Nr. 3 (57) Utenos „Saulės“ gimnazijos laikraštis · na aktualiausių šių laikų problemų, kurią ban-do spręsti daugelis pedagogų, psichologų. ... kol ši baimė prade-da

U t e n o s „ S a u l ė s “ g i m n a z i j o s l a i k r a š t i sAtvirų durų diena 2013

Neįtikėtina! Mūsų gim-nazijoje! Ne televizi-joje! Ir jau ketvirtą kartą balandžio 30 d. 14 valandą konferencijų salėje vyks intelektualioji viktorina „Kas? Kur? Kada?“ Šį kartą žais mokinių savival-dos komanda. Iki tolei jau žaidė 4a merginų, pirmokų ir mokytojų komandos. Įdomiausia tai, kad vik-torina vyksta lygiai taip pat kaip televizijoje ir ją galima tiesiogiai matyti internetu: http://www.justin.tv/utenossaulesgim-nazija. Apie viktorinos organizavimo užkulisius nusprendėme paklausti is-torijos mokytojos Audronės Mikalaičiūnienės.

Kaip ir kam kilo su-manymas rengti žaidimą „Kas?Kur?Kada?“ inter-netu?Rugsėjo mėnesį, kai su

1c klase (auklėtiniais) kalbėjome apie klasės veik-los planą, nutarėme, kad būtų įdomu tokį renginį organizuoti mokykloje ar klasėje. Tada žaidimas buvo rodomas per TV3 ir buvo labai populiarus. Kai pasikalbėjome su direkto-riumi, jis pasiūlė viktoriną transliuoti internete.Ar lengva rasti žmonių,

norinčių žaisti koman-doje?Buvo lengva dirbti su 4a

klasės komanda, mergi-nos tąkart pralaimėjo žiūrovams tik 1 tašku (6:5). 1c klasės komanda labai

„Kas?Kur?Kada?“jaudinosi, nes pirmą kartą pasirodė prieš kameras ir laikė rankose mikrofonus. Devintokai pralaimėjo re-zultatu 6:4. Nesunku buvo sukviesti mokytojus, kurie laimėjo 4:8. Dabar žaidimui ruošiasi mokinių savivaldos komanda.Ar sunku rasti žmonių,

galvojančių klausimus? Nėra sunku, nes žaidimui

klausimus galvoja ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, ir gimnazijos darbuotojai, ir net jų giminaičiai. Tačiau didžiosios dalies klausimų autoriai patys mokiniai ir mokytojai.Kaip kaupiamas piniginių

prizų fondas?Mūsų žaidimą remia gim-

nazijos mokinių tėveliai ir viena įstaiga, kuri nenori reklamos.Ar išsipildė lūkesčiai? Taip. Esu labai dėkinga

auklėtiniams, dvylik-tokui Titui (4d), Albinu-kui (A.Svigariui), kuris atsakingas už transliaciją internetu, muzikos moky-tojui A.Janaudžiui, paren-kančiam muzikines pau-zes, ir, aišku, direktoriui V.Bubuliui, padedančiam realizuoti mūsų idėjas.Kokia žaidimo ateitis?Mūsų žaidimo idėją labai

palaiko direktorius. Mes tu-rime puikių planų ateityje, tik šiandien dar nenorime jų atskleisti.

„Lango“ redakcija dėkoja už atsakymus ir linki sėkmės įgyvendinant visas idėjas!

Artėjant egzaminams mūsų dvyliktokai vis dažniau susimąsto, kad teks palikti mokyklą. Na, o į jų vietą ateis pirmokėliai, d a b a r t i - niai aštunto-kai, kurie vi-sai neseniai, balandžio 19 d., suplaukė iš viso ra-jono į mūsų gimnaziją. Čia juos pasitiko mūsų mokyklos vadovai, dainininkai, „Tandemus“ šokėjai ir mokinių aktyvas, kuris pristatė visas mokyk-los veiklas. Po to būsimieji (tikėkimės!) mūsų ben-dramoksliai žvalgėsi po mokyklą: juos pasitiko matematikos kabinetas su interaktyviąja lenta, „raudo-nasis“ pastatas su senuoju rūsiu ir muziejumi, kuriame daugeliui didžiausią įspūdį paliko sena mokyklinė uni-forma. Viena iš ekskursijos po gimnaziją stotelių – mūsų gimnazijos laikraščio „Langas“ redakcija. Net trimis srautais laikraščio žurnalistės priėmė būsi-muosius gimnazistus. Nuo- taika buvo puiki – visi šypsojosi, nes aktyvi

