Nyce, Frydrichas - Anapus Gerio Ir Blogio

Anapus gėrio ir blogio(Jenseits von Gut und Bose)

Ateities filosofijos preliudija(Vorspiel einer Philosophie der Zukunft) Frydrichas Nyčė (Vertė Evaldas NEKRAŠAS)

PRATARMĖTarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo - kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų "subjekto" ir "Aš" sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos "nežemiškoms" pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami žmogaus savastimi kaip amžini imperatyvai, iš pradžių turi paklajoti po žemę milžiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija, pavyzdžiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkime jai nedėkingi, nors, žinoma, turime pripažinti, jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida - būtent Platono išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, k u r i ų u ž d u o t i s y r a b u d ė t i, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas,- be abejo, reiškia tiesę apversti aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą - p e r s p e k t y v ą; galima net paklausti, kaip paklaustų gydytojas: "Kur tokią ligą pasigavo gražiausia senovės atžala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?" - Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir "liaudžiai", kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda - nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas "liaudžiai",- sukūrė Europoje tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios žemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į tolimiausią taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą - demokratai švietėjai; pasitelkę spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad dvasia nebevargintų pati savęs! (Vokiečiai išrado paraką - šlove jiems! Bet jie jau atsilygino už tai - jie išrado spaudą.) Tačiau mes, nebūdami nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes, g e r i e j i e u r o p i e č i a i ir laisvi, l a b a i laisvi protai,- mes jaučiame dar ir visą dvasios vargą, ir visą jos lanko itampą! O galbut ir strelę, uždavini, kas žino? t i k s l ą... Sils Maria, Oberengadinas 1885 m. birželis

Pirmas skyrius

APIE FILOSOFŲ PRIETARUS1 Tiesos valia - ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meile, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekejo visi filosofai,- kokiu tik klausimu nepateike mums ši tiesos valia! Kokiu keistu, prastu, itartinu klausimu! Ši istorija ganetinai sena, ir vis delto atrodo, jog ji ką tik prasidejo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad m e s patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? K a s gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir k a s toks mumyse iš tikrųjų veržiasi "į tiesą"? - Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios v e r t ė s klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos,- bet a r n e

m i e l i a u b ū t ų t r o k š t i netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas - klausimų ir klaustukų! - Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji r y ž o m ė s? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės. 2 "Kaip g a l ė t ų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, s a v o kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis - būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, "daiktas pats savaime": č i a, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!"- Toks samprotavimo būdas - tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo "tikėjimu", jie bando pasiekti "žinojimą", kurį galop iškilmingai paskelbia "tiesa". Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas - t i k ė j i m a s v e r t y b i ų p r i e š p r i e š a. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems "de omnibus dubitandum" 1 <Paaiskinimai.html>neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! - Bet kam rūpi tokie pavojingi "galbūt"! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosofų padermė - turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai,- pavojingo "galbūt" visomis jo prasmėmis filosofų padermė. - Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau - tokie nauji filosofai ateina. 3 Aš gana ilgai stebėjau filosofus, akylai žiūrėjau, ką jie rašo tarp eilučių, ir dabar sakau pats sau: didesnę sąmoningo mąstymo, taip pat filosofinio mąstymo dalį lemia instinktai - mes turime pakeisti ankstesnį požiūrį taip, kaip kad pakeitėme požiūrį į paveldėjimą ir "įgimtas" savybes. Gimimo aktas mažai ką reiškia visame paveldimų savybių perdavimo procese; lygiai taip pat ir sąmonė nėra p r i e š i n g a (kokia nors principine prasme) instinktams: sąmoningam filosofo mąstymui paprastai slapčia vadovauja instinktai, verčiantys jį judėti tam tikru keliu. Visokia logika ir tariamai savarankiškas minties judėjimas priklauso nuo vertinimų, tiksliau pasakius, nuo fiziologinių tam tikro gyvenimo būdo išsaugojimo reikalavimų. Pavyzdžiui, apibrėžtumas vertingesnis už neapibrėžtumą, iliuzija ne tokia vertinga, kaip "tiesa",- tokie vertinimai, nepaisant reguliatyvios jų reikšmės m u m s, gali būti tik paviršutiniški vertinimai, tam tikra niaiserie 2 <Paaiskinimai.html>rūšis, reikalinga išsaugoti panašioms į mus būtybėms. Žinoma, tarus, kad visai ne žmogus yra "daiktų matas"... 4 Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga - žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

5 Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti - kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas - tikri vaikai! - bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi prieję prie savo išvadu remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, budami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie "inspiraciją"). Iš tikruju filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę minti, "ikvepimą", abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori buti taip vadinami. Dažniausiai jie tik gudriai gina "tiesomis" vadinamus savo prietarus,- jiems l a b a i truksta drąsios sąžines, kuri kaip tik to nebijo pripažinti, labai truksta gero drąsos skonio, kuris taip pat leidžia tai suprasti,- kad perspetu priešą arba draugą, pademonstruotu bravurą ar tiesiog iš savęs pasišaipytu. Perdetai mandagus ir didžiai moralus Tartiufas, manieringas senis Kantas, bandantis mus nuvilioti dialektikos šunkeliais, vedančiais į kategorinį imperatyvą,- štai spektaklis, kurį matydami mes, išpaikintieji, šypsomės ir su dideliu malonumu stebime nusenusių moralistų ir pamokslininkų suktybes. Šypsomės regėdami matematinius fokusus, kuriais Spinoza savo filosofijai, teisingiau pasakius, "s a v o išminties meilei" užmauna žalvario šarvus, norėdamas įbauginti būsimus užpuolikus, kurie drįstų žvilgtelėti į neįveikiamą skaistuolę, į šią Atėnę Paladę,- kiek daug jo paties drovumo ir silpnumo atskleidžia šis ligoto atsiskyrėlio maskaradas!

6 Pamažu man išaiškėjo, kas iki šiol buvo kiekviena didžioji filosofija,- tai jos kūrėjo išpažintis, savotiški memuarai, parašyti be valios pastangų ir nejučia; be to, supratau, kad moralūs (ar amoralūs) ketinimai sudaro kiekvienos filosofijos užuomazgą, iš kurios kaskart išauga visas augalas. Iš tikrųjų, aiškinantis, iš kur kilo abstrakčiausi metafiziniai filosofo teiginiai, geriausia (ir protingiausia) būtų pirmiausia paklausti savęs: kokia moralė turima galvoje (j i s turi galvoje)? Todėl aš manau, kad filosofiją pagimdė ne "pažinimo potraukis", o visai kitas instinktas, pasinaudojęs pažinimu (ir nepažinimu!) tik kaip įrankiu. Kas panagrinės pagrindinius žmogaus potraukius štai kokiu aspektu - kokią įtaką jie gali padaryti kaip i n s p i r u o j a n t y s genijai (ar demonai ir koboldai), tas išsiaiškins, kad kiekvienas jų jau spėjo susidomėti filosofija,- ir kad kiekvienas jų mielai sutinka būti galutiniu būties tikslu ir teisėtu kitų potraukių v i e š p a č i u. Juk kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir p a t s bando filosofuoti.- Žinoma, mokslininkams, tikriems mokslo vyrams, viskas gali būti kitaip ir, ko gero, "geriau",- jie tikrai turi kažkokį ypatingą pažinimo potraukį, kažkokį mažą, nuo nieko nepriklausomą laikrodžio mechanizmą: užtenka tik prisukti, ir jis jau darbuojasi b e ryškesnės kitų mokslo vyrų potraukių įtakos. Tikrieji mokslininkų "interesai" paprastai slypi kitur,- pavyzdžiui, šeimoje arba piniguose, arba politikoje; ir beveik visiškai nesvarbu, kokioje mokslo vietoje sukasi "teikiančio vilčių" jauno darbštuolio maža mašina ir kuo jis taps - geru filologu, mikologu ar chemiku,- jo n e a p i b ū d i n a tai, kuo jis taps. Priešingai, filosofas neturi nieko beasmeniško; ypač jo moralė aiškiai rodo, k a s j i s y r a, t. y. kokia jo slapčiausių potraukių hierarchija. 7 Kokie pikti gali būti filosofai! Aš nežinau nieko nuodingesnio už juoko strėlę, Epikūro paleistą į Platoną ir platonikus: jis juos pavadino Dionysiokolakes. Paraidžiui tai reiškia "Dionisijo pataikūnai", t. y. tirono parankiniai ir padlaižiai, bet jis norėjo pasakyti dar ir tai, kad "jie visi yra aktoriai, juose nėra nieko tikra" (nes Dionysiokolax buvo populiari bendrinė aktoriaus pravardė). Būtent čia ir slypėjo piktos pajuokos geluonis: Epikūrą erzino Platonui ir jo mokiniams būdinga iškilni saviinscenizacijos maniera, svetima senam mokytojui iš Samo, pasislėpusiam savo sodelyje Atėnuose ir parašiusiam tris šimtus knygų,- gal iš pasipiktinimo Platonu, gal iš garbės troškimo, kas žino? - Graikijai prireikė šimto metų, kad išsiaiškintų, kas buvo tas sodo dievas Epikūras.- Bet ar ji išsiaiškino? - 8 Kiekvienai filosofijai ateina metas, kai į sceną įžengia filosofo "įsitikinimas"; kaip sakoma senoje misterijoje: adventavit asinus pulcher et fortissimus 3 <Paaiskinimai.html>.

9 Jūs norite g y v e n t i "pagal gamtą"? Kilnieji stoikai, kaip klaidina žodžiai! Įsivaizduokite tokią esybę, kokia yra gamta: nepaprastai išlaidi ir neįtikimai abejinga, nieko nesiekianti ir į nieką neatsižvelgianti, neturinti gailesčio ir teisingumo jausmo, vaisinga, bevaisė ir sykiu nežinoma, įsivaizduokite soste sėdintį Abejingumą - kaip jūs g a l ė t u m ė t e gyventi "pagal abejingumą"? Gyventi - ar tai nereiškia norėti visai ko kito nei ši gamta? Ar gyventi nereiškia vertinti, teikti kam pirmenybę, būti neteisiam, ribotam ir suinteresuotam? O tarus, kad jūsų imperatyvas "gyventi pagal gamtą" iš esmės reiškia tik "gyventi pagal gyvenimą",- argi jūs g a l ė t u m ė t e to nepadaryti? Tad kam skelbti principu tai, kas jūs esate ir kuo negalite nebūti? - Iš tikrųjų viskas yra kitaip: nors jūs susižavėję vaizduojate, jog išskaitėte gamtoje savo įstatymo kanoną, faktiškai jūs siekiate kažko priešingo, jūs, keistuoliai aktoriai ir apsigaudinėtojai! Puikybė verčia jus priskirti gamtai, netgi gamtai, savo moralę bei savo idealą ir idiegti juos joje; jus reikalaujate, kad ji butu gamta "pagal Stoją", ir noretumete, kad visa butis butu tik jusu atvaizdas - milžiniškas amžinas stoicizmo triumfas ir apibendrinimas! Nepaisant tiesos meiles, jus taip ilgai, taip atkakliai, taip hipnotiškai apduję, vertete save žiureti i gamtą k l a i d i n g a i, butent stoiškai, kad jau ir nebegalite žiureti kitaip, ir galiausiai kažkoks begalinis išdidumas ižiebia jums pamišelišką vilti: k a d a n g i jus sugebate taip puikiai prievartauti save - juk stoicizmas yra prieš save nukreipta prievarta,- tai ir gamta leisis prievartaujama: argi stoikai nera gamtos d a l i s?.. Bet tai sena ir amžina istorija,- tai, kas tada nutiko stoikams, atsitinka ir dabar, vos tik kokia nors filosofija pradeda tiketi pati savimi. Filosofija visada kuria pasauli pagal savo atvaizdą, ji kitaip negali. Pati filosofija yra tironiškas potraukis, dvasine galios valia, "pasaulio kurimo" valia, causa prima 4 <Paaiskinimai.html>valia. 10 Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimybės pasaulio" problema verčia susimąstyti ir isiklausyti i save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos valią", tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks saują "tikrumo", o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai - nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie: jie pasisako p r i e š regimybę, niekinamai taria žodį "perspektyva", savo kūno tikrumą vertina ne daugiau už tikrumą iliuzijos, jog žemė nejuda, ir todėl, atrodo, jie pasirengę su šypsena išleisti iš rankų tikrąjį savo turtą (nes kas gi gali būti tikresnio už nuosavą kūną?),- tačiau kas žino, ar sielos gelmėse jie netrokšta atsikariauti kažką daug p a t v a r e s n į, ką anais laikais turėjo žmonės, kažką iš senųjų tikėjimo turtų: galbūt "nemirtingą sielą", galbūt "senąjį Dievą", žodžiu, idėjas, kuriomis vadovaujantis galima gyventi geriau, t.y. pilnakraujiškiau ir linksmiau negu vadovaujantis "moderniomis idėjomis"? Jie n e p a s i t i k i moderniomis idėjomis, netiki tuo, kas sukurta vakar

ir šiandien; galbūt čia dar prisideda lengvas persisotinimas ir ironija, negalinti pakęsti ivairiausios kilmes sąvoku bric-a-brac 5 <Paaiskinimai.html>, t.y. to, ką šiandien rinkai siulo vadinamasis pozityvizmas. Ju rafinuotam skoniui atgrasus visu šiu tikroves pseudofilosofu lopu ir lopyneliu margumas, nes tokioje filosofijoje nauja ir tikra - tik tas margumas. Matyt, reikia pripažinti, kad šie tikroves neigejai, tyrinejantys pažinimą per mikroskopą, yra teisus : ju instinktas, vejantis juos iš d a b a r t i n e s tikroves, yra neiveikiamas, - o kam mums rupintis vedančiais atgal klaidžiais takeliais! Svarbiausia n e tai, kad jie nori grįžti "atgal", o tai, kad jie nori eiti "š a l i n". Šiek tiek d a u g i a u jėgos, polėkio, drąsos, artistizmo - ir jie panorėtų eiti l a u k,- o ne atgal!-

11 Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: "Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui."- Reikia teisingai suprasti tą "buvo galima": jis didžiavosi a t r a d ę s naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididžiavimo - bet kuriuo atveju bent jau "naujus sugebėjimus"! - Tačiau pamąstykime,- pats laikas. Kantas klause savęs: kokiu budu g a l i m i aprioriniai sintetiniai sprendiniai? - Ir ką gi jis atsake? Jie g a l i m i d e l s u g e b e j i m o! Deja, jis atsake ne trim žodžiais, o taip išsamiai, taip iškilmingai, su tokiu vokišku giliamintiškumu ir vingrumu, kad niekas nesugebejo išgirsti komiškos niaiserie allemande 6 <Paaiskinimai.html>, slypinčios tokiame atsakyme. Visi tiesiog netilpo kailyje: taip žavėjosi tuo nauju sugebėjimu; ir džiūgavimas pasiekė apogėjų, kai Kantas atrado žmoguje dar ir moralini sugebėjimą, nes tuo metu vokiečiai buvo moralūs, o ne "politiniai realistai". Atėjo vokiečių filosofijos medaus mėnuo; visi jaunieji Tiūbingeno teologai netrukus išsklido po kaimus ieškodami "sugebėjimų". Ir ko tik nerado tais nekaltais, turtingais, jaunatviškais vokiečių dvasios laikais! Tačiau staiga prabilo piktoji romantizmo fėja, ir jos daina nuskambėjo tuo metu, kai vokiečiai dar nemokėjo atskirti "atrasto" nuo "išrasto". Pirmiausia jie įgijo "viršjusliškumo" sugebėjimą: Schellingas jį pakrikštijo intelektualine žiūra, ir tai atitiko slapčiausius tuo metu dar dorybingų vokiečių geismus. Būtų didžiausia neteisybė, jei mes rimtai žiūrėtume į visą šį išdykėlišką ir svajingą judėjimą ar net piktintumės juo, nes jis - tai jaunystė, kad ir kaip drąsiai ir iššaukiančiai ji rengtųsi pilkų ir senatviškų sąvokų rūbais. Na, bet gana,- pasenome, ir mūsų svajonės išsisklaidė. Atėjo laikas, ir pradėta iš nuostabos trinti kaktas - jos trinamos iki šiol. Daug svajota, ir pirmasis svajotojas buvo senelis Kantas. "Galios galia",- jisai sakė ar bent jau galvojo. Bet ar tai yra atsakymas? Ar paaiškinimas? O gal veikiau tik klausimo pakartojimas? Kodėl migdo opijus? "Galios galia",- virtus dormitiva,- atsako garsusis Moličre'o gydytojas: quia est in eo virtus dormitiva, cujus est natura sensus assoupire 7 <Paaiskinimai.html>. Tačiau tokie atsakymai tinka tik komedijai, ir pagaliau atėjo metas Kanto klausimą "kokiu būdu galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?" pakeisti kitu klausimu: "Kodėl r e i k i a tikėti tokiais sprendiniais?", t.y. atėjo metas suvokti, kad, norint išsaugoti mūsų rūšį, reikia t i k ė t i tokiais sprendiniais, nors, žinoma, jie gali būti k l a i d i n g i! Arba, kalbant aiškiau, šiurkščiai ir tiesiai: aprioriniai sintetiniai sprendiniai išvis neprivalo "būti galimi", mes neturime teisės jų savintis, mūsų lūpose jie skamba perdėm klaidingai. Ir vis dėlto būtina tikėti jų teisingumu - tai tas paviršutiniškas tikėjimas ir regimybė, be kurios mes negalėtume išsiversti mūsų gyvenimo optikos perspektyvoje.- Ir galiausiai, turint omenyje tą didžiuli poveiki, kuri "vokiečių filosofija" (tikiuosi, jos teisė į kabutes visiems aiški?) padarė visai Europai, nėra abejonės, kad čia tikrai veikė tam tikra virtus dormitiva: visi buvo sužavėti, kad įvairių tautų kilnių dykinėtojų, dorybės sergėtojų, mistikų, menininkų, trim ketvirtadaliais krikščionių ir politinių tamsybininkų terpėje su vokiečių filosofija atsirado priešnuodis visagaliui sensualizmui, įsiveržusiam į mūsų amžių iš praėjusio šimtmečio, trumpai tariant,-"sensus assoupire"... 12 Materialistinė atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra įtikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai šiandien tarp Europos mokslininkų nerastume nė vieno, kuris būtų toks nemokša, kad ją laikytų reikšmingesniu dalyku negu vien patogia naudoti namuose išraiškų santrumpa. Pirmiausia padėkokime lenkui Boscovichiui 8 <Paaiskinimai.html>, kuris kartu su lenku Koperniku iki šiol yra didžiausias ir nenugalimas regimybės priešininkas. Kopernikas, nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad žemė n e s t o v i vietoje, o Boscovichius įkalbėjo atsisakyti tikėjimo tuo, kas žemėje dar liko tvirta ir nepajudinama: tikėjimo "medžiaga", "materija", "žemės kruopelyte"- atomu. Tai buvo didžiausia kada nors žemėje laimėta pergalė prieš pojūčius.- Tačiau reikia eiti tolyn ir paskelbti žūtbūtinį karą taip pat ir "atomistiniam poreikiui": šis, kaip ir dar garsesnis "metafizinis poreikis", vis dar pavojingai egzistuoja tose srityse, kuriose vargu ar galima įtarti jį esant. Ir visų pirma reikia pribaigti kitą, dar lemtingesnę atomistiką, kurią stropiausiai ir ilgiausiai skleidė krikščionybė,- s i e l o s a t o m i s t i k ą. Tebūnie mums leista šiais žodžiais įvardyti tikėjimą tuo, kad siela kaip monada, a t o m o n, yra nesunaikinama, nedaloma ir amžina; šalin š į tikėjimą iš mokslo! Tarp mūsų kalbant, tai nereiškia, kad reikia atmesti vieną iš seniausių ir garbingiausių hipotezių ir atsisakyti pačios "sielos"; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams - vos tik jie paliečia "sielą", ji jiems išnyksta. Sielos hipotezę galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle turi igyti tokios sąvokos, kaip "mirtinga siela", "siela - subjekto daugialypumas" ir "siela - potraukiu ir afektu socialine konstrukcija". N a u j a s i s psichologas iveike prietarus, iki šiol vešliai kerojusius sielos vaizdinio dirvoje, bet kartu save tarsi išvijo i naują

dykumą ir susidure su nauju nepasitikejimu - ko gero, senieji psichologai gyveno patogiau ir linksmiau,- tačiau būtent todėl dabar jis yra pasmerktas i š r a d i m u i ir - kas žino? - galbūt a t r a d i m u i.-

13 Psichologams reikėtų gerai pamąstyti prieš paskelbiant savisaugos instinktą svarbiausiu organinės būtybės instinktu. Juk gyva būtybė visų pirma nori i š l i e t i savo energiją - pats gyvenimas yra galios valia, o savisauga tėra vienas iš netiesioginių ir dažniausiai pasitaikančių to p a d a r i n i ų. Trumpai tariant, čia, kaip ir visur, reikia saugotis n e r e i k a l i n g ų teleologinių principų, taigi ir savisaugos instinkto (už jį mes turime būti dėkingi Spinozos nenuoseklumui). Būtent to reikalauja metodas, neišvengiamai suponuojantis principų ekonomiją. 14 Kelių, gal penkių ar šešių žmonių galvose dabar brėkšta mintis, jog fizika taip pat tik interpretuoja ir tvarko pasaulį (pagal mūsų mastelį! - jums leidžiant), bet jo n e a i š k i n a; tačiau kol ji grindžiama pojūčiais, ji yra laikoma kažkuo daugiau ir dar ilgai bus tuo laikoma - būtent pasaulio aiškintoja. Jai talkina akys ir pirštai, regėjimas ir lytėjimas, ir tai keri plebėjišką epochą, ją įtikina ir p a l e n k i a, nes epocha instinktyviai remiasi amžinai populiaraus sensualizmo tiesos kanonu. Kas aišku, kas "paaiškinta"? Tik tai, ką galima matyti ir liesti,- tuo reikia apriboti kiekvienos problemos nagrinėjimą. Ir priešingai: būtent p a s i p r i e š i n i m a s jusliškumui lemia platoniškojo, a r i s t o k r a t i š k o j o mąstymo žavesį. Jis pakerėjo žmones, kurių jausmai stipresni ir reiklesni negu mūsų amžininkų ir kuriems didžiausią džiaugsmą teikė gebėjimas įvaldyti tuos jausmus, panaudojant blyškių, pilkų ir šaltų sąvokų tinklą, užmetamą ant chaotiško pojūčių verpeto - pojūčių tunto, kaip pasakytų Platonas. Toks platoniškas pasaulio įveikimas ir interpretavimas teikė visai kitokį m a l o n u m ą negu tas, kurį mums šiandien siūlo fizikai, taip pat fiziologai darvinistai ir antiteleologai su savo "minimalios energijos" ir maksimalaus kvailumo principu. "Ten, kur nieko negalima matyti ir liesti, nėra ko žmogui ir ieškoti",- žinoma, tai visai kitoks imperatyvas negu platoniškasis, tačiau tvirtiems, darbštiems ateities mašinistams ir tiltų statytojams, kurie turės atlikti paprastą, j u o d ą darbą, jis kaip tik geriausiai tinka. 15 Norint tyrinėti fiziologinius procesus ramia sąžine, reikia remtis požiūriu, kad pojūčių organai n ė r a reiškiniai idealistinės filosofijos prasme: jeigu jie būtų reiškiniai, tai negalėtų būti priežastimis! Taigi reikia remtis sensualizmu - jei ne euristinio principo, tai bent reguliatyvinės hipotezės prasme.- Kaip? Juk kiti teigia, jog išorinis pasaulis - tai mūsų pojūčių organų kūrinys? Bet juk tada ir mūsų kūnas, kaip šio išorinio pasaulio dalis, būtų mūsų pojūčių organų kūrinys! O tada ir patys mūsų pojūčių organai būtų mūsų organų kūrinys. Mano nuomone, tai yra fundamentalus reductio ad absurdum, aišku, tarus, kad sąvoka causa sui 9 <Paaiskinimai.html>yra visiškai absurdiška. Taigi išorinis pasaulis n ė r a mūsų pojūčių organų kūrinys?- 16 Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja "betarpiškos tikrybės", pavyzdžiui, "aš mąstau", arba "aš noriu" (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip "daiktas pats savaime" ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad "betarpiška tikrybė", kaip ir "absoliutus pažinimas", ir "daiktas pats savaime", yra contradictio in ad jecto 10 <Paaiskinimai.html>: pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas - tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: "Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu "aš mąstau", iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai - a š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra "Aš" ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu "mąstymas", ir kad aš ž i n a u, kas yra mąstymas. Juk jeigu aš negalėčiau pats viso to išsiaiškinti, tai kuo remdamasis galėčiau nustatyti, kad tai, kas vyksta, yra "mąstymas", o ne, tarkime, "norejimas" ar "jutimas"? Žodžiu, kiekvienas "aš mąstau" numato, kad dabartini buvi aš gebu p a l y g i n t i su kitais iš asmenines patirties man žinomais buviais ir nustatyti, koks tas buvis yra,- šis sprendinys remiasi kitu "žinojimu" ir todel bet kuriuo atveju man nera "betarpiškai tikras"."- Taigi "betarpiška tikrybe" tegul sau tiki paprasti žmones, o filosofui kyla daug metafiziniu klausimu, galima pasakyti, intelekto sąžines klausimu: "Iš kur aš imu mąstymo sąvoką? Kodel aš tikiu priežastimi ir padariniu? Kas suteikia man teisę kalbeti apie "Aš", juolab apie "Aš" kaip priežasti ir pagaliau apie "Aš" kaip minčių priežastį?" Kas šiandien ryžtasi iškart atsakyti į tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita pažinimo i n t u i c i j a,- kaip kad žmogus, sakantis: "Aš mąstau ir žinau, kad tai mažų mažiausiai tikra, realu ir akivaizdu",- iš to filosofas pasijuoks ir pateiks du klausimus. "Gerbiamas pone,- pasakys jis ar leis suprasti,- neįtikėtina, kad jūs neklystumėte, bet kodėl gi jums būtinai reikia tiesos?"- 17 Apie logikų prietarus: aš visada akcentuosiu vieną menką faktą, kurį labai nenoriai pripažįsta prietaringieji, būtent kad mintis ateina, kai "ji" nori, o ne kai "aš" noriu. Todėl sakyti, kad subjektas "Aš" yra predikato "mąstau" sąlyga, reiškia i š k r a i p y t i dalykų padėtį. Mąstoma (es denkt), bet juk šis "tai" (es) yra tas pats garsusis "Aš"- tai, švelniai tariant, tėra prielaida, teigimas, o ne "betarpiška tikrybė". Pagaliau tame "mąstoma" esama kažkokio nesaikingumo: jau šis "tai" (es) reiškia įvykio i n t e r p r e t a v i m ą ir nėra paties įvykio dalis: Laikantis gramatinio įpročio, samprotaujama taip: "Mąstymas yra veikla, o veikla reikalauja veikejo, taigi..." Remdamasi analogiška schema, senoji atomistika ieškojo jegai materijos, kruopelytes, kurioje jega slypi, iš kurios ji ir veikia, atomo; bet geresnes galvos galiausiai išmoko išsiversti be tokios žemiškosios liekanos", ir galbut vieną gražią dieną logikai taip pat išmoks išsiversti be to mažo "es", i kuri išsigime senasis garbingasis "Aš".

18 Tiesą sakant, visą teorijos žavesi sudaro tai, kad ją galima paneigti: kaip tik tuo ji masina šviesesnes galvas. Matyt, daugybę kartu paneigta "laisvos valios teorija vis dar egzistuoja tik del šio žavesio: nuolat atsiranda kas nors, manantis esąs pakankamai pajegus ją paneigti.

19 Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji butu geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome - visiškai ir be menkiausiu išlygu. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė ž m o n ė s e paplitusį p r i e t a r ą. Man atrodo, kad valia - s u d ė t i n g a s d a l y k a s ir tik kaip žodis ji vientisa - būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime "nefilosofiški ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų - ir būvio, iš kurio mes norime i š e i t i, jutimas, ir būvio, kurio s i e k i a m e, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų. O pripažinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripažinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog jį galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia! Trečia, valia yra ne tik jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma a f e k t a s - būtent "komandavimo afektas". Tai, kas vadinama "valios laisve", iš esmės ir yra viršumo afektas, viršumo prieš tą, kas turi paklusti. "Aš esu laisvas", "jis" turi paklusti - to suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir įtemptas dėmesys, tiesus žvilgsnis, fiksuojantis tik vieną dalyką, besąlygiškas padėties vertinimas "dabar daryk tik tai ir nieko daugiau", vidinis įsitikinimas, kad bus paklūstama, ir viskas, be ko negalima įsivaizduoti įsakymus duodančio žmogaus būvio. Žmogus, kuris n o r i (will), įsako kažkam savyje, kas paklūsta arba apie ką žmogus galvoja, kad tai jam paklūsta. O dabar atkreipkime dėmesį į tai, kas nuostabiausia valioje - šiame sudėtingame dalyke, kurį paprasti žmonės apibūdina tik vienu žodžiu. Kadangi šiuo atveju mes ir įsakome, i r paklūstame, o paklusdami patiriame po valios akto paprastai kylančius prievartos, spaudimo, pasipriešinimo ir postūmio jausmus ir, be to, apgaudinėdami save, stengiamės įveikti tą dvilypumą sintetine sąvoka "Aš", tai paskui valios aktą nutįsta visa grandinė klaidingų išprotavimų, taigi ir klaidingų pačios valios vertinimų. Galiausiai norintysis nuoširdžiai tiki, kad veikimui p a k a n k a valios. Kadangi dažniausiai valia reiškėsi tik ten, kur pagrįstai buvo galima l a u k t i, kad įsakymas bus įvykdytas, t.y. jam bus paklusta, tai susidaręs į s p ū d i s, jog v e i k s m a s e s ą s b ū t i n a s, virto jausmu. Žodžiu, norintysis iš esmės yra įsitikinęs, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami,- sėkmę, noro įvykdymą jis priskiria pačiai valiai ir kartu su sėkme patiria vis stiprėjantį galios jausmą. "Valios laisvė" - šie žodžiai nusako įvairiapusį valios reiškėjo pasitenkinimo būvį: jis įsakinėja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas jis įveikia kliūtis ir daro išvadą, kad pati jo valia įveikia pasipriešinimą: Tokiu būdu valios reiškėjo pasitenkinimas didėja dėl jo vykdomųjų organų sėkmės; šie organai traktuojami kaip klusnios jam "žemesnės valios" arba "žemesnės sielos" - juk mūsų kūnas tėra iš daugelio sielų susidedanti socialinė konstrukcija. L'effet c'est moi 11 <Paaiskinimai.html>: vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomenėje,- valdančioji klasė tapatina save su visos visuomenės sėkme. Valia - tai neišvengiamas įsakinėjimas ir paklusimas socialinės daugelio "sielų" sąrangos aplinkybėmis; štai kodėl filosofas turėtų reikalauti, kad valia būtų nagrinėjama moralės požiūriu, - moralės, suprastos kaip mokymas apie viešpatavimo santykius, kuriems esant atsiranda "gyvenimo" fenomenas. 20 Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę g a l i m ų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą - minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas, grįžimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atžvilgiu filosofavimas yra kažkas panašaus į aukščiausio rango atavizmą. Nuostabu šeimynini viso indiškojo, graikiškojo, vokiškojo filosofavimo panašumą galima paaiškinti ganetinai paprastai. Kalbines giminystes atveju del bendros gramatikos filosofijos - aš turiu galvoje nesuvoktą tu pačių gramatinių funkcijų viešpatavimą - iš anksto viskas paruošta neišvengiamai vienodai filosofinių sistemų plėtrai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos galimybėms kelias yra užkirstas. Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai: tam tikrų gramatinių funkcijų prievarta galiausiai yra ir f i z i o l o g i n i ų vertinimų, ir rasės ypatybių prievarta.- To, kas pasakyta, matyt, pakaks, kad įsitikintume, kaip paviršutiniškai Locke'as aiškina idėjų kilmę. 21 Causa sui 12 <Paaiskinimai.html>- geriausias iš iki šiol išgalvotų vidinių prieštaravimų, kažkuo panašus į priešingą prigimčiai loginį savęs prievartavimą, bet dėl beribio išdidumo būtent šioje beprasmybėje žmonės baisiausiai susipainiojo. Metafiziškai superlatyvine žodžių prasme suvokiamos "valios laisvės" poreikis, deja, iki šiol tebevyraujantis pusmokslių galvose, poreikis visiškai atsakyti už savo poelgius, nuėmus šią naštą nuo Dievo, pasaulio, protėvių, atsitiktinumo, visuomenės, yra ne kas kita, kaip noras būti causa sui ir su Miunhauzeną

pranokstančiu įžūlumu už plaukų ištraukti save iš Nieko pelkės į Būtį. Taigi jei kas nors sugebės įžvelgti šios garsiosios "laisvos valios" sąvokos prasčiokišką naivumą ir išbrauks ją iš savo galvos, aš prašysiu ji žengti dar vieną žingsni ir nuo šiol išbraukti iš savo galvos ir "laisvos valios" priešybę -"nelaisvą valią", kuri kyla iš piktnaudžiavimo priežastimi ir padariniu. Neleistina klaidingai s u d a i k t i n t i "priežasti" ir "padarini", kaip tai daro gamtotyrininkai (ir visi kiti, mąstantys naturalistiškai), remdamiesi viešpataujančiu bukaprotišku mechanicizmu,- jų priežastis sukelia padarinį spausdama ir stumdama. "Priežastį" ir "padarinį" reikia vartoti tik kaip grynąsias s ą v o k a s, t.y. kaip konvencionalias fikcijas, skirtas pažymėti, susitarti, o n e paaiškinti. Daiktuose (An-sich) nėra nei priežastinių ryšių", nei "būtinumo", nei "psichologinės nelaisvės", čia veiksmas n e s e k a paskui priežastį ir neveikia joks "dėsnis". Tik m e s vieni išgalvojome priežastis, seką, priklausomybę, santykinumą, prievartą, skaičių, dėsnį, laisvę, pagrindą, tikslą; įtraukdami į daiktų pasaulį šį ženklų - traktuojamų kaip savarankiškų esybių - pasaulį, persmelkdami pirmąjį antruoju, mes dar kartą elgiamės taip, kaip visada elgėmės,- mes m i t o l o g i z u o j a m e. "Nelaisva valia" yra mitologija, realiame gyvenime valia būna tik s t i p r i arba s i l p n a. Jei mąstytojas visuose "priežastiniuose ryšiuose" ir "psichologinėje būtinybėje" įžvelgia ar jaučia prievartą, privalejimą, neišvengiamybę, spaudimą, nelaisvę, tai beveik visada simptomas, rodantis, ko truksta jam pačiam; taip jausti - reiškia išsiduoti. Ir apskritai, jei tik aš teisingai pastebėjau, "valios nelaisvės" problema suvokiama dviem priešingais, bet visada labai a s m e n i š k a i s būdais: vieni nė už ką nenori išsiskirti su savo "atsakomybe", tikėjimu s a v i m i, asmenine teise į nuopelnus (tai būdinga tuščiagarbėms nacijoms), o kiti priešingai - už nieką nenori atsakyti, dėl nieko nenori būti kalti ir, sielos gelmėse niekindami save, norėtų turėti galimybę kam nors save u ž k r a u t i. Jei pastarieji rašo knygas, jie gina nusikaltėlius; savotiškas socialistinis gailestingumas - mėgstamiausia jų kaukė. Ir iš tikrųjų: silpnavalių žmonių fatalizmas nepaprastai išgražėja, jeigu jis sugeba save pavaizduoti kaip "la religion de la souffrance humaine" 13 <Paaiskinimai.html>- tai jo "geras skonis". 22 Atleiskite senam filologui, negalinčiam atsikratyti blogo įpročio pirštais badyti nederamus interpretavimo metodus,- bet juk tas "gamtos dėsningumas", apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidžiai, tarsi... egzistuoja tik dėl jūsų aiškinimo ir blogos "filologijos",- tai ne faktas, ne "tekstas", o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasmės iškraipymas,- taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! "Visuotinė lygybė pagal įstatymą - ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir už mus ne geresnė",- štai paslėpta mintis, kurioje užmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. "Ni dieu, ni maitre" 14 <Paaiskinimai.html>,- šito jūs taip pat norite - ir todėl "tegyvuoja gamtos dėsnis!" - ar ne taip? Bet, kaip jau sakėme, tai tik interpretacija, o ne tekstas, ir gal atsiras žmogus, turintis priešingų ketinimų ir operuojantis kitokiais interpretavimo metodais, kuris iš tos pačios gamtos ir tų pačių reiškinių išves tironiškos, beatodairiškos ir nepermaldaujamos valdžios pretenzijas,- interpretatorius, kuris taip akivaizdžiai parodys "galios valios" neišvengiamumą ir besąlygiškumą, kad beveik kiekvienas žodis ir netgi žodis "tironija" galiausiai atrodys esąs netinkamas, per daug žmogiškas arba švelni metafora; ir, nepaisant to, toks interpretatorius baigs tuo, kuo ir jūs, ir sakys apie pasaulį tą patį, ką ir jūs, būtent kad viskas jame vyksta būtina tvarka, kurią galima numatyti, bet n e t o d ė l, kad jį valdo dėsniai, o todėl, kad jų n ė r a ir kiekviena valdžia kiekvienu momentu priima savo galutinį sprendimą. Sakykime, tai irgi tik interpretacija,- ir jums užteks uolumo jai prieštarauti? - ką gi, tuo geriau.- 23 Visa psichologija iki šiol laikosi įsikibusi moralinių prietarų ir būgštavimų, jai trūksta ryžto skverbtis gilyn. Suprasti ją, kaip aš suprantu,- kaip morfologiją ir g a l i o s v a l i o s e v o l i u c i n į m o k s l ą,- tokia mintis dar niekam iki šiol neatėjo į galvą (jeigu tik leistina tame, kas iki šiol parašyta, matyti simptomą, rodantį, kas buvo nutylėta). Moraliniai prietarai giliai įsiskverbė į, regis, patį šalčiausią ir jokiomis prielaidomis nesiremianti proto pasauli ir, aišku, gadino, trukde, akino, darke. Tikrajai fiziopsichologijai tenka kovoti su nesąmoningu priešinimusi tyrinetojo širdyje -"širdis" sukyla prieš ją. Jau mokymas apie "geri" ir "blogi" instinktu abipusi ryši trikdo (kaip rafinuotas amoralumas) netgi stiprią, bebaimę sąžinę, o mokymas, kad visi geri instinktai yra kilę iš blogu,- dar labiau. Bet tarkime, jog kas nors neapykantą, pavydą, godumą, valdžios troškimą laiko teigiančiais gyvenimą fundamentaliais afektais, be kuriu jokiu budu neimanoma išsiversti gyvenimo ukyje ir todel juos reikia stiprinti siekiant intensyvinti ir išaukštinti gyvenimą,- toks žmogus kenčia nuo savo minčių krypties kaip nuo jūrligės. Ir ši hipotezė dar ne pati skausmingiausia ir keisčiausia baisioje neseniai atsiradusioje pavojingų žinių karalystėje,- iš tikrųjų galima nurodyti šimtą priežasčių, kodėl reikia kiekvienam, kas g a l i, laikytis nuo jos atokiau! Kita vertus, jeigu jau čionai nubloškė mūsų laivą, ką gi, pirmyn! sukąskime dantis! atverkime akis! suspauskime vairą! - Ryžęsi pavojingai kelionei, mes plaukiame t i e s i a i per moralę, trempiame ir traiškome galbūt paskutines mūsų moralės liekanas,- bet kas m u m s! Drąsiam keliautojui ir avantiūristui dar niekad nebuvo atsivėręs g i l e s n i s įžvalgos pasaulis: ir taip "atnašaujantis" psichologas (bet tai n e sacrifizio dell'intelletto 15 <Paaiskinimai.html>, priešingai!) galės už savo auką bent jau pareikalauti, kad psichologija vėl būtų pripažinta visų mokslų karaliene, kurią parengia ir kuriai tarnauja kiti mokslai. Kadangi nuo šiol psichologija vėl yra kelias fundamentalių problemų link.

Antras skyriusLAISVAS PROTAS24

O, sancta simplicitas! 16 <Paaiskinimai.html>Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių. Ne kaip priešybė, o - kaip jos patobulinimas! Nors k a l b a čia, kaip ir visur, niekaip negali įveikti savo nerangumo ir vis mato priešybes ten, kur reikia kalbėti tik apie laipsnius ir subtiliai skirti pakopas; nors įsiėdusi į mus ir neatskiriama nuo mūsų "kūno ir kraujo" tartiufiška moralė iškraipo mūsų žodžių prasmę tuo metu, kai mes juos ištariame, - kartais mes tai suvokiame ir juokiamės iš to, kad netgi mokslas, geriausias iš geriausių, stengiasi išlaikyti mus šiame s u p a p r a s t i n t a m e, perdėm dirbtiniame, išgalvotame, falsifikuotame pasaulyje; savo valia ar ne, bet mokslas mėgsta suklydimą, kadangi, būdamas gyvas, jis - myli gyvenimą! 25 Po tokios džiaugsmingos įžangos tebūnie išgirstas rimtas žodis - jis skirtas rimčiausiems. Sergėkitės jūs, filosofai bei pažinimo draugai, ir saugokitės erškėčių vainiko! Ir kentėjimo "dėl tiesos"! Ir netgi savigynos! Jei, kovodami su pavojumi, šmeižtu, įtarimu, išvijimu ir dar labiau apčiuopiamais priešiškumo padariniais, jūs ryšitės stoti į tiesos žemėje gynėjų gretas, tai sumaitos jūsų sąžinę ir išplėš iš jos nekaltumą bei subtilų neutralumą, padarys jus užsispyrėliais, nepakančiais priekaištams ir raudonoms skraistėms, jūs sukvailėsite, sužvėrėsite ir įsiusite,- argi "tiesa" tokia jau silpna ir nerangi asmenybė, kad jai reikėtų gynėjų! Ir būtent jūsų, jūs liūdnojo vaizdo riteriai, stovinčių kampe ir rezgančių dvasios voratinklį! Pagaliau ir jūs patys puikiai žinote, kad visiškai vis viena, ar būtent j ū s įrodysite savo teisumą; taip pat jūs žinote, kad iki šiol joks filosofas neįrodė savo teisumo ir kad daugiau gerbtino teisingumo slypėtų menkučiuose klaustukuose, kuriuos jūs įrašytumėte po savo mėgstamų žodžių ir pamiltų teorijų (pasitaikius progai, ir po pačių savęs), negu visoje jūsų gestikuliacijoje ir džiūgavime, nustebinus kaltintojus ir tribunolus! Verčiau eikite šalin! Dinkite iš akių! Slėpkitės po savo kaukėmis, būkite subtilūs - ir būsite supainioti su kitais! Arba truputį išsigąskite. Ir neužmirškite sodo, sodo su paauksuotais pinučiais! Ir tegul jus supa žmonės - žmonės kaip sodas, arba kaip muzika virš vandens vakaro metą, kai diena virsta prisiminimu: pasirinkite g e r ą vienatvę, laisvą, sąmoningą, lengvą vienatvę, kuri ir jums duoda teisę tam tikra prasme likti geriems! Kaip apnuodija, kiek klastos ir blogio sukelia ilgai trunkantis karas, kuriame negalima naudoti atviros prievartos! Kokias a s m e n y b e s išugdo ilgai trunkanti baimė, ilgas priešų, galimų priešų, sekimas! Visuomenės atmestieji, ilgai persekiotieji, užpjudytieji, taip pat atsiskyrėliai per prievartą, visi tie spinozos, visi tie giordano bruno,- galiausiai visada tampa, nors ir dvasiškai maskuodamiesi ir galbūt patys to nežinodami, rafinuotais kerštautojais ir nuodytojais (užtenka tik pasikasti po Spinozos etikos ir teologijos pamatais!), o ką jau kalbėti apie bukaprotiškumą, moralinį pasipiktinimą,- aiškų ženklą, rodantį, kad filosofo sieloje neliko nė menkiausių filosofinio humoro pėdsakų. Filosofo kančių kelias, kai jis "aukoja save tiesai", iškelia į dienos šviesą tai, ką jis yra perėmęs iš agitatoriaus ir aktoriaus; ir tarus, kad iki šiol mes į jį žiūrėjome su estetiniu smalsumu, apie daugelį filosofų galima pasakyti, kad kartais pavojingai knieti matyti juos išsigimusius (išsigimusius į "kankinius", scenų ir tribūnų rėksnius). Tačiau, turint tokį norą, reikia aiškiai suvokti, k ą lemta pamatyti,- tik satyrų dramą, tik farsą spektaklio pabaigai, tik nesibaigiantį įrodymą, kad ilga tikroji tragedija jau b a i g ė s i. Žinoma, tarus, kad kiekviena filosofija, kol ji išsirutuliojo, buvo ilga tragedija.- 26 Kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi s a u g u s nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali užmiršti taisyklę "žmogus",- išskyrus vieninteli atveji, kai ji, pažistantiji plačiąja ir išimtine prasme, verčia ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su žmonėmis retkarčiais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai žalias nuo pasibjaurėjimo, nuovargio, užuojautos, niaurumo, vienatvės, tas tikrai nėra gero skonio žmogus; tačiau jeigu jis pats neužsimeta ant savo pečių visos šios sunkumų ir liūdesio naštos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir išdidžiai slepiasi savo tvirtovėje, tai viena yra tikra: jis nėra sutvertas pažinimui, jo lemtis kita. Kadangi, būdamas toks, jis vieną dieną būtinai pasakytų: "Velniai griebtų mano gerą skonį! Taisyklė įdomesnė negu išimtis - negu aš, toji išimtis!" - ir jis n u s i l e i s t ų, o svarbiausia, "įeitų"... V i d u t i n i š k o žmogaus tyrinėjimas, ilgai trunkantis, kruopštus tyrinėjimas,- o tam reikia nuolat persirenginėti, įveikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti (kiekvienas bendravimas koktus, išskyrus bendravimą su sau lygiais),- tai yra kiekvieno filosofo gyvenimo neatskiriama dalis ir galbūt nemaloniausia, dvokianti, kupina nusivylimų dalis. Bet jeigu jam pasiseks, kaip ir dera pažinimą mylinčiam laimės kūdikiui, tai jis sutiks tikrus savo uždavinio lengvintojus,- aš turiu galvoje vadinamuosius cinikus, taigi tuos, kurie labai lengvai pripažįsta, kad juose glūdi žvėris, niekingumas, "taisyklė", ir kartu išlaiko savyje pakankamai dvasios ir noro kalbėti apie save ir panašius į save l i u d i n i n k ų a k i v a i z d o j e,- kartais jie netgi knygose voliojasi kaip savo ekskrementuose. Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo, o aukštesnysis žmogus, išgirdęs šiurkštesnį ar subtilesnį ciniko balsą, kiekvieną sykį turi suklusti ir džiaugtis, kad visai šalia jo atvėrė burną pajacas arba mokslingas satyras. Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus - toks buvo abatas Galiani, giliausias, įžvalgiausias ir galbūt niekšingiausias savo šimtmečio žmogus; jis buvo daug gilesnis už Voltaire'ą ir todel mažiau linkęs kalbeti. Kaip mineta, dažniau matome mokslingą galvą ant beždžiones kuno, išskirtiniu protu apdovanotą niekingą sieliukštę,- tarp morales fiziologu ir gydytoju tai neretai pasitaiko. Ir jei tik kur kas nors be kartelio, veikiau geraširdiškai apibudina žmogu kaip pilvą su dviem poreikiais ir kaip galvą su vienu; visur, kur kas nors mato, ieško ir n o r i matyti tik alki,

geiduli ir tuščią garbes siekimą, tarsi tai butu vieninteles tikros žmogaus veiklos paskatos; žodžiu, kur apie žmogu kalbama "blogai", o ne tiesiog p r a s t a i, pažinimo myletojas turi jautriai ir rupestingai isiklausyti,- visur, kur kalbama be pasipiktinimo, jis turi tureti ausis. Kadangi pasipiktinęs ir dantimis draskantis save (arba vietoj savęs pasauli, Dievą, arba visuomenę) žmogus,- moraliniu požiuriu galbut ir aukštesnis už besijuokianti ir savimi patenkintą satyrą,- visais kitais požiuriais yra labiau iprastas, neišsiskiriantis ir nepamokantis atvejis. Ir niekas n e m e l u o j a tiek daug kaip tas, kuris piktinasi.- 27 Sunku būti suprastam - ypač, jei tu mąstai ir gyveni gangasrotogati tarp žmonių, kurie mąsto ir gyvena kitaip, būtent kurmagati, arba geriausiu atveju "varliškai", mandeikagati 17 <Paaiskinimai.html>,- aš juk darau viską, kad pats bučiau sunkiai suprantamas, ar ne? - ir reikia būti dėkingam jau už gerą valią, parodytą subtilesnių interpretacijų atžvilgiu. O "geriems draugams" - jie visada pernelyg tingūs ir būtent kaip draugai mano turį tam teisę,- iš anksto verta palikti daug erdvės nesusipratimams - galima bus dar ir pasijuokti; arba visai jų atsikratyti, tų gerų draugų - ir taip pat pasijuokti! 28 Sunkiausia išversti iš vienos kalbos į kitą jos stiliaus tempą: jo pagrindas - tai rasės charakteris arba, kalbant labiau fiziologiškai, - jos "medžiagų apykaitos" vidutinis greitis. Yra sąžiningų vertimų, nejučia išniekinančių originalą ir nedaug kuo tesiskiriančių nuo falsifikacijų tik todėl, kad buvo neįmanoma perteikti guvaus ir žvalaus tempo, vikriai peršokančio per visus daiktuose ir žodžiuose slypinčius pavojus. Vokiečiui presto jo kalboje beveik neįmanomas, kaip ir daugelis - tai nesunku įžvelgti - smagių ir akiplėšiškų laisvos minties niuansų. Bufonada ir satyra svetimi jo kūnui ir sąžinei, todėl neišverčiamas jam yra Aristofanas ir Petronijus. Viskas, kas gremėzdiška, rimta, iškilminga, nerangu, visos nuobodaus ir lėto stiliaus formos vokiečių buvo plėtotos visomis galimomis kryptimis,- gal atleisite man, jei pasakysiu, kad net Goethe's proza - manieringumo ir grakštumo mišinys - nėra išimtis; joje kaip veidrodyje atsispindi "seni geri laikai", ji yra tų laikų vokiško skonio išraiška, laikų, kai dar egzistavo toks skonis - rokoko in moribus et artibus 18 <Paaiskinimai.html>. Lessingas, dėl savo aktoriškos prigimties daug supratęs ir daug kame orientavęsis, yra išimtis: ne veltui jis vertė Bayle'į ir mėgo užsisklęsti su Diderot ir Voltaire'u, o dar mieliau su romėnų komediografais; Lessingas buvo laisvamintis, tokiu pat skubriu tempu mąstęs ir bėgęs iš Vokietijos. Bet ar net Lessingo prozoje vokiečių kalba būtų galima pakartoti Machiavelli'o tempą, kuris savo "Il Principe" kvėpuoja nuostabiu sausu Florencijos oru ir pačius rimčiausius dalykus dėsto nevaržomu allegrissimo, artistiška pašaipūno siela turbūt suvokdamas, kokiai priešybei ryžtasi,- ilgos, sunkios, tvirtos, pavojingos mintys, o tempas galopo ir puikiausia padaužos nuotaika. Kas galiausiai rizikuotų išversti į vokiečių kalbą Petronijų, kuris žodžiais, fantazija, išmone buvo įvaldęs presto geriau už bet kurį muzikos korifėjų: kas jam visos ligoto, ydingo pasaulio, taip pat ir "senojo pasaulio" klampynės, jei kojos jį neša kaip vėjas, jeigu alsuodamas pilna krūtine jis skrieja kartu su pašaipūnu vėju, gydančiu visus b ė g i m u! Ir pagaliau Aristofanas, tas džiuginantis ir stiprinantis protas; vien dėl jo galima a t l e i s t i visai Graikijai, kad ji egzistavo, žinoma, tarus, jog puikiausiai suprantama, k ą čia reikia atleisti, kuo džiaugtis,- ir aš nežinau, kas vertė mane svajoti apie P l a t o n o slaptingumą, jo panašią į sfinkso prigimtį labiau negu laimingai išlikęs petit fait 19 <Paaiskinimai.html>: mirties patale po pagalve buvo rasta ne kokia nors egiptietiška, pitagorietiška ar platoniška "Biblija", o Aristofanas. O ir kaip Platonas būtų ištvėręs gyvenimą - graikišką gyvenimą, kurį jis neigė,- jei ne Aristofanas!- 29 Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, tai - stipriųjų privilegija. Kas jos siekia, nors ir turėdamas teisę, tačiau be v i d i n i o p o r e i k i o, tas įrodo, kad jis turbūt ne tik stiprus, bet ir nepaprastai įžūlus. Jis įeina į labirintą, tūkstanteriopai padidindamas gyvenimo keliamus pavojus, iš kurių toli gražu ne pats menkiausias yra tai, jog niekas neįžvelgia, kaip ir kur jis pasiklys, nutols nuo žmonių ir bus sudraskytas į gabalus kokio nors urvinio sąžinės minotauro. Jei toks žmogus pražus, tai įvyks taip toli, kad niekas to nesupras, niekas nepajus ir niekas jo neužjaus,- o atgal kelio nėra! Nėra kelio atgal į žmogiškąją pagailą! - 30 Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o n e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia,- svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas i š v i r š a u s į a p a č i ą! Buna tokiu sielos aukštumu, iš kuriu žvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtusi spręsti, ar toks reginys b u t i n a i sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?.. Aukštesnes žmoniu padermes penas ir atgaiva - beveik nuodai žemesnei ir menkesnei padermei. Paprasto žmogaus dorybes tikriausiai butu filosofo ydomis ir silpnybemis; visai imanoma, kad aukštesnes padermes žmogus tik išsigimdamas ir pražudydamas savo sielą igytu savybiu, leidžiančių jį garbinti kaip šventąjį žemesniajame pasaulyje, į kurį jis smunka. Yra knygų, kurios sielai ir sveikatai daro priešingą poveikį,- tai priklauso nuo to, ar jomis naudojasi žemesnė siela, kuriai būdinga žemesnė vitalinė energija, ar aukštesnė ir galingesnė siela: pirmuoju atveju - tai pavojingos, graužiančios, ardančios knygos, antruoju - heroldo šūkiai, raginantys pirmyn narsiausius iš narsiausių. Visiems skirtos knygos visada dvokia: jos sugėrė menkų žmogelių kvapą. Ten, kur liaudis valgo ir geria, netgi kur ji garbina, ten paprastai dvokia. Jei nori kvėpuoti g r y n u oru, neik į bažnyčią.- 31

