Lucinda Riley „Mergaitė ant jūros skardžio“

LUCINDA RILEY

M ergaitė ant jūros skardžio

LUC

IND

AR

ILEY

Perkratydama galvoje dviejų kartų išgyventą istoriją, kurią papasakosiu, matau joje vyraujančią temą. Be abejo, tai meilė ir jos nulemta būtinybė rinktis.

Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų žurna-listė, rašytoja. Baigusi aktorės karjerą, ji atsidėjo rašymui ir sulaukė sėkmės: jos romanai iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. Lietuvių kalba jau išleistos knygos „Orchidėjų namai“ ir „Levandų sodas“ („Tyto alba“, 2012 m., 2013 m.). „Mergaitė ant jūros skardžio“– jaudinanti dviejų

šeimų istorija. Šis psichologinis jausmų romanas pasakoja apie praeitį, kurioje išgyventos aistros lemia dabar gyvenančių žmonių likimus, jiems patiems to nė neįtariant…

• • • • • • • • •

Skulptorė Granija Rajan iš Niujorko grįžta į Airijos kaimelį, kur šei-mos prieglobstyje tikisi rasti ramybę po kūdikio netekties ir susivokti savo jausmuose. Išėjusi pasivaikščioti, ji pamato ant jūros skardžio stovinčią mergaitę – basą, su naktiniais marškiniais, palaidais plaukais. Granija ir mergaitė, vardu Aurora, susidraugauja iš karto; tačiau abi dar nenumano, kad ši pažintis bus raktas į dviejų šeimų praeitį. Ir kad mergaitė pakeis visą Granijos gyvenimą.

Lucinda Riley meistriškai kuria dviejų šeimų – Rajanų ir Lajelų – bend- ros istorijos pynę. Švelnios ir kilnios meilės romanas karo metų Londone susipina su sudėtingais dviejų žmonių santykiais šiuolaikiniame Niujorke. Šeimų likimai jaudina ir kartu slegia tuos, kurie norėtų pradėti gyventi iš naujo, atskleidus Rajanų ir Lajelų paslaptis…

Romantiška, jaudinanti ir nepaprastai įtraukianti Auroros ir Grani-jos istorija dar kartą primena, kad meilė visuomet atgimsta iš naujo. Ir tikėjimas tuo atgimimu gali viską įveikti.

9 786094 660368

ISBN 978-609-466-036-8

M er

gaitė an

t jū

ro

s skar

džio

LUCINDA RILEY


Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė

Romanas

VILNIUS 2014

LUCINDA RILEY


Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė

Romanas

VILNIUS 2014

4 L u c i n d a R i l e y

Copyright © Lucinda Riley, 2011First published in Great Britain in the English language by Penguin Books Ltd. © Aušra Karsokienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014 © „Tyto alba“, 2014

UDK 821.111-31 Ri65

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti

laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Lucinda RILEYTHE GIRL ON THE CLIFFPenguin Books, London, 2011

ISBN 978-609-466-036-8

5M e r g a i t ė a n t j ū r o s s k a r d ž i o

Stephenui

Lucinda RILEYTHE GIRL ON THE CLIFFPenguin Books, London, 2011

Taip mes stengiamės plaukti pirmyn, kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“*

* Vertė Gražina Zolubienė, V., 1995, p. 166.


Aurora

Aš esu aš.Papasakosiu jums vieną istoriją.Sako, tie žodžiai, kuriuos ką tik parašiau, kiekvienam rašan-

čiam sunkiausi.Kitaip tariant, sunkiausia pradėti pasakojimą. Nusižiūrėjau į

pirmuosius savo mažojo brolio rašytinius bandymus. Jo pasako-jimų pradžia visada patraukia mane paprastumu.

Taigi, pradėjau.Turiu perspėti, kad aš ne profesionali rašytoja. Tiesą sakant,

nepamenu, kada paskutinį kartą vedžiojau rašiklį popieriuje. Juk visada kalbėjau kūnu. Kadangi to nebegaliu, nusprendžiau išsa-kyti tai, kas sukasi galvoje.

Rašau neturėdama jokių ketinimų tai išspausdinti. Įtariu, kad labiau tai darau iš savimeilės. Esu pasiekusi tą gyvenimo tarpsnį, kurio visi bijo, – mano dienos pilnos praeities, nes ateities nedaug likę.

Rašyti – vis šiokia tokia veikla. Ir dar manau, kad mano pasakojimas – mano ir mano giminės

istorija, kurios pradžia siekia beveik šimtą metų iki man gimstant, – bus įdomus.

Žinau, visi taip mano apie savo giminės istoriją. Ir neklysta. Kiek-vienos žmogiškos būtybės esimas pakeri, kiekvieno žmogaus gyve-nime didžiulė trupė atlieka teigiamų ir neigiamų veikėjų vaidmenis.

Ir beveik visada kur pakeliui įvyksta stebuklas.Aš gavau princesės iš visiems žinomos pasakos vardą. Gal dėl


to visada ir tikėjau stebuklais. O tapusi vyresnė supratau, kad ta pasaka yra didžiojo gyvenimo šokio alegorija, – tą šokį visi šo-kame nuo pat gimimo akimirkos.

Ir negalime liautis šokę iki mirties.Taigi, mielas Skaitytojau, – galiu į tave kreiptis, nes, reikia

manyti, mano pasakojimas rado auditoriją, jei jau tu jį skaitai, – leisk papasakoti savąją istoriją.

Kadangi daugelis veikėjų mirė dar man negimus, pasistengsiu juos atgaivinti vaizduotėje.