žurnalistų komanda ne tik papasakojo laikraščio gyva-vimo istoriją, bet ir paruošė smagų žaidimą. Čia mes ir

patikrinome, ar iš būsimų gimnazistų išeitų geri žurnalistai. Ir nenusivylėme. Aštuntokai puikiai žaidė ir už tai gavo šaunių prizų. Nebūtume žurnalistai, jei nepatikrintume jaunųjų gimnazistų akylumo – ant stalų gulėjo kvietimai į žurnalistų klubą. Išskirtinės spalvos kvietimas, atsi-tiktinai pakliuvęs svečiui, reiškė papildomą prizą. Gal tai būsimo žurnalisto likimo ženklas? Tikimės, jog buvome įdomūs, ir šiemet mus paliksiančius dvyliktokus pakeis dar šaunesni devintokai. Vėliau konferencijų salėje būsimieji gimnazistai pildė prašymus ir susimąstę išėjo į pavasarišką miestą. Be-lieka laukti jų sugrįžtant

rudenį.

Greta Rušėnaitė,

2c

Jonė Nargėlaitė,

3c

2013Balandis

Nr. 3 (57)

2013 m. balandis2

Kalba – būtinybė. Ja žmonės reiškia jausmus, sprendžia konfliktus, dali-jasi prisiminimais – ben-drauja. Atrodo, kad ji laisva ir nevaržoma, bet tai ne-tiesa. Kiekvienas žmogus turi savo tabu – temą, ku-ria kalbėti vengia. Žinoma, kiekvieno žmogaus tabu yra kitoks, bet apklausu-si savo bendraamžius išskyriau tris pagrindines temas, kurių jie vengia. Kodėl bendraamžius? Todėl, kad būtent mūsų, paauglių, kalba atrodo labiausiai nevaržoma, mes iš savo lūpų kartais paleidžiame tokių žodžių, kuriuos išgirdus galima krūptelėti. Be to, paaug-liai labiausiai nesupran-tamos ir sudėtingiausios, dar besiformuojančios asmenybės. Tad, manau, su-pratote, kad mano straipsnis ir bus apie paauglių kalbos tabu.„Tikėk tyliai, jei nenori

tapti pajuokos objektu“, – taip teigė viena „Saulės“ gimnazijos mokinė, nepa-norusi būti įvardinta. Ji pasakojo, kad dar būdama pradinukė prabilusi apie tikėjimą ir garsiai pasa- kiusi: „Taip, aš tikiu, aš savo noru einu į bažnyčią“,– tapo savaitės klounu visoje mokykloje. Atrodo, kad dabar, sulaukę septynio-likos, turėtume suprasti ir toleruoti tikinčiuosius, bet daugelis vis dar žiūrime į juos tarsi į keistuolius iš ki-tos planetos. Mums sunku suprasti tikėjimo esmę, nes dauguma mūsų mano, kad tikėjimas – bobučių prama-nas. Taip mes, jauni žmonės, veikiami stereotipų ir ban-dos jausmo, įgyjame baimę prisipažinti, kad tikime. Baiminamės, nes nenorime atrodyti kvailai, nenorime

Apie ką bijo šnekėti jauni žmonės?būti pravardžiuojami ar pa-tirti patyčių. Bet ne tik tikėjimo

tema paaugliai tampa nebylūs. Patyčios – vie-na aktualiausių šių laikų problemų, kurią ban-do spręsti daugelis pedagogų, psichologų. Bet to visiškai išvengti neįmanoma. Daugiau negu trečdalis Lietuvos vaikų yra prisipažinę patyrę patyčias, o koks skaičius nutylėjusių? Tiesa ta, kad kiekvie-nas esame išgirdę bent jau kvailą pastabą gatvėje, mokykloje ar kur kitur. O kur tai nuveda? Paaug-liai dažnai supyksta ir tyčiojasi vieni iš kitų, kol tai tampa amžinu ratu, grandine... Kiek-vienam paauglystėje norisi visiems patikti ir įtikti, būti populiariam, kaip nors išreikšti save. Bet kaip tai daryti, jei kažkada iš tavęs tyčiojosi? Juk jei tavo draugą pravardžiavo bu-vusioje mokykloje, jis jau nebe „kietas“, jis gadins įvaizdį visur ir visada, o jei tu su juo bendrausi, gal ir iš tavęs ims tyčiotis? Tokios mintys kirba paauglių gal-vose, todėl daugelis tyli, nes nenori atrodyti silpni ir šia tema daugelis nedrįsta kalbėti net su artimais drau-gais. Be to, daugelis

paauglystėje nori išbandyti save ir savo jėgas, pa-tirti tai, kas draudžiama. Šiuo gyvenimo periodu dominuoja smalsumas, kuris dažnai ir nugali patį paauglį. Po tokių veiksmų, kai smalsumas paima viršų nugalėdamas blaivų protą, jaunas žmogus supranta, kad padarė blogai, bet ar jis kam drįsta prisipažinti?

