ŠIAULIŲ UNIVERSITETO HUMANITARINIO FAKULTETO ISTORIJOS KATEDRA AISTĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ Bakalauro studijų programos Istorija IV kurso studentė PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATIJOS RAIDOS PROBLEMA LIETUVIŲ ISTORIOGRAFIJOJE Bakalauro darbas Mokslinis vadovas: prof. dr. A. Gumuliauskas Darbas originalus – Aistė Juozapavičiūtė (............................) Šiauliai, 2015
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
ŠIAULIŲ UNIVERSITETO
HUMANITARINIO FAKULTETO
ISTORIJOS KATEDRA
AISTĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ Bakalauro studijų programos Istorija
Temos aptarimas. 1918 m. imperialistinių valstybių sankryžoje
susikūrusiai Lietuvos valstybei teko susidurti su naujomis kliūtimis tiek valstybės viduje, tiek
tarptautinėje erdvėje. Pirmoji Lietuvos diplomatinės tarnybos užduotis buvo gauti pripažinimą
de jure1, užmegzti tarpvalstybinius santykius. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija tuo metu
buvo vienintelė vieta galinti užtikrinti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Deja,
susiklostė Lietuvai nepalanki situacija, kuri neleido dalyvauti šioje konferencijoje. Antantės
šalys bei JAV konkrečiai nesvarstė Lietuvos ateities klausimo ir šalis jiems atrodė neaiški2.
Todėl Lietuvai sunkiai sekėsi įsitvirtinti tarptautinėje arenoje.
Tautų Sąjunga, kurią Lietuva laikė vienintele institucija, galėjusia išsaugoti
šalies nepriklausomybę, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė bevaisė, kaip ir sprendžiant
ypatingai svarbią Lietuvos bei Lenkijos santykių dilemą. Istorinio Vilniaus krašto netektis
Lietuvai sudavė skaudų smūgį ir nutraukė bet kokius oficialius diplomatinius santykius su
Lenkija iki pat 1938 m. Klaipėdos krašto klausimas vertė ieškoti kompromisų su Vokietija.
Tokia susiklosčiusi situacija Lietuvą privertė kreiptis pagalbos į Maskvą. Tačiau už ją reikėjo
mokėti didelę kainą ir pagalba buvo ne visai tokia, kokią įsivaizdavo lietuvių diplomatija3.
Neišvengiamai Lietuvos užsienio politikos situaciją įtakojo ir geopolitinė
padėtis. Dviejų imperialistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų Rusijos – sandūroje atsidūrusi
Lietuva, tapo savotiška įkaite.
Lietuvos padėtį apsunkino ir tuo metu besikuriančios diplomatinės
struktūros. Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės tarnybos kūrimas nebuvo lengvas, nes
situaciją apsunkino ne tik tarptautinės, bet ir šalies vidaus aplinkybės4. 1918 m. lapkričio 3 d.
Lietuvos Valstybės Tarybos XI sesijoje priimtas nutarimas įsteigti devynias ministerijas, tarp
jų ir užsienio reikalų ministeriją. Lapkričio 7 d. užsienio reikalų ministro pareigas pradėjo eiti
Augustinas Voldemaras, kuris, kaip pabrėžė tuo metu paskirtas generalinis sekretorius Petras
Klimas, nesiėmė formuoti užsienio reikalų ministerijos. Vis dėl to galima teigti, kad užsienio
reikalų ministerija buvo suformuota. Pirmuoju užsienio reikalų viceministru paskirtas
Simonas Rozembaumas, generaliniu sekretoriumi P. Klimas, jo sekretorė Jadvyga
1 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“ T. I., Vilnius, 2007, p. 24.
2 Žepkaitė R., „Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 45.
3 Žalys V., „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“, T. I., Vilnius, 2007, p. 25–26.
4 „Lietuvos užsienio reikalų ministrai“, aut. Gaigalaitė A., Skirius J., Kasparavičius A., Veilentienė A., Kaunas,
1999, p. 7.
4
Chodakauskaitė. Tuo tarpu diplomatinė tarnyba pradėta kurti tik 1919 m. pradžioje, kuomet iš
Paryžiaus taikos konferencijos grįžo A. Voldemaras su delegacija5.
1940 m. – Lietuvos okupacijos metais – grėsmė iškilo ir Lietuvos
diplomatinės tarnybos egzistavimui. Naujai suformuota vyriausybė iš gerai žinomų šalies
veikėjų buvo lengvai manipuliuojamas sovietų įrankis. Lietuvos diplomatiniai atstovai
užsienyje, tai supratę, nepasidavė naujojo užsienio reikalų ministro Vinco Krėvės-
Mickevičiaus raginimui išsiuntinėtose telegramose grįžti į Kauną. Tokiu būdu siekta pašalinti
diplomatinius atstovus iš tarnybos ir sunaikinti vienintelę nepriklausomos Lietuvos tvirtovę –
Lietuvos diplomatinę tarnybą (toliau – LDT). Taigi, LDT buvo vienintelė institucija nepavaldi
sovietinei diktatūrai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. ji buvo priversta dirbti egzodo sąlygomis iki
1991 m. rugsėjo 6 d., kuomet iš savo pareigų atsistatydino diplomatijos šefas dr. Stasys
Antanas Bačkis.
Lietuvos diplomatijos istorijos atkarpa, apimanti Pirmosios Lietuvos
Respublikos gyvavimo laikotarpį, nagrinėjama iki pat šių dienų. Kita vertus, tuometinė
Lietuvos diplomatija susilaukė ir vis dar susilaukia nevienareikšmių vertinimų. Galimybė
atrasti naujus archyvinius dokumentus dabar leidžia kitaip interpretuoti ir pažvelgti į
tradiciškai nusistovėjusius aspektus. Atsižvelgiant į XXI a. politinius pasaulio įvykius, kurie
neišvengiamai paliečia ir mažas šalis kaip Lietuvą, diplomatiniai santykiai yra ypač svarbūs.
Todėl tarpukario Lietuvos diplomatų veikla ir patirtis šiame kontekste tampa aktuali bei
naudinga.
Istoriografija. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje vyrauja to
meto įvykius atspindintys aspektai: Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, Klaipėdos krašto
problema. Daugiausia dėmesio mokslo darbuose bei publicistikoje skiriama Lietuvos ir
Lenkijos šalių santykiams nušviesti. Į susiklosčiusią situaciją buvo žvelgiama per nostalgijos
Vilniaus kraštui prizmę, todėl tarpukario istoriografijoje aiškiai išsiskiria antilenkiški, taip pat
ir antivokiški vertinimai. Šiuo atveju labai reikšmingas darbas yra „Nepriklausomos Lietuvos
dešimtmetis 1918–1928“6. Šiame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys sutelktas į Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimą. Savo straipsnius paskelbė gerai žinomi politiniai veikėjai: P.
Klimas, Vaclovas Biržiška, Martynas Yčas, Juozas Purickis ir kiti.
Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo sąlygas aprašė
teisininkas, istorikas, diplomatas P. Klimas memuaruose „Iš mano atsiminimų“. Patvirtinus
5 Ten pat, 7–8.
6 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kaunas, 1990
5
laikinąją konstituciją, pirmuoju ministru pirmininku paskiriamas A. Voldemaras, kuris užima
krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministro postus. Anot P. Klimo, A. Voldemaras užėmė per
daug postų, nors tuo metu jis buvo tinkamiausias eiti šias pareigas. Autorius pamini ir pirmąjį
oficialų diplomatijos atstovą Jurgį Šaulį, kuris buvo išsiųstas į Berlyną7. P. Klimas knygoje
taip pat išsamiai aprašo lietuvių delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos sudėtį ir
sudėtingas veiklos sąlygas.
Nuo 1944 m. išeivijoje dirbęs ir rašęs Pranas Čepėnas neapleido istoriko
darbo. Jis antrame „Naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ tome išsamiai aprašo besikuriančios
Lietuvos politinę padėtį. Autorius nuosekliai analizuoja atsistatančios valstybės politinę raidą:
pirmojo ministrų kabineto sudarymas, laikinosios vyriausybės veikla, reguliuojant šalies
padėtį ir t.t.. Knygoje taip pat aptariamas sunkus Lietuvos delegacijos darbas Paryžiuje8 bei
Lietuvos santykiai su kitomis valstybėmis.
Sovietinė lietuvių istoriografija – išties opi tema: „Sovietinės lietuvių
istoriografijos analizė ir šiandien lieka savotiškas intelektinių įtampų poligonas“, – rašo
Aurelijus Geda9. Sovietų Sąjungos žlugimas sukėlė skaudžių mentalinių pokyčių visuomenei,
kurie jaučiami iki šių dienų. Atgimimo laikotarpiu sovietinė lietuvių istoriografija laikyta
skausminga atminties vieta. Tokiu atveju neretai siūloma palūkėti. Pavyzdžiui, Vakarų
Europoje tiek pačioje Lenkijoje apie holokaustą ir, apskritai, apie nacistinės Vokietijos istoriją
išsamiai ir viešai prabilta tiktai 8-ajame dešimtmetyje. Tai reiškia, kad visuomenė jau pilnai
buvo pasiryžusi pažvelgti tiesai į akis. Žinoma, tai pirmiausia įtakojo naujos socialinės
istorijos tyrinėjimų kryptys. Todėl kyla paprastas retorinis klausimas, ar esame pasirengę
suvokti, kas ir kodėl mes esame šiandien?
