12 cm myk 13 Į šiuos ir kitus klausimus pa- bandysime atsakyti šioje ŽALGI- RIO NACIONALINIO PASIPRIE- ŠINIMO JUDĖJIMO apsk-ritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvau- ja pirmoji Lietuvos premjerė pro- fesorė Kazimiera PRUNSKIENĖ, europarlamentaras Zigmantas BALČYTIS ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas ARLAUSKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. G.JAKAVONIS: Ar gali mū- sų žemdirbiai konkuruoti Euro- poje, gaudami daug mažesnes išmokas? K.PRUNSKIENĖ: Jeigu kalbė- tume apie tiesiogines išmokas, šian- dien jos sudaro menką pajamų dalį, nes Kaimo plėtros fondo lėšos yra skirtos modernizavimui, konkuren- cingumui didinti, projektams, ir jos skiriamos ne visiems tolygiai. Todėl lyginant Lietuvos ir kitų šalių žem- dirbių konkurencingumą, pirmiausia lyginamos tiesioginės išmokos. Aiš- ku, minėtieji 500 litų už 1 ha naudme- nų nėra maksimali suma. Tai yra ba- zinė išmoka. Tačiau už atskiras kul - tūras, jeigu tai yra ne nušienauta pie- va, o pasėliai, išmokos yra gerokai aukštesnės. O ypač jeigu tai yra eko- loginė žemdirbystė. Bet šiandien mes turime siekti, kad planuojant 2014- 2020 metų paramą naujos šalys, pir- miausia kalbant apie Lietuvą, nepra- rastų to įsibėgėjimo, kurį pradėjo įgy- ti, ir kad tuo laikotarpiu būtų daugiau lygybės tarp Europos šalių, kad išmo- kos naujose ir senose šalyse būtų su- lygintos. Nes dabar išeina, kad senų- jų šalių žemdirbiai turi dvigubą naudą. Pirma, jų derlingumas vidutiniškai didesnis. Jie uždirba jau nenuostolin- game žemės ūkyje daugiau, nes iš hektaro gauna daugiau produkcijos. Antra, gaudami didesnį derlių, jie dar ir gauna didesnes išmokas. Dviguba nauda. Mes patiriame diskriminaciją, nes nelygiai gauname, be to, mes šiandien nesame pajėgūs, išskyrus vieną kitą didelį ūkininką, palaikyti tokį žemdirbystės lygį, kad gautume panašų derlingumą. Tai dviguba dis- kriminacija. Esant mažesniam derlin- gumui, parama mažesnė, nors Euro- pa, kaip mūsų motina, jeigu ji tokia būtų, turėtų pasirūpinti, kad štai šie vaikai mažiau uždirba, nes jie gyveno kitokį gyvenimą daugybę metų, ne- turėjo resursų, tai jiems reikia padė- ti, skaičiuoti daugiau. G.JAKAVONIS: Mums sto- jant į ES mūsų derybininkai ak- centavo, kad jie labai daug išsi- kovojo, buvo pateikiami skaičiai, kad mes smarkiai lenkiame Len- kijos žemdirbius, kiek mes gau- sime už hektarą ir t.t. Nežinau, ar tai buvo propaganda, bet šian- dien lenkai su tomis sąlygomis nesutinka. Ar europarlamenta- rai gali ten ką nors padaryti, kad Lietuva kažką pasiektų? Z.BALČYTIS: Manau, kartais ir vienas karys lauke gali daug nu- veikti. Tačiau tai kompleksinė pro- grama. Šiandien ekonominiai skirtu- mai yra akivaizdūs, iš tikrųjų savo žmonėms negalime mokėti tokių at- lyginimų, kiek mokama Vokietijoje ir kitose valstybėse. Tai lemia ir tam tikra mokesčių sistema, ir daugelis faktorių, į kuriuos reikia atsižvelgti. Dėl tam tikrų išmokų skirtumų, su- tinku, kad 2004 metais tam tikrose žemės ūkio srityse tos išmokos buvo labai skirtingos nei kitose ES valsty- bėse. Ir