Soc Ad 1-7 Temos

1 TEMA: SOCIALINIAI POKYČIŲ, TURINČIŲ POVEIKĮ Į ADMINISTRACINĘ TEISĘ, ESMĖ.

Teisės socialinė paskirtis ir veikimas Teisė yra socialinio valdymo instrumentas, kuriuo tikslingai kuriama ir nuosekliai organizuojama socialinė tvarka, užtikrinanti socialinį visuomenės integralumą. Teisės socialinis veikimas tai nuolatinio, daugkartinio arba vienkartinio teisės poveikio visuomeniniams santykiams, žmonių sąmonei ir elgesiui atsiradimas, jo kaitos procesas ir rezultatai.Teisės socialinė paskirtis ir veikimas II Visuomenė yra socialinė sistema, kurios pagrindiniai elementai yra žmonės ir jų santykiai. Žmogaus teisės yra svarbiausioji vertybė. Todėl teisės socialinė paskirtis saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves.Administracinės teisės tikslai Svarbiausias administracinės teisės tikslas – kurti tokį administracinio teisinio reguliavimo (norminimo) modelį, kad užtikrintų asmenų, jų grupių, visuomenės interesų derinimą. Administracinio teisinio reguliavimo paskirtis yra siekti suderinti priešingų grupių interesus ieškant socialinio kompromiso. Socialinis kompromisas suvienija priešingus interesus, padaro juos vieną nuo kito priklausomus, neleidžia nė vienam iš jų įsigalėti kitos šalies teisių ir susiaurinimo, suspendavimo sąskaita.Administracinės teisės sistema Administracinė teisė reguliuoja įvairius valdymo santykius, kurie gali būti sugrupuoti į vienarūšius kompleksus. Šiuo pagrindu kuriama šios teisės šakos sistema, numatanti administracinės teisės normų, reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius išskyrimą į savarankiškus teisės institutus. Administracinės teisės institutai reguliuoja santykius, kurių pobūdis bendras visoms valdymo veiklos sritims. Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Socialiniai pokyčiai veikia administracinę teisę ir administracinė teisė veikia socialinius pokyčius Socialiniai pokyčiai ir administracinė teisė Socialiniai pokyčiai daro tiesioginį poveikį administracinei teisei. Nauja socialinė teisinė vertybinė orientacija žmogus – visuomenė – valstybė lemia valstybės institucijų sistemos pakeitimus, kurie daromi remiantis objektyviais socialiniais, ekonominiais, vadybiniais poreikiais.Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Mokymas apie socialinę dinamiką (pagal M.Hallinen)Socialinių mokslų istorijoje yra savotiški ciklai: Iš pradžių formuojasi globalinės socialinės dinamikos teorijos, kuriose socialiniai procesai analizuojami abstrakčiai. Vėliau, globalinės teorijos pagrindu, sukuriama eilė specifinių, lokalių teorijų (modelių), skirtų detalesniam konkrečių procesų pažinimui. Galiausiai, lokalinių teorijų praktinio panaudojimo analizė ir apibendrinimas sukelia būtinybę kurti naują globalinę teoriją.Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Tirdami socialinį objektą statiškai, mes darome prielaidą, jog šio objekto kokybinės ir kiekybinės charakteristikos tam tikrame (nedideliame) laiko tarpe praktiškai nekinta. Formaliai kalbant statiniame modelyje laikas tarsi neegzistuoja. Dinamiškame modelyje laikas aiškiai egzistuoja. Tyrėją domina kiekybinių ir kokybinių savybių pakitimas laiko atžvilgiu bei nekintantys parametrai.Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Socialinis pokytis-bet koks stebimo socialinio objekto charakteristikos pakitimas. Socialiniai pokyčiai gali būti: (pagal S.Vago) Savanoriški ir pasiekiami prievarta Grįžtami ir negrįžtami Planiniai ir neplaniniai Suprasti ir nesuprasti Organizuoti ir stichiniaiSOCIALINIŲ POKYČIŲ LYGIAI

Socialiniai pokyčiai įvyksta tik tada, kai pasikeičia socialinė struktūra – socialinių santykių modeliai, nustatytos socialinės normos ir socialiniai vaidmenys.

Socialiniai pokyčiai gali būti trijų lygių; a) kinta individualaus elgesio normos – pvz. skyrybų didėjimas, gimstamumo mažėjimas ir

t.t. b) kinta grupinės normos, individų ir grupių tarpusavio santykių modeliai, grupių santykių

su politine, ekonomine ar socialine sistema modeliai – pensininkų transporto lengvatos, vyresnio amžiaus moterų įdarbinimo klausimai ir t.t.

c) kinta visuomenės papročiai arba pagrindinės vertybės – pvz. laisvosios rinkos vertybių įsitvirtinimas Lietuvoje, informacinės visuomenės atsiradimas ir t.t

Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Socialinių pokyčių priežastys: Gamtinės(resursų pasibaigimas, aplinkos tarša, kataklizmai) Demografinės (gyventojų skaičiaus kaita, migracija, kartų kaitos procesas) Pakitimai kultūros, ekonomikos srityse, mokslo ir technikos progresas, informacinės visuomenės kūrimas; Socialinės bei politinės priežastys (konfliktai, karai, revoliucijos, reformos) Socialinės-psichologinės priežastys ( naujovių troškimas, agresyvumo augimas) Šios priežastys socialinės sistemos atžvilgiu gali būti tiek vidinės tiek išorinės. Istorinės socialinių pokyčių teorijos Natūralioji atranka – H.Spencer Geografinė aplinka, ypač klimatas – R.Bokly Gyventojai ir jų skaičiaus augimas – R.Maltusas Rasė – A.Hobinas Ideologija –M.Veberis Žymios asmenybės turėjusios lemiamą įtaką socialiniems pokyčiams – F.Nyčė

Istorinės socialinių pokyčių teorijos II Karas – A.Toinbee Technologijos –U. Ogbornas Darbo pasidalijimas ir kooperacija –E.Diurkheimas Ekonomika ir jos raida – U.Rostau.

Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Socialinių sistemų pereinamieji procesai: Krizės socialinėje sistemoje. 3 sistemos krizės sprendimo variantai: Sistemos suirimas arba žūtis. Šiuo atveju sistemos elementus pasiglemžia kitos sistemos. Reforma - palaipsninis sistemos branduolio, jos genotipo pertvarkymas, vedantis prie kokybiškai naujos sistemos atsiradimo. Revoliucija - staigus sistemos branduolio pakeitimas, katastrofinis perėjimas iš vienos būsenos į kitą.Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Revoliucijos modeliai (P. Sorokin)Kiekvienas revoliucinis laikotarpis suskyla į dvi stadijas: n revoliuciniai įvykiai savaime; n reakcijos stadija, kuri neatsiejamai susijusi su pirmąja stadija.(tuomet kai reakcija baigiasi, galima kalbėti apie revoliucijos pabaigą). Deprivacijos koncepcija- nelygios galimybės prieinant prie socialinių gėrių. Didėjančių lūkesčių teorija-(santykinės deprivacijos) ši teorija teigia, jog stichinis sprogimas galimas tuo atveju, kai po ilgo ekonomikos augimo ar demokratijos lygio augimo įvyksta staigus nuopolis. Didžiulis skirtumas tarp lūkesčių ir realių galimybių tuos lūkesčius patenkinti, sukuria psichologinę įtampą, kuri, esant tam tikroms aplinkybėms, sukelia socialinį sprogimą.Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmė

Keičiasi ir socialinės teisinės vertybės bei interesai, kas lemia ir pačios teisinės sistemos kaitą. Įstatymų leidėjo funkcija – sunorminti tam tikrus visuomenės grupių ir narių santykius remiantis valstybėje vyraujančia vertybių, koncepcijų sistema. Tad keičiantis šioms pamatinėms nuostatoms neišvengimai turi keistis ir atitinkamas teisinis reguliavimas. Teisinį reguliavimą turi diktuoti besikeičiančios socialinės sąlygos, tačiau šie procesai turi vykti paraleliai, kad neatsirastų ilgų tarpų tarp socialinių pokyčių ir atitinkamo teisinio reguliavimo.Socialinių pokyčių teorijosEvoliucionizmas

Evoliucijos procese neišvengiamai didėja: sudėtingumas ir diferenciacija; adaptavimasis ir įvairovė; racionalumas ir laisvė; urbanizacija ir biurokratizacija.

Evoliucijos teorijos tobulinimo kryptys: 1) daugialinijinės evoliucijos koncepcija (Dž. Stiuart) skirtingose kultūrose vystymosi procesai paklūsta specifinių mechanizmų veikimui. Todėl evoliuciniai pokyčiai yra daugiaplaniai ir multilinijiniai. 2) populiarėja “sutrinkančios pusiausvyros” koncepcija. Ši teorija pirmą kartą buvo suformuluota biologų N.Eldridžo ir S.Gouldo. Jų manymu biologiniai makroevoliuciniai pokyčiai yra tarsi blyksniai. Ilgus sąstingio periodus keičia trumpi ir greiti pokyčiai, kurių metu atsiranda naujos biologinės rūšys. Pati “sutrinkančios pusiausvyros” teorija vadinama nauja evoliucine paradigma.

2TEMA: Socialinių pokyčių teorijos CiklizmasVisuomenės raida yra ciklinė – civilizacijos iškila, suklesti ir žlunga. Nagrinėjama atskirų civilizacijų plėtros eiga, nenagrinėjamos visos žmonijos raidos kryptys. Evoliucijos teorijos šalininkai yra optimistai mato žmonijos pastangas siekti naujų aukštumų ateityje. Ciklizmo šalininkai labiau pesimistiški, numato kiekvienos civilizacijos iškilimą ir žlugimą.

Socialinių pokyčių teorijos FunkcionalizmasŠios teorijos šalininkus domina ne kaip visuomenė keičiasi, bet kaip išsilaiko. Naudojama pusiausvyros sąvoka - visuomenė reaguoja į neaiškias situacijas, tvarkos ardymą atitinkamomis priemonėmis, kurios padeda sugrąžinti pusiausvyrą. Socialinius neramumus (riaušes, streikus) funkcionalistai laiko tik laikinais griovimais, o ne reikšmingais socialinės tvarkos pokyčiais.Socialinių pokyčių teorijos Konflikto teorija

Pagal šią teoriją visuomenė, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra prieštaringa, t.y. vienybė priešybių tarp kurių vyksta nuolatinė kova. Būtent besivaržančių socialinių grupių konfliktas ir esąs pagrindinis socialinių pokyčių šaltinis. Konfliktuoja darbdaviai ir darbininkai, valdantieji ir valdomieji. Konfliktai kyla taip pat ir kiekvienoje grupėje. Visuomenė konfliktais minta ir jų dėka išlieka. Skirtingų socialinių grupių konfliktų sprendimas sukelia esmines permainas visuomenėje. Socialinių pokyčių turinčių poveikį į administracinę teisę esmėSocialiniai pokyčiai neišvengiamai diktuoja administracinei teisei savo ritmą. Norėdama suspėti žengti kartu su visuomenės pasikeitimais, o taip pat efektyviai “atspindėti” socialinės tikrovės dinamiką, administracinė teisė turi pasitelkti teisės sociologijos metodus sociologinių tyrimų pavidalu bei užtikrinti teisės viršenybės realų veikimą konkrečiame visuomenės raidos etape.Socialiniai pokyčiai ir nauja socialinė teisinė vertybinė orientacija. Kintančios socialinės teisinės vertybinės orientacijos įtaka visai teisinei sistemai.Nuo 1990 m. pasikeitė ne tik politinis Lietuvos statusas, ūkio ir ekonomikos politikos modelis, transformuotis pradėjo ir socialinė visuomenės struktūra. Prasidėjo socialinė visuomenės diferenciacija pagal ekonominį , politinį, socialinį ir kultūrinį statusą. Pradėjo keistis ir visuomenės sąmonė: kito giliai įsišakniję kasdieninio bendravimo santykiai, pradėjo transformuotis kai kurios moralinės, estetinės nuostatos, papročiai. Bendrai visus šiuos procesus galima įvardinti kaip socialinius pokyčius politinėje – teisinėje, socialinėje, ekonominėje bei kultūrinėje sferose.Socialiniai pokyčiai ir nauja socialinė teisinė vertybinė orientacija. Kintančios socialinės teisinės vertybinės orientacijos įtaka visai teisinei sistemai.Lietuvoje pripažinus naują vertybinę orientaciją : žmogus – visuomenė – valstybė, bei pripažinus individo primatą, į žmogų reikėtų žiūrėti kaip į tikslą, o ne kaip į priemonę, kaip į atskirą ir savarankišką objektą, o ne į kaip socialinės grupės atstovą. Be to tautos suvereniteto idėja suponuoja teiginį , kad teisės šaltinis yra ne pati valstybė, o žmogus.Socialiniai pokyčiai ir nauja socialinė teisinė vertybinė orientacija. Kintančios socialinės teisinės vertybinės orientacijos įtaka visai teisinei sistemai.Stengiantis realizuoti valstybės socialinę paskirtį reikėjo kardinaliai reformuoti valstybės valdymo įstaigų sistemą. Tai buvo daroma nuo šių įstaigų teisinio statuso pokyčių, orientuotų žmogaus teisių linkme. Buvo keičiami valstybės valdymo institucijų veiklą bei statusą reglamentuojantys teisės aktai. Šių keitimų esmė buvo priartinti valstybės valdymo institucijas prie žmogaus. Socialiniai pokyčiai ir nauja socialinė teisinė vertybinė orientacija. Kintančios socialinės teisinės vertybinės orientacijos įtaka visai teisinei sistemai.Sovietinis laikotarpis tautos sąmonėje paliko ryškius teisinio nihilizmo pėdsakus. Asmuo įprato priešintis teisės normų reikalavimams kaip jam primestiems iš šalies ir neatitinkantiems jo interesų. Asmens sąmonėje yra įsitvirtinęs valstybės primatas prieš žmogų, kuris kelia asmeniui norą nepaklusti valstybės norams.

