Pekeris "Boni ir Klaidas"

Rojus Torntonas ilgam s÷do už grotų Boni svajon÷s ir troškimai greitai subyr÷jo į šipulius. Rojus jai buvo d÷mesingas tik

kelis m÷nesius, o paskui vis dažniau ilgam dingdavo iš namų.Ką jis veik÷ ir kur būdavo, jaunoji žmona nežinojo.Daug kas paaišk÷jo, kai Rojus už vagystes ir pl÷šimus ilgam s÷do už grotų.

1927-aisiais Boni įsidarbino kavin÷je padav÷ja. Gyvenimas ją įsuko į monotoniškas kasdienes v÷žes, o po dvejų metų prasid÷jo didžioji ekonomin÷ depresija. Kavinei at÷jo sunkūs laikai. Arbatpinigiai byr÷jo skurdžiai, o alga ženkliai sumaž÷jo. Keli sutaupyti doleriai greitai baigdavosi, ir Boni ilgai s÷d÷davo prie lango, žvelgdama į niūrią tikrovę, kurioje nebuvo matyti jokio šviesos spindul÷lio. Į kavinę dažniausiai užsukdavo tolimųjų reisų vairuotojai. Matydami gražią mažutę

padav÷ją, dažnai nesusilaikydavo nuo riebių replikų ir patapšnojimų per užpakaliuką. Bene vienintelis padorus lankytojas, kuris pagarbiai elg÷si su Boni, o dažnai ir gelb÷davo ją nuo tatuiruotų bjaurių klientų, buvo policininkas Tedas Haintonas. Jam patiko mergina. V÷liau jis pasakos, kad n÷ viena nuotrauka neatspindi tikrojo šios mažul÷s grožio. Po penkerių metų Luizianos vieškelyje Haintonas dar kartą susitiks su Boni Parker. Suvarpyta kulkų ji gul÷s kraujo klane, o Tedas rankose laikys šautuvą ir liūdnomis akimis žiūr÷s į kruviną Boni veidą...

Klaidas Cestnatas Barou gim÷ 1909 m. taip pat Teksase, gausioje fermerio šeimoje. Savo žem÷s jie netur÷jo, tod÷l teko darbuotis išnuomotoje.

Klaidas Barou m÷go pozuoti.

Fermoje gyvenimas buvo sunkus. T÷vas nuo aušros iki sutemų plūsdavo medviln÷s laukuose, bet prasigyventi nesisek÷. Iki kol sukako trylika metų. Klaidas gyveno su t÷vais ir septyniais broliais bei seserimis. Mokyklos jis nem÷go ir dažnai praleisdavo pamokas. Jam labiau patiko bastytis po apylinkes ir su bendraamžiais žaisti karą. Kai medinius pistoletus ir šautuvus palikdavo kambario kert÷je, jis visą d÷mesį sutelkdavo į mašinas. Ilgai ir smalsiai jas apžiūrin÷davo, liesdavo pirštais, glostydavo blizgančias detales.1922-aisiais Barou šeimyna visiškai nusigyveno. Ligos pakirto t÷vo sveikatą, o nederlingi metai atvijo bado šm÷klą. Senasis Barou atsisak÷ žem÷s ūkio ir persik÷l÷

gyventi į Vakarinį Dalasą.Čia jis įsigijo degalinę, kurios kitame pastato gale įsikūr÷ visa šeima. Tai jau buvo šis tas: ir pastog÷, ir nesunkus darbas, ir neblogas uždarbis. Vaikus privert÷ lankyti mokyklą, bet Klaidas ir jo brolis Bakas, pravardžiuojamas Doleriu, mieliau b÷gdavo iš pamokų ir laiką leisdavo tarp vietinių chuliganų. Kai Klaidui sukako šešiolika, jis nedvejodamas met÷ mokslus ir prad÷jo dirbti. Analogija su Boni Parker čia peršasi pati. Kitas panašumas – Klaidas taip pat m÷go ekstravagantiškai rengtis.

Barou degalin÷. Jaunuolis lyg ir steng÷si dirbti sąžiningai, bet vienoje vietoje ilgai neištverdavo.

1926-aisiais juo susidom÷jo policija, nes įtar÷, kad yra įsipainiojęs į automobilio vagystę, tačiau to įrodyti negal÷jo, tod÷l paliko jį ramyb÷je. Kaip tik tuo metu Klaidas ir jo jaunesnysis brolis Bakas aktyviai įsitrauk÷ į vagišių grupuotę,kuri vert÷si automobilių „nurengin÷jimu". 1928 m. Klaidas pab÷go iš namų ir netrukus pats vienas įvykd÷ savo pirmą tikrą nusikalstamą operaciją: laikydamas rankoje sugadintą revolverį, kuris nešaud÷, įsiverž÷ į nedidelę lošimo salę, nuginklavo apsaugininką ir pasiglemž÷ dienos pelną. Po kelių dienų Klaidas ir Bakas naktį pl÷š÷ parduotuvę Dentone, netoli Dalaso. Į jų rankas pateko visai neblogas grobis – seifas, kurį jie nutemp÷ prie automobilio ir įk÷l÷ į bagažinę. Viskas buvo taip paprasta ir lengva, kad jie negal÷jo susilaikyti nesijuokę. Tačiau visą smagumą nutrauk÷ staiga pasirodžiusi budinčių policininkų mašina.Bakas paspaud÷ akceleratorių,ir prasid÷jo beprotiškas persekiojimas. Viename posūkyje jis nesuvald÷ automobilio ir trenk÷si į stulpą. Broliai ÷m÷ b÷gti. Klaidas vargais negalais išneš÷ sveiką kailį per užpakalinius Dentono kiemelius, tačiau brolį policija pagavo. Teisme jis buvo ramus, savo bendrininko neišdav÷ ir buvo nubaustas dvejus metus kal÷ti.

Klaidas siuto ant viso pasaulio. Ekonomin÷ depresija įsisiaut÷jo nejuokais. Keliuose nusitęs÷ virtin÷s sunkvežimių, kuriuose s÷d÷jo liūdni fermeriai, netekę žem÷s ir pajamų. Jie keliavo nežinia kur, tik÷dami, kad kitur viskas bus kitaip, ir jie gal÷s v÷l naujai prad÷ti gyvenimą. Eidamas Dalaso gatv÷mis. Klaidas mat÷ ant šaligatvių sukrautus baldus ir įvairius kitus daiktus, o šalia jų s÷dinčius vyrus, moteris ir vaikus. Jie buvo išmesti į gatvę, nes neišgal÷jo sumok÷ti buto nuomos. Prie nemokamų maitinimo punktų, kur įpildavo samtelį skystos buizos, nusidriek÷ begalin÷s eil÷s.

Tačiau buvo rajonas, kuriame parduotuv÷s spind÷jo ir trauk÷ akį savo prabanga. Prie jų stov÷jo blizgantys naujausių modelių automobiliai, iš kurių lipo besišypsantys turtuoliai. Klaidas žiūr÷jo į juos su vis labiau augančia neapykanta ir keršto troškimu. Šie jausmai jam įkv÷p÷ mintį, kad teisyb÷s šioje ašarų pakaln÷je n÷ra, tod÷l nuo šiol jis gyvens pamindamas visas visuomen÷s normas.

1930 m. sausio 13-ąją Klaidas Barou užsuko aplankyti sesers. Ši gyveno labai skurdžiai, o dažnai tekdavo ir badauti. Klaidas nor÷jo ją padrąsinti, pasakyti, kad greitai ateis geresni laikai, kad jis būtinai ja pasirūpins.

Sesuo buvo ne viena. – Susipažink, Klaidai, – pasak÷ ji, – tai mano draug÷ Boni Parker. Ji dirba kavin÷je ir

užsuko puodelio kavos. Brolis neteko žado, kai prie jo pri÷jo šviesiaplauk÷ smulki mergina. Jis ilgai negal÷jo

ištarti n÷ žodžio, o mergina tyl÷jo taip pat, lyg būtų praradusi amą. Kas tąsyk staiga tarp jų užsimezg÷, pasakyti gal÷tų tik jie patys. Ar tai buvo meil÷, ar viską griaunanti aistra, ar nepaaiškinama sielų bendrumo trauka?.. Kaip bebūtų, tačiau jie prad÷jo susitikin÷ti. Rojus Torntonas iš jos širdies išgaravo kaip rūkas ankstų vasaros rytą.

Klaidas Barou subūr÷ gaują ir pl÷š÷ parduotuves. Laimikis nebūdavo didelis – keli šimtai dolerių, bet ir rizika ne kažin kokia.

Vasario 13-ąją Klaidą pasiek÷ gandai, kad mieste jo ieško kažkokie įtartini tipai labai rūškanais veidais. Kilo didelis įtarimas, kad tai persirengę policijos agentai. Barou nusprend÷, kad reikia laikinai palikti Dalasą ir jo apylinkes. Savo sumanymą jis papasakojo Boni, o ši pritar÷ tokiam žingsniui, žad÷dama, kad lauks Klaido kiek tik reik÷s. Klaidas ne veltui galvojo, kad gal÷jo paaišk÷ti senesni jo darbeliai, įkliuvus keliems jo gaujos nariams Vako grafyst÷je, tod÷l nedelsdamas iš Boni buto nul÷k÷ krautis menkus savo daiktus.Ir čia jis įkliuvo.Policija jau kelias valandas nekantraudama lauk÷, kol ieškomas paukštelis atskris į narvelį.

Klaidą Barou išvež÷ į Vako grafystę ir patalpino Teismo rūmų areštin÷je – senovin÷je gotiškoje pilyje, kur mažoje kameroje jis lauk÷ teismo nuosprendžio kartu su kitu nusikalt÷liu. Boni jam raš÷ ilgesingus laiškus ir kankinosi. Ji troško nuvažiuoti pas mylimąjį, bet kelias buvo ne trumpas. Pagaliau, aršiai prieštaraujant motinai, ji met÷ darbą ir išvyko pas savo pusseserę Merę, kuri gyveno tame pačiame mieste, kuriame teismo lauk÷ Boni „deimančiukas".

Per vieną pasimatymą su Klaidu jai netik÷tai teko proga pasikalb÷ti ir su Frenku Temenu– jis ir Klaidas stūm÷ l÷tai slenkantį laiką vienoje kameroje.Frenkas prisipažino, kad šis su÷mimas jam jau trečias per trumpą jo gyvenimą, tod÷l yra įsitikinęs, kad bausm÷ bus labai griežta ir kal÷jime teks praleisti daug metų. Ilgą bausm÷s laiką gali gauti ir Klaidas, tačiau jis, Frenkas, turi gerą planą, kaip pab÷gti iš čia, jei Boni sutiks pad÷ti ir slapta perduos ginklą, be kurio pasprukti – neįmanoma. Grafyst÷s rytuose jo t÷-vai turi vasarnamį, kuriame yra pasl÷ptas ginklas. Šiuo metu ten niekas negyvena, nes dar šaltoka. Jis nubraižys planą, kur yra pasl÷ptas pistoletas, ir Boni lengvai jį suras.

Boni nesudvejojo n÷ akimirkai. Tarp krūtų pasl÷p÷ ant servet÷l÷s nubraižytą schemą ir išl÷k÷ pas Merę. Nereik÷jo didelių pastangų įkalb÷ti pusseserę paimti mašiną ir leistis į kelionę ieškoti „lobio". Į šį nuotykį ji verž÷si pati. Merginos nuvažiavo į nurodytą vietą, įsilauž÷ į namelį ir tualete rado 32-ojo kalibro pistoletą.Kitą dieną Boni nuvažiavo aplankyti Klaido. Pusseser÷ Mer÷ jos lauk÷ mašinoje. Parker ginklą įsimet÷ į rankinę ir sugeb÷jo jį perduoti savo mylimajam, nors aplinkui visą laiką zujo prižiūr÷tojai. Barou jį pasl÷p÷ apatin÷se keln÷se, o mylymajai liep÷ važiuoti namo į Dalasą ir ten laukti, kol jis su ja susisieks.

Terneris buvo teisus. Už vagystes ir pl÷šimus teis÷jas jam atseik÷jo dvidešimt ketverius metus kal÷ti, tačiau dar tą patį vakarą, po nuosprendžio paskelbimo, jie su Klaidu pab÷go. Tai padaryti nebuvo labai sunku. Prižiūr÷tojas, atvežęs jiems vakarienę, prie savo kaktos pajuto prid÷tą šaltą revolverio vamzdį ir išsprogusiomis iš baim÷s akimis leidosi surišamas. B÷gliai užkimšo jam burną ir be didesnio vargo paliko Teismo rūmų areštinę.

Boni s÷d÷jo namuose, godžiai skait÷ visus laikraščius, kuriuose buvo aprašomas dviejų nusikalt÷lių pab÷gimas, ir nekantriai lauk÷ ateinančio Klaido, tačiau jis nesirod÷. Ją ap÷m÷ nerimas, bet paskui suprato, kad jos Romeo elgiasi išmintingai. Senio Barou degalin÷ buvo stebima visą parą. Visos Dalaso vietos, į kurias gal÷jo užklysti Klaidas, taip pat buvo sekamos, savo „akis" tur÷jo ir Boni butas.

Tuo metu, kai policija „šukavo" įtartinas Dalaso vietas. Klaidas Barou ir Frenkas Terneris keliavo Ilinojaus valstijos keliais. Jie apipl÷šin÷jo mažas pakelių parduotuves, degalines ir nedidelių miestelių turgavietes.Kas kelias dienas jie vis pavogdavo po naują automobilį, nor÷dami suklaidinti policiją. Tačiau gyvenimas Klaidą privert÷ išmokti dar vieną karčią pamoką, kurios paskui jis niekada nepamiršo. Automobilių keitimas – geras sumanymas, bet kur kas svarbiau keisti registracijos numerius iš karto po įvykdyto nusikaltimo.

Iš Ilinojaus porel÷ persik÷l÷ į Ohajo valstiją. Čia jie žaibiškai apipl÷š÷ traukinį, vykstantį į Baltimorę,ir nudūm÷ vakarų kryptimi. Tačiau vienas žmogus pamat÷ įtartinai skubantį automobilį ir įsid÷m÷jo jo numerius, kuriuos praneš÷ policijai. Pareigūnai nedelsdami paskelb÷ paiešką, kuri greitai dav÷ puikius rezultatus. Klaidas Barou ir Frenkas Terneris įkliuvo į policijos rankas. Iš Vako grafyst÷s atvyko būrys gerai ginkluotų sargų, kurie abu „paukštelius" saugiai nugabeno ten, iš kur jie neseniai buvo pasprukę.

