdirbëjø patirtis, kaip ir kiti tradiciniai mûsø kai-mo amatai, nyktø, nebûtø gaivinami.

Iðvados. XIX a. antrojoje pusëje – XX a. pirmojoje pu-sëje laipsniðkà odininkystës ir kailiadirbystës amatø plëto-tæ skatino ne tik po baudþiavos panaikinimo pakitæ sociali-niai ir ekonominiai veiksniai, bet ir tuo laikotarpiu ganaplati kultûros ir visuomenës veikëjø (M. Valanèiaus, V. Ku-dirkos, P. Vileiðio) ðvieèiamoji veikla bei tarpukario Lietu-vos Respublikos valstybës politika (Þemës ûkio rûmø beiÐvietimo ministerijos potvarkiais, visuose Lietuvos etno-grafiniuose regionuose, arèiau amatininkø gyvenamøjø vie-tø, surengti odininkystës bei kailiadirbystës amatø kursai,kuriuose, be teoriniø þiniø, buvo vykdomi ir praktiniai dar-bai. Kursuose mokësi patirties turintys lietuviai ir totoriaiodininkai bei kailiadirbiai. Spaudoje buvo skelbiami ðiø sri-èiø specialistø straipsniai, kuriais taip pat buvo teikiamateorinë pagalba). Dalis lietuviø ir totoriø, pratæsdami gi-minës darbo tradicijas, ðiuos amatus paveldëjo ið tëvø, se-neliø arba iðmoko „patys per save”. Daug lietuviø ðiø amatøiðmoko ið Lietuvos totoriø bei iðvyktiniu verslu besiverèian-èiø ir per Lietuvos kaimus bei miestelius keliaujanèiø rusøodininkø ir kailiadirbiø.

Ðiø amatø mokymuisi ir plëtotei reikðmës turëjo ir kitipriverstinës ir savanoriðkos Lietuvos gyventojø migracijosprocesai (dalies gyventojø evakuacija á Rusijà Pirmojo pa-

saulinio karo metais, trëmimai, Lietuvos ir Baltarusijos pa-ribiø gyventojø (ypaè totoriø) ðeimø ir giminiø bendravi-mas, vedybos, odininkø (lietuviø ir totoriø) judëjimas Lie-tuvos teritorija ieðkant maþesnës konkurencijos).

Visa tai neiðvengiamai darë poveiká odininkø ir kailia-dirbiø profesinei patirèiai, lokaliniø bei regioniniø, etniniøir tarpetniniø tapatumø susidarymui, iðlikimui ir naujoviøatsiradimui.

NUORODOS:

1. Jurginis J. Kapitalizmo vystymasis Lietuvoje po baudþiavos

panaikinimo ligi XIX a. pabaigos // Lietuvos TSR istorija. T.

2. – Vilnius, 1963. – P. 114.

2. Ten pat. – P. 117.

3. Plaèiau þr. Morkûnienë J. Odininkai Lietuvoje // Liaudies

kultûra. – 1999, nr. 1, p. 17–18.

4. Jurginis J. Kapitalizmo vystymasis Lietuvoje po baudþiavos

panaikinimo ligi XIX a. pabaigos… – P. 118.

5. Ìåðêèñ Â. Ðàçâèòèå ïðîìûøëåííîñòè è ôîðìèðîâàíèå

ïðîëåòàðèàòà Ëèòâû â XIX â. – Âèëüíþñ, 1969. – Ñ. 271.

4 pav. Odininkas ir kailiadirbys Mikas Aleksandravièius, g. 1923m., su darbo árankiais. Vilniaus r., Nemëþis. ES. Neg. 89158.1998 m. J. Morkûnienës nuotrauka.

36

Learning old crafts of tanning in Lithuania

in the late 19th and early 20th centuries

Janina MORKÛNIENË

In the late 19th and early 20th centuries the process

of developing leather and fur industry and learning these

old crafts was enhanced and influenced not only by the

altered socio–economic factors after the abolishment

of the serfdom but also by state policies (courses for

training tanners and furriers from all Lithuanian eth-

nographic regions organized by Lithuania’s House of

Agriculture and the Ministry of Education held in larger

towns (Alytus, Prienai, Tauragë, Telðiai, Zarasai,

Rokiðkis – nearer to the living places of crafters) in the

4th decade of the 20th century) and a widespread activity

of enlightenment developed by cultural workers and

public men (M. Valanèius, V. Kudirka, P. Vileiðis). The

courses were attended by Lithuanian and Tatar furriers

and tanners, who were provided with theoretical knowl-

edge and practical training. Many Lithuanians learnt

these old crafts from both the Lithuanian Tatars and

the Russians who moved to Lithuania to get some sea-

sonal jobs. Lithuanian people’s influx to the neighbour-

ing countries as well as their migration within the terri-

tory of Lithuania itself had an enormous impact on the

spread and training of these crafts. These factors af-

fected both the professional experience of furriers and

tanners and the technology and techniques of these

crafts, they had an impact upon the formation of their

local, regional, ethnic and interethnic identities, influ-

enced their survival and the emergence of novelties.

Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø g. 5, LT-2000 Vilnius


MOKSLO DARBAI

6. Lietuvos TSR istorija. T. 1. – Vilnius, 1963. – P. 364.7. Ìàòóëÿíèñ Ï. Î êóñòàðíûõ ïðîìûñëàõ Êîâåíñêîé ãó-

áåðíèè // Çàïèñêè Âèëåíñêîãî îòäåëåíèÿ èìïåðàòîðñêîãî

Ðóññêîãî òåõíè÷åñêîãî îáùåñòâà. – Âèëüíà, 1906. Âûï.

13. – 1906 ã. – ¹ 1–2–3. – Ñ. 12–13.8. ES. B. 1697. L. 30, 56, 79.9. ES. B. 1697. L. 30.

10. Þr. Morkûnienë J. Liaudiðkieji þaliaminës odos iðdirbimobûdai: savitumai ir etnokultûrinës sàveikos // Liaudies kultûra.– 2001, nr. 6, p. 17–23.

11. VUB RS. F. 34. B. 441. L. 17, 18, 23–29, 30; B. 442. L. 5,11, 18.

12. Êóñòàðíûå ïðîìûñëû êðåñòüÿí Ñóâàëêñêîé ãóáåðíèè //Ïàìÿòíàÿ êíèæêà Ñóâàëêñêîé ãóáåðíèè íà 1893 ãîä. –

Ñóâàëêè, 1893. – Ñ. 6.

13. Milius V. Medþio apdirbimo amatininkai // J. Kudirka, V.Milius, A. Vyðniauskaitë. Valstieèiø verslai / ILKI. T. 12. –Vilnius, 1983. – P. 43.

14. Merkienë R. Gyvuliø ûkis XVI–XX a. pirmoje pusëje / ILKI.T. 14. – Vilnius, 1989. – P. 130.

15. Krièinskis S. Lietuvos totoriai. – Vilnius, 1993. – P. 137–139.16. Vanagas V. Motiejus Valanèius // Motiejus Valanèius. Raðtai.

T. 1. – Vilnius, 1972. – P. 25.17. Valanèius M. Raðtai. T. 1. – Vilnius, 1972. – P. 116.18. Ten pat. – P. 117.19. Ðûíäçþíñêèé Ï. Ã. Êðåñòüÿíñêàÿ ïðîìûøëåííîñòü â

ïîðåôîðìåííîé Ðîññèè. – Ìîñêâà, 1966. – Ñ. 249–

250.

20. Kudirka V. Raðtai. T. 2. – Vilnius, 1990. – P. 423.21. Ten pat. – P. 422.22. Ten pat. – P. 422.23. Anièas J. Petras Vileiðis. Gyvenimo ir veiklos bruoþai. –

Vilnius, 1993. – P. 113, 116.24. P. N. Kà ir kaip kai kurie amatininkai dirba. Kurpiai. Ðikðniai.

Pirðtininkai. Kaþemëkai. Iðdirbëjai dailiøjø kailiø ir zom-ðininkai. Raèiai. Virvininkai. Muilininkai. Tapicieriai. Áriðëjai.D. 1. – Tilþë, 1903.

25. Ten pat. – P. 3.26. Ten pat. – P. 4 (duba seniau reiðkë atskirà ûká, gyvenimà,

sodybà).27. Endzinas A. Specialiojo mokslo raidos Lietuvoje bruoþai. –

Vilnius, 1974. – P. 120.28. ES. B. 1697. L. 66.29. ES. B. 2048. L. 2–9; B. 2133. L. 24–29.30. ES. B. 217/58. P. 132 (uþraðë Vacys Milius).31. ES. B. 1697. L. 84–88.32. ES. B. 1396. L. 96–97; B. 2133. L. 33.33. ES. B. 1396. L. 79.34. ES. B. 1396. L. 80, 85.35. ES. B. 1697. L. 16; B. 1881. L. 8.36. ES. B. 1396. L. 81.37. ES. B. 1396. L. 91–92.38. Amatininkas. – 1934, nr. 1.39. Ten pat.

40. Samuolevièienë St. Kaip paruoðti odas, kad jos nesugestø //Ûkininko patarëjas. – 1936, nr. 16; Ta pati. Kailiø iðdirbimas// Ûkininko patarëjas. – 1933, nr. 45.

41. Acus-Acukas J. Kailiø iðdirbimas // Ûkininko patarëjas. – 1933,nr. 47; Tas pats. Avikailiø dailinimas // Ûkininko patarëjas. –1933, nr. 49. Tas pats. Skûros, kailiai, ðeriai, plunksnos ir jøsudorojimas. – Kaunas, 1936. – P. 47.

42. Ûkininko patarëjas. – 1935, nr. 1, p. 5.43. ES. B. 1396. L. 91; B. 1697. L. 30; B. 1683. L. 38.44. Amatininkas. – 1936, nr. 45; Amatininkas. – 1936, nr. 46;

Amatininkas. – 1936, nr. 49; Amatininkas. – 1936, nr. 52.

37

DZIEVADARISGraþina Marija MARTINAITIENË


Objektas: XX a. viduryje Dzûkijoje gyvenusio ir dirbu-sio liaudies menininko Antano Sorakos biografijos bruo-þai ir kûryba. Tikslas: nustatyti ðio liaudies meistro sukurtøkryþiø, skulptûrø, baþnyèiø altoriø ypatybes, meninæ vertæir vietà XX a. vidurio Lietuvos liaudies dailëje. Metodas:retrospektyvinis, analitinis, lyginamasis. Iðvados: AntanoSorakos kûryba, pasiþyminti ne tik glaudþia sàsaja su tra-dicine Lietuvos kryþdirbyste, bet ir savita jos interpretacija,yra pati reikðmingiausia Dzûkijos regione.

Dzievadariu prieð pusðimtá metø þmonës vadino An-tanà Sorakà, Pazapsiø, Kuèiûnø, Miðkiniø ir kituose Dzû-kijos kaimuose labiausiai pagarsëjusá kryþdirbá. Gërëda-vosi ir didþiuodavosi jo darbo kryþiumi, o jei kam tekdavotoká statiná uþsakyti kitam meistrui, praðydavo, kad jis bû-tø „kaip Sorakos”. Tik sunku bûdavo jam prilygti, nes re-tas kas kûriniams gebëjo suteikti tiek ðilumos ir groþio,kiek ðis meistras.

Jo sukurti kryþiai dar tebestovi minëtuose ir kai ku-riuose kituose Dzûkijos kaimuose, kapinëse bei ðalike-lëse. Taèiau dauguma jø vis labiau svyra, triûðta ir laupo-si, nors vienas kitas prieð kelias deðimtis metø ir buvopaskelbtas kultûros paminklu,1 kurá bûtina saugoti. TrijøLazdijø kapiniø kryþiø 1996–1997 metais buvo rastos be-likusios tik kryþmos. Panaðiai atrodë ir Kuèiûnø baþny-èios ðventoriaus bei prieð kaimà esanèios kryþkelës kry-þiai.2 Apie jø stiebø paþemëse sukonstruotose koplytë-lëse buvusias skulptûrëles nëra kà ir kalbëti; geriausiuatveju jos atsidûrë kokio nors muziejaus fonde, jei nepas kolekcininkà, kuriam kaþin ar atëjo á galvà bent uþsi-raðyti, ið kur kûrinys nugvelbtas. Tik vieno kryþiaus kryþ-moje iðliko, nors aplûþinëjusi, papilkëjusi, Nukryþiuoto-jo skulptûrinë grupë. Kituose – jau tik metalinës tira-þuojamos „mûkelës”. Naikinamàjá darbà atliko ir laikasbei klimatas: apsitrynë kryþiø kamienuose bei ðakose ið-droþinëti áraðai, ornamentai, ávairûs simboliniai motyvai,kurie ir puoðë statinius, teikë jiems papildomø prasmiø.

Visa tai ápareigoja kuo greièiau imtis fiksuoti dar iðli-kusius Antano Sorakos darbus ir, pasitelkus jau nebeeg-zistuojanèiø kûriniø fotonuotraukas, ekspedicijø uþraðus,ávairià kità medþiagà, mëginti aptarti, kuo svarbûs, ypa-tingi yra ðie kûriniai bei jø autorius, apie kurá tik atsikûrusNepriklausomybei galëjo pasirodyti pirmosios publikaci-jos,3 pirmoji TV laidelë. Sovietmeèiu tai buvo neámano-ma: Antanas Soraka buvo ið tø nepalenkiamø liaudies me-nininkø, kuriø nepavyko „perauklëti”, kad liautøsi daræsreliginës paskirties darbus ir imtøsi pasaulietinës temati-kos. Iki paskutinës savo gyvenimo dienos jis kûrë tai, kàokupantø valdþios tarnai labiausiai draudë ir naikino – re-liginës tematikos bei paskirties kûrinius.

Biografijos metmenys

Antanas Soraka buvo kaimo stalius, tad, anot Pauliaus Ga-launës klasifikacijos, priskirtinas pasimokiusiøjø liaudies meist-rø, amatininkø kategorijai. Jis gimë 1886 m. netolimame nuoKuèiûnø baþnytkaimio Pazapsiø kaime, vidutiniø ûkininkø ðei-moje (tëvai turëjo 11 ha þemës). Kaip paprastai bûna, meniniaipolinkiai iðryðkëjo dar vaikystëje: gebëta kai kà iðdroþinëti, su-meistrauti ið medþio ar nulipdyti ið molio. Pasakojama, kad, darvaikas bûdamas, Antanas Soraka iðsimiklino daryti triukà, ku-riuo visà gyvenimà stebino aplinkinius: uþkiðtomis uþ nugarosrankomis, nieko nematydamas, paminkydavo pasiimtà drëgnomolio gabaliukà ir iðtiesdavo suþavëtam þiûrovui kaip gyvà koká

Kryþius Lazdijø kapinëse. 1996 m. Vytauto Balèyèio nuotrauka.

38

MOKSLO DARBAI

paukðèiukà, oþelá ar kitoká padarëlá, kurio kiti vaikai net irþiûrëdami nesugebëdavo nulipdyti.4

Atrodo, teturëjo pradiná (neþinia ar uþbaigtà) iðsimoks-linimà, taèiau mokëjo kalbëti lenkiðkai, rusiðkai, paskui ðiektiek ir angliðkai, mëgo skaityti. Lektûrà sudarë laikraðèiaiir religinio bei didaktinio turinio knygelës, tarp kuriø pir-mà vietà uþëmë Ðventasis Raðtas, ðventøjø gyvenimø apra-ðymai. Nuo pat maþø dienø buvo giliai ir nuoðirdþiai tikin-tis; ne tiktai praktikuojantis katalikas, bet ir aktyvus savoparapijos religinio gyvenimo dalyvis, uoliai talkinæs baþny-èios patarnautojams. Gyvenimà stengësi rikiuoti taip, kaipliepia deðimt Dievo ásakymø; to paties vëliau reikalavo ir iðsavo ðeimos nariø.5

Staliaus, baldþiaus amato Antanas Soraka mokësi pas kaþ-koká nenustatytà meistrà ar meistrus. Pramoko ir kalvystësbei dailidës darbø, kuriø ágûdþius toliau didino remdamasispraktika. Dukart buvo iðvykæs á Amerikà, ten dirbo ávairiusstatybø ir jø apdailos darbus, droþë ðventøjø figûras. Gal bû-tø ten ir pasilikæs, jei bûtø gavæs pelningà darbà. O pelningodarbo, kaip sakæsis savo marèiai, negavæs todël, kad nenorë-jæs priklausyti profsàjungoms, kurios jam, labai pamaldþiamþmogui, rodësi „bedieviðkomis unijomis”.6

Gráþæs ið Amerikos, veikiausiai ðiek tiek parsiveþæs ir pini-go (nors, pasak Onos Sorakienës, Amerikoje dideliø turtø irnesusikrovæs), meistras gimtuosiuose Pazapsiuose, prieðais të-vø sodybà, pasistatë sau gyvenamàjá namà. Pakylëtas ant kal-velës ir „pamûrijimo”, su veranda ir balkonu virð jos, papuoð-tas ornamentine droþyba ir netgi vitraþiniais stiklais, AntanoSorakos namas ilgai buvo didþiausia Pazapsiø kaimo puoðme-na. Vietiniai þmonës já vadino „baþnytële”. Greta ðio gyvena-mojo namo dar buvo pastatytas klojimas, tvartai, svirnas (vie-nintelis iðlikæs), netoliese – kalvë, perpirkta ið iðsikëlusiø þy-dø. Joje meistras, be viso kito, kaldavo ir geleþinius ornamen-tuotus kryþius, gëliø þiedus, kuriuos paskui ávairiai nuspalvin-davo. Atrodæ kaip gyvi. Laikæs bièiø, kuriø, jo uþveistø, sako,keli aviliai dar yra iðlikæ.

Antano Sorakos namastuometinio Karolio Poþë-los kolûkio pirmininko ása-kymu septintajame deðimt-metyje buvo nugriautas. Netodël, kad bûtø kliudæs me-lioracijai ar naujo kelio tie-simui. Taip tûþmingai vie-tinis pareigûnas susidorojojeigu ir ne su jau seniai pa-simirusiu „baþnytininku” irantitarybininku, tai bent sujo statiniu. Antanas Sorakatikrai buvo toks, kokiu já lai-kë anas, sako, dar esàs te-begyvas kolûkio pirminin-kas. Per patá pokario sun-kmetá, 1948–1949 metais,jau senyvas ir pasilpæsmeistras në kiek nedvejojo,kai Kuèiûnø bei Petroðkøþmonës sumanë pagerbtiþuvusius tø kaimø parti-

Kryþius Lazdijø kapinëse. 1993 m. Arûno Baltëno nuotrauka.

Nuversta skulptûra „Ðvè. Mergelë Marija”. Kuèiûnø kapinës.1993 m. Arûno Baltëno nuotrauka

39

Graþina Marija MARTINAITIENË. DZIEVADARIS

zanus. Jiems atminti padarë iðlakius, puoðnius kryþius, norsgerai þinojo, kad uþ tai jam gresia maþø maþiausia Sibiras.7

Kryþiai buvo iðkilmingai ir nesislapstant paðventinti. Nuo-stabiausia, kad trys jø iðliko iki mûsø dienø.

Meistro asmenybæ puikiai charakterizuoja ir kitas, ra-ðytojo Romo Sadausko papasakotas, epizodas. Iðgirdæs, kadtremia Kalveliø kaime gyvenusios jo krikðto dukros ðeimà,Antanas Soraka pas juos atbëgo vienmarðkinis, basas, ne-ðinas maiðu su Ðvè. Mergelës Marijos statulële, kurià gimi-naièiai pasiëmë su savim ir iðsiveþiojo po visà Sibirà. Gráþ-tant á Lietuvà, ið jø pavogë visus daiktus, liko nepaimtas tikvienintelis maiðas, kuriame buvo ir skulptûra, giminaièiøásitikinimu, stebuklingai iðsaugojusi ðeimà.8

Meistras buvæs malonus þmogus, draugiðkas ir labai vi-sø gerbiamas. Nelinko prie þemës. Kol ji sovietø dar nebu-

vo atimta, ûkio darbams imdavo samdinius. Uþëjusiems arpasikviestiems þmonëms pastatydavæs buteliukà „samanës”,taèiau pats nesisësdavæs gerti, toliau sau meistraudavæs. Pa-sak marèios, në minutës nenustygdavæs be darbo; kalbasi suþmogumi ir tuo pat metu kà nors taðo, galanda ar droþia.Buvæs jautrus groþiui, todël ir pats ðvarus, visuomet nusisku-tæs, þvalus, tiesus. Pasak já dar gerai prisiminusiø kaimo se-nuèiø, atrodæs „poniðkai”, panaðiau á miesto þmogø, o ne kai-mietá. Raginæs ir kitus tvarkytis, graþinti namus bei sodybas.

Pasimirë Antanas Soraka 1951 m., palaidotas ðalia sûnausVlado Kuèiûnø kapinëse. Jo kapelio galvûgalyje – nedidelis,kukliais tarpðakiø ornamentëliais papuoðtas medinis kryþe-lis. Kur ne kur ðiose kapinëse dar galima aptikti kitus, dau-giausia tokius pat nedidelius antkapinius kryþelius, ið kuriøformos bei puoðmenø galima numanyti autoriø. Bûta èia iraukðtø Antano Sorakos darbo kryþiø su skulptûromis bei ant-kapiniø paminklø – statulø, iðkeltø ant aukðtø postamentø.Taèiau paskutinë (ar vienintelë?) tokia statula 1993 m. mûsøbuvo rasta jau nuvirtusi, sutræðusi ir pagal tradicijà ketinamasudeginti. Kaip ji ávairiu metu atrodë, tegalima ásivaizduotitik ið archyviniø fotonuotraukø.9

Kaip teigia þinantieji, Pazapsiø meistras darë visus anuo-metiniam kaimo gyventojui reikalingus baldus, dailias briè-keles, vaþius, gebëjo jiems pritaisyti ir reikiamas metalinesdalis. Apie ðiuos, dabar jau sunkiai kur besurandamus ir iden-tifikuojamus, dirbinius pavyko iðsiteirauti tik tiek, kad kiek-vienà daiktà mëgdavæs nors truputëlá pagraþinti.

Taèiau domina ne ðie, labiau etnografø tyrinëjimo sferaipriklausantys, Antano Sorakos dirbiniai, o tai, kà ið tikrøjøgalima laikyti dailës objektais. Tai: 1) baþnyèiø altoriai ir ne-

Kryþius su koplytële. Kuèiûnø kaimas. 1963 m.Meèislovo Sakalausko nuotrauka.

Kryþiaus su koplytële fragmentas. Kuèiûnø kaimas. DV 4564.1973 m. J. Granbos nuotrauka.

40

MOKSLO DARBAI

ðiojamieji procesijø altorëliai, 2) memorialiniai statiniai – kry-þiai ir 3) skulptûros, kurios, beje, daþniausiai bûna neatida-lomi tiek altoriø, tiek ir kryþiø komponentai.

Pirmosioms dviem grupëms priklausantys Antano So-rakos kûriniai, kad ir kaip skirtøsi jø funkcijos, struktûra irkompozicija, turi kai kà bendro ir labai bûdingo jø auto-riui. Tiek kurdamas altorius, tiek kryþius, architektûrinækonstrukcijà, kuri yra kiekvieno ðio dirbinio struktûros beikompozicijos pagrindas, jis siekë papildyti ne vien papuo-ðianèiais, bet ir turiná, prasmæ bei paskirtá prapleèianèiaiskomponentais. Tuo bendriausia prasme Antano Sorakosdarbai primena maþdaug tuo pat metu Pasvalio apylinkësedirbusio meistro Stanislovo Gegecko memorialinius stati-nius. Taèiau pastarojo vaizdinija labiau iðplëtota, pasakytu-me, netgi rafinuota, palyginti su kuklesne ir, kas ypaè ásidë-mëtina, rupesne, „liaudiðkesne” Antano Sorakos kûriniøpuoðyba bei jos motyvø „repertuaru”.

Altoriai ir procesijø altorëliai

Yra þinomi keturi meistro padaryti altoriai: didieji Ðeð-tokø ir Ðlavantø, ðoniniai Veisiejø bei senojoje Kuèiûnø baþ-nyèiose ir du neðiojamieji procesijø altorëliai – Kuèiûnø irÐlavantø baþnyèiose.10 Visø jø struktûra áprastinë (mensa ar-ba altorëliuose – pakyla ir retabulas), aiðki, pakankamai dar-ni. Altoriø retabuluose akcentuotos skulptûrinëms kompo-zicijoms skirtos arkinës niðos, atskirtos nedaug profiliuotaiskarnizais ir piliastrais, virðø daþniausiai uþbaigia gotikiniusbokðtelius imituojanèios smailës. Gana eklektinës architek-tûrinës formos ir negausi, saikingai panaudota puoðyba liau-diðkai interpretuota; tai ðios paskirties Antano Sorakos dar-bams teikia savito groþio, kuriuo ypaè pasiþymi ir neðioja-mieji procesijø altorëliai. Juose persveria taipgi liaudiðkai su-paprastintos ir perdarytos, bet nebe gotikizuotos, o panaðes-nës á barokines formos. Ðiø altorëliø retabulai – tai plokðtës,modeliuotos taip, kad primena koplytëlës ar baþnytëlës prie-kiná fasadà, kurio centre, puslankëje arkoje, ákomponuota

Kryþius su koplytële. Kuèiûnø baþnyèios ðventorius. DV 1644.1993 m. Arûno Baltëno nuotrauka.

Kryþius su koplytële. Kuèiûnø kaimas. DV 4563.1973 m. J. Granbos nuotrauka.

41


Ðvè. Mergelës Marijos statulëlë. Tai pagrindinis dirbinio ak-centas. Kuèiûnø baþnyèios altorëlio retabulo plokðtëje já pa-pildo, papuoðia tiktai tapytos gëlës, kryþeliai, kaspinëliai sulotyniðkais áraðais arba aplikuotos, liaudiðkai modifikuotosarchitektûrinës formos (lystelës, riestës). O Ðlavantø baþny-èios altorëlio retabulo plokðtëje visa, kas yra priklijuota arbanutapyta retabulo plokðtëje, vis kitomis vaizdinëmis priemo-nëmis teigia titulinio ðvenèiausiojo personaþo (taip pat Mer-gelës Marijos) tapatybæ. Tai, pirmiausia, ið vardo MARIAraidþiø sudaryta dekoratyvi kompozicija, lyg herbas apgaubta,ðermuonëliais pamuðta mantija, kurià vainikuoja karaliðkojikarûna, raðytiniai kreipiniai á Mergelæ ir Jëzø, keli su jais gali-mi asocijuoti simboliniai vaizdiniai (Apokalipsës knyga su sep-tyniais antspaudais, poligrafinis ðv. Jono bei Kristaus atvaiz-das retabulo reverse). Visuose laisvuose ploteliuose áterptostapytos gëliø ðakos, kurios dar labiau padidina altorëlio visu-mos sukeltà maþorinæ, netgi kiek þaismingà nuotaikà. Tai ðiektiek já daro panaðø su Dzûkijoje buvusia gana populiaria ðven-tøjø paveikslø fonø bei aprëminimø puoðyba.

Antano Sorakos skulptûros

Akivaizdu, kad ðio, kaip ir daugelio kitø liaudies meistrø,juolab pasimokiusiøjø, gaunanèiø uþsakymus kurti ir baþny-èioms skirtus dirbinius, vienu ákvëpimo ðaltiniu buvo (tebë-ra) jose buvæ árenginiai, paveikslai ir skulptûros, neretai tira-þinës. Tai árodo ir apibûdintieji altorëliai. Taèiau, kurdamassavo skulptûras, Antanas Soraka pasiþvalgydavo ir á knygøiliustracijas. Tai jau tikrai nebe senajam, „klasikiniam” lietu-viø liaudies dievdirbiui (kai kuriø autoriø turbût ne visai tei-singu manymu, viskà ëmusiam tik „ið savæs”) bûdingas bruo-þas. Pazapsiø meistras priskirtinas jau prie ganëtinai prapru-susiø, nors ribotai, vienpusiðkai, bet prasiðvietusiø, pasiskai-èiusiø, siekusiø ðviesesnës ir kultûringesnës gyvensenos Lie-tuvos kaimo gyventojø. Panaðus buvo ir jo kûrybos „brolis”Pamaþupiø meistras Stanislovas Gegeckas. Taèiau pastarasispoligrafinius pavyzdþius daugiausia imitavo, stengësi kuo tiks-liausiai pakartoti. Manytina, jog kaip tik tai jam sutrukdë pa-siekti geresnæ meninæ skulptûrø kokybæ.

Antanas Soraka dirbdamas á knygø iliustracijas þvalgësiturbût ne maþiau, ið jø „skolinosi” ikonografijà, bet jo „dievu-kai” neprarado ir savarankiðkos meninës vertës. Tikriau-siai todël, kad matytus pavyzdþius meistras gebëjo savaipperdaryti, iðlaikyti stiliaus vientisumà ir – svarbiausia – su-teikti savo sukurtoms figûrëlëms emociná iðraiðkingumà. Þi-noma, jis dailino savo ðventøjø veidus, stengësi nuglotnintijø rûbø klostes, nudaþyti taip, kad bûtø panaðu á tiraþuojamasgipsines baþnyèiø stovylas. Taèiau Antanui Sorakai Marijø,

Kryþius Krosnoje.

Kryþius su dviem koplytëlëm. Miðkiniø kaimas. DV 1649. 1997 m.Vytauto Balèyèio nuotrauka.

42

MOKSLO DARBAI

Nukryþiuotøjø, kitø ðventøjø figûroms sekësi suteikti tamtikrà plastiná gyvumà, lyrinæ nuotaikà, perteikti nuolanku-mo, ðvelnaus susikaupimo áspûdá.

Mergelë Marija ir Kristus – mëgstamiausieji meistro siu-þetai, nors, Romo Sadausko teigimu, Babrø kaime augan-èios liepos koplytëlëje esanti Antano Sorakos iðdroþta ðv.Agotos figûrëlë, kurià iðsaugojo vietiniai þmonës.11 Kuèiû-nø klebonijoje yra ir neðanèio kryþiø Kristaus figûrëlë, kaþ-kada buvusi ákomponuota á procesijø kryþiaus centro ap-skrità ertmæ.12

Nukryþiuotieji, kaip áprasta, daugiausia skirti memoriali-niø paminklø kryþmoms, nors viena didesnë ðio siuþeto An-tano Sorakos daryta kompozicija yra árengta ir Ðlavantø baþ-nyèios didþiojo altoriaus retabulo virðutinio tarpsnio smaila-arkëje niðoje. Taèiau uþ jà iðraiðkingesni kryþiø Nukryþiuo-tieji. Labiausiai todël, kad jiems, kaip ir Ðvè. Mergeliø figû-rëlëms, bûdingas sukauptumas, ramuma, eleginë nuotaika,kurià meistras sukûrë atitinkamai perteikæs Kristaus, já ado-ruojanèiø angelø ar ðventøjø pozas, judesius, veidø iðraiðkà.

Kryþius Kuèiûnø kapinëse. 1997 m. Vytauto Balèyèio nuotrauka.

Kryþius su skulptûra „Jëzus neða kryþiø”. Kuèiûnø baþnyèia.1973 m. J. Granbos nuotrauka.

Skulptûra „Jëzus neða kryþiø”. Kuèiûnø baþnyèia. DV 1643.1993 m. Arûno Baltëno nuotrauka.

43


Kryþiai

Antano Sorakos dirbtà mediná kryþiø akimoju galima at-paþinti ið silueto, proporcijø, galop – jam vienam bûdingostiliaus. Taèiau kad já perprastum, reikia pamatyti bent kelistokius statinius, nes atrodo, jog meistras tarytum bûtø bodë-jæsis vienodo kompozicinio bei puoðybinio sprendimo karto-jimu. Jis darë ir panaðiø (bet ne tapaèiø, kaip, pavyzdþiui,Aradninkø kaime tuo pat metu dirbusio meistro) vienas á ki-tà kryþiø, bet tiktai tada, kai to primygtinai praðë uþsakovai.Taèiau ir juose vis kà nors kaitaliojo: ðakø profiliuotæ, kryþ-mø apipavidalinimà, jau nekalbant apie tarpðakiø spinduliøpavidalus, stiebø skaidymo atkarpomis bûdà, ritmikà ir au-galinius bei geometrinius jø briaunø papuoðimus.

Ypaè stebina Antano Sorakos iðradingumas karo ir pir-maisiais pokario metais. Ne visiems uþsakovams pavykda-vo gauti ir atgabenti memorialiniam paminklui reikiamà me-dþio kamienà, tekdavo pasitenkinti lentelëmis. Taèiau ir jas

meistras nepatingëdavo kaskart kitaip profiliuoti, pagraþintimetalinëmis aplikacijomis, kontrreljefiniais arba iðkiliais or-namentais, vis kitaip varijuojamais spalvø deriniais.

Dauguma antkapiniø Antano Sorakos kryþiø yra nela-bai aukðti, apykresniai. Tokie jie ne tik todël, kad, papuvusstiebø apaèioms, buvo sutrumpinti ir giliau áleisti á gruntà.Galima spëti, kad tokie jie buvo nuo pat pradþiø, nes, kiekgalima áþiûrëti datas, statyti pokariu. Veikiausiai lëmë anuome-tinës sàlygos, uþsakovø materialinës bei transportavimo gali-mybës, galbût ir kitos, nuo jø nepriklausiusios, prieþastys.

Taèiau ir tose paèiose Kuèiûnø, ir kitose (pavyzdþiui, Laz-dijø) kapinëse, ypaè sodybose, pakelëse, gyvenvietëse, stovilabai aukðti, liekni ir tuo pat metu – monumentalûs AntanoSorakos kryþiai, tarp kuriø yra ir jau paminëti pokariniai, par-tizanams skirtieji. Jiems medá atgabenti tikrai nebuvo leng-va, taèiau, matyt, nulëmë þmoniø didelis noras ir pastangos.

Ðie aukðtieji meistro statiniai dël savo kompozicijos aiðku-mo, silueto grynumo, proporcijø darnos yra ryðkiai matomi

Procesijø altorëlis su Ðvè. Mergelës Marijos skulptûra.Ðlavantø baþnyèia. 1997 m. Vytauto Balèyèio fotoreprodukcija

pagal D. Klajumienës 1996 m. spalvotà nuotraukà.

Antkapinis paminklas su Ðvè. Mergelës Marijosskulptûra (nugriautas 1995 m.). Kuèiûnø kapinës.

1982 m. S. Keparuèio nuotrauka.

44

MOKSLO DARBAI

Koplytstulpis ant J. Sorakos kapo. Kuèiûnø kapinës.1997 m. Vytauto Balèyèio nuotrauka.

Antano Sorakos kapas. Kuèiûnø kapinës.1997 m. Vytauto Balèyèio nuotrauka.

ið paèiø tolimiausiø perspektyvø, organiðkai ásilieja á aplinki-næ gamtà, ðvelniai banguotà Dzûkijos peizaþà. O þiûrint iðarti imami pastebëti tie kryþiø visumà papildantieji kompo-nentai, kurie jiems teikia ir naujà, pagilintà prasmæ.

Tarp jø pagrindiná vaidmená, þinoma, atlieka skulptûros.Antano Sorakos kryþiuose jos daþniausiai bûdavo kelios, átai-sytos á kryþmø bei stiebø koplytëles, kurios yra labiausiai ið-graþinti, ryðkiausiai iðsiskiriantys statinio árenginiai. Gana di-delë virðutinë koplytëlë paprastai pridengia ne tik kryþmà,prie kurios yra pritvirtinta, bet ir dalá jà supanèiø tarpðakiøspinduliø. Maþesnë, kukliau papuoðta antroji koplytëlë pa-prastai bûna pritaisyta stiebo paþemëje. Abi daþniausiai pri-mena maþas baþnytëles, tiksliau – jø statmenà pjûvá, apkrað-tuotà ornamentuotomis ðoninëmis lentutëmis, savotiðkomis„kulisomis”, ið priekio atitvertà aþûrine, ið skardos karpyta,tvorele. Stogelis paprastai dviðlaitis, uþbaigtas maþyèiais bokð-teliais su kryþiukais (pavyzdþiui, Petroðkø kaimo kryþius su

dviem koplytëlëmis,13 antkapinis kryþius Lazdijø kapinëse irkt.). Kiekvieno kryþiaus kolytëliø, ypaè didþiøjø, puoðybojederinti supaprastinti stilinës architektûros elementai ir tra-diciniai liaudiðkos ornamentinës droþybos motyvai, beje, tu-rintys aiðkiø regioniniø ypatumø. Pasitaiko, kad ant koplytë-liø pakraðèiø stovi ne bokðteliai, bet droþtinës þvakutës, klû-po angeliukai – adorantai (kryþius Kuèiûnø gyvenvietës so-dyboje14). Pastoginës ir sieneliø lentutës – „kulisos” ne vi-suomet statmenos, bûna, kad jos kone „rokokiðkai” iðlenk-tos arba iðpjaustinëtos tekstiliniø uþuolaidëliø pavidalu. Kai-taliota ir tarpðakiø spinduliø forma. Spinduliai neretai iðkirptikaip kregþdës uodega, bet gali bûti panaðûs ir á stilizuotà au-galo ðakà. Kad spinduliai nenulûþinëtø, juos ties maþdaugilgio viduriu A. Soraka tvirtindavo prie apskrito lanko, turë-jusio ir dekoratyvinæ funkcijà.