Šuoliški teisės pokyčiai, atsispindintys dažnoje įstatymų ir kitų teisės aktų kaitoje, apsunkina asmens galimybę nustatyti savo teisinę padėtį bei įgyvendinti savo teises ir laisves. Stengimasis kuo greičiau receptuoti vakarietiškas idėjas pažeidžia tokius vakarietiškus teisės principus kaip teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai. Žmogaus teisės Žmogaus teisės – tai asmens egzistencijos, neatsiejamos ir būtinos buvimo tam tikroje visuomenėje, valstybėje, bendravimo su kitais individais gyvenimo sąlygos bei būdas. Žmogaus teisės – nenusavinamos, neperleidžiamos. Niekas negali atimti iš žmogaus prigimtinių teisių į gyvybę į asmens neliečiamumą, gyvenimo būdo, sąžinės ,minties, įsitikinimų laisvę ir daugelį kitų teisių. Šiuolaikinio pasaulio, bei demokratinių valstybių negalima įsivaizduoti be žmogaus teisių, kurios įkūnytos tokiuose principuose kaip laisvė, lygybė, teisingumas, teisėtumas, nuosavybės ir būsto neliečiamumas ir daugelyje kitų. Žmogaus teisės – tai vertybinis orientyras, leidžiantis „žmogiškuoju matmeniu” pamatuoti ne tik valstybę, bet ir teisinę sistemą, teisinę kultūrą, pilietinę bendruomenę, aplamai visą tarptautinę bendriją. Žmogaus teisių apsaugos savybės Universalumas Nedalomumas Tarpusavio sąsaja Tarpusavio priklausomumas.Po Vienos deklaracijos ir veiksmų programos priimtų 1993 m. žmogaus teisės nagrinėjamos kaip viena individo poreikių ir galimybių įgyvendinimo visuma.Grėsmės žmogaus teisėms Keturios pagrindinės kategorijos: a) kylančios iš įstatymų priėmimo ir taikymo; b) kylančios iš valstybinio administravimo ar/ir politinio veikimo prieš individą ar jų grupę; c) kylančios kovoje dėl valstybės mechanizmo kontrolės; d) kylančios dėl valstybės išorinės saugumo politikos.Didesnė grėsmė yra žmonėms, kuriais domisi valstybės institucijos. J. Galtungas apibūdina tai kaip “struktūrinę prievartą”.Žmogaus teisių dokumentaiLietuvos Respublikos Konstitucija, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Jungtinių Tautų Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką elgesį ir baudimą, Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, Vaiko teisių deklaracija, Vaiko teisių konvencija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos socialinė chartija, Europos sąjungos pagrindinių teisių chartija ir kt.Nacionalinio žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų plano tikslai ir uždaviniai Stiprinti žmogaus teisių apsaugą Užtikrinti, kad įstatymų leidyboje būtų laikomasi tarptautinių standartų Plėsti visuomenės žinias apie žmogaus teises, jų gynimo būdus bei skatinti kuo efektyviau ginti savo teises Įkurti bei stiprinti nacionalines bei regionines žmogaus teisių institucijas Išskirti ypač pažeidžiamas visuomenės socialines grupes, nustatyti problemas bei imtis efektyvių priemonių jų padėčiai pagerinti

Plėtoti nevyriausybinių institucijų veiklą ir jų bendradarbiavimo su valdžios įstaigomis galimybes Skatinti valdžios įstaigas vykdyti įsipareigojimus žmogaus teisių srityje pagal tarptautines universalia ir regionines sutartisMarginalizacijaMarginalumas pažymi tam tikrą individo arba socialinės grupės sluoksniavimosi visuomenėje sukeltą socialinės atskirties būseną, pakitus jų socialinei padėčiai. Tam tikro lygmens marginalumas yra pasiekiamas vykstant marginalizacijos procesui (-ams). Marginalizacija yra kaip socialinis disfunkcijų transformacijos procesas.Desocializacija Desocializacija – atpratinimas nuo senų vertybių, normų, vaidmenų ir elgesio taisyklių Marginalinių grupių atsiradimo priežastis-visuomenės perėjimas iš vienos socialinės-ekonominės sistemos į kitą, gyvenimo standartų blogėjimas dėl ekonominės padėties, tradicinių socialinių normų ir vertybių devalvacija.Administracinė teisė ir žmogaus teisės EŽTK 5 str. 1 d. c) p.kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.Socialinių pokyčių, turinčių poveikį į administracinę teisę įvertinimo ir adekvačių valdymo sprendimų priėmimo problemos Administracinės teisės kaitą lemiantys veiksniai:1) politiniai, 2) socialiniai,3) ekonominiai, 4) socialiniai - psichologiniai,5) teisiniai.Galima reakcija į pokyčius Pagerinti administracinės teisės, kaip teisės šakos, funkcinius gebėjimus prisitaikyti prie kokybiškai naujos dinamiškos ir kintančios aplinkos. Pakeisti mokslininkų, įstatymų ir kitų teisės aktų rengėjų, politikų, administracinės teisės normas taikančių subjektų elgseną.Konkretūs veiksmai1) atkreipti dėmesį į kintančios socialinės teisinės vertybinės orientacijos įtaką visai teisinei sistemai (vertybinio pobūdžio administracinės teisės problemų nagrinėjimas rodo, kad tikslinga revizuoti pačią administracinės teisės sampratą, nes valstybinio valdymo santykiai ir valstybinių institucijų interesų dominuojantys prioritetai negali būti savitikslėmis vertybėmis, todėl tikslinga atsisakyti tradicinių administracinių leidimų ir draudimų daugeliu atveju, o esant reikalui naudotis kitais žmonių elgesio reguliatoriais, atitinkančiais teisinės valstybės ir laisvosios rinkos sąlygas ). Konkretūs veiksmai2) veikusi komandinė įstatymų realizavimo sistema nunyksta, todėl teisės aktų reguliavimo kokybės šiuolaikinės užtikrinimo sistemos nebuvimas mažina net pačių progresyviausių įstatymų veiksmingumą, todėl rengiant strateginius dokumentus būtina atsižvelgti, mažiausiai į dvi veiksnių grupes veikiančias teisinio reguliavimo kokybę: a) reguliavimo metodų atranka ir jų suderinto taikymo veiksniai (valdymo objektų registravimo, licencijavimo, sertifikavimo, akreditavimo, jurisdikcijos,

kontrolės ir priežiūros, kreditavimo, pajamų [pelno] apmokestinimo ir kiti metodai), b) reguliavimo teisines priemones, kurios atlieka reguliavimo metodų įgyvendinimo funkciją, taip pat nustato šių metodų procesinį reglamentavimą ir procedūras (pvz. administracinės (viešosios) sutartys).Mokslų integracija ir administracinės teisės mokslinių tyrimų kryptysAdministracinei teisei ir kitiems socialiniams mokslams yra svarbūs integraciniai tyrimai: teisė – ekonomika – politologija - filosofija – sociologija – socialinis darbas – vadyba - psichologija – etika ir kt.Didėja kompleksinių mokslinių tyrimų praktinis poreikis, nes pavienių mokslininkų pastangomis neįmanoma išspręsti daugelio šiuolaikinių administracinės teisės problemų. Būtina nustatyti jungiančias administracinės teisės problemas metodologiniu [kaip vystyti administracinės teisės filosofiją, sociologiją, jos teoriją apskritai] ir praktinio bendravimo su kitais, ypač socialiniais, mokslais lygiu.

3 TEMA: Administracinės teisės vizijos ir misijos samprataVizijaAdministracinės teisės vizija – užtikrinti, kad būtų laiku ir kompleksiškai derinamos teisinės priemonės, reguliuojant visuomeninius santykius, užtikrinti administracinių teisės normų pritaikymą prie pasikeitusios aplinkos. Misija Administracinės teisės misija – ji turi suderintai aptarnauti viešuosius interesus, užtikrinant asmens apsaugą, kultūros plėtrą, ekonomikos vystymąsį ir pan. Administracinės teisės socialinė paskirtis – saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves plačiąja prasme bei sudaryti teisines galimybes visuomenės pažangos raidai, kuri turi užtikrinti socialinės gerovės kilimą.

FunkcijosAdministracinės teisės misija įgyvendinama per administracinės teisės funkcijas:Integracinė [ lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas] – tai dalių, elementų jungimas į visumą. Administracinės teisės integracinė funkcija – tai teisės kūrimas ir jos įgyvendinimas, siekiant užtikrinti ir išsaugoti visuomenės narius jungiančią ir visą visuomenę persmelkiančią socialinę tvarką, kuri palaikytų ir skatintų visuomenės stabilų gyvenimą.

FunkcijosReguliacinė [ lot. regulo – tvarkau, nukreipiu] – norimos, reikiamos būsenos, režimo, padėties, tvarkos sudarymas ar atkūrimas. Administracinės teisės reguliacinė funkcija – tai administracinių – socialinių santykių ir veiklos sunorminimas teisės normų pagrindu.

FunkcijosKomunikacinė [ lot. communicatio – pranešimas] – tai tokia administracinės teisės funkcija, kai perduodami ir priimami teisinės reikšmės pranešimai. Ji apima: 1) teisinės informacijos parengimą ir perdavimą; 2) teisinės informacijos priėmimą; 3) grįžtamąjį ryšį tarp teisinės informacijos gavėjo ir siuntėjo.

Funkcijos Prof. J. M. Kozlovas išskiria kai kurias specifines jo požiūriu funkcijas: 1. Teisėtvarkinė funkcija – sąlygojama to, kad administracinė teisė – tai vykdomosios

valdžios ( valstybės pareigūnų ) juridinė realizacijos forma. 2. Teisėkūrinė funkcija – sąlygojama vykdomosios valdžios įgaliojimų administracinių

teisės aktų kūrimo procese.

3. Organizacinė funkcija – išplaukia iš valstybinio – vykdomojo pobūdžio organizacinių veiksmų, kurie pastoviai palaikomi administracinės teisės aktų pagalba.

4. Koordinacinė funkcija ( žiūr. integracinės funkcijos apibūdinimą ). 5. Teisėsauginė funkcija –uztikrinanti visų administracinių – teisinių santykių dalyvių

interesų gynybą.

Teisės sistemos dalisAdministracinė teisė yra teisės sistemos dalis, ji papildo kitas teisės šakas, taip pat formuluoja kai kurioms kitoms šakoms terminus, normas, elgesio standartus. Ji bus veiksminga ir efektyvi tik tada, jei bus sudedamąja visos nacionalinės teisės dalimi, vadovausis universaliais teisės principais. SisteminimasAdministracinės teisės sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų veikla, kuria siekiama sugrupuoti administracinės teisės normų aktus į vientisą sistemą, siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.Sisteminimo būdai

Yra skiriami tokie sisteminimo būdai: inkorporacija; kodifikacija; konsolidacija;

Inkorporacija ir Kodifikacija 1. Tai yra tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sistemine, dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius, siekiant užtikrinti galiojančių teisės aktų veiksmingumą, jų prieinamumą ir greitą apžvalgą. 2. Tai esminis tam tikrą socialinių santykių sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas. Kitaip sakant, tai yra tam tikros srities įstatymų sujungimas į vientisą sistemą – kodeksą. 3. Tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą norminį teisės aktą, kurį teisėkūros institucija tvirtina, kaip savarankišką teisės normų išraiškos formą, o pavieniai šios srities teisės aktai netenka galios.

KonsolidacijaYpatingą vietą administracinės teisės sisteminime užima konsolidacija. Skirtingai nuo kitų sisteminimo būdų, tai yra tam tikra teisėkūros rūšis, kai yra sujungiami vienodos juridinės galios teisės aktai. Teisės normų sistemaAdministracinės teisės normos – tai ne padrika atskirų taisyklių visuma, jos sudaro tam tikrą sistemą, kurią sudaro logiškai susijusios, viena kitą konkretizuojančios bei papildančios elgesio taisyklės. Šios šakos teisės normų sistema leidžia geriau suprasti administracinės teisės paskirtį, jos veikimo kryptis, pobūdį.PrincipaiAdministracinės teisės principai –tai pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis administracinės teisės normomis turi būti reguliuojami administraciniai – teisiniai santykiai, juos nukreipiant tikslinio administracinio –teisinio reglamentavimo kryptimi.