Teismas, kuris prieš Klaidą iki jo pab÷gimo netur÷jo labai svarių įrodymų, galinčių pagrįsti jo kaltę, tikriausiai būtų apsiribojęs skirti jam lengvą bausmę, tačiau dabar teis÷sauga veik÷ greitai ir negailestingai.

Isthemas – kalinių pragaras Procesas vyko skubos tvarka, o nuosprendis skelb÷, kad Klaidas Barou nuteisiamas

kal÷ti keturiolika metų Hanstvilio sunkiųjų darbų kal÷jime. Ši vieta, įkurta Teksaso lygumose, tur÷jo labai prastą vardą ir gal÷jo prilygti Dant÷s „Pragarui", o kal÷jimo ferma – Isthemas Nr.2 – dar baisiau ir už tai.

Isthemui vadovavo Džonas Neilas – sadistas iš prigimties. Kiekvieną rytą jis sukviesdavo prižiūr÷tojus, kurie mesdavo burtus, kas tą dieną linksmins kompaniją – iki sąmon÷s netekimo muš prasikaltusį kalinį. O prasikalsdavo visi, nes to išvengti buvo neįmanoma.

Isthemo „miegamasis“

Laiku nepasteb÷jai prisiartinančio prižiūr÷tojo ir neparodei jam deramos pagarbos – nusikaltimas. Nusispjovei, kai netoli stovi „angelas sargas" – nusikaltimas. Per kelias sekundes nepašokai ryte iš gulto – nusikaltimas. Ir taip būtų galima vardyti ir vardyti. Už kiekvieną tokį prasižengimą – negailestingas daužymas lazda, šautuvo buože ar spardymas kojomis. Malonumas, kurio troško visi prižiūr÷tojai.Pats Neilas nuteistuosius žalojo be jokios ilgesnio šiaudo traukimo procedūros. Paskui leisgyvį nuteistąjį įmesdavo į pačią bjauriausią vienutę, kurioje trūko ne tik vietos, bet ir oro.

Darbas fermoje nebuvo ribojamas. Jis prasid÷davo pakilus saulei, o pasibaigdavo – nusileidus. Alinant keturiasdešimties laipsnių karščiui, ne vienas prarasdavo sąmonę ar tiesiog numirdavo. Klaidas apie tai sužinojo dar vežamas į šią katorgą, bet labiausiai jį jaudino žinia, kad homoseksualizmas čia klest÷te klest÷jo. Nuteistieji iki gyvos galvos visus atgabentus naujokus išprievartaudavo eilute. Barou kūnu lakst÷ šiurpuliai ir pyl÷ šaltas prakaitas.

Hanstvilyje laiškus buvo galima gauti tik iš šeimos narių. Klaidas anketoje, kurią prival÷jo užpildyti visi, įraš÷, kad Boni Parker yra jo žmona. Tad jam liko vienintelis mažas šviesos spindul÷lis tamsybių karalyst÷je – laiškai nuo Boni.

Niekam nebuvo paslaptis, kokia vieta tas Hanstvilis. Klaido motina Kamil÷ Barou vos ne kiekvieną dieną raš÷ prašymus teisin÷s sistemos atstovams, maldaudama peržiūr÷ti teismo nuosprendį, ir atrado vieną geraširdį simpatišką teis÷ją M.I. Manro, kuris sutiko pad÷ti. Po kelių m÷nesių jis praneš÷ apsiverkusiai motinai, kad Klaidas gali būti paleistas į laisvę, ats÷d÷jus dvejus metus. Pretekstas tokiam sprendimui gal÷tų būti geras kalinio elgesys, pasižad÷jimas daugiau nenusikalsti ir labai prasta Barou šeimos finansin÷ pad÷tis, kurią gal÷tų pagerinti dvi papildomos rankos.

Klaidas buvo informuotas apie galimus greitus pasikeitimus niūriame savo gyvenime, tad savo ruožtu prad÷jo galvoti, ką čia padarius, kad dar labiau sušvelnintų teis÷jų širdis svarstant jo bylą. Ilgai kovojęs su baime, pasikvietęs į pagalbą vieną kalinį,

jis suvaidino nelaimingą atsitikimą ir nusikirto du kojos pirštus. Kaip tai paveik÷ Temid÷s tarnus, sunku pasakyti, tačiau 1932 m. vasario 8-ąją, praslinkus savaitei po „nelaimingo" atsitikimo, pasiramsčiuodamas ramentais, bet su šypsena veide, jis iš÷jo iš kal÷jimo.

Su Boni jis matydavosi kiekvieną dieną. Kokias problemas jie gvildeno, lieka paslaptis, tačiau, kol Klaidas šlubavo, burkavo su Boni ir gyd÷si sužalotą koją, jam pavyko suburti naują gaują iš pažįstamų vagių, su kuriais jis kažkada darbavosi, ir iš÷jusių į laisvę Hantsvilio kalinių, kaip R÷jus Hamiltonas bei Ralfas Fultsas.

Pirmiausia jie nutar÷ apipl÷šti parduotuvę Kaufmano miestelyje. Boni, kuri sau prisiek÷ sekti Klaidą visur ir visada, jausdama jaudinantį šaltą šiurpą širdyje, s÷d÷jo automobilyje, steb÷dama tamsoje paskendusią gatvę ir teismo pastatą, kuris stūksojo už kelių dešimčių jardų. Visi kiti nu÷jo prie užpakalinių durų, pro kurias įsilauž÷ į parduotuv÷s vidų. Kai gauja, apsikarsčiusi ginklais, pa÷musi iš kasos bei seifo pinigus, įgriuvo į automobilį, mergina tiesiog dreb÷jo iš saldaus pasitenkinimo. Tai buvo pojūčiai ir emocijos, kurių ji iki šiol nebuvo patyrusi.

Ralfas Fultsas.

Boni didžiavosi Klaidu, didžiavosi savimi ir gaujos nariais, didžiavosi, kad nuo šios nakties ji pati įsuko į vingiuotą ir pavojingą nusikaltimų kelią. Bet greitai jos saldžias svajones nutrauk÷ čaižus švilpuko garsas, kurį pūt÷ per pl÷šimą snūduriavęs namo pusrūsyje naktinis sargas. Klaidas nustūm÷ Boni nuo savęs, greitai užved÷ automobilį ir nul÷k÷ paš÷lusiu greičiu. Jis be perstojo steb÷jo veidrod÷lį ir tyl÷jo. Boni ir kiti gaujos nariai taip pat nepratar÷ n÷ žodžio. „Uodegos" nesimat÷,bet automobilis ir toliau skriejo, kiek leido jo galingas variklis. Kai miesto žibintai liko už nugaros. Klaidas sustabd÷ mašiną ir griežtai įsak÷:

– Boni, lipk lauk! – Bet, Klaidai... – suvap÷jo mergina. – Ar tu kurčia? – piktai suurzg÷ Klaidas. – Bet kod÷l?.. – Keliauk atgal į miestą, išsinuomok kambarį, o ryte s÷sk į Dalaso autobusą. Bet aš noriu važiuoti su tavimi! Aš nepaliksiu tavęs! – Tyl÷k ir daryk tai, kas tau liepiama. Boni dar m÷gino prieštarauti, bet Klaidas išstūm÷ ją iš automobilio ir skubiai

nuvažiavo. Ji žiūr÷jo į tolstančias „Buick" švieseles, o širdyje užvir÷ pyktis d÷l patirto įžeidimo.

Grįždama į miesta ji garsiai keik÷si, bet greitai nurimo, kai pamat÷ zujančius policijos automobilius, kuriais ieškojo nusikalt÷lių p÷dsakų. Vienas iš jų nudūm÷ keliu, kuriuo visai neseniai nuvažiavo gauja. Ji suprato, kad Klaidas paliko ją vieną tik d÷l jos pačios saugumo. Rūpestis, kurį jis parod÷, dabar glost÷ Boni širdį.

Gauja, nuvažiavusi gerą kelio gabalą, d÷l saugumo nusprend÷ laikinai išsiskirstyti. Fultsas patrauk÷ į nuošalią fermą, kur gyveno jo pusbrolis, Hamiltonas pasuko tik jam vienam žinoma kryptimi, o Klaidas nuvyko į Hilsborą.

Kaufmano miestelio parduotuv÷s apipl÷šimas daug pinigų neatneš÷, ir Klaidas

prad÷jo planuoti naują nusikaltimą. Po kelių dienų jis ir Hamiltonas susitiko iš anksto sutartoje vietoje ir kartu ÷m÷ „šlifuoti" apipl÷šimo detales.

Po kelių dienų jie sužinojo naują, itin nemalonią naujieną. Policija sulaik÷ Fultsą. Bendrai pajuto nemalonias baim÷s nuos÷das širdyje, nenoromis prisimindami baisius laikus Hanstvilio kal÷jime, tačiau trauktis iš žaidimo neketino. Jie suprato, kad turi kuo greičiau pasitraukti iš šių vietų, bet pirmiausia reik÷jo pasirūpinti pinigais. Savo planą jie nutar÷ įvykdyti nedelsiant.

Balandžio 30-osios naktį, bakal÷jin÷s parduotuv÷s savininkai – sutuoktiniai Džonas ir Marta Bakeriai – buvo nemaloniai prikelti iš lovos, kai traiškanotomis akimis pamat÷ nukreiptus į save revolverius. Miegai išlakst÷ tą pačią akimirką. Pl÷šikai pareikalavo, kad jie tylomis mikliai liptų iš lovos ir p÷dintų prie parduotuv÷s seifo.

R÷jus Hamiltonas – veikdavo ryžtingai.

Žmona ir vyras, jausdami siaubingą baimę, nuolankai vykd÷ visus nurodymus. Džonui Bakeriui, prie kurio veido buvo prid÷tas ginklas, taip stipriai dreb÷jo rankos, kad jis niekaip negal÷jo atrakinti geležin÷s d÷ž÷s. Jo panašiai saugoma žmona Marta kartojo tik vieną frazę: „Prašau, tik nežudykite mūsų, tik nežudykite mūsų...“ Hamiltonas, matydamas Bakerio vaikišką nesugeb÷jimą atlikti paprasčiausią veiksmą – atrakinti seifą, pats prad÷jo nervintis ir vis stipriau r÷m÷ pistoleto vamzdį į riebų krautuvininko veidą. Pagaliau užraktas pasidav÷, ir Džonas stipriai patrauk÷ dureles į save, nejučiomis stukteldamas ranką, kuri nervingai spaud÷ įkaitusią ginklo rankeną. Driokstel÷jo šūvis, ir Bakeris krito ant grindų. Marta šoko prie mirštančio vyro ir prad÷jo isteriškai klykti. Klaidas ir Hamiltonas, išgyvendami naują išgąsčio protrūkį, greitai susiž÷r÷ seifo turinį į maišelį ir galvotrūkčiais puol÷ į gatvę. Grobis, d÷l kurio žuvo žmogus, nesiek÷ ir šimto dolerių.

Klaidas l÷k÷ automobiliu iš anksto apgalvotu maršrutu siauromis Hilsboro gatvel÷mis į miesto pakraštį. Jo galvoje sukosi tik viena mintis: „Kaip čia atsitiko, kad iš paprasto vagies jis tapo žmogžudyst÷s bendrininku, o dabar jam jau gresia ne tik kal÷jimas iki gyvos galvos, bet ir elektros k÷d÷? Kas bus su juo ir Boni? Ar jis dar kada nors pamatys ją?.. O jei ir taip, tai ką jis jai pasiūlys? Niekada nesibaigiantį policijos persekiojimą?"

Marta Baker, kai jai Hilsboro policijos skyriuje parod÷ nusikalt÷lių nuotraukas, greitai atpažino ir Hamiltoną, ir Klaidą Barou. Dalaso agentai nedelsdami n÷ minut÷s prad÷jo nepertraukiamą senių Barou degalin÷s steb÷jimą ir kas kelias valandas, nepaisydami, diena ar naktis, kvot÷ vargšus t÷vus, kad šie pasakytų, kur gali slapstytis jų sūnelis – žmogžudys.

Klaidas nors ir labai rizikavo, tačiau dar tą pačią žmogžudyst÷s naktį atskub÷jo į Dalasą, susitiko su Boni ir viską jai papasakojo.

Mergina jau seniai buvo apsisprendusi būti šalia Klaido visur ir visada, iki pačios pabaigos, iki paskutinio atodūsio. Ji paskubomis surinko kelis savo būtiniausius daiktus, brūkštel÷jo kelis žodžius motinai ir išb÷go į tamsą.

Gauja nutar÷ vykti į Stringtauną, nedidelį miestelį prie Raudonosios up÷s

Oklahomoje. Automobilį vairavo Klaidas, o šalia jo s÷d÷jo Boni. Ant užpakalin÷s s÷dyn÷s įsitais÷ Hamiltonas ir naujasis jo draugužis Everetas Miliganas. Nors abu jau buvo gerokai įkaušę, tačiau ir toliau be paliovos mauk÷ iš butelio škotišką viskį. Kuo labiau Hamiltonas girt÷jo, tuo labiau keik÷si, blevyzgojo, o paskui prad÷jo reikalauti, kad Klaidas sustotų prie kokios nors užeigos, nes jam reikia pramankštinti kojas. Be to, jis pajuto didelį poreikį pašokti su kokia nors gražute mergina.

Mašina sustojo prie nedidel÷s lauko kavinuk÷s. Sklido muzika, keliolika jaunuolių šoko kantri stiliumi, aplinkui buvo ramu ir, kaip pasirod÷ Klaidui, visiškai saugu. Jis nutar÷, kad pusvalandis prasiblaškymui bus visiems į naudą. Tačiau vos tik gauja įsimaiš÷ į besilinksminančiųjų būrį, kaip tyčia pasirod÷ du policininkai, kurie labai įtariai žiūr÷jo į Hamiltoną. 1932 m. sausas įstatymas dar galiojo, tad girtas Hamiltonas dviem patruliams – Maksvelui ir Mūrui – buvo lengvas laimikis, gal÷jęs paįvairinti nuobodžią provincijos kasdienybę. Tam tikrą įtarimą jiems k÷l÷ ir kiti naujos kompanijos nariai. Jų apranga ir laikysena aiškiai liudijo, kad tai – ne vietiniai.

