Socialinio darbo teoriniai modeliai

Socialinio darbo teoriniai modeliai

Egzistencinis modelisRaminta JančaitytėSDK

Egzistencinė psichologija asmeninės psichologijos kryptis, glaudžiai susijusi su egzistencializmo filosofija.

Egzistencinio modelio atsiradimo prielaidos

Atsirado XX 3-jame dešimtmetyje reaguojant į tuo metu paplitusios psichoanalizės principus kaip nepakankamus žmogaus problemoms spręsti ir siekiant įnešti egzistencinės filosofijos atstovo M.Heideggerio būties filosofijos aspektus į psichoterapiją.

Egzistencinio modelio pagrindai Egzistencinė filosofija:S.Kierkegaardas, F.Nietsche, M.Heideggeris,

M.Buberis, P.Tolichas, K.Jaspersas, J.P.Sartre, G. Marselis, A.Camus, E.Livine.

Egzistencinės terapijos pradininkas – šveicarų psichiatras L.Binswanger, kuris apibrėžė sergančio žmogaus vidinio pasaulio fenomenologinio aprašymo principus.

Egzistencinės terapijos principus pirmasis suformulavo šveicarų psichiatras M. Boss.

Egzistencinio modelio atstovai Savo indėlį į egzistencinės terapijos

teorijos ir praktikos raidą įnešė JAV psichoterapeutai:R.May, J.Bugental, K.Schneider, I. Yalom.

Ryškiausia šiuolaikinės egzistencinės terapijos atstovė – anglų egzistencinės analizės mokykla. Atstovai: E. Van Deurzen, E.Spinelli.

Egzistencinė filosofija

Pradininkas S. Kierkegaard (1813-1855).

Jis suformulavo objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimą.

Ką reiškia šis skyrimas?

Objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą, iš

kurio kyla filosofija, turėdamas dvi galimybes:

1. gali savo interesą nukreipti į tai,, kas duota objektyviai, atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės (pvz., mokslinis-techninis interesas). Filosofija – objektyvios refleksijos paženklinta.

2. gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo “Aš pats”, asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to Aš, kuris vadinamas egzistencija. Radikali laisvė pasireiškia tuo, jog žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Aš esu toks, kokį save projektuoju egzistuodamas.

Egzistencializmo idėjos Egzistencialistai atskleidžia žmogui jo tikrąjį Aš kaip

laisvę ir galimybę. Žmogus yra pažadinamas iš kasdieninio buvimo-

pasaulyje savimaršos ir susiduria su savo, kaip laisvos egzistencijos, atsakomybe.

Jis įstumiamas į rūpestį, baimę, net neviltį savo buvimo absurdiškumo, neišvengiamos nesėkmės ir mirties akivaizdoje.

Egzitencialistai iškelia į pirmą planą žmogaus būties prasmės problematiškumą.

Baigtinume, įmestyje į pasaulį ir faktiškume žmogus patiria save kaip laisvę ir galimybę.

Egzistencializmas ir fenomenologija Daugelis egzistencialistų atėjo iš fenomenologinio

judėjimo ir todėl taikė fenomenologinį metodą. Fenomenologija (iš graik. žd. phainetai=reiškiasi) –

tai mokslas apie fenomenus. Analizuoti tai, kas reiškiasi!

Fenomenas – visa tai, ką žmogus patiria:1. Išorinis patyrimas, kur duoti išoriniai daiktai (namai,

medžiai...)2. Vidinis patyrimas, kur refleksijos būdu suvokiama,

kas vyksta mumyse (norai, baimės, pojūčiai, siekimai...).

Egzistencializmas ir fenomenologija Daugelis egzistencialistų atsisakė fenomenologijos,

nes ji pamiršta egzistenciją. Egzistencialistų požiūriu fenomenologija turėtų

analizuoti egzistencijos struktūras, Heideggerio pavadintas egzistencialais: Pasaulietiškumą, Istoriškumą, Kūniškumą, Buvimą-drauge, Anonimiškumą, Buvimą-mirties-link, Lytiškumą, Gėdą, Baimę, Turėjimą ir pan.

Egzistencinio modelio principai terapijoje Egzistencijos terapijos objektas – ne kliento asmenybė,

ribojama vidinės psichinės realybės (tai tik vienas iš terapijos darbo aspektų), bet jo būtis pasaulyje – gyvenimo procesas įvairiuose kontekstuose.

Svarbiausias principas – norėdami suprasti klientą, turime nagrinėti jo gyvenimą kaip santykių su pasauliu visumą.