dabar projektuojama, kad viena išmoka Lietuvoje bus 160 litų, o, pavyzdžiui, belgai už tą patį hek- tarą gali tikėtis gauti 460 litų. Yra skirtumas. Ir mūsų pats didžiausias rūpestis, kad ateityje turėtume de- rybinę poziciją, kuri leistų mums pa- siekti geresnių rezultatų. Tačiau ne- pamirškime, kad žemės ūkio srityje dirbantys ūkininkai šiandien turi žy- miai geresnes sąlygas nei prieš 2004 metus. Ir ta žemės ūkio politika iš esmės jiems padėjo. Per krizę tai bu- vo vienas iš stabiliausių sektorių, ku- ris nuolat gaudavo pajamų, iš bankų galėjo tikėtis tam tikrų kreditų, pa- remti vieną kitą savo idėją krizės atveju. Jai kalbėtume apie tai, ką mes turėtume daryti ateityje, tai ypač pri- klausys nuo Vyriausybės pozicijos žemės ūkio srityje. Manau, kad čia trūksta koordinavimo. Ateityje turė- tume labiau koordinuoti savo veiks- mus, nesvarbu, kokiai politinei frak- cijai ar partijai priklausome. Lenkai yra pavyzdys, jie 2004 metais išside- rėjo geresnes pozicijas ir dabar darys viską, kad jų pozicijos nenukentėtų. G.JAKAVONIS: Jeigu išmo- kos pas mus mažesnės, tai mes galime konkuruoti su Europa tik mažindami darbo jėgos kainą. Jei kalbėtume apie socialinę mi- graciją, mes savo žmones laiko- me žemiausiame socialiniame sluoksnyje, jie niekada negalės pakilti iš šios bėdos. Užburtas ratas. Norėdami konkuruoti, tiems vadinamiesiems juodadar- biams mokame menką atlygini- mą. Vadinasi, jie niekada neper- eis į vidutinę klasę, apie kurią politikoje labai daug šnekama. D.ARLAUSKAS: Nemanau, kad tai bėda. Nenorėčiau sutikti, kad mūsų ūkininkai dvigubai diskrimi- nuojami. Iš tikrųjų, klausdami, kodėl mes tiek negauname, pamirštame, kad mūsų produktyvumas mažas, mūsų žmonės, kurie dirba žemės ūkyje, mažai uždirba, neformuoja vi - daus rinkos. Apskritai kai žemės ūkio politika fokusuojama į tai, kaip kuo daugiau gauti išmokų, einama klaidin- gu keliu. Pabandysiu pasiremti keletu pavyzdžių. Profesorė minėjo produk- tyvumą. Kai kuriose srityse mes ne- pasieksime nei Prancūzijos, nei kitų valstybių produktyvumo. Gal tada su- sikoncentruokime, kur galime padi- dinti produktyvumą, - gal tai galėtų būti ekologinė žemdirbystė. Žiūrėki - te, kokiu keliu einame. Aš gyvenu kaime. Matau, kaip mažiausiai keturi penki laukai pavasarį labai gražiai už- želia, o rudenį viskas su traktoriumi išlyginama. Tai, kas buvo pasėta, už- auginta, vėl suverčiama į žemę. Klau- siu, kodėl jūs, ūkininkai, taip nedorai elgiatės. Sako, mums neapsimoka nuimti derlių, kulti, mes pasėjame, gauname išmokas ir viską sunaiki- name. Tad, profesore, nepykite, ko- kia gali būti diskriminacija, jeigu ma- žas mūsų produktyvumas. Nes tokia yra mūsų valdžios politika - žemdir- biai neskatinami dirbti produktyviai, o skatinami orientuotis, kaip gauti daugiau išmokų. K.PRUNSKIENĖ: Mažas pro- duktyvumas, kaip argumentas, kal- bant apie lygią paramą su aukšto produktyvumo žemdirbyste kitose šalyse, Lietuvos žemdirbiams yra nenaudingas. Šito paneigti niekaip neišeina. Jeigu pas mus mažesnis derlingumas, reikia mažesnę išmo- ką mokėti? Jau paaiškinau