ŠVENTŲ KŪČIŲ TRADICIJOS

ŠVENTŲ KŪČIŲ TRADICIJOS

Štai prasidėjo pirmasis žiemos mėnuo, o kartu su juo ir laukimo

laikotarpis – Adventas, kurio pabaigoje – pačios gražiausios metų

šventės – Kūčios bei Kalėdos.

Advento dvasia primena Kristaus laukimo džiaugsmą.

Advento keliu leidžiamės vis giliau į rimtį, į darną, į susitaikymą su savimi, kitais žmonėmis ir su Dievu.

Kalėdas pradedame švęsti iš vakaro šventa Kūčių vakariene.

Prieš sėsdami prie stalo visi turėdavo nusiprausti. Taip buvo sukuriama sakralinė aplinka, kad ne tik švariu kūnu, bet ir švaria sąžine pradėtume naują, skaistų gyvenimo etapą.

Pamažu artėja šventas vakaras. Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi

patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių

vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę.

Prieš dengiant Kūčių stalą, po balta staltiese paklojama šieno – paruošiama „kūtelė“ Viešpačiui.

Ant stalo padedamas kryžius

Žvakė

Kalėdaičiai, parnešti iš Bažnyčios

Svarbiausias kalėdinių papročių akcentas yra kalėdaičio laužymas.

Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile,

rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Todėl kalėdaičio laužymas palydimas paties Jėzaus išmokyta „Tėve mūsų“ malda.

Visi nurimę laukia ženklo. Ir jis pasirodo – užteka Betliejaus

žvaigždė.

„ Aš pasaulio šviesa“(Jn 8,12) –

prabyla Jėzus.

Atverkime širdis – jau laikas!

Paruoškime MEILEI vietą prie stalo. Priglauskime prie širdies tuos, kurie nuo mūsų kentėjo, pamilkime mūsų

nemylinčius.

Tai ir bus mūsų didžiausias stebuklas,

kurį mums šiąnakt dovanoja Kūdikėlis

Jėzus.

Parengė tikybos mokytoja metodininkėDaiva Adomaitienė