Polinezijos salos. Ramiojo vandenyno perlai: Tahitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis

1

2

3

polinezijos salosRamiojo vandenyno perlai:

Tahitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis

Saulius Norkevičius

Aukso pievaVilnius / 2015

4

UDK 910.4:379.8(961/964) No-73

ISBN 978-609-8105-26-1

© Saulius Norkevičius, 2015

© Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2015

© Leidykla „Aukso pieva“, 2015

Skiriu Bengto Danielsono,

švedų mokslininko, etnografo ir keliautojo, atminimui

5

Skiriu Bengto Danielsono,

švedų mokslininko, etnografo ir keliautojo, atminimui

6

7

Įžanga

Iš pradžių mūsų svajonės atrodo neįmanomos, paskui neįtikėtinos, bet kai sutelkiame visas galias, jos tampa neišvengiamos.

Christopher Reeve

Man visą gyvenimą nedavė ramybės mintys apie apie tolimus

kraštus, kitas tautas ir kultūras. Kiek galiu save prisiminti, svajojau apie keliones ir būtinai ten, kur auga palmės, kur gali nusiskinti ko-kosų, kur gali godžiai gerti jų sultis. Mano kelionių kryptis visada buvo ten, kur šilta, kur plyti turkio spalvos jūra, driekiasi karštas smėlis, medžiai sprogsta nuo ryškiaspalvių kvapnių vaisių. Svajo-jau vedžiodamas šunį šaltą žiemos dieną, regėjau vaizdus vakarais prieš miegą, kūriau planus, kai niekas netikėjo, kad tokia kelionė įmanoma. Visada tikėjau ir už viską labiausiai troškau keliauti. Tai buvo nepaprastai svarbu. Ko gero, būčiau viską paaukojęs mainais į tokią galimybę. Bet laikas buvo nedėkingas, kelionės atrodė to-kios tolimos, kaip žvaigždės danguje, tad liko TIKĖTI , kad jei ko nors trokšti iš visos širdies, tai būtinai įvyks.

Ne tik svajojau, bet ir skaičiau knygas apie tuos kraštus, domėjau-si, rinkau informaciją, ruošiausi ir visada žinojau, jog tikrai keliausiu. Sovietiniais laikais pasaulio pažinimo džiaugsmas buvo tarsi laisvės ir laimės gurkšnis. Tais laikais gėriau į save viską, ką tuo metu pajė-giau rasti, kas buvo pasiekiama knygynuose, bibliotekose.

8

Šiais laikais besiruošiant į kiekvieną kelionę man suvirpa širdis. Pajuntu adrenalino pliūpsnį, ore tvyrantį virpėjimą ir tai suteikia gyvenimui skonio, spalvų, kvapo. Tada suprantu, kad gyvenu, esu laimingas siela ir kūnu, laisvas ir pasiruošęs naujiems iššūkiams, pažintims ir įspūdžiams. Juk kiekviena kelionė svetur – tai ir gali-mybė pažinti bei pajusti save.

Prieš kelionę į Prancūzijos Polineziją teko apsilankyti Azijoje ir Afrikoje. Klaidžiodamas tarp vietinių miestelių ir kaimelių, ben-draudamas su kelyje sutiktais žmonėmis mėgavausi kitomis kultū-romis, bet kartu jausdavau, kad kažko trūksta, kad tų šalių negaliu tinkamai įvertinti, nes visada suvokiau, jog yra kita Šalis – mano svajonių kraštas, toks artimas sielai ir toks tolimas atstumu.

Tad vis sugrįždavau prie savo vaikystės svajonės atrasti kraštą, kuriame žmonės gyvena laimingi ir laisvi, moka mylėti save, savo artimus ir gyvenimą. Jų nevaržo griežtos taisyklės, neleidžiančios rinktis, spręsti. Jie tiesiog gyvena savo, ne kitų gyvenimą. Utopija? Gali būti... Bet kai pasijunti subrendęs mintimis ir jausmais, suvoki, tokį kraštą atrasi, tau būtinai turi pasisekti. Reikia tik labai norėti, sutelkti visas galias, ir svajonė tikrai išsipildys.

