Romulas Ir Remas

Romulas ir Remas (Romulus, Remus) pagal romėnų mitologiją buvo Romos miesto įkūrėjai 753m.pr.Kr..Padavimas pasakoja, kad jie buvo dievo Marso ir vestalės Rėjos Silvijos vaikai.Amulijus Silvijus nuvertė nuo Alba Longas sosto savo vyresnįjį brolį Numitorą Silvijų, kurio dukrą Rėją Silviją jis privertė tapti vestale (romėnų deivės Vestos vaidilute, davusia netekėjimo ir skaistybės įžadus). Amulijus bijojo palikuonių brolio šeimoje ir taip norėjo užkirsti kelią bet kam, kas galėtų jam kliudyti valdant. Bet Marsas nusileido į Silvijos šventyklą, o ji pagimdė nuo Dzeuso dvynukus Romulą ir Remą.Pasakojama, kad anksti ryte vestalė Silvija ėjo prie upės ąsočius išplauti. Prisėdo medžių paunksmėje, o paukščių čiulbėjimas ir vandens čiurlenimas užliūliavo ją. Čia ją ir pamatė Marsas. Užsidegė meile, pradėjo ją glamonėti. Vestalė to ir nežinojo. Ji tik susapnavo pranašišką sapną: Sapne ji stovėjo prie aukuro, vilnonis raištis nukrito jai nuo kaktos, iš jo išaugo dvi palmės. Viena iš jų ypatingai vešli buvo ir net dangų pasiekė. Bet jos dėdė panoro palmes nukirsti. Marso paukštis, genys, ir vilkė apgynė medžius..Vaikams gimus, Amulijus įsakė juos sudėti į cinko indą ir išmesti į Tibro upę, o Rėją uždaryti į kalėjimą. Tuo metu Tibras buvo kaip tik patvinęs, o kai vanduo slūgo, cinko indas pasiliko dumble. Sakoma, kad upės vandenys pasibaisėjo tokia piktadarybe ir atsargiai išnešė kūdikius ant kranto.Vaikų verksmo priviliota vilkė parsinešė juos į savo olą ir žindė savo pienu. Dar ir genys atnešdavo vaikams maisto (Ir šiandieninėje Italijoje vilkė – motinystės simbolis. Be to tiek vilkas, tiek genys yra dievo Dzeuso gyvūnai).Vieną dieną juos užtiko karaliaus Amulijaus piemenys. Rūmų kiauliaganis Faustulas ir jo žmona Aka Larencija priglaudė vaikus ir juos užaugino, nežinodami vaikų kilmės. Sulaukę aštuoniolikos metų, broliai puldavo plėšikus ir grąžindavo jų pagrobtus gyvulius šeimininkams. Kartą jie susikivirčijo su Numitoro piemenimis. Taip atsitiko, kad Romulą ir Remą nuvedė pas patį Numitorą, o Faustulas papasakojo savo istoriją, tiek kiek jis žinojo. Numitoras atidžiai pažvelgė į abiejų veidus ir atpažino, kad tai jo anūkai. Kai Romulas ir Remas sužinojo, kaip žiauriai pasielgė Amulijus su jais ir jų motina, nusprendė atkeršyti. Jie užpuolė Alba Longa rūmus ir užmušė Amulijų tuo pačiu grąžindami sostą savo seneliui Numitorui.Atsidėkodamas Numitoras leido Romului ir Remui toje vietoje, kur juos išmetė, įkurti miestą. Bet Romulas ir Remas susiginčijo dėl miesto statytojo teisės ir tuo pačiu miesto vardo. Taigi, būrė iš paukščių skridimo, kuriam teks sienas mūryti. Romulas įkopė į Palatino kalvą, o Remas į Aventino kalvą. Iš ten jie stebėjo skrendančius paukščius. Remas pamatė šešis, o Romulas pamatė dvylika. Romului ir atiteko teisė statyti miestą (dar yra pasakojimas, jog jie žiūrėjo į paukščius nuo skirtingų kalvų. Pabaigoje jautėsi kiekvienas teisus, nes vienas matė paukščius pirmiau, bet užtai kitas pamatė daugiau. Kadangi Romulas turėjo daugiau rėmėjų, tai jis ginčą laimėjo). Nedelsdamas Romulas išarė šventąją vagą, žyminčią miesto ribas, ir pradėjo kasti griovį ir statyti miesto sieną. Pralaimėjęs Remas

šaipėsi iš brolio ir peršoko dar per žemą miesto sieną tiesiai į įrengimus. O tai buvo sunkus nusižengimas prieš teisę ir įstatymą, nes miesto siena buvo šventa. Įtūžęs Romulas užmušė savo brolį, sakydamas „Tegul taip bus su kiekvienu, kas per sieną šoks!“.Yra ir švelnesnis šitos istorijos variantas: Deivės Palės šventei atėjus, jie pradėjo darbą, iškasė griovį, įmetė ten grūdų, privežė žemių, užkasė griovį, pastatė aukurą. Netrukus kilo nuo jo aukų dūmai. Tada Romulas žambiu, kurį traukė baltas jautis ir karvė, išarė vagą, kuri žymėjo vietą, kur bus miesto siena. Romulas meldė Jupiterio, Marso ir Vestos pagalbos, įkuriant miestą. Jupiterio sutikimo ženklas buvo sugrumėjęs perkūnas ir tvykstelėjęs žaibas. Netrukus iškilo miesto sienos. Darbams vadovavo Romulo paskirtas Keleras, kuris turėjo žiūrėti, kad niekas per sieną neperšoktų, o taip atsitikus, nusižengėlio lauks mirtis. Remas nieko nežinojo apie draudimą, o norėdamas pademonstruoti, kad sienos per žemos ir nieko neapsaugos, peršoko sieną. Keleras jį kastuvu užmušė. Romulas labai gailėjo brolio, bet, norėdamas būti pavyzdžiu, nerodė savo ašarų ir skausmo. Tik atsisveikindamas pabučiavo savo brolį ir meldė, kad jis atleistų Kelerui. Visi verkė Remo: būsimo miesto piliečiai ir Faustulas su Aka.Pasak legendos netrukus po miesto įkūrimo romėnai susigaudė, kad neturi žmonų. Tuomet jie nusprendė pagrobti moterų iš sabinų genties. Nebuvo apsieita be klastos. Romulas pakvietė gretimų miestų gyventojus į žaidynes. Žaidynių metu ginkluoti romėnų kariai užpuolė beveik beginklius svečius. Jie atskyrė svečius vienus nuo kitų, pagrobė visas merginas, kiek tik pavyko. Dauguma iš jų buvo sabinės. Broliai ir tėvai prisiekė atkeršyti. O merginos viena po kitos davė sutikimą tekėti. Po kiek laiko sugrįžo sabinai su stipria kariauna ir susikovė su romėnais, bet moterų maldavimas baigti kautynes suminkštino jų širdis. Juk vienoje pusėje sabinių broliai ir tėvai, o kitoje pusėje sabinių vyrai ir vaikai. Romulas ir sabinų valdovas Titas Tacijus padavė vienas kitam ranką. Kariai susibroliavo, o romėnai ir sabinai susijungė į vieną valstybę, kurią abu, Romulas ir Titas Tacijus valdė.Romulas valdė 37 metus. Vieną kartą, kariuomenės parado metu Marso lauke prieš miestą įvyko saulės užtemimas. Pakilo baisus viesulas ir prarijo tamsūs debesys Romulą kitų akivaizdoje: tai Marsas atvyko pasiimti savo sūnų į dangų. Romulas tapo dievu Kvirinu.Pagal Livijų Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. balandžio 21 dieną. Ten, kur Romulas išaręs savo vagą, iš tikrųjų 1985m. buvo aptiktas griovys, kildinamas iš 8 a. pr.Kr