Klaidas baimingai sek÷ prie jų besiartinančius du policininkus, ir kai šie pareikalavo eiti prie jų patrulin÷s mašinos pasikalb÷ti, jis nedvejodamas išsitrauk÷ ginklą ir ÷m÷ šaudyti. Staiga prablaiv÷jęs Hamiltonas taip pat neatsiliko. Mūras krito negyvas, o Maksvelas buvo sunkiai sužeistas į pilvą.

Everetą Miliganą, iš prigimties ne banditą, o užkiet÷jusį valkatą, ap÷m÷ siaubas ir panika. Užuot b÷gęs į automobilį, prie kurio jau skub÷jo Klaidas, Hamiltonas ir Boni, jis pasileido priešinga kryptimi ir buvo sulaikytas išsigandusių, bet labai piktų vyrukų.

Buvusi Stringtauno kavinuk÷.

Po kelių minučių, gerokai apkultas, jis jau s÷d÷jo su antrankiais atskub÷jusių pastiprinimui policininkų mašinoje.

Trijul÷ dabar labai aiškiai suprato, jog tikimyb÷, kad jie nebus identifikuoti – itin maža. Ir jie buvo teisūs. Miliganas, paklaikęs iš baim÷s nuo policijos grasinimų, nedvejodamas atskleid÷ savo naujųjų bendrų vardus. Dar tos pačios dienos rytą vietin÷ spaustuv÷ jau spausdino paieškos lapelius, kuriuose Klaidas ir jo bendrai buvo įvardyti, kaip ypatingai pavojinga Barou gauja.

D÷l Maksvelo gyvyb÷s chirurgai kovojo septynias valandas, ir jų pastangas vainikavo s÷km÷. Policininkas liko gyvas. Mūras, kuris žuvo nuo Klaido mirtino šūvio į kaklą, buvo pirmoji jo auka. Klaidas suprato, kad nuo šios akimirkos visa Oklahomos policija bus ant kojų iki tos akimirkos, kol jis gyvas ar miręs nepaklius į jų rankas. Nušauti policininką – tai ne tas pats, kas nušauti paprastą Amerikos pilietį. Mirties bausm÷ jam jau paskirta. Klaidas nesustodamas l÷k÷ į Vakarus. Vienintelis jo troškimas buvo kuo greičiau palikti Oklahomos plynes.

Kaip bebūtų keista, Boni buvo vienintel÷ tarp dviejų vyrų, kuri išlaik÷ šaltą ir blaivų protą. Ji viską gerai apgalvojo ir greitai prisimin÷ savo tetą Netę Stamps, pas kurią trumpai svečiavosi prieš dvejus metus.Stamps tur÷jo fermą, netoli Karlsbado, Naujosios Meksikos valstijoje, ir ten gyveno visiškai viena. Boni prisimin÷ kelis hektarus nederlingos žem÷s, mažytį namelį ir absoliučią ramybę. Į tą vietą neužklysdavo niekas, net išbad÷ję valkataujantys šunys. Ta skyl÷ būtų puikus prieglobstis pasisl÷pti bei atsigauti tiek fiziškai, tiek morališkai.

Klaidas buvo puikus vairuotojas. Nuolatinis persekiojimo jausmas jau buvo giliai įleidęs šaknis į sąmonę, tod÷l l÷čiau kaip 70 mylių per valandą greičiu jis retai kada važiuodavo. Tų laikų transporto priemon÷ms tai buvo daug. Tuo tarpu į Karlsbadą jis skub÷jo dar greičiau. Šio miestelio policijos patrulis Džo Džonsas, žinodamas, kad jo senučiukas „fordas" gali ir nepavyti paš÷lusiu greičiu skriejančios mašinos, nutar÷ jų nepersekioti, bet gerai įsid÷m÷jo jos numerius. Tai, kad automobilis buvo registruotas kitoje valstijoje, tik sustiprino jo blogus įtarimus ir jis nedelsdamas per radijo stotelę susisiek÷ su policijos skyriumi. Iš čia jam praneš÷, kad mašina prieš kelias dienas buvo pavogta Teksase. Dar po valandos jis gavo žinią iš artimiausių patrulių postų apie tai, kad min÷tas automobilis niekur nebuvo pasteb÷tas. Džonsas pagalvojo ir nusprend÷ pasižvalgyti po apylinkę, darydamas logišką išvadą, kad vagys gal÷jo apsistoti kur nors netoliese. Visą popietę jis lank÷ nuošalesnes fermas ir tik temstant prisimin÷ Netę Stamps.

Jis ilgai beld÷ į namelio duris, o kai jos atsiv÷r÷, Džonsas tiesiai prieš savo akis pamat÷ juodą 32-ojo kalibro pistoleto vamzdį. Tik dabar geroji tetul÷ suprato, kokius pavojingus tipus Boni atsigabeno į jos namus. Apimta siaubo ji žiūr÷jo, kaip Klaidas atima iš policininko ginklą, surakina jo rankas ir vedasi į mašiną.Vos tik gauja išvažiavo iš kiemo, ji puol÷ prie telefono ir viską praneš÷ policijai.

Kelias dienas apie Džonsą nebuvo jokios žinios. Visi susitaik÷ su mintimi, kad jis jau nužudytas, o jo lavonas guli pasl÷ptas kokioje nors slaptoje vietoje. Tod÷l visi labai maloniai nustebo, kai Džo paskambino į San Antonijo policijos būstinę ir praneš÷, kad jis gyvas ir sveikas tupi Teksase, kur nusikalt÷liai jį paleido į laisvę. Pavard÷s, kurias jis praneš÷ policijai. Jungtinių Valstijų laikraščiai artimiausius m÷nesius linksniavo diena iš dienos: R÷jus Hamiltonas, Klaidas Barou ir Boni Parker.

Kartais atrodydavo,kad Klaidą saugoja kažkokia nežemiška j÷ga.Policija surengdavo dešimtis pasalų, bet Barou sugeb÷davo į jas neįkliūti. Jį persekiodavo keliuose, tačiau kažkaip stebuklingai jis sugeb÷davo pasprukti, o agentai ir policininkai lauž÷ galvas, nesuprasdami, kaip ir kur gauja sugeb÷jo pab÷gti. Klaidas tapo labai įžūlus ir nenusp÷jamas. Žinojimas, kad pakliūti į teis÷saugininkų rankas – tolygus atsis÷sti į elektros k÷dę, jam suteik÷ absoliučią veiksmų laisvę. Kiek žmonių jis nužudys, kokius nusikaltimus padarys – nebetur÷jo jokios reikšm÷s. Niūrus žiaurumo šeš÷lis vis rečiau išnykdavo iš jo gana simpatiško veido.

Šennano miestelio Teksase maisto parduotuv÷s savininkas Hovardas Hilas neatsargiai ištar÷ kelis nepagarbius žodžius, kai Boni ir Klaidas pareikalavo atrakinti kasą. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai pasakyti šiame gyvenime, nes po akimirkos jis krito suvarpytas 32-ojo kalibro kulkų. Porel÷ perlipo per lavoną, iš kasos susiž÷r÷ keliolika dolerių ir nuskub÷jo prie mašinos.

Tokiais skelbimais mirg÷jo Amerikos spauda.

Liudininkai tvirtino, kad iš ginklų dar rūko ploni parako dūmeliai, kai šie ÷jo pro juos. N÷ vienas nesuabejojo nusikalt÷lių tapatybe – Boni ir Klaidas. Juos jau pažinojo visa Amerika, nes jų veidai mirguliavo kiekvieno laikraščio tituliniuose puslapiuose, o riebios antrašt÷s r÷ksmingai skelb÷ apie naujus sunkius nusikaltimus, kurie žym÷jo vos ne kiekvieną jų gyvenimo dieną.

Dilindžeris, Nelsonas Kūdikio Veidelis, arba Alvinas Karpis, buvo gangsteriai tikrąja to žodžio prasme. Jie m÷go „švarinti" bankus, ginklais apsirūpindavo policijos skyriuose, o parduotuvių ir kitos panašios smulkm÷s imdavosi tik itin retais ir išimtinais atvejais, kai aplinkyb÷s priremdavo prie sienos. Klaidas ir Boni bankuose nesirodydavo. Jų veikimo vieta buvo griežtai apibr÷žta – maži miesteliai, dažniausiai įsikūrę ant dviejų valstijų sienos, pakel÷s užeigos, degalin÷s, atokiau stovintys privatūs nameliai. Į prabangias vilas jie niekada nesik÷sindavo. Tokia taktika tur÷jo daug privalumų. Keli provincijos policijos pareigūnai, m÷ginantys vytis pl÷šikus, savo persekiojimą baigdavo prie valstijos sienos. Porel÷ suko ratus, keliavo zigzagais, dažnai vog÷ mašinas ir po kiekvieno pl÷šimo keit÷ registracijos numerius. Tačiau grobis, kurį išsinešdavo banditai, apipl÷šus menką objektą, kartais nesiekdavo ir dvidešimties dolerių. Gaujai nuolat trūko pinigų, tad reik÷jo darbuotis be poilsio dienų.

Kartagenos miestuke, Misūrio valstijoje, išpl÷šus parduotuv÷s kasą, jie pasiglemž÷ tik saują metalinių monetų. Pagaliau Klaidas nusprend÷, kad taip sunkiai dirbti ir rizikuoti savo gyvybe už tokį menką atlygį – pernelyg didel÷ prabanga, tod÷l nusprend÷ „pažvejoti" gilesniuose vandenyse ir apsistojo ties gana padoriu Osvego banku. Boni, persirengusi, kiek leidžia galimyb÷s, prašmatniau, apsimetusi, kad ketina atidaryti sąskaitą, apsilank÷ nužiūr÷tame objekte ir iššniukštin÷jo viską, ką tik buvo įmanoma per trumpą vizitą. Ji nubraiž÷ pakenčiamą schemą, tad Barou gal÷jo susidaryti visai neblogą „mūšio" lauko vaizdą.

Klaido 32-ojo kalibro revolveris 1932 m. lapkričio 30-ąją Klaidas į÷jo į banką ir pasuko tiesiai prie kasininko

langelio. Boni s÷d÷jo mašinoje, m÷gindama pasirūpinti užnugario saugumu. Pagyvenęs kasininkas pasiteiravo, kuo galįs pad÷ti jaunajam misteriui, o šis išsitrauk÷ savo 32-ojo kalibro revolverį ir jo vamzdį nukreip÷ tiesiai į žmogelio tarpuakį, reikalaudamas nedelsiant atiduoti visus kasos pinigus. Banko apsaugos darbuotojai, s÷d÷ję minkštose k÷d÷se kitoje sal÷s pus÷je, pamatę ginklą puol÷ prie kasos. Klaidas susp÷jo pagriebti tik 80 dolerių, gulinčių ant stalo, ir tekinas pasileido laukan, dabar jau apšaudomas gana netaiklių persekiotojų šūvių.

Taigi pirmas rimtesnis apipl÷šimas nepavyko. Vietoj laukiamų tūkstančių kišen÷je gul÷jo keturios dvidešimtin÷s, ir Klaidas negal÷jo suvaldyti savo įtūžio. Pataisyti nuotaiką gal÷jo tik nauja s÷kminga operacija. Šį kartą jis pasirinko nediduką provincijos bankelį ir nusprend÷ pakeisti veikimo taktiką. Į nedidelę salytę jis įsiverž÷ šaudydamas į lubas ir garsiai r÷kdamas: „Visiems gulti ant grindų!" Tokie veiksmai tur÷jo atšaldyti apsaugininkų norus imtis ryžtingų priemonių. Tačiau didelei Klaido nuostabai, jokių apsaugininkų nebuvo n÷ kvapo. Patalpa buvo visiškai tuščia, nesimat÷ jokių klientų, o vienintelis tarnautojas gul÷jo ant grindų taip ramiai, kad gal÷jai pamanyti, jog jis miręs. Klaidas atidar÷ kasą ir negal÷jo patik÷ti savo akimis. Stalčiuose gul÷jo keli doleriai ir menka saujel÷ blizgančių metalinių dainių – dešimties centų monetų. Jis puol÷ prie seifo, tačiau jo turinys taip pat nesuk÷l÷ džiugaus širdies virptel÷jimo. Kelios smulkios kupiūros ir šūsnis dokumentų... Jis net nebuvo užrakintas.

Boni ir Klaidas miestelį paliko tyl÷dami. Sakyti nebuvo ką. Jų niekas net nepersekiojo. Vakarop jie sustojo įsipilti degalų vienišoje tuščioje degalin÷je. Boni su viltimi pažiūr÷jo į savo partnerį, tačiau šis tik pakrat÷ galvą ir pasak÷: „Nereikia, turime pails÷ti. Sutikti Kal÷das važiuosime į Dalasą, į namus".

Kai R÷jus Hamiltonas prieš kelis m÷nesius paliko porelę vienus, jiems prad÷jo nesisekti. Pl÷šikavimo laimikio pakakdavo tik patiems būtiniausiems reikalams. Kiekvieną dieną prieš akis tebuvo tik nesibaigianti kelio linija, o naktimis, kurias jie beveik nuolatos praleisdavo po atviru dangumi – žvaigžd÷tas subtropikų skliautas. Klaidas suprato, kad jiems dabar labiausiai reikia nedidelio poilsio ir surinkti naują skaitlingesnę gaują, nes veikti dviese – ir pavojinga, ir neefektyvu.

Klaidas Barou neblogai pažinojo Džonsų šeimą, nes su jų sūnumi Viljamu Danielių lank÷ tą pačią mokyklą. Viljamas buvo septyneriais metais už jį jaunesnis, bet Klaido atmintyje įstrigo kaip drąsus ir ryžtingas, šias savybes rodęs įvairiose situacijose. Draugai jį visada šaukdavo ne vardu, o V.D.1 Barou žinojo ir tai, kad V.D. ne kartą su paauglių gaujomis yra „švarinęs" priemiesčių parduotuvių vitrinas ir fermerių sand÷liukus. Bet Klaidas nežinojo, kad V.D. dievina jo asmenybę ir žavisi padarytais nusikaltimais. Nuo to laiko, kai Barou pavard÷ prad÷jo mirguliuoti laikraščių puslapiuose, Džonsui jis tapo herojumi, dievaičiu, žmogumi, kuris vedžioja už nosies visą Pietinių valstijų policiją, pamindamas visus kvailus įstatymus ir moralines nuostatas, nebijodamas nei kitų, nei savęs, nei mirties.