anksčiau, kad tai susiję su pačios strategijos ištakomis, bet jokiu būdu ne su da- bartine situacija. Mes Lietuvoje, pa- gal jus, turėtume ne siekti bent jau didesnių išmokų, o susitaikyti su mažomis? Bet, sakykite, kokiu būdu pasieksime, kad tokia strategija įsi- tvirtintų Europos Sąjungos politiko- je. Taip, tokia versija galima. Mes siekiame, kad būtų lygios išmokos, bet tada turėtų mažėti išmokos ki- tiems. Įsivaizduokime, kad Prancū- zijos, Graikijos, Ispanijos žemdir- biai, kurių yra gerokai daugiau nei Lietuvos ir Pabaltijo regiono šalių, netgi ir Lenkijos, susitaikys su tuo, kad jie leidžiasi žemyn ir jų išmokos mažėja iki mūsų dabartinio lygio. Tada išsilygintų sąlygos, kitaip ta- riant, ir mūsų, ir jų žemdirbiai būtų vienodai mažai remiami, daugiau orientuotųsi į rinkos principus. Bet mes šito nepasieksime. Ir jeigu pa- saulio negali pakeisti, tai reikia mū- sų šaliai prie jo prisitaikyti. O dėl smulkiojo sektoriaus, aš mačiau čia receptą ir ne kartą apie jį kalbėjau. Europos Sąjunga teoriškai teigia, kad šiuo periodu remia smulkesnį sektorių. Tai turėtų galioti ir žem- dirbystei. Deja, išmokos už vieną hektarą yra lygios, ar žemdirbys tu- ri dešimt, ar šimtą, ar dešimt tūks- tančių hektarų. Yra tokių, kurie turi ir po keliasdešimt tūkstančių. Įsi- vaizduokite, kai gauna dovanų 20-30 milijonų litų paramą. Remdamiesi socialiniu aspektu, palaikydami kai- mo gyvybingumą, turime suprasti, kad mažesniam visada reikia santy- kinai didesnės paramos. Galėtų bū- ti, sakykime, nuo kokių penkių šim- tų hektarų parama už kiekvieną ki- tą hektarą mažesnė. Tada ir jūsų argumentai būtų įvertinti, ir suly- gintos sąlygos pagal mastą, produk- tyvumą ir pagal pasiektą ankstesnį lygį tarp Europos Sąjungos šalių. Z.BALČYTIS: Norėčiau sure- aguoti į tai, kas buvo pasakyta dėl tam tikrų skirtumų. Manau, mes, nedidelė valstybė, turėtume steng- tis, kad visi sektoriai būtų kiek įma- noma labiau subalansuoti. Jeigu že- mės ūkyje dirbantys žmonės negau- na tinkamų pajamų, natūralu, kad ir kitam sektoriui, ir tam pačiam smul- kiajam, ir vidutiniam verslui irgi yra sunku. Manau, problema yra iš dviejų dalių. Pirmiausia, dabar yra laikotarpis, kai mes turime mėginti įtikinti, kad mums būtina žymiai di- desnė parama, nes yra skirtas kon- kretus pinigų kiekis ir dėl to pinigų kiekio yra kovojama. Tas pats pran- cūzas ar belgas netapo protingas iš karto mėgindamas ūkininkauti savo srityje. Žemės ūkį rėmė Vyriausy- bė, valstybės politika, gavo išmo- kas, paskui nusipirko traktorių, iš- dirbo savo žemę, ji tapo produkty- vesnė, lygis kilo, atlyginimai didėjo. Mes turime eiti tuo pačiu keliu. Ta- da ta parama kaip tik ir didins mūsų nacionalinį produktą, leis ne tik že- mės ūkiui, bet ir kitiems sekto- riams gyventi geriau. D.ARLAUSKAS: Nelabai su- tinku su tokia pozicija. Šiandien mū- sų žemės ūkis, palyginti su kitomis šakomis, gauna neproporcingai di- deles dotacijas. Per dvidešimt metų mūsų prekybos balansas yra neigia- mas. Mes suprantame, kad tiktai eksportas gali pagerinti situaciją, išjudinti vidaus