Paulius BUGYS - Baltijos regiono istorijos ir ...briai.ku.lt/downloads/Bugys_Paulius.pdf · Paulius BUGYS ARMOUR IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE SECOND HALF OF THE 13 TH –

KLAIPEDA UNIVERSITY LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY

Paulius BUGYS

ARMOUR IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA

IN THE SECOND HALF OF THE 13 TH – 1ST HALF OF

THE 16TH CENTURY (ON THE BASIS

ARCHAEOLOGICAL DATA)

Summary of doctoral dissertation Humanities, History (05 H)

Vilnius 2014

Doctoral dissertation was prepared at Klaipeda University in 2009-2013 Scientific supervisor: Assoc. Prof. Dr. Gintautas ZABIELA (Klaipeda University, humanities, history – 05 H) The defence of dissertation takes place at the Council of Historical Studies of Klaipeda University and the Lithuanian Institute of History Chairman: Prof. Dr. Albinas KUNCEVIČIUS (Vilnius University, humanities, history – 05 H) Members: Dr. Ernestas VASILIAUSKAS (Klaipeda University, humanities, history – 05 H) Assoc. Prof. Dr. Mindaugas BERTAŠIUS (Kaunas University of Technology, humanities, history – 05 H) Dr. Vykintas VAITKEVIČIUS (Klaipeda University, humanities, history – 05 H) Prof. Dr. Rimvydas PETRAUSKAS (Vilnius University, humanities, history – 05 H) Opponents: Prof. Dr. Valdas RAKUTIS (The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania, humanities, history – 05) Dr. Gintautas RACKEVIČIUS (UAB „Kultūros vertybių paieška, humanities, history – 05 H) The defence of dissertation will be held at the public session of the Council of Historical Studies at 13 p.m. on November 7, 2014, in the Aula Hall (Block 6) of the University of Klaipeda. Address: Herkaus Manto Street 84, 92294, Klaipėda, Lithuania. The Summary of doctoral dissertation is sent out on October , 2014. The dissertation is publicly available at the libraries of the University of Klaipeda and the Lithuanian Institute of History

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Paulius BUGYS

ŠARVUOTĖ LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYST ĖJE XIII A. ANTROJE

PUSĖJE-XVI A. VIDURYJE (ARCHEOLOGIJOS DUOMENIMIS)

Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)

Vilnius 2014

Disertacija rengta 2009-2013 metais Klaipėdos Universitete Mokslinis vadovas: doc. dr. Gintautas ZABIELA (Klaipėdos Universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) Disertacija ginama Klaipėdos universiteto Istorijos mokslo krypties taryboje: Pirmininkas: prof. dr. Albinas KUNCEVIČIUS (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) Nariai: dr. Ernestas VASILIAUSKAS (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) doc. dr. Mindaugas BERTAŠIUS (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) dr. Vykintas VAITKEVIČIUS (Klaipėdos Universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) prof. Dr. Rimvydas PETRAUSKAS (Vilniaus Universitetas, humanitariniai mokslai – 05 H) Oponentai: prof. dr. Valdas RAKUTIS (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) dr. Gintautas RACKEVIČIUS (UAB „Kultūros vertybių paieška“, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) Disertacija bus ginama viešame Istorijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2014 m. lapkričio 7 d. 13 val. Klaipėdos universiteto Auloje (VI korpusas). Adresas: Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva. Disertacijos santrauka išsiuntinėta 2014 m. spalio d. Disertaciją galima peržiūrėti Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto bibliotekose.

1

ENGLISH SUMMARY OF DOCTORAL DISSERTATION

Introduction Wars and conflicts have played a key role in the history of the

world and individual nations throughout the ages. From the outset of its history, mankind incessantly got involved in various conflicts which of-ten would evolve into wars entailing heavy casualties. Winning conflicts, major or smaller, required not only certain warfare skills but also increas-ingly elaborate weapons and protective means against them. Armour developed alongside with the changes and advances in warfare tactics and weaponry. The developments of military strategy, tactics, weaponry and armour are, in particular, closely interconnected. With emergence of the schools of research of weapons and armour at the end of the 19th cen-tury in Western Europe, military history has been increasingly aug-mented with the sources reflecting material culture of warfare. A com-prehensive analysis of weapons and armour has facilitated solving nu-merous questions of both warfare and general history which, up to date, have remained without answer.

The mid-13th century represents a significant time in the history of Lithuania. At that period, a single ruler consolidates his power; the state is established and subsequently recognized in Europe by his efforts. Furthermore, Lithuania becomes a kingdom with a full-fledged king, Mindaugas. The origins of the statehood were undoubtedly related to the emergence of military power of a single ruler and the formation of pro-fessional troops. Regretfully, the Kingdom of Lithuania had a very short-lived existence. With the assassination of Mindaugas a brief period of expansion of a new official state religion in Lithuania came to an end. Christianity did not take deeper roots neither among commoners nor even among the ruling elite during a short period. Archaeological evi-dence does not show any changes neither in burial grounds nor in cul-tural layers of settlements. Survival of the pagan funeral rites in the me-dieval state has a tremendous advantage for archaeology which helps to better reveal patterns of material culture and social stratification of the

2

population. A rapid abandonment of the old customs is not typical for the new Christian communities, which had been converted by efforts of the state. Thus, even after 1387, the practice of cremation of the dead being in decline, the deceased would be buried with rich grave goods for a rather long time yet. Such situation bodes well to expect location of graves that belonged to military community which might contain parts and fragments of armour. Unfortunately, the practice of cremation of the dead diminishes such probability. Turning back to the specifics of the period, it must be noted that from ca. the mid-13th century the chain mail, prevalent up to that point in time, was being successively replaced (or supplemented) by the coat of plates. Therefore the probability of locating archeologically the coat of plates is enhanced from around the mid-13th century.

Relevance of the work: The state of Lithuania successfully enter-ing the third decade of its independence regained, there is a natural interest among general public in the past of its country which is inconceivable without the centuries-long struggles and wars. The emergence of the Lithuanian state is closely linked to the onset of a large military threat as well as the rise of its own military aristocracy, military expeditions and marauding inroads into the adjacent lands. It is impossible to envisage the whole ensuing history of the Grand Duchy of Lithuania without incessant fighting with hostile neighbours or expansionist campaigns of the rulers which were, as often as not, attended by larger or smaller battles. When exploring the warfare history of the medieval Lithuania, a rather dim im-age of a Lithuanian warrior often comes to mind. From sufficiently ample and detailed accounts of the Lithuanian historians one may form a perfect picture of what kind of enemy he had to face and the long-distance expedi-tions he had to endure. Amid intensive fighting with crusaders in the west-ern part of the country and, at the same time, pursuing eastward expan-sion, the rulers of the Grand Duchy of Lithuania and, in particular, their fighters had to cope with a paramount task. Keeping in mind the fact that on the western border military expeditions and incursions to Lithuania were usually prepared by some of the best European warriors, and in the East there was an enemy using a totally different combat tactics, which had been tested in successful battles, the image of a warrior of the Grand

3

Duchy of Lithuania poses a great deal of questions. Therefore, leaving the research of the patterns of military strategy and tactics to military histori-ans, it is infinitely interesting to have a look at some items of material culture that show the quality and daily life of soldiers and, specifically, at the armour, one of the elements of military equipment. With the passage of time, the medieval warfare of the Grand Duchy of Lithuania is becom-ing more than an object of research involving historians and archaeolo-gists only. Soldiers of the Guard of Honour Company of the Lithuanian Army proudly don the medieval weapons and armour. The today armed forces of Lithuania, being descendants and successors to the military tradi-tions of the Grand Duchy of Lithuania, demonstrate the garments and arms, reminiscent of the pinnacle of Lithuanian might (the late 14th cen-tury), to foreign visitors and the Lithuanian public. These trends induce searches for ever more archaeological finds and related scientific records reflecting the armour of the army of the Grand Duchy of Lithuania.

A great deal of armour artefacts have been collected over the last 25 years owing to the Lithuanian archaeologists. The larger part of the data has been acquired while intensively excavating the territory of the Lower Castle in Vilnius, and finds at the new archaeological sites had a lot of surprises in store. One may not discard the probability that a part of unidentified elements of the armour lies in the repositories of Lithuanian museums amidst a wealth of archaeological materials, which ought to be examined additionally. The available archaeological data must be re-corded, catalogued and studied systematically. Notwithstanding that but a few archaeological finds associated to the armour have been discovered over the same period in the remaining area of the Grand Duchy of Lithua-nia (including Belarus and Ukraine), the evidence from these countries should be newly reviewed in the light of the armour elements found in the present territory of Lithuania.

The analysis of the armour elements provides a new insight into the Grand Duchy of Lithuania warfare history of the period in question, supplies additional information on the then prevalent trends in the armour development and the state of warfare. Examination of these materials gives an overall view of the army of Grand Duchy of Lithuania through

4

the prism of military techniques and affords the possibility of its compre-hensive comparison in the general European context.

Objective of this study is a systematic analysis of the armour of the mid-13th – early 16th century Grand Duchy of Lithuania on the ground of archaeological data with reference to the sources of allied sciences. No attempt has been made to collect the entire corpus of written and icono-graphic sources; they rather have been employed to supplement archaeo-logical data. Having estimated archaeological data in the broad European context, attempt has been made to produce the study of the armour of the warriors of the Grand Duchy of Lithuania and its development which heretofore has been poorly researched. Elements or fragments of the ar-mour from the former territory of the Grand Duchy of Lithuania constitute the subject of this research, which will help to identify the types of the armour and their evolution in the state over the period under considera-tion. For the purpose of this research the chronologically evolving territory of the state has been selected which changed to a large extent from the mid-13th century to the end of the period in question, and the territories, from time to time incorporated into the ever expanding state, might have as well influenced the older lands in differing ways. For example, the in-fluence of the southern lands of the Grand Duchy of Lithuania on the north-western areas (or conversely) must have had substantially enhanced by the early 16th century in comparison to the late 13th century when they were not part of the same state.

The tasks of the study are formulated as follows: • To identify elements of the armour in the materials

of archaeology of the Grand Duchy of Lithuania with the use of archaeological sources.

• To provide description of the armour of the period from the mid-13th century to the mid-16th century, and to identify the main types of the armour and es-timate their significance in the Grand Duchy of Lithuania with reference to archaeological data and sources of allied sciences.

• Based on analogies from adjacent countries and data of interdisciplinary research, to identify routes

5

of entry of certain types of the armour to the Grand Duchy of Lithuania, to estimate distribution and dif-ferences of the armour elements in separate regions of the state.

• To define chronological evolution of the armour in the Grand Duchy of Lithuania and reveal its relation to the processes of change in weaponry, which were taking place in the rest of Europe.

• To normalize the Lithuanian terminology related to the armour.

Methodology: analytical, synthetic, typological, systemic and comparative approaches and methods have been used in the research.

