Ozonas Nr. 9/2008 m. (13)

PAGRINDINIS NUMERIO PARTNERIS GENERALINIS LEIDINIO RĖMĖJAS

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus aplinkai nekenksmingais dažais.Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk draugams arba atiduok perdirbti.

Partneriai:

Jau penkerius metus rugsėjo 25 – 26 d. Druskininkuose rengiamas diskusijų forumas „Atliekų tvarkymas“ vėl kviečia suinteresuotas puses pasidalinti patirtimi, apžvelgti nuveiktus darbus, pastebėti daromas klai-das ir nužymėti būtinas veiklos trajektorijas. Įtakingiausias šios srities renginys šalyje, anot jo rengėjų, ar-timiausiais metais tik plės savo veiklos lauką. Jie tikina, kad forumą greitai bus galima vadinti ir svarbiausiu aplinkosauginiu renginiu Lietuvoje. O kol kas jubiliejinio diskusijų forumo išvakarėse apie jo augimą ir perspektyvas kalbėjome su renginio idėjine lydere ir sumanytoja bei UAB „Ekokonsultacijos“ direktore Lina Šleinotaite-Budriene.

Ekologiškų automo-bilių Lietuva laukia su drąsiu nerangumu

Nepažįstamas mokslas – žmogaus ekologija

ISSN 1822-6191 Ekologiškos kultūros gidas / Ecological Initiatives Guide www.ozonas.lt www.ekologija.lt 2008/9 (13)

Atliekų tvarkyme auksas nežiba

6psl.

12-13 psl.

POLICIJA GRIEBĖSI JĖGOS PRIEŠ „VIVA SOL“ EKO-ŪKININKUS„Lietuva tokia šalis, kur gyvena…” agresyvūs po-licininkai. Prieš metus Vilniaus policininkai „paka-vo” dviratininkus, dabar – ekologiškus ūkininkus. Sekmadieninis incidentas prie „Cafe de Paris“ jau plačiai nuaidėjo žiniasklaidoje ir pasiekė seimo tribūnas.Kaip pasakoja įvykio liudininkas, „Viva Sol” asoci-acijos pirmininkas, rugsėjo 7 dieną (sekmadienį), jau antri metai iš eilės, vyko sūrių gamintojų ir val-gytojų asociacijos „Viva Sol“ degustacijos ir mugė. Vienas iš renginio dalyvių, ekologiškų daržovių augintojas iš Biržų, gatvėje, tačiau kavinės teri-torijoje, pardavinėjo likusias nuo užsakymų savo užaugintas daržoves. Pačioje renginio pabaigoje, 13 val. prie jo prisistatė du policijos pareigūnai ir pareikalavo leidimo prekybai viešoje vietoje. Akivaizdu, kad tokio leidimo ūkininkas neturėjo ir nukreipė pareigūnus pas renginio organizatorių. Prisistačius asociacijos „Viva Sol“ pirmininkui ir prašius paaiškinti, kokių pretenzijų turi policijos pareigūnai, vienas iš pareigūnų prisistatė res-publikos prezidentu Valdu Adamkumi, ir šaipy-damasis vis toliau reikalavo leidimo iš ūkininko. Pareigūnai, paėmę jo asmens dokumentus, pa-reiškė, kad jį sulaiko, ir liepė jam sėsti į policijos mašiną, kad vyktų į komisariatą. Grupė gamintojų ir kiti renginyje dalyvavę žmonės pareiškė protes-tą dėl nesuprantamo policijos elgesio ir pageida-vo kartu vykti į policijos komisariatą, kadangi tai bendras renginys, ir ne vienas ūkininkas gali duoti paaiškinimus. Policijos pareigūnai jėga bandė įsodinti ūkininką į automobilį, tačiau dalyviams pastojus kelią, policijos pareigūnai pasikvietė dar vieną ekipažą į pagalbą ir jėga du dalyvius įsodino į skirtingus automobilius. Areštinėje suimtieji buvo laikyti tris valandas. Ūki-ninkas kaltinamas pažeidęs prekybos viešoje vie-toje taisykles pakviestas į Vilniaus trečiajį policijos komisariatą rugsėjo 10 dienai, asociacijos primi-ninkui pareikšti kaltinimai nepaklusimu policijos pareigūnui ir pakviestas į Vilniaus m. 3 apylinkės teismą šių metų rugsėjo 24 dieną. „Koridoriuje pamatęs mane sulaikiusį pareigūną, paprašiau patikslinti, ar jis tikrai Valdas Adamkus, ir tik primygtinai reikalaujant prisistatė, kad yra vyresnysis patrulis Biškovskij (jei gerai nugir-dau..)”, sako nukentėjęs.Man atrodo, aš tą „Byškovskij” pažįstu – tai proto-tipinis A.Burgess personažas „Bukas” iš „Prisukamo apelsino”.

Ekoblogas.info – Ramūnas Janavičius

ATLIEKŲ TVARKYMAS – numerio tema, forumas ir diskusijosŠio mėnesio numerio (neišsemiama) tema – atlie-kų tvarkymas, perdirbimas, rūšiavimas, naujausi „užstato sistemos“ iššūkiai ir t.t. – labiausiai susiju-si su rugsėjo pabaigos renginiu Druskininkuose – OZONAS yra oficialus forumo „Atliekų tvarkymas“ leidinys. Štai kodėl leidinio pradžioje stačia galva neriame į šio sektoriaus problemas ir įvairiausiai su juo susi-jusių ekspertų, oficialių asmenų ir kitų mąstytojų pasvarstymus, o pabaigoje, rubrikoje „Rūšiuok Rūšiuok“, pridedame ir subjektyvesnį (Vytenio Dapkevičias iš Ekoblogo) atkirtį. Informuokite, ką manote jūs.

1-5psl.

ATLIEkų TvARkyMO SEkTORIUJE vIS DAR TRūkSTA TvARkOS

Kristina Kučinskaitė[email protected]

Atliekų tvarkymo forumas rengia-mas jau penkti metai. Ar galima įvardinti konkrečius pozityvius po-slinkius, kuriuos jis būtų inicijavęs atliekų tvarkymo sektoriuje?Sunku vertinti, reikėtų klausti forumo dalyvių. Mes, renginio organizatoriai, kartu su partneriais kasmet tikimės to paties – tapti vieta, kurioje susitiktų suinteresuotos šalys: produktų gamin-tojai, importuotojai, jų organizacijos, savivaldybės, atliekų tvarkytojai, var-totojai, jų gynimo organizacijos, vals-

tybinės institucijos, politikai, nevyriau-sybinės organizacijos, mokslininkai, konsultantai – ir bent dvi dienas atvirų diskusijų metu ieškotų sprendimų, kaip padėti apsaugoti aplinką nuo atliekų, padėti kurti aplinkosauginiu požiūriu efektyvias ir ekonomiškai pagrįstas bei vartotojui prieinamas atliekų surinki-mo ir tvarkymo sistemas. Įrodyta, kad pavykusios atliekų tvarkymo sistemos yra partnerystės ir bendradarbiavimo rezultatas tarp gyventojo-vartotojo, savivaldybės, gamintojų-importuo-tojų. Tačiau tai įmanoma tik tada, jei visos šalys bent akimirką nustoja gal-voti apie siaurus asmeninius interesus

ir nukreipia jėgas į bendrą tikslą. Kai siekiama ir kuriama kartu, nauda taip pat dalinamasi kartu. Tokia yra partne-rystės galia. Visada vertiname forumo diskusijas, kuriose nuo pozicijų ir ar-gumentų pristatymo pereinama prie bendros vizijos aptarimo, numatant kiekvienos iš šalių indėlį, pastangas ir bendradarbiavimo perspektyvas. Pozityviausias mano pastebėtas po-slinkis atliekų tvarkymo sektoriuje – drąsa įvardinti problemas ir jas ana-lizuoti. Nepripažįstant problemų, jas pagražinant ar slepiant – jų spręsti neįmanoma. Vis tik ryškūs poslinkiai atliekų sektoriuje tebėra lėti, inertiški,

fragmentiški. Vis dar nepakankamai ieškoma į ateitį orientuotų inovatyvių sprendimų.

Su kokiomis problemomis susiduria-te rengdami forumą, kaip pavyksta laviruoti tarp skirtingų interesų gru-pių, išlikti objektyviems?Pradžia buvo sunki, pilna įtarimų ir trukdymų. Pats renginys turi idėją, sti-prų vertybinį užtaisą ir laiko, patikrintą organizatorių bei partnerių komandą. Tai – svarbiausia siekiant objektyvumo ir skaidrumo. Renginys yra pats save išsilaikantis. Mokestis už jį įvestas tam, kad pinigai „iš išorės“ neturėtų jokios įtakos diskusijų temoms ir turiniui. Per visus metus pastabos, kurių sulaukia-me po renginio, visada susijusios su per aštriomis diskusijomis, nepakankamu laiko kiekiu, bet ne su kažkieno intere-sų protegavimu. Kaip renginio turinio vadovė visada susiduriu su sunkumais Lietuvoje ieškodama plačiai mąstan-čių, objektyvių ekspertų, kurie sugebė-

Nukelta į 2 psl.

Nuotr. Gintaro Vitulskio

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

OZONAS 13 / ATLIEkų TvARkyMAS

Redaktorius Linas Kranauskas, 8 682 52 400, [email protected]

Rubrikų redaktorė Kristina Kučinskaitė, 8 671 35 049, [email protected]

Koordinatorius Artūras Nečejauskas, 8 699 37 833, [email protected]

Projektų vadovė Lauryna Tarvydienė,8 618 83324, [email protected]

Projekto vadovas Mindaugas Galiauskas, 8 614 68 145, [email protected]

„EkoDaiktas”, Miglė Anušauskaitė, [email protected]

„Ekostatyba”Raminta Vyzienė,[email protected]

Vertimai ir tarptautiniai ryšiai , Skirmantė Gough, 8 654 [email protected]

Kalbos kultūra ir stilius, „Rūšiuok Rūšiuok“, Akvilė Rėklaitytė, [email protected]

Maketas, Vilija Diglienė, 8 652 07523

Leidėjas VšĮ Kultūros idėjų institutas

Tiražas 10 000 egz.

Korespondencijai Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius

BuveinėKonstitucijos pr. 23C-618, Vilnius,tel./faks. (8 5) 273 5919, [email protected]

Internete www.ozonas.lt

ISSN 1822-6191Leidinys leidžiamas nuo 2006 metų.

2 / redakcija

TAIP PAT kitose vietose:

Vilniuje• „The Body Shop“ „Akropolyje“,

Ozo g. 25• Vilniaus m. savivaldybė,

Konstitucijos pr. 3• VšĮ Kultūros idėjų institutas,

Konstitucijos pr. 23C-618• Šiaurės miestelio

technologijų parkasJ. Galvydžio g. 5/ Žygio g. 96

• IKI parduotuvėse: „Jasinskio“, J.Jasinskio g. 16;„Žvėryno žiedas“, Sėlių g. 54/Žalioji g. 2„Šeškinė“, Šeškinės g. 32

• „Vintage“ baldų salonas, Užupio g. 9-40, Angelo skveras

• „Weleda“, Užupio g. 4

Remkite „Ozoną“ – kursite švaresnę ateitį!Tapkite leidinio OZONAS rėmėju, paskyrę nedidelę savo lėšų dalį ekologiško gyvenimo būdo lei-diniui, kurio misija – užmegzti, vystyti ir palaikyti dialogą tarp vi-suomenės, valstybės ir verslo, sie-kiant visuomenės ekologinio są-

moningumo ir racionalios vartojimo strategijos. Jei Jūs esate ekologinio, t. y. švaresnio ir racionalesnio, varto-jimo šalininkas/-ė ir galite OZONUI skirti šiek tiek lėšų sparčiau vystyti savo veiklą – perveskite Jums priim-tiną, kad ir nedidelę ar simbolišką, sumą į mūsų redakcijos sąskaitą ir taip prisidėkite prie kiekvieno nau-jo numerio išleidimo bei jo koky-bės gerinimo. Pervesdami lėšas, jei pageidaujate, galite nurodyti, kaip norite, kad šios lėšos būtų panau-

dotos. Pervesdami paramą prie pa-vedimo paskirties „Parama“ trumpai pridėkite, kokiam tikslui ji skirta (au-toriniams honorarams, spausdinimo išlaidoms ar kt.).

Jei Jūs esate juridinis asmuo (t. y. įmonė) ir manote, kad Jūsų paslau-gos arba lėšos gali būti naudingos OZONUI, o kartu ir Jūsų prekės žen-klas arba reklama leidinyje OZONAS būtų naudingi Jūsų įmonės įvaiz-džiui, – susisiekite su mumis, ir mes

pasiūlysime Jums geriausią pasirin-kimą, kokį tik galėsime! Iki kiekvienų metų gegužės mėn. 1 d. paskirkite 2 % pajamų mokesčio sumos naudodamiesi savo banko elektroninės bankininkystės paslau-ga arba užpildydami 2 % standarti-nę VMI prašymo formą. Nuoširdžiai dėkojame paskyrusiesiems 2 % pa-jamų mokesčio sumos už praėjusius metus – už Jūsų skirtas lėšas apmo-kėjome didesnę autorinių straipsnių dalį.

Mūsų duomenys paramai gauti:Paramos gavėjo identifikacinis numeris (įmonės kodas) 300125569Paramos gavėjo pavadinimas VšĮ Kultūros idėjų institutasRegistracijos adresas Pašilaičių g. 12A-10, VilniusAtsiskaitomosios sąskaitos numeris LT28 7044 0600 0574 0636

ATLIEkų TvARkyMO SEkTORIUJE PROBLEMų NETRūkSTADISkUSIJų fORUME SIEkIAMA BENDRų SPRENDIMų

Kaune• IKI parduotuvėse:

„Kalniečiai“, P.Lukšio g. 60„Lituanica“, Jonavos g. 3

• „The Body Shop“ „Akropolyje“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Klaipėdoje• IKI parduotuvėse:

„Bigas“, Taikos pr. 139„Universitetas“, Herkaus Manto g. 84

• „The Body Shop“ „Akropolyje“, Taikos pr. 61

• Klaipėdos ekologinis klubas „Žvejonė“, Taikos pr. 42-3

• Baras „Senamiestis“, Bažnyčių 4/Daržų 10.

• I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Herkaus Manto g. 25.

Šiauliuose• IKI parduotuvėje

„Dainai“, Gardino g. 2• „The Body Shop“ „Saulės

mieste“, Tilžės g. 109

Panevėžyje• IKI parduotuvėje

„Basanavičiaus“, Ukmergės g. 18

BEI ekologiniuose renginiuose, konferen-

cijose, įvykiuose, pasimatymuose, pas ekologiškus draugus ir kt.

profesionaliai ir objektyviai pateiktos informacijos bei diskusijų, patirties analizės, arba problemos, kurios sieja-si su kuo daugiau suinteresuotų šalių. Šiemet aštriausiai bus diskutuojama užstato sistemos įvedimo vienkartinei pakuotei, biodegraduojančių atlie-kų surinkimo ir tvarkymo klausimais.

svarbiausia. Rinkdamiesi prioritetines temas, problemas diskusijų forumui siekiame, kad būtų aprėptos sritys, kurios dar neturi konkrečios politikos ar sprendimų, arba sritys, kuriose ir politika, ir sprendimai galioja, tačiau neduoda rezultatų. Be to, žiūrime, kad būtų įtrauktos temos, kurioms stinga

mo srityje šiuo metu yra aštriau-sios? Kodėl būtent jos?Renginio organizatoriai specialiai nesi-renka ir neaktualizuoja problemų. Jas padiktuoja gyvenimo realijos. Atliekų tvarkymo sektoriuje problemų yra la-bai daug, be to, kiekvienam iš rinkos dalyvių jo problema visada atrodo

tų perteikti įvairių suinteresuotų šalių pozicijas, bei galėtų nešališkai pateikti atliekų tvarkymo sistemų vertinimus. Juk nekviesi užsienio ekspertų vertinti mūsų šalyje vykstančių procesų.

Kokios problemos atliekų tvarky-

Svarbi ir diskusija apie socialinės atsa-komybės reiškinio plitimą šalyje. Kad ir kaip gaila, visą penkmetį atlie-kų tvarkymo sektoriuje suinteresuotų šalių problematiką sąlygojo kompli-kuotas Europos Sąjungos užduočių įgyvendinimas, nepakankamas ES lėšų įsisavinimas... Tai juk tėra išoriniai

Atkelta iš 1 psl.

Lina Šleinotaitė-Budrienė, UAB „Ekokonsultacijos” direktorė, viena iš kasmetinės konferencijos - disku-sijų forumo „Atliekų tvarkymas 2008” iniciatorių.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt tema / 3

ThE wASTE MANAGEMENT SECTOR IS STILL OVERfLOwING wITh PROBLEMS

For five years now, in Druskininkai, a discus-sion forum has been organised to invite field experts to share their experience, and to re-view all the work that has been done, trying to resolve the past mistakes and plan new strategies for the future - all to solve the refuse problems. It is thought that soon this event will be the most important environmental gather-ing in the whole of Lithuania. Today on the eve of the next “Atliekų tvarkymas” (Waste man-agement) we had a chat with the leader and founder of the event Lina Šleinotaite-Budriene. The discussion showed the clear problems of the waste management and ecological is-sues that are often greatly damaged by the imposed bureaucracy and fake planning. The plans and bureaucracy seem to work to stop rather than improve the development in the waste management sector. A lot of words have been expressed in the encouragement for the partnership between the state, the citizens and the business, but it does not mean that this partnership is at all developed.

veiksniai. Derėtų pripažinti, kad vyk-dydami Europos direktyvas, užduotis, rengdami ataskaitas, neturime laiko kurti savo šalies atliekų tvarkymo na-cionalinės politikos, kuri ne tik būtų pajėgi pasiekti ES reikalaujamą lygį, bet apgindama valstybinius intere-sus ir siekius būtų pritaikyta Lietuvos ekonominėms, energetinėms sąly-goms, Lietuvos gyventojui-vartotojui bei Lietuvos pramonės ir atliekų tvar-kymo pajėgumų situacijai. Žaviuosi šalimis, kurios kuria atliekų tvarkymo sistemas, jas analizuoja, tobulina, o ataskaitų teikimą Europos Sąjungai laiko reikšmingu, bet antraeiliu daly-ku.

Minėjote, kad forumas galėtų tapti pagrindiniu metiniu aplinkosau-giniu renginiu Lietuvoje. Kodėl to reikia ir kokį temų spektrą tada aprėptų renginys? Juk dabar jame kaip pagrindiniai figūruoja atliekų tvarkymo klausimai.Bendradarbiavimui, diskusijoms, naujoms idėjoms reikia arenos, reikia metinio renginio, prieinamo ne vien aplinkos apsaugos sistemos žmo-nėms, bet visoms suinteresuotoms šalims. Reikia renginio, objektyviai atspindinčio realijas. Tokio mūsų ša-lyje nėra. Kiti renginiai arba yra infor-macinio pobūdžio arba turi lobistinių tikslų. Tokiuose renginiuose jautiesi kaip surežisuotame spektaklyje, kurio pabaiga aiški, jam dar neprasidėjus. Mes niekada nežinome, kaip baigsis viena ar kita diskusija, nors jos yra moderuojamos. Mes siekiame infor-matyvaus, dinamiško, impulsyvaus ir atviro renginio. Jau pernai forumas peraugo atliekų tvarkymo srities ribas. Laikas pradėti renginio tematikai taikyti „produk-tų būvio ciklą“. Tai yra įtraukti pre-vencijos, švaresnės gamybos, tva-raus vartojimo, aplinkos apsaugos ekonomikos temas. Neatmetama galimybė plėsti tematiką vandenų, atmosferos apsaugos, alternatyvios energetikos,visuomenės švietimo srityse. Viskas priklauso nuo to, ar rasime stiprių partnerių su panašio-mis idėjomis. Tačiau dėl per didelės plėtros nenorime prarasti ir renginio jaukumo.