rinką. Mūsų žemės ūkis, deja, parduoda labai pigiai. Čia ir yra esmė. Mes dotuojame, giria- mės, kad didėja žemės ūkio ekspor- tas. O kas iš to? Pinigine prasme, produktyvumo prasme, jis net “ne- užkuria” vidaus rinkos. Mes turė- tume remti žemės ūkį tiek, kiek mums reikia čia, viduje, suvartoti. Mes giriamės, kad mes eksportuo- jame. Bet globalioje rinkoje su tokiu produktyvumu mes žlugsime. Su- tinku, kovoti reikia, bet gausime pi- nigus ir vėl nieko nedarysime. Ma- nau, turi būti suformuota tokia že- mės ūkio politika: nepadarysite re- formos, vadinasi, ūkininkai pinigų negaus. K.PRUNSKIENĖ: Visai nuto- lę nuo realybės. Pirmiausia, nepa- darysime nieko. Pažiūrėkite, kaip išaugo eksportas. Negaliu kalbėti apie pastaruosius metus, bet per tuos ketverius metus, kai vadovavau tam sektoriui, eksportas išaugo tris kartus. D.ARLAUSKAS: Kokybine, bet ne kiekybine prasme, ne pro- duktyvumo prasme. K.PRUNSKIENĖ: Produkty- vumas augo tik dėl darbo našumo, gerokai sumažėjus darbuotojų skai- čiui. Jeigu mes dabar galėtume tuos pinigus, kurie skirti žemės ūkiui, pa- imti neva žemės ūkiui, o po to galvo- ti, gal mokslą, gal studijas paremti... Deja, arba mes gausime žemės ūkiui, arba negausime. Atleiskite, bet čia jau lietuviškas pavydas. Galite saky- ti, geriau negaukime nieko, bet tik neatiduokime žemės ūkiui. D.ARLAUSKAS: Niekas nesa- ko, kad geriau negauti, tik kokiomis sąlygomis gauti. K.PRUNSKIENĖ: Tada jūs gin- čykitės ten, nuvažiavę į Briuselį. Mes turime paimti kuo daugiau ir kuo efektyviau panaudoti. Tai akivaizdu. G.JAKAVONIS: Kodėl mes Lietuvoje už tūkstantį litų gali- me nusipirkti mažiau, nei, pa- vyzdžiui, vokietis atitinkamai Vokietijoje už tą pačią sumą? Vis dėlto mūsų algos daug mažesnės nei Vokietijoje, o kainos pas mus europinės. Z.BALČYTIS: Mes matėme, kaip kitos valstybės krizės akivaiz- doje rėmė savo verslą. Vokietija, Prancūzija neleido iškelti įmonių į Kiniją, rėmė savo darbuotojus dota- cijomis, neleido sumažinti atlygini- mų. Pati Angela Merkel per televi- ziją liepė komerciniams bankams remti smulkųjį ir vidutinį verslą. Daug buvo tokių dalykų, ko mes ne- darėme. Dėl kainų, kurias jūs pami- nėjote, aš nenorėčiau sutikti, kad už tūkstantį litų nuvažiavęs į Belgiją, kurioje dažnai man tenka būti, gali nusipirkti tą patį kiekį, kokį Lietu- voje. Bet neturime pavydėti kitoms valstybėms. Ta pati Vokietija dauge- lį metų kūrė savo pramonę, moks- linį potencialą, mokesčių sistemą, kuri leidžia gauti labai daug pajamų į valstybės biudžetą. Jie surenka 40 procentų, kai mes surenkame tik 22 procentus ir perskirstome per vals- tybinį biudžetą. Yra daug dalykų, ku- riuos jie iš tikrųjų gana neblogai yra padarę praeityje. Ne paslaptis, kad Vokietija, Prancūzija gyvena iš eks- porto ir kad šiandieninis Europos Sąjungos rinkos atvėrimas jiems la- bai naudingas. Natūralu, kad jie savo žmones palaiko. Todėl mes Lietuvo- je turime stengtis, kad mūsų pragy- venimo lygis didėtų. Tam reikia per- žiūrėti mokesčių sistemą, kitų ES valstybių praktiką, Lietuvos strate- gijas, o ypač susijusias su