-
7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 1 psl.
V i l n i a u s k u l t û r o s s a v a i t r a ð t i s „ 7 m e
n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t
2015 m. sausio 16 d., penktadienis
D a i l ë | M u z i k a | T e a t r a s | Ð o k i s | K i n a
s
7md Nr. 2 (1108) Kaina 0,81 Eur / 2,80 Lt
Agnë Naruðytë
Sekmadiená Paryþiuje daugiaunei trys milijonai þmoniø susirinkoá
demonstracijà, kurios simboliais ta-po pieðtukas ir þodþiai: „Je
suisCharlie“ – „Að esu Charlie“. Prisi-jungë ir daugelio pasaulio
valstybiøvadovai. Taip pasaulis iðreiðkë soli-darumà su
humoristiniu savaitraðèiu„Charlie hebdo“, kurio redakcijà ið-þudë
du „Kalaðnikovais“ ginkluotivyrai. Lietuvos vadovai demonstra-
cijoje nedalyvavo, nusiuntë tik uþ-sienio reikalø ministrà. Ir
teisingaipadarë – vëliau paaiðkës, kodël.
Ne taip jau retai ginkluoti vyrai(gal kartais ir moterys, bet
tokio at-vejo neprisimenu) nuþudo bûráþmoniø, daþnai – gerokai
didesná.Ðtai beveik tuo pat metu, sausio 3–7 d., islamistø grupuotë
iðþudë apie2000 Nigerijos gyventojø. Prieð ket-verius metus
Andersas BehringasBreivikas nuþudë 77 þmones Nor-vegijoje.
Amerikoje gana reguliariai
átûþæ jaunuoliai iððaudo klasës drau-gus, kaimynus ar ðiaip
praeivius, visið naujo sukeldami ginèà apie kon-stitucinæ laisvæ
neðiotis ginklà. Kàjau kalbëti apie ankstesnius islamoteroristø
iðpuolius (2001 m. rugsë-jo 11-oji Niujorke, 2004 m. kovo11-oji
Madride, 2005 m. liepos 7-ojiLondone), kaip daugelis
sutaria,pakeitusius pasaulá. Jau savaimesuprantami tapo pilieèiø
laisves
N U K E L T A Á 4 P S L .
Að esu AurelijaKomentaras apie ávykius Prancûzijoje ir þodþio
laisvæ
I L J O S B E R E Z N I C K O K A R I K A T Û R A
2Madrigalinë komedija Valdovø rûmuose
3Oskaro Korðunovo akiratyje vël oberiutai
5Tomo Daukðos meno projektas
6Paulina Pukytë apie parodas Vilniuje
7Diskusija apie kritikà tæsiasi
8Artëja „Þiemos ekranai“
Algio Griðkevièiaus fotografijaparodoje „Slinktys“
-
2 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)
M u z i k a , Ð o k i s
Þivilë Stonytë
Nors jau ápusëjo sausis, vis darsmagu prisiminti vienà
naujametinákoncertà Vilniuje – 2014 m. gruodþio31 d. Valdovø
rûmuose parodytà Ad-riano Banchieri madrigalinæ kome-dijà „Laivas
ið Venecijos á Padujà“(„Barca di Venetia per Padova“).Madrigalinë
komedija – mums ap-skritai menkai paþástamas senosiosmuzikos
þanras, beveik neþinoma irkûrinio autoriaus muzika, taigi
va-karinis naujametinis koncertas tarpgausios ðventiniø renginiø
pasiûlostikrai intrigavo. Taèiau pasiûlymeapsilankyti ðiame
renginyje bûta irþinomø dëmenø: pirmiausia, vieta –Valdovø rûmai,
kuriø erdvëse jauyra ávykæs ne vienas ásimintinas se-nosios muzikos
projektas (kasmetèia vyksta ir dalis senosios muzikosfestivalio
„Banchetto musicale“renginiø, paskutinëmis senøjø me-tø dienomis
èia lankydamasi groþë-jausi senosios muzikos ansamblio„Canto
Fiorito“ atliekama ispanøRenesanso kalëdinës muzikos pro-grama);
tada – atlikëjai, kol kas Lie-tuvoje pagrindinë senosios
muzikosspiritus movens – choras ir konsor-tas „Brevis“ (vadovai
Gintautas Ve-nislovas ir Darius Stabinskas), ku-riø sumanymai
pristatyti vienà arkità mums neþinomo kûrëjo pavar-dæ, uþsienio
ansamblá ar parengtimuzikos programà daþniausiai bai-giasi
iðskirtinius muzikinius ir este-tinius áspûdþius paliekanèia
ðvente.Lietuviø atlikëjus papildë þymus is-panø ansamblis ið
Barselonos „LeTendre Amour“ (vadovas Esteba-nas Mazeras) – puiki
tarptautinë at-likëjø grupë, þavinti savo gaiviu, ne-akademiniu
poþiûriu á senàjà muzikà,o jø nuoðirdø muzikavimà iðkart pa-junta
ir publika.
Adrianas Banchieri (1568–1634) –vienas þymiausiø vëlyvojo
Renesan-
so ir ankstyvojo baroko epochos italøkompozitoriø, vargonininkø
ir teore-tikø, kuriø muzika geba patraukliaiatsiskleisti ir mûsø
dienø klausyto-jams. Didþiausià jo kûrybos dalá su-daro religinë
muzika, kuri supo jávisà gyvenimà – mat devyniolikos jisástojo á
benediktinø vienuolynà irbeveik visà gyvenimà dirbo vargo-nininku
savo ordino vienuolynuoseLukoje, Sienoje, Venecijoje, Vero-noje ir
kitur. Taèiau vienuolyno ap-linkoje gimë ir kita reikðminga
jokûrybos dalis – pasaulietinë muzi-ka, kurios iðlikæ net 13
rinkiniø –kanconø, kanconeèiø, madrigalø irkt. Daugumai savo
muzikos pats ra-ðë tekstus, daþnai vartojo ir tarmes.Banchieri buvo
ir vienas ið madriga-linës komedijos pradininkø. Ðis þan-ras – tai
madrigalø rinkinys, kuriø vi-suma, atliekant paeiliui, pasakojatam
tikrà istorijà; jis susijæs su ita-liðka comedia dell’arte
tradicija ir yramuzikinës dramos, operos iðtakos,opera buffa ir
vodeviliø pirmtakas.
Sumanymas Lietuvos publikaipristatyti ðià Adriano
Banchierimadrigalinæ komedijà kilo „Ban-cheto musicale“ festivalio
rengë-jams po to, kai ansamblis „Le Ten-dre Amour“ Vilniuje 2012 m.
parodëAdriãno Schvarzsteino reþisuotàAntonio Literes operà „Los
Ele-mentos“. Po ðio projekto gimë idëjaparengti bendrà pastatymà,
kuris bû-tø aktualus ir Lietuvos publikai, irsietøsi su senaisiais
laikais (galimaprisiminti, kad ir Valdovø rûmuosebûdavo rengiami
linksmi muzikinioteatro pasirodymai, statomos muzi-kinës
komedijos). Nuspræsta reþi-sieriumi vël pasikviesti
AdriãnàSchvarzsteinà, kuris, puikiai iðma-nydamas comedia dell’arte
þanroypatybes, sugeba priversti muzikuspersikûnyti á personaþus,
priverstibûti aktoriais ne tik visus atlikëjus,bet ir publikà. Tam
itin tiko ði Ban-
chieri madrigalinë komedija, kuri,sukurta 1605 metais, pateikia
nevien istoriná autentiðkà vaizdà, betnepaprastai þaismingai
atkuria tuo-metinës kultûrinës ávairovës aktua-lijas, leidþiant jas
ávertinti mûsø die-nø suvokimo kontekste. „Laivas iðVenecijos á
Padujà“ sudarytas ið 20madrigalø, tarp kuriø dar
ásiterpiakalbamieji dialogai. Komedijos siu-þetas, vaizduojantis
kelionæ laivu,leidþia sujungti gausià teatriniø per-sonaþø ir
muzikiniø paveikslø ávai-rovæ – laive kartu plaukia
knygøpardavëjas, dirigentas, þvejys, ver-slininkas ir kareivis,
dainininkai,dvariðkiai, jie – italai, vokieèiai, þy-dai. Tai tikras
kultûrø, religijø, kal-bø ir tarmiø miðinys, neiðvengiamai
su-keliantis ginèus, paðaipas ir noràparodijuoti vienas kità. Èia
ryðkina-mi ávairûs – socialiniai, lyties, tauty-biø, religijø –
skirtumai, ir kyla klau-simas, ar gebëjimas draugiðkaiðaipytis
vienas ið kito nebus aktua-liausia ðiø laikø siekiamybë?
Kaleidoskopiðkai besikeièiantyspaveikslai scenoje, þavinga
muzika,teatrinis veiksmas nuolat traukë aká.Prie to ypaè prisidëjo
kûrinio reþi-sierius ir aktorius ispanas A. Schvarz-steinas, jau
iki tol reþisavæs „Laivà iðVenecijos á Padujà“ kitose scenose
ir pelnæs puikiø spektaklio vertini-mø visoje Europoje. Ðis
ispaniðkø,lenkiðkø, argentinietiðkø ir italiðkøðaknø menininkas
savo veikloje de-rina ávairius gebëjimus – nuo darbocirke iki
teatro reþisieriaus, o ðia-me spektaklyje bûtent cirko
artisto,klouno, patirtis ir kûrë visà komið-kumà. Spektaklis
reþisieriaus suma-nymu prasidëjo jau nuo rûbinës irValdovø rûmø
apatinës erdvës, kurtarp besibûriuojanèiø koncerto lan-kytojø jau
vaikðtinëjo ir bûsimiejilaivo keleiviai, tásdami
lagaminus,ieðkodami savo kajuèiø – pavieniaikeliautojai, nuolat
besibaranti po-ra ir pan. Atokiau grojo ir laivo an-samblis,
kurdamas ðventiðko ðurmu-lio nuotaikà. Visur ðmirinëjo ir
laivojûreivis (A. Schvarzsteinas), visiemsvadovaudamas,
nurodinëdamas ir,aiðku, á veiksmà átraukdamas þiûro-vus – tai
surinkdamas ir á krûvà su-dëdamas poniø rankines, tai
gurkð-telëdamas þiûrovo nusipirkto vyno.Jis ir davë komandà visiems
lipti álaivà – kilti á muziejaus renesansinæsalæ, kur buvo rodomas
vaidinimas.Þiûrovams A. Schvarzsteino dëme-sio nepritrûko per visà
spektaklá –nepasisekë santûriems lietuviams,ásigijusiems bilietus
pirmose eilëse(èia tikrai kaip cirke – geriau prie-
Sëkmingai atplaukæs laivasAdriano Banchieri madrigalinë komedija
Valdovø rûmuose
ky nesëdëti, nes gali bûti pakvies-tas á arenà). Todël
reþisieriaus-jû-reivio nurodymu vienas Lietuvosministrø scenoje
klusniai neðiojokeleiviø lagaminus, muzikos profe-sorë uþ paslaugà
buvo apdovanotaðirdingu buèiniu, o vienà merginàjûreivis pats
atsineðë persimetæs antpeèiø ið „treèiosios klasës“ á „pirmà-jà“.
Nuolatinis þiûrovø nesaugumojausmas, iðtrintos ribos tarp
tikrojoveiksmo ir pertraukos ar spektak-lio pabaigos (veiksmas ne
kartà ási-verþia ir á salæ tarp þiûrovø) kûrëpuikià þaidimo
atmosferà.
Reþisierius èia taikë commediadell’arte principus, kur á
veiksmàátraukiama ir publika, atlikëjai pri-valo greitai
persikûnyti ið vieno perso-naþo á kità. Nors spektaklyje
dalyvavotik trys aktoriai (A. Schvarzsteinas,Serge Ayala ir Jûratë
Ðirvytë), atli-këjai savo vaidyba maþai atsilikonuo jø.
Pastebëtina, kad visà muzi-kinæ medþiagà vokalistai
dainavoatmintinai – þinant, kokie ðie mad-rigalai sudëtingi, tenka
ypaè ávertin-ti vokalistø – Racio de Frutos, Ie-vos
Gaidamavièiûtës-Barkauskës,Editos
Bagdonaitës-Venislovienës,Mindaugo Jankausko, Gintauto Ve-nislovo,
Steino Skjervoldo, NerijausMasevièiaus – indëlá. Nors
organi-zatoriai pasirodymui rengësi iðtisusmetus (greta originalios
Banchierikomedijos partitûros rinkosi papil-domus kûrinius, kaip ir
bûdavo da-roma anais laikais, rûpinosi sceno-grafijos detalëmis,
kostiumais irpan.), bendroms repeticijoms drau-ge su ispanø
ansambliu pavyko su-sirinkti tik paskutinæ senøjø metøsavaitæ.
Taèiau nuogàstavimai, kadnespës pasirengti, neiðsipildë –
dëldidþiulës atlikëjø patirties, entuziaz-mo ir begalinio
reþisieriaus kûrybið-kumo laivas sëkmingai atplaukë áPadujà, o
þiûrovams spektaklis pa-liko tikrai didþiulá áspûdá.
Helmutas Ðabasevièius
Pasivaikðèioti po vienos ið þino-miausiø Lietuvos ðiuolaikinio
ðokiochoreografiø Airos Naginevièiûtës„Menø spaustuvëje“
pasodintus„Stiklo sodus“ pirmiausiai vertatiems, kurie seka
Lietuvos origina-liosios choreografijos pulsà ir domi-si vis
gausëjanèiø ðios srities meni-ninkø kûrybos kontekstais.
Sausio 7 ir 8 d. rodytas spektaklisðiø aplinkybiø neþinantiems
gali pa-sirodyti bauginanèiu savistabos se-ansu, kuriame nesiekiama
uþmegz-ti aktyvesnio kontakto su þiûrovu,o uþsisklendþiama
estetizuotos kû-rybos erdvëse, vengiant bet kokiøasociacijø su
socialiniu ir politiniukûrybos fonu, nesustabdomai ásiver-þianèiu á
dramos teatro peizaþà.
