LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS FAKULTETAS KAMERINIO ANSAMBLIO KATEDRA Deimantas Balys MICKO GOODRICKO ŠIUOLAIKINĖS GITAROS IMPROVIZACIJOS METODIKA PRADEDANTIESIEMS Studijų programa: Šiuolaikinė muzika (gitara) Magistro darbas Darbo autorius: Deimantas Balys ............................ (parašas) Darbo vadovas: Lekt. Dr. Jonas Jurkūnas ........................................ (parašas) Vilnius,2019
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA
MUZIKOS FAKULTETAS
KAMERINIO ANSAMBLIO KATEDRA
Deimantas Balys
MICKO GOODRICKO ŠIUOLAIKINĖS GITAROS IMPROVIZACIJOS
METODIKA PRADEDANTIESIEMS
Studijų programa: Šiuolaikinė muzika (gitara)
Magistro darbas
Darbo autorius: Deimantas Balys
............................
(parašas)
Darbo vadovas: Lekt. Dr. Jonas Jurkūnas
........................................
(parašas)
Vilnius,2019
2
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA
BAIGIAMOJO DARBO
SĄŽININGUMO DEKLARACIJA
2019 m. Gegužės 6 d.
Patvirtinu, kad mano baigiamasis darbas (tema) „
„ , yra parengtas
savarankiškai.
1. Šiame darbe pateikta medžiaga nėra plagijuota, tyrimų duomenys yra autentiški ir
nesuklastoti.
2. Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių ir/ar autorių citatos ir/ar kita medžiaga
pažymėta literatūros nuorodose arba įvardinta kitais būdais.
3. Kitų asmenų indėlio į parengtą baigiamąjį darbą nėra.
4. Jokių įstatymų nenumatytų piniginių sumų už šį darbą niekam nesu mokėjęs (-usi).
5. Su pasekmėmis, nustačius plagijavimo ar duomenų klastojimo atvejus, esu susipažinęs(-
usi) ir joms neprieštarauju.
(Parašas) (Vardas, pavardė)
3
SANTRAUKA
Šis baigiamasis magistro darbas nagrinėja Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“
knygos pritaikymo būdus pradedantiesiems, kurie siekia susipažinti su gitara ir improvizacija.
Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Įvade pristatomas temos
aktualumas, tyrimo tikslas, objektas ir uždaviniai. Pirmajame skyriuje, remiantis aprašomuoju
metodu, apžvelgiama šiuolaikinės gitara, jos raida, mokymosi metodai, džiazo ir kitų stilių gitaros
literatūrinių leidinių metodika. Antrame skyriuje pristatoma Mick Goodricko glausta biografija,
kiti darbai ir jo parašyta knyga „The Advancing Guitarist.“ Paskutinis skyrius yra „gitaros
improvizacija pradedantiesiems: Micko Goodricko metodika. Tiriamoji praktika.“. Šioje darbo
dalyje buvo surinkta daug naudingos medžiagos iš jaunų ir nepatyrusių improvizatorių apie M.
Goodricko metodikos pritaikymą.
SUMMARY
This final master thesis examines how Mick Goodrick's The Advancing
Guitarist book is designed for beginners who want to get acquainted with guitar and
improvisation. Structure: introduction, three chapters, conclusions, references and appendixes.
The introduction introduces the topicality of the topic, the purpose of the research, its object
and tasks. The first chapter, based on the descriptive method, reviews modern guitar, its
evolution, methods of learning, the methodology of literary publications of jazz and other
styles. The second chapter introduces Mick Goodrick's brief biography, other works and his
book The Advancing Guitarist. The last chapter is "Guitar Improvisation for Beginners: Mick
Goodrick's Methodology. Research Practice. ”. In this part of the work, many useful materials
were gathered from young and inexperienced improvisers about the application of the
Goodrick methodology.
4
TURINYS
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA ......................................................................................... 2
BAIGIAMOJO DARBO .............................................................................................................................. 2
Improvizacija – tai seniausia muzikinė išraiška, kurios atsiradimo pradžios taškas
nėra tikslus ir aiškus – to beveik neįmanoma atsekti. Visa muzikos istorijos raida yra paremta
improvizacijos principu (Ferrand, 1961). Būtų galima teigti, kad improvizacija kaip terminas, kilo
nebūtinai iš muzikos, bet iš žmogiškojo atsitiktinumo ir spontaniškumo įvairiose gyvenimo
situacijose. Muzikoje improvizacija yra labai individuali muzikanto išraiškos priemonė, naudojant
asmeninį instrumentą. Tam reikalingas konkretus muzikos prietaiso išmanymas, teorijos žinios,
technika bei ilgalaikė mokomoji praktika. Nūdienos atlikėjams, mokantis idiomatinės (pagal
konkretų muzikos stilių/žanrą) improvizacijos, yra išleistas gausus skaičius leidinių, knygų,
pratimų, kitos literatūros, parengta įvairių pamokų ir seminarų, tačiau iki šiolei improvizacija,
būtent kaip sąvoka, susiduria su koncepcijos formulavimo problemomis. Anot D. Bailey:
„Improvizacijai būdingas įdomus skirtumas - ji dažniausiai praktikuojama skirtinguose muzikos
stiliuose, tačiau labiausiai tampa nepripažinta ar neteisingai suprasta.“ (1992, psl.32).
Muzikantas, norintis išmokti improvizacijos meno, žengia pirmuosius žingsnius įsisavinant
idiomatinius muzikos stilius kaip bliuzas, rokas, kantri, džiazas ir t.t. Ši mokymosi metodika nėra
svetima instrumentalistamas, o ypač gitaros atlikėjams.
Šiuolaikinė gitara – nepaisant giminingų instrumentų kaip sitara1, vihuela2 ar
liutnė3, yra jaunas instrumentas. Pirma klasikinė šešiastygė gitara (classical guitar), kuri vis dar
naudojama klasikinėje muzikoje, atsirado XVIII a. pabaigoje. Garsūs gitaros meistrai, kaip Mauro
Guiliani, Andres Segovia, ir Django Reinhardtas padėjo išpopuliarinti šį instrumentą rengdami
koncertus Europos žemyno ribose. Gitara buvo plačiai naudojama Ispanijoje ir buvo neatsiejama
flamenko muzikos stiliaus dalis4. Su elektrinės gitaros išradimu 1931 metais, gitara tapo vienu iš
populiariausių XXa. instrumentų. Gitaros raida smarkiai padarė įtaką šių stilių vystimuisi: rokui,
bliuzui, kantri, bliugrasui, fankui ir t.t. Šiame darbe bus aptariamos tik šešiastygės gitaros: XVIII-
XXa. klasikinė gitara, XXa. akustinė gitara ir XXa. elektrinė gitara
Kiekvienas muzikos stilius skiriasi skambėjimu ir atlikimu. Norint įvaldyti
kiekvieno muzikinio stiliaus grojimo techniką, reikia susipažinti su jų kalba ir gitaros metodika.
Anot D.Bailey: „XX a. pirmoje pusėje nebuvo lengvai pasiekiamų pedagoginių leidinių, skirtų
populiarios muzikos pakraipos stilių įsisavinimui: vienintelė mokymosi priemonė buvo įrašai,
arba privatus mokytojas.“ (1992, 25-26psl.) Šiais laikais yra gausu literatūros apie gitarą,
skirtingus mokymosi stilius, transkripcijas bei improvizacijos patarimus šiuolaikiniuose muzikos
stiliuose. Tokiose knygose kaip Richardo Johnstono ,,How to Play Blues Guitar: The Basics and
1 Sitara – indų tradicinis styginis instrumentas, turintis 19, 20 ar 21 stygą 2 Vihuela – penkių arba šešių stygų porų instrumentas, kilęs Ispanijoje XVa.; 3 Liutnė - dažniausiai 15 stygų instrumentas, kilęs iš arabiško ūdo( Arab. Oud) klasikinėje epochoje.
Išpopuliarėjo europoje viduramžių laikotarpyje; 4 Dennis Koster. „Guitar Atlas,Flamenco“.Alfred Music Publishing Co, USA 2002. Psl. 5;
6
Beyonds“, Happy Traumo ,,Flat-Pick Country Guitar“, Wolf Marshallo ,,Best Of Jazz Guitar“,
Jody Fishero ,,Mastering Improvisation“, William L. Fowlero ,,Guitar Patterns For
Išnagrinėti idiomatinių stilių mokomąsias knygas, leidinius, skirtus išmokti groti ir
improvizuoti gitara;
atlikti M. Goodricko knygos analizę: išnagrinėti metodiką;
pateikti M.Goodricko metodus, kurie labiausiai tiktų pradedantiesiems
improvizatoriams;
Tikslų įgyvendinimui pasiekti vykdomi šie uždaviniai:
Glaustai pristatyti šiuolaikinės gitaros metodikos istoriją ir svarbiausius šio
instrumento pedagogus ir improvizatorius;
apžvelgti rašytinius veikalus apie gitaros pradmenis ir improvizaciją;
pristatomas M.Goodrickas, jo darbai ir knyga „The Advancing Guitarist“;
atsirinkti pratimus iš „The Advancing Guitarist“ knygos, kurie geriausiai tiktų
pradedantiesiems improvizatoriams;
parengti interviu su respondentais;
Tiriamajame darbe naudojami šie tyrimo metodai:
aprašomasis metodas;
mokslinės, metodinės literatūros bei kūrybos analizė;
straipsnių, interviu, internetinės spaudos apžvalga.
Darbo struktūrą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir
priedai. Pirmajame skyriuje, remiantis aprašomuoju metodu, apžvelgiama šiuolaikinė gitara,
jos raida, mokymosi metodai, džiazo ir kitų stilių gitarų atlikimo ypatumai, literatūrinių
leidinių metodika. Antrame skyriuje pristatoma Micko Goodricko glausta biografija, kiti
darbai ir jo parašyta knyga „The Advancing Guitarist.“ Paskutinis skyrius yra ,,Gitaros
improvizacija pradedantiesiems: Micko Goodricko metodika. Tiriamoji praktika“. Jos metu
surinkta daug naudingos informacinės medžiagos iš jaunų ir nepatyrusių improvizatorių,
taikant M. Goodricko metodiką.