Kalbant apie aplinkosaugą, susi-duriama su daugybe mitų, fobijų, neaiškumų, nors „žaliojo mąsty-mo“ virusas pasklidęs jau senokai. Ką galima kaltinti dėl stabilumo ir skaidrumo stygiaus aplinkosaugo-je?Nėra tų Jūsų minimų mitų, fobijų ir neaiškumų. Netgi viskas, sakyčiau,

per daug stabilu ir aišku – visi dirba taip, kaip yra nutarta arba taip, kaip supranta savo darbą. Aplinkos apsau-gos valstybinė sistema užimta dau-giausia Europos Sąjungos direktyvų, tikslų, uždavinių įgyvendinimu, kon-trole, monitoringu, leidimų išdavimu, nelegalių statybų tramdymu. Keista, tačiau valstybinės aplinkos apsaugos sistemos efektyvumas vis dar skai-čiuojamas pastatytų infrastruktūros

objektų, atliekų konteinerių skaičiu-mi, inspektorių išrašytų baudų skai-čiumi ar į biudžetą išieškotų pinigų kiekiu. Visuomenei pateikiamos infor-macijos apie prioritetus, pagrindinius aplinkos kokybės tikslus, pasiektą pažangą, svarbiausias mūsų šaliai partnerystės ir bendradarbiavimo ini-ciatyvas, siekiant geresnės aplinkos kokybės ar palankios terpės ekologi-nėms idėjoms Lietuvoje vis dar pasi-

Nuotr. Arno Usevičiaus

ŽINOJIMAS PRIvALO TAPTI vEIkSMUKristina KUČINSKAITĖ[email protected]

Įmonių socialinė atsakomybė tampa šiuolaikiško ir sėkmingo verslo sinoni-mu. Tačiau dėmesys socialinėms vei-kloms, darniai raidai, aplinkosauginėms programoms tiek įmonės viduje tiek jos išorėje, negali būti vien reklaminis triu-kas. Gaila, dažnai vis dar susiduriama su įtarumu arba pasyvumu, kai į verslo sektorių kreipiamasi norint paskatinti jį būti socialesnį. Save „žaliosiomis“ pasi-skelbiančios įmonės neretai „žalios“ yra tik pavadinimu. Bet nereikia pamiršti, kad tiek atidūs vartotojai, tiek partne-rystės siekiančios aplinkosauginės ini-ciatyvinės grupės tą ilgainiui pastebi. Diskusijų forume „Atliekų tvarkymas“, Druskininkuose, ruošiamasi aštriai dis-

kusijai įmonių socialinės atsakomybės klausimais: kiek tai yra pelninga versli-ninkui, ar Lietuvoje yra „žaliasis“ varto-tojas, kokie greenwasing‘o pavojai. Tad net jei į įmonių socialinę atsakomybę kol kas žvelgiama vien kaip į būdą pel-no rodikliams kelti, galima tikėtis, kad ir mūsų šalyje laikui bėgant tai taps sa-vaime suprantama verslo sąlyga.

Tik pirmieji žingsniaiEilinį kartą mūsų šalis žengia tik pir-muosius žingsnius pozityvių pokyčių kryptimi. Nors gal nederėtų kalbėti apie pirmuosius žingsnius, kai yra įmo-nių (kartais gana nemažų), kurios jau ne pirmus metus stengiasi plėtoti socialiai atsakingą veiklą. Tačiau kai apie verslą kalbame kaip apie visumą, galima kal-bėti apie tuos pirmuosius žingsnius.

gendama. Visos oficialios ataskaitos sausos, „tylios“ ir „teisingos“. Nevyriausybinės organizacijos, kurios turėtų būti sistemos „sanitarai“, atsto-vaujantys visuomenės interesus, vei-kia fragmentiškai. Pastaruoju metu, tiesą sakant, visai retai begirdime jų poziciją, siekius, tikslus. Pastebimas ryškus nevyriausybinių organizacijų aplinkos apsaugos srityje sumažėji-mas. Ši situacija palanki tokiems reiš-

Įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) diskusijos moderatorių forume mėn-raščio ,,Ozonas“ bei „Ekologiškos kultū-ros asociacijos“ (EKA) atstovė Lauryna Tarvydienė, pastebi, kad Lietuvoje tik pradedama plačiau diskutuoti verslo etikos bei socialiai atsakingo verslo temomis: „Keliami klausimai: kam to reikia, kokia nauda? Tuo tarpu vakarų šalyse jau senokai akcentuojamas ki-tas klausimas – KAIP tai padaryti? Šių metų kovo mėnesį kompanijos „Sprin-ter tyrimai“ atliktų gyventojų tyrimų duomenimis, net 43 proc. apklaustųjų nurodo, kad socialiai atsakinga veikla atkreipia vartotojų dėmesį į tokia vei-kla užsiimančią bendrovę. O balandį Marketingo specialistų asociacija išsi-aiškino, kad daugiau nei du trečdaliai respondentų mano, jog ĮSA gerina pre-

kės ženklo reputaciją. Iš to drįstu daryti prielaidą, kad ir Lietuvoje artėjame prie kritinės masės ribos, už kurios socialiai atsakinga veikla ims plėtotis nauju pa-greičiu bei kryptimis“.Vartotojų savimonės augimas op-timistiškai nuteikia siekiančiuosius verslo humaniškumo. Kaip pavyzdį galima pateikti didžiulio atgarsio vi-suomenėje sulaukiančias socialines iniciatyvas. Verslo ar valdžios instituci-jų partnerystė su tokiomis iniciatyvo-mis prisideda prie palankios vartotojų nuomonės formavimosi.

Idėjinis pagrindas – būtinasVilniuje reguliariai vykstantis Užupio turgelis jau spėjo tapti tikru socialiniu ir kultūriniu fenomenu. Nuo ekologiškų produktų pardavimo pereita ir prie kul-

tūrinių, socialinių akcijų. Ir žiemą savo veikiantis turgelis nestokoja idėjų. Šiuo metu planuojamas Lietuvoje pagamin-tų ekologiškų transporto priemonių konkursas, muzikos festivalis, kuriame būtų muzikuojama instrumentais, pa-gamintais iš atliekų.Vienas idėjos iniciatorių, Užupio infor-macijos ministras Vytautas Ratkevičius, pasakojo, kad buvo maloniai nustebin-tas, kad vos pradėjus kurti turgelį miesto savivaldybės nariai buvo nepaprastai geranoriški. Tiesa, prisimindamas pra-džią, V.Ratkevičius negali tokių pat pa-gyrų žerti verslininkams. „Kai kurie vers-lininkai, plėtojantys ekologiškus verslus, ekologijos specialistai nenorėjo prisidėti prie mūsų veiklos. Pamenu, viena aso-ciacija, paprašyta tik informacijos, tei-

Nukelta į 5 psl.

kiniams kaip „green washing“, korup-cija ir stambių interesų nesiskaitymu su aplinkos apsaugos reikalavimais. Jau nekalbant apie tai, kad nėra ino-vatyvių, aplinkos ir mūsų gyvenimo kokybę garantuojančių idėjų. Apie tai nemažai kalbėsime konferencijoje. Kad ir kaip keista, daugiausia palan-kių aplinkai iniciatyvų, idėjų, judė-jimų kyla ne iš valstybinės aplinkos apsaugos sistemos, o iš sąmoningų vartotojų, kitų pažangiai mąstančių piliečių ar kompanijų. Jų dėka yra tokie reiškiniai kaip „Ozonas“, Užupio ekologinių produktų turgus, socialiai atsakingų įmonių rinkimai, atsakin-gos verslo zonos idėja, į rinką įvestų ekologinių produktų bei augantį jų vartotojų kiekį, kitų įvairių akcijų ir projektų mokyklose ir darželiuose, jungimąsi prie tarptautinių iniciatyvų ir tinklų. Didelę paskatą šiems proce-sams duoda entuziastai – stiprios as-menybės. Aplinkos apsaugos sritis yra idėjinė, is-torija rodo, kad joje lemiamą vaidme-nį vaidina stiprios asmenybės, dažnai neįvertintos, tačiau tyliai dirbančios kasdieninį darbą. Pažįstu daug atsi-davusių aplinkosaugai žmonių: mo-kytojų, savivaldybės ekologų, atskirų įmonių ekologų, universitetų dėsty-tojų, mokslininkų, aplinkos apsaugos inspektorių, alternatyvios energeti-kos idėjų skleidėjų, tarptautinių or-ganizacijų ekspertų, pavienių entuzi-astų. Laukime, kol susiformuos kritinė masė ir pradės veikti kryptingai. Tikiu EKO LIETUVOS idėja ir manau, kad tai vienintelis mūsų šalies pozicionavimo pasaulyje variantas. Kol blaškysimės, ieškodami naujo šalies veido, visiškai prarasime savo esmę. Tada beliks tik išnykti.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt4 / interviu

kEIčIANT PASAULĮ BūTINAS POZITyvUS MąSTyMAS

Kristina Kučinskaitė[email protected]

Druskininkuose vykstančiame disku-sijų forume „Atliekų tvarkymas“ ga-lima susitikti su žmonėmis, kurie ne verkšlena, o tiki, kad vis dar įmano-mas pozityvus gamtos ir technologi-jų visuomenės sugyvenimas, ir dirba visame pasaulyje, kad darnios raidos koncepcija taptų kasdienybe. Vienas jų – Švedijoje įsikūrusios, visame pa-saulyje atstovybes turinčios ne pel-no siekiančios organizacijos „Natural step“ vykdantysis direktorius David Cook. „Natural step“ veikia jau dvi-dešimt metų. Tai darnios raidos per verslo integraciją siekianti, tyrimų, ugdymo bei konsultacinė organiza-cija, užsiimanti sistemišku, mokslu paremtu organizacijų vystymu. Jos veiklų sąraše – vyriausybinės institu-cijos, mokslo įstaigos, vienos šalies ir tarptautinės kompanijos.„Ozono“ skaitytojams – pokalbis su pozityviai kaitą vertinančios organi-zacijos vadovu.

– Pernelyg didelė mūsų gyvenimo struktūros elementų fragmen-tacija – viena pagrindinių bėdų šiuolaikiniame pasaulyje. „Natural step“ organizacija akcentuoja sis-temos, kurioje gyvename, pažini-mo būtinybę. Kuo tas pažinimas gali būti naudingas ieškant geres-nių sprendimų verslui? Kodėl ne-pakanka būti vien specifinės srities žinovu?– Šiandien tikrai negana būti vien savo srities žinovu. Mūsų pasaulis šiuo metu yra slegiamas labai sudėtingų problemų. „Natural step“ organizacija įkurta kaip priemonė, padedanti at-pažinti tas problemas. Visi geba sam-protauti apie pasekmes, bet kur kas svarbiau – išanalizuoti problemas, kad būtų galima ieškoti sprendimų. Mūsų bėdos yra kompleksinio pobūdžio, tad, norint jas pažinti, būtinas geras

sistemos pažinimas, t. y. pirmiausia rei-kia pažinti visumą, o tik po to gilintis į atskiras jos dalis. Kai žmonės pradeda dalintis pažinimu, išmoksta žvelgti pla-čiau, jų suvokimas apie pasaulį ir jame vykstančius procesus irgi pakinta. Pavyzdžiu galime imti mokslo sekto-rių. Tradiciškai manoma, kad tai – tik išrinktiesiems prieinama pažinimo erdvė. Mes stengiamės mokslo pa-saulį padaryti artimą visiems. Negana kažkam daryti tai, kas įprasta. Pasaulį keičia ne mokslas, ne ekspertai, speci-alistai, o visi mes. „Natural step“ tikslas ir yra suartinti visus, kurie yra suintere-suoti, bet dar ne visai suvokia veikimo kartu būtinybę.

– Kokiais pagrindiniais argumentais būtų galima grįsti darnios raidos ir aplinkosauginius projektus, kad jais susidomėtų verslo ir politikos sektoriai?– Labai daug dirbame su verslo sekto-riumi, stengiamės, kad šio sektoriaus atstovai žvelgtų plačiau. Matome, kaip situacija po truputį gerėja. O dėl rezultatyvios prieigos... Darnios raidos principais grįstame pasaulyje reikalingas sėkmingas verslas. Toks verslas reikalingas ir kuriant tą pasau-lį. Tad tikrai nereikia negatyvaus tono bendraujant su verslininkais, būtina pozityvi prieiga. Verslininkas turi pa-matyti visas tas fantastiškas galimy-bes, kurias galėtų realizuoti panaudo-jęs savo paties kuriamas atliekas. Juk ir energijos sąnaudų sumažėtų įdarbi-nus energiją, gaunamą iš atliekų. Taip pat galima samprotauti ir apie greitai prabangos dalyku tapsiantį vandenį. Su politikais kiek sudėtingiau. Palan-kios aplinkosauginės politikos siste-mos nebuvimas nėra vien Lietuvos problema, tai aktualu daugumai ša-lių. Mūsų pastangomis jau porą metų situacija gerėja. Labai svarbu, kad į aktyvią diskusiją įsitrauktų kuo dau-giau visuomenės sluoksnių. Tai geras akstinas politikams imtis veiklos.

– Grįžtant prie verslo: kaip įmano-ma išvystyti „teisingą“ kapitalistinę sistemą, kai (tai – jokia paslaptis) ji iš esmės yra orientuota į augimą ir vartojimą. O mąstant apie pasau-lio ateitį akivaizdu – turime kuo greičiau atsisakyti perdėto varto-tojiškumo, tai reiškia – ir tradicinio kapitalizmo.– Visiškai sutinku. Su tuo kasdien ir dirbame. Verslui būtina pagalba, kuri, kaip jau minėjau, turi būti teikiama per pozityvią prieigą,. Aišku ir tai, kad ateities pasaulio vizija neįsivaizduoja-ma be kapitalistinės veiklos. Negalima kalbėti apie darnią raidą, subalansuo-tą gyvenimą ir tuo pat metu atmesti verslą. Bendraujant su verslininkais reikia kal-bėti taip „lyg rūpėtų pasaulis“, tiesa, tai labai geros knygos pavadinimas („Ca-pitalism as if the world matters“ aut.).

Verslininkai juk tokie pat žmonės kaip ir visi – su savo šeimomis, bėdomis, ligo-mis. Į juos reikia žiūrėti ne kaip į kažko-kios nepajudinamos, abejingos siste-mos sraigtelius, bet kaip į asmenybes. Tada galima rasti bendrą kalbą. O kalba turi būti apie ekonomikos vystymąsi. Pastebėkite, kad vartoju vystymosi terminą, kuris labai skiriasi nuo augimo termino, kurį pavartojote, apibūdindama negatyvią kapitalizmo pusę. Skirtumą tarp šių dviejų termi-nų gerai iliustruoja sniego kamuolio ir vaiko pavyzdys. Sniego kamuolys gali tik augti. Vaikas ne tik auga, bet ir vys-tosi, užaugęs jis vystosi toliau. Štai to ir reikia dabartinei ekonominei siste-mai. Eksponentinis augimas, kuriame ji užstrigusi, – pasmerktas katastrofai. Daiktų ir paslaugų pagaminama tiek, kad esame visiškai jais perkrauti. Ryšys tarp augimo ir vartotojiškumo – aki-vaizdus. Mums būtini pokyčiai. Gerai, kad kalbame apie fairtrade, ekologišką produkciją, bet reikia kur kas daugiau. Būtina, kad reformų poreikį suprastų ir tokios šalys kaip Indija, Kinija, kurios šiuo metu yra augimo gigantės.

– „Natural step“ jau pakankamai ilgai mėgina pakeisti versle ir po-litikoje vyraujančius mąstymo ir veiklos metodus. Ar jau galima pa-stebėti kažkokius pozityvius orga-nizacijos veiklos rezultatus.– Žinoma, galima. Šiuo metu pradė-jome dirbti su chemijos pramonės gigantais „Rohm and Haas“, jie siekia visiškai reorganizuoti savo veiklos metodus. Galima paminėti ir didžiulį prekybos tinklą „IKEA“, kuris šiuo metu vykdo daug daugiau aplinkosauginių programų. Tačiau tai – tik keli žymes-ni pavyzdžiai. Pagrindinis pasiekimas – dialogo tarp žmonių, verslininkų ir politikų mezgimasis. Ryšys yra svar-biausias dalykas, kai siekiama keisti pasaulį. Negalima imti ir tiesiog įvar-dyti kažkokius statiškus konkrečius momentus, mūsų veikla ir tai, ko sie-kiame, yra nuolatinis procesas, vysty-masis. Mes – viltingi entuziastai, ir ma-nau, kad dirbant kartu galima tikrai daug padaryti.

– Švediją labai dažnai laikome pa-vyzdžiu, kai kalbame apie aplinko-saugą ir darnią raidą. Kaip manote, ko Lietuva ir turbūt daugelis kitų šalių galėtų pasimokyti iš Jūsų ša-lies vystydamos aplinkosauginę kultūrą?– Aš pats nesu švedas, tik kurį laiką čia gyvenu. Tačiau Švedija tikrai unikali šalis. Turbūt svarbiausias dalykas yra tai, kad patys švedai turi ypatingą pa-saulio, kuriame gyvena, suvokimą. Dėl to aplinkosauginė kultūra šalyje yra labai aukšto lygio. Resursai naudojami protingai, racionaliai „įdarbintos“ nau-jausios technologijos, puiki integruota transporto sistema, intensyviai nau-dojamas alternatyvus kuras. Papras-tas, konkretus pavyzdys – rūšiavimas. Atrodo, kad kiekvienas namas turi visą rūšiavimo sistemą. Ir, turiu pastebėti, ji tikrai veikia! Mažai šaliai kai kuriuos infrastruktūros dalykus gal būtų sunku greitai pritai-kyti, bet visada galima pradėti nuo mažesnių žingsnelių.

– Jūsų organizacija turi atstovybių visame pasaulyje, o pasaulis, kaip žinome, yra tokia struktūra, kur balansas tarp kraštutinumų atrodo neįmanomas. Siekti į aplinkosaugi-nės būklės gerėjimą orientuotų po-kyčių išsivysčiusiose šalyse – vienas dalykas. Bet kokia situacija šalyse, kuriose skurdas ir darbo jėgos iš-naudojimas yra norma, o kalbos apie aukštą gyvenimo kokybę ar aplinkosauginę politiką tėra utopi-nės svajonės? Ar „Natural step“ įsi-vaizduoja, pagal kokius scenarijus turėtų vystytis tokios šalys?– Tiesą sakant, šioje srityje kol kas dirbome mažiau nei norėtume. O juk tose šalyse visos aplinkosauginės pro-blemos tos pačios, kartais net inten-syvesnės, pvz. Indijoje. Visada sten-giamės veikti iš vidaus, tai reiškia, kad visur ieškome vietinių žmonių, kurie būtų aktyvūs, rūpintųsi savo šalimi. Probleminėse šalyse darome tą patį. Visada stengiamės likti pozityvūs. Bet dideli pokyčiai vyksta lėtai.

visas mus kamuojančias proble-mas dažniausiai sugebame vertinti tik per neigiamą prizmę, tai yra, visi mokame ieškoti kaltininkų, pirštais badyti katastrofiškas pa-sekmes, verkšlenti dėl savęs. Pozi-tyvi prieiga ir pastanga atsakingai ir sistemiškai imtis grėsmingų, sunkiai suvokiamos apimties pro-blemų sprendimo – retas atvejis. Apskritai gyvendami mažoje šalyje esame linkę manyti, kad dėl visų nelaimių, tokių kaip klimato kaita, išteklių išeikvojimas, atmosferos tarša, kaltos vien šalys gigantės. Manome, kad esame pernelyg maži ir dėl to neprisidedame prie varga-nos planetos padėties. Todėl visas bėdas, kurias pavyksta sugaudyti globaliame informacijos tinkle, linksniuojame teoriniu lygmeniu, o praktiškai gyvename ekstensyvų, vien į savo šalies (o dar dažniau – į asmenines) reikmes orientuotą gy-venimą.

TO ChANGE ThE wORLD YOU hAVE TO BE POSITIVE

As Lithuania is a small country it is very often that we come across this misconception that we are not responsible for the problems of the world. Instead we tend to think that it is those giant states that created the mess and they have to sort it out, while we in the meantime, just keep on moaning. We have collected such a great deal of troubling information that we do not know what to do with it, so what do we do, we just keep on complaining. David Cook, the managing director of the Natural Step, non profit organisation suggests a contrary reac-

tion, as it is only through being positive and constructive, we can achieve greater things and sort those heavy problems of today out. Changing our attitude, suggests David Cook, will not only solve the environmental prob-lems but also the education issues that are seen through the lack of expertise in more than one sector. In fact being an expert in one area is not enough, you have to be aware of all the other problems that are around you, be-fore you can try solving anything. We should aim big but start from one step at the time.

David Cook

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt tema / 5

RūŠIUOTI AR... PARDUOTI?Kristina KUČINSKAITĖ[email protected]

Lietuviai dar tik pradeda priprasti prie elementaraus rūšiavimo pradžia-mokslio. O Aplinkos ministerija tuo nesitenkina ir jau kurį laiką žada pa-tobulinti esamą situaciją įvesdama už-stato už vienkartines gėrimų pakuotes sistemą. Visai nekeista, kad šis pasiūly-mas sukėlė tikrai aršius debatus tarp visų suinteresuotų pusių. Vieni teigia, kad užstato sistema stebuklingai išva-lys užterštas šalikeles, pagerins atliekų surinkimo kokybę, paskatins daugkar-tinių pakuočių naudojimą ir bus puiki proga į atliekų tvarkymo verslą įsi-traukti naujiems veikėjams. Kiti mano, kad po tariama užstato sistemos nau-da slypi visa virtinė neigiamų pase-kmių, kurios skaudžiai atsilieps smul-kiems bei vidutiniams verslininkams ir, žinoma, vartotojams. Ši tema, kaip viena pagrindinių, ak-centuojama ir diskusijų forume „Atlie-kų tvarkymas“. Faktas, kad atliekų rū-šiavimo srityje mūsų šalis vis dar turi siekti gana tolimų aukštumą. Svar-biausia rasti optimalų ir visas puses tenkinantį būdą tai padaryti.