The chronological framework has been chosen on the basis of the general stages of development of the European armour. The mid-13th century is regarded as one of the time points in the evolution of the ar-mour. The so-called golden age of chain mail terminates at this point in time. As a result of certain changes in battlefield tactics and weapons, ar-mour began to be additionally reinforced with metal plates. The phase of prevalence of the coat of plates and the nascence of the plate armour be-gins which fairly well concurs with the establishment of the kingdom of Lithuania. The chronological framework of the research ends at the onset of still another stage in the development of the armour, the middle of the 16th century. With small firearms gaining ground on the battlefield, fun-damental changes take place in the armour when the armour gradually loses its aesthetic qualities and certain elements as a result of additional reinforcement of the plate. The Grand Duchy of Lithuania entered a criti-cal turning period in its history in the mid-16th century, more precisely, in the third quarter of the 16th century. Failures in the wars with Muscovy forced Lithuanian nobility to seek allies in Poland. Following a series of negotiations, the union and alliance of the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland came into existence, which resulted in the Polish-Lithuanian Commonwealth, a new huge power in Europe.

6

The novelty of the research: The interest in the evolution and de-velopment of the weaponry and armour of the Grand Duchy of Lithuanian has been on increase lately, the equipment of the medieval warriors has been recreated for the purpose of scientific research as well as the state representational purposes, while this sphere of the military history has received little attention thus far. This study explores elements of the ar-mour, representing archaeological data, which as yet have not been treated in a comprehensive manner, by supplementing it with the iconographic and written records. The period under consideration, as mentioned above, encompasses an essential phase in the development of the European ar-mour which, up to now, has been practically ignored in the works by the Lithuanian archaeologists. We have very scarce knowledge of the devel-opment of the armour in our state both at the point of its emergence and in its heyday. Neither data of historical records nor scanty iconographic ma-terial can give any accurate answers to this question, thereby drowning researchers in the quagmire of implausible interpretations. A more de-tailed investigation of the elements of the armour found in the territory of the Grand Duchy of Lithuania would facilitate acquisition of a larger amount of data on the armour used in the mentioned territory and would introduce plentiful unpublished finds into scientific use. This would yield data for the use of both Lithuanian and foreign scholars who possess a very fragmentary and, in many cases, surprisingly erratic information about the armour used in the Grand Duchy of Lithuania. The questions on the armament of the soldiers of the erstwhile great power, which have not received answers as of today, is a matter of importance not only for a nar-row community of scholars but also for the public at large, which latterly has shown a considerable interest in its history.

Analysis of the work of the Lithuanian military historians shows the lack of interdisciplinary cooperation within the academic community. With the passage of time, the sources of visual arts related to military theme are increasingly supplementing the studies by military historians. Regretfully, the same cannot be said of archaeological data, which is mostly used as a mere supplement to illustrative material. In order to get a more comprehensive picture of the warfare history of the Grand Duchy of Lithuania, in addition to the studies dedicated to isolated domains of re-

7

search, the cooperation between researchers in different fields is indispen-sable.

The key propositions to be defended in the study: 1. The evolution of the armour in the Grand Duchy of

Lithuania is closely linked with that in the neighbour-ing countries and reflects military, trade and cultural relations and contacts.

2. The change of the armour types and their amount in terms of quantity was determined by the enemy ar-mour, weapons, battlefield tactics, and the character of armament in the incorporated lands.

3. The armour in the Grand Duchy of Lithuania was adequately sophisticated and developing.

4. Anachronisms in the armour in the Grand Duchy of Lithuania were the result of idiosyncratic develop-ments in the tactics, not an evidence of backwardness.

5. Uniqueness of certain designs or subtypes of the ar-mour may point to the local tradition of armour manu-facturing.

6. The diverse range of the armour in the Grand Duchy of Lithuania was rather unique in the European con-text – representing combination of the warfare tradi-tions of the Western and Eastern Europe.

7. As of the mid-13th century, the armour prevalent in the northeast Europe had gained a dominant position, while starting with the late 16th century the influence of the Western and Central Europe progressively in-creased.

Helmets The evolution of helmets is a very complex process. Until now,

discussions are going on concerning the problems of development of cer-tain types; neither there is consensus over distribution or even the possibil-

8

ity of an actual existence. Divergent interpretation of an iconographic item and typologization leads towards the dating problems and, moreover, feeds speculations over the possibilities of influence of certain regions.

Meagre archaeological, historical and graphic data has afforded to us a rather dim notion of the helmets used in the Grand Duchy of Lithuania.

The oldest and closest to the period discussed in this study in terms of chronology are the conical helmets from the Rūsiai and Pakalniškiai burial grounds dating from the 12th - early 13th centuries. The traditional view holds that they, due to their conical shape, might have been made by local artisans on the pattern of helmets from Ruthenia. The theories of the Scandinavian and general European origins of these helmets is not ex-cluded. Yet another conical helmet, dating back to the 13th century, has been found in Grodno. The helmet is of Slavic origin according to the re-searchers who analyzed it. Even so, though this find, through analogies, bears resemblance to the protective head gears used in Ruthenia, we may not exclude the possibility that it could have been part of the equipment of a Lithuanian warrior acquired during successful expeditions to the Slavic lands. The Baltic or Lithuanian warriors wearing conical helmets can be found in the sources of the graphic and applied arts. The earliest one is a chess piece from Cracow. Another highly curious iconographic source is found in the so-called Apocalypse of the Teutonic Order. It is highly prob-able that the heathens in this illumination might have been depicted as the main adversaries of the Teutonic Order – Lithuanian warriors wearing ex-actly cone-shaped helmets. On the basis of dating of these iconographic sources, it may be argued that the dating of the conical helmets known from archaeology can be extended to the first half of the 14th century, or at least to the beginning of that century. The more so, archaeological data hardly contradict such claim.

The Slonim helmet is another subject of continuing discussions. Unfortunately, dissenting opinions of scholars as well as the circumstances of finding the helmet have not as yet produced any degree of convincing information. Judging by the design of this find, it could be incontrovertibly identified as a Baltic helmet from Lithuania, Latvia or East Prussia (now Kaliningrad Region). Yet, the nose guard may attest to the western origins of the helmet. Bearing in mind the plentiful iconographic materials depict-

9

ing numerous warriors from the Western Europe wearing conical helmets, such version of the evolution of the Lithuanian helmets becomes quite plausible, too.

Warriors of the Grand Duchy of Lithuania could encounter with the bascinet as early as during the initial stages of its development. Military and trading contacts with the western and northern neighbours must have made an undisputed influence on the development of the armour of the Grand Duchy of Lithuania. The cervelliere stored at the Vytautas the Great War Museum in Kaunas might reflect one of the initial stages of evolution of such helmets in the direction of the bascinet. Its shape, as such, is no longer archaic in comparison to the first specimens of this type and makes possible its dating to the late 13th century – the third quarter of the 14th cen-tury.

It is rather difficult to determine to what degree the combat helmets of the Grand Duchy of Lithuania were influenced by the eastern or western neighbours, their influence, however, is beyond doubt. It is obvious that, with the expansion of the Grand Duchy of Lithuania, an increasing number of elements of the armour used in the eastern Slav territories entered the military circulation. This influence was slowly penetrating the lands of the Teutonic Order as well. Teutonic knights must have known properties of the armament not only of the local old Prussians or their principal enemies, Lithuanians, but also of the warriors of the East Slavic principalities. In the opinion of the Polish researcher, A. Nowakowski, specific types, partially resembling East Slavic helmets of convex cone shape and the bascinet prevalent in a major part of Europe, were known in the Grand Duchy of Lithuania since the second half of the 14th century. Artefacts from Melno and Thorn are excellent specimens of such helmets. Helmets of this type are also reflected on the sphragistic items of the Grand Duchy of Lithuania. The earliest typical bascinet is represented on the head of a horseman on the seal of Skirgaila dated 1382. The helmet visor is raised and, because of its elongated shape, resembles the hounskull, or Hundsgugel, type bas-cinets. The same type of helmet is portrayed on the seal of the duke of Ker-navė, Vygantas, brother of Jogaila. The changing trends in the development of the bascinet are also reflected in the sphragistics of the Grand Duchy of

10

Lithuania. A good example is the seal of Skirgaila, dated 1394, showing the latest hounskull shape.

One of the more popular types of the European helmet, the kettle hat, can be seen on the 1379 dated seal of Kęstutis. An analogous helmet is shown on the 1379 dated seal of his son, Vytautas.

After the sallet, a new type of the helmet, had evolved in the mid-15th century, it was present in the former territory of the Grand Duchy of Lithuania as well. Two items of such type have been found on the river Vichra, Belarus. Sallets, which had been replaced gradually by the armet from the early 16th century, can be seen in the iconographic records, heral-dic or even numismatic sources of the Grand Duchy of Lithuania dating from as late as the first half of the 16th century.

The Chain Mail The armour made of iron rings originated later than certain types of

the coats of plates. In Europe, the chain mail, as a distinct type or an acces-sory element of the armour, was of paramount importance in warfare at around 15001, therefore, this type of mail can be justly considered as one of the chief and popular type of the armour both in Europe and Asia. Flexibil-ity and elasticity of this type of armour made possible its wider use – as an additional protection or, for instance, as an aventail or camail of the ar-mour. It can be said that such qualities, approximating those of fabric, per-mitted the development and advancement of other protective equipment as well. This tendency is observed not only during the early stage of the evo-lution of the mail armour but even in the 15th century, when the Gothic plate armour evolved. Western European literature, as a rule, does not give much attention to the issues of the chainmail and a common term is used to denote this type of armour. Generally, only two subtypes of the chain mail are distinguished which are classified according to the pattern of mesh – riveted and butted links. In the sources of the Late Middle Ages, however, a

1 Taking into consideration the warfare history of Asia and some Eastern European countries, the role of the chainmail can be extended for at least 300 years.

11

greater variety of terminology applied to this type of armour is found which may testify to a larger range of the chain mail.

The chainmail in the territory of Lithuanian must have been known before the time of emergence of the Lithuanian state. Remains of the chain-mail dating back to the 12th-13th centuries have been found while exploring burial grounds of that period. The most impressive fragment of this type of armour is known from the archaeological excavations of the Obeliai burial mound. It is assumed that the fragment represents an extant section of a breast piece and almost an intact sleeve of a chain mail. At other burial sites, such as Pakalniškiai, Tolišiai, Ruseiniai, Paalksniai, much smaller fragments have been found or merely individual rings, as at Mažieji Žinėnai, Bajorai and Bedugnė. Fragments of the chainmail have also been found in the mounds of Bubiai and Kaukai, as well as in Kernavė. Remnants of this type of armour, most probably dating to a later period, are known from the castles of Kaunas and Vilnius. Fragments of the chain mail or single pieces of rings have been also found in other countries, Belarus and Ukraine, which once were part of the Grand Duchy of Lithuania.

The Lamellar Armour The origin and evolution of the lamellar armour is extremely com-

plex, just as its geographical coverage and typology. Due to different sizes and shapes of plates, or lamellae, and the quantity of holes, the problem of full typology remains unresolved today. Since geographical spread of the lamellar reaches Korea and partly Japan in the east, and Sweden in the northeast, and even Spain in the southwest, and it has manifold subtypes and variants, when some of them, being removed from one another thou-sands of kilometres, had not only retained a similar pattern of plate fasten-ing, but sometimes are nearly identical. The chronological framework of this type of armour is enormous – the 1st century AD through the 15th cen-tury (according to the archaeological records of Europe and Asia). The la-mellar armour could have entered the Baltic areas, likewise the Scandina-vian lands, from the East Slavic lands where it had been probably brought by the nomadic tribes of the steppes.