Our second story is the legend of the founding of Rome by the twin brothers, Romulus and Remus. Their grandfather was the rightful king of Alba but he had been deposed by his brother. Their mother was supposed to be a virgin priestess of the goddess Vesta, but she got pregnant, some say by Mars, the god of war. Their great-uncle recognised that Romulus and Remus were more than human and attempted to have them killed. The servant entrusted with this task abandoned them by the river Tiber, which was in flood. They were found by a she-wolf who suckled them, and a woodpecker, who fed them. A swineherd later found the babies and brought them up.

Romulus and Remus grew up into strong young men, born leaders of the shepherds and outlaws in the surrounding countryside. Remus was captured in a brawl with some of his grandfather's shepherds. Romulus attempted to rescue his brother, and the presence of twins of about the right age uncovered the secret. With their own followers and their grandfather's men, they deposed their great-uncle and restored their grandfather to his throne. Romulus and Remus did not want to serve anybody else as king, so they left Alba to found their own city.

They chose different sites, and decided to seek omens for which would be better. Remus looked round and saw six vultures, a good omen, whereupon Romulus claimed to have seen twelve, even better. While they were arguing, Remus jumped contemptuously over the walls Romulus had built. Romulus was made even angrier by this, and in a fit of rage, killed his brother.

Romulus buried Remus, and carried on with building his city. There was one problem: all the inhabitants, being shepherds, runaway slaves, and brigands, were men. Romulus held games in honour of the god Consus, and invited people from the Sabine communities roundabout. While they were watching the games, Romulus gave a signal and the Romans seized the young Sabine women who were attending the games and made off with them. The Sabines later tried to get the women back, but by this time they had married their abductors and some of them had become mothers. The women interposed themselves between the two armies, and pleaded not to be forced to choose between their relatives by blood and their relatives by marriage. Peace was restored and Romulus and Tatius, the king of the Sabines, were made joint monarchs. Tatius was killed after only five years, and Romulus then reigned alone.

After having reigned over Rome for 38 years, Romulus disappeared in a violent storm, and it was announced that he had been taken up to heaven, from where he would continue to look after Rome's destiny as the god Quirinus.

The founding of the city was carefully tied into history. The Roman historian Livy (late 1st century B.C.) wrote his history giving dates AUC (ab urbe condita = from the founding of the city). His history starts with the founding of Rome. Plutarch, a Greek biographer of the early 2nd century A.D., wrote a biography of Romulus in which he dates the founding of Rome by referring to eclipses observed in Greece. He also mentions attempts to historicise the information by interpreting the she-wolf as a prostitute and Mars as someone dressed up to fool their mother (Plutarch Romulus). For the Romans, the supernatural details did not detract from the historicity of the events. Equally supernatural stories and prodigies of nature abounded in accounts of other figures in Roman history, down to the emperors.

  Senovės pasaulyje romėnų kareiviai garsėjo puikiomis pergalėmis ir geležine drausme. Romos karvedžiai skynė pergalę, kol jos valdžioje atsidūrė visi Viduržemio jūros kraštai.  Romėnų legionai

Nuo pat įkūrimo Romos valstybės kariavo su kaimyninėmis tautomis. Karų metu romėnams pavyko sukurti geriausią to meto kariuomenę, kurią sudarė legionai. Kiekvienas konsulas vadovavo vienam arba dviem legionams. Į legioną buvo šaukiami 17 –46 metų amžiaus Romos piliečiai, karo laikotarpiu – 17 – 60 metų amžiaus piliečiai. Ginklus ir šarvus kiekvienas turėjo įsigyti pats. Pėstininkais tarnavo sunkiai pasiturintys ginkluoti valstiečiai, o turtingi ir kilmingi žmonės, galintys įsigyti žirgą, buvo raiteliai. Neturtingi valstiečiai buvo ginkluoti ietimis ir lankais. Karinė tarnyba buvo privaloma Romos piliečiams. Vergams ir beturčiams tarnauti kariuomenėje nebuvo leidžiama. Romos valdžia jais nepasitikėjo. Kareivis privalėjo ne tik savo lėšomis įsigyti ginklą, bet ir prasimaitinti žygio metu. Tai sukeldavo didelių sunkumų, todėl vėliau armijoje buvo įvestas atlyginimas ir duoti vienodi ginklai. Kiekvieną legioną sudarė 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių. Prie legionų buvo prijungiami sąjungininkų būriai ir kavalerija. Legionas buvo išdėstomas griežtai nustatyta tvarka. Karvedys Marijus perorganizavo kariuomenę: legionas buvo dalijamas į pulkus, o pulkai – į šimtines, kurioms vadovavo centurionai. Viso legiono vėliava buvo erelio atvaizdas.

Romos respublikos kariuomenė pasižymėjo drausme. Pasakojama, kad vieną kartą legionui sustojus prie obels, nė vienas obuolys nedingo nuo medžio. Konsulas pagirdavo ir apdovanodavo kautynėse pasižymėjusius karius. Bet už ginklo praradimą karys galėjo būti nubaustas mirties bausme, o pasitraukusiems iš mūšio lauko ar maištininkams pritaikydavo decimacijos paprotį. Romėnai mokėjo įsirengti karo stovyklą, iš graikų išmoko naudoti apgulties mechanizmus – taraną, apgulos bokštus ant ratų, strėlių ir rąstų svaidymo prietaisus. Nugalėtojas karvedys senato sprendimu būdavo vainikuojamas laurų vainiku. Triumfas buvo aukščiausias pagerbimas Romoje.

Italijos užkariavimas

Jau V a. pr. Kr. romėnai kariavo su savo artimiausiais kaimynais. Maždaug II a. pr. Kr. viduryje Roma viešpatavo visoje Italijoje ir tapo galingiausia valstybe Viduržemio jūros šiaurinėje pakrantėje.

Roma užkariavimus pradeda nuo savo karingųjų kaimynų, sabinų ir etruskų, kuriuos po ištiso šimtmečio konfliktų jai pavyksta sutramdyti. Apie 400 m. pr. Kr. dauguma etruskų miestų jau paimti ir dažnai sugriauti. Apie tą laiką ateina keltai ir atima Po lygumą iš etruskų, kuriuos tuo pat metu jūroje sumuša Kumų ir Sirakūzų graikai. Etruskų civilizacija žlunga.