Dabartinė sistema neefektyviVienkartinės gėrimų pakuotės, ypač

plastikinės, turbūt viena populiariau-sių atliekų rūšių, „puošiančių“ mūsų aplinką. Pakartotino naudojimo sti-klinės gėrimų pakuotės, kurioms jau pora metų taikoma užstato sistema, – tikrai kur kas rečiau pakliūva į aki-ratį. Jei vartotojas pats neatsiima jam priklausančių centų – tuo, radę ne vie-toje numestą talpą, visada pasirūpina benamiai. Vienkartinių gėrimų pakuočių rūšiavi-mu vartotojai turi rūpintis iš pilietinių paskatų. O su pilietinėmis paskatomis mūsų šalyje, deja, reikalai dažniausiai prasti. Tai atspindi ir neįvykdomos ES atliekų tvarkymo užduotys. Sekant kitų Europos šalių (Danijos, Estijos, Švedijos, Vokietijos, Suomijos) patir-timi, manoma, kad užstato sistemos įvedimas pagerintų vienkartinių gė-rimų pakuočių tvarkymą. Užstato sis-tema galėtų būti taikoma stiklinėms, plastikinėms ir metalinėms alaus, al-koholinių kokteilių, sidro, gaiviųjų gė-rimų, vandens bei sulčių pakuotėms. Planuojama, kad vienkartines gėrimų pakuotes gyventojai galėtų palikti prekybos centruose. Produkcija, ku-rios pakuotės keičiamos, taip pat turė-tų būti išskiriama specialiais ženklais. Kad sistema galėtų funkcionuoti, rei-kia pakoreguoti esamus įstatymus, sukurti visą pakuočių surinkimo inf-

rastruktūrą. Aplinkos ministerija kaip anksčiausią datą, kada sistema įsiga-lėtų, numato 2010–2011 metus. Iki tol vis dar reikia atlikti užstato sistemos poveikio aplinkai ir ekonomikai verti-nimus. Už šią atliekų tvarkymo inova-ciją pasisako dalis atliekų tvarkytojų ir prekybininkų.

Netinkamos vertybėsPrieš depozitinės sistemos įvedimą pasisako dauguma gamintojų-impor-tuotojų organizacijų, taip pat kontei-nerinį atliekų surinkimą koordinuo-jantys atliekų tvarkytojai. Pakuočių atliekų tvarkymą organizuojančios organizacijos „Žaliasis taškas“ direk-torius Arūnas Makauskas primena, kad pati brangiausia šiukšliadėžė var-totojui yra prekybos centras: „įvedus užstato sistemą labiausiai nukentės vartotojas, jis mokės už sistemos įve-dimą ir funkcionavimą. Gamintojas nukentės tik tiek, kiek tai atsilieps pro-dukcijos realizavimui, – prekybininkai, aišku, reikalaus specialiai žymėti pa-kuotes, jiems norėsis kontroliuojamų gaminių“. Jei gamintojai turės įvesti atitinkamą pakuočių žymėjimą, baimi-namasi, kad tai gali paveikti produktų kainas, o tai tiesiogiai atsilieptų eilinio vartotojo kišenei. Kaip argumentas prieš užstato siste-

mos įvedimą pateikiamas netinkama linkme kreipiamas visuomenės sąmo-ningumo vystymas. Baiminamasi, kad žmonės rūpinsis rūšiuoti tik tas atliekas, iš kurių atrinkimo galima „gauti naudos“. Užstato sistema apims tik vienkartines gėrimų pakuotes, daugybė kitų pa-kuočių (tokių kaip kosmetikos, maisto produktų ir t. t.) tebebus metamos į konteinerius. „Tie, kurie mano, kad de-pozitinė sistema pakeis konteinerinę sistemą – klysta. Didžioji dalis produktų pakuočių vis tik keliaus į konteinerius“, – sakė A. Makauskas. Apžvelgiant užstato sistemą jau įsidiegusių šalių praktiką pa-stebėta, kad ten ženkliai padidėjo kitų atliekų tvarkymo kainos. Baiminamasi,

kad taip nenutiktų ir Lietuvoje. Anot A. Makausko, racionalus esa-mos problemos sprendimas įmano-mas tik tuo atveju, jei visos penkios suinteresuotos pusės – vartotojai, atliekų surinkėjai, savivaldybės, gamintojai bei jų organizacijos ir Aplinkos ministerija su kitomis valstybinėmis institucijomis – su-gebės rasti kalbą diskusijos metu. O visų suinteresuotų šalių tikslas yra vienas ir tas pats – surinkti kuo didesnius pakuotės kiekius, juos perdirbti arba utilizuoti išgaunant energijos, kad kuo mažesni jos kie-kiai pakliūtų į vis didesne problema tampančius sąvartynus.

anksčiau ar vėliau išaiškinamos. Tuo užsiima specialios kontrolės instituci-jos, nevyriausybinės organizacijos, ini-cijuojančios įmonių veiklos tyrimus, ži-niasklaida, atsakingi vartotojai. „Galima teigti, kad, neturint stiprių nevyriausy-binių organizacijų, nepriklausomų ty-rimų laboratorijų bei centrų, iškreipto socialinio atsakingumo prevencija ga-lėtų tapti atsakingas vartotojas, kurio švietimu bei „auginimu” turi rūpintis tiek valstybė, tiek privatus atsakinga-sis verslo sektorius, suinteresuotas, kad vartotojas taptų kompetentingas įvertinti jų paslaugų ir investicijų lygį. Turime siekti, kad ir Lietuvoje būtų įgy-vendinama greenwashig’o kontrolė. Taip išvengtume ĮSA vertės devalvaci-jos bei iškreipto taikymo. Dėl to išloštų tiek įmonės, tiek valstybė, tiek eilinis vartotojas“, – stiprią savimone turinčiu vartotoju tiki L.Tarvydienė. Aplinkosaugos, ĮSA, darnios raidos są-vokomis informacinėje erdvėje šiuo metu manipuliuojama gana intensy-viai. Vis tik mūsų šalyje vis dar trūksta asmenybių, kurios inicijuotų spartesnį progreso judėjimą, taip pat trūksta ir gilesnio idėjinio užtaiso. Kodėl Užupio turgelis yra išskirtinis reiškinys? „Todėl, kad trūksta iniciatyvių, idėjinių žmo-nių“, – atsako V.Ratkevičius. Kodėl po skambiais pavadinimais slepiasi pase-nę veiklos metodai? Todėl, kad žinių pakanka, bet trūksta drąsaus praktiško jų panaudojimo. Dialogas tarp versli-ninkų, vartotojų, kontroliuojančių ins-titucijų, nevyriausybinių organizacijų yra būtinas siekiant vystymosi. Forumo metu sudaroma galimybė diskutuo-ti, tad belieka tikėtis, kad ji paskatins verslininkus dar kartą permąstyti atei-ties perspektyvas.

kėsi patarti jos ieškotis internete. Jie juk už tai pinigus gauna!“ – piktinosi V.Ratkevičius. Užupio turgelio globė-jas pastebėjo, kad pagrindinis jų ini-ciatyvą remiančių verslininkų bruožas – ekologiškomis idėjomis paremtas gyvenimo būdas: „Visi, kurie gyvena tokį gyvenimo būdą, – prisideda. Tur-gelis juk nėra produktų pardavimas – tai aplinkosauginės pasaulėžiūros diegimas visuomenei“.L.Tarvydienė, dalydamasi partnerystės su verslininkais paieškų patirtimi, taip pat akcentavo sunkumus, su kuriais tenka susidurti dėl to, kad verslininkai vis dar nenoriai gilinasi į egzistuojan-čias socialines, aplinkosaugines pro-blemas. „Iš asmeninės kaip „Ozono“ atstovės patirties ieškant bendramin-čių, galiu teigti, jog Lietuvoje socialinė įmonės veikla vis dar suvokiama kaip labdara ar filantropija. Tai – vienas rin-kodaros būdų, o ne lygiavertė partne-rystė bei sisteminio bendradarbiavimo užmezgimas su socialiniais partneriais bei kitais naudos gavėjais. Dažniausiai Lietuvos verslininkus tapti socialiai atsakinga įmone skatina užsienio par-tneriai/motininės įmonės, tuo tarpu vakarų šalyse pagrindinis veiksnys skatinantis verslininkų atsakingumą – vartotojų/visuomenės spaudimas“, – teigia L.Tarvydienė.

Nesąžiningieji neišsisuksNors mūsų šalis dar tik mokosi ĮSA principų, kartu su jais mokomasi ir nesąžiningai žaisti humaniškos ekono-mikos vardu. Užsienyje plačiai paplitęs greenwashing‘as ten sulaukia ir akty-vios konfrontacijos. Vartotojų smege-nų plovimu užsiimančios kompanijos

COMPREhENSION MUST TURN INTO ACTION

The social responsibility of a company is a syn-onym for a modern and successful company. However, paying attention towards social ac-tivities, sustainability, caring about environ-ment inside and out of the company, mustn’t be just an advertising trick, to work, it must be as true and honest as it seems. Unfortunately, these days, when the business sector is spoken to about these matters we more often come across a lot of suspicion and inactivity than

honest interest in it. Often the companies that promote their green business are simply so on paper, and even that is not recycled. The green customer does exist in Lithuania; but there are even more dangers of the green-washing about. So even if the companies so-cial responsibility is regarded as a profitable advertising technique, we can hope that in the near future, being green will become a simple business standard.

Atkelta iš 3 psl.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt6 / ekotransportas

„ŽALI“ AUTOMOBILIAI LIETUvOJE – TIk PINIGINGųJų UŽGAIDA

Rimas Grigonis

Elektromobilių – vienetaiTiesa, grėsmingai kylančios degalų kainos lėmė aktyvesnį Lietuvos vai-ruotojų domėjimąsi ekologiškes-niais automobiliais bei didėjančius jų pardavimus. Kai kurie pardavėjai teigia tokių automobilių šiemet jau pardavę bene dvigubai daugiau nei pernai. „Hansa lizingas“ pirmasis Baltijos šalyse pradėjo skatinti ekologiš-kesnių automobilių pardavimą, taikydamas palankesnes finansa-vimo sąlygas. Šiuo metu Lietuvoje „žaliausiais“ automobiliais pripa-žinti „Honda Civic 1.3i-DSI Hybrid“, „Toyota Prius 1.5 Hybrid“, „Citroen C1 1.0i“, „Peugeot 107 1.0i“, „Toyota Aygo 1.0“ bei ekologišku biokuru E85 varomi „Ford Focus Kombi 1.8i Flexifuel“, „Ford Focus C-Max 1.8i Flexifuel“, „Saab 9-3 Combi 2.0 Bio Power“, „Saab 9-5 Combi 2.0t Bio Power“ bei „Saab 9-5 Combi 2.3t Bio Power“ automobiliai. Tačiau jie dėl savo kainos yra įperkami tikrai ne kiekvienam.

Kita vertus, prieš tai išvardinti auto-mobiliai yra ekologiški tik iš dalies, nes jie vis vien naudoja senkantį iškastinį kurą. Aplinkai beveik ne-kenksmingų automobilių Lietuvos keliuose rieda dar labai mažai. Trans-porto registravimo įmonės „Regitra“ duomenimis, Lietuvoje šiuo metu yra užregistruoti vos 8 elektra varo-mi automobiliai. O vandeniliu varo-mų automobilių nėra nė vieno.

Nėra krovikliųKoks Lietuvos gyventojų pažiūros į ekologiškus automobilius, geriau-siai parodo verslininkų veiksmai. Jei televizijos ekranuose ir laikraščių puslapiuose nerėkia reklamos apie itin greitus, tylius, ekologiškus ir stilingus elektromobilius, tai reiškia, kad nėra ir paklausos. Ekologiškomis transporto priemo-nėmis prekiaujantis verslininkas bendrovės „Arūšta“ direktorius Arūnas Štalis pasakojo, kad kol kas elektra varomų automobilių nepar-davinėja, bet tokią galimybę turi. „Galime pasiūlyti elektra varomą ir daugiau kaip 300 tūkstančių eurų

ECO CARS IN LIThUANIA - ONLY A TOY fOR ThE RICh ?

In a country with almost no natural resources, for some reason, alternative energy vehicles are not very popular yet and what is worse it doesn’t seem like this situation will change in the foresee-able future . There is no encouragement from the state, to try and improve this situation either, and sadly those usual short-sighted methods, seem to be more acceptable and even the jumpy oil prices won’t change that. There are no ideas go-ing around whether we should even consider this eco-move towards cleaner and greener forms of transportation and there is no point talking about the damage to the environment, it all has been said before. It does not appear like many of us will swap the convenience of the petrol car for public transportation, bicycle or even a simple walk all for the sake of the environment and cleaner air. While this mentality and attitude will stay in this country, there is no salvation coming our way, as it is no one else but ourselves that can change that.

kainuojantį išskirtinį automobilį, bet apie tai informacijos į interneto puslapį net nebandėme dėti. Kas gali pirkti automobilį, kuris, nuva-žiavęs 200 kilometrų, turi stovėti 8 valandas ir būti kraunamas?“, – re-toriškai klausė A. Štalis. Pasak verslininko, galbūt ateitis ir nepriklauso elektra varomoms transporto priemonėms, bet ga-lėtų būti joms palankesnė. „Turėtų būti sukurtas normalus įkrovimas. Bet kokį elektra varomą automobilį, kuris gali nuvažiuoti 100 ar 200 ki-lometrų vienu atsikvėpimu, galima įkrauti per 3 minutes, tačiau reikia tinkamo kroviklio. Jei benzino ko-lonėlėse tokių dalykų būtų, manau, kad elektra varomi automobiliai greitai paplistų“, – įsitikinęs A. Šta-lis.

Domisi motoroleriais „Arūšta“ pardavinėja ir elektra varo-mus motorolerius, kuriais lietuviai domisi gerokai labiau nei automo-biliais. „Pardavimai banguoja. Po parodų žmonių susidomėjimas kyla, po to – vėl užsimiršta. Galima saky-

ti, motoroleris turi vos ne žmonėms akyse stovėti, kad jį pirktų. Italijo-je, Graikijoje motorolerių yra labai daug. Italijoje, jei žmogus perka ne įprastą motorolerį, o elektra varo-mą, jam valstybė kompensuoja 800 eurų. Pas mus kompensuoja už nu-sipirktą kompiuterį, o ne už tai, kad pirkai ekologišką motorolerį. Pasau-lyje paklausa yra didžiulė. Mes, už-sisakę elektra varomą motorolerį, jo turėjome laukti net du mėnesius“, – pasakojo A. Štalis. Lietuvoje tikimasi, kad privačios įmonės ar patys žmonės parodys iniciatyvą ir pirks ekologiškas trans-porto priemones. Londone miesto valdžia skatina naudoti ekologiškas transporto priemones atleisdama savininkus nuo tam tikrų mokesčių – transporto priemonės mokesčio, už įvažiavimą į senamiestį. Verslininkas tikėjosi, jog, Valdui Adamkui tapus Prezidentu, bus daugiau dėmesio skiriama ekologi-jai, bet taip neatsitiko. Valstybinėms institucijoms ekologija mažai rūpi, nėra skatinančių iniciatyvų.

Skaičiuos teršalų kiekįLietuvoje nepavyko rasti jokios vals-tybinės institucijos, kuri išskirtinai rūpintųsi ekologiško transporto plėtra šalyje. „Gal prie rūpinimosi ekologiškomis transporto priemo-nėmis būtų galima priskirti Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asoci-aciją, kuri nori biokurą naudoti vie-toje benzino ar dyzelio. Bet tai nėra visiškai ekologiškas kuras. Juk jis irgi yra degimo produktas, išskiriantis į aplinką anglies dvideginį“, – sakė Šiaulių universiteto Gamtos fakulte-to dekanas Alfredas Lankauskas.Kol kas Lietuvoje pasitenkinama mažiau aplinką teršiančių auto-mobilių propagavimu. Susisiekimo ministerijos Transporto aplinkos ir pavojingų krovinių vežimo skyriaus specialistas Vytautas Gužys teigė, jog ruošiama direktyva, kuri nuro-dys, valstybinėms įstaigoms pirkti tik tokius automobilius, kurių per visą eksploatacijos laikotarpį išme-tamų teršalų kiekis būtų pats ma-žiausias. Anot V.Gužio, mažiausiai teršiantys automobiliai nustatomi taip: paskai-čiuojama, kiek kainuoja teršalų kilo-gramas eksploatacijos laikotarpiu, ir ši kaina pridedama prie automobilio kainos rinkoje. Kol kas ši direktyva, skatinanti pirkti kuo „žalesnius“ au-tomobilius, nėra įsigaliojusi. „Galbūt paklius tarp jų ir elektromobiliai. Bet pirmiausia reikia suskaičiuoti, kiek buvo išskirta teršalų, gaminant rei-kiamą kiekį elektros energijos tam elektromobiliui varyti. Pas mus vis-kas suvalgoma, kas pasaulyje valgo-ma. Nereikia dviračio išradinėti. Kai kitur atsiras elektra ar vandeniliu varomų automobilių, jų bus ir pas

Savo naftos išteklių beveik neturinčioje šalyje alter-natyviais energijos šaltiniais varomi automobiliai ne itin populiarūs. Ir neatrodo, kad artimiausiu metu jie čia paplis, nes valstybinės skatinimo politikos beveik nėra. Deja, mūsuose įprasti trumparegiški veiklos me-todai. Panašu, kad net ir kylančios kuro kainos nėra pakankamas įrodymas, jog reikia ieškoti kitų būdų išlikti motorizuotiems. Apie aplinkos taršą jau daug prisakyta, tačiau neatrodo, kad kas nors imtųsi keisti automobilį į viešąjį transportą, dviratį ar vaikščiojimą pėsčiomis dėl to, kad plaučiuose cirkuliuotų grynesnis oras.

mus“, – mano V. Gužys.

Gamins vandenilįKol laukiama, kol kitos valstybės pradės diktuoti ekologiškų automo-bilių madas, Lietuvoje daugėja žmo-nių, kurie bando būti pionieriais. Šiaulių universiteto mokslininkas A. Lankauskas su kolegomis yra sukū-ręs vandeniliu varomą automobilį. Lietuvai, neturinčiai jokių gamtinių išteklių, tokių automobilių atsiradi-mas būtų puiki alternatyva, norint tapti mažiau priklausomai nuo naftos tiekėjų. Tačiau pats kūrėjas pripažįs-ta, kad Lietuvoje kol kas beveik nėra perspektyvų važinėti vandeniliu va-romais automobiliais. „Tačiau manau, kad realybė privers tuo domėtis. Aš domiuosi vandeniline energetika ir tikiu jos ateitimi. Kiti energijos šalti-niai, kaip nafta, jei ir nepasibaigs, tai labai pabrangs. Atsiradus ekonomi-niam interesui, kils ir noras tobulinti vandeniliu varomus automobilius“, – mano A. Lankauskas. Anot mokslininko, kol kas Lietuvoje žmogus, įsigijęs vandeniliu varomą automobilį, teoriškai juo naudotis galėtų, bet praktiškai – ne. „Lietuvo-je nėra degalinių, kurios vietoj ben-zino pardavinėtų vandenilį. Kalifor-nijoje kuriamas degalinių tinklas, statomos vandenilio saugyklos. Čia jau galima pagalvoti apie vande-niliu varomų automobilių plėtrą, o Lietuvoje kol kas tikrai dar ne. Savo sukurtam automobiliui vandenilio pirkdavau iš Švedijos“, – pasakojo A. Lankauskas. Atsivežti vandenilio iš Švedijos galė-tų ir paprastas vairuotojas, bet jam važinėti vandeniliu varomu auto-mobiliu būtų bemaž keturis kartus brangiau nei benzinu. Vandenilis dar yra pakankamai brangus. Nėra masinio jo naudojimo, todėl nėra ir masinės gamybos. „Dabar montuojame įrangą, kuri, tikimės, padės atrasti naujų būdų, kaip pigiau pagaminti vandenilį. Pasaulyje tokie tyrimai jau vyksta, ir mes bandysime įkišti savo trigrašį“, – optimizmu tryško A. Lankauskas.