Principų funkcijos Administracinės teisės principų funkcijos yra tokios: principai nustato administracinės teisės teisinę prigimtį; tai yra vykdomosios valdžios sistemos veiklos teisinis pagrindas; jie įtvirtina administracinių – teisinių visuomeninių santykių objektyvius dėsningumus;

yra pagrindas teisingai taikant administracinės teisės normas, priimant pagrįstus ir teisėtus sprendimus; sąlygoja administracinių – teisinių visuomeninių santykių pobūdį.

Teisinis tikrumasTeisinis tikrumas. Pagal šį principą valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad asmenys be vargo galėtų išsiaiškinti teisės normas, kurios jiems yra skirtos, ir turėtų galimybę pagrįstai numatyti tiek šių normų buvimą, tiek jų aiškinimo bei taikymo būdą. Su teisinio tikrumo principu yra glaudžiai susijęs teisėtai suteiktų teisių (vested rights) principas - jei teisės buvo suteiktos asmeniui teisės norma, tai jų neleidžiama panaikinti ar suvaržyti vėlesniais teisės aktais. Tai taip pat susiję su teisės akto negaliojimo atgal taisykle: teisės aktai visuomet laikomi neturinčiais atgalinės galios, išskyrus tam tikras griežtas ir siauras išimtis. Teisėti lūkesčiaiTeisėti lūkesčiai. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtisPrincipo paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Analizuojant šį principą pažymėtini du aspektai. Pirma, teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus pačiam teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai. Žemesnio lygmens teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnio lygmens teisės aktams, ir joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Teisės norminiai aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, ir su jais turi turėti galimybę susipažinti visi teisinių santykių subjektai. Principo paskirtisAntra, šis principas apima ir keletą reikalavimų, susijusių su teisinio reguliavimo galiojimu. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Administracinės teisės principaiPagrindiniai administracinės teisės principai:Demokratiškumo principas. Šio principo esmė ir svarba yra tai, kad visų valstybės institucijų veikla turėtų būti grindžiama demokratiniais valstybės valdymo principais ir nukreipta į visų visuomenės grupių teisėtų interesų tenkinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 4 straipsnis įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kaip aukščiausiąją valstybės vykdomosios valdžios instituciją, grįsti savo veiklą šiuo principuAdministracinės teisės principai Teisėtumo arba teisės viešpatavimo (įstatymo viršenybės) principas. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte – „viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Administracinės teisės principai

Viešumo principas. Išskirtini 2 svarbūs aspektai. Pirmasis – valstybės valdymo institucijų priimami norminiai teisės aktai susiję su piliečių teisėmis ir laisvėmis, negali būti taikomi, kol jie nėra viešai paskelbti. Antrasis – viešai turi būti skelbiami ir valstybinio valdymo institucijų veiklos rezultatai. Šiuo principu vadovautis įpareigojama ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 4 straipsnis).Administracinės teisės principaiLygiateisiškumo principu siekiama užtikrinti visų subjektų, dalyvaujančių administraciniuose teisiniuose santykiuose lygybę prieš įstatymą ir valstybės institucijas.Administracinės teisės principaiTikslingumo (sprendimo ekonomiškumo) principas reikalauja iš valstybinio valdymo institucijų savo veiklą ir išteklius paskirstyti taip, kad jie būtų kuo efektyviau ir ekonomiškiau naudojami nustatytam tikslui pasiekti.Administracinės teisės principaiKolegialumo derinimo su vienvaldiškumu principo

esmė ta, kad svarbiausi valdymo sprendimai turi būti priimami kolegialiai, o ne tokie svarbūs – vienasmeniškai. Kitas šio principo aspektas - asmuo turintis teisę vienasmeniškai priimti sprendimą, prieš jį priimdamas privalo gauti kitų suinteresuoti ar nepriklausomų subjektų kolektyvinę nuomonę sprendžiamu klausimu. Administracinės teisės principai

Atsakomybės principas. Šis principas įpareigoja valstybinio valdymo institucijas ar atskirus valstybės tarnautojus atsakyti už atliekamus veiksmus ir priimamus sprendimus. Atskaitingumo principas paremtas hierarchine valdymo subjektų atskaitomybe. Kiekviena valstybės valdymo institucija esanti žemesniame valstybės valdymo lygyje privalo atsiskaityti aukštesniajai institucijai.

Administracinės teisės principaiKontrolės ir apskaitos principas reikalauja iš valstybinio valdymo institucijų vykdyti nuolatinę visų valdymo procesų kontrolę ir apskaitą.

Efektyvus valdymas gali būti užtikrinamas tik pastoviai stebint ir fiksuojant valdymo procesus (vykdant jų apskaitą) ir laiku darant poveikį jiems (kontroliuojant).Administracinės teisės principaiProporcionalumo (proporcingumo) principas. Jo esmė - administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šis principas įpareigoja valstybės valdymo institucijas priimant sprendimus naudoti įstatymo joms suteiktas galias tiek kiek to reikia funkcijoms vykdyti ar atitinkamam sprendimui priimti. Administracinės teisės principaiProporcingumo principas priklauso viešąjai teisei ir reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (pvz., tam tikrų ribojimų, draudimų įvedimas bei sankcijų už jų nesilaikymą dydžio nustatymas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams. Visuomenės gaunama nauda turi būti didesnė už praradimus, patiriamus dėl vienokių ar kitokių valdžios veiksmų. Vadinasi, šis principas reikalauja interesų ( viešojo ir privataus) pusiausvyros Administracinės teisės principai

Europos Bendrijų sutarties 5 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad proporcingumo principas turi užtikrinti, kad valdžia išlaikytų tinkamą siekiamų tikslų ir priemonių, kurias ji gali panaudoti tiems tikslams pasiekti, proporcingumą. Administracinės teisės principaiKonstitucinis Teismas 2001 spalio 2d. nutarime yra išaiškinęs, jog “įstatymų leidėjas, nustatydamas administracinę atsakomybę už teisės pažeidimus, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų principų. Visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą” Administracinės teisės principaiTame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad “už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti” Administracinės teisės principaiTeisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, “kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui” Administracinės teisės principaiNepiktnaudžiavimo valdžia principas draudžia valstybinio valdymo institucijoms vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Administracinės teisės principaiObjektyvumo principas reikalauja iš valstybinio valdymo institucijų priimti sprendimus nešališkai, įvertinus visas aplinkybes.Administracinės teisės principaiOrganizaciniai – techniniai administracinės teisės principaiTeritorinis principas įpareigoja organizuojant valstybės valdymo sistemą, valstybės valdymo institucijas ir jų veiklos sferą išdėstyti, atsižvelgiant valstybėje susiklosčiusią teritorinę struktūrą.Bendro vadovavimo principas išreiškia būtinumą formuoti administraciniuose teritoriniuose vienetuose valstybės valdymo institucijas, kurios savo ruožtu duoda kryptį kitų atitinkamoje teritorijoje esančių valdymo institucijų veiklai, ją koordinuoja ir kontroliuoja (pvz., apskrities viršininkas).Šakinis principas reikalauja organizuojant valstybės valdymą, formuoti valstybės valdymo institucijas remiantis objektyviai susiformavusiomis ir egzistuojančiomis gamybos ir kitomis socialinės veiklos šakomis. Administracinės teisės principaiFunkcinis principas. Jo laikymasis sudaro galimybės efektyvinti atskirų sričių valdymą numatant institucijas, kurios koordinuoja įvairių valdymo šakų veiklą. Pavyzdžiui, Civilinės saugos departamentas koordinuoja visų valstybės valdymo institucijų ir ūkio subjektų, galinčių katastrofų, avarijų, stichijų atvejais teikti reikalingą pagalbą ir kitaip padėti likviduoti žalingus padarinius, veiklą.Administracinės teisės principaiSubsidiarumo principas paremtas bendru reikalavimu, kad aukštesnėms valstybės valdymo institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šiuo principu remiamasi įgyvendinant vieną iš valstybės valdymo tobulinimo krypčių – dekoncentruojant ir decentralizuojant valstybės valdymą.Administracinės teisės principai

Subsidiarumo principas priskiriamas principams, kildinamiems iš Bendrijų teisės prigimties, t.y. pirminės teisės, todėl įpareigoja Europos Bendrijų ir valstybių narių institucijas. Administracinės teisės principaiSubsidiarumo principas - vienas iš struktūrinių Europos Bendrijų principų, įtvirtinantis reikalavimus bendrai Europos Bendrijų ir valstybių narių veiklai, padedantis atskirti Bendrijų ir valstybių narių kompetenciją ar derinti jų veiksmus, siekiant bendrų tikslų. Todėl, atsižvelgiant į šio principo svarbą ir įtaką Europos Bendrijoms ir valstybėms narėms, jis įtvirtinamas pirminės teisės šaltiniuose (Vieningame Europos Akte, Mastrichto sutartyje). Administracinės teisės principaiEuropos Bendrijos Steigimo Sutarties 5 straipsnis ( buv. 3b straipsnis) “pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetecijai, tik tuomet, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau” Administracinės teisės principaiAmsterdamo sutarties protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo “subsidiarumas yra dinamiška sąvoka, kuri turi būti taikoma atsižvelgiant į Sutartyje nurodytus tikslus. Šis principas leidžia išplėsti Bendrijos veiksmus, neviršijant jos įgaliojimų, jeigu to reikalauja aplinkybės, ir, atvirkščiai, juos apriboti ar sustabdyti, jeigu jie nebėra pagrįsti”. Administracinės teisės principaiSubsidiarumo principui taikyti buvo nustatytos šios sąlygos: 1) šis principas netaikomas išimtinės kompetencijos srityse, t.y. tokiose srityse, kur Bendrijos naudodamos savo išimtiniais įgaliojimais maksimaliai įgyvendina savo jurisdikciją, o tai reiškia, kad Bendrijų priimtos teisės normos visiškai reguliuoja tam tikras gyvenimo sritis ir nacionalinei valdžiai čia vietos reikštis nebelieka. Administracinės teisės principai2) Bendrija gali imtis veiksmų tik tuo atveju, jei numatyti pasiekti veiksmai valstybėse narėse nebus tinkamai pasiekti; 3) Bendrija gali geriau atlikti veiksmus dėl jų plataus masto bei poveikio;jei Bendrija imasi veiksmų, jie neturi išeiti už Sutartyje numatytų tikslų ribų. Ši sąlyga išplaukia iš proporcingumo principo, nes taikant subsidiarumo principą visada taikomas ir proporcingumo principas. Administracinės teisės principai

Tarnybinio bendradarbiavimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas, prireikus teikti viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pavaldumo principas leidžia nustatyti aiškią, hierarchiniu pavaldumu pagrįstą valstybės valdymo sistemą, nepaliekant niekam nepavaldžių valstybės valdymo subjektų. Kiekviena žemesniame hierarchiniame valdymo lygyje esanti valstybės valdymo institucija turi būti pavaldi aukštesniajai.

Administracinės teisės principaiBENDRIEJI EUROPOS BENDRIJOS TEISĖS PRINCIPAI ĮTVIRTINTI ADMNISTRACINĖJE TEISENOJEGero administravimo principaiPareiga pagrįsti priimto akto teisinius bei praktinius aspektus(priėmimo pagrindus)Institucija turi paaiškinti kaip ir dėl ko ji atlieka konkrečius veiksmusInstitucijos pateikusios klaidingą informaciją turi atlyginti dėl to atsiradusius nuostoliusPareiga pagrįstiPareiga paaiškintiAdministracinės teisės subjekto elgesys turi būti interpretuojamas atsižvelgiant į tai, kokia tam tikru metu jam prieinama informacija, o ne į tai, ko ji nenumatė dėl neapdairumo

Pareiga laiku atsakyti į paklausimus bei laiku atlikti veiksmusInformavimasAdministracinis sąžiningumasNuoseklumasKruopštumasReikalavimas administracinės teisės subjektams elgtis nuosekliai, nepažeidžiant procedūrinės tvarkos.Pareiga neklaidintiAdministracinės teisės principai

Principai įtvirtinantys procesines teises Teisė būti išklausytam Subjektui, kurio interesus paveikia valstybinės valdžios priimtas sprendimas, turi būti suteikta galimybė išdėstyti savo nuomonę Įstatymų suteikta galimybė gintis teismine tvarka, negali būti atimta kompetentingų institucijų. Efektyvi teisminė gynybą Advokato profesinė paslaptis Privatumas Advokato teisės ir pareigos nepaskleisti žinių, kurias jam suteikė klientas Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas

4 TEMA: Valstybės tarnybos reforma

Valstybės tarnyba - skaičiai2007 m. valstybės ir savivaldybių institucijose buvo 55 347 pareigybės: 29 390 valstybės tarnautojų ir 25 957 darbuotojų dirbancių pagal darbo sutartį;

Valstybes tarnautojų registro duomenimis valstybės ir savivaldybių institucijose 5550 laisvų pareigybių – 10 proc. nuo viso skaičiaus.