Jaunystėje ir garbini, ir niekini dar neįvaldęs pustonių meno, t.y. vertingiausio gyvenimo laimėjimo,- ir gauni pelnytą atpildą už tai, kad užsipuldavai žmones ir daiktus su savo "Taip" ir "Ne". Viskas taip jau sutvarkyta, kad blogiausias iš visų skonių, besąlygiškumo skonis, žiauriai klaidina ir panaudojamas piktam tol, kol žmogus išmoksta įdėti į savo jausmus truputėlį meno, o dar geriau - ima teikti pirmenybę artefaktams, kaip ir daro tikri gyvenimo menininkai. Įniršis ir didelė pagarba tinka jaunystei, ir ji, atrodo, nenurims, kol neiškraipys žmonių ir daiktų taip smarkiai, kad juos būtų galima užsipuldinėti,- jaunystė jau pati savaime yra truputį veidmaininga ir apgaulinga. Vėliau, kai jauna siela, iškankinta nusivylimų, galų gale nepatikliai atsigręžia į save, dar neatvėsusi ir nesutramdyta netgi savo įtarume ir sąžinės graužatyje,- kaip ji dabar piktinasi, kaip nekantriai drasko save, kaip kerštauja už tai, kad taip ilgai buvo save apakinusi, tarsi tai buvo savanoriškas spanginimas! Toks jau pereinamasis laikotarpis, kai žmogus save baudžia nepasitikėdamas savo jausmais, kai susižavėjimą vargina abejonės ir net gryna sąžinė suvokiama kaip pavojus, kaip subtilesnio garbingumo apniūkimas ir nuovargis, ir svarbiausia, mes tampame priešininkais, principingais "jaunystės" p r i e š i n i n k a i s.- Dar dešimt metų, ir imi suprasti, kad visa tai irgi buvo - jaunystė! 32 Per ilgiausią žmonijos istorijos epochą - ji vadinama priešistoriniais laikais - poelgiai buvo vertinami pagal ju padarinius: poelgis pats savaime ir jo ištakos nebuvo svarstomi, bet panašiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal vaikus vertinami ju tevai, sekme arba nesekme turejo grižtamąji poveiki ir leme, kaip žmones galvojo apie poelgi - gerai ar blogai. Pavadinkime tą periodą i k i m o r a l i n i u žmonijos periodu: imperatyvo "pažink save!" tuo metu ji dar nežinojo. Bet per pastaruosius dešimt tukstančių metų didesnėje žemės rutulio dalyje pamažu buvo prieita prie nuomonės, kad apie poelgio vertę reikia spręsti ne iš jo padarinių, o pagal ištakas. Išties tai didelis įvykis, žymus požiūrio ir mato patobulinimas, neįsisąmonintas aristokratinių vertybių ir tikėjimo "kilme" viešpatavimo efektas, požymis periodo, kurį siaurąja prasme galima pavadinti m o r a l i n i u,- pirmas savęs pažinimo žingsnis buvo žengtas. Vietoj padarinių - ištakos: koks perspektyvos apgręžimas! Ir, žinoma, tai įvyko tik po ilgos kovos ir svyravimų! Tačiau dėl šios permainos įsigalėjo naujas lemtingas prietaras, savotiška susiaurinta interpretacija: poelgio ištakos imtos interpretuoti kaip jo kilmė iš k e t i n i m o pačia griežčiausia prasme; visi pradėjo tikėti, kad poelgio vertę įrodo ketinimo vertė. Ketinimas kaip vienintelė poelgio ištaka ir priešistorė,- praktiškai iki šiol žemėje giriama, peikiama, teisiama, taip pat ir filosofuojama remiantis šiuo prietaru.- Bet ar šiandien neiškilo mums būtinybė, remiantis nauju, nuodugnesniu savęs suvokimu, dar kartą ryžtis esminiam vertybių perkainojimui,- ar nestovime mes ant slenksčio tokio periodo, kurį negatyviai būtų galima apibūdinti kaip nemoralinį ar užmoralinį? Juk šiandien bent jau mes, imoralistai, įtariame, kad poelgio lemiamą vertę sąlygoja kaip tik tai, kas jame yra n e a p g a l v o t a i š a n k s t o, ir kad visi su juo susiję ketinimai, viskas, ką veikėjas gali žinoti, "įsisąmoninti", yra tik poelgio paviršinis sluoksnis, jo "oda", kuri, kaip ir kiekviena "oda", kažką išduoda, bet dar daugiau s l e p i a. Žodžiu, mes manome, kad ketinimas yra tik ženklas ir simptomas, kurį dar reikia interpretuoti,- jis reiškia pernelyg daug, taigi pats savaime nereiškia beveik nieko; mes manome, kad moralė ligšioline prasme, ketinimų moralė, buvo prietaras, kažkas pernelyg skubota ir pirma laiko, kažkas panašu astrologiją ir alchemiją, taigi kažkas, ką būtina įveikti. Moralės įveikimas, o tam tikra prasme netgi jos saviveika - pavadinkime taip tą ilgą, slaptą darbą, patikėtą subtiliausioms ir garbingiausioms, bet taip pat ir kandžiausioms nūdienos sąžinėms, gyviems sielos bandymo akmenims.- 33 Nieko nepadarysi: reikia ryžtingai pareikalauti ataskaitos ir negailestingai teisti atsidavimą, aukojimąsi artimui, visą savęs išsižadejimo moralę, taip pat kaip ir "nesuinteresuotos žiuros" estetiką, kuria prisidengus šiandien kastruojamas menas esą siekiant tureti švarią sąžinę. Pernelyg saldus ir kerintis tas jausmas -"kitiems", "n e m a n" kad nereiketu čia būti itin nepatikliam ir nepaklausti: "Ar tai ne v i l i o n ė s?" Kad tokie jausmai p a t i n k a tam, kas juos patiria, ir tam, kas naudojasi jų vaisiais, taip pat ir paprastam stebėtojui,- tai dar ne argumentai jų n a u d a i. Priešingai, tai verčia būti atsargiam. Taigi būkime atsargūs! 34 Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyveną, k l a i d i n g u m a s, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką musu akys dar gali ižvelgti. Šiam faktui patvirtinti mes randame vis nauju argumentu, ir tai galetu sugundyti mus pradeti spelioti apie ištakas apgaules, slypinčios "daiktų esmės" principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą, taigi "dvasią",- garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas advocatus dei 20 <Paaiskinimai.html>,- tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai a t s k l e i d ž i a mąstymas, tas bent jau visai pagrįstai gali nepasikliauti pačiu mąstymu: ar ne jis iškrete mums pati didžiausią pokštą? Ir kas laiduos, kad ir dabar jis to paties nedaro? Kalbant rimtai: kažkuo jaudina ir kelia pagarbą mąstytoju nekaltybe, kuri leidžia jiems netgi šiandien kreiptis i sąmonę su prašymu duoti jiems s ą ž i n i n g u s atsakymus: pavyzdžiui, ar ji "reali" ir kodel, tiesą sakant, ji taip ryžtingai stumia nuo savęs išorini pasauli ir t. t. ir pan. Tikejimas "betarpiška tikrybe" yra m o r a l i n i s naivumas, teikiantis garbę mums, filosofams,- bet ar ne laikas mums tapti ne "v i e n moraliniais" žmonemis! Už morales ribu šis tikejimas yra kvailyste, nedaranti mums garbes! Privačiame gyvenime perdėtas nepatiklumas gali būti laikomas "blogo būdo" požymiu, taigi ir neprotingu dalyku,- tačiau tarp mūsų, anapus privataus gyvenimo ir jo "Taip" ir "Ne",- kas galėtų sukliudyti mums būti neprotingiems ir pasakyti: filosofas, kuris iki šiol visada buvo kvailiausia būtybė žemėje, turi t e i s ę turėti "blogą charakterį",- šiandien jo p a r e i g a būti nepatikliam, piktai žvairuoti iš kiekvienos abejonės bedugnės.- Atleiskite man šią niūrią grimasą, tai tik juokai: aš jau seniai kitaip galvoju apie apgaulę bei apsigavimą, kitaip juos vertinu ir visada esu pasirengęs užtvoti aklam įniršiui, su kuriuo filosofai kovoja prieš apgaulę. Kodėl n e ? Kad tiesa vertingesnė už regimybę, tėra moralinis prietaras,- prasčiausiai

pagrįsta pasaulyje prielaida. Pripažinkime bent vieną dalyką: gyvenimo iš viso nebūtų, jeigu jis nesiremtų perspektyvos įvertinimu ir regimybe; ir jei kas norėtų doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu būdingu kai kuriems filosofams) visiškai panaikinti "regimybės pasaulį", tai,- žinoma, tarus, kad j ū s tai galėtumėte,- iš jūsų "tiesos" neliktų nė ženklo! Tiesą sakant, kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga "teisingumo" ir "klaidingumo" priešybe? Ar nepakanka pripažinti skirtingus regimybes laipsnius, šviesesnius ir tamsesnius regimybes šešelius ir bendrą toną,- ivairius valeurs 21 <Paaiskinimai.html>, kaip pasakytų dailininkas? Kodėl pasaulis, kuris v i e n a i p a r k i t a i p m u s l i e č i a, negalėtų būti fikcija? O jei kas nors paklaus: "bet ją turi sukurti kūrėjas?" - argi nebūtų galima atsakyti jam visai aiškiai: "K o d ė l?" Ar neturi šitas "turi" fikcijos bruožų? Argi negalima žiūrėti į subjektą taip, kaip ir į predikatą bei objektą, truputį ironiškai? Ar negalėtų filosofas pakilti virš tikėjimo gramatika? Guvernantes reikia gerbti, bet ar ne laikas filosofams atsisakyti guvernančių tikėjimo?- 35 O Voltaire'ai! O humaniškume! O bukume! "Tiesoje", jos i e š k o j i m e kažko esama; ir jei žmogus tai daro pernelyg žmogiškai,- "il ne cherche le vrai que pour faire le bien" 22 <Paaiskinimai.html>,- kertu lažybų, jis nieko neras! 36 Sakykime, kad, be mūsų troškimų ir aistrų pasaulio, nieko nėra "duota" realaus ir mes negalime nei pakilti, nei nusileisti į kokią nors kitą "realybę", kuri skirtųsi nuo potraukių realybės,- nes mūsų mąstymas tėra šių potraukių tarpusavio santykiai,- argi negalima vieną kartą pabandyti ir paklausti, ar šios duotybės n e p a k a n k a, kad, remdamiesi panašiomis į ją, suprastume ir vadinamąjį mechanistinį (arba "materialųjį") pasaulį? Aš noriu pasakyti - suprastume jį ne kaip apgaulę, "regimybę", "vaizdinį" (taip suprato Berkeley's ir Schopenhaueris), o kaip realybę, kuri yra tolygi mūsų afektams,- kaip primityvesnę afektų pasaulio formą, kurios didingoje vienovėje dar slypi visa, kas įgyja pavidalą ir išsišakoja organiniame procese (ir, žinoma, išlempa ir susilpnėja),- kaip tam tikrą instinktyvaus gyvenimo rūšį, kurioje visos organinės funkcijos, taip pat ir savireguliacija, asimiliacija, maitinimasis, išskyrimas, medžiagų apykaita, yra sintetiškai susietos viena su kita,- kaip gyvenimo p r a f o r m ą? - Galų gale ryžtis tokiam bandymui ne tik leistina,- m e t o d o sąžinė to net reikalauja. Nepripažinti priežastinių ryšių tipų įvairovės tol, kol, bandant išsiversti su vieninteliu tipu, nepasiekiama paskutinė riba (nesąmonė, jei galima taip pasakyti),- štai metodo moralė, kurios šiandien negalima atsisakyti: kalbant matematikos kalba, ji kyla "iš jo apibrėžimo". Pagaliau klausimo esmė tokia: ar mes iš tikrųjų pripažįstame, kad valia yra v e i k i a n t i p r i e ž a s t i s? - jei taip, - o iš esmės tikėti t u o reiškia tikėti pačiu priežastingumu,- tai mes p r i v a l o m e pabandyti hipotetiskai įvesti valios priežastingumą kaip vienintelį priežastinį ryšį. Žinoma, "valia" gali veikti tik "valią", o ne "medžiagą" (pavyzdžiui, ne "nervus"): gana, reikia rizikuoti ir panagrinėti hipotezę, ar tik valia neveikia valios visur, kur konstatuojamas "poveikis", ir ar tik ne valios padariniai yra visi mechaniniai reiškiniai, jei tik veikia jėga, būtent valios jėga.- Pagaliau tarkime, kad mums pavyktų paaiškinti visą mūsų instinktyvų gyvenimą kaip vienos pagrindinės valios formos išsišakojimą,- būtent galios valios, tai m a n o tezė; tarkime, kad visas organines funkcijas galima traktuoti kaip galios valią ir drauge išspręsti taip pat pastojimo bei maitinimosi problemą,- tai viena problema; tuomet kartu mes įgytume teisę vienareikšmiškai apibrėžti k i e k v i e n ą veikiančią jegą taip: tai - g a l i o s v a l i a. Pasaulis, matomas iš vidaus, pažymimas ir apibrežiamas pagal jo "intelegibelini charakteri", butu "galios valia" ir niekas daugiau.- 37 "Kaip? Ar tai nereiškia, kalbant populiariai: Dievas yra paneigtas, o velnias - ne?" Priešingai, mano bičiuliai! Ir, po velnių, kas gi verčia jus kalbėti populiariai! - 38 Tai, kuo ryškioje naujųjų laikų šviesoje pasirodė besanti Prancūzijos revoliucija, - siaubingas ir, atidžiau pasižiūrėjus, nereikalingas farsas, į kurį žiūrėdami iš tolo kilmingi ir svajingi visos Europos žiūrovai taip ilgai ir aistringai, su tokiu pasipiktinimu ir susižavėjimu jį interpretavo, k o l p o i n t e r p r e t a c i j o s s l u o k s n i u i š n y k o p a t s t e k s t a s: taip, matyt, kilnūs palikuonys dar kartą galėtų klaidingai suprasti visą praeitį, kurios vaizdas tik tokiu atveju ir būtų ištveriamas... O gal veikiau reikia paklausti: ar tai dar neįvyko? Ar mes patys nesame tie "kilnūs palikuonys"? Ir ar ne dabar, jei tik teisingai suvokiame,- tai ir įvyko? 39 Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu,- tai jų prūde plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė - ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda - taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek "tiesos" žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo m a n y m u, b ū t i n a tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti. Šiaip ar taip, nėra jokios abejonės, kad piktiems ir nelaimingiems paprasčiau atrasti tam tikras tiesos d a l i s ir kad jų sėkmė labiau tikėtina,- o ką jau kalbėti apie piktus ir laimingus,- rūšį, kurią nutyli moralistai. Galbūt griežtumas ir klasta labiau skatina stiprios, nepriklausomos dvasios ir filosofo atsiradimą negu švelnus, subtilus, nuolaidus doringumas ir menas nesisieloti dėl nieko,- savybės, taip vertinamos, ir vertinamos pagrįstai, jeigu jas turi mokslininkas. Žinoma, tarus, kad "filosofo" sąvoka nesusiaurinama iki rašančio knygas filosofo, tuo labiau iki dėstančio knygose s a v o filosofiją! - Paskutini brukšni laisvaminčio filosofo portrete brūkšteli Stendhalis,- aš jį specialiai pabrėžiu turėdamas galvoje vokišką skonį,- jis atgrasus vokiškam skoniui. "Pour etre bon philosophe,- sako šis paskutinis didysis psichologas,- il faut etre sec, clair, sans

iliusion. Un banquier, qui a fait fortune, a une partie du caractere requis pour faire des decouvertes en philosophie, c'est - e-dire pour voir clair dans ce qui est." 23 <Paaiskinimai.html>40 Visa, kas gilu, mėgsta maskuotis,- o giliausi dalykai visai nepakenčia vaizdų ir palyginimų. Ar negalėtų p r i e š y b ė būti tinkamiausias apdaras Dievo gėdai apgobti? Vertas dėmesio klausimas: būtų keista, jei koks nors mistikas kadaise nebūtų drįsęs pareikšti kažką panašaus. Būna tokių subtilių vyksmų, kad tikrai verta užmaskuoti juos šiurkštumu ir padaryti neatpažįstamus; meilė ir beribis kilniaširdiškumas lemia poelgius, po kurių labiausiai patartina paimti į rankas lazdą ir primušti liudininką: tegul jo atmintis aptems. Kai kas įsigudrina aptemdyti ir sujaukti savo atmintį, kad galėtų atkeršyti bent šiam vieninteliam bendrininkui: gėda išradinga. Juk labiausiai gėdijamasi ne paties gėdingiausio: po kauke slepiasi ne tik klasta,- viduje būna ir labai daug gerumo. Aš galėčiau įsivaizduoti, kad žmogus, saugantis ką nors brangaus ir trapaus, rieda per gyvenimą grubus ir apvalus kaip tvirtais lankais apjuosta, pažaliavusi nuo senumo vyno statinė: to reikalauja subtili gėda. Žmogaus, kurio gėda gili, tyko lemtis ir subtilūs sprendimai keliuose, kuriais mažai kas vaikšto ir kurių neturi žinoti net artimieji ir artimiausieji: jo gyvenimo pavojai paslėpti nuo jų akių, paslėpta taip pat ir vėl atgautoji gyvenimo ramuma. Toks slapukas, instinktyviai naudojantis kalbą tylėjimui ir nutylėjimui ir meistriškai išsisukantis nuo atvirumo, n o r i ir reikalauja, kad draugų širdyse ir mintyse vietoj jo klajotų jo kaukė. Net jei, sakykime, jis to nenori, vieną dieną jam vis tiek atsivers akys ir jis pamatys, kad ten - kaukė, ir gerai, kad ji ten yra. Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau - kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir l ė k š t a i interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas.- 41 Būtina save išbandyti,- ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti,- ir išbandyti laiku. Nedera vengti išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias žaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip liudininkas ir teisėjas. Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio žmogaus: kiekvienas žmogus - kalėjimas, taip pat ir kampas. Neprisirišti prie tėvynės, net jeigu ji kenčia ir prašosi tavo pagalbos,- nuo triumfuojančios tėvynės nusisukti yra lengviau. Neprisirišti prie užuojautos, net jei gailimasi aukštesniųjų žmonių, atsitiktinai išvydus jų retai rodomą kančią ir bejegiškumą. Neprisirišti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, iš pažiuros butent m u m s išsaugotais lobiais. Neprisirišti ir prie savo išsivadavimo, prie tos saldžios tolumos ir svečios šalies paukščio, skrendančio vis aukščiau, kad daugiau matytų apačioje (pavojus, tykantis skrendančio). Neprisirišti prie savo dorybių ir netapti kokio nors vieno bruožo, pavyzdžiui, svetingumo, auka - didžiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save išlaidžiai, beveik abejingai, ir liberalumo dorybę paverčia yda. Reikia mokėti s a u g o t i s,- tai sunkiausias nepriklausomybės išbandymas. 42 Ateina nauja filosofų padermė, - aš surizikuosiu ją pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol nėra nepavojingas. Kiek spėju, kiek jie leidžiasi būti atspėjami,- mat jų padermei būdingas s i e k i m a s išlikti mįsle,- šie ateities filosofai norėtų, nesvarbu, pagrįstai ar ne, būti vadinami g u n d y t o j a i s. Tiesą sakant, šis vardas tėra išbandymas ir, ko gero, pagunda. 43 Ar šie ateities filosofai yra "tiesos" draugai? Labai tikėtina - juk iki šiol visi filosofai mylėjo savo tiesas. Tačiau visai aišku, kad jie nebus dogmatikai. Jų išdidumui, jų skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki šiol kaip tik tai buvo visų dogmatinių pastangų slaptas tikslas ir prasmė. "Mano sprendinys yra m a n o; vargu ar dar kas nors turi į jį teisę",- galbūt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti su daugelio nuomone. "Gėris" nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau "visuotinis gėris"- iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau - tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai - dideliems, prarajos - giliems, švelnumas ir šiurpas - subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai - retiems.- 44 Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, l a b a i laisvi protai - šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! - p a r e i g ą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia "laisvo proto" sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais - ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su n a u j a i s ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys. Vienu žodžiu, šie neva "laisvi protai" yra l y g i n t o j a i - demokratinio skonio ir jo "modernių idėjų" plepūs ir grafomaniški vergai, žmonės be vienatvės, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei įžūlumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet jie nelaisvi ir juokingai paviršutiniški, pirmiausia savo polinkiu ligšiolinėse senosios visuomenės formose ieškoti v i s ų žmogaus nelaimių ir negandų priežasčių,- žinoma, tiesa čia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia visomis išgalėmis? Sukurti visuotinę palaimą bandai, kuri ganosi žaliose ganyklose, kiekvienam garantuoti saugumą, patogumą, malonumą, gyvenimo palengvinimą; jų dvi labiausiai nuvalkiotos dainelės ir dvi įsikaltos pamokos - tai "teisių lygybė" ir "užuojauta visiems kenčiantiems", o kančią jie suvokia kaip kažką, kas turi buti p a n a i k i n t a. Mes, manantys priešingai, i d e m i a i ir sąžiningai ištyrineję; kur ir kaip lig šiol labiausiai vešejo augalas, vadinamas "žmogumi", teigiame, kad kiekvieną kartą tai vyko visai priešingomis aplinkybemis, kad gresiantys jam pavojai turejo nepaprastai padideti, jo išradingumas ir vaizduote (jo "protas"), veikiami ilgalaikes priespaudos ir prievartos, turejo pavirsti rafinuota drąsa, o jo gyvenimo valia - išaugti iki besąlygiškos galios valios;

mes teigiame, kad žiaurumas, prievarta, vergyste, pavojus, tykantis gatveje ir širdyje, uždarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironiška, grobuoniška ir gyvuliška žmogaus sieloje,- taip pat gerai padeda "žmogaus" rušies išaukštinimui, kaip viso to priešingybe.- Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne viską, ir kalbedami ar tyledami mes, šiaip ar taip, esame k i t a m e dabartines ideologijos ir bandos lukesčių gale - galbūt mes jų antipodai? Kas čia keista, kad mes, "laisvi protai", ne itin linkę atverti širdi kitiems? Kad mes nelabai linkę pasidalinti tuo, n u o k o gali išsivaduoti protas ir k u r l i n k po to jis - galbut pasuks? O jei kalbesime apie pavojingą formulę "anapus gerio ir blogio", del kurios mes bent jau nebusime painiojami su kuo nors kitu,- tai mes e s a m e kažkas kita negu "libres penseurs", "liberi pensatori", "laisvaminčiai" ar kitaip save vadinantys visi tie šaunūs "modernių idėjų" gynėjai. Kaip namiškiai ar bent svečiai mes pabuvojome įvairiuose dvasios prieglobsčiuose: mes - amžini bėgliai iš tvankių, jaukių kampelių, kuriuose mus bandė sulaikyti palankumas ir priešiškumas, jaunystė, kilmė, atsitiktiniai susitikimai su žmonėmis ir knygomis arba kelionių nuovargis; širstantys, išvydę visokius priklausomybės masalus - garbę, pinigus, aukštas pareigas, jausmų akivarus; dėkingi net už negandą ir permainingą ligą, nes ji visada padėdavo mums išvengti kokios nors taisyklės ir "prietaro"; dėkingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalsūs, tyrinėjantys iki žiaurumo, su pirštais, sugriebiančiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandžiais, suvirškinančiais tai, kas nesuvirškinama, pasišovę imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir aštriu jusliu; del "laisvos valios" pertekliaus pasirengę visokiai rizikai ir avantiurai; su išorinemis ir vidinemis sielomis, kuriu galutiniu siekiu niekas negali lengvai ižvelgti, su artumomis ir tolumomis, kuriu krašto niekas negali prieiti, besislepiantys po šviesos apsiaustu, užkariautojai, panašus i turto paveldetojus ir švaistunus, rinkejai, nuo ryto iki vakaro tvarkantys savo rinkinius, šykštuoliai, sedintys ant perpildytu skryniu ir stalčių; taupūs mokydamiesi ir užmiršdami, išradingi schemų kūrėjai, kartais pasididžiuojantys kategorijų lentelėmis, kartais pedantai, kartais nakties pelėdos saulėtą vidurdienį, o prireikus - net daržo baidyklės. Šiandien kaip tik to reikia - juk mes esame apsigimę, prisiekę ir pavydūs v i e n a t v ė s draugai, mūsų giliausios pusiaunakčio ir pusiaudienio vienatvės... Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbūt j ū s panašūs į mus, jūs, ateinantys,- jūs, n a u j i e j i filosofai? -

Trečias skyriusRELIGINGUMAS45 Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa l i g š i o l i n ė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir "didžiosios medžioklės" mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: "Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!" Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda "d i d ž i o j i medžioklė" ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą. Pavyzdžiui, kad įspėtum ir išaiškintum, kaip iki šiol homines religiosi sieloje plėtojosi ž i n o j i m o i r s ą ž i n ė s problema, reikia pačiam būti tokiam giliam, tokiam sužeistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio intelektualinė sąžinė; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aiškaus, pikto dvasingumo, kuris iš aukštumų leistų įžvelgti, sutvarkyti, įsprausti į formules tą pavojingą ir skausmingą išgyvenimų spiečių. Bet kas galėtų padaryti man šią paslaugą! Ir kas turėtų laiko laukti tokių tarnų! - akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais laikais jie tokia retenybė! Galų gale, norint ką nors žinot, reikia viską padaryti p a č i a m, tai reiškia - padaryti d a u g! Bet ką daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia iš ydu,- atsiprašau! norejau pasakyti: tiesos meile atlyginama ne tik danguje, bet jau ir žemeje.- 46 Tikėjimas, kokio siekė (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikščionybė skeptiškame ir pietietiškai laisvaminčiame pasaulyje, kuriame jau daugelį amžių kovojo filosofinės mokyklos ir kuriame imperium Romanum diegė toleranciją,- šis tikėjimas n ė r a nuoširdus ir griežtas valdinio tikėjimas savo Dievu ir krikščionybe, būdingas Lutheriui, Cromwelliui, ar kokiam nors šiauriečiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai Pascalio tikėjimas, siaubingai panašus į lėtą proto savižudybę,- atsparaus, gajaus, kirmėliško proto, kurio vienu smūgiu, vienu kirčiu nenugalabysi. Krikščioniškas tikėjimas nuo pat pradžių yra atsižadėjimas: atsižadėjimas visokios laimės, visokio išdidumo, visokios dvasios savimonės, taip pat ir nusižeminimas, ir pasityčiojimas iš savęs, savęs žalojimas. Žiaurumas ir finikiečių religingumas slypi tame tikėjime, kurio reikalaujama iš paslankios, sudėtingos ir pernelyg jautrios sąžinės; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusižeminimas yra neapsakomai s k a u s m i n g a s, kad visa tokios dvasios praeitis ir įpročiai priešinasi tam absurdissimum, kokį pateikia jai "tikėjimas". Dabartiniai žmonės, apatiški visai tai krikščioniškai nomenklatūrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superlatyvas, slypintis paradoksiškoje senovės žmogui formulėje "Dievas ant kryžiaus". Niekada ir niekur niekas iki šiol neregėjo tokios apvertimo drąsos, tokio pasibaisėtino, mįslingo ir problemiško dalyko, kaip ši formulė: ji pranašavo visų antikos vertybių perkainojimą.- Tai Rytai, g i l ū s Rytai, tai Rytų vergas taip keršijo Romai ir jos aristokratiškai ir lengvabūdiškai tolerancijai, romėniškajam tikėjimo katalikiškumui" - vergą visada piktino ne jo pono tikėjimas, o laisvė netikėti, tas pusiau stoiškas ir šypsantis

nesirūpinimas tikėjimo rimtimi. "Švietimas" piktina: vergas trokšta tik besąlygiškų dalykų, jis supranta tik tironiją; taip pat ir moralėje jis myli ir neapkenčia be pustonių, iki gelmės, iki skausmo, iki ligos,- jo didžiulis p a s l ė p t a s kentėjimas sukyla prieš rafinuotą skonį, kuris, regis, n e i g i a kančią. Skeptiškas požiuris i kančią, budamas iš esmes tik aristokratiškos morales nuostata, suvaidino ne toki jau menką vaidmeni paskutiniame dideliame vergu sukilime, kuris prasidejo kartu su Prancuzijos revoliucija. 47 Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir a r čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybe, kad tiek laukiniu, tiek romiu tautu religines neurozes desningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tera užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereiketu taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie joki kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmoniu ir prietaru gausybe, joks nežadino tokio didelio žmoniu, net filosofu, susidomejimo,- laikas jau kiek atvesti ir tapti atsargesniam, o dar geriau - užsimerkti ir n u e i t i š a l i n.- Dar ir paskutines, Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi šis baisus religines krizes ir atgimimo klausimas. Kaip g a l i m a paneigti valią? kaip galimas šventasis? - regis, tai iš tikruju buvo tas klausimas, kuri Schopenhaueris kele iš pat pradžiu ir kuris padare ji filosofu. Ir grynai schopenhaueriškas padarinys: karščiausias jo šalininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) - Richardas Wagneris būtent čia baigė savo gyvenimo darbą ir galiausiai išvedė į sceną siaubingą ir amžiną tipą - Kundry, type vecu 24 <Paaiskinimai.html>, su visais būdingais jo bruožais, o tuo pat metu beveik visų Europos šalių psichiatrai turėjo progą stebėti jį iš arti visur, kur religinė neurozė arba, kaip aš pasakyčiau, "religingumas"- paskutinį kartą pratrūko ir išplito kaip epidemija, kaip "išganymo armija". Tačiau paklausus, kuo iš tikrųjų taip traukia šventojo fenomenas visų laikų ir tipų žmones, taip pat filosofus, be jokių abejonių teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimybė, tiesioginių p r i e š y b i ų, moralės požiūriu priešingų sielos būvių s e k a; žmonėms atrodė, kad čia galima "užčiuopti", kaip "blogas žmogus" akimirksniu tampa šventuoju, geru žmogumi. Ligšiolinė psichologija šioje vietoje patyrė katastrofą: ar neatsitiko tai pirmiausia todėl, kad ji pasidavė moralės malonei, kad ji t i k ė j o netgi moralinių vertybių priešybe ir tų priešybių ieškodavo, jas įžvelgdavo tekste i r faktinėje dalykų padėtyje? - Kaip? "Stebuklas" - tik interpretacijos klaida? Filologinis trūkumas?- 48 Atrodo, kad lotyniškoms rasėms katalikybė vidujai yra artimesnė negu mums, šiauriečiams, apskritai visa krikščionybė. Todėl netikėjimas katalikiškuose kraštuose reiškia visai ką kita negu protestantiškuose - tam tikrą pasipriešinimą rasės dvasiai, tuo tarpu mums jis reiškia veikiau grįžimą prie rasės dvasios (arba bedvasiškumo). Be abejo, mes, šiauriečiai, esame kilę iš barbaru rasiu, tai liudija ir musu religiniai gabumai - jie m e n k i. Tiesa, tai neliečia keltų, kurie todėl ir išpureno geriausią dirvą krikščionybės sėklai šiaurėje pasėti. Prancūzijoje krikščionybės idealas sužydėjo, kiek leido blyški šiaurės saulė. Koks svetimas mūsų skoniui netgi paskutinių prancūzų skeptikų pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiško kraujo priemaišą! Kokia katalikiška, kokia nevokiška atrodo mums Auguste'o Comte'o sociologija su savo romėniška instinktų logika! Koks jėzuitiškas, nepaisant viso savo priešiškumo jėzuitams, tas mielas ir protingas ciceronė iš Port Rojalio, Sainte-Beuve'as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, šiauriečiams, skamba Renano žodžiai, - žmogaus, kurio rafinuotai geidulingą ir patogumus megstančią sielą išveda iš pusiausvyros nieko nereiškiančios religinės įtampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui jį šiuos gražius žodžius - ir koks pyktis ir išdidumas sukyla kaip atsakas mūsų tikriausiai ne tokioje gražioje ir šiurkštesnėje, būtent vokiškoje, sieloje! -"disons donc hardiment que la religion est un produit de l'homme normal, que l'homme est le plus dans le vrai quand il est le plus religieux et le plus assure d'une destinee infinie... C'est quand il est bon qu'il veut que la vertu corresponde a un ordre eternel, c'est quand il contemple les choses d'une maniere desinteressee gu'il trouve la mort revoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c'est dans ces moments-la, que l'homme voit le mieux?.." 25 <Paaiskinimai.html>Šie žodžiai tokie s v e t i m i mano ausims ir įpročiams, tokie a n t i p o d i š k i, kad, juos perskaitęs, aš itužęs irašiau šalia: "la niaiserie religieuse par excellence!" 26 <Paaiskinimai.html>- bet galiausiai aš juos net pamėgau, šiuos žodžius, išreiškiančius ant galvos pastatytą tiesą! Taip miela, taip nuostabu tureti savo nuosavus antipodus! 49 Senovės graikų religingumas stebina neaprėpiama dėkingumo pilnatve, kuri iš jo spinduliuoja,- labai kilnus yra žmogus, kuris t a i p žiūri į gamtą ir gyvenimą! - Vėliau, kai plebsas Graikijoje įgijo persvarą, religijoje taip pat išsikerojo b a i m ė ir taip buvo parengta dirva krikščionybei.- 50 Aistra Dievui: egzistuoja jos prasčiokiškos, atviraširdės ir įkyrios formos, pavyzdžiui, Lutherio,- visas protestantizmas stokoja pietietiškos delicatezza. Egzistuoja orientališka užmarštis, būdinga nepelnytai pasigailėtam arba išaukštintam vergui, pavyzdžiui, Augustinui, kuriam užgauliai stinga gestų ir potraukių kilnumo. Būna moteriškas švelnumas ir geidulingumas, kuris droviai ir nesąmoningai siekia unio mystica et physica 27 <Paaiskinimai.html>, taip kaip Madame de Guyon. Dažnai aistra Dievui pasireiškia gan keistai, kaip užslėpta merginų ir vaikinų lytinė branda, o retsykiais net kaip senmergės isterija ir jos paskutinė ambicija - Bažnyčia jau ne kartą tokiu atveju paskelbdavo moteri šventąja. 51 Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąji, kaip prieš savęs iveikimo mislę ir tyčinį didžiausią skurdą - kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame - nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos - neįveikiamą jėgą, kuri,

sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą -"galios valia" priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį. Jie privalėjo paklausti jo - 52 Žydų "Senajame Testamente", dieviškojo teisingumo knygoje, randame tokio didaus stiliaus žmones, daiktus ir kalbas, kad graikų ir indų raštija prieš juos nublanksta. Su baiminga pagarba stovime prieš milžiniškus reliktus to, kuo kadaise buvo žmogus, ir su liūdesiu galvojame apie senąją Aziją ir jos išsikišusi pusiasalį, Europą, kuri norėtų reikšti "žmonijos pažangą" Azijos atžvilgiu. Žinoma, to, kas tėra silpnas ir romus naminis gyvulys ir turi tik tokio gyvulio poreikius (panašiai kaip mūsų dabartiniai inteligentai kartu su krikščionimis, išpažįstančiais "inteligentišką" krikščionybę), šie griuvesiai nei nustebins, nei nuliudins - potraukis "Senajam Testamentui" yra "didumo" ir "menkumo" bandymo akmuo,- galbut todel, kad "Naujasis Testamentas", malones knyga, visada bus artimesne jo širdžiai (jame yra nemažai autentiško švelnaus ir troškaus vienuolyno broliuku ir menku sielu tvaiko). Kad "Naujasis Testamentas", visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su "Senuoju Testamentu" i vieną knygą - Bibliją, "knygą pačią savaime",- tai turbut didžiausias akiplešiškumas ir "dvasios nuodeme", slegianti literaturines Europos sąžinę. 53 Kam šiandien reikalingas ateizmas? Dievas kaip "Tėvas" iš esmės yra nuneigtas, taip pat ir "Teisėjas", "Atlygintojas". Taip pat ir jo "laisva valia"- jis negirdi, o jei girdėtų, tai nesugebėtų padėti. Blogiausia, kad jis, atrodo, nesugeba kalbėti aiškiai: ar jis neapsiblausė? - Štai kokios europietiško teizmo nuosmukio priežastys - tai išsiaiškinau dalyvaudamas įvairiuose pokalbiuose, klausdamas ir įsiklausydamas; man atrodo, kad nors religinis instinktas nepaprastai stiprėja, tačiau jis su dideliu nepasitikėjimu atmeta būtent teistinį savo patenkinimo būdą. 54 Ką gi tokiu atveju daro iš esmes visa naujoji filosofija"? Nuo Descartes'o - ir tai veikiau priešinantis jam, o ne sekant jo pavyzdžiu - visi filosofai, dangstydamiesi subjekto ir predikato sąvoku kritika, rengia sąmokslą prieš senąją sielos sąvoką, tai reiškia - sąmokslą prieš fundamentalias krikščioniškojo mokslo prielaidas. Naujoji filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai a n t i k r i k š č i o n i š k a, nors, tiksliau pasakius, jokiu būdu ne antireliginė. Kadaise iš tikrųjų tikėta "siela" taip, kaip buvo tikima gramatika ir gramatiniu subjektu: buvo sakoma, kad "Aš" yra sąlyga, "mąstau" - predikatas, tai, kas sąlygota; mąstymas yra veikla, kuriai r e i k i a mąstyti subjektą kaip priežastį. Dabar nepaprastai atkakliai ir gudriai pradedama bandyti, ar nepavyktų išsipainioti iš šio tinklo - ar kartais nėra priešingai: "mąstau" yra sąlyga, o "Aš"- sąlygotas dalykas. Vadinasi, "Aš" tėra sintezė, kurią v y k d o pats mąstymas. K a n t a s iš esmės siekė pademonstruoti, kad, laikantis subjekto pozicijų, subjekto negalima įrodyti,- objekto taip pat: galbūt jam ne visada buvo svetima subjekto, taigi "sielos", t a r i a m o e g z i s t a v i m o galimybė - mintis, kuri Vedantos filosofijos pavidalu jau kartą buvo pasirodžiusi ir tapo galinga jėga. 55 Egzistuoja didelės religinio žiaurumo kopėčios su daugeliu laiptelių, bet trys iš jų, matyt, yra svarbiausi. Kadaise savo Dievui buvo aukojami mylimiausi žmonės - čia reikia paminėti pirmagimių aukas visose priešistorinėse religijose, taip pat imperatoriaus Tiberijaus auką Mitros urve Kaprio saloje - siaubingiausią iš visų Romos anachronizmų. Vėliau, moralinėje žmonijos epochoje, savo Dievui buvo aukojami stipriausi instinktai, kokius tik žmogus turėjo, sava "prigimtis"; š i šventiška nuotaika spindi žiauriame asketo, entuziastingo "išsigimėlio" žvilgsnyje. Galiausiai: kas dar liko aukojimui? Ar nereikėjo pabaigai paaukoti visa, kas guodžia, yra šventa, gydo, visas viltis, visą tikėjimą paslėpta harmonija, būsima laime ir teisingumu? Ar nereikėjo paaukoti patį Dievą ir iš žiaurumo sau garbinti akmenį, kvailybę, sunkulį, likimą, nieką? Už nieką aukoti Dievą - ši paradoksali paskutinio žiaurumo misterija liko išsaugota dabar ateinančiai kartai: mes visi apie ją ši tą žinome.- 56 Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo budai, vidu ir gelmę - anapus gerio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžaveti ir pakereti morales, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivere akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasauli labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti, bet kuris dar ir nori, kad t a i p, k a i p b u v o i r y r a, kartotųsi visą amžinybę, kuris godžiai reikalauja da capo 28 <Paaiskinimai.html>ne tik sau, bet ir visai pjesei ir spektakliui, ir ne tik spektakliui, bet iš esmės ir tam, kam to spektaklio reikia,- ir kas padaro jį būtiną: kadangi jam nuolat reikia savęs - ir save jis daro būtiną - - Kaip? Argi tai nebūtų circulus vitiosus deus 29 <Paaiskinimai.html>? 57 Kartu su dvasinio žvilgsnio ir įžvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie žmogų: jo pasaulis gilėja, jis išvysta vis naujas žvaigždes, vis naujas mįsles ir vaizdus. Galbūt viskas, ką tirdamos dvasios akys ugdė savo įžvalgumą ir akylumą, buvo vien akstinas pratyboms, žaidimo dalykas, kažkas vaikams ir vaikiškoms galvoms. Galbūt švenčiausios sąvokos, del kuriu buvo daugiausia kovojama ir kenčiama, "Dievo ir "nuodėmės" sąvokos, pasirodys

mums kada nors ne svarbesnės negu senam žmogui vaikiški žaislai ir vaikiški skausmai - ir galbūt tam "seniui" vėl reikės kitų žaislų ir kitų skausmų - vis dar vaikui, amžinam vaikui! 58 Ar pavyko kam nors pastebėti, kad labai tikram religiniam gyvenimui (taip pat ir mėgstamiausiam mikroskopiniam savityros darbui, "malda" vadinamai saldžiai užmarščiai, kurioje esant nuolat laukiama "Dievo atėjimo") reikia išorinio neveiklumo ar pusiau neveiklumo; aš turiu galvoje neveiklumą, ramia sąžine paveldėtą iš tėvų ir iš protėvių, kylantį iš kraujo; neveiklumą, susijusį su aristokratiniu įsitikinimu, kad darbas yra g ė d i n g a s - nuo jo prastėja ir siela, ir kūnas. Ir kad tas dabartinis, triukšmingas, branginantis laiką kvailai besididžiuojantis savimi darbštumas labiau nei kas kita parengia ir ugdo "netikėjimą". Tarp tų, kurie, pavyzdžiui, dabartinėje Vokietijoje gyvena anapus religijos, aš sutinku įvairiausios kilmės ir sukirpimo žmonių, bet daugiausia tokių, kurių darbštumas silpnino iš kartos į kartą religinius instinktus; jie apskritai nežino, kam reikalinga religija, ir su nebylia nuostaba tik registruoja savo egzistavimo pasaulyje faktą. Šie šaunūs žmonės yra labai užsiėmę arba savo reikalais, arba savo malonumais, jau neminint "Tėvynės", laikraščių ir "šeimyninių pareigų": atrodo, jog jiems nelieka laiko religijai, tuo labiau kad jiems neaišku, ar čia naujas verslas, ar nauji malonumai - juk neįtikėtina, sako jie sau, kad į bažnyčią butu vaikštoma tik gadinti geros savo nuotaikos. Jie nera religiniu apeigu priešai; jei tam tikrais atvejais kas nors, pavyzdžiui, valstybe, reikalauja, kad jie dalyvautu tokiose apeigose, jie daro, ko iš ju reikalaujama, taip, kaip daug ką jie daro - su kantria ir kuklia rimtimi ir nejausdami pernelyg didelio smalsumo ir nemalonumo: jie gyvena per daug toli ir anapus viso šito, kad manytu, jog tokiuose dalykuose reikia ieškoti kokiu nors u ž ir p r i e š. Tiems abejingiesiems šiandien priklauso dauguma viduriniuju sluoksniu vokiečių protestantų, ypač dideliuose, darbščiuose prekybos ir susisiekimo centruose, taip pat dauguma darbščių mokslininkų ir visas universitetų personalas (išskyrus teologus, kurių egzistavimas šiose įstaigose kelia psichologams vis daugiau ir vis subtilesnių mįslių). Pamaldūs ar bent jau bažnyčią lankantys žmones retai suvokia, k i e k d a u g geros valios, galima sakyti, sąmoningos valios reikia šiandien, kad vokiečių mokslininkas rimtai imtų tyrinėti religijos problemą; visas jo amatas (ir, kaip minėjome, amatininko darbštumas, kuriam jį įpareigoja dabartinė sąmonė) skatina jo išdidoką, beveik geraširdišką linksmumą religijos atžvilgiu; prie to linksmumo retkarčiais prisideda lengva panieka dvasios "nevalyvumui", kurį jis įžvelgia visur ten, kur kas nors pasisako už Bažnyčią. Tik istorija (o n e asmeninis patyrimas) padeda mokslininkui surimteti, pajusti tam tikrą pagarbą religijai ir pradeti jos kiek baimintis. Tačiau net jeigu jo jausmai ir perauga į dėkingumą, vis dėlto jis pats nė per žingsnį nepriartėja prie to, kas dar egzistuoja kaip Bažnyčia arba dievobaimingumas: veikiau atvirkščiai. Praktinis abejingumas religijos dalykams, kurio terpėje jis gimė ir išaugo, pavirsta jame paprastu atsargumu ir valyvumu, ir jis vengia susiliesti su religingais žmonėmis ir religijos dalykais; galbūt kaip tik jo tolerancijos ir žmogiškumo gelmė verčia jį vengti delikataus nemalonumo, neatsiejamo nuo tolerancijos. Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali pavydėti kitos epochos, ir kiek daug naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąžinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religingą žmogu kaip ne toki vertingą ir priklausanti žemesnei rušiai, kurią jis p e r a u g o, pralenke, pranoko,- jis, mažutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis "idėjų", "modernių idėjų" tarnyboje! 59 Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu "grynų formų" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip r e i k i a paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo k l a s t o j i m ą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti. Homines religiosi būtų galima priskirti menininkams kaip jų a u k š č i a u s i ą rangą. Ta didele itari neišgydomo pesimizmo baime tukstantmečiais vertė dantimis kabintis į religinę būties interpretaciją - baimė to instinkto, kuris nujaučia, kad tiesą butu galima pažinti p e r a n k s t i, anksčiau, nei žmogus taps pakankamai stiprus, pakankamai kietas, pakankamai menininkas... Dievobaimingumas, "gyvenimas Dievuje" šiuo požiūriu pasirodo esąs subtiliausias ir paskutinis tiesos b a i m ė s vaisius, menininko žavėjimasis nuosekliausia iš visų klastočių ir svaigimas nuo jos, noras apgręžti tiesą, įgyti netiesą bet kokia kaina. Galbūt todėl, kad lig šiol nebuvo geresnės priemonės žmogui pasigražinti, kaip dievobaimingumas, - dėl jo žmogus gali tapti tokiu menišku, tokiu paviršutinišku, žaižaruojančiu visomis spalvomis, geru, kad jo vaizdas daugiau nebesukelia skausmo.- 60 Mylėti žmones d ė l D i e v o - iš visų žmogaus jausmų iki šiol tai buvo kilniausias ir neprieinamiausias jausmas. Tai, kad meilė žmogui be kokių nors šventų ketinimų yra v e i k i a u kvailystė ir gyvuliškumas, kad šios meilės mastą, subtilumą turi lemti tik kažkoks aukštesnis potraukis, kuris jai turi duoti druskos krislą ir ambros dulkelę,- kad ir kas būtų tas žmogus, kuris pirmas tai patyrė ir "išgyveno", kad ir kaip pynėsi jo liežuvis jam bandant išreikšti švelnius jausmus,- šventas ir pagarbos vertas telieka mums jis visiems laikams, nes toks žmogus aukščiausiai pakilo ir gražiausiai pasiklydo! 61 Filosofas, kokį suvokiame m e s, laisvi protai, t.y. žmogus, nešantis didžiausią atsakomybės naštą, žmogus, kurio sąžinę slegia visa žmogaus evoliucija,- toks filosofas pasinaudos religijomis kaip ugdymo ir auklėjimo priemone taip