8
1. ŠIUOLAIKINĖS GITAROS METODIKOS ISTORIJA
1.1 XVIIIa. -XIXa. garsiausi gitaros pedagogai ir jų darbai
Šiuolaikinės gitaros metodikos pradžios tašką galima atsekti su pirma sukurta
šešiastyge gitara Gaetano Vinnacios6 pagalba 1779 metais. Minėtas gitaros modelis tapo
standartu, kuris išliko iki šių laikų. Per amžius gitaros kūnai keitėsi, bet svarbiausias aspektas
išliko - šešios stygos. Šiuolaikinės gitaros kaip XXa. sukurta akustinė ir elektrinė gitara
dalinasi savo išvaizda su Gaetano Vinnacios modeliu, todėl mokymosi metodika turi daug
panašumų.
XVIIIa. viduryje šešiastygė arba kitaip
klasikinė gitara tapo „žemosios klasės žmonių
instrumentu, kuris asocijavosi su girtuokliavimu,
šokiais baruose ir gatvėse“ (Tyler, Sparks, 2007,
Psl. 193). Esminiai šios gitaros pokyčiai buvo:
atsisakymas dubliuotų stygų, kurias turėjo giterna7
(žr. pav. 1) ir vihuela; pakeistas gitaros derinimas,
kuris liko šių laikų standartu ( E-A-D-G-B-E);
atsirado bosinės stygos, leidžiančios harmonijai aiškiau praskambėti. Šie pokyčiai padarė
gitarą puikiu akomponuojančiu instrumentu vokalui. Bosinės stygos buvo gaminamos iš
metalo ir dėl to skambėjo daug garsiau negu tradicinės iš žarnų gaminamos stygos. Iš pradžių
metalinės stygos nebuvo gitaristų pripažinamos. Tuo pačiu laiku, šešių stygų porų (vihuela
arba giterna) instrumentai buvo plačiau naudojami nei metalinių stygų gitaros.
XVIIIa. vėlyvuosiuose dešimtmečiuose buvo leidžiamos metodinės knygos apie
dubliuotų stygų gitaras: „Tame laikotarpyje pedagogai įtraukdavo vihuelą ar giterną kaip
klasikinės gitaros mokymosi atskaitos tašką“ (Wade, 2001). 1780 metais Ispanų kilmės
gitaristas ir pedagogas Antonio Ballesteras išleido knygą pavadinimu „Obra para guitarra de
seis ordenes“8, o 1799 metais žymus Ispanų kilmės gitaros mokytojas Federico Moretti
išleido „Principios para tocar la guitarra de seis ordenes.“9 Šio pedagogo didžiausias
nuopelnas buvo ypatingas notacijos traktavimas, skirtas gitarai. Jis padarė aiškų skirtumą tarp
melodijos ir akompanimento, rašydamas natų kotelius į skirtingas kryptis.
6 James Tyler, Paul Sparks. „The Guitar and its Music (From the Renaissance to the Classical Era).“Oxford
Early Music Series, 2007 ; 7 Giterna – Kilęs XIIIa. Vakarų europoje. Dažniausiai trijų arba keturių porų styginis instrumentas; 8 liet. „Darbas su dubliuotų stygų gitara“; 9 liet. „dubliuotų stygų gitaros grojimo principai“;
pav. 1 Giterna
9
Tais pačiais metais kaip ir Federico Moretti, pasirodė Fernando Ferandiero
„Arta de tocar guitarra espanola“10 knyga. Šios knygos turinys buvo išsamus supažindinimas
su instrumentu: kiek yra skirsnių; kaip groti su dubliuotom stygom; kokius veiksmus atlieka
kairė ir dešinė ranka. Autoriaus citata apie gitaros grojimo ypatybes: „mūsu gitara yra
grojama su trimis dešinės rankos pirštais, kurių nagai nėra per ilgi užkabinti stygą; ir kairioji
ranka turi būti su trumpais nagais, nes kitaip stygos nutrūktų“ ( Ferandiere, 1799). Toliau jo
knygoje aptariami įvairūs muzikos ženklai, mažorinės ir minorinės dermės, menuetų ir
alemandų grojimas, moduliacijos paaiškinimas ir paskutiniame skyriuje įtrauktas dialogas su
mokiniu apie kontrapunktą ir kompoziciją11.
Galima teigti, kad metalinių stygų atsiradimas įtvirtino gitarą kaip
akomponuojantį instrumentą, o vėliau tapo neatsiejama šiuolaikinės XXa. gitaros dalis. Taip
pat, pirmieji įžymūs gitaros pedagogai sukūrė notaciją ir savo knygose aprašė kairės ir dešinės
rankos vaidmenį. Šių minėtų knygų metodikos padaryta įtaka rodėsi XIXa. pirmoje pusėje su
to laikotarpio žymiausiais gitaros atlikėjais.
Vienas iš įtakingiausių XIXa. gitaros pedagogų ir atlikėjų buvo Fernando
Soras12. Gimęs Katalonijoje, Soras nuo jaunų dienų jau turėjo naturalų polinkį į muziką. Prieš
pradedant oficialiai mokytis muzikos, jaunuolis pradėjo rašyti kompozicijas, taikant asmeninę
išgalvotą notacijos sistemą. Taip pat jau mokėjo gitaros ir smuiko pagrindus. Po tėvo mirties,
Soras persikraustė gyventi į Monserato vienuolyną (48km į šiaurės vakarus nuo Barselonos)
Josefo Arredondo (vienuolyno abato) kvietimu. Ten jis išmoko muzikos teoriją ir
kompoziciją. Po vienuolyno Soras persikraustė į Barseloną ir kaip kompozitorius pasižymėjo
su savo pirmąja opera „Telemaco“ 1797 metais. Gitaristas taip pat gyvenime spėjo pagyventi
Madride, Paryžiuje ir Londone. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje turėjo didelį pasisekimą
vykdant autorinę koncertinę veiklą ir buvo įvardintas kaip „labiausiai pasižymėjęs ispaniškos
gitaros atlikėjas“13 (The Morning Post, 1815). Soro muzikinės veiklos Londone buvo labai
svarbios, kadangi jo pagalba, gitara įgavo socialinį pripažinimą koncertinio instrumento
vaidmenyje. Prieš jam atvykstant, populiariausia gitara buvo angliška gitara (citra), kuri turėjo
keturių ar penkių stygų poras (dubliuotas stygas). Soras išaukštino ispaniškos gitaros
reputaciją tiek, kad 1822 metais tapo Karališkosios muzikos akademijos garbės narys ir buvo
vertinamas kaip „pats tobuliausias gitaristas pasaulyje“ (Jeffery, 1994, psl. 55). 1827 metais
kompozitorius grįžo gyventi į Paryžių. Ten jis daugiausiai skyrė laiko pedagogikai.
10 Liet. „Ispaniškosios gitaros grojimo menas“; 11 Fernando Ferandiere. „The Art of Playing the Spanish Guitar“ .Madrid,1799; 12 Fernando Sor (1778-1839) – Ispanų kilmės įžymus romantizmo epochos gitaristas, kompozitorius ir
pedagogas; 13 Brian Jeffery. „Fernando Sor. Composer and Guitarist“. Tecla Editions, London,1994;
10
1830 metais Fernando Soras išleido gitaros metodinę knygą pavadinimu
„Método para la guitarra española.“14 Šiame veikalo įvade gitaristas rašo, kad gitaros
vaidmuo muzikoje nėra tik akomponuojantis instrumentas. Pagal autorių, gitara buvo
neteisingai naudojamas instrumentas akomponavimui. Šis pedagogo išsireiškimas buvo gana
tikslus, kadangi prieš atsirandant jo knygai – nebuvo tikslingos literatūros, tiktai apie
klasikinės (ispaniškosios) gitaros subtilybes. Visi kas grojo gitara, naudojosi vihuelos, citros
ar giternos metodikos būdais. Toliau savo knygos įvade Soras išsireiškia taip: „Aš žinojau,
kad geras akompanimentas susideda iš gero pagrindo (boso linijos), tam tikrų pritaikytų
akordų ir kuo daugiau judėjimo kaip orkestriniuose kūriniuose“15 (Sor, 1832). Po įvado
skyriaus seka pagrindinė informacija apie instrumentą: pirštų pozicijos, dešinės ir kairės
rankos pozicijos, kaip kabinti stygas ir t.t. Soras išsiskiria tuo, nes savo knygoje apibūdina
gitaros tembro subtilybes: kaip jos yra išgaunamos ir pagal kokius matavimus jis susiderina
gitarą, kad išgautų tam tikrą tembrinę savybę. Taipogi pamini skirtingus dešinės rankos
pirštus ir kaip jie gali pakeisti gitaros tembrą, kai jais yra kabinamos stygos. Šiame darbe taip
pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad Soras įvardijo kairės rankos bevardį pirštą ketvirtuoju pirštu.
Šiais laikais šis pirštas yra laikomas trečiuoju. Be to autorius įsitikinęs, jog bevardis pirštas
turėtų atlikti aukščiausio balso vaidmenį, kai yra keturių garsų akordai. Tačiau „kai
aukščiausias balsas nėra akomponuojamas kitų trijų balsų“, jisai rekomenduoja visiškai
nenaudoti bevardžio piršto. Šio piršto riboto naudojimo paaiškinimas pagrįstas dviem
aspektais:
1. didelis dydžio skirtumas tarp bevardžio ir vidurinio piršto;
2. bevardis pirštas yra ženkliai silpnesnis negu didysis ar smilius.
Ši knygos atkarpa suteikia daug reikalingos informacijos kaip buvo
praktikuojamasi groti gitara XIXa. pirmojoje pusėje. Vėliau bevardis pirštas buvo plačiai
naudojamas gitaroje ir vėlesnėje klasikinėje muzikoje. Be Fernando Soro prisidėjimo prie
XIXa. gitaros metodikos vystymosi, būtu galima priskirti dar vieną svarbų asmenį. Italų
kilmės klasikinės gitaros virtuozas, kompozitorius ir vienas pirmųjų Italijoje įtakingųjų
gitaros metodininkų – Mauro Guiliani (1781-1829). Gitaristas pirmiausiai mokėsi
kontrapunkto, violončelės ir smuiko meno prieš pradedant skambinti gitara.16 Anot knygos
14 Liet. „Ispaniškosios gitaros metodas“; 15 Fernando Sor. „Method for the Spanish Guitar“.(A Complete reprint of the 1832 English translation with a
preface by Brian Jeffery). Tecla Editions. London,1995; 16 Thomas F. Heck: Mauro Giuliani : virtuoso guitarist and composer. Columbus : Editions Orphée, 1995;
11
pav.3 Guilianio sonata
„Mauro Giuliani : virtuoso guitarist and composer“ (Heck, 1995), Guilianis buvo klasikinės
šešiastygės gitaros savamokslis. Persikėlęs į Vieną 1806 metais, greitai sulaukė gitaros
virtuozo pripažinimo. Kaip kompozitorius turėjo ir šiek tiek sėkmės – jo kūrinius publikavo
leidykla „Artaria“ ir taip padėjo jam išplatinti kompozicijas po visą Europą. Neužilgo išvystė
gitaros mokytojo karjerą Vienoje ir tapo svarbia persona XIXa.
gitaros muzikos pasaulyje. Po jo mirties 1829 metais,
Guilianio mokiniai Ferdinandas Pelzeris, Felixas Horetzky‘s ir
Leonardas Schulzas, 1833 metais Anglijoje išleido pirmą
žurnalinį veikalą apie gitarą, jų mokytojo garbei pavadinimu
„Guilianiad“17 (žr. pav. 2). Tai buvo pirmas spausdintas
leidinys apie gitarą istorijoje, todėl galima teigti, kad tai buvo
pirmas publikuotas žurnalas apie gitaros metodiką.