Darbų, tyrinėjančių sovietinę istoriografiją, nėra gausu. Pirmą kartą
sovietinės istoriografijos klausimus ir problemas bandyta svarstyti mokslinėje konferencijoje
„Zenono Ivinskio skaitymai 95“10. Vėliau išleista šios konferencijos medžiaga „Lietuvos
sovietinė istoriografija: Teoriniai ir ideologiniai kontekstai“11 (sudaryt. Alfredas Bumblauskas
ir Nerijus Šepetys). Išsamiau apie sovietinės istoriografijos peripetijas pasisako Aurimas
7 Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990, p. 164–166.
8 Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, p. 469. 9 Gieda A., Istorikas ir istoriografija transformacijų laikmečiu: tarp naujos istorijos proveržių ir Klėjos sugrįžimo
refleksijų. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. kovo 18 d.]
Taikos konferenciją buvo užtrenktos. Tačiau, nepaisant keblios tarptautinės situacijos, jauni ir
nepatyrę Lietuvos diplomatai atlaikė didžiųjų valstybių spaudimą bei atkakliai gynė Lietuvos
interesus. Kaip pažymi autorė, aktyvi Lietuvos delegacijos veikla Paryžiuje pralaužė ledus ir
1919 m. birželio mėn. pradžioje Lietuva pasirodė tarptautiniuose dokumentuose39. Šią dalį
galima užbaigti Vytauto Žalio darbu. Istorikas, diplomatas lietuvių istoriografiją papildė itin
reikšminga monografija „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“40. Tai bene pirmasis
darbas link solidarios Lietuvos diplomatijos istorijos. Tačiau lieka neaišku, kodėl autorius
nesiėmė nagrinėti itin reikšmingo besikuriančios Lietuvos diplomatijos laikotarpio. Todėl
monografija apima 1925–1940 metus.
Bakalauro šaltinių sąrašą LDT istorijos klausimu papildo „Lietuvių
diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“, kurios sudarytoja Asta Petraitytė-Briedienė41.
Knygoje publikuojami laiškai, dokumentai, telegramos. Tai skaitytojui suteikia galimybę
susipažinti su sudėtinga lietuvių diplomatų padėtimi okupavus šalį. Dokumentai atskleidžia
pamatines diplomatų nuostatas, kuriomis jie vadovavosi ir karo metais, ir vėliau, per visą
Lietuvos okupacijos laikotarpį. Naujas 2012 m. A. Petraitytės-Briedienės darbas „Lietuvos
diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983)“. Lietuvai praradus savo
nepriklausomybę, LDT liko vienintelė institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui. Jos šefu
buvo paskirtas S. Lozoraitis, kuris šias pareigas ėjo daugiau nei 40 metų. Knygoje pristatomi
šefo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozoraičio padėtis po Lietuvos
okupacijos, šefo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris
į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant pasiuntinybių
išsaugojimo klausimus42.
2003 metais pasirodė kapitalinė Lauryno Jonušausko monografija „Likimo
vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990)“43. Iš tiesų, kaip pats
autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti
viename darbe“44. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio
archyviniais dokumentais, taip pat Stasio Antano Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose
saugomais dokumentais.
39 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 62
40 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. I, II, Vilnius, 2007 41 Petraitytė-Briedienė P., Lietuvių diplomatų korespondencija (1940–1945 m.), Vilnius, 2012 42 Petraitytė-Briedienė A., Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983), Vilnius, 2012 43 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 44 Ten pat, p. 23
11
Tyrimo problemos formulavimas. Kuo toliau, tuo daugiau pasirodo darbų
užpildančių Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos spragas. Tačiau
besikuriančios Lietuvos diplomatijos etapas nėra pakankamai ištirtas. Taip pat svarbu
pažvelgti į lietuvių istoriografiją, skirtą Lietuvos diplomatijai atsidūrus pasaulyje analogų
neturinčioje padėtyje po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Kita vertus, norėta
kompleksiškai pažvelgti, kaip lietuvių istoriografijoje atsispindi jaunos valstybės diplomatijos
visomis prasmėmis formavimasis.
Temos aktualumas ir naujumas. Pirmosios Lietuvos Respublikos
diplomatijos istorijos tyrinėjimai išlieka aktualūs iki šių dienų. Pasirodo vis platesnės
tematikos darbų. Nors konkrečių ir kapitalinių Lietuvos diplomatijos tyrimų pasirodo vis
daugiau, tačiau kol kas lieka daug neatskleistų diplomatijos problemų, kurias paprastai
įvardijame „baltomis dėmėmis“. Bandymų tyrinėti diplomatijos istoriografijos problematiką
lietuvių istoriografijoje nėra. Todėl temos naujumas neturėtų kelti abejonių. Kita vertus,
šiandien, plečiantis tarptautiniams santykiams bei Lietuvos diplomatams aktyviai dalyvaujant
įvairių tarptautinių organizacijų veikloje, Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos
patirtis tebėra aktuali, ypač atsižvelgiant į dabartinę pasaulio šalių ir Lietuvos tarptautinę
padėtį.
Chronologinės ribos. Šio darbo chronologinės ribos apima Lietuvos
diplomatinės tarnybos egzistenciją Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu 1918-1940 m.
Darbe trumpai aptariama ir Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla po pirmosios sovietinės
okupacijos 1940 m. birželio 15 d.
Tyrimo objektas. Tyrimo objektas yra Pirmosios Lietuvos Respublikos,
sovietinio laikotarpio bei dabartinė lietuvių istoriografija, kurioje analizuojama Lietuvos
diplomatijos raida 1918–1940 m.
Tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas yra išanalizuoti lietuvių istoriografiją,
kurioje atsispindi Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos problematika. Tikslui pasiekti
buvo keliami šie uždaviniai:
1. Aptarti Lietuvos istoriografiją, apimančią minėtus laikotarpius.
2. Išanalizuoti Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemą lietuvių
istoriografijoje.
3. Atskleisti užsienio reikalų ministerijos kūrimosi aplinkybių
atspindžius Lietuvos istorikų darbuose.
12
4. Išanalizuoti atstovybių steigimo aplinkybes pateiktas lietuvių
istoriografijoje.
5. Išanalizuoti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos sovietizacijos
problematiką lietuvių autorių darbuose.
6. Pateikti Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimo ir išsaugojimo
aplinkybes lietuvių istoriografijoje.
Tyrimo metodai. Darbe naudojamas mokslinės literatūros ir šaltinių
analizės bei lyginamasis metodai45, padedantys tinkamai gilintis į mokslinę literatūrą ir
įgyvendinti iškeltus darbo tikslus bei uždavinius.
Darbo struktūra. Bakalauro darbą sudaro įvadas, turinys, trys skyriai ir
atitinkamai skyriai turi po du poskyrius. Taip pat išvados, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis
bei literatūros ir šaltinių sąrašas.
45 Studentų istorikų rašto darbai. Metodinės rekomendacijos, sud. Salatkienė K. B., Sireika J., Jasiūnienė G., Šiauliai,
2015, p. 8-12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 balandžio 25 d.]
Lietuvos kaip nepriklausomos šalies klausimas pradėtas svarstyti dar XIX a.
pab.. Istoriografijoje galime sutikti nemažai svarstymų, kada ir kas pirmas iškėlė Lietuvos
Nepriklausomybės klausimą. J. Vilkaitis, recenzuodamas Rapolo Skipičio atsiminimus
„Nepriklausoma Lietuva“, tvirtai pareiškia: „Kam šiandien nėra žinoma, kad 1863
sukiliminiais metais Lietuvos Nepriklausomybės klausimas jau buvo viešai iškilęs“46. Tačiau
Vincas Trumpa straipsnyje „Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis“ prieštarauja
tokiam pareiškimui ir siūlo „nepriklausomybės idėjos versmių <...> ieškoti lietuvių-lenkų
konflikto žadintojuose ir kurstytojuose“47. Tiksliau tariant, šią idėją, anot V. Trumpos, iškėlė
Simonas Daukantas, jo mokinys ir idėjų sekėjas dr. Jonas Šliūpas ir Povilas Višinskis, kuris
straipsnyje „Kilk ir kelk“ teigia, kad: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva,
nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“48. Ši idėja visai netrukus 1902 m. įtraukiama į
Lietuvių demokratų partijos programą49. Tačiau lietuvių istoriografijoje priimta laikyti, kad
pirmieji atskiros arba/ar nepriklausomos Lietuvos koncepciją pateikė ir oficialiai paskelbė
Lietuvių socialdemokratų partija (LSDP)50. 1896 m. gegužės 1 d. įvykusiame steigiamajame
LSDP susirinkime buvo patvirtinta partijos programa51. LSDP programos dalyje, kuri
vadinama programa-minimum, Lietuvos valstybingumas formuluojamas taip: „Savistovi
demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos
federacijos“52. Anot Vincento Lukoševičiaus, programoje išlieka idėja atkurti Lietuvos ir
Lenkijos valstybę, tačiau Lietuva į federaciją turėtų įeiti savanoriškai kaip nepriklausoma
demokratinė respublika53. Nors kalbama apie Lietuvos valstybingumą, tačiau suverenumo
laipsnis palyginti žemas. Lyginant P. Višinskio ir LSDP Lietuvos nepriklausomybės
koncepcijas, tenka sutikti su V. Trumpa, kad Lietuvos nepriklausomybės idėjos ištakų reikėtų
ieškoti XX a. pradžioje.