Turbût patá puoðniausià kryþiø meistras sukûrë 1937 m.Kuèiûnø senosios baþnyèios ðventoriui15 (vëliau jis buvo perkel-

45


Dzievadaris

Graþina Marija MARTINAITIENË

The most celebrated woodcarver and cross–crafter of the re-

gion Antanas Soraka (1886–1951) was dialectally called Dzievadaris

(Shrinemaker) by people (their pronunciation of d before i and e

as dz ) in the countryside of Dzûkija (southeastern Lithuania on

both sides of the Nemunas river). The major characteristics of his

biography and the peculiarities of his creation have been discussed

in the article.

Soraka could be ascribed to the category of „more educated”

masters; he worked as carpenter and he was also a joiner and a

keen-witted blacksmith. Unlike traditional Lithuanian crafters al-

most all of whom kept working within the area of their native vil-

lage throughout their life span he not once visited far away coun-

tries including several departures to the United States where while

working in building construction he got more experience in car-

pentry and joinery. In Lithuania be manufactured a great variety of

articles that were necessary for peasants in their farming, he also

created crosses that were erected at farmsteads and waysides, he

made crosses over graves and created church altars, little altars for

religious processions, carved figurines of saints. Although the lat-

ter ones were created by copying them from the illustrations in books

and by following the examples of professional church sculpture they

featured their primitive treatment of proportions and forms as well

as their lyric mood so characteristic of traditional folk plasticity.

A. Soraka’s crosses feature their diversity, masterful composi-

tions and original ornamentation. He was able to create them even

under the threat of inprisonment during the hard period of the So-

viet regime. The crosses most frequently contained several chapels

for the statuettes of saints to be placed in. These chapels and bars

of the crosses as well as the intersecting lines were wittily and origi-

nally ornamented by him. The stilized plant motifs were the mas-

ters’ favourites, however, the monograms of Jëzus and Mary as well

as the abbreviatures and dedicatory and other inscriptions were

also wittily attached, the latter bearing not only the information

but also decorative significance.

A. Soraka’s monuments are in an intimate connection with the

crosses that were created by the masters in the second quarter of

the 20th century quite a few of which were the most ornamented.

Yet, this Dzûkija’s master possessed an exeedingly deep sensation

of the moderation and of the oneness between proportions and

forms, which enabled him to express his unusually harmonious and

artistic visions.

Kultûros, filosofijos ir meno institutas, Tilto g. 3, LT-2001 Vilnius


tas á ðiek tiek kità vietà). Dabar jis teturi kryþmos koplytëlæ(antroji, buvusi paþemëje, atrodo, buvo panaikinta kryþiø giliauáleidþiant á gruntà), taèiau ji dvipusë ir ypaè kruopðèiai iðdailin-ta. Koplytëlæ supa aþûriniø droþiniø ovalas, pastoginës beilankstaus kontûro „kulisø” lentelës, aptvarëlyje labai precizið-kai iðkarpytas Ðvè. Mergelës vardas. Stiebo briaunos apkraðtuo-tos vertikaliomis ornamentuotomis lystëmis. Iðraiðkingai atro-do kryþiaus ðakø galai, sukomponuoti ið trijø kryþmai sudëtøir gana stambiø ðirdiðkø lapø, kuriø kiekviename dar iðduobtapo antràjà, maþesnæ, baltai daþytà ðirdelæ. Pats kryþius mëly-nas, nors daþymas nebeautentiðkas. Kaip rodo archyvinës foto-nuotraukos, kryþiaus virðûnëje buvo átvirtintas antrasis, Anta-no Sorakos ið geleþies nukaltas, ornamentuotas kryþelis.

Ðio ir ne vieno kito prieðkariu ir vëliau daryto AntanoSorakos kryþiaus stiebe yra iðpjaustinëtø áraðø, kitokiø mo-tyvø. Tai ne tik augalai, bet ir Ðvè. asmenø vardai ir mono-gramos, regiono memorialiniams paminklams ganëtinai bû-dingi Kristaus kankinimo árankiai, kosminiai motyvai. VienoKuèiûnø kapiniø kryþiaus stiebo priekyje per visà aukðtá nu-vingiuota siaurutë, smulkiai gofruota metalinë juostelë – ro-þinio imitacija.

Ið viso to ir ið reljefiniø bei kontrreljefiniø uþraðø Anta-nas Soraka kûrë lyg kokius „pamokymus”, kuriais á praeivá,juolab toká, kuris suklupo pasimelsti, turëdavo „prabilti” vie-nas ar kitas kryþius, primindamas tikëjimo, Vieðpaties Die-vo, ðventøjø svarbà bei galimybæ ðauktis jø pagalbos.

Galima tik ásivaizduoti, kokià ypatingà reikðmæ meistroþemieèiams turëjo tai, kas buvo uþraðyta ir pavaizduota par-tizanø atminimui sukurtuose Antano Sorakos kryþiuose. Èiakankinimo árankiai ir erðkëèiø vainikais apjuostos ðirdys þmo-niø buvo suvokiami jau nebe kaip Kristaus, bet ir kaip paèiosokupuotos Lietuvos, þuvusiøjø partizanø motinø iðgyvena-mø kanèiø þenklai, o uþraðai JËZAU STIPRUSIS DIEVE /PASIGAILËK MÛS arba NUSIDËJËLIØ GYNËJA UÞTA-RYK UÞ MUS – kaip Dievo pagalbos meldimas.

Iðvados.

Dzûkijos meistro Antano Sorakos kûryba turi ðiokiø to-kiø sàlyèiø su XX ðimtmeèio antruoju ketvirèiu Lietuvos kryþ-dirbystëje ëmusiu reikðtis polinkiu á dekoratyvizmà. Taèiauðio meistro kûriniuose architektûrinæ konstrukcijà papildan-tys motyvai turi kitokià reikðmæ bei prasmæ; juos meistrasnaudojo ne tik kaip priemonæ papuoðti kuriamus altorius irypaè memorialinius paminklus, bet ir siekdamas padidinti jøinformatyvumà, didaktiná poveiká.

Nors Antanas Soraka buvo amatininkas, águdæs apdo-roti medá meistras, jo kûryboje nedaug tëra plastinio ne-nuoseklumo, kuriuo paprastai pasiþymi ðios kategorijos kû-rëjø darbai. Prieþastis, matyt, yra palyginti dar stiprus ðiomeistro ryðys su tradicine savo regiono liaudies daile, ne-abejotinai ir stipresnis nei kitø saiko jausmas, galbût – di-desnis kûrybos temperamentas, fantazija, ypaè prasiverþusikuriant kryþius. Antano Sorakos, kaip ir ne vieno kito XXa. antruoju ketvirèiu (ir ne tik tada) dirbusio meistro kûri-niø pirmavaizdþiais buvo profesionalieji, tiraþuojamieji baþ-nyèiø árenginiai bei statulos, taip pat ir spaudos iliustraci-jos. Taèiau jis visa tai ástengë perdaryti, sukurti lyriðkus, galkiek sentimentalokus, taèiau Dzûkijos dvasiai labai artimusmeninius vaizdus.

NUORODOS:

1. Þiûr. Lietuvos sakralinës dailës katalogas. – Vilnius, 1998 (toliau Katalogas…). –P.131–135, 142–143, il. 69–71, 77.

2. Katalogas… P. 142–143, 169, il. 77, 94.3. Katalogas…P. 118–119; Pupienis A. Jo padaryti kryþiai teberymo pakelëse //

Dzûkø þinios (Lazdijai). – 1996, vasario 28, nr. 17, p. 2.4. Kuèiûnø kaimo gyventojø ir raðytojo Romo Sadausko pasakojimai, autorës uþ-

raðyti 1996 ir 2001m.5. Lazdijø rajono Kuèiûnø, Miðkiniø ir Pazapsiø kaimø gyventojø pasakojimai,

uþraðyti 1996–2001m.6. Pupienis A. Op. cit.7. Albinos Makarevièienës, gyv. Petroðkø kaime (Lazdijø r.), pasakojimas, auto-

rës uþraðytas 1993 m. liepos mën.8. Romo Sadausko pasakojimas, autorës uþraðytas 2001 m. pavasará.9. Katalogas…P. 140–141, il. 74–76.

10. Katalogas…P. 126–128, 395, 410–411, 417–420, 423, 454, il. 67, 257, 263, 266.11. Romo Sadausko pasakojimas, autorës uþraðytas 2001 m. pavasará.12. Kultûros paveldo centro archyvas. Kultûros paminklo DV 1643 pasas, uþpildy-

tas 1985 m. Katalogas… P. 116–119, il. 61.13. Ten pat. Kultûros paminklo DV 3721 pasas, uþpildytas 1985 m.14. Ten pat. Kultûros paminklo DV 1647 pasas, uþpildytas 1985 m.15. Ten pat. Kultûros paminklo DV 1644 pasas, uþpildytas 1985 m. Lietuvos TSR

Kultûros ministerijos Mokslinës metodinës kultûros paminklø apsaugos tary-bos dailës grupës ekspedicijos dienynas. 1968 m. Katalogas…P. 128–130, il. 68.

46

Kalbos etiketas kaip tautosmentaliteto atspindys

Giedrë ÈEPAITIENË


Objektas – ávairiø kalbø etiketo formulës. Tikslas – iðnag-

rinëti, kaip ávairiø tautø (lietuviø, latviø, rusø, lenkø, ið da-

lies baltarusiø, èekø, vokieèiø, anglø ir kt.) kalbos etiketo for-

mulës atspindi tø tautø bendravimo kultûros bei mentaliteto

bruoþus. Daugiausia dëmesio skiriama lietuviø kalbos etike-

to raiðkai. Remiamasi lyginamuoju ir apraðomuoju metodais.

Pagrindinë iðvada: kalbos etiketas nëra nemotyvuotas stan-

dartiniø formuliø vartojimas. Ir paèiø formuliø semantika, ir

jø gramatinë raiðka neretai atspindi senàsias vienai ar kitai

etninei bendrijai bûdingas bendravimo ypatybes.

Kalbos etiketas – nusistovëjusios kalbinio bendravimonormos, rodanèios mandagius ar pagarbius paðnekovø san-tykius. Aptardamas etiketo komunikaciná aspektà A. Bai-burinas1 teigia, kad á etiketà galima þvelgti kaip á tam tikrà„subalansavimo mechanizmà”, nes jis susijæs su kompromi-su: komunikacijos akte dalyvaujantys partneriai paprastai estinelygûs pagal vienà ar kità parametrà. Ið tiesø, retas tokskomunikacijos aktas, kurio dalyviai bûtø lygiaverèiai lyties,amþiaus, iðsilavinimo, karjeros, kilmës, gyvenimo vietos irkt. poþymiais. Todël etiketo raiðka nemaþai priklauso nuoto, kokià vietà ðie poþymiai uþima kiekvienos tautos verty-biø skalëje.

Tarkim, esama tautø (dravidø, japonø), kuriose lytiðku-mas – itin svarbus poþymis, nes paèioje kalbëjimo sistemojefiksuojami vyrø ir moterø kalbëjimo tipai.2 Suprantama, kadsvetimkalbis, prabilæs ne tuo tipu (pavyzdþiui, vyras – mote-riðkai), paþeidþia áprastas etiketo normas. Japonø kultûrojeáþeisti þmogø galima ne tik vartojant paniekinimà reiðkian-èià leksikà, t.y. keiksmais. Èia áþeidþios gali bûti paèios gra-matinës formos, pavyzdþiui „moteriðkos” priesagos varto-sena, kreipiantis á vyrà.3

Yra þinoma, kad Kaukazo tautos ypaè vertina kartø ryðá.Gruzijoje bet kurios ðeimos ðventës tostai pradedami pagar-bos þodþiais motinai ir tëvui, po to pagerbiami seneliai irvisi giminºs mirusieji, galiausiai – vaikai.

Musulmonø bendruomenëms bûdingas grieþtas paisymaslyties ir amþiaus reikalavimø. Tai atspindi ir darbinë veikla, irðventës. Moteriai priskirti darbai daþnai yra fiziðkai sunkûs,bet vyrui nedera jai padëti. Lygiai taip pat vyresnysis neturipadëti jaunesniajam. Tokie reikalavimai ryðkûs ir etikete: mo-terys nedalyvauja bendruose vieðuose pokalbiuose su vyrais,jaunesnieji neturi teisës ásiterpti á vyresniøjø kalbà ir pan.

Skirtingos tautos skirtingai traktuoja „savà” ir „svetimà”(pavyzdþiui, namiðká ir sveèià). Daugelis Europos tautø sve-èiavimuisi, ypaè – sveèiø priëmimui, skiria nemaþa dëmesio:sveèiui reiðkiama pagarba, ðeimininkas rodo vaiðingumà irpan. Japonø kultûrai bûdinga „svetimà” (pavyzdþiui, paðne-kovà) aukðtinti, o patá save – þeminti. Neretai pabrëþiamasiðskirtinis lietuviø dëmesys vaiðëms, iki ðiø dienø iðlikæs pa-protys nuolatos raginti sveèià vaiðintis. Tai atspindi ir M. Va-lanèiaus uþraðyta bei iki ðiol ávairiose Lietuvos vietose gyvapatarlë: Visko buvo, tik raginimo nebuvo (cit. ið LKÞ XI 32).Suvalkijoje raginama ðmaikðtaujant: Ale valgyk, valgyk, o tai

sakysi kaip anàsyk, kad nieko nedaviau (uþraðyta autorës 1981metais Panoviø kaime, Ðakiø rajone). Ði formuluotë rodo,kad patys suvalkieèiai ðaiposi ið paplitusio stereotipo, kai su-valkietis laikomas ðykðtuoliu, nesugebanèiu ar nenorinèiu vai-ðinti sveèià. Beje, kitø regionø þmonës á toká paðmaikðtavi-mà reaguoja skaudþiai: puola aiðkintis, kad jie tikrai nieka-dos nieko panaðaus nëra sakæ.

Esama ir kitø nesusikalbëjimo dël kiek skirtingos etike-to raiðkos pavyzdþiø. Kai vëlø rudená pas zanavykà á sveèiusatvykæs þemaitis susiruoðë toliau keliauti, ðeimininkas nuta-rë sveèià áspëti ir tarë: „Kelias tai prastas, ale að tau teip da-

bar nepasakysiu, kur tæ tos duobës”. Þemaitis ásiþeidë: matai,þino, o nesako! (uþraðyta autorës 1997 metais Panoviø kai-me, Ðakiø rajone). Nesusikalbëta dël skirtingo pasakymo su-vokimo: zanavykas aiðkina, kad jis þinàs, jog esama duobiø,bet kur jos tiksliai esanèios, nëra ásitikinæs. Þemaitis á situa-cijà þvelgë kiek kitaip. Jam atrodë, kad zanavykas sveèio ne-gerbiàs, já erzinàs, þinodamas nesakàs, kur prastas kelias,taigi pasakymui suteikë etiketo funkcijà.

Kitos kultûros á sveèiavimàsi gali þvelgti visai kitaip. Ðtaikokià sveèiavimosi situacijà Japonijoje (bendradarbis japo-nas Kato aplanko namuose anglæ Lindà), remdamasi Kata-oka, yra pateikusi A. Wierzbicka: „Ponas Kato uþëjo aplan-kyti Lindos. Ji palydëjo já á svetainæ ir paklausë: Nani ka no-

mitai desu ka? (Ar norëtumëte ko atsigerti?). Ponas Katosutriko ir nieko neatsakë. Linda tæsë: Ocha to kohii ga aris-

masu kedo, dochira ga nomitai desu ka? (Turiu arbatos ir ka-vos, ko Jûs pageidautumëte?). Galø gale ponas Kato prata-rë: Dochira demo ii desu (Man tas pats). Linda nutarë uþpli-kyti du puodelius kavos. Ji paklausë Kato, ar jis norëtø pie-no ir cukraus. Tas kurá laikà patylëjo, o paskui neryþtingaipasakë „taip”. Susierzinusi dël jo neryþtingumo, Linda pa-

47

Giedrë ÈEPAITIENË. KALBOS ETIKETAS KAIP TAUTOS MENTALITETO ATSPINDYS

tiekë kavà. Toliau ðnekuèiuojantis, Linda paklausë Kato, arjis nenorëtø nueiti á vakarëlá. Ponas Kato atvirai nepaten-kintas atsakë „ne”. Linda jautësi uþgauta tokio jo elgesio, ojis atrodë áþeistas, nepaisant Lindos svetingumo”.

Kataoka ðià situacijà aiðkina taip: Kato ásiþeidë todël,kad Linda elgësi labai ðiurkðèiai – Japonijoje nepriimta reikðtisavo norus bei pageidavimus. Ðeimininkai paprastai atneðagërimø savo nuoþiûra, neversdami sveèiø rinktis.4

Taigi Linda elgësi pagal angliðkàjá sveèiø priëmimo ste-reotipà, kuris visiðkai neatitiko japonø sampratos. Ðià situa-cijà galima bûtø interpretuoti ir taip: japonai á sveèiavimàsiþvelgia kaip á toká poilsá, kurio metu sveèio aktyvumas mini-malus, jis nereiðkia savo norø, jam nereikia nieko rinktis irpan. Jei vis dëlto situacija reikalauja rinkimosi, apie tai derakalbëti ne tiesiai, bet uþuominomis, kaip apie galbût esan-èià galimybæ.

Tautos gyvenimo sàlygos (gamtinë aplinka, gyvenimo bû-das, paproèiai) gali lemti etiketo raiðkos semantikà. Dauge-lis Europos tautø pasisveikinimui yra apibendrinæ dvejopasfrazes: 1) linkinèias gero tam tikru paros metu (laba diena,

labdien, Guten Tag ir pan.); 2) linkinèias sveikatos (Sveiki,

latviø sveici, baltarusiø çäàðî¢, rusø çäðàâñòâóéòå ir pan.).Bet ir ðios frazës gali atspindëti skirtingà tautø gyvenimobûdà. Pavyzdþiui, anglø good afternoon rodytø, kad pavaka-rys – ðiai bendruomenei labai svarbus paros metas. Lenkø,italø pasisveikinimø sistemose nëra specialiø þodþiø, skirtøpasisveikinti ryte. Galima bûtø teigti, kad minëtos tautos ðioparos meto pasisveikinimo formulëse neaktualizuoja. Beje,ir pírmosios frazës savo struktûra ar vartojimo bûdu gali skir-tis. Kai kurios tautos ið pasisveikinimo frazës yra sudariu-sios sudurtiná þodá (latviai, prancûzai, italai); lenkai, balta-rusiai elgiasi dvejopai: kartais vartojama visa frazë, kartais –sudurtinis þodis. Kai kurios tautos pasisveikinimui su geraipaþástamais þmonëmis vartoja apskritai tik vienà kurá frazësþodá. Antai vokieèiai, olandai, ðvedai, neretai ir anglai susi-tikæ gerai paþástamà asmená, bièiulá ðiam tikslui vartoja þo-dþius Tag!, Dag!, Morning!, t.y. pasisveikina þodþiu, nurodan-èiu tik paros metà (diena, rytas ir pan.).

Kaip þinome, lietuviai neoficialioje aplinkoje sveikinasiþodþiu labas. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad paprastai ðisbûdvardis derinamas su paros metà þyminèiu daiktavardþiu(labas rytas, laba diena, labas vakaras), taèiau tada, kai var-tojamas tik jis vienas, ðis þodis su niekuo nebederinamas:nei su paros meto, nei su paðnekovo lyties ávardijimu. Rusaiá pasisveikinimà, paminint paros metà, analogiðkai lietu-viams, irgi gali atsakyti vienu þodþiu äîáðûé ‘geras, labas’,pavyzdþiui: Äîáðûé âå÷åð! Äîáðûé! – Taigi ir lietuviams,ir rusams ðiuo atveju svarbu aktualizuoti ne paros metà, bettarpasmeninius santykius, iðreiðkiamus ‘gerumà’ þyminèio-mis sememomis.

Kitaip elgiamasi vartojant sveikatos linkinèius pasisveiki-nimo þodþius: ðie þodþiai derinami su paðnekovo lytimi (Svei-

kas; Sveika; Sveiki; Sveikos). Galima teigti, kad bûdvardþiailabas ir sveikas, vartojami pasisveikinimo formulëse, yra paty-

ræ skirtingà desemantizacijos laipsná: þodis labas pasisveikini-mo formulëse yra netekæs nominacinës reikðmës, virtæs eti-keto þenklu ir, matyt, laikytinas jaustuku. Þodis sveikas pasi-sveikinimo formulëse dar nëra praradæs leksinës reikðmës,nors gramatinë reikðmë taip pat kinta. Vartojamas kaip gry-nas pasisveikinimo þodis, jis iðlaiko bûdvardþio ypatybes (tairodytø ir liaudiðkieji pasisveikinimai Sveikas gyvas, Sveikas drû-

tas ir pan.). Taèiau netiesioginiame sveikinimesi (kai sveikini-masis drauge yra pokalbio pradþios þenklas) þodis sveikas ga-li bûti vartojamas kaip ávardis, asmeniniø ávardþiø tu, pats po-zicijoje, pavyzdþiui: Kaip sveikas gyveni? ir pan. Nemaþa tokiotipo pavyzdþiø pateikia LKÞ (XIV 293): Keliauk sveika kur

keliavusi; Susimildami sveiki nieko naujo neprasimaniokit; Da-

bar imkis savo arklá ir keliauk sveikas, tik daugiau nesirodyk

man á akis! Tokios vartosenos bûta prieðkario inteligentø laið-kuose.5 Dera pastebëti, kad M. Daukðos „Postilëje”, K. Sir-vydo þodyne tokiems santykiams ávardinti vartotas ir daikta-vardis sveikata: wissús dãiktus iúsu sweikñtomus pìrmeus

trumpãi paródissime DP 49, Jo mylista, jo sveikata SD 156 (LKÞXIV 296). Kaip rodo „Lietuviø kalbos þodyno” medþiaga, to-kia vartosena gana ilgai iðsilaikë Maþojoje Lietuvoje: jos pa-vyzdþiai uþfiksuoti ne tik T. Lepnerio Der Preussische Littau-

er... (1690), bet ir G. H. F. Nesselmanno þodyne (1851), kaipgyvos vartosenos pavyzdá jà demonstruoja A. Kurðaièio þody-nas: Jo sveikatai kalbininkui Jonui Jablonskiui ðá darbà skiriu

(LKÞ XVI 296). Didþiojoje Lietuvoje tokia vartosena dar gy-vavusi XX a. pradþioje. Jos pavyzdþiø esama Lazdynø Pel-ëdos raðtuose. Matyt tokià vartosenà atspindi ir patarlë Uþ

tavo sveikatà – á savo þyvatà.6 Galbût ið ðio posakio iðriedëjoáprasta uþsveikinimo geriant frazë Á sveikatà, nors ji, þinoma,gali bûti siejama ir su tiesioginiu sveikatos palinkëjimu. K.Bûga tokià vartosenà laikë lietuviðka, lygino jà su panaðia se-nosios graikø kalbos konstrukcija.7

Kitos tautos pasisveikinimui yra apibendrinusios visai ki-tos semantikos frazes. Tarkim, gruzinø pasisveikinimai, ku-riuose ávardijamas paros metas (beje, jie vartojami retai),skamba taip: sveikinantis ryte – dila mðvidobisa, sveikinantisvakare – sagamo mðvidobisa. Èia esantis paþyminys mðvido-

bisa reiðkia ‘taikus, ramus’. Taigi ðios gruzinø formuluotësatspindi kariø tautos nuostatas: pagrindinis linkëjimas su-tiktam þmogui yra taikos, ramybës linkëjimas. Beje, kariøtautos mentalitetà áprasmina daþniau uþ minëtas frazes var-tojami sveikinimosi veiksmaþodþiai gamardþoba (kreipian-tis tu) ir gamardþobat (kreipiantis Jûs). Á tokius pasisveikini-mus atsakoma gagimardþos (kreipiantis tu), gagimardþot

(kreipiantis Jûs). Ðie veiksmaþodþiai remiasi daiktavardþiugamardþveba „pergalë” (duomenis pateikë Violeta Majer–Lapinskienë, gimusi ir per 50 metø gyvenusi Tbilisyje, ðiuometu – Visagino gyventoja). Taigi gruzinø sveikinimosi for-mulës atspindi jø – kariø tautos – mentalitetà.

Su gyvenimo sàlygomis, paproèiais sietini kai kuriø Afri-kos tautø sveikinimosi þodþiai, reiðkiantys „Að tave matau”,taigi atspindintys dykumø kraðto realijas, kur þmogus retaisutinkamas. Persø pasisveikinimas, kuris linki bûti links-

48

MOKSLO DARBAI

miems, ið esmës atspindi ðios tautos, mûsø vaizduotëje ási-tvirtinusios drauge su „Tûkstanèio ir vienos nakties pasako-mis”, gyvenimo filosofijà. Mongolø pasisveikinimas reikðtøpasiteiravimà, ar sveiki naminiai gyvuliai, taigi jis sietinas suðios tautos, daugelá amþiø gyvenusios klajokliø gyvenimà, bû-du, jos pagrindiniu verslu.8

Esama ir kitø su tautø mentalitetu susijusiø etiketo skir-tumø. Skiriasi sveèiø sutikimo formuluotës. Lietuviai, pasi-tikdami sveèià, sako Sveiki atvykæ! Ði formulë rodytø, kadsenovëje lietuviø dþiaugtasi gerai pavykusia kelione ir tuo,kad sveèiai sveiki (t.y. nesuþeisti, nepasiligojæ) pasiekë ke-lionës tikslà. Tik po ðiø sutikimo þodþiø pereinama prie ki-tos vieðnagës fazës – paties sveèiavimosi. Tada sakoma Ma-loniai kvieèiam; Praðom uþeiti ir pan. Latviø, rusø sutikimoformulëse nekalbama apie patirtà kelionæ, èia ið karto pa-brëþiamas bûsimas sveèiavimasis, todël sakoma Laipni lû-dzam!, Äîáðî ïîæàëîâàòü! Ðios frazës lyg ir liudytø, jogrusø ir latviø tautoms itin svarbus yra gyvenimas „èia ir da-bar”, o ankstesnë patirtis neaktualizuojama.

Kartais net visiðkai adekvati etiketo raiðka atspindi skir-tingus tautø mentaliteto bruoþus. Pavyzdþiui, lietuviø kal-boje atsisveikinant vartojama áprasta, bet kurioms situaci-joms tinkanti formulë Sudiev! Latviai atitinkamà formà Ar-dievu! paprastai vartoja tik palydëdami mirusájá, o ðiaip atsi-sveikina tuo paèiu, ir pasisveikinant vartojamu þodþiu Svei-ki!9 Ðis atsisveikinimo þodþiø skirtumas suvokiamas ir kas-dienybëje. Antai su gerai lietuviðkai mokanèiu latviu atsi-sveikinus „Sudie”, iðgirstas toks komentaras: „Bûtø gerai dargyviems susitikti”.

Kalbos etiketo pokyèius gali lemti politinës, ideologi-nës tautos gyvenimo sàlygos. Totalitarinës visuomenës pa-prastai bûna linkusios á tam tikrà fetiðizmà, aklà tam tikrøasmenybiø ar ritualø garbinimà. Jose konkreèiai asmeny-bei ar tam tikroms ideologinëms nuostatoms neretai sutei-kiama visuotinës vertybës kategorija. Kalbos etiketo po-þiûriu toká fetiðizmà atspindi faðizmo metais Vokietijoje ási-galëjæs oficialus kariðkiø sveikinimosi ðûkis Heil Hitler (Te-gyvuoja Hitleris), t.y. pats Hitleris iðkeliamas iki aukðèiau-sios vertybës.

Fetiðizmo apraiðkø bûta Sovietø Sàjungoje. Jomis laiky-tinos ávairiø visuomeniniø susirinkimø (konferencijø, suva-þiavimø) pradþiõs standartinës frazës á renginio prezidiumàsiûlant TSKP CK politiná biurà, ilgà laikà – net su drauguLeninu, Stalinu (nors ðie jau buvo miræ!) prieðakyje. Taigine tik á nesanèius, bet konkreèioje vietoje, ko gero, niekadanë nebuvusius nepaþástamus þmones kreiptasi kaip á tam tikràvertybæ. Jei tikëti meniniais filmais, tai kai kur panaðus ritu-alas atsispindëjo net buityje: uþstalës tostai buvo pradedaminuo ðalies „virðûnëlës”.

Èekø–rusø kalbø þodyne uþfiksuotas pasisveikinimas Èestprãci! (Ðlovë darbui) su paaiðkinimu „draugiðkas pasisveiki-nimas”, taèiau pastarøjø metø èekø kalbos vartosena tokiopasisveikinimo nebepatvirtina. Pasiteiravus apie toká pasisvei-kinimà, èekai dabar teigia, kad jo bûta tik sovietmeèiu. Taigi

sveikinimosi frazæ Èest prãci! galëtume vertinti kaip santykiosu oficialiai deklaruojama vertybe – darbu – iðraiðkà.

Tariamà visuomenës nariø lygiateisiðkumà atspindëjo so-vietmeèiu ásigalëjæs kreipimosi þodis draugas. Pasaulyje to-kios vartosenos tradicija siekia 1869 m., kai kreipiná Freund,kaip skiriamàjá partijos þenklà, ëmë vartoti Vokietijos so-cialdemokratai. Beje, 1998 m. rudená, kaip praneðë ávairiosinformacinës agentûros, Kinijoje buvo uþdrausta vieðojojekalboje vartoti þodþio ponas atitikmenis, o pareikalautakreiptis þodþiu draugas. Lietuvoje kasdienëje vartosenojekreipinys draugas neásitvirtino. Jis buvo vartojamas tik vie-ðajame bendravime, kreipiantis á aukðtà tarnybinæ padëtá araukðtà socialiná statusà turintá þmogø ar kuriuo nors atþvil-giu pavaldþiø asmenø grupæ, pavyzdþiui draugas pirmininke,drauge sekretoriau, draugai kolûkieèiai, draugai deputatai. Jisnevartotas greta þemesná socialiná statusà nusakanèiø þodþiø,pavyzdþiui „drauge ðërike”, „drauge valytoja” ar pan. Beje,kaip rodo ðio straipsnio autorës atlikta 1984 metø „Tiesos”bei „Valstieèiø laikraðèio” publikacijø analizë, net vartojantþodá draugas pabrëþtas iðskirtinumas. Svarbiø partiniø suva-þiavimø ar konferencijø medþiagose „draugais” vadinami tikTSKP vadovai, o kiti asmenys – delegatais, nariais ir pan.

Rusijoje greta òîâàðèù sovietmeèiu ásigalëjo ir kreipi-nys ãðàæäàíèí. Abu jie populiarûs ne tik vieðojoje, bet irvadinamojoje gatvës kalboje. Neretai metro, autobuse gali-ma buvo iðgirsti ãðàæäàíêà, ïåðåäàéòå „piliete, perduo-kite”; ãðàæäàíèí, ïîäâèíüòåñü „pilieti, pasislinkite”. Lie-tuviø kalba á kasdienæ vartosenà kreipinio pilietis neásileido,jis paprastai vartojamas tik teisësaugos sistemoje arba ið áka-linimo vietø gráþusiø asmenø. Vieðose vietose rusø kalba lei-dþia á nepaþástamàjá kreiptis amþiø ar lytá nusakanèiais þo-dþiais (ìîëîäîé ÷åëîâåê „jaunuoli”, äåâóøêà „mergina”,æåíùèíà „moterie” ir pan). Lietuviø kalbai toks kreipimo-si bûdas visiðkai nepriimtinas.

Kai kurias tautos mentaliteto ypatybes gali atspindëti kal-bos etiketo formuliø gramatinë raiðka. Kaip þinoma, indo-europieèiø linksniø sistemoje bûta specialaus kreipimosilinksnio – vokatyvo. Iki mûsø dienø ðá linksná iðlaikë vos ke-lios kalbos: lietuviø, latviø, ukrainieèiø, baltarusiø, lenkø,plg. lenkø Kolezanko! Ojcze! Pani konduktorko!, baltarusiøDruþa! Brace! Sinku!, latviø Brâli! Vadîtâj!, lietuviø Tëve!Broli! Vadove! Galima spëti, kad ðiø tautø þmonëms kreipi-masis á kitus asmenis buvæs itin svarbus aktas.

Net sintaksinë sakinio struktûra kartais atskleidþia tamtikrus tautø mentaliteto skirtumus. Kai kurios tautos, reikð-damos praðymà, pirmiausia akcentuoja tai, kad praðoma, pa-vyzdþiui: Sagen Sie, bitte; ïîäàéòå, ïîæàëóéñòà; Give mea book, please ir pan. Ðiuose posakiuose vyrauja imperatyvas,tai rodo prasminiø veiksmaþodþiø liepiamosios nuosakos for-mos. Lietuviø ir lenkø praðymo raiðka rodo, kad èia pabrëþia-mas pats santykis su paðnekovu. Pirmiausia sakomi manda-gumo þodþiai, tik po to – praðymo esmë, pavyzdþiui: praðompaduoti; proszæ zobaczyã. Ðiuose posakiuose imperatyvumomaþiau, nes vartojama prasminiø veiksmaþodþiø bendratis.

49

Giedrë ÈEPAITIENË. KALBOS ETIKETAS KAIP TAUTOS MENTALITETO ATSPINDYS

Latviø kalboje galima abejopa praðymo raiðka, pavyzdþiui: pa-

gaidiet mani, lûdzu; lûdzu, pagaidiet mani. Toká dvejopumà gal-

bût lëmë ilgalaikë vokieèiø kultûros ir kalbos átaka, keletà ðimt-

meèiø dariusi tiesioginá poveiká latviø kalbai ir kultûrai.

Skirtingà mentalitetà atspindi ir mandagumui reikðti var-

tojamos skirtingos gramatinës formos. Praðymui reikðti dau-

gelis tautø paprastai vartoja esamojo laiko vienaskaitos 1

asmens formà. Taigi praðantysis kreipiasi savo vardu: pros-

zæ, lûdzu, bitte. Lietuviø kalboje apibendrinta daugiskaitos 1

asmens forma praðom, kuri dabartinës kalbos poþiûriu lai-

koma nebe veiksmaþodþiu, bet jaustuku. Galima bûtø teig-

ti, kad tokia lietuviø praðymo raiðka atspindi polinká á kolek-

tyvizmà. Kaip raðë V. Kavolis, lietuviams bûdingos kolekty-

vinës vertybës, individualumo bûta menkesnio, jis vertintas

neigiamai, kaip bendruomenæ griaunantis egoizmas.10

Kalbos, kuriose skiriama gramatinë giminës kategorija,

kreipimuisi reikðti paprastai derina gramatinæ ir biologinæ

giminæ, pavyzdþiui: ponia Augiene, gerbiamasis vedëjau; pa-

nie profesorze, pani sekretarko ir pan. Rusø kalboje tada, kai

kreipiantis á asmená pareigybe drauge vartojamas priedëlis

òîâàðèù, kreipinys su adresato lytimi nederinamas, krei-

piamasi tik vyriðkos giminës forma, pavyzdþiui: òîâàðèù

êàññèð, òîâàðèù äèðåêòîð. Galima bûtø daryti prielai-

dà, kad þodis òîâàðèù, pats neturëdamas moteriðkosios gi-

minës ir bûdamas tam tikros vertybinës sistemos iðraiðka,

ëmë perþengti kalbos sistemos normas.

