39
AB-42-1
TEISMŲ PRAKTIKOS TURTO PASISAVINIMO IR TURTO IŠŠVAISTYMO
BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE APŽVALGA
(BK 183 IR 184 STRAIPSNIAI)
Įvadinės pastabos
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas
nuosavybės teisių gynimo esmę atskleidžiantis nuosavybės
neliečiamumo principas, iš kurio įstatymų leidėjui, inter alia (be
kita ko), kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad
nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas
nuosavybės neliečiamumas. <...> valstybė turi priedermę
leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais
remdamasi ginti nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas). Įgyvendinant
konstitucines 23 straipsnio nuostatas yra sukurta ištisa civilinės,
administracinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų įstatymų
sistema. Teisės normose yra ne tik įtvirtinta savininko teisė turtą
valdyti, naudotis bei disponuoti juo, bet ir saugomos šios
subjektinės teisės bei teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1997
m. gegužės 6 d. nutarimas). Vienas iš asmeniui patikėto ar perduoto
jo žinion turto ar turtinės teisės apsaugos baudžiamosios teisės
priemonėmis būdų – baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą
(Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183
straipsnis) ir turto iššvaistymą (BK 184 straipsnis) nustatymas.
Neabejotina, kad tinkamas Baudžiamojo kodekso nuostatų aiškinimas
ir taikymas šios kategorijos baudžiamosiose bylose užtikrina
nuosavybės neliečiamumo principo įgyvendinimą teisės taikymo
lygmeniu.
Aiškinant turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėties
požymius, yra reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998
m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo
ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK
274 ir 275 straipsniai)“ (toliau – Senato nutarimas Nr. 8), kuriame
aptarti įvairūs senojo – 1961 m. Baudžiamojo kodekso – 275
straipsnio (Turto pasisavinimas arba iššvaistymas) taikymo teismų
praktikoje aspektai. Tačiau 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus
naujajam Baudžiamajam kodeksui, šių aiškinimų, taikant BK 183 ir
184 straipsnius, nebepakanka: dėl turto pasisavinimo ir iššvaistymo
sudėčių pokyčio dalis išaiškinimų tapo neaktualūs, taip pat,
vystantis civiliniams, darbo ir kitiems teisiniams santykiams,
atsirado naujų šių nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemų.
Probleminiai turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo
inkriminavimo klausimai šioje apžvalgoje iškelti ir analizuoti
atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimtas po 2000 m.
Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.–2015 m.
balandžio 1 d.), kuriose spręsti reikšmingi BK 183 ir
184 straipsnių taikymo aspektai. Apibendrinus kasacinio teismo
praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, pasisakyta dėl
turto iššvaistymo ir pasisavinimo sudėties požymių turinio, šių
nusikalstamų veikų baigtumo momento, jų santykio su kitomis
nusikalstamomis veikomis, baudžiamosios ir civilinės atsakomybės
atribojimo klausimais.
Atsižvelgiant į tai, kad bausmės už turto pasisavinimą ar turto
iššvaistymą yra skiriamos vadovaujantis bausmės paskirtimi (BK 41
straipsnis) ir laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54
straipsnis), taip pat kad apie bausmių skyrimą yra pasisakyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m.
birželio 27 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64
straipsniai) apžvalgoje, šioje apžvalgoje neanalizuojami bausmių
skyrimo klausimai už BK 183 ir 184 straipsniuose nurodytų
nusikalstamų veikų padarymą.
1. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėties požymiai
1.1. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektyvieji
požymiai
Kadangi nusikalstamas svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas
arba perleidimas įmanomas ir tais atvejais, kai kaltininkas tvarko
jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę,
BK XXVIII skyriuje kaip savarankiškos nusikalstamos veikos
kriminalizuotas turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) ir turto
iššvaistymas (BK 184 straipsnis).
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą
ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyvieji
turto pasisavinimo požymiai – 1) patikėto turto ar turtinės teisės
pasisavinimas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės
pasisavinimas – BK 183 straipsnio dispozicijoje
suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei
kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų.
Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu,
neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo
turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip
padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam
valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-138/2014, 2K-148/2013, 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-499/2012,
2K-92/2012 ir kt.).
Baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą numatyta BK 184
straipsnyje, pagal kurį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar
jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Kaip ir turto
pasisavinimo atveju, turto iššvaistymo objektyvieji požymiai – 1)
patikėto turto ar turtinės teisės iššvaistymas, 2) žinioje buvusio
turto ar turtinės teisės iššvaistymas – BK 184 straipsnio
dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs. Vadinasi,
baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent
viena iš minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų. Taigi,
turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui
patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės
neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar
turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-168/2013,
2K-210/2012, 2K-526/2010 ir kt.).
Turtinės teisės iššvaistymas galimas taip pat kitais būdais,
pavyzdžiui, laiku jos nerealizavus, patvirtinus fiktyvų prievolės
įvykdymą, nemokamai suteikus teisę dalyvauti lošimuose. Dėl
pastarojo būdo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.
kovo 17 d. nutartyje Nr. 2K-7-182/2015:
Nuteistoji I. B. dirbo UAB „O.“ lažybų tarpininke ir šių pareigų
bei sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pagrindu valdė
darbdavio jai patikėtą turtą. Pagal bendrovėje nustatytą tvarką
klientas, norintis dalyvauti loterijoje „BallLotto“, nurodo statomą
sumą, ją sumoka lažybų tarpininkei, toji pinigus įneša į kasą ir
išduoda klientui kasos čekį bei lažybų kortelę, kurioje nurodyta
statoma suma bei galimas laimėjimas. Nuteistoji, pažeisdama šią
tvarką, leido vienam asmeniui dalyvauti loterijoje neimdama iš jo
pinigų, bet jo nurodytoms statomoms sumoms išduodama kasos čekius
bei lažybų korteles. Taigi I. B. išdavė lošimo kortelių, kurių
bendra statoma suma 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur); tokius jos
veiksmus teismai įvardijo kaip jai patikėto didelės vertės svetimo
turto iššvaistymą ir kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio
2 dalį.
Apeliaciniame skunde nuteistoji neginčijo faktinių bylos
aplinkybių, tačiau teigė, kad jos veiksmuose nėra BK 184 straipsnio
2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pagrindinis
nuteistosios argumentas <...> buvo tas, kad minėta pinigų
suma nepateko civilinio ieškovo dispozicijon ir todėl negalėjo būti
iššvaistyta. Pasak nuteistosios, kaltinime nurodyta pinigų suma
negali būti laikoma ir lažybų bendrovės negautomis pajamomis, o
pačios lažybų kortelės negali būti nusikaltimo dalykas, jų vertę
sudaro ne tikėtina išlošti pinigų suma, o jų savikaina, kuri yra
visiškai maža. <...> Nesutikdamas su apeliantės pateiktu
lažybų kortelių vertinimu, teismas konstatavo, kad lažybų kortelės
buvo UAB „O.“ nuosavybė, t. y. šios bendrovės turtas, kurio vertė
tolygi ne tikėtinai išlošti pinigų sumai, o jų pardavimo kainai
(statomai pinigų sumai). Teismas pripažino, kad šias korteles
nuteistoji iššvaistė, nes neteisėtai, neatlygintinai jas perleido,
padarydama turtinę žalą jų savininkui.
Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai iš dalies
teisingi.
BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo turto iššvaistymo
dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs svetimas
turtas ar turtinė teisė. Taigi šio nusikaltimo dalykas gali būti
tiek svetimas turtas, tiek svetima turtinė teisė. <...>
Tiek turto, tiek turtinės teisės esminė savybė yra jų ekonominis
turinys, kurį įmanoma išreikšti piniginiu ekvivalentu. Kai kuriais
atvejais griežtos takoskyros tarp sąvokų „turtas“ ir „turtinė
teisė“ nustatyti neįmanoma (pvz., nekilnojamasis turtas ir teisė į
jį, banko sąskaitoje esantys pinigai ir reikalavimo teisė bankui,
vertybinis popierius ir jo turėtojui priklausanti turtinė teisė ir
t. t.).<...>
Nagrinėjamos bylos duomenys leidžia spręsti, kad teisę dalyvauti
UAB „O.“ loterijoje „BallLotto“ galima įvardyti kaip šios bendrovės
turtinę teisę, suteikiamą klientams už užmokestį, tolygų jų
statomai sumai. Šios teisės suteikimas klientui nemokamai, kai tai
daroma savavališkai ir priešingai bendrovės interesams,
tiksliausiai vertintinas kaip patikėtos turtinės teisės
išvaistymas. Kita vertus, bendrąja teisine prasme nėra klaidinga
tokią veiką įvardyti ir kaip patikėto svetimo turto išvaistymą, nes
turtinės teisės yra sudedamoji bendrovės turto dalis.
Konstatuotina, kad nuteistoji I. B., neimdama iš kliento jo
nurodytų statomų sumų, šioms sumoms išduodama jam lažybų korteles
ir leisdama nemokamai dalyvauti lošimuose, šią jai patikėtą turtinę
teisę iššvaistė, padarydama bendrovei turtinę žalą, tolygią kliento
nesumokėtoms sumoms – 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur). Šią
sumą klientas privalėjo sumokėti nepriklausomai nuo lošimo
rezultato. <...>
Pagal BK 184 straipsnio alternatyvią formuluotę gali būti
iššvaistytas arba turtas, arba turtinė teisė. Iš nuosprendyje
išdėstytų įrodyta pripažintos I. B. nusikalstamos veikos aplinkybių
matyti, kad ji leido klientui dalyvauti „BallLotto“ lošime,
parduodama jam lažybų korteles jo statomoms pinigų sumoms, nors
pinigų iš kliento negavo. Taigi pagal pirmiau aptartus turtinės
teisės požymius faktiškai jai yra inkriminuotas turtinės teisės
iššvaistymas, nors toliau nuosprendyje nurodoma, kad taip ji
iššvaistė ne turtinę teisę, o jai patikėtą didelės vertės svetimą
UAB „O.“ turtą – 67 482,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur). Kasacinės
instancijos teismas tokio netikslumo nevertina kaip esminio BPK
pažeidimo, nes tai nesuvaržė nuteistosios teisės į gynybą ar kitų
įstatymo garantuotų jos teisių ir nesukliudė žemesnės instancijos
teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingus nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
1.1.1. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo neteisėtumas ir
neatlygintinumas
Turto pasisavinimas ir turto iššvaistymas yra neteisėtas ir
neatlygintinis kaltininkui nusikalstamos veikos darymo metu
patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės pavertimas
savo turtu ar turine teise arba jų perleidimas. Kasacinio teismo
praktikoje išaiškinta, kad patikėtas ar kaltininko žinioje esantis
svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai pasisavinami arba
perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto
ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo
pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo
žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto
valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto ar turtinės
teisės perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o
esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-7-388/2007,
2K-615/2006 ir kt.). Vienas iš neteisėtumo aiškinimo pavyzdžių
turto iššvaistymo bylose pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2011 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr.