46 Trumpa V., Ties Lietuvos Nepriklausomybės idėjos versmėmis, Akiračiai, 1968, liepos mėn. nr.1, p. 16. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 kovo 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=195011&biRecordId=36377 47 Ten pat 48 Blinda (Povilas Višinskis), Kilk ir kelk, Varpas, 1901, nr. 5, p. 50. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 20 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28976&biRecordId=3555 49 Programas Lietuvių Demokratų Partijos, Varpas, 1902, nr. 12. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 21 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28983&biRecordId=3555 50 Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917-1918 m., sud Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 3 51 Kairys S., Lietuva budo, New York, 1957, p. 274-276 52 Ten pat. 53 Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje, Vilnius, 1995, p. 230
Kalbant apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą, pirmiausia verta pasižiūrėti,
kokia šalis ir jos valdymo forma galėjo būti pripažinta tarptautiniu mastu. 1905-ieji metai –
riba, kuri byloja apie XIX a. Lietuvos istorijos įvykių pabaigą ir apie moderniosios Lietuvos
istorijos pradžią. Tai metai, kuomet buvo sukurta pirmoji Lietuvos istorijoje tautos
atstovaujamoji institucija. 1905 m. lapkričio 18(5) dieną, Organizacinis Komitetas patvirtino
memorandumą skirtą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. J. Vitei. Dokumente
aiškiai kalbama apie Lietuvos autonomiją, nors tai nėra aukščiausia suverenumo forma: „<...>
lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju seimu senovės
Lietuvos sostapilyje Vilniuje...“ 54. Tačiau tuometinėje autokratinėje Rusijos sistemoje vien
reikalavimas autonomijos reiškė tam tikrą revoliuciją55. Apie Lietuvos nepriklausomybę
prabilta dar prieš suvažiavimą, kuomet buvo kviečiama kovoti už laisvą Lietuvą56, bet
Didžiojo Seimo metu gruodžio 4-5 dienomis laikytasi nuosaikesnės pozicijos, t. y.
nutarimuose reikalauta autonomijos57. Andrius Bulota Suvažiavimo metu, anot sekretoriaus
Prano Klimaičio, pasisakė rimčiausiai dėl autonomijos: „<...> autonomija yra tik pereinamasis
etapas prie visiškos nepriklausomybės, bet įspėjo nutarimuose nepriklausomybės neminėti“58.
Egidijus Motieka pastebi, kad tai galėjo būti „politinio momento supratimas ir įvertinimas, ar
paprasčiausia baimė Suvažiavimo pradžioje tiesiogiai formuluoti didesnius reikalavimus
žinant, kad posėdžiuose dalyvauja caro agentai“59.
1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje sudaryta Lietuvos Taryba
atstovavo visų Lietuvos gyventojų interesus, tačiau jos veiklą ribojo vokiečių okupacinė karo
valdžia. Vokietija besiruošdama Bresto deryboms darė didelį spaudimą Lietuvos Tarybai,
norėdama išgauti sutartį, kurioje būtų numatyta Lietuvos priklausomybė Vokietijai60. Pagal
vokiečių padiktuotas sąlygas gruodžio 11 d. pareiškime Lietuva skelbia nepriklausomos šalies
atkūrimą su sostine Vilniuje bei ryšių nutraukimą su kitomis tautomis. Tačiau antrame
pareiškimo straipsnyje Tayba buvo priversta pasirašyti už tvirtus sąjunginius ryšius su
Vokietija. „Tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimu, nes
nepriklausomybė buvo traktuojama kaip nepriklausomybė nuo valstybinių ryšių, <...>, jau
54 Lietuvos valstybės idėja (XIX a. – XX a. pradžia), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1991, p. 349 55 Tauberis J., Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus seimo reikšmę. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 21 d.]
http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Tauberis.htm 56 Lietuvių reikalavimai, Varpas, 1905, nr. 4/5. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 kovo 23 d.]
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=29014&biRecordId=3555 57 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 297-298 58 Pr. Klimaitis, Didysis Vilniaus seimas, Židinys, 1931, nr. 2, p. 153 59 Motieka E., Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1996, p. 146 60 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918, sud. Eidintas A., Lopata R., Vilnius, 1991, p. 11
pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtį, teigia, kad pirmasis prašymas buvo išsiųstas
popiežiaus nuncijui: „Ta pati delegacija (Dr. Šaulys, kun. Staugaitis ir J. Vileišis) kovo m. 24
d. (1918 m. – A. J.) notifikavo vasario m. 16 d. nutarimą popiežiaus nuncijui Pacelli
(Munchene), prašydama popiežių pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe <...>“111. Toliau
P. Klimas rašo, jog tai buvo pirmasis prašymas, nes Lietuva be informacinio biuro
Šveicarijoje daugiau atstovybių niekur neturėjo.
Jau buvo minėta, kad pirmuoju atstovu Berlyne paskiriamas J. Šaulys. 1919
m. sausio 12 d. atstovu Švedijoje patvirtinamas J. Aukštuolis, o tų pačių metų sausio 1 d.
Danijoje atsiduria J. Savickis. Stokholme atstovybių steigimu Norvegijoje ir Suomijoje
rūpinosi A. Smetona ir Martynas Yčas. 1919 m. kovo 13 d. Vytautas Gylys pasiunčiamas į
Helsinkį. Tai pirmosios pasiuntinybės, kurios dėl ilgų diskusijų, vis dėlto, buvo įsteigtos šiose
užsienio šalyse. Kaip ir daugelis kitų valstybių, taip ir Skandinavijos šalys delsė dėl
nepastovios tarptautinės padėties pripažinti Lietuvą. 1919 m. pradžioje Danija pripažinusi
Lietuvą de facto leido ir jos atstovybei įsikurti. Pirmiausia, anot V. Mažeikos, kilo problema
dėl mokesčių taikymo Lietuvos atstovui: „Miesto valdžia nežinojo, ar iš lietuvių atstovo
reikalauti visiems privalomų mokesčių, ar daryti diplomatams taikomą, remiantis jų
eksteritorialumo statusu, išimtį“112. Tačiau Jurgiui Savickiui buvo taikomas tradicinis
mokestis be jokių nuolaidų, nes Lietuvos atstovas nebuvo formaliai pripažintas Danijos
vyriausybės. Nepaisant Danijos pozicijos ir sudėtingos padėties, atstovybė nuolatinai įsikūrė
Frederiksburgo rajone bei ėmėsi steigti informacinį biurą113. Į pagalbą iš Stokholmo atvyko ir
Ignas Šeinius. S. Grigaravičiūtė rašo, kad Skandinavija tapo informaciniu tiltu tarp Amerikos
ir Lietuvos, nes per atstovybę Kopenhagoje buvo siunčiami laiškai bei pinigai. Taip pat ji
pateikia informacinio biuro išsiųstų pranešimų skaičių: „į 23 Švedijos, 2 didesniuosius
Suomijos, 4 Danijos, 4 Norvegijos laikraščius“114. J. Šeinius siųsdavo informaciją apie
lietuvių kovas su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Tačiau 1920 m. sausio 1 d.
informacinis biuras baigė darbą dėl lėšų stygiaus.
S. Grigaravičiūtė pabrėžia ypatingą Berlyno vaidmenį. Užsienio politikos
orientacija į Antantę, anot jos, buvo oficiali, o faktinė – į Vokietiją. Tokia situacija susiklostė
dėl karinės paramos. Lietuvos vyriausybė negalėjo prašyti karinės pagalbos iš Vakarų
valstybių, nesuteikdama Vokietijai prioriteto užsienio politikoje. Vienintelė reali pagalba
111 Klimas P., „Lietuvos valstybės kūrimas 1915–1918 metais Vilniuje”, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos
dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 16
112 Mažeika V., Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 37
113 Ten pat, p. 38
114 Grigaravičiūtė S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais, Vilnius, 2002, p. 59
26
buvo iš Vokietijos. Todėl Berlynas atliko reikšmingą vaidmenį: „Praktiškai tai reiškė: visą
diplomatinį paštą ir instrukcijas siųsti į Stokholmą ir Kopenhagą per Berlyno atstovybę;
palaikyti intensyvų, glaudų ir nuolatinį kontaktą su Berlyno atstovybe <...>“115.