12

Archaeological data show that this type of armour was known in Lithuania in the 13th, or even the 12th, century. The earliest extant parts of the lamellar armour are found at burial sites, cremation graves. It will be noted that plates of this type of armour are found in the burial grounds of the Grand Duchy of Lithuania only in the former areas inhabited by the Baltic tribes. The first plates of lamellar to be found among burial artefacts of the Balts have been discovered in the Sarajai burial ground situated in the Curonian territory. Archaeological investigations of the last decade have brought good news of finds of this type plates. Though such plates have been discovered at two burial sites only, still this is a good result giv-ing hope of finding fragments of this type of armour in other burials as well. There were occurrences of incidental finds of plates of the lamellar armour during the exploration of the Paalksniai burial mound carried out in 1999. Another burial site was found containing fragments of the lamellar armour during exploratory archaeological investigations conducted in 2012. Exploring a hill in the village of Bedugnė in the vicinity of Senieji Trakai with the use of metal detectors and investigating two test pits of the 13th-14th century cremation graves yielded fragments of lamellar plates amidst the grave goods. Components of the armour, as a witness to military con-flicts or existence of troops, are found at the key administrative or fortified sites. Fragments of the component parts of the lamellar armour have been also found in Kernavė during investigation of the Mindaugo sosto mound and the ancient settlement, Lizdeikos kalnas, in the upper town of Kernavė. These plates, stratigraphically and according to immediately adjacent finds, are dated to the late 13th – early 14th century.

The territory of Vilnius castles boasts the largest amount of the elements of the lamellar and other types of armour where the first such plate was found during the archaeological excavations of the Upper Castle conducted in the interwar years (1940). Later, a greater amount of the ar-mour plates was found during the investigation of the area adjacent to the southeast corner of the Palace of the Grand Dukes in Vilnius conducted in 1997. Unique designs of the lamellar plates were discovered in 2002. A fragment of an unfamiliar shape, resembling an unnaturally narrow and oblong edge plate, indeed had to be of a slightly different shape at some point in time. A little time later, when a similar, but almost intact, plate was

13

found nearby, it became apparent what kind of shape the first plate could have had. This is a plate in the shape of letter “L”, which has not been known to the scholarship before. The most impressive amount (fragments of 80 individual plates and 11 plates stuck together in two and more rows) of plates of the lamellar armour was found in 2006. It was the first time that such amount of the armour plates was found in Lithuania. These armour plates lay scattered on a single site, many of them were found stuck to-gether as a result of corrosion. Some units of coupled plates make it possi-ble to identify the initial arrangement of an armour suit. The lamellar ele-ments in this excavation site are fairly manifold and several variants of the lamellar can be identified. Plates of one type are decorated, another – with-out decoration, still the third type has a rougher and simpler design, without any decoration. Analysis of the latter enables to identify at least four deco-rative patterns – three types of convex hemisphere ornament, and embossed in a row of points. Lamellar plates with a similar decorative pattern have also been found in Paalksniai.

Among the lamellar plates found at the site of the Lower Castle of Vilnius two plates featuring a special metal composition should be men-tioned. One of them, an ornamented outer piece, stands out by reason of having traces of gold coating. The other, an ordinary narrow lamellar plate, is completely made of copper alloy.

The iconographic records of the Grand Duchy of Lithuania from the period under consideration are very scant. This huge gap is, in some measure, filled in with the sphragistics data. The only source, where it is possible to identify outlines of the lamellar armour, is the seal of Kęstutis dating to 1379. Amid the iconographic items related to the Grand Duchy of Lithuania dating from the mid-16th century seals of the dukes of Masovia, Siemowit II and Traidenis, are available. The lamellar armour was also known to the knights of the Teutonic Order in the 14th century. According to the Polish researcher, Andrzej Nowakowski, this type of armour could have found the way into Prussia from the East Slavic lands through media-tion of the Balts.

14

Plates of the Scale Armour One of the types of the coat of plates, the scale armour, consists of

small plates patterned on the principle of scales (otherwise – tiles) and riv-eted and/or sewn onto a backing of cloth or leather. Usually scales have a rectangular shape or a roofing tile shape, with a slightly rounded lower part. The ‘tile’ method of plate attachment had not changed until the termination of the use of the scale armour, the early 18th century, when the corazzina used by the hussars of the Commonwealth began to lose its popularity. Scale armours were manufactured from iron or leather cured in a boiling wax whereby it would attain special hardiness and rigidity.

Plates of the scale armour, as known in the iconography of the Western Europe and archaeological data from the East Slavic lands, in the territory of the Grand Duchy of Lithuania have been found only on the site of Vilnius castles. Certainly, bearing in mind quite a large area of its spread, to claim that such type of armour was used by the troops of Vilnius castles only would be illogical. This is the second most common type of coat of plates in terms of occurrence in this territory.

When conducting investigation on the smaller fence of the interior section of the northern defensive wall of the Lower Castle of Vilnius, 34 plates of the scale armour were found in addition to individual fragments. 28 of these making up a single set were discovered on the northwest side. Majority of the plates from the set were well-preserved and intact. Such quantity of elements of the scale armour making up a single suit of armour is found extremely rarely. Within the areal range of such type of armour a bigger quantity of plates has been found only at the so-called Dovmont Town in Pskov (120 items) and in Novgorod, at the estate of posadnik Ont-sifor Lukich (47 items). It should be noted that almost all the plates have an embossed bend in the centre. Only three narrower ones and two items of similar width with a clasp have a one-sided bend. It also should be added that majority of the plates have a slightly marked trapezoid shape when the top and bottom parts diverge from each other by three or four millimetres. The plates from this set can be grouped according to the number of rivets. The pattern of rivets on some of the plates is similar, while on others they are patterned differently and, at the first glance, chaotically. Such different patterns of riveting of the plates make it rather complicated to reconstruct

15

the armour. Because not all the plates of scale armour have been found, it is quite difficult to, at least, trace the pattern of their layout. It is unclear why the numbers of rivets on the plates are different, and it is unknown which plates had to close the edges and which ones to cover the centre or top of the armour. The most curious plates in this set are the two with the attached buckles each having two rivets. The curving of plates, as mentioned above, is one-sided which is quite logical if we assume that they could have been used to clasp the armour, and not as accessories for fastening (i.e. bases).

Decorated and gilded plates, having no analogue among the ele-ments of the scale armour, stand out from among the plates found on the site of Vilnius castles. The occurrence of such plates testifies to the fact that this type of armour was also used by noblemen and very wealthy persons. These two plates, found on the site of Vilnius castles and having no ana-logues, could be considered to have made part of a luxury suit of armour. A fine floral ornament embossed on these plates, together with other plates, must have made a highly ornate design of gold-plated armour. The plates of scale armour found on the site of Vilnius castles can be grouped into three subtypes according to the number of – each having 1, 2 or 3 rivets, into three variants according to the arrangement of rivets – “A”, “L” and “L” shaped. We can also note that some of the plates are totally flat, while oth-ers have a rounded edge. The plates with buckles and the decorated gilded plates stand out in the general context. The armour plates with a different number and pattern of rivets could have been attached to the same suit of armour. Therefore, a different number and pattern of rivets does not neces-sarily imply the existence of the same variety of armour subtypes.

The Brigandine The main distinctive feature of the brigandine marking it apart

from other types of the coat of plates is that the plates were riveted inside the supporting cloth garment. Rivet heads on this type of armour therefore are usually more protruding on the convex part. Plates of the brigandine were commonly overlapping in a similar manner as those on the armour types described above. In most cases, the brigandine plates overlapped each other on two edges (the bottom and one of the lateral edges). The projecting rivet heads on the outside of the fabric (or leather) were sometimes deco-

16

rated – plated with gold or silver, embossed with ornaments, alloy decora-tions added, etc. In the territory of the Grand Duchy of Lithuania brigan-dine plates have been found in the castles of Vilnius, Drutsk, Grodno and at the site of Zeliona Lipa. Archaeological finds of plates of this type of ar-mour are rather rare not only in the Grand Duchy of Lithuania, but also in the Western Europe, i.e. where their occurrence ought to be relatively plen-tiful. The brigandine plates are usually found during archaeological investi-gations of castle sites. Normally, finds include individual items, though there are fortunate occurrences when a fragment of armour, whether larger or smaller, is discovered. The quantity of the brigandine plates found on the site of Vilnius castle is the least in comparison to the elements of other types of the coat of plates. This fact, however, must not necessarily imply that this type of armour was the least popular among the garrison of the castle. The very design of the brigandine suggests a lesser likelihood of an accidental loss of a plate. The plates of this type of armour represent the smallest amount among the elements of the three types of the coat of plates found in the territory of the Grand Duchy of Lithuania, though, the inci-dence is only slightly less than that of the pieces of the scale armour.

The brigandine plates found in the territory of the Grand Duchy of Lithuania can be roughly divided into two groups in chronological terms. The plates in the first group date from the second half of the 14th century – early 15th century, those in the second group – the late 15th – early 16th century. The group including earlier plates is much more abun-dant and might have been associated with military conflicts or large-scale troop movements, and more intensive activities of the castle garrisons. The plates belonging to the second group have been found on the site of the Lower Castle in Vilnius only, and cannot be related either to any lar-ger warfare activities or to the increase in the garrison population. In all probability, they represent fragments of armour lost by the guard of the castle or the townspeople.

The Plate Armour Elements of the plate armour found during archaeological investi-

gation in the territory of the Grand Duchy of Lithuania are very few. The reason must be not only the high cost of this type of armour, but also the

17

size and integration of its individual elements. This work does not purport to analyze plate armours displayed in museum exhibitions and stored in repositories. When gathering information on the plate armours from various museums, it has been noticed that majority of the artefacts stored there are in fact replicas from the 19th century, the so-called historicism. Such suits of the plate armour were commonly produced for interior decoration at the commission of local landlords. Part of the exhibits, unfortunately, has lost their history of origin completely. Thus, in view of such situation, analysis of the armour stored in museums (excluding those from archaeological investigations) was abandoned. Furthermore, the suits of authentic armour stored in museums, as often as not, date back to the second half of the 16th century – 17th century (even as late as the 18th century), thereby falling out of the chronological framework defined for this research.

Fragments of the plate armour dating back to the earliest period which have been found in the territory of the Grand Duchy of Lithuania represent parts of fingers of gauntlets from the site of the Lower Castle of Vilnius. These plates of copper alloy can be attributed to the elements of gauntlets2 known from the mid-14th to the second quarter of the 15th cen-tury. One of its pieces must have covered a finger knuckle, the other a thumb tip. The fact that these plates were made of copper alloy shows that the gauntlets had to belong to a higher-rank warrior of a higher rank. In the Western Europe, elements of the plate armour decorated with non-ferrous metal were regarded as an item of luxury. A left-hand gauntlet of this type decorated with non-ferrous metal is kept in the collection of the armoury of Churburg Castle (Switzerland). It is dated to ca. 1390 and is considered a work of the Milanese craftsmen. Soldiers, wearing manifestly evident Hourglass gauntlets, can be seen in the sphragistics sources from the late 14th century, namely on the seal of Jogaila, dated 1382, and the seal of Vy-gantas, duke of Kernavė, dated 1388.