Jeigu tik jo draugų būrys tam nepritartų, paauglys nieka-da apie tai neužsimintų, jis nenorėtų, kad į jį pažiūrėtų „kreivai“. Vienas vaikinas, buvęs „Saulės“ gimnazi-

jos mokinys, prisipažino, kad jo šeima neturėjo daug pinigų ir negalėjo jam pirk-ti saldumynų, traškučių, todėl vieną kartą, būdamas 9-toje klasėje, jis pavogė iš parduotuvės saldainių. „Buvau geras mokinys, lankydavau pamokas, stengdavausi mokytis, bet vagystės tapo mano yda, supratau, kad tai, ko seniau negalėjau nusipirkti, galiu gauti lengvai ir tai tęsėsi ir tęsėsi“, – pasakojo ano-nimu panoręs likti vaiki-nas. Vėliau, kai draugai jį pradėjo įtarinėti, prisipažino vogęs. Žinoma, tai neatnešė nieko gero, mokykloje gan-dai nuėjo toli ir, kai vieną kartą klasės draugui dingo telefonas, kaltas liko anoni-mas. „Daugiau niekada nebesakiau savo draugams to, ko jie nenorėjo girdėti". Taip gimsta dar vienas tabu, taip atsiribojama nuo aplinkos.Uždarumas – viena iš

paauglius kamuojančių

problemų, bet dar didesnė problema – patikti visiems ir būti tokiam kaip visi. Dėl tokių priežasčių jau-nas žmogus tyli. Jis bijo at-siverti, kol ši baimė prade-

da po truputį graužti iš vidaus ir jis tampa toks, kaip visi: kaip robotas atkartoja populiarių paauglių frazes ir elgesį, ati-toldamas nuo savęs kaip asmenybės kūrimo. Galų gale paauglys praran-da save, susikuria kaukę. Jo tylėjimas gali atrodyti ne- k e n k s m i n g a s , žmogus gali atrody-ti drąsus ir bebai-mis, bet taip nėra. Jis bijo ir bijos tol, kol neperžengs ri-

bos, trukdančios vystytis ir kurti dvasinį pasaulį, augti. Išeitis iš to tabų rato – kal- ba. Sulaužyti baimę – tai kalbėti ta tema, kurios jis vengia. Juk tylėjimas baimės neišnaikins. Be to, paauglį atsiverti reikia skatinti draugiškai ir šiltai. Ir tai turėtų daryti ne tik pedagogai, bet ir tėvai, bendraamžiai. Visi turėtų nukreipti jo smalsumą ne tik į tai, kas blogai, bet ir į tai, kas atrodo keis-ta, neįprasta, ir mokėti kalbėtis su juo. Nereikia bandyti aprėpti visos jaunų žmonių masės ir joje daryti perversmą, tereikia atrasti savo aplinkoje nors vieną dar jauną, besiformuojančią asmenybę ir su ja bendrauti, juk sakoma: „Gera pradžia – pusė darbo“. Tai, kad mano pašnekovai nepanoro visiems prisistatyti tikruoju vardu, tik patvirtina, kad kalbos tabu egzistuoja.

Julija Gumbrytė, 3c klasėMiglės Saladžiutės karpinys

LANGAS 3

Balandžio 11 dieną Utenos „Saulės“ gimnazijoje vyko trečiasis „Temidės“ etapas. Tai teisinių žinių konkursas, kuriame dalyvavo pen-kios apskrities koman-dos. „Skydas“ (Utenos „Saulės“ gimnazija), „Viva Fabula“ (Ignali-nos gimnazija), „ABC kodeksas“ (Zarasų žemės ūkio mokyk-la), „TTT“ (Visa- gino „Atgimimo“ gimnazija), „FTB Anykščiai“ (Anykščių Jono Biliūno gimnazi-ja). Komisija ypač gerai įvertino „Skydo“ komandą, todėl galime didžiuotis „Saulės“ gimnazistais, užėmusiais pirmąją vietą ir iškovojusiais teisę dalyvauti respublikiniame „Temidės“ etape. Ne tik komisija, bet ir patys gimnazistai karštai palaikė savo komandą. „Saulės“ gimnazijos vardas skambėjo visoje aktų salėje iš sirgalių lūpų. Pirmą kartą mūsų gimnazija turėjo tokią stiprią komandą. Taigi, ga-lime didžiuotis „Skydo“ komanda. O dabar norėčiau užduoti

keletą klausimų patiems dalyviams.