Sovietinėje istoriografijoje daugiausia apie atstovybes yra rašiusi R.
Žepkaitė. Ji pamini pagrindines diplomatinės tarnybos institucijas Šveicarijoje, Anglijoje,
Amerikoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos vyriausybė
kiek galima greičiau rūpinosi užmegzti ryšius su Anglija. 1919 m. gruodžio pabaigoje atstovu
Londone paskiriamas V. Čepinskis ir pirmas pasiuntinybės patarėjas Kazys Bizauskas116. Tų
pačių metų kovo mėnesį Londone oficialiai pripažįstama Lietuvos atstovybė. R. Žepkaitė
pateikia pagrindinius uždavinius, kuriuos turėjo vykdyti pasiuntinybės užsienyje: „1) rūpintis
Lietuvos, kaip buržuazinės respublikos, pripažinimu; 2) gauti Lietuvos vyriausybei
reikalingus kreditus“117. A. Gaigalaitė rašo, kad per atstovybę Londone Lietuvos vyriausybė
siekė sudominti Anglijos finansinius, prekybinius ir pramoninius sluoksnius galima pelninga
prekyba118.
Amerikoje situacija buvo susiklosčiusi kiek kitaip. J. Skirius, nemažai
išnagrinėjęs Lietuvos ir JAV santykius rašo, kad „1918 m. rugpjūčio mėnesį pasisukus
reikalams fronte Antantės šalių naudai, Amerikos lietuvių politinis darbas įgauna praktiškesnį
pobūdį“119. 1918 m. rugpjūčio 14 d. Vašingtone įkuriamas Vykdomasis komitetas ir
pirmininku paskiriamas J. Šliūpas. Jis turėjo informuoti JAV vyriausybę apie Lietuvos padėtį.
Vykdomasis komitetas faktiškai buvo neoficiali Amerikos lietuvių atstovybė prie JAV
vyriausybės120. R. Žepkaitė teigia, kad Lietuvos atstovai oficialiai nebuvo priimti didžiųjų
valstybių, tuo pačiu ir JAV, todėl teko pasitelkti Amerikos lietuvių pagalbą ir įkurti
Vykdomąjį komitetą. Vatikano ir Lietuvos santykius išnagrinėjo A. Kasparavičius. Jis teigia,
kad „Šventasis sostas iš visų Vakarų Europos valstybių bene ankščiausiai suvokė lietuvių
nacionalinio valstybingumo lūkesčius, ir iš principo galima teigti, kad vienas pirmųjų
provizoriškai pritarė šiai idėjai“121.
Sovietinėje istoriografijoje laikomasi kontraversiškos nuomonės, kad
Vatikanas visuomet pataikavo didžiosioms valstybėms ir jų siekiui sujungti Lenkiją su
Lietuva: „Vatikanas talkininkavo tarptautiniam imperializmui, atplėšiant Vilniaus kraštą nuo
115 Ten pat, p. 58.
116 Žepkaitė R., Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922 m.), Vilnius, 1973, p. 44
117 Ten pat, p. 45
118 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, p. 8
119 Skirius J., Lietuvos Užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995, p. 17
120 Ten pat., 17
121 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 23
27
Lietuvos <...>“122. Derybos dėl atstovybės steigimo Vatikane vyko gana ilgai, tačiau, anot A.
Kasparavičiaus, davė apčiuopiamos praktinės naudos. 1919 m. rugsėjo 15 d. pirmuoju
diplomatiniu atstovu prie Šventojo Sosto paskiriamas kanauninkas dr. Jurgis Narjauskas, jo
padėjėju rugsėjo 20 d. – Petras Mačiulis. Pirmoji J. Narjausko užduotis – organizuoti
atstovybę prie Šventojo Sosto už gana menkas lėšas. Informacinio biuro vedėju Romoje
paskiriamas pasaulietis Petras Kalpokas. A. Kasparavičius gana išsamiai nušviečia itin sunkią
finansinę atstovybės padėtį: „galima konstatuoti, jog finansinis klausimas dr. J. Narjauskui
opus išliko per visus jo darbo Romoje metus“123.
Atstovybės steigimas Čekoslovakijoje užtruko ilgai. Pirmiausia šioje šalyje,
kaip teigia D. Bukelevičiūtė, vyravo „stiprios rusofiliškos nuotaikos – ten gyveno didelė
Rusijos emigrantų dalis“124. Oficialiai atstovybė įsteigta tik 1922 m. kovo 25 d. ir tik po to,
kai Čekoslovakija Lietuvą pripažino de jure. Lyginant su atstovybių steigimo spartumu
Skandinavijos šalyse, šis žingsnis atrodo užsivėlinęs. Diplomatiniu atstovu paskirtas D.
Malinauskas. Pastarajam Lietuvos vyriausybė numatė šias užduotis: „1) išsamiai išdėstyti
bylos su lenkais aplinkybes seniems pažįstamiems Prahoje; 2) stengtis išgauti pripažinimą de
jure iš Jugoslavijos ir Rumunijos; bei sudominti Čekoslovakiją prekyba su Lietuva“125.
Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana
plačiai, pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Tai savaime
suprantama, nes, tyrinėjant Lietuvos ir kitų šalių santykius, sudėtinga būtų nepaminėti bent
jau atstovybės steigimo datos. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje daugiausia analizuojama
atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A.
Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D. Bukelevičiūtė užpildė iš ties nemenką istoriografinę
spragą.
122 Žepkaitė R., Priešiška Lietuvai Vatikano politika 1918–1927 metų laikotarpiu, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos
darbai, Serija A, 1(12), 1962, p. 149
123 Kasparavičius A., Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 74
124 Bukelevičiūtė D., Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais, Vilnius, 2010, p. 25
125 Ten pat, p. 32
28
3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DIPLOMATIJOS IŠLIKIMO GALIMYBĖS
PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS
Pirmoji sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo strategiškai
apgalvotas sovietų žingsnis, suklaidinęs diplomatinius pasiuntinius užsienyje, žingsnis,
pasėjęs nežinomybę Lietuvos gyventojų tarpe. Tuo metu Lietuvos diplomatinėje tarnyboje
vyravo nesusipratimo nuotaikos, sklandė neaiškios vizijos dėl Lietuvos Respublikos ateities.
Diplomatai rezidavę užsienyje, pirmiausia dėl atstumo, negalėjo tinkamai įvertinti
susiklosčiusios situacijos Lietuvoje. „Klaidino ir tai, kad naujos valdžios galva Justas Paleckis
dokumentus pasirašinėjo Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, <...> netrukus sudarytoje
naujojoje Vyriausybėje buvo kelios gerai žinomos (finansų ministru išlikusio Ernesto
Galvanausko ir krašto apsaugos ministro, generolo Vinco Vitkausko) pavardės“126. Užsienio
reikalų ministro postas birželio 19 d. perduotas V. Krėvei-Mickevičiui. Pastarasis kvietė visus
diplomatus atvykti į Kauną, tokiu būdu siekta sunaikinti LDT. Tačiau tikslas nebuvo
įgyvendintas ir LDT liko vienintelė oficiali institucija nepavaldi sovietiniam rėžimui ir veikė
Lietuvos Respublikos vardu.
3.1. Lietuvos URM sovietizacija
1940 m. birželio mėn. okupantų invazijos tikslas buvo panaikinti Lietuvos
politinę, administracinę sistemą ir įvesti SSRS būdingą valdymo sistemą, parinkti okupantams
lojalius asmenis. Dabartinėje lietuvių istoriografijoje „Liaudies“ vyriausybė, „Liaudies“
Seimas ir liepos 21 d. priimtas nutarimas įstoti į SSRS bei rugpjūčio 3 d. Maskvoje
patvirtintas šis prašymas – vienareikšmiškai apibūdinamas kaip sovietų inscenizacija,
panaikinant Lietuvos nepriklausomybę.
Sovietinėje lietuvių istoriografijoje Lietuvos aukščiausių valdžios institucijų
likvidavimas, okupacija ir aneksija įvardijama kaip socialistinės revoliucijos 1940 m.