2K-192/2011:
<...> labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų
veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas
neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Nėra pagrindo
sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad K. B. neatliko jokių
neteisėtų svetimo turto iššvaistymo veiksmų. Pagal Įmonių bankroto
įstatymo 40 straipsnį įkaito turėtojui atlyginama iš lėšų, gautų
pardavus įkeistą turtą. Bylos duomenimis, K. B., būdamas
bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus UAB
„(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu, dalį lėšų – 200 000
Lt, gautų pardavus AB „Litimpeks bankas“ įkeistą nekilnojamąjį
turtą, pasaugos sutarties pagrindu perdavė UAB „Vakarų prekyba“,
taip aiškiai pažeisdamas įkaito turėtojo teisę gauti lėšas,
pardavus jam įkeistą įmonės turtą. Bankrutavusios UAB „(duomenys
neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens K. B.
atliktas įmonės lėšų perdavimas trečiajam asmeniui, pažeidžiant
Įmonės bankroto įstatymo 40 straipsnio reikalavimus, netinkamai
pasinaudojant jam, kaip bankroto administratoriaus įgaliotam
asmeniui, suteikta teise disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis
(Įmonių bankroto įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio
4 dalies 5 punktas), yra neteisėtas svetimo turto perleidimas
trečiajam asmeniui. Šios išvados nepaneigia kasacinio skundo
argumentai, kad K. B. neprivalėjo iš karto atsiskaityti su įkaito
turėtoju AB „Litimpeks bankas“, kad vyko teisminis ginčas dėl
pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo gauta
200 000 Lt, kad pinigai buvo pervesti pagal nenuginčytą
bei šiuo metu galiojančią pasaugos sutartį ir pan. Šiuo atveju
esminė aplinkybė yra tai, kad K. B. 200 000 Lt pagal pasaugos
sutartį perdavė UAB „Vakarų prekyba“ aiškiai pažeisdamas jam Įmonių
bankroto įstatymu suteiktus įgaliojimus dėl lėšų, skirtų
atsiskaityti su kreditoriais, disponavimo. Būtent tuo reiškėsi K.
B. atliktų veiksmų neteisėtumas, todėl tiek K. B. sudaryta pasaugos
sutartis, tiek jos pagrindu atliktas pervedimas negali sukelti
teisėtų padarinių ir BK 184 straipsnio kontekste vertintini kaip
neteisėti, nepaisant to, kad sutartis ir nėra nuginčyta teisme.
Turto pasisavinimo ir iššvaistymo neatlygintinumas pagal
kasacinio teismo praktiką reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar
jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu ar
turtine teise arba juos perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės
savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra
atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2013, 2K-411/2012, 2K-526/2010 ir
kt.).
1.1.2. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektas
Patikėto ir kaltininko žinioje buvusio turto ar turtinės teisės
sąvokos leidžia kalbėti apie specifinį kaltininko santykį su turto
pasisavinimo ir turto iššvaistymo nusikalstamos veikos dalyku,
taigi ir apie specialaus subjekto požymius. Už nusikalstamas
veikas, nurodytas BK 183 ir 184 straipsniuose, atsako tik tas
asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė
teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Įgaliojimai turtui ar
turtinei teisei kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais
pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems
teisiniams santykiams.
Apžvelgus kasacinio teismo praktiką, teigtina, kad bene
dažniausiai nusikalstami veiksmai pasisavinant patikėtą turtą
atliekami kaltininkui einant tam tikras pareigas, užsiimant darbine
veikla, tiesiogiai susijusia su perduoto turto saugojimu,
pardavimu, gabenimu ir kt. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr. 2K-573/2011 spręsta, ar
BK 183 straipsnyje numatytus specialaus subjekto požymius atitiko
valstybės tarnautojas – policijos komisariato viešosios policijos
viešosios tvarkos grupės vyresnysis specialistas:
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai pripažino
kasatoriaus veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1
dalyje, sudėtį. Priešingai nei teigia kasatorius, jis atitinka šio
nusikaltimo subjekto požymius. Pagal BK 183 straipsnį už turto
pasisavinimą atsako asmuo, kuriam turtas buvo patikėtas ar buvo jo
žinioje. Teismų praktikoje laikoma, kad patikėtas turtas – tai
einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame
kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi
teisiškai apibrėžtus įgalinimus.
Bylos duomenimis, už daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai
veikai tirti ir nagrinėti, paimtų atliekant ikiteisminį tyrimą, ir
daiktų, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis
objektas, paimtų administracinio teisės pažeidimo bylose, bei
daiktų, rastų kaip bešeimininkis turtas, saugojimą buvo atsakingas
Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto
policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos grupės
vyresnysis specialistas A. M. Tuo tarpu J. M. inkriminuojamos
veikos padarymo metu ėjo Transporto policijos komisariato Mažeikių
transporto policijos grupės specialisto pareigas ir buvo atsakingas
už šios grupės veiklą. Bugenių geležinkelio stotyje, esančioje
Mažeikių rajone, 2007 m. liepos 22 d. sulaikius benziną
vagiančius asmenis, Šiaulių transporto policijos komisariato
viršininko pavaduotojas R. R. pavedė J. M. rūpintis
pasikėsinto pavogti benzino išgabenimu ir saugojimu garaže, kuriuo
naudojosi Mažeikių transporto grupė. Taigi J. M. savo teisine
padėtimi inkriminuojamo įvykio metu buvo asmuo, kuriam patikėtas
turtas, nes jis dėl savo atliekamų pareigų gavo specialų viršesnio
pareigūno pavedimą saugoti svetimą AB „Mažeikių nafta“ priklausantį
turtą <...>.
Kitu atveju turto pasisavinimo subjektu pripažintas uždarosios
akcinės bendrovės direktorius (atlikęs ir kasininko funkcijas),
kuriam turtas buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartyje Nr.
2K-385/2012 nurodyta:
Turto pasisavinimo atveju subjektu gali būti tik asmuo, kuriam
tas turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje. Dažniausiai šio
subjekto santykiai su turtu atsiranda darbo teisinių santykių
pagrindu, tačiau jie gali atsirasti ir kaip bet kokio kitokio
susitarimo pasekmė.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pažymėjo,
kad UAB „N.“ turtas V. K., kuris buvo bendrovės direktoriumi
ir kasininku, buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu, už
darbą jam buvo mokamas atlyginimas. UAB „N.“ turtas jam buvo
svetimas, nors, jo teigimu, visos lėšos buvo uždirbtos jo
pastangomis, tačiau tai nereiškia, jog įmonės lėšomis ir turtu jis
galėjo disponuoti savo nuožiūra, nes bet kuri ūkine, finansine ar
kitokia veikla užsiimanti įmonė yra subjektas, visada turintis tam
tikras teises ir įsipareigojimus kitiems subjektams, taip pat
valstybei bei savo darbuotojams, įstatymų, sutarčių ar kitų teisės
aktų pagrindu. Todėl įmonės veikloje gautos lėšos ir turtas negali
būti laikomas įmonės vadovo ar pagrindinio net ir vienintelio
akcininko turtu, kol įmonė nustatyta tvarka nelikviduojama ir
neįvykdomi turimi įsipareigojimai.
Tais atvejais, kai turtas patikėtas kitu – civilinių teisinių
santykių pagrindu, atsakomybė dėl nusikalstamų veiksmų su tokiu
turtu gali kilti, be kita ko, nustačius, kad kaltininkui buvo
suteiktas įgaliojimas atstovauti įgaliotojui nustatant ar palaikant
santykius su trečiaisiais asmenimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. balandžio 11 d. nutartyje Nr. 2K-338/2006 nurodoma, kad:
Kasatorius klaidingai įsitikinęs, jog, norint patraukti asmenį
baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, vien tik
įgaliojimo nepakanka. Kasatorius klaidingai mano, kad, be
įgaliojimo, tarp jo ir nukentėjusiosios L. K. turėjo būti sudaryta
pavedimo ar turto patikėjimo sutartis.
<...> patraukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184
straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisinį
pagrindą valdyti jam patikėtą turtą. Kadangi L. K. nuteistajam A.
B. buvo išdavusi notariškai patvirtintus įgaliojimus, A. B. turėjo
teisinį pagrindą valdyti jam patikėtą turtą. Rašytinė pavedimo ar
turto patikėjimo sutartis, esant išduotam Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso reikalavimus atitinkančiam įgaliojimui, nėra
privaloma atstovavimo santykiuose. Pavedimo sutartimi šalys nustato
tarpusavio santykių (vidinio atstovavimo) sąlygas, o santykiuose su
trečiaisiais asmenimis įgaliotinis įgaliotojo vardu veikia
naudodamasis įgaliojimu, kuris patvirtina konkrečias įgaliotinio
turimas teises. Be to, esant ginčui dėl pavedimo santykių (šalių
vidinio atstovavimo santykių) egzistavimo fakto, įrodymu,
patvirtinančiu esamus pavedimo teisinius santykius, laikytinas
įgaliojimas.