„Guilianiad“ žurnalas gyvavo trumpai, nuo 1833 iki 1835 metų. Per šį laikotarpį buvo išleista
trylika numerių. Žurnalo turinį dažniausiai sudarydavo straipsniai apie muzikos teoriją,
užsienio gitaros gamintojus, pastebėjimai apie muziką ir gitaros atlikimą, gitaros
populiarumą, pokalbiai muzikinio intelekto temomis su įvairiais svečiais bei užsienio muzikos
naujienos. Žurnalą papildė skirtingų stilių kūriniai kaip valsai, etiudai, dainos, menuetai,
serenados, ispaniški valsai ir kt. Skirtingų kompozitorių kaip F.Bianchis, W.Ballas,
J.Kreutzeris, J.A.Nuske, W.Neulandas, W. Matiegka kūrinių atlikimo interpretacijos.
Dauguma pavyzdžių, etiudų, pratimų ir kūrinių buvo pasisemta iš Mauro Guilianio gitaros
metodikos.
Remiantis įvairiais rašytiniais
šaltiniais, gitaristo didžiausias palikimas gitaros
pasaulyje yra jo 150 parašytų įvairių kompozicijų.
XIXa. Guilianis išsiskyrė, nes daugybė kūrinių
buvo skirti solo gitarai. Jo gitaros notacijos
sistema (kuri vis dar plačiai naudojama) buvo
rašoma trim balsais: boso linija, viduriniai
harmoniniai balsai ir aukščiausia pagrindinė
melodija. Taip pat, jo vienas iš svarbesnių
pedagoginių palikimų buvo „120 dešinės rankos
pratimų.“ Tai yra išsamus arpedžio formulių
tyrinėjimas. Remiantis „Guilianiad“ žurnalu,
17 Interneto prieiga: https://www.digitalguitararchive.com/2012/02/giulianiad-contents/;
pav. 2 Guilianiad žurnalas
12
dauguma Guilianio parašytų kūrinių turėjo šių formulių panaudojimą (žr. pav.3). Galima
teigti, kad pedagogo metodikos esmė buvo mokymasis kuo daugiau įvairių kūrinių. Jo etiudai
buvo muzikalūs, turintys melodiją ir kontrapunktą. Šiek tiek ir minėti mokiniai prisidėjo prie
kūrinių ir etiudų sudarymo. Jie parašė straipsnių apie gitaros galimybes: gitaros
akompanavimo vokalistams būdus, palyginimus su sitara (pagrindinius bruožus), solfedžio
pratimus. Visa ši informacija buvo pateikta remiantis jų išėjusio anapilin mokytojo žiniomis.
„Guilianiad“ žurnalas skaitytoją supažindino su taisyklinga gitaros laikysena,
instrumento galimybėmis ir tuometinės muzikinės veiklos informacija skirtingose šalyse.
Įvairių muzikos stilių išmanymas užėmė ypatingą vietą gitaros mokymosi procese: valsai,
menuetai, serenados ir kiti. Visi kūriniai buvo išrašyti taikant Guilianio notacijos sistemą.
Kiekvienos kompozicijos subtilybėms buvo skirtas dėmesys – paaiškinami tam tikri atlikimo
būdų niuansai, padedantys geriau suprasti ir išmokti gitaros įmantrybes.
Toks gitaros mokymosi būdas yra aktualus ir šiandien. Ši tradicija tęsiama ir yra
vis dar puoselėjama klasikinės muzikos pasaulyje, tad gitaros žurnalai jau nuo praeito amžiaus
nekėlė abejonių nei metodikai, nei mokymosi rezultatams.
Nagrinėjant žurnalo sudėtį, pastebima, jog improvizacija nėra populiari ir
puoselėjama muzikos tendencija. Anot D. Bailey knygos: ,,Visuomet buvo keista išgirsti tam
tikrą improvizaciją solo ar su akompanimentu“ (Bailey, 1992). Tik XXa. pirmoje pusėje su
džiazo, kantri, bliuzo muzikos populiarumu ir elektrinės gitaros išradimu atsirado knygų ir
metodinių leidinių, kurie padėjo gitaristui geriau suprasti šio instrumento mokslą ir įsisavinti
improvizacijos pagrindus.
1.2 Elektrinės gitaros atsiradimo priežastys ir Charlie Christianas
Svarbiausias aspektas, kuris lėmė elektrinės gitaros išradimą buvo garso
ribotumas (Alves, 2015). Vienas pirmujų elektrinės gitaros išradėjų buvo George‘as
Beauchampas19. 1931 metais jis, Paulas Barthas20 ir Adolfas
Rickenbackeris21 įsteigė savo kompaniją pavadinimu Ro-Pat-In
Corporation. Kompanijos esmė buvo kurti ir parduoti įgarsintus
(angl. electrified) styginius instrumentus. Pats Beauchampas
grojo havajietiška gitara (žr. pav. 4) ( angl. Havaiian guitar,
19 Georgas Beauchampas (1899-1941) – amerikiečių kilmės muzikos instrumentų kūrėjas 20 Paulas Barthas (1908-1973) –amerikiečių kilmės gitarų dizaineris ir inžinierius; 21 Adolfas Rickenbackeris(1886-1976) – austrų amerikiečių elektronikos inžinierius;
pav.4 Slide Guitar
13
pav.5 Ėmiklis
pav.6 Gibson ES-150
slide guitar, lap steel guitar) ir gerai suprato instrumento garsinę problemą: „Kai grodavau su
grupe, manęs dažniausiai nesigirdėdavo“ (Beauchamp, 1929). Tai pastūmėjo George
Beauchampa sukurti elektromagnetinius ėmiklius, kad įgarsintų (amplifikuotų) gitarą. Tai
padaryti buvo įmanoma
dėl plieninių stygų, kurios yra naudojamos akustinėse gitarose. Ėmikliai (žr. pav.5) pagauna
stygos virpesius ir siunčia analoginiu arba skaitmeniniu signalu į stiprintuvą, tada – į garso
kolonėles. Tokiu būdu pirma elektrinė gitara buvo išrasta ir pradėta pardavinėti 1932 metais
(Martin, 1998).
Didelio pasisekimo su elektrinės gitaros
pardavimais susilaukė kita elektrinių gitarų kompanija,
pavadinimu Gibson. Pati firma susikūrė 1902 metais
pardavinėdama mandolinas. 1936 metais Gibson sukūrė
savo pirmą elektrinės gitaros modelį ES-150 (elektro-
akustinė gitara). Šis modelis priminė ispaniškos
(klasikinės) gitaros kūno formą su išgraviruotomis f
(forte) skylėmis iš abiejų gitaros kūno pusių. Šis elektrinės gitaros modelis (žr. pav.6) greitai
pasiekė komercinę reikšmę dėka džiazo virtuozo Charlie Christiano 1939 metais (Henzig,
2017).
Tuo laikotarpiu gitaros improvizatorių nebuvo daug. Gitara, kaip solinis
instrumentas, buvo išpopuliarėjęs Europoje, dėka Andreso Segovia‘os (1893-1987) XXa.
pradžioje24 bei belgų-prancūzų kilmės džiazo virtuozo Django Reinhardto (1910-1953)25.
Tuo pačiu laikotarpiu, Šiaurės Amerikoje, gitara tapo svarbiu ir populiariu instrumentu bliuzo
muzikoje. Muzikantai, tokie kaip Robertas Johnsonas (1911-1938), Lonnie Johnsonas (1899 –
1970), Leadbelly (1888-1949), Big Bill Broonzy (1893-1958), Blind Lemon
Jeffersonas( 1897-1929) ir kt. buvo įtakingi ir inovatoriški gitaros meistrai. Šie
muzikantai naudodavo instrumentą daugiau kaip akompanimentą, kuris buvo
improvizacinio pobūdžio. Ankstyvojo bliuzo periodo metu, sukauptas dėmesys
buvo į dainavimą. Gitara atliko ritmo sekcijos darbą: palaikyti ritmą daininkui.
Tik po elektrinės gitaros išradimo ir dėka muzikantų, kaip T-Bone Walkerio
Freddie Kingo (1934-1976), Albert Kingo (1923-1992), B.B Kingo (1925-
2015), Buddy Guy (1936), Otis Rusho (1934-2018) ir kt. bliuze gitara įsitvirtino kaip solo
instrumentas. Svarbu paminėti, kad bliuzo muzika buvo ypač svarbus aspektas džiazo ir
24 Júlio Ribeiro Alves. The History Of Guitar, Marshall University, 2015; 25 Michael Dregni Django: The Life and Music of a Gypsy Legend. Oxford University Press,2004;
14
pav.7 Charlie Christian
pav. 8 Charlie Christian Solo
improvizacinės gitaros raidoje. Šis stilius padėjo gitaros populiarumui plėstis Šiaurės
Amerikos pietinėse valstijose kaip Teksase, Kanzase, Luizianoje, Misisipėje ir Oklahomoje,
kur užaugo Charlis Christianas26 (žr. pav. 7).