pat, kaip ir esamomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Atrenkanti geriausius, ugdanti, t.y. visada tiek griaunanti, tiek kurianti bei formuojanti įtaka, kurią galima padaryti remiantis religijomis, yra įvairi, daugeriopa ir priklauso nuo jų globai ir apsaugai atiduotų žmonių tipo. Stipriems, nepriklausomiems, gimusiems ir pasirengusiems įsakinėti, įkūnijantiems viešpataujančios rasės protą ir meną, religija tėra papildoma priemonė, padedanti įveikti kliūtis ir įsiviešpatauti: ji yra saitai, siejantys valdovą su valdiniais, ji perduoda į jo rankas jų sąžinę, nenorintį paklusti vidų, išduoda jų sielų paslaptis; jei kai kurios tokios garbingos kilmės natūros dėl savo didelio dvasingumo yra linkusios į uždaresnį ir pasyvų gyvenimą ir tenkinasi tik subtiliausia viešpatavimo atmaina (valdydamos pasirinktus mokinius arba ordino broliją), tai remiantis religija pasiekiama ramybė, išvengiama š i u r k š t e s n i o valdymo rūpesčių ir sunkumų bei visokiam politikavimui b ū d i n g o purvo. Pavyzdžiui, tai suprato brahmanai: remdamiesi religine organizacija, jie įgijo valdžią skirti liaudžiai jos karalius, tuo tarpu patys laikėsi nuošaly, kaip žmonės, turintys vykdyti aukštesnius nei karaliaus uždavinius. Kartu religija ir daliai valdinių teikia galimybę pasirengti būsimam valdymui ir įsakinėjimui ir moko, kaip tai padaryti,- toms lėtai kylančioms klasėms ir luomams, kuriuose palankiomis vedybinio gyvenimo aplinkybėmis didėja valios galia ir džiaugsmas, susitvardymo valia,- religija skatina ir masina juos pasirinkti kelius, vedančius link aukštesnio dvasingumo, išmėginti didžiojo savęs įveikimo, tylėjimo ir vienatvės jausmus... Asketizmas ir puritonizmas yra beveik būtinos auklėjimo ir taurinimo priemonės, jei iš plebėjų kilusi rasė nori tapti ponais ir siekia įsiviešpatauti. Galiausiai paprastiems žmonėms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik todėl t u r i t e i s ę egzistuoti, religija teikia neįkainojamą pasitenkinimą savo padėtimi ir gyvenimo būdu, visapusę sielos ramybę, sutaurintą paklusnumo jausmą, bendrą visiems, panašiems į juos, džiaugsmą ir kančias; ji šiek tiek praskaidrina ir pagražina, ir iš dalies pateisina visą kasdienybę, visą niekingumą, visą pusiau gyvulišką ju sielu skurdą. Religija ir religinis gyvenimo sureikšminimas tokiems negandu kamuojamiems žmonems meta saules blyksnius ir leidžia jiems lengviau pakęsti save; ji veikia taip, kaip epikuriečių filosofija veikia aukštesnio rango kenčiančiuosius: gaivina, lavina, tarsi p a n a u d o j a kančią, pagaliau ją netgi pašventina ir pateisina. Turbut labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruožas yra meistriškas sugebėjimas netgi patį žemiausią ir niekingiausią žmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn, iliuzinės daiktų tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka, dėl kurios jo gyvenimas yra gana rūstus,- bet būtent to rūstumo ir reikia! 62 Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, n ė r a filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir n e p r i k l a u s o m a i, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus - tai dar nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis, n u s i s e k s; atsitiktinumas, absurdo dėsnis, veikiantis žmonijos ūkyje, siaubingiausiai ir labiausiai naikinamai veikia aukštesniuosius žmones, kurių egzistavimui būtinos subtilios, komplikuotos ir sunkiai apibrėžiamos sąlygos. Koks yra abiejų minėtų didžiųjų religijų požiūris į nevykusių individų p e r t e k l i ų? Jos siekia remti, palaikyti gyvybę visų, ką tik galima palaikyti, jos netgi iš esmės stoja į jų pusę kaip k e n č i a n č i ų j ų religijos, jos teisiais laiko visus, kurie kenčia nuo gyvenimo kaip nuo kokios ligos, ir norėtų pasiekti, kad visoks kitoks gyvenimo suvokimas būtų laikomas klaidingu ir būtų neįmanomas. Kad ir kaip gerai vertintume tą tausojantį, palaikantį rūpestį, globusį greta visų kitų taip pat ir aukščiausią, iki šiol beveik visada labiausiai kenčiantį žmonių tipą, vis tiek, suvedus visas sąskaitas, ligšiolinės n e p r i k l a u s o m o s religijos turi būti laikomos svarbiausiomis priežastimis, kurios "žmogaus" tipą laikė žemutinėje pakopoje,- jos išlaikė pernelyg daug to, k a s t u r ė j o p r a ž ū t i. Reikia būti dėkingam joms už neįkainojamus dalykus, ir kas gi turi tiek dėkingumo, kad nepasijaustų vargšas, matydamas visa tai, ką, pavyzdžiui, krikščionybės "dvasios žmonės" iki šiol padarė Europos labui! Ir vis tiek, jei kenčiantiems jos teikdavo paguodą, prispaustiems ir nusivylusiems ikvepdavo drąsos, nesavarankiškiems duodavo atramą ir paramą, o draskomus vidiniu prieštaravimu ir sulaukejusius išviliodavo iš visuomenes i vienuolynus ir sielos kalejimus, ką dar jos turejo padaryti, kad su ramia sąžine taip nuodugniai pasidarbuotu siekiant išsaugoti visus sergančius ir kenčiančius, t.y. iš esmės p a b l o g i n t i e u r o p i e t i š k ą j ą r a s ę? Pastatyti a n t g a l v o s visus vertinimus - š t a i k ą jos turėjo padaryti! Taigi palaužti stipriausius, pakirsti didžiąsias viltis, įtarti laimę, randamą grožyje; viską, kas yra savavališka, vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam "žmogaus" tipui, transformuoti į netikrumą, sąžinės graužatį, savęs naikinimą; visą meilę žemiškiems dalykams ir viešpatavimui žemėje paversti neapykanta žemei ir tam, kas žemiška,- t o k į uždavinį sau kėlė ir turėjo kelti Bažnyčia, kol, jos vertinimu, "atsisakymas nuo pasaulio", "atsisakymas nuo jausmų" ir "aukštesnysis žmogus" nesusilydė į vieną jausmą. Tarus, kad būtų įmanoma ironiškomis ir nešališkomis kokio nors epikūrietiško dievo akimis apžvelgti keistai skausmingą ir tokią pat šiurkščią, kaip ir subtilią Europos krikščionybės komediją, manau, būtų galima stebėtis ir juoktis be galo: ar neatrodytų, kad Europoje aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras - padaryti iš žmogaus s u b l i m u o t ą a p s i g i m ė l į. Bet jeigu kas nors, turintis priešingų, ne epikūrietiškų polinkių, prieitų su dievišku kūju rankose prie šio beveik savavališkai išsigimusio ir sunykusio žmogaus,- toks yra Europos krikščionis (pavyzdžiui, Pascalis),- ar nesušuktų jis su įtūžiu, užuojauta ir pasibaisėjimu: "O bukagalviai, jūs pretenzingi apgailėtini bukagalviai, ką jūs pridarėte! Ar tai buvo darbas jūsų rankoms! Kaip jūs sugadinote ir sudarkėte mano gražiausią akmenį! Kaip j ū s drįsote!" Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia žmogiškosios puikybės forma. Žmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti ž m o g ų kaip menininkai; žmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai, kad su iškilia

savitvarda l e i s t ų veikti pirminiam gamtos dėsniui, pagal kurį gimsta ir miršta tūkstančiai būtybių; žmonės, nepakankamai aristokratiški, kad įžvelgtų labai skirtingus žmonių rangus ir juos skiriančią bedugnę,- t o k i e žmones su savo "lygybe prieš Dievą" iki šiol sprende Europos likimą, kol pagaliau išugde sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvuli, geranorišką, liguistą vidutinybę - dabartini europieti...

Ketvirtas skyriusAFORIZMAI IR INTERMEDIJOS63 Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. 64 "Pažinimas dėl pažinimo" - tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti. 65 Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos. 65 a Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis n e g a l i padaryti nuodėmės! 66 Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti - reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas. 67 Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. 68 "Aš tai padariau",- sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti",- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda. 69 Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri užmuša gailedama. 70 Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis. 71 Išminčius - kaip astronomas.- Kol suvoki žvaigždes kaip kažką "virš savęs", tu dar nežvelgi pažistančiojo žvilgsniu. 72 Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį žmogų. 73 Pasiekęs savo idealą, kartu ji ir pranoksti. 73 a Kai kurie povai slepia savo uodegą - ir vadina tai išdidumu. 74 Genialų žmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo. 75 Žmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes. 76 Karingas žmogus taikos metu puola pats save. 77 Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti,- gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų. 78 Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją. 79 Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių. 80 Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti.- Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: "Pažink save!" Gal - "nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!" - O Sokratas? - O "mokslo žmogus"?- 81 Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio? 82 "Užjausti visus" - būtų kietaširdiškumas ir tironija t a v o atžvilgiu, mano pone kaimyne!- 83 I n s t i n k t a s. - Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs.- Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje. 84 Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokejimą žaveti. 85

Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kitą. 86 Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka - panieka "moteriai". 87 S u v a r ž y t a š i r d i s, l a i s v a s p r o t a s.- Tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui,- tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo... 88 Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti. 89 Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus. 90 Prislėgtiems, niūriems žmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, - nuo neapykantos ir meilės,- ir kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių. 91 Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik todėl kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu. 92 Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? - 93 Familiarume nėra jokios neapykantos žmonėms, bet užtat kiek daug paniekos jiems. 94 Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant. 95 Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo. 96 Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja - veikiau laimindamas negu mylėdamas. 97 Kaip? Didis žmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių. 98 Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos. 99 Nusivylęs sako: "Aš klausiausi aido ir girdejau tik pagyras." - 100 Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni už mus: taip pailsime nuo savo artimųjų. 101 Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. 102 Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-" 103 Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano likimu?" 104 Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti. 105 Laisvaminčiui, "pažinimo šventuoliui" - pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu impia fraus 30 <Paaiskinimai.html>. Iš čia - didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas "laisvaminčių" tipui,- kaip j o nelaisvė. 106 Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi. 107 Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdetum net geriausiu kontrargumentu,- stipraus charakterio požymis. Taigi - atsitiktine kvailumo valia. 108 Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas... 109 Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia. 110 Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą kaltinamojo labui. 111 Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas. 112 Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų ginasi. 113 "Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį-"

114 Didžiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tu lukesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas perspektyvas. 115 Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai. 116 Didžiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryžtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų bruožu. 117 Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia. 118 Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis. 119 Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti - "pasiteisinti". 120 Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą - jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti. 121 Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai - ir kad neišmoko geriau. 122 Džiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas - visiška priešybė proto tuštybei. 123 Ir konkubinatas demoralizuotas - jį demoralizavo santuokinis gyvenimas. 124 Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija. 125 Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie koki nors žmogu, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme. 126 Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie šešių septynių didžių vyrų,- Taip, ir po to apeiti juos. 127 Mokslas pažeidžia visų tikrų moterų gėdos jausmą. Jos jaučiasi, tarsi tuo būtų norima pažvelgti joms po oda,- dar blogiau! po rūbais ir papuošalais. 128 Kuo abstraktesnė tiesa, kurios nori mokyti, tuo labiau turi suvilioti ja ir jausmus. 129 Velnias mato Dievą plačiausioje perspektyvoje, todėl ir laikosi atokiausiai nuo jo - būtent velnias, seniausias pažinimo draugas. 130 Kas y r a žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas,- kai jis nustoja rodyti, ką g a l i. Talentas - irgi apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė. 131 Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu - todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet butent moteris s a v o p r i g i m t i m i yra netaikinga, panašiai kaip kate, nors ir kaip puikiai ji butu išmokusi atrodyti taikinga. 132 Dažniausiai žmonės baudžiami už savo dorybes. 133 Kas nežino, kaip rasti kelią i s a v o idealą, tas, gyvena lengvabudiškiau ir begediškiau negu žmogus, neturintis idealo. 134 Tik iš pojūčių kyla visas įtikimumas, visa sąžinės ramybė, visas tiesos akivaizdumas. 135 Fariziejiškumas nėra gero žmogaus išsigimimas: nemažas jo kiekis būtinas žmogaus gerovei. 136 Vienas ieško pribuvėjos savo mintims, kitas - žmogaus, kuriam galėtų padėti: taip prasideda geras pokalbis. 137 Bendraujant su mokslininkais ir menininkais, lengva apsigauti: puikus mokslininkas neretai yra vidutinybė, o vidutinis menininkas gan dažnai - puikus žmogus. 138 Ir budėdami mes elgiamės kaip sapnuodami: iš pradžių prasimanome žmogų, su kuriuo bendraujame,- ir tuoj apie tai pamirštame. 139 Keršydama ir mylėdama moteris esti barbariškesnė už vyrą.

140 P a t a r i m a s m į s l ė s p a v i d a l u. - "Jei saitai netrūksta, ar dantų tau trūksta?" 141 Pilvas - štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu. 142 Droviausi žodžiai, kuriuos teko girdėti: "Dans le veritable amour c'est l'ame, qui enveloppe le corps." 31 <Paaiskinimai.html>143 Mūsų puikybė norėtų, kad tai, ką darome geriausiai, būtų laikoma mums sunkiausia. Kai kurių moralės atmainų genezės klausimu. 144 Jei moteris turi polinkį į mokslą, tai paprastai yra sutrikusi jos lytinė sistema. Jau nevaisingumas lemia tam tikrą skonio vyriškumą; vyras, jums leidus, yra "nevaisingas gyvulys". 145 Palyginę vyrą ir moteri apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebetu taip genialiai puoštis, jei neturetu a n t r o j o vaidmens instinkto. 146 Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. 147 Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. 86. 32 <Paaiskinimai.html>148 Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patiketi ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene?- 149 Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma geriu,- senesnio idealo atavizmas. 150 Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį - satyra; o apsukui Dievą - na? galbūt "pasauliu"? - 151 Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą,- ar ne, mano draugai? 152 "Kur pažinimo medis, ten visada rojus": taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvatės. 153 Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio. 154 Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija - tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija. 155 Tragizmo suvokimas silpnėja ir stiprėja kartu su jausmais. 156 Individų beprotybė - retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė - taisyklė. 157 Mintis apie savižudybę - didele paguoda: su ja sekmingai išgyvenama ne viena niuri naktis. 158 Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė. 159 Už gerą ir blogą r e i k i a atsimoketi, bet kodel butent tam, kas mums padare gera ar bloga? 160 Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais. 161 Poetai begėdiškai elgiasi su savo išgyvenimais - jie juos išnaudoja. 162 "Mūsų artimas - tai ne mūsų kaimynas, o jo kaimynas" - taip mano kiekviena tauta. 163 Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, - tai, kas jame reta ar išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. 164 Jėzus pasakė žydams: "Įstatymas buvo vergams,- o jūs mylėkite Dievą, kaip myliu jį aš, jo sūnus. Kas mums, Dievo sūnums, moralė!"- 165

K i e k v i e n a i p a r t i j a i.- Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys,- priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu. 166 Žmonės lengvai meluoja lūpomis, bet jų grimasa išduoda tiesą. 167 Rūstiems žmonėms švelnumas yra kažkas gėdinga - ir kažkas brangu. 168 Krikščionybė davė Erotui išgerti nuodų - tiesa, jis nuo jų nemirė, bet išsigimė į nedorybę. 169 Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų būdų pasislėpti. 170 Gyrimas įkyresnis negu peikimas. 171 Pažinimo žmogaus užuojauta kelia beveik tokį patį juoką kaip švelnios kiklopų rankos. 172 Iš artimo meilės kartais apkabini pirmą sutiktąjį (juk negali apkabinti visų), bet kaip tik to ir nereikia atskleisti pirmam sutiktajam... 173 Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save. 174 Ir jūs, utilitaristai, mėgstate viską utile 33 <Paaiskinimai.html>tik kaip savo polinkių v e ž i m ą, ir jums iš tikrųjų yra nepakenčiamas jo ratų bildesys? 175 Galų gale mes mylime savo geismą, o ne jo objektą. 176 Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada kai ji kertasi su mūsų tuštybe. 177 Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas. 178 Mes netikime protingų žmonių kvailystėmis - koks žmogaus teisių pažeidimas! 179 Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką "pasitaisėme". 180 Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis. 181 Nežmoniška laiminti ten, kur kažkas keikiamas. 182 Viršesnio žmogaus familiarumas erzina, nes negali atsilyginti tuo pačiu. 183 Mane sukrėtė ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau netikiu. 184 Gėrio siautėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip blogis. 185 "Jis man nepatinka."- "Kodėl?" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė?

Penktas skyriusMORALĖS NATŪRALIOS ISTORIJOS LINK186 Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia g e r ą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, k o čia dar ilgai reikės, k a s tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąji darbą siekiant sukurti mokslą apie m o r a l e s t i p u s. Žinoma, lig šiol niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo pletoti moralę kaip mokslą, su juoką keliančiu manieringu rimtumu reikalavo iš savęs nepalyginti aukštesnio, pretenzingesnio, iškilmingesnio dalyko: jie sieke p a g r i s t i moralę - ir kiekvienas filosofas lig šiol tikejo pagrindęs moralę; o pati morale buvo laikoma "duota". Koks tolimas ir svetimas ju nepaslankiam išdidumui buvo tas iš pažiuros neišvaizdus,

pelesiais ir dulkemis apneštas aprašymo uždavinys, nors vargu ar patys subtiliausi pojučiai ir rankos susidorotų su šiuo uždaviniu! Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik savavališkai pasirinktus, atsitiktinai sutrumpintus, sušiurkštintus moralės faktus, pavyzdžiui, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, savo laiko dvasios, savo klimato ir geografinės zonos,- būtent todėl, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, visą praeitį ir netgi nebuvo pakankamai smalsūs, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant d a u g e l į moralių. Kad ir kaip būtų keista, visame ligšioliniame moralės moksle t r ū k o pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problematiška. Tai, ką filosofai vadino "morales pagrindimu" ir ko iš savęs reikalavo, iš tikruju buvo tik tvirto t i k e j i m o viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės r a i š k o s būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė g a l i b ū t i traktuojama kaip problema, - šiaip ar taip, tai buvo kažkas priešinga šio tikėjimo tyrinėjimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdžiui, pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris įsivaizduoja savo uždavinį, ir padarykime išvadas, ar moksliškas yra "mokslas", kurio paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: "Principas,- sako jis ("Pagrindinės moralės problemos", p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t i e s ą s a k a n t, visi etikai: neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva 34 <Paaiskinimai.html>- štai, t i e s ą s a k a n t, teiginys, kuri stengiasi pagristi visi moralistai, <...> štai, t i e s ą s a k a n t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tukstantmečius."- Pateiktą teigini pagristi gali buti sunku - kaip žinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko i padaryti,- ir kas bent kartą stipriau pajuto, kaip neskaniai, veidmainiškai ir sentimentaliai skamba šis teiginys pasaulyje, kurio esme yra galios valia,- tas teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t i e s ą s a k a n t,- grojo fleita... Kasdien po valgio - apie tai užsimena jo biografai. Tarp kitko, štai klausimas: pesimistas, neigiantis Dievą ir pasauli, kuris sustoja kaip ibestas morales akivaizdoje, kuris teigia moralę ir groja fleita pritardamas laede-neminem moralei: kaip? tiesą sakant, argi tai - pesimistas? 187 Nekalbant jau apie tai, kokią vertę turi tokie teiginiai, kaip "mumyse slypi kategorinis imperatyvas", visada dar galima paklausti: ką sako toks teiginys apie ji skelbianti žmogu? Egzistuoja morales, kuriu tikslas - pateisinti ju kureją prieš kitus; vienos morales turi ji nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausmą, antromis jis nori save nukryžiuoti ir nužeminti, trečiomis jis nori keršyti, remdamasis ketvirtomis - slėptis, dar kitos leidžia apimtam palaimos pakilti neregėtas aukštumas; šita moralė padeda savo kūrėjui kažką užmiršti, ana - verčia kitus užmiršti save arba ką nors savyje; vienas moralistas noretu ant žmonijos kailio išbandyti savo jegą ir kurybinius inorius; koks nors kitas, galbut ir Kantas, savo morale leidžia suprasti: "manyje gerbtina tai, kad aš galiu paklusti,- ir jus t u r i t e buti tokie patys kaip aš! " - žodžiu, morales irgi tera a f e k t u g e s t i k u l i a c i j a. 188 Kiekviena moralė, priešingai laisser aller 35 <Paaiskinimai.html>, tam tikra prasme yra tironija "gamtos", taip pat "proto" atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji - tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva - metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! - taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- "dėl kvailystės", kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- "dėl nuolankumo savivalės įstatymams", kaip sako anarchistai, laikantys save todėl "laisvais", net "laisvaminčiais". Tačiau nuostabą kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki šiol pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drąsa, žaismu ir meistriškumu, kad ir kur tai pasireikštu,- mąstyme, valdyme, kalbejime ir itikinejime, menuose ir doroves sferoje,- visa tai atsirado ir vystesi tik del tokiu "savivales istatymu tironijos"; ir, rimtai kalbant, labai tiketina, kad butent tai ir yra "gamta" ir "gamtiška", o ne laisser aller! Kiekvienas menininkas žino, kaip smarkiai nuo palaidų vadelių jausmo skiriasi jo "natūraliausia" būsena, kai jis įkvėpimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip griežtai ir tiksliai būtent tada jis paklūsta tūkstančiams taisyklių, kurios kaip tik dėl jų griežtumo ir tikslumo negali būti išreikštos sąvokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibrėžtos sąvokos, palyginti su tomis taisyklėmis, yra daugiaklodės, daugiaprasmės, daugiareikšmės). Matyt, esminis dalykas "danguje ir žemėje" yra, pakartosiu, ilgalaikis, kryptingas k l u s n u m a s: iš jo visada išaugdavo ir išauga koks nors vaisius, dėl kurio verta gyventi žemėje,- pavyzdžiui, dorybė, menas, muzika, šokis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotiškas ir dieviškas. Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas, drausmė, verčianti mąstytoją paklusti Bažnyčios ar dvaro kanonams arba aristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas išdėstyti viską, kas vyksta, pagal krikščionišką schemą ir kiekviename atsitiktinume vel atrasti ir pateisinti krikščionišką Dievą,- pasirode, kad visa ta prievarta, savivale, žiaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra priemone, su kuria europietiškai dvasiai buvo iskiepyta jos jega, nežabotas smalsumas ir subtilus judrumas; žinoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu turejo visiškai prapulti, uždusti ir pražuti daug jegos ir proto (nes čia, kaip ir visur; "gamta" rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo švaistūniškoje ir a b e j i n g o j e didybėje, kuri piktina, tačiau yra kilni). Tūkstantmečiais europiečių mąstytojai tik ir galvojo, ką čia įrodyti,- šiandien, priešingai, mums kelia įtarimą kiekvienas mąstytojas, norintis "ką nors įrodyti",- jiems visada iš anksto buvo tikra tai, kas t u r ė j o b ū t i griežčiausiu būdu išprotauta; panašiai kadaise elgėsi Azijos astrologai, panašiai elgiamasi ir šiandien, pateikiant nekaltą krikščionišką moralini artimiausiu asmeniškai patirtu ivykiu aiškinimą: viskas vyko "Dievo šlovei" arba "sielos išganymui" - ši tironija, ši savivale, ši griežta ir didžiule kvailyste i š u g d e dvasią; matyt, vergija tiek šiurkštesne, tiek subtilesne prasme yra butina dvasios lavinimo ir dvasines drausmes priemone. Pažvelkite šiuo aspektu i bet kokią moralę ir jus pamatysite, kad jos "prigimtis" kaip tik ir slypi mokyme neapkęsti laisser aller bei pernelyg didelės laisvės ir sugebėjime įdiegti

mums ribotų horizontų, artimiausių uždavinių poreikį; ji moko p e r s p e k t y v o s s u s i a u r i n i m o, taigi tam tikra prasme kvailumo, kaip gyvenimo ir augimo sąlygos. "Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p r i e š i n g u a t v e j u tu pražūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas",- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia -"priešingu atveju"), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms, amžiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei "žmogaus" rūšiai, ž m o g u i. 189 Darbščioms rasėms labai sunku ištverti dykinėjimą: a n g l i š k a s i s instinktas meistriškai pavertė sekmadienį tokiu šventišku ir tokiu nuobodžiu, kad anglas, pats to nepastebėdamas, ima ilgėtis paprastų darbo dienų; tai kažkas panašu į gudriai sugalvotą, sumaniai įterptą p a s n i n k ą, labai dažnai pasitaikantį ir antikos pasaulyje (nors pietiečių tautose, kaip ir būtų galima tikėtis, nesusijusį su darbu). Turi būti visokių rūšių pasninkų; ir apskritai, kur vyrauja stiprūs potraukiai ir įpročiai, ten įstatymų leidėjai turi pasirūpinti nustatyti tokias dienas, kai tie instinktai sukaustomi grandinėmis ir jiems vėl tenka mokytis badauti. Iš aukščiau pažiūrėjus, ištisos kartos ir amžiai, apsėsti kokio nors moralinio fanatizmo, yra tokie nustatyti nelaisvės ir pasninko periodai, kurių metu vienas ar kitas instinktas mokosi nuolankumo ir nusižeminimo, bet taip pat ir a p s i v a l o bei a š t r ė j a; taip interpretuojamos gali būti net kai kurios filosofinės sektos (pavyzdžiui, Stoja helenistinėje kultūroje su jos afrodizinių aromatų ir geidulių persmelktu oru).- Tai kartu yra ir nuoroda, leidžianti perprasti paradoksą: kodėl tik krikščioniškuoju Europos periodu ir tik patirdamas krikščioniškų vertinimų spaudimą lytinis instinktas sublimavosi į meilę (amour-passion). 190 Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. "Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras." Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad "k v a i l a elgtis blogai"; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina "gera" su "naudinga ir malonu". Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle - suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės - dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne "priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį - nesąmonė" (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero "Iliados: eilutė: "Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono" (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas). 191 Sena teologinė "tikėjimo" ir "žinojimo"- arba, aiškiau, instinkto ir proto - problema, t.y. klausimas, ar vertinant daiktus reikia daugiau pasikliauti instinktu negu protu, kuris klausia "kodėl?", ieško pagrindų, taigi ir tikslingumo bei naudingumo,- tai vis ta pati sena moralinė problema, kuri pirmą kartą pasirodė Sokrato pavidalu ir dar gerokai iki krikščionybės sukiršino protus. Pats Sokratas dėl savo talento - puikaus dialektiko talento - iš pradžių stojo proto pusėje ir, tiesą sakant, ką gi jis darė visą savo gyvenimą, jei ne šaipėsi iš savo kilnių atėniečių nerangaus negabumo - jie, kaip ir visi kilmingieji, buvo instinkto žmonės ir niekada negalėjo deramai paaiškinti savo poelgių priežasčių. Tačiau vėliau, tyliai ir slapčia, šaipėsi jis ir iš savęs: ištardęs save savo jautrios sąžinės akivaizdoje, jis aptiko tą patį nesugebėjimą ir išvydo tuos pačius sunkumus. Kam gi,- tarė jis sau,- atsiriboti dėl to nuo instinktų! Reikia duoti teises ir jiems, i r protui,- reikia sekti instinktais, o protą įtikinti, kad remtų juos svariais argumentais. Tai ir buvo slapuko pašaipūno n e t i k r u m a s; jis įtikino savo sąžinę tenkintis savotiška saviapgaule: iš esmės jis įžvelgė moralės sprendinių iracionalumą.- Platonas, tokiuose dalykuose nekaltesnis, neturintis plebėjiško šelmiškumo, panaudojo visas jėgas - didžiausias jėgas, kurias lig šiol buvo kada nors panaudojęs filosofas! - norėdamas įrodyti, kad protas ir instinktas patys savaime siekia vieno tikslo, gėrio, Dievo; ir nuo Platono laikų visi teologai ir filosofai eina tuo pačiu keliu,- t.y. moralės dalykuose lig šiol laimėdavo instinktai arba, kaip vadina krikščionys, "tikėjimas", arba, kaip aš sakau, "banda". Tiesa, reikėtų padaryti išimtį Descartes'ui, racionalizmo tėvui (taigi ir revoliucijos seneliui), kuris vieninteliu autoritetu laikė protą,- bet protas yra tik įrankis, o Descartes'as buvo paviršutiniškas. 192 Kas įsigilina į kokio nors vieno mokslo istoriją, tas jo plėtotėje randa kelrodį siūlą, leidžiantį suprasti seniausius ir bendriausius visokio "žinojimo ir pažinimo" plėtros procesus: ir ten, ir čia iš pradžių pirmalaikės hipotezės, prasimanymai, gera kvaila "tikėjimo" valia, abejonių ir kantrybės stoka - tik gan vėlai ir tai nevisiškai mūsų juslės išmoksta būti tiksliais, patikimais ir atsargiais pažinimo organais. Mūsų akims lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kartų reprodukuotą vaizdą, negu išlaikyti neįprastus ir naujus kokio nors įspūdžio elementus: pastarajam dalykui reikia daugiau jėgos, daugiau "moralumo". Klausytis ko nors naujo ausims sunku ir skausminga; svetimą muziką mes suvokiame blogai. Klausydamiesi svetimos kalbos, mes nesąmoningai bandome jungti girdėtus garsus į žodžius, kurie mums yra artimesni ir labiau įprasti: antai kadaise vokietis išgirstą žodį arcubalista perkūrė į žodį Armbrust (arbaletas). Į viską, kas nauja, mūsų juslės žiūri priešiškai, nenoromis; ir apskritai netgi "paprasčiausiais" juslinio suvokimo atvejais v y r a u j a tokie afektai, kaip baimė, meilė, neapykanta, taip pat ir pasyvūs tingumo afektai.- Panašiai kaip dabartinis skaitytojas neperskaito puslapyje surašytų atskirų žodžių (juolab skiemenų), o mieliau iš dvidešimties žodžių atsitiktinai pasirenka maždaug penkis ir iš jų "atspėja" apytikrį turinį,- taip ir mes, žvelgdami į

medį, nematome tiksliai visų jo lapų, šakų, spalvų, formos,- mums daug paprasčiau pasitelkti fantaziją ir susikurti kažką panašaus i matomą medi. Netgi patirdami ką nors neiprasta, mes elgiames taip pat: išsigalvojame didesnę dali pergyvenimo, ir mus vargu ar galima priversti žiureti i koki nors ivyki n e "išradejo" akimis. Visa tai reiškia štai ką: iš esmes nuo amžiu mes p r a t ę p r i e m e l o. Arba, kalbant dorovingiau ir veidmainiškiau, žodžiu, maloniau: mes esame menininkai daugiau, negu manome.- Dažnai gyvame pokalbyje, priklausomai nuo minties, kurią išsako mano pašnekovas arba kurią aš manau inspiravęs, matau jo veidą taip aiškiai ir ryškiai, kad tas ryškumo laipsnis daug kartu viršija mano regos skiriamąją g a l i ą,- vadinasi, preciziškas raumenu žaismas ir akiu išraiška t u r i b u t i mano prigalvoti. Tikriausiai pašnekovo veido išraiška buvo kitokia arba jos apskritai nebuvo. 193 Quidquid luce fuit, tenebris agit 37 <Paaiskinimai.html>, bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename dažnai, taip pat sudaro musu sielos vidinio pasaulio dali, kaip ir tai, ką pergyvename "iš tikruju": tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar mažiau, ir pagaliau net vidurdieni, šviesiausiomis musu budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedžioja už rankos sapnų nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas dažnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks žmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam užtenka menkiausio akstino), žmogus, kuris turi savitą dieviško lengvabūdiškumo pojūtį, kuris žino, kaip galima kilti "aukštyn" be jokios įtampos ir prievartos ir leistis "žemyn" nejaučiant globos ir pažeminimo - be s v o r i o! - argi žmogus, turintis tokią sapnu patirti ir tokius sapnu ipročius, neturėtų kitaip apibrėžti ir nuspalvinti žodį "laimė" savo budėjimo valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės - k i t a i p? "Polėkis", apie kurį rašo poetai, turėtų atrodyti jam, palyginti su "skraidymu", pernelyg žemiškas, raumeningas, prievartinis, pernelyg "sunkus". 194 Žmonės skiriasi ne tik tuo, kad skiriasi jų trokštamų gėrybių sąrašai, t.y. tuo, kad geidžiamomis jie laiko skirtingas gėrybes ir nesutaria, kurios vertos daugiau, o kurios mažiau, kokia yra visuotinai pripažintų gėrybių hierarchija,- jie dar labiau skiriasi tuo, ką jie laiko tikru vienos ar kitos gėrybės t u r ė j i m u ir v a l d y m u. Antai kalbant apie moterį, jau teisė naudotis jos kūnu ir tenkinti lytinius potraukius kuklesniam atrodo patenkinamas ir pakankamas turėjimo ir valdymo požymis; kitam, nepatiklesniam ir turinčiam didesnį valdymo troškulį, toks turėjimas tėra "klaustukas"; jis jaučia jo iliuziškumą ir siekia subtilesniu išbandymu, visu pirma noredamas sužinoti, ar moteris tik atsiduoda, ar del jo pasirengusi atsisakyti visko, ką turi ar mielai turetu,- tik t a i jam ir reiškia "valdyti". Trečiojo nepatiklumas ir turėjimo troškulys nesibaigia netgi čia; jis klausia savęs, ar moteris, aukojanti viską, nedaro kartais to ne del jo, o del jo fantomo: jis nori buti pamiltas tik po to, kai iš pradžiu yra iki pačių slapčiausių sielos gelmių pažintas,- jis nori ir ryžtasi būti įmintas.- Tik tada jis jaučia visiškai turįs savo mylimąją, kai ji daugiau dėl jo nebeapsigaudinėja, kai ji myli jį taip pat stipriai už jo šėtoniškumą ir slaptą nepasotinamumą, kaip ir už jo gerumą, kantrumą ir dvasingumą. Vienas norėtų valdyti tautą - ir visos rafinuotos Cagliostro ir Katilinos gudrybės, jo požiūriu, tinka šiam tikslui pasiekti. Kitas, kurio valdymo troškulys yra subtilesnis, sako sau: "negalima apgaudinėti ten, kur nori valdyti",- jį erzina ir neramina mintis, kad tautos širdį valdo jo kaukė: "vadinasi, aš turiu l e i s t i pažinti save ir pirmiausia pats pažinti save!" Tarp paslaugių ir geranorių žmonių mes beveik nuolat susiduriame su šiurkštoku vyliumi, leidžiančiu sąmoningai priderinti prie ju noru tą, kuriam reikia padeti: tarsi, pavyzdžiui, jis butu "vertas" pagalbos, pageidautu butent j u pagalbos ir už visokią pagalbą prisiektu esąs didžiai jiems dekingas, atsidavęs ir nuolankus;- tai isikalbeję jie naudojasi nelaiminguoju kaip savo nuosavybe, nes butent siekimas tureti nuosavybę ir verčia juos būti visada linkusiais padėti geradariais. Jie pasidaro pavydūs, kai kiti perkerta jų kelią arba aplenkia juos. Tėvai nejučia paverčia savo vaikus panašiais į save - jie tai vadina "auklėjimu",- širdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavybė, joks tėvas neabejoja turįs teisę jį palenkti s a v o sąvokoms ir vertinimams. O kadaise tėvams netgi atrodė, kad jie turi teisę savo nuožiūra spręsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausimą (kaip tai darė senovės germanai). Ir kaip tėvui, taip mūsų dienomis dar ir mokytojui, luomui, šventikui, kunigaikščiui kiekvienas naujas žmogus yra aiški naujos nuosavybės galimybė. Iš čia kyla... 195 Žydai - tauta, "gimusi vergovei", kaip sako Tacitas ir visas antikos pasaulis, "išrinktoji tauta tarp tautų", kaip sako ir mano jie patys,- žydai padarė tą vertybių apvertimo stebuklą, dėl kurio gyvenimas žemėje porai tūkstantmečių įgijo naują pavojingą žavesį: jų pranašai "turtingą", "bedievišką", "blogą", "prievartinį", "juslinį" sulydė į vieną daiktą ir pirmą kartą žodį "pasaulis" pavertė keiksmažodžiu. Šiame vertybių apvertime (su juo susijęs ir polinkis žodį "skurdžius" vartoti kaip žodžių "šventasis" ir "draugas" sinonimą) slypi žydų tautos reikšmė: nuo jo prasideda vergų sukilimas moralėje. 196 Greta Saulės g a l b ū t egzistuoja daugybė tamsių kūnų, kurių mes niekad nepamatysime. Tarp mūsų kalbant, tai alegorija; ir moralės psichologas žvaigždžių rašmenis skaito tik kaip alegoriją ir simbolių kalbą, padedančią daug ką nutyleti. 197 Mes nesuprantame plėšrūno žvėries ir plėšrūno žmogaus (pavyzdžiui, Cesare's Borgia'os), mes nesuprantame "gamtos", kol šiose sveikiausiose tropinėse pabaisose ir augaluose ieškome kažkokio "liguistumo" ar net įgimto "pragaro",- tai iki šiol daro visi moralistai. Matyt, moralistai nekenčia neliesto, pirmykščio miško ir tropikų? Matyt, jie bet kuria kaina stengiasi diskredituoti "tropinį žmogų", įžvelgdami jame ligą ir išsigimimą arba savo paties

pragarą ir savęs kankinimą? Bet kodėl ir kokiu tikslu? "Nuosaikaus klimato juostų" naudai? Nuosaikaus žmogaus naudai? Moralaus žmogaus? Vidutinio? - Tai - skyriui "Moralė kaip baimė". 198 Visos šios moralės, kurios kreipiasi į atskirą asmenį atseit vardan jo "laimės",- kas jos, jei ne rekomendacijos, kaip elgtis atsižvelgiant į jam nuo jo paties gresiančio p a v o j a u s dydį, tai receptai prieš jo aistras, jo gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti šeimininku; tai mažos ir didelės gudrybės bei suktybės, persmelktos slogaus ir priplėkusio senų naminių priemonių ir senučių išminties kvapo. Visos jos turi keistas, įmantrias formas ir yra neprotingos - kadangi kreipiasi į visus, kadangi apibendrina ten, kur apibendrinti negalima; visos jos skelbia besąlygiškus sprendinius ir laiko save besąlygiškomis, visos jos neturi nė krislelio druskos,- jos tampa pakenčiamos, o kai kada ir viliojančios tik tada, kai dėl prieskonių gausos pradeda skleisti pavojingą kvapą, pirmiausia "ano pasaulio" kvapą. Proto požiūriu, visa tai yra mažai ko verta ir toli gražu dar ne "mokslas", juolab ne "išmintis", o - pakartosiu dar kartą ir dar tris kartus - apdairumas, apdairumas, apdairumas, sumaišytas su kvailumu, kvailumu, kvailumu,- ar tai būtų stoikų rekomenduojamas abejingumas ir marmurinis šaltumas, taikomas prieš ūmias afektų kvailystes,- ar tai būtų Spinozos "nesijuokti" ir "neverkti", jo taip naiviai siūlomas afektų sunaikinimas, pasitelkiant jų analizę ir vivisekciją; ar tai būtų afektų redukavimas iki nežalingo vidutiniškumo, kai jie gali būti pagrįstai patenkinami,- moralinis aristotelizmas; ar tai netgi būtų moralė kaip mėgavimasis afektais, sąmoningai sudvasintais ir atskiestais meno simboliais, pavyzdžiui, muzika, arba meile Dievui ir meile žmogui "Dievo valia", nes religijoje aistros vėl įgyja pilietines teises, tarus kad...; ar pagaliau tai būtų tas meilus ir šelmiškas atsidavimas afektams, kurio mokė Hafizas ir Goethe, tas ryžtingas vadelių paleidimas, tas dvasiškai kūniškas licentia morum 38 <Paaiskinimai.html>seniems išmintingiems keistuoliams ir girtuokliams, kuriems tai "jau nepavojinga". Tai - taip pat skyriui "Moralė kaip baimė". 199 Kadangi visą žmogaus egzistavimo laiką egzistavo taip pat ir žmoniu bandos (giminiu sąjungos, bendruomenes, gentys, tautos, valstybes, bažnyčios) ir visada buvo labai daug paklūstančiųjų, palyginti su nedideliu įsakinėjančiųjų skaičiumi,- taigi jei atsižvelgsime į tai, kad žmonės iki šiol ilgiausiai ir sėkmingiausiai mokėsi ir buvo mokomi paklusnumo, tai pagrįstai galima tarti, kad dabar beveik kiekvienas turi įgimtą poreikį paklusti, panašų į į g i m t ą s ą ž i n ę, kuri liepia: "Tu privalai kažką besąlygiškai daryti, o kažko besąlygiškai nedaryti", žodžiu, "tu privalai". Šis poreikis trokšta būti pasotintas, jo forma - pripildyta turinio; dėl savo jėgos, nekantrumo ir įtampos, būdamas ne itin išrankus ir panašus į žvėrišką apetitą, jis čiumpa viską ir vykdo visa tai, ką jam tik liepia kas nors iš isakančiųjų - tėvai, mokytojai, įstatymai, luomai, prietarai, viešoji nuomonė. Nepaprastą žmogaus vystymosi ribotumą, jo lėtumą, dažną grįžimą atgal ir sukimąsi vietoje lemia tai, kad bandai būdingas klusnumo instinktas paveldėjimo būdu perduodamas labai sėkmingai,- to negalima pasakyti apie įsakinėjimo meną. Jei įsivaizduosime šį instinktą pasiekusį paskutines nesaikingumo ribas, tai galiausiai apskritai neliks įsakinėjančių ir nepriklausomų žmonių arba juos kankins nešvari sąžinė, ir, norėdami įsakinėti, jie iš pradžių turės susikurti iliuziją, kad patys tik paklūsta. Toks šiandien yra tikrasis Europos būvis: aš vadinu jį įsakinėtojų moraline veidmainyste. Jie žino tik vieną apsigynimo nuo savo nešvarios sąžinės būdą: vaizduoti save seniausių ir aukščiausių įsakymų (savo pirmtakų, konstitucijos, teisės, įstatymų ar net Dievo) vykdytojais arba patiems perimti iš bandos mąstysenos bandos maksimas, pavyzdžiui, vadinti save "pirmaisiais tautos tarnais" arba "visuotinės gerovės įrankiais". Kita vertus, bandos žmogus Europoje šiandien vaizduojasi esąs vienintelė leista žmonių padermė ir kaip tikrąsias žmogiškąsias dorybes šlovina tas savo savybes, kurios daro jį ramų, sugyvenamą ir reikalingą bandai, taigi šlovina visuomeniškumą, geranoriškumą, atodairą, stropumą, nuosaikumą, kuklumą, atlaidumą, atjautą. Ten gi, kur manoma, kad negalima išsiversti be vadovo ir avino vedlio, šiandien vėl įsakinėtojus bandoma pakeisti protingų bandos žmonių suma: pavyzdžiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos. Kokia geradarystė, koks išlaisvinimas nuo nepakenčiamos naštos, nepaisant visko, yra bandos žmogui europiečiui kokio nors absoliutaus įsakinėtojo pasirodymas; paskutinis didis to paliudymas - Napoleonas: jo darbų istorija - tai iš esmės istorija didžiausios laimės, kurią šis šimtmetis pasiekė vertingiausiomis akimirkomis vertingiausių žmonių asmenyje. 200 Irimo epochos žmogus, beatodairiškai maišantis rases ir todėl su krauju paveldėjęs labai įvairų palikimą, t.y. priešingus ir dažnai ne tik priešingus potraukius ir vertinimo standartus, kurie kovoja vienas su kitu ir retai palieka vienas kitą ramybėje,- toks vėlyvųjų kultūrų ir perlaužtų žvakių žmogus paprastai nusilpsta: jo stipriausias troškimas - kad galų gale baigtųsi j a m e vykstantis karas; laimė jam, kaip ir dera žmogui, vartojančiam raminamuosius (pavyzdžiui, epikūrietiškus arba krikščioniškus) vaistus ir atitinkamai mąstančiam - tai pirmiausia nusiraminimo, netrikdomumo, sotumo, galutinės santarvės laimė, "sabatų sabata", kaip sakė šventasis retorius Augustinas, kuris pats buvo toks žmogus.- O jei vidinė nesantaika ir karas tokią natūrą veikia kaip p a p i l d o m a s gyvenimo dirgiklis ir kutulys, ir, be to, jeigu ji kartu su galingais ir nesutaikomais instinktais paveldėjo ir išpuoselėjo tikrai meistrišką ir subtilų kariavimo su savimi būdą, t.y. sugebėjimą susivaldyti ir pergudrauti save,- tai prieš mus iškyla nesuvokiami ir nesuprantami stebukladariai, pergalėms ir suvedžiojimams gimę slaptingi žmonės, kuriems geriausiai atstovauja Alkibiadas ir Cezaris (aš mielai prie jų priskirčiau ir Friedrichą Antrąji Hohenstaufeną - p i r m ą j i mano skonio europieti), o iš menininku turbut Leonardo da Vinci. Jie pasirodo kaip tik tais laikais, kai i pirmąji planą išeina silpnesnis tipas, siekiantis ramybes: abu tipai neatskiriami ir atsiranda del tu pačių priežasčių. 201 Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, tėra bandos nauda, kol dėmesys kreipiamas tik į bendruomenės palaikymą ir amoralumo ieškoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomenės egzistavimui,- tol dar negali

atsirasti jokia "artimo meilės moralė". Tarkime, kad ir čia jau daromos šiokios tokios nuolatinės atodairos, atjautos, teisingumo, švelnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir šioje visuomenės stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie vėliau gaus garbingus "dorybių" vardus ir galiausiai beveik susilies su "moralės" sąvoka,- vis dėlto tuo metu jie dar nepriklauso moralinių vertinimų sričiai - jie yra a n a p u s m o r a l ė s. Pavyzdžiui, geriausiais Romos laikais užuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama kažkokia neįsisąmoninta panieka, ypač palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, res publica, labui. Galų gale "artimo meilė" visada yra šalutinis, iš dalies konvencionalus ir savavališkai iliuziškas dalykas, palyginti su a r t i m o b a i m e. Kai visuomenės santvarka jau visiškai nustatyta ir apsaugota nuo išorinių pavojų, tada ši artimo baimė vėl kuria naujas moralinių vertinimų perspektyvas. Kai kurie stiprūs ir pavojingi instinktai, tokie kaip verslumas, beprotiška drąsa, kerštingumas, klastingumas, plėšrumas, valdžios troškimas, kuriuos dėl jų naudingumo visuomenei iki šiol reikėjo ne tik gerbti - tiesa, vadinant kitais vardais, bet netgi ugdyti ir puoselėti (jie visada buvo naudingi bendruomenei priešų jai keliamo pavojaus akivaizdoje),- žmonių akyse šie instinktai dabar tampa dvigubai pavojingi - dabar, kai nebėra nuvedamojo kanalo,- ir pamažu jie imami smerkti ir šmeižti kaip amoralūs. Dabar moralė ima garbinti priešingus potraukius ir polinkius; bandos instinktas po truputį daro savo. Koks pavojus visuomenei ir lygybei - didelis ar mažas - slypi kokioje nors nuomonėje, būvyje, afekte, valioje ar gabume,- štai kokia dabar moralinė perspektyva: baimė ir čia yra moralės motina. Aukščiausi ir stipriausi potraukiai, pratrūkę aistromis, iškelia individą daug aukščiau vidutinės ir žemesnės bandos sąmonės ir griauna bendruomenės savigarbos jausmą, jos tikėjimą savimi, laužo jos stuburą - todėl būtent šie potraukiai dabar labiausiai smerkiami ir šmeižiami. Iškili nepriklausoma dvasia, vienatvės troškimas, didis protas jau suvokiami kaip pavojai; visa, kas atskirą asmenybę iškelia virš bandos ir artimam sukelia baimę, nuo šiol vadinama b l o g i u; saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mąstysena; troškimų p u s ė t i n u m a įgyja moralinę reikšmę ir šlovę. Galų gale labai taikiomis aplinkybėmis vis mažiau ir mažiau progų ir reikalo ugdyti savo jausmus taip, kad jie būtų griežti ir tvirti; ir dabar visoks griežtumas, netgi teisingumo sferoje, pradeda trikdyti sąžinę; didus ir rūstus kilnumas ir atsakomybės už savo poelgius prisiėmimas beveik žeidžia ir kelia nepasitikėjimą, "avinėlis", juolab "avis", susilaukia pagarbos. Visuomenės istorijoje būna liguisto suglebimo ir išlepimo momentų, kai ji pati užstoja savo skriaudėją, n u s i k a l t ė l į, ir daro tai visiškai rimtai, sąžiningai. Bausti kai kuriais atvejais jai atrodo neteisinga,- neabejotina, kad patys "bausmės" ir "privalėjimo bausti" vaizdiniai kelia jai skausmą ir baimę. "Ar nepakanka padaryti jį n e p a v o j i n g ą? Kam dar bausti? Bausmė pati yra baisi!"- šiuo klausimu bandos moralė, bailumo moralė prieina prie savo paskutinės išvados. Jei būtų galima apskritai panaikinti pavojų, baimės pagrindą, tai kartu būtų sunaikinta ir ši moralė: ji būtų daugiau nereikalinga, ji p a t i s a v ę s nebelaikytų reikalinga! - Kas tiria dabartinių europiečių sąmonę, tas tūkstantyje moralinių vingių ir slaptaviečių ras tą patį imperatyvą, bandos bailumo imperatyvą: "Mes norime, kad kada nors n i e k o nereikėtų b i j o t i!" Kelias l i n k t o "kada nors" ir jo siekimas visoje Europoje šiandien vadinamas "pažanga". 202 Pakartokime dar kartą, ką jau sakeme šimtą kartu, nes tokiu tiesu - musu tiesu - šiandien klausomasi nenoriai. Mes jau gan gerai žinome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagražinimu žmogu priskiria prie gyvuliu: ir, aišku, mes busime kone a p k a l t i n t i tuo, kad, kalbedami apie žmogu, mąstanti "moderniomis idejomis", nuolat vartojame pasakymus "banda", "bandos instinktas" ir pan. Bet ką padarysi! Mes negalime elgtis kitaip, nes butent tai ir yra musu naujas požiuris. Mes isitikinome, kad, formuluojant ir vertinant visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kraštuose, kuriems ji turi lemiamą itaką, isivyravo vienmintiškumas: matyt, Europa ž i n o tai, ko mane nežinąs Sokratas ir ko kadaise žadejo išmokyti senasis garsusis žaltys,- Europoje šiandien ž i n o m a, kas yra geris ir blogis. Todel tikrai turi režti ausi, kai mes nuolat kartojame: tas, kas mano žinąs, tas, kas šlovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra bandos gyvulio žmogaus instinktas - instinktas, prasiveržęs pro kitus, pasiekęs prieš juos persvarą, emęs vyrauti ir viešpataująs vis tvirčiau, didėjant fiziologiniam žmonių supanašėjimui, kurio simptomas jis ir yra. M o r a l ė d a b a r t i n ė j e E u r o p o j e y r a b a n d o s g y v u l i ų m o r a l ė. Mūsų požiūriu, tai tik viena žmogiškosios moralės rūšis, šalia kurios, iki kurios ir po kurios gali egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kitų, visų pirma a u k š t e s n i ų moralių. Tačiau nuo tokios "galimybės", nuo tokio "privalo" ši moralė ginasi visomis išgalėmis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: "aš esu pati moralė, ir daugiau niekas nėra moralė! "- Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukščiausiems bandos gyvulio troškimams ir pataikauti jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis ryškesnes šios moralės apraiškas: d e m o k r a t i n i s judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas. Tačiau nekantriesiems, ligotiems ir kenčiantiems minėto instinkto reiškėjams permainų tempas dar pernelyg lėtas - tai matyti iš to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau šiepia dantis anarchistiniai šunys, kurie šiandien bastosi po europinės kultūros pavartes; tariamai priešingi taikiems ir darbštiems demokratams ir revoliucijos ideologams, o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolybės fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokšta "laisvos visuomenės", iš tikrųjų jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenčia visų kitokių nei a u t o n o m i š k a banda visuomenės formų (jie net neigia pačias sąvokas "ponas" ir "tarnas"- ni dieu, ni maitre, skelbia viena socialistinė formulė). Kartu su kitais jie atkakliai priešinasi visokiam išskirtiniam siekimui, visokiai išskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygūs, niekam daugiau nereikia "teisių"). Kartu su kitais jie nepasitiki baudžiančiu teisingumu (tarsi jis būtų silpnųjų prievartavimas, neteisingumas b ū t i n o visų ankstesnių visuomenių padarinio atžvilgiu); su kitais juos vienija taip pat užuojautos religija, pagaila, reiškiama visur, kur tik jaučiama, gyvenama ir kenčiama (nusileidžiant iki gyvulio ir pakylant iki "Dievo": "pagailos Dievui" siautulys yra demokratinių laikų padarinys). Visi jie panašiai aimanuoja ir skuba užjausti, jie mirtinai neapkenčia kančios apskritai

ir beveik kaip moterys iš esmės nesugeba likti žiūrovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l e i s t i kentėti. Jie visi nevalingai linkę į apniūkimą ir ištežimą, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki v i s u o t i n ė s užuojautos morale, tarsi ji būtų moralė pati savaime, viršūnė, žmogaus p a s i e k t a viršūnė, vienintelė ateities viltis, amžininkų paguoda, didysis visų senųjų kalčių atleidimas.- Visi jie tiki visuomene kaip i š g a n y t o j a, taigi banda, "savimi". 203 Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką m e s turime dėti viltis?- Į n a u j u s f i l o s o f u s - pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirt ą ir nepriklausomą protą, kad duotu akstiną priešingiems vertinimams ir "amžinu vertybiu" perkainojimui, apvertimui; i naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti n a u j u keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo v a l i ą, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- "didžiausio skaičiaus" absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu. Tokių vadų vaizdas plevena prieš m ū s ų akis - ar galiu tai garsiai pasakyti, jūs, laisvi protai! Aplinkybės, kurios iš dalies turi būti sukurtos, iš dalies panaudotos jų sukūrimui; spėjami keliai ir išbandymai, dėl kurių siela galėtų pasiekti tokių aukštumų ir galios, kad jaustų p r i e v o l ę imtis šių uždavinių; vertybių perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kūju grūdintųsi sąžinė, širdis virstų bronza, kad galėtų pakelti tokios atsakomybės svorį; kita vertus, tokių vadų būtinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir išsigimti,- tai kelia m u m s rūpestį ir temdo mūsų veidus,- ar žinote tai jūs, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perkūnijos, audros debesys, slenkantys m ū s ų gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesnį skausmą negu tas, kurį patiriame matydami, kaip išskirtinis žmogus išsimuša iš savo vėžių ir išsigimsta. Tačiau tas, kas apdovanotas sugebėjimu įžvelgti bendrą pavojų - "žmogaus" apskritai i š s i g i m i m ą, kas, kaip mes, pažino tą siaubingą atsitiktinumą, kuris iki šiol žaidė su žmogaus ateitimi,- žaidė žaidimą, kuriame nedalyvavo ne tik "Dievo ranka", bet ir "Dievo pirštas"! - kas įspėja lemtį, slypinčią "moderniu ideju" silpnaprotiškame geranoriškume ir patiklume, o dar labiau visoje krikščioniškoje europietiškoje moralėje, tas kenčia nerimą, kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu žvilgsniu aprepia visa tai, ką, sukaupus jegas ir uždavinius, dar butu galima p a d a r y t i i š ž m o g a u s, jis žino visomis savo sąžines žiniomis, kokios didžiules ir neišnaudotos yra žmogaus galimybes ir kiek daug kartu "žmogaus" tipas jau stovejo slepiningu sprendimu ir nauju keliu kryžkeleje; iš skausmingiausiu prisiminimu jis dar geriau žino, i kokias menkas kliutis atsitrenkusios praeity paluždavo, perluždavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukščiausio rango būtybės. V i s u o t i n i s ž m o g a u s i š s i g i m i m a s į tą "ateities žmogų", kurį bukapročiai, tuščiagalviai socialistai laiko savo idealu! - toks žmogaus sumenkimas ir išsigimimas į tobulą bandos gyvulį (arba, kaip jie sako, "laisvos visuomenės" žmogų), toks žmogaus pavirtimas nykštukiniu lygių teisių ir siekių gyviu yra g a l i m a s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmąstė šią galimybę, tas žino viena bjaurastimi daugiau negu visi kiti žmonės,- ir galbūt suvokia ir naują u ž d a v i n į!..