Sodai dramblio kaulo bokðteÐokio teatro „Airos“ premjera
Vienintelë galimybë áveikti „Stiklosodø“ labirintà – bûti tos
paèios krau-jo grupës su menininke, jau porà de-ðimtmeèiø
nuosekliai puoselëjanèia
savo kûrybos estetikà ir filosofijà.Jau senokai ðiuolaikiniame
(juo
labiau ðokio) teatre matyta scenosuþdanga atskleidþia keistà
peizaþà –
penkias permatomuose kokonuoseákalintas bûtybes, virð kuriø
plûdu-riuoja keistø lapuotø paukðèiaþmo-giø bûrys. Paveiksliðka
spektakliopradþia pabrëþtinai statiðka, skati-nanti apþiûrinëti
scenovaizdþiokomponentus, juos skaièiuoti, gal-voti, ið ko jie
padaryti ir kokiais bû-dais pritvirtinti paprastai butaforiðku-mo
vengianèioje „Menø spaustuvës“Juodojoje salëje.
Ðiuos scenografo Arûno Ado-maièio sukurtus objektus
papildopenkios Mindaugo Tendziagolskioledinës skulptûros – ðokëjø
alter ego,sustingæ antrininkai. Vien jø bûtøpakakæ pabrëþti
choreografei svar-bius „ðiapus“ ir „anapus“ riboþen-klius – juo
labiau kad ledinës gal-vos apie valandà trunkanèiamspektakliui ne
tik suteikia efektin-
gø apðvietimo niuansø, kuriais pa-grindinæ spektaklio temà –
bûtiestrapumà – akcentuoja ðviesos daili-ninkas Vilius Vilutis, bet
tirpdamostiesiogiai ir paveikiai akompanuo-ja plastinei
choreografës minèiai.Kokonai ir Lauros Darbutaitës iðkostiumø bei
grimo sukurti ðokëjøávaizdþiai yra uþtektinai scenografið-ki, o
kiti objektai spektakliui sutei-kia nebûtinà dekoratyviná
kiautà,virsta ne metaforomis, o painiomisiliustratyviomis
ðaradomis, kuriønet nesinori narplioti.
Garsinis ir plastinis spektakliokûnas – eklektiðkas, choreografë
de-rina skirtingos fizinës ir emocinësprigimties judesius, o kaip
garsináakompanimentà pasirenka „cutthro-
N U K E L T A Á 3 P S L .
V . A B R A M A U S K O N U O T R .
„Stiklo sodai“ M. A L E K S O S N U O T R .
Scena ið spektaklio „Laivas ið Venecijos á Padujà“
-
7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 3 psl.
Sausio 25 d. Lietuvos nacionalinia-me dramos teatre premjera –
Dani-ilo Charmso „Jelizaveta Bam“.Spektaklio reþisierius ir
scenogra-fas Oskaras Korðunovas, kostiumødailininkë Lauryna
Liepaitë, kom-pozitorius Gintaras Sodeika. Vaidi-na Remigijus
Bilinskas, RemigijusBuèius, Vitalija Mockevièiûtë,Martynas
Nedzinskas, Greta Pet-rovskytë, Marius Repðys, ArûnasSakalauskas ir
Lietuvos muzikos irteatro akademijos Vaidybos kated-ros III kurso
studentai.Oskaras Korðunovas maloniaisutiko pasidalyti mintimis
apiebûsimà spektaklá.
1990-øjø rudená ávyko Tavo pirmo-jo spektaklio „Ten bûti èia“
pagalAleksandro Vvedenskio ir DaniiloCharmso kûrybà premjera.
Galimasakyti, kad tai buvo ir ðiuolaikinioLietuvos teatro pradþia.
Kodël poðitiek metø nusprendei vël gráþtiprie Charmso kûrybos?
Yra net kelios prieþastys. OKTteatrui greitai bus penkiolika
metø.Su „Þuvëdra“ mes tarsi reziumavo-me savo ieðkojimus. Dabar
norimepradëti naujà etapà ir, kad ir kaipbûtø paradoksalu, vël su
DaniiluCharmsu, juo labiau kad spektaklis„Ten bûti èia“ statytas
lygiai prieð dvi-deðimt penkerius metus. (Premjeraávyko 1990 m.
lapkrièio 16 d. Insce-nizacijos autorius ir reþisierius – Os-karas
Korðunovas, dailininkai – Ai-das Bareikis, Julius
Ludavièius,kompozitorius – Gintaras Sodeka.1999 m. spektaklis
perduotas vieða-jai ástaigai „Oskaro Korðunovo te-atras“, – D. Ð.).
Taigi, ratas apsisu-ko. O ratas, beje, yra mûsø teatrosimbolis.
Ðis darbas bus ádomus ir tuo, kadjame vaidins ir mano studentai,
irNacionalinio dramos teatro akto-riai. Tai dviejø teatrø
koprodukci-
ja. Turëtø bûti ádomus ðis jaunøþmoniø susitikimas su
patyrusiaisaktoriais. Noriu, kad mano studen-tai pajustø tai, kas
man paèioje kû-rybos pradþioje buvo labai svarbu:teatro paradoksà,
netikëtumà, tikràhumorà. Charmsas – aukðtoji mate-matika, paradoksø
matematika, hu-moro matematika. Man svarbu, kadstudentai susidurtø
su ðia medþiaga.
Kitas itin svarbus dalykas: Charm-sas, deja, vël tampa labai
aktualus.Pirmà kartà Lietuvoje jis buvo pa-statytas 1990-aisiais,
kai pasaulis iðesmës griuvo. Aiðku, tai buvo viltin-gas laikas,
galbût ne toks baisus kaipdabar, juk dabar vyksta karas,
ne-ávardytas karas, ir tai yra dar baisiau.Charmsas tiksliai juto
savo laike tvy-ranèià átampà. Jis raðë nujausdamasartëjanèius
baisiuosius dalykus, ga-lima sakyti, nujausdamas Antràjápasauliná
karà. Dël to, kad ruoðtasikarui, buvo likviduojami nepatiki-mais
laikyti þmonës. Tos nuojautoslabai jauèiamos visoje Charmso
kû-ryboje, o ypaè – „Jelizavetoje Bam“.
Naujojo spektaklio dramaturgi-nis pagrindas yra „Jelizaveta
Bam“,nors átraukti ir kiti Charmso kûri-niai. Pjesëje matome
dalykus, ana-logiðkus dabar vykstantiems Ukrai-noje. Pasirodë
kaþkokie þaliejiþmogeliukai; niekas neþino, kas jie,ko jie nori,
bent jau ið pradþiø situ-acija buvo tokia. Pjesëje „Jelizave-ta
Bam“ vyksta tas pat: staiga ðei-moje pasirodo kaþkokie þmonës,tëvai
mergaitëms sako, kad tai klou-nai. Ið esmës jie nesako tiesos...
Ðipjesë panaði á Caryl Churchill pjesæ„Toli“, kurioje mergaitë
mato, kaipkaþkas sodina þmones á maðinas irkaþkur juos iðveþa, o
tëvai jai pasa-koja visiðkai kitus dalykus – koks gy-venimas
graþus. Kaip Roberto Be-nigni filme „Gyvenimas yra graþus“,kur
vaikas atsiduria koncentracijosstovykloje, o tëvas jam pasakoja,
kad
tai tik þaidimas. Nujausdamas tuosbaisius laikus, Charmsas
sukuria to-ká kûriná, kuriame Jelizaveta Bamtiesiog neþino tiesos
arba ji jai nesa-koma, ir èia pat yra agresija, mirtis,neþinojimas,
kaip tai pavojinga, arapskritai pavojinga. Ðiandien esamelygiai
tokioje pat situacijoje: tiesiogneþinome, koks pavojingas yra
karas,nepavadintas karu, nepaskelbtas.
Draugø, filosofø ir raðytojø, kom-panijoje Charmsas buvo pats
kûry-biðkiausias ir gyvybingiausias. Dëlto já visi mylëjo. Kai
statai spektak-lius, ar giliniesi á autoriø asmeny-bes, ar labiau á
paèius kûrinius?
Remiuosi ir kûriniais, ir asmeny-bëmis. Taip yra ir su Charmsu,
ir sutokiais raðytojais kaip Heming-way’us, Dostojevskis,
Rousseau.Charmso asmenybë apskritai neat-siejama nuo jo kûrybos.
Jis darëperformansus, faktiðkai kiekvienajo gyvenimo akimirka buvo
kûryba,menas, iðskyrus laikà, kai jis visið-kai badavo, kai
suprato, kad yra per-sekiojamas, ir ið esmës savo kûrybàslëpë. Jo
nuojauta buvo tiksli. Yranet eilëraðtis „Þmogus iðëjo ir
ne-begráþo“, lygiai taip ir ávyko. Dingo
Charmsas, dingo ir jo kûryba. Jisbuvo sunaikintas. Kaip sakë
Dan-tonas, – jeigu þmogus eina prieð sro-væ, jis sutrypiamas; jeigu
jis stovi, jissutrypiamas. Charmsas gal ir nëjoprieð srovæ, bet
stovëjo savo pozici-joje ir buvo sutryptas. Jo kûryba ið-liko per
stebuklà. Kai jis dingo, Ja-kovas Druskinas (filosofas,
literatas,menotyrininkas, – D. Ð.) atëjo á jonamus, paëmë lagaminà
su rankrað-èiais ir neatidarë jo iki pat politiniøkaliniø
amnestijos. Tik Stalinui mi-rus rankraðèiai buvo perskaityti.
Oiðleisti tik 1989 metais. Taigi net tra-giðkas Charmso likimas yra
susijæssu jo tragiðka kûryba, kurioje yra irjuoko, ir siaubo, ir
viso kito.
Charmso gyvenimiðka pozicija, jopoþiûris á teatrà, manifestai,
santy-kiai su moterimis... Daug apie visatai galvojau, analizavau.
Ðiuo atve-ju man labai svarbus Charmso liki-mas. Jeigu dabar
stovësi, tave su-tryps – ið vienos ar ið kitos pusës.Tau nereikia
net kam nors prieðin-tis. Jei tai, kà kalbu, po mënesio arkeliø
taps neaktualu, labai apsi-dþiaugsiu.
1928 m. sausio 24 d. Sankt Peter-burgo Spaudos namuose (dabar
–Draugystës namai) ávyko vakaras,trukæs net 8 valandas (iki
ryto),kurio metu tarp ávairiø skaitomøkûriniø pirmà kartà buvo
suvaidin-ta „Jelizaveta Bam“. Ádomu, kaipapibrëþi kûrinio
laikà?
Laikas man – esminis dalykas, taiesminis sceninis dësnis. Jis
priklau-so ir nuo kûrinio, ir nuo to, kas nori-ma pasakyti. Ið
esmës mano spektak-liai iðsiskiria tam tikru ritmiðkumu irtam tikru
laiko pojûèiu. Á spektakláþiûriu kaip á muzikiná kûriná. Jam
ga-lioja visos muzikinio kûrinio kompo-zicijos taisyklës – ir
klasikinës (kla-sikiniam teatrui), ir ðiuolaikinës(ðiuolaikiniam
teatrui). Kiekvienaskûrinys reikalauja tam tikros laikoapimties.
Pavyzdþiui, þinojau, kadþiûrovas eis á „Iðvarymà“, kuris trun-ka
labai ilgai. Þmonës sako, kad„spektakliai per ilgi“, bet taip
saky-ti galima ir apie spektaklius, kurietrunka valandà dvideðimt
minuèiø.Teatre laikas skaièiuojamas kitaip.
Pats Charmsas buvo kaip menokûrinys. Praëjusio amþiaus
3–4-àjádeðimtmetá praeiviai gatvëse pri-minë varguolius, o Charmso
laiky-sena buvo kaip tikro aristokrato. Jisjautë, kad yra genijus.
Vis dëlto kurslypi jo genialumas?
Jis jautë, kad yra genijus, ir toksbuvo. Man jo genialumà
pirmiau-sia nurodo jo dràsa. Tai þmogus, ku-ris galëjo pasakyti:
„Að vertinu tiknesàmones“ arba „Vienintelis ávy-kis gyvenime yra
mirtis.“ Jis suge-bëjo sugriauti visus ámanomus tabu,sugebëjo
pasijuokti ið visos rusø li-teratûros, rusø klasikos. Jis
buvotikras avangardistas.
Charmso kûriniø pavadinimai kiloið paèiø netikëèiausiø
sueigø,nutikimø, tam tikrø áprasminimø(pvz., „Mes ne pyragai“ –
universi-teto bendrabutyje vykusio poezijosvakaro pavadinimas).
Kaip manai,kodël ðios unikalios kûrybos, rodos,paprastos paslaptys
beveik neat-skleidþiamos, ið jø niekas tarytumnesimoko? Pavyzdþiui,
Lietuvoje poTavo pirmøjø pastatymø niekas perdaug oberiutø kûryba
nesusidomë-jo. Oberiutø, taip pat ir Charmso,nepagauna ne tik
lietuviai, bet irrusai. Kodël?
Já pagauti sudëtinga. Kai pirmàkartà tà medþiagà atneðiau
JonuiVaitkui, jis pasakë, kad medþiagaádomi, bet kaip jà pastatyti
– neaið-ku. Ir jis buvo teisus. Po keleriø me-tø, po spektaklio
„Labas Sonia NaujiMetai“ (1994) Vaitkus – mokytojas –priëjo ir
pasakë: „Tai geriausiasspektaklis, koká iki ðiol maèiau
savogyvenime.“ Charmsas padarë dide-læ átakà daugeliui. Matome jo
átakàSigitui Parulskiui, Juozui Erlickui,Gintarui Beresnevièiui,
Jonui Vait-kui, kitiems.
Charmsui „dieviðkasis teismas“ávyko labai anksti – jis
mirë37-eriø. Kaip Tu supranti mirtá?
Taip, kaip jà suprato Charmsas.Tai yra pagrindinis ávykis
gyvenime.
KALBËJOS IDA IVA ÐABASEV IÈ I ENË
T e a t r a s
Aukðtoji paradoksø ir humoromatematikaOskaro Korðunovo akiratyje
vël oberiutai
ats“, Annos Marios Hefele, „TheChurch Universal and
Triumphant“ir net Ludwigo van Beethoveno mu-zikà. Galbût ir galima
„Sodø“ mu-zikoje áþvelgti amorfiðkumo, kurispo ilgo laiko gali
virsti aiðkia, rit-minga, jausminiu poþiûriu artiku-liuota garsine
sistema, dramaturgi-jà, bet jos skleidimasis trûkèioja,stringa,
kelia klausimus apie subjek-tyvius sprendimus pranokti
turinèiàprasminæ kûrybos argumentacijà.