Kada metalo laužas keliuose užleis vietą naujiems sprendimams? Nuotr. http://tti.tamu.edu

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt ekotransportas / 7

Raminta Vyzienė[email protected]

Vasara baigėsi. Gaila nepatirtų aki-mirkų, nepamatytų šypsnių, nesutik-tų žmonių, tačiau džiugiau už tai, kas patirta, pamatyta, sutikta. Sveikinu visus, kurie keliavo, ypač tuos, kurie keliavo kaip nors ypatingai, kuriuos kelionės privertė akimirkai sustoti ir susimąstyti, apie tai, kas esame ir kodėl esame. Džiaugiuosi už visus ko nors išmokusius ir išmokiusius kitus. O tiems, kurie dar tik ruošiasi atostogauti, sakau: jei norite nuste-binti aplinkinius egzotiška kelione, užsisakykite skrydį į Mėnulį – yra tiki-mybė, kad vienas kitas iš nuostabos pakels antakį. Kelionės į išpuoselėtus didmiesčius ar pasaulio pakraštyje esančius užkampius, kurių pavadi-nimą tardami rizikuojate nusilaužti liežuvį, jau seniai nieko nebestebina. Na, nebent į tą užkampį išsiruošėte... dviračiu!Dar pavasarį įvairiose dviračių turiz-mui skirtose svetainėse buvo pateik-ta nemažai nuorodų į įvairius žygius dviračiu tiek užsienyje, tiek Lietuvo-je. Štai svetainėje www.dviratis.lt pa-teiktų kelionių organizatoriai buvo pasiryžę per dvi savaites apkeliauti visas keturias Lietuvos etnografines sritis: Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją. Kitiems kilo mintis apva-žiuoti Lietuvos sienas, kurių bendras

ilgis – daugiau nei 1700 km, dar kiti siūlė dviejų dienų pilietinę akciją – gamtosauginį žygį po Kuršių Neriją. Nusprendusieji išmainyti patogius penkių žvaigždučių viešbučius į ne tokias komfortabilias palapines, ga-lėjo rinktis vieną iš keleto panašių žy-gių, tarp jų jau tradiciniu tapusį žygį po Šešupės kraštą, penktą kartą orga-nizuojamą Šakių rajono savivaldybės ir Šešupės euroregiono turizmo in-formacijos centro. Šiemet maršrutas driekėsi per Šakių ir Goldap (Lenkija) miestus, kirtus Lenkijos-Rusijos sie-ną, rytine Kaliningrado srities dalimi suko Lietuvos link. Puikius gamtinius, pažintinius ir kultūrinius išteklius tu-rintį Šešupės kraštą pasiryžo aplan-kyti spalvinga beveik 30 žmonių gru-pė, kurios sudėtis kelionės metu šiek tiek kito: vieni dėl painios vizų išda-vimo tvarkos keliavo tik iki Lenkijos, kiti prisijungė jau Lenkijoje, dar kitų žygis baigėsi Rambyno regioninia-me parke, vos kirtus Lietuvos sieną. Keliautojų profesijos, gyvenamosios vietos, amžius svyravo „nuo... iki“. Jauniausioji žygio dalyvė, 4 metukų Patricija, keliavo prie tėčio dviračio pritvirtintoje geltonoje „karietoje“, itin traukusioje aplinkinių žvilgsnius. Mergaitė su savo transportu gal tu-ziną kartų pozavo susidomėjusiems, nuostabos neslepiantiems praei-viams. Tris atžalas auginantis Patrici-jos tėtis juokavo, kad skirtingai nuo

kitų dviejų vaikų, Patricija yra „atskira respublika“, galbūt dėl to ji iš pažiū-ros nesunkiai įveikė tokio amžiaus vaikui sudėtingą kelionę ir ilgą sėdė-jimą vienoje vietoje. Žygis prasidėjo Šakiuose ir tęsėsi kal-nuotojo Pavištyčio kaimo link, pake-liui aplankant Kudirkos Naumiestyje esantį asmeninį Antano Spranaičio Širvintos muziejų. Nemažas Mažosios Lietuvos Širvintos miestas kažkada driekėsi anapus Lietuvos sienos, ant kito Šešupės bei Širvintos upių san-takos kranto. Žiūrint į boluojančius laukus, sunku patikėti, kad vos prieš 60 metų čia stovėjo įstabi bažnyčia, primenanti garsiąją Kiolno katedrą, šurmuliavo didžiulė prekyvietė, o akmenuotas gatves mindė žmonės. Miestas buvo gerokai apgriautas per karą, tačiau dar labiau nukentėjo po-kario metais: likusios griuvėsių plytos pasirodė patraukli statybinė medžia-ga ne tik aplinkinių kaimų ir mieste-lių, bet ir Marijampolės, Vilkaviškio gyventojams. Paklaustas, kodėl savo namo rūsyje įrengė buvusio vokiečių miesto muziejų, A.Spranaitis prisipa-žino, kad kadaise ir pats prisidėjo prie šio miesto išardymo, ir dabar nori ati-duoti jam duoklę, be to, su šiuo mies-tu jį sieja įvairūs saitai, mat artima geografinė padėtis lėmė, kad žmo-nės artimai bendravo, eidavo vieni pas kitus mokytis, dirbti, apsipirkti,

Nukelta į 8 psl.

JEI Į PASAULIO UŽkAMPĮ IŠSIRUOŠĖTE DvIRAčIU...

Nuotr. Auders

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt8 / ekotransportas

Širvintos gyventojai buvo pramokę lietuviškai, perėmę kai kuriuos lietu-vių papročius. Muziejaus savininkas pasakojo, kad ir dabar su juo susie-kia vokiečiai, ieškantys savo namų liekanų, kapų, dingusių giminaičių ar tiesiog vedini vaikystės prisiminimų. Painūs istorijos keliai... O dviratininkus keliai toliau nuvedė į prie Vištyčio ežero esančią stovykla-vietę „Pušelė“, nustebinusią idealiai sutvarkyta aplinka ir gėlių gausa. Su-sidomėjusiems sufleruojame kainas: už nediduką namelį gali tekti pakloti nuo 50 Lt, brangiausi apartamentai parai kainuoja – 450 Lt. Palapinės pastatymas atsieina 10 Lt, tačiau dar teks susimokėti už automobilio įvažiavimą (kaina priklauso nuo jo matmenų). Jei jūs atkeliausite ekolo-giškai, pvz. dviračiu, galite pernelyg nesidžiaugti, nes vis tiek teks atsei-kėti 8 Lt įėjimo mokestį žmogui. Dar yra asmens mokestis įvažiuojantiems automobiliu, nameliuose gyvenančių poilsiautojų asmens mokestis, mo-kestis už šunį, už dušą ir visa krūva kitų mokesčių, kurių net nemėginkite susumuoti patys – pasimesite. Verčiau išsitraukite piniginę, ir personalas jums maloniai paskaičiuos viešnagės kainą. Tiesa, jei naktį miegoti trukdys trankios muzikos garsai, neskubėkite piktintis ir ieškoti nesupratingų kai-mynų – gali būti, kad garsai sklinda iš kitame ežero krante (už 7 kilometrų) esančios Rusijos valdų. Taip šįkart nu-tiko ir dviratininkams. Kitą dieną, pasinaudojus Šengeno erdvės privalumu, Lietuvos-Lenkijos sieną dviratininkai kirto Wizainy kai-me, ties trijų valstybių susikirtimo žyma. Jokių dokumentų pildymo, jokių patikrinimų, tik malonus parei-gūno pamojavimas ir palinkėjimas „Gero kelio!“. Gaila, bet apie Lenkijos ir Rusijos sienos kirtimą to negalime pasakyti: trys valandos laukimo, ne-aiškių lapelių ir deklaracijų pildymas įrašant dviračių vertes, skaičiuojant pinigėlius ir įvežamų daiktų kiekius. Rusų pareigūnai buvo labai malonūs. Pamatę ištysusius veidus ir bejėgiš-kas laikysenas, puolė padėti pildyti deklaracijas. Be jų pagalbos, keliau-tojai, matyt, taip ir nebūtų susigaudę formalumų vingrybėse. Tiesa, galima tyliai pašnabždėti į ausį, kad visus formalumus labai lengvai įveikia 10 zlotų banknotas – už tris pakelius ge-ros gumos gali nusipirkti aukso rakte-lį, atveriantį sunkias duris į nepažintą kraštą. Gaila, kad gali, gaila, kad taip pigiai, gaila, kad to reikia.Pagaliau keliautojai riedėjo išmuš-tais asfalto keliais. Pro suvargusius kaimelius, charakteringus mėlyno-mis langinėmis padabintus namus ir boluojančius laukus dviratininkai atvyko į Čistyje Prudy kaimą (Tolmin-kiemis), kuriame kunigavo ir yra pa-

laidotas Kristijonas Donelaitis. Vėliau maršrutas vingiavo per Jasnaja Polia-na (Trakėnus), Dobrovolsk (Pilkalnį) ir Nesterov (Stalupėnus) miestus iki nakvynės vietos Krasnoznamensko rajone (kaimo turizmo sodyboje „Les-kovo“). Važiuojant pro mažai urbani-zuotas vietoves beveik nebuvo ma-tyti dirbamų laukų, dviratininkus savo mūkimu sveikino tik palaidos, vangiai besiganančios karvės ir skalijantys šu-nys. Vos ne kiekviename miestelyje ke-liautojus palydėdavo rūstus ir išdidus Lenino žvilgsnis – jauteisi, lyg būtum dideliame Grūto parke. O kai Krasnoz-namenske (Lazdynėliuose) savivaldy-bės specialistė aprodė svarbiausius miestelio objektus: muziejų, nežino-mo kario paminklą ir Antrojo pasau-linio karo laikų tanką, tas jausmas tik sustiprėjo. Praeities šmėkla neapleido visą kelionę: tuščios miestelio kavinu-kės, kuriose vienintelis galimas šiltas maistas – arbata plastikiniuose puo-deliuose, violetinės spalvos kaulai vi-trinose, balti milicijos moskvičiai ir ne-patiklūs žvilgsniai, bylojantys: „Kokio velnio čia keliaujate? Ir dar dviračiais!“ Pasak Leskovo sodybos šeimininkų, Kaliningrado srityje keliauti dviračiais yra nepopuliaru – žmonės neįpratę rūpintis nei savo sveikata, nei ekolo-gija, todėl toks keliavimo būdas atsi-menamas tik išvydus pro šalį riedan-čius svetimšalius. Aplankę Niemaną (Ragainė) ir Sovietską (Tilžę), vakarop žygio dalyviai kirto Lietuvos sieną. Vos išvydus tolumoje besisukančias vėjo jėgaines, apėmė jausmas, kad laiko mašina grįžti iš praeities į dabartį. Čia pro šalį ūžė nebe tokios pavargusios mašinos, geltonavo javai ir niekas ne-sistebėjo dviračiais keliaujančių keis-tuolių minia. Grįžus į Lietuvą keliai keleliai vedė pro Rambyno regioninį parką, Martyno Jankaus muziejų-spaustuvę, Mažo-sios Lietuvos paveikslų sodą po atvi-ru dangumi, Gelgaudiškio, Ilguvos dvarus. Keliautojai aplankė žalumoje skendinčius Plokščių, Kriūkų ir kitus miestelius. Lydimi mirgančių laukų ir šiltų pasakojimų, dviratininkai galėjo artimiau pažinti savo krašto gamtą, kultūrą, žmones, palyginti ją su kai-myninių šalių gyvenimo būdu, rasti bendraminčių. Tai įtraukia, pasakytų daugelis, gal todėl dažnas į šį ar pa-našius dviračių žygius keliauja nebe pirmą kartą. „Kartą paragavęs, nega-li sustot“, – patikino kūno kultūros mokytoja Reda iš Šakių. „Šis žygis man yra trečias, tai įaugo į kraują, tiesiog tapo labai keista būtinybe. Tokio žygio privalumai – tai žmonės, jų bendravimas, supratimas ir tiesiog artumas, šiluma. Mus vienijo bendras tikslas – minti pedalus“, – pridūrė mo-kytoja. Tai, kad keliaudami dviračiu žmonės labiau suartėja tarpusavy ir su aplinka, tvirtino ir kiti keliautojai. „Užsėdęs ant dviračio pajunti glaudų

ryšį su dangum, su žeme, su saule, vėju, kalnu ir pakalne, o dviratis, ką ir bekalbėti, tampa geriausiu drau-gu. Gali net pasiryžti jo garbei odes rašyti“, – pusiau rimtai pusiau juokais kalbėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė iš Šakių. Ji taip pat akcentavo savęs išbandymo galimy-bę ir netikėtumus, kurie keliaujant dviračiu labai tikėtini: „Pagrindinis privalumas – keliaudamas dviračiais visada gali laukti netikėtumų: kaž-kam suges dviratis, kažkas pasiklys, gali net sprandą nusisukti, jei labai pasistengsi“, – juokavo Stasė. Inžinie-riumi-konstruktoriumi dirbantis Eval-das iš Vilniaus įsitikinęs, kad keliau-damas dviračiu pamatai daugiau nei keliaudamas kita transporto priemo-ne. „Dviračiui gal prilygtų arklys, bet nebandžiau tokio keliavimo būdo“, – šypsojosi jis. Dažnai laisvalaikį ant dviračio praleidžiantis vyras šiemet jau spėjo sudalyvauti penkiuose di-desniuose ar mažesniuose žygiuose, juose iš viso praleisdo per 20 dienų. Paklausti, ko reikia geram dviračių žygiui, visi kaip susitarę tvirtino: gero dviračio ir geros kompanijos. „Ir šiek tiek pinigų“, – pridūrė Reda. Tai irgi nenuginčijamas argumentas. Tad jei kelionei į Mėnulį dar nesusitaupėte, rekomenduoju pakeliauti dviračiu. Juk priešaky laukia daug vasarų. Ir gerų bei ekologiškų atostogų!

Atkelta iš 7 psl.

APIE RūŠIAvIMą IŠ kITO GALORaminta Vyzienė[email protected]

O dabar pasakysiu baisiai šventva-gišką mintį... geriau tyliai pakuždė-siu į ausį. Rūšiavimas savaime dar nėra ekologija. Kai ant kiekvieno stulpo kabo plakatai „Rūšiuokime!“, o iš už kiekvieno kampo šaukiama „Rūšiuokime!“, lengva patikėti, kad tai mus išgelbės. Paklaustas, ar elgiasi socialiai atsakingai, vos ne kiekvienas jaučia pareigą pasiaiškinti, kad rū-šiuoja atliekas arba bando, bandė ir

bandys tai daryti. Man liežuvis neapsi-verstų sakyti, kad šios pastangos nie-ko vertos, tačiau tam, kad rūšiavimas turėtų apčiuopiamą naudą, būtina visa veikianti sistema – t.y. rūšiavimas, surinkimas, perdirbimas/atliekų pa-vertimas energija. Yra daugybė užsie-nio pavyzdžių, kaip ši sistema puikiai veikia, tačiau Lietuvoje... Perpildyti rūšiavimo konteineriai arba tokių kon-teinerių nebuvimas, išrūšiuotų atliekų vertimas į vieną šiukšliavežį, galų gale vienos atliekų surinkimu ir tvarkymu besiverčiančios įmonės atstovo tarp

kitko pasakyta mintis: „A popieriaus? Ne, mes jo nesurinkinėjame. Neapsi-moka. Jei skambina klientai, duodame artimiausio konkurento numerį, kar-tais paima. Kaina už toną popieriaus labai maža ir perdirbėjų superkami kiekiai tokie nedideli, kad labiau apsi-moka eksportuoti popieriaus atliekas į Kiniją“ verčia suklusti, ar tikrai Lietuvo-je sistema veikia. Norisi tikėti, kad vis-kam savas laikas. O kol tai įvyks, tiems, kuriems ne vis vien, noriu priminti, kad kur kas geriau už atliekų tvarkymą yra jų prevencija. Pafantazuokime. Įsivaiz-

duokite, jog ateinate į parduotuvę, o ten (panašiai, kaip informuojama apie rūkymo žalą ant cigarečių pakelio) kabo didžiulis užrašas:

1. Gerbiami pirkėjai, prieš ateidami į prekybos centrą, sudarykite pirkinių sąrašą – taip ne tik išvengsite papil-domų išlaidų nesvarbiems pirkiniams, bet ir tų daiktų vėlesnio atsidūrimo sąvartyne.

2. Pirkite produktus su minimaliu įpakavimu, arba tuos, kurių pakuotės greičiau suyra. Nebent jums patinka mokėti už tai, kas iškart atsidurs šiukš-

lių kibire, o dažną šiukšlių nešimą jūs laikote sporto šaka.

3. Prekybos centras – tai būtinų daiktų įsigijimo vieta. Pirkimas nesu-mažins jūsų širdies skausmo, tai nėra pramoga nei jums, nei jūsų vaikams! Kur kas geresnės pramogos yra pasi-vaikščiojimas, šokiai ar sportas.Nerealu? Na, kažin, ar artimiausiu metu pamatysime tai ant maximos durų, bet savo galvoje tokį priminimą galime nešiotis visada. Pirkėjų pasi-rinkimas yra didžiulis spaudimas ga-mintojams.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt ekodaiktas / 9

EkODAIkTASButelių atidarytuvas iš dviračio grandinės

Kuris daiktas labiau „kvepia ekologi-ja“: butelis ar dviratis? Žinoma, dvira-tis: jis važiuoja neteršdamas miesto dujomis. Juo galima vikriai laviruoti tarp automobilių ir erzinti transporto kamščiuose užstrigusius vairuotojus. Dviratis sustiprina tavo kūną ir atgai-vina (?) sielą. O butelis... jame talpinamas skystis tave apsunkina, o jei padaugini – daž-nai verčia elgtis kvailai. Pavyzdžiui, su-daužyti tą patį butelį ir pažerti pievoje šukes, kurios spindi saulės šviesoje kaip krištolas, bet, tiesa, nesuyra bent 900 metų. Deja, dviratis – ne popieri-nis, todėl jam suirti taip pat prireikia laiko. Tad mėtydamas dviračio dalis kur papuola, nesate geresnis už girtą chuliganą.

Laimei, yra žmonių, kurie dviračių dalis surenka ir pagamina iš jų ką nors naudingo. Viena JAV kompanija kas mėnesį surenka po toną nebenaudojamų dviračių grandinių. Kam? Ogi kad paga-mintų iš jų... butelių atidarytuvus. Išsitraukęs tokį žaismingą atidarytu-vą parodysi kompanijai, su kuria prie upės ragauji gėrimus, kad čia atvažia-vai ne mašina, o dviračiu. Dviračiu, ku-ris net atitarnavęs savo „nenueis veltui“. O tuščią tarą pasidžiaugus gamtovaiz-džiu reikia atiduoti „butelių žmonėms“ – jie jos tikrai nedaužys, kad pasigėrė-tų apgaulingais kristalais...

Butelių atidarytuvas iš dviračio gran-dinės – 10 $.www.ecoist.com

Medžiaginiai maišeliai

„Kas gali būti gražiau už plastikinį maišelį vėjyje?..“. Na, gal... medžiagi-nis maišelis rankoje? Taigi dar kartą apie maišelius ir rankines. Šįsyk – pa-prastai: kad gamtovaizdžio nedarky-tų netrūnijančio plastiko kalnai, kad nereikėtų vargti, derinant rankinę prie batelių, kad nebūtum vaikščio-janti reklama didiesiems prekybos centrams (už kurią pats kasdien dar ir susimoki). Tikrai stilingi ir tikrai nebrangūs me-džiaginiai maišeliai. Margi kaip ge-nys, kiekvienai dienai ir beveik bet kokiai nuotaikai. Arabeskomis išmar-gintų tamsiaspalvių maišelių kolek-cija – elegantiškiems miestiečiams. Krepšiai su Londono, Los Andželo ir Paryžiaus planais – didmiestyje pa-siklydusiems kaimiečiams. Pastelinių spalvų ežiai ir pingvinai – tiems, ku-riems norisi jaukumo (arba stiliaus jausmo). Dėklai nešiojamiems kom-piuteriams – dirbantiesiems. „Recycle or we will eat your pants“

(„atiduok perdirbti, antraip surysime tavo kelnes“), – sako madingai negra-biai nupiešti katinai ant juodo maiše-lio pirkiniams. Tokia gali būti ir tavo žinia pasauliui.Taigi dar kartą – atsisakom plastiko!