Dël kalbø sistemø ypatumø skirtingai gali bûti reiðkia-

ma padëka, praðymas ar kitos etiketo situacijos. Lietuviø pa-

dëkos ar praðymo raiðkai bûdinga veiksmaþodinë konstruk-

cija su prieveiksmiu, pavyzdþiui: nuoðirdþiai dëkoju, labai

praðau ir pan. Tokios konstrukcijos bûdingos ir lenkø kal-

bai, taèiau èia prieveiksmio vieta laisva, jis gali bûti ir prieð

veiksmaþodá, ir po jo, pavyzdþiui: bardzo dziækujæ, proszæ bar-

dzo. Rusø, latviø, vokieèiø kalbose padëka reiðkiama ne

veiksmaþodine, bet daiktavardine konstrukcija, todël greta

padëkà reiðkianèiø þodþiø paprastai esti ne prieveiksmis, o

bûdvardis, pavyzdþiui: Áîëüøîå ñïàñèáî!, Sirsnîgs paldies!,

Vielen Dank! ir pan. Tiesa, rusø kalboje padëka reiðkiama

jaustuku ñïàñèáî, taèiau su bûdvardþiu áîëüøîå jis derina-

mas kaip daiktavardis. Tas pats pasakytina apie susitikimo

raiðkos formuluotes: lietuviø kalboje jos paprastai reiðkia-

mos veiksmaþodinëmis (labai dþiaugiuosi…), rusø kalboje –

bûdvardinëmis konstrukcijomis (ÿ î÷åíü ðàä).

Taigi kalbos etiketas, reikðdamas bendraþmogiðkus san-

tykius, drauge turi nemaþa bruoþø, nulemtø savito tautos

gyvenimo bûdo, jos mentaliteto, kultûrinës erdvës bei kon-

kreèios kalbos ypatumø. Galima teigti, kad kalbos etiketas

nëra tik nemotyvuotas standartiniø formuliø vartojimas. Ir

paèiø formuliø semantika, ir jø gramatinë raiðka neretai at-

spindi senàsias vienai ar kitai etninei bendrijai bûdingas ben-

dravimo ypatybes.

Atidþiau þvelgiant á lietuviø kalbos etiketà, galima paste-

bëti, kad jame atsispindi iðskirtinis dëmesys paðnekovui. Tai

liudytø ne tik iki ðiø dienø iðlaikytos vokatyvo formos, kaip

specialus kreipimosi á kità asmená þenklas, bet ir praðymo raið-

ka, kai pirmiausia tariamas mandagumo þodis, sveèiø sutiki-

mo formulës. Antra vertus, lietuviø bendruomenë nedaug dë-

mesio skyrë paðnekovo lyèiai ar amþiui, todël ðias ypatybes

nusakantys kreipiniai nebuvo vartojami. Matyt lietuviø savi-

monei svarbi vertybë buvo sveikata, nes ir ðiuo metu tebevar-

tojamos su ðia sàvoka susijusios kalbos etiketo formulës.

1. Áàéáóðèí À. Ó èñòîêîâ ýòèêåòà. – Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1990. – P. 5.2. Dþeþulskienë J. Kalba ir giminë // Sociolingvistika ir kalbos kultûra. –

Vilnius: Gimtoji kalba, 1994. – P. 57–58.3. Gudavièius A. Etnolingvistika. – Ðiauliai, 2000. – P. 118.4. Âåæáèöêàÿ À. Ñåìàíòè÷åñêèå óíèâåðñàëèè è îïèñàíèå ÿçûêîâ.

– Ìîñêâà: ßçûêè ðóññêîé êóëüòóðû, 1999. – P. 668–669.5. Èepaitienë G. Prano Skardþiaus laiðkø etiketas // Pranas Skardþius – ben-

drinës kalbos teoretikas ir ugdytojas (seminaro tezës). – Vilnius, 1999. –P. 24–25.

6. Patarlës ir prieþodþiai. – Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidyk-la, 1958. – P. 432.

7. Bûga K. Rinktiniai raðtai. – T. I. – Vilnius: Valstybinë politinës ir moksli-nës literatûros leidykla, 1958.– P. 124.

8. Vasilevskienë I. Ritualinë kultûra ir etiketas // Ethos. – 1991, nr. 4, p. 25.9. Butkus A. Lietuviø-latviø kalbø vadovas. – Vilnius: Mokslas, 1987. – P.

17–20.10. Kavolis V. Lietuviai, komunizmas ir tautinis charakteris // „Metmenø”

laisvieji svarstymai. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 1993.– P. 323.

Language etiquette as a reflection

of national mentality

Giedrë ÈEPAITIENË

Language etiquette implies the settled norms of intercommu-

nication which show polite and respectable relations among the

interlocutors. There are many communicative situations that are

common to all people (greetings, farewells, requests, thanks and

others). Nevertheless, language etiquette of different cultures and

nations may have different interpretations and expressive means.

The nation’s history, the conditions of its existence and devel-

opment decide at least several features of language etiquette. Com-

paring people of different nationalities in their speaking we can

notice a different estimation of the etiquette (what, when and with

whom it should be discussed), particular relations with the person

one is talking to, diverse semantic and grammatical expression of

etiquette formulas.

Because of the hierarchical split characteristic of the nation

there could be different evaluations of those who are talking of

different claims on the behaviour while talking (e. g. Japanese tend

to humiliate themselves and to praise the person they are talking

to). Features of communication could be different because the po-

sition of females and males in society is treated differently.

The conditions of life (nature, way of life, customs) could be

decisive in expressive semantics of etiquette (e. g. greeting of peo-

ple of different cultures and nationalities may have a different di-

rect meaning).

Changes in language etiquette may appear because of political

and ideological conditions in life (e. g. greeting formulas in Hit-

ler’s Germany or words of adress in the Soviet Union).

Some pecularities of the nation’s mentality could be reflected

by grammatical means of expressions concerning the formulas of

language etiquette.

Ðiauliø universitetas, Lietuviø kalbos katedra,P. Viðinskio 38, Ðiauliai


50

Kaimas ir miestas:tautodailës sàveikosVytenis RIMKUS

Tautodailë tradiciðkai buvo suvokiama kaip kaimo þmo-niø kûrybos fenomenas. Daþnai ji taip ir buvo vadinama(„valstieèiø menas”, „krestjanskoje iskustvo”, „Bauern-kunst”). Taèiau keièiantis kaimo ir miesto gyventojø kieky-biniam santykiui, kaimieèiams keliantis á miestus daugelistradicinio kaimo gyvensenos bruoþø integruojasi á naujàjàaplinkà, susiduria ir net susilieja su vadinamuoju miesto fol-kloru ir sudaro savità ðiuolaikinës tautodailës klodà.

Ðios tarpusavio sàveikø formos yra labai ávairios. Tau-todailës parodos paprastai vyksta miestuose, ir net tradici-nës senosios tautodailës kûrybos pavyzdþiai, atsidûræ to-kiose ekspozicijose, pakeièia egzistavimo pobûdá, tartumpraranda funkcines savybes, tampa eksponatu. Tas patsvyksta ir muziejuose. Tai akivaizdus perëjimas ið natûra-laus prigimtinio tautodailës kûrinio funkcionavimo kaimo ap-linkoje á miesto erdvæ, tos erdvës uþdarà dalá (salës, sau-

REGIONØ KULTÛRA

gyklos), kurioje atskleidþiamos ir uþkonservuojamos dirbi-niø ar kûriniø estetinës ir istorinës atminties savybës.

Probleminis tautodailininkø skulptûros ir maþosios ar-chitektûros kûriniø buvimas miesto aplinkoje. Kai kuriaisatvejais tokie bandymai ne itin sëkmingi (mediniai koplyt-stulpiai, droþti stulpai miestø skveruose), taèiau organið-kai ásikomponuojantys kapinëse. Ið retesniø sëkmingø pa-vyzdþiø minëtina Juozo Liaudansko akmeninë „Skalbëja”Kelmës centre, trijø àþuolø kompozicija „Saulës mûðis”,grupës tautodailininkø sukurta Ðiauliuose. Ðio paminklopasisekimà lemia ir jo ásikûrimo „tarpinë zona” tarp miestopastatø ir landðafto.

Diskusijø objektu yra tapusios ir tos miestø, priemiesèiøbei miesteliø sodybos, kuriose esama ávairiø skulptûriniø,lipdytø ir kitaip pagamintø þvëreliø, paukðèiø, kitokiø perso-naþø. Bûta pastangø juos naikinti kaip miesto vaizdà kom-

promituojanèius dirbinius,kaip kièo apraiðkas. Ma-no nuomone, tai viena iðbuvusio kaimieèio savi-monës reiðkimosi formø: ámieste suspaustà sodybàneatskris gandras, todëlkaip nostalgijos ir sëkmëssimbolis, kad ir gipsinis, jisákeliamas á medá.

Miesto aplinka paska-tino tautodailës suvenyri-zacijà. Ið to radosi „repro-dukcinë”, „kioskinë” tauto-dailë, bet jos prigimtis irraida – atskiro svarstymoobjektas.

Ðioje reiðkiniø ávairo-vëje ádomus tradicinëskaimo architektûros buvi-mas mieste (pasiremsimetik Lietuvos pavyzdþiais).Dabar jau pripaþástama,kad daug priemiesèiø pa-statø yra ne profesionalio-sios architektûros objek-tai, ypaè pastatyti XIX a.Tvorelë ið skalbimo lentø. Pakruojis, Geguþës 1-osios g. 3. 1975 m.

51

REGIONØ KULTÛRA

ir XX a. pirmojoje pusëje. Tà patá galima pa-sakyti ir apie miestelius, baþnytkaimius. Dau-gumos tø pastatø vienas ið bûdingø bruoþø –jø fasadai orientuoti á gatvæ, o ne á kiemà (taippaprastai bûdavo þemdirbio sodybos ansam-blyje). Paprastai tokie priemiesèio namai yravieniði (vienetiniai), autonomiðki, kaip ir deði-nëje ar kairëje pusëje vienoje linijoje stovin-tys kiti pastatai. Kaimo ar vienkiemio gyvena-masis namas yra tik sodybos dalis, á kaimogatvæ jis daþniausiai atsuktas galu, o fasadas,prieangis – á kiemà. Miesteliø ir priemiesèiø„miestietiðkieji” namai savo fasadu á gatvæ at-sisukæ dar ir todël, kad juose buvo árengtoskrautuvëlës, aptarnavimo ámonës. Daþnai jøsavininkai bûdavo þydai. Dël savo atsiradimoir funkcionavimo tie pastatai sudaro ypatingàtarpiná kaimo ir miesto ryðiø klodà.

Buvo ir dar vienas kaimo architektûros at-siradimo mieste kelias. Besipleèiantis mies-tas á savo struktûrà kartais átraukia ir buvu-sius tradicinius þemdirbiø kaimus bei sody-bas. Didþioji dalis tokiø pastatø nugriaunama,jø vietoje iðkyla daugiaaukðèiø namø kvarta-lai. Taèiau neretai jie tarytum perðoka kaimàir já uþkonservuoja. Kaimas savo pakitusá gy-venimà tæsia naujoje aplinkoje. Tai ypaè bû-dinga sparèiai besipleèiantiems miestams(Panevëþys, Ðiauliai, Alytus, ið dalies Klaipë-da). Tokiø pavyzdþiø aptinkama ir Vilniuje,Kaune, Kaiðiadoryse. Beje, ðis reiðkinys bû-dingas ir kitoms ðalims, sakysim, Rusijos sos-tinei Maskvai, ypaè – milijoniniams Sibiromiestams. Ðiauliuose taip atsitiko su Þaliûkøkaimu, kuris atsidûrë tarp senøjø ir naujøjøÐiauliø ir iðlaikë ne tik keletà senøjø namø suûkiniais pastatais ir sodeliais, bet ir puikø vë-jiná malûnà, kurá laiku susigriebta padaryti mu-ziejumi. Yra ir naujesniø pavyzdþiø. 1950 m.pietinëje miesto dalyje, Lieporiø kaimo link su-siformavo vadinamasis melioratoriø mieste-lis Aukðtabalio kaimo (ir gatvës) teritorijoje.Namai mûriniai, taèiau vienaaukðèiai, kvarta-liukas su savo gatviø tinklu. Pleèiantis mies-tui vadinamasis miestelis buvo apsuptas pen-kiaaukðèiø ir devyniaaukðèiø daugiabuèiø na-mø. Ir jis su savo sodybomis, sodeliais ir dar-þais natûraliai gyvuoja daugiaaukðèiø namøapsuptyje. Tiesa, vyksta ðiokios tokios re-konstrukcijos, atsiranda priestatø ir paaukðti-nimø. Savas raidos istorijas turi Ðiauliø Kal-nelio, Gubernijos, Þuvininkø, „Kaukazo” rajo-nai. O Zokniø barakai („lûðnynai”) – kitokios,sovietinës, prigimties reiðkinys.

Pavieniø reliktiniø kaimiðkø namø yra uþ-silikæ ir Ðiauliø centre, nors per pastaruosius

Darþelis traktoriaus padangos viduryje.

Þaliûkø kaimo malûnas, atsidûræs tarp naujøjø Ðiauliø kvartalø.

52

REGIONØ KULTÛRA

karus miestas buvo beveik visiðkai sunaikintas. Pavyzdþiui,Vytauto bei P. Cvirkos gatvës. Praeityje tai buvo Pagyðiø(pagal kaimo pavadinimà) ir Pakluoniø gatvës. (Pagyðiøgatvës sodybø ûkiniai pastatai (tvartai, kluonai) rëmësi ákeliukà, kuris vëliau ir tapo P. Cvirkos gatve.) Bene bûdin-giausias ten yra vadinamasis Baniulienës namas (taip þi-nomas tarp senbuviø), esàs netoli Þemaitës ir Vytauto gat-viø sankryþos, beje, spaudoje pristatytas kaip seniausiasÐiauliø namas. Ar tikrai taip yra, árodyti sunku, bet apskri-

tai tai tipiðkas þemaitiðkas L formos stambaus ûkinin-ko gyvenamasis namas, iðlaikæs struktûrà, siluetà, pla-nà, fasado orientacijà á kiemà. Ðiferiu perdengtas sto-gas, gal pakeistos durys ar langai ið esmës nekeièiaarchajiðko ðio namo vaizdo. Yra ir daugiau panaðauslikimo namø tiek minëtame miesto rajone, tiek ir kitur(Dvaro, Rygos gatvëse).

Dar kitoks reiðkinys yra kaimo architektûros imi-tacijos, kuriø bûdingas pavyzdys – Ðiauliø „Juonë

Buvæs Baniulienës namas. Ðiauliai, Vytauto g. 209. 2002 m.

Buvæs Baniulienës namas (ðiuo rakursu labiau matyti bûdinga jo L formos kompozicija). 2002 m.

53

REGIONØ KULTÛRA

Kaimo namas mieste. Ðiauliai, Vytauto g. 118. 2002 m.

Namas Dvaro gatvëje. Ðiauliai.

54

REGIONØ KULTÛRA

REGIONAL CULTURE

Rural and urban:

interactions in folk art

Vytenis RIMKUS

With changes in ratio of rural to urban inhabit-ants and movement of rural population into urbanareas, many characteristics of the rural life have in-tegrated into the new surroundings. They have metand even melted into the so–called „urban folklore”and have formed an original layer of diverse formsof contemporary folk art. Folk sculpture and smallscale architecture in urban surroundings have re-mained as problematic. The expanded urban areashave covered the former traditional villages andfarms. The rural areas continue to changed theirexistence in the new surroundings. The diapason ofintermediate and limited occurrences is quite differ-ent, and the archaic conservation processes takeplace in the resulting gap. There are many myster-ies hidden in these occurrences as well as secretswhich can tell us not only about the problems of thepast, but of the present as well.

Tautodailininko Juliaus Bukausko kalinëto metalo darbas.Vilniaus g., Ðiauliai. 1986 m.

Puodþiø ðventë – mugë. Ðiauliai. 1979 m.Autoriaus nuotraukos

pastuogës” architektûrinis

ansambliukas. Jis irgi savaip

ásikomponuoja á ðiuolaikinio

miesto struktûrà, gal ir disku-

tuotinas, taèiau apskritai pra-

turtina miesto vaizdà. Prie to-

kiø diskusiniø objektø priskir-

tini ir kolektyviniai sodai su

architektø suprojektuotais,

savininkø „suliaudintais” ir ki-

tokiais namais nameliais.

Ribiniø, tarpiniø reiðkiniø

diapazonas yra labai ávairus,

bûtent jø erdvëje daþnai

vyksta archajiniø formø uþ-

sikonservavimo procesai.

Ryðkus to pavyzdys – Maþo-

sios Lietuvos krikðtai. Tokiø

krikðtø esama ir Lietuvos–

Latvijos pasienyje, katalikø ir

evangelikø susidûrimo bei

bendravimo zonoje. Panaðiø

reiðkiniø (kalba, folkloras,

paproèiai) esama ir etninëse

grupëse, atsidûrusiose svetimoje kalbinëje ir kultûri-

nëje aplinkoje (lietuviø salelës Gudijoje, rusø sentikiø

grupës Lietuvoje).

Visa tai ádomi ir dëkinga paieðkø bei tyrimø dirva

mokslininkams, kraðtotyrininkams. Tuose mediniuose

(atskirais atvejais ir ne mediniuose) namuose slypi daug

paslapèiø, kurios gali nemaþa papasakoti ne tik apie

kraðto praeitá, bet ir gali bûti naudingos apmàstant da-

barties tautodailës raiðkà.

55

Maþojoje Lietuvoje nuo XV a. klostësi lygiagreèiø etno-

kultûrø (vokieèiø, lietuvininkø ir kt.) koegzistencija. Ávairiu

bûdu ir ávairiu metu apgyvendintose teritorijose formavosi

specifiniai kaimai bei sodybos, atspindëjæ savo ákûrëjø bei

gyventojø etnines nuostatas. Antai Aistmariø pakrantëse XIII

a. kûrësi bûdingos struktûros vokieèiø kolonistø kaimai. Tuo

tarpu ðiauriniame bei vakariniame Maþosios Lietuvos pa-

kraðtyje ar kitose nuoðalesnëse vietose galbût galëjo iðlikti

senovës baltø gyvenvieèiø fragmentai. Ten formavosi bal-

tams bûdingos struktûros kupetiniai kaimai. Gana ryðkias

etnines tø senøjø kaimø charakteristikas lëmë jø sponta-

niðkas susikûrimas pagal vienos ar kitos gyventojø grupës

etnines nuostatas (administracija ar kitos institucijos beveik

nesikiðo á kaimø, juolab á sodybø kûrimàsi).

Vëlesniais amþiais padëtis kraðte (kaip ir daugelyje ci-

vilizuoto pasaulio ðaliø) keitësi: þmoniø veikla (sodybø bei

kaimø kûrimas bei plëtra) vis labiau buvo reglamentuojama

juridiniais aktais, administracijos potvarkiais ir kt. Visa tai

neiðvengiamai vis labiau slopino etniðkumo apraiðkas, nes

reglamentuojamai veiklai bûdingas abstraktus kosmopoli-

tiðkumas. Daugiau ar maþiau racionalûs veiklos reglamen-

tavimo principai, primesti „ið virðaus”, savo pobûdþiu kardi-

naliai skyrësi nuo spontaniðkosios etninës veiklos – kûry-

bos „ið apaèios” pagal sudëtingas nuojautas, kintanèias tra-

dicijas. Archajiðkà polikultûrinæ veiklà (geriausiai atitikusià

realaus gyvenimo ávairovæ, leidusià efektyviai veikti ir iðgy-

venti sudëtingomis sàlygomis) vis labiau keitë unifikuojanti

reglamentuojanti monokultûra.

Ta bendra visuomenës raidos tendencija gana ryðki Ma-

þosios Lietuvos kaimø istorijoje. Kraðto unifikavimà ypaè

sustiprino XIX a. viduryje iðsiplëtojæ procesai – Prûsijos vals-

tybës stiprëjimas, Vokietijos imperijos susikûrimas, nauja

sustiprintos germanizacijos politika, spartûs ekonominës

plëtros tempai, siekis ávaldyti imperijos pakraðèius.

XX a. pradþioje Maþoji Lietuva, jos kaimai ir sodybos

atsidûrë po savotiðku „presu”. Lëtus natûralius etnokultûri-

nius procesus keitë grieþtas reglamentavimas, kategoriðki

administraciniai potvarkiai, energingai ir gana staigiai keitæ

kraðto gyvensenà, kaimø pobûdá.

Maþosios Lietuvos kaimø bûklei XX a. pradþioje bûdin-

gas akivaizdus tuometinis kaimo gyvenvieèiø daugiasluoks-

niðkumas. Daug kur buvo iðlikæ senieji kaimø branduoliai,

kai kur ir senovinës struktûros sodybos, atspindëjusios krað-

to gyventojø etnines nuostatas. Pavyzdþiui, baltams buvo

REGIONØ KULTÛRA

Maþosios Lietuvos kaimai ir sodybos XX a.:

etniniø ir kosmopolitiniø bruoþø kaita

Martynas PURVINAS

bûdingos stambokos, kiek padrikai pastatytos sodybos su

gausiais ávairaus dydþio statiniais. Maþojoje Lietuvoje lie-

tuvininkai bei kurðininkai daþniau kurdavo laisviau susiklos-

èiusius, kiek netvarkingus kupetinius kaimus (1 pav.). Ko-

lonistai ið Vakarø buvo atveþæ gynybiniø aikðtiniø kaimø,

tankiø gatviniø kaimø struktûras, kompaktiðkø sodybø kûri-

mo tradicijas.

Pagal naujøjø amþiø kraðto valdþios nurodymus, grieþ-

tas statybos normas buvo statomi taisyklingai suplanuoti

kaimai, geometriðkai suplanuotos sodybos su reglamentuotu

1 pav. Miðkogaliø kaimas XX a. pradþioje. Netaisyklingai iðsidëstæstambûs viensëdþiai (bûdinga baltiðka gyvenvietë, ásikûrusi

ávaldytame plote tarp miðkø ir pelkiø).

56

REGIONØ KULTÛRA

statiniø iðdëstymu. XX a. pradþioje kraðte buvo susiklos-

èiusi grieþta naujø statybø projektavimo bei derinimo tvar-

ka. Kiekvienai sodybai bûdavo parengiamas specialus pro-

jektas, nurodantis geometriðkai taisyklingà panaðaus dy-

dþio statiniø (su reglamentuotais prieðgaisriniais protarpiais

tarp jø) dëstymà aplink staèiakampá „prûsiðkà” kiemà.

Taèiau senieji netaisyklingi kaimai nebûdavo naikinami

ar ið esmës perdirbami (tuo XX a. pradþia Maþojoje Lietu-

voje skyrësi nuo vëlesniø totalitariniø reþimø valdymo lai-

kotarpiø). Daþniau senøjø kaimø branduolius apsupdavo

naujoviðkø sodybø grupës ar iðtisos gyvenvietës, ákurtos

naujai apgyvendintose þemëse (iðdalintø dvarø plotuose,

iðkirstø miðkø ir nusausintø pelkiø vietose) (2 pav.).

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradþioje vis tankesnis darë-

si gyvenvieèiø bei viensëdþiø tinklas. Toks tankus ir gana

tolygus kraðto apgyvendinimas (artimesnis Vakarø Euro-

pos modeliui) buvo svetimas senajai baltiðkajai gyvense-

nai, kuriai buvo bûdingas netolygus ásikûrimas (sodyboms

ir kaimams buvo pasirenkamos patogiausios vietos, nesi-

brukta prie kaimynø (3 pav.)). Taip nyko etniniai bruoþai

(savitas gyvenvieèiø netolygumas), juos keitë kosmopoli-

tiniai (racionaliai tolygus gyvenamøjø vietø tinklas).

Etniðkumo ir kosmopolitiðkumo prieðprieða, tradiciniø

bruoþø nykimas ryðkus nagrinëjant dvarø gyvenvieèiø rai-

dà. Pietinëje Maþosios Lietuvos dalyje (geresniø dirvoþe-

miø plotuose) kûrësi ir plëtësi didieji valstybiniai bei priva-

tûs dvarai, kartais sunaikindami senuosius kaimus. Prie to-

kiø didþiøjø dvarø XX a. pradþioje kûrësi darbininkø gyven-

vietës, racionaliai bei taisyklingai suplanuotos, su vienodo-

mis sodybomis.

Pabrëþtinai taisyklingai buvo planuotos vadinamosios

kolonijos – pelkininkø ir miðkininkø gyvenvietës. Jos buvo

grieþtai suskirstytos á kvartalus su daugmaþ standartinëmis

sodybomis (4 pav.).

Dël viso to etniniai bruoþai (ankstesniais amþiais aki-

vaizdþiai ryðkûs Maþojoje Lietuvoje, traukæ keliautojø bei

tyrëjø dëmesá) kaskart glaudesnëje naujoviðkø elementø ap-

suptyje gana sparèiai blëso.

Tarpukariu ðie procesai vyko toliau. Klaipëdos kraðtui

ir Pietnemunei (Prûsø Lietuvai) politiðkai atsiskyrus, tarp

ðiø Maþosios Lietuvos daliø palaipsniui ryðkëjo skirtumas.

Antai nacistinio reþimo metais pagal tuometinæ populisti-

næ vidaus politikà buvo statomi taisyklingai suplanuoti kvar-

talai prie gyvenvieèiø su maþomis standartinëmis sody-

bëlëmis (daþnai skirtomis karo veteranams, naujiems ko-

lonistams ir pan.). Tie taisyklingi dariniai kirtosi su lietuvi-

2 pav. Lankupiø kaimo þemës XX a. pradþioje:1 – senasis kaimo branduolys (baltiðkas kupetinis kaimas);

2 – prie Lankupiø prijungtas Budalø kaimas; 3 – vëlesniais amþiaissusikûræ Lankupiø viensëdþiai; 4 – XIX a. pab. – XX a. pr.

nusausintose pelkëse ásikûrusios sodybos; 5 – Lankupiø kaimoþemiø praplëtimas XIX a. pab. – XX a. pr.

3 pav. Alkos kaimas XX a. pradþioje – ant kalvelës tarp pelkiøásikûrusi baltiðka gyvenvietë.

57

REGIONØ KULTÛRA

REGIONAL CULTURE

Villages and farmsteads of Lithuania Minor

in the 20th century: the change of ethnical

and cosmopolitan traits

Martynas PURVINAS

Since the 15th century the coexistence of parallelethnocultures (German, Lithuanian and others) has set-tled down in Lithuania Minor (the northern part of easternPrussia). Historical processes that started in the middleof the 19th century (the strengthening of the PrussianState, the originating of the German empire, a new germa-nisation policy and so on) gradually destroyed traditionalethnoculture, affected villages and farmsteads in thecountryside.

Ancient farmsteads that have been so typical for theBalts (big farmsteads, somewhat chaotically crammednearby multiple buildings) have been replaced by strictlyplanned farmsteads – farmsteads geometrically arranged,following the directions from the local authorities. Suchfarmsteads have been established in the beginning of the20th century according to the specially prepared projects.

From olden times freely formed „stack-like” villageswere typical for Lithuania Minor. Those villages consistedof several farmsteads that have been not cuddled together.In the beginning of the 20th century the regular accuratevillage planning was widespread. Farmsteads similar insize were neatly layed out.

Ancient villages were usually not destroyed or consid-erably restructured – they were often surrounded by thenew-fashioned farmstead groups, established in a newlyaccomodated land: in the place of the parcelled-out es-tates, the cut down forests and drained swamps.

ninkø gyvenvieèiø struktûros tradicijomis (netaisyklingu-

mu, ávairove ir pan.).

Taip iki 1945 m. Maþojoje Lietuvoje palaipsniui gausëjo

taisyklingo planavimo sodybø bei kaimø, atspindinèiø kos-

mopolitines kraðto raidos tendencijas. Naujieji statybos ob-

jektai stelbë senovinius kaimus, vis dar atspindëjusius vie-

tinës senosios etnokultûros ypatybes.

Kraðtà visiðkai pakeitë sovietinë okupacija 1945 m., vë-

lesnio etnocido deðimtmeèiai. Iðstûmus ar likvidavus se-

nuosius kraðto gyventojus, ávedus sovietiná politiná reþimà

bei ekonominæ sistemà, buvo pradëta ið esmës pertvarkyti

senuosius kraðto kaimus. Dauguma jø buvo likviduoti, þe-

mëse be ðeimininkø pagal sovietinius standartus statytos

naujos gyvenvietës arba paliktos nebegyvenamos dykros

(pavyzdþiui, Karaliauèiaus kraðte jos nusidriekdavo deðim-

tis ir ðimtus kvadratiniø kilometrø). Tirdamas senuosius krað-

to kaimus, nustaèiau, kad nuo 1945 m. daugelyje vietoviø

buvo likviduota apie 90 nuoðimèiø ir daugiau senøjø pasta-

tø bei sodybø. Maþosios Lietuvos teritorijoje ásivyravo plo-

tai be ryðkesniø etniniø bruoþø, nuasmeninti, savaip unifi-

kuoti sovietiniø transformacijø metu.

Taip beveik galutinai sunaikinti ryðkesni etniniai kraðto

apgyvendinimo sistemos bei kaimø struktûros bruoþai. Bu-

vusiame ávairiame (etnokultûros bei kitais poþiûriais) krað-

te ásivyravo vienodumas.

4 pav. Þalgiriø kaimo (Bismarcko kolonijos) dalis XX a.pradþioje – grieþtas taisyklingas suplanavimas.

Martyno PURVINO parengti ir nufotografuoti kaimø planai

Large-scale state and private farms emerged in thesouthern part of Lithuania Minor (the territory with a bettersoil) in the beginning of the 20th century. Regularly plannedworkers’ settlements were built there.

During the years of the Nazist regime, on the groundof the internal policy of that time, regularly planned quar-ters for war veteranes and Western colonists nearby thesettlements consisting of small farmsteads were built.

Thus more and more regularly planned farmsteads andvillages, occurred which reflected the tendency of the cos-mopolitan development. The new objects took over theancient villages that had reflected the specific features ofthe local ethnoculture.

The view of the country was entirely changed by theSoviet occupation in 1945 and the subsequent decades ofthe ethnocyde. When ancient inhabitants were pushed outor eliminated and the Soviet economic and political sys-tem were established the reconstruction of ancient villagessaw its outset. Most of them were liquidated, and new set-tlements were built on free sites in accordance with theSoviet standards. The investigation into the ancient villagesin the countryside provided the data that since 1945 inmost places 90 % or even more ancient buildings and farm-steads were liquidated.

58

Latviø mitologijaProf. Pçteris ÐMITS

20. Piktoji dvasia, arba Velnias

Tarp dvasiø þmoniø prieðas bei piktadarys yra Velns

(lietuviðkai Velnias, seniau Velinas), etimologiðkai ið-vestas ið vëlës pavadinimo velis. Nors liaudies tradici-jose Velnias ir nëra toks piktas kaip Ðventojo raðtopiktoji dvasia, vis dëlto nebesama jokiø liudijimø, kadjis bûtø laikomas vële. Visiðkai jokio pamato neturipoþiûris, neva Velnio vardas nepriklausàs senai baltøkalbø ðakniai, o esàs perimtas. Pasakø Velnias gyve-na eþeruose, balose arba tiesiog kaþkur po þeme irprimena kvailà stipruolá ar milþinà kitø Europos tau-tø pasakose. Turime pasakø, kuriose Velnias kovojasu Dievu, todël yra iðsakyta mintis, jog tai esàs senojoindoeuropieèiø dualizmo, koks aptinkamas pas seno-vës arijus, atgarsis. Taèiau indoeuropieèiø protautë to-kio dualizmo neþinojo, o ir latviø senuosiuose prieta-ruose nepasirodo joks tikras gerojo Dangaus tëvoprieðininkas. Pasakose neretai kalbama ir apie dau-giau velniø, kurie irgi anaiptol neatstovauja blogioprincipui. Kovoje tarp Dievo ir Velnio pastarasis ne-daro nieko blogo, o Dievas já nuolat klastingai apgau-na. Tokie Dievas ir Velnias nepernelyg beprimena ati-tinkamas senovës arijø dievybes, nors pasakø tyrinë-tojai vis tiek ieðko mûsø sakmëse apie Dievà ir Velniàpavyzdþiø, savo iðtakomis susijusiø su senovës persøAhuramazda ir Arimanu.1

Kitas Velnio vardas yra Juodas, Jods, sutinkamasjau Glüko biblijoje, kur jis atitinka vokieèiø Feldteufel

[paþodþiui ‘lauko,-ø velnias’]. Langë já verèia Waldteu-

fel [‘miðko,-ø velnias’] bei Waldgott [‘miðko,-ø dievas’].Stenderis priima tik dvi pirmàsias reikðmes ir priduria,kad jodi laikyti kariø sielomis, apie kà jau buvo uþsi-minta ankstesniame (19) skyriuje. Kai kurie latviø ra-ðytojai ið Juodo yra padaræ senovës latviø karo dievà.Apskritai manoma, kad mûsø Jods esàs kilæs ið lietuviøþodþio juodas, nes juoda spalva krikðèioniø simboliko-je reiðkia tamsà ir blogá, o ir pats Velnias vadinamas„juoduoju vyru” (der schwarze Mann). Betgi ir estø ju-

(Tæsinys. Anksèiau LK 2002 Nr. 1, 2, 3 ir 4)

udas bei suomiø juutas reiðkia velnià. Be to, estø juu-

das dar yra ðiaurës paðvaistës dievybë, kaip ir latviuo-se. Kadangi mûsiðkio Jods atitikmens neþinoma nei lie-tuviams, nei prûsams, neigi vidþemieèiams, tai jis ne-gali bûti labai senas vardas, o veikiau priklauso priekeliaujanèiø kultûriniø þodþiø. Tokiu atveju Jods galë-tø bûti prieðistoriniais laikais perimtas Judas, susimai-ðæs su „juoduoju vyru” ir ið dalies dar pagal liaudiesetimologijà susietas su lietuviø þodþiu juodas. Nëra abe-joniø, kad jodi yra susijæ su Ðiaurës paðvaiste, bet ryðiøsu miðku ir karu neámanoma árodyti. Latviai jau turëjokaro dievybæ Kaºa mâte, ir jokiø kitø karo dievybiømums nëra þinoma. [62]

Labai senas mitas, regis, yra tas, kuriame Perkuo-nas persekioja piktas dvasias, taigi ir Velnià, o ko gero,dar ir Juodà. Tik Velnio persekiojimas liaudies tradici-jose gausiai paliudytas, o apie Juodo persekiojimà tik-roje liaudies kûryboje vis dëlto trûksta þiniø. Tiesa, Au-seklis dainuoja, kad Perkuonas dîda jodus „ðokdina juo-dus”, o ir kituose raðtuose uþtinkame toká pasakymà,taèiau kokio nors pavyzdþio apie tai ið liaudies tradici-jø pateikta nëra. Ir viename Mirbacho laiðke sakoma,kad perkûnijos metu Kurðe sakydavo: Pçrkons Jodu

gaiòâ „Perkuonas Juodà gainioja”, bet paskelbtuoseMirbacho laiðkuose daug kas iðkraipyta. Juoba kad ðioposakio negalima taip iðtaisyti, esà Perkuonas „juodusgainiotø”. Kaþkoks Kr. Sarþantas ið Blydenës „Etno-grafinëms þinioms apie latvius” (I, 85)2 raðo, kadPçrkoòam bijis ienaidnieks Jods „Perkuonas turëjæs prie-ðà Juodà”, bet ði pasaka vëlgi atrodo pagraþinta.

Prie iðplëtotø mitø apie Juodà priklauso tokie uþ-kalbëjimø duomenys: Joda mâte, Joda tçvs brauca

baznîcâ lieliem ratiem, melniem zirgiem; satiek uz ceïa

jûtçm – nâk no jûºas trîs sulaiòi trejdeviòâm bultâm

„Juodo motë, Juodo tëvas vaþiavo baþnyèion dide-liais ratais, juodais arkliais, ir susitinka pakeliui –ateina ið jûros trys tarnai [su] trejom devyneriomstrëlëm” („Òðóäû”, VI, 48); Skrej uz jodu pili, jodu

suòi nepajuta, jodu mâte vien pajuta „Skrieja á juodøpilá, juodø ðunys nepajuto, juodø motë tik pajuto”(ten pat, 514).