Valstybės tarnautojai; iš jų – įstaigų vadovų 491, 980 – politinio –asmeninio pasitikėjimo, 27 919 karjeros valstybės tarnautojų;

Kvalifikacinę klasę turėjo 13 922 arba 53,7 proc. tarnautojų, I klasę -4,8 proc. tarnautoju, II klasę – 16,2 proc, III klasę – 32,7 proc.

Valstybės tarnyba - skaičiaiRotacija, teise būti perkeltam į žemesnes arba tokias pačias pareigas pasinaudojo 9,8 proc. tarnautojų – 2625.

Vidutinis darbo užmokestis – 2606 Lt. (2007 m.), nestatutinių tarnautojų.Vienkartines išmokas gavo 19734 tarnautojai, vardines dovanas – 79, padėkas – 987, neskirtas nei vienas valstybės apdovanojimas. 55 proc. vienkartinių išmokų valstybės švenčių proga, 0,3 proc. Išeinant į pensiją.Pagal motyvacijos tyrimą 50 proc. tarnautojų išeitų iš valstybės tarnybos jei jiems pasiūlytų didesnį atlyginimą.Valstybės tarnyba - skaičiai2007 m. skirtos 208 tarnybinės nuobaudos, t.y. 0,8 proc. tarnautojų buvo bausti.3029 (11,3 proc.visų tarnautojų) atleisti iš tarnybos,iš jų 2059 (68 proc.) savo noru.Valstybės tarnautojų mokymui skirta 11,7mln.Lt., 1,7 proc. darbo užmokesčio fondo.

Vieno tarnautojo mokymui skirta - 449 Lt.Moterys sudaro apie du trečdalius valstybės tarnautojų.

PRIELAIDOS POKYČIAMSNuolat reikia papildomų išteklių –vien dėl stažo skaičiavimo kasmet reikia papildomai 7 milijonų litų;Darbo užmokesčio fondo didinimas skatina didinti valstybės tarnautojų skaičių, bet ne darbo užmokestį; Blogai dirbantys tarnautojai neatleidžiami, to beveik neįmanoma padaryti;Daugiausiai iš pareigų atsistatydino savo noru - 42,6 proc., 28 proc. panaikinus pareigybę,2008 m. registro duomenimis dėl tarnybinio nusižengimo buvo atleisti 2 tarnautojai, 2009 m.atleisti 9 tarnautojai.PRIELAIDOS POKYČIAMS

Tarnautojų veikla yra nevertinama pagal pasiektus pasiekimus, jiems dažnai netgi nenustatomos konkrečios užduotys. Bendras valstybės tarnautojų skaičius turinčių bent vieną kvalifikacinę klasę išaugo iki 62 proc. Atlyginimas ir karjera nepriklauso nuo darbo rezultatų. Dabar valstybės tarnyboje yra 640 apmokėjimo pakopų – tačiau nesiejama su darbo rezultatais.

PRIELAIDOS POKYČIAMSŽemesnio lygio tarnautojai gauna daugiau už kolegas iš privataus sektoriaus, o aukštesnio atvirkščiai. Todėl į viešąjį sektorių sunku privilioti talentingų žmonių, bei neįmanoma įgyvendinti jokių rimtesnių pokyčių. Valstybės tarnyboje neugdomi lyderiai.Anglų kalbą moka apie pusė valstybės tarnautojų.2009 m. mažiau nei 1 proc. tarnautojų buvo perkelti į kitas įstaigas.Vadovų amžiaus vidurkis 52 metai.PRIELAIDOS POKYČIAMSDaugiau nei pusė valstybės tarnautojų teigia, kad nepotizmas jų institucijose pasitaiko, dešimtadalis teigia kad jų institucijose yra paplitęs.

Priešinimasis viešumui ir skaidrumui, sudaromos sąlygas korupcijai. Vadovai nesuinteresuoti konfliktuoti su pavaldiniais, turinčiais “reikiamų žmonių” paramą.

Pagrindinės diskusijų temos – socialinių garantijų didinimas ir atlyginimo dydis.Visi kiti pokyčiai tai “tarnybos griovimas ir valstybės silpninimas”Įstatymo projektas – pokyčių pradžiaProjekto tikslas – atvira, lanksti į rezultatus nukreipta tarnyba. Reforma įgyvendinama nedidinant darbo užmokesčio fondo.

Darbuotojų ir vadovų skaičius bus peržiūrimas kiekvienais metais, nustatant įstaigoms užduotis, skiriant išteklius. Tai bus daroma strateginio planavimo ir biudžetinio planavimo cikle.

Aptarnaujančias ( su institucijos funkcijomis nesusijusias) funkcijas atliekantiems tarnautojams bus pasiūlytas darbas pagal darbo sutartis.

Už neracionalų darbo užmokesčio panaudojimą – tarnybinė atsakomybė.Įstatymo projektas- pokyčių pradžia

Įtvirtinamas atleidimas po neigiamo kasmetinio vertinimo. Numatomas atleidimas po šiurkštaus tarnybinio nusižengimo.

Aukštesnysis vadovas gali būti atleistas pasibaigus kadencijai. Įvedamas atleidimas šalių susitarimu. Atsisakoma Valstybės tarnybos rezervo.

Įstatymo projektas pokyčių pradžia Įvedami atlyginimo kategorijos lygiai, kurie priklauso nuo kasmetinio vertinimo rezultatų – pareiginė alga gali kiekvienais metais didėti ar mažėti 20 proc. Atsisakoma visų priedų ir priemokų. Atsisakoma kvalifikacinių klasių.

Įstatymo projektas - pokyčių pradžia Į aukštesnes pareigas negali būti perkeltas patenkinamai įvertintas darbuotojas. Perkėlus į aukštesnes pareigas, didesnė pareiginė alga gali būti mokama tik po kasmetinio vertinimo, atsižvelgiant į pasiektus rezultatus. Aukštesniesiems vadovams įvedama 4 metų kadencija, kuri gali būti pratęsta dar 4 metams.

Įstatymo projektas – pokyčių pradžia Naujas privalomas reikalavimas – užsienio kalbų mokėjimas - oficialios ES kalbos: anglų vokiečių, prancūzų kl. Laikinieji valstybės tarnautojai projektiniam darbui ar trumpalaikei funkcijai. Supaprastinta konkursų tvarka - paliekama vadovui teisė apsispręsti dėl atrankos būdų.

Pokyčių įgyvendinimasPirmas etapas - komisijos įvertins visas įstaigoje egzistuojančias pareigybes ir priskirs valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis pareigybėms.Antras etapas – priskirtos naujos pareiginės algos ne mažesnės nei gautas valstybės tarnautojo darbo užmokestis iki kitų metų vertinimo.Trečias etapas – bus patikrinti visų vadovų vadovavimo gebėjimai ir užsienio kalbų mokėjimas, visų specialistų užsienio kalbos mokėjimas.Ketvirtas etapas – parengti būtini įstatymo įgyvendinimui teisės aktai.

TARNAUTOJŲ ATRANKOS ORGANIZAVIMASTarnautojų atranka

Vienodos konkurso procedūros tiek pretenduojantiems į aukščiausių, tiek į žemiausių kategorijų pareigas;Neobjektyvi – nėra mechanizmų, kurie padėtų pilnai įvertinti pretendento atitiktį pareigybės aprašyme nustatytiems specialiesiems reikalavimams;Neskaidri – menkas atsparumas protekcijoms; Neefektyvi kokybės požiūriu – nėra personalo atrankai paruoštų specialistų, nėra vieningos žinių ir gebėjimų vertinimo sistemos;Neefektyvi laiko požiūriu – įstaigos kiekvieną kartą ruošia egzamino raštu klausimus, pretendentai kaskart turi vykti į konkursą organizuojančią įstaigą ir spręsti testus;Priėmimo tvarka susieta su gausaus valstybės tarnautojų skaičiaus, kurie tuo metu nevykdo savo tiesioginių funkcijų, įtraukimu į konkurso vykdymą ir testų rengimo darbą;Daugiau nei 60 proc. visų viešojo administravimo įstaigų yra nedidėlės ir neturi tinkamų resursų, reikalingų valstybės tarnautojų atrankai vykdyti.

Tarnautojų atrankaNuo 2006 m. skelbimai į valstybės tarnautojo pareigas centralizuotai skelbiami VTD interneto tinklalapyje.

2007 m. Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto posėdyje svarstytos alternatyvos:I alternatyva - įdiegti iš dalies centralizuotą atrankos sistemą, vykdant I atrankos etapą centralizuotai, o II – įstaigojeII alternatyva - tobulinti esamą valstybės tarnautojo atrankos sistemą (pritarta)/(VTD skelbia konkursus, administruoja testų bazę bei kontroliuoja konkursų procedūras)

Tarnautojų atrankaNuo 2008 m. egzamino žodžiu eiga fiksuojama, darant garso įrašą;Nuo 2009 m. sudaryta galimybė pretendentams teikti notaro nepatvirtintas dokumentų kopijas, o konkurso dieną pristatyti dokumentų originalus;2010 m. parengtas Valstybės tarnybos įstatymo 11 ir 13 str. pakeitimas dėl praktinės užduoties pateikimo egzamino žodžiu metu;2010 m. pažyma dėl galimybės keisti aukščiausiųjų kategorijų valstybės tarnautojų priėmimo tvarką.

Tarnautojų atranka2009 m. pradėtas įgyvendinti bendrai finansuojamas Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis projektas „Valstybės tarnautojų atrankos sistemos tobulinimas“2010 m. projekto rezultatai:

parengtos rekomendacijos dėl testų rengimo konkursus į valstybės tarnautojo pareigas organizuojančioms įstaigoms; atnaujinti testai iš teisės aktų, sukurta naujų situacinių testo klausimų.

Tarnautojų atranka Išanalizavus užsienio šalių gerąją patirtį bus pateikti pasiūlymai Lietuvos valstybės tarnautojų atrankos sistemos tobulinimui; Sukurti testai/praktinės užduotys pretendentų žinių, gebėjimų ir kompetencijų patikrinimui; Sukurta konkursų organizavimo informacinė sistema; Parengtas bei išleistas praktinis vadovas atrankos komisijai; Apmokyti valstybės institucijų personalo specialistai egzamino žodžiu (pokalbio) vykdymo metodikos.

Tarnautojų atranka1. Skirtingos atrankos procedūros, atrenkant skirtingo lygmens valstybės tarnautojus į pareigas;2. Konkursas į vadovų ir aukštesniųjų vadovų pareigas:

valstybės tarnybos tvarkymo įstaigos vykdomo egzamino raštu (testo), kurio metu siekiama patikrinti pretendentų bendruosius ir vadovavimo gebėjimus (rezultatai galiotų 2 metus); egzaminas žodžiu (pokalbis) konkursą organizuojančioje įstaigoje.

3. Pretendentui neleidžiama toliau dalyvauti konkurse, jeigu egzamino žodžiu metu nustatoma, kad neatitinka užsienio kalbos reikalavimo

UŽSIENIO ŠALIŲ PRAKTIKA –PRETENDENTŲ ATRANKOS VYKDYMO BŪDAS

UŽSIENIO ŠALIŲ PRAKTIKA – EGZAMINAS RAŠTU

Užsienio šalių patirtis – egzaminas žodžiu

UŽSIENIO ŠALIŲ PRAKTIKA - PRETENDENTŲ ATRANKOS KOMISIJOS

Užsienio šalių praktika - IT panaudojimas

Pagrindiniai valstybės tarnybos principai Įstatymų viršenybė:

1. Valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas šio ir kitų įstatymų negali būti keičiamas kitaip nei įstatymu;2. Niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, priešingus įstatymui ar kitam teisės aktui;

Politinio neutralumo principas:Valstybės tarnautojai privalo tarnauti valstybei, nepaisydami savo ir interesanto politinių pažiūrų, narystės politinėse partijose ir politinėse organizacijose, tarnybos (darbo) laiku nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojus).Pagrindiniai valstybės tarnybos principai

Karjeros principas: Valstybės tarnautojai turi vienodas galimybes siekti aukštesniu ar kitų pareigų atsižvelgiant į gebėjimus, kvalifikacijas ir tarnybinės veiklos rezultatus; Lankstumo principas: Valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei valstybės tarnautojai geba prisitaikyti prie kintančių veiklos ir aplinkos sąlygų bei reikalavimų: technologijos ir technikos, darbo organizavimo pokyčių, darbo rinkos situacijos kaitos ir kitų aplinkybių. Valstybės tarnybos įstatymo sąvokos

Valstybės tarnyba – tai teisinių santykių atsirandančių dėl valstybės tarnautojo statuso įgijimo, pasikeitimo ar praradimo, taip pat atsirandančių valstybės tarnautojams einant pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, visuma. Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, kuris vykdo valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai priskirtas funkcijas ir/ar eidamas pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi pavaldžių asmenų ir/ar jo tiesioginį pavaldumą valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui nustato įstatymas.Vadovas – turintis pavaldžių asmenų karjeros valstybės tarnautojas (išskyrus aukštesnįjį vadovą);Aukštesnysis vadovas – vadovaujantis, ne žemesnes kaip valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos departamento (valdybos) direktoriaus pareigas einantis karjeros valstybės tarnautojas, taip pat savivaldybės kontrolierius ir vidaus audito tarnybos vadovas.