Medžiaginiai maišeliai – 7.95 $. www.ecoist.comMaišeliai, rankinės, piniginės ir pan. – nuo 7.50 $.

www.cutxpaste.com

Mezginiai iš bambuko pluošto

Atvirai kalbant, labiausiai „užkabina“ šios kompanijos pavadinimas. „Sworn vir-gins“ galima būtų išversti kaip „prisiekę nekaltybės saugotojai (-os)“. Ir tai kelia pasitikėjimą. Atrodo, jog šie žmonės pa-siryžę paaukoti viską, kad mes (klientai, pirkėjai) gautume kokybišką produktą. O produktas yra mezginiai. „Prisiekę ne-

kaltybės saugotojai (-os)“, matyt, per die-nų dienas sūpuojasi minkštakrėsliuose ir mezga, mezga, mezga, kartais vangiai persimesdami pora žodžių ar tiesiog pora žvilgsnių. „Sworn virgins“ skelbiasi esą visiškai „tyri“, t. y. nenaudojantys jokių nenatū-ralių medžiagų. Jų interneto svetainėje rašoma, jog viskas yra kažkokiu būdu numegzta iš bambuko pluošto, kuris neva yra tvirtas ir švelnus. Tikriausiai tuo dera tikėti, nes šios mezgėjų kompanijos paslaugomis akivaizdžiai naudojasi dau-gybė dizainerių (žr. parduotuvių sąrašą). Dar šioje interneto svetainėje yra pora pagiriamųjų žodžių ekologijai bei pora pagiriamųjų žodžių saviems produk-tams. Taupiems (kurie nenori mokėti šimto dolerių už kažkokį megztinį), skeptikams (kurie abejoja, ar viskas tikrai taip gražu ir ekologiška), patriotams (kurie bijo pa-remti JAV ekonomiką, pirkdami toje ša-lyje pagamintus daiktus) ir pagyrūnams („Mano močiutė gražiau numegztų!“) siūlome: nusipirkite (arba dar geriau – nusivykite) siūlų ir pirmyn į mados pa-saulį savarankiškai! O jei esate drąsūs kaip reta bei mėgstate iššūkius – galite pamėginti ir Lietuvoje paieškoti medžių žievių, iš kurių būtų galima išmegzti sti-lingą šiltą ir švelnų megztuką...

„Sworn virgins“ mezginiaiwww.swornvirgins.com

kūno energija: prausiklis ir dušo želė

Pasaulyje yra daug įvairių energijos rūšių: yra atominė energija, elektros energija, saulės energija, vėjo, van-dens, bangų mūšos... O štai „The Body Shop“ pristato visišką naujie-ną – kūno energiją. Ir ne bet kokią – absoliučią, nuolatinę, sąžiningą, darnią „Total energy“ produktų se-riją.Gražiose brandaus rudens derliaus spalvos perdirbtose plastikinėse pakuotėse sudėti natūralios gam-tos įkvėpti eliksyrai, žadinantys kiekvieną kūną visais pagrindiniais pojūčiais: gaivinančiu ir žadinančiu kvapu, malonia šviežio klevų medaus spalva, vandenyje gaiviai purslojan-čiu garsu, odą masažuojančiu ir drėki-nančiu švelnumu. Nusiprausus „Total energy“ šveičiamuoju kūno prausi-kliu ar drėkinamąja kūno želė, jausi-tės gaivūs ir energingi visą dieną. Bet svarbiausia – būsite naudingi savo planetai: visi augaliniai produktų in-gredientai yra gauti pagal Bendruo-menių verslo programą, remiančią ekologiškų bergamočių, gvaraninių paulinijų, ekologiško medaus bei kitų gėrybių augintojus Italijoje, Zambi-joje ir kituose kraštuose. Kiekvienas „The Body Shop“ produktas padeda vietinėms bendruomenėms išlaikyti

tradicinį ūkininkavimą, tausoja na-tūralią gamtą, žmonėms garantuoja darbą ir sąžiningą užmokestį. Taigi ne tik elektra, vėjas ar saulės spinduliai verčia Žemės rutulį suktis. Yra dar ir kūno energija, kuri kiekvie-ną dieną gali būti naudinga kitam, gali saugoti ir dalintis. Ir kurios turi-me visi – tereikia pažadinti. „The Body

Žibalinę lempą pasidaryk pats

Ruduo neva yra metas, kai visi turi ma-rias laiko. Vakare susirinkę prie židinio turėtume plėšyti plunksnas ir pasakoti istorijas. Arba vangiai vartyti pernykš-čius laikraščius gliaudydami riešutus. Arba – klausytis Harlemo džiazo žibali-nės lempos šviesoje. Ir vis dėlto laiko mes kažkodėl neturime.

Einame į darbus, važiuojame į kaimus (kasti bulvių ir su visa gimine žiūrėti šeš-tadieninio realybės šou balsavimo), o rudens tamsą perskrodžia nebent švy-tintis šaldytuvo durų plyšys. Kartais pa-sitaiko laisva minutėlė, bet negi sėdėsi be darbo – rankos taip ir niežti ką nors meistrauti. Tai kodėl gi nesumeistravus žibalinės lempos? Talpa žibalui – sena elektros lemputė

Shop“ serija „Total energy“ būtent šią – kūno – energiją ir kviečia pabusti.

„The Body Shop“,„Total energy“ šveičiamasis tonizuo-jantis kūno prausiklis, 44 Lt„Total energy“ pažadinanti drėkina-moji kūno želė, 55 Lt

(„reuse, recycle...“). Dagtis – bato raištelis. Dar reikės butelio kamščio, lipnios juos-tos ir, aišku, žibalo. Pagaminę tokį išra-dingą dalyką galėsite pelnytai didžiuotis bei apdovanoti save (ir šeimą) valandėle poilsio blankioje žibalinės lempos švie-soje, į langus besidaužant naktiniams drugiams. O jei senelius apims nostalgija ir jie pradės porinti savo jaunystės nuo-tykius – visai pasisekė...

Kaip pasigaminti žibalinę lempą, smul-kiai ir aiškiai (su nuotraukomis) aprašė vienas „pasidaryk pats“ tinklalapis. Šią technologiją aprašęs žmogus didžiuo-jasi „nuvainikavęs“ dizainerį Sergio Silva, kuris tokias lempas pardavinėja už 650 $. O netingintiems – žiupsnis rudeninės (ūkiškos) romantikos už dyką. Žibalinę lempą pasidaryk pats. Instrukci-ja: www.instructables.com

DANIJA – METų ŠALIS PARODOJE „BIOfAch 2009“ Skirmantė [email protected]

* 6.5 % iš viso parduodamo maisto yra ekologiškas

* Ekologiško maisto prekyba Danijo-je 2007 išaugo net 33 %

Galbūt tai undinėlė Kopenhagoje; gal – 7000 kilometrų pajūrio Jutlan-

dijoje; o gal net keli šimtai salų – Da-nija, šalis tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų, turi daug ką pasiūlyti. Daugybė da-niškų produktų įvairiais būdais nuke-liauja į Vokietijos ekologiško maisto pirkėjų vežimėlius. Danija – pasaulyje pirmaujanti šalis ne tik dėl ypač iš-vystytos vėjo energetikos, bet dabar ir dėl gausiausių ekologiško maisto vartotojų. Kai tarptautiniai ekologiško maisto prekiautojai susitiks jubiliejinį

dvidešimtąjį kartą Niurnberge 2009 m. vasario 19-22 dienomis, lankytojai ir parodos dalyviai bus pasveikinti šviežiu skandinavišku vėjeliu ir daugybe skir-tingų skandinaviškų salų: Danija yra at-einančių 2009-ųjų metų šalis. Pasaulyje garsiausiose parodose „BioFach“ (eko-logiški maisto produktai) ir „Vivaness“ (naturali kosmetika) tikimasi sulaukti daugiau kaip 2900 dalyvių ir dar dau-giau, apie 46000, lankytojų.

DENMARK IS COUNTRY Of ThE YEAR AT BIOfACh 2009

* 6.5 % of all food sold is from organic produc-tion * Sales of Danish organic products grew by 33 % in 2007 Be it the mermaid in Copenhagen, 7,000 km of coastline in Jutland or several hundred islands, Denmark, the country between the North Sea and the Baltic Sea, has a lot to offer – also regard-ing organic products. Many a product of Danish origin finds its way into German organic food customers’ trolleys. Denmark is not only the pio-neer and trailblazer in terms of wind energy, but

the Danes are also the leaders when it comes to organic product consumption. When the inter-national organic market meets for the twentieth anniversary of BioFach in Nürnberg from 19-22 February 2009, exhibitors and trade visitors will be greeted by a fresh breeze of Scandinavian flair in the exhibition halls: Denmark is Country of the Year in 2009. At the world’s leading fairs, BioFach for organic products, and Vivaness for natural personal care and wellness, around 2,900 exhibitors and once again more than 46,000 trade visitors are expected.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt10 / ekoproduktai. Rubriką remia „Meniu.lt“

PAŠALINIS vAISTAŽOLIų POvEIkIS – DIDĖJANTI PROBLEMA Nuo neatmenamų laikų žmonės augalus naudojo ne tik

kaip prieskonius, puošybos elementus, bet ir kaip išsi-gelbėjimą nuo ligų. Tačiau prieš tūkstančius, šimtus metų žmonės buvo ir sąlyginai sveikesni (pasak japonų – svei-ki, tai ne iki galo ištirti). Šventai klausė gydytojų, galų gale neieškojo savyje ligų, tad ir vaistinius augalus varto-jo tik būtinais atvejais. Šiuo metu savo sveikatą taisome cheminiais preparatais, nusivylę jais ir gydytojais, patys griebiamės gydytojų vaidmens – diagnozuojame sau li-gas ir patys jas bandome gydyti liaudiškais metodais.

Ieva Šlajutė[email protected]

Kas yra kas? Augaliniai vaistiniai preparatai šiuo metu yra viena labiausiai populiarė-jančių farmacijos šakų išsivysčiusio-se pasaulio šalyse. Remiantis CAM (Papildoma ir Alternatyvi medicina, angl. Complementary and Alternati-ve Medicine) duomenimis, augalinių vaistinių preparatų kasmet parduo-dama už 27 milijardus JAV dolerių. Tačiau nepaisant šių skaičių, įrodan-čių platų vaistažolių vartojimą, tik 40 proc. apklaustų pacientų atskleidžia, jog gydosi vaistinėse parduodamais augaliniais preparatais. Pagrindinė tokio vaistinių augalų grįžimo į madą priežastis yra tikėjimas, kad natūralūs preparatai yra visiškai nekenksmingi. Visgi Pasaulinės sveikatos organiza-cijos duomenų bazėje pateikiami net 8985 vaistų, kuriuose yra ir augalinių vaistinių preparatų, sukeliami pašali-niai poveikiai. Be to, didžiulė problema yra ribotos žinios apie vaistinių augalų sintetinamus produktus ir jų poveikį žmogaus organizmui. Verta paminėti tai, kad ieškant šiam straipsniui litera-tūros, „Google“ paieškos sistema rado daugiau nei milijoną puslapių apie vaistinės paskirties augalų preparatus bei jų reklamą, o paieškos sistemoje „PubMed“ (Nacionalinė medicinos biblioteka, angl. National Library of Medicine) buvo pateiktas tik 31 rimtas

mokslinis straipsnis apie augalinius vaistinius preparatus... Pagal LR farmacijos įstatymą yra ski-riamos dvi augalinių preparatų gru-pės. Tai:

• augalinis vaistinis preparatas, kuris apibrėžiamas kaip „vaistinis preparatas, kurio veiklioji(-iosios) medžiaga(-os) yra arba augalinė(-ės) medžiaga(-os), arba augalinis(-iai) ruošinys(-iai), arba tokios(-ių) augalinės(-ių) medžiagos(-ų) ir tokio(-ių) augalinio(-ių) ruošinio(-ių) mišinys;

• tradicinis augalinis preparatas – augalinis vaistinis preparatas, kuris atitinka sveikatos apsaugos ministro nustatytus kriterijus ir jam gali būti taikoma supaprastinta tradicinių au-galinių vaistinių preparatų registravi-mo procedūra.Labai dažnai augaliniai vaistiniai pre-paratai, pvz. Ginkgo Biloba, ežiuolė, nakvišų aliejus, yra priskiriami dar vienai pagal Lietuvos higienos normą priimtai grupei – maisto papildams, kuriems priklauso ir vitaminai bei mineralinės medžiagos. Pagal Lietu-voje galiojantį Maisto įstatymą bei higienos normas, ženklinant bei rekla-muojant maisto papildus, draudžiama nurodyti ar užsiminti apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias jų savybes. Vis dėlto, nors tai ir draudžiama, įkvepian-čių sveikatingumo teiginių galima ras-ti daugelyje maisto papildų etikečių (pvz., mažina depresiją, migreną ir lėtinį nuovargį, mažina širdies smū-

gio tikimybę, trombozės išsivystymą ir kt.).

Žolelės kaltosValstybinės maisto ir veterinarijos tar-nybos duomenimis, per pusę metų į Lietuvą įvežama 128 938 kg maisto pa-pildų. Daugiausia jų atkeliauja iš JAV, Baltarusijos, Kanados Rusijos, Kinijos, Izraelio. Nemažai problemų kelia tai, kad maisto papildų sudėtinių dalių ir maisto priedų – konservantų, dažiklių ir kitų medžiagų – leistinos normos JAV ir ES skiriasi. ES reikalavimai kur kas griežtesni. Pavyzdžiui, buvo nusta-tyta, kad maisto papildo „Memortop” sudėtyje yra genetiškai modifikuotų sojų produktų, tačiau šie ingredientai nei lydinčiuose dokumentuose, nei ženklinimo etiketėse nebuvo nurody-ti, nes JAV tokio reikalavimo nėra. Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo straipsnių, kuriuose skelbiama apie liūdnai pasibaigusius žmonių gyve-nimus dėl apsinuodijimo vaistažolių preparatais. Apsinuodijimo kontrolės centras 1996 metais paskelbė gavęs 400 000 apsinuodijimo vaistažolėmis ir homeopatiniais preparatais atvejų. Straipsniais ir pateikiamais skaičiais bandoma įrodyti, kad augalai nėra nekalti gamtos kūriniai, ir kartu sten-giamasi informuoti žmones, kad vais-tažoles reikia vartoti labai atsargiai ir tik pasitarus su gydytojais. Kodėl? Pirmiausia, pramoniniu būdu gami-nant vaistažolių preparatus susidu-

riama su tokiomis problemomis, kaip geros kokybės augalinės žaliavos ga-vimas (yra žinoma, kad iš Indijos at-vežti augalai yra stipriai „apnuodyti“ sunkiaisiais metalais) bei gautos žalia-vos autentiškumas. Preparatus gami-nant masiškai susiduriama su pirmi-nio augalų apdorojimo ir konkretaus produkto išskyrimo iš augalo meto-dų trūkumu, gerų kokybės tikrinimo parametrų nebuvimu. Šiuo metu jau gana garsiai kalbama apie vaistinių augalų klinikinių tyrimų svarbą, bio-analizę, farmakologinius ir toksikolo-ginius augalų savybių įvertinimus bei toksikologinių augalų savybių tyrimus su gyvūnais.

kontražvilgsnis į vaistažolesFarmacijos gigantai nuolat rėksmin-gai reklamuoja vaistinius augalinius preparatus, kurie geba stebuklingai gydyti „nuo visų ligų“. Savo ruožtu šiame straipsnyje trumpai apžvelg-sime medicininėje literatūroje rastus neigiamus populiariausių ir daugiau-siai akcentuojamų vaistinių augalinių preparatų – ženšenio, ežiuolės, Gink-go Biloba ir jiems populiarumu nusi-leidžiančios jonažolės – poveikius bei atvejus, kada jų tikrai negalima varto-ti. Sąrašų mėgėjams galima pasiūly-ti 1997 m. augalų tyrimus atlikusių mokslininkų paskelbtą nuodingųjų augalų tryliktuką. Šiuos augalus buvo pasiūlyta išbraukti iš vaistinių auga-linių preparatų sąrašo dėl stipraus toksinio poveikio. Iš paminėtų augalų Lietuvoje auga agurklė (lot. Borago), pasižyminti kepenis pažeidžiančiu ir vėžį sukeliančiu poveikiu. Kancero-geniniu poveikiu garsūs balinis ajeras (lot. Acorus calamus) ir šalpusnis (lot. Tussilago fanfara). Vaistinė taukė (lot. Symphytum officinale) – pažeidžia kepenis, taip pat sukelia vėžį. Kepe-nis pažeidžia ir vaistinis berutis. Labai retai Lietuvoje aptinkamas pseudoal-dosteronizmą (medžiagų apykaitos sutrikimas) sukeliantis saldymedis (lot. Glycyrrhiza glabra).

ŽenšenisVisiems gerai žinomas vaistas nuo „visų ligų“ – ženšenis. Jis skiriamas kaip pagalbinė priemonė anemijai, aterosklerozei, depresijai, diabetui, edemai, opoms gydyti ir nuovargiui šalinti. Tačiau jo kontraindikacijų są-rašas yra žymiai ilgesnis. Jo neturė-tų vartoti žmonės sergantys astma, inkstų ligomis, II ir aukštesnių stadijų hipertenzija, bronchitu, aritmijomis, esant stipriam uždegimui bei infekci-nėms ligoms, kenčiant dėl lėtinių virš-kinamojo trakto ligų, nemigos, nerimo sutrikimų, nėštumo metu.

EžiuolėPaprašę vaistinėje ko nors imunitetui stiprinti, turbūt visuomet gausime vie-nintelį pasiūlymą –ežiuolės ekstraktą. Senieji Amerikos gyventojai ežiuolę naudojo kaip kraujo „valytoją“, kuris neu-

tralizuoja kraujyje esančius nuodus. Taip pat sėkmingai ją taikė bičių įgėlimams, žaizdoms ir slogai gydyti. Ir tik pastaruo-ju metu ežiuolė vartojama kaip imuni-nę sistemą stimuliuojantis ir peršalimo ligų profilaktikai tinkantis preparatas. Tai keista, nes tiesioginėmis baktericidi-nėmis ir bakteriostatinėmis savybėmis ežiuolė nepasižymi. Ežiuolė dėl imuninę sistemą keičiančio poveikio tikrai nere-komenduojama žmonėms, sergantiems tuberkulioze, išsėtine skleroze, poliartri-tu, bronchine astma, leukemija, I tipo cu-kriniu diabetu, žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) ir kitomis autoimuninėmis ligomis, taip pat vartojant antibiotikus. Be to, ilgalaikis ežiuolės vartojimas su-kelia kepenų pažeidimus.

Ginkgo BilobaAtminčiai gerinti turbūt ne vienas pir-kome Ginkgo Biloba. Teigiama, kad šis augalas pagerina nusilpusią atmintį vy-resnio amžiaus žmonėms. Įdomu, kad iki šiol taip ir nėra aišku, per kokius neuro-fiziologinius, biocheminius mechaniz-mus mūsų atmintis veikia. O štai vais-tai, gerinantys atmintį, jau yra.. M. LeBars su kolegomis atlikęs tyrimus su 2020 pacientų įrodė, kad Ginkgo Biloba pagerina Alzhaimerio liga ser-gančių asmenų kognityvines funkcijas lyginant su placebo „preparatu“. Bet mi-nimo augalo sėklos sukelia labai rimtų neurologinių pakenkimų ir stiprių aler-ginių reakcijų, dėl ko Ginkgo Biloba ne-vartojamas medicininiais tikslais. Be to, iš lapų pagamintas ekstraktas sukelia kraujavimus priekinėje akies kameroje (spontanines hyphemas). Kartu var-tojant paracetamolį, susidaro kraujos-rūvos po kietuoju smegenų dangalu (subduralinė hematomas). Ginkolidas B, aktyvus Ginkgo Biloba komponen-tas, slopina trombocitus aktyvuojantį faktorių, kuris būtinas normaliam krau-jo krešėjimui, tad jo negali vartoti žmo-nės, naudojantys antikoaguliantus bei segantys kraujo krešėjimo ligomis.