Šeštas skyriusMES, MOKSLININKAI204 Nepaisydamas pavojaus, kad ir čia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- būtent bebaimiu montrer ses plaies 39 <Paaiskinimai.html>, Balzaco žodžiais tariant,- aš ryžtuosi pasisakyti prieš gresiantį nederamą ir žalingą mokslo ir filosofijos rangų sumaišymą; šiandien tai gali įvykti nejučiomis ir, regis, be sąžines priekaištu. Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo p a t y r i m u,- o patyrimas, manau, visada reiškia liudną patyrimą? - kad nereiketu kalbeti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas arba kaip moterys ir menininkai kalba p r i e š mokslą (ak, tas bjaurus mokslas! - dusauja geda ir instinktas, - jis visada d e m a s k u o j a!). Mokslo žmogaus paskelbta nepriklausomybe, jo emancipacija nuo filosofijos yra vienas iš subtilesniu demokratines santvarkos ir netvarkos padariniu: mokslininku savęs šlovinimas ir savęs dievinimas šiandien suvešejęs kaip niekad, ji galima palyginti nebent su pavasario žydejimu,- tačiau tai dar nereiškia, kad savęs šlovinimo kvapas malonus. "Šalin visus ponus! "- štai ko ir čia trokšta prastuomenės instinktas; ir po to, kai mokslas sėkmingai atsispyrė teologijai, kuriai pernelyg ilgai tarnavo, jis, išpuikęs ir praradęs sveiką nuovoką, siekia įsakinėti filosofijai ir pats vaizduoti "poną"- ką aš sakau! - f i l o s o f ą. Mano atmintis - mokslo žmogaus atmintis, jums leidus! - pilna naiviai arogantiškų išpuolių - juos esu girdėjęs iš jaunų gamtotyrininkų ir senų gydytojų - prieš filosofiją ir filosofus (ką jau kalbėti apie labiausiai išsilavinusius ir labiausiai pasipūtusius iš visų mokslininkų - filologus ir pedagogus, kurie yra tokie iš pašaukimo). Kartą tai buvo specialistas ir dykinėtojas, kuris instinktyviai bijojo visokių sintetinių uždavinių ir sugebėjimų; kartą tai buvo darbštuolis, užuodęs otium 40 <Paaiskinimai.html>ir aristokratiškos prabangos kvapą filosofo dvasios ukyje ir pasijutęs ižeistas ir pažemintas. Kartą tai buvo daltonikas utilitaristas, kuris filosofijoje neižvelgia nieko, išskyrus p a n e i g t u sistemu seką ir besaiki švaistymą, niekam "neišeinanti i gera". Kartą

pasireiške užmaskuotos mistikos ir pažinimo ribu nustatymo baime; kartą - nepagarba kai kuriems filosofams, nejučia perauganti į nepagarbą visai filosofijai. Tačiau dažniausiai jaunų mokslininkų išdidžiai niekinančiame požiūryje į filosofiją aš rasdavau neigiamą kokio nors filosofo įtaką, filosofo, kurio autoritetą pripažinę, jie perimdavo ir jam būdingą panieką kitiems filosofams, o to rezultatas buvo bendras neigiamas požiūris į filosofiją. (Tokia, man atrodo, buvo Schopenhauerio įtaka dabartinei Vokietijai,- prieš Hegelį nukreiptas jo neprotingas įniršis lėmė, kad visa paskutinė vokiečių karta nutraukė ryšius su vokiečių kultūra, kuri, viską gerai pasvėrus, buvo i s t o r i n i o j a u s m o viršūnė ir apvaizdos subtilumo įsikūnijimas; bet pats Schopenhaueris šiuo atveju pasirodė esąs genialiai skurdus, nejautrus, nevokiškas.) Kalbant apskritai, galbūt visų pirma tai, kas žmogiška, pernelyg žmogiška, žodžiu, pačių naujausių filosofų dvasinis skurdumas labiausiai pakenkė filosofijos prestižui ir atvėrė vartus prastuomenės instinktams. Prisipažinkime, kaip smarkiai mūsų dabartiniam pasauliui stinga heraklitų, platonų, empedoklių ar kitais vardais vadinamų visų tų karališkų, nuostabių minties atsiskyrėlių; prisipažinkime, kad, susidūręs su tokiais dabartiniais filosofijos atstovais, kurie dėl mados tai iškyla, tai vėl užmirštami,- pavyzdžiui, Vokietijoje abu Berlyno liūtai: anarchistas Eugenas Dühringas ir amalgamistas Eduardas von Hartmannas,- šaunus mokslo žmogus iš tikrųjų g a l i jaustis geresnės kilmės ir padermės būtybe. Jauno ambicingo mokslininko sieloje pavojingą nepasitikėjimą ypač gali sukelti vaizdas tų makalynės filosofų, kurie save vadina "tikrovės filosofais" arba "pozityvistais": juk geriausiu atveju šie filosofai patys yra mokslininkai ir specialistai - tai aišku kaip dieną!- juk jie visi yra nugalėti ir mokslo v ė l p a v e r g t i žmonės, kurie kadaise reikalavo iš savęs d a u g i a u, neturėdami teisės į tą "daugiau" ir į savo atsakomybę,- ir kurie dabar oriai, slėpdami įniršį ir kerštą, žodžiu ir veiksmu skleidžia n e t i k ė j i m ą filosofijos viešpatavimo uždaviniu ir jos viršumu. Pagaliau argi galėjo būti kitaip! Mokslas šiandien klesti ir jo rami sąžinė visiems krinta į akis, tuo tarpu tai, iki ko pamažu nusirito visa naujausioji filosofija, šios mūsų dienų filosofijos liekanos, kelia nepasitikėjimą ir apatiją, o gal net pajuoką ir užuojautą. Filosofija, redukuota į "pažinimo teoriją", faktiškai tapusi baikščia epochistika 41 <Paaiskinimai.html>ir mokymu apie susilaikymą, filosofija, kuri neperžengia net slenksčio ir su skausmu a t s i s a k o teisės įeiti vidun, - tai filosofija, išleidžianti paskutinį kvapą, galas, agonija, užuojautos objektas. Kaip tokia filosofija galėtų - v i e š p a t a u t i! 205 Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir "specializuosis", tad jis jau nesugebės pasiekti savo aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apžvelgti, ž v e l g t i i š v i r š a u s ž e m y n. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo požiūris, visi jo vertybiniai sprendimai mažai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąžinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, šimtakoju visažiniu, jis pernelyg gerai žino, kad žmogus, praradęs savigarbą, jau neįsakinėja ir kaip pažįstantysis n e b e v e d a paskui save, - nebent jis panorėtų tapti didžiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, žodžiu, suvedžiotoju. Pagaliau tai skonio reikalas, jei tai net ir nebūtų sąžinės reikalas. Filosofui tekę sunkumai padidėja dėl to, kad iš savęs jis reikalauja spręsti teigiamai arba neigiamai ne apie mokslus, o apie gyvenimą ir gyvenimo vertę,- kad jam nelengva įtikėti savo teise ar net pareiga padaryti tokį sprendimą; ir tiktai remdamasis daugybe - galbūt labiausiai trikdančių ir naikinančių - išgyvenimų, dažnai delsdamas, abejodamas, nutylėdamas, jis turi ieškoti savo kelio link šios teisės ir šio tikėjimo. Išties minia ilgą laiką neatpažindavo filosofo ir painiodavo jį tai su mokslo žmogumi, idealiu mokslininku, tai su Dievo įkvėptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kūną ir "atsisakiusiu nuo pasaulio". Ir jei net šiandien galima išgirsti ką nors giriant, kad jis gyvena "išmintingai" arba kaip "filosofas", tai reiškia ne ką daugiau kaip "protingai ir nuošalyje". Išmintis: miniai tai atrodo kažkas panašu į pabėgimą, priemonė ir menas išeiti sausam iš vandens; bet tikrasis filosofas - taip atrodo m u m s, mano bičiuliai? - gyvena "nefilosofiškai" ir "neišmintingai", visų pirma n e p r o t i n g a i, jis jaučia jam užkrautą naštą ir pareigą patirti daugybę gyvenimo išbandymu ir pagundu: jis nuolat rizikuoja s a v i m i, jis žaidžia pavojingą žaidimą... 206 Palyginti su genijum, t.y. būtybe, kuri arba g a m i n a, arba g i m d o, abu šiuos žodžius imant plačiausia prasme,- mokslininkas, vidutinis mokslo žmogus visada panašus į senmergę, nes jis taip pat neturi supratimo apie du vertingiausius žmogaus uždavinius. Išties jie abu, ir mokslininkas, ir senmergė, tarsi skriaudos atlyginimo dėlei laikomi vertais pagarbos - šiais atvejais pagarba pabrėžiama,- bet tas priverstinis pripažinimas yra sumišęs su apmaudu. Įsižiūrėkime geriau: kas gi yra mokslo žmogus? Pirmiausia tai nekilmingos padermės žmogus, turintis nekilmingos, t.y. neviešpataujančios, neautoritatyvios ir nesavarankiškos žmonių padermės dorybių: jis darbštus, moka kantriai stovėti rikiuotėje, jo sugebėjimai ir poreikiai tolygūs ir nuosaikūs, jis instinktyviai jaučia tuos, kurie yra į jį panašūs, ir jaučia, ko jiems reikia, pavyzdžiui, dalelytės nepriklausomybės ir žalios pievos lopinėlio, be kurių neįmanomas ramus darbas; jis pretenduoja į pagarbą ir pripažinimą (kurio pirma ir svarbiausia sąlyga yra tai, kad jį pažįsta, pastebi), tą gero vardo aureolę, tą nuolatinį jo vertės ir naudingumo patvirtinimą, vis iš naujo leidžiantį įveikti vidinį n e p a s i t i k ė j i m ą - svarbiausią kiekvieno priklausomo žmogaus ir bandos gyvulio bruožą. Kaip ir dera, mokslininkui būdingos nekilmingos padermės ligos ir blogi įpročiai: jis kupinas smulkaus pavydo ir turi lūšies akis fiksuoti ydoms tų natūrų, kurių aukštumos negali pasiekti. Jis patiklus, tačiau tik kaip žmogus, leidžiantis sau eiti, bet ne v e r ž t i s, ir kaip tik didelių siekių žmogaus akivaizdoje jis tampa dar šaltesnis ir uždaresnis,- jo akys tada būna kaip glotnus, atšiaurus ežeras, kurio paviršiuje neraibuliuoja nei susižavėjimas, nei užuojauta. Blogiausia ir pavojingiausia, ką gali padaryti mokslininkas, kyla iš vidutinybės instinkto, būdingo jo padermei: iš to vidutinybės jėzuitizmo, kuris instinktyviai nukreiptas į neįprasto žmogaus sunaikinimą ir siekia sulaužyti arba - dar geriau! -

atleisti kiekvieną įtemptą lanką. Atleisti apdairiai, žinoma, atsargia ranka,- a t l e i s t i su patiklia užuojauta: tai tikrasis jėzuitų menas - jėzuitizmas visada mokėjo rekomenduoti save kaip užuojautos religiją.- 207 Kad ir kokie dėkingi mes turėtume būti o b j e k t y v i a m protui,- ir kam gi mirtinai neįkyrėjo visa, kas subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile (Ipsissimositat)! - tačiau galiausiai mes turime išmokti būti atsargūs reikšdami dėkingumą ir susilaikyti nuo perdėjimo, su kuriuo šiandien šlovinamas savojo "Aš" atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip išganymas ir aukščiausia palaima,- kaip tik tai ir būdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimtų motyvų garbinti "nesuinteresuotą pažinimą". Objektyvus žmogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplūsta, kaip pesimistas, i d e a l u s mokslininkas, kurio mokslinis instinktas po tūkstančių nesėkmių ir pusiau nesėkmių galiausiai išsiskleidžia ir sužydi, be abejonės, yra vienas iš brangiausių instrumentų,- bet jo vieta galingesniojo rankose. Jis tik instrumentas, sakome mes, jis - v e i d r o d i s, o ne joks "savitikslis". Objektyvus žmogus išties yra veidrodis: įpratęs paklusti viskam, kas gali būti pažinta, neturintis kitų džiaugsmų, išskyrus tuos, kuriuos teikia pažinimas, "atspindėjimas",- jis laukia, kol kas nors ateis, ir tada švelniai plečiasi, kad jo paviršiuje nedingtų netgi vos liečiančių žemę vaiduoklių kojų pėdsakai. Visa, kas jame dar lieka iš "asmenybės", jam atrodo atsitiktinis, dažnai savavališkas, dar dažniau trukdantis dalykas: iš esmės jis tapo svetimų jam figūrų ir įvykių perėja ir atspindžiu. Jis prisimena "save" su dideliu vargu, jo prisiminimai dažnai iškreipti, jis lengvai painioja save su kitais, jis klaidingai suvokia savo poreikius ir tik šiuo atveju yra neįžvalgus ir aplaidus. Galbūt jį slegia negalavimai arba žmonos ir draugo smulkmeniškumas ir namų atmosfera, arba bičiulių ir draugijos stoka,- jis prisiverčia pagalvoti apie tai, kas jį slegia,- bet veltui! Jo mintis nuskrieja šalin, link b e n d r e s n i ų atvejų, ir rytoj jis taip pat mažai žinos, kaip jam galima padėti, kaip ir vakar. Jis prarado sugebėjimą žiūrėti į save rimtai ir tam reikalingą laiką: jis linksmas ne todėl, kad n e t u r i poreikių, o todėl, kad neturi pirštų, kuriais galėtų apčiuopti s a v o poreikius. Įprotis pasitikti kiekvieną daiktą ir kiekvieną gyvenimo įvykį; šiltas, natūralus svetingumas, su kuriuo jis sutinka viską, su kuo susiduria; būdingas jam beatodairiškas geranoriškumas, pavojingas nerūpestingumas sakant "taip" arba "ne": ak, pakankamai daug atvejų, kai jam tenka gailėtis dėl šių dorybių! - ir kaip žmogus apskritai jis pernelyg lengvai tampa šių dorybių caput mortuum 42 <Paaiskinimai.html>. Jei iš jo bus pareikalauta meilės ir neapykantos,- turiu galvoje meilę ir neapykantą, kaip ją supranta Dievas, moteris ir gyvulys,- jis padarys, ką gali, ir duos, ką gali. Bet nereikia stebėtis, jei to bus nedaug,- jei būtent šiuo atveju jis pasirodys nenuoširdus, trapus, abejotinas ir glebus. Jo meilė įsikalbėta, neapykanta dirbtinė ir veikiau tour de force 43 <Paaiskinimai.html>, maža tuštybė ir afektacija. Jis būna tik tada nuoširdus, kai gali būti objektyvus; tik savo smagiame totalizme jis dar yra "natūra", yra "natūralus". Jo atspindinti ir nuolat besipoliruojanti siela nemoka nei teigti, nei neigti, jis neįsakinėja, jis ir nenaikina. "Je ne meprise presque rien" 44 <Paaiskinimai.html>,- sako jis kartu su Leibnizu: šio presque nereikia praleisti pro ausis ir nedera menkinti jo reikšmės! Jis nėra ir žmogaus pavyzdys; jis neina nei prieky kitų, nei paskui kitus, jis apskritai stovi pernelyg toli, kad turėtų motyvą pasirinkti gėrį arba blogį. Taip ilgai painiojant jį su filosofu, su cezarišku kultūros puoselėtoju ir prievartautoju, jam buvo daroma pernelyg didelė garbė ir jame nebuvo to, kas svarbiausia,- jis įrankis, vergo atmaina, nors, žinoma, ir aukščiausia atmaina, bet pats savaime - niekas,- presque rien! Objektyvus žmogus yra įrankis, brangus, lengvai gendantis ir blankstantis matavimo prietaisas, menininko darbo veidrodis, kurį reikia saugoti ir branginti; bet jis nėra tikslas, nėra išėjimas ir įėjimas, jis nepapildo kitų žmonių, jis ne žmogus, kuriame pateisinama likusi būtis, jis ne išvada, juolab ne pradžia, pradėjimas ir pirmoji priežastis; jis nėra tvirtas, galingas, savarankiškas, norintis viešpatauti: veikiau tai gležna, išpūsta, plona, judri liejimo forma, kuri turi laukti kokio nors turinio ir apimties, kad pagal juos "įgytą pavidalą",- dažniausiai tai žmogus be turinio ir apimties, "beasmenis" žmogus. Taigi neįdomus ir moterims, in parenthesi 45 <Paaiskinimai.html>. 208 Jei šiandien koks nors filosofas leidžia suprasti, kad jis ne skeptikas - tikiuosi, tai aišku iš ką tik pateikto objektyvaus proto aprašymo? - tai jis nieko nepradžiugina; žmones žiuri i ji su šiokia tokia baime, jie noretu taip daug ko paklausti, paklausti... ir bailoki slapunai, kuriu šiandien daugybe, nuo šiol ji laiko pavojingu. Jiems atrodo, kad, kai jis atsisako skepticizmo, iš toli girdeti kažkoks piktas, gresmingas triukšmas, tarsi kažkur butu bandoma nauja sprogstamoji medžiaga, kažkoks dvasinis dinamitas, galbut naujai atrastas rusiškas nihilinas, pesimizmas bonae voluntatis 46 <Paaiskinimai.html>, kuris ne tik sako "Ne", nori "Ne", bet - baisu ir pagalvoti! - d a r o "Ne". Šiandien pripažįstama, kad prieš šią "geros valios" rūšį - gyvenimo tikro, realaus neigimo valią - nėra geresnės migdomosios ir raminamosios priemonės, kaip skepsis, švelnus, malonus, užliūliuojantis aguonų skepsis; netgi Hamletą dabartiniai gydytojai prirašys kaip priemonę nuo "proto" ir jo požeminio siautėjimo. "Argi visų mūsų ausys ne kupinos pikta lemiančio triukšmo? - sako skeptikas kaip ramybės draugas ir vos ne saugumo policijos bendradarbis.- Šis požeminis "Ne" yra siaubingas! Nutilkite pagaliau, jūs pesimistiniai kurmiai!" Skeptikas, ši švelni būtybė, išsigąsta labai lengvai; jo sąžinė taip išdresiruota, kad nuo kiekvieno "Ne" ir netgi nuo ryžtingo, kieto "Taip" ji sudreba ir pajunta kažką panašaus į įkandimą. "Taip" ir "Ne" - tai prieštarauja jo moralei; jis mėgsta priešingą dalyką - teikti džiaugsmą savo dorybei kilniu susilaikymu, sakydamas kartu su Montaigne'iu: "Ką aš žinau?" Arba kartu su Sokratu: "Aš žinau, kad nieko nežinau." Arba: "Čia aš savimi nepasitikiu, čia man nėra atidarytų durų." Arba: "Sakykime, jos atviros, bet kam tuoj pat įeiti!" Arba: "Kokia nauda iš visų skubotų hipotezių? Nekelti jokių hipotezių - tai juk beveik gero skonio ženklas. Argi būtina tuoj pat tiesinti viską, kas kreiva? Ar būtina užkimšti kiekvieną skylę pakulomis? Argi nėra laiko? Argi laikas neturi laiko? O jūs, velniūkščiai, argi negalite p a l a u k t i? Ir tai, kas nežinoma, yra žavu, ir Sfinksas kartu yra ir Kirkė, ir Kirkė buvo filosofė."- Taip ramina save skeptikas, ir išties jam reikia šiokio tokio nuraminimo. Skepsis yra dvasingiausia išraiška vienos labai sudėtingos filosofinės savybės, kuri kasdienėje kalboje vadinama nervų silpnumu ir liguistumu; ji atsiranda kiekvieną kartą, kai ilgą laiką

buvusios atskirtos rasės arba luomai staiga ryžtingai ima kryžmintis. Naujoji karta, kuri tarsi paveldėjo skirtingus matus ir vertybes, įkūnija nerimą, sutrikimą, abejonę, bandymą; geriausios jėgos veikia kaip stabdžiai, net dorybės neleidžia viena kitai augti ir stiprėti; kūne ir sieloje stokojama pusiausvyros, svorio centro, vertikalaus stabilumo. Bet labiausiai išsigimsta ir serga šių mišrūnų v a l i a: jiems visiškai svetimas sprendimų savarankiškumas, džiaugsmingas ir drąsus norėjimas,- jie abejoja "valios laisve" net ir savo svajose. Mūsų šiandienos Europa tapo arena, kurioje daromi beprasmiški ir staigūs bandymai radikaliai sumaišyti luomus, t a i g i ir rases, todėl ji perpildyta skepsio: tai žaismingo, nekantriai ir geidulingai šokinėjančio nuo šakos ant šakos, tai niūraus kaip klaustukais perkrautas debesis,- ir dažnai jai iki gyvo kaulo įgrisusi jos pačios valia. Valios paralyžius - kur tik šiandien nesutiksi šio luošio! Ir dažnai taip išsipusčiusio! Taip gundomai išsipusčiusio! Šiai ligai yra pasiūti puikiausi blizgesio ir melo rūbai; ir tai, kad, pavyzdžiui, didesnė dalis to, kas šiandien vitrinoje rodoma kaip "objektyvumas", "moksliškumas", "l'art pour l'art" 47 <Paaiskinimai.html>, "grynas laisvas pažinimas", yra tik išsipustęs skepsis ir valios paralyžius,- už šią Europos ligos diagnozę aš laiduoju.- Valios liga paplitusi Europoje netolygiai: labiausiai ir ivairiausiomis formomis ja sergama ten, kur kultura yra seniausia, ji silpneja ten, kur "barbaras" po besiplaikstančiais vakarietiško kirpimo rūbais dar - ar vėl - kovoja dėl savo teisių. Todėl dabartinėje Prancūzijoje - tai lengva suvokti ir net apčiuopti - valia serga sunkiausiai; ir Prancūzija, visada nuostabiai sugebėdavusi net ir lemtingiausias savo dvasios apraiškas paversti žaviomis ir kerinčiomis, kaip tikra visų skepsio žavesių mokykla ir paroda demonstruoja šiandien Europai savo kultūrinį pranašumą. Gebėjimas norėti ir būtent visomis valios jėgomis norėti šiek tiek stipresnis yra jau Vokietijoje, o šiaurės Vokietijoje dar stipresnis negu vidurinėje jos dalyje; daug stipresnis jis Anglijoje, Ispanijoje ir Korsikoje, vienur dėl flegmatiškumo, kitur - dėl kaukolių tvirtumo,- ką jau kalbėti apie Italiją, kuri yra per jauna, kad jau žinotų, ko nori, ir kuri iš pradžių dar turi įrodyti, ar ji gali norėti,- bet visų stipriausias ir nuostabiausias jis yra toje didžiulėje vidurio valstybėje, kurioje Europa tarsi persilieja į Aziją,- Rusijoje. Ten valios jėga atidedama ir kaupiama nuo seno, ten valia - nežinia, ar neigimo, ar teigimo valia - grėsmingai laukia, šiandienos fizikų pamėgtais žodžiais tariant, savo iškrovos. Kad Europa išsivaduotų iš savo didžiausio pavojaus, reikalingi ne tik Indijos karai ir komplikacijos Azijoje, tam reikalingi vidaus perversmai, reikia, kad imperija būtų suskaldyta į mažas dalis ir pirmiausia kad būtų įvestas parlamentinis idiotizmas ir kiekvienas būtų įpareigotas per pusryčius skaityti savo laikraštį. Aš tai sakau ne todėl, kad to trokštu: veikiau man mielesnis būtų priešingas dalykas,- turiu galvoje taip padidėjusią Rusijos grėsmę, kad Europa turėtų ryžtis tapti tokia pat grėsminga, t.y. naujos joje viešpataujančios kastos padedama į g y t ų v i e n i n g ą v a l i ą, ilgalaikę, baisią savo valią, galinčią nusibrežti tikslus tukstantmečiui į priekį, kad galų gale baigtųsi ilgai užtrukusi jos mažų valstybėlių komedija ir kartu išnyktų jos tiek dinastinių, tiek demokratinių valių įvairovė. Smulkios politikos laikai praėjo: jau ateinantį šimtmetį įsiliepsnos kova dėl viešpatavimo žemėje,- n e i š v e n g i a m a i prasidės didžioji politika. 209 Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įžengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas didelis gražiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradžią karo ir skepsio genijui,- o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho Didžiojo tėvas vienu atžvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis žinojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trūkumas buvo šimtą kartų baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdžiui, išsimokslinimo ir gero elgesio įgūdžių stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo iš instinktyvios baimės. T r ū k o v y r ų; ir didžiausiam savo apmaudui jis įtarė, kad ir jo sūnus nėra pakankamai vyriškas. Čia jis apsiriko, bet kas gi neapsiriktų jo vietoje? Jis matė savo sūnų patekusį į ateizmo, esprit 48 <Paaiskinimai.htm>įtaką ir gyvenantį sąmojingų prancūzų taip mėgstamoje malonioje prabangoje,- jis matė tolumoje didį kraugerį, skepsio vorą, jis įtarė nepagydomą širdies skurdą, kai jai nepakanka tvirtumo nei blogiui, nei gėriui, palaužtą valią, kuri jau neįsakinėja, n e g a l i įsakinėti. Bet tuo metu jo sūnuje vystėsi nauja pavojingesnė ir rūstesnė skepsio forma - ir, kas žino, k i e k ją skatino tėvo neapykanta ir pasmerktos vienatvei valios ledinė melancholija?- narsaus vyriškumo skepsis, giminingas karo ir nukariavimo genijui, pirmą kartą pasirodžiusiam Vokietijoje didžiojo Friedricho pavidalu. Šis skepsis niekina ir vis dėlto traukia, jis pakerta ir užvaldo; jis netiki, bet nepasimeta; jis duoda protui pavojingą laisvę, bet tvirtai laiko širdį; tai v o k i š k a skepsio forma, kuri nesiliaujančio ir į dvasios aukštumas įsiskverbusio frydrikizmo pavidalu ilgam laikui palenkė Europą vokiečių dvasios įtakai ir jos kritiškam ir istoriškam nepatiklumui. Dėl neįveikiamo, tvirto ir atkaklaus didžiųjų vokiečių filologų ir istorijos kritikų charakterio (tiesą sakant, jie visi buvo griovimo ir naikinimo artistai), nepaisant visos romantikos muzikoje ir filosofijoje, pamažu susiformavo n a u j a vokiečių dvasios samprata, kurioje ryškėjo narsaus vyriško skepsio bruožai, pavyzdžiui, ryžtingas žvilgsnis, ardančios rankos tvirtumas ir kietumas, nenumaldomas pavojingų kelionių potraukis, skatinantis ekspedicijas link ašigalio - po nykiu ir grėsmingu šiaurės dangumi. Ne veltui šiltakraujai ir paviršutiniški žmoniškumo šalininkai atsižegnoja būtent nuo šios dvasios: cet esprit fataliste, ironique, mephistophelique 49 <Paaiskinimai.htm>, kaip ją ne be virpulio vadina Michelet. Jei kas nori suvokti, kokia išskirtine yra šio vokiečių dvasios vyriškumo baimė, pažadinusi Europą iš "dogmatinio snaudulio", tas teprisimena ankstesnę šios dvasios sampratą, kurią įveikė naujoji,- ir kad dar ne taip seniai viena suvyriškėjusi moteris 50 <Paaiskinimai.htm>su begaliniu pasipūtimu drįso raginti Europą užjausti vokiečius kaip švelnius, geraširdžius, silpnavalius ir poetiškus bukagalvius. Reikia pagaliau suprasti Napoleono nuostabą išvydus Goethę: ji išduoda, kaip šimtmečiais buvo įsivaizduojama "vokiečių dvasia". "Voila un homme!" - tai turėjo reikšti: "Juk tai v y r a s! O aš laukiau tiktai vokiečio!"- 210

Jei tarsime, kad koks nors ateities filosofų vaizdo bruožas leidžia spėti, ar neturi jie būti skeptikais ką tik minėta prasme, tai tuo bus apibrėžta tik tam tikra jų savybė,- o n e jie patys. Visai taip pat pagrįstai juos būtų galima vadinti kritikais; ir, žinoma, jie bus eksperimento žmonės. Vardu, kuriuo ryžausi juos pakrikštyti, aš aiškiai pabrėžiau bandymą ir bandymo džiaugsmą: ar nenutiko tai todėl, kad, būdami kritikai visu kūnu ir siela, jie mėgsta naudotis eksperimentu nauja, galbūt platesne, galbūt pavojingesne prasme? Ar neprivalo jie, genami pažinimo aistros, savo įžūliais ir skausmingais bandymais siekti daugiau, negu leidžia lepus ir gležnas demokratinio amžiaus skonis? - Nėra abejonės: šie ateinantieji galės išsiversti bent jau be tų rimtų ir kiek abejotinų savybių, kurios skiria kritiką nuo skeptiko,- aš turiu galvoje vertinimo patikimumą, sąmoningą metodo vienovės laikymąsi, gudrią drąsą, savarankiškumą ir galimybę atsakyti už save; taip, jie prisipažįsta, kad jaučia m a l o n u m ą neigdami ir skaidydami, ir patiria kažkokio prasmingo nuožmumo jausmą, reždami peiliu nagingai ir tiksliai net ir tada, kai kraujuoja širdis. Jie bus k i e t e s n i (ir galbut ne visada tik savo atžvilgiu), negu pageidautu humaniški žmones, jie nesibičiuliaus su "tiesa" tam, kad ji jiems "patiktų" arba juos "pakylėtų", arba "sudvasintų",- veikiau jie ne itin tikės tuo, kad būtent "tiesa" teikia tokius malonius jausmus. Jie juoktųsi, tie griežti protai, jei vienas iš jų pasakytų: "Ši mintis sukilnina mane: kaip gali ji būti neteisinga?" Arba: "Šis kūrinys mane žavi, kaip gali jis būti negražus?" Arba: "Šis menininkas išaukština mane kaip gali jis nebūti didis?" - Tikriausiai ne tik juoką, bet ir tikrą pasibjaurėjimą sukels visi tokie svajingi, idealistiniai, moteriški, hermafroditiški dalykai. Tas, kas sugebėtų įsiskverbti į slapčiausias jų širdies gelmes, vargu ar rastų ten ketinimą sutaikyti "krikščioniškus jausmus" su "antikiniu skoniu" ar juolab su "moderniu parlamentarizmu" (tokio taikingumo mūsų labai nepatikimame, taigi labai taikingame amžiuje turi pasitaikyti netgi tarp filosofų). Šie ateities filosofai ne tik iš savęs ims reikalauti kritikos drausmės ir pratintis prie visko, kas padeda siekti dvasios grynumo ir griežtumo - jie galėtų nešioti tai kaip savo papuošalą,- ir vis dėlto jie dar nenorės vadintis kritikais. Toli gražu ne menkiausiu filosofijos įžeidimu jie palaikys šiandien taip mielai dekretuojamą tezę: "Filosofija yra kritika bei kritinis mokslas - ir niekas daugiau!" Galbūt tokiam filosofijos vertinimui pritars visi Prancūzijos ir Vokietijos pozityvistai (ko gero, jis pamalonintų net K a n t o širdį ir atitiktų jo skoni: prisiminkite jo pagrindinių veikalų pavadinimus),- nepaisant to, mūsų naujieji filosofai pasakys: kritikai yra filosofo įrankiai ir būtent todėl, kaip kritikai, jie toli gražu nėra filosofai! O didysis kinas iš Kenigsbergo buvo tik didysis kritikas. - 211 Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo žmones pagaliau būtų liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik čia griežtai būtų atseikėjama "kiekvienam savo" ir vieniems nebūtų atseikėjama per daug, o kitiems - per mažai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų pakopų, ant kurių lieka stovėti ir t u r i stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir "laisvas protas", ir beveik viskas, kad pažintų visą žmogiškųjų vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad t u r ė t ų g a l i m y b ę žiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia sąžine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę. Bet visa tai - tik jo uždavinio išankstinės sąlygos: pats uždavinys yra kitoks - k u r t i v e r t y b e s. Minėtiems filosofijos tarnautojams reikia, remiantis kilniu Kanto ir Hegelio pavyzdžiu, tvirtai nustatyti ir įsprausti į formules visą milžinišką vertinimų masyvą - t.y. ankstesnių vertinimų p r i e l a i d a s, vertinimų padarinius, vertinimus, kurie įsivyravo ir jau ilgą laiką vadinami "tiesomis" - tiek l o g i k o s, tiek p o l i t i k o s (moralės), tiek m e n o srityje. Šių tyrinėtojų uždavinys - padaryti, kad būtų aišku, patogu rankai ir minčiai, tinkama svarstyti visa, kas įvyko ir buvo įvertinta; sutrumpinti viską, net "laiką" ir į v e i k t i visą praeitį: milžiniškas ir nuostabus uždavinys, galintis tikrai patenkinti kiekvieną kilnų išdidumą, kiekvieną atkaklią valią. Tačiau tikrieji filosofai yra įsakinėtojai ir įstatymų leidėjai; jie sako "taip turi būti!", jie ir nustato žmogaus "kur link?" ir "kodėl?", ir naudojasi parengiamaisiais visų filosofijos darbuotojų, visų praeities nugalėtojų darbais,- jie tiesia kūrybinę ranką į ateitį, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems tėra priemonė, įrankis, kūjis. Jų "pažinimas" yra k ū r y b a, jų kūryba yra įstatymleidystė, jų tiesos valia yra g a l i o s v a l i a. - Ar šiandien yra tokių filosofų? Ar jau buvo tokių filosofų? Ar n e t u r i būti tokių filosofų?.. 212 Man vis labiau atrodo, kad filosofas, kaip b ū t i n a s rytdienos ir porytdienio žmogus, visais laikais konfliktavo ir t u r ė j o konfliktuoti su savo "šiandiena": jo priešas visada buvo šiandienos idealas. Iki šiol visi šie nepaprasti žmogaus rėmėjai, kurie buvo vadinami filosofais ir kurie retai jautėsi išminties draugais, veikiau jau nemaloniais kvailiais ir pavojingais klaustukais,- visi jie savo uždaviniu, sunkiu, nenorėtu, neišvengiamu uždaviniu, pagaliau savo uždavinio didybe laikė pareigą būti pikta savo epochos sąžine. Smeigdami, kaip vivisektoriai, peilį į e p o c h o s d o r y b i ų krūtinę, jie išduodavo tai, kas buvo jų pačių paslaptis: sužinoti n a u j ą žmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią. Kiekvieną kartą jie atskleisdavo, kiek veidmainystes, patogumu pomegio, nesusilaikymo ir pasileidimo, kiek daug melo slypi labiausiai gerbiamame ju epochos morales tipe, kiek dorybiu yra a t g y v e n u s i u; kiekvieną kartą jie sakydavo: "Mes turime eiti ten, kur j u m s šiandien labiausiai svetima." Atsižvelgdamas i "modernias idejas", kurios kiekvieną galetu ivyti i kampą, i kokią nors "specialybę", filosofas - jei šiandien galetu buti filosofu - turetu žmogaus didybę, "didybes" sąvoką susieti su jo platumu ir ivairiapusiškumu, su jo vienove ivairoveje: jis netgi nustatytu žmogaus rangą ir vertę pagal tai, kokio dydžio ir pobudžio naštą jis gali pakelti ir nešti, ar t o l i gali siekti jo atsakomybe. Nudienos skonis ir nudienos dorybe šiandien silpnina ir skiedžia valią; niekas nera taip šiuolaikiška, kaip valios silpnumas: taigi filosofo ideale "didybes" sąvoka turi apimti visu pirma valios stiprybę, kietumą ir sugebejimą priimti ilgalaikius sprendimus ir ju laikytis; taip kaip priešingas mokymas ir drovios, pasiaukojančios, romios, nesavanaudės žmonijos idealas tiko priešingai savo charakteriu epochai, kuri, kaip ir šešioliktasis amžius, kentėjo nuo pernelyg didelės valios energijos ir audringų savimeilės potvynių ir poplūdžių. Sokrato laikais tarp pavargusio instinkto žmonių, tarp konservatyvių senių atėniečių, kurie duodavo valią savo

jausmams,- siekdami, jų žodžiais, "laimės", o iš tikrųjų malonumo,- ir vis dar kartojo senus, puošnius žodžius, kurių tarti dėl savo gyvenimo būdo jau seniai neturėjo teisės,- tuo metu sielos didybei galbūt ir buvo reikalinga i r o n i j a, tas sokratiškas piktas seno gydytojo ir plebėjo tikrumas, kuris negailestingai smigo į savo kūną taip pat kaip ir į "kilmingųjų" kūną ir širdį,- smigo žvilgsniu, pakankamai aiškiai sakančiu: "Neapsimetinėkite jūs prieš mane! Čia - mes esame lygūs!" Priešingai, šiandien, kai Europoje garbinamas ir dalija garbės ženklus tik bandos gyvulys, kai "teisių lygybė" pernelyg lengvai gali virsti lygybe neteisingume, t.y. visuotine kova su tuo, kas reta, svetima, privilegijuota, su aukštesniu žmogumi, aukštesne siela, aukštesne pareiga, didesne atsakomybe, kūrybine galios ir valdingumo pilnatve,- šiandien "didybės" sąvoka apima kilmingumą, norą gyventi sau, gebėjimą skirtis nuo kitų, savarankiškumą, būtinumą pasikliauti tik savimi; ir filosofas išduos kai ką iš savo idealo, jei pareikš: "Didžiausias tas, kas gali būti vienišiausias, uždariausias, nepanašiausias į kitus, žmogus anapus gėrio ir blogio, savo dorybių šeimininkas, valios didžturtis; štai kas turi vadintis d i d y b e: gebėjimas būti tiek daugiapusiam, tiek ir vientisam, tiek plačiam, tiek ir pilnam." Ir paklausiu dar kartą: ar šiandien i m a n o m a - didybe? 213 Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia "sužinoti" iš patyrimo,- arba reikia turėti išdidumo to n e žinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių n e g a l i žinoti iš patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos žino ar gali žinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdžiui, išties filosofinė sąsaja, jungianti drąsą, nežabotą dvasingumą, lekiantį presto 51 <Paaiskinimai.html>, ir dialektinį griežtumą ir būtinumą, nedarantį nė vieno klaidingo žingsnio, yra nežinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina. Jie įsivaizduoja kiekvieną būtinybę kaip vargą, kaip kankinantį pavaldumą ir prievartą; ir pats mąstymas jiems yra lėtas, alsinantis, kone varginantis darbas, nors ir "vertas kilmingųjų p r a k a i t o", o jokiu būdu ne kažkas lengva, dieviška, panašu į šokį, išdykavimą! "Mąstyti" ir "rimtai, solidžiai imtis reikalo" - jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie "pergyvena" šį dalyką.- Menininkai šiuo atveju turi jau geresnę nuovoką: jie per daug gerai žino, jog būtent tada, kai jie jau nieko nedaro "savo noru", o tik iš būtinybės, tada jų laisvės, subtilumo, visagališkumo, kūrybinio komponavimo, valdymo, formavimo jausmas pasiekia savo viršūnę,- žodžiu, kad būtinumas ir "valios laisvė" tada sutampa. Pagaliau egzistuoja sielos būvių hierarchija, kurią atitinka problemų hierarchija; ir aukštosios problemos be gailesčio atstumia kiekvieną, kas drista prie ju priarteti, nebudamas skirtas joms spręsti del savo dvasiniu jegu menkumo. Kokia nauda iš to, kad landus visažiniai arba nerangus šaunus mechanikai ir empirikai, kaip tai šiandien dažnai atsitinka, genami plebejiško garbes troškimo siekia priarteti prie ju ir veržiasi i šią "šventoviu šventovę!" Tokiais kilimais niekada neturi žengti šiurkščios kojos - tai numatė jau pirmapradis daiktų dėsnis; durys šiems įkyruoliams bus uždarytos, net jeigu jie daužytų jas galvomis ir visai savo galvas sudaužytų! Reikia, kad būtum gimęs kiekvienam aukštesniam pasauliui; aiškiau pasakius, reikia, kad būtum jam p r a d ė t a s: teisė į filosofiją - didžiąja šio žodžio prasme - įgyjama tik dėl kilmės,- protėviai, "kraujas" turi lemiamą reikšmę ir čia. Daugelis kartų turi dirbti, kad atsirastų filosofas; kiekviena jo dorybė turi būti įgyjama, puoselėjama, paveldima ir įkūnijama jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drąsią, lengvą, subtilią jo minčių tėkmę, bet visų pirma apie pasirengimą imtis didžiulės atsakomybės, apie valdingo žvilgsnio didingumą, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo minios bei jos pareigų ir dorybių, draugišką saugojimą ir gynimą to, kas nesuprantama ir kas šmeižiama,- ar tai būtų Dievas, ar velnias,- didžiojo teisingumo puoselėjimą ir mėgavimąsi juo, įsakinėjimo meną, valios platumą, ramias akis, kurios retai stebisi, retai žvelgia į dangų, retai myli...

Septintas skyriusMŪSŲ DORYBĖS214 Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- j e i jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! - juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama. Ir ar yra kas nors gražesnio už savo dorybių i e š k o j i m ą ? Ar tai iš esmės nereiškia: t i k ė t i savo dorumu? O "tikėti savo dorumu" - ar tai iš tikrųjų ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama "ramia sąžine", ar tai ne ta didžiai gerbiama ilgauodegė sąvokų kasa, kurią mūsų protėviai kabindavo prie pakaušio, o dažnai ir prie savo proto? Ir todėl, nors ir nesijaučiame senamadiški ir nejaučiame protėvių orumo naštos, vienu atžvilgiu mes vis dėlto esame verti savo senelių anūkai, mes, paskutiniai ramios sąžinės europiečiai: ir mes dar nešiojame jų kasas.- Ak! jei jūs žinotumėte, kaip greit, kaip greit - bus kitaip!.. 215 Kaip žvaigždžių pasaulyje kartais vienos planetos kelią lemia dvi saulės, nušviečiančios ją tai raudona, tai žalia šviesa, o po to tuo pačiu metu išmarginančios ją margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, šiu laiku žmones, veikiami sudetingos musu "žvaigždeto dangaus" mechanikos, patiriame s k i r t i n g u moraliu poveiki; musu poelgiai švyti besimainančiomis spalvomis, jie retai vienareikšmiai, - ir pakankamai dažnai mūsų poelgiai yra m a r g i.

216 Mylėti savo priešus? Aš manau, kad žmonės to gerai išmoko: šiandien tai matome labai dažnai ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kažkas aukštesnio ir rafinuotesnio - mes mokomės n i e k i n t i mylėdami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome neįsisąmoninę, be triukšmo, be pompastiškumo, su tuo gėrio drovumu ir uždarumu, kuris draudžia lūpoms tarti iškilmingus žodžius ir dorybingas formules. Moralė kaip poza - mūsų skoniui šiandien atgrasi. Tai irgi pažanga: taip ir mūsų tėvai padarė pažangą, pajutę antipatiją religijai kaip pozai,- čia priskirtinas ir volteriškas priešiškumas bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklausė laisvaminčių repertuarui). Tai muzika mūsų sąžinėje, šokis mūsų prote, su kuriais niekaip negali derėti puritoniškos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesčionio dorumas. 217 Reikia saugotis tų, kuriems labai svarbu, kad mes pasitikėtume jų moraliniu taktu ir moralinių sprendimų subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys mūsų akivaizdoje ar net mūsų a t ž v i l g i u,- jie neišvengiamai taps mūsų instinktyviais šmeižikais ir skriaudėjais, net ir likdami mūsų "draugais". Palaiminti užmaršūs, nes jie užmiršta ir savo kvailystes. 218 Prancūzijos psichologams - o kur dar kitur šiandien rasi psichologų? - vis dar negana to kartaus ir įvairiapusio malonumo, kurį jiems teikia betise bourgeoise 52 <Paaiskinimai.html>, tarsi... žodžiu, tai kai ką išduoda. Pavyzdžiui, Flaubertas, šaunus Ruano buržua, nemate, negirdejo ir galu gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savęs kankinimo ir subtilaus žiaurumo forma. Siulau paivairinimui - nes tai darosi nuobodu - kitą susižavejimo objektą: neisisąmonintą gudrumą, budingą visu geraširdžiu buku doru vidutinybiu elgesiui su aukštesniaisiais protais ir požiuriui i ju uždavinius; tą subtilu vingru jezuitišką gudrumą, kuris tukstanti kartu subtilesnis negu šio viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis - ir netgi subtilesnis už ju auku protą: tai dar kartą irodo, kad tarp visu iki šiol atrastu inteligencijos formu "instinktas" yra inteligentiškiausia. Žodžiu, studijuokite jus, psichologai, "taisykles" filosofiją, kovodami su "išimtimi": tai dievu ir dieviško piktavališkumo vertas spektaklis! Arba dar aiškiau: užsiiminekite "gero žmogaus", "homo bonae voluntatis" 53 <Paaiskinimai.html>, ... s a v o vivisekcija! 219 Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra mėgstamiausias riboto proto žmonių kerštas ne tokiems ribotiems žmonėms, tam tikra kompensacija už tai, kad gamta buvo jiems šykštoka, galiausiai proga p a s i d a r y t i protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo protą. Širdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis, kuriuo matuojant žmonės, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygūs,- jie kovoja dėl "visų lygybės prieš Dievą" ir jau vien todėl jiems r e i k a l i n g a s tikėjimas Dievu. Tarp jų rasime atkakliausius ateizmo priešininkus. Išgirdę, kad "iškilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio žmogaus padorumu ir garbumu", jie įnirštų,- ir aš pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad iškilus protas pats tėra paskutinis moralinių savybių vaisius; jis yra sintezė visų būvių, priskiriamų "tik moraliniams" žmonėms, pasiekusiems juos griežta drausme ir ilgomis pratybomis, galbūt tik daugelio kartų pastangomis; kad iškilus protas yra teisingumo ir geranoriško griežtumo sudvasinimas,- to griežtumo, kuris jaučiasi pašauktas saugoti h i e r a r c h i j ą pasaulyje ir tarp daiktu,- o ne tik tarp žmoniu. 220 Kadangi "nesavanaudiškumas" šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai "neįdomu", - jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį "desinteresse" ir stebisi, kaip galima elgtis "nesavanaudiškai". Būta filosofų, kurie šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbut jie niekad nebuvo susidurę su aukštesnemis naturoms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad "nesavanaudiškas" elgesys yra l a b a i idomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad... "O meile?"- Kaip! Netgi poelgis iš meiles yra "neegoistiškas"? Na ir bukagalviai jus! "O pasiaukojančiojo šlovė?"- Tačiau tas, kas iš tikrųjų sudėjo auką, tas žino, jog jis kažko už tai norėjo ir gavo,- galbūt kažką iš savęs už kažką savo - jog jis čia atidavė, kad turėtų daugiau ten, galbūt kad apskritai būtų didesnis arba jaustųsi "didesnis". Bet tai yra klausimų ir atsakymų sritis, į kurią nenoromis leidžiasi rafinuotas protas: čia tiesa turi labai pasistengti, kad nuslėptų žiovulį, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris - jos nereikia prievartauti. 221 Kai kada pasitaiko,- pasakė vienas moralės pedantas ir smulkmenų pardavėjas,- kad aš gerbiu ir išskiriu nesavanaudišką žmogų: bet ne todėl, kad jis yra nesavanaudiškas, o todėl, kad, mano požiūriu, jis turi teisę duoti naudą kitam žmogui, pats patirdamas nuostolį. Žodžiu, visada svarbu, kas yra j i s ir kas yra t a s a n t r a s i s. Pavyzdžiui, vienam, kuris yra skirtas ir sukurtas įsakinėjimui, atsisakymas savęs ir kuklus atsitraukimas būtų ne dorybė, o dorybės švaistymas - taip man atrodo. Kiekviena neegoistinė moralė, kuri laiko save besąlygiška ir kreipiasi į visus žmones, nusideda ne tik skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuodėmę, ji yra d a r v i e n a vilionė, prisidengusi žmogiškumo kauke,- vilionė ir kenkimas aukštesniems, retesniems, privilegijuotiems. Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti h i e r a r c h i j a i, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad n e m o r a l u sakyti: "kas teisinga vienam teisinga ir kitam". Šitaip kalbėjo mano moralės pedantas ir bonhomme 54 <Paaiskinimai.html>: ar nevertėjo išjuokti jo, kai jis ragino morales būti moraliomis? Bet reikia būti ne visai teisiam, kad pašaipūnai būtų t a v o pusėje; krislelis neteisumo netgi yra gero skonio požymis.