Paneigtinas ir kitas kasatoriaus argumentas, kad įgaliojime
turėjo būti nuorodos į CK normų laikymąsi bei nustatytas draudimas
sudaryti L. K. interesams prieštaraujančius sandorius.
Imperatyvios CK nuostatos taikomos be jokių nuorodų į jų
laikymąsi. Šalys neturi teisės pakeisti, atsisakyti ar apriboti šių
normų taikymo. Įgaliojime taip pat nereikia nustatyti, kad atstovas
negali atlikti teisiškai reikšmingų veiksmų, prieštaraujančių
atstovaujamojo interesams, nes pati įgaliojimo esmė yra veikimas
kito asmens (atstovaujamojo) interesais. <...>
Jei turto pasisavinimas arba turto iššvaistymas yra padaromas
kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne
visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje,
tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio
atitinkamas dalis ir BK 183 ar 184 straipsnį.
Už turto pasisavinimą ar turto iššvaistymą atsako ir juridinis
asmuo, išskyrus atvejus, kai pasisavinamas ar iššvaistomas
nedidelės vertės svetimas turtas ar turtinė teisė
(BK 183 straipsnio 4 dalis, 184 straipsnio 6 dalis). Už
nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 ir 184 straipsnio
1 dalyje, juridinis asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra
nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar
prokuroro reikalavimas (BK 183 straipsnio 5 dalis, 184 straipsnio 5
dalis) ir jei nustatytos BK 20 straipsnyje nurodytos juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos.
Šiuo aspektu aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m.
sausio 10 d. nutartis Nr. 2K-P-95/2012, kurioje pateiktas
precedento reikšmę turintis išaiškinimas dėl veikos, padarytos
juridinio asmens naudai ir interesams, sampratos, pasisakyta dėl
juridinio asmens kaltės nustatymo, nurodytos aplinkybės, į kurias
būtina atsižvelgti taikant BK 20 straipsnio 2 dalies
nuostatas. Šioje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad, sprendžiant
juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, būtina
nustatyti, kur buvo naudojami fizinio asmens pasisavinti pinigai:
fizinio asmens asmeniniams poreikiams ar bendrovės naudai ar
interesais; būtina įvertinti, ar bendrovės panaudojimas
nusikalstamoje veikoje buvo naudingas įmonės ūkinei veiklai, jos
strategijai, perspektyvai, konkurencingumui ir pan.; būtina
patikrinti fizinio asmens nusikalstamų veiksmų ryšį su bendrovės
veiklos pobūdžiu bei organizacine struktūra, įvertinti, kaip kiti
akcininkai (visuotinis susirinkimas) kontroliavo fizinio asmens
veiksmus, ar jie turėjo informacijos apie jo neteisėtus veiksmus
dėl pinigų išgryninimo, mokesčių išvengimo, ar nebuvo tokie
veiksmai kitų akcininkų toleruojami, ar jiems vykdyti nebuvo
sudarytos sąlygos; būtina nustatyti juridinio asmens kaltę ir pan.
Todėl, jei pasisavinant juridinio asmens turtą fizinis asmuo padaro
ir nusikalstamas veikas, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo
tam tikros naudos, tačiau visų jo padarytų veikų galutinis
rezultatas yra turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas, tokios
veikos BK 20 straipsnio prasme, atsižvelgiant į byloje nustatytas
aplinkybes, gali būti nelaikomos padarytomis juridinio asmens
naudai ar interesais:
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad
galimos tokios teisinės situacijos, kai fizinis asmuo, siekdamas
asmeninės naudos ir turėdamas vieningą sumanymą pasisavinti
juridinio asmens turtą, padaro kelias nusikalstamas veikas, taip
pat ir tokias, dėl kurių padarymo objektyviai atitinkamą naudą
gauna ir jo vadovaujamas juridinis asmuo. Sprendžiant, ar tokios
fizinio asmens nusikalstamos veikos BK 20 straipsnio prasme gali
būti pripažįstamos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar
interesais, jas reikia vertinti ne atskirai, o kartu su kitomis
veikomis, kurias darant buvo įgyvendintas vieningas fizinio asmens
sumanymas pasisavinti juridinio asmens turtą. Iš tiesų kiekviena
atskirai paimta nusikalstama veika gali suponuoti tam tikros
turtinės naudos juridiniam asmeniui atsiradimą. Tačiau, sprendžiant
klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti
atsižvelgta ir į tai, kad, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo
sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą,
visų šių nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis
asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos) galutinis padarinys
(rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui
padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali
paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų
nusikalstamų veikų, apjungtų fizinio asmens vieningos tyčios
pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Taigi tokiu atveju
šios nusikalstamos veikos, net jeigu jas padarius juridinis asmuo
objektyviai ir gavo tam tikros naudos, BK 20 straipsnio prasme gali
būti nelaikomos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar
interesais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-P-95/2012).
Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad minėtų kriterijų
taikymas turto pasisavinimo bylose yra nuoseklus, vadovaujantis
jais pagrindžiamas arba priešingai – ginčijamas juridinio asmens
baudžiamosios atsakomybės taikymas. Kaip vienas iš pavyzdžių,
kuriame konstatuota, kad žemesnės instancijos teismai nesiėmė
priemonių nustatyti ir patikrinti visų svarbių bylos aplinkybių,
reikalingų BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms juridinio asmens
baudžiamosios atsakomybės sąlygoms įvertinti, paminėtina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis Nr.
2K-25/2012:
Įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu UAB
„(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. A. Ž. pripažintas kaltu
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl bendrovės turto –
396 359,13 Lt pasisavinimo asmeniniams poreikiams. Šis
kaltinimas fiziniam asmeniui bei jame nustatytos konkrečios turto
pasisavinimo padarymo aplinkybės suponavo kaltinimus ir juridiniam
asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį
ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 222
straipsnio 2 dalį. Teismai konstatavo, kad UAB „(duomenys
neskelbtini)“ buvo panaudota J. A. Ž. neteisėtiems ir
nusikalstamiems veiksmams atlikti, turėjo iš tokios veiklos naudą,
nes tyčia įtraukus į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančias
PVM sąskaitas–faktūras bendrovė turėjo naudos (sumažino
40 302,63 Lt PVM ir 44 084,70 Lt pelno mokesčius).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo
juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo
apeliacinį skundą, sukoncentravo dėmesį į juridinio asmens padarytų
atskirų veikų kvalifikavimo (tęstinumo) ir paskirtos baudos dydžio
klausimus, tačiau juridinio asmens atsakomybei reikšmingoms
aplinkybėms reikiamo dėmesio neskyrė. Šis teismas nuosprendyje
netgi pažymėjo, kad nėra svarbu nustatinėti, kur buvo panaudojami
iš bendrovės J. A. Ž. pasisavinti pinigai. <...>
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovės
direktorius J. A. Ž. veikė juridinio asmens naudai bei interesais,
nes, jo nurodymu tyčia įtraukus į buhalterinę apskaitą tikrovės
neatitinkančias PVM sąskaitas–faktūras, juridinis asmuo turėjo
naudos sutaupydamas valstybei priklausančių piniginių lėšų. Ši
išvada padaryta neatsižvelgus į byloje nustatytą <...>
aplinkybę, kad J. A. Ž. pasisavinus 396 359,13 Lt bendrovės
turto, pačiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta turtinė žala.
Mechaniškai skaičiuojant akivaizdu, kad bendrovei padaryta žala
paneigia tą naudą, kurią ši bendrovė objektyviai gavo sumažinus
mokėtinus mokesčius (40 302,63 Lt PVM ir 44 084,70 Lt pelno
mokestis). Tačiau, esant tokiai situacijai, juridinio asmens
kaltumo klausimui spręsti turėjo būti atliktas vertinimas, ar
fizinio asmens pastangomis dirbtinai sukurtos mokestinės lengvatos
(šiuo atveju privalomų sumokėti mokesčių sutaupymas) buvo
pakankamos ir realiai naudingos įmonės ūkinės veiklos perspektyvai,
jos konkurencingumui, prestižui, ar tai suteikė įmonei kokių nors
pranašumų. Juolab kad byloje yra duomenų apie bendrovės teiktą
paramą, kurie teismų niekaip neįvertinti, neišsiaiškinta, iš kokių
lėšų ir kieno iniciatyva ji buvo suteikta.
Kita vertus, turėjo būti ištirtos ir įvertintos bylos
aplinkybės, kaip kiti akcininkai kontroliavo J. A. Ž. veiksmus, ar
jie turėjo informacijos apie jo pastangas naudojant bendrovę
sukčiauti mokesčių srityje išgryninant ir paimant bendrovės
valdomus pinigus, ar nebuvo pritarimo tokiems neteisėtiems
direktoriaus veiksmams, tokių veiksmų toleravimo. Šioje byloje
priimtoje kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-582/2010, be kitų duotų
nurodymų, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas
privalomų iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo
nustatytas įpareigojimas analizuoti duomenis, susijusius su UAB
„(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimu ir kontrole, jos
veiklos strategija, vadovybės bei darbuotojų kompetencija, kurie
leistų nustatyti, ar juridinis asmuo turėjo motyvą pažeisti
įstatymą, vengti mokėti mokesčius, neteisėtai sumažinti mokestines
prievoles ir kokių priemonių įgyvendindami savo funkcijas ėmėsi
nurodyti subjektai tam, kad išvengtų juridiniam asmeniui
inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo.
Tačiau įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme apsiribojo
tik nuteistojo J. A. Ž., liudytojos M. Ž. ir specialistės
K. L. apklausa. Kasacine tvarka skundžiamame nuosprendyje
neanalizuotas akcijų pasiskirstymas, neapklausti visi UAB
„(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, neįvertinta, kaip akcininkai
(visuotinis susirinkimas) kontroliavo direktoriaus
J. A. Ž. veiksmus, ar jie turėjo informacijos apie byloje
nustatytus pinigų išgryninimo, mokesčių išvengimo faktus, ar nebuvo
šie neteisėti veiksmai kitų akcininkų toleruojami, ar jiems vykdyti
nebuvo sudarytos sąlygos. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad
neįvertinti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo
tvarka surinkti duomenys <...> apie akcininko A. R.
bendravimo su A. K. aplinkybes, nepatikrinti bylos duomenys, ar
bendrovė buvo aktyvi siekdama iš fizinio asmens išieškoti
pasisavintą bendrovės turtą, neįvertinta, kaip vykdomas UAB
„(duomenys neskelbtini)“ valdybos 2009 m. lapkričio 20 d.
nutarimas, įpareigojantis J. A. Ž. atlyginti bendrovei
padarytą žalą <...>.
Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas
nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimo
įvykdyti visų kasacinės instancijos teismo duotų privalomų
nurodymų, nesiėmė priemonių nustatyti ir patikrinti visų svarbių
bylos aplinkybių, reikalingų BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms
juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygoms įvertinti.
Taigi, prieštaraujant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatai, teismo
išvados dėl juridinio asmens atsakomybės sąlygų padarytos
neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir nepašalinus
atskirų bylos duomenų prieštaravimų.
1.1.3. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo dalykas
Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo dalykas yra patikėtas ar
kaltininko žinioje nusikalstamos veikos darymo metu buvęs svetimas
turtas ar turtinė teisė. Daiktų, kurie išimti iš apyvartos ar kurių
apyvarta yra ribota, pasisavinimas kvalifikuotinas pagal BK 183
straipsnį, jeigu baudžiamoji atsakomybė už jų (pavyzdžiui,
narkotinių ar psichotropinių medžiagų) neteisėtą įgijimą
nenustatyta kituose BK straipsniuose (pavyzdžiui, BK 263
straipsnyje).
Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų,
specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko
valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas
turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra
materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę) (kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2013, 2K-197/2012,
2K-322/2012 ir kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014
m. balandžio 15 d. nutartyje Nr. 2K-207/2014 pasisakyta dėl
darbinių santykių pagrindu patikėto turto pasisavinimo: Šioje
byloje neginčytinai nustatyta, kad D. D. dėl einamų darbinių
pareigų buvo patikėtas svetimas turtas – reklaminiai lankstinukai,
ji juos valdė ir turėjo įgalinimus dėl minėtų lankstinukų, t. y.
turėjo juos išplatinti atitinkamose vietose, tačiau to nepadarė,
pasiliko lankstinukus namuose, vėliau juos pridavė į antrinių
žaliavų supirkimo punktą už piniginį atlygį, taip padarydama žalą
turto savininkui. <...>
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. D. lankstinukai buvo
patikėti darbinių santykių pagrindu, jai buvo žinomi ir suprantami
nurodymai, ką ir kaip su patikėtu turtu daryti, tačiau ji
sąmoningai suvokdama, kad neįgyvendino darbinės užduoties, jai
patikėtą turtą nusprendė pasilikti sau, t. y. laikė savo
namuose ir galiausiai nusprendė jį realizuoti taip pasipelnydama.
Taigi nuteistoji jai patikėtą turtą pavertė savu, su juo elgdamasi
priešingai nurodymams, kuriuos buvo gavusi iš darbdavio. Kasatorės
kaltės nepaneigia teiginys, kad darbdavys nebuvo jos supažindinęs
su tvarka, ką daryti, kai pasibaigia lankstinukų galiojimo laikas.
Nuteistoji bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad lankstinukų
neišplatino sąmoningai dėl įvairių priežasčių. Be to, svarbu ir
tai, kad pagal materialinės atsakomybės sutartį tarp darbdavio ir
D. D. darbuotojas, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už
jam darbdavio patikėtą turtą, įsipareigoja tausoti jam perduotą
darbdavio turtą ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai
atsirasti, laiku pranešti darbdavio administracijai apie visas
aplinkybes, gresiančias jam patikėto darbdavio turto saugumui.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad laiškininko pareiginiuose
nuostatuose, esančiuose byloje, su kuriais pasirašytinai susipažino
D. D., nurodyta, kad, neišplatinus neadresuotos reklamos
tiesioginio vadovo nurodytais adresais, darbuotojas pristatymo
ataskaitoje privalo nurodyti tikslias priežastis, dėl kurių reklama
negalėjo būti išplatinta tinkamai. Taip pat laiškininkas turi
pareigą pildyti neadresuotos reklamos pristatymo ataskaitas. Taigi
visi šie reikalavimai, su kuriais D. D. buvo susipažinusi,
niekaip nesuteikia galimybės perduotą darbdavio svetimą turtą
realizuoti ar elgtis su juo kaip su savu prieš tai neinformavus ir
nepriėmus sprendimo kartu su darbdaviu. Nuteistoji tą žinojo,
tačiau pasielgė priešingai, būtent todėl jos neteisėti veiksmai su
svetimu jai patikėtu turtu nulėmė baudžiamosios atsakomybės
atsiradimą.
Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar
turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę
pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė
patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų
priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys,
atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys
materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011 ir kt.). Pavyzdžiui,
kaltininko žinioje buvusio turto iššvaistymas konstatuotas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartyje Nr.
2K-254/2011:
Neatitinka tikrovės A. S. skundo teiginys, kad UAB „(duomenys
neskelbtini)“ turtas jam nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje.
Byloje nustatyta, kad A. S., būdamas bendrovės direktoriaus
pavaduotoju, davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti
2007 m. vasario 28 d. išrašytą sąskaitą iš UAB
„Vilniaus vista“ Klaipėdos filialo ir apmokėti už automobilio
„Hyundai Tucson“ remontą; taip nesant pagrindo UAB „(duomenys
neskelbtini)“ 2007 m. kovo 8 d. apmokėjo 2508,68 Lt sąskaitą.
Taigi A. S. dėl savo einamų pareigų turėjo teisę pavaldiniams,
kuriems turtas buvo patikėtas, duoti nurodymus dėl šio turto
panaudojimo, o tai reiškia, kad bendrovės turtas buvo jo žinioje.
Byloje nustatyta 2508,68 Lt turtinės žalos padarymo UAB „(duomenys
neskelbtini)“ aplinkybė.
Turto pasisavinimo ir iššvaistymo dalyką apibūdina taip pat
turto svetimumo požymis, kurį lemia pats turto statusas, t. y.
turtas nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui nepriklauso
nuosavybės teise, o yra tik patikėtas ar esantis jo žinioje. Taigi
svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys
kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai,
vertybiniai popieriai ir pan. Svetima turtinė teisė – tai
kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar
prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos
rezultatų.
Pažymėtina, kad individualios įmonės savininkui šios įmonės
turtas baudžiamąja teisine prasme nėra svetimas. Šiuo aspektu
aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis
Nr. 2K-92/2012:
<...> turto konfiskavimo klausimas tiesiogiai susijęs su
nuosprendžio teisėtumu, t. y. ar L. B. veikose yra BK 183
straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtys, nes pirmosios
instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad L. B. iš UAB „F. L. “
pasisavino 1 272 186,01 Lt, o iš savo individualios įmonės
pasisavino 136 835,16 Lt. Minėtų įmonių turto teisinis statusas yra
skirtingas. Sprendžiant turto pasisavinimo klausimą atsižvelgtina į
individualios įmonės turto ir individualios įmonės savininko turto
atskyrimo ypatumus, t. y. kad individualios įmonės turtas yra
suformuotas iš šios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise
priklausiusio turto, taip pat turto, įgyto individualios įmonės
vardu, kurį savininkas, surašęs ir pasirašęs atitinkamus
dokumentus, turi teisę iš individualios įmonės paimti (Lietuvos
Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3
punktas, 8 straipsnis). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad
individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus
juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50
straipsnis, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2
straipsnio 1 dalis). Šių aplinkybių įtakos L. B. veikos
kvalifikavimui neįvertino žemesnės instancijos teismai.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręstos turto svetimumo
nustatymo problemos, kai akcinės bendrovės turtas buvo pasisavintas
ar iššvaistytas asmens, tuo metu buvusio ir bendrovės akcininku.
Šiuo aspektu yra aktuali nuostata, kad akcinės bendrovės turtas jos
akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas.
Tokia išvada daroma atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių
bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų,
veiklos reguliavimą ir konkrečias kiekvienos nagrinėjamos bylos
aplinkybes. Akcinės bendrovės turtas akcininkų teisėtai gali būti
įgyjamas tik įstatymuose ir sutartyse nurodytais pagrindais.
Uždarosios akcinės bendrovės turto svetimumo jos akcijų turėtojui
klausimais kasacinis teismas pasisakė tiek turto iššvaistymo, tiek
turto pasisavinimo baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartyje Nr.
2K-407/2014, priimtoje turto pasisavinimo baudžiamojoje byloje,
pabrėžta, kad teisės aktų reglamentuotas UAB, kaip ribotos
civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, jog
šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens
dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto:
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodydama, kad
UAB „B.“ akcijos priklausė vieninteliam akcininkui – nuteistajam A.
J. , teigdama, kad šio vienintelio akcininko ir bendrovės turtas
yra atskirtas tik „buhalteriškai,“ kad nuteistasis turėjo teisę
savo valia šį turtą paversti nuosavu turtu, netinkamai aiškino
teisės aktų reglamentuotas vienintelio akcininko teises ir
neteisingai visą UAB „B.“ turtą tapatino su A. J.
nuosavybe.
Uždaroji akcinė bendrovė, kaip atskira juridinio asmens teisinė
forma, paprastai skirta smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti,
savo veikloje vadovaujasi įstatais, Civiliniu kodeksu, Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatymu (2003 m. gruodžio 11d.
įstatymo Nr. IX-1889, redakcija, su vėlesniais pakeitimais) ir
kitais įstatymais bei teisės aktais.
Pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas bendrovė yra įmonė,
kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis,
ir ši įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis
asmuo. Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi
įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi
tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios
bendrovės akcijos. Akcijos turėtojas yra ne tik šio vertybinio
popieriaus savininkas, bet ir juridinio asmens dalyvis. Pagal CK
2.50 straipsnio 2 dalies nuostatas juridinis asmuo neatsako pagal
juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal
juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio
asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Tai reiškia, kad
bendrovės akcininkai neatsako už bendrovės prievoles, o bendrovė –
už akcininkų prievoles. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako
tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Jeigu UAB veiklos
tikslas – verslo organizavimas ar kitoks privačių interesų
tenkinimas siekiant gauti pelno, lieka neįgyvendintas, bendrovė
negauna pelno, o patiria nuostolių, tai šios bendrovės akcininkai
rizikuoja prarasti tik tą sumą, kurią sumokėjo už akcijas,
formuodami įstatinį kapitalą.
Akcinių bendrovių įstatymo 14–16 straipsnių ir kitų straipsnių
nuostatos, apibrėždamos akcininkų turtines ir neturtines teises bei
pareigas, CK normos, nustatančios juridinio asmens dalyvių teises
ir pareigas, nenumato jokių vienintelio uždarosios akcinės
bendrovės akcininko teisių savo nuožiūra, be jokio teisinio
pagrindo disponuoti visu bendrovės turtu ir paversti jį nuosavu.
Priešingai, Akcinių bendrovių įstatymo nuostatose, nustatančiose
akcininkų turtines teises, aiškiai pabrėžiamas bendrovės ir jos
akcininkų turto atskirumas (pvz., Akcinių bendrovių įstatymo
15 straipsnio 5 punkte numatyta akcininkų teisė tik įstatymų
nustatytais būdais skolinti bendrovei, draudimas bendrovei
skolinantis iš savo akcininkų įkeisti akcininkams savo turtą; šio
straipsnio 6 punkte numatyta akcininkų teisė gauti tik
likviduojamos bendrovės turto dalį; Akcinių bendrovių įstatymo 14
straipsnio 5 dalyje numatyta privaloma rašytine ar notarinė
sutarties forma visoms sutartims, sudaromoms tarp bendrovės ir visų
jos akcijų savininko).
Nors CK 2.50 straipsnio 3 dalis numato vieną atvejį, kai
akcininkas gali savo turtu atsakyti už bendrovės prievoles, t. y.
„kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio
asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako
pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai“, tačiau
šioje normoje numatytas akcininko nesąžiningumas niekaip nepaneigia
bendrovės ir jos akcininko turto atskirumo principo. Šioje normoje
numatytos akcininko pareigos elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu,
nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe nevykdymas yra tik teisinė
sąlyga papildomai, subsidiariai taikyti akcininkui civilinę
atsakomybę.
Apie akcinės bendrovės turto sandarą pasakytina, kad, steigiant
UAB, akcininkui už jo į bendrovę investuotą turtą perduodamos šios
bendrovės akcijos. Kiekviena tokia akcija jos savininkui suteikia
tam tikras teisės aktuose numatytas teises. Priklausomai nuo to,
kiek akcijų asmuo įsigijo, jis tampa bendrovės bendrasavininkiu ar
vieninteliu savininku. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
bendrovės steigėjai, kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymo
8 straipsnio nuostatos, turi suformuoti akcinį kapitalą, kurio
minimali suma steigiant UAB sudaro 10 000 Lt. Pagal Akcinių
bendrovių įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatas akcijos yra
negaliojančios ir nesuteikia jų savininkams turtinių ir neturtinių
teisių, jei buvo išleistos į antrinę apyvartą ir įsigytos
nevisiškai apmokėtos bendrovės akcijos.
CK 1.102 straipsnis pateikia akcijos (nuosavybės
vertybinio popieriaus) sampratą, išvardydamas teises, kurias akcija
suteikia jos turėtojui – akcininkui. Remiantis šiame straipsnyje
esančia teisės norma, akcininko (taip pat ir vienintelio akcininko)
turima akcija patvirtina šias teises: teisę dalyvauti valdant
įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės
bendrovės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto,
likusio ją likvidavus.
Kitas bendrovės turtas – tai materialūs ištekliai, kuriais
bendrovė įstatinio kapitalo didinimo būdu, sandoriais ar kitais
savo veiklos rezultatais įgyja ir disponuoja tam tikru laiko
momentu. Tokį turtą paprastai sudaro pastatai, atsargos, grynieji
pinigai, paskolos, inventorius, žaliavos, pagaminta, bet neparduota
produkcija ir kt.
Apibendrinant galima teigti, kad teisės aktų reglamentuotas UAB,
kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas
patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio
juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko)
turto. UAB nuosavybė – tai turtas, kurį sudaro akcinis kapitalas ir
kitas turtas, įneštas pačių savininkų, pasiskolintas iš kitų
kreditorių arba uždirbtas naudojant turtą, kuriuo tam tikru momentu
disponavo bendrovė. Tačiau akcininkų nuosavybe laikytinas tik toks
turtas, kuris jiems lieka, patenkinus visų kitų kreditorių
reikalavimus, grąžinus skolas.
Tokios pačios pozicijos, kad bendrovės turtas jos akcininkams
yra svetimas, kasacinis teismas laikosi ir turto iššvaistymo
baudžiamosiose bylose.
Neteisūs yra kasatoriai A. S. bei K. S., teigdami, esą
nenustatyta jų veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 184
straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismai nustatė ne tik konkrečius jų
veiksmus, bet ir atskleidė tyčią iššvaistant svetimą turtą. Teismai
nurodė aplinkybes, dėl kurių bendrovių turtas laikytinas
kaltininkams svetimu, taip pat konstatavo padarytos žalos
faktus.
Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso
nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės
bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam
akcininkui yra svetimas. Ši nuostata visiškai atitinka Akcinių
bendrovių įstatymo 15 straipsnį – šios normos prasme akcininkai
neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu
kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje
nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo.
Nepagrįstas, todėl atmestinas kasatoriaus A. S. argumentas, kad
jis, gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sutikimą,
turėjo pagrindą apmokėti automobilio remonto išlaidas iš UAB
„(duomenys neskelbtini)“ lėšų, todėl bendrovės turto neiššvaistė.
Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nurodė davę
žodinį leidimą A. S. bendrovės lėšas panaudoti trečiųjų asmenų
naudai, tačiau toks sutikimas teismų pagrįstai įvertintas ne tik
kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų, bet ir kaip gautas
apgaulingai – įtikinus įmonės akcininkus, jog automobilis buvo
sugadintas sprendžiant verslo reikalus, t. y. veikiant bendrovės
interesais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-254/2011).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl turto svetimumo pasisakė ir
kitoje – 2014 m. lapkričio 18 d. nutartyje Nr.
2K-493/2014, kurioje konstatuota, kad į asociacijos GNSB „K.“
sąskaitą įneštos lėšos tapo šio juridinio asmens turtu, t. y.
svetimu turtu kiekvienam iš asociacijos narių, nes šios lėšos buvo
skirtos konkretiems asociacijos tikslams (uždaviniams) įgyvendinti.
Tokių lėšų neteisėtas pavertimas savo turtu, esant kitiems turto
pasisavinimo požymiams, kvalifikuotinas pagal BK 183 straipsnio
atitinkamą dalį.
Bylos proceso metu nustatyta, kad R. Z. iš savo asmeninės
sąskaitos į GNSB „K.“ sąskaitą <...> per penkis kartus
pervedė 54 000 Lt <...>. 2007 m. liepos 11 d. mokėjimo
pavedime nurodyta, kad pinigai pervedami už vandentiekio, nuotekų
ir vidaus statybinių kelių komunikacijas, o kituose pavedimuose –
pagal sutartį <...>, kurią surašė ir pasirašė tuo metu
bendrijos pirmininke ir buhaltere dirbusi pati R. Z. Remdamiesi
GNSB „K.“ visuotinio narių susirinkimo sprendimais bei paminėtais
mokėjimo pavedimais, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad R. Z.
įneštos lėšos į GNSB „K.“ sąskaitą banke tapo bendru asociacijos
narių turtu, t. y. svetimu turtu kiekvienam iš asociacijos narių,
nes tos lėšos skirtos konkretiems tikslams (uždaviniams),
numatytiems Įstatuose, įgyvendinti.
Teismų išnagrinėtos bylos aplinkybės ir ištirti įrodymai
patvirtina, kad R. Z. <...> iš GNSB „K.“ sąskaitos
<...> į savo asmeninę sąskaitą <...> pervedė 19 000 Lt.
Nurodytu laikotarpiu R. Z. dirbo GNSB „K.“ pirmininke ir buhaltere,
todėl turėjo teisę duoti nurodymus dėl piniginių lėšų panaudojimo
ir vykdyti asociacijos sąskaitoje esančių piniginių lėšų
operacijas. Šios funkcijos jai buvo patikėtos pagal pareigas.
Teismų praktikoje patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių
pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis
svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai
apibrėžtus įgaliojimus. Asociacijos sąskaitoje esančiais pinigais
R. Z. galėjo disponuoti remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais,
GNSB „K.“ įstatais ar visuotinio narių susirinkimo sprendimais dėl
asociacijos tikslų įgyvendinimo. R. Z. iš GNSB „K.“ banke esančios
sąskaitos tyčia pervesdama pinigus į banko asmeninę sąskaitą
panaudojo ne GNSB „K.“ interesams, o savo, kaip fizinio asmens,
poreikiams tenkinti, t. y. jais disponavo savo nuožiūra.
Nuteistosios ir jos gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad ji
GNSB „K.“ priklausančių pinigų nepasisavino, nes šie jai
(nuteistajai) priklausė, kadangi pinigus ji buvo avansu įmokėjusi
asociacijos reikmėms už bendrus darbus, be to, asociacija jai buvo
skolinga už darbą, atmestini. Kaip jau minėta, teismai teisingai
pažymėjo, kad R. Z. įneštos lėšos į GNSB „K.“ sąskaitą banke tapo
bendru asociacijos narių turtu, t. y. svetimu turtu kiekvienam iš
asociacijos narių, kuris skirtas konkretiems tikslams
(uždaviniams), numatytiems Įstatuose, įgyvendinti. Kasaciniame
skunde išdėstytus argumentus būtų galima vertinti kaip tarpusavio
įsiskolinimų užskaitymą ar atsisakymą kartu su kitais asociacijos
nariais atlikti vandentiekio, nuotekų ir vidaus statybinių kelių
komunikacijų įrengimo darbus tuo atveju, jei R. Z. būtų apie tai
informavusi GNSB „K.“ asociacijos narius ar įtraukusi į asociacijos
buhalterinę apskaitą lėšų paėmimą užskaitant už atliktą darbą.
Tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti šiuos veiksmus kaip civilinį
teisinį ginčą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Tai, kad remiantis
2007 ir 2008 metų GNSB „K.“ faktinių išlaidų registrų duomenimis
patirtos faktinės išlaidos, tenkančios tuometinei sklypo savininkei
R. Z., sudarė 19 062 Lt, neturi reikšmės visos pinigų sumos
pasisavinimo faktui, o tik patvirtina, kad įmokėti pinigai buvo
naudojami asociacijos GNSB „K.“ tikslams įgyvendinti. Nuteistosios
R. Z. teiginiai, kad GNSB „K.“ jai nesumokėjo atlyginimo arba
dėl užskaitymų už darbą, nepagrįsti, nes lėšų pasisavinimo
laikotarpiu ji dirbo buhaltere, todėl pati periodiškai išsimokėdavo
atlyginimą ir sąskaitoje buvo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti.
Tai, kad vėliau susidarė GNSB „K.“ įsiskolinimas R. Z. už atliktą
darbą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tai, kaip teisingai
pažymėjo bylą nagrinėję teismai, akivaizdžiai yra civilinių
teisinių santykių nagrinėjimo objektas. Veika teisingai
kvalifikuota kaip baigtas turto pasisavinimas, nes R. Z. pasavino
lėšas, kurios buvo apskaitytos asociacijos GNSB „K.“ balanse ir
buvo šio juridinio asmens nuosavybė.
1.1.4. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo dalyko vertė
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 ir 184 straipsnius
diferencijuojama pagal tai, kokios vertės šiuose straipsniuose
numatytų nusikalstamų veikų dalyką kaltininkas pasisavino arba
iššvaistė. Koks turtas ar turtinė teisė baudžiamosios teisės prasme
laikytinas didelės vertės (BK 183 ir 184 straipsnio 2 dalis), o
koks – nedidelės vertės (BK 183 ir 184 straipsnio 3 dalis)
nustatoma pagal BK 190 straipsnio 1 dalį. Joje nurodoma, kad turtas
yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL[footnoteRef:1]
dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet
neviršija 5 MGL[footnoteRef:2] dydžio sumos. Šiais turto vertės ir
MGL dydžio nustatymo klausimais pasisakyta, pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje
Nr. 2K-192/2011, priimtoje turto iššvaistymo baudžiamojoje
byloje: BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką
kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto iššvaistymas. Pagal
BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė
viršija 250 MGL. Veikos padarymo metu 1 MGL sudarė 125 Lt, taigi
didelės vertės turtas buvo ne mažesnis kaip 31 250 Lt. Teismai
nustatė, kad K. B. iššvaistė 200 000 Lt, vadinasi, iššvaistyto
turto vertė ne tik atitiko didelės vertės požymį, bet ir jį gerokai
(daugiau kaip šešis kartus) viršijo. Toks aiškinimas matyti ir
kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje turto pasisavinimo
baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-93/2013, 2K-76/2009 ir kt.). [1: Nuo 2008 m. rodiklis, taikomas
nusikalstamoms veikoms ir administraciniams teisės pažeidimams
kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir
apskaičiuoti, yra bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (toliau –
BBND), kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Lietuvos
Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės
apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo
įstatymas (Žin., 2008, Nr. 83-3294). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo
metu baudžiamajame įstatyme yra naudojamas MGL, o ne BBND rodiklis,
šioje apžvalgoje taip pat bus naudojamas MGL.] [2: 2014 m. gruodžio
18 d. įstatymu Nr. XII-1481 pakeista BK 190 straipsnio 1 dalis.
Nustatyta, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3
MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos.]
Kadangi MGL yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės
nustatytų minimalių dydžių, tai jo nustatymas nepriskiriamas
baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai. Sprendžiant dėl turto
ar turtinės teisės vertės atsižvelgiama į MGL dydį, kuris galiojo
veikos padarymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-64/2011).
Jeigu kaltininkas siekė pasisavinti ar iššvaistyti didesnės negu
3 ar 5 MGL dydžio vertės turtą ar turtinę teisę, tačiau dėl
priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, pasisavino ar iššvaistė
mažesnės vertės turtą ar turtinę teisę, jo veika kvalifikuojama
kaip pasikėsinimas pasisavinti ar iššvaistyti didesnės kaip 3 ar 5
MGL vertės turtą ar turtinę teisę; kai kėsinamasi pasisavinti ar
iššvaistyti didelės vertės turtą ar turtinę teisę, tačiau
pasisavinto ar iššvaistyto turto ar turtinės teisės dalis nesudaro
didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas
pasisavinti arba iššvaistyti didelės vertės turtą ar turtinę
teisę.
Šiame kontekste taip pat aktualu tai, kad atsakomybę už šiuos
teisės pažeidimus nustato ne tik BK, bet ir Lietuvos Respublikos
administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK) –
administracinė atsakomybė už smulkaus svetimo turto pasisavinimą
arba iššvaistymą (nenustačius BK 183 ir 184 straipsniuose numatytų
veiką kvalifikuojančių požymių) įtvirtinta ATPK 50 straipsnyje.
Pagal šį straipsnį turtas yra smulkus, jei jo vertė neviršija 3 MGL
dydžio sumos, be to, be turto vertės taip pat atsižvelgiama į
daiktų natūralų kiekį (svorį, dydį). Už didesnio nei 3 MGL dydžio
sumos turto pasisavinimą ar iššvaistymą asmuo atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą.
Konstatavus, kad nusikalstama veika buvo padaryta kelių asmenų
bendromis pastangomis (bendrininkaujant), pasisavinto ar
iššvaistyto turto suma dalimis kiekvienam bendrininkui atskirai
neskaidoma. Toks aiškinimas matyti ir kasacinio teismo praktikoje,
pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 8 d.
nutartyje Nr. 2K-392/2013:
Kasatorė taip pat teigia, kad netinkamai nustatytas veikos
baigtumas, nes jai inkriminuoti ne jos konkrečiai gauti 29 940,50
ir 76 618,44 Lt (18 procentų mažesnės sumos), o 36 512,80 ir
93 437,12 Lt, kurie buvo pervesti banko mokėjimo pavedimais.
Dėl to veika dėl 29 940,50 Lt pasisavinimo turėtų būti
kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK
3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl jos
turėtų būti nutrauktas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos
teismas, pasisakydamas dėl analogiško apeliacinio skundo argumento,
teisingai nurodė, kad R. S. veikė vieninga tyčia bendrininkų grupe
su S. K. ir jo suburto bei vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo
nariais (O. J., E. L.), todėl bendrai jų pasiektas rezultatas – UAB
„S.“ priklausančio turto (iš viso 129 949,92 Lt) pasisavinimas –
jai, kaip nusikaltimo bendravykdytojai, pagrįstai inkriminuotas
visa apimtimi, o kokiu būdu tarp bendrininkų buvo paskirstomi jos
iš UAB „S.“ sąskaitos banke į bendrovių „E.“, „J.“, „O.“, „S.“,
„J.“ sąskaitas banke pervesti pinigai, nusikalstamos veikos
kvalifikavimui neturi reikšmės. Tai atitinka BK 26 straipsnio 1
dalies nuostatą, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo
padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Dėl to nėra
pagrindo tenkinti kasatorės prašymo perkvalifikuoti jos pirmąją
veiką (dėl 36 512,80 Lt pasisavinimo) į BK 183 straipsnio 1
dalį.
Atsižvelgiant į patikėto ar kaltininko žinioje buvusio turto
vertę yra konstruojama pagrindinė, kvalifikuota ir privilegijuota
turto pasisavinimo ir iššvaistymo sudėtys, atitinkamai
diferencijuojamas šių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis.
Todėl ne mažiau svarbus yra tinkamas BK 183 ir 184 straipsniuose
įtvirtintų nusikaltimų kategorijų nustatymas (BK 11 straipsnio 2
dalis). Ši problema kasacinio teismo jurisprudencijoje kilo turto
iššvaistymo baudžiamojoje byloje, sprendžiant, ar sunkių
nusikaltimų kategorijai gali būti priskirtas neatsargus didelės
vertės turto iššvaistymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2014 m. gegužės 6 d. nutartyje Nr. 2K-249/2014
nurodyta: Baudžiamoji byla, kurioje O. A. K. buvo kaltinama pagal
BK 223 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, perduota
nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui ir išnagrinėta priimant
2013 m. birželio 14 d. nuosprendį. Prokurorui apskundus šį
nuosprendį, Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, dėl
skundo argumentų nepasisakė, tačiau apylinkės teismo nuosprendį
panaikino BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu
pagrindu, t. y. nustatęs BPK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytų
teismingumo taisyklių pažeidimą. Tokį sprendimą lėmė apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas
nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11
straipsnio 5 dalis), todėl ši byla teisminga apygardos teismui
(BPK 225 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, kad tokia
teismo išvada nepagrįsta.
Teismas, priskirdamas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą
nusikaltimą sunkių nusikaltimų kategorijai, neatsižvelgė į tai, kad
šis nusikaltimas gali būti padarytas tiek tyčia, tiek dėl
neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis) ir kad nagrinėjamoje byloje
O. A. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama
tuo, kad dėl neatsargumo iššvaistė jos žinioje buvusį didelės
vertės svetimą turtą. Remiantis BK 11 straipsnio 2 dalimi, tik
tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir
labai sunkius. Neatsargūs nusikaltimai pagal sunkumo laipsnį
neklasifikuojami, todėl BK 11 straipsnio 5 dalyje nustatyti sunkaus
nusikaltimo kriterijai negali būti taikomi neatsargiems
nusikaltimams. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad
O. A. K. buvo kaltinama sunkiu nusikaltimu ir jos byla teisminga
apygardos teismui.