JonažolėPaprastoji jonažolė (lot. Hypericum perforatum) – geltonai žydintis auga-las, pavadintas baptisto Švento Jono vardu ir nuo senų laikų naudotas psi-chikos sutrikimams gydyti. Jonažolė sintetina 10 įvairių cheminių junginių, iš kurių svarbiausiu laikomas hiperici-nas, kuris ir padeda depresijos kamuo-jamiems žmonėms. Sakoma, kad jona-žolė gelbsti nuo lengvos ir vidutinės depresijos. Mūsų psichinius procesus, tokius kaip miegas, nuotaika, seksua-lumas, apetitas, kontroliuoja serotoni-nas. Depresija taip pat yra susijusi su serotoninio kiekio sumažejimu sme-genyse. Vieni iš depresijai gydyti skir-tų vaistų veikia būtent per serotonino sistemą. Šie vaistai blokuoja serotoni-no rezorbciją ir taip padidina jo kiekį smegenyse, dėl ko pagerėja žmogaus psichinė savijauta. Tai – vadinamie-ji serotonino rezorbcijos inhibitoriai (SSRI). Kadangi vienas iš hipericido

Nuotr. Elenos AgafonovaitėsKad ir kaip nekaltai atrodo žolelių preparatai – prieš

jas vartojant geriau pasitarti su specialistais.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt Rubriką remia „Meniu.lt“. ekoproduktai / 11

poveikių yra serotonino reazorbcijos blokavimas, jonažolės negali vartoti žmonės, vartojantys SSRI grupei pri-klausančius vaistus nuo depresijos, dėl gresiančio serotonino sindromo, kuris yra ypač gyvybei grėsmingas klinikinių simptomų ir požymių kom-pleksas. Tačiau mokslininkai Cottas ir Mulleris nurodo, kad hipericidas in vitro sistemoje (laboratiriniuose eks-perimentuose) labai silpnai slopina serotonino rezorbciją ir jokio poveikio depresijai neturi. Moterys, vartojančios geriamuosius kontraceptikus, turėtų būti įspėtos, kad jonažolė dėl tam tikrų kepenų fer-mentų sužadinimo susilpnina vartoja-mų kontraceptikų veikimą. Dėl įrodyto kliniškai svarbaus jonažolės poveikio minėtiems fermentams į šios vaistažo-lės daržą įridenamas didžiulis akmuo. Tai reiškia, kad jonažolei būdinga kli-niškai reikšminga sąveika mažinant įvairių vaistų poveikį. Pavyzdžiui, jona-žolė sumažina ciklosporino koncentra-ciją kraujo plazmoje, dėl to prasideda persodintų organų atmetimas.

Būtina gydytojo konsultacijaApibendrinant šią trumpą apžvalgą galima pasakyti, kad, išgėrus kelis puodelius šalpusnio arbatos žiemą gydantis nuo pakilusios temperatū-ros ir kosulio, tikrai nieko blogo ne-nutiks. Toksinis žolelių, kaip ir visų vaistų, poveikis pasireiškia ilgą laiką ir dažnai vartojant jų preparatus. Todėl labiausiai nukenčia lėtinėmis ligomis sergantys pagyvenę žmonės, kurie nepraneša gydytojui, kad be paskirtų vaistų patys gydosi alternatyviais me-todais ir neretai taip dar labiau pablo-gina savo sveikatą. Kad ir kaip dažnai skundžiamasi „nie-ko neišmanančiais“ gydytojais, derė-tų nepamiršti, kad jie mažiausiai še-šerius metus mokosi, kol gauna teisę tapti gydytojais. Tad prieš beatodai-riškai čiumpant magiškus augalinės kilmės tvarinius, kurie, žadama, pa-keis figūrą, išspręs odos problemas, apdovanos kompiuterio atmintimi ir olimpiečio imunitetu – vertėtų bent trumpam stabtelėti šeimos gydytojo kabinete. Gal nuo popieriais apkrau-to stalo pačiu laiku pakils griežtas perspėjimas, kad reklaminis lanks-tinukas ar visažiniai kaimynai šįkart nežada nieko gero.

Šaltiniai1. Herbal remedies for psoriasis: what are our patiens taking?, Tace Steele, MD; Cindy J. Rogers, MD; Sharon E. Jacob, MD. Derma-tol Nurs. 2007; 19 (5): 448-463.2. Alternative Therapy – Focus on her-bal products, Michelle W. McCarthy, PharmD, Universtity of Virginia Medical center, Pediatr Pharm 4(5), 1998.3. Herbal Drugs. Areport of the seminar on „Herbal Drugs: present status and fu-ture prospects”, 2001.4. Adverse Effects to Herbal Medicines: An Increasing Problem?, Drug Ther Perspect 11(12):14-16.

ATLIEkų RūŠIAvIMAS – PROBLEMOS IR PERSPEkTyvOS (II)Vytenis Dapkevič[email protected]

Prieš kurį laiką rašiau apie problemas, kurias įžvelgiau „spalvotųjų” antrinių žaliavų konteinerių operatorių dar-be. Tačiau norėjosi ką nors siūlyti, ne vien tik konstatuoti, jog situacija ne visada džiuginanti. Pagaliau ir tam

atėjo metas. Pienininkai, aludariai ir kokakolinin-kai (atiprašau – gaiviųjų gėrimų ga-mintojai) visai neseniai turėjo teikti siūlymus Aplinkos ministerijai, kaip išvengti vieno efektyviausių pakuo-čių tvarkymo būdo – užstato. Mat AM susirūpino, kad kitaip negalima įvykdyti Europos reikalavimų dėl pa-kuočių perdirbimo. Tačiau iš valdžios

konkrečių sprendimų dar negirdėti. Kalbama apie datą – „ne anksčiau“ kaip 2010 ar 2011 metai, – o datos „ne vėliau kaip“ negirdėti. Džiugina bent tai, kad pagaliau atsirado bent koks, nors ir labai abstraktus, užstato už pakuotes projektas. Pabandžiau apsvarstyti užstato siste-mos privalumus:

1. Gaunamos aukščiausios koky-

bės itin kruopščiai išrūšiuotos antri-nės žaliavos.

2. Garantija, jog didžioji dalis pa-kuočių tikrai bus perdirbama.

3. Gerokai sunkiau imituoti antri-nių žaliavų perdirbimą – t. y. nupirkti pažymą apie jų perdirbimą, kai realiai viskas išvežama į sąvartyną.

4. Supirktos pakuotės gali būti optimaliai transportuojamos - t. y.

supresuotos užims keliasdešimt kar-tų mažiau vietos nei surinktos iš kon-teinerių. Vežamos tik tada, kai bus galima pilnai pakrauti transportą.

5. Reali galimybė naudoti ne vienkartines, bet daugkartines pa-kuotes.Tauta bandoma gąsdinti ekonomikos baubu. Daugiausiai mojuojama inf-

Nukelta į 13 psl.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt12 / mokslas

NEPAŽĮSTAMAS MOkSLAS – ŽMOGAUS EkOLOGIJA

Audronė Margenytė [email protected]

– Kas yra žmogaus ekologijos stu-dijos, ir kas tave paskatino jas pasi-rinkti? – Pagrindinis žmogaus ekologijos studi-jų tikslas – tyrinėti žmogaus ir aplinkos ryšį, kaip žmogus ir aplinka sąveikauja skirtingose kultūrose. Mano pasirinktoje studijų programoje koncentruojamasi į aplinkos, kultūros ir vystymosi studijas. Taigi man teko studijuoti tiek gryną-ją žmogaus ekologiją, tiek aplinkos, kultūros bei vystymosi procesų sąryšį. Garsiausi žmogaus ekologijos tyrinėto-jai yra antropologai, tokie kaip Claude Levis Strauss. Jie, tyrinėdami tradicines gentis, aiškiausiai pamato žmogaus ir gamtos sąveiką. Žmogaus ekologijos studijos nėra švedų išradimas, jos atsi-rado JAV, ten jos labiausiai ir išvystytos. Įdomu, kad žmogaus ekologiją galima studijuoti net Siera Leonėje. Visada do-mėjausi aplinka, tačiau taip pat buvau socialiai aktyvi – domėjausi žmonių mąstysena, elgesiu. Kai sužinojau, kad Lundo universitete galima studijuoti žmogaus ekologiją, pagalvojau, kad tai labai įdomu. Švedijoje studijuoti šį daly-ką galima tik Lunde ir Gioteborge.

– O ką tu galėtum dirbti, baigusi šias studijas? – Neturiu jokio supratimo!.. (juokiasi) Kalbant rimtai, žmogaus ekologijos studijos Švedijoje trunka du metus, tai magistro pakopos studijos. Žmonės į jas ateina jau turėdami kitų disciplinų patirtį ir žinias. Aš pati į žmogaus ekolo-gijos studijas atėjau iš socialinių mokslų srities. Baigusieji šias studijas gali tapti

Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje jau kelintą kartą besilankanti švedė Emelie Kärre nepasirinko prestižinio diplomatės kelio kaip jos mama, kadenciją bebaigianti Švedijos ambasadorė Lietuvoje Malin Kärre. Užuot ban-džiusi keisti pasaulį apsiginklavusi tradicinių socialinių mokslų žiniomis, Emelie pasirinko mažai kam net ir Šve-dijoje žinomas žmogaus ekologijos („human ecology“) studijas Lundo universitete. Kol Lietuvoje ekologijos mokslai priklauso išimtinai gamtos mokslų sričiai, žmo-gaus ekologijos studijos bando suartinti ekologijos ir socialinius mokslus. Apie tai, kas paskatino Emelie pa-krypti į „žaliąjį“ mokslą, koks socialinių mokslų ir ekolo-gijos santykis bei kokius žmonių mąstymo apie aplinką tyrimus Emelie atliko Nairobyje, Kenijoje, vieną gražią rugpjūčio popietę kalbėjomės Vilniaus senamiestyje.

ekologijos žurnalistais, mokytojais, dirbti savivaldybėse arba nevyriausybinėse or-ganizacijose, dirbti žmogaus geografijos srityje, atlikti tyrimus. Žinoma, galima sakyti, kad žmogaus ekologijos studi-jos tikrai nėra aiškus ir trumpas kelias į svarbias pozicijas ar pelningus darbus, tai greičiau labai sunkus darbas. Tačiau šiuo metu (bent jau Švedijoje) didėja žmogaus ekologijos specialistų paklau-sa, pavyzdžiui, savivaldybėse kuriamos aplinkosaugos koordinatorių pozicijos. Problema ta, kad daugelis organizacijų nė nenutuokia, kad tai, ko jie ieško, yra būtent žmogaus ekologijos specialis-tai. Vietoj to jie ieško biologų, ekologų mokslininkų, ir darbo skelbimuose reika-lauja, kad tie biologai ar ekologai turėtų socialinių mokslų žinių ir būtų pilietiškai aktyvūs... Iš tikro darbdaviai ieško žmo-nių su tarpdisciplininėmis žiniomis, bet nežino, kaip tai aprašyti, nes net ir Šve-dijoje apie žmogaus ekologus dar nėra plačiai žinoma.

– Kodėl norint įtakoti ekologinę situa-ciją pasaulyje nepakanka vien ekolo-gijos kaip gamtos mokslo studijų? – Akivaizdu, kad žmogus veikia aplinką žymiai didesniu mastu, nei buvo ma-noma anksčiau – klimato pokyčiai yra vienas dramatiškiausių pavyzdžių. Svar-bu suvokti, kad net jei daugiau nei pusė pasaulio populiacijos šiuo metu neturi tiesioginio kontakto su gamta, nes gy-vena didmiesčiuose, vis tiek esame itin priklausomi nuo jos. Ateityje bus vis svarbiau suvokti tą ryšį ir jo svarbą, t. y. kad gamtos būklė liečia mus kiekvieną asmeniškai. Vienas man dėstantis pro-fesorius, Alf Hornborg, nuolat kartoja, kad gamtos suvokimas yra neatsikiria-

mas nuo kiekvieno iš mūsų kontakto su gamta. Tai reiškia, kad nuo to, kaip mes matome gamtą, priklauso mūsų elgesys su ja, ir atvirkščiai. Jeigu aiškiai suvoksi-me, kaip labai esame priklausomi nuo gamtos, nustosime blogai su ja elgtis. Galbūt tai yra labai idealistinis požiūris, tačiau kartu jis ir labai realus. Žmonės šiuo metu mąsto, kad labiausiai yra pri-klausomi nuo ekonominės sistemos. Ta-čiau labiau už bet kurią kitą sistemą mes esame priklausomi nuo ekosistemos. Ekonomika – tai finansai, daiktų mainai, vartojimas. Tačiau visi daiktai ateina ne iš kur kitur, o iš gamtos! Žmogaus ekologi-ja siekia žmonėms tai parodyti, paaiškin-ti tą ryšį.

– Lietuvoje dažnai atsigręžiame į Šiaurės šalis kaip ekologiškų šalių pa-vyzdžius. Ar galima teigti, kad vienos tautos turi tam tikrą „žaliąjį geną“, o kitos - ne? Jei taip, kokie veiksniai tai lemia? – Kai kurios šalys reklamuoja save kaip ekologiškas, tačiau, deja, ne visada jos tokios būna. Nemanau, kad egzistuoja tautų „žaliasis genas“. Ne tautos, o tam tikri žmonės ar žmonių grupės būna labiau susirūpinę gamta. Kai atlikau ty-rimą Kenijoje, lankiausi pas bendruome-nes, gyvenančias lūšnynuose. Nairobio valdžios institucijos teigė, kad ten gyve-nantys žmonės neturi jokio išsilavinimo, nieko nesupranta apie visuomenės ar aplinkos problemas. Visgi, kai aš ėmiau interviu iš ten gyvenančių žmonių, jie iš tikro galėjo puikiai paaiškinti ryšius tarp žmogaus ir gamtos, jie suprato, kad tai, kad jie gyvena apsupti šiukšlių, buvo susiję su jų bedarbyste ir skurdu. Vaka-rų pasaulyje mūsų maistu bei šiukšlė-mis rūpinasi kažkas kitas, nematomas. Švedijoje tik keturi procentai gyventojų dirba žemės ūkyje, bet net ir tie patys žemdirbiai neturi daug kontaktų su ti-krąja gamta – jie turi robotus, mašinas, kurios už juos atlieka visą darbą. O juk su gamta, su aplinka susiduri akis į akį tik kai nėra jokių mašinų. Žmonės Nai-robio lūšnynuose labai aiškiai suvokia, kad jei jie patys nesutvarkys šiukšlių, tu-rės gyventi ant jų. Nairobyje už šiukšlių išvežimą savivaldybei reikia mokėti tam tikrą mokestį. Žmonės lūšnynuose, sa-vaime aišku, pinigų neturi. Šis pavyzdys labai aiškiai parodo, kaip arti viena kitos aplinkosaugos ir visuomenės proble-mos. Neturtingieji Kenijoje yra priversti matyti aiškų jų gyvensenos ir aplinkos ryšį, tačiau ir visi tie, kurie nesusiduria su skurdu, turėtų pagaliau išvysti savo veiksmų padarinius gamtai.

– Gal galėtumei plačiau papasakoti apie savo patirtį Kenijoje, kur 2007

atlikai mokslinį žmonių elgsenos ir mąstymo apie aplinką tyrimą? – Į Keniją važiavau atlikti tyrimo savo magistriniam darbui, mano tyrimą fi-nansavo SIDA – Švedijos tarptautinio vystymosi ir bendradarbiavimo agen-tūra. Kenija – įdomi šalis, kurioje labai aiškūs skirtumai tarp tradicinių kaimo bendruomenių ir Nairobio, modernaus miesto gyventojų. Kenija kaip Afrikos šalis yra labai veikiama vakariečių išgal-voto „vystymosi“ proceso. Bet nesileisiu į diskusiją apie Pasaulio banko paskolų bei įvairių pagalbos programų poveikį besivystančioms šalims. Buvo įdomu Kenijoje tyrinėti skirtį tarp tradicinio/mo-dernaus pasaulio suvokimo. Antropolo-gai dažnai teigia, kad ne Vakarų pasaulio visuomenės kitaip mąsto apie aplinką, nei mes, vakariečiai, darantys aiškią skir-tį tarp gamtos ir kultūros, proto ir kūno. Ne vakarų visuomenės nemąsto šiomis dualistinėmis kategorijomis. Man buvo įdomu stebėti, ar moderniame Nairobio mieste galioja dualistinis vakarietiškas mąstymas apie gamtą. Nairobyje atlikau kokybinius interviu su žmonėmis iš ivai-rių miesto rajonų bei skirtingų socialinių grupių. Klausiau jų, kaip jie apibrėžia gamtą, aplinką, miestą, kaimą, kokie jų religiniai įsitikinimai, ar jie mato ryšį tarp savo veiksmų ir gamtos, ar jaučiasi atsa-kingi už aplinką.Tyrimo metu paaiškėjo, kad Nairobio val-džia mąsto ir veikia modernistiniu būdu – pagal vakarietišką modelį. Tačiau val-džios vykdoma politika, jų indikuojamos aplinkosaugos problemos visiškai neati-tinka paprastų Nairobio gyventojų nuo-monių. Tai rodo milžinišką atotrūkį tarp valdžios ir žmonių suvokimo apie aplin-ką ir elegesio su ja. Pavyzdžiui, valdžios sprendimas, kad gyventojai turi mokėti už šiukšlių išvežimą, yra modernistinio mąstymo išdava. Logika tokia: jei neturi pinigų, turi gyventi tarp šiukšlių. Savai-me aišku, kad toks mąstymas, politika nepadeda spręsti ekologinių problemų,

Nuotr. Hossein Yosef-Lavi Emelie Kärre portretas

Nuotr. Emelie KärreNairobio lūšnynas

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt pasaulis / 13

todėl žmonės, gyvenantys lūšnynuose, patys savarankiškai imasi veiksmų – jie sodina medžius, skelbia šiukšlių rinkimo dienas. Jaunimo klubai antradieniais turi šokių pamokas, o savaitgaliais eina sodinti medžių arba rinkti šiukšlių. Nai-robyje kalbėjausi su nacionalinės aplin-kos apsaugos valdymo organizacijos atstovu, jis nuolat minėjo „darnaus vys-tymosi“ sąvoką (angl. sustainable deve-lopment). Tuo tarpu lūšnynų žmonės nė karto nepaminėjo šios sąvokos, jie jos nė nežino, tačiau kai kalba apie savo santykį su aplinka, jie kalba būtent apie tolygaus vystymosi siekį.

– Taigi net ir ekologijoje yra galios di-mensija? – Būtent. Viena iš pagrindinių žmogaus ekologijos teorijų yra pasaulio sistemos teorija, pagal kurią pasaulis skirstomas į centrą ir periferiją. Tai teorija apie išnau-dojimą ir negatyvų vystymąsi, kai cen-tras, kuris apibrėžiamas kaip Vakarų pa-saulis, išnaudoja periferijos, pavyzdžiui Afrikos, natūralius išteklius. Tokiu būdu, Vakarų pasaulis lemia negatyvius vysty-mosi Afrikoje procesus, pažeisdamas Af-rikos šalių aplinką bei gamtos resursus. Ir visa tai tebevyksta iki šiol. Afrikoje pigiai perkame kavos pupeles ir atsivežame jas šokoladui gaminti. Jį vėliau vežame atgal brangiai parduoti Afrikos žmonėms. Tai graudžiai juokinga. Pasaulio sistemos teorijoje analizuoti vykstančius procesus padeda trikampė schema, kurios vie-name gale yra gamta (aplinka), kituose – žmogus arba individas ir visuomenė. Taip galima analizuoti egzistuojančias galios struktūras bei ryšius tarp gamtos ir žmogaus, gamtos ir visuomenės, indi-vido ir visuomenės. – O kaip dėl kapitalizmo? Ar vartoto-jiškoje visuomenėje ekologinis mąs-tymas ir elgesys apskritai įmanomi, ar pasireiškia vien madų vaikymusi – „ekologiškų“ daiktų pirkimu, tačiau čia ir sustoja? – Manau, kad ekologiškas gyvenimo bū-das įmanomas net ir kapitalistinėje siste-moje, ir tikiuosi, kad ši ekologinė mada išliks. Labai sunku kardinaliai pakeisti žmonių mąstymą. Jei egzistuoja nors maži dalykai, kurie leidžia žmonėms įtraukti bent kiek ekologijos į savo elgesį, – aš esu už juos. Aišku, ekologiškų daiktų vartojimas aplinkos problemų neišspręs. Reikalingas visiškai naujo tipo mąsty-mas. Šiuo metu pasaulyje egzistuojantis mąstymas, nukreiptas į vartojimą ir daik-tus, nėra tolygaus vystymosi mąstymas jokia prasme. Skurstantys žmonės nėra kvaili ir anksčiau ar vėliau jie pasipriešins. Galbūt jie neturi išsilavinimo, tačiau labai gerai mato sąveikas tarp skurdo, aplin-kos problemų ir moka mąstyti. Kardina-lūs pokyčiai žmonių mąstyme dažniau-siai įvyksta po didelių katastrofų. Tačiau žmonės jau dabar kenčia pakankamai, kad pagaliau nuspręstumėm keistis. Žmogaus ekologijos įžvalgos gali būti labai naudingos kiekviename žingsny-je. Aš nesiekiu kelti revoliucijų, (turi būti kažkiek pragmatiškas net ir būdamas idealistas), o stengiuosi keisti sistemą iš vidaus. Tai geresnė išeitis, nei vien kalbė-ti apie revoliuciją ir niekad nebūti išgirs-

tam. Mėgstu keliauti, tačiau suvokiu, kad turiu mažinti savo keliones lėktuvais dėl didelės anglies dvideginio emisijos. Šią vasarą įkalbėjau savo mamą atostogoms į Italiją keliauti traukiniu. Ir kelionė tikrai buvo puiki! Keliaudamos iš Malmės į Ve-roną traukiniu puikiai praleidome laiką, galėjome stebėti kraštovaizdį, bendrauti su pakeleiviais.