Ðiuolaikinëje kultûroje drama-turginis vientisumas ir stilistinë
vie-novë jau seniai nuvertinti, bet netið fragmentø sudëliotam
koliaþuibûtinas konceptualus vidinis pras-miø scenarijus, be kurio
laike besi-skleidþiantis kûrinys rizikuoja virs-ti daugiau ar
maþiau ágyvendintøminèiø kratiniu, kurio apjungti ne-pajëgia du
stiklo sodo sodininkai –vaikuèiai, spektaklio pradþioje
ásiûbuo-
jantys permatomus kokonus, o pa-baigoje þaidþiantys ið
tirpstanèiøskulptûrø akiduobiø iðimtais per-matomais
rutuliukais.
Preparuoti þmogaus bûtá choreo-grafë patikëjo aktoriams, gerai
þi-nomiems teatro aplinkoje. RûtaButkus, Erika Vizbaraitë,
GodaLaurinavièiûtë, Gytis Ivanauskaspatys yra sukûræ ne vienà
ðiuolaiki-nio ðokio kûriná, o Valentinas No-vopolskis labiau
þinomas ið dramosspektakliø, taèiau beveik visuose jovaidmenyse
ryðkus dinamiðkas plas-tinis pradas – nuo Peterio Uray„Romeo ir
Dþuljetos“ iki Jono Vait-kaus „Karaliaus Lyro“.
Bûdami individualybës, artistaipaklûsta choreografës vizijai
judesásuvokti ir perteikti kaip tam tikrà me-ditatyvià bûsenà. Ið
sulëtintø gestøsukuriamos penkios plastinës linijos,jas vëliau
choreografë mëgina susietiaktyvesniais, dinamiðkesniais
ryðiais,taèiau choreografinë kalba per daug
ávairi, kad bûtø sukurtas vientisasplastinis spektaklio
organizmas.Antroje spektaklio dalyje vyraujantiautomatiniø judesiø
stilistika „Stik-lo sodus“ uþtveria dar viena siena,nors kartais uþ
jos ryðkëjantys silu-etai suþadina smalsumà ar atverianetikëtà
Naginevièiûtës braiþui bû-dingos estetikos briaunà, kur vyrau-ja ne
tiek ðokio, kiek judesio pradas,þmogaus kûno fiziniø galimybiø
ana-lizë, poreikis judesá motyvuoti ak-tyviu psichologiniu
iðgyvenimu.
Vis dëlto kûrybinio metodo sufor-mavimas ir nuoseklus taikymas
darnegarantuoja jo paveikumo ir gyvy-bingumo, todël perdëm
rafinuota ireklektiðka „Stiklo sodø“ vizualinëforma bei
choreografiniai bûties ap-màstymai, perteikiami lëtomis mer-dëjimo
bûsenomis ar gaivaliðkaistraukuliais, naudojamais daugelioLietuvos
ðiuolaikinio ðokio kûrëjø,taip ir lieka ðiuolaikinës
Lietuvoskultûros dramblio kaulo bokðte.
A T K E L T A I Ð 2 P S L .
T. I V A N A U S K O N U O T R A U K O SSpektaklio „Jelizaveta
Bam“ repeticija
-
4 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)
Tomas Dobrovolskis (1966 12 28 –2015 01 06) – suþvërëjusiø girtø
jau-nuoliø nuþudytas kûrëjas – perku-sininkas,
multiinstrumentininkas irkompozitorius. Jis yra iðradæs ori-ginaliø
instrumentø, ásiliejusiø áðiuolaikinës perkusijos ðeimà. Þy-miausi
jø – varinis gaublys (TheBrass Globe), kuriam sukûrë specia-lià
grojimo technikà, skiemenuotæ irmuzikiná raðtà, bei stiklas
(stiklinisindas, panaðus á auksinës þuvelës ak-variumà). O kaip
graþiai jis grojonaudodamas vandená!.. FilosofasLeonidas Donskis ne
kartà þavëjo-si Tomo muzikavimu: „Klausau irmedituoju. Tai –
neuþterðto protomuzika!“
Tomas koncertavo solo, duetu, suansambliais „Vilniaus
muðamieji“,„Þenklo grupë“, „Meilës trikam-pis“, EXLEX, FIXTRIX,
„The NewARTrio“ bei kaip kviestinis sveèiassu kitomis grupëmis ir
muzikantaisávairiuose akademinës, eksperimen-tinës improvizacinës,
dþiazo ir worldmusic bei ðokio, teatro, kino projek-
In memoriam
Keli þodþiai apie vienà ið mûsøTomas Dobrovolskis
(1966–2015)
tuose. Koncertavo daugelyje pasau-lio ðaliø su Sainkho
Namtchylak,Vladimiru Èekasinu, Petru Geniu-ðu, Andre Pabarèiûte,
RaimonduSviackevièiumi, Vytautu Labuèiu,Satoko Aoki, Plazi Halaoui,
NedaMalûnavièiûte, Liudu Mockûnu,Sauliumi Petreikiu ir daugeliu
kitøpuikiø muzikantø. Pastaraisiais me-tais Tomo muzika daþnai
skambëjoLietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Da-nijoje, Ðvedijoje,
Anglijoje, Belgijo-je, Suomijoje. Þymiausi TomoDobrovolskio áraðyti
albumai: „Du-etai“ (2005) su Andre Pabarèiûte(vokalas) ir
Eugenijumi Kanevièiu-mi (bosinë gitara); solo albumas„Varinis
Gaublys“ (2005); ávairiøprojektø albumai 2006–2010
metais;„Dienpinigiai / Travel Expenses“(2010); solo albumas „Yanun
Adid“(2012). Áraðai kitø muzikø albumuo-se: „House of Virus ft.
Kevin Soun-derson & Tomas Dobrovolskis“; sin-glas „VooDoo“
(„Skint Records“,UK); „Meadow Quartet“; „The Erst-hwile Heroes“
(Lenkija); „Take“ su
„Þenklo grupe“ (2006); AudriusBlaþiûnas (2014); lietuviø
atlikëjømuzikos rinktinë „Note Lithuania,Folk World“ (2014).
Tomas Dobrovolskis buvo vienasið Lietuvos dþiazo federacijos
ákû-rëjø, taip pat Lietuvos muzikosterapijos asociacijos narys,
nenuils-tamai kûrë ir ágyvendino edukaci-nes, terapines muzikos
programas,„Þmoniðkøjø gebëjimø ir kûrybið-kumo ugdymo programà“,
suma-nytus kûrybiðkumo seminarus beikultûrinës terapijos sesijas
„Ritmasir Perkusija“, dirbo muzikos moky-toju. Pirmasis ir
vienintelis Tomomuðamøjø dëstytojas Arvydas Vai-nius, já, net
nebaigusá muzikos mo-kyklos, parengë stojamiesiems áVilniaus Juozo
Tallat-Kelpðos kon-servatorijà, kurià jis sëkmingai bai-gë. Ástojo
á Klaipëdos universitetà,Menø fakulteto Dþiazo katedrà,bet po
pusmeèio mokslai nutrûko,reikëjo iðlaikyti ðeimà ir jis pradë-jo
dirbti reklamos srityje. Apie mu-zikinæ veiklà Tomas
Dobrovolskis
yra pasakæs: „Tikriausiai turëèiaupasakyti, kad esu savamokslis.
Gal-voju. Daug galvoju. Noriu gyventi,kurti, koncertuoti Lietuvoje.
Kartaisatrodo, kad tik man paèiam tai ádo-mu.“ Staigi Tomo
Dobrovolskio ne-
tektis paliko tuðèià niðà, kurià sis-temingai ir ilgus metus
kurdamaspildë pats menininkas.
ALG IRDAS KLOVA
ribojantys antiteroristiniai ástatymai,sekimo sistemos ir
sustiprinta oro uos-tø apsauga. Taèiau tik sausio 7-osiosávykiai
subûrë tokià minià. Kodël?
Todël, kad ðákart teroristai pasi-kësino á modernios Europos
civili-zacijos pagrindà – þodþio laisvæ.Ðvietimo epochos
átvirtintas princi-pas nëra paprastas. Jo graþioji pu-së yra
áraðyta Þmogaus teisiø dekla-racijos 19 straipsnyje: kiekvienasturi
teisæ iðsakyti savo paþiûras iridëjas. Bet yra ir nepatogioji
pusë,nes kiekvienam leidþiama nusiðnekë-ti, meluoti, propaguoti,
ðmeiþti, kal-tinti, áþeidinëti ir t.t. Þodþio laisvës gy-nëjai
primena paradoksalià tezæ,kuria raðytoja Evelyn Beatrice Hall1906
m. apibûdino Voltaire’o paþiû-ras: „Gal að ir nepritariu tam, kà
tusakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisætai pasakyti.“ Ðio
principo sunku lai-kytis ir visos valstybës kai kuriais klau-simais
riboja kalbëjimo srautà. Betpanaikinus þodþio laisvæ tampa
ne-beámanoma protestuoti, kai galin-gieji pasikësina á kitas
laisves.
Voltaire’o ðalyje teisë sakyti ki-tam nemalonius dalykus bent
jau ikiðiol buvo pakankamai gerai apsau-gota. Todël èia klesti
karikatûra, ku-ri juos ir sako kuo nemaloniau, er-zindama tyèiniu
neskoningumu,atvirai ðaipydamasi ir niekindama.Jos taikinys
daþniausiai bûna pasau-lio galingieji. XVIII a. karikatûris-tai
atakavo karaliðkàjà ðeimà ir ko-rupcijà Versalyje. XX a.
7-ajamedeðimtmetyje þurnalas „Hara-Kiri“ðaipësi ið politikø,
policijos, bankøir Katalikø baþnyèios – vaizduoda-vo vienuoliø
sekso orgijas, besituð-tinanèius popieþius, sanguliaujantáKristø.
Bet, kaip pastebi „The In-
dependent“ komentatorius HughSchofieldas, tada didþiausias
kerð-tas bûdavo pasipiktinusiøjø laiðkas„Le Figaro“. Vis dëlto
„Hara-Kiri“buvo uþdraustas, o jo darbuotojai1970 m. ákûrë „Charlie
hebdo“ – pa-vadinimas nurodo á perspausdintàamerikieèio Charlie
Browno kari-katûrà. Þurnalas tæsë kairiojo radi-kalaus humoro
tradicijà, tad nekeis-ta, kad ðiais laikais jis ëmësi islamo,kurio
atstovai mëgina primesti pa-sauliui savo valià. Taèiau laikai
pa-sikeitë. Karikatûristai buvo nuþudy-ti uþ savo pieðinius.
Aiðku, kad „Charlie hebdo“ ka-rikatûros yra áþeidþios. Negana
to,áþeidimas bûna dvigubas. Tai, kasnupieðta, daþnai yra deðiniøjø
na-cionalistinës politikos parodija, o poja paslëptas tikrasis
autoriø poþiû-ris. Taigi pirmasis dûris – valdþiai.Taèiau tà
parodijà inscenizuojantyskitø tautø atstovai nupieðti
grotes-kiðkai, tad antrasis dûris tenka et-ninëms maþumoms, kurioms
ir taipPrancûzijoje gyventi nelengva. Ðiuopoþiûriu þurnalas stoja
privilegijuo-tos daugumos pusën. Todël þudyniøaptarimuose vis
iðnyra kaltinimas,kad pats þurnalas islamistus iðpro-vokavo. Kartu
pasigirsta raginimaipriþiûrëti, kad vieðumoje nebûtø ne-apykantà
kurstanèiø teiginiø, kari-katûrø ir leidiniø. Á tai pasaulio
laik-raðèiai, savaime suprantama, atsakëkarikatûromis: stovi
susiraukæs ne-tikinèiojo laikraðèiu suþeistas tikin-tysis, o ðalia
– kraujo baloje gulintistikinèiojo peiliu suþeistas netikinty-sis;
maþas lëktuvëlis skrenda á dupieðtukus, stovinèius kaip
bokðtaidvyniai; kraujuose gulintis laikrað-tis iðkelia rankà su
atkiðtu viduriniu
pirðtu. Man labiausiai patiko „NewYorker“ – ið karikatûros
teliko tuð-èias rëmelis su biurokratiðkai man-dagiu uþraðu virðuje:
„praðome at-sakingai mëgautis ðia kultûriðkai,etniðkai, religiðkai
ir politiðkai ko-rektiðka karikatûra. Aèiû“. Ðtai kasliktø, jei
suglebusi kultûra prarastøgebëjimà á paðaipà reaguoti oriai
–„praryti áþeidimà“ ir atsimuðti fak-tais bei argumentais. Tuomet
tero-ristø tikslas bûtø pasiektas – á þodþiusir vaizdus atsakæ
ginklu, jie bûtø pri-vertæ ir europieèius griebtis represi-nio
aparato. Prieð tai ir pasisakë mi-lijoninë demonstracija – prieð
pasaulá,kuriame bus galima kalbëti tiktaituðèiais þodþiais ir
vaizdais.
Toká pasaulá mes prisimename.Totalitarinë sistema nekenèia
juo-ko, nes jis padeda atsispirti galin-gøjø valiai, nepalieka
vietos argu-mentams. Ne veltui ir Hario Poterioistorijose baimæ
kelianèios bûtybës nu-kenksminamos jas sukarikatûrinantburtu
ridiculus. „Ironija erzina, – raðëèekø raðytojas Milanas Kundera. –
Netodël, kad ji tyèiojasi ar puola, bet to-dël, kad ji ið mûsø
atima tvirtus ási-tikinimus atskleisdama pasaulá kaipdviprasmybæ.“
(„The Art of the No-vel“, p. 134.) Tikëjimu ar ideologi-ja
grindþiama visuomenë negali bûtidviprasmiðka. Ne veltui
sovietme-èiu juokas buvo priþiûrimas – prisi-menu, kaip balandþio
1-àjà agitbri-gados atlikdavo privalomus ir visainejuokingus
numerius, o þurnalas„Ðluota“ ðaipydavosi tik ið „antiso-vietiniø
elementø“ – ið darbo ven-gianèiø parazitø ar tingiø virðinin-kø.
Taèiau ir ten buvo vietos laisvaikarikatûrai – ji bûdavo, kaip sakë
jaspieðæs Ilja Bereznickas, „filosofinë,
Að esu AurelijaA T K E L T A I Ð 1 P S L .
netiesiogiai absurdiðka, charmsið-ka“. Neatsitiktinai,
prasidëjus Atgi-mimui svarbiausiu jaunimo raðyto-ju tapo Daniilas
Charmsas – mesbuvome iðtroðkæ galimybës pasi-juokti ið absurdiðkai
suræsto pasau-lio, kuris rimtu veidu aiðkina, kadprivalai gyventi
tiktai ðitaip, iðpaþin-damas vienintelæ tiesà, nors akivaiz-du, kad
gyvenimas jai prieðtarauja.