2 The type of gauntlet widely used in that period, known as Hourglass gaunt-

let because of its shape. A specimen of this type of gauntlets, now a refer-ence sample, is depicted on the tombstone of the Prince of Wales Edward, the Black Prince, situated in the crypt of Canterbury Cathedral.

18

A breastplate of the shape typical of the armours manufactured in southern Germany in the 16th century was found at the same site in 1993. A projection in the shape of a low ridge had appeared on the middle part of the breastplate from 1530 in Germany which, starting with 1540, evolved into two distinct forms. The first line of its development reminded that of Italian – the breastplate began to acquire a prolonged, but flatter, appear-ance, and its profile represents a curved line extending from the neck to the waist, sometimes with a small angle protruding at the bottom of a cuirass. The other line of development, being purely German, had the ridge em-bossed at a slightly lower level and still more projecting forwards, until it reached its maximum measurements in the 1550s or 1560s. Consequently, the origin of this breastplate can be considered to be German (based on the style reminiscent of works of the Gratz craftsmen) manufactured at around 1550-1560.

A couter was found during investigations carried on in the same year. This couter features fairly graceful forms and a line of plaiting on the fringes. These features show that couters of a similar design should be dated to the end of the 16th century at the latest. Almost analogous couters can be seen together with Italian made armours dated to ca. 1550-1560. Couters of such type were manufactured in rather large quantities and fitted for plainer as well as more expensive suits of armour.

Scarcity of elements of the plate armour in archaeology is far from suggesting a low popularity of such type of armour in the Grand Duchy of Lithuania. Quite logically, though, we may claim that it did not represent the principal type of armour in the state because in the larger part of East Europe this type had not attained such prevalence as it did in the West. Still, warriors of higher ranks, let alone members of aristocracy, had to prise highly and use the plate armour (or its parts). The use of this type of armour is corroborated by iconographic and written sources. The earliest portrayal of the plate armour in sphragistic sources of the Grand Duchy of Lithuania appeared on the seals of Jogaila, Kaributas, and Skirgaila dating back to 1382. The horsemen, pictured on these seals, are clad in the white armour popular at that time in Western Europe. Researchers of the weap-onry obtain the bulk of information about them from extant copies stored in well-known collections as well as from plentiful iconographic and even

19

written records. Although the Grand Duchy of Lithuania did not bequeath such wealth of iconographic materials, nevertheless, the available records suggest that the plate armour was known and used there. Regretfully, it is almost impossible to determine its quantitative relationship to the other types of armour. Only one thing is beyond doubt that as early as in the sec-ond half of the 14th century a certain part of the then elite of the state must have worn this type of armour. Eventually, the plate armour gained an in-creasing popularity and in the late 15th – early 16th century it might have been used by the far greater number of warriors.

The Splint Armour The splint armour is a type of armour designed for limb protection

consisting of strips of metal (splints), which are attached to a solid leather backing or leather straps. A splint, as an element of the armour, is known not only from the period in consideration, and as an element for protection of limbs had been in use since the Early Middle Ages. Based on the data of iconography, the splint armour was reintroduced from the third quarter of the 14th century. As a matter of fact, bearing in mind the simplicity of the design of splints, there exists a high probability that the use of such armour had not ceased and successfully persisted up to the mentioned point in time. The emergence of the later splint armour might be associated with the use of cuir bouilli3 armour, which can often be seen on the images of the me-dieval visual arts. Unfortunately, merely three elements of such armour have survived physically and have been identified – two vambraces found in Tartu and a decorated cuir bouilli rerebrace held in the British Museum. The area of spread of the splint armour was fairly vast. This is additionally corroborated by extant specimens of the visual arts in the present Germany, England, Holland, and Italy.

Fragments of a leather item, which, after being glued together, at-tracted attention for the extraordinary shape, have been found on the inside of the defensive wall of the Lower Castle of Vilnius on top of the peat

3 Leather boiled in water (sometimes, with addition of wax or oil) which, after boiling, is easily moulded and, when dried, though being somewhat brittle acquires enough hardiness suitable even for production of armour.

20

layer, which was formed in the second half of the 14th century. Besides, the item differed from other leather pieces found in the layer by its pressed contours and rows of holes. The leather thickness was also unusual – approx. 3 mm. Based on these properties it has been identified as a rere-brace, part of the splint armour.

Taking into account the available interdisciplinary data, the splint limb protections, based on their design elements, can be reasonably divided into three variants. The first variant would include iron splints attached to leather backing, without rows of decorative rivets. A second variant is characterized by splints riveted in the rows of prominent rivets. The last variant, a third one, features rows of rivets in between splints. The latter variant might encompass the element of the splint armour found on the site of the Lower Castle of Vilnius. The earliest samples of the analogous limb protections can be seen on the tombstone of the already mentioned emperor of the Holy Roman Empire, Günther von Schwarzburg, dated to the year 1349. It is likely that similar items are depicted on the tombstones of Lorenzo Acciaiuoli, deceased in 1350, and Johann von Brandscheit.

The dating of the item as well as of the layer where this find was discovered perfectly concurs with the period of use of this type of armour in Europe. This splint rerebrace is a highly valuable and rare find, however, even after it has supplemented a meagre collection of the European splint armour, it is still very difficult to speak of any possible proportion of preva-lence of this type of armour in the medieval Europe. Notwithstanding that, it is safe to claim that the splint armour was indeed known to the warriors of the Grand Duchy of Lithuania and even might have been in use.

Conclusions 1. We have attained identification of 7 different main types of

the armour, dating to the period extending from mid-13th to mid-17th centuries, in the Lithuanian archaeological data falling into 4 groups, namely: the chain mail, the coat of plates (the lamellar armour, the bri-gandine and the scale armour), the plate armour (the white armour and the later types from the mid-16th century), and the cuir bouilli /boiled leather/ armour.

21

2. The greatest amount of armour elements is represented by the lamellar plates, whilst the finds of the scale armour and brigandine elements, as well as the chain mail fragments, are much scarcer. Only 5 elements of the plate armour have been discovered archeologically of which only 3 items can be dated to the late 14th – early 15th century, while the remaining two items reflect the late stage of the evolution of the plate armour and are dated to the mid-16th century. One element of the splint armour, the rerebrace from boiled leather dating back to the late 14th century, can be attributed to extremely rare and unique finds.

3. Due to commonly high corrosion rate of link locks of the chain mail, it is very difficult to determine the precise type of the chain mail. It appears that most of the links can be classified as the later vari-ant (referred to as pancir in the Russian literature).

4. Plates of the lamellar armour make up the bulk of finds, of which the earliest have been discovered at three burial grounds. A huge amount and manifold variants have been found at the site of the Lower Castle of Vilnius. Much fewer quantities have been found in other localities – the castles of Kernavė, Smolensk, Grodno, and Drutsk. It would appear that this type of the coat of plates had been known to the Balts already before the time of emergence of the Lithua-nian state, and used in conjunction with the chain mail or in the capac-ity of a complementary protection.

5. The growth in popularity of the lamellar armour is associ-ated with the gradually increasing expansion of the Grand Duchy of Lithuania into the lands of East Slavs. This type of armour must have been worn by both Lithuanian and Slavic warriors, as well as those of the Teutonic Order. Plentiful and manifold lamellar plates can be di-vided into subtypes, groups and variants. The plates found in the terri-tory of the Grand Duchy of Lithuania are similar, and, sometimes, they have direct analogues with the armour plates discovered in the East Slavic lands.

The research of the lamellar plates in the territory of the Grand Duchy of Lithuania has shown that:

a. Lamellar plates can be divided into 3 subtypes – lateral, central and “ordinary”.

22

b. Lateral plates are divided into 4 variants according to shape – having a rounded edge, L shaped, rectan-gular, and narrow rectangular. Four variants are also distinguished according to decoration – “heart” shaped, triangular, convex hemisphere and crescent shaped.

c. Only two items of central plates, which are identi-cal, have been found – octagonal with an ornament of eight convex crescents.

d. “Ordinary” elements of this type of armour can be classified into 5 variants according to shape – deco-rated broad with an indented edge, decorated me-dium-width with an indented edge, narrow and nar-row with an indented edge, and rectangular. Two variants are distinguished according decoration – convex 8 small and 8 big crescents.

e. The use of the lamellar armour in the territory of the Grand Duchy of Lithuania can be dated back to the 13th century – early 15th century.

f. Uniqueness of some armour plates suggests exis-tence of the lamellar variants of the local manufac-ture.

6. The scale armour was not widely used in the Grand Duchy of Lithuania. Their finds occur only on the site of Vilnius cas-tles, however, judging by the amount and variety of plates of this type of armour, we may claim that the warriors of the Grand Duchy of Lithuania were familiar with this type of armour. Discussions still are going on concerning the origins, routes of spread and areas of use of this type of armour. The plates with a single or two rivets, which have been known before, owing to the materials obtained from the castles of Vilnius have been supplemented with the plates containing two differ-ent 3 rivet patterns, elements with buckles, and completely unique decorated and gilded plates.

23

7. Notwithstanding regional scarcity of the elements of scale armour in the Grand Duchy of Lithuania, the analysis of the plates of scale armour found on the site of the Lower Castle of Vilnius suggests that:

a. It was one of the prevailing types of the armour in the territory of Vilnius castles in the late 14th – early 15th centuries. An ample quantity of this armour can be associated with the frequent sieges of Vilnius cas-tles and, as a result, enhanced troops of the garrison at that time.

b. Since some of the plates of this type armour have di-rect analogues in the East Slavic lands, it can be as-sumed that this type of armour appeared at Vilnius castles as a result of the Grand Duchy of Lithuania expansion to the Russian lands.

c. It is hard to ascertain whether the version of the scale armour with three rivets was adopted directly from the eastern regions of the Grand Duchy of Lithuania, or had followed in the steps of foreign troops and remained unchanged, however, it is probable that it acquired peculiar qualities in Lithuania thanks to lo-cal craftsmen.

d. It seems that certain subtypes of the scale armour found in Vilnius were also known in the Western Europe, as the existence of this type westwards from Lithuania is corroborated by abundant iconographic records.

e. The existence of decorated and gilded plates shows that this type of armour was known not only to the rank and file, but could have been worn by nobles and wealthy warriors as well.

8. The quantity of the brigandine plates found in the territory

of the Grand Duchy of Lithuania is rather large bearing in mind the likelihood of an accidental loss of such plates, and the area of preva-

24

lence of this type suggests the possibility that this type of armour might have been more popular that the scale armour. Majority of the brigan-dine plates date back to the late14th – early 15th centuries. This trend is undoubtedly linked to the tumultuous period in the history of the Grand Duchy of Lithuania and an increasing westernization of the troops.