Reikalavimai valstybės tarnautojui

Valstybės tarnautojai turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, mokėti lietuvių kalbą, būti veiksniu, būti ne vyresnis nei 65 metų ( šis reikalavimas netaikomas politinio-asmeninio pasitikėjimo tarnautojams), būti nepriekaištingos reputacijos, pasižymėti minimalių valstybės tarnautojui būtinų jo veikloje gebėjimų visuma.

Vadovai – turi turėti bakalauro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją, 3 metų patirtį einant valstybės tarnautojo pareigas arba 3 metų vadovaujamo darbo patirtį, taip pat vadovavimo gebėjimus.

Aukštesnieji vadovai – turi turėti magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją, 5 metų vadovaujamojo darbo patirtį, taip pat pasižymėti minimalių aukštesniajam vadovui būtinų jo veikloje gebėjimų vadovauti valstybės įstaigai (institucijai) ar jos padaliniui visuma.

Reikalavimai valstybės tarnautojui II

Specialistai turi turėti profesinio bakalauro ar bakalauro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą kvalifikaciją. Specialistai, einantys aukštesnes nei XIX pareigybės kategorijos pareigas, turi turėti 5 metų profesinę patirtį atitinkamoje srityje.Valstybės tarnautojų užsienio kalbos mokėjimas, bendrieji gebėjimai, aukštesniųjų vadovų ir vadovų vadovavimo gebėjimai tikrinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Šį patikrinimą apmoka tikrinamas asmuo. Patikrinimo išlaidų kompensavimo tvarką ir atvejus nustato Vyriausybė.Jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme arba teisės aktuose yra nustatytas specialus reikalavimas prieš pradedant eiti pareigas valstybės tarnautojui pasitikrinti sveikatą, toks asmuo į valstybės tarnautojo pareigas priimamas arba perkeliamas gavus kompetentingos institucijos ar įstaigos išvadą.

Teisė sudaryti sutartis ir gauti atlyginimą Valstybės tarnautojui leidžiama sudaryti darbo, autorines ir paslaugų sutartis ir gauti darbo užmokestį ar atlyginimą pagal šią sutartį jei tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui einančiam pareigas valstybės tarnyboje tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.... ( 30 str. )

Prieš sudarydamas darbo, autorinę ar paslaugų sutartį ar pakeisdamas šios sutarties sąlygas ... privalo informuoti valstybės tarnautoją priėmusį į darbą asmenį.Kai kurios socialinės garantijosValstybės tarnautojai turi teisę į Darbo kodekso nustatytas nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas, atostogas vaikui prižiurėti ir mokymosi atostogas. (41 str.)Kasmetinės 28 d. atostogos, esant didesniam nei penkerių metų stažui už kiekvienų paskesnių trejų metų tarnybos stažą suteikiamos papildomos 3 dienų atostogos, bet nei ilgesnės kaip 42 d.Nemokamos atostogos iki 3 mėn. dėl šeimyninių ar kitų aplinkybių suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojos susitarimu.

Kai kurios socialinės garantijosValstybės tarnautojams gali būti mokama Vyriausybės nustatyto dydžio kompensacija už netarnybinio automobilio naudojimą tarnybos reikmėms. ( 49 str. )Valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 m., tarnyba gali būti pratęsta. Tarnybos laikas pratęsiamas iki vienerių metų ir bendras pratęstas laikas negali viršyti penkerių metų. ( 51 str. )Viršvalandiniai darbai gali būti skiriami tik Darbo kodekso nustatytais atvejais.

Tarnybinės nuobaudos Pastaba; Papeikimas;

Griežtas papeikimas; Pareiginės algos sumažinimas; Perkėlimas į žemesnes pareigas valstybės tarnautojo sutikimu; Atleidimas iš pareigų.

Valstybės tarnybos bendrasis valdymasValstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka:

VyriausybėŠio įstatymo nustatytais atvejais tvirtina arba įgalioja kitą instituciją tvirtinti su valstybės tarnyba susijusius teisės aktus;Sudaro Aukštesniąją vadovų valdymo komisiją;Atlieka kitas įstatymų nustatytas valstybės tarnybos valdymo funkcijas.

Vidaus reikalų ministerijaFormuoja politiką valstybės tarnybos srityje;Nustato valstybės tarnautojų prioritetinius mokymo tikslus atitinkančių mokymo programų bei aukštesniųjų vadovų mokymo programų rengimo tvarką ir šių programų turinio reikalavimus;Teikia rekomendacijas dėl šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų taikymo.

Valstybės tarnybos bendrasis valdymas II

Aukštesniųjų vadovų valdymo komisija Teikia išvadą dėl tikslingumo skelbti konkursą į aukštesniojo vadovo pareigas;Dalyvauja aukštesniųjų vadovų tarnybinės veiklos vertinime;Leidžia pratęsti antrąją aukštesniojo vadovo (išskyrus įstaigos vadovo) kadenciją;Teikia siūlymus dėl aukštesniųjų vadovų mokymo prioritetų nustatymo;Tarnybinės būtinybės atveju leidžia perkelti į aukštesniojo vadovo pareigas kitą valstybės tarnautoją, atitinkantį šiame įstatyme aukštesniajam vadovui keliamus vadovavimo darbo patirties ir vadovavimo gebėjimų reikalavimus.

Personalo valdymasValstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose personalą valdo šių institucijų ir įstaigų vadovai arba įstatymų numatytais atvejais valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų vadovų įgalioti asmenys.Valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų vadovams valdyti personalą padeda valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų struktūriniai padaliniai arba valstybės tarnautojai, atliekantys personalo valdymo funkcijas (toliau – personalo valdymo tarnyba).

Personalo valdymo tarnybų pavyzdinius nuostatus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Valstybės tarnautojų mokymasValstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarką ir prioritetus nustato Vyriausybė.Valstybės institucijose ir įstaigose mokymą organizuoja ir už jį atsako institucijų ar įstaigų vadovai.Mokymą koordinuoja ir mokymo kokybės ir veiksmingumo priežiūrą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga.Mokymui institucijų ir įstaigų biudžetuose numatoma ne mažiau vienas procentas darbo užmokesčiui skirtų asignavimų.Mokymams gali būti naudojamos valstybės tarnautojo asmeninės lėšos, kurios Vyriausybės nustatytas tvarka ir sąlygomis gali būti kompensuojamos.

5 TEMA: Administracinės teisės teorijos ir praktikos objektyvacijos samprata

Objektyvacijos suvokimasSocialiniai pokyčiai (politiniai, ekonominiai, technologiniai, informaciniai ir kt.) veikia administracinės teisės objektyvacijos procesus. Į tai atsižvelgdami turime galvoti, kad yra pažintini universalūs pokyčių dėsniai, išreiškiantys nuolatinės socialinės plėtros, mokslų integracijos, atsinaujinimo ir prisitaikymo prie kintančios socialinės aplinkos idėjas ir parodantys, kad administracinės teises objektyvacijos suvokimas yra gebėjimas, laiku valdyti pokyčius bei savireguliacijos priemonėmis prisitaikyti prie to, kas kinta, ir susitaikyti su tuo, kas neišvengiama keičiant administracinės teisės sistemą.Objektyvacijos procesasŽmogaus veiklos objektyvacijos procesas, pasak Peter L. Berger'io ir Thomo Luckmann'o, susideda iš: Habitualizacijos (veiklos stereotipizavimo) Veiksmų institucionalizacijos (veiklos stereotipų tipizavimo) Legitimacijos (tipizavimo paaiškinimo ir pateisinimo)

Habitualizacija Habitualizacija (veiklos stereotipizavimas) – šablonų (sąvokų, apibrėžimų, stereotipų) kūrimas, dažnai kartojamų veiksmų (veiklos) pagrindu, siekiant sudaryti sąlygas neatradinėti to kas jau atrasta ir suteikti veiklai kryptį ir specializaciją.

InstitucionalizacijaInstitucionalizacija vyksta visada, kai tipizuojami habitualizuoti veiksmai t.y. bet kuri tokia tipizacija yra institucija. Institucijas sudarančių habitualizuotų veiksmų tipizacijos visada yra bendros t.y. jas suvokia visi konkrečios grupės nariai, o pati institucija tipizuoja tiek individualius veikėjus, tiek ir individualius veiksmus. InstitualizacijaPvz.: įstatymų leidėjas nusprendžia, kad administracinė atsakomybė bus taikoma už administracinius teisės pažeidimus, o atsakomybę taikyti galės tik tam tikri subjektai (teismas, policija ir kt.) InstitualizacijaInstitucionalizacija gali vykti bet kurioje bendruomenei reikšmingo elgesio srityje ir šie procesai vyksta vienu metu. Institucinės tvarkos ištakos yra paties asmens ir kitų atliekamų veiksnių tipizavimas t.y. kad asmenį su kitais sieja konkretūs tikslai ir sutampančios atliekamo veiksmo fazės. Tipizuojami ne tik konkretūs veiksmai, bet ir veiksmo formos. Konkretus veikėjas turi įsisąmoninti ne tik tai, kad jis atlieka tam tikrą veiksmą, bet ir tai, kad šio tipo veiksmą gali atlikti bet kuris veikėjas, kurį galima įtikinamai susieti su tam tikra reikšminga struktūra. Kad veiksmo formos būtų tipizuotos, jos turi turėti objektyvią formą. Legitimacijos poreikisPamatinė socialinė dialektika atsiskleidžia tik tada, kai socialinis pasaulis perduodamas naujai kartai t.y. tik išaugus naujai kartai. Čia susiduriame su legitimacijos poreikiu t.y. institucinį pasaulį reikia paaiškinti ir pateisinti, kadangi nauja karta neturi atminty pirminės institucijos prasmės. Todėl didelė tikimybė, kad individas nukryps nuo tų programų, kurias jam primetė kiti, negu nuo tų programų, kurias jis pats padėjo įdiegti. Iškyla paklusnumo, o taip pat sankcijų problema. Institucijos privalo įtvirtinti savo autoritetą. Ir juo labiau suinstitucintas elgesys, tuo labiau iškyla reikiamybė jį kontroliuoti.

LegitimacijaLegitimacija - tai "antrinis" prasmės objektyvavimas. Legitimacija kuria naujas prasmes, leidžiančias integruoti tas prasmes, kurios jau suteiktos kitiems instituciniams procesams. Legitimacijos funkcija - padaryti objektyviai suvokiamas ir subjektyviai įtikimas “pirmines" objektyvacijas, kurios jau buvo suinstitucintos. LegitimacijaLegitimacija nėra būtina pirminės institucionalizacijos metu, kai institucija yra tiesiog faktas, kurio nereikia papildomai remti nei intersubjektyviai, nei asmeniškai: ji yra savaime aikivaizdi visiems, kurie su ja susiję. Tačiau legitimacijos problema iškyla kai naujas istorines institucinės tvarkos objektyvacijas reikia perduoti naujai kartai. Čia individo atmintis ir habitualizacija negali garantuoti, kad institucijos savaime akivaizdžios. Legitimacijos tikslas yra paaiškinti ir pateisinti institucijų egzistavimą.Legitimacijos lygiai Legitimacijos lygiai:• Legitimacija prasideda iš karto, kai tik pradedama perduoti žmogaus patirtį lingvistinių objektyvacijų sistema.• Antrasis legitimacijos lygmuo apima rudimentinius teorinius teiginius. Pvz. : moralinės maksimos, išmintingi posakiai ir pan.• Trečiasis legitimacijos lygmuo— tai-išbaigtos teorijos, kurių pagrindu institucinis sektorius legitimuojamas diferencijuotos žinojimo sistemos požiūriu. Tokios legitimacijos sukuria gan plačias atskaitos sistemas atitinkamiems suinstitucinto elgesio sektoriams. Šios legitimacijos yra sudėtingos ir diferencijuotos, jos dažnai perleidžiamos specialiam personalui.• Ketvirtasis legitimacijos lygmuo - tai simboliniai pasauliai. Tai teorinės tradicijos dariniai, integruojantys skirtingas prasmė sritis ir sutelkiantys institucinę tvarką į simbolinę visumą. Simbolinis pasaulis suprantamas kaip visų socialiai objektyvuotų ir subjektyviai realių prasmių matrica. Simboliniai pasauliai yra socialiniai kūriniai, turintys istoriją.

