Turinys 1. Įžanga 2 2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos 5 3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją 20 4. Konstituciniai principai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 28 5. Seimas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 36 5.1 Seimo nariui keliami reikalavimai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 37 5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka 39 5.3 Seimo nario veiklos garantijos 40 5.4 Seimo kompetencija 42 6. Valstybės vadovas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 52 7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose 57 8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 61 9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 68 10. Išvados 76
137
Embed
TAISYTA-GALUTINE Istorine Situacija Priimant 1922 Metu Konstitucija
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
Turinys
1. Įžanga 2
2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos 5
3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją 20
4. Konstituciniai principai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 28
5. Seimas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 36
5.1 Seimo nariui keliami reikalavimai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 37
5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka 39
5.3 Seimo nario veiklos garantijos 40
5.4 Seimo kompetencija 42
6. Valstybės vadovas 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 52
7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose 57
8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 61
9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose 68
10. Išvados 76
Literatūra 78
Santrauka 80
Summary 81
1. Įžanga
Valstybė, kaip sistema, organizuodama valstybinį valdymą, užtikrindama žmogaus teises ir
teisingumo vykdymą, susiduria su viena pagrindinių problemų, kurios esmė – pačios valdžios
kontrolė. Kaip žinia, valdžia, kokia teisinga ji bebūtų, yra linkusi ir dažniausiai išsigimsta. Siekiant
užkirsti kelią valdžios savivalei ir iki minimo sumažinti pirmapradiškai pasirinkto valstybės modelio
išsigimimą, buvo sukurtas teisės aktas, kurio galios tokios didelės, jog sugebėjo sutramdyti net
valstybinę valdžią. Tas teisės aktas – Konstitucija. Tai – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių
teises ir laisves bei nustatantis valdžios institucijų tarpusavio ryšius ir joms priskirtus įgaliojimus. Šis
terminas kilęs iš lotyniško žodžio Constitutio, kurio pirminė reikšmė yra bet koks svarbus įstatymas.
Lietuva yra ypač reikšminga konstitucinio reguliavimo atsiradimui pasaulyje. Lietuva kartu
su Lenkija – pirmosios Europoje ir antrosios pasaulyje – sukūrė savo rašytines konstitucijas, taip
padėdamos pagrindus visoms dabartinėms demokratiškai valdomoms valstybėms. Vėliau sekę
istoriniai įvykiai, Abiejų Tautų Respublikos okupacija ir aneksija, sutrukdė išplėtoti ir įgyvendinti
tai, kas buvo užfiksuota minėtame pagrindiniame dokumente. Norint suprasti Konstitucijos reikšmę
ir prasmę šiuolaikinės valstybės gyvenime, ypač svarbu suvokti savo konstitucingumo ištakas bei
tradiciją. Būtent todėl šio darbo pagrindinis tikslas ir uždavinys – palyginti du mūsų valstybės
konstitucingumui reikšmingus teisės aktus: 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją ir
1992 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Tema „1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija ir 1992 m. Lietuvos
valstybės Konstitucija: lyginamoji analizė“ nėra sena, kaip ir apskritai dabartinės
Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės egzistavimas. Šiuo metu ji itin
reikšminga ir aktuali. Kiekvienos valstybės teisė ir konstitucinis reguliavimas
pagrįstas savita logika, kurią lemia tam tikros istorinės aplinkybės. Dažniausiai
konstitucionalizmas ir teisė vystosi tolygiai perimdami bei papildydami
konstitucijas ir teisės tradicijas. Todėl ypač dabar, sustiprėjus Lietuvos valstybei,
tobulėjant teisei, svarbu atsigręžti ir suprasti, koks yra tas palikimas, kurio
pagrindu, aišku, jį modifikuojant, reikėtų toliau formuoti ir tobulinti mūsų teisės
sistemą. Kaip tik palyginus nagrinėjamas konstitucijas galima nustatyti, ar toli
nukrypome nuo savo konstitucinių šaknų, t. y. 1922 metų Lietuvos Respublikos
Konstitucijos.
2
Kita vertus, ši tema – sudėtinga, nes nors mokslinių straipsnių ir
monografijų, nagrinėjančių tiek 1922 metų Konstituciją, tiek 1992 metų
Konstituciją, yra apstu, tačiau visapusiško jų palyginimo nėra. Esama medžiaga
nagrinėja konstitucijas ne kaip visumą, o kaip atskirus nesusijusius teisės aktus,
todėl jais, žinoma, remsiuosi, tačiau dėmesį koncentruosiu ne į kiekvienos iš
nagrinėjamų konstitucijų aptarimą, o į jų tarpusavio palyginimą. Beje,
neįmanoma suprasti konstitucijų turinio nežinant jų atsiradimo aplinkybių, todėl
pirma darbo dalis skirta išnagrinėti, kokiems istoriniams bei teisiniams
procesams vykstant susiformavo būtent tokios konstitucijos. Nagrinėjant 1922
metų Konstitucijos atsiradimo prielaidas pagrindinis dėmesys bus skiriamas
M. Romerio suformuluotai paradigmai. Vieningos nuomonės apie 1992 metų
Konstitucijos formavimosi prielaidas nėra, todėl rėmiausi straipsnių rinkiniu „Mūsų
konstitucionalizmo raida“ bei Vytauto Andriulio, Mindaugo Maksimaičio, Vytauto Pakalniškio,
Justino Pečkaičio, Antano Šenavičiaus veikalu „Lietuvos teisės istorija“. Antroji darbo dalis
nagrinėja 1992 metų ir 1922 metų konstitucijų principus. Ši dalis skirta suvokti, ar principų prasme
nagrinėjamos konstitucijos yra giminingos. Kaip ir kitais aspektais, šia tema literatūros ir mokslinių
straipsnių daug, tačiau lyginamųjų darbų mažai. Nagrinėdamas šią temą rėmiausi pačiomis
konstitucijomis ir dr. K. Lapinsko išsakyta nuomone straipsnių rinkinyje „Konstitucija, žmogus,
teisinė valstybė: konferencijos medžiaga“. Trečioji darbo dalis skirta pagrindinių valdžios institucijų
įgaliojimams, jų vietai ir svarbai valstybės valdyme palyginti. Bus lyginamos Seimo, Vyriausybės,
Teismo ir Prezidento institucijos 1992 metų Konstitucijos ir 1922 metų Konstitucijos rėmuose.
Pagrindiniai lyginimo šaltiniai, savaime aišku, Konstitucijų tekstai ir juos papildantys paprastieji
įstatymai bei kiti teisės aktai. Nagrinėjant 1992 metų Konstituciją ieškant įstatymų ir kitų teisės aktų
problemų nekilo. Tuo tikslu naudojausi Lietuvos Respublikos Seimo internetiniu tinklalapiu. 1922
metų Konstituciją papildančių teisės aktų paieška buvo sudėtingesnė. Šiems šaltiniams išnagrinėti
bei apžvelgti rėmiausi dviem įstatymų sąvadais: pirmasis „Lietuvos valstybės teisės aktai“, parengtas
V. Andriulio, R. Mockevičiaus ir V. Valeckaitės, išleistas Vilniuje 1996 metais, antrasis – „Lietuvos
įstatymai“, parengtas A. Merkio ir išleistas Kaune 1922 metais. Ketvirta darbo dalis skirta savivaldos
institutui, reglamentuotam nagrinėjamose konstitucijose, palyginti. Šios darbo dalies pagrindinė
medžiaga yra 1922 ir 1992 metų konstitucijos, 1994 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos
įstatymas bei 1919 metų Savivaldybių įstatymas.
3
Taigi šio darbo tema – nagrinėjamų konstitucijų teisinės ir istorinė prielaidos, pagrindinių
valdžios institucijų tarpusavio ryšiai bei jų vieta valdžių padalijimo sistemoje, taip pat šių
konstitucijų principai, jų panašumai ir skirtumai. Paskutinėje darbo dalyje bus nagrinėjamas
savivaldos institutas.
Pagrindinis šio baigiamojo darbo nagrinėjimo metodas – lyginamoji analizė, kuria remiantis
buvo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos 1992 ir 1922 metų konstitucijos ir jas papildantys teisės
aktai.
Temos naujumas ir aktualumas grindžiamas tuo, jog vystantis teisinei Nepriklausomos
Lietuvos sąmonei ir minčiai vis daugiau asmenų supranta istorinio ir konstitucinio tęstinumo svarbą.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu didžioji visuomenės dalis laikosi nuomonės, jog
Lietuva iš esmės yra nauja, besivystanti tauta ir valstybė, kurianti naują teisinę ir demokratinę
visuomenę. Toks požiūris dažnai palaikomas ir kai kurių politikų bei visuomenės informavimo
priemonių. Dr. S. Stačioko teigimu, „Ši nuostata neretai apibūdinama kaip pragmatiška ir racionali,
bet kaip tik todėl ji ir yra pavojinga Lietuvos nepriklausomybei, nes a priori neigia arba geriausiu
atveju nutyli Lietuvos valstybingumo istoriją ir jos savitą teisės kūrimo ir konstitucingumo patirtį“1.
Tokiai nuostatai būtina priešintis, nes labai svarbu išlaikyti teisinę ir politinę tautos savimonę, kuri
formavosi šimtmečiais. O juk ji ir tik ji buvo tas pagrindinis postūmis atkurti nepriklausomą
valstybę. Jei ne tautos politinis ir teisinis savęs suvokimas, vargu ar kada Lietuvos gyventojams būtų
kilusi idėja išsivaduoti iš politinės SSRS priespaudos. Tad ši tema yra aktuali, nes visuomenė privalo
suprasti ir vertinti savo teisės kilmę, ir būtent 1922 metų Konstitucija yra modernios šiuolaikinės
Lietuvos teisės ištakos. Temos naujumą rodo ir tai, kad dar ir dabar nėra pakankamai mokslinių
straipsnių, pabrėžiančių ypač svarbius čia nagrinėjamų konstitucijų ryšius.
Darbo uždaviniai – aptarti, kokios teisinės, istorinės bei politinės aplinkybės lėmė
nagrinėjamų konstitucijų turinį, palyginti konstitucijose įtvirtintus teisės principus, pagrindinių
valdžios institucijų – Seimo, Vyriausybės, Prezidento ir Teismo – funkcijas ir tai, kiek visa valdžios
sistema užtikrina valdžių padalijimo principą, taip pat palyginti savivaldos institutą 1922 metų ir
1992 metų konstitucijose.
Darbo tikslas – nustatyti, ar galima teigti, kad 1922 metų konstitucija yra 1992 metų
konstitucijos prototipas, taip pat nustatyti 1992 metų ir 1922 metų konstitucijų panašumus bei
skirtumus.
1 Lietuvos teisininkų draugija. Lietuvos teisės kūrimo principai. Vilnius, 1995. p. 7.
4
2. 1922 metų Konstitucijos vidinės ir išorinės formavimosi prielaidos
Lietuvos geografinė padėtis visą laiką lėmė dvejopą mūsų valstybės, visuomenės ir teisės
prigimtį. Viena vertus, Lietuvos teritorijos buvo paskutinis vakarietiškos kultūros forpostas, tačiau
visada buvo veikiama vadinamosios Rytų kultūros, kurios didžiausia skleidėja buvo Maskvos
Didžioji Kunigaikštystė, vėliau Rusijos valstybė, dar vėliau Rusijos imperija. Ne išimtis buvo ir
Lietuvos situacija XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. 1795 metais panaikinus Abiejų Tautų
Respubliką, dabartinė Lietuvos teritorija buvo padalyta tarp dviejų didžiųjų valstybių – Prūsijos ir
Rusijos.
XIX amžiaus pabaigoje susiklostė tokia situacija, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje
egzistavo dvi teisinės sistemos. Viena vakarietiško tipo, besiremianti Prancūzijos civiliniu kodeksu,
kita rytietiško tipo sistema, kuri rėmėsi Rusijos imperijos įstatymais.
Užnemunėje nuo 1808 metų galiojo Napoleono civilinis kodeksas, su tam tikrais pakeitimais
galiojęs iki 1940 metų. Tai jau naujų laikų kodifikacija. Šis kodeksas pirmą kartą Europos istorijoje
įtvirtino lygybės įstatymui principą. „Kodekso ideologiniai ramsčiai buvo privatinė nuosavybė,
sutarties laisvė ir patriarchalinė šeima“2. Kodekse buvo giežtai atsiribota nuo feodalinės praeities.
Napoleono kodeksas laikytinas klasikinės civilinės teisės ir kodifikacijos pradžia. Tuo metu jis buvo
moderniausias teisinės minties kūrinys. Taigi Prancūzijos civilinis kodeksas su tam tikrais vėlesniais
pakeitimais buvo teisinis Užnemunės gyvenimo pagrindas. Kodekso nuopelnas, kad 1808 m.
valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos (nesuteikiant žemės nuosavybės), įvesti Grigaliaus
kalendorius bei valstiečių vietos savivalda, sparčiau nei likusioje Lietuvoje plėtojosi prekyba ir
verslas, kilo kultūra ir žemės ūkis, daugiau vaikų baigdavo mokslus, formavosi iš valstiečių kilusi
lietuvių inteligentija (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.). Visos šios sąlygos sudarė
prielaidas XX a. pabaigoje Užnemunei tapti lietuvių tautinio judėjimo centru.
2Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002.
Kitoje didesnėje Lietuvos dalyje, tiesiogiai įjungtoje į Rusijos sudėtį, situacija buvo
chaotiška. Įstatymų kodifikavimas buvo labai žemo lygio. 1795 metais Rusijoje vienintelis ir
didžiausias kodifikuotų įstatymų rinkinys buvo 1649 metų Soboro teisynas, visai neatitikęs tuometės
visuomenės poreikių. Padėtis šiek tiek pagerėjo, kai šių darbų ėmėsi M. Speranskis. Jo pastangų
dėka 1830 metais buvo išleistas „Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys“, kurį sudarė
stulbinančios 40 tomų apimties rinkinys, kiekvienas tomas buvo daugiau nei 1000 puslapių. Dėl
didėlės rinkinio apimties juo buvo sunku ir nepatogu naudotis. Lietuvos teritorijoje jis įsigaliojo
1840 metais. Apibendrinant Rusijos teisės padėtį ir teisės sistemą, esminis jos bruožas –
archajiškumas ir chaotiškumas. Primityvaus lygio teisės aktų sisteminimas: buvo sisteminama
chronologinių rodyklių principu. Pasitaikė teisės sisteminimo ir pagal kodeksus, tačiau jis nebuvo
sėkmingas ir nespėjo atitikti gyvenimo realijų.
Taigi Lietuvos teritorija buvo veikiama dvejopai. Viena vertus, joje veikė tuometinis teisinės
minties avangardas – Prancūzijos civilinis kodeksas, su visomis jame įkūnytomis moderniomis
teisinėmis idėjomis: lygybės įstatymui, pasaulietinės valstybės, asmens lygybės idėjomis. Kita
vertus, Lietuva, būtent didžioji dabartinės teritorijos dalis kartu su Rusijos imperija, buvo teisinės
minties ariergarde, kartu su chaotiška, primityvia teisėkūra, teisės nesistemiškumu, teisės aktų
archajiškumu bei neatitikimu tų laikų visuomenės poreikiams. Tokioje dvilypėje situacijoje prasidėjo
lietuvių tautos kelias į valstybingumą ir savo tautinės teisės kūrimą.
Norint įgyvendinti tautos siekį kurti valstybingumą svarbūs du dalykai: tai – objektyvios
sąlygos ir galimybės valstybingumui realizuoti. Išnagrinėjus tarptautinę politinę situaciją,
susiklosčiusią 1916–1918 metais, galima išskirti kelias tokias sąlygas. Pirma ir esminė sąlyga buvo
Rusijos imperijos išstūmimas iš vakarinių jos teritorijų. 1915 metais vokiečių kariniai daliniai
visiškai užėmė dabartinę Lietuvos teritoriją. Šis įvykis, M. Romerio teigimu, sudarė prielaidas
pasireikšti individualiai tautinei savimonei, kuri kaip tik paskatino „veikėjų“, galinčių ir norinčių
pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis valstybingumui sukurti. „Nuvalytose nuo Rusų Imperijos
valdžios teritorijose tada ėmė reikštis jų individualus tautinis veidas, kuris iki tol <...> nebuvo
pastebimas, kaip Rusų valstybingumo užguitas“3. Antra prielaida valstybingumui sukurti buvo
komunistų pergalė Rusijoje. Didžiosios Vakarų valstybės buvo nesuinteresuotos komunistų
įsigalėjimu dar ir buvusiose vakarinėse carinės Rusijos teritorijose, todėl naujos komunistų valdžios
3 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius.- 1990. p. 35.
6
nepalaikė. Trečia priežastis – sunki Vokietijos padėtis karo metu. Ši situacija lėmė kiek nuosaikesnę
imperialistinę politiką, kuri tapo prielaida valstybingumo idėjoms formuotis.
Valstybingumo idėjos teisinė išraiška – 1918 metų Nepriklausomybės aktas, kuris laikomas
Lietuvos valstybės teisine pradžia. Jis taip pat yra svarbiausias atkurtos Lietuvos valstybės
konstitucinis aktas. Tai, kaip taikliai pastebėjo profesorius M. Maksimaitis, Lietuvos
konstitucionalizmo pagrindas ir programa. Reikšmingiausią poveikį būsimiems konstituciniams
aktams darė trys Nepriklausomybės akto teiginiai: nepriklausomos Lietuvos atkūrimo faktas,
Steigiamojo Seimo sukūrimo faktas ir valstybės tvarkymas demokratiniais pagrindais.
Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo faktas yra svarbus tuo, kad užkirto kelią konstitucijų atsiradimui,
kurios savo normomis apribotų valstybės suverenumą. Steigiamojo Seimo sukūrimo faktas lėmė tai,
kad tauta įgijo savo valios reprezentantą, kuris pabaigs valstybės teisinį įforminimą taip pat nustatys
valstybės konstitucinius pagrindus, kurie galės būti keičiami arba papildomi Steigiamojo Seimo
nustatyta tvarka. Valstybės valdymo demokratiniais pagrindais faktas lėmė tolesnį imperatyvų
reikalavimą būsimiems konstitucijų kūrėjams ir reformatoriams, kuris teigė, jog valstybės valdymas
privalo vadovautis demokratiniais principais.
Šie trys teiginiai, faktai privalėjo būti visų būsimų konstitucijų pagrindas.
1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas pradeda naują Lietuvos konstitucijų
raidos etapą – laikinųjų Lietuvos valstybės konstitucinių aktų raidos etapą. Šiam etapui priklauso
Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių konstitucinis dokumentas, Lietuvos
Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių konstitucinis dokumentas (1919 m. balandžio
4 d. redakcija) ir Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šie trys dokumentai kartu su
Nepriklausomybės aktu tapo nuolatinės 1922 metų Konstitucijos pagrindas ir ištakos.
1918 metų lapkričio 2 dienos Pamatinių dėsnių reikšmė yra ta, kad jie įvedė svarbius
konstitucinius principus į Lietuvos teisę ir Konstitucijų raidą, t. y. Konstitucijos viršenybės prieš
kitus įstatymus principą, taip pat visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principą, kuris buvo
įtvirtintas 6 dokumento skyriuje. Be to, 5 skyriuje įtvirtinti lygiateisiškumo principas, kurio esmė
asmenų lygybė įstatymui, nuosavybės neliečiamybės principas bei iš dalies pasaulietinės valstybės
principas. Minėti principai daro šį konstitucinį aktą svarbų kelyje į valstybingumą ir savos teisinės
sistemos kūrimą.
1919 metų balandžio 4 dieną Valstybės taryba papildė Pamatinius dėsnius. Naujieji
Pamatiniai dėsniai daugelyje vietų atkartojo 1918 metais priimtuosius. Nauja buvo valstybės
7
valdymo organų sistema – panaikintas kolegialus valstybės vadovas, jo vietoje atsirado vienasmenis
– Prezidentas. 1919 metų Pamatiniai dėsniai tapo prielaida dviem konstitucijų raidą lėmusiems
principams išsikristalizuoti, t. y. valdžių padalijimo principui ir vykdomosios valdžios atskaitomybės
principui.
Tolesnę Lietuvos konstitucijų raidą tęsia Steigiamojo Seimo priimta Laikinoji Lietuvos
Valstybės Konstitucija (toliau – Laikinoji Konstitucija). Tai panašios struktūros ir apimties
dokumentas kaip ir Pamatiniai dėsniai. Vykdomoji valdžia organizuojama Steigiamojo Seimo
renkamo Prezidento, kurio įgaliojimuose buvo numatyta, kad jis kviečia Ministrą Pirmininką, paveda
sudaryti jam Ministrų kabinetą, skiria ir parenka valstybės kontrolierių. Įstatymų leidžiamoji valdžia
priskiriama Steigiamajam Seimui, kuris Laikinojoje Konstitucijoje neabejotinai užima dominuojantį
vaidmenį valdžių sistemoje. Taip apie Steigiamojo Seimo reikšmę Laikinojoje Konstitucijoje rašo
M. Maksimaitis: „Šiam Steigiamajam seimui – konstitucija pavedė ne tik išimtinę teisę leisti
įstatymus, bet ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis
valstybėmis. Tik įstatymų iniciatyvos teisę Steigiamasis seimas pasidalijo su Ministrų
kabinetu.Vykdomoji valdžia taip pat priklausė nuo Steigiamojo seimo...“4.
Nors Laikinoji Konstitucija buvo panašios apimties dokumentas kaip ir Pamatiniai dėsniai,
tačiau jei Pamatiniai dėsniai, galima teigti, neaptarė daugelio principinių klausimų, tai Laikinoji
Konstitucija pasižymėjo tais bruožais, kurių trūko jos pirmtakėms. Visų pirma Laikinoji Konstitucija
įtvirtino valstybės valdymo formą – Respubliką. Tai reiškė, kad Lietuva yra valstybė, kur
suverenitetas priklauso tautai. Ši valdymo forma siejasi su demokratiniu politiniu režimu. Ta sąsaja
taip pat atsispindi Laikinojoje Konstitucijoje, kurioje įtvirtinta, kad Lietuva yra demokratinė
respublika. Demokratinės santvarkos valdžios šaltinis – tauta. Valstybės valdžios tikslas –
įgyvendinti bendrus tautos interesus. Sprendimai priimami remiantis daugumos nuomone, tačiau
atsižvelgiama ir į mažumų teises. Tokioje santvarkoje gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, o
valdžios galios yra ribojamos teisės. Laikinosios Konstitucijos 1 paragrafas taip pat reiškia, kad
suformuluojami du konstituciniai principai – tautos suvereniteto principas ir demokratinės valstybės
principas. Šie du principai, anot E. Kūrio, „tai dvi vienos monetos pusės...“5, t. y. suvereni tauta
tvarko valstybės reikalus per atstovus arba tiesiogiai, o demokratija yra ta priemonė, kuria gali būti
užtikrintas realus tautos ir valstybės suverenitetas. Galima daryti išvadą, kad demokratijos ir tautos
4 Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.- Vilnius, Justitia, 2005. p. 102.5 T. Birmontienė ir kiti. Lietuvos konstitucinė teisė. - Vilnius, LTU, 2001., p. 255.
8
suvereniteto principai yra pamatiniai, lemiantys visą valstybės funkcionavimą, valstybės santykį su
piliečiais.
Laikinosios Konstitucijos reikšmingumas yra ir tai, kad joje pirmą kartą buvo suformuluoti
tautos suvereniteto ir demokratiškumo principai, įtvirtintos korespondencijos ir sąžinės, streikų,
piliečio gyvybės neliečiamybės teisės. Laikinoji Konstitucija taip pat nustatė esminius Lietuvos
valstybės sandaros klausimus deklaruodama, kad Lietuva yra demokratinė respublika, ji nustatė
valstybės valdymo formą ir politinį režimą. Suformulavusi šiuos reikšmingiausius valstybės kūrimo
teiginius, Laikinoji Konstitucija tapo savotiškas planas, kurio pagrindu buvo kuriama pirmoji
nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Kaip bebūtų nagrinėjamos 1922 metų Konstitucijos teisinės istorinės prielaidos, negalima jų
nagrinėti atskirai, neatsižvelgiant į teisinės minties raidą Europoje. Lietuvos 1922 metų Konstitucija
priklauso naujųjų Centrinės, Rytų ir Šiaurės Rytų Europos valstybių konstitucijų grupei, kurios
pasižymi pabrėžtinu demokratizmu ir nacionalizmu. Taip apie šią nagrinėjamą grupę pasisako
M. Romeris: „svarstant <...> 1922 metų Konstituciją, tiek visas kitas naujų Europos Centro ir Rytų
bei Šiaurės Rytų respublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija su kontinentinio
parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamus nacionaldemokratinius palinkimus...“6.
Ši konstitucijų grupė apima Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekoslovakijos,
Vokietijos, Austrijos konstitucijas. Kaip jau buvo minėta, šių konstitucijų esminis išskirtinumas –
demokratijos principų išaukštinimas ir iškėlimas, kuris daugelyje vietų buvo perdėtas ir galbūt
netinkamas visuomenėms, kurios neturėjo demokratinio valdymo patirties, kurių visuomenės ar net
jų šviesuomenė tik labai paviršutiniškai įsivaizdavo tikruosius realaus demokratinio valdymo
principus. Demokratinio valdymo principai toms tautoms buvo ne valstybės darbui taikytini metodai,
o šūkiai, kuriais remiantis bandoma pasipriešinti imperinių valstybių jungui. Demokratinio valstybės
valdymo tradicijų šios valstybės neturėjo, tačiau tuometinėje Europoje vyravo didžiulis pasitikėjimas
demokratija, kuri, M. Romerio teigimu, buvo kaip laimės ir socialinio teisingumo receptas, kaip
universali panacėja, suteikianti valstybinei santvarkai tobulumą. Toks demokratijos idealizavimas
neatsitiktinis, tam įtakos turėjo didžiųjų valstybių pozicija, ypač sureikšminusi demokratizmo ir
tautų apsisprendimo teisę. Žinoma, jei būtų kalbama apie Rusijos ir Vokietijos vaidmenį šių idėjų
plėtroje, būtų galima pasakyti, kad jų pozicija buvo veidmainiška, nes eskaluodamos šias idėjas
imperijos tiesiog bandė pridengti savo imperinius tikslus ir tokia politine demagogija siekė
6 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. - Vilnius, 1990., p. 122.