Kaip susibūrė Jūsų ko-manda?Socialinė pedagogė Miglė

Saladžiutė prieš trejus me-tus rinko komandą dalyvau-ti teisinių žinių konkurse „Temidė“. Deja, vyresnieji negalėjo dalyvauti, todėl pasiūlė mums, pirmokams, dramos būrelio lankytojams. Sutikom, nes tai pasirodė kažkas naujo, negirdėto ir įdomaus. Aš, Evelina ir Paulius dar prikalbinom Martyną, kurį pažinom iš debatų, o šiemet, išleidę dvyliktokus į mokslus, ir Vytenį. Ir štai jau trečius

metus „lyg žuvys vandeny“ dalyvaujame teisinių žinių konkurse „Temidė“. (Jonė Nargėlaitė, 3c)

Kas paskatino toliau, treti metai iš eilės dalyvauti konkurse? Manau, kad mus pagavo

azartas pačiais pirmai-siais dalyvavimo metais. Tiesiog buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, kad pralaimėjome 0,5 balo skir-tumu ir tenkinomės tik 2-ąja vieta. Puikiai žinojau, mūsų galimybės buvo be ribų. Su didele aplinkinių pagalba kiekvienais metais mes vis labiau savimi tikėjome ir giliai širdyje žinojome, kad galime laimėti, kad esame verti pirmosios vietos. Tai-gi nepasidavėme ir pernai, nors laimėjome tik 3-iąją vietą. Štai taip atėjo ir šie metai. Socialinė pedagogė vėl mus visus sukvietė, pavaišino arbata ir sausai-niais, pasakė, kad dalyvavi-mas yra privalomas, ir mes visi greit kibome į darbus, nors šįkart mažai kas tikėjo, kad pasieksime šitiek daug. Nenustoju tikėti mūsų s u g e b ė j i -mais ir s ė k m e , t o d ė l k a s k a r t sus i t ikus i

komandą kartoju, kad mes, be abejo, laimėsim, ir la-bai tikiuosi, kad visi mano komandos nariai sugebės

tuo patikėti iki kito mūsų p a s i r o d y m o i š s v a j o t a m e P a n e v ė ž y j e . ( E v e l i n a Jansevičiūtė, 3c)

Kaip jūs r u o š ė t ė s konkursui?

Pasiruošimas iš tiesų buvo sunkus. Kad būtume užtikrinti pergale, turėjome dirbti lais-valaikiu bei paaukoti kai kurias pamokas. Pasiruošimo metu sprendėme įvairius klausimus, sudary-tus pagal Lietuvos valstybės kodeksą. Taigi turėjome išmokti sausą įstatymų literatūros „epą“. Prie šio darbo prisidėjo kūrybinių kančių reikalau-jantis vaidinimų kūrimas. Jie turėjo atitikti nurodytus reikalavimus, pavaizduoti situacijas, susijusias su įvairiais įstatymais ir jų pažeidimais. Visa tai buvo tikrai nelengva, tačiau dirbome noriai, juk tai yra tikrai įdomi ir pamo-kanti patirtis. Mes, tik pa-prasti moksleiviai, ir tokie

Lyg žuvys vandeny...būtume likę, jei mūsų nebūtų pastūmėjusi daly-vauti „Temidėje“ mokyk-los socialinė pedagogė Miglutė. Ji mielai mums padėjo ir davė daugybę įdomių pasiūlymų, minčių. Galima sakyti, jog jos kabi-netas buvo virtęs mūsų komandos „SKYDAS“ štabu. Ten net atmosfera paskutiniais mėnesiais pasidarė „skydiška“. O dėkoti ir žemai lenkti gal-vas turėtume Miglutei už jos beribę kantrybę, norą, pastangas, pagalbą. Tik dėl Jos auksinių minčių ir

meilės mes sugebėjome tiek daug pasiekti. Dar norime padėkoti renginių koordina-torei Jurgitai už kūrybinių minčių lietų, techninę pagalbą maketuojant mūsų dienoraštį. Jos darbas tie- siog neįkainojamas siekiant pergalės. O dabar beliko pasku-

tinis etapas Panevėžyje, kurį laimėti būtų tiesiog pasakiška. Todėl nenusto-

jame dirbti ir stengsimės pasiekti dar geresnių rezultatų. (Paulius Puodžiūnas, 3c)

Linkime, kad Fortūna būtų „SKYDUI“ palan-ki, o mes, komandos sirgaliai, ją palaikysime ir sėkmės, ir nesėkmės akimirkomis.