Internalizacija Individas negimsta visuomenės nariu.-Jis gimsta su-polinkiu į socialumą ir tampa visuomenės nariu. Todėl kiekvienas individas savo gyvenime tam tikru laiku ir tvarka pradeda dalyvauti socialinėje dialektikoje. Šio proceso pradžios taškas yra internalizacija (lot internus -vidinis) : tiesioginis objektyvaus įvykio kaip tam tikros prasmės išraiškos, t.y. kaip subjektyvių kito procesų išraiškos, suvokimas ir interpretavimas, kurių dėka šis įvykis tampa subjektyviai prasmingas man pačiam. Internalizacija - tai vidinis socialinė grupės, kitų žmonių pažiūrų, nuomonių, normų, vertybių perėmimas, jų laikymas savomis. (R. Tidikis Socialinių mokslų tyrimų metodologija 2003 LTU).Socializacija Socializacija - tai visapusiškas bei nuoseklus individo įsitraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį. Socializacija yra pirminė ir antrinė: Pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu. Antrine socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis.Reguliacinis poveikisAdministracinės teisės reguliacinis poveikis yra nukreiptas administracinės teisės subjektų atžvilgiu tokia linkme, kad jis atitiktų visuomenės bei valstybės viešuosius interesus. Administracinė teisė reguliuoja tokius valdymo santykius tarp asmenų ir vykdomosios valdžios subjektų, kurie susiklosto

būtent jiems vykdant pavestas viešojo administravimo funkcijas. Be tokių įgaliojimų viešojo administravimo institucija negali būti vykdomosios valdžios subjektu, įgyvendinti valdymo funkcijų. Reguliacinis poveikis Administracinė teisė reguliuoja visus valdymo pobūdžio santykius, išskyrus tuos, kurie sudaro kitų teisės šakų reguliavimo dalyką. Siekiant sukonkretinti administracinės teisės reguliuojamus valdymo pobūdžio visuomeninius santykius būtina išskirti tipiškas jų grupes. Pagal dalyvių ypatumus išskiriami tokie administraciniai -teisiniai santykiai: tarp pavaldžių vykdomosios valdžios subjektų, kurių skirtingas organizacinis teisinis statusas; tarp nepavaldžių vykdomosios valdžios subjektų, turinčių vienodą organizacinį statusą; tarp vykdomosios valdžios subjektų ir jiems pavaldžių valstybinių darinių, įstaigų, organizacijų bei įmonių; tarp vykdomosios valdžios subjektų ir jiems nepavaldžių valstybinių darinių, įstaigų, įmonių, organizacijų; tarp vykdomosios valdžios subjektų ir vykdomųjų vietos savivaldos institucijų; tarp vykdomosios valdžios subjektų ir nevalstybinių ūkinių bei socialinių - kultūrinių institucijų; tarp vykdomosios valdžios subjektų ir nevyriausybinių organizacijų; tarp vykdomosios valdžios subjektų ir piliečių.Viešasis interesasViešasis interesas, paaiškinantis administracinį teisinį reguliavimą, nurodo ekonominį ir socialinį tikslą, ekonomikos stabilizavimo ar turto perskirstymo sistemos egzistavimą. Imperatyvinės administracinės normos yra skirtos apsaugoti asmenis ir viešuosius interesus, tačiau, deja, jie ne visada naudojami nuosekliai ir pilna apimtimi.Administracinės teisės lygiai Pirmasis administracinės teisės egzistavimo lygmuo yra teisinės idėjos. Į elgesio taisyklę pretenduojantis interesas iš pradžių turi būti įsisąmonintas, vadinasi, perkeltas į žmogaus sąmonę ir transformuotas i atitinkamą idėją kaip būsimo, pageidaujamo elgesio viziją (projektą). Idėjos yra visų daiktų pradžios. Šiuo atveju teisinės idėjos - tai pageidaujamo socialinių santykių modelio vaizdiniai. Teisė čia dar egzistuoja žmonių sąmonėje kaip idėja, kaip dvasinė būsimo elgesio galimybė. Už šios, sąmonės ribų dar nėra teisės kaip jėgos, galinčios daryti realų poveiki praktiniam žmonių elgesiui. Administracinės teisės lygiai Sociologiją iš kitų socialinių mokslų išskiria, pasak R. A. Nisbet, penkios sociologinės idėjos: bendruomenė, autoritetas, statusas, šventenybė ir susvetimėjimas. Bendruomenė aprėpia ir pranoksta vietinė bendruomenę, apima religiją, darbą, šeimą, kultūra; ji apibūdinama priklausomybe, tęstinumu, pilnatve. Autoritetas - struktūra arba vidinė asociacijos (politinės, religines, kultūrines) tvarka ir yra legitimuojamos socialinės funkcijos, tradicijos arba priklausomybės. Statusas - individo pozicija prestižo ir įtakos hierarchijoje, būdinga kiekvienai bendruomenei. Šventenybė aprėpia papročius, nacionalinius, religinius, ritualinius elgesio būdus, kurie yra vertingi, nežiūrint jų praktinės naudos. Susvetimėjimas - istorinė perspektyva, iš kurtos žmogus, nutrūkus bendruomenės ir moralinio tikslingumo saitams, atrodo atitolęs, praradęs šaknis.

Pereinamasis lygmuo - nuo teisinės idėjos prie administracinės teisės normos . Kiekvienas kodeksas , įstatymas, poįstatyminis aktas turi numatyti priemones tikslams pasiekti, priešingu atveju sunku kalbėti apie teisės akto veiksmingumą. Neturi būti atotrūkio tarp teisės normos ir jos realizavimo.Administracinės teisės lygiai Antrasis teisės egzistavimo lygmuo - administracinės teisės normos kaip teisinio reguliavimo instrumento socialinių normų sistemoje įgyvendinimas. Administracinis teises reguliavimas pradedamas norminių teisės aktų leidyba. Administracinės teises normos pradinis ir vedantysis svertas nukreiptas i teisės vykdytojus bei teisės taikytojus. Tai tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas (modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privalomo elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesiogini poveikį žmonių elgesiui, ji normuoti, valdyti, kreipti įstatymų leidėjui. ( objektyvizuojamo intereso turėtojui) norima linkme. Šioje stadijoje ypač svarbūs tokie principai kaip teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių apsaugos, teisės aktų mokslinio pagrindimo, demokratijos. Administracinės teisės normos Administracinė teisės normų kūrimas turi būti orientuotas į praktinį normų įgyvendinimą. Rengiant teisės norminį aktą, būtina įvertinti ar yra mechanizmas, kuris įgalintų realizuoti naujas normas, priešingu atveju norma tampa tik formalia. Administracinės teisės norma turi pasiekti vadybinį lygmenį. Reikia stebėti kokį produktą duoda teisinis reguliavimas, koks teisės normos socialinis efektas?Administracinės teisės lygiai Trečiasis teisės egzistavimo lygmuo - administraciniai teisiniai santykiai. Tai teisės normų formuluojami leidimai ir imperatyvai, virtę praktiniu žmonių elgesiu t.y. teisiniais santykiais. Administracinės teisės reguliacinės funkcijos vykdomos taikant administracinės teisės normas, kurios įgalina veikti tam tikroje situacijoje, tam tikra būdu. Tačiau draudžiami tam tikri veiksmai, taip pat grasinama atitinkamomis juridinėmis sankcijomis. Kita vertus, suteikiama pasirinkimo galimybė atitinkamoje situacijoje veikti vienu iš galimų būdų, taip pat galimybe veikti savo nuožiūra, t.y. atlikti arba neatlikti administracinės teisės normose konkrečiai situacijai numatytus veiksmus.

Atitinkamai teisę kaip interesų juridizavimąsi galima pavaizduoti tokia formule: Psichologinė, ekonomine, politinė ir kita žmogaus būtis (socialiniai interesai) Teisinė būtis (Teisinės idėjos) Teisės normos Teisiniai santykiai Socialinių interesų įsikūnijimas visuotinai privalomu žmonių elgesiu .AtsinaujinimasTeisė kaip procesas cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą, prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių Žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikių. Tačiau ar visada teisė užtikrina atsinaujinimą? Ypatingai greitai šiuo metu besikeičianti vertybių sistema įtakoja, kad teorija nesuspėja pateikti savo modelio praktikai, iš to seka, kad praktika nueina bandymų keliu, nes teorija vėluoja.Teisinės idėjos Doktrina (lot. doctrina) — tai tam tikros žinių srities (filosofijos, teologijos, politikos) pažiūrų visuma, būdinga kuriam nors mąstytojui, mokyklai; arba teorija, mokslas, sistema, politinė programa. Galima sutikti ir tokį šio termino apibūdinimą - tai mokslinės, politinės ar religinės kieno nors pažiūros, jų sistema. Ši pažiūrų, idėjų sistema kartais vadinama ideologija. Teisės būtis prasideda teisinėmis idėjomis, kuriomis yra suformuluojama tos visuomenės vertybių sistema ir kurios vėliau objektivuojasi į teisės normas - privalomo elgesio taisykles,

o per pastarąsias - į socialinių santykių realybę. Todėl formuojant teisinės sistemos modelį, svarbiausios yra teisės sampratos, teisės doktrinos problemos.Teisinė doktrinaBe to, teisinė doktrina yra labai svarbus teisinės sistemos komponentas dar ir dėl to, kad ji sukuria teisinių terminų žodyną, moksliškai pagrindžia tuos terminus, kuriais naudojasi įstatymų kūrėjai. Kuriant teisinės sistemos pertvarkymų programas ir nesilaikant metodologinės drausmės, reforma patenka į aklavietę.Teisinė doktrinaDoktrina vaidina labai svarbų vaidmenį ir įstatymų aiškinimo požiūriu. Teisinė doktrina daro didžiulę įtaką tiems teisėkūros subjektams, kurie dažnai tik išreiškia teisinės sistemos vystymosi tendencijas. Tos tendencijos yra nusistovėjusios pačioje teisinėje doktrinoje. Joje galima įžvelgti ir pasiūlymus įstatymų kūrėjams. Šiuolaikinėje teisės teorijoje vis labiau ir labiau pripažįstamas teisės aiškinimo proceso nepriklausomumas. Įstatymų kūrėjo valia arba teisiniai terminai aiškinami jau ne vien tik gramatine ar logine prasme, bet vis labiau remiamasi bendraisiais teisės principais, teisine doktrina kaip pažiūrų sistema.Teisės normos Demokratinėje visuomenėje teisinių idėjų pavertimo teisės normomis ir tokio pavertimo metodų bei priemonių kokybės problemos sprendžiamos kuriant įstatymus, įkūnijančius savyje bent šiuos teisinio įstatymo reikalavimus: teisė netapatinama su įstatymu; žmogaus teisės pripažįstamos prigimtinėmis, tuo nubrėžiant tam tikras valstybės kišimosi į žmogaus teisių sferą ribas; kuriami įstatymai neprieštarauja prigimtinėms žmogaus teisėms; įstatymų dispozicijose įtvirtinamas socialinių interesų kompromisas kaip interesų priešpriešos įveikimas civilizuotu būdu. Kompromisu grindžiami įstatymai minimizuoja prievartos poreikį vykdant tokius įstatymus; įstatyme įtvirtinamas ir demokratinei visuomenei būdingas teisinio reguliavimo tipas (imperatyviojo ir dispozityviojo metodų sąveika su dispozityviojo metodo persvara).

TeisėkūraAktyvioji teisėkūra buvo pradėta specialiai nesvarstant, kokiais socialinės kokybės parametrais turi pasižymėti naujau kuriami įstatymai, kad jie atitiktų teisinio įstatymo modelį. Apie tai byloja priimami nevienodos kokybės įstatymai, dažnas atskirų jų straipsnių dalių papildymas, kaitaliojimas. Konceptualiąją teisėkūra čia keitė stichiškoji bandymų ir ankstesniųjų klaidų ištaisymo teisėkūra. Nesuderinamumas Įstatymų tarpusavio nesuderinamumas, juose vartojamų sąvokų neapibrėžtumas, leidžiantis įvairiai aiškinti įstatymų normų turinį ir nevienareikšmiškai suvokti teisinio reguliavimo ribas, normų konkurencija sunkina teisės normų taikymą, mažina jų efektyvumą, skatina teisinį nihilizmą. Įstatymų leidyboje per mažai dėmesio kreipiama ne tik į įstatymų tarpusavio suderinamumą, bet ir su Europos Sąjungos teise. Konfliktų tarp įstatymų ir poįstatyminių aktų priežastys labai įvairios: skubotas norminių aktų projektų rengimas, jų gausumas, paviršutiniškas požiūris į šį darbą, nepagrįstas skubėjimas šiuos aktus priimti, teisininkų, rengiančių projektus, trūkumas, įvairių grupuočių įtaka ir pan.

6 TEMA: Socialinės, ekonominės, politinės ir kultūrinės transformacijos laikotarpis Centrinės ir Rytų Europos valstybėse

Socialiniai pokyčiai ir politinių sistemų kaitos modeliai Rytų ir Vidurio Europos šalių totalitarinių sistemų kaitos į demokratines sistemas modeliai atskirų šalių savitumai ir kaitos modelių įvairovė; vėlesni politinių administracinių sistemų plėtros ypatumai.