9
susilpninti viena kitos vidinę tvarką. Kitoks vaidmuo populiarinant demokratizmo idėjas tenka JAV,
kurios vidinė organizacija buvo pagrįsta demokratijos principais. Šios valstybės prezidento
V. Vilsono paskelbta 14 punktų deklaracija buvo „demokratinais principais pagrįsto tarptautinio
teisingumo manifestas“7, kuris, skirtingai nei Vokietijos ar Rusijos imperijų spekuliacijos, buvo
išties rimtas ir nuoširdus demokratijos principų užtikrinimas, juk būtent šiuo lozungu JAV pradėjo
savo dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Toks didžiosios valstybės lozungas davė viltį
užguitoms Europos tautoms sukurti savo valstybę. „Demokratija, demokratiniai principai,
demokratinė valstybės santvarka, demokratinės konstitucinės institucijos – tai buvo populiaciška
kaip socialinės tiesos aksioma, kaip apreikštoji tiesa – socialinio tikėjimo dogma, kurios net nereikia
diskutuoti 8.
Dėl to mažosios tautos, tikėdamos sulaukti JAV palaikymo, tik jos eskaluotais principais
besiremdamos, konstravo savo konstitucijas ir visą valstybinį gyvenimą.
Esant takiam demokratizmo idėjų pakilimui, reikėjo rasti modelį, kuris būtų tinkamas jas
fiziškai įgyvendinti valstybės valdyme. Tuometinėje Europoje buvo keliolika demokratiniais
pagrindais besitvarkančių valstybių, tai Skandinavijos valstybės, taip pat Olandija, Belgija,
Prancūzija, Portugalija, Šveicarija, Anglija. Tačiau didžioji dalis čia išvardytų demokratijų –
monarchijos. Mūsų nagrinėjamos valstybių grupės tautos tiesiog paniškai bijojo dar vieno monarcho
atsiradimo savo valstybėje, visiems jau buvo gana Rusijos, Vokietijos, Austrijos–Vengrijos
imperatorių. Todėl neatsitiktinai buvo pasirinkta Respublikos valstybės valdymo forma. Tam
geriausiai tiko demokratinė respublika – Prancūzija, kurios „Didžiosios Revoliucijos didvyriška
legenda spinduliuoja visame Europos kontinente kaip Demokratijos saulė“9. Kaip tik ši M. Romerio
akcentuota istorinė Prancūzijos, kaip demokratijos ir respublikos lopšio, legenda vertė daugelio
naujų valstybių, tarp jų ir Lietuvos Konstitucijos kūrėjus, ieškoti valstybės modelio pavyzdžio
prancūzų teisėkūroje. Dėl Prancūzijos Konstitucijos įtakos 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje
atsirado labai stiprus parlamentas, nuo jo priklausomas prezidentas, kuris kaip ir Prancūzijoje
renkamas parlamento; taip pat atsirado nuostata, kad prezidento aktams reikia ministro
kontrasignacijos. Taip, kaip ir Prancūzijos Konstitucijoje, 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje
įtvirtinami lygiateisiškumas, sąjungų, spaudos, tikėjimo, darbo ir verslo laisvė, asmens ir nuosavybės
neliečiamybė.
7 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990. p. 127.8 Ten pat.9 Ten pat, p. 128.
10
Be Prancūzijos, Europoje egzistavo dar dvi demokratinės respublikos, tai Portugalija ir
Šveicarija. Portugalija demokratine respublika tapo tik 1911 metais, be to, ji buvo nutolusi ir dėl šių
priežasčių netapo nagrinėjamos konstitucijų grupės etalonu ir, kaip teigia M. Romeris, „pati
susitvarkė Prancūzijos konstituciniu šablonu pamėgdžiodama prancūzišką parlamentarizmą“10.
Kitokia padėtis buvo Šveicarijoje, kuri laikoma klasikinės demokratijos šalimi, jos demokratizmas
nebuvo iškreiptas kompromisų su monarchija. Lietuva iš šios šalies konstitucijos tradicijų
pasiskolino tokius svarbius institutus kaip referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvą, visuotinio
lygaus balsavimo principą.
Svarbi ir 1919 metų Vokiečių Reicho konstitucija, kitaip dar vadinama Veimaro konstitucija.
Šios konstitucijos pavyzdžiu formavosi daugelis lietuviškosios 1922 metų Konstitucijos idėjų,
nuostatų bei principų. Veimaro konstitucija buvo pradėta kurti pasibaigus Pirmajam pasauliniam
karui, tam buvo sušaukta Vokietijos nacionalinė asamblėja. Jos tikslas buvo sukurti naujo tipo
valstybę – demokratinę federacinę respubliką, kuri būtų valdoma prezidento ir parlamento. Veimaro
konstituciją sudarė dvi dalys, padalytos į 12 skyrių, kurie padalyti į 180 straipsnių. Pirma
Konstitucijos dalis buvo skirta valstybinės valdžios sudėčiai ir galioms, taip pat federacinės ir žemių
valdžios santykiams reglamentuoti. Konstitucija skelbė, kad valstybės valdžia priklauso tautai.
Vokietijos imperija yra savanoriškas vokiškų žemių (Länder) junginys, prie kurio jos prisijungė
laisvo apsisprendimo būdu. Federacinei valdžiai buvo priskirti įgaliojimai spręsti pilietybės, užsienio
politikos, kolonijų, emigracijos, imigracijos, ekstradicijos, gynybos, monetarinės politikos
klausymus. Be to, federacinės valdžios kompetencijai priklausė muitų ir prekybos reguliavimas visos
imperijos mastu. Vietinei žemių valdžios kompetencijai buvo palikti visi kiti reikalai, kuriuos ši
galėjo tvarkyti kaip tinkama, tačiau nesutampant federacinės valdžios teisei su žemių teise viršesne
buvo laikoma federacinė teisė. Iškilusius konfliktus tarp žemių ir federacinės valdžios sprendė
Aukščiausiasis teismas. Kiekviena Reicho provincija turėjo priimtą konstituciją, kurios buvo
numatytas vietos parlamentas (Landtag), renkamas lygiu slaptu balsavimu, ir vietos vyriausybė.
Vietos vyriausybė galėjo vykdyti savo veiklą tik tokiu atveju, jei turėjo vietos parlamento
pasitikėjimą. Federacinę valdžią sudarė parlamentas (Reichstag), prezidentas ir šalies taryba
(Reichsrat). Parlamentas posėdžiavo valstybės sostinėje – Berlyne. Parlamento atstovai buvo
renkami visų Vokietijos piliečių, kuriems rinkimų dieną buvo sukakę 20 metų. Rinkimai buvo slapti
ir lygus, naudojama proporcinė rinkimų sistema. Parlamento atstovai atstovavo visai federacijai,
nubuvo reglamentuota. Kaip pažymi E. Mažul, „Panašu, kad Lietuva, kaip ir kai kurios kitos
valstybės, siekė apriboti bei komplikuoti tautinės mažumos sąvoką taip, kad jos teritorijoje nebūtų
pripažinta esama nė viena tautinė mažuma ir todėl valstybė neturėtų realių tarptautinių
įsipareigojimų, pagrįstų mažumų apsaugos režimu“13. Dar vienas 1922 metų straipsnis,
reglamentavęs tautinių mažumų padėtį, numatė, kad „tautinės mažumos turi teises, eidamos tam
tikrais įstatymais, apkrauti savo narius mokesniais tautinės kultūros reikalams ir naudojasi teisinga
dalimi sumų, kurios Valstybės ir savivaldybių yra skiriamos švietimo ir labdarybės reikalams, jei šių
reikalų netenkina bendros Valstybės ir savivaldybės įstaigos“14.
Ypač svarbi tautinėms mažumoms nagrinėjamos Konstitucijos preambulė, kurioje vartojamas
terminas „Lietuvos tauta“, reiškiantis, kad Lietuvoje įtvirtinama tautos samprata pagrįsta ne tautiniu
nacionaliniu aspektu, o politiniu, t. y. tauta laikomi ne tik Lietuvių tautinės priklausomybės asmenys,
bet visi valstybės piliečiai nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Šis faktas nepaprastai svarbus
įtvirtinant tautinių mažumų apsaugą ir jų teises dalyvauti valdant valstybę.
Nagrinėjant faktinę tautinių mažumų padėtį 1922–1928 metų laikotarpiu, reikia išskirti du
etapus: iki 1926 metų gruodžio 16 dienos perversmo ir po jo, iki 1928 metų.
Pirmasis laikotarpis buvo gana liberalus ir nuosaikus – daugelio tautinių mažumų teisės buvo
gerbiamos, atviros valstybės palaikomos diskriminacijos faktiškai nebuvo. Veikė tautinių mažumų
švietimo sistema. Buvo užtikrintas pradinis ir vidurinis mokymas gimtąją mažumų kalba, iš dalies ar
visiškai finansuojamas valstybės. 1926 metų pradžioje Lietuvoje veikė 117 žydų, 24 lenkų, 16
vokiečių, 13 rusų ir 7 latvių mokyklos. Taip pat veikė 14 žydų, 3 lenkų ir viena rusų gimnazija.
Tačiau po 1926 metų perversmo padėtis pasikeitė: buvo likviduota dauguma tautinių mažumų
organizacijų ir mokyklų, o jų turtas eksproprijuotas. Tautinių mažumų padėties blogėjimas niekaip
neatsispindėjo įstatymuose, tačiau visuomenės informavimo priemonės pradėjo kurti neigiamą
viešąją nuomonę apie tautines mažumas. Be to, tautinės mažumos buvo pradėtos diskriminuoti
įsidarbinant viešajame sektoriuje bei stojant į prestižines aukštųjų mokyklų studijų programas.
„Diskriminacija taip pat ėmė reikštis ir laisvųjų profesijų atlikimo, ūkinės veiklos vykdymo, viešųjų
paslaugų teikimo ir biurokratinių reikalų tvarkymo srityse“15 .
Pastebėtina, kad tautinės mažumos Lietuvoje buvo traktuojamos nevienodai. Žydai, būdami
skaitlingiausia ir geriausiai organizuota tautinė mažuma, naudojosi išskirtinėmis teisėmis. Žydų 13 Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius, 2006. 14 http://lt.wikisource.org/wiki/Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija_(1922_m._rugpj%C5%AB%C4%8Dio_1_d.) .15. Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61. Vilnius ,2006, p. 95.
bendrijos turėjo juridinio asmens teisę ir teisę rinkti nustatyto dydžio mokestį iš kiekvieno savo
nario. 1922 metų Konstitucija žydų tautinei bendruomenei realiai užtikrinto teises ir laisves. Žydai,
be kita ko, užsiėmė ir švietimo, ir visuomenine veikla; be jau minėtų mokyklų, jie buvo įsteigę
pedagoginę seminariją ir dvi dvasines akademijas. Stambesniuose miestuose buvo įkurti žydų
senatvės ir globos namai. Kaune veikė profesionalus žydų teatras. Visoje šalyje ėjo daug žydiškų
laikraščių.
Kita privilegijuota tautinė mažuma buvo vokiečiai. Lietuvoje jie koncentravosi Klaipėdos
krašte, kur sudarė 40 procentų visos populiacijos. Ši mažuma užėmė ypatingą vietą pramonėje ir
prekyboje, dėl to išsaugojo nemažą politinę įtaką ir sukūrė daugybę kultūrinio pobūdžio
organizacijų. Vokiečių organizacijos naudojosi teise vartoti savo gimtąją kalbą viešajame gyvenime.
Vokiečių kalba buvo leidžiama daug laikraščių, knygų.
Bene blogiausioje padėtyje atsidūrė lenkų tautinė mažuma, kuri nesinaudojo panašiomis
privilegijomis kaip vokiečių ar žydų tautinės mažumos. Lenkų tautinės mažumos padėtį ypač
blogino tai, kad beveik per visą tarpukario Lietuvos egzistavimą nebuvo normalių dvišalių
diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kiekybinė lenkų dalis Lietuvos valstybėje nebuvo
didelė – lenkai sudarė apie 3 procentus visos populiacijos, tačiau politinės realijos (Vilniaus krašto
užgrobimas) lėmė, kad tai buvo bene labiausiai diskriminuojama tautinė mažuma. Centrinė valstybės
valdžia atvirai kvestionavo lenkų tautinį tapatumą, buvo teigiama, kad lenkai nėra lenkai o tik
sulenkėję lietuviai, todėl jie negali naudotis tautinių mažumų teisėmis.
Apžvelgus tautinių mažumų padėtį, galima pažymėti, kad „priimdama įstatymus, susijusius
su tautinėmis mažumomis, ir įgyvendindama tautinę politiką, Lietuvos valdžia laviravo tarp pagrįstų
ir visuotinai pripažįstamų mažumų teisių pripažinimo ir strateginių Lietuvos valstybės ir tautos
interesų.“16 1922 metų Konstitucija turėjo atskirą skyrių, skirtą tautinių mažumų teisėms.
Išnagrinėjus faktinę tautinių mažumų padėtį galima teigti, kad jos naudojosi specialiomis joms
skirtomis teisėmis, nors būta ir išimčių (lenkų tautinė mažuma), tačiau jų padėtis pradėjo blogėti po
1926 metų perversmo. Tautinių mažumų aspektu juridinė ir faktinė konstitucijos iš esmės sutampa.