Julija Gumbrytė, 3c klasė

dažniau galvoti po šimtadienio, tai kokia man bus gyvenime iš to nau-da, kad aš mokiausi, kaip apskaičiuoti vandens tūrį, kai į jį įmestas rutuliukas, arba kad Gediminas turėjo 11 vaikų. Žinoma, eg-zaminams galbūt prireiks, tačiau susimąstai, kad daugiau negu pusė dalykų, kuriuos tau kišo į galvą,

bus užmiršti, kaip visiškai nereikalingi ir nesvarbūs. Tačiau likus tiek nedaug

laiko iki pirmojo gyvenimo

etapo įveikimo galvoji ne tik apie ateitį, bet vis dažniau atsigręži į praeitį ir apmąstai tuo laiku svarbius darbus ir poelgius, kurie kartais būdavo klaidingi, netaktiški ir, žiūrint iš šalies, visiškai nesvarbūs, bet tuo metu tai atrodydavo pats svar-biausias gyvenimo įvykis, kuris gali nulemti visą tavo tolimesnį gyvenimą. Be to, žvelgdamas į praeitį pastebi, kiek daug turėjai galimybių, progų save rea- lizuoti, tačiau tam sutrukdy-davo vis tie patys sakiniai „pradėsiu nuo rytojaus“ arba „padarysiu tai rytoj“, ir dažnai tai likdavo tik žodžiais.Tačiau ne viskas mokyk-

loje buvo blogai, todėl, jei turėčiau galimybę grįžti at-gal, tikrai nieko savo gyve-nime nekeisčiau. Iš mokyk-los gyvenimo ilgai atmintyje išliks pasikalbėjimai „ne į temą“ pamokų metu ir mokytojų bandymai juos sustabdyti, tačiau kaip visa-da ne mokytojo naudai, taip pat pasiruošimas mokyklos renginiams, kurie ne tik suteikdavo daug džiaugsmo, bet ir sukeldavo labai daug

Rodos, tik vakar į šimtadienio šventę visi sugužėjome išsipuošę ir linksmi, tačiau praėjus vi-soms linksmybėms į galvą šmėstelėjo mintis, kad gra-žūs drabužiai ir papuošalai nepadės išlaikyti brandos egzaminų, tad reikia susi-imti. Kai manęs paklausė, kaip jaučiuosi likus tiek nedaug dienų iki paskutinio skambučio, pirma mintis buvo, o kaip ir ką aš turiu jausti? Bet vėliau pa-galvojusi su-pratau, kad esu apimta įvairiausių j a u s m ų : baimės, ne-rimo, taip pat ir nekan-trumo, kada gi pagaliau baigsiu aš tą mokyklą. Prie šių jausmų prisi-deda ir irzlumas, žinoma, jis nekasdienis, bet šiais mok-slo metais dažnas palydo-vas, kadangi mokytojai vis primena, kad jeigu mes ir toliau taip ne-simokysime, neišlaikysi-me egzami-nų. O tada galvoji, koks mokytojams s k i r t u m a s , ar mes išlai-kysime eg-zaminus ar ne, juk griau-sime savo gyvenimus, o ne jų. Kitas da-

lykas, apie kurį pradėjau

Apie tai, kas svarbudiskusijų ir konfliktų, tačiau sėkmė vėl suvieny-davo į bendrą komandą. Iš mokyklos gyvenimo nieka-da nepamiršiu pirmos die-nos mokykloje, pirmosios mokytojos. Taip pat penk-tosios klasės pradžios, kai atrodė, kad mes jau dideli, kaip tikri gimnazistai, nes kiekviena pamoka vyksta skirtingame kabinete.Beanalizuodama savo

gyvenimą supratau, kad mokykloje mes gavome „pamatus“, kaip tapti visavertėmis asmenybėmis, čia suradome tikruo-sius draugus, čia įgijome žinių, išmokome suprasti ir branginti šalia esančius žmones.Pabaigoje noriu palinkėti

visiems dvyliktokams, kad niekada nėra per vėlu kažką pradėti, net ir likus mėnesiui iki egzaminų, įdedant daug pastangų galima nuversti kalnus ir pasiekti aukštų rezultatų. O jeigu ir nepa-siseks taip, kaip norėjote, visada yra kitas kelias įgyvendinti savo tikslus.