LATVIJOS BALSAS

59

LATVIJOS BALSAS

Ið kitø velnio pavadinimø mums dar þinomi Jupis irNîkðíis. Pastaràjá mini tik seni þodynai, tad galima ma-nyti, jog tai atsitiktinis vardas. O Jupis Kurðe iki ðiødienø iðliko ðûksnyje parauj Jupis! „Jupis rautø!” Pla-tesniø ir tikresniø þiniø apie Jupá neturime.

Artimai susijæs su Velniu yra pûíis ‘pukys, aitvaras’,arba vilce ‘trauka’ arba ‘vilkikë’, neðæ savo ðeiminin-kams namo visokias gërybes. Ðitas pûíis tiek vardu, tiekreikðme visiðkai atliepia lietuviðkajam pukys, estø pu-

uk bei lybiø pûik ar pûk. Jau Hupelis3 pastebëjo, kadtoká patá pûká þino ir vokieèiai. Apie pûká raðydamas jispridûrë: „Toká patá prietarà esu aptikæs tarp paprastøþmoniø Saksonijoje, todël mums nereikia ið èionykð-èiø prietarø juoktis”. P. Einhornas ne tik raðo apie pû-kiø laikymà, bet ir pats jais tiki. Kadangi pûíis ir fone-tiðkai atliepia vokiðkajam Puck, tai nëra jokios abejo-nës, kad latviai, lietuviai, lybiai ir estai savo pûkius busperëmæ ið vokieèiø. Latviø þodis, ið tikrøjø etimologið-kai atitinkantis vokiðkàjá Puck, yra Buzis ‘bubis, bau-bas, baidyklë’.

Jau 1610 metais Dionizijus Fabricijus (Dionisius Fab-

ricius) apie latvius raðo: „Kai kas savo namuose laikoaitvarus (dracones), kurie ið kitø vagia javus ir neða na-mo”. Platesniø þiniø 1636 metais pateikia P. Einhor-nas knygoje „Latviø genties Kurðo kunigaikðtystëje re-formacija” (Reformatio Gentis Letticae in Ducatu Cur-

landiae). Jis raðo: „Ði tauta turi vienà toká piktà, bjaurøturto stabà, kurá jie savo kalba vadina pûkiu (Puke, vo-kiðkai Drachen) ir kurá iki ðios dienos daugelis laiko.Savo laikytojams tasai neða javus bei kitas gërybes, vis-kà vogdamas [63] ið tø, kas su juo nesusideda. Jis esàsraudonas ir skrendàs oru kaip deganti ugnis. Bûdamastuðèias ir neprisipildæs javø jis atrodo raudonas kaipugnis, o kai prisivagia grûdø bei kita ko, tai atrodo më-lynas ir bjaurus. Ðeimininkas, turintis pûká, privalo rastijam atskirà patalpà, kurià reikia laikyti labai ðvarià. Tennevalia niekam áeiti, tik paèiam ðeimininkui ir kam ta-sai leidþia. Ne kiekvienam apie tai galima ir þinoti. Tenpûká reikia maitinti ir girdyti, ir viskà jam vis reikia pa-tiekti pirmajam. Padarius alø, jo tuètuojau reikia duotipûkiui, kol nei pats ðeimininkas, nei jo artimieji darneparagavo. Iðkepus duonà, ðvieþiausià vëlgi pirma rei-kia patiekti jam. Tà patá reikia daryti ir kà nors iðvirus.Jei pûkis pajunta, kad yra negerai laikomas, arba jeikas ið namiðkiø já pajuokia, tai jis taip uþpyksta, kadsudegina visus to ðeimininko namus”.

Senasis Stenderis apie pûká raðo taip: „Pûkis neðàsþmonëms pinigus bei javus. Kà latviai vadina pûkiu, aðne kartà esu matæs savo akimis. Giedrà vakarà atrodo,tarsi þvaigþdës ið dangaus kristø. Bet tai nei þvaigþdës,

nei pûkis”. Senas Tirzos kunigas K. Ðilingas 1832 me-tais raðo: „Kai aplink saulæ ir mënulá matyti ðviesûs ra-tai, kai danguje pasirodo uodeguotos þvaigþdës ir kaigiedrà naktá… tarsi þvaigþdës þemën krinta, tai tamsûsþmonës sako pûká pinigus bei javus neðant ir drebëda-mi laukia kokios nelaimës ar baisybiø”.

Pûká ásigyti galima arba Rygoje, arba èia pat kaimeið blogø þmoniø. Parsineðæs pûká namo pirkëjas savoþmonai turi pasakyti: Velns tavâ sirdî, Velns manâ sirdî

„Velnias tavo ðirdy, velnias mano ðirdy”.Kas nori, pûká gali ir pats uþsiauginti. „Jei gaidá

laikysi septynerius (variantuose trejus arba devyne-rius) metus, tai septintaisiais metais jis padës kiauði-ná. Tà kiauðiná trejus metus reikia neðioti paþastyje,tada ið kiauðinio iðsiris pûkis” (J. Bitakas). Ðis mitaspas mus bus atëjæs ið Rytø Europoje þinomos sakmësapie baziliskà.4

Pûkis pasirodo katës, gyvatës, pelës, rupûþës bei kaikuriø paukðèiø pavidalu. Nuðauti pûká galima tik sidab-rine ar auksine kulka. „Pamaèius pûká áskrendant á na-mus, reikia sienon ásmeigti didelá peilá (tutens), kad pû-kis nebeiðsigautø laukan” (J. Bitakas). „Pûká iðkeikuskiaulës ðûdu ir apmëèius ðûdais, jis iðeis ið kur atëjæs”(A. Þeibë). „Pamaèius pûká skrendant, reikia nusileis-ti kelnes ir suðukti: ‘Pûkiui kelnës nusmuko!’ Tada vi-sas neðulys liksiàs toje vietoje” (J. Bitakas).

Pûká, neðantá rugius, dar vadina „Rugiø rungiu” (Ru-

dzu ruòìis) arba „Rugiø lungiu” (Rudzu luòìis). R. Au-ninis rungio vietoje dar mini runkuliná (runkuliòð), run-duliná (runduliòð) bei rutulytá (rutulîtis). Ðitas rungis,regis, bus tas pats, kas Fabricijaus ir karelø rugiø die-vas Rongoteus [64].

21. Tarpininkai tarp þmoniø

ir dvasiø pasaulio

Jau aukðèiau matëme, kad senøjø baltø nei þmonës,nei dievai dar nebuvo pasiskirstæ pagal grieþtai apibrëþ-tus luomus ir pareigas. Kadangi aukø atnaðavimas die-vams dar buvo labai paprastas, tai nebuvo reikalingi nëðventikai, gyvenantys tik ið savo amato arba priklausan-tys apibrëþtam ðventikø luomui. Taèiau baltai, be abe-jonës, turëjo savo tarpininkus tarp þmoniø ir dvasiø pa-saulio, kaip antai þynius, burtininkus, spëjikus, vilkatusar vilktakius, raganas, laumes ir panaðius antgamtinë-mis jëgomis apdovanotus þmones. Nors apie þyniø val-dþià bendrai visoms baltø tautoms jau daug raðyta, ta-èiau nenurodytas në vienas þynio ar burtininko pavadi-nimas, kuris bûtø tas pats visose trijose baltø kalbose.Iðgarsinto prûsø Krivio (Dusburgieèio Criwe) nepaþás-

60

LATVIJOS BALSAS

ta nei lietuviai, nei latviai. Toks pat svetimas lietuviamsbei latviams liko prûsø vaidelotas, nors ðtai Rytprûsiøvokieèiai dar dabar sako Waidler ‘burtininkas’, waideln

‘burti’ bei Waidelei ‘burtai’. Kita vertus, mûsiðkiam burt-

nieks (20051) prilygstantá þodá turi ne tik lietuviai (bur-

tininkas), bet bus turëjæ, kaip man atrodo, ir senieji prû-sai (plg. Prûsijos vokieèiø Burten, Burtininker ‘spëjikai,burtininkai, þadëtojai’, burten ‘burti, spëti ateitá’). M.Pretorijaus veikale lotynø kalba „Prûsijos ádomybës”(Deliciae prussicae), paraðytame XVII amþiuje, prûsuo-se minimi kaþkokie þenklø aiðkintojai burtones. Aukð-èiau jau minëtas lenkas Jonas Maleckis raðo, jog ðven-tikai, „rusø” kalba vadinti Burty, esà melsdavæ Potrim-pà. Kadangi Maleckis grieþtai neskiria rusø nuo baltøtautø, o Potrimpo, pagal senesnes þinias, bûta kaip tikprûsø dievo, reikia manyti, kad ðie „burtai” yra bûtentprûsø ðventikai, ið kuriø ir kilo minëtas Prûsijos vokie-èiø þodis Burten. Èia dar galime paminëti, jog Prûsijojeesama ir tokio vietovardþio kaip Burwite.

Bendriems mitologiniams baltø tautø vardams darpriklauso laume (lietuviðkai irgi laumë), kurià aptinka-me ir Prûsijoje, viename Notangos kalno pavadinimeLaumygarbis, kuris, kaip matyti, reiðkia ‘laumës kalnas’.

Latviams ir lietuviams bendri yra ðie antgamtinë-mis ypatybëmis pasiþymintys þmonës: vilkats (liet. vil-

katas) ar vilkacis (liet. vilkakis) ir ragana (liet. raga-

na). O þodþiams burvis ‘burtininkas, þynys’, zîlnieks

‘spëjikas’ bei spîgana ‘laumë, ragana’ fonetiðkai ati-tinkamø neturi nei lietuviø, nei prûsø kalba. Savoruoþtu nei latviai, nei lietuviai neturi nieko panaðausá prûsiðkuosius ligaðonus, tulisonus bei zigenotus. Bur-viai, zylniekai, vilkatai bei raganos tebeþinomi dar irdabar, todël jø aiðkinti në nereikia. Spyganos ir lau-mës dabar sunkiai beskiriamos nuo raganø ir, regis,tëra sritiniai þodþiai, bent jau visuotinai jos nëra þi-nomos. Svarbø vaidmená seniau dar vaidino laitîtâji

‘braukytojai (masaþuotojai)’ (1839; 20338; 20998),zâïotâji ‘þolininkai’, pûðïotâji ‘kerëtojai’, sâls pûtçji

‘druskos pûtëjai’ (18309; 20998), [65] vârdotâji ‘var-dytojai, uþkalbëtojai’, riebçji ‘uþglostytojai’, zintenie-

ki ‘þiniuonys’, zavetnieki ‘þavëtojai’ (16072; 20742–3),kurie visi uþsiëmë panaðiu amatu, bet itin seno visiemsjiems bendro pavadinimo neturi. Matyt, seniau ðie gy-dymo darbai bus priklausæ tiems patiems burtininkamsbei þyniams, tik ið dvasininkø jie galiausiai ágavo pa-niekinamà reikðmæ.

Senais laikais burtnieks, burvis, vilkats bei ragana ne-buvo jokie keiksmaþodþiai, ir taip buvo vadinami nekokie sukèiai ar piktadariai. Jø antgamtinës galios iðdalies bus jø paèiø ásikalbëtos, ið dalies priskirtos jiems

þmoniø prietaringumo. Matyt, þmonës neretai kreip-davosi á juos pagalbos. Senieji ðventikai, vadinti burti-ninkais ir þyniais, matyt, prilygo Sibiro tautø ðamanams.Svarbiausias jø uþdavinys buvo nutiesti mirusiøjø sie-loms ryðá su anuo pasauliu. O þmonëms atrodë, kadsavo antgamtinëmis galiomis jie gali prisiðaukti gerà-sias dvasias ir apmalðinti piktàsias. Kadangi visos li-gos, liaudies poþiûriu, kyla ið piktøjø dvasiø, tai kiek-vienas toks þynys buvo ir gydytojas. Gydymas buvo ko-va su piktosiomis dvasiomis, atliekama burtais, nors ne-vengta ir kitø priemoniø, kaip antai masaþo, þolinimo,iðnirusiø kaulø atstatymo, lûþusiø kaulø suriðimo ir t.t.Stebuklus galëjo daryti ir pats ligonio tikëjimas gar-saus burtininko antgamtine galia.

Ðiame skyrelyje gal paminëtini ir vadinamieji ðun-burniai, sumpuròi, þinomi mûsø pasakoms. Tø ðunbur-niø kitados bûta visai kaip þmoniø, tik su ðunø galvo-mis. Jie ëdæ þmones ir, uosdami pëdsakus, vydavæsi iðpaskos. Norëdami iðsigelbëti nuo ðunburniø persekio-jimo, þmonës atþagariai audavæsi vyþas ar nagines irprisiberdavæ á jas pelenø. Kai kurios pasakos dar pasa-koja, kad ðunburniai negalëjæ þiûrëti aukðtyn, todëlþmonës nuo jø iðsigelbëdavæ ásilipdami á medá. Pagalestø pasakas, ðunburniai (koerakoonlased) nerasdavæþmogaus ievos medyje, nes ievos kvapas nustelbiàs þmo-gaus pëdsakø kvapà.5 Ðunburniai, senos ir plaèiai þi-nomos mitinës bûtybës, liaudies atmintyje, atrodo, bussumiðusios su kaþkokiom senovës tautom.6

22. Lyguo, Lyga, Lygajas ir Lyguonis

Iki ðiol mes apþvelgëme tuos latviø dievus ir nepa-prastus þmones, kuriais latviai ið tikrøjø tikëjo ar bentmanytina, kad tikëjo. Bet mûsø raðtuose netrûksta irtokiø dievø, apie kuriuos tikrai galima pasakyti, kadsenieji latviai jø niekuomet nëra þinojæ. Ðios rûðiesdievams að priskiriu tuos, apie kuriuos nieko neliudi-ja nei kalba, nei liaudies tradicijos, nei patikimi isto-riniai ðaltiniai.

Ið tokiø netikrø dievø, ko gero, daugiausia minë-ti Lîgo, Lîga bei Lîgâjs [66]. Jau XVI a. Stryjkow-skis, Kromeris bei Lasickis praneða lietuvius bei lat-vius garbinus dievà Lado, Ledo ar Lido, ið tikrøjøatsiradusá ið aukðèiau minëto rusø ðûksnio äèäú-

ëàäî. Langë (II, p. 127) vietoj Lido, kaip kaþkokià„ðiaurës tautø” dþiaugsmo dievybæ, nurodo Lîgo,nors kitur (I, p. 454 ir II, p. 177) jis vis dëlto matoèia veikiau ðûksná. Stenderis kone þodis þodin nura-ðë Langës aiðkinimà ir ðalia dar tiesiog pridûrë Lîgo

buvus ðiaurës tautø „dþiaugsmo dievà” (der Gott der

61

LATVIJOS BALSAS

THE VOICE OF LATVIA

Lettish mythology

Pçteris ÐMITS

The translation of the „Lettish Mythology” byProf. Pçteris Ðmits is continued to publish. This edi-tion comprises the three following chapters, namely:20. on the Evil Spirit, or Velns; 21. on the mediatorsbetween this world and the Beyond (i.e. priests, sor-cerers, wizards etc.); and, finally, 22. on the falseLettish gods Lîgo, Lîga, Lîgâjs, and Lîgonis.

Fröhlichkeit). Mannhardtas su Döbneriu7 seniausiuðaltiniu, teigusiu egzistavus dievà Lîgo, laiko Sten-derá, nors pirmasis ir iðsako mintá, jog Stenderis ðiàþinià bus paëmæs ið kur kitur. Visas minëtas þiniaspalyginæ matome, kaip ðis dievas Lîgo tolydþio iðrie-dëjo ið rusø ðûksnio ëàäî.

1872 metø „Baltijos ðauklio” (Baltijas Vçstnesis) 47-ame numeryje ádëtas K. Müllerio, vadinto ZariniøKarliu, straipsnis „Trupiniai ið mûsø sakmiø ðalies”,kuriame autorius dievo Lîgo vietoje nori ávesti deivæLîga, greièiausiai atrastà Jurio Alunâno. Jà menàs lat-viø þodis lîgaviòa ‘suþadëtinë, nuotaka’ ir prûsø þy-niai ligaðonai, esà buvæ Lygos ðventikais. Taèiau lîga-

viòa, kaip manoma, kilo ið veiksmaþodþio lîgt ‘lygti,derëtis’, o prûsø Ligaschones, kronikø þiniomis, buvoraudø giedotojai deginant palaikus. Taigi lyginti lîga-

viòa ir Ligaschones ir abu dargi sieti su kaþkokiadþiaugsmo deive neturime në maþiausio pagrindo. Ly-gos dvaras Kandavoje èia irgi netinka kaip árodymas,nes, pirma, neþinome ðio pavadinimo reikðmës, o an-tra, panaðiai skambanèiø þodþiø aptinkama ir finø kal-bose. Nors istorija ir liaudies tradicijos nesuteikiamums në jokiø þiniø apie deivæ vardu Lîga, vis dëltoZariniø Karlis randa jai labai platø veiklos barà. Ly-ga buvusi ne tik meilës deivë, bet ir moterø globëja,kaip atsvara vyrø linksmybës dievui Trimpui, ir poezi-jos mûza. Pirmiausia ji reiðkusi pavasará ir paèià gam-tà. Latviø Velykø supimasis ir Joniniø priedainis lîgo

reiðkæ kaip tik Lygos garbinimà. Tokia Lyga nedera irprie turimø þiniø apie senàjà latviø mitologijà. Jeigujos nuo seniausiø laikø bûta bendrõs prûsø, lietuviøir latviø deivës, tai ji negalëjo bûti nei meilës deivë,nei poezijos mûza, kurios gali atsirasti tik aukðtesnë-je kultûroje. Pastaràja reikðme jos tada bûtø galimaieðkoti mûsø liaudies dainose. Ðiaip jau atrodo neáti-këtina, kad në vienoje ið trijø baltø tautø nebûtø iðli-kæ þiniø apie ðià bendrà deivæ. Tik vienoje liaudiesdaina pavadintoje dainuðkoje (L.D. 13268) randameir Lygà:

Viens tie òçma saules meitu,

Otrais Lîgas kalponîti.

Vienas ëmë saulës dukrà,Antras Lygos tarnaitëlæ [67].

Dainos pateikëjo bûta kaþkokio Manulio Secës, ku-ris buvæs „ið dalies silpnaprotis”. Jis mëgæs daug pasa-koti „apie dievus ir dvasias”. Liaudies dainas jis „mo-këjo susieti taip, kad jos tapdavo viena iðtisa daina”.

Daina esanti „uþraðyta þodis þodin”, bet pateikëjo tei-rautis bûtø veltui, nes „jis jau numiræs”. Lyga tad pa-minëta tik vienoje dainoje, sukurtoje „silpnaproèio”,juoba seniai mirusio. Gaila, kad tokia daina iðvis pate-ko á Latvju Dainas.

Pagaliau bûta mëginimø iðpuoselëti ir dievà Lîgo.Kaip kad þodþio mîïais ‘mielasis’ ðauksmininkas yramîïo, taip tad Lîgo bûsiàs ðauksmininkas vardo Lîgâjs.Betgi mîïais yra bûdvardis, tuo tarpu Lîgâjs priskirti-nas daiktavardþiams. Kaip kad ið rugâjs ‘rugojas, rugioðiaudas’ neiðeina sakyti rugo, taip ir Lîgâjs negali virstiLîgo. Pasakø ir „liaudies” dainø apie Lygajà, kiek manþinoma, iki ðiol paskelbta nëra.

Galiausiai Lygos ir Lygajo vieton dar buvo stato-mas Lyguonis, Lîgonis, apie kurá kalbësime vëliau, ap-tardami Joniniø ðventæ.

Versta ið: Prof. P. Ðmits. Latvieðu Mîtoloìija / Otrs

pârstrâdâts izdevums. – Rîgâ: Valtera un Rapas

akc. sab. izdevums, 1926. – P. 62–68.

Ið latviø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

Ypatingà padëkà reiðkiu Lietuviø literatûros ir tautosakos

instituto vyr. mokslinei darbuotojai dr. Lilijai Kudirkienei,

maloniai sutikusiai perskaityti vertimà ir iðsakiusiai

reikðmingø pastabø.

NUORODOS:

1. Ðmits P. Latvieðu pasakas un teikas. – I. – P. 77–79.2. Turimas galvoje M. Ârono redaguotas mënraðtis Etnografis-

kas ziòas par latvieðiem.3. Hupel A. W. Topographische Nachrichten. – IV. – Riga, 1774.

– P. 207.4. Ðmits P. Latvieðu pasakas un teikas. – I. – P. 42.5. Eisen M. J. Estnische Mythologie. – P. 202–206.6. Ðmits P. Latvieðu pasakas un teikas. – I. – P. 39.7. Magazin, herausgegeben von der Lettisch-Literärischen Ge-

sellschaft. – XX, 4.

62

Paðnekesys su mokslininku „ðamanu”

Mihãly Hoppãlu

Geguþës pradþioje Estijoje lankësi visame pasaulyje þi-nomas ðamanizmo tyrinëtojas, UNESCO Europos folkloroinstituto direktorius vengras Mihãly Hoppãlas. Geguþës 3d. Taline, Fenno-Ugria klube, jis pateikë ataskaità apie mi-nëto instituto veiklà. Po poros dienø já pakalbino savaitrað-èio Sirp bendradarbis:

– Visuomenë jus pirmiausia paþásta ne kaip direktoriø,o kaip vienà garsiausiø mûsø dienø ðamanizmo tyrinëtojø.Kodël pasirinkote bûtent ðià sritá?

– Diplominá darbà universitete raðiau apie vengrø liau-dies medicinà, pasinëriau á ðià þiniø sritá. Beje, liaudies me-dicinoje, kurios ðaknys slypi gilioje praeityje, esama dauge-lio terapijos rûðiø, susijusiø su ðamanizmu.

Lemtingi buvo 1975 metai, kai su Józefu Antallu (vëliautapusiu Vengrijos premjeru) dirbau Medicinos istorijos mu-ziejuje. Tiriamasis darbas ið dalies siejosi su senàja, ðamanøpraktikuota, vengrø liaudies medicina. Kitu mano mokyto-ju tapo Vilmosas Diószegi. Etnografijos muziejuje jis vado-vavo Folkloristikos skyriui – jis ir pakvietë mane á Moksløakademijos Folkloristikos institutà.

O antroji lemtinga aplinkybë buvo ta, kad Diószegi mi-rë labai anksti – vos penkiasdeðimties. Taigi man teko per-imti visà milþiniðkà jo surinktà medþiagà, sutvarkyti jà irsuredaguoti. Áveikiau tà darbà. Taip ir atsirado garsusis vei-kalas Shamanism in Siberia („Ðamanizmas Sibire”).

– Kuo jus þavi ðamanizmo tradicija?– Esminga ir patrauklu tai, kad ji padeda paþinti senuo-

sius vengrø istorijos klodus bei su mitologija susijusius tau-tos dvasinio gyvenimo dalykus.

Po Diószegi mirties man teko raðyti leidiniui Urãli népek

(„Uralo tautos”), kurio redaktorius buvo Péteris Hajdú, vi-sà skyriø apie tø tautø mitologijà ir ðamanizmà.

Pabaigæs tà darbà, netrukus nuvaþiavau á Anglijà, á Lon-donà. Vienas tenykðtis bièiulis nupirko man dovanø Mircea

Eliade’s knygà Shamanism: Archaic Techniqes of Ecstasy

(„Ðamanizmas: archajiðkosios ekstazës technikos”). Tai ap-skritai vienas fundamentaliausiø kûriniø apie ðamanizmà.

– Jis ir padarë tokià stiprià átakà?– Kûrinys paraðytas neátikëtinai ádomiai, jis galutinai ma-

ne pastûmëjo ðamanizmo link.Vëliau Vengrijoje surengëme mokslinæ konferencijà Vil-

mosui Diószegi atminti. Á jà pasikvieèiau kolegø ið tuometi-nës Tarybø Sàjungos. Daugeliui tai buvo pirmoji galimybëiðvykti ið savo ðalies.

Tuo metu susipaþinau su Lennartu Meri’u – ðtai treèiojiaplinkybë, padariusi man esminæ átakà. Jis atvaþiavo á Veng-rijà filmuoti savo garsiojo dokumentinio filmo Linnustee rah-

vas („Paukðèiø tako tauta”), o að buvau jo mokslinis kon-sultantas ir palydovas. Sëdom á maðinà ir apvaþiavom visasfilmuoti tinkamas vietas.

Ir kai po to pirmàkart atvaþiavau á Estijà, Lennartas manparodë senus kadrus, kuriuos panaudojo savo dokumenti-niame filme Toorumipojad („Torumo sûnûs”). Tuomet ir ási-tikinau, kad ðamanizmas vis dar gyvas, nors mano kolegosrusai átikinëjo, kad Tarybø Sàjungoje ðamanizmo jau nebe-ámanoma tyrinëti, kadangi ðis neva iðnykæs, miræs. Jø þo-dþiai skambëjo visai átikinamai. Suprantama, komunizmasnebuvo pakantus senosioms mitologijoms ir tikëjimams, gai-vinusiems nacionalinius maþøjø tautø jausmus.

– Ádomu, ar jums nekilo mintis, kad domëjimasis ðama-nizmu yra paveldëtas? Kitaip tariant, ar tarp jûsø protëviø,giminaièiø nebûta þiniuoniø ar uþkalbëtojø?

– Vargu, nemanau, kad tokiø bûta. Vis dëlto ádomu, kadabi mano dukros – Borbãla ir Dorottya uþsiima naujomisðiuolaikinës terapijos rûðimis. Viena – amerikinës kilmësjudesio terapija, vadinama body-mind-centering, kita domi-si masaþo terapija.

– Kaip ðamanizmo tyrinëtojas, jûs turëjote galimybæ su-

Mihãly Hoppãlas gimë 1942-øjø spalio 31-à dienà Kasos mieste, Vengrijoje (dabar Slo-

vakijos Koðicë). 1961–1966 metais studijavo Debreceno universitete, 1972 m. tapo diplo-

muotu etnografu (cum laude), 1990 – etnografijos mokslø kandidatu. 1967–1971 metais

dirbo jaunesniuoju moksliniu darbuotoju Vengrijos Mokslø akademijos Etnografijos insti-

tute, 1972–1975 – moksliniu sekretoriumi, nuo 1976 – vyresniuoju moksliniu darbuotoju.

1997 metais tapo Europos Folkloro instituto direktoriumi. Bent deðimties knygø autorius

arba bendraautorius, 41 knygos sudarytojas arba redaktorius (15-os uþsienio kalbomis ir

26 vengrø kalba). Mihãly Hoppãlas taip pat yra 26 filmø reþisierius arba scenaristas; 1988–

1990 m. – Tarptautinës ðamanizmo tyrinëtojø draugijos generalinis sekretorius, 1991–1993 m.

– direktorius, 1994–1996 m. – viceprezidentas, 1997–2001 m. – prezidentas.

KITOS KULTÛROS

63

KITOS KULTÛROS

sitikti ir bendrauti su daugeliu ðamanø ir uþkalbëtojø. Kaipapsakytumëte tà jausmà ar iðgyvenimà, kurá patiriat, susi-dûræs su tokiais ypatingais, „iðrinktaisiais” þmonëmis? Arsunku uþmegzti ryðá?

– Viena pirmøjø mano, kaip tyrinëtojo, kelioniø atvedëá vienkiemá netoli Debreceno miesto. Ten susitikau su vie-nu þiniuoniu, kuris man papasakojo nuostabià istorijà apietai, kaip þiniuonys buliø pavidalais tarpusavy rungiasi dan-guje. Jis ir pats tai buvo asmeniðkai patyræs. Ádomu, kadgrumtynës, pasivertus buliais, minimos ir buriatø ðamanø.Danguje þvëriø pavidalais grumiasi ðamanø dvasios pagal-bininkës. Toji paralelë mane sukrëtë. Dar áspûdingesnis su-sitikimas su vienu Slovakijos vengrø þiniuoniu.

Apie já iðgirdau ið bièiulio, susipaþinusio su juo Slovaki-joje. Gyvena greta dabartinës Slovakijos – Vengrijos sienos,kaimelyje, kuris yra uþ 50 km nuo miesto Kassa (vengrið-kai), arba Koðice (slovakiðkai). Mudu su bièiuliu nuvaþia-vom pas já á sveèius, ir tas þmogus papasakojo be galo ádo-miø istorijø. Pasirodo, jis tikrai kilæs ið þiniuoniø giminës.Jo tëvas (valstieèiø kilmës) buvo þiniuonis, turëjæs didþiulævidinæ jëgà, iðmanymà ir sugebëjimus. O patsai tas þmogus,su kuriuo bendravom, gyveno paprasto sodieèio gyvenimà.Pasakojo mums, kaip gydàs. Tiesa, daugiausia – gyvulius,reèiau – þmones. Galø gale, ne tai svarbiausia. Svarbu, kadþinios ir sugebëjimai, perduodami ið kartos á kartà, iðliko.Deja, taip jau atsitiko, kad neturëjau laiko pokalbiams sutuo þmogum publikuoti. Tada, 70-øjø vidury, vis neturëda-vau kada, nuolat bûdavau uþsivertæs kitais darbais. Vis dël-to ketinu tà medþiagà iðspausdinti. Pavadinsiu: „Paðneke-siai su paskutiniuoju vengrø þiniuoniu.”

– Ðamanai, þiniuonys, uþkalbëtojai – ar turi jie kokià tikjiems bûdingà „aurà”?

– Matote, kaip mokslininkas privalau visà ðià su „aura”susijusià tematikà iðtyrinëti objektyviai. Nepaisydamas to,turiu ið karto prisipaþinti: jauèiu, jog tie þmonës spinduliuojanepaprastà gerumà. Beje, Vengrijoje yra du tokie þiniuo-nys, pas kuriuos, vildamiesi pasveikti, traukia ðimtai þmo-niø. Visi kalba, kad jø gydymas labai veiksmingas. Todël, beabejonës, tokie þmonës turi geradario aurà. Taèiau mumsvisa tai – nepakankamai iðaiðkintø reiðkiniø sritis.

– Todël, kad neámanoma iðmatuoti?– Kaip tik todël, kad negalima iðmatuoti. Tiksliau, kai

kà galima iðtirti – ar þmonës tikrai iðgyja, ar ne. Gydytojai,þinoma, ðito nenori pripaþinti.

– Manoma, jog tai „nemoksliðka”…– Bûtent. Bet galø gale tai ne etnologo uþduotis – ma-

tuoti tà aurà ar spinduliavimà. Kai bûdamas Mandþiûrijojesusitikau su ðamanu, kurio fotografija ant mano knygosSãmãnok, lelkek és jelképek („Ðamanai, dvasios ir simboliai”,iðëjo Budapeðte 1994 metais) virðelio, mudu negalëjom pa-siðnekuèiuoti, nes jis ðnekëjo tik savo gimtàja kalba (nemo-këjo net kiniðkai), o að, savo ruoþtu, nemokëjau jo kalbos.Bet mudu paþvelgëm kits kitam á akis ir iðkart tapome drau-gais. Ko pas já atvaþiavau, þinojo ir be þodþiø. Mudu sëdë-jom greta kits kito ir… Þodþiu, tarp mudviejø gimë toks

labai malonus tarpusavio supratimas, dvasinis ryðys. Panaðiistorija man atsitiko ir su vienu Tuvos ðamanu, kuris atsi-sveikindamas pasakë: „Tu – mano sûnus”.

Tà patá patyriau ir Korëjoje, kur viena ðamanë – ir su jadël kalbos barjero negalëjau pasikalbëti – man iðeinant lie-pë dar kada nors bûtinai sugráþti, nes jautë norinti perduotiman savo þinias ir sugebëjimus.

Tokie dalykai ðirdyje þadina ðiltus jausmus. Ir að tikiu:þmoniø santykiuose svarbiausia, kad, esant bûtinybei, gali-me suprasti vienas kità ir be þodþiø.

– Jei abiejø „bangos ilgis” tas pats.– Taigi, tas pats bangos ilgis, arba rezonansas, darna…Turiu vienà labai gerà bièiulá. Gyvena Belgijoje, prie

Briuselio, emigravo ið Vengrijos dar iki II pasaulinio karo.Jis – dailininkas. Pats save vadina dailininku ðamanu. Jisturi ðamano bûgnà, negana to, dar ir gydo. Kiek mudu ðne-këjomës… Jis sako, kad pagrindinis ðamano rûpestis – at-statyti darnà þmoguje. Esmë ta, kad daugelio ligø ðaknys –dvasinës pusiausvyros praradimas, paþeista psichika.

Tuvoje, taip pat Buriatijoje pastebëjau, kad ðamanas rû-pinasi ne tiek jau serganèio þmogaus gydymu, kiek stengiasiuþbëgti ligai uþ akiø, atstatyti vidinæ pusiausvyrà. Jei kurisnors sunegaluoja, eina pas ðamanà ir praðo, kad tas já „ap-valytø”. Èia esminis Rytø ir Vakarø màstysenos skirtumas:nereikia laukti, kol susirgsi ir tik tada gesinti gaisrà, verèiauneleisti ligai prisiartinti, jos iðvengti.

– Pastaruoju metu kaskart vis daugiau þmoniø, ir ið „pa-èiø civilizuoèiausiøjø”, susidomi savo ðaknimis, o jø beieð-kodami, atranda ðamanizmà. Jei þmonës vël taptø ðamaniz-mo pasekëjais, ar tai bûtø iðeitis ið dabartinës krizës, pasi-reiðkianèios plaèiai paplitusiu nepasitikëjimu savimi, vidi-nës darnos stoka?

– Tiesa, maþosiose, Tarybø Sàjungos sudëtyje buvusiosetautose vël palaipsniui ima rastis ðamanø. Juk jie – ne vientikrosios ðiø tautø kultûros sergëtojai, bet ir vedliai naujo-je, besikeièianèioje situacijoje. Vadinasi, ðamanizmas ðiomstautoms – ir simbolis, ir priemonë ieðkant kelio á savo kul-tûros iðtakas, paveldà.

– Kaip tik todël ðamanizmas, ðamanai ir buvo laikomitokiais pavojingais?

– Taip. Todël juos ir persekiojo, kur tik ir kiek tik galë-dami. Keista, bet Kinijoje ðamanø nelietë. Bûtent jie Kini-joje iðsaugojo ir dabar tæsia vietinës kultûros tradicijas.

Mano nuomone, nebûtø labai gerai, jei ðamanizmassuklestëtø visur. Nors tiesa ir tai, jog ðamanai kitoms reli-gijoms nepaprastai pakantûs. Jø paèiø atþvilgiu niekad ne-buvo rodyta ðitiek kantrybës. Pakantus nebuvo nei isla-mas Vidurinëje Azijoje, nei protestantizmas Laplandijo-je. Lamaizmo iðpaþinëjai persekiojo ðamanus Tibete irMongolijoje.

– Net staèiatikybë nebuvo tolerantiðka.– Taip, staèiatikybë Rusijoje – taip pat. Na, þinoma, ypa-

tingu nepakantumu pasiþymëjo komunizmas. Ðiuo atþvil-giu, kaip sakiau, Kinija buvo iðimtis. Að ásivaizduoju, kadmûsø planetoje bûtø buvæ kur kas daugiau santaikos, jei

64

KITOS KULTÛROS

kitos, agresyvesnës religijos nebûtø nustûmusios ðamaniz-mo á tolimiausià kampà.

Ðamanizmas visada buvo labai lankstus, todël iðtvërë vi-soká spaudimà. Visur, kur ligi ðiol tebegyvuoja, jis yra labailanksti… net, sakyèiau, ne „religija”, o greièiau tikëjimas,pasaulëvaizdis, mitinë màstysena, pasaulëjauta. Santykis suliga, sveikata, praeities paveldu, savo ðaknimis – duotybës,kurias ið ðamanizmo verta perimti, pasinaudoti jomis mûsølaikais. Vis dëlto tegul kiekvienas laikosi savo kultûriniø tra-dicijø. Ten, kur nebûta ðamanizmo, kur nëra senø jo tradi-cijø, að jo nediegèiau. O ten, kur jis nuo seno egzistavo, leis-kime jam ramiai gyvuoti. Kadaise ðamanizmas buvo plaèiaipaplitæs tarp Ðiaurës, Vidurio ir Pietø Amerikos gyventojø,jis þinomas visoje Eurazijoje ir t.t. Taigi tai daugelyje vietøpaplitæs fenomenas, nors reiðkiasi begale ávairiausiø pavi-dalø. Verta puoselëti kaip tik labiausiai iðvystytas ðamaniz-mo rûðis, stipriausias tautose, kur jis kultivuojamas.