Taigi, nors egzistuoja tam tikri skirtumai tarp realios ir juridinės konstitucijų, tačiau žvelgiant
iš esmės darytina išvada, kad tie skirtumai neesminiai. Lietuvos 1922 metų Konstitucija nebuvo vien
deklaratyvi: ji įtvirtino esminius demokratinius principus, joje realiai galiojo valdžių padalijimo
principas, vyko laisvi rinkimai, daugiau ar mažiau buvo gerbiamos tautinių mažumų teisės, kai
16Mažul E. Tautinių mažumų apsaugos tarpukario Lietuvoje raida. Teisė 61, Vilnius, 2006, p. 97.
19
kurioms iš jų užtikrinta autonomija. Tikybos laisvė taip pat reglamentuota, visoms tikyboms leista
tvarkytis pagal savo kanonus. Realiai šalia Romos Katalikų religijos egzistavo dar 11 konfesinių
grupių, pripažįstamų valstybės, 8 iš jų gavo finansines dotacijas iš valstybės biudžeto. Žinoma,
Romos Katalikų bažnyčia naudojosi didžiausia valstybės parama, tačiau nereikia užmiršti, kad
Lietuvoje 85,72 procento visų gyventojų buvo katalikai, todėl ir paramos dalis jiems buvo
didžiausia. Apžvelgus šiuos faktus galima teigti, kad juridinė ir faktinė konstitucijos 1922–1928
metų laikotarpiu sutampa.
Apibendrinant vidines ir išorines nuolatinės 1922 metų Lietuvos Konstitucijos istorines–
teisines prielaidas, reikėtų pažymėti, kad Konstitucijai ir valstybingumui atsirasti padėjo palankios
istorinės aplinkybės. Pirma sąlyga buvo Rusijos imperijos išstūmimas iš vakarinių jos teritorijų,
antra prielaida valstybingumui sukurti buvo komunistų pergalė Rusijoje, trečioji priežastis – sunki
Vokietijos padėtis Pirmojo pasaulinio karo metu, ketvirta priežastis – tų pačių vokiečių galutinis
pralaimėjimas, kuris sudarė prielaidas iš valstybingumo deklaravimo 1918 metų vasario 16 dieną
pakilti į aukštesnį lygmenį, t. y. į realų valstybės kūrimą. Nagrinėjant išorines pastoviosios
konstitucijos raidos prielaidas ypač svarbus yra demokratiškumo pakilimas pasaulyje, kurio zenitas –
V. Vilsono 14 punktų aktas, tarptautinėje teisėje įtvirtinęs tautų apsisprendimo principą. Šios idėjos
veikiama formavosi lietuvių nuostata, kad privalo būti kuriama demokratinė respublika, kurios
įgyvendinimo modelis buvo kuriamas Prancūzijos, Vokietijos ir Šveicarijos pavyzdžiu. Dėl šių šalių
konstitucinės teisės įtakos mūsų 1922 metų Konstitucijoje atsirado stiprus parlamentas, palyginti
silpnus įgaliojimus turintis prezidentas, modernus pagrindinių teisių ir laisvių katalogas,
referendumo institutas.
Taigi, išnagrinėjus 1922 metų Konstitucijos prielaidas, galima teigti, kad jos atsiradimas,
forma, turinys buvo nulemti palankių istorinių sąlygų, demokratiškumo idėjų, klestėjusių tų laikų
Vakarų Pasaulyje, taip pat vidinės tautos teisinės sąmonės, kurios formavimuisi didžiulę įtaką turėjo
Užnemunėje galiojęs Napoleono kodeksas, su savo novatoriškomis teisinėmis idėjomis, taip pat
despotiškas Rusijos imperijos režimas, lietuvių sąmonėje išugdęs prielankumą demokratijai ir savo
valstybės laisvei.
3. Istorinė situacija priimant 1992 metų Konstituciją
20
Didžiulės įtakos Lietuvos išsilaisvinimui turėjo 1985 metais SSRS prasidėjusi „Perestroika“
su M. Gorbačiovu priešakyje. Neatskiriama šios reformos dalis buvo viešumas. Žurnalistai ir visi
kiti, kas tik norėjo, pirmą kartą galėjo viešai prabilti apie sovietų nusikaltimus, ir tai, kas buvo
žinoma tik partijos viršūnėlėms, dabar tapo viešų svarstymų objektu. Baltijos šalims ir kitoms
sovietų respublikoms tai reiškė leidimą viešai svarstyti okupaciją. Tuo sėkmingai pasinaudojo
Lietuva, kurioje jau nuo 1988 metų berželio 3 dienos susikūrė naujasis judėjimas „Sąjūdis“,
siekiantis Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Kartu su viešumu ir Lietuvos persitvarkymo
sąjūdžio veikla prasidėjo pirmasis etapas kelyje į šiuolaikinę konstitucinę tvarką.
Visas valstybinis gyvenimas 1988 metais buvo grindžiamas 1978 metais priimtos Lietuvos
Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos, todėl svarbu aptarti jos pagrindinius bruožus ir joje
įtvirtintas idėjas. Tai buvo teisinis kūrinys, kuris pats savaime išreiškė gana modernias
demokratizmo, asmens laisvė idėjas, tačiau realybėje Konstitucijos normų nebuvo paisoma. „Galima
pridurti, kad egzistavusi teisinė tvarka apibūdintina kaip quasi teisinė, o konstituciniame lygmenyje
– quasi konstitucinė“17.
Taigi 1977 metais SSRS buvo priimta nauja Konstitucija, kuri 1978 metais tapo adaptuota
Lietuvos TSR. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir dešimties skyrių, padalytų į 172 straipsnius.
Apibendrinat 1978 metų LTSR Konstituciją galima teigti, kad tai buvo deklaratyvių teiginių kupinas
dokumentas, kuris nors ir deklaravo pagrindines demokratinės konstitucijos nuostatas, tačiau jų
įgyvendinimo aparatas nebuvo numatytas, o veikiau visa tuometinės valdžios sistema buvo nukreipta
prieš demokratijos slopinimą. „Ir toliau pagrindinės demokratinės konstitucijos nuostatos liko
popieriuje, išsaugota gili praraja tarp ideologinių dogmų ir gyvenimo realybės.“18 Nors buvo
didžiulis skirtumas tarp realybės ir to, kas fiksuota Konstitucijoje, tačiau mūsų konstitucionalizmo
raidoje negalime visiškai atmesti 1978 metų Konstitucijos reikšmės, nes kaip tik jos pagrindu,
adaptuojant joje įtvirtintus principus ir idėjas, susiformavo kitas svarbus Lietuvos konstitucinis
paminklas – Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas.
Kaip tik tuo metu, kai Lietuvos valstybingumas iš esmės buvo sunaikintas, o TSRS valdymo
organų pagrindinis tikslas buvo slopinti bet kokius demokratizmo daigus ir kiek galima labiau
apriboti sąjunginių valstybių suverenitetą, prasidėjo pirmasis šiuolaikinės konstitucinės tvarkos
formavimosi etapas, pasižymėjęs tuo, kad buvo bandoma peržiūrėti galiojančią politinės sistemos
17 Lietuvos konstitucingumo raida, p. 20618 Andriulis V, Maksimaitis M, ir kt. Lietuvos teisės istorija.- Vilnius, Justitia , 2002p. 473
21
tvarką. Buvo atkurtos tradicinės ir savo veiklą pradėjo netradicinės Lietuvos partijos, visuomeninės
organizacijos. Partijų atkūrimą legalizavo 1989 metų vasario 17 dieną išleistas LTSR
Aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo
tvarkos“. Pirmame šio dokumento straipsnyje teigiama, kad šio teisės akto paskirtis yra „Iki tol, kol
bus priimti įstatymai dėl savanoriškų draugijų, nustatyti šią piliečių iniciatyva įsteigtų draugijų,
visuomeninių savaveiksmių organų, kitų visuomeninių organizacijų, jų sąjungų ir visuomeninių
judėjimų (toliau vadinamų visuomeninėmis organizacijomis) įstatų registravimo tvarką“19. Šis
dokumentas paklojo pamatus naujoviškai daugiapartinei sistemai ir ji tapo pagrindas formuojantis
naujai politinei sistemai, kurios pagrindas buvo ne komunistų partijos dominavimas, o tikras politinis
pliuralizmas.
Kitas reikšmingas teisės aktas išleistas 1988–1990 metų laikotarpiu buvo 1989 metų gegužės
18 dienos įstatymas „Padaryti pakeitimus Lietuvos TSR Konstitucijoje“, kurio 70 straipsnyje buvo
įtvirtinta: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti
įstatymai“20. Ši norma reiškė, kad Lietuvoje privaloma tvarka neįsigalioja joks TSRS įstatymas.
Naujai priimti TSRS įstatymai galioja, jeigu tik jie yra patvirtinti ir įregistruoti Lietuvos
Aukščiausiosios Tarybos. Aukščiausioji Taryba turėjo teisę sustabdyti bet kokio TSRS išleisto akto
galiojimą Lietuvos TSR teritorijoje. Be to, ši LTSR Konstitucijos pataisa numatė, kad žemė, jos
gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, visas judamas ir nejudamas turtas, energetikos,
transporto ir ryšių tinklai yra Lietuvos Respublikos turtas ir yra jos jurisdikcijoje. Pakeistame 31
straipsnyje buvo konstatuota, kad Respublikoje nustatoma Lietuvos TSR pilietybė, o 37 straipsnis
garantavo visas socialines, ekonomines, politines, asmenines teises ir laisves, kurios yra skelbiamos
Respublikos įstatymais ir visuotinai pripažintais tarptautiniais teisės aktais.
Taigi LTSR Konstitucijos pataisa iš esmės pradėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir
savo konstitucinės sistemos kūrimą. Priimti pakeitimai įtvirtino įstatymų atskirumą, turtas ir kitos
gėrybės tapo ne TSRS, o LTSR jurisdikcijos dalimi, be to, buvo garantuotos žmogaus teisės ir
laisvės, grindžiamos ne vien valstybiniais įstatymais, bet ir visuotinai pripažintomis tarptautinėmis
sutartimis. Buvo labai svarbus tarptautinių sutarčių paminėjimas, nes jų pripažinimas reiškė, kad
Lietuva paskelbė pripažįstanti platesnes žmogaus teises ir laisves, nei tai buvo pripažįstama likusioje
19 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=18931&p_query=&p_tr2= 20 Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos.- Vilnius, 2001. p.103.
TSRS teritorijoje. Tad galima daryti išvadą, kad Konstitucijos pataisų priėmimas buvo vienas
lemiančių veiksnių, formuojant savarankišką teisinę sistemą ir valstybingumą.
1990 metų pradžioje įvyko rinkimai į Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kuri kokybiškai
buvo kitokie, tai buvo 1988–1990 metų laikotarpiu vykusių procesų išdava. Juose galėjo dalyvaut ne
vien Komunistų partijos iškelti kandidatai, bet ir opozicinės jėgos – sąjūdininkai. Rinkimus
triuškinama persvara laimėjo nepriklausomos valstybės šalininkai. Jie gavo daugiau nei 90 procentų
vietų Aukščiausiojoje Taryboje. Tokia padėtis sudarė prielaidas visiškai atkurti Lietuvos
nepriklausomybę. Visiškos nepriklausomybės atgavimą ir pirmojo šiuolaikinės konstitucinės tvarkos
formavimosi etapo pabaigą įtvirtina vienas svarbiausių šiuolaikinės istorijos ir teisės dokumentų –
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės
atstatymo“ (toliau – ir Nepriklausomybės aktas). Jame visų pirma deklaruotas valstybės
nepriklausomumas „...nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“21. Pripažinti tarptautinės
teisės principai ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę
visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis
suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje
Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“22. Pakartotinai
deklaruoti principai, kuriuos Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtino Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario
16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. Ši akto
nuostata yra svarbi ne tik tuo, kad pakartojo 1918–1920 metų laikotarpiu suformuluotus
konstitucinės tesės principus, bet ir pradėjo formuluoti dar vieną – konstitucinio perimamumo
principą, kuris nuosekliai buvo formuluojamas ir tolesniuose Aukščiausiosios Tarybos aktuose. Štai
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 skelbia „kad
1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai
1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, –
siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises nutaria <...> 3. Atnaujinti
1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos
teritorijoje”23. Lietuvos valstybė pripažindama konstitucinio perimamumo principą paneigė 1940–
1990 metais vykusio Lietuvos okupavimo teisėtumą. Anot profesoriaus A. Pumpučio, „Vystantis
valstybei kinta ir jos teisių sistema, kartu ir konstitucija. Valstybei vystantis evoliucijos būdu
21 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=24&p_query=&p_tr2= 22 Ten pat. 23 Valančius K.L. Lietuvos valstybės konstitucijos.-Vilnius, 2001. p.121.
konstitucijos raida visada grindžiama perimamumo principu. Perimamumas nėra konstitucinio
reguliavimo principas, o tiktai savybė, patvirtinanti atskirų periodų konstitucinių aktų tarpusavio
ryši“24. 1940 metais Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungos sudėtį, jai buvo mechaniškai pritaikyta nuo
1936 metų TSRS galiojusi Konstitucija. Lietuvoje pradėjo gyvuoti tokios institucijos ir tokie teisės
principai, kurie niekaip nebuvo suderinami su ligtoline konstitucinio reguliavimo patirtimi. Lygiai
tokia pati situacija išliko ir priėmus 1978 metų Lietuvos TSR Konstituciją. Galima daryti išvadą, kad
galiojusi konstitucinė sistema 1940–1988 metų laikotarpiu prieštarauja konstitucinio tęstinumo
principui, todėl negali būti pagrindas tolesniam valstybingumo ir konstitucijos vystymuisi.