Nemažai rūpesčių romėnams suteikė galai. IV a. pr. Kr. pradžioje jie užėmė dalį etruskų žemių. Kadangi su šiais Roma palaikė gerus santykius, todėl galai ir puolė Romą 390 m. pr. Kr. Jie įveikė romėnus, užėmė miestą. Galai Romoje išsilaikė pusę metų, tačiau Kapitolijaus užimti nepavyko. Anot legendos, žąsys išgelbėjo Kapitolijuje susitelkusius karius.(Atsirado posakis „Žąsys išgelbėjo Romą”).

Jau antroje IV a. pr. Kr. pusėje romėnai išstūmė galus iš Vidurinė Italijos. Naudodamiesi politiniu dėsniu: „Skaldyk ir valdyk”, jie nugalėjo lotynų, samnitų gentis. Iki III a. pr. Kr. pradžios Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurinę Italiją.

Toliau užkariautojų žvilgsnis krypo į Pietų Italiją, kitaip vadinamą „Didžiąją Graikija”. Romėnai pasinaudojo nesantaika tarp graikų miestų ir vietinių apulų, lukanų genčių ir tarp pačių graikų kolonijų. Antai, kai Turijaus miestas paprašė Romos pagalbos prieš lukanus, ši tuoj pasiuntė kariuomenę, lukanus nugalėjo, bet... pamiršo iš Turijaus išeiti. Karas vėl buvo neišvengiamas. Žymiausias Pietų Italijos miestas Tarentas vadovauti Jungtinei Didžiosios Graikijos kariuomenei pasamdė Epyro karalių Pyrą. Šis Aleksandro Makedoniečio giminaitis naudojo romėnams lig tol nematytą ginklą – dramblius. Nors kovai su graikų miestais Roma buvo sudariusi sąjungą su Kartagina, tačiau laimėti jai nesisekė. Tik po Pyro mirties 272 m. pr. Kr. romėnai gana lengvai užėmė visą Pietų Italiją.

Romos – Italijos sąjunga

      Naujoji valstybė į istoriją įėjo Romos – Italijos sąjungos vardu. Pats pavadinimas rodo, kad valstybė buvo sudaryta iš Romos miesto (polio) ir nukariautų kraštų. Italijoje gyveno piliečiai ir sąjungininkai, kurie nemokėjo mokesčių, o už Italijos ribų – svetimtaučiai pavaldiniai, mokėję Romai visus mokesčius. Vidaus gyvenimas nebuvo varžomas, bet užsienio politika visiškai priklausė nuo Romos. Politika pagal principą „skaldyk ir valdyk” garantavo nukariautų genčių paklusnumą ir reliatyvią ramybę šalyje. Roma kūrė savo kolonijas visoje Italijoje. Romėnai tiesė kelius ir užmezgė glaudžius ryšius tarp įvairių Italijos sričių. Paplito lotynų kalba ir raidynas.

Kartagina ir Pūnų karai

I Pūnų karas              II Pūnų karas            III Pūnų karas

      Romai tapus galingiausiu miestu Italijoje, visa vakarinė Viduržemio jūros pakrantė buvo Kartaginos miesto įtakoje. Turtingoji Kartagina buvo didžiulė pirklių valstybė, kur kasdien uostuose buvo pakraunama ir iškraunama daugybė laivų. Kartaginiečiai turėjo didelį karo laivyną ir stiprią samdytą kariuomenę. Kartagina jau buvo užvaldžiusi dideles teritorijas. 264 m. pr. Kr. kartaginiečiai užėmė Mesaną Sicilijos saloje. Romėnai pasiuntė į Siciliją savo legionus. Užpuolama vakarinės Viduržemio jūros dalies viešpatė Kartagina. Roma pirmąsyk stoja į kovą jūroje ir ne be Italijos teritorijoje. Tarp 264 ir 146 m. pr. Kr. įvyksta trys Pūnų karai (romėnai kartaginiečius vadino pūnais). I Pūnų karas:

Karas Data Svarbiausi mūšiai Rezultatai

I 264 – 241 m. pr. Kr. – Pūnai (kartaginiečiai) pralaimėjo, romėnams jie užleido Sicilijos salą.

  Romėnai tik po 20 metų išvijo kartaginiečius iš Sicilijos. Romos laivynas nugalėjo Kartaginos laivyną. Pagal taikos sutartį Roma gavo Siciliją, pirmąją savo užjūrio koloniją, Kartagina turėjo sumokėti didžiulę išpirką, kad padengtų karo išlaidas. Netrukus romėnai atėmė iš Kartaginos Sardinijos, o vėliau Korsikos salas.

Į pradžią

II Pūnų karas:

Karas Data Svarbiausi mūšiai Rezultatai

II 218 – 201 m. pr. Kr. Kanų (216 m. pr. Kr.)

  Zamos (202 m. pr. Kr.)

Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai laimėjo;

Romėnai atėmė visas Kartaginos žemes. Žemėlapis218 m. pr. Kr. kartaginiečių karo vadas Hanibalas netikėtai užpuolė Italiją iš šiaurės ir pradėjo antrąjį

Pūnų karą. Jis su 60000 kareivių ir 37 drambliais perėjo Pirėnų, o po to ir Alpių kalnus. Jo kariuomenė žygiavo per Italiją, iškovodama vieną pergalę po kitos. 216 m. pr. Kr. mūšyje prie Kanų jis sumušė romėnų kariuomenę, bet jam nepavyko užimti Romos. Hanibalas grįžo į Afriką. 202 m. pr. Kr. prie Zamos miesto jis pralaimėjo romėnams, išsilaipinusiems kartaginiečių žemėse. Šiame mūšyje pasižymėjo Romos karvedys Scipijonas. Antrasis Pūnų karas baigėsi 201 m. pr. Kr. Hanibalas nusinuodijo. Roma įsitvirtino vakarinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kartagina neteko karo laivyno ir kariuomenės, bet romėnai norėjo visiškai sunaikinti nekenčiamą miestą. Senatorius Katonas, jaunystėje dalyvavęs Kanų mūšyje, kiekvieną savo kalbą baigdavo žodžiais: „Kartagina turi būti sugriauta!”

 Į pradžią

 III Pūnų karas:

Karas Data Svarbiausi mūšiai Rezultatai

III 149 – 146 m. pr. Kr. – Graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas.

  149 – 146 m .pr. kr. įvyko trečiasis Pūnų karas. Romėnų kariuomenė išsikėlė Šiaurės Afrikoje ir apsiautė

Kartaginą. Apsiaustis tęsėsi 3 metus. Kartaginiečiai narsiai gynėsi, bet romėnai vis dėlto įsiveržė į miestą, padegė jį ir sulygino su žemės paviršiumi. Kartaginos valdos tapo Romos provincija.

Romėnai nepasitenkino savo pergale prieš Kartaginą. Jie pradėjo žygius į rytus. Legionai įsiveržė į Balkanų pusiasalį. Romėnai sutriuškino Sirijos karalystės kariuomenę, užkariavo Makedoniją, 146 m. pr. Kr. įvedė savo valdžią Graikijoje. Korinto miestas buvo visiškai sugriautas už nepaklusnumą.

