1 LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO HUMANITARINIO UGDYMO FAKULTETO LIETUVIŲ KALBOTYROS IR DIDAKTIKOS KATEDRA JONIŠKĖLIO GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS GIMNAZIJA Mokslinė metodinė konferencija 2018 metų kovo 8 d. LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS DĖSTYMO AKTUALIJOS TEZĖS
17
Embed
LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS DĖSTYMO AKTUALIJOS - leu.lt · stiliaus, o literatūrinis rašinys – mokslo populiarinamojo postilio, rodo teorinį problemos neišbaigtumą ir
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
1
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO
HUMANITARINIO UGDYMO FAKULTETO
LIETUVIŲ KALBOTYROS IR DIDAKTIKOS KATEDRA
JONIŠKĖLIO GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS GIMNAZIJA
Mokslinė metodinė konferencija
2018 metų kovo 8 d.
LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS DĖSTYMO AKTUALIJOS
TEZĖS
2
TURINYS
Laimutė Bučienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Būdingiausios skyrybos klaidos
abiturientų rašiniuose......................................................................................................................3
Vilija Janušauksienė (Lietuvos edukologijos universitetas).Šiuolaikinio lituanistinio raštingumo
turnyrai ir / ar didaktiniai mokymo(si) mokyti(s) orientyrai?.........................................................5
Rasa Kurkauskienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Šiaurės panevėžiškiai: naujausi
tyrimai (nuo ekspedicijos iki disertacijos).......................................................................................9
Ona Petrėnienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Keletas pastabų apie rašinių stiliaus
Ne mažiau sunkumų kyla ir vertinant rašinio stiliaus kultūrą. Akivaizdu, kad iki šiol
esama neišspręstų stiliaus kultūros klausimų, justi atotrūkis tarp mokymo proceso ir vertinimo.
Esama įvairių stiliaus trūkumų klasifikacijų (Župerka, 1985, 2012), tačiau, kalbant apie
mokinių rašomųjų darbų klaidų grupavimą, laikomasi tendencijos tipinius, būdingiausius stiliaus
trūkumus skirti atsižvelgiant į pagrindinius stilingos kalbos reikalavimus (Pikčilingis, 1971,
1985, Župerka, 1985). Atkreiptinas dėmesys, kad naujausiuose stilistikos darbuose (Župerka,
2005, 2012) nebėra kalbama apie anksčiau stilistikai skirtus gramatinius (darybinius,
morfologinius) pažeidimus, nes pastarieji dažniausiai sutampa su kalbos klaidomis. Kaip
vertinamieji sintaksės reiškiniai šiandien aptariami (žr. KP2(3), 2009) ir anksčiau kalbos
11
aiškumo klaidomis laikyti kai kurie žodžių tvarkos ar šalutinio pažyminio sakinio vartojimo
atvejai.
Taigi reikėtų griežčiau apsibrėžti, kas, vertinant rašinius, laikytina kalbos (gramatikos,
žodyno), o kas stiliaus klaida. Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į mokinių darbuose motyvuotai
vartojamas ekspresyviąsias raiškos priemones, padedančias kurti savitą stilių, kartais net
pažeidžiant nustatytas kalbos normas.
12
Regina RINKAUSKIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS XXI AMŽIUJE: IŠLIKS AR IŠNYKS?
Kas yra tarmė? Kas yra kalba? Kuo tarmė skiriasi nuo kalbos? Tai yra susitarimo
dalykas, nes tiek kalbos, tiek tarmės funkcija yra ta pati – būti žmonių bendravimo priemone,
atlikti komunikacinę funkciją.
Gimtoji kalba – ta, kurią gauname iš motinos. Vadinasi, gimtoji Romualdo Granausko
kalba – šiaurės žemaičių telšiškių tarmė, Antano Baranausko – rytų aukštaičių anykštėnų,
Reginos Katinaitės-Lumpickienės – rytų aukštaičių uteniškių ir t. t.
Tarmės terminą sukūrė poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas (plg. veiksmažodį
tarti, taria, tarė). Iki to laiko tarmė buvo vadinama kalba, o kalba – liežuviu. Tai galime matyti iš
Jono Juškos knygelės pavadinimo „Kalbos lietuviško liežuvio1 ir lietuviškas statrašymas, arba
ortografija“ (1861).
Tarmės, kaip ir kalbos, labai viena nuo kitos skiriasi. Skiriasi visi kalbiniai klodai:
fonetika (žemaičiai nuo aukštaičių atsiskiria pagal kirčiuotų negalūninių dvibalsių ie, uo tarimą),
morfologija (skiriasi asmeninių įvardžių, būtojo dažninio laiko, būdvardžių bevardės giminės
raiška), žodžių daryba (skirtingos netekėjusių merginų ir vaikinų pavardės), sintaksė (skirtingas
prielinsnių vartojimas, sakinio struktūra), leksika (tie patys daiktai ar reiškiai įvardijami
skirtingais žodžiais).