222 Ten, kur šiandien skelbiama užuojauta,- o dabar, tiesą sakant, neskelbiama jokia kita religija,- tegu psichologas pastatys ausis: per visą tuštybę, per visą triukšmą, budingą šiems skelbejams ir pamokslautojams (kaip ir visiems pamokslautojams), jis išgirs tikrą, kimią, gargždžią s a v ę s n i e k i n i m o aimaną. Ji yra jau visą šimtmeti didejančio Europos apniūkimo ir išbjaurėjimo apraiška (pirmieji to apniūkimo ir išbjaurėjimo simptomai aprašyti jau Galiani'o laiške Madame d'Epinay, verčiančiame gerai susimąstyti) - j e i t i k j i n e r a p r i e ž a s t i s! "Moderniu ideju" žmogus, ši išdidi beždžione, yra labai nepatenkintas savimi - tai neginčytina. Jis kenčia, o jo tuštybė nori, kad jis tik "užjaustų"... 223 Europietiškam mišrūnui - gana pasibjaurėtinam plebėjui - būtinai reikia kostiumo: istorija jam reikalinga kaip kostiumų sandėlys. Žinoma, jis pastebi, kad nė vienas iš jų ant jo gerai neguli,- ir štai jis juos vis keičia ir keičia. Įsižiūrėkite į devynioliktąjį šimtmetį, atkreipkite dėmesį į įvairaus stiliaus maskaradų ir jų sparčios kaitos pomėgį, o taip pat į nevilties minutes įsitikinus, kad "niekas netinka". Tuščias reikalas rengtis romantiškai arba klasikiniu stiliumi, krikščioniškai arba florenciškai, barokiškai arba "tautiškai", in moribus et artibus 55 <Paaiskinimai.html>: viskas negerai! Bet "dvasia" šioje neviltyje mato sau naudą: del jos nuolat matuojamas, užsivelkamas, nusivelkamas, sudedamas, o pirmiausia t y r i n e j a m a s koks nors naujas senoves ir užsienio apdaras,- musu amžius yra pirmasis amžius, taip plačiai tyrinėjantis "kostiumus", aš turiu galvoje morales, tikėjimus, meninius skonius ir religijas; kaip joks kitas amžius, jis pasirengęs didaus stiliaus karnavalui, dvasiniam užgavėnių juokui ir išdaigoms, transcendentaliniam didžiausios beprotybės aukščiui ir aristofaniškam pasaulio išjuokimui. Galbūt kaip tik čia atrasime savo i š r a d i m ų sritį, kurioje ir mes galime būti originalūs, pavyzdžiui, kaip pasaulinės istorijos parodistai ir Dievo pajacai - galbūt, jei niekas iš nūdienos ir neturi ateities, tai bent mūsų j u o k a s ją dar turi! 224 I s t o r i n i s j a u s m a s (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, "pranašavimo instinktas", įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio p u s i a u b a r b a r i š k u m o, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, - tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų "modernias sielas" įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas - galų gale "dvasia", kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą. Dėl mūsų kūno ir troškimų pusiau barbariškumo mums visur atviri slapti keliai, kurių nebūta aristokratizmo laikais, ir pirmiausia keliai į neužbaigtų kultūrų labirintus ir kiekvieną pusiau barbariškumą, kada nors egzistavusį žemėje, o kadangi didžiausia žmogiškosios kultūros dalis iki šiol buvo būtent pusiau barbariškumas, tai "istorinis jausmas" reiškia beveik tą patį, ką instinktas ir jausmas viskam, tą patį, ką ir skonis viskam,- kuo jis iš karto ir pasirodo esąs n e a r i s t o k r a t i š k a s jausmas. Antai mes vėl mėgaujamės Homeru: tikriausiai tai mūsų laimingas pranašumas, nes jį ne taip lengva suprasti aristokratinės kultūros žmonėms (pavyzdžiui, septynioliktojo amžiaus prancūzams - Saint Evremondui, priekaištaujančiam jam už esprit vaste 56 <Paaiskinimai.html>, ir net jų atgarsiui - Voltaire'ui), nelinkusiems juo mėgautis. Jiems įprastas griežtas "taip" ir "ne", pernelyg greitas pasibjaurėjimas, nepatiklumas svetimybėms, net paprastame smalsume slypinčio prasto skonio baimė ir įgimtas kiekvienai aristokratiškai bei savarankiškai kultūrai nenoras pripažinti naujus troškimus, nepasitenkinimą savimi ir susižavėjimą svetimu,- visa tai nuteikia juos nepalankiai netgi prieš geriausius dalykus pasaulyje, jeigu jie nėra jų nuosavybė arba n e g a l i tapti jų grobiu,- ir joks jausmas nėra sunkiau suprantamas tokiems žmonėms, kaip istorinis jausmas ir jo nuolankus plebėjiškas smalsumas. Tai būdinga ir Shakespearui - šiai stebinančiai ispaniškai-mauriškai-saksiškai skonių sintezei,- kuris senovės atėniečiams, Aischilo gerbėjams, sukeltų juoko arba įtūžio priepuolį; bet mes, priešingai, su slaptu draugiškumu ir palankumu priimame būtent šį laukinį margumą, švelniausių, šiurkščiausių ir dirbtiniausių dalykų samplaiką, mėgaujamės ja kaip specialiai mums išsaugota meno elegancija, ir mus anglų prastuomenės smarvė ir artumas, kurio kaimynystėje gyvena Shakespearo menas ir skonis, trikdo taip pat mažai kaip ir einant per Neapolio Chiaja, kur mūsų jausmai yra pakerėti ir sužavėti nepaisant to, kad ore tvyro prastuomenės kvartalų srutų dvokas. Mes, "istorinio jausmo" žmonės, turime savo dorybių - to nepaneigsi,- mes esame nereiklūs, nesavanaudžiai, kuklūs, narsūs, gebantys save įveikti ir pasiaukoti, dėkingi, labai kantrūs, paslaugūs,- ir vis dėlto mūsų skonis turbūt prastas. Pagaliau prisipažinkime sau: ką mums, "istorinio jausmo" žmonėms, sunkiausia suvokti, pajusti, paskanauti, pamilti, į ką mes iš esmės žiūrime su išankstiniu nusistatymu ir beveik priešiškai, yra būtent tai, kas kiekvienoje kultūroje ir mene tobula ir brandu: daiktų ir žmonių kilnumas, jų glotnios it veidrodis jūros akimirka ir halkijoniškas savaimingumas, šaltumas ir auksinis spindesys, būdingi visiems užbaigtiems daiktams. Galbūt mūsų didžioji istorinio jausmo dorybė yra būtina g e r o skonio priešybė ar bent jau geriausio skonio priešybė, ir mes tik vargiai, per prievartą, iš lėto galime atkurti savyje tas trumpas žmogaus gyvenimo didžiausios laimės ir aukščiausio pakilimo akimirkas, suspindinčias tai šen, tai ten, tas stebuklingas akimirkas, kai galinga jėga gera valia sustodavo prieš neišmatuojamą begalybę,- kai sielą perpildydavo subtili staigaus savęs sutramdymo ir suakmenėjimo palaima, tvirtai pastačius koją ant dar drebančios žemės. Prisipažinkime, m a t a s mums svetimas; mus vilioja begalybė, neišmatuojamybė. Kaip raitelis, šuoliuojantis ant prunkščiančio žirgo, mes paleidžiame vadžias prieš begalybę, mes, šiu laiku žmones, mes, pusiau barbarai - ir tiktai ten randame s a v o palaimą, kur mums dažniausiai - g r e s i a p a v o j u s. 225

Ir hedonizmui, ir pesimizmui, ir utilitarizmui, ir eudemonizmui,- visiems tiems mąstymo budams, kurie vertina daiktus pagal ju teikiamą p a s i g e r e j i m ą ir k a n č i ą, t.y. pagal daiktus lydinčius būvius ir šalutinius reiškinius, būdingas paviršutiniškumas ir naivumas, į kurį kiekvienas, jaučiantis savyje b e s i f o r m u o j a n č i ą galią ir menininko sąžinę, negali žiureti be pašaipos ir užuojautos. Užuojauta j u m s! žinoma, tai ne ta užuojauta, apie kurią jus kalbate: tai ne užuojauta socialiniam "vargui", "visuomenei" ir jos ligotiems bei nelaimingiems, pasileidusiems, palužusiems nuo gimimo, gulintiems aplink mus ant žemes žmonems; juolab tai nera užuojauta murmantiems prieš visą pasauli, prispaustiems, maištingiems vergams, siekiantiems viešpatauti - jie vadina tai "laisve". M u s u užuojauta aukštesne, toliaregiškesne: mes matome, kaip ž m o g u s mažeja, kaip j u s ji mažinate! - ir buna akimirku, kai mes su neapsakomu nerimu žiurime i j u s u užuojautą, kai mes ginames tokios užuojautos,- kai mes suvokiame, kad jusu rimtumas pavojingesnis už visoki lengvabudiškumą. Ko gero, jus norite - ir nera beprotiškesnio "ko gero"- p a š a l i n t i k a n č i ą; o mes? - Matyt, m e s norime, kad ji butu didesne ir baisesne nei bet kada! Laimingas gyvenimas, kaip jus ji suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai - g a l a s! Buvis, paverčiantis žmogų juokinga ir paniekos verta būtybe, būvis, verčiantis t r o k š t i jo pražūties! Kančios, d i d ž i o s i o s kančios ugdymas,- argi jūs nežinote, kad tik t o k s ugdymas iki šiol aukštino žmogų? Ta sielos įtampa nelaimėje, ugdanti tvirtybę, jos virpėjimas regint didžiąją žūtį, jos išradingumas ir narsumas, su kuriuo ji ištveria, iškenčia, aiškina, panaudoja nelaimę ir viską, kas jai dave gilumą, paslapti, kaukę, protą, gudrumą, didybę,- argi to nedave kančia, didžiosios kančios ugdymas? Žmoguje susilieja k ū r i n y s ir k ū r ė j a s: žmoguje slypi medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas; bet žmogus yra ir kūrėjas, skulptorius, kūjo tvirtumas, dieviškasis žiūrovas ir septintoji diena,- ar jūs suprantate šią priešpriešą? Ir ar jūs suprantate, kad j ū s ų užuojauta yra skirta "kūriniui žmoguje", tam, kas turi būti formuojama, laužoma, kalama, plėšoma, kaitinama, deginama, gryninama,- tam, kas būtinai k e n č i a ir t u r i kentėti? O m ū s ų užuojauta - ar jūs suvokiate, kam skirta mūsų p r i e š i n g a užuojauta, kai ji ginasi nuo jūsų užuojautos, kaip nuo blogiausio išglebimo ir silpnumo? Taigi užuojauta p r i e š užuojautą! - Bet, pakartosime dar sykį, yra problemų, svarbesnių už visas džiaugsmo, kančios ir užuojautos problemas; ir kiekviena filosofija, nagrinėjanti tik jas,- naivybė.- 226 M e s, i m o r a l i s t a i! - Šis pasaulis, kuris m u m s rūpi, kuriame m u m s lemta bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viešpatauja "beveik", dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių žiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir n e g a l i m e iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame "pareigos žmonės"! Tiesa, kartais mes šokame tarp "kalavijų", žvangindami savo "grandinėmis", dažniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, griežiame dantimis ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -"tai žmonės, n e j a u č i a n t y s pareigos"- bukumas ir iliuzija visada prieš mus! 227 Tarus, kad sąžiningumas yra musu dorybe, nuo kurios mes, laisvi protai, negalime išsivaduoti,- ką gi, su pykčiu ir meile puoselėsime šią vienintelę mums likusią m ū s ų dorybę ir nuolat ją "tobulinsime": te jos spindesys - auksiniai, žydri, ironiški vakariai gaisai - kada nors nušvies šią senstančią kulturą ir jos troškią, gudžią rimti! Ir jei vis delto musu sąžiningumas vieną dieną pails, prades dusauti bei rąžytis ir pripažins, kad esame per griežti, ir panores, kad jam butu geriau, lengviau, kad su juo butu elgiamasi švelniau, panašiai kaip su malonia yda,- bukime g r i e ž t i, mes, paskutinieji stoikai! Ir pasiuskime jam i pagalbą visą savo velniavą - savo pasibjaurejimą grubiais ir apytikriais dalykais, savo "nitimur in vetitum" 57 <Paaiskinimai.html>, savo avantiūristinę narsą, savo vėtytą ir mėtytą, rafinuotą smalsumą, savo subtiliausią ir slaptingiausią galios valią ir pasaulio įveikimo valią, kuri, apimta godumo, bastosi ir klaidžioja po visas ateities karalystes,- ateikime savo "Dievui" į pagalbą su visais savo "velniais"! Labai įtikėtina, kad mes būsime neatpažinti ir supainioti su kitais,- na ir kas! Kad bus sakoma: "Jų "sąžiningumas" - tai velniava ir nieko daugiau!" Na ir kas! Net jeigu tai būtų teisinga! Argi lig šiol visi dievai nebuvo velniai, perkrikštyti į šventuosius? Pagaliau ką mes žinome apie save? Ir kaip turi v a d i n t i s dvasia, kuri mus veda (viskas priklauso nuo pavadinimo)? Ir kiek dvasių slepiasi mumyse? Tad pasirūpinkim mes, laisvi protai, kad mūsų sąžiningumas nepavirstų mūsų tuštybe, mūsų apdaru ir papuošalais, mūsų ribomis, mūsų kvailumu! Kiekviena dorybė linksta į kvailumą, kiekvienas kvailumas - į dorybę; "kvailas iki šventumo" sakoma Rusijoje,- tad pasirūpinkime, kad iš sąžiningų galiausiai nepavirstume keliančiais nuobodulį šventaisiais! Ar gyvenimas ne pernelyg trumpas, kad nuobodžiautume? Reikėtų tikėti amžinu gyvenimu, kad... 228 Prašau atleisti man atradimą, kad visa moraline filosofija iki šiol buvo nuobodi ir panašejo i migdomuosius - ir, mano požiuriu, niekas taip nekenke dorybei, kaip jos šalininku n u o b o d u m a s; tačiau tuo aš nenoriu pasakyti, kad neigiu šio jos bruožo visuotinį naudingumą. Labai svarbu, kad apie moralę galvotų kuo mažiau žmonių,- taigi l a b a i svarbu, kad vieną gražią dieną moralė netaptų įdomi! Bet dėl to galima nesijaudinti! Šiandien padėtis tokia kaip visada: aš nematau Europoje nieko, kas suprastų (arba g e b ė t ų išaiškinti), kad svarstymai apie moralę gali būti pavojingi, klastingi, vylingi,- kad juose gali slypėti l e m t i s! Pavyzdžiui, pažiūrėkime į nepavargstančius, nepašalinamus anglų utilitaristus,- kaip negrabiai ir iškilmingai jie vaikšto pirmyn atgal Benthamo pėdomis (Homero palyginimas yra aiškesnis), kaip pats Benthamas vaikščiojo garbiojo Helvecijaus pėdomis (ne, Helvecijus nebuvo pavojingas žmogus!). Nė vienos naujos minties, jokio subtilesnio senos minties išdėstymo ar modifikacijos, jokios realios ankstesnių minčių istorijos: tai apskritai n e į m a n o m a literatūra, jei nepaskaninsi jos žiupsniu savo pykčio. Į šių moralistų (juos reikia skaityti, galvojant apie pašalinius dalykus, jeigu jau r e i k i a juos skaityti) sielas

įsiskverbė sena angliška yda, kuri vadinasi cant 58 <Paaiskinimai.html>ir yra m o r a l i n i s t a r t i u f i z m a s, šiuo atveju prisidengęs nauja moksliškumo forma; slapta jie sugeba gintis ir nuo sąžines priekaištu, nuo kuriu, nepaisant moksliško morales traktavimo, neišvengiamai kentes buvusiu puritonu rase. (Argi moralistas nera puritono priešybe? Butent kaip mąstytojas, kuris moralę traktuoja kaip kažką abejotina, itartina, žodžiu, ją traktuoja kaip problemą? Argi moralizavimas neturetu buti - nemoralus?) Pagaliau visi jie nori, kad butu iteisinta a n g l i š k a morale, nes ji geriausiai tarnauja žmonijai, "visuotinei naudai" arba "daugumos laimei",- ne! A n g l i j o s laimei; jie iš visu jegu stengiasi irodyti, kad a n g l i š k o s laimes, t.y. comfort ir fashion 59 <Paaiskinimai.html>(ir svarbiausia - kėdės parlamente) siekimas ir yra tikrasis dorybės kelias ir dar daugiau: kad visai lig šiol pasaulyje egzistavusiai dorybei būdingas toks siekimas. Nė vienas iš šių nerangių ir neramios sąžinės bandos gyvulių (jie egoizmą ryžtasi traktuoti kaip visuotinės gerovės laidą) nenori nei žinoti, nei užuosti, kad "visuotinė gerovė" yra ne idealas, ne tikslas, ne kokia nors aiškiau apibrėžiama sąvoka, o tik vimdomieji,- kad tai, kas teisinga vienam, visiškai n e t u r i būti teisinga kitam, kad reikalauti iš visų vienos moralės - reiškia daryti žalą aukštesniesiems žmonėms, žodžiu, kad egzistuoja žmonių h i e r a r c h i j a, taigi ir moralių hierarchija. Šie utilitariški anglai - tai kukli ir labai vidutiniška padermė. Nes, kaip minėjau, jie - nuobodūs, taigi ir nauda iš jų menka. Juos reikėtų p a d r ą s i n t i, to aš iš dalies ir siekiu šiomis eilėmis: Šlovė triūsui, darbštūs vyrai, Kuo sunkiau, jums tuo geriau, Kietakakčiai jūs visi, Be lašelio įkvėpimo, Graudulys jus regint ima, Sans genie et sans esprit! 60 <Paaiskinimai.html> 229 Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug "laukinio žiauraus žvėries" baimės, p r i e t a r i n g o s baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, - tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo "dorybingo mąstymo pienu" tol, kol j i nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes. Beveik viskas, ką mes vadiname "aukštesniąja kultūra", remiasi ž i a u r u m o sudvasinimu ir pagilinimu - tai mano tezė; minėtas "laukinis žvėris" nėra nudobtas, jis gyvena, jis klesti, jis tik - susidievino. Tai, kas lemia skausmingą tragedijos palaimą, yra žiaurumas; tai, kas maloniai veikia vadinamojoje tragiškoje užuojautoje ir iš esmės visuose iškiliuose dalykuose iki pat aukščiausių ir švelniausių metafizikos virpulių, įgyja saldumo vien tik nuo žiaurumo priemaišų. Romėnas arenoje, krikščionis kryžiaus ekstazėje, ispanas prieš laužą arba koridoje, šių dienų japonas, geidžiantis tragedijos, Paryžiaus priemiesčių darbininkas, kankinamas kruvinos revoliucijos ilgesio, nusilpusios valios vagnerietė, "išgyvenanti" Tristaną ir Izoldą,- visi jie mėgaujasi vienu ir tuo pačiu ir su paslaptingu goduliu geria kiek gali vieną ir tą pati - didžiosios "žiaurumo" Kirkes eliksyrą. Aišku, čia reikia vyti šalin kvailą senąją psichologiją; kuri apie žiaurumą žinojo tik tai, kad jis kyla regint s v e t i m ą kančią: dideli, pernelyg dideli malonumą teikia ir sava kančia, ir savęs kankinimas - ir visais atvejais, kai žmogu pavyksta ikalbeti atsisakyti savęs r e l i g i n e prasme arba sužaloti save, kaip tai dare finikiečiai ir asketai, arba apskritai įveikti geidulius, numarinti kūną, pasmerkti save puritoniškiems atgailos traukuliams, sąžinės vivisekcijai ir pascališkajam sacrifizio dell'intelletto 61 <Paaiskinimai.html>,- jį slapčia vilioja ir gena pirmyn jo žiaurumas, pavojingas p r i e š s a v e nukreipto žiaurumo virpulys. Galų gale atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi pažįstantysis, versdamas savo dvasią pažinti (p r i e š i n g a i jos polinkiams, o gan dažnai ir priešingai širdies troškimams), t.y. neigti tada, kai jis norėtų teigti; mylėti, šlovinti,- elgiasi kaip menininkas ir žiaurumo laimintojas; jau gilaus, nuodugnaus supratimo siekimas yra prievartavimas, siekis įžeisti svarbiausią dvasios valią,- tos dvasios, kuri be atvangos siekia regimybės ir paviršutiniškumo; jau pažinimo valioje yra lašas žiaurumo. 230 Galbūt aš čia nepakankamai aiškiai kalbėjau apie "svarbiausią dvasios valią",- leiskite paaiškinti.- Įsakinėjantis kažkas, kurį liaudis vadina "dvasia", nori valdyti save ir aplink save, nori jaustis valdovas: jis turi valią, siekiančią vienoves daugoveje, rišančią, pažabojančią, valdžios trokštančią ir iš tikruju valdingu valią. Šiuo požiuriu jo poreikiai ir sugebejimai tokie patys kaip ir tie, kuriuos fiziologai nustato viskam, kas gyvena, auga, dauginasi. Dvasios galia asimiliuoti svetima pasireiškia stipriu polinkiu supanašinti naują su senu, supaprastinti ivairovę, ignoruoti arba atmesti nesutaikomas priešybes: taip, kaip ji savavališkai pabrežia, iškelia ir klastoja, priderindama prie savęs, tam tikrus kiekvieno svetimo jai dalyko, kiekvienos "išorinio pasaulio" dalies bruožus ir linijas. Ji siekia perimti naują "patyrimą", sustatyti naujus daiktus i senas eiles,- taigi orientuojasi i augimą arba, dar tiksliau, augimo j a u s m ą, i jegos padidejimo jausmą. Tai pačiai valiai tarnauja iš pažiūros priešingas dvasios potraukis, staiga kylantis ryžtas nieko nežinoti, savo noru izoliuotis, užsidaryti langus, vidujai paneigti tą ar kitą dalyką, nieko neįsileisti, užimti gynybos poziciją prieš daugelį dalykų, kuriuos būtų galima žinoti, pasitenkinti tamsa, uždaru horizontu, nežinojimo teigimu ir pritarimu jam: visa tai priklauso nuo jos įsisavinimo jėgos, vaizdingai kalbant, nuo jos "virškinimo galios" - ir iš tiesų dvasia daug kuo panaši į skrandį. Čia taip pat priskirtina įnoringa dvasios valia pasiduoti apgaulei, galbūt padaužiškai nujaučiant, kad iš tikrųjų yra n e taip, o tik taip laikoma; mėgavimasis visokiu netikrumu ir daugiareikšmiškumu, džiaugsmingas mėgavimasis pasirinkto kampo ankštumu ir jaukumu, pernelyg artimu, pirmuoju

planu, padidintu, sumažintu, perstumtu, pagražintu, mėgavimasis visų šitų galios apraiškų savavališkumu. Pagaliau tai ir įtartinas dvasios pasirengimas apgaudinėti kitas dvasias ir apsimetinėti prieš jas, tas nuolatinis kuriančios, sudarančios, gebančios keisti jėgos spaudimas: dvasia mėgaujasi savo kaukių įvairove, savo klastingumu ir saugumu, - juk būtent Protėjo menas ją geriausiai gina ir slepia! - Š i a i regimybės valiai, supaprastinimo, kaukės, apsiausto, žodžiu, paviršiaus valiai - juk kiekvienas paviršius yra apsiaustas - p r i e š i n a s i iškilus pažįstančiojo polinkis, kuris tyrinėja ir n o r i tyrinėti daiktus giliai, visapusiškai, nuodugniai: tai savitas intelektualinės sąžinės ir skonio žiaurumas, kurį pripažins savyje kiekvienas drąsesnis mąstytojas, jeigu jis, kaip dera, pakankamai ilgai grūdino ir aštrino save nukreiptas savo akis ir priprato prie griežtos drausmės ir griežtų žodžių. Jis pasakys: "mano dvasios polinkiuose esama kažko žiauraus",- tepabando jam išmušti tai iš galvos dorybingieji ir maloningieji! Žinoma, būtų maloniau klausytis, jei kiti už akių mus girtų ne už žiaurumą, o už "perdėtą sąžiningumą"- mus, laisvus, l a b a i laisvus protus,- ką gi, gal ir iš tikrųjų t o k i a bus mūsų pomirtinė šlovė? O kol kas - iki to dar yra laiko - mes mažiausiai būtume linkę puoštis tokiais moralinių žodžių blizgučiais: visas mūsų ligšiolinis darbas atgrasė mus nuo tokio skonio ir jo džiugaus prašmatnumo. Gražūs, spindintys, skambūs, šventiški žodžiai: "sąžiningumas", "tiesos meilė", "išminties meilė", "pasišventimas pažinimui", "teisiojo heroizmas"- juose esama kažko, kas kelia žmogaus pasididžiavimą. Bet mes, atsiskyrėliai ir švilpikai, mes savo atsiskyrėliškos sąžinės slaptybėje jau seniai save įtikinome, kad ir ši garbingų žodžių prabanga mažai tesiskiria nuo neįsisąmonintos žmogiškosios tuštybės melagingų papuošalų, driskenų ir aukso dulkių ir kad po tokiomis pataikūniškomis spalvomis ir teplione turi būti vėl atpažintas siaubingas homo natura originalo tekstas. Išversti žmogų atgal į gamtos kalbą; suvaldyti daugybę tuščiagarbių ir svajingų interpretacijų ir šalutinių prasmių, kurios lig šiol buvo braižomos ir tepliojamos ant amžinojo homo natura originalo, pasiekti, kad ateity žmogus stovėtų prieš žmogų taip, kaip jau dabar, užgrūdintas mokslo disciplinos, jis stovi prieš visą k i t ą gamtą, su bebaimėmis Edipo akimis ir užlipintomis Odisėjo ausimis, kurčias visų senų metafizinių paukštgaudžių vilionių žodžiams, pernelyg ilgai tikinusiems: "tu didesnis! tu aukštesnis! tu kitos kilmės!"- tai būtų retas ir beprotiškas uždavinys, bet tai yra u ž d a v i n y s - kas galėtų tai neigti! Kodėl mes jį pasirinkome, šį beprotišką uždavinį? Arba, klausiant kitaip: "Kam apskritai siekiame pažinti?"- Kiekvienas to paklaus. Ir mes, taip prispirti prie sienos, mes, šimtus kartų savęs klausę to paties, mes neradome ir nerandame geresnio atsakymo... 231 Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik "palaiko gyvybę",- tai žino fiziologai. Bet musu gilumoje, "pačioje apačioje", žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: "tai esu aš"; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiurio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdestyti tai, kas jam šiuo klausimu yra "tikra". Kartais mes randame tam tikrus problemu sprendimus, kuriais m e s pradedame tvirtai tiketi ir turbut nuo to momento pradedame vadinti juos savo isitikinimais. Veliau mes matome juose tik musu judejimo link savižinos pedsakus, kelrodžius, vedančius į problemą, kuria e s a m e mes,- tiksliau, didžiąją kvailystę, kuria mes esame, į mūsų dvasinę lemtį, į tai, ko negalima išmokyti ir kas yra "pačioje apačioje". Turint galvoje tą dideli sąžiningumą, kuri aš ką tik parodžiau pats sau, turbut man bus leista pasakyti keletą tiesu apie "moteri pačią savaime": žinoma, tarus, jog dabar jau iš anksto žinoma, kad jos yra tik - m a n o tiesos.- 232 Moteris nori tapti savarankiška: todėl ji pradeda aiškinti vyrams, kas yra "moteris pati savaime" t a i - vienas pražūtingiausių visuotinio Europos s u b j a u r o j i m o laimėjimų. Nes ko tik neatskleis šie šiurkštūs moteriško moksliškumo ir savęs apnuoginimo bandymai! Moteris turi tiek daug priežasčių gėdytis; moteryje tiek daug pedantiškumo, paviršutiniškumo, siekimo mokyti, smulkmeniško pretenzingumo smulkmeniško palaidumo ir nekuklumo - užtenka pasižiūrėti, kaip jos elgiasi su vaikais! - iki šiol iš esmės jas varžė ir stabdė tik vyro b a i m ė. Vargas, jei dar ir "amžinasis moters nuobodulys"- ko jau ko, o šito jai netrūksta! - išdrįs pakelti galvą! Jeigu ji pradės nuosekliai, visiškai užmiršti savo išmintį ir meną būti žavinga, žaisminga, nuvyti rūpesčius, teikti paguodą ir lengvai i viską žiureti,- jeigu ji maloniuose geiduliuose prades prarasti savo subtilumą ir sumanumą! Jau ir dabar girdeti moterišku balsu, kurie - Prisiekiu šventuoju Aristofanu! - kelia siaubą; aiškia medicinos kalba gresmingai išsakoma, ko visu pirma ir galu gale moteris n o r i iš vyro. Argi tai ne blogiausio skonio apraiška, kai moteris tokiu budu siekia tapti mokslinga? Laimei, iki šiol švietimas buvo vyru reikalas, vyru talentas,- tuo budu buvo galima likti "tarp savu"; pagaliau, nepaisant visko, ką moterys rašo apie moteris, nereikia pernelyg tiketi tuo, kad moteris iš tikruju n o r i apsišviesti ir sužinoti, kokia ji yra - ir kad ji g a l i noreti... Jeigu taip elgdamasi moteris neieško sau naujo a p d a r o - aš manau, jog puošimasis yra Amžinojo Moteriškumo sudedamoji dalis?- tai ji nori sukelti baimę,- galbut taip ji tikisi tapti valdove. Bet ji n e n o r i tiesos: ką moteriai reiškia tiesa! Nuo pat pradžios moteriai nera nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa,- jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rupestis - iliuzija ir grožis. Prisipažinkime mes, vyrai: juk mes vertiname ir mylime moteryje butent š i meną, š i instinktą; mums yra sunku, ir, noredami palengvinti gyvenimą, mes mielai bendraujame su butybemis, kuriu ranku prisilietimas, žvilgsniai ir švelnios kvailystes norom nenorom priverčia mus į savo rimtį, svorį ir gylį žiūrėti beveik kaip į kvailystę. Pagaliau aš keliu klausimą: ar yra kada nors buvę, kad moteris pripažintų kitos moters protą esant gilų, o širdį - teisingą? Ir ar ne tiesa, kad iki šiol "moterį" labiausiai niekino moterys, o ne mes - Mes, vyrai, norime, kad moteris nustotų kompromituoti save švietimu: juk būtent vyriško rūpinimosi moterimi bei jos tausojimo išraiška ir buvo Bažnyčios dekretas: mulier taceat in ecclesia! Moters labui pasitarnavo ir tai, ką Napoleonas leido suprasti labai jau

kalbiai Madame de Stael: mulier taceat in politicis! - ir aš manau, kad tikras moterų draugas bus tas, kuris šiandien joms griežtai tars: mulier faceat de muliere! 62 <Paaiskinimai.html>233 Instinktų sugedimas ir, aišku, blogas skonis išryškėja, kai moteris tiesiogiai remiasi Madame Roland arba Madame de Stael arba Monsieur George Sand, tarsi tuo būtų galima ką nors įrodyti "moters pačios savaime" n a u d a i. Vyrams minėtosios damos tėra trys k o m i š k o s moterys pačios savaime - nieko daugiau! - ir kaip tik rimčiausi netyčios kontrargumentai prieš emancipaciją ir moterišką puikavimąsi savimi. 234 Kvailystė virtuvėje: moteris kaip virėja; baisus begalviškumas rūpinantis šeimos ir jos galvos maitinimu! Moteris nesupranta, ką r e i š k i a valgis, ir nori būti virėja! Jei moteris mąstytų, tai, tūkstančius metų būdama virėja, ji jau būtų atradusi svarbiausius fiziologinius faktus ir išmokusi gydymo meno! Dėl blogų virėjų - dėl visiškos proto stokos virtuvėje žmogaus vystymasis buvo labiausiai stabdomas, jam padaryta didžiausia žala; ir šiandien padėtis ne ką geresnė. Kalba prakilnioms dukterims. 235 Egzistuoja posakiai ir dvasios blyksniai, egzistuoja sentencijos - nedidelės saujelės žodžių, kuriuose staiga kristalizuojasi visa kultūra, visa visuomenė. Tarp jų reikia paminėti ir šiuos atsitiktinius žodžius, kuriuos Madame de Lambert pasakė savo sūnui: "mon ami, ne vous permettez jamais que de folies, qui vous feront grand plaisir" 63 <Paaiskinimai.html>,- tarp kitko, tai patys protingiausi žodžiai, kuriuos motina kada nors pasakė sūnui. 236 Tai, ką Dante ir Goethe galvojo apie moteri,- pirmasis, dainuodamas "ella guardava suso, ed io in lei" 64 <Paaiskinimai.html>, antrasis, išvertęs tai taip: "das Ewig-Weibliche zieht uns hinan" (Amžinasis Moteriškumas vilioja mus a u k š t y n), - aš neabejoju, kad kiekviena kilnesne moteris priešinsis tokiai nuomonei, nes visai t a i p p a t ji galvoja ir apie Amžinąji Vyriškumą... 237 S e p t y n i m o t e r i š k i p r i e ž o d ž i a i Kai vyras po kojom kris, nuobodulio neliks! * * Žinių ir metų sunki našta silpnai dorybei tvirta atrama! * * Jei tylėsi ir juodai vilkėsi, išmintinga tu garsėsi! * * Kam už laimę aš dekinga? Dievui - ir siuvejai nagingai! * * Jauna: žydintis grotas. Sena: žiežula ant šluotos! * * Dailus, kilmingas ir dar vyras - o, kad jis būtų m a n o vyras! * * Kalba trumpa, prasmių net kelios - asilei slidokas kelias! 237a Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybese ir per klaidą nutupę jiems ant delno: jie laike jas subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinemis, istabiomis, saldžiomis ir dvasingomis butybemis,- bet taip pat ir kažkuo, ką reikia uždaryti i narveli, kad neišskristu. 238 Klysti sprendžiant pamatinę "vyro ir moters" problemą, neigti egzistuojanti tarp ju didžiausią antagonizmą ir amžinos itampos butinybę, svajoti galbut apie lygias teises, toki pati auklejimą, pretenzijas ir pareigas,- tai t i p i š k a s lekštos galvos požymis, ir mąstytojas, lekštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lekštai! - yra itartinas, dar daugiau, atspetas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir busimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs "trumparegis", nesugebantis isiskverbti i j o k i ą gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilu protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip griežtumas ir todėl lengvai su juo painiojamu,- toks žmogus gali galvoti apie moterį tik r y t i e t i š k a i: jis turi į moterį žiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uždaryti, kaip į kažką, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didžiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip žinia, nuo Homero iki Periklio, k y l a n t kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydžio darėsi vis g r i e ž t e s n i moteriai, žodžiu, darėsi rytietiški. K i e k tai buvo būtina, k i e k logiška, k i e k netgi žmogiškai pageidautina,- tegu kiekvienas pats apmąsto! 239 Silpnoji lytis niekada nebuvo taip garbinama vyrų kaip šiais laikais - tai demokratinių polinkių ir skonio požymis, taip pat kaip ir nepagarba senatvei,- nieko keisto, jei garbinimu tuoj pat pradedama piktnaudžiauti. Norima daugiau, išmokstama reikalauti, pagarbos ženklai imami traktuoti beveik kaip įžeidimas, rungtyniaujama dėl teisių, netgi atkakliai kovojama dėl jų: žodžiu, moteris pradeda netekti gėdos. Dar pridurkime, kad ji praranda ir skonį. Ji atpranta b i j o t i vyro: bet "atpratusi bijoti", moteris atsisako savo moteriškiausių instinktų. Kad moteris išdrįsta kelti galvą, nustojus vertinti ir puoselėti tai, kuo vyras kelia baimę, arba, kalbant aiškiau, kai nebevertinamas ir nebepuoselėjamas v y r a s vyre, yra gan dėsninga ir gerai suprantama; sunkiau suprasti, jog būtent todėl - moteris išsigimsta. Tai vyksta

šiandien - neapsigaukime! Kur tik pramonės dvasia nugali karinę ir aristokratišką dvasią, moteris siekia ūkvedžio ekonominio ir teisinio savarankiškumo: "moteris kaip ūkvedys"- užrašyta ant besiformuojančios dabartinės visuomenės vartų. Tuo pat metu, kai ji įgyja naujas teises, siekia valdžios ir savo vėliavose bei vėliavėlėse įrašo moteriškos "pažangos" šūkį, klaikiai aiškiai prasideda priešingas procesas: m o t e r i s ž e n g i a a t g a l. Nuo Prancūzijos revoliucijos moters įtaka Europoje m a ž ė j o tiek, kiek didėjo jos teisės ir pretenzijos; "moterų emancipacija", kai jos siekia ir reikalauja pačios moterys (o ne tik bukagalviai vyrai), yra įstabus moteriškiausių instinktų silpnėjimo ir bukimo simptomas. K v a i l u m a s slypi šiame judėjime, beveik vyriškas kvailumas, kurio kiekviena padori moteris,- o tokia moteris visada protinga,- turėtų visa savo esybe gėdytis. Nenutuokti, koks kelias tikriau veda į pergalę, nustoti puoselėti savo ginklo vartojimo meną; prarasti savitvardą vyro atžvilgiu, galbūt net prieiti "iki knygų, kai anksčiau buvo laikomasi drausmės ir subtilaus, gudraus kuklumo; dorybingai įžūliai priešintis vyro tikėjimui moteryje s l y p i n č i u iš esmės kitokiu idealu, kažkokiu Amžinu ir Būtinu Moteriškumu; atkakliais tauškalais versti vyrą pakeisti nuomonę, kad moterį kaip švelnų, užgaidžiai laukinį ir dažnai malonų naminį gyvulėlį reikia saugoti, puoselėti, tausoti; negrabiai ir suirzus ieškoti vergijos ir baudžiavos elementų moters padėtyje ankstesnėje ir dabartinėje visuomenėje (tarsi vergija yra kontrargumentas, o ne aukštesnės kultūros, visokio kultūros kilimo sąlyga),- ką visa tai reiškia, jei ne moteriškų instinktų, moteriškumo naikinimą? Žinoma, tarp vyriškos lyties mokytų asilų yra daug idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintojų; jie pataria joms atsikratyti moteriškumo ir persiimti visomis kvailystėmis, kuriomis serga "vyras" Europoje, europietiškas "vyriškumas",- jie norėtų nužeminti moterį iki "bendrojo išsilavinimo" ar net iki laikraščių skaitymo ir politikavimo. Iš moterų kai kur norima padaryti netgi laisvus mąstytojus ir literatus: tarsi nedievobaiminga moteris giliam ir bedieviui vyrui nebūtų atstumianti ir juokinga,- beveik visur jų nervus gadina liguisčiausia ir pavojingiausia muzika (mūsų vokiškoji naujausioji muzika) ir kasdien jos darosi vis isteriškesnės ir vis labiau nesugeba paklusti savo pirmajam ir paskutiniajam pašaukimui - gimdyti sveikus vaikus. Ir apskritai jas norima dar labiau "kultūrinti" ir, kaip sakoma, remiantis kultūra, "silpnąją lytį" paversti s t i p r i a: tarsi istorija įtikinamiausiai neliudytų, kad žmogaus "kultivavimas" ir silpninimas - būtent v a l i o s j ė g o s silpninimas, skaidymas, sargdinimas - visada ėjo koja kojon ir kad pačios galingiausios ir įtakingiausios pasaulio moterys (galiausiai dar Napoleono motina) už savo galią ir persvarą prieš vyrus turi būti dėkingos savo valios jėgai, o ne mokytojams. Tai, kas moteryje kelia pagarbą, o dažnai ir baimę,- yra jos p r i g i m t i s, kuri "gamtiškesnė" negu vyro, jos grobuoniškas klastingas gracingumas, jos tigrės nagai pirštinaitėse, jos naivus egoizmas, jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas, neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas... Be baimės, ši pavojinga ir graži katė "moteris" kelia ir užuojautą,- ji labiau negu bet koks gyvūnas kenčia, yra pažeidžiamesnė, labiau trokšta meilės ir labiau pasmerkta nusivylimui. Baimė ir užuojauta: šių jausmų apimtas stovėjo iki šiol vyras prieš moterį,- viena koja jau tragedijoje, kuri žavėdama kankina.- Kaip? Ir tai turėtų baigtis? Ir moters a t k e r ė j i m a s jau prasidėjo? Ir moteris pamažu taps vis nuobodesnė? O, Europa! Europa! Mes žinome tą raguotą žvėrį, kuris visada buvo tau patraukliausias ir kuris vis dar tebegrasina. Tavo senį pasakėčia galėtų dar kartą tapti "istorija",- dar kartą siaubingas kvailumas galėtų tave užvaldyti ir nusinešti! Ir po juo nesislepia joks Dievas, ne! tik "idėja", "moderni idėja"!..