Anot Craig McKinnio ir Wayne Goinso
knygos A Biography Of Charlie Christian: Jazz
Guitar‘s King Of Swing: „Jaunystėje Charlie klausėsi ir
daug grojo bliuzo. Jo pirmi mokytojai buvo bliuzo
muzikantai. Džiazą pradėjo mokytis 1931 metais pas
„Bigfoot“ Ralph Hamilton, kuris taipogi buvo bliuzo
muzikantas“ (McKinney, Goins, 2005). Galima teigti,
kad Charlie Christiano grojimo stilius ir improvizavimas atėjo iš bliuzo muzikos pasaulio ir iš
skirtingų mokytojų. Jaunasis virtuozas buvo priimtas groti Benny Goodmano sekstete 1939
metais dėl jo improvizacijos gebėjimų. Anot George T. Simono knygos The Big Bands:
„Charlie Christianas buvo vienas iš talentingiausių svingo eros improvizatorių“ (Simon,
1971). Tuo metu, džiazas ir svingas buvo populiariausia muzika JAV ir Benny Goodmanas
buvo įžymybė, todėl groti jo sekstete buvo garbė. Charlie tapo sensacija grupėje, nes niekas
nebuvo girdėjęs gitaristo, kuris grotų solo big band‘e ir tų laikų naujove - elektrine gitara. Šis
instrumentas greitai išpopuliarėjo ir Charlie Christianas tapo sektinu gitaros improvizacijos
pavyzdžiu .
Būtina paminėti, kad Charlie Christianas buvo ne vienintelis to periodo džiazo
gitaros improvizatorius. Prieš atsirandant elektrinei gitarai, įtakingiausias gitaros
improvizatorius buvo Eddie Langas (1902-1933). Pasak „Charlie Christian: The Art of the
Jazz Guitar“ knygos: „Nors ir Eddie Langas XXa. ankstyvame trečiame dešimtmetyje išvystė
solo gitaros metodiką, jo pavienių stygų technika buvo daugiau papildyti jo grojamus
akordus, negu sukurti nepriklausomas melodines
linijas“ (Fox, 1964, psl.2). Šiam grojimo būdui
priešprieša tapo Charlie Christiano metodika. Kaip
tik Christianas bandė imituoti tų laikų žymius
saksofonininkus kaip Lesteris Youngas (1909-
1959) ir Herschelis Evansas (1909-1939)27.
Jaunasis džiazo gitaristas imituodavo saksofono
26 Ed Kopp A Brief History Of The Blues, 2005. [interaktyvus] Prieiga per internetą:
https://www.allaboutjazz.com/a-brief-history-of-the-blues-by-ed-kopp.php; 27 Wayne Goins, Craig McKinney. A Biography of Charlie Christian: Jazz Guitar's King of Swing. Edwin Mellen
Press Ltd,2005. Psl. 373-374;
15
pav.9 Louis Armstrong solo pav. 10 Charlie Christian solo
grojimo būdus. Jo improvizacijose girdimas bliuzo dermės naudojimas ir bliuzo stiliui
būdinga frazuotė. Taip pat gitaristas dažnai grodavo įvairiomis akordų pakaitomis, kurios
turėjo pridėtinius ir alteruotus akordinius garsus (žr. pav.8). Taip pat Christiano dažnas
chromatinės dermės panaudojimas buvo neatsiejama jo improvizacijos dalis. Šie gitaristo
improvizacijos metodai tapo labai aktualūs naujajai džiazo muzikantų kartai, žiniasklaidos
pavadintai – biboperiais28.
XXa. ketvirtajame dešimtmetyje įvyko muzikinė revoliucija džiazo muzikoje,
pavadinimu bibop (angl. Bebop)29. Šio naujo muzikinio stiliaus pagrindiniai aspektai buvo
virtuoziškumas ir improvizacija, kuri pagrįsta sudėtingomis harmoninėmis struktūromis (žr.
pav.9 ir pav.10).
Bibopo stiliaus pradininkai buvo afro-amerikiečių muzikantai, kurie gyveno ir
dirbo Harleme, įskaitant Charlie Christiana. Gitaros virtuozas greitai įsitvirtino Harlemo
muzikinėje apsuptyje ir tapo vienas iš pradininkų šio naujo džiazo stiliaus. Anot džiazo
muzikos kritiko Gene Lees: „Charlie Christianas buvo vienas iš bibopo krikštatėvių“ (Lees,
1972). Svarbu paminėti, kad bibopo muzikos stilistika šiais laikais yra plačiai mokoma
Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Šio muzikinio stiliaus bruožai tapo standartinis būdas
mokytis džiazo kalbos ir svarbiausia – džiazo improvizacijos30.
Charlie Christiano gitaros metodika tapo atskaitos tašku, norint studijuoti
improvizacijos meną bibop stiliuje ir kituose džiazo muzikos žanruose. Jo staigiai išaugęs
populiarumas ir ankstyva mirtis įamžino jį kaip pirmą elektrinės gitaros džiazo virtuozą, kuris
tapo dažnai aptariamas ir analizuojamas muzikantų bei pedagogų tarpe net ir iki šių dienų.
Džiazo metodinės knygos, kaip ,,Charlie Christian: The Art Of Jazz Guitar (Dan Fox)“,
,,Best Of Jazz Guitar“ (Wolf Marshall) ir kt. plačiai naudoja Charlie Christiano gitaros
metodiką ir tiksliai analizuoja jo solo transkripcijas. Šiuo būdu, pagal šias metodines knygas,
yra palaikomos bibopo stiliaus idiomatinės improvizacijos savybės ir džiazo mokymosi
metodika.
28 Biboperiai – bibopo muzikos atstovai atsiradę XXa. ketvirtame dešimtmetyje; 29 E.S. Meadows. Bebop To Cool: Context, Idealogy And Musical Identity. Praeger publishers, 2003; 30 Derek Bailey. Improvisation: It‘s Nature And Practice In Music. Da Capo Press, 1992;
16
1.3. XXa. reikšmingiausios gitaros metodinės knygos
Sudėtinga nustatyti ar gitara sąlygojo muzikinių stilių raidą XX a. Taip pat ar
vyraujantys ir besivystantys muzikiniai žanrai išpopuliarino gitarą daugelyje socialinių
sluoksnių. Galima teigti, kad abu teiginiai teisingi – istorinės aplinkybės sutapo su gitaros
instrumento portabilumu ir atvirumu kiekvienam besidominčiam muzika. Bliuzo muzikos
stiliui, Šiaurės Amerikos pietų valstijose kaip Misisipė – gitara buvo neatsiejamas
instrumentas31. Kantri muzikos atsiradimas taipogi sustiprino gitaros kaip instrumento
populiarumą Šiaurės Amerikoje32. Tačiau džiazo muzika, o tiksliau bibopo muzika, kartu su
minėtu Charlie Christianu, praplėtė improvizacijos mąstymo horizontą ir gitaros galimybes.
Tik po Antrojo pasaulinio karo pradėjo atsirasti metodinės knygos apie populiariosios
muzikos atlikimo meną su akustinėmis bei elektrinėmis gitaromis.
Viena iš pirmujų ir įtakingiausių leidyklų, kuri pradėjo spausdinti edukacinius
vadovėlius ir knygas apie gitaras bei improvizaciją buvo ,,Mel Bay“. Šios leidyklos steigėjas –
Melbourne‘as E. Bay‘us (1913 - 1997), gimęs mažame miestelyje pavadinimu Bunkeris,
Misurio valstijoje. Leidyklos Mel Bay tinklaraštis byloja: „Leidyklos įkūrėjas (Mel Bay)
pradėjo groti gitara 13 metų ir niekados neturėjo gitaros mokytojo. Jis mokydavosi akordus ir
įvairias gitaros subtilybes kopijuodamas kitų gitaristų naudojamas aplikatūras“ (Mel Bay
Publications, 2013). Būdamas jauno amžiaus, gitaristas persikėlė muzikuoti į didesnį miestą
pavadinimu Saint Liuisą, kad turėtų daugiau galimybių tapti populiaresniu muzikantu. Vietoj
to, Mel Bay‘us tapo populiariu gitaros pedagogu ir turėjo šimtą mokinių per savaitę. Mel Bay
tinklaraštis teigia: „ Jisai pradėjo rašyti mokymo medžiagą mokiniams, kurie, tuo metu,
susidurdavo su akordų formų problemomis bei nemokėjimu skaityti iš natų“ (Mel Bay
Publications, 2013).
31 Lawrence Cohn. „Nothing but the Blues: The Music and the Musicians“.(1993) Abbeville Press, Inc; 32 Dawidoff, Nicholas. „In the Country of Country: A Journey to the Roots of American Music“.(1998) Vintage;
17
pav. 11 Modern Guitar Method vadovėlis
Po Antrojo pasaulinio karo, Mel Bay‘us nusprendė išleisti
metodinę knygą apie gitaros akordinę sistemą, pavadinimu
„The Orchestral Chord System for Guitar“. Dauguma
tuometinių pagrindinių knygų leidyklų atmetė Mel
Bay‘aus knygą ir teigė, kad „gitaroje nėra ateities“(NPR,
2007). 1947 metais edukatorius nusprendė įsteigti savo
leidyklą pavadinimu „Mel Bay Publications“. Tais pačiais
metais išleido savo pirmąją metodinę knygą apie gitaros
akordinę sistemą. Po metų publikavo edukacinį vadovėlį
pavadinimu „Modern Guitar Method“. Remiantis interviu
su Bill Bay: „Gitara susilaukė didesnio dėmesio XXa. penktame dešimtmetyje dėl Elvis
Preslio atsiradimo ir staigaus išpopuliarėjimo“(NPR, 2007). Šios aplinkybės padėjo
užtikrinti „Mel Bay Publications“ kompanijos sėkmę ir jų knygų pardavimus. ,,Modern
Guitar Method“ tapo populiarus leidinys gitaristų tarpe, išleistas 1948 metais. Per savo
mokytojo karjerą Mel Bay susidurdavo su gitaristais, kurie nemokėjo skaityti iš natų, todėl
pirmose publikuotose knygose akcentavo muzikos teorijos pagrinduos kaip harmoniją,
ritmiką, muzikos ženklų žinojimą. ,,Modern Guitar Method“ vadovėlio turinį galima
suskirstyti į penkias dalis:
1- muzikos teorijos ir muzikos ženklų pradmenys. Skirtingos gamos, jų prieraktiniai
(angl. swing feel) ir sinkopacijos38 (angl. sincopation) subtilybės;
4- ekspresijos ir frazavimo ženklų pradmenys. Pavyzdžiui, staccatto akcentai, legato39,
crescendo, diminuendo ir kt;
33 Crescendo (it. stiprinant; sk. krešendo) - muzikos kūrinio atlikimo apibūdinimas: vis stipriau, vis garsiau; 34 Diminuendo (it. mažinant; sk. diminuendo) - muzikos kūrinio atlikimo apibūdinimas: vis tyliau, vis
minksčiau; 35 Arpedžio (itališkai arpeggio)- muzikinė technika, kai akordo natos grojamos paeiliui tam tikra seka, viena
paskui kitą; 36 staccato (sk. stakato; it. Atskirai) - muzikos grojimas arba dainavimas trumpais, tarpusavyje nejungiamais
garsais; 37 svingas (angl. swing - svyravimas, ritmas, polėkis) - viena džiazo išraiškos priemonių: pastoviai pulsuojanti
ritmika grindžiama nuolatiniais ritminių akcentų paaukštinimais arba uždelsimais; 38 Sinkopacija ('sutrumpinimas, išmetimas') – muzikiniame kūrinyje ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu;
5- gitaros atlikimo ypatumai. Skirtingų natų (do, re, mi ir t.t.) vaizdavimas gitaros
klaviatūroje atviroje pozicijoje (angl. open position – grojimas su laisvom stygom nuo
pirmo iki ketvirto skirsnio). Mokymasis groti pirmoje, antroje ir trečioje pozicijoje.40
Paaiškinimai ir supažindinimai su įvairiom gitaros technikom kaip „slaidas“ (angl.
slide technique), „garsų suliejimai“ (angl. hammer - on, pull - off), „tremolo41“
„glissando42“ ir t.t.