1990 metų Kovo 11-osios nepriklausomybės aktas paneigia teisinio, politinio, visuomeninio
gyvenimo principus ir patirtį, įgytą 1940–1988 metų laikotarpiu, ir remdamasis konstitucinio
tęstinumo principu tolesnio konstitucionalizmo pagrindu laiko principus, patirtį ir tradicijas, įgytas
1918–1940 metų laikotarpiu.
Šis įstatymas svarbus ir tarptautinės teisės požiūriu: „taikus ir grynai teisinis
nepriklausomybės atkūrimo atvejis yra unikalus XX a. tarptautinės teisės istorijoje, todėl jau dabar
literatūroje jis traktuojamas kaip „nuostabi tarptautinės teisės pergalė“, užbaigusi ilgą 50 metų
moralinį, politinį ir teisinį išbandymą“25. Norint suprasti Lietuvos 1938 metų Konstitucijos atkūrimo
svarbą 1990 metais reikia pasigilinti į Lietuvos valstybės atkūrimo teisėtumą tarptautinės teisės
požiūriu. Reikėtų paminėti, kad jau nuo 1918–1920 metų užkariavimas kaip teisėta teritorijos
gavimo priemonė buvo uždrausta. Dar daugiau, agresijos, okupacijos ir aneksijos neteisėtumas
tarptautinėje teisėje yra galutinai išspręstas – tai kvalifikuojama kaip tarptautiniai nusikaltimai.
Akademikas Pranas Kūris išskiria kelis tarptautinius dokumentus, kurių pasirašymas lėmė Lietuvos
okupacijos neteisėtumą, tai 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų
Respublikų Sąjungos sutartis, pagal kurios 3 straipsnį „kiekviena susitariančioji šalis pasižada
susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrąją šalį“; 1929 m. balandžio 1 d. Protokolas dėl
atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos instrumento, šiuo Protokolu Lietuva prisijungė prie
1928 m. Briano–Kellogo pakto, kitaip dar vadinamo Paryžiaus paktu; 1933 m. Londono konvencija
užpuolimui apibrėžti, pasirašyta Lietuvos ir TSRS“26.
1938 metų Konstitucijos galiojimo atkūrimas 1990-aisiais buvo ne vien simbolinis žingsnis,
jis įtvirtino konstitucinio tęstinumo principą, be to, buvo svarbus ir Tarptautinės teisės aspektu: šis
24 Lietuvos valstybingumo teisinės problemos: straipsnių ir tezių rinkinys. Vilnius, 1993, p. 2.25 http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html 26 http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/3/03kuris.html
ne ilgiau kaip per 48 valandas įteiktas nutarimas dėl jo suėmimo ir nurodytas suėmimo pagrindas.
Negavęs šio nutarimo suimtasis tuojau paleidžiamas“45. Remiantis šiuo straipsniu galima
konstatuoti, kad 1922 metų Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės teisėtumo principo prielaidos –
asmeninės laisvės apribojimas tik įstatymų pagrindu, deklaruojama asmens neliečiamybė ir laisvė.
Teisingumo ir teisėtumo principo garantijų galime rasti ir kituose 1922 metų Konstitucijos
straipsniuose: 64 straipsnyje: „Teismas sprendžia eidamas įstatymais Respublikos vardu“, 69
straipsnyje: „Teismas visiems piliečiams yra lygus“.
Panašių normų, įtvirtinančių teisėtumo ir teisingumo principą, randame ir 1992 metų
Konstitucijoje. Septintas Konstitucijos straipsnis pagrindžia teisėtumo principą, jame teigiama:
„Negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“46; 29 straipsnis įtvirtina asmenų
diskriminacijos draudimą ir jų lygybę prieš įstatymą. Principas veikia tiek, kiek užtikrinama jo
galiojimo kontrolė. Konstitucijos 30 straipsnis užtikrina teisminę gynybą diskriminacijos ar teisių
suvaržymo atveju: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į
teismą“47. Teisminės teisėtumo principo garantijos yra įtvirtintos ir kituose 1992 metų
Konstitucijos straipsniuose, svarbiausios iš jų yra VIII skirsnyje „Konstitucinis teismas“ ir IX
skirsnyje „Teismas“. Kaip pabrėžia K. Lapinskas, „Svarbiausiomis teisingumo ir teisėtumo
principo garantijomis laikytinos Konstitucijos 73 straipsnio normos, pirmą kartą įvedančios Seimo
kontrolierių institutą, bei 74 straipsnio normos, nustatančios aukščiausiųjų valstybės pareigūnų
apkaltos procedūrą už ypač šiurkščius teisėtumo pažeidimus“48. Dar vienas išskirtinis 1992 metų
Konstitucijos bruožas yra tai, kad teisėtumo principo veikimo sfera išplečiama ir taikoma ir
tarptautinei teisei, tai deklaruojama 135 Konstitucijos straipsnyje „Lietuvos Respublika,
įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais
ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų
teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“49.
Taigi teisėtumo ir teisingumo principas įtvirtintas abiejose nagrinėjamose konstitucijose.
Tačiau 1992 metų Konstitucijoje teisėtumo principas labiau išplėtotas, sukurta efektyvesnė
principo vykdymo kontrolė, taip pat valstybės kontrolės institucija – Konstitucinis teismas, be to,
45 Ten pat.46 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm47 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm48 Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997. p. 46.
Taigi išnagrinėjus reikalavimus, taikomus kandidatui į Seimą pagal 1922 ir 1992 metų
konstitucijas, galima teigti, kad jie panašūs. Abiejose konstitucijose kandidatams taikomas amžiaus,
pilietybės, veiksnumo, teistumo cenzas. 1992 metų Konstitucijoje atsiranda keli papildomi
reikalavimai – tai sėslumas ir nesusisaistymas priesaika su kita valstybe (dvigubos pilietybės
neturėjimas).
5.2 Seimo sudėtis, rinkimų tvarka
Apie Seimo narių skaičių 1922 metų Konstitucijoje tiesiogiai nekalbama. Konstitucijos 23
paragrafas nurodoma, kad rinkimų tvarką ir atstovų skaičių nustato įstatymas. Seimo rinkimų
įstatymas, priimtas 1922 metų spalio 12 dieną, teigia, kad narių skaičius nėra pastovus: „Renkamųjų
Seimo narių skaičius nustatomas skyrium kiekvienai rinkimų apygardai. Renkamųjų Seimo narių
skaičius nustatomas toks, kad 25 tūkstančiams gyventojų tektų vienas atstovas“56. Tokia tvarka
galiojo iki 1926 metų, kai buvo nutarta papildyti Seimo rinkimų įstatymą ir įtvirtinti pastovų 85
atstovų skaičių. Kitaip nei 1922 metų Konstitucijoje, 1992 metų Konstitucijoje nurodomas pastovus
ir nekintantis 141 atstovo skaičius. Remiantis 1922 metų Konstitucija, Seimas renkamas pagal
proporcinę rinkimų sistemą. Seimo kadencija yra treji metai. Kiekvienas Seimo narys Respublikos
Prezidentui atidarius Seimą prisiekia ir iškilmingai pasižada eiti Seimo nario pareigas. Atstovas,
kuris atsisako prisiekti ar pasižadėti arba kuris prisiekia ar pasižada lygtinai, nustoja atstovo
įgaliojimų“57. 1992 metų Konstitucija nustato ilgesnį – ketverių metų – Seimo kadencijos laikotarpį.
Tautos atstovai renkami pagal mišrią rinkimų sistemą, t. y. 71 Seimo narys yra renkamas
vienmandatėse rinkimų apygardose pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, o 70 atstovų renkami
daugiamandatėje rinkimų apylinkėje pagal proporcinę rinkimų sistemą. Pasirinkta sistema užtikrina,
kad būtų kuo plačiau atstovaujama rinkėjų interesams. Pasirinkus arba mažoritarinę, arba proporcinę
rinkimų sistemas nukentėtų rinkėjai. Mažoritarinės sistemos neigiamas bruožas – tai, kad
neužtikrinama dalies rinkėjų atstovavimo, tačiau atveriama galimybė balsuoti už asmenybes, kurias
rinkėjai pažįsta ir pasitiki. Proporcinė rinkimų sistema pasižymi tuo, kad rinkėjai balsuoja už
pasirinktą partijos sąrašą, o ne už asmenį. Tokia sistema palankesnė mažoms partijoms, jos esmė
atstovauti visoms partijoms, tačiau nevienodai, o proporcingai gautų rinkėjų balsų skaičiui, t. y. nors
ir negavusioms absoliutaus palaikymo politinėms partijoms bus atstovaujama Seime. Tai leidžia
didesniam rinkėjų skaičiui turėti jų interesams atstovaujančius politikus. Pasirinkta mišri rinkimų
56 Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 56.57 http://lt.wikisource.org/wiki/1922_08_01_Lietuvos_Valstyb%C4%97s_Konstitucija#I._Bendrieji_d.C4.97sniai
reglamentuotų nagrinėjamose konstitucijose, 1992 metų Konstitucija suteikia Seimo nariui platesnes
veiklos garantijas ir nustato efektyvesnį jų įgyvendinimo mechanizmą.
5.4 Seimo kompetencija
Nagrinėjant instituciją būtina apžvelgti ir jos kompetenciją, t. y. įgaliojimų visumą, per
kurią atsikleidžia pagrindinės institucijos funkcijos. Šioje darbo dalyje bus lyginama 1922 ir 1992
metų konstitucijose reglamentuota Seimo kompetencija. 1922 metų Konstitucijoje Seimo
kompetencija apibrėžiama III skyriuje. Seimo kompetencijai priskiriama: įstatymų leidyba,
vykdomosios valdžios kontrolė, valstybės biudžeto tvirtinimas, vyriausybės sutarčių tvirtinimas,
karo pradėjimas ir pabaigimas, Respublikos Prezidento rinkimas. 1992 metų Konstitucijoje Seimo
kompetenciją reglamentuoja 67 straipsnis. Dėl didelės medžiagos apimties šioje darbo dalyje bus
lyginamos keturios tiek 1922 metų Konstitucijos, tiek 1992 metų Konstitucijos Seimui suteiktos
funkcijos: įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios kontrolės, tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir
denonsavimo bei valstybės biudžeto tvirtinimo. Bus lyginamos nagrinėjamų funkcijų įgyvendinimo
priemonės, jų procedūriniai skirtumai ir panašumai, numatyti 1924 metų Seimo statute ir 1994 metų
Seimo statute bei 1992 metų ir 1922 metų konstitucijose.
Pagrindinė Seimo instituto funkcija 1922 metų Konstitucijos rėmuose – leisti įstatymus,
kurių leidimo tvarka nustatyta įstatymo. Įstatymų iniciatyvos teisę turi Seimas, 25 tūkstančiai
rinkimų teisę turinčių piliečių, Vyriausybė. 1922 metų Konstitucija nedetalizuoja įstatymų leidimo,
rengimo tvarkos, šią funkciją atlieką vienas iš svarbiausių įstatymų – Seimo statutas. 1924 m.
birželio 18 d. priimtas Seimo statutas numato, kad įstatymų projektai įteikiami Seimo prezidiumui.
Norint pateikti įstatymo projektą tiesiogiai svarstyti Seimui, reikia, kad jis būtų pasirašytas bent
aštuonių Seimo narių; jei nesurenkamas toks skaičius įstatymo projektas teikiamas svarstyti
atitinkamai komisijai, kuri sprendžia, ar įstatymo projektą teikti svarstyti Seimui. Įstatymo projektas
svarstomas trimis skaitymais. Tarp skaitymų negali būti mažesnio tarpo nei vienas posėdis. Išimtis
daroma tik tokiu atveju, jei komisija, svarsčiusi projektą, arba šešių Seimo narių grupė pasiūlo
svartyti įstatymo projektą skubia tvarka.
Pirmuoju skaitymu pradedant svartyti įstatymo projektą išklausoma komisijos pranešimo ir
paaiškinimų. Pradedama atvira diskusija dėl projekto esmės ar dėl jo skyrių ir dalių. Pirmuoju
skaitymu pataisos nepriimamos. Pasibaigus diskusijai žodį gauna pranešėjas, kuriam baigus kalbėti
42
Seimas nutaria, kad įstatymo projektas svarstytinas arba ne; jei tuo pačiu klausimu yra keli įstatymo
projektai, tai kuris iš jų yra svarstytinas.
Prieš prasidedant antrajam skaitymui, kiekvienam Seimo nariui turi būti pateiktas pataisų
sąrašas. Už kiekvieną projekto straipsnį Seimas balsuoja atskirai, tačiau, Seimui nutarus, galima
balsuoti ir už projekto straipsnių grupę. Vykstant antrajam skaitymui pataisos teikiamos Seimo
Pirmininkui ir tuoj pat skelbiamos. Įvykus antrajam skaitymui pateiktos pataisos susisteminamos ir
ta santrauka tampa pagrindas trečiajam skaitymui. Prieš prasidedant paskutiniam svarstymui,
įstatymo projektas perduodamas Teisių komisijai, kuri projektą grąžina su savo pataisomis Seimo
prezidiumui.