užsienio investicijomis. K.PRUNSKIENĖ: Pati ben- driausia priežastis yra tai, kad atsi- vėrus rinkoms laisvą judėjimą pir- miausiai realizuoja būtent prekybos sektorius. Prekės juda lengviau, grei - čiau išsilygina tų prekių sklaida nei, pvz., darbo jėgos migracija kai ku- riuose sektoriuose, deja, ir tame pa- čiame žemės ūkio ar smulkiajame sektoriuje. Ne visos profesijos gali lengvai prisitaikyti ir lengvai sudary- ti tokią situaciją rinkoje, kad darbda- viai būtų priversti taip pat mokėti europietišką algą. Pagaliau yra objek- tyvi priežastis, kodėl jie nepajėgūs mokėti, - ne dėl to, kad nenori, o dėl to, kad jie turi kitokias sąlygas. Kaip galima mokėti tiek pat per mėnesį, jeigu bendrojo vidaus produkto vie- nam žmogui sukuriama vidutiniškai dvigubai ar trigubai mažiau nei Vaka- rų šalyse. Vadinasi, yra objektyvi priežastis. Tai kokia išeitis? Išeitis - ugdyti verslą taip, kad verslui tektų mažiau išlaikyti valstybės pareigūnų, bedarbių, pensininkų. Tai galima pa- daryti per ES paramą, valstybės mo- kesčių politiką, investicijų skatinimą. Nesimato jokių aktyvių dabartinės Vyriausybės veiksmų paskatinti verslo galimybes eksportuoti, dirbti kitose rinkose. Ir jeigu tai daro ne Vyriausybė, kiekvienas judesys sie- kiant padėti Lietuvos verslui, susti- printi savo pozicijas, eksportuoti sa- vo produktą, paslaugas, sulaukia dar- gi išpuolių, tai patyriau asmeniškai per pastarąsias savaites. Tai ar mes valstybės oficialios politikos lygiu su- prantame tų ekonominių procesų ry- šį? Tam reikalinga kompetencija. Tai čia yra krizė, nuo kurios prasideda visos kitos mūsų krizės. D.ARLAUSKAS: Mes lyg ir teisingai kalbame. Bet neįvardijame tikrosios priežasties, kodėl yra tokia situacija. Pavyzdžiui, mes sudarėme tokį maisto krepšelį: sprandinė, viš- tiena, pienas, duona. Jeigu skaičiuo- tume tą patį produktų kiekį ir asor- timentą, krepšelio vertė Lietuvoje ir Europos šalyse siekia 120 litų. Bet jų atlyginimai yra visai kitokie. Da- bar palyginkime kitas kainas. Mes mokame už elektrą daugiau nei Ru- munija, Suomija, Ispanija. Dar tra- giškesnė situacija pramonėje. Mūsų pramonė moka už elektrą net dau- giau nei Prancūzija, Portugalija, Suo- mija. Kai kuriose šiose srityse aš noriu įvardyti priežastį. Didžioji priežastis yra monopolijos. Nenoriu įvardyti nė vienos vyriausybės, ti- kriausiai kiekviena kažkiek prisidė- jo. Palyginkime visas sritis: prekybą, energetiką, žemės ūkio, perdirbimo sektorių. Kai mažoje valstybėje su- sikuria tokios oligopolinės struktū- ros, jos neskatina kelti produktyvu- mo. Vėl prieiname prie žemės ūkio produktyvumo - tai kodėl jis žemas? Čia daug galime kalbėti apie mokes- čius, apie kitką, bet būtent pati struktūra neskatina konkurencijos. O kam jai skatinti? Jie vis tiek tą savo pelno normą pasiima, dar ir su visokiomis dotacijomis. Manyčiau, čia ir yra didžiausia problema, kuri iš tikrųjų neskatina produktyvumo, todėl tokios ir yra kainos. Z.BALČYTIS: Sutinku, kad konkurencija labai svarbu. Tačiau ir valstybė turi pagrindinį vaidmenį vai - dinti, ir Europos Sąjunga