Socialiniai pokyčiai – perėjimo modeliai Derybos ir sistemos reforma; Kapituliacija ir valdžios atidavimas; Revoliucija; Reformos be derybų; Federacinės valstybės suirimas.

Derybos ir sistemos reforma Geriausiai teoriškai pagrįstas ir sėkmingai realizuotas Ispanijoje; Tik Lenkijoje ir Vengrijoje vyko derybos, apvalaus stalo diskusijos. Valdančiosios partijos prarado valdžią, virto socialdemokratinėmis ir laimėjo rinkimus bei grįžo į valdžią 1993 -1994 m.

Kapituliacija ir valdžios atidavimas Tai VDR ir Čekoslovakija. Valdžios kapituliacija veikiant vidaus aplinkybėms ir tarptautiniam spaudimui. Derybos su opozicija tik dėl valdžios perdavimo techninių aplinkybių. Režimai priklausomi nuo sovietų paramos ir karinių įgulų. Valdžia neturi jokios visuomenės paramos. Nebuvo iniciatyvų iš viršaus dėl demokratizavimo. Labiausiai konservatyvūs valstybės vadovai ir partinė vadovybė. Skirtingas likimas –VDR inkorporuota į VFR. Čekoslovakija skilo į dvi valstybes. Čekija vykdė rinkos ekonomikos reformas, valdė dešiniųjų vyriausybė. Slovakija - populistinė vyriausybė ir vėluojančios reformos.

Revoliucija Rumunija – fizinis valdančiojo režimo nuvertimas ginkluota jėga. Kariuomenė prieš slaptąją policiją, viena politinė grupuotė pakeitė kitą. Tik su išlygomis galima vadinti demokratine valdžia.

Reformos be derybų Socialiniai pokyčiai įgyvendinami reformomis iš viršaus, be opozicijos spaudimo ir paramos. SSRS ir M.Gorbačiovo reformos. Valstybės suirimas, nėra opozicijos paramos, nesėkmingas karinio perversmo bandymas. Bulgarijos ir Albanijos komunistiniai režimai įgyvendino reformas iš viršaus. Stiprios valdančiosios partijos keitė pavadinimus, dalyvavo rinkimuose ir laimėjo arba dalyvavo koalicinėse vyriausybėse. Patirtis rodo, kad tokios valstybės nesukūrė stabilių demokratinių sistemų. Nuolatinės finansinės krizės, korupcija ir pirmalaikiai rinkimai.

Federacinės valstybės suirimas

Daugiataučių komunistinių federacijų suirimas- Jugoslavija ir SSRS. Tautinio identiteto problema daugiataučių valstybių piliečiams. Demokratinėje valstybėje piliečiai turi apsisprendimo teisę ir tai atvedė į žlugimą.

Konstitucinis pasirinkimas – prezidentas ar parlamentinė demokratija Jei iki komunistinio režimo buvo parlamentinė demokratija, ten po valdančiųjų žlugimo grįžo parlamentinė demokratija. Prezidentinį valdymo modelį pasirinko šalys, kuriose demokratinės tradicijos ir demokratinė opozicija buvo silpnos.

Socialinių pokyčių problemos Vyravo įsitikinimas, kad komunistinių režimų žlugimas yra automatinis perėjimas prie demokratinės valdymo formos; Tik dalis buvusių komunistinių režimų tapo visai demokratiškomis valstybėmis; Demokratinio valdymo formą apsprendė šalies ekonominis ir civilizacijos lygis, komunistinio režimo valdymo trukmė, šalies valdymo forma iki komunistinio režimo. Mongolija santykinai demokratinė valstybė, Kazachstane ir Uzbekistane autoritariniai režimai. Makedonija išvengė etninio pilietinio karo, Serbija ir Kroatija vykdė karo veiksmus prieš savo kitataučius piliečius

Socialinių pokyčių problemos SSRS žlugimas nesukėlė visų komunistinių režimų griūties – Kuba ir Šiaurės Korėja liko. Kinijos ir Vietnamo režimų vykdomos reformos rodo, kad sistemos žlugimas nėra vienintelis socialinių pokyčių scenarijus. Keičiasi visuomenės santykiai, bet politinė sistema yra be pokyčių. Pokyčiai paneigia teoriją apie visuotinį ir neišvengiamą komunistinių režimų žlugimą ir perėjimą į demokratinį valdymą.

7 TEMA: Modernizacijos proceso galimybės administracinėje teisėje ir teisėkūroje Modernizacijos galimybės Problema 1 - Reikia tobulinti konstitucinių principų taikymą. Vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje negalima garantuoti tiesioginio Konstitucijos taikymo dėl to, kad Konstituciniame teisme negalima iškelti bylos vadinamąja “actio populiaris” tvarka. Tačiau būtina atsižvelgti į tas galimybes, kurios numatytos Konstitucijoje. Tai jau minėta teismų¸ ir Konstitucinio teismo jurisdikcijos sąveika. Taip pat reikėtų¸ įvertinti galimybes piliečiams inicijuoti tokias bylas Konstituciniame teisme per subjektus, turinčius teisę pateikti prašymus Konstituciniam teismui. KONSTITUCIJOS 33 STR. 3 DALIS SKELBIA, KAD "PILIEČIAMS LAIDUOJAMA PETICIJOS TEISĖ, KURIOS ĮGYVENDINIMO TVARKĄ NUSTATO ĮSTATYMAS Pagal šį įstatymą Peticiją gali pateikti Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, arba jų grupė. Peticijos teisė - Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis šio įstatymo nustatyta tvarka į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti Peticijų įstatymo klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Pastaroji Įstatymo nuostata reiškia, kad peticijoje išdėstyti reikalavimai gali būti realizuoti tik tada kai atitinkama peticijų komisija formaliai pripažins nurodytų Įstatyme asmenų kreipimąsi peticija. Todėl esminę reikšmę šiuo atveju turi ne tik žmonių aktyvumas, bet ir peticijų komisijų veikla. PRINCIPAI „VALDŽIOS ĮSTAIGOS TARNAUJA ŽMONĖMS“

„:ĮSTATYMO NEŽINOJIMAS NEATLEIDŽIA NUO ATSAKOMYBĖS“ NEPAKANKAMAI PAAIŠKINTI ĮSTATYMUOSEĮgyvendinant principus „Žmogaus asmuo neliečiamas“, „Žmogaus orumą gina įstatymas“ pastebimas atotrūkis tarp objektinės teisės ir subjektinės teisės, be to žmogus subjektyviai dažnai nesuvokia, kad pažeidžiamos jo teisės. Iškyla viešojo administravimo institucijų valstybinio orumo problema: institucija turi tikrai rūpintis žmogumi, o ne naudotis žmogaus klaidomis, jo teisiniu neišprusimu. Turi reikštis kitokia valstybinė motyvacija, artima žmogiškųjų santykių įgyvendinimui. TEISĖ Į PRIVATAUS GYVENIMO NELIEČIAMUMĄ Siekiant visapusiškos teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugos būtina ne tik pažangi įstatymų leidybos užtikrinta apsauga, tačiau būtinas be kita ko ir vadybinių bei ekonominių garantijų užtikrinimas – kompetentingas šios teisės apsauga besirūpinantis personalo korpusas, periodiškas visuomenės švietimas, kurio metu būtų pristatoma naujausia praktika ir teoriniai aspektai, nuolatinis teisės gynybą garantuojančių institucijų bendradarbiavimas su visuomene, siekiant kiekvieną besidomintį supažindinti su galimybėmis ginti savo pažeistą teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Tik užtikrinus prieinamumą kiekvienam piliečiui (palyginamuoju požiūriu kalbant tiek Lietuvos, tiek užsienio bendruomenių atžvilgiu) ginti savo pažeistą teisę, tinkamą infrastruktūrą ir finansinius resursus bus galima tikėtis visų galimybių ginti pažeistas teises išnaudojimo, o dar vėliau – vis mažėjančio teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimų skaičiaus. TEISĖ Į PRIVATŲ GYVENIMĄ Iškelti tikslai: - vystyti pilietinės visuomenės gebėjimus stebėti ir daryti įtaką valstybinei žmogaus teisių politikai bei praktikai, kelti žmonių sąmoningumo lygį informuojant apie žmogaus teisių pažeidinėjimo priežastis ir pasekmes. - motyvuoti valstybės institucijas ir pareigūnus, kad jie efektyviai tobulintų teisės aktus, programas bei paslaugas, orientuotas į žmogaus orumo bei žmogaus teisių apsaugos įtvirtinimą, nėra veiksmingai įgyvendinami. Daugelis problemos sprendimų glūdi žmonių motyvacijos, vadovavimo, bendravimo lygmenyse. TEISĖ Į INFORMACIJĄ Asmens teisės į informaciją tinkamas įgyvendinimas svarbus tuo aspektu, kad šia teise atskleidžiama administracinės teisės informavimo funkcija. Informacijos teikimo valdžios įstaigose procedūros – tai tiek besikreipiančių asmenų, tiek ir valdžios įstaigų iniciatyva vykstantys valdžios įstaigų atliekami asmenų prašymų nagrinėjimo, informacijos parengimo ir jos suteikimo veiksmai. Pastebima administracinio teisinio reguliavimo spraga, susidariusi dėl to, kad nepakankamai gerai funkcionuoja žemiausio lygmens (savivaldybių) administracinių ginčų komisijos, dėl to nėra užtikrinama asmenų teisė apskųsti teritorinių valstybės valdymo ar vietos savivaldos įstaigų atsisakymą suteikti informaciją ar netinkamą jos suteikimą.PRINCIPAS „ĮGYVENDINDAMAS SAVO TEISES IR NAUDODAMASIS SAVO LAISVĖMIS, ŽMOGUS PRIVALO LAIKYTIS KONSTITUCIJOS IR ĮSTATYMŲ, NEVARŽYTI KITŲ ŽMONIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ“ Jeigu tas ribas, kuriomis vieno žmogaus teisės yra varžomos kito žmogaus teisėmis, išreikštume loginiais veiksmais, tai jos ne visada būtų aiškiai ir tiksliai suprantamos. Ribos būtų įvairioje sąveikoje: neigimo, sudėties, dauginimo, apimties, apibendrinimo, susiaurinimo, skirstymo.

Taigi vienų žmonių poelgiai, teisės ir teisėti interesai gali nesutapti, prieštarauti kitų žmonių poelgiams, teisėms ir teisėtiems interesams. Tokia teisinių santykių kolizija apima platų spektrą veiksmų - nuo visiškai teisėtų iki neteisėtų. Konkurencinis žmonių sąveikų pobūdis lemtų teisininko, turinčio tarpdisciplinines žinias ir įgūdžius kaip mediatorius (tarpininko) veikimas. PROBLEMA 2 - ATOTRŪKIAI IR PRIEŠTARAVIMAI TARP OBJEKTYVIOSIOS TEISĖS, ĮTVIRTINTOS KONSTITUCIJOJE, ĮSTATYMUOSE, KITUOSE TEISĖS NORMINIUOSE AKTUOSE IR SUBJEKTINES ŽMOGAUS TEISES ĮGYVENDINIMO Objektinės teisės transformacijos procesuose į žmogaus subjektinę teisę, ypač viešosios teisės teisinio reguliavimo sistemoje, padidėja valstybės dominavimo prieš žmogų grėsmė. Teisinės valstybės ir kitų konstitucinių principų transformacija administracinėje ir administracinėje procesinėje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos atvejais , kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos supančios teisinės kultūros, gal net valstybės institucijų subkultūros, priešpriešos. ATOTRŪKIAI IR PRIEŠTARAVIMAI TARP OBJEKTYVIOSIOS TEISĖS, ĮTVIRTINTOS KONSTITUCIJOJE, ĮSTATYMUOSE, KITUOSE TEISĖS NORMINIUOSE AKTUOSE IR SUBJEKTINES ŽMOGAUS TEISES ĮGYVENDINIMO Pagrindinę probleminę situaciją papildo etatistinės teisės (valstybės dominavimo prieš žmogų) vis išliekantys kūrimo tradiciniai stereotipai, kurie objektinės teisės transformavimo procesuose atvirai ar maskuojančiai šalina pagrindines objektinės teisės nuostatas. Įstatymų rengimo praktikoje nėra tinkamai reguliuojamas teisės ir įstatymo viršenybės principų įgyvendinimo algoritmas. Teikiant pirmenybę įstatymo viršenybės principui, vyrauja įstatymų rengimo subjektyvizmas: etatistinės teisės formavimo atrankos pagrindu politinės, interesų grupių normos, Seimo narių, žinybų vadovų ir biurokratinio aparato subkultūros normos be rimtesnės teisinės doktrininės analizės, jos kardomojo filtro, inkorporuojamos į teisės normų hipotezes, dispozicijas, sankcijas. PROBLEMA 3- VIEŠOJO SEKTORIAUS INSTITUCIJŲ ADMINISTRAVIMAS Naujausias požiūris į tradicinį viešąjį administravimą išdėstytas O. E. Hugheso veikaluose. Pasak autoriaus, viešojo administravimo modelis pagrįstas griežta biurokratijos hierarchine struktūra, kuriai formaliai vadovauja politikai, o valstybės tarnautojai yra nuolatiniai, neutralūs, nešališki pareigūnai. Šie pareigūnai remiasi valstybės, o ne politinių partijų interesais, veikia savarankiškai ir įgyvendina politikų sprendimus. Tradicinio viešojo administravimo modelio teorinis pagrindas yra M. Vėberio biurokratijos teorija. Vis dėlto tradicinis viešojo administravimo modelis dar tebeegzistuoja daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, todėl būtina žinoti šio modelio pagrindinius postulatus.M. VĖBERIS APIBRĖŽĖ ŠEŠIS MODERNIOS BIUROKRATIJOS SISTEMOS PRINCIPUS: 1. Griežtai nustatytos ir juridiškai įteisintos veiklos sritys -jos tvarkomos remiantis administracinėmis nuostatomis. 2. Hierarchija numato griežtą subordinaciją ir kontrolę. 3. Įstaiga valdoma remiantis iš anksto parengtais dokumentais. Biurokratija atskiria oficialią veiklą nuo privataus gyvenimo. Pinigai ir kitas turtas atskirti nuo privačios pareigūnų nuosavybės. 4. Įstaiga valdoma šiuolaikiškais metodais, nuolatos keliama darbuotojų kvalifikacija. 5. Plati viešojo administravimo organizacijos veika reikalauja iš valstybės tarnautojų visiškai atsiduoti darbui, tuo tarpu pradinėje viešojo administravimo pakopoje buvo atvirkščiai - tarnybiniai reikalai buvo laikomi ne itin svarbiais. 6.Vadyba pagrįsta bendromis tvirtomis taisyklėmis .