Visi pavyzdžiai buvo tiksliai išrašyti
natomis ir patogiai išskirstyti įvairiuose skyriuose
(žr.pav.12). Šioje knygoje nebuvo kalbama apie
improvizaciją, tačiau ji atvėrė kelius gitaros anatomijos
vystymosi pradžiai. ,,Modern Guitar Method“ vadovėlio
pagrindiniai kriterijai buvo supažindinti gitaristą su
gamomis/dermėms ir išmokyti skaityti iš natų. Šie
grojimo būdai sustiprino skirtingų pozicijų grojimą, kurie
vėliau tapo neatsiejama improvizacijos dalimi.
Verta paminėti ir panašaus pobūdžio knygas, kurios
buvo reikšmingos formuojant gitaros valdymo pagrindus.
Viena iš jų „Alfred's Basic Guitar Method“43parašyta Alfred D‘Aubergeno išleista 1955
metais. Ši knyga turi panašų mokymo būdą kaip ,,Modern
Guitar Method“ vadovėlis. Gitaristą moko kaip taisyklingai
laikyti instrumentą, kaip suderinti, ką turi daryti kairė ir dešinė
ranka. Įvairi muzikos teorija: supažindinimas su natomis,
skaitymas iš lapo, muzikos ženklų paaiškinimai ir t.t. Žinių
patikrinimas siejamas su įvairių kūrinių išmokymu. „Alfred's
Basic Guitar Method“ knyga skiriasi tuo, jog ji nėra tiek
šališka džiazo muzikai kaip ,,Modern Guitar Method“
vadovėlis. Ši knyga daugiau skirta akustinės gitaros grojimui
įvairiuose stiliuose kaip rokas, valsas, kantri, džiazas ir kt.
Dar viena gitaros metodikos knyga, o tiksliau knygų serija,
39 Legato - (it. rišliai)-muz. atlikimo būdas: jungti iš eilės einančius garsus taip, kad vienas garsas į kitą pereitų
sklandžiai; 40 Pozicijos skaičius priklauso nuo skirsnio skaičiaus grojant su pirmuoju pirštu. . Pvz. Pirmoji pozicija –
pirmas skirsnis ir pirmas pirštas, antra pozicija – antras skirsnis ir pirmas pirštas ir t.t.; 41Tremolo (it. tremolo - drebantis, virpantis) - greitas vieno ar kelių garsų kartojimas griežiant styginiais ir
pučiamaisiais muzikos instrumentais; 42 Glissando (it. slystant) - muz. griežimo arba skambinimo muzikos instrumentu būdas; 43 Internetinė prieiga: https://www.alfred.com/alfreds-basic-guitar-method/b/;
19
pav.14 Mickey Baker‘s Complete
Course In Jazz Guitar vadovėlis
kuri buvo labai įtakinga, ypač britų roko muzikoje, yra Berto Weedono „Play In A Day“ (žr.
pav.13). Pirma knyga buvo išleista 1957 metais. Pasak Daily mail straipsnio: „ Labai sunku
įsivaizduoti gyvenimą tomis dienomis. Visai nebuvo britiško roko ar populiarios muzikos ir
beveik niekas Anglijoje tuo metu nežinojo apie elektrinę gitarą. Visi nuo Erico Claptono iki
Jimmy Page‘o sakytų tą patį – Bertas buvo pirmasis elektrinės gitaros virtuozas ir mes jį visi
mylėjom“ (Daily Mail, 2012). „Play In A Day“ knygoje, daugiausiai buvo atkreiptas dėmesys
į akordų grojimą, mokėjimą akompanuoti vokalui, groti kantri, džiazą ir rokenrolą44. Autorius
Bertas Weedonas buvo pramintas kaip „žmogus, kuris išmokė pasaulį groti gitara“
(Telegraph, 2012). Ši knyga išsiskyrė nuo kitų jau minėtų knygų tuo, kad joje buvo išrašytos
įvairių atlikėjų solo transkripcijos tuometiniuose populiariosios muzikos įrašuose.45 Taip
gitaristai pradėjo kopijuoti jiems mėgiamų atlikėjų frazes (angl. Licks/riffs). Šis grojimo būdas
tapo neatskiriama dalimi groti ir improvizuoti gitara skirtinguose muzikos stiliuose.
Tarp XXa. penkto ir devinto dešimtmečio gitaros edukacinių knygų daugėjo dėl
augančio gitaros populiarumo. To laikotarpio bliuzo, kantri, R‘n‘B46 ir roko muzikantai kaip
B.B. King, Elvis Presley, T-Bone Walker, Chuck Berry, Chet Atkins, Les Paul ir kt. padėjo
išgarsinti gitarą. Idiomatinių stilių knygos kaip Happy Traumo ,,Flat-Pick Country Guitar“
(1973), „Hal Leonard Guitar Method – Blues“ (Greg Koch, 1970), „The Beatles Guitar“
(1987)47 tapo populiaria mokymosi dalimi grojant mėgstamą muzikos stilių. Taipogi buvo
pradėtos leisti gitaros metodinės knygos, kuriose gausu instrukcijų ir patarimų improvizacijos
tema. Dauguma tokio pobūdžio edukacinių vadovėlių buvo susieti su džiazo muzikos stiliaus
valdymu, kadangi „improvizacija yra neatsiejama dalis džiazo muzikos.“ (Bailey, 1992).
Vienas iš pirmųjų tokio pobūdžio skaitinių buvo „Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz
Guitar“, išleistas 1955 metais.
Pasak „The New York Times“ straipsnio: „gitaristas Mickey
Baker (1925-2012) padėjo R‘n‘B stiliui evoliucionuoti į Rock and
roll‘a“ (The New York Times, 2012). Skirtingus stilius įvaldęs
gitaristas labiausiai žinomas kaip puikus sesijinis muzikantas. Padėjo
įrašyti begalę kūrinių įvairioms įrašų kompanijoms kaip Atlantic,
RCA, Decca, Okeh ir King. Grojęs su įvairiais muzikantais kaip The
Drifters, Joe Turner, Ruth Brown, Big Maybelle ir kt.
Nepaisant studijinių darbų pasiekimų, Mickey Bakeris
44 Rokenrolas (ang. Rock & Roll) - muzikos kryptis, atsiradusi XX a. šeštajame dešimtmetyje Šiaurės Amerikoje; 45 Internetinė prieiga: http://www.bertweedon.com/playinaday.htm; 46 R‘n‘B (Rhythm and Blues) – populiariosios muzikos žanras gimęs XXa. ketvirtame dešimtmetyje Šiaurės
Amerikoje; 47 „The Beatles Guitar“ - Autorius kredituojamas kaip The Beatles, Leidykla - Hal Leonard;
buvo radikalus ir savotiškas pedagogas, išleidęs porą edukacinių knygų apie gitarą džiazo
muzikos kontekste. Jo pirmasis vadovėlis „Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz Guitar
(1955) (žr. pav.14) supažindino gitaristą su įvairiomis akordų formomis ir džiazine
improvizacija. Anot džiazo muzikos pedagogo Michael Joyce‘o: „Šis kritikų įvertintas kursas
tapo klasika kaip įžanga į spalvingus akordus ir improvizacijos pagrindus.“48 Knygą sudaro
du esminiai skyriai: akordai ir improvizacija. Pirmame skyriuje yra gausybė akordinių
pratimų gitarai kaip įvairių džiazo progresijų jungimas ( II-V-I; VI-II-V-I; III-VI-II-V ir t.t)49;
akordų sudarymas skirtingose tonacijose; akordų pakaitos50. Taip pat knygoje mokoma
akompanuoti džiazo muzikoje, groti bliuzą bibopo stiliuje ir tyrinėti džiazo standartų
harmoninę kalbą. Antrame skyriuje dominuoja džiazo muzikos improvizacijos pradmenys:
mažorinių, minorinių, bliuzo dermių mokymasis ir jų pirštuotės; penkių septakordų rūšių51
arpedžio mokymasis; frazių mokymasis groti skirtingose tonacijose; įvairūs frazavimo būdai,
keičiant ritmines vertes. Knygoje gausu pavyzdžių kaip panaudoti jau sukauptas muzikines
žinias (frazės, dermės, arpedžio ir kt.) skirtinguose muzikos stiliuose, ypač bliuze.
„Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz Guitar“ edukacinė knyga moko gitaristą
būti savarankišku. Palyginus su XIXa. ir XXa. pirmos pusės minėtais edukaciniais
vadovėliais, autoriai kaip Fernando Soras ar Bertas Weedonas moko išimtinai pagal savo
metodiką. Jie nepateikia pavyzdžių kaip ieškoti savo būdų, grojant gitara. Mickey Baker‘io
mokymo filosofija turi panašumų su Micku Goodricku. Pastarojo autoriaus knygoje „The
Advancing Guitarist“ pirmame skyriuje rašoma: „Tau nereikia sugalvoti visko pačiam. Tau tik
reikia sekti instrukcijas. Kai tu žinai metodą, tu esi to metodo rezultatas“ (Goodrick, 1987).