Daugelis jūsų iškart pagalvosite, kad kalbu apie vyro ir moters meilę, – ir tikrai čia jos netrūks. Bet yra ir daugiau stiprios meilės pavidalų, nė kiek nenusileidžiančių galybe – pavyzdžiui, tėvų meilė vaikui. Ji taip pat gali būti griaunantis, naikinantis apsėdimas.

Kita ryški šio pasakojimo tema yra beprotiški arbatos kiekiai, kokius, pasirodo, žmonės gali išgerti, – bet aš krypstu į šalį. Prašau atleisti – tai senų žmonių įprotis. Taigi tęsiu toliau.

Vesiu jus į priekį ir įsiterpsiu ten, kur, man atrodys, reikia kai ką išsamiau paaiškinti, nes ši istorija paini.

Kad būtų dar painiau, manau, pradėsiu savo sakmę nuo tam tikrų įvykių pabaigos, nuo tada, kai man, likusiai be mamos, buvo aštuoneri. Uolos viršūnė, nuo kurios atsiveria Danvorlio įlanka – mano mylimiausia vieta pasaulyje.

Kartą gyveno...


1

Danvorlio įlanka, Vakarų Korkas, Airija

Pavojingai arti uolėto jūros skardžio atbrailos stovėjo smulkutė figūrėlė. Stiprus vėjas nuo jūros plaikstė už nugaros supūstus vešlius varinius jos plaukus. Iš po kulkšnis siekiančio plono balto medvilninio drabužėlio matėsi smulkutės basos pėdos. Ji laikė ištiesusi rankas delnais žemyn į pilkus putojančius jūros vandenis, užvertusi į dangų blyškų veidą, tarsi atiduodama save stichijoms kaip auką.

Granija Rajan stovėjo užhipnotizuota šio vaiduokliško regė-jimo. Jos pojūčiai buvo pernelyg sujaukti, kad leistų suvokti, ar tai, ką mato priešais, yra tikra, ar sukurta vaizduotės. Ji trumpam užsimerkė ir vėl atsimerkusi pamatė, kad figūrėlė ten pat. Sme-genis pasiekus reikiamiems signalams, ji atsargiai žengė porą žingsnių artyn.

Labiau prisiartinusi Granija suvokė, kad tai viso labo vaiko figūrėlė, o baltas medvilninis drabužėlis – naktiniai marškiniai. Granija matė virš jūros dunksančius juodus audros debesis ir pirmieji sūrūs artėjančio lietaus lašai nutvilkė jai skruostus. Smulkučio žmogiško pavidalo gležnumas prieš nuožmios ga-lybės siautulį – tai privertė ją skubiau žengti artyn.

Vėjas čaižė jai ausis ir ėmė niršiai kaukti. Granija sustojo per dešimt jardų nuo mergaitės, kuri vis dar stovėjo nejudėdama. Matė, kaip pamėlę kojų piršteliai atkakliai įsispyrę laiko ją ant


uolos, o vis stiprėjantis vėjas blaško liaunutį stuomenį kaip gluosnio vytelę. Ji priėjo arčiau prie mergaitės ir sustojo tiesiai už nugaros, neišmanydama, ko griebtis. Granijai kilo instinktyvus noras tiesiog pribėgus ją sučiupti, bet jei išgąsdinta mergaitė būtų atsisukusi, vienas žingsnis į šalį galėjo baigtis tragedija, apie kurią baisu ir pagalvoti, – vaiką būtų ištikusi neišvengiama mirtis ant putotų akmenų nukritus nuo šimto pėdų skardžio.

Granija stovėjo ir ją vis labiau ėmė panika beviltiškai laužant galvą, kaip ištraukti vaiką iš pavojaus. Bet, jai dar nieko nenu-sprendus, mergaitė lėtai atsisuko ir įrėmė į ją nereginčias akis.

Granija instinktyviai ištiesė rankas.– Nebijok, nieko tau nedarysiu. Eikš pas mane, ir nieko tau

nenutiks.Mergaitė tebestovėjo įsmeigusi į ją akis, nekrustelėdama iš

vietos ant pat uolos krašto.– Parvesiu tave namo, tik pasakyk, kur gyveni. Čia tu gali

žūti. Būk gera, noriu tau padėti, – meldė Granija.Ji žengė dar vieną žingsnį artyn ir tada mergaitė, sakytum,

pabudo iš sapno, jos veidu perbėgo baimės šešėlis. Staiga ji pa-sisuko dešinėn ir ėmė bėgti tolyn nuo Granijos uolos pakraščiu, paskui dingo iš akių.

– Jau buvau besiunčianti paieškos būrį tau įkandin. Dėl Dievo meilės, ta audra kaip reikiant įsisiautėjo.

– Mama, man trisdešimt vieni metai, iš jų pastaruosius de-šimt gyvenau Manhatane, – ironiškai atsakė Granija žengdama į virtuvę ir kabindama savo šlapią striukę virš „Reiberno“ vi-ryklės. – Nebereikia manim rūpintis. Prisimink, aš jau didelė mergaitė. – Žengdama prie motinos, dengiančios stalą vaka-rienei, ji nusišypsojo ir pabučiavo ją į sprandą. – Iš tikrųjų.


– Gal ir taip, bet pažinojau už tave stipresnių vyrų, kuriuos tokia perkūnvėtrė nubloškė nuo uolėto skardžio. – Katlina Rajan mostelėjo į virtuvės langą, už kurio siautėjantis vėjas monoto-niškai plakė į stiklą rudas nužydėjusios visterijos vijoklio ša-keles. – Ką tik užplikiau karštimo. – Nusišluosčiusi rankas į pri-juostę, Katlina pasuko prie „Reiberno“. – Nori, įpilsiu?