O. HUGHESO TEIGIMU, „TRADICINĖ BIUROKRATIJA TURI STRUKTŪRĄ, NUKREIPTĄ Į IŠORINIUS VEIKSNIUS, SUKURIANČIĄ TIK ATSITIKTINIUS REZULTATUS Bandymas viską kontroliuoti priveda prie to, kad mus taip užvaldo noras įsakinėti, kaip viskas turi būti daroma, - reguliuojamas procesas, kontroliuojami mokesčiai, -jog ignoruojami išeitiniai rodikliai ir rezultatai. Žinoma, viešojo administravimo organizacija turi savo funkcijas, bet buvo manoma, kad jas nustačius, sukūrus hierarchiją, personalo sistemą ir panašiai, patenkinami rezultatai bus savaime pasiekiami... Kadangi administravimas yra instrukcijų vykdymas, vadinasi, atsakomybė perduodama individui, kuris manipuliuoja tomis instrukcijomis"Biurokratija Biurokratija – kaip socialinė grupė – tai žmonės dirbantys biuruose (administracinėse įstaigose); Biurokratija- kaip valdymo sistema, kurioje dominuoja pareigūnai; Biurokratija – kaip elgesio būdas – tai elgesys paremtas visuotinai priimtinomis taisyklėmis. Kai sakome, kad problema sprendžiama biurokratiškai, mes turime omenyje tai, kad ji sprendžiama pagal taisykles ir normas ir į konkrečias aplinkybes atsižvelgiama tik tiek, kiek leidžia taisyklės ir normos. Biurokratija – kaip efektyvumas ir neefektyvumas. Šis prieštaringas sąvokų vartojimas grindžiamas M.Veberio teigimu, kad biurokratija kaip sistema pasižymi tam tikrais jo suformuluotais bruožais, pasiekia efektyvumą atlikdama bet kuriuos organizacinius uždavinius. Kita vertus daugybė tyrimų atliktų po M.Veberio parodė,kad empirinis ryšis tarp veberiškos biurokratijos sampratos ir efektyvumo yra nežymus, o biuoikratijai būdingas geriausiu atveju neefektyvumas taikant nereikalingas taisykles ir procedūras, blogiausiu atveju visų iniciatyvų slopinimas pagal tas taisykles. Biurokratija II Po M.Veberio daugelis tyrinėtojų pripažino, kad biurokratija yra neutrali ir racionali mašina, kuriai būdingi ir kiti bruožai, kurie pavadinti disfunkcijomis. Disfunkcijos tai biurų gebėjimai tapti savo veiklos tikslu, didinti įtampą tarp administratorių ir ekspertų. Ryškiausios disfunkcijos – mitų kūrimas ir garbinimas; ribotas racionalumas; nelankstumas; Informacijos asimetrija (pavaldinys slepia informaciją nuo viršininko arba atskleidžia tik dalį jos); organizacijos biudžeto didinimas; biuro plėtra; biuro autonomija; biuro ir biurokrato interesų skirtingumas.. ŽMOGIŠKŲJŲ SANTYKIŲ KŪRIMOSI ERDVĖ Teisiniu, ekonominiu, vadybiniu požiūriu atskleidžiant žmogiškųjų santykių administracinio teisinio reguliavimo dalyką (dalykus) būtina pažinti žmogiškųjų santykių proceso aplinką, kuri gali padėti kurti minimų santykių priežastinį-tiriamąjį modelį. Vienu svarbiausiu žmogiškųjų santykių aplinkos formavimo veiksniu ir socialine teisine vertybe yra bendruomenė. BENDRUOMENĖ

Kuo bendruomenė silpnesnė, tuo labiau jos kokybiniai dėmenys, tokie kaip sutelktumas ar ekonominis gerbūvis tampa priklausomi ypač nuo išorinių ekonominių veiksnių. Dauguma skurdžių teritorinių bendruomenių yra izoliuojamos iš viešojo diskurso. Siekiant rasti sėkmingos bendruomenių plėtros raktą, būtina atpažinti ir sudėtines bendruomenių dalis: viešus, privačius ir vietinio lygmens ryšius bei teritorinių bendruomenių indėlį jų organizavime ir organizavimesi. Socialinė ekonomika

Tai bendruomeninis verslumas, tenkinantis daugelį visuomenės poreikių (pvz., ekonominio saugumo, palaikymo ir produktyvumo) per kooperatyvią ekonominę veiklą ir savirūpybą, grindžiamą vietos gyventojų aktyviu dalyvavimu. Socialinė ekonomika veikia tarp rinkos ekonomikos, viešojo ir visuomeninio sektorių ir yra orientuota į asmens socialinius poreikius. Vystant vietinio lygmens socialinės ekonominės integracijos strategijas ir kuriant pliuralistinę bendruomenės gerovę, svarbia tampa vietinės savivaldos ir socialinės ekonomikos organizacijų partnerystė. SOCIALINĖ EKONOMIKA EUROPOJE ĮGAUNA VIS SVARBESNĮ VAIDMENĮ Ji tampa vienu pagrindinių svarstomų klausimų socialinės politikos srityje, siekiant individualaus, smulkaus ir vidutinio verslo dalyvavimo valstybės ūkinėje veikloje, telkiant bendruomenes socialinių poreikių tenkinimui vietiniam lygmenyje. Šiandien Europoje priskaičiuojama devyni milijonai dirbančiųjų socialinės ekonomikos sferose; ES šalyse veikia apie 900.000 socialinės ekonomikos įmonių, kurios sukuria maždaug 10% BNP ir užimtumo. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje socialinės ekonomikos sektorius sudaro 5-8% šalies ekonomikos. SOVIETINĖ OKUPACIJA LIETUVAI KAINAVO NE TIK INDIVIDUALIZMO ETIKOS BEI PATIES INDIVIDO, BET IR BENDRUOMENIŲ PRARADIMĄ, O KARTU IR SUTRAUKYTUS SOCIALINIUS SAITUS Prasidėjo visuomenės suskaldymas, kuris sunaikino jos jungiamąją galią, o sykiu ir visiškai išsklaidė ir suskaidė visuomenę priešpriešos grupėmis (o juk visuomenės suskaidymas moderniajame pasaulyje daugmaž prilygsta visuomenės kaip save aktyvuojančios ir bendrą žodyną bei normų sistemą kuriančios sistemos sunaikinimui). Teisės, vadybos, viešojo administravimo, socialinės ekonomikos ir kitų socialinių mokslų Lietuvoje žmogaus socialumo patirtį galinčių analizuoti bei atstatyti laukia titaniškas darbas – ne tik tyrinėti socialinių ryšių atstatymą bei lėtą bendruomenių atkūrimą, bet ir dalyvauti šiame atkūrimo procese. Šiame žmogiškuosius santykius kuriančiame kontekste reikėtų išskirti socialinę ekonomiką

TEISĖKŪROS SOCIALINIS VAIDMUOTEISĖKŪRA IR STEBĖSENA Teisėkūra – procesas apimantis siūlymų ar ketinimų nustatyti naują ar keisti esamą teisinį reguliavimą pareiškimą , teisės aktų projektų rengimą ir derinimą, teisės aktų priėmimą pasirašymą ir skelbimą, teisinio reguliavimo stebėseną. Teisinio reguliavimo stebėsena – priemonių sistema apimanti teisinio reguliavimo efektyvumo, faktinių teisinių reguliavimo padarinių ir jų atitikties nustatant teisinį reguliavimą planuotiems tikslams ir padariniams vertinimą, reikalingumo keisti teisinį reguliavimą nustatymą.

Teisėkūros taisyklės LR Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1244 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių patvirtinimo” Konsultacijos su visuomene – skelbiant institucijos interneto svetainėje konsultacijas su visuomene turi būti nurodyta : konsultacijų apimtis, (tikslai, tikslinės grupės, dėl ko konsultuojamasi); Siūlomos sprendimo alternatyvos ir jų numatomas poveikis; Teisės akto projekto rengėjas gali pateikti konsultacijos papildomą dokumentą – baigtinį klausimų į kuriuos pageidauja gauti atsakymą (- us) iš tikslinės (-ių) grupės (- ių) sąrašą ;

Įvertinus per konsultacijas gautus pasiūlymus, nuomones ir atsakymus, institucijų interneto svetainėje skelbiama informacija apie konsultacijų apibendrintus rezultatus. Teisėkūros pagrindų įstatymo projektas

Nėra galimybių efektyviai koordinuoti teisės aktų rengėjų veiksmus; Reikia sudaryti galimybes visuomenei aktyviai dalyvauti teisėkūroje, o valstybės ir savivaldybių institucijoms įvertinti visuomenės pateiktus pasiūlymus; Esamos teisės aktų derinimo viešumo priemonės nėra pakankamai sistemiškos, nes neapima visos teisėkūros; Nėra išnaudojamos galimybes išnaudoti teisėkūros koordinavimo galimybes perkeliant juos į elektroninę erdvę.Teisėkūros problemos Priėmus teisės aktus nėra vertinama ar pasiekti keliami tikslai ar teisinis reguliavimas yra tinkamas ar neturi būti tobulinamas; Nesudarytos sąlygos dalyvauti asmenims, kuriuos tiesiogiai įtakoja nustatytas teisinis reguliavimas; Nėra sudarytos sąlygos teisėkūros procesus padaryti efektyvesnius perkeliant juos į elektroninę erdvę; Teisės aktų įsigaliojimo terminai nėra vieningi ir sistemiški; Teisės aktų skelbimas oficialiame popieriniame leidinyje neatitinka informacinės visuomenės poreikių ir standartų; Teisės aktų rengimo ir derinimo procese vyrauja popierinės dokumentų formos; Šiuo metu nėra teisės akto kuris, sistemiškai įtvirtintų teisėkūros kaip sudėtinio nuoseklaus ir vientiso proceso nuostatas. Teisėkūros principai Pagarbos asmens teisėms ir laisvėms – reiškiančiu, kad teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo turi būti paisoma ir negali būti paneigiamos LR Konstitucijoje, ES teisės aktuose, LR tarptautinėse sutartyse, LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintos asmens laisvės ir teisės; Aiškumo – reiškiančiu, kad teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, glaustus, nuoseklus, suprantamas tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Atvirumo ir skaidrumo – reiškiančio, kad teisėkūra turi būti vieša, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys asmenys – žinomi, visuomenei ir interesų grupėms turi būti sudaromos sąlygos teikti siūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, priimti teisės aktai turi būti skelbiami ir prieinami viešai.

Teisėkūros principai II Atskaitomybės , reiškiančiu, kad turi būti žinomi teisės akto projektą rengimą inicijavę, teisės akto projektus rengę ir numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai, kad turi būti atliekama teisinio reguliavimo stebėsena bei žinomi šią stabėseną atliekantys ir už stebėsenos rezultatus privalantys atsiskaityti subjektai; Tikslingumo , reiškiančio, kad teisės aktas turi būti rengiamas ir priimamas siekiant aiškaus tikslo, kad, jei įmanoma, konkrečiam tikslui ar tikslams pasiekti naudojamos alternatyvos teisiniam reguliavimui, o parengti ir priimti teisės aktai sistemingai peržiūrimi, siekiant užtikrinti, kad galioja tik veiksmingi ir būtini teisės aktų reikalavimai.