1.1.5. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo padariniai
Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialios,
todėl, inkriminuojant šias nusikalstamas veikas, būtinasis požymis
yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės
savininkui arba teisėtam valdytojui. Ši žala turi būti reali, o ne
tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos
dokumentuose esančius duomenis. Šiuo aspektu pasisakyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje Nr.
2K-P-78/2012:
<...> bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam
patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats
savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta
nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra
turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant
bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti,
ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei
buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik
konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose
esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti
tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų
pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama
bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už
bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais
disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala
bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto
pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme.
<...> tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto
pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik
buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet
objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė
patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia,
t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas
įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad
paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas
turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi
būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų
ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis,
gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20
straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar
nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys
Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).
Nagrinėjamoje byloje bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas
nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės UAB
„A.“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt – pasisavinimą iš esmės
remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, specialistės
paaiškinimu ir teisiamajame posėdyje duotais specialistės
parodymais. Pagal BPK 20, 90, 284 straipsnių nuostatas įrodymu gali
būti laikoma, atlikus objektų tyrimą, pateikta ir teismo posėdyje
ištirta specialisto išvada. <...> Specialisto parodymai ar
paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi. Jie gali būti
gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados arba kai
specialisto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso
veiksmus, tiriant surinktus duomenis. Specialisto paaiškinimai dėl
pateiktos išvados padeda teismui apsispręsti dėl išvados vertinimo.
Tokie paaiškinimai dėl proceso veiksmų organizavimo bei atlikimo ar
dėl surinktų duomenų reikšmės nustatant teisingam bylos
išsprendimui reikšmingas aplinkybes padeda tinkamai rinkti bei
įvertinti kitus įrodymus, tačiau bet kuriuo atveju nuosprendyje
daromos išvados negali būti grindžiamos specialisto paaiškinimais,
nesusietais su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje teismų išvados dėl nuteistajam iš kasos
išmokėtų pinigų darytos iš esmės remiantis tik specialistės
paaiškinimais, kurių teismas, atsižvelgdamas į BPK 90, 284
straipsnių nuostatas, negalėjo pripažinti įrodymu. Pažymėtina ir
tai, kad, duodant specialistei pavedimą atlikti tyrimą bei pateikti
išvadą, pinigų išmokėjimo A. K. klausimas iš viso nebuvo keltas.
Tai reiškia, kad teismų išvados dėl jam iš kasos išmokėtų pinigų
pagrįstos duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintą nuostatą, kad įrodymais gali būti pripažinti tik
įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, negalėjo būti laikomi
įrodymu.
Byloje nustatyta, kad UAB „AP.“ realios ūkinės–komercinės
veiklos nevykdė, prekių UAB „A.“ neteikė, tikrų atsiskaitymų tarp
įmonių nebuvo, todėl teismai padarė išvadą, kad A. K. šiuos pinigus
pasisavino. Kita vertus, nors A. K. pagal BK 222 straipsnį
nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu
apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, bet jo kaltė dėl
didelės vertės UAB „A.“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt –
pasisavinimo buvo įrodinėjama remiantis ta pačia apgaulinga šios
bendrovės buhalterine apskaita. Kaltinamojo teiginiai, kad
buhalterinės apskaitos dokumentais patvirtintas pinigų paėmimas iš
kasos (kaip ir jų panaudojimas) neatitinka realių ūkinių įvykių,
nepaneigti.
Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad
teismų atlikti įrodymų įvertinimai nėra pagristi išsamiu bylos
aplinkybių išnagrinėjimu, reikšmingu nuteistojo veikų
kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3
dalį, ir toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų
pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismams priimti teisingą
nuosprendį, todėl yra pagrindas panaikinti šią apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje
Nr. 2K-192/2011, priimtoje turto iššvaistymo baudžiamojoje byloje,
taip pat atkreiptas dėmesys į žalos nustatymo svarbą, be to
išaiškinta, kad žalos konstatavimui neturi įtakos tai, jog byloje
nebuvo pareikštas civilinis ieškinys jai atlyginti:
BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali,
taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos
padarymas. Kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad
tokios žalos nebuvo padaryta. UAB „(duomenys neskelbtini)“
priklausę 200 000 Lt pasaugos sutarties, sudarytos tarp UAB
„(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Vakarų prekyba“, pagrindu 2001 m.
spalio 18 d. mokėjimo pavedimu buvo perduoti trečiajam asmeniui
UAB „Vakarų prekyba“, kuri vėliau bankrutavo; pervestų lėšų
įmonė neatgavo nei pinigine, nei jokia kita forma. Kasatoriaus
nurodyta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė
reikalavimų perleidimo sutartis su trečiaisiais fiziniais
asmenimis, taip užtikrindama lėšų susigrąžinimą, atmestinas, nes
tretieji asmenys pinigų negrąžino, jų skolos buvo nurašytos kaip
beviltiškos. Taigi turtinės žalos įmonei buvo padaryta, ir šio
fakto nepaneigia tai, kad AB „Litimpeks bankas“ nepareiškė
civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aplinkybių visumos vertinimas sprendžiant, ar yra turto
pasisavinimo sudėtis kaltininko veikoje, matyti ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje
Nr. 2K-526/2010, kurioje pripažinta, kad vien tik turto
laikymo kitoje, nei priklauso, vietoje, fakto nepakanka šiai
nusikalstamai veikai pagrįsti. Pažymėtina, kad šis reikalavimas
gali būti kildinamas, inter alia, iš BK 2 straipsnio 4 dalies ir
siejamas su viena pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų,
kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos
sudėtis, nustatyta kaltininko veikoje.
Bylos proceso metu nustatyta, jog V. Š., būdamas UAB „(duomenys
neskelbtini)“ direktorius ir pats valdydamas šios bendrovės turtą
bei pinigus, dalį bendrovės turto už 7018,25 Lt laikė savo namuose
– (duomenys neskelbtini). Teismai šią aplinkybę vertino kaip turto
pasisavinimą, nes po to, kai 2007 m. liepos 2 d. akcininkų
sprendimu vietoje V. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“
direktorium buvo paskirtas D. P., atlikus bendrovės turto
inventorizavimą, buvo nustatytas daiktų trūkumas, kurie vėliau,
2007 m. spalio 9 d., atliekant kratą V. Š. namuose, buvo surasti.
Teismai, pripažindami V. Š. kaltu pasisavinus nuosprendyje
išvardytus daiktus, rėmėsi kasacinėje nutartyje Nr. 2K-47/2007
suformuluota nuostata, kad faktas, jog daiktai, naudojami ne
bendrovės tikslais ir ilgą laiką negrąžinami po atleidimo iš
direktoriaus pareigų, leidžia teigti, jog turtas buvo pasisavintas.
Teismai atmetė V. Š. teiginį, jog jis neturėjo galimybės grąžinti
minėto turto, nes atostogavo ir nebuvo informuotas apie
inventorizacijos rezultatus. Tačiau šie V. Š. teiginiai yra
nepaneigti. Vien tik faktas, jog patikėtas ar esantis žinioje
turtas yra saugomas nenustatytoje vietoje, nesudaro pagrindo
išvadai, kad tas turtas buvo pasisavintas. Bendrovės turto perėmimo
iš vieno materialiai atsakingo asmens (V. Š.) kito (D. P.)
žinion buvo atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų
taisyklių reikalavimų, inventorizavimo procedūra buvo atlikta taip
pat pažeidžiant minėtų taisyklių nuostatas, nes V. Š. nebuvo
informuotas apie inventorizavimo pradžią, taip pat nėra byloje
duomenų, kad jis buvo supažindintas su inventorizavimo rezultatais.
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl svetimo turto pasisavinimo
formuluojama taip: „...materialaus turto laikymas V. Š. namuose
dokumentais nebuvo įteisintas, todėl nelaikytina, kad kratos metu
rasti daiktai nebuvo pasisavinti“. Tokia išvada dėl turto
pasisavinimo yra hipotetinio turinio. Apeliacinės instancijos
teismas, pagrįsdamas svetimo turto pasisavinimą, remiasi CK 2.87
straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog juridinio asmens valdymo
organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio
asmens atžvilgiu, nepainioti juridinio asmens turto su savo
asmeniniu turtu, t. y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo
asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai.
Svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės
normomis ir sutarčių pagrindu. Bendrovės turtą akcininkai valdo
remiantis civilinės teisės normomis bei bendrovės įstatais. Teismai
teisingai pripažino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą V. Š.
valdė kaip įmonės direktorius ir pagrindinis akcininkas, turėdamas
šį turtą savo žinioje. Tam, kad civilinės teisės pagrindu valdomas
turtas būtų pripažintas neteisėtai ir neatlygintinai paverstas
savu, turi būti atlikti neteisėti veiksmai, kurie patvirtintų
kaltininko sumanymą jo dispozicijoje esantį turtą paversti savu.
Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog V. Š. šį
turtą įgijo iš bendrovės lėšų, tačiau pateikė buhalterijai
įsigijimo dokumentus, kad turtas būtų įtrauktas į bendrovės turto
sąrašą. Bendrovės darbuotojams buvo žinoma, kad turtas yra V. Š.
namuose, nes prireikus iš ten pasiimdavo instaliacijos testerį,
pjūklą ir kitus įrankius. Nepaneigti V. Š. teiginiai, kad šio turto
jis neslėpė, nenurašė, dokumentų neklastojo. CK 4.34 straipsnio 1
dalyje numatyta, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą
valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Minėto straipsnio 2 dalyje
numatyta, kad valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik
savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl
valdymo pažeidimo atlyginimo. Byloje nėra patikimų duomenų, jog
naujieji bendrovės akcininkai pareikalavo iš V. Š., kad jis
grąžintų savo namuose laikomą bendrovės turtą ar kreipėsi į teismą
dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Baudžiamosios teisės
priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai kitomis
teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto
valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų
(dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar
piktybiškai vengiant gražinti turtą) civilinės teisės priemonės
išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra
apsunkintas. Šios bylos proceso metu tokių duomenų nebuvo
nustatyta, todėl V. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183
straipsnio 1 dalyje, požymių.