pereina prie truputį kitokios politikos. Todėl, kad valstybė užtikrina ir mokslo, ir švie- timo, ir kitų sričių finansavimą, o ne privatus verslas. Tai ne jo galvos skausmas. Antra, jeigu tokių mono- polijų nebūtų už mūsų sienos, aš šim- tu procentų sutikčiau. Bet tai nėra Lietuvos problema. Tai globali pro- blema. Reikia ją įvardyti ir spręsti. G.JAKAVONIS: Jeigu mes konstatuojame padėtį, matome problemas, iš karto kyla klausimas - ką daryti? Net ir Europarlamen- te sunkiai įsivaizduoju vienodai kalbančius ir profesorių V.Lands- bergį, ir V.Uspaskichą, ir R.Paksą. Ar apskritai ten yra galimybė vie- nai valstybei būti išgirstai? Z.BALČYTIS: Turime viską vertinti objektyviai. Vokietija, Pran- cūzija turi daugiausiai parlamentarų, tad manoma, kad šių šalių indėlis į ES biudžetą didžiausias. Bet jis pro- porcingai nėra didžiausias ir dėl to klystama. Ne, Lietuva irgi moka tą patį procentą. O kai kurios valstybės netgi moka mažiau procentiškai, nes yra tam tikram laikotarpiui išsiderė- jusios. Ką reikėtų daryti? Per vieną dieną mes tų problemų neišspręsi- me. Pakartosiu - kur kas didesnės koordinacijos reikėtų mums Lietu- voje aukščiausiu lygiu. Nė vieno iš mūsų nėra Žemės ūkio komitete Eu- ropos Parlamente. Ir nėra kam nuo ryto iki vakaro stebėti tų procesų, kurie vyksta. Tad mes iš tikrųjų pa- jusime tam tikrą problemą, kai no- rėsime daryti įtaką žemės ūkio po- litikai. Metai po metų bus daug įdo- mių ir skaudžių temų. Mes jau turė- jome vieną pavyzdį dėl atominių elektrinių prie ES sienos - tai Kali- ningrado ir Baltarusijos mėginimas statyti. Tada mes, visi 12 parlamen- tarų, susivienijome ir pateikėme re- zoliuciją, ji bus svarstoma. Manau, kad žemės ūkio sritis irgi galėtų bū- ti tokia, kur mes mėgintume derinti savo, pirmiausia Lietuvos, poziciją. G.JAKAVONIS: Kokią įtaką mes patys galime daryti šiems visiems procesams? Kiek mes Lietuvoje, neatsižvelgiant į tai, kad priklausome ES, galime pa- kovoti už save? K.PRUNSKIENĖ: Pirmiausia reikia suprasti, kokias pozicijas gin- ti, kaip jas argumentuoti, ir turėti tam ryžtingumo ir autoritetą. Mūsų gana aukšto lygio politikai, sakyki- me, neturi to svorio, nes iš pirmųjų sakinių kitų šalių kolegos, politikai girdi turėjimą žinių, išmanymą ar ne- išmanymą, tad atitinkamai ir reaguo- ja. Tada labai sunku konsoliduoti, sa- vo iniciatyva surinkti šalis kaimynes, taip pat visas naująsias šalis, prista- tyti savo poziciją, apginti. Daug da- lykų galima pakoreguoti 2007-2013 metams. Dabar mes ne tik naują lai- kotarpį strateguosime, bet ir Lietuva pati pirmininkaus ir ruošis pirminin- kavimui, bus ta antroji šalis, sėdinti dar išvakarėse vieną pusmetį šalia pirmininkaujančiojo, ir užduos toną. Tą toną turi suformuluoti ne savo didelio ar mažo ūkio interesų sie- kiantys asmenys, o matantieji ne tik ūkinę, bet ir socialinę Lietuvos pro- blematiką. Šalies poziciją reikia su- prasti ne kiekvienam žiūrint iš savo varpinės, o žiūrint Lietuvos nacio- naliniu lygiu ir suprantant ryšius tarp gamybos ir vartojimo, tarp žaliavų gamybos ir perdirbimo, tarp importo