SENOVĖS romos CIVILIZACIJA

Senovės romos valstybės periodizacija:

1. VIII -VI a. pr. Kr. – Karalių epocha, valdė 7 karaliai

Karalius Jo kilmė VeiklaRomulas Lotynas Įkūrė romos miestąNuma Pompilijus Sabinas Sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėn. kalendoriaus įvedė 12 mėn. kalendorių.Tulijus Hostilijus Lotynas Kariavo su sabinais dėl Albos miesto.Ankas Marcijus Sabinas Ostijoje įkūrė romos uostą.Tarkvinijus Priskas Etruskas Surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą.Servijus Tulijus Etruskas Pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė sieną.Tarkvinijus Išdidusis Etruskas Ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš romos.

2. VI a. pr. Kr pab. – 30(27) m. pr. Kr. – romos respublika; skiriami 2 etapai:a) 5100

m. pr. Kr. – III a. pr. Kr. – Ankstyvoji respublika (aristokratinė)b) III a. pr. Kr. – 30(27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika (oligarchija – iškrypusi, įstatymų nesilaikanti negausaus turtingųjų sluoksnio valdžia).

3. 30 m. pr. Kr. – 476 m. pr. Kr. – romos imperija; skiriami 3 laikotarpiai:a) 30(27) m. pr. Kr. – 193 m. pr. Kr. – Principatas (aukščiausioji valdžia priklauso senatoriui – princepsui – pirmajam tarp lygiųjų. Jam priklauso visa: karinė, dvasinė – vyriausiojo pontifiko ir pilietinė – tribūno iki gyvos galvos – valdžia). Įvedė Gajus Oktavianas.b) 193-284 m. po Kr. – III a. – krizė.c) 284-476 m. pr. Kr. – Dominatas (prasidėjo nuo Diokletiano reformų. Jis nustūmė į šalį senatą, liaudies susirinkimą ir suėmė į savo rankas visą valdžią. Stengdamasis sustabdyti imperijos irimą, ėmėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonominius reikalus. Įvedė naują administracinės ir teritorinės valdžios padalinį – tetrarchiją, kurią sudarė 2 augustinai ir 2 cezariai (įpėdiniai).

Karalių epocha:

1. Seniausieji gyventojai: Italikai, indoeuropiečių gentys (Vila Novos kultūros nešėjai), atsikėlė II tūkst. pr. Kr. pr. į Apeninų pusiasalį iš Mažosios Azijos; Etruskai (neaiškios etninės kilmės gentys), gyveno I tūkst. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje, buvo įkūrę daug miestų, bet nebuvo sukūrę vieningos v-bės. Graikai VIII a. pr. Kr. pradėjo nuoseklią Apeninų pusiasalio kolonizaciją, kūrė miestus, platino heleninę kultūrą.

2. VII a. pr. Kr. vid. (754 ar 753 m. pr. Kr.) įkurtas romos miestas (įkūrėjas – legendinis Romulas, pirmasis

romos valdovas). Pagal legendą, Romulas turėjo dvynį brolį – Remą. Jie abu panoro įkurti miestą prie Tibro upės, tačiau broliai negalėjo susitarti dėl vietos, todėl kreipėsi į orakulus. Remas pamatė 6 vanagus viršum Aventino (kalvos pavadinimas), Romulas – 12 vanagų viršum Palatino (kalvos pavadinimas): pranašingi ženklai jam buvo palankūs. Taigi jis būsimojo miesto ribas nubrėžė ant Palatino kalvos. Pagal seną,iš etruskų perimtą kilmės tradiciją, jis pakinkė į žagrę baltą karvę ir baltą jautį ir išvarė vagą toje vietoje, kur turėjo būti miesto siena. Nuo tos akimirkos niekas negalėjo peržengti šios šventos ribos. Remas ją peržengė, ir už tai Romulas jį nužudė. Iš čia atsirado iki mūsų dienų išlikęs posakis, kad “Romą pagimdė nusikaltimas”. O romėnai metus skaičiuoja nuo romos miesto įkūrimo – 754(3) m. pr. Kr.

3. romos miestas įkuriamas ant 7 kalvų: Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus, Aventino (čia žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. vid.) ir Palatino.

4. romos visuomenės struktūra: PATRICIJAI – kilmingieji, laikomi pirmaisiais romos

gyventojais; PLEBĖJAI – laisvi gyventojai, tačiau nelaikomi kilmingais, nes jų protėviai vėliau persikėlė į Apeninus.

5. Žymiausias iš Karalių epochos valdovų – SERVIJUS TULIJUS – įvedęs cenzo reformą, kuria stengėsi sulyginti plebėjų ir patricijų teises (pastarieji jungėsi į kurijas, o kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą – kuriatinę komiciją, kuri veikė šalia karaliaus ir Senato). Servijus Tulijus suskirstė romos piliečius pagal turtą (55 grupes: nuo turtingiausių iki vargingiausių), kiekviena grupė sudarė tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje, o pagal jų skaičių turėdavo ir tiek balsų naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose. Šios reformos papiktino romos patriciatą. Pasinaudodamas tuo, Tarkvinijus Išdidusis nužudė savo pirmtaką ir tapo romos karaliumi.Kiekvienos giminės vadas įėjo į seniūnų tarybą – Senatą. Kadangi iš pradžių romos bendruomenėje buvo 300 giminių, tai seniausiais laikais Senatą sudarė 300 senatorių.Senatas: Rinkdavo vadą iki gyvos galvos (rex – karalius), kuris: Pirmininkaudavo Senate; Aukojo dievams aukas visos bendruomenės vardu; Vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei – legionui. Vykdė teismo funkcijas.

6. 510 (509) m. pr. Kr. romos gyventojai išvijo Tarkvinijų Išdidujį iš romos, pasipiktinę jo žiaurumu. Nuo to laiko Senato nutarimu karaliaus valdžia Romoje buvo panaikinta. Miestą ėmė valdyti patricijai. Šis renkamasis valdymas buvo paskelbtas “visuomeniniu reikalu” (res publica). Taip buvo įkurta romos aristokratų respublika, išgyvavusi iki I a. pr. Kr.

romos respublikos laikotarpis

I. romos respublikos valdymas:1. Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo magistratai (pareigūnai – jie buvo renkami ir pareigos neapmokamos): Cenzoriai – prižiūrėjo mokesčių paskirstymą; Pretoriai – rūpinosi teisingumu; Edilai – atliko policines funkcijas; Kvestoriai – tvarkė iždą; Augūrai, pontifikai – vyriausieji dvasininkai.2. Imperiumas - aukščiausia civilinė ir karinė valdžia - , ją turėjo konsulai.3. Senatas – aukščiausia įstatymų leidžiamoji valdžia. Senatą sudarė konsulai. Senatoriais galėjo tapti asmenys, atlikę karinę prievolę, turintys tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 metai ir anksčiau ėję kokias nors magistratų pereigas.4. Centurijų komicijos turėjo pritarti Senato nutarimams, taigi romėnų teisės aktai buvo leidžiami Senato ir tautos vardu.