9. The use of the plate armour in the Grand Duchy of Lithuania is reflected least of all in terms of archaeology. Such situa-tion is further related to the fact that elements of this type of armour are found very occasionally during archaeological investigations. And yet, sources of the related sciences evidence that this type of armour must have been favoured by the military elite of the state, while certain ele-ments of the plate armour were increasingly in use by rank-and-file warriors starting with the late 14th century.

10. The diversity and evolution of the types of armour went hand-in-hand with incessant military conflicts, changes in the battle-field tactics and augmentation of the Grand Duchy of Lithuania at the expense of the lands of the East Slavs. A successfully expanding state is hardly thinkable without a sophisticated army meeting the standards of the time, which gains combat experience in heavy fighting with en-emy and by adopting the most efficient armour and weaponry in use at that time. The lamellar armour, introduced to the weaponry in the mid-13th – mid-14th century, reflects the main direction of a military and political expansion of the Grand Duchy of Lithuania – the East Slavic lands. The rise in diversity of the types of weaponry and armour, seen from the middle/last quarter of the 14th century, is associated with the political situation of the Grand Duchy of Lithuania, developments of the weaponry in the Western Europe, and the westernization of the armour used in the state.

11. The distribution of the armour elements in the Grand Duchy of Lithuania is highly uneven. The reason for this is a difference in the levels of investigation of the former territory of the state, meth-odology of archaeological investigations, and different priorities of the nations in respect of the history of the Grand Duchy of Lithuania. In addition to these factors, the regional differences are amplified by the religious differences in the former Grand Duchy of Lithuania – the

25

heathen faith, which had persisted in the areas of ethnical Lithuanians, gave rise to different funerary customs and rites in the Baltic and Slavic areas of the state. Therefore, burial sites of the 13th-14th centuries of the Baltic area of the Grand Duchy of Lithuania yield parts or fragments of the armour alongside other funerary items. The largest amount of the armour elements has been found at the sites of castles with the capital of the state, the Vilnius Castle Complex, standing out sharply.

12. The distribution of the types of armour elements cannot suggest rates of popularity of one or another type in precise percent-age terms for the reason of uneven count of plates in a suit of ar-mours, specific conditions of manufacture resulting in varying prob-ability of an accidental loss, and by reason of dissimilar circumstances of their discovery.

26

DAKTARO DISERTACIJOS REZIUM Ė LIETUVI Ų KALBA

Karai ir konfliktai per visus amžius vaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų pasaulio ir atskirų tautų istorijoje. Nuo pat savo istorijos pradžios žmonija nuolat įsiveldavo į įvairiausius konfliktus, kurie dažnai išsivystydavo į nemažai aukų pareikalavusius karus. Didesniems ar mažesniems konfliktams laimėti reikėjo ne tik tam tikrų karybos įgūdžių, bet ir vis tobulesnių ginklų bei apsaugos priemonių nuo jų. Kintant ir tobulėjant karo taktikai ir ginkluotei, taip pat vystydavosi ir šarvai. Taigi ginkluotė ir šarvai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję su karo strategija ir taktika. Vakarų Europoje, jau XIX a. pabaigoje užgimus ginklų ir šarvų tyrimo mokykloms, karo istorija vis labiau papildoma materialiąją karo kultūrą atsispindinčiais šaltiniais. Išsami ginklų ir šarvuotės analizė padėjo atsakyti į daugelį iki tol neaiškių ne tik karybos, bet ir bendrosios istorijos klausimų.

XIII a. vidurys – svarbus momentas Lietuvos istorijoje. Šiuo laikotarpiu įsitvirtina vienas valdovas, kurio pastangomis susikuria ir Europoje pripažįstama valstybė. Be to, Lietuva tampa karalyste, turinčia visavertį karalių – Mindaugą. Valstybės kūrimasis neabejotinai susijęs su vieno valdovo karinės galios iškilimu, profesionalios kariaunos formavimusi. Deja, Lietuvos Karalystė egzistavo labai trumpai. Su Mindaugo nužudymu baigėsi ir trumpas naujos oficialios valstybinės religijos vystymosi laikotarpis Lietuvoje. Krikščionybė per kelerius metus nespėjo įleisti gilesnių šaknų ne tik tarp paprastų žmonių, bet netgi valdančiajame elite. Archeologiniai duomenys jokių pokyčių nei laidojimo paminkluose, nei gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose nerodo. Pagoniškų laidojimo papročių išlikimas viduramžių valstybėje yra labai naudingas dalykas archeologijai, padedantis geriau atskleisti gyventojų materialinės kultūros bruožus ir socialinį susiskirstymą. Naujoms krikščionių bendruomenėms, atverstoms į religiją valstybės pastangomis, nebūdingas greitas senųjų papročių atsisakymas. Taigi, netgi nuo 1387 m., jau nykstant mirusiųjų deginimo tradicijai, dar ilgoką laiką mirusysis į amžinąjį gyvenimą išlydimas su nekukliomis įkapėmis. Tokia situacija leidžia tikėtis užfiksuoti ir karinei bendruomenei priklausiusių asmenų kapus, kuriuose galbūt pasitaikytų ir šarvų detalių ar fragmentų. Deja,

27

mirusiųjų deginimo paprotys šią tikimybę šiek tiek sumažina. Grįžtant prie laikotarpio specifikos, būtina pabrėžti, kad maždaug nuo XIII a. vidurio iki tol vyravusius grandinius šarvus palaipsniui ima keisti (arba papildyti) plokšteliniai šarvai. Todėl nuo maždaug XIII a. vidurio didėja ir tikimybė plokštelinius šarvus užfiksuoti archeologiškai.

Darbo aktualumas. Lietuvos valstybei sėkmingai žengiant atsikurtos nepriklausomybės trečiuoju dešimtmečiu, natūraliai kyla visuomenės domėjimasis savo šalies praeitimi, kuri neįsivaizduojama be ilgus amžius trukusių kovų ar karų. Lietuvos valstybės kūrimasis glaudžiai susijęs su didelės karinės grėsmės atsiradimu, taip pat savos karinės diduomenės iškilimu, kariniais ir plėšikiškais žygiais į kaimynų žemes. Visa tolimesnė LDK istorija neįsivaizduojama be nuolatinių kovų su priešiškai nusiteikusiais kaimynais ar be valdovų ekspansinių žygių, kuriuos neretai vainikuodavo didesni ar mažesni mūšiai. Besidomint viduramžių Lietuvos karybos istorija dažnai prieš akis iškyla ir ganėtinai miglotas lietuvio kario vaizdinys. Iš gana išsamių Lietuvos istorikų darbų galime puikiai susidaryti vaizdą, su kokiu priešu jam reikėjo susidurti ir kokius tolimus žygius įveikti. Intensyviai kovojant su kryžiuočiais šalies vakaruose bei tęsiant ekspansiją į rytus, LDK valdovams, o ypač jų kariams, teko nelengvas uždavinys. Įvertinus tai, kad vakaruose į Lietuvą dažnai karinius žygius ir reidus vykdė vieni geriausių Europos karių, o rytuose teko susidurti su visai kitokią, sėkmingais žygiais patikrintą kovos taktiką naudojančiu priešu, LDK kario vaizdinys kelia daug klausimų. Todėl, palikus karo istorikams tirti valstybės karinės strategijos ir taktikos bruožus, be galo įdomu pažvelgti į kai kuriuos kario kokybę ir kasdienybę išreiškiančius materialiosios kultūros dalykus, o būtent, vieną iš karinės ekipuotės elementų – šarvus. LDK viduramžių karyba laikui bėgant tampa ne tik istorikų ar archeologų domėjimosi objektu. Viduramžių ginklais bei šarvais spindi ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Šių dienų Lietuvos kariuomenė, būdama LDK karybos tradicijų tęsėja, užsienio svečiams bei Lietuvos visuomenei demonstruoja Lietuvos galybės laikus (XIV a. pabaigą) menančią karių aprangą bei ginkluotę. Šios tendencijos skatina ieškoti vis daugiau LDK kariaunos šarvuotę atspindinčių archeologinių radinių bei gretutinių mokslų šaltinių.

28

Per paskutiniuosius 25 metus Lietuvos archeologų dėka sukauptas nemažas šarvuotės artefaktų kiekis. Daugiausia duomenų gauta intensyviai tiriant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją. Naujieji archeologijos objektų radiniai nustebino. Negalima atmesti tikimybės, kad dalis neatpažintų šarvuotės detalių guli Lietuvos muziejų fonduose tarp gausybės archeologinės medžiagos, kurią derėtų papildomai patikrinti. Turimus archeologinius duomenis būtina suregistruoti, sudaryti katalogą ir sistemiškai ištirti. Nors likusioje LDK teritorijoje (Baltarusijoje ir Ukrainoje) naujų, su šarvuote siejamų, archeologinių radinių per tą patį laikotarpį aptikta nedaug, šių šalių medžiagą derėtų peržvelgti iš naujo, siejant su dabartinės Lietuvos teritorijoje aptiktos šarvuotės elementais. Šarvuotės elementų analizė leidžia naujai pažvelgti į aptariamojo laikotarpio LDK karybos istoriją, suteikia papildomos informacijos apie tuo metu vyravusias šarvuotės tendencijas, karybos išsivystymo lygį. Nagrinėjant šią medžiagą įmanoma per karo technologijų prizmę susidaryti bendrą LDK kariuomenes vaizdą bei visavertiškai įvertinti bendrame Europiniame kontekste.

Šio darbo tikslas – sisteminė XIII a. vidurio–XVI a. pirmosios pusės LDK šarvuotės analizė remiantis archeologijos duomenimis, pasitelkiant gretutinių mokslų šaltinius. Nesiekiama surinkti visų rašytinių ar ikonografijos šaltinių, o tik jais naudotis papildant archeologijos duomenis. Įvertinus archeologinę medžiagą bendrame Europos kontekste siekiama pateikti menkai tyrinėtos LDK karių šarvuotės ir jos raidos studiją. Šarvų detalės ar jų fragmentai iš tuometinės LDK teritorijos ir yra šio darbo tyrimo objektas, padėsiantis nustatyti nagrinėjamojo laikotarpio šarvuotės tipus ir jų kitimą valstybėje. Tyrimui pasirinkta chronologiškai kintanti valstybės teritorija, kuri nuo XIII a. vidurio iki analizuojamo laikotarpio pabaigos gerokai keičiasi, o teritorijos, kuriam laikui tampančios vis didėjančios valstybės dalimis, gali jau kiek kitaip veikti ir senąsias žemes. Pavyzdžiui, XVI a. pradžios pietinių LDK žemių įtaka šiaurės vakarinėms (arba atvirkščiai) turėjo gerokai padidėti nei XIII a. pabaigoje, kai jos nebuvo vienos valstybės dalimis. Darbe keliami uždaviniai:

• Išskirti šarvuotės elementus LDK archeologijos medžiagoje.