1angliškai W.D. – dablju di.

Viljamas Danielis Džonsas (V.D.). Per 1932 m. Kal÷das Viljamui Danieliui buvo tik šešiolika metų. Tačiau kaip jo

amžiaus jaunuolis jis buvo labai aukštas ir raumeningas. Klaidas suprato, kad jam dar trūksta gyvenimiškos patirties, aiškaus ir blaivaus proto, bet rinktis nelabai buvo iš ko. Be to, V.D. puikiai nutuok÷ apie mašinas, o jo fizin÷ j÷ga gal÷jo praversti įvairiomis aplinkyb÷mis.

Prieš pat Naujuosius 1933-iuosius, kai Klaidas ir Boni važiavo į nedidelį miestelį, netoli Dalaso, kuriame tik÷josi pavogti tinkamą automobilį, ant galin÷s s÷dyn÷s s÷d÷jo V.D. Džonsas, kuris su viltimi žiūr÷jo į tuščias Teksaso dykynes. Klaidas vyl÷si, jog V.D., kuris gyr÷si, kad yra pavogęs bent septynias mašinas, bus naudingas pagalbininkas. Per miestelį jie važiavo l÷tai, nes Barou labai įd÷miai steb÷jo gatv÷je stovinčius automobilius. Jis buvo geras transporto priemonių žinovas. Prie pašto jie pasuko į 13-ąją gatvę ir greitai Klaidas pamat÷ tai, ko jam reik÷jo. Šalia prabangaus namo prieangio stov÷jo galingas, blizgantis nikeliuotomis detal÷mis, naujausios mark÷s dvivietis „fordas". Blizgučiai ir nedidelis automobilio vietų skaičius Klaido visai nedomino, bet jis žinojo, kad variklis – žv÷ris. Jis ketino nuvaryti mašiną į saugią vietą, o jos variklį perkelti į savo erdvų „vežimą". Buvo jau beveik sutemę, bet jie nusprend÷ dar pusvalandį palaukti, kol miestelis paskęs visiškoje tamsoje. Klaidas dar kartą pakartojo, ką kiekvienas turi daryti. Boni, kai tik jie nuvarys mašiną, privalo dumti į jau numatytą saugią vietelę, kurioje bus pakeisti varikliai. V.D. eis tiesiai prie „fordo"

apžiūr÷ti ar palikti rakteliai, jei taip – tuoj pat s÷s į vidų ir užves motorą. Jis pats su ginklu rankoje iki to momento steb÷s namą ir gatvę.

Ar Džonsas pasakojo tiesą, ar melavo, kai gyr÷si, kad yra pavogęs ne vieną automobilį, tačiau šį kartą jis akivaizdžiai jaudinosi, nervingai trindamas pirštus ir laižydamas sukepusias lūpas. Klaidas aiškiai gird÷jo V.D. m÷ginimus užvesti variklį, bet motoras neužsivesdavo. Tuomet jis nub÷go prie „fordo" ir piktai suurzg÷: „Mink akceleratorių kaip pompą!" Džonsas pam÷gino dar kartą. Variklis suburzg÷, paleido dūmų debesį, ratai truktel÷jo iš vietos ir staiga sustojo kaip įkasti. Mašina tai leido garsus lyg murktų katinas, tai kriok÷ baisiu balsu. Namo languose pasirod÷ žmonių galvos. Džonas Doilas – puikiojo automobilio savininkas – tik akimirką steb÷jo, kaip kriokia ir spjaudosi dūmais naujasis jo pirkinys. Dar po sekund÷s jis jau b÷go laiptais žemyn.

Klaidas, matydamas desperatiškas ir nevaisingas Viljamo pastangas, stipriu smūgiu nustūm÷ jį į keleivio vietą, o pats s÷do prie vairo. Dar po akimirkos jis pajuto, kaip susiverž÷jo kaklaraiščio kilpa ir prad÷jo trūkti oro. Džonas Doilas stov÷jo šalia ir viena ranka iš visų j÷gų smaug÷ vagį, kita steng÷si iš prietaisų skydelio ištraukti raktelį. Iš gatv÷s ir aplinkinių namų prad÷jo rinktis žmon÷s. Jie garsiai šūkavo apie policiją ir pavojingai artinosi. Boni atidar÷ savo mašinos dureles ir garsiai suriko:

– Klaidai, palik tą mašiną velniop! Greičiau nešdinam÷s iš čia! V.D. s÷d÷jo šalia Klaido, žiūr÷jo į pykčio iškreiptą Doilo veidą ir nepadoriai inkšt÷. Klaidas vargais negalais kišen÷je apčiuop÷ šaltą revolverio rankeną ir išsitrauk÷

ginklą. Tai matydamas Doilas kaire ranka grieb÷ už revolverio ir visa j÷ga steng÷si nuo savęs atstumti baisingą vamzdžio taikiklį. Kova truko neilgai. Nugriaud÷jo šūvis ir Klaidas pajuto, kaip kilpa ant jo kaklo atsipalaiduoja, o masyvus Džono Doilo kūnas iš l÷to leidžiasi ant žem÷s. Klaidas v÷l pasuko raktelį, spustel÷jo pedalą, ir „fordas" pašoko iš vietos. Boni, kuri jau seniai buvo užvedusi variklį, akimirksniu nul÷k÷ paskui savo bendrą. V.D. inkšt÷ dar garsiau ir laik÷si susi÷męs už galvos. Džonas buvo ketvirtoji Klaido Barou auka.

Leisdamas Kal÷dų metą Dalase, Klaidas pasteb÷jo, kad daugelis žmonių, nepaisant nekalto kraujo praliejimo, jaučia jam simpatiją ir pasiryžę ateiti net į pagalbą. Ilga ir negailestinga ekonomin÷ kriz÷ dažną padorų ir lojalų Amerikos pilietį pavert÷ skurdžiumi, benamiu, praradusiu per kelerius metus viską, ką užgyveno savo sunkiu ir alinančiu kasdieniu darbu. Kas kaltas? Jie nuoširdžiai galvojo, kad valdžia ir turtuoliai. Bet koks pasipriešinimas sistemai jiems atrod÷ kaip kova už tiesą ir teisingumą. Visi jie

troško keršto. Gana greitai trijul÷ v÷l pasirod÷ Dalase. Jiems reik÷jo gerai išsimiegoti ir gauti šiek

tiek pinigų. Prieglobstį jie rado pas jiems prijaučiančius nuskriaustuosius, kurie rizikavo savo laisve, slapstydami tokius svečius, o t÷vai sukrapšt÷ kelis dolerius.

Boni ir Klaidas, trankydamiesi Teksaso keliais, savo laisvę išsaugojo tik tod÷l, kad paprasti žmon÷s neskub÷davo skambinti policijai. Tačiau po įvykių Stringtaune, kai žuvo policininkas, o jo sunkiai sužeistas partneris ilgai vadavosi iš mirties, policija grieb÷si radikalių priemonių. Teksaso, Oklahomos, Luizianos ir Misūrio valstijose buvo įsteigtos jungtin÷s policijos ir kelių patrulių paj÷gos, kurios veik÷ koordinuotai ir greitai. Gausyb÷ pasalų, iš kurių gaujai vis pavykdavo pasprukti, vis vien kada nors tur÷jo pavykti. Tai buvo tik laiko klausimas. Pasitraukdami iš Dalaso jau naujaisiais 1933 m., jie vos išneš÷ sveiką kailį.Kažkokiu būdu policija aptiko jų p÷dsakus ir m÷gino sučiupti, bet pernelyg pasitik÷jo savo paj÷gomis, pastiprinimą iškviet÷ per v÷lai, ir gauja, smarkiai atsišaudydama,paspruko. Mūšio lauke liko negyvas policininkas, dar keli buvo sužeisti.

Kaip tik šiuo metu Barou gauja pamiršo smulkias parduotuves ir prad÷jo apipl÷šin÷ti tik bankus. Kiekvienas naujas užpuolimas buvo atliekamas vis tobuliau ir tobuliau. Klaidas sugeb÷jo mokytis iš padarytų savo klaidų ir jų niekada nekartodavo, įkv÷ptas nesibaigiančios s÷km÷s, jis vis labiau pasitik÷jo savo j÷gomis, o jo veiksmai dažnai stebindavo cinišku įžūlumu.

Jau buvo min÷ta, kad Klaidas Barou mažesniu nei 70 mylių per valandą greičiu nevažin÷jo. Prie Stringtauno, kuriame Klaidas kažkada nužud÷ savo pirmąją auką – pareigūną Mūrą–juos pasteb÷jo policininkas Perselis, bud÷jęs kelyje ant savo motociklo. Mašina aiškiai viršijo leistiną greitį, tad pareigūnas atsistojo kelio viduryje ir mostel÷jo ranka į šalikelę. Klaidas pažiūr÷jo į Boni, nusijuok÷ ir pasak÷:

– O gal pasilinksminkime? Boni gūžtel÷jo pečiais ir pritar÷:

– O kod÷l gi ne? Ką tu apie tai galvoji, V.D.? – paklaus÷ atsisukusi į jauną galiūną. – O.K. , linksminam÷s! Klaidas paklusniai nuvairavo mašiną į šalikelę ir ramiai lauk÷ besiartinančio

policininko. Kai šis atsistojo šalia Klaido ir pro langą pareikalavo dokumentų, vietoj jų gangsteris įr÷m÷ jam į krūtinę savo nuolatinį palydovą – 32-ojo kalibro revolverį. Pareigūnas tik sumirks÷jo akimis, mikliai pak÷l÷ abi rankas ir gailiai ištar÷:

– Prašau, misteri, tik nešaukite, tik nešaukite...

Tomas Perselis: „Lieku jums labai skolingas." Gauja pasodino savo grobį ant užpakalin÷s s÷dyn÷s, šalia V.D., šis įr÷m÷ pistoletą į

nelaim÷lio šoną, ir kompanija nuvažiavo link Oregono miestelio. Sutemo. Art÷jo naktis. Kai tik pasirod÷ pirmieji priemiesčio žibur÷liai. Klaidas sustabd÷ mašiną ir išlipo savais reikalais. Grįžęs jis niekaip negal÷jo užvesti motoro. Paknibin÷jęs variklį, Barou nusprend÷, kad „numir÷" akumuliatorius. Kažkur priekyje mat÷si apšviesta reklamin÷ iškaba. Boni liko saugoti mašinos, o Klaidas, V.D. ir policininkas patrauk÷ miestelio link. Jiems pasisek÷. Reklaminis stendas skelb÷, kad čia remontuojami automobiliai, prekiaujama įvairiomis jų detal÷mis ir geriausios kokyb÷s benzinu. Savininkas, pamatęs uniformuotą klientą, prarado elementarų budrumą, ir kol V.D. kalbino jį įvairiais techniniais klausimais,Klaidas privert÷ Perselį pavogti akumuliatoriaus bateriją. Vargšas pareigūnas,nors ir nematydamas,bet puikiai jausdamas Klaido 32-ojo kalibro automatinį revolverį, paklusniai vykd÷ visus jo įsakymus. Išmuštas šalto prakaito, tepaluotu pilvu, Perselis neš÷ vogtą akumuliatorių iki šalikel÷je stovinčio „fordo". Klaidas, Boni ir V.D. rūk÷ cigarus ir garsiai juokavo, o Perselis knibin÷jo laidus. Jis jau seniai žinojo, kokie žmon÷s stovi šalia jo ir su siaubu lauk÷ akimirkos, kai į jį bus paleista mirtina kulka. Kai darbas buvo baigtas ir variklis užsived÷, trijul÷ ironiškai pad÷kojo pareigūnui ir nuvažiavo. Perselis negal÷jo patik÷ti savo laime. Jis žiūr÷jo į tolstančius mašinos žibintus ir garsiai tar÷:

– Lieku jums labai skolingas! 1933 m. kovą iš Hanstvilio kal÷jimo buvo paleistas Klaido brolis Bakas. Bakas

Barou žinojo, kad gyventi Dalase jam bus sud÷tinga, nes policija nuo jo nenuleis budrių akių, tod÷l pasi÷m÷ savo žmoną Blanšą, kuri buvo nepaprastai graži, ir prisijung÷ prie brolio gaujos.

Blanšos Koldvel Barou šypsena Bakas Barou ved÷ Blanšą Koldvel, kai buvo pab÷gęs iš Hanstvilio kal÷jimo. Ji

sugeb÷jo įkalb÷ti savo vyrą pasiduoti policijai savo noru ir taip sulaukti valdžios tam tikro palankumo. Ir ji buvo teisi. Baką greitai paleido lygtinai, ir jis grįžo pas žmoną. Blanša dar tur÷jo nedidelę viltį, kad jos vyras sutiks vykti pas jos t÷vą, kuris tur÷jo fermą ir žad÷jo darbą, tačiau Bakas pareišk÷, kad pirmiausia jis nori pamatyti savo mažąjį broliuką Klaidą. Įvykti brolių susitikimui pad÷jo sesuo Neli. Ji su Klaidu palaik÷ tam tikrus ryšius ir

maždaug žinojo, kur jis yra. Pasimatymas tur÷jo įvykti Džopline, Misūrio valstijoje, į kurį Bakas skubiai ir patrauk÷, pasiimdamas žmoną kartu su savimi. Vienas Blanšos draugas ją įsp÷jo: „Tik nes÷sk į jų automobilį, nes tuomet kelio atgal nebus".

Paskutiniai keli bankų apipl÷šimai buvo labai s÷kmingi. Boni ir Klaidas tur÷jo pinigų tiek, kiek per visą savo gyvenimą iki šiol niekada netur÷jo. Jie nusprend÷, kad trumpos atostogos bus į naudą. Be to, jiems atrod÷, kad Džoplinas yra ta vieta, kur policija mažiausiai tikisi susitikti su jais. Ten galima bus išsinuomoti butą ir linksmai praleisti ne vieną dienelę. Labai smagi perspektyva!