Mickey Bakeris savo knygos kiekviename
skyriuje pateikia specifines praktines
užduotis, kurias gitaristas turi atlikti prieš
pereinant į kitą skyrių (žr. pav.15). Taip
pat autorius daug dėmesio skiria frazių ir
idėjų transponavimui į skirtingas tonacijas.
Anot džiazo muzikos edukatoriaus Michael
Joyce‘o: „Kadangi kursas buvo parašytas
XXa. penktame dešimtmetyje, Mickey
manė, kad gitaristas vien tik grotų kaip
48 Internetinė prieiga: http://www.jazzandhotguitar.com/; 49 Tam tikros tonacijos romėniškas laipsnių užrašymas; 50 Akordų pakaita – vieno akordo pakeitimas tam tikro giminingumo laipsnio akordu; 51 Penkios septakordų rūšys: mažorinis, minorinis, dominantinis, pusiau sumažintas, sumažintas septakordas;
21
akompanuojantis muzikantas52 ansambliuose, kuriuose groja įvairūs pučiamieji instrumentai.
Todėl jis prašo mokinio transponuoti viską į pučiamujų instrumentų dažniausiai
pasitaikančias tonacijas: Ab (As-dur), Bb (H-dur), C (C-dur), Db (Des-dur), Eb (Es-dur), F
(F-dur) ir G (G-dur)“ (Ten pat, 52). Pagal šią citatą galima teigti, kad Mickey Bakeris džiazo
muzikos kontekste daugiau matė gitaristą koncertmeisterio vaidmenyje, o ne kaip solistą ar
grupės lyderį. Jo metodika gitaristą puikiai supažindina su džiazo gitaros akordais ir
skirtingais išdėstymais, bet gan siauriai su improvizacija. Dauguma improvizavimo pavyzdžių
yra bliuzo, rhythm changes53 ir džiazo standartų kontekste su nelabai skirtingomis akordų
progresijomis, pvz. II-V-I, VI-II-V-I.
Pamažu pradėjo atsirasti vis daugiau garsiųjų džiazo gitaros virtuozų autorinių knygų
kaip Weso Montgomery54 “Wes Montgomery Jazz Guitar Method” (1968), Johnny Smitho55
“Mel Bay The Complete Johnny Smith Approach to Guitar” (1980), Joe Passo56 „Joe Pass
Guitar Single Note Soloing, Vol 1“ (1985) ir kt. Šios knygos puoselėjo autorių supratimą kaip
improvizuoti ir groti džiazo muziką, ypač bibopo, post-bopo59 džiazo muzikos žanruose.
Minėti skaitiniai buvo išleisti XXa. aštuntame dešimmetyje, kai populiariausias džiazo
muzikos žanras buvo Jazz Fusion60.Anot Derek Bailey: „Džiazo atgimimo metu (XXa.
vėlyvajame aštuntame dešimtmetyje), tokio pobūdžio grojimas, kuris buvo susikūręs XXa.
ketvirtame ir penktame dešimtmetyje buvo priimtas kaip standartinis būdas groti džiazo
muziką“ (Bailey, 1992, p.48). Rašytojas toliau teigia, kad skirtingi džiazo žanrai (angl. Free
jazz61, Jazz Fusion), kurie gimė XXa. šeštame ir septintame dešimtmetyje buvo „suklastoti62“
ir iš „tikrojo džiazo“ pusės niekur nevedė. Tad galima teigti, kad dauguma edukacinių knygų
apie džiazo improvizaciją, kurios buvo išleistos po „Mickey Baker‘s Complete Course In Jazz
Guitar“ 1955 metais, buvo panašaus pobūdžio nagrinėjant džiazo improvizaciją.
52 Akomponuojantis muzikantas (angl. Sideman) –antraplanis ansamblio narys padedantis groti įvairiuose
grupėse, orkestruose, big band‘uose ir kt.; 53 Populiari tam tikra akordų seka džiazo muzikoje; 54 Wes Montgomery ( 1923 – 1968) – amerikiečių kilmės džiazo gitaros virtuozas. Vienas iš svarbiausių ir
itakingiausių XXa. gitaristų; 55 Johnny Smith ( 1922-2013) – amerikiečių kilmės džiazo gitaristas. Vienas iš itakingiausių XXa. džiazo
gitaristų; 56 Joe Pass(1929-1994) – italų amerikiečių kilmės džiazo gitaros virtuozas. Laikomas vienas iš geriausių XXa.
gitaristų; 57 Pat Martino(1944- ) – amerikiečių kilmės džiazo gitaros virtuozas. Įžymus gitaros edukatorius,
improvizatorius bibopo stiliuje; 58 Ted Greene (1946 – 2005) – amerikiečių kilmės džiazo gitaristas. Geriausiai žinomas, kaip džiazo gitaros
edukatorius; 59 Michael C. Bailey. „Miles Davis, Miles Smiles, and the Invention of Post Bop". All About Jazz. 2013; 60 Julie Coryell and Laura Friedman. Jazz-rock Fusion: The People, The Music. Delacorte Press: New York,
1978; 61 Laisvasis džiazas ( ang. Free Jazz) – įtakingas XXa. šeštame dešimtmetyje gimęs džiazo muzikos žanras; 62 Suklastoti(ang. Adulterated) – netikri,iš kitų muzikos stilių, žanrų pasiimti elementai ir sudėti į vieną bendrą
Vadovėliai apie džiazo gitarą nebuvo išimtis. Minėtuose vadovėliuose mokoma
improvizuoti ir galvoti kaip Joe Passas ar Patas Martino, bet nėra mokoma kaip individualiai
prieiti ir suprasti džiazo improvizaciją. Šių knygų metodikos būdas yra linkęs kopijuoti tam
tikro muzikanto stilių, o ypač bibopo rėmuose. Dereko Bailey knygoje „Improvisation Its
Nature and Practice in Music“ šis fenomenas yra aprašomas: „Keli dar gyvuojantys to
laikotarpio (bibopo, post-bibopo) muzikantai dabar yra garbinami festivaliuose, jubiliejinėse
šventėse visame pasaulyje kaip „tradicijos sergėtojai“63. Tuo tarpu, daugiausiai šią muziką
atstovaujančių muzikantų yra jaunoji karta, kuri, atrodo, kad yra prisiėmusi atsakomybę
rūpintis senosios kartos tradicijomis.“ (Bailey, 1992, p.49). Autorius toliau teigia apie
bibopo stiliaus kultūrą: „bibopas akivaizdžiai buvo pedagogų malonumas. tai pasirodė esąs
vienas improvizacijos stilius, kuris gali būti lengvai mokomas. Ir jisai buvo mokomas:
kolegijose, muzikos mokyklose, naktinėse klasėse, kalėjimuose per pastovų mokytojų ir knygų
srautą. Rezultatas – ko gero pirmasis standartizuotas, ne asmeninis metodas mokyti
improvizuoti“ (Bailey, 1992, p.49-50).
Minėtų metodinų priemonių ideologijai visiška prieštara tapo Micko Goodricko „The
Advancing Guitarist“ (1987) leidinys. Autorius iškelia to laikotarpio improvizacijos stokos
problemą ir nesureikšmina skirtingų muzikos stilių grojimo ypatumų. Populiari idiomatinų
stilių technika neturi nieko bendro su jo metodikos uždaviniais, nebent kai kur knygoje
autorius instruktuoja išbandyti skirtingas idėjas rhythm changes arba džiazo standartų
kontekste. Goodrikas taip pat išryškina gitaros pažinimo, aktualumo, teorijos žinių
panaudojimo ir improvizacijos galimybių svarbą.
63 Tradicijos Sergėtojai( ang. Guardians of a Tradition) – XXa. ketvirtame - penktame dešimtmetyje gimusio
džiazo stiliaus puoselėtojai;
23
pav.16 Mick Goodrick
2. MICKO GOODRICKO IMPROVIZACIJOS MOKYMO YPATUMAI IR ANALIZĖ
2.1 Elektrinės gitaros metodininko Micko Goodricko biografija ir jo darbai
Amerikiečių kilmės gitaristas yra gimęs 1945 metais
Sharone, Pensilvanijos valstijoje (žr. pav. 16). Būdamas
vienuolikos metų pradėjo groti gitara. Sukakus penkiolikai metų,
jaunuolis atkreipė dėmesį į džiazo muziką ir vasaros laikotarpiui
išvažiavo į „Stan Kentono vasaros muzikos stovyklą“. Goodrickas
stovykloje sutiko įkvėpiančių džiazo muzikos pedagogų kaip
John LaPorta ir Jack Peterson iš gerai žinomos muzikos
mokyklos pavadinimu „Berklee College of Music“64 1963 metais
įstojo į minėtą mokyklą ir po keturių metų ją baigė. Ankstyvoje
karjeroje grojo ir koncertavo su Gary Burtono kvartetu. Tame laikotarpyje gitaristas pradėjo
analitiškiau žiūrėti į muziką ir ieškoti skirtingų priėjimų grojant gitarą. Būdamas Gary
Burtono grupėje, Goodrikas turėjo progą tyrinėti harmoniškai sudėtingą grupės lyderio
repertuarą. Tokiu būdu jis įgijo pripažinimą dėl savo harmoniškai sudėtingo ir įdomaus
akompanavimo būdo.65 Neilgai trukus, Goodrickas išėjo iš Gary Burtono grupės ir pradėjo
dirbti Berklyje gitaros pedagogu.
Išskyrus pirmą knygą „The Advancing Guitarist“ (1987), Goodricko kiti
leidiniai buvo apie harmonines struktūras, pritaikytas gitarai. Viena iš jų yra trys tomai
pavadinimu „Mr. Goodchord's Almanac of Guitar Voice-leading Vol.1,2,3“ (Liquid Harmony
Books, 2003), o kita knyga išleista bendradarbiaujant kartu su įžymiu gitaristu ir pedagogu
Tim Miller‘iu: „Creative Chordal Harmony for Guitar: Using Generic Modality
Compression.“ (Berklee Press, 2012). Pasak Jazz Times tinklalapio straipsnio: „Jis
ryškiausiai pasižymėjo džiazo pedagogikos pasaulyje dėl išskirtinio dėmesio į akordų
struktūras, harmoniją ir akomponavimą.“66 Pats Mickas Goodrickas to neslepia sakydamas:
„Manau, kad aš gavau darbą vien dėl mano akompanavimo. Jei tu gali akompanuoti, taip
,kad kitas žmogus skambėtų gerai, galbūt tas žmogus tau dar kartą pasiūlys darbą.
Koncertmeisterio pareigos yra geriausios“ (ten pat, 69).