– Ðamanizmui atgaivinti reikia ypatingø þmoniø.– Jø atsiras. Tarp jaunosios kartos atstovø – vis daugiau

pasiryþusiø pasiðvæsti ðiam keliui. Tarkim, nemaþai mandþûtautos jaunimo ðiandien ryþtasi ðiai profesijai.

– Ir savo valia?– Visiðkai savo valia. Tik ðitaip ir ámanoma, nes varu në

vieno nepriversi imtis ðios profesijos. Juolab, pagal tradici-jà, sprendþia dvasios, tinka kuris bûti ðamanu ar ne. Jos ren-kasi patá tinkamiausià asmená.

– Kaip þinia, ðamanu bûti gali toli graþu ne kiekvienas.Ði profesija reikalauja nemenko savæs atsiþadëjimo, atsa-komybës uþ savo paðaukimà, net pasiaukojimo. Arba, kaipraðot savo knygoje „Ðamanai, dvasios ir simboliai”: „Ðama-nas visada pasirengæs susidurti su kritine situacija, neretaijis prisiima ir visas su tuo susijusias kanèias”; „Ðamanas vi-sada aukoja savo jëgas ir iðmanymà, kai tik bendruomeneiprireikia gerovæ teikianèios iniciatyvos”. Ne paslaptis, jogmûsø dienomis tokiø savybiø turintys þmonës sutinkami visreèiau. Tad ar apskritai ámanoma rimtai kalbëti apie „ða-manizmo atgimimà”?

– Matote, pats esu sutikæs tokiø þmoniø.– Netgi pasiturinèiose ðalyse?– Ir ten. Pavyzdziui, Jungtinëse Valstijose Michaelis Ha-

meris, þymus ðamanizmo tyrinëtojas, net ásteigë pagarsëju-sius kursus, kuriuose mokomasi muðti bûgnà. Ten visada rasidu tris þmones, kurie ið visos ðirdies, nesiekdami naudos,padeda kitiems. Á tuos kursus þmonës ateina todël, kad jau-èia turá tam tikrø gabumø. Tai rodo, kad gebëjimas bûti ða-manu gyvas kiekviename ið mûsø. Tiesa, nevienodu mastu,bet tikrai gyvas. Tai þinau ið savo patirties. Kai ið lëto vedudelnu virðum kito þmogaus, tam tikroje vietoje kartais pa-juntu ðaltá. Ir á savo klausimà „Èia skauda?” sulaukiu atsa-kymo „Taip”. Vadinasi, mes, be abejonës, turim gabumø,tik jais nesinaudojam.

– Ar jûs pats dalyvavote panaðaus pobûdþio ðamanøkursuose?

– Taip, dalyvavau. Hamerio – netgi dukart. Pasirodo, jisskaitæs mano knygas, ir jam patikæ. Pakvietë mane á Kali-

fornijà, á sveèius, leido nemokamai dalyvauti jo kursuose.Taigi dalyvavau Hamerio ir jo mokiniø, pavyzdþiui, Jona-thano Harowitzo, rengiamuose kursuose. Beje, Hamerisdëstë ðamanizmà ir Vengrijoje.

– Ar Vengrijoje vyksta panaðûs nuolatiniai kursai?– Taip, vyksta. Netgi dveji. Vienø organizatorius – þino-

mas Budapeðto Tér-Szînhãs teatro reþisierius Istvãnas Somo-gyi. Jo poþiûris á visa tai labai rimtas. Beje, jis pajëgus iki galoatlikti „ðamano sielos kelionæ”. Ið kultûrinës atminties So-mogyi iðkasë neátikëtinø dalykø. Savo mokiniams ir aktoriams,kad jie taptø gabesni, atlieka ðamano iniciacijos ritualà.

– Ar tai tikrai duoda naudos?– Be abejo, taip. To teatro aktoriai labai gerai vaidina.

Èia slypi neabejotinas ryðys, juk ir ðamanas, tam tikra pras-me, – „vieno aktoriaus trupë”. Jis turi mokëti dainuoti, muðtibûgnà, ðokti, imituoti ávairiø gyvûnø ir dvasiø globëjø bal-sus. Visa tai – esminiai aktorystës komponentai.

– Kaip á tai þiûri ðiuolaikinë Vengrijos visuomenë?– Tai kelia didelá susidomëjimà. Somogyi turi apie 50

mokiniø, aplink já buriasi besidomintys. Praëjusiais metaismaèiau jø gatvës vaidinimà, surengtà kaip didelë procesija– be galo ádomu. Buvo skirta Vengrijos valstybës 1000-me-èiui ir pirmojo Vengrijos karaliaus, Ðventojo Istvano Pir-mojo karûnavimo 1000-meèiui paþymëti. Vaidinimas vaiz-davo pagoniø ir krikðèioniø susitikimà. Þodþiu, buvo labaiádomu ir áspûdinga.

– Koks poþiûris apskritai á þiniuonis, ðamanus, uþkalbë-tojus ðiandieninëje Vengrijoje ir jai gretimose þemëse?

– Kiek þinau, ðamanø daugiau nebëra. Vis dëlto, kaipminëjau, yra du gydantys þiniuoniai. Vienas save nedvi-prasmiðkai vadina uþkalbëtoju (uþkeikëju), nes jis, regis,kilæs ið þiniuoniø giminës ir, manding, naudoja senuosius,paveldëtus gydymo bûdus. Nebuvau su juo asmeniðkai susi-tikæs, bet maèiau jo televizijos interviu – gana ádomu. Atei-ty norëèiau su juo susitikti akis á aká.

– Tad Vengrijoje kol kas – tik du tokie þmonës?– Galbût ir daugiau, nes dabar ðitie dalykai labai madin-

gi. Tik að á tuos kitus asmenis neþiûriu pernelyg rimtai.– Kitaip sakant, tie „kiti” greièiau – tik þolininkai?– Taip, þolininkai. Na ir dar, þinoma, viskà krûvon su-

plakantis New age judëjimas. Pradeda tà, pradeda anà, oiðeina kaþkokia koðë… Beje, Rusijoje, negana to, tai keliair nemaþà pavojø. Ypaè kalbant apie tikrus Sibiro ðamanus.Juk Rusijoje ðiandien galima publikuoti kà tik nori, kad irvisiðkus niekus. Þmonës ko tik neprisiskaito, ir galø galeviskas baigiasi siaubinga painiava. Bent jau að stengiuos su-sitikti tik su tokiais þiniuonimis ir uþkalbëtojais, kurie gyve-na kuo atokiau nuo spausdinto þodþio átakos. Nebûtinai ci-vilizacijos nepaliestose vietose – tokiø ðiais laikais papras-èiausiai nebëra, bet vis dëlto ten, kur ið senøjø tradicijø darðis tas iðliko.

Su Mihãly Hoppãlu Taline kalbëjosi Tõnu KalvetVersta ið: Sirp. – 2001, birþelio 1 d.

Ið estø kalbos vertë Urmas KARU irBirutë PETRAUSKAITË

65

SKAITYMAI

Proksemija tarp kultûrø:vokieèiai, anglai ir prancûzai

Edward T. HALL

Vokieèiø, anglø, amerikieèiø, prancûzø kultûros di-dele dalimi persmelkia viena kità, taèiau daugelyje tað-kø jos ir kertasi. Apsiðvietæ amerikieèiai ir europieèiaibaudþiasi teisingai interpretuojantys vieni kitø elgesá,todël iðkylantys nesusipratimai yra juoba rimti. Kultû-riniai skirtumai, á kuriuos neatsiþvelgiama, paprastaitampa dingstimi kità laikyti netikëliu, nepraustaburniuar storþieviu.

Vokieèiai

Kai tik þmonës ið skirtingø ðaliø daþniau susiduria,jie ima apibendrinti vieni kitø elgesá. Vokieèiai bei vo-kiðkai kalbantys ðveicarai – ne iðimtis. Dauguma ðiødviejø ðaliø intelektualø bei profesionalø, su kuriais manteko kalbëtis, galø gale pradëdavo aptarinëti amerikie-èiø santyká su erdve ir laiku. Tiek vokieèiai, tiek vokið-kieji ðveicarai iðsakë ne vienà taiklià pastabà dël to,kaip kietai amerikieèiai suspaudþia laikà ir kaip laikosidienotvarkës. Jie pastebëjo ir tai, kad amerikieèiai ne-palieka në valandëlës laisvo laiko patiems sau (tai pa-þymëjo ir Sebastianas de Grazia savo knygoje „Apielaikà, darbà ir tingulá”).

Kadangi nei vokieèiø, nei ðveicarø (skyrium, Ðveica-rijos vokieèiø) tikrai negalima apkaltinti nerûpestingumu,man pasirodë ádomu plaèiau paklausinëti juos apie jøpoþiûrá á amerikieèiø santyká su laiku. Jie teigë, jog euro-pieèiai átraukia á savo dienotvarkæ maþiau ávykiø nei ame-rikieèiai, ir paprastai pridurdavo, kad europieèiai jauèia-si ne taip „suspausti” laiko kaip amerikieèiai. Þinoma,

europieèiai skiria kur kas daugiau laiko viskam, kas su-sijæ su þmoniø tarpusavio santykiais. Ne vienas ið manoapklaustøjø pastebëjo, kad Europoje svarbu þmoniø tar-pusavio santykiai, o Jungtinëse Valstijose – dienotvarkë.Keletas net þengë dar vienà loginá þingsná ir susiejo el-gesá laike su laikysena erdvëje, kuriai amerikieèiai esàneátikëtinai neatidûs. Europietiðkø standartø poþiûriu,amerikieèiai erdvæ tiesiog nedovanotinai eikvoja ir retaideramai pritaiko þmoniø poreikiams. Atrodo taip, tarsiamerikieèiai manytø þmones iðvis neturint jokiø su erd-ve susijusiø poreikiø. Perdëdami dienotvarkës reikðmæamerikieèiai tad linkæ nuvertinti asmeninius erdvës po-reikius. Taèiau toli graþu ne visi europieèiai yra tokieáþvalgûs. Dauguma pasitenkina pasakæ, kad Jungtinë-se Valstijose jie nuolat jauèiasi spaudþiami laiko, ir daþ-nai dar pasiskundþia mûsø miestø vienodumu. Ðiaip artaip, ið tokiø europieèiø pastabø galima tikëtis, kad vo-kieèiams tikrai labiau nei amerikieèiams rûpës erdvësnormø paþeidimai.

Vokieèiai ir ásibrovimas

Niekuomet nepamirðiu, kaip, bûdamas paskutinio-jo kurso studentas, pirmàsyk susidûriau su vokieèiø pro-kseminëmis nuostatomis. Visas mano iðsiauklëjimas,mano padëtis, pats mano ego buvo uþsipulti ir akimirks-niu sutriuðkinti vokieèio, kurio sampratos apie „ásibro-vimà” nesuðvelnino nei trisdeðimt metø gyvenimo Ame-rikoje, nei puikiai iðmokta anglø kalba. Norint suvoktiávairias su tuo susijusias aplinkybes, reikia aptarti dvikertines amerikieèiø nuostatas, kurios ðioje ðalyje yra

Þymus XX a. antrosios pusës amerikieèiø antropologas Edwardas Twitchellas Hallas gimë1914 metais Misuryje. Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo Jungtiniø Valstijø daliniuose Euro-poje bei Filipinuose, tada ir susidomëjo skirtingø kultûrø nulemtu erdvës suvokimu, t. y. antro-pologijos ðaka, pavadinta proksemija. E. T. Hallas ir buvo vienas ið jos pradininkø. Pagrindinëjo idëja ta, kad nors sensorinis visø þmoniø aparatas vienodas, erdvës – tiek konkreèios,þmogø tiesiogiai supanèios, asmeninës, tiek juoba platesnës, abstraktesnës – suvokimà dide-liu mastu lemia kultûra. Beje, „asmeninë erdvë” – viena ið pagarsëjusiø bûtent ðio mokslininkoávestø sàvokø. E. T. Hallo veikalai: „Nebyli kalba” (The Silent Language. – New York: Double-day, 1959), „Slaptoji dimensija” (The Hidden Dimension. – New York: Doubleday, 1966) ir„Anapus kultûros” (Beyond Culture. – New York: Anchor Press, 1976).

66

SKAITYMAI

savaime suprantamos ir kurias amerikieèiai tad yra lin-kæ laikyti visuotinëmis.

Pirma, Jungtinëse Valstijose esama visuotinai pai-soma nematomø ribø aplink bet kuriuos du ar tris besi-ðnekuèiuojanèius þmones, atskirianèiø juos nuo aplin-kiniø. Tokià grupæ izoliuoja bei gynybine privatumo sie-na apsupa vien tik atstumas. Paprastai èia kalbamatyliai, vengiant paþeisti kitø privatumà, o jei balsai visdëlto girdimi, þmonës elgiasi taip, tarsi jø negirdëtø.Taigi privatumas garantuojamas ir tuomet, kai jo ið tik-røjø nëra. Antroji nuostata kiek subtilesnë ir lieèia tiks-lià ribà, kurià perþengæs asmuo suvokiamas ið tikrøjøáëjæs á patalpà. Kalbëtis pro uþdaras duris, stovint lau-ke, daugumai amerikieèiø nereiðkia bûti namo ar kam-bario viduje jokia ðio þodþio prasme. Jei kas, pravëræsduris, stovi ant slenksèio ir kalbasi su kuo nors viduje,asmeniðkai jis tebesuvokiamas ir tebejauèiamas kaipesàs lauke. Jei kas ástaigoje tiesiog ákiða galvà á kabi-netà, jis dar tebëra lauke. Paprasèiausiai laikytis durøstaktos, nors visu kûnu jau esi kambaryje, reiðkia, kadviena koja tu dar tebeeini pro ðalá, taip sakant, dar ne-áþengei á kito teritorijà. Në viena ið ðiø erdvës nuostatønegalioja Ðiaurës Vokietijoje. Kiekvienu ið ðiø atvejø,kai amerikietis dar laikys save esant lauke, jis jau busáþengæs á vokieèio teritorijà ir, vadinasi, jau bus uþmez-gæs su juo santyká. Konfliktà tarp ðiø dviejø nuostatø ámano dëmesio centrà iðkëlë toks nutikimas.

Buvo ðilta pavasario diena, viena ið tø, kokios bûnatik gryname Kolorado aukðtumø ore, diena, kai dþiau-giesi, kad gyveni. Stovëjau ant naujai árengtos sody-bos laipteliø ir kalbëjausi su jauna moterimi, gyvenusiavirðuje. Pirmasis aukðtas buvo paverstas dailininko stu-dija ir, be to, taip, kad vienu ir tuo paèiu áëjimu naudo-josi abiejø butø gyventojai. Virðutinio buto gyventojai,áþengæ pro nedideles duris, iki laiptø á antrà aukðtà tu-rëjo praeiti palei vienà studijos sienà. Kitaip sakant, jieturëjo „patogumà” kirsti dailininko teritorijà. Stovëda-mas ant laipteliø ir ðnekëdamasis paþvelgiau á kairæ irstudijoje, uþ kokiø penkiasdeðimties ar ðeðiasdeðim-ties pëdø, pastebëjau dailininkà ið Prûsijos, irgi besi-ðnekuèiuojantá su dviem savo draugais. Jis buvo pasi-sukæs taip, kad þvilgtelëjæs á ðalá galëjo mane matyti.Að pastebëjau já, bet nenorëdamas pasirodyti áþûlusarba nutraukti jo pokalbio su draugais, nesàmoningaipritaikiau amerikietiðkà taisyklæ ir nusprendþiau, kadabu ðie dalykai – mano tylus pokalbis ir jo ðnekuèiavi-mas – vienas kito visiðkai nelieèia. Netrukus patyriau,kad tai buvo klaida, nes greièiau nei apie tai galimapapasakoti dailininkas paliko savo draugus, perëjo musskyrusià erdvæ, nustûmë mano paðnekovæ á ðalá ir de-ganèiomis akimis pradëjo ant manæs ðaukti. Kokià aðturás teisæ áþengti á jo studijà su juo net nepasisveiki-næs? Kas man davæs toká leidimà?

Að pasijutau taip uþgautas ir paþemintas, kad net pokone trisdeðimties metø tebejauèiu pyktá. Vëlesni tyrinëji-mai man padëjo geriau suprasti vokieèiø nuostatas, ir su-vokiau, kad, vokieèio akimis, að tikrai buvau nedovanoti-nai nemandagus. Að jau buvau „viduje” ir dargi ásibroviautaip, kad galëjau matyti, kas ten vyksta. Vokieèiui nëratokio dalyko kaip bûti patalpoje neperþengus ásibrovimoribos, juoba þiûrint á kità, nesvarbu, ið kaip toli.

Neseniai tyrinëdamas, kà þmonës pastebi bûdamiintymioje, asmeniðkoje aplinkoje ir visuomenëje, vieðu-moje, turëjau progà nepriklausomai ásitikinti vokieèiø vi-zualinio ásibrovimo jausmu. Savo tyrinëjimø sumetimaispapraðiau nufotografuoti kokià porelæ atskirai vienomisir kitomis minëtomis aplinkybëmis. Vienas ið mano pa-galbininkø, vëlgi vokietis, savo tiriamuosius vieðai foto-grafavo tik geroku kampu, nes, kaip jis sakë, „nevaliaatvirai þiûrëti á kità þmogø – tai ásibrovimas”. Tai, ko ge-ro, paaiðkina ir tà neraðytà paprotá, kuriuo remiasi vo-kieèiø ástatymai, draudþiantys vieðai fotografuoti nepa-þástamus asmenis be jø sutikimo.

„Privati sfera”

Vokietis nuosavà erdvæ jauèia kaip savojo ego tàsà.Ðá jausmà galima suvokti per terminà Lebensraum [pa-þodþiui ‘gyvenimo, ar gyvybinë, erdvë’], kuris apima tiekdaug, kad jo net neámanoma iðversti. Hitleris já vartojokaip veiksmingà psichologiná svertà vokieèius pakelti uþ-kariavimams.

Prieðingai nei arabo, kaip pamatysime vëliau, vo-kieèio ego yra nepaprastai atidengtas, tad gindamassavo „privaèià sferà” vokietis gali nueiti labai toli. Taibuvo pastebëta ir Antrojo pasaulinio karo metu, kaiamerikieèiø kareiviams teko stebëti vokieèiø belaisviuskuo ávairiausiomis aplinkybëmis. Vienu atveju viduriovakarø fronte keturi vokieèiø karo belaisviai buvo ap-gyvendinti kartu viename maþame barake. Ir vos tikpasitaikë galimybë gauti medþiagø, kiekvienas ið jø at-sitvërë, kad ágytø nuosavà erdvæ. Ne tokiomis palan-kiomis aplinkybëmis paèioje Vokietijoje, Vermachtui jauþlungant, kai belaisviø daugëjo greièiau nei buvo áma-noma juos apgyvendinti, jie buvo priversti ásikurti uþnepridengianèiø vielos tvorø. Èia kiekvienas kareivis,kuris tik ásigudrindavo gauti medþiagø, ëmësi statytisnuosavà bûstelá, kartais ne didesná uþ lapës urvà. Ame-rikieèiai stebëjosi, kodël vokieèiai nesujungia savo pa-stangø bei skurdþiø statybiniø iðtekliø ir neásirengia saudidesnës, tinkamesnës erdvës, juoba turint galvoje la-bai ðaltas pavasario naktis. Nuo to karto man daþnaitekdavo pastebëti ðito poreikio – pridengti ego – archi-tektûrines apraiðkas. Vokieèiø namai su balkonaisárengti taip, kad privatumas tiesiog krenta á akis. Kie-mas paprastai aptvertas iðtisa siena, bet net ir tada,kai neaptvertas, jis yra ðventa.

67

SKAITYMAI

Ypaè vokieèiui kelia nerimà amerikieèio poþiûris, jogerdve reikia dalintis. Negaliu ðio atvejo dokumentuoti,bet vienas liudininkas ið Antrojo pasaulinio karo metuokupuoto ir sugriauto Berlyno praneðë apie koðmariðkàsituacijà, kokià neretai gali sukelti þioplos tarpkultûriniøsantykiø klaidos. Tuo metu Berlyne itin trûko gyvena-mojo ploto. Siekdama palengvinti padëtá, Amerikos zo-nos okupacinë vadovybë ásakë berlynieèiams, kurie te-beturëjo sveikas virtuves ir voniø kambarius, dalintis jaissu savo kaimynais. Ásakymà galø gale teko atðaukti, nesvokieèiai, átampai perþengus pakeliamas ribas, dël ðiøpasidalintø patogumø pradëjo vienas kità þudyti.

Vokietijoje tiek privaèiuose, tiek visuomeniniuose pa-statuose daþnai árengtos garsui nepralaidþios dvigubosdurys. Apskritai vokieèiai á duris þiûri labai rimtai. Atvy-kæs á Amerikà vokietis iðkart patiria, kad mûsø durys la-bai plonos ir lengvos. Visiðkai skiriasi ðiø ðaliø gyvento-jø poþiûris á uþdaras bei atviras duris. Ástaigose ameri-kieèiai duris laiko atviras, vokieèiai – uþdaras. Vokietijo-je uþdaros durys visai nereiðkia, kad uþ jø esantis þmo-gus nori bûti vienas ir netrukdomas ar kad jis daro kaþ-kà tokio, kà slepia nuo aplinkiniø akiø. Paprasèiausiaivokietis mano, jog atviros durys – tai nerûpestingumasbei netvarka. Uþdaros durys iðsaugo kambará kaip visu-mà ir ákûnija gynybines ribas tarp þmoniø. Kitaip jie bûtøpriversti nuolat bendrauti. Vienas ið mano kalbintø vo-kieèiø paaiðkino: „Jei mûsø ðeimoje nebûtø buvæ durø,mes bûtume priversti gyventi visiðkai kitaip. Be durø mesbûtume kur kas daþniau riejæsi… Kai nebegali kalbëtis,tiesiog pasitrauki uþ durø… Jei nebûtø buvæ durø, aðvisuomet bûèiau buvæs pasiekiamas savo mamai”.

Pavykus vokietá iðjudinti pasisakyti apie amerikietið-kà uþdaros erdvës sampratà, galima tikëtis, kad jis pra-bils apie triukðmà, sklindantá kiaurai pro sienas ir duris.Daugeliui vokieèiø mûsø durys atspindi amerikieèio gy-venimo bûdà. Jos plonos ir pigios, jos retai kada geraisueina, joms labai trûksta substancialumo, kuriuo pasi-þymi vokiðkosios durys. Uþsidaro jos tyliai ir atrodo la-bai tvirtos. Uþrakto beveik negirdëti, jis vos brakðteli,tarsi jo visai nebûtø.

Amerikos biznio atvirø durø politika ir uþdarø durønuostatos vokieèiø verslo kultûroje sukelia nemaþø sun-kumø atstovaujanèioms bei pagalbinëms Amerikos fir-moms Vokietijoje. Dalykas, regis, labai paprastas, betnesugebëjimas jo pagauti tarp amerikieèiø ir vokieèiøvadovø abiejose Atlanto pusëse kelia trintá bei nesusi-pratimus. Vienos firmos, turëjusios verslo reikalø visa-me pasaulyje, kartà buvau pakviestas patarëju. Vienasið pirmøjø klausimø buvo: „Kaip priversti vokieèius laiky-ti duris atviras?” Mat atviros durys ðioje kompanijoje vo-kieèius vertë paèius jaustis atvirus, ir veikla tapdavo ne-leistinai relaksuota bei nedalykiðka. Kita vertus, uþda-ros durys amerikieèius vertë jaustis taip, tarsi èia vyktø

kaþkokia konspiracija, o jie paprasèiausiai paliekami nuo-ðaly. Esmë ta, kad tiek atviros, tiek uþdaros durys abie-jose ðalyse reiðkia kà kita.

Tvarka erdvëje

Vokieèiø kultûros tvarka bei hierarchiðkumas reiðkiasiir organizuojant erdvæ. Vokieèiai nori nuolat þinoti, kurjie yra, ir labai nemëgsta þmoniø, kurie paþeidþia eilæarba „iðsimuða ið ritmo”, arba kurie nepaiso tokiø uþra-ðø kaip „Áeiti draudþiama”, „Tik personalui” ir panaðiai.Kai kas vokieèiø poþiûryje á mus kyla bûtent ið mûsøfamiliaraus poþiûrio á ribas bei valdþià apskritai.

Ðiaip ar taip, nerimas, kurá vokieèiams sukelia tvar-kà nuolat paþeidþiantys amerikieèiai, në ið tolo nepa-lyginamas su tuo, koká jiems kelia lenkai, iðvis nema-tantys nieko bloga ðiokioje tokioje netvarkoje. Jiemseilë ir subordinacija atrodo kaip lazdos muðtras bei ak-las keliaklupsèiavimas prieð valdþià. Kartà maèiau len-kà, kavinëje álindusá be eilës vien tam, „kad iðjudintøtuos avinus”.

Kaip jau buvau uþsiminæs, vokieèiai ásibrovimo klau-simu yra labai techniðki. Kai kartà savo studentø papra-ðiau apibrëþti atstumà, kuriuo prisiartinæs treèiasis jaubûtø ásibrovæs á dviejø þmoniø pokalbá, amerikieèiai nie-ko neatsakë. Kiekvienas þinojo, kad jis pajustø ásibrovi-mà, jei tas nutiktø, bet negalëjo ásibrovimo kaip nors api-brëþti arba paaiðkinti, kaip bûtent já pajustø. Tuo tarpuvokietis ir Vokietijoje dirbantis italas, abu priklausà ma-no klasei, atsakë nedvejodami. Abu pasakë, kad treèia-sis ásibraus á dviejø þmoniø erdvæ prisiartinæs per septy-nias pëdas [per du metrus]!

Daugeliui amerikieèiø atrodo, kad vokieèiai elgiasipernelyg grieþtai, nenuolaidþiai bei oficialiai. Ið daliestoká áspûdá sukelia skirtingas santykis su këde. Ameri-kieèiai, regis, nekreipia dëmesio, jei kas patraukia kë-dæ, kad atstumas geriau atitiktø situacijà, o tie, kas at-kreipia á tai dëmesá, nieko nesako, nes aptarinëti kitoelgesá bûtø nemandagu. O Vokietijoje pakeisti këdës pa-dëtá reiðkia paþeisti paproèius. Papildoma atgrasa tiems,kurie to neþino, yra vokiðkø baldø masyvumas. Netgididysis architektas Mies van der Rohe, daþnai maiðta-væs prieð vokiðkàjà tradicijà statyboje, savo pagarsëju-sius krëslus darë tokius sunkius, kad net ir tikram galiû-nui bûtø gana keblu juos patraukti. Vokieèiui lengvi bal-dai yra anatema, ir ne tik dël to, kad atrodo per skysti, okaip tik dël to, kad þmonës juos judina ir taip griaunadaiktø tvarkà, kartu vis ásibraudami á „privaèià sferà”. Kar-tà man praneðë apie vienà atvejá: vokietis laikraðèio re-daktorius, persikëlæs á Jungtines Valstijas, lankytojamsskirtà këdæ pastatë „tinkamu atstumu” ir priverþë priegrindø varþtais, nes negalëjo pakæsti amerikieèiø ápro-èio pagal situacijà nuolat stumdyti këdæ.

68

SKAITYMAI

Anglai

Jau esu sakæs, kad amerikieèiai ir anglai – tai dvi

didelës tautos, kurias skiria viena kalba. Taèiau skirtu-

mai, dël kuriø apkaltinau kalbà, priklauso ne patiems

þodþiams, o veikiau kito lygmens praneðimams, prade-

dant angliðkàja intonacija (kuri daugeliui amerikieèiø at-

rodo apsimestinë) ir baigiant tuo, kaip ego elgiasi su

laiku, erdve bei daiktais. Turbût nëra kitø dviejø kultûrø,

kuriose prokseminiø detaliø skirtumai bûtø taip pabrëþ-

ti, kaip iðsilavinusiø (gimnazijos lygio) anglø ir vidurinio-

sios klasës amerikieèiø. Viena ið pagrindiniø ðio plataus

nesutikimo prieþasèiø yra ta, kad Jungtinëse Valstijose

þmones bei uþsiëmimus klasifikuoja pati erdvë, o Angli-

joje tik socialinë sistema nustato, kas tu esi. Jungtinëse

Valstijose reikðminga jûsø padëties uþuomina yra jûsø

adresas (ne tik namø, bet ir darbovietës). Dþonsas ið

Bruklino ar Majamio – ne tas pat, kas Dþonsas ið Niu-

porto ar Palmbyèo. Grinvièo bei Keipkodo pasauliai nesu-

sieina su Niuarko ar Majamio. Ástaigos Medisono ar Par-

ko aveniu atrodo svaresnës nei Septintojoje ar Aðtunto-

joje aveniu. Kampinis kabinetas turi didesná prestiþà nei

esantis ðalia lifto ar ilgo koridoriaus gale. O anglas gimsta

ir uþauga socialinëje sistemoje. Jis iðlieka lordas – ne-

svarbu, kur já uþtiksi, kad ir uþ prekystalio þuvies kioske-

lyje. Be klasiniø skirtumø, skiriamës mes su anglais ir

tuo, kaip padaliname erdvæ.

Viduriniosios klasës amerikietis, augantis Jungtinë-

se Valstijose, jauèia turás teisæ á atskirà kambará ar bent

dalá kambario. Amerikieèiai, papraðyti apibûdinti idealø

kambará arba kabinetà, vienareikðmiðkai ásivaizduoja ja-

me save vienà. O papraðyti apibûdinti savo dabartiná

kambará ar kabinetà, jie pasakoja tik apie savàjà ben-

dros patalpos dalá ir per vidurá nubrëþia aiðkià ribà. Tiek

vyrai, tiek moterys virtuvæ bei pagrindiná miegamàjá api-

bûdina kaip priklausantá motinai arba þmonai, o tëvo val-

domis laiko kabinetà ar darbo kambará, jei toks yra, o jei

ne, tai „dirbtuvæ”, „rûsá” ar kitàsyk vos darbastalá garaþe.

Amerikietës moterys, norëdamos pabûti vienos, gali eiti

á miegamàjá ir uþsidaryti duris. Uþdaros durys yra þen-

klas, reiðkiantis „netrukdyti!” arba „esu pikta!”. Tiek na-

mie, tiek darbe amerikietis prieinamas tada, kai atviros

jo durys. Ið jo tikimasi ne uþsidarymo, bet nuolatinio pa-

sirengimo atsiliepti á kitø reikalus. Durys uþdaromos per

konferencijas, asmeniðkus ar biznio pokalbius, taip pat

dirbant susikaupimo reikalaujantá darbà, mokantis, ilsin-

tis, miegant, persirenginëjant bei mylintis.

Viduriniosios bei aukðtesniosios klasës anglas au-

ga viename kambaryje su savo broliais ir seserimis.

Tik vyriausiasis gauna atskirà kambará, kurá uþleidþia

iðvykdamas á pensionà, gal devyneriø ar deðimties me-

tø. Perëjimas á nuosavà kambará, anksti ápratus gyven-

ti kartu su kitais, nors atrodo nenuoseklus, padaro reikð-

mingà poveiká anglo santykiui su nuosava erdve. Jis

gali niekuomet neturëti nuolatinio „nuosavo kambario”

ir retai tokio tikisi ar mano turás á já teisæ. Netgi Parla-

mento nariai neturi savo kabinetø ir daþnai tvarko rei-

kalus terasoje prieðais Temzæ. Todël anglus glumina

amerikieèiø poreikis turëti saugià vietà darbui, kabine-

tà. Anglijoje dirbantys amerikieèiai gi, negavæ pridera-

mos, jø poþiûriu, uþdaros darbo patalpos, susierzina.

Ego pridengianèiø sienø poreikis amerikietá stato kaþ-

kur tarp vokieèio ir anglo.

Skirtingos anglø ir amerikieèiø nuostatos siûlo kai ku-

riø reikðmingø uþuominø, ypaè jei laikomës prielaidos,

kad þmogus, kaip ir kiti gyvûnai, turi ágimtà poreiká ret-

karèiais uþsidaryti nuo kitø. Vienas anglas studentas ið

mano seminarø gali bûti pavyzdþiu, kas nutinka, ker-

tantis nuostatoms. Jo santykiai su amerikieèiais akivaiz-

dþiai buvo átempti. Regis, niekas nesiklojo, o ið jo pasta-

bø buvo aiðku, kad mes nemokame deramai elgtis. Jo

nusiskundimø analizë parodë, jog pagrindinis susierzi-

nimo ðaltinis buvo tariamas amerikieèiø nejautrumas

tam, kad jis kartais paprasèiausiai nenori dalintis savo

mintimis. Jo þodþiai: „Að vaikðtinëju pirmyn atgal po kam-

bará, ir atrodo, kad vos tik noriu pabûti vienas, mano

kambariokas iðkart mane ima kalbinti. Netrukus jis jau

klausia: Kas yra, tu kaþko pyksti? Ir kaip tik tada að jau

ið tikrøjø supykstu ir kà nors atrëþiu”.

Nors prireikë ðiek tiek laiko, bet galiausiai mums pa-

vyko nustatyti pagrindinius ðiuo atveju susikirtusius ame-

rikieèiø ir britø nuostatø skirtumus. Norëdamas pabûti

vienas, amerikietis eina á kambará ir uþsidaro duris – uþ-

darumà jam suteikia architektûros elementai. Amerikie-

èiui atsisakyti kalbëtis su kitu, esanèiu tame paèiame

kambaryje, atsakyti jam tyla reiðkia kraðtutinæ atmetimo

formà ir yra neabejotinas didelio nepasitenkinimo þen-

klas. O anglas, nuo vaikystës neturëjæs nuosavo kam-

bario, atsiribojimui nuo aplinkiniø niekuomet nesinau-

doja erdve. Jis turi iðsiugdæs tam tikrus vidinius barje-

rus, kuriuos iðkelia ir tikisi, kad aplinkiniai juos atpaþins

ir pripaþins. Taigi kuo labiau anglas, bûdamas su ame-

rikieèiu, uþsidaro savyje, tuo labiau amerikietis linkæs

brautis, siekdamas ásitikinti, ar viskas gerai. Átampa trun-

ka tol, kol abu pradeda pakankamai gerai vienas kità

paþinti. Esmë ta, kad abiejø erdviniai bei architektûriniai

poreikiai anaiptol nëra tokie patys.

Naudojimasis telefonu

Anglø vidiniai privatumo mechanizmai ir amerikie-

èiø privatumo priedanga lemia labai skirtingus papro-

èius, susijusius su telefonu. Nuo telefono neapsiginsi

nei siena, nei durimis. Kadangi ið skambuèio nepasaky-

si, nei kas skambina, nei kaip svarbus yra jo reikalas,

tai þmonës jauèiasi priversti atsiliepti. Kaip galima nu-

manyti, anglai, kai nori pabûti vieni su savo mintimis,

69

SKAITYMAI

telefonà suvokia kaip ásibrovimà þmogaus, kuris niekogeresnio jau nebesugalvojo. Kadangi niekuomet neþi-no, ar labai uþsiëmæs yra anas kitame laido gale, taianglas prieð skambindamas gerai pasvarsto. Verèiaujau pasiøsti laiðkà. Skambinti – tai „bruktis” ir bûti ne-mandagiam. Telefonas skirtas neatidëliotiniems reika-lams ir nenumatytiems atsitikimams.

Að pats kelerius metus naudojausi ðia sistema gy-vendamas Santafë, Niumechike, kai buvau iðtiktas dep-resijos. Be telefono að apsieidavau visø pirma todël,kad uþ já reikia mokëti, bet kartu ir dþiaugiausi maþossavo kalnø slëptuvës ramybe ir nenorëjau bûti trikdo-mas. Kitiems ði mano idiosinkrazija sukëlë ðokà. Þmo-nës tikrai neþinojo, kà su manimi daryti. Jie tiesiog nu-stërdavo, kai á klausimà „Kaip man su Jumis susisiek-ti?” að atsakydavau: „Pasiøskite man atvirukà. Að kas-dien lankausi paðte”.