Kiek įmanoma tikroviškesnis kliento gyvenimo supratimas padeda jam sąmoningai rinktis trokštamus, priimtinus ir realistiškus pokyčius, pasiryžti jiems ir galbūt juos įgyvendinti.

Svarbu ištirti kliento individualų santykį su universaliomis žmogiškosios egzistencijos duotybėmis – dalykais, veikiančiais gyvenimą nepriklausomai nuo mūsų valios.

Svarbiausiu ir bendriausiu terapijos metodu laikomas fenomenologinis metodas.

Svarbiausi žmogaus egzistavimo pasaulyje matmenys

Fizinis Socialinis Psichologinis Dvasinis

Fizinis Kūno, materialinės egzistencijos sfera.

Nuostatos kūno atžvilgiu, santykis su kūnu. Požiūris į sveikatą ir gyvybę, seksualinis

gyvenimas, fizinė aplinka. Harmonija šitame matmenyje yra pagrindas

visiems kitiems matmenims. Tačiau nesklandumai kituose matmenyse,

atsispindi šiame

Socialinis

Viešųjų socialinių santykių sfera. Santykiai su tėvais, priklausomybė

nuo kitų. Svarbu kaip žmogus priima kitus į

savo pasaulį – ar priima ir susitaiko, ar bando keisti.

Psichologinis

Artimų, intymių santykių bei psichikos sfera.

Santykis su pačiu savimi ir artimi, intymūs ryšiai su kitais.

Šį matmenį sudaro atsakymas į klausimą „Ką bet kas pasaulyje reiškia man asmeniškai?“.

Dvasinis

Pasaulėžiūros, vertybių ir prasmių, santykių su transcedentine realybe sfera.

Santykis su vertybėmis, su Dievu, pasaulėžiūra.

Čia atsiskleidžia žmogaus sudėtingumas ir pagrindinės orientacijos, vertybės.

Turime suprasti vardan ko mes gyvename. „Jei žinai dėl ko - gali įveikti bet ką“.

Žmogus yra nuolatos šių keturių jėgų lauke.

Kiekviename šių matmenų žmogus išgyvena susietumą su pasauliu, formuodamas savo gyvenimo nuostatas ir prielaidas.

Universalios žmogiškosios

egzistencijos duotybės Įmestis į pasaulį, Neišvengiamas santykių su kitais žmonėmis

kontekstas. Gyvenimo ribotumas laike. Prigimtinė laisvė, jos ribos ir atsakomybė už

vienokio ar kitokio naudojimosi ja pasekmės. Nerimas, kaip universali egzistencinė būsena. Visa ko, kas vyksta gyvenime įprasminimo

poreikis Laiko, kaip praeities, dabarties ir ateities

vienovės išgyvenimas.

Įmestis į pasaulį (1) Klientai uždaryti savo istorijoje:

Gimę tam tikru metu; Tam tikros geografinės vietos ir kultūros

kontekste; Tėvų asmeniniais ypatumais bei įpročiais, vaikų

auklėjimo samprata ir pan. Klientai negali pakeisti savo istorijos. Tačiau kiekvienas gali pasirinkti:

kaip priimti savo istorines šaknis, Kaip kurti sėkmingesnio gyvenimo prielaidas ne

kovojant su savo istorija, o į ją atsižvelgiant.

Įmestis į pasaulį (2) “Įmesties į pasaulį” sąlygų analizė gali padėti klientui

aiškiau pamatyti: Su kuo gyvenime derėtų susitaikyti kaip su

nepakeičiamais individualaus likimo faktais, Kaip į ankstesnio gyvenimo įvykius ir patirtis

pažvelgti platesniame esamo amžiaus ir esamos patirties kontekste;

Kaip realistiškiau įvertinti esamus gyvenimo ir keitimosi išteklius bei galimas jų kliūtis.

Kliento ir konsultanto bendro darbo esmė – suprasti, kas yra nulemta iš anksto ir kokios galimybės yra realios.

Terapija nukreipta į galimų kliento atsakų į egzistencijos duotybes paieškas jo kasdieniniame gyvenime.

Neišvengiamas santykių su kitais žmonėmis kontekstas Santykiai su žmonėmis – svarbiausias egzistencinės

būties kontekstas. Egzistuoja gausybė tarpasmeninių santykių variantų. Žmogus visada yra su kitais žmonėmis, pastebi jis tai

ar ne. Et būdamas vienas, yra su kitais. Todėl žmogus negali būti suprastas izoliuotas nuo

kitų. Žmogų galima pažinti ir suprasti tik jo tarpasmeniniame kontekste, santykyje su kitais.