64 Liet. Berklio muzikos mokykla 65 Mark Small. „The Quest of Mr. Goodchord“. Berklio fakulteto parašytas straipsnis apie M. Goodricką.
Internetinė prieiga: https://www.berklee.edu/bt/151/bb_faculty_profile.html; 66 Joel Harrison. „Mick Goodrick: Six String Theorist“. Jazz Times,2017. Internetinė prieiga:
galima pritaikyti pagal mokinio lygį: atsižvelgiant į praktikoje išugdytą gitarinę techniką,
bendrą muzikinį supratimą, pajėgumą ir norą.
Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“ knyga gitaristams ir joje esanti
metodika stengiasi neprisirišti prie tam tikro muzikinio stiliaus atlikimo ypatumų, tačiau
leidžia suprasti, kokie yra instrumento veikimo principai: galimybės, skirtingos išraiškos
priemonės ir teorinis bei vizualinis instrumento pažinimas/supratimas. Pasak autoriaus,
dauguma gitaristų niekada neturėjo galimybės logiškai, protingai ir pilnu pajėgumu išmokti
groti instrumentu.70 Savo knygos įvade pedagogas rašo: „Pagrindinė taisyklė – gitaros
metodinės priemonės nėra susijusios su bendro instrumento suvokimu. Gitaros metodiniai
leidiniai moko labai skirtingų ir įvairių dalykų, kurie gali būti vertingi. Jie parodo metodą
kaip groti tam tikrus akordus, dermes skirtingose pozicijose ir kitus niuansus. Tačiau vargu
ar tie metodai išaiškina instrumento savitumo principus ir jo galimybes“ (ten pat, 74). Šis
autoriaus pasakymas ganėtinai tikslus, palyginus su jau nagrinėtais XIXa. ir XXa. gitaros
veikalais. Kiekviena aptarta knyga turi savo kelią. Ją reikia nagrinėti nuo pat pradžių kaip
autorius buvo sumanęs.
Tiriant Goodricko knygą – pedagogas nesitiki, kad skaitytojas nagrinės visą
skaitinį iš eilės. Įvade jisai pataria gitaristui kaip pasisavinti informaciją, kuri jam būtų
reikalinga iš karto, o po to prieitų prie likusios medžiagos. Iš vienos pusės toks metodas
mokytis gali atbaidyti jaunus gitaristus. Įvade rašytojas pripažina, kad šios knygos pateikta
informacija nėra iki galo ištirta. Ko gero, dėl to, kad tai yra labai abstrakti tema, kuri
reikalauja daug laiko. Tad galima teigti, kad medžiaga, kuri yra šiame rašytiniame veikale yra
skirta ne visiems. Daug kas priklauso nuo pačio skaitytojo: jo smalsumo, muzikinio
išsilavinimo ir motyvacijos. Pradedantiesiems ši medžiaga gali pasirodyti per daug sudėtinga,
todėl mokytojo vaidmuo mokymo procese užima aukštą vietą.
Autorius pirmo skyriaus pirmame sakinyje teigia, kad viskas priklauso nuo
skaitytojo ir jo asmeninio instrumento supratimo. Tad pirmas pratimas yra gitaros aplikatūros
susipažinimas. Pirmas dalykas kurį reikia išmokti – groti pirmyn ir atgal (nuo pirmo iki
dvylikto skirsnio) išilgai po vieną stygą (horizontaliai). Pirmiausiai reikėtų rasti ir pagroti
visas „natūralias“ natas kaip do, re, mi, fa, sol, le ir si (C, D, E, F, G, A ir B) vieno piršto
pagalba, tada bandyti improvizuoti ant vienos stygos. Pripratus groti su vienu pirštu, patartina
įtraukti kitus likusius pirštus po vieną. Šis pratimas nebuvo minėtas aptartose XIX-XXa.
knygose. Pirmuose skyriuose dažniausiai buvo kalbama apie pozicinį grojimą (vertikaliai).
Šiuo būdu pradedantysis gitaristas geriau įsimena įvairių pozicijų formas, bet ne individualias
70 Mick Goodrick. „The Advancing Guitarist“. Hal Leonard Corporation, 1987;
27
natas. Tai sukelia problemų improvizuojant, nes muzikantas prisiriša prie pasikartojančios
pirštų sekos71, kuri gali muzikantą kūrybiškai suparalyžiuoti. Goodrickas priduria, kad
standartizuotas pozicinio grojimo metodas egzistuoja jau ilgai, o tuo tarpu metodas groti su
viena styga praktiškai neegzistuoja, o ypač vakarų šalyse. Goodrickas toliau tęsia sakydamas,
kad dauguma gitaros metodinių knygų neišryškina grojimo su viena styga aukštyn ir žemyn:
„Tai yra didelis nepastabumas, nes grojant viena styga yra absoliučiai logiškiausias startas
pradėti groti gitara“ (ten pat, 74). Autorius išrašė privalumus ir pastebėjimu grojant su viena
styga:
1- patogiausias būdas matyti natas tiesioje linijoje;
2- aiškiai matosi intervalų atstumai gitaros skirsniuose;
3- improvizuojant viena styga, pašalinamos dvi potencialios problemos:
„paralyžius“ (judėjimo baimė per visą gitaros klaviatūrą) ir „akrofobija“
(aukštų skirsnių baimė).
Prie šių pastebėjimų galima pridėti, kad vienos stygos metodas yra puikus būdas
išmokti įvairias natas ir rasti jų vietas gitaros klaviatūroje. Natos taip yra lengviau įsimenamos
negu grojant pozicijose. Goodrickas taip pat pastebi, kad pagrindinės muzikos teorijos
elementai gali būti paaiškinti aiškiai ir paprastai pradedančiajam.
Autorius šį pratimą praplečia su mažorinių diatoninių dermių grojimu/
improvizavimu. Autorius skaitytojui parodo du atlikimo būdus kaip groti diatonines dermes:
1- išvestinis – remtis bendra tonacija, pvz.: re dorinė dermė yra nuo antro
laipsnio C-dur tonacijoje sudaroma dermė;
2- paralelinis - remtis pirma dermės nata, pvz.: re dorinė dermė yra D-dur
gama su pažemintu trečiu ir septintu laipsniu.
Autorius taip pat aprašo galimus vienos stygos skirtingų natų išraiškų būdus:
vibrato, bending72, glissandi, flažoletų naudojimas, stygų slopinimas su ranka ir hammer-
on/pull off 73 technika. Šios galimybės yra įtrauktos ir skatinamos naudoti tyrimo metu, bet
nėra privalomos.
Po vienos stygos grojimo metodikos autorius siūlo mokytis su dviem gretimom
stygom. Taip susidaro penkios skirtingos stygų poros. Beveik visos sudaro grynosios kvartos
intervalą, tik ne trečia styga su antra. Jos sudaro didžiąją terciją ir todėl tai gali apsunkinti
intervalų grojimą. Grojant su dviem stygom pasidaro patogiau groti platesnius intervalus negu
su viena styga. Taip pat yra geras pratimas mokytis dešiniosios rankos technikas su pirštais
71 Ang. finger pattern 72 Liet. stygų patempimai 73 Stygų įspaudimo technika, kai nata yra įspaudžima su dešine ranka, kol kairė ranka nekabina stygos su
plektru;
28
arba plektru per dvi gretimas stygas. Goodrickas teigia, kad grojant gretimomis stygų poromis
pradeda gimti pasikartojančios pirštų sekos. Jis toliau teigia, kad skaitytojas būtinai turi
nepamiršti natų pavadinimų ir jų santykio su bendra tonacija.
Grojant su dviem gretimom stygom atsiranda puiki galimybė mokytis skirtingus
intervalus ir kontrapunkto pagrindus. Goodrickas prie to ir veda kitame poskyryje
pavadinimu: „Intervalų mokymasis: melodinis ir harmoninis (kontrapunkto orientyras
neišmanėliams).“74 Nuo čia knygos turinys pasidaro itin sudėtingas ir platus. Goodrickas
nuodugniai aprašinėja kas yra intervalai, kokie jų tipai, kaip jie susidaro, kokie teisingi
žymėjimai ir t.t. Kontrapunktą jis apibūdina kaip nepaisomų, bet tuo pačiu metu, vieną iš
svarbiausių gitaros grojimo aspektų. Toliau jis teigia, kad yra labai svarbu gitaristams
susipažinti su šia tematika. Kontrapunktą jis išskirsto į keturis skirtingus judėjimus:
1- “paralelinis” – abu balsai juda tuo pačiu atstumu į tą pačią pusę;
2- “panašus” – abu balsai juda skirtingais atstumais į tą pačią pusę;
3- “priešingas” – abu balsai juda skirtingais atstumais į priešingas puses;
4- “įstrižas” – vienas balsas juda, kol kitas balsas lieka ten kur yra.
Po šių išsamių aprašymų seka Goodricko siūlomi intervalų pratimai: pagroti visus intervalo
tipus naudojant penkias skirtingas gretimas dvi stygas. Pedagogas, taipogi, išrašė intervalinius
judėjimus, pvz.: didžiąją arba mažąją sekundą jungti su mažąja arba didžiąja tercija ir t.t. Kai
skaitytojas susipažįsta kaip groti su visais intervalų tipais ir sekomis, tik tada gali pradėti
improvizuoti. Tai, be abejo, gali būti ilgas ir sunkus darbas, kuriam reikia skirti daug laiko.
Kaip ir buvo minėta, autorius nesitiki, kad skaitytojas viską nuodugniai išgros,
kas parašyta. Intervalų improvizavimas yra tikrai sudėtingas menas. Grojant reikia žinoti visas
intervalų formas, jų tipus ir teisingus derinius/sekas. Gitaroje intervalų formos pasikeičia, nes
trečia ir antra styga sudaro didžiosios tercijos intervalą, kol visos kitos gretimų stygų poros –
grynąją kvartą.