Trečiasis skaitymas pradedamas nuo bendros diskusijos dėl viso projekto esmės, po to
balsuojama už kiekvieną straipsnį ir už visą įstatymo turinį. Dėl redakcinių pataisų nebalsuojama,
tačiau po svarstymo projektas atiduodamas redakcinei komisijai. Komisijos suredaguotas įstatymas
Seimo Pirmininko įteikiamas Respublikos Prezidentui paskelbti.
1923 metų gruodžio mėnesio Įstatymų skelbimo tvarkos ir jų įsiteisėjimo įstatymas numato
tokią įstatymų skelbimo tvarką. Seimo priimtas įstatymas Seimo Pirmininko įteikiamas Respublikos
Prezidentui paskelbti. Respublikos Prezidentui ar Ministrui Pirmininkui pasirašius, įstatymas
įsiteisėja ir yra skelbiamas. Įstatymas yra skelbiamas „Vyriausybės žiniose“, kurias redaguoja
Ministrų kabineto kanceliarija. „Valstybės žinios“ yra leidžiamos atskirais numeriais, „kurių
kiekvienas savo viršuje turi tos dienos pažymėjimą, kada yra išėjęs iš spaustuvės jo tekstas“63. Jeigu
pačiame įstatyme nenumatyta kitaip, jis įsigalioja po 14 dienų po įstatymo paskelbimo „Valstybės
žiniose“. Įstatymų originalai laikomi Respublikos Prezidento kanceliarijoje.
1992 metų Konstitucijoje pagrindinė, esminė Seimo funkcija išlieka ta pati – įstatymų
leidyba. Konstitucijoje nėra detalaus reglamentavimo, kaip turi būti priimami įstatymai.
Konstitucijos 69 straipsnyje nurodyta, kad įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos
procedūros. Įstatymo priėmimo procedūra detaliai reglamentuota 1994 metų Seimo statute.
1992 metų Konstitucijoje numatyta, kad įstatymas yra priimtas, kai už jį balsavo dauguma
dalyvaujančių posėdyje narių. Konstitucijos ar konstitucinių įstatymų priėmimui reikalavimai
griežtesni. „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau
kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma“64.
Konstitucijoje taip pat reglamentuota, kas turi įstatymų iniciatyvos teisę. Konstitucijos 68 straipsnis
63 Lietuvos valstybės teisės aktai / parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius, 1996, p. 151.64 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
įgaliojimais, tačiau jo netiesioginis rinkimas, vykdomas įstatymų leidžiamosios valdžios, taip pat
visiškas jo kadencijos sutapimas su Seimo kadencija ir pernelyg supaprastinta Respublikos
Prezidento atleidimo procedūra suponuoja pernelyg didelį priklausomumą nuo parlamento taip
žlugdydama Prezidento instituto reikšmę ir pažeisdama valdžių padalijimo principą.
7. Vyriausybės institutas 1922 ir 1992 metų konstitucijose
Vyriausybė tiek 1992 metų, tiek 1922 metų konstitucijos yra pripažįstama kaip viena
aukščiausiųjų valdžios institucijų. Tai valstybės vykdomoji valdžia, kurios paskirtis vykdyti Lietuvos
Respublikos Konstituciją, kitus įstatymus, kartu su Respublikos Prezidentu vykdyti užsienio politiką,
saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Kitaip tariant Vyriausybė yra
ta institucija, kuri daro daugiausiai įtakos einamiesiems valstybės reikalams, todėl turi didžiausią
reikšmę valstybingumo raidai. Juk, pasak S.E. Finerio, „valstybės gali egzistuoti be Prezidento, o
autoritarinės valstybės – net ir be parlamento. Tačiau jokia valstybė negali egzistuoti be teisminės
valdžios ir Vyriausybės“73.
Pirmosios Vyriausybės, kaip instituto, užuomazgos randamos jau XIV amžiuje –
Kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose minima Išmintingųjų taryba, patariamoji institucija prie
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio. Ši institucija vėliau peraugo į faktinę LDK vyriausybę-Ponų tarybą.
Jos įgaliojimai tiesiogiai ribojo LDK valdovo valdžią, o tokia padėtis juridiškai buvo įtvirtinta 1492
metų Aleksandro privilegijoje. Ponų tarybos kompetencijai priklausė karo tarnybos, teisės
kodifikavimo, krašto gynybos ir teismų partvarkymo reikalai. Ponų tarybą sudarė nuo 35 iki 50
nuolatinių narių, žymiausių bajorų didikų giminių atstovų, savo pareigas paprastai ėjusių iki mirties.
Vėliau 1795 metais Rusijai okupavus dabartinę Lietuvos teritoriją, jos valstybingumas nutrūko iki
pat 1918 metų, o kartu su juo ir vyriausybės instituto raida.
1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, atsinaujino ir vykdomosios valdžios raida.
1918 m. lapkričio 2 dienos Laikinoji Konstitucija nustatė, kad vykdomoji valdžia priklauso
Valstybės Tarybos prezidiumui, kuris ją įgyvendina Ministrų kabineto pagalba. Ministrų kabinetą
formuoja Ministras Pirmininkas, o jo sudėtį tvirtina Valstybės Tarybos prezidiumas. Ministrų
kabinetas privalo turėti Valstybės Tarybos pasitikėjimą, o jį praradęs privalo atsistatydinti. 73 Lietuvos teisės istorija. Vytautas Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. Vilnius: Justitia, 2002, p. 752.
57
Naujas Vyriausybės instituto raidos etapas sutampa su 1922 metų Konstitucijos priėmimu.
Šios darbo dalies tikslas – palyginti 1922 metų ir 1992 metų Konstitucijose įtvirtintus Vyriausybės
įgaliojimus ir jos sudarymo tvarką.
1922 metų Konstitucijos 40 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro
Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Taigi Vyriausybė yra dualistinio pobūdžio ją sudaro
dvi institucijos. Respublikos Prezidento įgaliojimai jau buvo apžvelgti ankstesnėje darbo dalyje, o
šioje dalyje bus aptarti Ministrų kabineto įgaliojimai ir sudarymo tvarka. Konstitucijos 56 straipsnyje
nurodoma, kad Ministrų kabinetą sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministerijų skaičių ir jų
darbų pasiskirstymą nustato įstatymas. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu egzistavo aštuonios pastovios
ministerijos, kurios kuravo joms pavestos srities einamuosius reikalus, tai: Vidaus reikalų
ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Šveitimo reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija,
Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija, Finansų ministerija.
Be šių pastovių ministerijų, tam tikru laikotarpiu egzistavo dar du ministrai be portfelio, – tai žydų
reikalų ministras ir gudų reikalų ministras. Pagrindinės Ministrų kabineto funkcijos: rengti bei
pristatyti Seimui įstatymų projektus, tarp jų valstybės biudžeto projektą, vykdyti Lietuvos
Respublikos Konstituciją ir įstatymus, užsienio bei vidaus politiką, saugoti Respublikos teritorijos
neliečiamybę ir vidaus tvarką.
1992 metų Konstitucijos 91 straipsnyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę
sudaro Ministras pirmininkas ir ministrai. Taigi, skirtingai nuo 1922 metų Konstitucijos, dabar
galiojanti Konstitucija nenumato dualistinio Vyriausybės pobūdžio. Konstitucijoje nereglamentuota
tikslaus ministrų skaičiaus ir jų darbų pasiskirstymo, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, tai nustatoma
įstatymu. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme numatyta keturiolika
ministerijų „Lietuvos Respublikoje yra šios ministerijos: Aplinkos ministerija, Energetikos
ministerija, Finansų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir
mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Vidaus
reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija“74. Konstitucijos 94 straipsnis numato pagrindines
Vyriausybės funkcijas: tvarkyti krašto reikalus, saugoti Lietuvos teritorijos neliečiamybę, vykdyti
įstatymus ir kitus teisės aktus, koordinuoti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengti
Vyriausybės sandarą, kai Vyriausybę sudaro ne tik Ministrų kabinetas, bet ir Prezidentas. Ministrų
kabineto formavimo tvarka nagrinėjamose Konstitucijose taip pat labai panaši: pagrindinė institucija,
lemianti Vyriausybės sudarymą, yra Seimas. Tik Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė gauna
įgaliojimus veikti. Prezidento vaidmuo sudarant Ministrų kabinetą skiriasi. 1992 metų Konstitucijoje
Prezidentas yra reikšminga figūra, todėl jo galios pasireiškia parenkant personalinę Ministrų
kabinėto sudėtį. 1922 metų Konstitucijoje Prezidentas viso labo Seimo satelitas, tokioje situacijoje
Ministrų kabineto kontrolė ir sudarymas iš esmės yra tik Seimo prerogatyva.
8. Teismai 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose
S. E. Finerio teigimu, valstybės egzistavimas neįsivaizduojamas be vykdomosios valdžios,
tačiau kita būtina valdžia – teisminė valdžia. Tačiau atskiras ir nepriklausomas šios valdžios
egzistavimas Lietuvos istorijoje sietinas tik su mūsų nagrinėjama 1922 metų Konstitucija, kurioje
pirmą kartą teismams suteiktas atskiros valdžios statusas. Lietuvos teisminės sistemos ištakos
fiksuojamos dar LDK laikais. Pirmasis teisės kodifikavimo bandymas – Kazimiero Teisynas,
kuriame buvo numatyti dviejų tipų teismai: tai bajorų teismai dėl neteisėto nuosavybės pasisavinimo
ir LDK Kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų bei kitų žemesnio luomo asmenų pažeidimų
ir savivalės. Kitą teismų raidos stadiją žymi Lietuvos statutų atsiradimas ir teismų pertvarka XVI a.
viduryje. 1565–1566 Vilniaus Seimas įgyvendino administracinę reformą, kurios metu buvo
suformuota 30 administracinių vienetų – pavietų. Kiekviename paviete įkurta teismo apygarda.
Pavietų teismai buvo sudaryti išimtinai tik kilmingųjų ginčams spręsti, valstiečių teisena priklausė
išimtinai ponų sudarytiems privatiems dvarų teismams. Pavietų teismai buvo suskirstyti į tris
porūšius – Žemės, Pakamario, Pilies teismus. Žemės teismas nagrinėjo civilines bylas, Pilies teismas
– baudžiamąsias, o Pakamario teismas buvo skirtas ginčams dėl žemės ribų nagrinėti. Buvo nustatyta
ir apeliacinė institucija visiems šiems teismams – Vyriausiasis Tribunolas. Tačiau teismai buvo
priklausomi nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, be to, teisingumas buvo daugiau
kilmingųjų privilegija. Tikroji teismo, kaip nepriklausomos valdžios institucijos, istorija prasideda
1922 metais kartu su Konstitucijos įsigaliojimu. Šios darbo dalies tikslas yra palyginti teismų
sistemą, numatytą 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose.
1922 metu Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad valstybinė valdžia priklauso Seimui,
Vyriausybei ir Teismams. „Nė viename Lietuvos ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų apie
61
teismus ir jų vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje visai nebuvo užsimenama“78. Tokia
situacija, anot M. Romerio, susiklostė dėl pernelyg mažo lietuvių teisininkų kontingento, jų Lietuvos
teisingumo ministras P. Leonas turėjo viso labo dvidešimt ir dar tiek pat profesionalių teisininkų ne
lietuvių, kurie nemokėjo nei kalbėti, nei skaityti lietuviškai. Trūkstant profesionalių, patikimų
teisininkų Lietuvos valdžia buvo priversta skirti nevisiškai pasirengusius asmenis, todėl negalėjo
pasitikėti atitinkamos kvalifikacijos neturinčiais teisėjais ir teismu. Dėl tos pačios priežasties
konstituciškai nebuvo įtvirtintas teismo nepriklausomumas ketinant prireikus įsikišti į jo darbą ir
keisti asmeninę teismo sudėtį. Situaciją teoriškai pakeitė 1922 metų Konstitucija, kurios 64–69
straipsniai įtvirtino keletą esminių nuostatų, darančių teismų veiklą savarankišką. Teismas priima
sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, teismas priimdamas įstatymus vadovaujasi tik įstatymu ir,
trečia, teismo sprendimai gali būti panaikinti tiktai teismo. Tokia padėtis iš esmės atpalaidavo teismą
kaip instituciją nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios kišimosi, tačiau, kaip pastebėjo
M. Romeris, „Konstitucijoje realiai neužsimenama apie priemones ir būdus, padedančius realiai
užtikrinti teisėjų nepriklausomumą, be kurio neįmanoma čia pat deklaruojamas taisykles
įgyvendinti“79 Taigi darytina išvada, kad nors teismams teoriškai ir buvo užtikrintas
nepriklausomumas, tačiau faktiškai nebuvo mechanizmo, kuris būtų užtikrinęs tą nepriklausomumą,
nes įstatymų bazė tuo aspektu buvo netobula ir nevisavertė. Nagrinėjamu laikotarpiu galiojo
1918 metais priimtas Laikinasis teismų santvarkos įstatymas, kurio laikinumas užsitęsė net iki 1933
metų. Taigi, nors Konstitucija įtvirtino daugelį svarbių nuostatų, būtinų teismų nepriklausomumui
garantuoti, tačiau detalizuotas mechanizmas tam įgyvendinti nebuvo sukurtas, tokiu būdu de facto
paliekant teismą pernelyg priklausomą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Panaši
situacija susiklostė su Konstitucijos 68 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teismas sprendžia
administracijos įsakymų teisėtumą. Tai reiškia, kad Konstitucija iš esmės numato administracinių
teismų sukūrimą, tačiau ši Konstitucijos nuostata realiai taip pat nebuvo įgyvendinta. Konstitucijos
nepaisymas lengvai paaiškinamas, pačios valdančiosios partijos pripažindavo, kad tokia situacija yra
specialiai sudaryta. Lietuvos valstybė būdama jauna neturi pakankamai profesionalios valdininkijos,
savo veikloje ji remiasi vyresnybės, t. y. politinės vadovybės nurodymais. Jos veiksmai toli gražu
nėra teisiškai tobuli, tačiau „galų gale valstybės administracijos problemas išsprendžia ne
blogiausiai“80. Administracinio teismo sukūrimas į veikiančią sistemą įneštų chaoso ir taip pakenktų
78. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija.- Vilnius, Justitia, 2005. p. 147.79 Ten pat. p. 149.80 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius, 1990. p. 410.