Aprûpinæ daugumà savo viduriniosios klasës pilie-èiø atskirais kambariais ir netgi galimybe pabëgti á uþ-miestá, mes ásiskverbëme á paèià asmeniðkiausià jø erd-væ paèiu vieðiausiu átaisu – telefonu. Dabar mus galipasiekti bet kas ir bet kada. Ið tikrøjø mes tapome to-kie prieinami, kad dabar reikia sugalvoti, kur átaisyti mû-sø sugalvotus átaisus taip, kad þmonës paprasèiausiaigalëtø dirbti! Taèiau ginantis nuo skambuèiø reikia pa-rodyti didþiausià sumanumà bei taktà, kad kiti nebûtøáþeisti. Juolab mûsø technologijos neatsiþvelgia á þmo-gaus poreiká pabûti kartu su ðeima ar tiesiog vienamsu savo mintimis. Problemà sukelia tai, kad ið telefonoskambuèio neámanoma pasakyti, kas skambina ir koksneatidëliotinas yra jo reikalas. Kai kas atsisako paskelbtisavo numerá informaciniuose sàraðuose, bet tai, savoruoþtu, sukelia sunkumø ið toliau atvykusiems ir norin-tiems paskambinti draugams. Valdþios vyrø sprendi-mas – atskiri telefonai svarbiems asmenims (papras-tai raudoni). Raudonoji linija eina kiaurai pro visas sek-retores, „kavos pertraukëles”, pro signalà „uþimta” irjungia tiesiai su Baltaisiais rûmais, Valstybës departa-mentu bei Pentagonu.

Kaimynai

Anglijoje gyvenantys amerikieèiai savo reakcijomis áanglus yra gana nepaslankûs. Dauguma jø ásiþeidþia irsutrinka, nes uþaugo amerikietiðkø santykiø su kaimy-nais erdvëje ir anglus interpretuoja neteisingai. Anglijo-je kaimynystë nereiðkia nieko. Tai, kad gyvenate greti-mame bute su kita ðeima, nereiðkia, kad galite juos ap-lankyti, ið jø skolintis, bendrauti su jais, ar kad jûsø vai-kai gali kartu þaisti. Sunku tiksliai pasakyti, kiek ameri-kieèiø sugeba prisitaikyti prie angliðkojo gyvenimo bû-do. Anglø nuostata amerikieèiø atþvilgiu ið esmës yranuspalvinta pastarøjø kolonijinio statuso. Ði nuostata yrakur kas sàmoningesnë ir todël lengviau iðsakoma nei

paties anglo neraðyta teisë ginti nuo pasaulio savo pri-vatumà. Kiek tik siekia mano þinios, tie, kas bandë kreip-tis á anglus vien kaimynystës pagrindu, vargu bau susi-laukë sëkmës. Taip, anglas gali susipaþinti ir netgi pa-mëgti savo kaimynus, bet tik ne todël, kad jie gyvenaðalia. Nes anglø bendravimo nuostatas grindþia ne erd-vë, o socialinis statusas.

Kieno yra miegamasis

Aukðtesniojo viduriniosios klasës sluoksnio anglønamuose ne moteriai, o bûtent vyrui priklauso miega-masis, visø pirma kaip slëptuvë nuo vaikø, dar neásisa-vinusiø angliðkojo privatumo taisykliø. Vyrui, ne mote-riai, priklauso ir persirengimo kambarys. Vyrui priklau-so ir kabinetas, suteikiantis visiðkà privatumà. Anglasvyras yra labai iðrankus savo apdarams ir pasirengæsskirti nemaþai laiko bei dëmesio jiems ásigyti. Prieðin-gai, anglø moteris á rûbø pirkimà þiûri panaðiai kaip ame-rikietis vyras.

Pakeltas ir prislopintas balsas

Derama erdvë tarp þmoniø nustatoma ávairiais bû-dais. Vienas ið jø, irgi kintantis ið kultûros á kultûrà, –balso garsumas. Tiek Anglijoje, tiek apskritai Europojeamerikieèius nuolat kaltina garsiai kalbant, o tai ið tik-røjø priklauso nuo dviejø balso valdymo formø: a) bû-tent garsumo ir b) ásakmios moduliacijos. Amerikieèiaipakelia balsà priklausomai nuo atstumo ir daro tai pa-kopomis (ðnabþdesys, normalus balsas, ðauksmas irt. t.). Neretai draugingam amerikieèiui nerûpi, kad já irtaip visi puikiai girdi. Ið tikrøjø taip jis iðreiðkia savoatvirumà, parodo, kad neturi kà slëpti. O anglui tai rû-pi, dar ir kaip, nes norëdamas iðvengti asmeniðkumøbei neásibrauti jis iðsiugdë sugebëjimà reguliuoti savobalsà pagal asmená, su kuriuo kalba, atidþiai priderin-damas já taip, kad vos áveiktø aplinkos triukðmus beiatstumà. Anglui kalbëti pernelyg garsiai reiðkia ásibro-vimà, blogas manieras ir yra þemo socialinio elgesioþenklas. Beje, dël savo balso moduliavimo anglas ame-rikieèiø aplinkoje gali sukelti átarimø konspiracija, o tai,savo ruoþtu, gali tapti prieþastimi já paþenklinti kaip tvar-kos drumstëjà.

Akiø iðraiðkos

Kai kuriø ádomiø skirtumø tarp kultûrø atskleidë akiøiðraiðkos tyrimas. Anglas mûsø ðalyje susiduria su keb-lumais ne tik tada, kai nori pabûti vienas ir uþsidaræs,bet ir tada, kai nori bendrauti. Jis niekada nëra tikras, aramerikietis jo klausosi. Mes, savo ruoþtu, irgi nesametikri, ar anglas mus suprato. Daugelis ðiø bendravimodviprasmybiø kyla dël skirtingai suprantamos akiø iðraið-kos. Anglas yra iðmokytas grieþtai sutelkti dëmesá ir ati-dþiai klausyti, jei nenori pasirodyti nemandagus ir nëra

70

SKAITYMAI

garsà izoliuojanèiø sienø. Jis nekinkuoja galva ir nebur-ba, kad parodytø, jog supranta jus. Kad girdi jus, jis pa-rodo, mirktelëdamas akimis. Kita vertus, amerikieèiai ið-mokyti nedëbsoti. Mes þiûrime kitam þmogui tiesiai á akisir nenusukam þvilgsnio tik tuomet, kai norime ásitikinti,kad já nugalësime.

Amerikieèio þvilgsnis, nukreiptas á paðnekovà, daþ-nai ðokinëja nuo vienos akies prie kitos ir netgi ilgamiðvis palieka jo veidà. Deramas anglo elgesys klausantreikalauja per atitinkamà priimtà atstumà nejudamaiáremtø akiø: turi atrodyti, kad jis þiûri tiesiai á jus, kad ir ákurià vienà aká þiûrëtø. Norëdamas atlikti ðá fokusà, an-glas turi bûti uþ kokiø aðtuoniø ar daugiau pëdø. Kaiþvilgsnis nebeapima 12° ploèio dëmës, tai jis jau perarti. Arèiau nei aðtuoniø pëdø atstumu þmogus neiðven-giamai þiûri tik arba á vienà, arba á kità aká.

Prancûzai

Prancûzai, gyvenantys pieèiau bei ryèiau Paryþiaus,ðiaip jau priklauso Vidurþemio jûros kultûrø paribiui. Ðiosgrupës nariai tarpusavy yra artimesni nei ðiaurës euro-pieèiai, anglai bei amerikieèiai. Vidurþemio kultûros san-tykis su erdve matyti ið sausakimðø traukiniø, autobu-sø, automobiliø, pakelës kaviniø bei gyventojø butø. Ið-imtis, þinoma, yra turtingøjø pilys bei vilos. Sausakim-ðas gyvenimas savaime reiðkia neiðvengiamà jusliná ben-dravimà. Prancûziðkàjá jusliðkumà atskleidþia ne tik tai,kaip prancûzai valgo, sveèiuojasi, ðnekasi, raðo, grûda-si kavinëse, bet netgi tai, kaip jie sudarinëja þemëla-pius. Jø þemëlapiai yra nepaprastai gerai apgalvoti irtaip sudaryti, kad keliautojas gali rasti juose paèios smul-kiausios informacijos. Jau vien ið ðiø þemëlapiø galimapasakyti, kad prancûzai panaudoja visus savo pojûèius.Þemëlapis ne tik paaiðkina jums, kaip susigaudyti vieto-vëje, bet ir pataria, kur galima pasidþiaugti atsiverianèiuvaizdu, kuris kelias veda per áspûdingà kraðtovaizdá, taippat kur galima pailsëti, atsigaivinti, pasivaikðèioti ir net-gi skaniai pavalgyti. Þemëlapis informuoja keliautojà, ko-kius pojûèius ir kokiuose kelionës taðkuose jis gali tikë-tis pasmaginti.

Namai ir ðeima

Viena ið galimø prieþasèiø, kodël prancûzai taipmëgsta bûti lauke, yra bûtent sausakimði namai, kuriuo-se dauguma jø gyvena. Prancûzai sveèiuojasi restora-nuose bei kavinëse. Namai skirti ðeimai, o poilsis ir ben-dravimas vyksta lauke. Visi namai, kuriuose tik man te-ko lankytis, ir apskritai viskas, kà man pavyko suþinotiapie prancûzø namus, liudija, kad jie daþnai ið tikrøjøyra gerokai perpildyti. Darbininkø klasës bei smulkiøjøburþua namai gi itin perpildyti, o tai reiðkia, kad prancû-zai iðties yra priversti daug bendrauti jusliðkai. Jø ástai-

gos, namai, miesteliai ir miestai, ir netgi kaimas supla-nuoti taip, kad palaikytø bendravimà.

Tarpasmeniniuose susitikimuose bendravimas ypaèintensyvus. Kalbëdamas su jumis prancûzas ið tikrøjø ájus þiûri taip, kad dël to negali kilti jokiø abejoniø. Ir ámoterá, atkreipusià dëmesá Paryþiaus gatvëje, jis þiûritiesiai ir atvirai. Amerikietës moterys, kurá laikà gyvenu-sios Paryþiuje, gráþusios iðgyvena juslinio nepakanka-mumo periodà. Kelios man prisipaþino, kad áprato nuo-lat bûti þiûrimos, todël amerikieèiø áprotis neþiûrëti ver-èia jas jaustis taip, tarsi jø ið viso nebûtø.

Prancûzai ne tik jusliðkai bendrauja tarpusavyje, betir yra ápratæ prie to, kà mes pavadintume aðtriais pojû-èiais. Prancûzø automobiliai atitinka jø poreikius. Ma-þà jø dydá ðiaip jau priskirtume þemam pragyvenimolygiui bei didesnëms þaliavø kainoms, taèiau nors kai-nos, þinoma, yra veiksnys, vis dëlto bûtø naivu manyti,jog tai pagrindinis veiksnys. Automobilis ne maþiau at-spindi kultûrà nei kalba, todël uþima atitinkamà niðàkultûriniame biotope. Maðinø pokyèiai atspindi kitus po-kyèius ir juose atsispindi. Jei prancûzams tektø vai-ruoti amerikietiðkas maðinas, jie bûtø priversti atsisa-kyti daugelio savo erdviniø áproèiø, kuriuos ðiaip jaubrangina. Eismas palei Eliziejaus laukus bei Triumfoarkà panaðus á eismà tarp Niudþersio kelio uþkardosir Indianapolio greitkelio saulëtà sekmadienio popietæ.Su amerikietiðkø dydþiø maðinomis tai bûtø masinë sa-viþudybë. Netgi vienas kitas „kompaktiðkas” amerikie-tiðkas automobilis Paryþiaus eismo sraute atrodo tarsiryklys tarp mailiaus. Jungtinëse Valstijose tas pats au-tomobilis atrodo normalus, nes atitinka mastus. Tik sve-timoje aplinkoje, kur iðsiðoka, Detroito plieno þirgas pa-sirodo toks, koks ið tikrøjø yra. Amerikietiðkos pabai-sos viduriuose ego gana vietos, privatumo sferos ma-ðinoje net nesusikerta, taigi keleiviai èia gali net nesu-sitikti. Nenoriu pasakyti, kad visi amerikieèiai vienodi,sukirpti pagal Detroito kurpalá. Bet kadangi Detroito ne-priversi gaminti to, kas patiktø kitiems, tai daugelis ame-rikieèiø renkasi maþesnes, manevringesnes europie-tiðkas maðinas, geriau atitinkanèias jø asmenybæ beiporeikius. Ðiaip ar taip, gana bent kiek atidþiau ásiþiû-rëti á prancûziðkus automobilius, kad pastebëtum, jogèia kur kas labiau pabrëþiamas individualumas neiJungtinëse Valstijose. Tik palyginkite Peugeot, Citroe-nà, Renault bei Dauphine’à ir maþytæ 2 C.V. batø dë-þutæ! Amerikoje metø metus turëtø mainytis stiliai, kolatsirastø tokia ávairovë.

Prancûzø santykis su atviromis erdvëmis

Kadangi apskritai erdviniai poreikiai turi iðlaikyti pu-siausvyrà, prancûzai miestieèiai iðmoko maksimaliai pa-naudoti parkus bei gatvæ. Miestas jiems teikia pasiten-kinimà, taip pat ir þmonës mieste. Gana ðvarus oras,

71

SKAITYMAI

ðaligatviai iki septyniasdeðimties pëdø ploèio, automo-biliai, nepaverèiantys þmogaus bulvare nykðtuku, – vi-sa tai leidþia laikyti gatvës kavines bei iðsaugoti atvi-ras erdves, kuriose þmonës gali rinktis ir pasidþiaugtivieni kitais. O kadangi prancûzas mëgaujasi miestu irvisa ðirdimi gyvena jame – jo vaizdø, garsø bei kvapøávairovëje, jo ðaligatviø, aveniu bei parkø erdvëse, –tai ir izoliuojanèios automobilio ertmës jam reikia kurkas maþiau nei Jungtinëse Valstijose, kur þmonës tarpdangoraiþiø bei Detroito iðperø atrodo kaip tikri nykð-tukai, ið visø pusiø apgulti ðiukðliø bei neðvarumø irapnuodyti smogo bei anglies dvideginio.

Þvaigþdë ir tinklas

Europoje esama dviejø pagrindiniø erdvëtvarkos sis-temø. Viena ið jø, segmentinë „þvaigþdë”, bûdingaPrancûzijai bei Ispanijai, yra socialiai ácentriðka. Ant-roji, „tinklas”, atsiradusi Maþojoje Azijoje, perimta ro-mënø ir Cezario laikais atneðta á Anglijà, – socialiai ið-centriðka. Prancûziðkoji-ispaniðkoji sistema visus tað-kus ir visas funkcijas jungia. Prancûzø metro sistemo-je skirtingos linijos kaskart susieina tam tikrose þymio-se vietose, kaip kad Taikos aikðtë, Opera bei Madle-nas. Tinklo sistema atskiria dalykus juos iðrikiuodama.Abi sistemos turi privalumø, taèiau þmogui, ápratusiamprie vienos, kita gali pasirodyti kebli.

Pavyzdþiui, klaida pasirenkant kryptá centriniame tað-ke susikertanèiø spinduliø sistemoje tampa tuo dides-në, kuo toliau nukeliaujama. Taigi bet koks apsirikimasèia yra tas pat, kas leistis klaidinga kryptimi. Tinklo sis-temoje klaidos priklauso nuo apsirikimo laipsnio – 90°ar 180° – ir paprastai bûna pakankamai akivaizdþios,kad jas pastebëtø net tas, kas yra ne kokios orientaci-jos. Jei keliaujate teisinga kryptimi, kad ir per vienà ardu kvartalus nuo savo tikslo, klaidà galima bet kada leng-vai iðtaisyti. Taèiau centinio taðko sistema turi kai kuriøtik jai bûdingø privalumø. Ápratus joje gaudytis, èia, pa-vyzdþiui, kur kas lengviau nustatyti vietà erdvëje papras-èiausiai nurodant taðkà ant konkretaus spindulio. Taipgalima susitarti su kuo nors susitikti netgi nepaþástamo-je teritorijoje, tarkim, dvideðimtosios magistralës pen-kiasdeðimtame kilometre á pietus nuo Paryþiaus – taivisa reikalinga informacija. Prieðingai, tinklo koordina-èiø sistemoje, norint nustatyti padëtá erdvëje, bûtina nu-rodyti bent dvi linijas ir taðkà (ðiaip jau kur kas daugiaulinijø ir taðkø, priklausomai nuo to, kiek tenka daryti po-sûkiø). Be to, þvaigþdës sistema leidþia daugelá ávairiøuþsiëmimø integruoti maþesnëje erdvëje nei tinklo sis-tema. Antai gyvenamoji, apsipirkimo, verslo, darbo ir po-ilsio vietos gali susieiti aititinkamuose centriniuose tað-kuose ir bûti ið jø lengvai pasiekiamos.

Neátikëtina, kiek daug prancûzø gyvenimo srièiø re-miasi þvaigþdës spinduliø sistema. Tarsi visa kultûra

bûtø paremta modeliu, pagal kurá valdþia, átaka bei va-dovavimas cirkuliuoja pro keletà susisiekianèiø cen-trø. Á Paryþiø veda ðeðiolika pagrindiniø greitkeliø, áKanà (netoli Omahos pakrantës) dvylika, á Amjenà dvy-lika, á Le Manà vienuolika ir deðimt á Renà. Net ðieskaièiai pakankamai raiðkiai neperteikia, kà ið tikrøjøreiðkia tokia organizacija, nes visa Prancûzija – taiaibë voratinkliø, susikabinusiø vis á stambesnius irstambesnius centrus. Kiekvienas smulkesnis centrasturi savo iðëjimà á aukðtesná lygá. Paprastai keliai tarpcentrø neina per kitas gyvenvietes, nes kiekvienasmiestelis turi savo kelià. Tai visiðka prieðingybë ame-rikietiðkajai organizacijai, kurioje magistralës, jungian-èios pagrindinius centrus, maþus miestelius suverialyg karolius ant vërinio.

„Nebylioje kalboje” esu apraðæs, kaip prancûzø ástai-gos vadovas daþnai atsiduria vidury – su savo patikë-tiniais, supanèiais já aplinkui tarsi palydovai ant stygø.Kartà man teko turëti reikalø su tokia „centrine figûra”– mano vadovaujamos mokslininkø grupës narys pran-cûzas pageidavo bûti paaukðtintas pareigose dël to,kad jo stalas stovëjo vidury! Netgi De Gaulle’is savotarptautinæ politikà grindë centrine Prancûzijos padëti-mi. Þinoma, kai kas nesutiks, jog ir labai centralizuotaprancûzø ðvietimo sistema turi bendra su ástaigø iðpla-navimu, metro planu, gatviø tinklu ir, galø gale, tautoscharakteriu, bet, mano galva, bûtent taip ir yra. Ilga-metë darbo su ávairiomis kultûromis patirtis mane átiki-no, jog pagrindinës gijos paprastai persmelkia visà vi-suomenës audiná.

Apþvelgti ðias tris Europos kultûras, kurioms Jung-tiniø Valstijø vidurinioji klasë yra itin artima (tiek isto-riðkai, tiek kultûriðkai), paskatino, be kita ko, ir tai,kad per kontrastà su jomis iðryðkëjo ir kai kurios mû-sø paèiø pamatinës nuostatos. Apþvalga parodë, kadskirtingos suvokimo nuostatos lemia visiðkai skirtin-gus erdvës poreikius, nesvarbu, kuriame lygmeny juosnagrinësime. Viskas, nuo kabineto iki iðtiso miesto ardidmiesèio, atspindi jo ákûrëjams bei gyventojams bû-dingà suvokimo modalumà. Todël sprendþiant tokiasproblemas kaip miesto atnaujinimas bei amortizacija,bûtina ið esmës iðtirti, kaip jo gyventojai suvokia erd-væ ir kaip reaguoja á savo pojûèius. Kitame skyriujebus kalbama apie tautas, kuriø erdviniai pasauliai ge-rokai skiriasi nuo mûsiðkio ir ið kuriø mes galëtumedaugiau suþinoti apie save.

Versta ið: Hall E. T. The Hidden Dimension. –

New York: Doubleday & Co., 1966. – P. 123–138: XI.

Proxemix in a Cross-Cultural Context:

Germans, English, and French.

Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

72

Jono Basanavièiaus premija –

Daivai ir Evaldui Vyèinams

Toli graþu ne kiekvienam lemta atrasti tikràjá savo kelià, pa-matines, nevienadienes vertybes, paliktas mums liaudies dai-nø rinkiniuose ir kaimo senoliø iðminties kloduose, padëti jasáþvelgti kitiems ir tame kelyje atrasti vienam kità.

Kaip tik tokie atradusieji yra ðiø metø valstybinës Jono Ba-sanavièiaus premijos laureatai.

Daiva Raèiûnaitë–Vyèinienë jau pelnë iðskirtinæ vietà ðiuo-laikinëje kultûroje kaip iðkiliausia unikalaus mûsø kultûros reið-kinio – sutartiniø – tyrinëtoja ir populiarintoja. Nuo pat savo,kaip folkloro puoselëtojos, veiklos pradþios su M. K. Èiurlioniomeno mokyklos folkloro ansambliu, vëliau Muzikos akademijo-je, dëstytojos Laimos Burkðaitienës paskatinta, ji ásisuko á uþ-buriantá archajiðkøjø giesmiø ratà (maginá jø poveiká ir pati nekartà nagrinëjo). Mokslo darbuose, straipsniuose, konferenci-jø praneðimuose ji nagrinëja sutartiniø sandaros, stiliaus, atli-kimo ypatybes, kilmës, paplitimo klausimus, semantikà, sàsa-jas su mitiniais vaizdiniais.

Ðiuos tyrinëjimus vainikavo 1992 m. apginta humanitariniømokslø daktaro disertacija, 2001-aisiais pasirodþiusi monografi-ja „Sutartiniø atlikimo tradicijos” ir ðiemet anglø kalba iðleista kny-ga „Lithuanian poliphonic songs” (kartu su autentiðkais senøjø

giesmininkiø áraðais). Tai neabejotinai pasitarnaus tiek sutarti-niø fenomeno, tiek ir jø tyrinëjimø sklaidai tarptautiniu mastu.

Në kiek ne maþiau vaisingos Daivos Raèiûnaitës–Vyèinie-nës pastangos gaivinti ir skleisti gyvàjá sutartiniø skambëjimà,jø atlikimà grindþiant mokslo darbø rezultatais, o ðiuos pasitik-rinant ar net inspiruojant praktika. Turëdama savito tembro bal-sà, puikiai valdydama atlikimo specifikà, drauge su jos suburtasutartiniø giedotojø grupe „Trys keturiose” ji kaip niekas kitasnuosekliai ir profesionaliai „taiso giesmes” daugybës koncertø,vakarø, Lietuvos ir uþsienio folkloro festivaliø metu, rengia ra-dijo áraðus, garso publikacijas.

Daiva, kaip ir dera senosios kultûros tyrinëtojai, atstovaujagiedanèiø moterø – kûrëjø (deiviø, laumiø) stichijai, o EvaldasVyèinas (tegu bus atleistas tam tikras schematiðkumas) repre-zentuoja vyriðkosios, instrumentinës kultûros pusæ, në kiek nemaþiau slëpiningà, paþenklintà anapusine patirtimi.

Evaldas – vienas autoritetingiausiø lietuviø instrumentinësmuzikos, paèiø senøjø instrumentø reikðmës gaivintojø, skleidë-jø bei tyrinëtojø. Straipsniuose, konferencijø praneðimuose jisnagrinëja tradiciniø instrumentø gyvavimo, repertuaro, sanda-ros specifiðkumus, jø sampratos atspindþius tautosakoje, dai-

LAUREATAI

73

LAUREATAI

LAUREATES

Daiva Vyèinienë and Evaldas Vyèinas –

the Jonas Basanavièius Prize Winners

Vida ÐATKAUSKIENË

Folk Culture Centre’s assistant director Vida Ðatkauskienëpresents the Vyèinas, Daiva and Evaldas, the Jonas Basana-vièius Prize winners of 2002. Throughout all Lithuania they arewell-known as active workers of the folklore movement. Cur-rently Daiva Vyèinienë is not only the most celebrated scholar,chanter and fosteror of ancient Lithuanian polyphonic songssutartinës (singing in the folklore group „Three in Four”) butalso the organizer of festivals, the author of books and the com-piler of sound recordings. And Evaldas Vyèinas is a gifted mu-sician who plays the fiddle, the psaltry, the cymbols, the bag-pipe, and who is the leader of several folklore groups such as„Visi”, „Jievaras” as well as the investigator and cultivator ofthe ancient Lithuanian instrumental music.

nose. Taèiau gal net svarbiau, kad jo irjo vadovaujamø folkloro ansambliø „Vi-si”, „Jievaras” dëka á kultûros apyvartàsugráþo dûdmaiðis, cimbolai, oþragis,ðvilpa, pûslinë, dambrelis, paties re-konstruota ratukinë lyra ir kiti senieji lie-tuviø instrumentai, kuriuos tradiciniø kai-mo muzikantø kapelø bei folkloro ansam-bliø grojime beveik visiðkai buvo iðstû-mæ dumpliniai armonikos tipo instrumen-tai. Evaldas – puikus muzikantas, gro-jantis kone visais tradiciniais instrumen-tais, taèiau ypatinga „vyèiniðka” manie-ra, kurioje darniai susilieja gerai iðstudi-juotas senøjø muzikantø stilius ir ryðkiindividualybë.

Bet turbût niekas su kitais nesupai-nios ir Evaldo balso, savitos dainø in-terpretacijos. Pakanka iðgirsti jo veda-mà dainà (pavyzdþiui, „Jau sutemo te-mela”, „Tuoje ulyèiuo”), ir kitaip jø skam-bëjimo, atrodo, jau nebegali ásivaizduoti.Panaðiai nutinka, kai jiedu – Daiva suEvaldu – uþdainuoja drauge.

Beje, jau daug metø ir daug kà jieveikia drauge – dësto LMA Etnomuzikologijos katedroje, kuriaiDaiva jau antri metai vadovauja, dainuoja su folkloro ansambliu„Visi”, „Naujosios muzikos” ansambliu, nuolat fiksuodami ir stu-dijuodami dar tebegyvuojanèius senosios mûsø kultûros reiðki-nius vaþinëja po Lietuvà, drauge ir atskirai rengia garso publika-cijas. Beje, paskutinieji metai jiems buvo ypaè rezultatyvûs –pasirodë Daivos parengtø sutartiniø kasetë, serijos „Lietuviø tra-dicinë muzika” kompaktinës plokðtelës „Sutartinës”, „Pietø dzû-kø dainos”, „Aukðtaièiø daugiabalsës dainos”, Evaldo sudarytasmuiko muzikos rinktinë, su ansambliu „Visi” áraðytos þemaièiødûnininkø dainos, Simono Stanevièiaus, Liudviko Rëzos surink-tos dainos, paties Evaldo solo atliekamos Antano ir Jono Juðkøsurinktos dainos. Iðties dainingas laikotarpis.

Tai, kà apie Daivos ir Evaldo Vyèinø veiklà probëkðmiaispaminëjau, – neabejotinai verta visokeriopo aukðto ávertinimo.Taèiau valstybinë Jono Basanavièiaus premija teikiama ne tikuþ mokslo darbus, muzikos atlikimà, pedagoginæ veiklà, betvisø pirma uþ mûsø tautos kultûrai reikðmingos veiklos mastà,poveiká visuomenei, idëjø tæstinumà.

Bûdami santûrios, orios laikysenos, niekada nepataikau-jantys kieno nors skoniui ar suvokimui, o gal kaip tik dël to, kadpirmine, neginèijama verte laiko senàjà, prasmiø ir simboliø pri-sotintà dainà, jiedu neabejotinai stovi dabarties lietuviø kultû-ros fenomeno – folkloro judëjimo – prieðakyje, tapdami jo for-muotojais ir ákvëpëjais, daugelio reiðkiniø pradininkais. Ið jø va-dovaujamø kolektyvø iðaugo ne viena þmoniø karta, senàjà dai-nà tarsi ugná iðneðiojusi po visà Lietuvà (pirmiausia tai pasaky-tina apie buvusius „Visi” ansamblieèius), pasirinkusi etnomuzi-kologijos studijas ar profesionalià autorinæ kûrybà grindþiantigiluminiais folkloro klodais (tai buvæ Daivos auklëtiniai – „èiur-lioniukai”). O kiek folkloro ansambliø tiesiog sekë „visiukais”,kopijavo jø laikysenà, þemaitiðkø ar broliø Juðkø surinktø dai-nø atlikimo stiliø, kiek sutartiniø giedotojø susiburti ir ásigilinti áðá kultûros paveldà paskatino „Trys keturiose”.

Daiva ir Evaldas Vyèinai neatsiejami nuo folkloro festiva-lio „Skamba skamba kankliai” organizavimo darbø, nuo paèiø

folkloro sàjûdþio iðtakø, – generuodami idëjas, rengdami pro-gramas, nuolat patys ir su savo kolektyvais esmingai jamebûdami. Jie ir kitø reikðmingø etninës kultûros ávykiø – ðven-tës „Ant mariø krantelio”, tarptautiniø festivaliø „Baltica”, „Grie-þynë”, „Gyvosios archeologijos dienos” – dalyviai. Be kita ko,ávykiais tampa ir jø paèiø parengtos ðvieèiamosios ar koncer-tinës programos, mokymai, konsultacijos. Tai milþiniðkas vi-sà jø gyvenimà uþpildantis nesavanaudis triûsas vardan, sa-kytum, paprastos, bet lietuviðkosios savivokos gelmes sie-kianèios liaudies dainos.

Linkëdami jiedviem graþaus tarpusavio sutarimo (kaip dëlskambesio glunda Evaldo smuiko „strûnelë su ðilkeliu”), dar-nos ðeimoje ir su visu kuo, kas juos supa (kaip nuteikia Dai-vos senosios giesmës), drauge su jais esame laimingi, kadgarbinga valstybinë Jono Basanavièiaus premija áteikiamaðiems neeiliniams ne tik etninës, bet ir visos ðiuolaikinës lie-tuviø kultûros þmonëms.

Vida ÐATKAUSKIENË

74

Slëpiningas sutartiniø fenomenas

Ukrainieèiø etnomuzikologas Klimentas Kvitka savomokiniams patarinëdavo: jei raðai knygos ar kurio kitodarbo recenzijà, reikia ne tik knygà perskaityti, bet ir ge-rai iðstudijuoti visà literatûrà, visus ðaltinius, kuriuos au-torius panaudojo. Be to, reikia iðstudijuoti ir tuos veika-lus, kuriø autorius nepanaudojo, bet kuriuos galëjo pa-naudoti. Prisilaikydama tokio poþiûrio, apie Daivos Ra-èiûnaitës–Vyèinienës knygà „Sutartiniø atlikimo tradici-jos” (Vilnius: Kronta, 2000) neturëèiau raðyti ko norspanaðaus á recenzijà. Joje autorë pateikë toká gausø pa-naudotos literatûros sàraðà, kad neskaitytos dalies tik-rai nesiimèiau studijuoti. Taigi toká grieþtà reikalavimà,koká këlë minëtas mokslininkas, sunku ávykdyti, tad, ðiuopoþiûriu, mano atsiliepimas apie pirmàjà, beveik 300 pus-lapiø apimties sutartiniø studijà nebus iðsamus – tai busgal tik pamàstymai ar viena kita nuomonë apie autorësapraðomàjá objektà, átikinamø ar abejotinø hipoteziø su-keltos mintys ar tiesiog konstatavimas, kad pagaliau pa-sirodë sutartiniø tyrinëjimø rezultatai. Po ðviesaus atmi-nimo Zenono Slaviûno netekties ilgà laikà niekas jo stu-dijø nesiryþo pratæsti, juolab kad tai sudëtinga tema, rei-kalaujanti ne tik pirmykðèio pasaulio tautø muzikinio fol-kloro paþinimo bei kitø giminingø mokslø duomenø ið-studijavimo, bet ir didþiulio pasiðventimo. Pastarojo au-torei iðties netrûksta – tai lëmë nuo studijø laikø besitæ-siantis beveik kasdienis gyvenimas sutartiniø „fone”, josgiedotos ávairiuose folkloro ansambliuose, o ðiuo metugrupëje „Trys keturiõse”, kuriai pati ir vadovauja, be to,ji nuolat studijuoja sutartines ávairiais aspektais (litera-tûros sàraðe – 15 pozicijø ávairiuose mokslo leidiniuo-se). Sutartinës, kaip áprasta dabar sakyti, – tarsi autorës„gyvenimo bûdas”.

Gal kiek vëlokai atsiliepiama apie ðá moksliná veikalà.Sutartiniø gerbëjø jis tikriausiai seniai iðstudijuotas (ið tie-sø leidinys pasirodë tik 2001 m. antrojoje pusëje), bet kny-ga – ne ið populiariøjø, ne trumpalaikës vertës. Vieniemsji – paþintis su lietuviø dainuojamojo folkloro fenomenu –sutartinëmis, kurios, anot autorës, „miesto jaunimui <…>vis labiau tampa savotiðka meditacijos forma, o kai ku-riems – ir saviraiðkos bûdu”. Kitiems, ypaè praktikuojan-tiems ðá menà moksliniu pagrindu, – tai gilinimasis á su-dëtingà sinkretiná sutartiniø reiðkiná, jø daugiabalsumo for-mas, ávairias atlikimo bûdø atmainas. Dar kitiems ði kny-ga suþadina þingeidþius pamàstymus apie ðio fenomenokilmæ, raidos formø prieþastingumà, „pirminiø” ar „antri-niø” reiðkiniø genezæ, baltø genèiø migravimo ir maiðy-

mosi istorijà ir dar daugybæ kitø klausimø, á kuriuos galatsakys tik bûsimosios tyrinëtojø kartos. Bet vargu ar at-sakys. Foninis menas, prieðingai nei materialusis, nepa-liko pëdsakø þemës sanklodose, tad tik ið dalies èia galipadëti kiti mokslai, o raðytiniai ðaltiniai apie ðá ypatingàkultûros reiðkiná beveik iðvis tyli. Taèiau autorë tikisi, kadjos darbas paskatins kitus mokslininkus imtis sutartiniøtyrinëjimø ir kitais aspektais.

Paëmusi á rankas D. Raèiûnaitës–Vyèinienës knygàpajauti, kad ji „ðilta” ir „gyva”. Ið jos puslapiø, natø „par-titûrø” „skamba” ðiurkðèiai darnûs, á nesibaigianèià poli-fonijos pynæ susiliejantys sutartiniø garsai. Gausiai iliust-ruota archyvinëmis ir ðiuolaikinëmis atlikëjø bei muzi-kos instrumentø nuotraukomis, archeologiniø radiniø pie-ðiniais, ornamentais, aiðkinamosiomis schemomis, kny-ga skaitytojui þada ne akademiðkà stiliø. Ir ið tiesø. Jauávadinëse pastabose autorë populiariai pristato sutarti-næ, trumpai nusako jos pagrindines ypatybes. Jø nema-þai: tai tokios dainos, kurias bûtina „ypaè gerai sutarti”;jos buvo atliekamos tam tikro moterø skaièiaus, kas

KNYGOS

75

KNYGOS

lëmë ir jø pavadinimus – „dvejinë, trejinë bei keturinë”;„nepaisant atlikëjø skaièiaus <…> sutartinëse visuometskamba tik du balsai <…> vienu metu, <…> neretai tarpbalsø susidaro sekundos intervalai”. Ðiø dviejø balsø py-nimasis tarpusavyje palyginamas su audimo procesu,kuriame „nytys tarsi nardo viena pro kità: tai iðkyla á pa-virðiø, tai vël pasislepia <…> sudarydamos ávairiaspal-viø tembrø audinio áspûdá”. Èia pat pateikiamas grafinissutartiniø melodijø pieðinys, kurio raðtai tikrai primenamûsø audimo raðtus (sudarë D. Valionis). Panaðûs á su-tartiniø esà ir audimo terminai (rinkti raðtà ir rinkti sutar-tinës tekstà; rinktinë sutartinë ir rinktinë juosta ir pan.).Bet nemanykime, kad toks vaizdingas ávedimas á sutar-tiniø pasaulá – tai stengimasis papirkti skaitytojà, þaistipalyginimais ir ávaizdþiais. Pasirodo, indoeuropeistikosspecialistai árodë, kad amatininkø kûrybos terminai bû-dingi ir poetinei kûrybai, o mitologija kalba apie tai, kadkûrybos aktas priklauso dieviðkiesiems visatos kûrëjams,kurie kuria, organizuoja, tvarko chaosà, paversdami jákosmosu. Taigi sutartiniø giedojimui autorë teikia kos-mologinæ prasmæ; juk ir deivës daþniausiai audþia dai-nuodamos, nes „dainavimas <…> yra maginë priemonëchaosui pertvarkyti á kosmosà”. Taip nusakoma sena su-tartiniø kilmë ir jø pirmykðtë funkcija.