– Va čia tai puiku, mam. Gal prisėstum ir kelias minutes pa-ilsintum kojas, o aš mums abiem įpilsiu? – Granija nuvairavo motiną prie virtuvės stalo ir ištraukusi kėdę iš užstalės meiliai pasodino.

– Bet tik penkias minutes, šeštą grįš vaikinai ir norės vaka-rienės.

Pildama stiprią arbatą į puodelius, Granija kilstelėjo antakį, be žodžių parodydama, ką mano apie motinos tarnavimą vyrui ir sūnui. Per dešimt metų, kol nebuvo namie, niekas nė trupučio nepasikeitė – Katlina visada pataikavo savo vyrams, jų porei-kius ir norus keldama aukščiau savųjų. Tačiau kontrastas tarp motinos ir jos pačios gyvenimo, kuriame emancipacija ir lyčių lygybė buvo norma, vertė Graniją jaustis nejaukiai.

Vis dėlto... su visa jos laisve nuo to, ką daugelis šiuolaikinių moterų laikytų senamadiška vyrų tironija, kuri iš jų labiau pa-tenkinta gyvenimu – motina ar duktė? Granija liūdnai atsiduso motinai į arbatą pildama pieno. Ji iš anksto žinojo atsakymą.

– Na va, tu kaip visada, mama. Nori sausainio? – Granija pastatė priešais Katliną skardinę dėžutę ir atvožė dangtelį. Kaip įprasta, ji buvo pritutinta su vaniliniu kremu keptų ir burboniškų sausainių bei smėlinių žiedų riekučių. Dar vienas vaikystės re-liktas – kai kurioms figūra besirūpinančioms jos bendraamžėms niujorkietėms jis būtų sukėlęs siaubą it miniatiūrinis branduo-linis ginklas.

Paėmusi porą sausainių Katlina tarė:


– Nagi, paimk ir tu vieną, palaikyk man kompaniją. Dievaž, iš tiek, kiek tu valgai, nė pelė neišgyventų.

Granija klusniai krimstelėjo sausainio ir pagalvojo, kad jau dešimt dienų, kai parvažiavo namo, jai net šonai braška nuo gausių motinos naminių kepinių. O juk Granijos apetitas dar labai neblogas, palyginti su kitomis jos pažįstamomis iš Niu-jorko. Negana to – ji išties naudojo orkaitę pagal paskirtį, o ne kaip lėkščių podėlį.

– Prasiblaškei pasivaikščiojusi, ką? – išdrįso paklausti Kat-lina, atsikąsdama jau trečio sausainio. – Kai tik pajuntu, kad nie-kaip neišnarplioju kokios kebeknės, einu pavaikštinėti ir grįžtu jau žinodama atsakymą.

– Tikrai... – Granija gurkštelėjo arbatos. – Mam, lauke ma-čiau kažkokią keistenybę. Prie pat jūros skardžio krašto stovėjo aštuonerių ar devynerių metų mergaitė su naktinukais. Ilgais, banguotais rusvais plaukais... atrodė kaip nakviša, nes kai prisi-artinau, atsisuko į mane ir akys buvo... – ji ieškojo reikiamo žo-džio, – tuščios. Tartum manęs nematė. Paskui, rodos, pabudo ir nuskuodė kaip pabaidytas kiškis taku palei skardį. Kaip manai, kas ji tokia?

Granija matė, kad Katlina išbalo kaip drobė.– Mam, tau negera?Katliną nupurtė smarkus drebulys. Ji pastėrusi spoksojo į

dukterį.– Sakai, ką tik matei vaikštinėdama?– Ką tik.– O Marija, Motina Dievo. – Katlina persižegnojo. – Jie su-

grįžo.– Kas tie jie, mam? – susirūpinusi paklausė Granija, maty-

dama, kaip jos pasakojimas sukrėtė motiną.– Ko jie grįžo? – Katlina įsmeigė akis į tamsą už lango. – Ko


jiems čia prireikė? Maniau... maniau, viskas baigta, amžiams dingo. – Katlina sugrabaliojo Granijos ranką. – Tikrai matei mažą mergaitę, o ne suaugusią moterį?

– Tikrai mažą, mam. Kaip sakiau, jai aštuoneri ar devyneri. Man buvo baisu dėl jos – visiškai basa, atrodė sušalusi. Tiesą sakant, pamaniau, ar tik man nesivaidena.

– Netoli tiesos, Granija, netoli tiesos, – sumurmėjo Kat-lina. – Jei jie ir grįžo, tai tik prieš kelias dienas. Aną penktadienį buvau užkopusi į kalvą ir praėjau pro jų namus. Jau buvo de-šimta vakaro, bet nešvietė nė vienas langas. Senoji gūžta buvo užrakinta.

– Kuri gi?– Danvorlių rūmai.– Didžiulis dykas pastatas pačioje kalvos viršūnėje už mūsų? –

paklausė Granija. – Metų metus negyvenamas, ar ne?– Taip, kai buvai maža, tie namai buvo tušti, bet... – Katlina

atsiduso, – kai apsigyvenai Niujorke, jie grįžo. O paskui, kai įvyko ta... nelaimė, išvyko. Niekas nesitikėjom šiose vietose juos kada nors vėl pamatyti. Ir visi tuo buvom patenkinti, – pabrėžė ji. – Tarp jų ir mūsų buvo tokia istorija, siekia senus laikus. Na, – Katlina pliaukštelėjo per stalą ir pamėgino stotis, – kas buvo – pražuvo, o tau patarsiu laikytis nuo jų atokiau. Sakau tau, šitiems namams jie nieko gero neneša, vien nelaimes.