Lietuva tarsi jau atsikratë soviet-meèio, tarsi yra Europos
valstybë.Taèiau mûsø Baudþiamajame ko-dekse tebëra 170 straipsnis,
suvar-þantis þodþio laisvæ: „Tas, kas vieðaityèiojosi, niekino,
skatino neapykan-tà ar kurstë diskriminuoti þmoniøgrupæ ar jai
priklausantá asmená dëllyties, seksualinës orientacijos, ra-sës,
tautybës, kalbos, kilmës, socia-linës padëties, tikëjimo,
ásitikinimøar paþiûrø, baudþiamas bauda arbalaisvës apribojimu,
arba areðtu, ar-ba laisvës atëmimu iki dvejø metø.“Tai skamba lyg
ir teisingai, kol lie-ka tik þodþiais. Taèiau pastaruojumetu
matome, kaip ði nuostata rea-lizuojama praktiðkai. Vyksta ne
vie-nas teismo procesas, kuriame tyèio-jimusi kaltinami þmonës,
paraðæ kokánors komentarà internete. Ðiurpiau-siai skamba buvusios
lietuviø kalbosmokytojos, beveik aðtuoniasdeðimt-metës pensininkës
Aurelijos Juodai-tienës istorija. Prieð metus komen-
tare ðmaikðèiai palyginusi vienà þi-nomos bylos liudytojà su
AntanoVienuolio romano personaþu Sa-moduku, ji pateko á tikrà
Kafkos pro-cesà (komentarà galima perskaitytièia:
www.sekunde.lt/panevezyje/gar-binga-senjore-teisiamoji/).
Televizijosreportaþai parodë, kaip teismas, netir suvokdamas
situacijos absurdiðku-mà, negali ið jos iðsipainioti – turipaþeisti
arba þmogiðkumà, arbaástatymà.
Todël pradþioje ir paraðiau: ge-rai, kad mûsø valstybës vadovai
ne-dalyvavo Paryþiaus demonstracijo-je. Prieðingu atveju jie galëjo
patektiá „The Independent“ sudarytà veid-mainiø sàraðà. Ðalia tokiø
valstybiøkaip Saudo Arabija ir Rusija, kurnuolat persekiojami
þurnalistai.Lietuvoje, deja, persekiojami ir pri-vatûs pilieèiai,
tiesiog iðreiðkæ savonuomonæ. Jie persekiojami tyliai, beginklø.
Tai patogu, nes nereikia bai-mintis demonstracijø –
kafkiðkamepasaulyje þmogus lieka vienas su sa-vo nesuprantama
kalte.
Sovietmeèiu lietuviø kalbos moky-tojos, pasakodamos apie
literatûrà,neleido pamirðti Lietuvos. Atkurtojevalstybëje sudarytos
sàlygos persekio-ti tokià mokytojà uþ laisvà þodá. Mantai prilygsta
Sausio 13-osios aukø ið-niekinimui. Todël mintyse raðauplakatà: „Að
esu Aurelija!“
D . K L O V I E N Ë S N U O T R .
Demonstracijos Paryþiuje vaizdas
T a r p d i s c i p l i n ø
-
7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 5 psl.
M e n o p r o j e k t a s
Toliau skaitykite:
Dailë:
6 psl. Paulina Pukytë Raugerðkis meðkos kailyje ir gulbë vardu
viðta
7 psl. Karolina Rybaèiauskaitë Kada nereikia raðyti apie
parodas?
Kinas:
8 psl. Prancûzø portretai Parengë Þ. P.
8 psl. Gediminas Kukta Geismo kamufliaþas
In memoriam:
9 psl. Vilniaus romantikas. Mirë Tadeuszas Konwickis Parengë K.
R.
9 psl. Jonas Ûbis Dràsios ir þiaurios
Sausio 16 – 25:
10 psl. Parodos, Spektakliai
10 psl. „7md“ rekomenduoja
11 psl. Koncertai, Vakarai
11 psl. Bibliografinës þinios
Sausio 16 – 22:
12 psl. Savaitës filmai
12 psl. Kino repertuaras
12 psl.
Tomo Daukðos meno projektas „Anonsas“. 2014 m.
-
6 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)
D a i l ë
Raugerðkis meðkos kailyje ir gulbëvardu viðtaParodos „Kitas
matymas“ ÐMC ir „Absoliuti tekstilë“ Taikomosios dailës
muziejuje
N U K E L T A Á 7 P S L .
Paulina Pukytë
Bûdavo, suvalgai slapta skaniàjàdeficitinæ „Meðkà ðiaurëje“ ið
vaze-lës, padëtos sveèiams. Tada vël su-lankstai standø popierëlá á
saldainioformà ir padedi atgal á vazelæ. Kar-tais suvalgai ir
antrà. Nesusivaldæs,þiûrëk, ir treèià... Bet niekada á tàtuðèià
popierëlá, prieð padëdamas va-zelën, neávyniodavai kokio kito
sal-dainio, pavyzdþiui, ledinuko „Rau-gerðkis“. „Raugerðkis“, nors
buvolaikomas nelabai tinkamu ðventi-niam stalui, praversdavo kitame
kon-tekste, pavyzdþiui, já galima bûdavoiðsitraukti ið kiðenës,
kai, beþai-dþiant kieme „rusus ir vokieèius“,prisësdavai su
draugais po kaþkie-no balkonu atgauti kvapo. O ir lip-nus,
abstraktus, ruþavas ir þalias jopopierëlis visai tikdavo èia pat
pa-daryti maþutá sekretà, nes latrai tenbûdavo sudauþæ iðgertà
butelá.
Gal kuris þiûrovas ir tikisi pana-ðiø istorijø ÐMC veikianèioje
paro-doje „Kitas matymas“ (kuratorë Ju-lija Èistiakova), kurioje,
anot apraðo,„prisimenami Ðaltojo karo faktai,socialinës sàlygos po
Antrojo pa-saulinio karo ar ávykiai po 1989-øjø,siekiama iðtirti,
kaip praeitis veikiadabartá ir formuoja ateitá, analizuotisantykius
tarp istorinës tiesos ir fik-cijos, atkreipti dëmesá á ávairius
is-torijos niuansus ir asmenines isto-rines patirtis.“ Be reikalo.
Nes kaisiûlomas „kitas þvilgsnis“, tai turbûtnorima pasakyti, kad
mes jau á va-lias prisiþiûrëjome menininkø ið(buv.?) Rytø bloko, be
galo atrajojan-èiø savo sovietinæ ir posovietinæ pa-tirtá, dabar
paþiûrëkime, kà apie taigali pasakyti (buv.?) Vakarø blokas.Na, o
Vakarø blokas èia kalba taip,tarsi geleþinës uþdangos net nebû-tø
buvæ, o tuo labiau ir nieko uþ jos.Ið parodos në nesuprasi, kuo
ðiemsmenininkams skiriasi Ðaltojo karolaikotarpis ir gyvenimas „po
sie-nos“: tarsi nieko ir neávyko. Ar ðiaparoda bûtent tai ir norëta
pasaky-ti – kad Vakarø (prieðingai nei Ry-tø) Europoje didþiojo
perskyrimoniekas niekaip nereflektavo? Bet arnematymà galima
vadinti „kitokiumatymu“? Þinia, nebenorime mesmetanaratyvo, norime
lokaliø isto-rijø, ásiklausymo á vietinius konteks-tus – visa tai
èia yra. Bet kam tadakiðti tà „Raugerðká“ á „Meðkos ðiau-rëje“
popierëlá?
Tuo labiau kad kitoje to paties pa-rodos apraðo vietoje dël
Ðaltojo ka-ro jau lyg ir persigalvota, nes teigia-ma, jog paroda
buvo sumanyta tik„su tikslu ið naujo prisiminti ðiuo-laikinës
istorijos ávykius nuo 1989metø“. Tai kas èia galø gale
prisi-menama? Ar post-, ar pre-, ar patsreiðkinys? Ar tiesiog
viskas, „kas bu-vo, kas bus ir ant ko pasiliks“? Keis-toka ir tai,
kad tokiai parodai pa-rinkti autoriai vien tik ið keturiøriebiausiø
Europos ðaliø – Prancû-
zijos, Vokietijos, Jungtinës Karalys-tës ir Ðveicarijos.
Pastarosios atsto-vø dalyvavimas ypaè „ádomus“, tu-rint omeny, kad,
kalbant apie karus,ði ðalis nelabai këlë rankà per tà„ðaltàjá“, per
„karðtàjá“ turëjo rað-telá ið tëvø, o sàvokà „socialinës sà-lygos
po Antrojo pasaulinio“ apskri-tai vargu ar kas joje yra
girdëjæs.Ðveicarø dalyvavimà bandoma pa-grásti parodos apraðyme:
„Tais paèiaismetais [1989] Ðveicarijos mokslinin-kas Tim
Berners-Lee iðrado „worldwide web“ – prasidëjo interneto era.“Nice
try, kaip pasakytø anglai, nes se-ras Timas ið tiesø yra anglø
moksli-ninkas – net per 2012 m. Londonoolimpiniø þaidyniø atidarymà
jisreprezentavo savo ðalá, o 1989 m.tiesiog dirbo tarptautinei
organiza-cijai, kurios bazë yra Ðveicarijoje.
Ðveicaro Urielio Orlowo video-filmas apie „garsiàjà Ciuricho
art-nouveau kavinæ „Odeon“ yra siau-bingai nuobodus, nes jame
kaþkokie
lankësi, vargu ar paverèia jà „bûsi-mais dvideðimtojo amþiaus
griuvë-siais“, greièiau tai paèios Ðveicari-jos, kur visi tik
atvyksta ir iðvyksta,bet niekas neávyksta, metafora. Ðiskûrinys –
tai puikus pavyzdys smar-kiai iðveðëjusios ligos (kuri iðplitopo
Europà kaip kaðtonø erkutës),kai baisiai protingas kûrinio
apra-ðymas visiðkai neatitinka to, kà iðtikrøjø matome. Ypaè kai
„ðiamedarbe mezgasi neámanomi naraty-vai ir susiejamos ið esmës
skirtingosvietos bei archyviniai tyrimai, ana-lizuojant
nereprezentuojamus daly-kus ir ið to iðplaukianèias asociaci-jas
bei koncepcijas“.
Ádomu bûtø buvæ pamatyti, kaipparodos temà (primenu – po
Ðalto-jo karo!) varijuoja Louise Hervé irChloé Maillet (Prancûzija)
skaidriøprojekcija „Ðv. Simoniano perfor-mansas“, kuris „remiasi
autoriø at-liktais utopinio socializmo tyrimais“ir „pristato
devyniolikto amþiaus Ðv.Simoniano socialiná judëjimà, kurisskatino
tikëjimà industrializacija beimokslo atradimais“. Nes jei paro-da
apie istorijà nuo 1989 metø, taiutopinis socializmas jau lyg ir
neprie ko. Kaþkodël èia dar prikergtiPlanetariumo pastato Vilniuje
vaiz-dai – gal kad norëta kûriná „ant grei-tøjø“ susieti su
„vieta“? Taèiau ma-no apsilankymo dienà (suspëjaunueiti tik
vakare), dar geram pus-valandþiui likus iki uþdarymo,
salëspriþiûrëtoja pareiðkë, kad, kadangiað vienintelë lankytoja, o
be to, sa-vaitgalis, tai jos jau norëtø viskà ið-jungti ir eiti
namo. Kai pasiprieðinau,misija buvo perduota grieþtesnei
pri-þiûrëtojai, kuri ryþtingu þingsniu nu-þygiavo tiesiai pro mane
ir jau bejokiø ceremonijø iðjungë projekto-riø. Kai atskubëjau kità
dienà spe-cialiai paþiûrëti projekcijos, ji nebe-veikë, nes buvo
perdegusi lempa.Performansas „Planetariumas“ vy-ko tik parodos
atidarymo dienà, taiirgi liko nepasiekiamas, kaip ir vo-kieèio
Clemenso von Wedemeyeriofilmo „Muster“ vienintelis seansas.
Apie Morgane Tschiember (Pran-cûzija) instaliacijà „Pow(d)er“
paro-dos informacijoje raðoma, kad jos„draskanèios ir raiþanèios
linijos,primenanèios dykumà, bando api-
brëþti mus supantá pasaulá“. Kur jûsmatëte dykumoje
staèiakampiusmetalinius suoliukus? Ið tiesø ins-taliacija ÐMC
vidiniame kiemelyjedaug labiau primena miesto skvere-lá, kuriame
ilgam uþtruko vandentie-kio ar dujotiekio vamzdþiø tiesimodarbai,
be to, Zuokas su ðaknimis ið-rovë visus medþius – ir tai visai
ne-blogai apibrëþia mane supantá pasau-lá, bet kam gadinti kûrinio
suvokimànevykusiu apraðymu? Kelios horizon-talios staèiakampës
konstrukcijos nie-kaip netransliuoja jokios galios (po-wer), o
aplink papiltos suðlapusio(lauke ne Sacharos oras) smëlio krû-velës
neprimena jokiø milteliø (pow-der). Á galvà ateina daugybë
bûdø,kaip ðiame þodþiø þaisme uþkoduo-tà galios trumpalaikiðkumo
(anotapraðymo) idëjà bûtø galima ið-reikðti gerokai átaigiau, kad
ir pa-prasèiausiai uþraðius ðá dvigubà þo-dá sniege (nors ir
dirbtiniame).
Labiausiai man patiko WilfridAlmendra (Prancûzija) garso
kûri-nys „George“, kur neva „portugaloûkininko George eilëraðèiai
slaptupiratiniu siøstuvu kas penkiolikaminuèiø transliuojami vieno
kilo-metro spinduliu“. Kaþin, kilometrospinduliu nuo ko? Tai bene
vienin-telis parodos eksponatas (neskaitantgal dar vokietës Ullos
von Branden-burg filmo „Die Straße“), kurá ið tie-sø bûtø galima,
anot parodos apraðo,pavadinti „ir komiðku, ir poetiðku, irkelianèiu
nerimà“. Gal bûtø buvæneblogai, jei ðá garso kûriná dar bû-tø buvæ
galima ir iðgirsti. Bet radi-jas, padëtas ant þemës salës kam-pe,
tylëjo (abu kartus man lankantisparodoje), tik ðalia gulëjo
pluoðtasgelsvø popieriaus lapø su daugybetrumpø paprastø eilëraðèiø
apie gy-venimà ispanø (?) ir anglø kalbomis.O gal tas radijas ir
neturi veikti? Tur-bût dël to neveikimo abejingumas is-panø
ûkininkui virto troðkimu iðgirstijá skaitant savo eilëraðèius, o
nusivy-limas neiðgirdus grauþia iki ðiol. Ne,vis dëlto tai ne
„Raugerðkis“ meðkoskailyje, tai puikus, tikras, tuðèias„Meðkos
ðiaurëje“ popierëlis.