29

• Remiantis archeologiniais duomenimis ir gretutinių mokslų šaltiniais apibūdinti XIII a. vidurio–XVI a. vidurio šarvuotę, nustatyti pagrindinius šarvuotės tipus ir įvertinti jų reikšmę LDK. • Remiantis kaimyninių šalių analogijomis bei tarpdisciplininių tyrimų duomenimis nustatyti tam tikrų šarvų tipų kelius į LDK, įvertinti šarvų detalių paplitimą bei skirtumus atskiruose valstybės regionuose. • Atskleisti chronologinę šarvuotės kaitą LDK ir jos ryšį su Europoje vykusiais ginkluotės kitimo procesais. • Sutvarkyti lietuviškus šarvuotės terminius.

Metodika: darbe taikomi analizės, sintezės, tipologinis, sisteminis ir lyginamasis tyrimo metodai.

Darbo chronologija pasirinkta vadovaujantis bendraisiais Europos šarvuotės raidos etapais. XIII a. vidurys yra laikomas vienu iš šarvuotės kitimo taškų. Šiuo laikotarpiu baigiasi vadinamasis grandinių šarvų „aukso amžius“. Dėl tam tikrų mūšio taktikos ir ginkluotės pokyčių šarvai papildomai stiprinami metalinėmis plokštelėmis. Prasideda plokštelinių šarvų įsigalėjimo ir plokštinių šarvų užgimimo etapas, kuris gražiai sutampa ir su Lietuvos karalystės susikūrimu. Darbo chronologinės ribos baigiasi ties dar viena šarvų raidos etapo pradžia – XVI a. viduriu. Mūšių laukuose vis labiau įsigalint šaunamajam parakiniam ginklui, pastebimi ir kardinalūs pokyčiai šarvuotėje, kai dėl papildomo plokštės storinimo šarvai palaipsniui praranda estetinį vaizdą ir kai kuriuos elementus. XVI a. viduryje, o tiksliau – trečiajame ketvirtyje, LDK išgyvena labai svarbų lūžio periodą. Nesėkmės karuose su Maskva vertė Lietuvos bajorus ieškoti sąjungininkų Lenkijoje. Ir po ne kartą vykusių derybų Liubline 1569 m. buvo sudaryta LDK ir Lenkijos unija, kurios rezultatas – nauja didžiulė valstybė Europoje, t. y. Abiejų Tautų Respublika.

30

Darbo naujumas. LDK ginklų ir šarvų raidos istorija pastaruoju metu vis labiau domimasi, viduramžių karių ginkluotė atkuriama ne tik mokslo, bet ir valstybės reprezentaciniais tikslais, o ši karo istorijos sfera ištirta vis dar labai menkai. Darbe nagrinėjama iki šiol išsamiau netyrinėta archeologinė medžiaga – šarvų detalės, papildant ją ikonografijos ir rašytiniais šaltiniais. Nagrinėjamasis laikotarpis, kaip jau minėta, apima labai svarbų Europos šarvų vystymosi etapą, kuris iki šiol beveik netyrinėtas Lietuvos archeologų darbuose. Beveik nieko nežinoma apie šarvų raidą mūsų valstybėje tiek jos kūrimosi, tiek ir klestėjimo metu. Istorinių šaltinių duomenys ir skurdi ikonografinė medžiaga nesuteikia aiškesnio atsakymo į šį klausimą, tik paskandina tyrėjus keisčiausių interpretacijų liūne. Išsamesnis LDK teritorijoje aptiktų šarvų detalių tyrimas padėtų gauti daugiau duomenų apie čia naudotus šarvus, į mokslinę apyvartą įtrauktų gausybę nepublikuotų radinių. Visą tai suteiktų duomenų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių tyrėjams, kurių informacija apie LDK karių šarvus yra labai fragmentiška ir kartais itin klaidinga. Iki šiol neatsakyti klausimai apie kadaise didžiulės valstybės karių ginkluotę yra svarbūs ne tik nedideliam mokslininkų ratui, bet ir plačiajai visuomenei, kurios domėjimasis savo istorija pastaruoju metu yra gana nemažas. Analizuojant Lietuvos karo istorikų darbus pastebimas tarpdisciplininio tyrėjų bendradarbiavimo trūkumas. Laikui bėgant su karyba susiję vaizduojamosios dailės šaltiniai vis dažniau papildo karo istorikų darbus. Deja, to paties beveik negalima pasakyti apie archeologinę medžiagą, kuri dažniausiai naudojama tik kaip iliustracijas papildanti medžiaga. Norint susidaryti išsamesnį LDK karybos istorijos vaizdą būtini ne tik pavieniams tyrimams skirti mokslo darbai, bet ir įvairių sričių tyrėjų tarpusavio bendravimas.

Pagrindiniai darbe ginami teiginiai: 1. LDK šarvuotės raida glaudžiai susijusi su kaimyninėmis šalimis ir atspindi karinius, prekybinius bei kultūrinius tarpusavio ryšius. 2. Šarvų tipų kaitą bei gausumą sąlygojo priešų šarvai, ginkluotė, mūšio taktika bei prijungtų žemių ginkluotės ypatumai.

31

3. LDK šarvuotė buvo ganėtinai moderni, besikeičianti. 4. Anachronizmai LDK šarvuotėje susiję ne su atsilikimu, o rodo savitas taktikos tendencijas. 5. Kai kurių šarvų variantų ar potipių unikalumas gali rodyti ir vietinę šarvų gamybos tradiciją. 6. LDK šarvuotės įvairovė buvo ganėtinai unikali Europos kontekste – suderinanti Vakarų ir Rytų Europos karybos tradicijas. 7. Nuo XIII a. vidurio LDK teritorijoje dominuoja Šiaurės/Rytų Europai būdinga šarvuotė, o nuo XIV a. pabaigos Vakarų ir Centrinės Europos įtaka palaipsniui stiprėja.

Archeologinė medžiaga iš LDK teritorijos suteikia nemažai duomenų apie karių šarvuotę. Vaizdas dar šiek tiek paaiškėja papildžius juos kai kuriais gretutinių mokslų šaltiniais. Naudojantis šiais duomenimis gana aiškiai atsekama ir LDK naudotų šalmų raida. Panašu, kad XIII a. viduryje–XIV a. pradžioje vis dar naudoti pagrindiniai senieji šalmų tipai, turintys analogų kaimyninėse šalyse ar tolimesniuose Europos regionuose, – kūginiai ir kupoliniai šalmai. Tokia situacija jokiu būdu nereiškia valstybės atsilikimo, o atspindi regioninį savitumą. Šiuo laikotarpiu šie šalmų tipai žinomi beveik visoje Europoje, tik kai kur ima įgauti savotiškų bruožų. Ne išimtis ir LDK, kur galime pastebėti susidūrusių Vakarų ir Rytų kultūrų bruožų čia naudojamų šalmų gamybos technologijų vystymosi tendencijose. Su XIV a. pradžia Vakarų Europoje išsiskiria naujas šalmo tipas, užgimęs dar XIII a. viduryje ir atnešęs naują šalmų raidos etapą vis sunkėjančiai kavalerijai. Tai – seveljeras, su kurio LDK kariai neabejotinai buvo susipažinę ir galbūt patys naudojo. Šis šalmo tipas XIV a. ketvirtajame dešimtmetyje „pagimdo“ vieną iš populiariausių viduramžių riterijos šalmų – bacinetus, kurie nuo XIV a. paskutiniojo ketvirčio naudojami ir LDK. Tai, kad bacinetus naudojo ne tik karinis elitas, rodo ir vietinio tipo išsivystymas. XV a. viduryje Europoje populiarėjantys salado tipo šalmai susilaukia populiarumo ir LDK, kur

32

jie naudojami beveik 90 metų, kol juos vis dažniau ima keisti modernesni armetai. Analizuojant šių šalmų raidą valstybėje nereikia pamiršti, kad vakarietiškos tendencijos daugiausia plito vakarinėje LDK dalyje. Įvertinant valstybės dydį ir didžiulę slavų gyvenamą teritoriją rytuose, negalima šios situacijos pritaikyti visai kunigaikštystei. Be to, vakarietiškų šalmų populiarumo šiame regione nerodo nei archeologiniai, nei kiti gretutinių mokslų šaltiniai.

XIII a. viduryje Europoje įvykęs savotiškas perversmas šarvuotėje neaplenkė ir Lietuvos. Šalia iki tol naudotų grandinių šarvų detalių atsiranda ir plokštelinių šarvų detalių – lameliaro plokštelių. Itin įdomi situacija atsiskleidžia būtent to laikotarpio laidojimo paminkluose. Nors kai kurie radiniai dėl nepakankamai aiškios radimvietės aplinkos (atsitiktiniai ar iš suardytų kapų) nebegali suteikti visavertės informacijos, vis tiek galime pastebėti kai kurių tendencijų. Panašu, kad laidojimo paminkluose aptiktos pavienės grandelės ar lameliaro plokštelės yra labiau simbolinio pobūdžio ir rodo, kad to meto visuomenės dvasinio gyvenimo suvokimas nebuvo primityvus ir leido kai ką interpretuoti simbolių kalba. Grandinių šarvų detalių ir lameliaro plokštelių kapuose datavimas kol kas negali būti labai tikslus – kai kuriais atvejais apima keletą šimtmečių. Deja, griežtai pasitikėti užsienio tyrėjų pasiūlyta XIII a. vidurio riba, susijusia su plokštelinių šarvų įsigalėjimo pradžia, negalime. Žinoma, reikėtų atkreipti dėmesį į regiono tradicijas, kaimyninių šalių šarvuotės tendencijas ir tik tada bandyti suprasti savąsias. Nors nuo XIII a. vidurio didesni ar mažesni pokyčiai tikrai pastebimi, negalime šios ribos aklai taikyti visiems šarvų tipams ar variantams, kurie galėjo atsirasti gerokai anksčiau. Ypač sudėtingas yra lameliaro paplitimo klausimas. Baltų ir rytų slavų žemėse aptinkamų surišamų šarvų plokštelių atsiradimas ir raida iki šiol kelia daugybę problemų, kurios gali būti išspręstos tik šių šarvų tyrėjų bendromis pastangomis ir turint naujų archeologinių radinių.

Daugiausia informacijos apie LDK karių šarvus davė VŽP tyrimai. Šioje teritorijoje aptikti visi LDK žinomi plokštelinių šarvų tipai, tarp kurių pasitaiko ir labai retų ar iki tol visiškai nežinomų potipių ar variantų. Be abejo, toks didžiulis šarvų detalių margumynas sąlygotas įspūdingo kultūrinio sluoksnio, kuris susiformavo per gana

33

ilgą ir intensyvų pilies ir Valdovų rūmų egzistavimo laikotarpį. Ganėtinai aiški šios teritorijos stratigrafija leidžia gana tiksliai datuoti šarvų detales ir padeda atsakyti į probleminius kai kurių šarvų tipų vystymosi klausimus. Gausus lameliaro plokštelių kiekis ir įvairovė rodo ilgesnį, nei įprasta manyti, šio tipo egzistavimo laikotarpį Europoje. Tvirtai galime teigti, kad lameliaro šarvai gana plačiai buvo naudojami ir XIV a. antroje pusėje ar netgi XV a. pradžioje. Lameliaras, Lietuvos teritorijoje naudotas nuo XIII a., neabejotinai čia pateko karų ir kontaktų su rytų slavais metu. Laikui bėgant šis plokštelinių šarvų tipas vis populiarėjo net tik rytinėse LDK teritorijose, bet ir etninėje Lietuvoje. Šis procesas vis spartėjo LDK riboms plečiantis į rytus ar pietryčius. VŽP teritorijos radiniai liudija ir tam tikrą lameliaro savotiškumą, kuris gali būti susijęs su vietinių meistrų patobulinimu, o tai rodytų, kad šis šarvų tipas buvo gaminamas vietoje, pasitelkus šarvininkus iš rytų ar net vietinius meistrus.