Granija žiūrėjo, kaip motina priėjo prie „Reiberno“ ir kietai sukandusi dantis nuo degiklio nukėlė sunkų ketaus puodą su va-karienės valgiu.

– Jei tas mano matytas vaikelis turi mamą, toji juk norėtų žinoti, kokiame pavojuje šiandien buvo atsidūrusi jos duktė, – ji pamėgino prakalbinti motiną.

– Ji neturi mamos. – Katlina mediniu šaukštu ritmiškai maišė viralą.


– Toji mirusi?– Taip. – Štai kaip... o kas globoja vargšą vaikelį?– Neklausk manęs apie jų šeimyninius reikalus, – gūžtelėjo

Katlina. – Nežinau ir nenoriu žinoti.Granija susiraukė. Šis motinos atsakas buvo visiškai kitoks

nei įprasta. Motiniška Katlinos širdis iškart atsiliepdavo į bet kieno nelaimę. Ji pirmoji atskubėdavo, jei kam nors iš namiškių ar draugų kas atsitikdavo ir prireikdavo pagalbos. Ypač jei tai būdavo vaikas.

– Nuo ko mirė jos motina?Medinis šaukštas liovėsi sukęs ratus puode ir stojo tyla. Ga-

liausiai Katlina sunkiai atsiduso ir atsigręžė į dukterį.– Na ką, jei aš nepapasakosiu, turbūt vis tiek išgirsi iš ko nors

kito. Ji atėmė sau gyvybę – štai kaip buvo.– Kitaip sakant, nusižudė?– Nesvarbu, kaip pavadinsi, Granija.– Seniai?– Prieš ketverius metus – nušoko nuo jūros skardžio. Kūną

rado po poros dienų, nuneštą į Inčidonio salos paplūdimį.Dabar atėjo eilė patylėti Granijai. Galiausiai ji atsargiai pra-

tarė: – Ties kuria vieta ji nušoko?– Kiek suprantu, ten, kur šiandien matei jos dukterį. Many-

čiau, Aurora ieškojo mamytės.– Žinai jos vardą?– Aišku, žinau. Tai jokia paslaptis. Lajelų giminei seniau pri-

klausė visas Danvorlis, ne tik rūmai. Kadaise jie buvo šių apy-linkių šeimininkai. Septintajame dešimtmetyje pardavė žemę, bet pasiliko rūmus ant jūros skardžio.

– Lajelai... kažkur mačiau šitą pavardę.


– Mūsiškės bažnyčios šventoriuje pilna jų kapų. Taip pat ir jos.

– O tu ir anksčiau matei ant skardžio tą mergytę – Aurorą? – Tėtis dėl to ir išsivežė tą vaiką. Po josios mirties vargšė ma-

žytė vaikštinėdavo ją šaukdama palei skardį. Regis, buvo kone pamišusi iš sielvarto.

Granija matė, kad motinos veido išraiška truputį sušvelnėjo.– Vargšas vaikelis, – atsiduso.– Taip, buvo graudu žiūrėti – ir už ką jai šitaip. Bet tą giminę

tiesiog persmelkęs blogis. Paklausyk, ką sakau, Granija, tik ne-manyk su jais susidėti.

– Kažin kodėl jie grįžo? – beveik pati sau sumurmėjo Granija. – Tegul jie žinosi, tie Lajelai. Nieko nežinau ir nenoriu apie

juos girdėti. Na, gana sėdėti sudėjus rankas – gal padėtum pa-dengti stalą vakarienei?

Vos išmušus dešimtą Granija, kaip ir kas vakarą, kai grįžo namo, užlipo į savo miegamąjį antrame aukšte. Pirmame aukšte mo-tina sukosi virtuvėje dengdama stalą pusryčiams, tėvas snaudė krėsle priešais televizorių, o brolis Šeinas sėdėjo kaimo alinėje. Šiedu vyrai valdė penkių šimtų akrų ūkį, beveik visą žemę pa-vertę melžiamų karvių ir avių ganyklomis. Dvidešimt devynerių metų „vaikas“, kaip iki šiol jų namuose buvo meiliai vadinamas Šeinas, regis, neturėjo nė mažiausio noro palikti lizdą. Vieną moterį keitė kita, bet jos retai peržengdavo jo namų slenkstį. Kalbėdama apie užtrukusią sūnaus viengungystę Katlina kraipė galvą, bet Granija žinojo, kad motinai be jo būtų ne gyvenimas.

Ji įsirangė į patalus ir klausydamasi lietaus barbenimo į lango stiklus vylėsi, kad vargšė Aurora Lajel dabar šiltai apkam-šyta saugiame prieglobstyje. Pasklaidė knygos lapus, bet ėmė


žiovauti ir pajuto, kad nesusikaups. Gal nuo gryno oro suėmė toks mieguistumas – Niujorke ji retai eidavo gulti nesulaukusi vidurnakčio.