Katinkos Bock (Vokietija) insta-liacijos „Horizontali abëcëlë.
Vil-nius“ apraðyme keistai nuskambafrazë „sovietinis kilimas, kurá
vienavietos ðeima naudojo daugelá me-tø“ (kilimo matome tik
iðvirkðèiàjàpusæ). Kas tai yra „sovietinis“ grin-dø kilimas?
Abejoju, ar jame iðaus-ti kokie Lenino ir Stalino profiliai,ar bent
jau kûjai su pjautuvais irþvaigþdëmis. Gal taip norëta paaðt-rinti
kûrinio praneðimà, bet ar ne-derëtø paprasto patriuðusio
grindøkilimo vadinti tiesiog „sovietmeèio“kilimu, jei iðties buvo
pagamintas irnaudotas bûtent tuo laikotarpiu?Ypaè kad darbo
apraðyme giriama-si, jog „menininkë sukuria unikaløsantyká su
vietos gyventojais ir at-skleidþia savo jautrumà laiko, isto-rijos
ir skirtingø kartø klausimams“.
Taèiau toks, ðvelniai tariant, nejaut-rumas terminams, o
tiksliau – nesi-gaudymas situacijoje, kurià neva tiria,bûdingas
nemaþai daliai jaunesnëskartos menininkø.
Na, o jeigu jau norite tikrai so-vietiniø kilimø (ne grindø, o
sieni-niø), keletà jø galite pamatyti Taiko-mosios dailës muziejuje
vykstanèiojeparodoje, pristatanèioje tekstilësmeno raidà Lietuvoje
(„Absoliutitekstilë“). Turbût kaip tik jie, kartusu senaisiais
gobelenais, ir bus pa-grindinis þiûrovø traukos objektas.Kiti
eksponatai – ið sovietmeèio ar-ba posovietmeèio. Reikia
pasakyti,kad geriausià áspûdá ðioje parodojedaro tie bet kurio
laikotarpio kûri-niai, kurie, bûdami dekoratyvûs sa-vo prigimtimi,
nesistengia apsimestitokiais nesà. Bet paskui prasidedakeisti
dalykai. Ir nepaisant milþinið-ko kuratoriø atlikto darbo, ði
didþiu-lë, bet konceptualiai nelabai su-struktûruota paroda palieka
kiekslegiantá jausmà. Kodël?
Gal todël, kad á savo paèios klau-simà „kas toliau?“ paroda
neduo-da atsakymo. Be to, naujausiø lai-kø tekstilës istorija èia
pateikiamagana inertiðkai, supaprastintai irnetiksliai, o parodos
apraðymas irvël neatitinka to, kà matome. Prie-ðingai parodos
tekstø teiginiams,jau deðimtajame XX a. deðimtme-tyje (lygiagreèiai
su tekstuose mi-nimais „eksperimentais ir autorinetechnika“)
atsirado subversyvûsbandymai paneigti tekstilës, kaipdekoratyvaus
meno, principus jospaèios priemonëmis, ar iðeiti uþtekstilës, kaip
pavirðiaus meno, ri-
bø (tai nereiðkia ið 2D á 3D), tik bû-tent tokia tø darbø prasmë
beveiknebuvo plaèiau suvokta, o ir sekë-jø, bent jau kiek atspindi
ekspozici-ja, nesulaukë, o tie autoriai vëliaupasitraukë ið
tekstilës lauko á kitasmeno sritis. Pati tekstilë (kalbu
apiekûrinius, ne apie organizuojamasparodas), uþuot, kaip teigiama,
ta-pusi „integralia ðiuolaikinio menodalimi“, liko savosios medijos
kie-me, kuriame skilo á dvi pagrindineskryptis. Viena ásileido dar
ávaires-nes technikas ir naujausias techno-logijas bei
netekstilines medþiagasir ávairiø kitø meno rûðiø kalbà bû-
M. I V A N O V O S N U O T R .Morgane Tschiember, „Pow(d)er“
parodoje „Kitas matymas“
Vita Gelûnienë, „Vienaragiomedþioklë“. 2011 m.
ðveicarams paþástami ir svarbûs, omums neþinomi asmenys
atlikinëjaklasikiná namesdropping ir vien saupatiems ádomiai
tauzija apie tai,kaip toje kavinëje jie „sutiko pui-kiø þmoniø, bet
taip pat ir visiðkøasilø“ ir kad „viskas nebe taip, kaipbuvo, bet
tai yra gerai“. Na ir kas?Apie Lenino ar Joyce’o apsilanky-mà ðioje
kavinëje juk jau niekas ne-gali papasakoti, o tai, kad
proleta-riato vadas, dar kaþkokie anarchistaiir keletas garsiø
þmoniø neva ten
Parodos „Kitas matymas“ekspozicijos fragmentas
M.
IVA
NO
VO
S N
UO
TR.
-
7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 7 psl.
D a i l ë
A T K E L T A I Ð 6 P S L .
Kada nereikia raðyti apie parodas?Ið naujametiniø uþraðø apie
dailës kritikà
tent tekstilës mene. O kita dël pri-verstinio konceptualizavimo
beveikprarado kûrybingà dekoratyvumà iridëjiná subtilumà, bet tikro
koncep-tualumo daþniausiai neágijo ir todël,manau, atsidûrë
aklavietëje. Þino-ma, buvo ir iðimèiø. Galbût visa taibus
panagrinëta rengiamoje moks-linëje studijoje? Nes parodoje tie-siog
teigiama, kad „pirmojo XXI a.deðimtmeèio ir pastarøjø metø
Lie-tuvos tekstilës laukas prarado me-dþiagiðkàjá identitetà“ ir
„neámanomaapie aukðèiausios vertës ðio laikotar-pio meno projektus
kalbëti kaip apietekstilës pavyzdþius“, nors daugu-ma parodos
eksponatø ið ðio am-þiaus kalba visiðkai prieðingai – kadtekstilë
vis tiek iðliko pavirðiaus me-nu, á pirmà vietà iðkelianèiu
medþia-gà ir atlikimo technikà bei jos ko-kybæ. Savaime tai nieko
blogo, nes
juk akivaizdþiai norima iðlaikyti to-kià tradicinæ meno rûðá
kaip teksti-lë. Blogiausia, kai visomis iðgalëmisbandoma tai
paneigti, uþuot vysèiusir stiprinus jau turimas dekoratyvi-àsias ir
medþiagiðkàsias pozicijas.Trumpai tariant: kam stengtis ávy-nioti
„Meðkà ðiaurëje“ á „Raugerð-kio“ popierëlá?
Gal simboliðka, kad keliaujant iðTaikomosios dailës muziejaus
áÐiuolaikinio meno centrà kelià pa-stojo Katedra – su projekcija
ant ðo-no. Liaudþiai neva padovanotameneva kalëdiniame sveikinime
ny-kiausios rusiðkos animacijos stiliu-mi nupieðtas agresyvus
muþikiðkømanierø Santa Klausas stvërë elniàuþ ragø ir ásukæs kaþkur
sviedë, pas-kui pasirodë visur tiesiog privalo-mas ir ne maþiau
muþikiðkas karþy-gys kunigaikðtis, kuris, atskridusgulbei, sakë jai
„skrisk ið èia, viðta“,
Karolina Rybaèiauskaitë
Dvi savaites iki Kûèiø kiekvienàdienà konstravau un dossier,
preten-duojantá bûti moksliniu tekstu. Juktiesa, kad be poros
komplektø ka-ladëliø, kurias galima dëti á burnàarba kurioms
prilituoji rankas, uþ-augæs tikrai nebûsi nei kritiku, neifilosofu,
nei ðiuolaikiniu meninin-ku. Dvi savaitës nenuilstamo kon-stravimo
– tai visai daug, todël pus-ryèiams, kad apðiltø
pusrutuliai,kasdien skaitydavau kultûrinæ spau-dà, tiksliau –
daugybæ tekstø apie pa-rodas, visus naujus ir senesnius,
darneskaitytus, kartais ir krûvas to pa-ties autoriaus arba po
kelis apie tàpatá ávyká, tik prieinamus internete.
Ðtai vienà rytà, jau nebegalëda-ma suprasti, kam daugelis tø
tekstøraðomi, „Ðiaurës Atënuose“ pasiro-dþiusioje Ievos Gudmonaitës
ap-þvalgoje „Meistrai dvideðimt ketvir-tame name“ (Ðiaurës Atënai,
201409 09) radau kaþkà panaðaus á atsa-kymà arba beveik nuoðirdø
prisipa-þinimà: „Ið tiesø tai atleiskit, nemo-ku raðyti apie
parodas – neturëtø galjums rûpëti, kaip nenuëjau, kaippaskui
nuëjau, kaip obuolius val-giau, kad pakeliui uþëjau á cerkvæþaliu
stogu uþdegti þvakës – juolabraðant apie tokià solidþià parodàkaip
ði – senovës italø tapybos rink-tinë kolekcija, darbai, surinkti ið
ko-lekcininkø, – jø nerasi muziejuose.“Taigi, autorë apie parodas
raðyti ne-moka (ko nepasakytum apie jos po-ezijà), bet raðo. Ir
nesu tikra, kas la-biau gàsdina – pats tekstas ar toksatsipraðymas.
Galvodama, kaip rei-këtø ðá ir panaðius tekstus vertinti,prisimenu
klasikinius Johno Berge-rio svarstymus knygoje „Matymobûdai“ („Ways
of Seeing“, 1972),kur jis raðo, kad XX a. originalauskûrinio vertë,
kitaip nei anksèiau,yra ne pats kûrinys, bet jo veikimokontekstas,
t.y. ðios unikalios egzis-tencijos ávertinimas ir apibrëþimasmûsø
dabarties kultûroje. Turintgalvoje, kad gyvename reprodukci-jø
amþiuje ir raðome apie kûrinius,kuriuos patiriame ávairiuose
kon-tekstuose, o ne tik tà vienintelá kar-
tà galerijoje ar muziejuje, ir kad tiekontekstai greièiausiai
padarë svariàátakà kûriniø interpretacijai, svarbuviskas, kas ávyko
prieð þvilgsná ir po jo:gal netgi tokie kontekstai kaip obuo-liø
valgymas arba þvakës deginimas.
Juos gal dar ástengtume susieti sukûriniais. Galime ir per daug
nesi-gilinti á tai, kad kûriniø interpreta-cijai ið esmës trûksta
bent ðiek tiekmeno istorijos þiniø, kurios èia svar-bios ir dël to,
jog autorë raðo apieXVI–XVIII a. darbus, ir dël to, kadtuomet
uþtektø medþiagos bent jauatitinkamai ávertinti gidës uþuomi-nas.
Taèiau yra ir tokiø tekstø apieparodas, kuriuose raðoma tik
apiesave – beveik nesistengiant uþsimin-ti, apie kà ið tikrøjø
raðoma, arbakai kontekstai visai nesisieja su kû-riniø
interpretacija ir parodos ver-tinimu. Pavyzdþiui, kaip Jurgos
Tu-masonytës tekste „Berniukas suroþiniu pistoletu“ apie Igno
Piekuroparodà (Ðiaurës Atënai, 2014 08 26).Ar Piekuro darbø
interpretacija irparodos ávertinimas kaip nors pasi-keis nuo to,
jei neþinosime, kad au-torë neseniai sugráþo gyventi á Vilniø,kad
jos draugai vëlavo ir parodos ati-daryme nebuvo në vieno, kad
nuokai kuriø kûriniø keliamo nerimopasidarë liûdna ir slogu, ji ëmë
ger-ti vynà, o vaikystëje karpë ir klijavoið Marijos Roþanskaitës
reproduk-cijø koliaþus? Ar tai kuo nors pagrin-dþia paskutiná
sakiná, kuris galëtø bû-ti „parodos vertinimu“,
„interpretacineaðimi“ ar galbût kaþkuo, kas paaiðkin-tø, kam ðis
tekstas buvo reikalingas:„Ateityje bûtø ádomu pamatyti visàdidþiulæ
autoriaus darbø retrospek-tyvà, atsekti jo estetinæ ir
tematinækaità.“? Man irgi bûtø ádomu, betnorint tai suþinoti visai
nereikiaskaityti viso teksto.
Kita vertus, jis bent jau átikina,kad autorë apskritai lankësi
paro-doje. Man atrodo, kad èia ir yraprieþastis, dël kurios
atsiranda to-kie tekstai – patikinti, kad raðantiejitikrai vaikðto
á parodas, apie kuriasraðo, ir kad turi draugø, su kuriais
iðtikrøjø bendrauja. O jei kas nepati-kës? Gal tai svarbu, o gal
nesvarbu,kaip pati autorë toliau mini straips-
nyje „Keista diena“ (Jurga Tuma-sonytë, Ðiaurës Atënai, 2014 12
29)raðydama apie parodà „Slinktys“„Prospekto“ galerijoje. Taigi,
teks-tas – tai patvirtinimas apie savo pri-klausymà arba norà
priklausyti ku-riai nors socialinei grupei, ásiraðymasá atitinkamà
sociokultûriná konteks-tà. Ið jo aiðkëja dar keletas tokiø teks-tø
raðymo prieþasèiø: „planavau pa-rodà apraðyti“, „kaip keista –
reikiaraðyti apie vienà dalykà, o norisi vi-sai apie kitus“. Bet
kam reikalingiparodø apraðymai, kuriuose apie jasneraðoma (arba kam
iðvis reikia ap-raðymø?), ir kas autoræ verèia tai da-ryti? Panaðu,
kad Mikalojø Vilutá ir-gi kaþkas verèia raðyti apie parodas –matyt,
jo noras raðyti „apie menà, one apie daiktà“, o gal ásitikinimas,
jogatlieka „Dievo skirtà misijà“ („Si-mas“, Ðiaurës Atënai, 2014 09
29). Betkad atliktum ðià misijà arba tiesiogieðkotum Dievo
raðydamas apie pa-rodas, tikriausiai neuþtenka skaity-ti tik
Schopenhauerá.
