Remiantis pastarųjų penkerių metų (1994-1999), praleistų JAV,
Niujorko mieste, patirtimi, galima pasidalyti kai kuriomis
pastabomis apie dažniausiai kylančias lietuvių išeivijos teisines
problemas
Turinys
I. TEISĖS FILOSOFIJA IR ISTORIJA
S. Arlauskas. Tautos suverenitetas ir vientisos valdžios sistema
parlamentinėje
demokratijoje........................................................................................................................
A. T. Veličkienė. Lex maiestatis: genezė ir
vykdytojas........................................................
5
20
II. VIEŠOJI TEISĖ
E. Kūris. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai
principai (1)................................
A. Bakaveckas. Vykdomosios valdžios institucijų sistemos raida
atkūrus
nepriklausomybę..................................................................................................................
R. Kalesnykas. Privačių saugos struktūrų integravimosi į
valstybės teisėtvarkos palaikymo sistemą
galimybės..............................................................................................
G. Lastauskienė. Baudžiamųjų teisinių sankcijų raidos
sociologiniai pradai.....................
30
56
71
83
III. PRIVATINĖ TEISĖ
D. Vasarienė. Teisiniai atsiskaitymų akredityvais
ypatumai................................................
90
IV. KRIMINOLOGIJA
V. Rudzkienė. Lietuvos kriminalinių ir socialinių–ekonominių
rodiklių ryšių analizė...........
G. Babachinaitė, V. Paulikas. Nedarbas ir nusikalstamumas
Lietuvos kaime
1918–1990
m.........................................................................................................................
A. Urmonas. Nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės objektyvieji
poreikiai ir institucijų teisinis
statusas.....................................................................................................................
S. Gečėnienė. Kardomojo kalinimo taikymo apribojimas kaip
strateginė nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos
kryptis.................................................................................
Informacija mokslo darbų "Jurisprudencija"
autoriams..................................................
99
107
119
128
141
contents
I. law philosophy and history
S. Arlauskas. The Sovereignty of Nation and the System of United
Power in the Parlamentary
Democracy.....................................................................................................
A. T. Veličkienė. Lex maiestatis: Genesis and
Implementors.............................................
5
20
II. public law
E. Kūris. Coordinating and Determining Constitutional Principles
(1)................................
A. Bakaveckas. Development of the System of Executive
Institutions after the Restoration of the
Independence.........................................................................................
R. Kalesnykas. Possibilities to Integrate Private Policing in
the System of Law and
Order.....................................................................................................................................
G. Lastauskienė. Sociological Origins of the Development of
Criminal Legal Sanctions.
30
56
71
83
III. PRIVATe law
D. Vasarienė. Legal Singularities of Standby and Commercial
Letters of Credit...............
90
IV. cRIMINOLOGy
V. Rudzkienė. Analysis of Influence of Social–Economic Indices
to Criminality in
Lithuania................................................................................................................................
G. Babachinaitė, V. Paulikas. Unemployment and Crime Rate in
Lithuania in
1918–1990.............................................................................................................................
A. Urmonas. Objective Needs of Delinquency Control and Legal
Status of Institutions....
S. Gečėnienė. Limitation of the Pre–trial Detention as the
Strategic Direction in Reforming Juvenile Criminal
Justice....................................................................................
Information for scientific works "Jurisprudencija"
authors............................................
99
107
119
128
141
Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 5–19
I. teisės filosofija ir istorija
TAUTOS SUVERENITETAS IR VIENTISOS VALDŽIOS SISTEMA
PARLAMENTINĖJE DEMOKRATIJOJE
Doc. dr. Saulius Arlauskas
Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Teisės
filosofijos katedra
Ateities g. 20, 2057 Vilnius
Telefonas 71 46 97
Elektroninis paštas [email protected]
Pateikta 2002 m. kovo 6 d.
Parengta spausdinti 2002 m. birželio 19 d.
Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės
filosofijos katedros vedėjas
prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila ir šio Universiteto
Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros
prof. habil. dr. Viktoras Justickis
Santrauka
Straipsnyje, remiantis M. Römerio veikale Suverenitetas pateikta
reprezentacinės demokratijos samprata ir tęstinės tautos kaip
suvereno idėja, analizuojama parlamentinės demokratijos
konstitucinė sandara. Straipsnyje teigiama, kad parlamentinė
demokratija, įdiegdama tęstinės tautos interesų (konkurencinio,
visuminio ir apsauginio) struktūrą, įgyvendina savarankiškas
valstybinės parlamentinės vyriausybės, valstybės vadovo ir teismų
funkcijas.
Įvadas
G. Sartori – žymus italų politologas, išgarsėjęs savo veikalais,
kuriuose nagrinėjamos pasaulio valstybių konstitucinė teorija ir
praktika, neabejotinai teisus, kritikuodamas prezidentinę
konstitucinę sistemą už tai, kad ši numato „padalytosios valdžios”
(divided power) struktūrą [1]. „Padalytoji valdžia”, anot G.
Sartori, tai tokia valdžios forma prezidentinėje sistemoje, kai
vyriausybei vadovauja viena politinė jėga (partija), o įstatymų
leidybos institucijoje vyrauja kita politinė jėga (partija). Tokiu
atveju neišvengiama politinė konfrontacija, skirtingų politinių
programų ir politinių įsitikinimų konfliktas sprendžiant konkrečias
šalies problemas. Nuo to neišvengiamai kenčia ir įstatymų leidyba,
ir valstybės vykdomoji veikla, ir, žinoma, žmonės. Jeigu į tokią
politinę padėtį pažiūrėsime iš suvereno pozicijų, aišku, iškart
kils klausimas, kaip suverenas (tauta) gali vienu metu įgalioti dvi
skirtingas valdžios šakas vykdyti dvi skirtingas viena kitai
oponuojančių politinių partijų programas? Vargu ar iš suvereniteto
doktrinos tokia padalytosios valdžios struktūra galėtų išplaukti,
todėl iš pradžių pasiaiškinsime, kokią konstitucinę valdžios
santykių sistemą numato tautos suvereniteto doktrina.
Kaip žinome, demokratinių valstybių konstitucijose tautos
suverenitetas yra viena iš pagrindinių nuostatų, todėl galima visai
pagrįstai galvoti, kad šiuo metu, kai visi gerbia demokratijos
principus, tautos suvereniteto sąvoka atskirų komentarų
nereikalauja. Vis dėlto visiems pripažįstant, kad valstybėje
suvereniteto subjektas yra tauta, iki šiol nėra pakankamai išsamiai
atsakyta į klausimą, kaip valstybės valdžia pajėgia visapusiškai
išreikšti suvereno, t. y. tautos, valią. Neretai pasitaiko, kad
valstybė bando iškilti aukščiau už tautą taip lyg ir perimdama
suvereno teises į savo rankas. Omenyje turimas tiek valstybės
vidaus, tiek užsienio problemų sprendimai, kai žmonės be didelių
diskusijų įpareigojami vykdyti valstybės valią. Tarkime, šių dienų
demokratiniame pasaulyje kokia nors valstybė skelbia kitai
valstybei ekonomines sankcijas ir uždraudžia savo šalies privačioms
struktūroms prekiauti su ta valstybe. Visi ūkio subjektai, esantys
sankcijas paskelbusioje valstybėje, privalo taikstytis su tokiu
valdžios sprendimu. Štai ir kyla klausimas, ar visada, ar kiekvienu
klausimu valstybės valdžia privalo tartis su tauta, klausti
suvereno nuomonės. Jeigu ne, tai kokiais atvejais tai daryti
būtina? Suvereno ir valstybės santykiams būdingos ir kitokio
pobūdžio neišspręstos problemos. Suprantama, kad suverenas yra
suinteresuotas ne kiekvienos, o tik demokratinės politinės sistemos
konstituciniu įtvirtinimu. Tuo tarpu yra įvairių demokratinės
politinės sistemos atmainų, iš kurių ryškiausios yra parlamentinė
ir prezidentinė demokratinės respublikos. Savo ruožtu parlamentinės
ir prezidentinės respublikos pagal savo sandarą taip pat skiriasi,
todėl kyla klausimas, ar galima kalbėti apie, tarkime,
parlamentinės respublikos optimalų variantą? Sunku būtų patikėti,
kad suverenas nenustato tam tikrų pagrindinių parlamentinės
valstybės konstitucinės sąrangos principų. Šio straipsnio uždavinys
– pabandyti atsakyti į klausimus, kaip parlamentinėje demokratinėje
respublikoje suverenas, t. y. tauta, diktuoja savo valią ir ar jis
nė akimirkai neperleidžia suvereno prerogatyvų valstybinės valdžios
atstovams netgi tuo atveju, kai valdžia regimai sprendžia vidaus ir
užsienio politikos klausimus tiesiogiai nesitardama su tauta.
Siekiant straipsnyje keliamo tikslo visų pirma būtų tikslinga
sukonkretinti paties suvereno, t. y. tautos, sąvokos turinį. Tautos
idėja gali būti nagrinėjama įvairiais atžvilgiais. Mus domina
tautos kaip valstybę kuriančio suvereno tema. Puiku, kad būtent
šiai temai skirtas M. Römerio veikalas Suverenitetas [2].
1. M. Römerio tautos suvereniteto interpretacija
Veikale Suverenitetas M. Römeris, remdamasis Vakarų Europos
konstitucinės minties ir istorinės konstitucijų kūrimo patirties
apžvalga, galima sakyti, pateikia apibendrintą tautos suvereniteto
sampratą. Regis, šios sampratos kvintesencija – tautos suvereniteto
įgyvendinimo procedūra – yra suformuluota III skyriaus Suvereniteto
koncepcija skyrelyje Nr. 82, pavadintame Steigiamosios galios
reiškimosi schema [2, p. 179–180]. Grafiškai tęstinės tautos
steigiamosios galios reiškimasis reprezentacinėje demokratijoje
pavaizduotas 1 schemoje.
Kaip matyti iš šios schemos, faktinis ir monopolinis
suvereniteto subjektas yra tęstinė tauta. Tokia išvada, anot M.
Römerio, išplaukia iš klasikinės reprezentacinės demokratijos
sampratos [2, p. 163]. Būtent reprezentacinėje demokratijoje gyvoji
žmonių karta pasirodo esanti suvereno – istorinės tautos
reprezentantas. Šią mintį M. Römeris vaizdžiai palygina su Nemuno
upe: „… pavyzdžiui, Nemunas nesutampa su tuo konkrečiu vandeniu,
kuris šiuo laiku, šiandien, vakar, užvakar, ryt, poryt sudarė ar
sudarys Nemuno srovę” [2, p. 163]. Taigi suverenas – tęstinė tauta,
kaip ir amžini Nemuno vandenys, jungia visas kartas. Tas, kurių jau
nėra, tas, kurių dar nėra, ir, žinoma, gyvąją kartą. Skirtumas yra
tik tas, kad gyvoji karta yra vienintelis amžinosios tęstinės
tautos regimas pavidalas. Suprantama, kad būtent todėl ji yra
tęstinės tautos reprezentantas. Toliau schema rodo, kad gyvoji
karta reprezentuodama įgyvendina tęstinės tautos valią, patiki
teisinei tautai (politiniam elitui) arba Steigiamajam Seimui kurti
valstybę ir priimti Konstituciją. Konstitucija šioje sekoje
pasirodo esanti galutinė suvereno valios reiškėja: „Iš sandėly –
konstitucijoje – deponuoto suverenumo (tautos valios) įvairūs
konstituciniai įsteigtosios valdžios organai tam tikrais
konstitucijos nuostatais, lyg kad tam tikrais vamzdžiais ir kranais
(kanalais) gauna tiek funkcioninės galios, kiek steigiamoji galia
rado reikalinga nustatyti” [2, p. 173]. Iš pastarosios tezės
išplaukia išvada, kad nors suverenas, t. y. tęstinė tauta, priėmus
Konstituciją ir lieka nuošalyje, tačiau pati konstitucinė valdžių
sistema yra įgaliota įgyvendinti visą jo valią. Šiuo atžvilgiu
tęstinė tauta nenutrūkstamai dalyvauja valstybiniame gyvosios
kartos gyvenime. Iš čia ir kyla vienas svarbus atsakymas į
klausimą, kodėl neretai valstybinės valdžios institucijos sprendžia
šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus savo nuožiūra,
tiesiogiai nesitardamos su suverenu. Tartis su suverenu – tęstine
tauta valstybės valdžiai nebūtina todėl, kad konstitucinė valdžių
sistema savaime atstovauja suvereno valiai. Šia prasme pagal
Konstituciją veikiančios valdžios šakos tikrai yra teisiškai
iškilusios virš gyvosios kartos, virš valstybės piliečių ir gali
valstybės gyventojams diktuoti savo valią.