Aštuntas skyriusTAUTOS IR TĖVYNĖS240 Aš klausiausi, vėl pirmą kartą - Richardo Wagnerio M e i s t e r s i n g e r i ų uvertiūros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didžiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų maišatis! Ši muzika žavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar dažniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevaržomai,- ir staiga - nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis priežastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir naujos laimės srautas - jame l a b a i aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti. Apskritai šioje muzikoje nėra grožio, nėra Pietų, nėra subtilaus pietietiško dangaus skaidrumo, nėra gracijos, šokio, beveik nėra, logikos valios; atvirkščiai, jaučiamas netgi tam tikras nerangumas, kuris dar ir pabrėžiamas, tarsi menininkas norėtų pasakyti: "to aš ir siekiu"; griozdiškas rūbas, kažkas savavališkai barbariška ir iškilminga, mokslingų (gelehrten) ir garbingų brangenybių ir nėrinių raibulys; kažkas vokiška geriausia ir blogiausia šio žodžio prasme, kažkas vokiškai sudėtinga, be formos ir neišsemiama; tam tikra vokiška galia ir perpildyta siela, kuri nebijo slėptis po nuopuolio raffinements 65 <Paaiskinimai.html>,- kuri galbūt tik ten ir jaučiasi geriausiai; tikras vokiškos sielos požymis,- sielos, kuri kartu yra jauna ir pasenusi, pernokusi ir kupina ateities. Tokia muzika geriausiai išreiškia tai, ką aš galvoju apie vokiečius: jie užvakardienio ir porytdienio žmonės,- j i e d a r n e t u r i š i a n d i e n o s. 241 Mes -"geri europiečiai", bet būna valandų, kai ir mes leidžiame sau pabūti šauniais tėvynainiais ir pūkštelėti į senas meiles ir ankštumas - aš ką tik pateikiau pavyzdį,- retkarčiais mus apima nacionalinis jaudulys, patriotinis slogutis, ir

mūsų sielą perpildo visokie kitokie archajiški jausmai. Nerangesni negu mūsų protai tik per ilgesnį laiką gali susidoroti su tuo, kas pas mus trunka valandas: vieni - per pusmetį, kiti - per pusę amžiaus, nelygu jų virškinimo ir "medžiagų apykaitos" greitis bei jėga. Aš galėčiau įsivaizduoti tokias bukas ir inertiškas rases, kurioms netgi mūsų skubrioje Europoje reikėtų pusės šimtmečio, kad įveiktų tokius atavistinius parapiškumo priepuolius ir grįžtų į protą, turiu galvoje -"gerą europietiškumą". Ir štai be saiko samprotaujant apie tokią galimybę, man teko būti dviejų senų "patriotų" pokalbio liudininku,- abu jie, matyt, buvo apykurčiai, todėl šnekėjo labai garsiai. "K a s žino apie filosofiją tik tiek, kiek valstietis ar studentų korporacijos narys,- teigė vienas,- tas dar nekaltas. Bet kas iš to! Gyvename masių epochoje: jos šliaužioja ant pilvo prieš visa, kas masiška. Tas pat ir in politicis. Valstybės vyras, kuris joms pastatys naują Babilono bokštą, sukurs nepaprastai galingą valstybę, joms yra "didis",- kokia nauda iš to, kad mes, atsargesni ir santūresni, kol kas neatsisakome senojo tikėjimo, kad tik didi mintis suteikia didumo darbams ir dalykams. Tarkime, koks nors valstybės vyras savo tautą įstums į tokią padėtį, kad jai nuo šiol teks vykdyti "didžiąją politiką", kuriai ji iš prigimties nepasirengusi ir nepritaikyta, ir naujam abejotinam vidutiniškumui ji bus priversta paaukoti savo senas ir tikras dorybes,- tarkime, kad valstybės vyras apskritai pasmerks savo tautą "politikavimui", tuo tarpu lig šiol ji galėjo daryti kažką geriau, galvoti apie geresnius dalykus ir savo sielos gelmėse išsaugojo įžvalgų pasibjaurėjimą politikuoti mėgstančių tautų neramumu, tuštybe ir triukšmingumu,- tarkime, kad toks valstybės vyras pažadins snūduriuojančias savo tautos aistras ir geidulius, jos ligšiolinį drovumą ir norą likti nuošalyje pavaizduos gėdinga dėme, jos užsienietiškų dalykų pomėgį ir slaptą begalybės siekimą - kalte, nuvertins jos širdingiausius polinkius, išvers jos sąžinę, susiaurins jos protą, pavers jos skonį "tautiniu",- kaip! argi valstybės vyras, kuris padarytų tai, už ką jo tauta ateityje, jei tik ją turėtų, būtų priversta atgailauti, - argi toks valstybės vyras būtų d i d i s?" - "Be abejo! - atsakė jam su įkarščiu kitas senas patriotas.- Kitaip jis n e g a l ė t ų to padaryti! Galbūt beprotiška norėti tokių dalykų? Bet galbūt viskas, kas didu, iš pradžių buvo tik beprotiška!" - "Piktnaudžiauji žodžiais! - sušuko jo pašnekovas.- Jis stiprus, stiprus ir beprotis! Bet n e didis!" - Senukai aiškiai įsikarščiavo rėkdami viens kitam savo "tiesas"; o aš, laimingas, kad esu anapus, mąsčiau, ar greitai stiprų palenks sau stipresnis, taip pat apie tai, kad vienos tautos dvasinį sulėkštėjimą išlygina kitos dvasinis pagilėjimas.- 242 Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didžiuojasi europiečiai, "civilizacija" ar "humanizacija", ar "pažanga"; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule - d e m o k r a t i n i s Europos judėjimas,- už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis f i z i o l o g i n i s procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių nepriklausomumas nuo t a m t i k r o s aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus,- taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. Šis t a m p a n č i o e u r o p i e č i o procesas,- žinoma, jį gali sulėtinti, bet kartu sustiprinti, išplėsti ir pagilinti dideli atkryčiai - turiu galvoje vis dar siaučiančią "nacionalinio jausmo" vetrą ir kylanti anarchizmą,- šis procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, kokiu tikisi jo naivus remejai ir šlovintojai, "moderniu ideju" apaštalai. Tos pačios naujos sąlygos, kuriomis sulyginama ir paverčiama vidutinybėmis dauguma žmonių, t.y. atsiranda naudingas, darbštus, daug kam tinkamas ir sumanus bandos gyvulys žmogus,- tos sąlygos yra nepaprastai palankios atsirasti ir išskirtiniams žmonėms, turintiems pavojingiausių ir patraukliausių savybių. Tuo metu, kai minėta prisitaikymo galia ar jėga, nuolat bandydama vis naujas sąlygas ir su kiekviena karta, beveik su kiekvienu dešimtmečiu pradėdama naują darbą, neleis tipui tapti g a l i n g a m, tuo metu, kai būsimieji europiečiai tikriausiai bus įvairaus plauko plepūs, silpnavaliai ir sumanūs darbininkai, kuriems kaip kasdienė duona r e i k a l i n g a s ponas ir įsakinėtojas; taigi tuo metu, kai Europos demokratizavimas pamažu gimdo tipą, pasirengusį v e r g i j a i subtiliausia prasme,- s t i p r u s žmogus kaip atskiras ir išskirtinis atvejis turi darytis dar stipresnis ir turtingesnis, negu jis galbūt iki šiol kada nors yra buvęs - dėl mokymo be prietarų, dėl didžiulės pratybų, meno ir kaukių įvairovės. Aš norėjau pasakyti: Europos demokratizavimas kartu yra nenorėta priemonė t i r o n a m s ugdyti - visomis galimomis šio žodžio prasmėmis, taip pat ir dvasine prasme. 243 Aš su malonumu girdžiu, kad mūsą Saulė sparčiai juda H e r a k l i o žvaigždyno link,- ir tikiuosi, kad žmogus Žemėje paseks Saulės pavyzdžiu. Ir mes, geri europiečiai, būsime priekyje!- 244 Kadaise vokiečiai buvo laikomi "giliais",- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, - tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys. Vokietis, kuris drįstų teigti: "ak! dvi sielos mano krūtinėj", žiauriai nusikalstų tiesai, tiksliau, per daugeli sielų nutoltų nuo tiesos. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaišius ir susikryžminus rasėms, galbūt netgi su ikiariškų elementų persvara, kaip "vidurio tauta" visomis prasmėmis, vokiečiai yra sunkiau suvokiami, platesnės natūros, prieštaringesni, mažiau žinomi, labiau neapskaičiuojami; labiau stebinantys, labiau gąsdinantys negu kitos tautos,- juos sunku a p i b r e ž t i, ir jau vien tai kelia prancuzu nevilti. Vokiečiams labai būdinga tai, kad jiems visada rūpi klausimas "kas yra vokiška?" Kotzebue aišku gerai pažinojo savo vokiečius: "esame pažinti",- džiūgavo jie,- bet ir Sandas manė, kad juos pažįsta 66 <Paaiskinimai.html>. Jeanas Paulis žinojo, ką daro, kai su itužiu neige Fichte's melagingus, bet

patriotiškus meilikavimus ir perdejimus,- bet labai tiketina, kad Goethe i vokiečius žiūrėjo kitaip negu Jeanas Paulis, nors ir sutiko su jo nuomone apie Fichtę. Ką Goethe iš tikrųjų galvojo apie vokiečius? - Bet apie daugelį dalykų jis niekada aiškiai nekalbėjo ir visą gyvenimą mokėjo subtiliai tylėti: tikriausiai tam buvo rimtų priežasčių. Žinoma, linksmiau žiūrėti į pasaulį jį vertė ne "laisvės karai", juolab ne Prancūzijos revoliucija; įvykis, dėl kurio jis p e r m ą s t ė savo Faustą ir net visą "žmogaus" problemą, buvo Napoleono pasirodymas. Išliko Goethe's žodžiai, kuriais jis negailestingai ir griežtai, tarsi užsienietis, smerkia tai, kuo vokiečiai didžiuojasi: garsųjį vokiškąjį būdą (Gemüth) jis nusako taip: "atlaidumas svetimoms ir savoms silpnybėms". Argi jis buvo neteisus? - kalbėdamas apie vokiečius, retas būna visiškai neteisus. Vokiškoje sieloje yra pereigų ir perėjų, yra urvų, slėptuvių ir požemių; jos netvarka turi daug paslapties žavesio, vokietis žino klystkelius, vedančius i chaosą. Ir kaip kiekvienas daiktas megsta panašu i save, taip ir vokietis megsta debesis ir visa, kas neaišku, kas tampa, temsta, yra dregna arba uždengta: visa, kas nežinoma, nesusiformavę, slenka ir auga, jis suvokia kaip "gilu". Ir pats vokietis ne y r a, jis t a m p a, jis "v y s t o s i". Todel "vystymasis" iš tikruju yra vokiškas atradimas ir indelis i didžiulę filosofiniu formuliu karalystę,- ši dominuojanti sąvoka drauge su vokišku alumi ir vokiečių muzika stengiasi suvokietinti visą Europą. Užsieniečius stebina ir traukia mįslės, kurias jiems užmena prieštaringa vokiškosios sielos prigimtis (ją Hegelis traktavo kaip sistemą, o Richardas Wagneris išreiškė muzika). "Geraširdis ir klastingas" - tokia samplaika, absurdiška bet kurios kitos tautos atžvilgiu, deja, per dažnai pateisinama Vokietijoje - tik pagyvenkite kurį laiką tarp švabų! Vokiečių mokslininko nerangumas, jo socialinis banalumas siaubingai gerai sugyvena jame su vidine ekvilibristika ir lengvabūdiška drąsa, kurios jau išmoko bijoti beveik visi dievai. Norint pademonstruoti vokišką sielą ad oculos 67 <Paaiskinimai.html>, pakanka pažvelgti į vokišką skonį, vokiečių meną ir papročius: koks prasčiokiškas abejingumas "skoniui"! Koks kilmingumo ir niekingumo mišinys! Koks netvarkingas ir turtingas visas šis sielos ūkis! Vokietis t e r l i o j a s i su savo siela, jis terliojasi su viskuo, ką pergyvena. Jis blogai virškina savo gyvenimo įvykius ir niekada negali to "baigti"; vokiškoji giluma dažnai tėra blogas, lėtas "virškinimas". Ir kadangi visi chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir vokietis mėgsta "atvirumą" ir "tiesumą": taip p a t o g u būti atviram ir tiesiam! - Tas patiklumas, tas paslaugumas, tas s ą ž i n i n g a s kortų atskleidimas šiandien yra turbūt pavojingiausia ir sėkmingiausia maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti vokietis: tai yra jo tikrasis mefistofeliškas menas, kuris jį "toli nuves"! Vokietis nuleis rankas, pažvelgs geromis, žydromis tuščiomis vokiškomis akimis - ir užsienis tuoj pat supainios jį su jo chalatu!- Aš norėjau pasakyti: tebūnie vokiškasis gilumas kuo tik nori,- tarp savęs turbūt galime ir pasijuokti iš jo,- bet mes pasielgsime gerai, jeigu ir ateity gerbsime jo regimybę ir gerą vardą ir neišmainysime pernelyg pigiai mūsų senos - gilios tautos - reputacijos į prūsišką "šaunumą" ir berlynietišką sąmojį bei akių dūmimą. Protinga tauta, kuri sukuria ir l e i d ž i a kitiems turėti nuomonę apie ją kaip gilią, nerangią, geraširdišką, sąžiningą ir neprotingą: tokia tauta galėtų netgi - būti gili! Galų gale: reikia pateisinti savo vardą juk ne veltui esame vadinami "tückisches" Volk, apgaudinėjančia tauta... 245 "Seni geri" laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie m e s laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo "gera draugija", jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį l i k u t į mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! - bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo megautis! - juk jis buvo tik stiliu lužio ir stiliu pasikeitimo atgarsis, o n e, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižejusios sielos, kuri nuolat byra, ir busimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat g i m s t a; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudesi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisves medi ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną. Bet kaip greitai blesta dabar butent š i s jausmas, kaip sunku musu dienomis netgi s u p r a s t i ši jausmą - kaip neprastai musu ausiai skamba tu Rousseau, Schillerio, Shelley'io, Byrono kalba; jie visi k a r t u išreiške žodžiais tą pati Europos likimą, nuskambejusi Beethoveno muzikoje! - Tai, kas atsirado vokiečių muzikoje po to, priklauso romantizmui, t.y. istoriniu požiūriu dar trumpiau trukusiam, dar skubotesniam ir paviršutiniškesniam judėjimui nei tas didysis antraktas, tas Europos perėjimas nuo Rousseau iki Napoleono ir iki demokratijos gimimo. Weberis - bet ką m u m s šiandien reiškia Laisvasis šaulys ir Oberonas! Arba Marschnerio Hansas Heilingas ir Vampyras! Arba net Wagnerio Tannhäuseris! Nuskambėjusi, o gal jau ir pamiršta muzika. Be to, visa ši romantizmo muzika buvo nepakankamai kilni, nepakankamai muzika, kad būtų pripažinta ir vertinama kur nors kitur, o ne vien teatre ir minios akivaizdoje; nuo pat pradžių ji buvo antraeilė muzika, kuriai tikri muzikantai mažai skyrė dėmesio. Kitokioj padėty atsidūrė Felixas Mendelssohnas, tas halkijoniškas maestro, kuris dėl savo lengvesnės, grynesnės, laimės kupinos sielos greitai įgijo šlovę ir taip pat greitai buvo užmirštas,- tai buvo puikus vokiečių muzikos i n c i d e n t a s. O dėl Roberto Schumanno, kuris žiūrėjo į muziką rimtai ir į kurį nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai - jis buvo paskutinis mokyklos kūrėjas,- argi neatrodo mums dabar laimė, atokvėpis, išsilaisvinimas tai, kad būtent ši schumanniška romantika buvo įveikta? Schumannas, ieškantis prieglobsčio savo sielos "saksoniškoje Šveicarijoje", pusiau wertheriškas, pusiau jean-pauliškas, tikrai ne beethoveniškas! tikrai ne byroniškas! - jo Manfredo muzika yra tiesiog neįtikėtina nesėkmė ir nesusipratimas,- Schumannas, kurio skonis buvo iš esmės s m u l k u s skonis (pasižymintis pavojingu, o tarp vokiečių dvigubai pavojingu polinkiu į romią lyriką ir jausmų svaigulį), Schumannas, nuolat žingsniuojantis nuošale, droviai lėtinantis žingsnį ir pasitraukiantis atatupstom, kilmingas lepūnėlis, atsiduodantis grynai anoniminei laimei ir skausmui, panašus į mergaitę ir noli me tangere 68 <Paaiskinimai.html>nuo pat pradžių: šis Schumannas buvo jau tik v o k i š k a s įvykis muzikoje, o ne europietiškas, kaip kad Beethovenas ar juolab Mozartas,- dėl jo vokiečių muzikai grėsė didžiausias pavojus nustoti buvus E u r o p o s s i e l o s b a l s u ir nusiristi iki paprasto parapiškumo. -

246 Kokia kankynė yra vokiškai parašytos knygos tam, kas turi t r e č i ą ausi! Kaip nenoriai jis stovi šalia letai besisukančios pelkės - garsų be skambesio, ritmų be šokio pelkės, kurią vokiečiai vadina "knyga"! O ką jau kalbeti apie vokieti, s k a i t a n t i knygas! Kaip tingiai, kaip nenoriai, kaip blogai jis skaito! Ar daug vokiečių žino ir laiko savo pareiga žinoti, kad kiekviename gerame sakinyje slypi m e n a s,- menas, kurį reikia atspėti, jei nori suprasti sakinį. Pavyzdžiui, nesuvoksi tempo, ir pats sakinys bus klaidingai suprastas! Kad negalima abejoti ritmiškai svarbiais skiemenimis, kad reikia jausti tikslingumą ir žavesį, kai laužoma pernelyg griežta simetrija, kad reikia jautria kantria ausimi gaudyti kiekvieną staccato ir kiekvieną rubato, kad reikia įspėti prasmę balsių ir diftongų sekoje ir matyti, kaip subtiliai gali jie, priklausomai nuo jų sąveikos, spindėti įvairiomis spalvomis ir jas keisti,- kas iš skaitančių knygas vokiečių geranoriškai sutiks prisiimti tokias pareigas bei paklusti tokiems reikalavimams ir įsiklausyti į tokį didelį kalbos meną ir tikslingųmą? Pagaliau jie "neturi tokios klausos" ir nepastebi stipriausių stiliaus kontrastų; subtiliausias meistriškumas š v a i s t o m a s tarsi kurtiems.- Tokios buvo mano mintys, kai aš pastebėjau, kaip šiurkščiai ir be nuovokos buvo painiojami du prozos meistrai: vienas, kurio žodžiai krinta lėtai ir šaltai tarsi lašai nuo drėgnos olos skliautų - jis pasikliauna jų dusliu garsu ir atgarsiu,- ir kitas, kuris valdo savo kalbą kaip lanksčią špagą ir visu kunu jaučia pavojingą virpančios pernelyg aštrios geležtės laimę,- geležtės, kuri norėtų kąsti, šnypšti ir pjauti. - 247 Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė - tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama "kodėl"? Stipriu, garsiu balsu - tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos p u b l i k a. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu. Demosteno ir Cicerono periodai su dviem pakilimais ir dviem nusileidimais - ir viskas vienu atodūsiu - žavėjo a n t i k o s žmones, mokėjusius vertinti šį talentą, mokėjusius vertinti retą ir sunkų tokių periodų ištarimo meną,- juk jie patys mokėsi oratorystės; m e s iš tikrųjų neturime jokių teisių į i l g u s periodus, mes, šių laikų žmonės, mes, greit uždūstantys visomis šio žodžio prasmėmis! Juk visi tie antikos žmonės patys buvo oratorystės diletantai, taigi žinovai, taigi kritikai,- jų akivaizdoje oratoriai buvo priversti maksimaliai stengtis; panašiai buvo ir praeitą šimtmetį: kai visi italai ir italės mokėjo dainuoti, vokalinio meno virtuoziškumas (kartu ir melodikos menas) buvo pasiekęs kulminaciją. O Vokietijoje (iki pat pastarojo meto, kai kažkas panašaus į tribūnų oratorystę gan nedrąsiai ir nerangiai pradėjo skleisti savo jaunus sparnus) iš tikrųjų egzistavo tik viena viešos ir d a u g m a ž meninės oratorystės rūšis: būtent sakyklų oratorystė. Tik pamokslininkas Vokietijoje žinojo, kokį svorį turi skiemuo, o kokį žodis, kiek sakinys muša, šokinėja, krinta, bėga, išteka; tik jo klausoje egzistavo sąžinė, gan dažnai pikta sąžinė,- kadangi užtenka priežasčių, dėl kurių būtent vokietis retai, beveik visada per vėlai išmoksta dorai kalbėti. Todėl, savaime suprantama, vokiečių prozos šedevras yra jų didžiausio pamokslininko kūrinys: B i b l i j a iki šiol buvo geriausia vokiška knyga. Palyginti su Lutherio Biblija, beveik visa kita yra tik "literatūra" - kažkas, išaugęs ne Vokietijoje ir todėl neįaugęs ir neįaugąs į vokiečių širdis, kaip įaugo į jas Biblija. 248 Yra du genijų tipai: vienas, kuris visų pirma produkuoja ir nori produkuoti, ir antras, kuris mielai leidžiasi apvaisinamas ir gimdo. Ir visai taip pat tarp genialių tautų esama tokių, kurioms atiteko moteriška nėštumo problema ir paslaptingas formavimo, brandinimo, užbaigimo uždavinys,- pavyzdžiui, tokia tauta buvo graikai, taip pat ir prancūzai; bet yra ir kitokių, kurių uždavinys - apvaisinti ir būti naujos gyvenimo tvarkos priežastimi,- tai tokios tautos, kaip žydai, romėnai ir, jei mūsų klausimas neatrodys nekuklus, vokiečiai? - tautos, apžavėtos bei kankinamos kažkokios nežinomos karštligės ir nesuvaldomai stumiamos už savo ribų, įsimylėjusios ir geidžiančios svetimų rasių (tokių, kurios "leidžia apvaisinti" save) tautos, trokštančios valdyti, kaip ir visa, kas suvokia savo produkavimo galios pilnatį, taigi ir atitekusią "Dievo malonę". Šie dviejų tipų genijai ieško vienas kito kaip vyras ir moteris; bet jie nesupranta vienas kito,- irgi kaip vyras ir moteris. 249 Kiekviena tauta turi savo tartiufiškumą ir vadina ji savo dorybemis.- Nežinome to, kas geriausia mumyse,- negalime to žinoti. 250 Už ką Europa turi buti dekinga žydams? - Už daug ką, gera ir bloga, ir visu pirma už tai, kas kartu yra geriausia ir blogiausia: už didi stiliu moraleje, begaliniu reikalavimu, begaliniu pamokymu gresmingumą ir didingumą, visą moraliniu problemu bei dilemu romantiką ir taurumą - taigi ir už tai, kas patraukliausia, apgaulingiausia ir rafinuočiausia spalvų žaisme ir gyvenimo vilionėse, kurių atspindžiai šiandien žėri mūsų europinės kultūros danguje, jos vakaro danguje,- žėri ir galbūt gęsta. Mes, artistai tarp žiūrovų ir filosofų, esame už tai žydams - dėkingi. 251 Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, n o r i kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus,

šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais - paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas - neturėkime dėl to iliuzijų. Kad Vokietijoje daugiau n e g u p a k a n k a žydų, kad vokiečių skrandžiui, vokiečių kraujui sunku (ir dar ilgai bus sunku) susitvarkyti netgi su šiuo "žydo" kiekiu - taip kaip susitvarkė italai, prancūzai, anglai, nes jie energingiau virškino,- tai aiškiai pasakinėja visuotinis instinktas, į kurį reikia įsiklausyti, kuriuo remiantis reikia veikti. "Neįsileisti daugiau jokių naujų žydų! Ir užremti vartus būtent iš Rytų (taip pat ir Austrijos)!" - taip liepia instinktas tautos, kurios prigimtis dar silpna ir neapibrėžta, dėl to ji stipresnės rasės lengvai gali būti ištrinta, sunaikinta. Be jokios abejonės, žydai yra stipriausia, atspariausia ir gryniausia rasė iš visų, gyvenančių dabar Europoje; jie sugeba prasimušti netgi nepalankiausiomis aplinkybėmis (net geriau negu palankiomis) dėl to, kad turi tam tikrų dorybių, kurios šiandien mielai žymimos ydos ženklu,- pirmiausia dėl ryžtingo tikėjimo, kuriam nereikia gėdytis "modernių idėjų"; jie keičiasi, j e i g u keičiasi, visada tik taip, kaip Rusijos imperija plečia savo valdas,- kaip imperija, kuri turi laiko ir egzistuoja ne nuo vakardienos, - būtent pagal principą "kuo lėčiau!" Mąstytojas, kurio sąžinę slegia Europos ateitis, sudarinedamas planus ateičiai, skaitysis su žydais ir rusais kaip artimiausioje perspektyvoje tikriausiais ir tikėtiniausiais didžiojo žaidimo ir jėgų kovos veiksniais. Tai, kas šiandien Europoje vadinama "tauta" ir iš tikrųjų veikiau yra res facta negu nata (ir netgi taip panašu į res ficta et picta 69 <Paaiskinimai.html>, kad juos nesunku supainioti), šiaip ar taip, yra kažkas tampantis, jaunas, nepastovus, dar ne rasė, juolab ne aere perennius 70 <Paaiskinimai.html>kaip žydai: šioms "tautoms" reikėtų rūpestingai saugotis karštos konkurencijos ir priešiškumo! Nekelia abejonių, kad žydai jei norėtų - arba jei juos priverstų, o to, matyt, ir siekia antisemitai,- jau dabar g a l ė t ų įgyti Europoje persvarą ar net tiesiogine žodžio prasme įsiviešpatauti; kad jie to neplanuoja ir nesiekia - taip pat n e a b e j o t i n a. Kol kas jie nori ir siekia, netgi kiek įkyriai, ištirpti Europoje ir būti jos absorbuoti; jie trokšta galiausiai kur nors tvirtai, teisėtai įsikurti, būti gerbiami ir baigti klajoklišką "amžino žydo" gyvenimą; reikėtų atkreipti dėmesį į šį polinkį ir veržimąsi (jis turbūt reiškia žydiškų instinktų susilpnėjimą) ir jų remti; matyt, šiuo tikslu būtų naudinga ir. teisinga išvyti iš šalies rėksnius antisemitus. Teikti paramą atsargiai, pasirinktinai, maždaug taip, kaip daro anglų aristokratija. Akivaizdu, kad geriausia būtų, jei su jais suartėtų stipresni ir jau išsikristalizavę naujieji vokiečių tipai, pavyzdžiui, kilmingi Brandenburgo karininkai: visais atžvilgiais būtų įdomu pažiūrėti, ar su paveldimu įsakinėjimo ir paklusimo menu - abiem atžvilgiais minėta žemė šiandien yra klasikinis pavyzdys - nebus galima sujungti pinigų ir kantrumo genijaus (ir pirmiausia šiek tiek proto ir protingumo - Brandenburge to aiškiai stokojama). Bet čia man reikia nutraukti savo smagią ir iškilmingą germanomanišką kalbą, nes aš jau paliečiau r i m č i a u s i ą man dalyką, "europietišką problemą", kaip aš ją suprantu, t.y. kaip išugdyti Europoje viešpataujančią kastą.- 252 Nefilosofinė rasė - tie anglai: Baconas - tai a n t p u o l i s prieš filosofinį protą apskritai, Hobbesas, Hume'as ir Locke'as - filosofo sąvokos pažeminimas ir sumenkinimas daugiau nei šimtmečiui. P r i e š Hume'ą sukilo ir pakilo Kantas; apie Locke'ą Schellingas t u r e j o t e i s ę pasakyti: "je meprise Locke" 71 <Paaiskinimai.html>, su anglišku mechanistiniu Pasaulio sukvailinimu kovojo drauge Hegelis ir Schopenhaueris (ir Goethe), šie du priešiški filosofijos broliai-genijai, kurie, verždamiesi link vokiečių dvasios priešingų polių, nepagrįstai skriaudė vienas kitą, kaip tik ir gali skriausti vienas kitą broliai.- Tai, ko Anglijoje trūksta ir visada trūko, gerai žinojo pusiau aktorius ir neblogas retorius, grasus painiotojas Carlyle'is, po aistringomis grimasomis bandęs slėpti tai, ką žinojo apie save: ko būtent s t i g o Carlyle'iui - tikrosios proto g a l i o s, tikrojo proto žvilgsnio g i l u m o, žodžiu, filosofijos.- Tokiai nefilosofinei rasei būdinga, kad ji tvirtai laikosi krikščionybės: jai b ū t i n a jos drausmė "moralizavimui" ir sužmoginimui. Anglas niūresnis, juslingesnis, stipresnės valios ir brutalesnis už vokietį,- ir kaip paprastesnis ir vulgaresnis jis yra dievobaimingesnis: krikščionybė jam dar r e i k a l i n g e s n ė. Subtilesnės šnervės netgi šiame angliškame krikščioniškume užuos dar ir tikrai anglišką splyno ir piktnaudžiavimo alkoholiu kvapeli,- prieš juos religija pagristai naudojama kaip vaistas,- subtilus nuodai prieš grubius: subtilesnis apsinuodijimas nerangiose tautose iš tikruju jau yra pažanga, sudvasinimo pakopa. Krikščioniški gestai, maldos ir psalmių giedojimai dar pakenčiamai maskuoja, tiksliau, interpretuoja ir reinterpretuoja anglišką grubumą ir prasčiokišką rimtumą; ir tai girtuokliu ir laidoku bandai, kuri kadaise metodizmo, o dabar "išganymo armijos" verčiama mokosi morališkai kriuksėti, atgailos konvulsija iš tikrųjų galėtų būti aukščiausia jai pasiekiama humaniškumo apraiška,- su tuo galima visiškai sutikti. Tačiau net humaniškiausias anglas šokiruoja, kalbant perkeltine (taip pat ir tiesiogine) prasme, jam būdingu muzikos stygiumi: jo sielos ir kūno judesiuose nėra jokio takto ir šokio, netgi nėra takto ir šokio potraukio, "muzikos" potraukio. Pasiklausykite, kaip jis kalba, pasižiūrėkite, kaip v a i k š t o gražiausios anglės,- nė vienoje pasaulio šalyje nėra gražesnių balandžių ir gulbių,- galiausiai: pasiklausykite, kaip jie dainuoja! Bet aš reikalauju per daug... 253 Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbiu, bet vidutiniu anglu - paminesiu Darwiną, Johną Stuartą Milli ir Herbertą Spenceri - dvasia isivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikruju, kas galetu abejoti, kad laikinas t o k i u protu viešpatavimas yra naudingas? Butu klaidinga manyti, jog taurus ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingu sugebejimu nustatyti, rinkti ir brukti i išvadas daugybę smulkiu bendru faktu: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka

tyrimo "taisyklems" taikyti. Galiausiai ju tikslas yra ne vien tik pažinimas - jie turi b u t i kažkuo nauju, r e i k š t i kažką naują, p a t e i k t i naujas vertybes! Praraja tarp žinojimo ir galejimo turbut yra didesne ir baisesne, negu manoma: galima tarti, kad galintis aukščiausia prasme, t.y. kuriantis, turi būti nežinančiu,- o kita vertus, moksliniams atradimams, panašiems į Darwino, netgi palankus yra tam tikras siaurumas, sausumas ir kruopštumas, žodžiu, angliškumas.- Pagaliau nepamirškime, kad anglai dėl savo vidutiniškumo kartą jau buvo bendro europietiško proto lygio nuopuolio priežastimi: tai, kas vadinama "moderniomis idėjomis" arba "aštuonioliktojo amžiaus idėjomis", arba taip pat "prancūziškomis idėjomis",- taigi tai, prieš ką su dideliu pasibjaurėjimu sukilo v o k i e č i ų dvasia,- buvo angliškos kilmės, dėl to negali būti abejonių. Prancūzai buvo tik tų idėjų beždžionės ir aktoriai, taip pat jų geriausi kareiviai ir kartu, deja, pirmosios ir svarbiausios a u k o s: nes nuo "modernių idėjų" prakeiktos anglomanijos ame francaise 72 <Paaiskinimai.html>taip sulyso ir išdžiūvo, kad dabar mes prisimename jos šešioliktąjį ir septynioliktąjį amžių, jos didžią aistringą jėgą, jos išradingą kilnumą kaip kažką beveik neįtikėtina. Bet reikia tvirtai laikytis šio istorinio teisingumo principo ir ginti jį nuo akimirkos ir regimybės: europietiška noblesse - jausmai, skonis, papročiai, žodžiu, noblesse aukščiausia prasme - yra P r a n c ū z i j o s kūrinys ir išradimas, o europietiškas niekingumas, dabartinių idėjų plebėjiškumas - A n g l i j o s.- 254 Dar ir šiandien Prancūzija yra dvasingiausios ir rafinuočiausios Europos kultūros buveinė ir aukštoji skonio mokykla - bet reikia mokėti rasti šią "skonio Prancūziją". Kas jai priklauso, tas rūpestingai slepiasi: galbūt ji gyvena nedaugelyje ir, be to, būtent tokiuose žmonėse, kurie netvirtai stovi ant kojų, yra iš dalies fatalistai, paniurėliai, ligonys, iš dalies per daug sugležnėję ir per daug rafinuoti; tokie slepiasi iš a m b i c i j o s. Kai kas bendra jiems visiems: jie užsikemša ausis, kad negirdėtų siaučiančios kvailystės ir triukšmingo demokratinės buržuazijos plyšojimo. Iš tikrųjų šiandien avanscenoje voliojasi sukvailėjusi ir sustorėjusi Prancūzija,- neseniai Victoro Hugo laidotuvėse ji surengė tikrą neskoningumo ir žavėjimosi savimi orgiją. Jie turi ir kitą bendrą bruožą: nuoširdžiai nori gintis nuo dvasinio germanizavimo - ir dar labiau nesugeba to padaryti! Galbūt jau dabar šioje dvasios Prancūzijoje - ji kartu yra ir pesimizmo Prancūzija - Schopenhaueris jaučiasi geriau negu kada nors Vokietijoje; ką jau kalbeti apie Heinrichą Heinę, seniai tapusi subtilesniu ir ambicingesniu Paryžiaus lyriku kunu ir krauju, arba apie Hegeli, kuris šiandien Taine'o - t.y. p i r m o j o dabar gyvenančio istoriko - pavidalu daro beveik tironišką itaką. O kalbant apie Richardą Wagneri reikia pasakyti, kad kuo daugiau prancuzu muzika formuosis pagal tikruosius l'ame moderne 73 <Paaiskinimai.html>poreikius, tuo labiau ji "wagnerizuosis", tai galima numatyti - ji ir šiandien jau tai daro! Tačiau yra trys dalykai, kuriuos prancūzai su pasididžiavimu ir šiandien gali nurodyti kaip savo paveldą ir nuosavybę, taip pat kaip neprarastą savo senosios kultūrinės persvaros Europoje žymę, nepaisant visos savanoriškos ar nesavanoriškos germanizacijos ir skonio suprastėjimo: pirma, sugebėjimas patirti artistišką aistrą, mėgautis "forma"; tam pažymėti - greta tūkstančio kitų - sugalvoti žodžiai l'art pour l'art,- tris amžius Prancūzijoje tokio meno nestokota, ir vėl tik dėl pagarbos "negausiesiems" jos literatūroje egzistavo kažkas panašu į kamerinę muziką,- to veltui ieškosi kitose Europos šalyse.- Antra, kuo remdamiesi prancūzai gali grįsti savo viršumą Europoje, yra jų sena daugiapusė m o r a l i s t i n ė kultūra; dėl jos gan dažnai net maži laikraščių romanciers ir atsitiktiniai boulevardiers de Paris 74 <Paaiskinimai.html>pasižymi takiu psichologiniu subtilumu, apie kurį, pavyzdžiui, Vokietijoje neturima supratimo (ką jau kalbėti apie pačių tokių kūrinių stygių!). Vokiečiams tam trūksta kelių amžių moralistinio meno, kurio, kaip minėjome, Prancūzijoje nestokota; kas vokiečius dėl to vadina naiviais, tas giria juos už trūkumą. (Vokiškojo nepatyrimo ir nekaltybės voluptate psychologica 75 <Paaiskinimai.html>dalykuose, gimininguose vokiečių visuomeninio gyvenimo nuobodybei, priešybe ir labiausiai nusisekusia prancūziško smalsumo ir išradingumo šioje švelnių virpesių srityje apraiška gali būti laikomas Henri Beyle'is, tas įstabus tolregis pirmtakas, kuris napoleonišku tempu perbėgo s a v o Eurapą, daug europietiškos sielos šimtmečių, kaip šios sielos žvalgas ir atradėjas,- reikėjo net dviejų kartų, norint jį kur nors p a s i v y t i, siekiant įminti keletą mįslių, kurios kankino ir žavėjo šį nuostabų epikūrietį ir klaustukų žmogų, paskutinį didį Prancūzijos psichologą.) Egzistuoja ir trečias viršumo pagrindas: prancūzų natūra yra pusiau pavykusi Šiaurės ir Pietų sintezė, tai leidžia jiems suprasti daugelį dalykų ir daryti tokius dalykus, kurių anglas niekada nesupras; jų periodiškai į Pietus atsisukantis ir nuo jų nusisukantis temperamentas, kartkartėmis užverdantis jį provansališkas ir liguriškas kraujas saugo juos nuo siaubingos Šiaurės pilkumos, nuo saulės nenušviečiamų sąvokų vaiduokliškumo ir anemijos,- nuo mūsų v o k i š k o s skonio ligos, kuriai įveikti iškart ryžtingai siūloma panaudoti kraują ir geležį, t.y. "didžiąją politiką" (vadovaujantis receptais, kuriuos siūlo gan pavojingas gydymo menas, mokantis mane laukti ir laukti, bet iki šiol neteikiantis jokios vilties). Dar ir šiandien Prancūzijoje suprantami ir palankiai sutinkami tie reti ir retai patenkinti žmonės, kurie pernelyg turtingi dvasiškai, kad galėtų pasitenkinti siauru patriotizmu, ir kurie sugeba Šiaurėje mylėti Pietus, o Pietuose - Šiaurę,- tie apsigimę viduržemininkai, "geri europiečiai".- Jiems kūrė savo muziką B i z e t, šis paskutinis genijus, įžvelgęs naują grožį ir naujas viliones,- atskleidęs m u z i k o s P i e t ų dalelę. 255 Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal t i k ė j i m ą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios

siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų... Aš galėčiau įsivaizduoti muziką, kurios rečiausią žavesi lemtu tai, kad ji jau nieko nežinotu apie blogi ir geri, ir virš kurios tik retkarčiais praskrietų kažkokia jūreivio nostalgija, kažkokie auksiniai šešėliai ir švelnus alpulys menas, į kurį, ieškodamos prieglobsčio, iš toli toli suplauktų nykstančio, beveik nesuprantamu tapusio m o r a l i n i o pasaulio spalvos ir kuris būtų pakankamai svetingas ir gilus, kad priglaustų tokius vėlyvus bėglius.- 256 Dėl liguisto susvetimėjimo, kurį sukėlė ir toliau didina Europos tautų nacionalistinė beprotybė, dėl trumparegių, greitarankių politikų, kurie šiandien su jos pagalba iškyla į viršų ir visiškai nesuvokia, kad jų vykdoma atsiskyrimo politika neišvengiamai tėra antrakto politika,- dėl viso to ir daug ko kito, šiandien išvis neišreiškiamo, dabar nepastebimi arba savavališkai ir melagingai aiškinami nedviprasmiški ženklai, rodantys, jog E u r o p a t r o k š t a s u s i v i e n i j i m o. Visų gilesnių ir platesnių šio šimtmečio žmonių slapto sielos darbo bendra kryptis buvo parengti dirvą naujai s i n t e z e i ir pabandyti pirmiems numatyti ateities europietį: tiktai iš pažiūros arba silpnumo akimirkomis, pavyzdžiui, senatvėje, jie buvo "tėvynainiai",- jie atsipūsdavo nuo pačių savęs, tapdami "patriotais". Aš turiu galvoje tokius žmones, kaip Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Stendhalis, Heinrichas Heine, Schopenhaueris: tenesupyks skaitytojas, jei aš priskirsiu prie jų ir Richardą Wagnerį, kurio nuomonė apie save neturi mūsų klaidinti,- šio tipo genijai retai supranta save. Aišku, dar mažiau mus turi klaidinti tas nepadorus triukšmas, su kuriuo Prancūzijoje dabar atsiribojama nuo Wagnerio,- vis dėlto penktojo dešimtmečio p r a n c ū z ų v ė l y v o s i o s r o m a n t i k o s glaudus vidinis ryšys su Richardu Wagneriu yra faktas. Jų giminystę, kuo glaudžiausią giminystę rodo visos jų poreikių ir siekių aukštumos ir gilumos: tai Europa, vieninga Europa, kurios siela skverbiasi per jų daugiapusį ir audringą meną ir veržiasi iš jo aukštyn, - kur? ar ne į naują šviesą? į naują saulę? Bet kas galėtų tiksliai išsakyti tai, ko nemokėjo aiškiai pasakyti visi šie naujų išraiškos priemonių meistrai? Mes žinome, kad juos kankino tos pačios audros ir veržimasis, kad i e š k o d a m i jie ėjo tuo pačiu keliu, šie paskutiniai didieji ieškotojai! Visi jie negirdėtai ir neregėtai pakerėti literatūros - pirmieji menininkai, išugdyti pasaulinės literatūros,- dažniausiai patys rašytojai, poetai, menų ir jausmų tarpininkai ir jungėjai (Wagneris kaip muzikas priklauso dailininkams, kaip poetas - muzikams, kaip menininkas apskritai - aktoriams); visi jie i š r a i š k o s "bet kuria kaina" fanatikai - pirmiausia nurodysiu Delacroix, giminingiausią Wagneriui,- visi jie didieji kilnių, taip pat ir bjaurių, pasibaisėtinų dalykų atradėjai, dar didesni efektų ir blizgesio atradėjai; visi jie talentai toli už savo genijaus ribų,- virtuozai iki kaulų smegenų, paslaptingai prieinantys prie visko, kas gundo, vilioja, verčia, apverčia, apsigimę logikos ir tiesiu liniju priešai, geidžiantys visko svetimo, egzotiško, siaubingo, kreivo, prieštaraujančio pačiam sau; kaip žmonės jie valios tantalai, iškilę plebėjai, kurie gyvenime ir kūryboje nepripažįsta aristokratiško tempo lento,- pavyzdžiui, prisiminkite Balzacą,- nesutramdomi darbininkai, beveik žudantys save darbu; antinomistai ir maištininkai papročių srityje, nepasotinami garbėtroškos be pusiausvyros ir malonumo pojūčio; visi jie galiausiai žūsta nuo krikščioniško kryžiaus, susmukdami prieš jį (tai visiškai teisinga, nes argi kuris nors iš jų buvo pakankamai gilus ir savarankiškas A n t i k r i s t o filosofijai?). Išvis tai pašėlusiai narsi, prašmatniai galinga, aukštai sklendžianti ir viršun besiveržianti padermė aukštesniųjų žmonių, kurie savo šimtmečiui,- o tai yra m i n i o s šimtmetis! - pirmą kartą išaiškino sąvoką "aukštesnysis žmogus"... Tegul Richardo Wagnerio draugai vokiečiai pamąsto, ar Wagnerio menas yra vien vokiškas ir ar nera jo išskirtinis bruožas tai, kad jis kyla iš viršvokišku šaltiniu ir paskatu; čia negalima ignoruoti, kad tokio tipo, kaip Wagneris, išugdymui buvo būtinas Paryžius, į kurį jį lemiamu momentu traukė jo instinktų gelmė, ir kad visa jo pasirodymo publikai maniera, jo saviapaštalavimas galėjo ištobulėti tik sekant prancūzų socialistų pavyzdžiu. Galbūt nuodugniau palyginę, mes Richardo Wagnerio vokiškos natūros garbei atrasime, kad jis buvo visais atžvilgiais stipresnis, narsesnis, tvirtesnis, aukštesnis, negu galėjo būti devynioliktojo amžiaus prancūzas,- dėl tos aplinkybės, kad mes, vokiečiai, artimesni barbarybei negu prancūzai; galbūt nuostabiausia iš to, ką sukūrė Richardas Wagneris, ne tik dabar, bet ir visada liks neprieinamu, nesuvokiamu, nepamėgdžiojamu dalyku visai tokiai vėlyvai lotyniškai rasei: aš turiu galvoje Siegfriedą, tą l a b a i l a i s v ą žmogų, kuris, matyt, iš tikrųjų per daug laisvas, tvirtas, linksmas, sveikas, per daug a n t i k a t a l i k i š k a s senų ir sukiužusių kultūringų tautų skoniui. Jis galėtų būti netgi nuodėmė prieš romantizmą, šis antiromantiškas Siegfriedas: tiesa, Wagneris su kaupu išpirko tą nuodėmę liūdnomis savo senatvės dienomis, kai, nuspėdamas skonį, tapusį politika, su jam būdingu religiniu įkarščiu ėmė raginti kitus eiti k e l i u, v e d a n č i u į R o m ą, nors pats juo ir nėjo. Kad jūs teisingai suprastumėte pastaruosius žodžius, pasitelksiu į pagalbą keletą eilių, kurios netgi ne itin jautriai ausiai atskleis tai, ką noriu pasakyti,- kodėl esu p r i e š "vėlyvąjį Wagnerį" ir jo Parsifalio muziką. - Kas čia dar vokiška?- Iš vokiečio širdies dejonės šitos sklinda? Ir vokietis save ekstazėj plakti ima? Ar vokiečio šie kunigiški gestai, Jausmai dievoti, smilkalai? Ar vokiškas šis svaigulys, Varpų vakaris gaudesys? Vienuolių akys graudžios, Dangun veržimosi apgaulė? - Kas čia dar vokiška? - Sustok! Esi prie R o m o s vartų - Š v e n t u s ž o d ž i u s tereikia tau ištarti!

Devintas skyriusKAS KILNU?257 Lig šiol "žmogaus" tipą aukštino tik aristokratine visuomene - ir taip bus visada: tokia visuomene tiki išpletota socialine hierarchija, nevienoda žmoniu verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be d i s t a n c i j o s p a t o s o, kuri lemia giliai isišakniję luomu skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti "žmogaus" tipas, negalėtų tęstis "žmogaus saviveika" - tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę. Žinoma, tiriant aristokratinės visuomenės (taigi "žmogaus" tipo iškėlimo prielaidos) atsiradimo istoriją, negalima pasiduoti humanitarinėm iliuzijoms: tiesa yra rūsti. Pasakykime be gailesčio kaip iki šiol žemėje a t s i r a s d a v o kiekviena aukštesnė kultūra! Žmonės, dar natūralūs savo prigimtimi, barbarai siaubingiausia žodžio prasme, plėšrūnai, turintys dar nepalaužtą valios jėgą ir valdžios geismą, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbūt vertėsi prekyba ir gyvulininkyste, arba senas sukiužusias kultūras, kurių paskutinės gyvybinės galios buvo švaistomos ironijos ir sugedimo fejerverkuose. Kilmingųjų kasta iš pradžių visada buvo barbarų kasta: jos persvarą lėmė pirmiausia ne fizinė jėga, o dvasinė - jie buvo h a r m o n i n g e s n i žmonės (kiekvienoje raidos pakopoje tai iš esmės reiškia -"harmoningesni žvėrys"). 258 Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus afektų statinys, vadinamas "gyvenimu",- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdžiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradžioje, su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos aristokratija pamažu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdžios f u n k c i j o s lygio (ir galiausiai tapo šios valdžios blizgučiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruožas yra pojūtis, kad ji yra n e funkcija (karališkosios valdžios ar visuomenės), o j ų p r a s m ė ir aukščiausias pateisinimas - ir todėl su ramia sąžine ji gali priimti daugybės žmonių auką, tų žmonių, kurie j o s l a b u i turi būti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais žmonėmis, vergais, įrankiais. Svarbiausia, ji turi tikėti, kad visuomenė turi egzistuoti n e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga išrinktųjų būtybių rūšiai vykdyti savo aukštesniuosius uždavinius ir apskritai aukštesniajai b ū č i a i: ją galima palyginti su tais i saulę besistiebiančiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami Sipo Matador,- kurie glėbia savo šakomis ąžuolą tol, kol galiausiai iškyla virš jo ir, remdamiesi juo, laisvai išskleidžia savo lapiją ir demonstruoja savo laimę.- 259 Abipusiškai vengti užgaulės, prievartos, išnaudojimo, savo valią laikyti lygia kito valiai - šiurkščiai kalbant, tai galima laikyti geranoriškumu, jei tik egzistuoja reikiamos sąlygos (butent abieju individu jegos ir verte panašios ir jie priklauso tai pačiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti šiam principui platesnę prasmę ar net imsime traktuoti kaip s v a r b i a u s i ą v i s u o m e n e s p r i n c i p ą, tai tuoj pat paaiškes, kad jis yra gyvenimo n e i g i m o valia, irimo ir žuties principas. Čia reikia nuodugniai įsigilinti į dalyko esmę ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i š e s m ė s yra nusavinimas, žeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, griežtumas, savo formų primetimas, aneksija arba, kalbant švelniausiai, išnaudojimas - bet kam nuolat vartoti būtent tokius žodžius, kurie nuo amžių paženklinti šmeižto žyme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirštanti, turi pati kitų korporacijų atžvilgiu daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atžvilgiu: ji turi būti įkūnyta galios valia, ji turi augti, plėstis, traukti prie savęs, siekti įgyti persvarą - ne iš kokių nors moralinių ar nemoralinių paskatų, o todėl, kad ji g y v e n a, o gyvenimas ir y r a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiečių požiūris nėra toks priešiškas mūsų mokymui, kaip šiuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie būsimą visuomenės būvį; kai bus panaikintas jos "išnaudojamasis pobūdis": mano ausyse tai skamba taip, tarsi būtų žadama išrasti gyvenimą be organinių funkcijų. "Išnaudojimas" nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra e s m i n ė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbūt kaip teorija tai yra naujovė,- bet kaip tikrovė tai p i r m i n i s, p a m a t i n i s visos istorijos faktas: bent čia būkime sąžiningi patys sau!- 260 Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; - iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau - kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių. Pirmuoju

atveju, kai "gėrio" sąvoką nustato viešpataujanti kasta, skiriamuoju, rangą lemiančiu požymiu laikomi iškilūs, išdidūs sielos būviai. Kilmingas žmogus atskiria nuo savęs būtybes, kurių būsenos yra priešingos tokiems iškiliems, išdidiems būviams: jis jas niekina. Nesunku pastebėti, kad šioje pirmo tipo moralėje priešprieša "geras" ir "prastas" reiškia tą patį kaip "kilmingas" ir "niekingas", o priešpriešos "geras" ir "b l o g a s" kilmė kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmeniškas, siekiantis siauros naudos; taip pat nepatiklus, žvilgčiojantis iš padilbų, nusižeminęs,- niekinama šuniška padermė žmonių, leidžiančių, kad juos spardytų, niekinamas prašinėjantis pataikūnas ir visų pirma melagis: visi aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. "Mes, tiesieji",- taip vadino save senovės Graikijos kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai iš pradžių buvo taikomi ž m o n ė m s ir tik vėliau, kaip išvestiniai, buvo pradėti taikyti p o e l g i a m s: todėl moralės istorikai daro didelę klaidą, kai išeities tašku pasirenka, pavyzdžiui, tokį klausimą: "Kodėl giriamas atjautus elgesys?" Kilmingi žmonės suvokia save kaip vertės matą, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: "kas žalinga man, žalinga ir savaime", jie įsitikinę, kad būtent jie teikia daiktams vertę, jie k u r i a v e r t y b e s. Jie gerbia visa, ką įžvelgia savyje: tokia moralė yra savęs šlovinimas. Dominuoja pilnatvės, trykšte trykštančios galios jausmas, didžios įtampos laimė, turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas žmogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) iš užuojautos, o veikiau galios pertekliaus verčiamas. Kilmingas žmogus gerbia savyje galingą žmogu, taip pat toki, kuris moka valdyti pats save, kuris moka kalbeti ir tyleti, kuris be gailesčio būna rūstus ir griežtas pats sau ir pagarbiai žiūri į viską, kas rūstu ir griežta. "Rūsčią širdi Votanas idejo man krutinen",- sakoma vienoje senoje skandinavu sagoje: ir tai tikra tiesa, išsiveržusi iš išdidaus vikingo sielos. Tokia žmoniu paderme didžiuojasi butent tuo, kad ji sutverta n e užuojautai,- todel sagos herojus perspedamas priduria: "Kas iš jaunumes neturi rusčios širdies, tas jos neturės niekad." Taip manantiems kilmingiems ir narsiems žmonėms svetimiausia yra moralė, kuri skiriamuoju moralumo požymiu laiko užuojautą arba veiklą kitų labui, arba desinteressement; pasitikėjimas savimi, didžiavimasis, ironija ir panieka "altruizmui" neabejotinai būdingi kilmingųjų moralei taip pat, kaip ir atjautos bei "širdies šilumos" menkinimo šešėlis ir jų vengimas. Tik stiprūs žmonės m o k a gerbti, tai jų menas, jų išradimas. Didi pagarba amžiui ir kilmei,- visa teisė remiasi šia dviguba pagarba,- tikėjimas ir prietarai ankstesnių kartų naudai ir būsimų nenaudai - tai tipiški stipriųjų moralės bruožai; ir priešingai, kai "modernių idėjų" žmonės beveik instinktyviai tiki "pažanga" ir "ateitimi" ir vis mažiau gerbia amžių, tai jau aiškiai rodo šių "idėjų" nearistokratišką kilmę. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra viešpataujančiųjų moralės griežtas pagrindinis principas, kad žmogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su žemesnio rango būtybėmis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokšta širdis", šiaip ar taip, esant "anapus gėrio ir blogio",- čia galima užuojauta ir panašūs dalykai. Gebėjimas ir pareiga ilgai jausti dėkingumą ir ilgai keršyti - žinoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kerštas ir subtili draugystė, tam tikras poreikis turėti priešų (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirčijimosi ir pasipūtimo afektams,- iš esmės jo reikia tam, kad galėtum būti geras d r a u g a s),- visa tai yra tipiški kilmingųjų moralės požymiai; kaip minėjome, tai nėra "modernių idėjų" moralė ir todėl šiandien ją sunku tiek pajausti, tiek ir iškasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moralė, v e r g ų m o r a l ė. Tarkime, kad moralizuoti pradės prievartaujami, prispausti, kenčiantys, nelaisvi, nepasitikintys savimi ir pavargę žmones,- kokie bus ju moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistiškai itariai traktuos visas žmogaus likimą lemiančias aplinkybes, o galbūt ir tiesiog pasmerks žmogų kartu su visomis tomis aplinkybėmis. Vergas nepalankiai žiūri į stipriojo dorybes: jis skeptiškai ir nepatikliai, s u b t i l i a i nepatikliai žiūri į visą "gėrį", kurį garbina stiprieji,- jis norėtų save įtikinti, kad pati jų laimė netikra. Priešingai, jis iškelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos būties kančiai palengvinti: taip pradedama garbinti užuojauta, paslaugi, pasirengusi padėti ranka, širdies šiluma, kantrybė, stropumas, nuolankumas, draugiškumas,- nes tai naudingiausios savybės ir beveik vienintelės priemonės, padedančios pakelti būties naštą. Vergų moralė iš esmės yra naudingumo moralė. Štai šaltinis, iš kurio kyla garsioji priešprieša "geras" ir "b l o g a s",- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia kokią nors grėsmę, pasižymi subtilumu ir stiprumu, kurių nėra kaip niekinti. Pagal vergų moralę "blogis" kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent "geras" žmogus, tuo tarpu "blogas" žmogus sukelia tik panieką. Šis kontrastas ypač išryškėja pastebėjus štai kokį neišvengiamą vergų moralės padarinį: gėris šios moralės prasme neatsiejamas nuo šiokio tokio menkinimo - jis gali būti lengvas ir geranoriškas,- nes, vergų moralės požiūriu, geras žmogus, šiaip ar taip, turi būti n e p a v o j i n g a s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti, galbūt jis truputį kvailas, žodžiu, un bonhomme. Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja kalbos polinkis suartinti žodžius "geras" ir "kvailas". Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l a i s v ė s siekimas, laimės instinktas ir subtilus laisvės suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo vergų moralės ir moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reiškiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliarūs aristokratinės mąstysenos ir aristokratinio daiktų vertinimo būdo simptomai.- Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl meilė k a i p a i s t r a - ši mūsų europietiška specialybė - neabejotinai turėjo būti aristokratiškos kilmės: ją išrado Provanso trubadūrai, tie šaunūs ir išmaningi "gai saber" žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik už savo pačios egzistavimą.- 261 Kilmingam žmogui vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų yra tuštybė: jis bandys ją neigti netgi ten, kur kitokios kilmės žmonės parodys ją pirštu. Kilmingam žmogui didelė problema įsivaizduoti būtybes, kurios stengiasi įteigti kitiems gerą nuomonę apie save, nors pačios taip negalvoja - taigi nėra ir jos "užsitarnavusios" - ir kurios vis dėlto pačios ta nuomone t i k i. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita vertus, toks įmantriai neprotingas dalykas, kad tuštybę jis laiko išimtimi ir dažniausiai, kai apie ją kalbama, abejoja jos egzistavimu. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti: "Aš galiu klysti dėl savo vertės ir vis dėlto reikalauti, kad ir kiti vertintų mane taip, kaip aš vertinu save,- bet tai ne tuštybė (o puikybė arba dažniau tai, kas vadinama "nuolankumu" ar "kuklumu")." Arba jis tars: "Dėl daugelio priežasčių aš galiu džiaugtis, kad kiti yra geros nuomonės apie mane, galbūt todėl, kad aš juos