II. Respublikos raida:1. Respublikos pradžioje Senatas iš esmės buvo aristokratų institucija.2. III a. pr. Kr. pr. Senatas išplėtė plebėjų teises

(plebėjų spaudimo priemone tapo secesijos – pasitraukimas į Šventąjį kalną, kai reikėjo ginti Romą). Plebėjai išsireikalavo, kad būtų įvestas dar vienas magistratas – liaudies tribūnas, kuris rūpinosi tik jų reikalais; Romoje atsirado trečia tautos susirinkimo rūšis – tributinės komicijos, pradžioje jos rūpinosi tik plebėjų reikalais, vėliau įgavo įstatymų leidimo teises; IV a. pr. Kr. plebėjai gavo teisę rinkti vieną konsulą, teisę tapti vyriausiais dvasininkais: augūrais (žyniais, aiškinančiais dievų valią iš paukščių čiulbėjimo) ir pontifikais; Taip ilgainiui atsirado oligarchija – valdžią gavo nedidelė turtingųjų naujųjų aristokratų – nobilių – grupė, nustūmusi kilminguosius aristokratus.

III. Romėnų užkariavimai (universalios v-bės kūrimo pradžia)

1. romos nukariavimai iki III a. pr. Kr. pr.: Iki III a. pr. Kr. pr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurinę Italiją (nukariavo etruskus, umbrus, galus, lotynus, samnitus). Po šių karų atsirado posakiai: “Žąsys išgelbėjo Romą” – žąsys buvo laikomos Kapitolijuje, kurį 390 m. pr. Kr. užpuolė galai, žąsys tai pajutusios, pradėjo garsiai gagenti ir pažadino sargybinius, taip miestas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo. “Pyro pergalė” – pergalė prilygstanti pralaimėjimui, nes pareikalavo labai daug aukų ir atnešė milžiniškus nuostolius. III a. pr. Kr. vid. romėnai užėmė P. Italiją. Romėnams kariauti sekėsi todėl, kad priešai buvo silpnesni ir susiskaldę, o romėnai perimdavo iš priešų geriausius papročius, laimėjimus. Naujoji valstybė – romos-Italijos sąjunga – rėmėsi principu “Skaldyk ir valdyk” (nukariautų tautų statusas v-bėje buvo turėjo daugiau teisių, kitos – mažiau arba visai buvo priklausomos, tai supriešino nukariautas tautas ir sąlygojo romos v-bės stabilumą, nes taip buvo likviduotas pavojus, kad nukariautos tautos gali susivienyti ir sukilti prieš romos valdžią).

2. Punų karai (III-II a. pr. kr.) Roma - Kartagina Priežastis: ir Roma, ir Kartagina siekė užgrobti turtingą Sicilijos salą. III a. pr. Kr tai sukėlė Punų karą. Romėnai kartaginiečius vadino punais, todėl karas ir buvo pavadintas Punų karu. Sicilija buvo tarsi “prilipusi” prie Italijos ir atrodė kaip jos tęsinys. romos aristokratai samprotavo: “Italija priklauso mums, o Sicilija – Italijos tąsa, todėl sala turi būti mūsų, graikiškieji Sicilijos miestai mums paklus, kaip pakluso P. Italijos graikai ir tada mums atiteks Sicilijos kviečių laukai, vynuogynai ir alyvmedžių sodai”. Punų karas skirstomas į tris laikotarpius:

Karas Data Svarbiausi

mūšiai RezultataiI 264-241 m. pr. Kr. Punai (kartaginiečiai) pralaimėjo, romėnams jie užleido Sicilijos salą.II 218-201 m. pr. Kr. Kanų (216 m. pr. Kr.)

Zamos (202 m. pr. Kr.) Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai laimėjo.

Romėnai atėmė visas Kartaginos žemes.III 149-146 m. pr. Kr. Graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie romos, Kartaginos miestas sunaikintas.

3. II a. pr. Kr pab. Romai pakluso beveik visos prie Viduržemio jūros esančios teritorijos: Ispanija, Š. Afrikos dalis, Korsika, Sardinija, Sicilija, visa Italija, Graikija, Makedonija. romos sąjungininkais tapo Egiptas, Pergamas, Bitinija, Numidija.

IV. Socialinės kovos (146-31 m. pr. Kr.)

1. Priežastys: Užgrobti Graikijos, Rytų šalių dvasiniai bei materialiniai turtai ištvirkino romėnus, sukėlė vidinę nesantaiką, prasidėjo tarpusavio karai;

Užkariavimai panaikino įprastinę teisę bei nuosavybę, dėl to kilo mažiau pasiturinčių žmonių nepasitenkinimas ir pavydas; Nukariavimai padidino romėnų visuomenės turtinę ir socialinę diferenciaciją; Atsirado nesutarimai valdančiuosiuose sluoksniuose: dalis aristokratų (populiarai) norėjo išdalyti žemę vargšams, kad šie turėtų ką veikti ir taip sumažinti įtampą šalies viduje, o kiti – (optimatai) norėjo išlaikyti esamą padėtį ir nieko nekeisti.2. Kovos dėl valdžios romos viršūnėse: Liaudies tribūnų Tiberijaus ir Gajaus Grakchų žemės reforma: jie pasiūlė žemes išdalyti neturtingiems, suteikti daugiau teisių provincijų gyventojams. Senatas atmetė šį pasiūlymą. Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo nužudyti, tai sąlygojo socialinių karų pradžią. Įvedama Kornelijaus Sulos diktatūra: šis konsulas, remiamas optimatų pirmasis kariuomenę savo tikslams (užėmė Romą ir įvedė diktatūrą neribotam laikui), taip pat įvedė proskripcijas – viešai paskelbti pasmerktųjų mirti sąrašai, (proskripcijomis buvo susidorojama su politiniais konkurentais, nepatenkintais valdymu arba šiaip kuo nors neįtikusiais diktatoriui). Sulos viešpatavimas sudavė smūgį romos respublikos santvarkai. Nors formaliai išliko respublika, diktatoriaus įgaliojimai padarė Sulą vienvaldžiu romos v-bės valdovu. Jo sukurta v-bės santvarka sudarė sąlygas viešpatauti ne visam romos nobilitetui, o ribotai jo daliai, t. y. sukūrė politinę oligarchiją. Sulos ir jo šalininkų viešpatavimas – ne dėsningos raidos ar įstatymus leidžiančių institucijų nutarimų rezultatas – valdžia buvo prievarta užgrobta, pasitelkus profesionalią kariauną. Armija virto politinės kovos ginklu, o tai vėlesniems pretendentams į valdžią tapo pavyzdžiu, kaip užgrobti valdžią romos v-bėje. Pirmasis

romos triumviratas (59-48 m. pr. Kr.). Jį sudarė karvedžiai Gnėjus Pompėjus, Licinijus Krasas ir Gajus Julijus Cezaris (sudarė tarybą ir pasidalino visą valdžią Romoje). Krasui mirus, Julijus Cezaris (48-44 m.pr. Kr.) sutriuškino Pompėjų ir tapo diktatoriumi iki gyvos galvos (taip triumviratas iširo). Cezaris pasiskelbė konsulu, tribūnu, vyriausiuoju žyniu, dovanojo skolas, įvedė mokesčių rinkėjų kontrolę, davė skurdžiams (proletarams) žemės, senatorių skaičių padidino iki 900 narių, o patį Senatą padarė tik patariamuoju organu, imperatoriaus titulą padarė ne tik garbės simboliu, bet suteikė jam ir politinę prasmę (iki Cezario laikų imperatoriaus titulas buvo suteikiamas ypač pasižymėjusiems karvedžiams ir buvo tik garbės simbolis, nuo Cezario laikų jis įgijo politinę prasmę).3. Neramumai romos respublikoje: 91-88 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italikų tautelės, reikalaudamos romos piliečių teisių (šis sukilimas vadinamas “Sąjungininkų karu”). Romėnai sukilimą numalšino, bet buvo priversti patenkinti sukilėlių reikalavimus. 73-71 m. pr. Kr. kilo didžiulis vergų sukilimas, vadovaujamas gladiatoriaus Spartako. Romėnams reikėjo didelių pastangų numalšinti šį sukilimą.