ir eksporto, vidaus vartojimo ir eks- porto, tarp ūkinės ir finansinės eko- nomikos ir taip toliau. Visa tai reikia suvokti strateginiu lygiu, turint ži- nių, išmanant, o ne improvizuojant. Ir tai yra didžiausia Lietuvos valdžios bėda, kurią reikia gydyti. Bet valdžia neateina su šautuvu. Ją išrenka. G.JAKAVONIS: Lietuva ne- turi ilgalaikės valstybės strategi - jos, ar nemanote, kad nuo to pra- sideda visos bėdos? Mes kalbame apie žemės ūkį kaip apie medžio šaką, kai viso kamieno, deja, ne- matome. Ar yra Lietuvoje žmo- nių, kurie galėtų sukurti ilgalaikę strategiją? D.ARLAUSKAS: Nemanau, kad mes pajėgūs, nors ir labai no- rėtume, kurti tą strategiją iki 2030 metų. Pasaulis globalus. Mes neži- nome, kaip kas plėtosis, kokios ša- kos ir kur eis. Žmonių yra, bet ar tos strategijos bus gyvybingos? Aš nemėgstu filosofuoti, stoviu ant že- mės. Manau, reikia daryti tai, ką mes sugebame. Sutinku su profe- sore, reikia tuo žemės ūkiu rūpintis, bet nelįskime, kur niekada nepajėg- sime konkuruoti. Brazilai dešimt kartų pigiau gamina cukrų nei mes. Manau, Lietuvos žemės ūkio ateitis - ne masinė, o būtent ekologinė ga- myba. Mes turime labai gerą klima- tą, darbščius žmones. Orientuoki- mės ne kuo daugiau eksportuoti - tai mums nesukuria pridėtinės ver- tės. Sutelkime savo energiją į eko- loginius dalykus, nes žmogui svei- kata yra brangiausias turtas ir kuo toliau, tuo brangiau kainuos. K.PRUNSKIENĖ: O ką eks- portuosime tada? D.ARLAUSKAS: Aš išsakau savo nuomonę. Manau, atvyksta- masis turizmas ir sveikatos stipri- nimas yra labai perspektyvi sritis. Tada žemės ūkis turi remtis bū- tent ekologija, turi būti formuoja- mi parkai, SPA centrai, mūsų su- sisiekimas su užsieniu. Bet ne nanotechnologijos, lazeriai. Tai, ką jie sukūrė, yra labai mažai. Pažais- ti tiems mokslininkams. Mano pa- grindinė mintis tokia - valstybės resursus reikia skirti perspekty- vioms sritims, o verslas pats išsi- plėtos. Ir būtent skatinti konku- rencingumą. Receptas labai pa- prastas. G.JAKAVONIS: Ar turi Lie- tuva tokių žmonių, kurie galėtų kurti savo strategiją, numatant gaires tai pačiai valstybei? Z.BALČYTIS: Natūralu, kad yra tokių žmonių. Bet kiekvienas turi sa- vo užduotis, kiekvienas žmogus turi išgyventi ir pragyventi. Kokie jam yra formuojami uždaviniai, tą jis ir daro. Sutinku, kad mes šiandien labai sti - priai blaškomės dėl įvairių vienos valstybės ar net atskirų kontinentų strategijų. Matome, kaip iš esmės pa- sikeitė daug dalykų. Net Fukušimos atominės elektrinės tragedija iš es- mės pakeitė atominę strategiją. Vadi- nasi, gyvenimas yra dinamiškas. Vis- ką numatyti, kokia turėtų būti strate- gija, ko gero, būtų labai sudėtinga. Manau, ir ateityje svarbiausias užda- vinys turėtų būti, kad mūsų žmonės, kurie šiandien gyvena Lietuvoje, ne- išvažiuotų dirbti į užsienį ir kad mūsų jaunimas mokytųsi ir liktų čia, Lietu- voje. Tai pats pagrindinis siekis. No- rint jį įgyvendinti, reikia labai daug ką pakeisti, daug nusižiūrėti iš kitų ES valstybių. Sutinku, kad mes nenuste- binsime pasaulio. Tiesiog reikia žiū- rėti, ką