Apartamentus su dviem garažais ir prabangiais baldais jie nusižiūr÷jo ramiame rajone, prie miesto parko. Jie čia ketino praleisti apie du m÷nesius prieš prad÷dami naujos nusikalstamos veiklos etapą. Kaimynai įd÷miai steb÷jo naujus atvyk÷lius ir iš karto buvo apimti siaubo, kai pamat÷, jog iš mašinos gabenama kažkas labai panašaus į didelį ginklų arsenalą. Kitos valstijos automobilio numeriai taip pat nek÷l÷ didelio pasitik÷jimo. Prasid÷jo kalbos. Ramius rajono gyventojus stebino ir tai, kad naujieji gyventojai beveik nek÷l÷ kojos iš namų. Jei kas išeidavo, tai tik tamsoje, o langus tiek dieną, tiek naktį temd÷ tamsios užuolaidos. Savo blogus įtarimus jie praneš÷ policijai, o ši prad÷jo nepertraukiamą ir kruopštų steb÷jimą. Kai vietinį banką apipl÷š÷ nežinomi nusikalt÷liai du vyrai ir viena moteris, kurie pab÷go „Ford" sedanu – pasirod÷ labai įtartina, kad būtent tokią mašiną turi ir naujieji nuomininkai. Policija pasidom÷jo registracijos numeriais ir sužinojo, kad šis automobilis pavogtas prieš dvi savaites Topeke, Kanzaso valstijoje.

Apartamentai su dviem garažais. Ankstyvą balandžio 13-osios rytą Džoplino policija ir būrys grafyst÷s agentų apsupo

namą, darydami viską, kad n÷ pel÷ negal÷tų pasprukti. Kaip tik tuo metu Boni ruoš÷ pusryčius. Klaidas skait÷ laikraštį, V.D. snaud÷ minkštame kr÷sle, o Bakas su Blanša žaid÷ kortomis. Mažasis jos šunelis gul÷jo jai ant kelių. Staiga Klaidas išgirdo kažkokį įtartiną garsą. Jis prib÷go prie lango ir truputį praskleid÷ užuolaidą.

– Farai! – sušuko jis ir puol÷ prie savo automato. Beveik vienu metu Klaidas ir V.D. ÷m÷ šaudyti į gatv÷je besibūriuojančius žmones m÷lynomis uniformomis ir kitus, d÷vinčius pilkus lietpalčius.Grafyst÷s policininkas Veslis Harimanas ir detektyvas Haris Makdemis atsidūr÷ tiesioje ugnies linijoje ir krito negyvi. Kiti paleido atsakomąsias serijas iš savo ginklų. Bute pasipyl÷ kulkų kruša, daužydama viską į šipulius. Bakas iš savo nupjautavamzdžio taip pat prad÷jo šaudyti, Boni pyl÷ iš savojo pistoleto. Blanša klyk÷ ir keturp÷sčia šliaužiojo grindimis iš kambario į kambarį.

Pilant nepaliaujamai Tomsono automatų kulkų krušai. Klaidas nustojo šaudyti ir visiems įsak÷ laiptais leistis į garažą.

Garaže Blanša ir toliau k÷l÷ baisiausią paniką ir verž÷si iš Bako gl÷bio į gatvę. Klaidas liep÷ broliui paleisti žmoną ir pasak÷, kad jie ją pasiims lauke. Blanša išb÷go, o policininkai, pamatę isterijos apimtą neginkluotą moterį, nekreip÷ į ją jokio d÷mesio. Tomsono automatai prad÷jo tilti. Klaidas tai palaik÷ geru ženklu, kad jie gal÷s išvažiuoti neapšaudomi. Sugaud÷ motoras, ir galinga mašina kaip str÷l÷ išl÷k÷ pro išlaužtus garažo vartus. Policininkai ir detektyvai iš netik÷tumo šastel÷jo į visas puses, praleisdami riaumojantį automobilį.

Tolumoje mat÷si vis dar b÷ganti, mosikuojanti rankomis ir klykianti Blanša. Policininkai atsitok÷jo ir ÷m÷ šaudyti pavymui,tačiau Klaidas sekundei pristabd÷ mašiną šalia b÷gančios moters, o Bakas sugeb÷jo įsitempti žmoną į automobilio vidų. Įdomiau-sia, kad su savimi ji tur÷jo ir šunį. Jie visu greičiu pasileido į vakarus.

Sunaikintame bute policija aptiko įrodymų, kokie žmon÷s čia gyveno. Jie greitai išryškino palikto „Kodako" juostelę ir atpažino garsiąją porelę, tačiau kitos poros kilm÷ jiems buvo paslaptis.

Klaidas paš÷lusiu greičiu l÷k÷ Teksaso ištušt÷jusiais keliais ir sustojo tik prie nedidelio kaimo motelio, netoli Amarilio miesto. Čia visi ils÷josi bei gyd÷si savo žaizdas, kurios nebuvo labai pavojingos.

Klaidas Barou visada mokydavosi iš savo klaidų. Jis džiaug÷si, kad Džopline išsirinko butą su slaptu iš÷jimu į garažą, bet keik÷ save, jog per dvi savaites nepakeit÷ mašinos registracijos numerių.Jis teisingai įtar÷,kad tai gal÷jo būti pagrindin÷ priežastis, kod÷l policija sureng÷ tokią didelę ir gerai paruoštą operaciją. Jis sau pasižad÷jo keisti numerius dar dažniau.

Geguž÷s pradžioje gauja atvyko į Rustoną, Teksaso valstijoje. Važiuodami snaudžiančio miesto keliais, Trentono gatv÷je jie pamat÷ naujut÷laitį „ševroletą", kuris jiems pasirod÷ tinkamas pavogti.

Klaidas ir Boni m÷gdavo pozuoti

Ir čia įvyko panaši istorija kaip ir per Kal÷das vagiant automobilį su V.D. Savininkas Derbis Dilardas juos pamat÷ ir nesutriko. Jis buvo drąsus vyrukas ir tuoj pat įkalb÷jo kaimynę Sofiją Stoun vytis vagis. Matyt, ji taip pat buvo drąsi, nes su pasiūlymu sutiko. Prasid÷jo Dilardo „ševroleto" persekiojimas. Besivejantieji tai priart÷davo prie pavogto automobilio, tai atsilikdavo nuo jo. Prie vieno šviesoforo, jau miesto pakraštyje, abi mašinos net susigretino, ir apvogtas žmogus gal÷jo aiškiai pamatyti prie savo automobilio vairo s÷dintį V.D. Dilardas mojavo kumščiais ir garsiai šauk÷, kad art÷ja minut÷, kai jis vagiui išmuš visus dantis. V.D. šypsojosi ir atrod÷ visiškai ramus. Persekiotojai, matydami tik savo „ševroletą", negal÷jo pasteb÷ti, kad iš paskos važiuoja Klaido „fordas", kuris lyd÷jo pavogtą mašiną į iš anksto sutartą vietą. Boni skaniai juok÷si, steb÷dama Dilardo mosikavimus ir šūkavimus.

Mašinos išvažiavo iš miesto ir pasuko į siaurą vieškelį, kur V.D. greitai sustojo ir išlipo iš automobilio. Tai matydamas, Dilardas atidar÷ savo pus÷s dureles ir pasak÷ Sofijai Stoun: „Aš tuoj tam suskiui išmalsiu visus dantis". Ir tik tada jis pasteb÷jo „fordą", iš kurio lipo besišypsantys jo keleiviai. „Persekiotojai" atsidūr÷ spąstuose, iš kurių pab÷gti buvo neįmanoma.

Klaidas išsitrauk÷ ginklą ir liep÷ dviem belaisviams s÷sti į Dilardo automobilį, ant užpakalin÷s s÷dyn÷s. Taip teis÷tas „ševroleto" savininkas v÷l „atgavo" savo prabangius ratus, tačiau dabar dreb÷jo iš baim÷s, nes s÷d÷jo tarp rūsčiai nusiteikusių V.D. ir Bako. „Mes – Barou gauja", – pasak÷ Boni visiškai ramiu tonu, lyg sveikintųsi su kaimynais. Belaisvių kūnais per÷jo drebulys, o Boni žiūr÷jo į juos plačiai šypsodamasi.

Boni Parker ir jos revolveriai.

Kompanija važin÷jo visą naktį. Kartais jie sustodavo prie naktinių užeigų,

nusipirkdavo atsigerti, m÷sainių, kuriais maloniai vaišino savo „svečius", ir daug juokavo, įtampa tarp keleivių atl÷go, o Dilardas pagalvojo, kad Barou gauja ne tokia jau ir baisi, kaip apie juos rašo spauda. Ši mintis sustipr÷jo ryte, kai Klaidas paleido savo belaisvius ir net dav÷ pinigų, kad šie patogiai gal÷tų grįžti į namus. Žinoma, „ševroleto" jis negražino.

Gauja įvažiavo į 203-ąjį greitkelį, o Klaidas, kaip jam buvo įprasta, var÷ automobilį paš÷lusiu greičiu. Niekas nežinojo, kad tiltelis priekyje, per nedidelę daubą, buvo išmontuotas, o įsp÷jančių ženklų taip pat niekas nepasteb÷jo. Klaidas paband÷ staigiai sustabdyti, bet automobilis cyp÷, prad÷jo čiuožti šonu ir ÷m÷ verstis daubos šlaitu. Toje pus÷je, kur s÷d÷jo Boni, durel÷s atsidar÷ ir ji iškrito iš degančio „ševroleto". Per nesuprantamą stebuklą, kiti gaujos nariai visai nenukent÷jo. Jie puol÷ prie Boni ir nutemp÷ ją toliau nuo liepsnojančios mašinos, kuri po kelių sekundžių sprogo.

Vienas Boni klubas buvo stipriai nudegintas, oda prie kelio plyšusi ir mat÷si baltas kaulas. Ji klyk÷ iš skausmo. Tomas Praičardas – fermeris, kuris mat÷ nelaimę nuo savo lauko, b÷go prie nelaim÷lių, kiek tik jo kojos neš÷. Jis pad÷jo nešti Bonį į savo namelį ir gerokai išsigando pamatęs, kad visi vyrai ginkluoti. Dar po minut÷s jis pagalvojo, kad merginos veidas jam taip pat matytas. Kur jis ją mat÷?.. Taip, skelbimai artimiausio miestelio gatv÷se... Ieškoma... Koks vardas... Boni Parker?

Misis Praičard steng÷si pad÷ti Boni, kaip tik ji išman÷ ir sugeb÷jo, tačiau ji prisipažino Klaidui, kuris nesitrauk÷ nuo lovos, kad jos pagalbos – maža, tod÷l būtina iškviesti gydytoją. Kol Klaidas galvojo ką daryti, staiga instinktyviai jam suveik÷ savisaugos instinktas.

Po avarijos 203-ajame greitkelyje. Jis iš÷jo iš kambario, nor÷damas sužinoti, kas ką veikia. V.D. s÷d÷jo vienas ir žiūr÷jo

pro langą. Kai Klaidas paklaus÷ kur kiti, jis atsak÷, kad Bakas su Blanša iš÷jo pažiūr÷ti sprogusios mašinos, o fermos šeimininkas tikriausiai triūsia prie gyvulių. Klaidas pasibais÷jo V.D. naivumu ir išb÷go ieškoti misterio Praičardo, tačiau jo niekur nebuvo. Klaidas įtar÷, kad čia kažkas ne taip. Jis atidžiai apsižvalg÷ ir lauko pakraštyje, maždaug už mylios, pamat÷ kitą namą. Tai buvo artimiausi Praičardų kaimynai.

Tomo Praičardo namelis.

Klaidui neliko jokios abejon÷s, jog paslaugus šeimininkas nub÷go ten kviesti policijos.

Klaidas tuojau pat „pasiskolino" misterio Praičardo automobilį, nuneš÷ į jį dejuojančią Boni, ir gauja nuvažiavo laukais. Taip jie važiavo gana ilgai, nes Klaidas teisingai įtar÷, kad pagrindiniai keliai bus užblokuoti, o kontrol÷s postuose lauks stambių „žuvelių". Tikra laim÷, kad Arkanzaso siena buvo netoli Praičardų fermos, tod÷l gauja s÷kmingai ją kirto, tik÷damasi, kad kol Boni bent kiek sustipr÷s, jie gal÷s susirasti laikiną prieglobstį nedidel÷je turistų stovykloje.

Pinigai baig÷si. Klaidas pasiunt÷ brolį ir V.D. pasibastyti po apylinkes, kad šie kaip nors prasimanytų pinigų. Jis pats nesitrauk÷ nuo Boni lovos. Pagaliau jis nusprend÷, kad delsti daugiau negalima ir surizikavo pakviesti gydytoją iš gretimo kaimo. Daktaras Eberlis apžiūr÷jo Boni, padar÷ ką gal÷jo ir patar÷ vežti ją į artimiausią ligoninę ar bent jau nusamdyti profesionalią slaugę. Jis pasidom÷jo, kaip mergina gavo tokias sunkias traumas? Klaidas atsak÷, kad sprogo virykl÷...

Boni kankino stiprūs skausmai. Kartais atrod÷, kad ji neištvers ir numirs. Dažnai, lyg sapnuodama, ji šauk÷si savo motinos. Klaidas nesitrauk÷ nuo jos n÷ per žingsnį. Jis ją maitino, tvark÷ patalus, ant rankų nešdavo į prausyklą. Kartą jam at÷jo į galvą mintis, kad Boni gal÷tų slaugyti koks nors jai artimas žmogus. Klaidas nusprend÷ iškviesti Boni seserį Džiną. Ji kaip viesulas atl÷k÷ iš Dalaso.

Ir tikrai, sesers atvykimas teigiamai paveik÷ Boni. Dabar trys žmon÷s – Džiną, Blanša ir Klaidas – nesitrauk÷ nuo jos. Kaip bebūtų, bet Boni, nors ir l÷tai, bet tais÷si.

Tuo tarpu V.D. ir Bakas vykd÷ Klaido įsakymą prasimanyti pinigų. Almoje jie apipl÷š÷ banką, o Feitevilyje – maisto parduotuvę. Tačiau čia jie susidūr÷ su šerifu ir jo pad÷j÷jais.Įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo šerifas Henris Hamfreisas, o pl÷šikams vos pavyko pab÷gti nuo persekiotojų. Grįžę į stovyklą, bijodami užsitraukti Klaido rūstybę, apie susišaudymą ir šerifo mirtį jie nutyl÷jo.

Seserys Boni ir Džina Parker. Pagaliau Boni sveikata pager÷jo tiek, kad buvo galima krautis daiktus ir vykti iš

stovyklos, kurios gyvenimas įkyr÷jo visiems. Klaidas palyd÷jo Džiną Parker į stotį, o gauja dar tą patį vakarą pavog÷ dar vieną mašiną savo ilgoje vagysčių virtin÷je. Automobilis tikriausiai priklaus÷ gydytojui, nes ant užpakalin÷s s÷dyn÷s jie rado daktaro lagamin÷lį, prikrautą įvairiausių medikamentų. Dabar Blanša gal÷jo ir toliau rūpintis sužeistu Boni keliu, kuriam reik÷jo nuolatin÷s priežiūros.