1 schema. Tęstinės tautos steigiamosios galios reiškimasis
reprezentacinėje demokratijoje
2. Svarbiausių tautos interesų struktūra
Pabandykime paanalizuoti M. Römerio pateiktą steigiamosios
galios reiškimosi procedūrą ir pasižiūrėti, kokias išvadas iš jos
dar galima padaryti. Jeigu į schemoje pateiktą tęstinės tautos ir
įsteigtosios valdžių sistemos santykį žiūrėsime ne tik kaip į
euristinį metodą, bet ir kaip į veikiantį valstybės ir valdžių,
valstybės ir piliečių, valdžios ir tautos santykį, galima
konstatuoti keletą labai reikšmingų dalykų. Visų pirma ypač svarbu
tai, kad konstitucinės normos, kaip tęstinės tautos valios
išraiška, adresuojamos ne pačiai tęstinei tautai, o gyvajai kartai.
Juk tęstinė tauta nieko negali paliepti mirusioms ar dar
negimusioms kartoms. Konstitucija reglamentuoja tik gyvų žmonių
veiklą. Taigi tęstinės tautos valią privalo įgyvendinti gyvi
žmonės, gyvoji tautos dalis.
Pabandykime dabar, remdamiesi ta pačia schema, pasiaiškinti,
kokias priedermes gyvajai kartai gali numatyti tęstinė tauta.
Suprantama, kad aukščiausias tikslas – tautos išlikimas, istorinis
nemirtingumas. Tauta istorijoje gali išlikti, jei savo gyvybę kaip
akies vyzdį saugos gyvoji karta, kiekvienas gyvosios kartos
atstovas. Tautos išlikimas – tai visų pirma gyvų individų gyvybės
išsaugojimas. Kita vertus, jei gyvieji tęstinės tautos
reprezentantai rūpinsis tik savo asmeniniu išlikimu, kiekvienas
kovos tik už save, pamiršdamas savo pareigas visai tautai, tuomet
tautos išlikimui gali kilti pavojus. Sprendžiant šią gyvosios
kartos atstovo egzistencinę dramą – gyventi ir vardan savęs, ir
vardan istorinės (tęstinės) tautos, galima siūlyti, kad žmogus,
kilus pasirinkimo alternatyvai dėl ko gyventi, t. y. ar dėl savęs,
ar dėl bendruomenės, privalo nepamiršti nei vieno, nei kito.
Konkrečioje situacijoje pirmenybę teikia tam, kas jam atrodo
svarbiau, pasirūpina arba savo asmenine nauda, arba šeimos,
platesnės bendruomenės, pagaliau visos visuomenės ir tautos
interesais. Kalbant apie visą gyvąją kartą galima teigti, kad jos
dalis kokiu nors istorijos momentu ar istoriniu laikotarpiu jaučia
didesnę pareigą rūpintis asmenine buitimi, privataus verslo sėkme,
o kita visuomenės dalis labiau jaučia savo visuomenines pareigas.
Toks žvilgsnis į gyvąją kartą kaip į prieštaringų interesų
susidūrimą byloja, kad visuomenė yra gyvas organizmas, kuriame
rungiasi konkuruojančios jėgos. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie
konkurencinį tęstinės tautos interesą ir būtinybę jį įgyvendinti
per atitinkamas valstybines struktūras. Visiškai akivaizdu, kad
visuomenės politinis susiskaidymas į konkuruojančias dalis yra tik
sąlyginis, t. y. priklauso tik nuo konkrečių aplinkybių. Juk
praktiškai kiekvienas visuomenės narys iš esmės yra gyvybiškai
suinteresuotas tiek savo nauda, tiek bendra tautos bei krašto
nauda.
Deja, nepaisant to, kad tauta yra konkurencinga struktūra, ji,
kaip tęstinė, kaip istorinė tauta, yra visetas, vientisa žmonių
bendruomenė ir geografiniu, ir laiko požiūriu. Į žmonių visuomenę
reikia žvelgti kaip į monolitą, jei prisiminsime, kad gyvosios
kartos gyvenime yra tokių problemų, kurios iš esmės negali būti
sprendžiamos konkurencijos pagrindu ir reikalauja vienybės. Tai
galėtų būti šalies ir tautos gynybos priedermė, minimalios tvarkos
palaikymas, kuria vienodai suinteresuoti visi visuomenės nariai.
Taigi tęstinės tautos idėja suponuoja ir visuminį interesą bei
būtinybę jį įgyvendinti per atitinkamas valstybines struktūras.
Turint omenyje individo ir visuomenės santykį, taip pat
valstybės valdžios ir visuomenės santykį galima pastebėti, kad
kiekviena šio santykio šalis yra suinteresuota apsisaugoti nuo
kitos šalies ekspansijos. Kitaip tariant, tam, kad gyvoji karta
vykdytų savo priedermes tęstinei tautai, reikalingas tam tikras
apsaugos mechanizmas. Šiuo atžvilgiu greta jau išvardytų interesų
galima paminėti ir apsauginį tęstinės tautos interesą.
Reikia manyti, kad trijų skirtingų tęstinės tautos interesų –
konkurencinio, visuminio ir apsauginio – struktūra tam tikru būdu
modeliuoja valstybės konstitucinę sandarą. Pažiūrėkime, kaip tai
atsispindi parlamentinėje demokratijoje.
3. Parlamentinis valdymas kaip tęstinės tautos konkurencinio
intereso įgyvendinimo būdas
Kalbant apie konstitucinę valstybės valdymo sistemą tradiciškai
gretinami du modeliai: parlamentinis ir prezidentinis. Iš karto
norėtųsi pabrėžti, kad šiame straipsnyje neieškoma atsakymo į
klausimą, kaip tęstinės tautos interesų struktūrai tarnauja
prezidentinis valstybės modelis. Šiame straipsnyje norima
apsiriboti tik parlamentinės demokratijos vertinimu tęstinės tautos
struktūros atžvilgiu. Kita vertus, turint omenyje tai, kad gali
egzistuoti nebaigti arba iškreipti parlamentiniai režimai, dar
norima išsiaiškinti, kokie principai ir normos, išplaukiantys iš
tautos interesų struktūros, privalo būti įtvirtinti Konstitucijoje,
kad būtų galima kalbėti apie parlamentinio valstybės valdymo
sistemą, t. y. vientisą suvereno interesų įgyvendinimą.
„Vientisumas” turėtų būti suprantamas kaip valstybės valdymo
vientisumas arba, kaip G. Sartori tai vadina, „vieninga
valdžia”.
3.1. A. Esmein apie visuomenės politinių orientacijų
atspindį
parlamentiniame valdyme
Vargu ar įmanoma nepritarti šiai M. Römerio didžiai gerbiamo
autoriteto viešosios teisės srityje A. Esmein tezei:
„…parlamentinis valdymas yra istorijos, bet ne proto padaras” [3,
p. 191]. Iš tiesų Anglijos, Prancūzijos ir kitų valstybių
Konstitucijos atsirado dėl daugiau istorinių aplinkybių. Teorinis
šių valstybių konstitucinės sistemos apmąstymas sekė įkandin.
Vadovaujantis šia A. Esmein nuostata taip pat reikėtų tikėtis, kad
analizuojant istorinį Konstitucijų kūrimo procesą pavyktų atsakyti
į klausimą, kokia konstitucinė sistema geriausiai tenkina tęstinės
tautos interesų struktūrą. Šiuo atžvilgiu iš karto būtina pasakyti,
kad tęstinės tautos suvereniteto istorinė genezė ir valstybės
konstitucinės sistemos, geriausiai tarnaujančios tautai,
formavimosi istorinis procesas – tai du skirtingi istoriniai
etapai. Tęstinės tautos kaip suvereniteto nešėjo idėja
konstitucinėje teisėje tapo mąstymo orientyru Didžiosios
Prancūzijos revoliucijos metu dar XVIII a. pabaigoje. Po šio
konstitucinei teisei reikšmingo įvykio tiek Prancūzijos, tiek ir
kitų valstybių konstitucijos ne kartą buvo tobulinamos ir
keičiamos.
A. Esmein, išanalizavęs Anglijos konstitucinės sąrangos istorinę
raidą, teigia, kad būtent ši šalis sukūrė reprezentacinio valdymo
precedentą, kai valdžią tautos vardu ėmė vykdyti Parlamentas [3, p.
104]. Kodėl A. Esmein palaiko parlamentinę valdymo formą kaip
tinkamiausią atstovavimo tautai būdą, galima spręsti iš kitų jo
teiginių: „Ritme, reguliuojančiame prigimtinių įstatymų veikimą,
elementarių ir priešingų jėgų opozicija figūruoja pirmoje vietoje…
Kiekvienoje civilizuotoje tautoje neišvengiamai pasireiškia dvi
tendencijos, kurios sutelkia žmones: jos priešingos ir iniciatyvos
dvasia, ir pasipriešinimo bei konservatizmo dvasia” [3, p. 274].
Remdamasis šia nuostata A. Esmein toliau formuluoja tokią išvadą:
„Dviejų didelių partijų, – vienos konservatyvios, kitos
progresyvinės, kurioms lemta paeiliui kaitaliotis valdžios
viršūnėje – sudarymas yra galimas, beveik neišvengiamas reiškinys,
jeigu tik tam nekliudo ypatingos priežastys“ [3, p. 274]. Pirmas
dalykas, kurį iškart vertėtų pasakyti, yra tas, kad A. Esmein
parlamentinę valdančiųjų politinių partijų kaitą laiko optimaliu
būdu tenkinti kelių visuomenėje veikiančių ir viena kitai
oponuojančių politinių jėgų valią. Akivaizdu, kad A. Esmein kalba
apie konkurencinio tęstinės tautos intereso tenkinimą
parlamentinėje demokratijoje.
Kitas dalykas, kuris kyla iš cituotų A. Esmein teiginių, tai
politinių jėgų klasifikavimas pasirenkant
progresyvumo–konservatyvumo kriterijų. Šį kriterijų A. Esmein
pasirenka vadovaudamasis Anglijos politinių realijų pavyzdžiu. Jam
gyvenant Anglijoje Parlamente rungėsi konservatoriai ir liberalai.
A. Esmein, matyt, išsamiau nenagrinėjo politinių partijų programų
nuostatų. Anglijoje konservatoriai, rungdamiesi su liberalais,
agitavo išsaugoti tradicinius socialinius ryšius ir taip priešinosi
radikaliems reformų projektams, kilusiems tiek iš liberalų
doktrinos pačioje Anglijoje, tiek iš jakobinų politinių šūkių
Prancūzijoje. Vėliau, kai Anglijoje kairiajame sparne ėmė reikštis
leiboristai, konservatoriai akivaizdžiai pasitraukė į dešinįjį
sparną. Liberalų partijai sunykus ir konservatoriams užėmus
dešiniosios politinės jėgos pozicijas Anglijoje ėmė reikštis
leiboristų ir konservatorių dvinarė socialliberalinė politinių jėgų
struktūra. Pakitę politinių partijų pavadinimai politinio proceso
logikos, suprantama, nekeičia. Pats A. Esmein turėjo galimybę tuo
įsitikinti. Jis pripažįsta, kad po 1924 m. rinkimų į Anglijos
Parlamentą liberalus pranoko leiboristai, t. y. kairieji [3, p.
274]. Apie kokias nors išvadas, darytinas dėl šio politinio fakto,
jis, deja, nekalba.
Pripažįstant, kad parlamentinė demokratija yra tinkamas būdas
tenkinti konkurencinį tęstinės tautos interesą, būtina pabrėžti,
kad aukščiausiosios valdžios sutelkimas parlamente tikrai
nekonfliktuoja su kitais tęstinės tautos interesais. Visų pirma
reikėtų pasakyti, kad politinė konkurencija nereiškia
konfrontacijos, radikalaus susipriešinimo, kaip tai būna
padalytosios valdžios atveju. Politinės partijos parlamente gali
bendradarbiauti, sudaryti koalicijas, priimti bendrus sprendimus
konsensuso pagrindu, todėl netgi galima sakyti, kad parlamentinės
valdžios įsteigimas numato ir bendrų visuomenės poreikių tenkinimo
galimybę. Kita vertus, politinių interesų konkurencija parlamente
turi esminę reikšmę ginant paties tautos konkurencinio intereso
politinį statusą nuo diktatūros. Parlamentinio režimo alternatyvios
politinės jėgos vietą užimanti parlamentinė mažuma, sudarydama
legalią opoziciją, demonstruoja, kad bent potencialiai parlamentinė
valdžia atstovauja visoms visuomenės socialinėms grupėms. Kita
vertus, Parlamente vyraujančių politinių jėgų kaita nuo rinkimų iki
rinkimų iš tikrųjų atspindi visuomeninių jėgų įvairovę ir kartu
tenkina visuminį tęstinės tautos interesą.
Neabejotina, kad parlamentinis režimas visokeriopai palankus
įgyvendinti tautos apsauginį interesą. Konstitucinis politinės
opozicijos statusas leidžia iš kritinio taško atidžiai stebėti
visus visuomenėje vykstančius procesus, kelti į viešumą labiausiai
pažeidžiamų visuomenės sluoksnių ir atskirų visuomenės narių
problemas.
3.2. Juridinis ir politinis vykdomosios valdžios statusas
parlamentinėje demokratijoje
Parlamentinio režimo esmė yra ta, kad vykdomąją valdžios
funkciją atlieka parlamentinės daugumos suformuota vyriausybė.