Pirmame skyriuje apþvelgiama objekto rinkimo, skel-bimo ir tyrinëjimo istorija. Vartomi raðytiniai ðaltiniai, pa-kartojami chrestomatiniai folkloristikos istorijos faktai, juo-se ieðkoma sutartiniø gyvavimo pëdsakø laiko ir vietosatþvilgiu (taip pat pateikiamos ir sporadiðkos, ávairiojeliteratûroje naujai uþtiktos þinios). M. Stryjkowskio „Kro-nikoje” (XVI a.) paminëtos istorinës dainos su priedainiu„lado”, o ypaè vienos jø lenkø kalba pateiktas fragmen-tas „Ne taip man gaila pilies…”, M. Mieþinio sutartiniøuþraðymuose XIX a. radæs giminaièiø Rytø Lietuvoje, ne-leidþia suabejoti, kad tikrai minimos sutartinës. A. Gu-agninio, J. Bretkûno (XVI a.) bei T. Lepnerio (XVII a.)apraðyti muzikos instrumentai ir jø skambëjimas, norsabejojant, taèiau, autorës nuomone, taip pat – instru-mentinës sutartinës (tokios nuomonës yra ir kiti tyrinë-tojai). Bet ar tikrai bûtent sutartiniø giedojimà Stryjkow-skis ir Lepneris pavadino „vilkø staugimu”, „kaukimu”, –labai abejotina. Prie liaudiðko dainavimo nepratusiai au-siai toká áspûdá galëjo sukelti ir apskritai liaudies dainos,ypaè sodrios, þemais stipriais balsais dainuojamos þe-maièiø (sutartinës labiau prilygsta „gerviø gargëjimui”ar„gulbiø tûtavimui”). Minëti autoriai konkreèiai kalbëjo apieMaþàjà Lietuvà ir þemaièius, bet nebûtinai tai turëjo bûtisutartinës. Tiesa, M. Prätorijaus (XVII a.) Prûsijoje uþ-raðytas ðokis „Þalia rûtelë”, kurá jis gana detaliai apraðë,labai panaðus á sutartiniø ðoká (apie tai kalbama jau kita-me skyriuje – „Sutartiniø paplitimo ir kilmës teorijos”),bet, kaip tyèia, autorius neuþraðë melodijos, kuri daugpasakytø, nors penklinë ir buvo nubrëþta. Labai ryðki

tendencija ðá ðoká priskirti prie sutartiniø (iðnaðoje paci-tuojamas K. Poðkaièio tvirtinimas, kad „Þalia rûtelë” yrasutartinës ðokis), nors panaðiø ðokio judesiø randame irne sutartinëse.

Sutartiniø buvimo þemaièiuose galimybæ patvirtintøS. Stanevièiaus ir S. Daukanto pateikti duomenys. Ypaèsvarbi S. Stanevièiaus paskelbta sutartinë su melodija(1833). Ji nagrinëtina ne tik dël atlikimo bûdo (autorëpateikia S. Stanevièiaus, H. G. F. Nesselmano, Ch. Bart-scho ir J. Èiurlionytës interpretacijas), bet ir dël sutarti-niø gyvavimo praeityje Þemaitijoje. Autorës nuomone,ði sutartinë nëra polifoninëms sutartinëms tipiðkas pa-vyzdys, nes neturi politonalumo. Bet nereikia uþmirðtifakto, kad sutartinë buvo uþraðyta ið vieno pateikëjo, ku-ris visas melodijas galëjo padainuoti viena tonacija. Be-je, visas savo uþraðytas dainas S. Stanevièius, atrodo,pats padainavo F. Ivanavièiui, kuris uþraðë melodijas (rin-kinio áþangoje autorius raðo: „<…. daugiausia kaltas esuJo Mylistai Ferdinandui Ivanavièiai, karuþujui nuoþygioRaseiniø, kuris, tuom laiku bûdamas Vilniuje, man ir ma-no dainoms iðrodë tà teismà, jog dainaþymes paraðë”).Taigi ar ámanoma dainavimo bûdo rekonstrukcija? An-tra vertus, juk ir Ðiaurës Rytø Lietuvoje, sutartiniø gyva-vimo ruoþe, kur vyrauja balsø derinimo ávairovë, ne vi-sos sutartinës yra politonalios. Taigi ðios sutartinës þe-maitiðkumo ir „tikrumo” klausimas liks neiðspræstas; jiþymës tik istoriðkai pirmàjá sutartiniø melodijos uþraðy-mo faktà, taèiau sutartiniø arealà hipotetiðkai praplësti ávakarus gal ir galima.

Kur kas sudëtingesnis ir labiau intriguojantis kitameskyriuje gvildenamas klausimas – sutartiniø amþius irgenezë. Pritardama kitø mokslininkø teiginiams, kad su-tartinës siekia medþiotojø kultûrà, t. y. akmens amþiø,autorë nagrinëja pirmykðtëms liaudies meno stadijomsbûdingus kûrybos elementus ir á pirmà vietà iðkelia su-tartiniø sinkretizmà. Nors ne visi uþraðyti kûriniai galitai patvirtinti (daþnai stokojama kurio nors komponen-to, t.y. melodijos, ðokio apraðo ar pilno teksto), taèiaujeigu jie turi savo variantø ðeimas su sinkretinæ visumàiðlaikiusiais pavyzdþiais, kaip teigia autorë, sutartiniøsinkretizmà yra galimybë rekonstruoti. Tai tikriausiai au-torës ir buvo iðbandyta pirmiausia praktiðkai, atkuriantgyvà sutartiniø skambëjimà; ðis metodas tinka ir moks-linei rekonstrukcijai, kuriant sutartiniø pirmykðèio, sin-kretiðko pavidalo hipotezæ. Rekonstrukcijos bûdu ir ban-doma sudaryti „semantiná laukà, atkurti tam tikrà kultû-ros etapà”. Autorë susistemina sutartiniø senumà pa-tvirtinanèius sinkretizmo komponentus, kuriuos nusakoatskiromis poetikos, melodikos ir choreografiniø jude-siø ypatybëmis. Ið jø svarbesni esà ne prasminis teks-tas, ne turinys, bet motoriniai priegiesmiai bei muzikinëiðraiðka, emocinis krûvis. Pasiremdama A. Veselov-skiu, autorë teigia, kad senojo sinkretizmo emocinis ele-

76

KNYGOS

mentas buvæs svarbesnis uþ þodiná turiná. Analogijos –maþai civilizuotø pasaulio tautø dainavime, kuriame daþ-niausiai vyrauja neþinomos prasmës þodþiai. Tokiø „be-prasmiø” þodþiø prasmë uþslëpta, jø reikðmë maginë.Tokios dainos bus buvusios apeiginëmis, ritualinëmis.Kiti sinkretizmo elementai taip pat siejami su gilia seno-ve, ir kiekvienam jø autorë randa vaizdingà, hipotezë-mis pagrástà paaiðkinimà. Nagrinëjami atskiri sinkretiz-mo elementai, jø tarpusavio sàveika, semantika. Priesutartiniø senumo priskiriama ir ta jø ypatybë, kad josbuvo atliekamos tik moterø, ypaè ðokant, nes „vienoslyties atstovø ðokimas rodo labai senà kilmæ”. Moterið-kasis pradas ne tik sutartiniø, bet ir apskritai liaudiesvokalinëje tradicijoje nagrinëjamas atskirame skyriuje,kur remiamasi ávairiø tautø moteriðkosios dainavimo tra-dicijos paralelëmis, folkloro rinkëjø bei mokslininkø pa-stabomis, taip pat mitiniais sutartiniø ávaizdþiais ir per-sonaþais (pavyzdþiui, laumëmis, kuriø mitologizavimuipaskirtas ne vienas puslapis.). Èia iðkeliama hipotezë,kad giedamosios sutartinës – sakralinë moterø sfera (vy-rø sfera – instrumentinë muzika), o pirmykðèiø sutarti-niø giedotojos galëjo priklausyti þyniø kategorijai. Auto-rë netgi mano, kad sutartinës kadaise buvusios tam tik-ros elito kategorijos þmoniø menas.

Sudëtingiausi klausimai – poskyryje „Sutartiniø papli-timo ir kilmës teorijos”. Èia autorë pirmiausia atsiribojanuo aukðèiau iðkeltø hipoteziø apie sutartiniø paplitimàuþ Aukðtaitijos ribø (nors vëliau vël prie to sugráþta) ir pri-taria argumentuotai Z. Slaviûno nuomonei, kad sutarti-nës yra rytø aukðtaièiø ir rytø dzûkø dainos. Prieð pateik-dama keletà sutartiniø genezës variantø, autorë iðskiriaketurias muzikiniu poþiûriu skirtingø sutartiniø paplitimoteritorijas (Z. Slaviûnas jø iðskyrë tris). Z. Slaviûno vadi-namàjà treèiàjà teritorijà (Tvereèius, Mielagënai, Rimðë,Utena, Ignalina, Zarasai) maþdaug atitinka D. Vyèinienësantroji ir treèioji kartu paëmus. Autorës iðskirta antroji (Ði-monys, Kupiðkis, Puðalotas, Obeliai, Zarasai, Rageliai)þemëlapyje padalinta á dvi zonas; toks padalijimas paaið-këja kalbant apie galimà Nalðios ir sëliø kultûrø susilieji-mà. Taip pakoreguojamas Z. Slaviûno pastebëtas sutar-tiniø daugiabalsumo tipø paplitimas ir bandoma spræsti„skirtingø reiðkiniø genezæ, jø etninæ priklausomybæ” (apieZ. Slaviûno skirstymà èia neuþsiminta ir nuomoniø skirtu-mai ar sutapimai nekomentuojami).

Kokios kultûros – sëliø ar lietuviø – palikimas yra su-tartinës? Ðá klausimà autorë narplioja kompleksiniu me-todu, pasiremdama kitø mokslø duomenimis. Átikinama,bet nenauja teorija, kad sutartinës – sëliø dvasios pa-veldas, nes bûtent buvusioje sëliø teritorijoje „(ypaè Bir-þø apylinkëse) ir yra iðlikæ kone didþiausi sutartiniø þidi-niai”, kuriø muzikinës ir poetinës ypatybës rodo archa-jiðkàjá jø klodà, kà tik ið dalies galima pasakyti apie kitøteritorijø sutartines. Tik Ukmergës apylinkiø sutartiniø

daugiabalsumas esàs panaðus, todël autorë leidþia saupasamprotauti apie lietuviðkàjà sutartiniø prigimtá, nesgalbût ið èia, lietuviø gentims skverbiantis á ðiauræ, plitoir sutartinës. Taèiau ði prielaida tokia netvirta, kad greitpritrûkstama svaresniø argumentø ir gráþtama prie sëliøteorijos. O vis dëlto ádomûs bûtø muzikos duomenimispagristi samprotavimai apie tai, kaip galëjo vykti skirtin-gø genèiø kultûrø sàveika.

Plaèiausias ir visapusiðkai sutartines nagrinëjantis sky-rius (keturi poskyriai) – „Ankstyvasis (linijinis) lietuviø dau-giabalsumas”. Kaip matome, autorë áveda naujà terminà,nors kalbama apie sutartines, nes „pavadinimas sutarti-

në yra sàlygiðkas ir negali bûti taikomas visiems daugia-balsumo atvejams”. Linijinio daugiabalsumo terminas „ap-rëptø visà polifonijos ávairovæ – antifonà, heterofonijà, ka-nonà, laisvàjà polifonijà, paralelizmà ir kt.”. Autorë panau-doja ir liaudiðkus terminus, kurie yra tikslesni.

Taigi sutartinës pirmiausia charakterizuojamos pa-gal balsø jungimo bûdus (heterofoninës, kanoninës (imi-tacinës) ir kontrapunktinës), nusakomi pasitaikantys jøbalsø jungimo atvejai, skiriamieji ir bendrieji daugiabal-sumo tipø bruoþai. Èia susiduriama su linijinio daugia-balsumo atvejø rekonstrukcijos problema, nes ne visi pa-vyzdþiai tiksliai (uþraðyta ið vieno pateikëjo, pateikëjasnebeatsimena atlikimo bûdo ir t.t.) ir metodiðkai uþraðyti(uþraðyta ið klausos ar be melodijos, be reikiamø pasta-bø): „<…> tenka apgailestauti, kad sutartiniø rinkimo pra-dþioje nebûta tinkamø uþraðymo metodø. Neiðsamiosbei netikslios pastabos ðiandien yra pagrindinë sutarti-niø ir joms artimø giesmiø giedojimo bûdø nustatymo kliû-tis. Dar didesnë þala padaryta toms sutartinëms, kuriosuþfiksuotos be melodijø”. Vis delto autorë, pasinaudo-dama vëlesniais, metodiðkai tikslesniais uþraðymais irlygindama juos su ankstesniais variantais, bando sutar-tines rekonstruoti ir iðskiria 38 jø daugiabalsio dainavi-mo tipus (Z. Slaviûnas aptarë 19). Gausûs muzikiniaipavyzdþiai, atlikimo bûdø schemos, liaudiðki atlikimo bû-dø terminai, sinkretiðkø ðokamøjø sutartiniø apraðymas,iliustravimas senomis nuotraukomis daro ðá skyriø gy-viausià ir ádomiausià. Tai, sakyèiau, vadovëlis giedan-tiems sutartines. Keliais atliktais rekonstrukcijos pavyz-dþiais, atsispindinèiais giedojimo bûdø tipologijoje, au-torë siûlo pasinaudoti tiems jaunimo folkloro ansam-bliams, kuriø tikslas – atgaivinti ir pratæsti sutartiniø gie-dojimo tradicijà.

Iðanalizuoti 38 daugiabalsio giedojimo bûdai suklasi-fikuojami. Paaiðkëja, kad atlikimo bûdø gausiausios yratrejinës (20), keturinës jø turi maþiau (6) ir maþiausia –dvejinës (4). Be to, dar iðskirtos linijinio daugiabalsumoformos (12). Sutartiniø giedojimo bûdø paplitimas pavaiz-duotas þemëlapyje. Visi jie koncentruojasi ðiaurës-rytø plo-te (beveik treèdalis Lietuvos; neátikinama, kad jø papliti-mas uþsibaigia administracine valstybës siena). Èia pa-

77

KNYGOS

BOOKS

A mysterious phenomenon

of sutartinës

Daiva Raèiûnaitë–Vyèinienë’s book Traditions of Per-

forming sutartinës has been reviewed by the ethnomu-

sicologist Laima Burkðaitienë. First of all, the reviewer

has asserted that sutartinës (ancient polyphonic songs)

have never been investigated by anyone since the death

of the celebrated scholar of sutartinës Zenonas Slaviûnas.

In order to make investigations into this subject the scholar

ought to have not only a good knowledge of the primitive

musical folklore of the world’s nations and be the connois-

seur of the data from the related sciences but be also a

great devotee. Ever since the authoress’s studies at the

Academy of Music she has always been accompanied by

sutartinës – she could previously be heard chanting them

in diverse groups of folklore in Vilnius, and recently they

have been chanted by her in the group „Three in Four”.

The complex method and the substantially motivated ar-

guments way were applied by Daiva Raèiûnaitë–Vyèinienë

in investigating the genesis, the development, the dissemi-

nation and semantics of sutartinës as well as their con-

nections with the mythic and ritual tradition including other

issues, too.

matome ryðá su pirmajame skyriuje nusakytø muzikiniøypatumø paplitimu. Viskas susijæ – „atlikimo bûdai turi pa-plitimo ribas, be to, jie susijæ su dainø þanrais ir ið daliessu tam tikromis meninës iðraiðkos priemonëmis <…>”.Kokiu bûdu ðie ryðiai veikë tarpusavyje, autorë kol kasatsisako spræsti, nes tai sudëtinga problema. Pasiremda-ma Z. Slaviûno tyrinëjimais ir savo iðvadomis, ji bandoapþvelgti atskirose teritorijose paplitusias daugiabalsumoformas ir jø ryðá su funkcine paskirtimi. Taigi tik ðiameskyriuje ájungiamas funkcinis aspektas. Ar jis svarbus?Pasirodo, atlikimo bûdø skirtumus lemia „ne tik teritorinë,bet ir þanrinë bei funkcinë giesmiø priklausomybë”. Ypaètai ryðku palyginus ðiaurrytinës ir rytinës srièiø giesmiøatlikimo bûdus ir jø funkcijas. Pirmojoje srityje dominuojadarbo ir vestuviniai apdainavimai (dvejinës), o antrojoje –paruginës (ávairios linijinio daugiabalsumo formos). Ta-èiau apie Ukmergæ vestuviniai apdainavimai yra trejiniøtipo, tad daroma iðvada, kad þanras, funkcija nëra visadagiedojimo bûdà nulemiantis veiksnys: „atlikimà jis veikia,taèiau tik tam tikroje teritorijoje”. Tai ypaè akivaizdu RytøLietuvoje, kur rugiø lankymo giesmës paplitusios labai ávai-riais, tik ðiai teritorijai bûdingais, apeiginës funkcijos nu-lemtais grupinio atlikimo bûdais.

Puslapis po puslapio – ir turime kruopðèiai, ávairiaisrakursais iðnagrinëtà sutartiniø fenomenà. Taèiau auto-rë „brenda gilyn” ir sprendþia klausimà, kokios galëjobûti vokaliniø ir instrumentiniø sutartiniø sàveikos gali-mybës? Vienoms ar kitoms leidþiant pirmauti ar tarpu-savyje sinkretiðkai persipinti (detaliai iðnagrinëti visi tu-rimi duomenys, gausiai panaudota liaudies terminija,svarbios ir vaizdingos pateikëjø pastabos, analogijos ki-tø tautø folklore ir t.t.), prieinama prie iðvados, kad atliki-mo tradicijoje jø sàveika galima, tik autorë suabejoja, arnusistovëjæs sutartiniø skirstymas á vokalines ir instru-mentines yra tikslus. „Teisingiau bûtø vartoti tokius ter-minus: „giedamosios”, „ðokamosios” („ðoktinës”), „puèia-mosios” bei „skambinamosios” (ar „skuduèiuojamos”,„kankliuojamos”) sutartinës”.

Manantiems, kad sutartinës bûdingos tik lietuviams irjoms „nëra analogø” kitose tautose, „siurprizà” pateikiaskyrius „Sutartiniø analogai kitose kultûrose”. „Pirmuosiuo-se skyriuose dþiaugëmës sutartiniø unikalumu lietuviø fol-kloro tradicijoje, taèiau nepamirðkime, kad jos yra univer-salios bendrame daugiabalsiame màstyme. <…> sutarti-niø studijavimas ámanomas tik daugiabalsumo, kaip tarp-tautinio fenomeno, kontekste <…>”, – raðo autorë. Pa-naudodama istoriná – tipologiná lyginimàjá metodà, autorëapþvelgia giminingø ir kalbiniu bei genetiniu atþvilgiu ne-giminingø tautø folklorà. Èia minimi tokie regionai kaipBalkanai, Kaukazas, Pietø Afrika, Indonezija, Okeanija,kà kalbëti apie baltarusius, latvius, estus, rusus. Þinoma,kalbama ne apie absoliuèiai tapaèias daugiabalsiø dainøypatybes, bet apie „tipologiná ðios rûðies dainø plëtojimo-

si tapatumà”. Tipiðkiausias daugiabalsumo poþymis anks-tyvose visuomenës raidos stadijose, kaip iðtyrë moksli-ninkai, yra daþni aðtrûs disonansiniai sàskambiai, para-lelios sekundos. Kiti poþymiai taip pat daþnai sutampa:natûralûs („netemperuoti”) intervalai, heterofoninis para-lelizmas, kontrapunktinë polifonija, kanonas, grieþta rit-mika, panaðûs atlikimo bûdai. Taigi paralelës tarp sutarti-niø ir kitø pasaulio ðaliø pirmykðèio daugiabalsumo formøegzistuoja. Nepaisydami ðiø autorës árodytø faktø, vis tiekgalime teigti, kad tokio pavidalo sutartiniø, kokias turimemes, niekur pasaulyje neuþtiksime! Tad ne veltui autorëuþsimena apie sutartiniø tyrinëjimo tarptautiniu mastu per-spektyvas, jø duomenø panaudojimà kitø mokslø iðva-doms ir tarsi atsidûsta: „Deja, svetur jos dar labai maþaiþinomos”. Betgi jau pasirodë ir angliðka ðios knygos ver-sija (Sutartinës Lithuanian Polyphonic Songs. – Vilnius:Vaga, 2002), tad autorës viltys gali iðsipildyti.

Nemaèiom praleidus tai, prie ko galima bûtø ir „pri-kibti”, galima tik paminëti sovietmeèiu ágyvendintà tradi-cijà kalbëti daugiskaita: „mes manome”, „mûsø nuomo-ne” ir pan. Að manau, kad Daiva Raèiûnaitë–Vyèinienë áknygà sudëjo tik savo praktika patikrintus 15 metø su-tartiniø tyrinëjimø rezultatus. Jos kitø mokslø duomeni-mis paremtos hipotezës, daugiabalsumo formø rekonst-rukcija, poþiûris á sutartiniø genezæ, raidà, tradicijos ny-kimo ir ðiuolaikinio atgimimo reiðkinius suteikia platø vaiz-dà apie stilistiniu poþiûriu unikalià lietuviðkø daugiabal-siø dainø rûðá.

Laima BURKÐAITIENË

78

KNYGOS

Paminklas profesoriui Pranui Dovydaièiui

Daugeliui vyresniosios kartos Lie-tuvos inteligentø yra tekæ per vasa-ros atostogas keliauti ið Kauno á Pa-langà garlaiviu su „Gamtos draugo”ekskursija, aplankyti Rambyno kalnà,pasisveèiuoti pas jo saugotojà Mar-tynà Jankø, pasigroþëti Nemunu irBaltijos jûra. Tada mes në neþinojo-me, kad tokiø kelioniø moksleivijaiákvëpëjas ir organizatorius buvo tuo-metinis Vytauto Didþiojo universitetoprofesorius Pranas Dovydaitis.

Paskui uþëjo sovietmetis. Karai,sumaiðtys. Daug kas iðsitrynë ið at-minties. Gal daugiau prievarta, o neþmogaus gera valia. Buvo nebepri-menami visuomenei ir tarpukario Lie-tuvos ðviesieji protai.

Ir ðtai „Regnum fondo” 2001-ai-siais iðleista dr. Aldonos Vasiliauskie-nës 522 puslapiø apimties knyga „Ak-menuotas patrioto kelias”, ávairiau-siais aspektais pristatanti ðiandienosskaitytojui ano meto didþià asmenybæ – krikðèioniðkosios pa-saulëþiûros aktyvø lietuviø tautos kultûros skleidëjà prof. Pr.Dovydaitá. Veikale daug vaizdinës medþiagos, dokumentø fak-similiø. Knygos anotacijoje paþymëta, jog „knyga skiriama vy-resniesiems moksleiviams, studentams, pedagogams ir visiemskitiems, kurie domisi mûsø tautos mokslo ir kultûros palikimu”.Veikalas tiek ávairus, kad trumpoje recenzijoje neámanoma vi-so ko suminëti, juo labiau aptarti, todël stengiuosi supaþindintitiktai su bendra jos struktûra ir svarbiausiais teiginiais.

Veikalà sudaro plati istoriografinë apþvalga, trys skyriai, ið-vados, ðaltiniai ir literatûra, asmenvardþiø rodyklë, santraukaanglø kalba ir priedai, kuriuose skelbiami profesoriaus laiðkaijo globotoms, materialiai remtoms studentëms, kitiems asme-nims ávairiais klausimais, kai kurie profesoriaus straipsniai, dau-gelio asmenø, tarp jø ir artimiausiø jo giminaièiø, atsiminimaiapie profesoriø, taip pat konferencijoje „Profesoriui Pranui Do-vydaièiui – 110” skaityti praneðimai.

Pirmajame knygos skyriuje pateikiama Prano Dovydaièiobiografija, apþvelgiama jo pedagoginë, mokslinë, þurnalistinë,politinë ir visuomeninë veikla: jis ir pirmosios lietuviðkosios „Sau-lës” (vëliau pavadintos „Auðros” vardu) gimnazijos Kaune di-rektorius, jis Kauno VDU kûrëjas ir profesorius, jis ávairiø kata-likiðkos pakraipos laikraðèiø ir þurnalø („Kosmos”, „Logos”, „Lie-tuvos mokykla”, „Ateitis”, „Naujoji vaidilutë”) leidëjas ir redak-torius, ávairiø visuomeniniø organizacijø, draugijø vadovas ir na-rys, pagaliau gi jis – vienas ið 1918 m. Vasario 16-osios aktosignatarø, buvæs net vienos vyriausybës ministru pirmininku.Na, o svarbiausia – uþ savo patriotinæ krikðèioniðkàjà veiklàsovietø valdþios 1941 m. birþelio 14 d. suimtas, iðveþtas á Sibi-rà ir 1942 m. lapkrièio 4 d., kaip „ypatingas valstybinis nusikal-tëlis”, suðaudytas Sverdlovsko kalëjime.

Ypatingas knygos autorës nuopelnas – nepaprastai kruopðtiLietuvos ypatingajame archyve saugomø Pr. Dovydaièio seki-

BOOKS

A monument toProfessor Pranas Dovydaitis

The article provides Prof. Angelë Vyðniauskaitë’s review on Dr.

Aldona Vasiliauskienë’s book about Professor Pranas Dovydaitis.

Pranas Dovydaitis, signator of the February 16th Act of Independence

of the year 1918, head of a Government: the Prime Minister, Profes-

sor at the Vytautas the Great University, a devoted fosteror of Lithua-

nian culture, experienced concentration camps’ horrors and was killed

there after Lithuanian’s occupation by the Soviet Russians.

mo, kalinimo ir baudþiamøjø bylø analizë (p.75–109). Panaudota ir kitø valstybiniø bei pro-fesoriaus artimøjø asmeniniø archyvø medþia-ga. Èia pat primenama ir profesoriaus ðeimos,jo artimøjø likimas.

Antrajame knygos skyriuje aptariama Pr. Do-vydaièio nuopelnai Lietuvos pedagogikai, taigiprisimenama jo, kaip pedagoginá darbà dirbu-sio, „Lietuvos mokyklà” leidusio, ðiame leidinyjekraðto mokytojus þadinusio domëtis savo tau-tos istorija, jos kultûriniu palikimu, tautosaka, pa-proèiais, raginusio apraðyti savosios vietovëskultûriná paveldà, burtis á kraðto paþinimo bûre-lius, paþadinusio Lietuvoje kraðtotyros judëjimàir pirmøjø kraðtotyros draugijø (ypaè nepapras-tai daug Lietuvai nuveikusios Ðiauliø kraðtoty-ros dr-jos) kûrimàsi ir kt. nuopelnai. Ðiame kny-gos skyriuje aptariama apskritai Pr. Dovydaièio,kaip visuomenës ir ypaè jaunimo, dvasiniø ver-tybiø propaguotojo, reikðmë ano meto Lietuvosgyvenime. Pateikiama ir nemaþa „Lietuvos mo-kykloje” Pr. Dovydaièio skelbtø straipsniø svar-biausiøjø teiginiø bei iðvadø.

Treèiajame knygos skyriuje Pr. Dovydaitis pristatomas kaipvienas pirmøjø Lietuviø Katalikø Mokslo Akademijos kûrëjø irakademikø. Aptariama jo kaip Akademijos vicepirmininko in-dëlis rûpinantis Lietuvos katalikø universiteto steigimu, jo pra-neðimai, skaityti Akademijos suvaþiavimuose ir kt. Èia prime-nama ir profesoriui lietuviø iðeivijos rodytas dëmesys – iðleistaJ. Griniaus knyga apie prof. Pr. Dovydaitá, jo nuopelnus lietuviøkultûrai, 110-øjø profesoriaus gimimo metiniø paminëjimui skir-tus renginius, pagaliau tai, kad, rengiantis krikðèionybës 2000-øjø metø jubiliejui, popieþius Jonas Paulius II paskelbë Dvide-ðimtojo amþiaus Katalikø Baþnyèios Martirologijà – kankiniøsàraðà, kuriame tarp 114 naujøjø Lietuvos kankiniø penkiolik-tuoju áraðytas ir prof. Pranas Dovydaitis.

Ne veltui autorë knygos pabaigoje „Vietoj iðvadø” palyginaprof. Pr. Dovydaitá su didþiuoju lietuviø ðvietëju vyskupu Motie-jumi Valanèiumi: pirmasis „nutiesë kelius, kuriais ëjo nepriklau-somos Lietuvos asmenybës – ðvyturiai, vesdami paskui savevisà tautà. Vienas tokiø ðvyturiø – Pranas Dovydaitis (...) viso-se plaèiaðakës veiklos sferose ákûnijo vyskupo Motiejaus Va-lanèiaus idëjas” (p. 288). Tad ið tikrøjø verta susipaþinti su Pr.Dovydaièio asmenybe, jo darbais, jo idëjomis, nes jos ir ðian-dien, áþengus á antràjá atkurtos nepriklausomos Lietuvos de-ðimtmetá, tebëra aktualios.

Angelë VYÐNIAUSKAITË

79

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Vaikø folkloro ansambliai ir

choreografinis folklorasAudronë VAKARINIENË

Folkloro ansambliø perþiûrose stebëdama rodomas pro-gramas daþnai suabejoju, ar daugumos folkloro ansambliø,ypaè vaikø, vadovai tikrai suvokia, kà vadiname tradiciniu,arba autentiðku, liaudies ðokiu. Todël ið pradþiø dar kartà no-rëèiau atkreipti dëmesá á tai, kaip apibrëþiame ðià sàvokà. Ðvie-sios atminties Eugenija Venskauskaitë yra nurodþiusi, kad„tradicinis (autentiðkas) liaudies ðokis – tai ðokis, ratelis, þai-dimas, kuriuos mûsø senoliai, protëviai ðokdavo savo malo-numui (pabraukta mano – A. V.) laisvalaikiu (per vakaruð-kas)”. Iðëjæs ið tradicinës aplinkos, norom nenorom uþlipæs áscenà, autentiðkas ðokis neturëtø prarasti pagrindiniø savovertybiø – nuoðirdumo, tarpusavio bendravimo dþiaugsmo,individualybiø savitumo, visapusiðkos raiðkos ir suderëjimo.Ðis þanras, kaip joks kitas, neatleidþia melo ir netikëjimo tuo,kà darai, vaidybos dël pliusiuko, noro átikti madai, nusipigini-mo ar komercinës raiðkos.

Gráþkime prie pateiktame apibrëþime iðryðkintø þodþiø sa-vo malonumui ir pabandykime pasvarstyti, kas galëtø bûti ma-lonu ðokanèiam vaikui, paaugliui.

Pirmiausia pabrëþèiau paèio judëjimo svarbà. Judri, ne-rami, aktyvi vaiko prigimtis verþte verþiasi pasireikðti veiks-mu. Tad ne tik sportas, bet ir ðokis (folklorinis taip pat) jausavaime patiks vaikui, jei vadovas gebës parinkti judrius, ið-monës ir vikrumo reikalaujanèius þaidimus, ne perdaug su-dëtingus, taèiau ádomius ir smagius ratelius bei ðokius.

Gyvai, kupinai dþiaugsmo ir humoro vaiko psichikai bûti-nas þaidimas. Jam be galo patinka visa, kas reikalauja vikru-mo, iðradingumo, sugebëjimo kà nors geriau uþ kitus padary-ti, sugalvoti kuo neáprastesná dalykà. Taigi þaismingumà lai-kyèiau antru, itin svarbiu, vaikams pasitenkinimà teikianèiuðaltiniu. Dþiugi, linksma þaidimo aplinka daro gerà poveikámaþiesiems. Juolab kad þaidimo nereikia kartoti mechanið-kai – kiekvienà kartà vaikas pats já improvizuoja, tarsi ið naujokuria, prisitaikydamas prie realiø þaidimo aplinkybiø. Ir èia betkaip nepadarysi – turi vis kà nors naujo, sumanesnio, ðmaikð-tesnio áterpti, kad þaidimo dalyviai neprarastø susidomëjimotavimi kaip vadovu ir paèiu þaidimu.

Tradicinëje kaimo kultûroje buvo apstu kuo ávairiausiø vai-kams tinkamø þaidimø. Tai kurapkø, þvirblio, kiðkio, laputës,varnø ir kitø gyvûnø gaudymas (Kurapkytë*, Skrido þvirblis,

Laputaitë, Viðta ir varnos, Kiðkelis), vilko ðaudymas, þiuþio,bindþiko muðimas (Vendzel – û, Bindþikas, Susiedas) ir „á Rygàjojimas” (Jojau jojau á Rygà), aviþëliø pirkimas ir ridiko rovi-mas, oþelio ðokdinimas (Vai iðeiki, oþeli), þvirblio peðimas(Þvirblá peðti, Tupi þvirblis pabaryje), lauminëjimas (Bobutesenute), ávairiausiø judesiø ar darbø imitavimas (Tabalas), „þie-do dalijimas” su specialiomis máslingomis formulëmis („Sargimargi, kur þiedas þiba?”, „Visur buvau, visur keliavau, ausispastatæs klausiaus ir ðtai kà iðgirdau …”, „Svietas sakë apietave ir juodo, ir balto, ir sauso, ir ðlapio…”)... Tokie þaidimaikaskart atveria vis naujas raiðkos galimybes, átraukia vaikà ásmagias, azartiðkas varþybas.

Þaismingi, patrauklûs ir azartiðki vaikams paprastai bûna irávairûs poros pasirinkimo rateliai bei ðokiai (tokie kaip, pavyz-dþiui, Skrido þvirblis, Naðliukas, Vagis ir pan.), jei vadovas su-geba juos linksmai pakomentuoti, pateikti kaip tam tikras var-þybas. Paraginus kuo geriau pasirodyti ir iðsirinkti ðauniausiàpartnerá, vaikams neabejotinai patiks ir paprasèiausi rateliai beiðokiai, kuriø choreografija reikalauja nuolat keisti partnerá (pa-vyzdþiui, Malûnëlis, Polka keturinë, Lestingis, Þemaitukas irkt.). Kà jau kalbëti apie ðokius su ávairiausiais pliaukðëjimais,trepsëjimais, apsisukimais (Pliaukðtpolkë, Þydas, Poètaljonas,Ðiauèius – kriauèius, Dûda, Anoj pusëj putino, Leibukas, Cice-liukë Marceliukë), landþiojimais (Pleðkutis, Skrenda gegutë,Suktinukas, Antanas), vikrumo iðbandymais panaudojant laz-das (Mikita, Taukaèikas) ar neáprastus, taèiau nesudëtinguskojø sukeitimo þingsnius (Oþelis, Tu Jadvyga).

Treèiasis visiems, ypaè vaikams, malonumà teikiantis,taigi, manyèiau, aktualus aspektas – kûrybos bei improviza-cijos galimybë. Jau ir suaugusiajam, kà kalbëti apie vaikà,folkloras netampa ádomus, kol jo nesuðildo emocijomis, ne-praturtina fantazija. Daþnai pabrëþiame, kad viena svarbiau-siø liaudies ðokio ypatybiø yra ta, jog jis gali (ir turi) leistilaisvai pasireikðti kiekvieno ðokëjo individualybei, charakte-riui, manieroms, iðradingumui, nes visai nebûtina ðokti vie-nodai, mechaniðkai kartojant þingsnius ir figûras. Choreo-grafinio folkloro pateikëjai – seni þmonës – yra ne vien ðo-kio atlikëjai, bet ir kûrëjai. Ið to ir seniausiøjø folkloro an-sambliø dalyviø specifinis kolektyvinio ðokio charakteringu-mas, individualybiø „polifonija”.

