Puodelio istorija

PUODELIS ARBATAI Pamokanti sakmė „Puodelio arbatai istorija“

Gyveno vienas jaunuolis, jam patiko visokie senoviniai niekučiai. Ypač jam patiko puodeliai arbatai, nes jie, kaip jam atrodė, gali papasakoti daug įdomaus.

Kartą jis užėjo į antikvarinę krautuvėlę, kur rado labai gražų senovinį puodelį. Jaunuolis paėmė jį į ranką, ėmė apžiūrinėti, kai staiga puodelis prakalbo: - Mielas žmogau, tu gėriesi manimi, bet aš ne visada buvau gražus puodelis.

Buvo laikas, kai buvau paprastas molio gabalas. Milijonus metų gulėjau žemėje, ir beprasmybė buvo vienintelė mano pramoga. Prieš mane bėgo šimtmečiai, gimė ir žuvo civilizacijos, o aš vis laukiau ir laukiau, pats nežinodamas, ko.

Ir štai atėjo mano Meistras. Jis pakėlė mane, parsinešė namo, numetė ant stalo ir ėmė minkyti ir volioti. Vėl ir vėl jis kišo į mane savo pirštus. Labai skaudėjo, ir aš sušukau: „Užteks! Palik mane ramybėje!“. Bet jis tik nusišypsojo ir pasakė: „Dar ne laikas“.

Sulig tais žodžiais jis metė mane ant judančio rato ir pasaulis prieš mano akis ėmė suktis vis greičiau ir greičiau, kol susiliejo į vientisą rūką. „Ką tu darai? - sušnabždėjau aš. - Man bloga, sustabdyk tą košmarą!“. Bet Meistras tik supratingai atsiduso ir, toliau sukdamas ratą ir suteikdamas man formą, tyliai pasakė: „Dar ne laikas“.

Paskui jis atsargiai įdėjo mane į krosnį. Aš nežinojau, kad pasaulyje būna šitoks karštis. Bandžiau atidaryti krosnies dureles ir rėkiau: „Čia karščiau, nei pragare, aš visiškai sudegsiu! Išleisk mane, kol ne vėlu!“. Bet per stebėjimo stiklą iš Meistro lūpų perskaičiau: „Dar ne laikas“.

Ir štai, kai atrodė, kad atėjo mano paskutinė minutė, durelės atsidarė. Meistras atsargiai iškėlė mane iš krosnies ir padėjo ant lentynos, kur aš, pagaliau, laisvai įkvėpiau. Bet tai nebuvo pabaiga.

Kai tik atvėsau ir atsipeikėjau, Meistras nuėmė mane nuo lentynos ir ėmė dažyti. Ten buvo tas siaubingas dalykas - lakas. Jo nuodingi garai apgaubė mane, ir aš, jau pradėdamas prarasti sąmonę, ėmiau maldauti: „Prašau, nereikia, pasigailėk manęs! Nejaugi tau manęs negaila?“. Bet meistras tik papurtė galvą ir pasakė savo įprastą: „Dar ne laikas“.

Nudažęs jis staiga vėl mane įkišo į krosnį. Šį kartą ten buvo karščiau du ar tris kartus. Iškart supratau - tai mirtis. Aš pravirkau, bet ašarų nebuvo, netgi ugninių. Karštis buvo nepakeliamas, jėgų nebeliko jokių.

Ir tuo momentu, kai atrodė, kad gyvenu paskutinę gyvenimo akimirką, staiga pajutau, kad Meistras mane išima iš krosnies. Jis vėl mane padėjo ant lentynos, kur atvėsau ir ėmiau laukti tolesnių kankinimų.

Bet kai Meistras grįžo, jis priėjo ir ištarė: „Štai dabar atėjo tavo laikas“. Tada prieš mane pastatė veidrodį ir pasakė: „Pažvelk į save“.

Tai, ką pamačiau, buvo taip nuostabu, kad sušukau: „Tai ne aš!“. Tai negalėjau būti aš. Tai buvo per daug gražu.

O Meistras pasakė: „Tai yra tai, kuo tu turėjai tapti. Aš mačiau, kaip tau skaudėjo, kai tave voliojau, bet man reikėjo iš tavęs išvaryti orą, kitaip būtum suskilęs.

Aš žinojau, kad praradai orientaciją, kai sukaisi ant rato, bet be šito tu niekada nebūtum įgavęs tokios puikios formos.

Aš žinojau, kad nuodingi lako garai tau nepakeliami, bet be jų tu būtum likęs toks pat pilkas, koks buvai iki tol.

Aš žinojau, kad krosnis, ypač antroji, tau buvo pats sunkiausias išbandymas, bet be šito tu būtum silpnas ir gyvenimo sunkumai lengvai tave palaužtų.

Patikėk, visa tai aš dariau tavo gerovei. Dabar tu tapai nuostabiu puodeliu, kokį įsivaizdavau, kai ėmiau tave iš žemės. Dabar tavo gyvenimas įgavo prasmę“.

Puodelis baigė savo pasakojimą, ir nuo jo spindinčio apvadėlio nusirito dėkingumo ašara. Jaunuolis sumokėjo krautuvėlės savininkui ir pasiėmė puodelį.

Puodelio pasakojimas jam tapo kelrode žvaigžde gyvenimo kelyje. Kai likimas jam pateikdavo išbandymus ir norėjosi sušukti: „Gana! Užteks!“, jis prisimindavo Meistro žodžius: „Dar ne laikas“.

Sakmė iš interneto (vertimas)

www.tonas.lt