Dominyka Ruzgaitė, 4a

2013 m. balandis4

Viename laikraščio „Utenos diena“ numerių pasirodė straipsnis apie mūsų mokyklos 3e klasės mokinę Vaidą Kairytę. Jame rašoma apie merginos sporto pasiekimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji dalyvavo XI-ajame Europos jaunimo (iki 18 metų) žiemos olim-piniame festivalyje Ru-munijoje. Merginų 1,3 km sprinto slidinėjimo rung-tyje tarp 64 dalyvių Vaida finišavo keturiasdešimt septinta, trasą įveikė per 3 minutės 25,19 sekundės. Ji buvo pirma tarp čempionate dalyvavusių Lietuvos merginų. Tad ir „Lango“ komanda nusprendė su ja pakalbėti ne tik apie sportą, bet ir apie gyvenimą.

Kiek laiko sportuoji ir kodėl pasirinkai būtent slidinėjimą?Sportuoju jau 7 metus.

Pasirinkau slidinėjimą vien dėl to, kad neįsivaizdavau, kas tai per sporto šaka. Vi-sur tik girdėjosi: krepšinis, futbolas ar net plaukimas... Slidinėjimas yra gana reta sporto šaka, o aš mėgstu naujoves, tad ir pasirinkau slidinėjimą. Čia man viskas buvo nauja, viską pradėjau nuo nulio.

Kokie Tavo svarbiausi pasiekimai sporte? Šiemet įvyko pirmas Lie-

tuvos čempionato etapas, jame buvau trečia. Ir, kaip jau žinote, neseniai teko dalyvauti Europos Jaunimo olimpinėse žaidynėse, kur iškovojau 47 vietą. Buvau ir Pasaulio čempionate.Ten, gaila, rezultatai buvo prasti.

Kiek laiko dar žadi spor-tuoti?Kiek tik leis sąlygos, tiek

sportuosiu. Gal dar me-tus, o gal daugiau, o gal ir visą gyvenimą... Nors būna dienų „lyg tyčia“, kai sunku suderinti sportą ir mokymąsi, bet džiaugiuosi „Saulės“ gimnazijos moky-tojais, kad jie supranta ir dažnai man padeda prisivyti bendraklasius.

Kokios emocijos užplūsta, kai atstovauji Lietuvai?Atstovauti savo šaliai –

kažkas nepaprasta. Jaus-mas nuostabus. Kai buvo olimpinių žaidynių atidary-mas, visi kaip vienas žygiavome iškėlę mūsų trispalvę vėliavą. Gaila, kad rezultatai nebuvo tokie, apie kokius visi sportininkai pasvajoja. Bet svarbiausia yra dalyvauti, patirti tai, kas gali įvykti tik kartą per gyvenimą.

Žinau, kad atstovauji mokyklai įvairiose sporto rungtyse. Kokie laimėjimai šioje srityje?Atstovauju ir bėgimo,

ir slidinėjimo rungtyse. Dažniausiai mūsų komanda tenkinasi antra vieta, bet būna, kad ir aplenkiame kitas mokyklas. Neseniai įvyko Lietuvos moksleivių varžybos, kuriose aplenkę Ignalinos sportininkes

užėmėme pirmąją vietą.

Kokios dar sporto šakos patinka?Man patinka koman-

diniai žaidimai, tokie kaip krepšinis, tinklinis.

Koks juokingiausias nuti-kimas sportuojant?Na, juoko per tre-

niruotes netrūksta. Gal juokingiausias nutiki-mas buvo, kai pirmą kartą sportavau užsienyje, tai buvo Švedijoje. Tre- neris per daug pasistengė paruošdamas slides, jos buvo tokios greitos, kad net nesuvaldžiau ir nuvirtau čiuoždama nuo kalno su vi-som tvorom. Atsikėliau gal po kokių dviejų minučių visa balta. Bet, negana to, dar užkliudžiau ir dvi savo varžoves. Šis įvykis visiems

l i e t u v i a m s sukėlė daug juoko.