Žvyninių šarvų plokštelės, žinomos Vakarų Europos ikonografijoje ir rytų slavų žemių archeologinėje medžiagoje, LDK teritorijoje aptiktos tik Vilniaus pilyse. Be abejo, įvertinus gana didelį jų paplitimo arealą, teigti, kad tokio tipo šarvai LDK buvo naudojami tik Vilniaus pilių įgulos, būtų nelogiška. Šioje teritorijoje tai antras pagal gausumą plokštelinių šarvų tipas. Kaip ir lameliaro atveju, turime vieną atskirai aptiktą šio tipo plokštelių komplektą, tačiau ir pavienių plokštelių skaičius taip pat yra nemažas. Išskirtini analogijų neturintys žvyninių šarvų plokštelių variantai.

LDK archeologijos duomenys suteikia informacijos ir apie Vakarų Europai būdingus šarvų tipus – brigantinas, įtvarinius bei plokštinius šarvus. Skirstant vakarietiškus artefaktus pagal tipus, jų skaičius pasirodė esąs gana nevienodas. Kiek didesniu kiekiu išsiskiria brigantinų plokštelės, kurių keliasdešimt rasta Vilniaus pilių teritorijoje, taip pat keletas Gardino Pilyje ir Zeliona Lipa vietovėje. Vertinant šiuos proporcijų skirtumus reikėtų atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų. Pirmiausia, archeologiškai aptiktų brigantinų plokštelių ir plokštinių šarvų skirtumas pastebimas ir Vakarų Europoje, nors ir ne toks ryškus. Gausesnis brigantinų detalių skaičius gali būti paaiškinamas ne tik didesniu šių šarvų populiarumu tam tikru

34

laikotarpiu, bet ir didesne jų praradimo galimybe. Paprastai plokštiniai šarvai sudaryti iš gerokai didesnių geležies detalių ir, atsitiktinai pametus vieną iš jų, tikimybė ją atrasti ir dar kartą panaudoti yra gerokai didesnė. Be to, plokštiniai šarvai, palyginti su brigantinomis, buvo brangesni, o tai dar kartą paaiškina mažesnį jų detalių skaičių archeologijoje. Dauguma Europos muziejuose ar ginklinėse saugomų plokštinių šarvų ar jų elementų nėra archeologinių tyrimų medžiaga. XVI a. antrojoje pusėje atėjus šarvų kolekcionavimo madai, amžiams bėgant buvo išsaugota nemažai gražių plokštinių šarvų ar net brigantinų. Taigi, iki šiol labai sunku nustatyti plokštinių ir plokštelinių šarvų naudojimo proporcijas Europoje, nors dėl dažnesnio brigantinų (ar kitų coat of plates) naudojimo abejonių nėra. Didesnė problema – įtvariniai šarvai, nes be keleto archeologinių artefaktų, daugiau informacijos apie jų panaudojimą ir populiarumą suteikia tik ikonografija, kurios taip pat nėra daug. Taigi, radinys iš VŽP teritorijos yra be galo vertingas. Deja, net ir jam papuošus skurdžią Europos įtvarinių šarvų kolekciją, kalbėti apie šio tipo proporcijas viduramžių Europoje yra gana sudėtinga. Nepaisant to, galima drąsiai teigti, kad įtvariniai šarvai LDK kariams buvo tikrai žinomi ir galbūt pačių jų naudojami. Įvertinę LDK teritorijoje aptiktą bendrą vakarietiškų šarvų detalių skaičių, galime teigti, kad mados tendencijos iš Vakarų Europos čia nebuvo retos „viešnios“. Tai ryškiai matosi analizuojant nemažą brigantinų plokštelių skaičių ir įvairovę VŽP teritorijoje bei įvertinant daug mažesnę jų detalių atsitiktinio praradimo tikimybę (palyginti su kitais plokšteliniais šarvais).

Analizuodami archeologiškai aptiktas šarvų detales LDK teritorijoje, galime pastebėti kai kurias tendencijas, būdingas tam tikram laikotarpiui. XIII a. antrojoje pusėje–XIV a. viduryje dominuoja grandinių šarvų ir lameliaro fragmentai. Atsižvelgę į regiono ypatumus, kaimyninių valstybių medžiagą bei šarvuotės raidą šiuo laikotarpiu, matome, kad LDK karių naudojama apsauga nenusileido kaimyninių šalių kariaunos šarvuotei, o kai kuriais atvejais (Livonijos baltų ir finų atžvilgiu) juos netgi lenkė. Nors jau, kaip minėta, XIII a. vidurys yra sąlyginė grandinių šarvų „aukso amžiaus“ pabaiga, žiedmarškė dar mažiausiai 200 metų gana intensyviai naudojama kaip antraeiliai, o kai

35

kada ir kaip pagrindiniai šarvai. Lameliaras iki pat XV a. dėvimas rytinių slavų. Jis Teutonų ordino karių buvo naudojamas ir laikomas gana vertingais šarvais. Šio šarvų tipo ilgalaikis populiarumas LDK liudija ir apie kiek kitokią taktiką nei Vakarų Europoje. Lameliaras, nors ir puikiai gali būti naudojamas pėstininkų, užgimė stepių klajoklių teritorijoje ir geriausiai savo savybes atskleidė būtent kaip lengvosios kavalerijos šarvai. Vakarų Europoje, laipsniškai įsigalint sunkiajai riteriškajai kavalerijai, keičiasi ir šarvai, kurie laikui bėgant gaminami iš vis didesnių plokščių, kad apsaugotų raitelį nuo galingų priešininko kavalerijos smūgių. Lietuvoje tokie Eurazijos stepių šarvai dėl kiek skirtingos taktikos (kuri neabejotinai turėjo skirtis nuo įprastos klajokliškos), sąlygotos vietinio landšafto ir kitų gamtinių sąlygų, sėkmingai prigijo ir sėkmingai buvo naudojami gana ilgą laikotarpį. Be abejo, negalima atmesti ir prielaidos, kad vakarietiški šarvų elementai (pavyzdžiui, protobrigantinos) buvo žinomi ir čia. Deja, duomenų apie tai nėra. Kitą vertus, rimtesni pokyčiai Vakarų Europos šarvuotėje pastebimi tik nuo XIV a. antrojo dešimtmečio, kai vaizduojamosios dailės šaltiniuose vis dažniau galime pamatyti plokštinių šarvų elementų, beje, dažniausiai pasitaikančių ant kilmingųjų asmenų antkapinių plokščių, todėl šis faktas nerodo masinio šių šarvų elementų naudojimo tarp karių. Įvertindami analogiškų šaltinių LDK nebuvimą, vis dėlto negalime visiškai atmesti šio laikotarpio vakarietiškų šarvuotės tradicijų egzistavimo galimybės ir tarp mūsų kilmingųjų.

Nuo XIV a. antrosios pusės archeologinė medžiaga liudija apie šarvų tipų gausėjimą LDK teritorijoje. Naudojamos brigantinos ir žvyniniai šarvai. Brigantinų atsiradimą LDK neabejotinai galima sieti su tiesioginiais prekybiniais ir kariniais kontaktais su Vakarų ar Centrine Europa ir jos kariais. Iš šiuo laikotarpiu datuojamų brigantinų plokštelių LDK teritorijoje ryškiai išsiskiria rastosios Vilniaus pilių teritorijoje. Svarbu atkreipti dėmesį ne tiek į brigantinų plokštelių gausą, kiek į jų įvairovę, liudijančią gana intensyvų šio šarvų tipo naudojimą tarp įgulos. Dažnai manoma, kad LDK dėvėti vakarietiško tipo šarvus daugiau buvo linkę kilmingesni ar turtingesni kariai. Vis

36

dėlto archeologinėje medžiagoje prabangesnių brigantinų plokštelių4 nepastebima. Tai rodo, kad šiuo atveju šis šarvų tipas buvo naudojamas ir paprastų karių. Deja, kol kas sunku pasakyti, kokios įgulos. Šalia brigantinų plokštelių aptinkamos žvyninių šarvų detalės. Šių šarvų kelias į LDK taip pat gana neaiškus. Nors šio tipo plokštelės archeologiškai užfiksuotos tik rytų slavų žemėse, ikonografiniai duomenys rodo, kad jie buvo neprastai žinomi ir visoje Europoje. Ankstyviausios analogiškos archeologiškai aptiktos žvyninės plokštelės žinomos iš Pskovo ir tradiciškai datuojamos XIII a. pabaiga–XIV a. pirmąja puse. Vis dėlto dėl šių plokštelių datavimo tarp pačių rusų tyrėjų iki šiol nerimsta ginčai ir vis daugiau linkstama prie kiek vėlyvesnės jų atsiradimo datos.

Ankstyvųjų plokštinių šarvų naudojimas LDK archeologijoje atsispindi mažiausiai. Tokia situacija anaiptol nenušviečia tikrosios padėties. Pirmieji plokštiniai, o vėliau – baltieji, gotikiniai ir Maksimiliano tipų šarvai archeologinių tyrimų metu itin retai aptinkami ir kitose Europos šalyse. Daugiausia informacijos apie juos šarvuotės tyrėjai gauna iš iki šiol gerai išlikusių, garsiose kolekcijose saugomų egzempliorių, gausių ikonografijos ar net rašytinių šaltinių. Nors LDK nepaliko tokios gausybės ikonografinės medžiagos, vis dėlto ir iš turimų duomenų galima susidaryti nuomonę, kad plokštiniai šarvai čia buvo žinomi ir nešiojami. Deja, koks buvo jų kiekio santykis su kitų tipų šarvais, pasakyti beveik neįmanoma. Neabejotina tik, kad dar XIV a. antrojoje pusėje juos turėjo dėvėti dalis valstybės elitui priklausiusių asmenų. Laikui bėgant plokštiniai šarvai populiarėjo ir XV a. pabaigoje–XVI a. pirmojoje pusėje galėjo būti naudojami kur kas gausesnio kiekio karių.

Išvados: 1. Lietuvos archeologinėje medžiagoje pavyko išskirti 7

skirtingus XIII a. viduriu–XVII a. viduriu datuojamus šarvuotės tipus, skirstytinus į 4 grupes: 1) grandiniai, 2) plokšteliniai (lameliaras,

4 Išsiskiriančių dekoruotomis kniedėmis.

37

brigantinos ir žvyniniai šarvai), 3) plokštiniai (baltieji ir vėlyvieji, t. y. XVI a. vidurio, šarvai) bei 4) virtos odos šarvai.