Barou gauja važiavo Amerikos pietvakarių keliais ir, tur÷dami tenkinti būtiniausius savo žmogiškus poreikius, pl÷š÷ visus, kas tik pasipainiodavo jų kelyje. Tačiau didžioji kriz÷ buvo taip nustekenusi šį rajoną, kad jų grobis kiekvieną dieną vis menk÷jo, kol neat÷jo momentas, kai jų „uždarbis" tebuvo tik krepšelis daržovių.

Bakas pasidar÷ irzlus ir priekabus. V.D. nuolat verkšleno, kad yra baisiai alkanas, o Blanšos veidas atrod÷ taip, lyg ji būtų niūrumo deiv÷. Klaidas taip pat jaut÷si nekaip. Jis jaudinosi d÷l Boni, o automobilio vairavimas jam nebeteik÷ tokio džiaugsmo kaip anksčiau. Valstija po valstijos, miestelis po miestelio... Dabar jie važiavo atgal į Misūrį, ir Klaidas prisimin÷, ką jam pasak÷ jo sesuo Neli, kai jie mat÷si paskutinį kartą Dalase, per Kal÷das: „Tai lyg giminių pasimatymas kal÷jime su nuteistuoju mirti..." Jį ÷m÷ kankinti beprasmyb÷s ir nevilties jausmas.

Tie žodžiai vis dar nevalingai skamb÷jo jo ausyse, kai mašina l÷tai, nekeldama jokio įtarimo, artinosi į Platsitį.

V.D. ir gaujos ginklai.

1933 m. liepos 18-osios v÷lų vakarą prie „Raudonosios karūnos" motelio, esančio šalia kelio, visai netoli Platsičio, Misūrio valstijoje, privažiavo automobilis. Iš jo išlipo graži, puikios figūros raudonplauk÷ moteris, d÷vinti kelion÷s drabužius, ir nu÷jo tiesiai į kontorą. Ten bud÷jo Delbertas Krabtris, o pri÷jusi moteris buvo Blanša. Ji buvo labai ori, į klausimus atsakin÷jo vienskiemeniais žodžiais ir pareikalavo dviejų kambarių. Gavusi raktus ir sumok÷jusi grynais, ji iš÷jo į lauką ir mostel÷jo ranka s÷dintiesiems automobilyje. Delbertas Krabtris, kuriam moteris paliko įspūdį, kontoroje užgesino šviesą ir puol÷ prie lango. Praskleidęs užuolaidą, jis godžiai steb÷jo, kas vyksta lauke. Iš viso jų buvo penki – trys vyrai ir dvi moterys. Vieną iš pastarųjų jis jau mat÷, o kita, tik÷tina, buvo rimtai sužeista, nes sunkiai vilko koją, kuri buvo sutvarstyta. Aiškiai mat÷si, kad jai labai skauda. Tačiau labiausiai Delbertą sukr÷t÷ vyrų vaizdas. Visi jie neš÷si šautuvus.

Krabtris grįžo prie savo stalelio, įjung÷ šviesą ir pasižiūr÷jo į svarbių telefonų numerių sąrašą, kurį jis visuomet laik÷ po ranka – ant stalo. Jis surinko patrulių vado – kapitono Viljamo Baksterio – numerį ir pasidalijo su juo įtarimais:

– Kapitone, jie atrodo labai įtartinai.

„Raudonosios karūnos" motelis. – Kas tau pasirod÷ įtartina, Delbertai? – Vyrai neš÷si ginklus... – Tai n÷ra uždrausta. Delbertai. Visi gali tur÷ti savo asmeninį šautuvą, – pasak÷

kapitonas pamokomai. – Na, bet kad visi būtų ginkluoti?... – atsiduso Delbertas. – Gerai, misteri Krabtri, – patikino kapitonas, – aš liepsiu savo vyrams pasidom÷ti

jūsų moteliu. – Ačiū, kapitone. Ir dar. Viena moteris aiškiai sužeista. Ji vos paeina. Čia kažkas gali

būti ne taip... – Sužeista? – Taip. Viljamas Baksteris pad÷jo ragelį ir susimąst÷.Jis prisimin÷,kad Boni Parker maždaug

prieš m÷nesį buvo rimtai sužeista eismo įvykio metu ir po to dingo. Jis pagalvojo, kad d÷l viso pikto reik÷tų sukelti ant kojų savo vyrus ir apie tai pranešti Platsičio policijai.

Klaidas Barou ir ginklai. Liepos 19-osios rytą Klaidas autostopu nusigavo į miestą. Jis nenor÷jo važiuoti savo

mašina, kad kartais nekiltų kokių nors problemų su policija. Platsityje jis nusipirko balzamo, binto ir piliulių – viskas Boni. Ji jau beveik pasveiko, tačiau buvo pažeistos sausgysl÷s ir be kitų pagalbos ji negal÷jo vaikščioti. Į motelį jis sugrįžo jau sutemus. Sunkvežimio vairuotojui, kuris jį maloniai pavež÷.

Klaidas dav÷ šiek tiek smulkiųjų. Jis l÷tai artinosi prie savo kambario ir mat÷, kad šviesa dega tiek jo, tiek jo brolio patalpose. Paskui jis pažvelg÷ į dangų ir pirmą kartą savo gyvenime pamat÷ tikrą nakties grožį. Klaidas žav÷josi žvaigžd÷tu dangumi, kuris tarsi liudijo jam nesuprantamą, bet jaučiamą dievišką begalybę, prieš jo akis spindintys du žibur÷liai motelio pastate keistai šild÷ širdį, ir Klaidas juto kaip kvapnaus oro šiluma l÷tai skverbiasi iki pat kaulų. Tuomet jis pagalvojo, kad gyvenimas labai puikus. Šį vakarą jam labai nor÷josi pasiimti Boni, s÷sti į mašiną ir atsiriboti nuo ligšiolinio savo gyvenimo. Kaip būtų gera gyventi ramiai,nesijaudinant d÷l Boni ir savo gyvyb÷s! Gul÷ti ant šilto ežero kranto ir žiūr÷ti į dangų...

Nakties tamsoje prie motelio privažiavo sunkvežimis, ir iš jo iššoko dešimtys gerai apsiginklavusių vyrų. Paskui atvažiavo trys šarvuoti automobiliai. Vienas užblokavo garažo duris, už kurių buvo Klaido automobilis, kiti du sustojo per dvidešimt jardų nuo durų, kurias jiems nurod÷ misteris Krabtris. Visų ginklai buvo nukreipti į nedidelį plotą motelio fasade.

Tuomet vienas policininkas pri÷jo prie durų, už kurių gyveno Bakas Barou, ir prad÷jo garsiai belsti. Smarkiai trankomos durys, žinoma, tur÷jo prikelti ir Klaidą Barou su Boni, kurie gyveno greta.

– Išeikite pak÷lę rankas! – šauk÷ policininkas. – Pirmiausia aš turiu apsirengti, – gailiu balsu praneš÷ Blanša. Policininkas žinojo, ką turi daryti ir greitai nub÷go ristele į saugią vietą. Beveik tą

pačią akimirką pasigirdo Klaido šūviai. Paskui sutartinai prabilo Bakas ir V.D. Tuomet prasid÷jo tai, su kuo Barou gauja dar n÷ karto nebuvo susidūrusi savo

gyvenime. Armija policininkų ir detektyvų prad÷jo pasiutiškai šaudyti. Trup÷jo durys ir langų r÷mai, sienos skeld÷jo ir rūko, nuo lubų krito l÷kšt÷s dydžio tinko gabalai.

Užsispyr÷lis Bakas m÷gino atsišaudyti, bet vos tik jis pri÷jo prie lango, dvi kulkos jam pataik÷ į galvą. Bakas krito į Blanšos gl÷bį, kuri stov÷jo už jo nugaros. Gausiai aptaškyta savo vyro krauju, ji klyk÷ iš siaubo.

Klaidas laik÷ už liemens Boni, kuri nepanikavo, nepaisydama baisaus skausmo, ir steng÷si išspirti nedideles dureles, kurios atsidar÷ į garažą. Tai padaryti jam pavyko po kelių smūgių. Beveik tuo pat metu, išspyręs savąsias dureles, prie Klaido prisid÷jo V.D., rankose laikydamas leisgyvį Baką. Klaidas paguld÷ Boni į mašiną ir su V.D. prib÷go prie garažo durų. Jos nebuvo apšaudytos, tačiau už jų stov÷jo šarvuotis, blokuodamas išvažiavimą.

– Aš žinau tos pabaisos silpnąją vietą, – pasak÷ V.D. – Kur ji? – paklaus÷ Klaidas. – Kad ir kaip bebūtų keista – durel÷s. S÷sk į mašiną ir užvesk variklį! Greitai! V.D.pakeit÷ savo automato apkabą ir paleido nepertraukiamą seriją šūvių į šarvuočio

dureles. Jos akimirksniu tapo panašios į šveicarišką sūrį. Vairuotojui pataik÷ kelios nusilpusios kulkos į koją ir šoną, bet tai jam nesutrukd÷ užvesti mašiną ir ją patraukti nuo pavojingos ugnies linijos. Kelias buvo laisvas! Leisdamas drakoniškus garsus, Klaido „fordas" prasimuš÷ į atvirą motelio kiemą.

Policija nieku gyvu nenor÷jo patik÷ti, ką mat÷ prieš savo akis. Užblokavę garažo duris, pareigūnai buvo absoliučiai ramūs d÷l garažo, ir... jie kelias sekundes jaut÷si taip, lyg į juos būtų trenkęs žaibas.

Bakas myl÷jo savo žmona.. Klaidas tomis keliomis akimirkomis sugeb÷jo pasinaudoti ir išl÷k÷ į kelią. Kelio

pakraštyje stov÷ję du detektyvai paleido kelis šūvius, bet jokios žalos nepadar÷. Toliau stov÷jo policijos kordonas, ir tai buvo žymiai rimtesnis išbandymas. Automobilis l÷k÷ pro juos paš÷lusiu greičiu, tačiau viena kulka kliud÷ V.D. petį, o dūžtančių stiklų šuk÷s sužeid÷ Blanšos dešinę akį. Ji laik÷ mirštančio vyro galvą ir garsiai klyk÷: „Aš apakau! Dieve, aš apakau!" Ji r÷k÷ taip garsiai, kad jos balsą išgirdo net policininkai, šaudantys į automobilį.

L÷kdamas tamsios nakties šeš÷lyje. Klaidas sp÷jo prisiminti savo mintis, kurios jį buvo apnikusios prieš kelias valandas. Jei jis būtų paklausęs savo širdies balso ir išvažiavęs?!. O dabar?..

Brolis merd÷jo, Blanša prarado reg÷jimą, V.D. stipriai kraujavo, dreb÷jo nuo šalčio ir verk÷ it mažas vaikas. Boni dejavo ir kažką nerišliai kalb÷jo.

Klaidas Barou puikiai suprato, kad kai prašvis jie šia sušaudyta mašina nenuvažiuos ir dešimties mylių. Būtinai reik÷jo pasikeisti automobilį! Jis pasisuko į V.D. ir švelniai pasak÷, kad nors ir sunku, bet jis turi susiimti ir atlikti darbą – pavogti mašiną. Kitaip jiems galas!

V.D. pavog÷ seną fermerio „fordą", paliktą prie namo. Abu automobiliai nuvažiavo Deksfildo parko link, kuriame buvo galima pasl÷pti kulkų suvarpytą mašiną, suteikti pagalbą sužeistiesiems ir rasti bent vandens.

Tuo pat metu „Raudonosios karūnos" motelyje policija laiž÷si savo žaizdas, įgytas susir÷mimo metu. Šarvuotos mašinos vairuotojas Haifilas gavo kelias kulkas, bet pavojaus gyvybei nebuvo.Seržantas Kofis buvo sužeistas į kaklą, o jo sūnus Klarensas – į ranką. Visi galvojo tik apie tai, kaip geriau organizuoti gaudynes, nes jaut÷, kad Barou gauja yra kažkur šalia.

Švito. Klaidas žiūr÷jo į brolį. Jis gul÷jo ant žol÷s ir paist÷ nesąmones – klied÷jo. Jo galvą, kuri nuo patirtų sužeidimų ištino kaip arbūzas, ant savo kelių laik÷ nelaiminga Blanša. Ji buvo užsid÷jusi tamsius akinius, nes šviesa kenk÷ jos sužeistoms akims. V.D.

steng÷si kaip nors išvalyti ir dezinfekuoti savo žaizdą. Boni jam pad÷jo. Tą rytą Boni pad÷jo visiems. Ji steng÷si patarnauti, kaip tik gal÷jo, lyg atsilygindama už tą rūpestį, kurį jie visi rod÷, kai ji buvo sužeista. Vargšel÷ Boni m÷gino drąsinti savo draugus, bet ji pati buvo taip stipriai išsigandusi, kaip dar niekada gyvenime iki šiol, tačiau ji sl÷p÷ savo baimę. Dabar ji jaut÷, kad pasiutusiai nori gyventi.

Ankstyvas medžiotojas,slampin÷damas mišku,netik÷tai pamat÷ gaujos stovyklavietę. Jis tekinas pasileido namo ir paskambino į šerifo būstinę. Šis tą pačią minutę paskelb÷, kad reikalingi savanoriai Barou gaujos gaudyn÷ms. Per kelias minutes susirinko apie šimtas vyrų, apsiginklavę įvairiausio tipo ginklais.