Todėl noriu padrąsinti visus skaitytojus nenuleisti rankų ir ne-prarasti vilties. Gal jūsų svajonių šalis visai čia pat. Kiekvienam – savo. Kažkas gal tai atras savo krašte. Svarbiausia, kad tiksliai ži-notumėte, ko ieškote, ir nebijotumėte.

Visa tai atradau Prancūzijos Polinezijoje. Gerdamas lietaus vandenį, naktimis girdėdamas Ramiojo vandenyno bangų mūšą ar kokospalmių ošimą, su polineziečiais gulėdamas vakarais ant smėlio ir stebėdamas žvaigždėtą Pietų pusrutulio dangų jaučiau-si nepaprastai laimingas. Džiaugiausi, kad nemokėdamas vietinių kalbos galiu šnekėtis su savo naujais draugais įvairiomis gyvenimo temomis. Tarsi būtume bendravę širdimis, akimis... Tai buvo daug iškalbingiau nei paprasti žodžiai.

9

Prancūzijos Polinezijos salų pakrantė

Ši knyga apie laimingą kraštą ir jame gyvenančius harmonin-gus žmones. Tai ne kelionių vadovas ar sausų geografinių ir isto-rinių faktų rinkinys. Tai knyga apie mano gyvenimo tarpsnį Pran-cūzijos Polinezijoje, kurioje jaučiausi laimingas ir patyriau tikrą gyvenimo skonį.

Noriu padėkoti savo žmonai Ingridai, kad suprato mano troški-mą nuvykti į Polineziją, besąlygiškai palaikė mane, skatino, kartu džiaugėsi ir laukė sugrįžtančio. Taip pat dėkoju Miresės ir Leono Ko-lombani šeimai už visokeriopą pagalbą man siekiant patekti į nuoša-liausias Prancūzijos Polinezijos salas. Taip pat esu dėkingas žymaus švedų mokslininko, etnografo Bengo Danielsono įdukrai Marijai bei jos seseriai Pio už suteiktą pastogę Rarojos saloje. Negaliu nepami-nėti savo bičiulių Džesikos, Tuarikio, Herenui, Leanos, Dano, Emos, Ilonos ir kitų šioje tolimoje šalyje sutiktų nuostabių žmonių.

Tegul ir jūsų svajonės lyg kelrodės žvaigždės veda į neatrastus kraštus, neaprėpiamus tolius ir leidžia patirti nepamirštamų gyve-nimo įspūdžių.

10

11

I DALIS

12

13

Būdamas 12 metų perskaičiau žymaus norvegų keliautojo, an-tropologo Turo Hejerdalo (Thor Heyerdahl) knygą apie „Kon Ti-kio“ ekspediciją, kai 1947 m. šešių žmonių įgula mediniu plaustu perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Pietų Amerikos iki Prancūzi-jos Polinezijos salų. Sudužęs mažame Prancūzijos Polinezijos salų atole – Rarojoje plaustas baigė kelionę. Taip ekspedicijos dalyviai bandė įrodyti, kad pirmieji Prancūzijos Polinezijos gyventojai yra kilę iš Pietų Amerikos, o ne atkeliavę iš Azijos, kaip tuo metu manė daugelis mokslininkų. Deja, T. Hejerdalo hipotezė nepasitvirtino. Po atliktų atkaklių tyrimų laikomasi nuomonės, kad vis dėlto pir-mieji žmonės į Prancūzijos Polineziją atvyko būtent iš Pietryčių Azijos regiono.

Kad ir kaip būtų, plausto „Kon Tikis“ įgula net nežinojo, kad Ra-miojo vandenyno platybėse esama tokios gražios salos kaip Raroja su ten gyvenančiais labai svetingais, civilizacijos mažai paliestais gyventojais. Atsidūrę šiame krašte penki norvegai ir vienas švedas leido laiką naujų draugų polineziečių būryje. Klaidžiojo baltais sa-

25 metai svajonės link

Mes gyvename nuostabiame pasaulyje, pilname grožio, žavesio ir nuotykių.Nuotykiai, kuriuos galime patirti, niekada nesibaigia, jei jų ieškome

plačiai atmerktomis akimis.