Pirmas skyrius tęsiasi su „atviros pozicijos“75 poskyriu. Dėl laisvų stygų grojimo
ši pozicija yra lengvai atliekama. Goodrickas teigia, kad gitarų metodinėse knygose atvira
pozicija yra dažniausiai pradinė vieta mokytis improvizacijos. Jis toliau tęsia mintį
sakydamas, kad daugumoje metodinių knygų atvira pozicija naudojama kaip pagalbiniai
ratukai ant dviračių. Autorius taip išsireikšdamas nori pasakyti, kad kai gitaristas išmoksta šią
poziciją, ji greitai būna nenaudojama. Jis toliau teigia: „Kai išmoksti C-dur dermę (ir porą
kitų) esi paskatintas iškarto pradėt mokytis groti „pozicinio grojimo“ (ten pat, 74). Tokių
pavyzdžių galima rasti jau aptartose metodinėse knygose kaip ”Mel Bay‘s Modern Guitar
74 Ang. Study of Intervals: Melodic and Harmonic (Poor Man‘s Guide to Counterpoint); 75 Atvira pozicija – gitaros klaviatūros pozicija, kurioje naudojamos laisvos stygos( iki ketvirto skirsnio);
29
Method“, Pato Martino “Linear Expressions“, ir „Alfred‘s Guitar Method“. Goodrickas
taipogi teigia, kad tų knygų skaitytojas dažniausiai būna atgrasintas naudoti atvirą poziciją. Iš
esmės, tos knygos, kurių neįvardina Mickas Goodrcikas, gitaristą nori įtikinti, kad atviros
pozicijos grojimas ne toks svarbus kaip pozicinis grojimas. Šį teiginį būtu sudėtinga įrodyti,
kadangi šio darbo jau nagrinėtuose leidiniuose nebuvo pastebėta tyčinio atviros pozicijos
ignoravimo. Kita vertus, šiai medžiagai nėra sutelktas dėmesys minėtuose rašytiniuose
šaltiniuose.
Goodrickas įvardina atvirą poziciją kaip atskirtą nuo visos gitaros mažą
melodinį instrumentą. Kadangi šioje pozicijoje naudojami keturi skirsniai (nuo pirmo iki
ketvirto) ir visos laisvos knygos, gitaristas privalo naudoti keturis pirštus, kurie turi būti
priskirti kiekvienam skirsniui. Detaliau paaiškinus būtu taip: pirmam skirsniui naudojamas
pirmas pirštas, antram skirsniui naudojamas antras pirštas ir t.t. Autoriaus teigimu, tokiu būdu
galima pagroti visas dermes, intervalus, trigarsius, septakordus ir t.t., kadangi šis
„instrumentas“ sudarytas iš dviejų oktavų pridėjus didžiąją terciją (iš viso 29 garsai). Po šio
trumpo įvado seka pratimai skirti atviros pozicijos pažinimui. Jie pateikiami tokiu būdu:
1. dviejų pilnų tonų, trijų sumažintų, dvylikos mažorinių, harmoninų,
minorinių dermių grojimas;
2. dvylika mažorinių ir minorinių pentatonikos dermių grojimas;
3. visų tonacijų trigarsių ir septakordų grojimas;
4. chromatinės dermės ir visų intervalų nuo kvartos iki didžiosios decimos
grojimas.
Be abejo tai yra labai sunkus ir išsamus darbas, kuris nėra skirtas visiems, kas
mokosi groti. Tai ypač nelengvai aprėpiantis aspektas gitaros pradedantiesiems. Taip pat nėra
galimybės supaprastinti šios informacijos gausos, ypač tiems, kurie neturi muzikinio
išsilavinimo.
Kitas knygos poskyris yra pozicinis grojimas. Kaip ir atvira pozicija, šis būdas
sudarytas iš 29 skirtingų garsų. Didžiausias skirtumas nuo atviros pozicijos yra: grojimas tik
skirsniais be jokių laisvų stygų; pozicijos sudarymas iš šešių skirsnių, o tai reiškia dviejų
pirštų (pirmo ir ketvirto) ištempimas vienu skirsniu aukščiau (ketvirtu) arba žemiau (pirmu).
Autorius poziciją apibūdina taip: „ gitaroje pozicija reiškia klaviatūros dalį, apimančią šešis
skirsnius per visas šešias stygas“ (ten pat, 74). Goodrickas aprašo keturis įmanomus pirštų
išrikiavimus taip:
1 2 3 4 normalus Keturi skirsniai
1 2 3 4 Pirmo piršto ištempimas Penki skirsniai
30
1 2 3 4 Ketvirto piršto ištempimas Penki skirsniai
1 2 3 4 Dvigubas pirštų ištempimas šeši skirsniai
Kas idomiausia ir nėra aptarta kitose jau nagrinėtose knygose yra tikslus
nustatymas pozicijos. Dauguma autorių rašo, kad dermių pozicijos turi prasidėti su dermės
pirmuoju laipsniu, tuo tarpu Goodrickas teigia, kad pozicija priklauso nuo antro ir trečio
piršto. Tarkim penkta pozicija pagal M. Goodricką skaitosi tada, kai antras pirštas priklauso
šeštam skirsniui, trečias pirštas priklauso septintam skirsniui, pirmas pirštas priklauso
penktam skirsniui ir gali būti ištemptas iki ketvirto skirsnio; ketvirtas pirštas priklauso
aštuntam skirsniui ir gali būti ištemptas iki devinto skirsnio. Pagal autorių, skirtingų pozicijų
yra iš viso dvylika ir visose pozicijose įmanoma pagroti visas dermes, trigarsius, septakordus
ir t.t. kaip jau minėtoje atviroje pozicijoje. Goodrickas teigia, kad pozicija turi visą
„chromatinę visatą“ (tarp dviejų oktavų ir grynosios kvartos). Toks būdas tikrai atveria gitaros
ypatybes ir jos galimybes. Nė viena nagrinėta knyga šiame darbe neturi tokios gilios pozicinio
grojimo galimybių analizės. Leidiniai kaip ”Mel Bay‘s Modern Guitar Method“ supažindina
gitaristą su pora pozicijų skirtingose tonacijose ir dažnai nurodo kur ir kokį pirštą naudoti.
Tokiu atveju, tai yra lengvesnis būdas išmokti groti tam tikrą dermę, bet nelabai patogus
būdas mokintis natas ar geriau pažinti instrumentą.
Pozicinio grojimo poskyris yra kaip ir atviros pozicijos. Tie patys uždaviniai:
pagroti įvairias dermes, trigarsius, septakordus, pentatonikas ir t.t. Tik šiuo atveju, tai yra
daug daugiau darbo užduota negu atviros pozicijos poskyryje, nes dabar reikia groti ir
improvizuoti naudojant dvyliką pozicijų, o ne vieną. Tai yra per daug platus ir sudėtingas
gitaros nagrinėjimas, kuriam reikia turėti gan aukštą muzikinį išsilavinimą.
Paskutinis M. Goodricko knygos pirmo skyriaus poskyris yra pozicijų sujungimo
grojimas76. Tai yra būdas, kai grojant keičiamos pozicijos. Galima teigti, kad pozicijų sujungimų
esmė skirta groti nuo pačių žemiausių iki pačių
aukščiausių gitaroje esančių natų. Goodrickas teigia,
kad kombinuotas grojimas yra dažniausiai gitaristų
naudojamas improvizacijos būdas. Jie negroja po
vieną stygą ir negroja vienoje pozicijoje. Jie maišo
viską ir juda aplinkui. Autorius suskirsto šį grojimo
būdą į tris variantus (žr. pav.19):
1. Groti po keturias natas
76 Ang. Combination Playing – pozicijų kaitaliojimas;
pav.19 pirštų deliojimo variantai
31
ant kiekvienos stygos (pavyzdyje žymimas A raide);
2. Groti po keturias natas per poziciją (pavyzdyje žymimas B raide);
3. Keisti pozicijas per pustonius (pavyzdyje žymimas C raide).
Autorius teigia: ,,Aš manau, kad jau turėtu būti aišku, kad grojant po vieną
stygą žemyn ir aukštyn ir tai sudedant su poziciniu grojimu išeitu kone didžiausiai įmanomas
pasiruošimas groti pozicijų sujungimus” (ten pat, 74). Galima teigti, kad skaitytojui
nepadarius ankstesnių pratimų su viena styga ar su poziciniu grojimu, šis poskyris bus sunkiai
įkandamas. Pozicijų sujungimas yra labai sudėtingas ir platus būdas improvizuoti. Vienas iš
padarinių yra platus laisvės pasirinkimas:
1. gali keistis pirštuotės atsižvelgus pagal tam tikrą melodiją ar idėją;
2. pozicijos gali keistis pagal tam tikros improvizuojamos melodijos
kryptį;
3. pustonius galima groti skirtingose vietose su skirtingais pirštais;
4. kas vieną stygą galima sugrupuoti po dvi, tris, keturias ir net penkias ar
šešias natas;
5. pozicijoje galima sugrupuoti natas po dvi, tris, keturias, penkias ir šešias.
Goodrickas priduria sakydamas: ,,Būdami improvizatoriais mes ieškome geriausio ir
patogiausio laisvės jausmo<...>.“ Šiam laisvės jausmui reikia didelio įdarbio ir motyvacijos.
Pradedantiesiems tai yra labai sunki užduotis.
Autorius, kaip ir praeituose poskyriuose, duoda pratimų, kurie susiję su įvairių
dermių tyrinėjimu naudojant tris ryškiausius pozicijų sujungimus. Gale poskyrio Goodrickas
šmaikščiai duoda vieną užduotį: „Tyrinėk kontrapunktą ir harmoniją iš visų pateiktų dermių ir
užduočių mažiausiai apie dvidešimt metų.“ Pedagogas pats gerai supranta, kad šiems
pratimams reikia skirti daug laiko, kadangi ši medžiaga nėra lengva, todėl visoje knygoje yra
įterpti šmaikštūs autoriaus pasisakymai. Paskutinis sakinys šio poskyrio yra toks: „Ar staiga
nenusprendei tapti virėju?“
Šis leidinys yra gan neįprastas savo mokymo būdu. Jame bandoma skaitytojui atverti
kitokį mąstymą su instrumentu. Minėti pratimai skiriasi originalumu ir savitumu palyginus su
jau nagrinėtais rašytiniais leidiniais. Micko Goodricko „The Advancing Guitarist“ knyga
nebuvo skirta pradedantiesiems. Šiame rašytiniame leidinyje yra itin daug muzikinės teorijos
informacijos. Dauguma autoriaus užduotų užduočių yra per sudėtingas darbas muzikantams,
kurie neturi muzikinio išsilavinimo. Kita vertus, kai kurie pratimai gali būti naudojami ir
mokomi gitaros pažinimui. M. Goodricko skaitinys prasideda su gan paprastais uždaviniais,
kuriem nereikia aukšto muzikinio išsilavinimo. Tokiu būdu, kai kurie pratimai gali būti
32
atrinkti pradedantiesiems. Pagal šią knygą galima teigti, kad improvizacija gali būti