V. romos teisė

Vienas didžiausių romėnų laimėjimų – jų sukurta privalomų teisės normų sistema. romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymų” sudarymu V a. pr. Kr. vid. Ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė teisė, kurios subjektai buvo tik romos piliečiai, ir tautų teisė, kurios pagrindas – sutartys tarp romos ir sąjunginių miestų bei kolonijų. Plėtojantis prekybos ryšiams, Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų. Šiems ginčams spręsti prireikė tautų teisės normų.“Dvylikos lentelių įstatymai” – originalus ankstyvosios romos respublikos ekonominių santykių, socialinės santvarkos, teisinių normų nagrinėjimo šaltinis.Plebėjų reikalavimu, 451 m. pr. Kr. buvo sudaryta 10 patricijų – decemvirų – komisija, kuri turėjo surašyti teisės normas. 450 m. pr. Kr. darbą baigė jau kita komisija, į kurią įėjo 5 decemvirai iš patricijų ir 5 – iš plebėjų. 449 m. pr. Kr. bendri patricijų ir plebėjų įstatymai buvo iškalti 12-oje varinių lentelių ir išstatyti forume.Išvada: “Dvylikos lentelių įstatymų” priėmimas buvo didelė romos plebso pergalė. Įstatymai, bendri patricijams ir plebėjams, turėjo apginti plebėjus nuo patricijų savivalės.Pagal “Dvylikos lentelių įstatymus”:1. Žemė ir kilnojamas turtas įstatymuose buvo laikoma privatine nuosavybe, kuri testamentu galėjo būti perduodama kaip paveldėjimas,

nors atskiri straipsniai fiksavo ir kai kuriuos gimininės nuosavybės bruožus (nepaliktus testamento). Žemės nuosavybę nagrinėjantys įstatymai rodo, kad V a. pr. Kr. vyravo smulki žemės nuosavybė.2. Įstatymai fiksavo ir žiaurios skolinės teisės galiojimą. Kreditorius galėjo parduoti savo skolininką už bendruomenės ribų. Tokiu būdu, skolininkas būdavo pasmerkiamas iki gyvenimo pabaigos būti vergu svetimoje šalyje. Be to, skolininką buvo galima ir nužudyti.3. Įstatymuose nebuvo straipsnių, ginančių vergą nuo šeimininko savivalės. Jie patvirtino neribotą šeimos galvos valdžią jos nariams. Nuo jo, kaip ir nuo giminės vyriausiojo, priklausė jų gyvybė, jis galėjo bausti už nusižengimus visus šeimos narius, t. p. ir vergus. Moteris romėnų šeimoje buvo beteisė. V a. pr. Kr. įstatymai rodo patriarchalinį vergovės pobūdį.4. Įstatymai saugojo romos piliečio teises. Jie draudė bausti jį mirtimi be teismo: mirties nuosprendį galėjo paskelbti tik centurinės komicijos.5. Patricijams ir plebėjams buvo nustatyti lygūs pilietinės ir baudžiamosios teisės įstatymai.

VI. romos imperijos laikotarpis

1. Respublikos pabaiga siejama su Oktaviano Augusto valdymu: 44 m. pr. Kr. Oktavianas sudarė antrąjį triumviratą su Marku Antonijumi ir Emilijumi Lepidu, tačiau greitai tapo vienvaldžiu valdovu (Lepidas žuvo, o Antonijus susipainiojo su Egipto valdove Kleopatra, kas sąlygojo romos gyventojų nepasitenkinimą. Karo tarp Antonijaus ir Oktaviano metu, 31 m. pr. Kr. mūšyje prie Akcijaus Oktavianas nugalėjo Antonijų ir taip tapo romos didvyriu bei gelbėtoju).

2. Įsitvirtinęs valdžioje, Oktavianas pradėjo formuoti naują politinę sistemą – principatą: Aukščiausią valdžią gavo senatorius (pirmasis tarp lygiųjų), jam atiteko ir karinė (imperiumo), ir dvasinė (vyriausiojo pontifiko) ir pilietinė (tribūno) valdžia iki gyvos galvos; Formaliai išliko visos respublikos institucijos, bet jų funkcijos gerokai susiaurėjo; 27 m. pr. Kr. Senatas suteikė Oktavianui Augustui imperatoriaus titulą, taip jis pradėjo Julijų-Klaudijų dinastiją.

3. Oktaviano Augusto veikla: Stengėsi išlaikyti v-bėje taiką ir kuo mažiau kariauti, nes kariuomenės išlaikymas brangiai kainavo; Apribojo vergų paleidimą į laisvę (nutrūkus karams, savaime sumažėjo vergų); Stengėsi išlaikyti natūralų gyventojų prieaugį ir pakelti smukusią moralę, nes smarkiai sumažėjo gimstamumas, santuokinių šeimų skaičius; Rūpinosi romos vidaus reikalais: puošė imperatoriaus rūmus, vykdė įv. pastatų statybas Romoje. Provincijose kūrė naujus miestus, tiesė kalius, įvedė kanalizacijos sistemą.

VII. romos principatas iki 180 m. po Kr.

1.

imperiją valdė 3 dinastijos: Julijai-Klaudijai, Flavijai, Antonijai.2. Valdovai laikėsi tos pačios strategijos: Stengėsi išlaikyti imperijos stabilumą, derindami miestų autonomiją su imperine centralizacija; Stengėsi neleisti imperijai sumažėti, stengėsi plėsti jos ribas.

IX. romos imperijos krizė

1. Imperija pradėjo irti, valdant Komodui, kuris buvo nužudytas 193 m. po Kr. 2. Krizės požymiai: Po Komodo mirties imperatoriaus titulą imta pardavinėti; Daugėjo nuskurdusių romėnų; Stiprėjo provincijų plėšimas, o atsaku į tai tapo nuolatiniai provincijų gyventojų sukilimai; Stiprėjo išorinis pavojus (kariuomenė buvo nepajėgi apsiginti, todėl tapo populiaru išsipirkti nuo karinės tarnybos); Stiprėjo kova tarp senatorių ir imperatoriaus; Gilėjo finansinė krizė; Stiprėjo provincijų separatizmas Pažangi romėnų visuomenės dalis ėmė ieškoti naujos pasaulėžiūros (paplito naujos filosofinės sistemos);

Pagoniškieji dievai prarado religinę ir moralinę reikšmę, romėnų liaudis krikščionėjo.