– Kaip politika yra susijusi su ekolo-gija ir ekologišku žmonių elgesiu? Ar

diktatoriškos politinės sistemos gali gyventi darnoje su aplinka? – Niekad nesakyčiau, kad diktatūra yra gera politinė sistema, tačiau sunku pasakyti, kad demokratinės sistemos yra labiau ekologiškos. Ryšį matau ne-bent tarp tam tikrų politinių ideologijų ir ekologijos. Pavyzdžiui, komunizme ekologijos nė su žiburiu nerasi, tačiau ir konservatizme ar liberalizme, mėlyna-jame mąstyme, žalios spalvos nėra. Ma-nau, kad žaliąjį mąstymą reikia ir galima inkorporuoti į bet kurį politinį mąstymą. Mano pažiūros yra raudonai žalios. Esu žalioji su trupučiu kairiųjų pažiūrų. Esu už pokyčius ir man tinka bet kuri politi-nė mintis, pasisakanti už pokyčius (tad šia prasme, tikriausiai, konservatizmas man netiktų). Tačiau nepaisant politinių minčių įvairovės bet kuriuo paros metu pasisakau už demokratiją.

– Tad kur aptinkamas ekologinis žmo-gus, kur prasideda ekologinis mąsty-mas: „iš apačios“ – nuo vietinių ben-druomenių, ar „iš viršaus“ – politikų mąstymo? – Kiek rodo mano asmeniniai stebėjimai, dideli dalykai visuomenėje prasideda keliose vietose iš karto. Dažnai idėjos atsiranda grass root lygmenyje, tačiau

tuo pat metu dažnai iškyla ir valdančiųjų sluoksniuose. Jei šios grupės ir jų idėjos susitinka, visuomenėse įvyksta esminis pokytis. Vienas pavyzdžių, kur valdžios mąstymas susitiko su visuomeniniu mąstymu, gali būti Wangari Mathaai ir žaliosios juostos judėjimas Kenijoje. Žemė ir medžiai yra vienos svarbiausių vertybių Kenijoje. Žmonės supranta, kad jei pasodini medį, tai yra gerai tiek aplin-kai, tiek individui asmeniškai. Kenijoje vyksta dykumėjimas, tad žmonės, dir-

bantys žemę, stengiasi šį procesą stab-dyti sodindami medžius. Wangari Mat-haii, judėjimo lyderė, kurį laiką buvo net Kenijos vyriausybės ministrė bei gavo Nobelio taikos premiją. Aš pati Švedijoje dirbu klimato koordinatore vienoje ne-vyriausybinėje organizacijoje ir matau, kaip paprasti žmonės, norėdami prisi-dėti prie aplinkosaugos, pavyzdžiui, su-mažinti anglies dvideginio emisijas, ne-gali to padaryti dėl to, kad visuomenė ir sistema juda kita kryptimi. Todėl svarbu veikti jau egzistuojančią sistemą ir žmo-nes joje, kreipti visuomenę ir sistemą į žaliąja pusę. Kol bus galima daryti spren-dimus renkantis normalias daržoves ir organines, kol normalios daržovės bus norma, tol žmonės jas ir pirks. Jei vietoj vienos turėsime dešimt organinių, žmo-nės ims pirkti organines. Verslininkai turi priežasčių toliau elgtis kaip elgęsi, siūlyti žmonėms neekologiškas prekes. Tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje galima gauti apie 3 tūkst. litų kompensaciją iš vyriausy-bės, jei perkamas ekologiškas automo-bilis. Tad vyriausybė skatina visuomenę galvoti ekologiškai. Po šio sprendimo ekologiškų automobilių pardavimas žymiai išaugo. Itin svarbus veikėjas yra nevyriausybinės organizacijos, galinčios perduoti paprastų žmonių nuomonę

vyriausybei. Organizacija, kuriai dirbu, – Švedijos aplinkos apsaugos bendruo-menė („The Swedish Society for Nature Conservation“) – vienija šimtą aštuo-niasdešimt tūkstančių žmonių visoje Švedijoje, todėl ji labai galinga. Mes ti-krai galime įtakoti valdžios sprendimus.

– Jau ne pirmą kartą lankaisi Lietuvo-je. Ar per pastaruosius kelerius metus pastebėjai teigiamų pokyčių lietuvių elgsenoje ir mąstyme apie aplinką?

– Prieš pusantrų metų Lietuvos parduo-tuvėse ekologinių produktų nė su žibu-riu nebūtum radęs, o dabar jau galima aptikti atskiras lentynas su ekologiškais maisto produktais. Nežinau, kas paska-tino prekybos centrus pradėti prekiauti ekologiškais produktais, bet tai bent vie-nas pozityvus dalykas. Lietuvos ir Baltijos šalių gamta yra itin vertinama Švedijoje. Mano viršininkas, sužinojęs kad vykstu į Lietuvą, sakė: „Aš tau pavydžiu, Lietuvos gamta tokia graži ir įvairi“. Daug Švedijos žmonių nori čia apsilankyti būtent dėl gamtos. Tad jei Lietuvos valdžia rekla-muotų Lietuvą kaip ekologinio turizmo šalį, jūs galėtumėte daug pasiekti tiek aplinkosaugos, tiek šalies populiarinimo srityse.

– Rugsėjo 17–21d. Švedijoje, Malmė-je, vyksta penktasis Europos sociali-nis forumas. Žadi ten dalyvauti kaip savanorė. Kas tai per renginys ir kokią reikšmę jis turi ekologinio mąstymo skatinimui? – Europos socialinis forumas yra regio-ninis Pasaulinio socialinio forumo ren-ginys. Pasaulio socialinis forumas buvo pradėtas rengti 2001 m. kaip atsakas į Pasaulio ekonominį forumą. Tai laikas ir erdvė įvairioms visuomeninėms orga-

ThE LITTLE KNOwN SCIENCE Of hUMAN ECOLOGY

Emelie Kärre has visited Lithuania on numerous oc-casions during the last three years, but unlike her mother Malin Kärre, the ambassador for Sweden, she did not choose to save the world with the con-venient knowledge of social science and instead chose the very little known - human ecology studies in Lundo university. While in Lithuania eco-sciences are a very small part of the natural science depart-ment, the human ecology studies are trying to place the ecology and social sciences closer to each other. Who encouraged Emelie to turn toward such a green science? What is the relationship between the social science and ecology? What research did Emelie do about the human perspective of their environment in Nairobi, Kenya? This and much more was told on a beautiful August afternoon in Vilnius...

nizacijoms, socialiniams darbuotojams ir aktyvistams susitikti, pristatyti savo organizacijų veiklą, rasti idėjų bendra-darbiavimui, aptarti savo socialinį ar aplinkosauginį darbą. Šiame renginyje dalyvauja labai įvairios organizacijos: dirbančios su aplinkosauga, žmogaus teisėmis, moterų teisėmis, migracija, kairieji judėjimai ir kt. Ne kiekviena organizacija gali dalyvauti Pasaulinia-me socialiniame forume dėl išlaidų, tad organizuojami regioniniai forumai – yra amerikietiškasis, Azijos, Afrikos socialiniai forumai. Šiais metais Euro-pos socialinis forumas vyks Malmėje. Prognozuojama, kad dalyvaus dvide-šimt tūkstančių žmonių, du šimtai ren-ginių – seminarų, diskusijų. Rugsėjo 20 d. Malmėje įvyks didelis visų dalyvių paradas – demonstracija. Pagrindinė forumo tema-šūkis „Kitoks pasaulis yra įmanomas“. Forumas nesiekia su-kurti deklaracijos ar peticijos, tačiau kartais forumų metu gimsta svarbūs neplanuoti sprendimai, pvz. praeita-me forume buvo nutarta organizuoti demonstracijas prieš JAV karą Irake, kai tas karas prasidėjo. Visos demons-tracijos pasaulyje buvo suplanuotos būtent Pasaulio socialiniame forume. Šiais metais norima suaktyvinti Šiaurės ir Rytų Europos šalių dalyvavimą, nes praeituose forumuose šių šalių dalyvavi-mas buvo gana nežymus. Labai kviečiu ir Lietuvos organizacijas, aktyvius žmo-nes dalyvauti šiame renginyje.

– Kokie būtų tavo kasdieniniai eko-patarimai? – Žalias mąstymas ir ekologija nepriešta-rauja gero gyvenimo idėjai, tai ir yra prie-laida geram gyvenimui. Žinau, tai skam-ba labai banaliai, tačiau gamta NEBUS visada. Ypač mes, jauni žmonės, turime pakeisti savo elgesį. Kiekvienas galime padaryti kažkiek, nors ir mažai, – kiekvie-ną kartą perkant rūbus galvoti, ar tikrai jų reikia, ar žmonės, gaminę juos, gavo tinkamą atlyginimą, ir panašiai. Šiuo metu Švedijoje vienas žmogus vidutiniš-kai nuperka 24 kg rūbų per metus. 1994 m. tebuvo 15 kg. Mes savo organizacijo-je organizuojame drabužių keitimosi va-karėlius. Jūs irgi tai galite daryti – tai labai linksma ir ekologiška. Po tokių vakarėlių turi pilną spintą „naujų“ rūbų – be jokių išlaidų ir žalos gamtai!

Žmogaus ekologijos studijos Lundo universitete: Humecol.lu.se Europos socialinio forumo tinklala-pis: Esf2008.org

Nuotr. Paul MbathaNairobio lūšnynų ir moderniojo Nairobio skirtis yra akivaizdi.

liacijos vėzdu. Na, supraskit, jei jūs įvesit užstatą, tada ir taip didelė inflia-cija pasidarys dar didesnė. Drįsčiau abejoti, ar keliasdešimt centų, kurie butų užšaldomi iki kol pakuotė bus priduota, turėtų namų ūkiui junta-mos ekonominės įtakos. Dar keisčiau atrodo tai, jog yra gąsdinama gerokai pabrangsiančia rūšiavimo sistema. Perkėlus į supirkimo automatus tai, kas vertingiausia – PET butelius, skardines – konteinerių likutis neturės ypatin-gos vertės ir galės būti lengvai perdir-

bamas tik į techninę plastmasę. Tačiau investavus į supirkimo automatus būtų išvengta daug ne itin malonaus rankų darbo – rūšiuoti konteinerių turinį. Be to, kokybiniai ir kiekybiniai viso proceso rezultatai būtų nepaly-ginamai geresni. Tūlas verslininkas pasakytų, jog šiandien investuoti į įrenginius apsimoka. Būtų keista, jei ši taisyklė negaliotų antrinių žaliavų verslui. Tad kodėl taip priešinasi savo darbo automatizavimui ir efektyvumo didinimui tie, kurie šiandien užsiima pakuočių surinkimu ir perdirbimu?

Matau tik du galimus motyvus: 1. Dabartinė pakuotės mokesčio

sistema, kai gamintojas sumoka tam tikrą mokestį, o, perdirbus pakuotę, pinigai grąžinami, yra pakankamai sunkai kontroliuojama. Nustatyti, kada šia veikla užsiimanti įmonė iš tie-sų perdirbo pakuotę, o kada ją išmetė, bet parašė pažymą apie perdirbimą, labai sunku. Įvedus užstato sistemą pavojus iškiltų ne perdirbimo, o pažy-mų rašymo kompanijoms.

2. Jei iš bendro pakuočių atliekų srauto ištrauktos vertingiausios žalia-

vos – PET buteliai ir aliuminio skar-dinės – būtų perduotos į supirkėjų rankas, beveik bevertės žaliavos liktų plastiko, popieriaus ar stiklo konteine-riuose.Todėl rūpinantis, kad pakuočių rū-šiavimas nepabrangtų, ar nevertėtų Aplinkos ministerijos klausimą formu-luoti šiek tiek kitaip: vietoj „kaip ir iki kada atidėti pakuotės užstatą“ pagal-voti „kaip įvedant užstatą superkamų pakuočių verslo neatiduoti prekybos centrams, bet palikti tiems, kurie ir dabar surenka antrines žaliavas iš gy-

ventojų“? Užduotis nelengva, bet įma-noma. Gal galima įpareigoti prekybos centrus privalomai įsileisti į savo teri-torijas supirkimo automatus, priklau-sančius toms kompanijoms, kurios tame rajone surenka „spalvotojų” kon-teinerių turinį. Tiesa, taip išnyktų pre-kybininkų lobizmas užstato klausimu. Įdomu, ar gali Lietuvos valdžia ką nors nuspręsti be jo? Tada liktų tik pirmoji priežastis. Ir pagal tai, kas priešinasi naujajai sistemai, nesunkiai būtų ga-lima identifikuoti „pažymų rašymo” kompanijas. Vagie – kepurė dega!

Atkelta iš 11 psl.

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt14 / veikla

Kristina KUČINSKAITĖ[email protected]

Rugpjūčio pradžioje vykęs projektas „Ekologija. Amatai. Refleksija” („E.A.R.“) suvienijo jaunimo komandas iš Lie-tuvos, Ispanijos, Vengrijos ir Graiki-jos. Anot vieno iš projekto iniciatorių Martyno Savickio, projektas padėjo permąstyti ir suprasti Pamario krašto gamtos, kultūros ir verslo padėtį, vietos gyventojų amatus ir jų mintis, kas turė-tų vykti šiame krašte. Aptariant lokalias problemas, bandyta į jas pažvelgti iš globalios perspektyvos – tokie iššūkiai nėra nauji pasaulyje, ir skirtingos šalys juos sprendžia įvairiai. Būtent apie tai ir buvo siekiama diskutuoti su skirtingų šalių jaunimu, į debatus įtraukiant ir vietinę bendruomenę. Baigiantis „E. A. R“, kai buvo išgirstos vi-sos pusės, išbandytos visos veiklos, pa-prašiau komandų lyderių, kad išsakytų „Ozonui“ savo nuomonę apie Kintų problemą.

Ioanna Kalograiaki – Graikijos ko-mandos lyderė:„Kintai tikrai yra vieta, kurią verta ap-lankyti ir pamatyti. Svarbiausias mies-telio patrauklumo veiksnys – nuosta-bios apylinkės. Gyventojai supranta, jog įspūdinga gamta yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis plėtoti turizmo sektorių. Tai jie ir mėgina daryti puo-selėdami harmoningus santykius su supančia aplinka. Dalyvaudami projekte turėjome ga-limybę susipažinti su taip vadinama „Kintų problema“. Jau atvykdami žino-jome, kad ji susijusi su naftos bendro-vės pageidavimu statyti gręžinį mies-telio teritorijoje, bet nežinojome visų detalių. Tad būdami čia susipažinome su naftos bendrovės atstovu, kuris tei-gė, kad moksliškai įrodyta, jog naftos gręžinys Kintuose nedarys jokios žalos aplinkai ir gyventojams. Tiesa, visada lieka teorinė galimybė, kad nutekėjus naftai gali būti užteršti gruntiniai van-denys. Tą pačią dieną susipažinome ir su bendruomenės atstovais, kurie ne-sutinka su gręžinio statyba. Nemažai kalbėjau su savo kolegomis apie šią konfrontaciją. Manome, kad kintiečiai turi visas teises priešintis grę-žinio statybai. Žmonės mums pasako-jo, kaip sunkiai jie kovojo visus šiuos metus. Kaip kompanija jau ne kartą juos buvo užspietusi į kampą... Manau, kad bendruomenė turėtų lai-kytis ir nepasiduoti, kad ir kaip sunku būtų. Juo labiau, kad naftos gręžinys sudarkytų vientisą architektūrinį ir gamtinį ansamblį. Tai tikrai nepadėtų plėtoti turizmą regione. Šalies valdžia, ES aplinkosauginės institucijos turėtų paremti kintiečius, kad jėgos susilygin-tų. Kaip suprantu, dabar bendruomenė net teisininką vargiai išgali nusisamdyti teismams, į kuriuos yra įveliama. Naf-

TARPTAUTINIO PROJEkTO NARIAI PALAIkĖ kINTIEčIUSJau penkeri metai Pamario krašto Kintų miestelio bendruomenės nariai atmintinai moka visus įstatymus ir nuolat mina įvairių institucijų slenksčius. Kaip bendruome-nės pirmininko pavaduotoja Dalia Barkauskienė pasakojo, išmokta gyventi budriai – raštus įvairioms įstaigoms tenka rašyti ir per didžiąsias šventes, ir naktimis. Tai da-ryti tenka tada, kai reikia operatyviai reaguoti į naftininkų žingsnius. Dėl ko visas tas vargas? Istorija paprasta kaip pasaulis – nesutampa paprastų žmonių ir stambaus kapitalo įmonės interesai. Kintiečiai siekia turistinio miestelio statuso Kintams, o naf-tos bendrovė norėtų išsikasti gręžinį tiesiog šalia vienintelės miestelio prieigos į Kur-šių marias. Abi pusės turi po šūsnį svarių argumentų. Atrodo, sunku pasirinkti, kurią poziciją palaikyti. Vis tik pati dar prieš važiuodama į Kintuose rengiamą tarptautinį projektą „E.A. R“, jau žinojau, kurią pusę palaikau. Šis miestelis – ganėtinai retas pa-vyzdys to, kaip žmonės sugeba pakankamai ilgai atsilaikyti prieš stambią kompaniją. Juo labiau, kad ji, anot bendruomenės narių, ne visada naudoja skaidrius įtikinėjimo metodus...

tos bendrovė gyventojams žada darbo vietas gręžinyje, bet kaip paaiškėjo po-kalbio su bendruomenės nariais metu – tai tuščios kalbos. Dabartinėje stotyje nedirba nė vienas vietinis gyventojas – tai nieko keisto, nes darbui reikalingi specialistai. Remdamasi savo regiono patirtimi ga-liu pasakyti, kad bendruomenė turėtų nepasiduoti kovoje dėl aplinkos ir savo pačių gerovės. Už 100 kilometrų nuo mano gimtojo miesto yra mažas kai-melis, kuris jau 15 metų kovoja su auk-sakasybos įmone. Nuostabiais paplūdi-miais garsi vietovė, kurioje pagrindinis vietinių gyventojų uždarbis gaunamas iš turizmo paslaugų, sunkiai kovoja su tarptautine gigantiška kompanija. Jau šitiek metų jie atsilaikė, ir vis dar laikosi. Tad kovoti tikrai verta. Tą patariame ir kintiečiams. “

Gabor Csikos – Vengrijos komandos lyderis:„Mūsų komanda į Kintus atvyko turė-dama du tikslus. Pirmiausia, susipažinti su vietinius gyventojus kamuojančia problema, surinkti informaciją apie ją ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Apsilan-kymas naftos gręžinyje mums leido suprasti, kad tai – stambus verslas ir dideli pinigai. Suprantame, jog naujas gręžinys yra investicija, kurios naftos bendrovei reikia, kad būtų išlaikytas esamas pelno lygis. O susitikimo su Kintų bendruomenės nariais metu mums buvo atskleisti oficialūs ir ne-oficialūs metodai, kuriuos kompanija naudojo siekdama savo tikslo. Ne kartą teko matyti panašių pavyzdžių praeityje. Visi žinome, kas nutiko mūsų kaimynystėje Rumunijoje Verespatak gyvenvietėje, kur auksakasybos įmonė užsimojo nupirkti visus namus kaime-lyje. Ji planavo visus juos nugriauti vien dėl to, kad po jais slypėjo aukso klodas... Kompromisas dėl naftos gręžinio vietos galėtų būti problemos sprendimas. Ta-čiau, kaip supratome, naftos bendrovė nori įsikurti būtent miestelio centre ir niekur kitur. Antras mūsų vizito tikslas – geriau susi-pažinti su gyvenimu kaimo vietovėse. Menų ir amatų diena, lankymasis apy-linkėse, pelkėje, nepamirštamas garso eksperimentas mūsų tikrai nenuvylė. Manome, kad iš „E. A. R“ gavome viską, ko tikėjomės.“

Cesar Merino – Ispanijos grupės lyde-ris:„Kintuose regėjome tik vieną iš galybės pavyzdžių, kaip šiuolaikiniame pasauly-je juda pinigų srautai ir interesai. Klausi-mas, kas svarbiau: piliečių nuomonė ar kapitalas? Atrodo, atsakymas bus aiškus, kai baigsis ta keista kova tarp miestelio bendruomenės ir naftos kompanijos. Akivaizdu, kad Kintai įsikūrę puikioje gamtinėje terpėje, kuri tikrai tinka kai-mo turizmo sektoriui plėtoti. Kad tuo

įsitikintume, neprireikė daug laiko. Tad savaime aišku, jog naftos kompanija, siekdama savo tikslų, negali sugriauti esamos miestelio ir aplinkos darnos įterpdama į kraštovaizdį naftos gręžinį. Vietinei bendruomenei reikia nuolati-nio pastiprinimo ir palaikymo iš oficia-liųjų institucijų, tiek vietinės, tiek tarp-tautinės reikšmės organizacijų. Manau, kad net ir „Greenpeace“ rastų sau vei-klos šioje situacijoje.Aš asmeniškai norėčiau čia sugrįžti po kelerių metų – įdomu sužinoti, kuo baigsis ši gana nelygių jėgų dvikova. “

Martynas Savickis – Lietuva:„Surengti stovyklą Kintuose paskati-no aršios kovos ir debatai, kurie jau ne vienerius metus vyksta tarp Kintų ben-druomenės ir mūsų šalies naftininkų dėl to, kiek ir kur steigti naftos gręžinių bei ieškoti „juodojo aukso“. Besilankant jautriausiuose regiono taškuose, daly-

vaujant amatų dienose bei tiesiogiai bendraujant su vietos žmonėmis pavy-ko betarpiškai susipažinti su vietine spe-cifika ir užmegzti diskusiją. Susitikime su bendruomenės lyderiais ir vizito Sakučių gręžinyje metu buvo išgirsti abiejų pusių argumentai. Akivaizdu, kad ginčo esmė yra tolesnė šio krašto vystymosi kryptis – ekologinio turizmo ar naftos verslovės centras. Nėra abejonių, kad unikali ir ypatingai graži šio krašto gamta, trapią ekosistemą saugantys rezervatai bei krašto istorija, kaip ir vietinės bendruo-menės siekis išgyventi bei natūraliai tęsti krašto tradicijas, yra sunkiai suderinami su trumpalaikiais verslininkų siekiais. Būtent todėl buvo svarbus užsienio svečių įnašas. Jų paruošti pranešimai supažindino su kiekvienos šalies kul-tūriniu kontekstu, aplinkosauginėmis problemomis ir jų sprendimo būdais tiek trapiuose gamtos rezervatuose, tiek tankiai urbanizuotose vietovėse.