Dėmesys kliento santykiams su kitais vienodai liečia kliento gyvenimo ir jo problemų supratimą, Konsultanto ir kliento santykių vystymąbendro darbo

procese.

Gyvenimo ribotumas laike (1) “Nebūtis yra didžiausia būties tiesa”

(Heideggeris). Žmogus mėgina atsiriboti nuo savo

fundamentalaus susietumo su gyvenimo baigtinumu, guosdamas save, kad gyvenimo pabaiga laukia kažkur neapibrėžtoje ateityje.

Įvairiais būdais bando pabėgti nuo egzistencijos fakto.

‘Būti ar nebūti?” – “Būti ir nebūti” (May,1983).

Gyvenimo ribotumas laike (2) Psichoterapinės pagalbos procese vadovaujamasi

supratimu, kad: Gyvenimo baigtumo įsisąmoninimas skatina judėjimą

link autentiškos egzistencijos, Padeda išvengti negatyvių saviapgaulės ir iškreipto

realybės suvokimo pasekmių Padedama klientui suvokti, jog pavojinga yra

įsivaizduoti, jog gyvenimas yra amžinas, kad bet ką galima atidėti neribotam laikui, kad ateities planai –absoliutus dalykas.

Žmogui, suvokiančiam savo egzistencijos laikinumą, kyla pilnatvės ir prasmės klausimai, t.y. – kuo užpildyti gyvenamąjį laiką.

Nėra kada atidėlioti dalykų, kuriuos galime atlikti šiandien.

Prigimtinė laisvė

Viena didžiausių egzistencinių vertybių.

Laisvas žmogus yra galintis ir galingas.

Kai kurie sunkumai yra sąlygoti žmogaus “įmesties į pasaulį” (pagal Heideggerį) sąlygų:

Biologinių Socialinių Psichologinių Istorinių Gimimo aplinkybių ir pan.

Pradinis gyvenimo kontekstas turi didžiulę įtaką kiekvieno žmogaus tapsmui, tačiau, vien įmestis negali nulemti gyvenimo.

Žmogus gali įveikti bet kokią betarpišką situaciją, kadangi iš esmės pats kuria savo gyvenimą vienų ar kitų duotybių pagrindu, rinkdamasis savo subjektyvius atsakus į šias duotybes.

Žmogus yra atsakingas už tai, kokiu tampa ir kokiu yra.

Žmogaus gyvenimo sunkumai tyrinėjami įvairiuose kontekstuose (egzistencinio pasaulio matmenyse).

Teorinės egzistencinės terapijos prielaidos Egzistencinė terapija nesiremia jokia struktūrine

asmenybės teorija. “Asmenybės” sąvoka nėra fenomenologinė, nes

žmogus neišgyvena buvimo asmenybe, todėl netgi vengiama šios sąvokos.

Žmogus apibūdinamas kaip būtis pasaulyje. Tai reiškia žmogaus ir pasaulio vienovę, negalėjimą egzistuoti atskirai.

Siekiama suprasti žmogų ne charakterio ar sutrikimų tipo, vienokios, ar kitokios savasties struktūros požiūriu, o siejant jo gyvenimo istoriją su specifiniais jo būties pasaulyje būdais.

Svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas

Pamatyti, kas yra kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime.

Padėti geriau susivokti jame. Aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes bei

šių galimybių ribas. Kartu su klientu siekiama suprasti konkretaus

gyvenimo procesą, sukūrusį nepatenkinamą gyvenimo kokybę,

Aiškiau pamatyti gyvenime slypinčius natūralius prieštaravimus ir paradoksus,

Pastebėti polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save,

Geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, Atrasi prasmę kasdieniniuose užsiėmimuose.

Praktinis egzistencinės terapijos taikymas Trukmė – ilgalaikė, kadangi labiau fokusuojamasi į

gyvenimo klausimus, o ne simptomus. Procesas neturi griežtos struktūros. Atliekama kartu su klientu. Klientai – motyvuoti, gebantys įvardinti savo

sunkumus, bent minimali išgyvenamų jausmų ir būsenų refleksija, pasirengimas asmeniškai ir intensyviai dalyvauti bendrame darbe.

Gali būti veiksminga bet kokiems klientams, turintiems įvairių problemų.

Mažai arba beveik netaikoma vaikams, bet tinka vyresniems paaugliams.