Granija vargiai galėjo prisiminti, kad vaikystėje vakarais motinos nebūtų buvę namie. Jeigu jai tekdavo nakčiai išeiti at-likti gailestingumo priedermės prie sergančio giminaičio lovos, pasiruošimas šiai misijai, kad šeima neliktų alkana ir be švarių rūbų pamainos, prilygdavo karinei operacijai. O tėvas, kiek Granija prisiminė, per pastaruosius trisdešimt ketverius santuo-kinio gyvenimo metus apskritai niekada nebuvo kitur praleidęs nakties, tik savo lovoje. Visą gyvenimą jis kas rytą kėlėsi pusę šešių, eidavo į karvidę ir iš fermos pareidavo jau sutemus. Vyras ir žmona visada žinojo, kur yra antroji pusė. Abiejų gyvenimas buvo neatskiriamai susiliejęs į viena.

O jungiamoji gija buvo jųdviejų vaikai.Kai prieš aštuonerius metus ji su Metu apsigyveno po vienu

stogu, abiem atrodė savaime aišku, kad kada nors jie turės vaikų. Kaip ir kitos šiuolaikinės poros, laukdami tam palankaus meto jie iki kaklo pasinėrė į asmeninio gyvenimo ir darbų sūkurį, ne-gailėdami degino laiką ir jėgas.

Ir štai vieną rytą Granija, atsibudusi ir kaip visada užsitem-pusi sportines kelnes ir palaidinę su kapišonu, pasileido bėgte palei Hadsoną į Baterio parką, o pakeliui sustojo Žiemos so-duose pasimėgauti puodeliu latės su riestainiu. Tada tai ir nutiko. Ji gurkštelėjo kavos ir užmetė akį į vaikišką vežimėlį, pastatytą prie gretimo staliuko. Graniją staiga suėmė nenugalimas noras paimti iš vežimėlio kūdikį ant rankų ir meiliai priglausti prie krūtinės švelnią baltapūkę galvelę. Kūdikio motina nervingai šyptelėjo jos pusėn, paskui atsistojusi stumtelėjo toliau nuo ne-pageidaujamo dėmesio, ir Granija parbėgo namo dusdama nuo pažadinto jausmo.


Vildamasi, kad tas jausmas išnyks, ji visą dieną praleido stu-dijoje minkydama molį ir uoliai lipdydama naujausią užsakymą, bet jausmas niekur nedingo.

Šeštą išėjo iš studijos, nusiprausė po dušu ir persirengė dra-bužiais, derančiais naujos meno galerijos atidarymui, į kurį tu-rėjo tą vakarą eiti. Įsipylė į taurę vyno ir priėjo prie lango, pro kurį matėsi mirgantys Naujojo Džersio žiburiai kitapus Had-sono upės.

– Aš noriu vaiko.Granija gerokai gurkštelėjo vyno. Ir susijuokė dėl ką tik pa-

sakytų žodžių absurdiškumo. Tad vėl juos pakartojo, kad pasi-tikrintų.

Jie ir vėl skambėjo teisingai. Ne tik teisingai, bet ir visai na-tūraliai, sakytum, tokia mintis ir reikmė būtų lydėjusi visą gyve-nimą, ir visos tai paneigiančios priežastys staiga tiesiog išgaravo ir dabar atrodė juokingos.

Granija atėjo į galerijos atidarymą ir ėmė šnekučiuotis su įprastais tokių renginių lankytojais – dailininkais, meno ko-lekcininkais. Bet mintyse perkratinėjo tądien priimto visą gy-venimą apversiančio sprendimo praktinius aspektus. Ar jiems reikės kraustytis kitur? Ne, bent jau artimiausiu metu – jų loftas Traibekoje erdvus, o Meto kabinetą lengva paversti vaikų kam-bariu. Šiaip ar taip, jis retai ten sėdi, dažniausiai pasiima nešioja-mąjį kompiuterį į svetainę ir dirba. Jie gyvena penktame aukšte, bet krovinių lifte pakaks vietos vežimėliui. Baterio parkas, kur pilna puikiai įrengtų žaidimų aikštelių ir galima pakvėpuoti grynu paupio oru, lengvai pasiekiamas pėsčiomis. Granija dirbo namie įrengtoje studijoje, taigi net pasamdžius auklę ji per kelias sekundes atsirastų prie kūdikio.

Grįžęs namo Metas lygiai taip pat užsidegė jos sumanymu. Jie nieko nelaukdami su dideliu malonumu pradėjo vykdyti


planą – abiem labai patiko, kad turi slaptą jungtinį projektą, kuris juos suriš, sucementuos, kaip ir jos tėvus. Tai buvo trūks-tama grandis, kuri turėjo juos visiems laikams suvienyti į ne-dalomą visumą, susidedančią iš viena be kitos negalinčių egzis-tuoti dalių. Į šeimą iš esmės.

Granija gulėjo siauroje vaikystės lovelėje, klausydamasi aplink storas akmenines jų namo sienas piktai kaukiančio vėjo. Susi-rado popierinę nosinę ir smarkiai išpūtė nosį.

Tai buvo prieš metus. Žiauri tiesa tokia, kad „jungtinis pro-jektas“ jų nesuvienijo. Jis juos išskyrė.


2

Kitą rytą Granijai pabudus nakties audra buvo praūžusi kaip prisiminimų šuoras, kartu nusinešdama pilkus debesis. Saulė at-vėrė retą žiemos reginį – už Granijos kambario lango apšvietusi kalvotą gamtovaizdį, išryškino aplink sodybą besidriekiančius bekraščius žaliuojančius laukus, kuriuose buvo it pribarstyta baltų vilnų kamuolėlių – besiganančių avių.

Granija iš patirties žinojo, kad tokia padėtis vargu ar ilgai truks: Vakarų Korko saulė – nelyginant įnoringa dievaitė: čia ji epizodiškai įžengia į sceną suspindėti visa didybe, čia akimoju dingsta, kaip ir pasirodžiusi.