Manyèiau, kad koks nors DaliusJonkus su tuo sutiktø. Ádomu,
kadnet jeigu tekstuose raðoma nebûti-nai apie save arba ið savo
patirèiøkylanèius kontekstus, kaþkodël vistiek iðvados ar
apibendrinimai retaikada susisieja su paèiu tekstu arbajame
dëstomais argumentais. Pavyz-dþiui, Jonkus savaitraðtyje
„Litera-tûra ir menas“ pasirodþiusiametekste apie parodà „Postidëja
III.Plotas“ („Moters-lëlës groþis irmoteriðko meno kaip ákûnyto
po-þiûrio apmàstymai“, 2014 12 12, nr.3500) gana smulkiai
analizuoja vi-sus „lëlës-moters“ motyvus, bet api-bendrinimai (dvi
paskutinës pa-straipos) vis tiek tëra prielaidos,neáraðanèios ðios
parodos ar kûri-niø á koká nors platesná kontekstà.Jis raðo:
„Galima teigti, jog mote-riðka savojo ákûnyto poþiûrio reflek-sija
yra artimesnë fenomenologi-niam patirties apmàstymui neiabstraktus
ar bekûnis santykis supasauliu (kaip ir ið niekur), kurisdaþnai
tapatinamas su universaliuvyriðkumu-þmogiðkumu. Fenome-nologiniu
poþiûriu moters kûniðku-mas, jautrumas, jausmingumas, erotið-
Evaldo Janso fotomontaþas „Prospekto“ galerijos parodoje
„Slinktys“
kumas, atvirumas kosmoso ritmamsyra ne trûkumas, bet
privalumas.Matyt, ákûnytos patirties fenomeno-logija ir yra
tikrasis feminizmas.“Man vis tiek neaiðku, kodël tas ta-riamas
ákûnytos patirties fenome-nologiðkumas yra raktas á ðios paro-dos
„ákûnytas poþiûrio refleksijas“,kartojant ir kartojant tuos paèius
þo-dþius. Prieðingai, sakyèiau, vertëtø ðá„fenomenologiðkumà“
kritikuoti irklausti, kodël „tikrasis feminizmas“bûtinai privalo
bûti ákûnytas. Tad galuniversalizuojanèios filosofinësáþvalgos,
neturint pakankamai menoistorijos ir teorijos þiniø arba „vaiz-dø
archyvo“, taip pat nebûtinai pa-deda iðaiðkinti kûrinius arba
áraðytijuos á platesná ðiuolaikinio menokontekstà? Kita vertus, man
atro-do, kad kai autorius kelia klausimusir randa atsakymus
remdamasis tik„ákûnytomis refleksijomis“ ir jø tæ-siniais tø paèiø
menininkiø kûrybo-je, toks tekstas pasidaro ne toks rei-kalingas,
nes vël kiek primena jauminëtus apraðymus.
Bet apskritai atrodo, kad prieðkonstruojant ant kokiø nors
teori-niø prielaidø visà likusá tekstà, vi-sada bûtø verta jas
gerai apmàstytiarba tvirtai pagrásti daugiau nei trimsakiniais.
Pavyzdþiui, kaip BirutësPankûnaitës tekste „Odë Jansui“(Literatûra
ir menas, 2014 12 05, nr.3499), ið dalies paremtame ðia idë-ja:
„galima teigti, kad Evaldo Jansoperformansai ir objektai
pratæsëekspresionizmo diskursà“. Ið pra-dþiø autorë mini, jog Janso
kûrybosposûkiai – tai „tarsi laikmeèio ner-vas, iliustruojantis
dalá bendrø pro-cesø“, bet kaþkodël kildina Jansokûrybà ið
ekspresionizmo tapybostradicijos, o ne pastarøjø dvideðim-ties metø
„bendrø procesø“ kon-teksto. Na, tarkim, nemanau, kad„perimtas
ceremonijø ir ritualø to-nas“ yra iðskirtinis
ekspresionistinëstapybos bruoþas, bet galima prieð-tarauti. Kita
vertus, gal dël pasirink-to diskursø neatitikimo daþnai
ne-atsiranda jokiø svarbiø problemø,apie kurias bûtø galima raðyti,
ir ið-vis atsisakoma vertinimo. Ið tiesøpagrásto vertinimo
nebelieka net irlabai geruose tekstuose, pavyzdþiui,Agnës Naruðytës
„7 meno dienose“
publikuotame „Niekam nesakyk,kur veda Labirintas“ (2014 12
12,nr. 44 (1105). Autorë tiesiog ypaèmeistriðkai ir jautriai
interpretuojakûrinius, taèiau kaþkas panaðaus ávertinimà atsiranda
visiðkai tuðèio-je vietoje: „Gal tai ir per skambu,bet Liðkevièiaus
kûrinys „Labyrint-hus“ ið tiesø skatina susimàstyti, kàreiðkia
iðtrûkti kitur internetinës be-galybës, vietos dvasià
naikinanèiosglobalizacijos ir ðàlanèiø socialiniøkontaktø laikais.“
Net jei tekstas pa-þeria krûvà svarbiø problemø, kaipMonikos
Krikðtopaitytës „Kaip pa-matuoti ðlovës kokybæ?“ (7 menodienos,
2014 10 17, nr. 36 (1097), taijis vis tiek labiau siekia
iðprovokuotidiskusijà ir suabejoti jau esanèiuvertinimu, o ne
pasiûlyti ir/ar kon-struoti naujà.
Prieð lygiai du mënesius po Do-vilës Tumpytës straipsniu: „Kai
ima-me matuoti(s) ðlovæ“ (7 meno die-nos, 2014 10 31, nr. 38 (1099)
JulijaFomina trumpai nusakë prieþastis,kodël mûsø kritikai neraðo:
„daþnaskritikas neraðo ne todël, kad jamkaþkas nepatinka (kaip tik
todëldaþniausiai ir raðo), o todël, kad ne-turi laiko, bijo, nemoka
raðyti ar pa-prasèiausiai nenori bûti asocijuoja-mas su tam tikru
spaudos „organu“.“Bet, pasirodo, mano skaitytø teks-tø autoriai
daþniau raðo kaip tik ta-da, kai nemoka raðyti, kai neturi lai-ko,
kai bijo vertinti (o vertindami –kad tik nenuvertintø!), o bûti
aso-cijuojamam su kokiu nors spaudos„organu“ ne tik kad norisi, bet
ir sie-kiama, ir net labai dþiaugiamasi, kaikas nors susieja ir su
atitinkamu so-ciokultûriniu kontekstu. Tad jeigudar yra kur nors
uþsislëpusiø „ne-raðanèiø kritikø“, turbût èia bûtømetas juos
paskatinti raðyti, nes pa-naðu, kad prieþasèiø neraðyti
tiesiogneliko. Þinoma, labai gaila, kad me-no kritiko profesija
taip nuvertinama,jog ið tiesø mokantys raðyti beveik ne-raðo: juk
laikas dabar kainuoja kelisar keliasdeðimt kartø daugiau nei la-bai
geri tekstai ir neávertinta kultû-ra nuvertëja dar labiau su
kiekvie-na tokio laiko atkarpa. Tegu bûnaðitas tekstas kaip
priminimas ki-tiems ir ypaè sau Naujøjø metø lai-ko atkarpà raðyti
kitaip.
paskui dar ávyko kaþkoks agresyvuspasimëtymas dovanomis, o tada
duspalvoti kiðkiai ant kalnelio gërë„Paulig“ kavà. Viskas. Nieko
nesu-pratau, iðskyrus tai, kad èia kavos re-klama, bet buvo
ðlykðtu. Reginys aið-kiai nutaikytas á patá þemiausià, kokstik
ámanomas, þiûrovø lygá. Tarsi neidekoratyvaus, nei konceptualaus,
neiðiuolaikinio, nei modernaus, nei vi-duramþiø, nei
prieðistorinio, neiapskritai jokio meno niekada në bû-ti nebuvo. Kà
daryti? Eiti gerti pobalkonu?
„Absoliuti tekstilë“ veikia iki geguþës 31 d.
Taikomosios dailës muziejus
(Arsenalo g. 3A, Vilnius)
Dirba antradieniais–ðeðtadieniais nuo 11 iki
18 val., sekmadieniais nuo 11 iki 16 val.
Kalëdinis sveikinimas ir „Kitas matymas“
nebeveikia
-
8 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)
K i n a s
Autoriniam kinui iðtikimas „Þiemosekranø“ festivalis, kurá
rengiaPrancûzø institutas Lietuvoje,sausio 22 – vasario 8 d.
dvylikojeLietuvos miestø pristatys prancûzøkino aktualijas bei
aktorës ir reþi-sierës Nicole Garcia filmø retros-pektyvà. Jau
deðimtà kartà rengia-mas festivalis kvieèia þiûrovuspaþvelgti á
kinà moters þvilgsniu.
Moterø istorijos
Reþisierë Katell Quillévéré lietu-viø þiûrovams paþástama ið
filmo„Meilë kaip nuodai“. Naujo jos fil-mo „Suzana“ („Suzanne“)
herojëgyvena kartu su tëvu ir seseria. Su-zanos (Sara Forestier)
gyvenimasapsiverèia aukðtyn kojomis, kaimergina ásimyli
nusikaltëlá. Pasako-jimas apima 25 metus. Quillévéréprisipaþásta,
kad jà ákvëpë 1942 m.sukurtas Yasujiro Ozu filmas, pasa-kojantis 20
metø trunkanèià tëvo irsûnaus santykiø istorijà. Taèiau
pa-grindinis reþisierës tikslas buvo pa-pasakoti apie artimas
nusikaltëliømoteris: visuomenë daþniausiai þi-no tik nusikaltëliø
vardus ir visai ne-sidomi tomis, kurios dël savo vyrøgali paaukoti
net gyvybæ.
Solveigos Anspach „Atvira mote-ris Lulu“ („Lulu femme nue“)
he-rojë Lulu (Karin Viard) palieka vy-rà ir tris vaikus. Ji tiesiog
nusprendþiakelias dienas praleisti viena, laisva irnejausdama
sàþinës priekaiðtø. Tryssusitikimai padës Lulu atrasti save.Ðis
filmas – Etienne Davodeau ko-mikso ekranizacija.
Kino þmonës – Léa Fazer filmo„Maestro“ veikëjai. Jaunas
aktoriusAnri svajoja vaidinti veiksmo fil-muose, kai já pakvieèia
autorinio ki-no patriarchas Sedrikas. Filmavimosàlygos visai ne
tokios, apie kokiassvajoja Anri, bet já suþavi bendradar-biai.
Naujosios bangos reþisieriausvaidmeniui Fazer pakvietë
didþiøjøprancûzø kino autoriø numylëtináMichaelà Londsdale’à.
Julie Lopes Curval filmas „Aukð-tuomenë“ („Le Beau Monde“)
pasa-koja apie dvideðimtmetæ Alisà (AnaGirardot). Ði provincialë
yra apsi-gimusi drabuþiø dizainerë. KadAlisa turi talentà, supranta
tik tur-tinga paryþietë Anjez, ji padedamerginai ásikurti
Paryþiuje. Alisadþiaugiasi patekusi á madø „aukð-tuomenæ“. Ðis
pasaulis Alisai galidaug pasiûlyti, bet egzistuoja rizi-ka ir jame
pasimesti. Lopes Cur-val teigia, kad filmà ákvëpë du ro-manai –
Jacko Londono „MartinasIdenas“ ir Edith Wharton „Houseof
Mirth“.
Pagrindinë „Þiemos ekranø“ pro-grama pristatys ir dviejø jaunø
kinomenininkiø pirmuosius pilnametra-þius filmus. Vienas ið jø –
Marian-ne Tardieu „Nejudët!“ („Qui vive“) –pasakoja apie
trisdeðimtmetá vyrà, ku-ris dirba prekybos centre ir susidu-ria su
nepilnameèiø gauja. Po to vy-riðkio gyvenimas staiga
pasikeièia.Tardieu tvirtina, kad jai buvo svar-bu parodyti
problemiðkais vadina-mø priemiesèiø pasaulá. Vienà pa-grindiniø
vaidmenø „Nejudët!“sukûrë Adêle Exarchopoulos, iðgar-sëjusi po
filmo „Adelës gyvenimas.1 ir 2 skyrius“.
Kitos debiutantës Lucie Borlete-au filmas „Fidelio, Alisos
odisëja“(„Fidelio, l’odyssée d’Alice“) pasa-koja apie
trisdeðimtmetæ jûreivæAlisà. Ji palieka savo vyrà ir ásidar-bina
mechanike sename laive „Fi-delio“. Moteris suþino, kad
laivokapitonas – jos pirmoji didþioji meilë.Taip prasideda
melancholijos kupi-na pagrindinës herojës kelionë. Fil-mo
konsultantais tapo jûreiviai, sukuriais reþisierë dvi savaites
pralei-do Atlanto vandenyne. Alisà filmevaidina Ariane Labed, jà
reþisierëpamatë Athinos Rachel Tsangari fil-me „Atenbergas“. 2014
m. Lokar-no kino festivalyje Alisos vaidmuoatneðë aktorei prizà uþ
geriausiàmoters vaidmená.
Vyrø þvilgsnis
Ásimintinà moters portretà sukû-rë ir Jeanas Pierre’as Améris.
Jo fil-mà „Mari istorija“ („Marie Heur-tin“) ákvëpë tikri XIX a.
pabaigosávykiai, susijæ su Marie Heurten(1885–1921). Nuo gimimo
kurène-bylë, mergaitë buvo pasmerkta liktiuþdaryta psichiatrinëje
ligoninëje su„debilës“ diagnoze, taèiau neviltiesapimtas tëvas jà
atveþë á vienuoliøákurtà mokyklà, kur bandyta padëtitokiems
vaikams. Sesuo Margaritapradeda dirbti su „maþu laukiniugyvuliuku“.
Pagrindinius vaidmenisfilme sukûrë Isabelle Carré, iðmo-kusi gestø
kalbà, ir debiutantë Aria-na Rivoire.
Á ne tokià senà istorijà nukels Je-ano-Jacques’o Zilbermanno
filmas„Uþ gyvenimà“ („A la vie“). 1960-aisiais susitinka trys
moterys, kuriosnesimatë nuo tada, kai buvo Auðvi-co kalinës.
Savaitæ jos praleis kartuprie jûros. Tas laikas bus kupinaspokalbiø
ir prisiminimø. Filmà ákvë-pë reþisieriaus motinos istorija, ku-rià
jis uþfiksavo dokumentiniamefilme „Irene ir jos seserys“. Tris
pa-grindines filmo herojes suvaidinoprancûzë Julie Depardieu,
kanadie-të Suzanne Clement ir olandë Jo-hanna ter Steege.