„Parlamentinio valdymo esmė yra ne kas kita kaip plačiausias
ministerių atsakingumas”, – tvirtina A. Esmein [3, p. 185]. A.
Esmein šia teze pažymi, kad parlamentiniame režime už vykdomą
politiką visa atsakomybė tenka parlamentinei vyriausybei. Vadinasi,
parlamentinėje demokratijoje šios atsakomybės, be parlamentinės
vyriausybės, tiesiogiai negali prisiimti jokia kita valdžia. Turint
omenyje Anglijos pavyzdį tai susiję būtent su monarcho
prerogatyvomis. Kaip žinome, monarchas Anglijoje nėra atsakingas už
Vyriausybės vykdomą politiką. Apie prezidento atsakomybės už
vykdomosios valdžios veiklą atvejus esant parlamentiniam režimui
bus kalbama vėliau. Atsakymas, kodėl vyriausybė atskaitinga
parlamentui, kyla iš tautos interesų struktūros. Valdžia, kurios
paskirtis – tarnauti tautos kaip visumos valiai, konkurencinio
intereso negali tinkamai aptarnauti. Konkurencinį interesą privalo
aptarnauti politinė jėga – visuomenės daugumos patikėtinis, rinkimų
į parlamentą nugalėtojas, įsipareigojantis savo rinkėjams vykdyti
tam tikros politinės krypties (dešiniosios arba kairiosios)
politinę programą. Rinkėjų politines simpatijas atspindi parlamento
sudėtis. Parlamentinės daugumos programinės nuostatos reprezentuoja
aktualiausias visuomeninio gyvenimo problemas.
Toliau A. Esmein aptaria politinį mechanizmą, kuris parlamentinę
daugumą įgalioja vykdyti tautos konkurencinio intereso valią. Tai
Vyriausybės formavimo procedūra. Anot A. Esmein, a) „Ministeriai
turi būti tos partijos, kuri sudaro parlamentinę daugumą…” [3, p.
184]; b) „Beveik visada toj partijoj, kuri turi daugumą
Bendruomenių rūmuose, ir kuri sudaro veiklią įstatymų leidžiamojo
organo dalį, yra žmogus, kuris partijos išrinktas vadu. Jis
skiriamas ir tautai valdyti” [3, p. 185]. Matome, kad politiniu
atžvilgiu A. Esmein neskiria parlamento ir vyriausybės. Tai viena
valstybinė politinės valdžios grandis. Tokią A. Esmein nuostatą
smulkiau paaiškina kita jo frazė: „Parlamentinis (anglai vadina
kabinetinis) valdymas yra viena (paryškinta autoriaus)
reprezentacinio valdymo rūšis. Šitoje valdymo formoje įstatymų
leidžiamoji galia juridiškai (paryškinta autoriaus) skiriama nuo
vykdomosios galios ir tos galios pavestos atskiriem, vienas nuo
kito nepriklausantiems reiškėjams” [3, p. 184]. Matome, kad anglų
konstitucinėje praktikoje parlamentinis valdymas suprantamas kaip
kabinetinis valdymas. Tai, galima sakyti, ir yra politinis
aspektas. Parlamentas ir vyriausybė vis dėlto skiriasi, bet ne
politiniu, o juridiniu požiūriu. Šis skirtumas nereiškia skirtingų
parlamento ir vyriausybės politinių tikslų. Parlamentinėje
demokratijoje parlamento daugumos ir vyriausybės politiniai tikslai
yra tie patys. Jie nukreipti įgyvendinti rinkėjų daugumos
palaimintą politinę programą. Skiriasi tik parlamento ir
vyriausybės kompetencija siekiant tų pačių politinių tikslų. Tai
yra, galima sakyti, papildoma juridinė sąlyga norint sėkmingiau
įgyvendinti parlamento daugumos pažadus, duotus rinkimų kampanijos
metu.
Būtina pasakyti, kad A. Esmein fiksuoja dar vieną reikšmingą
Anglijos Parlamento ir Vyriausybės santykio aspektą: „Kaip matome,
parlamentinis valdymas įstatymų leidžiamosios galios griežtai
neskiria nuo vykdomosios galios. Bet jis jų ir nesumaišo, kaip
kartais apie tai manoma. Jis tik nustato tarpusavį jų įsikišimą.
Ministeriai yra, tam tikra prasme, įstatymų leidžiamojo organo
reprezentantai vykdomosios galios funkcijai vykdyti; bet jie yra
pirmiausia valstybės galvos paskirti agentai ir jo reprezentantai
prieš įstatymų leidimo kolegiją. Tokiu būdu mes matome, kad jie
nėra paprasti įstatymų leidimo kolegijos, geriau pasakius,
Bendruomenių rūmų, agentai, skirti Rūmų valiai vykdyti. Jie,
atvirkščiai, turi vesti daugumą, disciplinuoti ir valdyti ją” [3,
p. 187–188]. Aišku, kad valstybės galvos terminu A. Esmein įvardija
Anglijos karališkąjį sostą. Galima būtų pamanyti, kad teigdamas
karališkojo sosto prerogatyvą skirti Ministrą Pirmininką ir
kabineto narius, jis neigia savo ankstesnes mintis. A. Esmein
pastebi ne tik formalų, ritualinį įvaizdį, bet ir konstitucinį
padarinį, kurį sukuria šis monarcho „įsikišimas” – tai Vyriausybės
prerogatyva disciplinuoti Parlamento daugumą. Kitaip tariant,
pavyzdys, t. y. Anglijos Parlamento ir Vyriausybės santykis, po
karališkojo sosto intervencijos apsiverčia „aukštyn kojomis”:
Parlamentas ima priklausyti nuo Vyriausybės. Regis, reikėtų skirti
du šių A. Esmein teiginių aspektus: aspektą, esmingai papildantį
parlamentinės demokratijos sampratą, ir kitą aspektą, grynai
angliškoje tradicijoje modifikuojantį parlamentinę valstybės
valdymo formą Vyriausybės „politinio svorio” suabsoliutinimo link.
Pirmuoju atveju karališkasis sostas (tai galėtų būti ir
Prezidentas), kaip visuminio tautos intereso globėjas, tautos vardu
valdančiajai parlamentinei daugumai, kuri atstovauja tik visuomenės
daliai, suteikia teisę vykdyti politiką, keičiančią visos
visuomenės gyvenimo sąlygas, kurios paliečia kiekvieną gyventoją.
Tai galėtume suprasti ir taip, kad visuma, t. y. tauta, Prezidento
ar Karaliaus asmenyje sutinka, jog parlamentinė dauguma vykdytų
savo partinę politinę programą. Taigi galima sakyti, kad
parlamentinėje demokratijoje tokio pobūdžio prezidentinės valdžios
tarpininkavimas formuojant parlamentinės daugumos Vyriausybę yra
būtinas. Iš tiesų tai yra Vyriausybės veikimo įteisinimo aktas
valstybės (tautos viseto) vardu. Tačiau vargu ar parlamentinei
demokratijai priimtina kita Anglijos parlamentarizmo tradicija –
iškelti Vyriausybę virš Parlamento. Ši tradicija faktiškai
susiformavo kaip karališkojo sosto nusišalinimo nuo aktyvios
politikos kompensacija. Anglijos karališkasis sostas,
nebesugebėdamas tinkamai atlikti vykdomosios valdžios priedermių,
praktiškai visas vadovavimo valstybei funkcijas perleido
parlamentinei Vyriausybei.
3.3. Parlamentinė sistema Prancūzijos ir Vokietijos
Konstitucijose
Pažvelkime, kaip parlamentinės demokratijos mechanizmas,
įgyvendinantis tęstinės tautos konkurencinį interesą, atsispindi
kai kurių Europos valstybių pokario konstitucijose. Vokietijos
konstitucinės teisės specialistas P. Badura, analizuodamas
parlamentinės demokratijos požiūriu šiuo metu veikiančią savo
šalies Konstituciją, teigia: „Valstybinė valdžia kyla iš tautos,
tačiau ji yra įgyvendinama tik konstituciškai reglamentuotomis
formomis, t. y. rinkimais ir balsavimu. Tiesiogiai tautos
suverenitetą įkūnijantis organas yra parlamentinis tautos atstovas
– Bundestagas…” [4, p. 17]. Dabar pažvelkime, kas formuoja
Vyriausybę. Ar tikrai Parlamento daugumai priklauso Vyriausybės
formavimo teisė? Konstitucijos 63 straipsnyje aiškia pasakyta, kad
Federalinį kanclerį – Vyriausybės vadovą renka Parlamentas [5, p.
178]. Taigi nuo Parlamento valios priklauso, ar Vyriausybės vadovu
bus išrinktas konkretus asmuo. Kaip pažymi M. Šrioderis ir H.
Achtenbergas, Vokietijos Vyriausybės vadovo, t. y. Kanclerio,
rinkimai priklauso nuo Bundestage esančių politinių jėgų
pasiskirstymo ir todėl Kanclerio rinkimus Bundestage galima laikyti
pagrindiniu parlamentinio valdymo požymiu [4, p. 246]. Kito, 64
straipsnio, formuluotė aiškiai parodo, kad Vyriausybės sudėtis
priklauso nuo Kanclerio Prezidentui tvirtinti pateiktų kandidatų
[5, p. 175]. Dar reikia išsiaiškinti, ar Parlamento dauguma turi
įtakos kandidato į Kanclerio postą, svarstomo Parlamente, parinkimo
procedūrai. Vokietijos Konstitucija (63 str.) numato, kad
kandidatūrą į Federalinio kanclerio postą parenka ir teikia
Bundestagui svarstyti Federalinis prezidentas [5, p. 179]. Tačiau
„Iki šiol visi Federaliniai prezidentai prieš teikdami Kanclerio
kandidatūrą su partijomis ir frakcijomis aiškinosi, kokią
kandidatūrą gali palaikyti Parlamento dauguma” [4, p. 247]. M.
Šrioderis ir H. Achtenbergas kartu pažymi, kad Vokietijoje nekyla
diskusijų klausimu, ar Federalinis prezidentas privalo besąlygiškai
paklusti Parlamento daugumai, ar turi laikyti save visiškai laisvu
teikiant Federalinio kanclerio kandidatūrą Bundestagui. Jų pačių
nuomone, nepriimtinas nei vienas, nei kitas kraštutinumas [6, p.
247]. Matome, kad Vokietijoje de facto tvirtai įsigalėjęs
parlamentinis Vyriausybės formavimo mechanizmas, nors ir palikta
konstitucinė galimybė Prezidentui teikti savo, o ne Bundestago
daugumos proteguojamą kandidatą į Kanclerio postą.
Kokia yra ministrų kabineto formavimo procedūra Vokietijoje? 64
straipsnio formuluotė aiškiai rodo, kad Vyriausybės sudėtis
priklauso nuo Kanclerio pateiktų Prezidentui patvirtinti
kandidatūrų [5, p. 175]. M. Šrioderis ir H. Achtenbergas pažymi,
kad praktikoje ministrų parinkimas ir skyrimas priklauso nuo
Parlamento ir dėl kabineto sudėties dažniausiai pasiekiamas
konsensusas koalicinių susirinkimų metu [6, p. 256].
Vertinant Prancūzijos konstitucinę pokario meto patirtį gali
susidaryti įspūdis, kad šioje šalyje nėra įkūnyta parlamentinės
demokratijos tvarka. Iš tiesų Prancūzijos Konstitucijos 8
straipsnio pirmoje pastraipoje sakoma: „Respublikos Prezidentas
skiria Premjerą. Jis sustabdo Premjero funkcijų vykdymą, šiam
įteikus pareiškimą apie Vyriausybės atsistatydinimą” [5, p. 108].
Kaip pažymi Prancūzijos Konstitucinės teisės žinovas Ph. Ardant’as,
„Prezidentas nėra įpareigojamas su kuo nors konsultuotis (su
partijomis arba politiniais lyderiais) ir jo pasirinkimas gali
aplenkti Parlamento narius” [7, p. 74]. Paminėjus Prezidento teisę
pirmininkauti Ministrų kabineto posėdžiuose (9 str.) greta šios
Prezidento galios ir galimybės skirti sau lojalų premjerą išties
galima kalbėti apie neginčijamą Prezidento teisę būti lyderiu
formuojant Vyriausybę ir jai vykdant funkcijas. Tačiau neskubėkime
tvirtinti, kad Prancūzijos Konstitucijoje įkūnytas prezidentinis
modelis. Įsiklausykime į tai, kaip Prancūzijos Prezidento
konstitucinių įgaliojimų veikimą komentuoja P. Ardant’as.