62
valstybės valdymui. „Vis dėl to darbas pamažu taisosi vyresnybei vadovaujant ir prityrimui augant,
pašalinis gi teisminis šio darbo teisėtumo tikrinimas galėtų tiktai supainioti darbą ir pakenkti
administracijai. Tad mūsų sąlygomis geriau su administraciniu teismu neskubėti“81. Administracinio
teismo nesukūrimas, nors toks sprendimas – antikonstitucinis, dar kartą įrodo, kad nors teisminei
valdžiai buvo suteikta autonomija ir tam tikros vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios
kontrolės funkcijos, tačiau dėl įstatymų nebuvimo ir dėl antikonstitucinių valdžios veiksmų realiai
teismas tokių įgaliojimų neturėjo.
1922 metų Konstitucijoje nustatyta, kad teismų struktūrą įtvirtina įstatymas. 1918 metų
Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas numatė trijų pakopų teismų sistemą. Ją
sudarė Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, apygardų teismai, taikos teisėjai. Vyriausiasis Lietuvos
Tribunolas buvo ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinė institucija. Kaip pirmosios instancijos
teismas jis sprendė aukštųjų valdininkų tarnybinių nusikaltimų bylas, taip pat jo kompetencijai
priklausė bylos dėl Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, ministrų tarnybinių nusikaltimų ar
dėl valstybės išdavimo. Kaip apeliacinė institucija jis nagrinėjo apygardos teismo apeliacine tvarka
apskųstas bylas. Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas buvo aukščiausia Lietuvos teismų sistemos
grandis, jo sprendimai negalėjo būti skundžiami.
Apygardos teismas, kaip ir Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, buvo ir pirmosios instancijos
teismas, ir apeliacinė institucija. Kaip pirmosios instancijos teismas jis nagrinėjo visas civilines ir
baudžiamąsias bylas, pagal kompetenciją nepriskirtas taikos teisėjams. Kaip apeliacinė institucija jis
nagrinėjo apeliacine tvarka apskųstas taikos teisėjų bylas, tačiau tik tą bylos dalį, kuri buvo
skundžiama. Apygardos teismo, kaip pirmosios instancijos teismo, nutarimai nebuvo galutiniai, jie
galėjo būti apskųsti Vyriausiajam Lietuvos Tribunolui.
Taikos teisėjai nagrinėjo civilines ir mažareikšmes baudžiamąsias bylas (kai taikoma laisvės
atėmimo bausmė ne ilgesnė nei vieneri metai). Taikos teisėjai – žemiausia Lietuvos teismų grandis.
Juos skyrė ir atleido teisingumo ministras. Taikos teisėjo kadencijos laikas neribojamas. Taikos
teisėjo jurisdikcija buvo griežtai ribojamas teritorijos, t. y. jo nuovados. Jis vykdė teisingumą tik dėl
nusikaltimų ar pažeidimų, įvykusių jo nuovados teritorijoje. Taikos teisėjų sprendimai galėjo būti
apskųsti Apygardos teismui.
81 Ten pat. p. 411.
63
Taigi 1922 metų Konstitucija, nors teoriškai ir numatė teisminės valdžios savarankiškumą,
tačiau realiame valstybės gyvenime nebuvo įstatyminės bazės, kuri būtų galėjusi realiai užtikrinti
teismų autonomiškumą. Kitokia situacija 1992 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės
aktuose. Dabartinėje Konstitucijoje, kaip ir 1922 metų Konstitucijoje, įtvirtinta, kad valstybinę
valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Taigi abi
nagrinėjamos Konstitucijos teismus traktuoja kaip atskirą autonomišką valdžios struktūrą. 1992 metų
Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai,
kad jie yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, o teismas priima
sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Iš esmės 109 straipsnis pakartojo 1922 metų Konstitucijos
64 ir 65 straipsnius, tačiau 1992 metų Konstitucijoje tiesiogiai yra konstatuotas teismų
nepriklausomumas. Be to, šioje Konstitucijoje yra fiksuota ir teisėjo asmens apsauga: 113 straipsnyje
nustatyta, kad „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių
partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą
draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“82. Taip pat ši Konstitucija teisėjui suteikia
ir imunitetą baudžiamajam persekiojimui „Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be
Respublikos Prezidento sutikimo“83. Konstitucija numatė ir baigtinį sąrašą priežasčių, dėl kurių
teisėjas gali būti atleistas iš savo pareigų. Tokia teisėjų padėtis dabartinėje Konstitucijoje skiriasi nuo
1922 metų Konstitucijos, kur nebuvo minimos jokios teisėjų veiklos garantijos. 1992 metų
Konstitucija tiesiogiai reglamentuoja teisėjų laisves ir apsaugo juos nuo politinio susidorojimo
numatydama baigtinį sąrašą priežasčių, dėl kurių teisėjai gali būti atleisti iš pareigų. Kita vertus, ši
Konstitucija nustato ir apribojimus teisėjais dirbantiems asmenims: jiems neleidžiama eiti jokių kitų
renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse.
Tokia Konstitucijoje reglamentuota situacija suteikia teisėjo asmeniui reikiamą suvaržymų ir laisvių
mastą, būtiną jo pareigoms vykdyti, to nerandame 1922 metų Konstitucijoje.
Svarbi vieta siekiant įtvirtinti teismų nepriklausomumą tenka teismų savivaldai. Konstitucijos
112 straipsnis įtvirtina teismų savivaldos sukūrimą: „Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo
ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų
institucija“84. Ši Konstitucijos norma suponuoja imperatyvą įstatymo leidėjui suformuoti teismų
82 Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos.- Vilnius, 2001. p. 198. 83 Ten pat. 84 Ten pat.
64
savivaldos institucijas, nes be jų egzistavimo būtų pažeidžiama Konstitucija. Pagrindinis teismų
savivaldos susiformavimo postūmis buvo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimas, kuriame nustatyta, kad 1994 metais priimto Lietuvos Respublikos teismų
įstatymo normos „sudaro teisingumo ministrui galimybę įsiterpti į teisingumo vykdymą“85. Tokio
Konstitucinio Teismo nutarimo išdava buvo 2002 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos teismų
įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2002 metų gegužės 1 dieną. Šiame įstatyme
reglamentuota teismų savivaldos sistema, kurią sudaro Visuotinis teisėjų susirinkimas, Teisėjų
taryba ir Teisėjų garbės teismas. Visuotinis teisėjų susirinkimas – aukščiausia teismų savivaldos
institucija. Teisėjų taryba – vykdomoji teismų savivaldos institucija, o Teisėjų garbės teismas –
institucija, nagrinėjanti teisėjų drausmės bylas ir bylas dėl teisėjų garbės gynimo. Abi institucijos yra
atskaitingos Visuotiniam teisėjų susirinkimui.
„Teismų savivalda – tai teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos
Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai spręsti teismų veiklos klausimus“86. Šis
įstatymas sustiprino teismų nepriklausomumą, suformavo jų organizacinį savarankiškumą, kuris yra
įgyvendinamas per teismų savivaldą.
Kaip ir 1922 metų, taip ir 1992 metų Konstitucijoje, numatyta galimybė steigti specializuotus
teismus, tačiau, skirtingai nuo 1922 metų Konstitucijos, tokia specializuotų teismų sistema dabar yra
sukurta ir funkcionuoja. 1999 metų sausio 14 dieną Lietuvos Respublikos administracinių teismų
įsteigimo įstatymu buvo sukurta specializuotų teismų – administracinių teismų sistema. Ją sudaro 5
apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apygardos
administracinis teismas pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo
kompetencijai. Vyriausiasis administracinis teismas yra: pirmoji ir galutinė instancija
administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija byloms dėl
apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių; apeliacinė instancija
administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų. Jo reikšmė ypač didelė – tai
institucija, kuri užkerta kelią vykdomosios valdžios savivalei: „Administracinis teismas užtikrina tai,
ko jokia atskirų įstaigų rutina ir valdininkų prityrimas nepajėgs užtikrinti: teisinę harmoniją, teisinį
85 Nacionalinė teismų administracija . Lietuvos teismai: istorinė apžvalga.-Vilnius, 2008. p. 76.86 Ten pat. p. 77.
65
vieningumą“87. M. Remerio teigimu, Administracinis teismas eliminuoja riziką, kad valdžios
neteisėti veiksmai bus pateisinti ir palikti galioti.
Nagrinėjamos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija,
tačiau formali deklaracija Konstitucijoje nėra veiksminga be įgyvendinančio mechanizmo. Šis
mechanizmas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo instituto
reglamentavimas 1992 metų Konstitucijoje yra esminis teismų sistemos išskirtinumas palyginus su
1922 metų Konstitucijoje reglamentuota teismų sistema. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar
įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės
aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas yra ta
institucija, kuri kontroliuoja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą normą, konstitucinį principą, kad
valdžios galias riboja Konstitucija. Be to, Konstitucinio Teismo institutas yra svarbus niveliuojant
skirtumus tarp formaliosios ir realiosios konstitucijų. Pasak M. Romerio, skirtumus tarp realiosios ir
formaliosios konstitucijos lengviausiai panaikina tokia situacija, kai „joks konstitucijos nuostatams
priešingas valdžios aktas, o ypatingai joks nekonstitucingas įstatymas negalėtų valstybėje veikti. Jei
tai bus pasiekta, tai geresniosios garantijos, didesnio konstitucijos „tobulumo“ reikalauti negalima.
Tada konstitucija taps lex perfecta. Vadinasi, geriausią ir tikriausią garantiją sudarys ta priemonė, ta
institucija, kuri padės pasiekti nekonstitucingo įstatymo negaliojimo“88. Visiškai eliminuoti
galimybės, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas bus priimtas, neįmanoma, todėl,
M. Romerio teigimu, „ypatingai reikia rasti priemonę nutraukti išleistojo nekonstitucingo įstatymo
veikimą (galią). O tai ir yra konstitucinio teismo institucija“89.
Taigi Konstitucinis Teismas yra ta institucija, kuri užtikrina formaliosios ir realiosios
konstitucijų sutaptį, taip pat institucija, kuri įgyvendina ir užtikriną konstitucijos viršenybės prieš
kitus įstatymus principą, be to, eliminuoja galimybę, kad Konstitucijai prieštaraujanti įstatymas bus
paliktas galiojantis.
Be nagrinėtų specializuotų teismų, Lietuvos Respublikos Konstitucija numato ir bendrosios
kompetencijos teismus. Jų sistemą sudaro apylinkių teismai, apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis
teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apylinkės teismai yra pirmosios instancijos teismai
87 Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. - Vilnius, 1990. p. 411.
88 Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Kaunas, 1931. p. 133.89 Ten pat.
66
baudžiamosioms ir civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai, nagrinėti. Apygardų
teismai yra pirmosios instancijos teismai ir kartu apeliacinė institucija nutartims, priimtoms
apylinkių teismuose, nagrinėti. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų
teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų. Aukščiausiasis Teismas yra
vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų
sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis
Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir
kitus teisės aktus. Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės
aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus. Taip pat Aukščiausiasis Teismas gali konsultuoti
teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.