Savæs ieðko Claude’o Duty filmo„O mes – triskart!“ („Chez nous
c’esttrois!“) veikëja Þana. Ji yra ne patásëkmingiausià gyvenimo
tarpsná ið-gyvenanti reþisierë, vykstanti á pro-vincijà pristatyti
vieno pirmøjø sa-vo filmø. Kaip ir dauguma kitø Dutyfilmo
personaþø, ji ieðko gyvenimoprasmës ir nori pabëgti nuo
kasdie-nybës. Þanà suvaidino reþisierë, pui-kiø filmø apie moteris
ties nervø kri-zës riba kûrëja Noémie Lvovsky.
Ypatingi susitikimai
Raðytojas, kino kritikas, reþisie-rius Christophe’as Honoré
uþimaypatingà vietà ðiø dienø prancûzøkine. Romanø vaikams ir
paaug-
liams, kuriuose gvildenamos sudë-tingos AIDS, incesto ir
saviþudybëstemos, autorius iðgarsëjo filmais„Meilës dainos“ (2007)
ir „Mylimie-ji“ (2011), jie sulaukë gerbëjø ir Lie-tuvoje. Honoré
filmai visada provo-kuoja diskusijas. Be abejo, jas sukelsir
naujausias jo filmas „Metamorfo-zës“ („Métamorphoses“),
sukurtaspagal romënø poeto Ovidijaus ei-les. Honoré pasiûlë
ðiuolaikiðkà po-emos interpretacijà. Jo filmo hero-jai yra du
ðiuolaikiniai jaunuoliai.Merginà sudomina prieðais licëjøsutiktas
keistas jaunuolis. Ji leidþiasiuþburiama pasakojamø istorijø
apiedievus, kurie ásimyli jaunus mirtin-guosius. Honoré sako, kad
kiekvie-nas naujas jo filmas tarsi prieðtarau-ja ankstesniam, ðiame
jis norëjæsiðsivaduoti nuo tradicinio personaþosuvokimo. Dauguma
filmo aktoriø –neprofesionalai. Reþisierius sako no-rëjæs parodyti
senovës graikø paliki-mà ðiuolaikinëje Prancûzijoje, taippat tai,
kad senovës mitai iki ðiolveiksmingesni uþ amerikieèiø masi-næ
kultûrà. Honoré siûlo jauniesiemsprancûzams juos atrasti ið
naujo.
Isabelle Huppert iki ðiol yra po-puliariausia prancûzø aktorë
Lietu-voje. „Þiemos ekranai“ parodys vie-nà naujausiø aktorës filmø
– MarcoFitoussi „Ðëliones Paryþiuje“ („LaRitournelle“), kuriame
Huppert su-vaidino galvijø augintojà Briþit iðNormandijos. Moteris
– tikra sva-jotoja, tad uþauginusi vaikus ji nu-sprendþia patraukti
á Paryþiø. Arpavyks pradëti gyvenimà ið naujo?
Vienintelis animacinis „Þiemosekranø“ filmas „Aja ið
Jopugono“(„Aya de Yopougon“, reþ. Margue-
rite Abouet, Clément Oubrerie) nu-kels á 8-ojo deðimtmeèio
DramblioKaulo Kranto sostinæ Abidþanà.Èia gyvena devyniolikmetë
Aja, ku-riai labiau patinka mokytis namuo-se, nei vaikðtinëti su
draugëmis.
Nicole Garcia retrospektyva
Ið Alþyro kilusi aktorë ir reþisie-rë Nicole Garcia studijavo
vaidybàParyþiaus konservatorijoje. Kine jidebiutavo 1968 metais,
taèiau buvopastebëta po to, kai 1974 m. nusi-filmavo Bertrand’o
Tavernier filme„Te prasideda ðventë“. Ankstyviejiaktorës vaidmenys
ásiminë dar ir to-dël, kad ji daþnai filmavosi iðskirti-niø kûrëjø,
temø ar formos filmuose:1976 m. suvaidino Naujosios
bangospradininko Jacques’o Rivette’o fil-me „Dvikova“, 1980 m. –
AlainoResnais filme „Dëdulë ið Ameri-kos“. Bet „Cezará“ uþ
geriausià an-tro plano vaidmená ji gavo nusifilma-vusi Philippe’o
de Broca komedijoje„Kavalierius“. Þiûrovø pripaþinimàaktorei atneðë
ir Claude’o Lelouchoðeimos saga „Vieni ir kiti“.
9-ajamedeðimtmetyje Garcia sukûrë ne vie-nà ásimintinà ðiuolaikinës
prancû-zës paveikslà.
Garcia ir pati kuria filmus. 1986 m.Kanuose pristaèiusi
trumpametraþádebiutà, já sukûrë ne vienà filmà, gvil-denantá ðeimos
ryðiø, pasirinkimo,meilës temas. Juose ryðkius vaidme-nis sukûrë
Nathalie Bay („Kas an-trà savaitgalá“), Gérard’as
Lanvinas(„Numylëtinis“), Catherine Deneu-ve („Vandomo aikðtë“),
DanielisAuteuilis („Prieðininkas“).
PARENGË Þ . P.
Prancûziø portretaiArtëja „Þiemos ekranai“
Nauji filmai
Geismo kamufliaþasChameleonas – taip daþnai vadi-
namas Franšois Ozonas. Jis keièiaþanro odà, puikiai iðmano
stiliausir nuotaikø atspalvius. Dar jis mëgs-ta þaisti þiûrovo
lûkesèiais, manipu-liuoti jo emocijomis ir provokuoti.Tik Ozono
provokacijos ðvelnesnësir nuosaikesnës nei, sakykime, joamþininkø
Larso von Triero ir Mi-chaelio Haneke’s, taip pat uþsitar-navusiø
neatplëðiamà provokatoriøetiketæ. Jis greièiau ðvelniai
kepðtelisavim patenkintai, ant patogios ku-ðetës prisnûdusiai
viduriniajai kla-sei, kurios gyvenimà valdo normos,taisyklës ir
visada po ranka esantis po-litinis korektiðkumas. Visa tai Ozo-nà
erzino nuo pradþiø. Todël jau pir-muoju ilgametraþiu filmu
„Situacijøkomedija“ jis bandë perþengti ir vi-suomenëje, ir kine
ásitvirtinusiø kon-vencijø bei tabu ribà.
Ozono taktika paprasta. Jis su-drumsèia uþsistovëjusá vandená,
otada stebi, kaip drumzlës lëtai lei-
dþiasi ir sugula á kitoká pieðiná neiprieð tai. Visa tai jis
daro valiûkiðkaiðypsodamasis. Kaip neklauþada vai-kas ið uþ kampo.
Visada toks buvo.
Iðbandæs daug þanrø, ðákart Ozo-nas (vël) vaikðto romantinës
dramosir melodramos paribiais. „Naujadraugë“ („Une nouvelle amie“,
Pran-cûzija, 2014) prasideda kaip nusal-dintas popietinës
televizijos reginysvaikams. Dvi mergaitës – Lora irKler – laksto
pievoje, supasi sûpy-nëse, krykðtauja. Jos geriausiosdraugës. Bet
geriausioms drau-gëms, kaip rodo (kino) praktika,anksèiau ar vëliau
tenka amþiams
susipykti arba iðsiskirti. Ozonas ren-kasi antrà variantà. Lora
mirðta, pa-likdama ne tik Kler, bet ir vyrà Davi-dà su kûdikiu ant
rankø. Bet geriausiosdraugës vieta tuðèia ilgai nebus. Grei-tai jà
uþims Davidas, kuris, pasirodo,mëgsta persirengti moterimi
(þmonosdrabuþiais) ir vaikðèioti po nuosavonamo kambarius. Vyro
paslaptis tam-pa bendra draugø paslaptimi. Klerpadeda ágyvendinti
draugës vyro il-gai slopintà troðkimà. Taèiau þaidimaitapatybe,
kaip rodo ta pati (kino)praktika, retai apsieina be linksmøir
liûdnø nesusipratimø.
Ozonas pateikia virtinæ svarsty-
mø apie slapèiausius þmoniø troð-kimus, slopinamas aistras ir
uþ-gniauþtà geismà. Kodël Davidaspersirengia mirusios þmonos
drabu-þiais? Ko ið tikrøjø geidþia Kler: Da-vido kaip vyro, Davido
kaip motersar Davido su Loros drabuþiais, t.y.geriausios draugës
kopijos? Klau-simø Ozonas daugina su kiekvienuepizodu, keisdamas
nuotaikas irátampos lygá. Jis tai nuklysta á krimi-nalo valdas, tai
pametëja almodova-riðkø intonacijø (epizodas gëjø klu-be), tai
imituoja amerikietiðkasmelodramas. Ar priemiestis, kuria-me gyvena
personaþai, neprimenaamerikietiðkø filmø erdvës: didþiu-lis balsvas
namas, raudonas kabrio-letas prie garaþo, tvarkinga veja?Ozonas
plaka þanrø, nuorodø ir sti-lizacijos kokteilá. Atsakymus raspats
þiûrovas. Reþisierius tik patei-kia savà laimingos pabaigos
varian-tà – dvi gatve tolstanèias moteris.Naujas geriausias
drauges, kuriøviena – su blondinës peruku.
Þiûrovo valia – tikëti ar þvelgtiskeptiðkai á tokià pabaigà,
smerkti
personaþus ar juos iðteisinti, bûti to-lerantiðkam ar piktintis.
Pats Ozo-nas nëra moralistas. Jam tiesiog pa-tinka þaisti mûsø
ásivaizdavimu, kasyra gerai, o kas blogai, kas priimti-na, o kas
ne. Á ðá þaidimà, jau minë-jau, jis átraukia ir kinà. Ið
þaidybið-kos dvasios, matyt, gimë ir scenakino teatro tamsoje, kai
ant Davido,persirengusio moterimi, apnuogintokelio rankà
geidulingai uþdeda ne kaskitas, o jo didenybë Reþisierius. Ozo-nas
slapta geidþia savo kûrinio, gei-dþia kino. Ið ðio jausmo ir
gimstaprancûzo kûriniai.
Tik gaila, jog naujausiuose fil-muose Ozonas greièiau
primenaprofesionalø ðaðkiø þaidëjà. Figûrë-liø (personaþø,
situacijø, nuotaikø,stiliø) stumdytojà. Iki, mano many-mu,
geriausiø savo filmø „Po smë-liu“, „Baseinas“ ir „Likæs
laikas“,kuriuose meistriðkai perteikë veikë-jø psichologijos
niuansus, uþèiuopëprabëgantá laikà, jis nebepakyla.Nes þaista tuose
filmuose buvo nepaprastomis ðaðkëmis. Ðachmatais.
GED IMINAS KUKTA
-
7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 9 psl.
I n m e m o r i a m
Sausio 7 d. Varðuvoje mirë Ta-deuszas Konwickis – lenkø
raðyto-jas ir kino reþisierius. Save jis daþ-nai vadindavo „gudriu
lietuviu“, oknygose nuolat prisimindavo savovaikystës Kolonia
Wileñska (taipanksèiau vadinosi Naujoji Vilnia) irVilniø.
Konwickis gimë 1926 m. Naujo-joje Vilnioje, anksti neteko tëvo,
au-go pas giminaièius, mokësi VilniausÞygimanto Augusto
gimnazijoje,karo metais buvo „Armia Krajowa“partizanas – ið pradþiø
kovojo prieðnacius, paskui – prieð rusus. 1945 m.su padirbtais
dokumentais repatri-javo á Lenkijà.
Interviu Annai Bikont ir JoannaiSzczæsnai Konwickis yra sakæs:
„Kaivaþiavau ið Vilniaus á Lenkijà, turë-jau partizanø adresus ir
kontaktus.Taèiau pamaèiau visai kità pasaulá.Jauni þmonës tada
jautë siaubingàgyvenimo alká. Tada buvo moralinispakilimas,
nusiteikimas, kad pasaulágalima pakeisti. Gyvenau moralinë-je
ekosferoje, átampø atmosferoje.Todël man buvo lengva priimti tà
pa-siûlymà pagerinti pasaulá, kurá neðëmarksizmas. Dar bûnant
ásitikinu-siam, kad kvailas pasaulis atvedë priekarinës
katastrofos. Man atrodë, kadiðtrûkti ið tos katastrofos, taip pat
irmoralinës, padës utopija.“
Konwickis studijavo Krokuvoje,Jogailaièiø universitete, vëliau
per-sikëlë á Varðuvà. Ið pradþiø Konwic-kis raðë socrealistinius
reportaþus,statë Naujàjà Hutà, bet ið partijosiðstojo 1966 m., po
to, kai ið jos ið-metë filosofà Leszekà Koùakowská.Konwickis
dalyvavo demokratinësopozicijos veikloje (nors neástojo ájokià
organizacijà), jo knygos buvoleidþiamos pogrindyje, bet jas skai-të
visi („Maþoji Apokalipsë“ savi-laidoje pasirodë net 8 kartus),
oKonwickis ilgam buvo iðbrauktas ið
vadovëliø ar enciklopedijø ir kito-kiø oficialiø þinynø.
„Raistai“ („Rojsty“), „Dangunþengimas“
(„Wniebowstàpienie“),„Niekas arba niekas“ („Nic albonic“), „Bohiñ“,
„Ðiuolaikinis sapni-ninkas“ („Sennik wspóùczesny“),„Meilës ávykiø
kronika“ („Kronikawypadków miùosnych“), „Lenkøkompleksas“
(„Kompleks polski“),„Maþoji apokalipsë“ („Maùa apoka-lipsa“) ir
kitos Konwickio knygos áro-do, kad joks kitas raðytojas nemokë-jo
taip sujungti praeities ir ateities,perþengti lenkiðko
provincialumo ri-bø. Konwickis yra prisipaþinæs, kadnesigaili
andainykðèio angaþuotu-mo, bet, kita vertus, nuolat
jauèiasiatsakingas uþ Liaudies Lenkijà. Tasprieðtaravimas
atskleidþia jo kûry-bos prasmæ: tai jungtis tarp senama-diðko
kaltës jausmo ir atsakomybësuþ kità þmogø, ðalá, pasaulá.
Kelioms pokario lenkø kartomsKonwickis buvo kaip pranaðas.