Kalbėdamas apie paskutiniosios Konstitucijos rengimo aplinkybes jis
pažymi, kad Konstitucijos rengimo iniciatorius generolas de Golis
dar 1946 m. vienoje iš savo kalbų išdėstė konstitucinius principus,
kurie įtvirtintų stipraus Prezidento, simbolizuojančio valstybės
galią ir nacijos vienybę, instituciją [7, p. 17]. Rengiant
Konstituciją buvo atsisakyta prezidentinės valdymo formos ir
nugalėjo parlamentinio režimo šalininkai [7, p. 19]. Daugiausia de
Golio autoriteto dėka Konstitucija buvo priimta ir, reikia
pasakyti, tokiu pavidalu, kuris tenkino tuometinį Prezidentą.
Vėlesni įvykiai parodė, kad Konstitucijos veikimas yra gyvas
procesas ir dažnai priklauso nuo politinių skersvėjų, o jos
tikrasis turinys anksčiau ar vėliau vis tiek išryškėja. Kol
Prancūzijoje egzistavo Parlamento daugumos ir Prezidento politinis
aljansas, o tai truko iki 1986 m., tol šioje šalyje svarbiausia
valstybinės valdžios grandis buvo Prezidento institucija, veikianti
kaip Vykdomoji valdžia [7, p. 337]. Po 1986 m. rinkimų, kai F.
Miteranas prarado daugumos paramą Parlamente, politinės realijos iš
esmės pasikeitė, ir buvo sugrįžta prie „Konstitucijos raidės”. Kaip
pažymi P. Ardant’as, Prezidentas, netekęs politinės įtakos
reguliuojant Vyriausybės darbą, tapo silpnu Vykdomosios valdžios
poliu, o Vyriausybė pirmąkart per visą Konstitucijos veikimo
istoriją ėmė vykdyti tautos politiką, kaip tai numatyta
Konstitucijos 20 straipsnyje [7, p. 34].
Tokia pat padėtis Prancūzijoje buvo iki 2002 m. vasaros. Ž.
Širakas, dabartinis Prezidentas, atsižvelgdamas į konstitucinę
patirtį, susitaikė su socialistų pergale rinkimuose ir ne tik
nesipriešino kairiosios Vyriausybės formavimo procedūrai, bet kaip
parlamentinės respublikos Prezidentas atliko visas savo
priedermes.
4. Prezidentinė valdžia parlamentinėje demokratijoje
Jau kalbėta, kad esant parlamentiniam režimui keičiantis
valdančiajai daugumai per tam tikrą laiką nuo rinkimų iki rinkimų
įgyvendinami visų politinių jėgų interesai arba, kitaip tariant,
sugeba pasireikšti visos tautos politinė valia. Pastaroji tezė
perša išvadą, kad prezidentinei valdžiai lyg ir nelieka valstybinės
valdžios funkcijos, kurią ji galėtų atlikti. Prezidentui, kaip
tautos lyderiui, belieka tenkintis tik simboline valdžios
reprezentacija. Vis dėlto nepamirškime, kad egzistuoja specifinės
valstybės masto funkcijos, kurių vykdymas politiniu požiūriu turi
būti neutralus. Visuomenine rimtimi ir nacionaliniu saugumu yra
vienodai suinteresuoti visi gyventojai, nepaisant jų politinių
įsitikinimų. Valstybė, nepaisant visuomeninių jėgų įvairovės,
privalo užtikrinti visuomeninę santarvę. Tokią grynai nacionalinių
valstybės tikslų sritį įvardija ir M. Römeris: „Tačiau mes žinome,
kad specifinių socialinių valstybės tikslų sritis yra labai siaura;
tai yra socialinė tvarka ir taika bei išorinė apsauga (policija
plačia prasme su civiliniu ir baudžiamuoju teismu ir ginkluotas
teritorijos gynimas)” [2, p. 252].
4.1. Prezidentas kaip bendros visuomenės valios reiškėjas
Galima sakyti, kad parlamento suformuotai Vyriausybei normaliai
funkcionuojant ir vykdant rinkimų programą visuomeninė rimtis
savaime yra garantuota. Tai neabejotinai teisinga mintis, kurią
patvirtina šiuo metu Europoje stabiliai veikiančios parlamentinės
demokratijos. Taip būna, kaip sakoma, normaliomis sąlygomis, kai
visuomeniniai ryšiai dinamiški, kai visus konfliktus įmanoma
išspręsti panaudojant įprastas teisines procedūras. Deja, galime
nesunkiai įsivaizduoti socialinę situaciją, kai šalyje dėl vienokių
ar kitokių priežasčių prasideda masiniai neramumai ar kraštą
ištinka stichinė nelaimė. Ekstremaliomis aplinkybėmis valdžia
privalo operatyviai reaguoti, imtis atitinkamų priemonių, gelbėti
žmones nuo kilusio pavojaus. Yra pavyzdžių, kai su tokiais
sunkumais susitvarko parlamentinės Vyriausybės vadovas. Jeigu
kalbėsime apie karo padėtį, tai ir tokiam atvejui iliustruoti
galime rasti pavyzdžių, kai valstybės ginkluotosioms pajėgoms
sėkmingai vadovauja Vyriausybės vadovas. Nors šie skirtingi
pavyzdžiai liudija, kaip Parlamento suformuota Vyriausybė
susitvarko su pačiais sudėtingiausiais visai tautai vienodai
aktualiais uždaviniais, tie patys pavyzdžiai nepaneigia tos tiesos,
jog egzistuoja bendri visos tautos interesai, įpareigojantys
politinę valdžią kurį laiką atitrūkti nuo partinės priklausomybės
ir suteikiantys jai specifinius valstybės valdymo įgaliojimus
rūpintis visiems valstybės gyventojams vienodai aktualių problemų
sprendimu. Kyla klausimas, ar tokiais atvejais, kai valstybinei
valdžiai būtina pakilti virš partinio visuomenės susiskaldymo, nėra
geriau, jei valdžios vairą į savo rankas paims konstitucinį statusą
turintis tautos lyderis?
Į šį kol kas retorinį klausimą bus galima atsakyti nagrinėjant
realių konstitucinių sistemų pavyzdžius. Tuo tarpu galima
konstatuoti visai neretorinę, o objektyviai egzistuojančią ir
teoriškai modeliuojamą situaciją, kai parlamentinė demokratija po
eilinių rinkimų ar parlamentinės Vyriausybės atsistatydinimo
stringa todėl, kad dėl frakcijų nesutarimo tampa problemiška
suformuoti naują Vyriausybę. Kitaip tariant, kalbama apie
parlamentinę krizę, kai šalis faktiškai lieka be vykdomosios
valdžios. Galima sakyti, kad būna ir kitokių situacijų, kai
parlamentinės valstybės institutai nebegali normaliai funkcionuoti.
Joms susidarius visos tautos valstybės vykdomas aptarnavimas
atsiduria pavojuje. Svarbiausia tai, kad kilus konstitucinei krizei
kokia nors politinė grupuotė objektyviai gali būti suinteresuota
užimti vyraujančią politinę padėtį, netgi jei tam nepritaria
didesnė visuomenės dalis. Kitaip tariant, panašiomis aplinkybėmis
reikalinga valstybės valia, kuri stabilizuotų parlamentinę
demokratiją, o prireikus ir apgintų ją. Būtent tokiu atveju
konstitucinę tvarką gali garantuoti visos tautos lyderis,
įsikišdamas su savo griežtais paliepimais į atitinkamas valstybinio
gyvenimo sritis. Anglijos Parlamento pavyzdys, kai Premjeras ima
iniciatyvą į savo rankas ir net gali paleisti Parlamentą, jei to
reikalauja politinės aplinkybės, nėra, kaip minėjome, modelis,
atitinkantis parlamentinės demokratijos reikalavimus. Parlamentinei
demokratijai neprieštarautų tai, jei šiuo atveju imtų reikštis
Prezidentas, turintis specifinius valdymo įgaliojimus. Šie
įgaliojimai gali atitikti tiek visuminį, tiek ir apsauginį tęstinės
tautos interesus. Prezidentas, kaip konstitucinio proceso
stebėtojas, gali neleisti tokiai situacijai susidaryti skelbdamas
pirmalaikius rinkimus arba pats kaip Vyriausybės galva panaudodamas
nepaprastąsias, įstatymo numatytas priemones normaliai demokratinių
institutų veiklai atkurti.
4.2. Prezidento galios Prancūzijos Konstitucijoje
Pažvelkime, ar numatyti specifinių ypatingų valdymo Prezidento
įgaliojimai Prancūzijos ir Vokietijos Konstitucijose. Jei
pasirodys, kad numatyti, tuomet bus galima kalbėti ir apie empirinį
patvirtinimą, kad visuminį tautos interesą gali tenkinti
savarankiška aukščiausios valstybinės valdžios funkcija.
Prancūzijos Konstitucijos II skyriaus 5 straipsnio pirma pastraipa
skelbia: „Respublikos Prezidentas vykdo konstitucinę priežiūrą. Jis
kaip arbitras garantuoja normalų viešųjų valdžių funkcionavimą,
taip pat valstybės tęstinumą” [5, p. 104]. Antroje to paties
straipsnio pastraipoje sakoma: „Jis (Prezidentas – aut. past.) yra
nacionalinės nepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir sandraugos
susitarimų bei tarptautinių sutarčių vykdymo garantas” [7, p. 61].
P. Ardant’as šiose Prancūzijos valstybės Prezidento vaidmenį
nusakančiose konstitucinėse normose įžvelgia vadovavimo visai
valstybei funkciją. Visų pirma tai funkcijos, susijusios su
užsienio politika. Prezidento valioje – tautos nepriklausomybės,
valstybės teritorinio vientisumo ir Prancūzijos tarptautinių
įsipareigojimų vykdymo garantavimas [7, p. 61]. Pabrėžęs, jog visi
šie įgaliojimai nėra simboliniai įgaliojimai, P. Ardant’as
priduria: „Prezidentas iš tiesų turi šiuos įgaliojimus ir jis
privalo daryti vienasmeniškus sprendimus nesikišant Vyriausybei”
[7, p. 62]. Taigi Prancūzijos konstitucinės teisės žinovas
patvirtina, kad Prancūzijoje veikia savarankiška valstybinė
funkcija, kuri yra Prezidento dispozicijoje. Kitos Prezidento
funkcijos, pavyzdžiui, teisė paleisti parlamentą (12 str.), arba
vadinamoji „diktatūros visuomenei gelbėti” įvedimo teisė (16 str.),
yra, pasak P. Ardant’o, grynai Prezidento prerogatyva, bet jos
nesuteikia valstybės valdymo įgaliojimų [7, p. 63–64]. Galima
sutikti su P. Ardant’u, kad tai nėra valstybės valdymo įgaliojimai,
suteikiantys Prezidentui teisę perimti Parlamento įstatymų leidybos
ir kitas funkcijas. Prancūzijos Prezidentas, prisidengdamas
visuomenės gelbėjimu, taip pat negali įvesti vienasmeniškos
valdžios. Tačiau negalima nepastebėti, kad konstitucinės krizės ar
visuomeninės sumaišties metu Prezidentas vis dėlto įgaliojamas
veikti kaip visos tautos lyderis ir jam suteikiama teisė panaudoti
atitinkamas priemones konstitucinei tvarkai atkurti. Konstitucija
tų priemonių netgi nedetalizuoja. Prezidentui paliekama teisė
veikti savo nuožiūra.
Prancūzijos konstitucinės sandaros pavyzdys byloja, kad šioje
šalyje Prezidento institucija įkūnija savarankišką valstybinės
valdžios funkciją visos tautos užsienio ir gynybos politikai
vykdyti. Prezidento valstybės valdymo funkcijos valstybės vidaus
gyvenime gali pasireikšti tuomet, kai parlamentinė demokratija dėl
objektyvių priežasčių nebegali normaliai funkcionuoti. Kai
konstitucinė tvarka stabili, pagal pastaruoju metu nusistovėjusią
Vyriausybės formavimo tradiciją Prezidentas, kaip tautos lyderis,
negali trukdyti reikštis parlamentinei demokratijai, kurios
politinis statusas išplaukia iš konkurencinio tęstinės tautos
intereso. Galima sakyti, kad Prancūzijos konstitucinė praktika
organiškai suderina dvi skirtingas valstybines funkcijas –
Valstybės vadovo ir Vyriausybės veikimą, kurios išreiškia visuminį
ir konkurencinį tęstinės tautos interesus.
4.3. Prezidento galios Vokietijos Konstitucijoje
Atsargesnį požiūrį į prezidentinės valdžios kompetenciją
Vokietijoje dėsto šios šalies konstitucinės teisės specialistai. K.
Šleichas teigia, kad Vokietijos Konstitucijoje yra numatytos trys
Prezidento funkcijos: integracijos, politinio rezervo ir teisinio
rezervo [8, p. 231]. Atlikdamas integracijos funkciją Federalinis
prezidentas įkūnija visuomenės politinę vienybę, bet tai nereiškia,
kad Prezidentas šią vienybę kuria pagal savo numatytą modelį. K.
Šleichas pabrėžia: „Tačiau Federalinio prezidento integruojanti
funkcija nereiškia, kad jis veikia iš kažkokių ypač aukštų sferų.