Konsultanto ir kliento santykis Svarbiausias pradinio etapo uždavinys –

santykių užmezgimas ir tikslų nustatymas. Sudaroma sutartis, kur apibrėžiami tikslai ir

pasidalinama konsultanto ir kliento atsakomybė: klientas atsakingas už darbo turinį, konsultantas - už tinkamų pagalbos būdų

parinkimą. Už bendro darbo rezultatus atsakingi ir

konsultantas, ir klientas.

Konsultanto vaidmuo (1) Ne darbas su klientu, o buvimas kartu su klientu. Vengti būti pranašesniu, žinančiu, kuriam aišku, kas

kliento gyvenime yra netinkama ir keistina. Būti atviram viskam, kas vyksta susitikimo metu,

visiems jausmams ir temoms, būti pasirengusiam besąlygiškai priimti kliento kitoniškumą, leisti jam patirti, ką reiškia būti išklausytam ir išgirstam.

Sakyti tai, ką galvoja ir daryti tai, ką sako, .t.y. būti Kitu, kuriuo klientas gali pasikliauti.

Būti atviram ir priimti esamą klientų gyvenimo būdą. Nevertinti kliento gyvenimo pasaulėjautos, nepaisant

jos iškreiptumo, ribotumo, iracionalumo, nepaisant kliento sutrikimų, nes tai gali turėti lemiamos įtakosjo lūkesčiams ir įsivaizdavimui, kokie yra Kiti, ko Kiti tikisi iš jo, ko klientas tikisi iš Kitų.

Konsultanto vaidmuo (2) Nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento

gyvenime, neįsipareigoja išspręsti kliento problemų.

Orientuojasi į pagalbą klientui atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį.

Konsultanto tikslas – ne daryti kliento gyvenimą lengvesnį, bet padėti jam lengviau gyventi.

Konsultanto fenomenologinės nuostatos, nulemiančios santykių pobūdį (1)

Savo įsitikinimų, požiūrių, vertybinių nuostatų “suskliaudimas” – nevertinti kliento požiūrių, elgesio kaip gerų ar blogų, teisingų, ar klaidingų;

Dėmesys betarpiškam buvimo su klientu patyrimui, nuolat aptariant tai, kas vyksta proceso metu;

Vengimas aiškinti ar interpretuoti kliento elgesį, orientavimasis į kliento gyvenimo kontekstų gilesnį supratimą.

Konsultanto fenomenologinės nuostatos, nulemiančios santykių pobūdį (2)

Atpažinti žmogaus atsakus į įvairių gyvenimo kontekstų keliamus reikalavimus,

Siekti suprasti, kurie atsakai yra realūs, konstruktyviai kuriantys ir keičiantys gyvenimą, o kurie riboja atvirumą pasauliui ir galimybes.

Siekti būti kiek galima arčiau aktualaus, betarpiško kliento patyrimo, stengiantis suprasti, ką vienas ar kitas įvykis, išgyvenimas reiškia pačiam klientui.

Technikos Neturi kokios nors specifinių pagalbos būdų ar

technikų sistemos. Nėra specifinių egzistencinių darbo metodų. Svarbu konsultanto egzistencinė pasaulėžiūra,

nukreipta į siekį suprasti žmogų konkrečioje šio gyvenimo realybėje.

Gali būti taikomos įvairios technikos iš kitų teorinių modelių, svarbu, kad konsultantas atsakytų į du klausimus:1. Kas geriausiai galėtų padėti suprasti kliento

gyvenimą, jo kūrimo būdus apskritai?2. Kas geriausiai galėtų padėti kliento egzistencijai

duotuoju gyvenimo momentu?

Egzistencializmas socialiniame darbe

Socialinis darbuotojas turėtų laikytis tokių principų: Padėti klientui išsivaduoti iš iliuzijų ir

saviapgaulės; Atskleisti kančios prasmę; Pripažinti rinkimosi laisvę ir atsakomybę; Atskleisti sąveikos su kitais žmonėms procesą

kaip asmenybės vystymosi sėkmės garantą; Parodyti asmeninių įsipareigojimų ir asmenybės

brandos ryšį.

Literatūra Anzenbacher A. (1992). Filosofijos įvadas.

Vilnius: Katalikų pasaulis. ALK. Kočiūnas R. (2008). “Egzistencinė

psichoterapija”. Iš Psichoterapija. Knyga profesionalams ir smalsiems Sud. ir red. E.Laurinaitis, R.Milašiūnas. Vilnius: Vaistų žinios.

1. Vitkauskaitė D. (2000). Teoriniai socialinio darbo modeliai. Šiauliai.