Jawaharial Nehru

14

los paplūdimiais, kartu gaudė žuvis, rinko kokosus, maudėsi krišto-lo skaidrumo vandenyse, su vietinėmis merginomis šoko tautinius Polinezijos šokius, ragavo egzotinių patiekalų. Kiekvienas ekspe-dicijos narys pajuto, kad čia – Rarojoje, toli nuo Europos, esama to-kio nesudėtingo gyvenimo, kur visi žmonės laimingi ir harmoningi su juos supančia gamta.

Vėliau vienas šios ekspedicijos dalyvių – Bengtas Danielsonas (Bengt Danielsson), žymus švedų etnografas ir mokslininkas, taip susižavėjo Raroja ir šios salos gyventojais, kad čia lankėsi dar porą kartų (1949–1952 m.). Jis stengėsi visapusiškai išstudijuoti poline-ziečių gyvenimą, pamatyti ne vien „šventinę“ Raroją, bet pajusti kasdienius gyventojų rūpesčius ir džiaugsmus. Savo įspūdžius B. Danielsonas aprašė knygoje „Laimingoji sala“.

Perskaitęs šią knygą likau sužavėtas tenykščiu gyvenimo būdu. Buvo galima daryti išvadą, kad rarojiečių gyvenimo tikslas – tiesiog gyventi ir jaustis laisviems. Jiems nereikia niekur skubėti, lėkti, vai-kytis naujausių madų. Tarpusavio santykiai su kitais žmonėmis pa-grįsti draugiškumu ir nuoširdumu. O kur dar gamta – ištisus metus gaivus vasariškas oras, ryškios koralų spalvos, kokospalmės, dar va dinamos riešutiniais kokosais, kurių vainikai atrodo tuoj pasieks dangų, vandenyno bangų mūša, įvairiaspalvės žuvys, gyvenančios

salų atolą supančiuose vandenyse. Supra-tau, kad Raroja – ideali vieta civilizacijos nuvargintam žmogui, kuris svajoja tie-siog GYVENTI tarp draugiškų ir papras-tų žmonių, džiaugtis kiekviena diena, mėgautis laisve, nevaržydamas minčių.

Tai paskatino mane domėtis toli-ma Polinezijos kultūra, gamta, istorija ir daviau sau pažadą, kad vieną dieną Tahitietiška gardenija

15

privalau Rarojos salą pamatyti savo akimis. Turėjau tikslą išsiaiš-kinti, kaip rarojiečiai gyvena šiandien, kaip juos per pastaruosius 50 metų palietė civilizacija, geopolitiniai ir ekonominiai ryšiai su išoriniu pasauliu, kokią įtaką padarė pasikeitusi karta. Taip pat troškau aplankyti Rarojos atole esančią mažą salelę, kurioje kelio-nę baigė plaustas „Kon Tikis“.

Dėl didelio atstumo (nuo Lietuvos iki Prancūzijos Polinezijos yra daugiau nei 24 000 km) tai pavyko padaryti tik po 25 metų (t. y. 2015 m. nužengiau nuo laivo trapo ant šios salos žemės). Tiesa, dar 2014-ųjų pradžioje teko lankytis Prancūzijos Polinezijos salose, bet dėl Rarojos nuošalumo, galbūt ir dėl nevisiškai tinkamo pasiruoši-mo tokiai kelionei, taip ir nepavyko iš pirmo karto patekti į šią salą.

Tad mielam skaitytojui siūlau pasinerti į nepamirštamą kelionę: susipažinti su Prancūzijos Polinezijos nuošaliomis salomis, kurių dar neatrado turizmo industrija, apie kurias nėra (arba pateikiama labai mažai) informacijos turistiniuose giduose ar interneto paieš-kos svetainėse.

Prancūzijos Polinezijos salų pakrantė