Lietuvoje padarinys127: „<...> LKP atsižvelgė į konkrečias specifines sąlygas, kuriomis vyko
126 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990 : okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 65 127 Maslauskienė N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais
1940 m. birželio–gruodžio mėn., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėti 2015
m. balandžio 20 d.] http://www.genocid.lt/Leidyba/8/nijole8.htm
socialistinė revoliucija, revoliuciniai pertvarkymai Lietuvoje, pirmiausia į taikų revoliucijos
vystymąsi“128. Šia koncepcija buvo siekiama paaiškinti laipsnišką Lietuvos inkorporavimą į
Sovietų Sąjungą. Tačiau, kaip pastebi N. Maslauskienė, sovietiniai istorikai nesugebėjo
įtikinamai paaiškinti, kodėl 1940 m. buvo sudaryta nekomunistinė J. Paleckio vyriausybė ir
visą valstybės aparatą pradėta keisti tik formaliai Lietuvai įstojus į SSRS129. Apie aukščiausių
šalies institucijų pertvarkymą sovietinėje istoriografijoje aprašyta nemažai130. Tačiau buvusi
nepriklausomos Lietuvos vyriausybė bei A. Smetonos valdymo laikotarpis apibūdinamas kaip
fašistinis, akcentuojami naujosios „Liaudies“ vyriausybės tikslai – „pakeisti fašistinės
vyriausybės statytinius“131; „išvalyti valstybinį aparatą nuo smetonininkų“132; „paleisti senąjį
išnaudotojų valstybinį valdžios ir valdymo aparatą“133. Taip pat pabrėžiama Lietuvos
Komunistų Partijos (toliau – LKP) „indėlis“, kuriant „socialistinę“ santvarką šalyje. Iš tiesų
tai patvirtina, kad vadinamoji „Liaudies“ vyriausybė faktiškai vykdė LKP direktyvas ir buvo
nesavarankiška, priimant Lietuvai nepalankius įstatymus, kas lėmė šalies okupaciją ir
aneksiją.
Konkrečių darbų apie Lietuvos URM sovietizaciją sovietinėje
istoriografijoje nerasime. Tam tikri URM pokyčiai, vykę po okupacijos, atsiskleidžia
bendrame aukščiausių valdžios institucijų likvidavimo procese. Jau buvo minėta, kad
sovietinėje istoriografijoje objektyviai nepaaiškinama, kodėl buvo sudaryta nekomunistinė
vyriausybė. Tiesa, S. Atamukas, labiausiai ištyrinėjęs institucijų šalinimo procesą ir
besiremdamas V. Lenino komunistine ideologija teigia, kad „praktikoje ne visada reikia iš
karto, visiškai ir vienodai panaikinti <...> senojo aparato grandis“134. Naujuoju URM ministru
bei ministro pirmininko pavaduotoju paskiriamas V. Krėvė-Mickevičius. Jo siųstoje
telegramoje 1940 m. birželio 22 d. Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje pabrėžiama, kad
„užsienio politikos srityje, santykiuose su visomis valstybėmis bus tęsiami ligšioliniai geri
santykiai“135. Tokia pati retorika pasireiškia visuose sovietinių istorikų darbuose.
Ideologiniais sumetimais jie sąmoningai stengėsi nuslėpti tikrąją 1940-ųjų situaciją.
128 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 77 129 Ten pat 130 Butkutė-Remelienė A., Lietuvos KP kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą, Vilnius, 1958; Atamukas S., Nauja Lietuva
– nauji kadrai, Vilnius, 1974; Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975; Paleckis J., Dviejuose pasauliuose,
Vilnius, 1983 131 Gedvilas M., Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975, p. 33 132 Ten pat, p. 41 133 Atamukas S., Nauja Lietuva – nauji kadrai, Vilnius, 1974, p. 75 134 Ten pat, p. 75 135 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986, p. 84
30
Labai svarbu akcentuoti, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. priimtoje Lietuvos
Sovietų Socialistinės Respublikos (toliau – LSSR) konstitucijoje136 apie savarankišką
Lietuvos užsienio politiką apskritai nekalbama. Keičiant valstybės valdymo sistemą, buvo
siekiama panaikinti savarankiškumą simbolizuojančias institucijas, t. y. URM, diplomatines
atstovybes užsienyje bei esančias Kaune. Apie pasiuntinybių uždarymo aplinkybes nemažai
atskleidžia diplomatų atsiminimai137.
Dokumentų rinkinyje „Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.“138
neįtraukta V. Krėvės-Mickevičiaus telegrama, siųsta liepos 6 d. į Berne, Romoje, Vatikane
esančioms atstovybėms, nurodant pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną dėl „tarnybinių
reikalų“. Taip pat nėra užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio
liepos 26 d. telegramos, raginančios grįžti į Lietuvą, bei rugpjūčio 6 d. telegramos, kurioje
pranešama, kad nuo rugpjūčio 8 d. visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla
nutraukiami, bei reikalaujama visą atstovybės turtą ir archyvus perduoti toje šalyje esančiai
sovietų pasiuntinybei ar konsulatui. Šios telegramos parodo, kad buvo kėsinamasi sunaikinti
užsienyje esančias atstovybes, tačiau minėtame dokumentų rinkinyje jos neįtraukiamos. Šiuo
atveju siekta išlaikyti „savanorišką“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS inscenizaciją, vengiant
akcentuoti bet kokius represinius reiškinius, vykdytus prieš Lietuvos valstybę.
Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje nusistovėjusi okupacijos ir aneksijos
koncepcija. Remiantis memuarais139 ir archyviniais šaltiniais, siekiama atskleisti okupantų ir
komunistų siekius aneksuoti bei sovietizuoti Lietuvos valstybę. Pradžią 1940–1941 m.
tyrinėjimams davė M. Riomeris, teisiniu požiūriu įvertinęs Lietuvos okupaciją ir aneksiją140.
Vėliau šiuo darbu rėmėsi lietuvių istorikai, tyrinėdami 1940–1941 m. okupacijos laikotarpį.
Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius tyrinėjo vykdytos aneksijos mechanizmą, pertvarkant
administracinį aparatą141. L. Truska knygoje „Lietuva 1938–1953 metais“142 atskleidžia
tuometinės sovietinės sistemos kūrimo aplinkybes ir sovietizacijos procesą. Sužinome, kad
okupuotos Lietuvos vyriausybėje nebeliko užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo
ministerijų, o rugpjūčio 10 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nurodymu sustabdoma Lietuvos
136 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija, Vyriausybės žinios, Nr. 730, 1940, p. 657. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 balandžio 20 d.] http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24664&biRecordId=3536 137 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976; Klimas P.,
Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991; Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 138 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 m.: dokumentų rinkinys, sud. Vasiliauskas Z., Vilnius, 1986 139 Urbšys J., Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais, Vilnius, 1988; Krėvė M., Bolševikų invazija ir liaudies
vyriausybė: atsiminimai, Vilnius, 1992; Turauskas E., Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Kaunas, 1990 140 Riomeris M., Lietuvos sovietizacija, 1940-1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos
įvertinimas, Vilnius, 1989 141 Truska L., Kancevičius V., Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990 142 Truska L., Lietuva 1938-1953 metais, Kaunas, 1990
pasiuntinybių ir konsulatų veikla143. Nijolė Maslauskienė ir Inga Petravičiūtė knygoje
„Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija“144 tyrinėja okupacinės politikos
sistemą bei represinių struktūrų organizavimą ir funkcionavimą. Darbą sudaro išsamus
lietuvių istoriografijos aptarimas, kurioje tyrinėjamas sovietizacijos procesas 1940–1941m.
Nors sovietizacijos procesas lietuvių istoriografijoje gana plačiai nušviestas145, tačiau
Lietuvos URM likvidavimas didesnio dėmesio nesusilaukė. Deividas Kertenis kol kas
pirmasis konkrečiai ėmėsi tyrinėti URM likvidavimo procesą146, remdamasis archyviniais
šaltiniais. Sužinome apie ambasadų ir konsulatų uždarymą SSRS okupuotose teritorijose147.
Apie URM padėtį ir politiką sovietinės okupacijos laikotarpiu rašė Kąstytis Antanaitis148.
Tačiau minėti autoriai gana abstrakčiai kalba apie URM sovietizaciją bei likvidavimą
konkrečiai 1940–1941 metų okupacijos laikotarpiu. Tuo tarpu pagrindinis autorių tyrimo
objektas tampa LSSR URM veiklos specifika.
L. Truska ir Arvydas Anušauskas149 praplėtė šaltinių tyrinėjimo spektrą ir
atskleidė iki šiol netyrinėtas pirmosios sovietinės okupacijos aplinkybes, naikinant šalies
institucijas, administracinį aparatą bei kuriant naują sovietinę valdymo sistemą. Pavyzdžiui,
A. Anušauskas tyrinėjo vidaus reikalų ministerijos pokyčius po okupacijos. Pirmosios
sovietinės okupacijos tyrimus Ženkliai paskatino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras įsteigtas 1993 m.150. Ši institucija tiria nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui
okupacijų laikotarpiu bei remia mokslinės, publicistinės literatūros leidimą.
Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir Lietuvos
istorijos studijų (LIS) išleistu dokumentų rinkiniu151 bei nesenai pasirodžiusiu Lietuvos
Respublikos užsienio politikos dokumentų rinkiniu, galime objektyviai vertinti įvykius
Lietuvoje po sovietinės okupacijos. Sovietų žinioje sudaryta naujoji vyriausybė diplomatams
143 Ten pat, p. 74-75 144 Maslauskienė N., Petravičiūtė I., Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija, Vilnius, 2007 145 Lietuvos sovietizacijos procesą lietuvių istoriografijoje išsamiai aptarė N. Maslauskienė ir I. Petravičiūtė knygoje
“Okupantai ir kolaborantai: pirmoji sovietinė okupacija”, p. 34-40 146 Kertenis D., Okupantų parankinė : Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija, Darbai ir dienos, 2002, T. 30.
Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183431978/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 147 Ten pat, p. 230 148 Antanaitis K., Sovietinės nomenklatūros gniaužtuose: Baltijos Respublikos ir SSRS diplomatija, Darbai ir dienos,
2002, T. 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183422733/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 149 Anušauskas A., Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005; Lietvuvių tautos sovietinis
naikinimas 1940-1958 metas, Vilnius, 1993 150 Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras. Interaktyvus. [žiūrėta 2014 m. balandžio 24 d.]
http://www.genocid.lt/centras/lt/672/c/ 151 Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940, sud. Remeikis T., T. II., Vilniaus universiteto
užsienyje ir tuo metu Lietuvoje rezidavusiems korespondentams leido susidaryti nuomonę,
kad šalyje padėtis stabili. Tai parodo naujojo užsienio reikalų ministro V. Krėvės-
Mickevičiaus siųstos telegramos į Berlyną, Romą, Londoną, Stokholmą, Buenos Aires,
Vašingtoną, Prancūziją (P. Klimui buvusiam Puissegguin), kuriose nurodoma, kad J. Paleckio
vyriausybė sudaryta konstitucine tvarka, o sovietų kariai, šiuo atveju, atėjo apsaugoti nuo karo
grėsmės, o tuo tarpu „vyriausybė užsienio politikos srityje tęs su visomis valstybėmis
ligšiolinius gerus santykius“152.
Sovietizacijos procesas bei šio proceso padariniai lietuvių istoriografijoje
aptariami palyginti plačiai, tačiau konkrečiai URM sovietizacija, likvidavimas, netyrinėti.
Deividas Kertenis aprašė URM, ambasadų ir konsulatų likvidavimą Estijoje ir Latvijoje,
remiantis archyviniais šaltiniais. Menka Lietuvos URM likvidavimo dalis atsikleidžia
valstybinių institucijų sovietizacijos ir naikinimo procese.
3.2. Lietuvos diplomatinės tarnybos išsaugojimas
Pagrindinė Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) užduotis buvo
suformuota savaime – kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau užduoties vykdymą
apsunkino vykstantis karas. Ne vienam pasiuntiniui teko nutraukti savo veiklą akredituotoje
šalyje, nes daug kas priklausė nuo tos valstybės politikos ir santykių su Sovietų Sąjunga. 1940
m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą įjungus į Sovietų Sąjungą, buvo paskelbta, „kad nuo rugpjūčio 8 d.
visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla nutraukiama, visą turtą ir archyvus
reikalaujama perduoti tose šalyse esančioms sovietų pasiuntinybėms, personalui įsakoma
grįžti į Lietuvą“.
LDT siekis perimti egzilinės vyriausybės funkcijas, kad ir fiktyviais būdais
(Tautinis komitetas, „Kybartų aktai“), buvo nesėkmingas. Kaip pastebi Laurynas
Jonušauskas, diplomatai netapo politiniu centru, apie kurį būtų galėjusi susitelkti politinė
tautos dalis išeivijoje.
Lietuvos diplomatinės tarnybos išlikimas pirmosios okupacijos metais,
vaizdžiai tariant, buvo „pakibęs ant plauko“, kuris galėjo nutrūkti kaip ir visa LDT veikla.
Todėl, kaip teigia Kazys Lozoraitis, diplomatijos istorijoje vargu ar rastume panašių atvejų,
kad diplomatams tektų pusšimtį metų atstovauti dėl agresijos išnykusiai valstybei.
152 Ten pat, p. 162
33
Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo įkurta netrukus po Lietuvos
valstybingumo atstatymo 1918 m.. Tuo pačiu prasidėjo visiškai naujas ir unikalus LDT
istorijos etapas. Po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. LDT tampa vienintelė
institucija, kuri nepasidavė sovietinio režimo diktatūrai. Diplomatinė tarnyba tuo metu
atsidūrė komplikuotoje situacijoje ir tapo savotiška šerdis, kuri buvo išplėšta iš Lietuvos
valstybės: „Jeigu kariuomenė yra valstybės nugarkaulis, tai diplomatija jos smegenys“153.
Tačiau veikdama itin sudėtingomis sąlygomis, ji neleido pasauliui užmiršti Lietuvos
valstybės, jos istorijos. Todėl LDT simbolizavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą ir nuolat
primindavo apie sovietinės okupacijos padarinius154.
Pirmasis darbas, kuris apibendrina visą LDT veiklą, laikytinas Stasio
Antano Bačkio, Lietuvos diplomatijos šefo, ataskaita Lietuvos užsienio reikalų ministerijai
„Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940 06 15–1990 03 11“155. Tačiau S. A. Bačkis oficialiai
LDT veiklą nutraukė 1991 m. rugsėjo 6 d.. Lieka neaišku, kodėl atskaitoje pateikiama kovo
11-tosios data. Ataskaitoje S. A. Bačkis taip pat pasakoja apie savo veiklą Paryžiuje.
Vokiečiams užėmus Paryžių ir sovietams užleidus Lietuvos pasiuntinybės patalpas, diplomato
S. A. Bačkio butas „Paryžiuje keliems dešimtmečiams buvo virtęs tarsi neoficialiu
diplomatiniu biuru“156.
Lietuvių išeivių memuarai ir monografijos, šiuo atveju, geriausiai atspindi
LDT padėtį, susiklosčiusią pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940 m. birželio 15 d.–
1941 m. birželio 22 d. Po okupacijos LDT egzistavimas pakibo ant plauko. Tokia situacija
geriausiai atsispindi pasiuntinių plk. Kazio Škirpos157 ir P. Klimo158 atsiminimuose.
Vokiečiams įžengus į Paryžių, netrukus P. Klimui tenka apleisti pasiuntinybės patalpas. Kiek
vėliau tas pats ištinka ir pasiuntinybei Berlyne. Plk. K. Škirpa lengvai nepasidavė
„sovietiškiesiems agresoriams“159 ir stengėsi pasiuntinybę išlaikyti kiek įmanoma ilgiau.
Albertas Gerutis monografijoje apie P. Klimą aiškinasi pasiuntinybės
Paryžiuje uždarymo aplinkybes ir paskutines gyvavimo akimirkas. Tai dar kartą parodo, kad
LDT buvo atsidūrusi ties išnykimo riba.
153 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tautos sargas, 1948 m., nr. 2, p. 33 154 Anušauskas A., „Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Slaptos KGB agentų akcijos”, Darbai ir dienos, 2002, p.
249. Interaktyvus. [žiūrėta žiūrėta 2015 m. kovo 24 d.]
mSitemap=1&afterPDS=true 155 Bačkis S. A., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1940 06 15 – 1990 03 11, Vilnius, 1999 156 Petraitytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, 2006, nr. 2, p. 97 157 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996; Škirpa K., Sukilimas, Vašingtonas, 1976 158 Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991 159 Škirpa K., Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, 1996, p. 451
Edvardas Turauskas 1939–1940 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų
ministerijos Politikos departamento direktorius. Prieš pat sovietinę okupaciją E. Turauskas
paskiriamas nuolatiniu atstovu Tautų Sąjungoje, o po birželio 15 d. įvykių pasitraukia į
Šveicariją. Nors atsiminimai nėra pirminis šaltinis, tačiau E. Turausko memuarai priskiriami
ypatingai kategorijai, nes paremti autentiškais dokumentais. Galima teigti, kad E. Turauskas
vienintelis taip išsamiai aprašęs diplomatų pasitarimus Berne (1940 m. lapkričio 17–21 d.) ir
Romoje. Pasiuntinių konferencijoje Romoje (1940 m. rugsėjo 19–25 d.) metu buvo nutarta
sudaryti Tautinį komitetą, kurio pagrindinis tikslas koordinuoti išeivijoje atsidūrusių lietuvių
veiklą, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tiksliau tariant, Tautinio komiteto pareiga
„rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais“160. E. Turauskas taip pat atskleidžia Tautinio
komiteto neveiksnumo priežastis bei prieštaringai vertinamų „Kybartų aktų“ atsiradimo
aplinkybes.
Vadinami „Kybartų aktai“ – kontraversiškas reiškinys. Prieštaravimų
pirmiausia sukelia atgalinė pasirašymo data, paties dokumento legitimumas ir jo
panaudojimas. A. Gerutis, būdamas šio dokumento atsiradimo liudininku, straipsnyje
„Kybartų aktai“161, publikuotame žurnale „Aidai“, sugebėjo gana neutraliai pateikti šių
dokumentų atsiradimo istoriją.