gerbiu ir myliu ir džiaugiuosi jų džiaugsmu, galbūt ir todėl, kad jų gera nuomonė patvirtina ir sustiprina mano tikėjimą gera mano paties nuomone, o galbūt todėl, kad gera kitų nuomonė netgi tais atvejais, kai su ja nesutinku, man yra naudinga arba bus naudinga ateityje,- bet visa tai ne tuštybė." Tik didelėmis pastangomis, ypač remdamasis istorija, kilmingas žmogus sugebės suprasti, kad nuo neatmenamų laikų visuose vienaip ar kitaip priklausomuose liaudies sluoksniuose paprastas žmogus b u v o tik tuo, kuo jis buvo l a i k o m a s: visiškai nepratęs pats nustatyti savo vertę, jis priskirdavo sau tik tą vertę, kurią jam priskirdavo ponai (kurti vertes - pirminė p o n ų t e i s ė). Matyt, reikia laikyti siaubingo atavizmo padariniu tai, kad paprastas žmogus ir dabar visada iš pradžių l a u k i a nuomonės apie save ir instinktyviai jai paklūsta: ir toli gražu ne vien "gerai" nuomonei, bet taip pat ir blogai, ir neteisingai (pavyzdžiui, pakanka prisiminti didesnę dalį savęs vertinimų ir savęs neįvertinimų, kuriuos tikinčios moterys perima iš savo dvasios tėvų ir tikintys krikščionys apskritai - iš savo bažnyčios). Faktiškai dabar pamažu įsigalint demokratinei daiktų tvarkai (ir plintant jos priežasčiai - ponų ir vergų kraujomaišai), vis labiau stiprėja ir plinta anksčiau tik kilmingiems žmonėms būdingas retas siekimas pačiam nusistatyti savo vertę ir "buti geros nuomones apie save"; bet jam nuolat priešinasi senesnis, labiau paplitęs ir giliau isitvirtinęs polinkis,- ir "tuštybes" fenomene šis senesnis polinkis ima viršu. Tuščiagarbis džiaugiasi k i e k v i e n a gera nuomone, kurią apie save išgirsta (visiškai nepriklausomai nuo jos naudingumo, o taip pat nepaisant jos teisingumo ar klaidingumo), ir visai taip pat kenčia nuo kiekvienos blogos nuomonės: nes jis paklūsta abiem, jis j a u č i a savo priklausomybę nuo ju, nes ji vis dar valdo seniausias klusnumo instinktas.- Tai "vergas" prabyla tuščiagarbio kraujyje, tai vergiško vyliaus liekana - kiek daug "vergiškumo" liko iki šiol, pavyzdžiui, moteryje! - ji bando i š v i l i o t i gerą nuomonę apie save; ir vergas tas, kas puola garbinti tokias nuomones, tarsi ne jis pats butu ju priežastis.- Pakartosiu dar kartą: tuštybe yra atavizmas. 262 Kiekviena r ū š i s atsiranda, kiekvienas tipas sutvirtėja ilgai kovodamas su iš esmės tokiomis pačiomis n e p a l a n k i o m i s aplinkybėmis. Ir priešingai, iš veislininkystės patirties žinoma, kad rūšis, kurioms tenka pernelyg daug maisto ir apskritai per daug globos, tuoj pat pradeda demonstruoti stiprų polinkį į tipo variacijas, ir jose atsiranda daugybė keistų ir siaubingų atmainų (bei siaubingų ydų). Pažvelkime dabar į kokią nors aristokratinę visuomenę, tarkime, į senąjį graikų polį arba Veneciją, kaip į savanorišką ar nesavanorišką u g d y m o, k u l t i v a v i m o instituciją: mes išvysime ten kartu gyvenančius žmones, kurie gali pasikliauti tik savo jėgomis, žmones, kurie siekia savo rūšies įsitvirtinimo ir siekia daugiausia todėl, kad t u r i to siekti, nes kitaip jiems kyla siaubingas sunaikinimo pavojus. Čia nėra tų palankių aplinkybių, tos gausos ir globos, kurios lemia variacijų atsiradimą; čia rūšis reikalinga sau kaip rūšis, kuri, nuolat kovodama su savo kaimynais arba sukilusiais (ar gresiančiais sukilti) prispaustaisiais, gali įsitvirtinti tik būdama tvirta, išlaikydama vienodą ir paprastą formą. Įvairiapusė patirtis ją moko, dėl kokių savo savybių ji, nepaisant visų dievų ir žmonių valios, vis dar egzistuoja ir nuolat laimi,- tas savybes ji vadina dorybėmis ir tik jas ugdo. Ugdo rūsčiai ir sąmoningai siekia rustumo; kiekvienai aristokratiškai moralei yra budingas nepakantumas, kuriuo grindžiamas jaunuoliu auklejimas, moteru valdymas, santuokos papročiai, senų ir jaunų žmonių santykiai, baudžiamieji įstatymai (nukreipti vien prieš atskalūnus),- patį nepakantumą ji priskiria prie dorybių ir vadina "teisingumu". Taip kartai keičiant kartą isivyrauja tipas, kuri apibudina nedaug, bet stipriu bruožu, griežtu, karingu, išmintingai nekalbiu, sutartinai veikiančių ir uždarų (ir todėl subtiliai suvokiančių visus bendrijos kerus ir niuansus) žmonių padermė; kaip sakiau, nuolatinė kova su visada vienodomis n e p a l a n k i o m i s aplinkybėmis yra tipo stiprėjimo ir tvirtėjimo priežastis: Bet vis dėlto galiausiai susiklosto palanki padėtis, nepaprasta įtampa susilpnėja; galbūt tarp kaimynų nebelieka priešų ir atsiranda pragyvenimo priemonių, netgi mėgavimosi gyvenimu priemonių perteklius. Vienu kirčiu nukertami senosios drausmės saitai: jie nustoja buvę būtina būties sąlyga - jeigu drausmė norėtų dar egzistuoti, tai tik kaip l i u k s u s o forma, kaip archaizuojantis s k o n i s. Ir staiga scenoje pasirodo daugybė prašmatnių variacijų, vienos iš jų yra aukštesnės, subtilesnės, retesnės, o kitos - išsigimusios ir siaubingos; individas ryžtasi būti individu ir iškilti virš kitų. Šiais istorijos posūkio momentais matome tuo pačiu metu egzistuojančias įvairias nuostabias, dažnai susipynusias pirmykščio augimo ir stiebimosi aukštyn apraiškas, stebime savotišką t r o p i n i augimo lenktyniu tempą, siaubingą žuti bei savęs naikinimą, sąlygotą vienas prieš kitą nukreiptu ir tarsi sprogstančių egoizmų, kurie kovoja dėl "saulės ir šviesos" ir jau nepaiso jokių ribų, jokio saiko, jokios pagailos, kurios reikalautų ligšiolinė moralė. Juk kaip tik dėl šios moralės ir buvo sukauptos milžiniškos jėgos ir grėsmingai įtemptas lankas: dabar ji "atgyveno", ji virsta atgyvena. Pasiektas pavojingas ir kraupus momentas, kai didesnis, įvairesnis, platesnis gyvenimas n u s t u m i a į šalį senąją moralę; šiomis aplinkybėmis individas priverstas pats tapti savo įstatymų leidėju, išsigalvoti įvairių gudrybių ir triukų, kad save išsaugotų, išaukštintų ir išlaisvintų. Kiekviename žingsnyje nauji "kam?", nauji "kuo?" - nėra jokių bendrų formulių nesupratimas ir panieka eina koja kojon, nuopolis, gedimas ir aukščiausi troškimai susipina į siaubingą mazgą, rasės genijus liejasi iš visų gėrio ir blogio gausybės ragų, lemtingai sutampa pavasaris ir ruduo, kupini naujo žavesio ir slaptingumo, būdingų jaunam, dar neišeikvojusiam savo jėgų, nepavargusiam sugedimui. Vėl atsiranda pavojus, moralės tėvas, didelis pavojus,- šį kartą jis slypi individe, artimame ir drauge, gatvėje, nuosavame vaike, savo paties širdyje, visuose intymiausiuose slapčiausiuose troškimuose ir noruose: ką gi dabar turi skelbti šios epochos moralistai? Jie mato, šie akyli stebetojai ir dykunai, kad viskas sparčiai baigiasi, kad viskas aplink genda ir sukelia gedimą, kad niekas neišliks iki porytdienio, išskyrus vieną žmoniu padermę, nepagydomas v i d u t i n y b e s. Tik vidutinybes turi tolesnio egzistavimo ir dauginimosi perspektyvą,- jie yra ateities žmones, vieninteliai, kurie išliks; "bukite tokie, kokie jie! bukite vidutinybes!" - štai ką liepia daryti vienintele morale, kuri dar turi prasmę, i kurią isiklausoma. - Bet kaip sunku ją skelbti, šią individualybes moralę! - juk ji niekada nedris prisipažinti, kas ji yra ir ko ji nori! Ji turi kalbeti apie saiką ir orumą, ir pareigą, ir artimo meilę,- jai bus sunku n u s l e p t i i r o n i j ą!- 263

Egzistuoja r a n g o i n s t i n k t a s, kuris labiau nei bet kas yra a u k š t o rango požymis; egzistuoja mėgavimasis pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus ipročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos g e r b i m o i n s t i n k t ą. Difference angendre haine: 76 <Paaiskinimai.html>kai kurių natūrų niekingumas ištrykšta staiga kaip pamazgos, kai pro šalį pranešamas koks nors šventas indas, kokia nors brangenybė iš užrakintų skrynių, kokia nors knyga, paženklinta didelio likimo ženklu; kita vertus, būna, kad žmogus netenka žado, jo žvilgsnis sustingsta ir jis pats suakmenėja,- tai reiškia, kad jo siela j a u č i a arti kažką, kas vertas pagarbos. Budas, kuriuo iki šiol Europoje palaikoma pagarba B i b l i j a i, galbut yra geriausia drausminimo ir papročių taurinimo forma, už kurią Europa turi būti dėkinga krikščionybei: tokių gilių ir reikšmingų knygų apsaugai būtina išorinio autoriteto tironija, kad jos galėtų e g z i s t u o t i tiek tūkstantmečių, kiek reikia joms išsemti ir įspėti. Pasiekta jau daug, jei didelėms minioms (visokio plauko bukagalvių ir vėjavaikių) galiausiai buvo įskiepytas jausmas, kad jie ne viską gali liesti, kad yra šventų dalykų, prieš kuriuos jie turi nusiauti ir prie kurių neturi artintis su savo nešvariomis rankomis,- tai beveik aukščiausia pakopa, kurią jie gali pasiekti žmogiškumo srityje. Ir priešingai, niekas nekelia didesnio pasibjaurejimo vadinamaisiais "išsimokslinusiais", tikinčiais "moderniomis idėjomis" žmonėmis, kaip gėdos stoka, jų akių ir rankų, kuriomis jie viską liečia, čiupinėja ir laižo, ramus įžūlumas; ir, kas žino, galbūt liaudyje, paprastoje liaudyje, valstietijoje šiandien yra p a l y g i n t i daugiau kilnaus skonio ir garbinimo takto negu laikraščius skaitančiame proto, išsimokslinusių žmonių pasaulėlyje. 264 Iš žmogaus sielos neįmanoma ištrinti to, ką mieliausiai ir dažniausiai darė jo protėviai: ar to, kad jie buvo uolūs šykštuoliai, kurių neįmanoma atplėšti nuo rašomojo stalo ir pinigų skrynios, miesčioniškai kuklūs savo troškimais ir dorybėmis; ar to, kad jie buvo pratę nuo ryto iki vakaro įsakinėti, mėgo šiurkščius malonumus ir kartu galbūt dar šiurkštesnes pareigas ir atsakomybę; ar galiausiai to, kad jie kadaise atsisakė visų gimimo ir nuosavybės privilegijų, kad paskirtų gyvenimą savo tikėjimui - savo "Dievo" - kaip žmonės, turintys nepermaldaujamą ir jautrią sąžinę, kuri parausta nuo visokios pagalbos. Neįmanoma, kad žmogus nepaveldėtų savo tėvų ir protėvių savybių ir pomėgių, nors regimybė tam ir prieštarautų. Tai yra rasės problema. Jei mes žinome ką nors apie tėvus, tai galime padaryti išvadą ir apie vaikus: atstumiantis nesaikingumas, paslėptas pavydas, šiurkštus teisių pasisavinimas - trys savybės, visais laikais apibūdinančios plebėjo tipą,- jas vaikas turi paveldėti taip pat neišvengiamai kaip ir sugedusį kraują; ir net geriausiu ugdymu ir lavinimu tokį paveldą galima tik u ž m a s k u o t i.- O ko dar siekiama šiandien ugdymu ir lavinimu! Mūsų labai liaudiškame, gal geriau pasakius, plebėjiškame amžiuje "ugdymas" ir "lavinimas" iš esmės t u r i būti apgaulės menu,- menu nuslėpti kilmę, paveldėtą kūno ir sielos plebėjiškumą. Auklėtojas, kuris šiandien visų pirma skelbtų tiesą bei teisingumą ir savo auklėtinius nuolat ragintų: "būkite tiesūs! būkite natūralūs! atrodykite tokie, kokie esate! "- netgi toks dorybingas ir tiesmukiškas asilas po kurio laiko išmoktų griebtis Horacijaus furca, kad naturam expellere: o koks rezultatas? "Prasčiokai" usque recurret 77 <Paaiskinimai.html>.- 265 Rizikuodamas įžeisti nekaltas ausis, aš teigiu: egoizmas yra svarbiausias kilmingos sielos bruožas,- turiu galvoje tvirtą tikėjimą, kad būtybei, "panašiai į mus", kitos būtybės turi natūraliai paklusti ir aukotis. Kilminga siela šį savo egoizmo faktą priima be menkiausių abejonių ir klausimų, neįžvelgdama jame jokio žiaurumo, prievartos, savivalės,- veikiau kaip kažką, kas kyla iš amžinos daiktų tvarkos,- jeigu ji imtų ieškoti jam vardo, tai pasakytų: "tai yra pats teisingumas". Pasitaikius progai ji prisipažins, nors iš pradžių ir nenoriai, kad kai kurie žmonės turi tokias pačias teises kaip ir ji; bet, išsprendusi rango klausimą, ji bus tokia pat kukli ir švelniai pagarbi sau lygiems, lygiateisiams, kaip ir pati sau,- ji vadovaujasi igimta dangaus mechanika, kaip ir visos žvaigždes. Šis subtilus ir save ribojantis bendravimas su sau lygiais yra tik d a r viena egoizmo apraiška - kiekviena žvaigžde yra toks egoistas,- juose ir jiems pripažistamose teisese ji garbina s a v e, ji neabejoja, kad pasikeitimas pagarbos ženklais ir teisemis - bendravimo e s m e - taip pat yra naturalios daiktu tvarkos dalis. Kilminga siela duoda, kaip ir ima, paklusdama aistringam ir jautriam atpildo instinktui, slypinčiam jos gelmėje. Sąvoka "pasigailėjimas" inter pares 78 <Paaiskinimai.html>neturi jokios prasmės ir aromato; gal ir yra rafinuotas dovanų gavimo būdas, leidžiantis joms tarsi lietis ant mūsų iš viršaus ir gerti jas, kaip ištroškęs geria lietaus lašus; bet kilminga siela nepakankamai mikli tokiems dalykams. Tam kliudo jos egoizmas: ji apskritai nemėgsta žvelgti "aukštyn",- vien tik p r i e š save, horizontaliai ir lėtai, arba žemyn,- ji s u v o k i a e s a n t i a u k š t u m o j e. 266 "Tikrai gerbti gali tik n e i e š k a n t i s savęs."- Goethe patarejui Schlosseriui. 267 Kinai turi priežodį, kurio jau savo vaikus moko motinos: siao-sin, "s u m a ž i n k savo širdį!" Tokia tikroji vėlyvųjų civilizacijų esmė - aš neabejoju, kad antikos graikui pirmiausia kristų į akį mūsų, dabartinių europiečių, siekimas sumenkinti save, - jau vien tuo mes būtume jam atgrasūs ir "neskanūs". 268 Pagaliau kas yra bendrumas? - Žodžiai - tai sąvoku garsiniai ženklai; o sąvokos - daugmaž apibrežti dažnai pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ženklai. Norint suprasti vienas kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius; tais pačiais žodžiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai reikia turėti b e n d r ą su kitais žmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos žmonės supranta vienas kitą geriau negu skirtingų tautų atstovai

netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu žmonės ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai a t s i r a n d a kažkas, kas "supranta save" - tauta. Visose sielose dažnai pasikartojantys išgyvenimai persveria retesnius: pirmųjų veikiami žmonės supranta vienas kitą greit ir laikui bėgant dar greičiau - kalbos istorija yra trumpinimo proceso istorija,- o greit suprantančius vienas kitą žmones ima sieti vis glaudesnis ryšys. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnis poreikis greit ir lengvai susitarti del to, ką butina daryti; išvengti nesusipratimu pavojaus akivaizdoje - štai sąlyga, be kurios žmoniu bendravimas butu neimanomas. Netgi draugyste ar meile reikalauja išbandyti vienas kitą: toks ryšys negali ilgiau trukti, jei išaiškeja, kad vienas, girdedamas ar tardamas tuos pačius žodžius, jaučia, mąsto, suvokia, trokšta, bijo kitaip nei antras. ("Amžino nesupratimo" baime - štai tas gerasis genijus, kuris skirtingos lyties asmenis taip dažnai sulaiko nuo pernelyg skuboto ryšio, nors jausmai ir širdis jo trokšta,- o visai n e kažkoks Schopenhauerio "rušies genijus"!) Pojučių grupės, kurios greičiausiai gali nubusti sieloje, gauti žodį, duoti įsakymą, nulemia visą jos vertybių hierarchiją, galiausiai viso gėrybių sąrašo turinį. Žmogaus vertinimai iš dalies išduoda jo sielos s t r u k t ū r ą ir tai, ką jis laiko gyvenimo sąlygomis bei tikrąja savo reikme. Tarus, kad reikmė nuo seno suartindavo tik tokius žmones, kurie panašiais ženklais išreikšdavo panašius poreikius, panašius išgyvenimus, paaiškėja, kad gebėjimas lengvai p e r t e i k t i reikmę, t.y. iš esmės tik įprastus ir b e n d r u s išgyvenimus, turi būti galingiausia iš visų jėgų, iki šiol valdžiusių žmogų. Panašesni, labiau įprasti žmonės turėjo ir visada turi pirmenybę, o išrinktieji, subtilesni, rečiau sutinkami, sunkiau suprantami lengvai lieka vieniši, dėl savo vienatvės patiria negandas ir retai dauginasi. Reikia pasitelkti nepaprastai galingas priešingas jėgas, norint sustabdyti šį natūralų, per daug natūralų progressus in simile 79 <Paaiskinimai.html>, laipsnišką žmonijos transformavimąsi i kažką panašu, iprastą, vidutinišką, budingą bandai - i kažką b e n d r ą! 269 Kuo daugiau psichologas - apsigimęs, neišvengiamas psichologas ir sielu žinovas - ima tyrineti neiprastus atvejus ir žmones, tuo didesnis pavojus uždusti nuo užuojautos: tvirtumo ir linksmumo jam r e i k i a daugiau negu kitam žmogui. Aukštesniuju žmoniu, neiprastu sielu sugadinimas, prapultis yra taisykle: tokią taisyklę klaiku matyti visą laiką prieš akis. Psichologo, kuris atrado šią prapulti, kuris kartą atskleide ir po to b e v e i k nuolat visoje istorijoje atskleidžia aukštesniojo žmogaus bendrą vidini "neišgydomumą", ši amžiną "pernelyg velu!" visomis prasmemis,- tokio psichologo visokeriopos kančios vieną dieną gali tapti priežastimi, del kurios jis iniršęs sukils prieš savo likimą ir pabandys sunaikinti save,- del kurios jis pats "suges". Beveik kiekvienam psichologui yra budingas ji išduodantis pomegis ir polinkis bendrauti su eiliniais ir lengvai pusiausvyrą išlaikančiais žmonėmis: tuo jis išsiduoda, kad jam pačiam nuolat reikia gydymo, kad jam reikia savotiškos užmaršties ir bėgimo nuo to, kuo apsunkina jo sąžinę įžvalgos ir pjūviai, jo "amatas". Jam būdinga nuosavos atminties baimė. Jis lengvai nutyla girdėdamas kitų žmonių nuomones: beaistriu veidu jis klauso, kaip garbinama, stebimasi, mylima, aiškinama ten, kur jis m a t ė,- arba jis netgi slepia savo nebylumą, tyčia sutikdamas su kokia nors paviršutiniška nuomone. Galbūt jo padėtis pasidarė tokia siaubingai paradoksali, kad kaip tik ten, kur jis išmoko didžios užuojautos ir kartu didžios paniekos, minia, išsimokslinusieji, svajotojai mokosi didžio garbinimo,- mokosi garbinti "didžiuosius žmones" ir keistus žvėris, dėl kurių laimina ir šlovina tėvynę, žemę, žmogaus orumą, save - kuriuos nurodo jaunimui, kurių pavyzdžiu remiasi auklėdami... Ir kas žino, ar iki šiol visais svarbesniais atvejais nevykdavo tas pat,- kad minia garbino Dievą, o "Dievas" buvo tik vargšų aukojimo gyvulys! Sėkmė visada buvo didžiausia melagė,- o juk ir pats "kūrinys" yra sėkmė; didis valstybės veikėjas, nukariautojas, atradėjas,- visi jie neatpažįstamai perrengti savo darbų rūbais: menininko, filosofo "kūrinys" išranda tą, kas jį sukūrė, turėjo sukurti; išgarbinti "didieji vyrai" po to tėra menki prasti prasimanymai; istorinių vertybių pasaulyje v i e š p a t a u j a pinigų klastojimas. Šie didieji poetai, pavyzdžiui, byronai, musset'ai, poe, leopardi, kleistai, gogoliai,- tokie, kokie jie dabar yra ir kokie galbūt turi būti,- yra akimirkos žmonės, egzaltuoti, juslūs, vaikiški, lengvabūdžiai ir pašėlę tiek nepatiklumu, tiek patiklumu; su sielomis, kuriose paprastai reikia slėpti kokį nors lūžį ar plyšį; dažnai keršijantys savo kūriniais už vidinį supurvinimą, savo polėkyje dažnai bėgantys nuo pernelyg geros atminties, dažnai klaidžiojantys liūne ir beveik įsimylėję į jį, kol galiausiai pasidaro panašūs į žaltvyksles, o į s i v a i z d u o j a esą žvaigždės - tada liaudis pradeda juos vadinti idealistais,- dažnai kovojantys su ilgalaikiu pasibjaurėjimu, su persekiojančia juos netikėjimo šmėkla, kuri juos stingdo ir verčia ilgėtis gloria ir misti "tikėjimu savimi" iš apsvaigusių pataikūnų rankų. Kokia k a n č i a yra šie didieji menininkai ir apskritai aukštesnieji žmonės tam, kas juos galiausiai atspėjo! Nieko keista, kad būtent moteryje - ji yra aiškiaregė kančios pasaulyje ir aistringai siekia padėti ir gelbėti, nors ta aistra, deja, pranoksta jos jėgas,- j i e taip lengvai sukelia tuos beribės ir pasiaukojamos u ž u o j a u t o s protrūkius, kurių minia, ir pirmiausia garbintojų minia, nesupranta ir todėl dažniausiai juos smalsiai ir savavališkai aiškina. Ši užuojauta nuolat apsigauna vertindama savo galią; moteriai norisi tikėti, kad meilė v i s k ą gali,- tai jos tikrasis t i k ė j i m a s. Ak, tik tas, kas pažino žmogaus širdį, tik tas mato, kokia vargšė, naivi, bejėgė, arogantiška, klystanti ir veikiau naikinanti negu gelbėjanti yra pati stipriausia meilė! - Galbūt šventoji legenda ir Jėzaus gyvenimo istorija slepia vieną iš skausmingiausių ž i n o j i m o, k a s t a i y r a m e i l ė, sukeltos kankynės atvejų; nekalčiausios ir aistringiausios širdies kankynės,- širdies, kuriai nepakako žmogiškosios meilės, kuri norėjo būti mylima, t r o š k o meilės ir daugiau nieko, troško atkakliai, beprotiškai, su siaubingos neapykantos trukdantiems mylėti protrūkiais; galbūt tai istorija nepasisotinusio meile ir nepasotinamo ja vargšo žmogaus, turėjusio išrasti pragarą, kad galėtų pasiųsti į jį tuos, kurie jo n e n o r ė j o mylėti,- ir galiausiai jis, pažinęs žmogiškąją meilę, turėjo išrasti Dievą, kuris visas yra meilė, g e b ė j i m a s mylėti,- jis gailėjosi žmogiškosios meilės, matydamas, kokia ji skurdi ir akla! Kas taip jaučia, taip s u p r a n t a meilę, tas i e š k o mirties.- Bet ar verta samprotauti apie tokius skausmin270

Kiekvieno didžiai kentėjusio žmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas - k a i p didžiai žmogus gali kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudažantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo kentėjimo jis ž i n o d a u g i a u, negu gali žinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra žinomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi "kaip namie" ir apie kuriuos "j ū s nieko nežinote!"... dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis pažinimo numylėtinio, "pašvęstojo", beveik aukojamojo išdidumas reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų. Viena subtiliausių maskavimosi formų yra epikūrizmas ir su juo susijęs demonstratyvus skonio šaunumas, leidžiantis vaizduoti, kad kančia nėra sunki, ir gintis nuo visko, kas liūdna ir didu. Yra "linksmų žmonių", kurie naudojasi linksmumu tam, kad būtų nesuprasti: jie n o r i būti nesuprasti. Yra "mokslo žmonių", kurie naudojasi mokslu todėl, kad jis suteikia linksmumo regimybę, ir todėl, kad mokslingumas leidžia padaryti išvadą, jog žmogus yra paviršutiniškas: jie n o r i suvilioti kitus padaryti tokią klaidingą išvadą. Yra laisvų įžūlių protų, kurie norėtų slėpti ir neigti, kad jų širdys sudužusios, išdidžios ir nepagydomos; ir kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingo ir pernelyg tikro žinojimo kaukė.- Iš čia kyla išvada, kad rodyti pagarbą "kaukei", be reikalo nesigilinti i psichologiją, nebuti smalsiam, yra subtilaus žmogiškumo ženklas. 271 Niekas neskiria dviejų žmonių taip smarkiai, kaip valyvumo laipsnis ir skirtingas jo supratimas. Nepadės šaunumas ir abipusis naudingumas, nepadės abipusis geranoriškumas - galų gale tai nieko nepakeis - "jie negali pakęsti vienas kito!" Aukščiausias valyvumo instinktas palieka jį turintį žmogų keisčiausioje ir pavojingiausioje vienatvėje, kaip šventąjį, nes aukščiausias minėtojo instinkto sudvasinimas ir yra šventumas. Kažkas, tarsi neaprašomos maudymosi laimės pilnatvės pajutimas, kažkas, tarsi geismas ir troškulys, nuolat vejantys sielą iš nakties į rytą ir iš liūdno "liūdesio" į šviesų, spindintį, gilų, subtilų,- tiek, kiek toks polinkis i š s k i r i a žmones iš kitų - tai kilnus polinkis,- tiek jis juos ir a t s k i r i a. Šventojo užuojauta yra užuojauta žmogiškų, pernelyg žmogiškų dalykų p u r v u i. O esama tokių pakopų ir tokių aukštumų, iš kurių į pačią užuojautą žiurima kaip i suteršimą, kaip i purvą... 272 Kilmingumo ženklai: niekada negalvoti apie mūsų pareigų nužeminimą iki kiekvieno žmogaus pareigų; nenorėti atsisakyti atsakomybės arba pasidalinti ja; savo privilegijas ir naudojimąsi jomis laikyti savo p a r e i g a. 273 Žmogus, siekiantis ko nors didaus, kiekvieną, kuri jis sutinka savo kelyje, traktuoja arba kaip priemonę, arba kaip kliuti ir vilkinimo priežasti - arba kaip laikino poilsio guoli. Jam budingą rafinuotą g e r i artimui jis gali parodyti tik pasiekęs savo viršunę ir pradejęs valdyti. Nekantrumas, suvokimas, kad iki šiol jis visada buvo pasmerktas komedijai - nes netgi karas yra komedija ir slepia kažką kitą taip, kaip kiekviena priemone slepia tikslą,- gadina jo santykius su žmonemis: tokie žmones pažista vienatvę ir viską, kas joje yra nuodingiausia. 274 L a u k i a n č i ų j ų p r o b l e m a.- Reikalingi laimingi atvejai ir daug to, ko negalima numatyti ir apskaičiuoti, kad aukštesnysis žmogus, kuriame snaudžia kokios nors problemos sprendimas, laiku pradėtų veikti - kad jis "pratrūktų", kaip būtų galima pasakyti. Dažniausiai tai n e į v y k s t a, ir visuose žemės kampuose sėdi laukiantys, kurie vargu ar žino, kiek jie laukia, juolab kad jie laukia veltui. Kai kada ir šūksmas "kelkis!" - atsitiktinumas, duodantis "leidimą" veikti,- pasigirsta per vėlai,- tada, kai beveik praėjo geriausi jaunystės metai ir nuo neveiklumo atrofavosi jėgos; ir iš patirties ne vienas žino, jog "pašokęs" jis su siaubu suvokė, kad kojos ir rankos nutirpę, o dvasia pernelyg sunki! "Pernelyg sunku!" - sušukdavo jis, prarasdavo pasitikėjimą savimi ir nuo šiol visam laikui tapdavo nereikalingas.- Gal kartais "berankis Rafaelis" 80 <Paaiskinimai.html>- pačia plačiausia šios išraiškos prasme - yra ne išimtis, o taisyklė? - Genijus galbūt nėra didelė retenybė, bet jis retai turi tuos penkis šimtus r a n k ų, kurių reikia norint sutramdyti ?kažkas graikiškai? "tinkamą momentą" ir sučiupti už plaukų atsitiktinumą. 275 Kas n e n o r i matyti kito žmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame žema ir paviršutiniška,- ir taip išsiduoda. 276 Visokias užgaules ir praradimus žemesnė ir šiurkštesnė siela ištveria lengviau negu kilnesnė: pastarajai gresiantys pavojai neišvengiamai didesni ir, atsižvelgus į jos gyvenimo sąlygų sudėtingumą, tikimybė, kad ji patirs nesėkmę ir pražus, yra milžiniška. - Driežui atauga pirštas, kurio jis neteko, žmogui - ne.- 277 - Gan prastai! Kartojasi ta pati sena istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant r e i k e j o žinoti prieš pradedant statybą. Amžinas nepakenčiamas "per vėlu!" - Visko, kas u ž b a i g t a, melancholija!.. 278 - Keliauninke, kas tu? Aš matau - tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįžvelgiamomis akimis; drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįžtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą - ko jis ten ieškojo? - su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi? ką tu darei? Atsikvepk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsek! Ir kad ir kas tu butum - ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- "Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -" Ką? Ką? pasakyk gi! - "Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!.." 279 Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo noretu ją nuslegti ir pasmaugti,- ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabegs nuo ju! 280

"Prastai! Prastai! Kaip? Ar jis negrįžta - atgal?" - Taip! Bet jūs jo nesuprantate, jei skundžiatės tuo. Jis grįžta atgal kaip kiekvienas, kuris rengiasi dideliam šuoliui. - - 281 - "Ar manim kas patikės? Bet aš reikalauju, kad manim tikėtų: aš visada galvojau apie save blogai, galvojau tik retais atvejais, tik verčiamas, visada be entuziazmo ir tikro domėjimosi "dalyku", linkęs greit mintimis nutolti nuo "savęs", visada netikėdamas rezultatu, nes man būdingas neįveikiamas nepasitikėjimas savižinos g a l i m y b e, kuris toks didelis, kad netgi teoretikų vartojamoje sąvokoje "betarpiškas pažinimas" aš matau contradictio in adjecto 81 <Paaiskinimai.html>,- ko gero, šis faktas yra tikriausias dalykas, kurį žinau apie save. Turbūt manyje slypi kažkoks pasibjaurėjimas, trukdantis t i k ė t i kokia nors apibrėžta nuomone apie save.- Ar čia negalima įžvelgti mįslės? Tikriausiai, bet, laimei, tas riešutas ne mano dantims. - Galbūt taip išsiduoda padermė, kuriai priklausau? - Bet išsiduoda ne man - ir to man tik ir tereikia.-" 282 "Bet kas tau nutiko"? - "Aš nežinau, - atsakė jis užsikirsdamas,- galbūt harpijos praskrido virš mano stalo." - Šiandien kai kada pasitaiko, kad švelnus, nuosaikus ir santūrus žmogus staiga pasiunta, daužo lėkštes, varto stalus, šaukia, šėlsta, visus įžeidinėja - ir galiausiai pasitraukia šalin susigėdęs, įtūžęs ant savęs,- kur? kam? Kad numirtų iš bado pašaly? Kad uždustų nuo prisiminimų? - Kas turi tauriai ir išrankiai sielai būdingą godulį ir tik retkarčiais randa savo stalą padengtą, savo valgi paruoštą, tam visada gresia didelis pavojus; šiandien jis yra didžiulis. Ivestas i triukšmingą plebeju amžiu ir negaledamas su jais valgyti iš vieno dubens, jis lengvai gali mirti nuo alkio ir troškulio arba nuo staigaus šleikštulio - jei galu gale jis vis delto paragaus iš to dubens.- Tikriausiai mums visiems jau teko sedeti prie stalu ten, kur nederejo; ir kaip tik protingiausiems iš musu, kurie esame jautriausi maistui, gerai pažistama toji pavojinga dyspepsia, kylanti iš staigios įžvalgos ir nusivylimo mūsų valgiais ir stalo kaimynais,- d e s e r t u i pateikiamas p a s i š l y k š t ė j i m a s. 283 SubtiliOs ir kartu taurios savitvardos apraiška yra girti, jei apskritai norima girti, visuomet tik tada, kai su kuo nors n e sutinki: kitu atveju reikėtų juk girti save, o tai prieštarauja geram skoniui; žinoma, tokia savitvarda yra pagrindas ir akstinas suprasti mus nuolat k l a i d i n g a i. Kad galėtum sau leisti šią tikrą skonio ir moralės prabangą, reikia gyventi ne tarp bukų dvasios vargetų, o tarp žmonių, kurių subtilios klaidos ir apsirikimai gali teikti džiaugsmą,- priešingu atveju už jas teks brangiai mokėti! -"Jis mane giria, t a i g i pripažįsta, kad esu teisus",- ši asiliška išvada subjauroja mums, atsiskyrėliams, pusę gyvenimo, nes asilus paverčia mūsų kaimynais ir draugais. 284 Gyventi, išlaikant siaubingą ir išdidžią ramybę; visada anapus.- Savo noru patirti afektus arba ju nepatirti, buti "už" ir "prieš" ar nebuti, nusileisti iki ju, bet tik laikinai; s e s t i s ant ju, kaip ant arkliu, dažnai kaip ant asilu: juk reikia moketi pasinaudoti tiek ju kvailumu, tiek ikarščiu. Turėti tris šimtus tariamų motyvų, taip pat ir tamsius akinius: juk būna atvejų, kai niekas neturi matyti mūsų akių, juolab žinoti tikrųjų motyvų. O kompanionu pasirinkti šelmišką ir linksmą ydą - mandagumą. Ir likti savo keturių dorybių šeimininku: drąsos, įžvalgumo, palankumo, vienatvės. Kadangi mums vienatvė yra dorybė kaip rafinuotas polinkis ir švarumo potraukis, kuris įspėja, kad liečiantis žmonėms -"draugėje"- suteršimo neįmanoma išvengti. Kad ir kaip būtų, kur būtų, kada būtų,- bendravimas visada žmogų suvulgarina. 285 Žymiausi įvykiai ir mintys - o žymiausios mintys ir yra žymiausi įvykiai - suvokiami vėliausiai, amžininkų kartos n e i š g y v e n a tokių įvykių - amžininkai prasilenkia su jais. Vyksta kažkas panašu į tai, kas vyksta žvaigždžių karalystėje. Tolimiausių žvaigždžių šviesa vėliausiai pasiekia žmogų; ir kol ji jo nepasiekė, žmogus n e i g i a, kad ten - žvaigždės. "Kiek šimtmečių reikia genijui, kad būtų suprastas?"- tai irgi mastelis, nulemiantis rangą ir prideramą - genijui ir žvaigždei - etiketą.- 286 "Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali..."- Tačiau yra priešinga žmonių padermė, tie žmonės taip pat stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą - bet jie žvelgia ž e m y n. 287 - Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia žodis "kilmingas"? Kuo išsiduoda kilmingas žmogus, pagal kokius požymius ji galima atpažinti po šiuo sunkiu apniukusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kažkuo panašiu į šviną? - Šiais požymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįžvelgiami,- jais negali būti ir "kūriniai". Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir yra iškalbus bei pavojingas jų stokos ženklas. Ne kūriniai, o t i k ė j i m a s čia lemia ir nustato rangą,- jei šiai senai religinei formulei suteiksime naują ir gilesnę prasmę; kažkoks nepajudinamas kilmingos sielos pasitikejimas savimi, kažkas, ko negalima nei ieškoti, nei rasti ir turbut negalima ir prarasti.- K i l m i n g a s i e l a j a u č i a p a g a r b ą s a u.- 288 Yra žmonių, turinčių protą, kurio neįmanoma nuslėpti; jie gali kiek nori suktis ir išsisukinėti, jie gali rankomis uždengti išdavikiškas akis (tarsi ranka neišduotų): galiausiai vis tiek išaiškėja, kad jie kažką turi, ką slepia, būtent protą. Viena iš geriausių priemonių, padedančių klaidinti kitus kiek įmanoma ilgiau ir sėkmingai vaizduoti save kvailesniu, negu esi,- kasdieniniame gyvenime tai dažnai ne mažiau pageidautinas daiktas, kaip lietsargis,- viena

tokių priemonių vadinasi s u s i ž a v ė j i m a s,- įskaitant tai, kas su juo siejasi, pavyzdžiui, dorybę. Nes, kaip sakė Galiani, turėjęs tai žinoti: vertu est enthousiasme 82 <Paaiskinimai.html>. 289 Atsiskyrėlio raštuose visada girdisi kažkoks dykumos atgarsis, kažkas, kas primena šnabždesį ir nerimastingą vienatvės žvalgymąsi; jo stipriausiuose žodžiuose, jo riksme skamba naujas, dar pavojingesnis tylėjimas ir nutylėjimas. Kas metų metus, dienas naktis praleido su savo siela intymiai kalbėdamasis ir ginčydamasis, kas savo oloje - ji gali būti labirintas, bet gali būti ir aukso kasykla - pavirto urviniu lokiu arba lobių ieškotoju, arba jų sargu ir drakonu,- to netgi sąvokos įgyja būdingą prietemos atspalvį, gilumos ir pelėsių kvapą, kažką nenusakomo ir bjauraus, kas šalčiu nutvilko kiekvieną praeivi. Atsiskyrelis netiki tuo, kad kada nors koks nors filosofas - jei tarsime, kad filosofas visada iš pradžiu buna atsiskyrelis - knygose išreiške savo galutinę ir tikrąją nuomonę: argi knygos rašomos ne tam, kad pasleptum, ką slepi savyje? - jis net abejos, ar filosofas apskritai g a l i tureti "galutines ir tikrąsias" nuomones, ar už vieno urvo nera, neturi buti kito, dar gilesnio urvo,- erdvesnio, mažiau žinomo ir turtingesnio pasaulio virš kiekvieno paviršiaus, bedugnes po kiekvienu pagrindu, po kiekvienu "pagrindimu". Kiekviena filosofija yra paviršiaus filosofija - daro išvadą atsiskyrelis: "Kažkas savavališka, kad j i s čia sustojo, žvilgtelėjo atgal, apsidairė aplinkui, kad nekasė č i a giliau ir metė šalin kastuvą,- visa tai šiek tiek įtartina." Kiekviena filosofija s l e p i a kitą filosofiją; kiekviena nuomonė irgi yra slėptuvė, kiekvienas žodis taip pat kaukė. 290 Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi buti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju - jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: "Ak, kodėl j ū s norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man?" 291 Žmogus, tas daugiapusis, mėgstąs meluoti, dirbtinis ir neįžvelgiamas gyvulys, pavojingas kitiems gyvuliams ne tiek savo jėga, kiek gudrumu ir protingumu, išrado ramią sąžinę, kad galėtų mėgautis savo siela kaip kažkuo p a p r a s t u; ir visa moralė yra drąsi ilgalaikė falsifikacija, dėl kurios galima mėgautis sielos reginiu. Šiuo požiūriu "meno" sąvoka galbūt yra daug platesnė, negu paprastai manoma. 292 Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi j a m nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus, apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs,- bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"... 293 Žmogus, kuris sako: "tai man patinka, tai aš pasiimsiu ir saugosiu, ir nuo visų ginsiu"; žmogus, kuris gali sutvarkyti savo reikalus, įgyvendinti koki nors sprendimą, likti ištikimas kokiai nors minčiai, sutramdyti moterį, nubausti ir įveikti akiplėšą; žmogus, kuriam pakanka pykčio ir kuris turi kardą, žmogus, kuriam mielai pasiduoda ir kuriam iš prigimties priklauso silpnieji, kenčiantys, prispaustieji ir žvėrys, žodžiu, žmogus, kuris gimė v a l d o v u,- jei toks žmogus reiškia užuojautą, ką gi, š i užuojauta turi vertę! Bet ko verta užuojauta tų, kurie kenčia! Arba tų, kurie skelbia, propaguoja užuojautą! Dabar beveik visur Europoje galima susidurti su liguistu jautrumu, skausmu, taip pat su pasibjaurėtinai nesantūriais skundais, išglebimu, bandančiu išsipuošti religiniais ir filosofiniais svaičiojimais ir pavaizduoti save kažkuo aukštesniu,- egzistuoja tikras kančios kultas. Tame, ką tokie svajotojai vadina "užuojauta", pirmiausia krinta i akis n e v y r i š k u m a s.- Šios naujausios blogo skonio apraiškos turi buti energingai ir griežtai pasmerktos; galiausiai aš norečiau, kad kaip priemonę nuo ju tiek savo širdyje, tiek ant kaklo žmones nešiotu gerąji amuletą "gai saber" arba, kalbant suprantamiau,- "linksmąji mokslą". 294 O l i m p i n ė y d a. - Priešingai tam filosofui, kuris, kaip tikras anglas, bandė apjuodinti juoką visų mąstytojų akyse - "juokas yra blogiausia žmogiškosios prigimties yda, kurią stengsis įveikti kiekvienas mąstytojas" (Hobbesas),- aš drįsčiau netgi filosofų hierarchiją nustatyti pagal jų juoką - ir labiausiai vertinčiau tuos, kurių juokas a u k s i n i s. Ir jei dievai irgi filosofuoja,- daugelis išvadų verčia taip manyti,- tai aš neabejoju, kad ir jie, tai darydami, juokiasi nauju, antžmogišku juoku - visų rimtų dalykų nenaudai! Dievai pašaipūs: regis, net atlikdami šventus veiksmus, jie negali susilaikyti nuo juoko. 295 Širdies genijus, būdingas tam didžiajam Slėpiningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sąžinių suvedžiotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos požeminį pasaulį, kuris nepasakys nė vieno žodžio, nemes nė vieno žvilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistriškai sugeba atrodyti - ne tuo, kuo jis yra, o tuo, kas gali paskatinti jo sekėjus v i s arčiau ir arčiau prie jo glaustis, kad sektų juo iš vidinių paskatų ir besąlygiškai; širdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimyliška, ir moko klausyti, išlygina šiurkščias sielas ir duoda joms paragauti naujo troškimo - būti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gilų dangų; širdies genijus, kuris negrabią ir per daug skubančią ranką moko imti lečiau ir švelniau; kuris įspėja paslėptą ir užmirštą lobį, gėrio ir saldaus dvasingumo lašą po nepermatomu storu ledu ir yra stebukladario lazdelė kiekvienam aukso grūdeliui, nuo seno kalinamam dumble ir smėlyje; širdies genijus, kurį palietęs kiekvienas nueina turtingesnis, bet ne apipiltas malonėmis ir nustebintas, ne spaudžiamas padovanotų svetimų gėrybių naštos, bet turtingesnis pats savimi, naujesnis, atsiskleidęs, šilto vėjo paglostytas ir išklausytas, galbūt labiau svyruojantis, švelnesnis, trapesnis ir suskilęs, bet kupinas vilčių, kurios dar neturi vardo, kupinas naujų norų ir troškimų srauto, kupinas naujo nepasitenkinimo ir atoslūgių... bet ką aš darau,

mano bičiuliai? Apie ką aš jums kalbu? Negi aš taip užsimiršau, kad net nepaminejau jo vardo? Bet argi jus patys nesuprantate, kas yra ši paslaptinga dvasia ir Dievas, kuris nori buti g i r i a m a s tokiu budu? Kaip nutinka kiekvienam, kas nuo vaikystes nuolat buvo kelyje ir svetur, taip nutiko ir man: daug retu ir gan pavojingu dvasiu man perbego kelią, bet visu pirma tas, apie kuri aš ką tik kalbejau, ne kas kitas, o dievas D i o n i s a s, tas didysis dviveidis Dievas-gundytojas, kuriam aš kadaise, kaip žinote, slapčia ir su didele pagarba paaukojau savo pirmagimius - man regis, buvau paskutinis, kuris jam a u k o j o, nes aš neradau nė vieno žmogaus, kuris būtų supratęs, ką tada padariau. Nuo to laiko aš sužinojau daug, pernelyg daug apie šio dievo filosofiją ir, kaip minėjau, iš jo paties lūpų,- aš, paskutinis dievo Dioniso mokinys ir pašvęstasis: ir galbūt aš galėčiau ir jums, mano bičiuliai, galiausiai duoti paragauti truputį - kiek man leista - šios filosofijos? Žinoma, turiu kalbėti pusbalsiu, nes reikia paliesti daug slaptų, naujų, svetimų, įstabių, siaubingų dalykų. Jau tai, kad Dionisas yra filosofas, taigi ir dievai filosofuoja, matyt, yra slaptinga naujiena, kuri galbūt sukels būtent filosofų nepasitikėjimą - jūs, mano bičiuliai, jai jau mažiau priešinsitės kad ir todėl, jog ji skelbiama per vėlai ir netinkamu laiku: nes šiandien jūs, kaip man pranešta, nelabai tikite Dievu ir dievais Galbūt ir todėl, kad savo nuoširdžiame pasakojime aš turėsiu pasakyti daugiau, negu leidžia griežti jūsų klausymosi įpročiai? Iš tikrųjų, minėtas dievas tokiuose pokalbiuose sakė daugiau, ėjo toliau, daug toliau ir buvo toli priekyje... Jei būtų leista, aš pagal žmonių papročius vadinčiau jį gražiais, šventiškais, prašmatniais vardais, priskirčiau jam visas dorybes, šlovinčiau jo - tyrinėtojo ir atradėjo - drąsą, jo bebaimį sąžiningumą, ištikimybę tiesai ir išminties meilę. Bet tokiam dievui nereikalingas visas šis pagarbus puošnumas ir prašmatnumas. "Pasilaikyk tai sau, panašiems į tave ir visiems, kam to reikia! - pasakytų jis. - Aš nematau reikalo slėpti savo nuogumo!"- Galima būtų pagalvoti: gal tokie dievai ir filosofai neturi gėdos? - Kartą jis pasakė: "Retkarčiais aš myliu žmones,- turėdamas galvoje greta buvusią Ariadnę,- žmogus man yra malonus, drąsus, išradingas gyvulys neturintis sau lygaus žemėje; jis neprapuls jokiame labirinte. Man jis patinka: dažnai galvoju, kaip padėti jam žengti į priekį ir padaryti jį stipresnį, piktesnį ir gilesnį." -"Stipresnį, piktesnį ir gilesnį?" - paklausiau aš išsigandęs. "Taip,- tarė jis dar kartą,- stipresnį, piktesnį ir gilesnį; o taip pat gražesnį",- čia Dievas-gundytojas nusišypsojo savo halkijoniška šypsena, tarsi pasakęs žavingą komplimentą. Matote, šis dievas stokoja ne tik gedos; daug kas verčia manyti, kad dievai galėtų kai ko pasimokyti iš žmonių. Mes, žmonės, esame - žmogiškesni... 296 Ak, kas nutiko jums, mano rašytoms ir pieštoms mintims! Dar neseniai jūs buvote tokios margos, jaunos ir piktos, tokios spygliuotos ir dvelkiančios tokiais slaptingais prieskoniais, kad aš čiaudėjau ir juokiausi,- o dabar? Jūs jau praradote savo naujumą ir kai kurios iš jūsų, mano nevilčiai, rengiasi tapti tiesomis: tokios nemirtingos jos jau atrodo, tokios graudžiai padorios, tokios nuobodžios! Bet ar kada nors buvo kitaip? Ką perrašome ir perpiešiame mes, mandarinai, savo kinišku teptuku, mes, iamžinantys visa tai, ką g a l i m a aprašyti, ką mes tik ir sugebame perpiešti? Ak, visada tik tai, kas pradeda vysti ir vadetis! Ak, visada tik praslenkančias ir išsisėmusias audras ir pageltusius vėlyvus jausmus! Ak, visada tik paukščius, per daug prisiskraidžiusius, pavargusius ir gaudomus rankomis - m ū s ų rankomis! Mes įamžiname tik tai, kam jau nedaug teliko gyventi ir skraidyti, tik nuvargusius ir suglebusius daiktus. Aš turiu spalvų, gal net begalę spalvų, daug įvairių švelnių pustonių, penkiasdešimt geltonumo, rudumo, žalumo, raudonumo atspalvių tik jūsų s u t e m o m s, jūs, mano rašytos ir pieštos mintys,- bet iš jų niekas neįspės, kaip jūs atrodėte ryto aušroje, jūs, ūmios mano vienatvės kibirkštys ir stebuklai, jūs, mano senosios mylimosios - n e t i k u s i o s mintys!

NUO AUKŠTŲ KALNŲ(iš vokiečių kalbos vertė Kęstutis Navakas) Pabaigos giesmė O amžiaus dienvidi! Šventi laikai! O sodų metas! Žvelgimo bei laukimo džiaugsmas retas:- Draugų aš laukiu dieną naktį, kai Ateit jau laikas! Kurgi jūs, draugai? Argi ne jums pilkų ledų laukus Jau rožės puošia? Versmė jūs ieško, ilgesingai ošia, Žydrynėn vėjas debesų pulkus Pakėlė sekt iš aukšto jūs takus. Padengęs savo stalą jus miniu:- Kas būt mėgino Arčiau bedugnės, kas arčiau žvaigždyno? Mana šalis - kas matė platesnių? Ir mano medūs - kas ragavęs jų?.. - Tai j ū s, draugai! - O a š jau visiškai Kitokio būdo? Nustebę delsiat,- nors užpykę butut! Kitoks aš? Rankos, veidas ir plaukai? Ir kas e s u, ne tas aš jums, draugai?