Pagal kasacinio teismo praktiką konstatuojant turtinės žalos
kilimą ne mažiau svarbu yra įvertinti, kieno – įmonės ar asmeninėms
– reikmėms turtas ar turtinė teisė buvo panaudoti. Jei iš įmonės
neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai
(interesais), turtinė žala, būdinga turto pasisavinimui, nėra
padaroma, todėl tokia veika pagal BK 183 straipsnį paprastai
nekvalifikuotina. Tačiau kaltininko atsakomybės klausimas gali būti
sprendžiami pagal kitus BK straipsnius. Šiuo aspektu aktuali
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis Nr.
2K-7-84/2012, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad kaltininko
tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės
reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne
deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti
procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo
pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo
prezumpcija:
<...> turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie
juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos
įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius
sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o
kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal
BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti
įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas
(pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius
sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių
apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei
panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar
įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183
straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo
tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai,
kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei
(įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos
įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams
poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo
sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos
buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta
žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi
darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo BK
183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams,
turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios
ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės
pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai
nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo
parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas
paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje
veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik
duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso
veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog
kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi
būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio
teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis,
negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas
kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės
paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant
kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą
(BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais
tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims)
tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra
nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių
tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime
nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje
veikoje.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. G. 2002 m. gruodžio–2004
m. birželio mėn. laikotarpiu, būdamas AB „V.“ generaliniu
direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino jo žinioje
buvusį didelės vertės šiai įmonei priklausantį turtą – 1 721 373,42
Lt (pastaba: nuosprendžiuose nurodyta, kad pasikėsino pasisavinti
jo žinioje buvusį didelės vertės AB „V.“ priklausantį turtą –
1 861 945,05 Lt, iš jų pasisavino 1 721 373,42 Lt), kurie pagal
fiktyvius sandorius buvo pervesti į atitinkamų bendrovių sąskaitas.
Pats P. G. pripažįsta šių lėšų paėmimo faktą, tačiau teigia, kad
šios lėšos buvo panaudotos AB „V.“ reikmėms tenkinti, perkant
instrumentus, jų detales, apmokant už įmonės patalpų remontą ir
pan.
Iš bylos medžiagos matyti, kad toks kasatoriaus teiginys nėra
patvirtintas jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Antai
byloje nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuoti minėtų daiktų
įsigijimo ar paslaugų suteikimo faktai; šio kasatoriaus teiginio
nepatvirtina ir byloje esantys liudytojų parodymai. Be to,
kasatorius, teigdamas, kad gautus pinigus – 1 721 373,42 Lt –
panaudojo įmonei reikalingoms prekėms ir paslaugoms pirkti, savo
pozicijos nepagrindžia jokiais duomenimis, kaip konkrečiai tokia
didelė pinigų suma buvo panaudota atskiroms prekėms ir paslaugoms
pirkti. Taigi P. G. teiginys dėl gautų lėšų panaudojimo AB
„V.“ naudai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytinas
pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino jo žinioje
buvusį AB „V.“ turtą – 1 721 373,42 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje pripažįstama, kad gynybos argumentai, jog lėšos
buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie
patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia
(kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009,
2K-197/2012 ir kt.)
Taigi teismai, nagrinėjamoje byloje ištyrę ir įvertinę įrodymus,
padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog P. G. jo
žinioje buvusias AB „V.“ išgrynintas pinigines lėšas paėmė ir
panaudojo šios įmonės reikmėms. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais
kitais, nesusijusiais su AB „V.“ poreikių tenkinimu, tikslais
buvo panaudotos šios bendrovės pagal fiktyvius sandorius
išgrynintos lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio P. G. veiksmus
kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Minėta, kad
nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis
lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką
kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi
reikšmės, kokiais kitais tikslais tokios lėšos buvo naudojamos.
Analogiškos pozicijos laikytasi ir kitose kasacinio teismo turto
pasisavinimo baudžiamosiose bylose priimtose nutartyse, pavyzdžiui,
kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014,
2K-430/2013, 2K-P-78-2012, 2K-197/2012, 2K-213/2012,
2K-411/2012.
Kadangi turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra
materialios, tai lemia ir šių veikų baigtumo momentą. Turto
pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą
ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra
taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui.
Svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su
atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas
juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju (nepriklausomai nuo to,
ar jis ją realizavo), taip padarydamas žalos turtinės teisės
savininkui ar teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-499/2012, 2K-213/2012 ir
kt.). Nekilnojamojo turto, t. y. turto, kuriam būtina teisinė
registracija, pasisavinimas paprastai yra baigtas juridiškai
pakeitus nuosavybės teisės subjektą.
Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje
numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui
praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai).
Kaltininkui pasisavinus ar iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir
vėliau šį turtą ar turtinę teisę ar jų ekvivalentą grąžinus,
baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šias veikas neišnyksta.
Tokiais atvejais turto grąžinimo veiksmai, be kita ko, gali būti
vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei
turtas ar turtinė teisė buvo grąžinti savo noru.
Nors kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo
sprendimu dėl to, kaip teismas įvertino aplinkybę, jog ji po
pusmečio <...> į bendrovės sąskaitą įnešė 32 000 Lt, tačiau
kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo
išvadomis. Pinigai, kurie buvo paimti iš UAB „E.“ sąskaitos, A. S.
buvo grąžinti tik po to, kai ji su savo gynėju susipažino su visa
baudžiamosios bylos medžiaga (t. y. jau po visų jai pareikštų
įtarimų ir jos apklausų). Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstai
nurodė, kad veikos kvalifikavimui pinigų grąžinimas reikšmės
neturi. Pažymėtina, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu nuo
tada, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo
naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Aplinkybė, kai asmuo po
nusikalstamos veikos padarymo nusprendžia grąžinti pasisavintus
pinigus, gali būti vertinama tik kaip atsakomybę lengvinanti
aplinkybė, padarytos žalos atlyginimas, bet pats veikos baigtumo,
jos teisinio įvertinimo faktas nuo to nekinta (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2013).
Turto grąžinimo jau pabaigus nusikalstamą veiką vertinimo
problemos spręstos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.
balandžio 21 d. nutartyje Nr. 2K-163/2009:
Kolegija neturi pagrindo abejoti ir teismo vertinimu, pagal kurį
433,97 Lt įnešimas į bankrutuojančios bendrovės sąskaitą praėjus
daugiau kaip dvejiems metams po nusikalstamos veikos padarymo
pripažintas žalos atlyginimu, bet ne aplinkybe, neigiančia šios
sumos iššvaistymą. Kita vertus, kasaciniame skunde teisingai
atkreiptas dėmesys į teismo nenuoseklumą, nes kitų sumų grąžinimą į
bankrutuojančios UAB „P.“ kasą <...> teismas įvertino kitaip
– 4473,19 Lt sumažino inkriminuojamo išvaistymo dydį. Vertindama
šią aplinkybę, kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog UAB „P.“
turtas buvo iššvaistytas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki
2005 m. liepos 7 d., taigi 4473,19 Lt buvo grąžinti bendrovei jau
pasibaigus nusikalstamai veikai. Tai rodo, kad, nesant išlaidas
pagrindžiančių apskaitos dokumentų, teismas turėjo pagrindą
pripažinti, kad ir šios sumos buvo iššvaistytos, o jų grąžinimą
įvertinti kaip žalos atlyginimą bendrovei. Tačiau konstatuodama
tai, kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties ir taip
bloginti nuteistojo padėtį, nes dėl to nepaduotas kasacinis skundas
(BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Jei turtas paimamas neteisėtai turint tikslą tik laikinai juo
pasinaudoti ir ketinant vėliau jį grąžinti savininkui ar teisėtam
valdytojui, asmens veiksmuose nėra turto pasisavinimo sudėties.
1.2. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektyvieji
požymiai
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta
veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis),
todėl darant išvadą dėl turto pasisavinimo ar turto iššvaistymo
sudėties buvimo kaltininko veikoje be objektyviųjų požymių taip pat
nustatomi ir subjektyvieji požymiai, t. y. asmens kaltė – jo
psichinis santykis su BK 183 ir 184 straipsniuose nurodytais
objektyviaisiais požymiais.
Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją turto pasisavinimas
galimas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius,
kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą
ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise,
numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar
turtinės teisės neteks, ir to nori (kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-93/2013, 2K-148/2013,
2K-7-198/2008 ir kt.). Apie kaltės turinį sprendžiama, inter alia,
atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo
išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar
žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar
jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų
klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms
reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės
įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.
Panašios veikos padarymo aplinkybės sprendžiant dėl tiesioginės
tyčios, vertintos, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009
m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. 2K-104/2009:
Turto pasisavinimas galimas tik tiesiogine tyčia. <...>
Kasaciniame skunde be pagrindo ginčijamas kaltės pasisavinus
didelės vertės skirtingoms draudimo bendrovėms priklausantį turtą
klausimas. Bylos duomenimis, E. P. buvo UAB DB „(duomenys
neskelbtini)“ direktorius, vėliau – savininkas ir vienintelis
realiai disponavo jai priklausančiu turtu, tarp jų ir grynaisiais
pinigais, esančiais kasoje (nustatyta, kad E. P. faktiškai atliko
kasininko pareigas). Jo vadovaujama įmonė vykdė draudimo brokerių
veiklą – tarpininkavo sudarant draudimo sutartis tarp draudėjų bei
draudimo bendrovių (draudikų) – ir už tai gaudavo su šiomis sulygtą
komisinį atlyginimą. Įmonė rinko iš draudėjų pagal draudimo
sutartis draudimo kompanijoms priklausančias draudimo įmokas,
kurias pagal suda