X. romos imperijos atkūrimas (284-378 m. po Kr.)

1. Paskutinis bandymas atkurti romos imperiją baigėsi dominato įvedimu. Dominato laikų romos imperijos bruožai: turėjo imperatorių, v-bės valdiniai buvo romos piliečiai, Roma turėjo savo sienas.2. Dominatas prasidėjo nuo Diokletiano reformų, kurių tikslas – priartinti Romą prie absoliutinės monarchijos: Sustiprinta kariuomenė; Sugriežtinta mokesčių politika; Ekonominio gyvenimo kontrolė pavesta biurokratams; Iškeliama rūmų apeigų tradicija; Įvestas naujas administracinis ir teritorinis valdžios padalinys – tetrarchija (ją sudarė 2 augustai –

Diokletianas ir Maksimianas bei 2 cezariai – padėjėjai. Cezariai buvo laikomi augustų įpėdiniais, t. y. įvedama paveldimoji imperatoriaus valdžia. Diokletianas ir jo bendravaldžiai tam tikroje teritorijoje turėjo imperatoriaus valdžią ir kiekvienas savo rezidenciją. Diokletianas tikėjosi, kad tokia sistema turi padėti išsaugoti imperijos vienybę, išvengti galimos valdžios uzurpacijos provincijose, t. p. ir palengvinti uždavinį ginti romos valdų sienas. Skirtumai tarp principato ir dominato Senovės Romoje

Principatas (30 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.) Dominatas (284-476 m. po Kr.)Imperatorius Asmuo taip vadinosi, bet teisė tuomet dar nepripažino imperatoriaus pareigybės. romos teisė imperatorių pripažino vieninteliu visų įstatymų ir visos vykdomosios valdžios šaltiniu.Piliečiai Dauguma laisvų žmonių dar neturėjo romos piliečių teisių. 212 m. po Kr. romos pilietybė buvo suteikta visiems laisviesiems

imperijos gyventojams.Sienos Roma savo valdomis laikė teritorijas, kur: a) nuolat stovėjo romos legionai, b) romos legionai pasirodydavo gana dažnai, c) romos legionai lankydavosi gana retai. romos imperijos teritorija sava tapo tik ta, kurioje nuolat buvo dislokuoti legionai, stovėjo pasienio kariuomenės rezidencijos ar gynybiniai įtvirtinimai.

3. Diokletianui atsisakius valdžios, 305 m. po Kr. tetrarchijų sistema pradėjo byrėti, o kovą dėl sosto laimėjo vieno iš cezarių sūnus Konstantinas, 306 m. po Kr. tapęs vienvaldžiu valdovu. Konstantinas: Tęsė Diokletiano reformų politiką; Atėmė iš piliečių teisę laisvai tvarkyti savo likimą (jų veiklą padarė paveldimą); 326 m. po Kr. imperijos sostinę perkėlė į Bizantiją (nuo 330 m. po Kr. – Konstantinopolis);4. Iki 378 m. po Kr. romos imperatoriai bandė išlaikyti politinį ir socialinį stabilumą, tačiau veltui, nes civilizaciją griovė iš išorės – barbarai, iš vidaus – krikščionys.

XI. Krikščionybės susiformavimas ir plitimas romos imperijoje

Nuo seno romėnai turėjo daugybę “vietinių” dievų, kuriems svarbu buvo atnašauti aukas, norint pelnyti ramų ir laimingą gyvenimą. Romėnų kultūrai didelį poveikį padarė graikai. Senieji romėnų dievai ilgainiui buvo sutapatinti su graikų dievybėmis. Iš Palestinos Romą pasiekė krikščionybė. Romėnai buvo tolerantiški ir leido žmonėms garbinti tuos dievus, kuriuos jie norėjo. Tačiau imperatorių valdymo metais buvo reikalaujama, kad visi aukotų aukas imperatoriui. Žmonės, atsisakę tai daryti, buvo laikomi maištininkais. Žydai tikėjo, kad Dievas Jahvė atsiųs jiems mesiją (išganytoją), kuris sunaikins “piktųjų” viešpatavimą ir įves “tūkstančius metų truksiančią Dievo karalystę”, žydai atsisakė aukoti aukas imperatoriui, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių 70 m. po Kr. romėnai nusiaubė Jeruzalę. Pralaimėjimas sukėlė didelį provincijų gyventojų nusivylimą. Tikėjimas, kad įmanoma išsivaduoti iš romėnų viešpatavimo žemiškajame gyvenime, buvo prarastas, sustiprėjo pastangos ieškoti nusiraminimo visame, kas paslaptinga ir stebuklinga. Paskutiniame I a. trečdalyje Mažosios Azijos vakarų pajūrio miestuose ir kitose romos imperijos provincijose atsirado grupės žmonių, teigiančių, kad Dievo Jahvės pažadėtasis mesijas (dievo pateptasis, graikų kalba – Christos) jau atėjo. Bet jis pasirodė žmonėms ne kaip pergalingas karo vadas, o kaip kuklus pamokslininkas, atnešęs visiems prispaustiesiems dvasinį išsilaisvinimą ir tikėjimą į būsimą prisikėlimą iš mirusiųjų. Šį pamokslininką Jeruzalės žyniai nubaudė mirtimi (reikia pažymėti, kad ne visi žydai priėmė naują