Jisdalyvavo pokario Lenkijos konvul-sijose ir ne maþiau nei
WitoldasGombrowiczius padëjo lenkø inte-ligentams iðtrûkti ið
istorijos spàs-tø. Nusivylæs senosiomis ideologi-jomis (mokykloje
þavëjæs AdomoMickevièiaus mesianizmas þlugo,kai „Armia Krajowa“
partizanasKonwickis turëjo dalyvauti iðdavi-ko egzekucijoje), jis
susiþavëjo nau-jomis (komunizmas þadëjo taikà irsocialiniø
konfliktø iðnykimà), betir tà tikëjimà prarado dar nesulau-kæs
trisdeðimt. Bûtent tada, vienat-vëje, Konwickis gimë ið naujo ir
kaipraðytojas, ir kaip kino autorius, norsið pradþiø net buvo
nusprendæs ne-beraðyti.
1958 m. tuðèiame paplûdimyje suminimalia filmavimo grupe ir
be-veik mëgëjiðkomis sàlygomis nufil-muotas Konwickio kino
debiutas„Paskutinë vasaros diena“ („Ostat-
ni dzieñ lata“) Venecijoje gavo Di-dájá prizà. Lenkø istorikai
mano,kad filmas já gavo todël, kad aplen-kë prancûzø Naujàjà bangà.
Filmai„Salto“, „Kaip toli nuo èia, kaip ar-ti“ („Jak daleko stàd,
jak blisko“),„Vëlinës“ („Zaduszki“), Cz. Miùoszo„Isos slënio“
(„Dolina Issy“) ekra-nizacija ar Adomo Mickevièiaus„Vëliniø“
motyvais ið dalies Vilniu-je filmuota „Lavina“ („Lawa“), ku-rià
Konwickis sakë kûræs tik tam,kad Gustawas Holoubekas galëtøpasakyti
Konrado monologà, – sa-varankiðki, originalios kino kalbosir
stiliaus kûriniai, në ið tolo nepri-menantys kinu susiþavëjusiø
raðyto-jø opusø.
Konwickis turëjo didelës átakoslenkø kino istorijai, nes buvo
keliøkino susivienijimø literatûriniu va-dovu, pagal jo paraðytus
scenarijusJerzy Kawalerowiczius kûrë klasi-kinius filmus „Joana,
angelø moti-na“, „Faraonas“, „Austerija“.
Andrzejus Wajda prisimena, kadKonwickis jo gyvenime
suvaidinomilþiniðkà vaidmená, nes bûdamas„Kadr“ susivienijimo
literatûros va-dovu scenarijø komisijoje iðkovojoteisæ statyti
„Kanalà“. Anot Wajdos,Konwickis visada rëmë debiutantus,jaunus
þmones: „Jis reikalavo, kadmes bûtume savimi. Jis geriausiai iðmûsø
suvokë, kas yra, ko siekia. Joromanai ir filmai kalbëjo mums,
kadreikia ginti savo tikslus. Pagal joknygà sukûriau „Meilës ávykiø
kro-nikà“. Tada turëjau laimës dirbti sujuo ne tik kaip su
scenarijaus auto-riumi. Konwickis panoro suvaidin-ti ðiame filme
dvasià, kaþkà ið kitopasaulio. Jis suteikë „Kronikai...“paslapties,
kurios kitaip nebûèiaupasiekæs.“
Adamas Michnikas nekrologe ra-ðë, kad Konwickis visada
vaikðèio-jo savo keliais: „Jis niekad nesivai-
kë madø, greièiau pats kûrë naujasmadas. Turëjo daug sekëjø,
betKonwickio neámanoma pamëgdþio-ti. Jo jautrumas ir ðirdies
iðmintis,jo ironija ir sarkazmas, bet taip patjo dràsa ir
determinacija – visa taikûrë nepakartojamà visumà, kuri vi-sada bus
nacionalinës kultûros su-dedamoji dalis.“
Michnikas pabrëþë, kad raðytojasnekentë nacionalistinës
megaloma-nijos ir kanèios kulto, ðlykðtëjosi an-tisemitizmu:
„Konwickio Lenkijabuvo daugelio tautø, religijø ir kal-bø tëvynë –
joje buvo vietos katali-kø baþnyèiai, staèiatikiø cerkvei, to-toriø
meèetei, liuteronø maldosnamams ir þydø sinagogai. KaipAdomas
Mickevièius ir CzesùawasMiùoszas, jis buvo Lietuvos Didþio-sios
Kunigaikðtystës – laisvos nuoetninio iðskirtinumo prakeiksmoerdvës
– vaikas.
Adomo Mickevièiaus jubiliejuiskirtame tekste Konwickis
raðo:„Mano atmintis silpna, bet vilnie-tiðki genai stiprûs“ ir
prisimena,kaip karinës padëties metais kiek-vienà vakarà keliaudavo
Vilnelëskrantais per Markuèius á NaujàjàVilnià, nepamirðdamas në
vieno krû-mo, ðaltinio, upës ar gatvës vingio,
kalnelio. Tos kelionës vykdavo tikmintyse, bet Konwická jos
gelbëjo.
Michnikas sako: „Savo mene jisvisada buvo beviltiðkø reikalø ir
pra-laimëjusiø þmoniø advokatas. Tuo jispraturtino savo laikà ir
tokia buvojo þinia: ironiðkas sau, solidarus supersekiojamaisiais.
Jis visada skaus-mingai preciziðkai diagnozuodavoserganèià lenkø
savimonæ – uþten-ka perskaityti „Dangun þengimà“ ar„Kalendoriø ir
smëlio laikrodá“.
„Maþoji apokalipsë“ buvo þiauridiagnozë ir rûstus perspëjimas
apietai, kas gali atsitikti ateityje. Ásimi-niau jo nuomonæ apie
opozicijosþmones: „Jie tokie pat „aparatèikai“kaip ir valstybës
tarnautojai. Etati-niai, pasidavæ rutinai, iki gyvos gal-vos. (...)
Jie ið reþimo kûno ir krau-jo.(...) Jie tos sistemos iðskyros,
tostironijos ðonkauliai“. Ásiminiau tuosþodþius visam laikui.“
Kartà paklaustas, kodël raðë irkûrë filmus, Konwickis atsakë:
„No-rëjau palikti pëdsakà, monogramàant sienos, neþinau kam ir
kodël.Bet jauèiau poreiká.“
PAGAL „GAZETA WYBORCZA“PA R E N G Ë K . R .
Vilniaus romantikasMirë Tadeuszas Konwickis
Rodo TV
Dràsios ir þiaurios
Neseniai teatre sutikau senà pa-þástamà. Ið pradþiø jis
pasiteiravo,kur dirbu (ið ko dar atpaþinsi lietu-vá, jei ne ið
netaktiðko klausimo?),o suþinojæs, kad dëstau vienojeaukðtojoje,
energingai pasidþiaugë,juk mokyklos vadovai – jauni þmo-nës.
Tarstelëjau, kad bendrauju nesu vadovais, o su studentais.
Taèiauiðkart supratau, kad senas paþásta-mas tapo politiku ar bent
politikøpatarëju. Tuose sluoksniuose ápras-ta dþiaugtis jaunais
vadovais. Mantai primena ne tokius senus laikus,kai propagandistai
dþiaugësi sudë-tingas uþduotis vykdanèiais komjau-nuoliais.
Mentalitetas nepasikeitë.Gal todël ir nekeista, kai patriotiz-mo
tautà dabar moko korumpuotipolitikai, buvæ aukðtosios
partinësmokyklos dëstytojai, Pakaunës iste-rikai ar tiesiog jauni
jëzuitai, kurienori þegnotis pamatæ Þaliojo tiltoskulptûras.
Istorija jø nieko neiðmo-kë. Todël primygtinai rekomenduo-ju
pasiþiûrëti 1987 m. Lietuvos ki-
no studijoje Ferdinando Kauzonosukurtà dokumentiná filmà „Kas
jûs,kunige Svarinskai?“ (LRT Kultûra,21 d. 23.15). Pamenu dar tada
fil-mas darë keistà áspûdá, nes „perest-roika“ jau buvo
prasidëjusi, bet fil-
Taèiau ði televizijos savaitë leiskartu su teatre sutiktu mano
paþás-tamu pasidþiaugti jaunais veidais.Naujausià Woody Alleno
filmà lygþvaigþdë nuðvietë Emma Stone. Todëlsu malonumu
pasiþiûrësiu 2010 m.
ið aplinkos. Todël mergina papasa-koja draugei spalvingà
istorijà apieneva prarastà nekaltybæ, erotiniusnuotykius ir tampa
puritoniðkosmokyklos þvaigþde.
Jaunosios Luko Moodyssono fil-mo „Mes geriausios!“ (LRT
Kultûra,21 d. 21.30) herojës – trys Stokhol-mo paauglës. Viena jø –
sociopatë,kita – kompleksø kupina intelektu-alë, treèia – ið
religingos ðeimos.9-ajame deðimtmetyje jos nuspren-dþia sukurti
pankroko grupæ, norsvisi aplink kalba, esà pankrokas mi-rë ir
aplink skamba tik disko muzi-ka. Tai dar vienas ðvedø filmas
apievaikystæ, o ðie ðvedams dabar pa-vyksta bene labiausiai. Ypaè
jei tavaikystë kupina maiðto.
Dar vienà, tik fantastiðkà paaug-lës istorijà trileryje „Hana“
(LNK,19 d. 22.10) pasakoja Joe Wrightas.Hana uþaugo toli nuo
civilizacijos,Suomijos ðiaurëje. Tëvas (Eric Ba-na) jà uþaugino
tobula þudike. Pir-moji misija privers mergaitæ atrastineþinomus
savo praeities faktus.Þiûrovø laukia daug gaudyniø, rink-tiniø
niekðø, specialiøjø agentø, opabaigoje lyg vyðnia ant torto –
Ca-
te Blanchett. Taèiau Hanà suvaidi-nusià Saoirse Ronan bus sunku
pa-mirðti. Jos vaidyba atperka banaløsiuþetà, uþgoþia fantastiðkus
Ðiau-rës peizaþus ir net Blanchett. Ro-nan veide – tai, ko visada
lauki iðkino, – paslaptis ir jëga.
Tuo Saoirse Ronan artima Mi-chaelui Fassbenderiui, kurio
veidàtaip mëgsta tyrinëti skirtingi reþisie-riai. Bijau, kad Neilo
Marshallo2010 m. filme „Centurionas“ (BTV,ðávakar, 16 d. 23.50) jam
nelabai pa-sisekë. Aktorius suvaidino Romoskará Kvintusà Diasà.
Bûtent jo le-gionas 117 m. nesugebëjo uþkariau-ti ðkotø. Legionas
klaidþioja pelkë-mis ir miðkais, vis patekdamas ánarsios vietinës
merginos spàstus.Mergina yra nebylë, mat vaikystëjejà iðprievartavo
romënai, o paskuinupjovë lieþuvá, bet vienas mano ko-lega juokavo,
kad taip yra tik todël,kad Olga Kurylenko niekaip negaliatsikartyti
savo akcento. „Centurio-nas“, be abejo, kruvinas reginys, betjuk
þiemos naktys – ilgos ir tamsios.
Jûsø –
JONAS ÛB IS
mo kûrëjai nuoðirdþiai tyèiojosi iðkalinèio kunigo. Itin
pamokomasfilmas, ypaè turint omenyje, kad Ne-priklausomoje
Lietuvoje jo autoriustapo vieno ið Seimo vadø kalbø ra-ðytoju, t.y.
taip pat mokë tautà pa-triotizmo.
Willo Glucko sukurtà „Lengvabûdæpirmûnæ“ (TV1, 19 d. 21 val.).
Fil-mas atskleidþia paaugliø elgesiomotyvus, beje, jis tapo Stone
karje-ros lûþiu, atneðë jai „Auksinio gaub-lio“ nominacijà. Aktorë
jame suvaidi-no pirmûnæ Oliv, kuri nenori iðsiskirti
„Lengvabûdë pirmûnë“
-
10 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)
S a u s i o 1 6 – 2 5
P a r o d o s
V I L N I U S
Nacionalinë dailës galerijaKonstitucijos pr. 22
XX a. Lietuvos dailës ekspozicija
Kazimieros Zimblytës (1933—1999) anksty-
vosios kûrybos paroda
Teodoro Kazimiero Valaièio (1934—1974)
kûrybos retrospektyva
Paroda-rekonstrukcija „Aleksandra Kaðuba.
Spektro uþuomina. 1975 metø projektas
Nacionalinëje dailës galerijoje“
Vilniaus paveikslø galerijaDidþioji g. 4
Chodkevièiø rûmø klasicistiniai interjerai
Lietuvos dailë XVI—XIX a.
Jurgio Baltruðaièio memorialiniai baldai
iki 19 d. — paroda „Ið ðalèiausio kraðto:
Ðiaurës ðaliø juvelyrika“
Radvilø rûmaiVilniaus g. 24
Europos dailë XVI—XIX a.
Dubingiø ir Birþø kunigaikðèiai Radvilos
Rytø Azijos, Naujosios Gvinëjos ir Australijos
aborigenø menas
Taikomosios dailës muziejusArsenalo g. 3A
Paroda „Maiðtas buduare“ (XX a. aðtunto
deðimtmeèio mada ið Aleksandro Vasiljevo
kolekcijos)
Paroda „Absoliuti tekstilë. Nuo iðtakø iki XXI a.“
Vytauto Kasiulio dailës muziejusA. Goðtauto g. 1
Retrospektyvinë Vytauto Kasiulio kûrybos
ekspozicija
iki 18 d. — Telesforo Valiaus (1914—1977)
gimimo ðimtmeèiui skirta paroda
Lietuvos nacionalinis muziejusNaujasis arsenalasArsenalo g.
1
Senosios Lietuvos istorija XIII—XIX a.
Lietuviø liaudies menas
Kryþdirbystë
Paroda „Lietuvos paviljonà 1939 m. Niujorko
pasaulinëje parodoje prisimenant“
Paroda „Neþinomas þinomas architektas“,
skirta architekto Romualdo Ðilinsko 80-
osioms gimimo metinëms
Paroda „Aukso vainikas“
Kazio Varnelio namai-muziejusDidþioji g. 26
K. Varnelio kûrybos ir kolekcijos ekspozicija
Lankymas antradiená–ðeðtadiená ið anksto
susitarus tel. 279 16 44
LDK Valdovø rûmaiKatedros a. 4
iki 18 d. — paroda „Europos Viduramþiø ir
Renesanso gobelenai. Gijomis iðausta istorija“