* Dalá straipsnyje minimø rateliø, þaidimø ir ðokiø galësite rasti Lietuvos liaudies kultûros centro neseniai iðleistame rinkinyje Ðoks broliukai ðokiná. Aukðtaitijos,Suvalkijos, Dzûkijos bei Þemaitijos rateliai, þaidimai, ðokiai, kitus – Lietuvos liaudies kultûros centro choreografinio folkloro archyve arba rinkiniuose: VenskauskaitëE. Ðokiai ir rateliai. – Vilnius, 1989; Kirvaitienë A. Lietuviø liaudies rateliai ir ðokiai. – Vilnius: Lietuvos liaudies kultûros centras, 1991; Skamba skamba kankliai/ sud. Eugenija Venskauskaitë. – Vilnius: Lietuvos liaudies kultûros centras, 1994; Lietuviø liaudies rateliai, þaidimai, ðokiai: metodinë priemonë pradiniø klasiømokytojams / sudarë Alina Kirvaitienë / 3-iasis patais. ir papild. leid. – Vilnius: Lietuvos liaudies kultûros centras, 1998.

80


Mokydami vaikus tradiciniø ðokiø, rateliø ir þaidimø, turi-me suvokti, kad labai svarbu iðsaugoti jø gyvybingà natûralu-mà. Svarbu iðryðkinti kiekvieno jø þaismingà ir kûrybingà in-dividualybæ. Todël, manyèiau, visai nereikalinga primityvokapradiniø klasiø mokytojø reþisûra, ávairûs pagraþinimai, „pri-lipdymai”, ðokio kaip daugelio ðokiø figûrø vërinio „darymas”.Sunkiai suprantami ir pateisinami tokie bandymai. Negi ma-noma, kad tuo praturtinama, o ne sudarkoma folklorinë me-dþiaga? Negi vadovas ja nepasitiki ir nemano, jog tradicinisðokis, ðimtus metø teikæs malonumà ir dþiaugsmà þmonëms,dabar neatliks savo funkcijos?

Didþiulë daugumos vaikø folkloro ansambliø vadovø bë-da – neapsisprendimas, kokio þanro kûrinius atlieka ansam-blis. Daþnai matome, jog ðokti tradicinius ðokius vadovai vai-kus moko pagal klasikinio ar sceninio liaudies ðokio reikalavi-mus: pëdos iðtemptos, klasikinës unifikuotos rankø (berniu-kø ant juosmens ar uþ nugaros, mergaièiø uþ sijonø) ir kojøpozicijos, sceninio liaudies ðokio þingsniai. Tokie ðokiai neat-stovauja jokiam þanrui – per silpni kaip sceniniai, per daugpilki, sureþisuoti ir suvienodinti kaip tradiciniai folkloriniai.

Svarbus dalykas, kurio, manydami, jog tai ateis savaime,kartais nepaiso vaikø folkloro ansambliø vadovai, – elemen-tari judesio kultûra. Taip tik atrodo, kad liaudies ðokiai tech-niðkai nesudëtingi, nereikalauja sistemingo paruoðiamojo tre-naþo. Ðokiui (bet kokiam!) bûtina graþi kûno laikysena, jude-siø lankstumas, grakðtumas, tikslumas, vikrumas, koordina-cija. Ne vienam folkloro ansamblio ðokëjui dar reikia lavintilaikysenà – iðmokti nuleisti peèius, iðtiesti kaklà, atsipalaiduoti,pajusti, kad kiekvienu þingsniu galima spyruokliuoti ir pan.

Gráþdama prie improvizacijos, kûrybos galimybës, turiupastebëti, jog dabar daþniau ne vaikai, o patys vadovai më-gaujasi kûryba – „tobulindami” neretai darko ðoká, negerbiair nesaugo jo autentiðko pavidalo. O reikëtø skatinti paèiøðokanèiøjø, t. y. vaikø, kûrybiðkumà. Leisdami improvizuoti,folkloro medþiagà aktualizuojame, pritaikome konkreèiai si-tuacijai. Mokymo proceso nereikëtø paversti mechaniðku þo-dþiø, melodijos, judesiø iðkalimu. Be to, manyèiau, ið pra-dþiø reikëtø vengti pernelyg detalizuotø aiðkinimø, kaip turibûti atliekami judesiai, kur laikyti rankas ir pan. Vaikui reikiaduoti laiko paèiam „atrasti” savo kûnà. Geriau subtiliomis irbûtinai individualiomis pastabomis koreguoti jo paties cha-rakteringà laikysenà ir ðokimo manierà. Jei kûrinëliui tai bû-dinga, vadovas gali pasiûlyti kelis þaidimo, þingsniø, susi-kabinimø, sukiniø variantus, o ne „ðlifuoti” vis tà patá, – taipleidþiame atsiskleisti patiems vaikams. Taèiau labiausiai vai-kø kûrybiðkumà, sugebëjimà improvizuoti skatina Polkos suraguèiais tipo ðokiai ar rateliai su laisvai pasirenkamais, im-provizuojamais judesiais. Ne scenoje, o repeticijø metu vai-kams galima pasiûlyti improvizuoti ávairiausius þinomus po-ra uþ poros, rateliu atliekamus judesius, þilvièio, grandinë-lës supynimo, Suktinio ðokimo bûdus ar net sugalvoti nau-jø, niekad nematytø.

Dar viena bëda – vaikø folkloro ansambliø vadovø skubë-jimas mokyti sudëtingø, gero valdymo ir vadovavimo porojereikalaujanèiø suaugusiøjø ðokiø. Neva paprasti rateliai, ne-sudëtingi ðokiukai vaikams neádomûs. Tokiu atveju gal labiau

kaltas pats vadovas – ðitoks repertuaras visø pirma neádo-mus jam, o ne vaikams. O neádomu todël, kad ðokis, ratelisar þaidimas pasirenkamas ið vienos ir tos paèios knygelës(pavyzdþiui, Lietuviø liaudies rateliai, þaidimai, ðokiai: me-todinë priemonë pradiniø klasiø mokytojams / sudarë AlinaKirvaitienë / 3-iasis patais. ir papild. leid. – Vilnius: Lietuvosliaudies kultûros centras, 1998) ar nusiþiûrëjus vakaronë-se. Be vargo galime iðvardinti daugybæ kitø, ne tokiø jaupaprastuèiø ir nuvalkiotø, bet be ryðkaus vedþiojimo poroje irnetgi be polkos, valso þingsniø ðokiø ir rateliø: Ðakar makar,Èigonëlis, Buvo Simas dëdë, Ðoks tëvulis ðokiná, Antytë,Eisim á darþelá, Ciceliukë Marceliukë, Antanas, Kazokëlis,Gailitis, Vëdaras, Vengierka, Lakiðius, Lestingis, Joniðkëliotrepsiukas, Ðerelë, Suktinukas, Bulius ir kt.

Patardama vengti poriniø (ypaè valso, polkos þingsnio)ðokiø, nenoriu pasakyti, kad jø visai nereikia ðokti. Polkos,valso þingsniø vaikus nuo pat pradiniø klasiø ne tik galima,bet ir bûtina mokyti. Kalbu tik apie tai, kad scenoje ðie vai-kø atliekami ðokiai bus skurdûs ir psichologiðkai neátaigûs.Net jei ir daugiau maþiau paèio þingsnio pavyks iðmokyti,juose nebus lyèiø tarpusavio þaismo teikiamø charakteringøsubtilybiø.

Pora þodþiø apie repertuaro pasirinkimà. Visø pirma nori-si paraginti atsisakyti stereotipø, kas choreografiniame fol-klore yra vaikiðka ir nevaikiðka. Dabar, kai ðokis, ratelis ir þai-dimas jau prarado savo buvusias funkcijas kaimo bendruo-menës gyvenime, galime sau leisti kûrybiðkiau paþiûrëti á vi-sà ðokamojo folkloro paveldà, nebrëþdami tokios kategorið-kos ribos tarp to, kas pagal funkcijà tinka tik suaugusiemsþmonëms arba tik vaikams. Svarbiausiu vaikø folkloro ansam-bliø repertuaro atrankos kriterijumi tampa jo prieinamumas,galimybë ne tik fiziðkai, bet ir psichologiðkai átaigiai atlikti pa-sirinktà þaidimà, ratelá ar ðoká tiek (visø pirma!) savo malonu-mui, tiek ir scenoje. Norisi paraginti vaikø folkloro ansambliøvadovus nelaukti gatavø knyguèiø su suskirstytu klasëmis,pagal amþiaus tarpsnius ar dar kaip nors kitaip repertuaru,kadangi bet koks skirstymas visada bus tik sàlyginis, daþnailabiau klaidinantis nei padedantis. Teisingiausia – apsispres-ti remtis vietine, ypaè paèiø surinkta ar perimta medþiaga.Ðios krypties nesunkiai galëtø laikytis kaimø ir miesteliø vai-kø folkloro ansambliai. Gimtojo kraðto repertuaras ne tik uþ-tikrina prigimtiná ryðá su atliekamais ðokiais, þaidimais ar rate-liais, suðildo dvasià, bet ir lemia viso kolektyvo repertuaroindividualumà.

ETHNIC REALITIES

Children’s folklore groups and

choreographic folklore

Audronë VAKARINIENË

The folklorist Audronë Vakarinienë’s thoughts have beentaken up and provided by this article dealing with the prac-tice of folk dancing of children. In her judgement, althoughout of its traditional environment, willy–nilly exposing itselfon the stage the authentic dance should not lose its chiefvalues – sincerity and the joy of intercommunication. Thisgenre ought to be free from falsehood, disbelief in what oneis doing, self-humiliation and commercialism.

81


Sugráþimas namopiEtnokultûros dëstymo vidurinëje mokykloje patirtis

Niekada neturëjau Tëviðkës. Bet visada skausmingaijos ilgëjausi. Nuo pat vaikystës... Sena sodyba. Slapti kam-peliai, uþkaborëliai. Ir tavo medis, prie kurio ûgtelëjusi ga-lëtum parymoti. Ir ðventës ten kitokios – sakralesnës, tik-resnës. Nes per Kûèias po staltiese kvepia ðienas – ið sa-vos darþinës, ið savø laukø... Augau blokiniame name, pa-vydëjau tiems, kurie á mokyklà ateidavo ið dar likusiø vien-kiemiø...

Bëgant metams pradedi suvokti, kad Tëviðkë – tai irsaugumo jausmas. Kiekvienas tëvø ir seneliø rankom su-ðildytas daiktas teka á tave gyvastim, stiprybe. Tikrøjø ver-tybiø suvokimas ateis vëliau... Jaunystës ðëlsme jø nepa-sigendame. Baisiausia gal tai, kad uþaugs karta, kuriai ne-stinga nei savo medþio, nei tylos, nei sugráþimo namopi...

Kiek daug neþinau. Beveik nieko. Nuo tokio troðkuliogal ir prasideda paþinimo kelias. Vieniems anksèiau, ki-tiems – vëliau.

Pradëjau savo mokinukams pasakas, sakmes pasa-koti ir supratau, kad po ðia menine forma turi bûti ne tik„pamokomoji” prasmë, bet ir gilesnis klodas, nuo kurioraktas mums, dabartiniams viduriniosios kartos posoviet-meèio þmonëms, nebuvo áduotas, o gal net piktdþiugið-kai slepiamas: praplaukit pavirðiukais, nesikaskit po ðak-nimis, miegokit banaliø pasakojimø, anekdotø ir elemen-tariø, neretai romansiniø daineliø uþliûliuoti... Bet ieðkan-tis vis tiek randa: á rankas pateko Marijos Gimbutienës,Pranës Dundulienës, Bronislavos Kerbelytës, NorbertoVëliaus raðtai. Labai daug davë Aleksandro Þarskaus pa-skaitos sekmadieniniuose uþsiëmimuose Kaune. Dþiau-giausi tais atradimais, dalinausi jais su savo mokiniais:„nusiþengdavau” literatûros programai, kurioje apie etno-kultûrà beveik visai nebuvo kalbama. Ir vadovëliuose apietai pradëta raðyti gerokai vëliau, gal prieð deðimtmetá, kaiir komunistiðkai „rauginti”, ir davatkiðkai katalikybæ skel-biantys nustojo bijoti (arba ir vieni, ir kiti suvisai nuseno!),kad lietuvis suþinos apie savo Pramotæ – pagoniðkàjà,baltiðkàjà (o gal ir prigimtinæ!) pasaulëjautà ir pasaulë-þiûrà. Tai daugiau negu tikëjimas senaisiais dievais, kau-kais, dvaselëmis...

Su lietuviø kalbos mokytoja, Mastaièiø pagrindinës mo-kyklos direktore Vale Urbeliene sugalvojome integruotàpamokà Gyvybës medþio tema vesti Antano ir Jono Juð-kø muziejuje, kuris daugiau primena etnografiná muziejø,tik skiriasi (prieð 10 metø tai buvo naujovë!) tuo, kad vi-sus eksponatus, kuriuos jo direktorius, buvæs atgajietisArûnas Snieèkus pats surinko, vaikams buvo galima lies-

ti rankomis, laisvai vaikðèioti, klausytis senoviniø dainøáraðø arba ir patiems pamokas vesti. Pirmiausia mokinu-kai pieðë Gyvybës medá, paskui jo elementø ieðkojo ávai-riø buitiniø daiktø puoðyboje; atsivertæ broliø Juðkø dai-nynus, „rinko” medþio ávaizdþius, klausësi áraðø. Visa die-na, visos pamokos – vienai temai. Ar nusibodo? Ne, vis-kas buvo pernelyg tikra ir gyva...

Su auklëtiniais lankëmës skulptoriaus, dievdirbio – taippats save vadina – Adolfo Teresiaus sodyboje, dirbtuvë-se, „Pasakø namelyje ant viðtos kojelës” (statinys ið tiesøstovi ant àþuolo kamieno – verta pamatyti!).

Su dailës mokytoja Aldona Þiulpiene, pasinaudojusiosta proga, kad mûsø miestelio bibliotekoje buvo tautodaili-ninko Genuèio Dudaièio droþtø prieverpsèiø paroda, su-rengëm trijø pamokø ciklà: dailës pamokoje vaikai pieðëstilizuotà Gyvybës medá, po to jo elementø „ieðkojom” prie-

Jurgita Danieliûtë. „Pasaulio medis”.

82


verpsèiø puoðyboje. Baigiamoji pamoka – susitikimas supaèiu tautodailininku Genuèiu Dudaièiu.

Keitësi mokiniai, keitësi tai paèiai temai skirtø pamokøforma. Per keletà metø supratau, kad vaikai á etnokultûràturi bûti ávedami jau nuo pirmøjø klasiø (bûtø idealu, jeipradmenis gautø ðeimoje). Antra, reikia nuoseklios, iðbaig-tos sistemos: padriki teiginiai mokymo procese nedaug te-duoda naudos. Su grupele etnokultûrai prijauèianèiø mo-kytojø iðdrásom surengti konferencijà rajono mokytojams.Ji vadinosi „Mitologiniai ávaizdþiai lietuviø literatûros ir dai-lës pamokose”.

Programos turiná sudarë etninës kultûros kaip vienin-gos pasaulëvokos sistemos kûrimas, joje buvo pabrëþia-ma ir etninës kultûros, kaip mokomojo dalyko, nuosekliosprogramos bûtinybë. Konferencijos pagrindinë prelegentëbuvo Kraðtotyros draugijos pirmininkë Irena Seliukaitë, pa-tirtimi dalinosi ðio straipsnelio autorë, dailës mokytoja Al-dona Þiulpienë, darbø mokytoja Vida Baukienë.

Ávairiø mokyklø mokytojai pasakojo, kaip jie savo pa-mokose aiðkina mitologiniø ávaizdþiø prasmes, susieja subendruoju kultûros, meno, literatûros kontekstu, interpre-tuoja, integruoja su kitais dalykais. Bene kebliausias klau-simas – kaip mokinius sudominti etnokultûra. Iðeitis viena:ávairinti darbo formas, ávesti daugiau þaismingumo, nebi-joti ðvenèiø, vakaroniø, ekskursijø. Vyresnieji gali uþraði-

nëti ávairius senoliø pastebëjimus (ðeðtokai pagal LibertoKlimkos klausimynà rinko ir uþraðinëjo savo seneliø ir kai-mynø pasakojimus), maþiausieji – seno daikto istorijà...

Maþieji mëgsta pieðti ir vaidinti. Ðiemet tuo pabandë-me pasinaudoti pamokose. Pernai, mokydamiesi apie se-nuosius baltø dievus, ne tik juos pieðëme, bet ir vaidinome„Lietuviðkàjá Olimpà”. Ðiemet pavyko „Kauko ðventë – va-karonë”. Dar rudená, bekeliaujant po Dzûkijà, vienoje gra-þiai restauruotoje sodyboje uþkrosnyje ðeimininkas paro-dë draugø menininkø jam padovanotà „Kaukà”. Mano ðeð-tokams jis labai patiko. Sugráþæ nutarëm kiekvienas tokápasigaminti. Technika buvo pati ávairiausia. O èia, kaip ty-èia, apie sakmes pagal programà kalbëti reikëjo. Kaipgi

apsieisi be mitiniø bûtybiø paaiðkinimo? Kaukas, toks lygir niekuo neypatingas sutvërimas, sukëlë patá didþiausiàvaikø susidomëjimà. Ir nenuostabu, juk buvom já kiekvienassavo rankomis pasigaminæ. Tada iðradingose galvose ra-dosi mintis, kad tam Kaukui galëtume ir kalbà (praðymà posavo stogu leisti „perþiemavoti!”) sukurti... Ir suvaidinti...

Pavykusios pamokos poþymis – blizganèios vaikø akys.Negali nesidþiaugti jø nuðvitusiom ðirdelëm...

Regina JASUKAITIENË

Kauno rajono Garliavos vidurinës mokyklos

mokytoja metodininkë

Neringa Miknevièiûtë. „Pasaulio medis tarp Mënulio ir Saulës”.

Neringa Daunoraitë. „Medis – namai”.

83


Kauko kalbø pavyzdþiai

Sveiki, mielieji! Að esu Kaukas. Jau artëja þiema, ir ðaltaman pasidarë lauke tûnoti. Gal galëtumët mane priimti?Vasarà að saugojau jûsø darþà nuo þvëreliø, javus ir uo-gas nuo paukðteliø. Nors að turiu ðiltà barzdà ir plaukus,ðalta mano veideliui. Að iðbalæs nuo alkio. Gal galëtumëtpakabinti mane prie krosnies ir dar pamaitinti? Þiemà aðsaugosiu jûsø namus nuo vagiø ir kitø piktadariø.

Violeta MAROZAITË

Labas, að norëèiau pas tave pagyventi per þiemà. Mannereikia didelio guolio, uþtektø ir uþ peèiaus apsistoti. Visàvasarà saugojau tavo derliø ir norëèiau, jog mane geraipavalgydintø ir pasiûtø lininius marðkinius. Jeigu manæsneásileisit, kitais metais negausus bus jûsø derlius, nes aðnuo jûsø nusigræðiu ir jums nebesiseks.

Að esu skalsos, ramybës ir jaukumo globëjas. Man pa-tinka geri þmonës, nes blogi manæs nepriima ir iðveja. Jei-gu nori, kad tave aplankytø sëkmë, priimk mane á savoðiltus ir jaukius namus.

Mantas JASUKAITIS

Ei visi, kas mane mato,Maþas kaukas vidun praðos!Ðalta man lauke tupëti,Leiskit uþpeèky gulëti!

Duokit man kuo apsirengti,Jums padësiu bëdø vengti!Nieko jums netrûks namie,Tik mylëkit ið peties!

Lepinkit mane kiek reikia,Að padësiu praturtëti!Bûsime gerais draugais,Ar sutinkate? Tikrai?

Roberta KLIBAVIÈIÛTË

Kaip atsirado þvaigþdës

Kartà gyveno danguje Dievas. Jis visada buvo liûd-nas. Kartà papraðë savo tarnø, kad jam atneðtø varðkës,nes tai buvo mëgstamiausias jo valgis. Ið susijaudinimojam varðkë iðbiro po visà dangø. Nuo to laiko ne veltuisakoma, kad „pilnas dangus varðkës prikratytas”. Taiþvaigþdës.

Giedrë RAÈKAUSKAITË

Mokytoja Regina Jasukaitienësu paèiu mieliausiu kauku. 2001 m.

Gintarë Ulevièiûtë. „Senasis pasaulëvaizdis”.Garliavos vidurinës mokyklos mokiniø pieðiniai.

Mokytoja Aldona Þiulpienë.

84


ETHNIC REALITIES

Home – coming

Regina JASUKAITIENË

Regina Jasukaitienë, teacher and methodologist of thesecondary school in Garliava, Kaunas district, has sharedher experience of teaching ethnoculture and of integrating itinto the subject of the Lithuanian language and literature.There was much traveling done by her along with her pupilsin order to make an acquaintance with the nature not only ofthe native town but also more distant regions, their folkloreand living people. Other activities usually include competi-tions of painting mythic entities, a variety of performances,explanations of the hidden sense of calendar festivals andanalyses of why mythic, ethnological images and those offolklore are so vital in the mind of the Lithuanians.

Susirinko klasë – lietuviðki dievai ir deivës... 2001 m.

Pateikëjos atsakymai á anketos

(sudarë Libertas Klimka) klausimus

Atmosferos reiðkiniai

1. Kaip vadina spalvotà juostà, pasirodanèià dangujepo lietaus? Kà apie jà pasakodavo?

Spalvotà juostà, pasirodanèià danguje po lietaus, va-dina vaivorykðte.

2. Ið kur atsiranda rasa? Kà ji gydo?Rasa atsiranda ið þemës. Rasa gydo rankos ar kojos

þaizdas. Þolæ su rasa gyvuliai geriau ëda.3. Kokius darbus dirbant reikia atsiþvelgti á vëjo kryptá?Þmonës atsiþvelgia á vëjo kryptá tuomet, kai arpuoja

grûdus, nes tada pelai lekia, taip pat kai veþa ðienà arbagrëbia.

4. Kà reiðkia pirmasis pavasario griaustinis?Jeigu pirmasis pavasario griaustinis nusigriaudþiojo va-

karuose, bus lietinga vasara, jei ðiaurëje, bus ðalta vasa-ra, jei pietuose – ðilta ir sausa. Tuomet, kai griaudþiojarytuose, bus vëjuota vasara.

5. Kaip saugodavosi nuo perkûnijos? Kad namø neuþ-degtø?

Nuo perkûnijos, kad namø neuþdegtø, statydavo per-kûnsargius. Juos statydavo kieme, prie trobø. Jei statytøuþ kluono, tai saugotø tik kluonà. Tuomet, kai perkûnsargástatydavo prie namø, jis saugodavo viskà.

6. Kà reiðkia, kai griaudþia þiemà?Jei nusigriaudþia þiemà, tuomet bus sunkûs metai. Nes

vasara bûna ðalta, tarpais ðilta, kartais lietinga, po to darlabiau lietinga. Niekas neauga, derlius bûna prastas.

7. Kaip seniau atspëdavo, koks bus ruduo, þiema, pa-vasaris, vasara?

Kovo 1-oji diena rodo, koks bus pavasaris. Kovo 2-ojidiena rodo vasarà. Kovo 3-ioji – rudená, jeigu geras oras,tai ir ruduo bus graþus. Rugsëjo 29-oji diena parodo, ko-kia bus þiema. Jeigu puèia ðiaurës vëjas, þiema bus ðal-ta ir vëjuota. Rytø vëjas parodo, kad þiema bus ðalta, sudaug sniego.

8. Kas darosi prieð ðalèius, prieð atodrëkius?Prieð ðalèius saulei leidþiantis iðkyla raudonas stul-

pas. Stulpas – tai saulës spinduliai.Prieð atodrëkius ir dienà, ir naktá bû-na ðilta, lietinga. Tai jau árodyta, ðimt-meèius buvo stebëta ir patvirtinta.

9. Kokie bûna debesys? Kà jielemia?

Prieð saulës pakilimà ir saulëlydádebesys bûna raudoni. Jie bûna raus-vi todël, kad saulës spinduliai juos nu-daþo.

10. Per kokias ðventes stebëdavoorà?

Orà stebëdavo per ðvento Mykolodienà, nes per já nusprendþia, kokiabus þiema.

Papasakojo: Ona Alaburdaitë–

Deltuvienë, gimusi 1928 m. Jurginið-kio kaime, Kauno rajone. Nutekëjo ir

ðiuo metu gyvena Rinkûnø kaime,Kauno rajone.

Uþraðë: Lina Deltuvaitë, Kaunorajono Garliavos vidurinës mokyklos

6a klasës mokinë. 2002 01 05(mokytoja Regina Jasukaitienë).

85

Apie Dusios eþerà

Dusios eþeras atëjo oru

Kur dar Dusios eþeras, tai ty buvo kalnai, ty buvopievos. Dusia atëjo oru. Ganë arklius kap seniau nak-cigoniai vyrai, tai girdzi vienas, kad kelia, budzina já,sako: „Imk savo arklius ir kelk vyrus, ir aikit ið èia ty irty”. Ale kur tau vieris, gal’ susapnavau [misna], ir jisvël uþmigo. Bet paskui vël’ já kelia, ir jisai, tas þmogus,pabudzino juos: „Vyrai, – sako, – cia kaþkas ne to”. Irjiej girdi – ûþia. Ûþia tokia kap per miglas: „Kaþin armes rasim keliø?” Bet kur jie ëjo, ty buvo ðviesu. Ir jie

uþëjo an tos vietos, kur jam nurodë, tai tadu… Ir tadusuþinojo, kad Dusia, ir davë Dusios eþeru vardø uþtai, kad kap ji nusilaido ir tas vanduoj uþsëmë pievas,kalnus, tai ðita pasakë: „Toli ëjau, bet,– sako,– ciekuþdusau”. Ir nuo to liko [pavadinimas] Dusia.

O dël’ to, kad kalnai [toje vietoje buvo, tai tep pa-sakojo], tai cia tokis þmogus ið Barciø kap su kume-luku nuvaþiau per Velykas ir paliko kumelukø maþønuo kumelës, tai kumelë kap atrûko, tai ji ciesiog þino-kit sapcynis kilometrus per Dusiø plaukë, tai nemisno,kad jy gyva, tai ji kap sustojo, þvengë, tai buvo jos

ÞMONËS PASAKOJA

Þemëlapis. Meteliø regioninis parkas.

86

ÞMONËS PASAKOJA

nugara macyc an vidurio Dusios. Ji kadu uþplaukëan aukðto kalno to. An to kalno atsistojis pailsëjo irparplaukë nuog Meteliø in Barcius, nu ir tas arklysgyvas liko. Va. Tai cia irgi cikra ciesa, cia jau ne le-genda! Tai cia mano mama Minkevièienë Antanina irtëvukas Minkevièius Vincas atsiminë. Matë, jau jø aki-vaizdoj buvo ðitas.

R.B.: O kas pasakë: „Toli ëjau, cik uþdusau”?Dusia, tas vanduoj atëjás, tas balsas.R.B.: Ir jis nusileido ton vieton?Toj [vietoj] nuslaido, o ciej vyrai iðëjo. Tai cia galit

uþsiraðyc. Mani durnu tai nepaskaicis, ba man atrodo,kad að sakau ciesø.

R.B.: Ir tie vyrai matë, kaip nusileido?Viskø matë. Jiej matë, ir paskui visi tadu [pama-

të]. Dzidelis eþeras, dzvylika kilometrø ilgis ir sapcyniplotis.

[Ir dar Dusia] kap sako: „Að bûsiu vaiski, bûsiu gra-þi”. Tai, reiðkia, permatomas tas vanduoj. Kap inbren-dzi… Ar jûs maudëtës kada? Nugi kap inbrendzi – per-matomas tas vanduoj. Në vieno eþero ðitokio að ne-randu. Ir ji – moteriðka, Dusia, ne kokis Dusetas ar tykap. Ir cia tai jau að tikiu, kad cia taip [ir buvo], tai ciacikras atsicikimas.

Dusia ruoðësi iðeiti

Dusiø ðvencino. Dusia buvo pradëjus kylc. Ot aððito jumi nepasakiau. Reiðkia, vienais metais ûþë ji.Ûþë, miglos [uþëjo], tai kunigas laikë miðias, þinokit, irtadu aprimo Dusia. O ji kaþko tai… Bijojo, kad ji neið-eit. O! Ir dar mes kap gyvenom…

R.B.: O seniai taip buvo?Mano mama atsimena dar. Ir kap pradëj ûþè, ir kap

miðias laikë, mama atsimena.

Dusia mums buvo vietoj barometro

Ir paskui kø dar? Ir kadu jos [Dusios] vienas galasûþia… Mum barometro nereikdavo. Kap iðeini vakari,[jei] ûþia ðitas in Kryþius galas, tai þinokit, kad teguðneka kap kas nori, bet lietaus tai nebus. Bus pagada.O jei ûþia in Simno pusá, tas galas, tai jau lauk palie-tës, lauk lietaus. Tai jau insitikiná buvo jau seneliai, ma-no tëvai, ty moèiutës, tai jau ðitas tai jau [tikrai].

R.B.: O ûþia kaip?Kap banguoja… Tokis gaunas daleiskim kap jûra,

tai tokis [ûþimas]. Anoj pusëj tas ûþimas arba ðitoj pu-sëj. O! Nu tai ciek að [atsimenu].

Prelomciðkiø piliakalnis prie Dusios eþero.

87

ÞMONËS PASAKOJA

PEOPLE NARRATE

About lake Dusia

Petronë Krasauskienë, interviewed by RitaBalkutë, describes lake Dusia, its origin and relatesthe legends about it.

Dusios eþero apylinkës. Ritos Balkutës nuotraukos

Dusiai reikëjo aukø

R.B.: Sako, kad eþerai pasiima þmogø kiekvienais

metais kaip aukà? Ar Dusioje skæsta þmonës?

Nugi ne. Cia Dusioj labai maþai aukø. Maþai. Ji yra

ðvelni. O jau Metelio eþeras, tai jau jis pasiima aukas.

Labai daug ty [nuskæsta þmoniø]. Apie Metelio eþerø

þinau, kad ir kunigas ty prigërás, o èia labai maþai. Cik

vieno þmogaus… Gal’ nusikalsta þmogus, gal’ ty tø

aukø ir reikia.

Tokis Braþinskas, tai vaþiau 24 padvados, ir bai-

senykas ladas, talka [buvo pas tø þmogø]. Ir þinokit,

visi pravaþiavo, o prieð já, paskucinë padvada, spro-

go eþeras, pasdarë properða, ir nuskendo jo arkliai.

Tai visi [kalbëjo]… Nu neþinau, jau að cia tai negaliu

pasakyt, bet jau visi va ðici seneliai tai tep ðnekëj:

„Dusiai reikëjo aukø”. Nu ir jau jo mylimi ciej arkliai,

graþûs arkliai nuskendo, o þmoniø tai nelabai [yra nu-

skendusiø].

Ir paskui vienas þvejas nuskendo. Tai tas þvejas

Meteliø, jau anoj pusëj. Tai kap jis nuskendo, tai jo

nerado. Ir narai jo ieðkojo, ir paskui þmona jau sako:

„Pastacysiu paminklø ant ðito jau [kranto], toj vietoj [kur

nuskendo]”. Tai jau ty suvaþavo ir kunigø daugiau, sa-

ko: „Jeigu jo nerado, tai ðaukë Dusia aukos”. Tai mu-

kutá ðitø va Jezaus Kristaus [pastatë] ir atlaikë miðias

an to kranto, ir to vietoj, kur jis nuskendo, metë, ir tadu

buvo ramu.

R.B.: Seniai tai buvo?

Nelabai seniai, prieð koki 10 metø. Jau èia uþ ma-

no atmin[ties, o] jau man va sepcyniasdeðimt metø.

Sepcyniasdeðimt vieni per Petrines suveis.

Papasakojo: Krasauskienë – Minkevièiûtë

Petronë, Vinco, g. 1928 m. Lazdijø r., Teizø apyl.,

Staigûnø k., gyv. Lazdijø r., Teizø apyl. ir k.

Uþraðë 1999 05 21 R. Balkutë. LKAR 89(241,

244, 245, 243), LKAG320(64, 70, 71, 67)

TURINYS:TURINYS:TURINYS:TURINYS:TURINYS:

Romualdas OZOLAS. Tauta kryþkelëje ......................................... 1•Vytautas BERENIS. Lietuviø tautiniø tradicijø

ir jø tàsos XXI a. problemos ................................................. 3•

MOKSLO DARBAI

Dalia SENVAITYTË. Mitologinës Kirnio interpretacijos ................. 6•Vladimiras KULAKOVAS. Vikingø epochos memorialinis

kapinynas Ðiaurës Semboje .............................................. 11•Laima ANGLICKIENË. Slavai lietuviø tautosakoje ..................... 18•Saulë MATULEVIÈIENË. Pokario atminties formos .................... 22•Janina MORKÛNIENË. Odininkystës amato mokymasis XIX a.

antrojoje – XX a. pirmojoje pusëje ..................................... 28•Graþina Marija MARTINAITIENË. Dzievadaris ........................... 37•Giedrë ÈEPAITIENË. Kalbos etiketas kaip tautos mentaliteto

atspindys ............................................................................ 46•

REGIONØ KULTÛRA. Vytenis RIMKUS.Kaimas ir miestas: tautodailës sàveikos ........................... 50•Martynas PURVINAS. Maþosios Lietuvos kaimai irsodybos XX a.: etniniø ir kosmopolitiniø bruoþø kaita ...... 55•

LATVIJOS BALSAS. Prof. Pçteris ÐMITS. Latviø mitologija ....... 58•

KITOS KULTÛROS. Tõnu KALVET. Paðnekesys sumokslininku „ðamanu” Mihaƒly HOPPALU .......................... 62•

SKAITYMAI. Edvard T. HALL. Proksemija tarp kultûrø:vokieèiai, anglai ir prancûzai ............................................. 65•

LAUREATAI. Vida ÐATKAUSKIENË. Jono Basanavièiauspremija – Daivai ir Evaldui Vyèinams ................................ 72•

KNYGOS. Laima BURKÐAITIENË.Slëpiningas sutartiniø fenomenas ..................................... 74•

Angelë VYÐNIAUSKAITË. Paminklas profesoriuiPranui Dovydaièiui ............................................................. 78•

ETNINËS VEIKLOS REALIJOSAudronë VAKARINIENË. Vaikø folkloroansambliai ir choreografinis folkloras................................ 79•

Regina JASUKAITIENË. Sugráþimas namopi .................... 81•

ÞMONËS PASAKOJAPetronë KRASAUSKIENË–MINKEVIÈIÛTË.Apie Dusios eþerà. Spaudai parengë Rita BALKUTË ...... 85•

LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA

LIETUVOS LIAUDIESKULTÛROS CENTRAS

LIAUDIES KULTÛRA 2002 Nr. 6 (87)

Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø,kas du mënesiai

REDAKCIJOS ADRESAS:

Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius

REDAKCINË KOLEGIJA:

Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbosinstitutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius

Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviøliteratûros ir tautosakos institutas,Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Juozas MIKUTAVIÈIUS, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,2600 Vilnius

Prof. habil. dr. Vacys MILIUS, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius

Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,2600 Vilnius

Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË,Lietuvos muzikos akademija,Gedimino pr. 42, 2001 Vilnius

Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniausuniversitetas, Didlaukio 27, Vilnius

Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË,Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius

Dr. Marija ZAVJALOVA, Èíñòèòóò ñëàâÿíî-

âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê,

Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ, el. p.

[email protected]

VYRIAUSIOJI REDAKTORË

Dalia RASTENIENË tel. 61 34 12

SKYRIØ REDAKTORIAI:

Dainius RAZAUSKAS– bendrieji kultûros klausimai,mitologija, tel. 61 31 61

Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija,folkloras, etninës veiklos realijos,tel. 61 31 61

Juozas ÐORYS – etnologija,tautodailë, etninës veiklos realijos,tel. 61 31 61

Beatrièë RASTENYTË – korektorëRamûnas VIRKUTIS – fotografasMaketas Martyno POCIAUSReziumë á anglø kalbà vertë

Sigita JURKUVIENË

© ¥Liaudies kultûra´

Steigimo liudijimas Nr. 152Pasiraðyta spaudai 2002 12 17Formatas 60×90/8Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l.Kaina: prenumeratoriams 4,69 Lt.Pardavimui – sutartinë

Lietuvos liaudies kultûros centrasBarboros Radvilaitës 8, 2600 Vilniushttp://www.lfcc.ltel. p. [email protected]

Spausdino UAB ¥Sapnø Sala´Moniuðkos g. 21, Vilnius

VIRÐELIUOSE: Janina Listvina. Prakartëlë.

Saulius Lampickas. Prakartëlë.Ið prakartëliø parodos konkurso Rokiðkyje 1991–1992 metais.

Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos

Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.

Tauta kryžkelėje - Lietuvos nacionalinis kultūros centras

Documents