Pagrindiniame įstatyme nėra aiškaus nurodymo, kuris reikštų, kad
Federalinė vyriausybė atstovauja daugumai, o Federalinis
prezidentas visai tautai” [8, p. 232]. Tai ne arbitro, o tarpininko
vaidmuo. Prezidentas pats nieko nesprendžia, o tik pasitarnauja
ieškant kompromiso [8, p. 232]. K. Šleichas atkreipia dėmesį į tai,
kad Vokietijos Konstitucijoje nėra valstybės vadovo termino. Jo
nuomone, „Politinės valdžios stygius Prezidento dispozicijoje ir
yra jo jėgos pagrindas, kuris reiškiasi dvasiniu poveikiu
visuomenės politikai. Federalinis prezidentas įkūnija tai, kas
jungia visus. Kartu jis įkūnija Konstitucijos dvasią” [8, p. 232].
Tai ir yra jo integracinė funkcija. Politinio rezervo funkcija,
anot K. Šleicho, Vokietijos Prezidentui numatyta krizinių situacijų
metu. Vokietijos konstitucinės teisės žinovas šiai funkcijai
vykdyti priskiria tokias galimybes: Federalinio kanclerio teikimas
(matyt, nebūtinai tenkinantis parlamento daugumą – aut. past.);
Bundestago paleidimas; įstatymo leidimo būtinybės paskelbimas [8,
p. 238]. Tas pats autorius, remdamasis Vokietijos Konstitucijos 82
straipsnio pirmos pastraipos nuostata, kuri įpareigoja Prezidentą
rengti įstatymus promulguoti, teigia, kad „Prezidentas, kilus
konstitucinei krizei, turi galimybių imtis priemonių, nukreiptų
prieš konstitucinės santvarkos pažeidimus. Jis, kaip atsarginis
žaidėjas, gali įsitraukti tuomet, kai nebelieka kito būdo įveikti
antikonstitucinius kitų valdžios organų veiksmus” [8, p. 232].
Teisinio rezervo funkciją Vokietijos Prezidentas vykdo rengdamas
įstatymus, skirdamas ministrus ir aukštuosius valstybės
pareigūnus.
Kaip matome, Vokietijos Prezidentas, esant visuomeniniam
stabilumui, neturi valstybės valdymo įgaliojimų. Netgi gynybos ir
užsienio politikos klausimus sprendžia Kancleris. Žinoma, tai
nereiškia, kad grynai valstybinės funkcijos, pavyzdžiui, gynyba ir
užsienio politika, Vokietijoje yra neišvengiamai politizuojamos, t.
y. tiesiogiai priklauso nuo Parlamento daugumos politinių
orientacijų ir Federalinio kanclerio partinės priklausomybės.
Parlamentiniu keliu suformuota Vyriausybė, kai tai aktualu visai
tautai, gali pakilti iki nacionalinių interesų supratimo lygio ir
ginti visos tautos interesus. Bet aišku ir kita. Federalinė
vyriausybė, kai tai yra būtina, privalo pati atskirti nacionalinius
ir partikuliarinius–partinius reikalus. Suprantama, kad tuo metu,
kai tai, kas Konstitucijoje nėra atskirta kaip skirtingos valstybės
funkcijos, kai skirtingas funkcijas atlieka viena valstybinė
institucija, nepainioti nacionalinių reikalų su siaurai
partiniais–partikuliariniais yra sunkiau. Tik aukštos politinės ir
teisinės kultūros šalyje šis klausimas gali nesudaryti papildomų
politinių problemų.
5. Teisminė valdžia apsauginio tautos intereso sargyboje
Aptarėme aukščiausios valstybinės valdžios funkcijas,
tenkinančias konkurencinį ir visuminį tęstinės tautos interesus.
Kaip minėta, gyvosios kartos interesų struktūroje dar yra
apsauginis interesas. Tautos apsauginio intereso sąvoka kaipmat
praplatėja, kai tik pradeda veikti įsteigtos valdžios institucijos.
Kiekvienam tautos nariui rūpi apsisaugoti ne tik nuo kitų
visuomenės narių agresijos, bet ir nuo savavališkų valstybinės
valdžios atstovų veiksmų. Kalbant apie tautos apsauginį interesą
omenyje reikia turėti du tikslus. Pirmasis – tai valdžios
atskaitingumo tęstinei tautai įgyvendinimas arba, kitaip tariant,
konstitucinių normų veikimo garantavimas. Šios temos šiame
straipsnyje nenagrinėsime. Antrasis tikslas – visuomenės nario ar
jų grupės teisinė apsauga nuo kitų visuomenės narių agresijos.
Siekiant šio tikslo reikėtų panagrinėti teismų funkcijos
imperatyviai spręsti piliečių ir jų grupių bylas konstitucinius
pagrindus.
Suprantama, kad kai tauta patiki valstybinėms institucijoms
(parlamentui ir prezidentui) konkurencinio ir apsauginio interesų
aptarnavimą, atstovavimas apsauginiam interesui taip pat turi būti
patikėtas valstybinio lygio institucijai. Turint omenyje tai, kad
apsauginis interesas yra ypatingas interesas gyvosios kartos
interesų struktūroje, galima tvirtinti, kad teisminė valdžia,
aptarnaujanti šį ypatingą interesą, parlamentinės demokratijos
šalyse savo konstituciniais įgaliojimais turi būti lygiai taip pat
nepriklausoma kaip ir prezidentinė valdžia ar parlamento ir
vyriausybės tandemas. Taigi teismas privalo būti trečioji,
lygiavertė valdžios funkcija greta parlamento ir vyriausybės bei
prezidento institucijų.
5.1. Teisminės valdžios santykis su kitomis valdžiomis
Teismą, kaip valstybinei valdžiai prilygstančią ir
neprilygstančią funkciją, M. Römeris apibūdina materialinės ir
formalinės valdžių sąvokomis: „… formalinio suskirstymo atžvilgiu
teismo funkcijos kategoriškas atskyrimas nuo kitų valdymo sričių,
kurioms pavedama administracijos funkcijos vardas, yra pilnai
priimtinas ir teisinei valstybei naudingas, bet materialinio arba
esminio valdžios funkcijų suskirstymo atžvilgiu tebėra, bent mano
supratimu, valdymas ir įstatymų leidimas” [9, p. 9]. Matome, kad M.
Römeris tam tikru atžvilgiu, būtent materialiniu, nelaiko teismo
veiklos valstybine funkcija. Formaliniu požiūriu jis teismą jau
laiko nepriklausoma valstybine valdžia. Toks dvejopas valstybinis
ir nevalstybinis teismo statusas bus suprantamas, jei tik
pasiremsime suvereno interesų struktūra. Teismai faktiškai
išreiškia tautos (iš esmės gyvosios kartos, t. y. visuomenės)
apsauginio intereso reikalavimus ir kaip tautos patikėtiniai jie
turi tarnauti žmonėms, kitaip tariant, nebūti valstybinės valdžios
pozicijų gynėjai. Juk teismas gali spręsti tik gyvųjų tautos
atstovų ginčus ir tarnauti daugiau gyvajai kartai nei mirusioms
kartoms. Tiesa, mirusiųjų valia gali reikštis teisminėse bylose,
bet tik tiek, kiek ji yra susijusi su gyvųjų interesais. Šiuo
atžvilgiu reikėtų sutikti su Egidijaus Kūrio nuomone, jog: „…
teismas tampa ne tik ir visų pirma ne valstybės, bet pačios
visuomenės – civilizuotos pilietinės visuomenės! – institucija,
kurios dėka piliečiai gali apsiginti nuo savivaliavimo valstybės
lygiu” [10, p. 26]. Tuo pat metu kalbama apie „valstybės lygio”
teismų funkciją. Teismai, kaip tautos apsauginio intereso suponuoti
institutai, ir nenusileidžia, ir prilygsta parlamentinės
vyriausybės ar prezidento konstituciniam statusui.
5.2. Teismų nepriklausomumo principo svarba
Esminė konstitucinė problema, susijusi su teismų nepriklausomu
veikimu, yra konstitucinių normų ir modelių kūrimas. Šios normos ir
modeliai teisėjus įpareigotų sąžiningai atlikti savo darbą, būti ne
formaliai nepriklausomais, bet nepriklausomais vardan to, kad
deramai pasitarnautų apsauginiam tęstinės tautos interesui. Viena
konstitucinė nuostata yra akivaizdi. Tai teismo nepriklausomumo nuo
kitų valstybės valdžių reikalavimas. Įgyvendinus šią nuostatą
galima tikėtis, kad teismai „nešoks pagal valdžios užsakytą
muziką”, o darydami sprendimus vadovausis teisingumo ir teisėtumo
principais. Tačiau Konstitucijos lygmeniu deklaruojant ir
praktiškai ginant teismų nepriklausomumą dar nėra garantijų, kad
teismai tikrai tarnaus teisingumui ir teisėtumui. Kitaip tariant,
teismo nepriklausomumas nuo valdžios anaiptol neturi reikšti jo
nepriklausomumo nuo tęstinės tautos ir Konstitucijos. Būtent
nepriekaištingas teismo tarnavimas tautos idėjai ir yra teismo
siekiamas teisingumas ir teisėtumas.
5.3. Prancūzijos patirtis įgyvendinant teismų
nepriklausomumo principą
Pažiūrėkime, kaip teismų nepriklausomumas įgyvendinamas
Prancūzijoje. Šios šalies Konstitucijos 64 straipsnis skelbia, kad
būtent Prezidentas yra teisminės valdžios nepriklausomumo garantas
[5, p. 121]. Suprantama, kodėl pasirinkta būtent tokia nuostata.
Teismų nepriklausomumą geriau gali užtikrinti ta valstybinė
institucija, kurios paskirtis – ginti visos tautos ir kartu
kiekvieno piliečio interesus. Tačiau tautos kaip viseto interesus
visiškai aptarnauja visos valdžios kartu, todėl įgalioti vien
Prezidentą būti teismų nepriklausomumo garantu kartais gali būti
rizikinga. Ar Prancūzijos teismų administravimas atsižvelgia į
pastarąją aplinkybę? P. Ardant’o nuomone, įgyvendinti teismų
nepriklausomumą praktikoje Prancūzijoje buvo sumanyta įsteigiant
Aukštąją Magistratūros Tarybą ir susiejant ją su Prezidento
asmeniu. Tačiau šiuo požiūriu lygindamas 4–tosios ir 5–tosios
Respublikų Konstitucijas jis teigia, kad žengtas žingsnis atgal ir
Magistratūros sudėties formavimo procedūros atžvilgiu, ir
Magistratūros įgaliojimų apimties atžvilgiu [7, p. 160].
„Prancūzija nepanoro turėti organo, galinčio garantuoti tą teismų
nepriklausomybę, kurios iš teismo laukia demokratinė visuomenė”.
Tokią apibendrinančią išvadą padaro P. Ardant’as [7, p. 160]. Kartu
jis teigia, kad Italijos, Ispanijos ir Portugalijos Konstitucijos
yra įtvirtinusios pažangesnį teismų nepriklausomumo įgyvendinimo
mechanizmą nei Prancūzija [7, p. 160].
5.4. Italijos patirtis įgyvendinant teismų nepriklausomumo
principą
Italijoje beveik du trečdalius teismus administruojančios
institucijos narių renka teisėjai, o vieną trečdalį Parlamentas.
Prezidentas, kitaip nei Prancūzijoje, neskiria nė vieno Tarybos
nario, bet jis pirmininkauja šiai Tarybai [5, p. 265]. Italijos
Aukštoji Magistratūros Taryba sprendžia skyrimo į teisėjų pareigas,
teisėjų paaukštinimo pareigose klausimus, taip pat drausmines
bylas. Nors teisėjai nekeičiami, tačiau remiantis Magistratūros
Tarybos sprendimu už atitinkamus trūkumus savo darbe jie gali būti
atleisti iš pareigų [5, p. 265–266]. Kaip matome, Italijoje
prižiūrint teismų veiklą dalyvauja ir Parlamentas (renka trečdalį
Aukštosios Magistratūros narių), ir Prezidentas (tiesiogiai
vadovauja teismų administravimui), ir pagaliau patys teisėjai
(renka du trečdalius Aukštosios Magistratūros narių). Regis, P.
Ardant’as šią Italijos teismų valdymo praktiką laiko tikruoju
teismų nepriklausomumu. Prezidentui aktyviai dalyvaujant formuojant
teismus ir administruojant jų veiklą Italijos teismai verčiami būti
atviri, neslėpti darbo trūkumų ir taip deramai tarnauti tautai,
teisingumui ir įstatymui. Kita vertus, Parlamento dalyvavimas
formuojant Magistratūros Tarybos sudėtį rodo, kad ir parlamentinė
valdžia yra įtraukta į teismų nepriklausomumo įgyvendinimo
procedūrą. Pačių teisėjų priedermė rinkti atstovus į Magistratūros
Tarybą rodo ne tik tai, kad yra užtikrinamas šios institucijos
profesionalumas, bet ir tai, kad nepriklausomą teismų veikimą
užtikrina visos aukščiausiosios valdžios parlamentinėje
demokratijoje. Peršasi išvada, kad būtent toks mechanizmas bent kol
kas iš visų žinomų teismų administravimo variantų yra geriausias
siekiant teismų nepriklausomumo ir nepriekaištingo darbo.