Skirtingai nuo tarpukario Lietuvos teismų sistemos, kurioje neegzistavo kasacinė institucija,
1992 metų Konstitucija ir ją papildantys teisės aktai numato tokią instituciją, dar daugiau Lietuvos
Aukščiausiajam Teismui yra suteikta teise formuoti bendrąją teismų praktiką ir konsultuoti teisėjus
įstatymų aiškinimo ir taikymo klausymais. Nagrinėjant specializuotų teismų problemą, pastebėtina,
kad nors 1922 metų Konstitucija numatė tokių teismų kūrimą, tačiau realiai toks teismas nebuvo
sukurtas. 1992 metų Konstitucijoje ne tik numatyti, bet ir sukurti specializuoti administraciniai
teismai. Nagrinėjamos konstitucijos pripažįsta Konstitucijos viršenybės prieš kitus teisės aktus
principą, tačiau 1922 metų Konstitucijoje ir ją papildančiuose teisės aktuose nenumatytas joks
kontrolės mechanizmas. 1992 metų Konstitucijoje situacija pasikeičia: sukuriamas institutas –
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris tampa garantas to, kad Konstitucija nebus
pažeidinėjama, o jeigu tokia situacija susiklostytų, tai toks antikonstitucinis teisės aktas bus
pripažintas negaliojančiu ir panaikintas. Kalbant apie teisminės valdžios autonomiją, galima būtų
teigti, kad 1922 metų Konstitucija nenumatė efektyvaus mechanizmo ir neužtikrino teisminės
valdžios nepriklausomumo, taip pažeisdama valdžių pusiausvyros principą. Teisminė valdžia buvo
pernelyg priklausoma nuo Seimo ir Vyriausybės, nebuvo sukurta teismų savivalda, kuri yra teismu
sistemos nepriklausomumo pagrindas. 1922 metų Konstitucija nenumatė jokių teisėjų veiklos
garantijų, o tai dar labiau sustiprino priklausomą teisminės valdžios padėtį. Kitokia situacija
1992 metų Konstitucijoje, kurioje numatytos teisėjų veiklos garantijos, jiems suteiktas baudžiamasis
imunitetas, taip pat numatyta, kad teisėjas gali būti suimtas tik tam tikromis aplinkybėmis ir tam
reikia arba Seimo, arba Respublikos Prezidento sutikimo. 1992 metų Konstitucija numato baigtinį
sąrašą priežasčių, dėl kurių teisėjas gali būti pašalintas iš pareigų; taip užkertama galimybė Seimui ar
67
Vyriausybei susidoroti su teisėju dėl jo sprendimų bylose, kurie galėjo nepatikti tam tikros valdžios
atstovams. 1922 metų Konstitucijoje tokio baigtinio priežasčių sąrašo nėra, tai rodo teisėjų
neapsaugotumą nuo išorinio poveikio.
9. Savivalda 1922 metų ir 1992 metų konstitucijose
Valstybė, valdoma tik centrinės valdžios, negali tinkamai tarnauti žmonėms, todėl yra svarbu
sukurti smulkesnius junginius ir taip užtikrinti, kad būtų paisoma vietos bendruomenių interesų,
poreikių. Toks decentralizacijos procesas yra vykdomas centrinės valdžios įgaliojimus deleguojant
savivaldybėms. Savivaldybėms vadovauja vadovai, jos turi patvirtintus biudžetus ir savarankiškas
savivaldybės institucijas, kurios yra nepriklausomos nuo centrinės valdžios institucijų. Tokia sistema
yra būtina, nes „Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių
ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės“90. Šios
darbo dalies tikslas – palyginti savivaldos sistemą, reglamentuotą 1992 metų ir 1922 metų
Konstitucijose.
Savivaldos ištakas galima rasti jau viduramžiais. XIII amžiuje susiformavo dvipakopis vietos
administracinis suskirstymas. Pirmoji pakopa buvo valsčius, o keletas valsčių sudarydavo stambesnį
administracinį vienetą – žemę. Situacija pasikeitė 1413 metais, pradėjo formuotis sudėtingesnis
administracinis suskirstymas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kūrėsi vaivadijos, kurios buvo
suskirstytos į valsčius. Valsčiuose egzistavo ir smulkesnis administracinis vienetas – dvaras. Ši
sistema galutinai įdiegta 1569 metais, po Liublino unijos. Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo ir
Magdeburgo teisė, kuri suteikė didesniems miestams savivaldą. Pirmasis Magdeburgo teisę gavo
Vilnius – 1387 metais, vėliau ši teisė buvo suteikta ir kitiems miestams – Trakams, Kaunui,
Veliuonai. Dar viena savivaldos institucija – seimeliai, kurie egzistavo nuo 1566 metų iki 1863
metų. Jų sudarymo tvarką reglamentavo III Lietuvos Statutas. Seimelius rinkti galėjo tik vietos
bajorai. Seimeliai vykdė įvairias funkcijas: rinko kandidatus į apskrities pareigūnus, sprendė vietos
finansinius ir administracinius klausimus, tačiau po 1863 metų sukilimo Rusijos imperija panaikino
seimelius ir sugriovė vaivadijų administracinę sistemą. Rusijos imperijai okupavus Lietuvos
Didžiąją Kunigaikštystę, pradėta diegti Rusijos administracinė sistema: vietoje vaivadijų buvo
sukurtos gubernijos, o jos suskirstytos į apskritis, vadinamas „ujezdais“. Po baudžiavos panaikinimo
90 Birmontienė T. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. - Vilnius, LTU, 2001. p. 796.
68
sukurti ir specialūs valstiečių savivaldos administraciniai vienetai – valsčiai. Gubernijų, apskričių ir
valčių sistema išliko iki pat 1914 metų.
1922 metų Konstitucijoje savivaldai reglamentuoti skirtas VI skyrius „Vietos savivaldybė“.
Konstitucijoje valsčiams ir miestams laiduojama savivaldos teisė. Savivaldybės valdžios institucijos
yra renkamos, o rinkimai vykdomi remiantis visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu.
Savivaldybėms užtikrinta teisė rinkti mokesčius tam tikriems savivaldybių reikalams. Savivaldybė
privalo laikytis valstybės įstatymų ir vykdyti joms įstatymo priskirtas funkcijas. Savivaldybių veiklą
prižiūri Vyriausybė. Vietos savivaldos mechanizmas buvo nustatytas įstatymu. Nagrinėjamu
laikotarpiu su pakeitimais galiojo 1919 metų „Savivaldybių įstatymas“. Šis įstatymas nustatė, kad
valstybėje yra šios vietos savivaldybės: valčių, apskričių, miestų, o visa Lietuva yra padalyta į
apskritis, valsčius ir į seniūnijas.
Valsčiaus plotas nustatomas to ploto gyventojų nutarimu. Valsčiaus gyventojų kiekis turėtų
būti apie 5000, o valsčiaus ploto spindulys būtų apie 16 kilometrų (15 varstų). Valsčiaus savivaldybę
sudaro Valsčiaus taryba ir valdyba, taip pat revizijos komisija. Valsčiaus savivaldybės įstaigoms
priklauso rūpintis valsčiaus pajamų ir išlaidų sudarymu, valstybinių mokesčių rinkimu, mokyklų ir
knygynų steigimu, ugniagesių draugijų steigimu ir palaikymu, kelių, gatvių ir tiltų statymu bei
remontu. Vyriausioji valsčiaus savivaldybės įstaiga yra Valsčiaus taryba. Valsčiaus tarybą sudaro
rinktieji valsčiaus atstovai. Vienas atstovas renkamas nuo 300 gyventojų. Valsčiaus tarybos narių
skaičius negali būti mažesnis nei 12 asmenų. Valsčiaus taryba renka Valsčiaus valdybą ir skiria jos
nariams algas, nustato valsčiaus institucijų veikimo tvarką ir duoda joms instrukcijas, prižiūri ir
tvirtina pajamų ir išlaidų sąmatą, įveda ir panaikina mokesčius vietos reikalams, sprendžia valsčiaus
nekilnojamo turto įgijimo ar pardavimo klausimus, gali imti paskolas valsčiaus reikalams, rūpinasi
kitais valsčiaus kompetencijai priskirtais reikalais.
Vykdomoji valsčiaus institucija yra Valsčiaus valdyba, kurią sudaro pirmininkas (viršaitis),
jo padėjėjas ir iždininkas. Viršaitis ir valdybos nariai yra renkami trejiems metams iš asmenų,
mokančių rašyti ir turinčių ne mažiau nei 24 metus. Valsčiaus valdybą renka Valsčiaus taryba.
Valsčiaus Valdyba pildo Tarybos priimtus sprendimus, prižiūri valsčiaus mokesčių rinkimą ir
valsčiaus išlaidas, skelbia vyriausybės nutarimus, prižiūri įsakymų vykdymą. Valsčiaus Viršaitis
samdo ir atleidžia valsčiaus tarnautojus.
69
Valsčiaus valdybos darbams patikrinti ir jo metinio darbo apyskaitai peržiūrėti Valsčiaus
taryba renka revizijos komisiją iš trijų asmenų. Revizijos komisijos funkcija kontroliuoti Valsčiaus
valdybos darbą, valsčiaus biudžeto panaudojimą ir kitą valsčiaus turtą.
Stambesnis administracinis vienetas, susidedantis iš kelių valsčių, yra apskritis. Apskrities
savivaldybės įstaigos sprendžia ir vykdo tas pačias funkcijas kaip ir valsčius tik apskrities mastu.
Apskrities savivaldybės įstaigos tai Apskrities taryba ir Apskrities valdyba.
Vyriausioji Apskrities savivaldybės įstaiga (iki 1924 metų) yra Apskrities taryba. Apskrities
tarybą sudaro valsčių atstovai, išrinkti valsčių tarybų dvejiems metams. Vienas atstovas renkamas
nuo trijų tūkstančių asmenų. Jei išrinktasis nebuvo Valsčiaus tarybos narys, tai išrinktas į Apskrities
tarybą jis kartu tampa ir Valsčiaus tarybos nariu. Apskrities taryba pirmame posėdyje renka sau
pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Nutarimai taryboje priimami paprasta balsų dauguma.
Apeliacijos ir skundai dėl Apskrities tarybos darbo svarstomi Savivaldybių departamente.
Savivaldybių departamento nurodymai yra vykdomi, tačiau Apskrities taryba gali juos apskųsti
teismui.
Apskrities vykdomosios valdžios institutas yra Apskrities valdyba, kuri susideda iš
pirmininko ir dviejų narių. Apskrities valdyba yra renkama Apskrities tarybos dvejiems metams iš
asmenų, turinčių ne mažiau nei 24 metus. „Apskrities Valdybos kompetencija, jos veikimo vidujinė
tvarka, jos narių atlyginimo sąlygos, jos santykiai prie Ap. Tarybos žemesniųjų ir viršesniųjų
savivaldybės ir Vyriausybės organų nustatomi tais pačiais pamatais, kaip pasakyta šiame įstatyme
apie Valsčiaus Valdybą“91.
Kaip ir valsčiuje, taip ir apskrityje yra suformuota kontrolės institucija – Revizijos komisija,
kurios tikslas Apskrities valdybos darbų kontrolė. Apskrities taryba renka iš savo tarpo Revizijos
komisiją, kurią sudaro trys asmenys, renkami trejiems metams.
Miestai, kurie turi valsčių teisę, tvarkomi kaip valsčiai, o miestai, kurie turi apskričių teises,
tvarkomi pritaikant Savivaldybių įstatymą. Spendžiamasis miesto institutas – Miesto taryba,
vykdomasis institutas – Miesto valdyba. Valdybos pirmininkas vadinamas burmistru. Miesto
valdybos narių skaičius negali viršyti penkių. Apeliacijų ir skundų dėl Miesto tarybos sprendimų
91 Andriulis V, Mockevičius R, ir kt, Lietuvos valstybės teisės aktai. - Vilnius, 1996. p. 298.
70
nagrinėjimas priklauso Savivaldybių departamentui, kurio sprendimai privalomi, tačiau gali būti
apskųsti teismui.
Smulkiausi administraciniai vienetai, numatyti Savivaldybės įstatyme, yra seniūnijos
(šaltyšystės). Seniūniją sudaro valsčiaus dalis, kurioje gyvena apie šimtas asmenų. Seniūnijos
reikalus sprendžia jos sueiga Krivulė. Krivulėje dalyvauja visi seniūnijos gyventojai, turintys
rinkimų teisę savivaldos institutų rinkimuose. Krivulėjė pirmininkauja seniūnas. Visi reikalai
Krivulėje sprendžiami paprasta visų dalyvaujančių balsų dauguma. Visus Krivulės nutarimus
seniūnas praneša Valsčiaus valdybai. Krivulės nutarimai gali būti panaikinti Valsčiaus tarybos.
Kiekvienoje seniūnijoje yra vienas seniūnas ir vienas jo pavaduotojas. Seniūnas yra vykdomoji
seniūnijos institucija. Seniūnu gali būti išrinktas asmuo, kuris gali būti Krivulės nariu ir ne mažiau
kaip 24 metų amžiaus.
Panaši sistema į tarpukario savivaldybių sistemą susiformavo ir 1990 metais Lietuvai atgavus
nepriklausomybę. 1994 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių
vienetų ir jų ribų įstatymas, kuriuo nustatyti teritorijos administraciniai vienetai apskritys ir
savivaldybės. Lietuvoje dabar funkcionuoja šešiasdešimt savivaldybių ir dešimt apskričių.
„Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė
turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio
vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją
ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo“92. Taigi
esminis savivaldos administracinis vienetas – Savivaldybė. Jos teises ir veikimo mechanizmą nustato
1994 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – Savivaldos įstatymas).
Savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba.
Savivaldybės taryba susideda iš demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų –
savivaldybės tarybos narių. Tarybos kompetencijai priklauso reglamento tvirtinimas, mero rinkimai,
jo atleidimas iš pareigų prieš terminą, mero darbo užmokesčio nustatymas, savivaldybės
administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, sprendimų dėl seniūnijų
steigimo ir jų skaičiaus nustatymo ir kt. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių
gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją. Kolegijos tikslas yra analizuoti savivaldybės teritorijoje
esančių valstybės institucijų padalinių veiklą, teikti siūlymus savivaldybės tarybai dėl šių padalinių