Diplomatas Vaclovas Sidzikauskas savo atsiminimuose „Lietuvos
diplomatijos paraštėje“162 pateikia pilną tuometinio Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio
siųstos šifruotos telegramos tekstą. Tiesa, jei S. Lozoraičio archyve saugomą telegramą
laikome originalia, tai V. Sidzikauskas savo atsiminimuose pateikia kiek sulietuvintą
tekstą163. Pastarasis taip pat iškelia klausimus, kurie išlieka aktualūs ir šiandien: ką apskritai
reiškia paskutinis telegramos sakinys (Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios
mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį164),
ar siųsta telegrama buvo sudaryta užsienio reikalų ar diplomatinė tarnyba, ar tik diplomatų
veiklą koordinuojanti institucija165.
Lietuvių išeivijos istoriografija supažindina su LDT per atskirų personalijų
vaidmenį. Aleksandro Merkelio monografijoje „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė
160 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 88 161 Gerutis A., „Kybartų aktai“, Aidai, 1976. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 31 d.]
79 162 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994 163 Petratytė-Briedienė A., „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“, OIKOS, Vilnius, 2006, nr. 2, p. 100 164 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatinėje paraštėje, Vilnius, 1994, p. 249. 165 Ten pat, p. 249
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad ši institucija pagal sovietų planus turėjo būti sunaikinta
ir tai parodo veiksmai, kurių buvo imtasi po okupacijos. 1940 m. liepos 6 d. naujasis užsienio
reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas į Romoje, Berne,
Vatikane esančias atstovybes. Kiek vėliau to paties turinio telegramos išsiųstos į Prancūziją,
Švediją ir kitas tebeveikiančias atstovybes užsienyje172. Liepos 24 d. Maskvos statytinis
Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius P. Glovackas pakartotinai išsiuntinėjo
telegramas pasiuntiniams skubiai grįžti į Kauną173.
166 Merkelis A., Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York, 1964 167 Ten pat, p. 630 168 Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 169 Gerutis A., Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys, Cleveland, 1978 170 Imperatoriui mirus feodalai unkščia, Tėviškės žiburiai, 1951, nr. 1 (54), p. 2; Kas kaltas Lietuvos žlugime?, Tėvynės
sargas, Lyone (France), nr. 2, 1948 171 „Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 metų”, Aidai, 1968, Nr. 7, p. 322; „Kas galima ir kas reikia.
Pasikalbėjimai su S. Bačkiu Paryžiuje jo 25 metų diplomatinės tarnybos ir 50 metų amžiaus proga“, Lietuvių dienos,
1956, Nr. 4; „Pasikalbėjimai su naujuoju Lietuvos diplomatijos šefu dr. S. A. Bačkiu“, Lietuvių dienos, 1984 m. kovo
mėn., p. 11 172 Jonušauskas L., Lūžio ir iššūkio mėnesiai. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA 1940-1941 METAIS. Interaktyvus.
[žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2002~1367183430318/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 173 Ten pat.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kaip apskritai diplomatija buvo traktuojama
„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“. Akivaizdžiai supriešinama ir atskiriama Vakarų ir
Rytų diplomatija: „Kapitalistinių valstybių diplomatija tarnauja buržuazijos monopolijų
interesams, dažnai naudoja apgavystes, <...>, slepia nuo liaudies tikruosius savo tikslus...>“, o
tuo tarpu „Tarybinės diplomatijos teorinis pagrindas yra marksistinis-lenininis tarpt(autinės)
padėties <...> dėsnių supratimas. Socialistinės diplomatijos veiklos metodai: derybos,
imperializmo agresyvių veiksmų demaskavimas...>“174. Apie „diplomatijos šefo“ sąvoką
„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ neužsimenama. Tačiau ši sąvoka įtraukta ir gana
išsamiai paaiškinama „Lietuvių enciklopedijoje“175.
Po sovietinės okupacijos LDT teko veikti egzilio sąlygomis ir užtikrinti
koordinuotą diplomatų veiklą bei, žinoma, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę
diplomatinėmis priemonėmis ir ne tik. Tačiau nuo pat 1940 m. LDT tapo Sovietų Sąjungos
specialiųjų tarnybų taikiniu176. Todėl KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais
parengtos ataskaitos177. Juozas Jakaitis knygoje „Išdavystės keliu“178 išskirtinio dėmesio LDT
veiklai neskiria, ypač pirmosios okupacijos metu, tačiau knygos centre atsidūrė Vyriausias
Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – VLIK‘as). Knygos autorius aprašo VLIK‘o ir
Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio santykius. Išsamiau kalbama apie V. Sidzikausko, K.
Škirpos veiklą. Tačiau pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad įvykiai pateikiami iš sovietų
žvalgo perspektyvos. Neretai pateikiami nepagrįsti faktai, smerkiami užsienio lietuvių, tuo
pačiu ir diplomatų siekiai kovoti už nepriklausomybę. Anot A. Anušausko, „Supynus pusiau
tiesą ir melą, knygoje buvo perteikta rezistencinės veiklos užsienyje epizodų“179.
Juozo Mikuckio knyga „Šioje ir anoje pusėje“180, taip pat G. K. Vaigausko
darbas „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“181 bei Vytauto Alseikos „Trys
dešimtmečiai emigracijoje“182 – panašaus turinio veikalai. Čia smerkiami VLIK‘o
rezistenciniai siekiai, epizodiškai minima kai kurių Lietuvos diplomatinio korpuso atstovų
veikla.
174 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978 m., p. 98-99 175 Lietuvių enciklopedija, T. V., Bostonas, USA, 1955 m., p. 58 176 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. kovo 29 d.]
mSitemap=1&afterPDS=true 177 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940-1991, Vilnius, 2003, p. 27-28 178 Jakaitis J., Išdavystės keliu, Vilnius, 1976 179 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Kovo 29 d.]
mSitemap=1&afterPDS=true 180 Mikuckis J., Šioje ir anoje pusėje, Vilnius, 1974 181 Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986 182 Alseika V., Trys dešimtmečiai emigracijoje, Vilnius, 1977
Minėtuose darbuose faktiškai LDT veikla neanalizuojama, tiktai kalbama
apie atskirų diplomatinio korpuso atstovų darbus rezistencinio pasipriešinimo kontekste.
Sovietinėje istoriografijoje lietuvių išeivija bei jos veikla diskredituojama. Kita vertus, šie
darbai atskleidžia rezistencinės veiklos pobūdį, patvirtina, kad, egzilio sąlygomis veikusi LDT
ir kitos susikūrusios organizacijos, nepripažino sovietinės okupacijos ir tam priešinosi.
LDT istorija šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje atranda savo vietą. Jau
buvo minėta, kad diplomatijos šefo S. A. Bačkio ataskaita „Lietuvos diplomatinė tarnyba
(1940 06 15–1990 03 11)“ – pirmas darbas, kuriame nuosekliai aprašyta LDT veikla egzilyje.
Tačiau 2003 metais pasirodė kapitalinė L. Jonušausko monografija „Likimo
vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1990)“183. Iš tiesų, kaip pats
autorius teigia, „tai yra pirmas bandymas visą egzilinės diplomatijos laikotarpį aprašyti
viename darbe“184. Autorius rėmėsi Romoje esančiais asmeniškai sukauptais S. Lozoraičio
archyviniais, taip pat S. A. Bačkio ir Lietuvos centriniame archyvuose saugomais
dokumentais. L. Jonušauskas nedaro skubotų ir kritiškų išvadų, nesistengia skaitytojui
primesti savo nuomonės. Autoriaus tikslas – pateikti informaciją taip, kad skaitytojas pats
galėtų daryti išvadas. Pirmasis knygos skyrius skirtas Lietuvos diplomatinei tarnybai 1940–
1941 metais. Jame išsamiai aptariama LDT veikla pirmosios okupacijos metais. Reikėtų
išskirti autoriaus pateikiamą analizę dėl J. Urbšio telegramos tikslios išsiuntimo datos.
Istoriografijoje vyrauja datų įvairovė nuo 1940 m. gegužės 30 d. iki birželio 3 d. Autorius
siūlo J. Urbšio siųstos telegramos dėl diplomatijos šefo siuntimo data laikyti birželio 1 d.
Diplomatai vis dėl to vadovavosi pakartotinai siųstos telegramos tekstu, nes pirmasis
variantas siųstas gegužės 30 d. buvo neiššifruotas.
Nemažą indėlį į dabartinę lietuvių istoriografiją įnešė Daiva Dapkutė,
tyrinėdama LDT istoriją. Mokslininkė išsamiau nagrinėja J. Urbšio telegramos visą tekstą, nes
kaip įprasta, autoriai dažniausiai cituoja paskutinį telegramos sakinį, visiškai neatsižvelgdami
į visą telegramos turinį185. D. Dapkutė taip pat prisidėjo prie straipsnių rinkinio sudarymo,
skirto LDT veiklai egzilyje nušviesti „Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991“186. Kitame
darbe „Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė“ LDT veikla atsiskleidžiama per
santykius su kitomis organizacijos, ypač su VLIK‘u.