Pakilus saulei virš horizonto per sprindį, Boni pasteb÷jo medžiotojus, s÷linančius mišku. „Klaidai, jie v÷l mus rado", – beviltiškai pratar÷ ji. Arčiausiai stov÷jo suvarpyta kulkų senoji mašina. Jie dar sp÷jo į ją sulipti. Klaidas pasuko į keliuką, bet už šimto jardų pamat÷ stovinčius ginkluotus žmones. Jis suprato, kad visi keliai ir takeliai jau užtverti. Klaidas pasuko automobilį į miško gilumą, tačiau visur stov÷jo šerifo žmon÷s ir be atvangos šaud÷. Kulka pataik÷ Klaidui į ranką. D÷l netik÷to skausmo jis akimirkai paleido vairą, ir mašina trenk÷si į medį. Nustebusi Boni žiūr÷jo į šratų sudraskytą savo ranką, lyg negal÷dama patik÷ti tuo, ką mato. V.D. konvulsiškai trūkčiojo, nes į jį pataik÷ kulka. Boni ir Klaidas išlipo iš mašinos ir nuskub÷jo į tankmę. B÷gti prie naktį pavogtos mašinos nebuvo jokios prasm÷s, nes ji medžiotojų buvo sušaudyta taip nuoširdžiai, kad tiko tik metalo laužui. Blanšai taip pat pavyko palikti senąjį „fordą" ir net ištraukti savo beveik mirusį vyrą. Dabar ji gul÷jo šalia mašinos, savo kūnu pridengdama vargšą Baką, o virš jų švilp÷ šimtai kulkų. Klaidas paskutinį kartą pažvelg÷ į brolį ir, susilenkęs dvilinkai, nuskub÷jo paskui Boni.

Deksfildo parke: kair÷je – Blanša. laikoma dviejų pareigūnų. Dešin÷je, prie gulinčio Bako, palinkę keli žmon÷s.

Bakas Barou mir÷ ligonin÷je po trijų dienų. Chirurgai steb÷josi, kaip jis taip ilgai

gal÷jo išgyventi, netekęs pus÷s galvos. Ištikimajai Blanšai teismas atseik÷jo dešimt metų kal÷jimo, tačiau po šešerių ją paleido už gerą elgesį. Kal÷jime ji prad÷jo rašyti atsiminimus.Remiantis jais,2004 m. buvo išleista knyga „Gyvenimas su Boni ir Klaidu". Blanša Barou mir÷ 1988 m.

V.D. sunkiai sužeistas nebuvo ir gal÷jo pam÷ginti b÷gti, tačiau jis ramiai gul÷jo ant žem÷s ir lauk÷ besiartinančių policininkų. Už savo nusikaltimus jis gavo palyginti mažai – šešerius metus. Viljamas Danielis Džonsas (VD.) mir÷ 1974 m.

Boni ir Klaidas b÷go mišku. Paskui jie slapst÷si kukurūzų laukuose, fermerių sodeliuose ir sand÷liukuose. Maitinosi vaisiais bei daržov÷mis. Po kelių dienų, šiek tiek sustipr÷jęs, Klaidas pavog÷ mašiną, ir jie patrauk÷ gimtųjų vietų link.

1933 m. Rugpjūčio-spalio m÷nesiais Boni ir Klaidas slapst÷si kažkur šalia Dalaso. Atrod÷, kad juos pradeda pamiršti, tod÷l jie nusprend÷ v÷l įsitraukti į aktyvią veiklą – nutar÷ apipl÷šti Teksaso naftos perdirbimo gamyklos kontorą Arpe.

Bakas Deksfildo parke.

Mirštantis Bakas ligonin÷je. Šis nusikaltimas labai sudomino Dalaso šerifo pavaduotoją Tedą Haintoną. Jis, kaip

jau buvo min÷ta, 1929-aisiais dažnai užeidavo į mažą kavinukę, kurioje dirbo Boni Parker, ir iš tolo g÷r÷josi mergina, kartais net gindamas ją nuo storžievių sunkvežimių vairuotojų. Tiesą sakant, jis pažinojo ir Klaidą Barou bei jo brolį Baką, kuriuos prisimin÷ kaip labai neramius vaikinus. V÷liau jis paraš÷ knygą „Pasala", kurioje apraš÷ paskutinius Boni ir Klaido gyvenimo m÷nesius bei mirtį. Jis knygoje juos apibūdino kaip kvanktel÷jusius įsimyl÷j÷lius, kurie aklai trauk÷ neišvengiamos savižudyb÷s keliu.

V.D. iš kal÷jimo Hiustone buvo pervežtas į Dalasą. Haintonas jį tard÷ nuosekliai ir metodiškai, nor÷damas iš jo išpešti viską, kas tik jam buvo žinoma, net pačias menkiausias ir nereikšmingas smulkmenas. Tam tikrą vaizdelį nupiešti jau buvo galima, tačiau ar to pakaks?

Tardomas V.D. vos ne visą laiką gailiai verk÷. Jis aiškino, kad į savo gaują Klaidas jį įtrauk÷ grasinimais ir prievarta, kad jis visą laiką nor÷jo palikti tuos nusikalt÷lius, bet bijojo, jog su juo bus susidorota.Haintonas netik÷jo V.D. paistalais apie savo nekaltumą, bet nor÷jo, kad jis visą laiką būtų po ranka. Gaudant Boni ir Klaidą, gal÷jo praversti bet kokia nauja detal÷, kurią gal÷jo pasakyti V.D.

Bet nauja detal÷ at÷jo nelauktai ir visai iš kitur. Vienas fermeris, gyvenantis netoli Dalaso, šalia kaimo keliuko, kažkam prasitar÷, kad jis pažinojo Barou šeimą, o ir dabar kartais juos mato. Jie retsykiais atvažiuoja ir įsikuria netoli jo fermos. Pievoje suruošia nedidelį pikniką. Juos visada lydi du jauni žmon÷s. Atrodo, kad jie myli vienas kitą, nes dažnai s÷di apsikabinę ir bučiuojasi, šiek tiek valgo ir kažką geria. Dažniausiai visus aptarnauja mergina ir tai daro taip gražiai, lyg būtų tikra baro padav÷ja. Smagu į juos žiūr÷ti. Tačiau kartą kai jie pravažiavo pro jį, jis pasteb÷jo, kad mašinoje guli ginklai!..

Haintonas, išgirdęs šią informaciją, net sudreb÷jo iš netik÷tumo. Jis puol÷ prie savo užrašų knygel÷s, kurioje buvo sukaupti visi duomenys apie Barou šeimą, ir atidžiai

prad÷jo ją studijuoti. Ar gali būti, kad išvykos į gamtą sutaptų su kokiomis nors šeimynin÷mis švent÷mis? Jis greitai surado, kad Klaido motinos Kamil÷s gimimo diena – lapkričio dvidešimt pirmoji. Tai bus už kelių dienų. Gal vert÷tų pam÷ginti?

Haintonas įsak÷ sekti Barou degalinę. Lapkričio 21–ają, kai jis pietavo, jam staiga praneš÷, kad misteris ir misis Barou krauna į savo seną mašiną kažkokias pintines.Labai panašu, kad tai gali būti maistas ir g÷rimai. Haintonas, vos tik išgirdęs šią naujieną, tą pačią minutę iškviet÷ geriausius savo vyrus. Jie visi paskubomis sus÷do į mašinas ir išvyko į fermerio nurodytą vietą.Palikę mašinas vienoje privačioje valdoje,jie išsisklaid÷ po laukus ir šalia kelio, žinoma, gerai užsimaskavę.

Ilgai laukti nereik÷jo. Vos prad÷jo temti, tolumoje pasirod÷ pilkas sedanas, kuris iš l÷to art÷jo prie pasalos. Jis sustojo maždaug už šimto jardų nuo tos vietos, kur buvo pasisl÷pę detektyvai. Iš mašinos išlipo Boni ir Klaidas, iš÷jo į vidurį kelio ir įsižiūr÷jo į tolį, lyg laukdami atvažiuojančių svečių. Haintonas labai nor÷jo, kad porel÷ būtų nors kiek arčiau, bet buvo taip, kaip buvo. Jis pagalvojo, kad tie, kurie atvažiuos, tik dar labiau sukomplikuos pad÷tį, tod÷l šoko iš savo sl÷ptuv÷s ir garsiai suriko: „Barou, įstatymo vardu įsakau jums pasiduoti!"

Boni ir Klaidas nieko neatsak÷, bet puol÷ prie automobilio. Detektyvai prad÷jo šaudyti. Klaidas pagrieb÷ nuo priekin÷s s÷dyn÷s paliktą automatą ir paleido ilgas šūvių serijas į tą vietą, iš kurios gird÷josi šaudant. Žol÷, kapojama švino, gludo prie žem÷s lyg dalgio pakirsta. Policininkai krito veidu į purvą, o virš jų galvų cypdamos l÷k÷ kulkos. Kai jie pakilo ant kojų, pilkas sedanas skriejo keliu per lygumą ir po keliolikos sekundžių dingo iš akių.

Haintonas ir jo pavaldiniai spjaud÷si ir garsiai keik÷si. Vienas detektyvas, kuris šaudymo metu gul÷jo veidu įkritęs į m÷šlo krūvą, garsiai sušuko: „Prieš perskaitant jiems jų teises, pirmiausia į juos reikia paleisti ilgą seriją automato šūvių!"

Klaidas Barou geriau nei kuris kitas žinojo, kas yra Hanstvilio kal÷jimo ferma Isthemas. Ten jis praleido trejus ilgus siaubingus metus, o dabar ten savo laiką stūm÷ R÷jus Hamiltonas, senas jo bendras, kuris įkliuvo Mičigane. Jis sugeb÷jo iš to pragaro perduoti žinutę Klaidui, kurioje praš÷ pad÷ti įgyvendinti paruoštą pab÷gimo planą. Klaidas sutiko. Iš kal÷jimo su savimi Hamiltonas ištrauk÷ ir Henrį Metviną, smulkų bandit÷lį, dar didelį palaižūną ir bailį. Jei Klaidas būtų žinojęs, kokį vaidmenį šis niekšelis suvaidins jo ir Boni liūdname likime, jis būtų jį nud÷jęs tą pačią akimirką, kai tik pamat÷.

Per pab÷gimą iš Isthemo buvo užmuštas kal÷jimo sargybinis. Teksaso valdžios atstovai pasijuto įžeisti drąsos ir įžūlumo, kurį parod÷ Boni ir Klaidas. Teksaso kal÷jimų valdytojas Li Saimonsas sau prisiek÷, kad šis nusikaltimas – pab÷gimo operacija – bus paskutinis bjaurios porel÷s gyvenime. Jis pasikviet÷ Frenką Hamerį – žinomą samdomą žudiką – ir pasamd÷ jį surasti bei užmušti Boni ir Klaidą. Šis tipas jau buvo nužudęs apie aštuoniasdešimt žmonių ir savyje netur÷jo nieko, ką galima būtų pavadinti žmogiškumu.

Saimonsas labai steng÷si, kad Hamerio vaidmuo liktų paslaptyje. Jis puikiai suprato, kokį skandalą gali sukelti spauda, jei sužinos apie šio žmogaus dalyvavimą, m÷ginant sugauti Boni ir Klaidą. O jei, neduok Dieve, operacija nepavyktų, tai iš viso sunku įsivaizduoti, kuo bus paverstas jis pats.

Tačiau tokius dalykus nusl÷pti n÷ra taip paprasta. Tedas Haintonas kažkaip sužinojo apie šį Saimonso žingsnį ir pareikalavo, kad į „medžiotojų" grupę būtų įtrauktas ir jis, ir Bobas Olkornas, su kuriuo iki šiol Haintonas dirbo Barou gaujos byloje. Be to, Haintonas pažįsta tiek Klaidą, tiek Boni, o tai taip pat šį tą reiškia. Šiuo reikalu Saimonsas pasitar÷ su Hameriu akis į akį ir pagaliau sutiko su Haintono reikalavimu.

Tuo tarpu Barou gauja, pasipildžiusi dviem b÷gliais iš Isthemo, įsisiaut÷jo nejuokais. Vasario 19-ąją jie apipl÷š÷ Nacionalin÷s gvardijos ginklų sand÷lį. Vasario 26-ąją buvo apipl÷štas Lankasterio bankas, o balandžio 1-ąją, per Velykas, nuo gaujos kulkų žuvo du kelių policininkai. Šis nusikaltimas sukr÷t÷ Amerikos visuomenę savo žiaurumu. Atrod÷, kad pareigūnai nužudyti pasim÷gaujant, iš malonumo. Tačiau v÷liau paaišk÷jo tikrosios šio nusikaltimo aplinkyb÷s. Tai buvo gaujos naujoko – Henrio Metvino – idiotiška klaida.

Po paskutinio banko apipl÷šimo tarp Barou ir Hamiltono iškilo didelių nesutarimų, kaip padalyti pinigus. Klaidas nusprend÷.

Niekšelis ir bailys Henris Metvinas kad geriausia išeitis – išsiskirti. Hamiltonas sutiko, bet pareikalavo sumok÷ti viską,

kas jam priklauso. Klaidas neprieštaravo ir pasiūl÷ susitikti 114-ajame kelyje bei pasidalyti pinigus.Į sutartą vietą Barou atvažiavo su Metvinu. Naktį jie buvo nemiegoję, tod÷l Klaidas su Boni prigul÷ mašinoje pasnausti, o Metvinui liep÷ bud÷ti. Maždaug po pusvalandžio kelyje pasirod÷ du kelių patruliai – E.B. Vileris ir H.D. Merfis. Vos tik Metvinas juos pamat÷, jį ap÷m÷ panika.Jis puol÷ žadinti Klaidą ir persigandęs vapaliojo, kad farai jau čia. Klaidas pramerk÷ akis, pasižiūr÷jo į taikiai nusiteikusius policininkus, nusišypsojo ir juokdamasis pasak÷: „Gal imame juos?" Jis tai pasak÷ prisimindamas, kaip kažkada linksauti leido laiką su pareigūnu Perseliu.

Samdomas žudikas Frenkas Hameris.

Susijaudinęs ir persigandęs Metvinas ironiškus žodžius suprato savaip. Jis staigiai išsitrauk÷ ginklą ir prad÷jo šaudyti, Klaidui net nesp÷jus jo sustabdyti. Abu policininkai krito pakirsti kulkų. Boni iššoko iš mašinos ir nub÷go prie pareigūnų. Ji nor÷jo pasižiūr÷ti, ar dar galima būtų kaip nors jiems pad÷ti. Ji tikrino jų pulsą ir žiūr÷jo į akių vyzdžius, bet abu vyrai buvo mirę. Fermeris, kuris netyčia iš tolo mat÷ šį įvykį bei apie jį praneš÷, v÷liau prieš gausų žurnalistų būrį pasakos, kad moteris vaikščiojo aplink lavonus ir iš jų visaip tyčiojosi: spard÷, spjaud÷ į juos, dauž÷ per veidą...