2. Didžiausią kiekį šarvuotės elementų sudaro lameliaro plokštelės, ganėtinai mažiau aptikta žvyninių šarvų ir brigantinų detalių bei grandinių šarvų fragmentų. Archeologiškai aptikti tik 5 plokštinių šarvų elementai, iš kurių tik tris detales galima datuoti XIV a. pabaiga–XV a. pradžia, likusios dvi atspindi vėlyvąjį plokštinių šarvų raidos etapą ir datuojamos XVI a. viduriu. Prie labai retų ir unikalių radinių galima priskirti vieną įtvarinių šarvų detalę – virtos odos antžastį, datuojamą XIV a. pabaiga.

3. Dėl tradiciškai didelės grandinių šarvų grandelių užrakto korozijos tiksliai nustatyti grandinių šarvų tipą yra labai sunku. Panašu, kad dauguma grandelių galima priskirti vėlyvesniajam (rusiškoje literatūroje žinomam pancir pavadinimu) variantui. Grandelių dydis ir skerspjūvis įvairuoja. Išskirti 3 žiedelių variantai – 1) kniedytieji viena kniede, 2) vientisieji ir 3) nesutvirtintieji.

4. LDK teritorijoje lameliaro plokštelių aptikta tik 3 laidojimo paminkluose. Visi jie – baltų gyventame areale. Didžiausias lameliaro plokštelių kiekis ir variantų skaičius rastas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Gerokai mažiau jų aptikta kitose vietovėse – Kernavėje, Smolenske, Gardino ir Drucko pilyse. Panašu, kad šis plokštelinių šarvų tipas baltams galėjo būti žinomas ir prieš Lietuvos valstybės susikūrimą bei naudojamas šalia grandinių šarvų arba kaip jų papildoma apsauga.

5. Lameliaro šarvų populiarumo augimas sietinas su palaipsniui didėjančia LDK ekspansija į rytų slavų žemes. Šio tipo šarvus galėjo dėvėti tiek lietuvių, tiek slavų, o kai kuriais atvejais ir Teutonų ordino kariai. Gausybę skirtingų lameliarų plokštelių galima suskirstyti į potipius, grupes ir variantus. LDK teritorijoje rastosios plokštelės tarpusavyje panašios ir kai kurios yra analogiškos rytų slavų žemėse aptiktoms šarvų plokštelėms.

Lameliaro plokštelių tyrimai iš LDK teritorijos parodė, kad: 1) lameliaro detales galima suskirstyti į 3 potipius

– kraštines, centrines ir eilines;

38

2) kraštines plokšteles galima suskirstyti į 4 variantus pagal formą – užapvalintu kraštu, „L“ formos, stačiakampes ir siaurąsias stačiakampes; taip pat galimi 4 variantai pagal ornamentą – „širdelės“ pavidalo, trikampio, iškilių pusrutulių bei pusmėnulių formų;

3) centrinės plokštelės aptiktos tik dvi ir yra vienodos – aštuoniakampės su aštuonių iškilių pusrutulių ornamentu;

4) eilines plokšteles galima suskaidyti į 5 variantus pagal formą – ornamentuotas plačiąsias karpytu kraštu, ornamentuotas vidutinio pločio karpytu kraštu, siaurąsias ir siaurąsias karpytu kraštu bei stačiakampes; 2 variantai skirtini pagal ornamentą – iškilių 8 mažų ir 8 didelių pusrutulių;

5) lameliaro naudojimą LDK teritorijoje galima datuoti XIII a.–XV a. pradžia;

6) kai kurių šarvų plokštelių unikalumas leidžia manyti, kad egzistavo ir vietinės gamybos lameliaro variantų.

6. Žvyniniai šarvai nebuvo gausiai paplitę LDK. Jų aptikta tiktai Vilniaus pilių teritorijoje, bet įvertinus šio šarvų tipo plokštelių kiekį ir įvairovę galima teigti, kad jie buvo gana gerai žinomi LDK karių. Dėl šių šarvų atsiradimo, plitimo krypčių ir naudojimo arealo vis dar diskutuojama. Anksčiau žinotos plokštelės su viena ir dviem kniedėmis. Vilniaus pilių medžiaga papildė radinius plokštelėmis su dviem skirtingomis 3 kniedžių kombinacijomis, detalėmis su sagtelėmis bei visiškai unikaliomis – ornamentuotomis paauksuotomis plokštelėmis.

7. Nepaisant žvyninių šarvų detalių menko regioninio paplitimo LDK, išanalizavus Vilniaus Žemutinėje pilyje aptiktas žvyninių šarvų plokšteles galima teigti, kad:

1) tai buvo vienas iš populiariausių šarvų tipų XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje Vilniaus pilių

39

teritorijoje; didelį jų kiekį galima sieti anuo laikotarpiu vykdytomis Vilniaus pilių apgultimis ir dėl to padidėjusiu įgulos skaičiumi;

2) kadangi kai kurios šarvų plokštelės turi tiesioginių analogų rytų slavų žemėse, todėl gali būti, kad šis šarvų tipas Vilniaus pilyse galėjo atsirasti dėl LDK ekspansijos į rusiškąsias žemes;

3) sunku nustatyti, ar žvyninių šarvų su trimis kniedėmis variantas buvo perimtas tiesiogiai iš LDK rytinių žemių, t. y. atėjęs kartu su kitataute įgula ir nepakitęs, ar gali būti, kad Lietuvoje vietinių meistrų dėka įgavo savotiškų bruožų;

4) kai kurie žvyninių šarvų potipiai, aptikti Vilniuje, panašu, buvo žinomi ir Vakarų Europoje, nes šio tipo egzistavimą į vakarus nuo Lietuvos liudija ganėtinai gausi ikonografinė medžiaga;

5) ornamentuotų ir paauksuotų plokštelių egzistavimas rodo, kad šį šarvų tipą dėvėjo ne tik paprasti, bet ir kilmingi bei itin turtingi kariai.

8. LDK teritorijoje rastų brigantinų plokštelių skaičius nėra mažas, įvertinant šių plokštelių atsitiktinio praradimo tikimybę, o atsižvelgiant ir į jo paplitimo arealą, panašu, kad šis šarvų tipas galėjo būti populiaresnis ir už žvyninius šarvus. Dauguma brigantinų plokštelių datuojamos XIV a. pabaiga–XV a. pradžia. Ši tendencija neabejotinai susijusi su neramiu laikotarpiu LDK bei palaipsniui didėjančia kariuomenės vesternizacija.

9. Plokštinių šarvų naudojimas LDK archeologiškai atspindėtas mažiausiai. Tokia situacija susijusi dar ir su tuo, kad šio tipo šarvų detalės archeologinių tyrimų metu aptinkamos itin retai. Vis dėlto gretutinių mokslų šaltiniai liudija, kad šį šarvų tipą tikrai mėgo valstybės karinio elito atstovai, o nuo XIV a. pabaigos kai kuriuos plokštinių šarvų elementus ima vis dažniau naudoti ir paprasti kariai

40

10. Šarvuotės tipų įvairovė ir kaita sąlygota nuolatinių karinių susidūrimų, mūšio taktikos pokyčių ir LDK augimo rytų slavų žemių sąskaita. Sėkmingai besiplečianti valstybė neįsivaizduojama be modernios, tam tikrą laikotarpį atitinkančios kariuomenės, kuri kovinę patirtį įgyja intensyvių susidūrimų su priešais metu, kartu perimdama efektyviausią šarvuotę ir ginklus. XIII a. viduryje–-XIV a. viduryje šarvuotėje imtas naudoti lameliaras atspindi pagrindinę LDK karinės ir politinės ekspansijos kryptį – į rytų slavų žemes. Nuo XIV a. vidurio/paskutiniojo ketvirčio pastebimas šarvuotės tipų įvairovės augimas, susijęs su politine LDK situacija, pokyčiais Europos ginkluotėje bei šarvuotės vesternizacija valstybėje.

11. Šarvų detalių pasiskirstymas LDK yra labai nevienodas. Tam įtakos turi skirtingas buvusios valstybės teritorijos ištirtumo lygis, archeologinių tyrimų metodika bei skirtingi valstybių prioritetai LDK istorijos atžvilgiu. Be šių faktorių, regioninius skirtumus didina ir LDK religiniai skirtumai – etninės Lietuvos teritorijoje ilgai išsilaikiusi pagonybė lėmė skirtingas laidojimo tradicijas baltiškajame ir slaviškajame valstybes arealuose. Dėl to LDK baltiškojo arealo XIII a.–XIV a. laidojimo paminkluose šalia kitų įkapių galima aptikti ir šarvų detalių ar jų fragmentų. Daugiausia šarvuotės elementų aptikta pilyse, iš kurių ryškiai išsiskiria valstybės sostinė – Vilniaus pilių kompleksas.

12. Šarvų detalių tipų kiekio pasiskirstymas negali rodyti tikslaus procentinio vieno ar kito šarvų tipo populiarumo dėl nevienodo plokštelių kiekio šarvuose, jų gamybos specifikos ir tuo nulemtos atsitiktinės plokštelių praradimo tikimybės bei skirtingų jų radimo aplinkybių.

41

List of scientific publications on the topic of dissertation / Mokslini ų straipsnių disertacijos tema sąrašas

Bugys, P., 2011. Žvyninių šarvų plokštelės Vilniaus

pilių teritorijoje. Lietuvos archeologija, 37, 207-216. Bugys, P., 2011. Šarvų detalių komplektas iš Vilniaus

Žemutinės pilies teritorijos. Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, 1, 169-177.

Bugys, P., Blaževičius, P., 2013. Reikšmingas XIV a. pab. įtvarinių šarvų detalės radinys Vilniaus Žemutinėje pilyje. Lietuvos archeologija, 39, 41-52.

Bugys, P., 2013. Viduramžių ir Renesanso karybos terminija ir jos problematika: šarvuotės ir jos dalių pavadinimai. Karo archyvas, XXVIII, p. 52-68.

42

About Author

Name, Surname Paulius Bugys

Date of birth 27-01-1977

Place of birth Telšiai

Education 1997-2001 Bachelor studies at Vilnius University, bachelor degree in Archaeology 2006-2008 Master studies at Vilnius University, Master degree in Archaeology

2009-2013 Doctoral Studies at Klaipėda University

Employer Since 2011 – The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania. Junior scientific worker.

Professional experience 2007-2010 Castle Research Center „Lietuvos pilys“. Laboratory assistant. 2010-2012 National Museum the Palace of the Grand Dukes of Lithuania. Senior museologist-archaeologist.

E-mail [email protected]

43

Apie autorių

Vardas, pavardė Paulius Bugys

Gimimo data 1977-01-27

Gimimo vieta Telšiai

Išsilavinimas 1997-2001 Bakalauro studijos Vilniaus Universitete. Archeologijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis. 2006-2008 Magistro studijos Vilniaus Universitete. Archeologijos magistro kvalifikacinis laipsnis. 2009-2014 Doktorantūros studijos Klaipėdos Universitete

Darbovietė Nuo 2009 m. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

Jaunesnysis mokslo darbuotojas.

Specialybinė darbo patirtis 2007-2010 Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Laborantas. 2010-2012 Nacionalinis muziejus LDK Valdovų rūmai. Vyresn. muziejininkas-archeologas.

El. paštas [email protected]