Išvados
1. Parlamentinės Respublikos Konstitucijoje deklaruojamas tautos
suverenitetas turi būti vertinamas kaip tęstinės tautos
suverenitetas. Prancūzijos bei kitų šalių dabartinėse
Konstitucijose iš esmės yra įkūnyta tęstinės tautos idėja.
2. Reprezentacinė demokratija, paremta tęstinės tautos idėja,
suponuoja tęstinės tautos interesų konkurencinio, visuminio ir
apsauginio interesų struktūrą, iš kurių kiekvienas turi būti
įgyvendintas vykdant atitinkamą valstybės aukščiausiosios valdžios
funkciją.
3. Tęstinės tautos interesų struktūra kartu reiškia, kad jas
visapusiškai įgyvendinti parlamentinėje demokratijoje įmanoma tik
konstituciškai suformavus valstybės aukščiausiųjų valdžių funkcijų
sistemą. Parlamentinė valstybinės valdžios funkcijų sistema numato
tokius elementus: 1. Parlamentinės vyriausybės institucijos
funkcija. 2. Valstybės vadovo (prezidento) institucijos funkcija.
3. Teismų sistemos funkcija.
4. Konkurencinio intereso įgyvendinimas per parlamento
instituciją kartu lemia vyriausybės parlamentinę formavimo
procedūrą remiantis parlamentinės daugumos nuostata. Prezidentinis
vyriausybės formavimas esant parlamentiniam režimui yra
nepriimtinas. Parlamentinis režimas ir parlamentinė vyriausybės
formavimo procedūra šiuo metu yra įtvirtinta Prancūzijos ir
Vokietijos konstitucinėje praktikoje. Prancūzijoje iki 1986 m.
veikė parlamentinio režimo su kai kuriais prezidentinio režimo
ypatumais precedentas, tačiau konstitucinė sandara ir politinės
realijos leido pereiti prie nuosekliai parlamentinės valstybės
valdymo sistemos.
5. Esant parlamentiniam režimui prezidento institucijai tenka
tos funkcijos, kurios įgyvendina visuminį tęstinės tautos interesą.
Tai nacionalinio saugumo, visuomeninės rimties ir konstitucinės
tvarkos užtikrinimas. Prancūzijos ir Vokietijos politinė praktika
rodo, kad prezidento institucijos kompetencija gali būti platesnė
ir siauresnė, tačiau negali įsiskverbti į vyriausybės kompetenciją.
Prancūzijoje pripažįstama, kad prezidentas turi nepriklausomus
įgaliojimus gynybos ir užsienio politikos klausimais. Vokietijoje
šiais įgaliojimais disponuoja vyriausybės vadovas. Tačiau ir
Prancūzijoje, ir Vokietijoje pripažįstama, kad prezidento ypatingi
valstybės valdymo įgaliojimai gali būti panaudojami kilus
konstitucinei krizei. Prancūzijos ir Vokietijos konstitucinė
praktika patvirtina teorinę prielaidą, kad parlamentinėje valstybės
valdymo sistemoje prezidento institucija yra būtina aukščiausios
valstybinės valdžios funkcija greta kitų valdžių funkcijų.
6. Įgyvendinant apsauginį interesą per teismų institucijų
funkciją paaiškėja, kad teismų nepriklausomumą ir nepriekaištingą
darbą geriausiai gali užtikrinti visų parlamentinio režimo
aukščiausiųjų valdžių dalyvavimas administruojant teismus. Sekant
Italijos Konstitucijos pavyzdžiu teismams administruoti galėtų būti
steigiama Aukštoji Magistratūros Taryba, kurios sudėtį formuotų
parlamentas ir teisėjai, o jai pirmininkautų prezidentas.
(((
Literatūra
1. Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. – Vilnius:
Pradai, 2001.
2. Römeris M. Suverenitetas. – Vilnius: Pradai, 1995.
3. Esmein A. Konstitucinės teisės principai. – Kaunas:
Teisininkų draugijos leidinys, 1932.
4. Бадура П. Парламентская демократия // Государственное право
Германии. – Москва: Институт государства и права РАН, 1994. Т.
1.
5. Конституции зарубежных стран.
6. Шрёдер М., Ахтенберг Н. Федеральное правительство //
Государственное право Германии. – Москва: Институт государства и
права РАН, 1994. Т. 1.
7. Ардант П. Франция: государственная система. – Москва:
Юридическая литература, 1994.
8. Шлейх К. Федеральный президент // Государственное право
Германии.
9. Römeris M. Administracinis teismas. – Kaunas: Valstybinė
spaustuvė, 1928.
10. Kūris E. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir
Vakarų teisės tradicija // Glendon M. A., Gordon M. W., Osakwe Ch.
Vakarų teisės tradicijos. – Vilnius: Pradai, 1993.
(((
The Sovereignty of Nation and the System of United Power in the
Parlamentary Democracy
Assoc. Prof., Dr. Saulius Arlauskas
Law University of Lithuania
SUMMARY
On the ground of M. Römer’s work „Suvereignty” there is
presented in the article the representative democratic conception
and „stretched nation” as sovereignty’s idea. The parlamentary
democratic constitutional construction is analysed too. There is
stated in the article that parlamentary democracy by realysing
„stretched nation’s” interests structure puts into three autonomic
state powers: President’s institution power, Parlament and
parlamentary Government institutions power and courts institution’s
power.
3
5
6
6
7
7
10
11
12
12
13
14
1
1
1
4
6
10
15
25
35
51
6
9
12
15
16
20
24
27
34
37
42
43
10
10
10
10
10
10
10
0
10
20
30
40
50
60
1990
1991
1992
1993
1994
1995
1996
1997
1998
1999
2000
2001
Vyriausybės įstaigos
Vyriausybės komitetai ir komisijos
Įstaigos prie ministerijų
Apskričių viršininkų institucijos
Jurisprudencija, 2002, t. 26(18); 20–29
Lex maiestatis: genezė ir vykdytojai
Doc. Aleksandra Teresė Veličkienė
Lietuvos teisės universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas,
Kalbos kultūros katedra
Ateities g. 20, 2057 Vilnius
Telefonas 71 45 83
Elektroninis paštas [email protected]
Pateikta 2001 m. lapkričio 20 d.
Parengta spausdinti 2002 m. birželio 19 d.
Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės
istorijos katedros vedėjas
prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir šio fakulteto Šeimos
teisės ir proceso katedros
prof. habil. dr. Pranciškus Stanislovas Vitkevičius
Santrauka
Remiantis išlikusiais rašytiniais Antikos šaltiniais,
straipsnyje norima įrodyti, kad politiškai nestabilioje Romos
valstybėje įstatymai buvo aiškinami taip, kaip atrodė naudinga ir
teisinga princepsui bei jo aplinkai. Kovodami su menama arba tikra
Senato opozicija ir savo asmeniniais priešais, princepsai plačiai
naudojosi įstatymu, kuris dar Respublikos metais numatė bausmes už
pilietinį nepaklusnumą arba riaušes – vadinamuoju lex maiestatis.
Pagal šį įstatymą politines bylas rengė ir kaltinamąsias kalbas
Senate sakė delatoriai – dažniausiai garsūs to meto teismų
oratoriai. Jų buvo labai daug ir iš įvairių socialinių sluoksnių.
Emocinė jų kalbų dinamika – sujaudintas, įtemptas, kai kada lyg
pametantis giją, bet greitai ir vėl prie tos pačios temos
grįžtantis kalbėjimas, būdingas to meto filosofinei bei kitos
krypties literatūrai. Kadangi delatorių kalbų teliko menki
fragmentai, apie jų stilių galima spręsti iš Senekos ar Tacito,
Kvintiliano ar Plinijaus tekstų bei jų meninių ypatybių. Seneka ne
šiaip sau dėsto, bet aistringai įrodinėja, žavisi ar piktinasi,
pats save pertraukia, Tacito pasakojimo emocinė įtampa didėja, o
atomazga žada stiprų efektą, Kvintilianas savo klausytojams siūlo
žavėtis garsiųjų delatorių suktais ir efektingais posakiais ir
netikėtomis išvadomis. Visa tai rodė, jog Respublikos idealų visuma
virtus (tarnavimas savo valstybei, padorumas, asmeninis
susikaupimas, didinga ir rami politikų iškalba ir kt.) pamažu
nebeteko paklausos ir pamato. Jų vieton atėjo įžūlumas, energija ir
Romos „menų meno” – oratorystės deformacijos.
Šio straipsnio tikslas – pabandyti remiantis rašytiniais Antikos
šaltiniais įrodyti, kad I a. politinių kovų atmosferoje Romos
valstybės įstatymai buvo aiškinami ir taikomi ne taip, kaip
reikalavo senoji ius aequum – teisingoji teisė, o taip, kaip buvo
naudinga princepsui. Šio bandymo specifika yra ta, kad remiamasi ne
išlikusių Romos įstatymų sąvadais ar juristų darbais, o Antikos
istorikų (Tacito, Svetonijaus), filosofo Senekos, retoriaus
Kvintiliano raštuose išlikusiomis pastabomis ar net
skaičiavimais.
Minėtų šaltinių patikimumas yra įrodytas. Tacito (55–120 m.),
parašiusio „Germaniją”, „Dialogą apie oratorius”, „Analus” bei
„Istoriją”, pateikiami faktai ir interpretacijos laikomi
patikimais, jo požiūris į Romos Imperijos pradžią padarė didelę
įtaką XVIII–XX a. istoriografijai. Pats Tacitas pabuvo ir
kvestoriumi, ir konsulu, ir net Azijos prokonsulu. Savo kūriniams
jis panaudojo Senato aktus, istorinių veikėjų memuarus, Romoje
išleidžiamas kasdienes žinias ir t. t. Jaunesnysis Tacito
amžininkas Svetonijus (70–160 m.) iš pradžių buvo advokatas, o
Hadriano laikais tvarkė šio imperatoriaus kanceliariją. Mus pasiekė
Svetonijaus veikalas „Dvylikos cezarių gyvenimai”, kuriame jis
panaudojo imperatorių archyvus, įvairius memuarus, amžininkų
liudijimus. Tiesa, Svetonijus laikomas kompiliatoriumi, savo
šaltinius jis ne visada vertindavo kritiškai. Tiberijaus meto
istoriko Valerijaus Maksimo rinkinį „Apie nuostabius darbus ir
sentencijas” sudaro įvairūs istoriniai pavyzdžiai, čia randama kitų
autorių nepaminėtų faktų. Filosofas ir rašytojas Seneka (4 m. pr.
Kr.–65 m.) penkerius metus kartu su pretorionų viršininku
Afranijumi Buru vietoj visai jauno Nerono faktiškai valdė Romą. Iš
daugelio jo kūrinių mūsų temai svarbiausi jo „Laiškai Liucilijui”
bei traktatai–dialogai, kuriuose daug užuominų ir žinių apie baisią
politinių persekiojimų atmosferą. Be viso kito, Senekos kūriniai
tam tikra prasme gali būti kaip to meto politinių bylų oratorių
stiliaus pavyzdys. Minėti autoriai, patys gyvenę ir aktyviai veikę
toje epochoje, kai respublikinės pilietinės bendruomenės vertybės
daugeliui dar atrodė prasmingos ir prestižinės, gerai matė, kad
Imperijos pradžios princepsai su Respublikos „atgyvenomis” kovoti
stengėsi be gailesčio, nepaisydami moralės ir teisės normų. Vienas
iš stipriausių ir baisiausių jų ginklų buvo lex maiestatis.
Klasikinis romėnų teisės požymis – baudžiamosios teisės tapimas
savarankiška ir gana išsivysčiusia sritimi. Pamažu susiformavo
pagrindinės nusikaltimo (crimen) sudėtys, nusikaltimo, kaltės,
kėslo, precedento, pakaltinamumo, nusikaltimo bendrininko ir kitos
sąvokos. Gana anksti keletas nusikaltimų rūšių – pasipriešinimas
pareigūnui, melaginga priesaika ir kt. – pateko į baudžiamosios
teisės sritį. Už panašius nusikaltimus bausdavo valstybė
(nuskandinimas, pasmaugimas, nukirsdinimas ir pan.). Respublikos
viduryje, nors ir neilgą laikotarpį, mirties bausmė Romos piliečiui
buvo panaikinta, dažniausiai praktikuojamas ištrėmimas ir turto
konfiskacija. Tačiau vis dar nebuvo nusikaltimų bei bausmių
sistemos, todėl teisėjai, siūlydami vieną ar kitą bausmę, turėjo
laisvas rankas. Netgi Digestuose valstybės išdavystės sąvoka
suformuluota taip neaiškiai, kad galėjo duoti kelią bet kokiai
savivalei. Valstybės interesų atstovu baudžiamosiose bylose galėjo
būti bet kuris (su mažomis išimtimis) pilietis: pretoriaus
patvirtintas privatus kaltintojas jau tapdavo pareigūnu. Jis galėjo
įtariamojo namuose daryti kratą, užantspauduoti dokumentus,
priversti reikiamus asmenis duoti parodymus ir t. t.