183 Jonušauskas L., Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1990), Vilnius, 2003 184 Ten pat, p. 23 185 Dapkutė D., Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai, OIKOS, 2006, Nr. 2 186 Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940-1991, sud. Dapkutė D., Petraityte A., Vilnius, 2007
38
Toliau galima kalbėti apie A. Petraitytės-Briedienės vertingus darbus,
papildančius lietuvių istoriografiją LDT tema. Knygoje „VLIK‘as ir Lietuvos diplomatinė
tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai“ pirmą kartą skelbiami
konferencijų protokolai, priedai ir laiškai. Jie atskleidžia esmines VLIK‘o ir LDT nesutarimų
priežastis, skirtingus požiūrius, galimus sprendimų būdus. Itin vertinga A. Petraitytės sudaryta
šaltinių publikacija „Lietuvos diplomatų korespondencija (1940–1945 m.)“. Šaltiniuose
puikiai atsispindi pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė LDT pirmosios sovietinės
okupacijos metais: lėšų stygius ir tolimesnis finansavimas, pasiuntinybių uždarymas. Vis dėl
to A. Petraitytė, skirstydama LDT istoriją į tam tikrus laikotarpius (1918–1940 m., 1940–1990
m., ir nuo 1990 m.), neišskyrė LDT istorijos etapo 1940–1941 m. Jis lietuvių istoriografijoje
vis dėl to yra išskirtinis, todėl, kalbant apie LDT istoriją, šį laikotarpį reikėtų laikyti unikaliu.
Šiuo atveju reikėtų prisiminti Z. Ivinskio rezistencinę periodizaciją: 1940–1941 m. – sovietų
metai, 1941–1944 m. – nacių okupacijos trimetis ir 1944–1952 m. sovietinio valdymo
atkūrimas187. A. Petraitytės monografijoje „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys
Lozoraitis (1940–1983)“ analizuojama LDT padėtis po okupacijos. Būtent S. Lozoraičio
politinės biografijos momentai geriausiai atspindi LDT veiklą po įvykusios katastrofos (kaip
nurodoma J. Urbšio telegramoje), taip pat ribotas šefo veikimo galimybes, apskritai
atskleidžia kai kurių diplomatų požiūrį į diplomatijos šefo pareigybę. S. Lozoraitis iš tiesų
koordinavo LDT veiklą. Tai patvirtina pasiuntinių, akredituotų kitose šalyse pareikšti
protestai dėl sovietinės okupacijos. Diplomatijos šefas įvairiais veikimo būdais siekė išsaugoti
pasiuntinybes, o tai dar kartą parodo, koks pavojus buvo iškilęs LDT egzistencijai.
Gerai žinomas istorikas, politikas, visuomenės veikėjas A. Anušauskas,
tyrinėdamas KGB veiklą, straipsnyje „Taikinys Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB
agentų akcijos“ atkreipė dėmesį į slaptosios organizacijos taikinyje atsidūrusią Lietuvos
diplomatinę tarnybą. Lietuvių istoriografijoje ši problematika plačiau nenagrinėjama.
Pirmiausia tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas. Kita vertus, tai – naujas būdas
pažvelgti į LDT istoriją iš kitos perspektyvos. Siekiant sunaikinti LDT „buvo metamos
sovietinių specialiųjų tarnybų pajėgos, vykdančios kelis einamuosius uždavinius: surinkti
tikslią informaciją apie diplomatus ir jų tikslus, bendravimą su kitų valstybių politikais ir
187 Jakubčionis A., LIETUVOS ISTORIJOS (1940-1990) PERIODIZACIJOS IR KONCEPCIJŲ FORMAVIMASIS
IŠEIVIJOS ISTORIKŲ STUDIJOSE. Interaktyvus. [žiūrėta 2015 m. Balandžio 7 d.]
užsienio politikos žinybomis, ryšius su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis, aktyvių
Lietuvos laisvės bylos puoselėtojų tarpusavio santykius ir pan.“188.
LDT veikla pirmosios sovietinės okupacijos metais aiškiai atsispindi
monografijose „Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“189, „Lietuvių
visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967)“190 ir naujausioje Alfonso
Eidinto monografijoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“191. A. Smetonos biografijos etapas po
okupacijos atskleidžia nemažai reikšmingų LDT istorijos detalių. Iki šiol kontraversiškai
vertinamas prezidento pasitraukimas birželio 15 d. panašią reakciją sukėlė ir diplomatų tarpe.
Kai kurie jų, pvz.: Povilas Žadeikis, skeptiškai vertino egzilinės vyriausybės ar Tautinio
komiteto sudarymą.
Egzilinė LDT veikla išeivių lietuvių atsiminimuose, periodikoje,
monografijose aptariama epizodiškai ir fragmentiškai. Tačiau LDT veikla nemažai dėmesio
susilaukė išeivijos periodikoje. Publikacijų centre atsidūrė diplomatų ir VLIK‘o santykiai.
Kita vertus, spauda atstovauja tam tikrai ideologinei srovei. Šiuo atveju reikėtų išskirti A.
Geručio straipsnį „Kybartų aktai“. Autorius, būdamas šio akto sudarymo liudininku, pateikia
nešališką vertinimą.
Sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT veikla faktiškai nenagrinėjama.
Inkorporavus Lietuvos teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį, LTD tapo vienintelė institucija
nepavaldi režimui, todėl sovietai atkakliai siekė ją sunaikinti. LDT atstovai tapo sovietų
slaptųjų tarnybų taikiniu. Tokiu būdu KGB atstovų memuarai buvo propagandiniais tikslais
parengtos ataskaitos. Taigi, sovietinėje lietuvių istoriografijoje LDT egzistavimas savotiškai
buvo eliminuotas, nors LDT realiai egzistavo visą sovietinės okupacijos laikotarpį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LDT istorijos tyrimams atsivėrė naujos
galimybės. Pirmiausia atsirado šaltinių prieinamumas. Pokyčius dabartinėje lietuvių
istoriografijoje galime įžvelgti XXI a. antrajame dešimtmetyje, kuomet pasirodo daugiau
publikuotų straipsnių ir, žinoma, Lauryno Jonušausko darbas „Likimo vedami“. Tai bene
pirmasis darbas, kuriame nuosekliai aprašoma ir analizuojama LDT veikla egzilyje. Tačiau,
kaip bebūtų gaila, tolimesnius tyrimus stabdo menkas šaltinių prieinamumas, o dalis jų yra
sunaikinti. Todėl užglaistyti „baltąsias dėmes“ yra sudėtinga.
188 Anušauskas A., Taikinys – Lietuvos diplomatinė tarnyba: slaptos KGB agentų akcijos, Darbai ir dienos, 2002, Nr.
30, p. 249-258 189 Anicetas Simutis 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, sud. Morkvėnas R., Sruoginis L. V., Vilnius, 2007 190 Skirius J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis, Vilnius, 2001 191 Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012
40
IŠVADOS
1. Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje tarptautinis Lietuvos pripažinimas
sietinas su Tautų Sąjunga. Tokiai tendencijai įtakos turėjo tarptautinė padėtis, kuri
susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo. Sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje nuomonės
dėl tarptautinio pripažinimo nesiskiria. Taikos sutartis laikoma tuo kertiniu akmeniu,
pakeitusiu Lietuvos tarptautinę padėtį. Šiuo atveju skiriasi taikos sutarties su Sovietų
Rusija interpretacija sovietinėje ir dabartinėje istoriografijoje. Sovietmečiu buvo
stengiamasi įžvelgti tik teigiamą dokumento aspektą, o šiuolaikinėje lietuvių
istoriografijoje šis faktas vertinamas kritiškai ir objektyviai.
2. Lietuvių istoriografijoje pirmosios URM veikla nėra konkrečiai apibrėžiama. Šiuo atveju
informacija pateikiama bendrame užsienio politikos kontekste. Tarpukariu pirmoji URM
nesusiformavo, todėl visą užsienio politikos veiklą vykdė A. Voldemaras arba M.
Sleževičius. Tokiu būdu tenka URM veiklą nagrinėti, pvz.: per politinių partijų užsienio
politikos prizmę. Tokį naują požiūrį pateikia A. Grodis.
3. Lietuvių istoriografijoje atstovybių steigimas ir veikla analizuojama gana išsamiai,
pirmiausia, tam tikrų šalių politinių diplomatinių santykių kontekste. Sovietinėje
istoriografijoje daugiausiai apie atstovybes yra rašiusi R. Žepkaitė. Ji pamini pagrindines
diplomatinės tarnybos institucijas bei jų veiklos tikslus. Dabartinėje lietuvių
istoriografijoje daugiausiai yra analizuojama atstovybių veikla Skandinavijos šalyse ir
atstovybės prie Šventojo Sosto padėtis. A. Kasparavičius, S. Grigaravičiūtė ir D.