Dešimt dienų dėl nepaliaujamo lietaus negalėjusi atlikti kas-rytinio bėgiojimo ritualo, Granija šoko iš lovos ir išrausė vis dar neiškrautą savo lagaminą ieškodama palaidinės su kapišonu, timpių ir sportbačių.

– Kokia ankstyva šįryt ir žvali, – tarstelėjo motina Granijai nulipus laiptais į virtuvę. – Košės?

– Gerai, kai grįšiu. Einu pabėgioti.– Na, tik nepersitempk. Žiūriu, išėjus iš veido – nė lašo rau-

donumo žanduose nelikę. – To ir tikiuosi pasiekti, mam, – prisiverstinai šyptelėjo Gra-

nija. – Aš tuoj.– Nepersišaldyk, gerai? – šūktelėjo Katlina bedingstančiai

iš akiračio dukteriai pavymui. Pro virtuvės langą ji žiūrėjo, kaip Granija bėga siauru keliuku palei senovinę krūsninę akmenų


tvorą, vedančiu į kelią ir galiausiai į taką, kylantį jūros skar- džio link.

Granijai parvažiavus namo, Katliną pribloškė dukters išvaizda: po trejų metų, kuriuos buvo jos nemačiusi, žydinti gražuolė, vi-siems apsukdavusi galvą skaisčiu kaip rožė veidu, banguotais šviesiais plaukais ir spindinčiomis turkio žydrumo akimis, atrodė lyg išsunkta. Kaip pasakė savo vyrui Džonui, Granija dabar buvo panaši į skaisčiai rožinį sijoną, per apsirikimą įdėtą skalbti su tamsiais drabužiais. Ištraukus iš skalbyklės iš pirmykščio pavidalo liko tik blankus prisiminimas.

Katlina žinojo priežastį. Granija jai pasakė paskambinusi iš Niujorko ir paklaususi, ar galėtų trumpam grįžti namo. Be abejo, ji sutiko, nudžiuginta netikėtos progos pamatyti dukterį. Tačiau Katlina negalėjo suprasti Granijos motyvų – juk dabar jai ir jos žmogui būtinai reikėjo būti kartu, guosti vienam kitą, o ne išsilakstyti į skirtingas pasaulio puses.

Mielasis Metas kas vakarą jai skambino norėdamas pasikal-bėti, bet Granija užsispyrusi neatsakinėjo į skambučius. Katlinai jis visada buvo prie širdies: tvarkinga išvaizda, minkšta Konek-tikuto tarme ir nepriekaištingomis manieromis Metas Katlinai priminė kino žvaigždes, apie kurias ji kadaise audė mergaitiškas svajones. Metas jai atrodė nei daugiau, nei mažiau kaip Robertas Redfordas jaunystėje. Galva neišnešė, kodėl prieš keletą metų Granija už jo neištekėjo. O dabar iš prigimimo užsispyrusi jos duktė aiškiai gali visai jį prarasti.

Katlina ne kažin kiek buvo mačiusi šio pasaulio, bet apie vyrus ir jų savimeilę nusimanė. Jie nulipdyti iš kito molio negu moterys, turi mažiau kantrybės, kai juos atstumia, ir jai buvo vi-siškai aišku, kad telefonas ne visada skambės kas vakarą – Metas numos ranka.

Nebent dar kas nors įvyko, ko Katlina nežino...


Nurinkusi indus nuo pusryčių stalo ir sukrovusi į kriauklę ji atsiduso. Granija buvo auksinis vaikas – vienintelė iš Rajanų klano išskridusi iš gimtojo lizdo ir padariusi viską, kas įma-noma, kad šeima, ypač motina, galėtų ja didžiuotis. Apie šitą laimės vaiką klausinėdavo giminaičiai, sukišę nosis į Granijos atsiųstas įvairių laikraščių iškarpas, kuriose buvo aprašomos naujausios jos parodos Niujorke, žavinčios pinigingus klientus, kurie užsakydavo Granijai bronzoje įamžinti jų vaikų veidus ir namų augintinius...

Ir visa tai vyko Amerikoje – tai tebebuvo airių svajonių vir-šūnė.

Katlina iššluostė dubenėlius ir stalo įrankius ir sudėjo į me-dinę indaują. Žinoma, Katlina suvokė, kad niekieno gyvenimas nėra idealus. Ji tarėsi, kad Granija niekada nepasiges mažų ko-jyčių trepsėjimo, ir su tuo susitaikė. Argi ji neturi šaunaus, tvirto sūnaus, kuris vieną dieną gali padovanoti anūkų? Bet paaiškėjo, kad ji klydo. Kad ir koks buvo rafinuotas Granijos gyvenimo būdas pasaulio centre, kaip Katlina įsivaizdavo Niujorką, vaikų jai vis dėlto trūksta. Ir, kol jų neatsiras, jos duktė nebus laiminga.

Katliną persekiojo mintis, kad Granija pati prisišaukė ne-laimę. Nors yra daug naujamadiškų vaistų, turinčių padėti įvykti gamtos stebuklui, niekas negali pakeisti jaunystės. Kai gimė Gra-nija, ji pati buvo devyniolikos. Ir tryško energija, kuri leido ne-praėjus porai metų turėti kitą mažylį. Granijai trisdešimt vieni. Kad ir ką sau manytų šiuolaikinės karjeros moterys, neįmanoma turėti visko iškart.