Dar karalių epochoje (753–510 m. pr. Kr.) nusikaltimas valstybei
buvo vadinamas perduellio ir buvo baudžiamas nukryžiavimu.
Respublikos metais lex minutae maiestatis, reiškęs valstybės bei
tautos įžeidimą, atsirado apie 150 m. pr. Kr. ir imtas taikyti gana
plačiai. 100 m. pr. Kr. lex Apuleja taikytas prieš tribūnų teisių
pažeidimus bei pilietinių neramumų organizavimą. 91 m. pr. Kr. lex
Varia nukreiptas prieš tuos, kurie rengdavo ginkluotas riaušes. Lex
Cornelia (apie 80–81 m. pr. Kr.) už pasipriešinimą magistratui, už
pareigūno įgaliojimų viršijimą arba valstybės garbės įžeidimą
numatė trėmimą. Pagal lex Iulia (46 m. pr. Kr.) į crimen minutae
maiestatis sritį įėjo sąmoningas arba baimės nulemtas valstybės
interesų išdavimas, dezertyravimas, maištai, finansiniai nuostoliai
valstybei ir kt.
Res publica – „valstybiniai reikalai”, romėnų įsivaizduojami
kaip visapusiškas ir gilus žmogaus įtraukimas į bendruomenės
gyvenimą, kaip asmeninė piliečių atsakomybė už valstybės likimą,
kaip tiesioginis kiekvieno piliečio dalyvavimas sprendžiant
įvairius jos klausimus, II–I a. pr. Kr. po truputį keitėsi.
Didėjant ir turtėjant piliečių bendruomenei daugėjo pinigų, tačiau,
nesiskverbdami į visuomenės organizmą, jie neplėtojo gamybos, o tik
vartojimą. Prabangos dalykai žlugdė ankstesnį paprastumą ir
patriarchalines gyvenimo normas, pakirto senąsias moralines
vertybes (virtus). Garbingų Romos piliečių, aktyvių žmonių
energija, iniciatyva bei valia, būdamos susijusios su senąja
tvarka, tapo su ja jau nebesuderinamos. Romėnų ištikimybė savo
istorinėms šaknims dabar ima reikštis kaip konservatyvizmas ir net
sąstingis, o bendruomenės raida – kaip plėšrūniškumas (capacia) ir
įžūlumas (audacia). Kai buvo nukariauta daug tautų ir įsteigta daug
provincijų, padidėjo turto ir valdžios troškimas, prasidėjo Senato
kova su plebsu, pilietiniai karai, kurių metu ir plebėjas Marijus,
ir aristokratas Sula pamynė įstatymus bei mores maiorum (senolių
papročius). Nuo tol buvo kovojama tik dėl valdžios. Tacitas [7,
Hist. II, 38] teigia, jog tada „dievų pyktis sumišo su žmonių
pasiutimu”(.
Romos istorijos pradžioje pirmieji sukūrė įstatymus ir patys
jiems pakluso karaliai (reges), vėliau decemvirai, kurie stengėsi
apsaugoti visų teises. Tačiau vėliau teisingoji teisė (ius aequum)
sunyko, nes įstatymus imta leisti luomų kovos įkarštyje ir jėga
verčiama jiems paklusti. Teisė, gimusi ir vysčiusis kaip piliečių
bendruomenės teisė, prasidėjus jos krizei ir esant netinkamam
valstybiniam aparatui, nebegalėjo atitikti gyvenimo reikmių, tapo
neveiksminga, nebepajėgianti apginti visų piliečių, tad ją ėmė
naudoti savo tikslams tarpusavy kovojančios politinės grupuotės.
Sulos, per pilietinį karą nugalėjusio Marijų, pirmas žingsnis buvo
opozicijos sunaikinimas. 82 m. pr. Kr. Sula sudarė proskripcinius
sąrašus (proscriptio – sąrašas žmonių, kurie be teismo būdavo
paskelbiami esantys už įstatymo ribų; už kiekvieno įrašytojo galvą
buvo nustatytas atlyginimas, vergai paleidžiami laisvėn, palikuonys
negalėjo eiti visuomeninių pareigų). Pirmajame Sulos
proskripciniame sąraše buvo įrašyta 80 vardų, vėliau pridėta dar
220, dar vėliau – tiek pat. Slėpusieji proskribuotuosius privalėjo
būti baudžiami mirties bausme.
Tarp nužudytųjų buvo daug nekaltų, tapusių savivalės arba
asmeninių Sulos šalininkų nesutarimų aukomis. Daug ką pražudė
tiesiog dideli turtai. Valerijus Maksimas rašo, jog proskribuotųjų
skaičius siekė 4700. Tarp jų buvo 40 senatorių ir 1600 „raitelių”
luomo žmonių [8, IX, 2, 1]. Tačiau čia, matyt, minima tik
aukštuomenė, o iš tikrųjų teroro aukų buvo dar daugiau. Masiškai
konfiskuodamas turtą, diktatorius atsilygino savo šalininkams. 43
m. pr. Kr., pasibaigus pilietiniam karui, pirmas antrojo
triumvirato (Antonijaus, Lepido, Oktaviano) aktas vėl buvo
proskripcijos. Bendras nužudytųjų be teismo skaičius – 300
senatorių ir 2000 „raitelių”, tarp jų buvo ir Ciceronas. Ir vėl –
didžiulės sumos pinigų iš konfiskacijų ir slegianti baimė, apėmusi
didžiąją visuomenės dalį.
Čia reikia pasakyti, kad jau Sula proskripcijas vis dėlto
legalizavo, nors ir atgaline data (pagal 81 m. pr. Kr. lex Cornelia
de maiestate). Šis įstatymas numatė įsteigti quaestio perpetua
(nuolatines komisijas). Vėliau analogiški įstatymai buvo priimti
Gajaus Julijaus Cezario bei Augusto Oktaviano valdymo metais.
Tačiau jie draudė tik pilietinių karų praktiką: žudyti magistratus,
maištauti, uzurpuoti magistrato pareigas ir daryti kitus panašius
nusikaltimus. Tiesa, šioks toks posūkis buvo matyti jau Augusto
laikais, kai į šio įstatymo veiklos sritį pakliuvo sąmokslai
(coniurationes). Tiberijaus valdymo (14–37 m.) pradžioje buvo
smarkiai sustiprintas represinis aparatas, tuo pat metu dedamas ir
to aparato juridinis pamatas: lex maiestatis nuo šiol baudė už bet
kokį princepso įžeidimą tremtimi ir turto konfiskacija [11, p.
191]. Taigi žodis „maiestas”, anksčiau reiškęs tik romėnų tautos
(populus Romanus) didybę ir autoritetą, dabar taikomas ir princepso
asmeniui (maiestas principis, maiestas augusta).
Romėnų Senatas po Augusto mirties buvo abipusių išpuolių ir
ginčų arena, kur beveik kiekvienas senatorius traukdavo atsakomybėn
savo priešus. Ši kova buvo nuožmi ir paprastai baigdavosi politine
arba fizine nugalėto asmens mirtimi. Iš dorų žmonių „daugumos” ir
turėjusios tikrąją valdžią „mažumos” sudarytas Senatas kovojo ne
tik dėl politinių lozungų ar socialinių programų nesutapimo, bet ir
dėl to, kad tai buvo dvi priešingos sąmonės rūšys, du vienas kitą
atstumiantys dvasinių vertybių lygiai. Ir tam gerai tiko lex
maiestatis, padaręs beveik visada mirtinu nusikaltimu princepso
(imperatoriaus) asmens įžeidimą ir sulyginęs jį su nusikaltimu
visai Romos valstybei. Apkaltinti dalyvavę sąmoksluose prieš
imperatorių žuvo ir „daugumos” vadas bei jos interesų reiškėjas
Helvidijus Priskas ir Seneka bei „mažumos” lyderis ir teoretikas
Eprijus Marcelas.
Tacitas „Agrikolos biografijoje” [7, A, 2] mini tokį faktą:
oficialiuose Senato protokoluose (acta senatus) buvo užfiksuota,
jog mirties bausmė buvo paskirta ne tik Trazeją Petą bandžiusiam
ginti Arulenui Rustikui bei Helvidijų Priską gynusiam Herenijui
Senecionui, bet ir jų knygoms. Domiciano pageidavimu prižiūrėti,
kaip deginamos jų knygos, turėjo ne kaip įprasta edilai, o
triumviri capitales – pareigūnai, atsakingi už kalėjimus ir mirties
bausmės vykdymą. „Mirties bausmę” knygoms simbolizavo ir tai, jog
jos buvo deginamos toje forumo vietoje, kur būdavo vykdomos tikros
mirties bausmės žmonėms.
Pirmieji politiniai procesai prasidėjo 15 m., valdant Tiberijui.
Paminėtinas Bitinijos provincijos pretoriaus Granijaus Marcelo
procesas. Kaltintojas Cepionas Krispinas pareiškė, kad Marcelas
šmeižęs Tiberijų ir išrinkęs blogiausią iš Tiberijaus ydų perteikė
tai kaip Marcelo žodžius. Be to, Marcelas buvo apkaltintas tuo, kad
sau pasistatęs aukštesnę negu Tiberijaus statulą ir kad numušęs nuo
Augusto statulos galvą uždėjo Tiberijaus atvaizdą. Apie šį procesą
rašė Svetonijus [6, Tib. I, 74]. Tiesa, dar pridėtas kaltinimas
turto prievartavimu (crimen repetundarum). Marcelas buvo nuteistas
būtent pagal šį kaltinimą, tačiau pats faktas, kad buvo svarstomi
ir pirmieji, rodė visai naują tendenciją. Nuo šiol stambūs turto
prievartavimai kvalifikuojami kaip „crimen maiestatis”, o tai
nedavė galimybės teisiamojo giminaičiams surasti jam gynėją.
16 m. Senate buvo svarstoma garsi Augusto žmonos Stribonijos
giminaičio Libono Druzo byla: jis buvo apkaltintas ruošęs sąmokslą.
Tacitas rašo, kad jam inkriminuojami buvo tik ryšiai su chaldėjais
ir okultiniai veiksmai, nukreipti prieš Tiberijų bei garsius
senatorius [7, Ann. II, 27–32; IV 29, 31; VI 10]. Tačiau tais
laikais magija ir tikras sąmokslas mažai kuo skyrėsi, tad Libonas,
suprasdamas, kad nebus išteisintas, nusižudė. Tiesa, Tiberijus
sakė, kad būtų jo pasigailėjęs, tačiau Libonas vis tiek buvo
pripažintas kaltu, o jo turtas išdalytas kaltintojams. Kai kurie iš
jų be eilės tapo pretoriais. Kaltinamajam buvo pritaikyta ir dar
viena bausmė – damnatio memoriae, t. y. Libono atvaizdai negalėjo
būti nešami šventinėse eisenose, šio „sąmokslo” atskleidimo dieną
rengiami aukojimai, o jo savižudybės diena paskelbta švente. Toks
posūkis įvyko, matyt, dėl dviejų priežasčių: imperatoriaus valdžia
stengėsi sustiprinti savo saugumą, o senatoriai, nuolat
nesutariantys dėl savo asmeninės padėties Senate, nesibodėjo
pasinaudoti proga ir atsikratyti konkurentų.
Buvo ir kitokio pobūdžio procesų. Štai „raitelis” Klutorijus
Priskas mirusio Germaniko garbei parašė poemą, o gavęs didelį
honorarą tokia veikla nutarė užsiimti ir ateityje. Kai susirgo
Tiberijaus sūnus Druzas, Priskas iš anksto parašė tokio pat
pobūdžio panegiriką ir neatsargiai apie tai prasitarė girdint
daugeliui. Jo bylą svarstant Tiberijus Senate nedalyvavo, o
senatoriai, norėdami Tiberijui įsiteikti, pareiškė esą už mirties
bausmę. Grįžęs Tiberijus išbarė senatorius už labai greitai
įvykdytą bausmę, bet ir padėkojo už jų pastangas, kartu lyg
pabrėždamas, kad Priskas buvo kaltas. 25 m. įvyko teismo procesas
prieš Kremucijų Kordą, parašiusį istorinį veikalą „Annales”,
kuriame jis gyrė senuosius respublikonus Brutą bei Kasijų,
nužudžiusius Cezarį [7, Ann. IV, 34]. Tikroji Kordo apkaltinimo
priežastis tikriausia buvo jo nesutarimai su galingu pretorijaus
prefektu Sejanu, bet formalus kaltinimas buvo Bruto ir Kasijaus
šlovinimas. Ta knyga atrodė tartum protestas prieš principato
sistemą, nes Cezario žudikai buvo tapę kovos su principatu
simboliais. Kordas nusižudė.
Antroje Tiberijaus valdymo pusėje procesų pagal lex maiestatis
dar padaugėjo (14–23 m. jų buvo 11, o 23–31 m. – 18). Ypač
pagausėjo bausmių už įžeidimą žodžiu arba tam tikru veiksmu.