Vertingi buvo Vengrijos upių nukreipi-mo, ežerų formavimo pavyzdžiai, juose įvykusių ekologinių katastrofų atvejai ir jų sukeltos ilgalaikės pasekmės. Pana-šios temos vyravo ir Graikijos, šiemet ypač kentėjusios nuo nesibaigiančių gaisrų, sukeltų verslo plėtros „entuzias-tų”, pranešimuose. Barselonos ir „eko-logiškiausio” Asturias regiono miesto pavyzdys parodė, kokios problemos svarbiausios miestuose ir kaip jos gali būti sprendžiamos. “

Net jei pagal visus mokslinius tyrimus naftos gręžinys Kintuose nedarytų jokios žalos aplinkai – bendruomenė turi teisę nesutikti su jo statyba. Tokia išvada visiems projekto nariams atrodo teisinga ir palaikytina. Tokia ji turbūt at-rodo daugeliui, juk gyvename demo-kratinėje respublikoje. Tik klausimas – kodėl karas tarp naftininkų ir kintiečių vis dar tęsiasi?..

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt Rubriką remia UAB „Žalvaris“. perdirbimas / 15

SOcIALIAI ATSAkINGAS vERSLAS – AUkŠčIAUSIA ILGALAIkĖ vERTyBĖ

Mažvydas Matukas

Druskininkuose rugsėjo 25-26 d. vyk-siančiame viename svarbiausių eko-loginių renginių Lietuvoje diskusijų forume „Atliekų tvarkymas 2008“ viena pagrindinių temų – įmonių socialinė atsakomybė. Ši tema kasdien vis aktu-alesnė tiek atliekų tvarkymo įmonėms, tiek stambioms bendrovėms, tiek pa-prastam vartotojui. Socialinės atsako-mybės svarbą aiškinamės su Mariumi Kalėda, Nacionalinės atliekų tvarkytojų konfederacijos (NATK) prezidentu.

Kas yra įmonių socialinė atsakomy-bė? Kaip Jūs ją suprantate?Įmonių Socialinės Atsakomybės (ĮSA) apibrėžimų yra daug. Europos Sąjungos dokumentuose „Įmonių Socialinės Atsa-komybės“ terminas apibrėžiamas kaip koncepcija (teorija ir praktika), kuomet įmonės savanoriškai integruoja sociali-nius ir aplinkosauginius veiksnius į vers-lo praktiką ir santykius su suinteresuoto-mis šalimis. ĮSA strategija apima keturis pagrindinius komponentus – produk-tus/paslaugas, darbuotojus, aplinkos apsaugą bei santykius su visuomene. Siekiant darnaus ilgalaikio visuomenės ir aplinkos vystymosi, būtina verslą įtraukti į opiausių problemų sprendi-mą. Tai koncepcija, kuri remiasi eko-logine darna, socialiniu teisingumu, žmogaus teisėmis, demokratija, gero-ve, sąmoningumu ir panašiomis ver-tybėmis. Įmonių socialinė atsakomybė yra ne standartais, įstatymų nuostato-mis, o vertybėmis paremta iniciatyva, tai – aukščiau įstatymo normų vykdo-ma veikla. Man socialinė atsakomybė asocijuojasi su įmonės pagarba visų pirmiausia sau, darbuotojams, jų šei-moms nariams, tiekėjams, klientams, bendruomenei, aplinkai ir valstybei.

Kaip įmonės ją vykdo Lietuvoje? Kuo skiriasi atliekų tvarkymo sektorius?Lietuvoje socialinės atsakomybės idėja plinta greitai. Apie 40 stambių įmonių, taip pat ir tarptautinių, veikiančių Lie-tuvoje, yra prisijungę prie Jungtinių Tautų pristatyto „Global Compact“ tin-klo, tačiau manau, kad Lietuvai svarbu, kad ši idėja plistų tarp smulkių ir viduti-nių įmonių, apimtų kuo daugiau verslo ir paslaugų sektorių. Mano pastebė-jimu, Lietuvoje dar vis daug veiksmų, neatitinkančių turinio. Daug įmonių skelbiasi „žaliomis“, produktus vadina „žaliausias“ rinkoje, nesant realaus pa-grindo. Nėra viešųjų institutų, ekspertų nuomonių šiais klausimais, vartotojas klaidinamas, o tai toliau sudaro sąly-gas plisti „žaliajam smegenų plovimui“ (greenwashing).

Atliekų tvarkymo įmonės yra ne tik verslo įmonės, tačiau pačios savaime yra šalies „sanitarai“. Rūpinimasis aplin-kos apsauga bei aplinkosauginių reika-lavimų laikymasis yra atliekų tvarkymo įmonių kasdienybė. Pažangios atliekų tvarkymo įmonės seniai suvokė, kad būtina ne tik investuoti į naujausias technologijas, tvarkyti teritorijas, sta-tyti nuotekų valymo įrenginius, tačiau būtina kalbėti apie ilgalaikes vertybes, diegti kokybės ir aplinkos vadybos sis-temas. Kita grupė įmonių apsiriboja būtiniausiomis priemonėmis, siekiant tik išvengti kontroliuojančių institucijų nuobaudų. Mano nuomone, išanks-tinės ir galbūt atrodančios nebūtinos

investicijos, ateityje duos garantuotus dividendus.

Kokių socialinės atsakomybės prie-monių imasi Nacionalinė atliekų tvarkytojų konfederacija, jos narės? Mūsų konfederacijos narės – keturios asociacijos, vienijančios apie 200 di-džiausių Lietuvos atliekų tvarkymo ir perdirbimo įmonių. Jos yra įdiegusios ar diegia aplinkos ir kokybės vady-bos sistemas, nuolat kelia darbuotojų kvalifikaciją aplinkos apsaugos srityje, inicijuoja ir finansuoja visuomenės švietimo projektus, teikia pasiūlymus teisinės bazės tobulinimui, nuolat ieš-ko naujų idėjų partnerystei su gamin-tojų ir importuotojų organizacijomis, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis or-ganizacijomis, kurių išdavoje būtų reali nauda visuomenei ir aplinkai.

Vienas iš mūsų konfederacijos svarbių tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningam verslui, artimai bendradarbiaujant su VMI prie Finansų ministerijos, tobuli-nant įstatyminę bazę, kuri užkirstų kelią PVM grobstymui ir kitai nesąžiningai fi-nansinei veiklai. Taip pat siekiame, kad valstybinės institucijos netoleruotų nelegaliai veikiančių atliekų tvarkytojų, tame tarpe metalo laužo, kitų antrinių žaliavų supirktuvių, eksploatuoti netin-kamų transporto priemonių demonta-vimo aikštelių.

Kaip patariate atliekų tvarkymo įmo-nėms diegti socialinės atsakomybės projektus? Nuo ko reikėtų pradėti? Prieš socialinės atsakomybės strate-gijos formavimą įmonėje labai svarbu įsivertinti savo įmonės situaciją: išana-lizuoti vidinius procesus, resursus, dar-buotojų kompetenciją, organizacijos vertybes, išorinius veiksnius, puikiai

suvokti konkurencinę aplinką ir Lie-tuvos vartotojų „ekologinį“ išprusimą. Kadangi strategija turi būti ilgalaikė, be konsultantų čia neapsieinama, tačiau strategija turi būti reali, pamatuota ir savalaikė. Vienareikšmiškai socialinės atsakomybės diegimo konsultantų ti-krai nerekomenduočiau ieškoti viešųjų ryšių bendrovių tarpe, nes jos dažniau-sia apsiribos marketinginiais ir įvaizdžio ar komunikacijos veiksmų pasiūlymais. Gera strategija ir veiksmų planas gali gimti tik įmonės vadovybės, darbuo-tojų, aplinkosaugos, personalo, ryšių su visuomene ir kitų ekspertų bendro ir glaudaus darbo rezultate. Įmonės darbuotojų įtraukimas yra pagrindinis elementas.

Kokios išlaidos patiriamos vystant socialinės atsakomybės idėją ir ko-kia gaunama nauda? Kodėl įmo-nėms iš viso tai turi rūpėti?Daug kas priklauso nuo to, ar reikalin-gi konsultantai, ar visos idėjos gimsta ir yra realizuojamos pažangaus įmo-nės vadovo ir pačios organizacijos. Pagrindinės išlaidos yra susijusios su konsultantų samdymu ar su įmonės personalo darbuotojų skiriamu laiku priemonių įgyvendinimui. Paradoksa-lu, tačiau socialiai atsakingos įmonės dažnai daug sutaupo, nes aplinkos ap-sauga yra integruojama į kasdieninius veiksmus – be reikalo nespausdinama dokumentacija, įvedamos elektroninės sąskaitos-faktūros, vietoje įprasto po-pieriaus perkamas ekologiškas.

Kalbant apie ĮSA naudą, pritariu aso-ciacijos „Investuotojų Forumas“ vyk-domosios direktorės Rūtos Skyrienės nuomonei, kad įmonių socialinė atsa-komybė yra konkurencingumo didi-nimas dviem kryptimis: rinkos plėtra

ĮMONIŲ SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Atsakomybę už mūsų ateitį dalinasi verslas, vyriausybės ir visuomenė, tačiau šiame laikmetyje, kuomet verslas yra įgijęs daugiausia galios, verslo socialinė atsakomybė yra nukreipti savo išteklius ir sugebėjimus link darnios simbio-zės tarp ekonomikos, ekologijos ir visuomenės atkūrimo. Darnaus vystymosi koncepcija įpareigoja ir privatų sektorių keisti įprastą elgesį. Įmonių sociali-nė atsakomybė (ĮSA) yra darnaus vystymosi principų praktinis taikymas savo veikloje. Įmonių socialinės atsakomybės koncepcija yra plataus spektro pro-cesas, apimantis visą produkto/paslaugos gamybos/ kūrimo ciklą ir su tuo su-sijusios aplinkosauginius, socialinius, finansinius bei etinius aspektus. Taip pat ĮSA galima vertinti kaip etiškumo, tvarumo ir atsakingumo principų taikymą verslo procesuose:

• Etiškumo - vizija, tikslai, vertybės, organizacinė struktūra, elgesys ir kul-tūra.

• Tvarumas – verslo procesai, tiekimo grandinė, gamyba, produkto dizai-nas ir platinimas.

• Atsakingumas – santykiai su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis: val-džia, darbuotojais, klientais, tiekėjais ir visuomene.

Oficialiuose dokumentuose Europos Komisija naudoja Įmonių socialinės at-sakomybės (ĮSA) terminą ir apibrėžia jį kaip koncepciją kuomet įmonės sava-noriškai integruoja socialinius ir aplinkosauginius veiksnius į verslo praktiką ir savo santykius su suinteresuotomis grupėmis.

Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inf.

ir rizikos valdymu. Būdami socialiai at-sakingi, plečiate partnerių, klientų ratą, produktų rinkas, o jei nieko nedarote, o skirtingai nei konkurentai, tampate labiau pažeidžiami.

Atsakingo verslo nauda skaičiuojama vienareikšmiškai ilgalaikėje perspekty-voje, todėl dažnai sunkiai suvokiama „vienadieniai“ mąstantiems verslinin-kams. Dažnai pastariesiems supran-tamos tik fragmentiškos reklaminės kampanijos, pavienės akcijos ar lab-daros projektai ir su tuo susijusi greita grąža ar suformuotas įvaizdis. ĮSA nau-da suvokiama kaip nauda, neatsiejama nuo organizacijos vidinių vertybių kai-tos, darbuotojų tobulėjimo. Atsakingas verslas padeda mažinti atliekų, energi-jos kiekius, diferencijuoti verslą, kurti inovacinius projektus, išlaikyti geriau-sius darbuotojus, atverti naujas rinkas, sumažinti riziką.

Ar valstybės institucijos turi ska-tinti įmonių socialinę atsakomybę? Kaip? Pats ĮSA apibrėžimas sako, kad tai yra verslo savanoriškas įsipareigojimas prisiimti daugiau atsakomybės prieš aplinką, visuomenę, nei reikalauja įstatymai. Valstybinėms institucijoms linkėčiau pasirūpinti įstatymų laiky-mosi kontrole, tačiau valstybės tar-nautojų supratimas apie įmonių so-cialinę atsakomybę yra būtinas. Taip pat sveikintina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Jungtinių Tautų organizacijos Lietuvoje padalinio ini-ciatyva skleisti informaciją apie ĮSA gerą praktiką, įmonių patirtį, rezulta-tus, naudą pačioms įmonėms, visuo-menei bei aplinkos kokybei.

Dėkojame už pokalbį.

Marius Kalėda

16 / Rūšiuok Rūšiuok Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

MENAS IŠ ŠIUkŠLIų?Skirmantė Gough [email protected]

Robert Bradford – gerai žinomas meni-ninkas Jungtinėje Karalystėje, jis savo skulptūras kuria iš nereikalingų daiktų, kitaip vadinamų šiukšlėmis. Tik 1997 metais pradėjęs dirbti kaip skulptorius Robertas sulaukė milžiniško populia-rumo, visi jo darbai nuolat dalyvauja parodose Londone, Paryžiuje ir kituose miestuose. Menininkas ne tik bando pa-versti šiukšles įdomiais meno kūriniais, bet ir naudoja savo kaip buvusio psicho-terapeuto patirtį, bando demonstruoti emocijas ir skelbti socialiai svarbias žinu-tes. Savo kūriniams jis naudoja visą savo gyvenimo patirtį ir jausmus, o kas lieka – išdalijama šeimoje. Mums pavyko su-sisiekti su Robertu iškart po jo garsiosios Big Beno skulptūros pasirodymo.

Ar kada nors menas galėtų būti 100% ekologiškas? Aš nematau priežasties, dėl ko taip ne-galėtų būti. Nors ekologija nėra pagrin-dinė priežastis, dėl kurios mano menas yra toks, koks yra. Aš pradėjau konstruo-ti šias skulptūras dėl to, kad man patiko idėja, o ne šiukšlių rūšiavimas, bet faktas, kad mano menas yra pozityvus ir eko-logiškas, tik paverčia mano kūrinius dar geresniais.

Ar manote, kad jūsų kūriniai skatina žmones rūšiuoti šiukšles? Man patinka tai, kad visi mano kūriniai turi savo istoriją, jie yra susidėvėję, kie-kviena skulptūros dalis turi savo pra-džią, savo asmenybę bei charakterį, tą

žmogiškąjį jausmą. Man labai patinka mintis, kad visi mano kūrinių elemen-tai turėjo ankstesnį gyvenimą. Daug žmonių pasižiūri į mano darbus ir sako, kad jie gražūs, bet pažiūrėję iš arčiau jie supranta, kad visi tie daiktai naudojami yra ir jų namuose, ir jie pradeda galvo-ti, kad ir patys sugebėtų sukurti kažką panašaus. Dauguma žmonių, pamatę žaislus ant grindų, mato tiesiog žaislus, bet jie yra daugiau nei žaislai.

Kas jus labiausiai įkvepia? Mano darbai visada kalba apie tai, ką reiškia būti žmogumi, aš tikiuosi, kad jie pasakoja apie gyvenimą. Į savo darbus aš sudedu daugybę emocijų, taip pat idėjų, daugybė mano kūrinių yra įkvėp-ti mano buvusio darbo, kaip psichote-rapeutas bandau atsižvelgti į kultūrą ir bendruomenę.

Kada sugalvojote savo skulptūras kurti iš jau panaudotų daiktų? Aš dairiausi po parką Surrey grafystėje ir pamačiau arklio skulptūrą. Iš tolo ji atrodė labai gražiai, bet priėjęs pama-čiau, kad visa skulptūra sukonstruota iš šiukšlių ir yra gan šlykšti. Man patiko ta transformacijos idėja. Vis dėlto daugu-ma žmonių tiesiog negali pereiti nuo šiukšlės prie meno idėjos.

Ar jūs rūšiuojate šiukšles? Taip, jau pradėjome. Šiuo metu renovuo-jame seną namą, tad vyksta intensyvus rūšiavimas: popierius, kartonas, elektros prietaisai, metalas – rūšiuojame viską. Mano žmona itin aktyvi šioje srityje, mes abu „ištikimai“ rūšiuojame.

Jeigu jums reikėtų kitiems žmonėms pasiūlyti pradėti kurti meninius pro-jektus iš panaudotų daiktų kaip jūs tai padarytumėte? Pradėkite žvelgti į aplinkinius daiktus kitaip ir matykite grožį bei naudą. Te-reikia gerai apsidairyti. Aplinkui dau-gybė galimybių naujiems daiktams pagaminti ar transformuoti.

Kur šiuo metu yra garsioji Big Beno skulptūra? Keletui valandų ji buvo nuvežta į pieti-nę Temzės pusę, kur buvo fotografuo-jama su tikruoju Big Benu fone, vėliau ji buvo išardyta ir nuvešta į Coca Co-los mokymo centrą išpilstymo fabri-ke Edmontone. Šiuo metu Coca Cola labai stengiasi Jungtinėje Karalystėje sukurti šį naują „žalią“ įvaizdį, stato mokomuosius centrus ir pan.

Kuri skulptūra yra jūsų mėgstamiau-sia? Man patinka mano didžiosios fi-gūros. Žaislinis kareivis kartu yra rimtas ir juokingas. Visos žmogiškosios figūros – žaislinis berniukas, žaislinė mergaitė ir žaislinis kareivis – visa serija man labai patinka. Aš taip pat dievinu šunis. Šunys patinka visiems, todėl juos gaminu nuo-lat, ateityje ketinu jų kurti dar daugiau.

Ko galėtume tikėtis ateinančiuose jūsų projektuose? Šiuo metu daugiausia kuriu žmo-giškas figūras ir šunis, dabar gaminu angelą iš žaislų, taip pat nuolat gami-nu ginklus. Naujausias mano ginklas buvo Paryžiaus kalašnikovas. Ar kalašnikovas – tai žinia prieš karą? Aš bandau paimti daiktą, kuris nužudė milijonus žmonių, ir paversti jį juokingu

bei dailiu kūriniu, tada jame yra mažiau siaubo.

Ką kuriate dabar? Kuriu keletą šunų – „taksiuką“ ir medžio-klinį šunį, taip pat darau minėtajį angelą iš žaislų. Šiandien ėjau apsipirkti į sen-daikčių turgų, kad galėčiau pradėti kurti naujas skulptūras.

Ar jūsų vaikai „skolinasi“ jūsų žaislus? Nors jie abu jau paaugliai ir tai jiems neturėtų būti įdomu, tačiau kai grįž-tu iš sendaikčių turgaus,iš kur kilę visi mano kūriniai, jie vis patikrina, ką gero ir įdomaus aš parsinešiau, pavyzdžiui, ar veikia tas automobilis ir pan. Jiems tie žaislai pasidaro nebeįdomūs jau po ke-lių dienų, tada aš juos susigrąžinu ir galiu dirbti toliau.

Robertui Bradfordui atstovauja ir nuo-traukomis dalijasiMAUGER MODERN ARTwww.maugermodern.com