Po šio įvykio dideles pretenzijas medžioti „išgamas" Boni ir Klaidą pareišk÷ ir Teksaso kelių policija.Atsisakyti buvo nepatogu, tad prie trijul÷s – Hamerio. Haintono ir Olkorno prisijung÷ ir Mur÷jus Goltas, buvęs Teksaso reindžeris, o dabar kelių patrulis.

Balandžio 3-iąją Frenkas Hameris sukviet÷ savo „medžiotojų" grupę ir jiems pateik÷ keletą savo pasteb÷jimų. Jo manymu, Barou gauja dirba tarsi uždarame rate, kurio linija eina maždaug taip: Teksasas – Oklahoma – Misūris – Arkanzasas – Luiziana – ir v÷l Teksasas. Jei ši versija yra teisinga, o Frenkas tuo įsitikinęs, tai šiuo metu gaujos reik÷tų ieškoti Oklahomoje.Svarbiausia,sekti jų p÷domis ir pirmai progai pasitaikius–sunaikinti.

Jau kitą dieną Tedas Haintonas važiavo Duranto miestelio Oklahomoje pagrindine gatve ir past÷ro, kai pamat÷ Boni ir Klaidą. Instinktyviai jis grieb÷si už ginklo, bet suprato, kad judrioje gatv÷je išvengti atsitiktinių aukų nepavyks. Haintonas nusprend÷ sekti jų mašiną, tačiau gauja, nežinia, ar pasteb÷jusi „uodegą", ar iš įprasto atsargumo, atliko kelis painius manevrus, ir policininkas pamet÷ juos iš akių.

Tai, kad Barou gaujos p÷dsakai buvo aptikti Oklahomoje, patvirtino Hamerio prielaidą apie tam tikrą cikliškumą. Toliau nesunku buvo numanyti, kur pasuks Barou gauja.Jie apipl÷š÷ parduotuvę Teksarkane ir patrauk÷ į Misūrį, kuriame atsitiko netik÷tas incidentas.

Šeši „medžiotojai"

Važiuodami kaimo keliu, jie netyčia nuslydo nuo prov÷žos ir iki pus÷s ratų užklimpo purve. Klaidas labai abejojo, kad jiems pavyks ištraukti automobilį, tod÷l pamatęs pravažiuojančią mašiną, puol÷ mosikuoti rankomis ir kažką rodyti. Tikriausiai jis galvojo apie naują vagystę, tačiau vairuotojas pasteb÷jo ginklą už Barou diržo, padidino greitį ir nurūko, o artimiausiame policijos poste apie tai smulkiai papasakojo. Klaidas suprato, kad padar÷ klaidą ir greitai gali pasirodyti „svečiai". Jis puol÷ pad÷ti bendrams traukti iš purvo mašiną ir jau nesižvalg÷ į kelią. Kaip tik tuo metu, kai automobilis buvo pagaliau ištrauktas, privažiavo policijos patrulis. Per susišaudymą vienas pareigūnas žuvo. M÷gindamas suklaidinti persekiotojus, Klaidas išsuko iš įprastinio rato ir pasuko į šiaurę – Topeką, Kanzaso valstijoje, kur tūnojo labai ramiai. Hameris, Haintonas ir kiti pamet÷ gaujos p÷dsakus.

Būtent Topeke Boni ir Klaidas pavog÷ paskutinį automobilį savo gyvenime, automobilį, kuriame jie mirs. Tai buvo iš tiesų puikus technikos kūrinys – 1934-ųjų sm÷lio spalvos sedanas „Ford V-8" – greitas kaip raketa. Šis automobilis jiems patiko labiausiai.

Geguž÷s 6-ają, atokiame kaimo kelyje Boni ir Klaidas paskutinį kartą mat÷si su savo artimaisiais. Nakties gelm÷je gamta nurimo ir tyl÷jo. Buvo galima gird÷ti miegančio paukščio krustel÷jimą, šakel÷s kritimą žem÷n ir žingsnius. Žingsniai art÷jo. Visi juos gird÷jo ir kiekvienas žinojo, kad tai – mirties žingsniai. Boni ramiai pasak÷:

– Aš tuoj mirsiu. Prašau, Boni, nekalb÷k taip... – pasak÷ jos motina, nors gerai žinojo, kad jos dukra

kalba tiesą. Tik nereikia pulti į neviltį, mama. Vilties praradimas žudo žmogų. Tu tai žinai... Ir aš

žinau... Ir dar. Kai jie mus nužudys, prašau tavęs, mama, nekeik Klaido. Gerai? – Myliu tave, mama. Boni stipriai apkabino savo motiną. Jos ilgai taip stov÷jo, jaut÷ viena kitą ir joms

buvo gera. Tas gerumas tek÷jo jų skruostais ir kaps÷jo ant tylios nakties žol÷s. Paskui Boni atidav÷ motinai savo parašytą poemą: „Istorija apie Boni ir Klaidą".

Frenkas Hameris nujaut÷ apie šį susitikimą. O kur dabar jie gal÷tų būti? Jis d÷liojo įvairius variantus ir pasirinko tą, kuris jam atrod÷ įtikimiausias: pas Henrio Metvino t÷vą Aiversoną, kuris gyveno Akadijoje, Luizianos valstijos šiaur÷je, netoli Srevporto.

Po žmogžudyst÷s, įvykdytos kelyje, kai Henris Metvinas nušov÷ policininkus, jo sieloje įsivyravo chaosas, niūrumas ir nuolatin÷ baim÷. Jis puikiai suprato, kad dabar, jei jį pagaus,jo laukia ne Isthemas, bet kai kas daug blogiau. Po Klaido ir Boni pasimatymo su artimaisiais, kai jis gird÷jo beveik viską, apie ką jie kalb÷jo, jam lengviau netapo. Prieš tą susitikimą jis dar sp÷jo perskaityti Boni poemą, kurioje taip pat buvo rašoma apie mirtį ir teisingą atpildą už savo nuod÷mes... Apie nuod÷mių atpirkimą jis niekada negalvojo ir net nesuprato, kas tai yra, bet viena jis žinojo tikrai: mirti jis nenori.

Kai jie atvyko pas Aiversoną, Henris buvo tikras suspaustų nervų kamuolys. Jis neramiai vaikštin÷jo, m÷gino pris÷sti, tačiau kiekvienąsyk greitai pašokdavo iš vietos tarsi išspirtas kažkokios nematomos spyruokl÷s. Jis nenurimo iki v÷laus vakaro, o kai Boni ir Klaidas nu÷jo miegoti į kitą kambarį, Henris pasikviet÷ t÷vą į tolimesnę namo kertę ir ÷m÷ d÷styti savo samprotavimus. Jie buvo paprasti ir, atvirai kalbant, niekšiški, nes ne kas kitas, o Boni su Klaidu pad÷jo tam niekšeliui ištrūkti iš kal÷jimo. Sūnus

kalb÷jo t÷vui, kad labai gailisi, jog susid÷jo su tais dviem niekšais. O, jei jis gal÷tų viską prad÷ti iš naujo! O, jei valdžios vyrai jam atleistų! Jis gana ilgai panašiai guod÷si, kol galiausiai t÷vas įsak÷ nusiraminti ir eiti miegoti. Jis ką nors d÷l sūnaus sugalvos! Ir sugalvojo. Kaip ten bebūtų, tačiau tai nebuvo originali mintis, nes jos ištakos siekia žmonijos istorijos pradžią.

Geguž÷s 19-ąją Frenkas Hameris ir jo komanda atvyko į Šrivportą. Visi jaut÷, kad art÷ja atomazga, kurios ilgai laukti nereik÷s. Hameris, viešbutyje palikęs savo komandą, nuskub÷jo pas miesto policijos viršininką Tomą Brajeną. Jis nor÷jo asmeniškai jį supažindinti su numatoma operacija jo valdose. Ir tada jis buvo maloniai ir netik÷tai nustebintas. Pasirodo, misteris Metvinas buvo at÷jęs pas Tomą Brajeną ir teiravosi apie įdomaus sand÷rio galimybes: pageidavo valdžios institucijų gailestingumo – švelnios bausm÷s jo nelaimingam sūnui už padarytus visus nusikaltimus mainais už Boni ir Klaidą! Hameris panoro kuo greičiau pamatyti Aiversoną Metviną.

Geguž÷s 22-ąją buvo suderintos paskutin÷s operacijos detal÷s. Planas buvo labai paprastas. Aiversonas papasakojo, kad Boni ir Klaidas visą dieną praleidžia savo kambaryje, tačiau turi įprotį kiekvieną dieną trumpam išvykti į netoliese esantį Sailso miestelį. Į jį veda siauras keliukas, apsuptas miškų, tad lainerio „medžiotojams" pasisl÷pti netur÷tų būti jokių sunkumų.

„Bet kaip mes žinosime, kad su jais n÷ra jūsų sūnaus?" – paklaus÷ Hameris Metvino. Tada paaišk÷jo, kad ši problema išsisprend÷ pati savaime, o tiksliau, ją išsprend÷ likimas. Praeitą dieną Boni, Klaidas ir Henris buvo išvažiavę į miestelį nusipirkti m÷sainių ir kitų mažmožių. Metvinas nu÷jo užsakyti patiekalo, o Boni su Klaidu liko automobilyje. Jiems belaukiant, prie jų privažiavo policijos automobilis ir atsistojo šalia. Jokio didesnio pavojaus čia nebuvo, nes pareigūnai taip pat panoro m÷sainių. Tačiau Klaidas ir Boni negal÷jo sau leisti tokios prabangos – ramiai s÷d÷ti šalia policininkų, tod÷l jie nusprend÷ išvažiuoti, nelaukdami Henrio. Bet Metvinas taip pat nebuvo aklas. Pamatęs pareigūnus, net nesulaukęs užsakymo, d÷l viso pikto, jis greitai nuskub÷jo į tik jam vienam žinomą sl÷ptuvę. Boni ir Klaidas pas Aiversoną sugrįžo vieni, bet užtikrino senį, kad Henris po dienos ar dviejų sugrįš.

Tačiau buvo dar vienas neišspręstas klausimas – kaip kelyje sustabdyti ar bent pristabdyti Klaido automobilį? Ir v÷l Aiversonas Metvinas parod÷ savo išradingumą. Jis tur÷jo labai seną sunkvežimį, kuriuo vežiodavo medieną į Sailso miestelį, nes pragyvenimui užsidirbdavo medkirčio amatu. Klaidas dažnai šaipydavosi iš šios senos mašinos, tod÷l n÷ra jokios abejon÷s, kad jei jis pamatys stovintį sunkvežimį Sailso kelyje, būtinai sustos paklausti, kas atsitiko.

Rankų paspaudimai ir patikinimas, kad Henriui Metvinui bus taikoma švelni bausm÷, užbaig÷ sandorį.

Buvo 1934 m. geguž÷s 23-ioji. Kelias į Sailsą driek÷si kalvota lyguma. Vieta pasalai buvo išrinkta ant vienos iš tokių kalvelių, kur samanoti medžiai augo taip arti kelio, jog šauliai gal÷jo būti ramūs, kad jų tikrai niekas nepasteb÷s, tuo tarpu jie gal÷jo matyti maždaug per pusę mylios į abi puses. Senio Metvino sunkvežimis buvo paliktas prie nedidelio griovio, kuris driek÷si šiaurine puse lygiagrečiai su keliu. Šauliai, kiekvienas priklaupęs ant vieno kelio, išsid÷st÷ priešais. Paskutinę valandą prie grup÷s prisijung÷ šerifas Džordanas Hendersonas ir apygardos atstovas Benvilis Perišas. Aiversonas Metvinas lauk÷ ant kelio ir be perstojo kramt÷ nagus.

Klaidas ir Boni į miestą išvažiavo švintant, tod÷l jau devintą valandą ryto jie pasuko atgal, Metvino trobel÷s link. Tedas Haintonas ir Bobas Olkornas, kurie puikiai pažinojo ir Klaidą Barou, ir Boni Parker, buvo pasisl÷pę arčiausiai kelio, kad gal÷tų geriausiai matyti s÷dinčiuosius mašinoje, nes čia jokia klaida negal÷jo būti pateisinama. Penkiolika minučių po devynių Bobas Olkornas ranka parod÷ į kelią, kuriuo nuo artimiausios kalvos leidosi „fordas". Artindamasis prie sunkvežimio, automobilis prad÷jo mažinti greitį. Jau buvo galima įžiūr÷ti ir Arkanzaso registracijos numerį:

15 – 368. „Tai jie", – pašnibždomis pasak÷ Hameris ir prid÷jo savo automatinį „Brauning" prie

peties. Kiti šauliai taip pat buvo ginkluoti tokiais šautuvais ir tur÷jo po penkias pilnas apkabas šovinių. Visi įtemptai steb÷jo Klaidą, kuris dair÷si Metvino į visas puses. Atrod÷, kad jis nerod÷ jokio nerimo. Šalia jo s÷d÷jo Boni, vilk÷dama raudonos spalvos suknele, tos spalvos, kurią ji m÷go labiausiai. Haintonas išgirdo, kaip Hameris tyliai atsikos÷jo. Nežinia, ar Klaidas išgirdo šį tylų garsą, tačiau Frenkas žinojo, kad jis moka pasinaudoti menkiausia galimybe jei tik ji jam suteikiama, tod÷l po akimirkos garsiai sušuko: „Ugnis!"

Pasigirdo baisus šūvių uraganas, pro kurį pirmomis akimirkomis dar prasiverž÷ vienišas Boni klyksmas, o paskui ore blašk÷si tik nepailstantis, kurtinantis trat÷jimas. Sm÷lio spalvos „fordas" krat÷si, lyg būtų gyvas padaras, o aplink kilo tirštas dulkių debesis. Gird÷josi verksmingi plieno garsai, o į veidą stipriai muš÷ parako kvapas. Staiga viskas nutilo. Mašina, suvarpyta 164 kulkų, stov÷jo ramiai. Rod÷s, kad ji nori atsigulti į raustančią, įkaitusią skaldą. Tarsi sul÷tintame filme buvo matyti kaip Klaidas krenta į priekį, o užpakalin÷ jo galvos dalis – kruvina. Šauliai eina prie mašinos ir atidaro dureles. Visa šlapia nuo kraujo Boni l÷tai leidžiasi žemyn. Pasklinda lengvas kvepalų aromatas, ir parako smarv÷ nenoromis traukiasi tolyn. Kažkur šalia pasigirsta paukščio čiulb÷jimas, o Tedas Haintonas žiūri į Boni ir jaučia, kad jam tuoj plyš širdis.