Persekiojimo iniciatyva dabar ėjo iš princepso ir jo artimų žmonių.
31 m. Tiberijus netikėtai apkaltino sąmokslo rengimu patį Sejaną.
Sejanas buvo įviliotas į Senato posėdį, sugautas ir nužudytas, o
prieš jo šalininkus prasidėjo baisios represijos. Sejano mirties
diena – spalio 18–oji buvo paskelbta švente, spalio 24 d. buvo
nužudyti jo vaikai, o po poros dienų – žmona Apikata. Terorui
nuolat stiprėjant Senatas svarstė beveik vien bylas pagal lex
maiestatis. 31–37 m. įvyko maždaug 52 procesai, 16 apkaltintųjų
buvo nubausti mirtimi, 11 nusižudė patys. Proceso metu mirė (o gal
nusižudė) oratorius, istorikas ir poetas Azinijus Galas. Nuo 28 m.
kartu su Tiberijumi visą laiką praleidęs Kokcejus Nerva numarino
save badu.
Remdamiesi Tacitu, Svetonijumi, Dionu Kasijumi bei kitais
autoriais mokslininkai teigia, kad Tiberijaus valdymo metais įvyko
bent 79 procesai pagal lex maiestatis [11, p. 150–151]. Tačiau
visai realu, kad pagal šį įstatymą mirtimi buvo nubausta dar
daugiau žmonių, nes ši bausmė buvo taikoma ne tik Romoje, apie
kurią kalba minėti šaltiniai, bet ir provincijose.
Vėlesni imperatoriai, ypač Kaligula, Neronas, Domicianas, irgi
naudojosi šiuo įstatymu, nes per jį žuvo labai daug žmonių. Kadangi
tai vyko pilietinės taikos metais, visą šį terorą galima laikyti
tokiu pat normalaus gyvenimo pažeidimu kaip ir pilietinių karų
iniuria – teisės pažeidimais, kurių gausu buvo Sulos ir Marijaus
kovų metais.
Bet kas gi buvo tie žmonės, kurie rinko šiems procesams
kaltinamąją medžiagą ir dažniausiai patys sakydavo kaltinamąsias
kalbas? Kas juos pagimdė, kiek jų buvo ir kaip jie buvo vadinami?
Vadinami jie buvo delatores (lot. defero, detuli, delatum, deferre
– pranešti, perduoti). Nesant tinkamo lietuviško atitikmens, mes
juos vadinsime delatoriais, nes žodis „įskundėjas” reikštų tik dalį
jų veiklos. O dabar atsakysime, kas jie buvo ir kas juos pagimdė.
Romėnų gyvenime žmogaus talentas valstybinėje veikloje buvo
neatskiriamas nuo jo iškalbos talento: tarp dešimties pačių
geriausių Domiciano epochos teismų oratorių aštuoni priklausė
Senato „mažumai”; dar prie Vespasiano nuo politinės arenos nuėję
Eprijus Marcelas, Licinijus Mucianas ir Antonijus Primas buvo iš
„mažumos” ir visi trys – garsūs oratoriai. Tais laikais aukščiausia
oratorių dvasinės veiklos rūšis buvo teismų ir politinė iškalba,
nes ji teikė gyvenimišką naudą: iškalba (eloquentia) atneša šlovę
ir princepso malonę, pinigų ir įtakingumą, patenkina garbės
troškulį. Bendresne prasme teismų (ypač politinių procesų)
oratoriaus veikloje pats svarbiausias dalykas buvo ryšys su „šios
dienos” gyvenimu, aktyvus dalyvavimas savo meto garsių žmonių
ginčuose ir konfliktuose. Rusų mokslininkas G. Knabe [12, p. 153]
daro išvadą, jog „iškalbos meno atsigavimas I a. pradžioje sietinas
su politine kova tarp princepso bei Senato ir šia prasme pratęsė
romėnų pilietinės oratorystės tradicijas”.
Įsigalėjus Cezario diktatūrai Ciceronas jau po kelerių metų
apgailestavo, kad romėnų tautos forumai pamiršo tobulą iškalbą,
vertą romėnų ausų. Tiberijaus valdymo pabaigoje istorikas Velėjus
Paterkulas „Romos istorijoje” aiškinosi, kodėl iškalba paskutiniame
Respublikos amžiuje patyrė visišką nuopuolį. Kvintilianas parašė
knygą „Apie iškalbos meno sugedimo priežastis”. Šiai temai skirtas
Tacito „Dialogas apie oratorius”. H. Zabulis cituoja Anonimą
(hipotetinį Pompėjų), kurio nuomone, iškalba ir dorovė yra
susijusios, o jeigu laisvės stoka valstybėje verčia įžymiuosius
oratorius nutilti arba paverčia juos pataikūnais ir taip sužlugdo
jų talentus, tai dorovės nuosmukis sužlugdo asmenybių laisvę jų
pačių veiksmais ir valstybės laisvė iš viso nebetenka prasmės [2,
p. 302]. Minimas autorius net sušunka: „Tad ar ne geriau tokiems,
kokie esame, būti kitų valdžioje, o ne laisviems?”. Šios knygos
personažas, nežinomas filosofas, teigia, jog Romos Imperijoje
klestinti „teisėta vergija” primena dirbtinio nykštukų auginimo
narvą. Apibendrindamas žymių kultūros veikėjų nuomones, G. Knabe
daro išvadą, jog oratoriaus meno smukimo pirmoji priežastis buvo
visuomeninio–politinio pobūdžio, nes iškalba romėnams – laisvės
išraiška ir garantija. Tik valstybėje, kurioje svarbūs sprendimai
aptariami viešai, menas įrodinėti ir įtikinėti turi prasmę, gyvena
ir plėtojasi, o ten, kur tokius sprendimus priima princepsas ir jų
vykdymą garantuoja karinė jėga, oratoriui nėra ką veikti, ir jo
menas nyksta. Būtent individualybių ir požiūrių susidūrimas, jų
varžymasis ir sudaro tą psichologinį klimatą, kuriame klesti žodžio
menas [12, p. 145].
Kai oratoriaus gabumai atverdavo duris politinei karjerai,
iškalbos studijos buvo pagrindinis jaunuomenės užsiėmimas. Tačiau
Respublikos pabaigoje ir pačioje Imperijos pradžioje (baigiant
Augusto valdymu) žodžio reikšmei stipriai smukus iškalbos ir toliau
buvo mokoma. Niekada dar nebuvo tiek daug retorių (iškalbos
mokytojų) kaip valdant Augustui. Kasmet tas mokyklas baigdavo
daugybė jaunų žmonių, apsvaigusių nuo mokytojų bei bendramokslių
pagyrų, pasitikinčių savimi, svajojusių apie Respublikos oratorių
šlovę. Tačiau daugumos iš jų laukdavo uždaros teismų salės,
nuobodžiaujantys arba skubantys teisėjai, iš anksto nustatyta
kalbos teismo procese trukmė, besibylinėjantys dėl sklypų ar ežių
žmonės. Na, o jeigu oratoriui sekdavosi, tai galėjo būti net
pavojinga, pavyzdžiui, Kaligula ketino Seneką nubausti mirtimi vien
dėl to, kad šis jam girdint sakė labai gražią kalbą. Tais laikais
saugu buvo tik vidutinybei, o talentas laikytas tokiu pat
nusikaltimu kaip ir neslepiamas padorumas. Tad išsisukti būdavo
galima tik paskyrus savo talentą tarnauti imperatoriui.
Kruopščiai išstudijavę Cicerono kalbas, mokiniai atsigręždavo į
savo meto oratorius. O to meto garsiausi oratoriai jau buvo
delatores. Mokiniai aistringai skaitė jų kalbas, įsimindavo ir
kartodavo geriausias ištraukas, žavėjosi drąsiais išpuoliais ir
suktomis frazėmis. Net ir jų mokytojai, retoriai, neretai
pateikdavo gana keistų pavyzdžių. Štai Kvintilianas žavisi Julijumi
Afrikiečiu (Julius Africanus), kuris iš provincijos Galijos buvęs
pasiųstas į Romą pasveikinti Nerono mirus jo motinai. Oratorius,
žinoma, turėjo laikytis oficialios versijos, kad Nerono motina
Agripina, susekta ruošiant sąmokslą prieš sūnų, pati nusižudė, o
Neronas dėl to liūdįs. Julijus Afrikietis sakęs Neronui: „Valdove,
tavo provincija Galija prašo tave vyriškai pakelti savo … laimę!”
[1, VIII, 5, 15]. Ak, kokia frazė! O ir Seneka buvo ne mažiau
sąmojingas laiške, kurį jis Nerono vardu ta pačia proga parašė
Senatui: „Salvum me esse adhuc nec credo nec gaudeo! “(Aš ir
netikiu, kad išsigelbėjau, ir nedrįstu džiaugtis!). Buasje [10, p.
146] teigia, jog „Kvintilianas mato čia tik retorinę figūrą ir be
piktos valios cituoja ją savo mokiniams, matyt, nenujausdamas,
kokie pavojingi gali būti tokie pavyzdžiai”.
Tačiau ne vien tik toks auklėjimas gimdė delatorius. Svarbi jų
atsiradimo priežastis buvo materialinė nauda, kurią delatorius
gaudavo pagal lex de maiestate, – ketvirtis nuteistojo asmens
turto. Be to, ši dalis dar būdavo padidinama, jei auka
pasitaikydavo ypač įžymi arba svarbi. Kai buvo nuteisti myriop
Trazeja Petas ir Servilijus Soranas, pagrindiniai kaltintojai gavo
po 5 mln. sestercijų; tokiu gėdingu būdu kai kas susikraudavo
milžiniškus turtus. Du garsūs delatoriai – Eprijus Marcelas ir
Vibijus Krispas – taip uždirbo 300 mln. sestercijų. Už delatorių
paslaugas, beje, buvo mokama ne tik pinigais – po kiekvieno garsaus
teismo proceso jiems būdavo dalinamos pretorių bei edilų pareigos.
Kažkada buvusios labai garbingos Respublikos magistratūros tapo
premija už gėdingą veiklą. Tacitas rašo [Hist. I, 2], kad padorūs
žmonės ypač piktinosi matydami, jog „delatoriai puikuojasi
pontifikų ar konsulų vardais kaip iš priešo atimtu grobiu”.
Tiberijaus valdymo pabaigoje konsulatą gauti kitu būdu nei
sunaikinant kokį nors šio imperatoriaus priešą jau buvo beveik
neįmanoma. Toks pat kelias į magistratūras buvo ir valdant
Domicianui.
Reikia pasakyti, kad delatoriai dažnai būdavo ne tik energingi
ir labai talentingi, bet ir pasižymėjo greita reakcija kilus
pavojui; na, o pavojai jų gyvenime buvo dažni: godumas, valdžios
troškimas ir net artistinis susižavėjimas rizika dėl rizikos dažnai
pastatydavo juos ant bedugnės krašto. Štai Titui Vinijui, kurį
Tacitas vadina capax (plėšrus), callidus (karštas) ir audax
(įžūlus) ir kuris dar jaunystėje buvo sėdėjęs kalėjime bei du
kartus patekęs į imperatoriaus nemalonę, kiekvienas toks pavojus
baigdavosi paaukštinimu (69 m. jis buvo konsulu). Senatorius ir
garsus delatorius Fabricijus Vejentonas, 83 m. irgi buvęs konsulu,
taip pat mėgo žaisti su ugnimi. Jis tyčiodavosi iš laikomo jo
draugu Nerono, tačiau atsipirko tik ištrėmimu. Kai Nerono nebeliko,
Vejentonas mikliai susikūrė „tironijos aukos” aureolę, o valdant
Flavijams vėl pateko į visagalę „mažumą”. Po Domiciano mirties vėl
išsilaikė valdžioje, ir jo galia dar labiau sustiprėjo.
Šie žmonės buvo dideli garbėtroškos, turto ir šlovės siekė be
jokio saiko. Titas Vinijus savo paveldėtojams paliko tokią
milžinišką sumą, kad jo testamentas buvo pripažintas negaliojančiu.
Vibijus Krispas savo turtais pralenkė Augustą, Markas Mucianas iš
savo asmeninių lėšų galėjo padengti pilietinio karo išlaidas.
Turtus jie susikraudavo įvairiais būdais: prievartaudami
testamentus, imdavo kyšius už advokatavimą teismuose ir, žinoma,
teikdami delatorių paslaugas. Buitinė šių žmonių audacia (įžūlumas)
reikšdavosi įvairiai – štai Titas Vinijus, puotaudamas pas
imperatorių, pavogė brangiausią taurę, Vibijus Krispas
dviprasmiškas užuominas apie Domicianą laidydavo jo priėmimo
kambaryje, Otonas savo meiluže padarė Nerono sužadėtinę Popėją.
Visuomeninė jų veikla buvo taip pat begėdiškai įžūli. Akvilijus
Regulas, savo įskundimais pražudęs aristokratą Marką Licinijų
Krasą, pasamdė ž