religiją – Kristaus mokymą, didesnė jų dalis, supratusi, kad Kristus nevienys jų kovai prieš romėnus, liko ištikimi savo senajai religijai – judaizmui ir kaltino Kristų, kad šis neva suskaldė žydų tautą, ir ji nebeteko iš protėvių paveldėtos vienybės, kuri reikalinga kovai). Žydų nebuvo labai daug, bet jie garsėjo solidarumu, todėl valdovai buvo priversti skaitytis su jais. Romėnai negalėjo suprasti, kaip galima garbinti nukryžiuotą žmogų. Nukryžiavimas Romoje buvo niekinamoji bausmė vergams ir nusikaltėliams. Romėnai, versdami žydus garbinti savo dievus, nieko nelaimėjo: žydai liko monoteistai. Bet ir pačių žydų tikėjimas skyrėsi. Manoma, kad pradžioje Jėzus buvo Jono Krikštytojo sektos narys; vėliau jis ėmė pats pamokslauti. Jėzus gimė apie 4 m. pr. Kr., prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį. Jėzus gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, o viešąją veiklą Jėzus pradėjo Galilėjoje. Iš esmės nieko nežinoma apie Jėzaus gyvenimą nuo kūdikystės iki tol, kol jam sukako 30 metų. Jėzus – tai asmens vardas. Jis reiškia – “Dievas yra išgelbėjimas”. Kristus nėra asmenvardis, o pašaukimo ar pareigos įvardijimas. Jis reiškia Dievo pašventintą ir vykdantį Dievo užmojus asmenį. Lietuviškai – Kristus – “pateptasis”.Beveik visų žinomų šaltinių nurodoma, kad valdant imperatoriui Tiberijui (14-37 m.) Judėjoje atsirado didis mokytojas, kuris su savo mokiniais klajojo po kraštą aiškindamas, kaip pavojinga prisirišti prie turto, ir ragindamas savo šalininkus būti dosnius. Pasiklausyti Jėzaus pamokslų rinkdavosi didžiulės minios, o paskui sekdavo paskui jį.Vos pradėjęs viešąją veiklą, Jėzus plačiai garsėjo ir kaip gydytojas. Pasakojama atsitikimų, kai jis parodęs antgamtinę galią. Jį nuolat lydėjo 12 artimiausių ir ištikimiausių mokinių. Ilgainiui jis vis daugiau laiko skyrė savo mokinių mokymui sakydamas, kad netrukus bus nužudytas.Jėzus bent jau pradžioje buvo labai populiarus tarp paprastų Galilėjos gyventojų, tuo netrukus sukėlė jų valdovų nepasitenkinimą. Daugeliu atžvilgių neįprastos jo pažiūros kėlė grėsmę oficialiajai žydų dvasininkijai.Jis nepripažino žmonių visuomeninių skirtumų. Tarp jo šalininkų neįprastai aukštą vietą užėmė moterys. Jis tvirtino, kad tyra širdis kur kas svarbiau nei religinis apsivalymas. Jis skelbė, kad žydų tauta netrukus sulauks Dievo teismo.1. Jėzus pasisakė už visų tautų lygybę.2. Ne mažiau radikalus Jėzus buvo ir religijos klausimais.Jėzaus populiarumas augo; žmonės laikė Jėzų žadėtuoju išgelbėtoju, ragino tapti žydų karaliumi ir vadovauti sukilimui prieš romėnus. Bet Jėzus aiškino, kad

jis nėra politinis išvaduotojas, o tik dvasinis. Todėl jo šalininkų gretos sparčiai menko, o galiausiai jį išdavė vienas iš mokinių. Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis – Dangaus Karalystės doktrina. Jo skelbiamoje Dangaus Karalystėje nebuvo išrinktųjų, visi lygūs, visus Dievas myli vienodai (o žydai tikėjo esantys išrinktoji Dievo tauta). Pasisakė prieš privatinę nuosavybę, turtinę diferenciaciją.Priešiškumas Jėzui pasiekė apogėjų per Velykų šventę Jeruzalėje. Jis tyčia įjojo į miestą kaip Mesijas. Žydų vadai, padedami jo mokinio Judo, suėmė Jėzų ir atidavė teismui, pagal žydų įstatymą apkaltindami jį piktžodžiavimu, nes jis tikino esąs Mesijas ir Dievo sūnus. Teismas nuteisė jį mirti, bet nuosprendžiui įvykdyti reikėjo romėnų sutikimo. Todėl vyriausieji žydų dvasininkai, remdamiesi neva žmonių pritarimu, apskundė Jėzų romėnų vietininkui Poncijui Pilotui kaip maišto kurstytoją. Taigi Jėzus, kuris prarado daugelį savo šalininkų, kai nesutiko pakelti ginklo prieš Romą, romėnų buvo nubaustas mirtimi kaip politinis maištininkas ir žydų “karalius”. Jį nukryžiavo. Keletas aukštą padėtį užimančių krikščionių atgavo jo kūną ir palaidojo. Po kelių dienų pastebėjo, jog kapas tuščias. Keletą savaičių jie sutikdavo Jėzų įvairiomis aplinkybėmis.Svarbiausia Jėzaus mokyme – raginimas atgailauti ir tapti naujosios Dievo tautos nariais.Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – tai Kristaus mokinių veikla. Be to, tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Tarso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Jis nebuvo matęs Kristaus, bet jo skelbtas mintis pavertė teologine sistema. Būtent Pauliaus nuopelnas, kad krikščionybė I a. po Kr. ėmė sparčiai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiajai nuosavybei, smerkė gladiatorių kovas, nepripažino imperatorių didybės. 63 m. Paulius Romoje buvo nužudytas.Per pirmuosius 2 amžius po Kristaus krikščionybė paplito po visą pasaulį. Iš kitų religijų krikščionybė parėmė sekmadienį kaip šventadienį, žvakių deginimą pamaldų metu; pirmieji kunigai skutosi galvas kaip Egipto žyniai ir t. t.Pirmasis krikščionybės amžius dar vadinamas Apaštalų amžiumi. Pradžioje apaštalais buvo vadinami Kristaus mokiniai. Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus.Naujojo Testamento arba Evangelijos (“Geroji naujiena”) branduolį sudaro 4 kanoninės knygos – Evangelijos

skelbiančios gerąją naujieną apie Jėzų Išganytoją. Tai Evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Tėra tik viena Jėzaus Kristaus Evangelija, užrašyta 4 variantais pagal evangelistų

vardus.Evangelija, kaip ir kitos Naujojo Testamento knygos – Apaštalų darbai, Laiškai ir Apreiškimas Jonui – ne stebėtojo užrašai, bet apaštališkoji tarnystė. Apaštalai skelbė Dievo žodį autoritetingai, įgalioti paties Kristaus.Pačių pirmųjų Evangelijos nuorašų neišliko dėl 2-jų priežasčių:1. Persekiojimų laikais krikščionių raštus naikino krikščionybės priešininkai, o kartais – ir patys krikščionys, nenorėdami, kad jie pakliūtų persekiotojams į rankas.2. Tais laikais naudota rašomoji medžiaga – papirusas – buvo nepatvari. Vis dėl to sauso klimato kraštuose, ypat. Egipte, yra daug išlikę ant papirusų rašytų Evangelijos ištraukų.IV a. po Kr. buvo išrastas pergamentas. Iš tų laikų yra keli išsamūs bei tikslūs Evangelijos nuorašai.Mes naudojame Naujojo Testamento graikišką originalą. Kyla klausimas: ar šis Testamentas yra patikimas (autentiškas) ar perrašinėtojai jį iškraipė?Mokslinių tyrinėjimų rezultatai:1. Yra išlikę labai senų Naujojo Testamento egzempliorių: II-III a. nuotrupų, ištisas IV a. tekstas.2. Įvairių rankraščių skirtumai yra nedideli ir neesminiai.Išvada: graikiškasis Naujojo testamento tekstas praktiškai nesiskiria nuo I a. originalo.

Evangelijos turinį sudaro 3 dalys:1. Autentiškų Jėzaus žodžių bei jo darbų atpasakojimai (pats Evangelijos branduolys – tai tikriausi Jėzaus žodžiai, kuriuos apaštalai tiksliai perdavė savo klausytojams).2. Seniausias apaštalų pamokslavimas apie Kristų (apaštalų mokymas apie Kristų – taip, kaip jie suprato. Vienus dalykus apaštalai labiau pabrėždavo dar negirdėjusiems apie Kristų, kitus – jau įtikėjusiems krikščionims. Todėl imta Jėzaus žodžius grupuoti atskiromis temomis, ne