kitos valstybės daro, pritaiky- ti jų žinias, patirtį. Jūs paminėjote konkurenciją. Jeigu Europos Sąjunga negamins cukraus, tai iš brazilų po tam tikro laikotarpio pirksime bran- giau. Sutinkate? Taip kad šie klausi - mai, viena vertus, paprasti, bet ir su- dėtingi. Manau, kad buvimas ES to- kioms nedidelėms valstybėms kaip mes ateityje bus naudingas. Tik mes turime sukurti savo galbūt politinį veikimo būdą, kad ta nedidelė valsty- bėlė Lietuva ateityje kur kas labiau koordinuotų veiksmus visais lygiais - savivaldos, Vyriausybės, Preziden- tūros ir būtinai Europos Parlamento. Ir tos institucijos turi sugebėti susi - kalbėti. O ne kaip dabar, viena sakome komitete, kita pasigirsta iš Europos Tarybos, trečia - iš Europos Komisi - jos, ketvirta - iš mūsų vietinių politi - kų Lietuvos Respublikos Seimo. D.ARLAUSKAS: Sutinku. Mes turime užsitikrinti tam tikras stra- tegines atsargas, taip pat ir cukraus, kad nekiltų kainodaros chaosas, jei- gu jie pakels kainas. Bet mano min- tis tokia: į tas sritis, kurios pasauli- niu mastu neperspektyvios, nerei- kia dėti daug vilčių. Skirkime resur- sus ten, kur mes būsime konkuren- cingesni pasaulinėje rinkoje. K.PRUNSKIENĖ: Manau, kad labai svarbu mums ir sugebėti susi - kalbėti. Ir prie šio apskritojo stalo nesilaikyti įsikibus tik savo tiesos, gerbti kito nuomonę. Ypač svarbu, kad būtų susikalbėjimas tarp politinių partijų, tarp politikų ir verslo, tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad girdė- dami visų balsus galėtume nubrėžti pačią racionaliausią liniją, kuri geriau- siai atspindėtų nacionalinius intere- sus. Kad mes sukurtume pirmiausiai per socialiai orientuotą rinkos eko- nomiką socialinę gerovę visiems. Tai tikslas, prie kurio turime artėti. Parengė Milda JUODAKIENĖ Kodėl Lietuvoje kainos europietiškos, o atlyginimai - lietuviški? Mes matėme, kaip kitos valstybės krizės akivaizdoje rėmė savo verslą Zigmantas BALčYTIS Svečias � Visa filmuota medžiaga tinklalapyje Europa, kaip mūsų motina, jeigu ji tokia būtų, turėtų pasirūpinti, kad štai šie vaikai mažiau uždirba, nes jie gyveno kitokį gyvenimą daugybę metų, neturėjo resursų, tai jiems reikia padėti daugiau Kazimiera PRUNSKIENė Viešnia � Sauliaus Venckaus nuotr. Šį pokalbį paskatino užpraėjusią savaitę paskelbti duomenys apie būsimas europines išmokas žemdirbiams; vien užmetus į juos akį darosi akivaizdu, kad tiesioginių išmokų sistema Europos Sąjungoje palanki tam tikroms valstybėms, o Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ūkininkai yra diskriminuojami. Pavyzdžiui, numatyta maksimali išmoka už naudmenų hektarą Lietuvoje yra 500 litų, kai tuo tarpu Malta gauna vos ne 3000, Olandija - 1500 litų ir taip toliau. Ar esant tokioms sąlygoms iš viso įmanoma išlikti konkurencingais? O galbūt būtent tokia Briuselio taikoma nelygybė yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje kainos jau seniai europietiškos, o atlyginimai vis dar lietuviški? Žemdirbiai neskatinami dirbti produktyviai, o skatinami orientuotis, kaip gauti daugiau išmokų Danas ARLAUSKAS Svečias �