Tad, nors ir užjautė dukterį dėl netekties, kartu buvo paten-kinta tuo, ką ji turi, ir nepuoselėjo lūkesčių dėl to, ko neturi. Su tokiomis mintimis Katlina pakilo į viršutinius kambarius kloti lovų.


Granija gaudydama kvapą parkrito ant drėgnos apsamanojusios uolos. Pūtavo ir pūkštė kaip pensininkė – aiškiai atsiliepė per-sileidimas ir judėjimo stygius pastaruoju metu. Atgavusi kvapą Granija nuleido galvą tarp kelių ir sportbačiais apautomis ko-jomis paspyrė šiurkščios žolės kuokštus. Jie užsispyrę nesileido atkertami nuo tvirtų šaknų, kurios laikėsi įsikibusios žemės. Ak, jei šitaip joje būtų laikiusis mažytė gyvybė...

Keturi mėnesiai... kai jie su Metu jau patikėjo, kad niekas ne-begresia, – juk visi žino – paprastai sulaukus tokio laiko galima nusiraminti. Ir Granija, iki tol kankinta paranojiškų baimių, pradėjo atsipalaiduoti ir davė valią vaizduotei, atsiduodama sva-jonėms apie artėjančią išsiilgtą motinystę.

Abu su Metu pranešė naujienas ir vieniems, ir kitiems sene-liams – Meto tėvai Eleina ir Bobas pasikvietė juos į „L’Escale“ restoraną šalia didžiulių savo namų uždarame Bel Heiveno ko-tedžų rajone Greniče. Bobas tiesiai paklausė, kada jiedu pagaliau susituoks, jei jau Granija laukiasi. Šiaip ar taip, tai bus pirmas jų anūkas, ir Bobas aiškiai leido suprasti, kad jis turi gauti jų pavardę. Granija ėmė išsisukinėti (speičiama į kampą vis labiau irzo, ypač ant Meto tėvo) ir atsakė, kad jie su Metu apie tai pa-sikalbės.

Po savaitės jų buto Traibekoje telefonspynės garsiakalbis pranešė, kad „Blumingdeilio“ sunkvežimis atgabeno visus vaikų kambario reikmenis. Granija, pernelyg prietaringa, kad laikytų tuos daiktus savo lofte, liepė sukrauti juos į rūsį ir ketino ten laikyti, kol priartės laikas. Žiūrėdama į kampe statomas dėžes dėželes, Granija matė, kad Eleina nieko nepamiršo.

– Še tau ir žygis į „Blumį“ rinktis lovytės ar man patinkančių sauskelnių, – vėliau vakare niurzgė Granija Metui, nerodydama jokio dėkingumo.

– Mama tik stengiasi mums padėti, Granija, – teisino ją


Metas. – Ji gi žino, kiek man tenka plūktis, kad šį tą užkalčiau, o tavo uždarbis, nors ir nemenkas, bet nenuolatinis. Gal dabar, kai jau pakeliui mažiukas, – Metas palietė nesmarkiai, bet paste-bimai padidėjusį Granijos pilvuką, – man pagaliau pamąstyti, ar neįsitraukus į tėčio verslą.

– Na jau ne, Metai! – užprotestavo Granija. – Juk sutarėm, kad to niekada nebus. Nuėjęs dirbti pas tėtį nebeturėsi savo gy-venimo ir jokios laisvės. Juk žinai, koks jis kartais būna valdingas.

Granija liovėsi kapsčiusi žolę, neįstengusi išrauti su šaknimis, ir nukreipė žvilgsnį į jūrą. Ji niūriai nusišaipė iš sušvelninto savo pasakymo per aną pokalbį su Metu. Bobas nuo ryto iki vakaro maniakiškai siekė kontroliuoti sūnų. Ji galėjo suprasti jo nusi-vylimą, kad Metas nerodo jokio noro perimti šeimos verslą – darbuotis investicijų bendrovėje, – bet niekaip nesuprato, kodėl tėvas taip mažai domisi sūnaus karjera ir ja nesididžiuoja, nors šis to nusipelnė. Metui darbas puikiai sekėsi, jis jau buvo di-delis savo srities – vaikų psichologijos – autoritetas. Vadovavo katedrai Kolumbijos universitete ir nuolat buvo kviečiamas skai-tyti paskaitų įvairiuose kituose Valstijų universitetuose. Be to, Bobas nuolat menkino Graniją, laidydamas smulkias, bet tul-žingas pastabėles apie jos išsiauklėjimą ir išsilavinimo lygį.

Žvelgdama atgal Granija pagaliau galėjo lengvai atsidusti, kad jie nesileido šelpiami Meto tėvų. Net pačioje pradžioje, kai ji dar tik stengėsi pelnyti vardą kaip skulptorė, o Metas gynėsi filosofijos daktaro laipsnį ir jie vos išgalėjo susimokėti mažyčio vieno miegamojo butuko nuomą, ji paranojiškai spyrėsi dėl pa-ramos. Ir, kaip manė Granija, buvo dėl ko: šalia spindinčių, ne-priekaištingai apsirengusių Konektikuto mergaičių, su kuriomis ji susipažino per Metą ir jo šeimą, negalėjo būti didesnio kon-trasto nei naivi vienuolyno mokyklos auklėtinė iš Airijos už-kampio. Gal viskas jau iš anksto buvo pasmerkta...