Kitu tapau? Sau svetimu giliai? Savęs išvengęs? Žaidėju, kurs save nurungti stengias Ir su savim kovoja atkakliai, Nors pergalė jo - vien gėla ir skauduliai? Ėjau, kur vėjas pučia kuo aršiau? Bandžiau gyventi, Kur nieko nėr, pusnynuos tyrai skendi, Keiksmus ir maldą, žmogu, Dievą užmiršau? Vaiduokliu virtęs po ledus braidžiau? - Dragai senieji! Meilė jus tauri Ir baimė valdo! Neširskit! Eikit! Čia ne j ū s ų valdos: Kur tolimi kalnai, ledais žėrį- Čia tenka būt medžiokliu ar žvėrim. P r a s t u buvau medžiokliu! - Štai templė Suveržus lanką! Ir tik stipriausiam šaut jėgų užtenka-: Bet pavojinga š i t o j i strėlė Kaip n ė v i e n a,- skubėkit pasislėpt!.. Išėjot! - O širdie, tavy viltis Dar neatvėsus: N a u j i e m s draugams palik duris atvėrus! Senus pamesk! Užmirš juos atmintis! Jaunystei blėstant - vėl jauna širdis! Kas siejo mus kadais, vilties gija; Ženklai sunyko, Kur meilė kažkada ant jos paliko? Lyg pergamentas ji man ir, deja, Pageltusią b i j a u paliesti ją. Nebėr draugų, vaiduokliai jų vieni Mane dar lanko! Į širdį beldžias, brazdinas už lango, Jų žodžiai man: "Mes b u v o m, ar meni?" Nuvytę kaip gele, kadais kvapni! O jauno ilgesiai nesuprasti! Kuriuos kentėjau, Kur buvo m a n savi, bet jau praėjo, P a s e n o jie ir buvo atmesti: Tik tas, kurs keičias, lieka man širdy. O amžiaus dienvidi! Antri jauni laikai, O sodų metas! Žvelgimo bei laukimo džiaugsmas retas! Draugų aš laukiu dieną naktį, kai Ateit jau laikas! Jums, n a u j i draugai! * * * Giesmė š i baigės; ilgesio gaidų Burnoj neliko: Žynys, draugu man tapęs, tai atliko, Vidudienio draugu,- kuo jis vardu?- Vidudienį iš vieno tapo du. Mes švenčiam, nes mūs pergalė tikra, Tai džiaugsmo džiaugsmas: Štai Z a r a t u s t r a, svečias mūs didžiausias! Pasaulis juokias, uždangos nėra, Tamsa džiaugsmingai tuokias su aušra...

Frydrichas Nyčė

Vienas žymiausių "gyvenimo filosofijos" kūrėjų Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nyčė buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. (Savo autobiografijoje F.Nyčė rašo, kad jo protėviai buvę lenkų dvarininkai Nickiai, kontrreformacijos laikais, kaip protestantai, persikėlę į Vokietiją). Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nyčė pradėjo lankyti gimnaziją. Po ketverių mokslo metų (1858 m.) jis persikėlė tęsti mokslo į krašto mokyklą Pforte. Gimnazijoje išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nyčės gabumai, be to, jis gerai išmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu. Baigęs gimnaziją 1864 m. įstojo į Bonos universiteto Teologijos fakultetą, tačiau netrukus ėmė studijuoti klasikinę filologiją. Čia dvejus metus klausė istoriko A.Špringerio, filosofo F.V.Ričlio paskaitų. F.V.Ričliui persikėlus į Leipcigą, paskui savo mylimą mokytoją išvyko ir F.Nyčė. Leipcige jis susidomėjo A.Šopenhauerio filosofija ir ją pamėgo. 1868 m. F.Nyčė susipažino su kompozitoriumi R.Vagneriu, kuris padarė jam didžiulę įtaką. Kadangi dar būdamas Leipcigo universiteto studentu F.Nyčė parašė nemaža kvalifikuotų mokslo darbų apie Teogindą, Simonidą, Diogeną Laerietį, F.V.Ričilis pasiūlė jam klasikinės filologijos profesoriaus vietą Bazelio universitete. Išlaikęs egzaminus ir gavęs daktaro laipsnį už savo studentiškus darbus, jis persikėlė į Bazelį. Čia priėmė Šveicarijos pilietybę. Kilus Vokietijos - Prancūzijos karui, F.Nyčė išėjo į jį savanoriu, tačiau, kaip Šveicarijos pilietis, tegalėjo tarnauti tik slaugytoju. Po karo 1870 m. grįžo į Bazelį labai pablogėjusia sveikata. Nuo 1873 m. F.Nyčę pradejo kankinti stiprus galvos ir pilvo skausmai, eme ryšketi psichines ligos simptomai. 1878 m. pasirodžius R.Vagnerio straipsniui "Publika ir orumas", kuriame buvo skaudžiai išjuoktas F.Nyčė (neminint pavardės), nutrūko judviejų draugiški santykiai - jie tapo nesutaikomi priešai. Padažnėjus galvos skausmų priepoliams, 1879 m. F.Nyčė metė darbą Bazelio universitete, jam buvo paskirta pensija ir jis grįžo į gimtinę, daug keliavo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Po vieno stipraus priepuolio 1889 m. F.Nyčė pradėjo rašinėti savo bičiuliams nesąmoningus raštelius, kuriuos pasirašydavo "Dionisu" arba "Nukryžiuotuoju". Tuomet ji pasieme globoti motina, gyde ji Jenos psichiatrineje klinikoje. Pasveikęs su motina grižo i Naumburgą. Motinai mirus (1897 m.), ji globojo sesuo Elizabeta, kuri persikele su juo i Veimarą. Čia F.Nyčė praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Mirė 1900 m. Palaidotas Rekene, šeimos rūsyje. F.Nyčės kūryba skirstoma į tris periodus: pirmojo periodo kūrybai būdinga vokiečių romantizmo dvasia, ji stipriai paveikta A.Šopenhauerio filosofijos ir R.Vagnerio muzikos. Svarbiausi šio periodo F.Nyčės darbai: "Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" ("Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik", 1872 m.), "Nesavalaikiai samprotavimai" ("Unzeitgemässen Betrachtungen", 1873 - 1876 m.). Antruoju kūrybos periodu F.Nyčė nutolsta nuo romantizmo, susidomi gamtotyra, darvinizmu, stengiasi paaiškinti psichologines moralinių vertybių priežastis. Šiuo metu jo darbuose pradedama vartoti svarbiausia jo filosofinės doktrinos sąvoka "valia viešpatauti" ("Wille zur Macht". Ši sąvoka verčiama įvairiai; pavyzdžiui šiuose "Raštuose" spausdinamo veikalo "Anapus gėrio ir blogio" vertėjas E.Nekrašas ją verčia "galios valia"). Žymiausi šio periodo veikalai: "Žmogiška, pernelyg žmogiška" ("Menschliches, Allzumenschliches", 1878 m.), "Klajūnas ir jo šešėlis" ("Der Wanderer und sein Schatten", 1880 m.), "Ryto aušra" ("Morgenröte", 1881 m.), "Džiugus mokslas" ("Die fröhliche Wissenschaft", 1882 m.). 1881 m. F.Nyčės vidaus pasaulyje įvyksta staigus lūžis, susiformuoja sava filosofinė sistema, kurioje sąvoka "valia viešpatauti" susiejama su "amžinojo sugrįžimo" ir antžmogio idėjomis. Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai: "Štai taip Zaratustra kalbėjo" ("Also sprach Zarathustra", 1883 - 1885 m.), "Anapus gėrio ir blogio" ("Janseits von Gut und Böse", 1886 m.), "Apie moralės genealogiją" ("Zur Genealogie der Moral", 1887 m.). 1888 m. F.Nyčė užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą "Visų vertybių perkainojimas" (I. "Antikristas: Krikščionybės kritika"; II. "Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika"; III. "Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika"; IV. "Dionisas: amžinojo sugrįžimo filosofija"). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti - parašė tik pirmąją dalį "Antikristas" (išleista 1895 m.). Kartu tais pačiais metais F.Nyčė parašo dar veikalus "Stabų saulėlydis" ("Götzen - Dämmerung"), "Vagnerio atvejis" ("Der Fall Wagner") ir kaip preliudiją "Visų vertybių perkainojimui" - "Ecce Homo". Po F.Nyčės mirties iš likusių užrašų jo sesuo E.Ferster - Nyčė (1846 - 1935) sudarė trijų dalių veikalą "Valia viešpatauti" ("Wille zur Macht"). Pirmą kartą lietuviu kalba leidžiama F.Nyčės veikalų rinktinė supažindina lietuvių skaitytoją su pačiais reikšmingiausiais ir autentiškiausiais paskutiniojo šio filosofo kūrybos periodo darbais.

Frydricho Nyčės antifilosofijaŠis tekstukas - tai įžanginis skyrius iš F.Nyčės rinktinių raštų. (Teksto autorius Arvydas Šliogeris). Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje niauriame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais mąsteliais, lyg Protėjas mainantis kaukes, tūkstantveidis unikumas, iki pat mūsų dienų nepraradęs mįslingumo ir keisto, beveik patologinio patrauklumo. Dar ir dabar neaišku, kas gi iš tikrųjų buvo Nyčė, nors apie jį ir prirašyta kalnai knygų. Vieni jį vadina paskutiniuoju metafiziku, kiti psichologu, treti laisvuoju filosofu, ketvirti rašytoju, penkti dideliu šarlatanu, o dar kiti - papraščiausiu maniaku ar net silpnapročiu. Išaiškėjo tik vienas dalykas: Nyče arba be išlygų žavimasi, arba - taip pat be išlygų - jis atmetamas. Ir iš tikrųjų, būti objektyviam Nyčės atžvilgiu ne tik labai sunku, bet gal ir nereikia. Rašyti apie Nyčę disertaciją ar šiaip akademini traktatą lyg ir nepadoru. Arba reikia ji garbinti, arba su juo kautis, ir kautis iki galo, be išlygu ir kompromisu. Kodel taip? Matyt, visu pirma todel, kad Nyčė tiek savo gyvenimu, tiek mintimi irgi ėjo iki galo ir nepripažino jokių kompromisų. Jis turėjo labai daug to, ką Sezanas vadino temperammente, jį deginte degino minties

aistra, ir jo aistringa mintis visada provokavo kitą aistringą - teigiančią arba neigiančią - minti. Nyčė buvo tipiškas, net per daug tipiškas "genijus", atitinkantis visus romantizuoto chrestomatinio, saloninio ir net laikraštinio genialumo kanonus. Jame esama kažko, kas idealiai telpa į mūsų, televizijos imperijos žmonių, sukurto "žvaigždžių kulto" šablonus. Kartu Nyčė buvo tamsusis genijus, žvaigždė, spinduliuojanti kruviną Marso šviesą. Kaip ir jo antipodas J.V.Gėtė, Nyčė buvo "demoniška" natūra, o smaguriauti demonizmu yra ne tik viena didžiausių nūdienos intelektualinių paguntų, bet kartu ir papiktinimas. Prieblandos žmonėms Nyčė buvo ir liko didi pagunda, o dienos žmonėms - klasikinėms natūroms - didis papiktinimas. Dar pasakykime, kad tam tikrai nūdienos žmonių kategorijai Nyčė yra pavojingas mąstytojas, nors kaip tik tokie žmonės jį labiausiai mėgsta ir skaito. Nyčės filosofija labai patraukli tiems, kurie nemyli šio pavojingo ir keisto pasaulio, jo bijosi ir nuo jo bėga: autsaideriams, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės menkos. Ji ypač pavojinga nesubrendusiam intelektui ir infantiliai sielai, romantikui, "jaunuoliui", valdomam anarchisto ir maištininko instinktų, žmogui, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam aiškių gyvenimo orientyrų, neturinčiam šiurkščios egzistencinės patirties, žodžiu, tokiam žmogui, kurį pats Nyčė vadino "literatūrine boba". Šis pavojus kyla iš dviejų šaltinių. Vienas šaltinis - tai Nyčės raštų kalba ir stilius. Jo raštams būdingas apgaulingas aiškumas ir gundantis paprastumas. Skaitant Nyčę, beveik visada atsiranda iliuzija, kad visa jo mintis pasirodo paviršiuje, nors niekada nera paviršutiniška ir lekšta. Nyčės tekstas ne tik įtaigus, bet ir agresyvus. Šiaip ar taip, jis narkotizuoja ir paralyžuoja pasipriešinimo mechanizmus. Nebrandus skaitytojas negali atsilaikyti prieš Nyčės žodžio magiją. Nyčės sakinys - tai dūris rapyra, ir visada pataikoma į skaudžiausią vietą. Stilistiniu požiūriu Nyčė yra unikalus net turtingoje vokiečių kalbos rašytinėje tradicijoje. Vokiečiai turi daugybę genialiu poetu ir puikią poetinę kalbą, o štai ju prozos kalbos reikalai gerokai prastesni (žinoma, palyginti su kitomis didžiuju kalbu tradicijomis, pvz. prancuzu). Net Gete buvo gana prastas beletristas; ką jau kalbeti apie "gotikinę" vokiečių filosofinę kalbą. Kas vartė I.Kanto, G.V.F.Hėgelio ar M.Heidegerio knygas, tas žino, kokia kankynė jas skaityti. Nyčės tekstai yra aiški mintis. Jis buvo puikus ir savitas stilistas, todėl jo tekstui skaityti nereikia jokio specialaus pasirengimo ar rafinuotos kultūros. Nyčė siekė maksimalaus aiškumo ir vengė terminologinio ar kokio nors kito žargono. Vien todėl jis galėjo tapti populiariu ir masiškai skaitomu autoriumi. Turint galvoje dar Nyčės minties jėgą, psichologinį įžvalgumą ir visada intriguojančius konceptualinius siužetus, nesunku suprasti, kodėl jis tapo pusmokslių, "literatūrinių bobų" ir nesubrendusios sielos žmonių stabu. Nyčės poveikis beveik visada destruktyvus, nes jis yra iš tų mąstytojų, kurie labai daug ir aistringai griovė, tačiau beveik nieko nepastatė. Save Nyčė mėgo vadinti antikristu, jis pabrėždavo totaliai neigiamą savo požiūrį į visą krikščioniškąją Vakaru kulturos tradiciją. Šis "anti" yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Nyčę galima pavadinti antifilosofu, antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu ir t.t. Nors ir kaip mes ji gerbtume, turime pripažinti, kad visa jo filosofija yra savotiška antifilosofija; ir ne tik todel, kad Nyčė kur tik galėdamas atvirai niekino beveik visus didžiuosius Vakarų mąstytojus, išskyrus Heraklitą (ir pastarąjį jis gerbė ne be didelių išlygų). Nyčės antifilosofinio nusiteikimo šaknys glūdi labai giliai. Tokį nusiteikima lėmė psichologinis Nyčės filosofavimo šaltinis. Kaip žinia, filosofijos šaltiniai aiškinami ir suprantami įvairiai. Tai ir nuostaba, ir dvejonė, ir kančia, ir meilė, ir dar šis tas. Nyčės filosofijos šaltinis visų pirma - neapykanta. Visa jo antifilosofija kilo iš neapykantos: pirmiausia iš neapykantos savo epochai, o netiesiogiai - iš neapykantos visam pasauliui. Ir nors vos ne kiekviename Nyčės raštų puslapyje įkyriai giedami ditirambai vitaliniams gaivalams, klestinčiam gyvenimui, sveikam gyvuliškumui ir kitoms "triumfuojančios valios" grožybėms, tačiau kasdieniniam, realiam, žodžiu, gyvam gyvenimui Nyčė didelių simpatijų nejautė. Jis garbino paties susikurtą "gyvenimo" fantomą, bet niekino paprastą ir akivaizdų "čia ir dabar", atsiveriantį mūsų tiesioginėje patirtyje ir kasdienybės pilkumoje. Užtato jo filosofija atsiranda ne iš egzistencinės patirties, orientuotos į pačius daiktus ir daiktišką dabarti, o iš knygines, geriausiu atveju iš estetines patirties. Visa Nyčės antifilosofija yra filologinė; tai savotiška taikomoji filologija. Visa ji nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykanta dabarčiai. Todėl Nyčė tarsi kybo tarp istorijos ir utopijos. Nykus "demaskuojantis" istorizmas yra jo lemtis ir prakeikimas. Prie istorizmo prilipdoma negrabi antžmogio utopija. Žinoma, filologinė Nyčės patirtis vis dėlto buvo patirtis, o ne tik akademinis kapstymasis praeities nekropoliuose. Nyčės jokiu būdu nepavadinsi knygų žiurke. Ir vis dėlto tas filologizmas Nyčės sieloje paliko savo drumzlinus pėdsakus. Nyčei visur trūksta saiko, kuris intuityviai atsiranda tik susidūrus su pačiais daiktais, kai pajuntama, kad daiktai priešinasi, kad jie y r a, kad jie turi būti, kad žmogus yra ribota būtybė, kad "aš" esu pasaulyje, o ne pasaulis manyje. Tik egzistencinė patirtis įdiegia mąstytojui saiko jausmą, nuosavų ir apskritai žmogaus ribų suvokimą. Atrodo Nyčė tokios patirties neturėjo. Jis buvo solipsistas iš prigimties ir pašaukimo. Jam trūko papraščiausios užuojautos metafizinei žmogaus lemčiai, jis nemokėjo nei gerbti, nei mylėti nors ir netobulo, tačiau vis dėlto mūsų globos ir rūpesčio laukiančio "šio" pasaulio. Tik filologinis nesaikingumas ir grumtynės su literatūriniais fantomais (kurie apskritai nugalimi visai nesunkiai) galėjo subrandinti vieną beprotiškiausių Nyčės vizijų - antžmogio, t.y. žmogaus, pasiglemžusio Dievo teises ir prerogatyvas, idėją. Todėl Nyčės filosofija ir yra pavojinga nebrandžios sielos žmonėms. Toje filosofijoje labai daug "literatūros" blogiausia šio žodžio prasme, daug literatūrinio anarchizmo ir kabinetinio heroizmo, daug revoliucijų, vykstančių tik rašalinėje, daug mūšių, kur vienintelis ginklas - plunksnakotis, o vienintelis karo laukas - popieriaus lapas. Vienas nemaloniausių Nyčės filosofijos bruožų - jos biografiškumas. Žinoma, būtų naivu manyti,kad žmogaus kaip kūrėjo istorija gali visiškai atsiskirti nuo kūrėjo kaip žmogaus biografijos. Mūsų kūriniai visada šiek tiek biografiški. Tačiau apskritai kūrėjas privalo maksimaliai paneigti savyje žmogų, pakilti virš savo žmogiškos egzistencijos negandų, smulkmenų ir įvykių. Kūrinys tuo tobulesnis, kuo jame mažiau paties kūrėjo kaip žmogaus subjektyvumo nuosėdų. Deja, Nyčės filosofija, jo paties žodžiais tariant, žmogiška, pernelyg žmogiška, t.y. neatsiejama nuo jo

gyvenimo ir biografijos. Daugelis "genialių" Nyčės idėjų nublanksta, kai žinai, kad tos idėjos atsirado ligonio galvoje. Čia neketinama sumenkinti Nyčės kaip mąstytojo vaidmens, jo filosofiją redukuoti į jo biografiją ir atsistoti išdidžia "demaskuotojo" poza. Vadinamuosiuose "dvasios moksluose" nėra nieko ubagiškesnio už marksistines ar froidistines idalybės redukcijas į "klasinį interesą", "lytinį potraukį" ar pan. Filosofijos poveikis turi būti matuojamas vieninteliu - tiesos - masteliu, nepriklausančiu nei nuo istorinės situacijos, nei nuo socialinės filosofo padėties, nei nuo jo politinių įsitikinimų, nei nuo jo psichologijos ar fiziologijos. Ir vis dėlto... Vis dėlto skaitydamas Nyčę, norom nenorom nuolat prisimeni jo nelemtą patologiją, o jei stengiesi užmiršti, ją ikyriai primena pats Nyčė. Nedaug knygų, kurias skaitai taip dygėdamasis, kaip vėlyvojo Nyčės "šedevrą" "Ecce Homo" arba daugelį "Valios viešpatauti" fragmentų. Sunku suprasti, kaip galima su tokiu patosu giedoti odes savo ekskrementams: nekalbant apie prastą skonį, tai tiesiog nepadoru. Nyčė nekentė Ž.Ž.Ruso ir jo gerbėjų, tačiau - gal ir pats to nesuvokdamas - buvo ištikimas "Išpažinties" autoriaus mokinys. Kad galėtų gyventi, žmogus turi daug ką užmiršti. Kad galėtų normaliai mąstyti, filosofas pirmiausia turi užmiršti save, regėti tik pasaulį ir pačius daiktus. Nyčei nebuvo lemta atsigerti iš gaivaus tokios užmaršties šaltinio. Jis sirgo begale įvairiausių ligų,tačiau pati pavojingiausia buvo išdidumo ir savigarbos sotka.Prakeikęs visus idealus, Nyčė suidealino tai,ko jam labiausiai stigo: brutualią jėgą ir gyvulišką sveikumą. Kai dėl ligos jis galėjo gerai daryti tik vieną dalyką - mąstyti, prakeikdamas savo ligą, jis prakeikė ir filosofiją, nes pastarąją tapatino tik su savo patologija. Nyčė negalėjo įsivaizduoti, kad filosofija gali būti reikalinga ir sveikam žmogui, todėl ir pačią filosofiją paskelbe esant liga - žinoma, ne jo paties, o visos Vakaru kulturos liga. Jam neužteko drąsos ir savigarbos prisipažinti, kad jo atvejis yra išimtis, o ne taisykle (kultura ir filosofija, laimei , taisykle, o ne išimtis). Kai filosofuoja ligoniai, atsiranda ligonines filosofija. Daugelis Nyčės aforizmų skleidžia chloroformo ir karbolio kvapą - ir nepagydomo ligonio pagiežą sveikiesiems. Tokia Nyčės filosofijos tamsioji pusė; jos mums neleidžia užmiršti mūsų šimtmečio patirtis, pernelyg artima psichologinėms ir eschatologinėms Nyčės vizijoms, kad jas būtų galima laikyti tik estetiniu niaurios vaizduotės žaismu. Tačiau Nyčė buvo ne tik pranašas, psichoanalitikas ir demaskuotojas, bet ir didis mąstytojas. Negailestingai pasmerkęs tradicinę Vakarų Europos metafiziką ir jos polinkį į "aną pasaulį", į gryną transcendentinę būtį, Nyčė vis dėlto liko didžiojojoe Vakarų minties magistralėje, nes kėlė iš esmės tuos pačius lemtingus klausimus, kurie kadaise išjudino Talio, Heraklito, Parmenido, Platono ir Aristotelio mąstymą. Heidegeris buvo visiškai teisus, kai Nyčę vadino paskutiniuoju didžiu metafiziku, o jo antifilosofiją - paskutiniu metafizikos atodusiu. Svarbiausia Vakaru filosofijos tema išryškeja jau pirmajame Nyčės veikale "Tragedijos gimimas"; jame estetizuojančiu žvilgsniu Nyčė atveria didžiąją esinijos antinomiją, tuo ar kitu pavidalu lėmusią pirmapradę kiekvieno Vakarų mąstytojo patirtį, iš kurios išauga visos filosofijos ir ne tik jos. Tą antinomiją tiksliausiai išreiškia klausimas: kodėl yra būtis, o ne priešingai - niekas? Iš tikrųjų tiek visa esinija, tiek kiekvienas daiktas, atsiveriantis mūsų tiesioginei patirčiai, tarsi balansuoja ant skustuvo ašmenų: esinija ir esinys svyruoja tarp būties ir nebūties. Į daiktą galima žvelgti kaip į būties fenomeną, nes jis egzistuoja kaip "šis" substancinis individas, nes jis išsaugoja individualią formą, nes jis papraščiausiai y r a, gali būti regimas, lytimas, mąstomas ir apskritai kaip nors patiriamas, būtent kaip š i s individualus esinys. Tačiau kartu žinome, kad daiktas yra tik būties f e n o m e n a s, t.y. kad nuomeninė daikto gelmė, yra kažkas kita negu jo fenomeninis paviršius. Mes žinome, kad daiktai nėra amžini ir patvarūs, kad jie atsiranda, kinta, mainosi ir pagaliau nunyksta. Kiekvienas būnantis daiktas nuo to momento, kai jis pradeda b ū t i, kartu pradeda svirti nebūtin. Daiktas ne tik yra, bet ir tampa, o tapsmas - tai ne kas kita, kaip nebūties prado įvardijimas. Būtis nuolat krenta į nebūties prarają ir kartu nuolat kyla iš jos. Visas regimasis pasaulis svyruoja tarp būties ir nebūties, kiekvienas daiktas yra savotiškas būties ir nebūties lydinys. Žmogus negali atsiverti nei grynajai būčiai be nebūties priemaišų, nei grynajai nebūčiai be būties inkrustacijų. Galų gale ir pats žmogus, būdamas mirtingas, kyburiuoja tarp būties ir nebūties. Todėl juslinis pasaulis, toji tiesioginė realybė, su kuria susitinka mirtingasis, gali būti pavadintas tarsi - būtimi. Štai toji tarsi - būties mįslė ir tapo svarbiausia Vakarų filosofijos tema. Ši visų mįslių mįslė vieniems kėlė nuostabą, kitus vertė abejoti, tretiems sukeldavo kančią, ketvirtus nuteikdavo skeptiškai. Kodel daiktas vis delto yra, jeigu ji kiekvieną akimirką gali sunaikinti nebuties furijos? Kaip iš pirmaprades nakties ir nebuties chaoso išsirita tobula forma, baigtinis individas, turintis aiškius konturus, iremintas i tam tikrą saiką bei ribas, nei per didelis, nei per mažas? Kodel ir kaip bent trumpai akimirkai tapsmas tarsi sustoja tam tikrose ribose ir sukuria savo priešybę - stabilią ir netampančią buti? Bet paslaptingiausia ir keisčiausia yra tai, kad tapsmas iš tikrųjų niekada nesustoja: jis kunkuliuoja kiekvieno į būtį atėjusio daikto gelmėje, tarsi įrodinėdamas, kad būtis yra tik optinė iliuzija, ir jei žmogus turėtų kitokias, giliau žvelgiančias akis, būtis išsisklaidytų kaip dūmas, palikdama tik efimerišką nebūties okeano ribuliavimą. Jei tą kunkuliuojančią gelmę, tą kiekviename daikte liulanti pirmapradi chaosą laikysime tikrąja esinijos esme ir jos "tiesa", tai busime priversti tarti, kad buties nera, o yra tik nebutis, ir iškart pateksime i lemtingo paradokso pinkles. Isiklausykime: buties nera. Bet kaipgi butis gali nebuti, jeigu ji kaip tik ir yra nebuties priešybe, ir, kalbant labai tiksliai, jei kas ir yra, tai tas "yra" jau savaime suponuoja buti. Tik butis iš tikruju "yra". Ir priešingai: nebutis negali buti vien todel, kad nebuvimas yra vienintelis ir pagrindinis nebuties bruožas. Tik nebuties iš tikruju n e r a. Vadinasi, ta liulanti ir kunkuliuojanti gelme, kuri slypi po buties paviršiumi, pati savaime negali buti laikoma absoliučiu esinijos pradu, aukščiausia realybe ir aukščiausia "tiesa". Jei būtis atsiveria tik paviršiuje, kaip į formą įrėmintas daiktas ir substancinis individas, tai toks atvirumas nėra tik mūsų iliuzija. Priešingai, mums, žmonėms, forma ir paviršius yra aukščiausioji realybė, nes jeigu nebūtų būties "paviršiaus", nebūtų ir nebūties gelmės, pagaliau nebūtų ir mūsų pačių, nes mūsų būtis yra palaikoma daiktų būties. Be daiktiškai individualizuotos būties anapus žmogaus neįmanoma ir paties žmogaus būtis. Tačiau tarsi-būties paradoksas lieka: būtis atsiranda iš nebūties, daitkas iš nedaiktiškos pseudorealybės, forma išnyra iš chaoso, individas - iš anonimiškos grynojo santykio stichijos. Tarsi-būties paradoksą Vakarų filosofai apmąstė ir išreiškė labai

nevienodai. Čia mes negalime suskaičiuoti visų to paradokso vardų. Vaizdumo dėlei paminėkime tik Aristotelį, konstravusį du esinijos pradus - formą ir materiją. Forma Aristoteliui yra būties sinonimas, materija - nebūties reprezentantas. Kiekvienas daiktas, net kiekvienas esinys yra formos ir materijos lydinys, dinamiškas materijos įsiforminimas ir išsiforminimas, formos sumaterialėjimas ir išsimaterialinimas. Taigi visa esinija yra nesibaigianti kova tarp būties ir nebūties, dar tiksliau, kas akimirksnį atsinaujinantis būties atsilaikymas prieš nebūties agresiją. Ir šis atsilaikymas yra niekuo ir niekaip nepaaiškinamas stebuklas, akivaizdžiai atsiverianti esinijos paslaptis. Filosofija pirmiausia yra atvirumas šiai paslapčiai; ji kyla iš nuostabos tarsi-būties mįslė ir būties stebuklo akivaizdoje. Tarsi-būties mėslė ir yra svarbiausia Vakarų filosofijos tema ir vakarietiškojo mąstymo intriga. Visa Vakarų filosofija išskleidžia tarsi-būties mįslingumo ruime. Kiekvienas didis Vakarų mąstytojas balansuoja ant ontologinio skustuvo ašmenų, tarp būties ir nebūties, nuolat užgriūvamas tarsi-būties ir nebūties, nuolat užgriūvamas tarsi-būties svaigulio ir nuolat išnirdamas iš to svaigulio stichijos. Mąstytojas svirduliuoja. Kaip ir patys daiktai, jis svyra arba būtin, arba nebūtin, kaip ir patys daiktai, jis yra arba pakeliui į būtį, arba pakeliui į nebūtį. Jei mąstytojas svyra būtin, pačią buti jis iškelia aukščiau nebūties, ją išgrynina, suabsoliutina, išlukštena iš netvaraus tarsi-būties branduolio ir padaro vieninteliu visų žmogaus pastangų orientyru. Būtis paverčiama paradigminiu fenomenu, grynuoju transcendentu, pakeltu virš "šio pasaulio" ir randamu anapus šio pasaulio tarsi-būties. Toks tarsi-būties peržengimas vadinamas metafiziniu judesiu. Beveik visi didieji Vakarų mąstytojai buvo metafizikai; beveik visi jie peržengė "šį pasaulį" - tarsi-būties vietovę - ir žengė į metadaiktų erdvę. Pirmasis tokį žingsnį į grynąją būtį be nebūties priemaišų žengė Parmenidas, visiems laikams nubrėžęs pamatines metafizinio mąstymo gaires. Bet mąstytojas gali pasvirti ir nebūtin, jei pirminiu esinijos pradu jis laiko būtį naikinantį pradą - tapsmą, kaitą, judėjimą, chaosą, vienį, begalybę ir kitus nebūties pavidalus. Tada mąstytojas tarsi išgrynina nebūtį, tačiau labai savotiškai. Juk pati nebūtis niekaip negali atsiverti, ji negali būti nei matoma, nei mąstoma. Net išsakyti jos neįmanoma, nes kalba visada susieta su būtimi, kalba daiktiška, nulemta formos, saiko, daiktiškojo individualumo. Kaip tik būtis yra kalbos šaltinis, ir, perfrazavus Heidegerį, galima tarti, kad būtis yra kalbos namai. Vadinasi, nebūtį galima išgryninti tik ją išvertus į jos priešybę - būties pavidalus. Apie nebūtį žmogus gali kalbėti - ir net ją pagauti - tik metaforiškai, nes metafora juk ir yra grynojo santykio (nebūties) išraiška būties pavidalais. Todėl ir tas mąstytojas, kuris pasvyra nebūtin, galima sakyti yra metafizikas. Tačiau skirtingai nuo orientuotų į būtį metafizikų, jo m e t a yra nedaiktiškas, beformis, neartikuliuotas, neapibrėžtas, prieštaringas, žodžiu, dialektiškas. Pirmasis Vakrų mąstytojas, energingai žengęs nebūties link ir bandęs ją išsakyti metaforiškai, buvo Heraklitas. Ir visa Vakarų filosofija yra parmenidiškojo ir heraklitiškojo mąstymo tipų dialogas bei prieštara, minties slinktyje dubliuojanti pamatinę esinijos sąrangą - prieštaringą dialogą tarp būties ir nebūties, svaigų balansavimą ant tarsi-būties ašmenų. O dabar grįžkime prie Nyčės. Kaip jis išeina į didįjį Vakarų filosofijos kelią, kaip jis patenka ant ontologinio skustuvo ašmenų? Jau minėta, kad Nyčė rėmėsi labiau filologine-estetine negu egzistencine patirtimi. Užtat didžioji esinijos antinomija į jo apmąstymų horizontą patenka per istoriko žvilgsnį. Nyčė kaip mąstytojas gimsta skverbdamasis į klasikinės graikų tragedijos gimimo paslaptį. Graikų tragedija Nyčę domina anaiptol ne kaip literaturinis žanras ir juo labiau ne kaip "literatura", net ne kaip estetinis fenomenas. Nyčė smelkiasi į ontologines tragedijos šaknis, tragiškąjį konfliktą jis atskleidžia pačiame giliausiame esinijos sluoksnyje. Toks žvilgsnis į tragediją yra absoliučiai tikslus ir absoliučiai filosofiškas. Juk tragedija išties nėra tik literatūros žanras, atsiradęs ir egzistuojantis šalia kitų žanrų - poezijos, romano, apsakymo ar melodramos. Tai, kad tragediją turėjo tik graikai ir kad ji suklestėjo aukštoje graikų kultūroje, kad tragedijos mes nerandame niekur kitur - nei Rytuose, nei naujųjų laikų Europoje (V.Šekspyro tragedijos yra tik graikų tragedijos aidas, P.Kornelio ir Ž.Rasino tragedijos - tik graikų tragedijos karikatūra), yra sunkiai paaiškinamas dalykas, nes didžioji esinijos antinomija yra amžina, antiisrotiška, visai nepriklausanti nuo kokios nors istoriškai konkrečios kultūros specifikos. Mes ir nesistengsime aiškinti šio keisto fenomeno priežasčių. Laikykime tragediją tokiu pat stebuklu, koks yra visas graikų civilizacijos fenomenas. Mums svarbesnis kitas dalykas: tragedijos ontologinė prasmė. Tragedija išreiškia giliausią ir paviršutiniškiausią, sudėtingiausią ir papraščiausią esinijos sąrangą: amžiną formos ir chaoso, daikto ir grynojo santykio, buties ir nebuties priešybiu kovą ir vienybę. Didžioji tarsi-buties itampa tragedijoje pasirodo galbut ryškiausiu - žmogaus likimo tragizmo - pavidalu. Ji pasireiškia kaip proto ir aistros, idealo ir brutalaus faktiškumo, aklumo ir aiškiausio regejimo, tiesos ir regimybes, kurimo ir destrukcijos antinomija. Tragedija taip pat skleidžiasi ant skustuvo ašmenu: vienoje puseje - protingas buties puoselejimas ir regejimas, kitoje - buti naikinanti, akla ir tamsi aistra; vienoje puseje žmogus, siekiantis harmonijos, isistatantis i saiką ir ribas, žmogus - buties statytojas, kitoje - tas pats žmogus, godžiai siekiantis chaoso, tamsos, neapibrežtumo, laužantis visas ribas ir normas, savo aistru ir geiduliu vergas, plešrunas, pripažistantis tik gryną jegą ir valdomas demoniškos valios viešpatauti, žmogus - buties naikintojas ir nebuties šauklys; vienoje puseje butis kaip forma ir saikas, kitoje - nebutis kaip chaoso furiju šelsmas, - štai kaip tragedija tampa esinijos prigimties veidrodžiu. Du esinijos pradus, sudarančius tragiškąji konfliktą, Nyčė įformina dviejų (graikų plačiausiai garbintų) dievų - olimpiečio Apolono ir barbaro Dioniso vaizdiniais. Apolono ir Dioniso priešprieša bei dialogas ir yra tragiškojo konflikto bei tragiškosios harmonijos epicentras. Apolonas, šviesiausias graikų dievas, mūzų globėjas, kurį patys graikai vadino kūrėju, simbolizuoja gamtos ir žmogaus pasaulio stabilumą, nulemtą dviejų principų - formos ir individualumo. Apoloniškasis pradas įformina, individualizuoja, kuria, palaiko harmoniją ir tvarką. Iš apoloniškojo prado iškyla tai, ką graikai vadino kosmosu, t.y. harmoningai susijusių ir harmoningai atsinaujinančių individualių daiktiškųjų formų metafizinė vietovė. Tik tokioje vietovėje gali išsiskleisti žmogaus egzistencija. Taigi Apolonas yra būties prado sergėtojas, kūrėjas ir palaikytojas. Kadangi būtis neatskiriama nuo daiktiškai įforminto būties fenomeno, tai jos palaikymas tiesiogiai susijęs su tokiu fenomenų, substancinių individų, kūrimu. Pasak Nyčės, būties fenomenus kuria apoloniškasis menininkas, orientuotas į plastiškai įformintus

vaizdus ir juos įkūnijantis daiktuose. Toks menininkas pirmiausia yra skulptorius ir architektas, savo išdidžią laikyseną išreiškiantis klasikiniais dorėnų stiliaus pavidalais. Apoloniškasis menininkas susitelkia tik į regėjimą: matančios ir mąstančios jo akys yra svarbiausias jo atvirumo pasauliui būdas ir priemonė. Mąstančio matymo akiratyje pasirodo įforminti daiktai, pritvinkę būties. Tokių daiktų visuma - būties fenomenų ansamblis - ir sudaro kosmosą, arba metafizinę būties vietovę. Apoliniškojo menininko priešprieša - dionisiškasis menininkas, kuriam daiktas, individas ir forma tėra tik regimybė, paviršius bei iliuzija. Kiekvienas individas ir forma tėra tik regimybė, paviršius bei iliuzija. Kiekvienas individas - daiktiškas ar žmogiškas - dionisiškajam menininkui yra tik pra-vienio (Ur-eine) simbolis ir neturi jokios būties savyje ir sau. Ir būtent pra-vienis, kaip neįforminta ir chaotiška esinijos gelmė, dionisiškajam menininkui yra aukščiausia realybė. Visa yra viena, o esinijos daiktiškųjų formų įvairovė yra tik regimybė - tokia dionisiškojo prado esmė ir toks dionisiškojo menininko orientyras. Kadangi pra-vienis neatsiveria regėjimui, o visas regimas pasaulis yra tik juslinė apgaulė, maskuojanti daiktiškai neįformintą pirmapradę ir aukščiausią realybę, tai dionisiškasis menininkas ir apskritai dionisiškojo prado apimtas žmogus, siekdamas jai atsiverti, turi atitrukti nuo regimo kosmoso harmonijos, sunaikinti individą ir individualią formą ir susilieti su neiformintos gelmes stichija, ištripti grynojo santykio bangavime, tapsme, kaitoje, magiškame iliuziniu pasaulio pavidalu ribuliavime, pasinerti i svaiguli ir neapibrežtumą, iš viso atsisakyti formą ir individualu daiktą konstruojančios žiūros. Pasak Nyčės, dionisiškojo menininko stichija yra muzika - adekvačiausias chaotiškos esinijos gelmės atspindys ir išraiška. Todėl tragediją ankstyvasis Nyčė kildina kaip tik iš muzikos dvasios: tragedija - tai dionisiškojo chaoso atskleidimas apoliniškais pavidalais, amorfiškos gelmės įprasminimas ir įforminimas, rimties ir tapsmo, būties ir nebūties sintezė, dviejų esinijos pradų kovos ir vienybės atsivėrimas. Kai iš tragedijos išnyksta dionisiškasis pradas, ji virsta lėkšta melodrama, demonstruojančia apoloniškąji paviršiu, atpleštą nuo dionisiškos gelmes. Klasika virsta klasicizmu, tragiškąji jausmą išstumia paviršutiniškas optimizmas, nenorintis ir nepajegiantis regeti baisios esinijos sąrangos, nusisukantis nuo chaoso, nuo gyvybes ir mirties prado, gludinčio po ramių skulptūrinių kosmoso pavidalų kauke. Prasideda "teorinio žmogaus" ir krikščioniškojo moralizmo epocha; tragedija ir tragiškasis atvirumas esinijai išnyksta. Štai tokia yra Nyčės išplėtota tragedijos, kartu ir visos esinijos sąrangos vizija. Dar kartą reikia pabrėžti, kad ši vizija tabėra pamatinio Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros klausimo horizonte. Savo kelią į metafizinio mąstymo kontinentą Nyčė pradeda atsistodamas ant ontologinio skustuvo ašmenų, ižengdamas į didžiojo Tarp būties ir nebūties vietovę. Bet kaip ir kiti didieji Vakarų mąstytojai, jis nepajėgia išlaikyti pusiausvyros ir kyboti tarsi-būtybės svaigulyje svirduliuodamas, bet nenukrisdamas į prarają. Nyčė irgi svyra ir svyra nebūtin. Jau "Tragedijos gimime" jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje. Šioje ankstyvojoje knygoje Nyčė be gailesčio ir kompromisų pasmerkia "teorinį žmogų", kurio pirmavaizdis jam yra Sokratas. Pasak Nyčės, kaip tik "teorinis žmogus" norėtų užmiršti dionisiškąją pra-vienio stichiją. Teorinis protas būti atplėšia nuo tos stichijos, ją suabsoliutina ir paverčia savarankiška realybe, pakylėta virš juslinės regimybės ir perkelta į anapus. Taip atsiranda amžinų idėjų pasaulis, Dievas, substancijų karalystė, žodžiu, visas paradigminių būties fenomenų regionas. Tačiau Nyčei visa ta apoliniškoji stichija yra gryniausia apgaulė ir iliuzija, kuria guodžiasi žmogus, bijantis mirtį ir naikinimą nešančio pirmapradžio chaoso. Būtis išaukštinama tik todėl, kad žmogus paniškai bėga nuo nebūties. Kaip tik nebūties baimė yra klasicistinio būties suabsoliutinimo šaltinis. Ta baimė tobuliausią pavidalą įgyją krikščionybėje, kai įsigali nemirtingumo idėja, kuo glaudžiausiai susijusi su Dievo ir "ano pasaulio" idėjomis. Taip krikščionybė galutinai įtvirtina būties prado prioritetą prieš nebūtį, o kartu - taip mano Nyčė - ir monumentalų melą, nulėmusį Europos kultūrą bei istoriją. Štai kodėl Nyčės požiūriu, visa krikščioniškoji kultūra yra tik netikrų stabų sankaupa, o doras mąstytojas privalo negailestingai kovoti su būties stabais ir būties stabmeldyste. Stabų saulėlydis - tai aiškus ir ryžtingas Ne didžiąjai būties iliuzijai, valdžiusiai krikščioniškojo žmogaus sąmonę. Tradicines vertybes turi buti perkainuotos ir pakeistos naujomis, i antibuti orientuotomis vertybemis. Taip Nyčė tampa nebūties prado, tapsmo ir tapsmo "nekaltybės" apaštalu. Taip atsiranda svarbiausios jo idėjos: valia viešpatauti, amžinasis sugrįžimas ir antžmogio idėja. Kokia jų ontologinė prasmė? Pirmiausia tos idėjos išreiškia Nyčės maištą prieš būties suabsoliutinimą. Kadangi tokio suabsoliutinimo ontologinis pavidalas ir metafizinė vietovė yra "anas pasaulis", grynojo transcendento sritis, tai pirmas žingsnis į dionisiškąją esinijos gelmę turi būti toks: reikia sugriauti visų šių paradigmų būties fenomenų visatą. Todėl Nyčė ne tik skelbia stabų saulėlydį ir Dievo mirties valandą, bet ir džiūgauja, kad kartu su Dievu miršta visa didžioji būties iliuzija, kad griūna ir virsta pasaka "anas pasaulis", o vienintele ir absoliučia realybe pagaliau tampa "šis", regimasis pasaulis, kuriame viešpatauja tapsmas, klesti "gyvenimas" ir triumfuoja vitaliniai gaivalai. Štai taip Nyčė pasiskelbia į vitalinius gaivalus redukuoto "gyvenimo" šaukliu ir pranašu, ir jo idealu tampa antžmogis - naujasis barbaras, valdomas tik vieno troškimo, valios viešpatauti, aukštinantis gyvulišką gyvastingumą, "baltaplaukės bestijos" jėgą ir žiaurumą, niekinantis "vergų moralę", grįstą užuojauta ir gailestingumu, atmetantis visus dorovinius skrupulus ir saitus. Nyčės ontologinėje schemoje nelieka jokių pozityvių tikslų, viskas ištirpsta beprasmiškame aklo, tik biologiškai interpretuojamo gyvenimo sraute; visi tikslai redukuojami į vadinamąsias vertybes, t.y. valios viešpatauti išsaugojimo ir sustiprinamo priemones. Tikslų metafiziką išstumia priemonių dialektika. Toje aklo vitalizmo karalystėje viešpats ir tironas yra žmogus, išstūmęs Dievą ir pasisavinęs visas Dievo teises bei privilegijas. Žmogų Nyčė suvokia solipsistiškai, kaip būties anapus žmogaus neigėją: žmogus kaip antžmogis yra panhoministinio solpisizmo visatos centras. Kad klestėtų antžmogis, turi būti paneigta visa, kas nėra jis pats, iš daiktų turi būti atimta teisė į būtį savyje ir sau. Būtis redukuojama į savo priešybę - niekingąjį Niekį. Antžmogio karalystė yra nihilistinio maišo prieš būtį vietovė. Kadangi toje vietovėje nebelieka žmogaus atžvilgiu transcendentiškų būties centrų, tai joje vyrauja dykumos monotonija. Antžmogis viešpatauja dykumoje ir pasaulį

verčia dykuma. Tapsmo bei chaoso apoteozė baigiasi. Nieko suabsoliutinimu. Ir nors Nyčė visur aukština kūrybą, šis žodis jo ontologinių intuicijų kontekste skamba karikatūriškai. Nesigilinant į subtilybės ir detalės, kūrybos ontologinė prasmė juk yra būties fenomeno ir būties fenomenų vietovės pastatymas. Kurti reiškia sutramdyti vitalinius gaivalus, iš pirmapradžio chaoso išplėšti tobulą formą: kurti reiškia individualizuoti, į kiekvieną individą žvelgti kaip į substancinę realybę. Kūryba yra Nieko pavertimas būtimi. Tuo tarpu Nyčei kūryba sutampa su būties naikinimu, daikto išforminimu, būties fenomeno išrėminimu. Kūrybos prielaida jam yra vitalinis svaigulys, susiliejimas su pirmapradžio chaoso gaivalais, aklas veržimasis į triumfuojančios valios stichiją, vadinasi, destrukcija. Kuryba neatskiriama nuo to, kas kuriama, t.y. nuo kurinio, ir butent kurinys yra galutinis kiekvieno tikro kurejo tikslas. Kuryba, suprasta ne kaip priemone, o kaip tikslas savaime, praranda visus jai pačiai transcendentiškus tikslus, ontologinius orientyrus ir virsta savo priešybe - naikinimu, išsiseidžiančiu blogosios begalybės perspektyvoje. Nyčės ontologinių intuicijų kontekste ryškėjantis kūrybos modelis labiau primena vartojimą, nes tik vartojimas neturi tikslų, transcendentiškų jam pačiam, o yra tikslas savaime. Antžmogis - ne kūrėjas, o momumentalizuotas vartotojas; valia viešpatauti yra ne valia kurti, o valia griauti ir vartoti, vartoti maksimaliai intensyviai. Todėl ir "amžinojo sugrįžimo" vaizdinys ontologiškai yra ne kas kita, kaip mitologiškai transformuotas amžinojo vartojimo "idealas". Štai kur Nyčė iš tikrųjų atspėjo ir numatė nūdienos ontologinę situaciją: jo idealai beveik idealiai sutampa su naujojo barbaro, vartojimo monstro, "visuotinės gerovės" imperijos piliečio siekiais, taigi iš tikrųjų išreiškia slapčiausius "paskutiniojo žmogaus" (jį Nyčė smarkiai niekino) lūkesčius. Bet kaip tik todėl mes pagrįstai galime tiesisi ir be išlygų pasakyti, kad Nyčės antifilosofija veda į nihilizmo naktį. Galima sutikti su didžiuoju eretiku, kad nuslydus nuo tarsi-būties ašmenų ir pasvirus į grynosios būties pusę, iškyla pavojus nugrimzti į saldžių klasicizmo sapnų liūną, svaigintis operetine esinijos harmonija, tapyti idiliškus "tvarios amžinybės" paveikslėlius, statyti "amžinųjų daiktų" kortų namelius ir metafizinių substancijų muziejus. Tačiau nė vienas didis Vakarų filosofas nesirgo tokia metafizinio klasicizmo ir klasicistinės metafizikos liga. Metafizikas klasikas (ne klasicistas) visada išlikdavo ant ontologinio skustuvo ašmenų; jis nors ir svirdavo būties pusėn, tačiau nenukrisdavo į grynosios būties prarają. Tuo tarpu Nyčei ant tų ašmenų išsilaikyti nepavyko. Apimtas tarsi-būties svaigulio, jis nuslydo į nebūties tamsą ir pasinėrė į pirmapradį pra-vienio chaosą. Tačiau tame chaose nieko nėra, viskas čia virsta monotoniška Didžiojo Anonimo pilkuma ir grynojo santykio drebučiais. Absoliutinį tapsmą ir chaosą reiškia melstis stabams, net kai ta malda lydima didtirambų biologinei "triumfuojančio gyvenimo" abstrakcijai, agresyviai jėgai, beatodairiškai veiklai ir putojančiam veržlumui. Todėl stabų saulėlydis - dviprasmiškas dalykas. Stabų saulėlydžio metu savo gyvenimą pradeda saulėlydžio stabai ir mirties demonai. Mes žinome, kad mirtingojo egzistencijoje daug nakties ir chaoso, daug tamsos ir daug stabų; žinome, kaip sunku išsaugoti trapią būties ramybę ir harmoniją; kaip nelengva žvelgti pasauliui tiesiai į akis ir žvelgti savo akimis, nusiėmus visokiausių iliuzijų ir regimybių akinius; kokia sunki aiškaus matymo ir mąstymo našta; kaip norisi pabėgti nuo dienos aiškumo, daiktų sunkio, atsakomybės už būtį ir nerti į lengvą chaosą; kokia maloni naktis ir kokia šaiži vidudienio saulė. Tačiau, matyt, kito kelio šioje žemėje mirtingajam rasti nelemta. Tėra vienas kelias: tas, kurio pradžioje stovi stabai ir vyrauja tamsa, bet kurio pabaigoje susitinkama su dievais ir einama į šventumo vietovę. Šiaip ar taip, bet kaip tik į tą vietovę veda mąstytojo klystkeliai. Ir būtent diena yra tikrasis mąstytojo metas. Tik dieną galima regėti aiškius, paprastus ir tikrus dalykus. Tik dieną galima eiti keliu, vedančiu į būtį, nepasiklysti esinijos brūzgynuose ir nepatekti į kiekviename žingsnyje tykančius tarsi-būties spąstus. Tame kelyje mus lydi didieji mąstytojai, mokėję gerai orientuotis tarsi-būties labirintuose ir nepasiduoti svaiguliui. Manytume, kad ir Nyčė yra neblogas bendrakeleivis sunkiame mirtingojo kelyje į būties vietovę, tačiau ne vedlys, ne mokytojas, ne pranašas, o aistringo dialogo partneris.

Arvydas Šliogeris

(Viskas tiesiogiai perspausdinta iš F.Nyčės raštų knygos)