K o k i a tavo šeima? Kaip ji rea-gavo į tavo pasiekimus čempionate?G y v e -

nu penkių a s m e n ų šeimoje. Tu-riu vyresnį brolį, sesę ir, žinoma,

tėvus. Artimieji reagavo teigiamai vien dėl to, kad pasiekiau, ko norėjau. Džiaugėsi, kad dalyvavau, o pasiekimai juk nulio vietoj. Aišku, smagu būtų kažką laimėti, bet... Laimėjimai dar palauks.

Kokie yra tavo geriausi draugai? Gerų draugų turiu daug,

bet tikra draugė tik viena, t.y.

Neda, mano bendramintė. Visada padės, pagelbės, pa-tars, kad ir kas benutiktų.

Trumpai papasakok apie savo laisvalaikį.Laisvalaikio turiu la-

bai mažai, o ypač žiemą. Treniruotės kartais vyksta net šešis kartus per savaitę, tad dažniausiai tą trumpą laisvo laiko akimirką praleidžiu su draugais.

Ar sportuojant yra laiko įsimylėti?Mano manymu, jei žmogus

moka suderinti laiką, tai jam meilė netrukdys. Žinoma, būna, kad ir tenka paaukoti vieną ar kitą dalyką, bet mano istorijoje dar to nebu-vo, viską suspėdavau, nors ir sunku būdavo.

Kokį maistą ir gėrimus la-biausiai mėgsti?Mėgstu lietuvišką maistą,

skanų ir sotų. Dar labiau jį pamėgstu, kai išvažiuoju į svetimas šalis. Ten susipažįstu su tų kraštų nacionaliniu maistu, bet dažnai jis nebūna labai geras, pavyzdžiui, Čekijos nacionalinis patiekalas yra paprastas ištroškintas su padažu batonas, tai mums, lietuviams, tikrai ne prie širdies.Tokiu atveju tenka į treniruotes eiti tuščiu skrandžiu. Na, o iš gėrimų labiausiai mėgstu sultis.

Na, o koks gi tavo gyveni-mo kredo?Gyvenam tik vieną kartą,

tad išnaudoti reikia viską, kas tik įmanoma.

Dėkojame Vaidai už inter-viu ir linkime nepavargti, nenusivilti ir pasiekti daug įsimintinų pergalių.

Simona Banytė, 3e klasė

Gal mūsų gimnazijoje auga nauja olimpinė čempionė?LANGAS 5

2013 m. balandis6

Adresas: „Lango” redakcija K. Ladygos g. 18, Utena el. [email protected]

Redakcinė kolegija: Jonė Nargelaitė (3c), Ieva Nargelaitė (4b), Ieva Pakalnytė (4b), Ramunė Vanagaitė (4b), Jurgita Markūnaitė (4a), Dominyka

Ruzgaitė (4a), Evelina Jansevičiūtė (3c), Paulius Puodžiūnas (3c), Simona Banytė (3e), Greta Rušėnaitė (2c), Julija Gumbrytė (3c), Miglė Vizbaraitė (3d),

Brigita Ciesiūnaitė (1b).Karpiniai socialinės pedagogės Miglės Saladžiutės.

Maketuotoja mokytoja J. Pakalnytė.

Redakcijos pastebėjimas. Po šio renginio praėjo jau nemažai laiko, bet tai, kas parašyta šiame straipsnyje, virto dalimi mūsų gimnazi-jos istorijos, todėl prisi-mename, nors ir nelabai malonu. Prisimename, kad pamąstytume ir pasimoky-tume iš klaidų.

2013 metų vasario septintą vyko Utenos gimnazijų sporto šventė, kurioje moksleiviai galėjo atstovauti savo gim-nazijoms įvairiose rung-tyse ar tiesiog sirgti už savąją mokyklą. Po šio renginio buvo labai daug įvairiausių nuomonių apie mūsų, „Saulės“ gimnazi-jos, pasirodymą. Tikriau- siai visi sutinkame, kad kažkas buvo negerai. Dabar galime tik spėlioti, kas lėmė tokį prastą mūsų gimnazijos pasirodymą.Pirmiausia, trūko entuzias-

„Saulės“ gimnazija Utenos gimnazijų sporto dienojetingų sirgalių. Galbūt arenoje mūsų gimnazijos atstovų buvo ne tiek, kiek reikėjo, ir ne tokių, kurie galėtų visa siela sirgti už „savus“? Pirmokų buvo gausu, tačiau dar naujokais vadinami „sauliečiai“ tik- riausiai nedrįso bent balsu pakovoti už savo gimnaziją.