Ar XXI amžiuje, kai visi tarmių atstovai yra dvikalbiai, t. y. gali kalbėti ir bendrine kalba
ir gimtąja tarme, tarmės turi ateitį. Kas laukia tarmių, kai, kaip sako Tauragnų (Utenos raj.)
seniūnas, „Tarmiuojančių daug, bet švariai tarmiškai kalbančių nedaug.“ Ar tarmės išliks ar
išnyks?
Atlikta moksleivių apklausa parodė, kad žemaičiai didesni savo tarmės patriotai nei
aukštaičiai: jie nesigėdija savo tarmės, ja kalba visada namuose ir viešojoje erdvėje. Miesto
vaikų atsakymus lėmė vienas faktorius – ar jie turi sąsajų su tarmėmis, t. y. ar jų tėvai, seneliai
turi tarmę, ja kalba.
1 Pabraukta R. R.
13
Kaip rodo naujausi tyrimai, tarmės keičiasi, bet nenyksta. Tam įtakos turi keletas
veiksnių: visuomenės raštingumas, tarmių maišymasis, traukos centrai (pavyzdžiui, Pakruojo
gyventojas, kuris pagal tarmę yra šiaurės panevėžiškis, važiuoja į Šiaulius, nes tai artimiausias
jam didelis miestas, ir prisirenka šiauliškių kalbos ypatybių) ir pan. Formuojasi naujas tarmių
žemėlapis, kuriame ryškėja nauji tarmių dariniai – geolektai2 ir regiolektai3. Apie tai išsamiai
pateikta knygoje „XXI amžiaus pradžios tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“
(2014).
2 Geolektas – nevienalytis regioninis kalbos variantas, neturintis aiškių geografinių ribų arealo. Kalbiniu požiūriu jis
yra tradicinės tarmės tęsinys, išlaikęs tam tikrą tarminių ypatybių pluoštą. 3 Regiolektas – regioninės kalbos atmaina, patyrusi tam tikrą bendrinės kalbos poveikį arba susiformavusi kaip
tarpinis variantas tarp geolekto ir bendrinės kalbos.
14
Gitana VANAGAITĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
UŽMARŠTIS IR GYVYBĖ, ARBA APIE GABRIELĘ PETKEVIČAITĘ-BITĘ
Galvojant apie Lietuvos kultūrą pačia plačiausia prasme, prie Gabrielės Petkevičaitės-
Bitės vardo daug kartų būtų galima prirašyti pirmą kartą arba pirmoji moteris. Ji režisavo pirmą
lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ 1899 m., 1907 m. buvo pirmojo lietuvių moterų
suvažiavimo pirmininkė, vėliau buvo viena iš pagrindinių Lietuvos moterų sąjungos steigėjų,
1912 m. dalyvavo Stokholme vykusiame šeštajame tarptautiniame moterų suvažiavime, 1920 m.
atstovavo Lietuvai Tarptautiniame moterų balsavimo sąjungos kongrese Ženevoje, 1922 m. kaip
vyriausia Seimo narė (po Simono Rozenbaumo, kuris nemokėjo lietuvių kalbos) pirmininkavo
laikinajam Steigiamojo Seimo prezidiumui, 1926 m. kartu su Felicija Bortkevičiene buvo
pirmosios moterys, kandidatavusios Prezidento rinkimuose.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą simboliškai būtų galima suimti į du sakinius:
vieną pasakė jos mama: „Kaip gaila vaikel, kad tu nesi gimusi vyru...“, jai yra paantrinęs
Mintaujos gimnazijos matematikos mokytojas: „O! kad bent vieną tokį mokinį turėčiau savo
mokykloje – o dabar – kokia jums nauda iš jųsų gabumo? Juk esate mergaitė...“. Antrojo sakinio
autorė yra jau pati Bitė: „Sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje
geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę.“ Šie du sakiniai parodo, kad žmogus, pasak Viktoro
Franklio, dažnai negali pasirinkti aplinkybių, bet visuomet gali pasirinkti savo elgesį tomis
aplinkybėmis, gali apsispręsti, leis ar ne, kad jį sąlygotų daiktai.
Todėl Bitė šiandienos kultūrai yra svarbi savo laikysena. Lietuvių kalbos žodynas
laikyseną apibrėžia kaip laikymosi būdą, elgseną. Pagrindinė Bitės pamoka mums, kad
svarbiausia išdrįsti ieškoti savųjų atsakymų į pagrindinį gyvenimo klausimą – prasmės klausimą,
o ne bandyti šiuos atsakymus perimti iš tradicijos. Tradicija daug ko nebūtų leidusi Bitei, todėl ji
tuose draudimo rėmuose brėžė savojo kelio kontūrus. Viktoras Franklis yra sakęs, kad žmogaus
egzistenciją iš esmės ženklina savęs transcendavimas, ne tas anapusinis transcendavimas, o
tiesiog gebėjimas čia ir dabar užmiršti save, nepaisyti savęs, „atsiduodant uždaviniui, reikalui ar
partneriui“, tai vienintelė sąlyga žmogui tapti žmogiškesniu, tapti labiau žmogumi.