– Labas.Išgirdusi kažkieno balsą, Granija pakilo nuo žemės. Apsi-

dairė, bet nieko nepamatė.– Ar girdi – labas.Balsas skambėjo jai už nugaros. Norėdama pamatyti, kas

kalba, ji atsisuko. Ten stovėjo ne kas kitas kaip Aurora. Laimė, šiandien jau mūvinti džinsus, apsivilkusi striukę su kapišonu, ta-baluojančią ant jos kaip ant pagalio, ir užsidėjusi vilnonę kepurę, po kuria buvo sukišti įspūdingi rusvi plaukai, tik viena sruoga netyčia buvo išsipešusi. Veidelis buvo smulkutis, širdies formos, didžiulės akys ir putlios rausvos lūpos neproporcingos smul-kiam masteliui, pagal kurį buvo nulipdyti kiti bruožai.

– Labas, Aurora.Išgirdus Granijos pasveikinimą Auroros akyse pasirodė

nuostaba.– Iš kur žinai, koks mano vardas?– Aš tave vakar mačiau.– Argi? Kur?– Čia, ant skardžio.– Tikrai? – Aurora susiraukė. – Neprisimenu, kad vakar čia

būčiau atėjusi. Ir tikrai su tavim nekalbėjau.– Tu ir nekalbėjai su manim, Aurora. Aš tave mačiau, tik

tiek, – paaiškino Granija.– Tai iš kur žinai mano vardą? – Auroros angliška tartis buvo

gryna ir aiški.– Paklausiau savo mamos, kas galėtų būti toji mergaitė nepa-

prastai gražiais rusvais plaukais. Ir ji man pasakė.– O ji iš kur žino? – valdingai kamantinėjo vaikas.– Ji visą gyvenimą gyvena šitame kaime. Sakė, jūs išvažiavot

prieš keletą metų.– Taip, tikrai. Bet dabar grįžom. – Aurora nukreipė akis į


jūrą ir išskėtė rankas, tarsi norėdama apglėbti visą pajūrį. – Ir man čia patinka – o tau?

Granija juto, kad Auroros klausimas iš tiesų yra teiginys, su kuriuo jai nevalia nesutikti.

– Žinoma, patinka. Aš čia gimiau ir augau.– Taigi, – Aurora grakščiai įsitaisė ant žolės šalia Granijos ir

įsmeigė į ją mėlynas akis. – O koks tavo vardas? – Granija – Granija Rajan.– Na, kažin, ar apie tave esu girdėjusi.Granija vos nenusišypsojo klausydamasi Auroros kalbėjimo

suaugusiųjų maniera.– Manau, ir negalėjai girdėti. Manęs čia nebuvo beveik de-

šimt metų.Auroros veidelis nušvito džiaugsmu ir ji suplojo smulkiomis

rankutėmis. – Vadinasi, mes abi tuo pat metu grįžom į savo mylimą vietą.– Taip išeitų.– Taigi, galime sudaryti viena kitai draugiją! Tu gali tapti

mano nauja drauge.– Miela iš tavęs girdėti, Aurora.– Ką gi, tu turbūt vieniša.– Gal tu ir tiesą sakai... – nusišypsojo Granija. – O kaip tu?

Ir tu čia viena?– Kartais, – gūžtelėjo Aurora. – Tėtukas visada turi daug

darbo, dažnai išvažiuoja, ir tada galiu pažaisti tik su šeimininke. O jai nelabai išeina žaisti. – Aurora suraukė vos įžiūrimomis strazdanėlėmis nusėtą retroussé* nosytę.

* riestą (pranc.).

LUCINDA RILEY


LUC

IND

AR

ILEY


Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų žurna-listė, rašytoja. Baigusi aktorės karjerą, ji atsidėjo rašymui ir sulaukė sėkmės: jos romanai iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. Lietuvių kalba jau išleistos knygos „Orchidėjų namai“ ir „Levandų sodas“ („Tyto alba“, 2012 m., 2013 m.). „Mergaitė ant jūros skardžio“– jaudinanti dviejų

šeimų istorija. Šis psichologinis jausmų romanas pasakoja apie praeitį, kurioje išgyventos aistros lemia dabar gyvenančių žmonių likimus, jiems patiems to nė neįtariant…

• • • • • • • • •

Skulptorė Granija Rajan iš Niujorko grįžta į Airijos kaimelį, kur šei-mos prieglobstyje tikisi rasti ramybę po kūdikio netekties ir susivokti savo jausmuose. Išėjusi pasivaikščioti, ji pamato ant jūros skardžio stovinčią mergaitę – basą, su naktiniais marškiniais, palaidais plaukais. Granija ir mergaitė, vardu Aurora, susidraugauja iš karto; tačiau abi dar nenumano, kad ši pažintis bus raktas į dviejų šeimų praeitį. Ir kad mergaitė pakeis visą Granijos gyvenimą.

Lucinda Riley meistriškai kuria dviejų šeimų – Rajanų ir Lajelų – bend- ros istorijos pynę. Švelnios ir kilnios meilės romanas karo metų Londone susipina su sudėtingais dviejų žmonių santykiais šiuolaikiniame Niujorke. Šeimų likimai jaudina ir kartu slegia tuos, kurie norėtų pradėti gyventi iš naujo, atskleidus Rajanų ir Lajelų paslaptis…

Romantiška, jaudinanti ir nepaprastai įtraukianti Auroros ir Grani-jos istorija dar kartą primena, kad meilė visuomet atgimsta iš naujo. Ir tikėjimas tuo atgimimu gali viską įveikti.

9 786094 660368

ISBN 978-609-466-036-8

M er

gaitė an

t jū

ro

s skar

džio

Lucinda Riley „Mergaitė ant jūros skardžio“

Documents