O ir sportininkai buvo to- kioje pačioje situacijoje, kaip ir sirgaliai. Kyla klausimas, kodėl taip nu-tiko. Ar dėl to, kad stip-riausieji, drąsiausieji ir garsiausieji tą pačią dieną

išvyko į tarptautinę parodą „Mokymasis, studijos, kar-jera 2013“, užuot garbingai atstovavę savo gimnazijai? Kas už tai buvo atsakin-gas?Antra, apie šį renginį mūsų

mokykloje buvo per mažai kalbėta, todėl tikriausiai didelės aktyvistų grupės renginyje nė negalėjome tikėtis. Galbūt gerbiami kūno kultūros mokyto-jai (norėčiau pateikti savo asmeninę nuomonę) tiesiog apie renginį pamiršo. Jei kitų gimnazijų mokyto-jai tiesiog rikiavo sirgalių brigadas, padėjo susikurti visas palaikymui reikalin-gas priemones, mokykloje garsiai ir daug kalbėjo apie šį renginį, tai mūsiškiai šį darbą neoficialiai perleido nepatyrusiems moksleivi-ams, kurie vos ne vienos šokių mokytojos padedami turėjo sukurti gimnazi-jos prisistatymą visiems

žiūrovams. Atsiliepimai apie „Saulės“

gimnazijos pasirodymą sporto dienoje buvo įvairūs. Tačiau, mano nuomone, per šį renginį išryškėjo viena opiausių gimnazi-jos problemų. Tai abso-liutus susvetimėjimas ir „sauliečių“ visiškas vienas kito nepalaikymas, kalbant tiek apie mokinius, tiek apie mokytojus ir visą personalą. Ar nepastebėjote per daug atšalusių, persmelktų ofi-cialumu jausmų korido-riuose, klasėse, valgykloje ar būreliuose? Ar galime ieškoti kaltų, kai kiek-vienas, gyvendamas po „Saulės“ gimnazijos stogu, yra absoliučiai abejingas, neinformuotas ir visiškai nesuinteresuotas domėtis, palaikyti ar tuo labiau dalyvauti ten, kur reikia nors menkos mūsų širdžių kibirkštėlės?

Evelina Jansevičiūtė, 3c klasė

Pagaliau sulaukėme pavasario, grąžinančio mūsų žemei šilumą, šviesą, pauksčius, atgaivinančio ne tik gamtą, bet ir mus pačius, įkvepiančio mūsų dainuojančias širdis. Viskas skamba nuostabiai, taip? Tačiau ar neerzina akis ba-dantys šiukšlių kalnai? Ar nebaisu išeiti į parkelį, ku-riame prieš dedant žingsnį reikia du kartus pažiūrėti ir trečią kartą įsitikinti ar po kojomis tikrai nieko nėra? Su šia bėda susiduria ne vi-enas mūsų.

Ne žodžiais, o darbais mes Tėvynę mylim! Gera žinia ta, kad MES

DAROM, TIK AR IŠDRĮSI PRISIJUNGTI IR TU? Jau šeštą kartą visą

Lietuvą suvienija bendras tikslas – padaryti Lietuvą gražesnę. Šiemet akcija „Darom 2013“ Utenoje bus dar didesnė nei pernai – mūsų rajone šiukšlės bus renkamos net 35 vietose (skaičius vis dar auga!), o pačiame mieste tvarkysimės tradiciškai – Skaistašilio miške ir Smėlynės parke. Apie šiukšlių rinkimo punk-tus Utenos rajone ir visoje

Lietuvoje galite sužinoti akcijos „Darom‘13” inter-netiniame puslapyje www.mesdarom.ltPats laikas atsiversti

kalendorių, užuot naršius facebook’e įsijungti www.mesdarom.lt ir gegužės 11 d. pasižymėti ryškiausia spalva, nes Tavo dalyva-vimas „Darom’13” vers Tėvynę šypsotis TAU!

Justina Juodytė (3c), „Darom 213“ koordinatorė

Utenos apskričiai

Nepraleisk progos! „DAROM“ komanda kviečia prisijungti!

Esi mylintis gamtą, aktyvus ir tau rūpi tavo

gimtasis miestas?

O gal nori turėti nerealų įrašą savo CV bei įgyti

unikalios patirties? Prisijunk prie „Darom’13“

organizatorių komandos parašydamas Justinai Juodytei ([email protected] 8-622-91347), nes mes ne žodžiais, o darbais Tėvynę mylim!